Dr. Arūnas BUBNYS, www.voruta.lt

Artėjantis Rytų frontas ir nepavykę bandymai įtraukti Lietuvos jaunimą į SS legioną ir vermachto dalinius vertė okupacinį nacių režimą keisti savo politiką Lietuvoje, leisti patiems lietuviams mobilizuoti savo karinius dalinius. 1943 m. lapkričio 23-24 dienomis posėdžiavę generaliniai tarėjai ir vadinamoji Tautos taryba atmetė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizavimo planą SS legiono forma ir pasisakė už tautinę Lietuvos kariuomenę, paremtą gen. S. Raštikio pasiūlytais principais:
1. Lietuvos kariuomenei vadovauja patikimas karininkas lietuvis.
2. Lietuvos kariuomenė sudaroma mobilizacijos būdu, kurią skelbia Lietuvos kariuomenės vadas.
3. Lietuvos kariuomenę sudarytų visų ginklų rūšių daliniai, sujungti į vieną junginį.
4. Kariuomenei vadovauja lietuvių karininkai.
5. Į Lietuvos kariuomenę turėtų būti leidžiama stoti visiems kitose karinėse formacijose ir policijoje tarnaujantiems vyrams.
6. Lietuvos kariuomenė veikia Lietuvoje ir gina ją nuo bolševikų invazijos.
7. Iš pradžių Lietuvos kariuomenė sudarytų karo metų korpusą (apie 60000 karių).
Per 1943 m. Kalėdas iš Berlyno sugrįžęs komisaras A. fon Rentelnas pakvietė pirmąjį tarėją P. Kubiliūną, prof. M. Biržišką ir gen. A. Rėklaitį bei išdėstė jiems vokiečių poziciją:
1. Vokiečiai atsisako nuo reikalavimo organizuoti lietuvių SS legioną.
2. Sutinka su lietuvių divizijos organizavimu.
3. Reikalauja, kad vietoj Lietuvos kariuomenės vado, vardo būtų generalinio Lietuvos ginkluotųjų pajėgų inspektoriaus vardas.
4. Lietuvių divizijai turi vadovauti vokietis.
5. Lietuviai turi paduoti peticiją dėl divizijos organizavimo.
1944 m. sausio 3-4 dienomis tarėjai svarstė peticijos projektą. Peticijos preambulėje buvo rašoma: „Smurtu sulaužydama duotus Lietuvos Respublikai iškilmingus pasižadėjimus visokiomis aplinkybėmis gerbti Lietuvos „suverenumą“ bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę“ (1926 m. sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos, 2 str.), 1940 m. birželio 15 d. Sovietų S-gos valdžia, militariškai okupavusi Lietuvą, suklastodama lietuvių tautos valią, Raudonosios Armijos pagalba įsijungusi Lietuvos teritoriją į Tarybų Sąjungą, dabar vėl Stalino lūpomis kėsinasi „išvaduoti“ Lietuvos Respubliką“.
Toliau prašoma leisti organizuoti karinį junginį, kuris galėtų vadintis I-ąja Lietuvos divizija. Jai vadovautų aukštesnysis lietuvių karininkas, vadinamas generaliniu inspektoriumi. Divizija būtų kuriama mobilizacijos būdu, jos uždavinys – ginti Lietuvos teritoriją nuo bolševikų invazijos.
Rentelnas iš peticijos išbraukė visas sąvokas, reiškiančias Lietuvos suverenumą ar savarankiškumą, atmetė prašymą dėl leidimo stoti į LVR visiems norintiems vyrams, tarnaujantiems savisaugos daliniuose ir policijoje. Tarėjai ir Tarybos nariai Rentelno suredaguotą peticiją pasirašė.
Tokį vokiečių administracijos elgesį įžvalgiai įvertino Lietuvių fronto leidžiamas biuletenis: „Šitokios vokiečių tendencijos teberodo du dalykus: pirma, kad jie lietuviais nepasitiki ir nenori jiems leisti didesnės savarankiškesnės ginkluotos pajėgos; antra, kad jie tebesiekia tik savo vienašališkų interesų (karinių ir politinių), nepaisydama lietuvių interesų. Kariniu atžvilgiu jie nori gauti žmonių savo kariuomenės spragoms užkišti; politiniu atžvilgiu – paskelbti pasauliui, kad lietuviai prašosi priimami vokiečių vadovybėje ir globoje kovoti dėl Naujosios Europos“.
Tolesnė įvykių raida parodė, jog lietuviai supranta savo interesus, netapatina jų su nacių planais ir nenori būti aklu įrankiu vokiečių rankose. Žyniausi lietuvių karininkai nepasirašė Rentelno suredaguotos peticijos.
1944 m. sausio 7 d. generolą Povilą Plechavičių iškvietė A. fon Rentelnas ir ilgai įrodinėjo būtinybę steigti lietuvių dalinius kovai su bolševizmu. Sausio 9 d. P. Plechavičius pareiškė Rentelnui sutinkąs ginti savo tautiečius, jeigu jam nekliudomai bus leista organizuoti dalinius ir jiems vadovauti. Rentelnas pasižadėjo pakalbėti su Berlynu, nes užimtuose kraštuose steigti karinius dalinius galima tik su reicho SS ir policijos vado H. Himlerio sankcija.
1944 m. sausio 31 d. P. Plechavičius nusiuntė raštą pirmajam generaliniam tarėjui P. Kubiliūnui. Atsakymas dėl pasiūlymo būti organizuojamos brigados vadu, gen. P. Plechavičius kėlė tokias sąlygas:
1) organizuojama brigada privalo turėti ne mažiau kaip 10 tūkstančių vyrų;
2) jos apginklavimas, apranga ir aprūpinimas tokie pat, kaip ir vokiečių kariuomenės;
3) žuvusių ir invalidų artimieji turi būti traktuojami lygiai kaip vermachto karių artimieji;
4) brigada turi būti laikoma būsimųjų Lietuvos karinių pajėgų kovai su bolševizmu branduoliu;
5) brigada privalo būti išimtinėje jos vado dispozicijoje ir gali būti panaudota tik Lietuvos generalinės srities ribose (pabraukta – A. B.). Karinės vokiečių įstaigos neturi teisės duoti tiesioginius įsakymus arba atskirus brigados dalinius panaudoti savo nuožiūra;
6) svarbių karinių objektų apsauga, jeigu jų nesaugo vermachtas, pavedama lietuvių brigadai, o ukrainiečių (iš tarybinių karo belaisvių vokiečių suorganizuotos karinės dalys – A. B. ) ir kitų svetimšalių kariniai daliniai iš Lietuvos generalinės srities pašalinami;
7) mobilizuojant karines lietuvių pajėgas, pašalinami nepakeičiamų (Uk) pažymėjimai;
8) drausmei palaikyti brigados vadas turi teisę įsteigti karo lauko teismą, veikiantį pagal buvusius Lietuvos karo teismo įstatymus;
9) esant būtinam reikalui, brigados vadas gali panaudoti ir kitus generalinėje srityje esančius lietuvių dalinius;
10) norint užtikrinti sėkmingą brigados organizavimą, turi būti sustabdytas priverstinis žmonių išvežimas darbams į Vokietiją;
11) operaciniams tikslams brigados vadas turi teisę konfiskuoti transporto priemones;
12) Lietuvos generalinės srities lietuvių policijos organai įpareigojami klausyti brigados vado įsakymų, dėl tvarkos ir saugumo palaikymo krašte;
13) Tarp brigados ir atitinkamų vokiečių įstaigų atstovų turi būti atviras ir nuoširdus bendradarbiavimas;
14) Brigados vadą skiria Lietuvos generalinis komisaras;
15) Priesaikos tekstą nustato brigados vadas, susitaręs su generalinio komisariato politikos skyriaus vedėju.
Tą pačią dieną SS ir policijos vadas Lietuvoje Harmas atsiuntė Kubiliūnui raštą dėl P. Plechavičiaus iškeltų sąlygų: dėl pirmo punkto – leidimas organizuoti 10 tūkstančių dalinį bus duotas tada, kai bus įsitikinta sėkminga organizuojamo lietuvių dalinio veikla; dėl penkto punkto – kadangi banditų naikinimo batalionų vadas yra SS ir policijos vado Lietuvoje žinioje, todėl ir jis turi teisę duoti įsakymus ir paskirstyti atskirus dalinius per banditų naikinimo batalionų vadą. Harmas pažadėjo pasiūlyti atitinkamoms vokiečių įstaigoms iškraustyti ukrainiečių ir mongoloidų dalinius iš Lietuvos. Harmas , be to atmetė P. Plechavičiaus reikalavimą panaikinti nepakeičiamų (Uk) pažymėjimus įstaigose ir įmonėse, sustabdyti darbo jėgos išvežimą į Vokietiją, o P. Plechavičiaus organizuojamas dalinys bus pavaldus SS ir policijos vado Lietuvoje štabui.
Nors vokiečiai daugumą gen. Plechavičiaus iškeltų sąlygų atmetė, jis vis dėlto sutiko būti organizuojamos Lietuvos Vietinės Rinktinės vadu. (Vokiečiai Rinktinę vadino Litauische Sonderverbande (lietuvių ypatingieji būriai). Gen. S. Raštikis savo atsiminimuose mini, jog į Rinktinės vado postą buvo trys kandidatai: gen. S. Raštikis, pulk, A. Rėklaitis ir gen. P. Plechavičius. Pirmiesiems dviem atsisakius, vasario 1 d. LVR vadu buvo paskirtas P. Plechavičius.
1944 m. sausio 31 d. buvo pasirašytas reicho SS ir policijos vado štabo įsakymas dėl lietuvių batalionų organizavimo kovai su banditizmu (taip vokiečiai vadino Lietuvoje ir kituose okupuose kraštuose veikiančius partizanus). Tą pačią dieną (sausio 31 d.) Himleris išleido įsakymą dėl 50000 lietuvių surinkimo vermachto „Šiaurės“ armijų grupei.
Po ilgų derybų su Ostlando SS ir policijos vadu Jekelnu bei SS ir policijos vadu Lietuvoje Harmu buvo sutarta dėl 5000 karių dalinio suorganizavimo. Vėliau šis kontingentas buvo padidintas iki 10000. Šis dalinys buvo pavadintas Lietuvos Vietine Rinktine (toliau LVR). Iš pradžių LVR turėjo būti organizuojama iš atskirų apskričių komendatūrų su joms nustatytais kariniais daliniais. Apskričių komendantai turėjo bendradarbiauti su apskričių viršininkais ir remtis jų aparatu ir pagalba. 1944 m. vasario 1 d. gen. P. Plechavičius pradėjo eiti Rinktinės vado pareigas, o vasario 3 d. Kaune pradėjo organizuoti Rinktinės štabą. Pulkininkas Oskaras Urbonas buvo paskirtas LVR štabo viršininku, generalinio štabo plk. Antanas Rėklaitis – I skyriaus viršininku, gen. št. plk. leit. Aleksandras Andriušaitis – II skyr. viršininku, gen. št. plk. Antanas Šova – III skyriaus, o plk. ltn. Grudzinskas Vladas – IV skyr. viršininku. Kapitonas Justas Liaukus paskirtas Rinktinės štabo adjutantu. Dar buvo paskirti 25 LVR apskričių komendantai.
Kaip rašo savo atsiminimuose gen. P. Plechavičius, 1944 m. vasario 13 d. buvo sutarta, jog LVR bus tiesioginėje jos vado žinioje ir be jo sutikimo negalės niekur kitur panaudojama; LVR veiks tik Lietuvos teritorijoje, o jos karininkai ir kareiviai nešios lietuviškas emblemas. Ginklais, šaudmenimis ir maistu turėjo aprūpinti vokiečiai. LVR turėjo sudaryti 20 batalionų (1 batalioną sudaro 4 kuopos, iš viso batalione 800 karių). Karininkų kadrams ruošti numatyta įsteigti karo mokyklą ir puskarinininkų mokyklas. Vokiečių ryšių karininkai neturėjo teisės kištis į bataliono vado veiklą. Civilfervaltungas pažadėjo LVR steigimo metu neimti jaunuolių darbams į Vokietiją.
Vasario 16 d. gen. P. Plechavičius per radiją pakvietė Lietuvos vyrus stoti į jo vadovaujamą Rinktinę: „Pirmasis Rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Į Stalino pasikesinimą mus išnaikinti – visi lietuviai buriasi į Vietinę Rinktinę (…) Lietuviai per amžius gynė nuo priešų savo žemę ir šiandien visi kaip vienas pasiryžę ginti savo tautos laisvę, garbę ir gyvybę (…). Rinktinės veikimo plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kur nors nusiųsti. Rinktinei vadovaus lietuvių karininkai. (…) Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę Rinktinę. Visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę“.
Iš pradžių registracija į LVR vyko laisvanoriškai. Savanorių verbavimo centrai buvo Marijampolė, Suvalkų Kalvarija, Ukmergė, Seredžius, Plungė ir Panevėžys. Savanorių registracija apskričių komendatūrose prasidėjo vasario 21 dieną. Lietuvių rezistencinė spauda (ypač Lietuvių Fronto) iš pradžių rėmė LVR organizavimą, tikėdamasi, jog Rinktinė bus būsimos Lietuvos kariuomenės branduolys, reikalingas kovai už Lietuvos valstybės atkūrimą vokiečiams iš Lietuvos traukiantis ir gresiant naujam Raudonosios armijos įsiveržimui į Lietuvą. LVR taip pat buvo reikalinga civilių gyventojų ir vietinės administracijos apsaugai nuo teroristinių tarybinių ir lenkų partizanų būrių. 1944 m. vasario 16 d. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas Vilniuje paskelbė atsišaukimą „Į Lietuvių Tarybą!“ Aštuntas atsišaukimo punktas skelbė: „Didžiai vertindamas tautinių karo pajėgų reikšmę kovoje dėl Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas visokeriopai rems Lietuvos kariuomenės atkūrimą“.
1944 m. „Į Laisvę“ 6-as numeris išspausdino straipsnį „Reikia organizuoti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas“. Straipsnyje kalbama apie Raudonosios armijos daromus žiaurumus iš vokiečių atkovotose žemėse (pvz., Estija) ir daroma išvada, jog „lieka vienintelė išeitis – gintis ir tam reikalui organizuoti lietuviškas ginkluotąsias pajėgas“. Toliau įrodinėjama, jog sudarius bendrą Pabaltijo tautų frontą, jeigu vokiečiai aprūpins baltų kariuomenes ginklais ir amunicija, tai bus įmanoma atlaikyti sovietų spaudimą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos laikraštis „Laisvės Kovotojas“ dėl lietuvių ginkluotų pajėgų organizavimo buvo žymiai atsargesnis: „Mes betgi nelinkę tikėti geru vokiečiu lietuviams. Paskutiniu metu vėl pasigirdo kalbos apie mobilizacinius pasirengimus (…). Galbūt vokiečiai bandys kokia nors forma išnaudoti Vietinės Rinktinės organizavimo tam tikrą pasisekimą saviems interesams. Yra davinių, matyt, kad okupacinė valdžia galvoja ton sąskaiton „sukombinuoti“ dalinių ir Rytų frontui. Šia prasme mes ir norime didinti atsargumą: būtina ir neišvengiama sąlyga banditizmo Lietuvoje likvidavimui neturi pasitarnauti lietuvių vyrų išsiuntimui į rytų frontą mirti už nacionalsocializmo ir bolševizmo imperializmų susikirtimą“.
Iš pradžių Lietuvos jaunimas, skatinamas patriotinių jausmų ir pažadų tarnauti tik Lietuvoje (išvengiant išvežimo į Vokietiją ar Rytų frontą), noriai stojo š LVR. Nuo vasario 21 d. iki kovo 1 d. užsiregistravo 19500 vyrų ir suformuotas 5000 karių kontingentas. Nutarta organizuoti 13 batalionų po 750 vyrų.
Įpratę prie nesėkmingų mobilizacijų ir verbavimo Lietuvoje, naciai buvo nustebinti netikėta LVR sėkme. SS vadovybė, iš vienos pusės darė Rinktinei įvairias kliūtis, kita vertus, prisidengdama Vietine Rinktine stengėsi kuo daugiau jaunimo paimti į vokiečių kariuomenę ir įvykdyti Lietuvoje visuotinę mobilizaciją. Jau suformuotas 4 kuopų batalionas pareikalavo pertvarkyti į 3 kuopų batalionus, vilkino Rinktinės aprūpinimą ginklais, amunicija, transporto, ryšių priemonėmis. Nepasitikėdami lietuvių karininkais, SS vadovybė ėmė reikalauti, jog kiekvienoje LVR kuopoje būtų po vokiečių karininką, o batalionų intendantūroms vadovautų vokiečių karininkai – „zahlmeisteriai“.
Stiprėjo antivokiškos Rinktinės karių nuotaikos. LVR štabas stengėsi sutvarkyti apginklavimo, tiekimo ir kareivių apmokymo reikalus. Marijampolėje buvo įsteigta karo mokykla, turėjusi karininkų kadrus LVR batalionams. Kovo pradžioje LVR štabo viršininkai plk. O. Urbonas parengė Rinktinės kario priesaiką, panašią į buvusią Lietuvos kariuomenės priesaiką: „Aš , Vietinės rinktinės karys savanoris, Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad nesigailėsiu savo jėgų ir gyvybės, ginsiu Lietuvos žemę nuo bolševikinių bandų. Tam stropiai vykdysiu visus viršininkų įsakymus, būsiu narsus ir sąžiningai atliksiu savo tarnybos pareigas, kaip dera doram ir garbingam Lietuvos kariui. Taip man, Dieve, padėk“.
SS ir policijos vadas Harmas atmetė šią priesaiką ir pareikalavo prisiekti pagal jo atsiųstą tekstą: „Aš, kaipo Vietinės rinktinės karys, savo noru Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad nesigailėdamas savo jėgų ir gyvybės, didžiojo vokiečių reicho vado Adolfo Hitlerio aukštojoje vadovybėje, ginsiu Lietuvos žemę nuo bolševikinių gaujų. Tam stropiai vykdysiu savo viršininkų įsakymus, būsiu narsus ir sąžiningai atliksiu savo tarnybos pareigas, kaipo dera doram ir garbingam Lietuvos kariui. Taip man, Dieve, padėk“.
LVR štabas, gavęs Harmo atsiųstą tekstą, suprato, kokia bus Rinktinės karių reakcija. Dėl to neišsiuntė šios priesaikos į batalionus ir vilkino jos priėmimą tol, kol pati LVR buvo vokiečių likviduota. Taip Rinktinės kariai ir neprisiekė ištikimybės Hitleriui. Kovo 5 d. SS obergrupenfiureris Jekelnas pakvietė į Rygą P. Kubiliūną ir gen. Plechavičių. Pokalbis truko 14 valandų. Vokiečiai pareikalavo tuojau suteikti 40-60 tūkstančių karo talkininkų (Hilfswillige), kurie perimtų visą šiaurės fronto (Nuo Narvos iki Vilniaus) užnugario aptarnavimą, išlaisvindami vermachto užnugario dalinius frontui. Už tai vokiečiai žadėjo atsisakyti 100000 Lietuvos žmonių išvežimo darbams į reichą. Gen. Plechavičius nurodė, jog pirma reikia užbaigti LVR steigimą o po to bus galima kalbėti apie kitus dalykus. Karo talkininkų (Hiwi) suorganizavimas sunkiai įgyvendinamas, kaip parodė transporto talkininkų mobilizacija 1942 m. pavasarį ir vasarą.
Galų gale buvo priimtas kompromisinis sprendimas dėl Lietuvos kariuomenės pirmosios divizijos formavimo lygiagrečiai su užnugario tarnybų (Hiwi) formavimu. Kaip rašo LVR štabo virš. plk. O. Urbonas, buvo nutarta:
1. Skirti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų generalinį inspektorių, kuriam būtų subordinuota divizija, užnugario tarnybos, Vietinė Rinktinė, statybos batalionai, savisaugos daliniai (LAD) ir numatomoji atkurti Šiaulių sąjunga, pavadinta „Tėvynės apsauga“. Be to, turėjo būti padidinta LVR sudėtis tam, kad iš Lietuvos būtų pašalinti ukrainiečių ginkluoti būriai ir įsteigtas Lietuvos kariuomenės teismas.
Lietuvos karininkų dauguma buvo priešiška karo talkininkų organizavimui ir jų panaudojimui Estijoje ir Latvijoje. Kovo 8 d. tarėjai taip pat pasisakė prieš Hilfswillige dalinius ir vietoj jų siūlė organizuoti kelias divizijas, kurios vadovautų ne vokiečių generalinis inspektorius, bet Lietuvos kariuomenės vadas.
Kovo 22 d. gen. Plechavičių iškvietė vermachto „Šiaurės“ armijų grupės vadas feldmaršalas Modelis. Pokalbyje dalyvavo vokiečių generolai Breneris, Justas ir Ostlando SS ir policijos vadas Jekelnas. Vokiečiai vėl reikalavo: a) ligi gegužės 1 d. duoti 10500 karo talkininkų (15 batalionų), kuriems vadovautų vokiečių armijos vadas, o batalionų vadai ir kiti karininkai lietuviai. Pirmieji 3-7 batalionai turi būti suformuoti iki balandžio 18 d.; b) formuojama 1-oji Lietuvos divizija, kuri veiks nuo Lietuvos į rytus esančiame šiaurės fronto sektoriuje; c) šias formacijas organizuoja Lietuvos ginkluotųjų pajėgų generalinis inpektorius. Vietinė Rinktinė ir toliau pasilieka savo uždaviniams vykdyti. Generaliniu inspektoriumi turėjo tapti P. Plechavičius. Generaliniai tarėjai kovo 24 d. šias sąlygas priėmė. Pradėta sudarinėti visų 1915-1924 m. gimusių vyrų sąrašai būsimai mobilizacijai. Sąrašai privalėjo būti įteikti apskričių komendantams iki balandžio 12 d. LVR atsargos karininkų registraciją apskričių komendantūrose iki balandžio 10 d.
Rezistencinė lietuvių spauda, nujausdama vokiečių ketinimus per LVR įvykdyti visuotinę mobilizaciją ir pasiųsti Lietuvos lizacinę agitaciją. „Laisvės Kovotojas“ vokiečių okupacinės valdžios arba ir dabartinių lietuviškų institucijų, bus neteisiška ir kaipo tokia lietuviams nebūtinai privaloma. Iš viso karinių pastangų reikalu mums tenka pakartoti pagrindinį nusistatymą: 1) lietuviai yra pasiryžę ginklu atremti bolševikų pastangas dar kartą grįžti į Lietuvą, 2) tuo tikslu organizuojamos karinės formacijos yra prasmingos, 3) visos lietuviškos karinės pastangos turi būti skiriamos Lietuvos nepriklausomybės atstatymui, vadovaujamos tik pačių lietuvių ir veikiančios tik Lietuvos teritorijoje, Lietuvos sienų ginimui. Kiekvieną karinių pastangų reiškinį mes matuojame ir matuosime tik nepriklausomybės atstatymo prasmingumo mastu“.
1944 m. balandžio 6 d. Kubiliūnas pranešė Plechavičiui fon Rentelno reikalavimą duoti Vokietijos karo priemonei darbininkų (nors kovo 5 d. vokiečiai pažadėjo atsisakyti 100 tūkstančių Lietuvos darbininkų reicho darbams). Įtampa tarp vokiečių pareigūnų ir LVR vadovybės nuolat augo. Balandžio 12 d. gen. Plechaviočius net pasiuntė atsistatydinimo raštą, kurio motyvai buvo vokiečių nuolat laužomi susitarimai ir naujai keliami reikalavimai. Chaoso išvengimui gen. Plechavičius pasiūlė demobilizuoti LVR.
Balandžio 15-16 d. Rentelnas kaltino LVR vadovybę nedraugišku nusistatymu vokiečiams ir mobilizacijos skelbimo delsimu. Rentelnas ultimatyviai pareikalavo 50000 karo talkininkų surinkimo, o neįvykdymo atveju grasino represijomis, tokiomis kaip okupuotoje Lenkijoje (generalinėje gubernijoje). Dar pirmieji 3-7 karo talkininkų batalionai bus suorganizuoti iki balandžio 18 d., tačiau terminui pasibaigus Plechavičius nesuformavo nė vieno talkininkų bataliono.
1944 m. balandžio 24 d. Vilniuje Jekelnas per O. Urboną pareikalavo duoti 30000 vyrų priešlėktuvinei gynybai Vokietijoje. Šlubuojant vokiečių gynybai Rytuose, nacių reikalavimai chaotiškai ir karštligiškai kaitaliojosi. Nacių spaudimas nuolat stiprėjo ir vis labiau aiškėjo, jog mobilizacijos skelbimas yra neišvengiamas. Kitaip grėsė LVR likvidavimas. Savo prisiminimuose gen. Plechavičius rašė, kad 1944 m. balandžio mėn. LVR štabas slaptai nuo vokiečių pradėjo organizuoti „Tėvynės Saugą“ (saugūnus). Jos nariais buvo Lietuvos Šiaulių sąjungos aktyvistai, 1941 m. birželio sukilėliai, kiti patriotiškai nusiteikę Lietuvos vyrai. Kiekviename valsčiuje ir mieste buvo kuriamos karininkų vadovaujamos rinktinės, kurios apskrityje jungėsi į batalionus. Jiems vadovavo LVR apskričių komendantai. Saugūnų organizavimui vadovavo apskričių komendantūrose esantys žinių karininkai. Slaptai vyko ir saugūnų ginklavimasis. Numatyta suorganizuoti 75-80 tūkstančių saugūnų. Daugumoje apskričių šis darbas buvo pradėtas ir įsiveržus Raudonajai armijai, daugelis organizuojamų saugūnų tapo Lietuvos partizanais. Artėjant mobilizacijos skelbimo dienai, Plechavičius sukvietė LVR apskričių komendantus į pasitarimą. „1944 m. balandžio 26 d. sušaukiau komendantų suvažiavimą, – rašo gen. P. Plechavičius, – neva duoti instrukcijų dėl būsimos mobilizacijos (…). O tikrumoje komendantai gavo slaptus nurodymus, kad mobilizacija turi nepasisekti, t. y. ją boikotuoti.
Per savo žmones painformavau pogrindžio spaudą, kad ji sukeltų audrą prieš mobilizaciją. Slapti mano agentai buvo pasiųsti į valsčius informuoti jaunimą nestoti ir paaiškinti, kad komendantų žadamos bausmės nebus vykdomos“.
Balandžio 28 d. P. Plechavičius paskelbė mobilizaciją. Lietuvių rezistencinė spauda pradėjo agitaciją prieš naują mobilizaciją. Jau kitą dieną (balandžio 29 d.) „Į Laisvę“, svarstydama lietuvių kariuomenės sukurimo reikalą, reziumavo: „Dėl susidariusios padėties po gen. Plechavičiaus IV.28 atsišaukimo per rdaiją pareiškiame:kol nėra patikrinta, kad iš šaukiamųjų bus sudaroma lietuviškos vadovybės vadovaujami visų ginklo rūšių daliniai, skirti Lietuvos teritorijai tik nuo bolševikų naujos invazijos gint, tol lietuvių tautos giliausias interesas, kad nė vienas pašauktųjų nestotų.
„Nepriklausoma Lietuva“ 1944 m. balandžio 29 d. paskelbė atsišaukimą „Tautiečiai!“ Atsišaukime buvo griežtai pasisakyta prieš vokiečių ketinimą mobilizuoti Lietuvoje 30 tūkstančių vyrų priešlėktuvinei gynybai Vokietijoje. „Mūsų visų šventa pareiga yra laikytis mūsų teisės: pasilikti Lietuvoje Tėvynės prisikėlimui. Kiekvienas, kurį mobilizacija paliečia, ir kiekvienas, kuris tariamai įpareigojamas mobilizaciją vykdyti, – turi pilną teisę, saugomą tarptautinių nuostatų, ir tautinę pareigą, saugomą lietuvio proto ir širdies, mobilizacinių įstatymų nevykdyti. Kas kitaip elgsis, kas blaškys kitus ar pats vyks iš Lietuvos, tas mažins Lietuvių Tautos atsparumą būsimai priešbolševikinei gynimosi kovai, tas silpnins bendrą Lietuvių Tautos ir Valstybės Laisvės žygį“.
Kaip ir buvo galima laukti, naujoji mobilizacija (1915-1924 gimimo vyrai ir visi 1910-1919 metais gimę karininkai) sužlugo. Registravosi 3-5 proc šaukiamojo amžiaus vyrų, tarp jų daug netinkamos sveikatos. Lietuvos jaunimas nenorėjo tarnauti vokiečiams nei Rytų, nei Vakarų fronte. Alytuje 1944 m. gegužės 12 d. privalėjo registruotis 134 vyrai, atvyko 10, o priimta – 7 vyrai; gegužės 13 d. Alytuje šaukta 150, atvyko 36, priimta 25; Birštone gegužės 9 d. registracijos duomenys atitinkamai – 150, 8, 5; Babtuose (Kauno apskr.) gegužės 9 d. buvo pašaukta 100 vyrų, atvyko 11, paimta 3; gegužės 10 d. vėl šaukta 100, atvyko 50, paimta 15. Be keleto išimčių, panašūs registracijos rezultatai buvo daugumoje Lietuvos apskričių. Dauguma užsiregistravusių vyrų buvo skiriami į priešlėktuvinės artilerijos tarnybą. 1944 m. pavasarį LVR batalionų dislokacija ir numeracija buvo tokia: 301 batalionas (Bn.) Ašmenoje, 302-as Bn. Ukmergėje, 303-ias Bn. – Trakuose, 304-as Bn. Kalvarijoje, 305-as Bn. Eišiškėse, 306-as Bn. Vilniuje, 307-as Bn. Rokiškyje, 308-as Bn. Alšėnuose, 309-as Bn. Varėnoje, 310-as Bn. Jašiūnuose, 241-as Bn. Panevėžyje, 242-as Bn. Šiauliuose, 243-as Bn. Kaune ir Karo mokykla Marijampolėje. Mobilizacijai žlungant nauju SS ir policijos vadu Lietuvoje vietoj gen. mjr. Harmo buvo paskirtas SS brigadenfiureris Hincė (Hintze). Gen. S. Raštikis savo memuaruose rašė, kad prieš pat Rinktinės likvidavimą jį buvo pakvietęs gen. P. Plechavičius, kuris savo štabe svarstė gautą vokiečių reikalavimą siųsti lietuvius į Vakarų frontą. „Aš buvau pakviestas pareikšti savo nuomonės tuo reikalu. Tada aš aiškiai pasakiau, kad mes negalime siųsti savo vyrų prieš anglosaksus, iš kurių tikimės išsigelbėjimo savo tėvynei, ir patariau priešintis vokiečių reikalavimui.
Vietinės rinktinės vadovybė taip ir padarė ir greit po to įvyko kruvina drama.
Generolas Povilas Plechavičius prisiminė paskutines LVR gyvavimo dienas ir jos likvidavimo priežastis: „1944 m. gegužės 9 d. gavau 1944 m. gegužės 8 d. datuotą ir to paties Hinze‘s (…) pasirašytą raįtą, kad Jackeln‘o įsakymu 1944 m. balandžio 15 d. (o visą laiką tylėta, kad būtų paskelbta mobilizacija ir kad batalionai būtų įvesti į Vilniaus kraštą!!!):
1) Septyni batalionai esantys Vilniaus krašte, pereina Jeckeln‘o žinion;
2) Visi kitai batalionai, o taip pat lietuviški miestų ir apskričių komendantai su komendantūromis pereina sričių komisarų žinion;
3) Visi batalionai pavadinami „pagalbiniais policijos batalionais“ ir jiems suteikiama „garbė“ vilkėti vokiečių SS policijos uniformą ir sveikintis pakeliant ranką.
Aš tuoj daviau Vilniaus krašto batalionams kontrįsakymą išeiti iš kautynių (susirėmimo su lenkais) ir grįžti į vietoves, kurios buvo paskirtos pirmuoju mano įsakymu, ir vykdyti tik tai mano įsakymus. Tuoj iššaukiau Karo mokyklos viršininką ir įsakiau jam kuo greičiausiai paleisti mano kariūnus, kurių buvo per 1800 ir beveik visi neginkluoti“. Kviečiamas pas Hincę, gen. Plechavičius atsisakė vykti ir pasiuntė Rinktinės štabo viršininką O. Urboną perduoti šiam, jog jo LVR pavertimo SS daliniais, jis „nemato reikalo vesti dar bet kokias derybas ir atvykti į posėdį atsisako“. „Toliau pranešu, rašė O. Urbonas, – kad generolas yra pareiškęs, jog jis policijoj (turima galvoje SS – A. B.) niekuomet netarnavo, tad nemano ir dabar pereiti šion tarnybon. Jis laiko savo vaidmenį baigtu ir štabą apleido. Iš savo pusės pareiškiau, kad aš esu tokio pat nusistatymo (…). Kitą dieną Hinzė vėl kviečia generolą ir mane į posėdį. Generolas kad tokiu atveju pareikalauti iš Hinzės raštiško minėto rašto (dėl LVR pavertimo SS batalionais – A. B.) atšaukimo. Aš reikalauju – ir Hinzė sutinka. Ir iš tikrųjų jis atsiuntė į štabą raštą, kad anksčiau minėtas raštas laikinai neturi būti vykdomas“.
LVR štabas atsisako vykdyti nacių reikalavimus dėl to, kad pašaukti tarnauti Lietuvoje vyrai, kaip rašo H. Žemelis, vienu plunksnos mostu padaromi policininkais ir pereina SS kontrolėn.
Hincė, pasitaręs su Ostlando ir SS ir policijos vadu Jekelnu, nutarė likviduoti besispyriojantį LVR štabą ir informuoti pačią Rinktinę.
Gegužės 15 d. gen. P. Plechavičius ir plk. O. Urbonas buvo pakviesti į SS štabą ir ten suimti. „Popiet prie VR štabo didžiausiu greičiu privažiavo du dengti sunkvežimiai, iš kurių iššoko kelios dešimtys ligi dantų ginkluotų gestapininkų ir įsiveržė į Kauno komendantūros ir štabo patalpas. Visi buvo nuginkluoti. Karininkai atskirti nuo puskarininkių ir kareivių ir suvaryti į atskirą patalpą. Po to atvyko SS ir policijos vadai Ostlandui ir Lietuvai – Jeckeln ir Hintze. Vienas jų pasakė kalbą (Jekelnas – A. B.), kurioje štabo karininkai buvo išplūsti politikieriais, sabotažininkais bei banditais, kuriems buvusi duota proga įrodyti savo ištikimybę Didžiajam Reichui, tačiau jie vokiečius nuvylę, todėl vieni jų būsią sušaudyti, o kiti išvežti į koncentracijos stovyklas“.
LVR štabo ir Kauno komendantūros puskarininkiai bei kareiviai buvo paleisti, o karininkai (23 žmonės) nugabenti į gestapo rūmus. Prasidėjo LVR batalionų nuginklavimas ir nacių represijos. Gegužės 16 d. buvo paskelbtas Jekelno įsakymas: „Naujai pastatyti lietuvių policijos daliniai (Vietinės rinktinės daliniai) nereiškė noro kariauti ir be kovojimo metė ginklus. Jų vadas gen. Plechavičius ruošė sąmokslą. Todėl tolesnėmis karo sąlygomis lietuvių policijos batalionai (V. Rinktinės daliniai) netinkami. Ir todėl nuo šios dienos V. Rinktinės daliniai bus suimti ir nuginkluoti. Tuo tarpu vyrai bus pervesti į aviacijos kovojimo batalionus.
Tuose batalionuose lietuviai gaus aviacijos uniformas ir bus kaip vokiečiai kariai laikomi, maitinami ir atliks Vokietijos aerodromuose jiems skirtus uždavinius.
Kas dezertyruos, tas ir savo namiškių gyvybę stoto pavojun. Kas nuo savo dalinių pasišalins arba dezertyruos, bus 2 šeimos nariai suimti ir visas turtas konfiskuotas“.
Gegužės 16 d. vokiečiai likvidavo LVR karo mokyklą Marijampolėje. Dauguma kariūnų, gavę gegužės 12 d. LVR vado įsakymą išsiskirstyti, buvo paleisti namo, tačiau komendantūros dalinys ir keli atsitiktiniai likę kariūnai pasipriešino. Tarp lietuvių ir puolančių vokiečių įvyko susišaudymas. Žuvo 4-5 LVR kariūnai. Gegužės 17, 18 ir 21 dienomis vokiečiai Vilniuje ir Marijampolėje sušaudė 84 LVR karius.
LVR demoralizaciją ir likvidavimą, be to, paspartino LVR Kauno pulko (vadas plk. Tomas Vidugiris) nesėkmingos kovos su lenkų partizanais (Armia Krajowa) Vilniaus krašte. LVR batalionai buvo skaudžiai sumušti prie Graužiškių (gegužės 6 d.) ir Mūrinės Ašmenos (naktį iš gegužės 13 į 14 dieną). LVR Kauno pulko (301-as, 308-as ir 310-as batalionai) operacijų rajone veikė apie 15 tūkstančių lenkų ir 2-3 tūkstančiai tarybinių partizanų. Blogai ginkluoti, nepakankamai parengti ir skaičiumi nusileidžiantys partizanų pajėgoms LVR batalionai mūšiuose su partizanais neteko apie 150 karių, be to, keli šimtai pateko į nelaisvę. LVR nesėkmės Vilniaus krašte paskatino vokiečius atsisakyti LVR batalionų paramos ir juos likviduoti.
Suimtas LVR štabas (23 karininkai) gegužės 16 d. buvo išsiųstas į Salaspilio konclagerį netoli Rygos. Pakeliui į konclagerį pavyko pabėgti LVR štabo mobilizacinio skyriaus virš. plk. A. Sovai. Raudonajai armijai artinantis prie Rygos, o vėliau prie Liepojos suimtieji, LVR štabo karininkai buvo paleisti arba pabėgo.
Nuginklavus Vilniaus krašte esančius LVR batalionus į Salaspilio konclagerį buvo atvežta dar 28 Rinktinės karininkai (daugiausia leitenantai). Iš viso Salaspilio konclagery kalėjo 52 Rinktinės karininkai.
106 Vietinės Rinktinės kariūnai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, 983 LVR kareiviai į Oldenburgo koncentracijos stovyklą.
Bostono „Lietuvių enciklopedija“ (t. XXXIV, p. 40) rašo, kad iš 10000 LVR karių 3500 buvo suimti ir išvežti tarnauti priešlėktuvinėje gynyboje Vokietijoje. Gen. P. Plechavičiaus teigimu, vokiečiams pavyko nuginkluoti tik 4 Rinktinės batalionus, o kiti su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus arba sugrįžo namo (Žr. Gen. Povilas Plechavičius. N. Y., 1978 p. 109).
Kaune buvęs Rinktinės dalinys išsibėgiojo be ginklų, o Šiaulių, Panevėžio, Kėdainių, Rokiškio ir daugelio kitų vietinės Rinktinės įgulos išsiskirstė su ginklais. Taip baigėsi trumpa ir tragiška Lietuvos Vietinės Rinktinės istorija.
Nacių represijos prieš LVR sukėlė didelį lietuvių visuomenės nerimą ir pasipiktinimą. Jeigu iki tol dar kai kurie sluoksniai pasitikėjo vokiečiais ir galimybe su jais susitarti dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo ir bendros gynybos nuo Raudonosios armijos, tai kruvinas LVR likvidavimas galutinai sužlugdė bet kokį pasitikėjimą vokiečiais. Lietuvių rezistencinė spauda pasmerkė nacistų susidorojimą su Rinktine, tačiau ir toliau ragino nepasiduoti provokacijoms ir susilaikyti nuo atviros ginkluotos kovos su naciais. „Laisvės kovotojas“ rašė: „Šis vokiečių okupantų pasielgimas su Rinktine kaip tik parodo, kad jie tikėjosi susimobilizavusius lietuvius vyrus kovai su banditais Lietuvoje suktu būdu panaudoti savo tikslams, kai kas nepasisekė – ėmėsi hitlerininkams įprasto smurto priemonių. Bet tai lietuvių tautos neturi bauginti. Priešingai – toliau reikia kietai laikytis ir nepaklusti bet kokiems vokiečių užmanymams, mobilizaciniams ar panašiems. Lietuviai turi palikti Lietuvoje ir iš savo žemės niekur neeiti“. „Į laisvę“ po LVR sulikvidavimo paskelbė straipsnį „Mums belieka laukti“. Jame nagrinėjama tolesnė lietuvių laikysena po Rinktinės likvidavimo. Siūlomi tokie veikimo orientyrai: „1. Vokiečiai mūsų kovą prieš bolševizmą ir banditizmą sukliudė ir nuo paramos atsisakė, mums belieka laukti. 2. Sulikvidavus VR ir jos vadovybę suėmus, likę jos pareigūnai yra atpalaiduoti nuo prisiimtų pareigų ir p. Kubiliūno įsakymai jiems neprivalomi. 3. Reikia susilaikyti ir kitus griežtai sudrausti nuo plepėjimo, gandų ir veiksmų, kurie vokiečiams duotų progą naujai lietuvius apkaltinti. Susilaikyti jaunimui nuo būriavimosi gatvėse ar prie kinų. 4. Akivaizdoje vokiečių galimų represijų imtis kiekvienam už save tinkamų atsargumo priemonių ir rodyti vienas kitam solidarumo žmonėms gelbėti ar nukentėjusių šeimoms aprūpinti. 5. Žinokime, kad visuomenės nereikia raginti laikytis tvirto ligšiolinio nusistatymo savo jėgas aukoti tik savo kraštui ginti.
Prisigūžkime prie žemės! Ramiai, atsargiai ir šaltai pakelkime šios valandos mėginimus. Tironai baigia nusisukti sprandus. O ateitis mums priklauso“.
Galima ginčytis dėl tokios rezistencijos taktikos teisingumo, tačiau, atsižvelgiant į to meto sąlygas (ginkluotų pajėgų neturėjimas, kruvinos nacių represijos, VLIK‘o likvidavimas) atvira ginkluota kova su naciais lietuviams būtų atnešusi daug aukų ir jokios politinės naudos. Vakarų valstybės Jaltos konferencijoje faktiškai sutiko, kad Tarybų Sąjunga vėl susigrąžintų Baltijos valstybes į savo sudėtį.
1944 m. gegužės 27 d. Hincė paskelbė įsakymą, reikalaujantį iki 1944 m. birželio 10 d. pasislėpusiems LVR kariams atiduoti turimus ginklus, amuniciją ir kitus karinius reikmenis. Neklausantiems šio įsakymo buvo žadamos griežtos bausmės. Tačiau į šiuos raginimus niekas nereagavo. Žlungantis nacių okupacinis režimas vis dar bandė įvykdyti naujas mobilizacijas. Gegužės 16 d. buvo įsteigtas naujas mobilizacinis štabas, kuriam ėmė vadovauti žinomas nacių pataikūnas plk. Birontas, rėmęs visas hitlerininkų mobilizacijas Lietuvoje. 1944 m. birželio 10 d. P. Kubiliūnas išleido potvarkį „Dėl šaukimo karo tarnybon“. Pagal šį potvarkį numatyta registruotis visus buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus bei karo valdininikus ir visu šaukiamojo amžiaus (1915-1924 gim. m.) vyrus. Vengiantiems mobilizacijos žadama mirties bausmė, o lengvesniais atvejais sunkiųjų darbų arba paprastas kalėjimas. Pašauktieji būsią pavaldūs vokiečių karinei jurisdikcijai. Tačiau po tragiško LVR patyrimo ir artėjant nacių okupacijos galui niekas į P. Kubiliūno potvarkį nereagavo ir nesiregistravo. Žlungantis režimas neturėjo jėgų ir laiko naujoms lietuvių vyrų gaudynėms ir represijoms.
Visos nacistų pastangos įvykdyti masinę mobilizaciją Lietuvoje ir kuo daugiau žmonių išsiųsti į frontą ir reicho darbus buvo mažai efektyvios arba visiškai sužlugo. 1943-1944 m. mobilizacijų metu nacistams nepavyko sumobilizuoti bent divizijos dydžio karinės pajėgos ir pasiųsti ją į Rytų arba Vakarų frontą. Kiek geriau okupantams sekėsi išvežti Lietuvos žmones darbams į reichą, tačiau tai buvo padaryta ne pačių Lietuvos gyventojų noru, bet okupacinio režimo ir kolaborantų prievarta. Lietuvių ir nacių susidūrimas dėl mobilizacijų ir Lietuvos jaunimo likimo baigėsi Lietuvos žmonių ir lietuvių rezistencijos pergale.

„Voruta“ Nr. 3 (21) 1991 m. vasario 1-15 d.; Nr. 4 (22) 1991 m. vasario 16-28 d.; Nr. 5 (23) 1991 m. kovo 1-15 d.; Nr. 6 (24) 1991 m. kovo 16-31 d.; Nr. 7 (25) 1991 m. balandžio 1-15 d.