Istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografija „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ (II)

Autorius: Data: 2021-02-27 , 08:36 Spausdinti

Istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografija „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ (II)

www.voruta.lt

Mieli skaitytojai, Voruta.lt pradeda publikuoti istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografiją apie 1918 m. Vasario 16 – osios Akto signatarą Joną Smilgevičių. Šiandien kviečiame skaityti antrąją monografijos dalį. Pirmąją dalį galite skaityti ČIA.

Turinys

  1. Įžanga
  2. Karaliaučiuje ir Berlyne
  3. Peterburge ir Varšuvoje
  4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“
  5. Lietuvos Taryboje
  6. Užventyje
  7. Kredito bankas
  8. Lietuviškame versle
  9. 1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius
  10. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“
  11. 3 Bendrovė „Neris“
  12. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“
  13. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
  14. Visuomenininkas ir labdarys
  15. Asmenybė, šeima, giminė                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    5. Lietuvos Taryboje                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             J. Smilgevičius prisidėjo prie Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklos. 1915 m. vėlyvą rudenį jis kartu su P. Klimu ir P. Bugailiškiu išvyko iš Vilniaus į Užventį savo reikalais. Iki Vievio teko eiti pėsčiomis.[1] Daugiau žinių apie veiklą joje neaptikome.

1917 m. vasaros pradžioje Juozas Gabrys iš Šveicarijos į vokiečių projektuojamą Pasitikėjimo tarybą šalia krikščionių demokratų ir tautininkų srovės veikėjų pasiūlė ir nepartinius, tuometine terminologija „bepartyvius“, suminėdamas Roką Šliūpą, Alfonsą Petrulį, S. Kriaučiūną ir J. Smilgevičių.[2] Tai rodo, kad jis buvo žinomas plačiau nei Vilniuje dėl savo organizacinių sugebėjimų tvarkytis „Vilijos“ bendrovėje ir reikalingas tautinei veiklai dėl gero vokiečių kalbos mokėjimo. Peliksas Bugailiškis kažkodėl kartu su A. Smetona ir S. Narutavičiumi jį laikė „kiek palankesniais ir didesniais Vokietijos šalininkais“, priskirdamas 1917 m. rugsėjo mėnesio Vilniaus konferencijos metu prie tautininkų.[3] 1918 m. sausio 20 d. Petras Klimas dienoraštyje užfiksavo, kad Lietuvos Taryboje Centro kuopą sudaro A. Smetona, Jokūbas Šernas, Kazimieras Šaulys, Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, J. Basanavičius, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys ir eilučių autorius.[4] J. Basanavičius autobiografijoje sausio 14 d. įrašė žinią apie „Lietuvos aido“ redakcijoje įvykusį dešimties LT narių pasitarimą Centro kuopai „sutvarkyti“.[5] Tai sumanė A. Smetona, siekiant išsaugoti vienybę LT ir nenutraukti derybų su vokiečiais. Tartasi su krikščionimis demokratais dėl būsimų „ministerijų“ pasiskirstymo. M. Peikštenienė, sekdama teisės istoriku M. Maksimaičiu, teigia, kad J. Smilgevičius buvo vienas iš septynių nepartinių, bet dažniausiai liberalių pažiūrų LT narių, pajėgiančių paveikti bendras nuotaikas. Tokiais dar įvardina J. Basanavičių, P. Klimą, D. Malinauską, S. Narutavičių, J. Šaulį, J. Šerną.[6] S. Narutavičius yra aiškus kairiojo LT sparno atstovas, J. Basanavičius pasikliovė A. Smetonos vedama linija su Vokietija, o 1918 m. liepos mėnesį įstojo į Tautos pažangos partiją. P. Klimas savo dienoraštyje J. Vailokaitį, A. Stulginskį ir S. Banaitį yra pavadinęs mažaisiais politikais (p. 211), o prisiminimuose J. Vailokaitį, K. Bizauską, P. Dovydaitį, A. Petrulį ir J. Smilgevičių apibūdina kaip LT nevaidinusių „per daug žymios rolės“.[7] Tačiau lenkų istorikas P. Losovskis rašė, kad LT užsinėrus Gruodžio 11-osios nutarimo kilpą, nepatenkinti per didelėmis nuolaidomis Vokietijai, kairieji jos nariai S. Kairys, S. Narutavičius, J. Smilgevičius ir J. Vileišis 1918 m. sausio 14 ir 18 d. tarėsi su visuomeninių lenkų organizacijų atstovais, siūlydami sušaukti visų Lietuvoje gyvenančių tautybių konferenciją ir sudaryti naują tarybą. Kol kas LT reikia palikti, bet lenkai griežtai atmetė bet kokį bendradarbiavimą su ja ir pareikalavo pasisakyti už federaciją su Lenkija. Tai lietuvių derybininkai priskyrė būsimo seimo kompetencijai. Po ilgų pokalbių abi pusės išsiskyrė, nepriėmus jokio sprendimo, bet sutarė dėl galimybės bendradarbiauti ateityje.[8]

Iš J. Smilgevičiaus 1917 m. rugpjūčio 18 d. laiško J. Šauliui aiškėja, kad signataras ieškojo kandidatų būsimai Vilniuje konferencijai tuometinėse Kuršėnų, Pajūrio, Skaudvilės ir Vėžaičių apskrityse.[9] Su broliu Pranciškumi prisidėjo piniginėmis aukomis prie  1917 m. Vilniaus konferencijos organizacinių išlaidų iki jos pradžios  sumokėdami 12 markių už ženklelius su Vyčiu, o po to dosniai aukodami 70 markių. Daugiau davė tik kunigas A. Skinderis (104) ir S. Narutavičius (50), iš viso surinkta 1979 markės. Brolis Kuršėnų apskrities atstovų sąraše įrašytas kaip atvykęs iš Laumakių (dokumente „Lowniaki“).[10]

                      2017 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Alfonso Eidinto ir Raimundo Lopatos parengtą fundamentalų rinkinį „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose“. Juo ir pasiremsime, sekant J. Smilgevičiaus pasisakymus 1917-1918 m. Į Organizacinį komitetą konferencijai sušaukti pakviestųjų sąraše J. Smilgevičius įrašytas taip: „dvarponis, agronomas, Šoriai, Užventis, 47 metų“. (p. 176). Apie kaizerinės okupacijos pradžią rugpjūčio 1 d. posėdyje kalbėjo: „Tik tik pasirodė vokiečiai – ėmė elgtis Lietuvoje kaip Rusijoje. Man paaiškinus, kad čia ne rusai, o lietuviai, vokiečiai atmainė savo žiaurumą. Dabiu [taip tekste], po pakvietimo į Vilnių, Kreishauptmann[as] atvažiavo ir sakė: „Mes vykdome tik Lietuvos politiką“. Vokiečiai esą nori su Lietuva turėti vien „ekonominius ryšius“ (p. 185). Būsimos valstybės teritorijos klausimu pareiškė, kad Balstogės (Belostoko) rajono prisijungti neverta, nes turtingi jo fabrikantai konkuruos Vilniuje, priimtina siekti Liepojos ir toliau aiškino: „Šventosios upės abu krantu ir bent 2 varstu dešinėje turėtų įeiti į mūsų teritoriją, nes Šventosios upės įtakoje gali būti geresnis uostas nėkaip Palangoje.“ (p. 188). Su lenkais lietuviai niekada nesugyvens, tai „išrištas klausimas“, su rusais – abejotina, nes ten anarchija, reikia tartis  su Vokietija ir išgauti pripažinimą, ką padarė Lenkija ir laimėjo (p. 190). Rugpjūčio 3 d. pritarė Lietuvos Tarybos reikalingumui ir pareiškė, jog būtų gerai jos nariams gauti leidimus vietose susirinkimams organizuoti (p. 196, 197). Dėl konferencijos rezoliucijos manė, kad muitų sąjunga su Vokietija yra pavojinga, „Rusija dėl to jau kariauja‘ (p. 199). Ją nepalankiai vertino ir Jonas Vailokaitis, nes  atimtų galimybę Lietuvai laisvai derėtis su Skandinavijos šalimis, Vokietija įgytų monopolį savo nustatytomis kainomis supirkinėti Lietuvos prekes.[11]  Po Organizacinio komiteto delegacijos vizito pas vokiečius P. Klimui dėstant argumentus, kodėl reikia atsižvelgti į okupacinės valdžios reikalavimus, juos pavadino tik gražiais žodžiais (p. 201). Nebūtų praktikas, supratęs organizacinius bet kokios veiklos pamatus, nes padėkojo už nuveiktą darbą Organizaciniams biurui. Jau konferencijoje rugsėjo 20 d. dėl politinės orientacijos pasisakė už kuo greitesnį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą iš Vokietijos pusės: „Negali būti baimės prieš vokiečių ekonomiškąjį pavergimą. Prekyboje jie čia {Lietuvoje] neveiklūs, konkuruosime su žydais. Pramonėje gi bendradarbiausime. Net žemės ūkis Lietuvoje iš vokiečių rankų slysta. Dėlei karo žudynių nebus didelio žmonių eksporto iš Vokietijos.“ (p. 213) Detaliau pasisakymas užfiksuotas Pranciškaus Dogelio protokolų juodraščiuose: „Norėč[iau] paminėti apie ekonomišką padėjimą. Lietuva be Vokietijos, kas link prekybos, negalėtų apseiti. Optas [taip tekste] yra vokiečių rankose. Lietuviai mokėjo paskutiniais laikais konkuruoti. Kas link industrijos irgi pasekmingai galėjo konkuruoti su vokiečiais.

                      Visų svarb[iausia] – ūkis. Žemės supirkimas vokiečiams [vykdomas vokiečių] nėra toks baisus. Prieš karą iš vokiečių daug žemių perėjo į mūsų rankas. Eksporto vokiečių [kolonistų] į Lietuvą, tiek žmonių žuvus, negalimas.

                      Reikia reikalauti neprigulmingos Lietuvos, bet reikalauti, kad kuo greičiausiai proklamuotų Lietuvą, bet už tai reikia su jais susidėti ūkio klausimu.“ (p. 245).

                      Per Lietuvos Tarybos rinkimus J. Smilgevičius buvo įrašytas į Bendrosios kuopos ir „Pildomojo biuro“ sąrašus. Gavo 150 balsų ir 54 prieš (p. 217-218).

                      Perskaičiuos jo pasisakymus, pastebėtina, jog į būsimą valstybę žvelgė ekonomisto praktiko akimis. Jį labiausiai gąsdino muitų konvencija su Vokietija. Rugsėjo 30 d. Užventyje susirinkusiems žemiečiams pasakojo apie Vilniaus konferencijos darbą: „Žmonės atsidėję išklausė pranešimo apie savarankiškos Lietuvos siekimus. Tas pranešimas nudžiugino žemaičius ir nuramino, nes prieš tai buvo skleidžiamos niekuo nepamatuotos paskalos: būsią Lietuvos jaunuomenę trauksią į karą, grįšianti baudžiava ir t. t.“[12] Žinutę perspausdinusi oficiozinė „Dabartis“ neiškentė nepridėjus: „Pagalios reikėtų suprasti ir netikėti tokiais gandais.“[13]

                      Po organizacinių posėdžių teko gerokai paplušėti, ieškant Žemaitijos atstovų būsimoje konferencijoje. Apie tai signataras trumpai ir kukliai užsimena 1928 m. kovo 14 d. prašyme premjerui A. Voldemarui dėl Užvenčio dvaro likimo: „Vokiečių okupacijos metu iš Lietuvos niekur prasišalinęs nebuvau ir laike vokiečių žiaurumų ne vieną žmogų esu apgynęs ir nemaža padėjęs mūsų šalies apgynimui. Kuomet reikėjo surinkti lietuvius į Vilniaus konferenciją, apvažinėjau visą Žemaitiją, kviesdamas važiuoti į konferenciją, o tai buvo tais laikais ne taip lengva įvykdyti, dėlei trukdymų iš vokiečių pusės ir visokių kelionės pavojų.“[14]

                      Per posėdžius Lietuvos Taryboje  J. Smilgevičius aktyviai diskutavo dėl teritorijos, konvencijų, santykių su vietine okupacine valdžia, nors jo žodžiai ir neatsispindi protokoluose. Spalio 8 d. jį išrinko į komisiją dėl memorialo okupacinei valdžiai rekvizicijas liečiančios dalies suredagavimo, gruodžio 5 d. kartu su J. Vileišiu pavesta parengti raštą dėl arklių rekvizicijų (p. 275). Dėl gero vokiečių kalbos mokėjimo gruodžio 10 d. išrinktas į LT delegaciją važiuoti į Kauną įteikti rezoliucijos dėl santykių su Vokietija, o kitų metų sausio 15 d. nuvykti į Berlyną „tartis su kompetentingomis vokiečių valstybės įstaigomis dėl Lietuvos dabartinio stovio ir jos ateities“ (ją sudarė A. Smetona, S. Kairys, S. Narutavičius, J. Staugaitis) (p. 316, 338). Matyt, šį kartą J. Smilgevičius pateko ir kaip pripažintas ūkio specialistas, pajėgus derėtis ekonominiais  reikalais. Tai parodo ir sausio 16 d. nutarimas, kai rengiantis perimti valdžią buvo projektuojami nuolatiniai LT skyriai, jam ir J. Šernui pavestas  Valstybės ūkio skyrius (p. 340). Per LT krizę, sausio 26 d., jis prareiškė, kad paskelbus krašto nepriklausomybę, jeigu niekas nesikeis, tai žmonėms sukels blogą įspūdį. Kitą dieną kartu su J. Staugaičiu ir J. Vailokaičiu atsisako pasirašyti 26 d. priimtą notifikacijos Vokietijai tekstą (p. 346). Vasario 16 d. be abejonės balsuoja už nepriklausomybę be konvencijų ir išrenkamas į delegaciją, siunčiamą Berlynan, Vokietijos pripažinimui gauti (J. Šaulys, A. Smetona, S. Narutavičius, J. Staugaitis). Tačiau vėl išnirus konvencijoms būsimame nepriklausomybės pripažinime, kovo 19 d. protestuodamas su P. Klimu, ir J. Vailokaičiu palieka posėdį, o kitą dieną su S. Narutavičiumi atsisako dalyvauti delegacijoje į Berlyną (p. 365, 385, 388).

                      Tuomet užsienyje netrūko įvairiausių gandų apie Lietuvą. Čikagoje leidžiama „Lietuva“  balandžio 19 d. remiantis „Tėvynės“ korespondento pranešimu iš Japonijos skelbė „Sako, Lietuvos valdžia susitvėrė“ ir nurodė, kad Laikinosios vyriausybės premjeru yra A. Smetona, finansų ministras J. Smilgevičius, o už karo reikalus atsakingas Donatas Malinauskas.[15]

J. Smilgevičius sausio 28 d. vietoje pasitraukusio J. Vileišio išrenkamas į Amnestijos komisiją, turėjusią parengti visuotinės amnestijos sąlygas, kai Vokietija pripažins nepriklausomybę, kitą dieną patenka į Susisiekimo komisiją. Vasario 11 d. jam, V. Mironui ir J. Staugaičiui pavesta kreiptis į okupacinės valdžios viršininką dėl arklių ir veislinių galvijų rekvizicijų sustabdymo, o 13 d. pasiūlo į darbotvarkę įtraukti ūkio mokyklų klausimą (p. 350, 353, 359, 361). Sausio 21 d. Raseinių kreishauptmanas paskelbė, jog nuo vasario mėnesio nuo kiekvienos laikomos vištos reikės pristatyti po du kiaušinius, nuo kovo – keturis, nuo balandžio ir toliau – šešis, o už kiekvieną nepristatytą kiaušinį teks mokėti po 50 pfenigių baudos.[16] Tai parodo kaizerinių okupantų pedantizmą, alinant karo reikmėms kraštą. Balandžio 25 d. posėdyje pasipiktino, jog tėvams, norintiems vaikus vežti į gimnaziją, vietinė valdžia leidimo vykti neduoda, kol jie nepasirašys peticijos už personalinę Lietuvos uniją su Prūsija. 26 d. popietiniame posėdyje Valstybės ūkio (turto) komisijos vardu informavo, kad jos veiklai reikalingi trys žmonės, nes reikia apvažiuoti kraštą, nustatant kiek miškų iškirsta. Į talką jam ir J. Šernui „pririnktas“ A. Stulginskis. Kitos dienos posėdyje su S. Narutavičiumi papildė Skundų komisijos pranešimą, nurodydami, kad vietinė valdžia „skundų padavėjus persekioja“ ir juos reikėtų nuo to apsaugoti ir susilaikė balsuojant dėl J. Vileišio pasiūlytos rezoliucijos apie žydų ir gudų atstovų įtraukimą į LT sudėtį. LT prezidiumo birželio 19 d. posėdyje kartu su dvarininkais Kazimieru Lukauskiu ir Marcijonu Janavičiumi, vienu pirmųjų profesionalių miškininkų Lietuvoje, pateikė „sumanymą“ dėl kovos su banditizmu, kurio projektą nutarta perduoti Oberosto valdžiai. (p. 398, 409, 411, 434). Birželio 15 d. prezidiumui įteiktame sumanyme konstatuota, kad daugelyje Žemaitijos apskričių nuo pavasario pabaigos pradėjo slankioti dideli būriai apsiginklavusių plėšikų, apie kuriuos žino ir vietinė vokiečių valdžia. Pasirašiusieji siūlė leisti kiekviename didesniame kaime ir dvare laikyti po keturis ginklus, mažesniuose – po du tris, kviesti po kelis vietinius gyventojus būti patarėjais ir tarpininkais apskrityse, asmenis, kurie padėtų valdžiai sugauti nusikaltėlius, atleisti nuo maisto pristatymo ir kitokių prievolių, o ne apdovanoti pinigais.[17] Gi inžinierių Steponą Janavičių iš Gilučių dvaro įtraukė į Kuršėnų apskrities atstovus 1917 m. rugsėjo konferencijoje Vilniuje kaip „per karą sulietuvėjusį, demokratinių pažiūrų ir ūpo“ žmogų.[18]

          1918 m. liepos 25 d. pateiktam „milicijos organizavimo sumanymui“ peržiūrėti kartu su J. Šernu ir D. Malinausku patvirtintas J. Smilgevičius, o po kelių dienų jį, M. Yčą ir S. Šilingą išrinko į Paskolos (Valstybės paskolų) komisiją, nes LT biudžetas mėnesiui jau buvo pasiekęs 40 000 markių (p. 491, 502, 512). Komisijos pirmininkas S. Šilingas rugpjūčio 3 d. pranešė LVT Prezidiumui, jog organizacinis posėdis įvyko liepos 30 d., nutarta kooptuoti į ją A. Prūsą ir Vytautą Petrulį, J. Smilgevičių kaip gyvenantį ne Vilniuje pasikvies principiniams klausimams spręsti, šiaip jo nebuvimas veiklos ir posėdžių nevaržys.[19]

Ypač aštriai jis pasisakė liepos 27 d. dėl kraštą kamavusių rekvizicijų: „Dabar rekvizicijos nebepakeliamos; už neišpildymą dedamos didelės pabaudos. Mes negalime rekvizicijų paimti į savo rankas ir nustatyti kainas, kurios dabar mažesnės negu prieš karą. Pirkti brangu, o pelnytis nieko. Po tris litrus nuo karvės reikia duoti pieno. Storastos [seniūnai] ima kyšių. Šiems metams kainos dar nenustatytos: už centnerį – 125 svarų, bemokama 10 markių. Kad vokiečiai paduotų savo normas, netesėtume; gi kad duotų mums savo statistikos, kiek per tuos metus iš Lietuvos buvo visa ko gauta, tai galėtume nustatyti normą. Projektuoju, kad būtų sulaikytos rekvizicijos karvių ir arklių, nes dabar žmonės tyčia neaugina veršių; kam, kad juos tuojau nuo karvės atima? Ir raguočių eina mažyn; už ½ metų [iš] jų Lietuvoje nieko nebebus. Vėl geresnius arklius parduoda. Vėl kad valdžia gelbėtų mūsų arklius nuo suskių, kurių Lietuva nebuvo žinojusi, vokiečiai jų užnešė ir dabar naikina mūsų arklius.“ (p. 503). Liepos 29 d. svarstant nutarimą dėl Lietuvos Valstybės Tarybos atstovų apskrityse ryšiams su vietos gyventojais palaikyti, kuriuos skirtų prezidiumas, pastebėjo: „Tai bus sunku. Vokiečiai kiekvieną seka, kabinėjas: pavadinimų atmainos [komisarai ar įgaliotiniai] nieko negelbės, bus skandalų, įgaliotiniai privalo gauti okupacinės valdžios patvirtinimą.“ Lapkričio 4 d. susirūpinęs klausė iš Berlyno grįžusio A. Voldemaro apie rekvizicijas, šis atsakė, kad žinių apie jų nutraukimą kol kas nėra (p. 596). Gruodžio 5 d. Ministrų Kabinetui pateikė paklausimą, kad artinantis pokarinei Taikos konferencijai reikėtų apskaičiuoti patirtus krašte karo nuostolius. M. Yčas, atsakęs Kabineto vardu, tik patvirtino, jog tai esą svarbu (p. 668). Lapkričio 5 d. LVT protokole J. Smilgevičius nurodytas Nepriklausomųjų frakcijos seniūno P. Klimo pavaduotoju. Frakcijos vardu gruodžio 11 d. jie pritarė žydų atstovų kooptavimui (p. 602, 684). 1919 m. vasario 10 d., lankydamiesi pas V. Kapsuką, Pranas Mašiotas ir Marcelinas Šikšnys Vilniaus „Nepriklausomųjų klubo“ vardu siūlėsi tarpininkauti derantis dėl karinių veiksmų nutraukimo tarp Raudonosios armijos ir Lietuvos vyriausybės dalinių,[20] nes tuomet Lietuvos vyriausybei grėsė netekti Kauno, Raudonosios armijos daliniams puolant ir stengiantis jį apsupti. Apie įvykusią politinių srovių konsolidaciją signataras Vladas Mironas iš Punios 1919 m. vasario 3 d. laiške arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui rašė, kad ūpas krašte smarkiai pakilo: „Nors sunkiai, bet galų gale pavyko suvienytas pajėgas išlaikyti ir naujasis Kabinetas dirbs su V[alstybės] Taryba“.[21]

 Nepriklausomųjų pavadinimu LVT nuo 1918 m. lapkričio buvo įteisinta frakcija, kuriai senjorų konvente (frakcijų seniūnų sueigoje) nuo to mėnesio 3 d. atstovavo P. Klimas.[22] Jos klubo Vilniuje vardu lapkričio 24 d. A. Žmuidzinavičius kreipėsi į LVT dėl „Prūsų Lietuvos tautos tarybos“ atstovų dalyvavimo.[23] Jų gretose dažnai atsidurdavo neorganizuotieji inteligentai, nepatenkintieji idėjiniu partijų angažuotumu, radikalizavimusi, partijų priešprieša, buvę ramaus kultūrinio darbo šalininkai iš tautinės sąmonės žadinimo ir stiprinimo laikų. Pasiskyrus sau tris svarbiausius postus – premjero, užsienio reikalų ir finansų ministrų, priėmus į sąjungininkus Santarą, vėliau sulaukta jos ir Nepriklausomųjų frakcijos LVT („Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės sudarymo kuopos“) kandidato į ministrus pirmininkus J. Šaulio, tačiau kairiųjų pastangos negalėjo tikėtis paramos to meto LVT, ir jis buvo išsiųstas dirbti diplomatu į Berlyną.[24] Tad nėra toks mįslingas demonstratyvus mokslų daktaro išėjimas balsavimo metu 1919 m. balandžio 4 d., kai A. Smetoną rinko pirmuoju prezidentu.

                      1918 m. lapkričio pabaigoje buvo pakirtas Švietimo ministerijos pradinių mokyklų įgaliotiniu Kuršėnų apskrityje, apėmusioje ir Užvenčio, Šaukėnų bei Vaiguvos valsčius, perimti jas iš kaizerinių okupantų, pranešinėti ministerijai apie padėtį vietose ir t. t. Nuo 1919 m. sausio 1 d. pareigybės pavadinimas pakeistas į pradžios mokyklų inspektorių.[25] Ar ką nuveikė per tą neramų ir dramatišką laikotarpį, nežinia. Kuršėnų apskrities atstovas 1917 m. rugsėjį Vilniaus konferencijoje vietos dekanas Jonas Novickis 1918 m. lapkričio 19 d. nerimastingume pranešime „krašto apsaugos viceministrui“ ragino greičiau ją kurti, nes apylinkių dvarininkai ir ne kurių partijų žmonės išsijuosę šmeižia Lietuvos Valstybės tarybą.[26] Metų pradžioje apskrities pradžios mokyklų instruktoriumi paskirtas Jonas Murka.[27] To laiko padėtį iliustruotų Užvenčio pradinės mokyklos mokytojo Domo Bubino 1920 m. kovo 1 d. pareiškimas Šiaulių apskrities pradžios mokyklų instruktoriui, kuriame pranešė, jog atvykęs 1919 m. rugsėjo 21 d., rado mokyklos namus užimtus apylinkės teismo, suolus – lauke, žemėlapius ir kitas mokymo priemones – palėpėje, mokyti vaikus pradėjo spalio 15 d. naujai išsinuomotame name, bet dėl prastų sąlygų iš 56 mokinių 13 peršalę stipriai apsirgo.[28] Švietimo ministerijos pradžios mokyklų instruktorius Šiaulių apskričiai rugsėjo 15 d. pranešė departamentui, kad mokytoja O. Norvaišaitė vasaros atostogoms „išvažiavo į rusus“ ir negrįžo, todėl atleista.[29] 1921 m. vasario 24 d. apsilankęs mokykloje instruktorius fiksavo, kad pastatą savivaldybė nuomoja iš ūkininko, keturiuose skyriuose mokosi 130 vaikų (66 berniukai ir 64 mergaitės), yra 36 suolai, 2 spintos ir rašymo lentos, 6 žemėlapiai, gaublys, 9 paveikslai, 2 skaitytuvai, viena „kilnojamoji abėcėlė“, bibliotekėlėje 162 knygos, kėdžių ir stalų neradęs. Ypač gyrė vakarinius kursus „paaugusiems“, kuriuose 38 jaunuoliai patys rūpinasi dora ir drausme, leidžia savo laikraštėlį „Tiesos krislai“ (išlikęs M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne), o jaunesniems mokiniams – „Spindulėlį“. Išlikusiame 1927 m. egzemplioriuje nurodoma, kad tai Užvenčio pradinės mokyklos mokinių laikraštėlis. Kaip ir dera rašiniai vaikiški, bet autentiški, 22 puslapių leidinėlyje piešinių daugiau nei teksto. Nuo 1921 m. leidžiamą tvarkė Aleksandras Baškys, Leonora Šimkaitė, Jonas Steponavičius, Pranas Ricas, Stasys Bugenis, o 1926 m. atsirado jau keturi tvarkytojai.[30] Vaikus moko vedėjas Donatas (?) Bubinas ir mokytoja Ona Razvadauskaitė-Kirlienė.[31] Laikmetis paliko mums ir šypseną keliančių draudimų. Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas 1920 m. rugsėjo 9 d., leisdamas Antanui Geniui atidaryti Joniškyje kino salę, pareikalavo afišose nevartoti rusų kalbos, o nepilnamečių ligi 17 metų neįsileisti, kai rodomi „romantiško turinio paveikslai“. [32]

Matyt, sovietinė valdžia, vadovaujama Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, J. Smilgevičių kaip Lietuvos Valstybės Tarybos narį suėmė ir įkalino Lukiškėse, nes ant popieriaus lapo mėlynu pieštuku didelėmis raidėmis J. Basanavičiui 1919 m. balandžio 22 d. parašė: „Vakar 11 ½ valandos lenkų legionai moni su kitais politiškais iš kaleimo paleido.“[33] Galima prielaida, jog suėmė kaip politinį įkaitą. Pavykus laimingai nusigauti į laikinąją sostinę, vienintelį mums žinomą kartą pabandė eiti į politiką, dalyvaudamas steigiamajame Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos susirinkime 1919 m. balandžio 28 d. Dar to mėnesio 16 d. išrinktas keturių asmenų organizacinis komitetas (LVT narys S. Banaitis, A. Žilinskas iš Garliavos, J. Gavėnas iš Vilkaviškio aps. ir K. J. Skinkis iš Šakių aps.). Steigiamajame susirinkime S. Banaičio bute Kaune pirmininkavo, dalyvaudamas kartu su LVT nariu J. Kavaliunu ir 12 atstovų iš Marijampolės, Šiaulių, Šakių ir Tauragės apskričių bei minėtos Garliavos.[34] Šiaulių apskričiai atstovavo A. Smilgevičius. Kokių nors tolesnės veiklos pėdsakų sąjungoje neaptikta. Lietuvos misijos Amerikoje Informacijos biuras 1920 m. balandžio 5 d. „Drauge“ paskelbė Lietuvos Valstybės Taryboje esančių frakcijų sąrašus. J. Smilgevičius kartu su S. Banaičiu, Jonu Jakimavičiumi ir Juozu Kovaliunu buvo Žemdirbių frakcijoje.[35] Gal signatarui netiko ūkininkų iškėlimas virš kitų visuomenės sluoksnių, sekant partijos kūrėjams Prūsijoje atsiradusia agrarizmo ideologija.[36] Jos postulatais vadovavosi žemės ūkio ministras Jonas Aleksa. Jis siekė ūkininkijai suteikti svarbiausios Lietuvos visuomenės korporatyvinės grupės statusą, kuris lemtų jai palankių valstybės prioritetų formavimą. Kaip teigia Mečislovas Treinys ūkininkų reikšmės suabsoliutinimas, propaguojant agrarinį korporatyvizmą, baigėsi liūdnai, nes išeiviai iš žemdirbių pramoninkai, darbininkai, prekybininkai, valdininkai jautėsi turį kitokius plačiau suvoktus valstybinius interesus, o ūkininkai nusivylė ir per 1935-1936 m. Suvalkijos valstiečių streiką toks siekis galutiniai žlugo.[37]

  1. Užventyje

Visų pirma pasakytina apie Užvenčio dvaro sąsajas su mūsų literatūros istorija. Jį 1887 m. išsinuomojo Anupras Pečkauskas, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tėvas, netoliese Ušnėnų kaime Povilo Višinskio, paskatinusio ją imtis plunksnos, tėviškė. Dvaro vaizdai aprašyti apysakoje „Sename dvare“. Užventyje su šeima 1892-1893 m. gyveno Julija Žemaitė, sukūrusi čia vieną pirmųjų kūrinių, apsakymą „Rudens vakaras“.  Anupras ir Stanislava Pečkauskai dvare apsigyveno su keturiais vaikais, Marija, Sofija, Steponu ir Vincentu. Rašytoja čia neblogai leido laiką iki 1898 m., kad ir provincialioje kasdienybėje užsiėmė muzikavimu, skaitymu, pasivaikščiojimais po apylinkes ir parką, jodinėjimu, kurį daugiau buvo pamėgusi sesuo, svečių priėmimu, ilgais pokalbiais apie literatūrą ir knygas. Užrašinėjo liaudies dainas, mokė savo brolius, giminių, dvaro kumečių ir darbininkų vaikus.  Čia, liepų alėjose, užsimezgė nuoširdi bendrystė su P. Višinskiu.[38]

Nemaža painiavos J. Smilgevičiaus biografijose ir dvarui ar miesteliui skirtuose straipsniuose su naujos bažnyčios Užventyje sumanymu. Sena medinė ir maža bažnytėlė sudarė žmonėms daug vargų. 1935 m. pavasarį manyta pradėti naujų mūrinių maldos namų statybą. Planą sudarė inžinierius Urbas, per talkas buvo suvežta akmenų, žvyro ir kitų medžiagų pamatams pakloti. Statybos komitetą sudarė J. Smilgevičius, paaukojęs nemažas lėšas, Adolfas Babrauskas, Vincas Baškys, Benediktas Norkus ir klebonas Matulionis. Darbus pradėjo rugsėjo 21 d., pamatus tikėtasi išlieti iki lapkričio.[39] Kraštotyrininkas Vitas Valatka teigė, kad tarp medinės bažnyčios ir varpinės pamatai pakloti 1938-1939 m.[40] Kunigas Adolfas Sabaliauskas (Žalia Rūta), apsilankęs vietoje, nes rūpėjo pamatyti dar 1609 m. statytą medinę bažnyčią, rado naujosios pamatus, tačiau konstatavo, jog statysima bus pagal naują planą, nes inžinierių statytojų sudarytas netiko. Ir pastebi, jog įdėtos lėšos nepasiteisino, kadangi nekompetentingi statytojai reikalą pagadino, bei su kartėliu priduria, jog apgailėtina situacija susidarė dėl to, kad vyskupijos neturi savų nuolatinių architektų. Kasmet provincijoje statomos naujos bažnyčios ir senųjų remontai ar perdažymai pasigėrėti jomis nenuteikia.[41] Kriptonimu „S. B.“ pasirašęs autorius 1940 m. vasarį siūlė bažnyčią išsaugoti kaip senosios medinės architektūros paminklą. 1939 m. kilęs gaisras sunaikino dalį Užvenčio miestelio ir dvi sinagogas, bet bažnyčios nepalietė. Ji remontuota tik kartą, 1825 m. 1820 m. Užvenčio dvaras atiteko Gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui-Liubeckiui, kuris po penkerių metų perstatė Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią. XIX a. pabaigoje, kaip rašyta minėtame „Lietuvos dvarų ir pilių“ leidinyje, jos šventoriaus kampe buvo pastatyta varpinė, kurioje kabo du Valdajuje išlieti varpai, vienas – Martyno Jačo lėšomis, kitas – Izidoriaus Cešinskio.[42]  Šalia yra naujosios pamatai, bet senesnieji gyventojai, prisirišę prie medinės, nenorį, kad nugriautų. Anot autoriaus, kaip Žemaitijos kalvų kalvelių pradžia Užventis tinka plėtoti turizmui.[43] Tokią nuomonę dėl naujosios bažnyčios pakartojo Bronius Kviklys: su norėta tarpukaryje statyti mūrine bažnyčia žmonės nesutikę, nes manyta nugriauti senąją medinę. Jis pažymi, kad Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia turi penkis altorius, o stogas viduje paremtas dvejomis kolonų eilėmis.[44] Lietuvos architektūros istorijoje parašyta, kad jos navas dengia plokščios lubos su atviromis sijomis, paremtomis trimis poromis stulpų. Paminėta, kad varpinės tipas retas Lietuvos medinėje architektūroje: varpo bokštas sujungtas su sandėliu-lavonine. Jo kvadratinis statinys kyla už sandėlio stogo, o įėjimas yra priekiniame siaurajame gale.[45] Neveltui dėl unikalios bažnyčios ir medinio dvaro pastato bei seno malūno Užventis buvo įtrauktas į Lietuvos turizmo draugijos išleisto „Vadovo po Lietuvą“ maršrutus Žemaitijoje.[46] Kraštotyrininkas Vitas Valatka apie dvaro rūmus rašė, kad pastatas nors ir žemas, bet ilgas su dviem fasadiniais įėjimais, dešinėje driekiasi parkas, įrėmintas liepų alėja.[47] Panašiai juos 1933 m aprašė ir Augustinas Gricius. Pastatas paprastos statybos, ilgas ir platus, medinis. Svečią po sodą vedžiojo dvaro savininkas, anot autoriaus grynakraujis žemaitis, ir rodė Šatrijos Raganos išraižytus inicialus liepų kamienuose. 1939 m. „Lietuvos aido“ žurnalistui viena iš dukrų pasakojo apie jautrius rašytojos apsilankymus, beieškant liepos su žievėje įrėžtu „Atmink“.[48] Rinkinyje „Lietuvos dvarai ir pilys“, pasirodžiusiame 2015 m., rašyta, jog dvaro gyvenamasis namas buvo suręstas iš stiprių ąžuolinių rąstų, bet ilgas ir šviesus su baltų stulpų veranda, kuri vėliau perdaryta į prieangį, stoglangiai unikalūs – pusapvaliai. Teigiama, kad dvaro parkas įkurtas XIX a. pirmoje pusėje. Jo teritorijoje užtvenkta Venta išsilieja į didelį tvenkinį. Jame auga savaiminiai medžiai, bet galingiausi atrodo uosiai ir liepos, kurių kamienų skersmuo siekia daugiau nei 1 metrą.[49] Dvaras apipintas legendomis. Rūmuose per 1863 m. sukilimą čia siuvo drabužius sukilėliams, buvo jų štabas, o mūriniame pastate, kur dabar tvartas galvijams, kadaise būta bravoro, kur spirito „bose“ nuskandino pagautą rusų šnipą.[50] 1956 m. vasarą bažnyčią apžiūrėjęs Klemensas Čerbulėnas savąjį požiūrį dėl jos neabejotinos istorinės vertės išreiškė taip: atrodanti kaip perstatyta 1703 m.[51] Kad ir buvusi gilioje provincijoje, bet 1845 m. vizituojant bažnyčią, rastos septynios knygos.[52]

Prieš S. Smilgevičienei įsigyjant Užvenčio dvarą, derėtų trumpai pasakyti apie jos paveldėtąjį Tauragės apskrityje Kaltinėnų valsčiuje Henrikavo dvarą. Žemės reformos valdybos 1933 m. gegužės 23 d. nutarime nurodoma, kad Trakogalių kaime (buvęs Henrikavo dvaras) J. Smilgevičiui priklauso 81,15 ha žemės, balandžio 19 d. nutarime konstatuota, jog tą žemę be pertraukos nuosavybės teisėmis valdo nuo 1902 m. 1926 m. balandžio 27 d. J. Smilgevičius prašyme valdybai užtikrino, kad dvaro nuosavybės įrodymai ir dokumentai bus pristatyti. Spalio mėnesį Vidaus reikalų ministerijos Politinės policijos skyrius pranešė Žemės reformos departamento direktoriui, jog J. Smilgevičius ir jo šeimos nariai „prieš Lietuvos valstybę neveikė“, nes skyriuje tokių žinių nėra.

Tais metais dvare turėjo 258 ha žemės, veikė vandens malūnas, tvenkiniuose auginti karpiai. Jonas Kugelevičius, vėliau nuomininko Bernardo tėvas, 1926 m. liepos 14 d. Tauragės apskrities žemės tvarkytojui prašyme nurodė, kad Henrikavo dvare gyvena nuo 1905 m. 1920 m. gavo paliepimą iš J. Smilgevičiaus atsiremontuoti mažiau apipurusius nei turėti trobesius naujoje vietoje ir ten persikelti gyventi „iki gyvos galvos“. Tai parodo signataro rūpestingumą ir žmogišką jautrumą. Kitų metų balandžio 3 d. jis savo ranka paliudijo, kad Leonas Marcinauskis du metus dvare tarnavo „už paprastą ordinarininką [bežemis kumetis] ir per tą laiką atlikdavo pareigas savo sąžiningai, be priešinimos[i].“ Paliudijimas turėjo pastiprinti kandidato gauti žemei prašymą. 1926 m. spalio 23 d. J. Smilgevičius skundėsi žemės ūkio ministrui, kad matininkas Žemės reformos reikalams nusavino 15 ha prūdą, kurio vandeniu naudojosi dvaro malūnas, buvo sumanęs statydintis antrąjį, nes to reikia vietos žmonėms ir paprašė tvenkinį grąžinti, o prie malūnų palikti gamybinėms reikmėms dar 6 ha žemės.[53] Matininkas aiškino, kad prūdo neradęs, tik užliejamas pievas ir kemsynus. Gal savininkas gudravo, siekdamas pasilikti daugiau nei 80 ha normos.

 

Stefanijos Smilgevičienės įgaliotinio J. Smilgevičiaus 1926 m. vasario pradžios prašymas Žemės reformos valdybai būsimam kultūriniam ūkiui palikti 300 ha, LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 19.

Iš 1927 m. sausio 19 d. dvaro perėmimo valdžios globon akto aiškėja, kad paliktoje 81,14 ha žemės normoje 9 ha buvo apsėti rugiais, 4 ha – kviečiais, 8 ha – dobilais. Kaip vidutinio didumo dvarui nemažame sode augo 26 obelys, 27 vyšnios ir slyvos, 4 kriaušės, rezidencijos „vidutinumą“ liudytų ir 16,3 m. ilgio ir 8,4 m. pločio ir 3 m. aukščio dengtas gontais rąstinis gyvenamasis namas. Iš ūkinės paskirties trobesių minėtinas kumetynas, malūnas, kiaulidė, paukštidė, arklidė su daržine.[54] Iš 19 dvare esančių trobesių 4 parduoti naujakuriams, daugumos jų būklė įvertinta kaip bloga, tame tarpe gyvenamasis namas ir malūnas. Tauragės apskrities žemės tvarkytojas juos faktiškai perėmė tų metų liepos 21 d. Prie likusių 15 trobesių įrašyta bendra pastaba, jog paliekami neliečiamai žemės normai „Jono Smilgevičiaus nuosavybėje“.[55]

 Dvarą J. Smilgevičiaus nuosavybe pripažino Šilalės nuovados taikos teisėjas 1932 m. gegužės 19 d. sprendimu, remdamasis vietos gyventojų parodymais, kad jį iš tėvų paveldėjo Stefanija, o pats valdė nuo 1902 m., Kaltinėnų valsčiaus Beržės seniūnijos 1927 m. lapkričio 20 d. rinkikų į Tauragės apskrities ūkininkų tarybą sąraše įrašytas Smilgevičius Jonas, 60 m. amžiaus, Henrikavo dvare 81 ha žemės valdęs nuo 1903 m.[56] 1940 m. rugpjūčio mėnesio „Kaltinėnų valsčiaus ribose esamų stambesnių žemvaldžių-dvarininkų sąraše“ jis, Henrikavo dvare valdęs 81,15 ha žemės, priskirtas „1922 m. žemės reformos paliestų dvarininkų“ kategorijai.[57] Tačiau įtrauktas į 1940 m. rugsėjo ar spalio mėnesio „Suvestines dvarų, nusavintų su visu inventoriumi, žinias“.[58] Prieštaraujanti žinia užfiksuota kitame rugsėjo mėnesio „Sąraše valstybinių ūkių, kurių buvusiems savininkams pripažintos normos iki 30 ha“, kur šalia nurodytos Stefanijos Smilgevičienės, kuri Užvenčio dvare valdė 572 ha žemės, pieštuku  įrašyta pastaba, kad žemės norma jai palikta „antrame jos turimame ūkyje Tauragės apskrityje“.[59] Iš Tauragės apskrities žemės ūkio komisijos tų metų lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 24 aiškėja, kad „Henrikavos“ dvaras į „Kaltinėnų valsčiaus žemės fondą“ paimamas visas, nes J. Smilgevičius dar turi dvarą ir įmonę Užvenčio valsčiuje. „Tauragės apskrities dvarų, kuriuose buvusiems savininkams nepalikta norma, sąraše“ (vykdant 1940 m. sovietinę žemės reformą buvo numatoma iki 30 ha žemės), įrašyta, kad iš dvaro paimti penki arkliai, trys karvės ir dešimt „kitų galvijų“. 1940 m. spalio 24 d. „Tauragės apskrity paliktų valdžios žinioje dvarų bei vienkiemių centrų sąraše“ užfiksuota, kad Henrikavo dvaro medinių trobesių „kokybė bloga“, tvenkinių nesama, podirvis iš molio, sodo ir parko plotas 1,5 ha, o bendras sodybos – 3 ha, gyvenamasis namas turi 128 kvadratinius metrus ploto, tvartas – 261, kiaulidė ir kumetynas – taip pat po 128, daržinė – 360, svirnas – 105, „staldžiukas, nebaigt[as] st[atyti]“ (tvartelis) – 80.[60] Henrikavo dvaro perėmimo valdžios žinion 1941 m. sausio 6 d. akte likusius neišdalintus 30 ha žemės ir turtą perdavinėjo nuomininkas Bernardas Kugelevičius, visa buvo įkainota 7 480 litų suma.[61] Dar viename 1940-1941 m. valstybės žinion perimtų dvarų sąraše nurodyta, kad dvaro trobesiai verti 5 600 litų, gyvuliai – 1510, „negyvasis inventorius“ – 370.[62] 1940 m. lapkričio 12 d. „Nusavintų ir išparceliuotų dvarų sodyboms su trobesiais paskirstymo projekto protokole“ įrašyta, kad dvaras visas paskirtas naujakuriams išdalinti.[63] „Apskrityje valstybės perimtų dvarų „Gyvojo inventoriaus“ ir „Negyvojo inventoriaus“ 1941 m. sausio 11 d. sąrašuose užfiksuota, kad iš Henrikavo dvaro paimti 5 darbiniai arkliai, 3 melžiamos karvės, 7 telyčios, veislinė kiaulė, darbinis vežimas, rogės, 2 dvivagiai plūgai, 3 akėčios, arpas.[64] O sausio 14 d. Tauragės apskrities vykdomasis komitetas Žemės ūkio liaudies komisariato Žemdirbystės valdybai pranešė, kad dvaro pastatams prižiūrėti be atlyginimo paskirtas buvęs nuomininkas, kadangi J. Smilgevičiaus jokio turto nėra, einamoji sąskaita banke nereikalinga.[65] 1945-1948 m.  Kaltinėnų valsčiaus ūkių, likusių be šeimininkų, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai užfiksuota, kad į valstybinį žemės fondą nusavinta 81,15 ha žemės, arklys, keturi stambūs raguočiai, po du gyvenamuosius namus ir tvartus, klojimas, svirnas, vienas nenurodytos paskirties trobesys.[66]

Valdė per įgaliotinius, paskutinis iš jų Vincas Smilgevičius 1926 m. savavališkai iškirto 10 ha miško 11 095 litų sumai, už ką departamentas jam iškėlė teisme bylą.[67] Tad nenusavinamą 80 ha normą J. Smilgevičius pasirinko šiame dvare, o Užventis liko žmonos nuosavybe. Ar nuo 1902 m. jis gyveno Henrikave nustatyti nepavyko, nes tėra vietinių gyventojų parodymai, bet peršasi prielaida, kad čia su pertraukomis galėjo gyventi apie tris metus, o 1904 ar 1905 m. persikėlė dirbti į Varšuvą. Kaip rodo dvaro likimas 1940 m., J. Smilgevičius ketvirtame XX a. dešimtmetyje jį išnuomojo, gal negalėjo skirti pakankamai laiko ar lenkiama senatvės šlubavo sveikata. 1934 m. Žemės reformos departamento suvestinėse žiniose apie paliktų savininkams nenusavinamo žemės normų būklę akivaizdus Užvenčio ir Henrikavo skirtumas. Pirmajame trobesių būklė gera, darbinių arklių 25, melžiamų karvių 70, S. Smilgevičienė gyvena pasiturinčiai, bet valstybinius ir mokesčius savivaldybei mokėdama vėluoja. Antrajame pastatų būklė prasta, arklių 16, karvių 15, savininkas prasiskolinęs, bet mokesčius moka reguliariai.[68]

Stefanija Smilgevičienė dalį Užvenčio dvaro buvo pirkusi 1900 m. gegužės 2 d., o 1909 m. vasario 24 d. savo vardu už 6 000 rublių iš kunigaikščio Vladislovo Druckio-Liubeckio pas Gardino notarą K. Basniną nupirko gerokai nugyventą ir praskolintą likusią.[69] Kad dvarui buvo prasti laikai rodo 1877-1896 m. tada vadinto Užvenčio-Kapėnų vardu sudarytų su valstiečiais ganyklų ir palivarkų bajorams nuomos sutarčių kiekis, viršijantis šimtą dvidešimt, nors tuomet tai būta normalios praktikos, tačiau ribotasi viena kita dešimtimi nuomininkų.[70] Dvaras iškart įkeistas Vilniaus žemės bankui už 60 000 rublių paskolą jo lygiui pakelti, 1913 m. gruodžio 1 d. dar 16 500 rublių penkiems metams su 6,5% palūkanom pasiskolinta iš Aleksandro Paulausko, tačiau modernizacijai ir melioracijai lėšų nepakako ir J. Smilgevičius 1914 m. gegužės 3 d. papildomai prašė banko 28 000 rublių.[71] Jo pasirodymas čia 1912 m. pavasarį atnešė permainų vietinių žmonių gyvenime. Pastovus „Vienybės“ korespondentas, pasirašinėjęs „U-kiu“, metų pabaigoje liūdnai konstatavo: „<..> gan apleistas kampelis. Ukė vedama menkai, nes daug sodžių didelių, kur žmonių žemė eina rėžiais išmintais, nestebėtina, žemė nors geros rūšies, menkai įdirbama nedaug javų tebeduoda, gyvuliai irgi menki, nes trūkstant gerų ganyklų kitaip ir būti negali. Amatininkų gerų visai nėra, trūksta gerų kalvių, šiaučių, kriaučių <…>, kurie mokėdami gerai amatą turėtų neblogą uždarbį. Dabar kas jaunas sveikas važiuoja Amerikon, palikdami čia Lietuvoje senus tėvus ir gentis. Amerikoje tarp svetimų rasdami tik vargą. Užventyje rengiama ukes ratelis, kad žmonės mokytus geriau ukę vesti.“[72] Po metų tas pats autorius dėstė, jog atėjus rudeniui, vaikai laisvesni, reikėtų, kad mokytųsi amato, bet apie amatų mokyklą apylinkėse negirdėti, trūksta ir pradžios mokyklų, nes 5 000 gyventojų bėra tik dvi, praverstų mokykla mergaitėms. Retoriškai paklausta, ar tuo nepasirūpintų „Saulės“ draugija. Rudenį Užvenčio keliai labai blogi, glitus molis, kiauri tiltai vargina keleivius, kad būtų nors kaip Kurše, nekalbant apie Vokietiją, kur jie sausi, lygūs ir kieti.[73] 1913 m. lapkritį „Viltyje“ aprašyti pokyčiai dvare. Buvęs užmušto kunigaikščio V. Druckio-Lubeckio nuosavybe perėjo lietuviui ponui J. Smilgevičiui. Neseniai jis parsigabeno iš Šveicarijos „garsaus gyvulių auklėtojo Burgio“ karvių ir jaučių. Šveicarų (švicų) veislės gyvuliai pasižymi gražumu, viena karvė kainuoja 800 rublių, o stambus jautis atsieina daugiau kaip tūkstantį. Buvo atvykęs pats Burgi, turintis šimto dešimtinių žemės ūkį su pora šimtų raguočių, pabrėžiama, jog yra tvirtas katalikas, apsilankęs Užvenčio bažnyčioje labai pamėgo giesmes „Pulkim ant kelių“, ir „Prieš taip didį sakramentą“. Nepatiko jam šlapi keliai, žmonių nevalyvumas ir girtuokliavimas.[74] „Ukiu“ pasirašytoje žinutėje prisiminta, kaip kunigaikštis didelius miškų plotus pardavęs medienos pirkliams, kurie įtaisę dvi lentpjūves, pjovė lentas ir 37 km vežė į Kuršėnus. Žmogui su poros arklių vežimu temokėjo 3 rublius „su viršum“, tada žmonių vieningai pareikalauta padidinti užmokestį ligi 20 rublių.[75]

Trumpoje žinutėje vietinis korespondentas pranešė, kad 1914 m. sausio mėnesį vietoje malūno vandens rato buvo įtaisyta turbina, sukanti dvejas girnas ir mašiną „kruopoms dirbti“. Žmonės džiaugiasi, o savininkas gražiai uždirba, ne tik tolimoje Amerikoje, bet r Lietuvoje galima rasti puikaus pelno, tereikia užsiimti „pramone“.[76] Mažuose miesteliuose gyvulius superkantys žydų prekijai mokėdavo mažą kainą. Tų metų pavasarį J. Smilgevičius pasikvietė lietuvių pirklius iš Rygos, kurie nupirko du vagonus raguočių, duodami „už pūdą gyvo gyvulio“ 3 rublius 50 kapeikų, kai vietoje mokėdavo tris. Vietiniai manė, kad tuos pačius pasikvies ir vasarą kiaulėms, veršiams ir karvėms supirkti.[77] Birželio 5 d. žemės ūkio draugijos susirinkime ūkininkus E. Bakšį ir J. Jankauskį išrinko nuvažiuoti į Kuršą ir Suvalkiją pasidomėti kaip ten vedamai ūkiai, kad sugrįžę galėtų pamokyti savus, nes vietoje jokių ūkio mokyklų nesama. Rugpjūčio pradžioje Užventyje ketinta surengti arklių ir raguočių parodą. Kauno gubernijos žemės ūkio draugija tam skyrė 120 rublių ir keletą diplomų.[78] 1913 m. gruodžio 1 d. Šiaulių apskrities žemės tvarkymo komisijos metiniame susirinkime dalyvavęs Užvenčio žemės ūkio „būrelio“ atstovas J. Smilgevičius (gali būti brolis Juozas) paklausė, ar bus galima pasirinkti savo kandidatus į sekretorius ar paskirs komisija nežinančius vietos sąlygų ir kalbos. Tokie netinka ir nenaudingi, o jų algoms manoma išleisti po 400 rublių. Dar pasiteiravo, ar valdžia sutiktų apmokėti paskaitininkams, mokantiems lietuviškai ir išmanantiems žemės ūkį, pavyzdžiui, tokiems kaip agronomas Vincas Totoraitis iš Marijampolės.[79] V. Terleckas monografijoje apie bankininkystę Lietuvoje 1795-1915 m. pamini, kad Kelmės „skolinamajai savitarpinei“ draugijai vadovavo J. Smilgevičius (ir šiuo atveju gali būti Juozas) bei veiklus kooperatininkas Pranas Bartkevičius.[80]

1914 m. liepos 14 d. dėl paskolos suteikimo lankėsi Vilniaus žemės banko atsiųsta trijų asmenų komisija. Jos sudarytame dvaro ūkinio pajėgumo vertinime, vadinamame „Vertinimo apraše“, konstatuota, kad ūkininkavimas remiasi pienininkyste, iš kurios per metus pajamos siekia 10 000 rublių, gerinama galvijų „kokybė“ stengiantis sudaryti grynaveislių bandą, laukai apdirbami labai gerai, jiems tręšti naudojamas superfosfatas ir Čilės salietra, auginami rugiai, kviečiai, dobilai, miežiai, šakniavaisiai, turi dobilienos ganyklas, žemės dirbimui naudojamas pilnas komplektas patobulintų mašinų ir įrankių, šienapjovės, kultivatoriai, grėbiamosios ir t. t. Yra didelis malūnas, 40 dešimtinių prūdų karpiams auginti, kasmet jų parduodant po 200 pūdų gaunama 1520 rublių pelno, sode 100 vaismedžių,  Girnikų palivarke veikia plytinė, per sezoną išdeginanti 120 000 plytų. Geros užliejamosios pievos. Dvare laikoma 100 karvių, kurių 18 yra švicų grynaveislės. 32 arkliai, pusė jų sunkiųjų ardėnų grynaveisliai. Girnikų palivarke turi nuo metų iki trijų amžiaus 50 teliukų ir telyčaičių, Kuršių palivarke (kaime) – 50 melžiamų karvių ir 18 darbinių arklių.[81]

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje yra išlikę iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus gauti Žemaitijos dvarų archyvų fragmentai, apimantys ir pavienius XVI-XIX a. Užvenčio dokumentus. 1866 m. po baudžiavos panaikinimo būsimi savininkai žemę turėjo išpirkti. Buvo užrašyta 271 „revizinė siela“, t. y. čiabuviai vyrai, iš kurių 202 savarankiški šeimininkai, 66 kumečiai ir 3 „daržininkai“. Jiems paskirta 1 221 dešimtinė žemės. Nuo 1878 m. birželio 4 d. dvarą paveldėjo Aleksandras Druckis-Liubeckis, kuris nuolat bylinėjosi su valstiečiais dėl servitutų ir miško. Pavyzdžiui, 1887 m. su penkiais Minupių kaimo ūkininkais teisėsi dėl neteisėto laužų deginimo dvarui priklausančiuose miško plotuose.[82] 1897 m. Užventyje gyveno 927 žmonės. Tarpukaryje kaip valsčiaus centre buvo pradinė mokykla (po 1936 m. turėjusi šešis skyrius), biblioteka, policijos nuovada, žemės ūkio kooperatyvas „Venta“, savivaldybė, pašto skyrius, sveikatos ir veterinarijos punktai.[83] Apie miestelyje veikusius įvairių draugijų skyrius žinios pateikiamos tolimesniame tekste. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenimis miestelyje gyveno 792 žmonės, buvo 119 kiemų, dvaras turėjo 95 gyventojus, Girnikų palivarkas – 26.[84] Vietinio gyvenimo progreso apraiška laikant tuometinę telefonizaciją, 1937 m. pavasarį Užvenčio pašto punktui persikeliant į naujai nuomojamas patalpas, abonentų skaičius išaugo nuo dešimties iki šešiolikos.[85] Gal tai ir nemažai atokiam apskrities valsčiui.

1918 m. vyskupui Pranciškui Karevičiui vizituojant Žemaitiją, neaplenkta ir Užvenčio parapija, kurią aplankė spalio 21 d., pamokslaudamas ragino žmones „eiti prie Dievo ir artimo meilės, ypač prie vienybės“, jaunimo knygynėliui paaukojo 150 rublių.[86] Vizitacijos rezultatus beveik metus laiko skelbė „Ganytojuje“. Pažymėta, jog parapijiečių yra apie penkis tūkstančius. Po 1863 m. sukilimo carinė valdžia panaikino Kolainiuose buvusį karmelitų vienuolyną ir gimnaziją, mūrinė bažnyčia paversta cerkve, o vienuolyno ir bažnyčios žemės išdalintos rusų kolonistams, kurie savo žema etika paveikė vietinius žmones, prisidėjo ir demoralizuojantis karo poveikis. Prieš I pasaulinį karą Užventyje veikė rusiška liaudies mokykla, 1916 m. įkurta lietuviška, o kitais metais dar viena. Abi vizitacijos metais lankė 125 vaikai. Didesniuose sodžiuose žiemą veikia pradinės mokyklos, vyskupui sušelpus 1 000 rublių, mokslas tapo prieinamu ir beturčių atžaloms. Nuo sausio mėnesio veikia sekmadieniniai jaunuomenės kursai, kur mokoma skaityti, rašyti, tikybos ir kitų dalykų.[87] Iš žinučių 1917-1918 m. „Lietuvos aide“ apie mokyklas aiškėja, kad 1916 m. atidarytoje mokykloje mokytojavo specialiai parinkta lietuvaitė, o įsteigtoje kitais metais – žemaitis A. Čepauskis. Per abi būta 115 mokinių, mokytųsi daugiau, bet trūksta patalpų ir pedagogų, sumanyti sekmadieniniai kursai „paaugusiems“. 1918 m. sausio 13 d. jie pradėjo veikti, klausytojais užsirašius 38 jauniems žmonėms. 1917 m. vasarą vietiniai mokytojai ir klebonas įkūrė draugijėlę neturtingiems mokiniams šelpti, surinktos 87 markės leis neturtingiesiems gauti vadovėlius ir „rašomuosius įrankius“. 1918 m. sausio 1 d. mokyklos salėje surengta eglutė vaikams, dalintos dovanos ir drabužiai beturčiams, jų naudai suaukojo 179 markes.[88] O štai oficiozinė „Dabartis“ pranešė, kad 1916 m. vasarį Kuršėnų apskrities viršininkui „įvelijus“ suvaidinti du linksmi lietuviški veikalėliai, sudainuotos kelios lietuviškos dainos, dainininkams vadovavo vietinis klebonas. Taip kaizeriniai okupantai vietinių tarpe „skleidžia kultūrą“.[89]

Būsimo vietinių komunistų vado J. Grikšto korespondencijoje socialdemokratų „Darbo balsui“ rašyta, kad  Užventyje darbo ir darbininkų pakankama. Už dieną dvaras moka vieną rublį, o už pūdą rugių prasimaitinimui priversti mokėti dešimt, turėdami už grūdus atidirbti. Dvare įvestas paprotys, kas per metus diena iš dienos nedirba, maistui rugių nusipirkti negauna. Dirbę ištisus metus  grūdus maistui ir žabus kurui gali imti skolon, bet atidirbti privalu.[90]

Kokie gamybinės ir ūkinės paskirties pastatai buvo dvare susigaudyti sunkoka. Štai Lietuvos dvarų žinyno sudarytoja Ingrida Semaškaitė rašo, kad apie 1910 m. (iš tikrųjų 1909 m. kovo mėn.) pirktame dvare J. Smilgevičius tvarkėsi pagal tuometinio mokslo rekomendacijas ir pavertė jį klestinčiu ūkiu, pastatė malūną, plytinę, lentpjūvę, spirito varyklą, elektrinę.[91] Kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus signataro biografijoje vardija plačiau: Girnikų palivarke pastatydino modernią keturių degimo kamerų plytinę, dvare veikė spirito varykla, modernus valcų malūnas, elektrinė, lentpjūvė, pieninė, sūrinė, kalvė, stovėjo šiltnamiai.[92] 1997 m. sąraše jis pridėjo pirmąją Lietuvoje tabako plantaciją su džiovykla.[93] Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvoje“ rašė, kad dvare įrengė ir pastatė malūną, spirito varyklą, plytinę, elektrinę, sūrinę. Dvaro darbininkų būstai buvo gražiai atremontuoti, kiekvienai šeimai skirta po du tris kambarius, o atlyginimas mokamas aukštesnis nei kitur.[94]  Pats J. Smilgevičius 1930 m. spalio 3 d. skunde žemės ūkio ministrui sumini spirito varyklą, malūną, lentpjūvę, „plytnyčią-kalkinę“.[95] Kredito banko valdybos pirmininko A. Vosyliaus 1926 m. spalio mėnesio paaiškinime finansų ministrui dėl patikrinimo metu rastų trūkumų ir negerovių, revizoriams pastebėjus, kad žmonos S. Smilgevičienės paskolos (110 554 litai) vekselius laidavo vyras, valdybos vicepirmininkas, formalumų prasme tai pavadino negeistinu reiškiniu ir pranešė, jog vekseliai pakeisti tinkamais, bet pridūrė: „<…> mes ją skaitome pilnai kreditinga, nes ji turi savo vardu iš prieškario laiko Užvenčio dvarą, kuriame yra žuvų ūkis 80 ha ploto, vandens malūnas, varomas turbina, plytnyčia, spirito varykla, garinė pieninė, lentpjūvė ir didelė, apie 500 galvų, veislinių gyvulių (švicų) banda.“[96] J. Smilgevičiaus, kaip Lietuvos banko kliento, byloje banko valdybos 1934 m. liepos 18 d. pranešime Šiaulių skyriui nurodyta, kad yra Lietuvos kredito banko valdybos narys, „Nemuno“, „Ringuvos“ ir banko akcininkas, Šiaulių apskrityje turi dvarą ir spirito varyklą, kurie įkeisti, bet finansinius pasižadėjimus iki šiol vykdo. Žinių lape ties klausimu „Kiek kapitalo įmonėn įdėta?“ įrašyta: „Žemės ūkis susideda iš 3 atskirų savistovių ūkių. Tose ūkėse yra apie 100 arklių ir 160 galvijų ir visokių kitokių smulkių gyvulių. Apart to yra didelis negyvas inventorius. Pramonė susideda iš naujai įrengtos spirito varyklos, spirito rektifikacijos, vandeninių turbininių malūnų [daugiskaita tekste], plytnyčios, kalkinės. Viskas tas yra nuosavybė J. Smilgevičiaus žmonos. Akc[ijų] bendrovėse daugiau kaip ant 500 000 Lt. [litų].“[97] Spirito varyklos mastus parodo „Užvenčio spirito varyklos Nr. 32“ prižiūrėtojo Z. Milkevičiaus nuo 1937 m. lapkričio 24 d. iki 1938 m. kovo 11 d. priimti 2 000 centnerių bulvių, mokant už vieną po du litus.[98]

Iš S. Smilgevičienės, buvusios savininke, malūno bylos aiškėja, kad Šiaulių apskrities statybos komisija 1938 m. vasario 4 d. leido statyti garinę lentpjūvę pagal inžinieriaus F. Liauso projektą. Vasario 14 d. Finansų ministerijos Prekybos departamento „Pramonės įmonių projektams peržiūrėti komisija“ posėdyje patvirtino garinės lentpjūvės, kurioje dirbtų septyni darbininkai, projektą.[99] Kaip žinia pats malūnas statytas XIX a. 1933 m. gruodžio 2 d. užpildytame „Žinių lape“ nurodoma, kad veikia girnos, valcai, „kruopų mašina“ ir dar 1914 m. įtaisyta Rygoje pagaminta „Frensis“ turbina, pastoviai dirba dvi moteriškės, tenkinamos apylinkių gyventojų ir dvaro reikmės. 1932 m. birželio 25 d. tikrinant spirito varyklą, rastas trūkumas: nėra „laukiamojo kambario“, o kitų metų gruodžio 2 d. Finansų ministerijos prekybos departamentas davė leidimą toliau veikti motoriniam vandens malūnui. Projekto brėžinyje malūnas vadinamas „vandens motoriniu valciniu malūnu“.[100] 1938 m. rugpjūčio 26 d. „Vandens jėga varomos įmonės vietos apžiūrėjimo žiniose“ nurodyta, kad ant Ventos upės esančio malūno geri, dideli mūro trobesiai, yra „3 poros girnų, 2 poros valcų su pilnu įrengimu, kruopinė, dinamo“, jo variklis fabrikinė turbina, tekančio vandens jėgos užtenka veikti porai girnų, šiaip jos visuomet trūksta. Užtvankoje įrengtas atsarginis vandens „praleidimas“. Kadangi tikrino Melioracijos departamento atstovas įrašyta, jog nusausintiems plotams užtvanka nėra žalinga.[101]

1919 m. gegužės mėnesį J. Smilgevičius kreipėsi į Kuršėnų apskrities komisiją „nuostoliams karo metu Lietuvai sudaryti apskaityti“, pranešdamas negalįs pateikti galutinio nuostolių sąrašo. Bet ir pateiktieji pakankamai įspūdingi. 1915 m. į Vokietiją iš Užvenčio kaizeriniai kariškiai išvežė 96 „švicų“ veislės karves ir 2 bulius, 28 ardėnų veislės arklius, 11 kiaulių, 12 avių, o po dvejų metų dar 29 karves.[102] Galutiniai nuostoliai išvardinti signataro 1930 m. spalio 3 d. prašyme žemės ūkio ministrui J. Aleksai: „Vien melžiamų karvių gryno kraujo, švicų veislės, buvo paimta 187 irgi tokios pat veislės prieauglių 60 štukų, apart to arklių darbinių, ardėnų veislės, maišyto kraujo kraujo ir prieauglių 83 štukos, nekalbant jau apie kiaules ir kitą negyvą inventorių“. Kiek buvo dėta pastangų ir praradimų patyrė dvaras   atskleidžia J. Smilgevičiaus 1928 m. kovo 14 d. prašymas premjerui A. Voldemarui: „Užvenčio dvarą aš 1909 metais pirkau iš kunigaikščio Vlado Druckio-Liubeckio. Pakėlimui žemės ūkio kultūros, gyvulininkystės, žuvininkystės ir geresniam išnaudojimui kitų žemės ūkio pramonės šakų reikėjo pridėti daug kapitalo, triūso ir praktiškų agronomiškų žinių bei prityrimų ir, tokiu būdu, ūkis Užvenčio dvare iki vokiečių okupacijos t. y. 1915 m. balandžio 28 d. buvo gerokai pakeltas. Užvenčio dvaro ūkio pakėlimui buvo atkreipta domė pirmoj eilėj į laukų nusausinimą, kasant ravus ir dedant fašinas ir nekurios žemės vietos buvo paverstos prūdais dėl karpių auginimo, nes karpiai davė daugiau naudos, ne kaip laukai, užsėjant juos javais. Užeinant vokiečiams, Užvenčio dvare buvo: 197 melžiamos karvės ir apie 80 jaunų karvikių ir buliukų, dauguma bandos buvo grynos šveicarų-švicų veislės, tame skaitliuke 30 štukų atgabentų tiesiai iš Šveicarijos; 72 arkliai, daugiausia pusės ardėnų kraujo; apart to,  buvo gan didelis būrys jorkšyrų kiaulių, daug padargų, pakinktų, grūdų etc. Žinoma, okupacijos metu visa tai buvo rekvizuota ir palikta: iš karvių – 21 št[uka], iš kurių ir dabar dar yra užsilikusi švicų veislė.

Karui pasibaigus, aš už tai nė vieno cento atlyginimo negavau ir reikėjo vėl visą ūkį kurti iš pamatų ir tą darbą bedirbant išėjo Žemės reformos įstatymas, kuriuo einant, vėl kaip karo metu pradėta griauti kultūringus ūkius.

Turiu dar pridurti, kad Užvenčio dvaras parceliacijai yra labai neatsakantis, nes galima sakyti, kad iš 900 ha žemės, didesnė pusė tinka tik karpių auginimui, t. y. tvenkiniams tvenkti. Dabartiniu laiku yra apie 80 ha prūdų ir šiais metais norima užtvenkti nuo 200 iki 300 ha. Tam reikalui buvo pakviestas į Užventį Žemės ūkio ministerijos žuvininkystės instruktorius p. Kirše, kuris rado, kad Užvenčio dvare galima dar apie 300 iki 400 ha prūdų padaryti. Be to, Užventyje yra spirito varykla ir jos normaliam veikimui reikalinga bent 2/3 reikalingų spirito gamybai bulvių pagaminti savo ūkyje, tam reikia užsėti apie 75 ha žemės ir kokį 20 ha miežių ir kadangi bulvės anksčiau, kaip per keturis metus negali grįžti į tą pačią dirvą, o miežiai bent kas trečius metus, tai reikalinga apie 360 ha ariamos žemės vien dėl palaikymo bent nedidelės ūkio pramonės. Šie metai geriausiai įrodė kokią svarbą spirito varykloms turi didesnės nuosavos bulvių plantacijos, nes bravorams, kurie neturėjo nuosavų bulvių, prisėjo importuoti iš užsienio kukurūzų arba valstybei gryną spirtitą, kas, be abejo, neatneša kraštui naudos.

Apart to, Užventyje dar yra malūnas, lentpjūvė, kalkinė ir plitnyčia, apie 100 melžiamų karvių, švicų veislės ir daugiau 100 grynai jorkšyrų veislės kiaulių – visa tai dėl vietinių ūkininkų reikalų.“

1927 m. lapkričio 21 d. oficiozinėje „Lietuvoje“ (p. 7) karių savanorių žiniai Žemės reformos valdyba pranešė, kad bus parceliuojamas 956 ha dydžio Užvenčio dvaras, didžiausias Šiaulių apskrityje. Užvenčio seniūnijos 1927 m. gruodžio 14 d. rinkikų į Šiaulių apskrities ūkininkų tarybą sąraše nurodoma, kad valdė 986 ha žemės.[103] Iš paskelbtame sąraše esančių dvarų jį telenkė 1 200 ha žemės turintis Vežaičių dvaras Kretingos apskrityje. 1925 m. rudenį paduotą S. Smilgevičienės prašymą įkurti dvare kultūrinį ūkį Šiaulių apskrities žemės reformos komisija svarstė 1926 m. sausio 21 d., nutarusi jam palikti 220 ha žemės, nes dvaras „vedamas gerai“, veikia spirito varykla ir vandens malūnas.[104] S. Smilgevičienė vasario 12 d. Žemės reformos valdybai pareiškė: „Šiuo turiu garbės pareikšti, kad neliečiamą žemės normą pasirenku Užvenčio dvare, prie vieno daikto, su visais esamais ant tos žemės trobesiais. Esamoms ant mano žemės pramonės įmonėms prašyčiau palikti: spirito varyklai  20 ha, malūnui 6 ha, lentpjūvei 5 ha, kalkinei 3 ha, plytnyčiai 15 ha, daigynui [kituose dokumentuose jis neminimas] 5 ha. Be to prašyčiau palikti visus esamus mano žemėje karpių auginimo prūdus su žieminiu prūdu / žiemavojimusi jaunų karpių ir jų motinų / viso apie 31 ha/, nes ta žemė, kuri yra užlieta vandeniu tikslinčiau negali būti sunaudota kaip tik žuvų ūkiui. Kultūringam ūkiui prašau palikti 300 ha.“[105] Balandžio 6 d. Žemės reformos valdyba nutarė dvarą paimti Žemės reformos reikalams, konstatuota, kad savininkė prašiusi palikti jai „pramonės įmones“ ir 300 ha žemės kultūrinio ūkio reikalams, taip pat įrašyta, jog dvarui priklauso apie 1 134 ha žemės.[106]

1925 m. gruodžio 21 d. J. Smilgevičius apskrities žemės tvarkytojui apie dvarą pateikė tokias žinias: žemės iš viso yra apie 956 ha (apie 500 ha ariamos, 150 ha pievų, 303 ha miško ir krūmų, 96 ha pelkių, tame plote apie 30 ha žuvininkystės prūdų, 1,5 ha sodo), 861 ha žemės III rūšies, likusi – IV rūšies. Tais metais rugiais buvo apsėta 65 ha, kviečiais – 12 ha, pirmamečiais dobilais – 35 ha. Jis nurodė, kad dvare yra spirito varykla ir malūnas su vandens turbina, plytinė, kalkinė ir lentpjūvė, trobesių sąraše dar įrašyta arklidė ir pieninė. Spirito varyklai naudojama apie 110 ha žemės bulvėms ir miežiams auginti.[107] Kultūrinio ūkio reikalai išsisprendė žemės ūkio ministrui J. Aleksai ant J. Smilgevičiaus prašymo 1930 m. spalio 9 d. įrašius rezoliuciją, kad savistoviam kultūriniam ūkiui būtų rezervuoti 400 ha žemės. Jau spalio 13 d. Žemės reformos departamento direktorius apie ją pranešė Šiaulių apskrities žemės tvarkytojui, o šis 1931 m. sausio 24 d. informavo apie paliktus du sklypus bendro 404,63 ha ploto (pirmasis 154,61 ha sklypas buvo įkainotas 77 305 litais, antrasis – 150 012 litų).[108] Dvaro parceliacijos planą Žemės tvarkymo departamentas patvirtino tik 1934 m. kovo 14 d., savininkei paliekant 152,34 ha nenusavinamą normą, spirito varyklai ir malūnui – 7,22 ha, plytinei – 8,21 ha (iš viso 167,77 ha),  o išduoti S. Smilgevičienei jo nuosavybės dokumentus Žemės reformos valdyba leido tų metų gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 2366.[109] Nors šaukimą dalyvauti ribų nustatyme iš matininko J. Umbraso savininkė gavo 1930 m. gegužės 9 d., o kultūrinio ūkio ploto klausimą Žemės reformos valdyba išsprendė birželio 27 d. nutarimu Nr. 1440, nustatant 350 ha dydį.[110] Tad akivaizdu, kaip negreit judinosi žemės klausimai.

Pagaliau 1932 m. balandžio 22 d. su Žemės ūkio departamentu buvo sudaryta kultūrinio ūkio nuomos sutartis 18 metų, nuo 1931 m. balandžio 23 d. iki 1949 m. balandžio 23 d. Jeigu žemė būtų nudrenuota, ji būtų pratęsiama iki 1961 m. balandžio 23 d. Ūkyje turi laikyti Jorkšyrų veislės kiaulių ir Ardėnų veislės arklių „ir nuo tų gryno kraujo gyvulių parduoti ūkininkams arba jų organizacijoms 1932 ir sekančiais metais po 160 paršelių arba suaugusių kiaulių veislei, arba bekoninių kiaulių skerdykloms ir po vieną kumeliuką arba suaugusį arklį veislei kasmet“. Taip pat pirmais nuomos metais privalėjo parduoti rinkoje toną „dvivasarių“ karpių ir dvi tonas dobilų sėklos eksportui, antraisiais – 1,5 tonos karpių ir tris tonas dobilų sėklos, trečiaisiais ir sekančiais – kasmet po dvi tonas karpių ir 4,1 tonos dobilų sėklos. Ūkyje privaloma laikyti į Kilmės knygas Lietuvoje įrašytus Ardėnų veislės eržilą ir Jorkšyrų veislės kuilį. Už 404,63 ha žemės (Ministrų Kabineto nustatyta tipinė kaina 15 litų už ha) kasmet turės mokėti 6070 litų, pirmus penkis metus nuo mokesčio atleidžiant, o nuo šeštų mokant dvigubai.[111] „Kultūrinių-gamybinių ūkių nuomininkų nuomos mokesčio už 1939 m. sumokėjimo žiniose“, datuotose 1940 m. sausio 20 d., J. Smilgevičiui  įrašyta metinė 12 140 litų nuomos suma.[112] O už paliktą nenusavinamą žemės normą pagal 1937 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijos pranešimą už pirmąjį tų metų pusmetį reikėjo įmokėti beveik 405 litus.[113] Kad kultūrinis ūkis Užvenčio dvare būtų apskrities agronomo tikrinamas, kaip jame laikomasi nuomos sutarties sąlygų, teradome prie 1939 m. lapkričio 20 d. Žemės ūkio rūmų rašto apskričių savivaldybėms pridėtame sąraše.[114] Bet privertė nustebti bandomųjų sėklinių javų veislių auginimas, kas nenurodyta sutartyje, bet tai dar kartą patvirtino ūkinių interesų platumą ir naujovių nesikratymą. Šiaulių rajono agronomas Vladas Kazilionis 1938 m. rugpjūčio 27 d. dvare apžiūrėjo pirmo „atsėlio“ 10,5 tonos „Lochovo Petrus(?)“ veislės rugių „sėklinę medžiagą“ ir konstatavo, kad grūdai nevienodi, įsimaišę daug smulkių, tačiau „švarumas geras“. Jie buvo supilti į 140 maišų, kuriuos agronomas užplombavo. Tą pačią dieną įvertino ir 7,5 tonos „Dotnuvos sėklos stoties akuotųjų“ veislės sėklai skirtus kviečių grūdus, kurių išvaizda ir švarumas tenkino keltus reikalavimus. Sėklos grūdus savininkas išvalė dar kartą ir rugsėjo 7 d. jie buvo nugabenti į Dotnuvos stotį bandymų.[115]

 Nuomos sutartyse Šiaulių apskrities kultūriniams ūkiams kaip privalomas sąlygas numatydavo veislinių galvijų laikymą, gyvulių skiepijimą nuo ligų, trobesių apdraudimą Valstybės apdraudimo įstaigoje, atitinkamų kiekių veislinių gyvulių pardavimą vietiniams ūkininkams ar skerdykloms, kergimo paslaugą, dobilų ar javų sėklos tiekimą rinkai. Galėjo būti kaip šiauliečio agronomo Vinco Mykolaičio nuomotame 62 ha Naujosios Žagarės dvare prievolių papildymo: naudoti mineralines trąšas, vesti „sąskaitybos knygas“, turėti „bandymo laukelius su įvairiom trąšomis ir augalų atmainomis, racionalią sėjomainą, įvedant pašarines žoles ir šakniavaisius.[116]

Šiaulių rajono, kuris apėmė Šiaulių, Stačiūnų, Lygumų, Padubysio, Šaukėnų, Užvenčio, Vaiguvos, Tryškių, Kuršėnų ir dalį Gruzdžių valsčiaus, gyvulininkystės instruktorius J. Grumšlys 1937 m. darbų apyskaitoje nurodė, kad jame Galvijų auginimo ir kontrolės ratelių veikloje dalyvavo 254 ūkininkai su 2681 karve. Rajone dominavo žalųjų veislės augintojai, juodmargių palyginus maža, o esančios dvi švicų veislės bandos galvijų veislės gerinimui didesnės įtakos neturi. Vaiguvos ir Užvenčio valsčiuose rateliai dar neįkurti, tėra vienas karvių kergimo punktas, o kiaulių ūkis atsilieka nuo likusių valsčių, kaip gerą dalyką mini, jog per metus Sovietų Sąjungai parduota 150 kuilių ir 4 buliai.[117] Pagal 1937 m. gegužės 20 d. datuotus „Registracijos lapus veisliniams kuiliams parduoti“ J. Smilgevičius eksportui pateikė 15 veislinių pusmetinių paršelių. Kadangi jie buvo įrašyti į Kilmės knygas nurodyti tėvų vardai „Frantas“, „Sirna“, „Meška“, „Dailutė“ ir kt.[118]

Pagal žemės ūkio ir valstybės turtų ministro J. Aleksos 1922 m. lapkričio 10 d. patvirtintas „Kultūriniams žemės ūkiams kurti taisykles“ jie turėjo būti steigiami gyvulių ar paukščių veislei pagerinti ir „pagerintus gyvulius krašte skleisti“, javų ir kitų augalų sėklai tikrinti, gerinti ir platinti, kurti pavyzdiniams aukštos technikos ir naujųjų metodų ūkiams, racionaliems žuvininkystės ūkiams vystyti, kurti pažangiems vaismedžių, vaisinių augalų, daržovių ir pašarinių žolių „daigynus“, o žemės ūkio mokslo reikalams  steigti tyrimų stotis, bandomuosius laukus ir pan. Kultūriniuose ūkiuose turėjo būti laikomi „olandų ir ostfrizų ar danų veislės galvijai, sunkių tipų trakėnų arba suomių veislės arkliai“ bei Žemės ūkio ministerijos tinkamais pripažinti veislinis eržilas, bulius, kuilys ir mašinos javams valyti, kad jais galėtų pasinaudoti vietiniai gyventojai. Tuo tikslu su pretendentais Žemės ūkio departamentas turėjo sudaryti nuomos sutartis, nurodant konkrečias valstybei priklausančios žemės ir pastatų perdavimo sąlygas.[119] Šiaulių apskrities agronomas 1926 m. spalio 5 d. rašte Žemės ūkio departamentui prašymą Užvenčio dvare steigti kultūrinį ūkį priskyrė prie šešių apskrityje, kuriuos reikėtų pirmoje eilėje pilnai patenkinti. Tais metais tokių prašymų pateikta trisdešimt vienas.[120] Tačiau ne viskas vyko sklandžiai. Šiaulių apskrities agronomas 1927 m. III ketvirčio darbų ataskaitoje pažymėjo, kad pavyzdiniams ir kitokiems ūkiams trūksta apyvartinio kapitalo, dalis dvarų atiteko nieko bendra su žemės ūkiu neturintiems asmenims, kurie juos pernuomoja arba „veda visai nepavyzdingai“.[121] Šiaip ar taip kultūriniai ir pavyzdiniai ūkiai teikė dvarininkams galimybę, esant iki 1929 m. 80 ha nenusavinamai žemės normai, išsaugoti didesnius dvarus, o valdžiai – sukurti krašte pažangius ūkininkavimo metodus skleidžiančių centrų tinklą. 1932 m. birželio 11 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistruoti Lietuvos kultūrinių ūkių sąjungos įstatai, kurią inicijavo Vladas Komaras, Benediktas Karpis, Jonas Masiulis, Eduardas Budbergas ir Vladas Kriaučiūnas. Steigiamasis susirinkimas įvyko liepos 14 d., valdybos pirmininku išrinkus Joną Vileišį. Skelbėsi sieksianti padėti gamybiniams ūkiams susitvarkyti, gerinti jų būklę, pildyti nuomos sąlygas ir ginti ūkių valdytojų interesus. Nariai turėjo mokėti po 10 litų nuo kiekvieno išsinuomotos žemės 50 ha ploto, tačiau 1937 m. vasario mėnesį likvidavosi. Dar trumpiau, 1932-1933 m., veikė Lietuvos vandenų savininkų ir nuomininkų sąjunga, turėjusi tikslą „plėsti kultūrinę žvejybą“.[122] J. Smilgevičius 1930 m. spalio 3 d. prašyme žemės ūkio ministrui rašė, kad pasibaigus karui žemės ūkis Lietuvoje negalėjo sėkmingai vystytis, nes kaip Damoklo kardas kabojo Žemės reforma ir tik tautininkams paėmus valdžios vairą jau buvo galima ramiau ir intensyviau kelti žemės ūkio kultūrą.[123] Signataras 1928 m. kovo 14 d. prašyme premjerui A. Voldemarui, priminęs savo nuopelnus Lietuvai, prašė dvarą palikti šeimai: „Vokiečių okupacijos metu iš Lietuvos niekur prasišalinęs nebuvau ir laike vokiečių žiaurumų ne vieną žmogų esu apgynęs ir nemažai padėjęs mūsų šalies apgynimui. Kuomet reikėjo surinkti lietuvius į Vilniaus Konferenciją, apvažinėjau visą Žemaitiją, kviesdamas važiuoti į Konferenciją, o tai buvo tais laikais ne taip lengva įvykdyti, dėlei visokių trukdymų iš vokiečių pusės ir visokių kelionės pavojų. Vilniaus Konferencijos suvažiavime [taip dokumente] buvau išrinktas Valstybės Tarybos nariu  [pabraukta prašyme] ir visą laiką darbavausi Taryboje iki Steigiamojo Seimo sušaukimo.

Todėl imant domėn aukščiau išdėstyta ir tai, kad mano Enrikavo [taip dokumente] dvaras, Kaltinėnų valsč[iuje], Tauragės apskr[ityje] išparceliuotas dar 1926 metais, turiu garbės prašyti Pono Ministerio Pirmininko palikti visą Užvenčio dvarą mano, arba mano žmonos nuosavybėn ir, jei tai negalima, tai bent mano visos šeimynos nariams po 80 ha; juk, jeigu įstatymas duodąs teisę kiekvienam savanoriui kareiviui gauti savo naudojimui 80 ha žemės [buvo skiriama nuo 8 ha], argi Valstybės Tarybos narys turi būti užmirštas, kad negali bent savo šeimynos nariams palikti nuosavos žemės. Aš šiuo atveju einu dar toliau ir manyčiau, kad Jūsų Excelencija [taip dokumente] padarytumėt tuomi didelį nuopelną ir tikrai patriotišką žygį, suteikdamas visiems buvusiems Valstybės Tarybos nariams po 80 ha nuosavos žemės, o jei kuris jų jos neturi, duoti jam ir jo šeimynos nariams teisės jos įsigyti. Turiu dar pabrėžti, kad ne manau naudotis svetimu turtu, bet tik noriu išlaikyti savo įgytą turtą  [pabraukta mūsų – A. G.].“[124] Pabrauktieji žodžiai tiksliai išreiškia dvarų savininkų nuotaikas ir troškimus išsaugoti žemę. Dar sunkiau su Brevikių dvaro paėmimu žemės reformos reikalams buvo Stanislovui Narutavičiui, ką jis 1929 m. vasario 26 d. prašyme Žemės reformos valdybai apibūdino kaip jo tėviškės atėmimą, stoiškai pareiškus: „Toksai gal būti jau mano likimas.“[125] Dvarų savininkams buvo daug ramiau nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Peržiūrėjus kelias dešimtis Vyriausiosios komisijos kariškiams žeme aprūpinti 1919-1920 m. bylų, krito į akis tuometinis antraštės formulavimas „apie paėmimą valstybės nuosavybėn žemės pašalinio žemės savininko“ ir tai, kad jos akiratyje dažniau atsidurdavo dvarų palivarkai, o ne jų centrai.[126] Išsaugant didesnį žemės kiekį, dvarininkai dažnai siekė kultūrinio ūkio statuso. Tai pavyzdžiui padarė ir iki I pasaulinio karo pabuvojęs Kauno ir Vilniaus gubernatoriumi 1904-1915 m. Piotras Veriovkinas 1927 m. rugpjūčio 5 d. pasirašydamas sutartį su Žemės ūkio ministerija dėl Vyžuonėlių dvaro Utenos apskrityje, bet 1931 m. padidinus nenusavinamąją normą iki 150 ha, jos iškart atsisakė.[127] J. Vileišis ir D. Malinauskas legaliu būdu pasirūpino žemės normos padidinimu jų inicijuotame „Nenusavinamos žemės normos įstatymo pakeitime“, paskelbtame prezidento A. Smetonos 1937 m. balandžio 23 d., nurodyta, jog Lietuvos Tarybos nariams, pasirašiusiems Vasario 16-osios aktą, nenusavinamoji žemės norma gali būti padidinta iki 230 ha, jeigu jų nusavinamoji žemė dar nesunaudota Žemės reformos reikalams.[128] Kitame „Nenusavinamos žemės normos įstatymo pakeitime“ įvesta personalinė norma, nurodant kad Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjui Vladui Putvinskiui priklausiusios, skelbiant Žemės reformos įstatymą, ir neparduotos žemės paliekamos jo įpėdiniams.[129] Nuolaida nepriklausomybės kovose dalyvavusiems bajorų palikuonims akivaizdi „Žemės reformos įstatymo ir Žemės reformos įstatymo pakeitimo pakeitimo“ antro paragrafo trečiojoje dalyje, kurioje fiksuojama, kad savanoriams, įstojusiems į kariuomenę iki 1921 m. sausio 1 d. ir ištikimai joje ištarnavusiems ne mažiau vienų metų, paliekama ligi 80 ha iš jų tėvų ar bendrai jų šeimos valdomos žemės, neskaitant 80 ha paliekamų jų tėvams ar bendrai jų šeimos nariams.[130]

Šiaulių apskrities dvarų tvenkiniuose buvo auginami karpiai. Tarpukaryje trijuose ūkiuose jie užėmė 345 ha, didžiausią tuomet Lietuvoje plotą.[131] Vlado Putvinskio Šilo- Pavėžupio dvare 45 ha tvenkiniuose augino apie 100 000 karpių „narštų“, kasmet rinkai patiekiant apie 10 tonų šviežios žuvies.[132] Karpių auginimas krašte turėjo senas tradicijas. Kurtuvėnuose  jau 1592 m. būta keturių tvenkinių. Iš šio dvaro XX a. pradžioje karpiai pateko į Dubysos ir Ventos vandenis. Pirmasis mūsų ichtiologas Mykolas Girdvainis (1841-1925) jame suprojektavo tvenkinių sistemą. Prekyba gyva žuvimi paprastai padidindavo ūkio pelningumą. Šiaulių krašte užaugindavo daugiausia metinukų ir dvimečių karpių, skirtų vandens plotų įžuvinimui ir pigesnių už importuotus iš užsienio. Apskrities dvarininkai, užsiėmę žuvininkyste, 1927 m. sudarė kooperatyvą-sindikatą, siekusį palaikyti penkių litų kainą už kilogramą karpių metinukų.[133] Vidmanto Lopetos nuomone, kooperatyvas siekė patiekti vartotojams kuo pigesnę žuvį pervisus metus, suteikiant galimybę smulkiems karpių augintojams, neturintiems žiemojimui skirtų tvenkinių, pardavinėti juos ankstyvą rudenį.[134] Užvenčio dvaro tvenkiniai užėmė 30 ha, kas palyginus su 200 ha Kurtuvėnuose atrodo kukliai, tačiau nepamirština, kad tai tik viena iš J. Smilgevičiaus ūkinės veiklos krypčių.

Apie kai kuriose signataro biografijose vos ne legenda tapusį tabako auginimą rasti žinių tikrai nesitikėta, tačiau bevartant Finansų ministerijos Mokesčių departamente referento pareigas ėjusio Stasiškio 1938 m. vasarį parengtą „Sumanymą valstybinio tabako monopolio įvedimo klausimu“, byloje užkliuvo žinia, kad agronomas J. Smilgevičius Užvenčio dvare 1937 m. tabako veisle „Gemchi“ apsodino 30 ha žemės, tačiau dėl lėto nokimo ligi šalnų žymi derliaus dalis „nušalo, sugedo ir panaikinta dirvoje“. Iki šalnų nuimto ir išdžiovinto tabako buvo beveik 24 tonos. Tais metais šešiuose tabako fabrikuose sunaudota 13 tonų vietinio lapinio tabako ir 769 tonos atvežtinio, nors 1933 m. lietuviško tabako jie supirko 22,6 tonos, o importavo 761 toną.[135] 1943 m. birželio 18 d. „Lietuvos tabako auginimo centras“ Kaune pasirašė sutartį su Užvenčio valstybiniu ūkiu (dvaru), kuris įsipareigojo apsodinti tabaku ne mažiau 4 ha žemės ir pristatyti 4,8 tonos džiovinto tabako. Nurodyta, kad vietinė džiovykla turi 10 kamerų ir yra 160 kubinių metrų didumo.[136] Kad signataras dalyvavo Tabako augintojų draugijos (Žemės ūkio rūmų sekcijos) veikloje teradome vieną žinutę spaudoje, kurioje nurodyta, kad išrinktas jos revizijos komisijos nariu. Sekcija nusprendė rūpintis tabako standarto rengimu ir savojo fabriko steigimu, prie kurio „Lietūkis“ žadėjo prisidėti 300 000 litų.[137] Susiformavęs fabrikų sindikatas praktiškai žlugdė vietinio tabako augintojus, o apie jo eksportą žinių neaptikome.

Ar dvare naudotas traktorius, nežinome. Iki 1940 m. ūkių, turinčių daugiau kaip po 100 ha, buvo 1602, juose dirbo 247 traktoriai, 1930 m. žemės ūkio surašymo duomenimis Lietuvoje būta tik 547 traktorių.[138] 1941 m. sausio mėnesio žiniomis Lietuvoje nacionalizuotuose dvaruose rasti 37 traktoriai.[139]

                      Dvaro parceliacijos aplinkybes ir eigą gana išsamiai, neaplenkiant psichologinių dalykų, paaiškina tikrai reti pasirodžiusių memuarų gausoje matininko Juozo Umbraso, g. 1907 m., atsiminimai. „1930 – Vytauto Didžiojo – metais pradėjau savarankiškai dirbti matininko darbą. Pagal darbų planą turėjau išparceliuoti Šiaulių apskr. Užvenčio vls. Užvenčio dvaro žemę. To dvaro žemė parceliacijos darbai buvo numatyti atlikti 1929 metais, bet to padaryti nesuspėta. Dvaro savininkui tai buvo naudinga, nes jis dar vienerius metus galėjo naudoti visą dvaro žemę, kurios buvo 820 ha. Didesni dvarai tuo metu jau buvo išparceliuoti, tik mažesni dvareliai dar laukė parceliacijos. Šiaulių apskrityje tik du didesni dvarai – Kurtuvėnų ir Užvenčio – dar laukė parceliacijos. Užvenčio dvaro savininkas J. Smilgevičius buvo laikomas lietuviu – patriotu. Jis 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašęs Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą. Gal dėl to Žemės reformos valdyba ir delsė jo dvarą išparceliuoti. Be to, Užvenčio dvaras buvo dvarininko pirktas, o ne paveldėtas.

Atvykus į dvarą, savininkas mane priėmė abejingai. Matyt, jis buvo apsipratęs su mintimi, kad dvarą vieną kartą išparceliuos. Įpusėjus matavimo darbams, vieną dieną dvarininkas prasitarė, kad būtų labai  gerai, jei šiemet matavimo darbų nebaigčiau. Aš jo nepaklausiau, matavimo darbus rudenį užbaigiau. Dvare buvo likusios kelios nedidelės pramonės įmonės – malūnas, plytinė, spirito varykla ir kt. Kuršų palivarke buvo keli tvenkiniai, kuriuose augindavo karpius. Labai pelninga buvo spirito varykla. Spirito gamybai panaudodavo visas ūkyje sodinamas bulves, o jų sodindavo keliasdešimt hektarų.

Pagal Žemės reformos valdybos nutarimą savininkui buvo paliekama neliečiama žemės norma 150 ha, valstybės žinioje paliekama 350 ha kultūriniam ūkiui steigti, malūnui – 7 ha, spirito varyklai – 7 ha, plytinei – 3 ha ir daugiau kaip 15 ha tvenkiniams, Dangvietų kaimo mažažemiams – 50 ha. Likęs plotas buvo išdalytas kumečiams ir naujakuriams. Dvaro kumečiams buvo suprojektuoti sklypai po 6-7 ha, o naujakuriams – po 8-9 ha. Prie miestelio buvo suprojektuota keletas sklypų po 1-2 ha amatininkams. Kumečiams ir naujakuriams sklypai buvo suprojektuoti vidutinėje ir geroje žemėje, tik trys sklypai buvo suprojektuoti kirtimuose po 20 ha dydžio. Daugelyje vietų kaimo mažažemiams teko ganyklų žemė. Jei kultūriniam ūkiui skirta žemė būtų atiduota naujakuriams, tai jie būtų gavę gerų sklypų.

Matuojant malūno ir spirito varyklos sklypą, kai kuriuos matavimo ženklus reikėjo pastatyti netoli dvaro gyvenamojo namo. Vienas matavimo ženklas buvo gerai matomas iš dvaro savininkų žmonos kambario. Dvarininko žmona negalėjo pakęsti, kad jų dvaras parceliuojamas. Ji susigraužus išvyko į Kauną pas vaikus ir negrįžo į namus iki vėlyvo rudens, kol aš baigiau matavimo darbus. Dvarininkas Kaune turėjo namus, o jo vaikai mokėsi. Jis buvo turtingas: Kaune turėjo tarnybą, dvarą, kelias pramonės įmones, daug akcijų, už kurias gaudavo nemažus procentus.“[140]

Gyvų detalių apie dvarą yra pateikęs signataro anūkas V. Petrušis: „Dvare buvo daug įdomių vietų, vyko kasdieniniai ir sezoniniai ūkio darbai. Kalvė buvo įdomi, čia kalvis pumpuodavo dumples, kad anglys būtų labai karštos ir įkaitintų geležį beveik iki baltumo, tada paimdavo tą geležį su didelėmis replėmis, padėdavo ant kaltuvo ir smogdavo su dideliu kūju. Žiežirbos ištrykšdavo aplinkui po visą kalvę, bet pats kalvis buvo saugus – jis dėvėjo storą odinę prijuostę. Jis ir kaustydavo arklius. Aš irgi labai norėjau pakaustyti arklį, bet man sakė, kad aš dar per jaunas. Buvo kitų įdomių amatininkų – dirbtuvėse praleisdavau daug valandų, juos stebėdamas ir kalbėdamas su jais. Buvo stalius, rimorius, kuris taisydavo pakinktus, mechanikas, kuris buvo ir šoferis. Tas mechanikas nuolat taisydavo labai seną „Chevrolet“ – senelis juokaudavo, kad su arkliais žinai, kad nuvažiuosi, o su ta mašina visko gali nutikti. Jei važiuodavome su mašina, aš stengdavausi sėdėti prie šoferio. Vieną kartą, kai važiavom su ta mašina iš Užvenčio į Palangą, staiga pamačiau priekyje mūsų riedantį automobilio ratą. Greitai paaiškėjo, kad tai mūsų automobilio ratas. Tarp kitų įdomių vietų buvo pieninė su centrifuga ir dideliu kubilu, kuriame pienas per trumpą laiką pavirsdavo į varškę, dideli metaliniai stalai su sūrių formomis, pilnomis varškės, rūsys su eilėmis nokstančių sūrių, malūnas, salykla, spirito varykla, plytinė, durpynai su karosais, lentpjūvė.“[141]
Dvaro nuosavybės dokumentus Stefanija Smilgevičienė gavo 1934 m. gruodžio mėnesį, o signataras nenusavinamą žemės normą pasirinko Henrikavo dvare Kaltinėnų valsčiuje Tauragės apskrityje, paveldėtame žmonos. Suvedus ūkinės veiklos galus, išeitų, kad Užventyje varė spiritą, augino tabaką, veisė karpius, gamino sūrius, veikė pieninė, lentpjūvė, kalkinė, plytinė, malė miltus, kruopas, turėjo savos elektros. Gyvulininkystėje užsiėmė jorkšyrų kiaulėmis, švicų karvėmis, ardėnų arkliais (sunkiaisiais), dar augino sėklai dobilus. Ko nemėgo agronomas ir laikė neproduktyviomis Lietuvoje, tai avių. Niekur neaptikome žinių apie bityną ar linų auginimą. Taigi, buvo, ko gera, didžiausias kultūrinis ūkis Lietuvoje, pritaikytas prie vietos sąlygų ir sumaniai pagal paskutinį agronomijos mokslo žodį vedamas. Kokių didesnių dvaro archyvo pėdsakų nerasta, gaila, bet taip jau yra. Žemės reformos vykdymą J. Smilgevičius vadino Damoklo kardu žemės ūkių kėlimui. Jis priklausė 1929 m. kovo mėnesį įsteigtai Ekonominių studijų draugijai ir dalyvaudavo jos organizuotose diskusijose. Vienoje iš jų, skirtoje vidaus kolonizacijai, siūlė spartinti ir plėsti melioraciją, nesutiko su vyravusia nuomone, jog ūkius reikia smulkinti, nes tik smulkesnieji gyvybingi ir našūs, jaučiasi, kad savo teiginius grindė sėkminga patirtimi Užventyje (Tautos ūkis – 1934, Nr. 11 – P. 299-300).

1940 m. savininkei iš valdytų 572 ha buvo numatoma palikti 30 ha žemės norma.[142] Matyt, signataras ar vaikai tų metų vasarą skundėsi Šiaulių apskrities žemės ūkio komisijai, nes „Šiaulių apskrities piliečių prašymų ir skundų žemės paskirstymo reikalu byloje“ jos posėdžiui pateiktų skundų sąraše užfiksuoti „Smilgevičienės įpėd[iniai]“, o šalia raudonu pieštuku įrašyti „30 ha“ užbraukti, o 1940 m. spalio 22 d. „Žiniose apie Užvenčio valsčiaus žemės pertvarkymo paliestus dvarus bei ūkius“ nurodyta, kad visa žemė paimama steigti valstybiniam ūkiui.[143] Lapkričio 16 d. dvarą randame valsčiaus valstybinių ūkių sąraše.[144] Analogiškame respublikiniame sąraše jis kartu su Spyglių dvaru priskirtas „pagrindinių ūkių“ kategorijai, rezerviniu numatant Pavandenio dvarą Telšių apskrities Varnių valsčiuje su 300 ha žemės.[145] „Lietuvos TSR tarybinių ūkių, organizuojamų 1941 m.“ 1941 m. sausio 7 d. sąraše (kitoje redakcijoje „Sąrašas valstybinių ūkių, organizuojamų Lietuvos TSR 1941 m.“), kuris turėjo būti priedu prie specialaus sovietinės vyriausybės nutarimo, yra Užvenčio tarybinis ūkis, užsiimsiantis pienininkyste ir gyvulininkyste, kurį sudarytų Užvenčio ir Spyglių dvarai su 912 ha žemės (ariamos 547 ha, pievų ir ganyklų 191 ha, sodų 3 ha, kitokios žemės 171 ha), numatyta laikyti 89 stambius raguočius (iš jų 72 melžiamos karvės), 90 kiaulių (iš jų 14 paršavedžių), 13 avių, 62 arklius, jo teritorijoje būtų 11 gyvenamųjų namų ir 39 kitos paskirties trobesiai.[146] Matyt, būta gana pajėgios dvaro plytinės, nes ji atsidūrė 1940 m. lapkričio mėnesio „Nacionalizuotų plytinių sąraše“, kur nurodyta, kad per sezoną gali išdegti 200 000 plytų, įrengta „olandų“ tipo krosnis, yra rankinis presas, stoginė silpna, molio ištekliai apylinkėje vidutiniški.[147] Baigiant apie dvaro likimą po 1944 m., jį randame įrašytu Užvenčio valsčiaus likusių be šeimininkų ūkių sąraše. Į valstybinį žemės fondą paimta 573 ha žemės, keturi gyvenamieji namai, aštuoni tvartai, keturi klojimai, du svirnai, trys „kiti trobesiai“. O jo vietoje kurtam tarybiniam ūkiui buvo paskirta tie patys hektarai, vienuolika gyvenamųjų namų, jau nurodytas skaičius tvartų, klojimų, svirnų ir kitų trobesių, vienuolika arklių, trys kumeliukai, dešimt karvių, penki veršeliai.[148] Tokia liūdna vieno pažangiausių tarpukario ūkių pokarinė statistika. Dvare buvusių įmonių pajėgumus liudija 1940 m. rugpjūčio 5-7 d. įvykdytos nacionalizacijos aprašai. Lentpjūvėje Vietinės pramonės liaudies komisariato žinion perimtas turtas įkainotas 15 995 litais, malūno – 82 782, plytinės – 23 933. Joje rasta 123 000 išdegtų ir 55 000 parengtų deginimui plytų. Spirito varyklos, perimtos to mėnesio 23-24 d., turtas ir inventorius įvertintas 185 599 litų suma, o „prekių“ rasta už 22 073 litus.[149] Nuo 1944 m. ji priklausė tarybiniam ūkiui, eksploataciją numatyta pradėti lapkričio 15 d., o metiniame plane 83 000 litrų spirito, bet neveikė ir 1945 m. Per 1947 m. I pusmetį pagamino 29 497 litrus, kas sudarė tik pusę planuoto kiekio. Ją remontavo kasmet, bet nepabaigdavo. Įdėmesnės žinios 1947 m. rugsėjo 4-5 d. priėmimo-perdavimo akte, kur nurodyta, kad varykla, jos kaminas, salyklinė ir bulvių plovykla statyti 1928 m.[150] 1945 m. spalio 20 dvaro malūno patikrinimo akte ( komisiją sudarė vedėjas Petras Mažeika, malūnininkas Vaclovas Černiauskas, tarybinio ūkio direktorius Antanas Juozapavičius) įrašyta, jog per III ketvirtį sumalta 73,52 tonos miltų (reikėjo 277), daugiausia rugių ir avižų, du trečdalius kiekio teko vietiniams žmonėms.[151] Šiaulių tarybinių ūkių tresto Užvenčio tarybinio ūkio 1947 m. ataskaitoje paminėti 85 stambūs raguočiai, 56 kiaulės, 23 avys, 15 karvidžių, 5 kiaulidės, 6 arklidės. Pats trestas 1945 m. lapkričio 12 d. Tarybinių ūkių liaudies komisariatui pranešė, kad bendras Užvenčio tarybinio ūkio plotas 1456 ha, į jį įėjo Užventis, Kuršiai, Spigliai, Užvarmis, Užgiriai (Vaiguvos valsčius). Užventyje būta 418 ha, iš jų ariamos žemės 298 ha.[152]

1935 m. spaudoje pateiktos žinios apie tuometinę signatarų veiklą. D. Malinauskas įvardintas rašytoju ir visuomenės veikėju, nuolatos gyvenančiu Kaune ir dirbančiu savo ūkyje, o J. Smilgevičius agronomu ir visuomenės veikėju, kai kada gyvenančiu laikinojoje sostinėje, bet dažniausiai tvarkančiu Užventį.[153]

Apibendrinant signataro netektis, iš dalies dėl atėjusios sovietinės tvarkos chaoso visiškai prarasti abu dvarai ir žmogiškai tariant kraštui nusipelniusi asmenybė „palikta ant ledo“. Po sunkaus pasiligojimo nutrūko žmonos Stefanijos gyvenimas, butas Kaune nacionalizuotas, Kredito bankas ir visos su juo susijusios bendrovės taip pat, tačiau signataras tikėjo Lietuvos ateitimi ir pinigų iš bankų sąskaitų į Šveicariją nepervedė. Taigi, septintą dešimtį perkopus, skaudžiai užkabino istorinės pervartos.

[1] Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Medžiaga istorijai. – Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994 – P. 339.

[2] Gabrys-Paršaitis J. Tautos sargyboj. – Vilnius: „Versus aureus“, 2007 – P. 251.

[3] Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Medžiaga istorijai. – Šiauliai: Šiaulių :Aušros“ muziejus, 1994 – P. 211.

[4]Klimas P. Dienoraštis, 1915.XII.1-1919.1.19. – Chicago: 1988 – P. 218.

[5] D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922. – Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936 – P. 151.

[6] Jonas Smilgevičius 1870-1942. Parengė Meilutė Peikštenienė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015 – P. 4 [lankstinukas].

[7] Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. – Vilnius: „Mintis“, 1991 – P. 7.

[8] Lossowski P. Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920. – Warszawa: Ksiąžka i Wiedza, 1966 – S. 41.

[9] LMABRS, F165-153, L. 68 ir a. p.

[10] LLTI BR, F96-70, L. 54, 73, 101.

[11] Terleckas V. Daug nusipelnęs, labiausiai apšmeižtas signataras Jonas Vailokaitis. // Kultūros barai – 2008, Nr. 3 – P. 80.

[12] M. Užventis (Šiaulių apskr..)// Lietuvos aidas – 1917, spalio 20 – Nr. 18 – P. 3.

[13] Užventis (Šiaulių apskr..). // Dabartis – 1917, spalio 27 – Nr. 89 – P. 4.

[14] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 22.

[15] Sako, Lietuvos valdžia susitvėrė. // Lietuva – 1918, balandžio 19 – Nr. 16 – P. 1.

[16] LMABRS, F37-11398, L. 47.

[17] LMABRS, F255-991, L. 4.

[18] LMABRS, F165-153, L. 68, 78.

[19] LCVA, F. 1014, AP. 1, V. 33, L. 4.

[20]Chronika. // Komunistas – 1919, vasario 14 – Nr. 24 – P. 3.

[21] LCVA, F. 1674, AP. 2, B. 122, L. 17.

[22] Lietuvos Valstybės tarybos XI sesija. // Lietuvos aidas – 1918, lapkričio 7 – Nr. 126 – P. 1.

[23]LMABRS, F255-1085, L. 1.

[24] Yčas M. Lietuvos vyriausybės sudarymo etapai ir jos pirmieji žingsniai. In: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. – Kaunas:  1990 – P. 65.

[25] Žr.: Lietuvos mokykla – 1918, Nr. 12 – P. 411; LCVA, F. 391, AP. 3, B. 2152, L. 1-52.

[26] LCVA, F. 377, AP. 7, B. 169, L. 47.

[27] LCVA, F. 391, AP. 3, B. 742, L. 131.

[28] LCVA, F. 862, AP. 1, B. 98, L. 7.

[29] LCVA, F. 391, AP. 3, B. 742, L. 89.

[30] Žr.: LMABRS, F29-819.

[31] LCVA, F. 391, AP. 3, B. 1367, L. 42-43.

[32] LCVA, F. 412, AP. 5, B. 34, L. 89.

[33] LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[34] Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos registracinė byla, LCVA, F. 402, AP. 4, B. 12, L. 7, 17, 20; F. 394, AP. 1, B. 1412, L. 6; Naujas žemdirbys. Žemdirbių organizacija. Kaunas. // Žemdirbių balsas – 1922, birželio 22 – Nr. 22 – P. 2-3.

[35] Dėlei Lietuvos Valstybės Tarybos sutarties. // Draugas – 1920, balandžio 5 – Nr. 81 – P. 2.

[36] Žr.: Grigaravičius A. Lietuvos žemdirbių sąjunga – ūkininkų interesų gynėja. // Kultūros barai – 2006, Nr. 7, p. 51-56; Nr. 8-9, p. 78-84.

[37] Treinys M. Jonas Aleksa – ūkininkų visuomenės ugdytojas Lietuvoje. In: Agrosocialinių mokslų ir studijų raida Lietuvoje. Monografija. – Kaunas: UAB „Judex“, 2007 – . 494, 499.

[38] Mūsų Lietuva, IV tomas, paruošė B. Kviklys. – Chicago: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968 – P. 460; Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę- Šatrijos Raganą. // Žemaičių praeitis, 7. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997 – P. 17 (Brigitos Speičytės komentaras).

[39] Užventis. // Žemaičių prietelius – 1935, gegužės 5 – Nr. 18 – P. 4; K-tas. Užventis. // Ten pat – rugsėjo 22 – Nr. 38 – P. 4.

[40] Valatka V. Žemaičių žemės tyrinėjimai. Knyga II. Muziejininkystė, etnografija, kraštotyra. – Vilnius: „Petro ofsetas“, 2006 – P. 360.

[41] Sabaliauskas A. Žemaičių meno keliais. // Naujoji Romuva – 1938, spalio 16 – Nr. 41 – P. 770.

[42] Lietuvos dvarai ir pilys. Sudarytojai V. Kandrotas ir I. Veliutė. – Kaunas: VšĮ „Terra publika“, 2015 – P. 267.

[43] S. B. 330 metų medinė bažnyčia. // Lietuvos aidas – 1940, vasario 28 – Nr. 96 – P. 2.

[44] Lietuvos bažnyčios. I tomas, Telšių vyskupija. – Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1980 – P. 331.

[45] Lietuvos architektūros istorija, T. IV. – Vilnius: „Savastis“, 2014 – P. 234, 266.

[46] Vadovas po Lietuvą. Redagavo  Pranas Barkauskas ir  Aleksandras ietuvos turizmo draugija, 1938 – P. 259- 260.

[47] Valatka V. Žemaičių žemės tyrinėjimai, Knyga II. Muziejininkystė, etnografija, kraštotyra. – Vilnius: „Petro ofsetas“, 2006 – P. 362.

[48] Vt-kus A. Senajame Šatrijos Raganos dvare. // Draugas – 1939, rugpjūčio 14 – Nr. 190 – P. 3.

[49] Lietuvos dvarai ir pilys. Sudarytojai V. Kandrotas ir I. Veliutė. – Kaunas: VšĮ „Terra Publica“, 2015 – P. 266-267.

[50] A. Gr. Didžios praeities žemėje. //Naujoji Romuva – 1933, rugsėjo 14 – Nr. 37 – P. 731.

[51] LMABRS, F2322-1197, L. 1-2. Gal atsiras ja besidominčių, kuriems būtų pravartu pažiūrėti F25-321-324 saugojimo vienetus.

[52] LMABRS, F25-320, L. 3.

[53] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 727, L. 29, 46.

[54] LCVA, F. 1248, AP. 20, B. 2750, L. 4-5, 11 a. p.

[55] LCVA, F. 1247, AP. 2, B. 584, L. 87-88.

[56] LCVA, F. 1357, AP. 12, B. 216, L. 59.

[57] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 121, L. 143 a. p. – 144.

[58] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 186, L. 10.

[59] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 214, L. 44 a. p.

[60] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 260, L. 5 a. p.

[61] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 390, L. 17.

[62] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 388, L. 9 a. p.

[63] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 421, L. 8.

[64] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 389, L. 136, 141.

[65] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 421, L. 5 a. p.

[66] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 79, L. 16 a. p.-17; B.145, L. 50; F. R-61, AP. 2, B. 38, L. 263 a. p.

[67] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2314, L. 3, 7, 12, 25, 29, 35, 61-63.

[68] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 644, L. 61 a. p.-62, 70 a. p.-71.

[69] LCVIA, F. 544, AP. 1, B. 14 546, L.40.

[70] LMABRS, F37-312, L. 1-289.

[71] Ten pat, L. 3; LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 34.

[72] U-kis. Užventis (Šiaulių pav.). // Vienybė – 1912, gruodžio 11 – Nr. 50 – P. 795.

[73] U-kis. Užventis. // Vienybė – 1913, lapkričio 5 – Nr. 45 – P. 714.

[74] M. Užventis. // Viltis – 1913, lapkričio 21 – Nr. 137 – P. 2.

[75] Ukis. Užventis. // Vienybė – 1914, sausio 14 – Nr. 3 – P. 43.

[76] Ukis. Užventis. // Vienybė – 1914, vasario 11 – Nr. 7 – P. 109.

[77] U-kis. Užventis. // Vienybė – 1914, balandžio 15 – Nr. 16 – P. 252.

[78] M. Užventis (Šiaulių pav.) – Vienybė – 1914, birželio 24 – Nr. 26 – P. 409.

[79] Būrelio narys. Šiaulių apskr.. ūkio būrelių atstovų suvažiavimas. // Viltis – 1913, gruodžio 7 – Nr. 146 – P. 1.

[80] Terleckas V. Bankininkystė Lietuvoje 1795-1915. – Vilnius: [Lietuvos bankas], 2011 – P. 442.

[81] LCVIA, F. 544, AP. 1, B. 14 546, L. 7 a. p., 25 a. p., 31.

[82] LMABRS, F37-11074, L. 6; F37-11087, L. 1; F37-11084,

[83] Mūsų Lietuva, IV tomas, paruošė B. Kviklys. – Chicago: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968 – P. 460.

[84] Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas: Finansų ministerija, Centralinis statistikos biūras, 1925 – P. 335, 337.

[85] LCVA, F. 1016, AP. 2, B. 187, L. 5, 13.

[86] M. Užventis. // Vienybė – 1918, gruodžio 3 – Nr. 46 – P. 717.

[87] Mūsų parapijų stovis tikybos ir doros žvilgsniu. Užvenčio parapija. // Ganytojas – 1913, Nr. 13 – P. 266.

[88] Lietuvos aidas – 1917, lapkričio 20 – Nr. 31 – P. 3; gruodžio 13 – Nr. 41 – P. 3; 1918, vasario 9 – Nr. 18 – P. 3; vasario 12 – Nr. 19 – P. 3.

[89] Teatrinis vaidinimas Užventyje. // Dabartis – 1916, kovo 29 – Nr. 23 – P. 4.

[90] Grikštas J. Darbininkai ir jų naudojimas. // Darbo balsas – 1918, gruodžio 27 – Nr. 54 – P. 3.

[91] Lietuvos dvarai, II tomas. Dviejų tomų žinynas. Sudarytoja I. Semaškaitė. – Vilnius: Algimantas, 2009 – P. 29.

[92] Rimkus V. Jis tikėjo mūsų Tėvynės prisikėlimu. // Gairės –2005, Nr. 2 – P. 13.

[93] Rimkus V. Užventis. In: Kelmės kraštas. Straipsnių rinkinys. – Vilnius: „Atkula“, 1997 – P. 313.

[94] Mūsų Lietuva, IV tomas . Paruošė B. Kviklys. – Chicago: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968 – P. 460.

[95] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 615, L. 22.

[96] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 9, 29.

[97] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 1760, L. 1, 4.

[98] LMABRS, F12-4634, L. 1-16.

[99] LCVA, F. 388, AP. 5, B. 186, lapai nenumeruoti; B. 187, L. 152.

[100] LCVA, F. 388, AP. 2a, B. 1858, L. 8, 12, 18 ir a. p., 24.

[101] LCVA, F. 903, AP. 5, B. 167, L. 80, 82.

[102] LCVA, F. 1738, AP. 2, B. 172, L. 30 ir a. p.

[103] LCVA, F. 1357, AP. 12, B, 205, L. 33.

[104] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 324, L. 93.

[105] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 19.

[106] LCVA, F. 1250, AP. 3, B. 7464, L. 2 ir a. p.

[107] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 14 a. p.-15 a. p.

[108] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 615, L. 16, 21, AP. 12, B. 324, L. 104-105.

[109] LCVA, F. 1248, Ap. 2, B. 2075, L. 4;

[110] LCVA, F. 1250, AP. 3, B. 7464, L. 9, 28 a. p.

[111] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 324, L. 114-115.

[112] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 284, L 4 a. p.

[113] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 554, L. 2.

[114] LCVA,  F. 1064, AP. 3, B. 284, L. 8 a. p.

[115] LCVA, F. 1252, AP. 1, B. 189, L. 9, 10, 19, 21.

[116] Žr.: LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 801 798, 786, 789,, 782.

[117] LCVA, F. 1328, AP. 1, B. 220, L. 343, 346, 348, 349.

[118] LCVA, F. 1328, AP. 2, B. 34, L. 2, 69-73.

[119] Vyriausybės žinios,– 1922, lapkričio 20 – Nr. 116 – P. 2.

[120] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 286, L. 225, 264.

[121] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 187, L. 136.

[122] LCVA, F. 394, AP. 1, B. 624, L. 1, 2, 13, 15; B. 638, L. 2; F. 402, AP. 4, B. 665, L. 16, 27.

[123] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 615, L. 22.

[124] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 22.

[125] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 30.

[126] LCVA, F. 1754, AP. 1, B. 45, 51-55, 69, 72, 73 ir kt.

[127] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 819, L. 4, 9.

[128] Vyriausybės žinios – 1937, gegužės 5 – Nr. 574 – P. 100.

[129] Vyriausybės žinios – 1932, balandžio 30 – Nr. 382 – P. 96.

[130] Vyriausybės žinios – 1925, rugpjūčio 5 – Nr. 200 – P. 8.

[131] Štaras Ip. Tvenkinių žuvų ūkis Lietuvoje. // Žemės ūkis – 1936, Nr. 1 – P. 10.

[132] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 286, L. 311.

[133] Pečiukėnas A. Karpis. – Vilnius: „Mokslas“, 1986 – P. 13-14.

[134] Lopeta V. Tvenkininė žuvininkystė Šiaulių krašte. // Mūsų kraštas [Lietuvos kraštotyros draugijos leidinys] – 1993, Nr. 2 (3) – P. 82.

[135] LCVA, F. 927, AP. 4, B. 334, L. 15, 20.

[136] LCVA, F. R-1304, AP. 1, B. 171, L. 1-2, 5.

[137] Iš tabako augintojų draugijos susirinkimo. // XX amžius – 1939, gegužės 20 – Nr. 113 – P. 4.

[138] Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. – Vilnius: „Mintis“, 1976 – P. 414.

[139] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 389, L. 47.

[140] Juozas Umbrasas. [Atsiminimai]. In: Žemėtvarkos darbai Lietuvoje XX a.(Amžininkų atsiminimai). Sudarytojai Pranas Aleknavičius, Vanda Vasiliauskaitė. – Vilnius: [„Jandrija“], 2009 – P. 23-24.

[141] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/signataro-j-smilgeviciaus-anukas-senelis-net-baisiausiais-karo-metais-tikejo-kad-lietuva-isgyvens-56-926988 Žr. 2018-08-28.

[142] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 118, L. 82 a. p.

[143] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 270, L. 21; B. 487, L. 1 a. p.

[144] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 900, L. 92.

[145] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 226, L. 6.

[146] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 912, L. 8; F. R-754, AP. 3, B. 77, L. 100 a. p.

[147] LCVA, F. R-764, AP. 2a, B. 32, L. 13.

[148] LCVA, F. R-61, AP. 2, B. 29, L. 109 a. p.; B. 30, L. 234.

[149] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 706, L. 1-2, 6-8; B. 707, L. 9-12.

[150] LCVA, F. R-132, AP. 7, B. 1, L. 161, 172; B. 21, L. 7, 26 a. p.; B. 39, L. 1-48.

[151] LCVA, F. R-132, AP. 7, B. 42, L. 18.

[152] LCVA, F. R-132, AP. 4, B. 1, L. 50, 68; AP. 8, B. 13, L. 174 a. p. -175, 177.

[153] Kur ir ką veikia pasirašiusieji Lietuvos Nepriklausomybės aktą. // Draugas – 1935, kovo 9 – Nr. 58 – P. 2.

Istorija Lietuva Signatarai Vasario 16-oji , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra