Tarpukario Tauragės bankai

Autorius: Data: 2014-08-01, 12:37 Spausdinti

Tarpukario Tauragės bankai

Banko pastate 1957 m. atidarytas viešbutis-restoranas „Tauras“. 1960 m. E.Mažrimo rinkinio nuotrauka

Edmundas MAŽRIMAS

Sukurti Nepriklausomą Lietuvos Respubliką reikėjo didelio atsidavimo, patriotizmo ir meilės gimtajam kraštui. Reikėjo sukurti nacionalinį švietimą, kultūrą, sureguliuoti tarptautinius santykius, ūkį, prekybą, organizuoti krašto apsaugą, išsiugdyti kvalifikuotus specialistus. Tai padaryti Pirmojo pasaulinio karo sugriautoje Lietuvoje nebuvo paprasta. Besikuriančioje Lietuvoje beveik ištisą dešimtmetį nebuvo didesnių statybų, miestų tvarkymo darbų, vyko tik smulki pavienių statinių rekonstrukcija ir pritaikymas. Projektus šiems darbams daugiausia ruošė kitataučiai arba svetur mokslus baigę inžinieriai ir architektai. Sunki ekonominė padėtis neleido architektams spręsti architektūros ir estetikos problemų. Pastatai buvo projektuojami ir statomi laikantis senųjų, ikikarinių statybos principų.

Tik įsitraukus į statybos ir projektavimo darbus svetur išugdytiems inžinieriams architektams Mykolui Songailai (1874–1941), Vladimirui Dubeneckiui (1888–1932), Arno Funkui (1898–1957) ir kitiems naujoji Lietuvos statyba įgavo naujų jėgų. Atvykusių architektų inžinierių ir jų išugdytų specialistų karta savo kūrybine veikla neapsiribojo vien Lietuvos sostine Kaunu ar didesniais miestais, ji persikėlė ir į provinciją. Tokiu būdu modernia architektūra gražėjo visa Lietuva. Šiandien jų sukurti statiniai džiugina akį ir kelia pasididžiavimą, kad tarpukario Lietuvos statyba buvo moderni, pulsavusi kartu su visos Europos architektūros, inžinerijos pasiekimais ir ieškojimais.

XX a. trečiojo dešimtmečio antrosios pusės visuomeninės, politinės, ekonominės permainos palietė ir architektūros kūrybą. Šiam kūrybiniam barui atsirado naujų potencialių jėgų, sugrįžo iš užsienio mokslus baigę jauni architektai, pamažu įsijungė į darbą pirmieji statybos inžinieriai – Lietuvos universiteto auklėtiniai. Krašto kultūriniame gyvenime išsikristalizavo nauji estetiniai principai. Tam turėjo įtakos išsiplėtę kontaktai su Europos kraštais, lietuvių studijavimas Vakarų mokymo įstaigose ir naujų idėjų parvežimas į Lietuvą. Lietuvos menininkai ėmė gvildenti visam Europos menui būdingas problemas, pradėjo reikštis naujos tendencijos.

Lietuvos provincijoje apie 1930 m. didesnių pastatų buvo statoma palyginti nedaug, retai jie būdavo didesni nei 10 000 kv.m. Tokie pastatai, pasklidę po apskričių miestus, pranykdavo tarp smulkaus menkaverčio užstatymo. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, be iki tol statytų bažnyčių, savivaldybių, mokyklų, ligoninių, pradėta statyti Lietuvos banko skyrių rūmus – naujo pobūdžio visuomeninius miestų pastatus.

Baigus statyti banko rūmus Kaune 1930 m. Lietuvos banko valdyba pasiūlė M.Songailai suprojektuoti banko skyrių Panevėžyje, vėliau Raseiniuose, Biržuose, Tauragėje ir kituose apskričių miestuose. Banko, vieno reikšmingiausių visuomeninių pastatų mieste, architektūra deramai išreiškė jame vykstančių operacijų svarbą. Pagal to laiko nusistovėjusią apskričių bankų patalpų programą buvo reikalingos patalpos: operacijų salė, saugyklos, vestibiulis, direktoriaus kabinetas, direktoriaus ir sargo butai, katilinė. Statybos inspekcijai reikalaujant statinys, kaip ir daugelis kitų provincijos visuomeninių pastatų, dengiamas aukštu čerpių stogu.

Tauragės banko sklypo gretimybės

Banko statybai sklypas parinktas miesto centre, prie pagrindinės miesto magistralinės Dariaus ir Girėno alėjos ir Vytauto gatvės susikirtimo. Žinomų architektų suprojektuotam reprezentaciniam pastatui šis sklypas parinktas neatsitiktinai – kad banko pastatas ne tik taurintų miesto užstatymą, bet ir pristatytų patį miestą pravažiuojantiems tarptautiniu keliu.

Dariaus ir Girėno alėja buvo suprojektuota XIX a. viduryje ir tada pradėta užstatyti. Pagrindinės miesto gatvės atsiradimą padiktavo 1836–1844 m. suprojektuotas ir tiesiamas per Tauragę tarptautinis kelias iš Peterburgo į Karaliaučių. Tada buvo nutiestas traktas Ryga–Šiauliai–Tauragė. Neatsitiktinai pirmasis gatvės pavadinimas, atsiradęs XIX a. antroje pusėje, buvo Шоссейная (rus. Plento). Po Pirmojo pasaulinio karo, jau Lietuvos Respublikos laikais, senasis gatvės pavadinimas išverstas iš rusų kalbos ir gatvė vadinta Plento gatve. 1933 m. po nesėkmingo Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą šių tautiečių garbei gatvė pavadinta Dariaus ir Girėno alėja. Ir būtent ne gatve, o alėja. Tuo siekta pabrėžti lietuvių žygdarbį ir magistralinės gatvės reikšmingumą. Neatsitiktinai pagrindinis banko pastato fasadas ir atsuktas į šią gatvę.

Kita banko sklypo užstatymo gatvė – Vytauto gatvė, pradėta užstatyti irgi XIX a. antrojoje pusėje. Ji caro laikais turėjo du pavadinimus: iki Dariaus ir Girėno gatvės vadinosi Валерьяновская (rus. Valerijanovo), o nuo Dariaus ir Girėno gatvės – Базарная (rus. Turgaus). Šie gatvių pavadinimai nusakė gatvės situaciją. Valerijanovo gatvė pavadinta todėl, kad jos dalis rėmėsi į buvusį greta miesto Valerijanovo dvarą. Šio dvaro žemės XX a. pr. buvo priskirtos miesto žemėms ir užstatytos. Šiandien tai būtų Aerodromo ir Vizbutų rajonai. Turgaus gatvės pavadinimas atsirado užstatant ir XIX a. viduryje prie šios gatvės įrengus miesto turgaus aikštę (šiandien – vaikų darželis „Ąžuoliukas“).

Prieš banką, kitapus Dariaus ir Girėno alėjos, 1934 m. pastatyta viena gražiausių Tauragės vaistinių, kuri priklausė apskrities savivaldybei. Kaip tada rašė spauda, „Tauragės apskrities savivaldybė, suprasdama savosios vaistinės reikalingumą, nuo š.m. sausio mėn. įsteigė ją.  Vaistinė įkurta gana erdvioje p. Zableckio patalpoje, puikiai įrengta, daro malonų įspūdį…“ Ši vaistinė buvo labai gražiai įrengta. Visi baldai, įrankiai čia blizgėjo. Vaistų netrūko, o ką jau bekalbėti apie šios vaistinės turtingumą. Vedėju dirbo atkeltas provizorius Stankūnas. Stankūnas iš Rusijos grįžo vedęs rusaitę. Juozo Zableckio namo antrajame aukšte veikė Lietuvos Ūkio banko skyrius.

Antrojo pasaulinio karo metais šis gražus Zableskių namas sugriautas. Pokariu jo sklype pastatytas trijų aukštų daugiabutis gyvenamasis namas.

Kitapus Vytauto gatvės prieš karą buvo autobusų stotis „Standart“, autobusų stotis veikė dar ir po karo. Šiandien čia Atgimimo aikštė. Joje 1990 m. pastatyta „Taikos“ statula (arch. Eduardas Budreika). Skulptūros autorius skulptorius prof. Leonas Žuklys ir jo sūnus Gediminas. Paminklas statytas atgimimo metais, jo postamentas kainavo 10 tūkst. rublių, skulptūros liejimas – 20 300 rub., statulos paruošimas ir kiti darbai – 44 000 rub. Prieš ketverius metus aikštė gražiai sutvarkyta ir tapo tauragiškių poilsio ir sueigų vieta.

Kitapus gatvės, banko pastato rytuose, Respublikos laikais stovėjo nedideli nameliai, priklausę žydams. Tauragės žydai nuomojo pastatus, čia gyveno automobilių taksi savininkas Jonas Pavalkis, veikė Kazio Malakausko kirpykla. Kaip rašo Albinas Batavičius, K.Makalauskas namą nuomojo iš žydo Barono, vadinamo „pusrabiniu“. Kirpėjas gimė Mažeikių apskrities Sedos miestelyje, 1893 m. Sankt-Peterburge penkerius metus mokėsi kirpėjo amato. Jis didžiuodavosi tuo, kad paauksuotais instrumentais yra skutęs carą Nikolajų II ir už darbą buvęs apdovanotas – jam buvo pasakyta „carskoe spasibo“. Kirpėjas buvo geras meistras, egzaminuojant krašto kirpėjus jis buvo kviečiamas komisijos pirmininku. Tada kirpėjai paprastai buvo žydai. Už K.Malakausko kirpyklos stovėjo Niseno Fišo „Fišo“ viešbutis. Per karą visi pastatai sugriauti, o 1963 m. šie sklypai užstatyti universalinės parduotuvės pastatu, tauragiškių vadinamu „univermagu“. Į jį buvo sukeltos visos po miestą išsibarsčiusios pramoninių prekių parduotuvės.

Banko šiaurės vakaruose, prie Vytauto gatvės, buvo trys nedideli sklypai. Juose stovėjo gyvenamieji namai, kurie per karą sudegė. 1975 m. šioje erdvėje pastatytas viešbutis-kavinė „Tauragė“. Tarp banko ir Pilies buvusi laisva erdvė ir Hiršui Gitkinui priklausęs sklypas. Jame stovėjo didžiulis medinis namas, kuriame gyveno H.Gitkinas, prekiautojas mišku ir malūno (šiandien Tilžės plento g. 2) savininkas. Per karą prekeivio pastatų neliko, o po karo jų vietoje Tauragės gimnazija, veikusi pilies komplekse, buvo įsirengusi sporto aikštyną, stadioną ir „Mičiurino daržą-sodą“. Taip vadindavo mokyklų daržus, kuriuose moksleiviai mokėsi sodinti, prižiūrėti daržoves, gėles ir kitką. Tai nebuvo sovietinės mokyklos „išmislas“, tokie daržai-sodai veikė prie visų mokyklų dar prieš karą ir buvo puiki mokykla pažinti, prižiūrėti daržoves, vaismedžius. Labai gaila, kad ši tradicija nutrūko. Prieš porą metų teko lankytis Gruzijoje, mūsų miestui giminingame Zestafoni mieste. Širdis džiaugėsi, kaip šio miesto mokyklos mokiniai rodė ir didžiavosi mokyklos sodeliu, kuriame mokiniai augina, prižiūri vynuoges, daržoves ir kita.

Iš pilies komplekso išsikėlus Tauragės 1-jai vidurinei mokyklai, o vėliau ir Tauragės politechnikumui, tvarkant pilies kompleksą buvo nugriauti įvairūs pilies svetimkūniai priestatai, panaikinti sporto aikštynai. Taip miesto centre atsirado puiki erdvė, kurios taip trūko Tauragei. Į šią erdvę buvo kėsintasi „įvairiais“ būdais. Apie 1988 metus ten net buvo sumanyta pastatyti paminklą bolševikų vadui Leninui. Tačiau Tauragėje jau kunkuliavo Sąjūdis ir užteko sveiko proto išsaugoti šią erdvę. Laikui bėgant ji pavirto į Pilies aikštę, kurioje jau aštunti metai tauragiškiai renkasi mieliausioms ir garbingiausioms miesto šventėms, sueigoms.

kurjeris.lt

Istorija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra