Pranciškus Ramanauskas gimė 1893 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrityje, Betygaloje (kitais duomenimis – Kudonių kaime), ūkininkų šeimoje. Baigęs Betygalos pradinę mokyklą, mokėsi Raseinių keturmetėje mokykloje. 1910 m. eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1917 m. birželio 22 d. įšventintas į kunigus ir paskirtas Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos Panevėžio apskrityje vikaru, vėliau tarnavo Krekenavoje ir Raseiniuose.

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, ragino parapijiečius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, prisidėti prie nepriklausomos valstybės kūrimo. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įsitraukė į Ateitininkų federacijos bei Lietuvos katalikų jaunimo organizacijos „Pavasaris“ veiklą. 1924 m. baigęs universitetą ir įgijęs teologo specialisto kvalifikaciją, paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru. Tarnaudamas Telšiuose,  taip pat dirbo Telšių mokytojų seminarijos bei Telšių lenkų progimnazijos kapelionu, vadovavo Katalikų veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, pranciškonų tretininkų veikloje. Kartu su kitais kunigais leido katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, prisidėjo prie naujos Telšių vyskupijos kūrimo, 1926–1927 m. ėjo vyskupijos kurijos vicekanclerio bei Tribunolo notaro pareigas. Rengiant dėstytojus kuriamai Telšių kunigų seminarijai, 1927 m. išsiųstas studijuoti į Popiežišką Grigaliaus universitetą Romoje, kur įgijo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Telšių kunigų seminarijos dogminės ir pastoracinės teologijos bei religinės pedagogikos dėstytoju, inspektoriumi, 1932 m. liepos 31 d. – seminarijos vicerektoriumi, 1932 m. P. Ramanauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. Telšių kunigų seminarijoje užsimezgė jo ir rektoriaus Vincento Borisevičiaus draugystė. Jie kartu vadovavo seminarijos darbui, rūpinosi teologiniu ir dvasiniu klierikų auklėjimu, parengimu kunigystei, buvo gerbiami dėstytojų ir auklėtinių.

Kanauninkas P. Ramanauskas viena svarbiausių savo pareigų laikė skleisti krikščionišką mokymą, ugdyti katalikišką savimonę ir siekti įtvirtinti visuomenėje krikščioniškas vertybes bei principus. Jis palaikė Katalikų akciją – pasauliečių katalikų judėjimą Bažnyčios evangelizacijai, krikščioniškam visuomenės ugdymui padėti, 1932–1937 m. buvo Katalikų veikimo centro Telšių skyriaus valdybos nariu. 1932–1934 m. leido ir redagavo katalikams skirtą laikraštį „Spauda ir gyvenimas“, 1936 m. redagavo Telšių vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Pasirašydamas slapyvardžiais Padubisietis, P, P. I-as, P-tis, K.P.R., X ir kitais, skelbė straipsnius etikos, socialinio mokymo, istorijos, tautinio ir katalikiško ugdymo klausimais, parašė tikybos mokytojams ir tėvams skirtą religinės edukologijos knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

V. Borisevičių konsekravus Telšių vyskupijos vyskupu sufragatu, 1940 m. birželio 21 d. kanauninkas P. Ramanauskas paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir bolševikų valdžiai uždarius Telšių kunigų seminariją, jos dėstytojai ir klierikai perkelti į Kauno kunigų seminariją. Prelatas P. Ramanauskas tapo Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, dėstė fundamentinę teologiją bei pedagogiką.

1941 m. birželio mėn. Telšių kunigų seminarijai atnaujinus darbą, prelatas P. Ramanauskas paskirtas seminarijos rektoriumi. Nors seminarija išgyveno sunkius karo nepriteklius, rektorius P. Ramanauskas rūpinosi seminarijos reikalais, stengėsi pagerinti jos dėstytojų ir klierikų gyvenimo sąlygas, ragino padėti karo negandas išgyvenusiems žmonėms. Buvo vienas 1941 birželio 25 d. Rainių miškelyje prie Telšių nukankintų politinių kalinių palaikų perlaidojimo iškilmių organizatorių, pasmerkusių sovietų režimo nusikaltimus. Prasidėjus Holokaustui, smerkė žydų žudynes.

Popiežiaus Pijus XII 1944 m. sausio 24 d. dekretu, P. Ramanauskas nominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupijos vyskupo ordinaro V. Borisevičiaus sufragatu. Balandžio 16 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje jis buvo konsekruotas vyskupu ir pradėjo eiti Telšių vyskupijos kurijos generalvikaro pareigas. 1944 m. balandžio mėn. dalyvavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje, kurioje aptartas Eucharistinio kongreso organizavimas, nutarta paspartinti sovietų okupacinio režimo nusikaltimus liudijančių dokumentų rinkimą.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, vyskupas P. Ramanauskas dėstė Telšių kunigų seminarijoje iki jos uždarymo, rėmė sovietų persekiotus kunigus, rūpinosi jų perkėlimu į atokesnes parapijas. 1944 m. vasarą pas vyskupą V. Borisevičių susitikęs su Lietuvos laisvės armijos nariu Stasiu Kaupu, aptarė religinių apeigų partizanams atlikimo reikalus. 1946 m. sovietų saugumui suėmus ir sušaudžius vyskupą V. Borisevičių, perėmė Telšių vyskupijos valdymą. Kartu su kitais Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupais priešinosi okupacinio režimo pastangoms priversti Bažnyčią paklusti sovietų valdžios nurodymams, atsisakė raginti partizanus legalizuotis, protestavo prieš Kauno kunigų seminarijos auklėtinių skaičiaus mažinimą. 1946 m. vasario 21 d. dalyvavo Lietuvos vyskupų konferencijoje Kaune, kur buvo atmestas valdžios reikalavimas pasmerkti partizanus ir priimtas ganytojiškas laiškas, aukštinantis krikščionių tikėjimą.

1945 m. sovietų saugumas pradėjo vyskupą P. Ramanauską sekti. 1946 m. gruodžio 4 d. jis buvo iškviestas pokalbiui, per kurį atmetė reikalavimus Bažnyčiai atsisakyti priešiškumo sovietams ir neremti partizanų, pabrėždamas, kad dvasininkai negarbins Bažnyčią engiančios sovietų valdžios. 1946 m. gruodžio 18 d. buvo suimtas ir už antisovietinę agitaciją bei paramą antisovietinio pogrindžio dalyviams nubaustas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Kalintas kalėjime Oršoje (Baltarusijos SSR), Karlage (Kazachijos SSR, Karagandoje), Minlage (Ypatingojame lageryje Nr. 1, Komijos ASSR, Abezėje). Dėl tvirtos laikysenos ir nepalaužiamos dvasios lageriuose įgijo autoritetą tarp kalinių, nepaisydamas draudimų tęsė tarnystę Bažnyčiai. 1954 m. spalio mėn. Abezės pataisos darbų lageryje įšventino į kunigus kartu kalėjusi Alfonsą Svarinską.

SSRS prasidėjus politiniam atlydžiui ir pradėjus išlaisvinti politinius kalinius, Lietuvos SSR valdžia stengėsi, kad vyskupui P. Ramanauskui nebūtų leista iš įkalinimo grįžti į Lietuvą. Atsižvelgus į sunkią sveikatos būklę, 1956 m. rugpjūčio mėn. jis iš lagerio paleistas.

Grįžus į Lietuvą, vyskupui P. Ramanauskui neleista eiti Telšių vyskupo pareigų. Jis prievarta perkeltas į Švėkšną, užregistruotas Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos altarista. Į kompromisus su sovietų valdžia nėjęs vyskupas tęsė pastoracinį drabą, vienijo dvasininkus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams, pabrėždamas, kad „Bažnyčia yra tiek galinga ir savarankiška, kad jai nėra būtinybės padlaižiauti ar kitaip taikytis prie valstybės interesų, kada šie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“. Smerkė kunigus, pataikavusius sovietų režimui, skatino dvasininkus ištikimai tarnauti Bažnyčiai ir jai aukotis, savo pavyzdžiu liudydamas, kad „dėl Bažnyčios reikalų kartais reikia kentėti“. Buvo sekamas sovietų saugumo, svarstyta net jam iškelti naują baudžiamąją bylą.

Pablogėjus vyskupo P. Ramanausko sveikatai, 1957 m. jam atlikta onkologinė operacija, 1959 m. rugsėjo 28 d. jis paguldytas į Telšių ligoninę ir vėl operuotas, spalio 15 d. mirė. Palaidotas Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

2000 m. vyskupas P. Ramanauskas įrašytas į Bažnyčios martirologą, 2006 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (po mirties).

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/2kuv7e9a

Panaudota literatūra:

BORUTA Jonas SJ. Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas. Prieiga internetu: https://www.sventumogarsas.lt/xx-amziaus-tikejimo-liudytojai/vyskupas-katechetas-katechetu-ugdytojas-pranciskus-ramanauskas/.

BUCEVIČIENĖ Janina. Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko gyvenimas ir kankinystė. Prieiga internetu: https://www.muziejusalka.lt/naujienos/telsiu-vyskupo-pranciskaus-ramanausko-gyvenimas-ir-kankinyste/.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Kompromisų nepripažinęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas appeared first on Voruta.

Lietuviai kunigai 1933 m. spalio mėn. grįžę į Lietuvą iš SSRS lagerių. Pirmojoje nuotraukoje, pirmoje eilėje iš kairės sėdi: 1. Vytautas Paškevičius, 2. vyskupas Teofilius Matulionis, 3. Vincentas Ilginas. Antroje eilėje stovi iš kairės: 1. Vincentas Deinis, 2. Kazimieras Juršanas, 3. Jonas Ladyga, 4. Augustinas Pronskietis, 5. Mykolas Būgenis, 6. Jonas Paulavičius, 7. Ladislovas Čegis.

Parodos kuratoriai – Nijolė Maslauskienė, Povilas Girdenis, Lietuvos ypatingasis archyvas

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. liepos 4 d. Ukmergės aps. Kudoriškio viensėdyje, ūkininkų šeimoje. Baigęs Daugpilio (Latvija) realinę gimnaziją, įstojo į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1900 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas Varaklianų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos (Latvija) vikaru. Netrukus buvo paskirtas kaimyninės Bikavos Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu, kuriuo tarnavo iki 1909 m. Nepaklusęs carinėje Rusijoje galiojusiam draudimui katalikų kunigams krikštyti kūdikius, kurių vienas tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, slapta pakrikštijo kūdikį, kurio mama buvo stačiatikė. Už draudimo nepaisymą T. Matulionis buvo teisiamas, jam skirta 50 rublių bauda, jis nušalintas nuo klebono pareigų ir išsiųstas į vienuolyną Sankt Peterburge.

Atlikęs bausmę, paskirtas Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos parapijos vikaru, jam pavesta organizuoti naujos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. Dėl lėšų stygiaus bažnyčios statyba vyko sunkiai ir buvo baigta tik 1917 m. 1918 m. kunigas T. Matulionis paskirtas naujosios Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Taip pat jis tarnavo vikaru Šv. Kotrynos parapijoje bei buvo pakeltas Mogiliovo arkivyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.

Po 1917 m. Spalio perversmo į valdžią atėję bolševikai pradėjo uždarinėti bažnyčias, nacionalizuoti jų turtą, varžyti tikinčiųjų teises, persekioti, terorizuoti ir represuoti dvasininkus. Kunigas T. Matulionis kritikavo tokią valdžios politiką. 1922 m. uždarius jo administruojamą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, laikė Šv. Mišias savo bute ar pas parapijiečius, toliau mokė vaikus tikėjimo tiesų, atsisakė bolševikų valdžiai atiduoti brangius liturginius reikmenis. 1923 m. buvo suimtas ir nubaustas 3 m. laisvės atėmimu. Kalėjo Butyrkų kalėjime ir Sokolnikų lageryje Maskvoje.

1925 m. vasario mėn. paleistas iš įkalinimo, grįžo į Švč. Jėzaus Širdies parapiją Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), papildomai rūpinosi kitomis septyniomis miesto bažnyčiomis, aptarnavo tolimas provincijas: Pskovą, Naugardą, vokiečių ir latvių kolonijas. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI suteikė kunigui T. Matulioniui Matregos vyskupo titulą ir paskyrė Leningrado apaštalinio vikariato administratoriaus pagalbininku su paveldėjimo teise. 1929 m. vasario 9 d. slapta konsekruotas vyskupu, pasirinko šūkį „Per crucem ad astra“ („Per kryžių į žvaigždes“).

1929 m. lapkričio mėn. vyskupas T. Matulionis sovietų saugumo buvo suimtas antrą kartą ir įkalintas kalėjime Leningrade. Nepavykus įkalbėti bendradarbiauti su sovietų režimu, 1930 m. rugsėjo 13 d. nubaustas 10 m. laisvės atėmimo bausme. Išsiųstas į Solovkų priverstinių darbų lagerį Baltosios jūros Anzero saloje, kur tapo saloje kalėjusių katalikų kunigų lyderiu. 1932 m. vyskupas T. Matulionis ir kiti aktyviausi kunigai sovietų saugumo buvo apkaltinti sudarę „antisovietinę grupuotę, kuri skleidė antisovietinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisvėje gyvenusiais asmenimis tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis apie katalikų padėti SSRS“. Vyskupui T. Matulioniui skirta papildoma 1 m. laisvės atėmimo bausmė baudžiamajame izoliatoriuje, kurią atlikti išvežtas miško darbams prie Ladogos ežero.

Lietuvos Respublikai ir Sovietų Sąjungai 1933 m. spalio 5 d. pasirašius protokolą dėl apsikeitimo kaliniais, vyskupas T. Matulionis grąžintas į Lietuvą kartu su 18 SSRS  kalintų asmenų, tarp jų – 15 kunigų, mainais į 24 Lietuvos kalėjimuose kalintus komunistus. Grįžęs iš įkalinimo, vyskupas J. Matulionis 1934 m. kovo mėn. lankėsi pas popiežių Pijų XI Romoje, vėliau nuvyko į JAV susitikti su lietuvių bendruomenėmis, aplankė Egiptą ir Šventąją žemę. 1936 m. sugrįžęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Kaune. 1936–1943 m. buvo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, ėjo Kauno arkivyskupijos oficiolo, nuo 1940 m. balandžio 19 d. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, vyskupas T. Matulionis vėl pateko į sovietų saugumo akiratį.

1943 m. balandžio mėn. T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių vyskupijos vyskupu ordinaru. Rūpinosi katalikų sielovada, į Sibirą ištremtųjų šeimų rėmimu, teikė pagalbą iš getų pabėgusiems žydams, prisidėjo prie iš Kauno geto išneštos 3 m. būsimos pianistės Esteros Elinaitės, išgelbėjimo. 1943 m. rugsėjo mėn. per atlaidus Žiežmariuose Vokietijos kareiviams įsiveržus į bažnyčią ir suėmus jaunuolius mobilizacijai, parašė griežtą protesto laišką Lietuvos generalinės srities generaliniam tarėjui. Nepaisydamas grėsusių nacių represijų, pasirūpino, kad būtų paleistas įkalintas Žiežmarių parapijos klebonas prelatas Bernardas Sužiedėlis.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje vyskupas T. Matulionis atsisakė vykdyti sovietų valdžios nurodymus, reikalavo nesikišti į Bažnyčios vidaus reikalus. 1946 m. vasario 21 d. įvykusioje Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje atmetė valdžios reikalavimą viešai pasmerkti partizanų kovą. 1946 m. gruodžio 18 d. suimtas, apkaltinus , kad neleido kunigams bažnyčiose skelbti sovietų valdžios nutarimų, priešinosi prievartinei ateizacijai, ragino tikinčiuosius teikti materialinę pagalbą sovietų valdžios represuotų kunigų, iš Lietuvos ištremtų asmenų šeimoms, palaikė kunigus, dalyvavusius partizanų kovoje. 1947 m. rugsėjo 27 d. nubaustas 7 m. laisvės atėmimu ir įkalintas Vladimiro kalėjime. Pasibaigus bausmės atlikimo laikui, vyskupui T. Matulioniui nebuvo leista grįžti į Lietuvą. 1954 m. gegužės 28 d. jis buvo pervežtas į Zubovo-Polianos invalidų namus Mordovijos ASSR, Potmoje, Į Lietuvos SSR jam leista grįžti tik  po atkaklių artimųjų prašymų 1956 m. gegužės 4 d.

Į Lietuvą grįžusiam vyskupui neleista eiti Kaišiadorių vyskupo pareigų, jis perkeltas į nuošalesnę Birštono parapiją, užregistruotas Birštono bažnyčios altarista ir gavo leidimą apsigyventi pas bičiulį kleboną Joną Jonį. Nepaisydamas garbaus amžiaus, prastos sveikatos ir valdžios trukdymų, perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą, savarankiškai skyrė kunigus į vyskupijos parapijas, lankydavo bažnyčias bei kunigus, ragino juos kovoti už tikinčiųjų teises. 1957 m. rugsėjo mėn. pirmininkavo vyskupijų valdytojų konferencijai, pareiškė protestą prieš valdžios ir saugumo pareigūnų kišimąsi į Kauno dvasinės seminarijos darbą, ragino kunigus nepasiduoti režimo pastangoms kontroliuoti Katalikų Bažnyčios veiklą. 1957 m. gruodžio 25 d. slaptai, suderinęs su Šv. Sostu, įšventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių, turėjusį tapti jo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje.

Sovietų valdžios buvo nuolat terorizuojamas kratomis, apklausomis, grasinimais iškraustyti iš buto. Svarstyta net ištremti jį už Lietuvos ribų. Galiausiai vyskupas T. Matulionis buvo nušalintas nuo pareigų ir paskirtas Šeduvos parapijos altarista. Į Šeduvą vykti atsisakė, pareiškęs, kad vadovaujantis Bažnyčios kanonais, dvasininkus eiti pareigas gali skirti tik bažnytinė valdžia. 1958 m. spalio viduryje į Šeduvą išvežtas prievarta. Jo bute įrengta slapto pasiklausymo įranga, tikrinama pašto korespondencija, sutelkti jį nuolat stebintys saugumo agentai. Nepaisydamas persekiojimo, tęsė ganytojišką veiklą, buvo laikomas aukščiausiu dvasininku Lietuvoje. 1960 m. gegužės 31 d. T. Matulioniui suteiktas Apaštalų Sosto Vyskupo titulas, o 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė asmeninį arkivyskupo titulą.

Prižiūrimas ir stebimas sovietų saugumo arkivyskupas T. Matulionis Šeduvoje gyveno iki savo mirties 1962 m. rugpjūčio 20 d. Mirė praėjus keletui dienų po paskutinės saugumiečių kratos jo bute. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje.

Siekiant arkivyskupą T. Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju, prelato Stanislovo Kiškio iniciatyva 1989 m. pradėta jo beatifikacijos byla. 1990 m. jam suteiktas Dievo Tarno titulas, 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę. Kaip katalikų kunigas, nukentėjęs nuo sovietų valdžios represijų, arkivyskupas Teofilius Matulionis įrašytas į Katalikų Bažnyčios martirologą, 2003 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties). 2017 m. gegužės 13 d. popiežius Pranciškus paskelbė Dievo Tarną arkivyskupą T. Matulionį palaimintuoju, savo Apaštališkajame beatifikacijos laiške jį pavadindamas „ganytoju pagal Kristaus širdį, didvyrišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“. 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje iškilmingai švęstos arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmės.

Palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis liturginiame kalendoriuje minimas birželio 14 d.

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/29defcws

Panaudota literatūra:

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografija. Prieiga internetu: https://teofilius.lt/asmenybe/biografija/.

Ištvermingas tikėjimo liudytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Parengė Arūnas Streikus ir mons. Algirdas Jurevičius. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2017. Prieiga internetu: https://lkma.lt/site/archive/kiti/teofilius-matulionis/Teofilius-Matulionis_lkma2017_knygos-tekstas.pdf.

Palaimintas Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Prieiga internetu: https://kaisiadoriuvyskupija.lt/vyskupija/izymus-zmones/teofilius-matulionis/.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Kauno regioninis valstybės archyvas
Kaišiadorių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Kauno IX forto muziejus
Lietuvos švietimo muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Birštono muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis appeared first on Voruta.

Prof. dr. Jonas Jakaitis, LPKTS tarybos ir valdybos narys. „Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos prezidentas

Spalio 2 d. Vilniuje, prie paminklo „Sovietinės okupacijos aukoms atminti“ Aukų g., vyko Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-ųjų metinių minėjimas, kurį organizavo LPKTS Vilniaus skyriaus bendruomenė kartu su „#BaltijosAljanso“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos žmonėmis.

Minėjimą vedėme kartu su poete, LPKTS Vilniaus sk. nare Birute Kanevičiene. Renginyje dalyvavo ne tik, politinių kalinių ir tremtinių bendruomenių žmonės, bet ir politikai, LGGRTC istorikai ekspertai. Kalbėjo ir gerbdami „Osenj“ aukas, gėles prie paminklo dėjo LR Seimo pirmininko deleguota jo padėjėja A. Jakavonienė, LRS nariai D. Jakavičius, L. Kasčiūnas, LGGRTC vadovas A. Bubnys, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus (KGB muziejus) direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, Vilniaus m. savivaldybės mero deleguotas Vilniaus tarybos narys Remigijus Černius, LPKTB pirmininkas.

Koncertavo nuostabūs Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokiniai Kajus Šetikas (birbynė), Miglė Leskauskaitė (kanklės). Jų mokytojai Nikodemas Vaineikis ir Jolita Matkienė. Eiles skaitė Vydūno progimnazijos  vadovaujami mokytojos Rasos Šinkūnienės 7 ir 8 klasės mokiniai. Nuoširdžiausias ačiū mūsų jaunajai kartai…

Tremtinių dainas dainavo mūsų bičiuliai Tremtinių choro „Laisvės” dainorėliai (vad. Gintaras Skapas). Ačiū jiems organizatorių vardu.

Taip pat turėjau galimybę pasisakyti dėl tų kurie kentėjo, aukojosi dėl mūsų ateities anuomet…

„Mieli tremtiniai, sovietinių represijų nukentėję žmonės, gerbiami Seimo nariai, savivaldos atstovai, mieli bičiuliai, bendraminčiai, bendro likimo broliai ir sesės.

Vilniuje, prie paminklo „Sovietinės okupacijos aukoms atminti“, susirinkome pagerbti prieš 75 metus – 1951 m. spalio 2–3 dienomis – sovietų okupacinio režimo įvykdytos masinės trėmimų operacijos „Osenj“ („Ruduo“) aukų.

Per vos kelias 1951 m. spalio dienas iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių. Tarp jų – daugiau kaip 5 tūkst. vaikų. Vaikai taip ir nesuprato, kodėl turi palikti savo namus, mokyklą, draugus ir Tėvynę. Ona Pribušauskaitė-Kaminskienė (Raimundo Kaminsko močiutė, – aut. pastaba) prisimena apie tremties dieną: „… sušukau: „KELKITĖS, VAIKAI, ATVAŽIAVO MUS VEŽTI.“ Mums (Raimundo Kaminsko mamai. – aut. pastaba) reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Tačiau vietoje mokyklos – į Sibirą….“ Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės paskubom krovė maistą į lininius pagalvių užvalkalus…”¹ 1951 m. spalio 2-3 d. 39 tremtinių vaikai, deja, tremties vietų taip ir nepasiekė.

Už šių skaičių slypi ne statistika. Už kiekvieno skaičiaus – žmogaus gyvenimas. Prarasti namai, sutraukyti šeimų ryšiai, palikta žemė, nutrauktas įprastas gyvenimas ir iš žmogaus atimta teisė gyventi savo Tėvynėje. Todėl šiandien mes kalbame ne tik apie istorinius skaičius. Mes kalbame apie žmones.

„Osenj“ – sisteminės represinės politikos dalis

1951 m. spalio 2–3 dienomis įvykdytas trėmimas buvo didžiausias, tačiau ne vienintelis tų metų masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Represijos vyko ir rugsėjį, ir lapkritį. Pavieniai žmonių trėmimai tęsėsi ir 1952 m. pradžioje, o sovietinis represinis aparatas veikė ir vėlesniais, po Stalino baigties 1953 metais.

Todėl operacijos „Osenj“ negalima vertinti kaip nuo kitų represijų atskirtos vienkartinės akcijos. Ji buvo platesnės, nuoseklios ir sistemingos sovietinės okupacinės politikos ir genocido dalis. Kitaip, sovietų režimas vykdė sistemingą Lietuvos gyventojų naikinimą ir deportacijas, siekdamas palaužti ginkluotą bei dvasinį pasipriešinimą okupacijai, priverstinai įgyvendinti kolektyvizaciją ir pakeisti demografinę krašto sudėtį. Per visą 1951 m. rudens laikotarpį iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 5 tūkst. šeimų, apėmusių daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Vėliau, 2019 m. EŽTT konstatavo, jog 1944-1953 m. Lietuvoje vyko genocidas – nusikaltimai humaniškumui, kuriems netaikoma senatis.

Sovietų režimo tikslai buvo aiškūs. Siekta prievarta pertvarkyti Lietuvos kaimą, įtvirtinti kolektyvizaciją, silpninti pasipriešinimą okupacijai, atskirti Lietuvos partizanus nuo jų rėmėjų ir išplėšti žmones iš jų namų, žemės bei bendruomenių. Tremtis buvo ne tik žmogaus išgabenimas į tolimą ir svetimą kraštą. Tai buvo smūgis šeimai, bendruomenei ir visai visuomenei. Žmogus buvo atskiriamas nuo savo žemės, nuo artimųjų, nuo įprasto gyvenimo ir nuo aplinkos, kurioje buvo kuriama jo šeimos ir tautos istorija.

Bendra Baltijos tautų ir Lenkijos istorinė patirtis

Operacija „Osenj“ buvo vykdoma ne tik Lietuvoje. Sovietinės deportacijos ir represijos palietė ir kitas Baltijos valstybes bei Lenkijos žmones. Mūsų tautas sieja sudėtinga XX amžiaus istorija, patirtos okupacijos, represijos, prievartinės deportacijos ir nenutrūkęs laisvės siekis. Ši bendra istorinė patirtis šiandien telkia ir Lietuvos politinių kalinių žmones, bet ir „Baltijos Aljanso“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos, vienijančios Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos tremtinių bendruomenę. Mus vienija ne tik bendra praeitis. Mus vienija ir atsakomybė už ateitį – saugoti ištremtųjų ir represijų aukų atminimą, liudyti istorinę tiesą, puoselėti tarpusavio solidarumą ir perduoti šią atmintį ateities kartoms.

Šiandien gyvename laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje. Turime valstybę, kurios laisvę atkūrėme taikiu, tačiau ryžtingu būdu. Todėl šiandien ypač svarbu suvokti, kad istorinė atmintis nėra vien praeities liudijimas. Ji yra mūsų laisvės, europinės tapatybės, solidarumo ir atsakomybės už ateitį pamatas.

Tremtis nenugalėjo laisvės siekio. O okupacija nepajėgė ištrinti atminties. Žmonės išgyveno. Liudijo. Grįžo. Pasakoja savo vaikams ir anūkams. Nes šiandien mes galime kalbėti jų vardu – ne už juos, bet kartu su jų išsaugotu liudijimu džiaugtis laisva Lietuva.

Mūsų pareiga – nepamiršti

Šiandien esame čia, Vilniuje, Aukų gatvėje, tremtinių panteone (taip vadinu šią istoriškai susiformavusią, memorialinės erdvės požymių turinčią vietą, kurios faktinį memorialinį statusą asociacijos „Baltijos Aljansas“ vardu siekiu įteisinti. – aut. pastaba) tam, kad tylėdami išgirstume tuos, kurių balsą anuomet buvo bandoma nutildyti. Kad prisimintume vaikus, kurie tremties vietų taip ir nepasiekė. Šeimas, kurioms buvo atimti namai. Tėvus ir motinas, priverstus palikti savo žemę. Jaunus žmones, kurių gyvenimus pakeitė okupacija ir represijos. Ir visus tuos, kurie išgyveno tremtį, netektis ir pažeminimą, tačiau išsaugojo svarbiausia – žmogaus orumą, tikėjimą laisve ir viltį sugrįžti. Tuo galime didžiuotis ir džiaugtis.

Šiandien mes turime galimybę jų namus – jų istoriją, jų atminimą, jų liudijimą – sugrąžinti į mūsų bendrą istorinę atmintį.

Tad prisiminkime… Pagerbkime… Liudykime… Perduokime.“

The post 1951 m. tremčių minėjimas: istorinė atmintis ir atsakomybė už ateitį appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Spalio 02 d. Kauno Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo vyko Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Osenj” („Ruduo”) 75-ųjų metinių minėjimas, kuri organizavo LPKTS Kauno filialas.

Minėjime kalbėjęs  LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas, akcentavo politinių kalinių ir tremtinių istorinės atminties nuolatinio  liudijimo svarbą viešose erdvėse/kanaluose ir citavo savo mamos   Onos (Pribušauskaitės)  Kaminskienės atsiminimus,  kai  1951 m. spalio 2 d. apie 2 val. naktį į jos namus Pasvalio raj., Tetirvinų kaime atvyko nepažįstamas asmuo civiliniais rūbais kalbantis lietuviškai ir du asmenys apsirengę kariškais drabužiais kalbantys rusiškai.

„Jie tik pasitikslino, kas čia gyvena ir nieko daugiau nesiaiškino. Du asmenys kariškais drabužiais pasiliko namuose per naktį. Saugojo tik tėtį. Ryte apie 8 00-9 00 val iš kaimo subėgo žmonės. Mama (mano močiutė/baba) sušuko: KELKITĖS VAIKAI, ATVAŽIAVO VEŽTI. Mums reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Vietoje mokyklos į Sibirą. Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės padėjo krauti maistą ir kitus daiktus. Maistą paskubomis dėjo į lininius pagalvių užvalkalus. Kaimynai spėjo papjauti 10 žąsų. Medų pylė į uogienes. Sunkvežimyje buvo penki vaikai, du tėvai ir močiutė/baba bei du ginkluoti sovietų kariai, kurie mus saugojo. Buvo sakoma, kad neprisikraukite daug daiktų, nes dar reiks paimti vieną šeimą. Bet žmonės nekreipė į tai dėmesio ir ką galėjo tą krovė į mašiną. Mašina buvo pilna ir vežė tik vieną mūsų šeimą. Vežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Vagone mūsų šeima buvo jau paskutinė. Vagone buvo 31 žmogus iš jų 11 vaikų. Vagone buvo šios šeimos: Barauskų (iš Pasvalio r.), Rimšų (iš Panevėžio r.), Linkevičių (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos), Navakų (iš Pasvalio r.), Pažemeckų (iš Pasvalio r.) bei Pribušauskų šeimos (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos, Tetirvinų kaimo). Sovietai į numatytą vietą Tomsko srityje, Asino rajone, Tunguskij bor mūsų šeimą atvežė/pristatė 1951 spalio 28 d. Tenai jau 1951 m. lapkričio 12 d, mirė brolis Apolinaras 1,5 metų, 1951 m. lapkričio 13 d. mirė sesuo Vandutė 6,5 metų, mane sunkiai sergančią 8,5 metų vieną be tėvų paguldė į ligoninę Baturine (tik atidaryta, ta vadinama ligoninė buvo mediniame barake). Ligoninėje gulėjau apie mėnesį”.

Prisiminimais apie tremties patirtis ir savo emocinius išgyvenimus dalijosi 1951 m. spalio 2 d. tremtinė Dalia Valukonienė  ir 1951 m. spalio 2 d. tremtinys, visuomenininkas, ilgametis sporto bei sveikos gyvensenos puoselėtojas Petras Sventickas.  

 Tarptautinio labdaros fondo „Helping wing” („Pagalbos sparnas”) vadovas Algis Šimoniūtis su Ukrainos karo veteranais padėkojo už paramą kovojančiai Ukrainai ir dalijosi mintimis apie  Ukrainos ir Lietuvos tremtinių bendrystę, nuolatinio bendradarbiavimo patirtis ir apie kitus šiandieninio Rusijos karo prieš Ukrainą dalykus.

Kauno politinių kalinių ir tremtinių choras „Ilgesys” (pirmasis tremtinių ir politinių kalinių choras Lietuvoje, susikūręs dar 1988 m. Vadovas Mindaugas Šikšnius – profesionalus choro dirigentas ir pedagogas) pristatė meninę programą, kurią  sudarė Lietuvos partizanų ir tremtinių dainos,  religinės giesmės ir atspindintys meilę Tėvynei bei istorinės atminties išsaugojimą. Choro programoje sugiedojus Lietuvos himną, skambėjo tokie kūriniai kaip „Palinko liepa šalia kelio”, „Liki sveika, mergyte mano”, „Slėpkitės, naktys”, „Uralo kalno pakraštyje”, „Supas bangos” bei giesmė „Marija, Marija”.” ir kitos dainos.  Tremtinė Bronė Paulavičienė skaitė   tremties bei Tėvynės ilgesio temomis parašytus   eilėraščius.

Renginį vedė LPKTS Kauno filialo atstovė Jolanta Žakevičienė.

Renginyje dalyvavo LPKTS Kauno filialo ir LPKTB Kauno skyriaus nariai, miesto gyventojai ir kiti svečiai.

 Istorijos šaltiniai liudija, kad 1951 m. rugsėjo 20‒21 d., 1951 m. spalio 2‒3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. sovietinės represinės struktūros įvykdė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „OSEN” („Ruduo”), kurios metu į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo ištremta daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos gyventojų.

The post Paminėtos Lietuvos gyventojų trėmimų operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-osios metinės appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Kitą dieną sutikau vieną buvusį „kuloką“. Jis gana seniai gyveno Slavgorode, sirgo džiova ir gydėsi poliklinikoje, dažniausiai pas mano tėvą. Jis mane sutiko gatvėje, pasisveikinome, ir jis man pasakė: „Sako, Hitleris nusišovė. Vat, kad Stalinas nusišautų, tai būtų reikalas“ (vot, bylo by delo).

Pradžioje, pasibaigus karui, jokių ekonominių pokyčių nesijautė. Su maistu ir kitomis prekėmis buvo sunku. Mūsų sūnus ir Audra labai gerai sugyveno. Dažnai būdavo, kad, jei sūnus valgydavo kiaušinį, tai, suvalgęs pusę, šaukdavo: „Aš jau pusę suvalgiau. Duok Audrai.“ Būdavo, kad, einant miegoti, klausdavo, ar nėra gabaliuko duonos, o jos jau nebūdavo.

Kai dirbau elektrinėje, galėjome sodinti bulves. Dalindavo sklypus toliau nuo miesto, apie 20 km. Duodavo po 25 arus žemės. Sodindavome aš su žmona, kaip ir visi kiti. Kastuvais sodindavome po vieną kibirą ant vieno aro. Sunaudodavome 25 kibirus bulvių.

Sodinome bulves retai, bet žemė ten gera, jei tik drėgmės pakanka. Jei laiku būdavo lietaus, surinkdavome apie 200 kibirų bulvių. Bulvių turėjome pakankamai, tik riebalų nebuvo. Tėvas atsargiai išrašydavo žuvų taukų, kuriuos naudodavome kaip ir kitus riebalus – vieną šaukštą vienam virtų bulvių puodui.

Jei būdavo sausra, gaudavome menką bulvių derlių. Vienais metais pasodinome 25 kibirus, o prikasėme tik 18 kibirų bulvių.

Prižiūrėti bulvių reikėdavo eiti visai dienai – 10 km į vieną pusę ir vakare grįžti atgal.

Sekmadieniais aš ir žmona eidavome į darbadienius. Žmona paimdavo visai dienai duonos ir vandens, o grįžusi dar turėdavo paruošti vakarienę mums ir vaikams. Pusryčius ir pietus paruošdavo iš ryto prieš išeinant į lauką.

Ji pradėjo sūnų ruošti į mokyklą. Ji pati buvo mokytoja ir, kol ištekėjo, mokytojavo Kaune, dar studijavo universitete istoriją.

Rusų kalbą mokėjo gerai, nes dar vaikystėje, per Pirmąjį pasaulinį karą, su motina ir jaunesne sesute buvo išvažiavusi į Ukrainą, į Jekaterinoslavą (dab. Dniepropetrovską). Vėliau važiavo į Baku pas motinos seserį ir jos šeimą. Vėliau, 1918 m., grįžo į Kauną.

Audra dar buvo jaunesnė, bet labai gabi ir, klausydama, ką žmona moko sūnų, daug ko išmoko savo noru.

Sūnus stojo į 2 klasę 1946 m., į nepilną vidurinę mokyklą, o vėliau, ją baigęs, į pilną vidurinę, kurią baigė gerai 1955 m.

Po kurio laiko iš kariuomenės pradėjo grįžti karininkai ir kareiviai. Grįžo keli mašinistai ir elektromonteriai, kurie iki karo dirbo elektrinėje, ir juos priėmė atgal į darbą.

Pakeitė direktorių, Galik liko mechaniku, nes direktoriaus pareigas ėjo laikinai. Naujas direktorius grįžo iš fronto, iš Austrijos. Jis turėjo namą Slavgorode. Pats buvo vairuotojas-automechanikas. Elektros klausimais nelabai orientavosi. Jo pavardė buvo Konovalenko, ir greitai su juo susipažinau. Tarp mūsų nebuvo jokių nesusipratimų. Po kiek metų jį paskyrė į kitą, jau transporto, organizaciją.

Mane dažnai miesto gyventojai ar net įstaigos kviesdavo, kad įrengčiau jiems elektros apšvietimą. Žmonės mūsų elektromonteriais nelabai pasitikėjo. Aš eidavau dirbti po darbo valandų, ir jie man už tą darbą mokėdavo. Konovalenko tai žinojo ir kartą paklausė, ar aš daug uždirbu.

Kartą, kai gavau daugiau pinigų už elektros instaliacijos įrengimą keturių kambarių bute (buvo galima gauti nuo 300 iki 500 rublių, kai medžiagos užsakovo), aš jam padaviau apie 80 rublių. Jis buvo labai patenkintas ir man pasakė, kad, jei darbo metu neturėčiau svarbaus darbo, galiu eiti dirbti pas tuos savo užsakovus.

Aš naudojausi jo leidimu, bet tuomet jam duodavau keletą dešimčių rublių. Jo žmona dirbo vedėja vienoje krautuvėje Slavgorodo priemiestyje Kristijanskoje. Jis man visuomet pasakydavo, jei Kristijanskoje būdavo kas nors verto.

Prieš karo pabaigą Slavgorode pradėjo statyti iš Vakarų Europos perkeltą gamyklą „8 let Oktebria“. Ji pradėjo gaminti įvairius metalinius gaminius ir detales. Miesto elektrinė su jais sudarė sutartį.

Gamykla turėjo vieną, o vėliau ir antrą elektrinę ant metalinių storų platformų iš JAV (USA), naudojančią dyzelį su generatoriumi, po 600 kW galios. Jie pagal sutartyje numatytą valandų skaičių apšviesdavo dalį miesto, o mes juos aptarnaudavome.

Aš susipažinau su gamyklos inžinieriumi. Ten buvo ir mano senas pažįstamas iš MRZ – graikas Baškiseris (apie kurį rašiau anksčiau). Jis ten kurį laiką ėjo energetiko pareigas. Paskui jį pakeitė inžinierius, o jis vėl užsiiminėjo elektros variklių remontu – apvijų pervyniojimu.

Aš su juo šitoje srityje bendrai dirbau, nes irgi laikas nuo laiko užsiiminėdavau tokiais darbais ir iš jo gaudavau izoliacinio lako.

Dėl vidaus apšvietimo įvairioms įstaigoms remontuoti ir t. t. buvo daug užsakymų, ir į elektrinę direktorius priėmė grįžusį iš kariuomenės elektros monterį Salo. Jis dar prieš karą dirbo elektrinėje, o paskiau gamykloje MRZ, kur aš su juo susipažinau (rašiau apie jį).

Direktorius priimdavo užsakymus, aš išrašydavau paskyras su kainomis, o Salo dirbdavo. Medžiagų užtekdavo. Jis irgi duodavo kiek rublių direktoriui, ir viskas buvo gerai. Gerai buvo, kol mes dirbome pagal „Sunkiosios pramonės darbų kainininką“. Kai vėliau turėjome naudotis Komunalinės ministerijos kainininku, buvo daug blogiau, nes ten buvo labai žemi tarifai (pvz., už išjungėjo ar patrono montavimą sunkiosios pramonės kaina buvo 1,10 rub., o komunalinė – 0,34 rub.). Radome išeitį. Sutardavome su įmonės ūkio dalies vadovu (zavchozu), kad jis duotų pažymą, jog dirbant sunaudota daugiau laiko ir medžiagų. Tada ir už darbą atlyginimas buvo didesnis. Ūkio vadovas nieko prieš neturėjo, nes iš to pats turėjo naudos – dėl medžiagų, kurios buvo jo žinioje.

Po kiek laiko mieste įrengė naują duonos kepyklą. Mes į ją iš elektrinės nutiesėme specialią elektros liniją. Tada Salo perėjo dirbti elektriku į kepyklą. Elektrinėje jo darbą dirbo kitas elektromonteris, priimtas tam tikram darbui. Procedūra buvo ta pati.

Vieną dieną man paskambino Salo ir paprašė, kad ateičiau jam padėti sumontuoti ką tik gautą naują mašiną, skirtą elektrifikuoti kai kuriems darbams kepykloje. Sakė, kad yra schema, bet jis ne visai susigaudo. Aš nuėjau, susipažinau su schema ir instrukcija, ir mes abu viską sutvarkėme. Salo pasakė, kad kaip tik dabar iš krosnies išima baltą duoną ir jis man duos visą kepalą. Nors jau kiek pagerėjo sąlygos, bet duonos klausimas visuomet buvo aktualus. Nors pinigų pavykdavo uždirbti daugiau ar mažiau, bet kainos visuomet buvo labai aukštos.

Salo atnešė kepalą baltos duonos. Perpjovėme duoną išilgai ir įdėjome vieną pusę į vieną fufaikės pusę, o kitą – į kitą pusę. Bent taip norėjau padaryti, nes duona buvo gana šilta. Skubėdamas duoną įdėjau tiesiog tarp marškinių ir švarko ir pradėjau eiti į pereinamąją būdelę, kurioje buvo sargas. Karšta duona tiesiog pradėjo man svilinti šonus. Aš pradėjau greitai eiti ir pasakiau Salo, kodėl taip darau. Greitai priėjau prie pirmos skersinės gatvės, išėmiau duoną ir nešiau ją rankose. Šonai paraudonavo, bet pūslių dar nebuvo.

Buvo dar toks atsitikimas. Rajono vykdomojo komiteto sekretorius kreipėsi į mane, kad aš rajono vykdomojo komiteto salėje įrengčiau ant sienos apšvietimą ir kad surašytume su juo sutartį, pagal kurią man apmokės. Sutikau, bet nelabai mane žavėjo tas darbas. Tokioje įstaigoje reikėjo apgalvotai prašyti užmokesčio, ypač kai žinojau, kad tas sekretorius Afanajevas prieš tai dirbo KGB kažkokiose pareigose. Užėjau pas jį. Nuėjome į salę, apsižiūrėjome, jis man pasakė, ko jie nori. Parodė medžiagas. Visko turėjo, ko reikėjo. Nuėjome į jo kabinetą rašyti sutarties. Jis paklausė, kiek aš noriu pinigų už darbą. Atsakiau, kad 350 rublių. Tai buvo nedaug, nes iš kitų galėjau gauti 500 rublių. Jis pradėjo rašyti, bet delsė. Žiūrėjo į mane, ir mačiau, kad nori kažką pasakyti, bet kažkodėl nesako. Tada aš nusijuokiau ir pasakiau: „Kame reikalas?“ (V čiom delo?). Jis nusišypsojo ir pasakė: „Matote, pas mane yra tam tikrų išlaidų, ir man sunku sukombinuoti, kaip jas padengti. Gal sutiksite, kad mes parašytume sutartį didesnei sumai. Jūs gausite, kiek prašėte, o tą likutį aš pasiimsiu.“ Jis į mane pažiūrėjo nerimaudamas. Aš pasakiau: „Prašau, pridėkite, kiek jums reikia.“ Jis labai apsidžiaugė ir paklausė, ar 100 rublių nebus per daug. Aš jam atsakiau: „Darykite, kaip jums reikia.“ Pasirašėme sutartį 470 rublių sumai. Kai viską padariau, gavau savo 350 rublių, o jis – savo 100 rublių. Pridėjo dar į sutartį taisymams 20 rublių.

Panašus atsitikimas buvo keletą metų vėliau, kai komunalinėje pirtyje sudegė elektros variklis siurblinėje. Reikėjo jį pervynioti. Į mane kreipėsi pirties direktorius. Tada aš jau tokių darbų dirbau daug. Jis taip pat pasiūlė sudaryti sutartį. Aš pasakiau, kad kainuos 400 rublių. Jis pasakė, kad per brangiai. Tada paklausiau, ar jam reikia pinigų smulkioms išlaidoms. Tada jis pasiūlė sudaryti sutartį 500 rublių. Mano buvo 400 rublių, o jis pasiėmė, kas liko.

Jau pasibaigus karui, Slavgorode, beveik miesto centre, pradėjo statyti naują gamyklą. Administraciniai pastatai ten jau buvo. Pradžioje pastatė tik elektrinę su vienu dideliu 600 kW generatoriumi, atvežtu iš Vokietijos (kaip vadino, „trofėjiniu“), ir keletą cechų. Tą gamyklą pavadino „Nekrasovskij MRZ“. Ten remontavo žemės ūkio mašinas, traktorius ir t. t. Atvežė iš Vokietijos, be dyzelio, dar perforatorių ir kitų įrenginių. Montažui vadovavo iš Maskvos atsiųstas „montavimo šefas“. Su juo susipažinau. Labai simpatiškas ir gerai savo sritį išmanantis žmogus. Susipažinau ir su kitais: gamyklos direktoriumi (jis buvo vietinis), energetiku, vyr. mechaniku ir kitais darbuotojais. Aš maniau, kad jie atvežė demontuotą elektrinę. Apžiūrėdamas pamačiau, kad tai kažkoks mišinys. Paklausiau vyr. mechaniko, ką jie atvežė. Jis pats ten važinėjo, bet atsakė, kad pats nežino, ką atvežė. Jis ėmė viską, kas buvo nudažyta viena spalva.

Miesto vadovybė susitarė, kad elektrinė apšvies dalį miesto. Mes nutiesėme storą laidą iš gamyklos elektrinės į dvi pagrindines miesto gatves (Lenino ir Centrinę) iki jų susikirtimo prie Lenino paminklo. Ten, pagal mano projektą, pastatėme tokį paskirstymo bokštą – medinius stulpus su pakopomis iš senų geležinkelio bėgių. Mes palaipsniui statėme tuos pakopus visose miesto gatvėse, kad galėtume vykdyti reikalingą miesto elektros linijų priežiūrą ir jų maitinimą iki naujų elektros srovės šaltinių. Iš ten turėjome ir iki mūsų elektrinės srovę. Taip pat iš Nekrasovo gamyklos ir į ją, reikalui esant, galėjome paduoti srovę iš miesto elektrinės. Mieste pradėjo tą bokštą vadinti „Vyška Mongirdasa“. Kadangi iš Nekrasovo gamyklos miestas ėmė elektros energiją, aš turėjau teisę įeiti į jų teritoriją ir į elektrinę be jokių leidimų bet kuriuo laiku. Kai buvo jų elektrinės paleidimas, ir aš ten buvau pakviestas, o paskiau visi baliavojome iki vėlyvos nakties.

Praleidau dar vieną įvykį, kuris padarė visiems mums liūdną įspūdį. Dar nebuvo pasibaigęs karas, bet jau ėjo į pabaigą. Staiga sužinojome, kad plytinėje („Kirpičnyj Zavod“), kur eilė lietuvių gyveno ir dirbo, suėmė keturis lietuvius mokytojus: Matulaitį, Mickų, Makaraitį ir Varnauską. Žmonų nesuėmė, ir jos liko ten gyventi. Buvo teismas, buvo kaltinimai, kad norėjo atlikti visokius sabotažinius veiksmus. Visa tai buvo išgalvota, bet mūsų ir kitų nuomone, priežastis buvo ta, kad, išskyrus Varnauską, visi jie labai daug kalbėjo ir per atvirai reiškė savo pažiūras į esamą tvarką ir t. t. Rusai, tos plytinės gyventojai, dar tada, kai aš, Kubekas ir Šalomskis dirbome „Krasny eksport“, o iš plytinės atvažiuodavo rusai, dažnai mums sakydavo: „Tie jūsų lietuviai…“ (ir išvardindavo tų vėliau suimtų lietuvių pavardes) „labai negražiai kalba apie sovietų valdžią“ (očen rezko vyskazyvajutsa o sovetskoj vlasti).

Jau po kelių metų, karui pasibaigus, Chruščiovo laikais, sužinojome, kad Makaraitis, susirgęs džiova, buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą (jau tada mes buvome grįžę ir gyvenome Kėdainiuose). Aš, būdamas Kaune, sutikau Makaraitį. Jis pirmas mane pažino. Kalbėjomės, ir jis man pasakė, kad kurį laiką gydėsi buvusiame mūsų name Aukštadvaryje, tuberkuliozės ligoninėje. Paminėjo keletą aukštadvariečių pavardžių.

Mickus dar Chruščiovo laikais pasirodė Slavgorode, užėjo pas mus. Dar jam atidavėme jo kailinius, kuriuos buvome jam siuntę į lagerį, bet mums tą siuntinį grąžino. Jis kiek pabuvo Slavgorode, o vėliau išvažiavo.

Varnauskas ir Matulaitis mirė lageryje. Dėl jų žmonų vėliau parašysiu. Kai vyrai grįžo, jų žmonos jau buvo Lietuvoje.

1946 m., mėnesio neatsimenu, bet jau buvo šilta, iš Slavgorodo miesto ir rajono išvažiavo visi lenkai, buvę Lenkijos piliečiai. Buvo organizuoti ešelonai, ir juos visus įsodino į vagonus. Vietos valdžios atstovai atsisveikino su jais ir išleido juos su linkėjimais į Lenkiją.

Pasiliko tik keletas lenkų – Lietuvos piliečių. Po kiek laiko jie irgi išvažiavo, nes atsirado jų šeimos nariai Lenkijoje, kurie juos iškvietė į Lenkiją. Viena šeima ir vienas vyras buvo mūsų seni pažįstami, ir mes po jų išvykimo susirašinėjome su jais. Taip pat tie lenkai, su kuriais susipažinome Slavgorode, rašė mums iš ten, o mes jiems irgi atsakinėjome.

Dar porą mėnesių prieš lenkų išvykimą į Slavgorodą atvežė daug lenkų čigonų. Jie nemokėjo rusiškai kalbėti. Jei išgirsdavo ką nors kalbant lenkiškai, apspisdavo jį ir apie viską klausinėdavo. Paskui per kurį laiką kažkur nedidelėmis grupėmis išvyko iš Slavgorodo.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Pabaiga

Tado Mongirdo tremties prisiminimai. IV dalis

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. V dalis appeared first on Voruta.

Jovita Niūniavaitė-Lesienė, www.voruta.lt

ŠEIMA 

Lietuvos laisvės armijos (LLA) dalyvių Jono ir Valerijono motina Elena Jurkutė gimė 1899 m. rugsėjo 2 d. Mosėdžio vls. Šačių parapijoje Juknaičių k. Ištekėjo 1921 m. gegužės 29 d. už 33-ų metų Jono Paulauskio iš Kulų I kaimo, jaunavedžių tėvai: Kazimieras ir Felicijona (Ašondinaitė) Paulauskai, Leonas ir Elena (Steponavičaitė-Steponavičiūtė) Jurkai.

Mano mama Kazė Jurkutė Niūniavienė apie savo sesers Elenos vyrą pasakojo, kad jis buvo ypatingai gabus žmogus, Skuodo vls. I – jų Kulų k., arti Skuodo geležinkelio stoties turėjo apie 15 ha ūkį. J. Paulauskas plačiose Skuodo miesto apylinkėse garsėjo kaip labai nagingas medžio darbų meistras, sugebėjęs savarankiškai statyti net ir didelius gyvenamuosius namus. Ištekėjusi Elena apsigyveno vyro ūkyje. Jonas buvo labai rimtas, tvarkingas, atsidavęs šeimai, ištikimas vyras, rūpestingas tėvas, kartu su Elena užauginęs 6 vaikus. Jonas Paulauskas išsiskyrė iš visų Jurkų giminės vyrų ir ištekėjusių seserų vyrų tarpo dar ir savo kūno sandara bei fizine jėga: jis buvo gana aukštas (apie 180 cm), stambus, plačiapetis, raumeningas vyras, kuris pajėgdavo vienas pakelti didelio rąsto galą.

Šias J. Paulausko fizinio stiprumo savybes teko patirti jo krikštasūniui Juozui Normantui (vyriausios mano mamos sesers Ievos sūnui), kuris savo vaikystės metais lydėdavo savo tėvelį Juozapą ir savo krikšto tėvą J. Paulauską į Skuodo miesto žydo prekybininko krautuvėlę pirkti dildžių. Fabrikų pagamintų dildžių (pielyčių) tinkamumą J Paulauskas patikrindavo savo paties dantimis: jei jo dantys pajėgdavo nukąsti dildės galiuką, – vadinasi, ji pagaminta iš per minkšto metalo, jos pirkti neverta, pirkti reikią tokią dildę, kurios galiuko jis neįstengdavo nukąsti. Juozas prisimena, kad jo akivaizdoje J. Paulauskas ir dantimis, ir dviem pirštais lengvai sutrupindavo kietus lazdyno riešutus. J. Paulauskas mėgdavo bendrauti su žmonos tėveliais, su savo svainiais (J. Normantas, Skuodo krašto penkių garbingų ūkininkų šeimų tragiškų likimų vingiai, Skuodas – Vilnius, 2009).

Aš gerai prisimenu tetą Eleną, kuri, gyvendama Šiauliuose pas savo sūnų Leoną, sekmadieniais po šv. Mišių ateidavo mūsų aplankyti. Ji buvo malonios išvaizdos, juodais plaukais, visada besišypsanti, ypatingai tvarkinga, apsirengusi tamsiu kostiumėliu, balta bliuzele, pasipuošusi gintariniais karoliais.

LLA ŠTABO SEKRETORIUS JONAS PAULAUSKAS

Mažeikių aps. Barstyčių mstl. 1946 m. sausio 17/18 d.  ant parduotuvės pastato, ant rinkimų komisijos pirmininko namo pasirodė lapeliai, kuriuose nurodyta: nepaklusti sovietinei valdžiai, neiti į priešrinkiminius susirinkimus, nebalsuoti už nurodytus kandidatus. Siekiant išaiškinti autorius bei platintojus sausio 18 d. užvesta agentūrinė byla „Žabra”. Sausio 24 d.  užverbuotas informatorius “Pugovicin” pranešė apie Barstyčių gyventoją D., kuri jam sakė žinanti, kas platino tuos lapelius, D. minėjusi mokytoją Rimkūną ir brolius Paulauskus. Imta sekti D., bet ji sausio 25 d. dingo, tačiau vasario 6 d. buvo slapta sulaikyta (rusų klb. – neglasno sniata). Ji patvirtino, ką buvo pasakojusi agentui “Pugovicin”, ir tokiu būdu suimti broliai Paulauskai, vėliau – dar 21 žmogus. Sulaikytoji D. (suimta 1946 m. vasario 25 d.) apkaltinta priklausymu antisovietinei organizacijai LLA. Tardymų metu D. papasakojo apie mokytoją Petkutę ir kitus jai žinomus LLA dalyvius. Paaiškėjus, kad D. palaikė ryšius su asmenimis, kuriais domisi MGB, ji užverbuota,  birželio 18 d. paleista ir teikė informaciją  (f. K-1, ap. 58, b. P-6199; f. K-41, ap. 1, b. 1285, b. 1287).

Suimtojo anketoje nurodyta, kad Jonas Paulauskas gimė 1923 m. kovo 2 d. Kretingos aps. Skuodo vls. Kulų k.; gyveno Mažeikių aps. Sedos vls. Barstyčių k.; dirbo meistru – statybininku; jis turėjo 3 brolius ir 2 seseris, tėvai – valstiečiai; tėvas Jonas Paulauskas gimė 1880 m.; mama Elena Paulauskienė – 1895 m. Pažymima, kad Jonas Paulauskas suimtas 1946 m. vasario 13 d. Jis 1937 m. baigė pradžios mokyklą, 1941 m. – Telšių Amatų mokyklą. 1944 m. Skuode įstojo į Vietinę rinktinę (VR) (f. K-1, ap. 58, b. 1186/3).

Kaltinamojo Juozo Vyganto, Juozo, 1948 m. balandžio 12 d. tardymo protokole plačiau nušviečiama LLA dalyvio J. Paulausko veikla, J. Vygantas pasakojo: Jonas Paulauskas gimė Skuodo vls., gyveno Sedos vls. Barstyčių k., dirbo kelių meistru. Susipažinome 1945 m. birželio mėn., mus supažindino Laumių k. gyventojas Vacys Jablonskis, eidavome pas Laumių k. gyventoją Pušinską klausytis užsienio radijo pranešimų. Paulauskas sakėsi nuo 1944 m. priklausąs LLA. 1945 m. rugpjūčio mėn. įsigijus radijo aparatą ir rašomąją mašinėlę susitarėme su Paulausku leisti antisovietinius lapelius. Tiems lapeliams tekstą rašęs jis (Juozas Vygantas), o Paulauskas juos spausdino ir pats bei pažįstamų pagalba platino Sedos mstl. ir Mažeikiuose. 1945 spalio mėn., kai jį (Juozą Vygantą) Žemaičių legiono LLA štabas paskyrė brigados Alkos vadovu ir davė užduotį Mažeikių aps. suformuoti brigadą, jis Paulauską paskyrė savo adjutantu  (LYA, f. K – 1, ap. 58, b. P-14870, t. 3; b. P-16601, t. 3).

Kameros agentas pranešė, kad J. Paulauskas viską papasakojo, ką kalbėjo per 1946 m. vasario 22 d. tardymą, bet pasakė, tegu daro, ką nori, bet aš neišduosiu, nes po pusantro mėnesio mus išlaisvins, o Lietuva nebebus Sovietų Sąjungoje. Vasario 21 d. pasakojo, kad 1945 m. spalį davė priesaiką, gavo slapyvardį – “Perkūnas”, vėliau pats slapyvardį pakeitė – pasivadino “Žygis”. Jo veikla buvo įvairiapusiška: spausdino antisovietinius lapelius; juos platino (išplatino apie 50); ieškojo naujų narių; pranešdavo apie gyventojų nuotaikas; parinkdavo į LLA naujus narius.

Valys tardomas 02-13: LLA nuo 1945-11, išplatino 5 lap., “Ūsočiui” davė priesaiką, slapyv. “Žaibas” (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 38, 55). Jono tardymas 03-06, pr. 18 val., nutrauktas 24 val. (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 93). Jų išvardinti ir suimti: ((f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 58, 59).

Šiauliuose vykusiame 1946 m. liepos 25 d. teismo posėdyje buvo kaltinami 44 žmonės pagal RFSSR BK str. 58-1”a”, 17-58-1”a”, 58-12, 58-11, pažymima, kad liudininkai nebuvo kviečiami. Vienas iš teisiamųjų – Jonas Paulauskas, Jono, suimtas 1946 m. vasario 7 d., su kaltinamaja išvada supažindintas 1946 m. liepos 23 d. (LYA, F. K-1, ap. 58, b. P-16601).

1946 m. liepos 27 d. LSSR MGB  kariuomenės Karo tribunolo nutarime pažymima, kad teismo posėdyje iš 33 kaltinamųjų pagal RSFSR BK str. 58-1 ir 58-11 tik 5 asmenys prisipažino priklausę antisovietiniam pogrindžiui, 17 kaltinamųjų visiškai nepripažino savo kaltės ir nepatvirtino savo parodymų, kuriuos buvo davę tyrimo metu. Jie tvirtino, kad sutiko su pareikštais kaltinimais, nes jiems buvo taikomos fizinio poveikio priemonės. Be to, keletas kaltinamųjų, pvz., Mickus ir kiti teismui pareiškė, kad jiems nebuvo leista perskaityti ir susipažinti su bylos medžiaga, o tik pasiūlyta pasirašyti protokolą. Nutarta bylą grąžinti papildomam tyrimui ir atlikti sekančius veiksmus: 1.Iš naujo apklausti kiekvieną kaltinamąjį ir darant jų akistatas tiksliai nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimą antisovietinėje veikloje ir remiantis tuo pareikšti kaltinimą; 2.Nustačius kaltinamųjų kaltumą, šią bylą išskirti į atskiras tyrimo bylas atsižvelgiant į kaltinamųjų nusikaltimo panašumą ir jų ryšius nusikalstamoje veikloje; 3.Patikrinti 17 žmonių, neprisipažinusių kaltais, pareiškimus, išsakytus teisme, apie fizinio poveikio priemonių panaudojimą ir pasitvirtinus tiems faktams, pradėti kaltininkams baudžiamąjį persekiojimą (f. K-1, ap. 58, b. P-16601).

Jonas Paulauskas, Jono – Lietuvos tautinio pogrindžio dalyvis, 1946 m. kovo 23 d. LSSR MGB Mažeikių  sk. užregistruotos agentūrinės bylos Nr.302 „Tapečiai” figūrantas; 1948 m. liepos 30 d. byla atiduota į archyvo agentūrinį fondą Nr.12727 ir tyrimas nutrauktas, nes J. Paulauskas nužudytas (LYA, F. K-1, ap. 61, k. 20).

1946 m. rugsėjo 21 d. 9 val. Jonas Paulauskas staigiai metėsi prie kalėjimo tvoros, peršoko ją, nukrito kitoje tvoros pusėje žemyn galva, tuo momentu prižiūrėtojas šovė ir mirtinai jį sužeidė. Sužeistasis atsistojo ir bandė bėgti, tačiau, nubėgęs 20 metrų, parkrito ir mirė. 1946 m. rugsėjo 23 d. MGB Mažeikių aps. virš. Sienin pasirašė nutarimą dėl Jono Paulausko baudžiamojo persekiojimo nutraukimo (LYA, f. K 1, ap. 58, b. 1186/3).

FIZINIO POVEIKIO PRIEMONĖS

Kai kuriems, kurių atmintyje dar išlikę LSSR istorijos vadovėliuose pateikti heroiškumo pavyzdžiai (M. Melnikaitė, P. Morozovas ir kt.), sunku suprasti, kodėl antisovietinės veiklos dalyviai kalbėdavo su tardytojais, atsakinėdavo į klausimus ir pan. Skaitant LYA esančias baudžiamąsias (baudž.) bylas sudaromas įspūdis, kad tardytojo pateikiami klausimai ir tardomojo atsakymai atitinka bendrai nustatytas baudžiamojo proceso normas. Pradžioje tardymo pažymima, kada tardymas pradėtas, o pabaigoje nurodomas tardymo pabaigos laikas. Pradėjus tardymą sekdavo klausimai ir atsakymai. Tačiau įsigilinus galima pastebėti, kad kartais tardymas vykdavo visą dieną ar visą naktį, o atsakymai užimdavo vos kelias eilutes, po kurių būdavo prierašas – tardymas nutrauktas. Tikėtina, jog suimtasis nieko neišduodavo, būdavo kankinamas ir galimai netekdavo sąmonės. NKVD—NKGB praktikoje tai būdavo vadinama „fiziniu poveikiu” (rusų klb. – fizičeskoje vozdeistvije). Jis taikytas tiek sulaikytiems, tiek suimtiems asmenims. Sulaikytuosius kankino, kad išgautų pretekstą areštui, o suimtuosius – kad galėtų sudaryti bylą ir nuteisti. Dažnai tardytojai patys surašydavo suimtųjų atsakymus į pateiktus klausimus ir „fizinio poveikio” priemonių pagalba versdavo juos tardymo protokolus pasirašyti. Pvz., A. Mackevičius SSRS generaliniam prokurorui rašė, kad 1950 m. vasario mėn. buvo sužeistas ir suimtas, tris mėnesius laikomas rūsyje, tardymai vyko tik naktimis. Vietoje medicininės pagalbos iš pastoviai girto tardytojo sulaukė mušimo ir pasityčiojimų. Norėdamas nors kiek išsaugoti sveikatą ir kuo greičiau ištrūkti iš rūsio į lagerį, pasirašydavo tardytojo „sukurtus” protokolus. Visi skundai prokurorui iššaukdavo naujus pasityčiojimus. Tardytojas atvirai teigė, kad jo reikalas – sudaryti bylą, jog teismas duotų 25-ius metus (rusų klb. – podognat 25 liet), o prokuroras, anot jo, sugebės padaryti nemokamą darbininką (f. K-2, ap. 1, b. 11243).

Ypatingai žiauriai buvo elgiamasi pirmosiomis suėmimo valandomis ir dienomis, nes tardytojams reikėdavo surinkti kuo daugiau žinių apie partizanų dislokacijos vietas, jų slėptuves, ryšininkus, pogrindinių organizacijų narius. Suėmę sunkiai sužeistąjį kankinimais bandydavo išgauti kuo daugiau informacijos.

Valstybės saugumo komiteto (VSK) prie LTSR MT Tardymo sk. vyr tardytojas mjr. Kazanavičius 1975 m. spalio 21 d. apklausė suimtąjį J. Klausimas: 1951 m. vasario 5 d. jums buvo pareikštas kaltinimas ir jūs prisipažinote kaltu. Atsakymas: <…> mane tardė rusiškai, o aš rusų klb. nemokėjau, protokolus rašė rusiškai, vertė juos ne ištisai iš eilės, o atskiras protokolų dalis <…> Be to, mane ne kartą mušė, ypač mušė Priekulėje ir Klaipėdoje, o po to aš bijojau, kad nemuštų ir sutikdavau, kad rašytų bet ką į protokolus (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). Tas pats tardytojas 1975 m. spalio 17 d. apklausė P. S., kuris teigė: <…> mane tardė rusiškai, aš rusų klb. nemokėjau, vertėjas vertė ne man, o tardytojui, protokolus rašė rusiškai, kurių aš negalėjau perskaityti. Buvo akistata su pusbroliu, o su partizanu D. tiesiogiai akistatos nebuvo, o tik per pravertas duris kažkas pasakojo, kad partizanai pasiėmė iš manęs pasiūtus batus. Aš sėdėjau kitoje durų pusėje ir turėjau klausytis, o atsisukti ir pamatyti, kas kalba, man buvo uždrausta, iš balso nepažinau, ar D. kalbėjo, ar kas kitas. Nežiūrint to, kad aš viską papasakojau, mane mušė vertėjas, tampė už plaukų, prilenkęs už plaukų prie žemės tampė po kambarį, nuo to laiko aš pusiau plikas. 1951 m. tardymas buvo žiaurus, mano kairėje kojoje nėra antro piršto, jį man nudaužė per tardymą spardydami su batais ir trypdami mano kojas, gretimas pirštas taip pat sudaužytas (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2).

Tokių įvykių būdavo labai daug, tik ne visiems kankinimus patyrusiems suimtiesiems pasitaikydavo galimybė atvirai išpasakoti apie patirtas kančias.

Kartais tardytojams informacija būdavo žinoma, bet nenorint įvardinti užverbuotųjų, būdavo stengiamasi priversti suimtuosius pasirašyti tardymo protokolus, sudarant įspūdį, kad žinias pateikė ne agentai, informatoriai bei patikimi asmenys, o suimtieji. Pvz., 1946 m. vasario 10 d. užvestas agentūrinis tyrimas „Vostanoviteli” dėl LLA likusių nesuimtų narių, kurie 1946 m. sausio mėnesį buvo žinomi, bet operatyviniais tikslais palikti laisvėje, nes siekta neiššifruoti agento „Zuikis” (užverbuotas 1945 m. sausio 30 d.) (f. K-41, ap. 1, b. 1288). Pažymima, kad 1946 sausio mėn. Ylakių vls. suimti tik LLA vieno kuopos būrio nariai, iš tikrųjų buvusi visa LLA kuopa. Agentas „Zuikis” užmezgė ryšį su Ylakių vls. LLA kuopos vadu Domu, kuris jį priėmė į LLA. „Zuikis” aktyviai dirbo ir 1946 m. gegužės 14 d. agentūrinė byla „Vostanoviteli” likviduota, suimti 37 žmonės (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1284).

Tikėtina, kad dažnai tardytojai sufabrikuodavo suimtųjų parašus, pvz., 1946 m. spalio 14 d. Mažeikių aps. MGB sk. viršininkui karo prokuroro padėjėjas justicijos mjr. Voropčichin pažymėjo, kad <…> Paulausko Jono tardymo protokolas, datuotas rugsėjo 16 d., tardytojo Lozbinev sufabrikuotas, nes apie tai liudija aiškiai padirbti kaltinamojo parašai. Prašoma spręsti apie tardytojo Lozbinev patraukimą atsakomybėn už piktnaudžiavimą (f. K-1, ap. 58, b. P-16601, t. 2, l. 257-260). Baudžiamojoje byloje nurodyta, kad 1946 m. rugsėjo 16 d. Jono Paulausko tardymas pradėtas 11 val., tardymas nutrauktas 17 val. (LYA, f. K–1, ap. 58, b. P-14870, t. 2).

Daugeliu atvejų „fizinio poveikio” priemonės buvo taikomos taip, kad tardomasis išgyventų, kadangi reikėjo išgauti parodymus, priversti pasirašyti tardymo protokolus, sudaryti baudž. bylą ir pateikti ją teismui. Išlaikyti nepalūžus nežmoniškus, rafinuotus kankinimus retas kuris pajėgė. Norėdami nutraukti savo kančias ir neišduoti kitų suimtieji bandydavo pabėgti, nors puikiai suprato, kad bėgant bus sulaikyti arba nužudyti.. Taip 1946 m. rugsėjo mėnesį buvo nužudytas Jonas Paulauskas, kuris bandė pabėgti iš Mažeikių aps. MGB sk. kalėjimo (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 1186/3).

OPERATYVINĖS – AGENTŪRINĖS KOMBINACIJOS

Nepavykus visiškai likviduoti Alkos štabo, buvo pravestos trys operatyvinės – agentūrinės kombinacijos, kurios padėjo Sedos vls. ir Mažeikių m. atskleisti LLA organizaciją: septyni MVD darbuotojai (grupės vadovas – OBB operatyvinis įgaliotinis jaun. ltn. Mezanov), aprengti ir apginkluoti kaip partizanai, apsimetė einą iš Aukštaitijos ir ieškantys ryšio su Žemaitijos partizanais. 1946 m. kovo 18 d. sukurta MVD pareigūnų devynių žmonių grupė, kuriems buvo nurodyta eiti   Tirkšlių, Sedos, Židikų ir Ylakių vls., jie užmezgė ryšius su LLA nariais, patiklūs gyventojai geranoriškai teikė jiems informaciją. Pvz.: Plinkšių girininkijos darbuotojas pasisakė priklausąs LLA, turįs slapyvardį „Liepa”, Pagardės k. gyventojas atidavė dėžę šovinių ir pasiūlė nueiti į Užbradumės k. pas P. R., pastarasis papasakojo, kad 1946 m. kovo 12/13 d. pas jį buvo Mažeikių aps. LLA štabas, jis supažindino MVD grupės vadovą Mezanov su A. V. – Sedos LLA kuopos 5 būrio vadu. Tokiu būdu buvo sužinota apie LLA narius – apygardos štabo buvimo vietos namo savininką, vieną štabo ryšininką, du būrių vadus. Pagal spec. grupės gautus duomenis naktį iš 1946 m. kovo 19 d. į 20 d. buvo pradėta čekistinė operacija, kuri tęsėsi iki 1946 m. kovo 25 d.. Jos metu sulaikyti 27 žmonės. Įvykdžius karinę operaciją suimtas Steponas Jonušas, g. 1908 m. – Mažeikių aps. LLA štabo viršininkas, kuris buvo tardomas ir nušautas (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1288).

Tikėtina, kad remiantis MVD spec. grupės gautais duomenimis buvo sužinota apie Sedos vls. Plinkšių k. LLA narius, ir tokiu būdu suimtas Plinkšių žemės ūkio (ŽŪ) mokyklos buhalteris K. Prelgauskas, kuris 1947 m. vasario 8 d. tardymo metu paminėjo, kad LLA leidžiamus antisovietinio turinio lapelius jis davė skaityti kai kuriems pažįstamiems, tarp kurių buvo paminėtas Plinkšių ŽŪ mokyklos sodininkas Niūniava Aleksas (mano tėvas)  (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 2).

Mažeikių aps. MGB operatyvinis įgaliotinis Boganov 1947 m. balandžio 5 d. apklausė Niūniavą Aleksą, Antano. Pažymima, kad jis gimė 1919 m. (iš tikrųjų tėvas gimė 1923 m. gruodžio 4 d.) Mažeikių aps. Sedos vls. Ketūnų k., lietuvis, išsilavinimas – gimnazijos 2 kl., mokosi Plinkšių ŽŪ mokykloje (iš tikrųjų tėvas 1938 m. baigė Mažeikių gimnazijos 4-ias klases, po to – Kauno Aukštesniosios Fredos sodininkystės mokyklą, 1947 m. jis dirbo Plinkšių ŽŪ mokykloje sodininku). Paklaustas apie K. Prelgauską A. Niūniava atsakė, kad jie pažįstami, tačiau apie jo gyvenimą nieko negali pasakyti, nes tik prieš 4 mėnesius iš Telšių atvyko į Plinkšius. A. Niūniava teigė, kad niekada K. Prelgauskas jam nedavė skaityti kontrevoliucinio turinio lapelių. Tardytojui pagrasinus, kad apie tai yra žinoma (rusų klb. – sliedstviju vsio izvestno) ir reikalaujama duoti teisingus parodymus, A. Niūniava dar kartą pakartojo, kad niekada jokių lapelių iš K. Prelgausko nėra gavęs ir tokių lapelių nėra skaitęs (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 3).

1954 m. gruodžio 15 d. Kazys Prelgauskas SSRS generaliniam prokurorui rašė apie patirtus kankinimus tardymų metu: tardytojas ir vertėjas mušė, sodino ant taburetės krašto, rovė plaukus, taburete mušė per nugarą ir pan., pertraukų metu sodindavo koridoriuje, kad girdėtųsi, kaip tardomi kiti; po to prasidėjo nauji tardymai, tik žymiai žiauresni; norėdamas išlikti gyvas ir nesuluošintas prisipažino viskuo, kuo buvo kaltinamas  (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 4).

AGENTŪRA

1946 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje jau buvo užverbuota apie 10 tūkst. informatorių ir agentų. Daugelis jų buvo tik formalūs agentai, išleisti į laisvę jie keisdavo gyvenamąją vietą, slapstydavosi, apie užverbavimą pasipasakodavo artimiesiems (išsišifruodavo), dezinformuodavo MGB pareigūnus arba tiesiog neteikdavo informacijos. Deja, buvo ir tokių, kurie įdavinėjo savo šeimos narius, kaimynus ir bendradarbius. Įskųstiems asmenims sudarytose operatyvinėse bylose kartais figūruodavo iki kelių dešimčių žmonių. Prieš suimant būdavo bandoma surinkti kuo daugiau įtariamąjį kompromituojančių duomenų. Iš suimtojo per žiaurius tardymus stengtasi sužinoti apie kitus asmenis, kuriuos įtraukdavo į operatyvinę bylą kaip antisovietinės veiklos dalyvius. Pasitaikydavo, kad kai kurie teisiamieji teismo metu atsisakydavo duotų parodymų ir byla būdavo grąžinama papildomam tyrimui. Tokiu būdu kai kuriems iš jų pasisekdavo išvengti baudžiamojo persekiojimo, tačiau kartais paleistieji tapdavo agentais arba informatoriais.

„Smerš” operatyvinis įgaliotinis 1946 m. vasario 25 d. tardė J. Žvirzdinaitę (J, Ž.) – dirbusią Renavo pašte, tardymo metu ji pasakojo: 1945 spalio viduryje apie 15 val. atėjo du vyrai, kurie paklausė, ar čia yra milicija, ji atsakė, kad milicija yra už 9 km Židikų k. Vienas iš jų pasivadino Algiu, o kitas – Justas. Algis sakėsi esąs Lietuvos armijos kpt. Jie sakė, kad slepiasi nuo NKVD ir milicijos, gyvena miške, bet greitai sovietinės valdžios nebus, bus savarankiška laisva Lietuva, mums padės Anglija ir Amerika, bet kol tai įvyks reikalinga gyventojų pagalba. Jie prašė surinkti pinigų jų organizacijos išlaikymui. J. Ž. surinko pinigų, įstojo į jų organizaciją, davė priesaiką. Lapkričio mėn. jie vėl atėjo, J. Ž. jiems perdavė 400 rub. 1946 m. sausio 6 d. surinktus pinigus perdavė Algio atsiųstai Birutei, kuri davė užduotį surašyti visus palankiai sovietų atžvilgiu nusiteikusius gyventojus. Jos su Navardauskaite tokius asmenis surašė, bet Birutė nebeatėjo, o jos sausio 31 d. buvo suimtos (LYA, f. K – 1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). LSSR KGB prie MT Tardymo sk. psk. viršininkas mj. Golicin pažymėjo, kad Birutė – MVD Mažeikių aps. sk. slapta bendradarbė, turėjusi slapyvardį „Ada”, kuri pradėjo dirbti 1945 m. rugsėjo 22 d., ji buvo operatyvinio įgaliotinio Mezanov žinioje. Už gerą ir sąžiningą darbą ne kartą buvo skatinama (rusų klb. – pooštrelas). 1947 m. vasario 2 d. „Ada” iš agentūros pašalinta (rusų klb. – iskliučena), nes ji tapo VLKSM nare (LYA, f. K–1, ap. 58, b. P-16601, t. 3).  Agentui „Ada” padedant suimta 15 partizanų ir jų rėmėjų  (f. K-41, ap. 1, b. 1285).

Nežinant visų NKVD-MGB agentų pranešimų, neturint informacijos apie LLA užverbuotus asmenis, negalima pasitikėti Jono Paulausko byloje esančia pažyma, kurioje išvardinti žmonės, suimti neva remiantis J. Paulausko parodymais. Pvz., pažymoje rašoma, kad Alfonsas Jablonskis suimtas J. Paulauskui jį paminėjus kaip antisovietinės veiklos dalyvį, tačiau J. Paulauskas suimtas 1946 m. vasario 7 d., o B. G. suimta 1946 m. vasario 1 d., ir ji tardymo metu paminėjo A. Jablonskį kaip antisovietinių lapelių platintoją. Pažymoje nurodoma, kad J. Paulauskui išdavus suimtas Girdvainis, tačiau suimtieji Girdvainio duktė Bronė ir A. Jablonskis susirašinėjo tarpusavyje (neaišku, kokiu būdu buvo perduodami laiškeliai, bet jie pateko tardytojui), ir Bronė prašė A. Jablonskio, kad šis tardymo metu nepasakotų apie tai, kad pas jos tėvus gyveno Ūsočius – Antanas (brigados Alkos vadovas) (LYA, f. K 1, ap. 58, b. P-16601, t. 3). Pažymoje nurodomas ir St. Ramanauskas, tačiau jis buvo suimtas kartu su J. Paulausku.  Rašoma, kad Paulauskas davė parodymus apie Ylakių vls. LLA kuopos vadovą Venckų, tačiau agentą „Zuikis” (užverbuotas 1945 m. sausio 30 d.) į Ylakių vls. LLA priėmė pats kuopos vadas, ir informacija apie jį buvo žinoma iš agento „Zuikis” (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1284).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) profesionalūs darbuotojai atlieka kruopščius tyrimus, bandydami įvertinti antisovietinio pasipriešinimo dalyvių veiklą. Susipažįstama su baudžiamosiomis bylomis, lyginami kaltinamųjų parodymai ir jų parašai po tardymų protokolais, analizuojami įvairūs operatyviniai dokumentai, gilinamasi į liudininkų prisiminimus, kreipiamas dėmesys į literatūroje ir periodinėje spaudoje išspausdintų straipsnių pateikiamą informaciją.

PABĖGIMAS

Mano mama Kazė Jurkutė ruošėsi santuokai, kuri turėjo įvykti 1946 m. Sedos bažnyčioje per šv. Antaną. Ji tuo metu gyveno Ketūnų kaime pas savo seserį Bronę Derkintienę, dirbo Ketūmų pradžios mokykloje. Mokyklos vedėjas V. Bubliauskas 1945 m. rudenį prašė mamos, kad ji sutiktų mokytojauti, nes mokytojas Vytautas Rimkūnas kažkur dingęs (Vytautas Rimkūnas – Sedos vls. LLA kuopos vado pavaduotojas tuo metu, vengdamas suėmimo, įsijungė į partizanų būrį).

Išėjusi į kiemą mama  išgirdo švilpimą, pamatė savo sesės Elenos sūnų Valį Paulauską ir jo draugą. Į vidų jų kviesti negalėjau, – pasakojo mama, nes Derkinčiai buvo sekami ir įtraukti į vežamųjų tremtin sąrašus. Mamai Valys papasakojo, kad pabėgo iš Mažeikių kalėjimo, kad geri žmonės jam ir draugui davė rūbus persirengti ir kad jie trauksis link Skuodo. Mama kelionei įdėjo lašinių, duonos, peržegnojo, palaimino ir Valys su draugu dingo miške.

1946 m. birželio 3 d. iš MGB Mažeikių aps. kalėjimo pabėgo 18 suimtųjų (16 vyrų ir 2 moterys), kurių dauguma priklausė Lietuvos Laisvės Armijai (LLA): S. Akavickas, V. Bičkus, A. Bružas, P. Bukauskas, K. Dacys, A. Jablonskis, P. Jonušas, A. Kesminas, Ž. Ozolas, V. Paulauskas, A.Pušinskas, P. Repšys, P. Senkus, A. Stonys, V. Stonkus, K. Žemalis, K. Latakienė, B. Lukaitė.

Mažeikių aps. vidaus kalėjimas 1946 m. birželio 18 d. buvo uždarytas, o kaliniai perkelti į MGB  Šiaulių kalėjimą (LYA, f. K-17, ap. 1, b. 1).

KGB prie LSSR MT Tardymo sk. tardytojas ltn. Linkus 1954-09-28 apklausė A. Jablonskį, apklausa pradėta 14 val. 30 min., baigta 17 val. 45 min. Klausimas: kada ir kokiomis aplinkybėmis buvote suimtas? Atsakymas: 1946 m. vasario 9 d. į Sedos r. Laumių kaimą atėjo kareiviai, „liaudies gynėjai” ir MGB darbuotojas, kuris pranešė, kad esu sulaikomas. Po atliktos kratos buvau nuvestas į Barstyčių mstl., o anksti ryte pristatytas į Mažeikių aps. NKGB sk. KPZ (rusų klb. – kamera predvaritelnovo zakliučenije, lietuvių klb. – laikino sulaikymo kamera). Klausimas: kada pabėgote iš KPZ? A. Jablonskis papasakojo, kad 1946 m. birželio 3 d. buvo vienoje kameroje su Akavicku, A. Stoniu ir kitais, apie tris dienas svarstė pabėgimo planą ir nutarė bėgti tuo metu, kai išnešamas indas su išmatomis – „paraš”. Apie 20 val. prižiūrėtojas jam ir Akavickui liepė išnešti „paraš” ir atnešti į kamerą vandens. Grįžus, prižiūrėtojui atidarant kameros duris, Jablonskis čiupo jam už rankų, o Akavickas bėgo į budinčiojo patalpą norėdamas sulaikyti kitą prižiūrėtoją, bet ten nieko nebuvo. A. Stonys padėjo Jablonskiui nutempti prižiūrėtoją į kamerą ir surišti. Kiti kaliniai iš prižiūrėtojo paėmė raktus ir atrakino kitą kamerą. Vartai jau buvo atverti, bet Jablonskis grįžo pasiimti švarko, bėgdamas link išėjimo sutiko Valį Paulauską, kuris ieškojo raktų nuo kameros, kur buvo jo brolis Jonas. Neradę raktų paėmė du automatus ir išbėgo link Mažeikių stoties, pribėgo mišką, čia permiegojo ir traukė link Sedos (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). Alfonsas Jablonskis suimtas kaip LLA dalyvis, turėjo slapyvardį „Ežeras”, pabėgo, vėl suimtas 1954 m. rugsėjo 1 d. (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 34094/3).

LSSR Mažeikių MGB viršininko pavaduotojo kpt. Veselov, vyr. tardytojo ltn. Lozbinev,  Mažeikių kalėjimo vyr. prižiūrėtojo serž. Kosuchin ir prižiūrėtojo serž. Smirnov 1946 m. birželio 3 d. pasirašytame akte rašoma: 20 val. 45 min. kalėjimo budintis prižiūrėtojas serž. Smirnovas atidarė kamerą Nr.2 ir liepė kaliniams Akavickui ir Jablonskiui išnešti išmatų rėčką – „parašą“. Prižiūrėtojas liko koridoriuje, kamera buvo neužrakinta. Grįžęs Jablonskis koridoriuje griebė Smirnovą už gerklės, jam padėjo kaliniai: Akavickas, Stonys, Bružas ir kiti. Jie surišo prižiūrėtoją ir uždarė jį į kamerą. Paėmę raktus atrakino kamerą Nr.1 ir išlaisvino ten buvusius kalinius. Iš budinčiojo patalpos paėmė keturis automatus, šautuvą ir naganą. Sugadinę telefono ryšį susiskirstė į tris grupes ir išbėgo Laižuvos, Tirkšlių ir Viekšnių kryptimis. Išgirdusios triukšmą moterys išlaužė savo kameros duris. Dvi kalinės pabėgo, o kalinė B. G. išleido prižiūrėtoją Smirnovą, išbėgo į gatvę ir pranešė apie įvykį sutiktam milicininkui ir „liaudies gynėjams”, kurie iš karto nesiėmė reikiamų priemonių (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 3222/3).

KALĖJIMAI                

Kiekvienam LSSR MGB sistemos kalėjimui Kalėjimų psk. buvo vedama literinė byla, kiekvienam su kaliniais būnančiam MGB informatoriui – asmens ir darbo byla (LYA, f. K-17, ap. 1, b. 4). Suimtieji turėjo kalinių asmens bylas (k. b.), dabar Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomos LSSR KGB tardymo izoliatoriaus 81 kalinio byla ir trys kalinių, kurių asmens bylos neišlikusios, medicininės kortelės, nurodyta, kad bylų chronologinės ribos 1944-1990 m. Iš tikrųjų kalinių bylų yra išlikusių daugiau, nes kai kurios iš jų yra prijungtos prie baudžiamųjų bylų.

Nustatyti bent apytikslį suimtojo tardymų intensyvumą galima tik susipažinus su jo baudžiamąja ir su kalinio asmens bylomis. Kartais baudž. byloje yra randamas tardymo protokolas, tačiau kalinio byloje nėra į tardymą išleidžiamojo iškvietimo talono ir atvirkščiai, kalinio byloje talonas yra, tačiau baudž. byloje nėra tardymo protokolo, pvz., kunigo Prano Gustaičio baudžiamojoje byloje nurodyta, kad jo tardymai 1946 m. vasario mėn. vyko: vasario 7 d. nuo 2 val. 30 min. iki 6 val.; vasario 16 d. nuo 10 val. 30 min. iki 13 val.; kalinio byloje nurodyta, kad jis nuo 1946 m. vasario 7 d. tardymui buvo vedamas į 7 kambarį ir buvo tardomas: vasario 7 d. nuo 2 val. 30 min. iki 6 val. 10 min.; vasario 9 d. nuo 12 val. 30 min. iki 16 val.; vasario 21 d. nuo 11 val. iki vasario 22 d. 6 val. 13 min. (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-15000, b. b., k. b.).

Susipažinus su LSSR MGB „A” sk. psk. viršininko pavaduotojo mjr. Kovner, Mažeikių aps. sk. viršininko pplk. Samarin ir Mažeikių kalėjimo vyr. prižiūrėtojo serž. Kosuchin 1946 m. birželio 8 d. pasirašytu tikrinimo, kaip po kalinių pabėgimo iš Alytaus kalėjimo buvo šalinami trūkumai, aktu, galima įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis buvo laikomi suimtieji. Akte nurodyta, kad 1 punktas (p.) neįvykdytas – langeliams, per kuriuos paduodamas maistas į kameras, skląsčiai (rusų klb. – zapori) nepadaryti; 2 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. padaryti kamerose staliukus ar spinteles produktų laikymui, staliukai neužsakyti; 3 p. – kamerose neįruošta „paraš”, pastatytas kibiras; 4 p. – buvo siūloma kameros langelyje sutaisyti grotas, nepadaryta; 5 p. – buvo siūloma iki birželio 1 d. įrengti signalizaciją (skambutį) nuo įėjimo į kiemą, nepadaryta; 6 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. įrengti kieme teritoriją pasivaikščiojimui  ir kas dieną išvesti suimtuosius pasivaikščioti, nepadaryta; 7 p. – buvo siūloma uždaryti kamerą, ji uždaryta tik 1946 m. naktį iš birželio 3 d. į 4 d. po kalinių pabėgimo; 8 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. įrengti pirtį ir dezinfekavimo kamerą buvusioje suimtųjų laikymo kameroje Nr.4, nepradėta; 9 p. – įvykdytas, kalinių daiktų saugojimo sandėlys paruoštas; 10 p. nėra; 11 p. – įvykdytas, užrašų knyga apie sargybos tikrinimo laiką ir rezultatus užvesta, tačiau įrašų joje nėra, išskyrus vyr. prižiūrėtojo – apie patikrinimą 1946 m. gegužės 23 d.; 12 p. – ginklų laikymo spinta nepadaryta, dėl neįrengtos spintos pabėgimo metu išnešti 4 automatai, šautuvas, kurie atvirai stovėjo vyr. prižiūrėtojo kambaryje, ir revolveris; 13 p. – įvykdytas, suimtųjų išleidimas į tardymus vykdomas pagal nustatytus iškvietimo talonus; 14-15 p. – įvykdyti, iš kamerų išimtos ten buvusios vinys ir nuvalyti įrašai nuo kamerų sienų; 16 p. – neįvykdytas, perdavimai kaliniams ir toliau priimami be perduodančiųjų raštiško prašymo; 17 p. – pradėtas vykdyti – dėl kratų, kurios turi būti daromos suimtoms moterims, ieškoma MGB pareigūnių; 18 p. – neįvykdytas, nesiimta priemonių suimtųjų švarinimui, mieste nėra pirties ir dezinfekavimo kamerų; 19 p. – įvykdytas, kalėjimo kieme įrengta išvietė, tačiau suimtieji ten nevedami; 20 p. – kamerose, koridoriuose ir kitur sienos neišbaltintos; 21 p. – įvykdytas; 22 p. – pilnai neįvykdytas, vyr. prižiūrėtojas Kosuchin atleistas nuo vadovavimo ginklų sandėliui, tačiau ginklai naujai paskirtam asmeniui neperduoti; 23 p. – suimtieji ūkio darbams nenaudojami. Pažymima, kad 1946 m. birželio 3 d. tarp 20 ir 21 val. iš Mažeikių aps. kalėjimo pabėgo 18 suimtųjų, iš kurių 3 sulaikyti tą patį vakarą, o 15 nesulaikyta. Pabėgimas įvyko, nes prižiūrėtojas Smirnov nesulaukęs pamainos grubiai pažeidė nustatytą tvarką, būdamas vienas išleido suimtuosius, ir esant atrakintai kamerai du suimtieji jį užpuolė, surišo ir organizavo iš dviejų kamerų pabėgimą, paimdami visus ten buvusius ginklus. Pastaba, tyrimui paskirtas vadovauti LSSR MGB Ypatingos inspekcijos viršininkas ppk. Malcev (f. K-17, ap. 1, b. 1).

PARTIZANAS VALERIJONAS PAULAUSKAS-MARGIS

Valerijonas Paulauskas, Jono, gimė 1924 m. gruodžio 1 d. Kretingos aps. Skuodo vls. Kulų k.; baigė 6 klases; suimtas 1946 m. vasario 12 d.; dirbo vyr. kelių meistru (f. K-1, ap. 58, b. 3222/3).

Valys vasario 13 d. tardymo metu pasakojo, kad LLA priklausė nuo 1945 m. lapkričio, platino lapelius, “Ūsočiui” davė priesaiką, slapyvardis “Žaibas” (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 38, 55).

LSSR MGB 2-N valdybos viršininkui 1952 m. rugpjūčio 7 d. skirtoje ataskaitoje rašoma, kad Skuodo, Salantų ir Sedos raj. veikė apie 13 partizanų, kurie anksčiau priklausė Eidiejaus – Sakalo būriui (Sakalas nužudytas 1952 m. sausio 9 d.). Partizanai išsiskirstė į 2 grupes, vienai iš jų vadovavo buvęs būrio vado pavaduotojas Paulauskas Valys – Margis. Jo būryje buvo 7 partizanai.  Iš MGB Skuodo r. sk. agentų „Dūmas”, „Jūra”, „Irena” žinoma, kad Margio būrys dažnai būna Skuodo r. Kernų kaime, kur gyvena jų ryšininkai ir rėmėjai. Šiuos duomenis patvirtino 1952 m. rugsėjo 9 d. MGB Salantų r. sk. suimtas partizanas P. I., kuris tardymo metu teigė, kad Margio būrys dažniausiai būna Skuodo r. Kernų k. Žvinklienės sodyboje (f. K-1, ap. 16, b. 863).

1952 m. rugsėjo 11 d. pažymoje apie Paulausko Valio – Margio būrį pažymima, kad Margio partizanų būrys veikė Skuodo r. Kernų, Budrių, Paluknės, Kulų kaimuose ir miškuose, taip pat Latvijos Priekulės raj. Margio būriui priklausė: vadas Valys Paulauskas, Jono, g. 1923 m. Skuodo r. Kulų k., partizanų būryje nuo 1947 m.; Vacys Paulauskas, Jono, g. 1928 m. Skuodo r. Sodalės k., partizanų būryje nuo 1950 m.; Juozas Šmitas, Juozo, g. 1930 m. Skuodo r. Šakalių k.; Liudas Petrelis, Kosto, g. 1929 m. Skuodo r. Arslos k.; visi buvo ginkluoti automatais ir pistoletais, visi MGB karinės operacijos metu 1952 m. rugsėjo 10 d. žuvo (f. K-1, ap. 58, b. 21143/3).

1952 m. rugsėjo 25 d. kaip liudytojas buvo apklaustas Jonas B., baigęs 3 klases, kandidatas į KP, nuo 1947 m. dirbantis MGB Skuodo sk. liaudies „gynėjų” būrio vadu. Jis pasakojo, kaip buvo nužudytas partizanas Valerijonas Paulauskas ir kiti: 1952 m. rugsėjo 10 d. anksti rytą jis su kitais liaudies „gynėjais” ir MGB kareiviai (vadovas vyr. ltn. Salov) atvyko į Skuodo r. Kernų k., apsupo St. Žvinklio sodybą. Jis (Jonas B.) su 5 kareiviais įėjo į  Žvinklio namus ir paklausė, ar yra partizanų. Šeimininkui atsakius, kad nėra, Jonas B. su kareiviais ir Žvinklys, jų priverstas, užlipo į namo palėpę. Salov reikalavo, kad Žvinklys parodytų įėjimą į bunkerį, šiam atsisakius tai padaryti, buvo jam įsakyta laužti lubas, bet ir to Žvinklys nedarė. Tada Salov įsakė visiems išeiti iš palėpės, priverstas Žvinklys nurodė, kad tikrai palėpėje įrengtame bunkeryje yra partizanai Valys Paulauskas, Juozas Šmita, Vacys ir Liudas. Partizanams buvo pasiūlyta pasiduoti, tačiau jie nieko neatsakė, bet vos liaudies „gynėjams” ir kareiviams išėjus iš namo partizanai pradėjo šaudyti, o kareiviai, apsupę sodybą, atsakė tuo pačiu. Susišaudymo metu užsidegė namas, partizanai atsišaudydami ir mesdami granatas bandė bėgti, bet trys iš jų buvo nužudyti prie namų, o ketvirtas sudegė. Jonas B. pažymėjo, kad su liaudies „gynėjais”  ne kartą yra buvęs Žvinklio namuose, bet klausiamas Žvinklys neigdavo, kad pas jį buvodavo partizanai, sakydavo, kad jo namas yra prie kelio Skuodas – Daukšiai, ir partizanai čia vengia lankytis (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3).

Partizanų Jono ir Valerijono sesuo Valė pasakojo, kad grįžęs iš lagerio Alfonsas Jablonskis ją aplankė ir teigė, kad jis taip pat buvo Žvinklio sodyboje įrengtame bunkeryje su Margio būrio partizanais. Jis pasakojo, kad partizanai buvo susitarę bandyti po vieną trauktis iš apsupto namo. Jis (Alf. Jablonskis) pasislėpė kambaryje už durų ir prasidėjus susišaudymui išbėgo. Jis teigė, kad kareiviai pirmieji pradėjo šaudyti ir tyčia uždegė namą. Visi žuvę partizanai buvo užkasti važiuojant Priekulės kryptimi po tiltu. Naktį geri žmonės juos iškasė ir palaidojo Narvydžių kapinėse.

The post Lietuvos laisvės armijos partizanai Jonas ir Valerijonas Paulauskai appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Aš sėdėjau šalia vairuotojo automašinoje. Ji buvo pakrauta ir apdengta brezentu. Su tikru malonumu įlipau į automašiną. Buvau patenkintas, kad taip greitai ir gerai viskas pasibaigė.

Apie tą lagerį galiu tik tiek pasakyti, kiek pastebėjau. Viskas buvo gražiai sutvarkyta. Keliai ir takai išbarstyti smėliu. Daug lysvių su gėlėmis. Viduje ir lauke, ligoninės patalpose, švaru. Visa išorė buvo atitinkamame lygyje.

Po kelių valandų atvažiavome į Slavgorodą. Iš karto užėjau į elektrinę pas Galiką. Kada jam viską papasakojau, jis pasakė: „Kas per durnius informavo mūsų vadovybę. Aš raportuosiu Medvedevui, miesto vykdomojo komiteto pirmininkui. Jei jam bus kas nors neaišku, tai pasakysiu jums ir jūs pas jį nueisite.“

Man eiti nereikėjo, nes, kaip papasakojo Galikas, Medvedevas tik keikė tą durnių, kuris jam papasakojo apie Michailovkos elektrinės statybą ir medžiagas. Pakalbėjęs su Galiku, nuėjau į namus. Visi labai apsidžiaugė, kad jau grįžau. Papasakojau apie kelionę ir Juozapaitienę bei jos kalbas.

Jau po ilgesnio laiko sutikau Jakobą ir papasakojau jam apie savo kelionę. Paminėjau Juozapaitienės pavardę. Jis staiga pasakė: „Ar žinote, ir aš sutikau tą pavardę. Vieną dieną į mūsų butą užėjo uniformuotas MVD darbuotojas ir parodė laišką, liepdamas perskaityti ir parašyti atsakymą. Paprašiau jį sėstis. Pradėjau skaityti. Laišką rašė Juozapaitienė. Ji rašė, kad jai mano pavardė yra žinoma, kad tas žmogus, kuris atnešė laišką, yra „mūsų žmogus“. Jis atnešė jos laišką ir galima juo pasitikėti, galima su juo laisvai kalbėtis. Toliau ji išvardija eilę lietuvių, esančių lageryje kartu su ja. Kad visi mane sveikina ir laukia iš manęs laiško, kurį turiu perduoti atėjusiam žmogui. Aš atsakiau, kad visai nepažįstu tos moters ir tų paminėtų lietuvių ir neturiu noro ir reikalo rašyti kokių tai laiškų. Jis atsistojo ir atsisveikino.“

Jakobas (savo laiku dirbo Kauno saugumo departamento viršininku) laikė tą korespondenciją ir informacijos perdavimo būdą labai įtartinu. Jis pasakė, kad gerai, jog aš į tos moters kalbas reagavau juoku ir į jas neįsitraukiau. Tada man ir pasirodė, kad tos kalbos buvo kažkokios neaiškios. Dar po kiek laiko atėjo kažkokie gandai, bet neaišku, kas juos paleido: vieni sakė, kad Juozapaitienė buvo sušaudyta, kiti – kad ji buvo išvežta iš to lagerio.

Apie 8 km į pietus nuo Slavgorodo buvo didelis ežeras, vadinamas „Ozero Jažovoje“. Jame buvo tiek druskų, kad jame nebuvo jokios gyvos floros ir faunos. Vanduo buvo tamsus ir jame negalėjai nuskęsti. Buvo galima atsigulti ir gulėti ant vandens paviršiaus. Buvo galima plaukioti, bet sunkiau nei normaliame vandenyje. Reikėjo saugotis, kad vanduo nepakliūtų į akis, nosį, burną, nes degino smarkiai. Jei buvo kur kokia žaizdelė – geriau buvo nesimaudyti, nes labai tą žaizdelę skaudėjo nuo druskų.

Išėjus į krantą, visas kūnas buvo padengtas baltais milteliais. Krante buvo šaltinis ir galima buvo, išsimaudžius, nuprausti tuos miltelius. Mes ten išeiginėmis su vaikais vaikščiodavome pasimaudyti. Viename ežero krante buvo mūsų „kurortas“. Jau nuo senų laikų kazachai ten „gydėsi“. Dabar ten jau įrengtas nedidelis „kurortas“. Karo metu ten perkėlė kažkokį chemijos fabriką iš europinės dalies, pastatė cechus, šiluminę elektrinę, gyvenamųjų namų ir nedidelius ūkius.

Fabrikas elektrolizės būdu gamino iš to vandens eilę cheminių medžiagų, bet kokių – neskelbė, laikė paslaptyje. To fabriko inžinierių Mamortovą paskyrė miesto partijos komiteto antruoju sekretoriumi. Jam su monteriais turėjome jo bute mieste įrengti visą elektros instaliaciją.

Gerai atsimenu 1945 m. kovo 7 d. vakarą. Tada per karą ir dar po karo Moterų diena, Kovo 8-oji, buvo darbo diena, nes moterys prašė, kad nenori tos dienos švęsti, o nori dirbti kartu su visais, atsižvelgiant į sunkius karo laikus. Tik išvakarėse, jau po darbo, buvo susirinkimai ir įvairios valdžios organizacijos kvietė pas save į balių.

Vakare, kovo 7 d., paleidome, kaip kasdien, elektrinės dyzelį. Budintis dyzelistas ir elektrinės monteris pasiliko. Mechanikas Galik ir aš išėjome namo. Jei į elektrinę reikėjo iššaukti mechaniką, kuris gyveno priešais elektrinę kitoje gatvės pusėje, tai budintysis du sykius išjungdavo gatvės elektrą. Jei aš buvau reikalingas – taip pat du kartus išjungdavo elektrą Lunačevskio gatvėje, kurioje mes gyvenome. Tai buvo irgi labai arti elektrinės.

Staiga pradėjo mirkčioti šviesa ir supratau, kad mane šaukia. Pradėjau rengtis, nes buvo šalta. Ten pavasaris prasideda maždaug nuo kovo 25 d. Kai pas mus įėjo pedagoginės mokyklos ūkio dalies vedėjas, jis pasakė, kad jie baliavoja pedagoginės mokyklos bendrabutyje, kuris buvo visai arti mūsų buto. Ten yra antras partijos sekretorius inžinierius Mamortov, ir jis prašo, kad aš užeičiau pas jį.

Atėjome į salę, kur prie didelio stalo sėdėjo eilė žmonių ir kartu Mamortov. Priėjau prie jo, pasisveikinome, ir jis pasakė, kad aš praneščiau budintiesiems elektrinėje, jog reikės dirbti ne iki pirmos valandos nakties, bet iki ketvirtos valandos ryto. O dabar jis prašo atsisėsti ir pasivaišinti.

Šviesa visą laiką mirkčiojo, ir jis paklausė, kodėl taip yra. Pasakiau, kad taip mane šaukia į elektrinę. Tada Mamartovas liepė vynioti keptą vištą į laikraštį, kelis gabalus torto ir kažkokių tešlainių ir paduoti man. Aš paėmiau, nunešiau viską į namus ir nuėjau į elektrinę.

Ten radau manęs laukiantį miesto vykdomojo komiteto planavimo skyriaus vedėją Chariną. Tai buvo malonus ir simpatiškas žmogus. Jis man pasakė, kad elektrinei reikės dirbti iki 4 valandos ryto. Jis turi prašymą: būtent miesto vykdomasis baliavojo uždaroje pirtyje-valgykloje, ir staiga ten užgeso šviesa. Jis mato, kad budintis elektrikas vargu ar galės ką nors ten pataisyti. Jis paprašė, kad aš asmeniškai nueičiau jiems pataisyti šviesą.

Už tai man, dyzelistui ir monteriui, rytoj išrašys po 0,5 tonos anglių ir po 25 m³ malkų.

Paėmiau nages, diržą ir kartu nuėjome. Valgykla – tai buvo vieno aukšto medinis namas. Sienoje matėsi įvado izoliatoriai, ir nuo jų kabojo trumpi įvadų laidų galai. Supratau, kad kažkas nukirto tuos laidus. Vėliau tų laidų vielas pritvirtino prie elektros linijos stulpo. Turėjo užtrumpinti elektrą ir kituose namuose, turėjo būti labai silpna šviesa, bet visur degė normaliai.

Priėjau prie stulpo. Laidų nematyti. Užlipau ant stulpo ir pamačiau, kad laidų nėra – jie už stulpo nupjauti ir likę tik du trumpi galiukai prie izoliatorių. Reikėjo užtempti naujus įvadinius laidus.

Žinojau, kad elektrinėje laidų nėra, o ir sandėlininkas gyveno toli, kitame miesto gale. Žemiau elektros linijos (keturi laidai) buvo ant tų stulpų radijo transliacijos laidai. Nusileidęs pradėjau žiūrėti, kur bus storesni ir tinkamesnio ilgio radijo įvadų į namus laidai. Rodos, nuo sekančio stulpo buvo tinkami laidai.

Aš juos nukirpau prie stulpo, paskui – prie namo, kiek galėjau nuo žemės pasiekti. Su tais laidais priėjau prie valgyklos, paprašiau taburetės ir juos prijungiau prie kabančių galų. Iš pradžių atsargiai prie vieno, o paskui – prie kito, nors įtampa buvo prijungta. Pakėliau laidus ir paeiliui prijungiau prie linijos. Užsidegė šviesa valgykloje.

Tuomet išėjo iš ten miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Medvedevas ir sušuko: „Čia Mongirdas veikia (rusai visi šaukdavo mano pavardę ant paskutinės balsės – Mongirdas)! Užeik, užeik pas mus į svečius.“

Nages, diržą ir fufaiką palikau rūbinėje. Pasodino mane prie stalo ir pradėjo vaišinti. Visi jau buvo vidutiniškai išgėrę. Pradėjo mane raginti gerti. Aš atsisakinėjau tiek gerti. Jie pradėjo eiti prie manęs (neišskiriant Medvedevo) su stiklinėmis degtinės, sakydami: „Kaip tu su manim negersi, juk davei mums šviesą, ką mes darytume, jei tu mums nepataisytum šviesos?“

Turėjau gerti, tik stengiausi kuo mažiau. Paskui pasakiau, kad esu jiems labai dėkingas, bet turiu eiti į elektrinę ryšium su tuo, kad ji dirbs iki ketvirtos valandos ryto. Suvyniojo man gana daug mėsos, lašinių, torto gabalų. Padėkojau ir išėjau.

Atėjau į elektrinę, palikau diržą, fufaiką ir nages ir grįžau namo. Pabarškinau į duris. Atidarė žmona, jai padaviau, ką man davė, ir atsisėdau ant grindų – visgi buvau per daug išgėręs.

Žmona ir tėvas nedarė man priekaištų, nes žinojo, kad nesu mėgėjas gerti, ir suprato mano elgesį tose vaišėse.

Kitą dieną mums išrašė pažadėtą kurą. Paskui iš ryšininkų sužinojau, kad iš ryto MVD viršininkas jiems padarė skandalą, jog kažkas nupjovė jam radijo įvado laidus ir pavogė. Turėjo jam skubiai viską atstatyti. Aš, žinoma, tik stebėjausi, kad kažkas toks galėjo atsirasti.

Mane keletą kartų siuntė į Barnaulą, į „Kraikomchozą“, gauti įvairių elektros medžiagų ar apiforminti elektrinės užsakymų. Miesto vykdomasis išrūpindavo man leidimą iš MVD važiuoti, nes mūsų pažymėjimuose, išduotuose vietoj pasų, buvo parašyta, kad galima gyventi ir važinėti tik Slavgorodo rajono ribose.

Pora savaičių po tų įvykių, per Kovo 8-osios minėjimą, mane išsiuntė į Barnaulą, į „Kraikomchozą“, su įvairiais raštais, įgaliojimais ir t. t. Važiuoti reikėjo traukiniu apie 150 kilometrų. Reikėjo važiuoti iš Slavgorodo į Tatarską, iš ten persėsti į traukinį, einantį Sibiro magistrale į rytus iki Novosibirsko, o ten – į traukinį į Taškentą, einantį per Barnaulą.

Kadangi Jakobas gana dažnai važinėdavo į Barnaulą tarnybos reikalais, į savo įstaigos centrą, norėjau gauti iš jo informacijos apie kelionės sąlygas. Jis man pasakė, kad traukiniai labai vėluoja, kad reikia iš Tatarsko pirmu pasitaikiusiu traukiniu važiuoti į Novosibirską, o ten jau galima laukti geležinkelio stotyje, kuri yra labai didelė ir moderniška.

Apie traukinį, einantį per Barnaulą, jis mane įspėjo, kad Novosibirsko stotyje labai daug žmonių laukia traukinio ir reikia labai saugoti savo daiktus. Be to, patarė, kad man reikėtų kiek galima daugiau pasiimti sviesto, kurį galėsiu Barnaulo turguje, pardavęs, dvigubai užsidirbti.

Kadangi dar buvo šalta, o aš neturėjau geresnio palto, tik fufaiką, miesto vykdomojo pirmininkas Medvedevas išrašė man kailinius, kokius turėjo karininkai. Žinoma, jie buvo be antpečių, bet buvo iš avių odos. Kailiniai nebuvo dengti medžiaga, o tik iš viršaus nudažyti baltai. Galėjau važiuoti padoriai apsirengęs. Tie kailiniai man dar labai padėjo.

Važiuojant išvažiavimo stotyse reikėdavo eiti į pirtį, išsimaudyti ir gauti pažymą. Kai aš ateidavau į stotį su tais kailiniais, tai, pažiūrėję į mane, duodavo tą pažymą iš karto ir nereikėdavo maudytis.

Tatarske reikėjo ilgai laukti traukinio. Jau neatsimenu, kiek laiko teko laukti. Kiekvienoje stotyje reikėjo kompostuoti bilietą kiekviename traukinyje.

Novosibirsko traukinių stoties laukiamojoje salėje buvo pilna žmonių, laukiančių traukinio. Jie sėdėjo ant suolų, gulėjo ant grindų, pasistatę savo daiktus šalia savęs. Aš turėjau tik vieną rankinį bagažą. Turėjau duonos ir dar šį tą pavalgyti, taip pat sviesto pardavimui. Kiek jo buvo, nepamenu. Gavau pieninėje „po chalatu“, pigiai.

Traukinio laukiau pusę dienos ir vieną naktį. Stotyje buvo galima gauti arbatos prie savo duonos ir pietų. Buvo restoranas, bet ten pietūs kainavo 200 rublių. Buvo kioskai su degtine ir saldainiais. Mačiau daug karininkų, kurie gėrė degtinę ir užkandžiavo saldainiais.

Aš sėdėjau ant suolo ir savo bagažą laikiau ant grindų po ranka, bet jo priekinė dalis buvo tarp mano kojų. Aplink, vienas prie kito, ant grindų gulėjo žmonės. Aš visą laiką stebėjau savo bagažą, ypač naktį.

Kai labai ilgai ramiai sėdėjau, pamačiau, kad mano bagažas pradėjo slinkti į suolo užpakalį. Aš kurį laiką stebėjau, o paskui staiga patraukdavau jį atgal į savo vietą. Kiek laiko jis gulėdavo ramiai, o paskui vėl pradėdavo slinkti. Taip ir „žaidėme“ visą naktį.

Pagaliau atėjo traukinys, einantis per Barnaulą į Taškentą. Įsėdau į vagoną. Viename kupė keleivių buvo nedaug, ir aš atsisėdau. Tarp kitų važiavo du kazachai puskarininkiai. Jie važiavo namo į Almą Atą, gavę atostogas.

Buvo jau 1945 metų kovo antra pusė, ir aiškiai matėsi, kad karas eina į pabaigą. Su tais kazachais, ypač kai jie sužinojo, iš kur aš ir kas esu, labai susidraugavome. Jie rodė man daug palankumo, daug pasakojo apie kazachų papročius. Barnaule atsisveikinome kaip geriausi draugai.

Barnaule apsistojau visai naujai pastatytame viešbutyje „Altaj“. Dar kai kur buvo neužbaigtos smulkmenos. Nuėjau į „Kraikomchozą“, į atitinkamą skyrių. Ten jie paėmė mano jiems reikalingus dokumentus. Man pasakė, kad reikės palaukti keletą dienų, kol išspręs mūsų reikalus.

Grįžęs į viešbutį paėmiau porą gabalų sviesto ir nuėjau į turgų. Jis buvo netoli. Labai greitai pardaviau tą sviestą ir, gerai uždirbęs, nuėjau į viešbutį atsinešti likusio sviesto pardavimui.

Netoli turgaus pastebėjau nedidelę mūrinę cerkvę be kryžiaus, bet su užrašu: „Otdelenije MVD“.

Viešbutyje tame kambaryje buvome keli. Vienas buvo Rubcovsko eksperimentinio ūkio direktorius. Jis pradėjo kalbėti su manimi įvairiomis temomis, kai sužinojo, kas esu ir iš kur atvykęs. Tarp kitko jis pasakė:

„Nebus pas mus pažangos, kol nesugalvosime, kuo pakeisti pas mus netaikomą konkurenciją kuo nors kitu.“

Turėdami laiko aplankėme Barnaulo muziejų. Ten buvo daug eksponatų. Buvo ir brička, kuria vežiojo Staliną, kai jis lankėsi Barnaule. Kai vėliau buvau Barnaule, po to, kai Chruščiovas pasmerkė Staliną, muziejuje tos bričkos jau nebebuvo.

Pagaliau po dviejų dienų gavau kai kuriuos dokumentus, pagal kuriuos kai ką galėjome gauti, bet tik vėliau. Dabar gavau tik kelis kilogramus babito, kurį galėjau pats parsivežti į Slavgorodą, ir išvažiavau atgal. Namo pavyko grįžti greičiau.

Vieną dieną Galik pasakė, kad su vienu mokiniu nueičiau į kalėjimą. Jo paprašė, kad mūsų monteriai paremontuotų jų vidaus instaliaciją. Elektrą kalėjimas ėmė iš elektrinės, nors turėjo ir savo mažą elektrinę. Dar perdavė, kad viršininkas man žadėjo už tą darbą atlyginti.

Nuėjome. Mus įleido ir davė prižiūrėtoją, nors remontavome elektros instaliaciją patalpoje, kur kalinių nebuvo. Dirbome kelias dienas. Kai baigėme, mums davė po kilogramą sūdytos žuvies.

Sulaukėme karo pabaigos. Tą dieną, kai per radiją pranešė apie karo pabaigą – „Pobiedą“, – pas mus elektrinėje pastebėjo, kad iš požeminio betoninio dyzelinio kuro rezervuaro sunkiasi kuras į žemę.

Galik sukvietė kelis darbuotojus, ir visą dieną rankiniu siurbliu pumpavome kurą į metalines statines, kol pasiekėme kurą žemiau to plyšio.

Mieste visos įstaigos nutraukė darbą ir šventė pergalę. Miesto ligoninėje visas medicinos personalas gėrė ir baliavojo visą dieną.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

Tado Mongirdo tremties prisiminimai. III dalis

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. IV dalis appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Ten manęs, kaip ir kitų dėstytojų iš Leningrado, nepriėmė dėstyti, nes visus mokinius meistrų priežiūroje siuntė dirbti į MRZ. Man dar pavedė įrengti mokykloje šaltkalvių dirbtuves mokinių praktikos darbams. Davė man į pagalbą jau pagyvenusį Smolensko žydą. Jis save vadino dailide ir turėjo gerą savo specialybės įrankių komplektą. Bet ar nenorėjo, ar nemokėjo, dirbo labai lėtai ir dirbiniai buvo beveik niekam tikę. Faktiškai tai beveik aš vienas sukaliau tuos stalus ir pastačiau ant jų praustuvus ir t. t. Už tą darbą man sumokėjo atskirai. O aš ir kiti dėstytojai paeiliui budėdavome naktimis mokykloje. Dar buvo ir senas barzdotas sargas. Jis vakare atsinešdavo didelius kailinius. Kontoroje pasistatydavo du stalus, ant jų dėdavo tuos kailinius ir atsiguldavo, ir, jais apsidengęs, užmigdavo, sakydamas: „Aš jau seniai dirbu sargu ir žinau, kaip tai daryti.“ Miegodavo visą naktį. Po kiek laiko ir tėvas baigė savo kursą.

Nuo 1944 m. Naujųjų metų mus visus dėstytojus atleido dėl etatų mažinimo.

Toje mokykloje dirbo sekretore lenkų žydė Helena Ajzenštat. Ji buvo atvežta į Slavgorodą ir sykį teko su ja susipažinti. Jos vyras, inžinierius chemikas, buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Archangelsko miškus dirbti. Kai 1941 m. rudenį visus lenkus paleido, jis atvyko pas žmoną į Slavgorodą ir įsidarbino centrinėje valdyboje chemiku inžinieriumi-inspektoriumi. Dirbant „Krasnyj eksport“ teko su juo susipažinti. Jis net buvo lenkų kariuomenės karo veteranas. Jis man pasakojo apie darbus Archangelsko miškuose. Kaip ten sunku su butais ir maistu, bet aš vos sulaikiau juoką, kai jis man pasakė: „Tai buvo baisus darbas – duoda du žmones, ilgą pjūklą ir liepia nupjauti storą medį.“ Žinoma, sunkios sąlygos ir t. t., bet pats darbas buvo jau man žinomas ir pats aš mūsų miške ne kartą pjoviau „ilgu pjūklu“ su kitu darbininku „tokį storą medį“. Reikėjo ieškoti darbo ir kito švaresnio buto. Jau neatsimenu, kas mums padėjo, bet radome butą kitoje miesto pusėje, prie miesto sodų. Tai buvo namas iš nendrių, jo šeimininkė Rybakova gyveno su sūnumi, kuris dar buvo mokinys. Mes visi persikėlėme pas ją. Aš pamėginau stoti dirbti į pieninę, kuri buvo netoli tos mokyklos, kurioje dirbau. Nuėjau pas pieninės vedėją, pasakiau, kas esu ir kur jau dirbau. Jis man pasakė, kad galiu dirbti pieninės mechaninėje dalyje (ten buvo garo katilas, garo ir vandens sistemos ir pieno perdirbimo mašinos). Dirbau kartu su mechaniku ir šaltkalviu kaip antras šaltkalvis ir, reikalui esant, elektrikas. Davė man 360 rublių į mėnesį. Ir dar pasakė: „Pats supranti, būsi prie pieno ir jo gaminių.“ Pradėjau dirbti. Nuo naujo buto buvo daug arčiau, nei nuo to, iš kurio eidavau į mokyklą. Mechanikas buvo rusas, o šaltkalvis – vietinis vokietis, mormonų sektos narys. Jie buvo su manimi draugiški. Gerai kartu dirbome ir draugavome.

Paskui aš vaikščiojau į darbą į tos pačios pieninės sūrių barą, netoli geležinkelio stoties. Tai buvo toli, kitoje miesto pusėje. Ten dirbo patyręs meistras – mechanikas Polukojurjevas. Jis labai draugiškai elgėsi su manimi. Iš jo išmokau kelių praktiškų metodų emaliuotiems indams remontuoti. Buvo dar keli darbuotojai ir santechnikas pavarde Zlatopupas. Eidamas iš ten ant peties parnešdavau gana storą, apie 3 metrų ilgio, miško medžiagos gabalą.

Vieną dieną pieninės arklys susilaužė koją. Jį papjovė ir mėsą pardavinėjo pieninės darbuotojams. Aš taip pat paėmiau tos mėsos. Pirmą kartą mums teko valgyti arklieną. Patiko mums (ypač tokiomis sąlygomis), nes buvo lengvai saldi ir, virškinant, išsiskirdavo daug putų. Kai aš ateidavau su kibiru paimti pasukų, kibiras visuomet buvo uždengtas medžiagos gabalu. Ceche dirbo dvi ar trys lenkės. Jos įmesdavo man į kibirą du gabalus sūrio brinzos ir sakė, kad vienas gabalas šeimai, o kitą tegu žmona parduos, o aš joms atnešiu pinigus. Taip visą laiką ir darėme. Tos lenkės priėmė tarybinius pasus. 1944 m. pavasarį pradėjo grįžti lenkai, Lenkijos piliečiai, kurie atsisakė priimti tarybinius pasus, dėl to buvo suimti. Rodosi, tais metais Maskvoje susiorganizavo taip vadinama „Lenkų patriotų sąjunga“, kurią sudarė kairiųjų partijų atstovai. Didžioji dalis – komunistai. Jie susitarė su tarybine valdžia ir jiems leido organizuoti lenkų kariuomenę. Buvo paskelbta, kad tie, kurie atsisakė priimti tarybinius pasus, bus paleisti, jei stos į tą kariuomenę. Vyrai, kurie buvo kariškiai ir tinkami tarnybai, stojo į tą kariuomenę. Labai greitai paleido vyrus, moteris ir netinkamus tarnauti kariuomenėje. Kas buvo iš Slavgorodo, tas grįžo į Slavgorodą. Grįžo tų vaikų, kurie buvo pas mus, motinos. Tos „Jagodkos“ motina pasiėmė dukrą ir vėl apsigyveno ten, kur gyveno anksčiau. Buvo mums labai dėkinga už dukros globą. Kita, Čelpačiova, tų dviejų vaikų motina, negalėjo rasti sau ir vaikams buto ir taip pat apsigyveno pas mus. Tuo metu mano žmona susipažino su viena ruse Siunia Stepanovna. Jos vyras buvo fronte, o ji buvo labai simpatiška ir draugiška. Žmona pasakojo, kaip prieš kiek tai metų jos motina ir dar kelios moterys susirinko jų namuose pasimelsti Velykų švenčių metu. Už tai jas visas nuteisė keleriems metams, išvežant į koloniją. O dabar kaip tik buvo leista melstis ir net skelbė Stalino padėkas tikintiesiems už pinigų rinkimą ir aukojimą krašto gyvenimui. Iš tikrųjų, kai paskelbė, kad gali tikintieji veikti ir melstis, tai Slavgorode pradėjo veikti pravoslavai, bet pasirodė, kad yra daug visokių religijų ir sektų. Daug buvo baptistų, mormonų, sultonikų ir dar visokių kitų. Sultonikų pažinojome kelias šeimas. Jie šventė šeštadienį (į darbą, žinoma, ėjo). Namuose penktadieniais ruošė valgį šeštadieniui, kad tą dieną nieko neruoštų virtuvėje. Ta Siunia Stepanovna pasakė žmonai, kad jos kaimynė turi didelį namą (iš samanų), vienoje pusėje ji gyvena, o kitoje – niekas negyvena. Ten yra nemaža virtuvė ir didelis kambarys, ir mes galime pas tą kaimynę apsigyventi. Nutarėme ten persikelti. Mums būtų ten labai patogu ir erdvu. Be to, būtų tos Siunios Stepanovos šeima. Su šeimininke susitarėme ir persikėlėme pas ją. Kiek mokėjome, jau neatsimenu. Tuo metu mane miesto vykdomasis komitetas pakvietė dirbti į miesto elektrinę vyriausiuoju elektriku. Aš, žinoma, sutikau. 1944 m. kovo mėnesį pradėjau ten dirbti. Tėvas neilgai trukus vėl pradėjo dirbti miesto poliklinikoje. Čelpačiova su dviem vaikais pasiliko gyventi pas Rybakovą, buvusiame mūsų kambaryje.

Elektrinėje buvo mechaniku ir kartu laikinai ėjo direktoriaus pareigas tas pats Galik Nikolai Timofejevičius, su kuriuo aš kalbėjau 1941 m. Jis labai apsidžiaugė, kad mes kartu dirbsime. Jis gyveno visai arti elektrinės su žmona ir dviem vaikais. Darbininkais dirbo keli tos profesinės mokyklos, kurioje mokytojavau, mokiniai. Keturi elektromonteriai, du dyzelistai ir vienas sargas iš Dagestano, buvęs kare ir ten sužeistas. Jis po išėjimo iš ligoninės jau nebetiko kariuomenei. Tie mokiniai tik ėjo valgyti ir dirbo elektrinėje, bet jokių pamokų nelankė.

Elektrinėje buvo vienas 150 arklio galių dyzelis ir du nuolatinės srovės senos konstrukcijos generatoriai. Elektros tinklai buvo 440 voltų su nuliu, taip kad abonentai turėtų 220 V. Medinis namas stovėjo gatvės viduryje. Gatvės plotis buvo nuo 40 iki 50 metrų. Negrįsta, šaligatviai iš medinių lentų ir kai kur iš betono plokščių. Viršuje buvo elektros linijų laidai, o žemiau – radijo. Mechanikas Galik pasakė, kad nėra jokių elektros linijų schemų ir, bendrai, jokių techninių dokumentų. Jis davė man keletą dienų, kad aš apeičiau visas gatves, kurios turi elektros linijas, susipažinčiau su elektros linijomis ir galėčiau labiau veikti ir orientuotis.

Mieste buvo ir iš MRZ gamyklos elektros linijos gatvėse, kurios buvo arčiau gamyklos. Be to, karo pradžioje, kai kurį laiką miesto elektrinė buvo sustabdyta dėl kuro (dyzelino) stokos, o vėliau dirbo tik vakare iki 19 val., kai kuriuos laidus demontavo ir atvedė elektrą iš MRZ į centrinę miesto gatvę, kad svarbiausios įstaigos (kaip NKVD su visais poskyriais, miesto partija, rajono partija, miesto vykdomasis komitetas ir dar kai kurios įstaigos) turėtų elektrą visą parą. Ligoninė turėjo savo mažą elektrinę. Alaus bravoras, kalėjimas ir kt. taip pat turėjo savo.

Mano atlyginimas buvo 700 rublių į rankas ir kiekvieną mėnesį galėjau gauti žibalo nemokamai (neatsimenu, kiek). Dar už pinigus galėjau nusipirkti akmens anglių ir malkų, nes elektrinė priklausė miesto komunaliniam ūkiui. Per kelias dienas susipažinau su elektros tinklais. Jų nebuvo daug ir buvo nekomplikuoti. Mano pareigos buvo daryti matavimus atliekant remontą, registruoti gedimus ir siųsti žmones taisyti gedimų. Visuomet būti elektrinėje jos paleidimo metu, nes tie „darbininkai“ mokiniai nelabai buvo įpratę. Paskui jau mechanikas ir aš eidavome namo, o elektrinėje pasilikdavo dyzelistas ir elektromonteris. Darėme taip pat ir vidaus instaliacijas, jų remontą įstaigose ir pas atsakingus darbuotojus bute. Pas eilinius piliečius bute remontą taip pat darėme. Aš visada buvau su tais „monteriais“. Dirbome kartu, bet gedimus jie vieni šalino.

Su visais palaikėme gerus santykius ir su niekuo neturėjome jokių nesusipratimų. Mano tėvas, kaip minėjau, jau vėl buvo pakviestas dirbti į polikliniką. Ligoninėje dirbo (jau apie jį minėjau) daktaras Kopylovas iš Vilniaus, rusas, lenkų pilietis. Jis vedė lenkę, atvežtą kartu su juo. Ji turėjo seserį. Tėvų nebuvo. Jie priėmė tarybinius pasus. Kopylovas susirgo ir jį paguldė į ligoninę. Gydytojai nustatė, kad tai maliarija. Slavgorode, ypač ligoninės zonoje, buvo ežeras „Siekači“, kuris vasarą likdavo tik pelke, todėl tame rajone maliarija pasitaikydavo. Kopylovas, pats geras gydytojas, suprato, kad jam ne maliarija, bet pats nustatyti nesugebėjo. Gydytojai tvirtino, kad maliarija. Kopylovas paprašė, kad pakviestų mano tėvą. Tėvas nustatė, kad pas Kopylovą šlapias pleuritas. Daktarė (vietinė vokietė), chirurgė, nenorėjo sutikti su tėvo nuomone. Tada tėvas pasakė jai, kad atneštų prietaisą (špricą), naudojamą vandeniui ištraukti iš plaučių. Ji atnešė, ir jis iš Kopylovo plaučių ištraukė vandens. Tada sutiko ir pradėjo gydyti. Kopylovas nuo pleurito greitai pasveiko. Kai lenkai 1946 m. važiavo atgal į Lenkiją, Kopylovas su žmona ir jos seserimi išvažiavo į Lenkiją ir vėliau dirbo Ščecino Medicinos akademijoje. Neatsimenu, kelintais metais, bet Kėdainiuose sužinojau iš lenkų laikraščio, kad Ščecine mirė akademikas profesorius Kopylovas.

Vieną vakarą, buvo jau tamsu, pabarškino mums per aklinai užrakintas duris, kurios buvo tarp šeimininkės ir mūsų buto. Ji mums pasakė, kad kažkas laužo jos tvarto sieną, bet ji bijo išeiti. Aš paėmiau kirvį ir išėjau į kiemą. Pamačiau du vyrus prie tvarto. Jie mane pamatė, greit pasišalino ir daugiau nepasirodė.

Vieną dieną, o tai buvo Sekminės, žmona turguje iškeitė (nepamenu, ką) į du didelius kepalus duonos. Nutarėme vieną kepalą sau pasilikti Sekminėms, o antrą iškeitėme į mėsą ir riebalus.

Tuo metu viena gydytoja rengėsi išvažiuoti iš Slavgorodo. Tėvas ją pažinojo ir susitarė su ja, kad paliks savo butą mums. Tas butas buvo Slavgorodo pedagoginės mokyklos nuosavybė. Tai buvo medinis tinkuotas vieno aukšto namas su koridoriumi per vidurį. Namas turėjo po tris kambarius kiekvienoje pusėje, iš viso 6 butus – kambarius su virtuve kiekviename bute. Tos daktarės butas buvo priekinėje namo pusėje. Butui priklausė du kambariai, ir jis buvo kampinis. Mes greitai persikėlėme į tą namą Lunačevskio gatvėje. Jis buvo labai arti elektrinės, o tėvui buvo daug arčiau negu iš Engelso gatvės. Tiksliai datos neatsimenu, bet tai buvo 1944 m. vasarą. Tame name mes ilgai gyvenome ir, kai reikėjo iš jo išsikelti, persikėlėme į Roza Liuksenburg gatvę ir jau iš ten po kelių metų išvažiavome į Lietuvą. Su visais kaimynais, gyvenančiais name ir aplinkui, palaikydavome gerus ir draugiškus santykius.

Nuo to laiko jau lyg gyvenimo sąlygos nusistovėjo. Iki karo pabaigos ir po karo dar buvo sunkiau su maistu ir kitomis prekėmis, bet paskiau iš lėto pradėjo viskas gerėti, ir po kelių metų sąlygos buvo pakenčiamos.

Viską iš eilės aprašyti užimtų labai daug vietos ir būtų net neįdomu. Čia aprašysiu eilę įvairių atsitikimų, kurie mums turėjo didesnę reikšmę ir įtakodavo mūsų ir kitų tremtinių gyvenimus. Chronologiškai jau negaliu visų tų įvykių nurodyti, bet tai ir neturi reikšmės. Svarbu charakterizuoti mūsų gyvenimo ir darbo sąlygas ir santykius su kitais vietiniais gyventojais ir vietine valdžia.

Po kiek laiko, kai vokiečius pradėjo stumti atgal, kariuomenėje uniformų antpečiuose pridėjo žvaigždutes ir karininkų laipsnius. NKVD padalino į MVD ir KGB. Slavgorode tą NKVD viršininką Serovą nubaudė už tai, kad neteisingai vykdė visą akciją su lenkais ir nesugebėjo jų įtikinti paimti tarybinių pasų. Jį nusiuntė kaip karininką į frontą. Vėliau jis buvo MVD (MGB) ir saugumo KGB viršininkas.

Vieną 1944 m. vasaros dieną, kai atėjau į darbą, mechanikas Galik pasakė man, kad šiandien reikės važiuoti į Michailovską, kur pastatė šiluminę elektrinę prie ežero, kurio dugne yra stori sodos klodai ir gamina iš jos sodą bei kitus chemikalus „Sodos gamykloje“ (Sodazavod).

Mane siunčia Slavgorodo vykdomasis komitetas į tą Michailovską (120 km į pietus nuo Slavgorodo), nes ten baigė tai gamyklai statyti šiluminę elektrinę, todėl liko dar įvairių elektros medžiagų ir prietaisų. Yra paruoštas sąrašas, ko mums reikia. Ir bendrai dėl dokumentų, kad galėčiau susitarti dėl gavimo, kai ko reikia. Kai bus apžiūrėta, reiks siųsti transportą, kad atvežtų. Be to, Slavgorodo valdžia susitarė su KGB viršininku, kad, kada kas bus su mašina iš Michailovsko, mane kartu nuveš ir paskiau man padės grįžti į Slavgorodą. Tą sodos gamyklą statė kaliniai. Netoli gamyklos buvo kalinių lageris. To lagerio mašinos dažnai važinėja į Slavgorodą ir atgal. Taip miesto valdžia susitarė dėl mano kelionės, nes miestas tada beveik neturėjo jokių automašinų.

Galik pasakė man, kad, kol jis gaus mano kelionei reikalingus dokumentus iš miesto partijos komiteto ir miesto vykdomojo komiteto, aš galiu nueiti namo ir pasiruošti kelionei. Reikėjo su savimi pasiimti valgyti, nes ten nežinia, kaip aš gausiu maitintis ir kiek laiko būsiu. Aš parėjau namo (dar tuo metu gyvenome Engelso gatvėje pas tą šeimininkę). Žmona labai susirūpino tuo, kadangi mažai turėjome duonos, tai pasiskolino pas Siunę Stepanovną. Aš persirengiau, paėmiau maistą ir nuėjau į elektrinę. Po kiek laiko atėjo Galik ir atnešė mano dokumentus. Pasakė, kad eičiau pas KGB viršininką Sobalevą. Ten turiu klausyti nurodymų. Jis pažadėjo man padėti atlikti man paskirtą užduotį.

Atėjau į KGB pas sekretorę. Ji pranešė viršininkui ir, grįžusi, liepė palaukti. Po kiek laiko ji paskambino telefonu ir pasakė, kad galiu užeiti. Užėjęs pamačiau viršininką. Jį jau buvau matęs, kai vieną kartą buvau pas jį registruotis. Mes vietoj pasų turėjome pažymėjimą, kad toks tai gyvena Slavgorode ir turi teisę gyventi ir važinėti Slavgorodo rajono ribose. Kas mėnesį turėjome registruotis MVD. Registruotis galėjo vienas iš šeimos narių. Tėvas nėjo. Visuomet aš ėjau su mūsų pažymėjimais. Registravo MVD karininkas. Ten paprašydavo prisėsti, ir prasidėdavo pokalbis, kaip mūsų šeima jaučiasi, kaip sekasi darbe ir t. t. Visada domėjosi, kaip ten prieš karą Lietuvoje ir t. t. Aš jam pasakojau nepeikdamas ir nelabai gyriau – taip vidutiniškai. Atrodė, kad jis priimdavo informaciją palankiai, bet visuomet jausdavau didelį įtempimą ir laukdavau, kada baigsis tas „vizitas“ pas jį.

Dabar, kai aš pas jį užėjau, sėdėjo kapitonas. Mus supažindino. Tai buvo kapitonas iš to lagerio, ir su juo turėjau važiuoti. Trumpai pakalbėjome ir išėjome į kiemą, kur buvo automašina su būda, kurioje buvo langeliai su grotelėmis ir viduryje suolai. Tai kalinių vežiojimo automašina. Vairuotojas buvo žydas, pasirodė, kad jis buvo inžinierius mechanikas, bet kalinys. Kapitonas sėdėjo kabinoje šalia vairuotojo, o aš – toje būdoje. Važiavome gana ilgai. Keliose vietose trumpai sustodavome. Aš iš mašinos neišlipau. Pagaliau atvažiavome į kokią tai vietovę, bet ne į pačią Michailovską.

Jau buvo tamsu. Kapitonas įvedė mane į kambarį, o pats nuėjo į kitą kambarį. Po kiek laiko kažkoks vyras atnešė man vakarienės. Aš jau neatsimenu, kada taip valgiau, tiksliau, neatsimenu, ką man davė, bet tai buvo geros mėsos su garnyru ir dar kažkokie patiekalai, duonos, alaus, arbatos ir kažkokių tešlainių. Užėjo kapitonas ir pasakė: „Zapravliaites, zapravliaites, u nas chvatit vsego.“ Kada pavalgiau, mane nuvedė į kitą kambarį, kur stovėjo paklota lova, ir pasakė, kad čia miegosiu ir kad vienas karininkas tokią valandą po pusryčių važiuos į Michailovską ir mane ten nuveš. Užtikrins man nakvynę viešbutyje ir nurodys, kur man eiti į gamyklos kontorą.

Iš ryto, kai atsikėliau ir išėjau iš savo kambario, sutikau kapitoną ir dar vieną karininką. Kapitonas supažindino ir pasakė, kad po pusryčių aš su juo važiuosiu. Jie kažkur išėjo, o man vėl atnešė gerus pusryčius. Pavalgiau, kiek norėjau, ir dar pasiliko.

Po pusryčių atėjo tas karininkas, ir su juo nuėjome prie automašinos, su kuria atvažiavome į Michailovską. Jis mane nuvedė į viešbutį. Tai buvo medinis, naujai pastatytas, vieno aukšto namas su eile kambarių. Ten mane užrašė ir nurodė mano lovą. Tas karininkas ir ten apsigyveno. Paskui paaiškino, kaip eiti į gamyklos kontorą. Man pasakė, kad, jei laiku suspėsiu sutvarkyti reikalus, tai ryt važiuos mašina į Slavgorodą per eilę vietovių ir galės mane nuvežti.

Nuėjęs į kontorą prisistačiau, kas esu, iš kur, ir padaviau atitinkamus raštus. Jis skaitė gana ilgai, šypsodamasis ir traukydamas pečiais: „Ką jie ten galvoja? Gal girti rašė? Mes dar nebaigėm montažo darbų dėl medžiagų stokos, o jie prašo tai, ko mes dar tik norime gauti. Nieko jums padėti negalėsime. Galite grįžti atgal ir jiems taip pasakyti. Aš nematau reikalo apie tai jiems rašyti.“ Atsisveikinau ir grįžau į viešbutį. Apsirengiau ir, matyt, buvau atpratęs nuo tokio valgio, kokį gavau, ir sugedo mano viduriai. Galvojau, kaip reiks čia rasti gydytoją ar bent vaistinę.

Tuo laiku apsirodė tas karininkas, kuris mane atvežė. Aš jam pasakiau apie savo ligą. Jis man pasakė, kad yra atvykęs jų organizacijos vyr. gydytojas ir mane tuojau pas jį nuves. Taip pat jis pasakė, kad negali man leisti grįžti į Slavgorodą, nes čia jam pasitaikė keletas dizenterijos atvejų. Rytoj ryte važiuos sunkvežimis į Sieverkų lagerį, man duos lydintį lagerio ligoninei priklausantį sunkvežimį. Ištirs mano sveikatos būklę. Jei man ne dizenterija – aš tik pernakvosiu ir galėsiu važiuoti į Slavgorodą, nes sunkvežimis į Slavgorodą važiuoja beveik kasdien. Jei dizenterija – turėsiu gulėti ligoninėje, kol pasveiksiu, ir tik tada galėsiu išvažiuoti. Šiandien turėsiu pernakvoti viešbutyje ir laikytis dietos.

Nelabai man tas jo pasiūlymas patiko, bet turėjau sutikti. Kitos išeities nebuvo. Iki vakaro vaikščiojau po Michailovkos gatves. Nieko nevalgiau, nes nelabai gerai man dar buvo. Vakare išgėriau arbatos viešbučio valgykloje ir kiek pavalgiau iš savo maisto atsargų. Kada atėjau į kambarį, pastebėjau, kad visi traukia lovas nuo sienų. Gyventojai pasakė, kad tada mažiau puola blakės. Naktį labai mažai miegojau, kovodamas su blakėmis.

Iš ryto karininkas nurodė mašiną, su kuria važiuosiu į Sieverką. Važiavo tik vairuotojas, o aš sėdėjau šalia jo mašinoje. Mašina buvo pakrauta ir uždengta brezentu. Važiavome gana ilgai. Sieverka buvo prie kelio iš Michailovkos į Slavgorodą.

Atvažiavome prie lagerio. Pamačiau ištisinę tvorą iš spygliuotos vielos. Viduje matėsi eilė medinių pastatų – barakų ir kitų pastatų. Vairuotojas privažiavo prie vieno. Išlipome ir nuėjome į priėmimo punktą. Ten jis pasakė, kas esame, parodžiau savo ir gydytojo raštus. Mane liepė nuvesti į sanitarinę dalį (v sančast). Ten paėmė iš manęs tą raštą kažkoks uniformuotas darbuotojas ir nuvedė mane toliau. Atvedė į gydytojo kabinetą, padavė raštą gydytojui ir išėjo.

Gydytojas paskaitė ir pradėjo mane klausinėti. Pasakė seselei pamatuoti man temperatūrą. Temperatūros nebuvo. Sesutei liepė parodyti, kur aš miegosiu, ir įleisti man kažkokių vaistų. Kada aš jam pasakiau, kad mano viduriai šiandien jau apsiramino, jis pasakė, kad, atrodo, pas mane nebus dizenterijos, bet tie vaistai nepakenks. Jei iki rytojaus viduriai bus tvarkoje, tai galės mane išleisti. Padėkojau ir išėjau su sesute.

Ji pradėjo mane klausinėti, iš kur aš ir t. t. Kada pasakiau jai, kas esu, pasakiau savo pavardę, ji staiga pradėjo kalbėti lietuviškai. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos, tik nuteista į lagerį. Čia ji dirba sesele. Jos pavardė Juozapaitienė. Ji man suleido vaistus. Nuvedė, kur yra pirtis, kad nueičiau išsimaudyti. Davė ligoninės rūbus, o mano uždarė į spintą.

Kai grįžau iš pirties, palatose pamačiau ligonius. Jie buvo labai liesi, beveik vieni kaulai ir oda. Kada paklausiau Juozapaitienės, kodėl jie taip suliesėjo, ji pasakė, kad tai organizmo išsekimas dėl vitaminų stokos ir blogo maisto, ir kad jie pasitaisytų, reikalingas ilgas gydymas ir atitinkamas maistas, o su maistu yra sunku.

Po kelių valandų automašinomis atvežė gana didelę lenkų kalinių grupę. Juos atvežė iš pietų. Jie visi atrodė normaliai. Aš nežinojau, ar galima su jais kalbėtis, bet keli iš jų, pamatę, kad aš stoviu ir žiūriu į juos, paklausė, kas aš esu. Atsakiau jiems lenkiškai. Jie labai apsidžiaugė ir pradėjo pasakoti apie save, pasakė savo pavardes. Vieną atsimenu – tai buvo inžinierius Karpok.

Paskui jie visi nuėjo į pirtį ir daugiau su jais nesusitikau. Juozapaitienė mane globojo ir tuoj pašaukė pietų, o vėliau – vakarienės. Gavau dietinius patiekalus. Turėjau arbūzą, kurį buvau nusipirkęs Michailovkoje, ir juo pavaišinau. Pats nevalgiau. Man atrodė, kad su mano sveikata viskas gerai.

Ta Juozapaitienė buvo gana savotiška. Labai daug kalbėjo, keikė visus ir sakė, kad norėtų būti lietuviška Žana d’Ark (Jeanne d’Arc). Aš pasijuokiau iš to, bet ji labai karštai įrodinėjo, kad rimtai kalba, nors supranta, kad tai tik svajonė.

Pernakvojau palatoje. Iš ryto mane Juozapaitienė nuvedė pas gydytoją. Manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad visai gerai ir kad vakar vakare ir naktį viskas buvo gerai. Daktaras pasakė, kad po poros valandų važiuos sunkvežimis ir aš galėsiu kartu važiuoti į Slavgorodą. Juozapaitienei liepė išduoti mano rūbus. Padėkojau jam ir, išėjęs, gavau savo rūbus. Persirengiau. Po kiek laiko mane pašaukė ir išvedė už vartų. Parodė sunkvežimį, su kuriuo aš važiuosiu į Slavgorodą.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

Tado Mongirdo tremties prisiminimai. II dalis

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. III dalis appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Kasdienis mūsų režimas buvo maždaug vienodas. Iš ryto, kas dirbo, ėjo į darbą. Moterys, kurios buvo „namų šeimininkės“, ėjo į turgų. Ten kartais ką nors buvo galima pirkti, bet retai ir už labai brangiai, o pinigų turėjome ne per daug. Be to, nešė parduoti į turgų ką nors iš savo daiktų: rūbus, baltinius, papuošalus ir t.t. Dažniausiai už parduotus daiktus ėmė ne pinigais, o maisto produktais iš vietinių kaimo gyventojų arba kolūkiečių: duona, grūdais, aliejumi arba kitokiais riebalais, bulvėmis, kopūstais ir kt.

Su kuru taip pat buvo sunku. Gaudavome truputį skiedrų ir anglių iš įstaigos, o vasarą vietiniai eidavo už miesto į stepes ir ten rinkdavo sausą karvių mėšlą, taip vadinamą „kaziaką“. Vietiniai vasarą pririnkdavo daug „kaziako“, sudėdavo į pastogę ir turėdavo kuro žiemai. Jis duoda mažą ugnį, bet su aukšta temperatūra. Žmona mano ir kitos moterys eidavo į stepes ir rinko tą „kaziaką“.

Darbe nebuvo jokių nesusipratimų. Atvežti nepajutome jokios diskriminacijos. Visi draugiškai laikėsi, taip pat vietiniai gyventojai. Pastebėjome, kad kalbėdami vietiniai buvo daug atviresni su mumis, nei su savais. Jie pasitikėjo, kad mes neįskųsime jų. Sekmadieniais daug kas ėjo į turgų. Daugiausiai, kad galėtų ką parduoti. Buvo vienas atvežtas iš Kauno Apygardos teismo darbuotojas Randys, kaip kad vadino save „teismo vykdytojas“. Jo darbas buvo viską paruošti teismo salėje teisėjams ir t.t. Atvežtas su žmona ir dviem mergaitėmis. Vieną dieną jis išnešė į turgų savo „prekes“ ir tarp jų kišeninį laikrodį iš taip vadinamo „amerikoniško“ aukso. Kaip mes žinome, tikro aukso ten visai nėra. Jis pakabino laikrodį prie švarko ir pradėjo šaukti (žinoma, rusiškai): „Kas nori pirkti laikrodį? Čia ne bet koks laikrodis, o iš amerikoniško aukso.“ Ta reklama taip paveikė vietinius gyventojus, kad prasidėjo savotiškos varžytinės. Už kiek pardavė, neatsimenu. Bet gerai padarė ir juokėsi iš vietinių kvailumo.

Man darbai gerai sekėsi. Jau antrą mėnesį buvau pirmas pagal išdirbį. Visi cecho darbuotojai buvo labai draugiški. Nes, kada ir kitur dirbau, susitikus buvo vis tiek draugiški.

Keletą jaunų vyrų paėmė į kariuomenę. Ypač susidraugavau su vyresniais elektromonteriais, šaltkalviu. Vienas buvo rusas elektromonteris Salo. Jo žmona buvo estė. Jį irgi vėliau paėmė į kariuomenę. Po karo grįžo sveikas ir stojo dirbti į miesto elektrinę, kur aš buvau vyresniuoju elektrotechniku. Paskui jis perėjo dirbti elektriku į miesto kepyklą.

Kitas buvo Baškiser – rusų graikas nuo Azovo jūros. Jis irgi buvo labai draugiškas. Vėliau, kai aš dirbau miesto elektrinėje, jis buvo karo metu vieno iš Europos į Slavgorodą perkelto fabriko energetiku. Mes turėjome daug bendrų reikalų.

Vieną dieną paėmė į kariuomenę MRZ direktorių Jarmolinskį. Jį nusiuntė į Tolimuosius rytus. Po karo jis liko sveikas. Buvau su juo susitikęs, sakė, kad Slavgorode jis nedirbs, bet važiuos į Ukrainą. Daugiau jo nemačiau.

Vietoj Jarmolinskio paskyrė naują direktorių, atsiųstą iš kitur inžinierių mechaniką Chrustaliovą. Jis buvo kito būdo. Padarė susirinkimą. Iš jo kalbos jautėsi, kad jis labai aukštos nuomonės apie save. Jam buvo pavesta dalinai pakeisti gamyklos profilį. Tarp kitų gaminių pradėta gaminti kalvišką ketų (špyžių).

Po kelių dienų visiems mums atvežtiems lietuvių ir lenkų piliečiams pranešė, kad skirta diena apsilankymui pas NKVD tardytoją Gurlianovą. Iki to laiko tik Soloveičiką atleido iš planavimo skyriaus, nes jis negalėjo prisitaikyti prie esamo planavimo ir bendrai darbo metodų. Kaip mums pasakojo (Saloveičikas, kaip dauguma Lietuvos žydų inteligentų, kalbėjo rusiškai, lietuviškai jie silpnai kalbėjo), kad jam tie metodai atrodo daugiau negu keisti. Kad čia nereikalauja daug logiškai galvoti, tik kurti kažkokius neaiškius niekuo nepagrįstus planus. Jie rado privatų butą mieste ir daugiau nedirbo. Saloveičikas gaudavo siuntinius iš savo brolio, kuris gyveno Pietų Afrikoje ir turėjo citrusinių medžių plantaciją. Tas brolis buvo Kauno žydų reikalų ministras 1919-1920 m. Paskui ta ministerija ir gudų reikalų ministerija buvo likviduota. Be to, Soloveičikas gaudavo siuntinių ir iš Amerikos (JAV), iš tarptautinės žydų organizacijos žydams remti „DŽOINT“. Visi siuntiniai buvo apmokėti tų, kurie jam juos siuntė.

Į NKVD, pas tardytoją, ėjome pavieniai. Kada aš nuėjau, jis paprašė sėsti ir pasakė: „Jūs nuo šios dienos jau nedirbate MRZ, galite ieškoti kito darbo.“ Visiems kitiems pasakė tuos pačius žodžius

Reikėjo ieškoti darbo ir buto. Mums MRZ vadovybė davė terminą, iki kurio reikėjo išsikelti iš bendrabučio. Tėvas dirbo poliklinikoje, o aš pradėjau ieškoti darbo. Nuėjau į miesto dyzelinę elektrinę. Mechanikas Galik labai apsidžiaugė ir pasakė, kad jiems reikia vyresnio elektrotechniko, nes buvęs paimtas į kariuomenę. Paprašė, kad papasakočiau apie save. Pasakė, kad jis informuos vykdomojo pirmininką ir aš galiu ateiti iš ryto į elektrinę.

Kada atėjau iš ryto, man pasakė, kad jau išrašė elektriką iš Uralo ir nėra kaip manęs priimti.

Pas tėvą gydėsi „Septintos pašto dėžutės“ viršininkas („7 Pačtovyj Jaščik“) Šesulov. Jis paklausė, ar neturime ko nors iš gerų rūbų. Tėvas pasakė, kad kai ką turime. Jis paklausė mūsų adreso ir užėjo. Jam labai patiko mano smokingas, jam tiko ir jis nupirko. Sužinojęs, kas aš esu, pasakė, kad toks žmogus jam reikalingas. Jis atsiųs pas mane vyriausią inžinierių.

Po kiek laiko atėjo inžinierius Isajev. Ilgai kalbėjome. Aš jam pasakiau, kad nežinau, ar man leis NKVD dirbti. Pas juos (čia buvo tas „7 Pačtovyj Jaščik“) sandėliai ir dirbtuvės , bet surišta su kariuomene. Jis pasakė, kad išsiaiškins tą reikalą ir dar pridūrė, kad Tarybų Sąjunga gavo bazes Pabaltyjy. Norėjo nuvažiuoti pažiūrėti, kaip ten gyvena. Kol susiruošė, jau sužinojo, kad tos valstybės prijungtos prie Tarybų Sąjungos. Ir tada jam nebuvo prasmės važiuoti ten.

Jis keletą kartų vaikščiojo į NKVD, bet ten jam nieko konkretaus nepasakė, todėl man pasiūlė pačiam ten užeiti. Kada aš nuėjau į NKVD, jie man pasakė, kad nieko į darbą jie neskirs ir galiu dirbti ten, kur mane priims. Abu su inžinieriumi supratome, kad nieko iš to nebus.

Sužinojau, kad Kubekai ir Šalomskiai persikėlė į miestą. Kartu su Kubekais ir Matonis rado butą pietvakarių miesto pusėje. o Šalomskiai netoli jų. Vyrai pradėjo dirbti medžio apdirbimo įmonėje „ Krasnyj Ekspost“. Ten įsitaisė ir Rainys (apie jį rašiau) ir dar Andriulionis. Andriulionis ir jo žmona mokytoja su mergaitėmis ir berniuku Alaburdiškėse dirbo mokykloje, Trakų apskrityje, tarp Onuškio ir Strėvos, ir ten vis šeima gyveno.

Tos šeimos taip pat apsigyveno netoli „Krasnyj Eksport“, pas vietinę vokietę. Jie mums pasakė, kad šalia jų gyvena našlė namų šeimininkė Tertyčna, kuri nori išvažiuoti gyventi pas dukrą į Krasnojarską ir nori išnuomoti savo namą. Mes ten su žmona nuėjome ir susitarėme, kad ji mums išnuomos namą. Tai buvo vienas kambarys ir virtuvėlė. Po vienu stogu dar buvo didelė priemenė ir sandėlis, be to gražus daržas. Kiek reikėjo mokėti, neatsimenu.

Greit ten persikėlėme, o ji išvažiavo. Tėvui reikėjo vaikščioti į polikliniką. Jis buvo širdininkas ir Aukštadvaryje vengė daugiau vaikščioti, kad nepavargti, bet Slavgorode daug vaikščiojo ir nieko blogo nejautė. Dėl mano darbo nutarėme, kad ir aš stosiu dirbti į „Krasnyj Eksport“.Tų darbų nebijojau, nes šaltkalvio ir staliaus darbas man nebuvo svetimas, ten buvo net penki savieji. Mane priėmė pirmininkas Dubovoj. Pasakė, kad mane priima į dirbtuves, kurios buvo prie paukščių kombinato. Ten gamina langus ir duris statomam „7 Pačtovyj Jaščik“ pastatui. Aš ten dirbau brigadoje ir kartu, reikalui esant, aptarnavau medžio apdirbimo staklių elektros variklius. Tose dirbtuvėse dirbo Matonis, Andriulionis, Kubekas, Šalomskis, Rainys. Jie dirbo staliais ir darė visokius kubilus ir kitus medinius indus.

Dirbtuvėse, kur aš dirbau, dirbo dar ir kaliniai. Tuomet į Slavgorodą buvo atsiųsta grupė kalinių, kurie ir statė tą „7 Počtovyj Jaščik“. Juos kasdien vežė į darbą iš jų laikino lagerio, lydimi sargyba su šunimis. Mūsu dirbtuvėse dirbo turbūt ne labai nusikaltę, nes be priežiūros. Buvo dar mobilizuoti darbininkai iš Karasuko ir Buslos, kurie dirbo su mumis. Su visais buvome draugiški. Ir niekas mums neprikišo, kad esame kokie antros kategorijos žmonės, atvirkščiai, rodė mums savo draugiškumą ir užuojautą, kad čia patekome. Bendrai iš areštuotojų liko Slavgorode dirbti plytinėje („Kirpyčnij zavod“), o dauguma įsitaisė išsimėtę įvairiose vietose. Lenkų piliečiai visi išsikėlė į miestą, nes greit buvo paskelbta, kad lenkų emigracinės vyriausybė Londone ministeris pirmininkas ir vyriausias lenkų kariuomenės vakaruose generolas Sikorski atvyko į Maskvą (rodos, liepos mėn. 1941 m., ir pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo). Visus lenkų piliečius atleido iš lagerių ir galėjo jų šeimos susijungti. Visiems išrašė pažymėjimus, kad jie yra lenkų piliečiai ir gali važiuoti laisvai. Jie galėjo stoti į Lenkijos kariuomenę, kuri pradėta kurti lenkų generolų ir komisarų. Pradžioje apsigyveno prie Uralo, o vėliau persikėlė į Uzbekiją, Jangi Jul miestą. Į Slavgorodą irgi atvyko lenkų karininkas ir pradėjo registruoti vyrus buvusius karininkus, kareivius ir šiaip norinčius stoti į kariuomenę ir siuntė juos į Jangi Jul. Į Slavgorodą atvažiavo daug lenkų, paleistų iš lagerių, ir surado čia savo šeimas. Vieni stojo į formuojamą kariuomenę. Kiti delsė ir galvojo, kaip pasielgti. Su eile jų šeimų buvome susipažinę. Matonis taip pat vaikščiojo pas karininką, bet važiuoti neskubėjo.

Buvo toks dvarininkas iš Vilniaus krašto Lionas Buivydas su žmona ir dviem dukrom. Viena jau suaugusi panelė, o kita nedidelė, gal kokių dvylikos metų. Jis buvo paskirtas lenkų atstovybės Maskvoje vyresniu Slavgorode su titulu, patikimas žmogus (vyras). Visos atstovybės buvo iškeltos į Kuibyševą dėl vokiečių atėjimo prie Maskvos. Jis per lenkų atstovybę gaudavo materialinę pagalbą lenkams, atsiunčiamą iš Anglijos ir dalino lenkų piliečiams. Buivydas paprašė mano tėvą, kad jis sutiktų gydyti lenkų piliečius. Už tai mums pažadėjo tiekti atitinkamą kiekį maisto produktų, baltinių ir kt.

Tėvas sutiko ir, jei kas kreipėsi, priiminėjo juos poliklinikoje. Buivydas pažadą tėvui ir vykdė, bet ligonių buvo nedaug ir pašalpa buvo kukli.

Po kiek laiko mūsų brigada baigė visus darbus pagal „7 Počtovyj Jaščik“ užsakymą ir mes su savo komanda grįžome į „Krasnyj eksport“ cechus. Pradėjome gaminti kai kuriuos baldus, statines ir visokius kubilus. Aš čia savaitės bėgyje įsigijau naują specialybę „Statinių gamyba“ ir pradėjau jas savistoviai gaminti. Atėjo į mūsų cechą vienas lietuvis technikos fakulteto studentas Rybakovas ir vienas lenkų žydas advokatas Kiršenberg iš Varšuvos. Jo žmona ir du vaikai buvo atvežti į Slavgorodą, o jis pas ją grįžo iš kitur. Labai kultūringas ir išsilavinęs. Didelis žydų patriotas. Užeidavo pas mus į namus gan dažnai. Labai įdomu buvo su juo kalbėtis. Jis dirbo staliumi ceche, bet pradžioje visai nemokėjo naudoti staliaus įrankius. Pavyzdžiui, oblių jis traukė paskui save, eidamas atbulas. Vėliau jį išmokėme naudotis įrankiais. Jis „Krasnyj eksport“ gamino talpas vežimams ir išdirbinėjo odas.

Greit pasikeitė pirmininkas. Atėjo naujas ne rusas, bet mordovos tautybės Maksimov, kuris buvo karo invalidas. Nevaldė dešiniosios rankos. Buvo sužeistas Lietuvoje, kai birželio mėnesį bėgo nuo vokiečių. Maksimov buvo simpatiškas ir ramaus būdo.

Buvo momentas, kai negaudavo miško medžiagos. Mes beveik neturėjome darbo, bet turėjome būti ceche iki darbo laiko pabaigos. Pradėjome gaminti iš lentų atraižų Slavtorgui. Porą komplektų palikome sau ir lošėme ceche iki darbo pabaigos.

Su kuru buvo sunku. Vasarą žmona rinko „Kiaziaką“ iš kaimyninės stepės. Aš gaudavau akmens anglių iš darbovietės, bet nedaug ir labai blogų. Buvo labai smulki, kaip smėlis. Vėliau buvo galima atnešti visokių skiedrų ir miško medžiagos atliekų. Žiemą buvo sunku palaikyti tinkamą temperatūrą. Iš ryto kibire vanduo buvo užšalęs, o kambaryje buvo galima pakelti temperatūrą iki +8. Jei pavykdavo temperatūrą pakelti iki +12, atrodė, kad kambaryje labai šilta, nes buvome įpratę prie +8.

Aš ir kiti, jei tik buvo proga, išmesdavome gabalus lentų ar medžio gabalus per tvorą ir, eidami namo, parsinešdavome.

Vieną dieną atėjau į namus baigęs darbą. Žmona ko neverkė, kad negali išvirti vakarienės. Labai mažai turėjo malkų ir anglis nedegė. Aš paėmiau kirvį (nes šeimininkė buvo palikusi namų ūkio įrankius) ir išėjau į gatvę ieškoti kokio nors kuro. Buvo pūga. Vėjas nešė sniegą ir beveik nieko nesimatė. Priėjau prie kažkokio kamieno: du mediniai stulpeliai, o ant jų sukas apie trijų metrų ir penkiolikos centimetrų skersmens medžio gabalas. Aš jį kirviu nusimušiau nuo stulpelių ir parsinešiau namo. Pjūklu supjausčiau, kirviu suskaldžiau ir turėjome kuriam laikui malkų.

Paskui, dieną, neradau tos vietos, iš kurios parsinešiau tą medžio gabalą.

Poliklinikoje tėvas visuomet turėjo darbo. Bet ten visko trūko. Popieriaus receptams rašyti nebuvo.

Sekmadieniais daug mūsiškių eidavo į turgų ir pardavinėdavo savo daiktus arba, dar geriau, keitė į maisto produktus. Pirkti beveik nieko nebuvo, o jei ką pirkdavome, tai kainos buvo labai aukštos: pvz.: pieno litras – 8 rubliai, duonos kepalas – 3 rubliai (kilogramas – 100 rublių).

Be to, susitikdavome su pažįstamais ir pasidalindavome savo rūpesčiais.

Vieną tokį sekmadienį mano žmona sutiko mokytoją Tomą, kuris su mumis važiavo viename vagone (kaip jau minėjau). Jis dirbo mėsos kombinate ir gyveno netoli to kombinato. Rytinėje miesto dalyje pas vietos vokietę. Jo žmona greitai mirė po atvežimo gimdydama nuo kraujo užkrėtimo. Naujagimė taip pat greitai mirė. Tomas gyveno su savo dviejų metukų Audrone. Visi skundėsi, kad labai sunku su maistu, o jis labai gerai atrodė. Visuomet turėjo mėsos ir kitiems lietuviams duodavo (žinoma, slaptai). Ir kai čia kas paskersdavo kokį gyvulį jis čia pat gėrė iš jo tekantį kraują.

Tomas pasakė mano žmonai, kad vasarą (tai buvo 1942 m. pavasarį) jį nusiųs dirbti į kombinato pagalbinį ūkį ir jis nežino, kur palikti dukrelę, nes ten jis negalės jos laikyti. Žmona pasakė, kad, jei neras tinkamų sąlygų, tai mes ją galėsim pasiimti. Tomas labai apsidžiaugė ir paklausė, ar ir jis negalėtų pas mus apsigyventi, kol išvažiuos į tą ūkį. Už tai jis mus aprūpins mėsa. Susitarė ir po kelių dienų Tomas persikraustė pas mus kartu su Audrone (ją vadino Audra). Jis pradėjo dažnai nešti mėsos ir riebalų. Vieną vakarą aš jam pasakiau (buvo pavasaris ir šilta), kad gal mes su juo kartu nueitume į miško medžiagas, faktinai lentų. Iš „Krasnyj eksport“ parsinešim kokią storą, ilgą lentą. Žinojau, kad ten jokių sargybinių nėra ir tas sandėlis priklausė „7 Počtovyj Jaščik“. Jis sutiko ir mes nuėjome. Buvo tamsu ir nieko nesimatė. Ėjome ten, kur buvo lentų krūva. Priėjome prie kažkokios gana storos ir ilgos lentos. Paėmėme vieną ir pradėjome nešti. Kiek paėjus, išgirdome, kad kažkas eina paskui mus. Mes padėjome lentą ant žemės ir nuėjome toliau. Girdėjome, kad kažkas priėjo prie „mūsų“ lentos, girdėjome kokį tai šlamesį, ir tas žmogus pradėjo eiti nuo mūsų atgal. Mes pradėjome jį sekti, jo žingsniai spartėjo. Pagaliau išgirdome, kad jis numetė kažkokį svorį. Priėję pamatėme tą „mūsų“ lentą. Tik norėjome ją paimti ir išgirdome rusiškai: „Užteks gąsdinti žmones, argi jums neužtenka lentų?“. Pasirodo, kad susitikome su tokiu, kaip ir mes. Kiekvienas tempėme sau lentą ir norėjome turėti kuro ilgesniam laikui.

Taip kurį laiką gyvenome.

Vieną dieną sužinojome, kad lenkai, kurie užsirašė į savo kariuomenę, jau išvyksta kartu su tuo karininku. Matonis irgi važiavo su jais. Atėjo pas mus atsisveikinti. Tai buvo savotiškas tipas. Labai tikintis, daug juokėsi, daug kalbėjo. Ir taip daug plepėdamas kartais sakė, kad yra geruose santykiuose su NKVD viršininku. Dauguma mūsiškių laikė tas kalbas tuščiais plepalais, kiti – kad turi kažkokį slaptą ryšį su NKVD. Tik visi sakė, kad „tokie“ agentai laiko savo veiklą paslaptyje, o tas geraširdiškai kiekvienam daug kalbėjo.

Po kelių dienų sužinojome, kad plytinėje suėmė mokytoją Matulaitį (kur pas mus mokytojavo Lietuvoje, neatsimenu). Po kelių dienų suėmė mūsų kaimynus Randį ir Andriulionį. Po to, vieną vakarą, atvažiavo NKVD mašina su vairuotoju ir tardytoju Gavrilovu su kitu vyru. Tomas buvo jau grįžęs iš darbo ir jam liepė parodyti jo daiktus. Apžiūrėjo paviršutiniškai ir pasakė, kad turi su jais važiuoti. Jo daiktus paėmė ir paklausė, kur bus mergaitė, ar ją atiduosime į vaikų namus, ar auginsime? Žmona pasakė, kad auginsime. Tada tardytojas pasakė, kad žmona turi rytoj ateiti į jo kabinetą, kur gaus pažymą, kad mergaitė gyvena mūsų šeimoje, kad jai gautume kortelių, ir atiduos mergaitės rūbus. Ir išvažiavo. Tai buvo 1942 m. gegužės mėnuo. Visi buvo labai sujaudinti ir kalbėjo susitikę apie tuos suėmimus. Niekas nežinojo, už ką juos suėmė. Kitą dieną žmona nuėjo pas tardytoją ir gavo pažymą, kad Audronė, Tomo dukra, yra mūsų šeimos narys. Atidavė jos rūbus ir kelis jos motinos daiktus ir pasakė su nusivylimu, kad pas jį nieko gero nebuvo.

Audra mūsų šeimoje gerai jautėsi. Su mūsų sūnumi Broniu (Bronislovas) labai jau susidraugavo ir apie savo tėvą po kurio laiko nieko neklausė. Vieną vakarą, kai tėvas ir vaikai jau atsigulė, o žmona tvarkėsi virtuvėje, per atviras duris (durys buvo atviros, nes buvo šilta) įbėgo Tomas ir sušuko: „per Suomiją į Lietuvą“. Griebė nuo sienos Tarybų Sąjungos žemėlapį, nuo stalo – miltų maišelį, virtuvėje kirvį ir išbėgo.

Tas įvykis labai visus paveikė ir ilgai negalėjome užmigti. Supratome, kad jis pabėgo, ir ne vienas, nes porą vyrų matėme už lango. Kitą dieną, anksti rytą, pastukseno į mūsų duris ir atvyko tardytojas Gavrilov. Jis pasisveikino ir paklausė, ar gali pažiūrėti į vaikus. Žmona nuvedė į jų kambarį, kur abu miegojo. Jis pažiūrėjo, atsisveikino ir išėjo. Jis pamanė, kad Tomas, pabėgdamas, pasiėmė ir dukrelę. Po kiek laiko užėjo pas mus Randienė ir Andriulionienė ir berniukas, gal keturiolikos metų, ir pasakė, kad sėdėjo NKVD kameroje kartu su Tomu ir dar dviem rusais. Jie perpjovė lango grotas ir pabėgo visi trys. Siūlė jam kartu bėgti, bet jis atsisakė, nes žinojo, kad jį paleis po kelių dienų. Dar pasakė, kad apie pietus po pabėgimo matė mašinoje negyvą Tomą vienais baltiniais ir vieną rusą, aprengtą Tomo rūbais ir kitą rusą negyvą. Jis girdėjo, kaip sakė tas rusas, kad naktį stepėje, kai laukė pabėgėliai nakties, Tomas pradėjo juos kalbinti sugrįžti, nes iš to pabėgimo nieko nebus (Tomas tik Slavgorode pradėjo kalbėti rusiškai ir kalbėjo labai blogu akcentu). Nešiojo ilgus plaukus, beretę ir kiekvienas, jį pamatęs, galėjo suprasti, kad tai svetimtautis. Man vieną sekmadienį buvo toks atsitikimas: buvau su barzda ir mane vienas NKVD darbuotojas labai mandagiai pakvietė į šalį ir paprašė parodyti dokumentus. Turėjau su savimi mums išduotą liudijimą. Pasižiūrėjo, atsiprašė ir pasišalino.

Tomo draugai nesutiko grįžti. Po kiek laiko jis atsikėlė ir pasakė, kad eis ieškoti vandens atsigerti. Tada tie du puolė Tomą ir pasmaugė, o vienas persirengė Tomo rūbais. Juos pavijo NKVD mašina. Tą, kurs buvo Tomo rūbais, nušovė, nes jis bėgo ir nesustojo, o kitą gyvą atvežė į Slavgorodą, nes sustojo. Po kiek laiko buvo tų suimtųjų teismas, žmonos galėjo būti teisme. Suimtuosius apkaltino absurdiškais kaltinimais, neva jie norėjo susprogdinti elektrinę, padegti naftos burę. Juos nuteisė, nepamenu keliems metams, ir į lagerius išvežė. Andriulionis po kiek metų grįžo su žmona ir vaikais. Dukra ištekėjo už ruso Solovjovo Slavgorode. Ji grįžo su vyru, broliu ir tėvais jau po karo į Lietuvą. Metų nepamenu, bet po mūsų grįžimo jie apsigyveno Lentvaryje. Ten Andriulionis pastatė namą, kur gyveno jo dukra Danutė su vyru ir vaikais. Andriulionio žmona greit mirė, o jo sūnus su žmona ir vaikais gyveno ir dirbo Vilniuje. Danutė su vyru dirbo Vilniuje ir kasdien važinėjo į darbą. Aplankėme Andriulionį, grįžusį iš Slavgorodo. Po kelių metų (nepamenu, kuriais) sužinojome, kad jis Vilniuje pateko po automašina ir žuvo. Jo dukrą, būdami Trakuose, kartais aplankome Lentvaryje.

Randys (?) mirė lageryje. Jo žmona ilgą laiką dirbo „Krasnyj eksport“. Pastatė sau namuką. Buvo labai energinga. Ten išaugo dvi dukros. Ištekėjo už rusų. Paskui visos grįžo į Lietuvą, į Alytų. Ji jau mirė, o dukros su šeimomis dar gyvena.

Apie Matulaitį nieko nežinau – ar mirė lageryje, ar liko gyvas.

Kaip jau minėjau, mums visiems pagrindinė problema buvo maisto produktų gavimas. Visi mes, kol turėjome ką iš daiktų, tai keitėme į produktus. Mes buvome su savimi paėmę senelio Br. Malevskio Sibiro kailinius, kuriuos naudojo, važinėdamas į geležinkelio statybas. Kailiniai buvo dar geram stovyje. Mes už juos gavome du maišus miežių. Aš padariau malūnėlį. Apvalią kaladėlę apkaliau skarda su daug mažų skylučių, padariau medinę rankeną. Sukdami tą cilindrą, gaudavome miltus. Žinoma, tų miltų nesijojome, bet naudojome taip, kaip susimaldavo. Už gintarinius žmonos karolius gavome vieną pūdą (16 kg) pšeno (sorų) iš moters, kuri dirbo elektrinėje. Ji, išeidama namo, išsinešdavo kišenėse įvairius grūdus. Už mano rudeninį paltą gavome aštuonis kibirus bulvių. Taip mes ir kiti prekiavome. Atlyginimai, palyginus su turgaus (kuriame mažai ko buvo) kainomis, buvo labai maži. Tėvas poliklinikoje gaudavo 600 rublių, o aš „Krasnyj eksport“, kaip ir kiti, gaudavau iki 200 rublių arba ir mažiau. Atlyginimas priklausė nuo to, ką dirbome, nes labai dažnai neturėjo medžiagų.

Be to, atlyginimai buvo mokami labai nereguliariai, su kelių mėnesių pertraukomis. Žmona pradėjo virti muilą ir pardavinėti turguje. Vėliau atsirado pastovūs pirkėjai, kurie ateidavo pas mus į namus. Muilo krautuvėse nebuvo. Muilo žaliavas žmona gaudavo iš moterų, kurios valė papjautų gyvulių odas nuo riebalų odų bazėje. Slavgorode buvo mėsos kombinatas. Visa jo produkcija ėjo į kariuomenę. Aš iš geležinkelio depo gaudavau Kaustikos sodos (natrio šarmas). Gerą muilą žmona pardavinėjo arba keitė į produktus, o skystus muilo likučius naudojo namuose skalbimui.

Kada pas mus pasibaigė daiktai ir nieko nebuvo mainams, ta moteris, pas kurią gavome 8 kibirus bulvių, atnešdavo mums bulvių lupenų iš karinės virtuvės, kurioje ji dirbo. Žmona iš lupenų, tiesiog ant metalinės virtuvės plytos, be nieko, kepė tokius „blynus“. Riebalų nebuvo. Tėvas poliklinikoje kaip gydytojas galėjo išrašyti žuvų taukų ir ryžių pagal receptą. Jis juos išrašinėjo lietuviams ir mums kartais išrašydavo. Tai buvo vieninteliai riebalai, kuriuos labai ekonomiškai naudojome.

Vieną dieną darbe Kubekas man pasakė, kad pas juos atvažiavo Matonis ir pasakė, kad ta lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo Anderso, išvyko į Iraną ir tolimus Artimuosius Rytus. Kai kurių kariškių šeimos ten kartu išvažiavo. Pats Matonis sakė, kad dirbo sandėlininku ir, nenorėdamas taip toli keliauti, grįžo atgal į Slavgorodą. Atvežė jis dovanų šokolado, konservų. Dabar stojo dirbti į kepyklą ir pažadėjo nešioti duonos, žinoma, neoficialiai. Po kiek laiko Matonis ir mūsų vaikams atnešė saldumynų, vėliau atnešdavo ir duonos.

Vieną dieną jis atėjo pas mus ir pasakė, kad Lenkijos piliečiams gali ateiti sunkūs laikai, bet kodėl taip mano, nepasakė. Po kelių mėnesių išsiaiškinome, kad lenkų vyriausybė Londone (tai, rodos, jau buvo po generolo Sikorskio mirties prie Giblartaro…) labai griežtai reikalauja, jog, nugalėjus vokiečius, lenkai atgautų visas buvusias žemes rytuose. Tarybų Sąjunga griežtai atsisakė ir dabar nutraukti diplomatiniai santykiai. Dar po kelių dienų sužinojome, kad NKVD viršininkas Serov (jis buvo ir kai mus atvežė) pašaukė pas save lenkų patikėtinį ir pastatė jam sąlygą: arba jis su šeima paims Tarybinius pasus, arba uždarys į kalėjimą dviem metams už dokumentų neturėjimą. Bujvydas atsisakė paimti dokumentą. Jie paliko plytinėje savo mažą mergaitę pas Žilinskų šeimą. Tai buvo Lietuvos lenkų šeima, o pats Bujvydas su žmona ir suaugusia dukra atvyko į NKVD. Juos areštavo. Čia pasirodė, kad NKVD viršininkas padarė klaidą. Buvo norima, kad, kuo daugiau Lenkijos piliečių paimtų tarybinius pasus o jis iškvietė lenkų vadovą ir jį areštavo. Visi lenkai buvo labai priešiškai nusiteikę, nes sakė, kad negalės grįžti į Lenkiją. Tas nusistatymas dar labiau sustiprėjo, kai jų „vadovas“ atsisakė paso. Lenkai sakė, kad jis (Bujvydas) turėjo ryšius su lenkų ambasadoriumi iki jam išvykstant iš Maskvos. Jis žino, ką daro, todėl reikia sekti jo pavyzdžiu. Tai buvo 1943 m. pavasaris. Po kiek laiko (NKVD viršininkas) Serov suprato ir pradėjo kitaip elgtis. Apie tai mums papasakojo žydas Kiršenberg. Jį keletą kartų kvietė, įkalbinėjo Serov, kad paimtų (Sovietinį) pasą, paleisdavo jį namo, kad apsigalvotų. Kiršenberg paliko savo vaikus pas vietinę vokietę ir įpareigojo juos, kad nepamirštų savo tautybės (lenkų tautybės, Mozės tikybos – taip save vadino Kiršenbergas). Galų gale, kartą jie nuėjo ir juos areštavo.

Slavgorode buvo šeima iš Poznanės srities. Jie pabėgo nuo karo į Vilnių, o iš ten buvo išvežti. Jie abu buvo jau pagyvenę ir turėjo suaugusį sūnų. Ji buvo dailininkė. Turime ir dabar Kėdainiuose jos nedidelių, Slavgorode mano tėvo, mano ir Audros akvarele pieštų portretų.

Kai juos pašaukė NKVD, jie visi atėjo su pilnomis kurinėmis džiovintos duonos. Kada Serov paklausė, ką jie turi kuprinėse, jie atsakė, kad eina į kalėjimą ir kuprinėse nešasi džiovintą duoną. Serovas juos iškoliojo ir išvarė, liepė ateiti po trijų dienų. Jie atėjo su tomis pačiomis kurinėmis ir juos areštavo. Kalėjime Pažčevskis numirė, o jo žmona ,būdama dailininke, turėjo ten geras sąlygas ir dirbo pagal savo specialybę, padėjo pragyventi sūnui. Kelias lenkų šeimas priėmė pas mus. Vienoje šeimoje buvo net šeimų nariai septyniasdešimties ir aštuoniasdešimties metų amžiaus. Lenkų žydai daugiausiai elgdavosi, kaip Kiršenbergo šeima. Kelios šeimos priėmė jų vaikus. Pas mus taip pat kreipėsi kelios moterys, kad priimtume jų vaikus, kol jos bus kalėjime. Jų vyrai buvo išvykę su lenkų kariuomene į Artimuosius Rytus. Jos sakė, kad paliks savo daiktus, kuriuos, reikalui esant, galėsim parduoti, ir dar maisto atsargas. Jos turėjo lydyto sviesto ir dar kažką iš Bujvydo pašalpų. Sutikome. Vienos moters mergaitę, kurios pavardės neatsimename, vadino Jagodka. Kita moteris buvo Crepačiova (?), lenkų pasienio apsaugos puskarininkio žmona, turėjo dukrą Ireną, kuriai buvo 11-12 metų, ir sūnų Rišardą apie 10 metų. Jie iki išvežimo gyveno Varėnos geležinkelio stoties rajone. Tuo metu priklausė Lenkijai, o miestelis Lietuvai.

Jau buvo ankstyvas 1943 metų pavasaris. Sniegas tirpo. Visur buvo pilna vandens. Reikėjo atnešti jų daiktus pas mus į vakarinę miesto dalį iš rytinės miesto dalies.

Aš „Krasnyj eksport“ gavau roges ir karvę, kuri buvo naudojama vietoj arklio. Veždamas daiktus ir vaikus, pats turėjau eiti pėsčias. Kelionė tęsėsi gana ilgai, nes karvė ėjo žingsniu. Mano kojos sušlapo, nes batai buvo kiauri. Namuose, kol viską sukraustėme, praėjo kiek laiko, o krosnis buvo nelabai šilta. Dėl to susirgau. Tėvas nustatė sausą pleuritą dešiniojoje plaučių pusėje. Jis gydė, bet davė „biliotenį“, kurį prailgindavo to rajono poliklinikos gydytojas. Po kiek laiko liga praėjo. Buvo jau šilta ir aš išeidavau į kiemą (dar nuo darbo buvau atleistas). Po kelių dienų vėl pakilo temperatūra ir atsirado šlapias prakaitas. Vėl gulėjau, kaip ir anksčiau, o mano gydytojas duodavo ir pratęsdavo „biliotenį“. Maistas buvo labai menkas, o mano savijauta buvo nelabai gera. Prisirinko daug vandens dešinėje plaučių pusėje, net širdį perstūmė iš vietos į kairę pusę. Medicina laikėsi principo, kad, jei galima, neskubėti išleisti vandens. Bet vėliau tėvas ištraukė 1,5 litro vandens. Paskui turėjau ilgą laiką gerti kažkokią mikstūrą, nes vis laikėsi nedidelė temperatūra. Tėvas įspėjo, kad prie tokio maisto gali išsivystyti tuberkuliozė. Matyt, procesas buvo prasidėjęs, nes vėliau rentgenas parodė, kad plaučiuose yra sukalkėjimas. (Jau kad nusiminė, kai tikrino viena jauna elektros tinklų darbuotoja, kuri mane švietė, sušuko: „Jūs buvote kare, jūsų plaučiai sušaudyti.“ Aš nusijuokiau ir papasakojau jai apie savo ligą, kuri buvo prieš keliasdešimt metų.)

Dar, kai sirgau ir gulėjau, atvažiavo namo šeimininkė iš Karasuko ir pasakė, kad vėl gyvens savo name, o mes turime sau rasti kitą butą. Prašėme palaukti ir tai padaryti, kai aš pasveiksiu. Ji vis sakė mano žmonai, kad iš manęs jau nieko nebus, kad nepasikelsiu, kad gal man padėtų šuns taukai, bet ir tai negelbėtų.

Dar praleidžiu vieną įvykį. Dar gerokai prieš mano ligą paėmė į „darbo frontą“ iš „Krasnyj eksport“ vieną jauną vietinį vokietį (vokiečiai ten gyveno nuo Jekaterinos II laikų), kuris gamino vežimams tepalą. Vietinių vokiečių į kariuomenę neėmė, o tik nusiųsdavo į darbus.

Tai buvo savotiškas skystas tepalas ir jį reikėjo pilti samčiu. Jis buvo gaminamas šaltai dideliame metaliniame inde. Ten reikėjo įdėti atitinkamomis proporcijomis seną mašinų alyvą (gaunamą iš depo), taip vadinamą kalkių grietinę – tirštą kalkių skiedinį, perkoštą per tankų metalinį tinklą, ir dar deguto. Viską gerai išmaišyti ir tepalas gatavas. Imti tą tepalą atvažiuodavo įvairūs žmonės. Jiems visuomet išrašydavo mažiau, nei jie prašė. Kai jie pas mane ėmė tepalą, visuomet prašė, kad jiems duočiau daugiau, o jie už tai atsilygins. Aš visuomet patenkindavau jų prašymus, nes niekas nežinojo, kiek to tepalo gaminau. Jie periodiškai atvažiuodavo ir, sužinoję mūsų adresą (gyvenome netoli mano darbovietės), važiuodami gauti tepalo atveždavo žmonai aliejaus arba miltų, retai arbūzų ir t. t. Man visuomet sakė, ką jie atvežė žmonai. Nebuvo to daug, bet buvo lengviau.

Kai aš pasitaisiau ir vėl pradėjau dirbti, tėvą atleido iš poliklinikos už tai, kad lietuviams per daug išrašinėjo ryžių ir žuvų taukų.

Tėvas, dirbdamas poliklinikoje, įgijo gero gydytojo vardą. Pas tėvą namuose apsilankydavo kai kurie ligoniai ir atsilygindavo natūra, bet daug naudos iš to nebuvo.

Bendrai tai pardavinėjome savo daiktus, kad gautume maisto.

Tuo metu jau išvadavo Leningradą nuo vokiečių apsupimo ir daug gyvųjų iš ten pervežė į kitas sritis, toliau nuo fronto. Į Slavgorodą daug atvežė. Buvo jau šilta ir juos išlaipino netoli geležinkelio stoties. Tuoj visus gydytojus nusiuntė tikrinti atvežtųjų sveikatos. Net ir dantų gydytojai, tarp jų ir Smailienė, turėjo tikrinti ne dantis, bet, kaip ir visi, širdį, plaučius ir t. t. Kai Smailienė pasakė, kad to nemoka ir neišmano tokių dalykų, nenorėjo jos klausyti ir pasakė, kad, jei turi gydytojo diplomą (nors dantų), tai turi mokėti ir kitų organų būklę patikrinti. Ji turėjo ten eiti ir visus patikrinimus atlikti.

Kaip tik tuo metu atleido mano tėvą iš poliklinikos už per didelį receptų davimą lietuviams gauti ryžių ir žuvų taukų. Kadangi tėvas Slavgorode turėjo gerą vardą, tai pas jį ateidavo ligoniai į namus ir atnešdavo maisto produktų.

Mūsų šeimininkė Tertyčna labai jau mus spaudė, kad išsikeltume iš jos namo. Mes porai parų visa šeima su tomis mergaitėmis persikėlėme į kiemą (buvo šilta ir geras oras). Padarėme iš paklodžių ir užvalkalų palapinę. Per porą dienų suradome butą kitoje gatvės pusėje pas vietinę vokietę Olenberg. Ji gyveno su suaugusia dukra, o jos vyras buvo paimtas į „darbo frontą“. Namas buvo iš džiovinto molio plytų (tą plytą vadino samasi). Namas buvo pusiau žemėje. Langai lygiai su žeme. Mes užėmėme didelį kambarį ir dalį didelės priemenės. Šeimininkė su dukra gyveno virtuvėje. Ji buvo maloni, dukra taip pat, bet ten buvo labai nešvaru – buvo blakių ir utėlių, nuo kurių irgi sunku buvo apsiginti. Šiaip taip įsitaisėme, visą laiką kovodami su tais insektais.

Vieną dieną pas tėvą atėjo inžinierius Ilarionovas su savo žmona po Leningrado išvadavimo. Jis pasitarė su tėvu dėl sveikatos, paskui pasakė, kad jis dar dabar dirba naujai organizuotoje profesinėje mokykloje inspektoriumi, o direktorius ten yra buvęs MRZ direktoriaus pavaduotojas Koniašinas (aš jį prisiminiau, kai dar dirbau MRZ), ir ten dar dirba įvairių specialistų, atvažiavusių iš Leningrado. Jis siūlo tėvui dėstyti atitinkamą medicinos dalykų kursą. Ir man ten bus darbo – galiu dėstyti metalų technologiją, o gal dar ką nors.

Tėvas sutiko, jį greit apiformino ir jis pradėjo darbą. Aš pasakiau, kad nežinau, ar mane atleis (tada buvo įstatymas, kad jis atves kitą tinkamą darbuotoją į savo vietą). Ilarionovas pasakė, kad aš paduočiau pareiškimą pirmininkui. Jis turės mane atleisti, nes aš esu inžinierius, o dirbu kaip ratų tepalo darbininkas. Aš tokį pareiškimą padaviau pirmininkui Maksimovui, kuris pareiškimo nepasirašė ir pasakė, kad manęs neatleis. Aš tą pasakiau Ilarionovui, nuėjęs į tą mokyklą. Ten sutikau direktorių Koniašiną. Jis man pasakė, kad aš paduočiau dar vieną pareiškimą ir, palaukęs dvi savaites, galiu mesti aną darbą ir ateiti į mokyklą. Aš užėjau į mokyklą ir pasakiau, kad nežinau, ar galiu rizikuoti. Jie abu man pasakė, kad nieko nebijočiau ir rytoj galiu ateiti dirbti į mokyklą. Aš taip ir padariau. Po kiek laiko gavau šaukimą į teismą dėl savavališko darbo metimo. Koniašinas pasakė Ilarionovui, kad jis nueitų su manimi į teismą, nes aš, neišmanydamas visų taisyklių, galiu ką nors ne taip pasakyti. Mes nuėjome skirtu laiku į teismą. Teisėja buvo moteris. Kai atėjo laikas mano bylai, teisėja griežtu tonu pasakė man: „Jūs savavališkai pasišalinote iš savo darbovietės ir perėjote į kitą darbą.“ Aš dar nieko nespėjau pasakyti, kai atsistojo Ilarionovas ir tarė: „Leiskite, drauge teisėja, painformuoti Jus, kad teisiamasis yra inžinierius ir jis reikalingas mums į mokyklą, ten jis darė tepalą ratams.“ Teisėja, išgirdusi tą informaciją, trumpai pasakė: „Ot keistas pirmininkas“ (ot čiudak predsedatel). „Eikite ir dirbkite mokykloje. Byla baigta.“

Pradėjau dirbti mokykloje. Ilarionovas davė man išbraižyti šaltkalvių įrankių. Aš su savimi buvau pasiėmęs visą braižymo komplektą „Gotovalnia“, firmos „Gerlach“, iš Varšuvos, kurią man padovanojo mano žmona, tada dar sužadėtinė, kai aš dar buvau studentas. Tada jos pažįstamas važiavo iš Kauno į Varšuvą (žinoma, aplink per Rygą). Ji jam davė pinigų, kad pirktų tos firmos braižymo įrankius, ir padovanojo man. Aš su jais braižiau savo diplominį darbą, o paskui naudojau, kai reikėjo. Paėmiau su savimi į Sibirą. Turiu ir dabar Kėdainiuose ir, reikalui esant, naudoju, nes yra gerame stovyje.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

Tado Mongirdo tremties prisiminimai

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. II dalis appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau spausdiname ištrauką.

Pradžioje pasikeitus santvarkai pas mus ūkyje niekas nepasikeitė, visi darbai ėjo normaliai. Po balsavimo organizavosi vietinė valsčiaus valdyba. Tėvas ir visi mes buvome geruose santykiuose su visais tais pareigūnais, jie visi buvo vietiniai. Vieną dieną atvažiavo pas mus iš Trakų NKVD pareigūnas (rusas Pavličenko. Jis sakė, kad buvo Leningrade vidurinės mokyklos direktorius) kartu su buvusiu Aukštadvario šaltkalviu Kostu Genzeliu, kuris dabar buvo Trakų apskrities viršininku (Jo sūnus – dabartinis filosofijos profesorius Bronius Genzelis). Ilgai kalbėjo su mumis, Genzelis buvo mums labai palankus ir išvažiuodamas mums tas svečias pasakė, kad mes esame „demokratiški eksploatatoriai“. Vieną rytą apie 4 val. į mano kambarį įėjo vienas iš valsčiaus valdybos atstovų ir pasakė, kad jie nori mums palikti 30 ha žemės, nors žino, kad tai mano senelis a.a. Bronislovas Malevskis paveldėjo iš savo tėvo, bet jis turėjo daug susimokėti savo giminėms ir ilgai dirbo Sibiro geležinkelio statybose, kad užsidirbtų pinigų. Jie tik prašo, kad parašyti jiems kur reikia pareiškimą. Padarėme tą ir jie paliko mums tą 30 ha.

Mums atrodė, kad iš to praktiškai nieko neturėsime, ypač žmona³ mano sakė, kad nebus galimybės naudotis ta žeme ir geriausia mums išvažiuoti iš Aukštadvario. Tėvas buvo priešingos nuomonės ir siekė, kad čia visi atsineša draugiškai ir nėra reikalo važiuoti į miestą. Aš tada dirbau Kauno politechnikume, kur mane pakvietė dėstyti apie hidrauliką ir vandens turbinas IV ir V kurse. Aš turėjau 3 dienas iš eilės pamokų ir nuvažiavęs į Kauną ten 3 dienas gyvenau žmonos sesers bute. Ji ten gyveno su savo motina ir vyru.

Dėl viso ko iš Kauno politechnikumo paėmiau prašymą, kad esu dėstytojas ir mums reikalingas butas Kaune. Be to, dar turėjau Aukštadvario progimnazijoje (4 klasių), jau nuo kelių metų, prancūzų kalbos pamokas. 1940 m. vasario 12 d. mūsų namuose kilo gaisras ir sudegė medinis stogas. Lubos nenukentėjo, nes iš viršaus buvo pripiltas storas smėlio sluoksnis. Bet namą reikėjo remontuoti. Aš, mano žmona, žmonos motina ir sūnus, gimęs 1936 gruodžio 18 d., gyveno kitame ūkio bute. Tėvas gyveno miestelio vaistinėje. Iki rudens namas buvo suremontuotas. Pastatytas naujas stogas ir medinės konstrukcijos padengtos čerpėmis iš fabriko Palemone. Kai iš mūsų pradėjo reikalauti didelių mokesčių, aš (tėvas nenorėjo eiti) nuėjau pas Kazimierą Monkevičių, jis tada buvo valsčiaus vadovas, pasitarti, kaip daryti. Jis patarė, kad, kol dar neatėmė, parduoti vieną ar kelias karves ir atsiskaityti. Kai jam pasakiau, kad visas karves ir visą gyvą inventorių surašė, jis pasakė: „Nebijokite ir darykite kaip sakau, niekas ten nesusigaudys, kaip yra su tomis karvėmis“. Taip ir padarėme. Tada pradėjo nacionalizuoti didesnius ūkius. 1941 m. pavasarį atvyko pas mus iš Trakų kalbantis rusiškai žydų tautybės valdininkas. Buvo labai mandagus, pasakė savo pavardę Cepelis ir, kad jis kilęs iš Kauno, Vilijampolės, kur jo tėvas ir jis mažas gyveno. 1915 m. pabėgo nuo karo į Rusiją ir ten pasiliko. Jis pasakė, kad turėsime iš savo namo išsikelti, nes čia bus poilsio namai. Jis žino, kad miestelyje yra keli mums priklausantys namai ir jis į vieną iš jų mus perkels. Galėsime viską, kas mums reikalinga, pasiimti: maisto produktus, rūbus, patalynę, knygas, portretus ir t.t., bet prašo, ko nepaimsime niekam to neduoti, o palikti vietoje. Susitarėme. Jis pasiūlė man nueiti su juo į miestelį pasirinkti mums namą. Nuėjome. Pirmas namas einant į miestelį buvo mūsų, ten gyveno Gervelio šeima, bet jie visi jau išsikėlė į Trakus. Antras namas tarp to namo ir Gervelio irgi buvo mūsų. Ten gyveno vienoje pusėje batsiuvys Antanas Šetinskas, o kitoje pusėje stalius Juozas Pagačiauskas. Cepeliui tie namai nepatiko ir jis pasakė, kad dar turime namą prie Onuškio gatvės, netoli upės ir malūno. Nuėjome tenai. Ten gyveno senas žydas su žmona Choma Mileris. Jo dukra gyveno su savo ir vyro šeima nuosavame name arčiau centro. Cepeliui tas namas patiko ir pasakė, kad čia galėsime apsigyventi. Čia yra du kambariai ir didelė virtuvė, šalia – sandėliukas, daržas ir namas turi daug šviesos, o Milerį galima perkelti pas dukrą, nes didelis naujas namas.

Kada jis tai pasakė Mileriui, tas pradėjo aiškinti, kad to negali padaryti, nes jis su žentu nesutaria ir tarp jų labai blogi santykiai. Tada Cepelis trenkė kumščiu į stalą ir griežtai pasakė: „Tylėti ir vykdyti, ką aš pasakiau, 2-3 dienų bėgyje persikelti. Supratot?“ Mileris sutiko ir pasakė, kad viską įvykdys, kaip nurodyta. Grįžome su Cepeliu į namus. Pakvietėme jį pietauti. Neatsisakė. Gana daug kalbėjo apie padėtį Europoje ir kad neaišku, kaip toliau vystysis santykiai su Vokietija ir t.t. Jis pirmą sykį kalbėdamas mums pasakė: „Aš visgi manau, kad jums geriausia būtų iš čia išvažiuoti į miestą“ .Žmona pritarė jo žodžiams, o tėvas pasiliko prie savo nuomonės. Aš galvojau, jau turėdamas tą prašymą iš politechnikumo užsiimti tuo reikalu ir nemaniau, kad greitai viskas pasikeis ir turėsime važiuoti toli. Išvažiavome į Kauna, o kada grįžau po trijų dienų, jau mano šeima buvo naujoje vietoje. Susitvarkėme tenai. Kartu su mumis mūsų virėja Zosė Tarasevičiūtė. Ji pareiškė, kad senoje vietoje jai nebus ką veikti, o mums galės padėti ir kad virtuvė didelė ir ji ten galės gyventi. Aš, būdamas Kaune, girdėjau, bet jie visi buvo valdžios žymesni darbuotojai ir niekas nemanė, kad gali pradėti vežti kitus žmones. Dar tada Kaune labai daug pasakojo anekdotų ryšium su nauja tvarka. Aš stengiausi jų neužmiršti, kad galėčiau juos papasakoti namuose saviems. Mūsų ūkio vadovu buvo paskirtas jaunas batsiuvys Mazanavičius. Jis užėjo pas mus ir pasakė, kad aš vakare užeičiau pas jį į mūsų buvusį namą ir jis nuves mane į mūsų sandėliuką prie svirno kur yra mūsų kumpiai ir lašiniai (tą viską paliko ir mums mažai davė) ir jis duos tiek, kiek maiše galėsiu nunešti. Paėmiau, kiek galėjau, ir nunešiau į namus.

Vieną dieną į Aukštadvarį iš Trakų atvažiavo Petras Cijūnėlis jau milicininko uniformoje, nes buvo paskirtas Trakų rajono milicijos viršininku. Užėjo pas mus ir gana daug pasakojo apie savo veiklas, jis pasakojo lyg tai mažai vertina savo naujas pareigas, bet jautėsi, kad faktinai jaučiasi žymiai pranašesniu.

Po kiek laiko nuvažiavau į politechnikumą. Ten jau baigėsi pamokos ir turėjau dalyvauti egzaminuose.

Egzaminai pasibaigė ir mums visiems pasakė, kad sekančią savaitę, pirmadienį (buvo trečiadienis), turime atvykti į politechnikumą, kur gausime užduotį vasarai. Aš dar užėjau į politechnikos institutą sužinoti kaip įvertino mano recenziją, kurią parašiau apie vieno inžinieriaus knygą apie vandens turbinų teoriją, norėdamas dėstyti tą dalyką.

Tada senas profesorius P. Jankauskas perėjo į pensiją ir pasitraukė visai iš politechnikos. Vietoj jo buvo du kandidatai: docentas Antanas Julijonas Gravrogkas (grafas), kuris dėstė malūnų ir medžio apdirbimo įrenginius. Jis norėdamas dėstyti ir vandens turbinas parašė tą knygutę iš vandens turbinų teorijos.

Antras kandidatas buvau aš, nes mano studentavimo metu, mano draugai, kurie vėliau pasiliko technikos fakultete mokslo darbuotojais, pristatė mano kandidatūrą. Remiantis tuo, kad aš užsiiminėju vandens turbinomis, linkęs į mokslą. Pusiau naminiu būdu, kai ką užsakydamas Kaune „Nemuno“ dirbtuvėse pagaminome kelias turbinas Aukštadvario malūnui ir mūsų ūkiui, kurias išbandėme dalyvaujant Lietuvos Hidrologijos tarnybos viršininkui inžinieriui Z. Mingaudai? Ir gavome 75 proc. produktyvumo koeficiento vandens ratą. Jis buvo apie 30 proc.? Be to aš jau buvau parašęs keletą straipsnių iš vandens turbinų srities Lietuvos inžinieriaus mėnesiniame žurnale „Technika ir ūkis“.

Kada profesoriui P. Jankauskui perskaitė tą Antanas Julijonas Gravrogko knygelė (profesorius turėjo labai silpnas akis) jis pasakė, kad ji nieko neduoda ir yra be vertės, bet rašyti nenorėjo. Tada fakultetas pasiūlė recenziją parašyti man. Aš sutikau ir laikau, kad tai buvo man didelė garbė, bet nežinojau, kaip pavyks, nes autorius buvo jau inžinierius ir dėstytojas su patyrimu ir teoriškai užsiiminėjo ir vandens turbinomis.

/Parašė, kada Institutas svarstė mūsų kandidatūras kiekvienas gavome po lygų balsų skaičių ir nutarė, kad paskirti jau instituto dėstytoją Antaną Julijoną Gravrogką. Mano šalininkai man pasakė, kad mane vis tiek įtrauks į Institutą./

Recenzijos rašymui paėmiau iš politechnikos bibliotekos literatūros apie vandens turbinas. Pats irgi turėjau keletą knygų iš tos srities ir visų pirma prancūzų kalba visai naują 1935 m. 4 didelių tomų veikalas „Hidraulinės turbinos ir reguliatoriai“. Jos autorius buvo didelės firmos, gaminančios turbinas, inžinierius-konsultantas. Aš ją skaičiau ir bendrai naudojau.

Pradėjau skaityti instituto dėstytojo Antano Julijono Gravrogkos knygutę ir pasirodė, kad ten yra tokių keistų samprotavimų ir be jokio pagrindo, neturinčių nieko bendro su naujausiomis teorijomis, jau taikomomis praktikoje.

Parašiau daug lengviau nei tikėjausi ir įteikiau politechnikos institutui. Kada ten užėjau prieš grįžtant į Aukštadvarį po egzaminų politechnikume, man pasakė, kad mano darbas įvertintas gerai ir kitą savaitę gausiu atlyginimą už tą darbą 250 rublių. Labai patenkintas vakare grįžau namo autobusu, viską papasakojau ir atsiguliau miegoti.

Iš ryto 4 val. pasigirdo labai garsus durų barškinimas (tiesiog durų daužymas kumščiais). Per langą pamatėme uniformuotą NKVD darbuotoją ir vietinio valsčiaus darbuotoją Janonį (vardo jau neatsimenu; jo tėvas buvo Romanas ir visi jį vadino Romankuc). Jie, mus pamatę, sušuko: „Atidarykite, darysime reviziją pas jus, ieškome ginklų“. Įėję labai paviršutiniškai ieškojo ginklų, o tas kariškis pasakė rusiškai, kad Trakų NKVD sprendimu turime pervažiuoti į kitą respubliką, turime valandą laiko pasiimti daiktus ir maisto vienam mėnesiui. Visi atsikėlėme. Žmona nežinojo, ką imti. Paėmė kibirą lydyto sviesto, kumpio, lašinių, porą aliuminių puodelių vaikui ruošti valgį. Kiek turi iš rūbų ir patalynės. Tas kariškis padėjo jai iš spintos mano vakarinį kostiumą „smokingą“. Žmona pasakė, kad toks kostiumas nereikalingas ten, kur važiuosim į tą jūs paskyrimą. Jis pasakė: „Berite i tam vam vešči prigodiatsa“ (imkite ir ten jums daiktai pravers). Kada surinkome daiktus, mums pasakė, kad prie namo stovi vienkinkis vežimas su žmogumi. Ten sukrovėme daiktus, atsisėdo tėvas ir mūsų 4 metų vaikas. Žmona, aš ir kareivis ėjome šalia vežimo. „Romankuc“ pasiliko prie namo.

Atvažiavome prie milicijos, ji buvo ten, kur dabar ambulatorija. Vienoje pusėje buvo kontora, o kitoje gyveno milicijos viršininkas. Jis ir jo brolis (tuo metu jau miręs), dažnai pas mus dirbo kaip mūrininkai. Kontoroje jau buvo atvežtų žmonių. Mus Ramanauskas pakvietė į savo butą. Jo žmona mums paruošė pusryčius, o Ramanauskas į mano klausimą „ką jie čia išdarinėja?“ atsakė: „diena iš dienos karo su vokiečiais ir dvi NKVD divizijos šalina nepatenkintus žmones“. Paskui įspėjo, kad gali atskirti vyrus nuo šeimų. Ir, kad gal būt reikės tarp stočių eiti patiems, todėl reikia taip paskirstyti daiktus, kad kiekvienas galėtų nešti pagal savo jėgą.

Neužilgo padavė sunkvežimį ir liepė sukrauti savo daiktus ir patiems lipti. Ten buvo laikini suolai ir mes atsisėdome.

Į miliciją paėmėme tėvo lagaminą su medicinos įrankiais, tėvas nenorėjo jo imti į sunkvežimį, sakydamas, kad jie jau jam daugiau nebus reikalingi. Prie milicijos susirinko daugiau žmonių ir tarp jų du gydytojai: moteris ir vyras- lenkai, kurie iš Vilniaus atvažiavo ir apsigyveno Aukštadvaryje. Jie susipažino su tėvu, kai tik atvažiavo. Tas vyras į mašiną įdėjo tą tėvo lagaminą sakydamas: „Imkite, jis jums bus dar labai reikalingas, pamatysite“. Mašinoje važiavome aš, mano tėvas, žmona ir mūsų 4 metų sūnelis, Aukštadvario pradinės mokyklos vedėjas Vilutis su žmona ir dviem vaikais, neseniai atvykęs iš Šiaulių į Aukštadvario 4 klasių progimnaziją mokytojas Adolfas Tomas su nėščia žmona ir 1,5 metų dukrele, Karapolio mokytojas Pilius su žmona ir dukrele, Kazimieras Kubekas iš Jurgionių kaimo su žmona (vaikų jie neturėjo). Jis buvo valsčiaus seniūnas ir šaulys. Jo tėvus paliko, jie turėjo ūkį apie 40 ha. Jonas Šalomskis iš Užuguosčio su žmona ir dukra Emilija. Jie turėjo dar sūnų, bet tas buvo Kaune studentu medicinos institute ir todėl pasiliko. Laike vokiečių okupacijos jis keršijo savo šeimos priešams. Kai vokiečiai traukėsi iš Lietuvos, jis išvyko į vakarus ir apsigyveno JAV. Taip Šalomskas prieš I pasaulinį karą išvyko į JAV ir ten 11 metų dirbo akmens anglių kasyklose. Ten apsivedė ir uždirbo pinigų. Jau po I pasaulinio karo grįžo Lietuvon į Užuguostį ir pirko iš dvarininko Lykos 40 ha žemės, nes Lyko po žemės reformos išpardavė savo dvarą sklypais ir persikėlė gyventi į Lenkiją.

Mus atvežė į Rūdiškių geležinkelio stotį ir ten visus įsodino į vieną vagoną. Visas ešelonas surinktas iš prekinių arba, kaip kiti vadino, gyvulinių vagonų. Viduryje buvo dviejų aukštų klojiniai iš lentų kur miegoti. Sienoje, iš tos pusės, kur buvo durys, buvo padaryta aukštai du maži langai, gal kokie 50 ant 30 cm. Kitame kampe – lovelis iš lentų su išleistu galu į lauką, tai buvo tualetas, tą vietą uždengėme, pakabindami paklodę, kad būtų atskira patalpa. Ešelonas stovėjo visą dieną ir dar vežė žmones iš kitų rajonų. Į mūsų vagoną dar įsodino 4 žmones: vietinius lenkų piliečius, du žydus vyrus, dar nesenus, vieną baltarusį su lietuviška pavarde Kaziukonis ir vieną lenką, buvusį kareivį. Kareivis buvo apsirengęs kareiviška uniforma. Jis buvo su lietuviška pavarde Juozas Matonis, bet lietuviškai jis nešnekėjo. Jis vagone kalbėjo tik su tais, kurie mokėjo lenkiškai. Tai buvo mūsų šeima, Kubekas ir Šalomskas. Kiti nemokėjo, o Tomas ir rusiškai nemokėjo, tik vėliau Slavgorode⁵ pramoko, bet kalbėjo blogai, turėjo labai blogą akcentą. Tomas buvo ateistas, o Matonis tikintis. Vieną dieną, jau kelionėje, kai kurie pradėjo dainuoti lietuviškas dainas. Matonis iš melodijos suprato, kad tai lengvesnio turinio daina ir pasakė, kad mus veža į Sibirą, kur daug užtruksime ir reikėtų geriau giedoti kokią šventą giesmę. Kada Tomui paaiškino, ką sakė Matonis, tas atsistojo ir pradėjo pamėgdžioti kunigo balsą bažnyčioje. Matonis baisiai supyko ir šoko muštis su Tomu. Mes juos abu sulaikėme ir išskyrėme. Nuo to laiko jie vienas į kitą kreivai žiūrėjo.

Pavakare keletą vyrų iš mūsų vagono išleido po priežiūra į krautuvę. Aš irgi nuėjau. Pirkau ten duonos ir žuvų konservų. Iš kitų vagonų ir buvo ten žmonių.

Rūdiškių stotyje ešelone pernakvojome.

Kitą dieną 17/VI dar vežė žmones į ešeloną. Į mūsų vagoną daugiau neįsodino. Vietos gyventojai nešė maisto esantiems vagonuose žmonėms. Ypač gerai prisimename mes visi vieną Rūdiškių gyventoją – moterį Musioniovą. Ji nešė duoną, lašinius, dešras ir dar gertuvę ką tik išvirtos garuojančios sriubos, kurią paduodavo per langelį.

Dar Kšyvablockiai iš Vaickuniškių (trys broliai: Mykolas, Bronislovas ir Liudvikas). Visus gerai prisimename. Vežė arkliais iš namų į Rūdiškes visokio maisto ir dalino tremtiniams.

Taip praslinko diena. Pavakare, leidžiantis saulei, ešelonas pajudėjo. Rūdiškėse stovėjo minios žmonių. Lentvaryje irgi. Vilnių privažiavome naktį.

Anksti rytą išgirdome moterų verksmą. Tas verksmas mus pakėlė iš miegų. Traukinys stovėjo Vileikos miesto stotyje. Per langelį pamatėme einančius vyrus su ryšulėliais ant pečių ir rankose. Juos lydėjo sargybiniai, o moterys vagonuose verkė. Varė vyrus iš vagonų į traukinio galą.

Po kiek laiko vienas sargybinis atidarė mūsų vagono duris ir sušuko: „Mongirdas, Vilutis“ ir pats stovėjo iš šono. Tėvas ir aš nesupratome, ar mes abu šaukiami, ar kuris vienas iš mūsų, ir neskubėjome išlipti.

Žmona mano vieną maišą su daiktais padavė tėvui, o kitą man. Vilutis pradėjo atsisveikinti su žmona ir vaikais, o tas Matonis iššoko iš vagono su daiktais ir stovėjo šalia vagono.

Sargybinis ramiai stovėjo ir nieko daugiau nesakė.

Staiga prie durų priėjo kitas kariškis. Liepė Matoniui lipti į vagoną, uždarė duris ir po kelių minučių traukinys pajudėjo. Daugiau jau nieko iš ešelono nejudino.

Taip ir nežinojome, kodėl taip staiga traukinys išvažiavo.

Paskui sužinojome, kad visi išsodinti vyrai buvo išvežti į Archangelsko sritį, į miškus, kur kirto mišką. Daug jų mirė dėl sunkaus klimato, blogo maisto ir sunkaus darbo. Tarp jų buvo ir mūsų pažįstamų.

Toliau važiuodami matėme traukinius, važiuojančius į vakarus. Jie buvo keleiviniai, prekiniai. Daug traukinių – šaldytuvų, su kariuomene ir karo reikmėmis.

Mūsų ešelonas stotelėse sustodavo. Visur ant pervažų buvo moterų su maisto prekėmis – pagrindinės prekės: pienas ir jo gaminiai, daržovės. Mano žmona ir kitos moterys su mažais vaikais per langelį nuleisdavo bonką ant virvutės ir prašė pripilti pieno. Ir pinigus paduodavo (numesdavo) per langelius. Buvo keletas atsitikimų, kai delsė su pieno įpylimu. Ir, kai traukinys pajudėdavo, pagrobdavo sau tuščią bonką. Sakė, kad dėl to, kad kai kur neturėjo bonkų.

Kada traukinys sustodavo stotyje, tai iš vagono išleisdavo porą žmonių (po priežiūra) parnešti geresnio vandens. Kai kada sustodavo lauke prie kokio nors vandens telkinio ar kūdros ir leisdavo ten pasemti vandens. Koks vanduo buvo tokiame sėmime.

Jau neatsimename, per kiek laiko atvažiavome į Smolenską. Pranešė mums, kad gausime pietus. Išleido visus į peroną. Kitų žmonių neprileido. Moterys baltais chalatais pradėjo skirstyti mums patiekalus. Gavome rūgštynių sriubos. Visiems ji patiko. Antro patiekalo jau gerai neprisimenu. Buvo bulvių košė ir dar lyg mėsos. Desertui – limonado ir ledų. Tarp kalinių pasklido gandas, kad tuos pietus organizavo JAV atstovybė. Kelionės metu, vėliau apie Penzą, davė prisvilintos sorų košės.

Jau neatsimenu stoties, bet tai buvo tarp Maskvos ir Smolensko, kur mūsų ešelonas sustojo šalia irgi tokio ešelono, kuris tik pradėjo judėti. Kaip visą laiką, taip ir dabar, tie du žydai, įsodinti Rūdiškėse, tuoj priėjo prie langelio ir pamatė judančiame ešelone prie langelio žydą. Tuoj pradėjo su juo kalbėti. Žydiškai. Kai vagonas pavažiavo, žydas sušuko mums lenkiškai: „Žinokite, jau prasidėjo karas. Didelis karas su vokiečiais. Mums tai pasakė iš to traukinio, kuris veža žmones iš Panevėžio“.

Važiavome toliau. Pasklido gandas, kad mus veža į Uljanovsko sritį ir pradėjo spėlioti, kurioje vietoje mus patalpins. Nuvežė mus link Maskvos ir Viazmoje pasukome kiek į pietus ir aplenkėme Maskvą per Kalugą ir Tulą. Mes miestų beveik nematėme, bet viena gerai atsimenu, kad Kaluga mums padarė įspūdį. Žalias miestas. Ten augo daug medžių. Už Tulos vėl išvažiavome į geležinkelį Maskva – Penza. Ten, kaip minėjau, mums davė pietus į vagonus – prisvilintos pšeno (sorų) košės. Po kiek laiko (datos neprisimenu) privažiavome prie Saratovo ir ten pervažiavome tiltu per Volgą. Supratome, kad į Uljanovską nevažiuosime, o privažiuosime Uralo kalnus. Taip ir buvo. Vienos dienos pavakare pamatėme Uralo kalnus. Per Uralo kalnus važiavome naktį. Rytą matėme paskutines Uralo kalnų uolas.

Po kiek laiko atvykome į Čeliabinską. Ten traukinys stovėjo gana ilgai. Daug žmonių susirinko perone. Jie žiūrėjo į mus, kalbėjo tarpusavyje ir užkalbino mus. Iš vienos tokios grupės, viena gerai apsirengusi moteris pasakė: „Sako mums, kad čia veža buržujus, bet jūs visai nepanašūs į buržujus“. Mes pradėjome juoktis. Buvo neaišku, kaip ta moteris suprato buržujus. (…)

Važiuodami per Sibirą pastebėjome, kad moterys taip pat ateidavo prie geležinkelio parduoti maisto, bet pieno gauti buvo galima ne visur. Visur buvo galima nusipirkti virtų bulvių.

Taip atvažiavome į Omską ir toliau į rytus. Vieną dieną atsikėlę ryte pamatėme, kad važiuojame ne į rytus, bet į pietus. Tai aiškiai matėsi žiūrint į saulės padėtį danguje. Sustojimo vietoje sužinojome, kad važiuojame iš Tatarsko miesto į Slavgorodą. Mums sakė, kad ten stepės ir bendrai žemės ūkio kraštas, kad ten mums bus gerai. Geležinkelis ėjo nuo Tatarsko per Karasuką, Burlą į Slavgorodą. Kulundos stepės iki miesto Pavlodar, kur ir baigėsi geležinkelis. Tik po kelių metų, pasibaigus karui, geležinkelis buvo pratęstas nuo Pavlodaro iki Siamypalatinsko.

Per miestą Burlą tekėjo nedidelė upė Burla. Ten buvo eilė didesnių ir mažesnių ežerų. Aplink visus augo aukštos nendrės, ežeruose buvo daug žuvų. Vėliau, kai gyvenome Slavgorade ir aš dirbau miesto elektrinėje, teko su bendradarbiais važiuoti į Burlą ir gautyti žuvis tinklais.

Birželio 30 d. pavakare atvažiavome į Slavgorodo geležinkelio stotį. Ten mus išlaipino su visais mūsų daiktais. Mūsų laukė sunkvežimis su NKVD darbuotojais. Moteris su vaikais ir seni žmonės buvo įsodinti į mašinas, o vyrai ėjo šalia pėsčiomis lydimi NKVD darbuotojų. Taip atvykome į plytinę, kuri buvo už 4 km. nuo miesto. Ten mums parodė eilę pašiūrių, stoginių, kuriose džiovino suformuotas plytas, prieš jas išdegant.

Ten turėjome kol kas gyventi. Visas mūsų vagonas įsitaisė vienoje tokioje pastogėje. Ten buvo daugiau žmonių, kurie buvo atvežti anksčiau. Kitoje pastogėje taip pat buvo anksčiau už mus atvežtų lietuvių ir lenkų.

Mūsų ešelono žmonės pasiskirstė po visas pastoges, kur dar buvo vietų. Susipažinome su eile žmonių, atvežtų mūsų ešelone, atvežtų anksčiau lietuvių ir lenkų piliečių.

Tiedu žydai ir baltarusis, įsodinti į mūsų vagoną, kažkur dingo ir neteko jų daugiau matyti. Tik tas lenkų kareivis Matonis laikėsi visą laiką prie Kubekų ir Šalomskių. Buvo ten Pranckevičienė su dviem vaikais, Mergiškių pradžios mokyklos mokytojo žmona, kurį atskyrė nuo šeimos Vileikoje.

Mes turėjome maisto, nes liepė imti visiems vienam mėnesiui. Vietoje pirkdavome pieną, bet jis mums nelabai patiko, nes buvo kartus. Sužinojome, kad vietiniai žmonės šienauja stepėse žoles ir tarp jų labai daug pelūno, todėl pienas toks kartus. Susipažinę su žmonėmis ir gyvenimo sąlygomis nuėjome kartu su Šalomsku, Kubeku ir Matoniu pas plytinės „Kirpičnij zavod“ viršininką ir pasisiūlėme darbininkais remontuoti pašiūres plytoms džiovinti. Jie sutiko ir mes gavome įrankius bei pradėjome dirbti. Kiek mums pažadėjo už darbą sumokėti, jau nepamenu.

Po kelių dienų į plytinę pradėjo važiuoti įvairių įstaigų atstovai su NKVD darbuotojais. Jie šaukdavo žmones iš mūsų tarpo ir sakė, kad turi važiuoti su tais įtaigų atstovais. Tokiu būdu gana daug žmonių su šeimomis išvyko į Martovo (Kovo) tarybinio ūkio fermas („Martovskij svinohoz“). Ten buvo labai didelis ūkis. Mūsų pavardę kelis kartus paminėjo, bet aš neatsiliepdavau, nes mes nutarėme, kad bandysime apsigyventi mieste.

Vieną dieną iš miesto atvažiavo Variklių gamyklos direktorius Jarmolinskij („MRZ motoro remontnyj zavod“) ir tarp kitų pavardžių išgirdau savo pavardę. Aš atsiliepiau ir jis pasakė, kad jau žino, kas esu, ir pasiima mane į elektrotechniką. Duoda mūsų šeimai ir kitiems vietas įmonės bendrabutyje.

Visi pašauktieji nuvažiavome su daiktais. Bendrabutis buvo visai arti gamyklos miesto pakraštyje prie III Zapadnaja gatvės. Pradžioje visus patalpino į vieną didelę salę su eile lovų. Po kelių dienų kai kurios didesnės šeimos gavo atskirus kambarius. Mes buvome keturiese ir gavome atskirą kambarį. Buvo ten Jakobų šeima iš Kauno. Jakobas buvo teisininkas ir anksčiau dirbo saugumo departamento direktoriumi, paskui buvo Vilniaus reikalų departamento juridinis konsultantas. Jo žmona buvo ukrainietė, mokėjo kalbėti lietuviškai. Buvo du vaikai. Sūnus (rodos buvo vardu Vytautas) jau III kurso medicinos fakulteto studentas ir dukra (vardo nepamenu) ką tik baigusi vidurinę mokyklą. Jakobą priėmė į gamyklos buhalteriją.

Buvo žydų tautybės Saloveičikas su žmona, žinomas Kaune pramonininkas. Jis Jonavos gatvėje turėjo eilę pramonės įmonių. Ir „Prienų Goldbergo alaus bravoro“ akcijų. Jis savo laiku buvo baigęs Briuselyje ekonomikos ir teisės fakultetus. Jį priėmė į planavimo skyrių. Mane priėmė į elektros cechą ir buvau numatytas vadovu į planuojamą akumuliatorių remonto cechą, bet karo sąlygomis jau negalėjo jo užbaigti. Aš pradėjau dirbti elektros šaltkalviu elektros ceche, remontavau traktorių magnetus ir automašinų dinamo mašinėles.

Ten buvo priimti lenkų pilietis su savo motina. Jis dirbo šaltkalviu, jo mama nedirbo. Gamykloje dirbo buvęs lenkų kareivis nuo Rūdiškių Šavlan, kartu važiavusio ešalone Matonio draugas. Jis buvo vežamas į Archangelską, bet išlipo iš traukinio. Įlipęs į kitą traukinį grįžo atgal. Po kiek laiko jį vėl suėmė ir įsodino į mūsų traukinį. Jis dirbo gamykloje šaltkalviu. Direktorius Jarmolinskij buvo simpatiškas ir geras žmogus. Jis keletą kartų su manimi kalbėjo, domėjosi Lietuva, buvo partietis ir todėl iš Ukrainos perkeltas į Slavgorodą. Jis buvo cukraus gamybos specialistas ir gerai vadovavo cukraus fabrikui. Bet staiga jį perkėlė į Slavgorodą, kad suorganizuotų MRZ gamyklą. Čia visai kitoks darbo profilis ir jam sunku buvo čia dirbti, bet partija jam pavedė, todėl jis turėjo klausyti.

Tėvas po persikėlimo į miestą aplankė ligoninę, polikliniką, susipažino su vadovybe. Greitai jį priėmė dirbti gydytoju miesto poliklinikoje, vidaus ligų kabinete. Pas jį pradėjo eiti visi lietuviai, o vėliau ir lenkai.

Atvežti į Slavgorodą beveik visi pradėjo sirgti vidurių ligomis. Vietiniai gyventojai aiškino, kad dėl vietinio gruntinio vandens. Jis buvo truputį sūrus ir labai lengvas. Sergantiems vidurių ligomis buvo galima gauti poliklinikoje receptą ryžių kruopoms. Tėvas išrašinėjo lietuviams tuos ryžius, taip pat žuvų taukus, kuriuos buvo galima gauti tik pagal gydytojo receptą. Kadangi Slavgorodo krautuvėse jokių maisto prekių nebuvo, tik duona pagal korteles: dirbančiam – 600 g. į dieną, o nedirbančiam – po 400 gr. Mėsa ir rūbai tik pagal korteles. Rūbus gaudavo vaikų namai, o pirkti žmogui nebuvo, o jei pasitaikydavo, buvo labai brangūs.

Daug kas iš lietuvių kreipdavosi pas tėvą į polikliniką ir jis išrašinėdavo receptus žuvų taukams gauti. Po kurio laiko tėvą atleido iš darbo apkaltinant, kad per daug ryžių ir žuvų taukų išrašo lietuviams. Po kiek laiko tėvą priėmė atgal. Tada jis dirbo ilgai. Dirbo net vyresnio amžiaus, kad gautų pensiją.

Tėvas įgijo gero gydytojo vardą. Daug kas kreipdavosi pas tėvą į namus, susimokėdami natūra – produktais, vienokiais arba kitokias daiktais. Pinigais nemokėjo, nes už juos nebuvo ką pirkti. Kai kurie aukštesni pareigūnai tėvą kvietė gydyti net į namus.

Poliklinikoje dirbo iš Kauno atvežta Smailienė – dantų gydytoja. Jos vyras buvo atskirtas, o vaikų jie neturėjo. Ji nemokėjo kalbėti rusiškai ir, kad išmoktų, prie jos dirbo vertėjas. Dirbo Rudokienė, atvežta iš Širvintų. Jos vyras tarnavo policijoje ir buvo išvežtas į lagerį. Rudokienė dirbo poliklinikoje kaip sanitarė.

Greit sužinojome, kad plytinėje buvo suimtas ir teistas Pilius. Plytinėje buvo likę daug lietuvių dirbti. Jis labai neapgalvotai elgėsi. Kiti jį vadino net kvailiu. Tuo metu apie karo veiksmus buvo pranešinėjama bendrai kokia kryptimi atakuoja vokiečiai. Pilius buvo mokytojas Karapolyje, 4 km. nuo Aukštadvario. Jis nieko gudresnio negalėjo sugalvoti, kaip aiškinti vietos gyventojams, kad, jei vokiečiai eina tokia kryptimi, tai užėmė tokius ir tokius miestus ir vietoves.

Už tuos aiškinimus jį suėmė ir apkaltino, kad skleidžia neteisingas žinias iš fronto. Kiek gavo metų, nežinau. Jo žmona su dukrele pasiliko Slavgorode. Kuo užsiminėjo, nežinau. Tik vėliau sužinojau, kad ji susisiekė su kažkokia giminaite ar pažįstama Maskvoje ir vėliau pas ją išvažiavo į Maskvą.

Palyginus po neilgo laiko nuo mūsų įdarbinimo MRZ suėmė Jakobo sūnų. Kur dirbo, neatsimenu. Tėvai buvo labai susirūpinę. Sakė, kad jis draugavo su kažkokio komunisto dukra, kuri labai norėjo už jo ištekėti. Jis atsisakė. Mergina, kerštaudama, jį įskundė, neva jis pasakojo apie karą ir vokiečių laimėjimus.

Vieną dieną į bendrabutį atvyko keletas NKVD darbuotojų ir padarė pas visus reviziją. Pas mus paėmė kišeninį elektros šviestuvą ir mano inžinieriaus diplomą, su juo kartu duotus nuorašus ant popieriaus, nes diplomas buvo ant pergamento. Po kiek laiko diplomą atidavė, bet nuorašus pasiliko pas save. Ar sunaikino, to nežinau. Baigus reviziją paėmė su savimi Jakobo sūnų.

Jakobas vaikščiojo į NKVD teirautis ir grįždavo labai nusiminęs.

Vieną dieną gavau šaukimą atvykti į NKVD, į tardytojo Gorbunovo kabinetą.

Skirtą valandą atėjau. Tardytojas buvo labai mandagus, paprašė sėstis ir pasakė man, kad jaunas Jakobas sakė, jog tos žinios, kurias gaudavo, buvo iš manęs. Ką aš galiu apie tai pasakyti? Aš labai nustebau, nes su Jakobo sūnumi beveik neteko kalbėti. Retai susitikdavome, trumpai pasisveikindavome, persimesdavome keliais klausimais ir viskas. Aš pasakiau tardytojui, kad aš su jaunu Jakobu retai susitikdavau ir trumpai kalbėdavome. Jokių žinių iš fronto jam nepasakojau. Ypač, kad žinojau tiek, kiek girdėjau per radiją ir skaičiau laikraštyje. Ką ir jis žinojo. Į tai jis man pasakė: „O jeigu aš jį čia pakviesčiau?“, Aš jam pasakiau: „Prašau, aš nieko prieš neturiu ir negalėčiau turėti“. Jis paskambino skambučiu įėjusiam darbuotojui ir liepė atvesti Jakobą. Ir iš karto įspėjo, kad nei vieno žodžio nekalbėtume lietuviškai, tik rusiškai. Į tai jam atsakiau: „Savaime man aišku, kad kitaip ir negali būti.“

Įvedė Jakobą. Jam liepė sėstis prie durų ant taburetės. Aš jį paklausiau rusiškai: „Kada ir ką aš jam pasakojau apie karo veiksmus fronte?“

Jis man atsakė: „Niekuomet jūs man nieko tokio nepasakojote ir bendrai mes su jumis apie karą nekalbėjome“.

Tardytojas liepė išvesti Jakobą, o į mano klausimą, ką jis girdėjo ir, man atrodo, kad tiesą sakiau, jis

nusišypsojo ir pasakė: „Sutinku, galite eiti namo“.

Tik atėjus į mūsų kambarį pradėjau pasakoti tėvui ir žmonai apie savo buvimą pas tardytoją, kai įėjo Jakobas ir paklausė, kaip ten buvo. Kada jiems papasakojau, jis pradėjo beveik rėkti: „Kaip jūs taip galėjote padaryti, jūs norite mano sūnų į kalėjimą įkišti. Reikėjo pasakyti, kad jūs jam kalbėjote tą, už ką jį suėmė“. Aš pradėjau jam aiškinti, kad aš negaliu iš savo pusės prisiimti kaltę už žodžius, kurių nesakiau ir tai patvirtino jo sūnus. Jis vis tiek beveik įsiuto ir suriko: „Jūs niekšas ir norite pražudyti man sūnų“.

Tada ir aš „išėjau iš lygsvaros“ ir pasakiau Jakobui: „Jūs pats niekšas ir išeikite iš kambario“. Jis dar ką norėjo kalbėti, bet aš pajudėjau link jo ir surikau: „Išeikit lauk!“. Jis pažiūrėjo į mane ir išėjo iš kambario. Gana ilgai jis su manim nesikalbėjo ir nesisveikino. Paskiau pradėjo sveikintis ir vėliau santykiai atsistatė. Nei jis, nei aš žodžio neištarėme dėl to mūsų susikirtimo. Jo sūnus gavo 8 metus. Grįžo, kada Jakobas su žmona ir dukra gyveno ir dirbo buhalteriu Barnaule, Tiekimo kontoroje.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai appeared first on Voruta.

Prof. dr. Jonas Jakaitis, Tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos „Baltijos Aljansas“ prezidentas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos ir valdybos narys, www.voruta.lt

Liepos 26 d. Azerbaidžano AnewZ TV pristatė dokumentinį filmą „Buried Stories: The Last Train East“ (AnewZ, 2025)¹ – jautrų ir įtaigų pasakojimą apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos patirtį sovietinės okupacijos metais.

Trisdešimties minučių trukmės filme atskleidžiamos sovietų represijos, masiniai trėmimai, partizaninis pasipriešinimas Baltijos šalyse, kalinimai GULAG lageriuose ir laisvės kaina. Pasakojimas pradedamas Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptojo Hitlerio-Stalino susitarimo dėl Rytų Europos padalijimo tema, o simboliškai užbaigiant Baltijos valstybių išsivadavimo judėjimu bei Baltijos keliu – vienu ryškiausių taikaus laisvės siekio simbolių pasaulio istorijoje.

Turėjau garbės šiame filme papasakoti ir savo šeimos istoriją – tėčio, Tauro apygardos partizano, Valkų mūšio dalyvio Jono Jakaičio-Žaibo, bei mamytės, Tauro apygardos partizanų ryšininkės Leonoros Daumelytės Jakaitienės-Tulpės, kovą už Lietuvos laisvę, jų kalinimo kančias, tremties išgyvenimus ir mūsų šeimos likimą.

Kaip #BaltijosAljansas Tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos vadovas nuoširdžiai dėkoju žurnalistei Iradai Hasanovai ir visai AnewZ TV dokumentinių filmų kūrybinei komandai (nuotrauka pridedama) už profesionalų darbą, jautrumą istorinei tiesai ir pagarbų požiūrį į Baltijos valstybių laisvės kovų atminimą.

Taip pat dėkoju kolegoms Arūnui Bubniui, Alkui Paltarokui, Živilei Kropaitei, Taliui Veismaniui ir kitiems filmo pašnekovams už įtaigius liudijimus bei Lietuvos ambasadoriui Azerbaidžane už parodytą politinę valią ir paramą puoselėjant istorinę atmintį. Pasak ambasadoriaus Azerbaidžane Kęstučio Vaskelevičiaus, džiaugiuosi, kad „…įgyvendinant šį projektą, savo nedidelį indėlį įnešė ir Lietuvos ambasada Azerbaidžane”. Ypač prasminga, kad filmo premjera įvyko artėjant Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžiui „Su Lietuva širdy“, kuris vyks 2026 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Ariogaloje.

Ypač džiugina tai, kad per palyginti trumpą laiką – interviu buvo filmuojamas 2026 m. gegužės 23 d. – kūrybinei grupei pavyko sukurti profesionalų, prasmingą ir įtraukiantį dokumentinį filmą, padedantį tarptautinei auditorijai geriau pažinti Baltijos valstybių laisvės kovų istoriją. Tai ypač aktualu artėjant rugpjūčio 23-ajai – Molotovo-Ribentropo pakto metinėms, primenančioms vieną tragiškiausių XX amžiaus Europos istorijos įvykių.

Rekomenduoju skirti pusvalandį šiam filmui – jis vertas dėmesio, analitinių apmąstymų ir platesnės sklaidos.

Filmas:

https://youtu.be/lD0u7SIevfo?si=ihgbq3L5izsEil38

The post Dokumentinis filmas apie Baltijos šalyse sovietų vykdytas represijas, masinius trėmimus, partizaninį pasipriešinimą appeared first on Voruta.

Antrasis ciklo pasakojimas skirtas fotografo, tautodailininko Vilhelmo Janiselio gyvenimo istorijai ir jo nuotraukų palikimui. 1949 m. masinės gyventojų trėmimo operacijos „Priboj“ metu visa Janiselių šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį. Dar jaunystėje fotografija susižavėjęs V. Janiselis į tolimąjį Sibirą įsivežė duonos kepaliuke paslėptą fotoaparatą, kuriuo fiksavo gyvenimo tremtyje kasdienybę. 2011 m. ši unikalių fotografijų kolekcija įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis” Lietuvos nacionalinį registrą. Įtraukios istorijos vizualinę medžiagą taip pat papildo su tremties operacija „Priboj“ ir Janiselių šeimos tremtimi susiję Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai.

Kviečiame apžiūrėti įtraukią istoriją!

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

The post Duonos kepalėlyje paslėptas fotoaparatas ir išsaugota tremties atmintis: Vilhelmo Janiselio gyvenimo istorija appeared first on Voruta.

Albinas VAIČIŪNAS, Vilnius, www.voruta.lt

Už dalyvavimą 1950–1951 m. pogrindinėje organizacijoje „Lietuvos jaunimo vyčių sąjunga“ aš 1951 m. balandžio mėn. 28 d. kartu su kitais šios organizacijos dalyviais buvau areštuotas ir tais pačiais metais Kaune Pabaltijo karinio tribunolo buvau nuteistas 25-eriems metams kalėjimų ir 5-eriems metams tremties. Gruodžio mėn. pabaigoje 1951-aisiais buvau įkalintas 40-osios Vorkutos šachtos lageryje.

Tame lageryje buvo nemažai lietuvių, taip pat latvių ir estų, daugiausia gal ukrainiečių, taip vadinamų „banderovcų“. Vorkutoje žiemą būdavo 40 ir daugiau laipsnių šalčio. Mane kasdien su kitais kaliniais išvesdavo prie geležinkelio tiesimo darbų. Ši šachta buvo nauja ir į ją tais metais buvo tiesiamas geležinkelis. 1952-ųjų pradžioje dirbdamas lauke po 8 val. dažnai prie 42-iejų laipsnių šalčio susirgau eksudatyviniu (šlapiuoju) pleuritu. Trims mėnesiams buvau paguldytas į lagerio ligoninę. Iš jos išrašius suteikė invalidumą. Dirbau geležinkelio iešmininku kartu su mokytoju Adolfu Ajoniu. Tais 1953-aisiais mirė diktatorius Stalinas. Pamenu, kai per radiją kaliniai išgirdo šią žinutę, ėmė ploti.

Vėliau prof. Juozo Klimavičiaus iniciatyva įdarbino mane į lagerio medicininę laboratoriją sanitaru. Ten dirbdamas išmokau laboranto specialybės ir latvių kalbos. Tame 40-ame lageryje grupelė pabaltijiečių kalinių 1953 m. buvo įsteigę susivienijimą – bendriją „Aistija“. Ją sudarė lietuviai, latviai ir estai. Iš latvių pagrindinis „Aistijos“ organizatorius buvo istorijos mokytojas iš Ventspilio Olgerd Myza (latviškai Mīza). „Vorutoje“ 2005 m. klaidingai parašyta jo pavardė Mira. Šiai bendrijai priklausė dar ir latvis liuteronų kunigas iš Rygos Jundzis, jis mokėjo lietuvių ir estų kalbas. Taip pat Oskars Vanags bei latvis Babris. Jis prieškario Rygoje mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse giedodavo ir Lietuvos himną „Lietuva, Tėvyne mūsų“.

Babris buvo paskirtas brigadininku, kažkam neįtiko ir buvo užmuštas. Iš estų „Aistijos“ bendrijoje dalyvavo buvęs prieškario nepriklausomos Estijos karininkas Leo Tasuja ir dar vienas estų jaunuolis L. Tasujos globotinis. Iš lietuvių „Aistijoje“ dalyvavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas Juozas Klimavičius, buvęs mokytojas ir Seredžiaus progimnazijos vedėjas Adolfas Ajonis, Aleksas Veverskis, šių eilučių autorius ir kiti mūsų tautiečiai.

„Aistijos“ bendrijos dalyvių nuomone, kai Lietuva, Latvija, ir Estija atgaus laisvę, turės susijungti į vieną valstybę federacijos pagrindais. Olgerd Myza buvo sukūręs ir šios būsimos valstybės herbą, o pastorius Jundzis norėjo sukurti ir bendrą latvių ir lietuvių kalbą.

Bendrijos nariai vasaromis, po darbo susirinkę lauke ant pievelės aptardavo būsimas „Aistijos“ veiklos gaires.

Prasidėjus Vorkutos lagerių kalinių neramumams, aš buvau išvežtas į 59-ą Vorkutos lagerį, kuriame kalėjo ir Juozas Grušys. Jis buvo bendravęs su latviu O. Myza, žinojo apie „Aistijos“ organizaciją ir pritarė toms idėjoms. J. Grušys savo prisiminimuose yra rašęs apie O. Myzą ir „Aistiją“.

Perskaitęs Juozo Lebionkos straipsnį 2005 m. „Vorutoje“, panorau patikslinti ten skelbtus autoriaus faktus ir papildyti naujais prisiminimais apie tą unikalią nelegalią pabaltijiečių bendriją „Aistiją“, veikusią Vorkutos 40-os šachtos lageryje.

Iki 2017 metų balandžio 18 d. buvome likę tik du „Aistijos“ dalyviai – aš ir Adolfas Ajonis, šiemet atgulęs amžinam atilsiui Kauno Seniavos kapinėse.

Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 15.

The post Prisiminimai iš Vorkutos lagerių appeared first on Voruta.

Prof. Dr. Jonas Jakaitis, „Inter-Asso” asociacijos prezidiumo narys, „Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos pirmininkas, LPKTS tarybos ir valdybos narys, www.voruta.lt

Tęsiant Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės inicijuotą ir jau tradiciniu Europos Parlamente tapusį renginį, 2026 m. birželio 9 d. Briuselyje šeštą kartą iš eilės įvyko nuo sovietinio režimo nukentėjusių tremtinių ir deportuotų žmonių istorinės atminties renginys – sovietų aukų pagerbimas skaitant jų pavardes. Šių metų renginys buvo skirtas 85-osioms didžiųjų trėmimų Baltijos valstybėse metinėms paminėti. 1941 m. birželio 14-19 dienomis iš Lietuvos buvo prievarta išvežta į nežinią apie 17 tūkstančių žmonių.

Šį kartą prie šios prasmingos misijos buvo pakviesti prisijungti tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos „Baltijos Aljansas“ nariai bei bendraminčiai. Be to, „Baltijos Aljansas“, kaip Platform of European Memory and Conscience narys, renginyje taip pat atstovavo šiai organizacijai pagal jos prezidento Marek Mutor pavedimą (asociacija „Baltijos Aljansas“ PEMC nare tapo 2026 m. gegužės 26 d.). Taigi R. Juknevičienės kvietimu renginyje dalyvavo gausi, apie 50 žmonių delegacija iš Lietuvos, kurią sudarė politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovai, TS-LKD nariai, jaunimo organizacijų dalyviai ir kiti aktyvūs piliečiai, atvykę pagerbti tragiško likimo žmonių atminimą ir nepabūgę lietingo oro tai atliko garbingai ir deramai.

Renginį atidarė ir tremtinių vardų skaitymą pradėjo Roberta Metsola. Vėliau skaitymuose dalyvavo Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Dainius Žalimas, Aurelijus Veryga, kiti parlamentarai iš Lietuvos ir užsienio valstybių, taip pat Lietuvos ambasadorius Briuselyje Dainius Petras Kamaitis bei įvairių institucijų atstovai.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėdamas būti tremčių istorinės atminties puoselėjimo dalimi bei dalyvauti šiame renginyje Europos Parlamente. Ypač svarbu matyti, kad vis daugiau politikų, institucijų atstovų ir piliečių, suvokdami anuometinių įvykių tragizmą, jungiasi prie šios iniciatyvos. Istorijos pamokos yra ne tik mūsų atsakomybė, bet ir svarbus istorinės atminties liudijimas ateities kartoms tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Ši tema ypač aktuali Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, kai pasaulis vėl susiduria su agresijos ir prievartos apraiškomis. Kaip pabrėžė renginio iniciatorė R. Juknevičienė, „neįvertinti praeities nusikaltimai atgimsta dabar ir tampa nauja realybe“.

Su dėkingumu R. Juknevičienei pažymiu, kad pavardžių skaitymuose dalyvavau kartu su „Baltijos Aljanso“ nariais V. Stakioniene, R. Raibikiu, R. Kaminsku, L. Dzimidavičiūte, E. Strončiku, V. Sungaila, L. Kraukšliene ir kitais bendraminčiais. Vizito metu taip pat įvyko prasminga ir turininga diskusija Europos Parlamente aktualiomis šiandienos temomis. Ypač netikėtas ir jaudinantis buvo momentas, kai susitikimo su R. Juknevičiene metu kartu su kolegomis E. Strončiku ir L. Dzimidavičiūte buvome pasveikinti gimtadienių proga.

Apibendrinant, asociacijos „Baltijos Aljansas“, PEMC vardu ir asmeniškai nuoširdžiai dėkoju R. Juknevičienei bei jos komandai – Jūratei ir Jurgai – už jų atsidavimą, nuoširdų darbą ir prasmingas iniciatyvas, kurios padeda išsaugoti istorinę atmintį bei perduoti ją ateities kartoms.

Raimundo Kaminsko ir Jono Jakaičio nuotraukos

The post Europos Parlamente paminėtos 85-osios masinių trėmimų Baltijos valstybėse metinės appeared first on Voruta.

Birželio 14 d., sekmadienį, minėjome Gedulo ir vilties dieną – prisimename prieš 85 metus, 1941 m. birželio 14 d., Sovietų Sąjungos pradėtą pirmąjį masinį Lietuvos gyventojų trėmimą.

2025 m. į Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius pateko JAV kariuomenės rezervo karinės žvalgybos plk. ltn. Aleksandro Blaževičiaus (1912–1998) archyvas. Jame saugomi ir jo žmonos – Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lenkijoje Kazio Škirpos (1895–1979) sekretorės, dirbusios 1938–1939 m., daktaro Petro Avižonio (1875–1939) dukros Birutės Avižonytės-Blaževičienės (1914–2012) – vyrui rašyti laiškai. Dauguma jų siųsti iš sovietų okupuotos Lietuvos į JAV. Šis laiškas išsiskiria turiniu – sovietų vykdytų trėmimų ir represijų liudijimu. Varšuvoje Blaževičiai ir susipažino.

Laišką Birutė parašė 1941 m. rugsėjo 14 d., jau vokiečių okupuotame Kaune. Todėl jame galima įžvelgti ir cenzūros grėsmės nuojautą.

Laiškas rodo, kad į sovietinių įstaigų akiratį Birutė pateko dar iki didžiųjų trėmimų. Nuo vyro Aleksandro išvykimo į gimtąją Konektikuto valstiją 1940 m. rugpjūtį ji rūpinosi leidimu išvykti iš Lietuvos ir JAV imigracijos viza. Gimęs JAV, Aleksandras buvo JAV pilietis, todėl turėjo galimybę išvykti iš okupuotos Lietuvos.

Kiti Blaževičių šeimos archyvo laiškai atskleidžia, kad beveik metus trukęs institucijų lankymas – tiek Aleksandro Vašingtone, tiek pačios Birutės Lietuvoje, telegramos į JAV konsulatą Maskvoje ir apmokėta kelionė maršrutu Kaunas–Maskva–Jokohama–San Fransiskas – buvo suteikę vilčių. 1941 m. birželio pradžioje sovietų pareigūnai žadėjo, jog leidimas išvykti į Ameriką jai bus išduotas artimiausiais mėnesiais. Tačiau pati Birutė laiške apmąsto tikruosius sovietų ketinimus ir apgaulę: priešakyje laukė ilga kelionė, bet ne pas vyrą. Dėl ketinimų palikti sovietų Lietuvą į ji buvo įtraukta į liaudies priešų sąrašus.

„Bet kur tie nelaimingieji, kuriuos išvežė bolševikai? Kurių mirties valanda išmušė anksčiau, negu atėjo išsivadavimas? Nežinomas jų likimas. O kiek jų išvežta! Ūkininkų, tarnautojų, paprastų darbininkų, kiek senelių ir vaikų! Baisu pagalvot. Istorija tokių dalykų dar nežinojo“, – rašė Birutė Aleksandrui.

Ji pažymėjo, kad tarp išvežtųjų buvo ir jų giminių bei pažįstamų. Laiške Birutė prašė Aleksandro per Raudonąjį Kryžių pabandyti sužinoti, ar jos brolis Jonas dar gyvas. Čia minimas Jonas Avižonis – Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, inžinierius, Geležinkelių centrinių dirbtuvių Kaune viršininkas. Jis buvo suimtas 1940 m. spalio 7 d., kalintas Kauno ir Lukiškių kalėjimuose, nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir sunkiųjų darbų. 1941 m. birželio 23 d. su kitais kaliniais išvežtas į Sovietų Sąjungą.

Laiške Birutė rašė: „Kalėjimo knygoj pažymėta, kad į Pečorlager, bet kažin kur jį nuvežė“. Birutė pabrėžė, kad brolis buvo suimtas be aiškaus preteksto – didžiausi jam mesti kaltinimai buvo tai, kad jis buvo šaulys ir mokslus baigė Vokietijoje. Jonas Avižonis mirė 1941 m. lapkričio 30 d. Gorkio srities Suchobezvodnojės lageryje.

Laiške Birutė užsimena ir apie Aleksandro motiną – Dvariškių kaimo ūkininkę Anelę Blaževičienę-Savickienę, apie kurią tuo metu neturėjo jokių žinių. Iš vėlesnių laiškų ir šeimos dokumentų paaiškėjo, kad į pirmuosius trėmimus ji nepateko, tačiau 1948 m. buvo ištremta per antrąją sovietinę okupaciją. Iš tremties ji grįžo 1956 m.

Sovietų valdžia, uždraudusi Birutei išvykti į JAV, šešeriems metams atskyrė ją nuo vyro. Tik sovietams grįžtant pasitraukusi į Vakarus, ji susitiko su vyru, JAV kariuomenės karininku, kariavusiu Prancūzijoje.

Laišką sudaro penki kalkinio popieriaus lapai. Apie iki šiol Lietuvoje mažai žinotą JAV kariuomenės karininką Aleksandrą Blaževičių ir Blaževičių šeimos vargus ir džiaugsmus plačiau pasakojame čia.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post 1941 m. tremtis primenantis liudijimas – Birutės Avižonytės-Blaževičienės laiškas Aleksandrui Blaževičiui appeared first on Voruta.