Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas, www.alkas.lt

Baigiantis mokslo metams Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius surengė konferenciją „Lenkų vaikas – lenkiškoje mokykloje“  („Polskie dziecko – w polskiej szkole“). Skyriaus pirmininkas, kartu ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis apžvelgė Lietuvos lenkų švietimo padėtį su vienas kitą atmetančiais vertinimais, iš vienos pusės juodą, su krūva trūkumų, bet iš kitos – baltą, su gausybe laimėjimų. Kaip sakoma, kuo norite, tuo tikėkite.

Tokių žinių adresatai yra skirtingi. Lenkijai skirti Lietuvos lenkų švietimo baisumai, o  Lietuvos lenkų auditorijai visai gera jo padėtis. Kodėl taip daroma, galėtų paaiškinti pats Tomaševskis, bet ir be paaiškinimo aišku, kad be Lenkijai transliuojamų Lietuvos lenkų pragaro vaizdelių, nutrūktų Lenkijos parama “vargšams Lietuvos lenkams”, o  Lietuvos lenkų patikinimas, kad tik lenkų organizacijų dėka yra pasiekta geriausia pasaulyje lenkų švietimo padėtis, atneša toms organizacijoms papildomus rinkėjų balsus. Taigi vienos konferencijos šūviu du – baltas ir juodas Lenkijos ir Lietuvos zuikiai.  Pažvelkime į juos Tomaševskio akimis.

1996 metais Rytų Lietuvoje, atsisakius rajonų valdžiai, pradėtos steigti apskričių, dabar jau ministerijos pavaldumo lietuviškos mokyklos. Anot Tomaševskio, tose vietovėse nebuvo jokio reikalo jas įkurti, mat atsirado konkurencinė atmofera lenkiškoms mokykloms ir dalis lenkų mokinių nuėjo į lietuviškas. Tomaševskis prisigalvojo, kad lietuviai neva agitavo leisti vaikus į lietuviškas mokyklas, užmiršęs paminėti, kad agitacija į lenkiškas mokyklas, naudojant ir administracinį resursą, buvo nesulyginamai didesnė. Žodžiu, lenkai yra prieš lietuviškas mokyklas. Vis dėlto lietuviškos mokyklos rytinėje Lietuvoje sėkmingai veikia.

Tomaševskio nuomone, švietimo reforma sudavė smūgį Lietuvos lenkų švietimui, nes esą buvo numatyta uždaryti daugumą lenkiškų mokyklų(?). Lenkų visuomenė su tuo nesutiko. „Su pasitenkinimu galime pažymėti, kad šiandien turime 36 lenkiškas gimnazijas, t.y. 10 proc. bendro Lietuvos gimnazijų skaičiaus“. Tomaševskio žodžiais, tai stebuklas, nes lenkiškose mokyklose mokosi 3,5 proc. šalies vaikų. Beje, mokyklų 1000-čiui Lietuvos lenkų vaikų tenka daugiau nei pačioje Lenkijoje ir vos ne dvigubai daugiau nei lietuvių vaikams Lietuvoje.

„Tik milžiniškų lenkų visuomenės pastangų dėka, vadovaujant LLRA-KŠS (tai Tomaševskio partija), laimėjome du papildomus metus lenkų vidurinių mokyklų gynimui, dėl to atsirado 10 papildomų gimnazijų, jų bendras skaičius gal pasieks 37“. Ir dar: „šis lenkų laimėjimas nebūtų galimas be bendrų maldų Šventos Dvasios bažnyčioje ir prie Aušros vartų koplyčios“, bet dėl   lenkiškų mokyklų lankomumo, kai kuriose vietovėse „dar turime padirbėti“, suprask paagituoti už lenkiškas mokyklas ir prieš lietuviškas.

Politikas atkreipė dėmesį ir į privačias mokyklas, jo nuomone, tokias mokyklas reikėtų steigti „Kauno Lietuvoje“ (na Litwie Kowienskiej) ir kituose regionuose – Ignalinos, Varėnos, kur nėra lenkiškų mokyklų, o Švenčionėliuose tam tiktų Lenkijos įsteigti „Lenkų namai“.

Anot Tomaševskio, nepaisant, kad „visa valstybės mašina yra nusiteikusi prieš mus… vykdoma brutali ir įžeidinėjanti agitacija… totalus lenkų švietimo puolimas“(!!!), lenkiškų mokyklų pirmosiose klasėse vaikų daugėja (lietuviškose mokyklose taip pat).

Vis dėlto, mokinių paieška lenkiškoms mokykloms tėra svarbiausias uždavinys. Tomaševskio manymu, tam reikia stebėti mokinių skaičių ne tik lenkiškose, bet ir lietuviškose mokyklose, bendradarbiauti su gyventojų bendruomene, surasti ir atkreipti dėmesį į vaikų sąrašus ir gretimose savivaldybėse, netgi netoliese esančiose sodų bendrijose. „Ieškosime vaikų ten, kur niekada neieškojome. Net vienas surastas vaikas [lenkiškai mokyklai] būtų laimėjimas. Vilniuje turime padirbėti teritorijoje, pereiti per butus, turime juk savo deputatus, LLS, LLRA skyrius, Lenkiškų mokyklų tėvų forumą. Tai yra visų bendras reikalas“.

Kaip matome, Tomaševskis kad ir pasidžiaugia lenkų švietimo padėtimi Lietuvoje (esą tai LLRA-KŠS nuopelnas…) ), bet čia pat Lietuvai švysteli ir ne vieną purvo gniūžtę („totalus lenkų švietimo puolimas“). Štai iš konferencijoje priimto atsišaukimo lenkų tėvams:

„Konstatuojame, kad lenkiškų mokyklų pirmaklasių skaičius yra stabilus, iš septynių lenkų vaikų šeši mokosi lenkiškoje mokykloje. Iš viso Vilniaus rajone mokosi 9022 vaikai, tarp jų lenkiškose mokyklose 4065 vaikai, 85 proc. lenkų vaikų mokosi lenkiškose mokyklose“. Galėtų Lietuvos lenkai džiaugtis tokiais Lietuvos lenkų švietimo skaičiais, niekur pasaulyje tokių nėra? Ne, šalia vėl Lietuvos lenkų pragaro vaizdai.

„Nepriklausomybės metais vėl buvo bandymų likviduoti lenkų švietimą. Protestai ir net moksleivių streikai padėjo jį išlaikyti. Kartu išaugo grėsmės, vietoje lenkams siūlomo rusiškų mokyklų pranašumo mitų atsirado lietuviškų mokyklų pranašumo mitas. Tokie tvirtinimai buvo skleidžiami spaudoje, įstaigose, valstybės institucijose. Ši konferencija ragina tėvus, kad nepasiduotų melagingai mažumų švietimo lituanizavimo agitacijai, kurios argumentai kertasi su faktais ir gyvenimo realijomis, kenkia sveikam intelektiniam vaiko vystymuisi“.

Štai taip. Jeigu leisite lenką vaiką į lietuvišką mokyklą, gąsdina Tomaševskis, nukentės jo intelektas. „Lenkų vaikas, atsidūręs kalbiškai ir kultūriškai svetimoje aplinkoje, praranda logišką tautinės dvasios formavimą, todėl dažnai patiria stresą, nerasdamas savęs nė vienoje tautinėje grupėje, nei toje, kuriai priklauso nuo gimimo, nei toje, kurios kalba mokėsi mokykloje“. Beje, mokytojų aiškinimais, dažnai lenkų vaikus atėjusius į mokyklą, pirmiausia reikia išmokyti kalbėti lenkiškai, taigi, nuo gimimo kažin ar jie girdėjo lenkų kalbą.

„Lenkų vaikai, nepakankamai mokėdami lietuvių kalbą, pirmaisiais metais daugiausia laiko ir jėgų skiria šiai kalbai, todėl nukenčia kiti dalykai, jų pasivijimas praktiškai neįmanomas“. Nesąmonė (lenkiškas tas žodis spalvingesnis – Bzdura!) toks aiškinimas, mano paties tolimas giminaitis prieš keletą dešimtmečių grįžo iš Rusijos, tai jo sūnus pirmus metus dar mokėsi rusiškoje mokykloje, bet kitus ir tolimesnius jau lietuviškoje ir niekas net neįtarė, kad devynias klases jis baigė kažkur Sibire.

Tomaševskis aiškina, kad net vidutiniškų gabumų vaikas lenkiškoje mokykloje puikiai išmoksta lietuvių kalbą. Keista tik, kad Tomaševskis buvo ir yra vienas energingiausių veikėjų, kalbėjusių ir Lietuvoje, ir Europos Parlamente prieš suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą visose Lietuvos mokyklose. Tai jeigu taip gerai lenkai išmoksta lietuvių kalbą, tai kodėl reikėjo ir dar reikia demonstracijų, mitingų, daugybės skundų prieš Lietuvą dėl tokio suvienodinimo?

„Lenkų abiturientas turi netgi turtingesnių gyvenimo starto pasiūlymų nei lietuvių abiturientas.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą lenkiškų mokyklų absolventams yra atvira visa Europa. Nuo 2007 metų Vilniuje  Balstogės universiteto filialas, tokiu būdu buvo įvykdytas vienas pagrindinių lenkų postulatų – ugdymas lenkų kalba nuo lopšelio iki aukštosios mokyklos“.

Neįtikinama, kad geresni gyvenimo starto pasiūlymai atitenka lenkams iš lenkiškų mokyklų nei lietuviams. Juk lygiai toks pats argumentas – galėsite mokytis (o gal ir gyventi) visoje plačiojoje tėvynėje, buvo naudojamas sovietmečiu, viliojant lietuvaičius į rusiškas mokyklas. O dėl atviros Europos, tai ji atvira yra ir lenkams, ir lietuviams.

O dabar ryškiausias šios agitacijos perlas: „Lenkiška mokykla – tai ne tik mokymasis, bet ir svarbus patriotizmo, kultūros ir visuomeninės veiklos židinys“. Klausimėlis: tai kurio patriotizmo, lietuviškojo ar lenkiškojo? Aišku, kad lenkiškojo. Tomaševskiui kaskart liejant tiek purvo ant Lietuvos, kažin ar mokytojai, o dar svarbiau mokiniai taps Lietuvos patriotais? Negi toks yra Lietuvos mokyklos tikslas – ugdyti svetimos valstybės patriotus?

Agitacija tėvams leisti vaikus tik į lenkiškas mokyklas baigiama žodžiais: „leisdami vaikus į lenkiškas mokyklas, galėsite juos auklėti be nereikalingų stresų, jie neturės jums pretenzijų dėl neteisingo sprendimo, kai jie dar nebuvo pakankamai subrendę, kad galėtų spręsti patys“.

Jau du dešimtmečius Lietuvos ir Europos padangėje sklinda neva patriotinės Tomaševskio kalbos, tačiau būtina patikslinti – lenkiško patriotizmo kalbos. Ar priimtinas Lietuvai toks patriotizmas? Lietuvos lenkams, paprastai turintiems visiškai vienodą (tokią kaip partijos)  nuomonę visais gyvenimo klausimais, ko gero priimtinas. Tačiau visai greta yra Lietuvos lietuvių dauguma. Jų nuomonė gali būti kitokia.