Iš tremties grįžęs vysk. Vincentas Sladkevičius meldžiasi prie Dievo tarno ark. J. Matulaičio sarkofago. Marijampolė,1982 m.
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus negalima traktuoti kaip KGB agento, nors 1958 m. balandžio 16 d. LTSR KGB 4 valdybos, 1 poskyrio viršininko pavaduotojas kapitonas Domarkas jį įvardija kaip KGB agentą (LYA,ap.45,b.98,1.10-13. Vysk. T. Matulionio sekimo byla).
Iš kitų tos pačios bylos dokumentų paaiškėja, kad, grįžus iš lagerio vysk. T. Matulioniui, o kun. V. Sladkevičiui dirbant Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje, 1957 m. KGB du kartus bandė nesėkmingai verbuoti ir nepasisekus užverbuoti pašalino jį iš dėstytojo pareigų.
Taip pat skaitykite
1957 m. gruodžio 25 d. kun. V. Sladkevičių slapta konsekravus vyskupu, o vysk. T. Matulionį 1958 m. spalio 17 d. ištrėmus į Šeduvą, KGB puoselėjo viltį įtraukti vysk. V. Sladkevičių į „slaptą“ bendradarbiavimą su jais. 1958 m. spalio 5d. LTSR KGB pirmininko pavaduotojas pulkininkas Martavičius apie tai rašo į SSSR KGB (t.p.,1.28-31). Jei nesutiks bendradarbiauti, nebus leidžiama valdyti vyskupijos ir taip pat bus ištremtas.
1959 m. sausio antroje pusėje KGB su vysk. V. Sladkevičiumi pravedė pokalbį, tačiau nesėkmingai, ir nutarė jį iškeldinti į Latvijos pasienį, kur tikintieji yra nevienalyčiai – katalikai ir reformatai.
1959 m. vasario 12 d. KGB apklausė vysk. V. Sladkevičių ir įspėjo „už kišimąsi į Kaišiadorių vyskupijos valdymą“, o kovo 7d. jis buvo iškviestas pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir „paskirtas“ į Nemunėlio Radviliškį.
Iki pat sovietų valdžios galo jis buvo laikomas antisovietiškai nusiteikusiu ir „reakcionieriumi“. Vysk. V. Sladkevičius, kaip agentūrinės stebėjimo bylos (DON) objektas (sekamasis) turėjo slapyvardį „Sanovnik“ (liet. „Dignitorius“). KGB iki galo sekė jo įtaką Lietuvos išsilaisvinimo kovoje 1988-1990 metais. (LYA,ap.49, agentūrinė stebėjimo byla „Capella“).
Lauksime, kad kard. Vincentas Sladkevičius būtų išbrauktas iš KGB agentų sąrašo.
