Apie Prezidentą Antaną Smetoną ir Kaišiadoris

Autorius: Data: 2019-07-08 , 11:40 Spausdinti

Apie Prezidentą Antaną Smetoną ir Kaišiadoris

Renginio „Prezidentas Antanas Smetona ir Kaišiadorys“ akimirka. N. Adukonienės nuotr.

Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejaus muziejininkas, www.voruta.lt

Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius yra paskelbęs Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metais. Šia iškilia proga Kaišiadorių muziejus per Šv. Antaną – 2019 m. birželio 13 d. – kaišiadoriečius ir miesto svečius maloniai pakvietė į renginį „Prezidentas Antanas Smetona ir Kaišiadorys“, skirtą pirmojo Lietuvos Prezidento išrinkimo 100-mečiui paminėti.

Renginio metu aktorė ir režisierė Virginija Kochanskytė su dainininke Giedre Zeicaite (sopranas) ir pianiste Edita Zizaite (fortepijonas) atliko teatralizuotą muzikinį spektaklį „Lietuviškų romansų vainikas“. Renginyje taip pat dalyvavo Prezidento A. Smetonos biografijos tyrinėtojai – diplomatas, istorikas prof. Alfonsas Eidintas bei Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė. Vakaro metu Kaišiadorių muziejuje (Gedimino g. 118, Kaišiadorys) eksponuota ir Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune kilnojamoji stendinė paroda „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“.

Antanas Smetona (1874–1944) – teisininkas, valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjas, pirmasis Lietuvos prezidentas. Gimė Užulėnio kaime (Taujėnų valsč., Ukmergės apskr.), valstiečių šeimoje. 1902 m. baigė Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1907–1913 m. redagavo laikraštį „Viltis“, 1914–1915 m. – žurnalą „Vairas“. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko pavaduotojas, pirmininkas. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės Tarybos pirmininku (1917–1919 m.). 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. birželio 19 d. – pirmasis Lietuvos valstybės Prezidentas. 1923–1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. Lietuvių tautininkų sąjungos kūrėjas ir šios sąjungos pirmininkas. Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio valstybinio perversmo antrąkart tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu, kuriuo išbuvo iki lemtingųjų 1940 m. birželio. Lietuvos vyriausybei 1940 m. birželio 15 d. priėmus Sovietų Sąjungos ultimatumą su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klivlande (JAV).

*  *  *

Po trumpos Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus renginio įžangos, suskambo pirmieji Editos Zizaitės užgauto fortepijono garsai. „Laikas, – poetiškai vakarą pradėjo aktorė Virginija Kochanskytė – nenumaldomai greitai bėga. Kai atsigręži atgalios, kelias vingiuoja: per žmones, per vietoves, per įvykius… Ir daugumai mūsų tėčių, mamų, o ką jau kalbėti apie senelius ir močiutes, tas kelias prasidėjo… nuo bakūžės samanotos. Ak, netolimas pasakų kaimas, tėviškės liūdnas atšlaimas, o buvo ten, buvo gražu. Klegėjo pavasario gandras, ant mūsų kaštano aukšto žydėjo – kaimyno levandos ir kvapnūs alyvos žiedai. Tai spaudžia krūtinę ir plėšo tos lankos, tos žemės daina. O gal, o gal jau negalėsiu sugrįžti kaip vasaros saulė, sugrįžt kaip sugrįžta diena, o gal tie pagoniai žalieji jau niekad manęs nesulauks. Kur bailūs tilvikai suėję per vasarą krykaus ir šauks. Gal ežero gimto Širvėnos pakrančių balti ajarai šlamės per visas mėnesienas… ne viskas, ne viskas gerai. Ne pasakų – tolimas kaimas paskendo migloj pamažu. Tėviškės liūdnas atšlaimas, o buvo ten buvo gražu…“.

 „Ak, kaimas, lietuviškas kaimas. Ir kuriasi valstybė… iš kaimo į miestą. Į miestą mokytis siuvėjauti, mokytis virėjauti, mokytis skaičiuoti, mokytis statyti tiltus, mokytis dainuoti, muzikuoti, natas rašyti ir žinoma – kurti valstybę. Bet atkeliavus į tuos miestus taip liūdna, vakare grįžus po pamokėlių, ar naktyje žvelgiant į žvaigždėtą dangų… ataidi melodijos ir dainų žodžiai… iš kaimo“ – po V. Kochanskytės žodžių nuaidi Giedrės Zeicaitės atliekama daina: „Daug daug dainelių mieloji sese / tau padainuoti seniai žadu // Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia / toli nuo savo gimtų namų…“

Renginio dalyviai (iš kairės): E. Zizaitė, G. Zeicaitė, O. Lukoševičius, dr. I. Jakubavičienė, prof. A. Eidintas, V. Kochanskytė. N. Adukonienės nuotr. 

„Po tokio poetinio žodžio, – savo pasisakymą pradėjo prof. Alfonsas Eidintas, – Aš norėčiau pakalbėt apskritai apie žmogų istorijoj. Su dideliu apgailestavimu turiu šitai garbingai auditorijai pripažinti, kad lietuvių tauta iki šiol „neapžioja“ Smetonos: niekaip jo negali suprasti ir įsisavinti – kas čia buvo su juo, kaip čia įvyko. Visokie šešėliai vis užmetami jam“. Profesorius palygino kaimyninės Lenkijos ir Lietuvos valstybinius vidaus perversmus prieškariu bei kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių politinę-parlamentinė padėtį prieš Antrąjį pasaulinį karą. „Europoj tuo laiku buvo parlamentinių sistemų krizė. Niekas netikėjo tais „bačkininkais“, kurie atsistodavo ant bačkos, prieš rinkimus prižada viską, o kai išrenka į Seimą – plakasi ten dėl menkniekių visokių kaip mažvaikiai, valstybinių reikalų nesprendžia. Ką apie tokius seimus turėjo galvot padorus, rimtas žmogus kaip Smetona? Išvaikyt juos! Ir valstybę tvarkyt rimta ranka“ – kalbėjo prof. A. Eidintas bei pateikė pavyzdžius Europos valstybių, kurios tuo metu taip pat atsisakė parlamentų – tame tarpe ir Latvija su Estija, kuriose taip pat įvyko valstybiniai perversmai.

Dėl 1940 m. birželio 15 d. sovietų ultimatumo Lietuvai ir Prezidento A. Smetonos pasitraukimo į Vakarus prof. A. Eidintas pabrėžė, kad ne Prezidentas, o tuometinė Lietuvos vyriausybė atsisakė kovot ir priešintis ginklu okupacijai „Negalima taip sakyt, kad Smetona išdavė. Ar geriau būtų, – retoriškai klausė profesorius, – kad jis būtų numiręs Sibire? Kaip numirė Latvijos prezidentas ir Estijos prezidentas su visa šeima? Na tai, sakoma, vis tiek sudegė Amerikoj gaisro metu… Užduso. Atsitiktinumas visiškas. Namas buvo nesutvarkytas“. Čia prof. A. Eidintas pridūrė, jog eidamas Lietuvos ambasadoriaus JAV pareigas oficilaiai kreipėsi į Klivlando miesto policiją ir gaisrininkus, prašydamas dar kartą patikrinti kokiom aplinkybėm žuvo Prezidentas A. Smetona. Ir gavo iš jų raštiškus atsakymus, jog gaisras kilo dėl atsitiktinumo – netvarkingos namo dūmų sistemos. „Dėl tų politinių partijų nesutarimų, dėl ilgamečio sovietinės propagandos poveikio, visokių tokių neteisybių situacija yra susidariusi tokia, kad šeima iki šiol neduoda leidimo perlaidot Smetonos palaikus Lietuvoj, nors politinė valia buvo išsakyta aiški ir aš tą jums galiu užtvirtint. Ne laikas, kadangi Smetonos tauta dar nesupranta, dar daug yra negatyvo“ – teigė prof. A. Eidintas.

 Prezidento Antano Smetonos sutikimas Rumšiškėse. 1927 m. KšM.

Apibūdindamas A. Smetonos vaidmenį Lietuvos istorijoje apskritai, profesorius išskyrė lietuvių kultūrinės tautos kūrimą, kuris pasireiškė jam redaguojant svarbius to meto lietuvių laikraščius „Viltis“ ir „Vairas“ bei, atmetus ginkluotą kovą, lietuvių kultūrinio-kalbinio gyvenimo propagavimu būsimos Lietuvos valstybės teritorijoje, kuri politiškai dar buvo nenustatyta. „Antras vaidmuo, – pasak prof. A. Eidinto, – tai buvo Lietuvos Taryba: jos sudarymas ir bandymas sulaukti karo pabaigos. Su vokiečių pagalba sukurti Lietuvos monarchiją – karalystę su Urachu. Už tai Smetona nenori pasirašyti 1918 m. vasario 16-osios akto, todėl kad 1917 m. gruodžio 11-os aktas su keturioms konvencijom suteikia Lietuvai galimybę gauti Vokietijos paramą, o tai leidžia Lietuvai atsilaikyti prieš lenkus“. Nes pagrindinis Lietuvos nepriklausomybės „nenorėtojas“, paaiškino profesorius, buvo beatsikurianti Lenkija, kuri matė Lietuvą tik kaip būsimos federacijos dalį, o lietuviai federacijos nenorėjo – norėjo būt nepriklausomi. „Ir čia Smetona jau nuo 1905 metų išeina į priekį. Jis yra neabejotinas ir pats svarbiausias lietuvių lyderis. Taigi turim neeilinio kalibro valstybininką. Galime jį mėgti, galime jo nemėgti, bet XX amžiaus Lietuvos istorija be Smetonos yra neįsivaizduojama“ – savo pasisakymą apibendrino prof. A. Eidintas.

„Tu girdėjai – teatrališkai įsiterpė aktorė V. Kochanskytė, – ką profesorius kalbėjo?! Kaip gerai, kad mes į tą Konrado kavinę nenulėkėm. Dieve į tą Konrado kavinę tai ir paryčiais galim nueiti. Ojei, taigi aš dabar supratau! O Jėzau, taigi to Sąjūdžio nebūtų buvę iš viso, jeigu tas Smetona – oj koks, ar ne, žavus vyrukas – nebūtų sukūręs tos tautinės valstybės! Girdėjot ką sakę – nuostabu, fantastika…“.

Istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė pradėdama savo pasisakymą visų pirma išskyrė svarų Prezidento žmonos Sofijos Chodakauskaitės-Smetonienės (1885–1968) vaidmenį. „Galiu tvirtai pasakyti, kad Antanui Smetonai labai padėjo žmonos pritarimas jo visai visuomeninei veiklai. Juk ne iš karto jis tampa prezidentu: 15 metų gyvena santuokoje, jis yra ir paprastas banko tarnautojas, gaunantis labai kuklų atlyginimą. Jis yra lietuviškų laikraščių redaktorius, publicistas, įvairių visuomeninių organizacijų narys, verčia vadovėlius, verčia įvairiausią literatūrą. Tai, iš tikrųjų, politiku jis tampa dėl tik būtinybės. Todėl, kad kilus Pirmajam pasauliniam karui Smetonų namai Vilniuje praktiškai lieka centriniais namais visiems lietuviams, kurie dar ir prieš karą buvo įpratę burtis, tartis, diskutuoti. Tuose namuose rusena ir tiesiog dega tikras lietuviškos kultūros židinys. Tai štai būtent su tuo namų tokiu diskusijų klubu Smetona per keletą metų tampa tikru lyderiu. Ir Pirmojo pasaulinio karo metais, kada labai didelė Vilniaus lietuvių inteligentų dalis pasitraukia į Rusiją, Smetona su dar saujele vis dėlto apsisprendžia likti Vilniuje. Na ir galiausiai čia – Lietuvos Tarybos veikla, Vasario 16-oji ir Nepriklausomybės aktas. Ir visur visur, kiekviename žingsnyje, šalia yra ponia Sofija Smetonienė: tai yra tikrai nepaprastai tvirta, protinga, inteligentiška prezidentienė“ – kalbėjo dr. I. Jakubavičienė.

„Vėlgi reikia pasakyti – tęsė dr. I. Jakubavičienė, – kad Prezidentas Antanas Smetona išsiskyrė ypatingu noru keliauti po Lietuvą. Ir po Lietuvą jis keliaudavo tikrai labai dažnai. Kaip žinome, ir Kaišiadorių krašte jis tikrai lankėsi ne kartą. Tai tas Prezidentas, kuris 1927 metais praktiškai apkeliavo visą Lietuvą“. Visa tai labai stiprino Prezidento autoritetą: kuo daugiau rodytis viešumoje, kuo daugiau tiesiogiai bendrauti, susitikti su žmonėmis. „Ir tai davė vaisių. Nes, net tada kai Lietuvos jau nebebuvo. Ir mūsų šalį buvo okupavę sovietai, vis dėlto Smetona tikrai ilgą laiką išlaikė autoritetą. Ir sovietams reikėjo labai pasistengti, kad tas turėtas Prezidento autoritetas būtų kaip įmanoma greičiau sugriautas“ – sakė tyrinėtoja.

Vertindama 1940 m. birželio 15-ąją, kuomet buvo dramatiškai sprendžiamas Lietuvos likimas, istorikė dr. I. Jakubavičienė taip pat pabrėžė aiškia ir tvirtą Prezidento A. Smetonos poziciją. „Prezidentas pats pirmas kalba apie tai, kad atėjo diena, kada mes turime pasipriešinti, mes negalim sutikti su sovietų ultimatumu. Tačiau ką jis išgyvena, tai būtent tos pačios vyriausybės išdavystę… Šiandien karo istorikų išvada yra vienareikšmiška, kad tikrai buvo galima pasipriešinti“. Kita šiame kontekste labai aktuali ir daug diskusijų kelianti tema – ar reikėjo Prezidentui išvykti? „Iš tikrųjų teko jam rinktis tą sunkų sprendimą palikti Lietuvą tą birželio 15-oios dieną supratus, kad niekaip kitaip bei jokio kito protesto jis ir negali pareikšti, nes kariuomenės vadas nesutinka priešintis… ir kas daugiau belieka. Vėlgi, išvykdamas jis keletą kartu garsiai pasako – nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvos. Taigi, pasirinkimas išvykti buvo tikrai drąsus žingsnis“ – teigė dr. I. Jakubavičienė. Ji kartu pabrėžė, kad Prezidento pasirinkimą – pasitraukti ir kovoti iki galo – reikėtų gerbti, nes tapti dar viena nereikalinga auka ir savo parašu patvirtinti sovietų okupaciją būtų buvę žymiai negarbingiau, nei tokia pozicija, kada valstybės vadovas traukiasi. „Tai nėra pabėgimas, tai yra valstybės vadovo ir jo rankose, jo pareigybėje slypinčio valstybės simbolio gelbėjimas. Išvykdamas į užsienį jis praktiškai savo rankose išsiveža kad ir nedidelius, tačiau tam tikrus valstybingumo likučius. Ir sovietai atėję į Kauną labai pasipiktina, kai sužino, kad Smetonos tai nėra – pagal jų planą jis turėjo būti, o jis pasitraukė…“ – dr. I. Jakubavičienė.

4-ojo pėstininkų pulko šventė Kaišiadoryse, centre – Prezidentas Antanas Smetona. 1920 m. KšM.

Prezidento veikla Amerikoje – dar viena mažai tyrinėta tema. „Ir aš labai džiaugiuosi, kad Kaišiadorių muziejus iš mūsų Istorinės Prezidentūros pasiskolino nedidelę kilnojamą parodą „Gyvename viltimi“, kuri pasakoja ką Prezidentas veikė tuos trejetą metų Amerikoje. Paaiškėja, kad jo veikla buvo labai plati ir Prezidentas kiek tik turėjo galių, tiek stengėsi jas panaudoti valstybingumui išsaugoti. Juk galiausiai buvo ruošiamasi Antrojo pasaulinio karo pabaigai, buvo ruošiamasi prieiti bendros Amerikos lietuvių pozicijos – ko mes prašysime, ko mes sieksime būsimose taikos konferencijose. Antanas Smetona nebuvo eilinis emigrantas – jis buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas egzilyje. Ir šiandien mums būtina kalbėti apie Prezidentą Smetoną, – apibendrino dr. I. Jakubavičienė, – kadangi tai yra būtent tas žmogus, kuris kūrė Lietuvą kuria mes galime didžiuotis“.

*  *  *

1919–1920 m. Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ne kartą lankėsi Kaišiadoryse, nes Kaišiadorys buvo strateginis taškas, siekiant sulaikyti Sovietų Rusijos ir Lenkijos kariuomenių puolimą į Kauno pusę. To meto fotografijose prezidentas matomas tarp Lietuvos kariškių, kariuomenės vadų.

1926-ųjų pabaigoje antrąkart tapęs Lietuvos Prezidentu Antanas Smetona keliavo per Lietuvą, o 1927 m. rugsėjo mėnesį aplankė ir Trakų (Kaišiadorių) apskrities miestelius bei didesnius kaimus.

1934 m. birželio 17 d. A. Smetona lankėsi Kaišiadoryse Tautos šventėje, kurioje dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Šventės dieną Prezidentas Kaišiadoryse pasodino ąžuolą „Klaipėdos šile“, taip pat atsižvelgdamas į kaišiadoriečių kreipimąsi tarpininkavo Švietimo ministerijoje dėl Kaišiadorių gimnazijos įkūrimo.

Kaišiadoryse Prezidentas A. Smetona lankėsi ir vėliau. „Visas Kaišiadorių gyvenimas, – prisimena Motiejus Tomkus, – sukosi aplink geležinkelio stotį, ji buvo savotiškas centras, nes už gelžkelio stovėjo nedaug medinių namų, viena mūrinė mokykla bei bažnyčia. 1936 metais vykusioje šventėje dalyvavo pats prezidentas Antanas Smetona, joje buvo demonstruojama karinė technika. Visi vaikai mojavo su vėliavėlėmis, vyko paradas, dalyvavo šauliai. Net mokinukai iš pradžios mokyklos buvo vaišinami nesaldinta kava“ (Taparauskaitė I. Kaišiadorių geležinkelis (I dalis) // Kaišiadorių muziejaus mokslinis archyvas (KšM MA) B. 630. P. 15).

Šventiniai vartai su Prezidento Antano Smetonos paveikslu jų viršuje, pastatyti prie Kaišiadorių verslininko Vasilijaus Tkačenko parduotuvės. XX a. 3–4 deš. KšM.

Iš Janinos Ivoškaitės (1926–2018) – tuomet 12-metės – prisiminimų: „1938 m. Lietuvos Nepriklausomybės 20 metų sukaktis. Šventė vyko Kaišiadoryse. Iškilmingoji šventės dalis vyko sodelyje prie geležinkelio stoties. Aikštė buvo aptverta, vidury – paaukštinimas. Prie sukrauto laužo stovėjo bačka su degutu. Laužas degė… Kalbėjo Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Tai buvo birželio 13 dieną, per antanines, matyt, kartu prezidentą pasveikino ir su vardo diena.

Ta proga vyko mokinių sporto šventė. Mokiniai buvo apsirengę tautiniais rūbeliais.

O aš iš arti pirmą kartą pamačiau prezidentą. Tai buvo neaukšto ūgio, su barzdele, pilka eilute apsirengęs vyras. O mano supratimu, prezidentas turėjo atrodyti kaip karalius! Mano nusivylimas buvo toks didelis, kad viso pasirodymo metu aš stovėjau kaip paralyžiuota ir nedariau pratimų. Po šventės mokytojas paklausė, kodėl aš tik stovėjau: „Žinau, kad pratimus mokėjai gerai“. Aš atsakiau: „Koks čia prezidentas, jei jis atrodo kaip mano tėvas“… Toliau, atrodo, vyko gal Kaišiadorių komendanto priesaika. Prezidentas laiko palenkęs vėliavą, o komendantas priėjęs priklaupė ant vieno kelio ir pakėlęs vėliavos kraštą jį pabučiavo. Nepatiko, kad toks žymus Kaišiadorių žmogus klaupiasi prieš tą žmogų pilka eilute. Dabar aš supratau, kad buvau neparuošta susitikimui su Lietuvos prezidentu…“ (Atsimenantys Kaišiadorys: atsiminimų rinkinys (sud. Marija Marcevičienė). Kaišiadorys, 2007. P. 48–49.).

 

Naujienos Renginiai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra