Buvusių tremtinių, Laisvės kovotojų ir šaulių kelionė panemuniais

Autorius: Data: 2019-06-26 , 11:52 Spausdinti

Buvusių tremtinių,  Laisvės kovotojų ir šaulių kelionė panemuniais

Zigmas TAMAKAUSKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Joninių išvakarėse LPKTS Kauno filialo pirmininko Vlado Sungailos, jo šaunių pavaduotojų Vidos Narmontienės bei Reginos Kazlauskienės iniciatyva didžiulis būrys buvusių tremtinių, Laisvės kovotojų ir šaulių išvyko panemuniais į pažintinę kelionę.

Nemuno pakrantė kovų su kryžiuočiais metais buvo apstatyta gynybinės paskirties pilimis, stabdžiusiom vokiečių ordino antpuolius, jų skverbimąsi į krašto gilumą. Po Žalgirio mūšio, netekusios savo svarbos, tos pilys sunyko. Naujos pilys, jau kitokios paskirties, čia atsirado 16- 17 a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Apie jas pakalbėsime kituose mūsų straipsnio skirsniuose.

Pasukome link Raudondvario. Važiuodami per Raudondvario tiltą, prisiminėme narsiojo partizano – Lietuvos laisvės armijos kūrėjo Kazio Veverskio gyvenimą, jo žūtį. Jo vardu pavadintas ir šis tiltas. Dar neįvažiavus į miestą mūsų keliauninkai pradėjo skanduoti Simono Stanevičiaus žodžius: „Kur Nevėžis nuo amžių pro raudoną dvarą gryną vandenį savo į Nemuną varo…“

Raudondvaryje stabtelėjome prie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios, konsekruotos 1938 metais žinomo Šventojo Rašto vertėjo į lietuvių kalbą arkivyskupo Juozapo Skvirecko. Ji pastatyta ant senosios bažnyčios pamatų. Senoji bažnyčia, pašventinta 1857 metais blaivybės platintojo ir lietuviškos dvasios saugotojo vyskupo Motiejaus Valančiaus. Jai tada buvo suteiktas Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų titulas. Šios bažnyčios, funduotos grafo Benedikto Tiškevičiaus, statybai vadovavo čia atvykęs su Napoleono kariuomene italų architektas Cezaris Anikinis, po žemiškos gyvenimo kelionės dabar besiilsintis miestelio kapinėse. Bažnyčią susprogdino besitraukianti iš Lietuvos rusų kariuomenė.

Naujojoje bažnyčioje apžiūrėjome joje esančias sakralines meno vertybes, šoniniame altoriuje – italų skulptoriaus I.Pampalonio sukurtą Vandos Tiškevičienės ir jos sūnaus išlikusį antkapinį paminklą. Didelį autoritetą parapijoje turintis bažnyčios klebonas monsinjoras Augustinas Paulauskas mums padovanojo atvirukus su neseniai patvirtinto palaimintuoju Mykolo Giedraičio atvaizdu ir jam skirta malda.

Raudondvaryje yra gimęs mūsų įžymus vargonininkas, kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas ir bažnytinės muzikos reformatorius Juozas Naujalis, apvilkęs muzikiniu apvalkalu ir daugelį Maironio sukurtų eilėraščių. Iš jų – plačiai žinomą „Lietuva brangi“. Pabuvome prie jo paminklo, sukurto skulptoriaus Leono Žuklio.
Raudondvario dvarą jau buvome visi matę, todėl ten neužsukę, pasukome į Vilkiją. Vilkijos apylinkėje buvo suimtas 1863 metų sukilimo Lietuvoje vadas kunigas Antanas Mackevičius. Prisiminėme jo testamentinius žodžius.

Po Žalgirio mūšio Vilkijoje buvo įkurtas LD kunigaikščio dvaras. Jame Vytautas susirašinėjo su kryžiuočių ordino magistru. Penkioliktojo amžiaus viduryje Vilkijoje veikė pirmoji muitinė prie Nemuno. Mūsų tikslas buvo aplankyti mieste įsikūrusį Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų. Jis įkurtas daugiau kaip prieš 300 metų statytame name, buvusioje klebonijoje. Jame 1862- 1864 metais gyveno lietuvių tautosakininkas ir etnografas kunigas Antanas Juška. Prie vėliavomis ir išaugusiais žalumynais papuošto namo verandos mus gražiu žvilgsniu pasitiko šio muziejaus įkūrėjai Vida ir Arūnas Sniečkai. Įėjus į vidų pirmučiausiai akis patraukė lietuviška ornamentika suvarstytų šiaudelių sodai, skleidžiantys savo natūraliais atspalviais šių namų dvasinę šviesą, šilumą, jaukumą, kūrybinės minties spinduliavimą. „Tai čia mano žmonos Vidos darbščiųjų rankų ir širdies darbas“ –sako šių namų šeimininkas Arūnas Sniečkus. Muziejuje saugomi Antano ir Jono Juškų archyvas, tautosakos, krašto, muziejaus kūrimosi , liaudies buities istorijos ir meno rinkiniai. Muziejaus kūrėjai savo misija laiko saugoti etninę kultūrą, propaguoti jos paveldą, jos prasmę ir grožį, skatinti žmonių bendruomeniškumą. Čia vyksta įvairios vakaronės, parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis, etninio turinio koncertai, dūdmaišių festivaliai, švenčiamos kalendorinės šventės, puoselėjamos senosios tradicijos ir kultūra. Visa tai mūsų kultūros bei Vyriausybės vadovai turėtų pozityviai įvertinti, skatinti ir remti. Remti moraliai ir materialiai šio muziejaus įkūrėjus, jų darbo kilnumą bei paties muziejaus skleidžiamas idėjas.

Muziejaus kūrėjas Arūnas Sniečkus mums vaizdžiai papasakojo ir apie čia kunigavusio Antano Juškos kilnią asmenybę, jo didžius darbus renkant ir kaupiant lietuviškų žodžių bei dainų lobyną. „Antanas Juška yra surinkęs daugiau kaip 70 tūkstančių žodžių, apie 7 tūkstančius dainų. Tai tikras mūsų tautos dvasinis turtas, jį reikia visiems saugoti ir vertinti“ – pabrėžė kalbėtojas.

Išėjome iš to namo – muziejaus dvasiškai pakylėti. Kiekvienas širdyje daugiau ar mažiau jautėme – turime saugoti savo kalbą, lietuvišką dainą nuo besibraunančių kosmopolitinių sužalojimų, nesuprantamo turinio svetimų dainuškų. Turime saugoti savo tautinį orumą atsikratant dabar kai kurių institucijų „pasigardžiuojančiai“ skleidžiamos saviplakos. Turėtume didžiuotis savo tautos kūrybinėm galiom, labiau domėtis savo tautos istorijos gelme, savo šaknimis.

Važiuodami į Veliuoną iš tolo matėme Seredžiaus didžiulį piliakalnį, vadinamą Palemono kalnu ar jo kapu. Palemonas su savo svita, anot legendos, čia atvykęs iš Romos gelbėdamasis nuo savo giminaičio Nerono persekiojimo. Vėl prisiminėme partizaną Kazį Veverskį. Jo vadovaujamas partizanų būrys 1944 metais užėmė miestelio stribų ir NKVD būstines.

Pro akis praslinko jau sutankintų medžių glūdumoje stūksantys begriūvantys Belvederio rūmai, kadaise garsėję savo ištaigingumu bei puošnumu.
Veliuonoje nusifotografavome prie Vytauto Didžiojo paminklo, atlaikiusio sovietinės okupacijos metais patriotinio turinio paminklų griovimo vajų. Jis buvo pastatytas 1930 – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais. Paminklo autorius – Apolinaras Šimkūnas.
Veliuona dar vadinama žuvusių kovotojų už Lietuvos laisvę susibūrusių vėlių buveine. Ji pažymėta deivei Velionai sukurtu paminkliniu žymeniu. Veliuona garsėja savo piliakalniais. Ant jų buvusios pilys turėjo daugiau kaip du šimtmečius atlaikyti kryžiuočių puolimus, sulaikyti jų skverbimąsi į Lietuvą. Čia , anot metraščių, kryžiuočiams pirmąsyk panaudojus šaunamąjį ginklą, žuvo ir buvo palaidotas svetimšalių vadintas karaliumi – Gediminas. Todėl vienas piliakalnis pavadintas Gedimino Kapo kalnu. Į jį veda nutiesti laiptai, pastatytas paminklas. Prisiminėme 1323 metais Gedimino rašyto laiško turinį.

Netoliese – laiminančio Kristaus skulptūra (autorius Sigitas Straigys).
Veliuonos miestelis turi dvi savo dalis. Viršutinė vadinama Antkalne, apatinė – Pakalne. Antkalnėje stovi mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1644 metais. Bažnyčios vidus dabar apstatytas pastoliais: vyksta remonto ir restauravimo darbai. Prie jos susitikome savo kuklaus gyvenimo būdu pasižymintį bažnyčios kleboną Šarūną Leskauską. Kunigas ir pats tvarkosi savo namuose, šeimininkės neturi. Jam padėti kartais atvažiuoja nuo savo darbų atitrūkusi jo sesuo Asta – anglų kalbos mokytoja ir vertėja. Bažnyčios šeimininkas gyvena jau gerokai suaižėjusiame mediniame name, kurio viename gale gyveno lietuvių politinės poezijos pradininkas ir vertėjas kunigas Nezabitauskis- Zabitis. Jis savo poezijos rinktinę „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai – žemaitiškame“ yra dedikavęs Adomui Mickevičiui. Kunigas bažnyčioje skelbė 1831 metų sukilėlių atsišaukimus. Sukilimui žlugus, pavyko jam emigruoti į Prūsiją. 1834 metais rusų karo teismas už akių šį aktyvų kunigą nuteisė mirties bausme.

Veliuonos bažnyčios šventoriuje pagerbėme brolių Antano ir Jono Juškų kapą. Jų palaikai čia amžinam poilsiui atgulė perlaidojus juos iš Kazanės. Surandant šių mūsų kultūrai nusipelniusių žmonių kapą ir juos perlaidojant didelis nuopelnas tenka jau mūsų minėtam A. ir J. Juškų muziejaus įkūrėjui Arūnui Sniečkui.
Pavažiavę dešiniuoju Nemuno krantu dar 10 kilometrų pasiekėme Raudonės pilį, pastatytą 16 amžiuje. Ji jau jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Pilis buvo reprezentacinė. Pilies dvaro parką puošė gėlynai, augo daug retų medžių. Vėliau pilis pagal ją įsigijusių šeimininkų įgeidžius buvo perstatoma. Dabartinę, neogotikinių bruožų turinčią išvaizdą ji įgavo 19 a., perstačius ją pagal jau mums žinomo architekto C. Anikinio projektą. Per karus ji buvo gerokai apgriauta. Pokario metais be gailesčio čia buvo naikinama augusi reta augmenija ir retieji medžiai. Pilis atstatyta 1968 metais. 33, 5 m aukščio bokšte buvo įrengta apžvalgos aikštelė. Šios pilies parke augo legendinis Gedimino ąžuolas.

Pasakojama, kad Gediminas vykdamas į Veliuoną, prie to ąžuolo sustojęs papietauti. Ilgą laiką šis ąžuolas savo kamieno viena atšaka, nors taip pat gerokai pažeista gamtos stichijos , dar laikėsi. Dabar šią vietą žymi tik informacinė lentelė. Vienas parko kalnelis vadinamas Beždžionkalniu. Mat čia gyvenęs dvarponis turėjęs beždžionę, kurią labai mylėjęs. Šiai nugaišus, ponas ją užkasė supildamas kalnelį.
Iš Raudonės nuvykome į Panemunės pilį. Panemunės pilies teritorija, kaip manoma, yra susijusi su Lietuvos kunigaikščio Vytenio buvusiu dvaru. Kunigaikštis žuvęs 14 a. pradžioje kovose su kryžiuočiais. Savo dvare jis buvęs ir palaidotas. Panemunės pilies parke viena supilta kalvelė imta vadinti Vytenio, o kita jo žmonos kapais.

Septyniolikto amžiaus pradžioje vengrų kilmės miško pirklys Jonušas Eperješas, įsigijęs Panemunės dvarą, ant kalvos pastatydino renesansinio stiliaus rezidencinę pilį. Vėliau ji naujų savininkų buvo rekonstruota, pakeistas ir jos architektūrinis stilius. 18 a. viduryje ją įsigijus Žemaitijos bajorui Antanui Gelgaudui ir jo broliui, ji vadinta Gelgaudų vardu. Aktyviai abu broliai dalyvavo 1831 metų sukilime. Antanas Lietuvoje tapo šio sukilimo vadu. Po nepavykusio sukilimo Rusijos kareiviai pilį apiplėšė, sunaikino inventorių, vidaus sienų puošybą, išvežė joje buvusią gausią biblioteką. Gelgaudai paskelbti „pirmojo laipsnio valstybiniais nusikaltėliais“. Pilis, netekusi šeimininkų, buvo apleista, neprižiūrima, pradėjo griūti. Devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje pilį su dvaru perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis. Pilis buvo šiek tiek suremontuota. 1925 metais pilį nusavino valstybė. Ji buvo iš varžytinių parduota iš JAV atvykusiam kunigui Antanui Petraičiui, norėjusiam joje įkurti observatoriją. Tačiau jį ištikusi greita mirtis sutrukdė jam įvykdyti šį sumanymą. Iki II pasaulinio karo pilyje veikė amatus propagavęs saleziečių vienuolynas.

Sovietinės okupacijos metais ši vieta gerokai buvo nuniokota, iškirsta daug vertingų šimtamečių medžių. Tik 1957 metais šiek tiek atsitokėta: pagilinti ir užtvindyti pilies parko senieji tvenkiniai.
2009 metais pilis pradėta atstatyti – numatyta atkurti jos buvusią išvaizdą. Jau atstatyti du „gynybiniai“ bokštai, atkurta jos buvusi struktūra su uždaru kiemu. Puoselėjamas greta esantis parkas su 5 kaskadiniais tvenkiniais, saugomas ir menamas Gelgaudų ąžuolas. Atstatytoje pilies dalyje įkurtas keturių žvaigždučių viešbutis su restoranu.

Atvažiavę į Jurbarką, pabuvojome Vydūno gatvėje įsikūrusiame skulptoriaus V. Grybo memorialiniame muziejuje. Smagu prisiminti, kad dar sovietinės okupacijos metais teko pabendrauti su čia gyvenusia tuomet labai skurdžiomis sąlygomis skulptoriaus žmona Kunigunda Grybiene. Ji man atvirai ir nuoširdžiai tada pasakojo, kad sovietinė valdžia visai nevertina jos vyro kūrybinio palikimo, draudžia rodyti sovietinę ideologiją neatitinkančius skulptoriaus kūrinius. Ne tik draudžia rodyti, bet draudžia ir apie juos pasakoti. Vėliau teko susipažinti ir su skulptoriaus sūnumi Gediminu. Jo veido bruožus skulptorius atvaizdavo Sintautų bažnyčiai sukurto angelo veide.

Muziejuje mus šiltai sutiko jo edukatorė ir menininkė Gabija Viduolytė. Pagal jos idėją ir iniciatyvą muziejuje buvo sukurtas vadinamas audiogidas. Tai garso įrašas, pateikiantis pasakojimą apie eksponatus. Gabijos kūrybiniai darbai, bendraujant su muziejaus vedėjos Rasos Grybaitės mintimis, praplečia muziejaus lankytojų ratą, aktyvina čia įkurtos dailės studijos lankytojų kūrybines galias.

Pradžioje administraciniame name smalsiai apžiūrėjome čia atidarytą unikalią vilnonių skulptūrų, sukurtų pagal lietuvių memorialinės skulptūros tradicijas parodą. Sukurti dažniausiai Lietuvoje sutinkamų šventųjų atvaizdai. Visus žavėjo Gabijos Viduolytės ir Rasos Grybaitės sukurtas „Šv. Pranciškus su paukščiukais“ ir kitų 15 autorių sukurti dažniausiai Lietuvoje sutinkamų šventųjų atvaizdai.

Buvusiose dirbtuvėse apžiūrėjome čia įrengtą skulptūrų parodą, V. Grybo sukurtus monumentaliosios skulptūros projektus – jau kauniečiams gerai pažįstamą Vytauto Didžiojo skulptūrą, toliau – premijuotą Simono Daukanto paminklinį projektą, Angelą, Nukryžiuotąjį…

Vyskupo Motiejaus Valančiaus skulptūrinį projektą, kauniečių pritarimu, norėjome realizuoti sąjūdžio laikais netoli Kauno rotušės esančioje aikštelėje, bet tam nebuvo lėšų. Nebuvo įgyvendintas ir pagal Birutiečių draugijos užsakymą 1936 metais sukurtas dinamiškos kompozicijos maketas, vaizduojantis kunigaikščio Kęstučio ir Birutės romantišką susitikimą Palangoje.

Visus sudomino ir neįgyvendintas Vytauto Didžiojo sarkofago projektas, Sintautų bažnyčios Didžiojo altoriaus skulptūrinė kompozicija, šviesos spinduliais spindinti erškėčiuota Kristaus galva, dr. Vinco Kudirkos paminklo detalės.
Ilgai mūsų žvilgsnis neatsitraukė nuo čia eksponuojamo medžio skulptoriaus, tautodailininko Edmundo Gaubo sukurto 3 m ilgio horeljefo, vaizduojančio lietuvių kariuomenės mūšį su bermontininkais prie Radviliškio. Apie šį kūrinį ir patį kūrėją mums išsamiai papasakojo minėta muziejininkė Gabija Viduolytė. Drožėjui E. Gaubui artimiausia Lietuvos istorijos tema. Ankstesnis jo įspūdingas darbas, skirtas Žalgirio mūšio 600-mečio progai paminėti „Žalgiris. Lietuvai sugrįžo“ apkeliavo daugelį Lietuvos vietų.

Savo pažintinę kelionę baigėme legendomis apipintame Rambyno kalne ir Bitėnų kapinaitėse.
Rambynas garsėjo kaip vienas seniausių baltų šventviečių. Šias šventes yra aprašęs vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis savo knygoje „Lietuviški fortepijonai“. Čia buvo švenčiamos su tam skirtomis apeigomis ir Joninės. Per 1895 metų Joninių šventę, minint tautinio sąmoningumo skleidėjos „Birutės“ draugijos veiklos dešimtmetį, dalyvavo pasakydamas kalbą Mažosios Lietuvos himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius Jurgis Zauerveinas.

Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus, propagavusio abiejose Nemuno pusėse gyvenančių lietuvių suartėjimą, iniciatyva pradėta rašyti „Amžinoji Rambyno knyga“. Joje pasirašydavo į Jonines atvykę garbingi svečiai.
Rambyno kalne surengėme bendrus suneštinius pietus. Mūsų kelionės gražiabalsiai, pritariant Juozo Gaidelio akordeonui, padainavo patriotinio turinio dainų.

Žingsniuojant pro Bitėnų kapinių vartus tikriausiai daug kas įsiminė juose parašytus mums visiems skirtus Vydūno žodžius: „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kairėje kapinių pusėje pirmiausiai atkreipėme dėmesį į juodo marmuro paminklą, pastatytą 2003 metais Kristijonui Donelaičiui atminti. Paminklas vaizduoja evangelikų liuteronų pamokslininko sakyklą su atversta Šventojo Rašto knyga.
Šiose kapinėse 1999 metais buvo palaidotas Vokietijoje miręs įžymus lietuvių kompozitorius, chorų dirigentas, publicistas, visuomenininkas, svetur propagavęs lietuviškas dainas – Valteris Kristupas Banaitis.
1993 metais prie savo šeimos palaidotų narių atgulė iš Vokietijos parvežti ir Martyno Jankaus palaikai.

Man asmeniškai teko dalyvauti perlaidojant 1991 metais parvežtus iš Detmoldo Vydūno palaikus. Prisimenu gausybę kauniečių, susirinkusių pagerbti filosofą, rašytoją, kultūros veikėją ir publicistą Vydūną prie jo įnešto karsto Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Pradžioje prie perlaidoto Bitėnų kapinėse Vydūno amžinojo poilsio vietos buvo pastatytas šiam kraštui būdingas pagarbos ženklas – Krikštas. Dabar jo kapą žymi kuklus akmuo su užrašu „Vydūnas, 1868 – 1953“. Pagerbėme lietuviškos dvasios saugotoją ir jos skleidėją Vilhelmą Storostą – Vydūną, prisiminę ir dabar aktualius jo pamokomuosius žodžius: „Ne mūsų yra uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis. Žmonijos širdin kelias eina per Tautos širdį. Tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima“.

Renginiai



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra