Atsisveikinimas

Autorius: Data: 2014-01-03, 13:37 Spausdinti

Atsisveikinimas

Sausio 2-ąją sukako 22 metai, kai vadovauju katalikiškam laikraščiui „XXI amžius“ – tiek laiko praėjo nuo 1992 metų sausio antrosios, kai pradėjau dirbti redakcijoje. Visko patyriau – ir džiaugsmo, ir nuoskaudų, ir netekčių, ir praradimų – ir žmogiškąja, ir plačiąja prasme. Tačiau dabar tenka pagaliau pasakyti – gana, tenka išeiti iš vyr. redaktoriaus pareigų! Ir tai ne tik dėl didžiulio neįsivaizduojamo krūvio, kuris tenka dirbančiam laikraštyje darbuotojui. Ir ne dėl prarastos sveikatos, kuriai dėmesio niekada negalėjau skirti – 12–15 valandų per parą tenka skirti darbui prie kompiuterio. Tai – greičiau atsakas į tuos nesusipratimus, patirtas skriaudas, netgi pažeminimus, apie kuriuos nelabai norėtųsi kalbėti. Aišku, išties pradžiugina, kai gatvėje sutiktas nepažįstamas žmogus pasisveikina ir apsikabindamas sako: „Nuoširdžiai dėkoju už katalikišką laikraštį. Tai – puikus laikraštis, labai jo pasiilgstu – užsiprenumeruoti nepajėgiu, tad įsigyju bažnyčioje, bet ne visada galima rasti ir gauti. Tik kaip nors išlaikykite jį, neapleiskite“. Deja, padėtis yra niūresnė. Ne visada galime tikėtis, kad bet kurioje bažnyčioje jūs rasite „XXI amžių“, kad bet kuris tikintysis skaito katalikišką laikraštį, dažniau sutiksite tokį kataliką, kuris apie šį laikraštį, einantį jau 24-tus metus, netgi nėra girdėjęs, nes ne visi dvasininkai paragina jį skaityti, ne visur galima jį pamatyti. Tačiau dėl tų mūsų nuoširdžių skaitytojų, dėl tų, kurie laukia katalikiškojo „XXI amžiaus“, nes 50 metų negalėjo skaityti jokio katalikiško laikraščio (nebent pogrindyje leisto leidinio, kurio skaitymas okupacijos metais galėjo užtraukti didelę nemalonę), ir verta buvo dirbti.

Tačiau per tuos 22 metus teko patirti tai, ko nemato paprastas skaitytojas. Savo pasitraukimo iš „XXI amžiaus“ redaktoriaus pareigų priežastis galėčiau aiškinti ir taip: išeinu ir dėl sveikatos, ir dėl amžiaus, ir dėl nuolatinių rūpesčių, ir dėl pastovios atsakomybės, kai atsakai už viską, nors pagerinti laikraščio turinį, sudominti skaitytoją neturint lėšų ir pakankamai gerų specialistų galima tik minimaliai. Neturint lėšų, net negalima galvoti apie visų kūrybinių sumanymų įgyvendinimą. Dauguma darbuotojų nesiskundžiu, jie dirba atsidavusiai, tačiau teko patirti ir nusivylimų, ir apgavysčių. Buvo ir du atvejai, kai specialiai infiltruoti „žurnalistai“ pagal kažkokias užduotis ar savo užmačias kenkė finansinei leidyklos padėčiai. Buvo ir daugiau nepriimtinų atvejų. Ne visada tai – piktybiški atvejai ar KGB (FSB, VSD) įsikišimas, bet daug ką galima ir tuo aiškinti.

Šiemet redakciją ir mane asmeniškai paveikė prieš du mėnesius paskelbtas Lietuvių Katalikų Religinės šalpos (LKRŠ) sprendimas nuo kitų metų neduoti jokios paramos „XXI amžiui“. Nors per tuos 22 metus teko patirti nemaža skriaudų, tačiau pastarasis katalikiško fondo sprendimas galutinai žlugdo. Anksčiau gaunamos LKRŠ paramos dėka galėdavome nors kažkiek išsilaikyti, tačiau dabar šiam fondui iš Lietuvos duotas nurodymas neduoti mums jokios paramos, o ją atiduoti kitam – internetiniam leidiniui – stato mus į labai sunkią padėtį (tas leidinys ir anksčiau iš LKRŠ gaudavo keliasdešimt kartų didesnę nei „XXI amžius“ paramą, neskaičiuojant dar milžiniškos Spaudos rėmimo fondo teikiamos paramos). Apgailėtina, kad tokį LKRŠ sprendimą, tikriausiai, lėmė ir tai, kad vienas iš įtakingiausių to fondo darbuotojų yra, mūsų žiniomis, minėto internetinio leidinio iniciatoriaus, rėmėjo ir faktinio vadovo brolis, žinomas vienuolis. LKRŠ darbuotojas, irgi vienuolis, darbuotis į fondą buvo atsiųstas iš Lietuvos dar prieš 10 metų. Tad visai nenuostabu, kodėl priimtas toks sprendimas, turintis viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo požymių.

Kadangi savo laiku nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje nebuvo pravesta desovietizacija, buvę KGB aparato darbuotojai ir slapti agentai, okupaciniam režimui ištikimi komjaunuoliai ir komunistai nesunkiai galėjo vykdyti juodas užduotis visuomeninio ir politinio gyvenimo srityse. Laikraštis „XXI amžius“, nuosekliai gynęs krikščioniškąsias ir tautines bei patriotines vertybes, tapo nuolatiniu jų intrigų taikiniu. Netgi iš katalikiškų institucijų, kaip antai katalikiško radijo „Mažoji studija“, aktyviam komjaunimo veikėjui buvo pavesta juodinti „XXI amžių“. Tai tęsėsi vos ne dešimt metų. Beje, komjaunuolio skleidžiamus įžeidinėjimus per „spaudos apžvalgas“ (už tas paslaugas jis po kurio laiko buvo apdovanotas aukštu katalikiškos institucijos vadovo postu) nuolat pasauliui garsindavo katalikų internetas (KI). Tik po 10 metų, kai vienam vyskupui reikalaujant, Lietuvos Vyskupų Konferencija (LVK) vis dėlto susipratusi, jog su katalikišku laikraščiui taip elgtis negalima, ryžosi sustabdyti „komjaunuoliškus kryžiaus žygius“ prieš „XXI amžių“. Tiesa, į puolimus prieš „XXI amžių“ buvo įtrauktas ir KI. Ypač baisiomis spalvomis buvo piešiamas vienas mūsų apžvalgininkas su pačiu redaktoriumi, esą laikraštyje publikuojami straipsniai patriotizmo tematika, rašiniai apie partizanus, politinius kalinius ir tremtinius nereikalingi („tai – jau praeitis“), o redaktorius esą tik panaudoja religiją nacionalizmui skleisti (prieš laikraštį ištraukta net tokia kagėbistinė tezė). Net į Ameriką buvo nuvežti ir ten paskleisti šmeižikiški prasimanymai apie laikraštį ir jo darbuotojus, siekiant kad mūsų rėmėjai nutrauktų paramą. Taip netekome puikaus mūsų rėmėjo prelato Juozo Prunskio paramos, buvo ir kitų praradimų. Šmeižtai per „įtakingus“ asmenis buvo pasiųsti ir Tautos Fondui, kol jis faktiškai sumažino paramą laikraščiui iki minimalios. Neaišku, dėl kokių priežasčių šiemet buvo uždrausta laida, informuojanti „Marijos radijo“ klausytojus apie „XXI amžių“. Patirdami moralines nuoskaudas, sulaukdavome sunkių finansinės žalos padarinių. 2001 metais vykdyta „XXI amžiaus“ žeminimo akcija (per „Mažąją studiją“, per vadinamąjį KI „forumą“, per tiesioginius ir netiesioginius niekinimus) atitraukė net 1500 skaitytojų – tokios žalos niekada nei anksčiau, nei po to nepatyrėme. Finansiškai tai sudarė apie 200 tūkst. litų pajamų per metus praradimą. Nuo tada mums prasidėjo didžiausi sunkumai.

Norėdami išsaugoti katalikišką laikraštį, turėjome įkurti naują leidyklą, kuri kartu su laikraščiu buvo vėl negailestingai puolama toliau, netgi spendžiami nauji spąstai. „XXI amžius“ nė dienos nebuvo paliktas be puolimo ir žeminimo. Tarp kitų, paprastesnių priemonių, buvo ir trukdymas platinti parapijose. Sunku netgi suprasti, kaip pajėgdavau tai ištverti. Matyt, tik ilgokas darbas pogrindžio spaudoje neleido pasiduoti, tačiau moralinį skausmą teko slėpti giliai širdyje: netgi ne visada ir ne visi darbuotojai, o juo labiau skaitytojai, žinojo apie juos. Laikraštis net ir tokiomis sąlygomis turėdavo išeiti. Tai – ne tik laikraščio tvarkymas, tai – visą laiką rūpinimasis, ir dieną ir naktį, kai visus savo asmeninius darbus, visą sveikatos priežiūrą ne tik tenka atidėti, bet išvis jų atsisakyti. Tai – tarsi, mediko sąvokomis galvojant, nuolatinis budėjimas prie visą laiką mirštančio ligonio (nes laikraščio neprižiūrint, nerengiant jo kasdien, jis iškart bus palaidotas – gydytojai, ypač chirurgai, gali pasakyti, kokia įtampa juntama operuojant ligonius nepertraukiamai tris ar keturias valandas kas antrą dieną). Per tuos 22 metus būdavo įvairiausių atvejų: staiga prarandame darbuotoją, artimiausio žmogaus netektis, puolimas ar šmeižtas, o laikraštis turi žūtbūt pasirodyti jau vien dėl to žmogiško orumo išlaikymo, kad nesuteiktume per daug džiaugsmo blogio nešėjui. Bet kokiomis, net ir sunkiausiomis sąlygomis laikraščio maketas turi būti parengtas, jau gal trečią kartą perskaityta jo korektūra sutvarkyta kalbiniu požiūriu, viskas ištaisyta, ir 17-tą valandą išsiųstas į spaustuvę Lenkijoje (anksčiau – į Marijampolę), o paskiau visas tiražas pristatytas į visas reikalingas vietas, nes grėstų įvairios sankcijos ir iš spaustuvės, ir iš pašto, ir patys nukentėtume finansiškai, bet, svarbiausia, esame atsakingi prieš savo skaitytojus.

22 mano metai „XXI amžiuje“ – pusė mano darbinio gyvenimo. Jeigu skaičiuočiau dar ir okupacijos laikus, kai nuo 1978 metų aktyviai bendradarbiavau su katalikiška ir tautine pogrindžio spauda, per kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, vėliau per ses. J. Kuodytę nelegaliai spaudai pateikdamas savo rašinius apie okupantų vykdytą dvasinę priespaudą, tautos ir tikėjimo teisių varžymą, su ses. Ada Urbonaite leisdamas „Rūpintojėlį“, paskiau pats su žmona ir keliais bendraminčiais (daugiausia A. Patacku) leisdamas religinį kultūrinį žurnalą „Viltis“, jau atgimimo metais redaguodamas krikščionių demokratų „Apžvalgą“, susidarytų daugiau nei 35 darbo lietuviškoje katalikų spaudoje metai. Tačiau jau beveik pirmaisiais darbo pogrindyje metais KGB per savo agentus išaiškino mano veiklą ir po maždaug penkerių metų nustatė, kad esu vienas aktyviausių pogrindžio „Aušros“ ir „LKB kronikos“ autorių bei „Vilties“ redaktorius ir leidėjas. Apie 1985 metus, dar prieš kratas ir tardymus, mano bendraminčių suėmimus, KGB suteikė man pravardę „Nagliec“ (Akiplėša), t.y. lygiai tą pačią, kurią buvo suteikęs ir garsiajam tikinčiųjų bei tautos teisių gynėjui a. a. kun. Juozui Zdebskiui. Ir tas „juodas“ šleifas, pritvirtintas man dar okupacijos metais, tęsiasi iki šių dienų, nors daug kas tuo nepatikės ir stebėsis. Aišku, eilinis skaitytojas net neįtaria apie tuos sunkumus, kuriuos teko ištverti per tuos 22 metus. Iš skaitytojų iki mūsų ateidavo dažniausiai džiaugsmingas įvaizdis, kad būdami „Bažnyčios prieglobstyje“ esame ypatingai remiami ir saugomi. Išties teko išsiaiškinti, LVK į Vatikaną visada siųsdavo optimistines ataskaitas apie puikią katalikiškos spaudos būklę Lietuvoje, teigdavo, kad su katalikiška spauda viskas labai gerai, yra gerai ir su „XXI amžiumi“, nepriklausančiu LVK, kuriuo rūpintis netenka – jis pats puikiai išsilaiko. Tačiau buvo visai kitaip – ne kartą kreipiausi tiek į vyskupus, tiek į LVK, betgi pagalbos ar patarimo niekada nesulaukdavau. Kartą gavau kažkokius neaiškius pasiūlymus, kad „laikraštis turi turėti savo strategiją, arba pasiūlydavo tokią paramą, kad naudodami ją tik kuo greičiau užsidarytume, o dažniausiai būdavo sugalvojamos įvairiausios kliūtys. Minėtais viešais ir ne viešais išpuoliais mums buvo trukdoma ne tik dirbti, bet ir, kiek įmanoma, apribojamos platinimo galimybės. Bažnyčiose buvo leidžiama informuoti ir juo labiau kalbėti tik apie vieno žurnalo (kol jis nesubankrutavo), paskiau kito žurnalo (dabar labai klestinčio) platinimą. Apie kokią nors „XXI amžiaus“ informaciją kalbėti buvo nerekomenduotina ar net uždrausta. Netgi kai kuriose bažnyčiose platinimas buvo priverstinai sustabdytas, pavyzdžiui, Kauno Prisikėlimo parapijoje, kitose Kauno ir ypač Vilkaviškio vyskupijos parapijose (pavyzdžiui, Vilkaviškyje, Marijampolėje ir kai kuriuose mažesniuose miesteliuose). Galima būtų vardinti ir kitas parapijas, kuriose „XXI amžiaus“ paminėjimas yra arba uždraustas, arba vengiama jį minėti, bet dažniausiai netgi draudžiama jį platinti. Aišku, dažnai tai priklauso ir nuo klebono pozicijos katalikiškos spaudos atžvilgiu, skatinimo ja domėtis, tačiau, kas jiems duoda tokius nurodymus atsisakyti katalikiško laikraščio, galima tik spėlioti, nors numatyti nesunku. Maža redakcija nepajėgi net vienos tūkstantosios dalies padaryti to, ką pagelbėti gali visa katalikų bendruomenė. Dėl didžiulio krūvio ir finansinio nepajėgumo redakcija praradusi bet kokias galimybes išvažiuoti į labai reikalingus susitikimus su skaitytojais. Todėl kartu su visa redakcija esame dėkingi tiems kunigams, kurie suprasdami krikščioniškos spaudos reikalingumą, nepabūgdami trukdymų, jiems gresiančio nepalankumo, ryžtasi platinti „XXI amžių“. Džiaugiuosi, kad atsirado ir du vyskupai, kurie mus yra nuoširdžiai parėmę. Jiems ypač dėkoju. Kitas vyskupas nuoširdžiai skatindavo skaityti „XXI amžių“. Tad visur galima sutikti „XXI amžiaus“ atžvilgiu palankiai nusiteikusių žmonių. Džiaugiuosi jais ir meldžiu Gerąjį Dievą jiems palaimos. Kartu su redakcija esu dėkingas ir tiems mūsų talkininkams platintojams ir keletui kunigų, jau išėjusių pas Viešpatį, bet daug pasitarnavusių katalikiškų laikraščių „XXI amžius“ ir „Kregždutė“ platinimui. Gaila, kad dėl nekrikščioniško abejingumo (švelniausiai kalbant) katalikiškasis Lietuvos jaunimas prarado jam skirtą savaitinį laikraštį „Kregždutė“ – į LVK ir į vaikais besirūpinančio A. Adamkienės fondą siųsti prašymai pagelbėti šiam laikraščiui buvo išmetami į šiukšlių dėžę.

Aišku, nauji sunkumai vėlgi padidėjo A. Kubiliaus vyriausybei įvykdžius „naktinę“ mokesčių „reformą“, kai pažeidžiant bet kokius finansinės drausmės įstatymus per kelias naktis mokesčiai spaudai buvo padidinti kelis kartus, ir išsilaikyti galėjo tik turtingi dienraščiai arba oligarchų ar Spaudos rėmimo fondo išlaikomi leidiniai. „XXI amžiui“ atsidūrus ant bankroto ribos rašiau premjerui A. Kubiliui pareiškimą, kad jei tokiomis muravjovinėmis spaudos gniuždymo sąlygomis Spaudos rėmimo fondas ir toliau nesuteiks paramos laikraščio leidybai, tarsi jis būtų pornografijos ar amoralumo skleidėjas, esu pasiryžęs susideginti V. Kudirkos aikštėje. Toks drastiškas mano asmeninis ryžtas šiek tiek atvėrė beveik 15 metų mums uždarytas fondo duris, bet toks sprendimas man kainavo ir sveikatos, ir nervinės įtampos.

Pradėdamas dirbti redaktoriumi, neįsivaizdavau, kad patirsiu tiek sunkumų iš tų, kurie kasdien kalba apie artimo meilę, apie pagalbą, užuojautą, rūpestį, apie gėrio pergalę prieš blogį. Aišku, katalikiško laikraščio priešai galės teigti, kad kuriu ir išsigalvoju sąmokslo teorijas ir pan., tačiau tai paprasčiausiai reiškia tai, kad dar yra neužbaigta ir vis tęsiasi kova už mūsų laisvę ir nepriklausomybę, tik ji pasireiškia per tokį paprastą, atrodo, tikrai niekam problemų nekeliantį katalikišką laikraštį „XXI amžius“. Beje, verta prisiminti, kad ir okupacijos laikais tikėjimas ir Katalikų Bažnyčios įtaka buvo svarbiausias KGB taikinys. Nesunkiai pastebime, kad tokiu tamsiųjų jėgų valdomos žiniasklaidos taikiniu išlieka ir dabartinė katalikų bendruomenė, siekiant net per atskirus bažnytinių institucijų asmenis sumažinti katalikiškos spaudos poveikį tautai.

Žinau, kad išėjimu iš redaktoriaus pareigų ir savo pareiškimu galiu patirti naujų šmeižtų ir puolimų, bet slėpti visa tai, su kuo nepriklausomoje Lietuvoje susiduria vienintelis plačiajai katalikų bendruomenei prieinamas katalikiškas laikraštis, irgi būtų nusikaltimas. Aišku, siekdamas nepakenkti Katalikų Bažnyčios vadovams, atskleidžiu tik dalį patirtų sunkumų, tačiau ypač žeidžia minėtas paskutinis LKRŠ sprendimas neskirti „XXI amžiui“ jokios paramos. Suprantu (ir turiu duomenų), kad tai – irgi bausmė „Nagliecui“, vis dar neatsisakiusiam vadovauti „XXI amžiui“ ir tęsiančiam „nacionalistinę“ liniją (beje, dabartiniai VSD agentai, perimti iš KGB, siunčia lygiai tokio pobūdžio apibūdinimus apie mane). Tad belieka ir šį kartą „degintis“, netgi labai skaudžiai – paliekant katalikišką spaudą, kurios labui dirbau 35 metus. Viliuosi, kad tokiu būdu susidarys didesnės galimybės gauti paramą katalikiškam laikraščiui.

Dėkoju visiems skaitytojams, padedantiems mums sunkais momentais savo aukomis, kurios leidžia mums tęsti „XXI amžiaus“ leidybą. Dėkoju visiems platintojams, suprantantiems katalikiško laikraščio reikšmę Lietuvai. Įsitikinęs, kad nuoširdieji „XXI amžiaus“ skaitytojai džiugiai ir prasmingai praleido Kalėdų šventes ir toliau kimba į savo darbus ar užsiima nepabaigiamais rūpesčiais, kuriuos sėkmingai spręs su Dievo pagalba Naujaisiais, 2014-aisiais, metais. Visiems „XXI amžiaus“ skaitytojams, visai Lietuvos katalikų bendruomenei linkiu laimingų Naujųjų metų!

Edvardas ŠIUGŽDA, „XXI amžiaus“ vyr. redaktorius 1992–2013 metais

XXI amžius, nr. 47 (2071), 2013 m. gruodžio 27 d.

Spauda , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra