Pagrindinis puslapis Istorija XX amžiaus politikos ir diplomatijos sūpuoklėse. I dalis

XX amžiaus politikos ir diplomatijos sūpuoklėse. I dalis

XX amžiaus politikos ir diplomatijos sūpuoklėse. I dalis

Vasario 16-osios akto signataras dr. Jurgis Šaulys

Gediminas ZEMLICKAS, Trakai

Birželio 29 d. Signatarų namuose Vilniuje vyko steigiamasis Jurgio Šaulio draugijos susirinkimas. Įvykis reikšmingas ne vien iniciatoriams ir steigėjams, bet ir gerokai platesniam įvykio svarbą suvokiančių žmonių būriui. Pirmiausia paminėsime Lietuvos Nepriklausomybės Akto sig­nataro dr. Jurgio Šaulio giminaičius, be kurių pastangų nebūtų draugijos, veikiausiai ir pačios minties ją įkurti. Turime 20 Vasario 16-osios akto signatarų, o kiek yra jų darbus ir atminimą puoselėjančių draugijų? Yra Donato Malinausko kultūros premija, kurios steigėjai signataro vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir giminaitis Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna. Bet draugija kol kas tėra viena, tik ką įkurtoji Jurgio Šaulio. Jos atsiradimui be giminaičių nusipelnė Vasario 16-osios klubo nariai, Šveicarijos lietuvių bendruomenė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Vasario 16-osios akto Signatarų namai.

Už šių pavadinimų slypi konkretūs asmenys ir jų jau nuveikti darbai. Sprendžiant iš visko, tų darbų netruks padaugėti, nes toks draugijos organizatorių pasiryžimas. Jis išryškėjo jau steigiamajame susirinkime, priimant draugijos nuostatus ir išrenkant valdybą. Vienas iš punktų skamba įpareigojančiai: metų pabaigoje nariams teks atsiskaityti už per metus nuveiktus darbus draugijoje. Svarbiausias siekis – puoselėti 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro, pirmojo oficialaus Lietuvos Respublikos diplomato atminimą, beje, ir pirmojo iš Klaipėdos krašto kilusio mūsų garbingojo diplomato. Tyrinėtojų laukia dar nejudinti dideli archyvinės medžiagos klodai, o ir išjudintus reikės publikuoti, paskleisti viešuomenei. Be švietėjiškų užmojų, muziejininkų indėlio nebus apsieita. Teks pasirūpinti atminimo ženklais Lietuvoje, veikiausiai ir užsienyje, nes dr. Jurgis Šaulys kaip retas kitas reikšmingus pėdsakus yra palikęs daugelyje valstybių. Žodžiu, draugijai teks ne vien posėdžiauti, bet ir darbą dirbti. Tokie užmojai.

Įkurtosios Jurgio Šaulio draugijos nariai steigėjai

Kol kas įregistruota 20 draugijos narių steigėjų, tiek jų atvyko į steigiamąjį susirinkimą iš Kauno, Gargždų, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos, mažiausiai du iš Trakų, jau nekalbant apie dalyvavusius vilniečius. Būtent toks pat buvo Lietuvos Tarybos narių skaičius, 1918 m. pasirašiusių Vasario 16-osios aktą ir tapusių signatarais. Įdomus sutapimas, visiškai atsitiktinis, kaip ir tas faktas, kad dvidešimtuoju draugijos narių sąraše pasirašė Liudas Mažylis, ir tai patį profesorių nepaprastai pradžiugino. Jis tame įžvelgė Apvaizdos ženklą. O pirmoji sąraše Vasario 16-osios klubo narė Gintarė Sargūnaitė, Jurgio Šaulio antros eilės provaikaitė, kuri išrinkta ir naujosios draugijos pirmininke. Ką ir besakyti, simbolis prie simbolio.

Kad organizatoriai pasirengė labai atsakingai, rodo Signatarų namuose dar gegužės 3 d. surengtas Jurgio Šaulio 140-ųjų gimimo metinių paminėjimas, savaip draugijos steigimo generalinė repeticija. Dalyvavo ambasadoriai Antanas Vinkus ir Vytautas Žalys, profesoriai Liudas Mažylis ir Arūnas Sakalauskas, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen, iš Gargždų atvažiavo J. Šaulio sūnėnas Česlovas Tarvydas, daug nuveikęs, kad dėdės archyvai iš JAV sugrįžtų į Lietuvą. Be Č. Tarvydo pastangų vargu ar gyvybę įgytų ir J. Šaulio draugija. Atvyko signataro giminaičiai ir kraštiečiai, būsimi draugijos nariai ir kiti besidomintys. Signatarų namų darbuotoja istorikė dr. Vilma Bukaitė supažindino su J. Šaulio asmenybės atspindžiais jo dienoraščiuose. Suprantama, dalyvavo Signatarų namų direktorė Meilė Peikštenienė, be kurios rūpesčio atvykusieji nebūtų pajutę visos šių išskirtinių sostinės namų šilumos.

Kaip ieškojo dr. Jurgio Šaulio dukters Birutės pėdsakų JAV, pasakoja signataro sūnėnas Česlovas Tarvydas

Du dalyvius pristatysime išsamiau. Vytauto Didžiojo universiteto profesorių L. Mažylį pažįstame kaip europarlamentarą, Vasario 16-osios akto rankraštinio varianto radėją 1917 m. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve ir per pastaruosius dvejus metus atsiskleidusį kaip puikų XX a. Lietuvos politinės istorijos populiarintoją. A. Sakalauską įsiminėme kaip meniškai ir idėjiškai prasmingų paminklų kūrėją: Liudviko Rėzos Karaliaučiuje, Vinco Kudirkos Vilniuje, Merkelio Giedraičio ir Mikalojau Daukšos Varniuose, signataro Kazimiero Stepono Šaulio Švėkšnoje ir daugybės kitų. Už paminklą Antanui Baranauskui Anykščiuose skulptorius pelnė Nacionalinės premijos laureato vardą. Ir paskutinis jo reikšmingas kūrybinis štrichas – Kaune pastatytoji Vyčio skulptūra. Ir tai tik dalelė Vilniaus dailės akademijos profesoriaus kūrybinio įkvėpimo įrodymo.

Vertas būti šalia mūsų didžiųjų

Spėjome trumpai pristatyti Jūratę Caspersen, tik nepriminėme, kad ji yra ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė. Atminimo lentų Jonui Mačiuliui-Maironiui, prof. Juozui Eretui (Joseph Ehret), filosofui Ramūnui Bytautui ir dailininkui Antanui Samuoliui Šveicarijoje iniciatorė ir organizatorė. Ponia Jūratė išreiškė pasitenkinimą, kad LR Seimas 2019-uosius paskelbė Pasaulio lietuvių metais, priminė, kad šiemet minime ir Lietuvių chartos 70-metį. Toliau dėmesį sutelkė į dr. Jurgio Šaulio sąsajas su Šveicarija.
Tenka pripažinti, kad Jurgis Šaulys (1879 05 05–1948 10 18, pagal tėvą turėjo būti Šiaulys) visuomenėje ir šiandien nepelnytai mažiau žinomas už Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Petrą Vileišį, daugelį kitų valstybės kūrėjų. O juk tai ne tik signataras, jo veikla nebuvo apribota vien Lietuvos valstybės sienomis. Tai pirmasis Lietuvos diplomatas, kilęs iš Klaipėdos krašto, veikęs itin sudėtingu istoriniu laiku, kai į Europos žemėlapį reikėjo sugrąžinti Lietuvą, o ir pačiam tik susikūrusios Lietuvos gyvavimui grėsė didžiulės kliūtys. Buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919), Šveicarijoje (1919), Italijoje (1921–1923), Vatikane (1927–1931), vėl Vokietijoje (1931), Lenkijoje (1938–1939), vėl Šveicarijoje (1939–1946). Siųstas į misijas, kur kildavo sudėtingiausios diplomatinės bangos, kur reikėjo sveikos nuovokos ir šalto proto. Buvo išsiugdęs platesnį požiūrį į daugelį reiškinių, ir tai jį smarkiai išskyrė iš kitų to meto Lietuvos politikų. Bent tokį jį matė ir vertino daugelis kitų valstybių diplomatų ir istorikų. Nemėgo garsintis, užtat mėgo operą, gerą literatūrą, buvo bibliofilas, žodžiu, tikras europietis inteligentas. Berno universiteto įtaka, kurį ne tik baigė, bet ir kuriame apsigynė daktaratą iš ekonomikos. Neabejotinas ir antrosios žmonos garsios operos solistės Mafaldos Salvatini (1886–1971) poveikis.

Kaip šių aukštumų – profesinių, kultūrinių, diplomatijos – įstengė pasiekti neturtingų valstiečių Teodoro ir Domicelės Šiaulių sūnus? Kokios aplinkybės ir žemaitiško būdo savybės lėmė? Ne į visus klausimus atsako mums žinomi jo biografijos vingiai, o kiek dar nežinomų? Juk ne visi net ir paties J. Šaulio sukaupti dokumentai ištirti.

Prof. Liudas Mažylis prie dailininko Petro Kalpoko drobės „Signatarai“

Gimė 1879 m. Balsėnų kaime, 5 km nuo Veiviržėnų (anuomet Švėkšnos vls., buvusi Raseinių, o dabar Klaipėdos apskritis). Gimtinė Jurgio prisiminimuose ryškesnio pėdsako gal ir nepaliko, bet mums pravartu žinoti, kad Balsėnai Lietuvai davė du žymius ekonomistus, politinius veikėjus ir signatarus – Vasario 16-sios dr. Jurgį Šaulį ir Kovo 11-osios prof. Kazimierą Antanavičių (1937–1998). Gimdydama Jurgio sesutę Janiną (metrikų knygoje rusiškai užrašyta Анеля) 1885 m. mirė mama. Pasisekė su pamote Liudvika, reikėtų vadinti antrąja mama, nes buvo širdinga ir šviesi moteris. Ne tik stengėsi Jurgiukui atstoti mamą, bet ir pramokė skaityti, vertinti knygą. Vos aštuonerių jis jau mokėsi daraktorių mokyklėlėje Kaltinėnuose, tai už 50 km nuo Balsėnų. Po pusmečio priimtas į Palangos progimnazijos parengiamąją klasę. Aštuonerius metus mokėsi progimnazijoje, pamokos rusų kalba, iš mokinių reikalauta ir tarpusavyje bendrauti rusiškai. Ar ne keista, kad šioje rusifikavimo aplinkoje išaugo tokie lietuvybės švietalai kaip Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Antanas Smetona, baigę tą pačią Palangos progimnaziją, vėliau visi keturi tapo Vasario 16-osios akto signatarais. Ko nedavė oficiali mokymo įstaiga, su kaupu atseikėjo gyvenamoji aplinka, giminių nusiteikimas, knygnešių iš Prūsijos gabenamos draudžiamos lietuviškos knygos ir spauda. Draudžiama knyga traukė labiau už peršamą. Iš už anapus sienos plito mintys, kurios šiapus buvo draudžiamos, kaip ir lotyniškomis raidėmis spausdinta lietuviška spauda. Tai ir buvo ta lietuviška gyvenimo mokykla ir kartu „universitetas“, jokios kitos Europos tautos neturėtas. Per knygą ir spaudą, per knygnešystę eita į lietuvišką žodį. Imliems jauniems protams tai buvo sielos atgaiva, atvedusi į lietuvybės gaivinimą ir kėlimą tautoje.

Baigus progimnaziją natūraliausias tolesnis kelias – kunigų seminarija. Jurgis rinkosi daugeliui gabių jaunuolių lemtą kelią, 1896 m. įstojo į Vilniaus Romos katalikų kunigų seminariją. Netruko susidurti su kita realybės forma. Jeigu Palangos progimnazijoje jaunus protus rusino, tai kunigų seminarijoje klierikus lenkino, nors pusė jų buvo lietuviai. Dėstyta lenkiškai, melstasi taip pat. Pustrečių metų studijų baigėsi pašalinimu iš seminarijos. Užsispyręs, perauklėjimui nepasiduodantis „litvomanas“ kunigystei netinka. Už lietuvybę skaudžiai sumokėta. Gal Kauno kunigų seminarijoje tokios aršios polonizacijos nebuvo, bet Jurgis juk pasirinko Vilniaus seminariją. Likimo siųstas vienas iš sostinės atlietuvintojų turėjo praeiti jam tekusių išbandymų kelią.

Lengva J. Tumo-Vaižganto ranka

Dar nežinia kaip būtų pakrypęs jaunuolio likimas, jeigu ne kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Ieškodamas tautoje „deimančiukų“, aptiko dar vieną – Jurgį. Pakvietė rašyti į „Tėvynės sargą“. Jurgiui patiko, su lietuvių kalba sunkumų nebuvo. Rašė daug ir kuo toliau, tuo daugiau. Temų pakako. Paaiškėjo, kad to meto sulenkėjusiame Vilniuje jis buvo vienas geriausių gimtosios kalbos mokovų. O ir tų mokovų tik vienas kitas. Bet reikalai iš esmės pradėjo keistis. Kun. Juozapo Ambraziejaus viename sukviestame lietuvių susibūrime M. Romerio namuose Bokšto gatvėje Šaulys net paragintas teikti lietuvių kalbos pamokas norintiesiems. Taip prasidėjo garsieji arbatvakariai, suvaidinę svarbų vaidmenį tautiniame lietuvių judėjime.

Lengvą ranką ir didelę širdį turėjo kunigas J. Tumas-Vaižgantas. Visa tai ryšku rašytojo knygose, o J. Šaulys galėjo pajausti gyvenime. Rašytojo dėka mezgėsi pirmosios pažintys su krašto ateitimi susirūpinusiais lietuviais: bajoru ir būsimu signataru Donatu Malinausku, inžinieriumi Petru Vileišiu ir kitais. Prasidėjo kilimas aukštyn. Plėtėsi Šaulio straipsnių tematika, nuo religinių pamažu perėjo prie socialinių, kultūrinių, tautos žadinimo temų. Rašė į daugelį lietuviškų spaudinių. 1902 m. paskelbta bene 20 Šaulio straipsnių, kone visi varpininkų (demokratų) spaudoje. Reikėjo spaudos darbą išmanančių, o svarbiausia, kalbą gerai mokančių, bet jų buvo ne per daugiausia. Vadinasi, kiekvienam išmanančiam teko darbuotis už du ar net tris. Už kelis dirbo šis vyras, vargu ar kas pasakys. Pasirašinėjo slapyvardžiais, kažkas paskaičiavo, kad jų buvo net 64, gal ir daugiau. Toks slapukavimas buvo įprastas ir būtinas. Pirmiausia išvengsi negeistino dėmesio tų, kuriems ypač rūpi: kas, kur ir su kuo, o svarbiausia – prieš ką. Juk galiojo spaudos draudimas. Ir antra: taip galima padauginti lietuviškai rašančiųjų būrį, sutvirtinti bendraminčių pasitikėjimą savo ir kitų jėgomis.

1902 m. spalio 17 d. V. Zubovo dvare Dabikinėje vyko varpininkų suvažiavimas, dalyvavo ir J. Šaulys. Ten reiškėsi Povilas Višinskis, Felicija Bortkevičienė, Antanas Smetona, Andrius Bulota ir daugelis kitų gerai žinomų visuomenės veikėjų. Varpininkai suvažiavime įkūrė Lietuvių demokratų partiją, jos nariu tapo ir Šaulys, vėliau taps ir jos programos vienas rengėjų. Jo rašiniai atkreipė visuomenės dėmesį, publicistiką vertino Povilas Višinskis, Jonas Vileišis ir daugelis kitų tautinio judėjimo autoritetų. Tvirtinama, kad savo publicistika Šaulys lenkė net Antaną Smetoną. Neatsitiktinai jam pasiūlyta imtis mėnesinio žurnalo „Varpas“, mėnesinio laikraščio „Ūkininkas“, taip pat „Naujienų“ redagavimo. Leista Tilžėje. 1903 m. liepą Šaulys perėmė redaktoriaus pareigas iš Jono Biliūno. Sutiko laikinai, nes ateitį siejo su mokslais. Mat tais pačiais metais „Žiburio“ draugija siunčia Šaulį studijuoti ekonomikos į Berno universitetą Šveicarijoje, kur jis sėkmingai įstoja.

Nepalaužiamas žemaičio būdas

Bernas Šauliui pasirodė šaltas ir ne itin svetingas atvykėliams miestas. Įsivažiuota sunkiai, įsigyventa dar sunkiau. Atsidėti vien studijoms negalėjo dėl Tilžėje paliktų darbų – lietuviškų spaudinių leidybos. Jautė pareigą tęsti pradėtą redaktoriaus darbą, o kas veža, tam krauna, Berne teko redaguoti ir socialdemokratų leidinius. Vis šioks toks ir materialinis papildas. Badmiriauti neteko kaip daugeliui kitų Šveicarijoje studijavusių ir mėginusių išsiversti lietuvių. Tapo aišku, kad trijų leidinių redagavimo ir straipsnių rašymo derinti su rimtomis studijomis nepavyks, kažką teks aukoti. Tik diletantai galvoja, kad redaktorius švilpauja, o leidinys pats susiklosto ir reguliariai išeina. Šaulys susidūrė su sekinančia realybe, suprato, kodėl tie redaktoriai taip dažnai keičiasi. Nulėmė įsipareigojimas, neleidęs studijų vardan atsisakyti darbo spaudoje. Mokslus metams atidėjo, jėgas sutelkė redaktoriaus darbui.

Pajuto vieną atradimą padaręs: save laikantys net ir dideliais rašto mokovais daro daug klaidų, ne visi rašo aiškiai, skaitytojams patraukliai, net ir rašytojams neprošal pasimokyti rašybos dalykų, nes lietuvių rašto kalba gyvena jaunystės laikus, dar nenusistovėjusi, kone kiekvienas autorius rašo savaip… Keista, bet šie pastebėjimai sutvirtino pasitikėjimą savo jėgomis, spaudos darbe pasijuto kai ką sugebantis. Turėjo progos švarios lietuvių kalbos mokyti patį Vilhelmą Storostą – Vydūną.

Mėgo rašyti laiškus, kuriuose dažnai atsiskleidžia atviriau negu vidinių stabdžių kartais varžomose publikacijose. Laiškai daug pasako. Klaipėdos universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Roma Bončkutė, tyrinėdama J. Šaulio laiškus (1901–1907) Mortai Zauniūtei (buvo „Varpo“ redakcijos administratorė), daro štai kokią išvadą: „Laiškų tyrimas parodo, kad J. Šaulį galima laikyti vienu iš autoritetingiausių XX a. pradžios literatūrinio gyvenimo organizatorių, veikusių to meto rašytojų kūrybos, pasaulėžiūros, apskritai literatūrinio, publicistinio lauko formavimą.“ Stiprus teiginys. Tik kaip tada reaguoti į rašytojo Kosto Ostrausko laiško (1958 07 09) Petrui Jonikui žodžius, kuriais šitaip apibūdino J. Šaulio 1938 m. Vytauto Didžiojo universitetui padovanotą knygų biblioteką: „Mat, Šaulio b-ka kalbininkams ir literatams yra joks laimikis (istorija ten žydi).“ Ko gero, Ostrauskas žvelgė literato akimis ir ieškojo jam rūpimų knygų, o profesionalus diplomatas Šaulys svarbiausią dėmesį jau buvo sutelkęs į istoriją ir politikos dalykus.
XX a. pradžia, supusi aplinka ir paties J. Šaulio intelektinis imlumas stebėtinai sparčiai jį subrandino kaip asmenybę. 1904 m. balandžio 24 d. (gegužės 7 d. pagal naują kalendorių) caras Nikolajus II pasirašė Spaudos draudimo lietuviams panaikinimą, kurį įsakyta aiškinti kaip caro malonę. Lietuvių inteligentų grupė, tarp jų J. Basanavičius ir kiti tautos autoritetai, manė būsią mandagu carui padėkoti. J. Šaulio vairuojamas „Varpas“ laimės varpais neskambino, dėkoti nematė reikalo, nes 40 metų trukusį spaudos draudimą suprato kaip neteisėtą ir nusikalstamą. Patį panaikinimo faktą paminėjo, ir kvietė tęsti kovą dėl politinės laisvės, nes kol Lietuva būsianti rusų valdžioje, jokia spaudos ir žodžio laisvė neįmanoma. Dėkojusiuosius carui „Varpas“ pasmerkė, išvadindamas tautos išdavikais. Toks tad žemaičio J. Šaulio stuburas ir nepalenkiamas principingumas.

Pradėjus ryškėti idėjiniams skirtumams su demokratais, vis mažiau džiaugsmo ėmė teikti redaktoriaus darbas. Metams nepraėjus nuo darbo pradžios redaktoriaus kėdėje (net trijų leidinių kėdėse) 1904 m. gegužės 28 d. laiške rašo J. Bagdonui, „Varpą“ redagavusiam prieš J. Biliūną: „…aš LDP nebeidentifikuoju su savo tauta, o tos partijos labo su tautos labu. […] Mano pareigos balsas liepia ką kita daryti ir kitaip pasielgti, jis nebesupuola su LDP reikalais.“ 1904 m. vasarą Šaulys sustabdė narystę partijoje ir nuo šiol jokiai politinei jėgai nepriklausė, laikė save kairiuoju liberalu.

Šveicarijos lietuvių draugijos pirmininkė Jūratė Caspersen (viduryje) ir Jurgio Šaulio draugijos pirmininkė Gintarė Sargūnaitė (dešinėje) balsuoja už draugijos narius

Lozanos lietuvių II konferencija

Tokiomis aplinkybėmis bene geriausia išeitis – tęsti studijas. Berno universitetas juokų nesupranta – teks iš naujo laikyti stojamuosius egzaminus. Tuo metu J. Šaulys tikriausiai nebūtų patikėjęs, kad šioje Alma mater praleis dar aštuonerius metus. Kartu su disertacijos rengimu ir ginimu. 1912 m. jis jau filosofijos daktaras. Kad labai vertino mokslinį laipsnį, rodo tas faktas, jog prieš vardą visada pridėdavo trumpinį Dr. Grįžęs į Vilnių dirbo finansininku Žemės ūkio banke, bet ir visuomenininko instinkto neprarado. Didžiojo karo metais jis Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto narys. Iš šių šalpos komitetų išsirutuliojo ir lietuvių politinės veiklos nuostatos. Dr. J. Šaulys reiškiasi ir Lietuvos politikos centre. Pirmoji oficiali misija – į Šveicariją, kur 1916 m. geg. 30–birž. 4 d. vyko Lozanos lietuvių II konferencija. Drauge su A. Smetona ir S. Kairiu Lietuvai atstovauja J. Šaulys, jo lūpomis konferencijoje pabrėžta, kad Lietuva sieks politinės nepriklausomybės. Iškart imtasi praktinių žingsnių. Dar vyksta karas, o nutarta kviesti iš Rusijos, JAV, kitų kraštų grįžti lietuvių mokytojus, gydytojus, verslininkus, amatininkus. Šveicarijoje numatyta telkti lietuvių politinį veikimą, kurti Lietuvos tautinę tarybą, kuri atstovautų Rusijos, Lietuvos, JAV ir Šveicarijos lietuviams. Ryšiai su Šveicarija tik stiprėja. Būdama neutrali valstybė ji priglobia daugelio kraštų politinius kovotojus už savo tautos laisvę ir ateitį.

Beje, ne vien Šveicarija. Dar 1915 m. spalį Stokholme Martynas Yčas, Stasys Šilingas ir Juozas Gabrys įkuria Švedų-lietuvių šelpimo komitetą. Šaltakraujai švedai šiltai sutinka lietuvius, jie sujaudinti, išgirdę apie mažos tautos kančias savo okupuotame krašte. Šelpimo komiteto pirmininku sutiko būti Stokholmo burmistras Carlas Albertas Lindhagenas, o sekretoriumi siūlo dienraščio „Stokholms Dagbladet“ redaktorių Vernerį Sioderbergą. Skambina redaktoriui ir sako: „Šiandien mes radome naują tautą, kuri, pasirodo, gyvena tik kitoje Baltijos pusėje ir vadinasi lietuvių tauta. Jos žemė yra okupuota vokiečių ir reikalinga pagalbos.“

Graudi ir kartu jausminga istorijėlė: štai iš kokios nežinomybės duobės teko kilti lietuvių tautai. Europai po truputį veriasi akys, Europa akivaizdžiai sąmonėja. Kartu didėja ir lietuvių ryžtas. Paryžiuje, Stokholme rengiamos lietuvių konferencijos, vyksta svarbūs susitikimai, aktyviai talkinant ir materialiai remiant Amerikos lietuviams, įtraukiami ir kitų šalių politikai. Svarbiausias tų diskusijų tikslas – laviruojant kintančioje politinėje realybėje kuo plačiau viešinti Lietuvos nepriklausomybės siekį, ieškoti sąjungininkų ir užtarėjų. Užsienio lietuviai jaučiasi laisvesni, drąsiau reiškia nepriklausomybės idėjas. Užimtą Lietuvą valdantis Oberostas veikia pagal savo planus, tad po vokiečių karine mašina krutantiems lietuviams tenka veikti atsargiau, derinti didelius norus su sveiku protu.

Įvykių ratas sukasi vis greičiau: 1917 m. J. Šaulys dalyvauja Rusijos ir Amerikos lietuvių konferencijoje Stokholme, veiklumu ir autoritetu, regis, nelabai nusileidžia A. Smetonai. Neatsitiktinai taps Vilniaus lietuvių konferencijos vienu iš organizatorių, reikalų judintoju, aktyviu veikėju, bus ne tik išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, bet ir jos generaliniu sekretoriumi ir pirmuoju vicepirmininku. Prasidės naujas etapas Jurgio Šaulio biografijoje, taip pat ir Lietuvos kilimo iš nebūties istorijoje.

Autoriaus nuotr.
Bus daugiau

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 8 (862), 2019 m. rugpjūčio 31 d., p. 1, 3, 6.

Naujienos iš interneto