Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Nei Donaldo Trumpo nesėkmės atkuriant taiką aplink Hormūzo sąsiaurį, nei Rusijos ekonomikos nuopuolis ir krintantis Putino populiarumas artėjant Dūmos rinkimams rugsėjį, net nei pasaulio futbolo čempionatas negali pritraukti tiek dėmesio, kiek pastarieji įvykiai aplink Lietuvą. Turiu galvoje keistus „paskutinio Europos diktatoriaus“ Lukašenkos viražus ir „medalių konfliktą“ Ukrainos bei Lenkijos santykiuose.

Lukašenka penktadienį ne šiaip sau išskubėjo į Valdajų susitikti su Putinu. Gerai apsaugota Rusijos prezidento rezidencija, kurioje įsikūrusi ir jo meilužė Alina Kabajeva su dviem jų sūnumis, tėra beveik už 800 km nuo Minsko, ir Baltarusijos vadovas čia dažnas svečias. Tačiau ukrainiečių raketos jau skrenda ir pusantro tūkstančio kilometrų, tad ir šioje ištaigingoje rezidencijoje, kurioje Putinas paprastai pasaulio lyderių nepriima, svečiui nesaugu. Iki paskutinės minutės buvo slėptas ir svečio atvykimo laikas bei oro uostas, kol galų gale paaiškėjo, kad lėktuvas nusileido Tverės srities oro uoste „Chotilovo – 2“. Žiniasklaida pastebėjo, kad baimė atsispindėjo ir Lukašenkos veide: trapu jis lipo susirūpinęs ir įsitempęs…

Putinas su Lukašenka net keturias valandas kalbėjosi „akis į akį“, tačiau apie ką – nepranešama. Šeštadienį susitikimas pratęstas platesnėje apimtyje. Bet vėl jokio pareiškimo nepaskelbta. Manoma, kad Putinas savo bendrininkui davė pylos už emocingus pasisakymus Kyjivo atžvilgiu ir retransliatorių uždarymą. Kita vertus, mažai tikėtina, kad Lukašenka savo pasisakymų nederina su Putinu. Apžvalgininkai mano, kad savo sėbro pagalba Kremliaus valdovas siunčia ženklus Vakarams, siekdamas pavaizduoti „taikos balandį“ ir D. Trumpo palankumo.

Lukašenkos darbo vizitas į Valdajų gali turėti ir kitą tikslą: abu diktatoriai susitarę smogti Ukrainos vakariniams rajonams, o keturių retransliatorių, koordinuojančių rusiškų dronų atakas, uždarymas tėra apgaulingas manevras. Kalbama ir apie ketinimus suduoti branduolinį smūgį… Tad Lukašenkos garantijos, kad Baltarusija neketina įsitraukti į Rusijos karą gali būti tik gražbyliavimas prieš audrą. Galima ir kita versija: Lukašenka įkalbės Putiną sutikti su Kyjivo pasiūlymais skelbti paliaubas ties dabartine fronto linija. Tačiau tai mažai tikėtina.

Keisti LuPu (taip sutrumpintai vadinamas abiejų diktatorių tandemas) viražai neturi apakinti naujosios Lietuvos koalicijos, kurios atskiri veikėjai teberagina žemai nusilenkti Minskui. Lenksimės Minskui, paskui Pekinui, o vėliau – ir Maskvai? Neapsigaukime.

***

Vilnius nutarė nelikti nuošalyje sprendžiant Ukrainos ir Lenkijos vadinamąjį „medalių konfliktą“. Prezidentas Gitanas Nausėda, šeštadienį kartu su kitų keturių šalių vadovais dalyvavęs Ukrainos atstatymui skirtoje konferencijoje Juratos kurorte, pasiūlė savo tarpininkavimą. Lietuva jau turi patirties aktyviai dalyvavusi Maidano įvykiuose bei neramumuose Sakartvele. Tiesa, ne viskas čia sekėsi…

Konfliktas tarp Lenkijos ir Ukrainos prezidentų kilo dėl istorinės atminties. Jį iš dalies išprovokavo V. Zelenskio sprendimas pavadinti didvyrišku vieną Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) karinį dalinį – Antrojo pasaulinio karo laikų sukilėlių grupės, atsakingos už Voluinės žudynes 1943-ųjų liepą, per kurias žuvo iki 100 tūkst. etninių lenkų. Dėl to Lenkijos prezidentas K. Nawrockis praėjusį penktadienį atėmė iš V. Zelenskio Baltojo erelio ordiną – aukščiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą. V. Zelenskis grąžino apdovanojimą, be to, Baltojo erelio ordino atsisakė ir trys buvę Ukrainos prezidentai.

Įtampa ėmė augti ir apėmė jau ne tik diplomatinius santykius. Tuo naudojasi Maskva, kuri tikisi taip sumažinti karinius tiekimus Ukrainai per Lenkiją. Bet Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškė, kad kol kas abi šalys deklaruoja norą spręsti diplomatinį konfliktą be tarpininkų, savo pastangomis. Taigi, nei Varšuvos, nei Kyjivo sutikimo Vilnius dar negavo. Bet iniciatyva girtina.

Ambicijų karas tarp dviejų kaimyninių šalių lengvai nėra užbaigiamas. Etniniai konfliktai palieka ilgalaikę žymę tautų istorijoje. Nerasime valstybės, kuri dėl to nereikštų pretenzijų viena kitai. Lietuvoje taip pat gaji šimtametė istorinė atmintis, siekianti pilsudskinės Lenkijos vykdytą pietryčių Lietuvos okupaciją 1920–1939 m. Ne, mes jos nelaidosime, tačiau istorinėmis nuoskaudomis grįsti dabartinių santykių nėra prasmės. Ypač kai visa tai akylai stebi nuožmaus agresoriaus akis.

The post Česlovas Iškauskas. Politiniai karščiai apima ir Lietuvą appeared first on Voruta.

Prof. Dr. Bronius Makauskas, lietuvių istorikas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, Punskas, www.voruta.lt

Įdomus, vertas gilesnių studijų reiškinys buvo platesnis Vilnijos gyventojų lietuvių tautybės atsiskleidimas Lietuvai susigrąžinus Vilnių

Kodėl lietuvių atsiminimuose dominuoja represijos? Susidaro įspūdis, kad jie turėjo nuolat ginti lietuvybę?

Prie to vedė valstybinių organų represyvi politika, elgsena akivaizdžiai, kaip okupuotame krašte. Dominavo antilietuviška administracijos laikysena, tokia pat propaganda spaudoje, dalies dvasininkų šovinistinis pasireiškimas. Šie veiksmai padrąsindavo ne vien nusikalstamus veiksnius „rodyti kumščio patriotizmą“, ypač Vilniuje – prieš Vasario 16 d. lietuvių butų ar įstaigų langų daužymas buvo kasmetinis scenarijus. O kokios scenos, nukreiptos prieš lietuvius vyko visos Lenkijos gatvėse, ypatingai Vilniuje, ultimatumo Lietuvai išvakarėse?! Užtenka peržvelgti to meto Lenkijos spaudą.

Lietuviams kaimuose charakteringas vadinamų „kluonų teatro“, kultūrinių vakarų organizavimas buvo apipintas visa trukdžių sistema. Nuo renginio datos ir valandų suderinimo su storastos įstaiga iki statomo kūrinio vertimo į lenkų kalbą, jo aprobavimo, atsakingo už „renginio tvarką“ ir organizavimą asmens aprobavimo. Maža to, vieną kartą aprobuotas vertimas negaliojo pakartotinai. Už visus sėkmingus ar atmestus prašymus ir leidimus reikėjo sumokėti iš anksto žyminį mokestį. Tokie ribojimai nebuvo taikomi lenkų bendruomenėms taigi buvo jie atgrasymo, varginimo, prevencinio ir represyvaus pobūdžio.

Tamsia naktimi gaubė dviejų pasienio zonų gyventojus lietuvius varžantis režimas (be teisės laikyti šunis, balandžius, užtemdytais langais vakarais, jaunimo renginių draudimas ir gyventojų judėjimo varžymas tik iki 17 val. vasarą bei iki 16 val. žiemą. Specialūs leidimai taikomi buvo išvykimui ir atvykimui į pirmąją ir antrąją pasienio zoną. Norintiems detaliau sužinoti apie lietuviams taikomas restrikcijas, verta susipažinti su Vilniaus vaivados plk. Ludwik’o Bocianski’o¹ veiksmų lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu planu ir jo vykdymu. Be to, lietuviai negalėjo Lenkijos valstybėje dirbti jėgos struktūrose, užsienio tarnyboje, gaisrininkų, geležinkeliečių, pašto, administracijos srityse, aukštojo švietimo srityje.

Lietuviams kaimuose charakteringas vadinamų „kluonų teatro“, kultūrinių vakarų organizavimas buvo apipintas visa trukdžių sistema. Nuo renginio datos ir valandų suderinimo su storastos įstaiga iki statomo kūrinio vertimo į lenkų kalbą, jo aprobavimo, atsakingo už „renginio tvarką“ ir organizavimą asmens aprobavimo. Maža to, vieną kartą aprobuotas vertimas negaliojo pakartotinai. Už visus sėkmingus ar atmestus prašymus ir leidimus reikėjo sumokėti iš anksto žyminį mokestį. Tokie ribojimai nebuvo taikomi lenkų bendruomenėms taigi buvo jie atgrasymo, varginimo, prevencinio ir represyvaus pobūdžio.

Besidomintiems, o ir padėties supratimui būtina supažindinti jaunąją kartą tiek su teminėmis monografijomis, tiek su publikacijomis, atspindinčiomis Vilnijos lietuvių būklę: „Vilniaus Golgotos“ serija, Juozo Maceikos, Petro Čėsnulio, Jeronimo Cicėno, Vinco Martinkėno, Rapolo Mackonio, Vytauto Sinicos, Gintauto Eremino ir kt. autorių publikacijomis.

Švietimo srityje ypatingai vargino mokytojų kvalifikacijų (jie ženkliai viršydavo reikalavimus, taikomus lenkų tautybės mokytojams) bei taip vadinamo moralumo liudijimų reikalavimai. Aktyviems lietuviams buvo taikomas nuosavybės teisių suspendavimas (nei pirkti nei parduoti nekilnojamo turto), viešieji atgrasantys areštai aktyvistų, ypač lietuviškų renginių metu, žurnalistų kalinimai, mokytojų persekiojimai, baudos, atleidimai iš darbo be teisės dirbti mokyklose, nebent lenkiškose.

1927 m., darant politinį spaudimą Lietuvai dėl santykių užmezgimo, Suvalkų apskrities 28 lietuviams ūkininkams nepriklausomybės kovų savanoriams iškelta buvo byla už „tėvynės išdavimą“, kurioje prokurorai reikalavo mirties bausmės! Tenka pastebėti, kad nei Lenkija nei Lietuva vykstant nepriklausomybės kovoms, neturėjo pripažintų sienų tame Suvalkų krašte (sic!).

Tipiškas sąmoningų ūkininkų varginimas pasireikšdavo mokesčių kėlimu, žemės klasifikacijos keitimu į daugiau apmokestintą kategoriją, pvz. į 2-3, kai iš tikro buvo 4-5 klasės (t. y. menkavertė žemė, pvz. smėlynai).

Kokia buvo lietuviškų mokyklų padėtis Vilniaus krašte tarpukariu

Valstybės politika riboti privačių lietuviškų mokyklų kūrimą susilaukė visuotino tėvų boikoto net mokant baudas už moksleivių valstybinės mokyklos nelankymą. Vilniaus ir Švenčionių „Rytas“ liaudies mokyklų 1923 m. turėjo 134. Tuomet jas imta riboti ir steigti dvikalbes, o ketvirto dešimtmečio pradžioje jau siekti vien lenkiškų valstybinių su lietuvių kalba (dažnai fiktyviai), kaip dalyku.

Iš lietuvių mokytojų reikalauta buvo aukštesnio cenzo, negu iš lenkiškų viešųjų mokyklų kadrų. Neturint savos mokytojų seminarijos, tai buvo stiprus stabdys lietuvių švietimui. Griežtesni reikalavimai buvo taikomi steigiant mokyklas ar skaityklas (pastato tinkamumas, priešgaisrinės sąlygos) mokiniams valstybinės administracijos leidimai stoti į gimnaziją vad. moralės pažymėjimai bei tautybės paliudijimai pagal tik valstybinei administracijai „žinomus“ kriterijus.

Juozo Kairiūkščio vadovaujama „Lietuvių mokytojų seminarija“, veikusi keletą metų, buvo 1927 m. uždaryta, spėjusi išleisti vos vieną laidą diplomuotų mokytojų. Tik nuo 1925 m. Vytauto Didžiojo gimnazija gavo teisę savo abiturientams stoti į Vilniaus Universitetą. Tačiau ta teisė, atsižvelgiant į praktiškai taikomus suvaržymus, buvo arčiau numerus clausus. V. D. G. visą veiklos laikotarpį vadovavo žymus pedagogas Marcelinas Šikšnys.

Didėjant represijoms, iki 1934 m. liko vos 15 pradinių lietuviškų privačių mokyklų ir V. D. G. Tačiau iki to laiko įspūdingai išaugo mažiau kontroliuojamos privačios skaityklos (de facto slaptos mokyklos). Čia sėkmės atveju rasdavo darbą iš mokyklų atleisti mokytojai, dažniausiai kaip skaityklos vedėjai ar šeimos mokytojai.

Iš lietuvių mokytojų reikalauta buvo aukštesnio cenzo, negu iš lenkiškų viešųjų mokyklų kadrų. Neturint savos mokytojų seminarijos, tai buvo stiprus stabdys lietuvių švietimui. Griežtesni reikalavimai buvo taikomi steigiant mokyklas ar skaityklas (pastato tinkamumas, priešgaisrinės sąlygos) mokiniams valstybinės administracijos leidimai stoti į gimnaziją vad. moralės pažymėjimai bei tautybės paliudijimai pagal tik valstybinei administracijai „žinomus“ kriterijus.

Kadangi Lenkijos pusė kruopščiai kontroliavo ir griežtai baudė už vadovėlių ir knygų bei spaudos, neturinčios leidimo (LVLK buvo teikiami kasmetiniai minimalūs apibrėžti leidimai) iš Lietuvos naudojimą ir platinimą, išsivystė savotiška XX a. lietuviška knygnešystė. Tuo tarpu Lietuva dėl leidinių iš Lenkijos taikė gan liberalią politiką. Anot VRM Spaudos skyriaus viršininko Mykolo Žilinsko žodžių, lenkų knygyno Kaune „Stella“ savininkui K. Urniažui (1933 m. ): „…Stebiuosi, kad būtent šiais laikais lenkai suka galvą dėl tokių menkniekių. Galiausiai jūs geriausiai žinote, kad mes netrukdome jums atsisiųsti knygas ir kad galite jų atsisiųsti nors vagonais“ ². K. Urniažas patvirtino lenkų „korespondentui“ Lietuvoje T. Katelbach’ui, kad iš tiesų lenkiškas knygas Lietuvos cenzūra įsileidžia be jokių sunkumų. M. Žilinskui atrodė, kad ši sritis yra tik „menkniekis“, o lenkams tai buvo svarbus veiksnys Vilnijos lietuvių nutautinimo politikoje. Beje, daug ko iš lenkų veiksmų „nesupranta“ ir nūdienos politikai.

Jeigu anksčiau dar buvo galima viltis valdininkų vienokio ar kitokio individualiais atvejais palankumo, tai „manevravimo“ galimybės baigėsi 1934 m. Lenkijos U. R. M. ministro plk. Juzefui (Józef) Beck’o nurodymu Vilniaus vaivadai plk. Ludwik’ui Bocianski’ui represijomis užgniaužti lietuviškų organizacijų ir švietimo įstaigų veiklą – kaip priemonę priversti Lietuvą diplomatiniams santykiams užmegzti ir prie progos užtvenkti kelią lietuvių saviraiškai. Plačiau žr. Vilniaus vaivados L. Bocianski’o „Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir ateities planai šiuo klausimu“³. Lietuvai ultimatumą priėmus, nurodyta buvo blokuoti lietuvių veiklą sudarant tačiau įspūdį, kad naujos ar atkuriamos veiklos galimybės tėra „svarstymo stadijoje“. Kadangi L. Bocianski’o, o iš tikro – vyriausybės nuspręsta veikla turi Lietuvoje gausią literatūrą, jos čia neaptarinėsiu.

Katelbach’as ir Mackevič’ius pasisakė už tai, kad „Kurier Wilenski“ skelbtų piktesnius straipsnius apie lenkų padėtį Lietuvoje. Katelbach’ui buvo pavesta apdoroti propagandinę medžiagą apie lenkų padėtį Lietuvoje. Vl. J. Zaleski’s privalėjo perduoti atitinkamus nurodymus spaudos centrui Vilniuje.^7.

Tuo tarpu dirvą Lenkijos žvalgomiesiems ir politinės įtakos veiksmams Lietuvoje plačiai atvėrė „žurnalistai“ (iš tikro Lenkijos kariuomenės Vyr. štabo II skyriaus pareigūnas Tadeusz’as Katelbach’as ir agentas Leon’as Stachurski’s), aprūpinti dosniom sumom pinigų ir Varšuvos instrukcijom, privalėjo paveikti Lietuvos kultūrinį ir politinį elitą, santykių su Lenkija užmezgimo linkme bei užblokuoti lenkų Lietuvoje „broliavimasi su lietuviais“⁴. Lenkijoje svarbiausias signalas lietuvių veiklos uždraudimui buvo LVLK pirmininko Konstantino Stašio sulaikymas 1936 m. spalio 8 d. Gdanske, po to dar sekė kelios jo bylos ir du įkalinimai, kratos lietuvių organizacijų ir individualiai veikėjų namuose, bylos, baudos ir t. t.

1936 m. rugpjūčio 22 d. Varšuvoje URM Rytų skyriuje, įvyko speciali konferencija, kurioje dalyvavę T. Katelbach’as⁵ ir Česlav’as Mackievič’ius^6, „atstovaudami lenkų interesams Lietuvoje“, prašė „…pradėti Lenkijoje plačią spaudos akciją apie lenkų persekiojimą Lietuvoje…“. Jie įvardijo labiausiai Lietuvos lenkų skaitomos Lenkijos spaudos pavadinimus, tame tarpe Vilniaus lenkiškus spaudos titulus. Katelbach’as ir Mackevič’ius pasisakė už tai, kad „Kurier Wilenski“ skelbtų piktesnius straipsnius apie lenkų padėtį Lietuvoje. Katelbach’ui buvo pavesta apdoroti propagandinę medžiagą apie lenkų padėtį Lietuvoje. Vl. J. Zaleski’s privalėjo perduoti atitinkamus nurodymus spaudos centrui Vilniuje.^7.

Trumpai apie lietuvišką spaudą

1919–20 m. Vilniuje ėjo nereguliarus dienraštis „Nepriklausomoji Lietuva“ Mykolo Biržiškos redaguojamas.

Katalikiškos krypties savaitraštis „Aušra“ kun. Juozo Stankevičiaus redaguojamas ėjo trumpai, jį pratęsė savaitraštis „Vilniaus garsas“, redaguojamas kun. Kristupo Čibiro.

LVLK turėjo trumpalaikius organus lenkų kalba „Głos Litwy“ M. Biržiškos red. bei jo tęsinį „Echo Litwy“, red. Andriaus Rondomanskio, Viktoro Biržiškos ir kt.

Be jų nereguliarus „Nasz ziemia“ katalikiškai visuomenei redaguojamas kun. dr M. Stankevičiaus ir „Litwa“ (iki 1922 m.) red. Paulius Sipavičius.

Katalikiškas „Kelias“, redaguojamas kun. prof. Petro Kraujelio, kun. Vinco Zajančkausko, R. Mackonio.

„Dirva“ – red. kun. M. Stankevičius, Lietuvių ūkio draugijos organas, 1928 m. apsijungęs su „Vilniaus Rytojum“, kuris nuo 1928 m. iki 1937 m. buvo katalikiškas  iliustruotas politikos, visuomenės ir literatūros laikraštis, ėjęs Vilniuje, LVLK organas pradžioje – savaitinis, vėliau dvisavaitinis, uždarytas 1937 m. Išėjo 874 numerių.

„Vilniaus aidas“ 1926 m. 3 kartus savaitei, skirtas inteligentams. Red. Povilas Karazija, R. Mackonis jie stengėsi palaikyti LVLK kryptį. „Vilniaus šviesa“ kairuoliškas „Kultūros“ draugijos organas.

„Jaunimo draugas“ katalikiškas Vilniaus krašto jaunimo mėnesinis žurnalas, ėjęs 1926–37 Vilniuje (1937 savaitraštis). 1939 05–09 vietoj jo ėjo savaitraštis „Jaunimo kelias“.

„Vilniaus varpas“ – katalikiškos krypties. Leido ir redagavo Marija Žukauskaitė. Faktinis red. buvo kun. Petras Kraujelis. Uždarytas lenkų valdžios 1931 m. Išėjo 39 nr. Ėjo kartą per mėnesį.

Nuo 1933 m. buvo leidžiamas lietuviškas kultūros žurnalas „Lietuviškas baras“, Vilniaus Lietuvių studentų sąjungos visuomenininkų iliustruotas kultūros žurnalas. Leidėjas Motiejus Kraužlys, redagavo Vytautas Umbrasas, Vincas Martinkėnas ir Petras Viščinis. Ėjo 4 kartus per metus su pertraukomis dėl valdžios draudimų. Išėjo 38 numeriai, leistas 1933–39 Vilniuje.

Krikščionių – demokratų krypties spaudai vadovavo kun. Kristupas Čibiras bei kun. Petras Kraujelis.

Tautininkų – Motiejus Kraužlys, Rapolas Mackonis ir. kt.

Liaudininkų – Danielius Alseika, Povilas Karazija ir kt.

Kairuojančių literatūriniai vienkartiniai leidiniai red. Jono Karoso ir kt. Bendradarbiavo: Juozas Kėkštas, Ona Miciūtė, Aldona Liobytė, Albinas Žukauskas, Vladas Drėma, Antanas Karužas, Vlada Rusokaitė, Valerija Čepulytė, Mykolė Krinickaitė. Išleista „Varsnos“, „Versmė“, Vingis“ ir kt.

1939 m. po trumpo liberalėjimo periodo pasirodė savaitraštis „Vilniaus žodis“ – Vilniaus krašto lietuvių politikos, visuomenės ir literatūros laikraštis, 1929–39 ėjęs Vilniuje. Leistas vietoje laikraščio „Vilniaus šviesa“ (1928–29). Aptarinėjo kultūros, švietimo, socialinius klausimus, ragino saugoti lietuvių tradicijas, kultūrą, kalbą, spausdino lietuvių rašytojų kūrinius, straipsnius apie Lietuvos istoriją.

Oficialiai leido ir redagavo J. Murinas (1929–30), A. Birinčikas (1930–31), J. Latvys (1931–38), faktiškai redagavo D. Alseika, A. Krinickas, V. Žilėnas (1938–39 ir oficialiai).

1939 m. gegužės 17 d. vietoje uždaryto „Jaunimo draugo“ pasirodė Augustino Buroko leidžiamas ir redaguojamas savaitraštis „Jaunimo kelias“. Išėjo 18 numerių. Rūpinosi lietuvybės išsaugojimu Vilniaus krašte, rašė apie jaunimo problemas, švietimą, religiją, kultūrą, spausdino jaunųjų kūrybą. Savaitraščio benndradarbiai : K. Braziulis, A. Gustaitis, A. Griškevičius, M. Galdikienė,  Stasys Misiūnas, R. Miliauskas, V. Kviklys, V. Kuolaitis,  K. Pukėnas, R. Stankūnas, P. Šimaitis. 

„Vilniaus aušra“ buvo kun. Vincento Taškūno redaguojamas ir leidžiamas, iš tikro kaip Katalikų akcijos referentūros Vilniaus arkivyskupijos žurnalas, skirtas Vilniaus krašto lietuvių katalikams. 1932–39 ėjęs Vilniuje. 1932–36 leistas kartą, 1937–38 – du kartus per mėnesį, 1938–39 – savaitraštis. Gvildeno religijos, kultūros, švietimo temas, aiškino šv. Rašto tiesas, rašė apie katalikiškų organizacijų veiklą. Išėjo 161 numeris.

Tokia spaudos įvairovė buvo įmanoma dėl finansinės paramos iš Lietuvos ir užsienio lietuvių, ypatingai iš JAV. Tačiau, prevencinė spaudos cenzūra, persekiojimas redaktorių finansinėmis ir kalinimo priemonėmis (sugalvotas atsakas – sėdėjimo redaktoriai), spaudos prenumeratorių persekiojimas administracinėmis baudomis, „moralumo liudijimų“ neišdavimas buvo spaudos palaikymui be galo sunki našta ir reikalavo didelės angažuotės.

Pagrindinės lietuvių organizacijos ir jų lyderiai

Lietuvių. „Ryto“ švietimo draugija – kun. prof. Petras Kraujelis, kun. Kristupas Čibiras, kun. J. Steponavičius.

Švenčionių Lietuvių „Ryto“ draugija – dr. Antanas Rymas.

Lietuvių labdarybės draugija Vilniuje – kun. Pranas Bieliauskas.

Lietuvių mokytojų sąjunga – inž. Jonas Jankauskas.

Lietuvių „Kultūros“ draugja – Danielius Alseika.

Vilniaus lietuvių „Šv. Kazimiero“ jaunimui auklėti ir globoti draugja – kun. dr. Antanas Viskantas.

Lietuvių mokslo draugija – kun. dr. Antanas Viskantas (po Jono Basanavičiaus).

Lietuvių ūkio draugija – Vilniuje, Antanas Krutulis, Švenčionyse – Motiejus Kraužlys.

Lietuvių sporto Klubas Vilniuje – Pranas Žižmaras, Br. Untulis.

Bažnyčios vaidmuo lenkinime

Tame procese neigiamai išgarsėjo arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis (Romuald Jałbrzykowski) bei dalis Vilniaus arkidiecezijos kurijos dvasiškių bei arkidiecezijos klebonų. Iš 464 Vilniaus arkivyskupijos kunigų buvo apie 20 procentų lietuvių. Lenkijos URM duomenimis, parapijose su lietuvių kalba dirbo 53 kunigai lietuviai. Ypatingai buvo stengiamasi riboti patarnavimus lietuvių kalba ir kunigų lietuvių skaičių aktyviai besireiškiančiose bendruomenėse. Lietuviai kunigai kilnojami dažnai buvo iš lietuviškų parapijų į slaviškas. Tai vyskupo Jalbžikovski’ui vadovaujant Vilniaus arkidiecezijai ir kooperuojant su valstybine administracija – apgailėtini veiklos rezultatai.

Literatūra

The post Apie Vilnijos lietuvių skaičių ir jų gyvenimo realijas Lenkijos okupacijos laikmečiu (1920–1939 m.) II dalis appeared first on Voruta.

Prof. Dr. Bronius Makauskas, lietuvių istorikas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, Punskas, www.voruta.lt

Sakoma, esame su Lenkija geros kaimynystės apogėjuje, tai gal jau liaukimės minėti skaudžius mūsų santykių įvykius. Pirmiausiai, lenkams tai nėra skaudūs įvykiai, apie tą agresijos laikmetį gausu heroizmu dvelkiančios jų istoriografijos. Dar vis šmėžuoja nuomonės, kad tai Lietuva okupavo Vilnių 1939 metais, kad lietuviai Vilnių „gavo“ kaip „Stalino dovaną“, tuo parodydami susitapatinimą su stalinine interpretacija, nepagarba tarptautinei teisei ir paniekinimą doktrinos, kad iš neteisės nekyla teisė.

Varšuva be reikalo prabilo vienu tonu su Maskva. Nebent todėl, kad Vilnių puolė (1920 m. spalio 8–9) gavus spalio 5 d. Sovietinės Rusijos užtikrinimą, jog Lietuvos-Lenkijos sienų reikalas bus laikomas tik šių dviejų valstybių reikalu. Tuo Maskva paneigė 1920 m. liepos 12 d. įsipareigojimus Lietuvai, nors vėliau jais žaidė gilinant Lietuvos ir Lenkijos priešpriešą.

Istorijos ironija: Maskva leido Varšuvai „pasišiukšlinti“ 1920 m. Lietuvoje, kad pati 1939 m. galėtų „pasišiukšlinti“ ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Istoriko pareiga ne kurti pasakojimus, kaip „istorijos dekonstravimo“ mada ir „politinė pareiga“, o stengtis iš nustatytų faktų atvaizduoti istorijos vyksmą. Filosofai skeptiškai žvelgia į istorikų pastangas aiškinti praeitį, panašiai istorikai turi klaustukų filosofams dėl faktų ignoravimo.

Gyvenimas moko, kad už savo grobuonišką elgesį tenka atsakyti bent jau prieš istoriją. O pasirašant 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, užteko atsižvelgti į lietuvių pagrįstas sugestijas, ir galbūt vėl sugrįžti prie dalykiškų abiejų valstybių interesais pagrįstų santykių. Tačiau taip neatsitiko. Pasikliauta „supuvusiu“ kompromisu.

Sakoma, istorija nesikartoja. Šiandien eilinį kartą įsitikiname, kad kartojasi kažkiek pakeičiant formą, tačiau beveik gyvai atkartojant turinį. Panašūs pavojai vėl kausto mūsų kitados besivienijančias tautas ir valstybes. Tad siekime tikros, ne trafaretinės draugystės. Šiuo rašiniu-priminimu apeliuoju pirmiausiai į lenkus, kad stipresniojo galios būtų paremtos supratingumo bei teisingumo principais. Švedų ir suomių santykių istorija tebūna ne vien virtualus proginis vaizdelis.

Besitaikant į svetimas teritorijas arba jas ginant, dažnai naudojamas statistikos ginklas. Šis metodas buvo taikomas ir bendros Respublikos „gaivinimo“ išvakarėse. Kaip tai reiškėsi mus dominančioje Vilnijoje XIX a.–XX a. I pusėje? Kiek tos teritorijos etnosas buvo atskleidžiamas objektyviai?

Šiandien trumpai ir fragmentiškai apžvelgsime Rytų ir Pietryčių Lietuvos lietuvybės palaikymą, pasireiškiantį atsidavimu, ištikimybe savo kalbai ir kultūrai, bei gebėjimu veikti ekstremaliomis sąlygomis. Vienu iš potencialių savimonės ir ištvermės šaltinių buvo tautinio atgimimo intelektualus palikimas ir vadinama lietuviškoji dvasia, sukaupta daugiausiai mūsų valstybingumo židinyje Vilniuje dar ir žymiai ankstesnių šimtmečių istorijos laikotarpiais. Ir tas dvasingas požiūris į savąją praeitį buvo atrama ir mūsų Vilniaus ainiams čia aptariamuoju laikotarpiu. Jis buvo formuojamas per kalbos, kultūros (su sava literatūra ir liaudies teatru), švietimo (kiek jis buvo įmanomas), per skautų su sportinio jaunimo gyvensenos organizavimu, ekonominio gyvenimo kėlimą, visa tam, kad pavyktų išlikti lietuviais ir ištrūkti iš degraduojančios jų gyvenimus aplinkos. Tame pasiryžime juos stiprino Lietuvos valdžios ir visuomenė, teikiant finansinę paramą, organizuojant XX a. knygnešystę į pavergtą kraštą.

Motyvacijos savo veiklai ypač mažamoksliai kaimiečiai sėmėsi kas iš jau susiformavusios tautinės sąmonės, kas iš skriaudų, persekiojimų, beteisių piliečių pozicijos supratimo, užstatų vietoje laikomų lietuvių, kuo Varšuva tik patvirtino savo okupacinę politiką. Tačiau pati stipriausia paskata išlaikyti lietuvybę sklido įvairiomis idėjomis ir formomis iš atgimusios, apgynusios savo nepriklausomybę tautinės Lietuvos. Lietuvos, kuri nepajėgi buvo apginti savo sostinės ir nemažos dalies etninės teritorijos, bet aneksijai nuosekliai visuose forumuose sakė ne. Okupuotoji teritorija buvo laikoma laikinąja. Todėl ir vilniečiai apjungiantį jų visas organizacijas savo organą pavadino Laikinuoju Vilniaus Lietuvių Komitetu (į veiklos pabaigą Tautiniu).

Besitaikant į svetimas teritorijas arba jas ginant, dažnai naudojamas statistikos ginklas. Šis metodas buvo taikomas ir bendros Respublikos „gaivinimo“ išvakarėse. Kaip tai reiškėsi mus dominančioje Vilnijoje XIX a.–XX a. I pusėje? Kiek tos teritorijos etnosas buvo atskleidžiamas objektyviai?

Pradėkime nuo grafo S. Plater’io 1825 m. atlikto Vilniaus gubernijos gan suapvalinto čia gyvenančių tautybių paskaičiavimo. Iš viso Vilniaus gub. tuomet būta apie l mln. 200 000 gyventojų. Tame: lietuvių – 780 tūkst, žydų – 180 tūkst. lenkų –100 tūkst, rusų – 80 tūkst gudų – 50 tūkst. Taigi lietuvių virš 60 % . Nėra pagrindo manyti, išskyrus stambų suapvalinimą, kad grafas S. Plater’is kaip nors protegavo lietuvius.

Imperinės Rusijos valdomos Vilniaus gubernijos tautinius bei kalbinius santykius tyrinėjusių akad. Peter’io fon Koeppen’o, majoro Anton’o Korevo’s bei Mikolaj’aus Lebedkin’o duomenys yra pačių autorių surinkta bei iš valdiškų įstaigų paimta medžiaga, taipogi iš parapijų klebonų (katalikų ir stačiatikių) atsakymų į rusų akademiko P. Koeppen’o 1857–1861 m. paruoštų anketų, kuriose buvo klausiama dėl konfesijos – kuria kalba vyksta pamaldos, kuria kalba žmonės kalba šeimose ir pan. Antroji šaltinių rūšis yra įvairių surašymų, vykusių 1857–1861 m., duomenys. Kaip daugumos statistinių tyrimų rezultatus, taip ir žemiau pristatomus, tenka vertinti kritiškai, apie tai – plačiau mano monografijoje¹.

Jeigu trumpai: vienur visi „vietiniai“ arba „tuteišiai“ užrašyti gudais, kitur katalikai užrašyti lenkais. Kai 1931 m. surašinėjo oficialios lenkų įstaigos, duomenys pasirodė dar „lenkiškesni“. Šie duomenys dažnai neatspindėjo realios situacijos ne vien dėl šališko surašinėjimo ar rezultatų falsifikacijos, bet turime atsižvelgti į asmens tapatybės sudėtingumą ir politinių aplinkybių įtaką.

19 a. vidurio tyrinėtojų duomenimis, tuometinės Vilniaus gubernijos ribose lietuviai sudarė apie pusę visų gyventojų. A. Korevo’s apskaičiavimu (1857–1861) lietuvių buvo 46%, gudų 29%, lenkų 12%, rusų 2,3% ir kt. Tame nemažai ir žydų. M. Lebedkin’as lietuvių tuomet įrašė 49,98%, lenkų 18,42%, gudų 17,4% ir kitų – 12,5%. Pagal jo davinius, lietuvių mažumos tada gyventa tik Disnos ir Vileikos apskrityse, o kitose penkiose apskrityse jie sudarę daugumą: Vilniaus apskr. – 60,7% Lydos – 63,2%, Ašmenos – 57,5%, Švenčionių – 86,9%, Trakų – 93,%. Lenkų Lebedkin’as įrašė 34,5% Vilniaus apskrity bei 18,3% Ašmenos apskrity, o kitur nerado nei po 10 %: Lydos – 7,2%, Trakų – 4,3%, Švenčionių – 3,8%…

Su šiais akademiko Koeppen’o, Korevo’s, Lebedkin’o ir kitų tyrinėtojų duomenimis visiškai išsiskyrė valstybinės statistikos. Stebina Rusijos oficialaus 1897 m. gyventojų surašymo duomenys. Pagal jį Vilniaus gub. užfiksuota: lietuvių – 17,59%, gudų 56%, lenkų tik – 7,1%, rusų – 4,9%, ir žydų – 12,9%. Taigi, atrodo, vietiniai ir dalis katalikų paversti nuolankiais gudais.

1909 m. oficialios rusų anketos duomenimis Vilniaus gubernijoje atžymėta vos 12,9% lietuvių.

Na ir prieiname labiausiai politizuotą ir falsifikuotą lietuvių atžvilgiu Vilniaus miesto statistiką. Tą atskleidžia kad ir naujausios kartos mokslininkas dr. Adomas Klimantas,² naudodamasis 1909 metų Vilniaus dvasininkijos (klebonų) apklausos duomenimis dėl poreikio Vilniuje gauti religines paslaugas lietuvių kalba. Tokių asmenų fiksuota 13 tūkstančių t. y. 7% Vilniaus m. gyventojų. Žinome, kad lenkakalbiai lietuviai lietuviškų pamaldų nei prašė, nei jas lankė, o kaip tik priešingai, prieš pamaldų „lietuvinimą“ Vilniaus katalikų Bažnyčiose aistringai kovojo. Iki 1920 m. lietuvių skaičius Vilniuje vargu ar galėjo sumažėti pagal lenkų, o ir kai kurių lietuvių istorikų atkartojamą teiginį, iki 1–3%. Mano įvairių šaltinių analizė rodo, jog Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto globojamų organizacijų žinioje buvo ne mažiau 6 % lietuvių – Vilniaus miesto gyventojų lietuvių. Tai tipiško Lietuvos miesto lietuviais save deklaravusiųjų skaičius. Taigi net daugiau negu Kaune tuomet užsirašiusių, t. y. virš 5 %! Tie duomenys rodo ne vien apie lietuvių miestuose stoką, kiek jų realios situacijos sudėtingumą dėl politinių aplinkybių bei asmens tapatybės būklės.

1916 m, vokiečių okupacinės administracijos surašymų duomenimis Vilnijoje užrašyta lietuviais – 18,5 % , lenkų – 58%, žydų – 14,7%, gudų vos 6,4%, rusų – 1,2%. Tokios „šokinėjančios“ oficialios statistikos nekelia pasitikėjimo. Jos kritika užimtų mums daugiau vietos, ją galima rasti „Vilnijos lietuviai“ monografijoje. Jeigu trumpai: vienur visi „vietiniai“ arba „tuteišiai“ užrašyti gudais, kitur katalikai užrašyti lenkais. Kai 1931 m. surašinėjo oficialios lenkų įstaigos, duomenys pasirodė dar „lenkiškesni“. Šie duomenys dažnai neatspindėjo realios situacijos ne vien dėl šališko surašinėjimo ar rezultatų falsifikacijos, bet turime atsižvelgti į asmens tapatybės sudėtingumą ir politinių aplinkybių įtaką. Prisiminkime vokiečių okupacinės administracijos 1916 m. surašymo aplinkybes! Lietuviams gal dar tiktų priminti ir apie kitą jų sudėtingų istorinių-politinių procesų suformuotą savybę, kuri lėmė atsargumą užvaldytojų primestai valiai. Čia dalinai tiktų prof. Egidijaus Aleksandravičius skirta lietuviams pasaulyje „karklo diego“ metafora³. Priglusti, tačiau išsilaikyti ir įsitvirtini.

Galima išvardinti visą eilę gerai apmokamų profesijų, kur negalėjo būti įdarbinti deklaruoją savo tautybę lietuviai, pvz. administracijoje, pašto įstaigose, laiškanešiais, gaisrininkais, net sargais, jėgos ir saugumo struktūrose, aukštesnio lygio švietimo ir religinės hierarchijos sferose.

Tačiau grįžkime į mus ypač dominanti laikotarpį. Oficiali Lenkijos gyventojų statistika pagal vartojamą gimtąją kalbą (1931.XII. 9 d.), apimanti visą lietuvių gyvenamą teritoriją, mini 84 000 lietuvių. Mano paskaičiavimais – daugiau nei tris kart žemesnė už realų lietuvių skaičių. Ypač nerimtas yra operavimas Vilniaus miesto lietuvių skaičiumi, nurodant 0,73 %. Šie duomenys yra  akivaizdžiai politizuoto ir tendencingo surašymo rezultatas. Pats surašymo rezultatų publikavimas ir apibendrinimas vyko po trijų „taisymų“. Apie to meto surašymo šališkumą faktiškai kalba beveik visi lenkų istorikai, rašantys šia tema septintame dešimtmetyje ir vėliau. Tačiau retas kuris po tokio konstatavimo gilinasi į detalų problemos gvildenimą. Be to, šie komentarai galutinai baigiasi tautinio ir valstybinio lenkų intereso akcentavimu. Užtat visuomet politiniais tikslais pakaltinami oponentai. Suprantama, lengviau yra pasisakyti apie surašymą virtualiai kritiškai, o itin sudėtinga yra pagrįsti kritiką empyriškai. Tam tenka įdėti daug pastangų.

Kodėl dalies lietuvių surašymo metu buvo laikomasi pasyviai ar net prisitaikoma, patiriant akivaizdų administracijos ir surašinėtojų spaudimą ar net daugeliu atvejų represijas? Keletas motyvų: dėl asimiliacinės, sakykim, net represyvios socialinės, ekonominės politikos. Galima išvardinti visą eilę gerai apmokamų profesijų, kur negalėjo būti įdarbinti deklaruoją savo tautybę lietuviai, pvz. administracijoje, pašto įstaigose, laiškanešiais, gaisrininkais, net sargais, jėgos ir saugumo struktūrose, aukštesnio lygio švietimo ir religinės hierarchijos sferose.

Su lenkų oficialia, politiniais interesais įvykdyta gyventojų surašymo „metodika“ ir jos rezultatais kertasi to meto ne vien lietuviški vertinimai.

Prancūzų profesorius Emmanuel’is de Martonn’e, tyrinėjęs gyventojų tautinę sudėtį Lenkijos administruojamoje Pietryčių Lietuvoje, 1931 m. Paryžiuje „Visuotinės Geografijos“ Centrinės Europos IV t. tome paskelbė, jog ten gyvena apie 400 000 lietuvių.⁴

Danielius Alseika „Natio“⁵ /1927 m./, leidžiamame Varšuvoje, teigė (remiantis rusų, vokiečių ir vietos dvasiškių domenimis), jog Vilniaus-Trakų, Švenčionių, Ašmenos, Gardino, Suvalkų ir Seinų apskrityse lietuvių skaičius siekė 300 000.

Daug dar yra žmonių, kurie lietuviškai nekalba, bet save dar laiko lietuviais. Jų skaičius gal dar galėtų siekti iki pusė milijono. Iš prancūzų geografo Emmanuel’io de Martonne minimų 400 000 lietuvių, K. Pakšto nuomone pusė iš jų (200 000) dar tebekalba lietuviškai, o aktyviai lietuvybę gina 150 000⁶.

Maždaug tuo pačiu laikotarpiu (ketvirto dešimtmečio pirmoji pusė) atlikęs 3 ekspedicijas į okupuotos Lietuvos sritį, prof. Kazys Pakštas priėjo išvadą, kad gyventojų daugumą sudaro ten toks jų tipas, jau senokai vadinamas vietiniu/tuteišiu. Jo antropologinė ir etnografiška kilmė lietuviška, jo kalba gudiška, o politiniu požiūriu jis jau pasidavęs lenkų įtakai. Vietiniai visame krašte sudaro galbūt 60%. Ir primena, kad 1857 m. dvasiškijos surinktais daviniais Vilniaus gubernijoje lietuviškai kalbėjo – 46%, gudiškai – 29%, lenkiškai 12%, žydiškai – 8%, rusiškai – 2,3%. Jis tvirtino, kad lenkiškos kilmės žmonių labai maža, bet krikščionys miestelėnai, stambūs ir smulkūs dvarininkai, valdininkai ir apskritai šviesuomenė mažai reikšmės teikia savo lietuviškai kilmei, nors ir jų tarpe yra gana daug vietinių tipo, tik jau ne gudiškai, o lenkiškai kalbančių ir savo simpatijas skaldančių tarp Lietuvos ir Lenkijos. Daug dar yra žmonių, kurie lietuviškai nekalba, bet save dar laiko lietuviais. Jų skaičius gal dar galėtų siekti iki pusė milijono. Iš prancūzų geografo Emmanuel’io de Martonne minimų 400 000 lietuvių, K. Pakšto nuomone pusė iš jų (200 000) dar tebekalba lietuviškai, o aktyviai lietuvybę gina 150 000⁶. Kaip tas pasireiškė, neanalizavo. Čekas Josef’as Chmelar’as⁷ tarpukaryje, o ukrainiečių kilmės istorikas Stefan’as Horak’as⁸ ženkliai vėliau, reiškė nuomonę, kad pagrįstas yra 300 000 skaičius Lenkijoje gyvenančių lietuvių.

1939 vasario mėn. lenkų „Ilustrowany biuletyn Informacyjny“ (Iliustruotas informacinis biuletenis), artimas URM-ui žurnalas Krokuvoje paskelbė, kad Vilniaus vaivadijoje gyvena 18 % lietuvių, per saldo – 222 000. Informacija sulaukė Lenkijos pasiuntinio Lietuvoje Franciszek’o Charwat’o intervencijos. Jis teigė: „…jeigu dar pridėsime Balstogės vaivadijos lietuvius, bus jų 250 000“. Publikacija įvertino kaip pavojingą Lenkijos interesams ir suponavo duomenis neplatinti. ⁹.

Lenkijos tarnybinė (oficiali) švietimo sistemos statistika 1931 m. skelbė, kad švietimo sistemoje esą 24 tūkstančiai lietuvių mokinių.

Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijose lietuviai tėvai „Ryto“ draugijos valdybą prašė įsteigti beveik 800 privačių mokyklų (reikalavimas mokyklai steigti buvo 40 lietuvių mokinių), tad gausime apie 32 000 mokinių. Taikydami oficialų tam regionui šeimos statistinį koeficientą, gauname 225 000 lietuvių, reikalaujančių švietimo gimtąja kalba, o žinome, kad ne visi tėvai lietuviai dėl įvairių apsunkinančių aplinkybių galėjo viešai savo prašymus teikti.

Paimkime paskaičiavimus pagal lietuviškos spaudos skaitomumą. Populiariausią „Vilniaus rytojų“ – prenumeravo 1934 m. kas 8-a lietuvių šeima, o dar buvo „Vilniaus žodis“, „Vilniaus aušra“, „Jaunimo draugas“ – viso tiražas – 7000 egz. Nuo 1936 m. lietuvių sieninių kalendorių prenumerata siekė 3000 egz., 1938 – 10 000 egz. pasiekė kas 5-6 šeimą. Šių duomenų analizė leidžia suponuoti apie 250 000 aktyvių lietuvių skaičių. Ogi dar buvo pasyvieji, lenkų-lietuvių kalbinio pasienio, baltarusių-lietuvių kalbinio pasienio gyventojai, nors ją (kalbą) dar mokėjo ar suprato ir pagal situaciją, tačiau sunkiai dar galėjo naudoti. Tą savo tyrinėjimais paliudijo ir dr. Halina Turska. Tad minėtų autorių nurodyti 400 tūkstančių ar pusės milijono skaičiai, atrodo buvo ne iš piršto laužti, tačiau jų kalbinį aktyvumą, anot J. Chmelar’o, nėra paprasta įrodyti, priešingai, negu lietuvių aktyviosios populiacijos dalies.

Štai kad ir labai sąmoningų Suvalkų krašto lietuvių surašymas 1946 m., vykdant politines represijas, parodė nulinį rezultatą, nors saugumo organai oficialiai konstatavo, jog ten tuomet gyventa 12 tūkstančių lietuvių!

Literatūra ir šaltiniai

Bus daugiau

The post Apie Vilnijos lietuvių skaičių ir jų gyvenimo realijas Lenkijos okupacijos laikmečiu (1920–1939 m.) I dalis appeared first on Voruta.

Prof. dr. Jonas Jakaitis, Tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos „BALTIJOS ALJANSAS“ prezidentas, LPKTS Tarybos ir valdybos narys, „Inter-Asso“ prezidiumo narys, www.voruta.lt

Asociacijos „BALTIJOS ALJANSAS“ ištakos, nūdienos raida ir ateities perspektyvos“

Gdanske 2026 m. kovo mėn. 27 d. įvyko Tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos „BALTIJOS ALJANSAS“ (toliau tekste Aljansas) konferencija, skirta Aljanso veiklos strategijai, partnerystės plėtotės klausimams ir ateities veikloms aptarti.

Konferenciją sveikino pagrindinis konferencijos koordinatorius Lenkijos „Sibiriečių“ organizacijos prezidentas, Aljanso prezidento pavaduotojas Kordian Borejko, konferencijos rėmėjai Gdansko Pamario vaivadijos vaivada Emil Rojek, Gdansko miesto mero pavaduotoja Emila Ludzinska, LR Seimo narys, TS-LKD partijos pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Europos atminties ir sąžinės platformos (PEMC) prezidentas Marek Mutor, kuris, beje, pakvietė į PEMC tarybos posėdį Katovicuose su ypatinga misija – pristatyti Aljanso ikonografines bei ikonologines idėjų interpretacijas.

Man, kaip Aljanso vadovui, taip pat ne tik teko pasveikinti konferencijos dalyvius, moderuoti konferencijos darbą, bet ir padaryti pranešimą, dedikuotą Balio Gajausko 100-mečiui bei 2026-iesiems metams Lietuvoje pažymėti. Savo pranešime „BALTIJOS ALJANSAS”: IŠTAKOS, NŪDIENOS RAIDA IR ATEITIES PERSPEKTYVOS“, skirtame Balio Gajausko 2026 m. paminėti, akcentavau Aljanso vertybines ištakas, kurios išsivystė tęsiant B. Gajausko, pirmojo LPKTS prezidento idėjas vienytis ir vienyti tremtinių ir politinių kalinių bendruomenę Baltijos šalių regiono lygmeniu. Ir tai pavyko. 2026 m. kovo mėn. 02 d. įregistruotas juridinis asmuo, tarptautinė nevyriausybinė organizacija „BALTIJOS ALJANSAS”. Dar daugiau, siekiau pabrėžti B. Gajausko apibendrinančią frazę, kuria pabrėžiama mūsų, nukentėjusiųjų nuo sovietinio teroro vertybinė nuostata, kad „LAISVĖ VERTA TIEK, KIEK ŽMOGUS DĖL JOS PASIRYŽĘS AUKOTI…“ ir šiandien aktuali.

Taip pat siekiau apibūdinti rytų kaimynų totalitarinę prigimtį JAV prezidento Harry S. Truman 1948 m. žodžiais, kaip nacistinį, fašistinį ar komunistinį totalitarizmą ir neišvengiamą demokratiškų tautų vienijimosi būtinybę nuo jo gintis. Lygindamas pokario įvykių raidą, prezidentas Truman konstatavo, kad „…Totalitarinė valstybė yra tokia pati, nesvarbu, ar ją vadinate nacistine, fašistine, komunistine ar Franko Ispanija. O oligarchija Rusijoje yra Frankenšteino diktatūra, blogesnė už bet kurią kitą, įskaitant Hitlerio…“. Šia proga taip pat priminiau lenkų politiko, istoriko, teisininko, publicisto ir lietuviškų šaknų turėjusio žmogaus Jerzy Giedroyc (Jurgio Vladislovo Giedraičio) (1906 07 27–2000 09 14) mintis apie XX a. viduryje išsakytas idėjas dėl „…ilgalaikio Lenkijos saugumo užtikrinimo ir jos rytinių kaimynių suvereniteto pripažinimo, plėtojant su jomis santykius, grindžiamus partneryste ir abipuse pagarba…“. Kitaip tariant, J. W. Giedroyc suformuota vadinamoji kultūros politinė linija: stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas ir harmoningi santykiai su kaimynais kaip niekad yra aktualūs šiandienos Ukrainos karo akivaizdoje.

Pranešimo pabaigoje turėjau progą pristatyti Aljanso ateinančių 3-ejų metų strategiją, veiklos prioritetus bei suformuluoti kryptį narių metiniams veiklos planams parengti. O veiklų, kaip parodė partnerių pranešimai, randasi itin gausiai.

Taip pat prasmingus pranešimus padarė ir diskusijų sesijoje dalyvavo kolegos iš Estijos – R. Ladva, iš Latvijos – T. Veismanis, LPKTS valdybos pirmininkas V. Sungaila, LPKTS Marjampolės filialo pirmininkas R. Raibikis, LPKTS Vilniaus sk. tarybos narė V. Stakionienė. Konferencijoje pristatyti ir kiti, muziejininkų pranešimai iš Talino, Balstogės. Lenkų istorinės atminties tyrėjai itin įdomiai pristatė tremtinių ir politinių kalinių, pabėgusių iš tremties Sibire per Japoniją į Ugandą (Afrika) tremčių video studiją, kurią itin jautriai komentavo kolega K. Borejko. Tai buvo puikus gyvos atminties pamokos pavyzdys…

Konferencijos darbą baigėme pasitvirtinę „BALTIJOS ALJANSAS“ strategiją su prioritetinėmis veiklos kryptimis bei narių preliminarias veiklos metines programas.

Kaip „Baltijos aljansas“ vadovas dėkoju konferencijos organizatoriams – Lenkijos Sibiriečių prezidentui, Aljanso viceprezidentui K. Borejko, vykdomosios tarybos nariui M. Macutkewich, sueigos nariui A. Ratowt ir daugeliui žmonių, prisidėjusių organizuojant išvyką prie memorialo nukentėjusiems nuo sovietinio teroro žmonėms bei PARTIZANŲ MOTINOMS PAMINKLO, o taip pat už apžvalginę ekskursiją į II Pasaulinio karo 1939-09-01 pradžios atminties vietą WesterPlatte.

Ir dar, labai dėkoju delegacijoms iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir Aljanso atstovams, bendraminčiams ir bičiuliams: V. Sungailai, R. Raibikiui, V. Stakionienei bei Aljanso narių delegacijų vadovams iš Latvijos T. Veismanis, iš Estijos R. Ladva už prasmingą atstovavimą konferencijoje ir naudingų idėjų generavimą ir visokeriopą pagalbą.

Džiaugiuosi mūsų savaitraščio „Tremtinys“, bei portalo „Voruta“ partneryste ir tariu jiems nuoširdų ačiū už informacijos sklaidą. Kartu mes galime daug daugiau nei po vieną.

The post Konferencija „BALTIJOS ALJANSAS-2026“ Gdanske appeared first on Voruta.

Išlaisvinti Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai. 1945 m.

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 m. lapkričio 1 d. priėmė rezoliuciją, kurioje sausio 27-oji skelbiama Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną, 1945 m. Raudonoji armija išlaisvino Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovyklą.

Didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla buvo įkurta 1940 m. okupuotos Lenkijos teritorijoje, netoli Krokuvos esančio Osvencimo miesto apylinkėse. Vokiškai Osvencimas vadinamas Aušvicu. Aplink Aušvicą veikė 45 priverstinio darbo stovyklos, kurių kaliniai dirbo fabrikuose, šachtose, ūkiuose ir kt. Aušvico koncentracijos stovyklų komplekse taip pat veikė Birkenau (lenk. Bžezinka) naikinimo stovykla, kurioje įrengtose dujų kamerose buvo žudomi žmonės, jų kūnai buvo deginami krematoriumuose bei specialiuose laužuose.

Pirmosiomis žudynių aukomis tapo Lenkijos kaliniai, Raudonosios armijos karo belaisviai. Po kelių metų Aušvicas-Birkenau tapo viena iš didžiausių masinio Europos žydų naikinimo vietų. Mirčiai pasmerkti žydai buvo atrenkami geležinkelio platformoje prie stovyklos įėjimo vartų, tik apie 20 procentų jų buvo atrinkti darbui ir papildė kalinių gretas. Aušvice buvo nužudyta apie 1 mln. žydų, 70-75 tūkst. lenkų, 20 tūkst. čigonų, 15 tūkst. raudonarmiečių, 10-15 tūkst. kalinių iš įvairių šalių. Didžioji dalis aukų buvo nunuodytos Zyklon-B dujomis, dešimtys tūkstančių sušaudyti, kiti mirė nuo bado ir ligų, kankinimų, pseudomedicininių eksperimentų. 1944 m. liepos 26 d. iš Štuthofo koncentracijos stovyklos į Aušvicą buvo išgabentos 1 893 moterys su vaikais iš Kauno ir Šiaulių getų.

Iš Lietuvos į Aušvicą buvo vežti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių politiniai kaliniai bei asmenys priverstiniams darbams. Nėra žinoma, kiek tiksliai Lietuvos gyventojų Aušvice kalėjo, žuvo ar liko gyvi. 1945 m. sausio mėn. į stovyklą įžengusi Raudonoji armija rado 7 650 likusius gyvus išsekusius įvairių tautybių kalinius.

Parodoje eksponuojami Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) fonde Nr. K-1, Lietuvos TSR prokuratūros Tardymo valstybės saugumo organuose priežiūros skyriaus fonde Nr. K-6 ir kituose fonduose saugomų baudžiamųjų bylų, iškeltų asmenims 1943 m. dalyvavusiems Rygos geto kalinių konvojavime į Aušvicą; asmens, tarnavusio Aušvico koncentracijos stovyklos apsaugoje, apklausos protokolai ir apklausos garso įrašo fragmentas ir kt. dokumentai; buvusių Aušvico kalinių ir jų šeimų narių filtravimo, specialaus patikrinimo dėl išvykimo į užsienį bylų dokumentai, fotonuotraukos, buvusių Aušvico kalinių liudijimo protokolai.

Su šiais ir kitais dokumentais galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skaitykloje.

Virtuali paroda „Aušvico istorijos“ – Kviečiame apžiūrėti parodą

Lietuvos ypatingasis archyvas

The post Iš Lietuvos į Aušvicą buvo vežti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių politiniai kaliniai bei asmenys priverstiniams darbams appeared first on Voruta.

1939 m. rugsėjo 17 diena kaip SSRS invazijos į Lenkiją pradžia

Prieš 85-erius metus, 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS pradėjo Lenkijos Respublikos rytinių vaivadijų aneksiją. Gyvenantys lenkai po 1939 m. rugsėjo 17 d. pateko į sovietų okupuotas teritorijas ir labai greitai tapo stalininio teroro aukomis. Lenkijos gyventojai buvo tremiami į tolimuosius ir atšiaurius SSRS rytų regionus. Lenkų kariai paimti į nelaisvę buvo kalinami ir žudomi. Katynės miške buvo nužudytas apie 21 000 karininkų. Daugelis žuvo dėl prastų gyvenimo sąlygų, ligų ir sunkaus darbo. Istorikams vis dar nepavyksta tiksliai nustatyti, kiek lenkų buvo sugaudyta ir ištremta į Sibirą. Kalbama apie 900 000…, 1 600 000…. ar net 1 875 000 žmonių.

Ši, okupacijos koncepcija, kaip žinia, pradėta įgyvendinti prieš 85 metus rėmėsi Molotovo-Ribentropo slaptaisiais protokolais, kurie buvo įteikti Lenkijos ambasadai Maskvoje 1939 m. rugsėjo 17 d.

Įvertinant Hitlerinės Vokietijos įsiveržimą 1939 m. rugsėjo 01 d. iš vakarų aplinkybes „Lenkijos valstybė ir jos vyriausybė iš esmės nustojo egzistuoti, taip pat nustojo veikti bet kokie SSRS ir Lenkijos pasirašyti tarpusavio susitarimai“….; “Kiekvienas karas niokoja žemes, kultūrą ir žmones…” 85-ųjų metinių minėjimo proga per ceremoniją kalbėjo Gdansko merė Aleksandra Dulkiewicz.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) delegacija, vadovaujama pirmininko G. Rutkausko ir valdybos pirmininko V. Sungailos (pagrindinio organizatoriaus), Lenkijos „Sibiriakų“ asociacijos (lenk. Związku Sybiraków (ZS)) kvietimu dalyvavo šių tragiškų įvykių pagerbimo ceremonijoje. Itin svarbus LPKTS siekis sustiprinti Lietuvos ir Lenkijos giminingų organizacijų partnerinius ryšius su tremčių likimo broliais. Ir tai pavyko …. Neformaliuose susitikimuose su „Sibiriakų“ bendruomenės nariais aptartos bendradarbiavimo galimybės, ieškant naujų komunikavimo formų, įskaitant ir projektines veiklas, istorinės atminties sklaidos baruose. Išplėtoti asmeniniai ryšiai su „Sibiriakų“ asociacijos padaliniais…

Šiais metais rugsėjo 17-oji diena buvo paminėta prie Rytų Golgotos paminklo Gdansko Łostovicų kapinėse. Minint 85-ųjų sovietų armijos agresijos prieš Lenkiją metines, kartu su likimo broliais prisimintos ne tik stalininio, hitlerinio teroro, bet ir nūdienos Ukrainos, Artimųjų Rytų karo aukos.

Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejus kaip globalų totalitarizmą liudijantis objektas

Po itin prasmingos ceremonijos prie Rytų Golgotos paminklo Gdansko Łostovicų kapinėse, vizitas buvo pratęstas Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejuje (lenk. Muzeum II Wojny Światowej). Išskirtinė vertybė – asmeninė pažintis su muziejaus direktoriumi prof. Rafał Wnuk … Muziejaus ekspozicijose, pasak prof. R.Wnuk, pristatoma išskirtinė hitlerinio ir stalininio laikotarpio istoriografija, originalūs, 16-koje erdvių šiuolaikiškai instaliuoti artefaktai ir dokumentai, daugybė kitų savarankiškų parodų, įskaitant ir vaikams skirtas ekspozicijas.

Antrojo pasaulinio karo muziejus kaip Gdansko architektūros simbolis

Kalbant apie muziejaus įgyvendinimo idėjos materializavimą, užgimusios 2007 m., anot R.Wnuk, pareikalavo 110 mln. eurų investicijų, kurias skyrė Lenkijos vyriausybė, taip pat daugelio architektų pastangų…. Urbanistinį pasirinkimą ir vietą padiktavo užuomina apie tai, kad šalia pastato yra Gdansko paštas, kuriame lenkai organizavo pasipriešinimo veiksmus prieš vokiečius. Įspūdingas muziejaus pastato bendras plotas – 34 111 kvadratinių metrų, iš kurio pagrindinei parodai skirta per 5000 kvadratinių metrų, taip pat švietimo, kultūros ir mokslo centro veiklai.

Tenka pripažinti, įspūdį daro architektūrinio konkurso dalyvių skaičius – apie 2500 architektų… Vis dėlto konkurso nugalėtoja tapo Gdynės kūrybinės studijos koncepcija, prisiminė muziejaus direktorius. Architektūros studijos „Kwadrat“ projekto koncepcijai būdinga neoekspresionistinė stiliaus prieiga, kaip priešpriešinė reakcija į ano meto konceptualųjį ir minimalistinį meną, dažnai naudojanti tradicines dailės rūšis ir technikas, taip pat ir architektūrinę ikonografiją, kuriai būdingas netaisyklingumas, neįprasta, įmantri grafika ir forma, tūrių asimetrija, sudėtingas planavimas, ekstravagantiškumas. Patys autoriai šį pastatą įvardija „tyliuoju projektu“, skirtu sukelti stiprias ikonologiniu požiūriu emocijas ir gilų apmąstymų interpretacijas lankytojams. Dar daugiau, pastato architektūrografiją vertinęs „Kwadrat“ projektą arch. D.Libeskindas (Vilniaus dangoraižio autorius) pabrėžė „…projektas architektūrine kalba pasakoja apie praeities tragizmą, dabarties gyvybingumą, kartu parodydamas ateities horizontą…. Muziejaus dinamiškos formos simbolizuoja po juo esantį muziejų, atveriant platų žvilgsnį į miesto praeitį ir ateitį su pretenzija į ikonišką Gdansko laivų statyklų kranų ir bažnyčių bokštų panoramą. Pastatas tarsi sujungia tradicines miesto erdves, jų urbanizuotą visumą, medžiagiškumą ir spalvas bei XXI a. sukurto muziejaus vertybinį turinį.“

Kolega R. Wnuk atkreipė dėmesį į kruopščiai įgyvendintos idėjos realizavimo procesą… antai, apie 2011 m. žiniasklaidos priemonėse buvo paskelbta, kad žmonės kviečiami dovanoti objektus, buitinius daiktus, susijusius su Antruoju pasauliniu karu. Ir tai suveikė…  Dabar muziejaus archyvuose yra sukauta dešimtys tūkstančių originalių artefaktų. Ekspozicijose nė vieno daikto nėra atsitiktinio. Muziejui daiktai dovanojami ir dabar. Arba, muziejaus statybų pabaigos etape, prieš uždengiant stogą, į jiems numatytą vietą buvo nuleisti gyvulinis traukinio vagonas, kuriuo į tremtį buvo vežami jau okupuotų Lenkijos teritorijų gyventojai ar realūs tankai, dalyvavę realiose kautynėse…..

Taigi 2017 metais pradėjusiame veikti muziejuje, lankytojas perkeliamas į anuos, Pirmojo pasaulinio karo pabaigos laikus, chronologiškai artėjant prie antrojo pasaulinio karo ištakų. Iš garsiakalbių transliuojamas „tautų vadų“ šlovinančių nacius ar stalininės ideologijos „vertybes“ kalbas, emociją sustiprina to meto politinių plakatų ikonografija, daiktinės aplinkos artefaktai, originalių dokumentų ekspozicijos… Apie 200 tūkst. kv. m. erdvėse sutalpinta daugybė istorinius įvykius liudijančių artefaktų. Pasitelkiant inovatyvias eksponavimo technologijas – postmoderniai kultūrai būdingus šimtus multimedijų ir LED instaliacijų, garso, šviesos ir spalvų simboliką, sustiprinamas išgyvenamo jausmas per jutimiškai, kartais daug įtaigiau nei žodžiais, atskleidžiamą ikonologinę ano laikotarpio socialinę, kultūrinę, ekonominę, etninę visuomenės vertę. Pasitelkiant programuotojų sukrutą originalią Enigmos šifravimo „mašiną“, suformuojama dalyvaujamoji ekspozicija, kurioje bet kuris lankytojas ne tik supažindinamas, bet ir įtraukiamas į pažinimo procesą, pačiam bandant užšifruoti savo tekstą….Tai nėra išskutinės metodologinės naujovės, tačiau išradingai pritaikytos muziejininkystės veikloje… veikia itin įtaigiai.

Ir apibendrinant, galima teigti, kad Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejaus ekspozicija kaip istorinės atminties ženklas nėra praeitis… – tai nūdienos aktualija žvelgiant į geopolitines Rytų kaimynių ambicijas. Tai siekis parodyti, kad karas nėra praeitis….

The post Gdanske paminėtos SSRS 1939 metų rugsėjo 17 dienos invazijos į Lenkiją 85-osios metinės appeared first on Voruta.

Petras Maksimavičius, http://e-ausra.pl

Pulkininkas Marianas Turkovskis (Marian Turkowski) 1939 m. sausio 24 d. savo pavaldiniams išsiuntė nurodymus, kaip jie turėtų elgtis siekdami polonizuoti pietrytinėje tuometinės Lenkijos dalyje gyvenančius ukrainiečius. Jis tuo metu vadovavo šiai valstybės aparato vykdomai akcijai. „<…> Laikytis nuostatos, kad Lenkijoje tik lenkai yra šeimininkai, visaverčiai piliečiai ir tik jų nuomonės bus paisoma. Visi kiti bus tik toleruojami. Tarp lenkų reikia išugdyti pranašumo svetimtaučių atžvilgiu jausmą. Taip pat lenkų kalbos vartojimas turi reikšti žmogaus kultūrinį ir pilietinį brandumą. Lenkas į svetimtaučius privalo kreiptis tik lenkų kalba. Valstybės ar savivaldybės tarnautojas jokiu būdu negali vartoti kitos, svetimos kalbos. Privalo bendrauti tik lenkiškai. Būtina organizuoti šviečiamąsias-propagandines akcijas, kalbėti apie Lenkijos galią ir tokiu būdu tarp ne lenkų kilmės gyventojų stiprinti norą tapti lenkais ir katalikais.“ (Richter Anna. Polonizacja. Karta, 101/2019, p. 40–41)

Šią ištrauką pacitavau dėl kelių priežasčių. Vadinamosios II Žečpospolitos (1918–1945) istorija labai įdomi. Tuomet po daug dešimtmečių trukusių valstybės padalijimų formavosi modernios, nepriklausomos valstybės veidas, dėliojosi santykiai su kaimynais, atsirado nauja pilietiškumo ir tautiškumo samprata. Po I pasaulinio karo padidėjusi valstybės teritorija reiškė taip pat nemažai vidaus problemų. Žymią Lenkijos gyventojų dalį sudarė ne lenkų kilmės piliečiai. Reikėjo rasti būdų, kaip šiuos gyventojus integruoti į valstybės gyvenimą. Neapsiėjo be klaidų. Kaip pažymi istorijos tyrėjai, to meto valstybės politikoje dominavo požiūris, kad tik ryžtingi, o kartais ir radikalūs žingsniai gali priversti Lenkijos tautinių mažumų atstovus tapti lojaliais piliečiais. O tada laikui bėgant jie nutautės ir pradės laikyti save lenkais. Tokios politikos šalininkai neslėpė, kad norint pasiekti užsibrėžtus tikslus, būtina įvairiomis priemonėmis vykdyti tautinių mažumų atstovų nutautinimo politiką. Ar tai pasiteisino? Iš dalies taip, nors tokia politika ilgą laiką kėlė nesutarimus, o kai kuriais atvejais privedė prie dramatiškų įvykių.

Dabar laikai visai kiti. Vis dėlto anksčiau pateiktoje citatoje galime rasti mintis, kurios prasiskverbė ir į mūsų laikus. Tarkime, šiandien Seinuose vietos lietuviai tarpusavyje vis rečiau vengia viešai kalbėtis lietuviškai, tačiau nuostata, kad valdininkas, savivaldybės tarnautojas ar eilinis gyventojas viešoje vietoje privalo kalbėti tik valstybine lenkų kalba – dar gaji. Tai kartais privesdavo prie kurioziškų situacijų. Tarkim, du lietuviai, užėję į parduotuvę, pradėdavo lenkiškai tarpusavy ginčytis, kurios dešros gabalą nusipirkti. Arba savivaldybės įstaigos koridoriuje sutiktas lietuvis kaimynas, vengdamas pokalbio, nusisukdavo. Tokių pavyzdžių galima vardinti labai daug. Šitie procesai, kurie formavo žmogaus požiūrį į savo gimtąją kalbą ir santykį su piliečių dauguma, truko ilgai ir įgaudavo įvairias formas. Dar įdomiau tai, kad mažame miestelyje ar gyvenvietėje visi visus puikiai pažįsta. Žino, kas lietuvis, kas lenkas, o kieno šeima tautiniu požiūriu mišri. Vis dėlto pasąmonėje įskiepyta nuostata, kad geriau „neerzinti kaimynų“, išlikusi. Tas požiūris, kad tautinės mažumos privalo besąlygiškai paklusti daugumai ir nedemonstruoti savo tautinio išskirtinumo, egzistuoja. Tai svarus atsakymas į klausimą, kodėl tiek mažai lietuvių ryžtasi oficialiai įteisinti lietuviškas pavardes valstybės išduodamuose dokumentuose arba nenoriai savo vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas.

Prieš gerą dešimtmetį buvęs Seinų miesto tarybos pirmininkas girdavosi, kad pažįsta nemažai lietuvių, su kuriais puikiai sutaria, mielai dalyvauja vakaronėse, kartu iškylauja. Tačiau pabrėždavo, kad kepsnio kepimas kaimyno kieme, lietuviškos dainos ir kiti tautiniai simboliai neturėtų peržengti kiemo ribų. Pasak jo, išėjus į gatvę visi turėtų jaustis lenkais. Todėl sakydavo, kad Seinų lietuviai puikūs, nuoširdūs žmonės, kaimynai, draugai… Blogi tik jų „vadeivos“, t. y. lietuviškų draugijų vadovai, kurie nesilaiko jo anksčiau paminėtos taisyklės.

Šiuos klausimus reikėtų nuodugniau nagrinėti ir bandyti suprasti, kodėl šiandien, nepaisant visai gerų sąlygų plėtoti lietuvių kultūrą ir švietimą, nutautėjimas ir toliau vyksta. Ar jį skatina praeityje patirtos traumos, ar tiesiog geras, ramus gyvenimas?

Sugrįžkime dar prie straipsnio pradžioje cituotų žodžių. Jie skirti ne tik anuomet Lenkijoje gyvenusiems ukrainiečiams. Tokia politika tarpukariu buvo būdinga ir kitų tautinių mažumų, tarp jų lietuvių, atžvilgiu.

Vroclavo universiteto profesorius Gžegožas Hryciukas (Grzegorz Hryciuk), lenkų ir ukrainiečių tarpusavio santykių tyrėjas, minėtame leidinyje „Karta“ (101/2019) pažymi, kad tarpukario Lenkijos valdžia padarė nemažai klaidų, stengdamasi į valstybės gyvenimą integruoti svetimtaučius. Priemonės, kurios panaudotos tam tikslui pasiekti, nepasiteisino. Profesorius teigia, kad minėtus uždavinius sudėtinga buvo įvykdyti vien dėl to, jog tuomet ukrainiečiai sudarė net 14 proc. Lenkijos gyventojų (apie 5 mln.). Todėl valstybė, nenorėdama daryti didelių nuolaidų ir suteikti daugiau pilietinių laisvių, ėmėsi represinių priemonių.

Pirmaisiais po nepriklausomybės atkūrimo (1918) metais siekta politinio sutarimo su ukrainiečių atstovais, bet laikui bėgant valstybės politika darėsi vis griežtesnė. Dėl tos priežasties absoliuti dauguma ukrainiečių nesitapatino su Lenkijos valstybe, o jos administraciją laikė okupacine. Asimiliacijos politika nedavė daug gerų rezultatų. Būdai, kuriais bandyta stiprinti rytinių žemių lenkiškumą, kėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Jau mano minėtas pulkininkas M. Turkovskis 1938 m. vadovavo akcijai, kurios metu sunaikinta daugiau kaip 200 cerkvių ir maldos namų. Be to, vykdyta kolonizacija: į gausiai ukrainiečių gyvenamas teritorijas atvykdavo ir čia įsikurdavo lenkai naujakuriai, kuriems valstybė parūpindavo žemės ir skirdavo visokeriopą paramą. Šitie veiksmai sukeldavo vietos gyventojų pasipiktinimą. Ne palankiau buvo sutinkami administracijos atstovai, kurie vietos gyventojus laikė neišprususiais kaimiečiais, nesistengė bendrauti jiems suprantama kalba, nesigilindavo į jų kasdienius rūpesčius.

Profesorius G. Hryciukas pažymi, kad tokia valstybės politika atspindėjo to meto didžiosios Lenkijos visuomenės dalies nuotaikas. O pastaroji pateisindavo valstybės administracijos taikomus metodus. Ir negalėjo įsivaizduoti, kad ukrainiečiams būtų suteikta daugiau savivaldos teisių ar galimybė ugdyti tautiškai susipratusį elitą. Artėjant II pasauliniam karui lenkų ir ukrainiečių tarpusavio santykiai blogėjo. Vis dažniau pasitaikydavo išpuolių prieš vietos administraciją, o pastaroji nelikdavo skolinga ir stengdavosi įvairių provokacijų kaltininkus sodinti į kalėjimus, griežtindavo politiką eilinių ukrainiečių atžvilgiu. Neapykanta ir tarpusavio nepasitikėjimas didėjo. Leidinys „Karta“ publikuoja daug vertingų istorinių šaltinių, kurie padeda suvokti, koks buvo to meto valstybės požiūris į tautines mažumas, ypač ukrainiečius, ir kaip valstybė siekė spręsti tautines problemas. Tai padeda taip pat geriau suprasti, kodėl ir kas vyko Volynėje 1943–1945 metais.

The post „Visi kiti bus tik toleruojami…“ appeared first on Voruta.

www.punskas.pl

Trečiąjį liepos sekmadienį Gibuose buvo paminėta Augustavo gaudynių 79 metų sukaktis. Rusų žudynių aukas po Antrojo pasaulinio karo pagerbė aukų šeimos, vietos bendruomenė ir svečiai.

1945 m. liepos viduryje per SSRS vykdytą partizanų naikinimo operaciją, pavadintą „Augustavo gaudynėmis“, šiose vietovėse buvo suimti tūkstančiai, nužudyti šimtai žmonių – lenkų ir lietuvių.

Augustavo gaudynės vyko 1945 m. liepos viduryje. Akcija vykdyta Augustavo, Seinų ir Suvalkų apskrityse, kur gyveno ir lietuvių. Jai vadovavo SMERŠ organizacija.

Operacijos metu sulaikyta per 7 tūkst. žmonių, iš jų daugiau kaip 500 lietuvių. Daugiau kaip 600 žmonių negrįžo namo. Jie greičiausiai buvo nužudyti dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Sovietmečiu apie „Augustavo gaudynių“ operaciją buvo draudžiama kalbėti. Tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo įkurtas Piliečių komitetas Augustavo žudynių dingusiųjų be žinios paieškai. Vėliau buvo pradėtas tyrimas, tačiau jis nedavė rezultatų. Rusija ir toliau nenori atskleisti ir perduoti jokių dokumentų.

The post Paminėtos Augustavo gaudynių metinės appeared first on Voruta.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis

Šiemet minime Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvio, kapitono Teodoro Balno 135-ąsias gimimo metines.

Teodoras Balnas gimė 1889 m. vasario 17 d. Rusijoje, Tomsko gubernijoje, Barnaule, ištremto 1863 m. sukilimo dalyvio šeimoje. Nuo 1911 m. tarnavo carinės Rusijos armijoje, 1913 m. baigė praporščikų mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą kovojo Rusijos armijos 305-ame pėstininkų pulke, buvo kuopos vadu. 1915 m. pateko į Vokietijos nelaisvę. Iki 1918 m. kalėjo Nysos mieste (dabar – Lenkija), vėliau buvo pervežtas į Kauną. Jo paties žodžiais: „iš nelaisvės paleistas, tačiau kaip ir kiti belaisviai buvau Vokietijos okupantų įskaitoje“ iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Kai kurių šaltinių teigimu, T. Balnas 1919 m. Estijoje kovojo su bolševikais generolo N. Judeničiaus vadovaujamos Rusijos Baltųjų armijos gretose.

1920 m. sausio mėn. T. Balnas pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1920 m. spalio mėn. tapo 7-tojo pėstininkų pulko 3-ojo bataliono vadu, pasižymėjo Širvintų kautynėse su generolo L. Želigovskio rinktine. T. Balno siūlymu, apie 180–200 jo vadovaujamų pačių narsiausių ir labiausiai patyrusių Lietuvos karių 1920 m. lapkričio 19 d. naktį atliko drąsų žygį ir sudavė netikėtą, triuškinantį smūgį ties Motiejūnų kaimu (Širvintų aps.) dislokuotoms žymiai gausesnėms Lenkijos pajėgoms. Mūšyje žuvo L. Želigovskio rinktinės Gardino pulko vadas Severinas Rymaševskis (Seweryn Rymaszewski), į nelaisvę pateko lietuvių-baltarusių brigados ir Gardino pulko štabų vadai, apie 200 kareivių, paimtos 2 patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių, gurguolė su įvairiu turtu.

„Širvintų stebuklu“ vadinama pergalė ties Motiejūnais suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos Nepriklausomybės kovose. 1920 m. gruodžio 30 d. T. Balnui suteiktas kapitono laipsnis, jis  apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursus, 1927 m. išleistas į atsargą. 1928 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu.  

1928–1939 m. T. Balnas tarnavo Geležinkelių policijoje. Išėjęs į pensiją, gyveno Rokiškio aps. Panemunėlio vls. Vėbrių kaime, mokytojavo Panemunėlio pradinėje mokykloje.

Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, T. Balnas buvo suimtas ir Vokietijos-SSRS karui prasidėjus, išsiųstas į SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Krasnojarsko pataisos darbų lagerį  (Kraslag). Jo žmona Teklė Balnienė bei dukros Eugenija-Laimutė ir Irena ištremtos į Altajaus kraštą. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje ir Geležinkelių policijoje, dalyvavimas Lietuvos Nepriklausomybės kovose, gauti valstybiniai apdovanojimai baudžiamąją bylą tyrusių Kraslago Operatyvinio-čekistinio skyriaus enkavedistų nuomone buvo sunkūs nusikaltimai ir „aktyvi kova su revoliuciniu judėjimu“, todėl T. Balnui buvo skirta mirties bausmė.

Aukščiausios bausmės skyrimas T. Balnui, nepaisant sovietų režimo brutalumo, kelia tam tikrų klausimų. NKVD ypatingieji pasitarimai ar karo tribunolai nubaudė daugybę Lietuvos karininkų, tačiau įprastai jiems būdavo skiriama ne didesnė nei 8–10 metų laisvės atėmimo bausmė. Panašios bausmės buvo skiriamos net ir tiems karininkams, kurie 1918–1920 m. dalyvavo mūšiuose  su Raudonąja armija ar dalyvavo „medžiojant“ nelegaliai tarpukario Lietuvoje veikusių komunistinių  organizacijų narius. Nors T. Balno bylą tyrusiems enkavedistams net nepavyko išaiškinti fakto, kad jis tarnavo Rusijos Baltųjų armijoje. O prieš T. Balno suėmimą saugumiečių apklausti jį pažinoję liudininkai, vienintele „antiliaudine“ veikla įvardijo kartais pasitaikydavusį nemandagų elgesį su žmonėmis, jam dirbant Geležinkelių policijos Obelių nuovados viršininku.  

https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/sovietu-nukankintas-ir-susaudytas-legendinis-lietuvos-karininkas-teodoras-balnas-lya/exh-369/sovietu-nukankintas-ir-susaudytas-legendinis-lietuvos-karininkas-teodoras-balnas-lya/case-2046#slide1

The post Sovietų nukankintas sušaudytas legendinis Lietuvos karininkas Teodoras Balnas appeared first on Voruta.

Kaip žinoma, šių metų gegužės 12 d. Seinų mieste iškilmingai atidarytas Abiejų Tautų Respublikos kresų muziejus. Tai nėra vienintelis tokio tipo muziejus Lenkijos Respublikoje. Šalyje dar yra keletas tokių, dauguma rytinėje Lenkijos dalyje – Liubline, Liubačuve, Bžege ir kt.

Seinų muziejus įrengtas suremontuotame dominikonų vienuolyno pastate, aprūpintas modernia technika – interaktyviais teminiais ekranais, čia gausu tekstinės (tik anglų ir lenkų kalbomis) ir vizualinės (fotografijos, iliustracijos, senų dokumentų, žemėlapių faksimilės) informacijos. Galima pastebėti, kad ekspozicijos neužbaigtos rengti. Štai, pavyzdžiui, matosi (žiūrėta 2023-11-12), kad žadama supažindinti lankytojus ir su lietuviškais koplytstulpiais ir pakelės kryžiais, bet ši skiltis dar neaktyvuota. Pagirtinos turtingos bažnytinio meno, ikonografijos kolekcijos, išsami informacija apie Mergelės Marijos kultą ATR (ne tik Seinuose, bet ir Vilniuje), dominikonų ordino ar vietos parapijos istoriją. Daug medžiagos skirta XIX a. ir XX a. pirmosios pusės Seinų miesto lenkiškų švietimo ir administracinių įstaigų istorijai, Seinų kunigų seminarijai, užmirštant pasakyti, kad per 100 metų daugiau nei pusė jos klierikų buvo iš lietuviškų parapijų. Nepaminėtas ir faktas, kad Lietuvos Respublika į pastato dalies remontą investavo 70 tūkst. eurų, rengdama Lietuvišką menę valstybės atkūrimo 100-mečiui dar 2018 m. Deja, ši ekspozicija neišliko.

Būtina paminėti ir tai, kas rėžia akį. Visų pirma pakalbėkime apie terminus. Nors „kresų“ terminas tradiciškai įaugęs į lenkų kultūrinę savastį, regis, šiam kraštui jis netinka. Pačioje ekspozicijos pradžioje tiksliai išaiškinta „kresų“ sąvokos istorija. Ji kilusi iš kazokiško ukrainiečių ir totorių paribio, stepių dykros, niekieno žemės realijų XVI a. Vėliau, romantizmo laikais, terminas pasisavintas visos buvusios (iki padalijimų) ATR teritorijos kultūrinio palikimo definicijai nustatyti. Nemanytina, kad jis tinka šiam kraštui. Visų pirma tai joks pakraštys, o beveik Sūduvos vidurys (iki pirmo senosios Palenkės miesto Augustavo apie 40 km). Be to, šis kraštas niekada nebuvo dykra, net po kovų su kryžiuočiais, ką įrodo išlikę jotvingiški vandenvardžiai. Jei to nebūtų buvę, juos būtų kūrę naujieji gyventojai, bet taip neatsitiko. Pagaliau jei Seinų kraštas yra Lenkijos valstybės pakraštys (kres), reikėtų prisiminti, kad ši padėtis gan nauja, kiek daugiau nei 100 metų, o juridiškai užtvirtinta tik 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinėje sutartyje (kitąmet bus minimas jos 30-metis), nors ir atsiranda revizionistų, bandančių tai paneigti (pvz., „Pyraganų“ komikse).

Pažymėtina, kad medžiaga lankytojams pateikiama dviem būdais – iš pradžių temiškai (kalba, savimonė, laikas, bendruomenė, tikyba, kasdienybė, tradicija, atmintis, didikų ir bajorų giminės) ir tik po to yra atskirų tautinių ar konfesinių grupių teminės menės: lietuvių, žydų, sentikių, totorių, karaimų, evangelikų. Tenka tik apgailestauti, kad visų kitų paminėtų tautinių ir konfesinių krašto grupių pristatymas žymiai turtingesnis nei šio krašto autochtonų – lietuvių. Net karaimai, kurių Lenkijoje priskaičiuojama per 300, pristatyti ne prasčiau negu Lenkijos lietuviai, kurių yra beveik daug kartų daugiau (9,7 tūkst.).

Prieiname vadinamąjį lietuvišką kambarį. Bendras įspūdis nykokas. Negi lietuviai garsūs tik velykiniais margučiais, parduotuvėse parduodamomis molinėmis čenakinėmis, verbomis, tautinėmis juostomis ir sukrypusiomis tvoromis ar šulinių svirtimis? Argi kultūrinis lietuvių bendruomenės gyvenimas apsiriboja vien Punsko kultūros namų renginių afišomis? Nuvilia ir vadinamojo skanseno pristatymas. Aplūžusių medinių tvorų ir kraigų demonstravimas tikrai nevaizduoja lietuvių iš teigiamos pusės. Dar baisesnės tėra molinės sentikių trobelės ir tvartai… Kultūrinio lietuvių gyvenimo iliustracijos daugiausiai paimtos iš paskutinių metų „Aušros“ žurnalo.

Atskira salė skirta iškiliausioms Seinų krašto istorinėms asmenybėms. Bet lietuviai čia teminimi trys – knygnešys Karolis Petruškevičius, vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas ir etnografas Juozas Vaina. Nejau neverti paminėti ir daugybė kitų Lietuvos kultūrai ir valstybei nusipelniusių žmonių? Vincas Kudirka, kun. Mykolas Krupavičius, keletas vyskupų ir daug kitų, ne tik dvasininkų, bet ir pasauliečių, istorikų, poetų, knygnešių, politikų. Pagaliau kad ir Vincas Mykolaitis-Putinas ar „Titaniko“ kunigas Juozas Montvila?

Labiausiai lietuviškoje muziejaus dalyje trūksta Seinų miesto ir Seinų kunigų seminarijos reikšmės mūsų tautos atgimimo istorijoje išryškinimo. Taip, interaktyviojoje informacijos dalyje paminėtas vyskupas A. Baranauskas, kultūrinė lietuvių veikla. Tačiau nepabrėžta, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Seinai kartu su Vilniumi buvo vienas iš dviejų svarbiausių lietuvių kultūros centrų, kad „Šaltinis“ leistas 15000 egzempliorių tiražu. O ir pasakojant apie lietuviškąją krašto praeitį nevengiama „surasti“ tendencingiausių perliukų. Tarkim, pasakojama, kaip kunigas Berznyke kiršino neva lenkakalbius parapijiečius, dalindamas lietuviškas maldaknyges (čia spaudos draudimo metais?), ar kad Seinų miesto vardas kilęs iš slaviško žodžio „sieno“ (šienas), nors žinoma, kad šis vardas kilęs nuo upės pavadinimo.

Muziejuje yra ir didelė ekspozicija, skirta Lenkijos atsikūrimui 1918–1921 m. Ypatingas dėmesys skirtas rytinių sienų nustatymui, neapsieita ir be Seinų „sukilimo“ paminėjimo. Kam reikalingas toks 1919 m. įvykių sureikšminimas?

Pasitaiko ir kuriozų. Štai aptariant tautines virtuves lietuviams kažkodėl priskirtas totoriškas šimtalapis, o tarp vietinių legendų aptinkame pasakojimą apie „Dvasių ežerą“ ir ten neva gyvenusių bajorų Lansberkių giminę. Kuo ne posovietinis anekdotas?

Seinų Abiejų Tautų Respublikos kresų muziejus – nauja įstaiga, pasišovusi reprezentuoti Lenkijos šiaurės rytų pakraščio istorijos ir kultūros paveldą. Jos ekspozicijų kūrėjams nestinga nei išmanymo, nei žinių, pristatant jų pasirinktas temas. Stebina tik tai, kad gausi informacija pateikiama dozuotai ir kryptingai, pernelyg sureikšminant lenkų indėlį ir sumenkinant ar bent nutylint lietuvių vaidmenį. Kodėl taip nutiko? Tepasvarsto apie tai kiekvienas iš mūsų.

Toks pirmas įspūdis apsilankius šioje įstaigoje. Muziejus, pretenduojantis pateikti objektyvų šio regiono istorijos vaizdą, yra neišbaigtas ir nuviliantis, o svarbiausia – dažnai ir įžeidžiantis vietos lietuvių bendruomenę, nutylintis krašto priešistorę, neparodantis regiono autochtonų – baltų (jotvingių, vėliau dzūkų) indėlio į jo plėtrą, tendencingai menkinantis jo reikšmę Lietuvos valstybės ir modernios tautos formavimuisi, „praleidžiantis“ daugybę svarbių įvykių ir čia gyvenusių asmenų biografijų. Taip galima susidaryti iškreiptą vaizdą, kad Seinų kraštas tebuvo kokia nereikšminga lietuvių gyvenamojo arealo periferija. Kokybinės ir kiekybinės disproporcijos ypač rėžia akį aptariant įvairias tautines grupes, suplaktas su konfesinėmis grupėmis, joms skirta informacija labai netolygi. Jei jau tiek dėmesio skirta karaimams, sentikiams ar totoriams, tai kodėl nepaminėti baltarusiai ir ukrainiečiai? Juk baltarusių gyvenama teritorija siekia pietinius Seinų krašto pakraščius. O paminėti ne tik totoriai, bet ir evangelikai, turėję Seinuose savo maldos namus.

Būtinybė teisingai atspindėti lietuvių bendruomenės praeitį ir dabartį nėra kokia įžūli pretenzija. Vietos valdžios pareigūnai dažnai mėgsta kartoti, kad tautinės mažumos yra Lenkijos valstybės turtas. Ji yra ratifikavusi ir visas europines tautinių mažumų apsaugos konvencijas bei sutartis. Todėl pagarbos lietuvių bendruomenei reikalavimas – ne akiplėšiškas akibrokštas, o tik noras turėti tai, ką jau senokai turi lenkai Lietuvoje. Taigi, būtina abipusė pagarba ir istorinis teisingumas. To oponentams dažnokai pritrūksta, ką parodo ir šis muziejus.

Ar gali būti kitaip? Žinoma. Viską lemia geranoriškumas. Štai šią vasarą Seinų parke apie 10 dienų eksponuota dvikalbė istorinė ekspozicija, skirta lietuvių ir lenkų tautų kovai su bolševikais – „Pogrindis jungia“. Gaila, kad ji dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado. Tačiau likusi šios tematikos komiksų knyga iliustruoja tokios informacijos pateikimo įtaigumą, kartu parodydama, kad skirtingų nuomonių pusės gali sutarti.

Todėl turėkime vilties, kad antras, trečias ir kiti įspūdžiai apsilankius šiame muziejuje mums, lietuviams, bus geresni. To ir palinkėkime muziejaus ekspozicijų temų rengėjams ir plėtotojams! Susitaikymo plokštė, atidengta prieš Seinų baziliką 2019 m., buvo simbolinis žingsnis lietuvių ir lenkų bendruomenių suartėjimo link. Deja, tokios muziejaus ekspozicijos ir ūmi paminklų statymo ir atminimo lentų kabinimo „manija“ yra žingsniai atgal. Lentos – tai atskiro rimto pokalbio tema. Gerai, kad apie tai jau rašoma „Aušroje“.

Na, o peržiūrėjus muziejaus kolekcijas, visada galima užeiti į kavinukę ir išgerti kavos arba tikros lietuviškos „Tradycynės“ (taip užrašyta etiketėje) giros (podpiwek)…

http://e-ausra.pl/2023/11/24/pirmas-ispudis-apsilankius-abieju-tautu-respublikos-kresu-muziejuje-seinuose/#more-7995

The post Pirmas įspūdis apsilankius Abiejų Tautų Respublikos kresų muziejuje Seinuose appeared first on Voruta.

Ramūnas Aušrotas, www.traku-zeme.lt

Prieš porą savaičių Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai (toliau – LLRA) priklausantis Zbignevas Jedinskis sukėlė skandalą, savo asmeninėje feisbuko paskyroje pareiškęs, kad Lenkija turi palikti NATO bei ES ir sukurti sąjungą su Rusija. “Tai būtų stipriausia slavų šalių sąjunga, paremta krikščioniškomis ir šeimos vertybėmis, kuri bus naudinga Lenkijos piliečiams, o ne kažkam iš kitos vandenyno pusės“,  tada rašė buvęs LR Seimo narys.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai Z. Jedinskis savo pasisakymais “nueina į šoną”. 2017 m. jis buvo pareiškęs, jog  užuot didinus krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija, taip pat mažinti gynybos finansavimą, prieštaraujant įsipareigojimams NATO.

Tada partijai pavyko skandalą užglaistyti, pareiškus, jog tai yra politiko asmeninė nuomonė. Dabar, vykstant karui Ukrainoje, ši taktika paprasčiausiai nebegalėjo suveikti. Porą dienų delsę reaguoti, LLRA lyderiai atsiribojo nuo Z. Jedinskio. Buvo paskelbta, kad Z. Jedinskis išstoja iš partijos. Galiausiai LR Seimo nario Č. Olševskio padėjėjas neteko ir darbo.

Epizodas būtų vertas tik “geltonosios spaudos”, jei su tuo viskas ir būtų pasibaigę.  Tačiau Jedinskio pasisakymas sukėlė partijoje domino efektą. Apie išstojimą iš LLRA pranešė Vilniaus Tarybos narė, buvusi energetikos viceministrė Renata Cytacka. Analogišką sprendimą kiek vėliau padarė Vilniaus rajono vicemeras Robertas Komarovskis ir Šalčininkų vienmandatėje apygardoje išrinkta Seimo narė Beata Pietkiewicz.

Įsidėmėtini pasitraukimo motyvai: R. Cytacka rašo, jog “nebegali pritarti partijos politikai ir neturinti nė menkiausios įtakos ją keisti”. Panašiai kalba ir B. Pietkiewicz: “Negaliu suprasti, kodėl niekas su niekuo nenori kalbėtis sunkiomis temomis (partijos – past. mano) viduje”.

Z. Jediskio išsišokimas sąmoningesniems partijos nariams tapo proga pastebėti dramblį kambaryje. Ne išorės – žiniasklaidos, politologų ar įtakotukų spaudimas, ne delsimas reaguoti, o partijos nenoras, o gal ir negebėjimas keistis – yra pagrindinė šių asmenų pasitraukimo iš partijos priežastis. Akivaizdu, jog kai kieno kantrybė trūko.

Pradžioje  Z. Jedinskį bandęs ginti V. Tomaševskis pareiškė, kad “jis toks yra”. Neva viską galima paaiškinti asmeninėmis prigimties ir charakterio savybėmis. Bet gal yra kiek kitaip. Gal Z. Jedinskis, kaip teigia politologai, yra neretušuotą partijos veidą įkūnijantis asmuo.

Politinis klerikalizmas

LLRA, tokia kokia ji yra dabar, kažkuo primena Katalikų Bažnyčią iki II Vatikano susirinkimo, kada bažnytinėje bendruomenėje egzistavo aiški perskyra tarp aktyvios hierarchijos ir pasyvių pasauliečių.^[1] Joje aktyvią rolę vaidino klerkas, neklystantis tikėjimo reikaluose ir turintis išimtinę skelbti mokymą, o pasauliečių funkcija buvo nuolankiai paklusti ir, kai reikia, paremti Bažnyčios vykdomą misiją auka. Šis, klerikalinės Bažnyčios modelis Rytų Europoje dėl “geležinės uždangos”  išsilaikė iki XX a. pabaigos, o periferijoje – veikia ir iki šiol.

LLRA vadovaujančius postus iš metų į metus užima tie patys asmenys, o kadrų kaita yra itin lėta. Partinio klerikalizmo pavyzdys – faktas kad iki šiol nei viena moteris partijoje neužėmė įtakingesnio posto ir nevaidino didesnio vaidmens. Net ir 2020 m. rinkimų į LR Seimą sąrašą buvo patikėta vesti ne gana neblogai su vidaus reikalų ministrės pareigoms susitvarkiusiai R. Tamašūnienei, o tam pačiam Z. Jedinskiui.

Pagrindine partijos atrama yra Lietuvos lenkų sąjunga (LLS), kuriai tradiciškai vadovauja LLRA politikai. Praeitų metų birželio pabaigoje jos vadovu išrinktas partijos pirmininkas – europarlamentaras V. Tomaševskis, visi kiti valdybos nariai – taip pat buvę ar esami politikai.

Neoficialiais duomenimis, LLS vienija apie dešimt tūkstančių narių. LLS dipolėje visuomeninės organizacijos – politinės partijos struktūroje atlieka “pasauliečių”  vaidmenį: aptarnauja partiją žmogiškaisiais resursais, o rinkimų metu mobilizuoja lenkakalbį rinkėją. Ir daro tai gana sėkmingai.

Iš esmės šios “pasauliečių” armijos dėka, vykstant kitų partijų rėmėjų politinei fragmentacijai, LLRA pavyko konsoliduoti ir išlaikyti elektoratą. O tai atvedė iki sėkmės nacionaliniuose rinkimuose 2012 metais, kai partija pirmą kartą pateko Seimą daugiamandatėje apygardoje.

Patronažo sistema

Tai, kad LLRA turėjo galimybę suvaidinti kiek ryškesnį vaidmenį formuojant nacionalinę ir kai kurių savivaldybių (Trakų, Vilniaus) politiką, lėmė ir Lietuvos  valstybės rinkimų sistema. Ji leidžia į LR Seimą ar savivaldybės Tarybą patekti ir savo frakciją turėti ne dviem ar trims, bet mažiausiai penkioms partijoms. O tai rinkimus laimėjusios partijos galimybę savarankiškai formuoti valdančiąją koaliciją praktiškai daro lygią nuliui. Neišvengiamai formuojasi partijų blokas, o tos politinės jėgos, kurios neturi galimybės formuoti politiką, eina į valdžią išsimušinėti sau finansinės ar ideologinės naudos.

Būtent tokia partija ir yra LLRA. Jos balsai leido A. Butkevičiui sulipdyti valdančiąją koaliciją po 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų, kai partija pirmą kartą pateko į Seimą daugiamandatėje apygardoje. 2019 m. LLRA išgelbėjo S. Skvernelio vyriausybę, po to kai iš koalicijos buvo pašalinta partija “Tvarka ir teisingumas”.

Panašiai yra ir savivaldos lygmenyje. Pvz. 2000 m. įvykusi administracinė -teritorinė reforma, kai buvo apkarpytos rajono ribos, padidino lenkakalbių Trakų rajono gyventojų procentą, kas buvo naudinga LLRA. Nuo 2003 m. LLRA tampa nuolatine valdančiosios koalicijos partnere, o jos atstovė Marija Pucz – politike, ilgiausiai išbuvusia vicemero poste (nuo 2014 iki 2021 m.).

Principas “mes palaikome premjerą (merą) mainais į mums naudingus sprendimus” kenkia demokratijai, o savivaldoje ir korupciškai yra ypač ydingas. Čia atsiranda taip vadinamieji patronažo santykiai, t.y. administracinių resursų naudojimas tam, kad išliktum valdžioje įdarbinant pernelyg didelį žmonių skaičių. Situacija gali keistis tik daugėjant dirbančiųjų privačiame sektoriuje, gerėjant ekonominei situacijai. Tad poreikis dirbti merui ir už jį balsuoti mažėja.

Glotologinis nacionalizmas

LLS pirmtakė yra Lietuvos lenkų politinė organizacija, įkurta 1989 m. ir veikusi iki 1996 m., kada susiformavo dvipolė struktūra. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais ji siekė Vilniaus krašto autonomijos. Pasidairius po LLS interneto puslapį, akivaizdu, jog “Jedinstvos” dvasia nedingo, tik įgavo nostalgišką pobūdį. LLS nariai švenčia Lenkijos nepriklausomybės, Lenkijos kariuomenės, lenkų armijos pergalės prie Vyslos dieną. Puslapyje rasite deklaratyvių šūkių “apie meilę Lenkijai” ir praktiškai nieko – apie meilę Lietuvai.

Tai ne atsitiktinumas, jog LLS puoselėjama istorinė atmintis siekia tik tarpukario Lenkiją. Lenkų bendruomenės puoselėjamas separatistines iliuzijas maitina Juzefo Pilsudskio suformuota Tarpjūrio (lenk. Międzymorze; lot. Intermarium) idėja.

Pačiam maršalui ši geopolitinė sąvoka reiškė norą sujungti buvusias Abiejų tautų respublikos žemes į vieną politinį vienetą, kad būtų galima atsispirti dviejų didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – spaudimui. Jis svajojo apie federaciją, paremtą kelių tautų sambūviu, bet ne apie nacionalinę valstybę.

Abiejų tautų respublikoje priklausomybė dviems tautoms, sudarančioms vieną Respubliką, buvo labai paplitusi. Niekas nesilaikė „tautinio išskirtinumo” principo. Lietuviams nedraudė būti lenkais, o lenkams – lietuviais. Kalbos maišėsi, tačiau žmonių neišskirdavo – neegzistavo „glotologinis nacionalizmas”, kitaip tariant, nacionalizmas, pagrįstas vien tik kalba”.

Nors pats maršalas jau vykstant 1920 m. Lenkijos – Sovietų Rusijos karui suprato, kad šis planas nėra realus, buvusioje Vidurio Lietuvoje jo idėjos yra gyvos iki šiol.  Dar daugiau, tarp Vilnijos lenkų ji įgavo Didžiosios Lenkijos idėją.

LLRA politiniame lauke ir yra labiausiai atpažįstama iš glotologinio nacionalizmo, praktikoje pasireiškiančio kova už lenkų kalbą viešojoje erdvėje (asmenvardžių rašymas, lenkakalbės  mokyklos, administracinė kalba ir t.t.).

Didžiosios Lenkijos idėjos gyvybingumu turėjau progą įsitikinti pats. Per pernai metų Trakų mero rinkimus kaimiškoje apylinkėje, kurioje daugiausia gyvena lenkų tautybės žmonės, teko nugirsti pokalbį tarp rinkimų komisijos narių, kuriame rinkimų komisijos narė, nešiojusi rinkiminę medžiagą, piktinosi tuo, jog lenkų krašte nemokama kalbėti lenkiškai. Nors jau trisdešimt metų mes gyvename Lietuvoje, tačiau Jono Pauliaus II  vizito Lietuvoje metu, Šv. Dvasios bažnyčioje panaudotas kreipimasis į Vilnijos lenkus kaip į lenkų kilmės Lietuvos piliečius, taip ir nedavė vaisių.

Vertybinis sinkretizmas

Tiesa, dėl to kalti ne tik lenkai. Kaip teigiama Lenkų diskusijų klubo parengtoje Strategijoje „Vilniaus kraštas 2040“, prie to prisidėjo ir labai neefektyvi Lietuvos valstybės integracijos politika. Vilnijos plėtros iki 2040 metų strategijoje, kurią parengė ne politikai, o visuomenininkai, konstatuojama, jog ji lėmė lenkų kultūrinę ir tautinę asimiliaciją ir lenkų skaičiaus Lietuvoje mažėjimą.

Strategijoje teigiama, jog lenkams būdinga kultūrinė asimiliacija pasireiškia ne lietuvių, bet rusų kalbos perėmimu: „Rusai sudaro antrą pagal dydį tautinę mažumą Lietuvoje, po lenkų. Rusų kalba priklauso slavų kalbų grupei, todėl yra artimesnė Lietuvos lenkams ir ją galima lengviau išmokti nei lietuvių kalbą“.[2]

“Perimdami kultūrą (įskaitant kultūrinius ir ideologinius kodus) bei rusų kalbą, Lietuvos lenkai vis dėlto neperima rusų tautinės tapatybės, jie lieka – jų pačių vertinimu – lenkais“, – skelbiama rašte. Tačiau būtent kultūrine asimiliacija galima aiškinti tiek pačios lenkų bendruomenės, tiek ją atstovaujančios LLRA neatsparumą karo propagandai ir dezinformacijai. Ji leidžia suprasti ir partijos vertybinį sinkretizmą, kai deklaruojamos vakarietiškos (krikščioniškos) vertybės, bet per petį yra gręžiojamasi į Rytus.

Lenkų bendruomenės skaičiaus mažėjimas rodo, kad partijos laukia sunkūs laikai.  LLRA nepatekimas į 2020 m. į Seimą nėra tik korupcijos skandalų ar Tapino akcijos nulemtas rezultatas. Statistika rodo, kad LLRA palaikymas nacionaliniuose nuo 2012 metų tolygiai mažėja. 2012 m. ji gavo daugiausiai – 79 840 balsų, 2016 m – 69 810, o 2020 jau tik 56 386, ir grįžo į 2008 metų lygį.

Paradoksalu, bet būtent LLRA nuėjimas į politinį užribį gali paskatinti lenkų etninę bendruomenę išjudėti iš mirties taško, neužsidarant savo politinių vizijų pasaulyje, bet atrasti savo vietą Lietuvos valstybėje, prisidedant prie bendrojo gėrio kūrimo. Leiskite to lenkų bendruomenei ir palinkėti.

^[1] Dar kitiaip vadinama mokančios Bažnyčios (Ecclesia docens) ir besimokančios Bažnyčios (Ecclesia discens) perskyra.

[2] Ten pat rašoma, kad lietuvių kalbos nemokantys vyresniosios kartos lenkai rusų kalbą vartoja bendraudami su kitų tautybių atstovais. Abi bendruomenes taip pat sieja pragmatiniais politiniais ryšiais grįstas bendradarbiavimas Seime ir kai kuriose savivaldybėse. Rusų kalbą populiarina žiniasklaida, be to, tarp Lietuvos lenkų labai populiari yra rusiška muzika, kinas, taip pat kasdienės televizijos laidos, kurias lenkai dažniausiai žiūri rusų kalba.

The post Ramūnas Aušrotas. Tokia ji jau yra appeared first on Voruta.

Dr. hum. m. Bronius Makauskas, e-ausra.pl

Lenkija ėmėsi derybų pirmiausiai dėl Tautų Sąjungos spaudimo, nepripažindama status quo ir neplanuodama Vilniaus klausimo spręsti politiniu būdu. Taigi kyla klausimas, kam buvo griebtasi tokios diplomatinės apgavystės. Atrodo, reikėjo švelninti blogą įspūdį, susidariusį užsienyje dėl lenkų kariuomenės agresijos, kai ji žygiavo per Lietuvos teritoriją. Be to, derybos leido sumažinti lietuvių budrumą dėl Vilniaus (lietuvius klaidino ir Anglijos patikinimai, jog Lenkija nepuls Vilniaus), jo priklausomybės klausimas nebuvo derybų objektas, tačiau jis tvyrojo abiejų delegacijų mintyse.

Lietuvos delegaciją Suvalkų derybose sudarė Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis (atstovavo vyriausybei), fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Voldemaras Vytautas Čarneckis, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Iš Lenkijos pusės: delegacijos vadovas – Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovas pulkininkas Miečislavas Mackievičius (Mieczysław Mackiewicz) ir rotmistras Adamas Romeris (Adam Romer), Užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliušas Lukasievičius (Juliusz Łukasiewicz) ir Vaclavas Pšesmickis (Wacław Przesmycki). Posėdžiuose be balso teisės (su pertraukomis) dalyvavo Santarvės šalių atstovai: JAV atstovas Baltijos šalims M. Kelly, Didžiosios Britanijos atstovai majoras Dellahye ir karo misijos viršininkas Lietuvoje majoras Padgitteris, Italijos karo misijos viršininkas Lietuvoje kapitonas Humberto Sala. Nuo spalio 4 d. prisijungė Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos nariai, vadovaujami prancūzų pulkininko Augusto Chardigny, ir karininkai: anglų majoras Keenenas, italų plk. Bergera, ispanų plk. Herce, japonų kapitonas Yanamaki ir sekretorius Lasičius (Lassicz) iš Serbijos. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp „remiančiųjų“ Lenkijos derybininkus buvo jau anksčiau čia atvykęs žvalgybos karininkas, vienas iš Seinų okupavimo organizatorių Tadeušas Katelbachas (Tadeusz Katelbach) bei Vaclavas Koscialkovskis (Wacław Kościałkowski) – turto Alnuose valdytojas, asmeniškai suinteresuotas, kad Seinų kraštas priklausytų Lenkijai. M. Mackievičius taip pat buvo kilęs iš Suvalkijos.

J. Pilsudskis rugsėjo pabaigoje Balstogėje aptarė su užsienio reikalų ministru E. Sapieha derybų klausimus ir taktiką. Rugsėjo 28 d. laiške M. Mackievičiui, atstovaujančiam Lenkijos vyriausiajai kariuomenės vadovybei, surašė derybų direktyvas, akcentuodamas jų vilkinimą. Pirmąją derybų dieną, rugsėjo 30 d., buvo aptartas paliaubų klausimas. Lietuvių pusė siekė susitarimų, kurie užtikrintų Lietuvai jos teritorijos Vilniaus kryptimi apsaugą. Lenkijos atstovai priėmė delsimo taktiką, reikšdami lietuviams priekaištus dėl neutralumo ir demarkacijos linijos pažeidimo. Vėliau buvo nagrinėjamas demarkacijos linijos dešiniajame Nemuno krante nustatymo klausimas. Diplomatine ir karine prasme susikirsta dėl Varėnos geležinkelio mazgo, kurį spalio 3 d. (taigi jau vykstant deryboms Suvalkuose) lenkai okupavo. Turėdami Varėnos stotį lietuviai galėję greitai permesti savo dalinius iš Suvalkijos Vilniaus link. Varėnos priklausymo ir Lietuvos bei Lenkijos ginkluotąsias pajėgas skiriančios demarkacijos linijos nustatymas tapo Suvalkų derybų ašimi. Lietuviai siekė laimėti savo demarkacijos linijos variantą: kairėje Nemuno pusėje – gruodžio 8 d. linija, dešinėje pusėje – Uciechos dvarelis, geležinkelio tiltu per Ūlos upę, Bastūnų stotis, Dieveniškės, Graužiškės, Ašmena, Žiupronys, Ižas. Brėžiant šią liniją teritorija buvo susiaurinta per 40–60 km lyginant su liepos 12 d. sutarties su Sovietų Rusija teritorija, tačiau iš pietų ir rytų juosė Vilnių 50–80 km atstumu nuo sostinės. Susidarė įspūdis, kad Vilnius paliekamas lietuvių pusėje. Lenkai, vilkindami derybas, paprašė laiko papildomoms instrukcijoms gauti. Lietuvos vyriausybė, matydama, jog lenkai koncentruoja pajėgas Lydos apylinkėse, kas sudarė pavojų Vilniui, savo derybininkams rekomendavo protestuoti, bet, atsižvelgiant į Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos laikyseną, galų gale sutikti su lenkų siūloma atsiribojimo linija, neperžengiančia Bastūnų. Dėl Varėnos lenkams nenusileidus, o Kontrolės komisijai įsitikinus, kad lenkų iš čia neišprašys, lietuviams ji siūlė nusileisti. Varėna liko lenkų rankose su tam tikromis lietuvių išreikštomis sąlygomis. Lenkai sutiko demarkacijos liniją pratęsti tik iki Bastūnų.

Okupuota Varėna buvo ženklas, kodėl demarkacijos linija apsiriboja Bastūnais ir kodėl vilkinamos derybos. Lietuvos vyriausybė dar vylėsi, kad Tautų Sąjunga bus pajėgi sustabdyti lenkus, besiveržiančius gilyn į Lietuvą. Tautų Sąjungos Kontrolės komisija spalio 5 d. ėmėsi sudaryti paliaubas Varėnoje. Apskritai J. Pilsudskis nenorėjo, kad Tautų Sąjungos komisija atsirastų Suvalkuose. Vis dėlto lietuviams komisijos buvimas suteikė daugiau pasitikėjimo, taip padėtis tapo stabilesnė, delegacijos buvo labiau įpareigotos. Ir vargu ar komisijai nedalyvaujant būtų pasiektas derybų finalas.

Spalio 6 d. atnaujintose derybose buvo deramasi dėl to, kad demarkacijos linija būtų toliau pratęsta į rytus nuo Bastūnų. Lenkai pasiūlė tą klausimą svarstyti lietuvių ir lenkų derybose Rygoje. Aiškiai buvo jaučiamas jų tikslas vilkinti derybas. Vis dėlto jau lietuviams spaudžiant, Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos akivaizdoje, susitarta dėl redakcinės komisijos sutarties projektui paruošti. Kitą dieną jau be Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos (išvyko į Varėną) buvo suredaguota sutartis. Abi delegacijos, gavusios savo vadovybių sutikimus (lenkai – J. Pilsudskio), sutarties tekstus pasirašė 1920 m. spalio 7 d. 24 val. Buvo pasirašyti protokolai, pasikeista derybų metu pateiktais pareiškimais ir spalio 8 d. konferencija baigta. Sutartis susidėjo iš penkių straipsnių: „Apie demarkacijos liniją“, „Dėl karo veiksmų nutraukimo“, „Dėl Varėnos stoties“, „Dėl pasikeitimo karo belaisviais“, „Dėl sutarties termino“. Sutarties galiojimas numatytas nuo 1920 m. spalio 10 d. 12 val.

Nužymėta demarkacijos linija „nekeičianti nė vienos iš susitariančių šalių teritorinių teisių“. Tai, kad ji nuvesta tik iki Bastūnų, pasak P. Losovskio (P. Łossowski), neabejotinai reiškė, kad Vilnius paliekamas lietuvių pusėje. Šiuo klausimu lietuvių ir lenkų istorikų nuomonės įvairuoja.

Akcentuotina, kad Tautų Sąjungos Kontrolės komisija, spalio 8 d. grįžusi iš Varėnos, kur tikrino vietos padėtį, J. Lukasievičiui įteikė savo paruoštą rezoliuciją. Jos turinys buvo lenkams nenaudingas. Joje tvirtinama, kad lenkų ir rusų karas nesudaro, kaip matyti, kliūčių tęsti demarkacijos liniją į rytus nuo Bastūnų. Jokio sovietinių ir lietuvių dalinių susimaišymo (kaip teigė lenkai) nerasta. Aptiktos nedidelės lietuvių pajėgos nesudaro grėsmės kairiajam lenkų flangui. Komisija kreipiasi į lenkų delegaciją, kad kuo skubiau pradėtų derybas su lietuviais dėl demarkacijos linijos pratęsimo. Į tai, kad J. Lukasievičius oponavo dėl vienašališkos lietuvių šaltiniais paremtos informacijos, komisijos pirmininkas Chardigny griežtai atsakė, jog pasitiki pateikta informacija ir nemato reikalo tyrinėti praeities faktų. Gen. Katchė įteikė J. Lukasievičiui protesto deklaraciją dėl to, jog lenkų daliniai puolė lietuvių pozicijas Eišiškių–Bastūnų linijoje ir užėmė teritoriją Gerviškės–Benekainys. Tokiais nerimą keliančiais akcentais baigėsi Suvalkų derybos. Tuo metu, spalio 8 d. rytą, jau anksčiau čia sutrauktos, generolo L. Želigovskio vadovaujamos lenkų pajėgos judėjo Vilniaus link.

Dar vykstant Suvalkų deryboms, Rygoje spalio 5 d. tarp lenkų ir sovietų pasiektas principinis susitarimas: sovietų delegacija suteikė lenkams teritorinį „koridorių“ su Latvija (vadinamą Vilniaus koridoriumi), atskiriantį Lietuvą nuo Sovietų Rusijos, o tai lėmė, kad Lietuva pateko į Lenkijos įtakos sritį. Tuo būdu J. Pilsudskis užsitikrino Sovietų Rusijos draugišką neutralumą Vilniaus okupavimui. Atrodo, šiuo sprendimu sovietai „nubaudė“ Lietuvą už jos gan atsargią laikyseną Sovietų Rusijos ir Lenkijos kare bei pasiliko sau galimybę aktyviai veikti Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Spalio 7 d. derybininkai Suvalkuose pasirašė sutartį, įtvirtinusią demarkacijos liniją ligi Bastūnų. Prasiskleidė Suvalkų derybomis pridengtas Vilniaus aneksijos etapas. Lenkai buvo linkę įgyvendinti tokį savų interesų atžvilgiu abejotiną poelgį tikriausiai dar ir todėl, kad jautė negatyvų tarptautinės bendruomenės, visų pirma Didžiosios Britanijos, nusistatymą dėl atviros karinės jėgos prieš Lietuvą naudojimo. Suvalkų derybų priedangoje, derybos Rygoje su sovietais atvėrė J. Pilsudskiui kelią į 1920 m. spalio 9 d. Vilniaus užgrobimą.

Lietuva Tautų Sąjungai pateikė protestą dėl lenkų veiksmų užimant Vilnių, iškart ėmė vertinti tai kaip Suvalkų sutarties sulaužymą, reikalavo, kad tarptautinė bendruomenė energingai ir skubiai įsikištų. Tuo tarpu Lenkijos diplomatai lyg niekur nieko telegrama Lietuvos valdžiai spalio 9 d. pasiūlė pratęsti demarkacijos liniją nuo Bastūnų tolyn į rytus, taip pat, remiantis Suvalkų susitarimo punktais, spalio 13 d. pratęsti derybas. Atsakydama į tai Lietuvos URM spalio 12 d. pareiškė lenkams griežtą protestą dėl geros valios trūkumo ir pareikalavo, kad Lenkija pasiaiškintų dėl L. Želigovskio veiksmų bei kad karinės pajėgos būtų atitrauktos iš okupuotų Lietuvos teritorijų. Tą pačią spalio 12 d. Vilniuje L. Želigovskis išleido dekretą Nr. 1 dėl vadinamosios Vidurio Lietuvos įkūrimo, kaip J. Pilsudskio „paskutiniosios vilties“ prisijungti Lietuvą.

Tarpukariu Rytų Europoje neatsirado stiprios politinės jėgos, kuri būtų tapusi mažesnių valstybių suverenumo saugotoja ir gynėja, tarptautinių santykių moraline sergėtoja. Lenkija dėl daugelio priežasčių šio vaidmens nesugebėjo atlikti. Tos funkcijos teko ne šio regiono valstybėms, o tarptautinėms universalioms institucijoms – Tautų Sąjungai, Ambasadorių konferencijai, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai. Tačiau dėl skirtingų šių valstybių interesų ir ambicijų ir joms nepavykdavo įvykdyti teisingumo. Ir vargu ar jo buvo nuoširdžiai siekiama. O Lenkija, pervertindama savo galimybes, nepaisydama ar nesuprasdama naujųjų realijų ir iššūkių, geros kaimynystės su Lietuva principą pavertė brangiai kainuojančia, Mykolo Riomerio (Michał Romer) žodžiais tariant, arlekinada.

Lietuva pasirūpino Suvalkų sutartį įregistruoti Tautų Sąjungoje ir tikėjosi panaudoti tolesnėms deryboms, lenkų diplomatinei klastai diskredituoti ir Vilniui atgauti. Lenkija tikėjosi šia sutartimi nuraminti tarptautinę opiniją ir pridengti savo agresiją prieš Lietuvą. Taigi tai, kaip ši sutartis nuvertinta (Lenkija) ir sureikšminta (Lietuva), mums po šimto metų tėra tik sudėtingos kaimynystės priminimas, dar viena skaudi istorijos pamoka.

Naujausiame Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos tarpsnyje matyti pragiedrulių ženklus, tačiau juos dar temdo šimtmečio senumo įvykių šešėlis.

Pirmąją straipsnio dalį kviečiame skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/bronius-makauskas-suvalku-sutartis-zvilgsnis-po-simtmecio/

Antrąją straipsnio dalį kviečiame skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/bronius-makauskas-suvalku-sutartis-zvilgsnis-po-simtmecio-ii-dalis/

Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio

The post Bronius Makauskas. Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio. III dalis appeared first on Voruta.

Dr. hum. m. Bronius Makauskas, e-ausra.pl

Lenkija, spaudžiama Raudonosios armijos (RA), buvo priversta šauktis Vakarų valstybių pagalbos. Aplinkybių verčiama pagaliau liepos 4 d. pripažino Lietuvą de facto. Spa konferencijoje (ji vyko 1920 07 05–16 Belgijoje) Lenkijos premjeras Vladislovas Grabskis (Władysław Grabski) santarvininkų spaudžiamas už žadamą paramą prieš bolševikus pasižadėjo perduoti Vilnių Lietuvai iki tol, kol jo priklausomybė bus galutinai nustatyta tarptautinių organų. Pilsudskis manė, kad tai padaryti – pats blogiausias scenarijus Lenkijai. Todėl iš paskutiniųjų neleido atiduoti Vilniaus lietuviams, sudarydamas aplinkybes juos apkaltinti kariniu bendradarbiavimu su Raudonąja armija, kuri pirmoji įžengė į Vilnių (1920 07 14) ir neskubėjo miesto perduoti lietuviams.

Raudonoji armija, patyrusi pralaimėjimą prie Varšuvos, buvo priversta trauktis. Prie Lietuvos sienų vėl priartėjo Lenkijos kariuomenė. Atsiradus šiai naujai situacijai, Lietuva pareiškė lenkų ir sovietų kare besilaikysianti „griežto neutraliteto“ (Lietuvos kariuomenės sugrįžimo į pietinę Suvalkiją Lietuva nelaikė neutraliteto pažeidimu, kadangi ji neigė Focho linijos legitimumą).

Taip prasidėjo naujas santykių su Lenkija laikotarpis, kai ypatingą reikšmę įgavo diplomatiniai veiksmai, pridengiantys karinius. Nuo nesėkmingų derybų Kaune ir Kalvarijoje intensyvėjant karinio konflikto grėsmei, teko vėl šauktis Tautų Sąjungos mediaciją (rugsėjo 20 d. rezoliucija). Taip atsirado prielaida deryboms Suvalkuose. Nuo 1920 m. rugpjūčio pabaigos iki apytiksliai 1920 m. spalio pradžios Lietuva siekė kontroliuoti savo teritoriją ir tariamai išlaikyti neutralumą, o Lenkijos, Sovietų Rusijos ir Vakarų šalių pozicijos Lietuvos atžvilgiu pasižymėjo egoistiniais prieštaravimais. Lietuva aktualiausiu uždaviniu laikė apginti Vilnių, Gardiną ir Seinus. Šis planas buvo ambicingas, bet su turimomis pajėgomis, ir dar nevykusiai išdėstytomis, neįvykdomas.

Tarp endekų būta noro stumiant bolševikus pasinaudoti proga ir okupuoti visą Lietuvą. J. Pilsudskis, laukdamas derybų su Sovietų Rusija Rygoje rezultatų, dėl to, kad Santarvė (ypač Anglija) spaudė taikiai spręsti santykių su Lietuva klausimą ir, ko gero, nenorėdamas perduoti Lietuvos reikalų politiniams oponentams, gen. Tadeušo Rozvadovskio (Tadeusz Rozwadowski – Varšuvos mūšio strategas ir pergalės prieš bolševikus su gen. M. Veygandu bendraautoris) planui nepritarė. Karas su Sovietų Rusija dar nebuvo užbaigtas, o Suvalkų derybos suteikė vyriausiajam lenkų kariuomenės vadui laiko išsiaiškinti Lenkijos ir Sovietų Rusijos derybų Rygoje rezultatus ir pasiruošti pulti Vilnių. Rygos derybų rezultatai išryškėjo jau vykstant Lietuvos ir Lenkijos deryboms Suvalkuose. Lenkijai Rygoje (1920 m. spalio 4–5 d.) pavyko preliminariai sutarti dėl teritorijos, atskiriančios Lietuvą nuo Rusijos. Lenkija, beatodairiškai kaltindama Lietuvą už politinius kontaktus su Sovietų Rusija, neutralumo pažeidinėjimą, pati jais pasinaudojo. Ši suderinta su Sovietų Rusija aplinkybė nulėmė tolesnius J. Pilsudskio veiksmus Lietuvos atžvilgiu ir nulėmė ilgalaikį šio regiono nestabilumą.

Lenkams stumiant Raudonąją armiją į rytus, 1920 m. rugpjūčio 28 d. susidarė lietuvių ir lenkų frontas Štabino–Augustavo–Grabovo linijoje. Tą dieną lenkai užėmė Augustavą. Prieš dvi dienas vykusios derybos Kaune dėl leidimo lenkų kariuomenei judėti lietuvių užimta teritorija buvo nevaisingos. Lietuviai siūlė pirma tartis dėl sienų. Lietuva, argumentuodama, kad gina savo teritoriją, ir kartu leisdama lenkams žygiuoti Nemuno operacijai per jos teritoriją, pažeistų ir neutralumą Sovietų Rusijai. Lenkams atakuojant lietuvių postus prasidėjo mūšiai. Iki rugsėjo 10 d. lenkai užėmė pietinę Sūduvą. Rugsėjo 13 d. lietuviai prieš derybas Kalvarijoje vėl atsiėmė Seinus ir Gibus, priartėjo prie Augustavo kanalo. Derybos Kalvarijoje (rugsėjo 16–18 d.) nebuvo vaisingos. Rugsėjo antrojoje pusėje J. Pilsudskis sukonkretino planus atkirsti Lietuvą nuo Raudonosios armijos okupuotos teritorijos ir koncepciją „išspręsti“ Vilniaus (ir Lietuvos?!.) klausimą.

1920 m. rugsėjo 20 d. Tautų Sąjunga, atsiliepdama į Lietuvos ir Lenkijos notas, paskelbė rezoliuciją, raginančią Lietuvos ir Lenkijos vyriausybes nutraukti karo veiksmus. Padėčiai kontroliuoti sudaryta Tautų Sąjungos Kontrolės komisija. Lenkai rezoliuciją vykdyti sutiko, bet su išlygomis, ir rugsėjo 22 d. Valstybės gynimo tarybos posėdyje J. Pilsudskis pristatė „Nemuno“ operacijos planą, pagal kurį tą pačią dieną lenkų pajėgos pralaužė lietuvių postus Seinų apylinkėse ir pasuko Druskininkų kryptimi. Karinis puolimas buvo palydėtas kaltinančiomis Lietuvą notomis Tautų Sąjungai ir Lietuvos vyriausybei. Ši griežtai užprotestavo Tautų Sąjungai, kartu pareikalaudama atsiųsti Kontrolės komisiją. Juk rugsėjo 24 d. telegramoje Lenkijos vyriausybei šiuos veiksmus Lietuvos vyriausybė įvardijo kaip agresiją prieš lietuvių tautą. Ministro E. Sapiehos rugsėjo 26 d. atsakyme pažėrus kaltinimų Lietuvai, buvo pasiūlytos derybos Suvalkuose. Suveikė tai, kad Tautų Sąjunga pradėjo labiau stabdyti aktyvėjančius Lenkijos karinius veiksmus, kurie grėsė Lietuvai.

Derybos Suvalkuose 1920 m. rugsėjo 30 d. – spalio 8 d. vyko Sovietų Rusijos bei Lenkijos derybų Rygoje šešėlyje. Suvalkų derybos Lenkijai nebuvo parankios, ypač kad karinių veiksmų zonoje atsirado Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija. Tad E. K. Sapiehai (Eustachy Kajetan Sapieha – tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras) teko raminti Tautų Sąjungą, parodyti Lenkijos indėlį kovoje su bolševikais bei apsimestinį taikingumą ir bandyti toliau diskredituoti Lietuvą kaip nesavarankišką, svetimų veiksnių kurstomą nesantaikai su Lenkija.

Lenkija ėmėsi derybų pirmiausiai dėl Tautų Sąjungos spaudimo, nepripažindama status quo ir neplanuodama Vilniaus klausimo spręsti politiniu būdu. Taigi kyla klausimas, kam buvo griebtasi tokios diplomatinės apgavystės. Atrodo, reikėjo švelninti blogą įspūdį, susidariusį užsienyje dėl lenkų kariuomenės agresijos, kai ji žygiavo per Lietuvos teritoriją. Be to, derybos leido sumažinti lietuvių budrumą dėl Vilniaus (lietuvius klaidino ir Anglijos patikinimai, jog Lenkija nepuls Vilniaus), jo priklausomybės klausimas nebuvo derybų objektas, tačiau jis tvyrojo abiejų delegacijų mintyse.

Lietuvos delegaciją Suvalkų derybose sudarė Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis (atstovavo vyriausybei), fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Voldemaras Vytautas Čarneckis, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Iš Lenkijos pusės: delegacijos vadovas – Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovas pulkininkas Miečislavas Mackievičius (Mieczysław Mackiewicz) ir rotmistras Adamas Romeris (Adam Romer), Užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliušas Lukasievičius (Juliusz Łukasiewicz) ir Vaclavas Pšesmickis (Wacław Przesmycki). Posėdžiuose be balso teisės (su pertraukomis) dalyvavo Santarvės šalių atstovai: JAV atstovas Baltijos šalims M. Kelly, Didžiosios Britanijos atstovai majoras Dellahye ir karo misijos viršininkas Lietuvoje majoras Padgitteris, Italijos karo misijos viršininkas Lietuvoje kapitonas Humberto Sala. Nuo spalio 4 d. prisijungė Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos nariai, vadovaujami prancūzų pulkininko Augusto Chardigny, ir karininkai: anglų majoras Keenenas, italų plk. Bergera, ispanų plk. Herce, japonų kapitonas Yanamaki ir sekretorius Lasičius (Lassicz) iš Serbijos. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp „remiančiųjų“ Lenkijos derybininkus buvo jau anksčiau čia atvykęs žvalgybos karininkas, vienas iš Seinų okupavimo organizatorių Tadeušas Katelbachas (Tadeusz Katelbach) bei Vaclavas Koscialkovskis (Wacław Kościałkowski) – turto Alnuose valdytojas, asmeniškai suinteresuotas, kad Seinų kraštas priklausytų Lenkijai. M. Mackievičius taip pat buvo kilęs iš Suvalkijos.

(Bus daugiau)

Pirmąją publikacijos dalį galima skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/bronius-makauskas-suvalku-sutartis-zvilgsnis-po-simtmecio/

Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio (tęsinys)

The post Bronius Makauskas. Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio. II dalis appeared first on Voruta.

Dr. hum. m. Bronius Makauskas, e-ausra.pl

Šiemet sukanka 100 metų, kai buvo pasirašyta Suvalkų sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, sulaukusi ir tebesulaukianti prieštaringų atgarsių ir vertinimų. Lenkija, išnaudodama savo geopolitinį, demografinį ir karinį pranašumą, klaidindama Santarvės nares, kad Lenkijos šiaurės ir pietryčių kaimynai nesubrendę valstybiniam gyvenimui, ir naudodamasi jų parama, stengėsi atkurti galingą valstybę. Tam ji naudojo ir Abiejų Tautų Respublikos bendros praeities šūkius. Pabrėžtina, kad taip besiblaškydama tarp vizijų ir galimybių, ignoravo pakitimus, kurie įvyko po Respublikos (Žečpospolitos) užgrobties, ypač jos partnerės LDK teritorijoje, tarp kitko, lietuvių tautos savimonės transformaciją. Seinai, Suvalkai ir Vilnius yra apgailėtini tų miražų ir viražų simboliai. Čia trumpai aptarsime aplinkybes, atvedusias iki šios kontroversiškos (lietuviai dažniau ją vadina klastingąja) sutarties, ir pabandysime atsakyti į klausimą, ką iš tikrųjų ji reiškė lietuvių ir lenkų santykių raidai.

Atkurtos Lietuvos valstybės pamatas buvo lietuvių tautos valią išreiškęs vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Jame nurodoma, kad „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Būsimos valstybės sienų klausimas buvo svarstomas dar anksčiau, kai Didysis Vilniaus seimas (1905 m.) priimtoje rezoliucijoje jau brėžė jos kontūrus: „<…> Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonominių, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai prie to priklausyti norės.“ Nurodytiems tikslams pasiekti reikėjo „išgauti“ kaimynų sutikimą. Šis lietuvių tautos elito subrandinto reiškinio įgyvendinimo procesas buvo rizikingas ir pavojingas, todėl reikalaujantis didelių politinių, diplomatinių, ekonominių ir karinių pastangų. Už nepriklausomybę sumokėjome didžiulę kainą – dėl buvusios ilgaamžės sąjungininkės Lenkijos nedraugiškų veiksmų praradome trečdalį etninės teritorijos su sostine Vilniumi ir Seinais.

Paskelbus nepriklausomybę Lietuvos valstybė atsidūrė tarp trijų stiprių geopolitinių centrų – Maskvos, Varšuvos ir Berlyno bei Santarvės, pretenduojančios braižyti geopolitinį Europos žemėlapį. Lietuvos teritorija buvo okupuota Vokietijos ir situacijai frontuose besikeičiant tapo Sovietų Rusijos ir Lenkijos politinių bei karinių interesų lauku. Vokietija, didžioji karo pralaimėtoja, tų pačių 1918 m. kovo mėnesį, tiesa, su išlygomis, pripažino Lietuvos valstybingumą, tikėdamasi, kad ji atsidurs jos tiesioginės įtakos lauke.

Sovietinė Rusija save laikė Rusijos imperijos paveldėtoja, o gaivinti imperiją labai tiko komunistinės revoliucijos pradinės plėtros idėjai. Lietuvos valstybei aneksuoti buvo pasirinktas „penktosios kolonos“ variantas. Sovietinės Rusijos kariuomenės lydimas kolaborantas – Vincas Mickevičius-Kapsukas, kurio marionetinė „vyriausybė“ 1918 m. pabaigoje – 1919 m. realizavo ir siekė įtvirtinti bolševikinę okupaciją užgrobtoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Nuo Sovietų Rusijos aneksinių užmačių Lietuvai teko gintis ginklu ir naudojant sudėtingus diplomatinius svertus. Lenkija, tikėdamasi Santarvės valstybių paramos, siekė atkurti 1772 m. sienas inkorporuodama Lietuvą (Romano Dmovskio koncepcija) ar vadinamuoju federaciniu būdu sujungti ją su Lenkija (Belvederio grupės, siejamos su Juzefu Pilsudskiu). Pirmajai koncepcijai pritrūko jėgų ir aiškaus didžiųjų Lenkijos sąjungininkų pritarimo. Prancūzija iš esmės palaikė Lenkijos siekius. Didžioji Britanija Taikos konferencijoje Paryžiuje vadovavosi savo Foreign Office (Užsienio reikalų ministerijos atitikmuo) 1918 m. gruodžio 10 d. memorandumo koncepcija, kur tuomet dar palaikė „pajėgios ir glaudžios Lenkijos, apimančios neabejotinai lenkiškas teritorijas…“, idėją, betgi teigė, kad pačios Lenkijos naudai „<…> reikia priešintis perdėtiems lenkų reikalavimams…“. Kad Vilnius su kraštu yra etnografinės Lietuvos plote, neabejojo Didžiosios Britanijos mokslininkai – ekspertai Taikos konferencijai. Jų nuomone, Lenkijos veržimasis į Lietuvą ir Gudiją „<…> būtų nuolatinė grėsmė Lenkijos ir Europos taikai iš viso, netgi jei etniškai lietuviškų sričių gyventojai ir iš tikrųjų nusistatytų sutikti federuotis su Lenkija, kaip kad lenkai tvirtina…“. Šiuos teiginius visiškai patvirtino tolesnė šio regiono raida. Federacijos koncepciją sužlugdė Pilsudskio metodas, anot jo, su „pistoletu kišenėje“, pasireiškęs specialiųjų struktūrų ir manu militari priemonėmis, pateikiant išankstinę sąlygą, kad Lietuvos sostinė būtų pavaldi Lenkijai (o Lietuvai tik tuomet, jei ši atnaujins uniją su Lenkija).

Jaunos Lietuvos valstybės vyriausybė, palaikoma tautos ir jai lojalios visuomenės, nesirengė kapituliuoti prieš aneksijai besirengiančias kaimynines valstybes, nors Lietuva karine prasme negalėjo nei su viena iš jų lygintis. Nuo Lenkijos, kaip ir Sovietų Rusijos, aneksinių užmačių Lietuvai teko gintis diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis.

Tiek Santarvės, tiek atkuriančios ar kuriančios nepriklausomybę Vidurio ir Rytų Europos valstybės neigiamai vertino bolševizmo plitimą Vakarų kryptimi. Vakarų (ypač Prancūzijos) padedama Lenkija turėjo daugiausia galimybių bolševizmui sulaikyti. Todėl lenkų skleidžiamos kalbos apie kovą su bolševizmu ir jų federaciniai planai su buvusios Lietuvos ir bendros Respublikos (ATR) tautomis Vakarams atrodė patrauklesni negu negausios tautos planai atkurti savarankišką, bet lengvai pažeidžiamą valstybę, kuriai įtakos galėjo daryti nedraugiškos Vokietija ir bolševikinė  Rusija. Tačiau V. Vilsono Tautų apsisprendimo teisės deklaracija (vadinamoji 14 punktų deklaracija) silpnesniuosius moraliai stiprino, o galingesniuosius savotiškai varžė.

Santykių su Lietuva sprendimą Lenkijoje faktiškai monopolizavo J. Pilsudskis su vadinamąja Belvederio aplinka. Turime pakankamai įrodymų, kad Pilsudskis gerai išmanė, jog federalizavimas pagal klasikinį modelį be „specialiųjų priemonių“ neįmanomas, jeigu nesutinka šalys partnerės. Taigi Belvederio „federalistai“ ciniškai naudojo „Vilsono doktrinėlę“ kaip politinę priedangą karinei jėgai naudoti. Jie siekė papirkinėti Lietuvos politikus, leido žvalgybos ir sukarintų organizacijų – Lenkų karinės organizacijos (POW) bei Pakraščių sargybos draugijos (Towarzystwo Straży Kresowej) – nariams organizuoti „sukilimus“ ir perversmus.

1919 metais Lenkija vis intensyviau brovėsi į Lietuvos suverenia paskelbtą teritoriją. Dėl Vilniaus užėmimo neva vaduojant nuo bolševikų, Seinų užgrobimo, POW perversmo suorganizavimo Kaune siekiant įkurti prolenkišką vyriausybę Lietuvoje, atrodė, Lietuva atsidūrė beviltiškoje padėtyje ir dvišaliuose santykiuose atsirado dar daugiau priešiškumo. Ne mažiau lietuvius skaudino Santarvės Aukščiausiosios Tarybos antroji demarkacijos linija 1919 m. liepos 26 d. (maršalo Focho nubrėžta liepos 18 d.), kuri suteikė Lenkijos kariuomenei rezervą veikti Gardino–Daugpilio ruože ir, svarbiausia, perdavė Lenkijai (pabrėžiant, kad tai laikina) Suvalkijos pietinę dalį iki Vištyčio bei Galadusio (Gaładuś) ežerų ir Maros (Marycha) upės linijos. Su šia linija, kaip pastebi Česlovas Laurinavičius, be aiškesnių karinių motyvų buvo perduotos Lenkijos kontrolėn etnografiškai lietuviškos teritorijos su svarbiu kultūriniu bei politiniu centru – Seinais. Yra pagrindo manyti, kad su paties Lenkijos viršininko J. Pilsudskio palaiminimu buvo atplėštas (imituojant vietos lenkų „sukilimą“) beveik vientisai lietuviškas Seinų ir Punsko kraštas. Jo lietuviškasis paveldas buvo tuoj pat mechaniškai naikinamas. Taigi akivaizdu, kad Pilsudskio skelbiamas federalizmas buvo būdas Lenkijos galioms ir lenkiškumui plėsti. Tai prieštaravo ne tik lietuvių, bet ir kitų atbundančių buvusios ATR tautų interesams. Ir dėl to šio pobūdžio sąjunga buvo atmetama kaip nesuderinama su tautinės Lietuvos interesais.

1920 m. pavasarį Belvederio grupuotė suaktyvino karinius veiksmus Rytuose, siedama juos su globaliniais vadinamosios Rytų krypties politikos tikslais (dar viltasi, kad bus atkurtos 1772 m. ATR sienos). Kartu ji siekė glaudesnių ryšių su Vakarais (ypač Prancūzija), žadėjo pristabdyti Sovietinės Rusijos imperinį veržimąsi į Vakarus. Prancūzija vylėsi, kad Lenkija atkurs pusiausvyrą tarp Vokietijos ir revoliucinės Rusijos, ir rėmė Lenkijos plėtimąsi už jos etnografinių ribų. Tuo tarpu Didžioji Britanija, kaip Prancūzijos partnerė ir konkurentė, kritiškiau vertino Lenkijos aneksinius siekius Lietuvos atžvilgiu ir plėtrą į Rytus, turėdama savų interesų buvusios Rusijos imperijos atžvilgiu. Tačiau joms abiem nebuvo pageidautinas Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas, kai jų kaimynystėje tvyrojo galingos bolševikų invazijos grėsmė.

Lenkų laimėjimai pietryčių fronte paskatino Sovietų Rusiją derėtis su Lietuva. Jų apogėjus buvęs tada, kai situacija buvo jau pasikeitusi, sovietams karine prasme naudinga. 1920 m. liepos 12 d., kai Sovietų Rusijai karine prasme labai sekėsi, ji pasirašė taikos sutartį su Lietuva, vienareikšmiai pripažindama Vilnių Lietuvos sostine, laikinai sumažindama Lenkijos įtaką Lietuvai, bet dar labiau abi šias šalis supriešindama (Vilniaus ir Lietuvos sienų, neutralumo klausimas). Šis aljansas suteikė Lietuvai, šalia valstybinio pripažinimo, ir naujų ilgalaikių politinių implikacijų.

Lenkija, spaudžiama Raudonosios armijos (RA), buvo priversta šauktis Vakarų valstybių pagalbos. Aplinkybių verčiama pagaliau liepos 4 d. pripažino Lietuvą de facto. Spa konferencijoje (ji vyko 1920 07 05–16 Belgijoje) Lenkijos premjeras Vladislovas Grabskis (Władysław Grabski) santarvininkų spaudžiamas už žadamą paramą prieš bolševikus pasižadėjo perduoti Vilnių Lietuvai iki tol, kol jo priklausomybė bus galutinai nustatyta tarptautinių organų. Pilsudskis manė, kad tai padaryti – pats blogiausias scenarijus Lenkijai. Todėl iš paskutiniųjų neleido atiduoti Vilniaus lietuviams, sudarydamas aplinkybes juos apkaltinti kariniu bendradarbiavimu su Raudonąja armija, kuri pirmoji įžengė į Vilnių (1920 07 14) ir neskubėjo miesto perduoti lietuviams.

(Bus daugiau)

Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio

The post Bronius Makauskas. Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio appeared first on Voruta.

Vladas TURČINAVIČIUS, www.voruta.lt

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Sūduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaikštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto,  M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų  LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra”, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu.

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjūdžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros” tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas” įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės” autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjūdžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugrąžinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Vincas Kudirka

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospolitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“. Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

       Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjunktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Mykolas Sleževičius. vle.lt nuotr.

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalavimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugrąžino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosios armijos karių. Diktuojant Kremliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Surengtas  Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarptautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos  NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritoriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinės Vokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniams daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karaliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“.- sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

The post Vladas Turčinavičius. Ar Lietuvos valdžios naudojasi tarptautine teise? appeared first on Voruta.