The post Diana Nausėdienė Floridoje susitiko su lituanistinės mokyklos „Saulėtas Krantas“ bendruomene appeared first on Voruta.

Juozas Skirius,  Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius, VDU Lietuvių išeivijos instituto vyriausiasis mokslininkas, www.voruta.lt

2026 m. lapkričio 18 d. sueis 120 metų kaip gimė buvęs Lietuvos Respublikos diplomatas Vytautas Stašinskas, kuris buvo užėmęs gana aukštas pozicijas – 1964–1967 metais dirbo Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke. Tačiau tai vienas iš mažiausiai mums žinomų ir prisimenamų Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos žinyboje triūsusių darbuotojų. Tam įtakos, matyt, turėjo neilgas jo vadovavimas Generaliniam konsulatui Lietuvos okupacijos laikotarpyje.

Ne paskutinėje vietoje buvo ir jo būdas nesireklamuojant, tyliai dirbti jam pavestus darbus. Net lietuvių išeivijoje, trumpu straipsniu pagerbiant V. Stašinską jo 50-mečio proga, pastebėjo ir pažymėjo, kad tai „tylus ir kuklus darbininkas“[1]. Be to, kaip mums regis, jo asmenį ilgam buvo „pritemdęs“, suprantama gerąja prasme, jo tiesioginis viršininkas, charizmatiškas ir labai veiklus generalinis konsulas Jonas Budrys-Polovinskas, vadovavęs Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke 1936-1964 metais, t.y. iki savo mirties. Taigi, V. Stašinskui taip ir nepavyko, nebuvo palankesnių sąlygų, ryškiau pasireikšti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje ir JAV lietuvių visuomenėje. Dar būtina pažymėti, kad V. Stašinskas priklausė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos jaunesnei darbuotojų kartai, kuriai Lietuvos valstybės sunaikinimas užkirto kelius normaliai siekti diplomatinės karjeros.

Platesnės informacijos apie V. Stašinską, išskyrus enciklopedinę[2] ir tik pavardės paminėjimą kai kuriuose moksliniuose darbuose, neturime. Gaila, bet ir didžiojoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje šis asmuo nesurado sau vietos. Tiesa, šiek tiek faktinės medžiagos iš jo konsulinės veiklos galime rasti knygoje, skirtoje generaliniam konsului ir ambasadoriui Anicetui Simučiui[3].

Straipsnio tikslas priminti skaitytojams šį žmogų ir trumpai pabandyti aptarti jo veiklą. Medžiaga generalinio konsulo V. Stašinsko darbinei biografijai nušviesti yra saugoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA), Lietuvos pasiuntinybės Vašingtono fonde (f. 656) bei Lietuvos generalinio konsulato Niujorke fonde (f. 658). Šiuose fonduose yra bylos, kur surinkti įvairūs dokumentai, atspindintys ne tik V. Stašinsko konsulinę veiklą, bet ir jo gyvenimo epizodus.

V. Stašinsko trumpa biografija iki atvykstant į Niujorką

       Oficialiai nurodoma, kad Vytautas Stašinskas gimė 1906 m. lapkričio 18 d. Kaune garsaus lietuvių visuomenininko, politiko ir teisininko Vlado Stašinsko (1874-1944)[4] šeimoje. Mokėsi Vilniaus švietimo draugijos Rytas keturklasėje mokykloje, 1926 m. baigė Kauno Aušros berniukų gimnaziją. Būdamas moksleivis aktyviai veikė pirmajame lietuvių skautų būryje, dalyvavo sportinėje veikloje: žaidė futbolą, krepšinį, beisbolą, rungtyniaudavo lengvosios atletikos varžybose. Nuo 1925 m. priklausė LFLS Kauno futbolo komandai. Žaisdamas vartininko pozicijoje, 1927 m. tapo šalies čempionu, o 1928 m. perėjo į Kauno Taurą (jis buvo vienas iš klubo steigėju). Nuo 1925 m. kviečiamas į Lietuvos vyrų futbolo rinktinę, kurios sudėtyje dalyvavo keturiose tarptautinėse draugiškose rungtynėse. Taip pat buvo išrinktas Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos Centro valdybos sekretoriumi[5].

       1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Universitetą baigė 1934 m. Dar būdamas studentas, nuo 1932 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1935 m. paskirtas konsulato sekretoriumi į Lietuvos pasiuntinybę Briuselyje, o po to dirbo atašė pareigose. Lietuvos reikalų patikėtinį Briuselyje Vytautą Gylį 1937 metų pabaigoje paskyrus Lietuvos pasiuntinių Švedijoje, 1938-1939 metais V. Stašinskas skiriamas laikinuoju reikalų patikėtiniu Belgijoje. Jis aktyviai dalyvavo ruošiant Lietuvos-Belgijos prekybos sutartį[6]. Turime istorikės Vilmos Bukaitės paskelbtą platų straipsnį, skirtą Lietuvos ir Belgijos prekybai nušviesti, bet V. Stašinsko vaidmuo ir indėlis nefiksuojamas[7].

Darbas ir karjera konsulate iki 1964 metų

       1939 m. pradžioje V. Stašinskas iš Briuselio skiriamas darbui į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke. Paskyrimas siejamas su generalinio konsulo J. Budrio nuolatiniu prašymu papildyti konsulatą darbuotojais, nes plėtėsi Lietuvos ir JAV prekyba[8]. Be to, Lietuva nusprendė oficialiai dalyvauti Pasaulio parodoje Niujorke 1939 m. Taigi, atsirado papildomų rūpesčių Lietuvos konsulatui. Tuo metu konsulate, be  J. Budrio darbavosi tik atašė A. Simutis. Taigi, konsulato pajėgos tikrai jau buvo per mažos.

       Taigi, Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio įsakymu V. Stašinskas atašė pareigomis buvo perkeltas į Niujorką ir 1939 m. kovo 15 d. atvyko į Generalinį konsulatą. O sekančią dieną pradėjo eiti savo pareigas[9], kaip jau patyręs žmogus ekonomikos klausimais. Be to, J. Budrys jam pavedė tvarkyti konsulato buhalterijos reikalus.

       Normali konsulato veikla tapo išderinta, kai 1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė Raudonoji armija ir šalyje prasidėjo sovietizacijos procesas. Generalinis konsulas J. Budrys vis pagalvodavo trauktis iš Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) ir užsiimti verslu. Tuo reikalu net asmeniškai kreipėsi patarimo į Lietuvos garbės konsulą Julių Bielskį Los Andžele[10]. Mat iš sumažėjusio generalinio konsulo atlyginimo jis nematė galimybės normaliai pragyventi ir išlaikyti savo didelę šeimą. Vis rečiau konsulate pasirodantį J. Budrį pavaduodavo V. Stašinskas, kuris pasirašinėdavo „e. vice konsulo p.“[11]. Generalinis konsulas, planuodamas palikti konsulatą, stengėsi, kad V. Stašinskui, kuris buvo numatytas konsulato vadovu, būtų suteiktas oficialus vice konsulo titulas. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Žadeikis tam klausimui pritarė ir 1941 m. gegužės 14 d. iš JAV valstybės departamento gavo patvirtinimą, kad V. Stašinskas pripažintas vice konsulo titulu[12]. V. Stašinskas pasirinktas, nes buvo keliais metais vyresnis už A. Simutį, o svarbiausia – turėjo didesnę vadovavimo patirtį. Kaip rodo archyviniai dokumentai, J. Budrys rūpinosi ir A. Simučiu – P. Žadeikio prašė ir A. Simutį pakelti į vice konsulus, siekiant jį motyvuoti tolimesniam darbui. Bet jeigu dabar nėra tokios galimybės, anot J. Budrio, – tai bent padidinti jo atlyginimą, pakeliant iki XI kategorijos, paliekant atašė titulą[13]. Tiesa, P. Žadeikiui (kaip ir Latvijos bei Estijos atstovams) pavykus įtikinti JAV valstybės departamento vadovybę, kad būtina skirti Baltijos šalių atstovybėms išlaikymą iš tų šalių indėlių JAV bankuose, J. Budrys liko generaliniu konsulu Niujorke.

       Lietuvos generalinio konsulato veikla iki Lietuvos okupacijos pagrinde apėmė, J. Budrio žodžiais, dvi pagrindines sritis: prekybos klausimus ir JAV lietuvių palikimų bylas. Be abejo, konsulatas vykdė ir reprezentacijos funkcijas JAV valdžios ir lietuvių išeivijos tarpe, tvarkė vizas, atstovavo Lietuvos piliečių reikalus ir pan. Po Lietuvos okupacijos atkrito prekybiniai reikalai, bet išliko visi kiti. Tiesa, pasunkėjo palikimų klausimas, nes reikėjo juos apsaugoti nuo sovietų pretenzijų. Konsulatas išdavinėjo Lietuvos piliečio pasus, kurie galiojo visose šalyse, išskyrus komunistinį pasaulį[14]. Išsiplėtė konsulato propagandinė veikla. Atsirado nauja papildoma veikla – pokaryje konsulato darbuotojams reikėjo sutikti iš Europos atplaukiančius lietuvius dipukus į Niujorką ir jais pasirūpinti, bendradarbiaujant su JAV lietuvių organizacijomis. Taigi, prie visų šių darbų prisidėjo kiekvienas konsulato darbuotojas. Be to, pats V. Stašinskas, niekieno neskatinamas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo (BALF) veikloje. Ne tik dalyvavo, bet ir aukojo iš savo ribotų išteklių, suprasdamas sunkią lietuvių pabėgėlių padėtį[15].

       Be jokios abejonės kiekvienas konsulato darbuotojas turėjo ir asmenines užduotis. Karo laikotarpyje, Lietuvos diplomatams ir veikėjams užsienyje pradėjus megzti ryšius su Lenkijos politikais, prisireikė detalios studijos apie Lietuvos ir Lenkijos santykius[16]. Žinoma, kad V. Stašinskui, kuris, reikia manyti, geriau už savo kolegas JAV išmanė tą problemą, buvo pavesta parengti tokią studiją. 1943 m. birželio 9 d. P. Žadeikis dėkojo V. Stašinskui už atliktą darbą ir rekomendavo, kad studijos klausimais padiskutuotų lietuvių veikėjai. O štai prezidentas Antanas Smetona, susipažinęs su studija, taip pat įvertino ją teigiamai, siūlydamas studiją sutrumpinus paskelbti spaudoje[17].

       1949 m. gegužės 24 d. netikėtai mirus ilgamečiam Lietuvos garbės generaliniam konsului Toronte Geraldui L.P. Grant-Suttie[18], iškilo Lietuvos atstovo Kanadoje klausimas. LDT nariai nusprendė, kad reikia išsaugoti šį postą, nes lietuvių Kanadoje skaičius augo. Be to, Kanados vyriausybė Lietuvos okupacijos nepripažinto de jure (nors de facto – buvo pripažinusi). Ir tuo principu vadovaujantis Kanados vyriausybė leido Baltijos šalių konsulams likti savo vietoje, veikti de facto kaip ir pirmiau (tiesa, jie jau buvo nebefiksuojami oficialiame užsienio šalių konsulų sąraše)[19]. Laikinai einančio garbės generalinio konsulo pareigoms LDT vadovybė numatė vice konsulą V. Stašinską, kuris puikiai mokėjo prancūzų kalbą ir turėjo vadovaujančios patirties. P. Žadeikis kėlė mintį, kad V. Stašinskas galėtų skirti keletą dienų savaitėje konsuliniams reikalams Toronte, išlaikydamas turimas pareigas Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke. Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone buvo svarbu skiriant V.Stašinską, nesumažinti jo, kaip kandidato, turimą statusą,  neapsunkinti  Lietuvos generalinio konsulato Niujorke veiklos ir nesudaryti LDT papildomų finansinių sunkumų[20]. Pats V. Stašinskas pritarė savo skyrimui į Torontą minėtomis sąlygomis. Tačiau iš LDT narių pasisakymų aiškėjo, kad Kanadoje reikalingas pastovus atstovas. Atkreiptas dėmesys, kad atvykstančio, kaip nepastovaus, atstovo iš Niujorko statusas „gali sudaryti komplikacijų“ Kanados valdžios sluoksniuose ir lietuvių visuomenėje. Taigi, buvo nuspręsta ieškoti nuolatinio atstovą iš Kanadoje gyvenančių lietuvių tarpo. Apsistota prie buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojo, buvusio pasiuntinio Skandinavijos valstybėse Vytauto Gylio, su kuriuo LDT vadovybė jau vedė derybas. Tiesa, P. Žadeikio prašymu, tuo metu laikinai Garbės konsulatą Toronte prižiūrėjo Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke, pirmiausia V. Stašinskas[21]. Nuo 1949 m. gruodžio 1 d. Toronte pradėjo eiti garbės generalinio konsulo pareigas V. Gylys. Jo paskyrimą patvirtino Kanados vyriausybė[22].

       Viename savo interviu J. Budrys, maždaug apie 1951 metus, kalbėdamas apie konsulato darbuotojų veiklas, paminėjo, kad jie yra kviečiami į įvairias iškilmes, konferencijas. Ir tai rodo, kad Lietuva ir jos konsulai yra pripažįstami visateisiais konsulinio korpuso Niujorke nariais. Pavyzdžiui Niujorko valstijos Colgate universitetas (Hamilton‘e) jau penkerius metus rengia vasaros forumą – tarptautinės politikos klausimais konferencijas, kur dalyvauja įvairių šalių diplomatai. Ten nuolat lankosi ir Lietuvos atstovas. Per tą laiką Lietuvą šiose konferencijose atstovavo V. Stašinskas. Anot J. Budrio, tai reikšmingas forumas, nes jo posėdžius transliuoja per radiją, o pranešimus spausdina ir platina pasaulio universitetams[23]. Be to, V. Stašinskas buvo pasiuntinio P. Žadeikio įpareigotas, kaip biuletenio The Lithuanian Situation korespondentas, lankytis Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir sekti jos darbą. Ypač tuos klausimus, kurie liečia Rytų Europą, TSRS ir okupuotas Baltijos šalis. Tuo pačiu tai buvo proga pabendrauti su ten akredituotais JAV didžiųjų dienraščių bei kitų šalių atstovais, jiems įteikti Lietuvos diplomatinės tarnybos parengtus raštus, notas ir kitus leidinius Lietuvos klausimu[24]. Lankymosi JTO intensyvumą iliustruoja tokie faktai – pavyzdžiui 1956-1957 metais V. Stašinskas buvo atvykęs 67 kartus, o kelionės kainavo 40 dol. ir 75 ct. Dar už 8 dol. ir 20 ct. jis JTO sekretoriate įsigijo reikalingų politiniam darbui leidinių[25]. Apie savo vizitus ir veiklą parengdavo detalias ataskaitas ir platindavo visiems LDT nariams. Praktiškai Vytautas buvo pirmasis neoficialus, tiesa nepripažintas,  Lietuvos atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje. Viename rašte, rašydamas apie savo statusą, jis pažymėjo, kad savo turimą korespondento leidimą negali naudoti „tam, kad per duris įeičiau kaip korespondentas, gi jau viduje būdamas pradėčiau vaidinti jau nebe korespondento, bet Lietuvos valstybės pareigūno vaidmenį, dalindamas korespondentams mūsų tekstus. Keliais atvejais aš negalėjau išvengti tokių misijų, bet ateityje prašysiu mane nuo jų atleisti“[26]. Iš V. Stašinsko susirašinėjimo su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku matome, kad tai nebuvo lengvai vykdomas įpareigojimas tarptautinėje organizacijoje. Įdomu tai, kad J. Kajecko užuominai, jog reikėtų apriboti tuos apsilankymus, V. Stašinskas pritarė[27]. Matyt, kad jam taip pat jau buvo įkyrėję tie vizitai, nes nelengvai gaudavo, kaip korespondentas, akreditaciją, kurią reikėjo nuolat pratęsinėti. Taip pat tekdavo gaišti nemažai laiko (daugiausia savo laisvalaikio sąskaita) ne tik kelionėms, bet ir susipažįstant su JTO dokumentais. Apsunkino veiklą ir tai, jog jau 1958 metais nustojo eiti biuletenis The Lithuanian Situation. Net kurį tai laiką teko apgaulingai prisidengti nebeeinančio leidinio korespondentu. O tai kėlė, anot V. Stašinsko, pavojų Lietuvos vardo prestižui, jeigu paaiškėtų tokia apgaulė[28]. Vizitų į JTO našta buvo nukelta nuo Lietuvos generalinio konsulato Niujorke darbuotojų pečių.

       Artėjant V. Stašinsko penkiasdešimtmečiui, LDT vadovai nusprendė pakelti jo rangą iki konsulo. 1955 m. gruodžio 1 d. tai padarė LDT šefas S. Lozoraitis, o Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis 1956 m. sausio 4 d. kreipėsi į JAV valstybės sekretorių John F. Dulles, prašydamas pripažinti V. Stašinsko naująjį rangą. 1956 m. sausio 20 d. iš JAV Valstybės departamento buvo gautas raštas, kuriuo JAV vyriausybė suteikė V. Stašinskui „konsulo titulas laikinoje formoje“[29] ir išduotas JAV Valstybės departamento sertifikatas nr. 255[30]. Taigi, tuo metu Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke jau buvo visų rangų konsulai: generalinis konsulas J. Budrys, konsulas V. Stašinskas ir vice konsulas A. Simutis bei raštvedės pareigybė.

       Vytauto jubiliejus (taip pat ir 25 metai diplomatinėje tarnyboje), 1956 m. lapkričio 19 d. surengtas konsulato patalpose praėjo kukliai. Atsilankė ir sveikinimo kalbas pasakė vyresnieji kolegos Vaclovas Sidzikauskas, Edvardas Turauskas bei generalinis konsulas J. Budrys. Jubiliatą pagerbė Lietuvos laisvės komiteto ir laikraščio Darbininkas redakcijos atstovai. Visi atsilankę įteikė prisiminimo dovanėles. Be to, V. Stašinskas sulaukė visų LDT narių sveikinimo telegramų. Spaudoje buvo pažymėtas jubiliato kuklumas, bet tuo pačiu ir jo uolumas bei darbštumas atstovaujant Lietuvos reikalus[31].

       Tuo tarpu V. Stašinsko, kaip ir kitų konsulato darbuotojų, pragyvenimo lygis buvo apgailėtinas. Dar 1959 m. J. Budrys minėjo Lietuvos atstovui Vašingtone J. Kajeckui, kad darbuotojų algos turėtų doleriais būti bent 100% didesnės nei buvo, norint pasiekti padoresnį jų pragyvenimo lygį, palaikyti darbuotojų orumą. Anot jo, pavyzdžiui V. Stašinsko, turinčio aukštąjį išsilavinimą ir 28 metus darbo stažą, metinė alga (be socialinio ir ligų draudimo, pensijos ir kt.) sudaro 4,700 dol., kai tuo tarpu eilinis aptarnaujantis liftą žmogus gauna ne mažiau 5,200 dol. ir yra aprūpintas visais draudimais[32]. Atlyginimų Lietuvos atstovams klausimas per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį buvo jautrus ir nuolat LDT narių „judinamas“. Atlyginimų didinimą stabdė ribotas biudžetas bei turimi maži finansiniai ištekliai. Apie Lietuvos generalinio konsulato finansinę padėti jau yra plačiau rašyta[33].

       Atlyginimo nepakankamumą normaliam gyvenimui aiškiai parodo nelaimės, aplankančios darbuotojus. 1959 m. kovo 29 d. netikėtai mirė Vytauto žmona Aldona Bernotaitė-Stašinskienė. Tuojau apie tai J. Budrys pranešė į Vašingtoną J. Kajeckui pažymėdamas, kad V. Stašinskas nepajėgs padengti laidojimo išlaidų[34]. Pats V. Stašinskas, atsidūręs sunkioje finansinėje padėtyje, rašė J. Kajeckui: „Laidotuvėms ir antkapiui iki šiol esu išmokėjęs, arba netrukus turėsiu išmokėti $ 1,633.02, nebeskaitant keliatos šimtų dolerių visokių susijusių išlaidų, nors neturėjau ir neturiu jokių santaupų. Mano žmonos gyvybė nebuvo apdrausta (…) Netrukus turėsiu sumokėti už antkapį $395.55, tačiau neturiu pinigų net jau kasdieniniam pragyvenimui“. Prašė vienkartinės pagalbos[35]. Nežiūrint visų sunkumų, konsulas laikėsi ir nenuleido rankų, darbavosi Lietuvos reikalui.

Naujasis Lietuvos generalinis konsulas Niujorke

       1964 m. rugsėjo 1 d. mirė ilgametis Lietuvos generalinis konsulas J. Budrys. Jo įpėdiniu Niujorke buvo numatytas konsulas V. Stašinskas. Pirmiausia LDT šefas S. Lozoraitis paprašė jo laikinai eiti generalinio konsulo pareigas, o rugsėjo 7 d. raštu J. Kajeckui nurodė kreiptis į JAV Valstybės departamentą prašant sutikimo tuojau pripažinti V. Stašinską generaliniu konsulu, o A. Simutį – konsulu[36]. J. Kajeckas, pasikalbėjimo JAV Valstybės departamente su Baltijos šalių skyriaus viršininku metu, pastebėjo, kad amerikiečiai į šį klausimą žiūrėjo gana keistai – jie siūlė V. Stašinskui eiti „pavaduojančio generalinio konsulo“ (Acting Consul General) pareigas, kaip ėjo estų atstovas J. Kaivas Niujorke. Tai rodė, kad JAV vyriausybė daugiau ar mažiau laikėsi pozicijos išlaukti šių atstovybių vadovų natūralaus pasitraukimo ir atstovybių uždarymo. Tačiau amerikiečių pozicija keitėsi atsižvelgiant į JAV ir TSRS santykių svyravimą[37]. Rugsėjo 29 d. J. Kajeckas įteikė JAV Valstybės departamentui notą V. Stašinsko paskyrimo reikalu. JAV valdininkai pažadėjo tą reikalą greitai išspręsti ir atsakyti[38]. Ir iš tiesu 1964 m. spalio 1 d. JAV Valstybės departamentas pripažino V. Stašinską naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke. Apie tai J. Kajecką raštu informavo JAV valstybės sekretorius Richard H. Davis. Tiesa, amerikiečiai, matyt laikydamiesi laviravimo taktikos, V. Stašinskui suteikė taip vadinamą „laikiną pripažinimą Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke“[39]. Tačiau į tai LDT nariai nekreipė rimtesnio dėmesio ir viešai V. Stašinskas buvo tituluojamas, kaip tikras Lietuvos generalinis konsulas. Jo alga pakilo nuo 392 dol. iki 500 dol. (tuo tarpu J. Budrio alga buvo 610 dol. į mėnesį). Bet sumažėjus konsulato darbuotojų skaičiui, V. Stašinsko darbų apimtis padidėjo – be ankstesnių rūpesčių, atsirado atsakomybė už Lietuvos generalinį konsulatą ir jos darbuotojus, jau jam teko nuolat kontaktuoti su LDT nariais, ypač su Lietuvos atstovu Vašingtone. Būtina pažymėti, kad LDT narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o dirbančiųjų – metai iš metų mažėjo. Kaip taisyklė jie dirbo viršvalandžius vakarais, kai kada savaitgaliais ir net atostogų metu. O už tai nebuvo mokami jokie papildomi pinigai[40]. Su tokia apgailėtina padėtimi visiems teko susitaikyti,  bet vis J. Kajeckui primenant, kad algos nors kažkiek turėtų didėti, nes pragyvenimas nuolat brango.

       Pirmą platesnį interviu naujasis konsulas davė žurnalo Lietuvių dienos redaktoriui poetu Bernardui Brazdžioniui. Trumpai apibūdindamas Lietuvos generalinio konsulato padėtį, darbuotojus ir ryšius su LDT nariais bei Lietuvos laisvinimo veiksniais (lietuviškomis organizacijomis), akcentavo ir konsulato veiklos prioritetus. Konsulas pažymėjo, jog pastaruoju metu „yra labai padidėjęs ir pasunkėjęs darbas ryšium su palikimų apsauga nuo patekimo į Sovietų iždo rankas“[41]. Be to, tautiečius – JAV lietuvius – nuolat teko konsultuoti jiems rūpimais klausimais – siuntinių, pinigų, laiškų siuntimo artimiesiems į Lietuvos TSR klausimais. Taip pat duodavo patarimus vykstantiems ekskursijomis į okupuotą Tėvynę, stebėjo atvykusių su ekskursijomis iš Lietuvos TSR veiklą[42]. Padėdavo išeiviams surasti artimuosius, pasklidusius ne tik po JAV, bet ir kitas šalis; išdavinėjo Lietuvos pasus, net asmenims atstatydavo dingusius dokumentus, kurie buvo reikalingi JAV pilietybei gauti ir kt. Be viso to, dažnai į konsulatą ateidavo amerikiečių užklausimai apie Lietuvą, jos padėtį, kultūrą ir pan. Tais klausimais taip pat tekdavo teikti informaciją[43].

       Viena iš svarbesnių konsulato darbuotojų veiklos sričių – sekti Niujorko miesto bei valstijos spaudą. Tai nebuvo lengvas darbas peržiūrėti gausybę laikraščių, registruoti bei reaguoti į tuos straipsnius, kuriuose buvo paliečiamas Lietuvos ir kitų Baltijos teritorijų (buvusių valstybių) klausimas. Konsulato darbuotojai rinko straipsnių iškarpas arba tokius straipsnius perspausdindavo rašomąja mašinėle ir platino tarp LDT narių. Tokią informaciją kaupė Lietuvos atstovybė Vašingtone savo politinei veiklai ir propagandos tikslams[44].

       Generalinis konsulas V. Stašinskas, kuris nemėgo didelių susibūrimų ir sakomos kalbos jį vargindavo, bet, kiek galima pastebėti iš turimos informacijos, dalyvaudavo JAV lietuvių renginiuose, skirtuose paminėti Lietuvos valstybingumą ar pagerbti jo kūrėjus. Pavyzdžiui 1964 m. gruodžio 17 d. jis LDT vardu užsakė gedulo vainiką padėti prie velionio Vasario 16 d. akto signataro Stepono Kairio karsto[45]. Štai 1967 m. sausio 15 d. dalyvavo Filadelfijos lietuvių bendruomenės surengtoje Lietuvos prezidento dr. Kazio Griniaus 100  metų gimimo sukakties minėjime, kur generalinis konsulas pasakė įžanginį žodį. O tų pačių metų vasario 19 d. jis dalyvavo Niujorko ir apylinkės lietuvių surengtoje Tautos šventėje Manhattane, kur pasakė sveikinimo kalbą[46]. Taigi, dalyvaudavo tik kai buvo kviečiamas ir tik ten, kur plačiai skambėjo Lietuvos vardas.

Per ankstyvas generalinio konsulo pasitraukimas

V. Stašinskas, nors jaunystėje aktyviai užsiiminėjo sportu, bet gera sveikata vėliau negalėjo pasidžiaugti. Metus prieš mirti, t.y. 1966 metais, jis turėjo sunkią operaciją. Bet nuo 1967 m. birželio mėnesio Vytauto sveikata pradėjo blogėti. Pats manė, kad tai tik gripas ir per daug nekreipė dėmesio. Kolega A. Simutis rašė, kad apie savo ligą V. Stašinskas vengdavo kalbėti, niekam nesiskųsdavo, nors aplinkiniams žmonėms generalinio konsulo stovis kėlė nerimą. Artimieji jį ragino kreiptis į gydytojus, bet Vytautas atsisakinėjo[47]. Vietoje apsilankymą pas gydytoją, konsulas pasirinko porą savaičių atostogų ir liepos 1 d. savo automobiliu išvyko į pažįstamo Pakščio vasarvietę. Vėliau paaiškėjo, jog jau liepos 3 d. jis, pablogėjus savijautai, buvo nuvežtas į Carney ligoninę Bostono priemiestyje. Atlikti tyrimai parodė, kad yra kepenyse piktybinis auglys, kurio pašalinti operacijos būdu nėra galimybės. Gydytojų prognozės nebuvo geros. Liepos 15 d. gydytojas dr. Jonas Jasaitis telefonu A. Simučiui pranešė apie V. Stašinsko mirtį. Tuojau A. Simutis apie tai telegrama informavo LDT šefą S. Lozoraitį. Be to, telefonu šią liūdną naujieną pranešė Lietuvos atstovui J. Kajeckui, generaliniam konsului Petrui Daužvardžiui Čikagoje ir generaliniam konsului Jonui Žmuidzinui Toronte, kurie pažadėjo apie tai painformuoti vietinius lietuvių laikraščius. A. Simutis pasirūpino V. Stašinsko palaikų pargabenimu į Niujorką ir susisiekė su laidojimo biuru[48]. Tuo pačiu jis parengė V. Stašinsko nekrologą angliškai ir susisiekė su dienraščio New York Times redakcija. Įdomiausia tai, kad šio laikraščio žurnalistui ilgokai teko aiškinti kodėl V. Stašinskas buvo nebeesančios Lietuvos valstybės generalinis konsulas, kodėl jis nebuvo JAV pilietis; žurnalistas domėjosi velionio tariamais ryšiais su įvairiais laisvinimo komitetais ir pan.[49] Tai rodė, kad net tokių didelių dienraščių kai kurie darbuotojai nesuvokė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių diplomatų statuso net praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo Baltijos valstybių okupacijos. Labai trumpos dvi žinutės apie V. Stašinsko mirtį pasirodė liepos 16 ir 17 dienų New York Times laikraščiuose[50].

       Velionis buvo pašarvotas Universal Funeral Chapel Niujorke, o laidotuvių išvakarėse, t. y. liepos 17 d., įvyko atsisveikinimo pamaldos koplyčioje, kur susirinko per 400 žmonių. Pamaldoms vadovavo prelatas Jonas Balkūnas, renginiui vadovavo V. Sidzikauskas. Atsisveikinimo žodžius tarė J. Kajeckas, Estijos generalinis konsulas Jaakson‘as, VLIK‘o pirmininkas dr. J. K. Valiūnas, Pavergtų Europos Tautų seimo generalinis sekretorius Gadomskis ir kitų organizacijų atstovai. Dalyvavo ir Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėjas dr. Stasys Bačkis. Užuojauta buvo pareikšta velionio seserei Onai Stašinskaitei-Parravicini, velionio žmonos giminaičiui Algiui Bagdonui. Liepos 18 d. Aušros Vartų parapijos bažnyčioje po pamaldų, V. Stašinsko palaikai buvo palaidoti Niujorko Naujose Kalvarijos kapinėse[51]. Visas laidotuvių išlaidas, t. y. 1797 dol. ir 40 ct., padengė LDT iš savo turimų lėšų, prižiūrimų JAV Valstybės departamento[52].

       Naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke neužilgo buvo paskirtas A. Simutis, kurį JAV Valstybės departamentas 1967 m. rugsėjo 11 d. pripažino. Jis šias pareigas ėjo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo[53].

Išvados

1. Lietuvos valstybės sunaikinimas 1940 metais daliai Lietuvos diplomatų, ypač jaunesnės kartos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojams, atėmė galimybę toliau normaliai siekti karjeros diplomatinėje tarnyboje. Vienas iš nedaugelio tokių buvo Vytautas Stašinskas (1906-1967), apie kurio veiklą iki šiol mes beveik nieko nežinojome. Jis 1932 m. pradėjęs darbą Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, 1935 m. skiriamas atašė pareigose į Briuselį, kur vėliau laikinai vadovavo Lietuvos atstovybei. Nuo 1939 m. paskiriamas ataše pareigose į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke, stiprinant konsulato veiklą.
2. Kad V. Stašinskas buvo perspektyvus diplomatas rodo ir tai, jog jam atvykus į Niujorką dažnai jis pavaduodavo generalinį konsulą Joną Budrį, kuris Vytautą numatė savo įpėdiniu. 1949 m. atsilaisvinus Lietuvos garbės generalinio konsulo Kanadoje vietai, LDT vadovybė rekomendavo į tą vietą V. Stašinską, kuris puikiai kalbėjo prancūzų kalba ir turėjo vadovaujamą patirtį. Kurį tai laiką laikinai vadovavo konsulatui. Bet galutinis sprendimas buvo priimtas kitas.
3. Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis buvo įgaliojęs V. Stašinską stebėti Jungtinių tautų organizacijos, kur Vytautas dažnai lankydavosi, darbą. Ten tarp kitų šalių atstovų ir žurnalistų jis platino informaciją Lietuvos klausimu. Gana ilgai V. Stašinskas buvo pirmas neoficialus, tiesa nepripažintas, Lietuvos atstovas prie šios organizacijos. Be to, generalinio konsulo nurodymu, lankydavosi įvairiose tarptautinės politikos klausimais rengiamose konferencijose, dalyvaudavo pasisakymuose, mezgė pažintis.
4. Lietuvos okupacijos laikotarpiu užsienyje likusios atstovybės, kurias pripažino kai kurios valstybės, neturėjo tvirtų garantijų, kad galės veikti ir toliau. Be to, nuolat kėlė problemų atstovybių veiklos ribotas finansavimas – darbuotojai gaudavo minimalius atlyginimus, o darbus tekdavo dirbti viršvalandžiais, savaitgaliais, net ir atostogų metu. Tai atsiliepdavo ir jų sveikatai. V. Stašinskas Lietuvos diplomatinėje tarnyboje (LDT) užsienyje karjeros laiptais lipo pavėluotai ne dėl to, kad nesugebėjo, bet kad nebuvo normalių sąlygų: 1941 m. tampa vicekonsulu, 1955 m. – konsulu, o po generalinio konsulo J. Budrio mirties 1964 m. – generaliniu konsulu, kuriuo išbuvo nepilnus tris metus.
5. Vadovavimas konsulatui pridėjo V. Stašinskui naujų rūpesčių ir padidino jo darbų apimtis: atsirado atsakomybė už konsulato darbuotojus ir jų gerbūvį; reikėjo nuolat palaikyti ryšį su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku, atsakinėti į jo raštus, vykdyti jo nurodymus; dažniau dalyvauti JAV lietuvių renginiuose. Kaip pastebėjo amžininkai, V. Stašinskas pasižymėjo darbštumu ir pareigingumu, bet buvo tylus, kuklus žmogus, vengiąs viešumos, nemėgęs didelių renginių, kurie jį vargino. Visa tai galėjo prisidėti prie V. Stašinsko sveikatos suprastėjimo ir greitos mirties.

Šaltiniai:

1. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, 464 p.
2. Antano Smetonos korespondencija (1940-1944). Kaunas: VDU leidykla, 1999, 676 p.
3. Iš „Amerikos balso“ archyvų. Pulk. J.Budrys: galvodami apie Lietuvą, savo gyvenimu skųstis negalime. https:www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/60405/is-amerikos-balso-archyvo-pulk-j-budrys-galvodami-apie-lietuva-savo-gyvenimu-skustis-negalime
4. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 656, ap. 4, b. 54.
5. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 658, ap. 1, b. 276, 277, 278.
6. Lietuvos konsulatas New Yorke. Pokalbis su Lietuvos Generaliniu Konsulu Vytautu Stašinsku. Lietuvių dienos. 1964, lapkritis, nr. 9, p. 4-6.
7. Vytauto Čekanausko asmeninis archyvas Los Andžele, Geležinė spinta garaže, b. Korespondencija 1939-1940 m., l.n.

Literatūra:

8. Alšėnas P. Naujasis Lietuvos Gen. Konsulas. Tėviškės žiburiai. 1949, gruodžio 24, nr. 1, p. 4.
9. Bukaitė V. Lietuvos ir Belgijos prekybiniai ryšiai 1923-1940 metais. Lietuvos istorijos studijos. 2017, nr. 40, p. 53-73.
10. Kazio Griniaus minėjimas. Darbininkas. 1967, vasario 3, nr. 9, p. 5.
11. Jankus K.L. Lietuvos gen. konsului V. Stašinskui mirus. Dirva. 1967, liepos 26, nr. 81, p. 2.
12. Milerytė-Japertienė G. Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje 1945-1990 m. Vilnius: LNMMB, 2018, p. 37-42.
13. Mirė Gen. konsulas V. Stašinskas. Dirva. 1967, liepos 26, nr. 81, p. 1.
14. J. Konsului Vytautui Stašinskui 50 metų. Darbininkas. 1956, lapkričio 27, nr. 94, p. 2.
15. Skirius J. Anicetas Simutis – paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 48-58.
16. Skirius J. Lietuvos didžiųjų bendrovių centralizuoto eksporto organizavimas į JAV 1937-1939 m. Istorija, 2002, t. 51, p. 44-53.
17. Skirius J. Mėsos produktų eksportas į JAV ir perspektyvos 1929-1940 m. Istorija. 2004, t. 59-60, p. 82-92.
18. Skirius J. “Pieno centro” bandymas prasiveržti į JAV rinką XX a. 4-ajame deš Istorija. 2004, t. 61, p. 38-47.
19. Stašinskas Vytautas. Amerikos lietuvių vardynas. Los Angeles: Lietuvių Dienos, 1 knyga, p.
20. Stašinskas Vytautas. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. Biografijų žinynas. Vilnius: MELI, t. 2, p. 290-291.
21. Stašinskas Vladas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: MELC, 2012, t. 22, p. 465.
22. Vytautas Stašinskas https://lt.wikipegia.org/wiki/Vytautas_Stašinskas
23. Vytautas Stašinskas. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1963, t. 28, p. 462.

[1] P.J. Konsului Vytautui Stašinskui 50 metų. Darbininkas. 1956, lapkričio 27, nr. 94, p. 2.

[2] Stašinskas Vytautas. Amerikos lietuvių vardynas. Los Angeles: Lietuvių Dienos, 1 knyga, p. 221; Vytautas Stašinskas. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1963, t. 28, p. 462; Stašinskas Vytautas. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. Biografijų žinynas. Vilnius: MELI, t. 2, p. 290-291.

[3] Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, 464 p.

[4] Stašinskas Vladas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: MELC, 2012, t. 22, p. 465.

[5] Vytautas Stašinskas https://lt.wikipegia.org/wiki/Vytautas_Stašinskas

[6] Ten pat.

[7] Bukaitė V. Lietuvos ir Belgijos prekybiniai ryšiai 1923-1940 metais. Lietuvos istorijos studijos. 2017, nr. 40, p. 53-73.

[8] Plačiau žiūr.: Skirius J. Lietuvos didžiųjų bendrovių centralizuoto eksporto organizavimas į JAV 1937-1939 m. Istorija, 2002, t. 51, p. 44-53; Skirius J. Mėsos produktų eksportas į JAV ir perspektyvos 1929-1940 m. Istorija. 2004, t. 59-60, p. 82-92; Skirius J. “Pieno centro” bandymas prasiveržti į JAV rinką XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Istorija. 2004, t. 61, p. 38-47.

[9] 1939 03 08 užsienio reikalų ministerio įsakymas nr. 47 (nuorašas). LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 9;  1939 03 16 J. Budrio iš Niujorko rašto nr. 2344/3-A URM Kaune nuorašas. Ten pat, l. 3.

[10] 1940 06 27 J.Budrio iš Niujorko privatus laiškas konsului J. Bielskiui Los Andžele. Vytauto Čekanausko asmeninis archyvas Los Andžele, Geležinė spinta garaže, b. Korespondencija 1939-1940 m., l.n.

[11] 1940 11 11 J.Budrio paliepimas nr. 8359. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 32.

[12] 1941 05 16 P.Žadeikio iš Vašingtono raštas nr. 575 “Dėl p. V.Stašinsko pakėlimo į vice konsulo laipsnį“ J.Budriui į Niujorką. Ten pat, l. 33.

[13] 1941 05 28 J.Budrio konfidencialaus rašto nr. 1150/sl. P.Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 36.

[14] Iš „Amerikos balso“ archyvų. Pulk. J.Budrys: galvodami apie Lietuvą, savo gyvenimu skųstis negalime. https:www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/60405/is-amerikos-balso-archyvo-pulk-j-budrys-galvodami-apie-lietuva-savo-gyvenimu-skustis-negalime

[15] Jankus K.L. Lietuvos gen. konsului V. Stašinskui mirus. Dirva. 1967, liepos 26, nr. 81, p. 2.

[16] Milerytė-Japertienė G. Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje 1945-1990 m.  Vilnius: LNMMB, 2018, p. 37-42.

[17] 1943 06 21 P.Žadeikio laiškas (su priedais) A.Smetonai. Antano Smetonos korespondencija (1940-1944). Kaunas: VDU leidykla, 1999,  p. 614; 1943 06 27 A.Smetonos laiškas P.Žadeikiui. Ten pat, p. 618.

[18] Alšėnas P. Naujasis Lietuvos Gen. Konsulas. Tėviškės žiburiai. 1949, gruodžio 24, nr. 1, p. 4.

[19] 1949 08 24 P.Žadeikio Pro Memo nr. 70 „Konsuliariniai reikalai Toronte, Canada“ nuorašas. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 54.

[20] Ten pat.

[21] 1949 09 12 P.Žadeikio iš Vašingtono konfidencialus raštas nr.1550 Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke. Ten pat, l. 58.

[22] Alšėnas P. Naujasis Lietuvos Gen. Konsulas. Tėviškės žiburiai. 1949, gruodžio 24, nr. 1, p. 4.

[23] Iš „Amerikos balso“ archyvų. Pulk. J.Budrys: galvodami apie Lietuvą, savo gyvenimu skųstis negalime. https:www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/60405/is-amerikos-balso-archyvo-pulk-j-budrys-galvodami-apie-lietuva-savo-gyvenimu-skustis-negalime

[24] 1956 12 17 V.Stašinsko rašto nr. 3118/32-M P.Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 127.

[25] 1958 02 04 V.Stašinsko rašto nr. 346/32-M  J.Kajeckui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 207.

[26] 1958 10 16 V.Stašinsko rašto nr.3157/32-M J.Kajeckui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 220.

[27] 1958 10 07 J.Kajecko raštas nr. 467 V.Stašinskui į Niujorką. Ten pat, l. 218.

[28] 1958 10 16 V.Stašinsko rašto nr.3157/32-M J.Kajeckui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 220-221.

[29] Tokia JAV valdžios pozicija atspindi Lietuvos (Baltijos šalių) statusą – okupuotų valstybių atstovų laikinumą.

[30] 1956 02 04 P.Žadeikio Pro Memo Dėl Vice Konsulo V. Stašinsko pakėlimo į Konsulo laipsnį. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276,  l. 184.

[31] P.J. Konsului Vytautui Stašinskui 50 metų. Darbininkas. 1956, lapkričio 27, nr. 94, p. 4.

[32] 1959 06 10  J.Budrio rašto nr. 1334/5-A J.Kajeckui į Vašingtoną nuorašas. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 265.

[33] Skirius J. Anicetas Simutis – paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 48-58.

[34] 1959 03 31 J. Budrio rašto nr. 1006/S  J.Kajeckui nuorašas. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 250.

[35] 1959 05 15  V.Stašinsko rašto nr.1227/3-A(S) J.Kajeckui nuorašas (nuorašas siųstas LDT šefui į Romą). Ten pat, l. 258.

[36] 1964 09 03 S.Lozoraičio iš Romos laiškas V. Stašinskui į Niujorką (gautas 09.10). Ten pat, b. 277, l. 6; Skirius J. Anicetas Simutis – paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 25.

[37] Ten pat, l. 26.

[38] 1964 09 29 J.Kajecko raštas nr.1330  V.Stašinskui į Niujorką. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 277, l. 15.

[39] Rašto kopija. Ten pat, l. 18; 1964 11 09 J.Kajecko raštas nr.1569 V.Stašinskui Niujorke. Ten pat, l. 71.

[40] 1967 03 20 J. Kajecko rašto nr. 512 Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 54, l. 232.

[41] Lietuvos konsulatas New Yorke. Pokalbis su Lietuvos Generaliniu Konsulu Vytautu Stašinsku. Lietuvių dienos. 1964, lapkritis, nr. 9, p. 4-6.

[42] 1965 06 16 Lietuvos atstovo Vašingtone rašto nr. 881 Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 54, l. 91; 1967 05 02 J.Kajecko konfidencialaus rašto nr. 1283 A/sl. V.Stašinskui Niujorke nuorašas. Ten pat, l. 238.

[43] 1965 01 07 J.Kajecko rašto nr. 24 V.Stašinskui Niujorke nuorašas. Ten pat, l. 18.

[44] 1965 05 21 J.Kajecko rašto nr. 791 V.Stašinskui į Niujorką nuorašas. Ten pat, l. 85; 1965 05 27 V.Stašinsko raštas nr. 825/36-P J.Kajeckui. Ten pat, l. 86.

[45] 1965 01 14 V.Stašinsko raštas nr. 73/2-E Gedulo vainikas velioniui Steponui Kairiui J.Kajeckui Vašingtone. Ten pat, l. 26.

[46] Dr. Kazio Griniaus minėjimas. Darbininkas. 1967, vasario 3, nr. 9, p. 5; Straipsnio iškarpa Tautos šventė New Yorke (Tėvynė. 1967, kovo 3). LCVA, f. 658, ap. 1, b. 277, l. 153.

[47] 1967 07 19 A.Simučio rašto nr.1045/3-A Pro Memoria Lietuvos Generalinio Konsulo mirtis LDT nariams nuorašas. Ten pat, b. 278, l. 11.

[48] Ten pat, l. 12.

[49] Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 394.

[50] Iškarpos. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 54, l. 245.

[51] 1967 07 19 A.Simučio rašto nr.1045/3-A Pro Memoria Lietuvos Generalinio Konsulo mirtis LDT nariams nuorašas. Ten pat, b. 278, l. 12.;  Mirė Gen. konsulas V. Stašinskas. Dirva. 1967, liepos 26, nr. 81, p. 1.

[52] 1967 09 20 J.Kajecko rašto nr. 1454 Lietuvos generaliniam konsului A.Simučiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 54, l. 271.

[53] Skirius J. Anicetas Simutis – paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 28-29.

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas 2021 m. spalio 28 d.

The post Juozas Skirius. Užmirštasis Vytautas Stašinskas – Lietuvos generalinis konsulas Niujorke appeared first on Voruta.

Dr. Mindaugas Šapoka, Lietuvos istorijos institutas, istorijos žurnalas „Voruta”, 2025 m., nr. 3

Lietuvoje, eidami pareigas, lankėsi du JAV prezidentai. Pirmasis prezidentas, apsilankęs Lietuvoje, buvo George‘as W. Bushas. Jo vizitas įvyko 2002 m. Kito JAV prezidento vizito teko laukti daugiau negu du dešimtmečius: 2023 m. Lietuvoje apsilankė Joe Bidenas. Žinomas faktas, kad Lietuvoje lankėsi ir vienas baigęs kadenciją JAV prezidentas – Richardas Nixonas, JAV prezidento pareigas ėjęs 1969–1974 m., į Lietuvą atvyko 1991 m.

Mūsų šalyje taip pat lankėsi būsimieji JAV prezidentai. Tas pats Joe Bidenas, dar prieš tapdamas prezidentu, ėjo JAV viceprezidento pareigas bei lankėsi Lietuvoje. Kiek mažiau yra žinomas faktas, kad 1919 m. Lietuvoje lankėsi ir Dwightas Eisenhoweris, kuris JAV prezidento pareigas ėjo 1953–1961 m. Tiesa, dar mažiau girdėtas faktas, kad Lietuvoje lankėsi ir Johnas Fitzgeraldas Kennedy, JAV prezidentu išrinktas 1960 m. ir šias pareigas ėjęs nuo 1961 m. iki savo nužudymo 1963-iaisiais. Dažnai yra abejojama, ar šis vizitas iš tikrųjų yra įvykęs. Nėra žinomas ir vizito laikas. Todėl šis apžvalginis straipsnis yra skirtas pristatyti žinomus faktus bei pateikti spėjimus, kada Lietuvoje galėjo apsilankyti Johnas F. Kennedy ir ką jis čia galėjo veikti.

Būsimasis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy buvo turtingo verslininko ir investuotojo Josepho Kennedy, nuo 1938 m. JAV ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje, sūnus. Pirmą kartą Europoje Johnas F. Kennedy apsilankė dar 1937 m. vasarą. Vėliau diplomatinis tėvo postas leido Johnui daugiau laiko praleisti Europoje ir susipažinti su Europos diplomatija. 1938 m. vasarą jis praleido dirbdamas JAV ambasadoje Londone. Tų pačių metų rudenį jis gavo leidimą iš Harvardo universiteto, kuriame mokėsi, 1939 m. pavasarį keliauti po Europą. Kelionės metu jis turėjo rinkti medžiagą savo baigiamajam darbui apie tarptautinę teisę ir diplomatiją. Aplankęs Romą ir Paryžių, gegužės mėnesį jis atvyko į Lenkiją, kur apsilankė Gdanske bei Varšuvoje. Vėliau jo maršrutas driekėsi pro Kauną, Rygą, Taliną, Leningradą, Maskvą, Kijevą, Bukareštą, Turkiją, Jeruzalę, Beirutą, Damaską ir Atėnus. JAV ambasadorius Jungtinėje Karalystėje tuo metu buvo prestižiškiausias diplomatinis postas JAV. Nenuostabu, kad tokios tėvo pareigos Johnui F. Kennedy atverdavo visus vartus. Keliaudamas po Europą ir bendraudamas su aukšto rango diplomatais, Johnas F. Kennedy buvo sutinkamas kaip VIP svečias visų pirma dėl savo tėvo statuso. Savo kelionių metu jis apsistodavo JAV pasiuntinybėse ar pas JAV diplomatus.

Tiesioginių Johno F. Kennedy vizito Lietuvoje įrodymų nėra daug. Pakankamai gerai yra dokumentuotas jo vizitas Estijoje. Kennedy lėktuvu atskridęs 1939 m. gegužės 22 d. Yra išlikę dokumentai, patvirtinantys, kad Kennedy 1939 m. gegužės 24 d. kirto Estijos – Sovietų Sąjungos sieną Narvos sienos perėjimo punkte. Taigi jis Estijoje praleido nepilnas dvi dienas. Dėl Johno F. Kennedy vizito Rygoje yra daugiau klausimų. Nors prie vieno iš pastatų Rygoje yra paminklinė lenta, skirta JAV prezidentui, o jo vizitas plačiai išreklamuotas, žinia apie vizitą paremta trumpa žinute tuometinio JAV ambasadoriaus Latvijai ir Estijai Johno C. Wiley žmonos atsiminimuose. Wiley žmona buvo skulptorė ir savo atsiminimuose rašė, kad „tuo metu dar būdamas jaunuoliu Džekas (Johnas F. Kennedy – M. Š.) aplankė mus Rygoje, kuomet aš kūriau savo mėgstamiausios šventosios Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės altorių. Altorių sudarė maži skydeliai, vaizduojantys šventosios gyvenimą. Viename iš jų virš jos pavaizduotas pasilenkęs angelas […]. Man reikėjo angelo modelio, o Džekas su savo garbanotais plaukais ir jaunatviška ramybe buvo tiesiogine prasme Dievo siųstas. Jis kantriai man pasėdėjo ir yra apdovanotas privilegija būti vieninteliu Amerikos prezidentu, turinčiu atvaizdą Vatikane, kur dabar yra altorius“¹.

Vis dėlto autorė savo atsiminimuose nepaminėjo tikslios datos, kada Johnas F. Kennedy juos aplankęs. Yra žinoma, kad Taline Johnas C. Wiley laukė savo svečio tris dienas, t.y. nuo gegužės 19-osios. Tad lieka neaišku, kaip Rygoje Johnas F. Kennedy galėjo pozuoti ambasadoriaus žmonai, jeigu tuo metu ambasadorius su žmona laukė jo atvykstančio į Taliną. Tikėtina, kad Johnas F. Kennedy nebuvo ilgėliau sustojęs Rygoje, o skridęs pas John C. Wiley, kuris buvo akredituotas ir Latvijai, ir Estijai, tiesiai į Taliną bei šiame mieste pozavęs ambasadoriaus žmonai. Iš Johno C. Wiley žmonos atsiminimų aiškėja, kad priimti svarbų svečią dvejose vietose (Rygose ir Taline) buvo daug praktinių problemų. JAV ambasada Latvijoje ir Estijoje neturėjo pinigų įsigyti indų ir kitų rakandų dviem rezidencijoms, todėl ambasadorius, vykdamas iš Rygos į Taliną, turėjo vežtis ir pilną automobilio bagažinę buities reikmenų. Kadangi birželio mėnesį Johną F. Kennedy jau matome grįžusį į Londoną, akivaizdu, kad kelionė buvo labai įtempta. Kiekviename savo vizito taške būsimasis prezidentas praleisdavo mažai laiko: daugiausiai dieną ar dvi. Todėl labiau tikėtina, kad Johnas F. Kennedy į Taliną atskridęs gegužės 22 d., o Rygoje buvo sustojęs tik oro uoste pertraukos tarp skrydžių Kaunas – Ryga – Talinas metu. Todėl tikėtina, kad Johnas F. Kennedy Kaune galėjo lankytis gegužės 20–22 dienomis.

Kodėl Johnas F. Kennedy galėjo sustoti Kaune, bet ne Rygoje? Visų pirma dėl to, kad Lietuva turėjo atskirą JAV atstovybę. Be to, neseniai Lietuva buvo priėmusi Lenkijos ultimatumą, todėl, žinant Johno F. Kennedy vizito tikslą (tarptautinės teisės ir politinės padėties tyrimas), yra logiška manyti, kad jis Lietuvoje turėjo praleisti ilgesnį laiką. Po 1938 m. kovo mėnesį Lenkijos perduoto ultimatumo Lietuvai, kurį mūsų šalis priėmė, suintensyvėjo kontaktai tarp abiejų šalių. Buvo apsikeista diplomatinėmis atstovybėmis, o anksčiau beveik uždara buvusi abiejų valstybių siena prasivėrė. Buvo pradėti tiesioginiai skrydžiai Varšuva – Kaunas bei Vilnius – Kaunas. Pirmasis skrydis iš Varšuvos į Kauną įvyko 1938 m. liepos 15 d. Tarp abiejų šalių sostinių buvo vykdomas vienas skrydis per dieną. Lėktuvas iš Varšuvos pakildavo 11:30 ryte ir Kaune leisdavosi 13:05 val. Skrydis Varšuva – Kaunas buvo sudėtinė Lenkijos oro linijų maršruto Varšuva – Helsinkis dalis. Nusileidęs Kauno oro uoste lėktuvas praleisdavo maždaug valandą ir 14:20 kildavo skrydžiui į Rygą. Vėliau lėktuvas dar stodavo Taline ir galutinę savo skrydžio stotelę Helsinkį pasiekdavo 19:00 vietos laiku. Skrydžiams tarp Varšuvos ir Helsinkio buvo naudojamas amerikiečių gamintas ir 1937 m. Lenkijos oro linijų įsigytas lėktuvas Lockheed Model 10 Electra. Taigi, net keliaujant Rytų Europoje Johnas F. Kennedy galėjo jaustis kaip namuose: skristi amerikiečių gamybos lėktuvu.

Taigi būsimasis JAV prezidentas į Kauną galėjęs atskristi 1939 m. gegužės 20 d. apie pietus. Vis dėlto preliminarios archyvinės paieškos šiuo metu nedavė neginčijamų įrodymų, kad John. F. Kennedy buvo sustojęs kelioms dienoms Kaune. Vienintelis tiesioginis Johno F. Kennedy vizito Lietuvoje įrodymas yra jo kalba, pasakyta 1960-aisiais metais rugsėjo 20 d. Tuometinis JAV senatorius ir kandidatas į JAV prezidentus, kalbėdamas Sheraton Park viešbutyje, esančiame Vašingtono D. C., pasakė, kad 1939 m. keliaudamas į Sovietų Sąjungą buvo sustojęs Lietuvoje. Šioje tarptautinei politikai ir jos iššūkiams skirtoje kalboje būsimasis JAV prezidentas ištarė tokią frazę „Vykdamas savo vizito į Rusiją 1939 m. aš keliavau per Lenkiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Čekoslovakiją ir Vengriją. Jos buvo laisvos ir nepriklausomos šalys, kai tuo tarpu Sovietų Sąjunga buvo izoliuota savo tironijoje“ ². Galbūt vizitas Lietuvoje ir kitose netrukus komunizmo pavergtose valstybėse lėmė tai, jog prezidentas Kennedy išliko palankus lietuvių bendruomenei JAV. Būdamas JAV atstovų rūmų nariu kiekvienais metais vasario 16 d. Atstovų rūmuose pasakydavo kalbą. Tapęs senato nariu, priimdavo lietuvių bendruomenės atstovus, o Senate ne kartą yra pasakęs kalbas, remiančias Lietuvos išlaisvinimą iš okupacijos.

Kur savo vizito metu Johnas F. Kennedy galėjo apsistoti? Neabejotina, kad jo vizitu turėjo rūpintis JAV ambasada Lietuvoje. Tuo metu ji buvo įsikūrusi Kaune, Trakų g. 16, o pasiuntinybės kanclerija – Putvinskio g. 42. Pagal 1939 m. Kauno telefonų knygos informaciją, JAV ambasadorius Lietuvoje Owen J. C. Norem gyveno Trakų g. 16, pasiuntinybės sekretorius ir konsulas Bernard Gufler bei pasiuntinybės sekretorius ir vicekonsulas Walter J. Linthicum gyveno ambasadoje Putvinskio g. 42. Ambasados vicekonsulas Basil F. Macgowan gyveno Putvinskio g. 14 b, antrame aukšte. Viename iš šių adresų, labiausiai tikėtina Trakų g. 16, ir turėjęs apsistoti Johnas F. Kennedy.

Ką Kaune galėjo veikti Johnas F. Kennedy? Svarbiausias 1939 m. gegužės 21 d. įvykis neabejotinai buvo trečiojo Europos krepšinio čempionato atidarymas, kuriame dalyvavo prezidentas Antanas Smetona bei visas Lietuvos valdantysis elitas. Logiška manyti, kad JAV diplomatai aukšto rango JAV diplomato sūnų galėjo pakviesti į šį renginį. Po pakartotinio Lietuvos tapimo Europos krepšinio čempione, Lietuvos nacionalinė rinktinė sulaukė JAV kvietimo atvykti pažaisti su jų klubais. Tuo metu tokio kvietimo atvykti į krepšinio tėvynę nebuvo sulaukusi jokia kita nacionalinė rinktinė. Vis dėlto šis kvietimas buvo neišnaudotas dėl netrukus prasidėjusio karo. Kas žino, gal šis kvietimas iš dalies buvo Johno F. Kennedy nuopelnas?

Šaltiniai ir literatūra

The post Johno Fitzgeraldo Kennedy apsilankymas Lietuvoje 1939 m. appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. liepos 5 d. Kaune vyko  Jungtinių Amerikos Valstijų  Nepriklausomybės 250-ųjų metinių paminėjimas, kurį organizavo Lietuvos sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga,  Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinė sąjunga kartu su kitomis organizacijomis.

Minėjimas prasidėjo Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčioje pamaldomis, kurias laikė parapijos klebonas kun. Saulius Juozaitis prisimindamas   Lietuvą ir JAV jungiančius istorinius įvykius, taip pat ir  tautiečius, kurie sergėjo ir perdavė krikščioniškąją mintį bei vienijančią tautinių vertybių dvasią. 

Kun. Saulius Juozaitis JAV Nepriklausomybės 250-ojo gimtadienio proga visuomet šalia bažnyčioje iškeltos LR vėliavos, išskleidė ir JAV vėliavą, kuri prieš daugelį metų buvo parsivežta iš JAV. Ši vėliava įkvėpė minėjimo prelegentų bei dalyvių mintis. 

Minėjimas prasidėjo baigiamojoje maldoje lietuviškai perskaitytais JAV himno žodžiais ir po to išklausytu JAV ir sugiedotu Lietuvos himnu.

 Po to  bažnyčioje  vyko  konferencija, skirta 250-osioms JAV Nepriklausomybės metinėms paminėti. 

Konferencijos pradžioje kun. Saulius Juozaitis perdavė VU Kauno fakulteto dekano doc. dr. Audriaus Romeikos sveikinimą ir priminimą apie stiprius akademinius bei kultūrinius VU Kauno fakulteto ryšius su JAV universitetais ir JAV  lietuvių bendruomene.

Konferencijos prelegentas  ats. plk. Jonas Marcinkus skaitė pranešimą  „JAV pagalba Lietuvos kariuomenės kūrimui ir vystymui (1992–2026 m. laikotarpis)”, kuriame pabrėžė, kad nuo 1992 m. JAV pagalba Lietuvai transformavosi. Pradėjusi nuo dėvėtų uniformų ir patarimų siuntimo, šiandien JAV yra pagrindinis Lietuvos saugumo garantas ir ginkluotės tiekėjas. JAV parama ne tik pastatė Lietuvos kariuomenę ant kojų, bet ir pavertė ją modernia, efektyvia ir pasiruošusia gintis jėga NATO rytiniame flange.   

Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos  pirmininkas  dr. Audrius Skaistys  konferencijos dalyviams pristatė  paruoštas skaidres „Lietuvos ir JAV bendradarbiavimas stiprinant demokratiją ir saugumą Lietuvoje”, akcentuodamas   Dž. K. Maršalo (G. C. Marshall) Saugumo studijų svarbą  Lietuvai.   

Doc. dr. Martynas Purvinas, skaitydamas pranešimą „Mažosios Lietuvos išeiviai JAV” pastebėjo, kad jau ankstyvaisiais Šiaurės Amerikos apgyvendinimo proceso metais jame dalyvavo išeiviai iš Mažosios Lietuvos. XIX a. masinės emigracijos laikais, kai išeiviai iš Didžiosios Lietuvos, tuomet carinės Rusijos okupuoto agrarinio ir menkai raštingo krašto, JAV būrėsi į didesnes bendruomenes  – sunkių ir nepelningų  darbų vietose, anglies kasyklos Pensilvanijoje ir pan.  Šias bendruomenes vienijo  tautiškumas ir tradicijos. Išeiviai iš Mažosios Lietuvos, pratę laisviau keliauti, mokėję tuomet populiarią vokiečių kalbą,  ieškojo geresnių uždarbių atokiose JAV teritorijose. Taip jie greičiau pasiekdavo geresnės buities sąlygas, tačiau greičiau nutautėdavo gyvendami tik tarp anglakalbių ar kitų bendruomenių. Didesnės lietuvininkų bendruomenės JAV  susikūrė po Antrojo pasaulinio karo.  

Kitas konferencijos prelegentas, JAV lietuvių  kino dokumentalistas ir režisierius Arvydas Reneckis pasakojo, kad  JAV gyvena jau daugiau nei 35-erius metus. Lietuvoje jis dirbo kino studijoje, tačiau dukters liga Arvydo šeimą paskatino persikelti už Atlanto. Už galimybę išvykti ir įsitvirtinti kitame žemyne Arvydas dėkingas JAV jo laukusiems lietuviams.  Savo veiklos pradžioje jis įkūrė  Amerikos lietuvių televiziją. Dabar kuria dokumentinius filmus, įamžindamas nenuilstamą tautiečių darbą vardan Lietuvos. Pasak Arvydo, JAV lietuvių branduolys yra nuostabus – šviesūs, išsilavinę žmonės. Vis dėlto, tarp emigrantų pasitaiko ir tokių, už kuriuos režisieriui kartais ir gėda.  Šiandien Arvydas ir toliau tęsia savo pradėtus darbus ir įgyvendina naujus sumanymus JAV.

 LŠS išeivijoje atstovas  Ernestas Lukoševičius  kalbėjo apie  istorinės atminties  svarbą įamžinant asmenybes ir įvykius. Politinis kalinys, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Gediminas Juškevičius konferencijoje papasakojo savo asmeninę istoriją, kai sovietmečiu mėgino patekti į JAV ambasadą Maskvoje, kad galėtų išgelbėti savo mamą – mokytoją iš psichiatrinės ligoninės.

Doc. dr. Algimantas Kurlavičius skaitė pranešimą  „JAV nepriklausomybės deklaracijos idėjos šių dienų šviesoje”. Jis pastebėjo, kad nors per 250 metų  pasaulis iš esmės pasikeitė, tačiau pagrindinės Deklaracijos idėjos išlieka stebėtinai aktualios. Jose kalbama apie žmogaus orumą, laisvę, lygybę ir piliečių teisę patiems spręsti savo valstybės likimą. Tai vertybės, kurios nepriklauso vien Amerikai – jos tapo daugelio demokratinių valstybių politinės kultūros pagrindu.

Prelegentas pastebi, kad  šiandien demokratija susiduria su naujais iššūkiais. Informacija sklinda akimirksniu, socialiniai tinklai formuoja viešąją nuomonę, dirbtinis intelektas keičia informacijos kūrimo ir sklaidos būdus, o visuomenės tampa vis labiau susiskaldžiusios. Vis dažniau kalbame apie dezinformaciją, nepasitikėjimą institucijomis ir politinę poliarizaciją.

Pasak doc. A. Kurlavičiaus, minėdami JAV Nepriklausomybės 250-ąsias metines, prisimename ne tik svarbų istorinį įvykį. Mes prisimename idėjas, kurios įkvėpė daugelį tautų siekti laisvės ir demokratijos. Šios idėjos ir šiandien primena, kad žmogaus orumas, laisvė, teisingumas ir atsakingas pilietiškumas nėra vien praeities idealai. Tai vertybės, kurias kiekviena karta turi iš naujo puoselėti ir ginti. Tegul ši sukaktis tampa ne tik istorijos pamoka, bet ir proga dar kartą paklausti savęs: kokią demokratiją kuriame šiandien ir kokią ją paliksime ateities kartoms.

Dr. Raimundas Kaminskas vienas iš konferencijos organizatorių, pažymėjo, kad šiandien Lietuvos ir JAV istorinė sąveika  yra paremta  abipusiu pasitikėjimu,   idėjomis ir vertybėmis  saugoti laisvę geopolitinių iššūkių kontekste.  JAV istorijos kūrime reikšmingai dalyvavo įvairūs lietuvių kilmės, skirtingų kartų tautiečiai.  Lietuvių pėdsakai pastebimi – nuo laisvės idealus gynusių revoliucijos dalyvių  pvz. gen. Tado Kosciuškos (1746–1817), sunkiu darbu šalies ekonomiką stiprinusių darbininkų iki šiuolaikiniais pasiekimais garsėjančių mokslininkų, menininkų,  sportininkų,   verslininkų, ir kitų asmenybių.

Šios konferencijos moderatoriai buvo Kauno Švč. Trejybės liuteronų bažnyčios kun. Saulius Juozaitis ir LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas  dr. Raimundas Kaminskas. 

Ačiū kun. Sauliui  Juozaičiui už suteiktą vietą minėjimui, organizacinį ir idėjinį darbą įgyvendinant  JAV Nepriklausomybės  250-mečio    minėjimą Kaune.

The post JAV lietuvių branduolys yra nuostabus appeared first on Voruta.

Birželio 5–19 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko Teksaso universiteto Ostine Clements centro vasaros programa „Summer Beyond Borders, Baltic Perspectives: History, Geopolitics, and Security in the 20th and 21st Centuries“.

Dvi savaites programai atrinkti Teksaso universiteto Ostine studentai gilinosi į Baltijos šalių XX–XXI a. istoriją, geopolitinę raidą ir saugumo iššūkius. Programoje daug dėmesio buvo skiriama regiono santykiams su Rusija, Europos Sąjunga, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir NATO, taip pat istorinei atminčiai, sovietinio laikotarpio palikimui bei šiuolaikinei saugumo politikai.

Birželio 9-ąją svečiai lankėsi Lietuvos ypatingajame archyve kur susipažino su archyve saugomais sovietų represinių struktūrų dokumentais, KGB veiklos pėdsakais, Lietuvos partizanų, politinių kalinių ir tremtinių bylomis, taip pat sovietų sekimo, kontrolės ir persekiojimo mechanizmais.

Programa siekiama suteikti studentams gilesnį supratimą apie Baltijos šalių praeitį, dabartinius geopolitinius iššūkius ir regiono vaidmenį platesnėje transatlantinėje saugumo architektūroje.

Lietuvos ypatingojo archyvo inform.

The post Lietuvos ypatingajame archyve viešėjo Teksaso universiteto Ostine Clements centro studentai appeared first on Voruta.

Birželio 17 d. Lietuvos ambasada Vašingtone kartu su JAV Atstovų Rūmų Baltijos šalių grupės bendrapirmininko kongresmeno Dono Bacono biuru iškilmingai paminėjo reikšmingą sukaktį – artėjančias Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės deklaracijos 250-ąsias metines.

Renginio svečiams buvo pristatytas Arvydo Reneckio, bendradarbiaujant su Balzeko lietuvių kultūros muziejumi šiai progai sukurtas dokumentinis fimas „For Freedom – Į laisvę“, pasakojantis JAV lietuvių istoriją ir jų indėlį į turtingą visos Amerikos kūrimo istoriją nuo Aleksandro Kuršiaus iki šių dienų.

Šventinę nuotaiką kūrė iš Lietuvos atvykęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, vadovaujamas kpt. Ričardo Čiupkovo.

Sveikindamas susirinkusiuosius, Lietuvos ambasadorius JAV Gediminas Varvuolis pabrėžė 1776 m. priimtos Nepriklausomybės deklaracijos ir joje įtvirtintų laisvės, lygybės bei tautų apsisprendimo principų svarbą Lietuvai ir kitoms tautoms, kurias įkvėpė amerikiečių kova už laisvę.

Ambasadorius taip pat pasidžiaugė, kad prie 250 metų Amerikos istorijos reikšmingai prisidėjo ir lietuvių kilmės žmonės. Skirtingų kartų tautiečiai dalyvavo valstybės kūrime įvairiais laikotarpiais ir įvairiose srityse. Lietuvių pėdsakas matomas plačiai – nuo laisvės idealus gynusių revoliucijos dalyvių ir sunkiu darbu šalies ekonomiką stiprinusių darbininkų iki šiuolaikiniais pasiekimais garsėjančių mokslininkų, menininkų, verslininkų ir sportininkų.

G. Varvuolis pažymėjo, kad ir šiandien lietuvių bei amerikiečių tautas vienija meilė laisvei ir tvirta partnerystė, kurią Lietuva ir Jungtinės Amerikos Valstijos puoselėja saugumo, energetikos, ekonomikos, kultūros ir kitose srityse.

Tvirtais Lietuvos ir JAV ryšiais džiaugėsi ir renginio svečius sveikinę JAV Valstybės departamento Šiaurės Europos, Baltijos ir Arkties saugumo reikalų biuro direktoriaus pavaduotoja Genevieve Libonati, JAV 250-ųjų metinių komisijos (angl., U.S. Semiquincentennial Commission) atstovas Tom Jensen bei Pensilvanijos nacionalinės gvardijos Jungtinio štabo direktorius plk. John Wenzel.

Užsienio reikalų ministerijos inform.

The post Vašingtone paminėtos JAV 250-osios nepriklausomybės metinės, pagerbiant lietuvių indėlį appeared first on Voruta.

“Dirvos” korespondentė Živilė Gurauskienė, JAV, www.voruta.lt

Šiemet minime 85-erius metus, kaip Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, visame krašte vadovavusi pieš sovietinius okupantus organizuotam sukilimui, prasidėjusiam 1941 m. birželio 22 d., nacistinei Vokietijai paskelbus savigynos karą Sovietų sąjungai, ir įvykdžiusi sau keltą uždavinį – antrą kartą XX a. atkurti Lietuvos valstybingumą, parodė ryžtingą nepriklausomybės siekį. Inžinierius Rimantas A. Kunčas-Žemaitaitis “Dirvos” ir “Vorutos” skaitytojams pristato, kaip ši data atsispindi jo privačioje kolekcijoje esančiuose vokuose ir pašto ženkluose.

Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (LLV) buvo suformuota dar 1941 metų balandžio 22 d. Buvo planuojama, kad šiai Vyriausybei vadovaus LAF lyderis, Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje pulkininkas K. Škirpa, bet vokiečiams uždraudus jam atvykti iš Berlyno į Lietuvą, LLV vadovu tapo J. Ambrazevičius. Be J. Ambrazevičiaus Vyriausybėje dirbo S. Raštikis, V. Landsbergis-Žemkalnis, A. Damušis, J. Matulionis, L. Prapuolenis, B. Vitkus, P. Vainauskas, J. Pajaujis, J. Šlepetys, A. Novickis, M. Mackevičius, J. Senkus, V. Rudzinskas ir K. Vencius. Laikinoji Vyriausybė dirbo vos du mėnesius – 1941 metų birželio 23 – rugpjūčio 13 dienomis, nes 1941 metų rugpjūčio 13-ąją vokiečių civilinės valdžios Lietuvoje generalinio komisaro Adriano fon Rentelno įsakymu Lietuvos Laikinoji Vyriausybė buvo paleista.

Teigiama, jog prasidėjęs karas su nacistine Vokietija pristabdė nuo 1940 m. birželio 14 d. Sovietų sąjungos okupuotos ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. aneksuotos Lietuvos, kurią Sovietų sąjunga valdė iki nacių Vokietijos okupacijos 1941 m. birželio 22 d., trėmimų traukinį, ko Lietuvoje, manoma, buvo laukiama kaip išganymo – dar neišsipildžius vienai žinomiausių Michailo Suslovo frazių, pokario metais žinomai kaip nedokumentuotas teiginys: „Lietuva bus, bet be lietuvių“. M. Suslovas kai kurių istorikų laikomas „pilkuoju kardinolu“, lėmusiu tai, kad į valdžios aukštumas pateko Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas, Michailas Gorbačiovas, o 1964 m. buvo nuverstas Nikita Chruščiovas. M. Suslovas buvo vienas ilgiausiai TSRS politikos aukštumose išbuvusių veikėjų – nuo pat Stalino valdymo XX a. tarpukariu iki savo mirties.

Pirmoje iliustracijoje matome dailininko Gedimino Karpavičiaus voką, iliustruotą autentiška A. Naruševičiaus degančio Kauno nuotrauka, panaudota atvirlaiškiui, kuris buvo atspausdintas “Spindulio” spaustuvėje Kaune. Ant voko matome 1994 m. Lietuvos valstybinio pašto išleistą 2 litų nominalo pašto ženklą su Lietuvos valstybiniu herbu Vyčiu. Pašto ženklas antspauduotas Kauno pašto atspaudu, kuriame nurodyta data sutampa su prieš 60 m. tuomet atkurto Lietuvos valstybingumo sukakties minėjimu. Kairėje voko pusėje matomas proginis FILOP sukurtas atspaudas – 1941 06 23 antrą kartą atkurtas Lietuvos valstybingumas. Po juo – Sukilėlių sąjungos atspaudas. Iliustracijos apačioje esantis pašto ženklas – vienas iš devynių pašto ženklų serijos devynių nominalų vertės rusiškų pašto ženklų, laikytinų vienais svarbiausių savarankiškos valstybės egzistavimo simbolių, sudarius J. Ambrazevičiaus vadovaujamą Vyriausybę paimtų iš Centrinio pašto valdybos sandėlio ir “Spindulio” spaustuvėje perspausdintų dideliu 20 milijonų 170 tūkstančių egzempliorių tiražu su juodos spalvos tekstu – Nepriklausoma Lietuva 1941–VI–23. Data žymi Lietuvos Laikinosios Vyriausybės paskelbimo dieną. Pašto ženklas 31. 7. 41 antspauduotas Vilniaus pašto atspaudu.

Liepos 10 d. vokiečių okupacinė vadovybė sustabdė šių pašto ženklų perspausdinimą, o kitą dieną iš “Spindulio” spaustuvės bei Kauno centrinio pašto sandėlio buvo konfiskuota per 13 milijonų perspausdintų ir neperspausdintų pašto ženklų.

Antroje iliustracijoje – žinomo Lietuvoje ir išeivijoje grafiko, visuomenininko, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) bei Amerikos lietuvių filatelistų draugijos „Lietuva“ nario, Lietuvos filatelinės opozicijos visuomeninio judėjimo FILOP internete įkūrėjo ir vadovo Antano Rimanto Šakalio suvenyrinis vokas, skirtas 1941 m. Birželio sukilimo metu atkurtam Lietuvos valstybingumui paminėti. Voko iliustracijoje matome jau minėtą A. Naruševičiaus degančio Kauno nuotrauką ir pulkininko Kazio Škirpos, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjo ir Tarybos pirmininko, atvaizdą.

Trečioje iliustracijoje pristatomas vokas, kuriame rodomas Trečiojo Reicho žemėlapis, išleistas prieš prasidedant savigynos karo (1941 m. birželio 22 d.) veiksmams, su pažymėtomis aneksuotomis valstybėmis, tarp kurių – ir Klaipėdos kraštas,  aneksuotas 1939 m. kovo 22 d. Ant voko matome keturių skirtingų nominalų pašto ženklų seriją su nacistinės Vokietijos kanclerio Adolfo Hitlerio atvaizdu. Pašto ženklai antspauduoti Brunn (Čekija) pašto proginiu atspaudu, ant kurio žymima data, skirta pažymėti A. Hitlerio gimtadienį. Beje, 8 dienomis anksčiau nei Klaipėdos kraštas, 1939 m. kovo 14 d., buvo aneksuota Čekija.

Ketvirtoje iliustracijoje – jau minėto autoriaus Antano R. Šakalio suvenyrinis vokas “K. Škirpa ir kiti diplomatai palieka Lietuvos ambasadą Berlyne 1940 m. rugpjūčio 14 d.” (šalia – padidintas voko iliustracijos fragmentas) iš vokų serijos “Lietuvos istorija dailininkų kūryboje, archyvas”. Voko nr. 179. Šalia – FILOP (Antano R. Šakalio) sukurtas ir pagamintas lipdukas su atkurtu Didžiuoju Lietuvos karalystės ženklu – raudoname dugne esančiu baltu karališkuoju Dvigubu kryžiumi, kurio apatinė kraštinė ilgesnė už viršutinę. Ant voko matome 2017 m. Lietuvos valstybinio pašto išleistą 0,39 eur. nominalo pašto ženklą su XV a. pabaigoje naudotu Lietuvos valstybiniu herbu Vyčiu. Pašto ženklas antspauduotas Kauno pašto atspaudu.

Penktoje – to paties autoriaus suvenyrinis vokas “Birželio sukilimo metu gyventojai degina sovietinę atributiką. 1941 m. birželio 22–23 d.” iš tos pačios vokų serijos  – “Lietuvos istorija dailininkų kūryboje, archyvas”. Voko nr. 181. Ant voko užlipdytas FILOP sukurtas ir pagamintas lipdukas, skirtas Antra kartą atkurto Lietuvos valstybingumo 70 m. sukakčiai paminėti, atspauduotas proginiu FILOP sukurtu atspaudu. Voko viršuje – priklijuotas lipdukas (FILOP) su jau minėta A. Naruševičiaus degančio Kauno nuotrauka, šalia (dešinėje) – 1, 35 Lt nominalo Lietuvos valstybinio pašto 2011 m. išleistas pašto ženklas “Šiaudinės bažnyčia 1775”, atspauduotas Vilniaus pašto atspaudu.

Šeštoje iliustracijoje matome Amerikos lietuvių filatelistų draugijos „Lietuva“ išleistą voką “Sovietų raudonojo tvano Lietuvoje 50 metų sukaktis 1940.6.15 – 1990.6.15”. Iliustracijoje  – Lietuvos žemėlapis, ženklintas sovietine atributika, kuriame, remiantis galiojančiomis Lietuvos Respublikos tarpvalstybinėmis sutartimis, matoma nepagrįstai 1940 m. lapkričio 6 d. SSRS AT pirmininko Michailo Kalinino nustatyta žemės naudojimo riba tarp LSSR ir BSSR braižoma kaip Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybinė siena. Ant voko – JAV išleisti pašto ženklai, antspauduoti Čikagos, Ilinojaus valstija, pašto. Pirmame 21 cnt nominalo pašto ženkle (iš kairės į dešinę) matome Amadeo Pietro Giannini, dar žinomo kaip Amadeo Peter Giannini, arba AP Giannini (1870 m. gegužės 6 d. – 1949 m. birželio 3 d.) – italų ir amerikiečių bankininko, įkūrusio Italijos banką, kuris tapo Amerikos banku, atvaizdą. Giannini yra laikomas daugelio šiuolaikinių bankų praktikų išradėju. Antrame pašto ženkle matome užrašą „Give me liberty, or give me death!” („Duok man laisvę arba duok man mirtį!”) Ši citata yra iš Patriko Henrio (Patrick Henry) kalbos, pasakytos Antrosios Virdžinijos konvencijos (1775 m. kovo 23 d.) metu Šv. Jono bažnyčioje Ričmonde (Richmond), po kurios Virdžinija prisijungė prie JAV nepriklausomybės kovos. Po pašto ženklais, voko apačioje, – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo signataro prof. Vytauto Landsbergio parašas.

The post Birželio 23–ioji Lietuvos ir Vokietijos filatelijoje appeared first on Voruta.

Vytautas A. Gocentas, Vilnius, www.voruta.lt

Vilnius turėjo daug garsių kūrėjų, valstybės veikėjų, kitų garbingų žmonių. Kuomet šiandien norime jį geriau pažinti, imame ir naujus, ir senus ekskursijų vadovus – vis pasirodo naujos monografijos, fotografijų ir net poezijos, kitų rašymų albumai, knygos.

Tautos patriarchas Jonas Basanavičius su bendražygiais mėgino ant Tauro kalno statyti Tautos namus. Čia galėjo gyvuoti tautos savastis, o ir istorija, gal ir sostinės istorija. Pasidairykime po Tauro kalną, įkvėpkime Vilniaus erdvės ir vaizdų dvasios. Už Tauro kalno – ir Vilniaus miesto teatro rūmas.

Ar Vilniuje kur atmenamas prozininko, dramaturgo Antano Škėmos vardas? Taip, A. Škėma su aktorių trupe čia darbavosi net ketvertą metų. Žinia, dvidešimt šešerių A. Škėma 1936 metais buvo priimtas į Valstybės teatrą, o 1940 metais jau iškeliavo į Vilnių – čia atsidarė Vilniaus miesto teatras. Taip, tai dabartinio Lietuvos rusų dramos teatro rūmas. 1944 metais artėjant sovietinės raudonosios armijos pulkams prie Lietuvos sostinės teatro aktorius, vėliau ir režisierius Antanas Škėma turėjo trauktis į Vakarus.

Antanas Škėma vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose, o 1941-ųjų birželyje įsitraukė ir į Birželio sukilėlių gretas. Žinoma ir tai lėmė, kad 1944 m. turėjo trauktis į Vokietiją, o vėliau iškeliauti į Jungtines Amerikos valstijas, kur dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose, buvo žinomas ir kaip literatūros kritikas, modernistas, didžiausias lietuvių literatūros novatorius.

Lapkričio 29-ąją nuo Antano Škėmos gimtadienio sukako 116-osios metinės (gimė 1910 m. Lodzė, Lenkija), o šiemet – 65-osios mirties metinės (mirė 1961 m. rugpjūčio 11 d. Pensilvanija, JAV).

Žinoma, A. Škėmos gyvenimo ir kūrybos pėdsakai atsekami Radviliškyje, Kaune, Vilniuje, o vėliau Vokietijoje – dirbo Augsburgo dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansamblyje „Sietynas“, „Dainavos“ meno ansamblyje, „Klumpės“ literatūriniame kabarete. 1949 m atvyko į JAV, kur dirbo įvairius fizinius darbus – fabriko darbininku, liftininku. Dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, vaidino Čikagos teatre, Bostono dramos sambūrio pastatymuose, o 1960 – 1961 m. „Vienybės“ redakcijoje. Skaitė daug paskaitų, rašė ir spausdino straipsnius teatro ir literatūros klausimais įvairiuose leidiniuose. Netikėtai gyvenimo ir darbų seką nutraukė automobilio avarija Pensilvanijoje.

Visur galima paženklinti didžiojo kūrėjo gyvenimo ir veiklos pėdas. Ar to imsis Vilniaus merija, teatralai, o ir visi vilniečiai?

Tai šios dienos klausimas. Taigi, nepamirškime ir Antano Škėmos, Vilniaus miesto teatro aktoriaus, režisieriaus. Skvere prie teatro gali jaukiai ir prasmingai stotis biustas, kitoks skulptūrinis žymuo. Manykime, kad miestiečiai ir turistai mielai prisėstų ant suoliuko greta kūrėjo, nusifotografuotų – skulptoriai gali sudaryti ir tokią galimybę.

Gal kas atsiverstų ir A. Škėmos kūrybos tomelį, perskaitytų ne tik 1929 m. „Lietuvos aide“ išspausdintą debiutinę novelę „Baimė“. A. Škėmos kūryba – labai autobiografinė. Jo kūrinių pagrindiniai veikėjai dažnai turi paties rašytojo bruožų, minimi Kaunas, Ukraina, kur A. Škėma praleido vaikystę ir jaunystę, vaizduojami miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. „Baltos drobulės“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir pats Škėma. Stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų, nuostabių grožio švystelėjimų, yra stilistinių kontrastų: greta lyrinių, estetiškai švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarūs, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai.

Ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, alogizmas, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijom) rodo psichologinę ir filosofinę neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų – aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko, erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas atsitiktinių impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Tačiau įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, randamos nuorodos į kultūros ženklus, į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Todėl norint suprasti A. Škėmos kūrybą, reikia nemenkos erudicijos – visa tai akcentuojama kūrėjo biografų. Ir dar priduriama, kad rašytojo kūryboje neišvengiamai jaučiama Vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja Zigmundo Froido ir Karlo Jungo teorijos, Igorio Stravinskio ir Bela Bartoko muzika, Pablo Pikaso ir Salvadoro Dali tapyba, Arturo Rimbaud ir Ezra Poundo poezija, Franko Kafkos ir Alberto Kamiu proza.

Bibliografija:

Nuodėguliai ir kibirkštys: novelės. – Tübingen: Patria, 1947. – 128 p.

Živilė: drama, 1948 m.

Šventoji Inga (dail. Algirdas Kurauskas). – Chicago: Terra, 1952. – 226 p.

Pabudimas: drama. – Chicago: Terra, 1956. – 64 p.

Žvakidė: dviejų veiksmų vaidinimas. – Brooklyn, N.Y.: Darbininkas, 1957. – 101 p.

Balta drobulė: romanas. – London: Nida, 1958. – 192 p.

Čelesta: novelės. – London: Nida, 1960. – 69 p.

Raštai / Antanas Škėma. – 3 t. – Chicago: A. Škėmos raštų leidimo fondas, 1967–1985.

Apokaliptinės variacijos (redagavo Domas Velička). – Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1970. – 45 p.

Balta drobulė: romanas (fotogr. leidimas, orig. Čikaga, 1967). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1990. – 181 p.

Rinktiniai raštai / Antanas Škėma (parengė Algirdas Landsbergis ir kt.). – 2 t. – Vilnius: Vaga, 1994.

Antano Škėmos Balta drobulė: pasaulis ir diskursas (sud. Loreta Mačianskaitė). – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1998. – 198 p.

Balta drobulė: romanas (parengė Eglė Bielskytė). – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – 174 p.

Balta drobulė: romanas. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 238 p.

Balta drobulė: romanas. – 2-asis leidimas. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 238 p. –

Saulėtos dienos: romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – 92 p.

Saulėtos dienos: romanas [Brailio raštas] (redaktorius Alvydas Tamošaitis). – Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2003.

Balta drobulė: romanas. – 3-asis leidimas. – Vilnius: Alma littera, 2003. – 238 p.

Balta drobulė: romanas (parengė Eglė Bielskytė). – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – 174 p.

Balta drobulė: romanas (parengė Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2005. – 162 p.

Pabudimas: drama, novelės (parengė Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2006. – 102 p.

Balta drobulė: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 238 p.

Balta drobulė: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 237 p.

Žingsniai ir laiptai: proza, drama / Antanas Škėma (sud. Loreta Mačianskaitė). – Vilnius: LRS leidykla, 2010. – 494 p.

Balta drobulė: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 237 p.

Pirmą kartą straipsnis buvo publikuojamas 2015 m. gruodžio 07 d.

The post Antanas Škėma – 1940–1944 metų Vilniaus miesto teatro aktorius, režisierius appeared first on Voruta.

JAV lietuvių bendruomenė neteko iškilaus visuomenininko, architekto, lietuvybės puoselėtojo ir ilgamečio JAV Lietuvių Bendruomenės veikėjo ARVYDO BARZDUKO.

Arvydas Barzdukas gimė 1934 metais Kaune. Antrojo pasaulinio karo audrų nublokštas į Vakarus, mokėsi Eichšteto lietuvių pabėgėlių gimnazijoje Vokietijoje, vidurinę mokyklą, Holy Name High School, baigė jau JAV, Clevelande. Case Western Reserve universitete 1957 metais įgijo architektūros bakalauro laipsnį ir daugiau nei 50 metų sėkmingai dirbo savo profesinėje srityje. Buvo Amerikos architektų instituto (AIA) narys, vėliau – emeritas.

Dvejus metus tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenėje. Jis buvo aktyvus JAV amerikietiškų sporto organizacijų narys, penkerius metus ėjo USA Swimming direktorių tarybos nario pareigas, atstovaudamas trylikai Rytinės pakrantės valstijų. Trisdešimt metų dirbo plaukimo taisyklių ir įstatymų komitetuose, buvo kvalifikuotas nacionalinio lygio plaukimo varžybų teisėjas, teisėjavo 1996 metų olimpinių žaidynių atrankos varžybose bei JAV čempionatuose. Taip pat buvo kvalifikuotas Amerikos tinklinio federacijos regioninio lygio teisėjas.

Tačiau bene ryškiausią pėdsaką paliko savo visuomenine ir lietuviška veikla. Nuo jaunystės aktyviai dalyvavo Ateitininkų veikloje – buvo Moksleivių Ateitininkų Sąjungos valdybos narys, dešimt metų dirbo Ateitininkų federacijos valdyboje, organizavo stovyklas, rūpinosi jų programomis ir ugdymu.

Arvydas Barzdukas buvo vienas aktyviausių JAV Lietuvių Bendruomenės veikėjų. Jis buvo JAV LB Tarybos narys ir sekretorius, JAV LB Krašto valdybos narys, Visuomeninių reikalų tarybos narys, JAV LB Įstatų ir taisyklių komiteto narys, Pietryčių apygardos pirmininkas bei Vašingtono lietuvių bendruomenės valdybos narys. Jis paruošė lietuvių kalba susirinkimų tvarkos taisykles, kuriomis naudojosi tiek Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, tiek JAV Lietuvių Bendruomenė, taip pat buvo vienas JAV LB įstatų redaktorių.

Ypatingą vietą jo veikloje užima 1989 metais Vašingtone įsteigta JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos raštinė. Arvydo Barzduko iniciatyva įkurta įstaiga tapo svarbiu lietuvių bendruomenės balsu JAV sostinėje ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos laisvės siekių pristatymo JAV politikams bei administracijos atstovams. Tai buvo pirmasis institucinis JAV Lietuvių Bendruomenės žingsnis organizuotai atstovauti Lietuvos interesams Vašingtone.

Daugelį metų jis savo profesinėmis žiniomis ir savanorišku darbu rūpinosi Lietuvos ambasados Vašingtone pastato priežiūra bei remonto projektais, buvo ambasados priestato architekto ir rangovo atrankos komiteto narys, prižiūrėjo projekto rengimą. Taip pat rėmė įvairias lietuviškas organizacijas, prisidėjo prie vaikų globos iniciatyvų Lietuvoje, paruošė vaikų namų Šateikiuose projektą.

Arvydas aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje – rašė straipsnius ir laiškus laikraščiams „Draugas”, „Darbininkas”, „Dirva” ir „Tėviškės žiburiai”.

Už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę užsienyje, stiprinant pasaulio lietuvių ryšius su Lietuva ir prisidedant prie Lietuvos gerovės kūrimo Arvydas Barzdukas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai”.

Didžiausias jo gyvenimo džiaugsmas ir turtas buvo šeima. Kartu su žmona Daiva Kuodyte užaugino vaikus Audrių, Liną ir Rimą bei atšventę 64 vedybines sukaktuves džiaugėsi septyniais anūkais.

Arvydas savo darbais ir pasišventimu rodė pavyzdį, kaip mylėti šeimą ir Tėvynę, puoselėti lietuviškas tradicijas ir sąžiningai tarnauti kilniems tikslams. Jo gyvenimas buvo prasmingos tarnystės Lietuvai ir lietuvybei pavyzdys. Jo darbai, idėjos, įsipareigojimas lietuvybei, energija ir domėjimasis atsiveriančiomis galimybėmis išliks jį pažinusių atmintyje ir įkvėps ateities kartas.

Tegul jo šviesus atminimas išlieka gyvas mūsų širdyse.

https://www.facebook.com/JAVLietuviuBendruomene

The post In Memoriam. Arvydas Barzdukas (1934–2026) appeared first on Voruta.

Angelė Valienė, Tarptautinės Ukrainos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, www.voruta.lt

Eime, seselės, paleist dainas!

Dainuokim, broleliai, dailias gaidas!

Širdis atverkim noriai visi!

Lai skrenda dainelės toli, toli!

Vydūnas

Iš įvairių kraštų susirinkę lietuviai ir susivieniję į vieną dainos šeimą buvome 2025 m. liepos 27-29 dienomis pakviesti į Klivlendą, kuriame pirmą kartą vyko Šiaurės Amerikos lietuvių XI dainų šventė „Viena šeima – viena tauta“.

Dainų šventės organizatoriai ir šventėje dalyvavę 65 chorai, 1500 choristų iš JAV, Kanados, Lietuvos ir kitų šalių sukūrė jaudinančią šventę, kurioje kiekvienas pasijuto svarbiu ir savu „Vienos šeimos – vienos tautos“ nariu. Laimingi buvo tie, kurie dainavo, ir mes, besiklausantys. Šventės dalyviai perdavė lietuvybę iš kartos į kartą, nes čia skambėjo ir lietuviškas žodis, ir lietuviška daina.

Daina – būdas tolimoje šalyje išlaikyti tapatybę ir bendruomenę iki šiol.

„Visi jautėme dvasinį pakylėjimą būti dainoje, toje bendrystėje“, – teigė Darius Polikaitis, dirigentas iš Čikagos.

Vytautas Narkevičius iš Kauno sako:

„Daina – lietuvio siela, daina – lietuvio stilius. Joje visi mūsų tiesos žodžiai, joje viskas, ko reikia lietuviui. Daina išsako viską apie Lietuvą. DAINA – visų mūsų namai“.

Stebėjau istorinėje „Cleveland Public Auditorium“ patalpoje dainuojančius žmones, kokie jie buvo gražūs ir laimingi, sukviesti lietuviškos dainos, susirinkę į vieną šeimą. Sutinku su žymaus dirigento Vytauto Miškinio šiais žodžiais: „Nėra gražesnio žmogaus už dainuojantį žmogų. Dainuodamas jis išreiškia pačius pozityviausius jausmus. Kai jam blogai jis nedainuoja, kai jam gerai jis dainuoja. Dainavimas ugdo gėrį“.

Daina byloja apie gyvybę ir taiką, kuri yra didžiausia palaima, linkime jos ir Ukrainai.

Šventės organizatoriai išreiškė solidarumą su kovojančiais ukrainiečiais, tad Vytauto Kernagio kūrinys „Baltas paukštis“ skambėjo ir ukrainietiškai. Visi tikime, kad bus „po mirties šviesa amžina“.

Klivlende skambėjo didžiausias jungtinis Lietuvos ir Amerikos choras. Visi choristai atrodė stiprūs ir gražūs, mylintys ir džiugūs. Jungtiniame chore mačiau ir Vilniaus moterų chorą „Aidas“, vadovė – Lina Mačiulienė. Per turiningą ir taurią dainą moterys atskleidžia savo sielos gražiausias savybes. Choras yra dalyvavęs penkiolikoje dainų švenčių ir yra nusiteikęs papuošti savo dainomis ne vieną dainų šventę.

Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“ vadovei Audronei Steponavičiūtei-Zupkauskienei dainų šventė Klivlende „Tai nuostabios, nepakartojamos, tūkstančių plakimo, lietuvių širdžių plakimo, gilių jausmų ir meilės šventė. Šventės, kuri apkabino lietuvaičius, išsibarsčiusius po visą pasaulį, dainuojančius pačioje dainų šventėje Klivlende, stebinčius per nuotolį. Mes visi buvome kartu, visi dainavome kartu, visi verkėme ir džiaugėmės kartu. Iki šiol mūsų neapleidžia šie jausmai. Už tai esame ypatingai dėkingi ten gyvenantiems lietuvaičiams ir visiems, prisidėjusiems prie šios nepaprastos ir ypatingos VIENYBĖS ŠVENTĖS! Taip stipru ir gera buvo stebėti ir dalyvauti šventėje kartu su kitais dalyviais, ypač su dirigentais. Sėdėti šalia jų. Net girdėti jų širdžių plakimą, matyti ašaras veiduose. Per bendrą lietuvišką dainą ir šokį nešama mūsų tautos vienybė, mūsų visų stiprybė – mūsų LIETUVYBĖ“.

Dėkojame meno vadovams Kristinai Kliorytei, Aleksandrui Stankevičiui ir kitiems už turiningą ir įkvepiančią Dainų šventės programą.

Pasilieka didžiulis džiaugsmas širdyje, kad lietuviška daina skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir už vandenyno.

Manyčiau, kad vienas iš lietuvybės židinių yra Čikagos „Lietuvių opera” (vadovė Nida Grigalavičiūtė), unikali ir vienintelė išeivijos opera, atliekanti operos pastatymus tik lietuvių kalba, taip pratęsianti geriausias lietuviškas tarpukario operos tradicijas, garsinanti Lietuvą ir jos kultūrą.

„Lietuvių opera turi galimybę sutelkti po pasaulį išsisklaidžiusius Lietuvos talentus ir kasmet padovanoti Čikagos žiūrovams po naują muzikinį spektaklį ir taip išlaikyti lietuvybę, didžiuotis lietuviška kultūrine veikla.

Čikagos „Lietuvių Opera“ išlieka reikšmingu kultūriniu tiltu tarp Lietuvos ir išeivijos, įkvepiančiu tiek senjorus, tiek jaunimą kurti, dainuoti ir branginti savo šaknis. Šiandien Čikagos „Lietuvių Opera“ – tai ir tradicija, ir ateitis.

Todėl labai smagu buvo matyti ir operos choristus, dainuojančius Dainų šventėje Klivlende.

Man, dalyvavusiai visose dainų šventėse nuo 1970 metų, daina – sielos atgaiva, „jaukiausia jausmų ir išgyvenimų išraiška (Justinas Marcinkevičius)”, lietuvybės namai.

Į lietuvybės namus veda ir lituanistinės mokyklos, viena iš jų yra įsikūrusi Šiaurės Ilinojuje – Gedimino lituanistinė mokykla, turinti net ir savo dainų.

GLM daina

Mokykloje man gera,

Man čia labai smagu

Sutikt bičiulį seną

Ir daug naujų draugų.

Skaitau, rašau, dainuoju

Lietuviškai kalbu

Mažoj širdelėj savo

Lietuvis aš esu.

Priedainis:

Gedimino mokykla

Mes esam didelė šeima.

Gedimino lituanistinės mokyklos mokytoja Gabriela Tymarskis sako:

„Nors mokykla veikia tik šeštadieniais, į juos sutalpiname tiek žinių, švenčių ir gerų emocijų, kad pakanka visai savaitei. Ne vien švenčiam, bet pirmiausia mokomės. Mokiniai stropūs, mažesnieji jau žino raideles ir pradeda skaityti, vyresnieji įdėmiai klausosi istorijos pamokų, mokosi gramatikos ir geografijos. O pasėdėjus prie mokyklos suolo dera ir pasimankštinti, tam kuo puikiausiai tinka lietuvių liaudies šokių pamokėlės. Tokia štai mūsų šauni mokykla!“.

Džiaugiuosi, kad mano dukra Eglė ir kitos mokytojos moko lietuviukus lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos pagrindų, lietuviškų dainų ir tautinių šokių, supažindina su savo tėvų ir protėvių papročiais, už Lietuvos ribų puoselėja ir tęsia tautos tradicijas, organizuoja tradicines ir valstybines šventes. Garbė labai užsiėmusiems tėveliams už pasišventimą vežti savo atžalas į lituanistines mokyklas ir lietuvybės palaikymą. Tegu mokykla sėkmingai tęsia savo misiją, ugdydama jaunąsias Amerikos lietuvių kartas ir perduodama jiems lietuviškumo dvasią.

Kaip išmokyti lietuviškai kalbėti ir išlaikyti Lietuvos dvasią? Labai aktualus klausimas. Man labai patiko vienos lituanistinės mokyklos mokytojos iš Ispanijos E. Vaičiulytės atskleisti savo „receptai“, kaip sėkmingai perduoti gimtąją kalbą.

„Vienas iš pagrindinių dalykų yra patiems vertinti lietuvių kalbą. Nepaisant to, kad ja užsienio šalyje kalbama mažai, patiems širdyje reikia iš tikrųjų kalbą vertinti ir dalintis tuo su vaikais. Kitas dalykas – lietuvių kalbos perdavimas turi būti prioritetas, tam reikalingos pastangos. Stengtis kalbėti su savo vaiku visur ir visada lietuviškai ir išnaudoti turimą laiką, burtis, eiti ten, kur kalbama lietuvių kalba – sukurti tai, ko mes negalime sukurti namuose mišriose šeimose. Šeimose, kur abu tėvai lietuviai, taip pat būna stiprių kritimų, nes tikimasi, kad kalba savaime „prilips“ prie vaiko – taip nėra”.

Lietuviai, atsidūrę svečiose šalyse, turi išsaugoti tai, kas svarbiausia – lietuvybę. Mane sudomino garsaus išeivijos poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Ji yra spaudoje rašiusi, kaip jos seneliai Ona ir Jurgis ją mokino lietuvių kalbos.

„Grįžusi iš mokyklos, namie turėdavau sklandžiai papasakoti lietuviškai viską, kas tą dieną man buvo dėstoma angliškai. Daugybos lentelę, geografijos pamokas, terminus, visų imperatorių vardus, kad manoji lietuvių kalba būtų ne tik sklandi, bet ir turtinga. Grįžęs po sunkaus darbo fabrike tėtė mus su broliu vakarais pasisodindavo ir mokydavo lietuviško rašto, gramatikos… Apskritai mūsų namuose nepasigirsdavo nė žodžio angliškai. Pamenu, mažasis mano broliukas kone tris dienas prašė „žiuvies“ ir negavo, kol neištarė žodžio teisingai…“.

Elenai Bradūnaitei-Aglinskienei svarbiausia: „Pradėti reikia nuo vaikų – nuo mokyklų. Mokykla šiais laikais stengiasi auginti mūsų vaikus „Europos piliečiais“, „pasaulio piliečiais, tačiau negi neaišku, kad netapus savo šalies piliečiais tapti pasaulio piliečiais yra neįmanoma. Patriotinis ugdymas turi atgimti mokyklose. Nemanykite, kad to reikia valstybės vadovybei – to reikia patiems žmonėms. Su tauta, su vėliava, su savo kultūra esame nepalyginti stipresni“.

Mane sužavėjo ir Linos Svaldonienės interviu su žinoma dainininke Veronika Povilioniene, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, kurios dienos bėga Lietuvoje, nes dainininkė, priešingai nei žmonės, vadinantys save pasaulio piliečiais, tvirtina esanti ir būsianti tik Lietuvos žmogus. „Dar niekur negirdėjau nė vienos dainos iš senovės, sakančios, kad svetimam krašte labai gerai, – pastebi V. Povilionienė, neatsiejamai susijusi su lietuvių etnine kultūra. – O mes bėgam iš savo žemės, bėgam iš tėvynės. Tėvynė ir tie medžiai, ta žemė atsidūrė tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt pirmoje vietoje, nors Lietuvoje dar niekas nemirė iš bado ir buvo didesnių bėdų, badų, nepriteklių“.

Tad iš dalies teisus žinomas krepšininkas Mantas Kalnietis, viename televizijos pokalbyje pasakęs, kad „kiekvienas lietuvis turi gyventi savo šalyje“.

Tad nebūkite tik pasaulio piliečiai, būkite lietuviai ir dirbkite Lietuvai, nors ir būdami toli nuo jos, nes tauta bus gyva tol, kol gyva jos kalba.

Mūsų namai – Lietuva… Į kurią pasisėmę patirties, įgavę drąsos grįžtame iš visų pasaulio kraštų, kad įgyta patirtimi galėtume turtinti, gražinti savo namus, jaukindami juos sau ir svečiams. Tai 2024 m. Dainų šventėje Vilniuje skambėję žodžiai, kurie prieš šokio žingsniu žengiant į tūkstančius viena širdimi palaikančią aikštę, suvirpina ir sujaudina iki sielos gelmių.

Tegu Lietuva visada būna mūsų visų širdyje ir kraujyje.

The post Angelė Valienė. Viena šeima – viena tauta appeared first on Voruta.

2026 m. gegužės 6 d. Lietuvos centrinį valstybės archyvą pasiekė ypatinga siunta iš Putnamo, Konektikuto valstijos, JAV. Amerikos lietuvių kultūros archyvo direktorė dr. Mirga Girnius archyvui perdavė Lietuvos informacijos centro (LIC), Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Tautos fondo ir Stasio Antano Bačkio archyvo dokumentus. Taip pat gauti radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuviškos redakcijos laidų scenarijai.

Didžioji dalis Lietuvos informacijos centro (LIC) fondo dokumentų buvo gauti dar 2024 metais ir šiuo metu intensyviai tvarkomi. Dabar fondą papildė dar keturios dėžės, kuriose – LIC pranešimai spaudai, susirašinėjimo su lietuvių, lenkų ir latvių išeivijos organizacijomis, asmenimis veiklos klausimais dokumentai.

Išskirtinę istorinę vertę turi S. A. Bačkio archyvas. Jame sukaupta medžiaga apima laikotarpį iki 1960 metų, kai dr. S. A. Bačkis dirbo Paryžiuje – ėjo Lietuvos pasiuntinybės pirmojo sekretoriaus, vėliau patarėjo ir Lietuvos atstovo pareigas, o 1945–1960 m. buvo BALF įgaliotinis Prancūzijoje. Ypač vertingi dokumentai yra susiję su BALF veikla Prancūzijoje. Ši didžiausia JAV lietuvių šalpos organizacija veikė 1944–2008 metais. Pokariu ji rūpinosi maisto, drabužių ir vaistų siuntimu pabėgėliams Europoje, vėliau teikė paramą Lietuvai ir turėjo savo atstovus Vakarų Europoje. Tarp perduotų S. A. Bačkio dokumentų – straipsniai, diplomatinės tarnybos dokumentai, BALF skyriaus Prancūzijoje komiteto protokolai, finansų dokumentai, BALF šelpiamų asmenų, gyvenusių Prancūzijoje, sąrašai, susirašinėjimo su Lietuvos diplomatais, monsinjoru prof. dr. Juozu Boleslovu Končiumi, prof. dr. Juozu Griniumi, prof. dr. Zenonu Ivinskiu, vyskupais Vincentu Brizgiu, Pranciškumi Braziu, Antanu Deksniu, pulk. Jean Chabanier ir kitais to meto veikėjais dokumentai.

Stasio Antano Bačkio archyvo dokumentai papildys archyve saugomą Lietuvos diplomatų dokumentų kolekciją.

Tai – reikšmingas Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų ir kolekcijų papildymas, kuris svarbus ir platesniems Lietuvos diasporos tyrimams apskritai.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos inform.

The post Unikalūs dokumentai iš Amerikos jau Lietuvoje appeared first on Voruta.

„Neįtikėtina, kad šauliai, būdami civiliai, skiria tiek savo laiko ir jėgų mokymams bei pratyboms. Tai daug pasako apie jūsų šalį“, – neslepia nuostabos Lietuvoje tarnaujantis ir šauliams mokymus vedantis JAV kariuomenės kapitonas Zachas Lanctotas.

Lietuvos šaulių sąjungos nariai šiuo metu dalyvauja devynių savaičių „Commando School“ mokymų cikle, kurį Lietuvoje veda JAV kariuomenės instruktoriai. Šie mokymai, kuriuose dalyvauja apie 500 šaulių, – kur kas daugiau nei kariniai įgūdžiai ar fizinis pasirengimas. Čia kalbama apie tai, kas iš tiesų laiko valstybę – atsakomybę, pasiryžimą ir žmones, pasirengusius ginti savo šalį.

Vienas iš mokymų vadovų – JAV kariuomenės kapitonas Zachas Lanctotas iš 1-ojo bataliono 12-ojo kavalerijos pulko. Lietuvoje jau devynis mėnesius tarnaujantis karininkas greitai pelnė šaulių pagarbą ne tik dėl savo patirties, bet ir dėl gebėjimo įkvėpti. Jis pats yra taip susižavėjęs Lietuva ir jos žmonių motyvacija, kad šiuo metu prailgino savo tarnavimo laiką, o netrukus vėl planuoja sugrįžti į Lietuvą dirbti toliau.

Įkvepianti lyderystė

Motyvacinės kalbos ir lyderystė žodžiu yra svarbi JAV kariuomenės tradicijos dalis. Kariai nuo pirmųjų tarnybos dienų mokomi, kad tikras vadas ne tik duoda komandas, bet ir geba įkvėpti žmones veikti sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

Todėl šauliams rengiamų mokymų metu Lietuvos kariuomenės Gen. Silvestro Žukausko poligone daug dėmesio skiriama gebėjimui stiprinti komandos dvasią, ugdyti pasitikėjimą bei priminti, dėl ko visi čia susirinko.

Kapitono Z. Lanctoto paskaitos šauliams – šios tradicijos pavyzdys. Mokymų metu karininkas dažnai kalba ne vien kaip instruktorius, bet ir kaip žmogus, nuoširdžiai tikintis tuo, ką daro. Jo žodžiai apie pareigą valstybei, laisvės kainą ir tautos stiprybę ne vienam pratybų dalyviui tampa stipriu emociniu postūmiu.

„Ar jūs labiau mylite Lietuvą? Ar priešas labiau nori ją užimti?“ – šį susimąstyti skatinantį klausimą pratybų metu jis uždavė šauliams.

Pasak kapitono, būtent žmonių apsisprendimas ir valia lemia valstybės stiprybę, o Lietuvoje puikus to pavyzdys – aktyvūs šauliai. Jį ypač nustebino, kiek laiko ir jėgų mokymams bei pratyboms skiria civiliai, tapę Lietuvos šaulių sąjungos nariais. „Tai daug pasako apie jūsų šalį. Lietuviai yra karių tauta“, – priduria JAV karininkas.

Žavisi Lietuvos istorija

Z. Lanctotas neslepia, kad Lietuva jam paliko didžiulį įspūdį. Tarnybos metu amerikiečių kariai stengiasi kuo geriau pažinti šalį, kurioje yra dislokuoti – domisi istorija, kultūra, žmonių patirtimis.

Kapitoną ypač sužavėjo Lietuvos šaulių sąjungos veikla tarpukariu, partizaninis pasipriešinimas okupantams, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas, Sausio 13-osios įvykiai.

„Jūs net taikos metu jaučiate atsakomybę už savo valstybę. Tai labai reta ir labai stipru“, – neslepia susižavėjimo ir nuostabos jis.

Kapitonas Z. Lanctotas susipažino ir su Lietuvos partizanų kovų istorija. Jo teigimu, lietuvių istorijoje slypi ypatinga stiprybė, kurios kartais patys žmonės net nepastebi.

„Jūs žinote, ką reiškia kovoti dėl savo laisvės. Net jūsų vėliavos raudona spalva simbolizuoja už Tėvynę pralietą kraują“, – sako karininkas.

Būti pasiruošus ir neprarasti vienybės

Mokymų metu karininkas Z. Lanctotas nevengia kalbėti ir apie šiandienos pasaulio realybę. Anot jo, saugumas nėra savaime suprantamas dalykas, todėl pasirengimas ginti savo šalį turi prasidėti dar taikos metu.

„Tai gali atrodyti kaip žaidimas iki tol, kol supranti, kad tai jau nebėra žaidimas“, – teigia kapitonas, pasaulį įvardydamas „pavojinga vieta“.

Tai iliustruodamas jis primena, kad nei Sakartvelo, nei Ukrainos žmonės nesitikėjo, jog vieną dieną teks stoti į realią kovą už savo laisvę ir valstybę. Todėl šiandien, pasak Lietuvoje tarnaujančio amerikiečio, svarbiausia mokytis, būti pasiruošus ir neprarasti vienybės.

Vis dėlto, kalbėdamas apie Lietuvą JAV karininkas pirmiausia mini ne grėsmes, o žmones. Anot Z. Lanctoto, būtent jie kuria šalies stiprybę.

„Man atrodo, kad jūs dar patys nesuvokiate, kokioje nuostabioje šalyje gyvenate. Vilniuje žmonės jaučiasi saugūs, gatvėse matau daug laimingų žmonių“, – sako Lietuvoje tarnaujantis Z. Lanctotas.

Lietuvos šaulių sąjungos pranešimas

The post Šaulius mokantis JAV karininkas: „Lietuviai supranta, ką reiškia laisvė“ appeared first on Voruta.

„Dirvos“ korespondentė Živilė Gurauskienė, Čikaga (JAV), www.voruta.lt

Š. m. balandžio 11 dieną, prieš pat Atvelykį, krikščioniškajame pasaulyje ženklinantį Dievo Gailestingumo sekmadienį, Čikagoje esančio teatro sambūris „Žaltvykslė“ išeivijoje gyvenančius lietuvius sukvietė į jaudinantį dramatiško veiksmo spektaklį „Užsklęstos durys“, vykusį Jaunimo centro salėje,  pagal to paties pavadinimo Žano Polio Sartro (Jean–Paul Sartre) pjesę.

Likus net kelioms valandoms iki spektaklio pradžios sausakimšoje Jaunimo centro patalpų fojė žiūrovai nekantraudami laukė, kuomet bus atvertos salės durys, ir visi galės užimti savo vietas. „Ak, gyvojo teatro galia!“ – žavėjosi organizatoriai ir kūrėjai. Juolab kad iki spektaklio likus kone mėnesiui bilietai buvo jau parduoti.

Pjesės režisierė – Ilona Čiapaitė, vaidino: Aušra Jasaitė-Paulauskas (Inez), Lina Bulovaitė-Vasaris (Estelle), Linas Umbrasas (Garcin), Alvidas Jonaitis (Kambarinis). Choreografiją kūrė Claudia Pizarro Lara, I. Čiapaitės kurtą scenografijos idėją įgyvendino Arūnas Žentikas ir Darius Žalnierius, perkusiniais instrumentais grojo Javier Saume Mazzei, garso ir apšvietimo sprendimai – Juozo Ulevičiaus.

Siužetinė dramos fabula – trys personažai, dvi moterys ir vyras, pakliuvę į kambarį kaip į spąstus visai amžinybei. Kambarys – be langų ir veidrodžių, šviesos niekada neišjungiamos ir nėra išėjimo. Galiausiai paaiškėja, kad tai – pragaras.

Scenografiją sudarė ilgas koridorius, vedantis į kambarį platformoje priešais sceną, kuri ir buvo vaidybos zona, o pati scena tapo ilgu koridoriumi, besidriekiančiu link užsklęstų durų. Puslankiu aplink platformą susėdę žiūrovai, prisilietę prie gyvojo teatro didybės, akimirksniu įsitraukė į Sartro pjesės pasaulį.

„Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad atsisakysime tiesioginio pjesės iliustravimo, –  prisiminė režisierės kurtą scenografijos idėją kartu su A. Žentikiu įgyvendinęs  D. Žalnierius. – Nusprendėme šiek tiek modernizuoti ir minimalizuoti scenos vizualizaciją, bet palikti empirinio stiliaus prabangą, „švarą“ ir griežtas formas. Manau, mums pavyko perteikti scenoje vykstančio „gyvenimo” emociją“.

Pasak Dariaus, iš pradžių scenai sukurta skulptūrėlė neatlaikė išbandymo – tiesiog stovėjo tol, kol tapo aišku, kad ji ten netinka. „Kitą „sukurpiau“ per naktį, o Arūnas, panašu, visai nemiegojo. Jam galėjai skambinti bet kuriuo paros metu, – šmaikštavo menininkas, –  jis statė sceną ir „užsklęstas” duris, didžiulius rėmus, kurie jam nuostabiai pavyko!“

„Viskas pavyksta, jei darai, tai, kas tau brangu, – įsitikinęs. A. Žentikas, – tuomet negalvoji apie savo laiką, nes tai įkvepia. Man svarbi tarnystė – ji viską atperka“.

Arūnas neabejoja, kad viską apgalvoti iki smulkmenų jam padėjo inžinerinis išsilavinimas ir meilė viskam, ką bedarytų. Ir, žinoma, komandinis darbas, kuris, pasak Arūno, dirbant su Dariumi nenuvylė – jei susistyguoji gali įveikti visus sunkumus.

„Praeityje esu vaidinęs scenoje, vėliau supratau, kad kažkas turi atlikti šiuos darbus, kad aktoriai koncentruotųsi tik į vaidybą. Taigi, siekiau įgyvendinti idėją – tarsi transformuoti šio pasaulio erdvę į ano ilgu koridoriumi su milžiniškais rėmais“, – kalbėjo A. Žentikas.

Šiuo koridoriumi, prasidėjus spektakliui, Kambarinis (A. Jonaitis) į sceną įvedė pirmąjį „svečią“, ir aktoriai ekspresyviai įsitraukė į vaidybą. L. Bulovaitė-Vasaris ir A. Jasaitė Paulauskas, turinčios ilgametę judesio ir šokio patirtį, nuosekliai ir įtaigiai atskleidė charakterius, o šmaikščios scenos šioje negailestingoje aplinkoje, kur kiekvienas lieka su savo pasirinkimais, suteikė šiek tiek palengvėjimo.

Alvidas Jonaitis, preciziškai sukūręs Kambarinio vaidmenį, pelniusį daugiausiai dramos kūrėjų ir žiūrovų simpatijų, po spektaklio, nenutoldamas nuo pjesės autoriaus aforizmų, patvirtino – pragaras čia, kuomet atsiduriame tarp tų, kuriems svetimos žmoniškosios vertybės.

Ž. P. Sartras – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas bei vienas ryškiausių ateistinio egzistencializmo atstovų, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, skatinamas dvasiškai skurdaus žmogaus egzistencijos. „Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas“, – yra teigęs pjesės autorius. Nėra Dievo, kuris iš anksto suteiktų gyvenimo prasmę, tad žmogus priverstas pats apsibrėžti savo egzistenciją. Ž. P. Sartras teisino TSRS teigdamas, kad tai yra „revoliucinė“ valstybė, siekianti pagerinti žmoniją, dėl ko buvusių savo bendražygių buvo vadinamas ultrabolševiku. Jis gynė Prancūzijos komunistų idėjas, kovojo prieš antikomunistinę ideologiją, o egzistencializmą bandė integruoti į marksistinę filosofiją, kuriai neabejotinai simpatizavo.

Aliuzija į Šventąjį Raštą, biblinius intertekstus, savaime veda į gilesnius transcendencinius apmąstymus, tačiau pjesės autorius neapaštalauja – savo veikaluose net transcendenciją įvardijęs kaip sąmonę, jis vengia bet kokios nuorodos į anapusybę, o kūrybiška biblinių motyvų interpretacija veikiausiai težymi egzistencines asmenybės paieškas.

Taigi paradoksalu, kad dramos „Užsklęstos durys“ premjera, pagal vieno žymiausių ateistinio egzistencializmo atstovų pjesę, parašytą Antrojo pasaulinio karo metu, JAV gyvenančius lietuvius subūrė Velykų savaitę atskleisdama naujų emocinių prasmių ir atspalvių, kuomet pjesės autoriaus siųsta žinia čia ir dabar  tarsi transformuojasi į kitas pasaulėvokos dimensijas. Neatsiejamai nuo krikščioniškosios patirties čia bibliniais intertekstais skausmingai keliami asmenybės būties klausimai, jautriai išreikštos moralinės atsakomybės, absurdo temos. Spektaklį vainikavo kraują stingdęs įspūdingai atliktas Čikagoje įsikūrusios flamenko šokio ir muzikos organizacijos „Casa Triana Flamenco“ šokėjos Claudia Pizarro Lara pragariško šokio solo.

Šis netikėtas flamenko elementas spektakliui suteikė ypatingą akcentą – žiūrovus užbūrė pagrindinės šokėjos, vilkinčios ilgą sodriai raudonos spalvos suknelę, praeinant pro žiūrovus įžengimas į pragaro peizažą ir išėjimas pro duris, kur nėra išėjimo. Vėliau ji grįžo į sceną apsirengusi juodai ir atrodė tarsi pragariškų apeigų vykdytoja. Spektaklio pabaigoje ilgam fatališkam šokiui prie jos prisijungė dar dvi šokėjos, taip pat apsirengusios juodai ir su lazdomis, o jų perkusiniai judesiai puikiai derėjo prie Javiero Saume Mazzei būgnų ritmo. Claudia Pizarro Lara kurta choreografija, kaip ir dera šiam spektakliui, buvo jaudinanti ir šiek tiek bauginanti.

 „Spektaklio metu, kaip flamenko šokėja, perteikiau emocinę ir psichologinę įtampą tarp veikėjų. Judesiais, ne žodžiais, tyrinėjau vidinio konflikto ir pasikartojimo temas“, – pasibaigus spektakliui išgyvenimais dalijosi Claudia Pizarro Lara.

„Kiekvienas vaidmuo, visus metus repetuojant, buvo stipriai užaugintas, išjaustas, o  įvairios situacijos suteikė vis daugiau tikrumo, – po pasirodymo mintimis dalijosi A. Jasaitė-Paulauskas. – Tuo metu išgyvenau savo draugės netektį. Tai iš tiesų labai sukrečia. Kur susitinkame po mirties? Kodėl mes, gyvendami Žemėje, nuolat meluojame vieni kitiems, ir kas nutinka, kai pasakome tiesą? Kartais, vairuodama automobilį, garsiai kartodavau savo tekstą ir verkdavau, nes suvokimas, kad esi nuogas prieš save, be galo stiprus. Jokios perspaustos vaidybos – viskas tikra, perleista per save ir atiduota žiūrovui“.

Dramos vaidmenų kūrėjai tvirtino, kad režisierė I. Čiapaitė visada tikėjo ir tiki kiekvienu iš aktorių, jos skirti vaidmenys – stiprūs, psichologiškai sudėtingi.

„Kai man paskambino režisierė ir pasiūlė šį vaidmenį buvau maloniai nustebinta, – prisiminė L. Bulovaitė-Vasaris, – nesu vaidinusi scenoje, tai mano debiutas, todėl buvo nedrąsu, tačiau Ilona matė manyje tai, ko apie save nežinojau arba, galbūt, slėpiau“.

Pasak aktorės, režisierės intuicija, gebėjimas prasiskverbti giliau ir išvilioti ten sėdinčius kipšiukus ir angeliukus, darė stebuklus, o begalinis jos pasitikėjimas kiekvienu suteikė tiek drąsos, kad kelio atgal nebuvo.

„Estelės personažas paviršutiniškas, jai rūpi reputacija, turtai, išorinis grožis, kitų nuomonė apie ją – net nužudžiusi savo kūdikį ji vis dar bando atrodyti nekalta ir negali gyventi be veidrodžio, vyrų dėmesio, – apie sukurtą vaidmenį pasakojo Lina. – Fiziškai sukurti Estelės įvaizdį nebuvo sunku, esu prisijaukinusi sceną kaip šokėja. Muzika ir judesys man – vienos gražiausių meninės raiškos formų, tad buvo net smagu perteikti koketišką jos būdą. Tačiau perteikiant vidinį  Estelės pasaulį teko grumtis su savo pačios jausmais. Kartais ji sukeldavo man pyktį, kartais – gailestį. Nuolat bandžiau įžvelgti jos poelgių motyvus ir mėginau įspėti, kas ją tam pastūmėjo, bei svarsčiau, ar turime teisę teisti kitus“.

Lina atviravo, kad jos pačios išgyventos netektys dažnai stabdydavo ją nuo besąlygiško atsidavimo vaidmeniui, bet kartu padėjo suprasti jo esmę.

„Mano personažas – niekšas ir bailys, gebantis tyčiotis ir smurtauti, – kalbėjo Linas Umbrasas, – bet, tuo pačiu, toks pat, kaip ir kiekvienas iš mūsų, jei atsidurtume kitokiose gyvenimo aplinkybėse. Šie bendražmogiški jausmai privertė susimąstyti – ne smerkti, bet išgyventi bei perteikti tai, ką jis patiria, priimti net atgrasiausius jo bruožus. Sudėtingas vaidmuo visada būna sunkus iššūkis, kurį nėra lengva įveikti“.

Šioje pjesėje Ž. P. Sartras ekspresinį dramatizmą išreiškia filosofiniais svarstymais apie dorovę, joje keliami jautrūs būties klausimai. Suvokimas, kad esi pragare atima laisvo pasirinkimo galimybę. Čia kiekvienas atsako už tai, ką pasirinko savo gyvenime, ir išpažįsta kaltes kitų akivaizdoje. Tačiau tai ir paskutinė galimybė kiekvienam išsaugoti žmoniškumą, kaip moralinę atsakomybę, tų žmonių akyse, kuriuos mato pirmą kartą. Personažų dialogams spektaklio metu būdinga retorika, didaktikos elementai. Pagrindinė dramos „Užsklęstos durys“ mintis išreiškiama aforizmu „Pragaras – tai kiti. Be išėjimo“.

Beje, Nidoje, ant Parnidžio kopos, 2018 m. buvo atidengtas paminklas, skirtas įamžinti prancūzų rašytojo viešnagę Lietuvoje bei lietuvių ir prancūzų kalbomis užrašytos ten ištartos jo frazės: „Jaučiuosi lyg stovėčiau Rojaus prieangyje“; „Pirmą kartą debesys man po kojomis.“ Iš bronzos išlieta skulptūra „Prieš vėją“ vaizduoja pjesės autorių, kovojantį su vėju, smėliu, ir, galbūt, savuoju vidiniu „aš“.

Po spektaklio dramos kūrėjai prie fojė išdėstytų stalų su vaišėmis kvietė žiūrovus dalytis įspūdžiais, kurių dalis, net pasibaigus renginiui, neslėpė ašarų.

 „Pradžia buvo sunki, nebuvau tikra, ar viską įveiksime, – prisipažino režisierė I. Čiapaitė. – Pirmosios repeticijos vyko Jaunimo centro, Lietuvių liuteronų Tėviškės parapijos bažnyčios patalpose, kur vietoj instaliacijų stovėjo kibirai. Esame dėkingi Jaunimo centro tarybos pirmininkui Antanui Rašymui ir kunigui Liudui Miliauskui už galimybę repetuoti jų patalpose be atlygio, nors ir minėjau Liudui, jog čia baisios scenos, pragaras, bažnyčioj netinka…“

Režisierė akcentavo, kad minimas teatras nėra profesionalus, ir tik aktorių bei kitų kūrėjų entuziazmo ir atsidavimo dėka scenoje tądien įvyko stebuklas, nepalikęs abejingo nė vieno, atvykusio į šio spektaklio premjerą.

The post Už „Užsklęstų durų“ – dramatiškos žmogiškosios būties paieškos appeared first on Voruta.

Vaistininko, farmacijos istorijos tyrinėtojo, kolekcininko, karikatūristo, Senovės Lietuvos vaistinės muziejaus įkūrimo idėjos puoselėtojo Adomo Mačiaus (1882–1974) biografija spalvinga ir įdomi.

Adomas Mačius gimė 1882 m. gegužės 19 d. Auksodžių kaime, Laižuvos parapijoje, Mažeikių apskrityje. Pradžios mokslo žinias įgijo pas vietinį daraktorių Kazimierą Jagminą, mokėsi gimnazijoje Rygoje. Dirbo įvairiose carinės Rusijos miestų vaistinėse mokiniu, o 1907 m. Charkovo universitete išlaikęs specialius egzaminus – provizoriaus padėjėju. Nuo 1911 iki 1918 m. jis vadovavo geležinkelininkų vaistinei Konotope, Sumų srityje, Šiaurės rytų Ukrainoje. Čia įkūrė mokyklą pabėgėliams ir organizavo švietimo kursus. Norėdamas įgyti provizoriaus laipsnį 1917–1918 m. A. Mačius studijavo farmaciją Kijevo universitete. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę studijas nutraukė ir su šeima grįžo į Lietuvą.

Dirbo vaistinėse Laižuvoje, Salake, o nuo 1930 m. – Kaune. Čia aktyviai įsitraukė į visuomeninę ir profesinę veiklą, buvo žymus farmacijos istorijos tyrinėtojas ir metraštininkas, kolekcininkas.

A. Mačius aktyviai dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pasireiškė kaip lietuviškų leidinių ne tik platintojas, bet ir iliustratorius. Jo piešinius publikavo „Lietuvių balsas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Tėvų žemė“, „Dirva“, „Vienybė“, „Santara“ ir kt. A. Mačio pieštos vienos karikatūros puošė ne tik „Juokų kalendorių“, kurį leido jo bendražygis, žinomas lietuvių spaudos puoselėtojas Liudvikas Jakavičius, bet buvo spausdinamos ir kituose leidiniuose: „Ežys“, Botagas“, „Juokdarys“, „Raseinių Magdė“, „Juokų kalendorius“,„Naminis draugas“, „Raseinių Magdė“, „Trimitas“, „Lietuvių laikraštis“, „Ūkiškasis kalendorius“ ir kt.

1940 m. sovietų okupacinė valdžia nacionalizavo bendrasavininkių Juozo Matulaičio ir A. Mačiaus vaistinę Kaune. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje A. Mačius pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Mirė 1974 m. spalio 10 d., palaidotas Čikagoje, Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Gyvendamas emigracijoje JAV, Adomas Mačius ir toliau rašė dienoraštį, fiksavo įvykius, paliko du rankraštinius tomus pavadintus „Lietuvių farmacininkų metraštis“ ir „Lietuvos farmacija“, kuriuose gausu piešinių ir karikatūrų vaizduojančių įvairių laikų Lietuvos farmacijos istoriją.

2023 m. LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje buvo surengta jo piešinių paroda „XX a. farmacijos istorija vaistininko, visuomenininko, karikatūristo Adomo Mačiaus akimis“. Nors 23 piešinių kopijos negali perteikti viso A. Mačiaus palikimo, tačiau bendrą nuotaiką pagauti įmanoma. Turime gerą progą iki balandžio 30 d. Vilniuje gėrėtis vaistininko talentu.

Lietuvos medicinos bibliotekos pranešimas

The post XX a. farmacijos istorija vaistininko, visuomenininko, karikatūristo Adomo Mačiaus akimis appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Vos pusmečiu už JAV prezidentą Donaldą Trumpą jaunesnis specialusis jo pasiuntinys Baltarusijoje Johnas Purcellis Coale’as (abu jie šiemet sulauks 80-ties), kuriam nepavyko misija Ukrainoje, patyrė nepaprastą slavišką svetingumą: jis antrą kartą paviešėjo pas Lukašenką. Ir nepaprastai tuo džiaugėsi…

Tiesa, prieš kelionę į Minską J. Coale‘as apsilankė Vilniuje, kas sukėlė Lukašenkos pavydą: vėliau svečiui jis patars skristi tiesiai į Baltarusijos sostinę – „miestą didvyrį“, kaip gyrėsi „batka“. Vilniuje JAV pasiuntinys susitiko su ištikimais Lukašenkos simpatikais parlamentarais Ignu Vėgėle ir Rimu Jonu Jankūnu bei europarlamentaru Petru Gražuliu. Pastarieji svečią mėgino įtikinti, kad kone visa Lietuva pasisako už baltarusiškų kalio trąšų tranzitą per mūsų šalies teritoriją ir draugystės su Minsku atgaivinimą. Prezidentas Gitanas Nausėda ir premjerė Inga Ruginienė nebuvo tokie įsitikinę ir atsargiai vertino raginimą atkurti ryšius su Baltarusija.

Antrą kartą nuo lapkričio atvykęs į Minską pasiuntinys pateko į stiprų „batkos“ glėbį. J. Coale‘as buvo perspėtas, kad Lukašenka mėgsta „paplepėti ir pajuokauti“, todėl, esą, reikia atitikti jo bendravimo stilių. Po kelionės grįžęs į JAV Makeino (McCain) institute Arizonoje pasiuntinys gyrėsi patyręs „nuostabų“ Lukašenkos svetingumą, pataikavęs šeimininkui, sakęs, jog europiečiai – tai „saujelė šunsnukių“.

Penkias valandas išklausęs „batkos“ monologą, dar dvi valandas sėdėjo už gausiai nukrauto vakarienės stalo, kur netrūko stipriųjų gėrimų. Šeimininkas ne tik pats gėrė firminę „President vodką“, kėlė tostus už D. Trumpą ir Ameriką, bet vertė tai daryti ir svečią. Kaip pasakojo J. Coale‘as, jis išlenkęs dvi taureles, tada pasiskundęs skrandžiu ir kitas šešias, pagal seną slavišką paprotį, paslapčia išpylęs po stalu… Kiti JAV delegacijos nariai to nedarę ir gerokai įkaušę, tad pokalbis buvo tik dar nuoširdesnis ir draugiškesnis…

D. Trumpo advokatas (J. Coale‘as turi teisininko išsilavinimą) į Minską išsiųstas ne šiaip sau: JAV ieško pigių trąšų tiekimo rinkų, nes prasidėjus karui Irane, kartu su degalais jos brangsta, o santykiai su pagrindine šios medžiagos tiekėja Kanada komplikuojasi. Hormuzo sąsiaurio uždarymas sutrikdė 58 proc. kalio ir 20 proc. fosforo trąšų tiekimą. Buvusio JAV prezidento Joe Bideno administracija sankcijas Baltarusijos kalio trąšoms įvedė 2021 m., praėjus metams po Baltarusijos prezidento rinkimų, kuriuos neteisėtai laimėjo iškart represijas padėjęs Lukašenka. 2022 m. sankcijas baltarusiškoms trąšoms pritaikė ir ES. Tuo metu Lietuvos valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ sutartį dėl trąšų tranzito nutraukė pagal 2022 m. priimtą Vyriausybės sprendimą, kuriame teigiama, jog „Belaruskalij“ kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šio vasario pabaigoje ES pratęsė sankcijas Baltarusijai, kurios taikomos ir baltarusiškoms trąšoms. Manoma, kad Klaipėdos uosto Birių krovinių terminalas prarado apie 100 mln. eurų per metus. O juk prieš 13 metų tuometinis Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius džiaugėsi, kad Lietuva ir Baltarusija kurią „bendrą ekonomiką“…

Neseniai Vašingtonas atšaukė sankcijas Baltarusijos bankui „Belinvestbank“ ir Plėtros bankui, taip pat šalies Finansų ministerijai, trąšų kompanijoms, tarp kurių – ir „Belaruskalij“. Berlyno „Carnegie center“ duomenimis, iki karo Ukrainoje pradžios pagrindinis Maskvos sąjungininkas Lukašenka kasmet kalio trąšų eksportavo už 2,5 mlrd. JAV dolerių, o apie 90 proc. šios produkcijos keliaudavo per Lietuvą. Nuo pat karo pradžios jis savo trąšas gabena per Rusijos uostus, o tai keliskart brangiau. Kreipęsis į tarptautinį arbitražą (jo sprendimo laukiama tik kitąmet) Minskas paskaičiavo, kad jo nuostoliai sudaro apie 12 mlrd. eurų.

Taip trąšos tapo Lukašenkos represinės ir Putinui ištikimo politikos įkaitėmis. D. Trumpas į tai žvelgia labai pragmatiškai, nors Vašingtonas akivaizdžiai ir nespaudžia Vilniaus vėl pulti glebėsčiuotis su Lukašenka, kaip kažkada bičiuliavomės vadovaujant Daliai Grybauskaitei, o tuo labiau Algirdui Brazauskui. Laikai pasikeitė, ir tas pokytis priklauso ne nuo Lietuvos.

Lankstydamasis Amerikai Lukašenka bijo pasakyti tiesiai šviesiai: užkertu kelią nelegalių migrantų ir balionų siuntimui į kaimynines šalis, paleidžiu visus politinius kalinius, kurių jo kalėjimuose liko apie 1150, stabdau Rusijos karinę ir ekonominę invaziją į savo šalį, atsiriboju nuo paramos jo karui prieš Ukrainą, o jūs atnaujinate trąšų tranzitą ir naikinate sankcijas… Aišku, ko jis bijo – Putino! To paties, kuris kaimyninę šalį pavertė galimos atakas prieš NATO placdarmu. Antai, jos teritorijoje nuspręsta įkurdinti rusų dronų paleidimo štabavietę…

Ar tokiomis sąlygomis su šiais režimais galima draugiškai siurbčioti „vodką“?

The post Česlovas Iškauskas. Amerikos emisaras spaudžia Lietuvą appeared first on Voruta.