Prof. Juozas Skirius. JAV lietuvių parama Lietuvai 1918-1940 m.: sritys, apimtys, vertinimai

Autorius: Data: 2018-06-27 , 11:51 Spausdinti

Prof. Juozas Skirius. JAV lietuvių parama Lietuvai 1918-1940 m.: sritys, apimtys, vertinimai

„Lietuvos“ antraštė („Lietuva“ ėjo 1892-1920).

LEU profesorius Juozas SKIRIUS. www.voruta.lt

      Lietuvos šimtmečio proga tikslinga žvilgterėti ir į mūsų emigraciją – užsienio lietuvių veiklą, rūpestį dėl savo Tėvynės likimo. Prieškaryje pati gausiausia lietuvių diaspora buvo įsikūrusi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo manoma, kad ten lietuvių ir lietuvių kilmės amerikiečių gali būti arti milijono. Tai pakankami gerai organizuota bendruomenė, kuri turėjo įtakos ir JAV politiniams sluoksniams. Ne tik organizuota, bet ir gana pasiturinti išeivija, kuri galėjo prisidėti ekonomiškai stiprinant Lietuvos valstybę. Mūsų mažai tautai tokia gausi emigracija buvo ir yra svarbi ne tik  ekonomine, ne tik  propagandine, bet ir kultūrine bei nacionaline prasme.

 

      Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos valdžios pasitraukimas iš krašto davė impulsą ne tik Lietuvos, bet ir išeivijos lietuviams dėti pastangas, siekiant atkurti savo valstybę. JAV lietuvių, kaip tuo metu didžiausia ir turtingiausia užsienio lietuvių bendruomenė, vadai savo veiklą pirmiausia sutelkė dviem svarbiausiomis kryptimis: a) skelbti straipsnius Lietuvos valstybingumo temomis ne tik lietuviškoje, bet ir anglakalbėje spaudoje bei b) bandyti užmegzti ryšius su JAV valdžios struktūromis. Buvo siekiant gauti būsimai nepriklausomai Lietuvai paramą ir pripažinimą. Išeivijoje jau buvo pradėta vesti propaganda dėl karo nusiaubtos Lietuvos atstatymo, būtinumo remti kraštą pinigais, savanoriais kariais ir ūkio specialistais. Pastebimas iki tol neregėtas tautinis išeivijos pakilimas, nuoširdus grynorių – pirmosios bangos lietuvių – siekis aukoti. Atsiranda viltis sugrįžti į laisvą Lietuvą. Karo meto laikotarpis JAV lietuviams dar labai svarbus ir tuo,  nes galutinai susiformavo jų ideologinės srovės, buvo padėti pagrindai bendriems veiksmams, siekiant savo senajai Tėvynei nepriklausomybės ir paramos. Iki 1918 metų ir Pirmos Lietuvos Respublikos laikotarpio išeivijos darbus gana plačiai yra aprašęs ne vienas autorius Amerikoje ir Lietuvoje.

     JAV lietuvių paramos ir atliktų darbų savo Tėvynei spektras yra įvairus ir platus. Šių klausimu specialus tyrimas leidžia pastebėti iki šiol nefiksuotas išeivijos veiklos ir paramos formas, tikslinti žinomas ir iki šiol istorikų nepastebėtas aukų sumas. Būtina išskirti penkias pagrindines išeivijos paramos Lietuvai sritis: politinę, propagandinę, finansinę, ekonominę (ūkinę) ir profesinę paramą. Jos visos tarpusavyje turi glaudų ryšį, pildo viena kitą.

  1. Politinė parama – tai JAV lietuvių svarbiausių organizacijų – katalikų (Amerikos lietuvių taryba) ir tautininkų (Amerikos lietuvių tautinė taryba) – bandymas atstovauti Lietuvą ir jos interesus. JAV lietuviai socialistai nesijungė prie jų. Tam tikslui 1918 m. kovo 13-14 dienomis sušauktame Amerikos lietuvių Visuotiniame seime Niujorke yra įkuriamas abiejų tarybų Vykdomasis komitetas (dar vadinamas Pildomasis arba Egzekutyvinis komitetas) Vašingtone palaikyti kontaktams su JAV valdžios įstaigomis ir su JAV prezidentu. Pastebimai išeivijos ypatingas dėmesys skiriamas jam (vėliau – po 1940 m. išeivijos platesnis dėmesys skiriamas ir JAV senatoriams bei kongresmenams), siekiant Lietuvai išgauti nepriklausomybės pripažinimą. Vykdomasis komitetas 1918-1919 metais koordinuoja visus pagrindinius JAV lietuvių veiksmus – ne tik rengiant rezoliucijas, organizuojant delegacijas pas prezidentą, bet ir demonstracijas, mitingus; kaupia informacija, atlieka ir propagandinį darbą informuojant JAV valdžios įstaigas bei kitų šalių ambasadas Vašingtone. 1918 m. pabaigoje Lietuvos valdžia Komitetą pripažino, kaip savo atstovybę Vašingtone. Atvykus pirmam Lietuvos atstovui Jonui Vileišiui, 1920 m. pradžioje komitetas buvo įjungtas į jau oficialią Lietuvos atstovybę.

      JAV lietuvių delegacijos lanko prezidentus. 1918 m. gegužės 3 d. JAV lietuvių delegatus priėmė V.Vilsonas. Priėmimą išrūpino advokatas Balys Mastauskas. Atsineštą memorandumą perskaitė kunigas Jonas J.Jakaitis, primindamas, jog per amžius Lietuva siekė būti nepriklausoma, bet per amžius ji „buvo malama tarp dviejų girnų – Rusijos ir Vokietijos“. Jis prašė JAV vyriausybės remti Lietuvos siekius ir tai įjungti į 14 punktų programą. Prezidentas 6 minučių kalboje išreiškė savo užuojautą lietuvių reikalams ir jų viltims, tačiau nieko aiškaus nepažadėjo. Sunku paaiškinti prezidento motyvus, kuriais vadovaudamasis jis sutiko priimti  JAV lietuvių delegatus. Aišku viena, jog JAV valdantiesiems demokratų sluoksniams lietuvių organizacijų palankumas buvo naudingas vidaus politikos sumetimais. Būtina priskirti ir 1921 m. gegužės 31 d. JAV lietuvių delegacijos per savo šalininkus respublikonų partijoje išsirūpinta susitikimą su naujuoju JAV prezidentu Uorenu G.Hardingu (Warren G.Harding), norėdami jam įteikti milijoną parašų, reikalaujančių nepriklausomos Lietuvos pripažinimo. Pats parašų rinkimas priklauso propagandos sričiai.

      Dr. Jono Šliūpo, kandidatas į JAV lietuvių Vykdomąjį komitetą, iniciatyva JAV Senato posėdžio protokole 1918 m. rugpjūčio 29 d. buvo išspausdintas jo parengtas Memorandumas su senatoriaus Henriu Kebotu Lodžu (Henry Cabot Lodge)  įvadine kalba. Memorandumo turinys – reikalavimas nepriklausomybės lietuvių ir latvių tautoms. J.Šliūpas įrodinėjo, kad Lietuva yra pribrendusi nepriklausomam gyvenimui, atkreipdamas dėmesį į pastaruoju laikotarpiu pagyvėjusį lietuvių tautos sąjūdį, kultūrinį pakilimą. Su šiuo Memorandumu, kaip pažymi aušrininko biografas dr. Juozas Jakštas, J.Šliūpas „buvo pirmas lietuvis įsiterpęs į Amerikos senatą ir iš jo tribūnos per surastą tarpininką iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės reikalą“[1].

      Politinės veiklos sričiai priklauso ir JAV lietuvių pastangos kelti bendrus reikalavimus su JAV latviais, estais ir ukrainiečiais. Puikiai suprantant kolektyvinio tautų veikimo įtaką JAV valdžios sluoksniams. Tam pradžia padarė 1918 metais Vinco F.Jankausko iniciatyva sukurta Estų, Latvių, Lietuvių ir Ukrainiečių Sąjunga, kuri veikė iki 1922 metų. V.F.Jankauskas išrenkamas sąjungos prezidentu. Ši sąjunga įėjo į Vidurio Europos tautų demokratinę sąjungą, vadovaujama čekų lyderio Tomo Masaryko. Sąjunga vainikavo savo veiklą spalio 26 d. surengusi Filadelfijoje, Nepriklausomybės salėje (Independence Hall), kur 1776 metais buvo pasirašytas JAV nepriklausomybės paskelbimo dokumentas, kongresą. Jame kiekvienos tautos, iš dalyvavusių vienuolikos, atstovai išdėstė savo programą ir pasirašė bendrą deklaraciją už visų mažųjų tautų laisvę. Lietuvių vardu pasirašė Tomas Norus-Naruševičius, JAV lietuvių Vykdomojo komiteto pirmininkas. Iškilmes plačiai aprašė JAV spauda, pabrėždama tautų apsisprendimo idėją[2].

      Be jokios abejonės politinei veiklai priklauso ir JAV lietuvių bandymas jau nuo 1917 m. kurti karinius dalinius, vėliau Amerikos lietuvių brigadą, kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Kariniai daliniai, brigada glaudžiai siejama su Lietuvos pripažinimu. O pats ilgiausias, nenutrūkęs JAV lietuvių politinis veikimas – Vilniaus klausimas ir Vilniaus grąžinimas Lietuvai. Tai nuolat ir nuolat primenant JAV valdžiai ir visuomenei.

  1. Propagandinė veikla – glaudžiai siejasi su politine veikla, bet labiau orientuota į JAV visuomenę, siekiant jos palankumo. Į šią sritį įeina išeivijos finansuojamu Informacijos biurų Vašingtone, Niujorke veikla ir jų bandymas prasiskverbti į didžiąją JAV spaudą; JAV lietuvių masinės demonstracijos su gausia propagandine medžiaga (plakatai, vėliavos, teatriniai epizodai, tautinė atributika, liaudies dainos, sakomos patriotinės kalbos ir pan.) Amerikos didžiuosiuose miestuose 1918-1919 ir 1930 metais. Taip pat jau minėtas 1 mln. parašų rinkimas 1919 metais – akcija truko apie pusę metų. Parašai rinkti 31 JAV valstijoje, Kolumbijos apygardoje ir Kanadoje. Parašai renkami ir iš nelietuvių, plačiai aiškinant parašų rinkimo tikslą.

      O štai garsusis simbolinis Laisvės varpas, išeivių padovanotas Lietuvai. Kol jis buvo Amerikoje, buvo siekiama propagandinės ir finansinės naudos. Kad aukos būtų gausesnės, nuo 1919 m. rugpjūčio 24 d. Laisvės varpas visus metus buvo vežiojamas po lietuvių kolonijas. Kolonijose varpo viešas demonstravimas pritraukė ir nelietuvių dėmesį. Be to, varpu galėjo paskambinti kiekvienas sumokėjęs 5 dolerius. Iš viso aukų pavyko surinkti 16.290 dol. ir 96 ct. Iš šios sumos 8.526 dol. ir 65 ct. buvo pasiųsta į Paryžių Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje veiklai finansuoti[3].

      JAV lietuviai aktyviai dalyvauja pasaulinėse parodose JAV: 1926 m. Filadelfijoje, 1933 m. Čikagoje ir 1939-1940 m. Niujorke. Tik parodoje Niujorke oficialiai dalyvauja Lietuva ir tai tik politiniais sumetimais. Tuo tarpu išeivija savo iniciatyva ir savo lėšomis, siekdama garsinti Lietuvą ir save, t.y. JAV lietuvius, parodė aktyvumą. Lietuvai tiesiogiai nedalyvaujant, JAV lietuviai vis dėlto pasiruošė parodoms – surengė parodose Lietuvių dienas, kuriose dalyvavo 10-tys tūkst. JAV lietuvių. Pavyzdžiui Čikagoje, JAV lietuvių spaudos duomenimis, dalyvavo apie 80 tūkstančių lietuvių iš visų kolonijų. Lietuvių dienos tikslas – parodyti pasauliui lietuvišką meną ir papročius. Buvo šokami tautiniai šokiai, dainuojamos tautinės dainos, eksponuojami rankdarbiai ir panašiai. Pavyzdžiui parodoje Niujorke lietuviškas iškilmes stebėjo daugiau kaip 100.000 žmonių, o per radiją lietuvių programą girdėjo keli milijonai amerikiečių.

      Lietuvos garsinimas – tai ir Dariaus-Girėno 1933 m. bei Felikso Vaitkaus 1935 m. skrydžiai per Atlantą, o taip pat JAV lietuvių sportininkų – krepšininkų, plaukikų, boksininkų, imtynininkų pasiekimų reklamavimas ne tik lietuviškoje, bet ir JAV bei kitų pasaulio šalių žiniasklaidoje.

      Išeivijos propagandinė veikla aktyvesnė, ilgiau išsilaikiusi nei politinė veikla, kuri stipriausiai reiškėsi, ir tai suprantama, Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje ir valstybės pabaigoje – 1939-1940 metais. Ir viena, ir kita lemiamo poveikio negalėjo turėti, bet buvo nuolatinis priminimas JAV valdžiai ir visuomenei, kad yra Lietuvos valstybė su savo problemomis, kurias reikia spręsti, kurių sprendimui gali padėti Amerika.

      III. Finansinė parama – labiausiai apčiuopiama ir konkretesnė paramos forma. Tai pirmoji iš užsienio piniginė parama Lietuvos valstybės pradžioje. Be galo svarbi. Jos dėka – dovanotais pinigais – buvo galima išlaikyti Lietuvos atstovybes užsienio šalyse, finansuoti Lietuvos delegaciją Taikos konferencijoje Paryžiuje 1919 metais. Nors nepilnai nusisekusi Lietuvos laisvės paskola, išplatinta išeivijoje 1920-1922 m.- pasiskolinti iki 2 mln. dolerių turėjo svarios reikšmės 1922 m. įvedant savo pinigą – litą. Tuo labiau, kad dalis pasiskolintų dolerių taip ir liko nesugrąžinti. Tyrinėtojams reikėtų pagvildenti išeivijos aukas Vyriausiam Lietuvos gynimo komitetui 1920-1922 m. ir Lietuvos Raudonajam kryžiui 1919-1923 m. Tai aukos valstybei.

      Išeivija aukojo Lietuvos organizacijoms, kaip Šaulių sąjungai, Vilniui vaduoti sąjungai, Vilniaus geležiniam fondui, Lietuvos ginklų fondui, Šventosios uosto statybai ir pan. Pinigus iš JAV lietuvių rinko Lietuvos politinės partijos savo poreikiams. Ypač tai iššaukė Lietuvos valdžios atstovų Amerikoje nepasitenkinimą, nes, anot jų, tokie atvykę į JAV „ubagautojai“ daro valstybei žalą – savo propaganda, juodindami oponuojančias partijas ir toliau skaldo išeiviją. Buvo iš Lietuvos valdžios reikalaujama neleisti į JAV politinių partijų delegatams rankioti aukų.

      Didžiuliai pinigų srautai iš JAV liejosi giminėms Lietuvoje: piniginės perlaidos, kurios galėjo siekti daugiau nei 400 mln. litų per 1918-1940 metus; tikėtina, kad milijoninės sumos buvo atsiunčiamos laiškuose; nemaži kiekiai pinigų buvo giminaičiams atvežamos JAV lietuvių, kurie atvykdavo pasisvečiuoti į Lietuvą. JAV turistai nemažas sumas (manoma, kad vidutiniškai iki 1.000 dol.) palikdavo Lietuvoje už transportą, viešbučius, maistą, pramogas, suvenyrus ir dovanas (vidutiniškai 1  mln. dol. per metus). O jeigu imsime vidutiniškai per metus 1.500-2.000 turistų iš JAV, tai per 20 metų galėjo Lietuvą aplankyti iki 35-40 tūkst. amerikiečių, kurie tikėtina, kad paliko Lietuvoje ne mažiau 30 mln. dolerių.

      Atsiųstų ir paliktų Lietuvoje pinigų reikšmę patvirtina lito „tėvas“, bankininkas prof.  Vladas Jurgutis pažymėdamas, jog „siunčiamais iš Amerikos lietuvių doleriais ir gaunamais už išvežamas prekes užsienio pinigais galėjome sudaryti (…) valiutos atsargas. Mūsų biudžetas tvarkėsi, prekybos balansas pradėjo aktyvėti“[4]. Lito stabilumą pavyko išlaikyti ir JAV dolerio dėka.

      Niekas dar nesuskaičiavo kiek lietuvių tuo metu grįžo iš JAV užsidirbę pinigų ir nusipirko žemės. Tokių buvo šimtai jei ne tūkstančiai. Kokie kiekiai žemės (ha) ir už kiek buvo nupirkta? Manytina, kad taip pat galima kalbėti apie milijonus litų.

      Savo keliu JAV lietuviai katalikai rėmė Lietuvos Bažnyčią – buvo suaukojamos 100.000 dol. jos poreikiams – bažnyčių ir vienuolynų statyboms bei remontui; laikraščių, žurnalų ir knygų leidybai; kunigų seminarijų reikalams ir pan. Be to, katalikiškas Tautos fondas nuo 1918 metų skyrė stipendijas po keletą tūkstančius dol. per metus Lietuvos studentams ir moksleiviams.

      Reikėtų įtraukti į pelną Lietuvai ir išeivių atvežtus 1920-1923 m., bet prarastus savo kapitalus dėl nestabilios tuo metų Lietuvoje finansinės būklės, dėl nežinojimo ūkio padėties, dėl savo naivumo, dėl vietinių apgaulės ir nesąžiningų valdininkų. Tais metais į Lietuvą atvyko 20.000 JAV lietuvių, iš jų 15.000 nuolatiniam apsigyvenimui. Praktiškai didžioji dauguma nusivylę Lietuvą apsisuko ir grįžo į JAV. Jų praradimai – tai ne vienas milijonas dolerių.

IV. Ekonominė (ūkinė) parama, kurios esmė JAV lietuvių įvairių bendrovių kūrimas, siekiant jų veiklą vykdyti Lietuvoje. (Tai bene plačiausiai yra aptartas istorinėje literatūroje). Raginimai JAV lietuviams kurti akcines bendroves, įsitraukti į prekybą su Lietuvą ir čia užsiimti verslais ateidavo iš Lietuvos, jos veikėjų. 1919-1921 m. JAV ir Lietuvoje steigėsi nemažai bendrovių su JAV lietuvių kapitalu. Vienos iš ryškesnių – tai Lietuvos atstatymo bendrovė ir Amerikos lietuvių prekybos bendrovė, surinkusios iš įvairių fondu maždaug po 350.000 dolerių. Kaip nurodo Kazys Gineitis, iš viso prekybos ir pramonės įstaigoms Lietuvoje kurti JAV lietuviai sutelkė apie 2 mln. dolerių. Alfonso Eidinto skaičiavimu 1920-1925 m. Lietuvoje įsikūrė 17 JAV lietuvių organizuotų akcinių bendrovių, kurių pagrindą sudarė 18 mln. auksinų. Tai buvo viena iš pakankamai svarbių JAV lietuvių paramos Lietuvai krypčių[5]. Bendrovių veikla Lietuvoje – įsigijo fabrikus, statė elektrines, atidarinėjo parduotuves ir sandėlius, garažus ir remonto dirbtuves, prekiavo automobiliais, traktoriais ir žemės ūkio mašinomis, eksploatavo durpynus, gamino audinius, aliejus ir pan. Tiesa, sąlygos JAV lietuvių verslininkams nebuvo palankios ir dauguma bendrovių bankrutavo.

      JAV lietuvių akcinių bendrovių sunykimo priežastis galime suskirstyti į subjektyvias ir objektyvias. Subjektyvios – tai organizatorių kvalifikacijos trūkumas, rizikingi ir gerai nepasverti sprendimai, noras pasipinigauti, o taip pat Lietuvos valdžios paramos trūkumas, kai kurių valdininkų ir partnerių Lietuvoje nesąžiningumas. Prie objektyvių priežasčių reikia priskirti ekonomines krizes JAV bei sudėtingą Lietuvos piniginę sistemą, vykdant dolerio konvertavimą, iki lito įvedimo

      Nepaisant to, JAV lietuvių finansinis patriotizmas nenuėjo veltui – Lietuvoje jų dėka buvo dedami ekonominiai pagrindai, kraštas stiprino savo ūkinę padėtį, kūrė infrastruktūrą.

      XX a. 4 deš. Lietuvos tautininkų valdžia dėjo pastangas vėl pritraukti JAV lietuvių kapitalus į Lietuvą. Taisydama valstybės pradžioje padarytas klaidas santykiuose su JAV lietuviais, padarė Lietuvoje esminių nuolaidų ir palankių išeivijai sprendimų. Pačius JAV lietuvių verslininkus ir profesionalus bandė telkti į tam specialiai įkurtą Amerikos lietuvių ekonominį centrą, ekonominių ryšių su Lietuva palaikymui[6]. Tačiau siekiamų rezultatų taip ir nepavyko sulaukti. Pritrūko laiko (1940 m. Lietuvos okupacija), o ir išeivija jau buvo atsargesnė. Be to, pas JAV lietuvius didesnių kapitalų, reikalingų platesniam verslui, nebuvo.

  1. Profesinė parama – tai atvykusių į Lietuva gyventi ir čia dirbti JAV lietuvių indėlis. Deja, reikia pažymėti, kad ši parama (jei ne ta nepalanki teisinė, finansinė padėtis Lietuvoje) galėjo būti žymiai stipresnė. Savo patogų gyvenimą JAV iškeitė į be įprastų patogumų karo nualintoje Lietuvoje tik keletas šimtų mūsų tautiečių. Kitiems pasilikti ir įsitvirtinti Lietuvoje nepavyko dėl anksčiau minėtų priežasčių.

      Jaunoje Lietuvos valstybėje, kurioje labai trūko inteligentijos ir įvairių profesijų specialistų, ir tie keli šimtai buvo didžiulė parama. Tai žmonės gavę išsilavinimą JAV universitetuose, mokantys keletą vakarų kalbų, turintys profesinės veiklos patirtis, ryšius su amerikiečiais. Atvykę įsijungė į šalies politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, švietimo, medicinos, teisės srityse. Keli jų – Julius Kaupas ir Leonardas Šimutis – tapo Lietuvos seimo nariais. Jų visų indėlį sunku išmatuoti, nebent akcentuojant jų atvežtą vakarietišką mentalitetą, pareigos jausmą savo valstybei ir darbui, ryškų patriotizmą, kuris ėmė viršų prieš tuometinį skurdą, buitinius sunkumus. Jie buvo ir savotiškas „tiltas“ tarp Lietuvos ir JAV lietuvių.

      Jau ir anksčiau istorikai bandė paskaičiuoti išeivijos naudą Lietuvai. JAV lietuvių istorikas Vincas Liulevičius, tiesa, neturėdama galimybių pasinaudoti Lietuvos archyvuose sukaupta dokumentika, spėjo, kad 1918-1940 metais JAV lietuviai paskolino ar padovanojo Lietuvai daugiau kaip 53 mln. dolerių, skaičiuojant to laikotarpio pinigais arba apie 1 milijardą dolerių (1975-1980 m. verte)[7]. Šiandiena atliekant detalesnį tyrimą jau matosi, kad ta nurodyta suma didėja ir didėja net keletą kartų. O kur dar neapskaičiuojama pinigais JAV lietuvių politinė ir propagandinė veikla, dalyvavimas renginiuose, išeivių „profesinė auka“ už mažesnius atlyginimus Lietuvoje nei Amerikoje ir pan. Taigi, JAV lietuvių įnašas Lietuvos valstybei ir jos gyventojams 1918-1940 metais yra reikšmingas pirmiausia ekonomine prasme (gaunant ir tikintis gauti piniginę bei materialinę paramą); o taip pat ir moraline – didelė viltis, dėka išeivių veiklos, sulaukti  JAV politinio pritarimo ir užtarimo. Taip buvo, yra ir po 1990 metų, ir ko gero taip bus ateityje.

[1] Jakštas J. Dr. Jonas Šliūpas. Jo raštai ir tautinė veikla / Fotografuotinis leidinys. Šiauliai: Saulės delta, 1996, p. 232-233.

[2] Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. Antanas Kučas. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 364.

[3] Liulevičius V. Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Chicago: M.Morkūno spaustuvė, 1981, p. 52; Skirius J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967): Tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius: Vaga, 2001, p.154.

[4] Jurgutis V. Pinigai. Vilnius: Mintis, 1996, p. 271.

[5] Svarbiausi dalykai. Prekyba, 1920, liepa, vol. 2,  nr.3, p. 4-5; Lietuvos Atstatymo Bendrovė. Lietuvių enciklopedija. Boston: LEL, 1958, t. 16, p. 96-97; Eidintas A. Lietuvių Kolumbai: lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1993, p. 61-63.

[6] Plačiau žiūr.: Skirius J. Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926-1940 metais: suartėjimo kelių paieškos. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016, p. 159-214.

[7] Liulevičius V. Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Chicago: M.Morkūno spaustuvė, 1981, p. 276.

Istorija Skirius Juozas ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra