Kalbama, kad Lietuvoje trūksta mokytojų, o ypač miesteliuose ir kaimuose, tad „Vorutos“ redakcija nusprendė pasidomėti, kaipgi sekasi ten dirbantiems pedagogams. Pavyko rasti mokytoją, kuri jau ne vienerius metus dirba Onuškio miestelio (Trakų r.) gimnazijoje, 2013 m. pavadintoje Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vardu. Šioje gimnazijoje mokytoja Nijolė Česnulevičienė moko geografijos, o kiek anksčiau yra mokiusi ir lietuvių kalbos. Tarp autorių jos pavardę randame 2017 m. išleistoje monografijoje „Onuškis“[1], leidiniui ji parengė publikacijas apie Žilinų (Varėnos r.) mokyklos istoriją ir mokytojus, beje, šioje mokykloje ji pati mokėsi ir dirbo.

Mokytoja gyvena gretimame Kareivonių k. (Varėnos r., Jakėnų sen.), išaugusiame prie buvusio Kareivų dvaro. Pasakojama, kad šie dvarininkai rūpinosi lietuviškuoju švietimu. Štai Vincas Vičkačka rašo apie savo tėvą Juozą Vičkačką (1899–1967) iš Kaniūkų k. (buv. Onuškio vlsč., Trakų apskr.), tarnavusį pas Kareivas:

Ponas Kareiva lietuviškai gerai mokėjo ir su Juozuku kalbėjo tik lietuviškai. Dvare buvo vartojama lenkų kalba, todėl per keletą metų tėvelis neblogai išmoko lenkiškai. Eidamas tarnauti į dvarą, raides jau pažino, bet skaitė prastai. Ponas pasidomėjo piemens raštingumu, padovanojo lietuvišką elementorių ir beganydamas avis tėvelis vaikystėje išmoko skaityti ir rašyti. Tai buvo visi jo universitetai, bet gyvenime jis buvo protaujantis ir apsiskaitęs žmogus, domėjosi knygomis, laikraščiais, pasaulio įvykiais.[2]

Apie Kareivų dvarą ir dvarininką Vaclovą Kareivą rašęs ir pirmasis Trakų apskrities viršininkas (1918–1919), Aukštadvaryje gyvenęs Lietuvos savanoris, gydytojas, poetas, Sibiro tremtinys Vladas Mongirdas:

Prasidėjus Vilniaus diacezijos kovai bažnyčiose dėl lietuvių kalbos ir išėjus admin. Michalkevičiaus aplinkraščiui atsirado Trakų apskrityje kunigų lietuvių, kovotojų dėl lietuvių kalbos, atsirado lietuvybės žadintojų. Išsigando, subruzdo mūsų dvarininkai. Suvažiavę, susiorganizavę, pradėjo iš surinktų sumų platinti „Apšvietimą“, t. y. lenkiškus laikraščius ir knygas tarp mūsų lietuvių… Įdomu, kad tas „švietimas“ plito tik lenkų kalba, nė vienos kapeikos nebuvo duota lietuvių literatūrai platinti… Kai dvarininkas Vaclovas Kareiva iš Kareivonių dvaro, Onuškio valsčiaus, užprotestavo tokį „švietimą“ ir atsisakė duoti pinigų, jeigu nebus platinama lietuvių kalba knygelės tarp lietuviškai kalbančių, tai dvarininkai labai pasipiktino, pavadino jį „litvomanu“, „regnatu“ ir nusisuko nuo jo, beveik nutraukdami santykius. Negaliu nepaminėti šito šviesaus, kilnaus žmogaus, pilnai supratusio savo pilietiškas pareigas Lietuvoj, giliai mylinčio savo žemę, prisirišusio prie jos, darbštaus, energingo. Buvo jisai tikras patriotas-dvarponis, susijęs su liaudimi, kuri aplink jį gyveno, kaip tikras tėvas materialiai ir patarimais juos rėmė. Kaimynai ūkininkai jį mylėjo ir noriai kreipdavosi į jį visokiais reikalais. Kalbėjo jisai gražiai lietuviškai ir visuomet užkalbindavo lietuvius tik lietuviškai. Mano uošvis jį labai gerbė už atvirumą, kilnumą ir sakydavo visuomet, kad Kareiva yra ne „litvomanas“, bet tikras lietuvis patriotas.[3]

Kalbiname Trakų r. Onuškio Donato Malinausko gimnazijos lietuvių kalbos vyr. mokytoją, geografijos mokytoją metodininkę Nijolę Česnulevičienę (Repeikaitę).

Gal galėtumėte papasakoti apie save ir pristatyti savo šeimą? Iš kur esate kilusi, kaip bėgant laikui keitėsi gimtasis kaimas? Koks buvo Jūsų mokymosi kelias iki studijų?

Gimiau Varėnos r., Pajuodzikio k., visai netoli garsiųjų muzikų Petrauskų vasarvietės, Petrauskais vadinamos. Beveik penkerius pirmuosius savo gyvenimo metus praleidau nepaprastai gražaus miško pašonėje, klausydamasi pačių neįtikinamiausių dziedulio Adomo Repeikos pasakojamų istorijų. Pajuodzikio kaimas buvo viensėdžių kaimas, kažkada priklausęs Kareivų dvarui. Senelis Adomas Repeika[4] kaip Lietuvos savanoris 1921 m. gavo 15 ha žemės su ordinarininko[5] Bažičkos trobele. Dziedulis Adomas buvo pažangus ūkininkas, daug skaitė, pirmasis kaime įsitaisė radiją, kuliamąją. Išgyveno karą, okupaciją. Įsibėgėjus masiniam kaimų naikinimui, buvome iškeldinti į Kareivonių kaimą. Tik užaugusi supratau, kodėl senelis, nuėjęs į seną savo sodybvietę, verkdavo… Dabar Pajuodzikio kaimo nebėra, tik šalia Pilių pušyno ošiantys ąžuolai mena čia kadais gyvenusius žmones. Žilinų pagrindinėje mokykloje baigiau aštuonias klases, toliau mokiausi Onuškio vidurinėje mokykloje. Besimokydama šiose mokyklose sutikau puikių mokytojų (nesinori kurių nors išskirti), kurie ne tik padėjo pažinti pasaulį, bet ir ugdė pilietiškumą. Jau tada supratau, kad Lietuva prasideda čia, kur esame mes…

Kodėl nusprendėte tapti mokytoja ir studijuoti būtent lietuvių kalbą ir geografiją? Kaip gimė šis noras, kas tam turėjo įtakos? Kodėl sugrįžote į gimtinę?

Mokytoja svajojau tapti nuo vaikystės. Vidurinę mokyklą baigiau 1989 m., kai Lietuva plazdėjo Trispalvėmis, o mes gyvenome Atgimimo nuotaikomis, todėl ir pasirinkau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Baigusi studijas sugrįžau dirbti į Onuškio vidurinę, vėliau dirbau Žilinų pagrindinėje mokykloje. Tuo metu Žilinuose veikė vidurinė mokykla, trūko geografijos mokytojo, todėl direktorės Onutės Marcinonienės paskatinta nusprendžiau įgyti dar vieną specialybę. Taip prasidėjo mano, kaip geografijos mokytojos, kelias.

Geografijos mokytojos kvalifikaciją taip pat įgijau Vilniaus pedagoginiame universitete. Jau minėjau, kad pradėjau mokytojos kelią Onuškyje, vėliau tęsiau Žilinuose, o dabar dirbu Onuškio D. Malinausko gimnazijoje. Sugrįžau į gimtinę labai paprastai: ištekėjau už vaikystės draugo. Abu norėjome gyventi kaime. Taip ir įsikūrėme Kareivonyse! Čia ir užauginome tris sūnus, beje, vyriausias taip pat pasirinko mokytojo kelią.

Ar sudėtinga dirbti netoli gimtųjų vietų?

Niekada apie tai negalvojau. Galiu pasakyti tik tiek, kad dirbdama tiek Žilinuose, tiek Onuškyje stengiausi būti nuoširdi, mylėti vaikus, gerbti jų tėvelius ir senelius, taip pat rasti laiko bendrystei. Pakankamai dažnai su mokinukais pakeliaujame po Onuškio apylinkes, pakalbiname mūsų senolius ir kiekvieną kartą prisistatydama sakau, kad esu Čečioko Danutės duktė. Ir šitas magiškas prisistatymas atrakina visas jų atminties duris. Mano mama Danutė Aliukonytė, kilusi iš Gruožninkėlių kaimo, o kadangi Aliukonių ten buvo labai daug, tai visi turėjo savo pravardes. Kai dirbau Žilinuose, visada prisistatydavau kaip Jono Repeikos duktė. Mano tėvelius, jau senjorus, pažįsta daugelis dar iš jaunystės laikų, jie kaip jungtis, kuri man padeda pažinti krašto žmones. Ir tai laikyčiau pačiu didžiausiu privalumu, trūkumų nėra!

Turite daug pedagoginės patirties, tad gal galėtumėte pasvarstyti, kaip gyvenamoji mokinių aplinka veikia lietuvių kalbos mokėjimą, ar sudėtinga išmokyti taisyklingai kalbėti, rašyti, ar turite daug darbo, veiklos?

Be abejo, gyvenamoji mokinių aplinka turi įtakos lietuvių kalbos mokėjimui. Šiuo metu dirbu tik geografijos mokytoja, tačiau pastebiu, kad vaikams, ateinantiems iš nelietuviškai kalbančių šeimų, sunku išmokti taisyklingai kalbėti ir rašyti. Visgi gimnazija yra įsikūrusi Pietryčių Lietuvos regione, o, kaip žinia, dalis regiono kurį laiką buvo už demarkacinės linijos, todėl dvikalbystės problema šiose apylinkėse yra neišvengiama. Taigi, natūralu, kad tokiems mokinukams įdiegti meilę lietuvių kalbai yra sunkiau. Kita vertus, džiaugiuosi, kad mūsų krašte vis dar gaji dzūkų tarmė ir netgi turime mokinių, kurie noriai dalyvauja tarmiškai kalbančių mokinių konkursuose bei užima prizines vietas visos respublikos mastu. Dažnai pastebiu, kaip nušvinta jų veidai apsirengus tautinį kostiumą ir raiškiai pasakojant istorijas savo gimtąja tarme. Tuomet be galo džiaugiuosi, kad dėl nuoseklaus ir atsakingo darbo jie anaiptol nepriima savo tarmės kaip trūkumo ir netgi ja didžiuojasi.

Onuškio gimnazijos mokytojai dėjo daug pastangų, kad gimnazija gautų Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vardą. Dėkojame už tai. Ar pavyksta per pamokas ir renginius prisiminti Vasario 16-osios akto signatarus, į mokinių veiklas integruoti Pirmosios Respublikos laikotarpio istoriją?

Mūsų gimnazijos bendruomenė labai kryptingai siekė Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vardo. Ir dabar rengiame mokinių žygius į vietovę, kurioje gyveno signataras D. Malinauskas, atliekame įvairius tyrimus, kiekvienais metais drauge su Kovo 11-osios švente minime ir signataro gimtadienį. Kiekvienais metais p. Viktoro Jenciaus iniciatyva dalyvaujame Vasario 16-osios akto signatarų pagerbimo šventėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Mokiniai dalyvauja Signatarų namuose (Vilniuje) vykstančiose edukacijose, prižiūri gerbiamo signataro kapą Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje. Tikimės, kad šios veiklos paskatins mokinius mylėti savo kraštą, didžiuotis Lietuvos pilietybe ir augins suvokimą, kad ir mažais darbais prisidėdami galime kurti gražesnę ir šviesesnę Lietuvą.

Nors pasibaigus pamokoms, tenka daug laiko skirti mokinių darbų tikrinimui, ruošimuisi būsimoms pamokoms, esate labai visuomeniška ir aktyvi, Jus, pasipuošusią tautiniais drabužiais, dažnai matome renginių metu. Gal papasakotumėte, ką dar veikiate, kur dalyvaujate?

Dainuoju Onuškio D. Malinausko gimnazijos mokytojų kolektyve (vad. Gražina Kulbickienė) ir Žilinų pagrindinės mokyklos mokytojų folkloro ansamblyje (vad. Aušra Jachimovičienė). Dalyvauju Kareivonių kaimo bendruomenės veikloje: rengiame įvairias kalendorines lietuvių liaudies šventes, žymiausios Joninės, organizuojame ir minime Vasario 16-osios ir Liepos 6-osios paminėjimus. Jaučiu širdyje didelį džiaugsmą, kai mūsų nedideliame kaime susitinka kelios kartos: seneliai, tėvai, vaikai ir vaikaičiai. Taip yra perduodama tautos atmintis mūsų jaunimui ir mažiesiems. Vyresniųjų pavyzdys yra pati geriausia mokykla jauniesiems.

2020-aisiais susipažinome su COVID-19, o karantinas, saugojimasis ir įvairūs ribojimai tapo įprastu reiškiniu. Kaip dirbate dabar, kaip vyksta mokymo ir mokymosi procesas, kokia tai patirtis, su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

COVID-19 yra tikras išbandymas ir mokiniams, ir mokytojams. Mes, mokytojai, mokomės visą gyvenimą: privalome suspėti sužiūrėti, kas naujo vyksta pasaulyje, nuolat sekti dalyko naujoves, dabar tobuliname nuotolinio darbo įgūdžius. Visi suprantame, kad turime įveikti šios infekcijos iššūkį, todėl galvodami apie savo ir aplinkinių sveikatą dirbame mišriuoju būdu – dalis klasių mokosi mokykloje kaip įprastai, kita dalis dirba nuotoliniu būdu iš namų. Mokyklos administracija labai stengiasi, kad kiekvienas mokinys ir mokytojas turėtų visas galimybes mokytis ir mokyti. Visgi mokytojo ir gyvo kontakto niekas nepakeis, nes tikslas ne tik mokyti, bet ir ugdyti, formuoti asmenybę – mokyklos tikslai daug platesni…

Kalbėjosi Irma Stadalnykaitė

______________________

[1] Onuškis, sud., vyr. red. Živilė Driskiuvienė, Vilnius: Versmė, 2017, 1572 p.

[2] Vincas Vičkačka, „Praeities puslapiai. Juozas Vičkačka (1899 05 13–1967 04 27)“, in: Onuškis, op. cit., p. 1080.

[3] Vladas Mongirdas, „Iš prieškarinio Trakijoj gyvenimo atsiminimų“ (LMAB, Rankraščių skyrius, F. 267-3748), in: Aukštadvaris: Monografija, sud. Ir vyr. red. Kazys Račkauskas, Vilnius: Gimtinė (Tėviškės pažinimo fondo užs.), 2002, 185–186.

[4] Adomas Repeika (Jono) gimė 1898 07 09 Žilinų k. Onuškio vlsč. (Trakų r.), grandinis, tarnavo savanoriu 1919 01 10 – 1921 10 15. Apdovanojimo liudijimas Nr. 3147, išduotas 1929 07 30. Žr. Vilius Kavaliauskas, Trakų apskrities karžygiai: 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Vyties Kryžiaus kavalieriai ir savanoriai, Trakai: Trakų istorijos muziejus, 2018, p. 191. Red. pastaba.

[5] XVIII a. pab.–1941 m. samdomi bežemiai Lietuvos dvarų ir stambių ūkininkų darbininkai, darbo užmokestį daugiausia gaudavę ordinarija (žr. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą – <https://www.vle.lt/Straipsnis/ordinarininkai-264>). Taip pat ordinarininkas – žemės ūkio darbininkas su šeima, kurioje be jo paties yra dar bent viena darbo jėga, paprastai samdomas ne trumpesniam laikui kaip vieneriems metams (žr. Lietuvių enciklopedija, t. 21: Oda–Pareiga, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960, p. 165). Red. pastaba.

Spausdinta Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodžio 19 d., p. 91–94.

The post Mokytoja N. Česnulevičienė: „Lietuva prasideda čia, kur esame mes…“ appeared first on Voruta.

Biografija

Vytautas Dailidka gimė 1937 m. Vygonių k., Rodūnės valsč., Lydos apskr., Gardino sr.  Su didžiule pagarba ir liūdesiu jis mini savo tėvus – tėvą Vincą Dailidką, persekiotą ir kalintą lietuviškos „Ryto“ draugijos mokytoją, ir motiną Emiliją Miliauskaitę-Dailidkienę. 1951 m įstojo į Trakų pedagoginę mokyklą, čia pradėjo rašyti pirmus eilėraštukus sienlaikraštukui, susipažino su tapybos, dailės pagrindais. Ją baigęs dirbo pedagoginį darbą. 1955 m. buvo paskirtas į Trakų r. Miciūnų septynmetę mokyklą, nuo 1956 m. dirbo Švenčionių rajono ir miesto mokyklose, 1959 m. sugrįžo dirbti mokytoju į Šalčininkų r. Eišiškių vidurinę mokyklą, kurioje ir pats buvo mokęsis. 1983 m. buvo paskirtas Eišiškių II-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, o 1992 m. atkūrus lietuvišką Eišiškių vidurinę mokyklą jai vadovavo iki 2002 m., mokinius mokė dailės (1977 m. baigė Vilniaus dailės institutą), vadovavo mokyklos kraštotyros muziejui.

2005 m. Vytautui Dailidkai buvo įteikta Stanislovo Rapolionio premija,  2019 m. – Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija.

Parodos atidarymas

Birželio 5-ąją į Varėnos kultūros centrą atvyko nemažai miesto gyventojų ir svečių. Susirinkusieji klausėsi Kęstučio Breidoko mokinės Kamilos Antanevičiūtės atliekamų dainų – taip buvo atidaryta  Rytų Lietuvos pedagogo, dailininko, poeto, sąjūdininko, aktyvaus lietuviškosios kultūros puoselėtojo, kraštotyrinių, tautotyrinių savilaidos leidinių autoriaus ir rengėjo Vytauto Liudo Dailidkos paroda „Dzūkija man – bočių žemė“. Renginio vedėja, Varėnos kultūros centro  vyr. specialistė kinui ir parodoms Lena Sinkevičienė, trumpai pristačiusi parodos autoriaus biografiją, pasidžiaugė jo gausiu kūrybiniu potencialu ir sukurtais darbo vaisiais. „Man labai yra artima, kaip ir Jums visiems, manau, jo paveiksluose pavaizduoti gamtos peizažai – mūsų gamtos piliakalniai, daugiausia iš Vidurio, taip pat Rytų Lietuvos – Eišiškių, Dieveniškių ir Šalčininkų krašto. Deja, autoriaus žodžiais, dabar sulenkėjusiame krašte dalis piliakalnių yra barbariškai niokojami ir suariami. Parodoje aš taip pat norėjau, kad visi lankytojai pamatytų Vytauto zodiako ženklus. Jo paveiksluose atsispindi ir ne vienas ciklas. Vieną iš ciklų „Šviesa“ taip pat įterpėme į šią parodą, – pasakojo Lena Sinkevičienė. – Viliuosi, kad ateityje bus galimybė Jums surengti dar ne vieną Vytauto Dailidkos dailės darbų parodą, nes tai, ką Jus dabar čia matote, yra tik viena maža dalis jo tarybos.“

Parodos atidaryme dalyvavusi Varėnos rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė sveikino Vytautą Dailidką parodos atidarymo proga, Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos vardu įteikė jam padėką už suteiktą galimybę eksponuoti tapybos parodą, kurioje įamžinta Dzūkija, jos piliakalniai ir įspūdingi peizažai. Taip pat dailininkui palinkėjo  kūrybinės sėkmės ir, žinoma, sveikatos.

Parodos autorių taip pat sveikino jo artimiausieji, taip pat draugai ir bičiuliai. Pasigrožėti Vytauto Dailidkos kūryba atvyko ir Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ bei Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ redakcijų kolektyvas: vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, redaktorės Irma Stadalnykaitė ir Jolanta Zakarevičiūtė. „Mes tikimės, kad Vytautas Dailidka surengs parodą ir Trakuose. Su šiuo miestu jis turi nemažai sąsajų, – kalbėjo Juozas Vercinkevičius. – Noriu priminti, kad jis baigė Trakų pedagoginę mokyklą, kuri pokario metais auklėjo ir davė Lietuvai daug puikių mokytojų, kurie auklėjo mūsų jaunąją kartą, dėl to jis mums labai įžymus, reikalingas. Be to, jis yra iš tų lietuvių, kurio tėvai lenkų okupacijos metais buvo mokytojai. Tad jis tęsė šią tradiciją (Vytauto Dailidkos dukra Liudmila Jurgelevičienė jau daugelį metų yra Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos istorijos mokytoja – Aut. pastaba) – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dėjo daug pastangų, kad Eišiškėse atsirastų lietuviška mokykla. O tai buvo sudėtinga. Jo darbas nenuėjo veltui. Mokykla stovi, savo skaičiumi beveik lygi lenkiškajai mokyklai.

Tad linkime jam geros sveikatos ir Trakų Dievo Motinos globos.“

Kūrybinės kloties menininkui linkėjo ir atvykusi Varėnos kultūros centro Valkininkų filialo direktorė Jolanta Molienė.

Renginiui einant į pabaigą pats parodos autorius padėkojo visiems atėjusiems ir pabrėžė, kad jį visą laiką lydėjo trys žodžiai: „Tikėjimas mane tvirtino, Meilė mane įkvėpė daugybei šitų kūrinių, o  Viltis – kad mes susitiksime dar ne vieną kartą“.

Paroda veiks iki liepos 7 dienos. Kviečiame apsilankyti!

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,

Irma STADALNYKAITĖ,

Juozas VERCINKEVIČIUS

The post Vytauto Dailidkos parodos „Dzūkija man – bočių žemė“ atidarymas Varėnoje appeared first on Voruta.

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, kovo 7-ąją Vilniuje, Signatarų namuose, buvo įteikta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija. Ši signataro vaikaičio Tado ir Jadvygos Stommų, giminaičio Viktoro ir Žiedūnos Jencių įsteigta premija 2020-aisiais paskirta istorikui, archyvistui Algirdui Grigaravičiui. Dešimtasis laureatas daugeliui žinomas kaip Vasario 16-osios akto signatarų Jono Basanavičiaus, Donato Malinausko, Jono Smilgevičiaus biografijų tyrinėtojas, straipsnių istorijos ir kultūros temomis autorius, išleidęs tris serijos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai“ knygas.

Minint 151-ąsias Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko gimimo metines, jo gimimo dieną jaukioje Signatarų namų salėje susirinko Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos globėjai, istorikai, visuomenės ir kultūros veikėjai, netgi kitų Vasario 16-osios akto signatarų atžalos – renginyje dalyvavo Jono Vileišio vaikaitė Reda Tursaitė. Su žmona Margarita, seserimi Vilija ir dukterėčia Kristina į iškilmes atvykusį A. Grigaravičių sveikino vienas iš premijos steigėjų V. Jencius-Butautas, praėjusių metų laureatas Vytautas Dailidka, ankstesniais metais laureatais tapę dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas ir Juozas Vercinkevičius, fizikas, mokslo istorikas, etnologas, profesorius dr. Libertas Klimka, Jurgis Šeduikis, Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė, Vilniaus universiteto docentas dr. Eligijus Raila, Pasienio policijos istorijos tyrinėtojas, dvitomio „Parubežys ir parubežiniai“ autorius Antanas Žilėnas ir kiti.

Signataras D. Malinauskas Trakų rajone

Tarp sveikinusiųjų laureatą buvo džiugu matyti ir Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorių Darių Kvedaravičių. Būtent Trakų rajone, Onuškyje, esančios bažnyčios šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. perlaidoti Lietuvių konferencijoje Trakų apskričiai atstovavusio, vėliau Vasario 16-osios akto signataru tapusio ir 1942 m. tremtyje mirusio, senos Trakų krašto aristokratų giminės – Tanskių –  palikuonio D. Malinausko ir jo šeimos narių palaikai, o 2013 m. šio signataro vardu pavadinta Onuškio gimnazija. Paminėtina, kad D. Malinauskui rūpinantis įkurta ir dar viena dab. Trakų r. esanti parapija – 1934 m. D. Malinauskas laišku kreipėsi į Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą dėl Vytautavos parapijos įsteigimo ir pasižadėjo atiduosiąs sklypą naujajai bažnyčiai, o bažnyčią pradėjus statyti padovanojo ir Jankovicų dvaro kluoną. Taigi rajono savivaldybės atstovų dėmesys itin malonus ir teikiantis vilties, kad signataro atminimas šiame krašte bus saugomas šimtmečiais. Didžiulę pagarbą signatarui ir jo giminaičiams parodė ir Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios klebonas kunigas Algimantas Gaidukevičius, premijos įteikimo išvakarėse aukojęs šv. Mišias už Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko šeimą ir artimuosius.

Dešimtasis laureatas – istorikas Algirdas Grigaravičius

V. Jenciui-Butautui paskelbus premijos laureatą, šiam buvo įteikta signataro D. Malinausko giminaitės dizainerės, dailininkės Vėtrės Markevičiūtės sukurtas medalis su signataro D. Malinausko atvaizdu ir piniginė premija. Šventėje dalyvavo ir pati medalio idėjos autorė V. Markevičiūtė, atvykusi drauge su sūnumi Vėju Leščinsku. Įteikus apdovanojimą, laureatas A. Grigaravičius perskaitė naujausiais savo tyrinėjimais ir atradimais paremtą pranešimą „Donatas ir Filomena Malinauskai – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuviškų draugijų veikėjai“. Duodamas interviu Lietuvos istorijos žurnalui „Voruta“ ir paklaustas apie būsimus tyrimus, laureatas sakė:
„Istorija, kaip ir jos žmogiškosios interpretacijos, pabaigos neturi. Kiekviena karta praeičiai turi savų klausimų. O apie
D. Malinauską reikėtų parašyti kaip apie veikėją, tautiniame judėjime nelindusį į priekį, o panaudojusį savo ryšius ir lėšas jo naudai. Nužmirškime ir jo sesers Filomenos, paaukojusios visą gautą fundušą lietuvystei ir dar prieš Feliciją Bortkevičienę pripažintos tarp „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ vyrų.“

Ilgiems metams šios šventės akimirkas filmavimo kamera įamžino Lietuvos lenkų politikas, leidinių redaktorius, visuomenės veikėjas Ryšardas Maceikianecas.
A. Grigaravičius gimė 1954 m. birželio 15 d. Druskininkuose. 1972 m. baigė Kauno Komjaunimo vidurinę mokyklą (dabar – „Aušros“ gimnazija) ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kuriame 1977 m. įgijo istorijos specialybės magistro laipsnį. 1976 m. gruodį buvo priimtas į darbą Lietuvos centriniame valstybės archyve metodininku, vėliau vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1990 m. archyvistu. 1998 m. sausį pradėjo dirbti Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje prie Finansų ministerijos vyriausiuoju specialistu.
Straipsnius istorijos ir kultūros temomis A. Grigaravičius skelbia nuo 1982 metų „Kultūros baruose“ debiutavo kitais metais su Petro Cvirkos laiškų iš Paryžiaus publikacija. Vėliau jo tekstai spausdinti „Gimtajame krašte“, „Vasario 16-ojoje“ ir „Žaltvykslėje“. Nuo 1996 m. jo dėmesio objektu tapo tautininkų srovės genezė ir raida Lietuvoje 1905–1926 m., tačiau monografija tokiu pavadinimu liko nepaskelbta, kai kurie fragmentai spausdinti „Naujojoje Romuvoje“, „Kultūros baruose“ ir kitur. 2005 m. susidomėjęs Jono Basanavičiaus asmenybe, A. Grigaravičius išleido tris knygų serijos dalis: „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. I dalis. Žmogaus dalia“ (2017), „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. II dalis. Žodis ir veiksmas“ (2019), „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. III dalis. Nuo pirmojo aušrininko iki Patriarcho“ (2019).

Apie Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premiją

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kultūros premija skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei Lietuvos Respublikos piliečių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės. Šią premiją įsteigė Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis signataro D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir signataro giminaitis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna, premija teikiama nuo 2012 m.
Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premiją jau yra gavę dešimt kultūros, visuomenės veikėjų: mons. Alfonsas Svarinskas, „Vorutos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (2012), „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), politikas ir visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila (2015), Lietuvos architektūros tyrinėtojas, istorikas dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, Lituanistikos katedros profesorius dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018), dailininkas, pedagogas Vytautas Dailidka (2019) ir Algirdas Grigaravičius (2020).

Irma STADALNYKAITĖ, Trakai

The post Paskelbtas dešimtasis signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatas appeared first on Voruta.

Irma STADALNYKAITĖ, Trakai, www.voruta.lt

Jau tapo tradicija, kad spalį, po Tarptautinės mokytojų dienos šventės, už puikią pedagoginę ir vadybinę veiklą vienam Pietryčių Lietuvos mokytojui įteikiama Pietryčių Lietuvos metų mokytojo premija. Šią premiją 2008 m. įsteigė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas kartu su lietuvių švietimo draugija „Rytas“, o panaikinus departamentą, pareigą apdovanoti geriausią Pietryčių Lietuvos mokytoją perėmė „Ryto“ draugija. Šiemet draugija Pietryčių Lietuvos mokytojus kvietė susitikti ir žadėjo malonių įspūdžių kupiną dieną – spalio 12-ąją.

Kas tapo Pietryčių Lietuvos metų mokytoju?

Pirmoji Pietryčių Lietuvos metų mokytojo premija buvo įteikta 2008 m. spalio 6 d. Vilniaus mažajame teatre, tąkart paskelbta net dešimt laureatų, kitąmet – du, o nuo 2010 m. kasmet premija skiriama tik vienam mokytojui, tačiau daugiausiai pasiekimų turintys mokytojai būdavo apdovanojami ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos (dab. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos) padėkomis. Premijas jau yra gavę šie mokytojai: Alytė Zakarauskienė, Aušra Varnelienė, Ilona Šedienė, Zita Spirauskienė, Laima Juodagalvienė, Danguolė Sabienė, Daiva Losinskienė, Raimonda Sakalauskaitė, Valdonė Navickaitė, Vida Pimpienė, Stanislava Černiauskienė, Kristina Vasilevskaja, Laima Markauskienė, Jūratė Savičienė, Ramunė Katinauskienė, Nijolė Balinskienė, Rasa Agintienė, Genovaitė Ručinskienė, Lolita Mikalauskienė, Elena Sekonienė, Valentina Svorobovič.

Šiemet prie šio jau nemažo puikių mokytojų būrio prisijungė laureate tapusi Dalia Peciūnienė. Ji ne tik talentinga pedagogė, bet ir šauni Vilniaus r. Veriškių pradinės mokyklos vadovė. Premiją žymintį laureato diplomą D. Peciūnienei įteikė „Ryto“ draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis, kaip jis pats sakė, šventoje ir ypatingoje vietoje – ant vieno iš penkių Sudargo piliakalnių. Jis taip pat priminė, kad jau dešimtį metų šiai kasmetinei premijai lėšų skiria Vytauto Landsbergio fondas.

Dar dešimčiai mokytojų įteikti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus padėkos raštai. Mokytojus sveikino ir už pasiekimus dėkojo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai – Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, jo patarėjas dr. Mečislavas Griškevičius ir vyriausioji specialistė Jolita Kutkaitytė-Pauliukienė. Su jais drauge vyko ir Pietryčių Lietuvos mokytojus puikiai pažįstantis, visuomet palaikantis ilgametis ministerijos darbuotojas, „Ryto“ draugijos narys Vidmantas Vansavičius, „Ryto“ draugijos veiklą, projektus remiančio Tautos fondo JAV atstovai.

Keliaujant po Zanavykų kraštą

Ši „Ryto“ draugijos organizuojama Pietryčių Lietuvos mokytojų šventė švenčiama kasmet vis kitoje vietoje – „Ryto“ draugijos pirmininko Algimanto Masaičio iniciatyva Pietryčių Lietuvos mokytojams suorganizuojama pažintinė ekskursija vis į kitą Lietuvos kraštą, dažniausiai neužmirštant aplankyti ir jame įsikūrusių mokyklų. O 2016 m. netgi aplankytos ne Lietuvos valstybės teritorijoje esančios etninės lietuvių žemės ir Seinų „Žiburio“ gimnazija. Šiemet nuspręsta vykti į Zanavykų kraštą (Šakių r.).

Zanavykais vadinama suvalkiečių etninės grupės dalis – tai Marijampolės apskr. Kudirkos Naumiesčio, Griškabūdžio ir Šakių apylinkėse gyvenantys pietiniai vakarų aukštaičiai. Jie gali būti pavadinami ir užnoviečiais, mat, zanavykų pavadinimas kildinamas nuo Novos upės ir slaviško za – prielinksnio už.

Vis labiau tolstant nuo Pietryčių Lietuvos Kauno–Šakių plentu, staiga visų žvilgsniai nukrypsta į dešinę – čia, Nemuno pakrantėje, gal kiek netikėtai išnyra grakšti, bebokštė, gotikinė bažnyčia. Kelionės vadovas primena: pasiektas Zapyškis (Kauno r.). Šis miestelis gali būti laikomas šiaurine riba, nuo kurios prasideda upių supamas Zanavykų kraštas. Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia daugeliui besidominčių kultūra žinoma, nes nuo 1996 m. joje taip pat vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai.

Neilgai trukus autobusas pasiekė ir pirmąjį kelionės plane numatytą objektą – Lukšių miestelio pietryčiuose esančią XIX a. vidurio–XX a. pradžios Zyplių dvaro sodybą. Dabartinį sodybos ansamblį sudaro išlikę rūmai, dvi oficinos, ratinė, svirnas, arklidė, kurioje įrengta galerija, ir kt. pastatai, 420 metų augusiu ąžuolu garsėjęs mišraus plano parkas – vienas didžiausių Lietuvoje. Lukšių kultūros centro darbuoja Rūta Plėšikaitė papasakojo dvaro istoriją ir pristatė jį valdžiusių didikų gimines (Poniatovskiai, Bartkovskiai, Ostrovskai, Potockiai). Pasakojime netrūko įdomybių, pvz., apie skulptoriaus Vinco Grybo kūrybinio kelio pradžią, čia 1919–1922 m. veikusią iš Seinų perkeltą kunigų seminariją, Nepriklausomybės akto signataro sūnų Justiną Saliamoną Banaitį – 1924–1944 m. dvare buvusios žemesniosios žemės ūkio mokyklos direktorių, vėliau veikusią ligoninę, o dar vėliau mašinų-traktorių stotį ir t. t. Dvaro paskirtis nuolat keitėsi, kol galop rūmai buvo nugyventi ir nebetinkami naudoti. Lukšių gyventojai yra nepaprastai dėkingi tautodailininkui, tapusiam ir jų seniūnu, Vidui Cikanai, nes būtent jis pasirūpino, kad dvaras atgimtų ir taptų traukos objektu.

Buvo būtina užsukti ir į pačius Lukšius, pabūti Siesarties vingio parke, kurio centre pastatytas monumentas „Vartai į kitą tūkstantmetį“ (skulpt. V. Cikana). Netoliese įspūdinga neogotikinė, vienbokštė Šv. Juozapo bažnyčia.

Pasivaikščiojus po rajono centrą – Šakius – keliauta sienos su Karaliaučiaus kraštu link. Atvykus į Burgaičius (Šakių r.) daugeliui kvapą užgniaužė palei Nemuną nusidriekusio Sudargo piliakalnių komplekso ir gamtovaizdžio grožis. Kompleksą sudaro penki piliakalniai: Grinaičių I (Žydkapių), Grinaičių II (Balnakalnio), Bevardis, Burgaičių I (Vorpilio) ir Burgaičių II (Pilaitės). Pasakojama, kad čia stovėjusi viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaiktystės gynybinių pilių. Kryžiuočiai dažnai užpuldavo šią pilį, kol galop 1317 m. jiems pavyko ją sudeginti, nusiaubti gyvenvietę, o valdovą Sudargą nužudyti.

Gelgaudiškyje taip pat ant Nemuno kranto yra XIX a. dvaro sodyba. Tai vienas didžiausių Lietuvoje architektūros ansamblių. Jį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas. Iš Pietryčių Lietuvos atvykusius svečius pasitiko dvaro ponia (Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė), kuri aprodė rūmus, supažindino su unikalia rūmų puošyba (secesija) ir XIX–XX a. pradžios gyvenimo būdu dvare. Palivarko istorija siekia net XV a. XVI a. pradžioje Ldk Aleksandras padovanojo šį palivarką Jonui Sapiegai, o iš jo nusipirko Grigalius Masalskis. Vėliau palivarkas priklausė Oziembovskiams, Gelgaudams ir Čartoriskiams, o 1797 m. jį nusipirko vokiečių baronas Teodoras Henrikas Frydrichas Koidelis. 1842–1846 m. Gustavo Koidelio iniciatyva pastatyti rūmai. XIX a. viduryje Koideliai pardavė dvarą ir išvyko į Drezdeną. XX a. pradžioje dvarą įsigijo Medardas Komaras ir jį rekonstravo. Įdomu, kad Pirmojo pasaulinio karo dvaras parduotas Lietuvos moterų draugijai, kuri čia įkūrė vienuolių šaričių globojamą vaikų prieglaudą, veikusią iki 1941 m., sovietmečiu rūmuose atidaryti vaikų namai, o vėliau pagalbinė internatinė mokykla. Dar tebevyksta 2009 m. pradėti dvaro restauracijos darbai, jau sutvarkyti rūmai, oficina, kumetynas, oranžerija ir vandens bokštas, kuriame 2015 m. įrengtas naujas traukos objektas – 36 skirtingų tonų varpų karilionas. Susirinkus rūmų salėje pasirodė dar viena dvariškė (jaunimo tautinių šokių kolektyvo „Liocukas“ vadovė Edita Balčiūnienė ) ir pasiūlė pasimokyti dvaro šokių.

Tik gerokai sutemus pedagogai pasiekė savo namus, tačiau ši diena tikrai neprailgo. Ji buvo kupina puikių įspūdžių, negirdėtų pasakojimų, nuostabių vaizdų ir malonaus, šilto bendravimo.

Autorės nuotr.

The post Įteikta Pietryčių Lietuvos metų mokytojo premija appeared first on Voruta.

Irma STADALNYKAITĖ, www.voruta.lt

1918 m. vasario 16 d. Signatarų namuose Vilniuje (Pilies g. 26) dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Šioje Lietuvos nacionalinio muziejaus globojamoje valstybingumo istorijai svarbioje vietoje šeštadienio rytą rinkosi ne tik muziejaus kolektyvo nariai, bet ir Lietuvos kultūros, mokslo darbuotojai, tyrėjai, politikai, žiniasklaidos atstovai, Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos laureatai. Visi jie susirinko pasveikinti šiųmetinės Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureato Rytų Lietuvos pedagogo, dailininko, poeto, sąjūdininko, aktyvaus lietuviškosios kultūros puoselėtojo, kraštotyrinių, tautotyrinių savilaidos leidinių autoriaus ir rengėjo, lietuviškos „Ryto“ draugijos mokytojo sūnaus Vytauto Dailidkos.

Signataro vaikaičio Tado ir Jadvygos Stommų, giminaičio Viktoro ir Žiedūnos Jencių įsteigta 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko kultūros premija teikiama nuo 2012 m., ją jau yra gavę mons. Alfonsas Svarinskas, Juozas Vercinkevičius (2012), habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), Nijolė Balčiūnienė (2014), Gintaras Songaila (2015), dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), prof. dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018). Premija skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės.

Signatarų namų salės prieigose būrėsi bendraminčiai, tautos kultūros, istorijos, lietuviško žodžio sergėtojai. Šia proga bemaž tris dešimtmečius Lietuvos nacionaliniam muziejui vadovavusios Birutės Kulnytės ir Signatarų namų vedėjos Meilės Peikštenienės jie čia maloniai sutinkami nuo 2016 m., iki tol premija po šv. Mišių būdavo teikiama Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šnekučiavosi į šventę atvykę Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatai N. Balčiūnienė, habil. dr. K. Garšva, J. Vercinkevičius, dr. V. Rubavičius. Kaip ir anksčiau čia susitiko signataro kun. Alfonso Petrulio giminaičiai Nijolė Petrulytė-Štriupkuvienė ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas gydytojas chirurgas Kęstutis Petrulis, klubo nariai, Pasienio policijos istorijos dvitomio „Parubežys ir parubežiniai“ (t. 1, 2 – 2018), kun. Juozo Breivos 125-osioms gimimo metinėms skirtos knygos „Kelias“ (2015) autorius Antanas Žilėnas, Vilniaus gimdymo namuose dirbantis gydytojas neonatologas Vladimiras Chijenas su žmona, šiemet Metų vertėjo krėslo premijos laureate už Juliano Barneso knygos „Kalbant atvirai“ vertimą paskelbta Nijolė Regina Chijenienė.

Šventinį renginį pradėjo susirinkusiuosius sveikinę Meilė Peikštenienė ir nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas, vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Naujausius signataro D. Malinausko gyvenimo ir veiklos tyrimus pristatė jo giminaitis, 2011 m. išleistos knygos „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ autorius Viktoras Jencius-Butautas. Jis taip pat kalbėjo apie problemas, su kuriomis susiduria nuoširdūs, atsidavę istorijos tyrinėtojai, apie skirtingas Lietuvos valstybingumo istorijos traktuotes. Po šių gyvų ir įkvepiančių kalbų buvo paskelbtas premijos laureatas, o laureato ženklą – medalį su signataro D. Malinausko atvaizdu – jam įteikė D. Malinausko giminaitė, šio apdovanojimo idėjos autorė, dailininkė, dizainerė Vėtrė Markevičiūtė. Ne mažiau nuoširdi buvo ir premijos laureato V. Dailidkos kalba, jis prisiminė ne tik paties nueitą lietuvybei skirtų darbų kupiną gyvenimo kelią, bet ir sunkią persekiotų, kalintų, meilę Lietuvai aukščiau visko kėlusių tėvų, „Ryto“ draugijos mokytojo Vinco ir Emilijos Dailidkų lemtį. Beje, šio pasakojimo atidžiai klausėsi ir 2003 m. atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis.

Po šios šventės dalies visų jos dalyvių laukė Signatarų namų suorganizuota ekskursija, kurios metu susipažinta su Vasario 16-osios akto pasirašymo aplinkybėmis, pristatyta Pirmosios Respublikos laikotarpiu veikusių lietuviškų draugijų veikla, atskleistos ne kiekvienam žinomos signatarų, Lietuvos Tarybos narių biografijos detalės. Norintieji galėjo aplankyti ir Signatarų namų knygynėlį, kuriame puikuojasi naujausi leidiniai apie signatarus – dr. Algimanto Katiliaus „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“ (2016), „Vasario 16-osios akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“ (2017), dr. Juozo Girniaus „Pranas Dovydaitis“ (2017), dr. Vilmos Bukaitės „Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas“ (2015), „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“ (2016) ir kt.

The post Rytų Lietuvos mokytojui įteikta signataro Donato Malinausko premija appeared first on Voruta.

Pokalbis su Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininku Remigijumi BIMBA

Lietuvoje aktyviai veikia Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija (LGHD): turi savo internetinį tinklalapį www.genealogija.lt, rengia konferencijas, skelbia straipsnius, archyvuose ieško giminių šaknų, tvirtina herbus ir kilmę. Prašytume skaitytojams išsamiau pristatyti draugiją.

Susibūrusi grupė genealogijos mylėtojų – aktyvistų, kurie ne tik domėjosi genealogija, bet dirbo archyvuose, ieškodami savo šaknų, 2006 m. įsteigė Genealogų draugiją. Organizacija buvo įregistruota 2007 m. sausio 7 d. Tų pačių metų vasario 24 d. įvyko pirmasis šios Genealogų draugijos suvažiavimas. 2009 m. liepos 27 d. Genealogų draugija buvo perregistruota į LGHD.
Pagrindinis LGHD veiklos tikslas yra genealogijos ir heraldikos populiarinimas, genealoginės, heraldinės informacijos skleidimas, domėjimosi šeimos istorija skatinimas, herbų ir kilmės tvirtinimas, registravimas ir patvirtinančių dokumentų išdavimas.
LGHD yra išdavusi 152 kilmės liudijimus ir patvirtinusi 31 herbą.
Aukščiausias LGHD valdymo organas yra suvažiavimas, kuris organizuojamas kasmet. Tarp suvažiavimų organizacijos veiklą vykdo vienuolika tarybos narių, jai vadovauja LGHD pirmininkas. LGHD veikloje yra šios komisijos: Dokumentų patikros, genealogijos ir heraldikos komisija, Revizijos komisija, Genealogų vertinimo komisija.

Kas yra genealogija? Kaip ir kokie genealoginiai tyrimai vykdomi?
Genealogija (iš graikų genea) – reiškia kilmę, tai pagalbinis istorijos mokslas, tiriantis atskirų asmenų ar ištisų giminių kilmę, giminystės ryšius. Atskiro asmens vieta tarp praėjusių ir ateinančių kartų grafiškai buvo vaizduojama sudarant taip vadinamą „genealoginį medį“ (pranc. Arbre généalogique) arba kartų lenteles, laiptus, nurodant konkrečių asmenų gimimo, vedybų, mirimo datas. „Medžio“ (besišakojančio ąžuolo arba lauro) vaizdinį imta naudoti nuo viduramžių pabaigos: jo papėdėje patalpinamas tos giminės pradininkas, o ant šakų kylančia linkme vaizduojami jo palikuonys.
Svarbiausias 2018–2019 m. projektas yra Lietuvos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarų genealoginių medžių sudarymas. LGHD 100-mečio proga nutarė Lietuvai padovanoti išskirtinę dovaną – genealogiškai ištirti dvidešimties signatarų genealogiją, kilmę, t. y. surinkti signataro tiesioginių protėvių metrikas (krikšto, mirties, santuokos), sudaryti genealoginę schemą ir parengti straipsnį. Šiame projekte dirba beveik dvidešimt LGHD genealogijos tyrinėtojų. Visa medžiaga planuojama publikuoti specialiame LGHD leidinyje.
Pagrindinė genealogo darbo vieta yra Lietuvos valstybės istorijos archyvas ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas, taip pat informacija, esanti internete (pvz. www.epaveldas.lt), metrikų knygos, saugomos bažnyčiose ir muziejuose.
Genealoginius tyrimus gali atlikti kiekvienas LGHD narys, tačiau jo darbas yra patikrinamas LGHD Dokumentų patikros, genealogijos ir heraldikos komisijoje. Mes taip pat turime LGHD Genealogų vertinimo komisiją, kuri išduoda pagal nustatytą tvarką patyrusiems genealogams Genealogo specialisto pažymėjimą.

Nuo ko turėtų pradėti norintieji sužinoti savo kilmę?
Visų pirma reikia surinkti informaciją apie seniausią savo protėvį, t. y., kur jis buvo krikštytas, kur tuokėsi, kur palaidotas. Reikia žinoti kuo tikslesnes šių įvykių datas, kaimus ir parapijas. Jei tai nežinoma, reikėtų išsiaiškinti, kur jūsų protėvis gyveno, kokios konfesinės bažnyčios atstovas buvo. Toliau reikėtų bandyti savarankiškai ieškoti archyvuose, internete, bažnyčiose, muziejuose. Jei užduotis bus per sunki, kreipkitės į LGHD, konsultuosime, padėsime surasti.

Kada jau imama kalbėti apie heraldiką? Kokią su heraldika susijusią veiklą vykdo Jūsų draugija?
Heraldika (vok. Heraldik, lot. heraldus – Heroldas) – herbų kūrimas ir su jais susijusių teisinių santykių aiškinimas. Heraldikos kūrėjai ir žinovai – heroldai. Skydo aprašymas vadinamas blazonavimu. Heraldika – ne tik mokslas, bet ir menas. Heraldika yra susijusi su archeologija, genealogija, numizmatika, veksilologija, sfragistika.
Herbas (lenk. Herb, vok. Erbe – palikimas) – valstybės, miesto, teritorinio vieneto, organizacijos, luomo, giminės, asmens skiriamasis ženklas. Dažniausiai naudojamas antspauduose, vėliavose, monetose, knygose ir kt.
LGHD herbai skirstomi į tris grupes: kilmingųjų, asmeniniai ir juridinių asmenų. LGHD atitinkančius heraldinius reikalavimus herbus tvirtina, registruoja ir išduoda herbų liudijimus. Norintiems susikurti naują herbą patariame kreiptis į profesionalų dailininką dėl herbo etalono sukūrimo. Steigiami nauji herbai, atitinkantys heraldikos taisykles, svarstomi LGHD Dokumentų patikros, genealogijos ir heraldikos komisijoje. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, pateikia išvadą dėl steigiamo herbo tvirtinimo. Pareiškėjai, norintys, kad LGHD patvirtintų ir registruotų steigiamą naują herbą ir išduotų herbo liudijimą, LGHD dėl steigiamo herbo tvirtinimo ir registravimo suformuoja bylą.
Kilmingųjų (bajorų) ir asmeniniai herbai yra panašios sudėties, tačiau turi nežymių skirtumų, kurių pagrindinis – rango karūna. Herbas paveldimas vyriškąja arba pavardės linija. Herbo turėtojo dukra irgi paveldi herbą, bet jos vaikai gauna tėvo herbą arba kuria naują.
Svarbiausia herbo dalis – skydas. Skydas gali būti suskaidytas į laukus. Šiandien Lietuvoje yra nusistovėjusi vėlyvosios gotikos skydo forma. Skyduose pateikiami simboliniai piešiniai – skydo figūros (geometriniai motyvai, daiktai, žmonių, žvėrių, fantastinių būtybių atvaizdai), naudojamos ribotos raiškos priemonės: du metalai – auksas ir sidabras, ir keturios, pateiktos pagal taurumą emalės – raudona, mėlyna, juoda ir žalia. Auksas reiškia saulę, šviesą, išmintį, brandą, viršenybę, pagarbą, didybę, turtą; sidabras – mėnulį, išmintį, sielos grynumą, vandenį, ištikimybę, perlą, švarą, nekaltumą, džiaugsmą. Raudona spalva reiškia Kristų, ugnį, kraują, aistrą, meilę, narsą, galią; mėlyna spalva – Mariją, dangų, tyrumą, sąžiningumą, nuoširdumą; juoda spalva – žemę, pastovumą, kuklumą, mirtį, gedulą, ramybę; žalia spalva – rojų, gamtą, ožiaragį, atgimimą, atsinaujinimą, laisvę, viltį, sveikatą.
Be skydo herbas turi turėti šalmo papuošalą, karūną arba vainiką, šalmą, skraistę.
Smagu, kai entuziastų ratas kasmet didėja, jie tyrinėja, renka informaciją apie savo šaknis, puoselėja savo protėvių atminimą. Norėdami įamžinti savo protėvius ir sujungti dabar gyvenančius palikuonis, steigia ženklą – asmeninį, šeimos ar giminės herbą. Stipru!

Kaip tampama Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos (LGHD) nariu?
LGHD nariu gali būti kiekvienas pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis, pripažįstantis LGHD tikslus ir įstatus. LGHD narys turi teisę rinkti ir būti išrenkamas į visas LGHD valdymo struktūras, teikti siūlymus dėl LGHD veiklos, dalyvauti LGHD suvažiavimuose bei kitas LGHD įstatų nustatytas teises. LGHD narys privalo laikytis LGHD įstatų, siekti juose įtvirtintų tikslų įgyvendinimo, aktyviai dalyvauti LGHD veikloje, vykdyti kitus įsipareigojimus LGHD.
Norint tapti LGHD nariu, LGHD vardu reikia užpildyti nustatytos formos prašymą, kuris patalpintas www.genealogija.lt. LGHD Taryba ne ilgiau kaip per vieną mėnesį priims sprendimą dėl narystės. Jei sprendimas bus teigiamas, teliks tik sumokėti stojamąjį bei nario mokesčius. Naujajam nariui po mokesčių sumokėjimų yra įteikiamas LGHD nario pažymėjimas – nuo to momento Jūs visateisis ir oficialus LGHD narys.

Jūsų pavardė Lietuvoje pakankamai garsi. Žinome, kad neseniai buvo įregistruotas Bimbų herbas? Kaip sekėsi ieškoti savo šaknų?
Žinomos kelios Lietuvoje Bimbų gūžtos: Ažubalių, Pažemio km. (abu – Labanoro parapijos, Švenčionių r.), Antalidžio km., (Kaltanėnų parapija, Švenčionių r.),
Linkmenų (Linkmenų parapijos, Ignalinos r.), Čiulų km. (Molėtų parapija), Bimbų km. (Kurklių parapija, Anykščių r.), Bimbų km. (Panemunėlio parapija, Rokiškio r.) ir kt. Kaip šiose vietovėse Bimbai susiję tarpusavyje, dar nėra nustatyta. Viliuosi kada nors ateityje tai ištyrinėti.
Vien tik dokumentų iš archyvų, bažnyčių jau nebeužtenka, tenka naudoti ir kitus būdus – DNR genealoginį tyrimą. Esu nustatęs, kad mano protėvis Bimba turi Haplo grupę I (Z17954). Dabar belieka sutikrinti kitas Bimbų gimines iš kitų parapijų, ar atitinka Haplo grupė. Būtų smagu, kad už DNR tyrimus patys Bimbų atstovai susimokėtų. Norinčiųjų yra, bet mokėti nenori niekas, todėl ir sustojo procesas. Ką gi, laiko turime į valias, lauksime kas gi vis dėlto ryšis…
Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad ši pavardė greičiausiai pravardinė, iš žodžio bimba – nerangus žmogus, nenaudėlis. Antanina Vidžiūnaitė-Bimbienė (g. 1920) pasakojo: Senais laikais Bimbai buvo vadinami Urbonavičiais. Bimbų protėvis buvo medkirtys. Eidamas mišku mėgdavo kirvio pentimi daužti į medžius. Pasigirsdavo aidas – „bim bam, bim bam“… Žmonės pradėjo pravardžiuoti ir vadino – Bimba. XIX–XX a. pr. Bimbų giminės atstovai krikšto, santuokos ir mirties metrikose kartais buvo nurodomi (užrašomi) kaip Bimba-Urbonavičius arba Urbonavičius. Pavyzdžiui, Justinas Bimba (1860–1908) mirties metrikoje nurodomas kaip Bimba arba Urbonavičius (Бимба или Урбoнавич). Vėliau tokie asmenys nebevadinti Urbonavičių pavarde ir sugrįžta prie Bimbos pavardės vartojimo. Nėra nustatyta, kas lėmė tokią pavardės rašymo kaitą. Tiesa, XX a. antroje pusėje yra toks atvejis, kai vienas šios giminės atstovas Bronislovas Bimba (1933–2003) pasikeitė savo pavardę, pasivadino Urbonavičiumi. Tyrinėjant XVIII a. archyvinius dokumentus, sutinkama Bimbos pavardė, Urbonavičiaus pavardė neminima.
Bimbų genealoginėse lentelėse yra 1 217 asmenų, iš jų – 765 gyvi (duomenys – 2018 m. gruodžio 26 d.). Šiandien Bimbai gyvena trijuose žemynuose: Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Pirmieji emigravę iš Lietuvos – Pelakauskai. Adolfas (g. 1884) ir Monika Bimbaitė (1887–1973) Pelakauskai susituokė Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje 1909 m. sausio 18 d. Jų šeimoje gimė septyni vaikai: šeši berniukai ir viena mergaitė. XX a. pr. Pelakauskai išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Brazilijoje (vienas jų vaikas gimė Brazilijoje). Šiuo metu Brazilijoje gyvena Bimbų-Pelakauskų palikuonys. Palikuonys kalba portugališkai, kai kurie truputį angliškai, o lietuvių kalbos žino tik kelis žodžius.
Mano seniausias žinomas protėvis Gabrielius Bimba (g. apie 1750) gyveno Ažubalių kaime (dabar – Švenčionių r.). 1811 m. Bimbai persikėlė į netoliese esantį Pažemio km. Šiame kaime Bimbų giminė gerai įleido šaknis. Tebegyvena jos atstovai iki šiol. Mano proprosenelis Ignacijus (Ignas) Bimba, sūnus Kazimiero, gimęs dar baudžiavos laikotarpiu (1857-07-31), tačiau mokėjo rašyti ir skaityti. Kokius yra baigęs mokslus, nėra žinoma. Kartu su Benediktu Naviku vedė seseris Bikelytes ir 1904–1905 m. nusipirko Kazimieravos dvarelį (dabar – Kazimieravos km., Molėtų r.) – palivarkėlį, medinį pastatą prie pat Kazimieravos ežero. Bimbai gyveno vienoje namo pusėje, Navikai – kitoje.
Prieš tai to dvarelio savininkas buvo bajoras Čiška. Jis dvarelį ir žemę nuomodavo, jame negyveno. Palivarkas įdomus tuo, kad 1888–1893 m. su šeima tėvo nuomojamame dvarelyje gyveno Varšuvos lietuvių studentų draugijos „Lietuva“ pirmininkas, varpininkų judėjimo pradininkas ir ideologas, žymaus varpininko Vinco Kudirkos bendramintis ir draugas, pagrindinis pirmojo „Varpo“ numerio išleidimo iniciatorius, pirmosios lietuviškos prozos knygos, t. y. apysakos „Antanas Valys“, autorius, karo medicinos generolas Jonas Gaidamavičius-Gaidys. Dvarelį Ignas Bimba su Benediktu Naviku pirko būtent iš jo tėvo Gaidamavičiaus.

Šis dvarelis tapo pirmuoju aplinkinių kaimų (Sodėnų, Kavalniškių, Aktapolio, Šimėnų, Gundavos, Žiūrų, Miškiškių, netgi Gilužių (labiausiai nutolusio nuo Kazimieravos) švietimo ir kultūros židinys. Stambaus ūkininko Igno Bimbos dvarelyje 1923 m. buvo įkurta Kazimieravos pradžios mokykla. Įkurtoje mokykloje vietos užteko ne tik klasei, drabužinei, bet ir mokytojos butui.
I. Bimbos dvarelyje mokykla veikė iki 1930 m., vėliau buvo iškelta į Sodėnus.
I. Bimba vedė Agniešką Bikelytę, jų šeimoje gimė septyni vaikai: Kazimieras (1886-03-10–?), dvyniai Viktoras (1887-12-18–1969-12-23) ir Vladislovas (1887-12-18–1888-01-09), Antanas (1890-01-07–?), Pranciškus (1892-06-14–?), Veronika (1884-11-15–1885-03-04), Julijona (1896-08-20–1973-09-?). Užaugo ir šeimas sukūrė keturi vaikai. Senelis Ignas Bimba sumaniai vadovavo ūkiui. Dukrai Julijonai sukrovė kraitį. Vieną sūnų Viktorą išleido į mokslus. Likę kiti du – Antanas su Kazimieru dirbo ne tik savo ūkio dalį, bet ir Viktoro. Viktoro dalis buvo skirta mokslams apmokėti. Tėvas Ignas buvo autoritetas, su jo nuomone skaitėsi visi. Mano tėtis Viktoras Bimba į savo dalį žemės nepretendavo. Tokia jau tėvo Igno valia, nes buvo gavęs išsilavinimą, – pasakoja Viktoro Bimbos duktė Angelė Marija Bimbaitė-Gražulienė (g. 1930).

Ignas Bimba būdamas garbaus amžiaus vedė antrą kartą. Jo išrinktoji buvo Elena Žukaitė-Kraujalienė. Santuoka įvyko 1917 m. liepos 26 d. Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Nėra žinoma, ar būdamas 60-ies metų amžiaus Ignas turėjo su antra žmona vaikų.
Benedikto Naviko vaikaitis Jonas Vytautas Navikas (g. 1932) pasakoja: Esu su tėvu Jurgiu Naviku kelis kartus lankęs savo dėdę Julių Kazimieravoje. J. Navikas buvo vyriausias iš keturių brolių. Jam tėvas užrašė ūkį. Mačiau ir Igną Bimbą. Iš savo tėvo pasakojimų prisimenu, kad Ignas dirbo eiguliu. Buvo labai stiprus žmogus. Su Benediktu Naviku „varė“ sielius į Vilnių. Kai aš lankiausi Kazimieravoje, Ignas buvo garbaus amžiaus. Dažniausiai sėdėdavo savo kambaryje –
dvarelyje, eidavo su lazdele. Beje, mirė sulaukęs 104 m. amžiaus…
Vienas žinomiausių Bimbų giminės atstovų yra Igno sūnus Viktoras Bimba – Molėtų ir Širvintų pašto viršininkas. 1923 m. vasario 27 d. pasižymėjo gindamas Molėtų paštą nuo lenkų partizanų: […] pusę keturių apie 200 lenkų partizanų puolė Molėtus ir reikalavo įsileisti į paštą. Išbėgęs pro užpakalines duris, V. Bimba ėmė šaudyti. Tai užpuolikų nepaveikė, jie pradėjo šaudyti į pašto langus. Tada V. Bimba įpuolė į paštą ir spėjo telefonu pranešti kariniam daliniui apie užpuolimą. Įmesta pro langą granata apgadino telegrafo aparatūrą ir nesunkiai sužeidė V. Bimbą. Užpuolikai jau lindo į pašto vidų pro langą, tačiau atskubėję Lietuvos kariai privertė banditus pasitraukti. LR Prezidentas Antanas Smetona 1928 m. LR Nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti V. Bimbą apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, 1929 m. – Gedimino IV laipsnio ordinu.

Surinkę ir ištyrę didžiąją dalį Bimbų giminės tiesioginių protėvių šakų ir jų palikuonių, nutarėme įsteigti Bimbų giminės herbą. Šią idėją palaikė ir tolimesni Bimbų giminės šakų atstovai. Kuriant giminės herbą buvo analizuojamos visos giminės vyrų Bimbų profesijos, pomėgiai, ydos, charakterio bruožai ir kt. Šios giminės atstovai buvo ne tik ūkininkai, bet ir miškininkai, nes gyveno Labanoro girioje. Net sovietmečiu didžioji dalis šios giminės atstovų nedirbo kolūkyje. Gyvendami Labanoro girioje Bimbų giminės vyrai buvo sielininkai, eiguliai, medkirčiai, medžiotojai, žvejai. Miškas buvo jų pragyvenimo šaltinis.

Bimbų herbo aprašymas: raudoname skydo lauke – trys sidabriniai medžių kamienų stulpai. Tarp dviejų kamienų, išorinio ir vidurinio, du sukryžiuoti auksiniai kirviai. Herbo papuošale medžiotojų globėjo šv. Huberto simbolis: raudona elnio galva ir tarp jos sidabrinių ragų išaugantis auksinis kryžius. Auksas reiškia saulę, šviesą, išmintį, turtą ir brandą. Sidabras – mėnulį, vandenį, tyrumą, ištikimybę, perlą ir švarą. Raudona spalva – Kristų, ugnį, kraują, aistrą, meilę, narsą ir galią. Herbo simboliai žymi Bimbų giminės tėvų ir protėvių ryšius ir darbus, susijusius su mišku. Pavardės skambesys rodo medžio sveikatos nustatymą pagal kamieno skambesį jį daužant. Ši aplinkybė leidžia patį herbą laikyti kalbančiu herbu. Patvirtintas ir įregistruotas 2018 m. gruodžio 15 d. Remigijui Bimbai (registro nr. 28, autorius – Arvydas Stanislovas Každailis).

Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (856), 2019 m. vasario 23 d., p. 14–15; <www.klevualeja.lt>. 

The post Apie lietuvių genealogiją ir Lietuvos heraldiką appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (pirmininkas Algimantas Masaitis) Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje jau aštuonerius metus kasmet įteikia premiją už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą lietuvybę puoselėjančiam asmeniui. Šiemet premija skirta žurnalistui, rašytojui Vytautui Valentinui Česnuliui, kuris dešimtmetį publikuoja savo straipsnius nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, yra dvylikos knygų, iš kurių keturias išleido VšĮ „Vorutos“ fondas(1), autorius ir bendraautoris.

2018 m. gegužės 11 d. (penktadienį) į Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo šventę Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje atvykusius Danutę ir Vytautą Valentiną Česnulius, VšĮ „Vorutos“ fondo atstovus šiltai sutiko gimnazijos direktorė Danuta Zuzo ir kolektyvas. Svečiams buvo priminta gimnazijos istorija, papasakota ir apie nūdienos tikslus, uždavinius, pasiekimus, kasdienybę.

Švietimo lietuvių kalba Eišiškėse šaknys glūdi netgi XV a. – žinoma, kad 1423 m. Eišiškėse buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o prie jos veikė ir mokykla, kurioje Dievo žodžio buvo mokoma lietuvių kalba. Ilgainiui lietuvių kalba buvo išstumta, mokykloje imta mokyti rusų ir lenkų kalbomis ir tik 1956 m., mokinių tėvams reikalaujant, buvo atidarytos lietuviškos klasės. 1992 m. rugsėjo 1 d. atkurtai lietuviškai mokyklai po vienerių metų buvo suteiktas lietuviškos raštijos pradininko Stanislovo Rapolionio vardas, tai taip yra ir viena pirmųjų gimnazija tapusių mokyklų Šalčininkų rajone – šis statusas jai suteiktas 2006 m. gruodžio 26 d. Kiek anksčiau gimnazijomis tapo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinė mokykla (2005) ir Šalčininkų Jano Sniadeckio vidurinė mokykla (2005), tuo pat metu – Eišiškių 1-oji vidurinė mokykla (2006 m. gruodžio 22 d.). Šiuo metu gimnaziją lanko 331 mokinys, juos moko 44-ių pedagogų kolektyvas.

Svečiai buvo palydėti į mokyklos muziejų, kurio ekspoziciją pristatė 1992–2002 m. mokyklai vadovavęs Rytų Lietuvoje garsus pedagogas, vienas pirmųjų S. Rapolionio premijos laureatų Vytautas Dailidka. Nustebino eksponatų įvairovė, netikėta buvo pamatyti lietuviškais raštais margintas lovatieses, Adelės Verseckienės padovanotas audimo stakles, iš kartos į kartą perduodamą Moliadugnyje (Varėnos r.) gyvenusios
V. Dailidkos motinos verpimo ratelį, prosenelio ir senelio noragus. Visus nudžiugino ir lentynoje šalia senų vertingų, netgi spaudos draudimo metais išleistų knygų besipuikuojanti šių metų S. Rapolionio premijos laureato V. V. Česnulio knyga „Kalesninkų parapijos atgimimas“ (2013). Keletas stendų muziejuje skirti šios premijos įteikimo iškilmių akimirkoms. Direktorei paprašius, V. V. Česnulis paliko linkėjimus ir autografą muziejuje saugomoje gimnazijos garbių svečių knygoje.

Pažintis su gimnazija tęsėsi šviesioje, erdvioje bibliotekoje su patogia skaitykla. Ant karpiniais dekoruotos bibliotekos sienos mirga šį tą ir apie gimnazijos bendruomenę pasakantis įrašas didelėmis raidėmis: „Čia gyvena Meilė, Laimė, Juokas, Svajonės ir Mes.“ Tarsi antrindama šiam įrašui, direktorė priminė gimnazijoje puoselėjamas vertybes: toleranciją, pagarbą, meilę, pareigingumą, sąžiningumą sau ir kitiems, bendradarbiavimą. Šios vertybės – atramos taškai sklandžiam mokytojų ir mokinių bendravimui, žengiant kartais ir ne itin paprastu pažinimo keliu.

Artėjant premijos įteikimo valandai, gimnazijos aktų salėje rinkosi ir kiti svečiai: atvyko lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, 2016 m. S. Rapolionio premijos laureatė rašytoja, žurnalistė, gidė Aurelija Arlauskienė, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto direktorius, docentas dr. Gediminas Kazėnas, verslininkas Mindaugas Vyskupaitis, Vilniaus r. Juodšilių „Šilo“ gimnazijos Ugdymą organizuojančio skyriaus vedėja Jolanta Novopašinienė ir gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Jolanta Gumbrevičienė. Prasidėjus renginiui, suskambo mokinių balsai – jie atliko gimnazijos himną, nuteikusį rimčiai ir susitelkimui. Ne mažiau iškilminga dalis – direktorės D. Zuzo sveikinimas. Ji sakė, kad gimnazijai didžiulė garbė organizuoti šias iškilmes, dalijosi džiaugsmu, kad jau tapo tradicija įteikti premiją būtent čia, bronzinio S. Rapolionio biusto puošiamoje salėje, tai jau aštuntas kartas. Pirmąkart premija buvo įteikta 2007 m. gegužės 11 d. per pirmąjį Rytų Lietuvos mokinių menų festivalį „Rytų Lietuvos žiedas“ Vilniuje, „Siemens“ arenoje, 2008 m. ceremonija vyko Vilniaus kongresų rūmuose, o nuo 2011 m. kasmet gegužę šiuo tikslu susitinkama Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Rytų ir Pietryčių Lietuvoje skatina švietėjišką, literatūrinę, šio krašto istorijos tyrimų lauką turtinančią, lietuvybę puoselėjančią kultūros sklaidos veiklą, organizuodama konkursus S. Rapolionio ir Pietryčių Lietuvos metų mokytojo vardo premijoms gauti. Kaip teigė draugijos pirmininkas A. Masaitis, Pietryčių Lietuvos inteligentų siūlymui steigti S. Rapolionio premiją pritarė tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o šį panaikinus, premijų steigėjo funkcijas perėmė lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Pirmosios premijos buvo įteiktos 2007 m. Vytautui Dailidkai ir dr. Algirdui Kavaliauskui, po vienerių metų, 2008 m., – Viktorijai Lapėnienei, Antanui Karmonui ir Algimantui Masaičiui, 2009 m. – Jonui Bajorūnui, 2011 m. – Juozui Vercinkevičiui, 2012 m. – Valentui Šiaudiniui, 2013 m. – Antanui Lesiui, 2014 m. –
dr. Aldonai Vasiliauskienei, 2015 – m. prof. Gražinai Landsbergienei, 2016 m. – Aurelijai Arlauskienei, o 2017 m. premija skirta žurnalistei, poetei Marijai Šaknienei(2).

Šiųmetinės premijos įteikimo šventės dalyvius stebino, džiugino, abejingų nepaliko Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Laimos Bandalevičės ir muzikos mokytojos metodininkės Jadvygos Sinkevič paruošta literatūrinė-muzikinė kompozicija „Vaikai po lelijomis“, kurią atliko 5–8 klasių ir I gimnazinės klasės mokiniai.

Po meninės programos svarų, visų lauktą žodį tarė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas A. Masaitis ir paskelbė laureatą:

Atrodo, taip neseniai, lygiai prieš metus, mes čia buvome susirinkę, tokią pat gražią dieną, gegužį. Štai vėl susirinkome pagerbti to didžiojo lietuvio, kuris prieš daugelį metų gegužės 13 d. iškeliavo iš šio pasaulio, atminimo. Ne šiaip lietuvio. …Ir ant jo antkapio užrašyta: „Čia guli didis lietuvis.“ Džiugu, kad kasmet susirenkame čia, šioje nuostabioje Jūsų gimnazijoje, kuri ir nešioja to didžiojo lietuvio vardą – Stanislovo Rapolionio gimnazija.

Visuomet ši Stanislovo Rapolionio atminimo pagerbimo, o drauge ir premijos įteikimo, šventė vyksta paskutinę savaitės darbo dieną, penktadienį, kuris arčiausiai S. Rapolionio mirties datos. Tiksli jo gimimo diena nežinoma.

Taip jau susiklostė, kad atsirado galimybė įsteigti premiją, kuria kasmet būtų apdovanojama iškiliausia Pietryčių Lietuvos asmenybė. Šiandien bus įteikta jau 14-oji tokia premija, o šiame pastate 8-oji, aštuntus metus čia susirenkame. […]

Remdamiesi premijos skyrimo nuostatais, premiją už nuopelnus Pietryčių Lietuvos kraštui skiriame rašytojui, žurnalistui, mokytojui ar kitam veikėjui, tačiau dažniausiai ji atitenka žurnalistams. Šiandieną bus apdovanotas taip pat žurnalistas, rašytojas. Mano duomenimis, jis yra netgi dvylikos knygų autorius. Tris knygas norėčiau ypač išskirti, ne jose pateikta ir gana išsami „Ryto“ draugijos ir jos mokyklų istorija. Prisiminkime, juk prieš karą beveik kiekviename kaimelyje veikė „Ryto“ draugijos pradinė mokykla. Šis žurnalistas daug dėmesio skiria minėtai istorijai, o „Rytas“ didžiuojasi tokiais rašytojais, žurnalistais ir stengiasi įvertinti jų triūsą.

Šiandien pasikalbėsime ir apie S. Rapolionį, ir apie minėtą žurnalistą, tas tris mane ypač sudominusias jo knygas. Viena iš jų – „Kalesninkų parapijos atgimimas“(3). Kalesninkų parapijoje daug metų dirbo garsus kunigas, švietėjas, „Ryto“ draugijos narys ir reorganizatorius Mykolas Rudzis. Šio kunigo vardu ir pavadinta Kalesninkų mokykla. Tai puiki knyga, tikiu, kad ją turite bibliotekoje ir būtinai perskaitysite. Kita taip pat įdomi knyga – „Kanauninkas Klemensas Maliukevičius“(4). Jis „Ryto“ draugijai labai brangus, nes yra draugijos signataras. 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje, įvyko posėdis, kurio metu įsteigta „Ryto“ draugija, o jame vienas iš šešių dalyvavusių vyrų buvo Klemensas Maliukevičius. Šiuos šešis vyrus vadiname signatarais. Tai tikrai garbūs asmenys: dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Klemensas Maliukevičius – trys pasauliečiai ir trys kunigai. Šią knygą išties verta perskaityti jaunajai kartai, nes ji susijusi su šio krašto istorija. Skaitydami neabejotinai surasite paminėtų, aprašytų pažįstamų vietovių. Mane sudomino ir paskutinė jau išleista, bet tikiu, kad nepaskutinė šio autoriaus knyga – „Tarp ežerų ir girių“(5). Joje aprašyta Girežerio kaimo istorija ir net įdėtas „Ryto“ draugijos įsteigtos šio kaimo mokyklos istorijai skirtas skyrelis. Tai ir dokumentai, ir puikios istorijos.

Štai toks trumpas mano pasakojimas apie tai, kodėl mus sudomino šis žurnalistas, rašytojas ir buvo pasirašytas 2018 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 1 Stanislovo Rapolionio premiją skirti žurnalistui, rašytojui Vytautui Valentinui Česnuliui už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą. Kviečiu Vytautą Valentiną Česnulį atsiimti raštą ir Vytauto Landsbergio fondo dovanėlę, o Jus, gerbiami gimnazistai, kviečiu perskaityti šio rašytojo knygas ir sužinoti daugiau apie sau artimą ir mielą kraštą.

Garsiais plojimais palydėjus A. Masaičio žodžius, renginį vedusiai S. Rapolionio gimnazijos direktoriaus pavaduotojai ugdymui Eglei Kiriuškinienei paprašius, laureatas Vytautas Valentinas Česnulis taip pat tarė žodį:

Kas aš toks? Gimęs tai jau seniai, prieš 82-ejus metus, dabartiniame Varėnos r., o tada Vilniaus-Trakų apskr. Varėnos vlsč., Merkio upės kairiojo kranto paupyje. Merkiu kaip tik tada ėjo demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Mano gimtasis Moliadugnio kaimelis minimas netgi žinomoje 1920 m. Suvalkų sutartyje. Pagal tą sutartį tas mano Moliadugnis su Varėnos geležinkelio stotimi turėjo likti Lenkijai, tačiau ilgainiui viskas keitėsi, keitėsi laikai, o lenkų valdžioje mes ir likome. Taigi man Pietryčių Lietuvos gyvenimas, istorija jau nuo seno žinoma, iš vaikystės prisimenu tėvų pasakojimus apie tai, kas ten dėjosi. Mokiausi trejus metus savo gimtajame sodžiuje, nes čia buvo likęs gražus lenkų pasienio kordono pastatas, kuriame 1939 m. pabaigoje įsteigta mokykla. Paskui baigiau I Varėnos vidurinę mokyklą, Vilniaus universitetą, žurnalistikos studijas.

Rašyti apie Pietryčių Lietuvą pradėjau anksti, tai buvo kelios recenzijos respublikinei spaudai ir Varėnos rajono laikraščiui apie knygas, kurioseatsispindėjo Pietryčių Lietuvos gyvenimas arba tokių Varėnos krašto dainininkų kaip Rožė Sabaliauskienė, Petras Zalanskas veikla ir gyvenimas. Knygų jau turbūt aš daugiau nei dešimt išleidęs, bet be tų, apie kurias kalbėjo p. A. Masaitis, paminėčiau pirmąją apie gimtąjį Moliadugnio sodžių – „Moliadugnis ir jo apylinkės“(6), taip pat „Poringę apie Mergežerio sodžių“(7). Šios knygos drauge su šiandien jau minėta knyga apie Gi­režerio sodžių skirtos tos pačios mūsų seniūnijos kaimams, vietovėms, kuriose mano tėvai, protėviai nuo XVIII a. pabaigos buvo žinomi, gyveno. Varėnos kraštui skirtos „Varėnai 150 metų“(8), „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“(9), „Senoji Varėna 600“(10) (pastarosios esu bendraautoris), apie trumpai gyvavusius Varėnos šaulių būrius, II Varėnos ir Valkininkų geležinkelio stoties šaulių būrius, rašau knygoje „Varėnos krašto šauliai 1919–1940 metais“. Knygelėse apie Perlojos bažnyčias(11) irgi šiek tiek liečiu Merkio kairįjį krantą. Jau dešimt metų bendradarbiauju su „Vorutos“ laikraščiu, dar net neskaičiavau, kiek aš jam, turbūt kelias dešimtis, visokių rašinių esu parašęs, o daugelis iš tų rašinių kaip tik ir liečia Vilniaus kraštą, Vilniaus lietuvių spaudą, leistą tarpukariu, mokyklas ir t. t. Tai tokie dalykai.

Dėkoju premijos skyrimo komisijai, gerbiamam p. A. Masaičiui ir visiems kitiems tos komisijos nariams už gražią dovaną, už mano kuklios veiklos įvertinimą.

Į gimnazijos bendruomenę, svečius,
p. Danutę ir Vytautą Valentiną Česnulius kreipėsi 2011 m. S. Rapolionio premijos laureatas, nacionalinio Lietuvos istorijos laik­raščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius:

… Mums, žurnalistams ir „Vorutos“ laikraščio bendradarbiams, autoriams, šiandien didelė šventė, nes yra pagerbtas ir įvertintas mūsų autorius, žurnalistas ir rašytojas Vytautas Valentinas Česnulis. Tai ne šiaip žurnalistas, tai 1959 m. Vilniaus universiteto žurnalistų laidos atstovas (pirmoji laida – 1954 m.), likęs ištikimas žurnalistikai, daug rašęs ir parašęs. Džiaugiamės, kad beveik dešimtmetį jis bendrauja su „Vorutos“ laikraščiu ir savo energiją, laiką, pasiaukojimą skiria prieškario Vilniaus krašto istorijai ir savo gimtojo Varėnos krašto tyrinėjimui.

V. V. Česnulis yra labai gerbiamas Varėnos žemėje, mums ne kartą teko būti jo kūrybos vakaruose, tad labai džiugu, kad šiandien lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įvertino jo darbą. Žinote, žurnalistai nėra mėgstami, vertinami, retai pagerbiami, jie tos spaudos bitės, kurios turi daug dirbti, sėdėti archyve. Vytauto Valentino rašiniai ypatingi – jiems parašyti reikia gero lenkų, rusų, vokiečių kalbų išmanymo, jie atspindi kruopštų, atidų, nuoseklų, pasiaukojamą darbą archyvuose. Šis autorius mums atvėrė visą iki 1939 m. leistos lietuvių periodinės spaudos istoriją, kuri, iš esmės, buvo netyrinėta, pristatė lietuvių autorius, redaktorius. Visa tai sugulė „Vorutos“ puslapiuose ir bus prieinama tyrinėtojams, skaitytojams. Atskleidė ir daug „Ryto“ draugijos ir jos iki 1939 m. turėto lietuviškų mokyklų, skaityklų tinklo istorijos detalių apie draugijos milžinišką, tiesiog sunkiai įvertinamą darbą. […]

Būtų galima dar daug ką pasakyti apie Vytauto Valentino darbštumą, tikro dzūko darbštumą. Jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, jos gerbiamas ir mylimas, aktyviai dalyvauja sąjungos veikloje, platina „Vorutos“ laikraštį ir rašo naujas knygas, tad tikimės, kad su juo dar ne kartą susitiksime.

Po J. Vercinkevičiaus kalbėjusi 2016 m. S. Rapolionio premijos laureatė žurnalistė, rašytoja, gidė, Merkio aukštupio krašto bendruomenės pirmininkė Aurelija Arlauskienė tarsi tesėjo A. Masaičio duotą pažadą papasakoti apie S. Rapolionį, tad pristatė išsamų pranešimą apie šį lietuviškos raštijos pradininką, paminėdama ir kitas iškilias Eišiškių krašto asmenybes, priminė su Gornostajiškių dvaro sodyboje esančio S. Rapolionio paminklu susijusias problemas (visą pranešimą ketinama spausdinti kituose „Vorutos“ numeriuose – red. pastaba). Gimnazijos bendruomenei buvo smagu gauti A. Arlauskienės sudarytą knygą „Jašiūnų dvaras – kultūros židinys“(12).

Su dovanomis atvyko ir 2007 m. Stanislovo Rapolionio premijos laureatas, pedagogas, dailininkas, poetas Vytautas Dailidka. Jis ne tik perskaitė savo eiles, priminė mūsų tautos šventenybes, kurias turi branginti ne vien Pietryčių Lietuvoje gyvenantys lietuviai, bet ir įteikė kruopščiai savo paties rankomis parengtus savilaidos leidinėlius.

Mokiniams ir mokytojams sugrįžus į pamokas, svečiai neskubėjo išsiskirstyti. Dar viena svarbi S. Rapolionio premijos įteikimo šventės dalis – aplankyti S. Rapolioniui skirtą paminklą Gornostajiškių dvaro sodyboje.

Irma STADALNYKAITĖ

___________________________________

¹ Kalesninkų parapijos atgimimas, Trakai: Voruta, 2013, 90 p.; Nutilę varpai, Trakai: Voruta, 2015, 136 p.; Kanauninkas Klemensas Maliukevičius, Trakai: Voruta, 2016, 160 p.; Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija, Trakai: Voruta, 2016, 168 p.+40 p. nuotraukų.

² Algimantas Masaitis, Atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 2004–2012 metais, Trakai: Voruta, 2013, p. 22–24.

³ Vytautas Valentinas Česnulis, Kalesninkų parapijos atgimimas, Trakai, 2013, 90 p., 600 egz.

⁴ Vytautas Valentinas Česnulis, Kanauninkas Klemensas Maliukevičius, Trakai, 2016, 160 p., 1 000 egz.

⁵ Vytautas Valentinas Česnulis, Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija, Trakai, 2016, 168 p.+40 p. nuotraukų, 500 egz.

⁶ Vytautas Valentinas Česnulis, Moliadugnis ir jo apylinkės, I leidimas – Vilnius, 2007, 204 p., 120 egz., II leidimas – 2008 m., 212 p.+Moliadugnio kaimo žemių planas, 160 egz.

⁷ Vytautas Valentinas Česnulis, Poringė apie Mergežerio sodžių, Vilnius, 2011, 200 p.+36 p. nuotraukų, 250 egz.

⁸ Vytautas Valentinas Česnulis, Varėnai 150 metų, Vilnius, 2012, 112 p.+32 p. nuotraukų, 550 egz.

⁹ Vytautas Valentinas Česnulis, Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos, Vilnius, 2006, 136 p., 200 egz.

¹⁰ Senoji Varėna 600, sud. Tomas Andrius Valuta, Senoji Varėna, 2014, 272 p., 1 000 egz. V. V. Česnulis yra apie 40 proc. šios knygos teksto autorius.

¹¹ Vytautas Valentinas Česnulis, Senoji Perlojos bažnyčia, Vilnius, 2006, 55 p., 150 egz.; Vytautas Valentinas Česnulis, Perlojos bažnyčios, Vilnius, 2008, 76 p., 200 egz.

¹²Jašiūnų dvaras – kultūros židinys, sud. Aurelija Arlauskienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, 280 p.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr.  5 (847), 2018 m. gegužės 26 d., p. 1, 8, 16.

The post Stanislovo Rapolionio premija įteikta žurnalistui Vytautui Valentinui Česnuliui appeared first on Voruta.

Šių metų signataro Donato Malinausko premija įteikta dr. Vytautui Rubavičiui. Renginyje dalyvavo LR Seimo narys Jonas Liesys (viduryje), Kęstutis Petrulis (antras iš kairės) ankstesnių metų premijos laureatai – Juozas Vercinkevičius (pirmas iš kairės), etnologė Nijolė Balčiūnienė, Gintaras Songaila (pirmas iš dešinės), Donato Malinausko giminaitis gyd. Viktoras Jencius Butautas (antras iš dešinės)

www.voruta.lt

Kovo 11-ąją Vilniuje, Signatarų namuose, buvo įteikta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko 2017-ųjų kultūros premija rašytojui, humanitarinių mokslų (filosofijos) daktarui, Lietuvos kultūros instituto vyresniajam mokslo darbuotojui Vytautui Rubavičiui. Premijos steigėjai – signataro Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir giminaitis gyd. Viktoras Jencius-Butautas su žmona gyd. Žiedūna. Nuo 2012-ųjų premijas yra gavę šie visuomenės veikėjai: mons. Alfonsas Svarinskas, „Vorutos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (2012), „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), politikas ir visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila (2015), Lietuvos architektūros tyrinėtojas, istorikas dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, Lituanistikos katedros profesorius dr. Alvydas Butkus (2017).

Premijos įteikime dalyvavo LR Seimo narys Jonas Liesys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo pavaduotojas gyd. Kęstutis Petrulis su nariais, premijos steigėjai ir signataro giminaičiai Žiedūna ir Viktoras Jenciai su vaikais Luku ir Bernardu, Vėtrė Markevičiūtė su sūnumi Vėju Leščinsku,

Donato Malinausko premijos laureatai Gintaras Songaila, Nijolė Balčiūnienė, Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas dr. Kęstutis Dubnikas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990–1992 m. narys Rišardas Maceikianecas, knygų rašytojas Antanas Žilėnas, dr. Aldona Vasiliauskienė, signataro kun. Alfonso Petrulio sesuo Nijolė Štriupkuvienė, Vilius Maslauskas, ir kt. istorijos mylėtojai.

„Vorutos“ laikraščio leidėjas, steigėjas pristatė premijos steigėjus bei paminėjo priemones, skirtas Donato Malinausko įamžinimui. Viena jų, kaip svarbiausia, 2013 m. Trakų r. Onuškio vidurinei mokyklai suteiktas Donato Malinausko vardas, išleistos dvi knygos apie knygos apie signatarą: Raimundo Lopatos („Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, 1997, Trakai: Voruta) ir Viktoro Jenciaus-Butauto („1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“, 2011, „Vorutos“ fondas: Trakai), rengiama trečioji autoriaus knyga. Taip pat susirinkusiesiems J. Vercinkevičius priminė, kad Vilniuje yra Donato Malinausko gatvė; Vilniaus miesto viešojo transporto autobusas Nr. 52 (Centras–Ukmergės g.–Tarandė) pažymėtas signataro nuotrauka ir įrašu „Donatas Malinauskas 1869–1942 Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, agronomas, diplomatas“.

Premijos steigėjas Viktoras Jencius-Butautas savo kalboje paminėjo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti istoriografijos dalykus – archyvinė medžiaga yra gausi, bet mažai tyrinėta. Savo antrojoje knygoje jis žada atskleisti Donato Malinausko veiklą šioje draugijoje.

Gyd. Viktoras Jencius įteikė dizainerės Vėtrės Markevičiūtės pagamintą keramikinį medalį dr. Vytautui Rubavičiui, kuris padėkojęs už šį reikšmingą įvertinimą, perskaitė pranešimą „Tauta ir valstybė“. Ištraukas iš šio pranešime spausdinsime atskirai.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,

Irma STADALNYKAITĖ

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

The post Signataro Donato Malinausko premija įteikta dr. Vytautui Rubavičiui appeared first on Voruta.

Režisierius Jonas Vaitiekaitis su mėgėjų aktorių trupe po spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“ premjeros Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, 2018 m. sausio 27 d. Iš kairės: Adriana Macko, Barbora Sindaravičiūtė, Aldona Meirovič, muzikinės dalies vadovas Jevgenij Barkovskij, Ivanas Kornyšovas, Viktoras Fedorenko, Lolita Okunevičienė, Artūras Virganavičius, Lilija Šusterova, rež. Jonas Vaitiekaitis, Kristina Užumeckienė, Olga Kreičman-Baranovskaja, Haroldas Liudvikas Šoblinskas, Lionė Stanišauskienė

2017 m. sausio 28 d., prabėgus 45-eriems metams, režisierius Jonas Vaitiekaitis su nauja savo trupe sugrįžo į Lentvario sceną pirmą kartą parodyti pagal J. Tumo-Vaižganto apysaką „Nebylys“ pastatyto spektaklio „Mes pasiilgom savo sodžiaus“. Kitaip nei  „Varnalėšos“ draugija iš šiųmetinio, sausio 27 d. pristatyto spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“, šis teatrinis sambūris nepabūgo sunkumų, o tik paaugo ir gavo vardą – šįkart į premjerą žiūrovus pakvietė Lentvario dvaro teatras.

Teatro įkūrėjas J. Vaitiekaitis nebuvo vienintelis, rinkęs teatrui vardą. Tai buvo komandinis sprendimas, o šią komandą sudaro direktorės Ievos Skaistytės vadovaujamų Lentvario kultūros rūmų, kuriems ir priklauso teat­ras, kolektyvas bei mėgėjų aktorių trupė. Režisierius prisiminė: „Visi pasitarėme ir nutarėme taip pavadinti. Tai gražu, nes vis dėlto šalia mūsų vieni gražiausių rūmų ir parkų Lietuvoje, reikia šito neužmiršti. Ir jeigu grafo Tiškevičiaus dvaras ateityje suklestės, pakvies į kokius nors muzikos, teatro ar kitokius renginius, tai šis pavadinimas vis tiktai mūsų miestui suteiks daugiau svorio.“

Lentvario dvaro teatro ištakos

Po prieš metus vykusio spek­taklio režisierius J. Vaitiekaitis, dėkodamas gausiai auditorijai, priminė, kad prieš 45-erius metus Lentvaryje buvo įkurtas pirmasis liaudies teatras Trakų rajone. Teatro aktoriai buvo Kilimų fabriko darbuotojai, juos fabrikui vadovavęs a. a. Vincas Bagdzevičius darbo metu išleisdavo į meno saviveiklos užsiėmimus. Tuomet režisierius pabrėžė, kad teatro dvasia „vis dėlto išliko šiame keistame miestelyje“.

Paprašytas daugiau papasakoti apie liaudies teatrą, režisierius kalbėjo: „Anų laikų Lentvario liaudies teatras buvo įkurtas Kilimų fabrike. Prisimenu, Trakų rajono kultūros skyriaus vedėjas a. a. Julius Paulauskas labai norėjo, kad teatras būtų pavadintas Trakų liaudies teatru, tačiau nesutikau – juk kolektyvas buvo Kilimų fabriko. Ir tai buvo nuostabus kolektyvas. Kiekvienas miestelis turi savo aurą, kurią reikia tik laiku surasti, laiku sukviesti ir laiku parodyti. Tai visai kaip to gaisrininko arklys – laiku turi būti pašertas, laiku į ienas įkinkytas ir laiku nuvažiuota į gaisrą. Prieš 46-erius metus turėjau Lentvario liaudies teatrą, tuomet buvo viskas aišku – Lentvario kilimų fabriko liaudies teatras. Šiandien šio fabriko, kaip žinome, beveik nėra – yra kelios staklės, turbūt dirba, bet tai nebe mano reikalai. Man patinka mūsų sugalvotas pavadinimas, manau, jis ir tinka, o kiek girdėjau, tai ir į premjerą susirinkę žiūrovai į jį labai teigiamai pažiūrėjo.“

Iššūkiai ir lūkesčiai

Kalbėdamas apie Lentvario dvaro teatrui teksiančius iššūkius, režisierius neslepia, kad drauge su aktoriais mėgėjais sieksią kiek įmanoma priartėti prie profesionaliosios scenos, nors ir ne visos aplinkybės tam palankios: „Apskritai, kai kalba apie liaudies teatrų laikus ir aimanuoja: „Jėzus, sovietai ten“, aš nekreipiu dėmesio. Tuo metu meno saviveikla buvo labai aukšto meninio lygio. Vien Kilimų fabrike buvo 14-ika kolektyvų: buvo išskirtinis moterų pučiamųjų dūdų orkestras, liaudies teatras, puikus estradinis kolektyvas ir kt. Tiesa, visų kolektyvų vadovai buvo vilniečiai. Kitas Lentvario kultūros centras buvo gamykla „Kaitra“, joje taip pat buvo apie dešimt kolektyvų, gal aštuoni… O štai šiandien klausiu Lentvario kultūros rūmų direktorės Ievos: „Kultūros rūmai, na, kurgi tie rūmai? Ar tai tie keturi kabinetai, ką juose galima daryt?“

Mano didžiausia svajonė, kad Lentvaris turėtų tokį teatrą, kokį turi Marijampolė ar Alytus, juk matau, kad čia, Lentvaryje, yra yra daug teatrą mylinčių žmonių, o tai labai keista ir neįprasta. Jeigu pakeliautume po Lietuvą, rastume daug dramos kolektyvų, tačiau mažai būtų tokių, kur susiburia įvairių profesijų žmonės – čia ir vaistinės vedėja, geležinkelio vyriausioji inžinierė, darželio auklėtoja, pašto darbuotojai, mokytojai ir t. t. Džiaugiuosi, kad čia ir mano buvę moksleiviai iš Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos, štai ir Viktoras Fedorenko, man lengva su jais, jie jau daug žino. Mes iškart neatėjome, mes, neleis meluoti Kultūros rūmų direktorė Ieva, mes du mėnesius mokėmės aktoriaus meistriškumo pagrindų, užtat ir saviveiklos tokios, kokia buvo matyti pirmame spektak­lyje, daug mažiau. Spektaklio stop kadrai kalba už save, tačiau, kai kada aš juos paleidžiu makaluotis, ir matau, kad tai nėra profesinis teatras. Tai yra mėgėjų teatras, o mano tikslas, kad jis būtų trupučiuką aukščiau nei tarkim 1960 m., nei to meto meno saviveikla. Mano mama Izabelė Žibaitė (vėliau – Vaitiekaitienė) vaidindavo Marijampolėje. Štai, pavyzdžiui, mano gimtajame miestelyje, Kudirkos Naumiestyje, kur buvo tik 7 tūkst. gyventojų, žiūrovus stebindavo apie 14-ika dramos kolektyvų.

Tai tokia ta mano didžiulė svajonė. Tikiu, kad direktorė Ieva man padės – ji protinga ir profesionali (o tai Lietuvos kultūros centruose reta, mažai išmanančių šios srities, profesijos pagrindus), su ja lengva dirbti. Didžiausia mūsų laimė būtų turėti erdvius Kultūros rūmus. Jeigu turėsime tokius rūmus ir biblioteką, atsigausime. Laukiame, nesulaukiame, tikime, kad šiemet pradės remontą. Dabartinės patalpos vargiai mums tinka. Čia galimos nebent užstalinės repeticijos, o vien jų, žinoma, neužtenka. Gal šios patalpos ir tinka organizaciniam, vadybiniam darbui. Štai šiuose nedideliuose kabinetuose ir gimė toks teatro pavadinimas.“

Ar vis dėlto svajonė bus įgyvendinta?

Kiek sunerimę dėl Lentvario dvaro teatro ateities, kreipėmės į Lentvario kultūros rūmų direktorę I. Skaistytę ir pasiteiravome, ar visgi pavyks mūsų miestui išlaikyti savo teatrą. Direktorė pasidžiaugė, kad jau žengti svarbūs žingsniai – pavyko įkalbėti profesionalų režisierių, suburti trupę ir, nors ir ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, tačiau pasirengti jau antrai premjerai. Ji, kaip ir daugelis šeštadienio pavakarę į spektaklio premjerą susirinkusiųjų, išreiškė viltį, kad teatras mus nudžiugins dar ne viena premjera. Kita vertus, „visi žinome, kad norėdami kokybiško rezultato, turime už jį sumokėti. Mums pasisekė, kad pavyko įkalbėti sugrįžti į Lent­vario sceną daug patirties turintį aktorių ir režisierių J. Vaitiekaitį, kuris iš paprastų mėgėjų daro profesionalus. Tik apmaudu, kad Kultūros rūmai jam negali sumokėti deramo atlygio už visą darbą ir įdedamas pastangas. Galbūt tinkamų sąlygų darbui ir pakankamo finansavimo nesulaukia ir kiti kolektyvai, tarp jų Dainų šventėse pasirodantys „Lendvarė“, „Jaunimėlis“. Nuostabu būtų, jei visi meno mėgėjų kolektyvai galėtų sau leisti daugiau, kurdami kostiumus ar dekoracijas, mokydami atlikėjus, vaidintojus profesionalaus atlikimo pagrindų, subtilybių, rengdami mokomąsias repeticijas, seminarus, kad vaidintojai geriau vaidintų, o dainininkai geriau dainuotų“.

Taigi pakerėti abiejų premjerų ir neabejodami sėkme, naujiesiems metams dar tik prasidėjus drauge su lentvariečiais viliamės kitas premjeras išvysti ne gimnazijos salėje, už kurią esame dėkingi direktoriui Jonui Kietavičiui, o tam skirtose, tinkamose ir, žinoma, deramose Lentvario kultūros rūmų patalpose.

Kalbėjosi Irma Stadalnykaitė

Lentvario kultūros rūmų nuotr.

Šaltinis – www.klevualeja.lt.

The post Lentvario dvaro teatro gimimas appeared first on Voruta.

Lentvario dvaro atvirukas, 1905–1908 m. Šaltinis – Lentvaris [grafika]: [miesto ir jo apylinkių fotografinių atvirukų kolekcija iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fondų]. Prieiga per internetą – http://elibrary.mab.lt/handle/1/221

Apie Lentvario dvaro teatro spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“ premjerą ir gyvenimą pasakoja režisierius Jonas Vaitiekaitis

Baigiantis sausiui, kai bene visos kultūros įstaigos, draugijos ar kitokios santalkos buvo panirusios Valstybės atkūrimo šimtmečio šventės programos derinimo ir kartojimosi rūpesčiuose, Trakų rajono spaudoje sumirgėjo Lentvario kultūros rūmų sukurtos ir išplatintos afišos, skelbiančios, kad sausio 27 d. įvyks Lentvario dvaro teatro spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“ premjera. Spektaklis ilgesingu, romantiniu pavadinimu – tarsi prieštara šimtmečio minėjimo renginių, kuriais vargu, ar benustebinsi, maratonui, o drauge ir dingstis susimąstyti apie tai, kaip nuo Pirmosios Respublikos laikų pakito visuomenė, jos vertybės, idealai, ar išsižadėjome ydų, ar esame pranašesni už buvusias kartas. Šiandien nebekelia nuostabos ir tai, kad dažnai garsias progines papliauškas nustelbia kelios taiklios įtikinamai ištartos frazės. Panašiai nutiko ir šįkart – satyros ženklu pažymėtas Pirmosios Respublikos laikotarpio realijų, kilnių pilietinių idėjų prisodrintas siužetas, šmaikšti, kandi replika ne vieną atvykusįjį į premjerą paragino pasitikrinti.

Po premjeros prabėgus savaitei, jos aptarti, pasidalyti įspūdžiais susitikome su režisieriumi Jonu Vaitiekaičiu, o Lentvario kultūros rūmuose mus maloniai priėmė direktorė Ieva Skaistytė ir kolektyvas. Turėdami neeilinę progą kalbėtis su pačiu spektaklio idėjos kūrėju ir įgyvendintoju, ja pasinaudojome, tad bėrėme režisieriui klausimus.

Kokia yra šio spektaklio priešistorė? Afišoje nurodoma, kad spektaklis pastatytas pagal Balio Sruogos ir JAV lietuvių teatrinio sambūrio „Antras kaimas“ kūrybines idėjas.

Jeigu pavartytumėte Balio Sruogos dramaturgiją, pamatytumėte, kad spektaklio pagrindas – jo komedijos „Dobilėlis penkialapis“ ir „Uošvienė“. Pirmajame kūrinyje rastume dainuojančius vyrus – viengungius, „Dobilėlio penkialapio“ draugijos narius. Šįkart pakeičiau viengungius viengungėmis, nes trupėje daugiau moterų, – juk gali būti ir viengungės, kurias reikia apmokestinti. Kai kurios spektaklio vietos, replikos paimtos iš „Antro kaimo“ programos. Tai puikus lietuvių teatras Čikagoje, džiaugiuosi, kad teko nuvykti į Ameriką ir susitikti su „Antro kaimo“ aktoriais, tebeturiu ir nuolat dirbdamas remiuosi vieno iš jų režisierių padovanota knyga, pagal ją su III ir IV gimnazijos klasėmis vaidiname satyrines miniatiūras. Nedaug satyrų autorių turime Lietuvoje – Vytautę Žilinskaitę ir dar vieną kitą, o čia juk vien satyra. Pati spektaklio situacija man labai patinka, patinka tos piršlybos, tačiau kaip pagrindą vis vien reikia kažką turėti, parašyti pjesę – tai ne kavos puodelį išgerti, tai begalinis darbas.

Kodėl pasirinktas būtent toks spektaklio žanras, kodėl komedija? Kur slypi juokas, kas jį kelia?

51-erius metus būdamas profesinėje scenoje, visada dirbau ir su meno saviveiklos kolektyvais. Kai Lentvaryje turėjau Liaudies teatrą, įkūriau ir kurčiųjų teatrą „Mimika“. Tuo metu profesionaliems aktoriams buvo leidžiama dirbti tik viename mėgėjų teatre, taigi aš pasirinkau kurčiuosius. Vėliau dar prie Lentvario liaudies teatro prisijungs Algirdas Latėnas, Česlovas Stonys… Bet kai iš kolektyvo išeina idėja, labai sunku kitiems ją prikelti. 27-erius metus aktoriaudamas teatre, sukūriau apie septyniasdešimt vaidmenų, vėliau keturiolika metų direktoriavau. Turbūt apie septyniasdešimt spektaklių esu surežisavęs – ir vaikiškų, ir įvairiausių pjesių suaugusiesiems. Ir vis dėlto šis veikalas – man pirma satyrinė komedija, tad labai jaudinausi, man buvo sudėtinga. Galiu pasižiūrėti iš šalies, pasijuokti, o čia juk pačiam reikėjo viską sugalvoti – tuos pliaukštelėjimus, kandis ir visus kitus dalykus. Spektaklį ruošiau beveik devynis mėnesius, visą laiką buvau išsitempęs, tad labai palengvėjo, kai šeima ir draugai po premjeros sakė, kad publika visą laiką nuo pat spektaklio pradžios šypsojosi, kad be reikalo taip jaudinausi, kad saviveiklos jie matė labai mažai.

Komedija siekiama pasišaipyti įvairių nesėkmingų susivienijimų, draugijų, išsiskirstančių vos tik susiduria su pirmais sunkumais. Ir ko gero Lietuvoje taip pat yra daug tokių atvejų. Regis, susiburia vienminčiai, tačiau pirmi sunkumai – ir nebereikia nieko. O štai ir parodomos piršlybos, ar tai nėra pasityčiojimas iš žmonių? O Dūmelio personažas? Pasirodo, meilės nereikia, meilės čia išvis nėra. Yra dalykiniai santykiai, materialūs daiktai, kurie už žmogiškumą, jausmą spektaklio personažams aukščiau – jei ko reikia, tuojau nusipirksiu. Tik ar dabar ne taip yra? Retas kuris turbūt meilę tyrai, nuoširdžiai jaučia… Perka. Šia pjese atsargiai prisilietėme prie viso to ir paklausėme: pasižiūrėkite, žmonės, kas vyksta šitoje mūsų meilėje?!. Niekis, spektaklyje juk nieko nėra, belieka, kad sukalbamesnę tarnaitę pasirinktų. O tarnaitė kitą dieną bus kita, trečią – dar kita.

B. Sruogos veikalas parašytas maždaug 1930 m., kas pasikeitė iki šios dienos? Niekas… Miesčionizmas kaip ir buvo, taip ir liko. Meilę galime pirkti ir perkame, ir taip toliau, ir taip toliau. Tik susidurę su sunkumais, iškart atsitraukiam. Kas gi yra brangu visame kame? Tas paprastas dalykas – žmogiškumas, meilė vienas kitam.

Kurgi spektaklio konfliktas?

Tad ir konfliktas kyla iš to paties – spektakliu parodome, kad jokios žmogiškosios meilės, tikrų jausmų nėra, o tai disonuoja su mūsų prigimtimi. Spektaklyje viską perka – Dūmelis perka savo Paryžių, parduotuves. O jeigu prisimintume dabar rodomas televizijos laidas apie gyvenimą? Paliktos šeimos, emigracija, lietuvių išsivaikščiojimas, prarastas lietuviškasis mentalitetas… Juk pirmiausia mes, lietuviai, mylime Dievą, Tėvynę ir Šeimą. Štai tokie tikrieji žmogiškieji klodai ir neramu, kad daug ką praradom, o pirmiausia – per žmogiškumą meilę vienas kitam. Gal mes ir netobuli tie lietuviai vyrai, bet jeigu prisirišame prie savo žmonų, nebenorime keisti pasaulio, griauti jo tvarkos ir vertybių. Aš 51-erius metus gyvenu su savo puikia žmona Vanda ir net negalvoju ko nors keisti – gink, Dieve! Tik visą laiką meldžiu Dievulio, kad turėtume sveikatos, kad ryte atsikėlę maldoj galėtume dėkoti už tą dieną, kurią mūsų akys mato. Išsižadėjusieji tų pamatinių klodų daug ką praranda.

Juokiamės, tai juokiamės it spektaklio metu, bet štai kaip vienas kolega po spektaklio man pasakė: „Žinai, aš išsišiepęs stoviu ir galvoju: bet tu rupūže, juk iš tikrųjų mes šitaip visi gyvenam.“ Dauguma gyvena ir nesusimąsto. O tų brangiausių vertybių turi laikytis kiekvienas žmogus – meilės šeimai, tėvynei, darbui, aplinkai, gamtai… Yra ir kitokių pavyzdžių. Dirbdamas Grigiškių „Šviesos“ gimnazijoje, nugirstu, kaip apie ateitį, darbą, profesiją kalbasi II–IV gimnazinių klasių mokiniai. Jie puikūs, nuostabūs, protingi, tik man neramu, kad ši proto jėga gali palikti Lietuvą. Tai būtų tikrai baisu, taigi „sustok, akimirka žavinga“. Tikiu, kad žiūrovai po spektaklio susimąstė, ypač tie, kuriems gyvenime irgi yra panašiai buvę.

Gal papasakotumėte apie scenografiją ir kostiumus? Ką atskleidžia sẽnos Lentvario dvaro fotografijos?

Scenografiją kūrėme drauge su dailininke Jurgita Jankute-Mirinavičiene, o kostiumus – su kelis dešimtmečius pastatymo dalies vedėja Jaunimo teatre, taip pat Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbusia Galina Kevličiene. Man buvo visai paprasta, aš tik pasakiau temą, o Galina iškart suprato, kokie kostiumai turėtų būti – būtent Pirmosios Respublikos laikotarpio, 1926–1935 m. Kauno mada.

Dekoracijas turėjome rinktis, atsižvelgdami į savo biudžetą, o jis mažas. Pasisekė, kad mums padėjo mano kolega, UAB „Etmonai“ direktorius Audrius Žydelis ir UAB „Statybų bazė“ vadovas Vaicekas Daunaravičius. Dabar dekoracijos brangios, tad džiugu, kad radome rėmėjų.

Taip jau yra, kad paprastai spektakliams turiu mažą biudžetą, kartais atrodo, kad spektaklį reikia iš nieko paruošti – dekoraciją iš lazdos padaryti. Jei prisimintumėme praėjusiais metais pristatytą spektaklį, tai jo dekoracijos taip pat buvo minimalistinės – keliomis detalėmis atkartojome Varnikuose matytą griūvantį namuką. Vaikščiodamas po Varnikus, tebematau, kaip namukas griūva, laukiu, gal kai sugrius, kokia nors vizija naujam spektakliui šaus. Dekoracijos visą laiką atsitiktinai ateina, bet manau, kad dekoracija turi būti minimalistinė ir orientuota į spektaklio idėją, šerdį, nereikia apkrauti scenos.

Kadangi įsikūrėme Lentvaryje ir pasivadinome Lentvario dvaro teatru, tai man atrodo labai gražu, kad sceną papuošėme dideliu pano – Lentvario dvaro fotografija, nukeliančia į XX a. pradžią. Ano laikmečio nuotrauka man patiko, ji manęs visiškai nešokiruoja. Netgi pasirūpinau, kad herojė nuo jos nuvalytų dulkes. Kas dar? Staliukas, dvi kėdelės ir viskas – daugiau nieko. Šis minimalizmas ne mano sugalvotas, tai mano režisūros mokytojo Eimanto Nekrošiaus ir jo žmonos Nadeždos Gultiajevos matymas. Jų dekoracijos visada minimalistinės. Mums, gyvenantiems kibernetikos, elektronikos, gausios ir įvairios informacijos pasaulyje, teatre paliekama vietos vaizduotei – į dekoraciją žvelgdamas žiūrovas gali pats susikurti tokį vaizdą, kokį nori. Nežinia, ar bereiktų sugrįžti prie tokių visiškai išpaišytų spektaklių kaip „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (aut. Rudolfas Blaumanis) ar „Žaldokynė“ (aut. Borisas Dauguvietis).

Kadangi neturime nuolatinės vietos, svarbu, kad dekoracijos būtų mobilios, lengvai ir greitai surenkamos, patogiai pervežamos. Taigi jų mobilumas – mūsų atveju dar vienas svarbus kriterijus.

Idėjų semiatės iš E. Nekrošiaus teatro?

Daug teko dirbti su E. Nekrošiumi, prisiminimai apie mudviejų bendravimą – man vieni gražiausių. Ir dabar susitikę pasikalbame, papasakoju apie dabartinę savo veiklą, o jis klausosi ir niekada neprimeta savo nuomonės. Iš jo semiuosi tam tikro režisūrinio matymo, meninio grūdo. Manau, kad Lietuvoje nėra kito tokio režisieriaus, jis tiesiog – genialus! Jonas Vaitkus taip pat puikus, tačiau jų žvilgsniai į meną skirtingi.

Jau minėtas minimalizmas scenoje – iš E. Nekrošiaus mokyklos. Prisimenu, Valstybiniame jaunimo teatre 1983 m. įvyko E. Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (aut. Čingizas Aitmatovas) premjera, o netrukus su šiuo spektakliu nukeliavome į Čikagą (JAV) ir visus apstulbinome. Mūsų scenoje nieko nebuvo, vien horizontas, padarytas iš maišinės medžiagos, ir dvi geležinkelio juostos – geležinkelis per stepę. Kai spektaklis baigėsi, apie 600 žiūrovų mums plojo atsistoję, buvo matyti, kad spektaklis juos giliai sujaudino. Moterys verkė jau vien išvydusios mankurtą, kurį vaidino Saulius Bareikis. O gastroliuojant Suomijoje ir pats Č. Aitmatovas stebėjosi spektakliu, taip pat mums teko nuvykti ir į Almatą (Pietryčių Kazachija).

Linkstu ir prie E. Nekrošiaus spektakliams būdingos „beveiksmės“ linijos. Sutikite, scenoje svarbu veiksmas – jei nėra veiksmo, nėra teatro. E. Nekrošiaus spektaklyje veikėjas gali ilgai neištarti nė žodžio, bet žiūrėsime į jį ir „beveiksmė“ linija plėtosis. Saviveiklos teatrų spektakliams būdinga daug teksto – veikėjų monologų, dialogų, replikų. Tačiau to nereikia, juk atitinkamai suvaidinus ir pauzės gali būti iškalbios – regis, nieko neįvyksta, bet veiksmas vyksta. Džiaugiuosi, kad mūsų teatro aktoriams jau pavyksta suvaidinti ir bežodes, „beveiksmes“ scenas. O jei kada ir nepavyksta, tai dar ateis tinkamas laikas – kiekvienam vis kitas laikas. Kai studijavau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vaidinau senį spektaklyje „Tamsos galybė“ (aut. Levas Tolstojus). Prisimenu, turėjau suvaidinti visai paprastą veiksmą: senis sėdi kambaryje ir girdi, kaip už sienos muša vaiką. Ir ką gi aš scenoje tąsyk dariau? Ogi verkiau, šaukiau… Po šio pasirodymo mano mokytojas, nuostabus režisierius, tuo metu LTSR valstybinio dramos teatro vyriausiasis režisierius, į septintąją dešimtį kopęs Juozas Rudzinskas sakė: „Joneli, netikiu, tu dar neturi čia ir čia, tu neturi proto tiek. Ne tas vaidmuo. Per sunkus tau.“ Suprantat, visiems viskas ateina savu laiku. Ypač mene jauni žmonės retai pataiko tiesiai į dešimtuką. Jie būna įdomūs, bet dar šio to trūksta.

Gal pakomentuotumėte spektaklio muziką?

Džiaugiuosi, kad Lentvario kultūros rūmuose dirba puikus, itin muzikalus choro, ansamblio vadovas Jevgenij Barkovskij. Jis kūrė muziką ir prieš metus rodytam spektakliui, tai profesionalus ir jautrus muzikas, tad su juo lengva dirbti. Šįkart buvo pasirinkta praėjusio laikmečio muzika, šių laikų kompozitorių muzika nebetiko. Muzikos kūrinių tekstas gana paprastas, tačiau jie puikiai atspindėjo būtojo laiko dvasią.

Turiu prisipažinti, kad nesu didelis muzikos teatre gerbėjas, galbūt kiek kitaip į tai žiūriu. Lietuvių teatras apskritai labai mėgsta muziką, todėl, kad kompozitoriai nėra tokie brangūs, kaip užsienyje. Užsienio teatrų spektakliuose muzikos pašykštima, o štai mes per dramos kūrinį bene visą operą išgirstame. Naujame mūsų spektaklyje nebus gyvos muzikos, nors man labai patinka, kai spektaklyje skamba gyva muzika. Štai vėl sugrįšiu į jaunystės laikus. 1997 m. kurčiųjų teatras „Mimika“ Madrido festivalyje laimėjo didįjį prizą – auksinę kaukę, tačiau iš pradžių šio prizo mums nenorėjo atiduoti. Ogi todėl, kad komisija mus palaikė girdinčiųjų teatro trupe. Per spektaklius gyvai groti pasikviesdavau ilgametį Valstybinio jaunimo teatro koncertmeisterį, muzikos vadovą a. a. Povilą Kebliką. Jis gyvai muzika imituodavo aktorių scenoje atliekamus veiksmus, o ypač kurčiųjų plastikoje gyva muzika – unikumas. Taigi po spektaklio teko komisijai įrodyti, kad iš visos trupės tik vienas vadovas yra girdintis.

Kuriuos savo aktorius šįsyk galėtumėte pagirti?

Šįkart tikrai visą grupę norėčiau pagirti, nei vieno nenoriu išskirti. Man buvo atradimas Dūmelio vaidmenį atlikęs Artūras Virganavičius. O Mikasę vaidinusi Lolita Okunevičienė – apskritai nuostabi aktorė. Prie jų prisidėtų ir Viktoras Fedorenko – ši trijulė ryškiausiai pasirodė. Bet išties visa trupė pasirodė gražiai, beveik profesionaliai – ir Aldona Meirovič, ir Kristina Užumeckienė kokios įdomios buvo, ir visi kiti. Visa grupė ne tik man vienam, bet ir premjeroje buvusiems kolegoms profesionalams patiko, jie sakė, kad visai mažai saviveiklos buvo. Tuo labai džiaugiuosi, nes mano didžiausias noras, kad ši meno saviveikla po truputį augtų, artėtų prie profesionaliojo teatro.

Galiu pasidžiaugti, kad ką tik Lietuvos teatro sąjunga, kurios pirmininkas Ramutis Rimeikis, tapo mūsų teatro partneriais, o trupei, susibūrusiai tik prieš dvejus metus, tai labai svarbus įvertinimas. Tikiu, kad ateis laikas, kai būsime turtingesni ir galėsime į spektaklius pasikviesti vieną kitą profesionalą. Tai mūsų teatrui būtų puiki patirtis ir paskatinimas. Aš nelabai norėčiau, kad eitume praėjusio šimtmečio datom ar pėdom, reikia ten surasti kažką gero ir pasiimti. Seno negalima išmesti, reikia iš jo viską paimti, bet kartu būtina eiti į priekį.

Ar ruošdami spektaklį susidūrėte su sunkumais, kokie jie buvo?

Didžiausias sunkumas – Dieve, duoki kuo greičiau mums Kultūros rūmus. Dėkoju direktorei Ievai Skaistytei, kad jai pavyksta susitarti su Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos direktoriumi Jonu Kietavičiumi. Reikia atskira eilute jam padėkoti už jo didžiulę paramą ir palaikymą – štai ir dabar gimnazijos salėje buvo sustabdyta scenos renovacija, kad galėtume parodyti spektaklį. Jau taip seniai su pavydu žiūriu į Grigiškių ir kitus kultūros centrus. Tai vienintelis dalykas, kurio mums trūksta. Būtų smagu, jei liautųsi tuščios kalbos ir bent kažkas atsigręžtų į keletą kartų didesnį už Trakus miestą. Suprantu, kad rajonui daug ko trūksta, tačiau būtų gerai ir kultūrinės veiklos neužgniaužti.

Gal pristatytumėte savo žiūrovą?

Žiūrovą reikia užsiugdyti. Lentvaryje 45-erius metus nebuvo teatro. Anksčiau Kilimų fabrike nuolat vykdavo vaikų ir suaugusiųjų spektakliai. Ir žiūrovų susirinkdavo – ta 230-ies vietų salytė būdavo pilnutėlė. Mes turėjome dailininkų – visą cechą, tad nekildavo sunkumų dėl dekoracijų. Į repeticijas atlikėjai būdavo išleidžiami iš darbo. Šiandien viso to nėra, reikia užmiršti, kas buvo, tad džiaugiuosi, kad pavyko suburti trupę. Atlikėjams nelengva – po darbo jie skuba į repeticiją, du kartus per savaitę po 2,5 valandos atiduoda ne šeimai, o savo kolektyvui. Toks bendraminčių susibūrimas vienoje vietoje turbūt taip pat daug duoda, o jeigu Dievas duos, tai gal netrukus turėsime ir savų žiūrovų. Aš turiu vilties.

Kokie Jūsų tolesni planai?

Turėsime keletą išvykų – į Grigiškes, Rūdiškes, o kovą jau dirbsime su kitu veikalu – prancūzų pjese. Ji bus visiškai kitokia nei pirmi du mūsų spektakliai. Būsimas Lentvario dvaro teatro spektaklis bus apie skyrybas, meilę… Tai nebus komedija, tai bus pjesė apie tai, kodėl žmonės skiriasi. Daug kas skiriasi. Galbūt nesutaria, galbūt jų žvaigždės nesutampa. O su kitu sueina ir žiūrėk, jie laimingi, nors ir negyvena kaip milijonieriai.

Būtų puiku, jeigu šią pjesę ruoštume ne mokykloje, jai reikės kiek kitokios, intymesnės erdvės. Jos reikės klausytis, nebebus juokų, bus gražus, net graudžiai gražus gyvenimas. Dabar turiu spektaklio pradžią ir pabaigą, kitką dar teks sugalvoti.

Pokalbį tęsiame su Lentvario kultūros rūmų direktore

Maloniai „Klevų alėjos“ redakciją Lentvario kultūros rūmuose sutikusi direktorė Ieva Skaistytė, paprašyta režisieriaus, atidžiai klausėsi mūsų pokalbio. Tad nesusilaikėme nepaklausę ir jos, kieno dėka ši premjera įvyko, kas prisidėjo ir kieno tai nuopelnas.

Direktorė pasakojo: „Kaip jau minėjo režisierius, iki premjeros buvo nueitas nelengvas kelias, tad esame dėkingi visiems, kurie tiki, kad Lentvariui teatras reikalingas. Dėkojame atlikėjams, rėmėjams ir žiūrovams, kurių gausa džiaugėmės taip pat kaip ir praėjusiais metais. Šio teatro veiklą remia ir palaiko Trakų rajono savivaldybė – jei ji nebūtų skyrusi finansavimo naujam spektakliui, jis turbūt nebūtų užgimęs.

Didžiulė padėka režisieriaus surastiems rėmėjams UAB „Etmonai“ (vad. A. Žydelis) ir UAB „Statybų bazė“ (vad. V. Daunaravičius). Jie mums padėjo surasti tuos papildomus sprendimus, kurie būtini teatro veiklai vykdyti. Dėl jų turime kostiumus ir dekoracijas, jie prisidėjo kuriant scenografiją. O kad premjerai gavome sceną, esame dėkingi Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijai ir jos direktoriui Jonui Kietavičiui.

Žinoma, esu dėkinga kūrybinei komandai – muzikinę dalį kūrusiam Jevgenij Barkovskij, kostiumų autorei Galinai Kevličienei, kuri negailėdama laiko ir pastangų ieškojo tų sprendimų, rinko laikmetį atspindinčius modelius, scenografei Jurgitai Jankutei-Mirinavičienei, sumaniusiai sena fotografija aktualizuoti Lentvario dvaro praeitį, ir visiems vaidintojams. Kūrybinė grupė skyrė daug laiko ir dėmesio tam galbūt nematomam darbui, kuris dažnai žiūrovo lieka nepastebėtas. Atrodo, išmoko tekstą, pakilo į sceną, kiekvienas savo pasakė ir viskas… Bet kiek iš tiesų tam reikia pastangų, ieškojimų, įdirbio… Žinau, kiek tai užima laiko, kiek galvojimo, su tuo tiesiog imi gyventi. Tai ne šiaip darbas – kiekvieną repeticiją veja virtinė klausimų, minčių, svarstymų, ką reikia taisyti, ką kitaip padaryti, tai nepabaigiamas darbas. O komedija – žanras ne iš paprastųjų ir režisieriui, ir aktoriams, juk priversti žmogų šypsotis, juoktis – taip sudėtinga.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ

Šaltinis – www.klevualeja.lt.

The post Senos Lentvario dvaro fotografijos fone atsiveriantys prigimties klodai appeared first on Voruta.

2018 m. kovo 7 d., Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko gimimo dieną (signataras gimė 1869 m. vasario 23 d. (kovo 7 d.) Krėslaukyje, Latgaloje, Vitebsko gubernijoje, caro armijos pulkininko Mykolo Malinausko ir Alinos Tanskos šeimoje) Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kleb. Algimantas Gaidukevičius ir kun. jubil. Ignas Kavaliauskas aukojo šv. Mišias už Donatą Malinauską ir jo šeimą: žmoną Zofiją Kučevskaitę-Malinauskienę (1896–1950 05 27), seseris Filomeną Malinauskaitę (1859–1941 09) ir Jadvygą Zavadzkienę, mirusią pakeliui į tremtį.

Pamokslo metu kleb. Algimantas Gaidukevičius dalyvavusiesiems priminė signataro Donato Malinausko nuopelnus atkuriant Lietuvos valstybę, o tremtį į Sibirą prilygino aukai dėl Lietuvos valstybės. Jis kvietė susirinkusiuosius pasimelsti už Sibire žuvusius ir nukankintus tremtinius. Šv. Mišių metu giedojo Gražinos Kulbickienės vadovaujamas bažnyčios choras.

Šv. Mišiose dalyvavo Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Onuškio Donato Malinausko gimnazijos direktorė Rima Blikertienė, gimnazijos moksleiviai, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorius Juozas Norinkevičius, centro darbuotoja Laimutė Banuškevičiūtė, VšĮ „Vorutos“ fondo redaktorė Irma Stadalnykaitė, „Trakų žemės“ ir „Vorutos“ laikraščių steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius ir parapijiečiai.

Irma STADALNYKAITĖ

The post Šv. Mišios už Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko šeimą appeared first on Voruta.

Vasario 9 d. penktadienį Elektrėnų viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta 2017 m. pabaigoje „Vorutos“ fondo išleista knyga „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“, kurios rankraštis 300 m. saugotas Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje.

Praeito penktadienio vakarą jaukiose Elektrėnų bibliotekos patalpose susirinko gausus būrys žiūrovų, besidominčių savo krašto istorija. „Vorutos“ fondo vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius džiaugėsi, kad jiems atsirado laimė išleisti tokią vertingą knygą. Jam antrino ir dr. Tojana Račiūnaitė, kurį  išnagrinėjo XVIII a. rankraštį, atliko mokslinį tyrimą, įvadinį straipsnį knygai ir vietovardžių bei asmenvardžių paaiškinimus, rodykles. „Ši knyga, – kaip sakė mokslininkė – padės suprasti, kuo gyveno, tikėjo ano metu žmonės. Dauguma atras jiems pažįstamas vietines pavardes, vietoves.“ Galiausiai perskaitę knygą, suprantama, kad ir mes patys ne daug skiriamės nuo to laikmečio žmonių – sunkiomis gyvenimo sąlygomis dauguma mūsų irgi kreipiasi Dievo Motinos pagalbos.

Ypač leidiniu džiaugėsi Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios kleb. Alfonsas Kelmelis, atnešęs visiems parodyti, kaip atrodo vertingas rankraštis. „Svarbiausia, kad šį turtą mes išsaugojome ateities kartoms ir jis nedings, – teigė klebonas.  Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis pats prisipažino, kad yra meldėsis prie Kazokiškių Dievo Motinos paveikslo, kad jam buvo svarbu išsaugoti šį tikėjimo ir vilties liudijimą.

VšĮ „Vorutos“ fondas atiduoda šią knygą į skaitytojų rankas.

Žemiau publikuojame knygos redaktorės Irmos Stadalnykaitės pasisakymą knygos pristatymo metu:

Nuo 1991 m. knygas leidžianti viešoji įstaiga „Vorutos“ fondas didžiuojasi gausiu Lietuvos Bažnyčios istorijai skirtų leidinių aruodu. Jame rasime šešiolika Lietuvos parapijoms, dvasininkams skirtų istorinių apybraižų, dvi veikiant stebuklingiesiems Švč. Mergelės Marijos paveikslams įvykusių stebuklų knygas, perspausdintą stebuklingojo Trakų Švč. Mergelės Marijos paveikslo vainikavimo popiežiaus atsiųstomis karūnomis iškilmių aprašymą, beveik kasmet nuo 2008 m. pasirodančių Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – kalendorių, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos atvirukų ir 2009 m. vykusios šios šventovės fotografijų parodos katalogą. Fondas išleido tris kunigo Prano Bieliausko dienoraščio dalis: „Vilniaus dienoraštis 1915–1919 (2009)“, „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas (2004)“, „Iš Slabados kaimo į Vilniaus katedrą: Kunigo P. Bieliausko užrašai 1883–1911 m.“ (2013), taip pat tris publicisto, Lietuvos Bažnyčios istorijos tyrėjo Vytauto Valentino Česnulio knygas: „Kalesninkų parapijos atgimimas: Kalesninkų bažnyčios statytojas ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas kunigas Mykolas Rudzis“ (2013), „Nutilę varpai (2015)“, „Kanauninkas Klemensas Maliukevičius“ (2016). Svarbu paminėti Viktoro Aleknos 1996 m. išleistą knygą „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“, 1993 m. Antano Patacko knygą apie kunigą Ambraziejų Jakavonį, fondo steigėjo, leidėjo ir vyriausiojo redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus sudarytas knygas: „Mons. Vytautas Pranciškus Rūkas“ (2005), „Mokėkime laukti ir augti: Kardinolo Vincento Sladkevičiaus asmenybės ir veiklos bruožai“ (2014). Palūšės bažnyčios ir parapijos istorija aprašyta 1996 m. fondo išleistoje kun. Vaclovo Aliulio parengtoje knygoje Pivašiūnų bažnyčios ir parapijos istorija – kun. Jono Kaušylos parengtoje ir 1994 m. fondo išleistoje knygoje „Žalias miškas gyvas“, o štai Alfonso Merkio parengta Švenčionių dekanato Strūnaičio bažnyčios istorija išleista 1997 m. Pirmasis Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bažnyčiai ir stebuklingajam paveikslui skirtas kalendorius išleistas 2009 m. bažnyčios 600 metų (skaičiuojant nuo 1409 iki 2009 m.) proga, jį sudarė Dana Buinickaitė ir Juozas Vercinkevičius. 2016 m. į Lietuvą atvykus Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Pjetrui Parolinui, jam buvo įteikta taip pat fondo išleista knyga lotynų kalba, kurioje pateikiamos Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmės aprašymo, pirmąkart išspausdinto 1719 m. Jėzaus draugijos universiteto spaustuvėje, Vilniuje, faksimilės.

Baigiantis 2017-iems metams „Vorutos“ fondas išleido knygą „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“, kurios rankraštis 300 m. saugotas Elektrėnų savivaldybėje esančioje Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje. Išleisti jį  pasiūlė daugiau nei dešimtmetį Vievio Šv. Onos bažnyčios klebono ir Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios administratoriaus pareigas einantis kun. Alfonsas Kelmelis. Dera priminti, kad 2013 m. „Vorutos“ fondas perleido Trakų Dievo Motinos stebuklų knygą, parengta kun. Simono Mankevičiaus lenkų kalba ji buvo pirmąkart išspausdinta Tėvų bazilijonų spaustuvėje 1645 m., tad Kazokiškių stebuklų knyga – antroji fondo išleista stebuklų knyga.

Dar 2016 m. „Vorutos“ fondas ėmėsi ieškoti finansinių rėmėjų būsimos Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos stebuklų knygos leidybai. Susipažinęs su rankraščiu Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis suprato neabejotiną jo svarbą Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos parapijai, Elektrėnų savivaldybei, o drauge ir visai Lietuvai, tad pažadėjo 3 000 Eur paramą. Parengus gerai motyvuotą projektą ir pateikus jo paraišką Kultūros paveldo departamentui prie LR kultūros ministerijos (direktorė Diana Varnaitė), projektui įvykdyti paskirta 3500,00 Eur suma. Bevykdant projektą, jo apimtys didėjo. Knyga išleista dvigubai didesniu nei planuota – 1 000 egzempliorių – tiražu, taip pat nuspręsta leidinyje pateikti ne vien rankraštinio teksto vertimą į lietuvių kalbą, bet ir spaudai parengtą originalų tekstą senąja lenkų ir lotynų kalbomis.

Rankraštį iššifravo ir tekstą lenkų kalba spaudai parengė baltų literatūros tyrinėtoja, Poznanės Adomo Mickevičiaus Kalbotyros instituto Baltistikos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Justina Prusinovska. Beje, puikiai mokanti ir lietuvių kalbą. Iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą tekstą vertė Punske gyvenanti, Suvalkuose dirbanti Jolanta Jurkūnaitė, o teksto intarpus lotynų kalba vertė Vilniaus universiteto doktorantas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus archyvaras-fondų saugotojas Karolis Tumelis. Dizaino darbus atliko Vilniuje įsikūrusi Neringos Jarmalienės vadovaujama dizaino įmonė – UAB „Aktin“, iš Punsko kilusi dizainerė, dailininkė Alicija Makauskaitė-Širvinskienė.

XVIII a. rankraštį išnagrinėjo, mokslinį tyrimą atliko, įvadinį straipsnį knygai ir vietovardžių bei asmenvardžių paaiškinimus, rodykles parengė menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto direktorė dr. Tojana Račiūnaitė, kuri yra ir 2014 m. pasirodžiusios monografijos „Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a.“ autorė.

Ši knyga – tai neįkainojamas dvasios turtas, lobis, iš kurio sužinome, kuo gyveno mūsų krašto gyventojai prieš 300 metų, kuo tikėjo… Tai neįkainojamas šaltinis ir mokslo tyrimams, todėl reikia dėkoti rankraštį išsaugojusiems žinomiems ir nežinomiems Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios klebonams.

Leidėjai dėkoja kun. Alfonsui Kelmeliui, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, jo direktorei Dianai Varnaitei, Elektrėnų savivaldybės merui Kęstučiui Vaitukaičiui ir administracijai, knygos pristatymus surengusioms Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybių viešosioms bibliotekoms, žinią apie Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos stebuklus skleidusiems laikraščiams „Elektrėnų kronika“ ir „Elektrėnų žinios“, visiems kitiems prisidėjusiems.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Trakai

The post Elektrėnuose pristatyta knyga apie Kazokiškių Dievo Motinos stebuklus appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Sausio mėn. Trakų viešojoje bibliotekoje visuomenei buvo pristatyti 2017 m. VšĮ „Vorutos fondas“ publikuoti leidiniai, du iš jų  – Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knyga ir lietuvių, lenkų, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis  išleistas 2018 m. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos kalendorius – dalinai finansavo Kultūros paveldo departamentas. Kalendorius išleistas neeiline proga – Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslo vainikavimo popiežiaus Klemenso XI karūnomis 300 metų jubiliejiniams metams.

Vasario  9 d. 16 val. Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Draugystės g. 2) organizuojamas  Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knygos pristatymas, kuriame dalyvaus leidėjai – „Vorutos fondo“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius ir redaktorė Irma Stadalnykaitė, įžanginio straipsnio autorė, menotyrininkė dr. Tojana Račiūnaitė, Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitulaitis, Vievio bažnyčios klebonas kun. Alfonsas Kelmelis.

Stebuklų knygos rankraštis 300 metų saugotas Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje (Elektrėnų sav.). Knygai įvadinį straipsnį parašiusi dr. Tojana Račiūnaitė taip apibūdina Švč. Mergelės Marijos stebuklams fiksuoti skirtą raštiją: „Stebuklų knygų leidyba neretai būdavo inicijuota atvaizdo karūnavimo Romos popiežiaus karūnomis proceso. Specialiai šiai progai išleistose stebuklų knygose greta stebuklų aprašymų sutinkami ir karūnavimo iškilmių scenarijai bei jų metu skelbtų pamokslų tekstai. Tačiau visų publikuotų stebuklų knygų pagrindas – rankraštinės metai iš metų pildytos knygos, dažniausiai saugotos šventovių zakristijose su kitais bažnytiniais dokumentais, prie bažnyčių veikusių vienuolynų archyvuose ar bibliotekose“.

Publikuoto Kazokiškių stebuklų rankraščio turinį sudaro stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo kilmės ir atsiradimo Lietuvoje aplinkybių išdėstymas ir 1700-1784 m. aprašyti 148 stebuklai. Knyga išleista 1000 egz. tiražu.

The post Tęsiasi Kazokiškių stebuklų knygos pristatymo bibliotekose renginiai appeared first on Voruta.

300-us metų Kazokiškių bažnyčioje saugotas rankraštis išvydo dienos šviesą

Baigiantis 2017-iems metams viešoji įstaiga „Vorutos“ fondas išleido Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knygą[1], kurios rankraštis 300 metų saugotas Elektrėnų savivaldybėje (5 km į šiaurę nuo Vievio) esančioje Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje.

Daugiau nei dešimtmetį Vievio Šv. Onos bažnyčios klebono ir Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios administratoriaus pareigas einantis kun. Alfonsas Kelmelis pasiūlė knygą išleisti „Vorutos“ fondui, leidžiančiam knygas nuo 1992 m. Šio fondo steigėjas ir vyriausiasis redaktorius – žurnalistas, Prelato Juozo Prunskio krikščioniškos spaudos, Stanislovo Rapolionio ir Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko premijų laureatas Juozas Vercinkevičius. VšĮ „Vorutos“ fondas žengia per 26-ųjų savo gyvavimo metų slenkstį su sunkiu Lietuvos istorijai, Bažnyčios istorijai, kultūrai skirtų knygų bagažu. Pirmoji fondo išleista knyga – iš Širvintų-Ukmergės rajonų paribio, Bagaslaviškio parapijos kilusio garsaus kunigo, poeto Alfonso Šato poezijos knygelė „Širdin nukrito saulė“. Beveik tuo pat metu išleista ir kita knyga – garsaus pedagogo, poeto Antano Patacko savilaidos leidinys „Kunigas Ambraziejus Jakavonis“ (surinktas ir spaustas Trakų spaustuvėje). 2013 m. VšĮ „Vorutos“ fondas perleido Trakų Dievo Motinos stebuklų knygą[2], parengta kun. Simono Mankevičiaus lenkų kalba ji buvo pirmąkart išspausdinta Tėvų bazilijonų spaustuvėje 1645 m., tad Kazokiškių stebuklų knyga – antroji fondo išleista stebuklų knyga.

Dar 2016 m. VšĮ „Vorutos“ fondas ėmėsi ieškoti finansinių rėmėjų būsimos knygos leidybai. Susipažinęs su rankraščiu Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis suprato neabejotiną jo svarbą Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos parapijai, Elektrėnų savivaldybei, o drauge ir visai Lietuvai, tad pažadėjo 3 000 Eur paramą. Ši parama VšĮ „Vorutos“ fondui suteikė vilčių, kad 2017-aisiais knyga išvys dienos šviesą – bus išspausdinta. Parengus gerai motyvuotą projektą ir pateikus jo paraišką Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (direktorė Diana Varnaitė), projektui įvykdyti paskirta 3500,00 Eur suma. Bevykdant projektą, jo apimtys didėjo. Knyga išleista dvigubai didesniu nei planuota – 1 000 egzempliorių – tiražu, taip pat nuspręsta leidinyje pateikti ne vien rankraštinio teksto vertimą į lietuvių kalbą, bet ir spaudai parengtą originalų tekstą senąja lenkų ir lotynų kalbomis.

Ilgai ieškota galinčiųjų dešifruoti ir į lietuvių kalbą išversti rankraščio tekstą, kol pagaliau paieškos pasibaigė kaimyninėje valstybėje. Rankraštį iššifravo Poznanės universiteto dėstytoja dr. Justina Prusinovska. Beje, puikiai mokanti ir lietuvių kalbą. Iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą tekstą vertė Punske gyvenanti Jolanta Jurkūnaitė, o teksto intarpus lotynų kalba vertė Vilniaus universiteto doktorantas Karolis Tumelis. Dizaino darbus atliko Vilniuje ir ne tik plačiai žinoma Neringos Jarmalienės vadovaujama dizaino įmonė UAB „Aktin“, dizainerė, dailininkė Alicija Širvinskienė.

Stebuklingasis Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas

XVIII a. rankraštį išnagrinėjo, mokslinį tyrimą atliko, įvadinį straipsnį knygai ir vietovardžių bei asmenvardžių paaiškinimus, rodykles parengė menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto direktorė dr. Tojana Račiūnaitė, monografijos „Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a.“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014) autorė.

Lietuvoje yra kelios dešimtys žmonių dėkingumo ženklu – votais – papuoštų stebuklingais laikomų Švč. Mergelės Marijos atvaizdų. Tokių malonėmis išgarsėjusių atvaizdų yra Aušros vartų, Trakų, Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos, Pažaislio, Pivašiūnų ir kitose Lietuvos šventovėse, į kurias jau nuo XVII a. keliaudavo piligrimai.

Dr. T. Račiūnaitė pažymi, kad Kazokiškių bažnyčios altoriaus Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas yra Dexiokratusa ikonografinio tipo, tapytas ant drobės, 109 cm aukščio ir 83 cm pločio. Rankraščio pradžioje pateikiama šio paveikslo istorija: „Kazokiškių dvarelyje, Paparčių vienuolyne su dideliais žemės plotais, nupirktais iš Jo malonybės pono Stanislovo Beinarto, LDK iždininko, yra stebuklais garsėjantis Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas. Šis paveikslas – Neapolio stebuklingo Maria de Victoria paveikslo, nutapyto sostine vadinamame Neapolio mieste, kopija. Studijuodamas ten, maloningasis dominikonų vienuolis Liudvikas Skickis iš Lietuvos gavo ir 1669 metais paveikslą parvežė į Lietuvą kaip ypatingą dovaną. Pirmą kartą restauruotas buvo dvaro koplyčioje. Vėliau, kai 1700 m. buvo perkeltas į dabartinę vietą, pradėjo garsėti stebuklais, nes aklieji praregėjo, kurtieji klausą atgavo, ligoniai – sveikatą, išsekusieji ir mirštantieji – puikią energiją Švč. Mergelės Marijos paveikslo užtarimu, iš dėkingumo davę įžadus garbino paveikslą. Jis buvo apdėtas votais ir sidabriniais aptaisais, kuriuos 1744 metais vagies ranka nuplėšė ir perdavė žydams.“[3]

Prie Švč. Mergelės Marijos atvaizdų įvykusių stebuklų registravimas

Kad Švč. Mergelės Marijos atvaizdas būtų pripažintas stebuklingu, turėjo būti registruojami ir paliudijami jam veikiant įvykę stebuklai. Kaip pasakoja dr. T. Račiūnaitė: „Prie Švč. Mergelės Marijos atvaizdų išmelstas Dievo suteiktas malones imta registruoti XII a. – tai vadinamosios Marijos stebuklų knygos arba Mariales, kurių turinį dažniausiai sudarydavo Marijos gyvenimo aprašymas ir prie jos konkretaus atvaizdo įvairių žmonių patirtų stebuklų sąrašas. Stebuklai aprašomi pirmiausiai fiksuojant įvykio laiką (metus, mėnesį, dieną) ir liudijantį asmenį – jo vardą, pavardę, pareigas ir kilmę (vietą, iš kur atvyko). Toliau aprašoma stebuklo priešistorė – ligos ar nelaimės eiga ir sprendimo pasiaukoti ar pasižadėti (nuvykti, votą paaukoti) stebuklingajam atvaizdui motyvas (kažkas patarė, prisiminė, sapne išgirdo kvietimą ir pan.). Aprašytų stebuklų kulminaciją sudaro pokyčio arba paties stebuklo fiksavimas, kai beviltiškai sergantis staiga pasveiksta, nepakeliamas skausmas liaujasi, miręs atgyja, aklas praregi ar kitaip išpildomas pasiaukojusio (pasižadėjusio) ar jį paaukojusio (davusio įžadą) žmogaus prašymas. Stebuklų aprašymuose svarbi dar viena grandis – tai malonę patyrusio žmogaus padėkos arba voto už patirtą stebuklą fiksavimas. Kai kurie stebuklo aprašymai moko, kad įžado tesėjimas už gautą malonę yra būtinas, nes jei nepadėkojama už dieviškąją pagalbą, liga ar kita nelaimė atsinaujina.“[4] Lietuvoje yra kiek daugiau išlikusių spausdintų tokių stebuklų sąrašų – tai Simono Mankevičiaus parengta Trakų Dievo Motinos stebuklų knyga „Trakų parapijos bažnyčia“ (1645), Vilniaus bernardinų vienuolyno vyresniosios Konstancijos Sokolinskaitės – Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslo stebuklų knyga „Dangiškasis lobynas“ (1671), Vilniaus dominikono Remigijaus Smiarovskio – Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knyga „Mistinis fontanas“ (1737)… O štai žinomų išlikusių rankraštinių knygų yra vos kelios: tai dvi Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje saugomos Ostrovnos dominikonų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslo rankraštinės knygos ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne saugoma Ptolemėjaus Majevskio rankraštinės knygos dalis. Tai dar labiau pagrindžia rankraštinės Kazokiškių stebuklų knygos vertę.

Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knyga

Kazokiškių stebuklų knyga, kaip ižangoje pabrėžia dr. T. Račiūnaitė, „palyginus gerai išsilaikęs 30,5×19,5 cm formato rankraštis kietais, drobele apvilktais viršeliais. Ji prasideda atvaizdo kilmės aprašymu ir fiksuoja stebuklus nuo 1700 m. kovo 26 d. iki 1784 m. aprašyto paskutiniojo įvykio, nenurodant mėnesio ir dienos. Per šiuos 84-erius metus aprašyti 148 stebuklai.“[5] Stebuklai sunumeruoti, tačiau numeriai gali suklaidinti: „nuo 1 iki 90 numeruojami iš eilės, o po 90 stebuklo, kitame puslapyje, įvykių numeracija prasideda nuo 100. Nors po 127 stebuklo aprašymo įterptame 1769 m. vienuolijos provincijolo Dominyko Kochanskio atliktos vizitacijos liudijime teigiama, kad nuo 1700 m. iki minėtųjų metų suskaičiuota 127 stebuklai, iš tiesų susidaro 121, beje, tarp 110 ir 111 stebuklų pora aprašymų liko nenumeruoti, tad ir nėra įskaičiuoti. Veikiausiai, numeruojant suklysta ir vietoje 91 įrašyta 100. Tačiau galima ir kita mažiau tikėtina versija. Devyniasdešimtas stebuklas pabaigia vieną puslapį, o šimtasis pradeda kitą, tad galbūt perrašant senesnį rankraštį buvusi stebuklų dalis liko neperrašyta dėl aplaidumo arba dėl to, kad buvo išplyšęs ar kitaip sunykęs lapas, ant kurio buvo šie stebuklai surašyti.

Nuo 1700 iki 1759 m. nominaliai 119 (faktiškai 113) stebuklų buvo perrašyti Paparčių konvento dominikono Bazilijaus Markevičiaus, tai liudija po pirmojo stebuklo aprašymo knygos pradžioje esantis Dominyko Kochanskio, provincijolo, lotyniškas įrašas. Nuo 1759 iki 1769 m. rankraštyje galima išskirti apie 19 (?) skirtingų rašysenų, o nuo 1769 iki 1784 m. dar apie 12 (?).

1769 m. vizitacijos metu per dešimtmetį perrašytas ir toliau intensyviai pildytas rankraštis jau buvo gerokai susidėvėjęs, nes vizitatorius jį rekomendavo perrišti <…>.

Pagal rankraščio numeraciją, stebuklų knygoje fiksuojami 148 stebuklai, tačiau faktiškai, įtraukiant ir penkis nenumeruotus aprašymus, stebuklų knygoje aprašyta 140 stebuklų.“ [6]

Žodis knygos skaitytojams

Stebuklingu būdu per karus, audras ir gaisrus išlikęs, 300 metų Kazokiškių bažnyčioje saugotas rankraštis dabar pradeda savo antrąjį gyvenimą. Tai neįkainojamas mūsų krašto dvasios turtas, lobis, iš kurio sužinome, kuo gyveno mūsų krašto gyventojai prieš 300 metų, kuo tikėjo. Tai neįkainojamas šaltinis ir mokslo tyrimams, todėl reikia dėkoti rankraštį išsaugojusiems žinomiems ir nežinomiems Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios klebonams.

VšĮ „Vorutos“ fondas atiduoda šią knygą į skaitytojų rankas, linkėdamas visiems Kazokiškių Dievo Motinos palaimos ir sveikatos. Leidėjai dar kartą dėkoja šios knygos finansiniams rėmėjams: Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, jo direktorei p. Dianai Varnaitei, Elektrėnų savivaldybei, merui Kęstučiui Vaitukaičiui, administracijos direktoriui Virgilijui Pruskui.

Irma STADALNYKAITĖ, knygos redaktorė

_______________________________________________

[1] Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji = Maria Kozakiska Łaski Bożey Pełna, versta iš lenkų ir lotynų k., Trakai: Voruta, 2017, 104 p. Tekstas lietuvių ir lenkų k. Iliustr.

[2] Simonas Mankevičius, Trakų Dievo Motinos stebuklai, versta iš lenkų k., Trakai: Voruta, 2013. Tekstas lietuvių ir lenkų k. Iliustr.

[3] Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji = Maria Kozakiska Łaski Bożey Pełna, op. cit., p. 27.

[4] Ibid., p. 9.

[5] Ibid., p. 9.

[6] Ibid., p. 12–13.

The post Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos stebuklų knyga – pasiekiama visiems appeared first on Voruta.

Marija ir dr. Martynas Purvinai Rusnėje pristato pirmąją ciklo „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ knygą, 2016 m. birželio 1 d. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Šiandien gražų septyniasdešimtmečio jubiliejų pasitinka Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Pagėgių krašto garbės pilietis, Lietuvos kultūros paveldo tyrėjas, senųjų kaimų, liaudies architektūros žinovas, kraštovaizdžio ir urbanistikos vertintojas, pedagogas, publicistas ir enciklopedininkas, ilgametis Architektūros ir statybos instituto Kaune mokslo darbuotojas doc. dr. Martynas PURVINAS.

Doc. dr. Martynas Purvinas gimė 1947 m. gruodžio 13 d. Kaune, garsaus Mažosios Lietuvos veikėjo, botaniko, pelkėtyrininko, pedagogo, buriuotojo, docento dr. Eriko Purvino ir Birutės Venskūnaitės šeimoje. Galbūt senelio – amatininko, lietuvybės puoselėtojo, aktyvaus lietuvių bendruomenės Klaipėdoje nario, lietuviško laikraščio „Pagalba“ redaktoriaus, „Sandoros“ draugijos valdybos nario – garbei buvo pavadintas Martynu. Iš Smeltės (Klaipėdos r.) kilęs senelis Martynas Purvinas – senos, su senaisiais kuršiais ar kuršininkais siejamos lietuvininkų giminės palikuonis. Erikas Purvinas pusę amžiaus dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, buvo vyr. dėstytojas, o vėliau ir docentas, Lietuvos mokslų akademijos Biologijos instituto Botanikos poskyrio jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1940 m. už Šepetos aukštapelkės augalijos tyrimus jam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis, tad sūnus turėjo puikų sektiną pavyzdį ir jau vaikystėje domėjosi tėčio darbais.

Baigęs Kauno vidurinę dailės mokyklą ir pasirinkęs architektūros studijas Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete, Martynas Purvinas susidomėjo gyvenviečių planavimo ir kraštovaizdžio architektūros sritimis. Gavus paskyrimą 1970 m. M. Purvinas ėmė dirbti Žemės ūkio statybos projektavimo institute, tačiau netrukus įstojo į Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Architektūros fakulteto aspirantūrą. Darbuotasi Lietuvos statybos ir architektūros mokslino tyrimo instituto (LSAMTI) Urbanistikos sektoriuje, VISI Architektūros fakulteto Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo (vėliau Urbanistikos) katedroje, vis gausėjo naujų ir itin svarbių mokslinių straipsnių, sovietmečiu vengtų urbanistinių ir architektūrinių paminklų tyrimų.

1980 m. Martynas Purvinas apgynė kandidatinę disertaciją apie gamtos grožio vertinimą – „Architektūrinės analizės teoriniai – metodiniai klausimai“, o 1983 m. tapo docentu, nors nuolat buvo jaučiamas spaudimas, atsisakius stoti į komunistų partiją ir rengiant vis aštresnes publikacijas apie nuo sovietinio režimo nukentėjusį Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos architektūros paveldą. Dėl noro atvirai kalbėti apie esamą santvarką ir jos padarinius Lietuvos materialiajai kultūrai strigo tyrimų eiga ir naujų mokslo publikacijų leidyba. Situacija kiek pasikeitė tik bręstant Lietuvos Respublikos Persitvarkymo Sąjūdžiui.

1972 m. M. Purvinas ėmė tirti senuosius Lietuvos kaimus, parengė daugybės jų mokslinius aprašymus, nuo jau minėtų 1980-ųjų sistemingai tyrė Mažosios Lietuvos kultūros paveldą, surinko gausios istoriografinės medžiagos Lietuvoje ir užsienyje. Per šiuos dešimtmečius keliaudamas pėsčiomis ar dviračiu po Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštus padarė apie 60 tūkst. senųjų objektų nuotraukų, parengė tūkstančius senųjų pastatų ir šimtus gyvenviečių aprašymų. Už knygos „Mažosios Lietuvos kaimai ir sodybos“ rankraštį jam ir nepamainomai tyrimų talkininkei, architektūros ir urbanistikos tyrėjai, architektei, žmonai Marijai 1998 m. Kanadoje buvo įteikta Dr. Vydūno premija, 1996 m. jiedu gavo Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premiją už Šilutės r. kultūros paveldo tyrimus, 2006 m. – M. Jankaus kultūros paveldo premiją už Mažosios Lietuvos tyrimus, o štai 2013 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Marijai ir doc. dr. Martynui Purvinams skyrė Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus ir populiarinimą. 2016 m. vasario pradžioje vykusiame Pagėgių savivaldybės tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas, kuriuo doc. dr. Martynui Purvinui suteiktas Pagėgių krašto garbės piliečio vardas.

Itin svarbus doc. dr. M. Purvino darbas – 1996 m. pradėta rengti „Mažosios Lietuvos enciklopedija“. Pirmiesiems trims enciklopedijos tomams parengė daugiau nei 1 600 straipsnių, buvo faktinis šių tomų vadovas, trečiojo tomo vyriausiasis redaktorius. Stebina reikšmingų mokslo monografijų gausa – tai „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida“ (I knyga, Kaunas: Technologija, 2011), „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ (I knyga, Kaunas: Technologija, 2013), „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (I knyga, Kaunas: Technologija, 2010; II knyga, Kaunas: Technologija, 2014; su M. Purviniene), „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“ (Vilnius: Etninės kultūros globos tarybos sekretoriatas, 2008) ir kt. Žinyne „Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II: Pagėgių savivaldybė“ (sud. Rasa Butvilaitė, Martynas Purvinas, Marius Iršėnas; Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014) pirmą kartą sistemingai apibūdinti šimtas dvidešimt aštuoni dvarai, įvairiu metu gyvavę Pagėgių apylinkėse. Knygoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ (Trakai: Voruta, 2011) apibūdinti trisdešimt devyni senieji Mažosios Lietuvos kaimai dabartiniuose Klaipėdos, Šilutės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje, Kuršių nerijoje.  2015 m. pradėtas knygų, skirtų senųjų gyvenviečių prie Nemuno žemupio istorijai, ciklas „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (Trakai: Voruta, kn. I – 2015, kn. II – 2017). Šiose knygose pristatoma Mažosios Lietuvos gyvenviečių, esančių abipus Nemuno – ne vien dabartinėje Lietuvos teritorijoje, bet ir Karaliaučiaus krašte – istorinė raida, atskleidžiami karų ir nepalankių režimų nulemti praradimai. Daug žinių apie šias vietoves Lietuvoje skelbiama pirmą kartą.

Doc. dr. M. Purvinas nenuilsdamas rengia knygas ir kitas mokslo publikacijas, nors jo sukauptas archyvas vos betelpa į butą Kaune – dalis tyrimo medžiagos perduota įvairioms institucijoms Lietuvoje ir užsienyje. Mažosios Lietuvos istorija neišsemiama, o doc. dr. Martyno Purvino darbai svarbi jos rekonstrukcijos dalis, todėl skaitytojai nekantraudami laukia naujų leidinių. Naujų knygų, kūrybinių užmojų ir Viešpaties globos linkime jubiliatui ir jo žmonai Marijai, kuri jubiliejų švęs kitąmet.

Irma STADALNYKAITĖ, „Vorutos“ laikraščio redaktorė

The post Mažosios Lietuvos tyrinėtojo dr. Martyno Purvino jubiliejus appeared first on Voruta.