Užupio kapinių fotografė. Manieji bernardinai

Autorius: Data: 2018-05-07, 14:45 Spausdinti

Užupio kapinių fotografė. Manieji bernardinai

 

Valerijai Bartusevičiūtei Miedziblockai. Autorės nuotrauka.

 

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Jau dešimt metų vaikštau po Užupį, jį fotografuoju. Kažkas nesuprantama traukia lyg magnetas. Iš Bernardinų kapinių kiekvieną kartą išeinu kaip iš savotiškos Jeruzalės. Tik šiais metais supratau, kodėl…

Praėjus Žvirgždyno gatvėje esančius kapinių vartus su užrašu Non omnis moriar, tai iš lotynų kalbos išvertus reiškia „Ne visas mirsiu“, laiko pojūtis išnyksta. Viskas šioje vietoje alsuoja ramybe: klasicizmo epochos išlikę senoviniai paminklai, angelų skulptūros žalios medžių lajos fone, akmenų grindinio pagrindinis takas, kolumbariumai, kapų tvorelės, kryžiai. Pavasariais kapines padengia neužmirštuolių kilimas, vasaromis jį pakeičia garšvos. Bernardinų kapinės antros pagal senumą Vilniuje. Šiltuoju metų laiku į senąsias kriptas skverbiasi saulė ir laikas ima šokinėti dulkėmis.

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Bernardinų kapines 1810 metais įsteigė vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacija prie Šv. Onos bažnyčios ir Bernardinų vienuolynas. Po ketverių metų jos tapo parapinėmis Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčios kapinėmis. Po 1832 metų, sumažėjus kongregacijos narių skaičiui, Bernardinų bažnyčios parapijiečiai pradėti laidoti visoje kapinių teritorijoje. Vos įsteigus kapines, jos pašventintos. Tų pačių metų rudenį pradėta laidoti. Pirmasis amžinojo poilsio atgulė Antonas Skimbarovičius (Anton Skimborovicz), trisdešimties metų amžiaus vyras iš Nemenčinės, ko gero, iš anksto įsigijęs paskutinės kelionės bilietą į amžinojo poilsio vietą (t. y. išsipirkęs vietą kapinėse).

Kapinių administravimas priskirtas Bernardinų vienuoliams. Po kurio laiko iš labdaringų miestiečių lėšų buvo pastatyta mūrinė kapinių koplyčia rytiniame pakraštyje. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad kapinių koplyčioje buvę net du – Nukryžiuotojo ir Švč. Mergelės Marijos – altoriai. Koplyčios autorius – prancūzų kilmės architektas Josephas Poussier, gyvenęs ir kūręs Vilniuje. Koplyčia puikiausiai atspindi vyraujantį klasicistinį kapinių stilių. Koplyčia turėjo net dešimt langų.

Kapinės išsidėsčiusios ant aukšto Vilnelės šlaito. Šiandien sunku įsivaizduoti, bet XIX a. pradžioje Bernardinų kapines niokojo Vilnelės potvyniai. Pastačius užtvanką ir Paplaujos malūną, pakilęs vanduo pridarydavo nemenkos žalos. Nepadėdavo net Bernardinų vienuolyno raštai tuometiniam gubernatoriui. Vingiuota, sparti tėkme Vilnia visuomet buvo pilna akmenų: tiek anuo laikotarpiu, tiek dabar. Atrodo, kad nuo Vilniaus grindinių nušokę akmenys rieda upe nešdami tolyn laiką…

1863 metais visoje Lietuvos teritorijoje nuvilnijo sukilimas. Caro žandarmerija kratė ir kapines. Bernardinuose buvo rasta draudžiamos sukilėlių literatūros, ginklų. Padavimai byloja, kad ginklai buvo slepiami ir koplyčioje, net ir dabar naktimis, anot kai kurių pasakotojų, girdėti ginklų žvangesys: tai sukilėliai naktimis posėdžiauja koplyčioje. 1864 m. caro valdžia uždarė Bernardinų vienuolyną, tačiau kapinės veikė ir toliau.

Jau XIX amžiaus pabaigoje buvo pradėta pirmųjų paminklų restauracija, tačiau po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupacijos laikais daug kas įgavo kitokį pobūdį: buvo apgriauti kolumbariumai, išgriauta dalis paminklų, niokojami kryžiai, tvorelės, vežami į metalo laužą, kapinėms grėsė uždarymas. Tačiau jos išliko.

Pačios kapinės – nuo 2005 metų valstybės saugomas paminklas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą. 2014–2015 m. restauruota koplyčia: eksterjeras, stogas, fasadai, laiptai. Nurodoma, kad saugomą kapinių dalį sudaro 102 dalys (koplyčia, vartai, dvi tvoros, kolumbariumai, sargo namas, paminklinė kapinių pašventinimo koplyčia, 39 antkapiai, 33 kapai, 13 šeimos antkapių, 3 šeimos kapo koplyčios, 2 šeimos ir 3 kapo rūsiai). Kaip rašoma, atrinkti antkapiai pagal jų autentiką, retumą, tinkamiausią atskirų raidos etapų iliustravimą.

Bernardinių kapinėse palaidotųjų metrikiniai įrašai surašyti Bernardinų, Šv. Onos, Šv. Dvasios ir Dominikonų bei Šv. Jonų bažnytinėse knygose. Autorė straipsnyje vartoja to meto kalba metrikuose įrašytas pavardes, jų netransformuodama į lietuvių kalbą.

Čia ilsisi nemažai garbių žmonių, žinoma, ne tiek, kiek jų palaidota Rasose. Bernardinuose palaidoti Vilniaus universiteto profesoriai Stanislovas Bonifacas ir Juozapas Jundzilai, dailininkai Kanutas ir Boleslovas Ruseckai, Aleksandras ir Vincentas Slendzinskiai, Vytautas Kairiūkštis, fotografai Stanislovas Filibertas Fleris, Juozapas Čechavičius, 1863 m. sukilimo dalyvis Ignotas Zdanovičius.

Istorikė Vida Girinkienė tegia, kad Bernardinų kapinės, gausiai šiuo metu lankomos lietuvių ir užsienio turistų, yra būtent paties miesto, Vilniaus gyventojų kapinės. Rasos reprezentuoja visą Lietuvą, o Bernardinuose palaidoti žmonės, kurie XIX a. gyveno ir kūrė Vilniuje.

1939–1945 metais po Bernardinų kapines vaikščiodamas istorinių publikacijų autorius, garsus Vilniaus gyventojas Aleksandras Snežka ėmė surašinėti antkapinius paminklus, vėliau ėmė rengti Vilniaus kapinių aprašą ir išleido fundamentalų veikalą „Vilniaus kapinės“, kuris saugomas Osolinskių nacionalinėje bibliotekoje Vroclave. Istorinių rankraščių kolekcijose, tarp jų ir valstybinėje Vrublevskių bibliotekoje, saugomi ir kitų Bernardinų kapinių tyrinėtojų: Vidos Girininkienės, Algirdo Paulausko, Edmundo Malachovičiaus, darbai.

Bernardinų kapinės oficialiai uždarytos 1965 metais. Telieka tik spėlioti, kiek kryžių, atskirų antkapių buvo sunaikinta karo, sovietinės valdžios okupacijos metais. Beje, buvo statoma ir medinių kryžių, kurie natūraliai, laikui bėgant, iki šių dienų neišliko.

Gražina Drėmaitė, Audronė Vyšniauskienė rašo, kad vienas pirmųjų restauruotų antkapinių paminklų – Izabelos Parakos, mirusios 1828 m., lakoniškų formų mūrinis stulpas su čerpėmis dengtu stogeliu. Smagu, kad išgelbėta ir Marijos Kažynskos atminimui skirta antikinė kolona.

2005 metais buvo pasirašytas Bernardinų kapinių atgaivinimo projektas tarp Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo ir Lenkijos kovų ir kančių atminties išsaugojimo tarybos. Antkapius imta atkurti. Nurodoma, kad paminklus restauravo aukščiausios kategorijos restauratorius Kęstutis Norkūnas. Iš viso restauruoti 108 antkapiai. Prie restauravimo darbų prisidėjo ir meno mokyklų moksleiviai.

Lenkijos menų mokyklos Kielce moksleiviai kartu su dviem mokytojais 2009 m. gegužės 30 d.–birželio 14 d. restauravo ir konservavo šiuos Bernardinų kapinių antkapinius paminklus: Brygidos z Kaluchiewiczow Lyszczynskos, Baltazar Kolesinski, Liudwik Kuncewicz, Kunegundos z Krynickich Janczewskos, Leon Jerzy Jodkowski, Ancia Poznanska, Kazimierz Szumanowski, Romuald Szkultecki, Jozefos z Haraburdow Szkulteckos.

Informacija su restauracijos darbų fragmentais ir fotografijomis pateikiama šios mokyklos interneto svetainėje. Buvo pasirinkti iš viso devyni kapinių paminklai. Tačiau svetainėje nėra nurodyta, kodėl būtent šie paminklai atrinkti, nes kažkokiais ypatumais iš bendro kapinių konteksto jie neišsiskiria. Straipsnio autorės tyrimų bendradalininkė Sigita Montvilaitė-Radovanovich parašė lenkų mokyklai laišką su šiais klausimais, tačiau iki šiol atsakymo nėra gauta. Galbūt minėti paminklai iš visų kapinių pasirinkti atsitiktine tvarka.

Kartais gyvenime nutinka stebuklų. Taip nutiko ir šiuo atveju. Kartą atsitiktinai interneto paieškos programos sugeneravo lenkų Kielco menų mokyklos interneto svetainės nuorodą, kurioje radau paminėtą mano protėvį, mano prosenelio senelį – Leoną Jurgį Jodkovskį. Jo paminklas šios mokyklos moksleivių buvo restauruotas.

Leonas Jurgis Jodkovskis gimė tais pačiais metais, kai įkurtos Bernardinų kapinės, t. y. 1810 m. Onuškio parapijoje, Jukniškių dvare, lietuviškos kilmės bajorų Pranciškaus bei Onos Kosinskaitės Jodkovskių šeimoje. Leono tėvas Pranciškus Jodkovskis persikėlė į Jukniškių dvarą iš Žukovičių dvaro, esančio Gardino gubernijoje (Gardinas tuo metu priklausė Lietuvai). Ūgtelėjęs Pranciškaus sūnus Leonas išsiųstas mokytis į Vilniaus Aleksandro I gimnaziją, kurios visą kursą baigęs įstojo į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą, tačiau, šį universitetą caro valdžiai uždarius 1832 m., mokslus teko nutraukti. Leonas Jodkovskis 1866 m. vedęs ilgametę mylimąją Ievą Vilniaus šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčioje, su žmona ir vaikais gyveno Jiezno valsčiuje esančiame Kisieliškių dvare bei Vilniuje, kur jis ėjo Vilniaus gubernijos sekretoriaus pareigas.

Kaip matyti iš teisinių dokumentų, valstybės saugomais paminklais Bernardinuose pripažinti 1863 metų sukilimo dalyvių antkapiai. Būtent, Leono Jurgio Jodkovskio šeima aktyviai dalyvavo šiame sukilime, buvo vieni sukilimo iniciatorių Trakų apskrityje (žiūr. Birštono istoriko Vytauto Kuzmicko straipsnius: „1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys“, kuriuose pasakojama apie sukilėlius Adomą ir Vaclovą Bartuševičius bei jų tėvą Adomą Bartuševičių, abiejų sukilimų dalyvį ir jo tėvą Vincą, prisidėjusį prie 1794 m. sukilimo). Jieznas tuomet priklausė Trakų apskričiai.

Prieš Leoną Jurgį Jodkovskį ir kitus sukilimo dalyvius buvo iškelta ne viena politinė byla, pvz., Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) išsaugotos net tris šimtus lapų turinčios 1866 m. politinės 378 fondo bylos, taip pat 1248 fonde esanti byla Nr. 173. 378 fonde esančios Jodkovskio ir kitos politinės bylos be straipsnio autorės iki šiol niekieno neskaitytos. Iš šių politinių bylų matyti, kad Leonas Jodkovskis buvo tardomas tyrimų komisijoje, metus išbuvo areštuotas Vilniuje, buvo suimtas, tyrimo komisijos dėl jų ne kartą rašė laiškus Vilniaus gubernatoriui, Jodkovskis slėpė savo dvare sukilėlį, tiekė sukilėliams atsargas, taip pat rėmė sukilėlius piniginėmis lėšomis. Viena paminėtų bylų uždaryta tik 1900 metais.

Po sukilimo numalšinimo Leonas Jodkovskis apie 15–20 metų buvo sekamas Trakų apskrities caro žandarmerijos, praktiškai iki pat savo mirties, pvz., LVIA saugoma 1386 fondo byla Nr. 35, kurioje Trakų apskrities žandarmerijos sudarytas sąrašas asmenų, dalyvavusių 1863 metų sukilime, arba LVIA saugoma 1386 fondo byla Nr. 28, su Trakų apskrities žandarmerijos sudarytų sekamų asmenų sąrašais.

Leono Jodkovskio abiem sūnėnams, t. y. Paryžiuje studijavusiam mediciną Vaclovui Bartuševičiui bei Krokuvoje studijavusiam teisę Adomui Bartuševičiui, visoje Lietuvos teritorijoje buvo paskelbta paieška, tačiau jie spėjo nuo caro valdžios pasprukti į užsienį, išvežė sukilėlių pinigus į Paryžių.

Jų dėdė Leonas Jurgis Jodkovskis, Vilniaus gubernijos sekretorius, mirė 1882 metų vasario 11 d. Vilniuje. Kodėl jis palaidotas būtent Bernardinų kapinėse, juk veikė ir kitos Vilniaus kapinės, pvz., Rasos.

Dar 1866 metais per apklausas politinėse komisijose vienas apskundusių sukilėlius asmenų, Trakų bajorijos vadovas Bylinskis, Leoną Jodkovskį apibūdino kaip užsispyrusį svajotoją. Kurgi kitur gali ilsėtis svajotojas, jei ne menininkų pamėgtame akropolyje?

Savo testamente, surašytame 1879 metais, Leonas Jodkovskis nurodė: Oстанки мои прошу похоронить на Bиленском по Бернардинском кладбище возле останковь Aнны, дочери Aнтонины и Cтанислава Познанских. (Prašau mano palaikus palaidoti Vilniuje, Bernardinų kapinėse, šalia Annos, duktės Antoninos ir Stanislavo Poznanskių palaikų.)

Poznanskiui Steponui. Autorės nuotrauka.

L. Jodkovskis pageidavo būti palaidotas Bernardinų kapinėse prie pirmosios anūkės. Testamentas saugomas Vilniaus jungtinių baudžiamojo ir civilinio teismo rūmų archyve, LVIA, Jodkovskių bylose.

Sunku įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu protėvis, surašęs tokią valią testamente, būtų miręs Kisieliškių dvare, Jiezne. Tais laikais didelius atstumus gabendavo tik didikų palaikus.

Paminklas Leonui Jodkovskiui pagamintas iš lietuviško šviesaus granito. Matyti, kad paminklo viršuje būta kryžiaus, tačiau jis neišliko. Restauruojant nuo paminklo nuvalytos žemės, paminklas nuplautas, nudruskintas, poliruotas, tekstas išvalytas, paryškintas ir paauksuotas. Aplinkinės metalinės tvorelės, saugančios šeimos kapo vietą, nėra išlikusios.

Protėviai Bernardinuose ėmė atsirasti vienas po kito. Tarsi jų vėlės būtų nudžiugusios, kad pagaliau po ilgų ramybės ir užmaršties dešimtmečių atsirado kažkas savo…

Būtent Lenkijos Kielco mokyklos moksleivių ir mokytojų atlikta paminklų restauracija tam padarė įtaką, nes manyti, kad iš Jiezno šeima XIX a. persikėlė į Vilnių, galbūt ir įmanoma, bet vargu apie tai pagalvotina. Jiezno bažnyčios metrikų knygose įrašai tiesiog nutrūksta, ir Jodkovskiai iš metrikų dingsta.

Trakų Jodkovskių giminės kilmė lietuviška, jos pirmieji protėviai aptinkami Raseinių apylinkėse kunigaikščio Butvydo laikais, taip nurodoma genealoginiuose dokumentuose. Leono Jurgio ir Ievos Jodkovskių sūnus bajoras Jurgis Jodkovskis, kuris buvo dailininkas, ant paveikslų pasirašydavo J. Jodkouski. Būtent tokia pavardės rašyba sutinkama Gardino raštuose. Taigi jis pabrėžė ne lenkiškąją ir jokiu būdu ne rusiškąją, o Gardino lietuviškąją savo kilmę. Po Liublino unijos pasirašymo 1569 m. būtent lietuviškajame mieste Gardine buvo išsiderėta iš Lietuvos šaukti kas trečiąjį jungtinės Respublikos Seimą.

Dailininkas Jurgis Jodkovskis taip pat ilsisi Bernardinų kapinėse, vos už keleto žingsnių nuo tėvo kapo. Deja, jam pastatytas kryžius neišliko.

Jurgis Jodkovskis gimė 1862 metais Kisieliškių dvare, Jiezno valsčiuje. Mokėsi Ivano Trutnevo vadovaujamoje piešimo mokykloje Vilniuje, kurią baigęs, įstojo į Sankt Peterburgo dailės akademiją. Mokslo akademijoje buvo apdovanotas net mažuoju sidabro medaliu. Deja, akademijos Jurgis nebaigė, galbūt tai lėmė vyresniojo brolio Gabrielio tragiškos gyvenimo aplinkybės, gal kitos priežastys, tačiau dailininkas grįžo į Vilnių. Čia buvo Dailės būrelio narys, išrinktas į Dailės komitetą. Vėliau daug keliavo: aplankė Gruziją, kur kelerius metus dirbo, Italiją, turėjo dailės dirbtuves Kuršėnuose. 2017 m. spalio 5 d. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta tarptautinė dailės paroda „Académie de Vilna Vilniaus piešimo mokykla (18661915)“, skirta 150-osioms mokyklos įkūrimo metinėms, kurioje eksponuoti net keli Jurgio Jodkovskio darbai, piešti angliniu pieštuku. Dauguma išlikusių darbų nutapyti ankstyvajame jo jaunystės periode, 1879-aisiais, tai yra autoriui būnant tik 17 metų. Jurgio Jodkovskio biografija pateikta ir Vidos Girininkienės knygoje Vilniaus Bernardinų kapinės, ir Aleksandro Snezko leidinyje Bernardinų kapinės, taip pat naujai išleistoje Jolantos Širkaitės knygoje Vilniaus piešimo mokykla.

Dailininkas Jurgis Jodkovskis mirė 1829 m. lapkričio 15 d. Vilniuje, Bernardinų g. 1. Jo mirties metrikas yra įrašytas Šv. Jonų bažnytinėse knygose.

Šalia Jurgio Jodkovskio palaidotos dvi jo seserys, Leono ir Ievos Jodkovskių dukterys: Melanija Jodkovska Žemaitelienė bei Jadvyga Jodkovska. Taip pat bendrame kape ilsisi Melanijos Jodkovskos duktė Bronislava Žemaitelytė bei, tikėtina, ir Melanijos Žemaitelienės vyras Dominykas Žemaitelis.

Bajorė Jadvyga Jodkovska, jauniausioji Leono ir Ievos Jodkovskių duktė, gimė 1868 metais Kisieliškių dvare, Jiezno valsčiuje. Jos krikštynose, kaip matyti iš krikšto metrikų, dalyvavo gausus būrys svečių. Krikštijo pats Birštono vikaras, kunigas Adomas Šliapovičius, krikštynose dalyvavo generolas Augustas Žabo, gausus būrys svečių. To meto Jiezno apylinkėse tai buvo bene pats iškilmingiausias kūdikio krikštas. Deja Jadvyga gyveno tik 48 metus, mirė netekėjusi Vilniuje.

Jos sesuo Melanija Jodkovska-Žemaitelienė taip pat gimė Kisieliškių dvare, Jiezno valsčiuje, 1855 metais. Ištekėjo Vilniuje už bajoro Dominyko Žemaitelio. Su juo susilaukė dviejų sūnų, kurie mirė vaikystėje (palaidoti Nemajūnų kapinėse) bei dukters Bronislavos, mirė jaunystėje, palaidota šalia motinos Bernardinuose. Istoriniuose šaltiniuose klaidingai nurodoma, jog tai Bronislavas Žemaitelis (Bronislaw Zemojtel). Tai ne vyras, o moteris. Galbūt tokią klaidą įvėlė to meto bažnytinis įrašas vokiečių kalba. Bronislava Žemaitelytė dirbo vaistininke, liko netekėjusi, mirė 1919 metais Vilniuje.

Paminklinis akmuo Jadvygai Jodkovskai, Melanijai Jodkovskai-Žemaitelienei bei Bronislavai Žemaitelytei nedidelis, prasto pavidalo, sulipdytas iš lauko akmenų, byrantis, nuskilęs. Paminklo viršutinėje dalyje būta kryžiaus, kuris neišlikęs, atsivėrusioje nedidelėje nišoje po lietaus kaupiasi vanduo. Ant akmens išlikę plokštėje įrašai neryškūs, sunkiai įskaitomi. Viršuje prikalta skardinė lentelė, deja, joje įrašas neišlikęs, ko gero, jis buvo užrašytas baltais dažais. Kapo teritoriją apibrėžia ribiniai įspaudai. Kapas šiek tiek įdubęs.

Paėjus kelis žingsnius į priekį nuo dailininko Jurgio Jodkovskio kapo – kapavietė su didžiuliu betoniniu kryžiumi, įkaltu į nemažą akmenį, aptverta tvorele. Akmuo nešlifuotas. Paminklas nevalytas. Šiame kape ilsisi Leono Jodkovskio dukterėčia, jo sesers duktė – bajorė Valerija Bartuševičiūtė-Miedziblocka. Ji gimė 1841 metais Nemajūnuose, Birštono kurorto įkūrėjo Adomo Bartuševičiaus ir Dominykos Jodkovskos-Bartuševičienės šeimoje. Kadangi visi Bartuševičių šeimos nariai buvo įsitraukę į 1863 metų sukilimą, prie jo prisidėjo ir Valerija. Ji tiekė maisto atsargas sukilėliams, dėl ko 1866 metais būdama nėščia buvo tardoma caro žandarų (LVIA saugoma 378 fondo byla Nr. 136b). Valerija buvo ištekėjusi už Vilniaus bajoro Jono Miedziblockio. Kartu su Valerija Bartuševičiūte-Miedziblocka kapavietėje palaidota ir jos dukrytė.

Paėjus gerokai atgal koplyčios link, antrose eilėse pastatytas paminklas Jonui Miedziblockiui, Valerijos Miedziblockos vyro broliui.

Taip pat Bernardinų kapinėse ilsisi Vladisvalas Miedziblockis, Valerijos Bartuševičiūtės-Miedziblockos vyro brolis. Jis mirė jaunas, būdamas 28 metų amžiaus. Iš bažnytinio metriko matyti, jog tarnavo Kurliandijos 2-ajame ulonų pulke. Kaip rašoma literatūroje, vėliau Kurliandijos pulkų kadetai kovojo prieš sovietinę armiją baltagvardiečių eilėse. Vladislavas Miedziblockis mirė Vokiečių gatvėje, kunigaikštienės Puzinienės namuose.

Kielco mokyklos moksleiviai kartu su Leono Jodkovskio paminklu restauravo ir Anciai Poznanskai skirtą antkapį. Tai Leono Jodkovskio pirmoji anūkė, mirusi 1872 m. Jos paminklinis antkapis tamsesnis, iš atvežtinio akmens, kryžius taip pat neišlikęs, epitafijos surašytos visose keturiose paminklo pusėse. Paminklo fasadinėje pusėje iškalti žodžiai: Podtem glazom spoczywa s.p. najmylsza Ancia Poznanska (Čia ilsisi pati nuostabiausia pasaulyje mergaitė, – autorės vert.).

Ancytė gimė Vilniuje, augo motinos, kilusios iš Sondakų, Jiezno valsčiaus, Antoninos Jodkovskos-Poznanskos ir Vilniaus bajoro Stanislavo Poznanskio šeimoje. Gyveno vos dešimt metų. Jos paminklo šone nurodyta, jog paminklas pastatytas senelio Leono Jodkovskio lėšomis. Abu paminklai – Leonui Jodkovskiui ir Anciai Poznanskai – pastatyti ant cementinių pjedestalų.

Bernardinų kapinėse palaidotas ir Ancios tėvas, Leono Jodkovskio žentas, ilgametis Vilniaus policijos pareigūnas, bajoras Stanislavas Poznanskis. Deja, įrašų šaltiniuose, kuriuose aprašytos Bernardinų kapinės, nei apie jį ir jo paties kapo kol kas neaptikta. Tėra Bernardinų bažnyčios RKB metrikas, jog Stanislavas Poznanskis, sūnus Adomo, mirė 1900 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Vilniaus gatvėje, Odinco namuose, eidamas 62 gyvenimo metus. Bajoras Stanislovas Poznanskis su šeima gyveno Vilniuje, kaip minėta, ėjo tarnybą policijoje, tačiau dėl dalyvavimo 1863 metų sukilime buvo išsiųstas į tolimąją Irkutsko guberniją, kur dirbo laivo, plaukiojančio Lenos upe, kapitonu. Apie 1880 m. grįžo gyventi į Vilnių. LVIA 525 fondo byloje Nr. 94 sudarytas sąrašas politinių nusikaltėlių, tarp kurių yra ir Stanislavo Poznanskio pavardė. Iš jo caro valdžia konfiskavo visą turėtą turtą.

Bernardinų kapinėse tikriausiai palaidota ir Stanislavo Poznanskio žmona Antonina Jodkovska-Poznanska, vyriausia Leono Jodkovskio duktė, gimusi 1842 metais Sondakuose (Jiezno vals.). Deja, duomenų apie tai, kiek metų nugyveno ši moteris ir kada mirė, nepavyko surasti. Iki šiol nežinoma, ar į Irkutsko tremtį vyko visa šeima, ar tik šeimos galva Stanislavas. Telieka apgailestauti, jog nėra išsaugotos kokių dvidešimties–trisdešimties metų Vilniaus šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios mirties metrikų knygos. Pasiteiravus šios bažnyčios klebono, straipsnio autorei buvo pateiktas sąsiuvinis, kuriame visgi mirę parapijiečiai kažkokia tvarka nuo senų laikų surašyti. Tarp jų rasta ir Antoninos Poznanskos pavardė.

Žinoma, jog ir tuo metu vyravo laidojimo į šeimos kapavietę paprotys. Palaidojus dukrą, vyrą, Bernardinuose, tikėtina, ir motina/žmona amžino poilsio vietą pasirinko šalia. Šaltiniuose nurodoma, jog ypač šeimos kapai buvo ardomi sovietinės okupacijos metais, todėl ne visos šeimos kapavietės išlikusios.

Šalia Leono Jodkovskio ir Ancytės Poznanskos viename kape palaidoti du Leono ir Ievos Jodkovskių sūnūs: Gabrielis Kaluževičius (įsūnis) ir Flavijanas Jodkovskis. Gabrielis mirė pačioje jaunystėje, Vilniuje eidamas 22 gyvenimo metus. Gimęs Paverknių kaime, Jiezno valsčiuje, vaikystę praleido Kisieliškių dvare. Vėliau persikėlė su tėvais gyventi į Vilnių. Gabrieliui Kaluževičiui pastatytas didelio akmens, šviesaus granito paminklas su tos pačios tekstūros plokšte. Jis taip pat, straipsnio autorės nuomone, nuvalytas, iš dalies restauruotas. Paminklo apačioje prikalta lentelė su įrašu, jog čia ilsisi Flavijanas Jodkovskis, miręs 1936 metais Vilniuje. Flavijanas Jodkovskis, jauniausias Leono ir Ievos Jodkovskių sūnus, gimęs Kisieliškių dvare 1867 metais, vėliau mokėsi Vilniaus Aleksandro I gimnazijoje, gyveno Vilniuje, taip pat gimtajame Kisieliškių dvare.

Už Leono Jodkovskio kapo stovi didelio akmens paminklas, skirtas Bočkovskių šeimai. Viktorija Jodkovska-Bočkovska buvo vyriausioji Leono Jodkovskio sesuo. Ji gimė 1803 m. Onuškyje, Jukniškių dvare. Ištekėjo 1828 m. Nemajūnų bažnyčioje už iš Rumšiškių parapijos kilusio bajoro, Kauno amatų rūmų deputato Juozo Bočkovskio. Šeima persikėlė gyventi į Vilnių, kur susilaukė vienintelio sūnaus Vincento. Viktorija Bočkovska mirė 1867 metais Tyzenhauzo name.

Šalia motinos palaidotas ir jos vienintelis sūnus Vincentas Bočkovskis, ilgametis Vilniaus kolegijos sekretorius (paminėtina, jog tuo metu valstybės tarnybos rangai buvo tokie: tituluotasis patarėjas, kolegijos patarėjas, kolegijos sekretorius, gubernijos sekretorius).

Vincentas Bočkovskis gyveno Vilniuje, Fabricijienės name, Pilies ir Bernardinų gatvių sankryžoje (namas tebestovi). Vėliau pasistatė nuosavą namą Tyzenhauzų gatvėje. Vedė Vilniaus bajoraitę Sofiją Michailovską, kilusią iš septynių vaikų šeimos. Tikėtina, jog Sofija Michailovska-Bočkovska taip pat palaidota Bernardinų kapinėse, nes čia ilsisi ir jų mažieji vaikai, ir Michailovskių šeimos nariai. Bernardinų kapinėse palaidotas Sofijos ir Vincento sūnelis Juozas Bočkovskis, kurį Pilies gatvėje krikštijo kunigaikščiai Masalskiai. Vaikas išgyveno tik penkerius metus. Taip pat Bernardinų kapinėse 1905 m. palaidotas kitas Sofijos ir Vincento sūnus Ksaveras Bočkovskis. Bernardinų kapinėse palaidota ir Sofijos Michailovskos motina Antonina Michailovska. Ant paminklinio akmens, skirto Vincentui Bočkovskiui ir Viktorijai Bočkovskai, nurodyta, jog taip pat bendrame kape ilsisi ir Malgožata Bočkovska, Vincento ir Sofijos duktė.

Leonui Jurgiui Jodkovskiui. Autorės nuotrauka.

Žengus žingsnį į šoną – paminklas Adomovičiams. Jis taip pat restauruotas. Tai Leono Jodkovskio jauniausios sesers vyro giminaičiai. Už Adomovičių akmens į žemę įsispraudęs nedidelis apvalus kuklus akmuo, skirtas bajorui Justinui Vnorovskiui. Justinas Vnorovskis buvo Leono Jodkovskio jauniausios sesers Teresės vyras, kilęs iš Pivašiūnų parapijos, Jiezno valsčiaus. 1850 metais, per patį vidurvasarį, t. y. liepos 15 d, Justinas Vnorovskis išvyko su reikalais į Vilnių, kelionėje persišaldė, susirgo gerklės uždegimu ir mirė Bernardinų vienuolynui priklausančioje ligoninėje, Vilniuje. Paliko nėščią žmoną ir tris mažamečius vaikus. Įrašas jam akmenyje sunkiai įskaitomas, išblukęs.

Visai netoli Leono Jodkovskio ir kitų šeimos narių kapų palaidotas Justino Vnorovskio duktės Ievos Vnorovskos vyras, atsargos majoras Steponas Poznanskis, turėjęs didžiulį triaukštį namą Pamėnkalnio gatvėje. Kur ilsisi Ieva Vnorovska-Poznanska, neteko surasti.

Bernardinų kapinėse ilsisi ir Stanislavo Pozanskio brolio kolegijos sekretoriaus, bajoro Vladislavo Poznanskio šeimos žmonės. Štai mažasis Teofilis, Vladislavo Poznanskio metukų vaikas, miręs 1872-aisiais Paplaujoje, Berlovičiaus name, 1868 m. mirusi dukrytė Juzefa Poznanska, 1909 metais mirusi Vladislavo žmona Teofilija Poznanska. Tikėtina, Bernardinų kapinėse palaidotas ir pats Vladislavas Poznanskis.

Bernardinų kapinėse palaidotas ir dar vienos Leono ir Ievos Jodkovskių duktės bajorės Kamelijos Jodkovskos Staševskos ir atsargos valdininko Vilniaus bajoro Osipo Staševskio sūnus Romas, miręs Gedimino pr. 1905 metais. Kamelija Jodkovska-Staševska su šeima apie 1895 metus buvo emigravusi gyventi į Lomžos guberniją.

Lietuvos valstybės istorijos archyve dalis Vilniaus bažnytinių metrikų knygų nuo 1916 metų yra blogos kokybės, nesurištos ir skaitytojams neišduodamos. Tai apsunkina tyrinėjimus.

Kartais vakarais, galvodama apie Bernardinų kapines, prisimenu ir Vilniaus Jodkovskių giminės senąjį Kazimierą Jodkovskį, kuris būdamas našlys mirė Bernardinų vienuolyne. Tarsi vaikšto senasis po vienuolyną ir pro langus stebėdamas juos visus saugo…

Mano protėviai palaidoti Bernardinų kapinių žemėje… Jie visi lietuvaičiai, nepaisant to, kokia kalba to meto Lietuvos teritorijoje buvo kalbėta, ar buvo viskas užrašyta.

Kultūros paveldo departamentui Leono Jurgio Jodkovskio bei Valerijos Bartuševičiūtės-Miedziblockos, kaip 1863 m. sukilimo dalyvių, antkapius siūlytina įtraukti į saugomų Bernardinų kapinių antkapinių paminklų sąrašą.

Straipsnio autorė dėkoja pusseserei Sigitai Montvilaitei-Radovanovich, kartu atliekančiai tyrimus, taip pat už patarimus Birštono muziejaus istorikui Vytautui Kuzmickui bei Anykščių kraštotyros draugijos pirmininkui Tautvydui Kontrimavičiui už pamokymus, skaitant senuosius metrikus, taip pat Lietuvos valstybės istorijos archyvo darbuotojams, už pagalbą ieškant archyvinės medžiagos.

Dr. Irma Randakevičienė yra kilusi iš Jodkovskių.

Šaltinis – <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-05-07-uzupio-kapiniu-fotografe-manieji-bernardinai/169794>.

Dvarai Istorija Kultūra Kultūros paveldas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra