Lietuvos gyventojų genocidas

Autorius: Data: 2016-06-03, 15:35 Spausdinti

Lietuvos gyventojų genocidas

1941 m. tremtiniai Jakutijoje (nuotr. iš ,,Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 141)

Sigitas TUTLYS, Vilnius, www.voruta.lt

XX a. istorinėse audrose prieš Lietuvos gyventojus buvo vykdomas genocidas – sovietinis ir nacistinis. Tai čia ir apžvelgiama

Lietuvos gyventojų genocidas – Lietuvos žmonių žudynės ir kankinimas, jos gyventojų deportavimas ir kita nusikalstama veikla, padaryta nacių valdomos Vokietijos (1941–44) ir Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos laikotarpiu (1940–41 ir 1944–1990). Šis genocidas atitinka tarptautinės teisės apibrėžiamus genocido nusikaltimo požymius. 2000 rugsėjo 26 priimtame Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse teikiamas platesnis genocido apibrėžimas. Genocidu nusikalto tas, kuris, siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių (priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei), organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą arba prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Sovietinis genocidas 1940–41

Genocido veiksmų įvykdyta jau 1939 rugsėjį Sovietų Sąjungos kariuomenės užimtame Vilniaus krašte. 1940 birželį SSRS okupavus Lietuvą komunistinė totalitarinė valdžia, siekdama sovietizuoti šalį, ėmėsi genocido veiksmų – suimta, žiauriai kankinta, teisiama, nužudyta žmonių ir už 1918–40 veiklą, Lietuvos Respublikoje eitas pareigas, socialinę padėtį. 1940 liepos 7 patvirtintas Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kitų vadovaujančių veikėjų likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planas, kurį pagal Maskvos instrukciją parengė Valstybės saugumo departamentas (direktorius Antanas Sniečkus), imta sudarinėti suimtinų asmenų sąrašai. Iki 1941 gegužės į juos įtraukta 28 600 suimtinų vadinamųjų antisovietinių ir socialiai svetimų elementų; planuota įtraukti daugiau kaip 320 000 žmonių, bet dėl 1941 birželį prasidėjusio SSRS–Vokietijos karo nespėta. Dar iki Liaudies seimo rinkimų ir per juos 1940 liepos 11–19 suimta 504 žmonės, daugiausia partijų vadovai ir veikėjai, aukšti valdininkai ir policijos pareigūnai, taip pat lenkų pogrindžio organizacijų nariai. Rugsėjį Lietuvos kalėjimuose kalinta daugiau kaip 4100 žmonių, 1941 balandį – 6200 žmonių; iš viso žinoma 6606 asmenys, suimti iki 1941 birželio trėmimo, didelė jų dalis už vadinamąją antisovietinę veiklą. Daug nuteistųjų buvo išvežta iš Lietuvos į SSRS kalėjimus. Įgyvendinant Visasąjunginės komunistų partijos Centro komiteto (CK) ir SSRS Liaudies komisarų tarybos 1941 gegužės 16 nutarimą Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo resupublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos, birželio 14–18 įvykdytas pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Į tremtinių sąrašus iš anksto įtraukta 21 214 žmonių, iš jų iki SSRS–Vokietijos karo pradžios spėta ištremti 17 600. Prasidėjus karui traukdamasi sovietinė kariuomenė, saugumo institucijų praeigūnai įvykdė genocido veiksmų – Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse bei kitur nužudė ir nukankino daugiau kaip 1000 gyventojų: politinių kalinių, suimtųjų, tarp jų ir dėl nesumokėtų mokesčių ūkininkų, taip pat keletą kunigų, medikų, kitų profesijų asmenų.

Nacistinis genocidas

Vienas baisiausių Lietuvos gyventojų genocido veiksmų – masinės žydų žudynės per nacių Vokietijos okupaciją (holokaustas). Manoma, 1941–44 išžudyta apie 190–200 tūkstančių iš 1941 Lietuvoje gyvenusių apie 210 000 žydų (95%). Jų žudynes organizavo vokiečių okupacinė administracija, bet į šį nusikaltimą buvo įtraukta dalis vietos gyventojų ir institucijų – vadinamoji lietuvių savivalda, policijos batalionai. Per holokaustą Lietuvoje beveik sunaikinta žydų etninė grupė litvakai. Prie genocido priskirtina nacių vykdytos lietuvių ir kitų tautų žmonių žudynės (daugiau kaip 5000), kankinimas, kalinimas, apie 60 000 asmenų prievartinis išvežimas dirbti į Vokietiją.

Kauno žydų gete tikrinamos grįžtančios iš darbo brigados. 1942 m. (nuotr. iš ,,Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“, p. 213)

Sovietų vykdytas genocidas 1944–53

Sovietinė politika – t. y. Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas – bei represijos buvo atnaujintos Sovietų Sąjungai vėl okupavus šalį 1944 antroje pusėje: siekta sudaryti sąlygas sovietizuoti visuomenei, palaužti priešinimąsi okupaciniam režimui. Apie 60 000 lietuvių ir apie 120 000 klaipėdiškių 1944, bijodami sovietinių represijų, nuo artėjančio fronto ir SSRS kariuomenės pasitraukė arba buvo evakuoti į Vokietiją ir tapo karo pabėgėliais.

NKVD karinių baudžiamųjų operacijų aukos Kamajų miestelio aikštėje. 1945 m. birželio 25 d. (nuotr. iš ,,Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“, p. 290)

Genocidas buvo vykdomas pagal Sovietų Sąjungos centrinių institucijų nurodymus; jam vadovavo Visasąjunginės komunistų partijos CK Lietuvos biuras (1944 lapkritis–1947 kovas) ir Lietuvos komunistų partijos CK. Genocidą tiesiogiai vykdė į Lietuvą perkeltos arba čia sudarytos SSRS saugumo ir vidaus reikalų institucijos, veikusios įvairiais pavadinimais[1], buvo panaudotos SSRS ginkluotosios pajėgos, taip pat specialūs kariniai junginiai, pvz., po II pasaulinio karo Valstybės saugumo ministerijos vidaus kariuomenės 4-oji divizija, sukarinti daliniai – stribai, milicija, sovietiniai aktyvistai.

Ypač žiaurių represijų ir genocido veiksmų įvykdyta baigiantis II pasauliniam karui ir iškart po jo[2]. Baudžiamosioms operacijoms buvo sutelkiama net kelių divizijų daliniai, apsupami keli valsčiai, suiminėjami, net dėl menkiausios dingsties žudomi įtariamieji. 1944 Kūčių vakarą Alytaus, Kauno ir kt. apskrityse buvo sudeginta mažiausiai 144 valstiečių ūkiai, nužudyta 265 lietuviai (kai kurie sudeginti savo namuose). Vien NKVD 4-osios divizijos baudėjai 1944 gruodžio 13–1945 kovo 31 nužudė daugiau kaip 1800 žmonių. Pasak sovietų valdžios oficialių ataskaitų, NKVD daliniai 1944–45 nužudė daugiau kaip 12 200 Lietuvos gyventojų, iš jų 5000 galėjo būti civiliai. 1944–45 ilgam buvo įkalinta apie 54 000 žmonių, apie 32 000 jų išvežta į SSRS lagerius. Pagal sovietinio teismo nuosprendžius 1944–47 ir 1950–53[3] Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 1000 kalinių, dauguma jų – politiniai. Stalinizmo laikotarpiu itin didelės masinės represijos įvykdytos 1944–45 ir 1948–50, kai siekta nuslopinti partizanų priešinimąsi ir įvykdyti prievartinę kolektyvizaciją. Nuo represijų ir genocido labiausiai nukentėjo apie 300 000 gyventojų. 1940–41 ir 1944–52 įkalinta daugiau kaip 150 000 žmonių, daugiau kaip 80 000 jų – politiniai kaliniai; iš esmės didelė dalis kitų kalinių buvo įkalinta dėl politinių motyvų – mokesčių nemokėjimo, prievolių nevykdymo, kaip pasipriešinimo dalyvių artimieji ir panašių. Manoma, sovietiniuose lageriuose žuvo daugiau kaip 16 000 žmonių.

Kita genocido rūšis buvo trėmimai, atnaujinti iškart po karo pradėjus įvesti sovietinį okupacinį režimą. Didelės masinio trėmimo operacijos įvykdytos 1948–51 – sovietų valdžia siekė visiškai nuslopinti ginkluotą pasipriešinimą, įbauginti gyventojus (pirmiausia ūkininkus) ir įgyvendinti kolektyvizaciją, todėl daugiausia tremta vadinamieji buožės (pasiturintys ūkininkai) ir jų šeimos. 1948 gegužės 22–23 per trėmimo operaciją Vesna (Pavasaris) ištremta 11 350 šeimų (40 000 žmonių), per 1949 kovo 25–30 trėmimo operaciją Priboj (Bangų mūša) – 8800 šeimų (28 981 asmuo), per 1951 spalio 2–3 trėmimo operaciją Osen (Ruduo) – 4000 šeimų (16 150 žmonių). Per šias ir kitas trėmimo operacijas (jų 1944–53 iš viso buvo 34) daugiausia į atšiaurias Sibiro, Rusijos šiaurės ir Tolimųjų Rytų sritis ištremta daugiau kaip 132 000 (daugiau kaip 5%) Lietuvos gyventojų. Politiniai kaliniai ir tremtiniai buvo vežami dirbti nemokamą ar menkai mokamą darbą taigoje, rūdynuose ir kitur, ten, kur reikėjo pigios darbo jėgos. Kalinta ir tremta dažnai ištisos šeimos su vaikais; apie 67% tremtinių – moterys (daugiau kaip 50 000) ir vaikai (daugiau kaip 39 000). Dėl atšiauraus klimato, bado, menkos medicininės priežiūros daugiau kaip 28 000 tremtinių žuvo, daug buvo suluošinta.

1953 mirus Josifui Stalinui viešų masinių represijų atsisakyta. Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK I sekretoriumi tapus Nikitai Chruščiovui, prasidėjo vadinamasis atšilimas, dauguma politinių kalinių ir tremtinių buvo paleista į laisvę (paskutiniai tremtiniai – 1963) ir galėjo išvykti iš tremties vietų, dažniausiai be teisės iš karto sugrįžti į Lietuvą. To meto Lietuvos vadovybės iniciatyva buvo parengtas ir su Maskva suderinus paskelbtas sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas, draudžiantis daliai buvusių politinių kalinių ir tremtinių (apie 50 000 žmonių) grįžti į Lietuvą. Per sovietų ir nacių genocidą ir dėl karo pabėgėlių Lietuva prarado daugelį intelektualų ir geriausių įvairių sričių specialistų, ūkininkų.

Mažosios Lietuvos genocidas

Mažosios Lietuvos – t. y. Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų – lietuvių (lietuvininkų, arba mažlietuvių) veikėjai 1933–45 Vokietiją valdant naciams buvo represuojami: kalinami koncentracijos stovyklose, tremiami, kai kurie nužudyti; daugiau kaip 50% lietuviškų vietovardžių ir vandenvardžių pakeista vokiškais. Sovietinis genocidas prasidėjo, kai Sovietų Sąjungos kariuomenė 1945 sausio 13 Rytų Prūsijoje visu frontu pradėjo pulti Vokietijos kariuomenę. Daug Mažosios Lietuvos gyventojų mirė nuo bado, ligų, kankinimų SSRS lageriuose, dalis buvo ištremta į Rusijos gilumą. Karaliaučiaus krašte iš 1945 pr. buvusių apie 430 000 gyventojų rugsėjo 1 užregistruota apie 139 000 Vokietijos piliečių, 1946 gegužės 1 – apie 129 000. 1947–49 apie 102 000 Karaliaučiaus krašto gyventojų prievarta buvo deportuoti į SSRS okupacinę zoną Vokietijoje. Dėl sovietinio genocido Karaliaučiaus krašte žuvo tūkstančiai gyventojų, dalis jų buvo lietuviai, lietuvių arba prūsų kilmės. Sovietinė valdžia krašte įvykdė etninį valymą, pakeitė rusiškais visus Mažosios Lietuvos vietovardžius.

 

 

Literatūra:

Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007;

Lietuvos gyventojų genocidas / Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 13. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 222–224.


[1] Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD), Valstybės saugumo liaudies komisariatas, Vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo ministerija, Valstybės saugumo komitetas ir kt.

[2] Sovietinėje Lietuvoje karo meto padėtis buvo atšaukta tik 1946.

[3] 1947–50 mirties bausmė buvo panaikinta.

Istorija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra