Margi gyvenimo puslapiai
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Žinomas Lietuvos žurnalistas, Dzūkijos krašto praeities tyrėjas Juozas Kuckailis švenčia savo gyvenimo septyniasdešimtmetį. Didžiąją nugyventų dienų dalį jis atidavė spaudai, įvairiuose leidiniuose išspausdino šimtus publikacijų pačiais įvairiausiais gyvenimo klausimais. Greta to parašė, parengė, sudarė apie pustrečios dešimties įvairių leidinių, sulaukusių skaitytojų dėmesio ir palankaus įvertinimo. Jubiliejaus proga paprašėme garbų dzūką atsakyti į keletą klausimų.
Solidi sukaktis skatina atsigręžti į Jūsų gyvenimo pradžią…
Gimiau dar Nepriklausomoje Lietuvoje ir tuo visada didžiavausi. Beje, ir pirmoji įsiminusi gyvenimo akimirka išliko būtent iš tų dienų, iš paskutinės nepriklausomos vasaros. Konkreti mano gimimo data: 1937 m. kovo 3-oji. Vieta: buv. Seinų aps., Leipalingio vls., Taikūnų k. Buvo šv. Kazimiero išvakarės, tad ir vardą , kaip anuomet žmonės sakydavo, „atsinešiau“. Tačiau taip jau sutapo, kad tėvas buvo Juozas ir krikštyti stojo kunigas, vardu Juozas (Stanaitis): jų ambicijos neleido man parinkti kito vardo.
Tėvas buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, 10 -ojo pėstininkų Marijampolės pulko eilinis, dalyvavęs 1918 – 1920 m. nepriklausomybės kovose. Gavo iš Jurgeliškės dvaro žemės ir įsikūrė, sakyčiau, labai įdomioje vietoje: trijų kaimų – Vilkininkų, Varnėnų ir Taikūnų – bei Jurgeliškės dvaro žemių sankirtoje, tad nuo vaikystės bendravau su daugeliu šių vietovių žmonių, svečiavausi bene kiekvieno jų sodyboje, skanavau jų šulinio vandenį. Tačiau daugiausia dienų praleidau su Vilkininkais, tėvo gimtine, čia baigiau ir pradinę mokyklą.
Kaip šakojosi tolesni Jūsų gyvenimo keliai, kokias tolumas ir platumas pasiekė?
1956 m. baigiau Leipalingio vidurinę mokyklą. Buvo noro mokytis, tik ką pasirinkti. Domino lietuvių literatūra, žurnalistika, istorija. Tačiau į šias, kaip ir kitas, populiaresnes specialybes buvo dideli konkursai, be to, buvo reikalaujama dviejų metų darbo stažo. O čia dar didžiausi nepritekliai šeimoje, nes kolchoze už darbą beveik nieko nemokėjo. Sovietinėje politikoje tada vyravo vadinamasis chruščioviškasis atšilimas, imta kalbėti apie nacionalinius kadrus. Laikraščiuose buvo paskelbtas kvietimas stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir dar – kad bus galima mokytis lietuvių kalba. Susidomėjau. Šiaip ne taip per dvi dienas pasiekiau Klaipėdą (pirmą kartą per Lietuvą), įteikiau pareiškimą. Leido laikyti egzaminus. Sėkmingai įveikiau konkursą ir tapau jūreivystės mokyklos kursantu, pasirinkęs tolimojo plaukiojimo laivavedžių (šturmanų) specialybę.
Pasimokę metus, atlikome burlaivių praktiką dabar Klaipėdoje, prie Danės krantinės, „pririštoje“ škunoje, vardu „Meridianas“, tapusioje kavine. Iš Rygos plaukėme iki Piarnu, Baltijos jūroje, prie Estijos salų, pasimaudėme, iš ten – į Liepoją… Tuo mūsų praktika ir baigėsi. Antraisiais mokslo metais mokiausi iki pavasario ir buvau „paprašytas“, kaip nepatikimas elementas, mokyklą palikti. Oficialus paaiškinimas: neišduodama užsienio plaukiojimui viza.
Dirbau kolchoze, tarnavau sovietinėje kariuomenėje (aviacijos dalinyje), 1963 m. baigiau Kauno technikos mokyklą Nr. 2, tapau F. Dzeržinskio staklių gamyklos darbininku. 1964 m. įstojau į Kaune tais metais atidarytą Vilniaus universiteto vakarinį fakultetą studijuoti žurnalistikos. Po trejų metų, kartu su kitais bendrakursiais, buvau perkeltas į universiteto neakivaizdinį skyrių. 1966 – 1969 m. dirbau Literatūros muziejaus (poeto Maironio namuose) moksliniu bendradarbiu, 1969 – 1995 m. – savaitraščio „Gimtasis kraštas“ kultūros skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi, vyr. redaktoriaus pavaduotoju. Ypač įsimintinas darbas „Gimtajame krašte“ Atgimimo metais, kai jam vadovavo veiklusis Algimantas Čekuolis ir savaitraštis buvo tapęs vienu populiariausių leidinių. Po to apie penketą metų aktyviai bendradarbiavau „Vorutoje“, kurį laiką redagavau Lietuvos blaivybės draugijos laikraštėlį „Baltų ainiai“.
Žurnalistika buvo didysis Jūsų gyvenimo siekis ar atsitiktinumas, taip susiklosčius aplinkybėms?
Žurnalistika susidomėjau dar vidurinės mokyklos suole, rašiau įvairias informacijas į tuometinio Veisiejų rajono laikraštį. Gyvendamas Kaune, baigiau Visuomeninio liaudies universiteto (rodos, jis taip vadintas) Spaudos fakultetą, bendradarbiavau „Kauno tiesoje“, 1964 – 1969 m. buvau šio laikraščio neetatinis korespondentas. Priklausiau prie laikraščio veikusiai vadinamajai Jaunųjų rašytojų sekcijai, išspausdinau vaizdelių, novelių…
Prisimename Jūsų dar 1978 m. išleistą gana populiarią įvairenybių knygą-žinyną, „Genys margas, pasaulis dar margesnis“, Jūsų bene dešimt metų sudarinėtus kalendorius, skirtus užsienio lietuviams. Šįkart mus ypač domintų vėlesni Jūsų leidiniai.
Atsisakęs tiesioginio darbo redakcijoje, galėjau daugiau laiko skirti mane visą gyvenimą dominusiems savo krašto praeities tyrimams. 1998 m. parengiau spaudai Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio Juozo Mikelionio atsiminimus „Karan išėjo vyrai…“, 1999 m. – dar sovietmečiu – 1956 – 1958 m. – užrašytų ir išsaugotų dzūkų partizanų dainų rinkinį „Išėjo ginti brangios tėvynės…“, 2000m. – iš Nepriklausomos Lietuvos, vokiečių okupacijos laikų spaudos surinkau ir parengiau spaudai buvusio Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado Benio Labėno-Kariūno (jį slėptuvėje nužudė KGB agentai K. Kubilinskas ir A. Skinkys) kūrybos rinkinį „Žygiuojanti tauta“, 2003 m. – knygą apie Leipalingio krašto 1918 – 1920 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjus savanorius, jų kovas už Lietuvos nepriklausomybę „Sentėvių dvasia liepsnoti“, 2006 m. – knygą „Dzūkai“, skirtą iškiliems Leipalingio krašto bei platesnių apylinkių žmonėms. Nuo 1999 m. leidžiu „Leipalingio kalendorių“, kuriame esu pristatęs apie penkis šimtus įdomių savo gyvenimais, darbais to krašto žmonių, atvertęs ne vieną jau primirštos istorijos puslapių.
Kas dabar ant Jūsų darbo stalo?
Rengiu dešimtąjį „Leipalingio kalendorių“. Daug dokumentinės medžiagos esu sukaupęs plačios ir šakotos Kuckailių giminės 200 metų istorijai. Ankstesnių pėdsakų kol kas nesiseka aptikti. Nežiūrint to, manau, galėtų būti įdomi knyga. Vis dažniau susimąstau, jog reikia parengti išsamesnį leidinį apie Leipalingį bei buvusį jo valsčių, juo labiau kad medžiagos tam surinkęs užtektinai.
Jūsų hobis, jeigu tokį turite?
Ne, ne, ne grybavimas, nors esu ir dzūkas. Kažkada buvau įnikęs į žvejybą. Šiaip jau tai – knygos, knygos ir dar kartą – knygos, kurių turiu surinkęs šešetą septynetą, o gal daugiau (kas ten jas suskaičiuos) tūkstančių egzempliorių kolekciją. Šalia to – spauda, ypač Nepriklausomos Lietuvos laikų ar ankstesnių metų. Mėgstu ją skaitinėti, ieškoti joije mane dominančių dalykų. Puikiai jaučiuosi sėdėdamas archyvuose ir vartydamas daug įdomios praeities slepiančias bylas.
Ačiū už turiningą pokalbį
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
