Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Paskutine 26-ąja ištrauka iš Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimų baigiame šią kupiną darbų ir patirčių gyvenimo knygą. Tas įrašas darytas 1979 m. birželio 9 dieną, o kitų metų liepą – ir epilogas. Visas ištraukas parengė žurnalistas Česlovas Iškauskas pagal 2013 – 2018 m. leidyklos „Kriventa“ kalbininkų leidybai suredaguotą tekstą.

Mūsų šventės ir svečiai

Per tą dešimtį metų tebegyvenant Černiachovskio gatvės 30 name nieko ypatingo nebūta, ėjo normalus kasdienis gyvenimas. Daug dirbta prie kepurių ir fotografuojant nemažai pasižmonėta. Kasmet Jono, Kastulės, Kazytės, Staselio vardynos keltos, minėti kitoki jubiliejai, kaip mudviejų su žmona vedybų 50 metų sukaktis. Tas minėjimas vyko Kaune pas Kazytę, čia ji su vyru Stasiu vadovavo visai programai. Tai buvo 1973 metų rugpjūčio 15–16 dienomis. Kauno bažnyčioj, Katedroj, buvo jubiliejinės šv. Mišios. Vyko ir linksmoji dalis – gėrimai, valgymai, filmavimas, fotografavimas, į magnetofono juostelę įrašyti sveikinimai ir kalbos. Dalyvavo nemažas svečių būrys: pusbroliai Vacius ir Vincas su šeimomis iš Vilniaus, Mouginai Albina ir Romas iš Prienų, Makrickai Albinas ir Kazys su žmonom, jų sesuo Danė, iš Kapsuko sesė Julė, kaimynė Bliuvienė, jos draugė Deltuvienė, pusbrolis Antanas su žmona, pusseserės Ona, Stasė ir Elė su vyrais ir daug kitų – iš viso apie 38 žmonės.

Gavom daug nuoširdžių sveikinimų, nemažai asmeninių dovanų: Kazytė su Stasiu nupirko televizorių „Rekord“, pusbroliai Lukoševičiai ir pusseserės padovanojo šaldytuvą „Kristal“, Makrickai, Mouginai iš viso atvežė tris adijalus po 45 rublius. Gavom ir kitokių smulkesnių, bet gerų, vertingų dovanų. Į magnetofoną įrašė pusbrolio Antano, pusseserių Stasės ir Elenos sveikinimo kalbas. Visi mudviem su žmonele Kastule linkėjo kuo geriausios kloties gyvenime. Pusbrolis Vincas ilgoką kalbą pasakė, apibūdino mano gyvenimą nuo vaikystės iki šio garbingo jubiliejaus. Šią magnetofono juostą su įrašu turi žentas Staselis.

Tų pačių metų rugsėjo 6–12 d. iš Amerikos buvo atvykęs mano brolio Juozo sūnus Valteris. Teko susitikti Vilniuje. Pasitikti Valterio iš Kapsuko nuvykom mudu su žmona, sesuo Julė, jos duktė Anelė su savo dukrom, iš Kauno Kazytė su vyru. Susitikom oro uosto laukiamojoj salėj. Susitikimas vyko kuo nuoširdžiausioj aplinkoj. Kai pasisveikinom, išsibučiavom, Kazytė Valterį plačia lietuviška juosta apjuosė, šitaip išreikšdama didelę pagarbą. Tai jam labai patiko.

Po kelių minučių pagal to meto taisykles jį pasitiko kvietusio instituto darbuotoja ir jie nuvyko į viešbutį. Mes visi sutarėm už valandos ten jį aplankyti. Čia atvykę maloniai leidom laiką, kol išsiskirstėm kas kur nakvynės. Tik sunkokai tarp mūsų mezgėsi kalba, nes Valteris lietuviškai kalbėti beveik nemokėjo, su žodynu šiaip taip susikalbėjom. Vieni kitiems dovanas dalijom, fotografavomės (spalvotai jis mus, mes jį), kalbėjomės, šiuo tuo vaišinomės. Sutarėm, kad kitą dieną pietus valgysim pas mūsų prietelius Mouginus. Čia mes jį pavaišinom lietuviškais patiekalais, net kaimiškais lašiniais ir lietuviška degtine „Skaidriukė“, „Sostinė“ ir kitom. Jisai mums įteikė apie pusantro litro talpos viskio bonką. Tai visai gera, stipri, skoninga degtinė, o apie mūsų „Skaidriąją“ vis sakė, kad tai vanduo, bet tą vandenį begerdamas vis tiek pradėjo krypuoti.

Valteris, per petį persimetęs filmavimo ir fotografavimo aparatus, daug vaikščiojo po Vilniaus miestą. Aš jo paklausiau, kaip atrodo mūsų naujos statybos sostinė, o jisai man atsakė, kad nauja architektūra neįdomi, gyrė susisiekimą, autobusus, kursuojančius po miestą. Kaune porą valandų pabuvojo, bet Kaunas jam nelabai patiko, mat buvo jau vakare, kai tamsu, tai maža ką galėjo ir pamatyti. Buvo lyg išsigandęs, lyg ko bijojo, vis prašė vežti atgal į Vilnių. Ir taip su juo pasisvečiavę savaitę laiko paleidom jį Vilniaus oro uoste atgal į Ameriką. Tai buvo 1973 metais rugsėjo 12 dieną.

Po metų, 1974-ųjų birželio 9 dieną, buvo paminėtas Kazytės gimimo penkiasdešimtmetis. Į tą pačią salę vėl susirinko nemažas būrys svečių, tarp jų mano pusbroliai ir pusseserės – tie patys, kurie dalyvavo mudviejų su žmona penkiasdešimties vedybų metų jubiliejuje. Kiek vėliau atvyko svečių iš jos darbovietės „Žemprojekto“. Vėl viskas ėjosi panašiai – sveikinimai, kalbos, filmavimas, fotografavimas ir kita linksmoji dalis – šokiai, dainos, anekdotai, dovanos, gėlės. Tas viskas mudviem su žmona dar daug metelių išliks malonus prisiminimas.

Nuo mūsų ir Kazytės jubiliejinių metų jau praėjo beveik penkmetis. Šiuo laikotarpiu nieko žymesnio neįvyko, išskiriant tą, kad mudviejų su Kastule sveikatos kasmet ėjo vis silpnyn. Tais metais irgi teko daug kur pasisvečiuoti, pasižmonėti pas kitus arba patiems sulaukti svečių. Porą kartų pabuvojom pas pusbrolį Petrą Panevėžyje. Petras ir jo žmona Stasė – gana nuoširdūs, vaišingi žmonės, galima minėti tik geru žodžiu. Daug kartų pabuvoję Prienuose pas Makrickus, pas jų dukrą Danutę ir sūnų Albiną, visi kuo nuoširdžiausiai pasivaišinę, tą ar kitą malonią valandėlę pas juos praleidę, vėl grįždavom prie kasdienių darbų ir rūpesčių.

Per tą laiką aplankytos ir pusbrolių Antano, Kazio, Vinco, Vaciaus, pusseserių Staselės su Kaziuku, Elytės su Pranu, Onutės Botyrienės šeimos. Pas juos būta ir vestuvių, ir laidotuvių – man daugiausia teko darbuotis su fotoaparatu. Būta progų ir pas mus jiems apsilankyti – tai Jono, Kastulės, Kazytės varduvės, šv. Mišios už mirusius tėvus, o tom progom be vaišių irgi neapsieita.

***

Jau eina 1979 metų balandžio 6 diena, oras gražus, šiltoka. Aš per atdarą langą gėriuosi gaiviu pavasariu. Nuo praeitų metų pavasario nieko naujo. Būta svečiuose pas pusbrolius Kazį, Antaną. Paminėtas Kazio žmonos Onutės penkiasdešimtmetis, tai buvo 1978 metų gruodžio pradžioj. Kaziai ženijo du sūnus ir dukterį, man teko ten būti, daugiausia su fotoaparatu darbuotis. Taip pat buvo ir pusbrolio Antano trijų sūnų šliūbai, tad vėl teko pabuvoti, su fotoaparatu pasidarbuoti, na, ir gerai pasivaišyti. Tuo ruožtu ir jie pas mus keliskart pabuvojo. Tai Jono, tai Kastulės vardinės, tai Užgavėnių blynai, tai kitokios progos. Atsirado dar nauja proga pasivaišinti, pasilinksminti, valandėlę kitą nuotaikingai praleisti – žentukas Staselis prifilmuoja skaidrių, o dar ir spalvotų, ir atvežęs įvairius tam aparatus mums ant sienos kambaryje pademonstruoja, parodo. Kas pabuvoja, su dideliu susidomėjimu tai žiūri, o dar prie stalo, apkrauto gėrimais ir valgiais, bet dauguma tai patys lankytojai šio to vis atsineša.

Pas pusseserę Staselę ir Elytę taip pat ir mes pabuvojam, ir jos pas mus, ypač Staselės vyrelis Kazimieras jau niekad neišleis nepavaišinęs, o ir Elytė nemažiau vaišinga. Nėra galo toms vaišėms, bet juk toki laikai, tokios mados – nuo jų nepabėgsi.

Vietoj epilogo

Tas mano paprastas gyvenimas…

Aplinkybės taip susiklostė, kad aš jokio mokslo nesu baigęs, išskiriant tas dvi žiemas nuo Trijų karalių iki Velykų Verbadienio pas vadinamąjį daraktorių Juozuką. Jį dar davatkorium vadino, nes jis nuo vieno ūkininko ar stubelninko mokytojaudamas eidavo pas kitą. Pas mano dėdę mokymo nevedė, o dėl ko – šito nesužinojau, galimas daiktas, kad tas mano ūkelis buvo ne tėvų, o dėdės.

Aš kilęs iš šimtametės samanotos bakūžės. Nuo jaunystės našlaitis, piemuo, bernas, eilinis kariuomenės kareivis, paprastas darbininkas, koklinių pečių meistro pagalbininkas – molį maišiau, plytas pardavinėjau. Vėliau šliurių, klumpių, taburetkių meistras. Dar vėliau verčiausi smulkia prekyba, buvau karabelninkas, rimtas prekybininkas. Prekybininkų ir pramonininkų sąjungos sekretorius, knygininkas, savaitraščio „Pašinas“ redaktorius ir leidėjas, knygos „Kryžeivių šokis“ leidėjas.

1927 m. su pil. Janulevičium pirkom lengvąją mašiną „Ford“ keleiviams vežioti. Vėliau pirkom sunkvežimį, po metų – autobusą „Shevrolet“. Šiuose visuose prekybos reikaluose teko sunkokai verstis, nes, kaip mano artimi giminės žino, man niekas iš šalies nepadėjo. Nei aš, nei mano žmona jokios dalios iš nieko negavom, teko savais mažais pinigais pradėt verstis arba skolintis ir nemažus procentus mokėti (už 100 litų per mėnesį 2 litus).

Šiuose mano reikaluose daug kas man pavydėjo, kaip buv. knygyno ir spaustuvės savininkas Sirutis, „Šešupės“ knygyno ir spaustuvės vadovės Vargdienės seselės, „Vytauto“ knygynas. Jie, mokyti ir pasiturintys, šaipėsi iš manęs, skurdžiaus. Jie pranašavo, kad knygyną išlaikysiu 3–5 mėnesius, o pasirodė, jog aš tuos išpuikėlius turtuolius kone pralenkiau. Jie pradėjo mėgdžioti mano prekybos stilių. Mano knygyne buvo knygų skaitymo biblioteka, nepoilgo ir jie atidarė bibliotekas.

Dėl automašinų mumis pasekė ir kiti – žydas Frankas, lietuviai Radzevičius ir Ratušinskas. Jų geresnės mašinos, čia visi man kišo pagalius į ratus ir taip po truputį pristabdė mano gyvenimo riedėjimą į gerąją pusę, nes šiose srityse sukėlė konkurenciją ir gerokai man pakenkė finansų reikaluos. Ta konkurencija ilgokai tęsėsi, bet man padėjo neišsenkanti mano energija ir gebėjimas įvairiose padėtyse išsinarplioti, atsistoti į normalias gyvenimo vėžes. Dažnai pagalvodavau apie tai, kad gal mane gerasis Dievulis taip globoja už tai, jog aš visą savo gyvenimą Jo nepamirštu.

Neturtingai pradėjau povestuvinį gyvenimą, iš svetimų pinigų ėmiausi ir prekybos. Per tą savo beveik 20 metų prekybos laikotarpį verčiausi skolom, vekseliais, išvien rūpesčiai graužė galvą kaip tas kirminas ridiką. Kai atėjo tarybinė valdžiukė, vokiečių okupacijos metais dviguba bėda prispaudė ir daugiau nervus draskė tas netikras rytojus ir okupacinė priespauda. Kiek vėliau areštas, tardymai, kalėjimas, lageris, tremtis…

Grįžus iš Sibiro nemažas erškėčių kelias prasidėjo, nes sugrįžau be darbo stažo, o amžius – 60 metų. Fizinis darbas jau kaulus laužė, jau nėra noro kankintis statybų darbuose. Pradėjom abudu su žmona Kastule kepures siūti, su jom po turgų vaikščiot. Tai nelegalus reikalas, bet nebuvo kitos išeities. Vėl nervų neramumas 20 metų.

Daug ko iš savo gyvenimo nekartosiu, nes nemažai esu aprašęs prisiminimų knygoje. Berašant šią knygą jau ir senatvė atėjo. Ją rašyti pradėjau 1946 metais, tada buvo 27 metų pertrauka, vėl tęsiau 1977 metais ir štai 1980 metų liepa.

Dar turiu pasakyti tai, kad dėl tam tikrų aplinkybių ar sutrukdymų aš neturėjau laimės linksmai, laisvai ir be rūpesčių kada nors pagyventi. O jau čia pat gili senatvė, sveikata sutrikusi, gal nepoilgo teks skirtis su šiuo beprasmišku pasauliu ir keliauti į amžinybę taip nieko gero per savo gyvenimą nenuveikus, nieko nepadarius nei sau, nei savo brangios tėvynės, Lietuvos, labui.

Jaučiuosi esąs skolingas tiems skaitytojams, kurie skaito, nes parašiau su klaidom, neliteratūriškai, bet aš tikiu, kad tas, kas paskaitys šią knygą, dovanos man už visus nesklandumus ar nevisiškai suvokiamas mano mintis.

***

Redaktorės prierašas:

Čia ant tokio lapuko parašyta:

1898 06 24–1981 05 03. Palaidotas Marijampolės naujosiose kapinėse, rytinėje dalyje.

Paprastas nepaprastas gyvenimas

Per šį pusmetį šeštadieniais svetainės Voruta.lt skaitytojams pristatėme 26 ištraukas iš dar 1946 m. pradėtų rašyti Sūduvos (Suvalkijos) darbštuolio, savanorio, verslininko, kultūrininko, leidėjo, tremtinio, puikios, daug kartu su juo iškentėjusios šeimos vyro Jono Dapkūno prisiminimų. 83 metų žmogus juos su pertrauka rašė keliolika metų.

Mano archyve rankraštis atsidūrė 2013 metais, kai mane per pažįstamą teisininką susirado viena ūkininkė iš Kūlokų kaimo šalia Marijampolės ir prašė tarpininkauti, ieškant leidyklos, parengiant ir išleidžiant knygą. Surinktą rankraščio tekstą nelengvai redagavo leidyklos kalbininkė, į maketą gulė originalios, iš įvairių asmeninių archyvų, muziejų bei interneto saugyklų atrinktos nuotraukos, begalė išnašų ir paaiškinimų, žinomų istorikų bei kabos specialistų pataisų. Tačiau po penkerių metų darbo, kai beliko parinkti viršelio dizainą, iniciatoriai staiga nutraukė bendravimą su leidykla…

Iš tikrųjų ilgainiui atsirado nuoskauda, kad toks originalus, sodrus, kupinas tikroviškos informacijos tekstas liks užmirštas. O svarbiausia –  daug patyrusio, įdomaus, tikro Sūduvos grynuolio gyvenimas dėl kažkokių ambicijų nebus žinomas plačiajam skaitytojui. Štai kodėl garsiam istorijos ir kultūros portalui Voruta.lt pritarus, nutarėme prikelti iš užmaršties beveik 200 puslapių rankraštį ir nemažus nuotraukų archyvus.

Beje, prieš metus, 2023 m. liepą, Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta ir kitų rengėjų išleista Jono Dapkūno knyga „Jis, tas mano gyvenimas“. Tai irgi teisingas sumanymas: tokių paprastų ir nepaprastų, eilinių ir kartu neeilinių asmenybių, kokių daugybė Lietuvos istorijoje, nevalia pamiršti.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXIV)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXVI) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Tai priešpaskutinis Sūduvos šviesuolio Jono DAPKŪNO prisiminimų fragmentas: keliauja pas ištekėjusią dukterį, grįžta į Marijampolę, tvarkosi savo būstą, iš kurio po 10 metų  tremtiniai iškeldinti…

Į Kauną pas dukterį ir atgal

Kazytė Kaune įsitaisė kooperatinį butą – dviejų su puse kambarių, su visais patogumais. Sugundė ir mus pas ją persikelti gyventi – jinai viena, vietos pakankamai. Taip mes 1964 metų lapkričio 4 dieną atsidūrėm Kaune, adresu Vydūno alėja 9-8. Čia iš pirmų dienų buvo liūdnoka, butas nešildomas, drėgna, šalta daugiau kaip savaitę. Vėliau šie reikalai pasitaisė – šilta, švaru, visi patogumai. Kiek pasidžiaugus šiuo geru gyvenimu, prasidėjo prisiregistravimo vargai. Mudviem su žmona pusė bėdos, dar mes iš Kapsuko neišsiregistravę. Galim grįžti, bet kur? Butą perleidom kitiem. Kazytei blogiau, jinai į tą butą sudėjo visas savo kuklias pajamas, rūpestį. O kur jai išeiti iš to buto? Tas reikalas ir mums, ir jai nemažai rūpesčių kėlė, o jai dar ir ašarų. Tėvams labai sunku žiūrėti į mylimą dukterį, kai ji gailias ašaras šluosto. Teko tuo reikalu daryti rodą, o tas kaštų pareikalavo iš mūsų, tėvų. Mūsų lėšos sekte seko ir tapo labai ribotos. Kepurės, toji adata jau sunkiai atlaikė visas netikėtas išlaidas. Kaune mudu nedaug turėjom pajamų, per tuos buvimo čia metus vos vieną klientą turėjom, kuris kepurės atėjo į namus, ir tas buvo pažįstamas iš Kapsuko. Tad teko važinėti į Kapsuką, mat čia dar buvo likę nemaža pažįstamų, tad jie ir buvo nuolatiniai klientai.

Važinėjom sekmadieniais. Tekdavo 5 val. ryto keltis ir važiuoti 6 val. Kaliningrado mašina. Važiuodavom abudu su žmona. Čia šaldavom, drebėdavom visą dieną, nes nelegalus šitas darbas, pardavimas. Tekdavo ir puslitrį alkoholio suvartoti. Taip į mėnesį išlaidų irgi susidarydavo, vien kelionė apie 40 rublių.

1965 metų birželį mūsų šeimynoj atsirado ketvirtas asmuo – Kazytė ištekėjo. Tas jos vyras, Stasys Valionis, iš nepasiturinčių. Gyvenam mėnuo, kitas, mudu su žmona iš skūros neriamės, dirbam, skubam, rūpinamės, kaip pagauti rublį, kaip pigiau įsigyti maisto produktų – vis tik keturiems reikia pavalgyti. Pagal mano apskaičiavimą į mėnesį maistui mažiausiai reikia 120 rublių. Jiedu mažai per abudu duoda – vos 25–30 rublių. Taigi išlaidos padidėjo, o mūs pajamos net truputį sumažėjo, tai kaip čia reikės gyventi?

Laikas slinko. 1965 metų vasara buvo gana graži. Čia būtų gera gyventi – visur švaru, gražu, maloni, puiki aplinka prie ąžuolyno parko, grynas oras, kur tik pažvelgsi, ypač iš ketvirto aukšto balkono, žaluma. Mudu su žmona apsidirbę išeinam pasivaikščioti, šviežiu oru pakvėpuoti. Daugiausia po tą ąžuolyną, po Vytauto parką, kur poetas Vytautas Montvila susiraukęs kiurkso paunksnėj¹. Kaip gera, rodos, tik gyvenk ir norėk, bet… Bet ne per daug tas viskas miela, vis ant širdies kažkas užgulę, vis į galvą kažkas dingteli – prisiregistravimai, uždarbiai, pragyvenimai ir t. t.

Kazytę priregistravo per įvairiausius patepimus, o mudviejų su žmona pasus grąžino, neregistruoja. Tik mudu per daug jau nė nesijaudinam, pasitarėm, kad, kaip pusbrolis Vincas yra pasakęs, kol nevėlu, neškit kudašių iš Kauno. Reikia iš Kauno bėgti. Kartą lyg baikom apie tai išsikalbėjom su mano pussesere Stasiuke (jinai turėjo pasistačiusi neblogą namą Nidos gatvėj, 4 numeris). Ji sutiko mus laikinai priimti pagyventi. Na, ir vieną dieną sutarėm su pusbroliu Vaciumi, kad mus nuveš, iškraustys atgal į Kapsuką.

Kai mes atvažiavom su savo kuklia, prasta ir maža manta, mus pamačiusi toji Staselė Stanaitienė net išsigando, sako: „Jūs iš tikrųjų atsikraustot?“ Aš jai sakau – kaip matai, Stasele, kaip sutarėm, taip ir padarėm. Davė vieną gana gražų ir jaukų kambariuką, susinešėm tuos savo kraustulius. Kambarėlis buvo į pietus, šildomas radiatorium. Tik jame buvo šaltoka, tad kepures teko siūti apsivilkus kailinukais. Su šeimininkais gražiai sugyvenom, nors ir vienoj virtuvėj valgį gaminome, bet jokių nesusipratimų nepasitaikė. Mūsų darbas buvo tas pats, jau iš pirmų dienų pasitaikė klientų, davė darbo. Taip pat ir turgun ruošėm, buvom visiškai patenkinti tuo, kad grįžom į Kapsuką. Gyvenom ir džiaugėmės. Dar ir su fotoaparatu šiek tiek pasitaikydavo darbelio. Taip bedarbuodami nė nepajutom, kaip mėnesį pragyvenom. Jei ne Kazytė su Aldute, galėjom dar ilgai pas Stanaičius gyventi, nes šeimininkas Jurgelis mums žadėjo viršuj įrengti du kambarius. Tik tą visą mūsų gyvenimo planą Kazytė su Aldute apvertė aukštyn kojom. O buvo taip…

1965 metų lapkričio pabaigoj mirė mūsų dukros Kazytės buvusios geros draugės Aldonos Orintaitės-Morkeliūnienės, dabar daktarė Vosylienė², motina, taip pat daktarė Orintienė. Mirė pas dukterį Aldoną Druskininkuose. Velionė čia, Kapsuke, adresu Sodo gatvė 5, turėjo savo butą ir dantų gydymo kabinetą su įvairiais aparatais, gydymo įrenginiais. Bute du dideli 48 kv. metrų kambariai, bendra virtuvė, be to, visur gausu įvairiausių gėlių. Kazytė su Aldute prikalbino mus eiti gyventi į tą velionės Orintienės butą. Ten buvo daug brangaus inventoriaus, vertingų baldų ir kita. Ir taip mudu su žmona prižadėjom persikelti į tą peršamą butą.

Nedelsdami, už dienos ar kitos, pasisamdėm traktorių ir nusigabenom savo varganą mantą į prabangius kambarius. Mūsų baldų nė nereikėjo, nes jie visai nesiderino prie tos aplinkos. Pagalvojom, kad nors kartą gyvenime pagyvensim prašmatniai, bet, deja, po dienos kitos ta prabanga mumi buvo neįdomi. Jau gruodžio mėnesį šaltukas gerokai spustelėjo, tad gėles radom beveik visas prišalusias, vieną radiatorių sprogusį. Su Stanaičiu Jurgeliu pradėjom remontuoti. Tą sutvarkęs užkuriu, paleidžiu karštą vandenį, pasirodo – dar du radiatoriai sprogę. Visų nevaliojam suremontuoti. Remontą nutraukėm, nes medžiagos trūko. Taip ir pasilikom šaltuose kambariuose. Ką toliau daryti? Nepatogu pas Staselę vėl prašytis, kad priimtų. Na, ir pradėjom vargelį vargti su šildymu: įsitaisėm senovišką kerogazą³, bet tokiems aukštiems ir dideliems kambariams visai nieko negelbėja – padėtis be išeities. Tą smirdalą deginam ištisas dienas ir naktis, bet nieko negelbsti. Dirbam apsirengę kailinukais, kartais išeinam kur nors sušilti – daugiausia į parduotuves. Ten kartais ir gėdą apturim, nes pardavėjos tuoj užuodžia, kas čia žibalu dvokia.

Taip pavargę, pašalę per visą žiemą, numatę, kad tuose kambariuose vargu ar galėsim pasilikti, nes mums dviem ir kvadratūra per didelė, be to, šalta, nutarėm kur nors išsinuomoti, kad ir nedidelį, bet šiltą kambarėlį ar kur nebrangų nusipirkti, nes dar mudu po persikėlimo iš Kauno finansiškai silpnai stovėjom.

Šiaip gyvenimas slinko toliau. Dirbom įprastą darbą, siuvom kepures, į turgų nešėm – darbo užteko, tik gyvenk ir norėk, bet vis tas buto šaltumas gerą nuotaiką stelbė. Ir taip 1966 metų birželio mėnesio pradžioje mudu su žmona bevaikštinėdami ir beieškodami tokio ar kitokio kambarėlio – kad tik tik šiltas būtų – ties 2-ąja mokykla sutikom dar nuo senų laikų pažįstamą p. Bliuvienę iš Černiachovskio gatvės 30 numeriu pažymėto namo. Jinai tuom laiku pašto skyriuje dirbo, telegramas nešiojo. Pasisveikinę išsikalbam, kokiu reikalu mudu čia vaikščiojam, jog ieškom išsinuomoti ar nusipirkti mažą kambarėlį, kad tik būtų šiltas. Jinai ir sako: „Pirkit mano viršuj, tai tikrai bus šilta.“ Sutarėm, kad ateisim pažiūrėti.

Atkeliavę pamatėm nedidelį vos 13 kv. metrų kambarėlį ir virtuvę 6 kv. metrų, be to, palėpė, kur pasisuki, ten galvą nusimuši. Įspūdis nekokis, nelabai patrauklus, bet prispausti bėdų – o dar ir blogesniam kambary gyvenę – nutariam pirkti. Šeimininkė dar pareiškė, kad šitas jos namelis numatytas griauti, bet to nepabūgom. Sutarėm sumą ir kada su dokumentais eisim pas notarą.

Kai susitvarkėm pas notarą, ėmiausi daryti remontą, nes buvo labai apleistas, visur aprūkę, pajuodę, knibždėjo nemaža blakių. Visas kambarėlis ir virtuvė buvo iškalti šalevojinėm lentelėm ir kažkada prieškariniais laikais dažyta. Teko plauti, o tada dažyti. Viską išsidažę, gražiai susiremontavę, jau 1966 metų birželio 24 dieną tą savo varganą mantą iš Sodo gatvės vežimėliu susivežėm, susikraustėm, net truputį aplaistėm, nes tą dieną buvo dar ir mano vardinės.

Čia gyvenimas rutuliojosi normaliai: sveikatos abiejų neblogos, darbas eina, artinasi ir ruduo. Jau ir rugsėjis prasidėjo, vyrai pradėjo žieminėm kepurėm siūti nešti kailius, taip pat ir iš savo kailių siuvom. Dalį namuose užsakydavo, dalį turguje realizuodavom. Po truputį ir skolas pradėjom grąžinti, ką buvom pasiskolinę pirkdami šį šiltą kambarėlį.

Praėjus metams visi trys to namelio šeimininkai sutarėm padaryti išorės remontą – kiek tinką pataisyti, aptaškyti, duris ir langus nudažyti. Dar kitais metais tvartukus perstatėm, nes jau labai buvo nusenę, sulinkę, į žemę sulindę, durų nėjo atidaryti. Trečiais metais mudu su žentu Staseliu viduje darėm remontą. Vieną sienelę 80 centimetrų gatvės link nukėlėm, kambarys padidėjo trimis kvadratais, vėl viską išdažėm. Kaip tik tuo metu į svečius iš Sibiro buvo atvykusi Kazytės draugė Veročka Burova. Jos abi visą butą išdažė, kambarėlis tapo šviesesnis, jaukesnis. Ir taip šiame kambarėlyje gyvenom 10 metų ir du mėnesius. Su kaimynais gražiai ir taikiai sugyvenom, kol mus visus 1976 metų rugpjūčio 26 dieną komunistų partijos komitetas iškėlė. Atsidūrėme valdiškame penkių aukštų name. Mes, visi trys buvę to namelio šeimininkai, gavom po du kambarius su visais patogumais Pušinio gatvėj, 68 name, mūsų buvo 45 butas⁴. Nors čia kambariai geresni, bet ten vis vien buvo mielesni.

——————————————————————————

¹ Vytauto parku ši vieta pavadinta 1930 m. per Vytauto Didžiojo jubiliejų, o paminklas Vytautui Montvilai pastatytas 1959 m (skulpt. Kostas Narkevičius).

² Aldona Orintaitė – Vosylienė (gimė 1925 m.) kilusi iš garsios Juozo  ir Agotos Orintų giminės, padėjusios knygnešiams ir studentams, Kotryna Gabuliūtė – Orintienė buvo garsi dantų gydytoja, persikėlusi su notaru A. Orintu iš Kauno į Marijampolę. A. Vosylienė 2000 m. daug P. Kriaučiūno surinktų knygų padovanojo tautinio žadintojo vardu pavadintai bibliotekai Marijampolėje (pagal laikraštį „Druskonis“, 2001 m. sausio 5-11 d.).

³ kerogazas – žibalinė viryklė.

⁴ dabar revoliucinio judėjimo dalyvio Broniaus Pušinio gatvė pavadinta aktoriaus Romualdo Juknevičiaus vardu.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXIV)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XXV) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Tremtinį nuo Marijampolės iš tremties paleido kiek anksčiau – 1953 metų gruodžio 16 dieną. Bet jis neskubėjo grįžti namo, o puolė ieškoti savo artimiausių žmonių – žmonos Konstancijos ir dukters Kazimieros. Šioje prisiminimų ištraukoje – ilgos J. Dapkūno klajonės Sibiro platybėse. Parengė Česlovas Iškauskas.

Ieškau artimųjų Sibire

Sibiro žiemos diena trumpa, žiūriu, jau eina vakarop, tad sukrutau. Atsisveikinu su vaišingu šeimininku ir skubu eiti prie to nurodyto kelio, kuris veda į Rudovką. Priėjęs matau – eina dvi moterys. Aš jų klausiu, ar šituo keliu pakliūsiu į Rudovką. Atsako, kad ir jos eina į tą kaimą, tad draugystę gali palaikyti. Su mielu noru sutikau. Man rūpestis nuo krūtinės nuslinko, kad nereikės klaidžiot, klausinėt, kur ta Rudovka. Moterys tuojaus suprato, kad aš – Kastancijos vyras. Net nudžiugo, kad dar vienas vyras bus kolchoze, nes jų taip trūksta. Tik aš visai kitaip maniau, kitaip buvau suplanavęs, nė negalvojau tame ubagiškame kolchoze apsistoti ir čia apsigyventi. Keliaudamas sniego pilnu keliu pavargau, sušilau dėl tos nešinos dėžutės. Nors šaltukas apie 40 laipsnių, bet man karšta, mat nenorėjau nuo moterų atsilikti. Jos jaunos, lengviau apsirengusios, o aš pūškuoju paskui jau kiek galėdamas. 10 kilometrų man buvo ilgas kelias. Pagaliau nuo kalno nusileidom ir čia pat Rudovka. Netoli tuom kaimu paėjusios moterys parodė chatą, kurioje gyveno dvi moterys. Jas vadino sestricom. Tai Kastulė Dapkūnienė ir Magdutė Dainauskienė, abidvi tremtinės iš Marijampolės¹.

Kaip tik prie bakūžės randu kiūtinėjančią Magdulę, o mano Kastulės nėra. Magdulė sako, kad ji išėjo manęs ieškoti į Žigalovą, o jau temsta. Pasirodo, mes prasilenkėm – ji ėjo taku, o mes keliu. Žigalove manęs neradusi vėl tamsoje taku per mišką 8 kilometrus traukė į Rudovką. Vienai nejauku, bet ką darysi – reikia eiti. Po valandos atsirado ir jinai, visa išvargus, sušilusi, pailsusi. Tik įžengusi į tą lūšną ir pamačiusi mane po 8 metų nesimatymo pirmiausia apibarė, kodėl aš neparvykau anksčiau, bet žodis po žodžio susitaikėm, pasisveikinom, išsibučiavom. Aš ją užjaučiau, pagailavau, kad taip įvyko, kad jai buvo bereikalinga kelionė. Atidaręs savo dėžutę išėmiau labai kuklių lauktuvių: megztukų, dar kokią smulkmeną, taip pat Kalėdų šventėms vyno bonką. Kai ką ir jos turėjo, tad labai kukliai atšventėm Kalėdas.

Ta vadinama chata, kurioj mano žmona su Dainauskiene gyveno, tai ne tik bakūžė, bet ir landynė. Įeiti iš lauko pusės per aukštą slenkstį, durys žemos, man gerokai teko pasilenkti. Įėjus į to kambario vidų tamsoka, 2 maži langai 50×60 cm, rusiškas pečius užima ketvirtį kambario ir virtuvės. Vidury kambario stovi geležinis apvalus pečiukas. Abiejų lovos, jeigu dar jas galima vadinti lovomis, medinės, neobliuotų pavarčių, pačių susikaltos, net baugu pasidarė. Lagery narų rėmai buvo obliuoti. Tos bakūžės stogas dengtas apvaliais rąstais, šiek tiek užpilta žemės, viens kits medelis ant to stogo auga. Tvartuko ar kokio sandėliuko nėra, malkos, jeigu yra, lauke. Nedidelę kiaulukę, iš kolchozo pirktą, šėrė, lauke laikė turint galvoje Sibiro kartais ir 50 laipsnių šaltį. Tvorele apsitvėrusios, daugokai šiaudų paklota ir taip jinai įlindus į tuos šiaudus gyveno. Jeigu ką iš maisto turi greit gendančio, tai šaldytuvo, ypač žiemą, nereik, nes ant to žemo trobelės stogo užkeli su paprasčiausia dėžele.

Tame Žigalove nebuvo vagių, ir Rudovkoj nuo stogo niekas nevogdavo. Kambaryje nebuvo nė vienos kėdės, tik pačių moterų sukaltas suolelis, dar viena kita lentynėlė, kurios atstojo virtuvės spintelę. Drabužiai, kokius jos ten turėjo, sukabinti ant vinių, be pakabų, be spintos, o iš kur ir už ką ją gausi, jeigu 6 metai kolchoze dirba, o už darbadienį gauna 300 gramų miltų. Paskutiniu metu gavo po 1 kg grūdų už darbadienį. Prastų grūdų, per ausį[1] išbyrėjusių pasturlakų. Senais pinigais 20 kapeikų, o darbadienio moterys negaudavo už dieną. Moterys per metus išdirbdavo 120–130 darbadienių, nes joms niekas jų už dieną nerašydavo, tik 50–75. Klausimas: kaip iš to kilogramo dirsių išsimaitinti, jau nekalbant apie apsirengimą?

Moterys karvės neturėjo, o ir neturėjo už ką tą karvę turėti. Retkarčiais iš kolchozo imdavo produktų: varškės, pasukų, kartais pieno litrą. O tie vis rašė, bet ar teisingai rašė, čia kitas klausimas. Per metus varge dirbdavusios tų 20 kapeikų vis vien neištekdavo kolchozui sumokėti už pamazgas. Taip per 6 metus tų 20 kapeikų vis nematydavo, amžinai kolchozui buvo skolingos.

Dėl apsirengimo tai savo žmonelę radau puikiai pasipuošusią, tik lūpų ir veidų nesidažius, nė nesipudravus – nors imk ir statyk į daržą šernams baidyti. Bliuska ir kelnės plačiausios, su giliais kišeniais, kad ką galėtų iš kolchozo pasivogus parsineštie. Tas kelnes ir bliuską pati pasisiuvus iš marškonio maišo, kuris irgi iš kolchozo pavogtas. Šaukšto, šakutės, skardos kepti neturėjo, duonai miltų malė medinėm girnom. Vinių, blekių prikalta, suki suki, bet vis šiek tiek sumali. Duoną minkydavo dėžutėj nuo siuntinio. Vėliau juodvi iš storo medžio išsikirto, išskaptavo lyg ir į geldą kažką panašaus.

Už poros dienų per aukštą kalną ir mišką nuėjau į Žigalovą. Tas kalnas buvo toks aukštas, kad pažvelgus nuo Žigalovo pusės Rudovkos kolchozas atrodė kaip iš lėktuvo, o tos kolchozninkų lūšnelės – tarsi degtukų dėžutės. Atėjęs į Žigalovą nupirkau du šaukštu, du nerūdijančius šaukšteliu, kepimui skarvadą[2], storą, nerūdijančią, be koto. Ruselės išgyrė, kad gerai kepa.

Grįžtu iš Žigalovo su tais pirkiniais. Mano geroji Kastulė jau pradeda būgštauti, kad aš čia per daug maišausi kolchoze. Pasakoja, kad kolchozo pirmininkas teiraujasi, kur tas mužikas, parvykęs iš lagerio, kodėl į kolchozo kontorą neateina pasirodyti. Gal pirmininkas ir galvojo, kad šitas mužikas turi ateiti į tą jų ubagišką kolchozą, o aš visai kitaip planavau, aš nė nemaniau pas jį eiti. Jau mano žmoną pusbadžiu kaip vergę išlaikė 6 metus.

Rytojaus dieną aš vėl matuoju tuos 8 kilometrus į Žigalovą. Čia randu keletą tremtinių lietuvių, kelis iš Marijampolės, visi geri prieteliai, kviečia juos aplankyti. Pirmiausia aplankau Kunickus Petrą ir Juozą iš Marijampolės, Juozo sūnų Petrą, kuris mane pirmas pavadino ponu. Jis buvo nuoširdus ir geras vyrukas. Be jų dar aplankiau Kedį Juozą, ilgametį Marijampolės ugniagesių muzikantą. Pabuvojau pas prieniokus – Kardoką, Zablacką, Šlumbus. Pas Zablacką radau Čerkauską iš Marijampolės. Pabuvojęs, pasisvečiavęs pas šiuos prietelius dieną kitą, grįžtu pas savo žmonelę į tą mizerną bakūžę. O kur aš daugiau glausiuosi, kad ne toj bakūžėj, kur dvi moterėlės nuoširdžiom širdim triūsia, trypia po tą mažą, tamsų kambarėlį. Čia mes turim bendrą kalbą, tik mums suprantamą, esam vienodo likimo, beveik vienodai nuskriausti, išguiti iš savo gimtojo krašto ir atblokšti už keleto tūkstančių kilometrų. Čia visi trys dalinamės to meto, to laiko dienos įspūdžiais. Čia mes kartu aptariam visą mūsų, tremtinių, gyvenimą, gana skurdų, monotonišką, vis su viltimi nusiraminam, vis su mintim, kad sulauksim to laiko, kai pamatysim savo tėvynę, savo gimtąjį kraštą.

Dar 1954 metų pradžioj mūsų horizonte maža ženklų rodė viltį, kad mums nušvis laiminga valandėlė pamatyti savo mylimą Lietuvėlę. Pamažu slinko neįdomus tremtinių gyvenimas. Aš, pailsėjęs apie porą savaičių, pradėjau galvoti apie darbą, bet kur įsidarbinti. Čia, šitoj srities užkampėj, pramonės nėra, išskiriant „Zatoną“ – tai laivų gamykla ant Lenos kranto⁴. Tai vienintelė įmonė, kur norėjau įsidarbinti su Kunicko Petro (vyresniojo) pagelba. Mat kolek nedirbau, pas juos daugiausia prisilaikiau, daug kartų nakvojau. Kunickas, numatęs, kad šitam vyrukui prasti reikalai – grįžęs iš kalėjimo, apie žmonos gyvenimą tame kolchoze gerai žinojo, nutarė man padėti. Jisai pakalbėjo su kadrų viršininku, tas šiek tiek prižadėjo mane priimti. Šiokia tokia viltis pasirodė. Aš pas tą viršininką einu vieną, kitą kartą, bet vis atideda tą mano priėmimą. Bastausi po miestelį, nueinu pas vienus, pas kitus, o svečias greit nusibosta. Daugiausia pas Kunickus nakvojau. Neiškenčia ir valgyt duoda, nors ir jo šeima didelė – 5 žmonės, o vienas dirba, serganti žmona prie mirties.

Aš kolchoze nelabai galiu pasirodyti, nes vadovai vis teiraujasi apie tą mužiką. Žmonelė baiminasi, kad manęs nepaimtų į Molotovo kolchozą, kurį daugiausia vadindavo Rudovkos, nes nuo senų laikų tame kaime gyveno daug žmonių Rudikų pavardėm, ir taip įsisenėjo Rudovka.

Mano kuklios santaupos diena iš dienos dilo. Tad gerokai susirūpinau dėl darbo. Vėl einu pas tą kadrininką. Įeinu į kontoros kalidorių, vaikštau, lūkuriuoju. Jau valanda, antra, vis laukiu progos į jį kreiptis. Mat aš dar to seno kuklumo turėjau, net lagery manęs neišmokino nakališkumo, vis nedrįstu. Įsidrąsinęs pasibeldžiu į langelį, teikiasi jį atidaryti. Aš palabinu, iškart klausiu, ar priimsit mane į darbą, ar ne. Jisai atsakė „būdem“. Na, ir prasidėjo dar poros dienų vaikščiojimas, kol įformino.

Iš pirmų dienų dirbau įvairius darbus: paprastu kroviku ir panašiai, nors buvau įformintas plotninku. Toj gamykloj dirbo ir daugiau lietuvių: Kardokas, Zablackas, Kunickai ir kiti, bet

iškart man su jais neteko dirbti. Tad labai nesmagu naujoj vietoj, nė vienas iš darbininkų nepažįstamas. O dirbo įvairių tautų piliečių: totorių, buriatų, mongolų, Pavolgio vokiečių, bielarusų, ukrainiečių, rusų. Lagery taip pat teko gyventi ir dirbti tarp įvairių tautybių žmonių, bet, rodos, tokių durnių kaip čia neteko matyti. Man atrodė, kad iš dalies čia tie darbininkai išprotėję, nieko negalvoja, kaip patogiau, lengviau darbą atlikti. Jie tik griebia, verčia, kelia per jėgą. Per tą skubinimą ir nelaimių įvyksta, vieną jų paminėsiu.

Dirbom miške prie kraunamų mašinų, traktorių, vilkikų. Medžiai, 6–8 ir 10 metrų ilgio, žali, sunkūs, įšalę, buvo paruošti statyboms. Kartą prie tokių rąstų privažiuoja mašina, tie puslaukiniai vyrai, o tarp jų ir aš buvau, tuojaus griebia rankom kelti per rungus. Pastebiu, kad tie rungai iš žalios viršutinės pušies į mašiną laikinai įstatyti, be to, įšalę, trapūs. Jei daugiau pakrovus susidarys spaudimas, tokie rungai neatlaikys, lūš, ir mus visus tie rąstai, nuo mašinos riedėdami, sutraiškys. Aš jiems sakau, kad įvyks avarija dėl šitų žalių kuolų, o jie visi kad pradėjo mane keiksnot rusiškai. Dar nebaigė išsikeikti, kaip tas vienas rungas triokšt, medžiai dar dar dar ant mūs. Didelė laimė atsitiko nelaimėj, kad vienas medis kažkaip sustreikavo ir taip 6 vyrai likom gyvi, tik vieną gerokai prispaudė. Tas atsidūrė ligoninėj. Už kiek laiko pasveiko, bet aš jo daugiau nemačiau. Mes po tuom skersu medžiu susikūprinom, kiti rąstai per jį nuriedėjo, ir taip likom nepaliesti. Kai visi išbalę kaip drobės išlindom, vienas sako: „Vot, Dapkūnas gerai sakė, kad įvyks avarija.“ Tokių įvairių neapgalvotų įvykių darbuose daug būta.

Iš tos įmonės į mišką medžiagos statyboms ruošti išvyko 10 porų vyrų tik medžiams leisti, kiti su arkliais tų rąstų traukti, į štabelius krauti, traktoriais, vilkikais ir sunkvežimiais jau iš tų štabelių vežti, o dar kiti vyrai krauna ir 25 kilometrus užšalusia Lenos upe veža į „Zatoną“.

Aš miške ruošiau medžiagą įmonės statybai, laivams ir kitiems reikalams. Darėm rąstus 6–8 ir 10 metrų ilgio, taip pat 75 cm ilgio malkas įmonės katilinei. Medžius reikėjo žemai pjauti, nuo žemės 15 cm. To režimo mažai laikėmės, nes sniego iki kelių – pjaunam aukščiau. Reikėjo nuleisti medį, šakas nuskabyti ir sudeginti. Už tą nelengvą darbą mokėjo kaip vergams – už pušies metrą, sukrautą į štabelius, mokėjo 6,80 kapeikos (rodos, dabar, 1978 metais, negirdėtas daiktas, kad kas už 68 kapeikas kirstų metrą malkų). Mes porom pjovėm, bet buvo ir tokių stiprių vyrukų, kurie po vieną dirbo, gerą pielą su lanku įsitaisę, kad nesimėtytų. Mes dviese dirbdami nuo ryto iki tamsos sunkokai pagamindavom 10 kubinių metrų, o kitas vienas jaunas 25 metų vyras paruošia 10 kubų.

Taip 1945 metų žiemą tame miške, kurį taiga vadino, teko dirbti. Į tą vietą, kuri mumi skirta medžiams leisti, aukštokai reikėjo kopti, vietomis susidarydavo apie puskilometris aukščio. Mes paruošiam rąstus, kiti vyrai ant rogių vieną galą užsikėlę lenciūgu prisiriša ir arkliais velka nuo kalno į tam skirtą aikštelę, ten į štabelius krauna. Arkliam gerokai vargo buvo išsikraipyti tarp medžių ir kelmų, nes nuo to kalno nėra ir negali būti jokio kelio – per aukšta, statu. Arkliai pirmom kojom įsispyrę laiko, o užpakaliu kartais net šliaužia, nes sunkūs medžiai juos tiesiog stumia.

Mes rėžiam, pjaunam, leidžiam medžius, net kupros šlapios, o šaltukas – 45–48 laipsniai. Pietums su savo duonos ir lašinių gabalėliu sustojam prie degančio laužo, nes šakas vis vien reikia sudeginti. Čia prieš ugnį karšta, dūmai akis graužia, o šaltukas sušilusius, net šlapius pečius laižo. Užtrunkam tik tiek, kol tą įšalusią duoną ir lašinių gabalėlį sugraužiam, nes šaltis vėl verčia judėti po sniegą iki kelių ir giliau, pūškuoti. Dirbdavom savaitėj penkias dienas. Kol pirmadieniais į tą taigą 25 kilometrus kelio atveždavo, kol kalnus persikeldavom, tai jau ir pavakarė. Šeštadieniais jau priešpiet darbą nutraukdavom ir laukdavom mašinų vėl namo parvykti. Kas gyveno miestely, tiems geriau, o man iki žmonai dar 8 kilometrai, iki Rudovkos dar vargo gabalėlis. Miške buvo pastatytas barakas, vadinamas žimauja. Per savaitę jame gyvenom. Vakare parėję nuo tų kalnų valgyt kas ką gamindavomės: atsivežtų bulvių skutomės ir šutinom, sušalusio pieno maišuos atsiveždavom. Na, o skanu vakare po tokio varginančio darbo, be to, grynam miško ore apetitas nežmoniškai sukyla.

Tas barakas greitosiomis iš apvalių rąstų suręstas, nerūpestingai pastatytas, vietomis kiaurymės tokios, kad laukas matyti, šaltukas skverbiasi. Narai pasieniais sukalti, barako viduryje geležinė bačka vietoj pečiaus, kaip yra kam – pakūreni ir šilta. Tie, kurie toliau nuo durų, jiems per karšta, arti prie durų – šalta, nes durys kiauros. Jokio šeimininko nebūta – nėr kam ką patvarkyt. O „Zatono“ vadovai visai nekreipė dėmesio į tą betvarkę. Skųstis, kad ten tas ar kitas reikalas negerai ar per mažai uždirbam, nebuvo mados, nes, kaip minėjau, tame rajono miestely daugiau jokios pramonės, darbų niekur nėra, tai ir šito bijom netekti. Kiek loska, numeta kaip šuniui kaulą, ir būk patenkintas, kęsk tą vergovę.

Jau laikas ėjo pavasariop. Apie kovo vidurį naktį būna dar apie 40 laipsnių šalčio, dieną netoli atlaidžio. Man užėjo dantį labai skaudėti, o dar pusė savaitės iki šeštadienio. Sunku kęsti, kol mašiną atsiųs mūsų parvežti. Aš dešimtininko paprašau, kad mane išleistų pas dantų daktarą. Tas dešimtininkas buvo geras žmogus, irgi iš tremtinių, bielarusas, mūsų vargus gerai suprato. Jisai mane išleido ir dar arklį su rusiškom rogėm davė. Aš savo krepšį su rakandais, puodą, bliūdą, dar kaip kokią smulkmeną į tą maišelį ir į roges. Pasikinkęs juodbėrį pasileidžiu, kiek aš ten numėklinęs, o arkliukas gal geriau nujautė, kur važiuoti, kur namai. Mišku teko važiuoti apie 6–7 kilometrus. Iš viso iki Žigalovo 25 kilometrai kelio.

Išvažiavęs iš miško išvydau Lenos upę. Pakraščiais vanduo teka, apačioj ledas. Vanduo teka virš plono ledo, kuris naktį įšąla, ano storo žiemos ledo nematyti. Ką daryti? Baugu važiuoti toj vietoj per upę. O kur dėtis, ko laukti? Tiltų per Lenos upę niekur nėra, vasarą keltais keldavo, žiemą – ledu, o pavasariais ir rudenį – tai tikras vargas. Būdavo, žmonės ir nuskęsdavo upėj su mašinom ar arkliais. Nutariau važiuoti, Dievo pasiprašęs padėti. Arkliukui botago nereikia, jisai nedurnas, į namus akvatnai traukia. Arkliukas griebėsi kojom po savim, plonesnį ledą pralaužė, bet veržėsi pirmyn. Mano žemas roges apsėmė. Dar buvo du rungai, tai aš už tų rungų nusigriebiau, pasikėliau, kad mano vailokai per daug nepermirktų. Aš įsikibęs į vadeles, o tas bėrukas pūkšt, pūkšt, ledą laužo. Bet arklys į paniką per daug nepuola, aš už jį daugiau išsigandau. Kai nusikasėm daugiau nei pusę upės, lyg mažiau tekančio vandenio pradėjo būti, ir taip bėrukas išvilko iš tos upės ir iš mudviejų abiejų bėdos.

Krante atsidusau, juodbėrį paraginau Žigalovo link, nors kelio tikrai nežinojau. Pasikėlęs ant kranto pamačiau kolchozą, ten ir patraukiau. Priartėjęs pirmo sutikto žmogaus klausiu kelio. Dar ruselis šalia rogių paėjėjo, ranka parodė, kur važiuoti, ir liepė vis upės laikytis. Taip prisilaikydamas kairės pagal vingiuojančią Leną už poros valandų pasiekiau Žigalovą. Arklį pridaviau arklininkui, skubiai nuėjau į ligoninę, nes jau vakarop laikas bėgo. Randu dantų daktarę, greit mane priima, apžiūri ir sako: „Dėdinka, reik traukti.“ O aš jai sakau, kad dar netraukit, aš ir taip jų mažai turiu, nes lagery dėl vitaminų stokos daug prateriojau. Jinai man: „Nu, ladna, duosiu vaistų.“ Ta geroji daktarėlė manęs pagailėjo, paklausė, netraukė, gerų vaistų uždėjo ir dantį nustojo skaudėti keleriems metams. Rytojaus dieną aš į mišką nevykau, nes mūs visi darbininkai su arkliais ir visa kita manta skubėjo vykti į Žigalovą, kol dar galėjo persikelti per upę. Taip baigėsi tas katorgiškas miško darbas ir gyvenimas.

Nuvykęs į darbovietę gavau kitą darbą – į totoriaus Nadziro statybininkų brigadą. Tas brigadierius buvo geras, teisingas žmogus. Ten radau ir savo tautiečių: Kardoką, Zablacką – abu nuo Prienų. Kiti brigados nariai kitų tautybių: bielarusai, ukrainiečiai ir kiti. Visi gerai sugyvenom, sutartinai dirbom, tik tie „Zatono“ vagys uždirbti nedavė. Nors ir plyšk, visą mėnesį sąžiningiausiai dirbkie, viršaus 800 senais niekaip neuždirdavom. Brigados paskirtis – statybininkų medžio darbai. Gerai buvo tai, kad laikinai dirbom po stogu dirbtuvėse, ruošėmės pavasario, vasaros tos įmonės namų remontui, nes įmonė buvo turtinga, miestelyje turėjo savo namų. Keletas jų buvo numatyti kapitaliniam remontui, tai dirbom ir oblerkom, ir gręžimo mašinom, darėm langus, duris ir kita, ko reikia namui įrengti. Per mėnesį tų langų, durų pridirbom tiek, kiek buvo numatyta. Įmonės vadovai man leido gyventi bendrabutyje. Gyvenau dideliame bendrame kambaryje, apie 10 lovų. Čia aprūpinta visu kuo: šviesu, šilta, lovelės baltai paklotos, kas 10 dienų patalynė keičiama, bendra virtuvė, kuras veltui. Už tai mokėjau 35 rublius. Šeštadieniais vis tiek vakare tamsoje tekdavo eiti į Rudovką pas žmoną – baltinių keisti, maisto – duonos, bulvių – parsinešti ir kita. Pirmadienį anksti vėl grįžtu į Žigalovą. Tamsu eiti per tą mišką, žiūrėk akis išvertęs, ar nepamatysi kur kokio žvėries, žibančiom akim. Tad nelabai jauku buvo keliauti, bet vis geriau kaip kolchoze už dyką dirbti. Tą mano lankymąsi pas savo tikrą žmoną nujautė kolchozo vadovai, tad vėl nedavė ramybės mūsų „angelui sargui“, saugumo valdininkui, komendantui, kapitonui…

Vieną dieną gaunu komendanto šaukimą atvykti tą ir tą valandą į saugumą. Prisistatau nurodytu laiku, prašo sėsti. Mane kabinete palieka, eina šnypšdamas kaip gyvatė. Iš vieno į kitą kabinetą pavaikščiojęs, pasiėmė nestorą bylą. Pradeda klausti: vardas, pavardė, gimęs, tėvo vardas ir t. t. Aš klausiu, dėl ko čia taip pradedat, lyg aš koks nusikaltėlis. Nieko neatsako, toliau rašo be kalbų, be jokių klausinėjimų. Galų gale pareiškia: „Štai mūsų šalyje tokiais ir tokiais metais yra išleistas tokis ir tokis įstatymas, pasirašytas komisaro Molotovo, apie šeimų sujungimą. Tai štai, jūs turit vykti į Molotovo kolchozą pas savo žmoną.“ Jam atsakau, kad aš su žmona 8 metai negyvenu ir pas ją nevyksiu. Man duoda trijų dienų terminą, kad be jokių atsikalbinėjimų išvykčiau. Einu tiesiai į darbą, o tas darbas nesiseka, mat rūpi kas kita.

Rytojaus dieną bandau užeiti pas savo direktorių Karasinskį. Nuėjęs jam viską iškloju, o jisai nei pritarė, nei užtarė, tik kažką paburbėjo. Nieko nesupratau ir iš kabineto išėjau nieko aiškaus nepešęs. Tad nutariau kovoti savo jėgomis. Praėjus trims dienoms mane vėl komendantas šaukia. Kai tik įėjau, užsipuola, rokuoja, kad skambino pirmininkas Tolstovukas, kodėl aš dar kolchoze nesirodau… Aš jam sakau, kad tas jūsų pirmininkas man kol kas ne viršininkas ir aš tame kolchoze nepasirodysiu. Tada mane jėga nuveš, pagrasina. Aš jam atsakau, kad tokia ten ir nauda iš manęs bus, jei jėga nuveš. Jisai skambina milicininkams, kad mane mašina išvežtų. Ėmiau visa gerkle rėkti, kad nė už ką neisiu į tą ubagišką kolchozą, ir staiga mečiausi į kalidorių. Žinoma, kilo subruzdimas, triukšmas, iš visų saugumo ir milicijos kabinetų sukišę galvas tarp durų sužiuro, koks čia triukšmas. Pastebėjau, kaip pats milicijos viršininkas, pasirodęs tarpdury, tik ranka mostelėjo. Aš lyg ir supratau, kad mano naudai, tad staiga dūmiau į lauką ir namo.

Vėl nueinu į darbą, nieko niekam nesakau ir nieko niekas man nesako. Ir taip dirbu dieną, kitą, savaitę, visą vasarą… Iki 1954 metų gruodžio 5 dienos. Pavasarį mūsų brigadą komandiravo į Vorobjovo kolchozą už 35 kilometrų nuo Žigalovo. Ten pagal sutartį reikėjo medines karvides pastatyti. Vėl pirmadieniais įmonės mašinom nuveža, šeštadieniais parveža. Kartais ir neparveža, tada pėsti pareinam 35 kilometrus į Žigalovą.

Vieną pirmadienį išvykom iš Žigalovo į tą kolchozą Vorobjove. Iš nakties buvo pašalę, nuvažiavus apie 10 kilometrų reikėjo pervažiuoti per Lenos upę. O čia tokia pat istorija, kaip man buvo su tuom juodbėriu – kraštais eina vanduo, vietomis plonas ledas, vanduo ir vėl dar žiemos ledas. Upės viduryje ledas pakilęs, mašiną sustabdė. Mūs brigadoj buvo 14 žmonių. Tariamės, ką daryti: rizikuoti ar ne. Šoferis buvo prityręs vairuotojas, pagyvenęs, rimtas žmogus, mašina dar amerikoniška. Savim pasitikįs šoferis sako: „Vyrai, važiuojam.“ Visi pritarė, aš nei taip, nei kitaip, pagalvojau, kaip bus Petrui, taip ir man, Jonui. Su baime žiūriu, kas bus toliau, nes pasilikti ant kranto neina. Mašina suburzgė ir pirmyn. Jau iš pat krašto pradėjo mūs kėbulą semti, mes visi ant bortų, kiti ant kabinos, kojas pakėlėm, kad nesušlaptų. O tas šoferukas, rodos, net stena kartu su mašina, bėgius tik perjunginėja, pūškuoja pirmyn lauždamas tą nakties ledą. Ir taip išsiyrėm kiton upės pusėn. Dar pavažiavęs sustojo, mes visi išbalę. Vienas atsidusęs sako: „Žiūrėk, kaip šoferis Vitka pražilo per tas 8 minutes, kol pervažiavom.“ Pažiūriu, tikra tiesa, truputį žilstelėjęs. Kai jau kitoj upės pusėj, tai ir pabaikaut galima. Taip visi parūkę patraukėm toliau į tą nusususį kolchozą.

Čia mus apgyvendino jau žmoniškiau negu tame miške. Kiekvienas atskirai gavom lovukes, senikai šiaudų prikimšti, po adijalą atsivežėm. Virtuvė didelė – valgyt gaminomės kas ką. Darbas netoli, pietų pareidavom valandai, tai kas ką sugalvojam – ar virti, ar šildyti. Darbas smagus, prie širdies, bet vėl rūpestis, kaip šeštadienį parvykti pas žmonas baltinių pasikeisti, maisto atsivežti.

Pirmą šeštadienį sutarėm su „Zatono“ vadovais, kad tokią valandą atvyks mašina, lauks mūsų kitoj upės pusėj. Sutartu laiku mašina ir atvažiavo, tik mes turėjom eiti kilometrą, kol persikėlėm per upę. Ėjom pasroviui, radom stipresnio ledo tarp salelių ir perėjom. Pirmadienį tos pačios bėdos: mašina atvežė netoli kolchozo ir paleido kitoj upės pusėj, o kaip mums persikelti per upę – nei mūsų įmonė, nė kolchozo administracija nesuko sau galvos. Mes ir šen, ir ten puolam, ieškom vietos, kur persikelti, ant lyčių užšokti nuo vienos ant kitos. Vyrai rado ilgą lentą ir drąsesni ant vienos lyties užmetė, tada ją padavė kitam, ir taip kartojom vieni kitiems perduodami. Tai buvo gegužės trečią dieną.

Ledas jau minkštokas, tokios plačios upės vanduo, rodos, verda, kunkuliuoja, šniokščia, o baugu. Mes, toki pusseniai, tai ir repečkom šliaužėm. Mačiau, kaip vienas kitas bielarusas žegnojosi, meldėsi, kad Dievas laimintų tą persikėlimą. Mano bendradarbis pirma numetė lentą ant lyties, nušliaužė, man atmetė, aš irgi repečkom, vėl ant kitos lyties jisai nušliaužė nusimetęs lentą, man padavė… Taip mudu laimingai vargais negalais persiyrėm kiton Lenos pusėn. Po tokios varginančios kelionės į darbą nuėjom.

Gegužės 5 dieną jau nešė Lenos ledą. Jį nešdavo tarpais apie 2–5 kilometrus. Upėj daug salų salelių, tai ledai užkliūva, susilaiko, bet negrėsmingai. Pro tas salas vėl koks plyšys prasiveržia, tai kitas tarpas išneša. Tiltų niekur nėra, tad ir ledams nėra už ko užsikabinti, ir potvynio nėra. Per dvi dienas lytis išnešė, pradėjo pontoninius tiltus ruošti. Per 4 dienas įtaisė. Pirmiausia lynus nutiesė per upę, paskiau valtis pritvirtino, dugną, grindis, ir jau šeštadienį per upę kėlėmės pontoniniu tiltu. Tik vėl bėda – mašina neatvyko mūsų parvežti. Ką daryti, namiškius vis tiek reikia aplankyti. Nutariam eiti pėsti. Keliaujam apie 10 kilometrų – dar nieko, apie 20 – jau sunkoka, pradedam pavargti, kojas pasimušti. Kerziniai batai vienam kojas nugraužė, dauguma mūsų vyrų apie pusšeštos dešimties metelių, nejaunučiai. Susėdam ant Lenos kranto, ant aukšto kalnelio. Apie valandą laiko gėrėjomės gražiais Lenos upės vaizdais. Pailsėjom ir vėl kilom kelionėn, nuėjom dar apie 5 kilometrus. Vėl pavargimas verčia pailsėti, panašioj vietoj valandą ilsimės. Kol pasiekėm namus, tai ir temti pradėjo. Taip ir prapuolė ta mūsų poilsio diena (tais laikais, 1954 m., dirbau 6 dienas). Per sekmadienį gerai pailsėjom ir pirmadienį jau atvežė per pontoninį tiltą į vietą, į tą kolchozą.

Po pietų išėjom karvidžių statyti, bet šitas pusdienis man buvo nesėkmingas. Betašant medžius kirvis praslydo ir smarkiai įsikirtau koją. Perkirtau per čebato aulą, per kelnes. Na, ir vėl bėda. Koja per naktį sutino, teko tą ir kitą dieną gulėti, bet geryn neina, lyg pūliuot pradeda. Brigadierius liepia į daktarą kreiptis, bet kaip ir kur? Jis sako, kad kolchozas duos arklį ir reik važiuot 10 kilometrų į artimiausią medicinos punktą, į Petrovo kolchozą. Ten didesnė gyvenvietė, tai buvo ir medicinos punktas.

Davė bėrukę be balno. Labai nenoriai ji bėgo, reikėjo gerokai su rykšte paraginti, bet laiku nujojau. Radau daktariukę, jauną ir gražią ruskelę. Maloniai, mandagiai mane priėmė, apžiūrėjo, apvalė, perrišo, dar binto davė kelionei ir vaistų. Padėkojęs vėl vykstu atgal į Vorobjovą, o mano bėrukė – namo, tai dar reikėjo prilaikyti, labai stengėsi grįžti. Apie pusiaukelę užklupo audra su lietumi ir dar prieš vėją. Jokios užuovėjos, nes ten nuo vienos gyvenvietės ar kolchozo iki kito – 5–8 kilometrai. Parvykau visas sulytas, permirkęs, sušalęs, mat gegužės 10 dieną oras dar sibiriškas, o apsirengęs per lengvai. Kai pasiekiau Vorobjovą, tai dantys kalė ir drebėjau kaip drugio krečiamas. Vyrai, mane tokį išvargusį pamatę, tuojau atnešė karštos arbatos ir 100 g degtinės. Šiltai atsiguliau ir ilgam užmigau.

Kitą dieną visai neblogai jaučiausi, ir koja buvo lyg geriau. Išgirdo mūsų įmonės profsąjungos vadovai, kad mane ištiko tokia nesėkmė. Atvyko aplankyti, su užuojauta mane nuramino, kad greit pasveiksiu. Kadangi aš dar neseniai dirbau šioj įmonėj, tai nebuvau įstojęs į profsąjungą. Čia jau blogiau, nes už biuletenį apmokėdavo, o jei nesi profsąjungos narys, mokėdavo tik 25 proc. O aš jau antra savaitė guliu su ta koja. Vadovai padavė man popieros lapą ir liepė rašyti pareiškimą, kad aš stoju į profsąjungą. Datą nurodė rašyti ankstesnę, nei buvo tas susižeidimas. Taip jie patarė, viską sutvarkė ir išvyko savais keliais, o aš atlyginimą jau gavau kaip profsąjungos narys.

Darbas prie karvidžių ėjo visu tempu. Šeštadieniais atvažiuodavo mašina mūsų parvežti. Vieną šeštadienį važiuojant namo buvo palyta, slidu, o maždaug pusiaukelėje status ir ilgas kalnas, kurį persikelti visuomet mašinom kildavo keblumų. Šį kartą mums bekylant į tą kalną, jau arti viršaus, staiga užgęsta motoras ir sunkvežimis pradeda atbulas slysti. Kuo tolyn, tuo smarkyn. Kas kaip sugebėjo, šoko iš mašinos. Aš dėl tos kojos buvau nestiprus, tai ir likau kėbule. Mašina atbula atsitrenkė į nestorus medžius, krūmus, šiek tiek susitrenkiau. Mašinai nieko neatsitiko. Šoferukas atsipeikėjo nuo išgąsčio, susitvarkė ir vėl pirmu bėgiu repečkoja. Vargais negalais pasiekė to kalno viršūnę, mes visi pėsti užlipom. Kai jau susėdom į mašiną, įvairias baikas pradėjom krėsti ir anekdotus pasakoti. Taip linksmi parvykom pas bobas, kaip jie sakydavo.

Aš beveik galutinai susveikau, karvidžių statyba jau ėjo visai į pabaigą. Kai baigėm statyti, brigadierius sugalvojo, kad gerai ir laiku pagal sutartį darbą atlikom, tai pabaigtuvėm reikia po 25 rublius susimesti, na, ir šiokį tokį balių iškelti. Ne mums kolchozas ar dar koki ten vyresni, ale mes jiems. Aš ir šiandien nežinau, dėl ko ten buvo taip atbulai. Žinoma, ir mums teko po 100 g degtinės išgerti, šiek tiek užkąsti. Tie viršininkai švariai viską išgėrė, suvalgė, tada išsiskirstė. Mes, gavę atlyginimą už tų karvidžių statybą, išvykom atgal į „Zatoną“, į laivų statyklą.

Brigadierius nupirko iš kolchozo metinį eržiliuką ir išgabeno kita mašina į Žigalovą. Už poros dienų jis visus savo brigados vyrus, tarp jų ir mane, pakvietė į to eržiliuko balių. Neprisimenu, dėl kokių priežasčių nenuėjau į kumelienos balių.

Parvykę į „Zatoną“ pradėjom tuos darbininkų namus remontuoti. Per mėnesį du medinius namus tiesiog perstatėm, tik lubas su stogu iškėlėm, o rentinius abiem naujus išrentėm. Suremontavę namus vėl į įmonę grįžom, dirbom fabriko zonoj, daugiausia – statomuos laivuos. Čia vis kokį medžio darbą reikėjo atlikti: sieną lentelėm kalėm, laiptus, laiptelius, įvairias rišiotkas darėm. Mes išsiskirstėm – kas po 2, kas po 4 žmones. Man į porą pasitaikė Kardokas – geras vyrukas, mudu darbe vienodai supratom ir darbas neblogai sekėsi. Mudu laive dirbom, kaip minėjau, prie įvairių medžio darbų. Čia reikalavo tik geros darbo kokybės, kokybiškai atlikti, mažiausias brokas ir atėjęs inžinierius ar kitas vyresnysis raudonu pieštuku braukia – lupk, kalk iš naujo, ir dar už sugadintą medžiagą atskaito. Mudviem su Kardoku sekėsi, neteko luptie ir iš naujo kaltie.

Vieną kartą taip laive bedirbdami (tas laivas buvo šaldytuvas, jau beveik paruoštas į vandenį leisti) pajutom, kaip lyg kas sujudėjo, ir staiga šlumst – jau mūsų laivas vandeny plūduriuoja. Tik jis dar buvo nebaigtas, tad mudviem su Kardoku teko ilgai jame darbuotis. Vienam korpuse kalėm lentelėm sienas ir lubas, po tų lentelių – sietas, nei retas, nei tankus, o tokis, kad pelė ar žiurkė nepralįstų. Be to, dar 4–5 eiles švininio popieriaus ant to sieto klodavom, tada jau viršaus lentelėm. Darbas buvo keblus ir varginantis, nes tas sietas nelengvas, labai pagindavo rankas. Už tokį nepatogų, varginantį ir atsakingą darbą gavom gaidžio ašaras.

Šis darbas tęsėsi daugiau nei mėnesį. Kai baigėm, laivą nuplukdė tolyn Lenos žemupiu apie 300 kilometrų – į Ust Kutą⁵. Jį pastatė pagal sutartį kitai organizacijai. Baigę dirbti laive, gavom baudos darbą – reikėjo padaryti stiebą. Taip vadintas 10 metrų ilgio ir 30–40 cm storio stulpas. Reikėjo tą medį 10 metrų nutašyti po šniūru 8 kantais, nuobliuoti, smaigalyje skylę perkalti 6×20, tą kryžiauką 4 kantais aptašyti, nuobliuoti. Kai dviese viską padarėm, užmokėjo 12 rublių (turėt galvoje senais pinigais). Einam pas viršininkus, pas normuotoją, tą vėgėlę (taip neoficialiai jį vadindavo). O tas ir sako, kad nieko negalįs padaryti. Su tuom buriatu jokios rodos negavom, vis baudos darbai. Vieną dieną – vieniems, kitą – kitiems, ir taip įmonei vergai dirbdavo už dyką. Taigi kai tą darbą baigėm, atsirado kitų panašių, nors persiplėšk bedirbdamas. Tie įmonės vagys čekistai neduodavo užsidirbti daugiau kaip 800 rublių.

Sibiro vasara greit praėjo, net nepajutau. Tą laiką vis pareidavau pas žmoną į Rudovką, ten niekas manęs nekabino, niekas nieko nesakė.

Vieną kartą einam mudu su žmona Žigalovo gatve (jeigu negrįstą, neasfaltuotą paprastą duobėtą kaimo kelią galima vadinti gatve) ir sutinkam mūsų „angelą sargą“, tą saugumo kapitoną komendantą. Jisai sako: „Na, Dapkūnas, sakei negyveni su žmona, ir tu, Kastancija, taip sakei, o dabar meiliai vaikščiojat po Žigalovą.“ Žmona jam atsako, kad jau susitaikėm. Tuokart nieko nesakė, nuėjo savo keliu, o mudu – savu. Po tam mūsų susitikimui, maniau, vėl mane šauks, klaus, kodėl į kolchozą nevykau, bet buvo ramu. Tad aš įsidrąsinęs vieną kartą nuvykstu pas komendantą, prašau, kad jis leistų man su žmona Žigalove gyventi. Jis tik galvą krato ir sako, kad nė už ką negali, o aš jam aiškinu, kad yra toks įstatymas, dar Molotovo pasirašytas, šeimas sujungti. Sako – ten kitas reikalas, dar pridūrė – su laiku visko gali būti. Ir taip beveik metai praėjo, bet mūs vis nesujungė.

————————————————————————

¹ 1949 m. vasario 26 d. byla buvo pradėta ir J. Dapkūno žmonai Konstancijai. Kovo 9 d. buvo priimtas sprendimas išsiųsti į tremtį. Lietuvos Ypatingojo archyvo skelbiamame represuotųjų sąraše pažymima, kad K. Dapkūnienė gimusi 1902 m., iš tremties Irkutsko srityje grįžo 1958 m. gegužės 31 d.

² Arpo ausis – arpo šone lovelis, pro kurį išeina prastesni grūdai.

³ Skarvada – keptuvė.

⁴ Zatonas (rus. Затон) – prieplauka, atskirianti upę nuo tėkmės ir ledonešio. „Zatonu“ pavadinta 1933 m. Žigalovo rajone ant Lenos kranto pastatyta laivų statykla.

⁵ Ust-Kutas – administracinis rajono centras, esantis už 510 km į šiaurę nuo Irkutsko, ant Lenos ir Kutos upių santakos. 1974 m. buvo BAM‘o statytojų telkimosi vieta.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVII)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVIII) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Tai paskutiniai Sūduvos šviesuolio Jono DAPKŪNO prisiminimai prieš tardymus NKVD požemiuose Kaune ir tremtį. Paskui jie nutrūksta, o tęsiasi jau lageriuose. Tekste nemažai tarmybių, svetimybių, paaiškinimų, išnašų. Parengė Česlovas Iškauskas.

Suėmimas. Prasideda vargai…

Vieną dieną į tą mano buvusį knygyną, kur žmona tvarkėsi, užeina kažin koks pareigūnas iš rusiško Marijampolės saugumo ir perka pieštuką. Žmona, kaip nuo seniau pripratus, tą pieštuką į skiautelę senų laikraščių suvynioja. O jisai: „Tai ką, platini fašistinę spaudą?“ Žmona išvertė akis, net iškart nesuvokė, kokią spaudą platina. Nesuprato, ką jis kalba. Jinai aiškina, kad mes visą laiką, ir prieš karą, ir dabar, tik į senus laikraščius prekes vyniojam… Jisai to visai negirdėjo, tik kartojo savo ir liepė jai 5 val. ryto ateitie į saugumą. Tie bukapročiai saugumiečiai dar keturias valandas ją išlaikė ir vis tą patį kalė: platini, ir viskas. Parėjo verkdama, nusikamavusi, papasakojo, kaip jai ten buvo ir kad liepė man rytoj 10 val. ateitie į saugumą. O kur dėsiuosi, einu.

Kai atėjau į tą baisią įstaigą, persimetėm žodį kitą ir man ne 4, o 5 valandas kartojo, kad platinu fašistinę spaudą. Aš aiškinu tą patį, kaip ir žmona. Man pakišo po nosim laikraščio skiautelę, į kurią žmona buvo suvyniojus pieštuką. O ten labai negražiai Stalino charakteristika pavaizduota, negražiai išjuoktas „tėvas“ ir „mokytojas“. Taigi kaip Stalino vaikai pakęs, kai šitaip hitlerinės spaudos išjuokta. Užtai mane dvi dienas laikė po penkias valandas ir vis tą patį kalė, kad platinu fašistinę spaudą. Mane paleido, bet su sąlyga… kad vėl ateisiu. Taip ištrūkau kaip tas paukštelis iš vanago snapo.

Pernakvojęs pas savo gerą kaimyną ir prietelį Antaną Čėplą, atsikeliu gana ankstų rytą. Tai buvo Velykų rytas. Gerai apsidairęs, ar koks žvėris išdavikas nemato, patraukiu pašešupiu pro vienuolyno daržus, išlendu apačia Vilkaviškio tilto ir nepajuntu, kaip atsiduriu Kauno gatvėj ties sudegusiu senu paštu. Tikėjausi, kad čia tie žvėrys enkavedistai taip anksti niekur nevyks. Laukiu pripuolamos mašinos, gal pasiseks kuo anksčiau ir kuo toliau atsitolyti nuo man mielo miesto – Marijampolės. Pasirodo mašinos šviesos, o kas ten važiuoja – nesvarbu, keliu ranką, sustoja. Žiūriu, viliukas ir 4 kariškiai. Na, pagalvojau, vėl pakliuvau į vanagų krūvą. Koki čia kariškiai, nesusigaudžiau, man tada buvo vienodai, ar enkavedistai, ar frontininkai. Klausau, o tie karininkai vis man: fašisti dievuški, kad jobnal, kad udaril… Na, ir panašūs herojiški pasakymai. Supratau, kad frontiniai. Atitokau, nusiraminau, net širdy apsidžiaugiau, kad ne į enkavedistų nagus papuoliau, ir nepajutau, kaip viliukas prie Aleksoto tilto sustojo. Norėjau šoferukui sumokėti, bet neėmė nė už ką, tai tik nuoširdžiai padėkojau. Atsidusęs dar ir Dievui padėkojau, kad iš tų budelių ištrūkau. Tai buvo laikina laimė, ne per ilgai teko ja džiaugtis. Tai parodys tolesni parašymai.

Judėjau į Žaliąjį kalną pas Kazytę, į Višinskio gatvę Nr. 5. Kazytei maždaug apibūdinau to atvykimo priežastį, žinoma, jinai viską suprato su skausmo išraiška veide. Kaip nors čia abudu išsiteksim. Pas Kazytę nei šiaip, nei taip gyvenau, ant grindų pasimetęs tokį skarmalą pernakvodavau. Jinai pradėjo studijuoti, pasirinko architektūrą. Turėjo nemažą meno paveikslų piešimo gyslelę ir panašiai. Žinoma, universiteto vadovai spėjo suuosti apie šiuos gabumus ir įtraukė ją į darbą – piešti Stalino, Lenino, Markso, Engelso paveikslus. Aš basčiausi po Kauną be darbo ir, galima sakyti, be tikslo, ėjau nuo vieno krautuvininko prie kito (mat pažįstami buvom). Pasėdėdavom, pakalbėdavom, kaip kada susimesdavom bonkelei samagono. Išlenkus vieną kitą taurelę ir kalba sklandžiau rezgėsi, ir idėjų gerų, drąsių vieni kitiems išsipasakodavom, nuotykių iš praeities gyvenimo, vieną kitą žodį ir iš politikos leptelėdavom… O tai jau viso pasaulio genijui, senam mokytojui nepatinka, nes ir sienos girdi. Prie to mes, lietuviai, dar buvom nepripratę. O kad sienos girdėjo, sužinojau vėliau. Tik jau buvo per vėlu, nes kur tik užeidavau, kiekvienas mano žingsnis, kiekvienas žodis buvo aprašytas ir viskas paduota ten, kur reik.

Kazytė persikėlė pas kitą šeimininką, aš vėl pas ją susimečiau. Gyvenau taip, kaip ir anksčiau: gulėdavau ant grindų, vis išeidavau į tas pačias parduotuves tai pakalbėt, tai ką nusipirkt. Mat aš čia beklaidžiodamas po miestą šį tą nuperku, žmona atvažiavus parsiveža į Marijampolę, ten vargais ne galais realizuoja ir kokį rublį kitą uždirba, na, kada ir pradirba.

Slinko 1945 metai. Aš vis taip gyvenau, tik rudą barzdą ir ūsus užsiauginau. Kartais pas pusbrolį Vincą Lukoševičių į Napoleono gatvę nueinu, retkarčiais pernakvoju². Jo žmona Janė buvo gera, nuoširdi moteriškė, Vincas dėl manęs taip pat daug gero velino[1]. Kartais prakalbam gerą pusdienį ir nepajuntam to apmaudaus gyvenimo. Vincas buvo nesiauro proto, savo gyvenime daug vargo matęs, daug nepriteklių patyręs, kartais jo tartas žodis kitas man daug padėdavo, nes aš buvau geras prekybininkas ir prastas politikas.

Iš to nuobodaus ir beprasmiško gyvenimo išsigalvojau daryti papirosus. Tada buvo mada štukom pardavinėti. Iš pradžių prastai sekėsi, vėliau mudu su žmona išmokom papirosams gilzas padirbti. Kai jau paruošdavom gilzas, tai per dieną padarydavau 300–400 štukų. „Pajūris“, „Aroma“ ir kitų supakuodavom po 100 štukų ir su žmona realizuodavom privatiems prekybininkams.

Atėjo ir 1946 metai. Retkarčiais iš Marijampolės atvažiuodavo žmona, papasakodavo, kas ten girdėti, ar manęs vis užeina klausti ir ieškoti. Sako, kad buvo porą kartų, bet jinai pasakius, jog aš išvykęs į Vilnių dirbti. Ir taip enkavedistai nustojo lankę mūsų namus. Įsidrąsinęs parvykau į namus. Žmona vis darbuojasi toj nelaimingoj parduotuvėj. Vieną dieną aš nueinu į parduotuvę žmonai šiek tiek padėti paprekiauti. Antroj dienoj jau vėl „draugas“ prisistato, sako: „Prašė viršininkas, kad jūs užeitumėt 5 val. pas jį.“ Jisai išėjo manęs nepasiėmęs kartu.

Aš vietoj to viršininko parėjau skubiai namo, greitosiomis šį tą pasigriebiau ir vėl pašešupiu, apačia Vilkaviškio tilto… Atsidūriau kitam gale Kauno gatvės, prie stadiono. Vėl pripuolamos mašinos laukimas, stabdymas. Kaip tik pasirodė kariška mašina, gana aukštokai įvairių bačkų prikrauta. Stabdau, sustoja. Prašau į Kauną. Nieko šoferukas neatsako, matyt, nesuprato. Čia laukė mūsų keletas, tai vienas rusiškai paprašė. Liepė sadit. Mes visi kaip varnos susikrovėm į tą nešvarų, statinių pilną sunkvežimį, o ką darysi. Važiuojam, apie Sasnavą prašo pinigų, duodam. Surinkęs pinigus šoferukas kad paleido mašiną, kaip pasiutęs. Kai privažiavo Vinčus, kažkur išvis nuėjo. Visą valandą teko laukti, o kai pamatėm ateinantį jau gerokai krypuojantį, visi net aiktelėjom – kaip dabar bus? Viena moteris išlipo, dauguma sakom – rizikuojam. O jisai visai neblogai vairavo, neskubėjo. Apie Gudelius vėl įsiuto važiuoti visu greičiu. Vartomės toj mašinoj kartu su nešvariom, smaluotom, šmaruotom bačkom. Apie Veiverius vėl sulėtino, o kai Kauną pasiekėm, visi į žmones buvom nepanašūs: suodini, šmaruoti, plaukai ir drabužiai sutaršyti. Iš tos baimės ir nepatogumo vos pusgyvis likęs, šiek tiek susitvarkęs keliauju pas Kazytę į Žaliakalnį. Buvo nelengva, nes nešu dar nemažą ryšulį maisto ir kita. Gerokai privargęs pasiekiu Kazytę. Čia vėl tas pats nuobodus gyvenimas, vėl iš nuobodulio papirosus dirbu, vargais negalais realizuoju. Vėl vaikštau nuo vieno krautuvininko pas kitą, galima sakyti, ramybės nerandu.

O laikas jau ėjo pavasario linko. Kovo 20–22 dienomis oras staiga atšilo ir Nemune prasidėjo didis potvynis. Tomis dienomis Nemune vanduo pakilo iki 10 metrų aukščio, visą senamiestį užliejo, net Laisvės alėjoj su valtimis irstėsi..

Nueinu ant Neries kranto pažiūrėti. Net išsigandau pamatęs, kaip Vilijampolė apsemta, namų maža matyti, tik kaminai iš po vandenio kyšo. Nemunu plaukė tai didesnės, tai mažesnės lytys, ant vienos kažkoks tvartukas ir šuniukas, kuris, matyt, buvo pririštas prie to pastatėlio.

Nemunas taip įdūko, kad net Aleksoto tiltą nunešė. Būta ir žmonių aukų, daugiausia prigėrė Vilijampolėj. Nuo potvynio ir aš šiek tiek nukentėjau. Prieš tą potvynį buvau pirkęs 200 kilogramų rašomojo popieriaus ir tiek pat kartono. Viską buvau pasidėjęs pas pusbrolį Vincą Napoleono gatvėj. Ateinu kovo 22 d. rytą pas Vincą, nagi, mano popiera, kartonas plaukioja po tvartuką. Turėjau bėdos ir darbo, kai atslūgo vanduo. Kiek galėjau, po kiemuką džiausčiau, džiovinau, bet nuostolio patyriau – nė savo kaina negavau.

Nusėdus vandeniui Nemune ir Neryje, valdžiukė griebėsi nelaimės ištiktiems rajonams teikti pagelbą: gelbėjo valtimi, amfibijom ir panašiai. Pirmiausia organizavo universiteto studentus prie gelbėjimo darbų. Ir dukrelė Kazytė papuolė. Jai teko vadovauti grupei, kuri buvo paskirta į Vilijampolę. Dar plaukiant didelėms Neries lytims ir esant gausiam vandens srautui, tuos gelbėtojus per Nerį kariškiai kėlė amfibijom. Mane net šiurpas ėmė, kai mačiau, kaip per šniokščiančią upę amfibijos tarp ledo lyčių laviravo su studentais, o tarp jų – ir mano Kazytė.

Potvyniams apsiraminus, ir visas gyvenimas pradėjo normalėti. Žmonės grįžo į nukentėjusius rajonus, į savo butus. Žinoma, teko nemaža padirbėti, kol apsišvarino, apsiremontavo savo namus, išsisausino. Dar buvo šaltokas oras, tik kovo pabaiga. Aš pradėjau galvoti apie kokį nors darbą, užsiėmimą, bet mano dokumentai buvo netvarkingi. Atsirado gerų žmonių, gerų bičiulių, kurie padėjo toj mano bėdoj. Pirmiausia priregistravo pasą valsčiuje, įdarbino Romainių sanatorijoj statistiku. Man pačiam neteko nei pareiškimo rašytie, nei to sanatorijos direktoriaus daktaro Kavaliausko matyti^3.

Atėjau į darbą nurodytu laiku, tiesiog į sanatorijos kontorą. Pasisakiau, kas esu, o jau tie kontoros vadovai buvo informuoti apie mane. Čia man davė įvairių blankų grafuoti, braižyti, net ir pietus virtuvėj duodavo. Rodos, dirbk ir džiaukis tokiu gyvenimu. Deja…

Jau pradėjau galvoti, kaip čia įsikurti kur arčiau darbovietės, Romainiuose ar arti Romainių. Atvažiavo žmona ir mudu pasileidom ieškoti kambario. Eidami iš Kauno į Romainius kaime užmatėm gražų ūkininko gyvenamąjį namą, geltonai iš lauko nudažytą. Mudu užeinam pas tą ūkininką, pasisveikinam ir iškart pasakom, kokiu reikalu. Šeimininkė nesvyruodama sako: „Gerai, jumi išnuomosim.“ Sutariam už mėnesį 30 červoncų, dar tiek duodu rankpinigių. Einam ir džiaugiamės, kad taip greit gavom kambarį. Parvykstam namo, kur aš gyvenau, pas mūs pažįstamą marijampolietę Ruškytę. Žmona pernakvojus iškeliauja į Marijampolę tvarkytis, ruoštis persikelti į tą naują butą, bet, deja, neteko mumi kraustytis ir žmoną matyti. O įvyko tai 1946 metais naktį iš balandžio 30 į 31-ąją.

Mūsų planus, mūsų ramų gyvenimą sujaukė Kauno saugumo organai. Bėgau nuo vanagų, o pataikiau ant dar aršesnių žmogėdrų. Marijampolės vanagai mane tik moraliai kamantinėjo, o čia, Kaune, Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe, tame juodo mūro name⁴, kuris primena ir primins ne tik man, bet ir tūkstančiams lietuvių kraupias dienas ir naktis, kai teko kentėti dideles fizines kančias, tardė dieną naktį ir dar apgrūšiavo (apie tai vėliau).

P.S.: Neaišku kodėl prisiminimų autorius taip ir nepasidalijo įspūdžiais iš tardymų, kankinimų, pasityčiojimo „juodo mūro name“ Kauno NKVD rūsiuose. Nepamirškime, kad jie rašyti gūdžiais sovietinio režimo laikais… – Č.I.

——————————————————————————–

[1] Velyti – linkėti, leisti.

² V. Lukoševičius gimė 1906 m. Rūdvališkiuose, Marijampolės apskr., mažažemio valstiečio šeimoje. Devynerių metų susirgo skarlatina ir nuo šios ligos komplikacijų neteko regėjimo. Dirbo sporto masažistu, ranka perrašinėjo brailio raštu lietuvių literatūros klasikų kūrinius. Parašė dvi prisiminimų knygas, mirė 1999 m. kovo 20 d. Kaune.

³ Kazys Kavaliauskas (1912 – 1996) – 1937 m. su pagyrimu baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, daugiau kaip 55 m. dirbo gydytoju, iš jų 44 m. vadovavo Romaini7 tuberkuliozės sanatorijai, buvo Alytaus tuberkuliozės ligoninės vadovu. (https://www.kaunoklinikos.lt/struktura-ir-kontaktai/filialai/romainiu-ligonine).

⁴ 1934 m. Vytauto pr. ir Laisvės al. kampe iškilo Apskrities savivaldybės rūmai (dab. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas), kurį projektavo V. Landsbergis-Žemkalnis. Tarpukariu – Valstybės saugumo departamentas, sovietiniais laikais – NKVD, KGB būstinė, policijos areštinė. (https://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/kapitaliniam-remontui-uzdaroma-pagrindine-kauno-policijos-bustine-87895797 ).

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XV)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XVI) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Tęsiame Jono DAPKŪNO prisiminimus. XV-oje ištraukoje – šio Sūduvos šviesuolio vargai dėl rašomosios mašinėlės. Juos žmogus patyrė tiek nuo vokiečių, tiek nuo sovietų. Artėjo vargani tremties metais, išsiskyrimas su šeima…

Abu okupantai – ant vieno kurpalio

Slinko laikai, kilo ir dar didesnių bėdų. 1944 metų pradžioje iš pil. Jurgelienės nupirkau rašomąją mašinėlę „Continental“ – vokiška, ilgu voleliu.

 Puiki mašinėlė, užtat ir susigundžiau sumokėti 3 200 markių. Kaip vėliau paaiškėjo, ta mašinėle naudojosi raudonieji pogrindininkai, partizanai, rašė atsišaukimus prieš okupantus vokiečius. Tų atsišaukimų ir aš skaičiau nekartą. Jurgelienę saugumas suėmė dėl ryšių su pogrindininkų veikla. Kaip tik pas ją prisilaikydavo pabėgėliai iš vokiečių belaisvės ir iš vokiško-rusiško laisvinimo armijos, karo mokyklos kursantai. Šiems esant pogrindyje reikėjo iš kažko gyventie, maitintis. O kai nebuvo jokių pajamų, teko eitie plėštie, žmonių žudytie. Dėl to pas Jurgelienę darė kratą ir rado tris ar daugiau farabelių, siunčiamą radijo stotį ir kita. Rytojaus dieną jos name ties kareivinėm įvyko susišaudymas tarp tų pogrindininkų ir saugumiečių ar geštabiečių, vieną pogrindininką pašovė.

Prieš kelias dienas iki to suėmimo jinai man atnešė ir pasiūlė pasirinktie vieną iš tų trijų braudingų už 700 markių, kad aš iš jos pirkčiau. Prieš ją man buvęs policininkas tokį pat siūlė už 500 markių. Kaip ant laimės, aš nei iš policininko, nei iš Jurgelienės nepirkau. Jurgelienę, matyt, gestape švelniai paglostė, kad ji viską išplepėjo. Išdavė, kad aš iš jos tą rašomąją mašinėlę pirkau, daugiau visus griekus, ką turėjo, pasakė. Kas man būtų buvę, jeigu aš būčiau iš jos nupirkęs ir tą farabelį? Už poros dienų nuo tų įvykių ateina į mano knygyną du saugumiečiai: Kriaučeliūnas ir kitas, nepažįstamas. Vos juos pastebėjęs, iškart supratau, kuom jie dvokė (rašytie „kvepia“ šitiems pardavikams per švelnus žodis). Kriaučeliūnas, persilenkęs per prekystalį, man pakuždom sako norįs su manim pakalbėtie, kviečia į lauką. Išeinu, einam Vytauto gatve, o jie užveda kalbą apie mašinėlę. Klausia, kur toj mašinėlė, kiek už ją Jurgelienei mokėjau. Aš jau matau, kad jiems viskas aišku, man nieko neliko darytie, tik pripažintie, kiek už ją mokėjau. Kaina atitiko jos nurodytą, be to, turėjau pasakytie, kur dabar toj mašinėlė. Dar Kriaučeliūnas lyg užjausdamas sako, kad turėsiu daug nuostolėlio dėl tos mašinėlės… Mat šitas parsidavėlis krokodilo ašaras liedamas taip kalba, o aš pagalvojau, kad tik nuostolio pakaktų… Baisu, kad mane tokis likimas neištiktų, kaip Jurgelienę (vėliau ją sušaudė). Pasakiau, kad tą mašinėlę esu pardavęs darbininkų profsąjungos komitetui. Tada mes greit pasiekėm profsąjungos kontorą, nes ji buvo toj pačioj Vytauto gatvėj, kaip ir mūs knygynas.

Už mašinėlę pinigų dar nebuvau gavęs. Po trumpo pasikalbėjimo su tos sąjungos pirmininku Sodaičiu teko ją paimtie ir kartu su tais saugumiečiais nuneštie į lietuvių saugumą. Kriaučeliūnas man liepė ateitie rytoj 9 val. į apklausą. Nurodytu laiku nuvykstu į saugumą. Tik įžengęs kalidoriuj sutinku Kriaučeliūną, kuris atrodo lyg suglumęs, blogos nuotaikos. Man pareiškia, kad šiąnakt įvyko skaudi nelaimė – ties Bliūdžium, trečiam kilometre Vilkaviškio link, įvyko policijos ir tų pabėgusių belaisvių susišaudymas, žuvo mūsų policininkas Blažaitis Petras. Sako, kad mane pašauks kitą dieną į tardymą. Man jau pereita naktis buvo be galo baisi ir ilga, pilna didelio rūpesčio, o dabar išeinu iš to baisaus koridoriaus su dar didesne nežinia.

Atėjo laidojimo diena. Velionis Blažaitis buvo geras mūsų pažįstamas, laidojant dalyvavom ir mudu su žmona. Kapinėse prie duobės aštrias kalbas sakė apskrities viršininkas Goštautas, miesto burmistras Sirutis ir kiti. Visi pabrėžė tai, kad tie, kas taip padarė ir kas prisidėjo prie šio baisaus nusikaltimo, bus štai čia, po šitais medžiais, pakarti. Kai išgirdau šiuos žodžius, mano širdis ėmė stipriau plaktie. Jaučiau, kad ir aš esu dalelę į šį sūkurį įsivėlęs. Dar netardytas, o kas bus, kai tą mano bylą su mašinėle perduos vokiečių gestapui – neišvengiama virvė po kaklu.

Po laidotuvių laukiu dieną, laukiu kitą, manęs nešaukia. Didelis, baisus jaudulys, iš rūpesčių nėra kur dėtis. Po trijų dienų eidamas į knygyną ties miesto sodu sutinku Kriaučeliūną. Užkalbinu, sakau, gal aš jau jumi nereikalingas, o jis man atsako, kad dar ir kaip reikalingas. Tai jau man pasirodė lyg blogas ženklas. Aš jį kalbint, kad tos mašinėlės neperduotų vokiečių gestapui, kad ją pasiliktų sau, juk mašinėlė puiki… Prižadėjau jam tiek ir tiek… Kriaučeliūnas man nieko neatsakė, nuėjo savo keliu. Na, ir vėl laukimas, jaudulys, nes manęs vis nešaukia į tardymą.

Atsiranda dar viena bėda. Nors nedidelė, bet vis tiek apsunkina tą pirmą reikalą. Kazytė Kaune eidama Laivės alėja vieno privataus knygyno vitrinoj pamatė Europos žemėlapį. Gana geras, smulkus žemėlapis, gerai matyti, kur eina frontas. Jinai nuperka 100 štukų tų žemėlapių, parveža ir dar pagiria, kad labai geri. Vieną jų iškabinu vitrinoj. Tą dieną apie pusę jų išpardavėm. Vakaran vėl dviese iš saugumo pasirodo mano knygyne ir tuos žemėlapius, kiek dar jų buvo, konfiskuoja. Įsako rytoj 9 val. ateitie į saugumą. Na, ir vėl nusikaltėlis.

Devintą ryto įžengiu į tą jų baisią kontorą. Iš karto pastebiu, kad rašo mano mašinėle „Continental“. Be to, dar iš seniau mano pažįstamas užkalbina, rokuoja, koki vėjai čia mane pas juos atpūtė. Nežinau, kokios buvo jo pareigos – dirbo raštvedžiu ar sekliuku, o man tas ir nerūpėjo. Aš iškart užsiminiau apie žemėlapius, bet sumečiau, kad neblogas ženklas tai, jog jie šia mašinėle rašo, kad sau ją pasiliko. Kaip sunkus akmuo nuo krūtinės nuslinko… Mane paviršutiniškai paklausinėjo, kur pirkau tuos žemėlapius, kiek mokėjau. Aš viską pasiaiškinau, pasirašiau ir išėjau. Daugiau manęs tuo reikalu nešaukė.

Sovietai grįžta…

Vienų okupantų laikas ėjo į pabaigą, kiti jau brovėsi į mūsų Lietuvėlę. Tik ir šių buvusių okupantų pavojai dar nebuvo praėję. 1944 m. vasarą vieną gražią ir šiltą dieną mes su žmona ir Virginija Jurgelyte, kurios abu tėvus ir brolį vokiečiai sušaudė, gulėjom išsimaudę ant Šešupės kranto ties Trapučiais. Jurgelytė buvo saugumo sekama. Okupantai jau iš dalies traukėsi, kartu ir jų pakalikai, pirmiausia saugumiečiai, policininkai ir kiti panašūs, jau buvo girdėtie karo pabūklų dunksėjimai. Aš iš tolo pastebėjau, kad nuo kalno Šešupės link ateina keli mūsų lietuviški policininkai. Toj akimirkoj pasakiau Virginijai užsidengtie burną. Čia pat praeidami tie saugumiečiai, kur mane tąsė dėl mašinėlės, sako: „Tai ką, bolševikų laukiate?“ Mes nespėjom nė susiorientuotie, nė ką pasakytie, kaip jie dingo iš mūsų akių, nes jiems darėsi per rūgštu – rusai nuo Prienų artinosi prie Marijampolės ir jau iš Rytų pusės apšaudė miesto prieigas. Tą naktį miegojom, o rytui auštant daug kas iš miesto traukėsi: vieni į Rytus, kiti – į Vakarus. Miestą, kaip minėjau, apšaudė iš Rytų pusės, nuo Prienų. Tai negi eisim prieš kulkas? Na, ir vėl bėda, rūpestis, kaip liktie gyviems. Daug kas bėgo per mūsų lieptą, per Šešupę į Vakarus. Mes, sušilę, sumurę nuo karščio, iš baimės ir rytojaus nežinios, ką galėdami irgi susimetėm ant dviračių.

Pasiekę Skaisčiūnų kaimą¹, vėl apsistojom pas tuos geruosius kaimiečius Storpirščius. Šeimininkai parodė didžiulį nuoširdumą bėgliams, kaip ir 1941 metais. Suteikė prieglobstį, šeimininkė kiek galėjo visiems davė pavalgytie pieno, duonos, sūrio. Čia kartojosi 1941 metų karo istorija. Tik skirtumas tas, kad tada iš Vakarų buvo karo baubas, o dabar – iš Rytų. Per dieną perkentėm, tolyn nesiveržėm, bet vakaran čia ankšta darėsi. Vokiečiai traukėsi, bet mes jų nematėm. Rusai juos persekiojo, lipo ant kulnų. Atskridę rusų ivanai laisvai ore dominavo, netoli Storpirščių iš lėktuvų bombomis apmėtė plentą, einantį nuo Marijampolės į Vilkaviškį. Žinoma, pas mus kilo panika, nes sprogimai buvo visai netoli ir labai garsūs. Kas kur išmanė, tas ten bėgo: kas į klėtį, kas į sklepą, kas į tvartus. Aš patekau į sodą, o ten dar garsesni buvo tie sprogimai. Kritęs ant žemės pradėjau sektie aukštielninkas gulėdamas, žiūriu, rodos, ant manęs bombos krenta. Pasirodo, už pusantro kilometro ivanai plentą bombardavo, krovinius išmetė ir vėl dingo iš akių. Mes jau čia neilgai šilom. Kas buvo iš pabėgėlių, net ir šeimininkai, pasikinkę bėrius į ilgadrobinius, – visi vora patraukėm Vakarų link.

Už kilometro kito prasidėjo pievos, durpinyčios, ten buvo sukrauti šieno kūgiai, tai vis lyg šiokia tokia užuovėja. Visai mūsų pabėgėlių grupei slenkant per tą kalnelį rusų lėktuvai vėl atskrido, gana žemai nusileido. Pamatę, kad čia ne kariškiai, pakilo aukštyn, apsuko ratą ir nuskrido savais keliais. O mums baimės tai gerokai įvarė, visus pribloškė prie žemės. Kai mes kritom ant žemės kniūbsti, tai ir veršiukai dobilienoj prigulė prie žemės. Visi atsipeikėję vėl traukėm į tas pievas ir pagaliau atsidūrėm Uosupio kaime². Pataikėm pas mano tolimus gimines Straužus. Čia mums pasirodė lyg saugiau, nes jų tvartas buvo aukštu akmenų pundamentu. Čia ir pasilikom nakčiai.

Gana greitai rusai pradėjo apšaudytie iš patrankų, matyt, kur besitraukiančius vokiečius pastebėjo. Sviediniai persirito per mūs galvas ir už kokių 100 metrų sprogo. Mes visi susigūžėm ir laukėm, kas čia bus toliau. Dauguma susimetėm į tvartą, ten ir nakvojom, nes jau nebuvo, kur bėgtie. Šaudymui aprimus baimėj ir nežinioj tą naktį pernakvojom.

Rytui prašvitus išeinu iš tvarto, rodos, ramu, niekas niekur nešaudo. Einu į kluoną, kopėčiom užlipu ant ščyto³, o ten tarp lentų buvo nemaži plyšiai. Pradėjau stebėtie, kur čia tas frontas, kur vokiečiai, kaip jie traukiasi. Matau, vienas kitas vokiečių kareivis su automatu slenka nuo vieno ūkininko prie kito…

Už valandos kitos pasirodė trys raiti rusų kareiviai – žvalgai. Užjoję į kiemą tuojau klausė: „Niemec neto?“ Gavę atsakymą, kad nėra, apsisuko ir nujojo toliau. Už geros valandos pradėjo važiuotie rusai, mums nelaimę ir kančias nešdami. Pirmi pasirodė tankai, įvairūs pabūklai ir kita karo technika. Užsikimšo visi keliai keleliai. Tankus aplipę įvairūs kareivukai, matyt, daugiausia pėstininkai, suvargę, sulysę, apiplyšę, kiaurais batais, visi apžėlę, apdulkėję. Net buvo jų gaila, bet veržėsi pirmyn, mat reikia neduoti bėgančiam priešui atsikvėptie, apsistotie, įsitvirtintie, tiesiog ant kulnų lipo. Dar retkarčiais ne taip toli buvo girdėtie apsišaudymų, bumbsėjimų.

Kariai traukė pirmyn, tad mes jautėmės lyg ir išvaduotie. Tai ir traukėm kas kur: aš su šeima į Marijampolę, pakeliui dar užsukom pas Storpirščius. Mano žmona su dukra užsimojo eitie į miestą, aš tuom nebuvau linkęs. Jos iškeliavo, o aš ir dar keletas žmonių likom pas Storpirščius. Atėjus vakarui jau ir sutemo, mes, likusieji, ruošėmės kluone ant šieno gultie. Klausom, lyg grėsmingas lėktuvų ūžimas, už keleto minučių dideli trenksmai. Pasirodo, naktiniai vokiečių bombonešiai mėtė ant mūsų miesto dideles bombas. Mes tuom kartu stovėjom netoli durų, tai kai bomba sprogdavo, mūs kluono durys, esančios už 5 kilometrų nuo bombos sprogimo, vis ūžt ūžt, rodos, ims ir įgrius sulūžusios į kluono vidų.

Čia man vėl didelis rūpestis kilo, nes kaip tik mano šeima buvo mieste. O ką gali žinotie, kas atsitiks, kai miestą bombarduoja? Iš rūpesčio visą naktį užmigtie negalėjau. Išaušo rytas, į miestą dar anksti eitie, rizikinga. Visi laukiam, stūguriuojam, visi rūpinamės. Bekalbant pasirodo vienas kitas iš miesto sugrįžęs, tarp jų ir mano žmona su dukrele. Pradėjo jos pasakot baisybes, kaip nakvojo tame Šerūnų betoniniame sklepe, kuriame mudu su žmona 1941 metais birželio 22 dieną per pirmą bombardavimą buvom pasislėpę.

Tą dieną aprimus šaudymams ir bombardavimams patraukėm miestan. Bėgdami į laukus beveik visi, kas ką dar turėjom, kokią mantą dar neišmetę buvom, na, mes siuvamąją mašiną ir moterišką dviratį, ten, kaime, įleidom į sodželką. Sugrįžę iš laukų jų neradom, dar kai kurių daiktų pasigedom. Ką turėjom iš maisto: lašinių, cukraus ir panašiai, per tas kelias dienas irgi gerokai apmažinom, tad lengviau buvo atgal neštie. Sugrįžus įdomu po miestą pasidairytie, kokios žalos pridarė tie nenaudėliai pricai. Mačiau prie Halės didžiulę duobę, kurią paliko naktį numesta bomba, net baisu; kita – Kalkinės gatvėj bažnyčios link. Viena bomba pataikė į pil. Tamošiūno mūrinį gyvenamąjį namą, tai jo vietoj tik didžiulė duobė likusi, o namo – nė ženklo. Mačiau, kaip vienas geležinis namo balkis, nusviestas už 20–30 metrų, guli giliai įsmigęs į žemę. Nepasakysiu, ar buvo žmonių aukų.

Mūsų knygynas to žydelio name buvo gerai užrakintas, durys masyvios, raktas stambus – dar nuo caro Nikolajaus laikų, langinės taip pat storos, geležinėm štangom iš vidaus užkišta, tad taip ir radau viską cielybėj nejudyta, neišplėšta. Tame name gyveno pil. Brazaitis. Jis buvo silpnos sveikatos, negalėjo iš miesto pasitrauktie, o rusų kalbą gerai mokėjo. Kai rusų kareiviai kėsinosi išlaužtie duris, tai jis jiems paaiškino, kad čia tik lietuviškas knygynas. Tie kareivukai tik nusikeikdavo rusiškai ir nueidavo toliau kitų parduotuvių plėštie. Kad jie būtų žinoję, kokių gėrybių buvo tame mano knygyne, tai ir Brazaitis būtų buvęs bejėgis!

Mieste dar buvo neramu, dar tie bjaurybės pricai nedavė ramybės. Jie susilaikė apie Gižus, kartais priartėdavo prie Rudžių giraitės, 5–6 kilometrai nuo Marijampolės. Dar vis buvo girdėtie patrankų bumbsėjimas, tad mes pasišalinom iš miesto. Šį kartą patraukėm į Rytus. Ant pečių šį tą užsivertėm ir iškeliavom, mat dviračių jau netekom – rusų kareiviai sutvarkė. Už poros valandų pasiekėm Vaitiškes. Užeinam pas Dapkūnus – mano tolimas gimines. Tas pats Dapkūnas, kurio visus javus 1917 metais aš su jo broliu Liudviku už dyką iškūliau. Tie seni laikai praėjo, dabar kiti reikalai, kita kalba, kas buvo, tas pražuvo. Šeimininkai mus priėmė, prašė sėstie, davė valgytie pieno, sūrio, duonos. Jie iškart suprato, koki vėjai pas juos atpūtė – tai negeri laikai, karas ir kita. Valgant, kalbantis atėjo ir vėlus vakaras, laikas miegotie, kas kur. Tokių pabėgėlių, kaip mes, pas juos buvo ir daugiau apsistoję, jie jau gulėjo kluone. Mumi, kaip giminėm, truputį geriau paruošė – nuvedė į tamsų kambarį, mat kitas stubos galas dar nebuvo įrengtas. Be grindų, langai užkalti, bet vis dėlto pastogė. Kaip tik jų sūnus Juozas sunkiai sirgo, tai ir jis tame tamsiame kambaryje buvo paguldytas. Jisai buvo mergautinis Dapkūnienės, tai buvo lyg ir skriaudžiamas.

Buvo 1944 metų rugpjūčio pradžia, kaip tik pati rugiapjūtė. Rytojaus dieną šeimininkas kviečia rugių, kviečių kirsti. Į kertamąją mašiną pakinko porą bėrių, na, ir kas gyvas – prie darbo (tų iš kluono nejudino). Mes smarkiai tą dieną padarbavom, tad mažai ir liko nenukultų kviečių. Šeimininkė davė gerus pietus, pavakarius, vakarienę – po gerą didelį bliūdą buizos, vadinamos sriuba, bulvinių blynų ir kita. Kitą dieną oras pablogėjo, į laukus nėjom dirbtie. Naktį pernakvojus oras nesitaisė. Mano žmona išėjo į Marijampolę pasižvalgytie. Parėjus pasakojo, kad buvo du saugumiečiai ar iš kontrazviedkos, klausė Dapkūno. Žmona jiems nupasakojo, kad manęs nemačius nuo to laiko, kaip mes buvom pabėgę nuo karo. Taip jie nieko nepešę išėjo. Jinai man dar sakė, kad tokį ir tokį suėmė ir į bunkerį įkišo. Tokias naujienas išgirdus visai nesmagu pasidarė. Dar vieną naktį pernakvojom toj tamsioj kameroj ir nutarėm toliau keliautie. Tik kur? Susiėmėm skurdžią mantą ir iškeliavom į savo seną tėviškėlę, į Rūdvališkes, pas Lukoševičius. Čia radome geresnę pastogę, jaučiausi kaip pas tikrus artimus gimines. Tuojaus dėdienė pasiūlė valgytie, ką turėjo, tuom vaišino. Jų vyrų buvo trys, aš ketvirtas. Guolį paruošė kluone ant šviežio šieno, gerai išsimiegojom.

Anksti rytą, tik saulei tekant, dėdienė atėjo į kluoną mūsų žadinti ir raginti kartu prie rugių kirtimo eiti. Sako: vaikai, karas – ne karas, o duonelės tai vis tiek reikia. Visi greit atsikėlėm. Mes, vyrai, dalgius pasipustę patraukėm į laukus prie kvepiančių rugių. Vyrų kirtikų buvo keturi, o merginų grėbikių buvo tik dvi – Elytė ir Stasiukė, nes mano žmona vėl išvyko į Marijampolę pasidairytie, kas ten naujo, o Kazytė liko pas Dapkūnus. Rugius grėbtie vienas iš vyrų padėjo. Iš širdies padirbėjom dvi dienas, rugiai nukirsti, į rikes sustatyti. Šeimininkė šiokias tokias pabaigtuves iškėlė, kuom galėjo, pavaišino: šviežiais raugintais agurkais, grybais, obuoliais, lašinukais ir kita. Pagal pabaigtuvių tradiciją pasilaistėm vandeniu. Elytė man visą pusviedrį vandenio supylė. Buvo linksma, rodos, nė karto nejautėm nė tos baimės, nė susirūpinimo rytojum. Trečią dieną atsirado žmona. Jinai papasakojo, kas mieste darosi. Patrankų šaudymo jau negirdėtie, manęs daugiau neatėjo ieškotie – laikinai tas reikalas lyg nusiramino.

Pas dėdienę Lukoševičienę rugius suvežėm į kluoną ir pradėjom spragilais kultie. Bekuldami žiūrim – pagiriu atvažiuoja kariškas viliukas, suka pas mus į kiemą. Mes, trys vyrai kaip ąžuolai, visi jauni, kuliam, pūpsim tuos rugius jau šviežiai duonelei. Išlipęs iš mašinos karininkas klausia: „Što vi dielatie?“ O mes nė vienas atsakytie nemokam, ištarėm, kad kuliam. Pamatę, kad nieko neišeina su tokiais pakalbėjimais, tik numojo ranka ir nuvažiavo savais keliais. Bet to viliuko pasirodymas mums šiek tiek baimės įvarė.

Už poros dienų mudu su žmona iškeliavom į savo namus, į Marijampolę. Parvykus jau teko galvotie, kaip pradėtie gyventie, iš kurio galo. Nutarėm vėl atidarytie tą mūsų prekybą, bet kaip, kokiom kainom vadovautis? Juk kita valdžia, kita tvarka. Būgštaujam, nes vis tik karas eina, o karo meto įstatymai būna griežti. Finansų skyrius dar neveikė, nėra ko paklaustie. Kaip žinom, daugiau kaip po trejų metų pertraukos sugrįžo tarybinė valdžia, galimas daiktas, daug kas pasikeitė.

Atidarėm tą savo prekybą. Mieste kūrėsi naujos įstaigos, kontoros, organizacijos, joms reikėjo rašomosios medžiagos kaip į puodą druskos. Dauguma suuodė, kad mano prekybos per praūžusį karą neapiplėšė, dar daug buvo rašomosios medžiagos ir kitų prekių. Tad pradėjo įvairių organizacijų vadovai kreiptis į mane ir prašytie kreditan, nes dar niekas grynųjų pinigų ar banke sąskaitų neturėjo, kadangi grįžo iš plačiosios tėvynės gryni kaip misingiai. Taigi teko visiems duot tų prekių kreditan. Visi su laiku atsiskaitė, apmokėjo mano parašytas sąskaitas (o už tą gera man su laiku atlygino – davė 10 metų nelaisvės).

Vieną sekmadienį, kaip paprastai, knygynas nedirbo, poilsiavom. Atvažiuoja viliukas, jame sėdi moteris civilė ir enkavedistas kareivis su automatu. Tas kareivis man liepia rengtis ir važiuojam, o kur važiuojam, nesako, mat lyg kariška paslaptis. Mane atsiveda prie mašinos, liepia sėst į ją. Ir vis tyli, nei toji moteris, nei kareivis man nė žodžio netaria. Šoferis užveda mašiną, na, ir važiuojam. Atvažiavom prie knygyno durų, sustojam, ta moteris iš rusiško saugumo man sako: „Šeimininke, man reikia rašomosios medžiagos saugumo įstaigai.“ Pasirodo, ji – tos įstaigos buhalterė. Kokiu būdu mano rankose atsirado raktas nuo parduotuvės, aš pats nežinau, ką gi – atrakinu. Ta moteris iš saugumo prisirinko, pridėjo ant prekystalio tiek prekių, kad jos net virto į visas puses. Sušilęs, sumuręs rašau sąskaitas, nes ir jai, ir man reikia po egzempliorių. Į viliuką tiek prisikrovė, kad nė pačiai buhalterei su kareiviu nebuvo kur atsisėstie.

Į tą tarpą atbėga, atpūškuoja mano žmona su Jurgelyte Virginija. Jos jau nešė maisto į saugumą, į Kauno g. 17. Manė, kad mane suėmė, bet prisiartinusios prie knygyno pamatė, jog atidaryta. Šita baisi įstaiga tąkart prekes paėmė be pinigų. Kol atsiėmiau pinigus, tai daug kartų ten lankiausi. Ne tik šitie ėmė daug prekių be pinigų, bet ir daug kitų organizacijų, kontorų, ir visi kreditan. Ką gi – aš tapau tuom tarpu mieste turtingiausiu bepinigiu. Ateina rašomosios medžiagos irgi be pinigų prašytie kortelių punkto įstaiga. Aš su jais kalbu iš aukšto, prašau, kad man duotų duonos (nes duonos už jokius pinigus nebuvo galima gautie mieste). Jie mielai sutiko išrašytie 4 kepalukus duonos (žinoma, tik tą kartą). Taigi mainais už tuos rašmenis gavęs 4 kepalukus duonos, linksmas ir šypsodamasis skubu eitie pas savo šeimynėlę. Kai mane pamatė su šia duona, tai net jų akys nušvito iš pasitenkinimo.

Dar mieste nebuvo ramybės, okupantai nerimo, lyg pašautas gyvūnėlis prieš savo galą dar spardėsi. Nesmagu dirbtie girdint patrankų šūvius. Kokią dieną padirbam ir vėl uždarom prekybą dienai kitai, kaip tada atrodė pagal šūvių garsus.

Vieną dieną vokiečiai vėl priartėjo prie Marijampolės, net mūs miesto valdžiukė buvo pasišovus nešdintis į Rytus. Tą dieną man būnant knygyne lyg žaibas blykstelėjo – tai iš armotos iššautas sviedinys netoli sprogo. Diena po dienai mūsiškiai vokiečius nugrūdo tolyn, kaip tada sakydavo – į savo urvą. Tiesa, prie Vilkaviškio vokiečiai susilaikė ir, kaip pasakojo tie, kurie viską matė, miestas šeimininkus kelis kartus keitė, dėl to buvo labai išgriautas, sudegintas.

Ėmė lankytis saugumas…

Mūsų prekyba ėjo visu tempu, atrodė, kad tokią ar kitokią parduotuvę atidarytum greta fronto, ir ten pirkėjų atsirastų. Kai išpardavėm nemažą dalį prekių, teko rūpintis jų papildymu. Mudu su Kazyte svarstėm, kaip pasiektie Kauną. Jinai jau prieš dvejus metus baigė J. Jablonskio gimnaziją, tad pradėjo rūpintis, kaip įstotie į universitetą. Nutariam dviračiais važiuotie. Dviračiais tik yrėmės, o ne važiavom, nes kelyje daug kliūčių sutikom. Plentas nuo Marijampolės iki Kauno buvo pilnas tarybinės kariuomenės, visi traukė Rytprūsių link. Šalikelėj dviračiu buvo labai sunku važiuotie, negana to, prie kiekvienos kryžkelės kariški postai. Šitie kariškiai vis klausė dokumentų, o ypač nuo dviračių: „Mašina dokument est?“ Mudu tam buvom gerai pasiruošę, turėjom visus pažymėjimus, kokių tik reikėjo, tad praleisdavo. Aš labai pavargau, vos kojas vilkau. Kauną pasiekėm po pietų, vėlokai. Mudu išsiskyrėm, aš savo, jinai savo reikalais. Prekių šiek tiek gavau, kiek ant dviračio galėjau paimtie. Atgal kelionė ėjosi sklandžiau. Tik du kartus klausė mano dviračio dokumentų. Kai sutemė, buvo bloga važiuotie, nes dažnai mašinų prožektoriai į akis šviesčiojo. Taip išvargęs ir pailsęs vargais negalais vėlai pasiekiau namus.

Kaip minėjau, daug įstaigų ir organizacijų kreipėsi į mus, be pinigų, kreditan ėmė rašomosios medžiagos, o man juk neduoda prekių kreditan. Kiek turėjau nuo vokiečių prekių, pardaviau kapeikutėm, taigi nėra nei prekių, nei pinigų. Kaip sakoma, iš didelio debesio maža lietaus. Mano prekybos neišplėšė, buvo daug prekių, bet iš šios didelės prekybos liko maža naudos. Kreipiausi į vietinius vadovus, kad man duotų kokį pažymėjimą, jog aš aprūpinu daug įstaigų ir mokyklų rašmenimis. Pagal jį man Spaudos fonde ir kitose bazėse išduotų prekių. Tokį pažymėjimą gavau iš miesto vykdomojo komiteto. Nuvykęs į Kauną tuom kartu šiek tiek gavau tų ar kitų prekių, daug ir negavau, nes visi žinom, kad per mūsų kraštą praūžė žiaurus karas, padarydamas didelę betvarkę, trūkumą ir chaosą prekybos srityje. Trūko prekių, bet dar labiau trūko tvarkos tose prekių bazėse ir sandėliuose. Gana ilgą laiką visose bazėse ant durų kabojo užrašai „Patikrinimas. Venterizacija“ ir panašiai. Kiek laiko vis tas pats! Tad teko kreiptis į privačius perpardavėjus. Jau nesvarbu, kokia kaina, kad tik būtų prekių. Negavęs knygynui tinkamų prekių ir rašomosios medžiagos, ėmiau tokių, kokių tik buvo. Parvežiau siūlų, peilių, veidrodukų, šepečių, dantų miltelių ir kita. Ir taip knygynas virto į mišrią prekybą.

Vieną dieną ateina į tą mūsų prekybą du pareigūnai iš tarybinio saugumo. Pasižiūrėję į lentynas įsako kai kurias knygas, kurios ne po šių laikų dvasiai, atneštie į saugumą, į Kauno g. 17. Knygų netikrino, kratos nedarė. Pagal jų įsakymą tas knygas aš pats dar per savo kontrolę perkošiau ir mudu su žmona vos nuvilkom du didelius paku į Kauno g. 17, tos baisios įstaigos viršininkui. Tuom kartu nieko nesakė, tik parodė gale stalo padėtie. Kai kitą kartą nuėjau pas juos pinigų pagal sąskaitas už rašomąją medžiagą, kurios, kaip minėjau, mano knygyne buvo paėmę kaupiną viliuką, o sąskaitų sudariau kapeikom vos už 1 500 rublių senais, tada man viršininkas – Kauno žydelis Lazovskis priminė, jog dar ne visas knygas jiems atnešiau. Pasižadėjau patikrintie ir išimtie iš apyvartos. Atneštie neįsakė.

Mieste vis dar trūko maisto, nė parduotuvės, nė turgus neveikė, teko vyktie į kaimą. Turėjom nuo seniau pažįstamą ūkininkę prie Rudžių giraitės, buv. Lenkutytę. Ten gaunu pieno, sūrių, sviesto, net ir medaus. Aš jiems dar vokiečių okupacijos laiku parūpindavau muilo akmenio, vaikams ką iš mokslo reikalų: knygų, sąsiuvinių, na, ir kita. Taigi ranka ranką mazgojo.

Vieną dieną išvykstu dviračiu tokiu tikslu į Vaitiškes, pas savo tolimą giminaitį Dapkūną, šiek tiek toliau nei 9 kilometrai. Čia tokių pat produktų gaunu (kai ką už pinigus, kai ką už dėkui). Labai patenkintas, kad gavau skanių produktų. Jau ir pavakarė artinosi, rūpi namai, nes neramūs laikai, dar karas eina prie Rytprūsių sienos. Lėktuvams vieni niekai tie 50 kilometrų. Sėdu ant dviračio ir skubu namo. Priartėjęs prie miesto ties parduotuve žiūriu – nuo Vakarų atskrenda trys lėktuvai, nusileidę visai požeme. Atrodė, lyg priešo. Tuom laiku driokstelėjo stiprus sprogimas. Tie lėktuvai, persiritę per miestą, per mūsų galvas, nuskrido į Rytus. Kai atvažiavau į savo gatvę, pamačiau netoli mūsų, prie upelio, žmonių krūvą. Rūksta dūmai. Pasirodo, mūsiškiai tarybiniai lėktuvai grįždami nuo fronto per klaidą išmetė tą mirties krovinį ant mūsų miesto – sugriovė namelį ir to namo šeimininką užmušė.

Frontas nutolo, miesto gyvenimas pradėjo atkustie. Ūkininkai šiek tiek ūkiškų gėrybių atveždavo, mumi į kaimą nereikėjo keliautie. Mieste dar nebuvo viešų parduotuvių, tik stambesnėse organizacijose veikė uždaros parduotuvės savo nariams. Jose kitų organizacijų kortelės negaliojo.

Ta ramybė neilgai tęsėsi. Karo komisaras paskelbė įsakymą, kad vyrai iki 52 metų imami į kariuomenę. Tas žiaurus įsakymas ir mane lietė. Vėl didelis susirūpinimas namuose ir man asmeniškai, nes karas žiaurus, maža vilties liktie gyvam. Ką darytie, atvykau į komisiją šaukimo punkte. Kaip tik pataikiau pas daktarą Bielskų⁴. Jis manęs klausė, kuom skundžiuosi. Aš pasakiau, kad mano koja 1919 metais buvo sužeista ir ją vis paskauda. Kaip čiupo jis už tos mano kojos, tai pamaniau, jog nori ją nulaužtie ar išsuktie, kad manęs į kariuomenę neimtų. Bet kur tau – jis bandė, ar ta mano koja atlaikys kare. Aš ėmiau rėktie kaip mušamas, o jis visai į tai nekreipė dėmesio, toliau žiauriai mankė. Tada staiga sugalvojau, kad aš gerai negirdžiu. Jis man koją paleido ir griebėsi greit rašytie siuntimą į Kauno ausų klinikas. Mat čia komisijoj neturėjo specialistų ir priemonių, reikalingų klausai patikrintie.

Buvo šeštadienis, o ausų daktaro atsakymą turėjau pristatytie pirmadienį. Į Kauną nuvykau sekmadienį. Čia dar išgirdau, kad tų klinikų ausų skyriuj dirba marijampolietis profesorius Žilinskas⁵. Iš vakaro nuėjau pas tą profesorių pasikalbėtie. Jisai man liepė ateitie į klinikas pirmadienį 10 val. ir eiti tiesiai pas jį. Minėtu laiku aš prisistačiau profesoriui. Jis mane šiek tiek apžiūrėjo ir liepė seselei išplauti ausis. Seselė išplovė ir sako profesoriui, kad niekas neišeina. Tada jis vėl mane gerai apžiūrėjo ir parašė tokį pažymėjimą, kad kairė ausis kažkuo kliudyta ir užtat klausa nepilna.

Kai tą pažymėjimą pristačiau vajankomatui, tai mane paskyrė į nerikiuotės batalioną, tik tą dieną dar manęs nepaėmė. Rytojaus dieną susirūpinęs mąstau, ką čia darytie. Kilo mintis įsidarbint į paštą, nes tik iš ryšių įstaigos neėmė į kariuomenę. Paskubom su pareiškimu einu pas pašto skyriaus viršininką. Pasirodo, jis rusas, mudu nesusikalbam, teko kalbėtie per vertėją. Sutarėm, gavau brenyruotę. Nunešiau į komisariatą, įteikiau. Daugiau manęs jie nešaukė. Šiaip taip viena bėda atsikračiau, tik jų dar bus daug…

Laikas bėga, gyvenimas vietoj nestovi. Prekyba po truputį juda, prekių šiek tiek gaunu iš privačių prekybininkų ar spekuliantų, nes jau jokia tarybinė prekybos bazė mums, buvusiems privatiems prekybininkams, prekių neišduoda. Tad kainos kyla, klientų mažėja. Žmona lieka šioj prekyboj darbuotis, o aš stoju į švietimo sistemą dirbtie – į centrinę biblioteką vedėju. Biblioteka per 1941 metų bombardavimą sudegė, vokiečių okupacijos laiku vargais negalais kūrėsi. 1944 metais pasikeitus tarybinei valdžiai ji buvo smarkiai valoma, nes, kaip žinom, prie vokiečių nemaža buvo griešnų knygų. Perimdamas radau šią biblioteką labai nualytą. Iš beletristikos visai mažai knygų, jau spėta įsigytie Stalino ir Lenino raštų ar brošiūrų. Iš skaitytojų čia ateidavo išimtinai jaunimas ir vien tik lietuviai, kurie šių brašiūrkų į rankas neėmė, mat jų rusiškos politikos nenutuokė. Kad būtų, ką skaitytie, reikėjo ką nors darytie. Aš ranka parašiau keletą skelbimų, kad štai praūžus žiauriam karui mūsų miesto biblioteka labai nukentėjo, trūksta lietuviškų knygų, todėl piliečiai, kurie turi laisvų knygų, kviečiami paaukoti bibliotekai. Tiems, kas atneš knygų, bus teikiamos lengvatos.

Pirmiausia pats paaukojau 300 egz. įdomių romanų, taip pat ir kiti žmonės nemažai prinešė gerų, įdomių knygų. Žinoma, aš ėmiau tokias knygas, kurios tiktų to meto dvasiai. Tą biblioteką mudu su bibliotekininke Bridžiūte pertvarkėm, sudarėm kategorijas pagal sisteminį žodyną, paruošėm kartoteką ir taip pradėjom normaliai judėtie, dirbtie. Bibliotekos spintoj dar nemaža buvo vokiečių okupacijos laiku išleistų laikraščių ir žurnalų. Aš nuėjau į švietimo skyrių pas viršininką Bebziuką⁶ klausti, ką darytie su šia spaudos seniena. Bebziukas man patarė kiekvieno leidinio šiek tiek paliktie toj spintoj kaip archyvinę medžiagą, o likusius likviduotie kaip tinkama. Aš kiekvieno leidinio palikau po 5 egz., o visą makulatūrą pakeičiau kaipo vyniojamąjį popierą. Ir su žmona pakeičiau tą vyniojamąjį popierą į mano įstaigai reikalingą rašomąją medžiagą bei kitą inventorių, kaip Stalino, Lenino, Žemaitės paveikslus, rašalą ir panašiai. Rodos, nieko, viskas gerai, už nieką aš bibliotekai įgijau tai, kas reikalinga. Įstaigai buvo gerai, bet man… prasidėjo baisi gyvenimo odisėja.

———————————————————————————

¹ Skaisčiūnai – kaimas Marijampolės savivaldybėje, 2 km į vakarus nuo Marijampolės, dabar Marijampolės priemiestis.

² Uosupis –  kaimas į pietus nuo Skaisčiūnų kaimo.

³ Ščytas – stogo galas, kaltas lentomis.

⁴ Leonas Bielskus – chirurgas, moterų ligų gydytojas, dirbęs Marijampolėje, Kęstučio g. 32.

⁵ Stasys Žilinskas (1891 – 1965), profesorius, otoneurologijos pradininkas Lietuvoje.

⁶ Nikolajus Bevziukas, sovietinės nomenklatūros veikėjas.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIV)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XV) appeared first on Voruta.

P.S. Krivicko šaržas. Autorius Ramūnas Vaitkus

Povilas Sigitas Krivickas, Marijampolė, www.voruta.lt

      Ar žinote, kur yra miestas Humorpolis? Žemėlapiuose jo kol kas  negalima rasti. Tačiau gyvuose pasakojimuose šį vardą jau matuojasi Marijampolė. Tam yra labai rimtų (nors ir humoristinių) priežasčių. O ir šiaip minėtai vietovei ne naujiena keisti savo pavadinimą. Per tris šimtus metų jų būta net septyneto:  Pašešupys – Senoji Būda – Senpilė – Starapolė – Marijampolė – Kapsukas ir pagaliau – vėl Marijampolė.

      Labai gali būti, kad šaltą žiemą pro Starapolę aštuonioliktojo amžiaus viduryje pralėkė rogėmis iš Vokietijos pakeliui į Sankt Peterburgą pats baronas Miunhauzenas. Apie jo linksmus (nesvarbu, kad išgalvotus) nuotykius gyvuoja pasakojimai iki mūsų dienų. Va, kad ir toks, kai baronui keliaujant per gūdžią girią (gali būti ir Suvalkijos), užpuolė vilkas. Jis tiek nuėdė arklį, kad pats įsikinkė ir toliau nešė keliauninką iki pat Rusijos sostinės. Miunhauzeno pavyzdžiu ir patys suvalkiečiai kūrė bei tebekuria smagius anekdotus. Štai važiuoja brikele kalėdojantis kunigas ir mato ganyklos pakraštyje  verkiantį piemenuką. „Tai ar verki, vaikeli? – klausia kunigas pristabdęs arklį, o aštrialiežuvis piemenukas atsiliepia: – Tai mislyji, ponuli, kad giedu… – Bene vilkas avį nunešė? – Tai mislyji, ponuli, kad atnešė-ė-ė…“.

    Suvalkiečiai vieni pirmųjų sumojo, kad smagią nuotaiką galima perteikti ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Toks pirmeivis buvo gimęs Kudirkos Naumiestyje ir kurį laiką Marijampolėje gyvenęs grafikas, karikatūristas Juozas Olinardas Penčyla (1908 –1979). 1944 pasitraukęs į Vokietiją bendradarbiavo išeivių leidiniuose. 1948 persikėlė į Kolumbiją, dirbo karikatūristu ir iliustruotoju Bogotos periodiniuose leidiniuose. J. O. Penčyla dar prieškariu surengė individualių parodų Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kybartuose,  Alytuje, Kaune, vėliau – Bogotoje ir Medelíne; pomirtinė – Vilniuje (1989). Dailininkas išgarsėjo satyriniais piešiniais, išjuokiančiais visuomenės ydas, miesčioniškumą, biurokratizmą. Jis sukūrė psichologiškai tikslių, impulsyvaus ir lakoniško piešinio visuomenės bei kultūros veikėjų šaržų.

      Apie J. O. Penčylos gyvenimą ir kūrybą marijampoliečiams išsamiai papasakojo įspūdingos monografijos–albumo apie šį menininką autorius, publicistas Damijonas Šniukas. Jis su vilniečių žurnalistų ir dailininkų grupe Marijampolėje aplankė parodą „Buvo laikai, kai juokaudavome: nuo Juozo Olinardo Penčylos iki Romualdo Pačėsos… ir dar šiek tiek“. Tai – humoro parodų, spaudinių ir švenčių istorija. Šią parodą inicijavo ir įgyvendino marijampolietis fotomenininkas Romas Linionis kartu su Marijampolės krašto ir prezidento Kazio Griniaus muziejaus (direktorė Rima Striaušienė) komanda. Parodos plakate antroji yra R. Pačėsos (1930 – 1994) pavardė. Jis dirbo Marijampolės apskrities mokyklose, valdžios įstaigose (kai kurioms vadovavo), Buvo filatelistas, kraštotyrininkas, fotografas, įkūręs vietinį fotomėgėjų klubą. R. Pačėsos, V. Žukausko ir kitų bendraminčių iniciatyva 1973 metais Marijampolėje surengta pirmoji humoristinės fotografijos paroda. Ji buvo originali tuo, kad kiekvieną fotografiją lydėjo Jono Varno, Andriaus Deltuvos ir kitų dailininkų karikatūristų vaizdinės interpretacijos. Jomis buvo linksmai papildomos fotografijų temos. Pirmasis laureatas kaunietis fotografas Aleksandras Macijauskas buvo apdovanotas su suvalkietišku išradingumu – dešrinėmis kopėčiomis. Fotokritikas (ir šių eilučių autorius) gavo keptą antį išriestu kaklu. Vėlesnėse parodose laureatų prizais tapo centneriniai cukraus maišai, kuriuos dovanodavo šiame mieste veikiantis runkelių saldėsio fabrikas.

      Nuo 1973 iki 1990 metų Marijampolėje buvo surengta dešimt humoristinės fotografijos parodų (apie tai sukurtas pusvalandžio filmas). Vėliau ėmė pirmauti karikatūristai. Jų kūrinių parodos nusidriekė iki mūsų laikų. Dabar galvojama sugrįžti prie andainykštės fotografijos ir ją interpretuojančių piešinių sinergijos. Buvęs miesto vadovas ir aktyvus kultūros puoselėtojas Kęstutis Subačius iškėlė idėją įkurti Marijampolėje  Humoro muziejų su aktyvia linksmai švietėjiška veikla, kaip, pavyzdžiui, Humoro ir satyros namai Gabrovo mieste, Bulgarijoje. Tai ir būtų tikroji Humorpolio pradžia. Tokiam muziejui mielai savo kūrybos darbų padovanotų šiuokart Marijampolėje apsilankę linksmosios grafikos meistrai Jonas Lenkutis, Jonas Varnas, Ramūnas Vaitkus, Kęstutis Šiaulytis. Du pastarieji nenustygo ir per susitikimą su marijampoliečiais – nuolat portretavo ar šaržavo dalyvių veidus.  Naujajam muziejui neliktų abejingas, galintis padovanoti originalių humoristikos eksponatų, susitikime dalyvavęs ilgamečio „Šluotos“ žurnalo redaktoriaus Juozo Bulotos (1918 – 1994) bendravardis sūnus. 

    Kaip rašo reklaminiame lakšte pastarosios parodos įkvėpėjas Romas Linionis, „humoras, kaip ir anekdotai, dalykas savotiškas: kai aplinka blogėja, noras juokaut stiprėja, juokaudami tiesą išsakome ir gyvent  lengviau pasidaro…“

The post Povilas Sigitas Krivickas. Kelionė į Humorpolį appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Tęsiame Sūduvos šviesuolio Jono DAPKŪNO prisiminimus. Keturioliktasis pasakojimas – apie karo pradžią Suvalkijoje. Nors 43-ijų sulaukęs vyras ir toliau mėgino užsiimti verslu, tačiau ir naciai jam ėmė lipti ant kulnų… Bet netrukus grįžo sovietai.

Antrojo pasaulinio karo sūkuriuose

Atėjo 1941 metų birželio 22 diena. Kilo karas, sumaišęs visą mūsų ir valdžios gyvenimą, visus planus pavertęs didžiuliu griuvėsių ir pelenų kalnu. Jau pirmom karo valandom mūsų Marijampolę užgulė baisumai. Vos saulei tekant žvalgybiniai vokiečių lėktuvai ant mūsų miesto numetė kelias bombas. Pirmiausia kliuvo Tarpučiams – viena bomba pataikė į namą ir jį sugriovė, žuvo žmogus. Antra krito Gedimino gatvėj, kur buvo degtinės monopolis. Toj namo vietoj tik duobė liko. Mieste kilo panika, žmonės pradėjo bėgiotie kas kur: kas rytų, kas vakarų link, kas su manta, ką greitosiomis pasigriebęs, kas dviračiu, kas šiaip nešinas kokį nešulį ant kupros, kas vaiką ant rankų nešė ar vežimėlyje stūmė – visi išgąsdinti, visi su baime skubo susirūpinę, apimti siaubo bėgo ir bėgo. Kai kurie tarybiniai pareigūnai ramino, sakė, kad čia tik manevrai.

Kambaryje pasileidžiu radiją – iš Kauno radijo stoties koks žioplys diktorius plepa apie procentus, apie darbo našumą ir panašiai. Spjaunu ant to plepalo ir tuom tarpu dirsteliu pro langą – atskrenda vokiečių lėktuvai. Atskrenda kaip mūsų gervės ar žąsys rudenį, trikampiu. Šoku į lauką ir visa gerkle imu rėktie: „Žmonės, gelbėkitės, atskrenda lėktuvai, bombarduos miestą!“ Nespėju nė pagalvotie, kur dėtis, o jau tie barbarai ant mūsų miesto sėja mirtį. Kaip tik tuom laiku nemaža žmonių buvo mūsų ir Šerūnų kieme, sode. Na, kas kur: kas vietoj krito ant žemės, kas į betoninį Šerūnų sklepą. Šeimininkai Šerūnai – į tą sklepą ir mudu su žmona – paskui juos, o Kazytė liko sode, ten ji ir parkrito ant žemės. Mūsų sklepo durys nuo bombų sprogimo spaudimo paskui užsitrenkė. Man staiga parūpo, kur liko Kazytė. Duris vieną kitą kartą stumteliu – neatstumiu. Vis dar netoli bombos sproginėjo, tad didelis oro spaudimas man neleido durų atidarytie. Kai praūžė to bombardavimo audra, šokau iš sklepo kaip apkvaišęs ir ėmiau šauktie: „Kazyte, Kazyte!“ Kai ji atsišaukė ir pamačiau nuo žemės pakylančią, tai, rodos, didelis sunkus akmuo man nuo krūtinės nuriedėjo.

Pabūgę, kad tie vanagai su mirties kroviniu vėl neatskristų, greitosiomis šį tą susigriebėm ir aš ant dviračio, o jos su savim pasiėmė, ką galėjo. Nuo tų bombų sprogimo net langų šlengės buvo iš vietos išvirtusios. Kiek galėjau, atstūmiau jas į vietą, pritvirtinau ir paskubom patraukėm per Šešupės lieptą. Visi išgąsdinti, sušilę, sumurę, uždusę traukėm Vakarų link.

Šiek tiek atsitolinę nuo miesto, sulėtinom spartą, atsikvėpėm ir ėjom toliau. Ne mes vieni buvom – pilni keliai ir laukai pabėgėlių. Kai pasiekėm Skaisčiūnų kaimą¹, apsistojom pas žmonos giminaitį Storpirštį. Ten šiek tiek atsikvėpėm. Tik greit virš galvų pasirodė rusų ir vokiečių lėktuvai ir susikovė mūsų akimirkoj. Vienas kitas mūsiškis degantis nukrito. Dar keliskart kartojosi tas pats. Artėjo vakaras, daug pabėgėlių traukė į buv. Mikalinės dvaro pievas. Jos buvo lyg dauboj, inklony. Atrodė, bus saugiau nei pas Storpirščius aukštumoj, bet kur tau, dar baisiau pasidarė, kai kulkos pradėjo zvimbtie, šviestie virš mūsų galvų, nes mes buvom tarp pozicijų. Baltos, žalios ir raudonos raketos išvien švietė, net baugu darėsi.

Dauguma pabėgėlių ėmė trauktis iš tos daubos, pamažu ir mes slinkom į nežinią. Beeidami pasiekėm laukus, lygumas. Ten buvo negilių grabių, pilnų žolių. Mes į jas sugulėm ir laukėm, kas toliau dėsis. Naktis buvo tamsi, girdim, važiuoja, bet nematytie, kas. Įsižiūrim, vokiečių tankai šliaužia, paskui lengvosios mašinos ir taip tykiai, rodos, be balso, be garso. Taip visą naktį nežinioj tose grabėse pragulėjom, sušalom, net dantys barškėjo, ir nervų įtampa didžiulė. Kai visiškai prašvito, nematėm nei vokiečių mašinų, nei tankų, rodės, tik baisų sapną sapnavom. Taip dar kurį laiką pabuvę tarp pozicijų, išvydom lyg ramybę, bet, deja, tik laikiną.

Visi kėlėmės iš apkasų ir traukėm miesto link. Pakeliui užsukom pas vaišingus šeimininkus Storpirščius. Kaip tik šeimininkė virė pusryčius. Davė skanios sriubos, dar ir lašinių po gabalėlį. Pasistiprinę truputį nusiraminom, kai kurie pabėgėliai jau vyko miesto link. Mano abidvi moterys išėjo irgi namo pažiūrėtie, kas ten dedasi. Rūpėjo, ar namelis liko sveikas, ar nesudegė, ar neapiplėštas. Kaip laikosi pora likusių didelių bekonų, ar gyvi, ar kas neišvogė, be to, buvo likęs šuniukas Reksas ir katinas – kas juos šėrė tas dvi dienas?

Vėliau moterys pasakojo, kad paršai nerėkė, tik kriuksėjo, mat bėgdami į lovį buvom pripylę grūdų ir vandenio, tai jie buvo sotūs. Rado ir namelį sveiką, viskas cielybėje, niekas nepaliesta. Jos pamatė baisų vaizdą karui praūžus. Antakalnio gatvėj nuo miesto pusės degė, dar vienas kitas žmogus gulėjo užmuštas. Vytauto, Bažnyčios, Kęstučio gatvėse ir Turgaus aikštėje degė miestas. Tą pirmą naktį jos nakvojo namie. Buvo ramu, nes rusai paskubom traukėsi, nė neatsišaudė. Kai kurie pasakojo, kad rusai bėgo vienmarškiniai, nespėjo net apsirengtie, mat vis jų vadai tikino, kad tai tik manevrai. Dar iš vakaro, birželio 22-ąją, miestas buvo apimtas ugnies. Ugniagesiai iš pradžių gesino, vėliau pastebėjo, kad čia gali būti riesta, tad viską metė ir pasileido bėgtie paskui partiją, paskui miliciją (ugniagesiai priklausė enkavedistams).

Pernakvojęs pas Storpirščius dviračiu išvykau į miestą. Bevažiuodamas per Tarpučius dar mačiau, kaip šalia kelio griovyje gulėjo žuvę vokiečių, matyt, pirmi žvalgai su visa apranga, greta motociklai nuvirtę. Vokiečių karo voros traukė Rytų link, jų buvo pilni keliai ir šalikeliai: kas su dviračiais, kas ant tankų, kas ant gurguolių ir kitos technikos užsiropštę. Kiek galėjau, pro juos dviračiu manevravau ir vis ranką kėliau, gitleriškai sveikinau. Taip dviračiu laimingai parvažiavau namo. Manęs niekas nekabino, netrukdė, o kiti iš pabėgėlių skundėsi, kad iš jų dviračius atėmė, tik beverčius raštelius išdavė.

Pasiekiau savo numylėtą Marijampolę, o ypač tą išsvajotą namelį. Radau žmoną su dukrele namie. Šiek tiek apsidairęs apie savo gyvenamą aplinką, pamatęs, kad čia viskas randasi cielybėje, aš skubau eiti į miestą, nes rūpėjo, kaip tas mūsų knygynas, kaip toji mano meistrinė, apskritai kas dedasi mieste.

Artinuosi prie miesto centro, Vytauto gatvės – miestas dega, rūksta, dvokia degėsiais. Vokiečiai kariškiai valo griuvėsius Vytauto gatvėj, nes kariuomenei reikia riedėtie ir ruskiam ant kulnų lipti. Mūsų, tokių jaunų žmonių, vyrų ir merginų, mieste pasirodė nemažas būrys, bet vokiečių kariškiai nė vieno nekalbino. Pasiekęs tą vietą, kur buvo mano knygynas, pamačiau tik griuvėsius ir rūkstančių pelenų krūvą. Nė nepajutau, kaip balsu pravirkau, o ašaros kaip lietus per veidus byrėjo. Čia pat sutikau tokį pat prekybininką Štrimaitį Joną. Tas mane ramina, rokuoja – ir jo viskas sudegė, buvusi prekyba, meistrinė ir tai, kas joje buvo.

Miestas dar degė, tik Vytauto gatvę pravalė. Karo dalys be pertraukos ėjo, riedėjo tankai ir kita karo technika. Tą dieną oras buvo šiltas, net tvankus nuo tų degėsių. O vokiečių karių voros vis traukė pirmyn. Visi skubo į nieką nekreipdami dėmesio, nors čia, Vytauto gatve, slankiojom jauni vyrai, moterys ir merginos. Žinoma, mes savais reikalais užimti, nes pamatę baisų miesto vaizdą jau čia pat galvojom, kas bus toliau. Apsidairęs grįžau namo su šeimynėle pasitarti, pasirodavytie, kaip toliau gyvensim. Tuom tarpu buvo labai liūdna, net baimė ėmė, kaip ir iš ko gyvensim.

Pasileidžiam radiją – veikia. Transliacija iš Kauno jau visai kita, kalba lietuviškai. Jau negirdėtie tų įkyrių darbo našumo, stachanoviečių, procentų kėlimo. Praneša apie karo eigą, kur frontas, kokius miestus vokiečiai užėmė, tarp jų ir mūsų Marijampolę, kiek ir kur rusų karo belaisvių paėmė, kiek karo amunicijos ir kita. Bet pranešimais nebūsi sotus. Rytojaus dieną vėl iškiūtinu į miestą pasižvalgytie. Kaip tik beeidamas Laisvės gatve sutinku šiek tiek pažįstamą pil. Lukoševičių. Tuos metus prie rusų jisai dirbo kooperatyvų valdyboj. Mane pakalbina, kad stočiau į vieną parduotuvę Laisvės gatvėj vedėju. Sutikau. Mažiau ar daugiau tos visos parduotuvės buvo apiplėštos. Man teko priimtie parduotuvę Laisvės ir Kęstučio gatvių kampe. Ta parduotuvė buvo mišri: maisto produktų ir įvairios galanterijos. Niekas nieko man neperdavė, nes nebuvo ir kam. Tas pats Lukoševičius tiek buvo užimtas, kad net neturėjo laiko gerai nors pažvelgtie po parduotuvę, kas ten joje. O prekių dar buvo daug, ji mažai apiplėšta. Lukoševičius man davė raktus nuo parduotuvės ir liepė prekiauti. Nurodė vadovautis prekių kainom iki karo pradžios, o daugumoj pagal sąžinę. Prekių buvo nemažai: cukraus, pikliavotų kvietinių miltų, kruopų, kavos ir kitų produktų. Iš galanterijos buvo kojinių, kaklaraiščių, šukų, sagų, siūlų ir kitų.

Pasitarę su valdybos vadovais, kol dar vokiečiai neapsižiūrėjo, mes, 4–5 tos parduotuvės darbuotojai, pradėjom tiesiog per langus šinkuotie. Piliečiai, kurie gavo pas mus tų ar kitų prekių, džiaugėsi, rokavo – nė kortelių, nė taškų nereikalavo pardavėjai. Mes per porą savaičių gerokai aptuštinom tą parduotuvę, nors dar papildomai gavom prekių iš kooperatyvų sandėlių. Ir taip skubinom apdalyti gyventojus prekėmis, kokių dar turėjom. Pinigus ėmėm tokius, kokių kas turėjo. Markių mažai kas turėjo, nes nei darbininkai, nei tarnautojai dar algų nebuvo gavę. Per dieną bent gerą krepšį pinigų į kooperatyvo valdybą nunešdavau.

Ir taip ten beprekiaujant man toptelėjo mintis, kad Dievas žino, kiek čia jie man mokės, primes kelias markes ir žinokis, o dar čia tokiam chaose dirbtie, kai tokia betvarkė… Žinoma, nukentėjusiam miestui reik šiek tiek padėtie, tai tik laikinai, nes ir mūs šeimos trims pragyventie reikės. Tad pradėjau galvotie, kaip duoną užsidirbtie, kad visi trys būtume sotūs – aš, žmona ir dukra Kazytė.

Knygynas sudegė ir žuvo viskas, kas jame buvo, neliko nė skaitliukų, nė paveikslų. Ne tik Stalino, Lenino, Karlo Markso, Engelso, bet ir kitų – vertingų šventųjų, gamtos vaizdų. Ten buvo daug įvairių sveikinimų atvirukų, vizitinių kortelių – iš viso už keletą tūkstančių rublių. Viskas žuvo, viskas nuėjo vėjais, tad ir nėra iš ko pradėtie gyventie. Be to, sudegė nemaža įvairių parkerių – mano ir atneštų taisyti. Tarp jų ir gerų, brangių, auksinėm plunksnom, kaip „Diuro Lituanica“² ir kitų. Taip pat ir parkeriams dalys, kurių buvo nemaža, sudegė.

Praūžus karo audrai iš tų mano buvusių klientų, kurie gana brangių buvo atnešę taisytie, nė vienas nepareiškė pretenzijų, nereikalavo už juos atlyginti ar panašiai. Ir taip ne tik aš nukentėjau šioje karo nelaimėje, bet per mano nelaimę nuostolių patyrė ir mano klientai. Pradėjau galvotie, kaip atkurtie savo mėgstamą darbą, kaip iš griuvėsių prikeltie knygyną ir biblioteką. Bet pirmiausia reikia pasitrauktie iš tos prekybos, kur dabar dirbu. Tarp kooperatyvų valdybos ir manęs nebuvo jokios kalbos apie kokį nors atlyginimą, bet nujaučiau, kad primes kelias ostmarkes, ir žinokis. O aš kombinuot, suktie žmones, apgaudinėtie nelinkęs visą savo gyvenimą.

Vieną vakarą nunešu priprekiautus pinigus į kooperatyvų valdybą. Kaip tik randu Lukoševičių, kuris mane ir prikalbino dirbtie į parduotuvę. Jam sakau, kad noriu iš čia pabėgtie, o jis nenori nė girdėti apie tai. Aš jam paaiškinu, kad dirbtie negaliu, kai toks chaosas. Nepriimtos prekės, nė už kokią sumą būta tų prekių, nežinia, kaip čia reikės galus su galais suvestie, ir t. t. Dar jam pareiškiu, kad dėl to esu labai susirūpinęs, ir išeinu taip niekam neperduodamas, kaip ir nepriimdamas. Dar pasakau, kad yra viena pardavėja, merginukė, labai tinkama ir patikima, kuriai galima pavestie tas mano vedėjo pareigas – tai Klimavičiūtė Ievutė (aš su ja jau šiek tiek buvau apie tai kalbėjęsis ir ji sutiko). Pareiškiu, kad aš nuo 1941 metų birželio 30 dienos išeinu. Kaip stojau dirbtie be formalumų, taip ir išeisiu. Jie man nieko negalėjo atsakytie, tik padėkojo už triūsą, o aš atsisveikinęs su jais išėjau. Ką galėjau, tą perdaviau tai merginukei, šį tą patariau ir ji pradėjo mano pareigas eitie. Vakare jau ji nunešė priprekiautus pinigus tiems mano kelis kartus minėtiems viršininkams. Dar jos paklausė, ar tikrai Dapkūnas išeina, ji atsakė – taip. Na, ir aš jų atsikračiau be didesnių sunkumų.

Kaip minėjau, buvau numatęs atidarytie savo knygyną. Tik ar verta pradėti, kai tokia didelė netvarka prekybos srityje, kai eina karas? Noras, pasiryžimas viską nugali. Taip ir man toptelėjo į galvą, kad aš turiu tam gabumų, esu sveikas, 40 metų, pilnas energijos ir nepabūgsiu tokių ar kitokių nepatogumų ir nemalonumų. Tiesa, dar visi urmo sandėliai, prekybos bazės buvo netikrų šeimininkų rankose, dar nebuvo denacionalizuota, dar vis veikė tarybinės valdžios palikimas. Stambioji prekyba ir pramonė buvo tarybinių pareigūnų rankose, ypač Spaudos fondas, jo sandėliai. Dar ne visur privatus prekybininkas buvo traktuojamas lygiai su kooperatyvų atstovais. Visa kur įvairūs formalumai, popierizmas.

Tose bazėse ar sandėliuose ir vadovai, ir pakuotojai, darbininkai ir prekių žinovai – visi pusbadžiu gyveno, visiems okupantų vokiečių atlyginimai iš aukšto nustatyti. Už tą mėnesio atlyginimą vos juodoj rinkoj nuperki 3–5 kilogramus lašinių ar sviesto. Mat tokia karo meto ekonominė ir finansinė politika: maisto produktų prekėms įvestos kortelės, pramoninėms – taškai, tik nieko negalima gauti, nes parduotuvės pustuštės, o vadinamojoj juodoj rinkoj keleriopai brangiau. Tad visi tie darbuotojai taip ir žiūrėjo pro petį, ar iš provincijos neatvežei riebalų, lašinių, sviesto. Be to, visaip kraipėsi, kad dar kokį privatų biznelį padarytie.

Man buvo susitelkęs rūpestis, kur miesto centre gautie patalpas knygynui. Miestas išdegęs, centrinėj Vytauto gatvėj likę vos trys namai. Kažkaip tuom kartu man pasitaikė laimė, o kaip parodys ateitis, man ir mano visai šeimai didelė nelaimė.

Einu Vytauto gatve pro tuos tris likusius gana neišvaizdžius namus. Apšepę, lyg knygynui ir netiktų, bet kur rastie geresnius miesto centre, kad jų nėra. Žiūriu – namas, 7 numeris, prisimenu – tai žydelio Epšteino čia buvusios batų parduotuvės patalpos. Dar pagalvoju – aišku, kad tuščios ir laisvos. Užeinu pasiteirautie ir kaip tik randu tą pusgyvį žydelį. Palabinęs kalbu apie reikalą, apie jo sveikatą. Jisai sako: organizmo skausmai, o didžiausia liga – tai didžiulis rūpestis dėl rytojaus. Žydeliai dar geriau kaip mes žinojo, kad su žydais Gitlerio ordos žiauriai susidoroja. Aš jo klausiu apie patalpą parduotuvei, ar jis gali man išnuomotie. Jisai man: „Oi, ponas Dapkūnas, Jumis su mielu noru.“ Dar priduria, kad jam jų amžinai nereikės. Žmogelis vargdamas man parašė raštelį, kad sutinka išnuomotie, mat pas vokiečius dar buvo tokia tvarka, dar gerbė žmonių nuosavybę.

Toj patalpoj riogsojo gal nuo šimto metų gramozdas. Prekystalis nesimpatiškas, bet kur šiuo nenormaliu laiku gausi geresnį? Šitą patį pasiremontuoju, nudažau. Į lentynas daugumoj naujas lentas sudėjau, įsirengiau kukliai, kaip per karą. Išsiėmiau patentą ir pradėjau rūpintis, kaip Kauną pasiektie, kokiu būdu nuvyktie, kaip prekių parsigabentie. Einu šen, einu ten, kur tik žinojau kokią organizaciją ar kontorą. Niekur nerandu, kad kas kokią tritejinę automašiną turėtų. Kaip žinom, įvairiausi tarybiniai vadovai su šeimom spruko kur kokią automašiną nugriebę, kad tik kiek galint toliau į šalies gilumą.

Trečią dieną beeidamas gatve sutinku seną pažįstamą pil. Kubilių, kuris kaip tik tuo metu dirbo pieninėj vairuotoju. Sako, turim susimontavę rusišką gaziuką, varomą malkų kuru, rytoj važiuojam su reikalais į Kauną. Sutariam, kad ir mane paims. Per tris valandas vargais negalais pasiekiam. Jie nuvyko savais reikalais, aš – savais. Šiek tiek prisipirkau prekių: kiek valdiškai gavau, už kitas privatininkams brangiau mokėjau, nes vis tiek reikėjo pradžiai parsivežtie. Atgal su prekėm mane vėl tas gerasis Kubilius parvežė. Daugiausia prekių gavau Spaudos fondo sandėliuose, kur radau keletą senų pažįstamų, kaip Bajoras ir kiti. Tik čia jau nauja prekybos era atsidarė, tos pačios prekės buvo perkamos dviem kainom. Tie pardavėjai arba pakuotojai, kurie parduodavo aukštesne kaina, per petį nežiūrėjo, ar iš provincijos atvežei lašinių ir sviesto, nes jie buvo sotūs.

Parsivežiau prekių, mudu su žmona išdėstėm lentynose. Kažkaip retokai, mizernai atrodė, bet nieko nepadarysi, vis tik karas. Pirmą dieną, kai atidarėm parduotuvę, pirkėjų gana daug užplaukė, tik spėk duotie. Rodos, piliečiai pirko, ką reik ir ko nereik. Už poros dienų vėl ta pati istorija, vėl reikia važiuotie į Kauną prekių. Šį kartą greitai gavau pripuolamą mašiną, tik nesklandžiai važiavom, mat ir šita buvo sena. Į Kauną važiavom tris su puse valandos. Šįkart prekių gavau jau daugiau, nemažai Spaudos fonde³ iš vyrų pakuotojų. Prekes parvežtie pasitaikė geras sutapimas. Žiūriu, netoli Spaudos fondo sandėlių stovi mašina, prieinu – pažįstamas marijampolietis šoferukas. Aš užkalbinu, ar neparvežtų man prekių, jisai galvą kraipo, rokuoja – turi daug savo prekių paimtie. Aš jam gerą kainą pasiūliau, tad sutiko kartu ir mane paimtie. Greit įvažiavom į Spaudos fondo sandėlį, pakrovėm tas mano prekes. Jis po miestą surankiojo savo prekes ir mudu išvykom kelionėn į Marijampolę. Parvažiavom vėlokai, naktį apie 12 val., nes mašina – senas klabukas, daug kartų stovinėjo, dažnai šoferukas landžiojo po apačia, bet vis dėlto parsiyrėm.

Pirkėjų vėl užplūdo visa krūva, bet šitą kartą užtrukom ilgiau, kol išpardavėm. Jau daugiau nei už savaitės išvykom į Kauną arkliais. Kelionė varginanti, bet patikimesnė nei mašina. Visą tą okupacijos laiką traukiniai ir autobusai iš Marijampolės niekur nekursavo, civiliams nebuvo skirta jokių susisiekimo priemonių. Per tuos trejus metus teko naudotis pripuolamu transportu, o tai gerokai įgriso.

Prekyba vis plėtėsi, teko daug organizacijų, kontorų, mokyklų aptarnautie, o susisiekimas niekur nepagerėjo. Prekių ieškoti vykau ne tik į Kauną, bet ir į kitus miestus: Vilkaviškį, Kybartus, Virbalį, Naumiestį. Iš šių miestų parsigabendavau įvairių menkniekių, kaip muilo akmens, mašinėlėms uždegamų akmenukų, šukučių, dantų šepetėlių, burninių armonikučių ir kitų smulkmenų. Už šias prekes vokiečiai mus baudė, nes už jas sąskaitų negaudavom, o be sąskaitų negalima. Todėl vokiečiams tekdavo vežtie lašinių ar sviesto, nes be muilo akmenio juk muilo neišvirsi. O be muilo parazitai ir ligos užpuola. Su šia prekyba rizikuoji pinigu ir laisve, nes vokiečių žandarai sugavę neglostė: prekes konfiskuoja ir pasodina į kalėjimą metams kitiems.

Buvo atsitikimų, kai žandarai sugavo vežant tokias prekes. Prekes konpiskavo, lietuvius perdavė vokiečių, o ne Lietuvos teismui. Tuos prekybininkus nuteisė mirties bausme. Tik esant dideliam prekių trūkumui ir tos žiaurios priemonės ne ką vokiečiams padėjo, nes žandarų buvo maža, o ir negalėjo visur visko aprėptie. Mūsų, lietuvių, policija, matydama, kaip su lietuviais valdininkais civiliais ar kariškiais elgiamasi, nė nesistengė sąžiningai vokiečiams tarnautie. Taigi prekybą kontroliavo vokiečiai. Mano prekybą per tuos trejus metus du kartu tikrino ir abu kartu nubaudė 500 ir 250 markių bauda už tai, kad aš neturėjau kai kurių prekių sąskaitų.

1942 metais aš ir kiti mūsų miesto prekybininkai nutarėm suruoštie pasilinksminimą. Išnuomojom kino salę. Prekybininkų šeimininkės gerokai pasidarbavo, gerai pasiruošė toms vaišėms: kas skanių užkandžių, kas gerų gėrimų. Mes ne pabaliavotie norėjom, o kitus pavaišytie. Radę progą iš žandarmerijos pakvietėm vokiečius, kurių mums reikėjo, taip pat ir iš finansų skyriaus lietuvius pareigūnus. Na, ir šauniai tuos svečius pavaišinom, kad prisiriję skanių riebių valgių ir gerų gėrimų prigėrę visi buvo patenkinti. Gana vėlokai išsiskirstė namo, o kai kurie sukniubę keturpėsti išrepečkojo. Tos vaišės gerokai mūsų naudai paveikė engėjus: vietiniai žandarai, pamatę kurį mūsų prekybininką kad ir kitoj gatvės pusėj einantį, tuoj ranką iškėlę gitleriškai sveikindavo. Mane ir kitus mūsų miesto prekybininkus buvo nubaudę atvykėliai iš Rygos ir vyriausios Pabaltijo vokiečių prekybos inspekcijos.

Kartais buvo nuotykių ir su baime. Vieną kartą važiuoju iš Virbalio nusipirkęs 6 centnerius rugių, o po maišais ir įvairių menkniekių, kaip muilo akmenio, armonikučių, akmenėlių, šepetėlių ir kitų smulkmenų. Ties Gižų kryžkele sustabdo mane žandaras, kartu buvo ir mūsiškis lietuviškas policininkas. Tuojau manęs paklausė, ką vežu. Aš jiems sakau, kad rugių iš ūkininkų pirkau, duonelės kepsime. Žandaras ir policininkas buvo ne marijampoliečiai, mano maišus gerokai pačiupinėjo, bet jų nevartė. Ponas žandaras liepė farin. Atsidusęs paplakiau bėrukę, kad tik kuo greičiau nuo šių nenaudėlių atsitolyčiau. Bet buvo ir kitaip.

Kartą nuvykęs į Kauną nemažai prisipirkau prekių, sukalbėjau su vienu šoferuku, kad jas parvežtų. Aš tuom kartu negalėjau su juo važiuotie, nes dar senam mieste prie Rotušės gavau labai gerų prekių, nesunkių. Supakuoja jas į du paku, aš pasiimu su savim. Kaip žinoma, per Nemuną ties Aleksotu tiltas buvo susprogdytas, susisiekimas tik per Panemunės tiltą. Aš su tais dviem pundais pasišoviau eitie už Panemunės tilto ir ten lauktie kokios nors pripuolamos mašinos, o tai apie 8–10 kilometrų kelio. Iškart, rodos, buvo nesunku, vėliau – tik keletą žingsnių ir reik stotie. Per porą valandų vargais ne galais pasiekiau Panemunės tiltą. Okupacijos laiku bet koks susisiekimas dideliuos miestuos buvo miręs. Nei autobusai, nei taksi, nei vežikai nevažinėjo, apie mašinas nė kalbos. Vežikai prieš karą išimtinai buvo žydai, o visiems žinoma, kas žydams nutiko. Tad dažniausiai tekdavo pasikliautie kojom – pėstuke. Šiuo atžvilgiu buvo didelis vargelis. Tąkart už Panemunės tilto pradėjau laukti mašinų, stabdyti. Važiuoja daug įvairiausių mašinų: kariškų ir civilių, lengvųjų ir sunkvežimių.

Už tilto Marijampolės link buvo didelis būrys žmonių. Visi stabdo, visi nori parvyktie namo, bet laimė mažai kam nusišypso. Taip išlaukėm trejetą valandų. Jau 10 val. iš tos grupės nemažai išdilo, nakvynės nuėjo ieškotie. Likom trise, visi susirūpinę, kaip bus su nakvyne, nes ir laikas jau slenka į susivėlinimą. Kai toki neramūs laikai, niekas vėliau neįsileis į kambarį. Aš imu pundus į rankas ir jau noriu eit kur nors prašytis į nakvynę. Tik žengiu žingsnį, žiūriu – lengvoji mašina. Aš kaip automatas lekiu ir keliu ranką, mašina sustoja. Mašina graži, kariška. Užkalbinu lietuviškai, o mašinoj sėdi pasipūtęs prūsas kariškis. Tas sako: „Neiforštein.“ Aš kalbinu šoferį, ir tas tą patį. Pradedu keverzotie vokiškai: Marijampol faren… Suprato, ko aš noriu. Karininkas man sako: „Seses, seses.“ Aš greitai su pundais į mašiną įsiverčiu, šoperukas paspaudžia. Matyt, aš jiems atrodžiau solidus ponas – buvau su gražiu pilku kostiumu, su skrybėle, kaklaraiščiu. Bevažiuodami po žodį kitą forksim, aš kiek galėdamas apie krizę ir panašiai. Taip greit ir laimingai pasiekėm tą mielą Marijampolę. Iš mašinos išlipęs griebiausi už kišenių, išsiėmiau piniginę, nes norėjau apmokėtie, o jie nė už ką pinigų neėmė. Jiems nuoširdžiai vokiškai padėkojau. Pasiekęs savo namelį, savo šeimynėlę giliai atsidusau – kone atsižadėjau daugiau leistis į Kauną taip temstant. Bet kur tau! Kai prispyrė rimti reikalai, vėl kartojau tas klaidas ir vėl patyriau kelionių sunkumų.

——————————————————————————————

¹  Skaisčiūnų kaimas yra 4 km į pietvakarius nuo Marijampolės.

² prieškariu reklamuoti „Duro“ firmos plunksnakočiai iš tiesų buvo vieni geriausių.

³ „Spaudos fondas“ – stambiausia nepriklausomos Lietuvos mokslo ir mokymo priemonių gamybos ir platinimo, knygų leidybos ir prekybos kooperacinė bendrovė, veikusi 1921–1940 m. Kaune. Jis egzistavo iki 1940 m. liepos 31 d., kai sovietų valdžios buvo nacionalizuotas ir įjungtas į LTSR valstybinę leidyklą. Bet sandėliai, knygynai ir parduotuvės veikė ir vokiečių okupacijos laikais (wikipedia.org).

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIII)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIV) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Sovietinę okupaciją Jonas Dapkūnas prisiminė kaip slogius laikus. „Nuotaika prislėgta“, – rašė jis rankraštyje. Nors jis nepolitikavo, o vertėsi visokiais darbai, statybomis, galų gale į jo biblioteką-knygyną vis tiek užsuko sovietinis saugumas… Netrukus įsiliepsnojo karas. Atsiminimuose daug sodrios, kaimiškos, tarmiškos kalbos. Gale – keletas išnašų. Parengė Česlovas Iškauskas.

Rusų partorgų prižiūrimi

Pas mus jau veikė rusų bazės, artėjo 1940 metai. Tai mums, lietuviams, didelių įvykių ir nelaimių metai. Apie 1940 metų birželio 10–12 dieną keitėsi mūsų Lietuvos vyriausybė. Jau birželio 15 dieną prezidentas Smetona su keliais savo ministrais pabėgo iš krašto, viską palikdami Dievo valiai. Bėgo pro Marijampolę keliom lengvosiom mašinom į užsienį, Rytprūsių link. 9 pėstininkų pulkas traukė prie Vokietijos rubežiaus. Dėl ko jie ten vyko ir kodėl atgal sugrįžo, apie tai kitų reikalas parašytie.

Rytojaus dieną jau rusų tankai į Marijampolę įriedėjo¹, ant jų žydukai, užsikabinę su raudonom vėliavom, kareivinių link pro mus pravažiavo. Už valandos atvyko vyresnių kariškių vadų lengvosiose mašinose. Kitą naktį mūsų mieste žydams krautuvių ir butų langus uždarė (o kas juos daužė, iki šiai dienai niekas nežino, be to, nebuvo ir kam ieškotie, nes 2–3 dienas nebuvo jokios vyriausybės). Tik kitą dieną pas mus buvo paskelbta komendanto valanda, tai tęsėsi 2–3 dienas. Rusų komisaras Dekanozovas paskyrė tarybinę vyriausybę su Justu Paleckiu priešakyje, tarp jų buvo Gedvilas, Mickus, Venclova, Kleiza ir kiti. Saugumą ir ryšius sau pasiliko.

Nuotaika prislėgta. Žydai apsiramino, krautuves atidarė. Rusai dėl tų išdaužytų krautuvių langų nieko nedarė, nesiėmė jokių represijų. Po dienos kitos jau nauja vyriausybė pradėjo leistie įvairius įsakymus, nutarimus – tik spėk skaitytie. Pradėjo rašytie apie demokratiškiausius rinkimus į seimą ir kitus. Prasidėjo mitingai, kalbos, liaudžiai aukso kalnai žadami, atrodė, tik paukščio pieno trūks. Pirmiausia pradėjo prekybą, pramonę, bankus nacionalizuotie, be teismo konfiskuotie tikrą teisėtą nuosavybę. Iš pirmų dienų iš savo tarpo daugumoj nemokšius darbininkus kaip įgaliotinius pastatė parduotuvių, fabrikų saugotie, kad tikras šeimininkas ko neišsineštų. Mano knygyno nenacionalizavo, bet prekių nedavė, kaip nori, taip gyvenk. Mes buvom pakibę lyg ore – nei bėgt, nei rėkt. Šiaip visokiom madom elgėmės.

Nuvykęs į senas žydų bazes Kaune dar rasdavau pažįstamų pardavėjų. Po kelių valandų stoviniavimo ir man kaip tam šuneliui numesdavo kaulą apgraužtie – truputį prekių duodavo. Tada, kai jau aptarnaudavo rusiškai ir žydiškai kalbančius, kuri iš tų žydžiukių sakydavo: „Nu, dabar, draugas Dapkūnas, aš jau jums duosiu.“

Knygyne apyvarta darėsi, tik prekių turėk. Rusai civiliai ir kariškiai viską pirko masiškai. Daugiausia sąsiuvinius, vokus, parkerius, skustuvus, peilius, kerpamas mašinėles, odines pinigines, šukutes. Už mėnesio jau pas mus atsirado pinigų, litų.

Mudu su žmona seniai svajojom kokiu nors būdu kad ir nedidelį savo namelį įsigytie. Taip atsitiko, kad Šarūnai mums pasiūlė nuo jų pirkti žemės sklypą dėl namo statybos Kalkinės gatvėj 25 numeris. Tą pasiūlymą mudu su žmona greit aptarėm ir nutarėm jau rytojaus dieną iš tikro tartis. Sutarėm pirktie 500 kvadratų metrų už 2 000 litų. Davėm rankpinigių 300 litų ir sutarėm liepos 20 dieną eitie pas notarą raštų. Tą dieną notaras sudarė raštus, pasirašėm. Už dienos kitos jau valdžia išleido įsaką apie žemės nacionalizavimą, kad visa žemė neparduodama, neperkama ir yra valstybės nuosavybė. Pas notarą susitvarkęs šiuos reikalus įsigijau nuosavybės dokumentus, o tada jau teko pradėtie galvotie, rūpintis, kokį iš to ir už ką mūsų seniai išsvajotą namelį statytie. Kaip minėjau, prekyba knygyne ėjo, o prekių kiek reik negaudavau, tad atsirado ir litų. Pradėjau pirktie statybai medžiagą. Perku plytų 12 000 (dar pardavė laisvai), koklių pečiams, apkaustymų durims, langams. Turguj perku rąstų sparams ir kitų lentų, lotų ir kitokios man statybai reikalingos medžiagos. Vežėm, krovėm nupirktam žemės sklype. Kreipiausi pas miesto inž. Abramavičių² dėl plano nubraižymo. Pagal mudviejų su Kazyte projektą greitai nubraižė, miesto valdyba patvirtino. Planą jau turiu, statybines medžiagas vis kaupiu ir kaupiu, kokios tik reikalinga. Tik su cemantu buvo blogiau, nes jo labai trūko. Rusams reikėjo daug cemanto, nes daug betoninių bunkerių gintis nuo vokiečių statė. Nutarėm statytie karkasinį, rėmus medžio ir per gulsčią plytą apmūrytie. Projekte užplanavom tik savai šeimai nedidelį namelį be salkų, 8×9. Pradėjau kalbinti meistrus šiai statybai.

Pirmiausia reikia ruoštie pundamentus. Kaip su pirmu meistru, tariuosi su Čėpla Antanu, antras, kaip pagelbinis, Šerūnas Antanas, buvęs artimas kaimynas. Sutariam mokėtie Čėplai, kaip vyriausiam meistrui, po 2 litu į valandą, kitiems – šiek tiek mažiau. Meistrai, savaitę padirbę, jau kainą kelia, nori po tris litus į valandą. Moku po tris, ginčo nekeliu. O kur dingsi, juk darbininkų valdžia, tik tylėk ausis suglaudęs ir žiūrėk, kas bus toliau. Meistrai jau reikalauja rubliais mokėtie, o tų rublių dar nėra. Knygyne visi perka tik už litus, nes jau žmonės pradėjo litais nepasitikėtie. Šiaip taip sutariam mokėtie pusiau litais, pusiau rubliais. Ir taip darbas ėjo pirmyn. Pundamentas paruoštas, jau stato rėmus. Susitariu su mūrininku apmūrytie aplink plytom. Apmūrinimo darbas ėjo neblogai, vis kilo aukštyn.

Statant tą namelį vėl šeimoj įvyksta nesėkmė – suserga žmona. Man nebūnant namie, knygyne už prekystalio nualpsta. Žmonės sugriebė, nuvežė į ligoninę, kur reikėjo skubiai darytie operaciją. Aš tą dieną buvau išvykęs į Kauną prekių parsivežtie. Parvykęs iš Kauno jau radau žmoną išvežtą į ligoninę ir jau buvo padaryta operacija. Tą dieną manęs dar neleido jos aplankytie, ten visą naktį budėjo mano sesuo Julė. Rytojaus dieną jau jai buvo geriau, tad ir man leido aplankytie. Šią sunkią operaciją padarė daktaras Rozenfeldas⁴, už ką jam visa šeima esame dėkingi. Mudu su Kazyte dūsaujam, verkiam.

Mes gyvenom pas turtingą namo šeimininką pil. Zaką (žydelį) Vaičaičio gatvėj, pirmas numeris, antras aukštas. Turėjom gražų baltą šuniuką, kuris besisukinėdamas ant palangės ėmė ir nupuolė žemėn. Šuniukas gerokai apsilamdė, bet neužsimušė. Tą įvykį pamačius šeimininko žmona, ponia Zakūnė, mudviem su Kazyte ir sako: „Štai čia ženklas, kad žmona pasveiks.“ Ir taip mudu lyg suramino. Po dienos kitos ligonis ėjo geryn ir mudu su Kazyte pradėjom nusiramintie. Aš pasinėriau į darbų darbelius, o jų buvo iki kaklo, tik spėk suktis: į knygyną eikie, prie statybos eikie, prekių važiuokie, ligoninėj žmoną reikia aplankytie. Kazytė lankė mokyklą.

Aš daugiausia laiko sugaišdavau Kaune, nuvykęs į tas prekybos bazes. Vis tie patys reikalai, lauk ir lauk, kol savus rusus ir žydus aptarnaus. O tvarka keičiasi: keičiami bazių viršininkai, sandėlininkai, buhalteriai, portorgai, torgai sėdi tose bazėse ir seka, žiūri, kad kas pro šalį nepraslystų. Man jau neilgai teko žiūrėtie ir seilę varvintie, kaip ten tose bazėse prekes tik saviem atleidinėjo, nes nuo 1941 metų sausio pirmos dienos patento nedavė, nė prekių daugiau man nepardavė, teko galvotie ką kita.

Tuom tarpu namo darbai ėjo į pabaigą, žmona susveiko. 1940 metų Kalėdoms jau persikėlėm į savo seniai svajotą namelį. Kai mudu susikraustėm, sunešėm visus daiktus, tai su žmona kaip išdurniavę pradėjom visu balsu rėktie, dainuotie, mat jau savo name turim pilną teisę, niekam neužankščiam, niekam nemaišom. Beveik visus naujus baldus pirkau Kiverio baldų krautuvėj, juos pats Kiveris pristatė, suvežė, sustatė. Pirkom rūbų spintą trijų durų, dvi lovas su matrasais, prie lovų dvi tombačkes – spinteles, rašomą stalą, bufetą, keturias kėdes. Mudu su žmonele nė nenujautėm, kad neilgiausiai teks tuom visu geru naudotis ir džiaugtis. Rodos, tik gyvenk ir gėrėkis, deja… Kas nutiko mumis ateityje, bus vėliau aprašyta.

1940 metais aš stojau dirbtie į buv. Levinų lentpjūvę-malūną kasininku³. Jis jau buvo nacionalizuotas, tik dar nebuvo pakrikštytas tarybiniu vardu. Mano švogeris Skrinska Mykolas ten buvo direktorium. Aš esu mažo mokslo, tad protinis darbas man buvo sunkus. Įmonė dirbo pilnu tempu: malė grūdus, pikliavojo, lentpjūvė lentas pjovė, apyvarta didelė. Dar ėjo apyvartoj litai ir rubliai kursu 90 kap. už litą. Išmokėjimo talonėlių ir pajamų į dieną susirinkdavo gana daug. Į kasos knygą reikėjo teisingai viską pajamuotie. Kol tuos talonėlius skaičiukais teisingai susimušdavau, tai kartais tik iš kokio 8–10 karto būdavo tikrumas. Pinigai kasdien reikdavo nuneštie į banką, o ten eilės, užtrunki iki 9 val. vakaro. Man tas darbas tiek įgriso, kad pradėjau galvotie, kaip iš čia paspruktie.

Tos mūsų įmonės buhalterijoj buvo painiava ir chaosas. Tuom laiku pas mus dirbo buhalterė žydžiukė iš buv. žydų banko. Toji vargšelė dažnai būdavo apsiverkus, taip jai buvo sunku dirbtie. Retkarčiais pas ją ateidavo iš buv. žydų banko vyr. buhalteris, tai jai padėdavo, nuramindavo.

Vieną dieną vakare eidamas namo aš direktoriui Skrinskai pareiškiau, kad pirmadienį žadu į darbą neateitie. Šituo mano staigiu elgesiu jis nustebęs manęs prašo, kad dar padirbčiau, kad tokio tinkamo žmogaus nėra ir t. t. Aš jam nurodžiau, kad yra gana geras vyrukas, kuris beveik nieko neveikia tose sekretoriaus pareigose, be to, prie šito mano darbo linkęs ir šias pareigas atliks puikiausiai. Tai Černiauskas Vincas. Ir taip aš atsikračiau to įkyraus kasininko darbo. O atsisakius šio darbo teko rūpintis rytdiena. Kasininko buvo menkas atlyginimas, 175 litai, visos prekės pabrango dešimtkart. Jei „Drobės“ medžiagos metras buvo 25 litai, tai jau dabar kainavo 125 litus. Ir taip visos kitos prekės, tiesa, maisto produktai mažai buvo pabrangę, tad lyg ir nesiderino su pragyvenimo lygiu.

Prekybos patalpos dar neapleidžiu. Patento prekybai jau neduoda, ką darytie, gyventie tai reikia. Dalį pačių geriausių mano knygyno prekių nupirko Spaudos fondo Marijampolės skyrius. Vargais negalais iš jų atsiėmiau 3 000 rublių, važiavau net į Kauno valstybinį banką. Iš viso kelionių į tą Spaudos fondo centrą tai teko atlaikytie, kol tuos pinigus atsiėmiau. O kur dėti likusias prekes? Mano reikalai įšalo. Pagalvojau, reikia eitie į finansų skyrių, išsiimtie kokį namūdinišką patentą. Greit gavau patentą-leidimą verstis net trimis specialybėmis. Parkerių, kontorinių skaitliukų taisymas ir paveikslų rėminimas. Tas mano amatininkiškas gyvenimas judėjo, krutėjo, darbo buvo gausu, spėk suktis. Tik Dievulis žino, kiek man būtų užkrovę mokesčių, jeigu nebūtų pamaišęs karas.

Tebedirbant tuos tris amatus, pradėjo pasiektie įvairios kalbos, gandai, kad bus karas. Vieni pranašavo, kad bus tada, kiti, kad tada, ir nežinojai žmogus, nei kaip gyventie, nei kaip elgtis. Nuotaika prislėgta. Čia kasdien išgirsti – tą ir tą suėmė, tuos ir tuos išvežė… Pagrindą baimintis turėjau dėl bibliotekos. Kaip minėjau, mano bibliotekoj buvo ir rusų kalbos knygų. Tos visos knygos buvo ne tarybinės, o rusų emigrantų, pabėgusių nuo bolševikų, nuo katorgų, neretai ir nuo mirčių, Rygoj išleistos. Kažkokiu būdu tai suuodė mūsų Lietuvą užplūdę tarybiniai civiliai ir kariškiai ir mano bibliotekoj ėmė knygas skaitytie.

Vieną kartą mūsų knyga nešinas į biblioteką ateina toksai civiliai apsirengęs ir nervingai, net su įtūžimu trenkia tą knygą ant prekystalio. Pradėjo šnairuodamas bumbėtie ir kažką toj knygoj apie Leniną minėtie. Matyt, ten nepalankiai rašė apie Leniną. Aš nieko rusiškai nesupratau, ko jis taip į mane žiūrėdamas niršo, ir visai neėmiau į galvą. Vėliau pasirodė, kad čia būta iš saugumo majoro. Kaip tik tuom laiku pas mane buvo toks pilietis Sakalauskas Ciprius, kuris man rašė rusų kalba katalogus. Jis gerai suprato, ką tas majoras kalbėjo: mane tik suimtie, išvežtie ir panašiai.

Skaitė ir padoresnių skaitytojų. Tai pulkininko žmona, gana solidi ponia, gražiai apsirengusi, mandagi. Ir daugiau buvo tokių mandagių skaitytojų rusių, jos keitė knygas ir džiaugėsi gaudamos pasiskaitytie netarybinių.

————————————————————————————-

 ¹ 1940 m. birželio 16 d. į Marijampolę įžengė okupacinė Raudonoji armija.

 ²  Adolfas Abramavičius, 1935 – 1938 – Marijampolės apskrities inžinierius,  vėliau – miesto inžinierius.

 ³ Levinų lentpjūvė ir malūnas veikė dabartinėje Pramonės gatvėje; keli perstatyti pastatai išliko.

 ⁴ Gydytojas Jokūbas Rozenfeldas, gyvenęs Vytauto g. 37 (pagal įstaigų sąrašą: http://genealogyindexer.org/view/1935Lit/1935Lit%20-%200295.pdf).

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas: 

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XII)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XIII) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Dvyliktoji ištrauka iš Jono DAPKŪNO prisiminimų. Tai brandžiausias šio Sūduvos šviesuolio prieškario veiklos etapas – nuo transportininko iki knygyno savininko, žurnalisto ir leidėjo. Bet artėjo sovietinė okupacija… Parengė Česlovas Iškauskas.

Kaip aš įsteigiau knygyną…

Vieną dieną lyg laimė į mūsų namus atėjo. Ateina mano vienas geras prietelius ir man praneša, kad miesto valdyba nori ugniagesiams pirktie sunkvežimį. Aš nieko nelaukdamas skubu pas miesto burmistrą Mauruką su pasiūlymu, kad mano mašiną pirktų. Tas mano pasiūlymas buvo sėkmingas. Kitą dieną pats burmistras Maurukas¹ ir miesto inž. Dragašius² apžiūrėjo tą mašiną ir nutarė ją iš manęs nupirktie. Ir taip aš už poros dienų už tą mašiną gavau du tūkstančiu litų. Tai po šitokios laimės aš jau šiek tiek atsidusau. Daugumai kreditorių apmokėjau skolas, su kitais susitariau dalimis išmokėtie, dalį pinigų į prekybą investavau ir mano finansiniai reikalai palengvėjo. O jau buvau pradėjęs baimintis, ar neprisieis bedarbių eiles papildytie, nes ten mokėjo į dieną už 8 val. 2 litu. Iš pašto tarnybos aš savanoriškai išėjau prieš dvejus metus ir vėl eitie prašytie buvo nedrąsu ir gėda. Prekyba mažai gėrėjo, į dieną uždirbom 3–5 litus, vis tik skūpoka, neištenkam. Buto ir parduotuvės nuoma į dieną 2 litai, o kur visos kitos išlaidos.

Jau ir ruduo artinosi, reikia žiemai kuro pirktie, šiltesnio rūbo. Dukrelė Kazytė į mokyklą eina, tai ir rūbelio šiltesnio, gražesnio reikia, o vaikai – kaip vaikai – jiems dėl to galvos neskauda, tik duokit, tėveliai, ir viskas. Jie neturi mažiausio supratimo, kad tėvai aimanuoja, kad pinigo nėra. Bet vis nenustojam vilties, vis galvojam, kad su lauku pagerės ir šie reikalai, o gal pirkėjų padaugės. Taip ir stūmėmės. Kartais širdyje pasidžiaugdavau, kad galų gale atsikračiau visų automobilių. Kai važiuodavau į Kauną prekių parsivežtie, tai tiesiog nueidavau į gelžkelio stotį ir traukiniu važiuodavau. Į tą pusę, kur mašinos stovėdavo, tai nė pažiūrėtie nenorėjau.

Laikas slinko nepastebimai. Priartėjo 1930 metų rugsėjo pirmoji ir mums pagerėjo. Jau tą pirmą rugsėjo apyvarta trigubai padidėjo, ir taip tolyn ėjo vis geryn, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Pamažu mūsų reikalai taisėsi mūsų naudai. Po metų, antrų mes iš visų skolų išbridom. 

1932 metais toj pat krautuvėj įsteigiau knygų skaitymo biblioteką. Išsiėmiau iš apskrities viršininko bibliotekai laikytie leidimą (jį lengvai ir greitai išdavė, nė pusvalandis nepraėjo ir aš leidimą rankose turėjau. Iškabinau iškabą „J. Dapkūno knygų skaitymo biblioteka“. O bibliotekos užuomazga buvo tokia, kad, kaip minėjau, toj krautuvėlėj apyvarta buvo maža, tad ir darbo buvo maža, daug laiko knygoms skaityti. Aš, kaip didelis knygos mėgėjas ir gerbėjas, turėjau nedaug knygų – apie 50 egzempliorių. Buvo ir lengvo turinio, kas jaunimui gana patrauklu, kaip „Grafas Montekristas“, „Raupsuotoji“, „Juodoji kaukė“, „Viešnia iš šiaurės“ ir kt. Atėję į parduotuvę vienoki ar kitoki klientai, daugumoj jaunimas, berniukai, mokiniai ir mergaitės, pamatę mane skaitantį knygą tuojaus sakydavo: „Vaje, kokią gražią, įdomią knygą skaitote, gal man duotumėte paskaitytie.“ Aš lengvai duodavau, kas tik paprašo. Bet po kiek laiko žiūriu, kad ne visos knygos sugrįžta atgal.

Kai kartą vienas iš pirmųjų mano skaitytojų grąžino knygą ir vėl paprašė kokią duotie, aš tuom tarpu lyg petim patraukiau, lyg čiulpstausi. Jisai, pastebėjęs, kad aš lyg ir nenorįs duotie šiam vyrukui (tai buvo Pačėsa Albinas iš Naujamiesčio neturtingos šeimos), sako: „Ponas Dapkūnas, jau už perskaitymą kiek imkit atlyginimo ir užrašykit, kas paėmė jūsų knygą.“ Aš savo gyvenime nebuvau jokioj bibliotekoj buvęs, tad neturėjau jokio supratimo, nei kaip užrašytie, nei kiek už knygą imtie. Tam Albinui ir išdaviau pirmą knygą jau kaip oficialiai iš bibliotekos, tuom tarpu užrašiau tik pavardę – Pačėsa Albinas. Knygas sunumeravau nuo pirmo numerio, na, o kiek imtie už perskaitymą, nenumaniau. Pagalvojau imtie 10 centų. Kaip ir maža, nes girdėjau, kad Kaune privačiose bibliotekose imdavo 20 centų. Pagalvojau, kad provincijoj pakaks 15 centų. Užvedžiau knygų sąrašą, taip pat ir skaitytojų. Nuo to berniuko Albino gal ir nereikėjo imtie pinigo, jis ilgai buvo mano bibliotekos skaitytojas. Jisai neturtingas, bet ir aš ne iš bagočių, ėmiau nuo visų lygiai – bagotas ar biednas, giminė ar negiminė – lipk iš grūšios, ir man reik gyventie. Ir taip už dienos, kitos, už savaitės, už mėnesių mano bibliotekoj augo knygų, kartu ir skaitytojų. Knygas gražiai sunumeravau, tvarkingai sustačiau lentynose. Vis pirkau naujų knygų, o prie jų nemaža ir darbo atsirado: kataloguot, numeruot, aplenkt, be to, jau reikia ir įrištie, nes neįrištos greitai susidėvi.

Dar vis būdamas neturtingas pradėjau pats jas rišti, o kaip rištie, tai jokio supratimo neturėjau. Kaip jas įrištie, jeigu aš jokio įrankio tam neturiu, išskyrus adatą, siūlų ir duonriekį peilį? Dar ilgai prie to knygų rišimo vargau, bet jau šiek tiek geriau gavosi, tik vis vien meistrai tas mano įrištas knygas vadino samadielkom. Po metų jau pradėjau duotie įrištie meistram specialistam – Dzencevičiui Modestui, Pucitai ir kitiems. Ir taip mano biblioteka didėjo, gražėjo.

Savo skaitytojams vis dariau lengvatų: užstato už knygos gavimą neėmiau, skaitytie duodavau dviem savaitėm laiko. Katalogus sudariau pagal knygos paskirtį: lietuvių autorių, vertimų ir jaunimo atskirai ir vienas bendras visų knygų katalogas. Ilgainiui atsirado ir užsienio kalboj – rusų, prancūzų, anglų, vokiečių. Šių dar daug neturėjau, tai buvo vienas bendras užsienio katalogas. Knygas beveik visi laiku grąžindavo, gana padorūs buvo skaitytojai, tik iš jaunimo buvo ir pramuštgalvių. Kai kurie imdavo kasdien po knygą, net ir po dvi.

Vieną kartą tokio berniuko, kuris ėmė po dvi knygas į dieną, paklausiau: ar tu šias knygas, kurias grąžinai, abidvi perskaitei? Jisai man sako: „Perskaičiau.“ Na, tai papasakok kiek nors turinio iš šitos knygos. Aš paimu knygą, o jis atmintinai iš vienos, iš kitos knygos tik renčia žodžiu. Kitą kartą einu po darbo namo per miesto sodą, jau sutemę, bet mėnulis gerai šviečia. Žiūriu – tas pats berniukas sėdi ant suolelio sode ir skaito iš mano bibliotekos knygą. Buvo gana rimtų knygų skaitytojų – Grincevičiai, net anglų kalboj imdavo, Žukauskai Juozas ir Jonas, Laukaitytė Zabelė ar Adelė Pilypienė, girininkas Siaurusevičius. Iš ūkininkų – Brazienė, Dagilis, Dabulevičius ir daug kitų, kurie į savaitę ėmė po tris ar keturias.

Šalia tos mūsų prekybėlės namą statė policijos viršila Šitkauskas³. Jisai buvo numatęs tame naujame name parduotuvei įrengti patalpą. Einant to namo statybai prie pabaigos Šitkauskas kalbina mane, kad aš pas jį pereičiau su parduotuve – ten bus kambarys, virtuvė, didelis sklepas, tvartukai. Ką gi, per daug nesipriešinau. Viena, vis tik policijos pareigūnas, antra, jau mumi toj mažoj parduotuvės patalpėlėj buvo gana ankšta, nes prasigyvenom. Taip pas jį persikėlėm, o buvusioj mūsų vietoj kitas atidarė tokią pat parduotuvę, bet mes jau buvom šiek tiek prasisiekę, turėjom nemaža klientų, tai beveik nejautėm tos jo prekybos. Tai buvo Bencevičius, gana ramus, rimtas žmogus.

1934 metų rudeniop pas mus atvyko mano pusseserė Lukoševičiūtė Stasiukė iš tos mūsų visų Dapkūnų ir Lukoševičių tėviškės, iš Rūdvališkių, iš tos Marijampolės apskrities užkampės, nuo vadinamo Alytiškės miško. Toji kaimo vargdienukė truputį nusiskundė varganu kaimo gyvenimu, rokuoja: kaime liūdna gyventie, darbų nėra, kad nors kiek užsidirbtum, nors apsirengimui. Pas didžialaukius ūkininkus už samdinę mergą nėra akvatos parsiduotie metams. Namuose reikia gaspadoriaus, nes Kaziui ta ūkė pavesta, o jisai visai nešeimininkauja. Eina per kaimus ūkininkams kailinius ir sermėgas siūdamas, o viena mamelė nepajėgia visko sutvarkytie. Na, ir dar daug bėdų nupasakojo. Šiaip merginukė linksmo būdo, nenusiminus, nenusiteikus nerūpestingai, žvali, gyva, drąsi. Jinai man sako: „Jonuk, gal čia pas jumis galima ką nuveiktie, gal čia už ko nors būtų galima užsikabintie?“ Kuom aš tau galiu padėti, kaimo vargdienėle, kad mes vos išsikrapštę iš tų savo prekybinių nesėkmių, dar neseniai atsikratę antstolių! Jau šiek tiek geriau užsidirbam pragyvenimui, bet tarnaitės ar pardavėjos neturim iš ko samdytie. Aš sakau Stasiukei, kad tau, vaikeli, niekuo negalim padėtie, nes mes po sunkių finansinių pergyvenimų tik pradedame atsigautie, atkustie. Pasiūliau jai bandyt nueitie į turgų. Daviau prekių: sąsiuvinių, pieštukų ir kitų smulkmenų. Jinai pasiėmė tas prekes ir išėjo į turgų. Kaip tik buvo mokslo metų pradžia, po rugsėjo pirmos. Atrodė, kad turėjo pirktie šias prekes, bet kur tau – merginukė už poros ar trijų valandų pareina iš turgaus nešina tom prekėm atgal. Tik žengdama per slenkstį jinai man sako: „Jonuk, kad nuo manęs niekas neperka.“ O kaip nuo jos pirks, kas tokių prekių visi knygynai ir kitos parduotuvės buvo kimšte prikimštos. Be to, pirmą kartą tokioj situacijoj, nedrįso kam nors pasiūlytie ir mažai pardavė. Šitaip apsivylus Stasiukė vėl atgal į kaimą kiūtino nusiminus. Laikui bėgant aš Stasiukę sutikau vėl mieste, sakė, kad dirba vieno žydelio restorane padavėja. Apie tolesnį savo gyvenimą jau jos reikalas parašytie.

Naujoj mūsų vietoj pas Šitkauską prekyba ėjosi neblogai, apyvarta darėsi vis didesnė. Ir biblioteka augo, kartu ir skaitytojų daugėjo. Tik sako, kad tryliktas numeris nelaimingas. Apie 1935 metus, kaip tik per Naujus metus, įvyko nesėkmė. Kazytė miesto sode bešokinėdama nuo vieno suolelio ant kito neišlaikė pusiausvyros, paslydus nupuolė ir ranką žemiau alkūnės susilaužė. Greit sugriebę ją nuvežėm pas daktarą, ranką sutvėrė, sugipsavo. Jinai kenčia skausmą, o kartu ir mes, tėvai, dūsaujam. Kazytės ranka sugijo, į mokyklą pradėjo eitie, gyvenimas vėl lyg ir stojo į normalias vėžes. Prekyba ėjo gerai, biblioteka irgi gyvavo normaliai.

Taip begyvenant tame tryliktame Šitkausko name kitais metais susirgo žmona. Jai po kaklu augo didelė struma, pradėjo dusytie, reikėjo darytie operaciją. Teko kreiptis į daktarus. Pasitarę vykstam į Kauną pas profesorių Kuzmą⁴. Profesorius savo namuos apžiūrėjo ir pasakė, kad reikės gultis į ligoninę operacijai. Paskirtą dieną nuvykom į ligoninę prie Rotušės aikštės. Padarė operaciją, gerai pasisekė. Ji ligoninėj gulėjo 12 dienų, tada išrašė. Dar parvykus namo keletą dienų pragulėjo, susveiko, sustiprėjo ir taip mudu vėl toj prekybėlėj darniai darbavomės.

Prekyba ir bibliotekos reikalai ėjo gerai. Mūsų biblioteka jau išaugo iki 3 000 tomų. Jau mes ir čia, pas Šitkauską, neišsitenkam, nesutalpinam prekių ir bibliotekos. Taip dar tęsėm iki 1936 metų pabaigos. Aš vėl nenuorama, mudu su Kastule tariamės, kaip čia reformuoti prekybą, gyvenimą. Nutariam persikelti į miesto centrą ir atidarytie knygyną su biblioteka. Bet kur patalpą gautie knygynui?

Vieną dieną į pavakarę einu su reikalais į miestą. Einant Vytauto gatve man šmėstelėjo tuščia patalpa, gražiai suremontuota prekybai. Man kaip tik, pačiame miesto centre, Vytauto gatvėje, 26 namas. Pil. Ribickio namas. Šeimininkas žydelis, vargu ar išnuomos. Bet pinigas nugali ir idėjas, ir nacijas, ir kita. Įsidrąsinęs užeinu pas tuos žydelius, palabinu, dar šiaip dairausi po jų krautuvę. Jie laikė gražių prekių parduotuvę: vyno, saldainių, šakuladų, obuolių, užsienietiškų kriaušių, apelsinų, citrinų ir kitų. Aš pasisakau, kokiu reikalu užėjau, kad norėčiau iš jų laisvą patalpą išsinuomoti knygynui. Tie šeimininkai tuojaus paprašo mane užeitie į kambarį ir greitai man pareiškia: „Oi, ponas, jumi su mielu noru išnuomosim.“ Sutariam dėl nuomos ir dar karštom rytoj eitie pas advokatą Špunderį – irgi žydelį – sutarties surašytie. Sutariam nuo 1937 metų sausio pirmos nuomą mėnesiui mokėtie po 120 litų. Ką gi, nuoma brangi, bet viską apskaičiavau: apsimoka ir tiek mokėtie, nes čia bibliotekos skaitytojų iškart padidės ne mažiau kaip dvigubai ir knygyno prekių apyvarta darysis. Parėjęs namo apie visa tai papasakojau savo draugutei ir abudu buvom patenkinti, džiaugėmės, kad taip greit pasisekė gautie patalpą. Išeidamas dar tų šeimininkų paprašiau, kad šitą mūsų sandėrį kol kas palaikytų paslaptyje.

Mes ruošėmės persikeltie į tą sutartą vietą ir atidarytie knygyną. Kad tik man kojos nepakištų kiti tokios rūšies prekybininkai! Ypač baiminausi dėl Siručio, kuris turėjo visam mieste pagarsėjusį „Dirvos“ knygyną. Jisai mieste buvo įtakingas asmuo, Tautininkų partijos narys, Lietuvos banko valdybos narys, lietuvių verslininkų Marijampolės skyriaus pirmininkas (o aš sekretorius). Jisai galėjo man sutrukdytie šiame reikale, bet aš ėmiausi atsargumo priemonių.

Dar lapkričio pabaigoj išsiėmiau knygynui 1937 metams patentą. Turėdamas patentą rankoj jau pradėjau drąsiai toj pačioj patalpoj šeimininkautie, visus prekybai įrengimus ruoštie: naujus prekystalius, spinteles, lentynas ir kita. Viską laisvai suspėjom įsirengtie iki 1937 metų pradžios. Prekybą tryliktame name pardaviau labai geram, teisingam žmogui – Vaičiuliui. Prekių toje mano krautuvėj buvo už 3 500 litų. Vaičiulis liko skolingas 1 000 litų, šiai sumai išdavė man vekselius. Vėliau pagal susitarimą visiškai atsiskaitė.

Kai atidariau knygyną, skaitytojų, kaip ir buvau numatęs, padaugėjo. Jau pirmom dienom šoktelėjo dvigubai, kiek vėliau vis didėjo. Prekių apyvarta darėsi irgi patenkinama. Knygynui nemaža reikėjo turėtie pinigų, bent 8–10 tūkstančių litų, o aš jų turėjau ribotai, vos 3 tūkstančius grynais. Knygyno atidarymui prekių iš Kauno parsivežiau ribotai, bet asortimentas buvo nemažas. Į lentynas išdėstėm lyg retokai, bet pasirinkimas buvo platus – ko pirkėjai pageidavo, to ir gavo. Beletristikos, naujausių leidinių ir į lentynas, ir į lango vitriną dėjom, o tai neblogai akį traukė. Mokslo vadovėlių tuomkart nepirkau, nes aš apie juos mažai nusimaniau. Apie romanus jau nusimaniau neblogai, nes per tuos kelerius metus gerai įsisavinau, be to, liaudis nemažai prie to prisidėjo, daug išmokino, ant kelio užvedė. Jau pradėjau žinotie, kas klasikas, nes per tą laiką daug įvairiausių knygų perskaičiau, ne vieną, o keletą šimtų. Atskyriau bulvariškas Piliponio ir į jį panašių rašytojų, kaip Hugo, Puškinas, Tolstojus, Diuma ir kita.

Knygyną įsteigtie ir jame dirbtie dar reikėjo ne tik kapitalo, bet ir gabumo, proto. Prie mokslo knygų reikėjo patyrusio žmogaus. Kaip tik pasitaikė tokia tinkama merginukė, kuri jau dirbus keletą metų pas savo tetą Surdokienę. Tai buvo Albinukė Sinkevičiūtė nuo Šeštokų, Surdokų augintinė, tad ją visi vadino Surdokaite. Jos tetėnas Surdoka Marijampolėj, Vytauto gatvėj, turėjo knygyną, kuris vadinos „Vytauto knygynas“. Taip ji kelerius metus dirbo pas savo globėjus Surdokus tame knygyne. Kai Surdoka mirė, knygyno jos nesugebėjo toliau tvarkyti, todėl pardavė pil. Dobilui. Taip Albinukė liko be darbo, o buvo gana gera ir teisinga mergaitė. Aš Albinukę pakalbinau į savo knygyną pardavėja, ji mielai sutiko ir stojo pas mane dirbtie. Ir taip mumi neblogiausiai ėjosi. Jinai apie mokslo vadovėlius gerai nusimanė, aš – apie beletristiką⁵.  

Šiam knygynui vestie, tvarkytis, vadovautie man netrūko gabumų ir proto, bet buvo maža pinigo. Vėl kreditoriai, skolos, vekseliai, žinoma, jau ne tiek, kaip buvo su tais nelemtais automobiliais. Čia reikalus tvarkiausi saikingai, apsiskaičiavęs, kad vėl taip neapsunkinus prekybos finansiškai, kaip kadaise. Prekybai normaliai funkcionuojant, judant, krutant, ir tos skolos, vekseliai buvo nebaisūs. Albinukė, pas mus padirbus apie porą metų, ištekėjo, teko ieškotie kitos. Pasitaikė ir kita, tai Lušaitytė Adeliukė, gera ir teisinga merginukė. Tik mažiau mokyta ir mažiau apie prekybą nutuokianti. Su Adeliuke irgi sugyvenom gražiai, gerai, greit prasilaužė prekyboje. Šitai Adeliukei pas mus apie metus pradirbus pasitaikė jaunikis Bujauskas Jonas, jiedu apsivedė. Mes vėl netekom geros, prasilavinusios pardavėjos. Knygyne ir bėdų netrūko, rūpesčių, pirkimo vekselių, bet ne tiek daug, kaip su tais automobiliais. Tokių, kaip vieną kartą su sunkvežimiu.

Tuo kartu iš Marijampolės išvykome vėl pas tą Essą malūne pasikrovę pilną mašiną miltų, važiuojam Kauno link. Bevažiuojant ties Karvelio ar Petrulio dvaru, netoli mėsos fabriko „Maistas“, vasaros laike nuo karščio sprogo užpakalinio rato padanga. Kaip tik į tą dvarelį ir vežėm miltus. Ką darytie, atsarginės padangos neturime. Pinigų taip pat neturiu, sėdžiu toj nukrypusioj mašinoj iš rūpesčių galvą susiėmęs ir verkiu, kaip tas vaikas nuo motinos pasiklydęs. Žinoma, ir čia buvo padaryta roda. Nueinu į tą dvarelį, pasakau apie mano nesėkmę. Jie tuojaus pasiuntė savo arklius, pakinkytus į vežimus. Atvykę miltus perkrovė į savo vežimus ir nusivežė į dvarą. Aš tuom tarpu iš to dvaro paskambinau savo žmonai, pasakiau, kas man nutiko, ir prašiau, kad nueitų pas mūsų tarpininką Ribickį, kad man atvežtų padangą, nusakiau, kokią ir panašiai. Už pusantros valandos jau atvyko pats Ribickis su nauja angliška padanga už 500 litų. Pinigų čia neprašė (galimas daiktas, jisai gerai žinojo, kad aš jų neturiu). Kaip parvykom namo, tada susitvarkėm. Pinigų neturėdamas pasirašiau 500 litų vekselį. Skolos vis augo…

Padangos knygyne nesproginėjo, tokių žiaurių bėdų nebuvo, skolas beveik baigiau mokėtie, bet reikėjo ir suktis. Kartais akis ir užpakaly reikėjo turėtie, nes artėjo negeri laikai, žmonės su pinigu pradėjo nesiskaitytie, apyvarta diena iš dienos didėjo, pinigų pas mane atsirado. Rodos, viskas gerai, gyvenk ir džiaukis. Bet, deja, neilgai teko ta laime džiaugtis.

——————————————————————

¹ Juozas Maurukas (1896 – 1958), Lietuvos Respublikos IV Seimo narys, Marijampolės burmistras 1931 – 1940 m.

² Juozas Dragašius, Marijampolės apskrities inžinierius 1931 – 1935 m., suprojektavęs daug pastatų mieste ir apskrityje.

³ Kazys Šitkauskas, buvęs kariuomenės savanoris, dirbo Marijampolės penktoje policijos nuovadoje.

⁴ Vladas Kuzma (1892 – 1942) – chirurgas, medicinos mokslų daktaras.

⁵ 1934 m. J. Dapkūnas kartu su Juozu Sodaičiu (1917 – 2012) – Lietuvos rašytoju, žurnalistu, leidėju, redaktoriumi, dailininku grafiku – leido satyrinį laikraštį „Pašinas“ (prisiminimuose jis neminimas). Savaitraštis „Pašinas“ – „linksmos minties provincijos savaitraštis“ – 1934 m. vasario pradžioje – kovo viduryje buvo leidžiamas 1000 egz. tiražu, spausdinamas A. Aguševičiaus, paskui „Dirvos“ spaustuvėse; pašiepė apskrities negeroves, kritikavo žmonių ydas, skelbė reklamą, perspausdino užsienio rašytojų satyrinius kūrinius (pavyzdžiui, M. Zoščenkos), informavo apie pasaulio įvykius. Teišėjo 6 ar 7 numeriai.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas: 

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XII) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šeštadienio skaitymuose – vienuoliktoji ištrauka iš Jono DAPKŪNO prisiminimų. Joje paaiškėja, kad šis Sūduvos šviesuolis jau imasi ir savo verslo, tampa svarbus Marijampolės apskrities veikėjas, apie kurį rašo tuometinis verslininkų leidinys „Verslas“. Parengė Česlovas Iškauskas.

Kaip tapau tikru verslininku

Nuo 1926 iki 1940 metų vidurio – 14 metų buvau Lietuvių verslininkų sąjungos Marijampolės skyriaus sekretorius. Kai 1940 metais atėjo tarybinė valdžiukė, tai tokius, kaip mes, prekybos specialistus, visus vienos rankos mostelėjimu nušlavė į šiukšlyną. Mat jie skaitė, kad visi privatūs prekybininkai, nors legalūs ir su patentais, vis vien yra parazitai. Per tą savo visuomeninės 14 metų veiklos laikotarpį nemažai esu parašęs straipsnių iš prekybos srities į laikraščius. Daug skyriaus susirinkimuose daręs pranešimų, dalijęs patarimų apie prekybą. Aš sakydavau, kad geras prekybininkas turi būtie tam tikros rūšies inteligentas, mandagus, sąžiningas ir net visapusiškai išsilavinęs. Toks prekybininkas turės tarp liaudies gerą vardą, tas ir turi pasisekimo prekybos srityje. Toki prekybininkai, kaip šiais laikais (o jau eina 1981 metai), kurie galvoja, kaip tave nusukt, apskaičiuot, be to, su pirkėju, ypač su senesniais žmonėmis, visai nekalba, ką paprašai – nusiduoda negirdi lyg kurti, taigi toki prekybininkai prieš karą iki 1940 metų birželio 15 dienos buvo pasmerkti žlugtie (žinoma, jeigu tokis iš tūkstančio rasdavosi vienas, o gal nė vieno tūkstantyje nebuvo).

Aš prekyboj turėjau talentą, greit pramokau arba liaudis išmokino. Ir taip mudviem su Kastule visur neblogai ėjosi, sekėsi, tik dar buvo viena bėda – mažai turėjom kapitalo investuotie į prekybą, o vis teko daugumoj naudotis kreditais. Šitie mumis daug apsunkindavo, nes vis tekdavo permokėtie apie 10 procentų už tą ar kitą prekę, nekalbant apie skolinimą iš privačių asmenų, kur reikėjo mokėtie palūkanų už 100 litų į mėnesį po 2 litu.

Dar turiu primintie, kad aš kaip kur buvau kaltas. Mes vienoj vietoj vis neilgai rimom, daugumoj tai aš buvau nenuorama. Vieną prekybą įsigijom, jau, rodos, neblogai einasi, tai kur tau – kas topteli į galvą, kad štai šitą parduokim, ir jau kitoj vietoj numatęs – ten tai bus gerai. Na, su draugute pasitariu, toji niekada neprieštaravo. Ir taip tas perkybos vietas ir jos rūšis keitėm keletą kartų. O tas nelabai išeidavo į gera. Kaip patarlė sako, kad vienoj vietoj ilgainiui ir akmuo apželia. Negana to, su parduotuvių kaitaliojimu turėjom šiek tiek nuostolių, dar įsivėliau į nepelningą automobilių verslą.

Tai buvo 1927 metais. Mudu dviese su pil. Janulevičium Amerikos lietuvių bendrovėj Kaune nupirkom lengvą mašiną „Ford“ keleiviams vežioti taksi. Už tą mašiną mokėjom 7 000 litų.

Įmokėjom 5 000 litų, likusius 2 000 likom skolingi. Išdavė vekselius kas mėnesį po 300 litų. Aš tik pusantro tūkstančio turėjau grynais, 1 000 litų Janulevičius už mane uždėjo. Man čia susidarė nemaža skolų. Janulevičiui moku kas mėnesį skolą po 100 litų, už mašiną 150 litų ir dar Janulevičiui 150 litų, nes jisai išsimokino už šoferį. Turėjo teises ir jis važinėjo, taip buvom sutarę. Iš pirmų mėnesių Janulevičius važinėja – gerai vairuoja, neblogai uždirba. Iš tų uždirbtų pinigų viską apsimokam ir dar šiek tiek lieka. Mašina nauja, veikia gerai, be sutrikimų, nė padargų remontuot nereikia. Tik benzinas daug išlaidas pakeldavo, nes litras kainavo 80–85 centus, o į Kauną suvažinėtie ten ir atgal benzino sunaudodavo 20–25 litrus. Tuo ruožtu ir važinėjimas buvo brangus, pavyzdžiui, į Kauną ir atgal reikėdavo 50 litų, į Vilkaviškį – 20–25 litų.

Važinėjam antri metai, jau einasi blogyn. Reikia padangas pirkti – 200–250 litų štuka, remontas mėnesiui apie 30–50 litų. Mašinų daugėja, išsirikiuoja 8–10 mašinų taksistų. Visi nori gyventie, visi keleivius graibsto – konkurencija. Mano šoperukas pinigėlių maža parneša, pelno nėra, bet dar vis važiuojam, į skolas lendam. Negana šitos bėdos, ką jau turiu, dar klampojuosi į didesnį bėdų liūną. O buvo taip: nepraėjus metams, kaip pirkom „Ford“, aš perku nuo pil. Butkeraičio jo susprogusio autobuso „Ovelant“ važiuoklę (ją vadinom šasi) be motoro ir kėbulo. Reik prie to šasi motoro ir kėbulo, tada bandyt sumontuot sunkvežimį. Pas vieną pil. Kalvarijoj perku motorą „Ford“, tuos du dalykus pristatau į inž. Vitmozerio³ mechaninę dirbtuvę viską sumontuoti iki galui, kad galėčiau tik sėstie ir važiuotie. Per trumpą laiką man tą sunkvežimį sumontavo, kėbulą uždėjo ir t. t. Šioje kontoroje atsiskaitau už sudėtinį sunkvežimį ir išvažiuojam iš fabriko.

Už 75 litus išsiimu patentą, pasiimu šoperį, už numerį mašinai – 2 litu. Na, ir pradėjau ieškotie darbo: kur kam ką nuvežtie, parvežtie. Iš pradžių dar ėjosi prastai, nes mažai kas davė, ką vežtie, bet po truputį pradėjo atsirastie. Ir mašina apie porą mėnesių ėjo gerai, bet tolyn – vis blogyn, visai su tokia sudėtine technika vargo vakarienė pasidarė.

Rudeniop atsirado daugiau darbo. Mūsų kupčiai – žydai – iš ūkininkų supirkdavo žąsis, antis, kurkes^[1], vištas ir siųsdavo į Virbalį, Kybartus. Ten iš Vokietijos atvykdavo kiti supirkėjai jau nuo šių mūsų pirklių. Anksčiau, kai nebuvo mašinų, tai veždavo padvadom, vadinamais brikais. Tuos daugiau nei 40 kilometrų varydavo pėsčias žąseles. Tai buvo varginga ilga kelionė. Žydai, kurie turėjo sunkvežimius ir nespėdavo, neaprėpdavo visų tų paukščių nuvežtie į Kybartus, man duodavo kokį vieną kitą reisą. Tad jau šiek tiek atsirado darbo ir neblogai mokėjo už reisą – iš ten ir atgal 40–45 litus. Kartais ir du kartus suvažinėdavom, tik reikia turėtie gerą mašiną. Dar klėtką teko padarytie ant mašinos. Padarėm trijų aukštų, kad daugiau pakrautume ir kad paukščiai neuždustų. Bet iškraunant pasitaikydavo ir vienas kitas negyvas, uždusęs, tik čia jau pačių kupčių kaltė.

Su šita montuota kombinuota mašina vežėm apie pusantro mėnesio. Vėliau mano sukurta technika pradėjo šlubuotie taip, kad jau kely lieka nakvotie, kartais buksyru partrauktie tenka, o šitas viskas man labai ėjo ne į naudą, daug kainuodavo. Ir tie mano darbdaviai kupčiai pradėjo manęs vengtie ir jau neduotie vežtie. Jei nuo žydų sunkvežimių atlikdavo, tai tada ir man numesdavo kaip tam šuneliui kaulą apgraužtie. Vienas kytras Marijampolės kupčius – irgi žydelis pavarde Ribickas – pastebėjo mano varganą mašinų eksploataciją (jisai turėjo benzino kolonėlę, mašinom dalių, padangų ir kita). Vieną dieną atvyksta pas mane į namus su nauju pasiūlymu ir sako: „Ponas Dapkūnas, aš matau, kaip jūs vargstat su šituo senu trantu sunkvežimiu. Aš siūlau pirktie naują mašiną – ševroletą, 2 tonų sunkvežimį.“ Aš, nustebęs tuom jo pasiūlymu, ir sakau, kaip ir už ką aš tą naują mašiną pirksiu, kad skolose, o ne piniguos paskendęs. O jis man sako: „Oi, aš už jumi uždėsiu du tūkstančiu litų, šitą seną priims, priskaitys du tūkstančiu litų, ir mes paimsim naują ševroletą už 12 000 litų. Man vekselius išduosite 2 000 litų, Amerikos bendrovei – 10 000 litų ir taip mes turėsime naują gerą mašiną.“ Mes su viskuo sulygom ir rytojaus dieną tuom reikalu nuvykom į Kauną, į Amerikos bendrovę. Čia sutvarkėm reikalus, sutarėm, kad mano senos mašinos kėbulą uždės dirbtuvėse ant naujo ševroleto šasi. Pasirašiau krūvą vekselių. Bendrovei išdėstėm mėnesiui po 400 litų, Ribickui – po 100 litų. Šiuos reikalus sutvarkę parvykstam namo. Su senu klabūku^[2] šoperukas Dobila nusiiria į Kauną, atiduoda į dirbtuvę ir po poros dienų jau nauja mašina parvyksta. Mašina tiesiog puiki, net skamba, važiuojam ir džiaugiamės.

Aš tuo laiku dar vis pašte dirbau, prekyba taipgi judėjo, krutėjo – čia daugiau Kastulė tvarkėsi. Paukščių vežiojimas baigėsi, prekių parvežtie žydeliai kupčiai man nedavė. Lietuviai, stambesni biznieriai, dar žydų sunkvežimininkų nepameta, vis pagal seną papratimą jiems duoda darbo, rokuoja – nepatogu atsakytie. Taip tą 1928–1929 metų žiemą vargais negalais ištvėriau nebankrutavęs. O žiema buvo šalta, ilga ir sunki. Plentus užsnigo, užpustė, keliai neišvažiuojami. Tada dar nebuvo buldozerių, visą mašinų judėjimą sukaustė sniegas ir šaltis, mašinom niekur negalėjom išvažiuotie. „Fordu“ Janulevičius išvažiavo Lazdijų link, bet mašiną Lazdijuose pastatė pas vieną ūkininką. Tik po trijų mėnesių iš ten parsivarėm ir dar tam ūkininkui nuomos 60 litų užmokėjau. Sunkvežimio šoperiui Dobilai mokėjau 300 litų už mėnesį, vekselį už mašiną išpirkdavau už 400 litų. Dar vis tarnavau pašte, gaudavau 200 litų algos, tai gelbėjo įvairias išlaidas padengtie. Prekybą turėjom, bet ir tą nualinom, nes skolas lopiau, dar vis nepaleidau vekselio nukeliautie pas notarą ar teismą, nes tas tai prekybininkui buvo nelaimė.

Pagaliau prašvito pavasaris. Vienas pramonininkas žydelis – pavarde Essas – turėjo didelį malūną⁴. Šitas kupčius Kaune turėjo ir perkupčių – irgi žydų, kurie nuo jo pirkdavo miltų, tik geros rūšies, pikliavotų. Essas man pradėjo duotie vežtie į Kauną miltus. Pakraunu po 20 maišų po 80 kilogramų, už maišą iškart mokėjo po du litu, vėliau tik po pusantro, bet ką aš galėjau darytie – reikėjo gelbėtis nuo pinigo trūkumo. Ilgainiui pradėjo ir lietuviai vienas kitas duotie parvežtie ir nuvežtie į Kauną ir atgal, tai – „Dirvos“ spaustuvė, Kiverio baldų prekyba, vaistininkas, Marijonų spaustuvė ir baldų fabrikas, žemės ūkio draugija. Vedėju buvo Penčyla Jonas, kuris mane iš dalies palaikė. Jisai pradėjo vežtie iš „Paramos“ kepyklos donos, pyragų, iš maisto fabriko vežėm lašinių, dešrų. Na, ir kitokių atsirasdavo pervežimų, perkraustymų, tai taip jau neblogiausiai buvo galima su sunkvežimiu verstis, jisai net padėjo kitas skolas mokėtie.

Janulevičius dar vis vairavo „Fordą“, bet jokios naudos iš to jo važinėjimo, reikdavo tik pridėtie. Janulevičius pradėjo su žmona nesutartie, gertie. Jau ir vieną kitą nedidelę avariją padarė, mašiną aplamdė, bet dar pasiremontuodavo ir vis važinėjo, tik man litų nuo to važiavimo mažai kliuvo.

Arbatinę mes likvidavom, laikinai prekyba neužsiėmėm. Aš tarnavau pašte, dar sunkvežimis davė darbo administruotie, kartais Janulevičius bėdos pridarydavo. Į tą tarpą dar viena nenumatyta bėda atsirado arba, kaip sako, nereik bėdos ieškotie, jinai pati ateina. Atsibastė iš Kauno du pil. – Čepurna ir Bartinkaitis. Jie įsteigė Marijampolėj, Vytauto gatvėj, kur buvo „Kino palas“, „Loto“ klubą.

Tai buvo lošimo klubas su valgykla ir bufetu. Be to, dar ir trečias bendrininkas atsirado – toks Petraitis. Vėliau tasai nutarė pasitrauktie iš kombinatorių bendrovės, lyg į Braziliją važiuotie (jis man melavo). Petraitis mane prikalbino, kad aš nuo jo trečią dalį perimčiau ir stočiau į „Loto“ klubo narius, būčiau prekybos dalininkas. Ir taip po kelių trumpų mudviejų pasitarimų aš, savo nelaimei, sutikau tą jo klubo dalį perimtie. Taip suėjom visi keturi. Tas Petraitis mane rekomendavo, kad aš, tokis ir tokis, sutinku būtie jų dalininku, mane supažindino su klubo veikla ir panašiai.

Teko investuotie pusantro tūkstančio litų. Na, ir bizniaujam. Vieno dalininko – Čepurnos – sesuo buvo bufetininkė. Vakarais susirinkdavo nemaža publikos: vieni loto paloštie, alaus išgertie, karšto užkandžio užvalgytie. Nuo loto lošimo mano bendrininkai ėmė 18 procentų nuo bendros sumos. Taip išlošęs gauna 10 procentų mažiau. Tie 10 procentų eidavo į klubo kasą (aš tokių pinigų niekuomet nemačiau). Dar antrame aukšte turėjom didelį kambarį, vidury – didelis stalas su skyle. Ten lošdavom „Devetką“. Iš šio lošimo taipgi imdavo. Ten pat sėdėjo Čepurna ir 10 procentų ėmė į tą skylę (aš tokių pinigų taipgi nematydavau). Iš bufeto irgi pinigų nemačiau, kaip ir kam juos sunaudojo, man buvo nepatogu jų dviejų kontroliuotie, o pridėtie tai kas mėnuo tekdavo. Jie man vis sakė, kad nėra tiek pajamų, kiek išlaidų: patalpos nuoma, virėjai, padavėjai, bufetininkei alga. O kiek jiedu sau pasiskirdavo algos – man nesakė.

Toj apgavikų kompanijoj pabuvęs apie du mėnesius nutariau nešdintis, kol nevėlu, nes man visai grėsė bankrotas. Visas mano santaupas ir algą tie Kauno Čepurnos lengvai prarijo. Vieną dieną aš jiems pareiškiau, kad išstoju iš šios bendrijos ir norįs atsiskaitytie. Bendrai neprieštaravo, tik atsiskaitant maža ką aš iš jų gavau. Pinigais negavau nė lito, tik šiek tiek inventoriaus: tris stalelius, keturias kėdes, keletą lėkščių, lėkštukių, na, ir viskas. Dar mes pasirašėm tokį raštą, kad nuo atskaitymo dienos aš už šio klubo veiklą neatsakau. Taip už visus mokesčius – valstybinius ar privačius – aš nebūsiu atsakingas. Iš viso patyriau maždaug du tūkstančius litų nuostolio. Laimė, kad aš laiku tų Kauno parazitų atsikračiau, nes greitai lošimo klubą likvidavo. Valdžia uždarė dėl tos „Devetkos“ – nelegalaus lošimo, o mokesčių už tokį nešvarų gišeptą užkrovė nemažai.

Po šio mano pasitraukimo iš klubo mudu su Kastule sukrapštėm kur nebūt tų labai brangių litų ir naujoj vietoj, ties miesto sodo ir Petro Armino gatvių kampu, atidarėm maisto produktų ir kitų prekių parduotuvę. Kaip tik naujai pastatytam mūro name, kurio savininkas buvo amerikonas Čeponis. Čia iš pirmų mėnesių teko be darbo kiurksotie, nes nauja vieta, nauji prekybininkai, bet laikui bėgant reikalai pagerėjo.

Prekyba ėjosi neblogai, tik reikėjo norėtie ir dirbtie, bet kur tau – vis tas Jonelis nenuorama vietoj nenurimsta. Čia pagyvenę apie porą metų, pasitarę su Kastule parduodam šitą vietą pil. Drandželauskui ir perkam Bažnyčios gatvėj Proskio name nusigyvenusį valdininkų kooperatyvą⁵. Tame kooperatyve prekių buvo už 8 000 litų. Tiesa, šiame kooperatyve buvo nemažai galanterijos: baltinių, kojinių, sagų, šukų, kaklaraiščių ir kitų smulkmenų. Nemaža buvo užsigulėjusių, jau nemadingų. Už tas prekes gavau nuolaidą, bet vis vien nebuvo gerai, šiek tiek nuostolinga. Įvedžiau daug prekių iš maisto produktų, kaip saldainių, šakuladų, apelsinų, citrinų, bananų, sviesto, sūrių ir kitų skanėstų ir kita. Čia taipgi reikėjo iš kur nebūt ir kaip nebūt investuotie šiems produktams pinigų. Viską susitvarkiau, pasitvarkiau, iškabinau didelę vitriną su apelsinais ir kitais skanėstais, vitrinos iškaboj vienas trumpas vardas – „Garsas“. Na, ir šitas „Garsas“ pradėjo mieste garsėtie, nemaža miesto inteligentijos čia pradėjo lankytie, teko pardavėją samdytie, ir mudu su žmonele darbuojamės. Ėjosi neblogai, bet čia tenka dar kaip ką pasakytie.

Šį kooperatyvą pirkdamas aš tiek pinigų grynais neturėjau, teko 3 000 litų išduotie vekselius, o juos terminuoja, kada ir po kiek išpirktie. Jau čia, Joneli, tik spėk suktis ir gerai apsidairyk, kieno ir kada vekselį ir už kokią sumą reik išpirktie. Dar tų automobilių nemaža skolų, kooperatyvo nemažas pluoštas pasipildė, tai man visai nelengvi reikalai klostėsi. Janulevičius dar su tuom „Fordu“ važinėja, bet gero jokio, tik man tenka šiek tiek prikištie litų. Kaip minėjau, dažnai mašiną vairuoja neblaivus, aš jam moku algą, vis tiek jų neištenka. Gal dar ir nusukdavo nuo manęs, nes vis galų su galais nesuvedė. Vietoj to, kad aš jam buvau skolingas 1 000 litų, dabar jis man skolingas 700 litų, bet ką darytie, kaip juo atsikratytie.

Kartą Janulevičius išvyko į Lazdijus su keleiviais. Kas nutiko keleiviams, man neteko sužinotie, tik Janulevičius parvyko rytojaus dieną. Mašina – baisu žiūrėtie – aplamdyta, jisai apsidraskęs, rokuoja – apvirtau, apačioj mašinos buvau atsidūręs. Ką darytie, reikia mašiną vežtie remontuoti. Tą mašiną paskutiniu kartu nutempėm pas meistrą Spūdikį. Tas apžiūrėjo ir sako, kad čia nemaža prie jos darbo ir greit nepataisys. Aš jam sakau, kad bus gerai, kai galės, nes nė neskubėjau, kad ją greit pataisytų. Tas remontas tęsėsi mėnesiais, metais ir kitais, ir taip 1927 metų laidos „Fordas“ liko meistro kieme gulėtie, rūdytie amžinai, o man už tų kelerių metų priežiūrą, tą vargą, tą rūpestį, kaip tam karvelių mėgėjui: balandį vanagas nunešė, plunksnas – vėjas, ir liko tik mėšlas.

Aš jau, rodos, to pyrago daug paragavęs, net gerklė apkarto, jau reikėjo ir vengtie to skonio, bet kur tau – kaip tam girtuokliui, kad ir neskani toji degtinė, bet vis tiek susiraukęs geria. Vėl atsirado kompanionas ir mane prikalbino dar vieną bėdą pirktie. Tai kitas Dapkūnas Juozas, mano tolimas giminaitis. Mudu perkam autobusą keleiviams vežiotie. Šitas kaimo bernas nenuorama, vėl be pinigų sutinku pirktie tą autobusą. Sutarę vykstam į Kauną, vėl į tą pačią Amerikos lietuvių bendrovę. Kadangi aš buvau jų geras ir teisingas klientas, tai nedaug ką ir reikėjo kalbėtie. Sutarėm 25 vietų 6 cilindrų ševroletą už 16 000 litų. Įmokėjom 3 000 litų, 13 000 litų išduodam mudu vekselius po 600 litų kas mėnesį išmokėtie. Na, ir parvykstam su nauja mašina, su nauja bėda. Susitvarkę su patentu, su numeriu, pradedam važiuotie, kursuotie Marijampolė–Kaunas. Ėėė, žydeliai pamatė mūs naują gražią mašiną, pradėjo su mumis konkuruotie! Normali kaina į Kauną – 3 litai bilietas, o jie paskelbė 2 litu ir už pusantro. Jie vežė už tiek, ir mes vežėm už tiek. Ta konkurencija pasireikšdavo ne kasdien, bet gero nebuvo. Važinėjom, kursavom į Kauną, kartais į Alytų. Taip kelis mėnesius važinėjom, bet galų su galais nesuvedėm. Išlaidų daug susidarė: šoferiui 300 litų, vekselis 600 litų mėnesiui, Kaune ir Marijampolėj autobusų stoties pajamos po 2–3 litus, patentas, benzinas ir kitos smulkmenos. O keleivių nedaug važiuoja. Didesnė jų dalis buvo žydai, o žydas tai vis savus žydus autobusininkus palaiko. Na, ir mudu tariamės, ką darytie. Į skolą bridom, maža vilties, kad pagerėtų šie reikalai. Aš iškėliau mintį, kad kuris vienas perimtų tą bėdą. Abudu kratėmės, nes nei jis, nei aš nenorėjom užsikrautie tas nemažas skolas ir atsakomybę. Po kelių mudviejų pasitarimų vis tik aš jį įkalbėjau: jis energingesnis, drąsesnis, turtingesnis (turėjo Tarpučiuose didelį namą ir žemės sklypą, nes tarnavo 9 pėstininkų pulke raštininku, vyr. puskarininkiu). Galų gale jis perėmė iš manęs tą antrą pusę ir visas sąskaitas. Man jokių pinigų nedavė, išdavė vekselį 1 000 litų. Iš jų 400 litų išpirko, o išėjau iš to biznio ne sausas, o šlapias kaip išmaudytas. Prie to autobuso pirkimo prikišau apie porą tūkstančių litų, kas tokiam varguoliui – didelis smūgis. Su sunkvežimiu dar stūmiausi, mokėjau senas ir šito autobuso pirkimo skolas.

Dar apie metus sunkvežimiu darbavausi, bet ir šitas pradėjo negaluotie, reikėjo nemažai remonto. Ir prekyba „Garsas“ Bažnyčios gatvėj labai sunkėjo. Per tuos nenaudėlius automobilius labai sumažėjo apyvarta, nes pinigai daugiau buvo investuotie į automobilius, o prekybai jau neištekau, sumažėjo prekių, o kartu ir klientų. Sunkvežimį, kuris dar mane vis gelbėjo iš tų nepriteklių, neturėdamas lėšų jo remontuoti, pastačiau vienuolyno kieme. Kunigas Andžiubis⁶ ne kartą mane apibarė už tai, kad aš ten vis pasistatydavau savo mašinas, bet kaip bus, taip bus, vis vien jie to mano sunkvežimio neišstums į gatvę. Visai ten nesirodžiau, mašina stovėjo apie porą mėnesių, kol atsirado pirkėjas. Prekybą Bažnyčios gatvėj irgi vargais negalais likvidavom. Toje parduotuvėje dar buvo įvairių galanterijos smulkmenų: siūlų, šilko siuvinėti ir kitų gražių dalykų. Žmonelė kaip kurias prekes turguj pardavė, kaip ką dar iš tų prekių sugalvojo pasiūtie, numegztie ir taip pat turguj realizuotie. Dar vis kaip kokis litas sugrįžo, nors maistui.

Neturėdami pagrindinių pajamų, turėjom ką nors sugalvotie. Nupirkau porą arklių, vežimą, roges, pakinktus ir ruošiausi į Kauną ir iš Kauno vėl prekes vežiotie. Per tą laiką, kolei aš viską susiruošiau, susitvarkiau gyvenimui, mano žmonelė tuos arklius gerokai atšėrė. Mes gyvenom Bažnyčios gatvėj, arklius laikėm už halės, pas ūkininkę Šatienę. Žmona retkarčiais eidavo naktį jų pašertie, paglostyti. Viską susiruošęs vėl gavau miltų pakrautie pilnas roges pas tą erodą Essą. Daug sniego, žiema buvo gerokai šalta, vis apie 20 laipsnių šalčio. Išvažiuojam rogėm iš vakaro, apie 6 val. Dieną dalį sniego nutirpdo – jau sunkoka važiuotie. Kai pirmam reisui pakinkiau į roges tuos savo du bėrius, tai atlaikytie negalėjau, maniau, kad jie mane nešte nuneš į Kauną, bet už dešimties kilometrų jau aptingo. Bevažiuojant pakeliui į Kauną aš tuos bėrius šėriau Vinčuos, Gudeliuos. Ten dar buvo apie porą gyventojų žydelių, arbatos gaudavom išgertie, sušildavom. Dar teko šertie Veiveriuose, Garliavoj. Kauną pasiekiau apie 7–8 val. ryto, miltus pas Esso kupčius jų sandėliuos iškrovėm. Atgal nedaug susigraibiau parvežtie, žinoma, ta varginanti kelionė maža naudos davė. Vėl iš Kauno išvažiavau apie 5 val. vakaro, antra naktis nemiegojęs. Šaltį visą naktį tenka kęstie, nes arkliai tik žingsniu eina, tai sėdėtie rogėse nusibosta, šalta. Einu šalia rogių pėsčias, pavargstu, o nemiga ir nuovargis visai spaudžia. Taip apie mėnesį tas mano važinėjimas tęsėsi, o kartu ir nemiga, ir šaltis, nuovargis.

Vieną kartą mano žmonelė pasisiūlė kartu su manim važiuotie į šią kelionę. Aš su mielu noru priimu šitą pasiūlymą, bile tik važiuos – dviese bus smagiau. Taip mudu suvažinėjom į Kauną paskutinį kartą. Daugiau nei ji, nei aš nenorėjom važiuoti. Vis dėlto ne tas amžius arkliais į tokias keliones važinėtie, kai įvairiausi automobiliai pro nosį dūzgia. Pasitarę su žmonele nutarėm arklius parduotie, visą inventorių likviduotie. Taip ir padarėm. Artimiausiu laiku išvedėm arklius į jomarką ir greit žydeliai kupčiai abudu nupirko, dar šiek tiek su uždarbiu. Roges, vežimą, pakinktus – viską už žemą kainą išpardavėm, viską likvidavom.

Savaitę, kitą esame be užsiėmimo, bedarbiai. Mudu su Kastule pradedam galvotie, kaip toliau bus, kaip gyvensim, nes pinigų maža, vos 500 litų turim. Už tokius pinigus parduotuvės neatidarysi, o ir kur ją atidarysi. Ir taip mudviem galvas besukant vieną dieną ateina pas mus pil. Burdulis iš Petro gatvės 11, kaip tik netoli to Drandželausko, kuriam prieš trejus metus parduotuvę pardavėm. Burdulis pasiūlo mumi jo name parduotuvę atidaryti – tokią, kaip ir jo kaimyno Drandželausko. Tame betoniniame jo name nebuvo prekybai tinkamos patalpos. Čia šeimininkas viename nedideliame kambarėlyje vieton lango padarė duris, o mumi davė nedidelį kambarį gyventie. Ir taip čia mudu su Kastule su nedideliu kapitalu atidarėme kuklią mažo pasirinkimo prekių krautuvėlę. Už tuos arklius, kur pardaviau už 400 litų, negalėjau nė tokios mažos krautuvėlės atidarytie, teko skolytis pinigų. Gavom paskolos 600 litų iš Plečkaičių, iš Kastulės dar mergautinių laikų geros draugės Petrukės.

Jau turėdami apie 1 000 litų galėjom šią kuklią prekybėlę atidarytie. Įsisteigę ilgokai nedidelę apyvartą darėm – mat buvom naujokai. Be to, šalia Drandželausko parduotuvės. Jis – įsigyvenęs prekybininkas, apglėbęs kone visus to rajono klientus. Antakalnio gatvėj viena moterėlė irgi laikė tokią pat nedidelę krautuvėlę, tad mumi liko tik pasturgalis – kaip iš to arpo išėję šapai. Šioj krautuvėj sėdim mėnuo, antras, o mūsų prekyba mažai juda, pirkėjų mažai atsiranda. Jau ir baimė mudu su Kastule ima, laikas slenka, pinigėliai dyla, tiek neuždirbam, kiek reikia pragyventi, senų ir naujų skolų nemažai turime. Už senas skolas pradeda mus ir antstolis čiupinėtie, nors patentą buvau išsiėmęs kito vardu ir krautuvės vitriną-iškabą užrašiau kaip kokios didelės firmos – garsiu vardu „Garsas“. Mane skolintojai ir surado po šia garsia iškaba. Teko juos nuramintie: vieniems šiek tiek įmokėjau, kitiems prižadėjau, kad tada ir tada mokėsiu, ir taip laikinai apsitvarkęs toliau stūmiausi su šiais finansiniais sunkumais.

———————————————————————————–

¹ Kurkė – kalakutas.

²  Klabūkas – rastas, išgveręs daiktas, kledaras.

 ³ Inžinierius Karolis Vitmozeris – Virbalio ir Marijampolės verslininkas, liejyklų ir žemės ūkio mašinų gamyklų savininkas.

⁴  Borucho Esso malūnas stovėjo Seminarijos gatvės šiaurinės pusės pradžioje; yra išlikę kai kurie raudonų plytų statiniai.

 ⁵  Prostko namas stovėjo Bažnyčios ir Vytauto gatvių pietvakariniame kampe.

 ⁶  Turimas galvoje Pijus Andziulis (1870 – 1950), kunigas marijonas.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas: 

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Dešimtojoje ištraukoje iš Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimų – pasakojimai apie įvairius jau 26-rių metų jaunuolio darbus Marijampolėje. Tai buvo tarsi įvadas į rimtesnį verslą. Tekste yra naudingų nuorodų, istorinių nuotraukų.

Visų rankų meistras…

1924 metų vasario pradžioj iš miesto valdybos paima neturtingas rangovas pil. Galvičius Juozas miesto sodui sėdimų suolų padirbtie apie 50 štukų. Tas Galvičius ir mane pakalbina prie šito suolų darbo. Dirbam trys meistrai. Už suolo darymą neblogai mokėjo – už štuką 15 litų. Per dieną nelengvai, bet per 10 val. padarai. Tuos suolus per porą savaičių padirbom. Galvičius iš varžytynių paima statomai geležinkelio stočiai langų rėmus, duris padarytie. Ir tuos dirbam. Už langus kiek mažiau uždirbom. Dirbam tai dirbam, bet pinigėlių mažai gaunam, kiek apkaišioja ir toliau tęsia. Mes – meistrai – žiūrim, kas čia bus, kad viso uždarbio vis negaunam, o gaunam tiek, kad vos per savaitę prasimaitinam. Vienas kitas metėm pas jį darbą, bet turėjom nemaža laiko sugaištie bevaikščiodami ir beprašydami tų savo uždirbtų pinigų.

Ir taip besigrumiant su šiuo varganu gyvenimu kilo mintis, kaip šiam paprastam kaimo bernui išbristie iš to amžino nepritekliaus, kaip išsiverstie ir pabėgtie iš šio nedarbo. Kalbamės, svarstom mudu su žmonele – jauna ir protinga, daug mačiusia savo dar gana neilgame gyvenime, kaip ir aš – kokį planą išgalvoti, kad kaip nors pakreiptie šitą biedno prasto žmogaus, išnaudojamo darbininko gyvenimą taip, kad tų pinigėlių daugiau atsirastų mūsų kišenėse. Dar mūsų seneliai ir proseneliai sakydavo, kaip biedniokas – tai ir durnas, o mudu su Kastule nenorime būti durni.

Gaunu darbą pas vieną turtingą žydelį, vadinamą Jutke. Tas Jutkė turėjo du didelius mūrinius namus miesto centre, batų krautuvę. Mes dirbame pas tą Jutkę dviese su kitu tokiu meistru – Saldūnu Juozu. Jisai buvo geresnis už mane meistras, be to, vyresnis pora metų ir seniau vedęs, šiek tiek prasigyvenęs. Turėjo savo įrankius, kokių reikėjo, prie medžio darbų gana geras, teisingas vyrukas. Mes Jutkei remontavom tvartus, išeinamą, perstatėm tvoras, tvėrėm, taisėm, kur reikėjo. Su Jutke neblogai buvom susiderėję už darbus, bet kol tas darbas tęsėsi, aš nedrįsau jo paprašytie avanso. Tad mudviem su Kastule tikrai teko pabadauti.

Mes, jauni ir nauji tos gatvės gyventojai, nedrįsom pas krautuvininką Jagėlą paprašytie pakredituotie nors kilogramą duonos ar porą silkių. Taip ir kentėm nevalgę, kol jau už atliktus darbus gavau pinigų. Prieš kelias dienas atėjo pas mudu tas Jutkė pažiūrėtie, kiek, ką ir kaip mes nudirbę. Mudu su Saldūnu prisėdam ant pundamento, užsirūkom (Jutkė nerūkė), užsikalbam apie šį bei tą, žinoma, daugiausia apie darbus, uždarbius, pragyvenimą ir panašiai. Jutkė klausėsi, klausėsi manų aimanų, kad mažai uždirbu, kad sunku pragyventie ir t. t. Jisai man ir sako: „Oi, Dapkūnas, iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas, a koks nebūt gišeptas^[1], nors ir mažas, vis daugiau duos naudos, kaip koks ir geras darbas.“ Baigę darbą pas Jutkę gavom po kelis desėtkus litų, rodos, kad jau ir protingesnis pasidariau, parėjau namo linksmesnis. Kastulė gavus pinigų skubo eitie į parduotuvę pas Jagėlą parnešti ką nors iš maisto.

Už dienos kitos mudu gavom fiziškai sunkaus darbo. Tai arti naujosios geležinkelio stoties vienam žydeliui aukščiau išpyltie kiemą, o žemes karučiais teko vežtie iš kito galo jo sklypo. Čia nors sunkiai dirbom, bet neblogai uždirbom. Per šį darbo laikotarpį jau neteko badautie, nes mudu kišenėse jau radosi šiek tiek pinigėlių.

1924 metų birželio 6 dieną – antrą Sekminių dieną – gimė mūsų dukrelė Kazytė. Už poros dienų mūsų mažylė pradėjo nesveikuotie, trečioje dienoje mudu su Kastule susirūpinom, kad kas neatsitiktų. Paskubom sugraibstėm kūmus – žmonos gerą draugę ir prietelką Onutę Pečionaitytę ir tolimą žmonos giminaitį Storpirštį Antaną. Birželio 9 dienos vakarop nunešėm į bažnyčią pakrikštytie. Gimimo metrikus surašė vargonininkas, pakrikštijom Kazimieros vardu. Jau visą gyvenimą, 56 metus, kas ją pažįsta arba turi su ja reikalų, vadina Kaze, Kazyte ar Kaziute.

Pakrikštyta mūsų mažylė pradėjo gerėtie, sveiktie, augo po mūsų tėviška globa, kol vėl kas jai negero nutiko. Būdama apie 10–11 metų susilaužė ranką žemiau alkūnės, o apie vienų metukų ją nelaimė aplankė. Kaimynų Klimavičių merginukė ją nešė ant rankų, suklupo ir išmetė į žemę. Pasitaikė ant aštraus daikto užpiltie, labai veiduką sužeidė, supjaustė. Teko pas daktarą vežtie, susiuvo veiduką. Ilgokai negijo, turėjo nemažai skausmų perkęstie. Dar sunkesni laikai ją ištiko 1946 metais – žiauriaisiais Stalino laikais. Už mūsų tarybinei valdžiukei nepalankaus eilėraščio perskaitymą suėmė, teisė ir gavo 10 metų sėdėtie. Tik be keturių mėnesių atsėdėjo visą dešimtį metų plačiojoj tėvynėj – lageriuose Vladivostoke, Primorske. 1944 metais Stalinas visus tokius surinko iš daugumos lagerių ir suvežė į Taišeto katorgos lagerius. Iš ten jinai 1955 metų gruodį buvo paleista.

Dar truputį sugrįšiu prie savo ankstesnių reikalų. Kai atsirado šiek tiek pinigų ir, kaip minėjau, net šiek tiek protingesnis pasidariau, tai iš mano galvos kaip koks uraganas išsiveržė tokia mintis – imtis drąsos ir griebtis kokios prekybos. Ir taip apie 1924 metų vasario vidurį išsiėmiau patentą už 25 litus saldainėms loštie, lygu lyčna, dar ratuką „ruletką“ suktie su prirašytais numeriukais, kiek už tam imamą mokestį išloštie. Šiai prekybai didelio kapitalo nereikėjo įdėtie – turi 20–40 litų ir pradžia yra, be to, visi pinigų tiek neturi. Kiek numatęs, kad reikės, tai žydeliai dar ir pakredituoja. Žinoma, kreditą teikia ne iš eilės bet kokiam pasitaikiusiam, reikia turėtie tarp visuomenės pasitikėjimą, gerą vardą. Kaip sako ta visuomenė, ta liaudis turi gerą uoslę, ji tuojaus išskiria pelus nuo grūdų, kas geru, kas blogu kvepia. Su šiuo gišeptu, kaip tas žydelis Jutkė sakė, ėjosi neblogai. Prekiavom, lošėm Marijampolėj, o tokių kaip mes radosi nemažai. Nustodavo su savo kromeliais visa eilė, net policininkas Dzendželauskas³ įsitaisė tokį pat ratuką kaip mano.

Rudeniop mudu su Kastule vykom į atlaidus į Šunskus, į Liudvinavą. Į Liudviko atlaidą einame pėsti į Liudvinavą (8 kilometrai), nešdami ant kupros visą prekių mantą: saldainių apie 10 kg, ratelį, mažą stalelį, be to, jau ėjom ne dviese, o pustrečio – ir mažytę Kazytę ant rankų nešėme. Beeidamas užkliuvau už kupsto, suklupau ir Kazytę išmečiau. Gerai, kad ne iš aukštai. Ji truputį paniurnėjo ir vėl apstojo. Vėliau supratom, kad ji buvo užnūdus, tai nepajuto didelio sukrėtimo. Pasibaigus atlaidui, žinoma, dar vis didelė spūstis iki geros pavakarės, bet viską parsidavę mes vėl keliaujam pėsti atgal į Marijampolę, bet jau buvo lengviau, nes saldainių neturėjom, be to, jau buvo net linksmiau eitie, nes kišeniuos jau pūpsojo apie 70–80 litų. Jau iš pirmadienio šį tą perkame: laikrodį budilninką^[2], veidrodėlį – didesnį kaip aš – ir kitokių smulkmenų. Dar keletą turgų ir sekmadienių paprekiavom, bet rudenį, kai pasirodė sniegas, šaltis, tai beveik visas didesnis gyvenimas, visas judėjimas aprimo, ypač statybos sustojo, baigėsi ir žemės kasimo darbai. Taip ir mūs vadinamas gišeptas susilpnėjo, teko vėl ką galvotie, kaip tą litą uždirbtie. Pradėjau šliures, klumpes dirbtie, prie šių ir taburetkes ar kaip kokį prastą stalą, lovą padarau, bet šiuos baldus sunkiau ėjo realizuotie. Daugiau šliurės, klumpės palaikė tą mažą uždarbį. Pardavus šliures už pustrečio ar tris litus maža kas lieka, nes tuom laiku buvo oda brangi, ir medis, ir kitos smulkmenos. Kartais, kai purvynas, tai per didesnį turgų 10 porų parduodu, ir pragyvenimui lieka. Tiesa, moterys ir merginos mano darbo šliures girdavo, sakydavo, kad Dapkūnas gražias ir smagias šliures darydavo, kad su jomis nors į bažnyčią eik.

Artinosi pavasaris, pradžiūvo kiemai, takai, takeliai, jau mano tų gražių ir saugių šliurių niekam nereikia. Visą žiemą, galima sakytie, skurdžiai pragyvenom, prastokai valgėm: kava su cukreliu ir juoda duona. Kazytei puslitrį pieno eidavom pas Degučių ūkininkus nupirktie. Mes pieno negalėjom gertie, nes pajamos buvo ribotos, o kai šliurių sezonas pasibaigė, dar sunkiau buvo su pinigu. Atėjus pavasariui vėl teko be darbo slampinėtie. Tais laikais darbdaviui nereikėdavo ieškotie darbininko, atvirkščiai – darbininkas dar turėjo gerai pavaikščiotie, kol kokį darbą gaus.

Šiek tiek susigraibstau, kur vartus pataisytie, kam šulinį uždengtie, ir vis pas žydelius. Bet ir tie laikini darbai greit baigėsi. Taip buvo 1925 metais, kaip tik tuom mano darbų trūkumo laiku. Mane skaudžiausiai palietė tų darbų krizė, aš rimtai nutariau pabėgtie nuo to skurdo.

Vėl sukrapščiau 25 litus ir išsiėmiau patentą turguje prekiautie maisto produktais: pyragu, bulkom, riestainiais, dešrom, liminadu, saldainiais ir kitom valgomom prekėm. Žinoma, teko įsitaisytie ir tam stalą, audeklu dengtą būdą, vadinamą karabelninkais. Iš pradžių prastokai ėjo ta prekyba, mat vis tik aš naujokas tame reikale, o aš ne vienas – tokių karabelninkų buvo dešimtys, jie net turėjo savų klientų.

Antrą dieną turguje prekiaujant mane aplanko laimė. Ateina prie mano prekybos būdelės šiek tiek pažįstamas paštininkas – laiškininkas Mikalavičius Juozas ir į mane kreipdamasis sako: „Dapkūne, gal pas mus į paštą eitum tarnautie, telegramų nešiotie?“ Sako, kad dabar vienas telegramų nešiotojas mirė, tai yra laisva vieta. Dar aš lyg suabejojau, aitie ar ne, bet Juozas nuo manęs neatlyžo, kalbėjo toliau, kad darbas geras, dar ir dochodo būna, na, ir t. t. Nutariau eitie. Žmoną palikau toj būdelėj prekiautie, o mudu su Juozu nuėjom pas pašto viršininką Kutaitį. Mane viršininkui rekomendavo, kad čia tokis ir tokis vyrukas, kariuomenėj atitarnavęs, kad geras ir teisingas vyrukas. Viršininkas Kutaitis, peržvelgęs mane nuo galvos iki kojų, liepė ateiti rytoj nuo 9 val. į darbą. Taip ir stojau dirbtie į paštą telegramų nešiotoju. Tuom tarpu net nereikėjo kokių dokumentų pristatytie, nė prašymo rašytie. Ir tarnavau toj tarnyboj apie 7 metus. Darbas, tiesa, buvo geras, nesunkus. Per visą tą laiką mes dviese su Juozo broliu Vincu keitėmės, po parą budėjom. Mudu gražiai sugyvenom, susiklausėm.

Tuom tarnybos laikotarpiu aš nebuvau ramus, vėl ką pradėjau galvotie, be to, už mane kiti pradėjo galvotie ir sugalvojo mane padarytie prekybininku (apie tai kiek vėliau). Aš tęsiau darbą pašte. Mano brolis Kostas statėsi Liudvinave namelį toje vietoje, kur mūsų motinos 1915 metų karo laike sudegė senas namas. Prašo brolis, kad padaryčiau tam nameliui langus. Padariau langus. Paprašiau pašto viršininko arklio, vežimo ir tuos langus nuvežiau. Įstatėm juos į vietą, viskas tiko, viskas gerai (dar ir dabar tie mano daryti langai stovi). Brolis tame namelyje pagyveno, pardavė ir išvyko į Argentiną abudu su žmona. O aš darbavausi pašte, darbas ir šiaip viskas gerai sekėsi. Kaimynai Tekoriai mums pasiūlė truputį geresnį kambarį, kaip kad mūsų buvo pas Naviką. Susigundėm, persikėlėm pas juos gyventie. Nepraėjo nė mėnuo ir jie mums pasiūlė pirktie nuo jų mažą maisto ir kitų prekių krautuvėlę. Aš nustebęs jiems pareiškiau, kad pirktie tą krautuvėlę negaliu, nes pinigų visai neturiu. Bet Tekoriai taip lengvai nuo mūsų neatstojo, už dienos kitos vėl pas mus ateina, pasiūlo sąlygas, rokuoja – neturėsite visų pinigų, tai mes palauksime likusių. Jie sako: „Jūs abudu jauni, gražūs, protingi – pažiūrėsite, kaip jums seksis, nepralošite.“ Na, ir ką gi, mudu su Kastule pradedam apie tai kalbėtie, svarstytie – gal būtų neblogai, bet vis tik kaip su pinigais. Už kelių dienų aš gaunu algą – 180 litų, dar nei iš šio, nei iš to kaimynai Kazlauskai mumi pasiūlė 300 litų paskolintie, net nė vekselių neprašė. Tiek pinigų aš savo gyvenime pirmu kartu turiu rankose, tai ir sutariam su Tekoriais tą jų krautuvėlę pirktie. Prekių joj buvo už 700 litų, kiek neištekom, likom skolingi.

Tiesa, perėmus tą prekybą pas mus iš pirmųjų dienų pradėjo daugiau klientų lankytis, o toliau vis daugėjo. Kambarį mums pakeitė, davė prie parduotuvės. Ten buvo jų virtuvė, gana ankšta, vos 8–10 kvadratų. Mes trise, dar ir ketvirta atsirado – sesę Julę parsikviečiau iš Dzūkijos. Jinai buvo pas pusbrolį Leškevičių už augintinę. Jo ūkyje Karužų kaime dirbo sunkius ūkiškus darbus už tai nieko negaudama – mat augintinė. Sesė pas mus gyveno laikinai, apie 2 mėn. Jinai išėjo pas ūkininkus, pas Brazį Jasiuką ir kitus, tarnavo už mergą samdinę.

Mes, dar jauni būdami, to ankštumo, tų nepatogumų kaip ir nejautėm. Tik rūpinomės, kaip daugiau prekiautie, kaip greičiau skolas išsimokėtie. Ten paprekiavę porą metų skolas išsimokėjom, neblogai pragyvenom, šiek tiek geriau apsirengėm ir jau turėjom Ūkio banke santaupų – pusantro tūkstančio litų. Tą krautuvėlę pardavėm kaimynei Grybienei ir persikėlėm į centrą iš miesto, prie ūkiško turgaus. Išnuomavom nuo Juodzevičių prekybos butelį ir ten atidarėm arbatinę. Toj arbatinėj apyvarta darėsi nedidelė, bet ir pinigo didelio nereikėjo įdėtie, buvo pelninga. Kaip žinom, kiekviena specialybė – ar tai būtų amatas, ar prekyba – reikalauja įgudimo, praktikos, stažo, gabumų. Taip buvo ir prekyboj.

————————————————

¹ Gišeftas – prekyba.

[1] Budilninkas – žadintuvas.

³ Greičiausiai turimas galvoje Jonas Drandželauskas (arba jo brolis Juozas), Adomo sūnus, 1918 – 1923 m. savanoris nuo Liudvinavo. 2020 m. kovą jiems buvo atidengtas paminklas, o savanorių žygiai aprašyti V. Kavaliausko šešiatomyje „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918 – 1940) bei Teresės Vizbarienės leidinyje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas: 

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X) appeared first on Voruta.

Lietuvoje šiuo metu yra beveik 500 leidėjų. Jie kasmet išleidžia daugiau kaip 3000 pavadinimų knygų, kurių bendras tiražas siekia per 4 mln. kopijų. Visame krašte ir už jo ribų žinomi tokie leidybos koncernai, kaip „Tyto alba“. „Alma litera“, „Vaga“. „Kauko laiptai“. Tačiau aktyvių leidėjų esama ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Viena tokių bendrovių – tai leidykla ir spaustuvė „Piko valanda“ Marijampolėje.

Dabar yra gera proga pakalbėti apie šią įmonę, kuri šiomis dienomis pasitinka savo veiklos 30-metį. Kaip sako jos ilgametis vadovas Arūnas Reinikis, nepaisant spartaus elektroninės leidybos vystymosi, spausdinta ant popieriaus knyga tebeturi savo ištikimus gerbėjus ir paklausą. Juk spausdinta knyga gyvuoja jau šeštą šimtą metų nuo pat Johano Gutenbergo 1455 metais išspausdintos Biblijos. Jos dar neįveikė jokia elektronika.

     Mieste prie Šešupės leidykla “Piko valanda“ yra įkurta 1993 metais. Per trejetą dešimtmečių jos išleista daugiau kaip 600 pavadinimų knygų. Daugiausia apie Sūduvos krašto istoriją, iškilias asmenybes, lankytinas vietas. Nemažai vietos išleistų knygų sąraše užima poezijos rinkiniai. Štai prieš mus knyga GERŲJŲ LAUMIŲ GLUOSNIAI. Tai jau dvyliktasis marijampolietės, Lietuvos rašytojų sąjungos narės Česlovos Jakštytės literatūrinis leidinys. O štai knyga NEVERMILO ŠEŠĖLIAI –  tai antrasis vos keturiolika metų turinčios autorės Saulės Kraptavičiūtės romanas, skirtas bendraamžiams.  Serenitė – paprasta paauglė, sunkiai dirbusi pagaliau patenka į prestižinį koledžą ir net susiranda draugų. Tačiau ji  negali nerūpestingai mokytis, nekreipdama dėmesio į blogus dalykus.

       Suprantama, leidykla „Piko valanda“ savo darbuose daug dėmesio skiria Marijampolės miestui. Juk iš jo yra kilę arba garsioje gimnazijoje mokęsi daug Lietuvos šviesuolių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis. Apie tai pasakojama solidžiose studijose (Kęstutis Subačius MARIJAMPOLĖS MIESTAS), albumuose (MARIJAMPOLĖS ALBUMAS). Šios leidyklos paslaugomis yra patenkinti ir tolimesnių Lietuvos vietovių užsakovai – Kelmės, Telšių, Skuodo.

     2016 metais „Piko valandai“ buvo paskirta Lauryno Ivinskio premija.

     Leidybos ir spaudos darbai atliekami nuo dizaino iki knygos skaitytojo rankose bei knygynuose. Po „Piko valandos“ iškaba yra apjungtos trys svarbios sritys: knygų  ir kitos spausdintos produkcijos leidyba; pati spaustuvė su amerikietiška technika ir prekyba. Tai įgalina sutelkti kaštus ir trumpinti gamybos laiką. Vien iš knygų leidybos būtų sunku išgyventi. Todėl bendrovė „Piko valanda“ atlieka pačius įvairiausius leidybos ir spaudos darbus. Iš jų paminėtina: vizitinės kortelės; lankstinukai; plakatai; lipdukai; atvirukai; kvietimai; bloknotai; aplankai; kalendoriai; darbo knygos.

    Bendrovės vadovo Arūno Reinikio žodžiais tariant, svarbu ne tik gerai atlikti leidybos ir spaudos darbus, bet ir neteršti aplinkos šio proceso atliekomis – dažais, rūgštimis, popieriaus atraižomis. Todėl bendrovė „Piko valanda“ aktyviai dalyvauja įvairiose aplinkos apsaugos programose. Viena jų vadinosi „Kuriame Lietuvos ateitį“. Šiuo projektu buvo siekiama sumažinti įmonės neigiamą poveikį aplinkai vykdant produkcijos gamybą. Projekte vykdytos trys veiklos: 1. Diegta aplinkos apsaugos vadybos sistema pagal specialaus standarto reikalavimus. 2. Atliekamas gamybos technologijų auditas. 3. Ekologiškas gaminių projektavimas. Tai įgalino sumažinti neigiamą veiklos poveikį aplinkai, gauti ekonominę naudą mažinant žaliavų bei gamtinių išteklių sunaudojimą. Projektas finansuotas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.

     Štai su tokiais svarbiais darbais ir rūpesčiais bendrovė „Piko valanda“ pasitinka savo 30-metį. Bendrovė tuo džiaugiasi kartu su esamais jos leidinių skaitytojais ir tikisi jų gausėjimo ateityje.

The post Povilas Sigitas Krivickas. “Piko valanda” pasitinka savo 30-metį appeared first on Voruta.