Lietuvių švietimo draugijos Vilniaus ,,Aušra“ Alantos skyrius

Autorius: Data: 2016-06-28, 10:47 Spausdinti

Lietuvių švietimo draugijos Vilniaus ,,Aušra“ Alantos skyrius

Alantos miestelis XX a. pradžioje. Nuotr. iš Gintauto Šeikio asmeninio archyvo

 

Gintautas ŠEIKIS, Molėtų r., Alanta

 

Po sunkių carizmo priespaudos lietuvių tautai ir jos kultūrai metų, 1904 m. atgavus lietuvišką raštą ir spaudą, gaivinami naujų idėjų, prasilavinę žmonės įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose būrėsi į įvairias draugijas ir organizacijas.

1907–1908 m. Vilniaus lietuviai pabandė išplėsti tautinę kultūrinę veiklą į krašto gilumą. 1907 m. vasarį lietuvių inteligentų grupelė (Antanas Smetona, broliai Antanas ir Jonas Vileišiai, kunigai Juozas Tumas, Vladas Mironas ir Juozas Bagdonavičius (Bagdonas), Ona Pleirytė-Puidienė ir kiti bendraminčiai) Vilniuje įsteigė lietuvių švietimo draugiją Vilniaus „Aušra“ (dar vadinama Vilniaus lietuvių apšvietimo draugija „Aušra“). Įstatai, kuriuos išspausdino „Vilniaus žinios“, skelbė: „Draugijos tikslas yra platinti apšvietimą tarp Vilniaus ir gretimų gubernijų gyventojų.“ Draugijos įstatuose buvo deklaruojama, kad organizacija yra nepolitinė ir nereliginė. Draugijos veiklos pradžioje jos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, o sekretoriumi – kun. Juozas Tumas. Vėliau jų prašymu, kaip nurodė, „dėl didelės kitų darbų apimties“ buvo atleisti iš vadovaujamų pareigų, o valdybos pirmininku išrinktas varpininkas, Vinco Kudirkos ir Jono Gaidžio-Gaidamavičiaus bendražygis kun. Juozas Bagdonavičius (Bagdonas), sekretoriumi – Liudas Gira. A. Smetona nuo draugijos reikalų nenusišalino, spaudoje publikuojamuose straipsniuose ne tik teikdavo dalykiškus patarimus, bet ir ne kartą kritiškai pasisakė apie draugijos veiklą ir naujos valdybos vadovus. Į draugijos narius buvo įsirašę žymūs to meto lietuvių kultūros ir mokslo veikėjai: kaip Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Antanas Žmuidzinavičius ir kt. Draugijos veikla šakojosi skyriuose, kurie tuomet buvo vadinami apylinkėmis.

Alantos dvaro rūmai, kur vyko pirmasis Alantos krašte vakaras (spektaklis), XX a. pradžia. Nuotr. iš Alantos verslo ir technikos mokyklos bibliotekos fondo

Tikslui įvykdyti numatyta steigti pradžios mokyklas, beraščių kursus, knygynus, bibliotekas. Apie Vilniaus „Aušros“ draugijos tikslus steigėjai prabilo Lietuvos visuomenei taip: „O, kad susilauktų mūsų kraštas tokio meto, kad kas sodžius būtų mokykla, kad po šiaudiniu sodiečio stogu nebūtų tokio žmogaus, kurs nemokėtų nė skaityti, nei rašyti savo prigimta kalba.“ Greitai paplitęs kvietimas pasiekė ir Alantą. Šalia Vilniaus ir Kauno gubernijose įsikūrusių skyrių (Žaslių, Žiežmarių, Taujėnų, Užvenčio, Viekšnių, Pumpėnų, Krakių, Varnių, Bagaslaviškio) Alantos skyrius buvo vienas pirmųjų.

Įkurti visuomeninę organizaciją Alantoje susiklostė objektyvios ir palankios sąlygos, suaktyvėjo visuomeninis ir tautinis judėjimas, augo pasipriešinimas carinei valdžiai. 1906 m. liepą pašalinta senoji Alantos valsčiaus valdyba, išrinkta nauja. Gyventojams aktyviai pareikalavus, rusų mokytoją Jakovą Možeiko nuo 1907 m. kovo 1 d. pakeitė progresyvių pažiūrų lietuvis, suvalkietis 24-erių metų mokytojas, Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis, prieš tai dirbęs Augustavo gubernijos Račkovsko pradžios mokykloje Julius Jaudegis. Kaip tik naujasis Alantos pradžios mokyklos mokytojas ir Juozas Jankauskas iš Motiejūnų kaimo tapo Vilniaus „Aušros“ draugijos Alantos skyriaus pagrindiniais įkvėpėjais ir įkūrėjais.

Draugijos skleidžiamos idėjos buvo artimos ir patrauklios šiems jaunuoliams. Naujasis Alantos pradžios mokyklos mokytojas Julius Jaudegis rašė: „Kiekvienas susipratęs lietuvis gerai atmena ir atjaučia tuos laikus, kada mūsų tėvynę buvo apsiaubęs tamsus rusifikacijos debesys, per kurį tikros šviesos spindulėliai negalėdavo prasimušti ir nušviesti kelią prie doros, laimės, geresnės ateities. Vienok milžiniška kovotojų ranka nuplėšė tą tamsų uždangalą ir vieši šviesos spinduliai pradėjo skleistis po visą Lietuvą. Skamba nutilusios kanklės ir kelia neišpasakytus jausmus, girdis vieši šauksmai, raginanti prie darbo. Kiekvienam šiek tiek susipratusiam žmogui yra gerai žinomas reikalingumas mokslo, to dėlei geistina būtų, kad kuo daugiausiai ypatų teiktųsi prisidėti prie šios [„Vilniaus aušros“] draugijos, idant, susitelkus vienon kuopelėn, galima būtų pasėkmingiau darbuotis ant apšvietimo dirvos ir spindulius šviesos ant kuo didžiausio visuomenės ploto išskleisti. Bendras darbas yra lengvesnis, spartesnis ir atneša gausesnius vaisius negu pavienių ypatų.“ Kitas draugijos organizatorius ir bendramintis Juozas Jankauskas iš Motiejūnų kaimo[1] kvietė: „Griebkimės už mokslo, o tada šviesi saulutė apšvies ir mūsų padangę.“

Protokolas apie lietuvių švietimo draugijos Vilniaus ,,Aušra“ Alantos skyriaus įkūrimą. Nuotr. iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno (LLTI BR, f. 27–50)

Norint įsteigti draugijos skyrių, reikėjo bent dešimties narių. Alantoje 1907 m. balandžio 8 d. susirinko 23 asmenys[2], susipažino su draugijos įstatais ir nutarė įkurti skyrių, kuris oficialiai buvo pavadintas „Aluntos Apylinkės“ lietuvių apšvietimo draugijos Vilniaus Aušra“. Išsprendus organizacinius klausimus, skyriaus registracija pasirūpino ūkininkas ir matininkas, rašytojo kun. Juozo Tumo giminaitis Adomas Tumas iš Migiškių kaimo. Gegužės 23 d. vyriausiajai „Aušros“ draugijos valdybai buvo išsiųsta 10 rublių – pirmoji suma, surinkta iš narių. Raštuose valdybai J. Jankauskas skundėsi, „kad nemandagus mūsų policmeisteris stato visokias kliūtis skyriaus susikūrimui“, ir prašė paskubinti Alantos draugijos įregistravimą.

Liepos 22 d. į pirmąjį viešą steigiamąjį susirinkimą atvyko trylika alantiškių[3]. Buvo išrinkta skyriaus valdyba, susidedanti iš pirmininko Juozo Jankausko, jo padėjėjo – ūkininko Adomo Tumo, sekretoriaus – mokytojo Juliaus Jaudegio, iždininko Serapino Puodžiaus, valdybos narių: 1905 m. Lietuvos Didžiojo Seimo dalyvio Rapolo Kazlo iš Kazlų kaimo ir Rapolo Gerdvilio iš Runionių kaimo (pastarasis buvo aktyvus visuomenininkas, ne kartą nukentėjęs nuo caro valdžios, nes slėpė lietuvišką spaudą; 1907 m. buvo renkamas nuo Ukmergės apskrities Kauno gubernijos rinkiku į Rusijos Dūmą). Draugijos nariams buvo nustatytas vieno rublio metinis nario mokestis.

Alantos dvarininkas Tadas Pac-Pamerneckis draugijos skyriui padovanojo naują namą „su mažu pleciumi“, 1 000 rublių vertės; jei skyrius bus likviduotas, „dovana būtų paskirta Aluntos parapijonių apšvietimo dalykams“. Filantropas namą apdraudė valstybės įstaigoje („Šiems namams sudegus, apylinkei pavedami apdraudimo pinigai, kuriais galėtų kitus namus pasistatyti“). Aukotojas buvo paskelbtas garbės nariu. 1908 m. priminta: „Tiems namams neseniai apdegus, p. T. Pac-Pamerneckis paėmęs apdraudžiamųjų pinigų 500 rub., kuriuos taip pat žadąs atiduoti draugijai.“

1907 m. keturis kartus posėdžiavo valdyba ir tiek pat kartų buvo sukviesti skyriaus nariai. Per susirinkimus gvildenti klausimai apie knygyno atidarymą, vakarų organizavimą, švietimo reikalai ir kt. Metų pabaigoje buvo trisdešimt aštuoni (iš jų – penkios moterys) nariai. Alantoje valdiška mokykla buvo, todėl nariams atrodė, kad neprasminga steigti dar vienos mokyklos. Norėta rengti vakarinius skaitymus suaugusiesiems, stengtasi atidaryti viešąją biblioteką-skaityklą (tuomet vadintą knygynu), dėl to Kauno gubernatoriui buvo įteiktas prašymas, bet carinė administracija prašymą „paliko be pasekmių“, motyvuodama kaip ir dėl kitų skyrių prašymų politiškai nepatikimo bibliotekininko parinkimu ir įvairiais biurokratiniais reikalavimais (buvo reikalaujama dokumentų su nurodyta bibliotekininko pavarde, užsiėmimu, gyvenamąją vieta, juos reikėjo užpildyti rusų kalba).

Didelės reikšmės, keliant tautinį žmonių supratimą, turėjo draugijos organizuojami lietuviški vakarai, kurių metu buvo vaidinami spektakliai, dainuojamos lietuviškos dainos, deklamuojamos eilės. Vienas reikšmingiausių alantiškių draugijos darbų buvo pirmojo lietuviško vakaro (spektaklio) Alantos krašte organizavimas. Susirinkimuose nutarta 1907 m. surengti du vakarus. Norint surengti lietuvišką vakarą reikėjo gauti gubernatoriaus leidimą, o tai nebuvo lengva padaryti ir buvo galima statyti tik cenzūros aprobuotus veikalus. Spaudoje pasirodė žinučių apie rugsėjo 30 d., sekmadienį, Alantoje rengiamą lietuvių vakarą: mokytojas Julius Jaudegis, vienas iš vakaro organizatorių, vėliau įtaigiai ir vaizdingai spaudoje nupiešė pirmojo tautiško vakaro (spektaklio) nuotaiką: „Nedėldienis. Skambina varpais. Minios žmonių iš visų pusių traukia bažnytėlėn. Tik staiga visas miestelis išlipintas dideliais popieriais, ant kurių riebiomis raidėmis parašyta: „Šiandien penktą valandą bus vaidinama „Amerika pirtyje“ ir „Valsčiaus sūdas“. Ten prisimerkęs valstietis, vesdamas įskirdusiu pirštu, balsiai skaito apskelbimą, kiti gi atidžiai klauso. Kyla įvairių įvairiausios kalbos. Vieni pasakoja, kad tai atvažiavo kokie ten „komedijantai“ ir rodys visokias žvėris, kiti – būk atvažiavo iš miesto artistai, kurie sakys prakalbas ir t. p. Kai kurie rengiasi būtinai eiti žiūrėtų… [...] Rudens saulelė pamaži slinko vakarop. Užliedama palšų savo spindulių bangą pageltonavusius auksinius lapus. Žmonių minios traukė ton vieton, kur turėjo būti neregėta dėl jų ,,komedija“. Paskutinis spindulys atsisveikino su medžių viršūnėmis. Didžiame mūro name užsidegė žiburiai, pasigirdo skambutis ir prieš skaitlingą minią atsidengė reginys, kuris sutraukė į save visą atidą. Žiūrėtojai godžiai gaudė kiekvieną žodį, tėmijo kiekvieną nepažįstamą, bet tankiai gyvenime atsitaikančių ypatų žingsnį. Visų sielos tartum susiliejo į vieną milžinišką vienaip manančią, vienaip jaučiančią sielą. Tiktai paskutinė uždanga vėl iškrikdė visų mintis, bet kiekvieno dvasioje ilgai ilgai pasiliko žymė, kelianti jausmus, žadinanti protą.“

Lietuviškojo vakaro (spektaklio) Alantoje organizatoriai ir dalyviai. Nuotr. iš 1912 m. laikraščio ,,Aušra“

1907 m. rugsėjo 30 d., sekmadienio pavakare, 17 val., į Alantos dvarą iš aplinkinių kaimų susirinko apie 250 žmonių. Atskirame pastate buvo įrengtas bufetas, bet be svaigiųjų gėrimų. Tvarką ir ramybę prižiūrėjo keli iš anksto paskirti vyrai. Grupelė vietos entuziastų vaidino dvi populiarias komedijas – trijų veiksmų Keturakio „Ameriką pirtyje“ ir Žemaitės vienaveiksmę „Valsčiaus sūdas“. Recenzijoje pastebima, kad vieni artistai vaidino geriau, kiti – prasčiau. Lietuvių vakarėliuose po vaidinimų antroje dalyje paprastai būdavo dainuojama ir deklamuojama, todėl, neišvydus šių tradicinių priedų Alantoje, apgailestauta. Tradiciškai klojimų teatro vakaruose būdavo dainuojama, bet tuo metu Alantos bažnyčioje nebuvo vargonininko. 1907 m. pašalintas vargonininkas Florijonas Targonskas, propagavęs anticarines idėjas ir Alantos bažnyčioje dirbęs per 20 metų. Pirmajame Alantos vakare 1907 m. vaidino ir naujas bažnyčios vargonininkas Antanas Jučys, tačiau, matyt, jis nespėjo paruošti choro.

Spaudoje buvo pažymėta, kad „komedijoje geriausiai atliko savo roles šios ypatos: Bekampio rolę vietinis mokytojas p. [Julius] Jaudegis, Agotos – p. Nasvytienė-Kemešytė [kun. profesoriaus Fabijono Kemėšio sesuo iš Vastapų kaimo, 1907 m. Utenoje Šv. Kazimiero vardu įkūrusi knygyną, organizavusi parapijiečių švietimą Utenos, Alantos parapijose] ir Bekampienėp. D[omicėlė] Tumytė [Tumaitė]. Tai buvo vienas pirmųjų Rytų Aukštaitijoje organizuotų lietuviškų vakarų ir visuomenei parodytų spektaklių, suvaidinęs didelį vaidmenį tautiškai sąmonėjant ir puoselėjant vietos gyventojų lietuvybę.

Antrąjį vakarą buvo planuojama surengti per 1907-ųjų Kalėdas, atostogauti į namus sugrįžus daugumai moksleivių ir studentų. Vėl organizatorius sutiko priglausti Alantos dvaras. Rengtasi vaidinti dvi vienaveiksmes komedijas – V. Kozebrodskio „Dėdė atvažiavo“ ir J. Smalsčio-Smolskio „Nutrūko“. Gruodžio viduryje vis dažniau pasigirsta nerimo balsų, kad „leidimo vis dar negalim sulaukti, vienok turim viltį gausią“. Pagaliau valdžios duotas sutikimas, bet planuotas gruodžio 27 d. renginys neįvyko, atidėtas vėlesniam laikui. Lygiai po metų nuo pirmojo vakaro pranešama, kad Alantoje buvo „surengta du vakarai“. Antrasis paminėjimas spaudoje neaptiktas. Gal mintyje turimas tik organizavimo faktas, o gal atidėtas vakaras įvyko 1908 m.

Iki 1908 m. rugsėjo pradžios Vilniaus „Aušros“ skyrius Alantoje pasipildė dar septyniolika narių (kitais duomenimis – dvidešimt septyniais). Tais metais triskart posėdžiavo valdyba ir tiek pat kartų veikla aptarta narių susirinkimuose.

1908 m. rugsėjo 4–5 d. Vilniuje įvyko pirmasis draugijos Vilniaus „Aušra“ skyrių atstovų susirinkimas. Atvyko tik pusės skyrių (iš oficialiai veikusių septyniolikos) delegatai. Alantai atstovavo valstietis Jonas Navikas ir Alantos skyriaus valdybos pirmininkas Juozas Jankauskas (jis Vilniuje pirmąją dieną buvo išrinktas į iždo revizijos komisiją, antrąją dieną – į laikinąją revizijos komisiją). Draugijos susirinkime antrąją dieną buvo išklausyta ir Alantos skyriaus ataskaita, netrukus ją spaudoje paskelbė J. Jankauskas. Vilniuje Alantos skyrius šalia Žaslių, Bagaslaviškio skyrių buvo pažymėtas kaip vienas aktyviausių, daugiausia lėšų sukaupęs skyrių (134 rublius ir 77 kapeikas).

J. Jankauskas buvo kurį laiką išvykęs iš gimtųjų vietų, bet vis prisimindavo Alantos veiklas, pvz., siūlęs Vilniaus „Aušros“ draugijos Alantos skyriui „šventadieniais, pasibaigus bažnyčioje pamaldoms, įtaisyti skaitymus arba referatus. Juk apie tai dargi buvo nutarta visuotinojo skyriaus narių susirinkimo dargi prieš Kalėdas. O kodėl neįvyksta tas užmanymas?“

Vilniaus „Aušros“ švietimo draugijos skyrių veiklą įdėmiai sekė carinė žvalgyba, plačiai naudojo slaptą nuolatinę agentūrą. Buvo suimami skyrių pirmininkai, valdybų nariai, knygynų (bibliotekų) vedėjai. Kažkam iš tuo metu dirbusių pradžios mokykloje rusų mokytojų paskundus už tai, kad nebuvo klasėje stačiatikių ikonos, Alantos viršaitis Umbrasas buvo „patupdytas ant 5 parų kalėjimo“. Kaip byloja Kauno apskrities archyve surasti faktai, carinė valdžia 1908 m. vasarį atidžiai sekė tuomečio Alantos pradžios mokytojo, aktyvaus visuomeninių renginių organizatoriaus ir lietuvybės puoselėtojo Alantos krašte Juliaus Jaudegio veiklą, o valdžia sumažino atlyginimą, dėl to buvo nepatenkinta Alantos visuomenė. Netrukus, t. y. tų pačių metų liepos 1 d., mokytojas turėjo palikti Alantą ir išvykti į Lomžą Suvalkų gubernijoje. Naujai paskirtam Alantos pradžios mokytojui Adomui Kliučinskui apie Juliaus Jaudegio atleidimo priežastis nebuvo informuota ir žinoma. Nuo 1908 m. vidurio Alantos Vilniaus „Aušros“ draugija veiklą tęsė be J. Jaudegio. Vilniaus „Aušros“ Alantos skyriaus vadovu 1907 m. gruodžio 16 d. tapus kun. Dominykui Kazlauskui skyriaus aktyvumas sumažėjo. Informacijos apie 1908–1910 m. organizuotus lietuviškuosius vakarus Alantoje neaptikta: galbūt sustiprėjusi carinės valdžios reakcija slopino iniciatyvas, o gal apsnūdo entuziastų pajėgos.

Alantiškiai 1908 m. rugsėjo 14 d. rengėsi apsvarstyti Vilniaus posėdžių nutarimus, neatidėliotinus reikalus. Pasirodė kvietimas kuo aktyviau dalyvauti. Bet nelauktai gauta žinia, kad Kauno gubernatoriaus įsakymu Vilniaus „Aušros“ skyrius Alantoje uždaromas, nes tarp narių buvę „girdi, keli neištikimi žmonės“. Alantos uždarymą Kauno generalgubernatorius motyvavo taip: „Alantos miestelyje, išskyrus kunigą Vainauską, visi politiškai nepatikimi ir dalyvavo lietuviškame 1905–1906 metų judėjime.“ Alantos draugija šalia Joniškio, Krakių buvo viena pirmųjų uždarytų skyrių, kiek vėliau caro valdžia uždarė ir kitus veikusius skyrius, tai sukėlė tiek draugijos vadovybės, tiek žymių kultūros ir visuomenės veikėjų nuostabą ir pasipiktinimą.

1908 m. gruodžio 6 d. į paskutinį Vilniaus „Aušros“ draugijos valdybos posėdį susirinko vyriausiosios valdybos nariai, taip pat dr. J. Basanavičius, J. Vileišis, kun. J. Tumas, A. Smetona. Sudaryta likvidacinė komisija, kuriai šalia A. Smetonos, E. Vileišienės, kun. A. Petrulio išrinktas ir alantiškis Juozas Jankauskas. Surinktos piniginės lėšos atiduotos „lietuvių vaikų apšvietimui“.

Vilniaus „Aušros“ skyrius Alantoje gyvavo apie keturiolika mėnesių. Uždarius Vilniaus „Aušros“ draugijos skyrių 1908 m., teisus buvo Juozas Jankauskas, kuris prognozavo: „Mes nustojom savo apylinkėje apšvietimo draugijos. Kiek nuo jos tikėtasi, kiek svajota – bet pradėtąjį darbą reikia partraukt. Ir gal ilgam.“ Bet įgytas patyrimas suteikė žmonėms ryžto. 1913 m. buvo naujai įsteigta Vilniaus krašto švietimo draugija, tačiau Alantoje jos skyrius nebuvo įkurtas, pradėtą darbą po kelerių metų tęsė kitos visuomeninės organizacijos ir sambūriai: Lietuvių katalikų blaivybės draugija ir Vartotojų draugijos Alantos skyrius. Į bendrą darbą vedė tikėjimas laisve, troškimas pažinti, noras organizuoti kultūrinę veiklą, šviesti Alantos krašto visuomenę.

 

Šaltiniai

 

1. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas, f. 27, b. 3, 7, 12, 14, 26, 27, 49, 50, 51, 52, 53, 71, 72, 191, 192.

2. Kauno apskrities valstybinis archyvas, f.Y-293, ap.-1, b.-322.

3. „Vilniaus aušros“ lietuvių apšvietimo draugijos įstatymai. Vilnius: „Vilniaus žinių“ sp. 1907, Lietuvos bibliografija. Serija A. T. 3.

Literatūra

1. Vladimirovas L., „Lietuvių kultūros-švietimo draugijos 1905–1907 m. revoliucijos ir Stolypino reakcijos metais. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai“, in: Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, t. 2, Vilnius, 1962, p. 113–162.

2. Aničas J., Antanas ir Emilija Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai, Vilnius, 1999.

3. Tamašauskas R., Alantos draugijos ir mėgėjų teatras 1907–1915 m., 2012 m. [rankraštis].

4. Pukienė V., Lietuvių švietimo draugijos XX a. pabaigoje (1906–1915 metais), Vilnius, 1994.

5. „Vilniaus žinios“, 1907-07-28, 1907-10-11, 1907-12-14, 1908, Nr. 39, 1908-09-06, 1908-08-14, 1908-09-19, 1908-09-11.

6. Lietuvos ūkininkas, 1907, Nr. 4, 1904-09-11, 1908-09-24.

7. Viltis, 1907-11-04, 1908-09-18.

8. Lietuvos žinios, 1908-09-20, 1908, Nr. 9.


[1] Juozas Jankauskas iš Motiejūnų kaimo, turėjęs 30 dešimtinių žemės, gerai mokėjęs rusų, lenkų ir vokiečių kalbas, aktyvus visuomeninių organizacijų, mėgėjų teatro Alantoje organizatorius ir jo režisierius bei aktorius, vėliau dalyvavo 1919–1920 m. partizanų kovose su lenkais Alantoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo jis bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Aušroje“, „Keleivyje“ ir kitur, rašė įvairiomis temomis.

2 Dominykas Vainauskas, Kazimieras Mockus, Julijus Jaudegis, Florijonas Targonskas, Rapolas Kazlas, Mataušas Grigaravičius, Teodoras Tarulis, Adomas ir Juozapas Tumai, Juozas Jankauskas, Justinas Aleksa, Kazimieras Sabaliauskas, Jokūbas Žygelis, Pranciškus, Juozapas ir Rapolas Gerdviliai, Juozapas Mačionis, Silvestras Kinduras, Jonas ir Tapilis Babeliai, Kazys Kazėnas, Kazys Dedonis ir Gabrielius Matelionis.

3 Juozas Jankauskas, Julius Jaudegis, Adomas Tumas, Rapolas Gerdvilis, Serapinas Puodžius, Rapolas Kazlas, Marijonas Juočepys, Kazimieras Sabaliauskas, Florijonas Targonskas, Antanas Bražėnas, Vladislovas Drazdauskas, Petras Babelis ir Veronika Gaigaliūtė.

 

Voruta, 2016 m. birželio 25 d., Nr. 6 (824), p. 5, 6.

Istorija Kultūra Mokyklos, mokytojai Švietimas , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra