Rima Voverytė, Trakų viešosios bibliotekos Dusmenų padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

2026-ieji Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) ir Lietuvos Respublikos Seimo iniciatyva yra paskelbti atmintinais Kanklių metais.

1906 m. Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis, todėl šiais metais ir minimos 120-osios šio ansamblio įkūrimo metinės. Mūsų šalyje kanklės nuo seno vertintos kaip ypatingas muzikos instrumentas, o kankliavimas Lietuvoje yra išlikęs kaip ilgametę savito muzikavimo tradiciją tęsiantis gyvasis kultūros paveldo reiškinys. Skriaudžiuose įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis padarė didelę įtaką tautiškumo stiprinimui ir muzikavimo kanklėmis plėtrai.

Kanklės yra vienas seniausių lietuvių liaudies styginių muzikos instrumentų. Žinių apie jas galima rasti lietuvių liaudies dainose, pasakose, padavimuose, dažnai apie tuos laikus, kai lietuviai dar buvo stabmeldžiai ir tikėjo, kad žmogaus siela gali persikelti į medį, į kankles ir kalbėti arba raudoti žmogaus balsu. Istoriniuose šaltiniuose kanklės pirmą kartą paminėtos tik XVI a. Atsižvelgiant į gamybos būdus, kanklės skirstomos į tris grupes: pirmines, paprastąsias ir sudėtingąsias. Pirminės kanklės yra pačios senoviškiausios ir primityviausiai pagamintos, išskaptuotos iš vieno medžio gabalo. Paprastosios kanklės taip pat buvo skaptuotos, tik jau buvo daug didesnės ir su daugiau stygų. Kanklių būta įvairių formų, jos skobtos arba klijuotos. O paplitusios jos buvo Suvalkijoje, Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Dzūkijoje nebuvo nei gaminamos kanklės, nei jomis grojama. Šiam regionui žmonės rinkosi smuiką.

Gražų rugsėjo rytmetį Dusmenų bibliotekoje vyko popietė „Kanklių skambesys“, skirta Kanklių metams. Renginyje dalyvavo atlikėja, knygų autorė Loreta Šileikytė-Zabalujeva bei Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos 5, 7, 9 kl. mokiniai ir jų mokytojos. Popietė prasidėjo trumpu pasakojimu apie kankles, jų istoriją, moksleiviai galėjo apžiūrėti literatūros parodėlę, skirtą kanklėms. Vėliau visus susirinkusius užliūliavo kanklių muzika, o jomis grojo Loreta. Ir ne tik grojo, bet ir papasakojo daug įvairių faktų, nutikimų apie kankles, prisiminė, kaip ji pati surado savo senelės užrašytas dainas, kurių daugumą dabar ji ir perdainuoja. Viešnia ne tik groja gitara, kanklėmis, bet yra ir šešiolikos knygų autorė. Beje, paskutinioji dar pakeliui. Tai bus knyga „Išvaikintojai“, skirta paaugliams ir pasakojanti apie apie vienuolikmetę mergaitę. Susitikimo metu autorė pristatė ir kitas savo knygeles.

Popietė tikrai neprailgo, vaikai ne tik klausėsi, bet kartu ir dainavo, atsakinėjo į klausimus apie kankles, už tai gaudami po prizą nuo bibliotekos. Na, o renginiui baigiantis, Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos pavaduotoja Stasė Masilionienė išdavė paslaptį, kad tarp jų yra mokinė, mokanti groti kanklėmis. Tad, žinoma, Austėja visiems pagrojo. Šaunuolė!

Puikiai paminėjome Kanklių metus. Dėkojame visiems dalyvavusiems.

Renginį finansavo Trakų rajono savivaldybė.

The post „Kanklių skambesys“ Dusmenų bibliotekoje appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Kitą dieną sutikau vieną buvusį „kuloką“. Jis gana seniai gyveno Slavgorode, sirgo džiova ir gydėsi poliklinikoje, dažniausiai pas mano tėvą. Jis mane sutiko gatvėje, pasisveikinome, ir jis man pasakė: „Sako, Hitleris nusišovė. Vat, kad Stalinas nusišautų, tai būtų reikalas“ (vot, bylo by delo).

Pradžioje, pasibaigus karui, jokių ekonominių pokyčių nesijautė. Su maistu ir kitomis prekėmis buvo sunku. Mūsų sūnus ir Audra labai gerai sugyveno. Dažnai būdavo, kad, jei sūnus valgydavo kiaušinį, tai, suvalgęs pusę, šaukdavo: „Aš jau pusę suvalgiau. Duok Audrai.“ Būdavo, kad, einant miegoti, klausdavo, ar nėra gabaliuko duonos, o jos jau nebūdavo.

Kai dirbau elektrinėje, galėjome sodinti bulves. Dalindavo sklypus toliau nuo miesto, apie 20 km. Duodavo po 25 arus žemės. Sodindavome aš su žmona, kaip ir visi kiti. Kastuvais sodindavome po vieną kibirą ant vieno aro. Sunaudodavome 25 kibirus bulvių.

Sodinome bulves retai, bet žemė ten gera, jei tik drėgmės pakanka. Jei laiku būdavo lietaus, surinkdavome apie 200 kibirų bulvių. Bulvių turėjome pakankamai, tik riebalų nebuvo. Tėvas atsargiai išrašydavo žuvų taukų, kuriuos naudodavome kaip ir kitus riebalus – vieną šaukštą vienam virtų bulvių puodui.

Jei būdavo sausra, gaudavome menką bulvių derlių. Vienais metais pasodinome 25 kibirus, o prikasėme tik 18 kibirų bulvių.

Prižiūrėti bulvių reikėdavo eiti visai dienai – 10 km į vieną pusę ir vakare grįžti atgal.

Sekmadieniais aš ir žmona eidavome į darbadienius. Žmona paimdavo visai dienai duonos ir vandens, o grįžusi dar turėdavo paruošti vakarienę mums ir vaikams. Pusryčius ir pietus paruošdavo iš ryto prieš išeinant į lauką.

Ji pradėjo sūnų ruošti į mokyklą. Ji pati buvo mokytoja ir, kol ištekėjo, mokytojavo Kaune, dar studijavo universitete istoriją.

Rusų kalbą mokėjo gerai, nes dar vaikystėje, per Pirmąjį pasaulinį karą, su motina ir jaunesne sesute buvo išvažiavusi į Ukrainą, į Jekaterinoslavą (dab. Dniepropetrovską). Vėliau važiavo į Baku pas motinos seserį ir jos šeimą. Vėliau, 1918 m., grįžo į Kauną.

Audra dar buvo jaunesnė, bet labai gabi ir, klausydama, ką žmona moko sūnų, daug ko išmoko savo noru.

Sūnus stojo į 2 klasę 1946 m., į nepilną vidurinę mokyklą, o vėliau, ją baigęs, į pilną vidurinę, kurią baigė gerai 1955 m.

Po kurio laiko iš kariuomenės pradėjo grįžti karininkai ir kareiviai. Grįžo keli mašinistai ir elektromonteriai, kurie iki karo dirbo elektrinėje, ir juos priėmė atgal į darbą.

Pakeitė direktorių, Galik liko mechaniku, nes direktoriaus pareigas ėjo laikinai. Naujas direktorius grįžo iš fronto, iš Austrijos. Jis turėjo namą Slavgorode. Pats buvo vairuotojas-automechanikas. Elektros klausimais nelabai orientavosi. Jo pavardė buvo Konovalenko, ir greitai su juo susipažinau. Tarp mūsų nebuvo jokių nesusipratimų. Po kiek metų jį paskyrė į kitą, jau transporto, organizaciją.

Mane dažnai miesto gyventojai ar net įstaigos kviesdavo, kad įrengčiau jiems elektros apšvietimą. Žmonės mūsų elektromonteriais nelabai pasitikėjo. Aš eidavau dirbti po darbo valandų, ir jie man už tą darbą mokėdavo. Konovalenko tai žinojo ir kartą paklausė, ar aš daug uždirbu.

Kartą, kai gavau daugiau pinigų už elektros instaliacijos įrengimą keturių kambarių bute (buvo galima gauti nuo 300 iki 500 rublių, kai medžiagos užsakovo), aš jam padaviau apie 80 rublių. Jis buvo labai patenkintas ir man pasakė, kad, jei darbo metu neturėčiau svarbaus darbo, galiu eiti dirbti pas tuos savo užsakovus.

Aš naudojausi jo leidimu, bet tuomet jam duodavau keletą dešimčių rublių. Jo žmona dirbo vedėja vienoje krautuvėje Slavgorodo priemiestyje Kristijanskoje. Jis man visuomet pasakydavo, jei Kristijanskoje būdavo kas nors verto.

Prieš karo pabaigą Slavgorode pradėjo statyti iš Vakarų Europos perkeltą gamyklą „8 let Oktebria“. Ji pradėjo gaminti įvairius metalinius gaminius ir detales. Miesto elektrinė su jais sudarė sutartį.

Gamykla turėjo vieną, o vėliau ir antrą elektrinę ant metalinių storų platformų iš JAV (USA), naudojančią dyzelį su generatoriumi, po 600 kW galios. Jie pagal sutartyje numatytą valandų skaičių apšviesdavo dalį miesto, o mes juos aptarnaudavome.

Aš susipažinau su gamyklos inžinieriumi. Ten buvo ir mano senas pažįstamas iš MRZ – graikas Baškiseris (apie kurį rašiau anksčiau). Jis ten kurį laiką ėjo energetiko pareigas. Paskui jį pakeitė inžinierius, o jis vėl užsiiminėjo elektros variklių remontu – apvijų pervyniojimu.

Aš su juo šitoje srityje bendrai dirbau, nes irgi laikas nuo laiko užsiiminėdavau tokiais darbais ir iš jo gaudavau izoliacinio lako.

Dėl vidaus apšvietimo įvairioms įstaigoms remontuoti ir t. t. buvo daug užsakymų, ir į elektrinę direktorius priėmė grįžusį iš kariuomenės elektros monterį Salo. Jis dar prieš karą dirbo elektrinėje, o paskiau gamykloje MRZ, kur aš su juo susipažinau (rašiau apie jį).

Direktorius priimdavo užsakymus, aš išrašydavau paskyras su kainomis, o Salo dirbdavo. Medžiagų užtekdavo. Jis irgi duodavo kiek rublių direktoriui, ir viskas buvo gerai. Gerai buvo, kol mes dirbome pagal „Sunkiosios pramonės darbų kainininką“. Kai vėliau turėjome naudotis Komunalinės ministerijos kainininku, buvo daug blogiau, nes ten buvo labai žemi tarifai (pvz., už išjungėjo ar patrono montavimą sunkiosios pramonės kaina buvo 1,10 rub., o komunalinė – 0,34 rub.). Radome išeitį. Sutardavome su įmonės ūkio dalies vadovu (zavchozu), kad jis duotų pažymą, jog dirbant sunaudota daugiau laiko ir medžiagų. Tada ir už darbą atlyginimas buvo didesnis. Ūkio vadovas nieko prieš neturėjo, nes iš to pats turėjo naudos – dėl medžiagų, kurios buvo jo žinioje.

Po kiek laiko mieste įrengė naują duonos kepyklą. Mes į ją iš elektrinės nutiesėme specialią elektros liniją. Tada Salo perėjo dirbti elektriku į kepyklą. Elektrinėje jo darbą dirbo kitas elektromonteris, priimtas tam tikram darbui. Procedūra buvo ta pati.

Vieną dieną man paskambino Salo ir paprašė, kad ateičiau jam padėti sumontuoti ką tik gautą naują mašiną, skirtą elektrifikuoti kai kuriems darbams kepykloje. Sakė, kad yra schema, bet jis ne visai susigaudo. Aš nuėjau, susipažinau su schema ir instrukcija, ir mes abu viską sutvarkėme. Salo pasakė, kad kaip tik dabar iš krosnies išima baltą duoną ir jis man duos visą kepalą. Nors jau kiek pagerėjo sąlygos, bet duonos klausimas visuomet buvo aktualus. Nors pinigų pavykdavo uždirbti daugiau ar mažiau, bet kainos visuomet buvo labai aukštos.

Salo atnešė kepalą baltos duonos. Perpjovėme duoną išilgai ir įdėjome vieną pusę į vieną fufaikės pusę, o kitą – į kitą pusę. Bent taip norėjau padaryti, nes duona buvo gana šilta. Skubėdamas duoną įdėjau tiesiog tarp marškinių ir švarko ir pradėjau eiti į pereinamąją būdelę, kurioje buvo sargas. Karšta duona tiesiog pradėjo man svilinti šonus. Aš pradėjau greitai eiti ir pasakiau Salo, kodėl taip darau. Greitai priėjau prie pirmos skersinės gatvės, išėmiau duoną ir nešiau ją rankose. Šonai paraudonavo, bet pūslių dar nebuvo.

Buvo dar toks atsitikimas. Rajono vykdomojo komiteto sekretorius kreipėsi į mane, kad aš rajono vykdomojo komiteto salėje įrengčiau ant sienos apšvietimą ir kad surašytume su juo sutartį, pagal kurią man apmokės. Sutikau, bet nelabai mane žavėjo tas darbas. Tokioje įstaigoje reikėjo apgalvotai prašyti užmokesčio, ypač kai žinojau, kad tas sekretorius Afanajevas prieš tai dirbo KGB kažkokiose pareigose. Užėjau pas jį. Nuėjome į salę, apsižiūrėjome, jis man pasakė, ko jie nori. Parodė medžiagas. Visko turėjo, ko reikėjo. Nuėjome į jo kabinetą rašyti sutarties. Jis paklausė, kiek aš noriu pinigų už darbą. Atsakiau, kad 350 rublių. Tai buvo nedaug, nes iš kitų galėjau gauti 500 rublių. Jis pradėjo rašyti, bet delsė. Žiūrėjo į mane, ir mačiau, kad nori kažką pasakyti, bet kažkodėl nesako. Tada aš nusijuokiau ir pasakiau: „Kame reikalas?“ (V čiom delo?). Jis nusišypsojo ir pasakė: „Matote, pas mane yra tam tikrų išlaidų, ir man sunku sukombinuoti, kaip jas padengti. Gal sutiksite, kad mes parašytume sutartį didesnei sumai. Jūs gausite, kiek prašėte, o tą likutį aš pasiimsiu.“ Jis į mane pažiūrėjo nerimaudamas. Aš pasakiau: „Prašau, pridėkite, kiek jums reikia.“ Jis labai apsidžiaugė ir paklausė, ar 100 rublių nebus per daug. Aš jam atsakiau: „Darykite, kaip jums reikia.“ Pasirašėme sutartį 470 rublių sumai. Kai viską padariau, gavau savo 350 rublių, o jis – savo 100 rublių. Pridėjo dar į sutartį taisymams 20 rublių.

Panašus atsitikimas buvo keletą metų vėliau, kai komunalinėje pirtyje sudegė elektros variklis siurblinėje. Reikėjo jį pervynioti. Į mane kreipėsi pirties direktorius. Tada aš jau tokių darbų dirbau daug. Jis taip pat pasiūlė sudaryti sutartį. Aš pasakiau, kad kainuos 400 rublių. Jis pasakė, kad per brangiai. Tada paklausiau, ar jam reikia pinigų smulkioms išlaidoms. Tada jis pasiūlė sudaryti sutartį 500 rublių. Mano buvo 400 rublių, o jis pasiėmė, kas liko.

Jau pasibaigus karui, Slavgorode, beveik miesto centre, pradėjo statyti naują gamyklą. Administraciniai pastatai ten jau buvo. Pradžioje pastatė tik elektrinę su vienu dideliu 600 kW generatoriumi, atvežtu iš Vokietijos (kaip vadino, „trofėjiniu“), ir keletą cechų. Tą gamyklą pavadino „Nekrasovskij MRZ“. Ten remontavo žemės ūkio mašinas, traktorius ir t. t. Atvežė iš Vokietijos, be dyzelio, dar perforatorių ir kitų įrenginių. Montažui vadovavo iš Maskvos atsiųstas „montavimo šefas“. Su juo susipažinau. Labai simpatiškas ir gerai savo sritį išmanantis žmogus. Susipažinau ir su kitais: gamyklos direktoriumi (jis buvo vietinis), energetiku, vyr. mechaniku ir kitais darbuotojais. Aš maniau, kad jie atvežė demontuotą elektrinę. Apžiūrėdamas pamačiau, kad tai kažkoks mišinys. Paklausiau vyr. mechaniko, ką jie atvežė. Jis pats ten važinėjo, bet atsakė, kad pats nežino, ką atvežė. Jis ėmė viską, kas buvo nudažyta viena spalva.

Miesto vadovybė susitarė, kad elektrinė apšvies dalį miesto. Mes nutiesėme storą laidą iš gamyklos elektrinės į dvi pagrindines miesto gatves (Lenino ir Centrinę) iki jų susikirtimo prie Lenino paminklo. Ten, pagal mano projektą, pastatėme tokį paskirstymo bokštą – medinius stulpus su pakopomis iš senų geležinkelio bėgių. Mes palaipsniui statėme tuos pakopus visose miesto gatvėse, kad galėtume vykdyti reikalingą miesto elektros linijų priežiūrą ir jų maitinimą iki naujų elektros srovės šaltinių. Iš ten turėjome ir iki mūsų elektrinės srovę. Taip pat iš Nekrasovo gamyklos ir į ją, reikalui esant, galėjome paduoti srovę iš miesto elektrinės. Mieste pradėjo tą bokštą vadinti „Vyška Mongirdasa“. Kadangi iš Nekrasovo gamyklos miestas ėmė elektros energiją, aš turėjau teisę įeiti į jų teritoriją ir į elektrinę be jokių leidimų bet kuriuo laiku. Kai buvo jų elektrinės paleidimas, ir aš ten buvau pakviestas, o paskiau visi baliavojome iki vėlyvos nakties.

Praleidau dar vieną įvykį, kuris padarė visiems mums liūdną įspūdį. Dar nebuvo pasibaigęs karas, bet jau ėjo į pabaigą. Staiga sužinojome, kad plytinėje („Kirpičnyj Zavod“), kur eilė lietuvių gyveno ir dirbo, suėmė keturis lietuvius mokytojus: Matulaitį, Mickų, Makaraitį ir Varnauską. Žmonų nesuėmė, ir jos liko ten gyventi. Buvo teismas, buvo kaltinimai, kad norėjo atlikti visokius sabotažinius veiksmus. Visa tai buvo išgalvota, bet mūsų ir kitų nuomone, priežastis buvo ta, kad, išskyrus Varnauską, visi jie labai daug kalbėjo ir per atvirai reiškė savo pažiūras į esamą tvarką ir t. t. Rusai, tos plytinės gyventojai, dar tada, kai aš, Kubekas ir Šalomskis dirbome „Krasny eksport“, o iš plytinės atvažiuodavo rusai, dažnai mums sakydavo: „Tie jūsų lietuviai…“ (ir išvardindavo tų vėliau suimtų lietuvių pavardes) „labai negražiai kalba apie sovietų valdžią“ (očen rezko vyskazyvajutsa o sovetskoj vlasti).

Jau po kelių metų, karui pasibaigus, Chruščiovo laikais, sužinojome, kad Makaraitis, susirgęs džiova, buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą (jau tada mes buvome grįžę ir gyvenome Kėdainiuose). Aš, būdamas Kaune, sutikau Makaraitį. Jis pirmas mane pažino. Kalbėjomės, ir jis man pasakė, kad kurį laiką gydėsi buvusiame mūsų name Aukštadvaryje, tuberkuliozės ligoninėje. Paminėjo keletą aukštadvariečių pavardžių.

Mickus dar Chruščiovo laikais pasirodė Slavgorode, užėjo pas mus. Dar jam atidavėme jo kailinius, kuriuos buvome jam siuntę į lagerį, bet mums tą siuntinį grąžino. Jis kiek pabuvo Slavgorode, o vėliau išvažiavo.

Varnauskas ir Matulaitis mirė lageryje. Dėl jų žmonų vėliau parašysiu. Kai vyrai grįžo, jų žmonos jau buvo Lietuvoje.

1946 m., mėnesio neatsimenu, bet jau buvo šilta, iš Slavgorodo miesto ir rajono išvažiavo visi lenkai, buvę Lenkijos piliečiai. Buvo organizuoti ešelonai, ir juos visus įsodino į vagonus. Vietos valdžios atstovai atsisveikino su jais ir išleido juos su linkėjimais į Lenkiją.

Pasiliko tik keletas lenkų – Lietuvos piliečių. Po kiek laiko jie irgi išvažiavo, nes atsirado jų šeimos nariai Lenkijoje, kurie juos iškvietė į Lenkiją. Viena šeima ir vienas vyras buvo mūsų seni pažįstami, ir mes po jų išvykimo susirašinėjome su jais. Taip pat tie lenkai, su kuriais susipažinome Slavgorode, rašė mums iš ten, o mes jiems irgi atsakinėjome.

Dar porą mėnesių prieš lenkų išvykimą į Slavgorodą atvežė daug lenkų čigonų. Jie nemokėjo rusiškai kalbėti. Jei išgirsdavo ką nors kalbant lenkiškai, apspisdavo jį ir apie viską klausinėdavo. Paskui per kurį laiką kažkur nedidelėmis grupėmis išvyko iš Slavgorodo.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Pabaiga

Tado Mongirdo tremties prisiminimai. IV dalis

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. V dalis appeared first on Voruta.

Rugsėjo 23–24 d. Senuosiuose Trakuose ir Užutrakio dvaro sodyboje vykęs Istorinių sostinių forumas „Senieji Trakai: 2030“ subūrė politikos formuotojus ir sprendimų priėmėjus, istorikus, archeologus, paveldo tyrėjus ir praktikus, kūrėjus bei vietos bendruomenės atstovus pokalbiui apie tai, kaip vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo istorijos vietų aktualizuoti šiandien.

Forumo dalyvius pasveikino LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė, kultūros viceministrė Lina Baublienė, LR Prezidento patarėja dr. Jolanta Karpavičienė bei vyskupas Arūnas Poniškaitis.

Forume Senieji Trakai atsiskleidė kaip daugiasluoksnė vieta – vienas svarbiausių Gediminaičių dinastijos politinių centrų, Kęstučio ir Vytauto tėvonija, o vėliau – beveik 440 metų gyvavusios benediktinų abatijos vieta, leidžiančia ją matyti platesniame didžiųjų Europos benediktinų centrų ir valdovų atminties vietų kontekste – greta Pannonhalmos Vengrijoje, Westminsterio Didžiojoje Britanijoje ar Břevnovo abatijos Čekijoje. Net jei Senųjų Trakų abatija ir netapo valdovų panteono vieta, šiandien privalome suprasti su kokio reikšmingumo vieta susiduriame.

Vilniaus universiteto rektoriaus, medievisto prof. Rimvydo Petrausko ir krikščionybės istoriko doc. dr. Liudo Jovaišos pranešimai leido į Senuosius Trakus pažvelgti ne per vieną istorinį epizodą ar asmenybę, bet kaip į vietą, kurios reikšmė per šimtmečius keitėsi ir įgijo vis naujų sluoksnių. Kartu forumas priminė, kiek daug apie ankstyviausią Senųjų Trakų istoriją dar nežinome.

VU Archeologijos katedros vadovas prof. Albinas Kuncevičius atkreipė dėmesį į didelį tolesnių archeologinių tyrimų potencialą: iki šiol nėra galutinai atsakyta net į klausimą, kada buvo pastatyta mūrinė pilis, o rašytinių šaltinių galimybės atskleisti naujus faktus yra ribotos.

Ankstesni archeologiniai tyrimai atidengė pilies gynybinių sienų liekanas ir kitus jos struktūros pėdsakus, tačiau ištirta tik maža dalis piliavietės. Nauji tyrimai – tiek pačioje piliavietėje, tiek ateityje tvarkant bažnyčią galėtų ne tik papildyti mūsų žinias, bet ir padėti tiksliau datuoti pilį bei jos statybą susieti su kitais ankstyvaisiais Lietuvos mūro paminklais. Šioje palyginti nedidelėje teritorijoje susitelkia išskirtinai daug su Lietuvos valdovų dinastija susijusių istorinių sluoksnių ir iki šiol neatsakytų klausimų.

Kita svarbi forumo tema – 2030-ieji ir klausimas, ką po savęs turėtų palikti Vytauto Didžiojo 600-osios mirties metinės.

Politikos, kultūros, savivaldos institucijų atstovai svarstė galimas jubiliejaus minėjimo formas ir iniciatyvas. Kitokią perspektyvą į jubiliejų pasiūlė Norvegijos patirtis. Pasirengimą Šv. Olavo tūkstantmečiui pristatęs archeologas, Norvegijos pasiruošimo Šv. Olavo tūkstantmečiui komiteto narys, dr. Øystein Ekroll parodė, kad nacionalinis jubiliejus gali būti kur kas daugiau nei vien
jubiliejinių metų renginių programa.

Norvegijoje pasirengimas 2030-iesiems pradėtas dar 2020 m., į procesą įtraukiant nacionalines ir vietos institucijas, universitetus, religines bendruomenes, jaunimo organizacijas ir skirtingus šalies regionus. Kiekvieni metai siejami su vis kita visuomenei aktualia tema, o greta kuriami tvarūs mokslinių tyrimų, kultūros, edukacijos ir kiti projektai. Nors galvojant apie jubiliejų pirmiausia į galvą ateina paprasčiausios ir lengviausiai įgyvendinamos atminimo įamžinimo formos, Norvegijos pavyzdys skatina kelti ambicingesnį klausimą – ar sugebėsime 2030-uosius paversti ilgesnio proceso pradžia ir sukurti tai, kas turės vertę ir jubiliejui pasibaigus?

Nuo jubiliejaus ir jo palikimo forumas grįžo prie platesnio klausimo – kaip istorinė vieta gali būti prasminga šiandienos žmogui ir visuomenei. Londono universiteto koledžo paveldo studijų profesorius Rodney Harrison kvietė permąstyti patį mūsų santykį su paveldu – matyti jį ne tik kaip tai, ką paveldime iš praeities ir siekiame išsaugoti, bet kaip aktyvią dabarties ir ateities dalį.

Paveldo interpretacijos ekspertas Eric Langham atkreipė dėmesį, kad didelė Senųjų Trakų istorijos dalis šiandien vietoje beveik nematoma. Todėl svarbu ne tik ją toliau tirti, bet ir ieškoti būdų, kaip sukauptas žinias padaryti žmonėms suprantamas ir patiriamas. Kartu jis siūlė kelti platesnį klausimą – ką ši vieta įgalina mus sukurti šiandien ir kokių naujų galimybių ji gali suteikti žmonėms, bendruomenei ir pačiai vietovei.

Dar vieną perspektyvą pasiūlė italų menininkas ir tyrėjas Nicola Guastamacchia, pristatęs Pietų Italijoje vykdomą „In-ruins“  iniciatyvą. Jo pavyzdys parodė, kad šiuolaikinė kūryba archeologinėje vietoje gali būti ne vien būdas iliustruoti jos istoriją – menininkas gali tapti tyrimo ir interpretacijos proceso dalyviu, padedančiu į vietą pažvelgti kitaip ir kelti naujus klausimus.

Šios temos antrąją forumo dieną persikėlė į kūrybines dirbtuves, kuriose dalyviai dirbo trimis kryptimis – apsaugos ir tyrimų, interpretacijos ir komunikacijos bei bendruomenės į(si)traukimo. Diskusijose išryškėjo, kad šios kryptys negali būti plėtojamos atskirai: nauji tyrimai turi tapti pagrindu vietos apsaugai ir jos istorijos pristatymui, o sprendimų reikėtų ieškoti kartu su vietos bendruomene, paliekant erdvės ir šiuolaikinei kūrybai.

Forumas tapo atspirties tašku tolesniam darbui su Senaisiais Trakais. Per dvi dienas išryškėjo ne vien atskiros idėjos, bet ir pagrindinės kryptys, kurias verta vystyti. Dabar svarbiausia šį pokalbį paversti nuosekliu procesu ir konkrečiais darbais. O Senųjų Trakų ateitis – pernelyg platus klausimas, kad būtų vienos institucijos užduotis. Jai kurti reikės tyrėjų, paveldo specialistų, valstybės ir savivaldos institucijų, kūrėjų ir, svarbiausia, pačios vietos bendruomenės bendradarbiavimo.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos informacija

The post Forumas „Senieji Trakai: 2030“ – nuo istorinės reikšmės prie vietos ateities appeared first on Voruta.

Vydas Narvidas, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

Prieš 85-erius metus, rugsėjo 30 d. Varnikuose kartu su Trakų, Onuškio bei kitų miestelių ir kaimų žydų tautybės asmenimis, buvo nužudyti ir Aukštadvario žydai. Dalis jų žuvo dar iki masinės egzekucijos arba šiek tiek vėliau. Keletas ar keliolika žmonių išgyveno Holokausto tragediją. Šis straipsnis skiriamas visų jų atminimui.

Vokiečių kariuomenė į Aukštadvarį įžengė 1941 m. birželio 24 d.  Jau temstant nuo Jiezno pusės į miestelį įvažiavo du ar trys Raudonosios armijos tankai, kurie apšaudė sankryžoje Semeliškės-Onuškis ir Stakliškės-Trakai stovėjusį vokiečių šarvuotį. Susišaudymo metu vokiečiai naudojo šviečiamąsias raketas, kurį keletas nukrito ant namų stogų, kilo gaisras. Jo metu nudegė didelė dalis miestelio nuo didžiosios sankryžos į rytus (Trakų link) ir pietus (Onuškio link). Sudegė ir žydų maldos namai – sinagoga, – stovėjusi ant kalvos šlaito einant link tilto per Verknę.

Gaisrui nuslopus buvo suskaičiuotos aukos: 4 vokiečių kareiviai ir 14 miestelio gyventojų. Žydas vardu Zelikas buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.[1] Šis miestelio gyventojas buvo pirmoji auka tarp Aukštadvario žydų.

Pirmomis vokiečių okupacijos savaitėmis, vykdant komunistų ir sovietinių aktyvistų areštus, buvo suimta ir keletas žydų. Rūdiškių miške už minėtą veiklą buvo sušaudyta 14 vyrų. Tarp jų ir žydų tautybės asmenys.[2] Liepos 4 d. baltaraiščiai suėmė brolius Dudkę ir Geršoną Faivlus (Fayvl).[3] Po to aktyvistai įsiveržė į Moišos ir Gitel Balzamavičių namus bei areštavo vienintelį jų sūnų Eliją (Eliahu Balzamovitz). Taip pat buvo areštuoti Moiša Kaplanas (Moshe Kaplan) ir Elizeris Leibas (Eliezer Leyb, Eliezer Lib). Visi buvo įtariami priklausę pogrindinei komunistų partijai ar komjaunimo organizacijai. Gyvuoja versija, kad valant gaisro griuvenas vieno namo orkaitėje buvo rasti pogrindinės organizacijos dokumentai.[4] Iš jų ir paaiškėję ką reikia suimti. Kartu su žydų tautybės žmonėmis buvo suimti dar 5 ne žydų tautybės asmenys. Visi buvo nuvaryti į Rūdiškes ir ten po kvotų bei kankinimų sušaudyti gretimame miške (Šilynų viensėdžio teritorija).[5]

1941 m. liepos pabaigoje Trakų apskrities viršininko nurodymu visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos žydų atstovybės (tarybos) ir steigiami žydų getai. Buvo planuojama Aukštadvario žydus perkelti į netolimą kaimą už 4 km nuo miestelio.[6] Žydus tai labai suneramino. Ašeris Mileris (Osher, Asher Miller), Ida Broidaitė (Ida Broyder, Broida) ir Tuvje Šaltuperis (Tuvye Shaltuper) sudarė delegaciją, kurią žydų bendruomenė pasiuntė į miestelio karinę administraciją. Jos pareigūnas vokiečių karininkas nuramino atvykusius, tačiau jau po kelių dienų sušaukė miestelio žydus turgaus aikštėje ir pareiškė, kad jiems vis tiek reiks keltis į getą, kur yra paskirtos 7 trobos, o teritorija bus aptverta spygliuota tvora. Ida Broidaitė paklausiusi karininko, kas galėjęs duoti tokį įsakymą. Karininkas atsakęs, kad tokį įsakymą jis gavęs iš dievo, į ką Ida pastebėjusi, kad negali būti, kad dievas išleistų tokį nežmonišką įsakymą. To užtekę, kad Ida Broidaitė būtų suimta ir atiduota tribunolui, kurį sudarė karinės administracijos atstovas, policijos viršininkas ir baltaraiščių vadas. Nuosprendis buvo aiškus – Ida Broidaitė buvo sušaudyta mokyklos kieme. Norėta čia pat ją užkasti, bet vis tik valdžios pareigūnai leido ją palaidoti žydų kapinėse.[7]

Liepos 18 d. policija suėmė Abraomą Vaismaną (Avraham Veisman) ir Zusmaną Aranovičių (Zusman Aranovitz, 1925 m. gimimo). Juos išvežė į Onuškį, o paskui į Alytų. Jų likimas nežinomas.[8]  Galima tik spėti, kad jie buvo sušaudyti su kitais Alytaus žydais.

Rugpjūčio 1 d. buvo suimta dar eilė Aukštadvario gyventojų, tame tarpe ir 13 žydų (5 moterys: Judita Farberaitė (Yehudis Farber), Beila Jankelevičiūtė (Beyle, Bella Yankelevich, Iankelevitz), Šeina Zlatkovič (Sheyne Zlatkovich), Alter Šapirienė (Alter, Alte Shapiro, Shapira), Šeina Karabelnik (Sheyne Karabelnik),[9] ir 8 vyrai: Jokūbas Bliacheris (Yaakov, Yankev Bliakher, Blecheris), Ezrielis Teikanas (Azriel Teykan), Chaimas Eliaševičius (Khaim Eliashevich), Hiršas Levinas (Hirsh Levin), Elimelechas Zlatkovičius (Elimelekh Zlatkovich), Abraomas Kaplanas (Avrom Kaplan), Šimenas Farberis (Shimen Farber), Berelis (?) Achitovičius (Akhitovich).[10] Tiesa, žmonių pavarde Achitovič (Akhitovich) tarp Aukštadvario žydų neaptinkama. Akhitovičių gyventa Darsūniškyje (apie 40 km nuo Aukštadvario).[11] 1941 m. rugpjūčio 22 d. saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininko Aleksandro Lileikio nurodyme Lukiškių kalėjimo viršininkui tarp 52 žydų tautybės asmenų minimas Achitavičius Berelis, Šliomo.[12] Visi buvo įtariami ryšiais su komunistais. Po trijų savaičių penkios moterys grįžo į miestelį. Vyrai negrįžo. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo išvežti į Vilnių ir ten nužudyti.[13]

Ne žydų tautybės asmenys atveždavo gandų iš kitų Lietuvos vietų, gretimų miestų ir miestelių, kad ten buvo žudomi žydai. Iš Prienų gandai pasiekė po rugpjūčio 27 d., iš Butrimonių – po rugsėjo 9 d.[14] Sunku buvo tuo patikėti, kol neatėjo ir Aukštadvario žydų eilė. Pirmąją žydų Naujųjų Metų (Roš ha-šana) dieną (1941 m. tai buvo rugsėjo 21 d.) visus suvarė į mokyklos pastatą, ten laikė visą naktį, o kitos dienos ryte susodintus į vežimus išvežė į Trakus.[15] Pagal Aukštadvario valsčiaus policijos nuovados viršininko Boliaus Biveinio raportą Trakų apskrities viršininkui į Trakus rugsėjo 22-23 dienomis buvo pristatyti 199 Aukštadvario žydai.[16]

Trakuose, už ežero esančiuose vasarnamiuose buvo įrengtas getas. Čia suvaryti žydai iš Trakų, Lentvario, Onuškio, Aukštadvario.[17] Kurį laiką jiems buvo leidžiama pirktis maisto produktus, tačiau racionas buvo labai menkas. Dalis žmonių mirė iš bado. Iš Aukštadvario badu mirė 5 žmonės.[18]

Didžiausios religinės žydų šventės, skirtos visos tautos ir asmeninėms išpažintims, apsivalymui nuo nuodėmių, Jom Kipuro išvakarėse (1941 m. rugsėjo 30 d.), Trakų geto žydus sušaudė už kelių kilometrų nuo miesto esančio Varnikų kaimo pakrašty. Pagal Lietuvos generalinės srities saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio 1941 m. rugsėjo 30 d. raportą Varnikų miške sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.[19] Pastarųjų tarpe buvo apie pusšimtis ar kiek daugiau vaikų bei nepilnamečių iš Aukštadvario: Dovidas Karabelnikas, Zusmanas Aranovičius, Chasia Ptašnik, Jehošua Patašnikas, Šmuelis Kuklianskis, Feiga ir Chana Teikanaitės, Benas, Arijus ir Šmuelis Šusteriai, Bunia Šapira, Rachelė Vainštain ir Capa Vainštain, Icikas Zlatkavičius, Nechamas Vaismanas (žinomo prieškaryje Aukštadvario fotografo Simo Vaismano sūnus) ir kt.[20]

Nedidelė Aukštadvaryje gimusių žydų dalis gyveno įvairiose Lietuvos vietose ar už Lietuvos ribų (pvz., rabinas Aronas Broida gyveno Rygoje, ten ir žuvo; Jakobas Streleckis žuvo Dachau mirties stovykloje).[21] Absoliuti jų dauguma žuvo Holokausto metu.

Keletas Aukštadvario žydų slapstėsi apylinkėse. Dvi pagyvenusios moterys Šeina Saperštein (Sheyne Sapershteyn) ir Rivkė Levin (Rivke Levin) 1941-1942 m. žiemą sušalo Gudžionių kaimo (į pietvakarius nuo Aukštadvario) laukuose[22] ar Zabaraukos (Zabarauskų) kaime Kaliukevičiaus sodybos pirtyje.[23]

1941 m. gruodžio 14 d. Aukštadvaryje sušaudyti besislapstę Rivkė Katis (Rivke Katis) ir jos vyras Majeris Grobmanas (Mayer Grobman). 1942 m. vasario 4 d. Aukštadvario žydų kapinėse buvo sušaudyti sugauti slapstęsi Abelis Abramovičius (Abba Abramovich) ir jo sūnus Arijas (Arye), Moiša ir Eta (Ata, Ettl) Farberiai bei jų sūnus Elijas (Eliahu).[24]

Kiek Aukštadvario žydų pergyveno Holokaustą? Jokūbas Saperšteinas nurodo keturis asmenis: save, Michelį Farberį (Mikhal Farber), jo dukrą Juditą (Yehudis) ir Chają Baver.[25] Dr. Vacius Mališauskas priskaičiuoja jų žymiai daugiau: „Aukštadvario valsčiuje išgelbėtų žydų skaičius <…> 16: iš jų 12 buvo Aukštadvario gyventojai, 2 – Vilniaus ir 2 – Žaslių“.[26]

Jeigu Jokūbo Saperšteino pateikti duomenys yra tikslūs, tai Juditos Farberaitės likimas ypač įsimintinas. Dievas jai nusišypsojo du kartus: pirmą kartą, kai ji grįžo namo po arešto 1941 m. rugpjūčio 1 d., ir antrą kartą, kai išsislapstė visus karo metus.

Likę gyvi Aukštadvario žydai XX a. septintame dešimtmetyje išvyko gyventi į Izraelį. Žydų bendruomenė, egzistavusi miestelyje, bene, nuo XVI a., nustojo gyvavusi.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Aukštadvaryje gyveno 65 žydų šeimos.[27] Žemiau pateikiami jų vardai. Tegu jie bus žinomi ateities kartoms

Abramavičiai, Abramovičiai, Abramovicai, Aranavičiai, Aranovičiai, Balzamavičiai, Baveriai, Berezinskiai, Bergeriai, Blecher Blicheriai, Blecheriai, Bolnikai, Brageriai, Brazinskiai, Berezinskiai, Broidos, Davidavičiai, Eliasevičiai, Eljenavičiai, Epšteinai, Farberiai, Ferberiai, Fingerbrenai, Fislederiai, Fridberg-Freidberg-Šaltuperiai, Gleiseravičiai, Goldšmidai, Goldsmidai, Goldšteinai, Gorbicai, Gorfungai, Grobmanai, Gurevičiai, Jenkelevičiai, Kacai, Kačai, Katzai, Kaplanai, Karabelnikai, Kopilovičiai, Kotkisai, Kuklianskiai, Lamdanskiai, Leizerovskiai, Levinai, Libai (Leibos), Mejeravičiai, Michalovskiai, Mileriai, Mordeliai, Patašnikai, Patašnik-Ptašnikai, Pitumai, Popeckiai, Racinai, Sapiršteinai, Streleckiai, Smolariai, Šaltuperiai, Šapiros, Šusteriai, Teikanai, Trapunskiai, Veismanai, Vainštainai, Zlatkevičiai. [28]

[1] Sapershtein J. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation of the Jews of Aukshtadvaris and of Trakai, Onushkis, Valkenikai, Rudushikis, Leipunai and Lantvaris by Yankev Sapershteyn. Translated by Tina Lunson. Straipsnis Čižiūnų bibliotekos kraštotyros rinkinyje, 1 p. arba internetinė prieiga  https://www.jewishgen.org/yizkor/lita/Lit1869.html

[2] Bubnys A. Aukštadvario žydų bendruomenė okupacijų metais (1940-1941). Internetinė prieiga http://www.voruta.lt/dr-arunas-bubnys-aukstadvario-zydu-bendruomene-okupaciju-metais-1940-1941/

[3] Sapershtein J. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation…, 2 p. Ši informacija kelia abejonių, nes tarp Aukštadvario žydų tokia pavardė neaptinkama.

[4] Ten pat.

[5] Holokausto Lietuvoje atlasas. Internetinė prieiga http://holocaustatlas.lt/LT/#a_atlas/search//page/1/item/37/

[6] Bubnys A. Aukštadvario žydų bendruomenė…

[7] Sapershtein Jacob. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation…, 4 p.

[8] Ten pat, 5 p.

[9] Tai galėjo būti arba Šeina Karabelnikienė (Karabelnik; 1918-1941), arba Šeina Karabelnikaitė (Sheina, Seina Karabelnik; 1918-1941). „The Central Database of Shoah Victims’ Names.  Yad Vashem. The World Holocaust Remembrance Center“ duomenimis.

[10] Sapershtein Jacob. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation…, 5 p.

[11] „The Central Database of Shoah Victims’ Names.  Yad Vashem. The World Holocaust Remembrance Center“ duomenimis.

[12] Dokumento kopija Yad Vashem duomenų bazėje. Internetinė prieiga http://namesfs.yadvashem.org/documentation4/3/microfilm2/production/PDF/99/O41/5725927_08032042//01925.jpg

[13] Sapershtein Jacob. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation…, 5 p.

[14] The Einsatzgruppen — Mobile Killing Units. Internetinė prieiga

 https://web.archive.org/web/20100619125427/http://frank.mtsu.edu/~baustin/einsatz.html

[15] Saperstein Jacob. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation…, 7 p.

[16] Ten pat.

[17] Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais: žydų žudynės Trakų apskrityje. Voruta, 2010-01-10. Internetinė prieiga http://www.voruta.lt/holokaustas-lietuvos-provincijoje-1941-metais-zydu-zudynes-traku-apskrityje/

[18] Saperstein Jacob. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation…, 8 p.

[19] Bubnys A. Aukštadvario žydų bendruomenė…

[20] „The Central Database of Shoah Victims’ Names.  Yad Vashem. The World Holocaust Remembrance Center“ duomenimis.

[21] Ten pat.

[22] Saperstein Jacob. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation…, 8 p.

[23] Mališauskas V. Žydų gelbėjimas Antrojo pasaulinio karo metais Aukštadvario apylinkėse. Čižiūnų bibliotekos kraštotyros rinkinio straipsnis, 12 p.

[24] Saperstein Jacob. Aukštadvaris, Lithuania. Annihilation…, 8 p.

[25] Ten pat.

[26] Mališauskas V. Žydų gelbėjimas…, 12 p.

[27] Abramowich H. Profiles of a Lost World– Memoirs of East European Jewish Life Before World II”. Detroit, 1999, 81 p.

[28] „The Central Database of Shoah Victims’ Names.  Yad Vashem. The World Holocaust Remembrance Center“ duomenimis. Internetinė prieiga https://yvng.yadvashem.org/index.html?language=en&s_id=&s_lastName=&s_firstName=&s_place=Aukstadvaris&s_dateOfBirth=&cluster=true

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas 2021 m. rugsėjo 27 d.

The post Vydas Narvidas. Aukštadvario žydų tragedija appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Aš sėdėjau šalia vairuotojo automašinoje. Ji buvo pakrauta ir apdengta brezentu. Su tikru malonumu įlipau į automašiną. Buvau patenkintas, kad taip greitai ir gerai viskas pasibaigė.

Apie tą lagerį galiu tik tiek pasakyti, kiek pastebėjau. Viskas buvo gražiai sutvarkyta. Keliai ir takai išbarstyti smėliu. Daug lysvių su gėlėmis. Viduje ir lauke, ligoninės patalpose, švaru. Visa išorė buvo atitinkamame lygyje.

Po kelių valandų atvažiavome į Slavgorodą. Iš karto užėjau į elektrinę pas Galiką. Kada jam viską papasakojau, jis pasakė: „Kas per durnius informavo mūsų vadovybę. Aš raportuosiu Medvedevui, miesto vykdomojo komiteto pirmininkui. Jei jam bus kas nors neaišku, tai pasakysiu jums ir jūs pas jį nueisite.“

Man eiti nereikėjo, nes, kaip papasakojo Galikas, Medvedevas tik keikė tą durnių, kuris jam papasakojo apie Michailovkos elektrinės statybą ir medžiagas. Pakalbėjęs su Galiku, nuėjau į namus. Visi labai apsidžiaugė, kad jau grįžau. Papasakojau apie kelionę ir Juozapaitienę bei jos kalbas.

Jau po ilgesnio laiko sutikau Jakobą ir papasakojau jam apie savo kelionę. Paminėjau Juozapaitienės pavardę. Jis staiga pasakė: „Ar žinote, ir aš sutikau tą pavardę. Vieną dieną į mūsų butą užėjo uniformuotas MVD darbuotojas ir parodė laišką, liepdamas perskaityti ir parašyti atsakymą. Paprašiau jį sėstis. Pradėjau skaityti. Laišką rašė Juozapaitienė. Ji rašė, kad jai mano pavardė yra žinoma, kad tas žmogus, kuris atnešė laišką, yra „mūsų žmogus“. Jis atnešė jos laišką ir galima juo pasitikėti, galima su juo laisvai kalbėtis. Toliau ji išvardija eilę lietuvių, esančių lageryje kartu su ja. Kad visi mane sveikina ir laukia iš manęs laiško, kurį turiu perduoti atėjusiam žmogui. Aš atsakiau, kad visai nepažįstu tos moters ir tų paminėtų lietuvių ir neturiu noro ir reikalo rašyti kokių tai laiškų. Jis atsistojo ir atsisveikino.“

Jakobas (savo laiku dirbo Kauno saugumo departamento viršininku) laikė tą korespondenciją ir informacijos perdavimo būdą labai įtartinu. Jis pasakė, kad gerai, jog aš į tos moters kalbas reagavau juoku ir į jas neįsitraukiau. Tada man ir pasirodė, kad tos kalbos buvo kažkokios neaiškios. Dar po kiek laiko atėjo kažkokie gandai, bet neaišku, kas juos paleido: vieni sakė, kad Juozapaitienė buvo sušaudyta, kiti – kad ji buvo išvežta iš to lagerio.

Apie 8 km į pietus nuo Slavgorodo buvo didelis ežeras, vadinamas „Ozero Jažovoje“. Jame buvo tiek druskų, kad jame nebuvo jokios gyvos floros ir faunos. Vanduo buvo tamsus ir jame negalėjai nuskęsti. Buvo galima atsigulti ir gulėti ant vandens paviršiaus. Buvo galima plaukioti, bet sunkiau nei normaliame vandenyje. Reikėjo saugotis, kad vanduo nepakliūtų į akis, nosį, burną, nes degino smarkiai. Jei buvo kur kokia žaizdelė – geriau buvo nesimaudyti, nes labai tą žaizdelę skaudėjo nuo druskų.

Išėjus į krantą, visas kūnas buvo padengtas baltais milteliais. Krante buvo šaltinis ir galima buvo, išsimaudžius, nuprausti tuos miltelius. Mes ten išeiginėmis su vaikais vaikščiodavome pasimaudyti. Viename ežero krante buvo mūsų „kurortas“. Jau nuo senų laikų kazachai ten „gydėsi“. Dabar ten jau įrengtas nedidelis „kurortas“. Karo metu ten perkėlė kažkokį chemijos fabriką iš europinės dalies, pastatė cechus, šiluminę elektrinę, gyvenamųjų namų ir nedidelius ūkius.

Fabrikas elektrolizės būdu gamino iš to vandens eilę cheminių medžiagų, bet kokių – neskelbė, laikė paslaptyje. To fabriko inžinierių Mamortovą paskyrė miesto partijos komiteto antruoju sekretoriumi. Jam su monteriais turėjome jo bute mieste įrengti visą elektros instaliaciją.

Gerai atsimenu 1945 m. kovo 7 d. vakarą. Tada per karą ir dar po karo Moterų diena, Kovo 8-oji, buvo darbo diena, nes moterys prašė, kad nenori tos dienos švęsti, o nori dirbti kartu su visais, atsižvelgiant į sunkius karo laikus. Tik išvakarėse, jau po darbo, buvo susirinkimai ir įvairios valdžios organizacijos kvietė pas save į balių.

Vakare, kovo 7 d., paleidome, kaip kasdien, elektrinės dyzelį. Budintis dyzelistas ir elektrinės monteris pasiliko. Mechanikas Galik ir aš išėjome namo. Jei į elektrinę reikėjo iššaukti mechaniką, kuris gyveno priešais elektrinę kitoje gatvės pusėje, tai budintysis du sykius išjungdavo gatvės elektrą. Jei aš buvau reikalingas – taip pat du kartus išjungdavo elektrą Lunačevskio gatvėje, kurioje mes gyvenome. Tai buvo irgi labai arti elektrinės.

Staiga pradėjo mirkčioti šviesa ir supratau, kad mane šaukia. Pradėjau rengtis, nes buvo šalta. Ten pavasaris prasideda maždaug nuo kovo 25 d. Kai pas mus įėjo pedagoginės mokyklos ūkio dalies vedėjas, jis pasakė, kad jie baliavoja pedagoginės mokyklos bendrabutyje, kuris buvo visai arti mūsų buto. Ten yra antras partijos sekretorius inžinierius Mamortov, ir jis prašo, kad aš užeičiau pas jį.

Atėjome į salę, kur prie didelio stalo sėdėjo eilė žmonių ir kartu Mamortov. Priėjau prie jo, pasisveikinome, ir jis pasakė, kad aš praneščiau budintiesiems elektrinėje, jog reikės dirbti ne iki pirmos valandos nakties, bet iki ketvirtos valandos ryto. O dabar jis prašo atsisėsti ir pasivaišinti.

Šviesa visą laiką mirkčiojo, ir jis paklausė, kodėl taip yra. Pasakiau, kad taip mane šaukia į elektrinę. Tada Mamartovas liepė vynioti keptą vištą į laikraštį, kelis gabalus torto ir kažkokių tešlainių ir paduoti man. Aš paėmiau, nunešiau viską į namus ir nuėjau į elektrinę.

Ten radau manęs laukiantį miesto vykdomojo komiteto planavimo skyriaus vedėją Chariną. Tai buvo malonus ir simpatiškas žmogus. Jis man pasakė, kad elektrinei reikės dirbti iki 4 valandos ryto. Jis turi prašymą: būtent miesto vykdomasis baliavojo uždaroje pirtyje-valgykloje, ir staiga ten užgeso šviesa. Jis mato, kad budintis elektrikas vargu ar galės ką nors ten pataisyti. Jis paprašė, kad aš asmeniškai nueičiau jiems pataisyti šviesą.

Už tai man, dyzelistui ir monteriui, rytoj išrašys po 0,5 tonos anglių ir po 25 m³ malkų.

Paėmiau nages, diržą ir kartu nuėjome. Valgykla – tai buvo vieno aukšto medinis namas. Sienoje matėsi įvado izoliatoriai, ir nuo jų kabojo trumpi įvadų laidų galai. Supratau, kad kažkas nukirto tuos laidus. Vėliau tų laidų vielas pritvirtino prie elektros linijos stulpo. Turėjo užtrumpinti elektrą ir kituose namuose, turėjo būti labai silpna šviesa, bet visur degė normaliai.

Priėjau prie stulpo. Laidų nematyti. Užlipau ant stulpo ir pamačiau, kad laidų nėra – jie už stulpo nupjauti ir likę tik du trumpi galiukai prie izoliatorių. Reikėjo užtempti naujus įvadinius laidus.

Žinojau, kad elektrinėje laidų nėra, o ir sandėlininkas gyveno toli, kitame miesto gale. Žemiau elektros linijos (keturi laidai) buvo ant tų stulpų radijo transliacijos laidai. Nusileidęs pradėjau žiūrėti, kur bus storesni ir tinkamesnio ilgio radijo įvadų į namus laidai. Rodos, nuo sekančio stulpo buvo tinkami laidai.

Aš juos nukirpau prie stulpo, paskui – prie namo, kiek galėjau nuo žemės pasiekti. Su tais laidais priėjau prie valgyklos, paprašiau taburetės ir juos prijungiau prie kabančių galų. Iš pradžių atsargiai prie vieno, o paskui – prie kito, nors įtampa buvo prijungta. Pakėliau laidus ir paeiliui prijungiau prie linijos. Užsidegė šviesa valgykloje.

Tuomet išėjo iš ten miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Medvedevas ir sušuko: „Čia Mongirdas veikia (rusai visi šaukdavo mano pavardę ant paskutinės balsės – Mongirdas)! Užeik, užeik pas mus į svečius.“

Nages, diržą ir fufaiką palikau rūbinėje. Pasodino mane prie stalo ir pradėjo vaišinti. Visi jau buvo vidutiniškai išgėrę. Pradėjo mane raginti gerti. Aš atsisakinėjau tiek gerti. Jie pradėjo eiti prie manęs (neišskiriant Medvedevo) su stiklinėmis degtinės, sakydami: „Kaip tu su manim negersi, juk davei mums šviesą, ką mes darytume, jei tu mums nepataisytum šviesos?“

Turėjau gerti, tik stengiausi kuo mažiau. Paskui pasakiau, kad esu jiems labai dėkingas, bet turiu eiti į elektrinę ryšium su tuo, kad ji dirbs iki ketvirtos valandos ryto. Suvyniojo man gana daug mėsos, lašinių, torto gabalų. Padėkojau ir išėjau.

Atėjau į elektrinę, palikau diržą, fufaiką ir nages ir grįžau namo. Pabarškinau į duris. Atidarė žmona, jai padaviau, ką man davė, ir atsisėdau ant grindų – visgi buvau per daug išgėręs.

Žmona ir tėvas nedarė man priekaištų, nes žinojo, kad nesu mėgėjas gerti, ir suprato mano elgesį tose vaišėse.

Kitą dieną mums išrašė pažadėtą kurą. Paskui iš ryšininkų sužinojau, kad iš ryto MVD viršininkas jiems padarė skandalą, jog kažkas nupjovė jam radijo įvado laidus ir pavogė. Turėjo jam skubiai viską atstatyti. Aš, žinoma, tik stebėjausi, kad kažkas toks galėjo atsirasti.

Mane keletą kartų siuntė į Barnaulą, į „Kraikomchozą“, gauti įvairių elektros medžiagų ar apiforminti elektrinės užsakymų. Miesto vykdomasis išrūpindavo man leidimą iš MVD važiuoti, nes mūsų pažymėjimuose, išduotuose vietoj pasų, buvo parašyta, kad galima gyventi ir važinėti tik Slavgorodo rajono ribose.

Pora savaičių po tų įvykių, per Kovo 8-osios minėjimą, mane išsiuntė į Barnaulą, į „Kraikomchozą“, su įvairiais raštais, įgaliojimais ir t. t. Važiuoti reikėjo traukiniu apie 150 kilometrų. Reikėjo važiuoti iš Slavgorodo į Tatarską, iš ten persėsti į traukinį, einantį Sibiro magistrale į rytus iki Novosibirsko, o ten – į traukinį į Taškentą, einantį per Barnaulą.

Kadangi Jakobas gana dažnai važinėdavo į Barnaulą tarnybos reikalais, į savo įstaigos centrą, norėjau gauti iš jo informacijos apie kelionės sąlygas. Jis man pasakė, kad traukiniai labai vėluoja, kad reikia iš Tatarsko pirmu pasitaikiusiu traukiniu važiuoti į Novosibirską, o ten jau galima laukti geležinkelio stotyje, kuri yra labai didelė ir moderniška.

Apie traukinį, einantį per Barnaulą, jis mane įspėjo, kad Novosibirsko stotyje labai daug žmonių laukia traukinio ir reikia labai saugoti savo daiktus. Be to, patarė, kad man reikėtų kiek galima daugiau pasiimti sviesto, kurį galėsiu Barnaulo turguje, pardavęs, dvigubai užsidirbti.

Kadangi dar buvo šalta, o aš neturėjau geresnio palto, tik fufaiką, miesto vykdomojo pirmininkas Medvedevas išrašė man kailinius, kokius turėjo karininkai. Žinoma, jie buvo be antpečių, bet buvo iš avių odos. Kailiniai nebuvo dengti medžiaga, o tik iš viršaus nudažyti baltai. Galėjau važiuoti padoriai apsirengęs. Tie kailiniai man dar labai padėjo.

Važiuojant išvažiavimo stotyse reikėdavo eiti į pirtį, išsimaudyti ir gauti pažymą. Kai aš ateidavau į stotį su tais kailiniais, tai, pažiūrėję į mane, duodavo tą pažymą iš karto ir nereikėdavo maudytis.

Tatarske reikėjo ilgai laukti traukinio. Jau neatsimenu, kiek laiko teko laukti. Kiekvienoje stotyje reikėjo kompostuoti bilietą kiekviename traukinyje.

Novosibirsko traukinių stoties laukiamojoje salėje buvo pilna žmonių, laukiančių traukinio. Jie sėdėjo ant suolų, gulėjo ant grindų, pasistatę savo daiktus šalia savęs. Aš turėjau tik vieną rankinį bagažą. Turėjau duonos ir dar šį tą pavalgyti, taip pat sviesto pardavimui. Kiek jo buvo, nepamenu. Gavau pieninėje „po chalatu“, pigiai.

Traukinio laukiau pusę dienos ir vieną naktį. Stotyje buvo galima gauti arbatos prie savo duonos ir pietų. Buvo restoranas, bet ten pietūs kainavo 200 rublių. Buvo kioskai su degtine ir saldainiais. Mačiau daug karininkų, kurie gėrė degtinę ir užkandžiavo saldainiais.

Aš sėdėjau ant suolo ir savo bagažą laikiau ant grindų po ranka, bet jo priekinė dalis buvo tarp mano kojų. Aplink, vienas prie kito, ant grindų gulėjo žmonės. Aš visą laiką stebėjau savo bagažą, ypač naktį.

Kai labai ilgai ramiai sėdėjau, pamačiau, kad mano bagažas pradėjo slinkti į suolo užpakalį. Aš kurį laiką stebėjau, o paskui staiga patraukdavau jį atgal į savo vietą. Kiek laiko jis gulėdavo ramiai, o paskui vėl pradėdavo slinkti. Taip ir „žaidėme“ visą naktį.

Pagaliau atėjo traukinys, einantis per Barnaulą į Taškentą. Įsėdau į vagoną. Viename kupė keleivių buvo nedaug, ir aš atsisėdau. Tarp kitų važiavo du kazachai puskarininkiai. Jie važiavo namo į Almą Atą, gavę atostogas.

Buvo jau 1945 metų kovo antra pusė, ir aiškiai matėsi, kad karas eina į pabaigą. Su tais kazachais, ypač kai jie sužinojo, iš kur aš ir kas esu, labai susidraugavome. Jie rodė man daug palankumo, daug pasakojo apie kazachų papročius. Barnaule atsisveikinome kaip geriausi draugai.

Barnaule apsistojau visai naujai pastatytame viešbutyje „Altaj“. Dar kai kur buvo neužbaigtos smulkmenos. Nuėjau į „Kraikomchozą“, į atitinkamą skyrių. Ten jie paėmė mano jiems reikalingus dokumentus. Man pasakė, kad reikės palaukti keletą dienų, kol išspręs mūsų reikalus.

Grįžęs į viešbutį paėmiau porą gabalų sviesto ir nuėjau į turgų. Jis buvo netoli. Labai greitai pardaviau tą sviestą ir, gerai uždirbęs, nuėjau į viešbutį atsinešti likusio sviesto pardavimui.

Netoli turgaus pastebėjau nedidelę mūrinę cerkvę be kryžiaus, bet su užrašu: „Otdelenije MVD“.

Viešbutyje tame kambaryje buvome keli. Vienas buvo Rubcovsko eksperimentinio ūkio direktorius. Jis pradėjo kalbėti su manimi įvairiomis temomis, kai sužinojo, kas esu ir iš kur atvykęs. Tarp kitko jis pasakė:

„Nebus pas mus pažangos, kol nesugalvosime, kuo pakeisti pas mus netaikomą konkurenciją kuo nors kitu.“

Turėdami laiko aplankėme Barnaulo muziejų. Ten buvo daug eksponatų. Buvo ir brička, kuria vežiojo Staliną, kai jis lankėsi Barnaule. Kai vėliau buvau Barnaule, po to, kai Chruščiovas pasmerkė Staliną, muziejuje tos bričkos jau nebebuvo.

Pagaliau po dviejų dienų gavau kai kuriuos dokumentus, pagal kuriuos kai ką galėjome gauti, bet tik vėliau. Dabar gavau tik kelis kilogramus babito, kurį galėjau pats parsivežti į Slavgorodą, ir išvažiavau atgal. Namo pavyko grįžti greičiau.

Vieną dieną Galik pasakė, kad su vienu mokiniu nueičiau į kalėjimą. Jo paprašė, kad mūsų monteriai paremontuotų jų vidaus instaliaciją. Elektrą kalėjimas ėmė iš elektrinės, nors turėjo ir savo mažą elektrinę. Dar perdavė, kad viršininkas man žadėjo už tą darbą atlyginti.

Nuėjome. Mus įleido ir davė prižiūrėtoją, nors remontavome elektros instaliaciją patalpoje, kur kalinių nebuvo. Dirbome kelias dienas. Kai baigėme, mums davė po kilogramą sūdytos žuvies.

Sulaukėme karo pabaigos. Tą dieną, kai per radiją pranešė apie karo pabaigą – „Pobiedą“, – pas mus elektrinėje pastebėjo, kad iš požeminio betoninio dyzelinio kuro rezervuaro sunkiasi kuras į žemę.

Galik sukvietė kelis darbuotojus, ir visą dieną rankiniu siurbliu pumpavome kurą į metalines statines, kol pasiekėme kurą žemiau to plyšio.

Mieste visos įstaigos nutraukė darbą ir šventė pergalę. Miesto ligoninėje visas medicinos personalas gėrė ir baliavojo visą dieną.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

Tado Mongirdo tremties prisiminimai. III dalis

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. IV dalis appeared first on Voruta.

Daiva Červokienė, www.voruta.lt

2022-ieji LR Seimo buvo paskelbti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais, taip atkreipiant dėmesį į išskirtinį leidinį, kuris pogrindžio sąlygomis, persekiojamas sovietinio saugumo buvo leidžiamas net 17 metų ir tapo kovos už  tikėjimo laisvę, ištvermės ir išradingumo simboliu.

Ta proga prisimenami ir žmonės, prisidėję prie „Kronikos“ leidybos ir platinimo. Vienas tokių  yra šviesaus atminimo felčeris, politinis kalinys, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros leidėjas ir platintojas Povilas (Paulius) Petronis (1916–2003). Šios asmenybės biografija neblogai žinoma, apie jį plačiai rašo ir Vikipedija, tačiau joje ir daugelyje spaudoje publikuotų straipsnių pateikiama klaidingų P. Petronio gyvenimo faktų. Daug kur teigiama, esą praėjusio šimtmečio šeštąjį dešimtmetį jis apie ketvertą metų dirbo Vievyje, Sanitarinės epidemiologijos stotyje. Iš tiesų P. Petronis  1954-1961 metais dirbo Semeliškių miestelyje felčeriu tada ten veikusioje ligoninėje. Beje, tada Semeliškės priklausė buvusiam Vievio rajonui.

Spalvinga biografija

Povilas (Paulius) Petronis, Antano gimė Vabalninko parapijos Gumbelių kaime Biržų rajone. Tėvai teturėjo 2 hektarus žemės, gyveno skurdžiai, šeimoje augo keturi vaikai. Mama mirė anksti, namuose šeimininkavo pamotė, vaikystėje ir paauglystėje Petronis ui teko piemenauti. Jis labai svajojo mokytis, bet šis malonumas šeimai buvo ne pagal kišenę. Piemenaudamas pas šviesuolius ūkininkus Povilas gaudavo pasiskaityti įdomių knygų, taip sužinojo apie kunigą Joną Boską (Giovanni Melchior Bosco) ir jo įsteigtas saleziečių mokyklas, kad jose neturtingieji priimami mokytis nemokamai. Ši žinia jam tapo kelrode nuvykti į Italiją. Nusipirko Europos žemėlapį, kompasą ir patraukė pėsčias į Italiją. Per vargus pasiekė Turiną, mokėsi su panašaus amžiaus jaunuoliais iš įvairių šalių ir svajojo baigęs mokslus darbuosis kur nors misijose. Tačiau susirgęs po metų grįžo į Lietuvą, rado vietelę Vytėnų saleziečių vienuolyne. Čia jį 1940 m. užklupo sovietų okupacija, vienuoliams buvo įsakyta per 24 valandas išvykti iš Vytėnų.

P. Petronis Kauno karmelitų bažnyčioje dirbo zakristijonu, baigė gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais saleziečiai vėl susirinkę Vytėnuose įsteigė progimnaziją, P. Petronis joje dėstė tikybą. Grįžę sovietai kurį laiką leido seleziečiams gyvuoti ir net veikti jų gimnazijai, tačiau 1948 vasarą jiems buvo liepta per 6 valandas išvykti iš Vytėnų. P. Petronis grįžo pas artimuosius į Kupiškį ir įsidarbino Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi, netrukus baigė ir medicinos felčerių mokyklą.

1954 m. P. Petronis buvo priimtas dirbti į tuometinio Vievio r.  Semeliškių ligoninę  sanitarijos felčeriu, kurioje dirbo iki 1961  rugpjūčio 14 d. Taip rašoma jo biografijoje, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve.

Vėliau P. Petronis patraukė arčiau didžiųjų miestų, dirbo Kauno r. Viršužiglio  felčerio-akušerio punkto vedėju, Kosciukiškių felčerinio-akušerinio punkto vedėju. Tuo metu jis periodikoje paskelbė straipsnių apie alkoholizmo poveikį žmogaus organizmui ir jo daromą žalą asmenybei bei visuomenei.

Pėdsakai Semeliškėse

Maždaug apie 1960 m., dar dirbdamas Semeliškėse, įsitraukti į švietėjišką veiklą, katalikiškos literatūros platinimą, pradėjo organizuoti jos spausdinimą. Iš pradžių perrašinėjo auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir veikalus rašomąja mašinėle, o netrukus suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvoje ir ėmėsi jo vadovo“ pareigų. Pirmąją linotipinę spaustuvę jie įrengė drauge su Antanu Rimkumi-Šlinskiu  bei jų giminaičiu Steponu Girčiu. Pagamintus antspaudus siųsdavo į „liejimo cechą“ Kaišiadorių rajone, Antakalnyje. Tokios spaustuvėlės veikė Vilniuje, Kaune, Zapyškyje, Viršužiglyje ir kitur, jų buvo daugiau kaip dešimt. Jose tūkstantiniais tiražais spausdintos knygelės “Jėzus ir aš“, „Aukštyn širdys“, „Katechetinis vadovėlis“, T. Thoto knygeles, tikybos vadovėlį „Jaunos sielos religinis auklėjimas“ (šios knygelės autorius – pats P. Petronis) ir kita. Vienoje vietoje spaustuvėlės veikdavo keletą metų. Per devynerius metus buvo išspausdinta ir išplatinta daugiau kaip 300 000 religinio turinio knygelių. Jas platinti padėdavo kunigai, ypač būsimasis kardinolas Sigitas Tamkevičius ir vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises kunigas Juozas Zdebskis.

Semeliškėse  P. Petronis nuomojosi kambarį Semeliškių bažnyčioje zakristijonu dirbusio Juozo ir jo žmonos Marijonos Kopūstų namuose miestelio pakraštyje. Dabar čia tebegyvenanti šviesios atminties J. ir M. Kopūstų dukra Aldona pasakojo, kad P. Petronis klausė Vatikano radijo ausį priglaudęs prie pat radijo aparato nepaisydamas trukdymų, nuspėdamas dalį teksto. Nors toks žmogus galėjo padaryti nemalonumų, nekilo mintis paprašyti to labai gero ir religingo žmogaus išsikraustyti. Čia jis atsiveždavo pilnus portfelius religinės literatūros ir maldaknygių, nešdavo kunigams ir platindavo. Buvo labai įdomus pašnekovas: pasakodavo apie kunigus, savo studijas Italijoje, kartais prabildavo tarmiškai, uždainuodavo kupiškėnų dainų. Lengvai susikalbėdavo ir su vaikais, ir su senukais, pas jį lankydavosi daug žmonių.

Vyriausieji Semeliškių miestelio gyventojai puikiai tebeprisimena, kad P. Petronis giedojo Semeliškių bažnyčios chore ir buvo labai religingas, kone šventas žmogus.

Ilgamečio Semeliškių valsčiaus sekretoriaus Alfonso Radžiūno sūnus Rimantas Algimantas Radžiūnas teigė, kad J. Petronis labai pagerino miestelio sanitarinę būklę. Netoli bažnyčios, prie malūno ir prie pat Strėvos, buvo arklių stovėjimo aikštelė, ją felčerio iniciatyva iškėlė, kad srutos netekėtų į vandenį. Netoliese vairuotojai plaudavo ir sunkvežimius – tai daryti  uždraudė, kad neterštų upės. Semeliškėse P. Petronis stengėsi padėti represuotųjų šeimoms, sunkiau besiverčiantiems, tame tarpe ir jiems.

R.A. Radžiūnas ir Semeliškių ligoninės sanitarė Vanda Gliaudelienė prisiminė, kad į P. Petronio, kaip felčerio pareigas, įėjo ir pareiga padaryti abortus, bet, pasak jų, šios nuodėmės jis nedarė – sugebėdavo įtikinti naujos gyvybės atsisakyti norėjusias moteris pakeisti savo nuostatas, po to jomis ilgai ir nuoširdžiai rūpinosi. Taip padėjo ne vienai nėščiai moteriai apsispręsti gimdyti. Iš felčerio žmonės parsinešdavo ir katekizmą, religinės literatūros. V. Gliaudelienė pastebėjo, kad P. Petronis ir bendradarbiams dažnai dovanodavo šventųjų paveikslėlių ar religinių knygelių. Moteris tebesaugo kelis iš jo gautus šventųjų paveikslėlius.

A. Kopūstaitės sūnus Juozas Saladžius sakė, kad jam atrodė, jog P. Petroniui vasaromis atvykus į Semeliškes, jo buvo pilnas miestelis. Nors P. Petronis buvo aktyvus kovotojas prieš girtavimą, miestelyje jis noriai pasikalbėdavo ir su visais girtuoklėliais.

Byla Nr. 395 ir krata pas Kopūstus

Dar šviesaus atminimo  Aldona Kopūstaitė (1949-2013) šio straipsnio autorei pasakojo, kad apie 1972-1973 m. buvo galvota pogrindinę spaustuvę įkurti ir Semeliškėse, Kopūstų namuose. Apžiūrėti šios vietovės ir ją įvertinti buvo atvažiavęs ir P. Petronio bendražygis Jonas Stašaitis, kurio namuose studijuodama Vilniaus medicinos mokykloje gyveno Aldona. Tačiau šio sumanymo buvo atsisakyta – vieta pasirodė esanti pernelyg atvira, greitai galinti patraukti nereikalingo dėmesio. Šviesaus atminimo Aldona Kopūstaitė buvo atsivežusi namo ir poligrafinių dažų bei tekstui spausdinti reikalingų detalių. Šias laikė po senoviška spinta  su kojelėmis.

Kai suėmė P. Petronį, kratą darė ir pas Kopūstus Semeliškėse. Versdami spintą neprašyti svečiai stalčiuje aptiko namo šeimininkų pinigus, pradėjo juos skaičiuoti ir kitkuo nesidomėjo. Nusileidę į namo rūsį dariusieji kratą pamatė poligrafinius dažus, tačiau kažkuris ištarė, kad tai dažai namui dažyti (tuo metu namas kaip tik buvo dažomas), ir kiti nesidomėjo. Semeliškių bažnyčios klebonas Jonas Vaišnoras tai vadino vienu iš miestelyje įvykusių stebuklų.

P. Petronis dėl religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ spausdinimo ir platinimo buvo suimtas 1973 m. Kaune. Vilniuje Saugumo rūsiuose buvo išlaikytas daugiau kaip metus.

Maldaknygių, religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ gaminimo ir platinimo byla Nr. 395  1974 m. rugsėjo 3 d. buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui. Kaltinamieji: Povilas (Paulius) Petronis, Jonas Stašaitis, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė. P. Petronis teistas 1974 m. gruodžio 24, Kūčių dieną, drauge su Petru Plumpa, J. Stašaičiu, Virgilijumi Jaugeliu ir Antanu Patriubavičiumi. Šis teismo procesas aprašytas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“.

P. Petronis, atsakydamas į kaltinimą, kodėl nedirbęs visuomenei naudingo darbo, sakė, kad nuo aštuonerių metų tarnavo pas ūkininkus, paskui mokėsi įvairiose mokyklose ir tuo pačiu metu dirbo. Baigęs felčerių mokyklą, dirbo pagal specialybę. Iki 1968 m. išdirbo 41-rius metus. Sveikatai sušlubavus, metė darbą ir nutarė likusias jėgas skirti tikinčiųjų reikalams.

Su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ teigė susipažinęs atsitiktinai 1972 m. vasarą, jos numeriuose  nieko antitarybiško nepastebėjęs. Iš viso „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ išplatinęs apie 40 egz. Maldaknygių P. Petronis pagaminęs virš 20-ties tūkstančių, o išspausdinęs apie 16 000. Už maldaknyges gaunamas pajamas skirdavęs atsilyginti žmonėms už darbą, popieriui įsigyti ir pan.

Byloje liudijo ir semeliškietė Nadiežda Gliaudelytė-Černiauskienė, su Petroniu Semeliškių ligoninėje dirbusi 1956-1961 metais. Moteris apie teisiamąjį kalbėjo tik teigiamai, teigė, kad P. Petronis buvo išsilavinęs ir geras darbuotojas, nuoširdžiai rūpinosi padėti vargo prispaustiems žmonėms.

The post „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojas Paulius Petronis ir mažai žinomi jo pėdsakai appeared first on Voruta.

„Trakų žemė“ kalbina gerai žinomą mokslininkę – humanitarinių mokslų daktarę, docentę, literatūros tyrėją, Vytauto Didžiojo universiteto literatūros dėstytoją Žydronę Zdančiūtę-Kolevinskienę. Gerbiama Žydronė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje ir Humanitarinių mokslų fakultete, o aktyvią mokslinę ir pedagoginę veiklą prasmingai papildo jos narystė Lietuvos šaulių sąjungoje.

Žinome, kad esate gimusi Druskininkuose. Kaip gi Jūsų gyvenimo kelias atvedė Jus į Onuškį? Ar būtent čia sutikote savo būsimą vyrą ir sukūrėte šeimą, o gal viskas klostėsi kitaip?

Patikslinsiu, kad esu gimusi Vilniuje, kai tėveliai buvo dar studentai. Vėliau, baigę studijas, gavo paskyrimą į Druskininkus, tad čia, Tėvelio gimtosiose vietose (gimęs ir augęs Ricielių kaime, netoli Druskininkų) ir įsikūrė. Onuškis – Mamytės gimtinė. Jos vaikystė prabėgo Bičiūnuose, ant Vilkučio ežero kranto, paskui persikėlė į Onuškį. Onuškis man buvo mano visų mokyklinių atostogų vieta, mano savaitgaliai po studijų savaitės. Taip, būtent čia, Onuškyje, sutikau savo būsimą vyrą. Tad drąsiai galiu sakyti, kad esame pažįstami nuo vaikystės – mano močiutė, pas kurią leisdavau vasaras ir savaitgalius, gyveno greta. Tad su vyru esame tarsi dvi to paties kamieno šakos: Onuškis – tarsi kamienas, o mes su vyru nuo vaikystės surišti, sumegzti Onuškio erdvės ir žmonių.

Jūsų biografijoje – įspūdingas akademinis kelias ir solidi mokslinė veikla. Kada ir kodėl Jus patraukė lietuvių kalba bei literatūra? Papasakokite apie savo studijų kelią – kokius mokslus baigėte, kokius akademinius laipsnius įgijote ir kas labiausiai lėmė Jūsų pasirinkimą pasukti būtent šiuo keliu?

Pirmiausia turbūt reikia paminėti, kad Druskininkų vidurinę mokyklą baigiau Nepriklausomos Lietuvos išvakarėse, kai jau aidėjo Sąjūdžio varpai. Tad pasirinkimas studijuoti lietuvių filologiją man, mėgstančiai skaityti, tuo metu atrodė toks savaime suprantamas: kas gali būti geriau, įdomiau, nei studijuoti gimtąją kalbą ir savo šalies (jau Nepriklausomos!) literatūrą! Baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, ten pat baigiau literatūrologijos magistrantūrą, vėliau Vilniaus universitete apgyniau humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Likau dirbti universitete, toliau siekdama akademinės karjeros. Šiuo metu esu Vytauto Didžiojo universiteto docentė ir vyresnioji mokslo darbuotoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Baigus vidurinę mokyklą (baigiau ją sidabro medaliu; dabar tai turbūt atitiktų „su pagyrimu“) pasirinkau studijuoti būtent Vilniaus pedagoginiame universitete. Gal intuityviai rinkausi, nes esu iš pedagogų šeimos: mano šviesios atminties mamytė buvo mokytoja (tiesa, fizikos ir matematikos, ne lietuvių kalbos), krikštamotė – vokiečių kalbos mokytoja, dėdė – matematikos. Tad turbūt du veiksniai ir lėmė – pedagoginė aplinka ir meilė knygoms. Beje, mokykloje puikiai rašiau rašinius, tai gal irgi lėmė pasirinkimą. Nors labai gerai sekėsi ir anglų kalba, bet pasirinkau studijuoti gimtąją kalbą ir literatūrą.

Ar daug laiko praleidžiate Onuškyje? Ką Jums reiškia šis kraštas – ar čia sugrįžtate dažnai, ar vis dar jaučiatės jo dalimi?

Man Onuškis – mano vaikystės, mano jaunystės, mano meilės kraštas. Mano mamos gimtinė. Mano vasaros, mano atostogos… Dabar močiutės namas jau tuščias. Visi mano brangiausieji atgulę Onuškio kapinaitėse – proseneliai, seneliai, abu tėveliai, du dėdės – mamos broliai… Tad dabar sugrįžtu kitaip: prižiūriu šeimos kapavietę, ir kai tik galiu – sugrįžtu su pagalba, parama Onuškio bendruomenei (projektais, renginiais, knygomis, idėjomis). Kadangi gyvenu Trakuose, Onuškis – čia pat, ranka pasiekiamas, tad tikrai jaučiuosi Onuškio dalimi. Visi savi, pažįstami. Be to, ir daug draugų čia likę.

Gal čia, Onuškyje, turite mėgstamų vietų, širdžiai mielų užsiėmimų ar veiklų, prie kurių visuomet norisi sugrįžti?

Man labai patinka pasėdėti prie Onuškio mokyklos. Patinka tiesiog pavaikščioti po miestelį, pastebėti, kaip jis keičiasi. Labai džiaugiuosi duris plačiai atvėrusia Onuškio meno galerija – tai erdvė, kuri visada džiugina savo renginiais, įdomiais susitikimais ir parodomis. Kažkada mėgstamiausia vieta buvo Onuškio ežero pakrantė, bet dabar ir ežero krantai užaugę, ir keliai užžėlę. Nueinu prie upelio, stebiu, kaip jis siaurėja, mąžta… Gražioji Onuškio bažnyčia, kur buvau krikštyta, kur ėjau Pirmosios Komunijos, kur buvo krikštyta mano dukra… Onuškio miestelis man – tai erdvė, į kurią nuolat sugrįžtu ir fiziškai, ir emociškai. Tad tai man ne tik konkreti, bet ir dvasinė erdvė, tarsi atrama.

Papasakokite mūsų skaitytojams apie savo darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Kokia tai įstaiga ir kokia jos misija? Koks Jūsų darbas čia, kokias sritis tyrinėjate ir kuo šis darbas yra svarbus Lietuvos kultūrai bei visuomenei?

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – tai mokslinių tyrimų institutas, vykdantis ilgalaikius lietuvių literatūros, tautosakos ir senosios Lietuvos literatūros paveldo tyrimus. Vienas svarbiausių instituto tikslų – moksliniu lygiu rengti ir publikuoti lituanistinio paveldo paminklus, leisti fundamentinius mokslo darbus, kaupti, sisteminti ir skaitmeninti lituanistinę medžiagą. Institutas įsikūręs vienoje gražiausių Vilniaus vietų – Vileišių rūmuose Antakalnyje. Juozas Tumas-Vaižgantas knygos „Lietuvių literatūros paskaitos“ (1924) skyriuje apie Petrą Vileišį taip rašė: „pasistatyti Vilniuje, pačioje gražiojoje, bet niūriotoje panerio kalnelio viršūnėje tokį stilinį palocių, kokio visame Vilniuje dar nėra buvę… Rūmai, oficina, trijų aukštų namai ties gatve išnuomoti, parkietai, marmurai viduje palociaus, o prieš tai kalno aptvarkymas ir aukštu mūru aptvėrimas…“ Čia dirbti pradėjau 2019 m. direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. Nuo šių metų esu Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Pagrindinės sritys, kurias tyrinėju, – lietuvių išeivijos istorija ir literatūra (beje, ką tik pasirodė mano knyga „Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje 1950–1990 m.: kolektyvinė biografija“), moterų kūrybinis paveldas (laiškai, atsiminimai, sakytiniai pasakojimai, grožinė literatūra). Tai svarbu, nes daugiausia tyrinėju archyvinę medžiagą, esančią ir Lietuvos, ir JAV lietuvių archyvuose. Tad analizuoju ir fiksuoju tai, kas ne visada prieinama plačiajai visuomenei, tai, kas gali nueiti į užmarštį, jeigu nebus aktualizuota.

Tai, kad tapote Lietuvos šaulių sąjungos nare rodo, kad ši veikla taip pat užima nemažą Jūsų gyvenimo dalį. Kaip nusprendėte tapti šios organizacijos nare? Kodėl nusprendėte, turėdama, atrodo, tikrai nemažai svarbios ir prasmingos veiklos, įsitraukti į šaulių veiklą, ką ji Jums reiškia?

Tikrai taip. Man svarbi ir priesaika, kurią daviau, stodama į Lietuvos šaulių sąjungą, ir šios sukarintos savanoriškos organizacijos misija bei idėjos. Apie tai galvojau ne vienerius metus, bet ryžtingiau apsispręsti padėjo karas Ukrainoje. Supratau, ir noriu, ir galiu prisidėti prie savo šalies gynybos – ir žiniomis, ir ginklu. Tad jau trejus metus derinu aktyvią savo mokslinę veiklą, dėstytojavimą ir tarnybą Lietuvai. Šiuo metu esu 1006 Trakų šaulių kuopos būrio vado pavaduotoja. Man šaulystė – tai mano atsakomybė ir pasiryžimas saugoti Tėvynės laisvę, stiprinti Trakų krašto (ir ne tik) žmones ir būti pasirengusiai stoti ginti Lietuvos, jei to prireiks. Man šaulystė – tai mokymasis iš Trakų kuopos vado Mariaus Dzencevičiaus „kas, jei ne Tu; ir kada, jeigu ne dabar“, tai buvimas greta kuopos brolių ir sesių, žinant, kad jie tikrai „stos ginti Lietuvos“. Nes būtent šie žodžiai įrašyti ir Trakų šaulių kuopos vėliavoje.

Jei neprieštaraujate, norėtume šiek tiek praskleisti ir Jūsų asmeninio gyvenimo uždangą. Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikį – kas Jums yra didžiausias ramstis ir įkvėpimas kasdienybėje?

Mano didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas – dukra Smiltė, kuri yra gydytoja anesteziologė-reanimatologė; taip pat ji yra ir karo medikė, turinti vyr. leitenanto laipsnį. Tad šeimoje – dvi aktyvios moterys su karinėmis uniformomis. Laisvalaikis – tai knygos, kelionės. Labai džiaugiuosi, kad literatūra yra ir mano hobis, ir darbas. Kartais knygos panardina į kitą realybę, bet kartu ir kažką praskleidžia apie mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimus… Kolekcionuoju antikvarines knygas, taip pat išskirtinius vienetinius rankų darbo puodelius, kuriuos pati parsivežu iš savo kelionių arba parveža dukra. Mėgstu gerus filmus, turiu nemažą kolekciją. Labai mėgstu vaikščioti gamtoje (ypač su šiaurietiškom lazdom) – o tam gyvenimas Trakuose ypač tinka. Ir labai patinka vairuoti – tiesiog sėsti į automobilį, pasiimti termosą kavos ir vienai leistis per Lietuvą. Man vairavimas Lietuvos miestelių keliais – pats geriausias poilsis.

Nuoširdžiai dėkojame Jums, gerbiama Žydrone, už pokalbį.

Kalbėjosi

Gražina KARPOVIČIENĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

„Trakų žemės“ žurnalistai

The post Žydronė Kolevinskienė: derinu aktyvią mokslinę veiklą, dėstytojavimą ir tarnybą Lietuvai appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Ten manęs, kaip ir kitų dėstytojų iš Leningrado, nepriėmė dėstyti, nes visus mokinius meistrų priežiūroje siuntė dirbti į MRZ. Man dar pavedė įrengti mokykloje šaltkalvių dirbtuves mokinių praktikos darbams. Davė man į pagalbą jau pagyvenusį Smolensko žydą. Jis save vadino dailide ir turėjo gerą savo specialybės įrankių komplektą. Bet ar nenorėjo, ar nemokėjo, dirbo labai lėtai ir dirbiniai buvo beveik niekam tikę. Faktiškai tai beveik aš vienas sukaliau tuos stalus ir pastačiau ant jų praustuvus ir t. t. Už tą darbą man sumokėjo atskirai. O aš ir kiti dėstytojai paeiliui budėdavome naktimis mokykloje. Dar buvo ir senas barzdotas sargas. Jis vakare atsinešdavo didelius kailinius. Kontoroje pasistatydavo du stalus, ant jų dėdavo tuos kailinius ir atsiguldavo, ir, jais apsidengęs, užmigdavo, sakydamas: „Aš jau seniai dirbu sargu ir žinau, kaip tai daryti.“ Miegodavo visą naktį. Po kiek laiko ir tėvas baigė savo kursą.

Nuo 1944 m. Naujųjų metų mus visus dėstytojus atleido dėl etatų mažinimo.

Toje mokykloje dirbo sekretore lenkų žydė Helena Ajzenštat. Ji buvo atvežta į Slavgorodą ir sykį teko su ja susipažinti. Jos vyras, inžinierius chemikas, buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Archangelsko miškus dirbti. Kai 1941 m. rudenį visus lenkus paleido, jis atvyko pas žmoną į Slavgorodą ir įsidarbino centrinėje valdyboje chemiku inžinieriumi-inspektoriumi. Dirbant „Krasnyj eksport“ teko su juo susipažinti. Jis net buvo lenkų kariuomenės karo veteranas. Jis man pasakojo apie darbus Archangelsko miškuose. Kaip ten sunku su butais ir maistu, bet aš vos sulaikiau juoką, kai jis man pasakė: „Tai buvo baisus darbas – duoda du žmones, ilgą pjūklą ir liepia nupjauti storą medį.“ Žinoma, sunkios sąlygos ir t. t., bet pats darbas buvo jau man žinomas ir pats aš mūsų miške ne kartą pjoviau „ilgu pjūklu“ su kitu darbininku „tokį storą medį“. Reikėjo ieškoti darbo ir kito švaresnio buto. Jau neatsimenu, kas mums padėjo, bet radome butą kitoje miesto pusėje, prie miesto sodų. Tai buvo namas iš nendrių, jo šeimininkė Rybakova gyveno su sūnumi, kuris dar buvo mokinys. Mes visi persikėlėme pas ją. Aš pamėginau stoti dirbti į pieninę, kuri buvo netoli tos mokyklos, kurioje dirbau. Nuėjau pas pieninės vedėją, pasakiau, kas esu ir kur jau dirbau. Jis man pasakė, kad galiu dirbti pieninės mechaninėje dalyje (ten buvo garo katilas, garo ir vandens sistemos ir pieno perdirbimo mašinos). Dirbau kartu su mechaniku ir šaltkalviu kaip antras šaltkalvis ir, reikalui esant, elektrikas. Davė man 360 rublių į mėnesį. Ir dar pasakė: „Pats supranti, būsi prie pieno ir jo gaminių.“ Pradėjau dirbti. Nuo naujo buto buvo daug arčiau, nei nuo to, iš kurio eidavau į mokyklą. Mechanikas buvo rusas, o šaltkalvis – vietinis vokietis, mormonų sektos narys. Jie buvo su manimi draugiški. Gerai kartu dirbome ir draugavome.

Paskui aš vaikščiojau į darbą į tos pačios pieninės sūrių barą, netoli geležinkelio stoties. Tai buvo toli, kitoje miesto pusėje. Ten dirbo patyręs meistras – mechanikas Polukojurjevas. Jis labai draugiškai elgėsi su manimi. Iš jo išmokau kelių praktiškų metodų emaliuotiems indams remontuoti. Buvo dar keli darbuotojai ir santechnikas pavarde Zlatopupas. Eidamas iš ten ant peties parnešdavau gana storą, apie 3 metrų ilgio, miško medžiagos gabalą.

Vieną dieną pieninės arklys susilaužė koją. Jį papjovė ir mėsą pardavinėjo pieninės darbuotojams. Aš taip pat paėmiau tos mėsos. Pirmą kartą mums teko valgyti arklieną. Patiko mums (ypač tokiomis sąlygomis), nes buvo lengvai saldi ir, virškinant, išsiskirdavo daug putų. Kai aš ateidavau su kibiru paimti pasukų, kibiras visuomet buvo uždengtas medžiagos gabalu. Ceche dirbo dvi ar trys lenkės. Jos įmesdavo man į kibirą du gabalus sūrio brinzos ir sakė, kad vienas gabalas šeimai, o kitą tegu žmona parduos, o aš joms atnešiu pinigus. Taip visą laiką ir darėme. Tos lenkės priėmė tarybinius pasus. 1944 m. pavasarį pradėjo grįžti lenkai, Lenkijos piliečiai, kurie atsisakė priimti tarybinius pasus, dėl to buvo suimti. Rodosi, tais metais Maskvoje susiorganizavo taip vadinama „Lenkų patriotų sąjunga“, kurią sudarė kairiųjų partijų atstovai. Didžioji dalis – komunistai. Jie susitarė su tarybine valdžia ir jiems leido organizuoti lenkų kariuomenę. Buvo paskelbta, kad tie, kurie atsisakė priimti tarybinius pasus, bus paleisti, jei stos į tą kariuomenę. Vyrai, kurie buvo kariškiai ir tinkami tarnybai, stojo į tą kariuomenę. Labai greitai paleido vyrus, moteris ir netinkamus tarnauti kariuomenėje. Kas buvo iš Slavgorodo, tas grįžo į Slavgorodą. Grįžo tų vaikų, kurie buvo pas mus, motinos. Tos „Jagodkos“ motina pasiėmė dukrą ir vėl apsigyveno ten, kur gyveno anksčiau. Buvo mums labai dėkinga už dukros globą. Kita, Čelpačiova, tų dviejų vaikų motina, negalėjo rasti sau ir vaikams buto ir taip pat apsigyveno pas mus. Tuo metu mano žmona susipažino su viena ruse Siunia Stepanovna. Jos vyras buvo fronte, o ji buvo labai simpatiška ir draugiška. Žmona pasakojo, kaip prieš kiek tai metų jos motina ir dar kelios moterys susirinko jų namuose pasimelsti Velykų švenčių metu. Už tai jas visas nuteisė keleriems metams, išvežant į koloniją. O dabar kaip tik buvo leista melstis ir net skelbė Stalino padėkas tikintiesiems už pinigų rinkimą ir aukojimą krašto gyvenimui. Iš tikrųjų, kai paskelbė, kad gali tikintieji veikti ir melstis, tai Slavgorode pradėjo veikti pravoslavai, bet pasirodė, kad yra daug visokių religijų ir sektų. Daug buvo baptistų, mormonų, sultonikų ir dar visokių kitų. Sultonikų pažinojome kelias šeimas. Jie šventė šeštadienį (į darbą, žinoma, ėjo). Namuose penktadieniais ruošė valgį šeštadieniui, kad tą dieną nieko neruoštų virtuvėje. Ta Siunia Stepanovna pasakė žmonai, kad jos kaimynė turi didelį namą (iš samanų), vienoje pusėje ji gyvena, o kitoje – niekas negyvena. Ten yra nemaža virtuvė ir didelis kambarys, ir mes galime pas tą kaimynę apsigyventi. Nutarėme ten persikelti. Mums būtų ten labai patogu ir erdvu. Be to, būtų tos Siunios Stepanovos šeima. Su šeimininke susitarėme ir persikėlėme pas ją. Kiek mokėjome, jau neatsimenu. Tuo metu mane miesto vykdomasis komitetas pakvietė dirbti į miesto elektrinę vyriausiuoju elektriku. Aš, žinoma, sutikau. 1944 m. kovo mėnesį pradėjau ten dirbti. Tėvas neilgai trukus vėl pradėjo dirbti miesto poliklinikoje. Čelpačiova su dviem vaikais pasiliko gyventi pas Rybakovą, buvusiame mūsų kambaryje.

Elektrinėje buvo mechaniku ir kartu laikinai ėjo direktoriaus pareigas tas pats Galik Nikolai Timofejevičius, su kuriuo aš kalbėjau 1941 m. Jis labai apsidžiaugė, kad mes kartu dirbsime. Jis gyveno visai arti elektrinės su žmona ir dviem vaikais. Darbininkais dirbo keli tos profesinės mokyklos, kurioje mokytojavau, mokiniai. Keturi elektromonteriai, du dyzelistai ir vienas sargas iš Dagestano, buvęs kare ir ten sužeistas. Jis po išėjimo iš ligoninės jau nebetiko kariuomenei. Tie mokiniai tik ėjo valgyti ir dirbo elektrinėje, bet jokių pamokų nelankė.

Elektrinėje buvo vienas 150 arklio galių dyzelis ir du nuolatinės srovės senos konstrukcijos generatoriai. Elektros tinklai buvo 440 voltų su nuliu, taip kad abonentai turėtų 220 V. Medinis namas stovėjo gatvės viduryje. Gatvės plotis buvo nuo 40 iki 50 metrų. Negrįsta, šaligatviai iš medinių lentų ir kai kur iš betono plokščių. Viršuje buvo elektros linijų laidai, o žemiau – radijo. Mechanikas Galik pasakė, kad nėra jokių elektros linijų schemų ir, bendrai, jokių techninių dokumentų. Jis davė man keletą dienų, kad aš apeičiau visas gatves, kurios turi elektros linijas, susipažinčiau su elektros linijomis ir galėčiau labiau veikti ir orientuotis.

Mieste buvo ir iš MRZ gamyklos elektros linijos gatvėse, kurios buvo arčiau gamyklos. Be to, karo pradžioje, kai kurį laiką miesto elektrinė buvo sustabdyta dėl kuro (dyzelino) stokos, o vėliau dirbo tik vakare iki 19 val., kai kuriuos laidus demontavo ir atvedė elektrą iš MRZ į centrinę miesto gatvę, kad svarbiausios įstaigos (kaip NKVD su visais poskyriais, miesto partija, rajono partija, miesto vykdomasis komitetas ir dar kai kurios įstaigos) turėtų elektrą visą parą. Ligoninė turėjo savo mažą elektrinę. Alaus bravoras, kalėjimas ir kt. taip pat turėjo savo.

Mano atlyginimas buvo 700 rublių į rankas ir kiekvieną mėnesį galėjau gauti žibalo nemokamai (neatsimenu, kiek). Dar už pinigus galėjau nusipirkti akmens anglių ir malkų, nes elektrinė priklausė miesto komunaliniam ūkiui. Per kelias dienas susipažinau su elektros tinklais. Jų nebuvo daug ir buvo nekomplikuoti. Mano pareigos buvo daryti matavimus atliekant remontą, registruoti gedimus ir siųsti žmones taisyti gedimų. Visuomet būti elektrinėje jos paleidimo metu, nes tie „darbininkai“ mokiniai nelabai buvo įpratę. Paskui jau mechanikas ir aš eidavome namo, o elektrinėje pasilikdavo dyzelistas ir elektromonteris. Darėme taip pat ir vidaus instaliacijas, jų remontą įstaigose ir pas atsakingus darbuotojus bute. Pas eilinius piliečius bute remontą taip pat darėme. Aš visada buvau su tais „monteriais“. Dirbome kartu, bet gedimus jie vieni šalino.

Su visais palaikėme gerus santykius ir su niekuo neturėjome jokių nesusipratimų. Mano tėvas, kaip minėjau, jau vėl buvo pakviestas dirbti į polikliniką. Ligoninėje dirbo (jau apie jį minėjau) daktaras Kopylovas iš Vilniaus, rusas, lenkų pilietis. Jis vedė lenkę, atvežtą kartu su juo. Ji turėjo seserį. Tėvų nebuvo. Jie priėmė tarybinius pasus. Kopylovas susirgo ir jį paguldė į ligoninę. Gydytojai nustatė, kad tai maliarija. Slavgorode, ypač ligoninės zonoje, buvo ežeras „Siekači“, kuris vasarą likdavo tik pelke, todėl tame rajone maliarija pasitaikydavo. Kopylovas, pats geras gydytojas, suprato, kad jam ne maliarija, bet pats nustatyti nesugebėjo. Gydytojai tvirtino, kad maliarija. Kopylovas paprašė, kad pakviestų mano tėvą. Tėvas nustatė, kad pas Kopylovą šlapias pleuritas. Daktarė (vietinė vokietė), chirurgė, nenorėjo sutikti su tėvo nuomone. Tada tėvas pasakė jai, kad atneštų prietaisą (špricą), naudojamą vandeniui ištraukti iš plaučių. Ji atnešė, ir jis iš Kopylovo plaučių ištraukė vandens. Tada sutiko ir pradėjo gydyti. Kopylovas nuo pleurito greitai pasveiko. Kai lenkai 1946 m. važiavo atgal į Lenkiją, Kopylovas su žmona ir jos seserimi išvažiavo į Lenkiją ir vėliau dirbo Ščecino Medicinos akademijoje. Neatsimenu, kelintais metais, bet Kėdainiuose sužinojau iš lenkų laikraščio, kad Ščecine mirė akademikas profesorius Kopylovas.

Vieną vakarą, buvo jau tamsu, pabarškino mums per aklinai užrakintas duris, kurios buvo tarp šeimininkės ir mūsų buto. Ji mums pasakė, kad kažkas laužo jos tvarto sieną, bet ji bijo išeiti. Aš paėmiau kirvį ir išėjau į kiemą. Pamačiau du vyrus prie tvarto. Jie mane pamatė, greit pasišalino ir daugiau nepasirodė.

Vieną dieną, o tai buvo Sekminės, žmona turguje iškeitė (nepamenu, ką) į du didelius kepalus duonos. Nutarėme vieną kepalą sau pasilikti Sekminėms, o antrą iškeitėme į mėsą ir riebalus.

Tuo metu viena gydytoja rengėsi išvažiuoti iš Slavgorodo. Tėvas ją pažinojo ir susitarė su ja, kad paliks savo butą mums. Tas butas buvo Slavgorodo pedagoginės mokyklos nuosavybė. Tai buvo medinis tinkuotas vieno aukšto namas su koridoriumi per vidurį. Namas turėjo po tris kambarius kiekvienoje pusėje, iš viso 6 butus – kambarius su virtuve kiekviename bute. Tos daktarės butas buvo priekinėje namo pusėje. Butui priklausė du kambariai, ir jis buvo kampinis. Mes greitai persikėlėme į tą namą Lunačevskio gatvėje. Jis buvo labai arti elektrinės, o tėvui buvo daug arčiau negu iš Engelso gatvės. Tiksliai datos neatsimenu, bet tai buvo 1944 m. vasarą. Tame name mes ilgai gyvenome ir, kai reikėjo iš jo išsikelti, persikėlėme į Roza Liuksenburg gatvę ir jau iš ten po kelių metų išvažiavome į Lietuvą. Su visais kaimynais, gyvenančiais name ir aplinkui, palaikydavome gerus ir draugiškus santykius.

Nuo to laiko jau lyg gyvenimo sąlygos nusistovėjo. Iki karo pabaigos ir po karo dar buvo sunkiau su maistu ir kitomis prekėmis, bet paskiau iš lėto pradėjo viskas gerėti, ir po kelių metų sąlygos buvo pakenčiamos.

Viską iš eilės aprašyti užimtų labai daug vietos ir būtų net neįdomu. Čia aprašysiu eilę įvairių atsitikimų, kurie mums turėjo didesnę reikšmę ir įtakodavo mūsų ir kitų tremtinių gyvenimus. Chronologiškai jau negaliu visų tų įvykių nurodyti, bet tai ir neturi reikšmės. Svarbu charakterizuoti mūsų gyvenimo ir darbo sąlygas ir santykius su kitais vietiniais gyventojais ir vietine valdžia.

Po kiek laiko, kai vokiečius pradėjo stumti atgal, kariuomenėje uniformų antpečiuose pridėjo žvaigždutes ir karininkų laipsnius. NKVD padalino į MVD ir KGB. Slavgorode tą NKVD viršininką Serovą nubaudė už tai, kad neteisingai vykdė visą akciją su lenkais ir nesugebėjo jų įtikinti paimti tarybinių pasų. Jį nusiuntė kaip karininką į frontą. Vėliau jis buvo MVD (MGB) ir saugumo KGB viršininkas.

Vieną 1944 m. vasaros dieną, kai atėjau į darbą, mechanikas Galik pasakė man, kad šiandien reikės važiuoti į Michailovską, kur pastatė šiluminę elektrinę prie ežero, kurio dugne yra stori sodos klodai ir gamina iš jos sodą bei kitus chemikalus „Sodos gamykloje“ (Sodazavod).

Mane siunčia Slavgorodo vykdomasis komitetas į tą Michailovską (120 km į pietus nuo Slavgorodo), nes ten baigė tai gamyklai statyti šiluminę elektrinę, todėl liko dar įvairių elektros medžiagų ir prietaisų. Yra paruoštas sąrašas, ko mums reikia. Ir bendrai dėl dokumentų, kad galėčiau susitarti dėl gavimo, kai ko reikia. Kai bus apžiūrėta, reiks siųsti transportą, kad atvežtų. Be to, Slavgorodo valdžia susitarė su KGB viršininku, kad, kada kas bus su mašina iš Michailovsko, mane kartu nuveš ir paskiau man padės grįžti į Slavgorodą. Tą sodos gamyklą statė kaliniai. Netoli gamyklos buvo kalinių lageris. To lagerio mašinos dažnai važinėja į Slavgorodą ir atgal. Taip miesto valdžia susitarė dėl mano kelionės, nes miestas tada beveik neturėjo jokių automašinų.

Galik pasakė man, kad, kol jis gaus mano kelionei reikalingus dokumentus iš miesto partijos komiteto ir miesto vykdomojo komiteto, aš galiu nueiti namo ir pasiruošti kelionei. Reikėjo su savimi pasiimti valgyti, nes ten nežinia, kaip aš gausiu maitintis ir kiek laiko būsiu. Aš parėjau namo (dar tuo metu gyvenome Engelso gatvėje pas tą šeimininkę). Žmona labai susirūpino tuo, kadangi mažai turėjome duonos, tai pasiskolino pas Siunę Stepanovną. Aš persirengiau, paėmiau maistą ir nuėjau į elektrinę. Po kiek laiko atėjo Galik ir atnešė mano dokumentus. Pasakė, kad eičiau pas KGB viršininką Sobalevą. Ten turiu klausyti nurodymų. Jis pažadėjo man padėti atlikti man paskirtą užduotį.

Atėjau į KGB pas sekretorę. Ji pranešė viršininkui ir, grįžusi, liepė palaukti. Po kiek laiko ji paskambino telefonu ir pasakė, kad galiu užeiti. Užėjęs pamačiau viršininką. Jį jau buvau matęs, kai vieną kartą buvau pas jį registruotis. Mes vietoj pasų turėjome pažymėjimą, kad toks tai gyvena Slavgorode ir turi teisę gyventi ir važinėti Slavgorodo rajono ribose. Kas mėnesį turėjome registruotis MVD. Registruotis galėjo vienas iš šeimos narių. Tėvas nėjo. Visuomet aš ėjau su mūsų pažymėjimais. Registravo MVD karininkas. Ten paprašydavo prisėsti, ir prasidėdavo pokalbis, kaip mūsų šeima jaučiasi, kaip sekasi darbe ir t. t. Visada domėjosi, kaip ten prieš karą Lietuvoje ir t. t. Aš jam pasakojau nepeikdamas ir nelabai gyriau – taip vidutiniškai. Atrodė, kad jis priimdavo informaciją palankiai, bet visuomet jausdavau didelį įtempimą ir laukdavau, kada baigsis tas „vizitas“ pas jį.

Dabar, kai aš pas jį užėjau, sėdėjo kapitonas. Mus supažindino. Tai buvo kapitonas iš to lagerio, ir su juo turėjau važiuoti. Trumpai pakalbėjome ir išėjome į kiemą, kur buvo automašina su būda, kurioje buvo langeliai su grotelėmis ir viduryje suolai. Tai kalinių vežiojimo automašina. Vairuotojas buvo žydas, pasirodė, kad jis buvo inžinierius mechanikas, bet kalinys. Kapitonas sėdėjo kabinoje šalia vairuotojo, o aš – toje būdoje. Važiavome gana ilgai. Keliose vietose trumpai sustodavome. Aš iš mašinos neišlipau. Pagaliau atvažiavome į kokią tai vietovę, bet ne į pačią Michailovską.

Jau buvo tamsu. Kapitonas įvedė mane į kambarį, o pats nuėjo į kitą kambarį. Po kiek laiko kažkoks vyras atnešė man vakarienės. Aš jau neatsimenu, kada taip valgiau, tiksliau, neatsimenu, ką man davė, bet tai buvo geros mėsos su garnyru ir dar kažkokie patiekalai, duonos, alaus, arbatos ir kažkokių tešlainių. Užėjo kapitonas ir pasakė: „Zapravliaites, zapravliaites, u nas chvatit vsego.“ Kada pavalgiau, mane nuvedė į kitą kambarį, kur stovėjo paklota lova, ir pasakė, kad čia miegosiu ir kad vienas karininkas tokią valandą po pusryčių važiuos į Michailovską ir mane ten nuveš. Užtikrins man nakvynę viešbutyje ir nurodys, kur man eiti į gamyklos kontorą.

Iš ryto, kai atsikėliau ir išėjau iš savo kambario, sutikau kapitoną ir dar vieną karininką. Kapitonas supažindino ir pasakė, kad po pusryčių aš su juo važiuosiu. Jie kažkur išėjo, o man vėl atnešė gerus pusryčius. Pavalgiau, kiek norėjau, ir dar pasiliko.

Po pusryčių atėjo tas karininkas, ir su juo nuėjome prie automašinos, su kuria atvažiavome į Michailovską. Jis mane nuvedė į viešbutį. Tai buvo medinis, naujai pastatytas, vieno aukšto namas su eile kambarių. Ten mane užrašė ir nurodė mano lovą. Tas karininkas ir ten apsigyveno. Paskui paaiškino, kaip eiti į gamyklos kontorą. Man pasakė, kad, jei laiku suspėsiu sutvarkyti reikalus, tai ryt važiuos mašina į Slavgorodą per eilę vietovių ir galės mane nuvežti.

Nuėjęs į kontorą prisistačiau, kas esu, iš kur, ir padaviau atitinkamus raštus. Jis skaitė gana ilgai, šypsodamasis ir traukydamas pečiais: „Ką jie ten galvoja? Gal girti rašė? Mes dar nebaigėm montažo darbų dėl medžiagų stokos, o jie prašo tai, ko mes dar tik norime gauti. Nieko jums padėti negalėsime. Galite grįžti atgal ir jiems taip pasakyti. Aš nematau reikalo apie tai jiems rašyti.“ Atsisveikinau ir grįžau į viešbutį. Apsirengiau ir, matyt, buvau atpratęs nuo tokio valgio, kokį gavau, ir sugedo mano viduriai. Galvojau, kaip reiks čia rasti gydytoją ar bent vaistinę.

Tuo laiku apsirodė tas karininkas, kuris mane atvežė. Aš jam pasakiau apie savo ligą. Jis man pasakė, kad yra atvykęs jų organizacijos vyr. gydytojas ir mane tuojau pas jį nuves. Taip pat jis pasakė, kad negali man leisti grįžti į Slavgorodą, nes čia jam pasitaikė keletas dizenterijos atvejų. Rytoj ryte važiuos sunkvežimis į Sieverkų lagerį, man duos lydintį lagerio ligoninei priklausantį sunkvežimį. Ištirs mano sveikatos būklę. Jei man ne dizenterija – aš tik pernakvosiu ir galėsiu važiuoti į Slavgorodą, nes sunkvežimis į Slavgorodą važiuoja beveik kasdien. Jei dizenterija – turėsiu gulėti ligoninėje, kol pasveiksiu, ir tik tada galėsiu išvažiuoti. Šiandien turėsiu pernakvoti viešbutyje ir laikytis dietos.

Nelabai man tas jo pasiūlymas patiko, bet turėjau sutikti. Kitos išeities nebuvo. Iki vakaro vaikščiojau po Michailovkos gatves. Nieko nevalgiau, nes nelabai gerai man dar buvo. Vakare išgėriau arbatos viešbučio valgykloje ir kiek pavalgiau iš savo maisto atsargų. Kada atėjau į kambarį, pastebėjau, kad visi traukia lovas nuo sienų. Gyventojai pasakė, kad tada mažiau puola blakės. Naktį labai mažai miegojau, kovodamas su blakėmis.

Iš ryto karininkas nurodė mašiną, su kuria važiuosiu į Sieverką. Važiavo tik vairuotojas, o aš sėdėjau šalia jo mašinoje. Mašina buvo pakrauta ir uždengta brezentu. Važiavome gana ilgai. Sieverka buvo prie kelio iš Michailovkos į Slavgorodą.

Atvažiavome prie lagerio. Pamačiau ištisinę tvorą iš spygliuotos vielos. Viduje matėsi eilė medinių pastatų – barakų ir kitų pastatų. Vairuotojas privažiavo prie vieno. Išlipome ir nuėjome į priėmimo punktą. Ten jis pasakė, kas esame, parodžiau savo ir gydytojo raštus. Mane liepė nuvesti į sanitarinę dalį (v sančast). Ten paėmė iš manęs tą raštą kažkoks uniformuotas darbuotojas ir nuvedė mane toliau. Atvedė į gydytojo kabinetą, padavė raštą gydytojui ir išėjo.

Gydytojas paskaitė ir pradėjo mane klausinėti. Pasakė seselei pamatuoti man temperatūrą. Temperatūros nebuvo. Sesutei liepė parodyti, kur aš miegosiu, ir įleisti man kažkokių vaistų. Kada aš jam pasakiau, kad mano viduriai šiandien jau apsiramino, jis pasakė, kad, atrodo, pas mane nebus dizenterijos, bet tie vaistai nepakenks. Jei iki rytojaus viduriai bus tvarkoje, tai galės mane išleisti. Padėkojau ir išėjau su sesute.

Ji pradėjo mane klausinėti, iš kur aš ir t. t. Kada pasakiau jai, kas esu, pasakiau savo pavardę, ji staiga pradėjo kalbėti lietuviškai. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos, tik nuteista į lagerį. Čia ji dirba sesele. Jos pavardė Juozapaitienė. Ji man suleido vaistus. Nuvedė, kur yra pirtis, kad nueičiau išsimaudyti. Davė ligoninės rūbus, o mano uždarė į spintą.

Kai grįžau iš pirties, palatose pamačiau ligonius. Jie buvo labai liesi, beveik vieni kaulai ir oda. Kada paklausiau Juozapaitienės, kodėl jie taip suliesėjo, ji pasakė, kad tai organizmo išsekimas dėl vitaminų stokos ir blogo maisto, ir kad jie pasitaisytų, reikalingas ilgas gydymas ir atitinkamas maistas, o su maistu yra sunku.

Po kelių valandų automašinomis atvežė gana didelę lenkų kalinių grupę. Juos atvežė iš pietų. Jie visi atrodė normaliai. Aš nežinojau, ar galima su jais kalbėtis, bet keli iš jų, pamatę, kad aš stoviu ir žiūriu į juos, paklausė, kas aš esu. Atsakiau jiems lenkiškai. Jie labai apsidžiaugė ir pradėjo pasakoti apie save, pasakė savo pavardes. Vieną atsimenu – tai buvo inžinierius Karpok.

Paskui jie visi nuėjo į pirtį ir daugiau su jais nesusitikau. Juozapaitienė mane globojo ir tuoj pašaukė pietų, o vėliau – vakarienės. Gavau dietinius patiekalus. Turėjau arbūzą, kurį buvau nusipirkęs Michailovkoje, ir juo pavaišinau. Pats nevalgiau. Man atrodė, kad su mano sveikata viskas gerai.

Ta Juozapaitienė buvo gana savotiška. Labai daug kalbėjo, keikė visus ir sakė, kad norėtų būti lietuviška Žana d’Ark (Jeanne d’Arc). Aš pasijuokiau iš to, bet ji labai karštai įrodinėjo, kad rimtai kalba, nors supranta, kad tai tik svajonė.

Pernakvojau palatoje. Iš ryto mane Juozapaitienė nuvedė pas gydytoją. Manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad visai gerai ir kad vakar vakare ir naktį viskas buvo gerai. Daktaras pasakė, kad po poros valandų važiuos sunkvežimis ir aš galėsiu kartu važiuoti į Slavgorodą. Juozapaitienei liepė išduoti mano rūbus. Padėkojau jam ir, išėjęs, gavau savo rūbus. Persirengiau. Po kiek laiko mane pašaukė ir išvedė už vartų. Parodė sunkvežimį, su kuriuo aš važiuosiu į Slavgorodą.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

Tado Mongirdo tremties prisiminimai. II dalis

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. III dalis appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Kasdienis mūsų režimas buvo maždaug vienodas. Iš ryto, kas dirbo, ėjo į darbą. Moterys, kurios buvo „namų šeimininkės“, ėjo į turgų. Ten kartais ką nors buvo galima pirkti, bet retai ir už labai brangiai, o pinigų turėjome ne per daug. Be to, nešė parduoti į turgų ką nors iš savo daiktų: rūbus, baltinius, papuošalus ir t.t. Dažniausiai už parduotus daiktus ėmė ne pinigais, o maisto produktais iš vietinių kaimo gyventojų arba kolūkiečių: duona, grūdais, aliejumi arba kitokiais riebalais, bulvėmis, kopūstais ir kt.

Su kuru taip pat buvo sunku. Gaudavome truputį skiedrų ir anglių iš įstaigos, o vasarą vietiniai eidavo už miesto į stepes ir ten rinkdavo sausą karvių mėšlą, taip vadinamą „kaziaką“. Vietiniai vasarą pririnkdavo daug „kaziako“, sudėdavo į pastogę ir turėdavo kuro žiemai. Jis duoda mažą ugnį, bet su aukšta temperatūra. Žmona mano ir kitos moterys eidavo į stepes ir rinko tą „kaziaką“.

Darbe nebuvo jokių nesusipratimų. Atvežti nepajutome jokios diskriminacijos. Visi draugiškai laikėsi, taip pat vietiniai gyventojai. Pastebėjome, kad kalbėdami vietiniai buvo daug atviresni su mumis, nei su savais. Jie pasitikėjo, kad mes neįskųsime jų. Sekmadieniais daug kas ėjo į turgų. Daugiausiai, kad galėtų ką parduoti. Buvo vienas atvežtas iš Kauno Apygardos teismo darbuotojas Randys, kaip kad vadino save „teismo vykdytojas“. Jo darbas buvo viską paruošti teismo salėje teisėjams ir t.t. Atvežtas su žmona ir dviem mergaitėmis. Vieną dieną jis išnešė į turgų savo „prekes“ ir tarp jų kišeninį laikrodį iš taip vadinamo „amerikoniško“ aukso. Kaip mes žinome, tikro aukso ten visai nėra. Jis pakabino laikrodį prie švarko ir pradėjo šaukti (žinoma, rusiškai): „Kas nori pirkti laikrodį? Čia ne bet koks laikrodis, o iš amerikoniško aukso.“ Ta reklama taip paveikė vietinius gyventojus, kad prasidėjo savotiškos varžytinės. Už kiek pardavė, neatsimenu. Bet gerai padarė ir juokėsi iš vietinių kvailumo.

Man darbai gerai sekėsi. Jau antrą mėnesį buvau pirmas pagal išdirbį. Visi cecho darbuotojai buvo labai draugiški. Nes, kada ir kitur dirbau, susitikus buvo vis tiek draugiški.

Keletą jaunų vyrų paėmė į kariuomenę. Ypač susidraugavau su vyresniais elektromonteriais, šaltkalviu. Vienas buvo rusas elektromonteris Salo. Jo žmona buvo estė. Jį irgi vėliau paėmė į kariuomenę. Po karo grįžo sveikas ir stojo dirbti į miesto elektrinę, kur aš buvau vyresniuoju elektrotechniku. Paskui jis perėjo dirbti elektriku į miesto kepyklą.

Kitas buvo Baškiser – rusų graikas nuo Azovo jūros. Jis irgi buvo labai draugiškas. Vėliau, kai aš dirbau miesto elektrinėje, jis buvo karo metu vieno iš Europos į Slavgorodą perkelto fabriko energetiku. Mes turėjome daug bendrų reikalų.

Vieną dieną paėmė į kariuomenę MRZ direktorių Jarmolinskį. Jį nusiuntė į Tolimuosius rytus. Po karo jis liko sveikas. Buvau su juo susitikęs, sakė, kad Slavgorode jis nedirbs, bet važiuos į Ukrainą. Daugiau jo nemačiau.

Vietoj Jarmolinskio paskyrė naują direktorių, atsiųstą iš kitur inžinierių mechaniką Chrustaliovą. Jis buvo kito būdo. Padarė susirinkimą. Iš jo kalbos jautėsi, kad jis labai aukštos nuomonės apie save. Jam buvo pavesta dalinai pakeisti gamyklos profilį. Tarp kitų gaminių pradėta gaminti kalvišką ketų (špyžių).

Po kelių dienų visiems mums atvežtiems lietuvių ir lenkų piliečiams pranešė, kad skirta diena apsilankymui pas NKVD tardytoją Gurlianovą. Iki to laiko tik Soloveičiką atleido iš planavimo skyriaus, nes jis negalėjo prisitaikyti prie esamo planavimo ir bendrai darbo metodų. Kaip mums pasakojo (Saloveičikas, kaip dauguma Lietuvos žydų inteligentų, kalbėjo rusiškai, lietuviškai jie silpnai kalbėjo), kad jam tie metodai atrodo daugiau negu keisti. Kad čia nereikalauja daug logiškai galvoti, tik kurti kažkokius neaiškius niekuo nepagrįstus planus. Jie rado privatų butą mieste ir daugiau nedirbo. Saloveičikas gaudavo siuntinius iš savo brolio, kuris gyveno Pietų Afrikoje ir turėjo citrusinių medžių plantaciją. Tas brolis buvo Kauno žydų reikalų ministras 1919-1920 m. Paskui ta ministerija ir gudų reikalų ministerija buvo likviduota. Be to, Soloveičikas gaudavo siuntinių ir iš Amerikos (JAV), iš tarptautinės žydų organizacijos žydams remti „DŽOINT“. Visi siuntiniai buvo apmokėti tų, kurie jam juos siuntė.

Į NKVD, pas tardytoją, ėjome pavieniai. Kada aš nuėjau, jis paprašė sėsti ir pasakė: „Jūs nuo šios dienos jau nedirbate MRZ, galite ieškoti kito darbo.“ Visiems kitiems pasakė tuos pačius žodžius

Reikėjo ieškoti darbo ir buto. Mums MRZ vadovybė davė terminą, iki kurio reikėjo išsikelti iš bendrabučio. Tėvas dirbo poliklinikoje, o aš pradėjau ieškoti darbo. Nuėjau į miesto dyzelinę elektrinę. Mechanikas Galik labai apsidžiaugė ir pasakė, kad jiems reikia vyresnio elektrotechniko, nes buvęs paimtas į kariuomenę. Paprašė, kad papasakočiau apie save. Pasakė, kad jis informuos vykdomojo pirmininką ir aš galiu ateiti iš ryto į elektrinę.

Kada atėjau iš ryto, man pasakė, kad jau išrašė elektriką iš Uralo ir nėra kaip manęs priimti.

Pas tėvą gydėsi „Septintos pašto dėžutės“ viršininkas („7 Pačtovyj Jaščik“) Šesulov. Jis paklausė, ar neturime ko nors iš gerų rūbų. Tėvas pasakė, kad kai ką turime. Jis paklausė mūsų adreso ir užėjo. Jam labai patiko mano smokingas, jam tiko ir jis nupirko. Sužinojęs, kas aš esu, pasakė, kad toks žmogus jam reikalingas. Jis atsiųs pas mane vyriausią inžinierių.

Po kiek laiko atėjo inžinierius Isajev. Ilgai kalbėjome. Aš jam pasakiau, kad nežinau, ar man leis NKVD dirbti. Pas juos (čia buvo tas „7 Pačtovyj Jaščik“) sandėliai ir dirbtuvės , bet surišta su kariuomene. Jis pasakė, kad išsiaiškins tą reikalą ir dar pridūrė, kad Tarybų Sąjunga gavo bazes Pabaltyjy. Norėjo nuvažiuoti pažiūrėti, kaip ten gyvena. Kol susiruošė, jau sužinojo, kad tos valstybės prijungtos prie Tarybų Sąjungos. Ir tada jam nebuvo prasmės važiuoti ten.

Jis keletą kartų vaikščiojo į NKVD, bet ten jam nieko konkretaus nepasakė, todėl man pasiūlė pačiam ten užeiti. Kada aš nuėjau į NKVD, jie man pasakė, kad nieko į darbą jie neskirs ir galiu dirbti ten, kur mane priims. Abu su inžinieriumi supratome, kad nieko iš to nebus.

Sužinojau, kad Kubekai ir Šalomskiai persikėlė į miestą. Kartu su Kubekais ir Matonis rado butą pietvakarių miesto pusėje. o Šalomskiai netoli jų. Vyrai pradėjo dirbti medžio apdirbimo įmonėje „ Krasnyj Ekspost“. Ten įsitaisė ir Rainys (apie jį rašiau) ir dar Andriulionis. Andriulionis ir jo žmona mokytoja su mergaitėmis ir berniuku Alaburdiškėse dirbo mokykloje, Trakų apskrityje, tarp Onuškio ir Strėvos, ir ten vis šeima gyveno.

Tos šeimos taip pat apsigyveno netoli „Krasnyj Eksport“, pas vietinę vokietę. Jie mums pasakė, kad šalia jų gyvena našlė namų šeimininkė Tertyčna, kuri nori išvažiuoti gyventi pas dukrą į Krasnojarską ir nori išnuomoti savo namą. Mes ten su žmona nuėjome ir susitarėme, kad ji mums išnuomos namą. Tai buvo vienas kambarys ir virtuvėlė. Po vienu stogu dar buvo didelė priemenė ir sandėlis, be to gražus daržas. Kiek reikėjo mokėti, neatsimenu.

Greit ten persikėlėme, o ji išvažiavo. Tėvui reikėjo vaikščioti į polikliniką. Jis buvo širdininkas ir Aukštadvaryje vengė daugiau vaikščioti, kad nepavargti, bet Slavgorode daug vaikščiojo ir nieko blogo nejautė. Dėl mano darbo nutarėme, kad ir aš stosiu dirbti į „Krasnyj Eksport“.Tų darbų nebijojau, nes šaltkalvio ir staliaus darbas man nebuvo svetimas, ten buvo net penki savieji. Mane priėmė pirmininkas Dubovoj. Pasakė, kad mane priima į dirbtuves, kurios buvo prie paukščių kombinato. Ten gamina langus ir duris statomam „7 Pačtovyj Jaščik“ pastatui. Aš ten dirbau brigadoje ir kartu, reikalui esant, aptarnavau medžio apdirbimo staklių elektros variklius. Tose dirbtuvėse dirbo Matonis, Andriulionis, Kubekas, Šalomskis, Rainys. Jie dirbo staliais ir darė visokius kubilus ir kitus medinius indus.

Dirbtuvėse, kur aš dirbau, dirbo dar ir kaliniai. Tuomet į Slavgorodą buvo atsiųsta grupė kalinių, kurie ir statė tą „7 Počtovyj Jaščik“. Juos kasdien vežė į darbą iš jų laikino lagerio, lydimi sargyba su šunimis. Mūsu dirbtuvėse dirbo turbūt ne labai nusikaltę, nes be priežiūros. Buvo dar mobilizuoti darbininkai iš Karasuko ir Buslos, kurie dirbo su mumis. Su visais buvome draugiški. Ir niekas mums neprikišo, kad esame kokie antros kategorijos žmonės, atvirkščiai, rodė mums savo draugiškumą ir užuojautą, kad čia patekome. Bendrai iš areštuotojų liko Slavgorode dirbti plytinėje („Kirpyčnij zavod“), o dauguma įsitaisė išsimėtę įvairiose vietose. Lenkų piliečiai visi išsikėlė į miestą, nes greit buvo paskelbta, kad lenkų emigracinės vyriausybė Londone ministeris pirmininkas ir vyriausias lenkų kariuomenės vakaruose generolas Sikorski atvyko į Maskvą (rodos, liepos mėn. 1941 m., ir pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo). Visus lenkų piliečius atleido iš lagerių ir galėjo jų šeimos susijungti. Visiems išrašė pažymėjimus, kad jie yra lenkų piliečiai ir gali važiuoti laisvai. Jie galėjo stoti į Lenkijos kariuomenę, kuri pradėta kurti lenkų generolų ir komisarų. Pradžioje apsigyveno prie Uralo, o vėliau persikėlė į Uzbekiją, Jangi Jul miestą. Į Slavgorodą irgi atvyko lenkų karininkas ir pradėjo registruoti vyrus buvusius karininkus, kareivius ir šiaip norinčius stoti į kariuomenę ir siuntė juos į Jangi Jul. Į Slavgorodą atvažiavo daug lenkų, paleistų iš lagerių, ir surado čia savo šeimas. Vieni stojo į formuojamą kariuomenę. Kiti delsė ir galvojo, kaip pasielgti. Su eile jų šeimų buvome susipažinę. Matonis taip pat vaikščiojo pas karininką, bet važiuoti neskubėjo.

Buvo toks dvarininkas iš Vilniaus krašto Lionas Buivydas su žmona ir dviem dukrom. Viena jau suaugusi panelė, o kita nedidelė, gal kokių dvylikos metų. Jis buvo paskirtas lenkų atstovybės Maskvoje vyresniu Slavgorode su titulu, patikimas žmogus (vyras). Visos atstovybės buvo iškeltos į Kuibyševą dėl vokiečių atėjimo prie Maskvos. Jis per lenkų atstovybę gaudavo materialinę pagalbą lenkams, atsiunčiamą iš Anglijos ir dalino lenkų piliečiams. Buivydas paprašė mano tėvą, kad jis sutiktų gydyti lenkų piliečius. Už tai mums pažadėjo tiekti atitinkamą kiekį maisto produktų, baltinių ir kt.

Tėvas sutiko ir, jei kas kreipėsi, priiminėjo juos poliklinikoje. Buivydas pažadą tėvui ir vykdė, bet ligonių buvo nedaug ir pašalpa buvo kukli.

Po kiek laiko mūsų brigada baigė visus darbus pagal „7 Počtovyj Jaščik“ užsakymą ir mes su savo komanda grįžome į „Krasnyj eksport“ cechus. Pradėjome gaminti kai kuriuos baldus, statines ir visokius kubilus. Aš čia savaitės bėgyje įsigijau naują specialybę „Statinių gamyba“ ir pradėjau jas savistoviai gaminti. Atėjo į mūsų cechą vienas lietuvis technikos fakulteto studentas Rybakovas ir vienas lenkų žydas advokatas Kiršenberg iš Varšuvos. Jo žmona ir du vaikai buvo atvežti į Slavgorodą, o jis pas ją grįžo iš kitur. Labai kultūringas ir išsilavinęs. Didelis žydų patriotas. Užeidavo pas mus į namus gan dažnai. Labai įdomu buvo su juo kalbėtis. Jis dirbo staliumi ceche, bet pradžioje visai nemokėjo naudoti staliaus įrankius. Pavyzdžiui, oblių jis traukė paskui save, eidamas atbulas. Vėliau jį išmokėme naudotis įrankiais. Jis „Krasnyj eksport“ gamino talpas vežimams ir išdirbinėjo odas.

Greit pasikeitė pirmininkas. Atėjo naujas ne rusas, bet mordovos tautybės Maksimov, kuris buvo karo invalidas. Nevaldė dešiniosios rankos. Buvo sužeistas Lietuvoje, kai birželio mėnesį bėgo nuo vokiečių. Maksimov buvo simpatiškas ir ramaus būdo.

Buvo momentas, kai negaudavo miško medžiagos. Mes beveik neturėjome darbo, bet turėjome būti ceche iki darbo laiko pabaigos. Pradėjome gaminti iš lentų atraižų Slavtorgui. Porą komplektų palikome sau ir lošėme ceche iki darbo pabaigos.

Su kuru buvo sunku. Vasarą žmona rinko „Kiaziaką“ iš kaimyninės stepės. Aš gaudavau akmens anglių iš darbovietės, bet nedaug ir labai blogų. Buvo labai smulki, kaip smėlis. Vėliau buvo galima atnešti visokių skiedrų ir miško medžiagos atliekų. Žiemą buvo sunku palaikyti tinkamą temperatūrą. Iš ryto kibire vanduo buvo užšalęs, o kambaryje buvo galima pakelti temperatūrą iki +8. Jei pavykdavo temperatūrą pakelti iki +12, atrodė, kad kambaryje labai šilta, nes buvome įpratę prie +8.

Aš ir kiti, jei tik buvo proga, išmesdavome gabalus lentų ar medžio gabalus per tvorą ir, eidami namo, parsinešdavome.

Vieną dieną atėjau į namus baigęs darbą. Žmona ko neverkė, kad negali išvirti vakarienės. Labai mažai turėjo malkų ir anglis nedegė. Aš paėmiau kirvį (nes šeimininkė buvo palikusi namų ūkio įrankius) ir išėjau į gatvę ieškoti kokio nors kuro. Buvo pūga. Vėjas nešė sniegą ir beveik nieko nesimatė. Priėjau prie kažkokio kamieno: du mediniai stulpeliai, o ant jų sukas apie trijų metrų ir penkiolikos centimetrų skersmens medžio gabalas. Aš jį kirviu nusimušiau nuo stulpelių ir parsinešiau namo. Pjūklu supjausčiau, kirviu suskaldžiau ir turėjome kuriam laikui malkų.

Paskui, dieną, neradau tos vietos, iš kurios parsinešiau tą medžio gabalą.

Poliklinikoje tėvas visuomet turėjo darbo. Bet ten visko trūko. Popieriaus receptams rašyti nebuvo.

Sekmadieniais daug mūsiškių eidavo į turgų ir pardavinėdavo savo daiktus arba, dar geriau, keitė į maisto produktus. Pirkti beveik nieko nebuvo, o jei ką pirkdavome, tai kainos buvo labai aukštos: pvz.: pieno litras – 8 rubliai, duonos kepalas – 3 rubliai (kilogramas – 100 rublių).

Be to, susitikdavome su pažįstamais ir pasidalindavome savo rūpesčiais.

Vieną tokį sekmadienį mano žmona sutiko mokytoją Tomą, kuris su mumis važiavo viename vagone (kaip jau minėjau). Jis dirbo mėsos kombinate ir gyveno netoli to kombinato. Rytinėje miesto dalyje pas vietos vokietę. Jo žmona greitai mirė po atvežimo gimdydama nuo kraujo užkrėtimo. Naujagimė taip pat greitai mirė. Tomas gyveno su savo dviejų metukų Audrone. Visi skundėsi, kad labai sunku su maistu, o jis labai gerai atrodė. Visuomet turėjo mėsos ir kitiems lietuviams duodavo (žinoma, slaptai). Ir kai čia kas paskersdavo kokį gyvulį jis čia pat gėrė iš jo tekantį kraują.

Tomas pasakė mano žmonai, kad vasarą (tai buvo 1942 m. pavasarį) jį nusiųs dirbti į kombinato pagalbinį ūkį ir jis nežino, kur palikti dukrelę, nes ten jis negalės jos laikyti. Žmona pasakė, kad, jei neras tinkamų sąlygų, tai mes ją galėsim pasiimti. Tomas labai apsidžiaugė ir paklausė, ar ir jis negalėtų pas mus apsigyventi, kol išvažiuos į tą ūkį. Už tai jis mus aprūpins mėsa. Susitarė ir po kelių dienų Tomas persikraustė pas mus kartu su Audrone (ją vadino Audra). Jis pradėjo dažnai nešti mėsos ir riebalų. Vieną vakarą aš jam pasakiau (buvo pavasaris ir šilta), kad gal mes su juo kartu nueitume į miško medžiagas, faktinai lentų. Iš „Krasnyj eksport“ parsinešim kokią storą, ilgą lentą. Žinojau, kad ten jokių sargybinių nėra ir tas sandėlis priklausė „7 Počtovyj Jaščik“. Jis sutiko ir mes nuėjome. Buvo tamsu ir nieko nesimatė. Ėjome ten, kur buvo lentų krūva. Priėjome prie kažkokios gana storos ir ilgos lentos. Paėmėme vieną ir pradėjome nešti. Kiek paėjus, išgirdome, kad kažkas eina paskui mus. Mes padėjome lentą ant žemės ir nuėjome toliau. Girdėjome, kad kažkas priėjo prie „mūsų“ lentos, girdėjome kokį tai šlamesį, ir tas žmogus pradėjo eiti nuo mūsų atgal. Mes pradėjome jį sekti, jo žingsniai spartėjo. Pagaliau išgirdome, kad jis numetė kažkokį svorį. Priėję pamatėme tą „mūsų“ lentą. Tik norėjome ją paimti ir išgirdome rusiškai: „Užteks gąsdinti žmones, argi jums neužtenka lentų?“. Pasirodo, kad susitikome su tokiu, kaip ir mes. Kiekvienas tempėme sau lentą ir norėjome turėti kuro ilgesniam laikui.

Taip kurį laiką gyvenome.

Vieną dieną sužinojome, kad lenkai, kurie užsirašė į savo kariuomenę, jau išvyksta kartu su tuo karininku. Matonis irgi važiavo su jais. Atėjo pas mus atsisveikinti. Tai buvo savotiškas tipas. Labai tikintis, daug juokėsi, daug kalbėjo. Ir taip daug plepėdamas kartais sakė, kad yra geruose santykiuose su NKVD viršininku. Dauguma mūsiškių laikė tas kalbas tuščiais plepalais, kiti – kad turi kažkokį slaptą ryšį su NKVD. Tik visi sakė, kad „tokie“ agentai laiko savo veiklą paslaptyje, o tas geraširdiškai kiekvienam daug kalbėjo.

Po kelių dienų sužinojome, kad plytinėje suėmė mokytoją Matulaitį (kur pas mus mokytojavo Lietuvoje, neatsimenu). Po kelių dienų suėmė mūsų kaimynus Randį ir Andriulionį. Po to, vieną vakarą, atvažiavo NKVD mašina su vairuotoju ir tardytoju Gavrilovu su kitu vyru. Tomas buvo jau grįžęs iš darbo ir jam liepė parodyti jo daiktus. Apžiūrėjo paviršutiniškai ir pasakė, kad turi su jais važiuoti. Jo daiktus paėmė ir paklausė, kur bus mergaitė, ar ją atiduosime į vaikų namus, ar auginsime? Žmona pasakė, kad auginsime. Tada tardytojas pasakė, kad žmona turi rytoj ateiti į jo kabinetą, kur gaus pažymą, kad mergaitė gyvena mūsų šeimoje, kad jai gautume kortelių, ir atiduos mergaitės rūbus. Ir išvažiavo. Tai buvo 1942 m. gegužės mėnuo. Visi buvo labai sujaudinti ir kalbėjo susitikę apie tuos suėmimus. Niekas nežinojo, už ką juos suėmė. Kitą dieną žmona nuėjo pas tardytoją ir gavo pažymą, kad Audronė, Tomo dukra, yra mūsų šeimos narys. Atidavė jos rūbus ir kelis jos motinos daiktus ir pasakė su nusivylimu, kad pas jį nieko gero nebuvo.

Audra mūsų šeimoje gerai jautėsi. Su mūsų sūnumi Broniu (Bronislovas) labai jau susidraugavo ir apie savo tėvą po kurio laiko nieko neklausė. Vieną vakarą, kai tėvas ir vaikai jau atsigulė, o žmona tvarkėsi virtuvėje, per atviras duris (durys buvo atviros, nes buvo šilta) įbėgo Tomas ir sušuko: „per Suomiją į Lietuvą“. Griebė nuo sienos Tarybų Sąjungos žemėlapį, nuo stalo – miltų maišelį, virtuvėje kirvį ir išbėgo.

Tas įvykis labai visus paveikė ir ilgai negalėjome užmigti. Supratome, kad jis pabėgo, ir ne vienas, nes porą vyrų matėme už lango. Kitą dieną, anksti rytą, pastukseno į mūsų duris ir atvyko tardytojas Gavrilov. Jis pasisveikino ir paklausė, ar gali pažiūrėti į vaikus. Žmona nuvedė į jų kambarį, kur abu miegojo. Jis pažiūrėjo, atsisveikino ir išėjo. Jis pamanė, kad Tomas, pabėgdamas, pasiėmė ir dukrelę. Po kiek laiko užėjo pas mus Randienė ir Andriulionienė ir berniukas, gal keturiolikos metų, ir pasakė, kad sėdėjo NKVD kameroje kartu su Tomu ir dar dviem rusais. Jie perpjovė lango grotas ir pabėgo visi trys. Siūlė jam kartu bėgti, bet jis atsisakė, nes žinojo, kad jį paleis po kelių dienų. Dar pasakė, kad apie pietus po pabėgimo matė mašinoje negyvą Tomą vienais baltiniais ir vieną rusą, aprengtą Tomo rūbais ir kitą rusą negyvą. Jis girdėjo, kaip sakė tas rusas, kad naktį stepėje, kai laukė pabėgėliai nakties, Tomas pradėjo juos kalbinti sugrįžti, nes iš to pabėgimo nieko nebus (Tomas tik Slavgorode pradėjo kalbėti rusiškai ir kalbėjo labai blogu akcentu). Nešiojo ilgus plaukus, beretę ir kiekvienas, jį pamatęs, galėjo suprasti, kad tai svetimtautis. Man vieną sekmadienį buvo toks atsitikimas: buvau su barzda ir mane vienas NKVD darbuotojas labai mandagiai pakvietė į šalį ir paprašė parodyti dokumentus. Turėjau su savimi mums išduotą liudijimą. Pasižiūrėjo, atsiprašė ir pasišalino.

Tomo draugai nesutiko grįžti. Po kiek laiko jis atsikėlė ir pasakė, kad eis ieškoti vandens atsigerti. Tada tie du puolė Tomą ir pasmaugė, o vienas persirengė Tomo rūbais. Juos pavijo NKVD mašina. Tą, kurs buvo Tomo rūbais, nušovė, nes jis bėgo ir nesustojo, o kitą gyvą atvežė į Slavgorodą, nes sustojo. Po kiek laiko buvo tų suimtųjų teismas, žmonos galėjo būti teisme. Suimtuosius apkaltino absurdiškais kaltinimais, neva jie norėjo susprogdinti elektrinę, padegti naftos burę. Juos nuteisė, nepamenu keliems metams, ir į lagerius išvežė. Andriulionis po kiek metų grįžo su žmona ir vaikais. Dukra ištekėjo už ruso Solovjovo Slavgorode. Ji grįžo su vyru, broliu ir tėvais jau po karo į Lietuvą. Metų nepamenu, bet po mūsų grįžimo jie apsigyveno Lentvaryje. Ten Andriulionis pastatė namą, kur gyveno jo dukra Danutė su vyru ir vaikais. Andriulionio žmona greit mirė, o jo sūnus su žmona ir vaikais gyveno ir dirbo Vilniuje. Danutė su vyru dirbo Vilniuje ir kasdien važinėjo į darbą. Aplankėme Andriulionį, grįžusį iš Slavgorodo. Po kelių metų (nepamenu, kuriais) sužinojome, kad jis Vilniuje pateko po automašina ir žuvo. Jo dukrą, būdami Trakuose, kartais aplankome Lentvaryje.

Randys (?) mirė lageryje. Jo žmona ilgą laiką dirbo „Krasnyj eksport“. Pastatė sau namuką. Buvo labai energinga. Ten išaugo dvi dukros. Ištekėjo už rusų. Paskui visos grįžo į Lietuvą, į Alytų. Ji jau mirė, o dukros su šeimomis dar gyvena.

Apie Matulaitį nieko nežinau – ar mirė lageryje, ar liko gyvas.

Kaip jau minėjau, mums visiems pagrindinė problema buvo maisto produktų gavimas. Visi mes, kol turėjome ką iš daiktų, tai keitėme į produktus. Mes buvome su savimi paėmę senelio Br. Malevskio Sibiro kailinius, kuriuos naudojo, važinėdamas į geležinkelio statybas. Kailiniai buvo dar geram stovyje. Mes už juos gavome du maišus miežių. Aš padariau malūnėlį. Apvalią kaladėlę apkaliau skarda su daug mažų skylučių, padariau medinę rankeną. Sukdami tą cilindrą, gaudavome miltus. Žinoma, tų miltų nesijojome, bet naudojome taip, kaip susimaldavo. Už gintarinius žmonos karolius gavome vieną pūdą (16 kg) pšeno (sorų) iš moters, kuri dirbo elektrinėje. Ji, išeidama namo, išsinešdavo kišenėse įvairius grūdus. Už mano rudeninį paltą gavome aštuonis kibirus bulvių. Taip mes ir kiti prekiavome. Atlyginimai, palyginus su turgaus (kuriame mažai ko buvo) kainomis, buvo labai maži. Tėvas poliklinikoje gaudavo 600 rublių, o aš „Krasnyj eksport“, kaip ir kiti, gaudavau iki 200 rublių arba ir mažiau. Atlyginimas priklausė nuo to, ką dirbome, nes labai dažnai neturėjo medžiagų.

Be to, atlyginimai buvo mokami labai nereguliariai, su kelių mėnesių pertraukomis. Žmona pradėjo virti muilą ir pardavinėti turguje. Vėliau atsirado pastovūs pirkėjai, kurie ateidavo pas mus į namus. Muilo krautuvėse nebuvo. Muilo žaliavas žmona gaudavo iš moterų, kurios valė papjautų gyvulių odas nuo riebalų odų bazėje. Slavgorode buvo mėsos kombinatas. Visa jo produkcija ėjo į kariuomenę. Aš iš geležinkelio depo gaudavau Kaustikos sodos (natrio šarmas). Gerą muilą žmona pardavinėjo arba keitė į produktus, o skystus muilo likučius naudojo namuose skalbimui.

Kada pas mus pasibaigė daiktai ir nieko nebuvo mainams, ta moteris, pas kurią gavome 8 kibirus bulvių, atnešdavo mums bulvių lupenų iš karinės virtuvės, kurioje ji dirbo. Žmona iš lupenų, tiesiog ant metalinės virtuvės plytos, be nieko, kepė tokius „blynus“. Riebalų nebuvo. Tėvas poliklinikoje kaip gydytojas galėjo išrašyti žuvų taukų ir ryžių pagal receptą. Jis juos išrašinėjo lietuviams ir mums kartais išrašydavo. Tai buvo vieninteliai riebalai, kuriuos labai ekonomiškai naudojome.

Vieną dieną darbe Kubekas man pasakė, kad pas juos atvažiavo Matonis ir pasakė, kad ta lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo Anderso, išvyko į Iraną ir tolimus Artimuosius Rytus. Kai kurių kariškių šeimos ten kartu išvažiavo. Pats Matonis sakė, kad dirbo sandėlininku ir, nenorėdamas taip toli keliauti, grįžo atgal į Slavgorodą. Atvežė jis dovanų šokolado, konservų. Dabar stojo dirbti į kepyklą ir pažadėjo nešioti duonos, žinoma, neoficialiai. Po kiek laiko Matonis ir mūsų vaikams atnešė saldumynų, vėliau atnešdavo ir duonos.

Vieną dieną jis atėjo pas mus ir pasakė, kad Lenkijos piliečiams gali ateiti sunkūs laikai, bet kodėl taip mano, nepasakė. Po kelių mėnesių išsiaiškinome, kad lenkų vyriausybė Londone (tai, rodos, jau buvo po generolo Sikorskio mirties prie Giblartaro…) labai griežtai reikalauja, jog, nugalėjus vokiečius, lenkai atgautų visas buvusias žemes rytuose. Tarybų Sąjunga griežtai atsisakė ir dabar nutraukti diplomatiniai santykiai. Dar po kelių dienų sužinojome, kad NKVD viršininkas Serov (jis buvo ir kai mus atvežė) pašaukė pas save lenkų patikėtinį ir pastatė jam sąlygą: arba jis su šeima paims Tarybinius pasus, arba uždarys į kalėjimą dviem metams už dokumentų neturėjimą. Bujvydas atsisakė paimti dokumentą. Jie paliko plytinėje savo mažą mergaitę pas Žilinskų šeimą. Tai buvo Lietuvos lenkų šeima, o pats Bujvydas su žmona ir suaugusia dukra atvyko į NKVD. Juos areštavo. Čia pasirodė, kad NKVD viršininkas padarė klaidą. Buvo norima, kad, kuo daugiau Lenkijos piliečių paimtų tarybinius pasus o jis iškvietė lenkų vadovą ir jį areštavo. Visi lenkai buvo labai priešiškai nusiteikę, nes sakė, kad negalės grįžti į Lenkiją. Tas nusistatymas dar labiau sustiprėjo, kai jų „vadovas“ atsisakė paso. Lenkai sakė, kad jis (Bujvydas) turėjo ryšius su lenkų ambasadoriumi iki jam išvykstant iš Maskvos. Jis žino, ką daro, todėl reikia sekti jo pavyzdžiu. Tai buvo 1943 m. pavasaris. Po kiek laiko (NKVD viršininkas) Serov suprato ir pradėjo kitaip elgtis. Apie tai mums papasakojo žydas Kiršenberg. Jį keletą kartų kvietė, įkalbinėjo Serov, kad paimtų (Sovietinį) pasą, paleisdavo jį namo, kad apsigalvotų. Kiršenberg paliko savo vaikus pas vietinę vokietę ir įpareigojo juos, kad nepamirštų savo tautybės (lenkų tautybės, Mozės tikybos – taip save vadino Kiršenbergas). Galų gale, kartą jie nuėjo ir juos areštavo.

Slavgorode buvo šeima iš Poznanės srities. Jie pabėgo nuo karo į Vilnių, o iš ten buvo išvežti. Jie abu buvo jau pagyvenę ir turėjo suaugusį sūnų. Ji buvo dailininkė. Turime ir dabar Kėdainiuose jos nedidelių, Slavgorode mano tėvo, mano ir Audros akvarele pieštų portretų.

Kai juos pašaukė NKVD, jie visi atėjo su pilnomis kurinėmis džiovintos duonos. Kada Serov paklausė, ką jie turi kuprinėse, jie atsakė, kad eina į kalėjimą ir kuprinėse nešasi džiovintą duoną. Serovas juos iškoliojo ir išvarė, liepė ateiti po trijų dienų. Jie atėjo su tomis pačiomis kurinėmis ir juos areštavo. Kalėjime Pažčevskis numirė, o jo žmona ,būdama dailininke, turėjo ten geras sąlygas ir dirbo pagal savo specialybę, padėjo pragyventi sūnui. Kelias lenkų šeimas priėmė pas mus. Vienoje šeimoje buvo net šeimų nariai septyniasdešimties ir aštuoniasdešimties metų amžiaus. Lenkų žydai daugiausiai elgdavosi, kaip Kiršenbergo šeima. Kelios šeimos priėmė jų vaikus. Pas mus taip pat kreipėsi kelios moterys, kad priimtume jų vaikus, kol jos bus kalėjime. Jų vyrai buvo išvykę su lenkų kariuomene į Artimuosius Rytus. Jos sakė, kad paliks savo daiktus, kuriuos, reikalui esant, galėsim parduoti, ir dar maisto atsargas. Jos turėjo lydyto sviesto ir dar kažką iš Bujvydo pašalpų. Sutikome. Vienos moters mergaitę, kurios pavardės neatsimename, vadino Jagodka. Kita moteris buvo Crepačiova (?), lenkų pasienio apsaugos puskarininkio žmona, turėjo dukrą Ireną, kuriai buvo 11-12 metų, ir sūnų Rišardą apie 10 metų. Jie iki išvežimo gyveno Varėnos geležinkelio stoties rajone. Tuo metu priklausė Lenkijai, o miestelis Lietuvai.

Jau buvo ankstyvas 1943 metų pavasaris. Sniegas tirpo. Visur buvo pilna vandens. Reikėjo atnešti jų daiktus pas mus į vakarinę miesto dalį iš rytinės miesto dalies.

Aš „Krasnyj eksport“ gavau roges ir karvę, kuri buvo naudojama vietoj arklio. Veždamas daiktus ir vaikus, pats turėjau eiti pėsčias. Kelionė tęsėsi gana ilgai, nes karvė ėjo žingsniu. Mano kojos sušlapo, nes batai buvo kiauri. Namuose, kol viską sukraustėme, praėjo kiek laiko, o krosnis buvo nelabai šilta. Dėl to susirgau. Tėvas nustatė sausą pleuritą dešiniojoje plaučių pusėje. Jis gydė, bet davė „biliotenį“, kurį prailgindavo to rajono poliklinikos gydytojas. Po kiek laiko liga praėjo. Buvo jau šilta ir aš išeidavau į kiemą (dar nuo darbo buvau atleistas). Po kelių dienų vėl pakilo temperatūra ir atsirado šlapias prakaitas. Vėl gulėjau, kaip ir anksčiau, o mano gydytojas duodavo ir pratęsdavo „biliotenį“. Maistas buvo labai menkas, o mano savijauta buvo nelabai gera. Prisirinko daug vandens dešinėje plaučių pusėje, net širdį perstūmė iš vietos į kairę pusę. Medicina laikėsi principo, kad, jei galima, neskubėti išleisti vandens. Bet vėliau tėvas ištraukė 1,5 litro vandens. Paskui turėjau ilgą laiką gerti kažkokią mikstūrą, nes vis laikėsi nedidelė temperatūra. Tėvas įspėjo, kad prie tokio maisto gali išsivystyti tuberkuliozė. Matyt, procesas buvo prasidėjęs, nes vėliau rentgenas parodė, kad plaučiuose yra sukalkėjimas. (Jau kad nusiminė, kai tikrino viena jauna elektros tinklų darbuotoja, kuri mane švietė, sušuko: „Jūs buvote kare, jūsų plaučiai sušaudyti.“ Aš nusijuokiau ir papasakojau jai apie savo ligą, kuri buvo prieš keliasdešimt metų.)

Dar, kai sirgau ir gulėjau, atvažiavo namo šeimininkė iš Karasuko ir pasakė, kad vėl gyvens savo name, o mes turime sau rasti kitą butą. Prašėme palaukti ir tai padaryti, kai aš pasveiksiu. Ji vis sakė mano žmonai, kad iš manęs jau nieko nebus, kad nepasikelsiu, kad gal man padėtų šuns taukai, bet ir tai negelbėtų.

Dar praleidžiu vieną įvykį. Dar gerokai prieš mano ligą paėmė į „darbo frontą“ iš „Krasnyj eksport“ vieną jauną vietinį vokietį (vokiečiai ten gyveno nuo Jekaterinos II laikų), kuris gamino vežimams tepalą. Vietinių vokiečių į kariuomenę neėmė, o tik nusiųsdavo į darbus.

Tai buvo savotiškas skystas tepalas ir jį reikėjo pilti samčiu. Jis buvo gaminamas šaltai dideliame metaliniame inde. Ten reikėjo įdėti atitinkamomis proporcijomis seną mašinų alyvą (gaunamą iš depo), taip vadinamą kalkių grietinę – tirštą kalkių skiedinį, perkoštą per tankų metalinį tinklą, ir dar deguto. Viską gerai išmaišyti ir tepalas gatavas. Imti tą tepalą atvažiuodavo įvairūs žmonės. Jiems visuomet išrašydavo mažiau, nei jie prašė. Kai jie pas mane ėmė tepalą, visuomet prašė, kad jiems duočiau daugiau, o jie už tai atsilygins. Aš visuomet patenkindavau jų prašymus, nes niekas nežinojo, kiek to tepalo gaminau. Jie periodiškai atvažiuodavo ir, sužinoję mūsų adresą (gyvenome netoli mano darbovietės), važiuodami gauti tepalo atveždavo žmonai aliejaus arba miltų, retai arbūzų ir t. t. Man visuomet sakė, ką jie atvežė žmonai. Nebuvo to daug, bet buvo lengviau.

Kai aš pasitaisiau ir vėl pradėjau dirbti, tėvą atleido iš poliklinikos už tai, kad lietuviams per daug išrašinėjo ryžių ir žuvų taukų.

Tėvas, dirbdamas poliklinikoje, įgijo gero gydytojo vardą. Pas tėvą namuose apsilankydavo kai kurie ligoniai ir atsilygindavo natūra, bet daug naudos iš to nebuvo.

Bendrai tai pardavinėjome savo daiktus, kad gautume maisto.

Tuo metu jau išvadavo Leningradą nuo vokiečių apsupimo ir daug gyvųjų iš ten pervežė į kitas sritis, toliau nuo fronto. Į Slavgorodą daug atvežė. Buvo jau šilta ir juos išlaipino netoli geležinkelio stoties. Tuoj visus gydytojus nusiuntė tikrinti atvežtųjų sveikatos. Net ir dantų gydytojai, tarp jų ir Smailienė, turėjo tikrinti ne dantis, bet, kaip ir visi, širdį, plaučius ir t. t. Kai Smailienė pasakė, kad to nemoka ir neišmano tokių dalykų, nenorėjo jos klausyti ir pasakė, kad, jei turi gydytojo diplomą (nors dantų), tai turi mokėti ir kitų organų būklę patikrinti. Ji turėjo ten eiti ir visus patikrinimus atlikti.

Kaip tik tuo metu atleido mano tėvą iš poliklinikos už per didelį receptų davimą lietuviams gauti ryžių ir žuvų taukų. Kadangi tėvas Slavgorode turėjo gerą vardą, tai pas jį ateidavo ligoniai į namus ir atnešdavo maisto produktų.

Mūsų šeimininkė Tertyčna labai jau mus spaudė, kad išsikeltume iš jos namo. Mes porai parų visa šeima su tomis mergaitėmis persikėlėme į kiemą (buvo šilta ir geras oras). Padarėme iš paklodžių ir užvalkalų palapinę. Per porą dienų suradome butą kitoje gatvės pusėje pas vietinę vokietę Olenberg. Ji gyveno su suaugusia dukra, o jos vyras buvo paimtas į „darbo frontą“. Namas buvo iš džiovinto molio plytų (tą plytą vadino samasi). Namas buvo pusiau žemėje. Langai lygiai su žeme. Mes užėmėme didelį kambarį ir dalį didelės priemenės. Šeimininkė su dukra gyveno virtuvėje. Ji buvo maloni, dukra taip pat, bet ten buvo labai nešvaru – buvo blakių ir utėlių, nuo kurių irgi sunku buvo apsiginti. Šiaip taip įsitaisėme, visą laiką kovodami su tais insektais.

Vieną dieną pas tėvą atėjo inžinierius Ilarionovas su savo žmona po Leningrado išvadavimo. Jis pasitarė su tėvu dėl sveikatos, paskui pasakė, kad jis dar dabar dirba naujai organizuotoje profesinėje mokykloje inspektoriumi, o direktorius ten yra buvęs MRZ direktoriaus pavaduotojas Koniašinas (aš jį prisiminiau, kai dar dirbau MRZ), ir ten dar dirba įvairių specialistų, atvažiavusių iš Leningrado. Jis siūlo tėvui dėstyti atitinkamą medicinos dalykų kursą. Ir man ten bus darbo – galiu dėstyti metalų technologiją, o gal dar ką nors.

Tėvas sutiko, jį greit apiformino ir jis pradėjo darbą. Aš pasakiau, kad nežinau, ar mane atleis (tada buvo įstatymas, kad jis atves kitą tinkamą darbuotoją į savo vietą). Ilarionovas pasakė, kad aš paduočiau pareiškimą pirmininkui. Jis turės mane atleisti, nes aš esu inžinierius, o dirbu kaip ratų tepalo darbininkas. Aš tokį pareiškimą padaviau pirmininkui Maksimovui, kuris pareiškimo nepasirašė ir pasakė, kad manęs neatleis. Aš tą pasakiau Ilarionovui, nuėjęs į tą mokyklą. Ten sutikau direktorių Koniašiną. Jis man pasakė, kad aš paduočiau dar vieną pareiškimą ir, palaukęs dvi savaites, galiu mesti aną darbą ir ateiti į mokyklą. Aš užėjau į mokyklą ir pasakiau, kad nežinau, ar galiu rizikuoti. Jie abu man pasakė, kad nieko nebijočiau ir rytoj galiu ateiti dirbti į mokyklą. Aš taip ir padariau. Po kiek laiko gavau šaukimą į teismą dėl savavališko darbo metimo. Koniašinas pasakė Ilarionovui, kad jis nueitų su manimi į teismą, nes aš, neišmanydamas visų taisyklių, galiu ką nors ne taip pasakyti. Mes nuėjome skirtu laiku į teismą. Teisėja buvo moteris. Kai atėjo laikas mano bylai, teisėja griežtu tonu pasakė man: „Jūs savavališkai pasišalinote iš savo darbovietės ir perėjote į kitą darbą.“ Aš dar nieko nespėjau pasakyti, kai atsistojo Ilarionovas ir tarė: „Leiskite, drauge teisėja, painformuoti Jus, kad teisiamasis yra inžinierius ir jis reikalingas mums į mokyklą, ten jis darė tepalą ratams.“ Teisėja, išgirdusi tą informaciją, trumpai pasakė: „Ot keistas pirmininkas“ (ot čiudak predsedatel). „Eikite ir dirbkite mokykloje. Byla baigta.“

Pradėjau dirbti mokykloje. Ilarionovas davė man išbraižyti šaltkalvių įrankių. Aš su savimi buvau pasiėmęs visą braižymo komplektą „Gotovalnia“, firmos „Gerlach“, iš Varšuvos, kurią man padovanojo mano žmona, tada dar sužadėtinė, kai aš dar buvau studentas. Tada jos pažįstamas važiavo iš Kauno į Varšuvą (žinoma, aplink per Rygą). Ji jam davė pinigų, kad pirktų tos firmos braižymo įrankius, ir padovanojo man. Aš su jais braižiau savo diplominį darbą, o paskui naudojau, kai reikėjo. Paėmiau su savimi į Sibirą. Turiu ir dabar Kėdainiuose ir, reikalui esant, naudoju, nes yra gerame stovyje.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

Tado Mongirdo tremties prisiminimai

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. II dalis appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau spausdiname ištrauką.

Pradžioje pasikeitus santvarkai pas mus ūkyje niekas nepasikeitė, visi darbai ėjo normaliai. Po balsavimo organizavosi vietinė valsčiaus valdyba. Tėvas ir visi mes buvome geruose santykiuose su visais tais pareigūnais, jie visi buvo vietiniai. Vieną dieną atvažiavo pas mus iš Trakų NKVD pareigūnas (rusas Pavličenko. Jis sakė, kad buvo Leningrade vidurinės mokyklos direktorius) kartu su buvusiu Aukštadvario šaltkalviu Kostu Genzeliu, kuris dabar buvo Trakų apskrities viršininku (Jo sūnus – dabartinis filosofijos profesorius Bronius Genzelis). Ilgai kalbėjo su mumis, Genzelis buvo mums labai palankus ir išvažiuodamas mums tas svečias pasakė, kad mes esame „demokratiški eksploatatoriai“. Vieną rytą apie 4 val. į mano kambarį įėjo vienas iš valsčiaus valdybos atstovų ir pasakė, kad jie nori mums palikti 30 ha žemės, nors žino, kad tai mano senelis a.a. Bronislovas Malevskis paveldėjo iš savo tėvo, bet jis turėjo daug susimokėti savo giminėms ir ilgai dirbo Sibiro geležinkelio statybose, kad užsidirbtų pinigų. Jie tik prašo, kad parašyti jiems kur reikia pareiškimą. Padarėme tą ir jie paliko mums tą 30 ha.

Mums atrodė, kad iš to praktiškai nieko neturėsime, ypač žmona³ mano sakė, kad nebus galimybės naudotis ta žeme ir geriausia mums išvažiuoti iš Aukštadvario. Tėvas buvo priešingos nuomonės ir siekė, kad čia visi atsineša draugiškai ir nėra reikalo važiuoti į miestą. Aš tada dirbau Kauno politechnikume, kur mane pakvietė dėstyti apie hidrauliką ir vandens turbinas IV ir V kurse. Aš turėjau 3 dienas iš eilės pamokų ir nuvažiavęs į Kauną ten 3 dienas gyvenau žmonos sesers bute. Ji ten gyveno su savo motina ir vyru.

Dėl viso ko iš Kauno politechnikumo paėmiau prašymą, kad esu dėstytojas ir mums reikalingas butas Kaune. Be to, dar turėjau Aukštadvario progimnazijoje (4 klasių), jau nuo kelių metų, prancūzų kalbos pamokas. 1940 m. vasario 12 d. mūsų namuose kilo gaisras ir sudegė medinis stogas. Lubos nenukentėjo, nes iš viršaus buvo pripiltas storas smėlio sluoksnis. Bet namą reikėjo remontuoti. Aš, mano žmona, žmonos motina ir sūnus, gimęs 1936 gruodžio 18 d., gyveno kitame ūkio bute. Tėvas gyveno miestelio vaistinėje. Iki rudens namas buvo suremontuotas. Pastatytas naujas stogas ir medinės konstrukcijos padengtos čerpėmis iš fabriko Palemone. Kai iš mūsų pradėjo reikalauti didelių mokesčių, aš (tėvas nenorėjo eiti) nuėjau pas Kazimierą Monkevičių, jis tada buvo valsčiaus vadovas, pasitarti, kaip daryti. Jis patarė, kad, kol dar neatėmė, parduoti vieną ar kelias karves ir atsiskaityti. Kai jam pasakiau, kad visas karves ir visą gyvą inventorių surašė, jis pasakė: „Nebijokite ir darykite kaip sakau, niekas ten nesusigaudys, kaip yra su tomis karvėmis“. Taip ir padarėme. Tada pradėjo nacionalizuoti didesnius ūkius. 1941 m. pavasarį atvyko pas mus iš Trakų kalbantis rusiškai žydų tautybės valdininkas. Buvo labai mandagus, pasakė savo pavardę Cepelis ir, kad jis kilęs iš Kauno, Vilijampolės, kur jo tėvas ir jis mažas gyveno. 1915 m. pabėgo nuo karo į Rusiją ir ten pasiliko. Jis pasakė, kad turėsime iš savo namo išsikelti, nes čia bus poilsio namai. Jis žino, kad miestelyje yra keli mums priklausantys namai ir jis į vieną iš jų mus perkels. Galėsime viską, kas mums reikalinga, pasiimti: maisto produktus, rūbus, patalynę, knygas, portretus ir t.t., bet prašo, ko nepaimsime niekam to neduoti, o palikti vietoje. Susitarėme. Jis pasiūlė man nueiti su juo į miestelį pasirinkti mums namą. Nuėjome. Pirmas namas einant į miestelį buvo mūsų, ten gyveno Gervelio šeima, bet jie visi jau išsikėlė į Trakus. Antras namas tarp to namo ir Gervelio irgi buvo mūsų. Ten gyveno vienoje pusėje batsiuvys Antanas Šetinskas, o kitoje pusėje stalius Juozas Pagačiauskas. Cepeliui tie namai nepatiko ir jis pasakė, kad dar turime namą prie Onuškio gatvės, netoli upės ir malūno. Nuėjome tenai. Ten gyveno senas žydas su žmona Choma Mileris. Jo dukra gyveno su savo ir vyro šeima nuosavame name arčiau centro. Cepeliui tas namas patiko ir pasakė, kad čia galėsime apsigyventi. Čia yra du kambariai ir didelė virtuvė, šalia – sandėliukas, daržas ir namas turi daug šviesos, o Milerį galima perkelti pas dukrą, nes didelis naujas namas.

Kada jis tai pasakė Mileriui, tas pradėjo aiškinti, kad to negali padaryti, nes jis su žentu nesutaria ir tarp jų labai blogi santykiai. Tada Cepelis trenkė kumščiu į stalą ir griežtai pasakė: „Tylėti ir vykdyti, ką aš pasakiau, 2-3 dienų bėgyje persikelti. Supratot?“ Mileris sutiko ir pasakė, kad viską įvykdys, kaip nurodyta. Grįžome su Cepeliu į namus. Pakvietėme jį pietauti. Neatsisakė. Gana daug kalbėjo apie padėtį Europoje ir kad neaišku, kaip toliau vystysis santykiai su Vokietija ir t.t. Jis pirmą sykį kalbėdamas mums pasakė: „Aš visgi manau, kad jums geriausia būtų iš čia išvažiuoti į miestą“ .Žmona pritarė jo žodžiams, o tėvas pasiliko prie savo nuomonės. Aš galvojau, jau turėdamas tą prašymą iš politechnikumo užsiimti tuo reikalu ir nemaniau, kad greitai viskas pasikeis ir turėsime važiuoti toli. Išvažiavome į Kauna, o kada grįžau po trijų dienų, jau mano šeima buvo naujoje vietoje. Susitvarkėme tenai. Kartu su mumis mūsų virėja Zosė Tarasevičiūtė. Ji pareiškė, kad senoje vietoje jai nebus ką veikti, o mums galės padėti ir kad virtuvė didelė ir ji ten galės gyventi. Aš, būdamas Kaune, girdėjau, bet jie visi buvo valdžios žymesni darbuotojai ir niekas nemanė, kad gali pradėti vežti kitus žmones. Dar tada Kaune labai daug pasakojo anekdotų ryšium su nauja tvarka. Aš stengiausi jų neužmiršti, kad galėčiau juos papasakoti namuose saviems. Mūsų ūkio vadovu buvo paskirtas jaunas batsiuvys Mazanavičius. Jis užėjo pas mus ir pasakė, kad aš vakare užeičiau pas jį į mūsų buvusį namą ir jis nuves mane į mūsų sandėliuką prie svirno kur yra mūsų kumpiai ir lašiniai (tą viską paliko ir mums mažai davė) ir jis duos tiek, kiek maiše galėsiu nunešti. Paėmiau, kiek galėjau, ir nunešiau į namus.

Vieną dieną į Aukštadvarį iš Trakų atvažiavo Petras Cijūnėlis jau milicininko uniformoje, nes buvo paskirtas Trakų rajono milicijos viršininku. Užėjo pas mus ir gana daug pasakojo apie savo veiklas, jis pasakojo lyg tai mažai vertina savo naujas pareigas, bet jautėsi, kad faktinai jaučiasi žymiai pranašesniu.

Po kiek laiko nuvažiavau į politechnikumą. Ten jau baigėsi pamokos ir turėjau dalyvauti egzaminuose.

Egzaminai pasibaigė ir mums visiems pasakė, kad sekančią savaitę, pirmadienį (buvo trečiadienis), turime atvykti į politechnikumą, kur gausime užduotį vasarai. Aš dar užėjau į politechnikos institutą sužinoti kaip įvertino mano recenziją, kurią parašiau apie vieno inžinieriaus knygą apie vandens turbinų teoriją, norėdamas dėstyti tą dalyką.

Tada senas profesorius P. Jankauskas perėjo į pensiją ir pasitraukė visai iš politechnikos. Vietoj jo buvo du kandidatai: docentas Antanas Julijonas Gravrogkas (grafas), kuris dėstė malūnų ir medžio apdirbimo įrenginius. Jis norėdamas dėstyti ir vandens turbinas parašė tą knygutę iš vandens turbinų teorijos.

Antras kandidatas buvau aš, nes mano studentavimo metu, mano draugai, kurie vėliau pasiliko technikos fakultete mokslo darbuotojais, pristatė mano kandidatūrą. Remiantis tuo, kad aš užsiiminėju vandens turbinomis, linkęs į mokslą. Pusiau naminiu būdu, kai ką užsakydamas Kaune „Nemuno“ dirbtuvėse pagaminome kelias turbinas Aukštadvario malūnui ir mūsų ūkiui, kurias išbandėme dalyvaujant Lietuvos Hidrologijos tarnybos viršininkui inžinieriui Z. Mingaudai? Ir gavome 75 proc. produktyvumo koeficiento vandens ratą. Jis buvo apie 30 proc.? Be to aš jau buvau parašęs keletą straipsnių iš vandens turbinų srities Lietuvos inžinieriaus mėnesiniame žurnale „Technika ir ūkis“.

Kada profesoriui P. Jankauskui perskaitė tą Antanas Julijonas Gravrogko knygelė (profesorius turėjo labai silpnas akis) jis pasakė, kad ji nieko neduoda ir yra be vertės, bet rašyti nenorėjo. Tada fakultetas pasiūlė recenziją parašyti man. Aš sutikau ir laikau, kad tai buvo man didelė garbė, bet nežinojau, kaip pavyks, nes autorius buvo jau inžinierius ir dėstytojas su patyrimu ir teoriškai užsiiminėjo ir vandens turbinomis.

/Parašė, kada Institutas svarstė mūsų kandidatūras kiekvienas gavome po lygų balsų skaičių ir nutarė, kad paskirti jau instituto dėstytoją Antaną Julijoną Gravrogką. Mano šalininkai man pasakė, kad mane vis tiek įtrauks į Institutą./

Recenzijos rašymui paėmiau iš politechnikos bibliotekos literatūros apie vandens turbinas. Pats irgi turėjau keletą knygų iš tos srities ir visų pirma prancūzų kalba visai naują 1935 m. 4 didelių tomų veikalas „Hidraulinės turbinos ir reguliatoriai“. Jos autorius buvo didelės firmos, gaminančios turbinas, inžinierius-konsultantas. Aš ją skaičiau ir bendrai naudojau.

Pradėjau skaityti instituto dėstytojo Antano Julijono Gravrogkos knygutę ir pasirodė, kad ten yra tokių keistų samprotavimų ir be jokio pagrindo, neturinčių nieko bendro su naujausiomis teorijomis, jau taikomomis praktikoje.

Parašiau daug lengviau nei tikėjausi ir įteikiau politechnikos institutui. Kada ten užėjau prieš grįžtant į Aukštadvarį po egzaminų politechnikume, man pasakė, kad mano darbas įvertintas gerai ir kitą savaitę gausiu atlyginimą už tą darbą 250 rublių. Labai patenkintas vakare grįžau namo autobusu, viską papasakojau ir atsiguliau miegoti.

Iš ryto 4 val. pasigirdo labai garsus durų barškinimas (tiesiog durų daužymas kumščiais). Per langą pamatėme uniformuotą NKVD darbuotoją ir vietinio valsčiaus darbuotoją Janonį (vardo jau neatsimenu; jo tėvas buvo Romanas ir visi jį vadino Romankuc). Jie, mus pamatę, sušuko: „Atidarykite, darysime reviziją pas jus, ieškome ginklų“. Įėję labai paviršutiniškai ieškojo ginklų, o tas kariškis pasakė rusiškai, kad Trakų NKVD sprendimu turime pervažiuoti į kitą respubliką, turime valandą laiko pasiimti daiktus ir maisto vienam mėnesiui. Visi atsikėlėme. Žmona nežinojo, ką imti. Paėmė kibirą lydyto sviesto, kumpio, lašinių, porą aliuminių puodelių vaikui ruošti valgį. Kiek turi iš rūbų ir patalynės. Tas kariškis padėjo jai iš spintos mano vakarinį kostiumą „smokingą“. Žmona pasakė, kad toks kostiumas nereikalingas ten, kur važiuosim į tą jūs paskyrimą. Jis pasakė: „Berite i tam vam vešči prigodiatsa“ (imkite ir ten jums daiktai pravers). Kada surinkome daiktus, mums pasakė, kad prie namo stovi vienkinkis vežimas su žmogumi. Ten sukrovėme daiktus, atsisėdo tėvas ir mūsų 4 metų vaikas. Žmona, aš ir kareivis ėjome šalia vežimo. „Romankuc“ pasiliko prie namo.

Atvažiavome prie milicijos, ji buvo ten, kur dabar ambulatorija. Vienoje pusėje buvo kontora, o kitoje gyveno milicijos viršininkas. Jis ir jo brolis (tuo metu jau miręs), dažnai pas mus dirbo kaip mūrininkai. Kontoroje jau buvo atvežtų žmonių. Mus Ramanauskas pakvietė į savo butą. Jo žmona mums paruošė pusryčius, o Ramanauskas į mano klausimą „ką jie čia išdarinėja?“ atsakė: „diena iš dienos karo su vokiečiais ir dvi NKVD divizijos šalina nepatenkintus žmones“. Paskui įspėjo, kad gali atskirti vyrus nuo šeimų. Ir, kad gal būt reikės tarp stočių eiti patiems, todėl reikia taip paskirstyti daiktus, kad kiekvienas galėtų nešti pagal savo jėgą.

Neužilgo padavė sunkvežimį ir liepė sukrauti savo daiktus ir patiems lipti. Ten buvo laikini suolai ir mes atsisėdome.

Į miliciją paėmėme tėvo lagaminą su medicinos įrankiais, tėvas nenorėjo jo imti į sunkvežimį, sakydamas, kad jie jau jam daugiau nebus reikalingi. Prie milicijos susirinko daugiau žmonių ir tarp jų du gydytojai: moteris ir vyras- lenkai, kurie iš Vilniaus atvažiavo ir apsigyveno Aukštadvaryje. Jie susipažino su tėvu, kai tik atvažiavo. Tas vyras į mašiną įdėjo tą tėvo lagaminą sakydamas: „Imkite, jis jums bus dar labai reikalingas, pamatysite“. Mašinoje važiavome aš, mano tėvas, žmona ir mūsų 4 metų sūnelis, Aukštadvario pradinės mokyklos vedėjas Vilutis su žmona ir dviem vaikais, neseniai atvykęs iš Šiaulių į Aukštadvario 4 klasių progimnaziją mokytojas Adolfas Tomas su nėščia žmona ir 1,5 metų dukrele, Karapolio mokytojas Pilius su žmona ir dukrele, Kazimieras Kubekas iš Jurgionių kaimo su žmona (vaikų jie neturėjo). Jis buvo valsčiaus seniūnas ir šaulys. Jo tėvus paliko, jie turėjo ūkį apie 40 ha. Jonas Šalomskis iš Užuguosčio su žmona ir dukra Emilija. Jie turėjo dar sūnų, bet tas buvo Kaune studentu medicinos institute ir todėl pasiliko. Laike vokiečių okupacijos jis keršijo savo šeimos priešams. Kai vokiečiai traukėsi iš Lietuvos, jis išvyko į vakarus ir apsigyveno JAV. Taip Šalomskas prieš I pasaulinį karą išvyko į JAV ir ten 11 metų dirbo akmens anglių kasyklose. Ten apsivedė ir uždirbo pinigų. Jau po I pasaulinio karo grįžo Lietuvon į Užuguostį ir pirko iš dvarininko Lykos 40 ha žemės, nes Lyko po žemės reformos išpardavė savo dvarą sklypais ir persikėlė gyventi į Lenkiją.

Mus atvežė į Rūdiškių geležinkelio stotį ir ten visus įsodino į vieną vagoną. Visas ešelonas surinktas iš prekinių arba, kaip kiti vadino, gyvulinių vagonų. Viduryje buvo dviejų aukštų klojiniai iš lentų kur miegoti. Sienoje, iš tos pusės, kur buvo durys, buvo padaryta aukštai du maži langai, gal kokie 50 ant 30 cm. Kitame kampe – lovelis iš lentų su išleistu galu į lauką, tai buvo tualetas, tą vietą uždengėme, pakabindami paklodę, kad būtų atskira patalpa. Ešelonas stovėjo visą dieną ir dar vežė žmones iš kitų rajonų. Į mūsų vagoną dar įsodino 4 žmones: vietinius lenkų piliečius, du žydus vyrus, dar nesenus, vieną baltarusį su lietuviška pavarde Kaziukonis ir vieną lenką, buvusį kareivį. Kareivis buvo apsirengęs kareiviška uniforma. Jis buvo su lietuviška pavarde Juozas Matonis, bet lietuviškai jis nešnekėjo. Jis vagone kalbėjo tik su tais, kurie mokėjo lenkiškai. Tai buvo mūsų šeima, Kubekas ir Šalomskas. Kiti nemokėjo, o Tomas ir rusiškai nemokėjo, tik vėliau Slavgorode⁵ pramoko, bet kalbėjo blogai, turėjo labai blogą akcentą. Tomas buvo ateistas, o Matonis tikintis. Vieną dieną, jau kelionėje, kai kurie pradėjo dainuoti lietuviškas dainas. Matonis iš melodijos suprato, kad tai lengvesnio turinio daina ir pasakė, kad mus veža į Sibirą, kur daug užtruksime ir reikėtų geriau giedoti kokią šventą giesmę. Kada Tomui paaiškino, ką sakė Matonis, tas atsistojo ir pradėjo pamėgdžioti kunigo balsą bažnyčioje. Matonis baisiai supyko ir šoko muštis su Tomu. Mes juos abu sulaikėme ir išskyrėme. Nuo to laiko jie vienas į kitą kreivai žiūrėjo.

Pavakare keletą vyrų iš mūsų vagono išleido po priežiūra į krautuvę. Aš irgi nuėjau. Pirkau ten duonos ir žuvų konservų. Iš kitų vagonų ir buvo ten žmonių.

Rūdiškių stotyje ešelone pernakvojome.

Kitą dieną 17/VI dar vežė žmones į ešeloną. Į mūsų vagoną daugiau neįsodino. Vietos gyventojai nešė maisto esantiems vagonuose žmonėms. Ypač gerai prisimename mes visi vieną Rūdiškių gyventoją – moterį Musioniovą. Ji nešė duoną, lašinius, dešras ir dar gertuvę ką tik išvirtos garuojančios sriubos, kurią paduodavo per langelį.

Dar Kšyvablockiai iš Vaickuniškių (trys broliai: Mykolas, Bronislovas ir Liudvikas). Visus gerai prisimename. Vežė arkliais iš namų į Rūdiškes visokio maisto ir dalino tremtiniams.

Taip praslinko diena. Pavakare, leidžiantis saulei, ešelonas pajudėjo. Rūdiškėse stovėjo minios žmonių. Lentvaryje irgi. Vilnių privažiavome naktį.

Anksti rytą išgirdome moterų verksmą. Tas verksmas mus pakėlė iš miegų. Traukinys stovėjo Vileikos miesto stotyje. Per langelį pamatėme einančius vyrus su ryšulėliais ant pečių ir rankose. Juos lydėjo sargybiniai, o moterys vagonuose verkė. Varė vyrus iš vagonų į traukinio galą.

Po kiek laiko vienas sargybinis atidarė mūsų vagono duris ir sušuko: „Mongirdas, Vilutis“ ir pats stovėjo iš šono. Tėvas ir aš nesupratome, ar mes abu šaukiami, ar kuris vienas iš mūsų, ir neskubėjome išlipti.

Žmona mano vieną maišą su daiktais padavė tėvui, o kitą man. Vilutis pradėjo atsisveikinti su žmona ir vaikais, o tas Matonis iššoko iš vagono su daiktais ir stovėjo šalia vagono.

Sargybinis ramiai stovėjo ir nieko daugiau nesakė.

Staiga prie durų priėjo kitas kariškis. Liepė Matoniui lipti į vagoną, uždarė duris ir po kelių minučių traukinys pajudėjo. Daugiau jau nieko iš ešelono nejudino.

Taip ir nežinojome, kodėl taip staiga traukinys išvažiavo.

Paskui sužinojome, kad visi išsodinti vyrai buvo išvežti į Archangelsko sritį, į miškus, kur kirto mišką. Daug jų mirė dėl sunkaus klimato, blogo maisto ir sunkaus darbo. Tarp jų buvo ir mūsų pažįstamų.

Toliau važiuodami matėme traukinius, važiuojančius į vakarus. Jie buvo keleiviniai, prekiniai. Daug traukinių – šaldytuvų, su kariuomene ir karo reikmėmis.

Mūsų ešelonas stotelėse sustodavo. Visur ant pervažų buvo moterų su maisto prekėmis – pagrindinės prekės: pienas ir jo gaminiai, daržovės. Mano žmona ir kitos moterys su mažais vaikais per langelį nuleisdavo bonką ant virvutės ir prašė pripilti pieno. Ir pinigus paduodavo (numesdavo) per langelius. Buvo keletas atsitikimų, kai delsė su pieno įpylimu. Ir, kai traukinys pajudėdavo, pagrobdavo sau tuščią bonką. Sakė, kad dėl to, kad kai kur neturėjo bonkų.

Kada traukinys sustodavo stotyje, tai iš vagono išleisdavo porą žmonių (po priežiūra) parnešti geresnio vandens. Kai kada sustodavo lauke prie kokio nors vandens telkinio ar kūdros ir leisdavo ten pasemti vandens. Koks vanduo buvo tokiame sėmime.

Jau neatsimename, per kiek laiko atvažiavome į Smolenską. Pranešė mums, kad gausime pietus. Išleido visus į peroną. Kitų žmonių neprileido. Moterys baltais chalatais pradėjo skirstyti mums patiekalus. Gavome rūgštynių sriubos. Visiems ji patiko. Antro patiekalo jau gerai neprisimenu. Buvo bulvių košė ir dar lyg mėsos. Desertui – limonado ir ledų. Tarp kalinių pasklido gandas, kad tuos pietus organizavo JAV atstovybė. Kelionės metu, vėliau apie Penzą, davė prisvilintos sorų košės.

Jau neatsimenu stoties, bet tai buvo tarp Maskvos ir Smolensko, kur mūsų ešelonas sustojo šalia irgi tokio ešelono, kuris tik pradėjo judėti. Kaip visą laiką, taip ir dabar, tie du žydai, įsodinti Rūdiškėse, tuoj priėjo prie langelio ir pamatė judančiame ešelone prie langelio žydą. Tuoj pradėjo su juo kalbėti. Žydiškai. Kai vagonas pavažiavo, žydas sušuko mums lenkiškai: „Žinokite, jau prasidėjo karas. Didelis karas su vokiečiais. Mums tai pasakė iš to traukinio, kuris veža žmones iš Panevėžio“.

Važiavome toliau. Pasklido gandas, kad mus veža į Uljanovsko sritį ir pradėjo spėlioti, kurioje vietoje mus patalpins. Nuvežė mus link Maskvos ir Viazmoje pasukome kiek į pietus ir aplenkėme Maskvą per Kalugą ir Tulą. Mes miestų beveik nematėme, bet viena gerai atsimenu, kad Kaluga mums padarė įspūdį. Žalias miestas. Ten augo daug medžių. Už Tulos vėl išvažiavome į geležinkelį Maskva – Penza. Ten, kaip minėjau, mums davė pietus į vagonus – prisvilintos pšeno (sorų) košės. Po kiek laiko (datos neprisimenu) privažiavome prie Saratovo ir ten pervažiavome tiltu per Volgą. Supratome, kad į Uljanovską nevažiuosime, o privažiuosime Uralo kalnus. Taip ir buvo. Vienos dienos pavakare pamatėme Uralo kalnus. Per Uralo kalnus važiavome naktį. Rytą matėme paskutines Uralo kalnų uolas.

Po kiek laiko atvykome į Čeliabinską. Ten traukinys stovėjo gana ilgai. Daug žmonių susirinko perone. Jie žiūrėjo į mus, kalbėjo tarpusavyje ir užkalbino mus. Iš vienos tokios grupės, viena gerai apsirengusi moteris pasakė: „Sako mums, kad čia veža buržujus, bet jūs visai nepanašūs į buržujus“. Mes pradėjome juoktis. Buvo neaišku, kaip ta moteris suprato buržujus. (…)

Važiuodami per Sibirą pastebėjome, kad moterys taip pat ateidavo prie geležinkelio parduoti maisto, bet pieno gauti buvo galima ne visur. Visur buvo galima nusipirkti virtų bulvių.

Taip atvažiavome į Omską ir toliau į rytus. Vieną dieną atsikėlę ryte pamatėme, kad važiuojame ne į rytus, bet į pietus. Tai aiškiai matėsi žiūrint į saulės padėtį danguje. Sustojimo vietoje sužinojome, kad važiuojame iš Tatarsko miesto į Slavgorodą. Mums sakė, kad ten stepės ir bendrai žemės ūkio kraštas, kad ten mums bus gerai. Geležinkelis ėjo nuo Tatarsko per Karasuką, Burlą į Slavgorodą. Kulundos stepės iki miesto Pavlodar, kur ir baigėsi geležinkelis. Tik po kelių metų, pasibaigus karui, geležinkelis buvo pratęstas nuo Pavlodaro iki Siamypalatinsko.

Per miestą Burlą tekėjo nedidelė upė Burla. Ten buvo eilė didesnių ir mažesnių ežerų. Aplink visus augo aukštos nendrės, ežeruose buvo daug žuvų. Vėliau, kai gyvenome Slavgorade ir aš dirbau miesto elektrinėje, teko su bendradarbiais važiuoti į Burlą ir gautyti žuvis tinklais.

Birželio 30 d. pavakare atvažiavome į Slavgorodo geležinkelio stotį. Ten mus išlaipino su visais mūsų daiktais. Mūsų laukė sunkvežimis su NKVD darbuotojais. Moteris su vaikais ir seni žmonės buvo įsodinti į mašinas, o vyrai ėjo šalia pėsčiomis lydimi NKVD darbuotojų. Taip atvykome į plytinę, kuri buvo už 4 km. nuo miesto. Ten mums parodė eilę pašiūrių, stoginių, kuriose džiovino suformuotas plytas, prieš jas išdegant.

Ten turėjome kol kas gyventi. Visas mūsų vagonas įsitaisė vienoje tokioje pastogėje. Ten buvo daugiau žmonių, kurie buvo atvežti anksčiau. Kitoje pastogėje taip pat buvo anksčiau už mus atvežtų lietuvių ir lenkų.

Mūsų ešelono žmonės pasiskirstė po visas pastoges, kur dar buvo vietų. Susipažinome su eile žmonių, atvežtų mūsų ešelone, atvežtų anksčiau lietuvių ir lenkų piliečių.

Tiedu žydai ir baltarusis, įsodinti į mūsų vagoną, kažkur dingo ir neteko jų daugiau matyti. Tik tas lenkų kareivis Matonis laikėsi visą laiką prie Kubekų ir Šalomskių. Buvo ten Pranckevičienė su dviem vaikais, Mergiškių pradžios mokyklos mokytojo žmona, kurį atskyrė nuo šeimos Vileikoje.

Mes turėjome maisto, nes liepė imti visiems vienam mėnesiui. Vietoje pirkdavome pieną, bet jis mums nelabai patiko, nes buvo kartus. Sužinojome, kad vietiniai žmonės šienauja stepėse žoles ir tarp jų labai daug pelūno, todėl pienas toks kartus. Susipažinę su žmonėmis ir gyvenimo sąlygomis nuėjome kartu su Šalomsku, Kubeku ir Matoniu pas plytinės „Kirpičnij zavod“ viršininką ir pasisiūlėme darbininkais remontuoti pašiūres plytoms džiovinti. Jie sutiko ir mes gavome įrankius bei pradėjome dirbti. Kiek mums pažadėjo už darbą sumokėti, jau nepamenu.

Po kelių dienų į plytinę pradėjo važiuoti įvairių įstaigų atstovai su NKVD darbuotojais. Jie šaukdavo žmones iš mūsų tarpo ir sakė, kad turi važiuoti su tais įtaigų atstovais. Tokiu būdu gana daug žmonių su šeimomis išvyko į Martovo (Kovo) tarybinio ūkio fermas („Martovskij svinohoz“). Ten buvo labai didelis ūkis. Mūsų pavardę kelis kartus paminėjo, bet aš neatsiliepdavau, nes mes nutarėme, kad bandysime apsigyventi mieste.

Vieną dieną iš miesto atvažiavo Variklių gamyklos direktorius Jarmolinskij („MRZ motoro remontnyj zavod“) ir tarp kitų pavardžių išgirdau savo pavardę. Aš atsiliepiau ir jis pasakė, kad jau žino, kas esu, ir pasiima mane į elektrotechniką. Duoda mūsų šeimai ir kitiems vietas įmonės bendrabutyje.

Visi pašauktieji nuvažiavome su daiktais. Bendrabutis buvo visai arti gamyklos miesto pakraštyje prie III Zapadnaja gatvės. Pradžioje visus patalpino į vieną didelę salę su eile lovų. Po kelių dienų kai kurios didesnės šeimos gavo atskirus kambarius. Mes buvome keturiese ir gavome atskirą kambarį. Buvo ten Jakobų šeima iš Kauno. Jakobas buvo teisininkas ir anksčiau dirbo saugumo departamento direktoriumi, paskui buvo Vilniaus reikalų departamento juridinis konsultantas. Jo žmona buvo ukrainietė, mokėjo kalbėti lietuviškai. Buvo du vaikai. Sūnus (rodos buvo vardu Vytautas) jau III kurso medicinos fakulteto studentas ir dukra (vardo nepamenu) ką tik baigusi vidurinę mokyklą. Jakobą priėmė į gamyklos buhalteriją.

Buvo žydų tautybės Saloveičikas su žmona, žinomas Kaune pramonininkas. Jis Jonavos gatvėje turėjo eilę pramonės įmonių. Ir „Prienų Goldbergo alaus bravoro“ akcijų. Jis savo laiku buvo baigęs Briuselyje ekonomikos ir teisės fakultetus. Jį priėmė į planavimo skyrių. Mane priėmė į elektros cechą ir buvau numatytas vadovu į planuojamą akumuliatorių remonto cechą, bet karo sąlygomis jau negalėjo jo užbaigti. Aš pradėjau dirbti elektros šaltkalviu elektros ceche, remontavau traktorių magnetus ir automašinų dinamo mašinėles.

Ten buvo priimti lenkų pilietis su savo motina. Jis dirbo šaltkalviu, jo mama nedirbo. Gamykloje dirbo buvęs lenkų kareivis nuo Rūdiškių Šavlan, kartu važiavusio ešalone Matonio draugas. Jis buvo vežamas į Archangelską, bet išlipo iš traukinio. Įlipęs į kitą traukinį grįžo atgal. Po kiek laiko jį vėl suėmė ir įsodino į mūsų traukinį. Jis dirbo gamykloje šaltkalviu. Direktorius Jarmolinskij buvo simpatiškas ir geras žmogus. Jis keletą kartų su manimi kalbėjo, domėjosi Lietuva, buvo partietis ir todėl iš Ukrainos perkeltas į Slavgorodą. Jis buvo cukraus gamybos specialistas ir gerai vadovavo cukraus fabrikui. Bet staiga jį perkėlė į Slavgorodą, kad suorganizuotų MRZ gamyklą. Čia visai kitoks darbo profilis ir jam sunku buvo čia dirbti, bet partija jam pavedė, todėl jis turėjo klausyti.

Tėvas po persikėlimo į miestą aplankė ligoninę, polikliniką, susipažino su vadovybe. Greitai jį priėmė dirbti gydytoju miesto poliklinikoje, vidaus ligų kabinete. Pas jį pradėjo eiti visi lietuviai, o vėliau ir lenkai.

Atvežti į Slavgorodą beveik visi pradėjo sirgti vidurių ligomis. Vietiniai gyventojai aiškino, kad dėl vietinio gruntinio vandens. Jis buvo truputį sūrus ir labai lengvas. Sergantiems vidurių ligomis buvo galima gauti poliklinikoje receptą ryžių kruopoms. Tėvas išrašinėjo lietuviams tuos ryžius, taip pat žuvų taukus, kuriuos buvo galima gauti tik pagal gydytojo receptą. Kadangi Slavgorodo krautuvėse jokių maisto prekių nebuvo, tik duona pagal korteles: dirbančiam – 600 g. į dieną, o nedirbančiam – po 400 gr. Mėsa ir rūbai tik pagal korteles. Rūbus gaudavo vaikų namai, o pirkti žmogui nebuvo, o jei pasitaikydavo, buvo labai brangūs.

Daug kas iš lietuvių kreipdavosi pas tėvą į polikliniką ir jis išrašinėdavo receptus žuvų taukams gauti. Po kurio laiko tėvą atleido iš darbo apkaltinant, kad per daug ryžių ir žuvų taukų išrašo lietuviams. Po kiek laiko tėvą priėmė atgal. Tada jis dirbo ilgai. Dirbo net vyresnio amžiaus, kad gautų pensiją.

Tėvas įgijo gero gydytojo vardą. Daug kas kreipdavosi pas tėvą į namus, susimokėdami natūra – produktais, vienokiais arba kitokias daiktais. Pinigais nemokėjo, nes už juos nebuvo ką pirkti. Kai kurie aukštesni pareigūnai tėvą kvietė gydyti net į namus.

Poliklinikoje dirbo iš Kauno atvežta Smailienė – dantų gydytoja. Jos vyras buvo atskirtas, o vaikų jie neturėjo. Ji nemokėjo kalbėti rusiškai ir, kad išmoktų, prie jos dirbo vertėjas. Dirbo Rudokienė, atvežta iš Širvintų. Jos vyras tarnavo policijoje ir buvo išvežtas į lagerį. Rudokienė dirbo poliklinikoje kaip sanitarė.

Greit sužinojome, kad plytinėje buvo suimtas ir teistas Pilius. Plytinėje buvo likę daug lietuvių dirbti. Jis labai neapgalvotai elgėsi. Kiti jį vadino net kvailiu. Tuo metu apie karo veiksmus buvo pranešinėjama bendrai kokia kryptimi atakuoja vokiečiai. Pilius buvo mokytojas Karapolyje, 4 km. nuo Aukštadvario. Jis nieko gudresnio negalėjo sugalvoti, kaip aiškinti vietos gyventojams, kad, jei vokiečiai eina tokia kryptimi, tai užėmė tokius ir tokius miestus ir vietoves.

Už tuos aiškinimus jį suėmė ir apkaltino, kad skleidžia neteisingas žinias iš fronto. Kiek gavo metų, nežinau. Jo žmona su dukrele pasiliko Slavgorode. Kuo užsiminėjo, nežinau. Tik vėliau sužinojau, kad ji susisiekė su kažkokia giminaite ar pažįstama Maskvoje ir vėliau pas ją išvažiavo į Maskvą.

Palyginus po neilgo laiko nuo mūsų įdarbinimo MRZ suėmė Jakobo sūnų. Kur dirbo, neatsimenu. Tėvai buvo labai susirūpinę. Sakė, kad jis draugavo su kažkokio komunisto dukra, kuri labai norėjo už jo ištekėti. Jis atsisakė. Mergina, kerštaudama, jį įskundė, neva jis pasakojo apie karą ir vokiečių laimėjimus.

Vieną dieną į bendrabutį atvyko keletas NKVD darbuotojų ir padarė pas visus reviziją. Pas mus paėmė kišeninį elektros šviestuvą ir mano inžinieriaus diplomą, su juo kartu duotus nuorašus ant popieriaus, nes diplomas buvo ant pergamento. Po kiek laiko diplomą atidavė, bet nuorašus pasiliko pas save. Ar sunaikino, to nežinau. Baigus reviziją paėmė su savimi Jakobo sūnų.

Jakobas vaikščiojo į NKVD teirautis ir grįždavo labai nusiminęs.

Vieną dieną gavau šaukimą atvykti į NKVD, į tardytojo Gorbunovo kabinetą.

Skirtą valandą atėjau. Tardytojas buvo labai mandagus, paprašė sėstis ir pasakė man, kad jaunas Jakobas sakė, jog tos žinios, kurias gaudavo, buvo iš manęs. Ką aš galiu apie tai pasakyti? Aš labai nustebau, nes su Jakobo sūnumi beveik neteko kalbėti. Retai susitikdavome, trumpai pasisveikindavome, persimesdavome keliais klausimais ir viskas. Aš pasakiau tardytojui, kad aš su jaunu Jakobu retai susitikdavau ir trumpai kalbėdavome. Jokių žinių iš fronto jam nepasakojau. Ypač, kad žinojau tiek, kiek girdėjau per radiją ir skaičiau laikraštyje. Ką ir jis žinojo. Į tai jis man pasakė: „O jeigu aš jį čia pakviesčiau?“, Aš jam pasakiau: „Prašau, aš nieko prieš neturiu ir negalėčiau turėti“. Jis paskambino skambučiu įėjusiam darbuotojui ir liepė atvesti Jakobą. Ir iš karto įspėjo, kad nei vieno žodžio nekalbėtume lietuviškai, tik rusiškai. Į tai jam atsakiau: „Savaime man aišku, kad kitaip ir negali būti.“

Įvedė Jakobą. Jam liepė sėstis prie durų ant taburetės. Aš jį paklausiau rusiškai: „Kada ir ką aš jam pasakojau apie karo veiksmus fronte?“

Jis man atsakė: „Niekuomet jūs man nieko tokio nepasakojote ir bendrai mes su jumis apie karą nekalbėjome“.

Tardytojas liepė išvesti Jakobą, o į mano klausimą, ką jis girdėjo ir, man atrodo, kad tiesą sakiau, jis

nusišypsojo ir pasakė: „Sutinku, galite eiti namo“.

Tik atėjus į mūsų kambarį pradėjau pasakoti tėvui ir žmonai apie savo buvimą pas tardytoją, kai įėjo Jakobas ir paklausė, kaip ten buvo. Kada jiems papasakojau, jis pradėjo beveik rėkti: „Kaip jūs taip galėjote padaryti, jūs norite mano sūnų į kalėjimą įkišti. Reikėjo pasakyti, kad jūs jam kalbėjote tą, už ką jį suėmė“. Aš pradėjau jam aiškinti, kad aš negaliu iš savo pusės prisiimti kaltę už žodžius, kurių nesakiau ir tai patvirtino jo sūnus. Jis vis tiek beveik įsiuto ir suriko: „Jūs niekšas ir norite pražudyti man sūnų“.

Tada ir aš „išėjau iš lygsvaros“ ir pasakiau Jakobui: „Jūs pats niekšas ir išeikite iš kambario“. Jis dar ką norėjo kalbėti, bet aš pajudėjau link jo ir surikau: „Išeikit lauk!“. Jis pažiūrėjo į mane ir išėjo iš kambario. Gana ilgai jis su manim nesikalbėjo ir nesisveikino. Paskiau pradėjo sveikintis ir vėliau santykiai atsistatė. Nei jis, nei aš žodžio neištarėme dėl to mūsų susikirtimo. Jo sūnus gavo 8 metus. Grįžo, kada Jakobas su žmona ir dukra gyveno ir dirbo buhalteriu Barnaule, Tiekimo kontoroje.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai appeared first on Voruta.

Zita Aniulienė, Onuškio seniūnijos seniūnė, www.voruta.lt

Vasara, nespėjusi dorai įsibėgėti, baigiasi. Onuškyje vasaros pabaigą ženklina Šv. Roko atlaidai, nešdami gerą orą, gausų derlių, kviesdami gimines dar kartą susiburti, padėkoti už šiuos metus: už sveikatą, skalsų šeimos stalą, žmones, įvykius, patirtis ir pamokas.

Onuškis jau spėjo pagarsėti Mažosios kultūros sostinės metais įkurta meno galerija. Žolinių ir Šv. Roko atlaidų išvakarėse joje atidaryta sakralinio meno paroda ,,ELEISON“. Atvykusi į svečius pas studijų draugę menininkę, žurnalistę Liliją Valatkienę, parodos autorė Giedrimė Didžiapetrienė aplankė Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Vėliau – Žilinų ir Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčias. Klebono Algimanto Gaidukevičiaus pasakojimai, kelionės metu patirti įspūdžiai paliko gilų pėdsaką sieloje ir įgavo meninę išraišką akvarele lietuose paveiksluose. Įamžintos pačios bažnyčios, Onuškio bažnyčios vartų, rūsio laiptų, kolonų, frontono fragmentai, tarsi leidžia pažvelgti nauju žvilgsniu ir gėrėtis tuo paveldu, kurį turime. Iš paveikslų dvelkianti ramybė, rimtis, įamžinta istorija ir dabartis sukuria ypatingą atmosferą. Paroda veiks iki rugsėjo 18 d. Dar turime laiko lankyti, gėrėtis, įsigyti labiausiai patikusį paveikslą ir džiaugtis juo namuose.

Paroda tapo gražia įžanga į Šv. Roko atlaidus. Sekmadienį Onuškio bažnyčia buvo pilna vietos bei kaimyninių parapijų tikinčiųjų, iš miestų sugrįžusių vaikų ir anūkų, garbių svečių, šviesos, grožio ir gėrio dvasios. Šv. Mišias aukojo svečias iš Vilniaus, Šv. Jono Pauliaus II-ojo parapijos klebonas Žydrius Kuzinas. Nelengva kalbėti po bažnyčią ir visuomenę sukrėtusio skandalo, nelengva skelbti tikėjimo tiesas. Tačiau būtent tokiu kalbėjimu apie skaudžius įvykius, atsiprašymu ir raginimu drąsiai sakyti bei ieškoti tiesos ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, klebonas Žydrius pradėjo Šv. Mišias. Homilijos pabaigoje mokė pasilenkti prie sergančio ir kenčiančio, kaip tai darė Šv. Rokas, ir melstis dėl trijų esminių dalykų: kad nukentėjusieji turėtų drąsos prabilti; kad Bažnyčia turėtų nuolankumo ieškoti tiesos ir apsivalyti; kad kiekvienas iš mūsų įgytų Šv. Roko drąsos nepasitraukti nuo skausmo, išgirsti tuos, kurių skausmas neišgirstas. Bažnyčioje kiekvienas žmogus turi būti saugus, laukiamas ir mylimas.

2026-ieji metai itin svarbūs Kaišiadorių vyskupijai ir Onuškio bažnyčiai. Vyskupija švenčia įkūrimo 100-mečio sukaktį. Šiai ypatingai progai paminėti vyskupija išleido knygą ,,Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose ir dokumentuose 1942-1989“ ir jubiliejinį medalį ,,Kaišiadorių vyskupijai 100 metų“. Klebonas Algimantas Gaidukevičius dėkojo Trakų rajono savivaldybės merui Andriui Šatevičiui už dalyvavimą atlaiduose, skiriamą dėmesį, suteiktą paramą ir įteikė knygą apie Kaišiadorių vyskupiją. Jubiliejiniu Kaišiadorių vyskupijos medaliu apdovanojo mero pavaduotoją Joną Kietavičių, knyga – Seimo narį Kęstutį Vilkauską. Kaišiadorių vyskupijos vyskupo ordinaro Jono Ivanausko padėkas ir Jubiliejinius medalius įteikė bažnyčios gyvenime aktyviai dalyvaujantiems, talkinantiems, ją remiantiems geradariams.

Šventinę nuotaiką kūrė Onuškio liaudiškos muzikos kapela ,,Samė“. Ištroškusius gaivino Rimo Balkaus pilstoma gira ir gaivus limonadas. Praalkusius gardžia koše vaišino Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos darbuotojos Nijolė ir Jurgita.

Buvo gražu, jauku ir sava. Šv. Roko atlaidai prieš 500 šimtus metų rašytiniuose šaltiniuose paminėtoje Onuškio bažnyčioje – trumpas, malonus atokvėpis šiame nerimo, skubos ir drastiškų pokyčių pasaulyje.

Zitos Aniulienės ir Aleksandr Polijančuk nuotr.

The post Šv. Roko atlaidai – tikėjimo ir kultūros šventė Onuškyje appeared first on Voruta.

Ieva Skaistytė, Rykantų universalaus daugiafunkcio centro direktorė

18.30 val. prasidėjusi vakarinė šventės dalis buvo skirta Rykantų istorijai, sukaktims ir, svarbiausia, žmonėms. Susirinkusiuosius nuoširdžiai pasveikino Trakų rajono savivaldybės vicemeras Jonas Kietavičius. Jis Rykantų bendruomenei ir šventės svečiams perdavė sveikinimus Žolinės proga, pasidžiaugė gražiomis Rykantų sukaktimis ir palinkėjo bendruomenei toliau puoselėti savo kraštą, tradicijas bei bendrystę. Šventėje taip pat dalyvavo Trakų rajono savivaldybės tarybos narys Vygandas Lenkauskas.

Vakaro metu ypatingas dėmesys skirtas žmonėms, kurių kasdienis darbas, iniciatyvos ir rūpestis prisideda prie Rykantų gyvenimo. Pagerbti bendruomenės žmonės, ilgus metus dirbę ir tebedirbantys Rykantų labui. Jiems įteiktos simbolinės Rykantų universalaus daugiafunkcio centro dovanos – kaip nuoširdus „ačiū“ už laiką, darbus ir širdį, atiduodamus savo kraštui.

Ši akimirka dar kartą priminė paprastą, tačiau svarbią šventės mintį – Rykantų istoriją kuria ne vien datos ir pastatai. Pirmiausia ją kuria žmonės.

Rykantų bibliotekai – 85-eri

Šiemet gražią sukaktį minėjo ir Rykantų biblioteka, kuriai sukako 85-eri metai.

Bibliotekininkė Barbara Jocienė, pasitelkdama istorines fotografijas ir prisiminimus, pakvietė šventės dalyvius trumpam nusikelti į bibliotekos praeitį, prisiminti svarbiausius jos istorijos momentus ir žmones, kuriems biblioteka per daugelį metų buvo ne tik knygų, bet ir susitikimų, kultūros bei bendruomenės vieta.

Bibliotekos sukakties proga pasveikinta Rykantų bibliotekininkė, padėkota visai Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenei.

Vakarą užpildė muzika ir šokiai

Po sveikinimų, prisiminimų ir padėkų šventė tęsėsi muzika bei šokiais.

Scenoje pasirodė Rykantų universalaus daugiafunkcio centro vyresniųjų liaudies šokių kolektyvas „Trepsis“, folkloro ansamblis „Vydraga“, linijinių šokių kolektyvai „Nendrė“, „Saidė“, „Dovė“ bei Rykantų UDC estradinė grupė.

Skirtingi pasirodymai tarsi sujungė kelias šventės kartas – nuo lietuviško folkloro ir tautinio šokio iki šiuolaikiškesnių ritmų bei visus pajudėti kvietusios muzikos.

Vienu laukiamiausių vakaro akcentų tapo Rūtos Ščiogolevaitės koncertas. Atlikėjos balsas, energija ir gerai pažįstamos dainos subūrė šventės dalyvius prie scenos ir sukūrė ypatingą vasaros vakaro atmosferą.

O 22 val. visos dienos programą vainikavo įspūdingas ugnies teatro pasirodymas, tapęs ryškia Žolinės šventės kulminacija.

Didelė šventė gimsta iš daugelio žmonių pastangų

Tokios apimties renginys neįvyktų be daugybės žmonių, organizacijų ir bendraminčių, kurie dalijasi ne tik idėjomis, bet ir savo laiku, darbu bei energija.

Nuoširdžiai dėkojame šventės partneriams – Trakų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, Trakų visuomenės sveikatos biurui, Trakų neįgaliųjų užimtumo centrui, taip pat visiems edukatoriams, kūrėjams, atlikėjams ir savanoriams, prisidėjusiems prie turiningos ir įvairios šventės programos.

Atskira ir ypatinga padėka – mūsų rėmėjams: Trakų rajono savivaldybei, MB Bionauda, Trakų rajono laikraščiui „Trakų žemė“, Senoji kibininė, Gėris by Cannumo ir Kavos draugas. Ačiū, kad patikėjote mūsų idėjomis, palaikėte ir padėjote jas paversti tikrove. Jūsų indėlis leido sukurti šventę, kurioje veiklos ir įspūdžių rado skirtingo amžiaus žmonės.

Nuoširdus ačiū ir visai Rykantų universalaus daugiafunkcio centro komandai, savanoriams bei visiems prisidėjusiems prie šventės organizavimo – už darbus prieš renginį, jo metu ir tuos daugybę mažų, dažnai nematomų dalykų, be kurių didelė šventė tiesiog neįvyktų.

Ir, žinoma, didžiausias ačiū – visiems atėjusiems. Tiems, kurie gyvena Rykantuose, tiems kurie pirmą kartą lankėsi Rykantuose. Tiems, kurie sugrįžo. Tiems, kurie atsivedė savo vaikus ir anūkus. Tiems, kurie susitiko seniai matytus draugus ir kaimynus. Tiems, kurie sportavo, kūrė, šoko, dainavo, plojo ar tiesiog buvo kartu.

Yra viena diena metuose, kai Rykantai prisipildo gyvenimo. Šiemet ją sukūrėme visi kartu. Iki kitų susitikimų!

The post Žolinė Rykantuose subūrė bendruomenę švęsti ir paminėti 624-ąsias miestelio vardo metines appeared first on Voruta.

Seimo pirmininkui Juozui Olekui paraginus Trakų rajono savivaldybę persvarstyti sprendimą dėl dviejų lenkų mokomąja kalba veikiančių mokyklų reorganizavimo, Trakų rajono meras Andrius Šatevičius sako pasigendantis ne politinių pareiškimų, o konkrečių valstybės institucijų sprendimų. Anot jo, savivaldybė dar anksčiau pasiūlė valstybei perimti mokyklas ir taip išsaugoti jų savarankiškumą, tačiau šiuo keliu nebuvo pasinaudota.

„Gerbiame Seimo pirmininko poziciją, tačiau šiuo klausimu jau ne vienerius metus girdime daug politinių pareiškimų ir gerokai mažiau konkrečių sprendimų. Jeigu valstybė mano, kad šios mokyklos privalo išlikti savarankiškos, mes pasiūlėme labai konkretų kelią – perimti jas valstybės žinion. Deja, mokyklos perimtos nebuvo. Todėl šiandien raginti savivaldybę dar kartą persvarstyti teisėtai priimtus sprendimus yra nekorektiška“, – sako Trakų rajono meras A. Šatevičius.

Pertvarka suplanuota dar 2022 metais

Pasak Trakų rajono savivaldybės, viešojoje diskusijoje susidaro klaidingas įspūdis, kad sprendimai dėl mokyklų priimti neseniai. Trakų rajono bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2022–2026 metų planas buvo patvirtintas dar 2022 m. kovo 31 dieną.

Būtent tuo metu visoje Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuota „Tūkstantmečio mokyklų“ programa. Dalyvaudamos valstybės inicijuotoje „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje savivaldybės turėjo planuoti savo švietimo tinklą, prisiimti konkrečius įsipareigojimus ir įgyvendinti patvirtintuose pažangos planuose numatytas veiklas. Šių įsipareigojimų vykdymas buvo susietas ir su programos finansavimu.

Todėl sprendimai dėl Paluknio Longino Komolovskio gimnazijos ir Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos reorganizavimo priimti atsižvelgiant į mokinių skaičiaus mažėjimą, demografines tendencijas ir valstybės nustatytus mokyklų tinklo formavimo kriterijus. Su mokyklų bendruomenėmis dėl planuojamų pokyčių taip pat buvo diskutuojama.

„Valstybė pati iš savivaldybių reikalavo planuoti tvarų mokyklų tinklą ir numatyti jo pokyčius. Todėl šiandien susidaro keista situacija – savivaldybė raginama persvarstyti sprendimus, priimtus vadovaujantis valstybės nustatyta švietimo politikos kryptimi. Tai nėra per vieną dieną atsiradusi pertvarka ir tikrai nėra sprendimas, nukreiptas prieš kurią nors tautinę bendruomenę“, – teigia A. Šatevičius.

Savivaldybė pabrėžia, kad mokyklos nėra uždaromos. Po reorganizacijos jos tęs veiklą kaip kitų ugdymo įstaigų skyriai.

Šią aplinkybę anksčiau akcentavo ir pati Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jos teigimu, mokyklai tampant skyriumi mokiniai ir mokytojai toliau dirba tose pačiose patalpose, pagal tas pačias programas ir ta pačia mokomąja kalba – keičiasi administravimas.

Sprendimai buvo ginčyti teismuose

A. Šatevičiaus teigimu, svarbu prisiminti ir teisinę šios istorijos pusę. Savivaldybės priimti sprendimai dėl mokyklų tinklo pertvarkos buvo ginčijami teismuose, tačiau teisminiai ginčai baigėsi savivaldybei palankiais sprendimais.

„Savivaldybė priėmė sprendimus, už juos atsakė ir apgynė juos teisiniu keliu. Todėl dabar susidaro paradoksali situacija: iš vienos pusės turime galiojančius ir teismuose apgintus sprendimus, priimtus vykdant valstybės nustatytus reikalavimus, iš kitos – politinius raginimus jų atsisakyti. Jei yra kitas teisiškai ir praktiškai pagrįstas kelias, esame pasirengę jį išgirsti“, – sako A. Šatevičius.

Mero teigimu, savivaldybė yra pasirengusi kalbėtis apie konkrečias ir teisiškai pagrįstas alternatyvas, tačiau dabartinė diskusija vis labiau tolsta nuo praktinių švietimo klausimų ir tampa politizuota.

„Švietimo klausimai neturėtų tapti politinės kovos įrankiu. Mūsų tikslas nėra uždaryti mokyklas ar riboti ugdymą lenkų kalba. Mūsų tikslas – turėti tvarų, kokybišką ir visiems Trakų rajono vaikams vienodai gerai veikiantį mokyklų tinklą. Apie tai ir turėtume kalbėti“, – pabrėžia Trakų rajono meras.

Trakų rajono savivaldybės pranešimas

The post Trakų rajono meras apie raginimus persvarstyti mokyklų pertvarką: valstybei siūlėme jas perimti, tačiau konkrečių sprendimų nesulaukėme appeared first on Voruta.

Vydas Narvidas, www.voruta.lt

Liepos 16 dieną sukanka 100 metų, kai Trakų rajono Čižiūnų kaime gimė mokytojas, kraštotyrininkas, rašytojas, tėviškės ir Lietuvos patriotas Vincas Steponavičius (1926–2022).

V. Steponavičius kilęs iš seniausiųjų Čižiūnų gyventojų giminės. Kartu su Simanavičių ir Stenionių pavardėmis Steponavičių pavardė Aukštadvario Romos katalikų bažnyčios knygose aptinkama nuo XVIII a. pradžios.

Apie V. Steponavičių yra rašę žurnalistė Elena Mezginaitė (1984 m.) ir dr. Kazys Račkauskas (2001–2006 m.). V. Steponavičiaus autobiografija skelbta Lietuvos kaimo rašytojų almanachuose ir rinktinėse „Mes atėjome ir einame“ bei „Į savo žodį“ (2000 m.), laikraščiuose „Tėvynė“ ir „Gimtinė“. Pilniausiai kraštiečio gyvenimas išdėstytas jo autobiografinėje, atsiminimų ir kūrybos knygoje „Gyvenimo keliu“ (2006 m.). Daug V. Steponavičiaus gyvenimo faktų aptinkame K. Račkausko knygoje „Čižiūnų židinio šviesa“. Vis tik trumpai išdėstysime svarbiausius V. Steponavičiaus biografijos momentus.

Vincas gimė ir augo gausioje žemdirbių Mato Steponavičiaus ir Emilijos Jasionytės Steponavičienės šeimoje: keturios seserys – Marijona, Domicelė, Elena ir Anelė – buvo vyresnės už Vincą. Ir pats V. Steponavičius, ir seserys yra pasakoję, kad buvę dar bent du vaikai: broliukas ir sesutė, tačiau jie mirę maži. Kaip XX a. pab. yra pasakojusi Domicelė Pranckevičienė, sesuo Aniutė, mirusi Pirmojo pasaulinio karo metais. Broliuko mirties metai nežinomi.

1933 m. V. Steponavičius pradėjo lankyti kaimo pradžios mokyklą, kurią baigė 1937 m. Nepritekliai, tėvo mirtis 1939 m., vėliau karas kuriam laikui sutrukdė siekti mokslų.

Frontas 1944 m. vasarą ritosi vis arčiau Čižiūnų. Kaip tik liepos mėnesį kaimas buvo užimtas tarybinės kariuomenės, o V. Steponavičiui suėjo 18 metų, ir jis tapo šaukiamojo amžiaus jaunuoliu. Kaip ir daugelis kaimo vyrų, eiti į tarybinę kariuomenę, tuo labiau patekti į frontą, nenorėjo, todėl kurį laiką slėpėsi nuo mobilizacijos. Slapstymosi istoriją pats vaizdžiai ir plačiai aprašė minėtoje K. Račkausko knygoje „Čižiūnų židinio šviesa“. Rašydamas apie šį laikotarpį V. Steponavičius jau buvo beveik devyniasdešimtmetis senolis, todėl galėjo kažko neprisiminti, kažką supainioti, nes kai kurie jo pasakojimo momentai nesutampa su jo giminaičių prisiminimais, kurie straipsnio autoriui yra žinomi. Pasak paties V. Steponavičiaus, labiausiai išvengti mobilizacijos padėjo tai, kad Trakuose karinėje komisijoje nežinia kodėl jis buvo įrašytas kaip gimęs 1927 m., t. y. dar nesulaukęs 18 metų amžiaus. Greičiausiai dėl pokario suirutės V. Steponavičius taip ir nebuvo pašauktas į tarybinę kariuomenę.

Karui pasibaigus V. Steponavičius mokėsi Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, kuri ruošė agronomus. 1947 m. pradėjo mokytis prie Vilniaus universiteto veikiančiuose parengiamuosiuose kursuose. Per tris metus įsisavino vidurinės mokyklos programą ir 1950 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Po dviejų metų studijų tapo aišku, kad vienai motinai labai sunku išlaikyti sūnų studentą, todėl V. Steponavičius apsisprendė pereiti į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių.

Nuo 1952 m. V. Steponavičius ir mokėsi, ir dirbo. Pirma jo darbovietė buvo Žilinuose (dab. Varėnos raj. sav.). Tačiau čia neteko ilgai užsibūti. Po mėnesio buvo paskirtas direktoriumi į priaugančią Geidukonių (dab. Varėnos raj. sav.) septynmetę mokyklą. 1956 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, o metais vėliau persikėlė į Bukaučiškių (dab. Alytaus raj. sav.) septynmetę mokyklą. Čia penktoje klasėje mokė būsimą poetę Onę Baliukonytę, kuri gimusi gretimame Kančėnų kaime. 1958 m. mokytojavo Daugų vidurinėje mokykloje. Po metų paskirtas į Pocelonių (dab. Alytaus raj. sav.) mokyklą direktoriaus pavaduotoju. Čia dirbo iki 1964 m.

Gyvenimas ir profesija suvedė su mokytoja Irena Petrulyte. 1964 m. jaunieji mokytojai sukūrė šeimą ir persikėlė į Krekenavą, kur abu gavo darbą. Čia iki 1986 m. V. Steponavičius vidurinėje mokykloje (dab. Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija) dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, auklėjo ne vieną mokinių kartą. Sukakus pensiniam amžiui buvo atleistas iš mokytojo pareigų, bet kitais mokslo metais nuo spalio pradžios vėl buvo priimtas į darbą ir keletą metų tęsė savo pedagoginę karjerą.

Koks V. Steponavičius buvo mokytojas? Suteikime žodį jo mokinei, rašytojai Saulutei Genovaitei Markauskaitei: „Teisingas, darbštus, kūribingas, giliai suvokiantis pasaulį, jautrus, nuoširdus, patriotiškas, mylintis Tėvynę.“ „Vincas Steponavičius dirbo mokytoju ir ruošė mokinius gyvenimui – svarbiausia, kad jie būtų darbštūs, dori patriotai, didžiuotųsi esą lietuviai, o meilę Tėvynei perduotų kartų kartoms.“

V. Steponavičių pažinoję žmonės teigia, kad jis pedagoginį darbą dirbo gerai, stropiai, buvo reiklus mokytojas. Jo jaunystė ir brandus amžius, pagrindinė profesinės veiklos dalis teko tarybiniam laikotarpiui. V. Steponavičiui pavyko išvengti tarnybos tarybinėje armijoje, pavyko atsikratyti raginimų stoti į komunistų partiją, tačiau duoklės tuometinei santvarkai vis tik neišvengė. Štai 1977 m. žurnale „Tarybinė moteris“ (Nr. 10, 15 p.) skelbtame straipsnelyje apie savo tėvą V. Steponavičius rašė: „Dabar aš jam galėčiau pasakyti: „Mielas tėtuši, turiu visko. Ir aukštuosius mokslus baigiau. Visa tai man suteikė Spalio revoliucija.“ Tačiau gimęs, užaugęs nepriklausomos Lietuvos laikais ir būdamas lietuvių kalbos bei literatūros mokytoju neišvengiamai kreipė savo mokinius lietuvybės ir meilės Lietuvai link.

Knygoje „Gyvenimo keliu“ V. Steponavičius atviravo: „užaugęs norėjau būti rašytoju…“, todėl dar dirbdamas mokykloje išbandė rašytojo plunksną. 1965 m. Panevėžio rajoninis laikraštis „Tėvynė“ išspausdino jo pirmą eilėraštį „Negaliu tylėti“. Potraukis kūrybai nepaliko mokytojo visą gyvenimą. Jo plunksnai priklauso per 100 eilėraščių, keliasdešimt apsakymų, literatūrinių miniatiūrų, humoreskų, skelbtų šešiuose almanachuose bei vienoje antologijoje. 1994 m. Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga priėmė V. Steponavičių į savo gretas. 1995 m. už apsakymus „Štai ir viskas“, „Medalis“, „Atsisveikinimas su žeme“ Trečiajame respublikiniame Abraomo Kulviečio konkurse (surengė žurnalo „Ūkininkas“ redakcija) apdovanotas II-ojo laipsnio diplomu.

Didžiulę V. Steponavičiaus kūrybos dalį sudaro publicistika. Pats autorius yra minėjęs, kad į spaudą pradėjęs rašyti bene 1937 metais, bet kol kas ankstyvųjų rašinėlių to meto spaudoje aptikti nepavyko. Nuo 1965 m., kai laikraštyje „Tėvynė“ buvo publikuotas pirmasis V. Steponavičiaus publicistinis straipsnis apie vaikų auklėjimą, iki 2014 m. įvairiuose periodiniuose leidiniuose („Apžvalga“, „Gimtinė“, „Galvė“, „Kregždutė“, „Lietuvos aidas“, „Tėvynė“, „Tremtinys“, „Trimitas“, „Ūkininkas“, „XXI amžius“) ir keturiose knygose buvo paskelbta daugiau kaip 300 straipsnių. 2016 m. S. G. Markauskaitė rašė, kad publicistikoje V. Steponavičius didelį dėmesį skyrė jaunosios kartos dvasiniam pasauliui, tėvų, vaikų ir senelių tarpusavio santykiams, istorinės atminties būviui, tautos kovoms dėl laisvės, gimtosios kalbos ir tautosakos lobynui.

V. Steponavičius visa širdimi pasitiko Tautinį atgimimą. Po Nepriklausomybės atkūrimo mokytojas didelę savo laiko dalį skyrė tautos paveldo saugojimui ir puoselėjimui. Didžiausią dėmesį skyrė gimtųjų Čižiūnų praeičiai, tautosakai, šnektai. Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų filiale yra saugomi V. Steponavičiaus rankraščiai. Viename jų užrašytos Čižiūnuose kadaise dainuotos lietuvių liaudies dainos, lopšinės, raudos. Kitame rankraštyje – surinkta sovietmečio politinė tautosaka. Tačiau įdomiausias yra Čižiūnų šnektos žodynėlis, kuriame daugiau kaip 300 žodžių su paaiškinimais. Pastarasis rankraštis dar vertingas ir etnografiniu požiūriu, nes čižiūnietiška šnekta, kurioje, reikia pripažinti, daug svetimybių, yra beveik išnykusi.

Daugiausia V. Steponavičiaus dėka buvo išpopuliarinta Čižiūnų kaimo istorinė sakmė apie Pavietrių Bobą. Nors sakmę dar 1973 m. etnografinės ekspedicijos metu papasakojo tautodailininkas Jonas Kasparavičius, o garso įrašu užfiksavo M. Juškaitė, vis tik V. Steponavičius ją išpopuliarino spaudoje, jo iniciatyva sakmės variantas miškininko Dariaus Uscilos užrašytas ir publikuotas leidinyje „Kaimų istorijos“ (1997 m.). Galima įtarti, kad ir literatūrinė sakmės redakcija priklauso V. Steponavičiui.

Tautotyrinis darbas neliko nepastebėtas. 1998 m. V. Steponavičius tapo Tėviškės pažinimo draugijos nariu, o 2003 m. draugijos leidinio „Gimtinė“ laureatu. Būtent draugijos pastangomis 2006 m. buvo išleista V. Steponavičiaus atsiminimų, straipsnių ir eilėraščių knyga „Gyvenimo keliu“ ir bibliografijos rodyklė, kurią sudarė E. Bielskienė ir R. Murmokienė, o redagavo K. Račkauskas. 2012 m. už nuopelnus tautotyros baruose Tėvynės pažinimo draugijos VII suvažiavimas išrinko V. Steponavičių Garbės nariu. Jo indėlis į tautotyrinį darbą profesorės Onos Voverienės pripažintas ir paminėtas jos darbe „Tautotyros etiudai“.

Istorijos mokslų daktarui K. Račkauskui rengiant knygą „Čižiūnų židinio šviesa“, V. Steponavičius suteikė neįkainojamą pirminę informaciją, kurią vėliau tikslinta archyvuose. Maža to, jis tapo ir šios čižiūniečiams brangios knygos mecenatu.

Nors didesnę gyvenimo dalį V. Steponavičius praleido Krekenavoje, tačiau savo gimtųjų Čižiūnų niekada neužmiršo. Čia liko giminaičiai, tėvų kapai, tad Vincas dažnai atvykdavo į kaimą ir vienas, ir su žmona. Visada mielai bendraudavo su giminaičių vaikais, kurie jį vadino jaunu dieduku (seneliu). Savų vaikų neturėjo. Su giminaičių vaikais ne tik bendraudavo, bet ir visada stengėsi juos apšviesti, praplėsti jų kultūrinį ir žinių akiratį, tad dažnai organizuodavo įvairias išvykas į muziejus, zoologijos sodus, istorines vietas.

Ir pats labai mėgo keliauti: pabuvojo Sočyje, nusigavo į Altajų ir net Kamčiatką, lankėsi tuometinėse vadinamosios liaudies demokratijos šalyse: Lenkijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Čekoslovakijoje.

Vincas Steponavičius nuėjo ilgą, turiningą ir prasmingą gyvenimą. Jis buvo šviesus, be galo kuklus, jautrus, dėmesingas, taurus Žmogus, sušildęs ne vieną sutiktą savo širdies šiluma, kuri išblėso 2022 m. kovo 14 dieną Krekenavos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje.

Laiške giminaičiui 2001 m. rugpjūčio 23 d. V. Steponavičius rašė: „O aš buvau, esu, būsiu ir mirsiu čižiūniečiu“. Kaimo kapinėse po kukliu antkapiniu paminklu ilsisi labiausiai Čižiūnus išgarsinęs žmogus.

The post Čižiūnų žemės sūnus. Vinco Steponavičiaus 100-sioms gimimo metinėms appeared first on Voruta.

Inga Gackienė, Trakų viešosios bibliotekos Onuškio padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

Kiekvienų metų birželio pabaigoje Aukštadvario regioninio parko kiemelis tampa vieta, kur susitinka poeziją mylintys žmonės. Čia dalijamasi per metus sukurtais eilėraščiais, prisiminimais, jautriomis mintimis ir bendrystės dvasia. Renginys „Piliakalnio aidai“ jau tapo gražia tradicija, suburiančia kūrėjus ir klausytojus iš įvairių Trakų krašto vietovių.

Gamta ir šiemet buvo dosni – po pernykščio gaivinančio lietaus šįkart susirinkusiuosius pasitiko saulėtas, šiltas oras. Po senaisiais Aukštadvario regioninio parko ąžuolais, gaivinant lengvam vasaros vėjeliui, skambėjo eilės, dainos ir nuoširdūs pokalbiai.

Renginį pradėjo Aukštadvario regioninio parko kultūrologė Rita Balsevičiūtė, pasveikinusi susirinkusiuosius ir priminusi, kokia svarbi yra gyvoji kultūros tradicija, jungianti žmogų, gamtą ir kūrybą.

Šie metai Lietuvoje paskelbti Kanklių metais, todėl šiųmetis renginys buvo skirtas pagerbti vieną seniausių ir prasmingiausių lietuvių tautinių muzikos instrumentų. Kanklės nuo seno simbolizuoja tautos dvasią, istoriją ir ryšį su gamta. Jų skambesys lydėjo lietuvius svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis, o liaudies dainose ir padavimuose jos tapo jautrumo, išminties bei vidinės ramybės simboliu. Neatsitiktinai poezija ir kanklių muzika taip darniai papildo viena kitą – iš jausmo gimsta eilės, o iš eilių neretai gimsta dainos.

Šią ypatingą nuotaiką renginyje kūrė švelnaus balso savininkė Gija Jarmalavičiūtė. Jos atliekamos dainos, lydimos subtilaus kanklių skambesio, užbūrė klausytojus, kurie atlikėjai negailėjo gausių aplodismentų ir šiltų padėkos žodžių.

Savo muzikinę programą dovanojo ir Bijūnų vokalinis ansamblis „Pinavija“, dar labiau praturtinęs šventę skambiomis dainomis ir nuoširdžia emocija.

Kaip ir kasmet, renginys neįsivaizduojamas be Trakų rajono literatų brolijos „Aukuras“ poetų. Savo kūryba dalijosi Algirdas Almantas, Teresė Balkutė-Zolotuchinienė, Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, Albinas Vytautas Januškevičius, Vanda Martinš duš Reiš, Jūra Banienė bei Onuškio seniūnė Zita Aniulienė.

Bėgant metams jų žingsniai tampa ramesni, lėtesni, tačiau kūryba – vis brandesnė. Kiekvienas eilėraštis liudijo gyvenimo patirtį, išgyvenimus, meilę gimtajam kraštui ir žmogui. Posmai jautriai skambėjo Aukštadvario regioninio parko kiemelyje, ne vienam klausytojui suvirpindami širdį ir išspausdami susijaudinimo ašarą.

Šventėje pagarbiai prisimintos ir į Anapilį iškeliavusios poetės Liongina Šovienė bei Austra Zapolskienė. Jų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, o skaitomos jų eilės dar kartą priminė, kad tikra kūryba gyvena ilgiau už laiką.

Džiugu, kad jau ne vienerius metus renginyje dalyvauja rašytoja Aldona Vaitkevičiūtė ir dailės mokytoja Nijolė Mečkovskaja. Taip pat džiaugiamės, kad savo eilėmis pasidalijo Rima Vaičaitienė. Ypatingu šių metų akcentu tapo Raimundo Pilipavičiaus skaitomos eilės, tapusios gražia renginio kulminacija.

Nuoširdžiai dėkojame Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Vilkauskui už sveikinimus ir saldžias dovanas, kurias perdavė atvykusi jo patarėja Giedrė Žuromskienė. Taip pat dėkojame Trakų rajono savivaldybės tarybos narei Jadvygai Dzencevičienei bei visiems, kurie savo darbu, palaikymu ir gera valia prisidėjo prie šios prasmingos šventės. O patys nuoširdžiausi žodžiai skiriami Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario padalinio vyr. bibliotekininkei Ramunei Jarmalavičiūtei – tai, kas prasidėjo prieš daug metų, turi tęstinumą ir metai iš metų keliauja toliau.

„Piliakalnio aidai“ dar kartą įrodė, kad poezija, muzika ir nuoširdus žmonių bendravimas kuria ypatingą kultūros erdvę, kurioje saugomos tradicijos, puoselėjama lietuviško žodžio galia ir perduodamos vertybės ateities kartoms. Tokie susitikimai primena, kad tikroji kultūra gyva tol, kol ja dalijamės, o žmogus laimingiausias tuomet, kai jo kūryba paliečia kitų širdis.

The post Poezijos ir kanklių garsų lydimi „Piliakalnio aidai 2026“ appeared first on Voruta.