Ir šventieji rašė mūsų istoriją

Autorius: Data: 2014-10-31, 09:35 Spausdinti

Ir šventieji rašė mūsų istoriją

Lygiai  prieš 5 metus,   2009 – siais  minėjome  Lietuvos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo tūkstantmetį. Šiais 2014 m.  metais turime kitą ne mažiau svarbią sukaktį, kuri nuo tuomet  vykusių  istorinių įvykių  skaičiuoja vieną tūkstantį  vieną šimtą šešiasdešimt metų.  854- ji metai ženklina ankstyvą mūsų protėvių istoriją, atgyjančią su pirmaisiais krikščionybės žingsniais mūsų žemėje, mūsų protevių Evangelizacijos pradžia aprašoma   Hamburgo ir Bremeno  arkivyskupo   Anscharijaus/Auscharijaus  biografijoje, jo gyvenimo ir darbų aprašyme, kuriame  pasakojama apie  arkivyskupo apsilankymą  Kuršių karalystėje, ankstyvąjį kuršių krikštą bei  pirmos  mūsų gyvenvietės -  Apuolės,  miesto/tvirtovės paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Minimas 854- jų metų kuršių krikštas, tai bent kiek ryžkiau apčiuopiama pradžia, verčianti prisiminti ne tik  Lietuvos žmonių Evangelizacijos raidą,  bet ir  kitu žvilgsniu pažvelgti   į pačią  Lietuvos istoriją nei ją pristato šiandieniniai istorikai. Įvykiai kuršių žemėje, tai mūsų  protėvių praeitis, jos palikimas  ant  kurio pamato išaugo dabartinė  Lietuva.  Kuršių krikštas, nors ir ne masiškas, tačiau istoriškai svarbus ir įsimintinas, įvykęs mūsų žemėje anksčiau nei krikštą priėmė Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) ar Kijevo Rusia (988 m.).  Daug anksčiau nei krikštą iš  vyskupo Bonifaco  - šv.Brunono Kverfurtiečio gavo karalius Netimeras.

Pirmieji  krikščionybės apaštalai, kuriuos mini   net tik  užsienyje  išlikusieji  metraščiai, bet  ir mūsų Lietuvos  bažnyčios  paveldas  ar rašytinė istorija,  Šventieji žmonės, kuriuos vertėtų prisiminti Visų Šventųjų dienai artėjant, keliavusieji į mūsų protėvių žemę su pirmomis  krikščioniškomis misijomis savo veikla ir  darbais  rašė ne tik savo biografijas, bet kartu ir mūsų  istoriją. Tuo palikdami jai ne vieną svarbią žinią, leidžiančią šių dienų  istorikams rekonstruoti  ankstyvąją mūsų krašto  ir jo žmonių istoriją, to meto socialinę, religinę bei  jų etninę situaciją.

Tūkstantmečio šventė – be pagrindinio herojaus

Prisimenant  prieš 5 m.  minėtą  svarbią istorinę sukaktį – Lietuvos  vardo paminėjimo tūkstantmetį – iki dabar kankina keistas jausmas, jog  mes  neapčiuopėmė tikrosios šio jubiliejaus prasmės ir   silpnai  suvokėme, kas tai per  iš vis  per šventė  buvo.  Tai,  kas  toje didelėje šventėje turėjo būti svarbiausia, liko  tarsi nepastebėta,  o gal daugeliui ir nesuprasta. Daug kam iš viso buvo neaišku, koks tai jubiliejus, ką minėjome, o ką šventėme. Šio įvykio pagrindinis herojus – pats Šv. Brunonas – Lietuvos Krikštatėvis,  pačioje šventėje liko beveik ir neminėtas ar bent kiek labiau prisimintas.

Dažnas pagautas šventės virpesių, pašoko ,padainavo, bet vargu ar  susimąstė  apie Brunono paliktą auką Lietuvai  ir  apie tai, jog  šis jubiliejus paženklino ne vien Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ir rašytiniuose šaltiniuose aprašytą Pirmąjį Krištą Lietuvos žemėje,  pirmuosius krikščionybės žingsnius, kurie Lietuvą išvedė  iš praeities  rūkų  ir nežinios į svarbų naują istorinio vystymosi  kelią, prie visoje Europoje  tuo metu vykusių procesų, aiškiai parodančių, kad Lietuva, jos teritorija nebuvo  Europos  ar  žmonijos  raidos arealo pakraščiu, atsilikėlių laukinių kraštas, kaip tai mums bando į galvą įkalti  kai kurie  istorikai.

Visgi  švenčiant tūkstantmetį, į 1009 m. įvykius buvo pažvelgta  gan  paviršutiniškai ir  vienpusiškai, giliau neanalizuojant šio įvykio svarbos  krašto istorijai, vengiant kalbėti  apie pirmajį krikštą  ar pabandyti kiek rimčiau ieškoti tos šventos vietos, (o ne nuriedėjusios galvos), kurioje su karaliaus Netimero  Krikštu  ir su  šv. Brunono palikta auka, gavome  ir pašventintą  savo valstybės  krikšto vardą: Litua –Lietuva.

Ir visgi keista,kad  Lietuvos istorikai šią svarbią tūkstantmetę sukaktį tautai pateikė, kaip istorijoje negirdėtą, nežinotą  atradimą, sensaciją  ir nutylėjo, jog  tas “atradimas”, senų seniausiai aprašytas  kone visose  žinomose  Lietuvos istorijos  vadovėliuose  ar kituose istoriniuose veikaluose, net  ir Lietuvos bažnyčios kronikose  ar istorijoje.  Nutylėta ir tai, kad vienuolio benediktino Banifacijaus – šv. Brunono  Kverfurtiečio  apsilankymas  skelbiant Evangelijos tiesas Lietuvoje,   nebuvo pirmasis.

Pirmasis  kuršių   ir  Apuolės paminėjimas

Bandymų krikštyti  Lietuvos   žmones  būta   gan ankstyvų.  Štai  ką apie tai  rašo   dar 1912 m.  Vilniaus Katedros  klebonas  Jan  Kurczewski  knygoje “Biskupstwo Wilenskie”, pasiremdamas   žinomo romantinės krypties istoriko Teodoro Narbuto  surinktais faktais, kurių tikrumą  šiomis  dienomis paliūdija ir Vakarų šalyse randami  šaltiniai. Anot autoriaus, pirmasis apaštalas atklydęs į Lietuvos  žemes dar vikingų laikais buvo Šv. Anscharijus/ Auscharijus (St. Ansgar),  Hamburgo ir Bremeno  arkivyskupas, sėjęs krikščionybės daigus Šiaurės Europoje ir už tai  gavęs  “Šiaurės apaštalo” vardą. Jis  kelis kartus  lankėsi Švedijoje bei kituose Europos kraštuose,  buvo  žinomas ir gerbiamas  krikščionių, taip pat  ir  pagonių karalių. 854 m. šešis mėnesius lankydamasis Birkoje pakrikštijo  kelis vikingų  karalius, bei nemažą skaičių švedų. Antros  misijos į Švediją metu,  pakrikštijo karalių Olofą I,  su kuriuo vėliau  dalyvavo  žygyje į kuršių žemes,  Apuolės   bei  kitų kuršių karalystės  miestų užkariavime. Kaip užsimenama atskiruose istoriniuose šaltiniuose,  jis krikštijo kuršius ir vėliau jų žemėse įkūrė vyskupiją. ( Life of Anskar, the Apostle of the North, 801-865. Medieval Sourcebook. New York: Fordham University. Retrieved 2012-07-18.).

Tų dienų įvykius  gan gerai aprašė  arkivyskupo  Anscharijaus  biografas ir jo draugas  arkivyskupas Rimbertas darbe „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ (Vita Sancti Anscharii) apie 888 m. Kaip tik  Anscharijaus gyvenimo aprašyme  pirmą  kartą   paminima  ir kuršių gyvenvietė Apuolė.  Kaip  senovės kuršių žemių sostinė, ji minima vikingų sagose ir vėlesnėse kronikose. Pasak profesoriaus K. Būgos, kuršių (cori) vardą pirmą kartą taip pat pamini švedai. Brėmeno vyskupo Rimberto kronikoje minima, kad 854 m. švedų karalius Olafas surengė sėkmingą žygį  prieš kuršius, paėmė Zėburgą (Gruobinią) ir su didele kariuomene puolė kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia, kurį ginti stojo apie apie 15 000 (?)  karių. Kova vyko 8 dienas,  9- tą apgulties dieną prasidėjo derybos, nes ir viena, ir kita pusė kovojo narsiai ir nepasidavė. Apuoliečiai  siekdami išlikti gyvi  sutiko deretis. Sidabru sumokėjo išpirką, davė 30 įkaitų ir  sutiko pripažinti švedų vikingų valdžią. Užsimenama ir apie tai, kad dar  iki Apuolės apgulties kuršiai priklausė švedų vikingų  valdžiai. Kronikoje  aprašomos penkios kuršių karalystės žemės, du kuršių miestai, pabrėžiamas kuršių turtingumas ir karingumas. Rimbertas teigia, kad  su kuršiais  skandinavams ne kartą tekę  susidurti  ir anksčiau.

Tai patvirtina ir kiti  istorijos šaltiniai. Ankstyviausi  vikingų žygiai į baltų  žemes  žinomi  nuo VII a. 2 pusės.  Atskiri šaltiniai mini, kad  jau 675 m. kuršiai gynėsi  nuo švedų  karaliaus Ivaro užpuolimo. Apie 840/43 m. legendinis vikingų vadas Ragnaras Lodbrokas surengęs žygį prieš sembus ir kuršius. 853 m. danų Hastingas puolęs kuršių (Cori) gentį ir pralaimėjęs jungtinei 5 kuršių žemių kariuomenei. IX a. pabaigoje vikingų ir švedų žygiams  į baltų žemes besitęsiant, priešo antpuolius atremę kuršių karaliai  Lokeras, o kiek vėliau Dornas.

Šv. Anscharijus – matė Apuolės apgultį

Dar prieš antrąją arkivyskupo Anscharijaus kelionę į Švediją,  danai  apie 850 m. laivais surengė karo žygį į Kuršių kraštą (Cori), kuriame buvo penki miestai, vienas jų buvo vadinamas Apulia.  Bet danai buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo.  Sužinojęs  apie danų pralaimėjimą, 854 m.  Kuršą puolė  švedų karalius Olafas I. Kartu su švedų vikingais tuomet buvo misionierius ir pamokslautojas Anscharijus (Ansgar), kuris, anot kronikos, labai vargdamas kuršių žemėje skelbė krikščionybę. Remiantis  kronikos pateiktu aprašymu, galėtume daryti  pastebėjimą,  kad Anscharijus buvo vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į   Lietuvos žemę.  Apie tai rašo ir   Vilniaus Katedros  klebonas  Jan  Kurczewski  knygoje ” Biskupstwo Wilenskie”, leistoje 1912 metais, Vilniuje.

Kaip rašoma Rimberto kronikoje,  pirmiausia su daugybe laivų ir ginkluotų vyrų  švedai puolė Seeburgo pilį (dab. Latvijos miestą Gruobinią), kurioje buvo apie 7000 kovotojų. Paėmę ir sunaikinę šį miestą, palikę savo laivus,  po 5 dienų žygio pasiekė kitą kuršių  vietovę – Apuolę (Skuodo raj.). Jos gyventojai užsidarė tvirtovėje ir 8 dienas apie 15 tūkstančių gynėjų narsiai gynėsi. Aštuonias dienas virė kova, bet vikingams nesisekė įveikti gerai įrengtos kuršių tvirtovės.  Mesdami burtus, jie stengėsi sužinoti dievų valią, bet nė vienas iš dievų nebuvo pasiruošęs jiems padėti. Atsidūrę didelėje nesekmėje, jie suskato šauktis krikščionių Dievo. Šis faktas liudija, jog  švedai tada  jau pažinojo krikščionišką tikėjimą ir tai, jog su jais žygyje turėjęs būti  vyskupas  Anscharijus. Tai būtent jis  ir  galėjo paskatinti švedus šauktis  Kristaus pagalbos kovoje su Apuolės pilies gynėjais. Tuo pasidrąsinę  ir  pasimeldę prieš kovą, švedai iš naujo puolė pilį  ir jau beveik  laimėjo, o kuršiai, matydami, kad jau neatsilaikys, sutiko derėtis. Kaip jau minėta ankščiau, sumokėjus didelę  išpirką auksu, sidabru ir ginklais, be to, davus 30 vyrų įkaitais ir įsipareigojus kaip ir pirma, mokėti duoklę bei klausyti švedų karaliaus, vikingai pasitraukė. Detalūs įvykių aprašymai  Rimberto kronikoje leidžia  manyti, kad  Bremeno vyskupas iš tikrųjų lankėsi kuršių žemėje ir buvo  Apuolės apgulties liūdytoju. Šį faktą  dar praplečia ir  papildo  Vilniaus katedros klebono  Jan Kurczewski knygoje ” Biskupstwo Wilenskie” užrašytas atvejis apie tai, jog šio žygio metu   arkivyskupas Anscharijus  krikštijo kuršius ir Piltenėje/Piltynie (miestelis vak. dabart. Latvijoje,Ventspilio savivaldybėje, Ventos  upės dešn. krante)  įkūrė  pirmąją vyskupystę, kuri vėliau, jau  po vyskupo  mirties, apie 865 metus,  pagonių buvo  sunaikinta. Šiuo  atveju minimas krikštas galėjo būti  viena iš taikos  sudarymo sąlygų, kurio atsižadama   vos tik pasisuka pirma pasitaikiusi  proga.   Tai leidžia daryti išvadą, kad  kuršiai su  krikštu susidūrė, šiek tiek  anksčiau  nei Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) ar Kijevo Rusia (988 m.).  Daug anksčiau nei krikštą iš  vyskupo Bonifaco  - šv.Brunono Kverfurtiečio gavo karalius Netimeras, o vėliau ir  kiti Lietuvos didikai kaip Tautvila  ar  Mindaugas.

Tačiau istorikai, tyrinėjantys krikščionybės istoriją ir Evangelizacijos sklaidos procesus šiaurinėje Europos pusėje  pastebi, kad su  vyskupu  Anscharijumi prasidėjęs  Evangelizacijos procesas Skandinavų  šalyse nebuvo  jau toks sėkmingas, kaip jį aprašo Rimbertas (R. Fletcher. The barbarian conversion from paganism to christianity. Los Angeles, USA. 1998. p. 226-227.). Kaip matome iš čia paminėtų faktų, ankstyvoji evangelizacija IX a.  viduryje kuršių žemėje taip pat nebuvo  sėkminga, tačiau tai buvo pradžia, padėjusi pamatus  vėlėsniųjų laikų kristenizacijos procesams šiame regione.

Kai   Krikštas  buvo  laisvės garantas

Istorija liūdija,  jog  apie  1220 m. Danijos karalius Valdemaras  II -sis jau minėtos  Piltenės pakraštyje  pastatė pilį ir ruošėsi visiškai pavergti kuršius. Dėl kuršių žemės įtakos , kuri   praminta “Marijos žeme”  tuo metu  varžėsi ir  Romos kurija, Kalavijuočių ordinas ir Rygos  vokiečiai.  Tad susidarius tokiai padėčiai, taip pat  paveiktas  estų pavergimo, kuršių karalius Lamikis tam , kad išgelbėtų  savo  kraštą nuo danų ir kalavijuočių ordino  invazijos, buvo linkęs  krikštytis ir tapti  popiežiaus tiesioginiu vasalu. 1230 metų gale   kuršių karalius Lamikis (rex Lamechinus), anksčiau nei Lietuvos valdovas  Mindaugas, pasirašo su popiežiaus  Grigaliaus IX vicelagatu Balduinu aniems laikams būdingą  ir gana palankią sutartį.  Lamikis  pasižada krikštytis ir priiimti   popiežiaus paskirtą vyskupą, duoti jam tokią pat duoklę, kaip Gotlando gyventojai, dalyvauti karuose  prieš pagonis ir dviejų metų bėgyje, nuvykus Romon, pavesti savo  valstybę popiežiaus globai.  O Balduinas kuršiams pažada, jei jie neatkris nuo Bažnyčios, išrūpinti karūną, duoti  amžiną laivę ir garantuoja, kad jie nepateks nei Danijos, nei Švedijos valdžion.  Nežiūrint, kad popiežius patvirtino šią sutartį, per kilusius pačių užkariautojų  nesutarimus, Kuršas atkrito nuo jos. Tačiau 1232 m. vasario mėn. buvo vėl užkariautas, o  karalius Lamikis , greičiausiai  žuvo , vokiečių  puolimo metu.  1234 m. rugsėjyje Piltenėje  buvo atkurta ir  Kuršo vyskupystė.

Šv.  Adalbertas Magdeburgietis lankė lietuvius

Vilniaus katedros klebono Jan Kurczewski  rašyta   Vilniaus vyskupijos istorija toliau  mini   apie  961 m. pas lietuvius užsukusį  imperatoriaus  Otono I-jo pasiuntinį, misionierių Adalbertą Magdeburgietį. Tais metais, kaip rašo ir  kai  kurie kiti  šaltiniai, Adalbertas  Magdeburgietis  kunigaikštienės Olgos kvietimu apaštalauti  atvyko į Kijevą. Pati Olga jau būdama rytų apeigų  krikščionė,  į Kijevą kvietėsi ir katalikų misionierius. Tačiau Adalberto apaštalavimas rusėnams nepatiko. Čia  jis  buvo  sutiktas be deramo dėmesio  ir pagarbos, todėl ilgai  neužsibuvęs  išvyko.  Pakeliui su Kristaus tiesomis užsuko pas lietuvius, kur nemokėdamas  kalbos nieko gero  nenuveikęs sugrįžo į Vokietiją.

Užmušėme  lenkišką  Dievą

Jei ne  tragiškas likimas,  lietuvius būtų  aplenkęs ir  Šv.  Vaitiekus – Adalbertas, Pragos vyskupas- Šv. Adalberto Magdeburgiečio  mokinys. Atlikęs vengrų karalių Gezos ir Stepono krikštus ir baigęs  Evangelijos mokslo platinimą Vengrijoje, 977 m.   Vaitiekus  nuvyko į Lenkiją pas kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. Su pastarojo pagalba vyskupas susiruošė į žygį  Prūsijon, siekdamas apkrikštyti  lietuviamas giminingą pagonių prūsų gentį.  Su kunigaikščio  laivu ir trijų dešimčių lenkų kareivių  palyda Adalbertas pasiekė Gdanską, kur daugybė svieto  sutvino jo pamokslo paklausyti, o  supratusieji Dievo žodį  krikštijosi, rašo Simanas Daukantas  Lietuvos istorijoje. Vėliau patraukęs tolyn vyskupas skelbė „Dievo žodį“, kirto šventąsias girias, pasak aprašymų, dėl to patyrė didelį vietinių pasipriešinimą – buvo mušamas, peikiamas, aprėkiamas. Sutikęs tokias nuotaikas ir pasipriešinimą, pasuko  link Lietuvos.  Pakeliui į Lietuvą, 997 m. balandžio 23 d. netoli Žuvininkų, į rytus nuo Drusens, besiilsinčius misionierius užpuolė pagonys, o vienas jų, vardu Sikas, paleido ietį į vyskupą. Pasak aprašymų, prūsai nukirto Adalberto galvą ir ją nusinešė, šaukdami: -  “užmušėme  lenkišką Dievą” ( Jan Kurczewski. Biskupstwo Wilenskie. Wilno, 1912.).  Tad, kaip atrodo, požiūris  į naują krikčionišką religiją tuo laiku, nemažai  priklausė ir nuo nusiteikimo į savo  kaimynus. Vienok,  tarnus  prūsai paleido sveikus, kurie sugrįžę  namo  apie Vaitiekaus tragišką likimą papasakojo lenkų kunigaikščiui Boleslovui. Šis, pasak istorijos,  kankinio kūną išpirkęs, pargabeno į Lenkiją ir palaidojo Gniezno katedroje, o  jo atminimui pastatė altorių….

Kur  žuvo  Šv. Brunonas ?

Taip  besižvalgant  į daug  senesnes istorijas, turim sugrįžti prie tos 2009 m. minėtos Lietuvos  tūkstantmečio  datos, kuri  per vyskupo  Bonifacijaus Kverfurtiečio, vėliau šventojo Brunono 1009 m.   auką,  išgarsino  Lietuvos vardą pasauliui. Nors istorikai, kalbininkai, žurnalistai, prieš pat “didįjį” jubiliejų, skubėdami vieną po kitos traukė vis naujesnes ir vis “patikimesnes” versijas apie tai, kur tasai mūsų istorijai svarbus įvykis – vyskupo Brunono ir jo bendražygių nužudymas – galėjęs nutikti, tačiau iki šiol nieko tikresnio  ar galutinai užtvirtinto atsakymo neturime.

Teorijų, kur toji šventa vieta galėjusi būti, pasirodo, esama įvairių ir ne taip jau mažai: nuo Žiežmarių Lietuvoje iki Gižycko Lenkijoje; nuo skalvių gyventų žemių prie Alstros ir Mituvos upių apie Jurbarką iki Naugarduko apylinkių, Molčadės krašte; nuo Marijampolės lygumose tekančio upelio iki Rusnės Nemuno deltoje. Ir čia dar ne pabaiga. Ne mažiau girdėtos mokslininkų versijos, įrodinėjant Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos. Kai kas tos vietos dairėsi net Vokietijoje.
Žinomi istorikai prof. akad. E.Gudavičius ir prof. A.Bumblauskas visgi galvoja, kad tai turėjo nutikti Lietuvoje. Kalbininkas prof. akademikas Z. Zinkevičus linkęs manyti šv. Brunoną žuvus jotvingių žemėje netoli Lietuvos ribos, bet ne Lietuvoje. Savo požiūrį ir atskiras teorijas išsakė istorikai ir kalbininkai, neatsiliko žurnalistai. Visai prieš pat jubiliejų spauda išplatino žinią, kad Brunono pėdsakai aptikti Vilkaviškio rajone,  prie Piliakalnių piliakalnio. Lenkų tyrinėtojas J. Bieniakas iškėlė hipotezę, anot kurios šv. Brunonas žuvo Lietuvoje, kažkur netoli upės Strėvos, Kaišiadorių apylinkėse.

Kankinių likimą žino Širvinta

Ir visgi, toje nežinomybėje  yra kažkokia tikimybė, kad tas mums rūpimas įvykis nutiko Lietuvoje ir niekur kitur. Tai patvirtina ir  po platų pasaulį išsibarsčiusių  kamaldulių regulos leidžiama literatūra, istorinės knygos  ir , matyt, jų turimi šaltiniai, prie kurių mes, per savo vangumą, dar  iki šiol neprisikasėm. Kamaldulių vienuolio  Tomo Matus, rašytoje  istorijoje apie benediktinus ir kamaldulius “The mystery of  Romuald and the Five Brothers”  prisiminta ir Brunono  istorija bei jo tragiškas likimas. Šių laikų kamalduliams net nekyla klausimas, kur žuvo  jų pirmtakas, vienas iš kamaldulių  regulos pradininkų. Jie labai   aiškiai rašo, kad Brunonas žuvo ten, kur  dabar yra Lietuva (p. 67).  Tai patvirtina  ir   buvęs Vilniaus  katedros klebonas  Jan Kurczewski  ir nurodo  dar tikslesnę vietą  bei  patikslina, kad  tikrai Brunonas  žuvo Lietuvoje.

Aprašydamas pirmųjų misionierių lankymąsi Lietuvoje ir kalbėdamas apie Šv. Brunoną Kverfurtietį Vilniaus katedros klebonas  rašo, kad šis dar 1008 m. su dviem kapelionais (kaplanais) ir 16  kitų lydinčiųjų,  siunčiant Šv. Romos imperatoriui Otonui III  ir laiminant Romos popiežiui Silvestrui II, su  diplpmatine  apaštaline  misija buvo  išsiųstas į Kijevą. Ten pagonims aiškino Kristaus mokslo tiesas ir bandė juos  atvesti į tikrąjį kelią.  Kijevą perėmus  valdyti    kunigaikščiui Vladimirui, šis Brunoną su bendražygiais   pradžioje suėmė,  o vėliau atidavė    Kijevą padėjusiems užimti  variagams (vikingams).  Vikingai  Brunoną su bendražygiais nulydėjo į Lietuvą, kur  jis buvo  gražiai priimtas. Kaip žinome  ten pakrikštijo karalių Netimerą ir gausų  jo dvariškių būrį. Tačiau, kaip rašoma J. Kurczewski  Vilniaus vyskupijos istorijoje,  vyskupo  ir jo bendražygių veikla nepatikusi pagonių šventikams ir  jie susimokę, 1009 m.  vasario 14 d.    prie Širvintos upės ??( Širvintų  ar  Vilkaviškio/ Šakių apylinkese? ) žiuriai  nužudė vyskupą Brunoną ir beveik visus jo palydovus vienuolius. Kankinio  kūną išpirko ir palaidojo  Boleslovas  Narsusis, tikėdamas savo namams iš Dievo  išmelsti  nuolankumo.

Atskiri šaltinai nurodo, vyskupas Bonifacijus Kverfurtietis  1024 m. buvo paskelbtas šventuoju. Nors vyskupo ir jo bendražygių palaidojimo vieta nežinoma, tačiau  anot   kai kurių kitų  šaltinių, vėlesniais laikais  virš šv. kankinių kapų iškilęs vienuolynas.Yra žinoma, kad Vilniaus katedros klebonas J. Kurczewski  pateikdamas Brunono  žūties   vietą prie Širvintos upės, lyg tai rėmėsi  istoriko T. Narbuto žiniomis ar surinkta medžiaga. Mūsų dienų istorikai T. Narbuto šaltinių nelaiko patikimais, tačiau vis labiau linkstama prie  to, kad  Narbutas  naudojo  patikimus šaltinius. Labai  konkrečios vietos nurodymas, rašant  Vilniaus vyskupijos istoriją, kelia minčių, kad  ir pats klebonas galėjo  naudotis   kitais katedros  archyve saugotais šaltiniais  ar turimais paliudijimais.

Kad  XI a. pr.  Lietuva nebuvo   Europai  mažai  žinomu kraštu liudija  ir kai kurie archeologų radiniai, taip pat  ir  monetų  lobiai. Tai patvirtina  19 a.  Vilniaus raj. rastos 5  to laikotarpio Vakarų Europos monetos,  vėliau patekusios į   Meno ir Pramonės muziejų Hamburge.   Vilniaus apylinkėse surastame  lobyje  yra X a. pabaigos ir XI a. pradžios  Vakarų Europos  monetos:  1- Anglijos  Etelredo II denaras, 2 – Vokietijos  ir Šv. Romos imperatoriaus Otono III ir jo žmonos  Adelheidės  denarai,  2- Magdeburgo saksiniai pfenigiai, kurie  byloja apie tai, kad  Brunono  laikų Lietuvą  jau  buvo  aplankę vokiečių keliautojai, tikriausiai  ir tolimesnių kraštų pirkliai, o su jais gal  ir pamoklslautojai. ……

Priminsime, kad  šv. Brunonas Kverfurtietis yra  paskelbtas  antruoju Vilniaus vyskupijos globėju.

Mums  čia aprašytos Lietuvą lankiusių  pirmųjų  šventųjų istorijos, turėtų  liūdyti, kad Lietuva nuo seniausių  laikų buvo pažįstama pasauliui, nebuvo uždaras, neįžengiamomis pelkėmis apaugęs, nuo visų  Europoje vykusių civilizacijos procecų atitolęs ir pamirštas  kraštas. Netiesa, kad  mūsų proteviai, gyvenusieji  prie Baltijos,   krikščionybės procesą pasitiko kur kas vėliau nei kaimyninės šalys, netiesa ir tai , kad  iš visų Europos tautų baltai krikštijosi patys paskutiniai, tai – tik  eilinis  istorikų  sukurtas  mitas.

Naudota literatūra ir šaltiniai:

1. Lietuvos istorija. S. Daukantas. Plymouth, PA., USA. 1893.

2.  Biskupstwo wileńskie od jego załoźenia aź do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wakaz kościołów, klasztorów, szkó i zakładów dobroczynnych i społecznych .  J. Kurczewski.  Wilno , 1912.

3.  The mystery of Romuald and the five brothers. T. Matus. California, USA. 1994.

4.  Kovų istorijos I knyga. R. Batūra, D. Karvelis. Vilnius, 2009.

 5.  J. Puzinas. Rytų Lietuva. Vilniaus 650 metų sukaktis – miesto ar Gedimino sostinės. Čikaga. 1980.  p.  24.

6. A. Ragauskas.  Ar istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864) buvo istorijos šaltinių falsifikuotojas? .Vilniaus pedagoginis universitetas. Acta humanitarica universitatis Saulensis.   T. 9 (2009). 324−335.ISSN 1822-7309

7.  L. Klimka. Apie garsingą kuršių gentį. http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/apie-garsinga-kursiu-genti-644557#ixzz3C7qlIVj0

8.  http://www.straipsniai.lt/archeologija/puslapis/9120

9. Šv. Ansgaras, vyskupas, misijonierius (801 – 865). http://angelorum.lt/kategorijos/pirmieji-vakaru-misionieriai-baltu-krastuose/

Violeta  Rutkauskienė

Istorija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra