2026 m. liepos 9–16 d. Romos Didžiojoje mečetėje (La Grande Moschea di Roma / Centro Islamico Culturale d’Italia, Viale della Moschea 85, 00197 Roma RM, Italija) pristatoma tarptautinė grupinė meno paroda „Mūsų jūra. Mistinė žinia“ („Mare Nostrum. Mystic Message“), suburianti menininkus iš į vairių pasaulio šalių.

Parodoje eksponuojama 50 meno kūrinių, atveriančių dialogą tarp skirtingų kultūrų, tikėjimų, meninių patirčių ir vizualinių pasakojimų. Pats parodos pavadinimas „Mare Nostrum“ primena Viduržemio jūros kultūrinę, istorinę ir simbolinę reikšmę, o paantraštė „Mystic Message“ žiūrovą kreipia į meną kaip į universalią žinią, gebančią jungti skirtingas bendruomenes.

Parodos atidarymas vyko liepos 9 d. Parodą pristatė meno kritikas Domenico Bruguglio. Parodos organizavimu ir ekspozicija rūpinosi Rosanna Guadagnino Zanoni, atstovaujanti meno erdvei „Frattina“.

Ši tarptautinė paroda išsiskiria ne tik dalyvių geografine įvairove, bet ir siekiu parodyti meną kaip bendrą kalbą, peržengiančią nacionalines, religines ir kultūrines ribas. Joje dalyvauja menininkai iš Italijos, Lietuvos, Brazilijos, Kinijos, Kroatijos, Egipto, Indijos, Japonijos, Šveicarijos, JAV ir kitų šalių. Skirtingos meninės praktikos čia susitinka bendroje erdvėje, kurioje tapyba, vizualiniai simboliai ir individualios kūrybinės patirtys tampa platesnio kultūrinio pokalbio dalimi.

Paroda „Mare Nostrum. Mystic Message“ kviečia žiūrovus ne tik susipažinti su šiuolaikinio meno kūriniais, bet ir permąstyti meno gebėjimą jungti žmones, kurti tarpkultūrinį dialogą bei perduoti prasmingą, jautrią ir universalią žinią.

Šioje parodoje Lietuvai atstovauja ir savo tapybą pristato VILNIUS TECH, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, profesorius dr. Remigijus Venckus. „Vorutos“ skaitytojai jau ne kartą turėjo galimybę susipažinti su profesoriaus rengiamais meno ir kultūros kritikos straipsniais. Portale taip pat buvo publikuotas ne vienas interviu, kuriame profesorius pasakojo apie savo kūrybą, meninius ieškojimus ir kūrybinės veiklos kontekstus.

Toliau kviečiame skaitytojus susipažinti su profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus mintimis apie dalyvavimą šioje tarptautinėje parodoje ir joje pristatomus du kūrinius iš ciklo „Žalios mintys“.

Aušra Virvičienė: Ką Jums reiškia dalyvavimas tarptautinėje parodoje ir kokią reikšmę tokia patirtis turi menininkui?

Remigijus Venckus: Man, kaip menininkui, dalyvavimas tarptautinėje parodoje yra itin reikšminga patirtis. Pirmiausia esu nuoširdžiai dėkingas dailininkei Zitai Vilutytei ir jos vadovaujamai organizacijai „Anima Mundi Academia“ už tai, kad mano kūrybą pristatė parodos organizatorėms ir kuratorėms Rosannai Guadagnino Zanoni bei Marijai Palladino. Būtent jų kvietimas suteikė man galimybę dalyvauti šiame svarbiame tarptautiniame meno renginyje Romoje.

Ši paroda man nėra vien tik galimybė pristatyti savo kūrybą tarptautinei auditorijai. Tai kartu yra ir profesinis įvertinimas, reikšmingas kūrybinės biografijos etapas, galimybė būti aktyvia tarptautinės menininkų bendruomenės dalimi, megzti naujus kultūrinius ryšius ir savo kūrybą matyti platesniame šiuolaikinio meno kontekste.

Dalyvavimas tokio masto parodoje leidžia išplėsti kūrybos matomumą, pasiekti naujas auditorijas, išbandyti save kitame kultūriniame kontekste ir aiškiau suvokti savo vietą tarptautinėje meno scenoje. Man tai yra svarbus ženklas, kad kūrybinis kelias tęsiasi, plečiasi ir įgauna naujų prasminių horizontų. Gal kiek drąsu taip sakyti, tačiau man atrodo, kad tokios parodos gali ženklinti ir naują, produktyvų kūrybos etapą.

Man svarbu ir tai, kad viešas kūrinių pristatymas skatina dialogą. Jis padeda ne tik ugdyti publikos skonį, bet ir pačiam menininkui augti: stebėti žiūrovų reakcijas, išgirsti kritikų bei kolegų pastabas, užmegzti ryšius su kuratoriais, kolekcininkais ar potencialiais rėmėjais. Todėl viešas žinomumas yra glaudžiai susijęs su menininko vertinimu tiek meno lauke, tiek meno rinkoje.

Kita vertus, man, kaip kūrėjui, viešas darbų demonstravimas yra ir vidinė disciplina. Jis padeda lavinti „akį ir ranką“, drąsiau eksperimentuoti su naujomis formomis, tikrinti savo idėjas ir geriau suprasti, kaip kūrinys veikia žiūrovą. Tokios patirtys tampa svarbia kūrybinio proceso dalimi.

A. V.: Dalyvaujate tarptautinėje grupinėje parodoje „Mare Nostrum. Mystic Message“, pristatomoje Didžiojoje Romos mečetėje. Ką Jums, kaip menininkui, reiškia galimybė pristatyti savo tapybą tokioje simboliškoje aplinkoje?

R. V.: Manau, kad tokia erdvė tapybai suteikia ypatingą reikšmę. Ji padeda meno kūriniui tapti giliu dvasiniu ir kultūriniu tiltu tarp menininko ir žiūrovo, tarp skirtingų istorijų, tikėjimų bei patirčių. Sakralioje aplinkoje tapyba įgyja naują, savitą galią — ji geba jungti kasdienį, žemišką žmogaus gyvenimą su Absoliuto / Dievo didybe, begalybės pojūčiu ir vidiniu susikaupimu.

Mečetė šiuo atveju man atrodo tarsi idėjos, minties ir žinios kanalas, o meno kūrinys joje tampa pačiu pranešimu. Jis gali trinti ribas tarp kasdienybės ir transcendencijos, skatinti žiūrovą ne tik stebėti, bet ir dalyvauti tam tikroje dvasinėje patirtyje. Viliuosi, kad meno kūriniai gali padėti sutaikyti politiškai, ideologiškai ar kultūriškai skirtingus polius, galbūt net priartinti krikščioniškąjį pasaulį ir islamą prie bendresnio dialogo.

Dalyvavimas šiame meno renginyje ir savo kūrinių matymas sakralinėje erdvėje, greta skirtingų autorių, leidžia iš naujo permąstyti tikėjimo esmę. Menas tampa priemone, padedančia aptikti bendrąsias patirties, jautrumo ir žmogiškumo prasmes už formalių kultūrinių ar religinių skirtumų.

Tapyba mečetėje veikia ir kaip tam tikra vizualinio pasakojimo dekonstrukcija. Menininkas tokioje erdvėje yra kviečiamas atsiverti dialogui su žiūrovu, o pats kūrinys ima veikti ne vien kaip estetinis objektas, bet ir kaip prasmių, simbolių bei vidinių būsenų laukas. Menas padeda dekonstruoti kultūrines tradicijas ir pamatyti pasaulį ne kaip „savą“ ar „svetimą“, bet kaip tarpusavyje susijusių struktūrų visumą.

Todėl kūrybos pristatymas tokioje vietoje man reiškia ir tam tikrą atsakomybę už vizualinę žinią. Menininkas prisiima atsakomybę už kūrinio poveikį, už jo gebėjimą kalbėti jautriai, pagarbiai ir prasmingai. Tokiu atveju svarbu, kad kūriniai nebūtų patiriami vien tik kaip dekoracija. Jie turėtų tapti dvasinės, kultūrinės ir žmogiškosios žinios skleidimo priemone.

A. V.: Parodos pavadinimą galima versti kaip „Mūsų jūra. Mistinė žinia“. Kokią „mistinę žinią“ šiame kontekste galėtų perduoti Jūsų tapyba?

R. V.: Kūrinių ciklo „Žalios mintys“ ėmiausi labai atsitiktinai ir netikėtai. Tiesą sakant, neturėjau nei aiškios pirminės idėjos, nei eskizo. Kita vertus, mano kūrybinis metodas ir yra niekada nedaryti eskizo. Prie drobės stengiuosi atsistoti taip, lyg būčiau ateivis, lyg niekada anksčiau nebūčiau bandęs tapyti.

Tai savotiškas bandymas nugrimzti į nuoširdžią vaikystę — į būseną, kurioje tapant nevaržo išankstinės nuostatos, taisyklės ar mintys apie tai, ką kiti pagalvos apie tavo kūrinį. Tapau, nes man gera. Galbūt todėl ilgainiui priėjau prie išvados, kad „Žalios mintys“ yra apie skaidrų ir nuoširdų protą, apie nevaržomą, nesuklastotą jausmą, o kartu ir apie gamtą, į kurią tarsi įžengiu pirmasis — į erdvę, kurioje dar niekada nebuvo žmogaus.

Man šis ciklas yra apie minties, jausmo ir patirties ekologiją. Tai bandymas bent trumpam apsimesti esančiu pirmapradėje būsenoje, o gal net pirmapradžiu genijumi. Žinoma, čia šiek tiek juokauju — tikrai nenoriu, kad mane laikytumėte genijumi. Veikiau šiek tiek provokuoju ir koketuoju su savo kūrinių žiūrovu, bandau grakščiai maivytis.

Tačiau iš tiesų man labai įdomu, kas šiandien gali būti šviežia, žvarbu ir pirmapradiška. Žinoma, tai beveik neįmanoma. Juk vargu ar įmanoma visiškai pirmapradė ekologija arba absoliutus ekologijos ekologiškumas. Vis dėlto pats bandymas apie tai mąstyti, prie to artėti ir tai tapyti man atrodo prasmingas.

A. V.: Jūsų apmąstymai apie ciklą „Žalios mintys“ atrodo artimi intuityviam kūrybos metodui. Juk būtent intuicija, spontaniškumas ir pasąmonės veikimas yra labai svarbūs meno istorijoje. Gal galėtumėte savo idėją pagrįsti platesniais meno istorijos kontekstais?

R. V.: „Žalių minčių“ koncepcija man atrodo artima dailininko Paulio Klee idėjai, kad kūrybinis procesas gali prasidėti nuo tam tikro pirmapradžio judesio. Klee yra siejamas su mintimi, jog linija gali „išeiti pasivaikščioti“ be iš anksto nustatyto tikslo. Man tai labai artima, nes tokioje kūryboje svarbus ne racionaliai suplanuotas rezultatas, bet pats judėjimas, pati forma, pati atsiradimo akimirka.

Klee savo kūryba tarsi primena, kad menas neturi vien atkartoti to, kas matoma. Priešingai — menas gali padaryti matoma tai, kas glūdi viduje, kas yra paslėpta, intuityvu, dar iki galo neįvardyta. Šiuo požiūriu man svarbi būsena, kai pirmiausia galvojama apie formą, liniją, spalvą, o visa kita ima rastis savaime. Tokia laikysena artima ir siurrealistų automatiniam rašymui, kai kūrybinis veiksmas išlaisvinamas iš griežtos racionalios kontrolės.

Kita vertus, mano bandymas per kūrybą grįžti į vaikystę gali būti suprantamas ir kaip nesąmoningas noras vėl tapti naujagimiu — žmogumi, kuris dar nieko nežino apie kultūrą, religiją, socialines taisykles, visuomenės lūkesčius ar net patį meną. Tai lyg siekis bent trumpam išsilaisvinti iš visuomenės, tradicijos ir religijos uždedamos naštos, kad būtų galima priartėti prie autentiškesnės būsenos.

Man atrodo, kad vaikystės žaidimas iš tiesų yra viena svarbiausių meno kūrybos ištakų. Žaidime veikia nevaržoma vaizduotė, netikėtumas, smalsumas ir pasitikėjimas savimi. Žaidybiškumas menininkui leidžia iš naujo patirti tą vaikystę, kurią jis galbūt jau yra pamiršęs — vaikystę iki traumų, iki mokyklos disciplinos, iki paauglystės kompleksų, iki karjeros, įsipareigojimų, nuolatinio rūpesčio kitais ir galvojimo apie tai, kaip esi vertinamas. Galų gale — iki tos egzistencinės nuojautos, kad laikas yra ribotas, kad gyvenimas artėja prie pabaigos, o dar tiek daug liko nespėta nuveikti.

Būtent žaidybinėje būsenoje menininkas, mano manymu, gali būti arčiausiai absoliuto / Dievo arba bent jau pačios gryniausios kūrybinės energijos. Tuo metu jis labiausiai pasitiki savimi, yra atviras, pažeidžiamas ir autentiškas. Tačiau kaip tik šią būseną iš menininko dažnai mėgina atimti tie, kuriuos galėtume vadinti visuomenės ar skirtingų bendruomenių normų sergėtojais, racionaliais mokslininkais arba „teisingai“ mus auklėjančiais mokytojais. Jie reikalauja aiškumo, tvarkos, taisyklių, paaiškinimų. O kūryba kartais prasideda kaip tik ten, kur taisyklės „suglaudžia ausytes ir neria į krūmus“…

A. V.: O kaip Jūs paaiškintumėte savo išsakytą labai įdomią minties ir jausmo ekologijos sampratą? Kaip ji dera su menine provokacija ir maivymusi?

R. V.: „Minties ekologija“ man artima Josepho Beuyso požiūriui, kad „mąstymas yra skulptūra“ — kad kiekviena kūrybinga mintis jau gali būti suvokiama kaip meno kūrinys. Kartu tai primena ir „ekosofijos“ praktiką, kurią plėtojo Félixas Guattari. Čia svarbus ne vien ryšys su gamta, bet ir jo suvokimas ne per išnaudojimą, kontrolę ar savinimąsi, o per jautrų, dvasinį dalyvavimą.

Bandymas pasiekti „pirmapradę ekologiją“ man atrodo prasmingas net ir tuomet, kai suvokiame, kad tai beveik neįmanoma. Galbūt kaip tik dėl to šis siekis ir tampa kūrybiškai įdomus. Juk pats neapibrėžtumas kartais yra daug prasmingesnis už dirbtinį tikslumą. Menas dažnai prasideda ten, kur sąvokos nebesugeba iki galo paaiškinti patirties.

Kai sudėtingų, apibrėžtumui nepasiduodančių dalykų beveik neįmanoma racionaliai paaiškinti, tuomet į pagalbą ateina meninis koketavimas, provokacija ir maivymasis. Man maivymasis nėra vien paviršutiniškas gestas. Tai gali būti priemonė dekonstruoti nusistovėjusias hierarchijas, auditorijos lūkesčius ir pernelyg rimtas meno suvokimo taisykles.

Tokiu būdu menininkas gali kurti savotišką „naująją ikoną“ — vaizdinį, kuris ne tik reprezentuoja tikrovę, bet ir ją veikia. Jis paliečia žiūrovo sąmonę, sukelia jausmus, išjudina vaizduotę ir leidžia jai dar labiau klaidžioti prasmės, iliuzijų bei vidinių patirčių labirintais.

A. V.: O kaip paaiškintumėte ankstesniame atsakyme jau paminėtą pirmapradės gamtos metaforą?

R. V.: Pirmapradė gamta iš esmės yra negalima. Tai būtų tokia gamta, kurioje dar niekada nebuvo žmogaus. Ji neegzistuoja mūsų patirtyje, nes žmogus, vos tik apie ją pagalvoja, jau ją paženklina savo žvilgsniu, kalba, vaizduote ir kultūra.

Vis dėlto šios pradinės būsenos paieška, man atrodo, yra artima daugeliui menininkų. Gamta jiems dažnai tampa laisvės, paslapties ir nepasiekiamos pilnatvės simboliu. Tai yra kažkas, ko negalima iki galo savintis, racionaliai paaiškinti ar visiškai suprasti. Ji išlieka kaip erdvė, kurioje galima ieškoti bendrųjų esmių, patirti svajingą nežinomybę, esančią už matomo pasaulio formų.

Man tai yra labai graži poezija — siekis neįmanomo, idealaus, metafizinio tikrumo arba visiško Absoliuto / Dievo jausminio ir protinio suvokimo. Galbūt būtent todėl ši metafora tokia svarbi menininkui. Juk menininkas tam tikra prasme yra įkūnytas Ikaras. Jis žino, kad nevalia pernelyg priartėti prie saulės, tačiau vis tiek negaili savęs ir skrenda. Jis to nesigaili, net jeigu ir rizikuoja negrįžtamai nusvilti sparnus.

A. V.: Pabaigai norėčiau paklausti, kokie yra tolesni Jūsų meninės kūrybos planai. Galbūt tęsite „Žalių minčių“ koncepciją?

R. V.: Reikia paminėti, kad būtent nutapęs keturis ciklo „Žalios mintys“ kūrinius stabtelėjau, peržvelgiau savo tapybą ir pagalvojau: juk „Žalios mintys“ yra žalio monochromatinio kolorito kūriniai… gal būtų prasminga sukurti ištisą kūrinių kolekciją, skirtą spalvai ir jos galiai.

2026 m. gegužės ir birželio mėnesiais labai daug skaičiau apie tapybą, ypač apie įvairių filosofų požiūrius į ją. Skaitymas buvo neatsiejamas nuo rašymo, todėl per šį laikotarpį parengiau gana išsamų, šaltiniais ir literatūra grįstą tekstą „Spalvos anatomija“. Būtent šis naujas tekstas tapo naujos koncepcijos pradžia.

Tiesą sakant, poreikis apmąstyti spalvą tapyboje kilo gerokai anksčiau. 2025 m. birželio 20–28 d. Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“ surengiau tapybos darbų parodą „Žirafa skabo lapus“, kuri buvo pristatyta kaip tapybos parodų ciklo „Laisvė ir atsitiktinumas“ dalis. Anuomet daug dėmesio skyriau spalvai. Nors ir anksčiau nevengiau darbo su spalvomis, o spalva man visada buvo labai aktuali, būtent paroda „Žirafa skabo lapus“ — taip pat ir taip pavadintas trijų drobių ciklas — tapo tam tikru lūžio tašku, posūkiu mano kūryboje.

„Žalios mintys“ šiuo atveju man atrodo lyg žvilgtelėjimas už kampo, bandymas pasitikrinti, ar šiuo keliu galima eiti toliau. O „Spalvos anatomija“ jau tampa nauja konceptualia kryptimi mano kūryboje.

Naujus „Spalvos anatomijos“ akcentus žiūrovai galės išvysti liepos pabaigoje mano parodoje Vilniuje, Trakų Vokės dvare. Tikiuosi, jog apie tai „Vorutos“ portalas dar informuos atskirai. Dalis kūrinių šiais metais taip pat bus eksponuojama Joniškio sinagogoje ir Ignalinos muziejuje. Kitais metais naujos parodos iš kolekcijos „Spalvos anatomija“ planuojamos ir už Lietuvos ribų.

Tad darbo tikrai nemažai, ir šiuo metu esu labai susikoncentravęs į šią kryptį. Vis dėlto apie „Žalias mintis“ vis dar svarstau. Man atrodo, kad ateityje ši idėja taip pat gali tapti nauja, savarankiška ir aktualia kūrybine koncepcija.

A. V.: Dėkoju Jums už pokalbį, atviras mintis ir galimybę iš arčiau pažvelgti į Jūsų kūrybos procesą, dalyvavimą tarptautinėje parodoje „Mare Nostrum. Mystic Message“ bei naujas menines kryptis. Linkiu sėkmės pristatant kūrinius Romoje ir įgyvendinant tolesnius kūrybinius sumanymus Lietuvoje bei už jos ribų.

The post Prof. dr. Remigijaus Venckaus tapyba tarptautinėje parodoje „Mare Nostrum. Mystic Message“ Romos mieste appeared first on Voruta.

Aušra Virvičienė, www.voruta.lt

Tarptautinės „Muziejų nakties“ programos kontekste Raseinių krašto istorijos muziejus šiemet pakvietė Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorių dr. Remigijų Venckų pristatyti savo kūrybą, atverti parodos „Už tapybos“ idėjinį lauką ir viešoje paskaitoje pasikalbėti apie abstraktųjį meną. Šis susitikimas su Raseinių publika tapo ne tik parodos atidarymu, bet ir gyvu dialogu, kuriame žiūrovo reakcija, klausimai ir patyrimai įgauna papildomą kūrinio sluoksnį. Raseinių krašto istorijos muziejuje (Muziejaus g. 3, Raseiniai) profesoriaus tapybos parodą galima apžiūrėti iki birželio 30 d. 

Kviečiame skaityti pokalbį su menininku apie parodos koncepciją; aptariamas parodos pavadinimas „Už tapybos“, sąmoningai provokuojantis diskusiją. Skaitytojai sužinos kuo abstrakcija išsiskiria iš visų pažįstamų menų, kaip ji tampa metodu, skatinančiu sustoti, įsižiūrėti ir pereiti nuo greito atpažinimo prie patyrimo. R. Venckus pasakoja apie tarpdalykinę kūrybinę laikyseną, kurioje susitinka skirtingos medijos ir prasmių sluoksniai, o žiūrovas kviečiamas „užeiti už paveikslo“ – į tai, kas egzistuoja už regimo vaizdo ribos.

Voruta.lt: Kaip prasidėjo ir kaip vystėsi jūsų bendradarbiavimas su Raseinių krašto istorijos muziejumi – nuo pirmųjų idėjų iki „Muziejų nakties“ renginių ir šių metų susitikimo su publika?

Remigijus Venckus:  Su Raseinių krašto istorijos muziejumi mano bendradarbiavimas susiklostė kiek netikėtai ir netgi keistai. Dar dirbdamas kitame universitete su muziejumi diskutavome apie vieną kūrybinį projektą. Vėliau ne kartą susirašinėjome ir diskutavome apie mano autorinius fotografijos darbus ir galimas ateities parodas. Tačiau planas liko neįgyvendintas dėl COVID-19 pandemijos. Nepaisant to, ryšys su muziejumi nenutrūko. 

Mano patirtis rodo, jog, kreipiantis į šio muziejaus komandą, sprendimai priimami operatyviai, o bendradarbiavimo galimybės atsiveria gana greitai. Jau prieš metus muziejus pakvietė dalyvauti „Muziejų nakties“ renginiuose: jų metu pristatyti savo kūrybą ir skaityti paskaitą apie meną. Šių metų mano susitikimas su Raseinių publika buvo išskirtinis ir, tikiu, ne paskutinis. Mačiau Raseinių gyventojų bei muziejaus lankytojų susidomėjimą, džiugias šypsenas ir gyvą reakciją į mano paskaitą bei tapybos kūrinius.

Voruta.lt: Jūsų paroda vadinasi „Už tapybos“, ji išskirtinai pristatyta tarptautinėje Muziejų naktų programoje, kuri vyksta visoje Lietuvoje ir Europoje. Kodėl toks provokuojantis pavadinimas?

Parodos pavadinimą „Už tapybos“, be abejo, reikia suvokti kaip provokaciją. Vis dėlto nesiekiau tapybos „pateikti netapybiškai“ ar kalbėti apie tapybą apeinant tapybines priemones. Mane labiausiai domina ir vis dar tebedomina tai, ką tapyba (ar apskritai meno kūrinys) sukelia žiūrovui: kokias asociacijas ir estetinius išgyvenimus žadina, kaip estetiniuose išgyvenimuose žmogus atpažįsta save ir kaip tai gali paskatinti permąstyti savo buvimą bei tapatybę dabartyje.

Tapyba – tai spalvos ir potėpio menas. Dažnai per formą ir spalvą drobėje perteikiami siužetai, tikrovės nuorodos, įvykių asociacijos. Tačiau abstrakčiojoje tapyboje siužetas tampa nebe akivaizdus, o problemiškas: kyla klausimas, kas slypi „už“ matomo vaizdo, kokius jausmus jis gali atverti ir kaip gali paskatinti permąstyti mūsų tikrovę bei gyvenimo patirtį. Tokia, mano supratimu, ir yra tapybos užduotis; o paroda ir kviečia užeiti už paveikslo, pamatyti tai, kas mus jaudina ir egzistuoja už regimosios tapybos pusės. 

Apskritai manau, jog kūryboje man svarbus tikslas yra šis: kelti papildomus ir nepatogius klausimus žiūrovui. Būtent per šiuos klausimus, mano manymu, galima atrasti naratyvą: naujus pasakojimo, idėjų ir pažinimo vingius, kurie neretai pasirodo esantys neįprasti ir netikėti, bet tuo pačiu praplečiantys mūsų akiračius.

V.: Jūs parodos atidarymo metu skaitėte viešą paskaitą apie abstraktųjį meną. Kodėl toks neįprastas parodos formatas? Kas skatina taip elgtis ir kokia nauda parodos lankytojui?

R. V.: Kalbėti apie save ir tapybą patogu pradėti nuo to, kad parodų atidarymai dažnai tampa ne vien „atidarymais“, o situacijomis, kuriose tapyba veikia kaip proga pokalbiui, o pats pokalbis tampa dar vienu kūrinio sluoksniu. Atidarymui dažnai parengiu pristatymą apie savo menines veiklas ir eksperimentus, todėl žiūrovas nėra paliekamas vienas su paveikslu kaip su „daiktu“, bet yra įvedamas į mąstymo ir patyrimo lauką, artimą tam, ką dažnas apibūdinate kaip akivaizdžiai nepasakytą, bet galintį būti išjaustu.

Paskaitos metu nuolat sugrįžtu prie klausimų apie tapybos paviršių, sluoksnius, spalvos ir šviesos santykį. Abstrakcija čia yra suprantama ne kaip „stilius“, o kaip metodas ir įrankis ryšiui su žiūrovu kurti. Šį ryšį sustiprina ir tai, kad kūryboje pabrėžiu tarpdalykinę laikyseną: aš neretai kuriu jungdamas eksperimentinę fotografiją, kompiuterinę grafiką, akrilinę tapybą ir koliažą. Dėl to galima teigti, kad net ir ateinant „pažiūrėti tapybos“ žiūrovas patenka į platesnį medijų, patirčių ir prasmių tinklą, kuriame atsiranda minties tinkliškumas: veikia ne viena žinutė, o keli vienu metu aktyvūs sluoksniai – vizualūs, medžiaginiai, asociatyvūs ir kultūriniai. 

V.: O kodėl iš vis reikia kalbėti apie abstrakciją? Juk abstraktaus meno gausu XX-XXI-ąjame amžiuje?

R.V: Parodos atidaryme kalbėti apie abstraktųjį meną yra prasminga pirmiausia todėl, kad abstrakcija praktiškai patikrina, kaip mes matome, suprantame ir kuriame prasmę. Kai paveikslas nerodo atpažįstamo objekto, nebeįmanoma jo „greitai perskaityti“, tenka sustoti, įsiklausyti į spalvą, ritmą, kompozicinę įtampą ir paviršiaus logiką. Esame priversti pereiti nuo atpažinimo prie patyrimo. Dėl šios priežasties abstraktus menas neretai ir yra siejamas su vidiniu, dvasiniu ar vertybiniu matmeniu. Galiausiai aš jį laikau savita asmenine meditacijos forma. Kas žino, gal per abstrakčiąją kūrybą aš ir pats save geriau pažįstu.

V.: Kiek plačiajai kultūrai aktualus abstraktusis menas?

R.V.: Abstraktusis menas svarbus ir platesnei kultūrai, nes jis tapo viena centrinių modernybės krypčių, leidusių menui būti ne vien pasaulio atvaizdavimu, bet ir pačios vaizdinės kalbos tyrimu. Tai nėra „atsitraukimas nuo tikrovės“, čia siūlomas kitas būdas joje atsirasti. Abstrakcija suteikia formą tam, ką sunku pasakyti. Kas akivaizdžiai nepasakyta, juk gali būti labiau išjausta? Abstraktus menas gali artikuliuoti intensyvumą, nuojautą, atminties fragmentus, laiko tėkmę, kūnišką pojūtį ar vidinę įtampą, o mano parodų pristatymuose dažnai pavyksta į pirmą planą iškelti atminties, laiko, individualios patirties ir kūno interpretacijų temas, kurios natūraliai labiau primena būsenas, nei vieną „paveiksliuką“ ir todėl ypač organiškai kuriamos per spalvą, šviesą ir sluoksniavimą. 

V.: Ar galime ko nors išmokti iš abstraktaus meno?

R.V.: Abstraktus menas yra svarbus ir todėl, kad jis moko gyventi su neapibrėžtumu. Čia nėra nieko iki galo įvardinta. Visada lieka tarpas, kuriame gimsta žiūrovo dalyvavimas. Tai lyg intelektualus žaidimas kuriame yra ne vienas atsakymas, o klausimas, ne viena prasmė, o prasmės galimybė.

Vieša paskaita parodoje tampa įrankiu, kuris sąmoningai leidžia atrakinti tapybos prasmės duris. Ypač jaunai auditorijai abstraktusis menas treniruoja matymą ir mastymą: gebėjimą būti su tuo, kas dar nesusiformavo į aiškų pasakojimą, ugdoma kantrybė patirti ir suprasti, stebėti ir išsiaiškinti. Gal būt mano paroda ir skatina ir kai kurių jaunų kūrėjų drąsą; o taip pat ir pagarbą kitoniškai raiškai. 

Parodos-paskaitos formatas kuria santykį, kuris neverčia prisitaikyti prie žiūrovo, bet leidžia jausti tikrovės pulsą ir kitaip suprasti save joje.

V.: Dėkoju už atsakymus, puikų pokalbį. Linkiu kūrybines sėkmės ir lauksime daugiau parodų.

The post Abstrakcija kaip patyrimas: Remigijaus Venckaus paroda ir paskaita „Muziejų nakties“ renginyje Raseiniuose appeared first on Voruta.

Aušra Virvičienė, www.voruta.lt

Šiandien vis dažniau ieškome iniciatyvų, kurios sujungtų kūrybą, mokslo žinias ir prasmingas bendruomenės veiklas. ANIMA MUNDI ACADEMIA yra viena iš tokių organizacijų, kur menas, mokslas ir švietimas susitinka ne teorijoje, o realiose veiklose ir renginiuose. Tai tarptautinė kultūros, meno, mokslo ir švietimo platforma, kuri siekia kurti prasmingą, į žmogaus vidinį augimą ir socialinį poveikį orientuotą veiklų lauką. Organizacija save pristato kaip erdvę, kur susitinka kūrėjai, tyrėjai, edukatoriai, inovatoriai ir institucijos, o bendras tikslas – skatinti tarpdiscipliniškumą, bendrakūrą ir idėjų sklaidą, kuri per meną ir žinias padėtų geriau suprasti žmogų bei jo santykį su pasauliu. Ši kryptis atsiskleidžia per tarptautines iniciatyvas, socialinės praktikos meno projektus, taip pat per turinio sklaidą ir leidžiamą meno žurnalą. Visa tai padeda organizacijai formuoti kintantį tinklą ir kultūros progresą demonstruojantį tinklą.

Organizacijos lyderė – ANIMA MUNDI ACADEMIA įkūrėja ir tarybos narė menininkė Zita Vilutytė. Jos interesų laukas platus – nuo muzikos ir vadybos iki meno kūrimo, socialinių praktikų ir neuromokslų. Organizacinėje veikloje ji formuoja projektus, kuruoja tarptautines parodas, rengia interviu ir apžvalginius tekstus, prisidedant prie organizacijos sklaidos ir turinio formavimo.

Z. Vilutytė kartu su AMA komanda organizuoja ANIMA MUNDI ACADEMIA renginį, kuris vyks  lapkričio 11 d. Renginys vadinasi „Meistriškumo, partnerystės ir ekscelencijos forumas inovatyviems verslo kūrėjams“. Jame akcentuojama idėja „Švarus protas, geresnis gyvenimas“. Forumas numatytas Šiauliuose, viešbučio „SUNCITY“ konferencijų salėje ir orientuotas į žmones, kurie ieško ne tik profesinės sėkmės, bet ir platesnio požiūrio į gyvenimo kokybę, vidinę būseną bei asmeninę brandą. Pagrindine pranešėja pristatoma Mirta Pola Rossi iš Argentinos – lektorė, neuroedukacijos trenerė, siejanti pedagoginę patirtį su neuromokslo įžvalgomis ir „smegenims suderinamu ugdymu“.

Vakarinėje programos dalyje numatyta ir iškilminga garbės daktaro inauguracijos ceremonija bei parodos „Clear brain“ atidarymas – taip pabrėžiamas ANIMA MUNDI ACADEMIA siekis vienoje erdvėje sujungti idėjas, patirtį ir kultūrinę raišką. Būtent šiame renginyje bus teikiami garbės daktaro vardai, o vienas iš garbės daktaro titulą gausiančių asmenų yra prof. dr. Remigijus Venckus. VORUTA.LT yra skelbusi ne vieną profesoriaus meno ir kultūros kritikos tekstą. Paminėtina, kad R. Venckaus kūrybos ašis yra procesas: stebėjimas, atminties sugrįžimai, laiko poveikis ir netikėtai atsirandančios „klaidos“, tampančios kūrinio dalimi ir paliekančios žiūrovui erdvės interpretacijai. Jo meninė praktika yra tarpdisciplininė. Ji apima tapybą, koliažą, eksperimentinę fotografiją ir kompiuterinę grafiką. Šalia kūrybos yra pastebimas profesoriaus akademinis bei kuratorinis indėlis į šiuolaikinio meno ir medijų kultūros lauką.

Toliau apie tai kviečiame skaityti interviu su ANIMA MUNDI ACADEMIA vadove Z. Vilutyte ir profesoriumi dr. R. Venckumi.

Voruta: Kaip gimė idėja kurti šią organizaciją: koks buvo asmeninis impulsas ar „lūžio taškas“, kokią problemą norėjote spręsti? Kuo jūsų požiūris skiriasi nuo tradicinių institucijų?

Zita Vilutytė: Idėja sukurti ANIMA MUNDI ACADEMIA gimė iš asmeninio įsitikinimo, kad meno ir meno verslo sėkmei reikia holistinio, tarpdisciplininio požiūrio, kuris sujungtų kūrybą, rinkodarą, tarptautinį matomumą ir pardavimų strategijas. Tai sprendžia unikalumo, rinkos prieinamumo ir išliekamosios vertės kūrimo problemas, kurių tradicinės institucijos dažnai neintegruoja.

Lūžio taškas buvo impulsyvus, bet pagrįstas ilgalaike patirtimi, stebėjau, kaip daug vertingų kūrinių lieka neatrasti dėl fragmentuotos ekosistemos, kurioje kūrėjai, kuratoriatai, kolekcionieriai ir verslo mechanizmai veikia atskirai. Asmeninis impulsas — perimti iniciatyvą ir iš nulio sukurti sistemą, kuri vienu metu spręstų kūrinio kūrimo, komunikacijos, rinkodaros ir pardavimo iššūkius. Tikslas — padėti menui įgyti tiek kultūrinę, tiek materialią vertę ir patekti į tarptautinį kontekstą.

Pagrindinės problemos yra labai daugialypės. Viena iš jų tai unikalumo ir pardavimo sudėtingumas — meno kūrinys yra vienetinis ir rasti tinkamą pirkėją sudėtinga. Sudėtingas ir daug laiko atimantis dalykas yra vertės konstravimas — išliekamosios vertės kūrimas, kuris reikalauja tyrimo, kontekstualizacijos ir strateginės komunikacijos. Problema yra fragmentuota ekosistema — tradicinės institucijos dažnai orientuotos į konservavimą arba edukaciją, bet ne į rinkos mechaniką ir tarptautinę komercializaciją.

Kaip mūsų požiūris skiriasi nuo tradicinių institucijų, tai manyčiau holistinis modelis. Mes deriname kūrybinį procesą su rinkodara, pardavimų strategija ir tarptautiniais ryšiais. Veiklos moduliai apima kūrinio tyrimą, rinkos analizę, tikslinių pirkėjų identifikavimą ir komunikacijos kampanijas. Taip pat rezidencijų reikšmė yra efektyvus būdas skatinti kūrėjų verslumą ir sklaidą.

Lietuvoje egzistuoja meno kūrėjo ir organizacijų statuso reglamentai bei asociacijos, kurios atlieka svarbias funkcijas, tačiau jos dažnai neužpildo verslumo ir rinkodaros spragų, kurias mes adresuojame.

Dideli privalumai yra tarpdisciplininė komanda, duomenimis grįsta rinkos strategija, ilgalaikė vertės kūrimo strategija. Mes siekiame derinti kūrybinę laisvę su aiškiais komerciniais rodikliais. Mums svarbu, kokią vertę menininkas nori išsaugoti, kokia yra tikslinė auditorija, ar prioritetas tarptautinė matomybė ar vietinė rinka.Todėl labai svarbu atlikti kūrinio kontekstinį tyrimą, parengti pardavimo ir komunikacijos planą, įtraukti inkubatorių ar rezidencijų tinklą. Na, ir dar labai daug kitų dalykų.

V.: Kodėl jums svarbu jungti meną ir kultūrą su mokslu, švietimu, inovacijomis ir verslu? Kaip atsakytumėte skeptikams, kurie jūsų veiklą kritikuotų kaip marketingo šou?

Z. V.: Menas jungiantis su mokslu, švietimu, inovacijomis ir verslu kuria naują vertę — jis generuoja idėjas, testuoja jas eksperimentaliai ir paverčia kultūrinę reikšmę į matomą socialinį ir ekonominį poveikį. Tai nėra tik „marketingo šou“ — tai sisteminis metodas inovacijoms ir ilgalaikei vertės kūrimui. Menas praplečia problemos apibrėžimą ir generuoja netikėtus sprendimus, mokslas suteikia metodiką, o verslas — skalę ir įgyvendinimą. Tokia transdisciplininė sinergija skatina tvarias inovacijas, gerina mokymosi procesus ir kuria kultūrinę pridėtinę vertę, kurią galima integruoti į produktus, paslaugas ir viešąsias iniciatyvas. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ArtScience projektai veda prie naujų inovacijos trajektorijų ir stiprina tvarumo sprendimus.

Menas yra integrali kūrybinio ir ekonominio proceso dalis, o ne tik dekoracija. Menas kuria realią pridėtinę vertę, o ne tik estetinius efektus, jis tiesiog suteikia verslui kūrybinį mąstymą, empatiją ir gebėjimą generuoti netikėtas idėjas. Verslas jau remiasi mokslu ir švietimu; menas papildo šią triadą žmogiškąja dimensija ir emociniu ryšiu su auditorija. Tai nėra vien „marketingo šou“ — tai strateginis procesas.

R. V.: Galėčiau pridurti, kad tai, ką mini Z. Vilutytė, man kelia džiaugsmą. Dar pačioje akademinės karjeros pradžioje kalbėdavau apie meno, mokslo ir verslo santykį, tačiau iki šiol sutinku palyginti nedaug žmonių, pritariančių tokiam požiūriui. Apjungti skirtingus sektorius reikia nemažai drąsos – būti vizionieriumi, nebijoti rizikuoti ir išeiti iš įprastų apribojimų. Tarpdisciplininiai ryšiai beveik visada sukelia tam tikrą nepatogumą: jie išryškina socialinės erdvės ir kultūros pokyčių būtinybę, o pokyčiai retai kada būna patogūs. Didžiajai daliai žmonių paprasčiau gyventi tokioje aplinkoje – labai paprasta ir patogu, kur niekas nesikeičia ir apie permainas nereikia galvoti.

Vis dėlto manau, kad ANIMA MUNDI ACADEMIA yra būtent tokia organizacija, kuri neleidžia mums „įsipatoginti“ realybėje – ji verčia klausti apie mus pačius ir mūsų aplinką. Nors tarpdisciplininis požiūris seniai tapo realybe, ANIMA MUNDI ACADEMIA vis dar nuosekliai pabrėžia, kad apie meno, mokslo ir verslo ryšius reikia kalbėti ir šviesti. Juk visuomenėje menas neretai vis dar suvokiamas kaip lengvabūdiška, hedonistinė saviraiška, nors iš tiesų, jei norime geriau suprasti, kaip atrodo pasaulis ir kuria kryptimi jis juda, verta įdėmiai žiūrėti į meno veiklos rezultatus. Taip yra todėl, kad menas dažnai pirmasis parodo tai, į ką mokslas dar nespėjo atkreipti dėmesio. Menininkai neretai būna drąsesni už mokslininkus ir linkę rizikuoti labiau nei verslininkai, todėl jų intuicija, vaizduotė ir jautrumas pokyčiams gali tapti ankstyviu ženklu, padedančiu suprasti, kas visuomenėje bręsta dar iki tol, kol tai tampa akivaizdu visiems.

V.: Kaip gimsta projektai nuo idėjos iki įgyvendinimo, kaip renkatės temas, žmones ir auditorijas?

Z. V.: Projektai gimsta per nuolatinę komunikaciją su žmonėmis ir institucijomis. Priklausau tarptautinėms asociacijoms, esu aktyvi kultūros operatorių tinkluose ir dirbu su agentūromis, todėl nuolat bendrauju su profesionalais iš viso pasaulio, kurie dirba įvairiose srityse ir ieško bendradarbiavimo galimybių. Užsienyje tokie tarpdisciplininiai projektai yra įsitvirtinę ir turi aiškią vietą kultūros ekosistemoje; Lietuvoje šis kelias dar tik pradedamas. Susitinku daug menininkų ir galiu atrinkti tuos, kurių darbai ir ekspertizė atitinka projekto tikslus. Dirbu ne viena — turiu komandą ir tinklą narių, su kuriais diskutuojame, tariamės ir priimame sprendimus. Dalis idėjų jau subrandintos ir ieško inovatyvių socialinių verslininkų bei partnerių. Vienas iš didžiausių iššūkių Lietuvoje yra verslo struktūrų trūkumas, pasirengusių bendradarbiauti su kultūros ir meno iniciatyvomis, todėl dažnai prireikia papildomų įrodymų ir pilotinių projektų, kad pritrauktume verslo partnerius.

V.: Jūsų organizacijos naujas posūkis yra garbės daktaro vardo suteikimas? Kodėl nusprendėte tai daryti, kaip rinkotės kandidatus?

Z. V.: Tai investicija į viešuosius ryšius ir kompetencijų bazę, kuri leidžia pagrįstai kurti. Nusprendėme suteikti garbės daktaro vardą, nes norime sustiprinti organizacijos mokslinį ir profesionalų autoritetą, pritraukti žinias bei tarptautinius tinklus ir įtvirtinti ilgalaikes partnerystes, kurios padeda pagrįsti mūsų tarpdisciplininius projektus.

Kandidatus rinkome ir vertinome ne tik pagal akademinius titulus, bet ir jų darbų realų poveikį bendruomenėms, gebėjimą mentorystei, tarpdisciplininį bendradarbiavimą ir etinį įsipareigojimą. Atranka vyko per rekomendacijas iš mūsų tarptautinių tinklų, pokalbius su žmonėmis, kuriuos kandidatai paveikė, praktinius vertinimus — svarbiausia buvo autentiškumas, nuoseklumas ir noras dalintis žiniomis su mūsų bendruomene.

R. V.: Aš taip pat norėčiau pasisakyti šiuo klausimu. Mano manymu, organizacijos sprendimas teikti garbės daktaro vardą yra labai brandus ir strategiškai svarbus žingsnis. Tai aiškus signalas, kad organizacija sąmoningai kuria ir stiprina ryšį su akademine aplinka, formuoja savo akademinį veidą ir įtvirtina reputaciją ne tik kultūros ar kūrybinių industrijų lauke, bet ir platesnėje intelektualinėje erdvėje. Toks sprendimas padeda ne tik sustiprinti organizacijos idėjinį stuburą, bet ir nuosekliau kryptiškai planuoti plėtrą, telkti partnerius, kurti naujus projektus bei aiškiau artikuliuoti, kokias vertybes ir kokią kompetenciją organizacija atstovauja.

Iš savo patirties – jau būdamas kelių organizacijų garbės nariu – pastebėjau, kad toks žingsnis dažnai veikia kaip vidinis brandos katalizatorius. Organizacija ima detaliau strateguoti savo veiklą, aiškiau apibrėžia tikslus, atsakomybes, veiklų prioritetus, o sprendimų priėmimas tampa labiau pamatuotas. Ji tarsi išauga iš ankstyvojo etapo, kai dominuoja pirminis idėjų generavimas ir eksperimentinis bandymas tikrovėje, ir pereina į stabilesnį, tvaresnį veikimo modelį. Darbas tampa užtikrintesnis, nes atsiranda ne vien entuziazmu paremtas impulsas, bet ir solidesnė struktūra, argumentuota kryptis, aukštesni kokybės standartai. Kartu atsiranda ir savotiška intelektualinė atrama – žmonės, kuriems suteikiamas garbės vardas, dažnai prisideda patirtimi, konsultacijomis, refleksijomis, padeda atsirinkti perspektyvias kryptis, įvardyti rizikas, pasiūlyti veikimo logiką bei ryšius, kurie kitu atveju būtų sunkiau pasiekiami.

Svarbu ir tai, kad nauda yra abipusė. Tie asmenys, kurie aktyviai įsitraukia į bendradarbiavimą, taip pat gauna daug: naujų patirčių, naujų projektinių krypčių, galimybę veikti platesniame kontekste, išeiti iš įprastų institucinių rėmų ir įgyvendinti idėjas, kurios reikalauja lankstesnės, kūrybiškesnės organizacinės terpės. Kitaip tariant, garbės nario ir organizacijos įsitvirtinimas realybėje – šiuo atveju akademinėje ir kartu konkurencinėje aplinkoje – tampa bendru procesu, kuriame stiprėja abiejų pusių simbolinis kapitalas. Organizacijai lengviau pasiekti auditoriją, kuriai ji skirta, o auditorijai lengviau gauti tai, ko jai reikia: aiškią kryptį, kokybišką turinį, prasmingas iniciatyvas, ir neretai – net operatyviau, nes sustiprėję ryšiai pagreitina idėjų kelią iki realių veiksmų ir rezultatų.

Galiausiai, garbės daktaro vardo suteikimas yra ir atsakomybės ženklas. Tai tarsi įsipareigojimas laikytis aukštesnių standartų – tiek turinio, tiek etikos, tiek veiklos nuoseklumo prasme. Todėl toks sprendimas kuria ilgalaikę vertę: jis ne tik puošia organizacijos istoriją, bet ir padeda jai augti kaip rimtai, patikimai ir kryptingai institucijai, gebančiai sutelkti kompetencijas ir telkti bendruomenę prasmingam darbui.

V.: Gerbiama Zita, lapkričio 11 d. garbės daktaro vardą suteiksite Remigijui Venckui. Kodėl jį pasirinkote? Kuo bus ypatinga ši  ceremonija?

Z. V. Lapkričio 11 d. ANIMA MUNDI ACADEMIA garbės daktaro vardą suteiksime Remigijui Venckui. Ceremonija vyks kaip svarbaus renginio – Meistriškumo, partnerystės ir ekscelencijos forumo inovatyviems verslo kūrėjams, dalis.

Kodėl pasirinkome Remigijų Venckų? Jo veikla ir įtaka remiasi praktika, kuratoryste ir bendruomenių stiprinimu. Jį pasirinkome todėl, kad greta savo mokslinio darbo profesorius kuria ilgalaikį poveikį meno ekosistemai inicijuodamas projektus, kurie keičia praktikas ir atveria galimybes. Jo iniciatyvos skatina tarpdisciplininį bendradarbiavimą — jungia meną su švietimu bei inovacijomis todėl puikiai dera su mūsų misija. R. Venckus veikia kaip mentorius ir bendruomenės lyderis — dalijasi patirtimi, remia jaunus kūrėjus ir kuria sąlygas ilgalaikei plėtrai. Labai svarbus aspektas yra tai, kad profesorius turi tarptautinį akiratį ir gebėjimą atverti tinklus.

Ceremonija nėra vien simbolis. Ji žymi praktinės partnerystės pradžią. Remigijus įsipareigos dalyvauti mentorystėje, konsultacijose ir bendruose projektuose. Inauguracija integruota į forumą, todėl dalyviai iš karto matys mokslo, verslo ir kūrybos dialogą gyvai.

V.: Norėčiau paklausti profesoriaus, kaip vertinate ANIMA MUNDI ACADEMIA siekį jums suteikti garbės daktaro vardą?

R. V.: Be abejo, ši žinia mane nustebino. Vis dėlto tai natūralu, nes kurdamas beveik niekada negalvoju apie apdovanojimus ar formalius įvertinimus. Daug ką nuveikiu ir sukuriu paprasčiausiai todėl, kad man įdomu – noriu išbandyti idėją, patikrinti, kaip ji veikia tikrovėje, ir tikiu, kad ji gali būti reikalinga žmonėms bei prasminga platesniame kontekste. Gal dėl to ir pats kaip menininkas esu kiek „nepatogus“ įprastai logikai: sąmoningai nedalyvauju meno konkursuose, nesivaikau titulų ir neskaičiuoju prizų. Jei kur nors ir dalyvauju, tai dažniausiai tik tuomet, kai esu labai kviečiamas ir matau, kad tai turi aiškią prasmę – ne mano ambicijai, o pačiam projektui ar bendruomenei.

Be to, aš priklausau nedaugeliui organizacijų, ir nemaža dalis tokių ryšių atsirado ne iš mano iniciatyvos. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacija pati paprašė manęs tapti garbės nariu. Negalėjau atsisakyti – pažįstu puikius fotografus, kurių kūryba mane nuoširdžiai žavi, ir jaučiu, kad tokioje situacijoje svarbu ne tik priimti kvietimą, bet ir realiai prisidėti prie bendrų veiklų. Panašiai netikėtai tapau ir Tarptautinės profesionalaus meno asociacijos VIPAA (Niujorkas, JAV) nariu – tai įvyko ne mano pastangomis, o menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės iniciatyva. Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitete esu mokslinio žurnalo Creativity Studies redaktorių kolegijos narys; sutikau juo būti tik dėl to, kad matau prasmę. Noriu, kad šis žurnalas egzistuotų, stiprėtų o jame skelbiami straipsniai darytų realų poveikį aplinkai. Tad priklausomybės tam tikroms organizacijoms man visuomet primena, kad kūrybinis kelias dažnai susiklosto ne pagal „karjeros planą“, o per įgyvendintų veiklų pagrindu kuriamus santykius, iš to kylančio pasitikėjimo ir kitų žmonių refleksijos į manąją veiklą bei jos rezultatus.

Paradoksalu, bet iki šiol neturiu Lietuvos meno kūrėjo statuso – ne dėl principo, tiesiog specialiai jo nesiekiau. Tačiau ir be šio formalumo man nekilo problemų kurti, būti pastebimam, palaikyti profesinius ryšius ir turėti gerus santykius su muziejais bei galerijomis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Man atrodo, kad svarbiausia vis dėlto yra pats darbas: ką darai, kaip darai, kokį turinį ir kokią patirtį palieki žmonėms, su kuriais susitinki per kūrinius ir projektus.

Todėl ANIMA MUNDI ACADEMIA sprendimą suteikti garbės daktaro vardą priimu kaip ženklą, kad, matyt, einu ta kryptimi, kuria ir turiu eiti – kad mano veikla, idėjos ir pastangos yra ne tik asmeniškai įdomios, bet ir realiai reikalingos. Šis įvertinimas man nėra finišas ar „medalis“, kurį reikia pasikabinti, bet labiau atsakomybė ir paskata dar aiškiau tęsti pradėtus darbus. Esu nuoširdžiai dėkingas už pastebėjimą ir įvertinimą – už tai, kad mano veikla buvo pamatyta, suprasta ir įvardyta kaip reikšminga.

V.: Gerbiama Zita, Garbės daktaro ceremonijos metu taip pat vyks renginys. Papasakokite plačiau apie tai. Pasidalinkite informacija, kuo ypatinga renginio lektorė iš Argentinos ir ką sužinos dalyviai?

Z. V.: Lapkričio 11 d. ANIMA MUNDI ACADEMIA rengia Meistriškumo, partnerystės ir ekscelencijos forumą inovatyviems verslo kūrėjams tema „Švarus protas, geresnis gyvenimas“. Forumo dalis — ANIMA MUNDI ACADEMIA garbės daktarų inauguracijos ceremonija vyks SUNCITY galerijoje Šiauliuose ir bus integruota į visos dienos programą. Renginys skirtas kūrėjams, verslo lyderiams, švietimo praktikams ir visiems, kurie nori taikyti neuromokslo ir emocinio ugdymo principus praktikoje. Forumas vyks anglų kalba su sinchroniniu vertimu (registracija: https://iaf-animamundi-ma.com/forumas-su-mirta-pola-rossi/).

Lektorės Mirtos Pola Rossi patirtis siekia daugiau nei 40 metų pedagoginės ir neuroedukacijos praktikos Lotynų Amerikoje ir JAV. Ji yra pionierė ir pripažinta smegenims suderinamo ugdymo pradininkė Lotynų Amerikos šalyse bei JAV – sistemingai jungia neurologijos žinias su mokymo metodika. Tarpdisciplininėje praktikoje ji derina neuroninių tinklų plastiškumo, atminties mechanizmų ir socialinio emocinio mokymosi įžvalgas, siekdama transformuoti mokymosi procesą.

Mirta Pola Rossi koordinavo seminarus universitetuose ir nacionaliniuose projektuose Argentinoje, Meksikoje, Kolumbijoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Čilėje ir JAV. Jos moto – „Išmoksti tik tai, ką patiri“ – pabrėžia, kad mokymas turi būti grindžiamas patirtimi, o ne vien teorija. Inovacijų ir raidos kryptys remiasi autorės programomis bei knygomis; šiuo metu ji rengia knygą apie dirbtinį intelektą ir socialinio emocinio intelekto evoliuciją.

V.: Ką dalyviai sužinos ir gaus praktiškai?

Z. V.: Smegenų suderinamo ugdymo principus – kaip struktūruoti mokymą ir mokymosi aplinką taip, kad ji atitiktų smegenų veiklos dėsnius. Susipažins su emocinio intelekto ugdymo metodais, gaus praktines technikas, kurios didina atsparumą stresui, gerina sprendimų priėmimą ir komandinį darbą. Dalyviai sužinos, kas yra patirtinis mokymasis, kaip kurti mokymosi sesijas ir dirbtuves, kurios veikia per patirtį, ne vien per informacijos perdavimą. Neuroedukacijos taikymas versle yra labai svarbus, dalyviai sužinos, kaip neuromokslo įžvalgos padeda kurti produktyvesnes komandas, geresnį klientų įsitraukimą ir inovatyvius produktus. Dalyviams bus pateikti tarpdisciplininiai pavyzdžiai, kaip menas, mokslas ir verslas gali kartu kurti naujas paslaugas ir produktus. Praktiniai įrankiai ir programos yra tai, ką dalyviai gaus kaip metodines gaires ir idėjas, kurias galima pritaikyti mokymuose, mentorystėje ir organizacijų kultūroje.

Kokia renginio reikšmė Lietuvos kontekste mes dar pamatysime, švietimo atnaujinimas yra tai, apie ką mes nuolat kalbame, o neuroedukacijos principai yra skirti modernizuoti mokymo metodus ir pagerinti mokinių pasiekimus. Kūrybinės ekonomikos stiprinimas yra tai, apie ką mes jau kalbėjome anksčiau, neuromokslai suteikia instrumentus, kaip padidinti kūrybingumą ir produktyvumą kūrybinėse industrijose. Verslo konkurencingumo tyrimai rodo, kad įmonės, kurios supranta smegenų veiklą ir emocinį mokymąsi, geriau prisitaiko prie pokyčių ir kuria vartotojams vertingesnes patirtis. Tai bus tarptautinis tiltas, forumas ir inauguracija, kuri stiprins Lietuvos ryšius su tarptautiniais tinklais, atvers galimybes bendriems projektams ir finansavimui. Labai laukiame inovatyvių socialinių verslo struktūrų atstovų, renginys bus naudingas jums, nes čia bus pateiktos konkrečios žinios, praktiniai metodai, kuriuos galima išbandyti iš karto.

Na, o tinklaveika yra galimybė susitikti su kūrėjais, verslo atstovais ir mokslininkais. Inauguracija ir parodos atidarymas suteiks erdvę susitikti naujoms iniciatyvoms ir bendriems projektams.

V.: Norėčiau paklausti Remigijaus ir Zitos apie tai, ką, jų nuomone, Lietuvos menui ir kultūrai duoda garbės daktaro vardo teikimas, tarptautinio tinklo formavimas. Kokie bendradarbiavimo formatai pasiteisino labiausiai?

Z. V.: Manau, kad organizacija, kuri nėra nei karto gavusi paramos iš projektų rėmimo fondų Lietuvoje, bet gauna palaikymą ir pripažinimą užsienio organizacijose, pagrindžia, kad mūsų patirtis gali būti naudinga kaip tiltas ir gražus bendradarbiavimas Lietuvai, įvairių sričių žmonėms, ne tik kultūrai ir kitoms organizacijoms, bet ir kuriant verslo inovacijas.

Mes visi jaučiam, kad pasaulis keičiasi, galbūt daug dalykų nesinori matyti, nes jie yra skaudūs, mes jaučiame, kad pokyčiai vyksta iš esmės, jie apima visą pasaulį, atsiveria tai, kas anksčiau atrodė kitaip. Daug dalykų griūva, bet yra fundamentalios tiesos, moraliniai ir dvasiniai dalykai, kurie yra žmogaus viduje ir neleidžia klysti.

Tai, kad garbūs mokslo žmonės tampa mūsų organizacijos garbės mokslų daktarais, rodo pasitikėjimą ir palaikymą. Mes to paties tikimės ir verslo srityje. Tikri dalykai neateina savaime, ilgas ir pastovus darbas kuria tvirtus dalykus, kurie išlieka. Lietuvoje mums trūksta vienybės, gražių idėjų palaikymo. Iniciatyvų palaikymo, paprasčiausios pagarbos dalykams, kurie vyksta, dalyvavimo, plataus matymo. Norėtųsi, kad klausimas: o kokia man iš to nauda?, virstu teiginiu: kaip džiugu, kad Lietuvoje vyksta tokie dalykai, kuo galėčiau prisidėti ir palaikyti iniciatyvą? Juk kiekvienas žmogus turi resursų – pačių įvairiausių, kad galėtų prisidėti ir tapti dalimi kažko svarbaus, išliekančio, taurinančio.

Manau, kad šiuo metu savo veiklose mes pereiname testavimo stadiją ir matome, kiek tai yra priimama, kuo pasitiki žmonės, kiek žmonės yra atviri naujiems dalykams. Yra šiek tiek liūdna, kad didžioji dalis mūsų iniciatyvų įvyksta užsienyje. Jau penktus metus leidžiamas meno žurnalas ANIMA MUNDI ACADEMIA Art Magazine plinta visur, tik ne Lietuvoje. Mes bandėme rasti jam nišą ir dėjome daug pastangų, tačiau kol kas nesutikome žmonių, kurie palaikytų šią iniciatyvą. Didieji meno projektai, kuriuos rengėme – dauguma jų įvyko kitur ir tik nedidelė dalis iniciatyvų per dideles kančias įvyko čia. Man sunku suvokti šį fenomeną iki galo, bet manau yra labai daug priežasčių, kodėl taip yra. Šiuo metu mes organizuojame forumą, susitikimą su pasaulinio lygio lektore ir neuromokslų pioniere, kuri atveža į Lietuvą savo ekspertizę, žinias. Tikimės, kad būsime išgirsti ir priimti.

R. V.: ANIMA MUNDI ACADEMIA Art Magazine atvejis, mano akimis, gana taikliai iliustruoja lietuvišką posakį, kad „savame krašte pranašu nebūsi“. Lietuvoje kultūros laukas yra mažas, konkurencija – didelė, o kartu neretai atsiranda ir įtampa: pavydas, skepticizmas, noras „patikrinti“, ar iniciatyva tikrai verta dėmesio. Dėl to kartais susidaro paradoksali situacija: savus žmones ir jų projektus dalis institucijų ar auditorijų labiau įvertina tuomet, kai jie jau yra ką nors reikšmingo nuveikę už Lietuvos ribų. Tarsi pirmiausia reikėtų „išvažiuoti“, įrodyti savo vertę kitur, o tik tada sulaukti pripažinimo namuose. Tai kuria įspūdį, kad veikia tam tikras mažos šalies menkos savivertės mechanizmas: mums reikia, jog „kažkas iš išorės“ patvirtintų, kad tai, ką darome, yra svarbu.

Šiame kontekste panašią realybę patiria ir ANIMA MUNDI ACADEMIA – organizacija, kuri kuria tarptautinius ryšius, plečia veiklą už Lietuvos ribų, bet kartu susiduria su natūraliu klausimu: ar vietinė aplinka yra pasirengusi priimti, kad tokios iniciatyvos gali būti reikšmingos čia ir dabar, nelaukiant išorinio vertinimo. Todėl organizacijos sprendimas pripažinti savos šalies žmones, kviesti juos į bendradarbiavimą, įvardyti jų indėlį ir kurti matomą pagarbos bei pasitikėjimo kultūrą yra labai stiprus žingsnis. Jis ne tik formuoja organizacijos brandą, bet ir pamažu „pratina“ mūsų aplinką prie minties, kad Lietuvoje veikia iniciatyvos ir organizacijos, kurios daro realų poveikį vietos kultūrai ir socialinei erdvei.

Kartu tai yra indėlis ir į Lietuvos žinomumą – ne vien formalią reputaciją, bet ir gyvą, aktualų šalies įvaizdį, paremtą idėjomis, partnerystėmis ir kūrybine energija. Tokios veiklos priartina globalų pasaulį prie Lietuvos ir, atvirkščiai, leidžia Lietuvai būti labiau matomai globaliame kontekste. Galų gale tai yra ir savotiškas Lietuvos kultūros „eksportas“ už valstybės ribų: ne vien kūriniai ar pavieniai projektai, bet ir pačios organizacinės kultūros modelis – gebėjimas telkti žmones, jungti disciplinas, kurti prasmingus renginius ir ilgalaikes platformas. Ir kuo daugiau tokių pavyzdžių matysime, tuo mažiau mums reikės „išorinio patvirtinimo“, kad patikėtume savo pačių iniciatyvų verte.

V.: Kokie didžiausi iššūkiai kuriant ir auginant tokią tarpdisciplininę organizaciją? Kaip matote organizacijos ateitį?

Z. V.: Tikrai labai dideli iššūkiai šiame vis labiau besifragmentuojančiame pasaulyje. Matyt tai irgi natūralus procesas, kai kiekvienas atskirai turi pereiti tą išsigryninimo stadiją, kad paskui iš naujo galėtų vykti naujos jungtys ir pradėtų formuotis naujas mąstymas. Manau, kad daugelis menininkų, mąstytojų, mokslininkų šiuo klausimu yra gerokai priekyje viso šio vyksmo. Jie yra tarsi individai, žvelgiantys iš savo taško, kuris nepriklauso jokiai sistemai, bet jie turi tą gebėjimą matyti pasaulio visumą ir suvokti, kaip veikia natūralios sistemos, jie mato tai, ko daugelis, priklausantys struktūroms ir jose veikiantys, nemato. Todėl manau, kad kūrėjai ir kūrybinio mąstymo puoselėtojai yra ta grandis, alcheminis elementas, kuris gali įnešti harmoniją į pasaulio sumaišties ir persiformavimo procesą, jie turi atsirasti tose struktūrose, kurios neišvengiamai grius, keisis, turės persiformatuoti, restartuoti. Mūsų organizacija yra savalaikė, bet dabar labai svarbu, kiek atsiras tų, kurie tai pamatys.

Dabar toks laikas, kai kažką prognozuoti yra viena didžiausių avantiūrų, ateities scenarijai gali būti patys įvairiausi. Bet žvelgiant į pasaulio vystymosi dėsnius aišku viena, kad viskas vystosi harmoningai ir dėsningai. Mes gyvename dabar ir mūsų tikslas veikti dabar. Yra idėja ir viskas vystosi ir priklauso nuo to, kiek ši idėja yra priimama ir palaikoma.

V.: Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės plėtojant organizacijos tinklinius projektus, bei realizuojant naujas idėjas.

The post Holistinis požiūris į meną, rinką ir tarptautinį matomumą appeared first on Voruta.

Voruta.lt autorius, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus, dažnai rašantis meno ir kultūros temomis, 2026 m. vasario 13 d. Latvijoje, Jekabpilio krašto muziejuje (Jēkabpils Vēstures muzejs), atidarė savo naujausią tapybos parodą.

Paroda vadinasi „Laisvė ir atsitiktinumas: regimybės ribos“. Ją galima apžiūrėti iki 2026 m. kovo 29 d. adresu Rīgas iela 216B, Jēkabpils, LV-5202. Parodos kuratorius – prof. dr. Rimantas Plungė.

Apie parodos idėją ir tai, ką joje gali pamatyti žiūrovai, kviečiame skaityti pokalbį su profesoriumi.

Voruta: Kaip susiklostė, kad savo parodas jau ne pirmą kartą rengiate Latvijoje, ir kaip nutiko, kad naujausia tapybos paroda eksponuojama Jekabpilio krašto muziejuje?

Remigijus Venckus: Taip jau susiklostė, kad Latvijoje antrą kartą rengiu savo parodą Jekabpilyje. Taip pat esu rengęs ir Rėzeknėje. Situacija labai natūrali: Latvija yra visai šalia, todėl patogu nuvykti. Ilgainiui taip pat užsimezgė gražus bendradarbiavimas. Pažįstu Latvijoje reziduojančius menininkus ir menotyrininkus. Malonu su jais bendradarbiauti.

Dar iki pandemijos automobiliu važiavau iš Daugpilio į Rygą. Užsukęs į Jekabpilio miestą nutariau pasivaikščioti ir netikėtai aptikau nuostabią pilį bei muziejų. Atidžiai viską apžiūrėjau, ir man susidarė įspūdis, kad tai labai graži vieta, skirta meno demonstravimui. Pagalvojau, kad būtų įdomu čia surengti autorinę parodą. Galiausiai taip ir nutiko: po pusmečio parašiau muziejaus vadovei laišką ir pasiūliau bendradarbiauti. Ji beveik iš karto sutiko, tačiau pirmiausia pasiūlė sukurti ką nors, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dienai — Vasario 16-ajai. Aš pateikiau savo pasiūlymą, ir mes labai greitai sutarėme dėl detalių. Praėjus dar porai metų po pirmosios įvykusios parodos vėl susisiekėme, susirašėme ir gana greitai sutarėme, kad šį kartą atvešiu ir eksponuosiu savo tapybos kūrinius. Taigi naujausioje parodoje galima išvysti 2023–2026 m. mano nutapytus paveikslus.

V: Kaip nutiko, kad abi jūsų parodos Jekabpilio krašto muziejuje buvo kuriamos ir atidarytos būtent Vasario 16-ąją, ir ką jums pačiam reiškia pirmoji, 2023-iaisiais m. surengta paroda – „Mano meilė, mano namai“?

R.V.: Dėl pirmosios parodos organizavimo labai greitai susitarėme, kad ji turi vykti būtent Vasario 16-ąją. Kolegos iš Latvijos paprašė manęs sukurti kūrinių ciklą, kuris bylotų apie Lietuvą, atskleistų jos specifiką ir, galbūt, mano asmeninį santykį su Tėvyne. Tą kartą sukūriau fotografijų seriją.

Šiai serijai panaudojau daug archyvinių nuotraukų, kurtų per visą mano gyvenimą, taip pat ir savo šeimos albumo fotografijas. Bandžiau vizualiai papasakoti, kas man yra Tėvynė ir kaip aš ją suprantu. Greitai suvokiau, kad mano Lietuva yra mano santykis su artimaisiais — gimine, šeimos nariais, draugais, kartu praleistomis akimirkomis. Tai yra aplinka, kurioje gyvenau ir gyvenu, kuri mane formavo ir kurioje aš vis dar kuriu.

Todėl ši paroda iš esmės yra dokumentinė: ji sujungia skirtingais mano gyvenimo laikotarpiais darytas nuotraukas ir kuria dialogą su šeimos albumais bei šeimos narių atvaizdais. Fotografijos apima skirtingus dešimtmečius, siekia praėjusį šimtmetį ar net dar senesnius laikus.

Kita vertus šioje parodoje aš tyrinėju savo paties atmintį, keliu klausimą apie tai kas man yra Tėvynė, kaip aš elgčiausi, jeigu jos netekčiau, ir kodėl ji man svarbi. Ši tema tapo ypač aktuali, nes tuo metu prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą netikėtai iškėlė laisvės ir nepriklausomybės trapumą į pirmą planą — tarsi pagavo mane apstulbusį nuo įvykių ir praktiškai dar negalintį suvokti kas vyksta.

Anuomet parodos koncepciją plėtojau taip:  dokumentika – tai ne tik faktų įrodymas, bet ir priminimas apie tai, kad nuo savęs nepabėgsi. Tikriausiai nėra menininko, kuris net režisuodamas situaciją fotoaparato spragtelėjimui, nefiksuotų natūraliai kintančios ir nutinkančios aplinkos. Toks esu ir aš. Iki 2013-ų metų sukūriau nemažai dokumentinių nuotraukų. Deja, jos buvo rodomos retai, arba tik kartais tapdavo eksperimentinių montažo kūrinių elementais. Nors sukūrimo metu kai kurios nuotraukos man atrodė nė kiek neįdomios, tačiau aš jų nesiryžau sunaikinti. Kaupiau, saugojau tiek skaitmeninėje laikmenoje, tiek juostoje, tiek spausdintiniame variante įamžintas akimirkas.

Šiandien, vartydamas anksčiau sukurtus atvaizdus, aš suvokiu, kad man pačiam yra akivaizdu, jog laikas dokumentinį kadrą paverčia ypatingu praeities liudytoju, kuris lemia nostalgijos ir ilgesio jausmų paaštrėjimą. Net jei nuotraukoje užfiksuotas „kitas“, nepažįstamas praeivis, vis tik jis tampa pasakojimo ašimi ne apie kažką, o apie mane autorių ir žiūrovą. Taip aš per fotografiją susigrąžinu ne tik praeitį, bet ir save patį.

Fotografijų ciklas „Mano meilė – mano namai“ – tai lyg mano paties sugrįžimas į nuosavą praeitį. Kūrinių ciklą lėmė noras apmąstyti gana abstraktų reiškinį  – Tėvynę. Ilgai mąsčiau, ką galėčiau papasakoti apie Lietuvą, o tiksliau apie savo Lietuvą? Kokia ji? Kuo ji yra išskirtinė?

Tik drąsiai galvodamas apie ją ir susikoncentruodamas į savo jausmus ir prisiminimus suvokiu, kad mano Tėvynė nėra nei valstybės herbas, nei vėliava. Mano Lietuva yra tik tas nedidelis žemės lopinėlis, kurį liečia basos kojos drėgną rugpjūčio pabaigos rytą. Mano Tėvynė yra mano Mamos šypsena ir bučinys į žandą atsisveikinant. Mano Tėvynė yra mano Močiutės rankomis surinktos braškės iš jos sodo; šuo, kuris laksto kieme ir kiekvieną kartą nevaldomai džiūgauja išvydęs šeimininką. Tad aš ir kviečiu susitikti su dokumentiniais kadrais, kurie, pirmiausiai, labai daug pasakoja man pačiam apie mane; antra, jie pasakoja apie Tėvynę, kurią aš labai myliu. Aš dalinuosi su jumis ilgesio jausmu apie savo Lietuvą, kuri niekada jau nebebus tokia kokia buvo vakar, bet bus kitokia rytoj…

Šiandien, kai skaitau prieš trejus metus rašytus savo žodžius suvokiu, kad juose yra užkoduotas Laisvės trapumas ir nykstantis laikas. Tai lyg ir atsisveikinimas su praeities savo laiku ir viltis, kad tas manosios Tėvynės laikas dar galės tęstis ateityje, kai net manęs jau nebebus.

Tikiu, kad 2023-iaisias metais surengta mano paroda kalba apie tą patį aktualumą, kuris nesvetimas ir latviams. Juk nepriklausomybę atgavome panašiu metu, panašiai įtvirtinome savo europinę tapatybę ir kūrėme santykį su Europos Sąjunga. Turime panašią patirtį, todėl gerai suvokiame, kokia trapi yra laisvė, nepriklausomybė ir net pats mūsų išlikimas gyvenant agresoriaus pašonėje. Šiandien kaip niekad svarbu kurti tokio tipo parodas ir kalbėti apie tapatumą ir laisvę, kiek įmanoma labiau gaivinti atmintį, net jei ji ir yra labai asmeninė ir intymi.

V.: Ar naujausia, šiais metais atidaryta paroda Latvijoje skiriasi nuo parodos, surengtos prieš tris metus? Ir ar šias abi parodas vis tik vienija tas pats atminties analizės, savęs pažinimo, o taip pat ir nepriklausomybės diskursas?

R. V.: Taip, dabartinė paroda iš esmės skiriasi nuo tos, kurią rengiau 2023 metais. Jau anuomet pradėjau intensyviau dirbti tapybos srityje ir sąmoningai labiau atsitraukiau nuo fotografijos. Tai natūralus posūkis: skiriasi ne tik medija, bet ir vizualinio pasakojimo logika, todėl neišvengiamai kinta ir kūrybinė strategija.

Fotografijoje dažniau pasitelkdavau eksperimentus, artimus grafikai: santūrią, minimalią spalvų skalę, formos elementų akcentavimą ir struktūruotą kompozicinį sprendimą. Tapyboje, priešingai, prioritetą teikiu pačiai spalvai — jos deriniams, netikėtiems tarpusavio santykiams ir kompozicijos dinamikai. Mano tapybos kompozicijos nėra vienalytės ar lengvai nuspėjamos: nuosekliai ieškau dar nepatirtų spalvinių plotų sąveikų, o kartu sąmoningai įvedu grafikai artimus ženklus, primenančius vaikišką, spontanišką ir iš anksto neplanuotą piešinį.

Šis kūrybinis procesas gali būti suvokiamas kaip žaidimas ir kaip Natūralus atsitiktinumo priėmimas, tačiau kartu — kaip kryptingas meno ribų tikrinimas. Būtent tokia tapyba labiausiai siejasi su tuo, ką įvardyčiau laisve ir nepriklausomybe: neprisirišti prie siužeto, nesusisaistyti su viena spalvine gama, nebandyti savęs apibrėžti per konkrečią tapybos mokyklą ar tradiciją. Tokią laikyseną suvokiu kaip savo kūrybinę nuostatą ir misiją: per tapybą plėtoti laisvės ir nepriklausomybės idėjas, skatinti savęs pažinimą ir savianalizę, o kartu kurti sąmoningai neįprastą, kartais provokuojantį dialogą su žiūrovu.

V.: Ar gerai suprantu, Jūs net tapyboje esate linkęs provokuoti? Atrodo, jog pats nepaklūstate taisyklėms, o kartu kviečiate joms nepaklūsti ir savojo meno gerbėjams?

R. V.: Jūs teisi, kaip pirštu į akį… Žinote, tikriausiai jūs kalbate apie mano tapybos bruožą, mano kūrybinę strategiją. Visa tai yra susiję su tuo, kad aš niekada nenorėjau kam nors priklausyti ar būti paklusniu it šunytis. Aš visada sau keldavau klausimą: o ką aš galiu padaryti taip, kad tai būtų tik mano poelgis?

Kai studijavau dalininko specialybę, o vėliau orientavausi ir į menotyrą, visada turėdavau galvoti apie tam tikrus kanonus. Iš manęs buvo reikalaujama juos perprasti, valdyti, per juos mąstyti, analizuoti kitus kūrinius; akademinis darbas reikalavo elgtis pagal nustatytas tvarkas ir taisykles. Tačiau kai kuriais, nuosavos meninės kūrybos atvejais, galiu sau pasakyti priešingai: ogi pasielgsiu taip, kaip dabar noriu aš! Tikriausiai tai ir yra mano laisvės, mano chuliganiško vidinio „aš“ maištas. Kai elgiuosi taip kaip noriu, tuomet gyvenimas tampa ne tik įdomesnis, bet ir labiau pajaustas. Tikrovė sukeistintai žavinga, intriguojančiai nepastovi ir stebinanti tiek, kad dar labiau norisi gyventi.

Vis tik turi pripažinti, kad manasis chuliganiškas genas buvo toleruojamas mano dėstytojų. Kažkur giliai visada žinojau: elgdamasis ne pagal taisykles kažką sužinosiu ir atrasiu tai, ko niekas dar nematė. Aišku, galbūt būsiu mažiau suprastas, galbūt ne visada adekvačiai įvertinamas — arba net visai neįvertinamas. Tikriausiai tokia yra kaina, kai renkiesi kurti taip, kaip nori, kai pasaulį konstruoji tokį, kokį jauti. O jausmas juk dažnai nepasiduoda nusistovėjusiems modeliams ir jų pritaikymams. Tai ir yra tikroji gyvenimo esencija, kurią gali išgyventi kūrėjas, ir į kurią kartu kviečiamas įsitraukti net žiūrovas.

V.: Lietuviškame kontekste jūsų tapyba atrodo labai neįprasta. Ji spalvota ir kontrastinga – visiškai nebūdinga lietuvių tradicijai. Kodėl būtent spalvai teikiate didžiausią dėmesį?

R. V.: Nesuklysiu teigdamas, kad tapyba yra spalvos menas. Būtent taip man kažkada sakė kolega, šios parodos kuratorius, profesorius dr. Rimantas Plungė. Nors tai nėra absoliuti aksioma ar kažkoks išradimas, vis tik aš šiuo devizu ir stengiuosi vadovautis. Tapau taip, kad spalva būtų galima sukonstruoti visą vizualinę formą, sukurti visą pasakojimą, atverti prasminius klodus ir priversti vaizduotę dirbti.

Galbūt tokia mano tapybos kryptis ir nėra visiškai lietuviška. Mūsų krašto tradicinėje tapyboje vyrauja gerokai tamsesnė, niūresnė tonacija. Dažnai atrodo, lyg dažas būtų „praskiestas purvu“, stokojama kontrastingų spalvinių derinių. O aš elgiuosi priešingai – kai ant drobės kloju ryškią geltoną ar akinančią žalią, vaizdas ima darytis intriguojančiai malonus. Tada pats savęs klausiu: o kas toliau? Kaip man suvaldyti šį spalvinį derinį? Ar apskritai šiame derinyje pavyks sukonstruoti paveikslą?

Mano atsakymas turbūt ir apibūdina mano kūrybos metodą: aš niekada neturiu išankstinio plano. Dažnai vienu metu dirbu prie trijų ar keturių drobių. Jei nepavyksta, jas tiesiog pertapau. Kartais net juokauju, kad ateityje, naudojant tam tikras technines priemones ir demaskuojant sluoksnius, tyrėjai turės galimybę pamatyti, kiek buvo pertapyta paveikslų.

Taip ir tapau: sluoksniuodamas ir visiškai negalvodamas, ką noriu nutapyti. Žinoma, tai nėra paprasta. Lyginant su tradiciniu ir metodišku tapytojo darbu, tai gali būti dar sudėtingiau. Nes mano darbo pradžia pirmiausia būna gera nuotaika, o tada keliamas klausimas — kuri spalva turės teisę atgulti šioje drobėje. Ir aš niekada nežinau, prie ko mano žaidimas prives.

Tokiame tapybos procese, kurį aš propaguoju, ir yra laisvė, ir labai daug atsitiktinumo. Kartais net nustembu: parodose išgirstu, kaip žiūrovai mano darbus komentuoja. Kartais jie atranda labai įvairius niuansus, kurių aš net nepastebėjau.  Vis tik dažnai protingi žiūrovai gana taikliai „dekonstruoja“ paveikslą ir papasakoja, kas jame yra užkoduota. O mane tai verčia nenuleisti rankų.

V.: Parodos pranešime spaudai ir parodos anotacijoje kviečiate žiūrovus, atėjus į parodą, nenešti gėlių, o vietoj to paaukoti „Blue/Yellow“ akcijoms. Kodėl ir kaip gimė ši idėja?

R.V.: Kartą, klausydamas vieno nuomonės formuotojo „YouTube“ kanale pasakojimo, išgirdau mintį, kuri pasirodė labai taikli: karą Ukrainoje vis mažiau sureikšminame, atrodo, kad pamažu prie jo priprantame, todėl ir aukojimo Ukrainai intensyvumas gerokai mažėja. Juk kiekvienas galime prisidėti, tačiau tikrai ne visi prisidedame tiek, kiek galėtume. Pavyzdžiui, jei „Žalgirio“ arenoje vykstančio koncerto metu atlikėjas paprašytų visų susirinkusiųjų išsitraukti telefonus, surinkti trumpąjį „Blue/Yellow“ numerį ir paaukoti kelis eurus, ir tai būtų kartojama skirtinguose renginiuose, tikėtina, kad „Blue/Yellow“ iniciatyvos sulauktų gerokai didesnės paramos. Taip prisidėtume ne tik prie Ukrainos, bet ir prie mūsų pačių laisvės bei jos išsaugojimo.

Todėl ir aš nusprendžiau, kad visose savo parodose ir net duodamas interviu raginsiu lankytojus bei meno gerbėjus, prisidėti prie šios prasmingos iniciatyvos ir skirti paramą „Blue/Yellow“ vietoj nešamų gėlių man parodos atidarymo metu.

Man tai atrodo ypač svarbu ir dėl pačios mano kūrybos krypties: visas parodas jungia laisvės ir atsitiktinumo parodų ciklo koncepcija. Maža to, laisvės tema visada užkoduojama parodų pavadinimuose. Tapydamas jaučiuosi ypatingai laisvas ir visiškai nevaržomas. Man patinka kurti meną, apie jį mąstyti laisvai ir per kūrinį permąstyti tikrovę taip, kaip noriu aš. Laisvė man yra viena didžiausių vertybių, todėl tikiu, kad mums visiems verta ją labiau įsisąmoninti ir prisidėti prie jos išsaugojimo.

Gal būt jums atrodys kad populiaru dabar kalbėti apie laisvę ir karą, tačiau apie tai aš noriu pats mąstyti ir prabilti į jus. Juk išties nežinau, ar galimybė šiandien laisvai gyventi savo šalyje išliks ir rytoj. Apima siaubas kai vos tik pagalvoju, kad rytojus gali išaušti svetimoje šalyje. Tad jei mažiausiai kuo aš ir galiu prisidėti prie mūsų visų laisvos ateities, tai bet jau ragindamas jus, mano meno gerbėjus, aukoti „Blue/Yellow“.

V.: Graži jūsų iniciatyva. Ar ji apsiriboja tik šia paroda, ar planuojate ir ateityje rengti su laisvės diskursu susijusias parodas? Kokias artimiausias parodas Lietuvoje galės išvysti jūsų meno gerbėjai?

R.V.: Labai ačiū, tai man tikrai svarbu.  Vasario 27 d. 16 val.  mano naujausia paroda bus atidaryta Anykščių menų inkubatorius-menų studijoje; kovo 20 d. 15 val. – Mažeikių muziejuje. Abiejų atidarymų metu skaitysiu viešą paskaitą apie abstraktųjį meną. Šiuo metu, iki vasario 28 d., mano parodą galima aplankyti Kaune, Lietuvos švietimo muziejuje.

V.: Dėkoju už pokalbį, linkiu puikios kūrybos!

Apie menininką

Medijų menininkas ir meno kritikas prof. dr. Remigijus Venckus kuria tarpdalykinį meną, kuruoja meno parodas, dėsto bei vizituoja Lietuvos ir užsienio universitetuose, rašo šiuolaikinio meno ir medijų kultūros klausimais. Dažniausiai menininkas kuria išradingai jungdamas eksperimentinę fotografiją ir kompiuterinę grafiką, taip pat taiko akrilinę tapybą ir koliažą. Jo plėtojamos temos – atmintis, laikas, individuali patirtis bei kūno interpretacijos.  Akademinio darbo patirtis siekia 22 metus. Surengė 10 autorinių parodų užsienyje, 85 – parodas Lietuvoje; yra 51 tarptautinės ir 41 vietinio meno renginio / parodos dalyvis. Jo kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų ir privačiose kolekcijose. Parengė 440 kritines esė (straipsnius) meno, kultūros ir medijų klausimais. Yra 26 tarptautinių ir 13 respublikinių meno renginių, festivalių ir parodų kuratorius.

The post Prof. dr. Remigijaus Venckaus tapybos paroda Latvijoje appeared first on Voruta.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius dr. Remigijus Venckus yra gerai pažįstamas portalo „Voruta“ skaitytojams. 2025 m. liepos 1–6 dienomis jis dalyvavo tarptautiniame dailininkų simpoziume „Saulės Šiauliai“, kurį organizavo „Laiptų galerija” (Šiauliai). Dar anksčiau, šiais metais, nuo birželio 20 iki liepos 6 dienos galerijoje buvo eksponuojama profesorius tapybos paroda „Žirafa skabo lapus“. „Voruta.lt“  kalbasi su R. Venckumi apie dalyvavimą simpoziume ir įvykusią parodą.

                      Voruta.lt: Papasakokite  apie dailininkų simpoziumą. Kuo jis yra ypatingas? Ką jis duoda kūrėjui ir ko tikimasi iš dalyvaujančiųjų?

                      Remigijus Venckus: Šiauliuose įvykęs simpoziumas yra savitas ir originalus. Jis primena plenerą, kai atvykę dailininkai turi per tam tikrą laiką sukurti kūrinius, o jų pagrindu bus surengta paroda, ji planuojama šių metų rugpjūčio mėnesį. Simpoziumas „Saulės Šiauliai“ kiek kitoks nei įprastai yra rengiami panašūs susibūrimai.

                      Jame dalyvavo garsūs Lietuvos dailininkai ir meno kūrėjai. Kai kuriuos galime laikyti net gyvaisiais klasikais: prof. Ieva Skauronė (tapytoja, Vilniaus dailės akademijos rektorė) prof. Živilė Jasutytė (tapytoja, VDA) prof. Ričardas Bartkevičius (tapytojas, Vytauto Didžiojo universitetas) prof. Algimantas Puipa (kino režisierius, Lietuvos muzikos it teatro akademija), doc. Gintaras Palemonas Janonis (tapytojas, VDA), kompozitorius doc. Antanas Jasenka. Taip pat dalyvavo šiauliečiai dailininkai: prof. Ričardas Garbačiauskas, doc. Gražina Vingrienė, Birutė Kuicienė, Edita Sūdžiūtė, Jonas Vaitkevičius, Kornelijus Užuotas, Rokas Šakys, Rytis Garalevičius. Kritiniu žvilgsniu dalinosi menotyrininkė doc. dr. Dalia Karatajienė (VDA). Prie komandos prisijungė doc. dr. Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė (VDU), tapytoja Ilona Janulienė, dailininkė iš Ukrainos Anastasija Prontenko, tapytoja iš Latvijos Sarmite Caune. Siumpoziumo atidarymo metu buvo pristatyta naujausia prof. R. Bartkevičius ir prof. Piotr Jargusz (Lenkija) kūryba.

                      Simpoziumo metu įvyko prof. Algimanto Puipos filmo „Naktinis seansas“ peržiūra, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių Linos Bocytės-Garbačiauskienės ir Arnoldo Jalianiausko paruošta poezijos ir muzikos programa „Per tave ir save“. Pleneras užbaigtas Šarūno Saukos tapybos darbų parodos „Kelionė“ atidarymu ir Artūro Noviko vokalinio jaunimo ansamblio „Jazz Island“ pasirodymu.

                      Simpoziumas vyko šešias dienas. Bet kas galėjo apsilankyti ir pažiūrėti kaip dailininkai kuria, pabendrauti, o gal būt net užmegzti naujus profesinius ryšius. Dalyvavimas šiame renginyje yra ypatingas. Juk viskas vyksta mieste, kuriame aš gimiau, mokiausi ir kur prasidėjo mano kūrybinis kelias. „Laiptų galerijos“ darbuotojus neblogai pažįstu, nes šioje įstaigoje, kiek pajėgiu suskaičiuoti, surengiau 7 autorines parodas. Dvi iš jų tapybos, o kitos – fotografijos. Parodų rengimas Šiauliuose man visada atrodo labai atsakingas gestas. Čia yra daug pažįstamų dailininkų, mano buvusių dėstytojų ir giminaičių. Tad iš ties reikia paplušėti, o taip pat nemažai dirbti ir dailininkų simpoziume.

                      Simpoziumų ir panašių plenerų aplinka yra labai svarbi. Čia susitinka skirtingų kartų menininkai, bendrauja, užsimezga ryšiai. Buvimas kitoje aplinkoje, ne savo komfortiškoje studijoje, provokuoja permąstyti savo plėtojamas temas, o gal būt net išbandyti naujas kūrybos technikas. Bendraujant ir diskutuojant kartais galima sulaukti ir gerų patarimų iš kolegų, po ko ir yra įmanomas koks nors naujas kūrybos posūkis.

                      V: Papasakokite, kaip formuojate savo kūrinių ciklus? Kokį meninį užmanymą dažniausiai plėtojate? Kaip gimsta paroda ir jos pavadinimas

                     R. V.: Mano kūryboje nėra išankstinės programos. T. y. aš niekuomet neplanuoju kūrinio, nedarau eskizo, nesugalvoju ką ir kaip nutapysiu, kokia bus spalva ar kompozicinis sprendimas. Pirmiausiai, stoviu prieš drobę, peržiūriu kokius dažus turiu ir renkuosi vieną ar kitą spalvą. Dažą kloju taip, kad liktų kažkoks neužbaigtumo momentas: nevientisai padengtas fonas, skirtingo dydžio ir storio potėpiai, o gal ir išvis nepadengti drobės plotai.

                      Dažnai vienu metu tapau 2–6 paveikslus. Tai garantuoja, jog susidarys atskiras ir vieningas ciklas. Tikriausiai dėl to vienu metu kuriu paveikslus, kurie bus demonstruojami bent trijose skirtingose parodose. Panašiai yra ir su pavadinimu, jo nėra tol, kol aiškiai nesuvokiu, kad kūrinys pabaigtas. O tada ir pats vaizdas drobėje išprovokuoja konkretų pavadinimą. Ilgainiui visi kūriniai susigrupuoja taip, jog aiškiai galiu identifikuoti parodos pavadinimą. Iš anksto žinau tik parodos datą.

                      V: Simpoziume jūs sukūrėte trijų tapybos kūrinių ciklą „Pučiamųjų orkestras ir Miles Davis“ (50x70cm; drobė, akrilas, spalvoti markeriai ir rašikliai, mišri technika). Papasakokite plačiau apie šiuos kūrinius. Kas sąlygojo ir kaip gimė pavadinimas? Su kuo jis asocijuojasi? Kokia taikyta atlikimo technika?

                      R. V.: Pradėdamas kurti šį ciklą pirmiausiai paviršių užklojau rožine spalva. Po to atitinkamus plotus užpildžiau rožinės atspalviais. Nudžiūvus keliems sluoksniams, kai kuriuos plotus padengiau permatomu oranžiniu dažu.

                      Dažniausiai, kai keliasluoksnis netolygus dažų dengimas pradeda sufleruoti tam tikrą piešinį arba siužetą, tuomet į rankas imu skirtingu markerius, pastelę, flomasterius ir jų pagalba išryškinu atitinkamus kūrinio plotus. Integruodamas piešinį apjungiu tam tikrus plotus ir suformuoju kompoziciją. Pernelyg ryškius štrichus dažniausiai padengiu skaidriu rožinių dažų sluoksniu. Kūrinyje atsiranda skirtingi kompozicijos planai. Vieni jų artimesni, kiti tampa gerokai nutolinti nuo žiūrovo. Plokštuma įgauna perspektyvos įspūdį, atsiranda trimatės erdvės iliuzija. Kaip yra pastebėjęs kolega, dailininkas prof. Ričardas Garbačiauskas (su juo plenero metu darbavomės vienoje studijoje) dėl blankesnių ir ryškesnių markerio štrichų žaismo yra sukuriamos trapios, tarytum iš stiklo sudarytos struktūros.

                      Kurdamas tapybos ciklą „Pučiamųjų orkestras“, formavau lanksčias ir dinamiškas linijas. Jų persipynime kai kurios konstrukcinės vietos tapo aiškiau pastebimos, o kai kurios – tirpstančios ir beveik išnykusios. Mano kūryboje labai daug atsitiktinumo, o išlankstytos grakščios linijos man asocijuojasi su vieno garsiausio džiazo trimitininko Miles Davis muzikinėmis variacijomis. Anksčiau aš labai mėgau šio muzikos novatoriaus kūrinius ir dažnai jų klausydavusi. Tad asociacija su pučiamaisiais instrumentais ir net visu orkestru yra labai asmeniška ir intuityvi. Čia jokiu būdu nebandau atvaizduoti džiazo muzikoje taikomų instrumentų. Man svarbiausia pati džiazo muzika kaip fenomenas.

                      V: Kūrinių cikle „Pučiamųjų orkestras“ jūs taikėte rožinius atspalvius. Kodėl ir ką jie turi bendro su džiazu?

                     R. V. Aš neretai tapyboje taikau tokius spalvinius derinius, kurių anksčiau net nelaikydavo tapybos spalvomis. Į rožines, kremines spalvas mūsų didieji tapybos klasikai žvelgdavo su tam tikru įtartinumu. Kai pradedu tapyti, aš visada ieškau neįprasto spalvinio skambesio. Elgiuosi panašiai, kaip ir džiazo muzikantai – ieško kitokio skambesio, žaidžia ties nukrypimais nuo normų. Gal tai ir yra mano kūrinių sąsaja su džiazo muzika. Bet aš nesu muzikos specialistas, mėgaujuosi ja (o taip pat ir M. Davis trimito garsu) vadovaudamasis savo vidine nuojauta. Kitą vertus, vidinė nuojauta veda atitinkama ir nenuspėjama kryptimi mano teptuką drobės paviršiumi.

                      Rožiniai, kreminiai, šviesiai purpuriniai atspalviai turi ne visai teigiamą reputaciją Lietuvoje. Neretai jie siejami ir su kičo diskursu. Šių spalvų reputacija labai prasta, bet gal dėl to aš jas ir renkuosi. Šiaulietis filosofas Jurgis Dieliautas per mano parodos atidarymą „Žirafa skabo lapus“ pastebėjo, kad man pavyksta savo tapyboje reabilituoti prastos reputacijos spalvą.

                      Be abejo spalvos reputaciją lemia tam tikros kultūrinės patirtys ir nusistatymai. Tačiau ji savaime neturi nieko bendro su kiču. Juk kičą kur kas labiau sąlygojam vaizduojamasis objektas, ar net banalus kompozicinis sprendimas. Čia atsiranda gana plona linija tarp kičo, profesionalaus originalumo ir netgi popsiškumo. Bet man ši riba labai įdomi, aš mėgstu ties ja atsidurti ir išbandyti save. Anksčiau kurtose abstrakcijose aš gerokai daugiau taikiau auksinio, sidabrinio, bronzinio ir perlamutrinio dažo. Šios spalvos gana sunkiai maišosi su kitais dažais, tad klojamas sluoksnis dažnai garantuoja įvairumą ir net tapybos keistumą. Vis tik man įdomu išbandyti vaizdo kūrimą ties tam tikra riba, elgtis taip kaip kiti nesielgia. Kol man tai įdomu, tikriausiai tol ir pati tapyba tampa vis dar įdomi kaip ir M. Davis improvizacija.

                      V.: Simpoziumo metu jūs taip pat sukūrėte keturių paveikslų ciklą „Prieš audrą“ (60x80cm, akrilas, mišri technika). Papasakokite kas vaizduojama kūriniuose, koks kolorito sprendimas ir kaip šį ciklą derėtų suvokti žiūrovams?

                      R.V.: Simpoziumo paskutinėmis dienomis sukūriau daugelį nustebinusį tapybos kūrinių ciklą. Paveikslai dalinami į vientisus spalvinius plotus / laukus. Čia svarbus kontrasto principas; susikerta juoda plokštuma su mėlyna, kuri atitinkamose vietose įgauna ir žalsvą atspalvį. Kūriau paveikslą dažus klodamas sluoksniais: pirmiausiai juodą, vėliau mėlyną, o kai kuriuose darbuose išskyriau ir švelnias rožines plokštumas. Kūriniai horizontalūs, plokštumų padalinimai aiškūs ir griežti. Daugumoje paveikslų akivaizdus horizonto linijos įspūdis. Mėlynos plokštumos labiau asocijuojasi su dangumi ir debesimis, o kitos plokštumos su bekraščiais vandenynais. Aišku, šiuo atveju, apibūdinu jums tik savo įsivaizdavimą ir asociacijas; tikiu, kad žiūrovai gali patirti ir visiškai kitokias asociacijas. Tačiau mano išdėstytos mintys ir lemia kūrinio pavadinimą.

                      Spalviniai plotai / laukai, jų susikirtimai ir ekspresyviai klotas skirtingo sluoksnio dažas kuria tam tikrą dramatišką, o gal net ir nostalgiją. Tiesa, mėlyna nėra vientisai mėlyna, juoda taip pat nėra vientisa. Tapoma sluoksniais taip, kad spalva įgautų tam tikro virpėjimo įspūdį bei sustiprintų plokštumos judėjimo ir kaitos aliuziją. Apie šį ciklą diskutuodamas su manimi prof. R. Garbačiauskas labai gerai išsireiškė svarstydamas apie juodos spalvos nevientisumą ir iš to kylantį įdomumą. Jis tai pavadino „Rothko problema“.

                      Latvijoje gimęs Mark’as Rothko (1903–1970) buvo amerikiečių abstrakcionistas. Labiausiai žinomas dėl savo spalvinio lauko (angl. color field) paveikslų, kuriuose vaizduojami netaisyklingi ir tapybiški stačiakampiai spalvų plotai. 1949–1970 m. M. Rothko kūryba pasiekė brandą. Menininkas sukūrė ikoniškais tapusius savo darbus, kurie šiandien vis dar yra laikomi Amerikos modernizmo simboliais.

                    M. Rothko kūryboje visi stačiakampiai atrodo esantys nestabilūs, besvoriai ir be apimties, tarytum plaukiotų erdvėje, lyg skirti į juos žiūrėti ir medituoti. Čia svarbiausias emocinis poveikis, kuris perteikiamas per spalvos intensyvumą, jos santykį su kita spalva ir net su tuštuma. Nors man yra žinoma M. Rothko kūryba ir ja tikrai žaviuosi, bet jos nekopijuoju. Tiesa, kartą man Kauno kūrybinių industrijų centro VšĮ „Artokmas“ direktorius Olegas Darčanovas yra pasakęs, kad mano kūryba atrodo lyg naujojo lietuviško Rothko.

                      Aš tiesiog neblogai žinau M. Rothko kūrybos metodą ir laikausi jo kaip savo tapybos pradžios / startinio taško. Tai aktualu, kai modeliuoju didelius spalvų plotus. Bet aš neretai derinu Rothko nelabai būdingus spalvinius derinius. Beje, spalvą kloju taip, kad ji vietomis taptų šiek tiek šviesesnė, o kai kur klodamas kelis sluoksnius suformuoju reljefą. Tad vientisas spalvinis laukas tik iš dalies atrodo esąs vientisas. Atidžiai žvelgiant į paveikslą jis atrodo judantis ir pasmerktas nuolatiniam kitimui. Būtent tai man ir yra įdomu. Būtent tai ir gali būti suvokiama kaip tapybos tapybiškumo ženklas. Kaip išgauti vientisos plokštumos nevientisumą ir yra tai, ką R. Garbačiauskas pavadino  „Rothko problema“.

                      Vis tik man spalviniai plotai / laukai niekados nėra pakankami ir tinkantys vizualiniam pasakojimui. Todėl aš neretai naudojuosi markeriu ir juo palieku tam tikrus pėdsakus – linijas, apskritimus, kvadratus arba kelis brūkšnelius. Svarbiausia, kad viskas atrodytų esą nutikę be jokio plano ir net egzistuoja veikiant erozijai.

V.: Ar tai, ką sukūrėte simpoziumo metu, yra nors kiek susiję, o gal ir tęsia, parodos „Žirafa skabo lapus“ koncepciją?

R. V.: O kaipgi… aišku, aš tęsiu tai, ką pradėjau. Tai, ką ir kaip aš kuriu, žinau, kad kyla iš manęs ir atsiskleidžia kaip mano mąstymo ir jausmų išklotinė. Nors plenero metu į mūsų aptartus du kūrinių ciklus visi žiūrovai atkreipė dėmesį. Juos stebino, kad skirtinguose kūriniuose taip radikaliai gali skirtis kūrybinė strategija. Galbūt taip nutinka todėl, kad man pačiam yra įdomu kas kartą išbandyti vis kitokį vizualinį pasakojimą. Kartais aš pirmenybę skiriu kompozicinei konstrukcijai, o kartais spalvai. Kurdamas visada vadovaujuosi posakiu – o kodėl gi negali būti taip?…

                      Parodoje „Žirafa skabo lapus“ taip pat kompozicijos formuotos išskiriant vientisus spalvinius plotus, taikant rašiklį ir tarpusavyje derinant ne visai puikios reputacijos spalvas (pvz., sovietmečio mokyklų ir sporto salių sienas primenanti žalia spalva). Nežinau, kas man yra nutikę, bet patinka visos tos, prastos reputacijos spalvos.

                      Tiek parodoje, tiek simpoziume sutvertuose kūriniuose specialiai paveikslo kraštuose išskiriu grubų, nevientisą rėmelį. Taip sukuriu abejonę – gal kūrinys yra nutapytas ant kito kūrinio, gal paveikslas dengia kitą paveikslą, gal regime neuždažytus kito paveikslo kraštelius? Manau, jog tokia strategija žiūrovui tikrai yra įdomi. Paveikslas paveiksle visada provokuoja.

                      Parodos pavadinimą padiktavo trijų kūrinių ciklas, kurį taip pat vainikuoja toks pat pavadinimas – „Žirafa skabo lapus“ (120x80cm, drobė, akrilas, mišri technika). Kiekvieną kūrinį dalina trys skirtingos spalvinės plokštumos / laukai. Vidurinė plokštuma prisodrinta priešinio. Linijos, spalvinės plokštumos, grubūs teptuko potėpiai ir net potėpių užtrynimas (arba dalinai maskuojantis dengimas) sukuria tam tikrą asociaciją ar nuorodą žvilgsnio į žemę iš dangaus. Kaip yra pastebėjęs kolega menininkas ir mano parodos kuratorius, prof. dr. Rimantas Plungė, kūriniuose yra kažkas stilistiškai artima Richard’o Diebenkorn’o tapybos ciklams  „Berkeley“ (1953–1955) ir „Ocean Park“ (1967–1988).

                      Pastebėtina, kad R. Diebenkorn’as yra laikomas abstrakčiu ekspresionistu. Paminėtuose cikluose jis sąmoningai bandė apjungti vaizdą iš viršaus (angl. aerial perspective) su horizontalia žmogaus akių perspektyva. Kompozicijos primena laukus, matomus iš lėktuvo, bet jose taip pat yra jaučiama erdvės giluma ir žvilgsnio kryptis – lyg būtų žiūrima stovint ant žemės. Dviguba perspektyva ir buvo R. Diebenkorn’o esminė meninė priemonė. Čia buvo jungiamas abstraktus mąstymas su žmogiškuoju pojūčiu – tai ypač aktualu kalifornietiškam peizažui, kuris menininką ir įkvėpė.

                      Kai sukūriau trijų paveikslų ciklą „Žirafa skabo lapus“, aš neturėjau jokio tikslo formuoti dialogą su R. Diebenkorn’o tapyba. Kai pabaigiau kūrinius, antroje drobės pusėje parašiau pavadinimą, tuomet įvykusio pokalbio metu R. Plungė ir priminė apie R. Diebenkorn’o tapybą. Taip jau yra, kad analizuodami kūrinius mes visuomet ieškome ryšio su tuo, ką esame regėję. Kūriniai visada turi nuorodas į vaizdinius, išgyvenimus ir įvykius, apie kuriuos nebūtinai sąmoningai susimąstome.

                      Tiek kūrinių pavadinimais, tiek visos parodos pavadinimu aš stengiuosi žiūrovui subtiliai perteikti idėją, kad tapyba yra intuityvi ir asociatyvi. Ji nepasakoja to, ką mes pažįstame ir regime, ji perteikia provokuojančią, įdomią žvilgsnio perspektyvą, nukreiptą į tikrovės daiktus.

V.: Kur dar šiuo metu galima susipažinti su Jūsų kūriniais?

R. V.: mano kūrinius šiuo metu galima apžiūrėti dviejose parodose. Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) nuo liepos 1 iki 31 d. galima išvysti mano tapybos parodą „Tapybos žaismas“. Muziejuje eksponuojami paveikslai sukurti  2023–2025 m.  Taip pat Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g. 43, Ignalina) nuo  liepos 1 iki 16 galima apžiūrėti mano parodą „Tapybos laisvė“. Joje eksponuojami naujausi, tik 2025 m. sukurti kūriniai.

Taip pat su mano tapyba galima susipažinti apsilankius internetinėje erdvėje painting.venckus.eu ir shop.venckus.eu. O norintys pakviesti dalyvauti meno plenere, grupinėje parodoje ar tiesiog pasiteirauti dėl kūrinio įsigijimo, gali kreiptis el. paštu remigijus@venckus.eu.

V.: Dėkojame už įdomų pokalbį. Ateityje mūsų skaitytojus supažindinsime ir su kitomis jūsų kūrybą pristatančiomis parodomis. Linkime sėkmės kūryboje!

The post Prof. Dr. Remigijus Venckus apie tapybą, spalvą ir „rothko” problemą appeared first on Voruta.

Portalas Voruta.lt susisiekė su parodos autoriumi ir aptarė būsimą parodą. Kviečiame skaityti pokalbio fragmentus, kuriuose prof. dr. Remigijus Venckus gana aiškiai ir įdomiai pristato savo kūrybos filosofiją.

Pretekstas tapyti

                      Tapyba mane ištiko neatsitiktinai. Nors bakalauro studijų metu mokiausi grafikos meno praktikos, vis tik labiau domėjausi meno teorija ir skaitmeninių menų eksperimentais. Tad ir ėmiau kurti skaitmeninius menus. Analoginės tapybos kūryba niekur nedingo. Dažnai svarstydavau apie tai, kad būtų šaunu tapyti ar piešti. Kauno kūrybinių industrijų centro (VšĮ „Artkomas“) direktorius Olegas Darčanovas nuolat sakydavo – ateis toks laikas ir imsiesi teptuko. Beje, su juo kartu darbavausi daugiau nei 10 metų vizualiųjų menų festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Festivalyje teko labai daug rašyti ir kalbėti apie tapybą. Gal ir tai nedavė man ramybės, vis dažniau svarsčiau apie tai – ar vieną dieną nereikėtų pradėti tapyti.

                      Bakalauro studijų metu ir šiek tiek vėliau, vis kažką patapydavau. Intensyviau tapybos ėmiausi kaip tik tuo metu, kai rašiau disertaciją. Anuomet nedraugavau su spalva. Vyravo tamsus, gilus, purvinas koloritas. Šiandien viskas pasikeitė. Atrodo pats išlaisvėjau tiek, kad mano drąsa provokuoja žiūrovą užduoti tokius klausimus kaip – jūs tikriausiai gyvenote ir mokėtės pietuose, kur nors prie Viduržemio jūros?

                      Mano tapyboje atsispindi ne tik drąsa, bet ir mano paties fizinės savybės. Aš ne visas spalvas matau. Ne visuose deriniuose galiu identifikuoti skirtumus. Pavyzdžiui, jei šviesiai rožinė spalva yra šalia pilkos, tai ją (rožinę) aš vis tiek matysiu kaip pilką. Gal būtent tai man ir leidžia būti drąsiam ir nevaržomai kloti skirtingo atspalvio potėpius. Kitą vertus, o kas man nurodys, kad raudonos spalvos negaliu vadinti violetine, o šviesiai rožinę vadinti tamsesne balta. Juk tai man netrukdo matyti pasaulį ir juo gėrėtis.

                      Žvelgdamas į savo menininko karjerą galiu pasakyti, kad kūryboje būtų pakankamai drąsos ir nevaržomos energijos, tikriausiai reikia nemažai nugyventi. Man jau teko dirbti akademinį darbą ilgiau nei 20 metų, rašyti disertaciją 7 metus, ilgą laiką kūriau videomeną, po to fotografiją, aiškiai įkėliau koją į grafinio dizaino lauką. Visa ši netveriančio savo kailyje menininko karjera leidžia formuoti ir puoselėti nevaržomą savo meninę kalbą.

Karjeros posūkis tapybos link

                      Gal nuo 2020-ųjų metų mano galvoje vis labiau ir labiau sukosi svarstymai apie tai, kad turiu pradėti tapyti. 2023-ųjų metų pavasarį, lankydamasis Lenkijoje, užsukau į milžinišką dailės prekių parduotuvę. Tuomet netvėriau savyje ir pripirkau daug drobių, dažų, kitų priemonių. Užpildžiau visą automobilio saloną ir bagažinę. Birželio mėnesį pertvarkiau studiją savo namo antrame aukšte ir ėmiausi tapybos darbų.

                      Pirmiausiai mate aplankė nerimas. Vis tik valdyti teptuką jau buvau šiek tiek primiršęs. Medinės rankos sunkiai pakluso vaizduotei. Bet labai greitai sau pasakiau – o kodėl negali būti taip kaip gaunasi, o kodėl čia reikia imti ir nervintis. Iškart atsirado erdvės laisvei eksperimentuoti ir drąsiai kloti kontrastuojančius spalvinius potėpius.

                      Pirmiausiai, turėjau idėją, kad nė vienas kūrinys neturi būti ženklinamas konkrečiu pavadinimu. Neturiu nurodyti, kaip kūrinį reikia suprasti, visos drobės turėtų būti vienodo formato. Turėčiau siekti kažkokios tvarkos, lyg tapybą priartinant prie matematikos. Po kelių mėnesių tapymo supratau, kad kartais reikia vienodo formato drobių, o kartais skirtingo; reikia dažo, kuris gultų ramiai, o kartais būtina pasielgti taip, kad spalva provokuotų ir keltų vizualinį šoką. Kartais reikia tapyti drobę vieną vakarą (ir viskas baigta), o kartais ją dengti nauju sluoksniu ištisą mėnesį.

                      Prisėdęs prie molberto praktiškai niekada neturiu jokios generalinės idėjos apie tai, koks kūrinys turi išvysti pasaulį. Iš anksto nežinau nieko, ką aš galėčiau pavaizduoti. Niekada neturiu parengęs išankstinių eskizų. Man jie niekada nepatiko. Pasiduodu impulsui, nuotaikai, įsiklausau į save. Tapau, vadinasi, analizuoju save, savo vidinius jausmus. Tapyba yra meditacija, mano paties laisvės išraiška. Ji mane guodžia ir nuramina audrose klaidžiojantį mano protą, atrodo gerokai intymiau pajaučiu aplinkos harmoniją. Taigi, kūryba yra malonumo išraiška.

Vardus slepiančios drobės, vienijančios laisvės ir atsitiktinumo

                      Galiausiai tapymo eigoje pats kūrinys pasiprašo pavadinimo. Visi kūriniai turi „vardus“, tačiau parodose niekada jų neakcentuoju. Palieku laisvę žiūrovui jausti, fantazuoti ir gėrėtis reginiu. Aš ir pats džiaugiuosi savo kūriniais, ir neslėpdamas apie tai pranešu kitiems savo parodose, socialiniame tinkle ar interviu žiniasklaidoje. Gal kitiems atrodau nekuklus ir dėl to kažkoks nenormalus, bet aš tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau ir tik taip pats jaučiu savo gyvenimo pulsą.

                      Kadangi tapyboje aš neturiu jokios aiškios strategijos, taip ir nutinka, kad savo visas parodas aš vadinu dviejų žodžių junginiu „Laisvė ir atsitiktinumas“.

                      Tapymo aktas yra išskirtinis ir tuo, kad būdamas pats su savimi esu laisvas būti tokiu, kokiu noriu, niekam neprikišu savo tiesų ir niekam neliepiu mano paveikslą suvokti vienkrypčiai, sekant tik vienos prasmės trajektorija. Laisvė atsiranda iš atsitiktinumo. Kai esi laisvas ir į aplinką nevaržomai žvelgi, tuomet ir gali nutikti gražūs, nuoširdūs ir paskui save mobilizuojantys žmones dalykai. Kadangi aš neriboju savęs siužetais, temomis, egzistencinėmis gyvenimo prasmėmis. To paties tikiuosi ir iš žmonių, kurie parodose žvelgia į mano paveikslus.

Ryšys su dabarties laisvės kovomis

                      Simboliška, kai Rusijos agresijos prieš Ukrainą laikais, kai priešo alsavimą už nugaros jaučiame ir mes – Lietuviai, savo parodą vadinti „Laisve ir atsitiktinumu“. Nors specialiai ir neakcentuoju, tačiau ryšį su Ukrainos laisvės kovomis aš taip pat išreiškiu ir savo tapybos kūriniais. Laisvė su atsitiktinumu turi labai glaudų ryšį. Juk Lietuvai gerai susiklostė likimo kortos ir dėl to galėjome praktiškai atsitiktinai ištrūkti iš Sovietų sąjungos kalėjimo. Nors tapydamas ir neturėjau jokios išankstinės patriotinės minties, vis tik kviečiu svarstyti apie laisvę ir ja mėgautis. Mano kūriniuose nėra jokios specialios politinės ar patriotinės potekstės. Jums suteikiu galimybę susitikti su tapyba, kuri yra eksperimentinė, ekspresyvi, jausminė ir net nereikalaujanti konkrečių pavadinimų.

                      Prisipažinsiu, jog aš ir pats, lankydamasis kitų menininkų parodose, beveik niekados neskaitau kūrinių pavadinimų. Man net nebūna įdomu, kada drobė nutapyta. Aš tiesiog mėgaujuosi reginiu. Aš būnu intymiame santykyje su kūriniu. Tad kurdamas savo parodas aš taip pat kviečiu kiekvieną žiūrovą pajausti savo santykį su kūriniu. Gal būt čia aptiksite nekasdienius ir neįprastus santykius. Galbūt jie ypatingai provokuos. Galbūt čia nepamatysite tos tapybos, kuri seka lietuviško meno tradicijos pėdsakais. Gal būt žvelgsite į plokštumą, nuo kurios kontrasto jums skaudės akis.

The post Prof. dr. Remigijus Venckus: Kai esi laisvas, tuomet ir gali nutikti gražūs, nuoširdūs ir paskui save žmones mobilizuojantys dalykai. Apie tapybos parodą „Laisvė ir atsitiktinumas. Skirta Vilniui“ appeared first on Voruta.

Aušra Virvičienė, Vilnius, www.voruta.lt

1864 m. buvo uždarytos visos nevalstybinės (taip pat ir katalikų parapinės) mokyklos. Mokymas lietuvių kalba visiškai uždraustas Vilniaus gubernijoje, o Kauno gubernijoje leista naudoti tik kaip pagalbinę kalbą pirmaisiais metais. Uždrausta visa spauda lietuvių kalba (lotyniškais rašmenimis), išskyrus kirilica parašytas maldaknyges ir elementorius. Tačiau per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Supratęs, jog kova su lietuvybe niekada nebus laimėta, 1904 m. gegužės 7-ąją caras Nikolajus II paskelbė lietuviško žodžio laisvę.

Pats faktas, kad maža tauta apgynė savo nevaržomo žodžio teises prieš didžiulį milžiną, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių, palengvino sąlygas toliau ugdyti tautišką piliečių savimonę. Netrukus visoje Lietuvoje buvo pradėtos steigti švietimo draugijos: „Saulė“ – Kaune, „Žiburio“ – Seinuose. Šios draugijos veikė Vakarų bei Pietų Lietuvoje. Tačiau Rytų Lietuva tokios draugijos neturėjo, todėl, pritarus dr. Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai, D. Malinauskui, kun. Vladas Mironui, Alfonsui Petruliui ir kitiems, nuspręsta, kad mokykloms steigti bei švietimo darbui plėtoti reikalinga švietimo draugija. Taip gimė „Rytas”. Pagrindiniai draugijos tikslai buvo mokyklinis ir popamokinis jaunimo bei suaugusiųjų švietimas, švietimo darbuotojų rengimas, lietuviškų mokyklų organizavimas ir išlaikymas. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nuo jos įsteigimo dienos veikė 25 metus – iki 1938 m. vasario 28 d.

Šimtmetis ir santvarka kita, o švietimo problemos Rytų Lietuvoje – tos pačios

1990 m. Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Pietryčių Lietuva irgi pakilo – tėvų prašymu buvo pradėtos steigti naujos mokyklos, kuriose mokoma lietuvių kalba, mėginta atsiskirti nuo dominuojančių lenkų ir rusų mokyklų. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose rinkimus į savivaldybes laimėjusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), pasak Algimanto Masaičio, „grįžo prie seniai išmintų takų – švietimo organizavimas lietuvių kalba strigo, visomis išgalėmis imtasi įvairiausių priemonių, idant lietuviškos klasės išnyktų nuo žemės paviršiaus. Taip atėjo laikas „Ryto“ draugijai“, – prisimena buvęs ilgametis garsios Vilniaus rajono Marijampolio mokyklos direktorius, atkurtos „Ryto“ draugijos pirmininkas A. Masaitis. – Tačiau prieš tai buvo ir yra, suprantama, „Vilnijos“ draugija, esu jos valdybos narys. Mano kuruojama sritis – švietimas. Aš esu toks žmogus – man reikia ne mitinguoti ar streikuoti, o dirbti“, – prisipažįsta Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas.

Su buvusiu Marijampolio vidurinės mokyklos direktoriumi susitikome Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo raidos centre – muziejuje, labai simboliškai įsikūrusiame pačioje pirmojoje lietuviškoje mokykloje Rytų Lietuvoje – Marijampolyje. Algimantas Masaitis – vienas iš tų ilgamečių šio krašto mokyklos vadovų, bene daugiausiai vardan tautinio ugdymo rytinės Lietuvos krašte darbų nuveikęs žmogus. Nepaprastai įdomu bendrauti su šiuo šiltu, itin apsišvietusiu ir daug įdomių, ir beveik neviešintų faktų žinančiu pedagogu. Pats A. Masaitis kuklus, mieliau kalba apie Pietryčių Lietuvą, ypatingai – apie Marijampolio mokyklą ir vaikus iš „įvairiausių Vilnijos bei Gudijos užkampių“, kurie nepaprastai troško mokytis lietuviškai ne tik giliu sovietmečiu, bet ir dabar, jau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Kita kalba, kodėl rytinėje Lietuvos valstybės dalyje gyvenantys jos piliečiai norėtų savo vaikus leisti į lietuvių kalba dėstomas klases, tačiau tai daryti bijo…

Vienintelė lietuviška mokykla Rytų Lietuvoje

Kelis dešimtmečius Marijampolio vidurinė mokykla buvo vienintelė šiame krašte, kurioje buvo mokyta lietuviškai. Atskiros A. Masaičio knygos nusipelno dėmesio. Jose – jo prisiminimai apie tai, kaip pradinė mokykla tapo vidurine. 1960 m. į Marijampolį A. Masaitis atvyko dirbti matematikos ir braižybos mokytoju. Vėliau buvo paskirtas direktoriumi. „Mokslo Lietuvos“ žurnale J. Endriukaitis apie A. Masaitį taip atsiliepia: „jis sugebėjo suburti sunkiam, atsidavusiam darbui pedagogus, beveik pusę amžiaus vadovavo mokyklai, statė naują gražų mokyklos korpusą, rinko moksleivius. Bet svarbiausia – jis sugebėjo sugyventi su vietos žmonėmis, įgijo jų pasitikėjimą, juos patraukė. Jis nesakė skambių kalbų, neagitavo, bet ramiai, įtikinamai kalbėjosi su žmonėmis, jiems patarinėjo, rodė šviesą tunelio gale… Vietiniai žmonės jo vis labiau klausė, juo tikėjo. A. Masaičio darbas ir veikla turėtų būti pavyzdžiu kitiems, kurie šiame krašte dar dirbs. Žinoma, tokių atsidavusių mokytojų, švietėjų Vilnijoje yra ir daugiau. Jų dėka atgijo Bezdonys, Dieveniškės, Šalčininkai, Trakų Vokė, Turgeliai, Lavoriškės ir kitos gyvenvietės“.

Kokie kryžiau keliai buvo nueiti ir kokie dar laukia šio sudėtingo krašto? Norom nenorom galvoji apie tai, jog kaip ir prieš šimtmetį, taip ir dabar švietimo draugija „Rytas“ reikalinga lyg tyro oro gurkšnis. Apie „Ryto“ draugijos veiklą papasakosime kiek vėliau, grįžtame prie lietuvybės židinio ir tų veiklos būdų, kokiais jis buvo kurstomas (gerąja prasme). A .Masaitis pabrėžia, jog daugiau nei pusę amžiaus išdirbęs vienoje mokykloje Marijampolyje niekada neskirstė žmonių pagal tautybes. Savo mokinius gynė kiek įstengdamas – nuo milicijos, vagių, blogų tėvų ir ne ką geresnių kaimynų. „Jeigu mokinukas atvykdavo į mokyklą, man būdavo šventė, niekada nė minties nekildavo paklausti, kokios jis tautybės. Visi lygūs. Į Marijampolį nuolat važiavo iš Baltarusijos ir kitų Lietuvos vietų, iš keturių aplinkinių rajonų ir daugelio apylinkių. Ramiai dirbdami ir taikiai sugyvendami pasiekėme, kad Marijampolio mokykla įgijo labai gerą vardą. Visi moksleiviai norėjo mokytis, apie 70 proc. mūsų mokyklą baigusių vaikų sugebėdavo įgyti aukštąjį mokslą“. Ir ką gi galima į tai pasakyti? Tik džiaugtis. Beje, reikia priminti ir tokį dalyką – dar sovietiniais metais Marijampolio mokykla garsėjo visoje Tarybų Sąjungoje, ji, kaip pavyzdinė, buvo rodoma visiems aukštiems Maskvos šulams, į ją ne sykį važiavo televizijos filmavimo grupės ir kūrė filmus. Beje, niekam nė kiek netrukdė tai, jog ji buvo lietuviška… priešingai, ji buvo pavyzdys kitoms mokykloms.

„Galiu pasakyti, kad beveik 300 moksleivių, į mūsų mokyklą atvykusių iš Baltarusijos, ją baigė. Jie dirba Lietuvoje, ir tai mūsų laimėjimas. Lietuviškos salos Baltarusijoje nutautinamos ir jeigu jie nebūtų mokęsi Lietuvoje, tai būtų mokęsi Minske…“ – sako A. Masaitis. – Tokį subtilų tautinių santykių klausimą turime vertinti labai ramiai ir išmintingai. O kalbant apie Lietuvą, tai jei lenkų vadukai išsišoka, tai mes, kaip pagrindinės nacijos Lietuvoje atstovai, turime elgtis oriai, į išsišokimus turime reaguoti ramiai, nesikarščiuodami. Vardan valstybės ir ramybės kartais reikėtų ir nutylėti kai kurias savo nuoskaudas. Jeigu norime stiprinti savo valstybę, privalome elgtis ramiai ir išmintingai“.

Nepamainomas XXI-ojo amžiaus Rytų Lietuvos lietuviškų mokyklų ramstis

Nesigirdama ir nesigarsindama dirba 2004 metais atkurta švietimo draugija „Rytas“. Sumų, išleistų pedagogų konferencijoms ir suvažiavimams, edukacinėms-pažintinėms ekskursijoms ne tik po Lietuvą, bet ir užsienio šalis, moksleivių menų šventėms, knygų, enciklopedijų, žemėlapių lietuviškoms mokykloms pirkti nevardinsime. Kaip visada, A. Masaitis atremia: ne pinigai svarbu, nors jų, aišku, visuomet trūksta, o dėmesys lietuviškoms salelėms. Tačiau mes užsiminsime apie tai, kas težinoma tik tiems, kas aukoja „Ryto“ draugijai ir tiems, kas gauna tą paramą.

Per draugijos veiklos metus aplankytos Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Rudaminos „Ryto“, Riešės, Juodšilių „Šilo“gimnazijos, Paberžės „Verdenės“, Maišiagalos LDK Algirdo, Eitminiškių, Šalčininkų r. Baltosios Vokės „Šilo“ vidurinės mokyklos.

Vieša paslaptis, kad Pietryčių Lietuvoje, Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivaldybėse nesistengiama didinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą valstybine kalba, o ypač – kaimo vietovėse. Tai sukelia didelį tėvų nepasitenkinimą, nes priemiestiniuose rajonuose yra daug jaunų šeimų, kurių atžalos negali patekti į darželius. Šiuo klausimu „Ryto“ švietimo draugijos valdyba aktyviai dirbo su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, idant esama padėtis pasikeistų. Pasak A. Masaičio, padėtis lėtai, bet gerėja.

Marijampolio vaikai

Savo knygoje „Marijampolio vaikai“ A. Masaitis prisimena, kaip lenkų autonomininkai ne vieną kartą jam metę kaltinimus: „ko tas žemaitis atsigrūdo į Vilniaus kraštą mūsų vaikų žaloti?“. Turime nuliūdinti pagiežos pilnus kaltintojus – A. Masaitis yra tikras Pietryčių Lietuvos vaikas, gimęs ir iki penkerių metų augęs Trakų rajone, Daniliškių kaime. Ir tik vėliau, politinių aplinkybių verčiama A. Masaičio šeima turėjo pasitraukti į Veliuoną. Likimas sudėliojo taip, jog po universiteto baigimo jis vėl atsidūrė gimtajame krašte ir nebeišvyko… Vertėtų perskaityti žinomo pedagogo, matematikos mokytojo prisiminimų knygą „Marijampolio vaikai“. Tai tikra, sukrečianti sakmė apie Vilnijos krašto istorijos puslapius, apie tai, kaip jame buvo palaikoma lietuvybė, nuolat budinama mūsų jaunuomenės dvasia. Apie Marijampolio vidurinės mokyklos misiją, jos mokytojų ir mokinių ištikimybę tautos interesams liudija ilgamečio direktoriaus, mokyklos pedagogų, moksleivių bei visų, kuriems rūpėjo ir rūpi šio krašto lemtis, prisiminimai, liudijimai bei leidinyje publikuojami autentiški dokumentai. Krinta į širdį šio iškilaus pedagogo, visuomenės veikėjo, lietuvybės puoselėtojo tvirtumas ir diplomatija sunkiausiais lietuviškai mokyklai laikais. Jo nuostata neskirstyti vaikų ir suaugusiųjų pagal tautybę, be nutylėjimo vadinti Lietuvos piliečiais, yra gerbtina ir laikytina pavyzdžiu visiems.

The post Algimantas Masaitis: „Apie 70 proc. mūsų mokyklą baigusių vaikų sugebėdavo įgyti aukštąjį mokslą“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus Voruta.lt portale ne kartą publikavo savo rengtus kritinius straipsnius šiuolaikinio meno ir kultūros temomis. Paminėtina, kad profesoriaus akademinė darbo patirtis jau siekia 20 metų. Jis surengė 10 autorinių parodų užsienyje, 78 – parodas Lietuvoje; yra 49 tarptautinių ir 40 vietinių meno renginių/parodų dalyvis. Jo kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų bei privačiose kolekcijose. Publikavo daugiau nei 450 kritinius esė – straipsnius meno ir kultūros klausimais. Yra 26 tarptautinių ir 13 respublikinių meno renginių, festivalių ir parodų kuratorius.

Šiais, 2024 m., R. Venckus Lietuvos meno galerijose ir muziejuose surengė ne vieną autorinę tapybos parodą (Kėdainiuose, Šiauliuose, Rokiškyje). 2024 m. gegužės 3 dieną naujausia paroda atidaryta Zarasų krašto muziejuje (D. Bukonto g. 20). Birželio 02 – 29 d. menininko tapyba buvo eksponuojama Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g. 43, Ignalina), lapkričio 08 – 17 d. Galerijoje XX (Laisvės a. 7, Panevėžys). Plačiau apie profesoriaus tapybą galima sužinoti internete: paintingportfolio.venckus.eu ir paintingpresentation.venckus.eu. Kūrinius taip pat galima įsigyti, informacija apie tai skelbiama interneto adresu: paintingprice.venckus.eu.

Anksčiau niekados neteko jo tapybos išvysti viešojoje erdvėje, todėl apie naująjį kūrybinį posūkį (ir ne tik) kviečiame susipažinti toliau publikuojamame interviu. Profesorių R. Venckų kalbina Voruta.lt žurnalistė Aušra Virvičienė.

A.V.

Remigijau, ne vieną kartą publikavome jūsų straipsnius apie kitų menininkų kūrybą. Jūs – meno kritikas. Ir štai neseniai susidūrėme su jumis ne kritiko, bet tapytojo amplua. Kas rašys kritinį esė apie jūsų darbus? Lietuvos, užsienio šalių meno kritikai? O gal jau parašė, tik iki mūsų Mass media dar neatėjo?

R.V.

Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, kad kūryba dažnai yra plėtojama iš vidinių autoriaus paskatų. t. y. kuriu, nes kitaip negaliu. Kuriu net tada, jei niekas to neprašo. Beje, aš dar studijų metais suvokiau, kad jei nieko nesukursiu, tai niekas ir nepasiges to, ko nesukūriau… Tokia kūrybos apmąstymo kryptis veda net link kraštutinio savęs apmąstymo – jei nebūsiu, niekas manęs nepasiges, o jei nepasiges, tai ir nereikės. Šiuo atveju viskas tampa labai aišku, viskas nusistovi savo vietose ir atrodo net pasaulio harmonija esanti tokia, kokia turi būti. Viskas yra savo vietose kaip tik tuo metu, kai pats gerai suvokiu, jog meno kūryba yra reikalinga tik man pačiam. Tad aiškiai jaučiant žemę po kojomis, nebelabai ir rūpi, kas analizuos ir kritikuos mano paveikslus.

Žinote, profesorius Leonidas Donskis vienoje savo viešoje paskaitoje, kurios klausiausi Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, pasakė neišdildomą mintį: tik iš noro patikti visiems gimsta kičas (nepažodinė citata). Manau, jo ištarti žodžiai puikiai viską įvardina. Tad jei aš kuriu vien tik todėl, kad manau, jog taip reikia daryti, tuomet ir suvokiu, kad paveikslai yra iš manęs išplaukiantys, manojo „Aš“ sukonstruoti ir perkonstruoti atvaizdai. Antraeiliu klausimu tampa – ar visiems žiūrovams mano paveikslai kelia susižavėjimo efektą. Nesiekiu, kad mano kūriniai būtinai turi patikti žiūrovams, aš taip pat nesiekiu ir žūtbūtinio meno kritiko dėmesio.

Apie mano kūrybą nėra daug rašoma, o apie kai kurias parodas iš viso nėra kritinių refleksijų. Kodėl taip nutiko? Pirmiausiai, kiekvieną kūrinių ciklą ir parodą aš siekiu į pasaulį išleisti labai gerai ir atidžiai sukomplektuotą. Kolekcijos turi ne tik teminių ciklų ar formos tęstinumo seką, bet ir yra dėmesingai aprašytos aiškinamuosiuose tekstuose. Antra, aš sukuriu internete parodų dokumentacijas, talpinu vaizdo įrašus, kūrinių elektroninius katalogus ir panašiai. Trečia, palaikau labai glaudžius ryšius su bet kokia žiniasklaida ir stengiuosi jiems kuo plačiau papasakoti apie savo kūrinius. Mano parodas lydi gausūs straipsniai, parengti interviu forma. Ketvirta, labai dažnai mano parodos yra lydimos autorinėmis paskaitomis. Jų metu aš detaliai komentuoju ne tik kūrinius, bet ir atskleidžiu atvaizdų ryšį su meno tradicija, teorija, pasaulinėmis kūrybinėmis praktikomis ir filosofija. Apibendrinant galima teigti, kad viskas tampa aišku, kodėl egzistuoja kritikų dėmesio stoka. Kai taip atidžiai ir tikrai daug dirbu ne tik prie savo kūrinių gimimo, bet ir savo idėjų skleidimo, kitiems imtis kritinio rašymo darbų tampa tikru iššūkiu.

Kita vertus turiu pripažinti, kad drąsos ir įžūlumo nestokoju. Nevyniodamas į vatą galiu pasakyti ką galvoju. Tad gal ir nesu patogus… o kai aš nepatogus, tada ir mano kūryba nėra labai patogi kritikams.

Dar norėčiau pažymėti, kad yra buvę įdomių nutikimų. Štai Estijos meno kritikas, tikrai garbingas žmogus, su kuriuo esame jau kurį laiką geri draugai, per tarptautinės parodos atidarymą Pernu mieste minėjo, jog mano kūryba LGBTQ temomis Estijoje yra gerai žinoma. Į ją gilinamasi net akademinių paskaitų metu. Kitas atvejis – žinau, kad Adomo Mickevičiaus Universitete (Poznanėje) buvo apgintas magistro darbas, kuriame dėmesys buvo skirtas ir mano kūriniams. Esu aptikęs JAV universitetuose rengtuose ir publikuotuose moksliniuose straipsniuose glaustas mano kūrinių apžvalgas, dažniausiai LGBTQ meno tema.  Šiuo metu tarptautinis meno žurnalas „Anima Mundi Academia“ rengia išsamų ir platų straipsnį apie mano tapybą.

Vis tik man labiausiai širdį paglostė vienas toks atvejis Lietuvoje. Kartą Aukštųjų mokyklų studijų mugėje bendravau su būreliu moksleivių ir konsultavau juos apie tai, kokias studijas rinktis mano atstovaujamoje mokslo institucijoje. Buvau užklaustas apie tai, ką aš pats veikiu, ką dėstau ir kuo užsiimu. Išgirdę mano pavardę moksleiviai pasakė – jūs tas, apie kurio meną mums pasakojo mokytoja per dailės pamokas ir mums tai buvo labai įdomu. Taigi, man šis susitikimas su moksleiviais buvo didžiausias įvertinimas. Gal būt jums iš šio pasakojimo pasirodys, kad esu ypač nekuklus, bet noriu pasakyti štai ką – kai tavo kūryba įdomi jaunam, imliam ir nuoširdžiam protui, tuomet pasijaučiu esąs tikrai įvertintas.

A.V.

Jus galima sutikti visoje Europoje – ten, kur vyksta įstabios meno parodos, bienalės. Ir ne tik kitų menininkų – jūsų taip pat! Jūs esate eksperimentinio meno kūrėjas, meno kritikas ir tarptautinių parodų kuratorius, rašote medijų kultūros, visuomenės socialinės kritikos straipsnius. Ir – Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Sekant jūsų veiklą, jūs man primenate tiek Leonardo da Vinci, tiek Lietuvos iškilias asmenybes, kaip dr. J. Basanavičių ir kitus. Kaip? Kaip jūs viską spėjate? Juk laiko sąvoka nuo viduramžių ar laiko, kai nebuvo skaitmens, interneto, tiek pasikeitė, kad visuomenė seniai dejuoja, jog nieko nespėja…

R.V.

Per drąsu lygintis tiek su Leonardo da Vinci, tiek su dr. Jonu Basanavičiumi. Net šiurpas perbėga per kūną. Tai tokios kultūros žvaigždės ir genijai, kurių portretai turėtų kabėti kiekvieno mokslininko kabinete. Jie abu tarsi iš kitos planetos. Jiems lygių nėra, jie abu yra mūsų sektini idealai.

Visuomenė visada dejuoja dėl laiko stokos. Aišku, klausimas kokia visuomenė? Lietuvos, ar platesnė? Mūsų, Lietuvos, žmonės iš prigimties yra dejuokliai. Visada ir viskuo nepatenkinti. Aš kartais atsigręžiu į save ir pastebiu, jog irgi pasiduodu tai visuotinai dejavimo atmosferai ir imu „rypauti“ apie tai, kaip kažkas aplinkui negerai. Bet reikia save sustabdyti ir aiškiai permąstyti tai, kas jau yra nutikę, o apmąstant – išskirti geruosius atvejus. Galiausiai tampa visiškai aišku, kad tai, dėl ko dejuojame, ne visuomet turi pagrindo vešėti nevaržomo ir sopulingo vaitojimo diskurse.

Ar aš visur suspėju? Aišku ne. Ar aš dėl to pergyvenu? Irgi ne. Jei matau, kad kažkokie darbai, kuriems reikia mano dėmesio, gali palaukti, tai tegul palaukia. Nieko čia katastrofiško neįvyks. Mano akademinė ir meninė veikla turi gana aiškią dienotvarkę. Užrašuose tiek yra pažymėta darbų, kad gali net su vežimu vežti. Bet jei ko nespėju, tuomet perkeliu į kitą dieną. O jei jau perkėliau, vadinasi darbą jau padariau.

Esu skaitęs vieno mokslininko interviu, tik dabar jau nebeatmenu kokio. Man įstrigo jo pastaba apie tai, kad per dieną žmogus gali gerai ir iki galo atlikti tik tris vidutinio rimtumo darbus. Kai aš prisimenu šią jo mintį, tuomet man ir prioritetai dėliojasi daug geriau ir aiškiau.

Reikia pastebėti, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdas yra sukonstruotas prioritetizuojant darbą. Kodėl taip manau? Jau daug laiko pastebiu, kaip bet kokiame darbe yra planuojamos ateities veiklos ir kiekvieną kartą jų vis daugiau ir daugiau. Kas kartą jos visos turi būti tobulesnės ir tobulesnės. Čia noriu pasakyti griežtą stop! Žmogus ne robotas ir ne Dievas. Jis yra baigtinis organizmas – jo mąstymas turi ribas, jo organizmas dėvisi ir išsieikvoja, jo kiekviena diena  turi pabaigą ir atėjus nakčiai reikia ilsėtis. Galiausiai žmogus gimsta paženklintas neišvengiamai artėjančios mirties. Atrodo, kad tas visas darbas, nuolatinis skubėjimas, kiekvieną dieną geriau ir daugiau visko padarymas demonstruoja tik tariamas mūsų super galias. Atrodo, kad toks lėkimas per gyvenimą mus priartina prie antžmogio; kad artėja ta nemirtingumo diena, kai kartu su Dievu galėsime žaisti šachmatais prie vieno stalo. Deja, tai tikras blefas. Mes kiekvieną dieną vis labiau ir labiau bėgame išskėtę rankas į susitikimą su savo mirtimi.

Visus šiuos šiurpius žodžius girdite iš lūpų žmogaus, kuriam pačiam tenka dažnai bėgti į tą mirties glėbį. Neišvengiamai ir aš esu įsuktas į tą dabartinio gyvenimo tempo mašiną, kur bandau vis labiau ir labiau užpildyti tą laiko trūkumą. Kai tai tampa nepakeliama, aš užsidarau studijoje ir pradedu tapyti arba kurti kompiuterinę grafiką ir fotografiją. Čia laikas dingsta. Jis tampa nebematuojamas nei sekundėmis, nei minutėmis. Kūryboje tenka nusiraminti, susitaikyti pačiam su savimi, rasti harmoniją ir taip išsivaduoti iš to aplinkos spaudimo, kurį dažnai vadiname laiko trūkumu. Mano širdis ir protas reikalauja per kūrybą neutralizuoti laiko trūkumą. O tada ir mano bėgimas į mirties glėbį yra ženkliai pristabdomas.

A.V.

Pakalbėkime apie jūsų tapybą konkrečiau. Aš esu žurnalistė. Su menais neturiu itin stipraus ryšio, todėl klausiu jūsų kaip moteris, meno mylėtoja, bet ne ekspertė. Jūsų drobes mačiau tik JPG formatu. Jos man paliko didžiulį įspūdį. Įsivaizduoju, kaip jūsų kūriniai mane paveiktų stovint veidu į juos. Tai, ką mačiau, man liko širdyje – šilta, jautru, šviesu; aš matau viską, kas mano sielai imlu. Kiekvieną kartą, pažvelgusi į jūsų drobes, suprantu, kad man – gera. Tai asmeniška, jums, neabejoju, tai pat, bet dabar kalbinu jus, o ne save. Mes susikuriame sau tinkamus vaizdinius, žvelgdami į bet kokius kūrinius. Jūsiškiai man – gyvenimas. Jei įstengčiau, įsigyčiau mažiausiai 4 jūsų darbus. Visgi man tai buvo staigmena – jau, regis, daug žinau apie jus, bet, pasirodo, ne. Kodėl jūs nusprendėte dar ir tapyti?

R.V.

Malonu girdėti jūsų savianalitines mintis apie tai, kaip jaučiatės žvelgdama į paveikslus. Jūsų apibūdinimas patvirtina, kad mano kūriniai suvokiami taip kaip ir norėčiau. Aš nekuriu kančioje, nuovargyje, apsuptas blogų minčių ar kamuojamas sveikatos negalavimų. Aš kuriu, kai mano savijauta yra pati puikiausia. Kūryboje nevaržau savęs ir nė kiek nepykstu, jei gimsta toks atvaizdas, kokio neplanavau. Kūryba – tai natūrali minčių ir jausmų srauto išraiška. Jei kuriu drąsiai, be kompromiso, nedvejodamas ir pasitikėdamas, tuomet paveikslas dažniausiai tampa suvokiamas žiūrovo taip, kaip ir tikiuosi. Menininkas nėra šiaip emocijomis besitaškantis vulkanas. Menininkas yra analitikas, tik jo atliktos analizės išraiška nėra mokslinis ar filosofinis tekstas, o daugiasluoksnis meno kūrinys.

Tapyba nėra tokia jau labai atsitiktinė mano gyvenimo veikla. Mano bakalauro studijos buvo dailininko grafiko. Po to baigiau meno istorijos magistrantūrą, o vėliau apgyniau disertaciją meno kritikos srityje. Labai daug ir ilgą laiką kūriau fotografiją. Kartais skirdavau dėmesio ir nemažai laiko skaitmeninei kompiuterinei grafikai bei dizainui, mat tokias disciplinas dėstau universitete. Kaip meno kritikas, daugiausiai aš esu parašęs menotyros pobūdžio esė apie tapybą. Kuravau nemažai tapybos parodų. Gal kažkiek tai irgi mane skatino imtis teptuko ir spalvoto dažo.

Vis tik mažiausiai penkeri metai, o gal ir net dar daugiau, man niežėjo nagai imtis tapybos. Vis atidėliojau ir stengiausi nepaisyti gimstančių kūrybinių idėjų. Tačiau 2023 m. visus kitus kūrybinius interesus patraukiau iš savo dėmesio centro ir ėmiausi tapybos.

Aš ir anksčiau žinojau, o dabar net dar kartą įsisąmoninau, kad tapyba turi labai didelę meditacinę galią. Tapymo procesas yra kone gili meditacija. Klojant potėpį po potėpio, spalvą keičiant kita spalva, viskas susidėlioja į savas vietas. Atrodo, staiga baigiasi bet koks iš kasdienybės tempo kylantis nerimas, iš dėmesio centro pasitraukia net bauginantys karo scenarijai, dedikuoti Lietuvai. Tapydamas randu save – paprastą, blaiviai mąstantį, ramų ir tikrą. Štai kodėl ėmiausi tapybos. Pirmiausiai, jos reikia man pačiam. O jei mano paveikslai sudomina bent vieną žmogų, tuomet suvokiu, jog tai rodo mane pasirinkus tinkamą kelią. Galbūt pasukau už kampo kaip tik ten, kur baigiasi takelis ir prasideda platesnis keliukas…

A.V.

Remigijau, dar noriu paklausti – ar mūsų Mass media nepublikuoja informacijos apie jūsų parodas Europoje, ar tiesiog ši žinia iki Lietuvos neateina? Čia kaip „savame krašte pranašu nebūsi“, ar kaip?  Tiesą sakant, tik jūsų dėka mes sužinome apie Latvijos, Estijos menininkų kūrybą, apie jūsų kuruotą lietuvių dailininkų parodą Kroatijos tapybos bienalėje – o jos taip trūksta Lietuvos padangėje. Jūs – kaip Lietuvos Ambasadorius menams. Ką gi veikia mūsų kultūros atašė pasaulyje? Pakankamai retai gauname informacijos apie Lietuvos menininkų parodas Europoje – aš seku naujienas.

R.V.

Klausimas sudėtingas ir net komplikuotas. Tikriausiai teks pasakoti nuo Ievos ir Adomo atsiradimo laikų. Norėčiau kad nepagalvotumėte, jog dabar imsiu skųstis ir visą pasaulį keikti. Tikrai ne, nors tai, ką papasakosiu, gali ir sukelti tokias asociacijas.

Žinote, socialiniai tinklai tapo masinės medijos pagrindu, tik juose, priešingai nei laikraščiuose ir televizijoje, nuomonę ėmė reikšti visokio plauko diletantai. Dėl socialinių tinklų specifikos, beveik nevaržomos nuomonės raiškos, leidome bet kokiam kvaišai skleisti erezijas ir vadinti save visuomenės nuomonės formuotoju. Naujienos skelbimas patyrė tokias dideles transformacijas, net ir viešojoje spaudoje, kad bet kokia žinutė specialiai įvelkama į pramoginį apvalkalą. Tikslas – kad tik kas nors užmestų akį. Atrodo, kad tik laiko klausimas, kada apie žemės drebėjimą skaitysime naujienas taip pikantiškai ir pramogiškai, lyg skaitytume apie viešame restorane prie stalo pietaujančią ir bezdančią popžvaigždę.

Šiuolaikinės komunikacijos technologijos, gyvenimo būdas, viso ko supramoginimas leido pro mūsų akis prasprūsti tikriems ir svarbiems dalykams, kažkuriuo metu ėmėme šliaužti paviršiumi. Rimti dalykai tapo pernelyg sudėtingi, neįveikiami, reikalauja dėmesio, atidumo, įtempti protą… Kam visa tai, jei galima savo galvos ertmę naudoti ne smegenims laikyti ir jas nuolat pildyti žiniomis bet siurbti į vidų kokį nors menkavertį linksmonadą…

Taigi, jau kurį laiką gyvename vidutinybių klestėjimo laikais, kur žmonės iš straipsnio antraštės sprendžia apie visą straipsnį; kur Remigijus Žemaitaitis gali spjaudytis antisemitiniais pareiškimais, o mes stebime jį kaip popžvaigždės šaunų pasirodymą (bet neužčiaupiame jo); kur  JAV, būdama milžiniško dydžio šalimi (pagal plotą ir gyventojų skaičių), kandidatais į prezidentus sugeba iškelti vos krutančius du senukus; kur Europos Sąjungos parlamentarai karo akivaizdoje pasirodo esantys viso labo tik biuro administratoriais, negebantys ir bijantys priimti lyderystę demonstruojančių sprendimų; kur universitete dėstytojas skaito paskaitą kurtiems studentams, o kiti tuo metu turi svarbesnių užsiėmimų (auditorijoje esantys studentai paskaitos metu nepaleidžia mobiliųjų telefonų ir naršo socialiniuose tinkluose; kam ta paskaita išvis reikalinga?). Visa tai irgi yra dabarties ženklai, susiję su dabarties visuomenės struktūra ir jūsų minima masine medija. Masinė medija, kaip ir politikai, yra mūsų visuomenės veidrodis…. Vaizdas veidrodyje labai liūdnas.

Aišku, negaliu kalbėti drąsiai apie viso pasaulio mediją, nes jos specialiai netyrinėju, bet apie Lietuvos kontekstą galiu kai ką pasisakyti. Mūsų žiniasklaida supuvo gerokai anksčiau nei pastebėjome. Pakanka internete susirasti didžiųjų žiniasklaidos kompanijų publikuojamus straipsnius ir perskaityti antraštes. Kartais nesupranti nei apie ką, nei kodėl tas straipsnis yra paskelbtas. Kartais skaitai cituojamas kitų šaltinių mintis ir suvoki, kad žurnalistas nei to šaltinio normaliai skaitė, nei jo suprato. Aš jau nekalbu apie tai, kad faktų nesugebėjo patikrinti, o kai kurios vietos taip ir liko mechaniškai išverstos su kompiuterine programa.

Vos tik pagalvojus apie rašymą kultūros ir meno temomis išvis apima liūdesys. Nespecializuotoje spaudoje apie meną ir kultūrą dažnai rašo tas pats asmuo, kuris rengia straipsnius ir apie kriminalinius įvykius, ir apie gražiai įrengtus popkultūros žvaigždžių namus, ir apie turtingų ponių, nagų ir ragų architekčių gyvenimo pamokslus.

Esu susidūręs su tokiais atvejais, kai mano pasakojimą žurnalistė užrašė taip kaip vyko dialogas. Po to atsiuntė straipsnį, kuriame buvo surašyti visi jaustukai… surašyta taip, kaip šnekėjomės akis į akį. Perskaičiau ir nustėrau. Mano pasakojimas pasirodė ne tik kaip visiškai neraštingo, bet ir su protu susipykusio asmens kliedesiai. Skyriau gerą pusdienį tekstui perrašyti. Po to žurnalistė supyko, neva aš jos darbu nepasitikiu. Mano redaguoto teksto variantas buvo ne tik paskelbtas leidinyje, bet ir nominuotas kažkokiam apdovanojimui už gerai parengtą interviu. Taigi, už žurnalistę aš pats atlikau darbą, o jai teko tik pasiimti algą ir apdovanojimą. Nuo to karto aš visada stengiuosi interviu duoti tik raštu.

Tiesa, Lietuvos provincijoje pasitaiko tikrų žurnalistų. Esu nustebęs, kaip apgalvotai sumaniai suformulavo klausimus „Gimtasis Rokiškis“ laikraščio žurnalistė. Panašią patirtį turėjau ir Telšiuose. Šiauliuose visada labai atsakingai su kultūros žmonėmis kalbėdavosi Romualda Urbonavičiūtė. Tad dar yra gerosios patirties, kuri mane pradžiugina.

Man labiausiai neramu, kai pastebiu vis dažnėjantį žurnalistų tingėjimo atvejį. Į pasiūlymą parengti interviu apie mano kūrybą neretai gaunu tokį atsakymą, kad visi žurnalistai užimti ir niekas nespėja, bet mes mielai išspausdinsime tekstą, jei jūs pats savęs ko nors paklausinėsite ir į klausimus atsakysite. Taigi, būna taip, kad aš pats savęs paklausiu ir atsakau, o žurnalistas tekstą išspausdina net neredagavęs ir prie jo prirašo savo pavardę. Taigi, apie kokią kultūros ir meno žurnalistiką mes iš vis galime diskutuoti, kai ji yra tokio žemo lygio.

Nacionalinio transliuotojo prioritetai taip pat keisti. Pavyzdžiui, Šiauliuose atidaroma tarptautinė paroda, kurioje dalyvauja tam tikros meno žvaigždės. Vakare žiūriu „Panoramą“ per LRT, o ten nė žodžio apie šį didelį meno renginį. Vietoj to pasakojama, kaip vaikai darželyje piešė Kalėdų senelį ir jo portretai buvo iškabinti ant mokyklos sienų.

2023-iųjų rudenį kuravau Lietuvių menininkų parodą Kroatijos tapybos bienalėje. Siūliau visiems įmanomiems žiniasklaidos kanalams apie tai rengti straipsnius ir diskusijas. Siūliausi pats daug ką padaryti, kad tik visa tai pasiektų kiek įmanomą platesnę visuomenė. Į tai sureagavote jūs (Voruta.lt) ir LRT.lt portalas. Daugiau niekam tai nebuvo įdomu.

Didžioji specializuota kultūrinė spauda, kurios nėra tiek daug, taip pat atrodo labai įdomiai. Pavyzdžiui, menotyrininkas, atsakingas už atitinkamą kultūros leidinio skiltį, viename numeryje publikavo savo tris straipsnius. O kai aš prieš tai kreipiausi dėl straipsnio publikavimo, buvo pareikšta, jog leidinyje nėra vietos.

Dar vienas atsitikimas: nusiuntus straipsnį į kitą žinomą kultūros leidinį, esu gavęs atsakymą, kad nepublikuos. Argumentavo, jog dirbančių leidinyje asmenų atlygis toks mažas, kad jie patys imasi rašyti. Taip susirinkdami honorarus už kiekvieną publikuotą straipsnį bent šiek tiek pasikelia atlygį. Vadinasi, mūsų kultūros žurnalistiką galėtume pelnytai tituluoti kultūros ubagistikos epitetu.

Kartą pasiūliau publikuoti mano straipsnį dar viename žinomame kultūros leidinyje. Mandagiai pasiteiravau: jei turite vietos ir galite, būtų šaunu, jei publikuotumėte mano tekstą, jei ne – tuomet siūlysiu kitiems. Gavau piktą laišką apie tai, kaip aš čia išvis drįstu rašyti straipsnius ir juos jiems siūlyti prieš tai nesusitaręs. Aš jiems labai sujaukiau dienotvarkę su savo pasiūlymu ir tai kelia daug papildomų nepatogumų. Tąkart pagūžčiojau pečiais ir nusprendžiau daugiau šiam leidiniui nieko nesiūlyti.

Taip jau nutiko, kad mano parengti straipsniai apie meną išvysta pasaulį tik keliuose žiniasklaidos portaluose. Paskutiniuoju metu jie dažniausiai publikuojami Voruta.lt  ir LRT.lt portale. Abiejų portalų redaktoriams tikrai esu dėkingas už bendradarbiavimą.

Tikriausiai visas šis detalus pasakojimas apie masinės medijos kraštovaizdį atsako į klausimą, kodėl daugiau nėra naujienų apie mano veiklas. Kitą vertus, esu aštraus liežuvio, nemėgstu apsimetinėti, tad ir nutinka taip, jog kažkam esu nelabai patogus. Pavyzdžiui, leptelėjau viename muziejuje apie neprofesionalią ir atsainią dabartinę regioninių muziejų darbuotojų veiklą ir ką jūs manote, daugiau mano parodų jie nebeplanuoja. Kažkada vienoje galerijoje surengiau labai sarkastišką parodą LGBTQ tema. Prireikė ne tik penkerių metų, bet ir kad galerijos valdžia natūraliai pasikeistų. Šiais metais į galeriją vėl buvau įleistas.

Anksčiau, kai rengdavau parodas užsienyje, Lietuvos kultūros institutas arba ambasados tam tikrose šalyse mane paremdavo. Kartais dengdavo transporto išlaidas arba apgyvendinimą. Kurį laiką jau nebesikreipiu į tokias institucijas nes jos net nesistengia savaisiais kanalais išplatinti informacijos apie renginį ar atsakyti į mano laiškus. Šiais metais ant kiekvieno savo parodos plakato rašau, kad neremia jokia valstybinė institucija ar privatus verslas.

Neslėpsiu, kūryba man yra ne tik labai svarbi, bet ir labai brangi. Šiandien ją remia tik mano universitetas, kuriame dirbu. Atsiskaitydamas už meninę veiklą, afilijuotą su universiteto vardu, gaunu papildomą priedą. Universitetas vis dar parodo dėmesį ir tokiu būdu pasako, kad aš esu reikalingas.

Iš mano pasakojimo gali susidaryti įspūdis, kad turiu daug nuoskaudų dėl tokios padėties. Ir išties, nuoskaudų yra. Nemanau, kad jas reikia slėpti. Lietuvių būdas burbėti po nosimi ir apie tai niekam nepasakoti. Bet apie kultūros negalavimus reikia viešai kalbėti, nes tik taip įvyksta pokyčiai; nes be kultūros nebebus ir mūsų pačių.

A.V.

Jūs viename straipsnyje kalbėjote apie informacinį triukšmą. Aš jį itin gerai suprantu, o jūs – dar geriau. Kadangi kalbame apie tapybą, kaip jūs į tai žvelgiate? Ar apskritai ignoruojate? Mokate (išmokote) atsiriboti?

R.V.

Na taip, triukšmo turime daug. Mus nuolatos atakuoja ekranai, internetu skleidžiamos naujienos, pramoginis socialinių tinklų turinys. Atvaizdai, tekstai, garso įrašai nuolatos kovoja dėl mūsų dėmesio.

Aš jau gerokai anksčiau supratau, kodėl garsūs menininkai ima ir panaikina savo paskyras socialiniuose tinkluose. Visos tos elektroninės medijos ilgainiui pradeda ne mums tarnauti, bet verčia mus jas aptarnauti. Tai neturi pabaigos, tai tęstinis ir užknisantis bei alinantis procesas. Medijos lyg pelkė mus siurbia į save.

Kodėl taip yra? Viskas nutiko labai greitai, pasaulis apsivertė tarytum per vieną dieną. Medijų inovacijų skaičius toks didelis, kad mes jau tapome lyg apatiški zombiai ir nebespėjame į jas reaguoti. O kur dar dirbtinio intelekto projektai ir iš viso to visuomenę pasiekiantys komunikaciniai produktai?…

Žinote kaip mes atrodome su tomis visomis technologijomis? Kaip beždžionė su automatu judrioje miesto gatvėje. Mes nespėjame su technologijomis, o jos (technologijos) tarsi prasprūsta pro mūsų akis ir kartais pradeda gyventi nekontroliuojamą gyvenimą. Ne veltui šiuolaikiniai mąstytojai sako, kad mes gyvename skaitmeniniuose viduramžiuose. O aš manau, kad mes gyvename visiškai juoduose skaitmeniniuose viduramžiuose, nesuvokiame kur einame, kas bus rytoj, ko tikimės ir kokia mūsų egzistencinė strategija. Visas šis skaitmeninių juodųjų viduramžių būvis yra susijęs su tuo, ką vadiname informaciniu triukšmu; maža to, medijų keliamas informacinis triukšmas yra skaitmeninių juodųjų viduramžių išraiška. Mes tarytum egzistuojame nesuvaldomoje būtyje…

Ką su visu tuo daryti? Pirmas variantas, dozuoti visą tą informacinį triukšmą. Antras variantas, tvirtai įvardinti savo tikslą ir jo laikytis. O apie trečiąjį variantą papasakosiu dar kitaip.

Kartą skaičiau paskaitą universitete. Lankomumas prastas, jaunimas studijų prioritetu nebelaiko. Dėstytojas nebėra autoritetas, vertas pagarbos, todėl studentai, sėdėdami priešais mane, akivaizdžiai maigo telefono ekraną ir naršo internete. Regėdamas tokią beviltišką situaciją, paskaitą skaitau su intonacija. Deklamavimas padeda vos kelioms minutėms išlaikyti auditorijos dėmesį. Galiausiai darau pauzę ir studentų klausiu – žinote ką pirmiausiai padaryčiau, jei būčiau diktatorius? Išjungčiau socialinius tinklus darbo ir studijų valandų metu. Taigi, trečias būdas yra išjungti medijas jei ne amžiams, tuomet bent kuriam laikui.

Na ir ketvirtasis būdas – jei gali kurti taikydamas analoginę mediją (tapyti, skaptuoti skulptūrą ir t.t.) tai tuo ir užsiimk. Tai puikus ne tik medijos išjungimo būdas bet ir viso pasaulio patraukimas iš aktyvaus dėmesio centro. Tai laikas, kada galime pabūti patys su savimi. Šis laikas yra pats brangiausias.

Aš išjungiu triukšmą dviem atvejais – kai užsiimu tapyba, arba savo sode prižiūriu dekoratyvinius augalus. Aišku yra ir kitas būdas – vartoti alkoholį ir dar baisesnius svaigalus. Tačiau aš to nerekomenduoju. Tai nelemia jokių teigiamų rezultatų. Istoriniu mitu laikau pasakojimus apie tai, kaip menininkai, prisiurbę alkoholio, sukuria įspūdingus paveikslus. Galbūt tai ir pavyksta, bet tik vienetams. Dėl svaigalų poveikio normalus produktyvumas ilgainiui menksta. Aš niekada nekūriau ir nenoriu kurti vartodamas svaigalus. Didžiausias kaifas yra kurti kai esu ramus, pailsėjęs, sveikas ir viską aiškiai suvokiantis.

Galbūt tai, ką dabar paminėsiu, jums pasirodys, jog prieštarauju savo požiūriui. Kartais medijų triukšmą įjungiu specialiai kaip tik tuo metu, kai noriu apmąstyti tai, kas dabar vyksta. Dažniausiai taip elgiuosi tuo metu, kai imuosi kritinio rašymo kultūros, visuomenės ir medijų komunikacijos klausimais. Gyvenimo patirtis išmokė išjungti medijų triukšmą arba jį panaudoti tik tuo metu, kai to reikia atitinkamam kūrybiniam produktyvumui.

Mano tapyba ryški, tarytum judanti, o tuo pačiu metu gal net vizualiai triukšminga. Esu sukūręs paveikslų ciklą, kurio pavadinimas ir yra „Triukšmas“.  Kodėl taip pavadinau? Gal todėl, kad pirmiausiai neturėjau idėjos kaip pavadinti. Antra, vis tik forma padiktavo pavadinimą. Klojau potėpį po potėpio, spalva dengė spalvą. Kiekvieną sluoksnį dariau permatomą. Taip gimė keliasluoksnė kompozicija, kurioje atrodo, kad kiekvienas potėpis konkuruoja tarpusavyje. Dėl kompozicinio sprendimo darbą pavadinau „Triukšmu“.

Kita vertus, kai kuriu, gal ir esu atsijungęs nuo kitų medijų, tačiau pats kūrybinis procesas vyksta lyg nuolatinis drobės pertapymas. Klodamas daugybę sluoksnių ir vis pertapydamas aš tarytum triukšmauju teptuku. Ieškau tos vienintelės formos, kuri turi pasirodyti drobės paviršiuje. Ieškau ir eksperimentuoju puoselėdamas skirtingo spalvinio intensyvumo kovą. Tikriausiai dėl to ir gimė mano tapybą vienijantis parodų pavadinimas – „Laisvė ir atsitiktinumas“.

A.V.

Kokia jums spalva mieliausia? Ir – kur tapėte savo paveikslus? Jie, kaip minėjau, tarsi ne iš lietaus ir pilkų debesų Lietuvos.

R.V.

Neturiu mėgstamos spalvos. Lengviau įvardinčiau tą spalvą, kuri nėra mėgstama arba mažiau mėgstama. Kai mokiausi dailininko bakalauro studijose, prioritetą teikdavau juodai spalvai ir jos tonams. Taip pat šalia turėdavo teisę pasirodyti rudos ir gilios, tamsiai žalios spalvos tonai.

Šiandien man labai malonu drobės paviršiuje kloti rožinius, neoninius žalius, skaisčiai raudonus, dangiškus mėlynus ar purpurinius potėpius. Dažnai įmaišau metalinę aukso, sidabro ir bronzinę spalvą. Jos  visos yra labai specifinės ir netgi labai sintetinės. Jas tikrai sunku maišyti su mano jau paminėtomis spalvomis. Bet pavyksta, išgaunu labai keistus derinius, spalvinius kontrastus. Nėra žodžių, leidžiančių apibūdinti tai, kas gaunasi. Galbūt aš visų tų spalvinių niuansų ir nematau, todėl sunku juos identifikuoti. Bet aš dėl to nė kiek nesigraužiu.

Mano vienas bičiulis sako, kad aš tapau suicidinėmis spalvomis. Tad drobėje drąsiai komponuoju ryškią oranžinę, elektrinę, dangišką mėlyną ir net akį rėžiančią rožinę. Tapau ir akys skauda. Kartais atrodo, kad net nuo to spalvinio derinio apsiverksiu. Bet širdyje taip gera… kompozicija atrodo staiga suklykia visais spalviniais niuansais ir štai – paveikslas jau baigtas!

Žinote, suicidinių spalvų derinimas – tai estetinė priemonė. Tai panašu į postmodernius poetus ir rašytojus, kurie tik diletantui gali pasirodyti esantys beraščiais. Jie deda kablelius ten, kur jų manymu reikia išskirti savo pasakojimo niuansus. Arba štai portugalų rašytojas Jose Saramago sugeba parašyti skyrių neskirstydamas jo į pastraipas, arba sakinio viduryje dėti taškus; arba mintį išskirti žodžius pradedant didžiosiomis raidėmis. Arba štai yra poetai, kurie rašo nenaudodami jokių skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių. Tad kodėl panašiai negalima pasielgti ir tapyboje?

Taigi, neturiu konkrečios spalvos. Man visos spalvos patinka, o labiausiai jos pasiteisina kai suskamba netikėtas derinys. Atrandu tai, ko pats nesitikiu. Galbūt man visos spalvos mielos vien dėl to, kad niekados neturiu išankstinio sumanymo ką noriu ir kaip noriu sukurti. Ranką nuveda gyventi geidžianti širdis ir nevaržomai klajojanti vaizduotė. Tad aš ir nežinau ar mano ranką vedžioja velnias ar Dievas… o gal būt tai net nėra svarbu.

Tapau aš namie. Man labai svarbu turėti kūrybinę dirbtuvę savo namuose. Prieš pirmąjį COVID-19 pandemijos karantiną pardaviau butą Antakalnyje (Vilniaus miesto mikrorajonas) ir nusipirkau namą Vilniaus priemiestyje. Įsirengiau viską būtent taip, kaip norėjau. Kartais ryte, vos tik išlipęs iš lovos, pasidarau kavos ir štai atsiduriu studijoje prie molberto. Kloju teptuku spalvas; o kartais kompiuteriu redaguoju nuotraukas.

Aš negaliu kurti bet kur ir bet kada. Man labai svarbi aplinka, kurioje aš esu. Tad natūraliai susiklostė, kad visada norėjau studiją turėti namuose, kuriuose gyvenu. Čia jaučiuosi puikiai, čia esu toks, koks noriu būti. Mane supa puikūs kaimynai ir draugai. Esu įsitikinęs, kad ne tik namai, bet ir kūrybos vieta turi būti ypač teigiamai nuteikianti. Tad niekur kitur aš ir nenoriu užsiimti kūryba. Ir žinote, jei Rusijos karas su Ukraina pasisuks link kitų Vakarų civilizacijos valstybių, ir netgi man teks palikti namus, tuomet išties bus gaila savo studijos, kurioje praleidau daug laiko su savimi ir kūryba…

Gerai pastebėjote, kad mano tapyboje nėra pilko ir niūraus Lietuviško dangaus. Matote, aš kai tapau, visada savęs klausiu – o ar įmanoma kaip nors kitaip? Ir kai priešais save regiu drobę, dėl kurioje esančio spalvinio sprendimo man ima skaudėti akis (kalbu perkeltine prasme), aš paklausiu savęs – kodėl negali viskas taip ir likti, o kodėl turėtų būti kitaip? Tikriausiai tai ir leidžia man išsivaduoti iš Lietuviškos niūrios tradicijos.

Galiausiai aš savo sprendimą visada pateisinu teiginiu – tapyba nėra formos, konstrukcijos ar linijos menas, tapyba, pirmiausiai, yra spalvos menas! O spalvoje yra daug galios. Spalva gali liūdinti ir raminti, spalva gali išvaryti iš proto ir sukelti pozityvias emocijas, spalva keičia formas ir jų santykius. Spalva gali lemti agresiją arba atitraukti mus nuo kasdienybės rutinos ir netgi pakylėti arčiau Dievo…

A.V.

Ir vėl klausimas apie laiką ir kūrybos erdves – be minėtų tapybos, fotografijos, kritikos tekstų ir paskaitų studentams, jūs spėjate pasidomėti ir ekslibrisais…

R.V.

Ekslibriso kūryba mano gyvenime užima tarsi pamestinuko vietą. Neskiriu jam pakankamai dėmesio. Pandemijos metu, kai buvau uždarytas namuose, daugiausiai laiko skyriau ekslibriso kūrybai. Kiekvieną dieną sukurdavau po ekslibrisą ir parašydavau po kritinį esė, kaip reakciją į vykstančią pandemiją. Ekslibrisą ir tekstą komponuodavau viename A3 popieriaus lape, kartu su infografiku, kuris atspindėjo pandemijos kaitą.

Buvau ypač įnikęs į šį procesą. Atsirado mano kūrybą sekančių žmonių. Surengiau net kelias parodas. Apie neįprastą ekslibriso, infografikos ir teksto sąjungą LRT radijas parengė net ištisą laidą. Dabar tie ekslibrisai yra saugomi mano gimtajame mieste, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centro Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

Vis tik už domėjimąsi šia meno sritimi esu dėkingas savo dėstytojui, profesoriui Vaidotui Januliui. Studijų metu jis supažindino mane su ekslibrisų kūryba.  Tai labai specifinė ir nišinė grafikos meno sritis. Kuriu ekslibrisus labai retai ir dažniausiai kokiam nors konkursui arba specialiai parodai. Rašau apie ekslibrisus, nes būna konkretus užsakymas rengti kritinį straipsnį ar projektinė veikla. Mano paties ekslibrisai yra labiau artimi logotipo dizainui, bet ne grafikai, kaip paveikslui. Ateityje tikriausiai vis tik labai įnikus į tapybą, ekslibrisui dėmesio teiksiu dar mažiau.

A.V.

Visuomet reikalingas paskutinis klausimas, taip yra jau. Kas jus, Remigijau, veža, veda per gyvenimą? Tik politikas melagis pasakys, kad vardan tos Lietuvos, socialinių visuomenės reikalų, etc. Jūs garsinate Lietuvą pasaulyje savo talentu ir tai labai dažnai lieka užkaboriuose. Ką jūs manote apie tai?

R.V.

Ar iš mano pasakojimo neatrodo, kad mane veža kūryba?… Negaliu nekurti, kaip ir negaliu nekvėpuoti. Meno kūryba man yra Kristaus kūnas ir kraujas; mano studija yra mano bažnyčia…. Jei man koks nors kuriantis žmogus sako, kad už mane pasimels, tuomet aš jo paprašau to nedaryti. Aš prašau jį eiti į savo studiją ir galvojant apie mane ką nors gražaus sukurti. Kūrybos aktas yra malda, kurioje dailininkas lieka vienas akistatoje su savo dievais ir demonais.

Jei negalėsiu kurti, tai nemanau, kad matysiu prasmę dėstyti studentams, rašyti kritinius esė apie Lietuvą ar net kitam žmogui pasakyti, kad jį myliu. Tik iš kūrybos kyla visi gerai dalykai ir net jūsų minimas patriotizmas, ir net meilė Lietuvai, ir  gyvenimo džiaugsmas, ir užuojauta šalia esančiam.

Žinote, prieš pandemiją lankiausi Portugalijoje, Porto mieste, kuriame mokiausiai 2001-iais metais. Vizito metu susitikau su studijų draugu Pedro. Jis man priminė tai, ką aš jau buvau užmiršęs. Pedro pasakė – tu buvai vienas keistesnių mano sutiktų lietuvių ir žmonių iš Rytų Europos. Tu sakei, kad nenori migruoti iš Lietuvos, nori joje likti, gyventi ir kurti iki gyvenimo pabaigos (citata nepažodinė). Anuomet man buvo 19 metų. Savo pažadą kol kas tęsiu. Gyvenu ir kuriu Lietuvoje.

Kita vertus, aš niekaip negaliu suprasti migrantų, kurie palieka Lietuvą ir po to apie ją atsiliepia visada neigiamai. Kodėl? Juk tai tavo tėvų ir senelių žemė, kurioje tu užaugai ir susiformavai. Suprantu, kad mūsų šalis nėra tobula, tačiau nors kažkiek dėkingumo juk galima reikšti?…

Niekados negalvoju, kad mano naujas kūrinys bus skirtas tik Lietuvos publikai. Nors aš kuriu pasauliui, tačiau neslepiu, kad kuriu Lietuvoje. Natūraliai mano šalis mane veikia, ir tai, kas nugula paveiksle, yra iš Lietuvos ir tam tikra prasme apie Lietuvą ir mane.

Būti Lietuvos meno ambasadoriumi?… Na, aš niekados apie tai nemąsčiau, tiesiog darau tai, kas geriausiai pavyksta, o publika pati mane suranda, jei aš atveriu duris į savo širdį ir kūrybą. Manau, kad kiekvienas kuriantis žmogus nors šiek tiek gali būti matomas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje; ir jei jis yra nors kažkiek matomas, tuomet galime jį vadinti savo šalies kultūros ir meno ambasadoriumi.

Kai aiškiai suvokiu, jog meno kūryba yra mano kalba su pasauliu apie mane ir mano aplinką, tuomet niekados nekyla klausimas apie neįvertintą talentą. Aš tiesiog darau tai, ką galiu daryti geriausiai.

Žinote, mes gyvename ne tik vidutinybių, menkaverčių nuomonės formuotojų realybėje, bet ir autoritetų krizėje, tad nieko nuostabaus, kad talentingi žmonės, išmintingi mąstytojai, puikūs protai lieka neišgirsti. Jau kurį laiką pastebiu kultūros kritikus teigiant, jog gyvename Vakarų civilizacijos pabaigoje. Galbūt ateityje bus tik blogiau ir blogiau. Bet aš turiu kūrybą ir niekas jos iš manęs negali atimti. Tad ji yra mano stiprybė, mano gyvenimo esencija, mano meilė ir mano ašaros… ir aš jos nesiruošiu išsižadėti!

A.V. Dėkoju jums už šiltą ir atvirą pokalbį.

Prof. dr. Remigijus Venckus apie laisvę ir atsitiktinumą tapyboje

The post Prof. dr. Remigijus Venckus: “Kai tavo kūryba įdomi jaunam, imliam ir nuoširdžiam protui, tuomet pasijaučiu esąs tikrai įvertintas” appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Portalo „Voruta“ skaitytojams jau yra pažįstamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto menų profesorius dr. Remigijus Venckus. Ne kartą skelbėme jo parengtus kritinius straipsnius meno ir kultūros temomis. Šioje publikacijoje norime informuoti apie naujausią profesoriaus veiklą. Nuo 2023-tųjų m. birželio mėnesio R. Venckus pradėjo aktyviai tapyti. Lietuvoje jau įvyko kelios jo autorinės parodos, kurias visas vienija bendras pavadinimas „Laisvė ir atsitiktinumas“.

Nuo šių metų kovo 22 iki balandžio 13 d. parodą galima apžiūrėti Laiptų galerijoje (Žemaitės g. 83, LT-76234, Šiauliai), nuo kovo 15 iki balandžio 20 kūriniai eksponuojami Kėdainiuose – Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje (Kėdainių krašto muziejaus padalinyje, J. Basanavičiaus g. 45, LT-57182, Kėdainiai). Iki birželio 30 R. Venckaus tapyba dar bus eksponuojama Rokiškio, Ignalinos, Zarasų muziejuose; taip pat planuojama artimiausiu metu surengti parodą Panevėžyje. Autoriaus kūryba yra susidomėjusios ir Vokietijos meno galerijos. Daugiau apie profesoriaus tapybą skelbiama šiose nuorodose: paintingportfolio.venckus.eu ir paintingpresentation.venckus.eu

                      Pažintis su menininku. Paminėtina, kad medijų menininkas ir meno kritikas prof. dr. Remigijus Venckus kuria tarpdalykinį meną, kuruoja meno parodas, dėsto bei vizituoja Lietuvos ir užsienio universitetuose, rašo šiuolaikinio meno ir medijų kultūros klausimais. Dažniausiai menininkas kuria išradingai jungdamas eksperimentinę fotografiją ir kompiuterinę grafiką, taip pat taiko akrilinę tapybą ir koliažą. Jo plėtojamos temos – atmintis, laikas, individuali patirtis bei kūno interpretacijos. Akademinio darbo patirtis siekia 20 metų. Surengė 10 autorinių parodų užsienyje, 80 – parodų Lietuvoje; yra 49 tarptautinių ir 40 vietinių meno renginių / parodų dalyvis. Jo kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų ir privačiose kolekcijose. Publikavo 423 kritinius esė-straipsnius meno ir kultūros klausimais. Yra 26 tarptautinių ir 13 respublikinių meno renginių, festivalių ir parodų kuratorius.

                      Tapybos koncepcija. Kviečiame toliau skaityti R. Venckaus parengtą kritinį tekstą, reprezentuojantį jo tapybos pagrindines idėjas.

                      Meno kūrinys – tai autoriaus kovų su savo mintimis ir materija (pvz. su drobe, dažais, etc.) išdava. Kova egzistuoja net tuomet, kai žiūrovą užlieja pirminis įspūdis, jog kūrinys pasaulį išvydo vos tik po vieno, lengvo ir elegantiško rankos mosto. Kovos aspektas rodo, kad  tapyba nėra vien tik dovana žiūrovui, ji atlieka ir savęs (kūrėjo) pažinimo bei jo būties įženklinimo vaidmenį.

                      Abstraktus menas nėra vien formalus žaidimas, jis apibendrintai reprezentuoja autoriaus pojūčius bei žiūrovą išlaisvina iš prievolės pasaulį patirti aiškiai identifikuojant tikrovės atvaizdus ir spalvas^[1]. Remiantis Gilles Deleuze galima teigti, kad tapyboje „lyg per budrios sąmonės meditaciją išsiveržusios mintys, atskleidžia esminius medituojančio žmogaus troškimus“^[2]. Todėl man labiau rūpi ne tikrovės atvaizdų diktatas, bet intuityvi kintančios tikrovės nuovoka. Dėl to tapyba ir skiriasi nuo mokslo; t. y. mokslas gamtą pažįsta matuojamumo aspektu^[3], o menas pasitelkia intuiciją ir matavimui nepasiduodančius jausmus. Menas tampa „neišsakomybės tarpininku“^[4].

                      Iš intuityvios kūrybos gimsta naujos provokacijos ir įtampos apie pasaulio svarstymus. Kūrinys perduoda kūrėjo įtampas žiūrovui, kuris (žiūrovas) dažniausiai skęsdamas kasdienybės rutinoje apie tikrovę galvoja kaip apie elementarią (diskusijos nevertą) duotybę. Tačiau (remiantis Maurice Merleau-Ponty) meno kūrinys suteikia intuityvią prieigą prie pasaulio daiktų ir sistemos, apnuogina pačią tikrovės gyvastį^[5], lyg geliančio danties nervą. Apie tai byloja ir tapytojo Jacksono Pollocko mintis, jog abstrakčiajai tapybai rūpi mechaninė tikrovė (kas ir kaip yra padaryta, ką galime sužinoti išardę tikrovę, o gal net be gailesčio sulaužius)^[6]. Tad mums net nepastebint, net iš anksto nesiruošiant tapyba revizuoja tikrovę apie ją užduodama pamatinius klausimus.

                      Laisvė ir atsitiktinumas yra abstrakčiosios tapybos palydovas. Anot Herbert’o Read’o šie du komponentai nutolina kūrėjo vaizduotės ribas bei priverčia suaižyti žiūrovo įsivaizdavimą apie baigtinį ir fiksuotą regimybės horizontą^[7]. Tapyboje laisvė ir atsitiktinumas yra susiję su kompozicijos dinamika ir su neįprastu spalviniu deriniu, kur akį stebinantis formų mirgėjimas (lyg judėjimo ženklas) ne tik įvaizdina laiko nestabilumą, bet ir atveria naujus kūrinio suvokimo ir interpretavimo horizontus, nebūtinai sutampančius su pirmine autoriaus intencija^[8]. Gal būt dėl to abstrakčiąją tapybą aš labiau vertinu už figūratyvinį pasaulio atvaizdavimą. Čia pagrindinis vaidmuo atitenka potėpiui ir spalvai, o ne atvaizduojamo objekto / subjekto formai ir konstrukcijai, jau pažįstamam ir lengvai nuspėjamam naratyvui.

                      Gali susidaryti įspūdis, kad mano drobėse spalva yra klojama nerangiu ir nepaklusniu teptuku. Kadangi kiekvienas teptuko pėdsakas nurodo skirtingą kryptį ir formuoja individualaus jo (teptuko) gyveno įspūdį, dėl to ir visas paveikslas atrodo lyg nepaklusni (anti)sistema. Čia nepaklusnumas atveria kintančius kraštovaizdžius, po kuriuos žiūrovas gali vaikštinėti nuolat keisdamas savo minties judėjimo trajektoriją ir žvilgsnio kampą. Tapyba virsta atviru klausimu apie tai kiek žiūrovas gali nevaržyti savo vaizduotės ir kiek ji (vaizduotė) geba lakioti nesibaigiančiais, paveikslo suformuotais toliais?

                      Nepaklusnus teptukas, kintanti ir nevienalytė kompozicija  –  tai mano kūrybos braižas, kuris suformuotas ne tik iš noro eksperimentuoti ir vis kitaip prabilti apie tikrovę,  bet ir ieškoti savitos meninės kalbos. Tapydamas kuriu nuosavą rašytinių ženklų sistemą, tobulinu ją ir tarsi bandau atverti pirmapradį raštą, Jacques’o Derrida dar vadinamą archiraštu^[9]. Visa tai primena kūrėjo utopinę svajonę, nepasiekiamą idealą – prasiskverbti iki autentiškos meninės kalbos, visiškai ją suvokti ir prabilti tobulu kūriniu. Kiekvienas vaizdas (kaip ir raštas) netiesiogiai ir / arba fragmentiškai nurodo į kažkur esančią vaizdo pradžią^[10].

                      Eksperimentinių medijų kūryboje savo meninę kalbą formuoju taikydamas technologijos tyrinėjimo metodą. T. y. jungdamas įvairius skaitmeninius įrankius netikėtai aptinku įtaigius (at)vaizdo sprendimus.  Tokia kūrybinė strategija gali būti įvardijama kaip hibridizacija, kurią Wolfgang’as Welsch’as aiškina kaip gluminančių raiškos ir technikos kombinaciją^[11]. Tad netikėtumų siekis lemia bendrą tarpdalykinės medijos autorinį kraštovaizdžį.

                      Paveikslų ciklo, kaip ir kūrinių ekspozicijos sudarymo atveju, viskas nutinka organiškai, panašiai kaip ir orkestrui atliekant muzikos kūrinį: atitinkamu metu ryškėja styginių instrumentų skleidžiamas garsas, vėliau pasigirsta klavišiniai, fone mušamųjų intensyvėjantis ritmas ir jo slopinimas. Kaip ir muzikoje, taip ir tapyboje man aktualus tiek atskiro kūrinio, tiek visos kolekcijos skambesys. T. y. tapybos sistema reprezentuoja kaitą, kurioje išryškėjus vieniems akcentams kiti suteikia jiems sodrumo, arba slopina jų čaižų skambesį. Per Ritmą paveikslai  deklaruoja judantį, bet ne sustabarėjusį pasaulį; formuoja galimybę išgyventi dramą, bet ne ramų snaudulį.

^[1] Šią prielaidą sugestijuoja Władysław Strzemiński; žr. Strzemiński, W. (1958). Teoria widzenia. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 86.

^[2] Deleuze mintis perpasakojama A. Gudausko; žr. Gudauskas, A. (2019). Filosofinė kino filmų prigimtis. Andrejaus Tarkovskio kinematografija [Mokomoji metodinė priemonė]. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 34.

^[3] Anzenbacher, A. (1992). Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 23 (Iš vokiečių kalbos vertė Algirdas Degutis, Donata Macevičienė, Traidenis Raudeliūnas,Tomas Sodeika, Arūnas Sverdiolas, Gediminas Žukas).

^[4] Gombrich, Е. H. (2000 ). Dailė ir iliuzija: Vaizdavimo psichologijos studija. Vilnius: Alma Littera, 67 (iš anglų kalbos vertė Rasa Antanavičiūtė).

^[5] Žr. Merleau-Ponty, M. (2005). La Phénoménologie de la Perception. Paris: Gallimard.

^[6]  Žr. Harrison, Ch., Wood, P. (Ed.). (2002). Art in Theory 1900-2000: an Anthology of Changing Ideas. Oxford: Blackwell Publishing

^[7] Plačiau žr. Read, H. (1952). The Philosophy of Modern Art. London: Faber and Faber.

^[8] Kompozicijos judėjimo ir nutolimo nuo pirminės autoriaus idėjos mintį sugestijuoja Wölfflin, H. (1915). Kunstgeschichtliche Grundbegriffe. München; Summers, D. (2009). Heinrich Wölfflin’s ‘Kunstgeschichtliche Grundbegriffe’, 1915; The Burlington Magazine, 151 (1276), 476-479.

^[9] Derrida, J. (2006). Apie Gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 166 (iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė).

^[10] Venckus, R. (2014). Jacques Derrida dekonstrukcijos taikymas videomeno tyrimui. Vilniaus: Vilniaus dailės akademija, 21.

^[11] Asociacijas apie kaitą inspiruoja Welsch, W. (2002). Mūsų postmodernioji modernybė. Vilnius: Alma Littera, 75 (Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius).

The post Prof. dr. Remigijus Venckus apie laisvę ir atsitiktinumą tapyboje appeared first on Voruta.

Aušra Virvičienė, Vilnius-Eišiškės, www.voruta.lt

Eišiškių Stanislovo Rapoliono gimnazijoje įteikta kasmetinė Stanislovo Rapolionio premija. Jos steigėja yra Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, kurios pirmininkas yra pedagogas Algimantas Masaitis. Premija teikiama devynioliktą kartą, taigi jau apdovanota daug garsių Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjų.

S. Rapolionio premijų laureatai

S. Rapolionio premija teikiama nuo 2005 m., o nuo 2011 m. kasmetinis įteikimo renginys vyksta Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje. Šiemet buvo paskirta 19-oji S. Rapolionio premija. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 2011 m. vasario 10 d. priėmė nutarimą skirti Stanislovo Rapolionio premiją (anksčiau ją skirdavo Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamentas). Premijos tikslas – skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą. S. Rapolionio premija teikiama nuo 2005 m., o nuo 2011 m. kasmetinis įteikimo renginys vyksta Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje.  2005 m. premija įteikta Vytautui Dailidkai, 2006 m. dr. Algirdui Kavaliauskui, 2007 m. Viktorijai Lapėnienei, 2008 m. Antanui Karmonui, 2009 m. Algimantui Masaičiui, 2010 m. – Jonui Bajorūnui, 2011 m. – Juozui Vercinkevičiui, 2012 m. – Valentui Šiaudiniui, 2013 m. – Antanui Lesiui, 2014 m. – dr. Aldonai Vasiliauskienei, 2015 m. – prof. Gražinai Landsbergienei, 2016 m. – Aurelijai Arlauskienei, 2017 m. – Marijai Šaknienei, 2018 m. – Vytautui Valentinui Česnuliui, 2019 m. – Benjaminui Kondratui, 2020 m. – Angelei Valienei, 2021 m. – Irmai Stadalnykaitei, 2022 m. – žurnalistei Sofijai Daubaraitei ir 2023 m. – dr. Nijolei Tuomienei-Vaišnytei.

Gegužės 19 d. Eišiškių S. Rapoliono gimnazijos aktų salėje susirinko moksleiviai ir, žinoma, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybos nariai, svečiai. Visus dalyvius pristatė gimnazijos direktorė Danuta Zuzo.

Gimnazijos moksleiviai iš pradžių dainavo lietuvių liaudies dainas. Po to draugijos pirmininkas A. Masaitis paskelbė, kad šių metų premijos laureatė paskelbta dr. Nijolė Tuomienė-Vaišnytė, Lietuvių kalbos instituto vyr. mokslo darbuotoja. Nominantei įteikta piniginė premija ir sveikinimo adresas. Ją dar pasveikino „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patarėjas Jonas Vasiliauskas, Gudų kultūros draugijos pirmininkas dr. Aleksandras Adamkavičius, „Vorutos“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius, „Ryto“ draugijos valdybos nariai Vidmantas Vansavičius ir Mindaugas Vyskupaitis.

Nominantės dr. Nijolės Tuomienės kalbą spausdiname žemiau.

Apie Stanislovą Rapolionį

O kas yra Stanislovas Rapolionis, galime sužinoti iš Zigmo Zinkevičiaus straipsnio Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.

Rapoliónis Stanislovas, Rapailionis apie 1485–1500 Dainava (Sveckevičių dvarvietė, dabar Šalčininkų r.) 1545 05 13Karaliaučius, lietuvių raštijos darbuotojas. Teologijos daktaras (1544). Pirmųjų lietuviškų protestantiškų giesmių kūrėjas. Manoma, buvo pranciškonas Vilniuje. Paveiktas reformacijos metė vienuoliją ir mokė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų vaikus. Apie 1527 galėjo patekti pas reformatų globėją žemaičių didiką J. S. Bilevičių. Spėjama, jo pavestas Viduklėje rengė jaunimo būrelį studijoms aukštosiose mokyklose. Nuo 1528 studijavo Krokuvos universitete (nuo 1817 Jogailos universitetas); baigė bakalauro laipsniu. Spėjama, kad iki 1542 mokė jaunuomenę, dėstė A. Kulviečio mokykloje. Manoma, su A. Kulviečiu rengė pirmąjį lietuvišką katekizmą. Kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio remiamas 1542–42 studijavo evangelikų teologiją Wittenbergo universitete (M. Liuterio mokinys). Buvo didelis eruditas, gerai mokėjo lotynų, graikų, hebrajų kalbas. 1544 kunigaikščio pakviestas atvyko į Karaliaučių. Laikomas vienu Karaliaučiaus universiteto steigėjų, nuo 1544 šio universiteto teologijos profesorius, vadovavo evangelikų teologijos katedrai. Dėstė egzegezę ir veikiausiai hebrajų kalbą. Karaliaučiaus universitete globojo lietuvių studentus, klausytojus žavėjo nepaprasta iškalba. Kunigaikštis Albrechtas vertino S. Rapolionį, lankė lotynų kalba skaitytas jo paskaitas. Buvo vienas pirmųjų evangelikų teologų, teoriškai pagrindęs reformacijos esmę ir paaiškinęs jos svarbiausius teiginius (knyga Disputas dėl Bažnyčios ir jos požymių 1545). Gerai mokėdamas lietuvių, lenkų, lotynų ir vokiečių kalbas S. Rapolionis iš jų į lietuvių kalbą vertė giesmes. Viena jų (Gesme ape kenteghima Jhesaus Christaus amszinija Dieva Sunaus) išspausdinta M. Mažvydo giesmyno (1570) 2 dalyje. Manoma, buvo pradėjęs į lietuvių kalbą versti Bibliją (neišliko). Susirašinėjo su Krokuvos spaustuvininkais, norėdamas Karaliaučiuje įkurti spaustuvę Biblijai leisti.

Dr. Nijolės Tuomienės kalba Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo proga

Esu labai dėkinga visiems už man įteiktą garbingą Stanislovo Rapolionio premiją. Mano veiklos įvertinimas – tai ir mano Mokytojų, universiteto dėstytojų, mokslinio darbo vadovės habil. prof. dr. Laimos Grumadienės-Kalėdienės, kolegos habil. dr. Kazimiero Garšvos, kitų kolegų pagerbimas.

Ši premija teikiama Rapolionio asmenybei atminti, todėl man didelė garbė ją gauti būtent čia, Eišiškėse, Stanislovo Rapoliono gimtinėje ir jo vardu pavadintoje gimnazijoje. Čia kasmet susirenka atkurtos švietimo draugijos „Rytas“ taryba, gimnazijos bendruomenė ir svečiai, kad pagerbtų Pietryčių Lietuvos raštijos pradininką, vieną iškiliausių Lietuvos kultūros veikėjų, tarptautinio masto humanistą Stanislovą Rapolionį. Minimi ir žymūs jo amžininkai: Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Jurgis Zablockis (gimęs Ažubalėje (brus. Забалaць), Varanavo r., Baltarusijoje), gyvenę ir dirbę XV–XVI amžiuje. Jų visų tikslas buvo sukurti savo, lietuvių, raštiją ir šia kalba spausdinti knygas. Štai jau daugiau nei pusę tūkstantmečio visomis išgalėmis, susidurdami su įvairiausiomis kliūtimis tęsiame šių šviesuolių pradėtus darbus – rašome ir spausdiname knygas lietuvių kalba!

Mano tėvus paskatino visus savo keturis vaikus išleisti mokytis į Lietuvą, į Vilniaus rajono Marijampolio vidurinę mokyklą – pirmąją lietuvišką vidurinę mokyklą Pietryčių Lietuvoje, įkurtą 1957 m.

Mano gimtinė – buvusi lietuviška Ramaškonių ir aplinkinių kaimų sala Varanavo r., Baltarusijoje. Šiandien, deja, lietuvių kalbos ten jau neišgirsime. Ilgas ir sunkus kelias teko lietuviškam žodžiui šiame krašte kaip ir visoje Pietryčių Lietuvoje.

Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų lietuviškus kaimus aplankę švietimo darbuotojai ir mokslininkai iš Lietuvos, apsilankė ir mano tėvų, Vaišnių, šeimos namuose. Mano tėvus paskatino visus savo keturis vaikus išleisti mokytis į Lietuvą, į Vilniaus rajono Marijampolio vidurinę mokyklą – pirmąją lietuvišką vidurinę mokyklą Pietryčių Lietuvoje, įkurtą 1957 m. Nors mūsų šeimoje lietuvių kalbos tradicija, deja, jau buvo nutrūkusi – ji nebuvo perduodama iš kartos į kartą. Tačiau lietuviškai dar puikiai kalbėjo Tėvelis, vyresnio amžiaus tetos, dėdės, kaimynai. O mes, vaikai, augom be lietuvių kalbos, nes kaimo apylinkėse lietuviškų mokyklų nebebuvo ir niekas neleido jų steigti.

Taigi, visi keturi išvykome mokytis į Marijampolį ir labai sėkmingai šią mokyklą  pabaigėme. Pastangos išmokti savo tėvų, senelių ir prosenelių, gimusių ir visą gyvenimą gyvenusių savo gimtinėje – lietuviškuose kaimuose Baltarusijoje, pasiteisino. Vyriausioji sesuo Teresė Vaišnytė, brolis Marijonas Vaišnys ir aš baigėme Vilniaus Universiteto Filologijos fakultetą. Sesuo Danutė Vaišnytė baigė tuometinį Vilniaus Architektūros institutą.

Juk vaikai, atvykę iš etninių lietuvių salų, iš Šalčininkų krašto, Vilniaus rajono kaimų į pirmąją Marijampolio mokyklos klasę ėjo nemokėdami lietuviškai. Tačiau visi jautėme pirmųjų mūsų mokytojų dėmesį ir globą, toleranciją. Nes buvome skirtingi, iš mišrių šeimų, kitakalbės aplinkos, tarpusavyje kalbėjome vietine baltarusių tarme „po prostu“.

Tuo metu Marijampolio vidurinei mokyklai vadovavo talentingas matematikos mokytojas ir rūpestingas mokyklos vadovas Algimantas Masaitis, visą gyvenimą pašventęs Vilniaus krašto švietimui ir lietuviškumo išsaugojimui. Dirbęs iš visos širdies, nuosekliai, pasiaukojančiai. Nemažas būrys Marijampolio vaikų – mokyklos absolventų, ypač kilusių iš etninės Lietuvos žemių, taigi ir aš, širdyje esame dėkingi direktoriui Masaičiui. Ir nelengvą darbą dirbusiam, darniam mokytojų kolektyvui už tai, kad ši mokykla pakeitė mūsų gyvenimą, suteikė galimybę išmokti lietuviškai, skatino domėtis savo kraštu, jo istorija, tradicijomis, kalba arba kalbomis (kaip žinome, Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių salose greta viena kitos pakaitomis vartojamos net keturios kalbos), paskatino ištrūkti iš sovietų „sukultūrintos“ aplinkos ir siekti kažko daugiau.

Pradžia buvo nelengva. Juk vaikai, atvykę iš etninių lietuvių salų, iš Šalčininkų krašto, Vilniaus rajono kaimų į pirmąją Marijampolio mokyklos klasę ėjo nemokėdami lietuviškai. Tačiau visi jautėme pirmųjų mūsų mokytojų dėmesį ir globą, toleranciją. Nes buvome skirtingi, iš mišrių šeimų, kitakalbės aplinkos, tarpusavyje kalbėjome vietine baltarusių tarme „po prostu“. Niekas mums nedraudė bendrauti savo šeimos kalba. Tačiau pirmieji mūsų mokytojai labai subtiliai ir profesionaliai skatino mus vis drąsiau prabilti lietuviškai, pamilti lietuvių kalbą.

Pirmas svarbus kantraus darbo rezultatas – po metų mokslų pradėjome kalbėti lietuviškai, o po dviejų metų – jau skaitėme knygas ir rašėme rašinėlius. Aš lietuvių kalbos mokiausi su dideliu noru ir įkvėpimu, kaip gimtosios kalbos.

Jau daug vėliau, kai patys auginam savo vaikus, suvokiame, kad ne kiekvienas mokytojas, galėjo dirbti tokioje daugiakalbėje, daugiakultūrėje aplinkoje. Tam reikia pasirengimo, nepaprastos kantrybės, išmonės ir energijos. Nes ne visuomet pedagogo profesionalumas, kryptingi ir geri ketinimai duoda teigiamų rezultatų. Kaip ir šiandien, šiuolaikinėje mokyklose. Įdėto darbo rezultatai išryškėja tik po daugelio metų.

Pietryčių Lietuvos mokytojai visuomet būdavo labai aktyvūs visuomenių organizacijų kūrėjai ir dalyviai, siekiantys suburti ir suvienyti pirmiausia įvairiomis kalbomis kalbančius vaikus. Ši veikla taip pat reikalauja atsidavimo, kūrybingumo ir drąsos. Nes pietrytinėse Lietuvos apylinkėse per užklasinę veiklą, kultūros renginius, tautinius minėjimus buvo sėjama lietuvybės sėkla. Reikia pabrėžti, kad mokytojai jautė didžiulę atsakomybę už kiekvieną vaiką, už kiekvieną pasakytą žodį. Ypač už tuos vaikus, kurie augo probleminėse šeimose.

Kad susikalbėtum su vietiniais žmonėmis, reikia mokėti ir čia vartojamas kalbas. Man dėl to pasisekė – nuo vaikystės kalbu „po prostu“, neblogai moku vietinę lenkų kalbą.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jeigu savo visuomenine ir profesine veikla prisidėjau ir prisidedu puoselėjant lietuvybę Pietryčių Lietuvoje ir etninėse jos žemėse. Esu Lietuvių kalbos instituto dialektologė, sociolingvistė. Jau tris dešimtmečius nuosekliai tyrinėju pietų aukštaičių patarmės paribius – lietuvių šnektų sąveiką su slavų kalbomis etninėje Lietuvoje ir šiapus Lietuvos sienos – Šalčininkų  apylinkėse. Tai buvusios unikalios, archajiškos Ramaškonių, Asavos, Rodūnios, Pelesos lietuvių šnektos Baltarusijoje ir Dieveniškių, Didžiųjų Sėlų, Eišiškių, Kalesninkų, Vėžionių ir kt. šnektos Šalčininkų apylinkėse. Šiandien, deja, jos visos yra smarkiai apnykusios arba ir visiškai sunykusios – nebuvo perduotos iš kartos į kartą, todėl gyvai nebevartojamos. Mes, dialektologai, šiuo metu analizuojame ankstesnių mokslinių ekspedicijų medžiagą: kalbinius įrašus, užpildytų sociolingvistinių anketų duomenis, bažnytinių knygų įrašus, etnolingvistinę medžiagą, sukauptą ir saugomą Lietuvių kalbos institute Tarmių archyve.  

Šiandien Pietryčių Lietuvos paribio ir užribio apylinkių tyrėjų, mokslininkų iš tiesų nėra daug, ypač kalbininkų. Kadangi tai daugiakultūris, daugiakalbis kraštas. Toks šio krašto unikalumas ir išskirtinumas. Istoriškai susiklostė taip, kad vietiniai žmonės gimė ar gyvena regione, kuris praeityje neišvengė kardinalių politinių, socialinių, ekonominių bei kultūrinių pokyčių. Pietryčių Lietuvos  miestų, ypač Eišiškių ir Šalčininkų, istorija ir kultūrinis paveldas byloja apie ištisais šimtmečiais čia sąveikavusias įvairias kalbines, kultūrines ir religines tradicijas. Gyvenvietėse ir kaimo vietovėse dominuoja ir tarpusavyje konkuruoja trys slavų kalbos, tiksliau, vietiniai jų variantai.

Kad susikalbėtum su vietiniais žmonėmis, reikia mokėti ir čia vartojamas kalbas. Man dėl to pasisekė – nuo vaikystės kalbu „po prostu“, neblogai moku vietinę lenkų kalbą.

Nuoširdžiai džiaugčiausi, jeigu mano kelias, mano pavyzdys bent vienam jaunam šios gimnazijos mokiniui taps įkvėpimu, pavyzdžiu, kad tereikia pasikliauti savo jėgomis, kantriai dirbti. Svarbu turėti tikslą, svajonę. Nuolatos siekti žinių, juolab, skaitmeniniame pasaulyje rasti atsakymą į iškeltą klausimą galima vos kelių mygtukų paspaudimu. Tačiau nuoseklus darbas, ypač jo pradžia, kaip girdėjote, nebūna lengva. Visi žinome, kad sunkumai, kliūtys mus užgrūdina.

Visiems šio unikalaus Eišiškių krašto vaikams, Stanislovo Rapolionio gimnazijos moksleiviams, linkiu domėtis savo krašto istorija, išskirtinumu, pasitelkiant ne tik šiuolaikines technologijas, bet ir gyvą bendravimą su vyresniąja gyventojų karta. Jie tikrai turi ką jums papasakoti. Tereikia klausti ir išklausyti. Visiems Mokytojams linkiu naujų idėjų, įkvėpimo šaltinių, energijos ir kantrybės ugdant šiuolaikinius vaikus, skatinant juos pasitikėti savo jėgomis, atsiskleisti. Ačiū!

The post Stanislovo Rapolionio premija įteikta dr. Nijolei Tuomienei appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, Aušra Virvičienė, Vilnius, www.traku-zeme.lt

Sausio pabaigoje Tautinių bendrijų namuose buvo pristatyta Lietuvos diplomatės, vertėjos, žurnalistės, humanitarinių mokslų daktarės, Trakų rajono savivaldybės garbės pilietės Halinos Kobeckaitės knyga „Karaimų istorijos pėdomis“ (Trakai: „Vorutos“ fondas, 2022, tiražas 500 egz.). Leidinį pristatė ir apie jo svarbą kalbėjo knygos autorė dr. Halina Kobeckaitė, teksto redaktorė dr. Regina Venckutė, VšĮ „Vorutos“ fondas ir Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, „Trakų žemės“ redaktorė Jolanta Zakarevičiūtė.

Praėjusius metus LR Seimas buvo paskelbęs Karaimų metais. Ta proga šalyje vyko nemažai renginių, buvo išleista ir keletas leidinių, vienas jų – dr. Halinos Kobeckaitės straipsnių rinkinys „Karaimų istorijos pėdomis“. Šiame leidinyje pristatomas karaimų materialusis ir nematerialusis paveldas, jo sąveika su šių dienų realijomis. Beveik 600 puslapių knygoje sudėta per 70 straipsnių, kurie buvo spausdinti Trakų rajono laikraštyje „Trakų žemė“ 2011–2022 m. ir finansuoti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

Renginyje kalbėjusi „Trakų žemės“ redaktorė Jolanta Zakarevičiūtė trumpai pristatė daugiau nei dešimtmetį vykdomą karaimikos projektą bei padėkojo visiems, kurie prisideda prie projekto įgyvendinimo (viena redakcija juk negalėtų to aprėpti ir pateikti įvairių kvalifikuotų straipsnių), o labiausiai – projekto vadovei dr. Halinai Kobeckaitei.

VšĮ „Vorutos“ fondas ir Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius kalbėjo apie knygos „Karaimų istorijos pėdos“ svarbą bei padėkojo visiems rėmėjams, be kurių nebūtų buvę galima išleisti leidinio.

Teksto redaktorė dr. Regina Venckutė, pristatydama knygą, pabrėžė, kad joje sutalpinta daug ir įvairios rašytinės ir vizualios informacijos apie karaimų bendruomenių gyvenimą XIX–XX a. sandūroje, ir vėliau iki mūsų dienų: „Tai nėra akademinis istorinis veikalas. Tai nėra chronologiškai nuoseklus vientisas pasakojimas. Tai yra straipsnių rinkinys, atveriantis platų panoraminį vaizdą apie ne tik Trakuose, bet ir kitur Lietuvoje gyvenusius bei po visą pasaulį išsibarsčiusius karaimus, jų gyvenimo būdą, darbus, įnašą į savo tautos istoriją ir taip pat ryšius su Trakais, kurie yra jų dvasinio gyvenimo centras“.

Savo straipsniuose, kaip teigė jų autorė dr. Halina Kobeckaitė, ji stengėsi rašyti objektyviai. „Nors mūsų yra nedaug, bet kiekvienas įneša tam tikrą dalį į karaimų istoriją, kultūrą, palieka joje pėdas. Jos buvo paliktos daugiausia Lietuvos žemėje, bet ne tik joje. Yra iš čia – iš Lietuvos ir Trakų – išvažiavusių karaimų, gyvenusių svetur ir daug nuveikusių pvz., garsusis tiurkologas prof. Ananjašas Zajančkovskis arba Kinijoje gyvenę karaimų atstovai, kurie ten įkūrė tabako verslą, – pristatymo metu kalbėjo dr. H. Kobeckaitė. – Straipsniuose ir norėta parodyti Lietuvos karaimus plačiai ir įvairiuose Lietuvos ir kitų šalių kontekstuose: kultūriniame, politiniame, ekonominiame ir kt.“ Straipsnių autorė pabrėžė, kad karaimų kultūra, kaip ir kitų tradiciškai nuo seno mūsų žemėje gyvenančių tautinių mažumų kultūra, neabejotinai yra neatsiejama bendros Lietuvos kultūros dalis.

Renginyje sveikinimo žodžius knygos autorei skyrė susirinkę garbūs svečiai: LR Prezidento Gitano Nausėdos ir jo vyriausiosios patarėjos, Užsienio politikos grupės vadovės Astos Skaisgirytės vardu kalbėjo Prezidento vyriausioji patarėja, Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė dr. Jolanta Karpavičienė; LR Vyriausybės kanceliarijos patarėja religijos klausimais Diana Varnaitė; Kovo 11-osios Akto signataras ambasadorius Vladimiras Jarmolenko, ambasadoriai Šarūnas Adomavičius ir Remigijus Motuzas, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Motiejus Jakubauskas, Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas profesorius Romualdas Brazis, Lietuvos dailės akademijos docentė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, taip pat armėnų, latvių, tautinių bendrijų atstovai. Renginyje taip pat dalyvavo Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės darbuotojai, karaimų bendruomenės atstovai, Asociacijos Lietuva–Azerbaidžanas vadovas Mahiras Gamzajevas ir kiti garbingi karaimų draugai.

Pasibaigus pristatymui visi norintys gavo autorės knygą su autografu bei galėjo paragauti tradicinio karaimų valgio –
kybynų, kuriais vaišino UAB „Kiubėtė“ (savininkai Ingrida ir Michailas Špakovskiai).

The post Tautinių bendrijų namuose pristatyta  dr. Halinos Kobeckaitės knyga appeared first on Voruta.

Aušra Virvičienė, www.voruta.lt

Antanas Žilėnas Lietuvos istorijos gerbėjams žinomas kaip žmogus, parašęs milžiniškos apimties enciklopedinę trilogiją apie Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvius ir santykius su kaimynine Lenkija Lietuvos pirmos respublikos metais.

A. Žilėno trilogija „Parubežys ir parubežiniai”. A.Virvičienės nuotr.

Šiais metais buvo išleista trečioji trilogijos „Parubežys ir parubežiniai“ knyga, skirta Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviui, Utenos apskrities pasienio policijos viršininkui, Lietuvos karininkui Antanui Juodžiui. Istorinėje dokumentinėje apybraižoje autorius pateikė išsamią informaciją apie Antano tėvus ir jo vaikystę Mogiliovo gubernijos Sofeisko kaime, apie jo išsimokslinimą ir tarnybą Rusijos caro kariuomenėje, apie Pirmąjį pasaulinį karą ir revoliucinius įvykius Rusijoje, apie Antano pasitraukimą į Lietuvą ir dalyvavimą kovose su Lietuvos nepriklausomybės priešais.

A. Žilėnas, V. Rakutis, G. Aukštikalnis. A. Virvičienės nuotr.

Į knygos pristatymą Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje susirinko ne tik visose trijose knygose minimų pasieniečių vaikai, vaikaičiai, bet ir knygos leidėjai, Seimo narys Valdas Rakutis, ilgametis Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis, Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis, Vilniaus Molėtiškių Draugijos pirmininkas Vilius Aleksandras Maslauskas, Pietryčių Lietuvos istorijos gerbėjai.

J. Dingelis. A.Virvičienės nuotr.

Prieš ketverius metus, 2018-aisiais, Karininkų ramovės salė sunkiai talpino susirinkusiuosius, norinčius pasveikinti Antaną Žilėną, dviejų tomų knygos „Parubežys ir parubežiniai“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui ir Pasienio policijos 95-erių metų sukakčiai paminėti, autorių.

Tai – solidus, rimtas ir didžiulę išliekamąją vertę turintis kūrinys. Tai – „enciklopedija, į kurią sudėta tai, apie ką niekas ir šiandien nelabai nori kalbėti, tai, apie ką niekada nebuvo rašyta“, – tuomet sveikindamas Antaną Žilėną, sakė nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio vyr. redaktorius J. Vercinkevičius.

Parubežys, nužymėtas šluotomis

Pirmąją dvitomio dalį Antanas Žilėnas skyrė lietuvių kovų su Lietuvos priešais epizodams, sienos su SSSR ir Latvija nustatymo istorinėms aplinkybėms, demarkacinės bei administracinės linijos apsaugos organizavimui Lenkijos užgrobtose teritorijose; išsamiai aprašė apie pirmosios LR Utenos baro pasienio policijos veikimą iki 1940 m. vidurio.

Knygoje pateikti istoriniai faktai apie buvusias karo stovio (kitaip – neutralias) zonas, linijas su Lenkija, apie parubežį, nužymėtą šluotomis, kuris tęsėsi nuo Laukstenų (Ignalinos raj.) iki Alkos, esančios tarp Joniškio ir Dubingių (Molėtų raj.), t.y. apie pasienio ruožą, (1924 -1939 m.) priklausiusį Pasienio policijos Utenos barui.

Antroje knygos dalyje pateikiami duomenys apie Pasienio policininkus kraštiečius (autorius gimęs Utenos rajone, Tauragnų valsčiuje, Ignotiškio kaime, – red.pastaba), kurie saugojo sieną ne tik Utenos apskrities pademarklinyje, bet ir kituose Lietuvos pasienio baruose.

N. Česnavičienė. A.Virvičienės nuotr.

Gal ne visi žino, tačiau tuo ypatingu metu parubežys Lenkija buvo žymimas šluotomis; jis tęsėsi nuo Laukstenų (Ignalinos raj.) iki Alkos, esančios tarp Joniškio ir Dubingių (Molėtų raj.), t.y.  pasienio ruožas (1924 -1939 m.), priklausęs Pasienio policijos Utenos barui.

Knygoje pateikiami net 219 –os pasieniečių biografiniai duomenys. Autorius pasakoja apie lenkų okupuoto Lietuvos parubežio gyvenimą, parubežyje tarnavusių pasieniečių gyvenimą ir jų likimus. Abi knygos dalys iliustruotos archyviniais dokumentais, pasieniečių biografiniais duomenimis, anų laikų nuotraukomis, amžininkų prisiminimais.

Trečioji trilogijos dalis mums pasakoja apie Antaną Juodį – nepriklausomybės kovų dalyvį, Utenos ir Švenčionėlių pasienio policijos baro ir Ukmergės apskrities pasienio policijos viršininką, jo šeimos gyvenimą.

Knygos pristatyme dalyvavo ir Antano Juodžio anūkė Nijolė Česnavičienė su sūnumi Broniumi. Ji dėkojo Antanui Žilėnui už aprašytą senelių gyvenimą.

Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis pastebėjo, kad Lietuvoje neturime geresnio analitiko apie demarkacinės ir administracinės linijos apsaugos organizavimą Lenkijos užgrobtose teritorijose, apie kovas su bolševikais ir lenkais Pietryčių Lietuvoje, sienos su Sovietų sąjunga ir Latvija nustatymo istorines aplinkybes.

Knyga itin gausiai iliustruota tokiomis nuotraukomis, kokių neturi net archyvai – todėl yra patraukli ir įdomi, turi ypatingą istorinę, išliekamąją vertę.

Kas tas Antanas Juodis?

Antanas Juodis gimė netoli Mogiliovo (dab. Baltarusija – aut.past.), lietuviškame Sofeisko kaime priverstinio emigranto šeimoje 1895 m. birželio 8 d.

Juodžių šeimoje, auginusioje tris sūnus, vyravo lietuviška dvasia ir gilus katalikų tikėjimas. Namuose vaikai anksti pradėjo skaityti lietuviškas knygas.

Baigęs mokyklos penktą klasę mokslus norėjo tęsti, tačiau buvo mobilizuotas ir išsiųstas į Vologdos „družiną“, vėliau – į šiaurės fronto karo mokyklą. 1917 m. – Narvos pulkas, vėliau perėjo į lietuvių batalioną, kuris tuo metu stovėjo Smolenske. Vėliau juo susidomėjo bolševikai, prasidėjo persekiojimas, kratos tėvų namuose. Tuomet – slapstymosi metas, mokytojavimas Utenos pradžios mokykloje. 1920 m. kovėsi su lenkais, tarnavo žvalgybos skyriuje, gavo kapitono laipsnį ir pasiprašė išleidžiamas į atsargą. 1924 m. Vidaus reikalų ministro įsakymu paskiriamas pasienio policijos Utenos baro viršininku. Grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1940 m. A. Juodis paskiriamas pasienio policijos Švenčionėlių baro viršininku.  Šias pareigas ėjo tol, kol rusai likvidavo pasienio policiją.

A. Juodis netarnavo Lietuvos okupantams. 1943 m. persikėlė į Ukmergę ir dirbo mokesčių inspekcijoje buhalteriu. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Tuomet – „dipukų“ stovyklos Vokietijoje. 1958 m. iš Liverpulio (Anglija) išvyko į Ameriką. Apsistojo pas žmonos giminaičius Čikagos priemiestyje. Ilgai nepalaikė ryšių ir nieko nežinojo apie Lietuvoje likusią žmoną ir vaikus. Ir tik 1975 metais Amerikoje jį aplanko dukra Nijolė Juodytė – Amšiejienė.

Tai tik trumpai aprašyta Antano Juodžio gyvenimo kelionė. Išsami, iliustruota archyviniais dokumentais, prisiminimais ir niekur neskelbtomis nuotraukomis šio Lietuvos karininko, pasienio policijos viršininko biografija ir tuometinės Lietuvos politinės realijos – trečiojoje Antano Žilėno trilogijos trilogijos knygoje „Parubežys ir parubežiniai“. Knygą išleido „Diemedžio“ leidykla 2022 m.

Be naujausios Parubežys ir parubežiniai  knygos, Antanas Žilėnas yra išleidęs ir prisiminimų knygą „Prisiminimų labirintais“. Joje autorius pasakoja apie brangius žmones, apie gimines ir kaimynus, apie pasikeitusius ir išnykusius kaimus. Apie gimtąjį Igniotiškį, kuriame jis ir gimė.

Bendra knygos pristatymo dalyvių nuotrauka atminimui. A.Virvičienės nuotr.

Prieš šešerius metus, kuomet Lietuvoje buvo minimos 125-osios Juozo Breivos gimimo metinės,  visuomenei buvo pristatyta dar viena  Antano Žilėno knyga – „Kelias“. Joje išsamiai, remiantis tėvų, senelių ir amžininkų prisiminimais, pasakojama apie vieną garsiausių, iškiliausių mūsų valstybės stiprintojų – kunigą Juozą Breivą. Kunigas J. Breiva, sako Antanas Žilėnas, yra  Lietuvos tautinio atgimimo, patriotizmo, lietuvybės, Lietuvos valstybės kūrimo, valstybės stiprinimo simbolis.

Literatūra:

Antanas Žilėnas. Parubežys ir Parubežiniai. I dalis.  Vilnius, 2018 m.

Antanas Žilėnas. Parubežys ir Parubežiniai. II dalis. Vilnius, 2018 m.

Antanas Žilėnas. Parubežys ir Parubežiniai. III dalis. Diemedžio leidykla, 2022 m.

The post Žvilgsnis į praeitį. Antano Žilėno Lietuvos „Parubežiai ir parubežiniai“ appeared first on Voruta.

Aušra Virvičienė, Trakai–Eišiškės (Šalčininkų r.)

Gegužės 13 d. gausus būrys svečių rinkosi į Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnaziją, kur jau aštuonioliktą kartą buvo teikiama Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įsteigta  Stanislovo Rapolionio premija. Šio Pietryčių Lietuvoje, Eišiškėse, gimusio vieno iš Lietuvos raštijos pradininkų vardu pavadintas apdovanojimas skiriamas mokytojams, kultūros ir meno sričių atstovams, žurnalistams, puoselėjantiems istorijos atmintį, plėtojantiems kultūros identitetą, tautinę savivoką, lietuvišką žodį ir raidę Pietryčių Lietuvoje.

Prisimintina, jog Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ buvo visuomeninė organizacija, steigusi lietuviškas mokyklas ir vadovavusi švietimui lietuvių kalba Pietryčių Lietuvoje 1913–1938 m. Draugija buvo atkurta 2004 m.

Premijos įteikimo ceremoniją pradėjo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Eglė Kiriuškinienė. Ji pasveikino gimnazistus ir visus susirinkusius, pristatė šventės svečius. Tarp susirinkusiųjų buvo malonu matyti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento patarėją Joną Vasiliauską su buvusiu kolega Vidmantu Vansavičiumi.

Gimnazijos moksleiviai nebuvo tik klausytojai, jie parengė meninę programą: dainavo ir grojo etnografinis ansamblis „Versekėlė“, abiturientė Patricija atliko dainą „Raudoni vakarai“, o kartu su IIIG kl. gimnaziste  Inesa – liaudies dainą „Užaugau Lietuvoj“, mokiniai Romas, Jaroslavas, Aistė, Kotryna skaitė eiles. Programą parengė muzikos mokytoja metodininkė Jadvyga Sinkevič ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Irena Blažukonienė.

Po prasmingos moksleivių programos Aurelija Arlauskienė – žurnalistė, S. Rapolionio premijos laureatė, perskaitė išsamų pranešimą apie reformacijos raidą Europoje ir reformacijos šalininkų nepamatuojamą indėlį formuojant Lietuvos raštiją, švietimą. Pranešėja taip pat išsamiai papasakojo apie dabartinius darbus, siekiant įamžinti šių žmonių atminimą, apie parengtus projektus Reformatų skvere, Vilniuje, pastatyti 10 skulptūrų, prie kurių įgyvendinimo visi gali prisidėti savo aukomis.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, apibūdinęs S. Rapolionio, Lietuvos raštijos pradininko gyvenimą ir veiklą, pristatė šių metų S. Rapolionio premijos nominantę. Jis priminė, jog ši garbinga premija teikiama už profesinį, kultūrinį, švietėjišką ir visuomeninį darbą Pietryčių Lietuvos labui. Šiais metais premija skirta Sofijai Daubaraitei.

Sofija Daubaraitė buvo Vilniaus r. „Vilnios“ laikraščio steigėja, vyr. redaktorė. Dramatiškomis valstybei 1991-ųjų sausio dienomis šis laikraštis atsiskyrė nuo buvusio „Draugystės“ laikraščio, kuriame norėta išspausdinti tekstą apie tai, kaip Sausio 13-ąją „nacionalistai šaudė patys į save“. „Vilnios“ laikraštis spausdino tekstus apie Pietryčių Lietuvos istoriją, lenkų okupacijos laikotarpį, buvusią švietimo padėtį, autonomininkų veiklą. Jau buvo kalbama ir apie lietuviškų mokyklų steigimą, lietuviškų mokyklų atsiskyrimą nuo mišrių mokyklų. Tai nebuvo sklandus procesas, todėl reikėjo rašyti raštus-skundus aukštesnėms institucijoms, teikti faktus, įrodinėti reikalavimų pagrįstumą. Vyko kova ir su likusia „Draugyste“, kurią perėmė Lenkų sąjunga. „Vilnia“ neigdavo jų paskelbtus melagingus faktus. Vėliau nominantė, būdama Vilniaus r. tarybos narė, skelbdavo sesijų nutarimų medžiagą, ypač tokią, kuri buvo susijusi su kalba, lietuviškų mokyklų uždarymu, neadekvačiu pinigų skirstymu lenkų organizacijoms (tuo metu žurnalistams neleisdavo dalyvauti Vilniaus r. tarybos posėdžiuose).

Negalima pamiršti ir visų šiame krašte vykusių rinkimų: į vietines tarybas, Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos Respublikos Seimą. Trumpai kalbant, dėl akivaizdaus rinkimų biuletenių klastojimo, balsų prirašinėjimo ir kt. grubių pažeidimų kildavo susistumdymų ir prireikdavo policijos pagalbos. Visų rinkimų metu opozicinės partijos kreipdavosi į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl Lenkų akcijos grubių rinkimų įstatymo pažeidimų, prašydamos ištirti tuos pažeidimus ir konkrečiose rinkimų apylinkėse panaikinti rezultatus. Žinoma, visa tai būdavo atspindima laikraštyje, buvo spausdinami įvairūs pareiškimai, kreipimaisi dėl neteisėtų Lenkų sąjungos (Lenkų rinkimų akcijos) veiksmų Pietryčių Lietuvoje.

Tai buvo karštas metas Lietuvoje, bet ypač buvo karšta čia, kur būrėsi ir kūrėsi autonomininkai.

Lietuvių švietimo draugijos „Ryto“ pirmininkas A. Masaitis įteikė Stanislovo Rapolionio premijos laureatei S. Daubaraitei diplomą, kuriame rašoma: „… už kultūros ir švietimo sklaidą Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse.“

S. Daubaraitės profesinis darbas buvo neatsiejamas nuo visuomeninės veiklos. Lietuvos Sąjūdžio laiku ne kartą tekdavo susitikti bendruose renginiuose, sprendžiant Pietryčių Lietuvos problemas, rengiant konferencijas ir skaitant jose pranešimus. S. Daubaraitė buvo Tėvynės sąjungos Vilniaus r. skyriaus pirmininkė, to paties rajono tarybos narė, o vėliau ir LR Seimo narė. Ji buvo viena iš iniciatorių atkuriant Lietuvos žurnalistų draugiją (1991). O atkūrus – jos valdybos narė. Dabar S. Daubaraitė yra Lietuvos žurnalistų draugijos (toliau – LŽD) Vilniaus skyriaus pirmininkė ir LŽD valdybos pirmininkės pavaduotoja. Džiugu, kad S. Rapolionio premija įvertinti jos darbai, tikimasi, kad jie bus tęsiami.

Premijos laureatė padėkojo „Ryto“ draugijos nariams, premijos teikimo komisijos nariams, gimnazijos vadovybei, mokytojams ir moksleiviams.

Laureatės Sofijos Daubaraitės kalba, pasakyta Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje 2022 m. gegužės 13 d., įteikus premiją

Aš esu labai dėkinga visiems už įteiktą garbingą Stanislovo Rapolionio premiją. Mano veiklos įvertinimas yra mano buvusių redakcijos bendradarbių (Alberto Telyčėno, Zitos Karklelytės, I. Merkienės ir kt.), visuomeninių ir politinių organizacijų bendražygių (Z. Paulikaitės, J. Buroko, Apolinaro Janušausko, Juozo Dzedulionio, A. Masaičio ir daugybės kitų) pagerbimas.

Ši premija teikiama S. Rapolionio asmenybei atminti. Džiaugiuosi, jei savo visuomenine ir profesine veikla prisidėjau ir prisidedu puoselėjant lietuvybę ypač šioje, Pietryčių Lietuvos, dalyje.

Šiandien susirinkome norėdami pagerbti Pietryčių Lietuvos raštijos pradininką S. Rapolionį ir jo vardą turinčią mokyklą. Nepamirštini ir jo amžininkai A. Kulvietis, J. Zablockis, M. Mažvydas. Tai iškiliausi Lietuvos kultūros veikėjai, gyvenę ir dirbę XV–XVI amžiuje. Jų tikslas buvo sukurti savo, lietuvių, raštiją ir šia kalba spausdinti knygas.

Kaip žinia, Eišiškės yra labai sena, istoriniuose šaltiniuose žinoma vietovė. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1423 m. ir čia veikė mokykla, kurioje tikėjimo tiesų buvo mokoma lietuvių kalba.

Tačiau, kaip šeimos, taip ir valstybės patiria sudėtingų laikotarpių. Lietuva tikrai yra turėjusi daug sunkių dienų, ypač Pietryčių Lietuvoje. Jeigu atsigręžtume atgalios, pamatytume, kad tai yra patyrusi ir Jūsų mokykla.

Bet šiandien galime didžiuotis ir džiaugtis, galėdami susitikti Jūsų gimnazijoje, kuri netrukus minės 30-metį. Nors ir keitėsi mokyklų pavadinimai, čia lietuviškai vėl buvo pradėta mokytis nuo 1958 metų, t. y. prieš 64 metus. Tai prasidėjo to meto buvusių mokinių tėvų dėka. Jie reikalavo jų vaikus mokyti lietuvių kalba. Tai šitiek metų Jūs, mokytojai, tėvai, mokiniai, kuriate savo gimnazijos istoriją, tradicijas.

Jūsų gimnazija turi garbingą S. Rapolionio vardą. Manau, jog vyresniųjų klasių gimnazistai daug gali papasakoti apie šią asmenybę, gyvenusią ir dirbusią XV a. pabaigoje–XVI a. pirmoje pusėje. Kadangi premija įteikiama būtent šiandien, gegužės 13 d., S. Rapolionio mirties dieną (1545), priminsiu keletą faktų. Šis Eišiškėse smulkiojo bajoro šeimoje gimęs raštijos pradininkas, sakoma, vaikystėje buvęs prastos sveikatos. Bet tai nesutrukdė jam studijuoti Krokuvos, Vitenbergo univesrsitetuose, jis kalbėjo lietuviškai, mokėjo lotynų, graikų, hebrajų, lenkų kalbas. Kai kas teigia, kad nemokėjo vokiškai, bet tuo sunku patikėti. Manau, kad vėlesni tyrimai ir rasti nauji dokumentai tai paneigs. Taigi, anksčiau minėtos aplinkybės (neturtas, prasta sveikata) S. Rapolioniui nesutrukdė apsiginti teologijos mokslų daktaro laipsnio, būti vienu iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų ir pirmuoju profesoriumi, tapti lietuvių kalbos raštijos pradininku, nutiesusiu kelius kitiems kultūros atstovams.

O visiems šioje gražioje gimnazijoje besimokantiems linkiu turėti svajonę ir pasikliauti savo jėgomis, darbu; rašykite rašinius, eilėraščius, dirbkite laboratorijose ir negalvokite, kad jūs, Eišiškių vaikai, esate mažo žemės lopinio vaikai. Ne blizgantys miestai ugdė talentus. Jūs turite gyvą pavyzdį Stanislovą Rapolionį. Tad linkiu Mokytojams ugdyti ne tik S. Rapolionio premijos laureatus, bet ir pirmuosius Nobelio premijos laureatus iš Lietuvos.

The post Žurnalistei Sofijai Daubaraitei įteikta Stanislovo Rapolionio premija appeared first on Voruta.

Aušra Virvičienė, Vilnius, www.voruta.lt

Į Voruta.lt klausimus atsako Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) menų profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Remigijus Venckus. Jis yra gerai žinomas kaip eksperimentinio meno kūrėjas, meno kritikas ir tarptautinių parodų kuratorius. R. Venckus taip pat rengia ir tam tikrus medijų kultūros, visuomenės socialinės kritikos straipsnius.

Prasidėjus karui Ukrainoje profesorius jau paskelbė dvidešimt penkis straipsnius, kuriuose jis į šį Rusijos smurtinį gestą žvelgia iš skirtingų kultūrinių, religinių, meno ir komunikacijos pozicijų.

                      Esame skelbę ne vieną Jūsų apžvalgą, interviu su menininkais. Šį kartą pokalbis su Jumis. Apie karą Ukrainoje. Neabejoju, kad kaip ir kiekvienas Lietuvos gyventojas sekate įvykius ir jų sklaidą medijose. Bet jūs esate ne visai „paprastas“, eilinis skaitytojas, ar ne taip?

                      Kad karas Ukrainą užklupo netikėtai galime teigti tik tuo atveju, jai nestebime informacinio fono. Aš jau sausio mėnesį, savaitę po Naujųjų Metų sutikimo, regėjau daug būsimo karo ženklų viešojoje medijų erdvėje. Kiekvieną dieną darėsi vis labiau aišku, kad laukia kažkokie rimti globalaus pasaulio arenos pertvarkymai. Sausio viduryje, epizodiškai leisdamas savaitgalius sanatorijoje, turėjau pakankamai laiko stebėti rusiškų televizijos kanalų transliacijas. Tąkart piktinausi matydamas klastojamą tikrovę, jos įvykius ir faktus rikiuojant pagal Kremliaus užsakymą. Gal kiek labiau niršau tuo metu, kai naujojoje rokiruotėje dėmesys buvo skiriamas Lietuvai. Šiandien man tapo labai aišku apie ką ir kaip ilgą laiką yra formuojamas naratyvas.

                      Vasario 24-osios dienos rytas turėjo manęs nenustebinti. Prieš karą peržiūrėjau ilgą Putlerio videopaskaitą apie Ukrainos istoriją. Iš karto tapo aišku, kad yra paskelbtas karas. Mintyse aidėjo tik retoriniai klausimai. O kada jis iš tikro įvyks? Gal jį dar galima atidėti? O gal tai eilinis propagandos blefas, tikrinantis kaimyninės šalies ir Vakarų Europos demokratijų pakantumo ribas? Kaip ir dauguma žmonių, taip ir aš sutikau šiurpinantį vasario 24-osios dienos rytą. Dėmesį prikaustė informacinių medijų kanalais mane atakuojantis turinys. Dar kelis kartus peržiūrėjęs Putlerio kalbos įrašą sukūriau tekstą, kurį labai greitai paviešino „Delfi“ portalas. Prieš karą ir karo dieną daug kas rašė ir kalbėjo atsargiai. Tikriausiai mano įžūlus ir vaizdingas tekstas daug kam sukėlė net pasipiktinimų. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar aš niekam nesistengiau įtikti, o ir iš rašinių apie karą nesiekiu finansinio atlygio.

Tikriausiai mano, kaip ir daugumos paprastų piliečių vaizduotėje karo tikrovė suklijuojama iš daugybės anksčiau matytų dokumentinių atvaizdų, inscenizacijų, tekstinių ir netgi animacinių atpasakojimų, interpretacijų, artimųjų prisiminimų. Tai gali piktinti skaitytoją, juk aš fiziškai esu tik rašymo akte, bet ne ten, kur kvėpuočiau dulkėmis, sukeltomis čia pat sprogus bombai.

                      Anksčiau esu dėstęs komunikacijos studijų dalykus Vytauto Didžiojo, Kazimiero Simonavičiaus ir Vilniaus Gedimino technikos universitetuose. Tad man labai greitai pasidarė aišku, kad informacinis fonas, mus atakuojantys dokumentiniai liudijimai tekstu, garsu ir vaizdo įrašais yra be galo įdomūs. Teko prisiminti tai, ką buvau skaitęs anksčiau, vėl peržvelgti tuos šaltinius, iš kurių ruošdavausi paskaitoms. Teko labai greitai prisiminti ir rusų kalbą, kurią, palyginus, moku tikrai neblogai.

                      Ukrainoje turiu kelis įstrigusius draugus, praktiškai gyvenančius fronte. Su jais nuolat palaikau ryšį. Be abejo, neturiu jokio aiškaus ir tvirto suvokimo kas vyksta pačiame fronto epicentre. Aš ten nebėgu pro griuvėsius su vaizdo kamera rankose, neįrašinėju vietinių žmonių balsu išsakomų liudijimų. Tikriausiai mano, kaip ir daugumos paprastų piliečių vaizduotėje karo tikrovė suklijuojama iš daugybės anksčiau matytų dokumentinių atvaizdų, inscenizacijų, tekstinių ir netgi animacinių atpasakojimų, interpretacijų, artimųjų prisiminimų. Tai gali piktinti skaitytoją, juk aš fiziškai esu tik rašymo akte, bet ne ten, kur kvėpuočiau dulkėmis, sukeltomis čia pat sprogus bombai.

                      Žinote, filosofas Slavoj Žižek irgi dažnai sėdi ant sofos, stebi aplinką, ir, kaip pasakytų mano gera draugė, vietoj realios tikrovės patyrimo ir rimtų veiksmų arba tyliai atliekamų darbų, traukia bubį iš nosies. Tad apie ką aš čia? Iš karto po 2001 m. rugsėjo 11-osios dienos įvykių Žižekas parašė ir 2002 m. išleido esė rinkinį „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“. Sėdi filosofas ant sofos, stebi aplinką, skaito apie ją, žiūri dokumentiką ir traukia bubį iš nosies. Kaip tai gali nepiktinti tų, kurie eina savanoriauti nukentėjusiųjų registracijos centre ar dalinti Raudonojo kryžiaus suruoštus išgyvenimo paketėlius?… Hmmm, bet kažkas juk vis tiek turi bubį traukti iš nosies?…

                      Bet tik pasvarstykime, jei laisvalaikiu nepaversime esė rašymo apie Ukrainos karą (ką išties daro nemažai universitetuose ar tyrimo institutuose dirbančių mokslininkų), jei bubio netrauksime, tai gal ir kraujo čiurkšlės nepaleisime iš nosies. Tokiu atveju gal ne tik nesidalinsime mintimis (net gal būt ne visai aiškiai artikuliuotomis), nekelsime diskusijų, nekritikuosime ir nesipriešinsime, bet gal ir nemąstysime apie nevienalytį kraštovaizdį, liksime labai saugūs plokščioje ir vienmatėje tikrovėje. Neturėsime ne tik galimybės klysti ar nusišnekėti, bet ir nepatikrinsime savo mąstymo ir jausmų… Man rašymas yra mano mąstymo ir saviraiškos forma.

                      Kokius šaltinius, viešinančius Rusijos karą prieš Ukrainą, stebite, nagrinėjate? Lietuvos, Ukrainos, Europos, pasaulio, Rusijos? Papasakokite apie juos. Kaip mūsų medijos atrodo pasaulio medijų kontekste?

                      Vienas iš šaltinių yra ir mano jau paminėti draugai. Taip pat palaikau ryšį su labai geru draugu Igoriu, kuris yra kilęs iš Zaporožės, išvykęs į Varšuvą studijuoti, ten likęs ir jau daug metų dirbantis žurnalistu. Tad jo liudijimai, pokalbiai apie įvykius, verčia mane taip pat rašyti net tuomet, kai kitiems atrodo, jog aš tiesiog užsiimu filosofavimu ir bubio traukimu iš nosies, sėdėdamas ant minkštos sofos. Aš pažadėjau Igoriui, kad rašysiu apie Ukrainą vien dėl jo ir ten, fronto linijoje likusių jo mamos, giminaičių ir artimų draugų.

                      Pirmiausiai stebiu visus pasiekiamus Lietuvos medijų kanalus, bent jau didžiuosius (LRT, LNK, TV3, Delfi, Lrytas, 15min., Verslo žinios). Stebiu prorusišką televiziją (ORT, Россия 24), taip pat Baltarusišką mediją, Rusijos ir Baltarusijos nuomonės formuotojų rengiamas internetines laidas (provakarietiškas ir prorusiškas). Taip pat periodiškai domiuosi apie ką prabyla CNN, BBC, DW, CNBC, Fox News, The Gardien, etc. Pro mano akis nepraslysta ir Ukrainos televizija bei ukrainiečių nuomonės formuotojų kuriamos vaizdo ir garso transliacijos. Daugybę medijų kanalų aš net negaliu paminėti, jie tiesiog laisvu nuo darbo metu klykauja mano namuose, nuolat įjungtame išmanaus televizoriaus ekrane bei kompiuteryje.

Kai mūsų valstybėje buvo nuspręstą įvesti nepaprastąją padėtį ir, atmenu, net premjerė Ingrida Šimonytė spaudos konferencijoje perspėjo apie tai, kad galima tikėtis didesnių propagandos ir dezinformacijos srautų, tuomet portalai kurį laiką lėčiau ir selektyviau dalinosi naujienomis.

                      Vairuodamas automobilį dažniausiai klausau paskaitų įrašų ir audioknygų, kurių autoriai yra ne tik rusai, bet ir tie asmenys, kurie rodo palankumą „Русский Мир“ koncepcijai. Atrodo gyvenu panašioje tikrovėje, kaip kažkada apie savo kasdienybę yra kalbėjęs amžinatilsį televizijos, kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulius.

                      Man labai įdomus šis informacinis triukšmas. Jame, aišku, sunku orientuotis. Jis primena tamsų labirintą, kuriame tenka klaidžioti užmerktomis akimis. Aišku, tai man yra ir didelis iššūkis, juk mano pirmoji specialybė yra dailininko, antroji ir trečioji – meno istorijos bei meno kritikos. Profesorius aš esu menų. Tad neišvengiamai rašydamas aš taip pat galiu pasiklysti labirinte. Tačiau nesiekdamas atitikti mokslinio teksto reikalavimų, aš labiau galvoju apie rašymą kaip meną, kuris „juda“ aplink tam tikrą temą.

                      Rašydamas esu ne kartą pastebėjęs, kad mūsų informacinės medijos vėluoja. Karo pradžioje jos sinchroniškai skleisdavo tą pačią informaciją, kuri taip pat yra pasiekiama ir Vakarų medijų kanaluose. Kai mūsų valstybėje buvo nuspręsta įvesti nepaprastąją padėtį ir, atmenu, net premjerė Ingrida Šimonytė spaudos konferencijoje perspėjo apie tai, kad galima tikėtis didesnių propagandos ir dezinformacijos srautų, tuomet portalai kurį laiką lėčiau ir selektyviau dalinosi naujienomis.

Žiūrėk, jau BBC ar DW skelbia naujienas, o štai LRT, Delfi, 15 min, ar kiti Lietuvos medijų kanalai vis dar tyli. Situaciją galima paaiškinti trimis punktais. Pirma, medijų kanalai negali skubėti, nes bet kokia informacija dirgina įsiaudrinusią visuomenę. Informaciją reikia ne tik patikrinti, bet ir skleisti dozuotai. Antra, tarptautinis informacijos srautas yra labai didelis. Kadangi jame galima greitai pasiklysti, todėl reikia visada stengtis išvengti netinkamos minties ar įvykio refleksijos. Trečia, lyg neramus, audroje banguojantis informacinis vandenynas yra tiek nenuspėjamas, kad reikia nuolatos budėti ir akylai stebėti jo kaitą. Taip ir atsiranda bet kokios informacijos vėlavimas medijų kanaluose. Aš ir pats rašydamas kiekvieną savo mintį tikrinu, koreguoju, papildau ir patobulinu. Kartais turiu save stabdyti, nes priešingu atveju mano straipsniuose išguldyti pastebėjimai taip ir nepasiektų skaitytojo; taip niekad ir negalėčiau atsakyti į jūsų klausimus… Turiu omenyje, kad rašymo metu aš tarytum atsiduriu minčių pievoje ir vaikausi tobulo teksto…

                      O socialiniai tinklai?

                      Socialiniai tinklai – tai lyg iki tolių besidriekianti įkaitusi ir burbuliuojanti pelkė; tai lyg skirtingo ritmo, iš pasikartojimų sukomponuota mozaika. T. y. aš manau, kad informacijos pakartojimai ir vis kitokie jų deriniai maitina socialinius tinklus.

                      Informacijos perkonstravimai ir perpasakojimai taip pat veikia visame plačiame medijų lauke. Viena vertus besivystantys socialiniai tinklai perėmė kitų medijų terpėje išplėtotus perpasakojimo metodus, antrą vertus, jie juos gerokai pakeitė (negalėčiau pasakyti, kad patobulino) ir gražino įprastiems žiniasklaidos kanalams. Taigi, susidaro įspūdis, kad perpasakojimas ir perkonstravimas ženklina nuolatinį mūsų interneto stovį, kuris skatina mane labai intensyviai dirbti smegenimis. Internetas man taip pat yra ir puikus idėjų šaltinis.

Pirmiausia, komentarų erdvė visiems suteikia teisę reikšti savo nuomonę. Antra, tai puikus ruporas vidutinybėms, kurie nieko negali pasakyti, bet supranta, kad rėkdami ir spjaudydamiesi keiksmažodžiais labai greitai gali mobilizuoti savo auditoriją.

                      Tikriausiai prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas pasakytų, kad interneto aplinkoje tarpstantis pasakojimo perpasakojimas, konstravimo perkonstravimas puikiai įkūnija jo suformuotą ir plačiai pasklidusią simuliakros koncepciją. Reikia paminėti, kad simuliakra yra kopija, kuri save deklaruoja kaip originalą ir neigia paties tikrojo originalo egzistavimą. Socialiniai tinklai man dažnai atrodo kaip labai puiki sumuliakros erdvė. Ten komunikacijos procesas labai įkaitęs. Simuliakra valdo komentarų terpę ir nuomonių kardus surėmusių žmonių protus. Kuo greičiau susikaunama nuomonių ringe, tuo ilgiau tęsiasi kova, o kuo labiau nematyti viso to pabaigos, tuo labiau prarandamas ryšys ir su pačiu originalu…

                      Socialiniuose tinkluose komentaras labai greitai virsta tam tikra jautrios temos išdava… Komentaras – tai lyg siūlų kamuoliukas, kuris pats išsivynioja ir nežinia kur rieda. Vos tik įsitraukę į virtualų pokalbį, mes negalime pasakyti per kokius raistus ir gūdžias girias teks vytis pabėgusį siūlų kamuoliuką.

                      Socialinių tinklų analizė yra tikroji laiko ėdikė. Analizuoti socialinius tinklus – tai lyg bandyti išpainioti siūlų rezginį ir vėl viską suvyti į tą patį, nuo mūsų nuriedėjusį kamuoliuką. Dėl šios priežasties aš dažniau stebiu socialinius tinklus, bet į juose plintančias nuomones stengiuosi nekreipti didelio dėmesio ir nepalikti jokio komentaro, žyminčio mano susierzinimą.

                      Komentarų socialiniuose tinkluose reiškinys nėra vienmatis. Pirmiausia, komentarų erdvė visiems suteikia teisę reikšti savo nuomonę. Antra, tai puikus ruporas vidutinybėms, kurie nieko negali pasakyti, bet supranta, kad rėkdami ir spjaudydamiesi keiksmažodžiais labai greitai gali mobilizuoti savo auditoriją. Trečia, komentaruose žmonės pamažu nusirenginėja ir vis labiau mums parodo kokie jie iš tikro yra, ką masto ir kuo gyvena. Ketvirta, analizuojant komentarus galima ne tik prognozuoti tai, kas gali informacinėse medijose nutikti rytoj, bet ir pastebėti kiek perpasakojimai ir perkonstravimai nutolsta nuo originalo (arba dar gali nutolti). Tad nors aš ir aktyviai nedalyvauju virtualiuose pokalbiuose, nesiglėbesčiuoju su nepažįstamaisiais, tačiau socialinių tinklų terpė man taip pat padeda dekonstruoti ne fizinį, bet informacinį karą.

                      Minėjote, kad ne tik stebite informaciją, bet rašote tekstus apie karą. Kur galima su jais susipažinti?

                      Iki karo stebėjau informacinę aplinką. Manyje apsigyveno ir kažkoks neramumas, neaiškios rytdienos laukimas, dvejojimas. Tiek pavienės mintys, tiek vaizdingi palyginimai manyje tūnojo iki to laiko, kol realūs kariniai veiksmai neužklupo didžiuosius Ukrainos miestus. Tuomet ir pradėjau rašyti viešai, dalintis savo pastebėjimais ir komentarais, tarsi ištraukomis iš dienoraščio puslapių. Pastebėjimus perpyniau su savo ukrainiečių draugų pateikta informacija, jų pamąstymais ir skaudžiais išgyvenimais.

                      Tikėtina, kad dabar, kai žmonės skaito užrašytą mūsų pokalbio tekstą, esu paskelbęs apie 25 straipsnius karo Ukrainoje tema. Juos visus galite perskaityti „Lietuvos Radijo ir televizijos“, „Delfi“, „Lietuvos Ryto“ portaluose. Pastebėjimais apie LGBTQ+ ir partnerystę karo kontekste dalinausi ir su „Jarmo“ portalu. Visus savo tekstus, parašytus karo Ukrainoje tema komplektuoju feisbuko grupėje, kurią pavadinau „Ukrainos balsas“ (https://www.facebook.com/groups/ukrainosbalsas/).

                      Per visą gyvenimą parašytus tekstus, kurie dažniausiai apima meno ir kultūros klausimus, aš esu surinkęs ir patalpinęs nuosavame portale „Kultūros kirtis“ (culture.venckus.eu). Šiame portale taip pat sukūriau atskirą rubriką „Ukrainos balsas“ (ukraina.venckus.eu). Jau pastebėjau, kad mano parašyti tekstai karo tema sudaro atskirus blokus. Viliuosi, jog vėliau juos visus pakoregavęs išleisiu net knygą.

                      Neišvengiamai tenka susidurti ir su melagienomis, juodąja propaganda. Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną absurdiškiausių Maskvos skleidžiamų – esą Covid 19 virusą sukūrė ukrainiečiai slaptose JAV finansuojamose biolaboratorijose. Ir Kinija čia niekuo dėta. Pašiepiamų memų apie apmokytus balandžius ir žąsis, barstančius Covid-19 užkratą ant Rusijos, pilni socialiniai tinklai. Didžioji mūsų visuomenės dalis tokioms nesąmonėms yra atspari, bet štai Rusijos visuomenė… Atrodo, kad ji pasiruošusi „suvalgyti“ bet kokią absurdišką teoriją – tą matome ir iš karą sukėlusios šalies visuomenės viešų apklausų. Kaip jūs matote šią situaciją?

                      Situacija yra juokingai pavojinga. Aš nesu labai tikras dėl mūsų visuomenės pakankamo atsparumo propagandai. Šeimų maršo fenomenas ir antivakserių judėjimai jau parodė, kad Lietuva, būdama Europos bendrijos šalis, kurios didžioji populiacija yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, nebūtinai yra kokybiškai išsimokslinusi, kritiškai ir adekvačiai mąstančių žmonių valstybė. Diplomas ir išsilavinimo padėtį deklaruojanti statistika neatlieka priešnuodžio kvailumui funkcijos. Socialiniai tinklai yra savotiška kvailiojančių asmenų projekcija, kurioje propagandos galima pastebėti tiek, kad nors ir saujomis semk… Su kvailiojančiais ir nebūtinai labai jau kvailais tenka kartu gyventi viename mieste, kvartale ar net gatvėje. Neišvengiamai reikia apsišarvuoti kantrybe ir skirti savo energiją kartojant tai, kas atrodo esą reprezentuoja tiesiog natūralią tikrovę.

                      Bet kokia propaganda yra propaganda. Čia nesvarbu ar ji juoda, ar balta. Ji visada turi tikslą. Joje visada bus pagražinta tai, kas būtina konstruojant įtaigų naratyvą ir tai, kas gali palenkti adresato nuomonę atitinkama kryptimi. Propagandoje yra ir dalis tiesos. Kuo baltesnė propaganda, tuo daugiau joje yra tiesos ir tuo lengviau ji (tiesa) atveriama. Juodoji propaganda pasilieka tik atitinkamą kiekį tiesos, ją jungia ne tik su išgalvotais naratyvais, bet ir su tų naratyvų fragmentais, kurie jau sklando mūsų informaciniame laike ir yra atitinkamai vartojami. Galiausiai atskilusios propagandos naratyvų atplaišos susikabina su kitomis atplaišomis ir net pasiūlo kitus variantus. Siūlymus teikia ir tie, kurie ne tik stebi propagandą, bet ja mėgaujasi ir įtiki. Taigi, propaganda nebėra vien tik valdžios užduotas pasakojimo tonas, mes visi prie jos vienaip ar kitaip prisiliečiame, vienu metu ją demaskuojame ir išjuokiame, kitu – padedame jai sustiprėti.

Nors darnus sugyvenimas ir yra mūsų visų bendras reikalas, tačiau jis virsta neįmanomas dėl Kremliaus naratyvo, kuriame skamba poreikis vaduoti rusakalbius iš lietuvių ar ukrainiečių nacių priespaudos.

                      Absurdiškus propagandos postringavimus aš vadinu labai žavingais ir kvailais fantastikos fragmentais. Aš iš jų anksčiau labiau juokdavausi ir numojęs ranka nekreipdavau dėmesio. Šiandien juoktis tampa sudėtinga, nes tie Rusijos gyventojai, kurie yra užniūniuoti ilgainiui tamsėjančios propagandos, kurioje tiesos rudimentų lieka vis mažiau, netikėtai ima ir pasiduoda dar didesniems absurdams. Jie ne tik įtiki Putlerio didžiuoju naratyvu, bet ir ilgainiui pradeda pritarti dar didesnėms nesąmonėms. Panašu į įsitraukimą į narkotinių medžiagų vartojimą. Kuo labiau kūnas užtvindomas nuodu, tuo labiau nebesuprantama, kad gyventi tenka ne pačiame gyvenime, bet mirimo procese. Vis sunkesnis yra išblaivinimo aktas, o kartais net nėra įmanomas…

                      Kitą vertus kūno išblaivinimo nuo propagandos problema aktuali ne tik Rusijoje gyvenantiems žmonėms, bet ir tiems, kurie gyvena mūsų šalyje. Pavyzdžiui, kai kurie Vilniaus krašto žmonės save laiko lenkais, tačiau jie kalba kažkokia mistine tuteišių kalba, kuri sudaryta iš baltarusiško, rusiško, lietuviško, lenkiško žodžių kratinio. Ilgainiui su tokiais asmenimis bendraujant sužinojau, kad jie iš vis nieko bendro neturi su Lenkija. Pavyzdžiui, kelios jų kartos yra gimusios Lietuvoje, ankstesni protėviai yra baltarusiai, rusai, ukrainiečiai ir lietuviai… Lenkiško kraujo pasirodo iš vis net nėra. Jie dažniau leidžia laiką stebėdami baltarusišką ir rusišką televiziją nei lenkišką ar lietuvišką (o ką jau kalbėti apie anglišką). Burdamiesi į atskiras bendruomenes ir savo vaikus specialiai leisdami tik į lenkų arba rusų mokyklas, juos atskiria nuo bendrosios Lietuvos kultūros.

                      Dauguma sutinkamų žmonių iš tokių bendruomenių beveik nemoka angliškai, labai silpnai žodžius renka ir klabėdami lietuviškai. Nuvykę į Lenkiją jie suvokia, kad tuteišių kalba – tai iškraipyta lenkų kalba. Dėl šios priežasties jie meta studijas Lenkijos universitetuose. Taip ir yra programiškai įgyvendinama savotiška kultūrinė atskirtis. Tokie žmonės tampa labai lengvu taikiniu tiems, kurie sąmoningai diegia prokremlišką naratyvą.

                      Vis tik nenoriu atrodyti esąs specialiai nusiteikęs prieš mūsų šalyje gyvenančias lenkų ar rusų bendruomenes. Suprantama, kad išlaikyti savo tapatybę yra labai sveikintinas gestas, tačiau integracija taip pat yra aktuali. Kita vertus už bendruomenės grupių integraciją esame atsakingi kiekvienas iš mūsų, net tas, kuris yra čia gyvenantis lietuvis, lenkas, rusas ar žydas; net tos šalys, iš kurių pas mus yra atvykę kitataučiai.

                      Nors darnus sugyvenimas ir yra mūsų visų bendras reikalas, tačiau jis virsta neįmanomas dėl Kremliaus naratyvo, kuriame skamba poreikis vaduoti rusakalbius iš lietuvių ar ukrainiečių nacių priespaudos. Neįmanoma ir dėl Baltarusijos politikos. Tad tokioje realybėje atsidūręs silpnas žmogus šliesis prie tos žmonių grupės, kurioje visi kalba jo kalba. Dėl to mes turime labai rimtai svarstyti visus klausimus, kurie yra susiję su kalba. Supraskite, apriboti galimybes kalbėti gimtąja kalba aš nesiūlau, bet dera atidžiai stebėti naratyvų kraštovaizdį, kurį sluoksniuoja skirtingi kalbėjimai ir kalbos…

                      Dažnai esame linkę propagandos poveikį nurašyti vaizdams, informaciniame fone vykstančiam chaosui, tarsi kažkam, kas yra neapčiuopiama ir lengvai neįvardijama. Kalbos fenomeną užmirštame, atidedame diskusijai į ateitį, kurią vadiname „kažkada“. Taip mes ir užmirštame, kad tikrasis gyvenimas ir yra buvimas kalboje.

Karo metu meluojama visada. Tiesa ir tikslai kruopščiai slepiami. Ar egzistuoja „nekaltas“ besiginančios ir „kaltas“ šalies agresorės melas? Ar klausimą apie melą reikėtų formuluoti visai ne taip?

                      Klausimas apie melą yra tiek pat senas ir neįmenamas, kaip ir klausimas apie tiesą. Viena vertus, jeigu labai aiškiai galėtume įvardinti kas yra tiesa, tuomet būtų labai nesunku identifikuoti ir izoliuoti melą. Bet tai yra ne tik labai sudėtinga, bet ir, tikėtina, visiškai neįmanoma. Tūkstančius metų filosofija bando atsakyti į klausimą apie tai kas yra tiesa ir jai vis dar pritrūksta žodžių.

                      Žinote, pastebėjau, kad jau koks penkmetis jaunimo kalboje labai lengvai ir neatsakingai vartojama sąvoka „tiesa“. Pavyzdžiui, paskaitose studentai, analizuodami dizaino sprendimą konstatuoja, kad taikomi vizualinės raiškos elementai turėtų būti teisingai komponuojami; arba aptardami socialinį reiškinį jie kalba apie teisingos teorijos pritaikymą; argumentuodami savo pasirinkimus, jie įvardina juos esą teisingais… Pasakysiu jums negražiai, vemti norisi nuo visų tų teisų ir teisingumų. Man net antivakseriai periodiškai rašo į mesendžerį ir aiškina, kad gyvenu neteisingai ir mano vertybės nėra teisingos… Atsikvošėkime pagaliau ir susimastykime apie tai, kad gal tiesos iš viso nėra!? Gal vietoje tiesos turėtume kalbėti apie susitarimus, įvairovę, derinimus ir panašiai.

                      Man atrodo, kad karo akivaizdoje labai greitai nusitrina visi spalviniai perėjimai iš balto į juodą. Lieka tik ryškus kontrastas. Nors ir yra natūralu, kad sudirgusi visuomenė, atsiminusi ne taip senai išgyventas ir savo šalies traumas, renkasi tik radikalias pozicijas. Tačiau visi mes turime neužmiršti, kad pasibaigus karui ir vėl turėsime po truputį pratinti savo akis prie viso spalvų spektro.

                      Kai formuoji propagandą, visada turi tam tikrą tikslą, kurio sieki negalvodamas apie tau pačiam nepalankias pasekmes. Bet jeigu tik propaganda yra formuojama prieš tave patį, tuomet, natūralu, kad ir tu pats tam tikrą propagandos ataką nukreipsi priešininko link. Propaganda yra ir to pusėje, kuris puola, ir to – kuris ginasi. Tiek vieni, tiek kiti taiko tam tikrus, vienos ar kitos pusės tikslams naudingus bei žalingus naratyvus. Konfrontacija be propagandos nėra įmanoma! Priklausomai nuo to, kurios šalies pusėje stovi, tos šalies informacijos kanalų niekada ir nevadini propagandos vardu… Nežinau ar atsakydamas į jūsų klausimą aš tikrai nesupaprastinau propagandos fenomeno. Vis dėl to propagandos įrankių taikymas kare nėra toks jau paprastas reiškinys.

Dėkoju jums už pokalbį, įžvalgas ir kiek kitokį žvilgsnį į  šiuo metu mus supantį informacinį lauką.  

The post Prof. dr. Remigijus Venckus. Išblaivinimo nuo propagandos problema dabar ypač aktuali appeared first on Voruta.

Pirmojo gražaus jubiliejaus proga sveikiname Aušrą VIRVIČIENĘ ir linkime kūrybinės kloties bei Trakų Dievo Motinos globos ir palaimos.

Tavo vadovaujamas VšĮ „Vorutos“ fondas sėkmingai leido nacionalinį Lietuvos istorijos laikraštį „Vorutą“, o dabar jau – žurnalą, knygas apie Mažąją Lietuvą, daug įvairiausių leidinių, pasakojančių apie Lietuvos istoriją, kultūrą, bažnyčias. Esi darbšti, nuoširdi ir pareiginga, rūpiniesi ne tik mumis, bet ir savo vyru Povilu. Tikimės, kad ir ateityje sulauksime tavo dėmesio, naujų darbų, naujų knygų, naujų straipsnių.

„Vorutos“ ir „Trakų žemės“ redakcijų darbuotojai

The post Sveikiname appeared first on Voruta.