Pagrindinis puslapis Istorija Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. III dalis

Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. III dalis

Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. III dalis

Dr. Algimantas Bučys. Gretos Skaraitienės nuotr.

www.voruta.lt

Lenkijos karalių šlovė  ir nelaimės

(Iš dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“– Vilnius, 2019).

Nuo Redakcijos

Šias metais pasirodė antrasis ( pirm. 2018 m.) pataisytas ir papildytas  dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje (Literatūrologinė  istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė) leidimas. Veikalas yra skirtas istorinių šaltinių analizei, kuri griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį  ( 1253 – 1263) egzistavusią Lietuvos karalystę. Plačiai dokumentuotas tyrimas  leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: senovės Lietuvos valstybės ir jos valdovų karališki titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istorijos vadovėliuose nuo seno vartojamai tradicijai, pasiskolintai iš  rusų bei lenkų istorikų, pritaikiusių senovės lietuvių valdovams slaviškus kniazių ir ksionžentų( tai yra – kunigaikščių) titulus, žemesnius tarptautinėje Europos valdovų skalėje. Recenzuodamas naują veikalo leidimą žurnale „Kultūros barai“ ( 2019, nr.5), V. Mikailionis kelia skaitytojams  klausimą, „ar verta kapstytis po senųjų amžių istoriją, aiškintis , ar mūsų valdovai Viduramžiais buvo vadinami karaliais, ar kunigaikščiais. Girdi, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Tačiau menkinantys pavadinimai, įvarę nevisavertiškumo kompleksą, vis dėlto „pagadino“ Lietuvos likimą. Kentėjo ir lenkų tauta, nepakeliamą pasaulio gelbėtojos misiją prisiėmusi tikriausiai tam, kad kompensuotų XI-XIII a. patirtą nevisavertiškos valstybės traumą. Todėl būtina žinoti savo tikrąją istoriją, nes abi tautos tik tada, kai išsiaiškins dvasinių kančių bei traumų priežastis, atsikratys pasąmoninių kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius“ ( p.90).

Pateikiame Vorutos skaitytojams sutrumpinto A. Bučio knygos  IV skyriaus ištraukas. 

Antrąją dalį kviečiame skaityti paspaudus šią nuorodą: https://www.voruta.lt/dr-algimantas-bucys-lenkijos-karaliu-slove-ir-nelaimes-ii-dalis/

Patriotiškos vaizduotės duomenys istoriniuose šaltiniuose

Lenkų istorijos Tėvo apmaudas dėl geidžiamos, bet negautos karaliaus karūnos toks betarpiškas ir galingas, jog visos tos istorijos pabaigoje Dlugošas pareiškia, esą vengrai anuomet gautą karaliaus karūną „iki šios dienos nelabai teisingai vadina š v e n t a, kadangi joks metalas negali savyje turėti šventumo, nebent tas šventumas tariamas ir prasimanytas.“[1]

Mums belieka žavėtis J. Dlugošo vaizduotės galia, juoba kad ir visą šią istoriją apie Mieško pasiuntinius ir įvykius Romos popiežiaus rūmuose didis lenkų istorikas tiesiog pats prasimanė ir vaizdingai užrašė.

Meniniu požiūriu lenkų metraštininko sukurta Mieško I nesėkmingo karūnavimo istorija itin įtaigi ir graži, nors neturi jokio istorinio pagrindo. Teksto autorius čia iškyla kaip aistringas savo šalies patriotas, pasiryžęs grynais pramanais aukštinti savo Tėvynę ir netgi menkinti numylėtosios Lenkijos kaimynus, šiuo atveju – vengrus. Beje, karaliaus šv. Stepono (vengr.Szent István király; lot. Sanctus Stephanus; slovak. Štefan I; lenk. Stefan I Święty; ~975–1038) karūna tebėra viena švenčiausių šalies relikvijų, ilgaamžis valstybinės nepriklausomybės simbolis[2].

Europos Viduramžių ir Renesanso sandūroje rašęs J. Dlugošas, deja, ne vienu atveju be jokių skrupulų sumenkindavo įvairiausius Lenkijos kaimynus. Lietuviai nuo seno mėgsta piktintis J. Dlugošo antilietuviškais pramanais, tačiau turėkime galvoje, kad, pavyzdžiui, čekams teko dar daugiau išgirsti J. Dlugošo pramanų, šmeižtų ir nepelnytų priekaištų. Net objektyvusis Lvovo universiteto profesorius mediavistas A. Semkovičius (Aleksander Semkowicz; 1850–1923), visaip aukštinęs renesansinę J. Dlugošo kronikos dvasią, neišlaikė ir ėmė ginti kaimynines tautas. Pasak tyrėjo,

gilus tikėjimas ir dievobaimingas nusiteikimas, gaubiantis visą Dlugošo veikalą, yra jo įsitikinimų padarinys. Ir kovoti su jais būtų neprotinga. Bet iš to tikėjimo kyla išsigimęs J. Dlugošo religinis fanatizmas, neapykanta ir panieka visiems, kurie vadovaujasi kitokiomis nuostatomis. Pirmose knygose aprašomi čekai dar buvo tokie pat ištikimi Bažnyčios sūnūs kaip ir lenkai. Bet vėlesnių įvykių įtakoje J. Dlugošas nuo pat pirmųjų Čekijos pasirodymų istorinėje arenoje mini čekus su didžiausiu nepalankumu; kiekvienas jų pralaimėjimas kelia jam džiaugsmą, o veikliausius čekų karalius jis vaizduoja kaip žmones, neturinčius nei garbės, nei tikėjimo, pats pritaria čekų kunigaikščių žudynėms ir tokį poelgį rekomenduoja kaip sektiną pavyzdį (II, 146; IV, 531; VI, 482; IX, 21). Teršdamas čekų praeitį J. Dlugošas padarė didžiausią neteisybę broliškai genčiai, tiesiančiai draugišką ranką Lenkijai, mėginančiai prisiglausti nuo germaniško antplūdžio po globėjišku Jogailaičių sparnu. Ne kaip istorikas, o kaip Olesnickio partijos šalininkas vaizdavo J. Dlugošas lenkų ir čekų santykius. Jogailos valdymo laikais toji partija laimėjo, bet valdant jo sūnui Kazimierui Jogailaičiui toji partija patirdavo vieną pralaimėjimą po kito, ir iš čia tikriausiai visa neapykanta, su kuria J. Dlugošas interpretuoja tuos įvykius. Ne geriau pavaizdavo J. Dlugošas ir rusinus, „kurie nori būti pravoslavais vadinami“ (VII, 493). Nekenčia jų taip pat kaip čekų ir smerkia juos, kur tik randa tam galimybę (IV, 545; VI, 131; VII, 490)[3].

Panašiai kaip čekams, gerokai kliuvo ir lietuviams, daugelyje jo kronikos puslapių nukentėjusiems nuo kandžios ir gerai užaštrintos žąsies plunksnos, kuria naudojosi rašydamas Krokuvos kanauninkas. Tačiau rašytojiškas J. Dlugošo talentas tiek patrauklus ir emocingai įtaigus, kad jo skaitytojai ne tik viduramžių pabaigoje, bet ir visais vėlesniais laikais iki pat mūsų dienų šventai tikėdavo ir tebetiki rašytojo pramanais, cituojamais visokiuose skaitiniuose bei istorijos vadovėliuose.

Ypač populiarūs įvairių istorikų perpasakojami graudulingi lietuvių 1387 m. krikšto Vilniuje aprašymai a la J. Dlugošo „liudijimai“, esą Lietuvos krikšto dieną lietuviai ir lietuvaitės vienmarškiniai subrido sausio mėnesio viduryje masiniam krikštui į Neries upę, kuri, beje, ta gražia proga turbūt pasistengė neužšalti ir gal net įšilti sausio speigų saulutėje, idant vienmarškinė minia pajustų visą vyksmo palaimą…[4]

Beje, aukščiau pacituotas J. Dlugošo pasakojimas apie Mieško I pastangas gauti karaliaus karūną vis dėlto nebuvo gryna fantazija. Šiuo atveju J. Dlugošas vis dėlto buvo, kaip sakoma, „arčiau fakto teisybės“, negu jo pirmtakas magistras V. Kadlubekas, kuris nė kiek neabejodamas tikino savo skaitytojus, esą Mieškas I kartu su katalikišku krikštu savaime gavo sau karaliaus vainiką ir visą Lenkijos karalystę (uniuersum Polonie regnum cum ipso rege Christiane professionis suscepit caracterem)[5]. Lenkų istorijos Tėvas J. Dlugošas rašė jau kitaip, ir Mieškui I pritaikė vėliau nutikusią istoriją, kai lenkams pažadėta karaliaus karūna buvo atiduota vengrams.

Žinoma, istorijos veikėjai buvo kiti – vietoje Benedikto veikė popiežius Silvestras, o vietoje Mieško – jo sūnus Boleslovas.

Dvejopa karaliaus įteisinimo tvarka katalikiškoje Europoje

 

J. Dlugošo pasakojimas apie Mieško I pastangas gauti karaliaus karūną faktiškai tėra, kaip sakyta, vėlesnių įvykių kopija, tiksliau – Mieško sūnaus Boleslovo pastangų karūnuotis Lenkijos karaliumi anachronistinis pritaikymas praeičiai.

Galima spėti, kad pacituotas J. Dlugošo pramanas atsirado iš jo didelio noro suteikti karaliaus titulą pirmajam krikštą priėmusiam lenkų duxui Mieškui, kuriam jis ir priskyrė vėlesnius sūnaus Boleslovo Narsiojo (Boleslaw Chrobry; 965–1025) bandymus gauti iš Romos popiežiaus karaliaus karūną. Tuo metodu senasis istorikas neretai pasinaudodavo, dėliodamas didingą Lenkijos istorijos siužetą, kartais nepaisydamas nei veikėjų vardų, nei chronologijos.

Tačiau ir Boleslovo pastangos gauti karaliaus karūną vertos mūsų atidaus dėmesio, kadangi atskleidžia papildomus katalikiško karaliaus karūnos teikimo niuansus, kurių negalime išleisti iš akių, jei norime suvokti, kodėl lietuvių karaliams negalime taikyti Lenkijoje veikusių karūnavimo ceremonijų ir taisyklių.

Jei anksčiau pagoniški lenkų karaliai, kiek galima spręsti iš seniausių kronikų perteiktų padavimų, būdavo renkami pagal senovinį nusistovėjusį ceremonialą, kuomet vieno ar kito bendruomenės nario pasiūlytas kandidatas į karalius susilaukdavo visuotinio susirinkimo pritarimo ir tuo pačiu būdavo viešai paskelbiamas karaliumi, dabar, priėmus krikštą, tekdavo, kaip gražiai aprašė J. Dlugošas, gauti Romos popiežiaus sutikimą, pripažinimą ir palaiminimą.Tačiau popiežiaus sutikimas, dar tik pusė iškilusios problemos. Nemažą, o kartais ir lemiamą vaidmenį galėjo suvaidinti ir Šventosios vokiečių Romos imperijos imperatoriaus sprendimas paskelbti vieną ar kitą duxą karaliumi.

Kitaip sakant, šitoks dvejopas katalikiško karaliaus įteisinimo pobūdis sukėlė viduramžių Europoje nemãža politinių konfliktų ir teologinių ginčų, tarp jų, kaip matysime, ir Vytauto Didžiojo karūnavimo konfliktus.

Bet kol kas baikime nagrinėti lenkų duxo Mieško I sūnaus Boleslovo juridinį kazusą, kuris ypač ryškiai apnuogino dvejopo karaliaus įteisinimo mechanizmą viduramžių Europoje.

„Karalius“ iš vokiečių Romos imperatoriaus malonės

Pirmojoje lenkų kronikoje buvo užfiksuotas įvykis, kuris sukėlė milžinišką istoriografiją ir įvairiausias interpretacijas. Galas Anonimas, rašęs, kaip minėta, maždaug 1112–1116 m., trumpai, bet vaizdžiai aprašė prieš gerą šimtmetį įvykusią šv. Vokiečių imperijos imperatoriaus Otono III (Otto III; 980–1002) piligriminę kelionę į Lenkiją 1000 metais prie misionieriaus šv. Adalberto palaikų Gniezno mieste.

Kaip visi žinome, misionierius žuvo kankinio mirtimi pagoniškoje prūsų žemėje, kur skelbė Kristaus žodį, o jo palaikus iš pagonių, pasak legendos, išpirko būtent Mieško I sūnus Boleslovas Narsusis ir pervežė juos į Gniezną.

Dviejų tūkstantmečių sandūroje imperatorius Otonas III puoselėjo grandiozinius planus atkurti žlugusią Romos imperiją ir, galimas dalykas, savo kelionę į Lenkiją norėjo suderinti su geopolitiniais sumanymais įjungti slavus (Sclavinia) į atnaujintą imperiją[6].

Kaip ten bebūtų buvę, mūsų minėtas Galas Anonimas pažymėjo, kad paskutinę kelionės dalį „pamaldusis ir garsusis valdovas“ ėjo basomis, o atėjęs ir pabendravęs su Boleslovu Narsiuoju, pareiškė:

Nedera šitokį nusipelniusį vyrą kunigaikščiu arba grafu vadinti, kaip vieną iš didikų (sicut unum de principibus ducem aut comitem nominari), o pridera karališku sostu pagerbti (in regale solium glorianter) ir diademos vainiku išaukštinti (redimitum dyademate sublimari). Ir nuėmęs sau nuo galvos imperatorišką diademą (imperiale diadema) uždėjo Boleslovui ant galvos draugiškos sąjungos ženklan (in amicicie fedus imposuit)[7].

Daugelis Lenkijos istorikų įvairiais laikais mėgino būtent šią ceremoniją prilyginti Boleslovo Narsiojo karūnavimui ir, reikia pasakyti, Lenkijos istoriografijoje ilgam įsiviešpatavo mitas, esą vokiečių imperatoriaus Otono III ceremonialas, paskelbiant Boleslovą Šventosios Romos imperijos bičiuliu, kaip tik ir buvo Boleslovo karališkoji karūnacija.

Bene įspūdingiausiai padirbėjo kuriant šį mitą vis tas pats J. Dlugošas, kuris ne tik paskyrė šiam įvykiui aprašyti ne vieną puslapį, bet ir pačią Otono viešnagę aprašė tokiu stiliumi, kuris priartėja prie himno stilistikos, šlovinant Boleslovo vaišingumą, turtus bei dovanas, kuriomis apdalino imperatorių ir jo palydą…

Atseit, garbingiems svečiams kiekvieną iš trijų viešnagės dienų

vaišių stalai buvo apkraunami vis naujais aukso ir sidabro indais, žėrinčiais inkrustuotais brangakmeniais, ir visi jie iškart po vaišių būdavo sukraunami į atskirą krūvą ir po to nunešami imperatoriui kaip dovanos. Šitaip pagerbęs gausiomis dovanomis imperatorių, [Boleslovas] atsigręždavo su savo dosnumu į palydos duxus, prelatus, ponus bei imperatoriaus dvariškius, ir visiems pagal padėtį, laipsnį bei titulą dalindavo atmintines dovanas[8][…] Vieniems duodavo aukso indus, kitiems – sidabro, dar kitiems – brangakmenių papuošalus, grandinėles, puikius arklius, didžiai vertingus užsieninius kailinius, auksu ir sidabru siuvinėtus drabužius, nuostabios purpurinės spalvos mantijas[9].

Imperatorius Otonas iš savo pusės davė dovanų Boleslovui vinį nuo Išganytojo kryžiaus, persmeigusią Viešpaties kūną ir tapusią šventa, be to, šv. Mauricijaus ietį. Boleslovas savo ruožtu padovanojo imperatoriui šv. Vaitiekaus plaštaką, priimtą su didžiu dėkingumu ir dievobaimingumu.[10]

Visus tuos ir kitus Otono viešnagės Lenkijoje įvykius J. Dlugošas be jokios abejonės interpretavo ir įvardino kaip oficialų Boleslovo karūnavimo aktą. Jo teigimu,

imperatorius Otonas, atlikęs Boleslovo I, Lenkijos karaliaus karūnavimą, apsikrovęs auksu, sidabru ir visokiausiomis dovanomis, išvyko iš Gniezno, širdingai džiaugdamasis, kad karūnavo…[11]

Nuo savęs J. Dlugošas praplečia epizodo vaizdą ir legitiminę reikšmę:

Štai šitaip Lenkija tapo karalyste, o Boleslovas, lenkų duxas buvo pakeltas virš visų slavų genties duxų. Kuomet iki visiškos gerovės jam nieko daugiau netrūko, išskyrus karališką karūną, Dieviška Apvaizda ją suteikė jam. Už tą ir kitus gausius nuopelnus savo genčiai ir tautai jis buvo pagerbtas auksiniu paminklu bei triumfo arka, idant prisimintų ateities amžiai; nes būtent jis pirmasis tarp lenkų priėmė karališkos garbės ženklus[12].

Nuo šio epizodo J. Dlugošas jau be jokių abejonių vadina Boleslovą savo kronikoje karaliumi (rex). Po J. Dlugošo visos lenkų kronikos ir daugelis Lenkijos senųjų istorikų nedvejodami taikė Boleslovui karaliaus titulą. Netgi naujųjų laikų Lenkijos istoriografijoje ilgam įsiviešpatavo mitas, esą vokiečių imperatoriaus Otono III ceremonialas, uždedant savo diademą ant duxo galvos, prilygsta Boleslovo karūnacijai.

Vis dėlto ilgainiui, pačių lenkų mokslininkams Galo Anonimo paminėtas, o J. Dlugošo visokeriopai pagražintas ir išaukštintas ceremonialas sukėlė nemãža abejonių. Pradėta nuodugniau, ne metraštinės retorikos, o viduramžių teisės požiūriu aiškintis ir diskutuoti, ar iš tikrųjų karūnavo Otonas III karaliumi Boleslovą Narsųjį, ar ne?Ilgainiui paaiškėjo, kad patriotinėms lenkų rašytojų bei istorikų vizijoms trūko viduramžių teisinio pamato – teisėtu karaliumi galėjo tapti tik paties Romos popiežiaus arba jo sutikimu palaimintas karalius.

Bet būtent to ir neįvyko.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad geriausias Otono III patarėjas, gali sakyti, bendramintis ir atnaujintos senovės Romos imperijos (Renovatio imperii Romani) projekto bendraautorius popiežius Silvestras II (tikr. vardas pranc. Gerbert d’Aurillac; 950–1003; popiež. nuo 999 m.) tokio sutikimo nedavė.

Dar daugiau – būtent Silvestro II sutikimu ir palaiminimu karaliaus karūna iš tikrųjų buvo atiduota vengrams.

Vengrų duxas iš Arpadų giminės, turėjęs pagonišką vardą Vajkas, paveldėjo tėvo sostą 997 m. ir amžiaus pabaigoje galbūt jau buvo krikščionis, kaip ir jo abu tėvai, priėmę krikštą graikų krikščionių ortodoksų apeigomis. Tačiau 1000 m. jis priėmė krikštą Romos katalikų apeigomis, gavo naują vardą Steponas (István), o minėtas Romos popiežius Silvestras sutiko Steponą karūnuoti ir atsiuntė per vienuolį benediktiną Asteriką (Aschericus), buvusį šv. Vaitiekaus Adalberto mokinį Prahoje, prabangią, anksčiau minėtą aukso karūną, kurią per šv. Kalėdas (1000 ar 1001 m.) popiežiaus pasiuntinys ir uždėjo Steponui ant galvos.

Mums svarbu įsidėmėti, kad ir ši ceremonija dar nebuvo galutinai teisėtas karūnavimas, kol šv. Vokiečių Romos imperijos imperatorius Otonas III patvirtino Steponą karaliumi 1001 m. rugpjūčio mėnesio aktu. Laimingas ir nemažiau lemtingas vengrų istorijai faktas buvo ir popiežiaus atsiųstas kartu su karūna raštas (1000 m. kovo 27 d. bulė), kuriuo ne tik tradiciškai grąžinama teisė valdyti šv. Petro sosto globai atiduotą Vengriją. Popiežius pavadino naująjį karalių „tikruoju Kristaus apaštalu“ vengrų žemėse, kitaip sakant, Steponas gavo „apaštališkojo pasiuntinio titulą (iš čia – Vengrijos apaštališkųjų karalių titulas).“[13]

Tokio titulo niekados nėra turėję katalikiškieji slavų (lenkų ar čekų) karaliai, ir būtent jis teikė karaliui Steponui juridinę nepriklausomybę nuo šv. Vokiečių Romos imperijos ir teisę steigti savo arkivyskupiją su jai priklausančiomis vengrų vyskupijomis.Neatsitiktinai daug vėliau vengrų karaliai mėgino remtis popiežiaus bule ir apaštališko karaliaus titulu savo priešpriešoje su vokiečių imperija, nors egzistuoja nuomonė, jog minėta popiežiaus bulė (1000 m. kovo 27 d.) buvo tik XVII a. falsifikatas[14].

Galima spėti, kad visa 1000–1001 metų sandūros situacija su Vengrijos karaliaus karūnavimu bei Otono III apsilankymu Lenkijoje kaip tik ir buvo J. Dlugošo nukelta į praeitį, į Mieško I laikus ir jo nesėkmingą bandymą gauti karaliaus karūną. Baigiant pirmojo vengrų karaliaus Stepono karūnavimo istoriją galima pridurti tik tiek, kad jos atomazgą vengrų, o ne lenkų naudai nulėmė, ko gero, ne tiek J. Dlugošo aprašytas ar, pasak jo, vengrų išgalvotas popiežiaus regėjimas su angelišku apsireiškimu bei raginimu atiduoti karūną vengrams, kiek tas žemiškas faktas, kad duxas Vajkas, būsimasis karalius Steponas, dar 995 m. buvo vedęs Otono III giminaičio bei bendražygio Bavarijos hercogo Henriko seserį Gizelę…

Kaip visais laikais, taip ir viduramžių viešpataujantis elitas buvo nuostabus „giminių krašto“ rezginys, kur giminystė neretai lemdavo karus, maištus, sąmokslus, perversmus, o ką čia bekalbėti apie karalių titulus…

Nenuostabu, kad tas pats hercogas Henrikas Bavarietis, paskutinis bevaikis Otonų dinastijos atstovas, turėjo visą rinkinį titulų ir vardų: Bavarijoje jis buvo hercogas Henrikas IV, po to jis tapo nuo 1002 m. karaliumi Henriku II teutonų karalystėje (regnum teutonicum arba regnum Francorum orientaliu,į kurią įėjo Bavarija, Saksonija, Tiuringija, Švabija, Frankonija ir Lotaringija) ir Italijos karaliumi (RexItaliae; nuo 1004 m.), kol pagaliau buvo karūnuotas (1014 m.) Šventosios vokiečių Romos imperatoriumi (RomanorumImperator; Kaiser Heinrich II). Matyt, tiktai puikūs viduramžių žinovai gali lengvai orientuotis tų pačių vardų skirtingų titulų numeracijoje (I, II, III, V, XI, XVI ir taip toliau), juolab, kad skirtingose Europos karalystėse viešpataudavo savi Henrikai, Liudvikai ir pan. su sava numeracijos tvarka ir, žinoma, keisčiausiai persipynusiais giminystės ryšiais.

Anksčiau aptarta pirmojo vengrų karaliaus atsiradimo ir įteisinimo schema, manyčiau, paaiškina ir sudėtingas lenkų duxo Boleslovo Narsiojo pastangas gauti karaliaus karūną po to, kai imperatorius Otonas III uždėjo jam ant galvos ne karaliaus karūną, o tiktai savo paties nešiotą Gniezne diademą, Galo žodžiais tariant, „nusiėmęs nuo savo galvos imperatoriaus diademą, uždėjo ją ant Boleslovo galvos kaip sąjungos ir draugystės garantą“.

Diadema (graik. galvos raištis) viduramžių Europoje galėjo būti imperatoriškos valdžios simbolis, greičiausiai, auksinis ar sidabrinis lankelis ant imperatoriaus galvos. Tuo tarpu J. Dlugošas, matyt, norėdamas pagreitinti pirmojo lenkų karaliaus „atsiradimą“ 1001 metais, vienu žąsies plunksnos brūkštelėjimu imperatorišką diademą pavertė „nuostabia karūna“, kuria ir vainikuojamas pirmasis Lenkijos karalius Boleslovas:

imperatorius Otto išeina iš savo kambario ir kartu su duxu Boleslovu eina į Gniezno bažnyčią kartu su abiejų monarchų gausia riterių palyda ir abiejų lyčių minia. Įėjęs bažnyčion imperatorius įsako arkivyskupui Gaudentemui ir kitiems vyskupams patepti duxą Boleslovą šventu aliejumi lenkų karaliumi ir iškilmingai su tinkamomis kalbomis bei pašventinimais atlikti viską, kas įprasta atlikti vainikuojant bei patepant karalius. Vos tik viskas atlikta, nuveda Boleslovą imperatorius Otto į aukštą sostą, idant iš visur jis būtų gerai matomas visų susirinkusiųjų, ir štai, nusiėmęs nuo savo galvos puikią karūną, kuria buvo tuo metu pasidabinęs, ir ja karūnuoja ir vainikuoja Boleslovo galvą, pavadindamas ir paskelbdamas jį patį ir jo paveldėtojus palikuonis Lenkijos karaliais, Romos imperijos šalininkais ir bičiuliais; ir be to atidavė jo ir karalystės viršenybei visus lenkiškus kraštus bei gentis, nuosavybės teise atidavė jam visas kunigaikštystes, žemes ir pavietus, tiek jau turimus, tiek ir tuos, kuriuos ateityje jis ir būsimieji lenkų karaliai su Dievo pagalba teiksis atimti iš pagonių tautų ir atskalūnų. Be to, Erelį baltą jam ir visai karalystei kaip herbą visiems laikams paskyrė[15].

Talentingasis J. Dlugošas, kaip matome, šviesiausiomis spalvomis pagražino ir skambiausiais žodžiais perrašė trumpą Galo Anonimo žinutę, palikdamas savo anuometiniams ir būsimiems skaitytojams įstabią Boleslovo Narsiojo karūnavimo viziją.

Legitiminiai ir neligitiminiai lenkų karaliai

Boleslovas I Narsusis, atrodo, šiek tiek kitaip suprato 1001 m. imperatoriaus vizitą ir jo rezultatus, nes visą savo tolesnį gyvenimą mėgino teisėtai, legitiminiu būdu (lot. legitimus – teisėtas, oficialiai įteisintas) gauti karaliaus karūną.

Įvairūs šaltiniai liudija, kad jis išmėgino įvairiausius būdus (netgi už auksą ir brangias dovanas) gauti popiežiaus sutikimą pripažinti ir patvirtinti Otono III gestą kaip karūnavimo aktą.

Bet Roma vis delsė pripažinti Boleslovą I karaliumi.

Paradoksalu, tačiau dabar didžiausias kliuvinys buvo naujas šv. vokiečių Romos imperijos imperatorius Henrikas II (Heinrich II der Heillige; 973–1024), kuris lydėjo Otoną III, o jam mirus pasisavino imperatoriaus regalijas, nužudęs teisėtą pretendentą. Karingasis Boleslovas I, kariavęs kone su visais savo kaimynais slavais (čekų duxais, Rusios kniaziais) nuolat priešinosi ir vokiečiams, kurie stengėsi įsibrauti į lenkų žemes ir čia steigti savo kolonijinius miestus. Kitaip sakant, kol buvo gyvas vokiečių imperatorius Henrikas II, lenkams nebuvo vilties gauti karaliaus karūną, kadangi Romos popiežiaus žodis ar sutikimas čia nieko negalėjo reikšti dėl tos paprastos priežasties, kad XI a. pirmoje pusėje popiežiaus titulas tiesiogiai priklausė ne nuo ko kito, o tik nuo vokiečių imperatoriaus malonės ar nemalonės.

Čia nėra jokios galimybės bent trumpai nusakyti Romos popiežių titulo bei statuso istoriją, kuri kupina daugybės dramatiškų, tragiškų ir kurioziškų atvejų.

Manau, pakaks pasakyti, kad tas pats Henrikas II per savo gyvenimą išvijo iš Romos tris popiežius ir paskyrė mažiausiai du popiežius savo paties valia. Katalikiškoje Europoje vis dar tęsėsi frankų Karolingų dinastijos įvesta ir saksų Otonų dinastijos tęsiama tradicija teikti Romos popiežiams karinę pagalbą už teisę būti Italijos karaliais ir karūnuotis šv. Romos imperijos imperatoriais.

Boleslovo I karūnos klausimas išsisprendė gana netikėtai – 1024 m. mirė Henrikas II, užkietėjęs neklusnaus Boleslovo priešas, ir atsirado reali galimybė karūnuotis. Ilgai nelaukdamas Boleslovas I, deja, jau prieš pat savo mirtį (1025 m. birželio 17 d.) paliepė Lenkijos arkivyskupui Hipolitui karūnuoti jį Lenkijos karaliumi. Taip ir buvo padaryta 1025 m. balandį Gniezne. Natūralu, kad iškart po Boleslovo I mirties jo sūnus Mieškas II (Mieszko II Lambert, 990–1034) lygiai taip pat savo paties sprendimu buvo karūnuotas to paties arkivyskupo toje pačioje Gniezno katedroje 1025 m. gruodį.

Galima būtų sakyti, o lenkų populiarioji istorija taip ir teigia, kad lenkai per vienerius metus gavo du karalius. Reikia sutikti su istorikais, kurie nevengia garsiojo Mieško I sūnų Boleslovą Narsųjį vadinti genialiu valdovu.

Kita vertus, ne vienam vėlesnių laikų istorikui kildavo abejonių, ar viduramžių kanoninės ir pasaulietinės teisės požiūriu šiedu karūnavimai buvo legitiminiai.

Laikai, kuomet įvyko abu minėti karūnavimai Gniezne, buvo neįprasti.

Pirmiausia, nebuvo, kaip minėta, praėję nė metai po Boleslovo I karūnavimo priešininko vokiečių imperatoriaus Henriko II mirties (mirė 1024 m. liepos 1 d.), ir Europa kol kas neturėjo jokio imperatoriaus, kadangi naujas imperatorius Konradas tiktai 1027 m. kovo 26 d. buvo Romoje karūnuotas imperatoriumi.

To negana – tuo pačiu metu ir Romos kurijoje vyko painios permainos. Mat popiežius Benediktas VIII, kurį imperatorius Henrikas II buvo pripažinęs teisėtu popiežiumi (nepripažindamas Romoje išrinkto antipopiežiaus Grigaliaus VI) ir kuris savo ruožtu buvo karūnavęs Henriką II imperatoriumi, mirė dar šiek tiek anksčiau (1024 m. balandžio 9 d.) už Henriką II. Ilgai nelaukdamas naujuoju Romos popiežiumi pasiskelbė Benedikto VIII brolis Romanas, valdęs tuo metu Romos miestą kaip konsulas, duxas ir senatorius (consul, duxacsenatorRomae). Pasaulietis Romanas staigiai (tarp 1024 m. balandžio 12 d. ir gegužės 10 d.) sutvarkė „visus formalumus“ (nusipirko per vieną dieną visus įšventinimus, nors tai prieštarauja kanoninei teisei[16]) ir pasivadino Jonu XIX.

Štai tas popiežius, kaip teigė lenkų istorikas O. Haleckis, ir atsiuntė 1025 m. Boleslovui I karaliaus karūną su palaiminimu[17]. Kiti istorikai nemini šio fakto, nors jis visiškai galimas, žinant naujojo popiežiaus legendinį godumą, kai jis už didžiulį kyšį vos nepardavė Romos popiežiaus primato (Primatus papae) teisės Bizantijos patriarchui, ir tik pasklidus žiniai apie slaptas derybas paneigė faktą, kuris vis dėlto atsispindėjo viduramžių kronikose.

Kaip ten bebūtų buvę tėvo atveju, bet vokiečių imperijos atstovai iš karto užprotestavo Boleslovo I sūnaus Mieško II karūnavimą be jų sutikimo, o garsioji „Saksonų kronika“, paremta seniausiomis vokiečių kronikomis ir pateikianti Frankų imperijos bei Šv. Romos imperijos istoriją nuo 741 m. iki 1339 m., tiesiai šviesiai teigė, kad

Mieško, Lenkijos hercogas, nepaisydamas Romos imperijos įstatymų, pasisavino karaliaus titulą[18].

Atrodo, neatsitiktinai ir paties Mieško II broliai nesutiko su staigiu karūnavimu, o tuo pačiu – su aukščiausios valdžios uzurpavimu. Jie sukėlė maištą ir privertė Boleslovo Narsiojo sūnų Miešką II bėgti iš Lenkijos į Bohemiją (dab. Čekiją), kur jis buvo sučiuptas, įkalintas ir iškastruotas už tai, kad jo tėvas Boleslovas Narsusis kažkada įsakė išdurti akis čekų didikui. Tolesni įvykiai tik patvirtina abejones dėl Boleslovo Narsiojo ir jo sūnaus Mieško II karūnavimų teisėtumo. Atsižvelgdamas į viduramžių teisės reikalavimus, vyresnysis Mieško II brolis Bezprimas (Bezprym; 986–1032), užėmęs pabėgusio Mieško sostą, paliepė nusiųsti Lenkijos karaliaus regalijas (karališkos valdžios ženklus – karūną etc.) vokiečių imperatoriui, tuo savanoriškai ir demonstratyviai atsisakydamas karaliaus titulo ir pripažindamas ankstesnį imperatoriaus valdžios primatą Lenkijai.

Lenkijos karaliaus regalijas nuvežė į Vokietiją ne kas kitas, o Mieško II žmona, ir nuo to laiko jos pradingo be pėdsako, nors esama ir kitokių interpretacijų.

Karaliaus nuvainikavimo atvejis katalikiškoje Europoje viduramžiais

 

Jeigu istorijos vadovėlius rašytų ne politinės istorijos tyrėjai, o viduramžių kanoninės ir pasaulietinės teisės žinovai, galimas dalykas, kad pirmuoju Lenkijos karaliumi tektų pavadinti Boleslovą II Dosnųjį[19] (Bolesław II Szczodry; 1042–1081/82), kuris karaliaus titulą gavo pagal visas legitimines savo epochos taisykles ir, manyčiau, lygiai taip jį prarado.

1076 m. pirmą kartą Lenkijos istorijoje su Romos popiežiaus sutikimu, dalyvaujant legatams (oficialiems popiežiaus atstovams), minėtoje Gniezno katedroje 1076 m. arkivyskupas Bohumilas karūnavo Boleslovą II Dosnųjį Lenkijos karaliumi. Taip Romos popiežius Grigalius VII atsidėkojo Boleslovui Dosniajam už paramą Bažnyčios kovoje su Šventosios vokiečių imperijos imperatoriumi Henriku IV dėl vadovaujančio vaidmens Europoje.

Tiesa, šiuo atveju karūnavimas įvyko be vokiečių imperatoriaus sutikimo ar pritarimo, ir tas faktas vėlgi meta šiokį tokį šešėlį titulo teisėtumui. Šiuolaikinis anglų istorikas Normanas Davies ta proga netgi teigia, kad

Boleslovas Dosnusis, sekdamas savo bendravardžiu [Boleslovu I – A. B.], 1076 m. pats save karūnavo, nes tuo metu imperatoriui Henrikui IV ne tai rūpėjo[20].

Anglas istorikas, atrodo, ne visai tikslus.

Viena vertus, tuo metu Henrikas IV, ką tik numalšinęs sukilusią Saksoniją, turėjo nemãža rūpesčių Vokietijoje. Kita vertus, kas daug svarbiau, Henrikas IV 1076 m. gruodžio mėnesį, kuomet karūnavosi Boleslovas II (gruodžio 25 d), jau nebebuvo pilnateisis imperatorius. Neužmirškim, kad prieš metus (1075 m. rugsėjo mėn.) prasidėjęs aštrus popiežiaus Grigaliaus VII ir Henriko IV susikirtimas dėl investitūros rutuliojasi žaibiškai (jei prisiminsime viduramžių susisiekimo ir korespondencijos tempus). Protestuodamas dėl savavališko imperatoriaus sprendimo skirti savus vyskupus Italijoje, popiežius sušaukė sinodą Romoje, kur paskelbė savo garsias tezes apie visokeriopą popiežiaus viršenybę prieš bet kokius pasaulietinius valdovus ir išsiuntė imperatoriui laišką (1075 m. gruodžio 8 d.), istoriko žodžiais tariant,

tikrą ultimatumą. Čia aiškino karaliui investitūros draudimo prasmę […] Smerkė Grigalius Henriką už tai, kad savo valia nekanoniškai paskyręs Milano, Fermo ir Spoleto vyskupus ir kad tebebendrauja su [popiežiaus] ekskomunikuotais savo patarėjais. Sakėsi, prireikus, su karaliumi net kariausiąs…[21]

Henrikas IV savo ruožtu sušaukė (1076 m. sausio 24 d.) Vormse imperijos arkivyskupus bei vyskupus, kuriems, suprantama, nepatiko Grigaliaus VII pasiryžimas pačiam savo valia iš Romos skirstyti Vokietijai aukščiausių dvasininkų pareigas bei vyskupijas. Dar labiau nepatiko Grigaliaus paskelbtas celibatas, draudęs kunigams vesti, nors iki tol nuo seniausių laikų Romos katalikų kunigai ir dvasiškiai (ne vienuoliai) galėdavo vesti, kurti šeimas ir auginti savo vaikus atvirai, jų nesigėdindami ir neslėpdami.

Vokiečių sinodas išsiuntė popiežiui laišką, primindami, kad pats Grigalius buvo išrinktas ne pagal 1059 m. dekreto kanonus ir be imperatoriaus sutikimo. Iš Vormso iškeliavo į Romą ir paties imperatoriaus laiškas popiežiui, kurio intituliacija skambėjo kaip pasišaipymas, nekalbant apie tekstą:

Hildebrandui, nebe popiežiui, bet netikram vienuoliui […] O tu, visų mūsų vyskupų ir mūsų pačių pasmerktasis, nuženk, nuženk nuo pagrobtojo savo apaštališkojo sosto. Teįžengie Šv. Petro sostan kitas, kuris neiškraipytų religijos smurtu, bet skelbtų sveiką Š. Petro mokslą. Mes, Henrikas, iš Dievo malonės karalius, ir visi mūsų vyskupai sakome tau: nuženk, amžinai prakeiktasai, nuženk![22]

Popiežiaus Grigaliaus VII atsakas į vokiečių reikalavimą atsisakyti Apaštališkojo sosto buvo, pasak „Europos kultūros istorijos“ autoriaus, kategoriškas ir veiksnus:

vienus savo priešus ekskomunikavo, kitiems paskyrė švelnesnę bažnytinę bausmę; mat, norėjo suskaldyti ir šiaip jau nevieningą Vokietijos vyskupiją. Henriką paskelbė nuverstą esant ir ekskomunikavo, bet labai savotiškai: Šv. Petro malda. – Per nevalią tapęs jis popiežium, labiau norėjęs baigti gyvenimą toli nuo tėviškės vienuolyne. Bet, apaštalo vietininku tapęs, turįs jis Dievo valdžią rišti ir atrišti tiek danguje, tiek žemėje. Todėl, norėdamas apsaugoti Bažnyčią ir jos garbę, Visagalio Dievo vietoj ir Š. Petro galia bei valdžia atima jis iš karaliaus Henriko, imperatoriaus Henriko sūnaus, Vokietijos ir Italijos valstybę; visiems krikščionims nuima priesaiką, kuria jam prisiekę ar prisieksią kada; įsakęs, kad niekas nebetarnautų jam, karaliui[23].

Po tokio Romos popiežiaus sprendimo atskirti Henriką nuo Katalikų Bažnyčios padėtis kardinaliai pasikeitė ir pačioje Vokietijoje. Net buvę karaliaus šalininkai valstybės susirinkime 1076 m. spalį nusprendė, kad po keturių mėnesių (1077 m. vasario 2 d.) susirinks Augsburge (Bavarija) ir išrinks naują imperatorių, jei situacija iki tol nepasikeis.

Kas beliko Henrikui IV?

Tik susitaikyti su popiežiumi ir prašyti jo atleidimo.

Taigi tuo metu, kai lenkų duxas Boleslovas Dosnusis buvo karūnuojamas Gniezno katedroje, Henrikas IV tebuvo nominalus imperatorius. Viduramžių teisės ir kultūros žinovas L. Karsavinas nedviprasmiškai nusakė Henriko IV statusą, kai tasai keliavo „mažučiu kariuomenės būreliu vedinas su žmona, su vaiku ir ištikimiausiais šalininkais per užpustytus Alpių keliukus pas popiežių į Canossos pilį, kur popiežius viešėjo pas garsiąją grafienę Matildą […] Ten tris dienas iš eilės, kaip Bažnyčios paprotys reikalavo, prieidinėjo prie Canossos vartų atgailos rūbais apsivilkęs. Nebe karalius, nebe politinis popiežiaus priešas, bet ekskomunikuotas, paprastas nusidėjėlis gailėjosi, krikščioniškai nusižemino. Nejaugi galėjo jam nedovanoti Šv. Tėvas?“[24]

Be abejo, dovanojo, bet čia jau kita istorija, o mes galime aiškesniame istoriniame kontekste tęsti Boleslovo II Dosniojo istoriją, kuri to paties popiežiaus Grigaliaus VII sprendimu baigėsi, deja, kur kas liūdniau.Paties Boleslovo II Dosniojo ir, ko gero, visos Lenkijos nelaimė, kad iškilmingai 1076 m. karūnuoto karaliaus kivirčas su Krokuvos vyskupu Stanislovu baigėsi kraupios mirties atomazga, kuri sukrėtė tuometinę krikščioniškąją Europą, o pats Boleslovas II Dosnusis neteko popiežiaus dekretu savo karališkos karūnos.

Šis lenkiškas karaliaus nuvainikavimo atvejis vertas atidesnio dėmesio, bandant išsiaiškinti karaliaus titulo gavimo ir praradimo procedūras viduramžių katalikiškoje Europoje.

Lenkų karaliaus Boleslovo Dosniojo nuvainikavimas de jure

 

Pirmoje lenko parašytoje Lenkijos kronikoje mūsų minėtas poetiškasis magistras V. Kadlubekas labai įspūdingai pavaizdavo tragišką įvykį apie vyskupo nužudymą ne kur kitur, o bažnyčioje priešais altorių, kuomet peršėlęs karalius

įsakė čiupti vyskupą prie altoriaus su apeiginiais drabužiais, be jokios pagarbos titului, vietai nei apeigoms. Tačiau kiek bemėgina žiaurūs pakalikai riteriai pulti vyskupą, tiek kartų palūžta, tiek kartų pargriauti ant žemės aprimsta. Betgi tironas, keikdamas juos su didžiausiu įniršiu pats pakelia šventvagišką ranką, pats atplėšia numylėtinį nuo Numylėtinės altoriaus, aviganį nuo avidės: pats užmuša sūnų dukters ir sūnaus glėbyje motinos įsčiose. Ak, apgailėtinas, ak, niūriausias mirties reginys! Kapoja [kardu] Šventąjį bedievis, mielaširdingąjį – žmogžudys, nekaltą vyskupą žiauriausias šventvagis drasko, atskiras kūno dalis kapoja į smulkiausius gabaliukus, tarsi paskiros kūno dalys turėtų priimti bausmę[25].

V. Kadlubeko aprašytas įvykis palaipsniui įėjo į chrestomatinių Lenkijos istorijos epizodų klasiką, neretai papildomą vis kraupesnėmis detalėmis ir simboliniais vaizdiniais. Nors vargu ar kam pasisekė nurungti V. Kadlubeką, kuris pats prisipažino, kad mėgindamas kraupų įvykį aprašyti

jis pats iš nuostabos ir kažkokio siaubo visas suakmenėjo, taigi vos suvokti galėjo, o ką jau čia kalbėti apie bandymą žodžiais apsakyti ar plunksna aprašyti stebuklingus dalykus, kurie Išganytojo buvo atlikti prie to Šventojo. Bepasakojant nepadeda protas, kalba nepadeda suprasti, o žodžiai negali paaiškinti tinkamai visko, kas toliau atsitiko. O juk buvo regėta, kaip iš keturių pasaulio pusių atskrido keturi ereliai, kurie suko ratais iš tolo virš kankinystės vietos ir vijo tolyn grifus bei kitus kraugeriškus paukščius, idant nepaliestų kankinio. Pagarbiai jį sergėdami budėjo be perstojo dieną naktį. Nors kaip turėčiau vadinti – diena ar naktimi? Turėčiau diena pavadinti greičiau nei naktimi, nes tai lygiai tokia naktis, apie kurią parašyta „o naktis bus apšviesta kaip diena“. Juk čia tiek sušvito nuostabaus ryškumo dieviškų šviesų įvairiose vietose, kiek buvo išmėtyta šventojo kūno gabalėlių, taigi pats dangus tarsi pavydėjo žemei jos papuošimo ir šlovės, pavydėjo žemei, papuoštai kažkokių žvaigždžių žėrėjimo ir kažkokiais, manytumei, saulės spinduliais. Kai kurie dvasiškiai, atgavę jėgas iš džiaugsmo dėl tokio stebuklo ir apimti karšto dievobaimingumo trokšta surankioti išmėtytas kūno daleles. Artėja žingsnis po žingsnio ir… atranda kūną nesužalotą, netgi be randų žymės, pakelia jį, pasiima ir brangiais tepalais pateptą palaidoja mažesniojoje Šv. Mikalojaus bazilikoje. Ir iki pat pernešimo dienos tenai neišnyko pinėtų šviesų stiprus švytėjimas.

Po to įvykio anas lankytojas [karalius Boleslovas Dosnusis – A. B.] sukrėstas ir sulaukęs tėvynės ir senatorių neapykantos – pasitraukė į vengrų žemę[26].

Palikime nuošalyje puošnų, bažnytinės simbolikos prisodrintą stilių, kuriuo magistras V. Kadlubekas pateikia tragediją. Tuo pačiu ir dar įspūdingesniu stiliumi rašė vėlesnieji lenkų istorikai ir vėlesni lenkų hagiografai, sukūrę jau po vyskupo (pirmo kanonizuoto lenko) paskelbimo šventuoju ne vieną Šv. Stanislovo gyvenimo aprašymą. Palikime nuošalyje ir solidžią istoriografiją, kuri suskaldė lenkų istorikus į kelias stovyklas šiuo klausimu. Vieni laikėsi hagiografinės tradicijos ir V. Kadlubeko bei J. Dlugošo katalikiškos interpretacijos. Kiti rėmėsi seniausiu Galo Anonimo kronikos pranešimu, kur vyskupas pavadintas išdaviku (traditor episcopus), o visaskaraliaus ir vyskupo konfliktas su jo kraupia atomazga pateikiamas kaip nederamas poelgis, kai „prie vieno nusidėjimo pridedamas kitas, kuomet vyskupui už išdavystę paskiriama bausmė nukertant galūnes (truncationimembrorum)“.[27]

Gana drastišką išdavystės ir sąmokslo versiją įtikinamai yra išplėtojęs lenkų istorikas profesorius Tadeušas Vojciechovskis (Tadeusz Wojciechowski; 1838–1919), dėstęs tuo metu Lvovo universitete, kuris anuomet buvo Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoje. XX a. pradžioje santūriai ir net priešiškai sutikta T. Vojciechovskio versija, šiandien vėl dažnai prisimenama[28]. Lenkų istorikų nesutarimai, beje, nė kiek nepaveikė lenkų tautos savimonės, kurioje Šv. Stanislovo kultas ištisus 800 metų tiktai stiprėjo ir plito. Jo ženklus ir šiandien matome net Vilniuje, kur, taikliu R. Gečaitės pastebėjimu,

pagrindinė iš trijų ant Vilniaus katedros užkeltų griozdiškų skulptūrų vaizduoja Rusijos globėją šv. Eleną su milžinišku paauksuotu kryžiumi. O prie jos patarnaujančiai prišlietos Lenkijos globėjo šv. Stanislovo ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero skulptūros. Hierarchija yra daugiau nei aiški, ir štai tokia žinia apie Šiaurės Vakarų gubernijos priklausomybę 1801 metais [skulptūrų užkėlimo apytikrė data] buvo paskelbta visiems lietuviams ir plačiajam pasauliui nuo pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus katedros frontono[29].

Kaip istorikai beinterpretuotų Boleslovo II ir vyskupo Stanislovo konfliktą, jo pasekmės Lenkijos karalių Piastų dinastijai buvo tiesiog katastrofiškos.

[1]        Ten pat, p. 156.

[2]        Šv. Stepono karūna nūnai saugoma Parlamento rūmuose Budapešte ne tik kaip pirmojo krikščioniško karaliaus relikvija, jei prisiminsime, kad Vengrijos istorijoje po šv. Stepono šia karūna buvo vainikuoti 55 Vengrijos karaliai (paskutinysis 1916 m). 2011 m. priimtos Vengrijos Respublikos Konstitucijos preambulėje įrašyta: „Mes gerbiam istorinės konstitucijos pasiekimus ir Šventąją Karūną, kuriose įsikūnija Vengrijos konstitucinio valstybingumo nenutrūkstamumas ir tautos vienybė“. Mano cit. ir versta iš anglų k. „THE FUNDAMENTAL LAW OF HUNGARY (25 April 2011)*God bless the Hungarians*NATIONAL AVOWAL“ (Vengrijos konstitucija (2011 m. balandžio 25 d.)* Dieve, laimink vengrus* Tautinis credo“ –http://www.kormany.hu/download/e/02/00000/The%20New%20Fundamental%20Law%20of%20Hungary.pdf

[3]        Semkowicz, Alexander. Krytyczny rozbiór «Dziejów polskich» Jana Długosza do roku 1384. – Krakow: Wydawnictwo Akademini Umiejętnosci, 1887, p. 15.

[4]        Čia turiu įspėti Gerbiamą Skaitytoją, kad visai nesirengiu skaičiuoti ir „demaskuoti“ tyčinius iškraipymus ar netyčines paklaidas J. Dlugošo veikale. Visas tas dabar jau padarytas pačių rimčiausių lenkų istorikų, pradedant cituoto prof. Aleksandro Semkovičiaus klasikiniu veikalu „Jono Dlugošo Lenkijos istorijos kritinė analizė (iki 1384 metų)“ (Krytczny Rozbior Dziejow Polskich Jana Dlugosza (do roku 1384). Kaip matom iš pavadinimo, A. Semkovičius sustojo kaip tik ties Lenkijos ir Lietuvos personalinės unijos pradžia, taigi baisiai gaila, kad šis stebėtinos erudicijos mokslininkas, lyginęs visus išlikusius tarptautinius šaltinius ir šitaip nustatinėjęs aibes chronologinių bei faktinių (datos, vardai ir kt.) klaidų J. Dlugošo veikale, nepadirbėjo lietuviškojo Lenkijos periodo (1385–1455) dirvoje, kurią J. Dlugošas labai tendencingai ir priešiškai lietuviams papureno. Be abejo, ylos maiše nepaslėpsi, tad po A. Semkovičiaus kritinė J. Dlugošo veikalo analizė buvo tęsiama pačioje Lenkijoje. 1961 m. pasirodė Lenkijos Mokslų akademijos istorikų kolektyvinio veikalo „Kritinė Jano Dlugošo „Lenkijos analų“analizė“ pirmasis tomas (Rozbior krytyczny Annalium Poloniae Jana Dlugosza z lat 1385–1444), o 1965 – antrasis (II t. – z lat 1445–1480; Wrocław, 1965), kur tęsiamas A. Semkovičiaus darbas, atitaisant dalykines J. Dlugošo klaidas ir nepagrįstus teiginius, nors mokslinio tikslumo požiūriu pokariniai lenkų istorikų komentarai nebeprilygsta A. Semkovičiaus analizei. Žinomas lietuvių išeivijos istorikas Jonas Dainauskas yra paskelbęs specialią studiją „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387 metai“ (1991), kurioje papunkčiui kritiškai analizuodamas J. Dlugošo kronikos teikiamus duomenis įrodo jų klaidingumą ir tuo iš pamatų sugriauna Olesnickio ir Dlugošo skelbtą mitą, tiksliau – „fantastišką pasakojimą apie lietuvių masinį 1387 m. krikštą, nors tam teigimui nėra jokių autentiškų įrodymų“ (Žr.: Dainauskas, Jonas. Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387 metai. Vydūno fondas, Chicago, 1991, p. 7). Atrodo, J. Dainausko studija kol kas vienintelis lietuvių istorikų veikalas, kuris pateikia nuodugnesnę Lietuvos istorijai svarbių duomenų J. Dlugošo kronikoje kritinę analizę. Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad kritinė J. Dlugošo veikalo analizė iki šiolei lieka akademinio mokslo teritorijoje ir beveik nepasiekia platesnių skaitytojų sluoksnių netgi pačioje Lenkijoje. Lygiai taip Lietuvoje iki šiolei J. Dainausko veikalas lieka mažai kam žinoma studia non grata vien todėl, kad kertasi su oficialiąja katalikiškąja Lietuvos krikšto versija. J. Dlugošo sukurti mitai plinta populiariose informacijos priemonėse ir beletristiniame internete, o lenkų ir lietuvių mokslininkams, atrodo, ne itin rūpi nupūsti viduramžiškų pramanų dulkes nuo lenkų didžiojo istoriko paminklo.

[5]        Magistri Vincentii dicti Kadłubek Chronica Polonorum, ed. Marianus Plezia, MPH s. II, t. XI, Kraków 1994, p. 37.

[6]        Plačiau apie Otono III sumanytą Romos imperijos atnaujinimą (Renovatio Imperio) ir misionierių susidūrimus su pagonimis baltais esu rašęs knygoje „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija“ (2009). Žr. sk. „Dangiškieji pagonijos ir krikščionijos konfliktai prieš tūkstantmetį“, p. 51–99.

[7]        Martini Galli Chronicon ad fidem codicum: qui servantur in Pulaviensi …Varszaviae, MDCCCXXIV, p. 850.

[8]        Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście. – Čia ir toliau mano cit. ir versta iš lenkų k. pagal: T. 1, przekł. Karola Mecherzyńskiego. – Krakow, 1867, p. 148.

[9]        Ten pat, p. 145.

[10]       Ten pat, p. 149.

[11]       Ten pat, p. 149–150.

[12]       Ten pat, p. 147.

[13]       Гергей, Енё. История папства (Gergely Jeno. A papasag tortenete. Budapest, 1982.), в переводе О. В. Громова; Mосква, 1996. Cit. pagal: http://krotov.info/library/04_g/or/gey_03.html#D3

[14]       Catholic Encyclopedia – http://www.newadvent.org/cathen/07547a.htm

[15]       Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście. – T. 1, Krakow, 1867, p. 146.

[16]       Žr.: Rudolf Fischer-Wollpert: Leksykon papieży. – Kraków: Znak, 1996, p. 68–69.

[17]       Halecki, Oscar and W. F. Reddaway, J. H. Penson, The Cambridge History of Poland. – Cambridge University Press, 1950, p. 67.

[18]       ANNALISTA SAXO. CHRONICA. Cit. pagal – САКСОНСКИЙ АННАЛИСТ ХРОНИКА

[19]       Senesnėje Lenkijos istorijos literatūroje kartais būdavo painiojami du Boleslovai. Anksčiau aptartas Boleslovas I dažnai vadinamas Boleslovu Narsiuoju (Bolesław Chrobry; 967–1025), kitas – Boleslovu Drąsiuoju (Bolesław Śmiały) arba Boleslovu Dosniuoju (Bolesław Szczodry; 1041–1082). Pastaraisiais laikais aiškumo dėlei abu dar atskiriami skaičiais – Bolesław I Chrobry (Wielki) ir Bolesław II Szczodry (Śmiały).

[20]       Cit. pagal: Davies, Norman. Dievo žaislas. Lenkijos istorija nuo seniausių laikų iki 1795 metų. I tomas. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.

[21]       Cit. pagal lietuvišką vertimą in: Karsavinas, Leonas. Europos kultūros istorija. T. 3, – Vilnius, 1994, p. 60.

[22]       Ten pat, p. 61.

[23]       Ten pat, p. 61–62.

[24]       Ten pat, p. 69.

[25]       Magistri Vincentii dicti Kadłubek Chronica Polonorum, ed. Marianus Plezia, MPH s. II, t. XI, Kraków, 1994, p. 67.

[26]       Ten pat, p. 68.

[27]       Martini Galli Chronicon ad fidem codicum: qui servantur in Pulaviensi… Varszaviae, MDCCCXXIV, p. 872.

[28]       Wojciechowski, Tadeusz. Szkice historyczne jedenastego wieku. – Nakladem Akademii Umiejętnosci, Drukarnia Universitetu Jagielonskiego, Krakow, 1904. Žr. skyrius: VII. Strącenie i zegnanie króla Bolesława II; VIII. Faktum biskupa Stanisława, poprzedza: kto był Gallus?; p. 249–317.

[29]       Gečaitė, Rasa. Rusijos imperijos globėja šv. Elena laimina Lietuvą. – Delfi.lt. 2013 m. liepos 30 d. – http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-gecaite-rusijos-imperijos-globeja-sv-elena-laimina-lietuva.d?id=61966223#ixzz3P8Rbou2d

 

Naujienos iš interneto