Iš Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių prisiminimų apie kovas su bolševikais Alantos ir Pakalnių apylinkėse 1919 m.

Iš Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių prisiminimų apie kovas su bolševikais Alantos ir Pakalnių apylinkėse 1919 m.

Prisiminimų autorius Jurgis Murinas (kairėje) su kovų draugais. Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918-1940), 4 dalis

Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

1918–1920 m. kovos už nepriklausomybę Lietuvos istorijoje buvo svarbios, nes turėjo įtakos tolesniam valstybės vystymuisi – atkurta Lietuvos kariuomenė sugebėjo atremti priešus ir išsaugoti Lietuvos valstybingumą bei suverenitetą.

1919 m. pradžioje Lietuvos kariuomenė, atrėmusi keletą bolševikų puolimų, pamažu perėmė iniciatyvą ir pradėjo stambesnius puolamuosius veiksmus. Intensyvūs mūšiai su bolševikų kariuomene vyko Alantos, Kurklių bei Pakalnių apylinkėse (žr. Gintautas Šeikis. Alantos kraštas ir jo žmonės Nepriklausomybės kovų verpetuose 1918–1920 m., „Voruta“ 2017 m. vasario 25 d. Nr. 2 (832), 2017 m. kovo 25 d. Nr. 3 (833)). Alantos išvadavimas iš bolševikų buvo karinės Kurklių operacijos dalis. Jį atliko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko Kazio Ladygos. 1919 m. gegužės 22 d. Vinco Šaudzio vadovaujama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo pėstininkų pulko 6-oji kuopa išstūmė bolševikus iš Alantos. Jie be mūšio pasitraukė į Kazlų, Runionių, Kaniūkų kaimus. Bolševikai dar bandė atsiimti Alantą ir ją puolė nuo Kazlų kaimo, bet buvo atmušti. Alantoje sustabdyta Alantos bolševikinio revoliucinio komiteto veikla, komiteto narys B. Staškūnas sušaudytas. Tą pačią dieną V. Šaudzio vadovaujama kuopa, atžygiavusi nuo Miškiniškių, užėmė Pakalnius, bet už miestelio sutiko atkaklų apkasuose įsitvirtinusių bolševikų pasipriešinimą. Bolševikų pėstininkų batalionas ir jų kavalerijos eskadronas ėmė supti lietuvių kuopos dešinįjį sparną. Kuopa buvo priversta trauktis. Mūšio metu sužeistas kuopos vadas V. Šaudzis kurį laiką vadovavo kuopai ir išvedė ją iš apsupties. Naujai paskirto kuopos vado Juozas Plento vadovaujama kuopa buvo priversta atsitraukti per Mokylius, Svobiškį į Mindučių kaimą.

Vykdydama vyriausiojo kariuomenės vados generolo S. Žukausko 1919 m. gegužės 24 d. įsakymą, Ukmergės rinktinė nuo Alantos gegužės 30 d. pradėjo puolimą Utenos kryptimi. Pasiekusi Motiejūnų kaimą, vora iš Žybėčių ir Kaniūkų kaimų aukštumų buvo bolševikų iš pabūklų stipriai apšaudyta ir turėjo atsitraukti Alantos link. Gegužės 31 d. persigrupavusiai ir susitelkusiai Lietuvos kariuomenei pavyko pralaužti bolševikų gynybinius įtvirtinimus ir užimti Kaniūkų aukštumą, o vėliau – ir Pakalnius. Po sunkių mūšių Lietuvos kariuomenė nustūmė bolševikus link Utenos, kuri nuo bolševikų buvo išlaisvinta birželio 2 d. Sunkios kautynės su sovietinės Rusijos kariuomene 1919 m. gegužės pabaigoje ties Pakalniais ir Kaniūkais Lietuvos kariuomenei pareikalavo aukų: žuvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo pėstininkų pulko 6-osios kuopos kariai savanoriai: skyrininkas Kazys Radzevičius, eiliniai Vincas Bruzbartas, Petras Didžiulis, Kazys Račkauskas ir skyrininkas Kazys Radzevičius. Mūšių metu sužeistas 6-osios kuopos vadas V. Šaudzis, taip pat Mykolas Kvinta, Stasys Jakimavičius, Juozas Šimukonis ir dar kelios dešimtys karių.

Kovų su bolševikais Alantos ir Pakalnių krašte epizodai ilgam įstrigo Lietuvos karių savanorių atmintyje, atskiri momentai buvo atspindėti tapyboje. Šiems įvykiams pažymėti tarpukaryje dailininkas Vytautas Mackevičius nutapė paveikslą ,,Mūšis prie Alantos“, o vokiečių kilmės dailininkas Hopas Ignas Rudolfas, tarpukaryje tarnavęs Lietuvos kariuomenės 2-ajame kunigaikščio Algirdo pėstininkų pulke, be kitų darbų, skirtų Nepriklausomybės kovoms 1918–1920 m., 1923 m. nutapė paveikslą ,,Lietuvių kariai triuškina bolševikus ties Alunta“. Tačiau geriausiai šių kovų epizodai atsispindi tiesioginių tų kovų dalyvių prisiminimuose. Su Lietuvos karių, puskarininkio vilkaviškiečio Prano Kemėžos, raseiniškio Juozo Buškaus ir punskiečio Jurgio Murino prisiminimais apie kovas Alantos, Kaniūkų, Pakalnių apylinkėse, sunkius išgyvenimus nelaisvėje, užrašytus 1937 m. ir saugomus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje (F. 193), noriu su skaitytojais pasidalinti.

Mūšis prie Alantos. Dail. Vytautas Mackevičius. Lietuvos nepriklausomybės kovų (1918–1920) atspindžiai tapyboje, Kaunas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2016

Pranas Kemėža, 1899 m.g., Šakių apskr. Barzdų valsč. Ropgalių kaime prisimena:

Pakelyje iš Ukmergė į Utena turėjome smarkesniu kautynių su su bolševikais Gelvonų dvaro ir Kurklių  miestelio rajone, ten kautynės tęsėsi net keletą dienų, o būnant mūšiams teko išbūti po pora naktų be miego ir maisto, nes pas vietinius gyventojus nebuvo laiko prašyti, o pristatyti nebuvo kam. Šiose kautynėse bolševikus atmušėme, paimdami keletą į nelaisvę ir daug kitokio grobio. Gegužės mėn. vakarą netoli Kurklių dvaro (kaimo nepamenu) aš, berods Jutmanas ir Bauža išėjom žvalgybon, kaip tai nejučiomis užėjome bolševikus, kurių buvo apie 10 asmenų. Pasipriešinimas prieš trigubai didesnį priešo skaičių buvo neįmanomas, todėl turėjom pasiduoti į nelaisvę ir vėliau sudarius planą veikti ieškant išeities.

Bolševikai mus uždarė vieno ūkininko svirne ir pastatė vieną sargybinį, o kiti ilsėjosi pas tą ūkininką troboje. Mūsų šautuvus jie padėjo priesvirnyje. Užėjuss nakčiai nutarėme bėgti ir kas svarbiausiai, kad pabandžius duris pasirodė jog neužrakintos, atidarius duris pamatėme, kad pastatytas mus saugoti sargybinis,miegojo. Šokom nuginkluoti sargybinį, bet nežinia kokiais sumetimais, ar tai norėdamas mus išleisti ar kit, minėtasis sargybinis nebuvo užrakinęs durų ir prie nuginklavimo prašė jam nieko nedaryti, nes ir jis bėgsiąs drauge su mumis .Pasiėmėme savo ginklus, kurie kaip minėjau, buvo sargybinio žinioje ir leidomės bėgti, pabėgėjus keliolika metrų, pajuto bolševikai ir pradėjo mus vytis, tuo tarpu atsiliko nuo mūsų ir minėtas sargybinis, bet kadangi buvo tamsi naktis tai mums pavyko pasiekti artimus krūmokšnius ir nuo besivejančių bolševikų pasislėpti, jų siųstos į mus kulkos dėl tamsos į mus nepataikė. Po to pasiekėme didesnį mišką ir besislapstydami per pora dienų grįžom į savo dalį. 1919 m. gegužės mėn. 18 d. paskyrė mane  prie 7-tos kuopos, kaipo kulkosvaidininką. Tuomet žygiavome Aluntos link, kelionė sekėsi gerai ,nuo Aluntos miestelio pasuko Utenos kryptimi , čia susidūrėme su bolševikų būriais , kuriuos pastūmėjome į priekį. Netoli Aluntos, viename kaime (pavadinimo neprisimenu) , kuris buvo prie ežero, pasirinkus pozicijos vietą išstatėme kulkosvaidžius ir sugulėme už kalniuko. Bolševikai buvo už kokio kilometro nuo mūsų ir žymiai skaitlingesni už mus. Dešinėje buvo ežeras, už kurio tęsėsi miškelis. Minėtame miškelyje stovėjo bolševikų raiteliai. Kadangi bolševikai mus pradėjo supt, tai mes nieko nebegalvodami atidarėme ugnį. Pirmiausia pradėjo šaudyti mūsų baterija. Bolševikai pajutę pavojų pasipylė grandinėmis į savo apkasus, kurie buvo prieš mūsų pozicijas šioje pusėje sekančio kaimo, kuriame buvo apsistoję bolševikai. Mūsų kuopos vadas (pavardės nepamenu) nedavė įsakymo šaudyti. Aš matydamas, kad mums gresia pavojus, tuo laiku būdamas prie kulkosvaidžio Nr. 1, atidariau ugnį, bet jau buvo neįmanoma atremti. Bolševikai pradėjo smarkiai šaudyti iš patrankų į mūsų apkasus. Tuo momentu sugedo mūsų vienas kulkosvaidis, vadas kažin kur dingo, likau aš su kulkosvaidžiu, keli kareiviai sveiki ir keletas sužeistų. Bolševikai pradėjo mus supti, kitos išeities nebuvo kaipo trauktis atgal. Tuo laiku visi kareiviai pradėjo bėgti, vieną mano draugą sužeidė ar užmušė, tikrai nežinau. Palikau vienas prie kulkosvaidžio, atsišaudžiau kol galėjau. Gal būt ir aš būčiau pabėgęs  kaip kiti, jeigu nebūčiau norėjęs išgelbėti kulkosvaidžio, bet pagaliau užvirė kulkosvaidyje vanduo ir toliau gintis netūrėjau galimumo. Pastebėjau, kad mūsų kareivių jau nėra, o bolševikai artėja, todėl pradėjau traukti savo jėgomis kulkosvaidį , tuo laiku  iš bolševikų pusės patrankų sviediniai krito be pertraukos. Kulkosvaidį, nenorėdamas palikti priešams, pritempiau prie ežero ir įmečiau į vandenį, o maniau, kai grįšime atgal, tuomet paimsim, o pats norėjau pabėgti , bet nespėjus perbėgti kalnelio, už kurio buvau numatęs pasislėpti, bolševikų leistas sviedinys sprogo netoli manęs ir sužeidė, atsipeikėjau, kai tik prisiartino bolševikai, kurie pareiškė ,,guli belagvardeicas, reikia jis užmušti“, bet kiti kareiviai atkalbėjo Po to pribuvo sanitarinis vežimas ir mane nuvežė į Uteną. Utenoje padarė perrišimą ir išvežė į Zarasus, o iš ten į Daugpilį, ir vėliau traukiniu į Petrtapilį, kame išgulėjau ligoninėje apie 10 mėnesių, bet jau kiek  pasveikusį tai iš Petrapilio išvežė į Pskovos, ten dvare dar laikė kol visai pasveikom gerai.

Iš ten visus belaisvius išsiuntė į Staryj Rusy miestą ir uždarė į kalėjimą , kuriame buvo laikoma į įvairių tautybių belaisvai. Minėtame kalėjime maisto beveik negaudavome, o kad ir duodavo  tai padarytas iš bulvių žievių ar panašiai. Daugumas tokio gyvenimo panešti neįstengė ir išmirė iš bado arba ligų. Išėjus į kiemą pasivaikščiojimams iš nusilpimo savo jėgomis į kazematus grįžti negalėdavo, tuomet susitarėme ir padavėme komendantui skundą, dėl nepakenčiamos būklės. Į skundą komendantas reagavo ir atvažiavęs davė parėdymą sveikus išvežti į Smolenską, o ligonius patalpinti į ligonines( buvo paplitusi šiltinės epidemija)Smolensko kalėjime neilgai pabuvus mus išsiuntė į  Vladimiro kalėjimą o iš ten 1920 m. balandžio mėn. išgabeno į Tambovo guberniją, apgyvendino dvare ir skirdavo darbams miško kirtimo.> ..< Dirbti reikėjo daug ir sunkiai, o maistas buvo labai blogas ir todėl darėm planą kaip apleisti šaltą Sibirą. Esant tokiai padėčiai laukėm pavasario ir planavom kaip pasiekti savo tėvynę Lietuvą. Ir štai 1921 m. balandžio mėn 2 d. rytą sekmadienį leidomės į kelionę. Kelionė buvo labai sunki ir pavojinga, nes geležinkeliu važiuoti negalėjau, kaipo pabėgęs belaisvis, o antro vertus neturėjau nei pinigų, kad nepaklydus kelio stengiausi eiti geležinkelio ruožais, maistu tai aprūpindavo Dievas… nes buvau valgęs ir nevalgęs, visiems žinoma koki būna kelionė belaisvio. Kelionėje iki Maskvos turėjau taip pat pabėgęs Lenkų belaisvis Vilnietis, bet nuo  Maskvos išsiskyrėme. Nakvynė buvo po atviru dangumi, šieno kupetose, miškuose, medyje įsilipus  ir panašiai. Iki Vitebsko daėjau laimingai ir niekieno nepastebėtas. Prie Vitebsko reikėjo pereiti upę, kuri buvo pločiu , kaip Nemunas. Per tiltą sargyba stovėjo, suradau iš akmens tvenkinį ir pasiryžau bristi , buvo naktis nematyti akmenų gerai, dabridus iki pusę vandens  ir įkritau tarp akmenų į vandenį srovė ir pats išsigelbėti negalėjau, teko šauktis pagalbos. Į pagalbos riksmą  atplaukė su valtimi kareiviai ir mane išgelbėję suėmė kaipo dezertyrą ir pristatė  stoties komendantui , kuris savo arešto namuose uždarė., kuris buvo pareiškęs, kad rytoj busi paleistas, bet tas namas be langų, vėjas pučia pro langus, kurie buvo išpintas spygliuotomis vielomis, sargybinio nesimatė, pamažu atpyniau vielas, pasidariau skylę ir išlindau; apsidairiau niekur nieko nesimatė. Šokau į daržą, kur buvo sodas ir dumiau savo keliu. Iš Vitebsko pabėgęs, nukeliavau virš 40 kilometrų, saulei leidžiantis užėjau pas vieną ūkininką ir apsinakvojau. Išsikalbėjus pasirodė jog minėtasis ūkininkas  esąs lietuvis. Pas jį pasilikau kelioms dienoms pailsėti, nes pats ūkininkas buvo labai malonus  ir mielai mane priėmė. Iš jo po kelių dienų išvykau tolimesnėn kelionėn Lietuvių rubežiaus link. Nuo čia kelionė pasidarė sunkiausia, nes toje apylinkėje buvo daug bolševikų. Taigi, turėjau keliauti slapstydamasis ir tai tik naktimis. Be to, keliais taip pat negalėjau eiti, nes visur buvo išstatytos bolševikų sargybos. Keliavau prisidengdamas krūmokšniais bei raistais, tose vietose tai buvo sunkiausia ir pavojingiausia, nes buvo ežerai ir balos, nakties metu tai tikras pavojus, jau maniau, kad čia bus galas gyvenimo, bet su dievo pagalba, nors ir daug vargo ir alkio pakėliau ,bet savo tikslą pasiekiau., tai yra praėjau rusų teritoriją ir atsidūriau Latvijoje. Latvių teritorijoje sulaikius mane, latvių kareiviai ir pristatė į štabą, kuriame jų karininkai mane apklausė. Aš jiems išpasakojau viską nemeluodamas, nes supratau, kad būsiu laisvas. Iš jų, t.y. latvių gavau maistą ir rūkalų, vėliau pasiuntė į pirtį, išdavė švarius baltinius bei rūbus ir apnakvindino. Po poros  dienų pristatė  mane į lietuvių pabėgėlių šaloną, iš kur atvežė į Obelių katrantiną. Iš ten nuvėjau į 1-jį pėst. Pulką, kame mane nenorėjo pripažinti esančiu gyvu, nes visuose dokumentuose buvo pažymėta, kad aš 1919 m. gegužės mėn. 21 d. buvau nukautas ir apie tai jau buvo pranešta į mano tėviškę  ir Raseinių apskrities komendantui. Vėliau dokumentai buvo atitaisyti.

Savanorių Vinco Bruzbarto, Petro Didžiulio ir Kazio Radzevičius, žuvusių kovose su bolševikais ties Alanta ir Pakalniais, kapai Pakalnių kapinėse

Jurgis Murinas g. Seinų apskr, Punsko vlsč, Agurkių k. prisimena:

Toliau vyko dažni susirėmimai su bolševikais, bet didžiausi mūšiai mūsų kuopai ((1-as pėstininkų pulkas 6 kuopa) teko Aluntos apylinkėje Pakalnių miškelyje. 1919 m. gegužės 22 dieną . saulei patekėjus kada prisiartinome  visiškai arti prie priešo ir pradėjo smarkiai priešas mušti nors kuopos vadas Šaulys buvo smarkus ir gerai vedė, bet staiga vadą sužeidė  ir turėjo kuopą  apleisti pasidarė visiems panika ir pradėjo smarkiai visi trauktis  atgal. Tą rytą 15 kareivių sužeidė, priskaitant kuopos vadą ir 4 mirtinai nušovė. Iš tų visų atmenu tiktai žuvusių nuo Liubavo apylinkių Radzevičių, jaun. puskarininką, Brusbartą vyr. puskarininką ir nuo Punsko apylinkių Petrą Didžiulį. Taigi jie visi žuvo už tėvynę Pakalnių miškelyje. O kaip pats <…> nenustojau vilties  ir nebuvo baisi mirtis už Lietuvos garbę ir laisvę  Kaip jaun. puskarininkas  būdamas  stojom priešui trise ir sulaikėm šūvius ir mūsų kariuomenė turėjo progos atsitraukti kuopą ir paimti sužeistuosius ir kulkosvaidžius . Jeigu nebūtų pasiryžimo,  būtų žuvę sužeisti ir kuopos turtas su kulkosvaidžiais .Taigi mano paraginimu būdami 4 kareiviai karo lauke sulaikėm galingą priešą  ir apsaugojom visą kuopą.

 

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 394, f.843, f. 1021.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 193.

Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 2004.

Gintautas Surgailis. Pirmasis pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas, Vilnius .2011 m.

Naujienos iš interneto