Šiandien, lapkričio 3 d., minint Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 100-ąjį gimtadienį, Lietuvos paštas išleidžia jam skirtą pašto ženklą. Taip įamžinamas vienos ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos istorijos asmenybių gyvenimas ir indėlis į valstybės raidą.

Pašto ženklo išleidimo dieną pirmosios dienos datos spaudu jis bus antspauduojamas Vilniaus pašto skyriuje, įsikūrusiame adresu Totorių g. 8. Pašto ženklo „Valdui Adamkui – 100 metų“ nominalas – 1,65 Eur, tiražas – 15 tūkst. egzempliorių. Naujajame pašto ženkle panaudota Arturo Valiaugos studijos „Fotoprojektai“ nuotrauka.

„Švęsdami Prezidento Valdo Adamkaus 100-metį pagerbiame išskirtinę asmenybę, kurios gyvenimas yra neatsiejama modernios, laisvos ir vakarietiškos Lietuvos istorijos dalis. Nuoširdžiai sveikinu Prezidentą jubiliejaus proga ir linkiu jam sveikatos bei stiprybės. Šiai sukakčiai skirtas pašto ženklas tebūna mūsų pagarbos ir dėkingumo išraiška už jo ypatingus nuopelnus valstybei“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas.

„Valdo Adamkaus 100-metis yra išskirtinė sukaktis, kviečianti prisiminti jo gyvenimo kelią, nuveiktus darbus ir indėlį į Lietuvos valstybės istoriją. Nuoširdžiai sveikiname Prezidentą šio garbingo jubiliejaus proga ir linkime sveikatos ir stiprybės. Džiaugiamės, kad Lietuvos pašto išleidžiamas pašto ženklas leis įamžinti šią reikšmingą sukaktį ir išsaugoti ją ateities kartoms. Pašto ženklas yra nedidelis, bet prasmingas pagarbos ženklas žmogui, kurio gyvenimo istorija yra neatsiejama nuo Lietuvos istorijos“, – sako Kastytis Valantinas, Lietuvos pašto generalinis direktorius.

Valdas Adamkus gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais jis dalyvavo rezistencinėje veikloje prieš nacius, o 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, ten baigė Ilinojaus technologijos institutą ir didelę savo profesinio gyvenimo dalį skyrė aplinkosaugai. Dirbdamas JAV Aplinkos apsaugos agentūroje, 1981–1997 m. jis vadovavo jos Vidurio Vakarų regionui.

1998 m. Valdas Adamkus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas ėjo dvi kadencijas: 1998–2003 m. ir 2004–2009 m. Prezidentavimo laikotarpiu jis daug dėmesio skyrė Lietuvos tarptautinių ryšių stiprinimui, šalies integracijai į Vakarų struktūras, demokratinių vertybių puoselėjimui ir aplinkosaugai.

Lietuvos pašto pranešimas

The post Su 100-uoju gimtadieniu, Prezidente! Valdo Adamkaus jubiliejus įamžintas pašto ženkle appeared first on Voruta.

Spalio 28–30 d. Lietuvos nacionalinis kultūros centras kartu su Šilutės kultūros centru Šilutėje organizavo dviejų dienų etninės kultūros mokymus, skirtus Šilutės rajono kultūros darbuotojams, bendruomenių atstovams ir visiems, besidomintiems tradicijų puoselėjimu bei jų aktualizavimu šiuolaikinėje kultūrinėje veikloje. Mokymus finansuoja Šilutės rajono savivaldybė.

Mokymų pirmoje dalyje Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė pristatė etninės kultūros sampratą ir jos sritis, aptarė etninės kultūros plėtojimo galimybes nacionaliniu bei savivaldybių lygmenimis. LNKC Etninės kultūros skyriaus nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė supažindino su Mažosios Lietuvos tradicijomis Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade, akcentavo bylų rengimo svarbą ir gyvųjų tradicijų aktualizavimo galimybes Šilutės krašte.

Kauno rajono Ramučių kultūros centro etnografė Jolanta Balnytė pasidalijo senųjų ir naujų tradicijų bei bendruomeninių veiklų atradimų patirtimi Kauno rajone. Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro etnokultūrinės veiklos koordinatorė Jolita Vozgirdienė pristatė metų kalendoriaus ratą, kalbėjo apie etnogyvasties paieškas ir Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo dėvėsenos kultūrą. Folkloro ansamblių „Kuršių ainiai“ ir „Kuršiukai“ meno vadovas Alvydas Vozgirdas mokymų dalyvius pakvietė į „Etnopotyrius“ – pažintinę kelionę po liaudies muzikos instrumentų pasaulį.

LNKC Etninės kultūros skyriaus choreografinio folkloro specialistė Audronė Vakarinienė pristatė Mažosios Lietuvos regiono šokio tradicijų ypatumus. Pirmosios mokymų dienos pabaigoje vykusioje diskusijoje dalyviai dalijosi įgyta patirtimi, aptarė išgirstas idėjas ir galimybes jas pritaikyti savo kasdienėje veikloje.

Antroji mokymų diena buvo skirta praktinei kūrybai. Kūrybinių dirbtuvių „Nuo idėjos iki produkto“ metu asociacijos „Kūrybinės jungtys“ kūrėja praktikė, teatro režisierė ir edukatorė Vida Narveišytė padėjo dalyviams nuo idėjos prieiti iki konkrečios kūrybinės arba edukacinės veiklos, produkto ar projekto. Vėliau pedagogė, VšĮ „Etnoklubas“ vadovė Irmina Kėblienė pristatė etnokultūrinių renginių ir projektų organizavimo patirtį Šilalės krašte.

Mokymų dalyviai įgijo ir gilino kompetencijas, susijusias su etninės kultūros samprata bei jos sklaida, nematerialaus kultūros paveldo vertybių identifikavimu ir dokumentavimu, Mažosios Lietuvos kalendorinėmis šventėmis, tautinio kostiumo dėvėsenos kultūra, regiono šokio tradicijomis ir liaudies muzikos instrumentais. Taip pat įgyta praktinių įgūdžių, kaip kurti ir įgyvendinti etnokultūrinius renginius, edukacines veiklas bei projektus, bendradarbiauti su bendruomenėmis ir kūrybiškai aktualizuoti tradicijas.

Mokymai skatino dalyvius tradicijas suvokti ne tik kaip praeities paveldą, bet ir kaip gyvą šiuolaikinės kultūros dalį, galinčią stiprinti bendruomeniškumą, regioninį tapatumą bei kultūrinę veiklą Šilutės krašte.

Šilutės kultūros centro informacija

The post Etninės kultūros žinios ir kūrybinės idėjos – mokymų dalyviams appeared first on Voruta.

Lapkričio 3 dieną Lietuva mini J. E. LR Prezidento Valdo Adamkaus šimtmetį. Apie jo prasmingai nueitą gyvenimo kelią daug parašyta ir pasakyta. Atliepdama į “Trakų žemės” redaktoriaus p. Juozo Vercinkevičiaus prašymą, sutikau paskelbti 2009 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje vykusiame visų tuo metu dirbusių LR ambasadorių susitikime su J. E. Valdu Adamkumi ir p. Alma Adamkiene pasakytą žodį. Aš tuo metu dirbau Lietuvos Respublikos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Suomijos Respublikoje ir kalbėjau ne tik savo, bet visų susirinkusiųjų vardu. Prieš tai man buvo tekę bendrauti su J. E. Valdu Adamkumi dirbant Estijoje, Turkijoje ir Vilniuje. Kiekvienas susitikimas palikdavo neišdildomą įspūdį, kurį savo pasisakyme ir perteikiau.

Šiandien, sveikindama gerbiamą Prezidentą su garbingu jubiliejumi, linkiu sveikatos ir ilgų ilgų metų.

Amb. Halina Kobeckaitė

***

„Ambasadorės Halinos Kobeckaitės žodis Lietuvos ambasadorių susitikime su J. E. Prezidentu Valdu Adamkumi ir p. Alma Adamkiene.

2009 08 28, Vilnius

J. E. p. Prezidente, didžiai gerbiama p. Alma,

Man tenka didelė garbė pasveikinti Jus visų čia susirinkusių Lietuvos ambasadorių vardu ir padėkoti, kad sutikote šį vakarą praleisti drauge su mumis.

Mes, beveik visi čia esantys Lietuvos Respublikos ambasadoriai, pradėjome darbą įvairiose valstybėse Jūsų palaiminti, t.y. Jūsų paskirti. Jūs ne tik pasirašėte mūsų skiriamuosius ir įgaliojamuosius raštus, bet, kiekvienam iš mūsų juos įteikdamas, linkėjote sėkmės ir nubrėžėte pagrindines darbo gaires.

Man ypač pasisekė, nes, dirbdama trejus metus Jūsų kanceliarijoje, girdėjau Jūsų linkėjimus daugeliui kolegų ir galiu paliudyti, kad kiekvieną kartą jie būdavo labai individualūs. Jūs sugebėdavote ne tik pasakyti, kas Lietuvai svarbu vienoje ar kitoje šalyje, ne tik pažymėti Lietuvos valstybės interesus vienur ar kitur, bet ir pabrėžti savo asmeninį rūpestį, savo asmeninį santykį su kiekvienos valstybės vadovu. Tas žmogiškas, ne tarnybinis santykių pobūdis ženklino Jūsų darbo stilių, teikė bendravimui su Jumis šilumos, kėlė simpatiją ir ypatingą pagarbą. Pagarbos žmogui jausmas – nesvarbu, ambasadorius jis ar raštvedys – suteikė Jums ypatingos asmenybės savybių ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų šito nepastebėjęs.

Apie Jūsų nuopelnus Lietuvos užsienio politikai daug kalbėta. Jie įvertinti ne kartą suteikiant Jums garsiausio Lietuvos žmogaus titulą. Jie įvertinti ir tarptautiniu mastu, kai 2007 buvote įvardintas Europos žmogumi. Tie nuopelnai dar ne kartą bus minimi rašant Lietuvos istoriją. Jūs pelnėte didumos Lietuvos žmonių simpatijas ir buvote nuolat renkamas didžiausią pasitikėjimą turinčiu Lietuvos vadovu.

Bet oficialūs raštai ir skaičiai paprastai nieko nesako arba sako labai mažai apie žmogiškąsias asmenybės savybes.

Visi čia esantys ambasadoriai ir jų sutuoktinės bei sutuoktiniai turėjo garbės bendrauti su Jumis ir p. Alma savo reziduojamose valstybėse, kur oficialus diplomatinis protokolas paprastai turi ir vietinio kolorito. Tačiau šalia to, visos protokolo procedūros įgaudavo ir ypatingą p. Almos ir Valdo Adamkaus spalvą. Ta spalva – žmogiškumas ir pagarba kitam, bendravimo paprastumas ir betarpiškumas, elegantiškumas ir subtilumas.

Noriu išreikšti nuoširdžią padėką Jums ir p. Almai už tuos padorumo ir dvasinio aristokratizmo pavyzdžius, kuriuos mums rodėte ir kurių nevalia pamiršti.

Linkime Jums stiprybės, sveikatos ir ilgų kūrybingų metų Lietuvos labui“.

The post Minime Lietuvos Respublikos Prezidento J. E. VALDO ADAMKAUS šimtąjį gimtadienį appeared first on Voruta.

Lietuva / JAV / Kanada, 2026 m.

Projektas „Gabalėliai Lietuvos“ skelbia apie sėkmingai baigtą kelis mėnesius trukusią ekspediciją JAV ir Kanadoje, kurios metu tyrinėtojai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė automobiliu nuvažiavo per 20 000 km. Ekspedicijos metu visapusiškai užfiksuota lietuviškojo paveldo būklė – nuo skaudžių netekčių iki džiuginančio atgimimo, aplankytos istorinės lietuvių šventės bei papildyti skaitmeniniai paveldo ištekliai.

Paveldo būklė: skaudūs praradimai ir džiuginantis atgimimas

„Tikslas Amerika 2026” ekspedicija užfiksavo tolesnį paveldo nykimą: vyskupijoms uždarinėjant ir pardavinėjant istorines bažnyčias, iš beveik 100 lietuviškų katalikų šventovių JAV beliko veikti iki 30.

Šių metų kelionės metu stebėtas skaudus Voterberio (Konektikutas) Šv. Juozapo bažnyčios uždarymas, o Detroito Dievo Apvaizdos lietuvių parapijoje bei Hartfordo (Konektikutas) lietuvių bažnyčioje tebeplevena uždarymo grėsmė. Nuotraukomis ir videoįrašais užfiksuota dabartinė įvairių lietuviško paveldo vietų būklė, Kuri kai kur suprastėjo: pavyzdžiui, labiau apgriuvo apleista 1923 m. Maunt Karmelio lietuvių mokykla su Vyčio bareljefu fasade, įrašyta į Lietuvai reikšmingo paveldo JAV sąrašą.

Tačiau greta praradimų, palyginus su 2023 m. ekspedicija, užfiksuota ir šviesių atgimimo pavyzdžių:

• Nauji muziejai: Čikagos centre, turistams patogiai prieinamoje vietoje, duris atvėrė naujasis Balzeko lietuvių kultūros muziejaus pastatas, o Pensilvanijos Šenandoriauje, XIX-XX a. sandūroje vadintame Amerikos Vilniumi, pagaliau įkurtas lietuvių muziejus.
• Atstatyti paminklai ir atgimę simboliai: Kernyje (Naujasis Džersis) suremontuotas lietuviškas kryžius, Čikagos Bridžporte neoninėmis šviesomis nušvito atgimęs istorinis Ramovos teatras, paminklu tapo istorinis lietuviškas varpas su senais lietuviškais užrašais Mahanojuje (Pensilvanija).
• “Šaknys” senųjų JAV lietuvių kapinių tvarkymo iniciatyva: Viliaus Žalpio vedama „Šaknų“ savanorių komanda iš Čikagos ir Lietuvos sutvarkė bei atminimo lentelėmis su Vyčiais paženklino šešerias senąsias lietuvių kapines Pensilvanijos Anglies regione, o Naujojoje Filadelfijoje atidengė paminklą – išsaugotas lietuvių bažnyčios varpas.

Lietuvių šventės ir tradicijos

Ekspedicijos metu aplankyti didžiausi užjūrio lietuvių renginiai, liudijantys gyvą tautinę dvasią:

• Šiaurės Amerikos tautinių šokių šventė Čikagoje, kur Wintrust Arenoje susirinko per 2000 šokėjų iš visos Šiaurės Amerikos.
• Seniausios kasmetinės lietuvių dienos JAV Pensilvanijos Lakewood Parke (rengiamos nuo 1914 m.) bei Maunt Karmelio lietuvių klubo šimtmetis tame pačiame „Little Lithuania” vadinamame Pensilvanijos Anglies regione, kur dar prieškariu įsikūrė 100 000 lietuvių.
• Lietuvos Vyčių (Knights of Lithuania) – dar prieškario lietuvių įsteigtos organizacijos, kurioje iki šiol dominuoja jų palikuonys – kongresas Voterberyje bei Putnamo piknikas Konektikute.

Papildytas lietuviško paveldo žemėlapis ir enciklopedija

Ekspedicija pasiekė Arkanzasą, kurioje tyrinėtojai ieškojo XIX a. pabaigos lietuvių ūkininkų kolonijos „Lietuva“ ir jos bažnyčios pėdsakų. Į “Tikslas – Amerika” žemėlapį įtrauktas ir lietuviškas kryžius Kolorade, dvejos lietuvių kapinės Pensilvanijoje, apie kurias anksčiau trūko informacijos, 1912 m. statybos lietuvių viešbutis su Vyčiu fasade Pensilvanijos anglies regione ir daugiau papildomų lietuviško paveldo objektų.

Taip pat iš naujo apvažiuotos istorinės vietos Kanados Ontarijo provincijoje (Torontas, Vasaga Beach / „Kanados Palanga“, Kretingos stovykla, Hamiltonas), padarytos naujos tenykščių lietuvių bažnyčių, klubų, paminklų, kapinių nuotraukos, nes spaudai ruošiama trečioji serijos “Gabalėliai Lietuvos” knyga “Gabalėliai Lietuvos: Kanada”.

Grįžęs į Lietuvą, ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2026” vadovas Augustinas Žemaitis dalinosi užfiksuotomis nuotraukomis ir naujienomis apie lietuviško paveldo vietų JAV situaciją su LRS ir PLB komisija.

Už jų pastangas organizuojant ekspedicijas gabalėlių Lietuvos keliais, Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė 2026 m. įvertinti keliautojo Mato Šalčiaus premija.

Kur rasti  „Tikslas – Amerika” ir  „Gabalėliai Lietuvos” ekspedicijų rezultatus?

Visuomenė kviečiama susipažinti su ekspedicijos radiniais, interaktyviais žemėlapiais ir vaizdo medžiaga:

• Interaktyvus lietuviško paveldo JAV ir Kanadoje žemėlapis: tikslasamerika.lt
• Lietuviško paveldo už Lietuvos ribų enciklopedija: gabaleliailietuvos.lt
• Ekspedicijų dienoraščiai ir istorijos: istorijos.gabaleliailietuvos.lt
• Vaizdo įrašai ir dokumentika: YouTube kanalas „Gabalėliai Lietuvos“
• Socialiniai tinklai, nuotraukos ir naujienos:
• Facebook: Facebook paskyra „Gabalėliai Lietuvos“
• Instagram: Instagram paskyra „Gabalėliai Lietuvos“

The post Išskirtinė „Tikslas – Amerika 2026“ ekspedicija lietuviškais JAV ir Kanados keliais: nuo uždaromų bažnyčių iki naujų muziejų appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas,  www.voruta.lt

Prieš 20 metų, kai Valdas Adamkus pažymėjo 80-metį, parašiau tokį publicistinį, gal kiek emocingą rašinį, pavadindamas jį pagal ano meto nerimą kėlusias aktualijas: „Čia – Lietuva: sūnus prieš Tėvą…“. Jame paryškinau nuoskaudą, kad įvairūs visuomenės nepraustaburniai puola Jo Ekscelenciją, pamiršę jo nuopelnus Lietuvai, taikų, nekonfliktišką, „tėvišką“ charakterį.

Šias 2006 m. balandžio 11 d. publikuotas, šiek tiek paredaguotas pastabas siūlau mūsų skaitytojui būtent šiandien, kai Lietuvos Tėvui sukanka visas ŠIMTAS.

***

Turbūt esu blogas sūnus. Kažkada, beveik prieš pusšimtį metų, nesugebėjau išsaugoti palūžusio Tėvo. Mirė vos 64-rių… Atgailos graudulys dažnai suspaudžia širdį. Turėjau uošvį – auksinių rankų meistrą iš Aukštaitijos miestelio. Neišsaugojom, tiesa, jam buvo jau 82-ji…

Nepatogu pirštis į giminystę, bet į dabartinį irgi garbaus amžiaus Žmogų dažnai žvelgiu kaip į Tėvą. Žinoma, pirmiausiai jis – Jo Ekscelencija, Prezidentas. Daugumos mūsų išrinktas ramybės, patikimumo, stabilumo garantas. Sunku vertinti ankstesnę istoriją, tačiau Valdas Adamkus visoje nepriklausomos Lietuvos vadovų plejadoje užima garbingą vietą, jei ne garbingiausią. Manęs netrikdo, kad jis nuo sovietinių ordų buvo pasitraukęs į Vakarus, kad, sako, vertėjavo vokiečiams, kad kiek sugebėjo, kūrė amerikietišką gerovę, todėl negalėjo dalyvauti okupuotos Lietuvos gyvenime. Ir vis dėl to, kai aš jį, galbūt pirmą kartą atvykusį iš Amerikos, sutikau tuometiniame gamtos apsaugos komitete ir paprašiau interviu savo laidai per TELE-3, būsimas šalies vadovas maloniai sutiko, pats pokalbiui paruošęs kavos ir sausainių…

Smulkmena.

Dar smulkmena, kai Prezidentas, kur nors sutikęs priėmime ar žurnalistų susibūrime, siekia paspausti ranką ir taria: o, taip seniai tave mačiau, kur dingęs?.. Anąkart, lankydamasis Prienuose, eidamas su svita nuo Nemuno, pamatė mane gatvėje, priėjo ir paspaudė ranką, tarsi senas pažįstamas… Prisipažinsiu, „nuperka“ toks dėmesys. Arba užsimaukšlina kaimiečio kepuraitę ir pozuojam kartu fotografui kažkur prie suvalkiečio kukurūzų lauko surengtame žurnalistų surengtame cepelinų piknike…

Bet ne vien dėl to pirmasis Lietuvos asmuo man palieka apibendrintą Tėvo įspūdį. Ir tai lemia ne žilas plaukas, ne amžius ar kiek negrabi eisena, ar netaisyklingai tariami žodžiai, iš kurių nepaliauja šaipytis kandžioji žiniasklaida. Tėvas – tai bendroji asmenybės kultūra, mentalitetas, inteligencija, tvirtumas, o kartu ir žmogiška šiluma. Tai patriotiškumas, sprendimų aiškumas, tautinio siekio supratimas, galų gale, griežtumas.

Ir nesakau, kad visas šias savybes Valdas Adamkus atitinka. Toli gražu. Gerai, kad žmogui būdinga evoliucija, nes stovintis vietoje, nesikeičiantis – tai pelkės žmogus. Tokių Lietuvos istorijoje irgi buvo ir dar yra. Kaip apstu ir prisitaikančių, laviruojančių, besiblaškančių. Evoliucionavimas būdingas ir V. Adamkui. Per pirmąją savo kadenciją jis buvo labiau dvejojantis, ne toks ryžtingas, ir žurnalistai aštriais momentais jam priekaištaudavo: va, prezidentas vėl išreiškė tik susirūpinimą, tik apgailestavimą… Net ir jo rinkiminė dvikova labiau panašėjo į priešininko badymą atbukusiu mietu, negu smaigstymą iki kraujo aštria ietimi. O be reikalo!

Bet kodėl gi dabar ant Prezidento „kariami visi šunys“? Antai, kai kas jam priekaištavo, kad ir vėl išvykęs į Meksiką ilsėtis. Grįžęs gavo pipirų už nežinojimą, kad gyvena bankui įkeistoje rezidencijoje Turniškėse. Ne mažiau į nugarą strėlių smigo dėl jo patarėjų galimų aferų. Šiedu pasitraukė. Blaškėsi Prezidento patarėjas teisės klausimais. Gal per jaunas, gal pateko į įtakingų ir patyrusių teisėjų akivarą… Panoro atsistatydinti. Už visa tai karšiamas kailis Prezidentui. Vadovą spiria prie sienos ir chamiškumo raugo įsigėrę politikai, politiniai oponentai, ir įžūlioji žiniasklaida. Kuo įžūlesnis žurnalistas, tuo jo laida bus labiau žiūrima, tuo TV kompanija talpins daugiau reklamos ir gaus didesnį pelną.

Tėvo sąskaita?

Su politikais gal kiek kitaip. Beveik dvigubai jaunesnis partijos lyderis ragina burti specialią komisiją Prezidento veiklai ištirti. Gal jis ir žino, kad tokia komisija kuriama tik apkaltos atveju, bet, va, paleido idėją, o jūs visi skalambykite, pliaukškite visais ruporais… Tikslas – sukompromituoti šalies vadovą ir Prezidento instituciją.

Priremti prie sienos Tėvą?

Uolus ankstesnio šalies vadovo, apkaltos būdu nužengusio nuo pjedestalo, šalininkas patyręs apžvalgininkas neatsilieka – smogia iš kitos pusės: Prezidentas bejėgiškas, sutrikęs, ar tokio mums reikia? Gal išrinkime „kietą ranką“?

Kam smogia – Tėvui?

Viešųjų ryšių analitikas, bemaž su V. Adamkum Amerikoje kartu arbatą gėręs, primygtinai patarinėja, kas jam turėtų rūpėti ir kas ne, kodėl jis įsižeidė, kodėl emocionaliai sureagavo… „Tauta turi žinoti“, galų gale pareiškia analitikas. Suprask: jei nepadarysi taip, tai… Šitas moralinis reketas man primena A. Lukašenkos žodinę ekvilibristiką, kai Baltarusijos lyderis kas antras sakinys save tapatina su „liaudimi“…

Ar tokio Tėvo norime?

Galbūt esu neteisus ar per drąsus, šalies vadovo įvaizdį siedamas su Tėvu. Tokios emocinės paralelės, žinoma, neatlaikys sunkaus žvangančio politikos šarvuočio, kuris rieda nesustodamas, traiškydamas visa kas kelyje, ir jo vikšrai jau glamžo Daukanto aikštės grindinį.

Kas jį vairuoja? Ar jau įžiūrime vairininką? Kokios jis spalvos?

Kieno jis sūnus, kad Tėvą už gerklės laiko?

The post Česlovas Iškauskas. Kodėl Prezidentas man primena Tėvą? appeared first on Voruta.

1896-ųjų spali 30-ąją gimęs diplomatas, teisininkas ir žurnalistas Eduardas (Edvardas) Turauskas per savo tarnybos Lietuvai metus daug pakeliavo po Europos sostines, laikraščių redakcijas ir diplomatines atstovybes.

Diplomato kelias prasidėjo 1919 m. Šveicarijoje, kur dirbo mūsų diplomatiniu kurjeriu. 1926–1927 m. buvo III Seimo nariu, redagavo dienraštį „Rytas“, vadovavo naujienų agentūrai ELTA, buvo Lietuvos pasiuntiniu Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Jugoslavijoje. Lemtingais 1939–1940 m. vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui.

Sovietų okupacija nenutraukė Turausko darbo Lietuvai. Šveicarijoje jis atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, kartu su kitais diplomatais skleidė žinias apie okupuotos Lietuvos padėtį. Vėliau, jau gyvendamas Prancūzijoje, toliau kėlė Lietuvos klausimą, dirbo spaudoje ir lietuviškose radijo laidose.

Mirė Paryžiuje 1966 m.

Galbūt daugelis esate skaitę Eduardo Turausko knygą „Lietuvos Nepriklausomybės netenkant“. Jei skaitėte, turbūt prisimenate tą violetinį-baltą-juodą viršelį viršelį su stilizuota Juozo Zikaro „Laisve“.

Knygoje Turauskas išsamiai aprašė paskutinius Lietuvos Respublikos metus ir juodžiausius tų metų įvykius: Lenkijos ultimatumą, Klaipėdos krašto praradimą, Maskvos spaudimą ir okupaciją, uždarus pasitarimus Prezidentūroje, Smetonos gyvenimą Šveicarijoje, ir daugelį kitų įdomių susitikimų, pokalbių ir pastebėjimų.

Diplomato jubiliejaus proga – kadrai iš Šveicarijos.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma devynių minučių trukmės suskaitmeninta juosta iš Karolinos Masiulytės-Paliulienės kino archyvo. Tai yra Eduardo Turausko gyvenimo Šveicarijoje 1940–1945 m. vaizdai. Jį patį atpažinsite iš atgal sušukuotų žilų plaukų. Juostoje užfiksuota diplomatų kasdienybę. Matome laisvą bendravimą, laisvalaikį, pasisėdėjimus soduose ir terasose, kalnuotą šveicarišką kraštovaizdį, daug kitokių įdomybių.

The post Okupuotos Lietuvos diplomatai Šveicarijoje. Diplomatui Eduardui Turauskui – 130 metų appeared first on Voruta.

Prof. dr. Jonas Jakaitis, Lietuvos kultūros taryba prie Kultūros ministerijos, „Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos vadovas, www.voruta.lt

Kaip daiktinės aplinkos dizaino estetikos tyrinėtojui, man itin įdomu pažvelgti į Tito Milašiaus (1940–2024) kūrybą, analizuojant funkcinių, medžiaginių, technologinio konstravimo, istorinės atminties ir estetinių prasmių vienio dermę. Iš tiesų konceptualus, tarpukario laikotarpio tradicijas menantis T. Milašiaus menas, paremtas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios romantizuoto modernizmo raiškos principais ir gilia ikonologine interpretacija, tremties išgyvenimų kontekste atsiskleidžia kaip išskirtinis kūrybinis fenomenas.

T. Milašiaus kūryba buvo pristatyta 2026 m. spalio 29 d. Tuskulėnų memoriale surengtoje parodoje. Vėlinių išvakarėse ypač prasminga įsigilinti į menininko kūrybinę mąstyseną, kurioje paprastos, tačiau neprimityvios meninės priemonės, subtilus medžiagos pajautimas ir konstrukcinė išmonė daiktinės aplinkos objektams suteikia ypatingą estetinę bei istorinės atminties prasminę vertę.

Tito Milašiaus kryždirbystė, kaip savita lietuvių tautodailės kryptis, atskleidžia tradicinės kryžiaus simbolikos prasmes ir kartu demonstruoja sudėtingą medžio konstravimo meistrystę. Jo kūryba svarbi ne tik kaip medžio apdirbimo ir jungimo technikos pavyzdys, bet ir kaip meninėmis formomis įprasminta istorinė atmintis. Vienu iš kūrybos prototipų tapo 1863 m. sukilimo kalinio, laukusio teismo dienos, sukurtas darbas [2]. Ši istorinė nuoroda leidžia įžvelgti menininko kūrybos sąsajas su pasipriešinimo, kančios ir žmogaus orumo temomis.

Šiame kontekste prasmingai skamba vėlyvojo Lietuvos klasicizmo atstovo, architekto Karolio Podčiašinskio mintis: „Jeigu daiktas nėra naudingas, tai ir nėra gražus“.  Milašiaus kūryboje funkcija, konstrukcija ir estetika nėra atskiros kategorijos – jos susilieja į vieningą meninę visumą, kurioje ikonografija įgyja materialią formą, o konstrukcinis sprendimas tampa prasminės raiškos dalimi.

Konstrukcinė medžio plastika ir jungimo technologija

Milašiaus kryžių konstrukcinė plastika kuriama iš smulkių pušies juostelių ir medinių detalių, parvežtų iš Austrijos [3], kur buvo ruošiami jų gamybai reikalingi ruošiniai. Taikant savitą sunėrimo technologiją, atskiros detalės sujungiamos į vientisą, erdviškai sudėtingą kūrinį. Šie objektai pasižymi ažūrine struktūra, trimačiu erdviškumu ir ritmiškai pasikartojančiais konstrukciniais elementais.

Technologiniu požiūriu ši kūryba įdomi tuo, kad konstrukcijos vientisumui užtikrinti nereikia klijų, vinių ar kitų papildomų tvirtinimo priemonių [4]. Tai inžinerinės išmonės ir natūralių medžiagos savybių pažinimu pagrįstas sprendimas, kai detalių tarpusavio sąveika užtikrina savaiminį jų užsifiksavimą. Šį principą galima sieti su mechaninių savaiminio užsifiksavimo jungčių (angl. snap-fit joint) technologija, kai detalės sujungiamos jas įspaudžiant, pasitelkiant medžiagos tampriąją deformaciją ir vėlesnį mechaninį užsifiksavimą. Tačiau Milašiaus kūryboje svarbus ir kitas aspektas – geometrinės formos tarpusavio suderinamumas, kai detalių stabilumą užtikrina jų forma ir konstrukcinis sąveikavimas (angl. form-fit connection).

Tokiam jungimui reikalingas itin kruopštus detalių geometrinis projektavimas, tikslus jų matmenų suderinimas ir medžiagos savybių išmanymas. Taigi konstrukcinė jungtis čia tampa ne vien technologine priemone, bet ir kūrinio formą, erdvinę struktūrą bei estetinį vientisumą lemiančiu veiksniu.

Kalbant apie tokių technologijų ištakas, galima teigti, kad tai viena seniausių žmogaus konstrukcinės kūrybos formų. Jos esmė – atskirų elementų sujungimas pasitelkiant jų geometrinę formą, tarpusavio sąveiką ir mechaninį užsifiksavimą, nenaudojant klijų, vinių, varžtų ar kitų papildomų tvirtinimo medžiagų. Tokie jungimo principai buvo žinomi jau Senovės Egipte [5], o vėliau plačiai taikyti antikinėje architektūroje, laivų statyboje ir medinių konstrukcijų gamyboje.

Ypač svarbus šios technologijos pavyzdys – vadinamoji mortise and tenon jungtis, lietuviškai įvardijama kaip įlaido ir išdrožos jungtis. Ji leidžia perduoti mechanines apkrovas tarp konstrukcinių elementų, užtikrinant jų tarpusavio stabilumą ir visos konstrukcijos vientisumą [6].

Japonijos tradicinės medinės architektūros jungimo technologijos (kigumi) pavyzdys. Ši konstrukcinė tradicija ypač vertinga šiuolaikiniam dizainui, nes jungtis suvokiama ne tik kaip techninis mazgas, bet ir kaip savarankiškas konstrukcinės estetikos elementas [7].

Išskirtinę vietą šios technologijos istorijoje užima Japonijos tradicinė medinė architektūra ir baldų gamyba. Japonų meistrystėje konstrukcinė jungtis tampa ne tik inžineriniu mazgu, bet ir savarankišku architektūrinės bei dizaino raiškos elementu. Tokiu atveju konstrukcinė logika, vizualinė forma ir kultūrinė simbolika susilieja į vientisą ikonografinę ir ikonologinę visumą.

Simbolika, ornamentas ir istorinė atmintis

Grįžtant prie T. Milašiaus kūrybos, galima išskirti kelis ryškiausius jos bruožus: dekoratyvinius spyglius, savitą detalių sunėrimo techniką ir išplėtotą simbolinę raišką. Spyglių motyvai asociatyviai primena Kristaus erškėčių vainiką, kartu simbolizuodami skausmą, likimo išbandymus ir tremtinių patirtas kančias. Taigi ornamentas įgyja ne vien dekoratyvinę funkciją – jis tampa moralinės laikysenos ir tremtiniams atpažįstamos istorinės patirties ženklu.

Menininko kuriami savarankiški erdviniai kryžiai ir kryžių paveikslai, kuriuose kryžiaus motyvas iškyla iš sudėtingo medinių jungčių tinklo, pasižymi išskirtiniu originalumu. Antai kūrinį „Sibiro tremties Golgota“ sudaro net 1450 konstrukcinių mazgų. Smulkių elementų gausa leidžia įžvelgti prasminę sąsają tarp rankų darbo, kantrybės ir istorinės atminties. Kiekviena detalė, būdama nedidele visumos dalimi, prisideda prie bendros meninės struktūros kūrimo. Šia prasme kryždirbystė Milašiui tapo ne tik kūrybinės saviraiškos forma, bet ir galimybe sugrįžti prie vaikystės patirčių, atkurti simbolinį ryšį su prarasta tremties aplinka bei įprasminti išgyventą istoriją.

Vertinant Milašiaus kūrybą ikonografijos ir ikonologijos požiūriu, galima išskirti tris tarpusavyje susijusius analizės lygmenis:

 1. Formalistinis lygmuo. Jį sudaro medžio struktūra, smulkios detalės, sunėrimo mazgai, ažūriškumas, pasikartojantis ritmas ir erdvinė kryžiaus forma. Šių elementų sąveika sukuria vizualiai sudėtingą, tačiau konstrukciškai vientisą meninį objektą.

 2. Ikonografinis lygmuo. Jį atskleidžia krikščioniškoji simbolika: kryžiaus ženklas, erškėčių vainiką primenantys spygliai ir Golgotos motyvai. Jie nurodo į Kristaus kančią, auką, tikėjimą ir viltį.

 3. Ikonologinis lygmuo. Šiame lygmenyje kūrinio simboliai įgyja konkrečią istorinę ir kultūrinę prasmę. Kryžius ir spyglių motyvai tampa kolektyvinės istorinės atminties ženklais, liudijančiais tremtį, šeimų išbandymus, netektis, kančią ir žmogaus orumo išsaugojimą.

Vietoje išvadų

Apibendrinant galima teigti, kad Titas Milašius konstrukcines jungtis suvokė ne kaip papildomą gaminio technologinį elementą, bet kaip integralią paties meninio objekto struktūros ir estetinės raiškos pobūdį. Geometrinės detalių savybės, jų tarpusavio sąveika ir konstrukcinis užsifiksavimas tampa vienos meninės visumos formavimo priemone. Čia konstrukcinė funkcija, gamybos technologija, medžiagos savybės, estetinė raiška ir emocinė patirtis dera tarpusavyje, sukurdamos išskirtinius daiktinės aplinkos meno objektus.

Tačiau svarbiausia tai, kad individuali menininko patirtis jo kūryboje peržengia asmeninės biografijos ribas. Ji tampa kolektyvinės tremtinių bendruomenės atminties ženklu. Medžio detalės, jų sunėrimo mazgai ir kryžiaus simbolika sujungia ne tik fizinę objekto struktūrą, bet ir skirtingus istorijos, kultūros bei žmogaus išgyvenimų sluoksnius.

Todėl T. Milašiaus kryždirbystę galima suvokti kaip savitą kultūrinės atminties architektūrą, kurioje konstrukcinis tikslumas, meninė išmonė ir istorinė patirtis tampa neatsiejami. Vėlinių metą šie kūriniai įgyja dar gilesnę prasmę – jie primena, kad atmintis nėra vien praeities įvykių saugojimas. Tai gyvas kultūrinis ryšys, kurį perduodame ateities kartoms per ženklus, simbolius, medžiagas ir kūrybą.

Literatūra ir šaltiniai

[1] 1948 m. su šeima į Krasnojarsko kraštą ištremtas Titas Milašius į Lietuvą grįžo 1957 m. Tremtyje įgyta medžio konstravimo patirtis vėliau tapo svarbia jo kūrybos dalimi. Šiuo požiūriu jo darbai yra reikšmingas tremties kultūrinės ir meninės veiklos rezultatas, kurį svarbu integruoti į šiuolaikinį kultūros politikos ir istorinės atminties lauką.

[2] LRT. 2024 m. sausio 6 d. laida „Labas rytas, Lietuva“. Kryždirbys Titas Milašius – apie kryžių gamybą, parodas ir obuolių sūrių kambarį. Žiūrėti LRT įrašą.

[3] Ten pat.

[4] Hoadley, R. B. (2000). Understanding Wood: A Craftsman’s Guide to Wood Technology.

[5] The Origin of Using Dovetail Joints in Ancient Egyptian Boats and Ships (2024). Journal of the General Union of Arab Archaeologists, 9(2), 91–103.

[6] Jakaitis, J. (2026). Trends in the Development of the Iconographic and Iconological Unity of the Work of Art in Modern Culture. Landscape Architecture and Art, 29(29), 61. https://doi.org/10.22616/j.landarchart.2026.29.07 (https://www.researchgate.net/publication/415033056_TRENDS_IN_THE_DEVELOPMENT_OF_THE_ICONOGRAPHIC_AND_ICONOLOGICAL_UNITY_OF_THE_WORK_OF_ART_IN_MODERN_CULTURE)

[7] Marx, E. (2015). Ancient Egyptian Woodworking. Cambridge University Press.

The post Pasitinkant Vėlinių metą – Tito Milašiaus tremties kryžiai appeared first on Voruta.

Prieš 500 metų, 1526 m. lapkričio 1-ąją, Krokuvos Vavelio pilyje gimė Kotryna Jogailaitė, Suomijos kunigaikštienė ir Švedijos karalienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodos „Dominium Maris Baltici“ įkvėpėja.

Paroda mes minime jos 500-ąsias gimimo metines ir būtent šiandien yra ta šventinė pusės tūkstantmečio sukakties diena.

Kotryna buvo jauniausia Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, Žygimanto Augusto sesuo. Per tėvo liniją ji buvo Jogailos proanūkė, o per motinos liniją siejosi su įtakinga italų Sforcų gimine. Jos gyslomis tekėjo pats mėlyniausias kraujas.

Renesanso dvare augusi karalaitė išmoko lenkų, italų ir lotynų kalbas, pažino meną ir kultūrą, kuriuos vėliau puoselėjo svetur. Karališka kilmė reiškė ir priklausomybę nuo dinastinės politikos ir šeimos interesų. Todėl tam tikra prasme Kotryna buvo ir Jogailaičių diplomatijos koziriu. Todėl ilgą laiką Kotrynos vedybos buvo daugiau, nei vien dviejų žmonių meilės reikalas.

XVI a. viduryje dėl Livonijos varžėsi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkija, Maskva, Švedija ir kitos regiono valstybės. Reikėjo telkti sąjungininkus, todėl Žygimantas Augustas sugalvojo ištekinti seseris. Pirmoji turėjo tekėti Kotryna, tapusi viena geidžiamiausių Europos nuotakų. Jos rankos siekė ir Maskvos caras Ivanas Žiaurusis (1530–1584), ir Europos valstybių valdovai ir princai.

Prieš santuoką Kotryna kelerius metus gyveno Vilniuje. Čia 1562 m. spalio 4 d., likus vos beveik mėnesiui iki trisdešimt šeštojo gimtadienio, Vilniaus katedroje susituokė su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza. Tiltą per Baltijos jūrą nutiesusi santuoka sujungė Jogailaičių ir Vazų gimines.

Kotryna su vyru išvyko į tuomet Švedijai priklausiusią Suomiją. Netrukus jos gyvenimą sudrumstė Jono ir jo brolio, Švedijos karaliaus Eriko XIV, konfliktas, karas, nelaisvė ir vaiko netektis.

Broliai susipyko dėl Jono savarankiškos politikos ir įtakos Livonijoje. Konfliktą paaštrino Jono vedybos su Kotryna Jogailaite, sudarytos nepaisant Eriko prieštaravimo. 1563 m. Jonas buvo apkaltintas valstybės išdavyste. Karaliaus kariuomenei užėmus Turku pilį, Jonas ir Kotryna atsidūrė Gripsholmo pilyje, kur kalėjo ketverius metus. Nelaisvėje gimė ju dukra Izabelė, mirusi ankstyvoje vaikystėje, ir sūnus Zigmantas – būsimas Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos valdovas. Laisvę šeima atgavo 1567 m., bet gyvenimas nebuvo visiškai ramus – dar laukė naujos kovos dėl Švedijos sosto.

1568 m. Erikas XIV buvo nuverstas ir 1569 m. liepos 10 d. Upsalos katedroje Kotryna Jogailaitė buvo karūnuota Švedijos karaliene. Jai rūpėjo kultūra ir ryšiai su gimtine. Jos europiniai ryšiai padėjo Švedijoje skleisti Renesanso idėjas. To meto menas ir architektūra išgyveno stiprų pakilimą – patį tikriausią Vazų Renesansą.

Tų laikų Europą draskė gilios religinės prieštaros ir protestantiškoje šalyje Kotryna sugebėjo išsaugoti katalikybę, globojo bendratikius. Buvo svarbu ne tik vidaus ir kultūros politika, bet ir užsienio. Kotryna stengėsi kartu su Abiejų Respublika derinti interesus Livonijoje, skatino vyrą Joną III laikytis palankesnės ir lankstesnės politikos Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu.

Mums Kotryna svarbi ir kaip dinastijos tęsėja. Jos sūnaus Zigmanto Vazos kilmė iš Jogailaičių buvo svarbiu argumentu siekiant Abiejų Tautų Respublikos valdovo sosto. 1587 m. išrinktas valdovu, jis pradėjo Vazų giminės atšakos valdymą Abiejų Tautų Respublikoje, trukusį iki 1668 m.

Pati Kotryna sūnaus iškilimo nesulaukė: ji mirė Stokholme 1583 m. ir buvo palaidota Upsalos katedroje.

Apie Kotryną Jogailaitę ir mūsų santykius su švedais nuo vikingų laikų iki sąjungos NATO rodome ir pasakojame parodoje „Dominium Maris Baltici“.

Ji Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2027 m. sausio 6 d.

Dėkojame puikiesiems parodos partneriams: Kauno miesto muziejui, Lietuvos Kariuomenės Karinių oro pajėgų Pirmajam oro gynybos batalionui, Kretingos muziejui, Trakų istorijos muziejui, VšĮ „Viduramžių pasiuntiniai“.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post Švedijos karalienei Kotrynai Jogailaitei – 500 metų appeared first on Voruta.

Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas www.voruta.lt

Nuo XIX a. pr. šimtą metų Alantos dvaro ir miestelio ­istorija buvo glaudžiai susijusi su Pac-Pomarnackių gimine. Ši LDK giminė nuo XVII a. turėjo bajorų giminių herbą Gozdava¹. Šio herbo pagrindą sudarė raudoname skydo lauke pavaizduotos dvi žiedu sujungtos sidabrinės (baltos) lelijos, viena nukreipta į apačią, kita į viršų, o kleinote virš šalmo ir karūnos – penkios povo plunksnos ir tokia pati lelija. Lelija simbolizuoja riterių nenugalimumą, o povo plunksnos – išmintį. Manoma, kad herbo pavadinimas kilo nuo Mazovijoje gyvenusios Gozdavų giminės, kuriai šį herbą 1402 m. suteikė Mazovijos kunigaikštis.

Pomarnackiai su Pacų gimine sietini per Gozdava herbą, suteikusį jiems teisę prisidurti prievardį Pac-Pomarnackiai herbą Gozdava iš Pacų galėjo nusipirkti arba gauti už kažkokius nuopelnus. Žinomi atvejai, kai už kokias nors paslaugas didikai į savo heraldinę giminę priimdavo ir smulkesnius bajorus, t. y. jiems suteikdavo savo herbus. Pomarnackiai herbą iš Pacų gavo būtent taip, nes giminystės ryšys tarp jų nenustatytas. Kaip teigia lenkų istorikas Severinas Uruskis, nuo XVIII a. pabaigos prievardis Pac- pradėtas rašyti prie pavardės, kuri tapo sudurtinė², bet ne visi Pomarnackių giminės atstovai prievardį naudojo.

Tadeušas Pac-Pomarnackis

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo pirmasis iš giminės, valdęs Alantos dvarą. Jis gimė 1763 m. Ukmergės pavieto medžioklio³ Antonijaus Pomarnackio šeimoje, kurioje dar augo vyresnis brolis Stanislovas ir sesuo Liudvika. Įgijęs teisininko išsilavinimą, Tadeušas dirbo Anykščių žemės teisėju, 1801 m. rinktas į Vilniaus bajorų susirinkimo deputatus. Brolis Stanislovas 1786 m. tapo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatu, o sesuo Liudvika 1793 m. ištekėjo už buvusio LDK artilerijos papulkininkio. 1800 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis su broliu Stanislovu iš giminaičių Antano Antaševskio ir Eleonoros Pomarmackos Antaševskos nusipirko Avižienių valdą (dab. Utenos r.), vėliau – Vėdarų ir Kazliškių dvarus prie Želvos (dab. Ukmergės r.), dar vėliau Savičiūnų dvarą (dab. Anykščių r.)⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona našle Kotryna Žabaite-Strutinskiene, kuriai pirmasis vyras buvo užrašęs Uteną, Noliškį, Dičiūnus ir Kiburius, Tadeušas susituokė 1822 m. balandžio 25 d. Utenos bažnyčioje. Antroji Tadeušo žmona buvo dvarininko bei Ukmergės maršalkos Lapo našlė Konstancija Čižaitė-Lapo, kuriai velionis vyras prieš mirtį užrašė Sirutėnų žemes ir Utenos dvarą. Su ja tuo metu jau 64 metų Anykščių žemės teisėjas Tadeušas Pac-Pomarnackis susituokė 1833 m. vasario 14 d. taip pat Utenos bažnyčioje⁵.

Tadeušas Pac-Pomarnackis siekė plėsti savo valdas. 1828 m. liepos 27 d. iš Tadeušo Miedzikovskio ir Timotiejaus Silos Novickio įsigijo Alantos dvarą su didelėmis skolomis. Todėl su buvusiais valdytojais teismuose bylinėtasi dar dešimt metų. Teko padengti buvusių savininkų skolas, ir tik tada Alantos valda tapo Pac-Pomarnackių nuosavybe⁶.

Ukmergės paviete T. Pac-Pomarnackis turėjo 840 baudžiauninkų (Avižieniuose – 116, Savičiūnuose – 423 ir Alantos valdoje – 301). Valdose buvo priskaičiuota 150 kiemų, 1500 dešimtinių ariamos, 15 dešimtinių sodybinės žemės ir 1350 dešimtinių šienaujamų pievų. Testamente jis įvardijo ir kitą jam priklausantį turtą: grynuosius pinigus, banko bilietus, skolinamuosius raštus (vekselius), brangakmenius, auksą, sidabrą, krištolo ir porceliano indus, ūkinius pastatus, gyvulius ir kt. Visas turtas viršijo 50 tūkstančių sidabrinių rublių. Testamente įrašytas ir nekilnojamasis turtas Solec-Zdroj vietovėje (dab. Lenkijos pietuose)⁷.

Dvarininkas palikuonių nesusilaukė, todėl 1848 m. spalio 10 d. surašė testamentą pusbrolio Mikalojaus Pac-Pomarnackio sūnaus Vladislovo⁸ naudai, kuriam po Tadeušo žmonos Konstancijos mirties turėjo atitekti Alantos dvaras bei Avižienių ir Savičiūnų valdos.

Prieš mirtį Tadeušas Pac-Pomarnackis pradėjo statyti naujus Alantos dvaro rūmus ir įrenginėti peizažinį parką. Visi organizaciniai rūpesčiai gulė ant dvaro įgaliotinio, išsilavinusio ir protingo jaunuolio Kazimiero Maigio pečių. Maigys beveik tris dešimtmečius 1822–1849 m. buvo Alantos ir Savičiūnų dvarų įgaliotinis bei Avižienių dvaro valdytojas. Dvarininkas juo visiškai pasitikėjo ir pavedė tvarkyti visus ūkinius ir finansinius dvaro reikalus. 1828 m. Utenos bažnyčioje krikštijant Kazimiero Maigio sūnų dalyvavo ir Tadeušas, kuris sutiko tapti naujagimio krikšto tėvu ir vaikui parinko Tado vardą. T. Pac- Pomarnackui mirus, Kazimieras Maigys ir toliau padėjo jo našlei tvarkyti visus dvaro reikalus. Už ištikimą 27-erių metų tarnystę jis tikėjosi gauti nors nedidelę dvaro turto dalį, tačiau Konstancijai mirus, naujasis dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam nieko nepaliko.

K. Maigys Alantos, Avižienių, Savičiūnų ir gimtojo Zaviesiškio apylinkių kaimuose užrašinėjo lietuviškas dainas, patarles ir surinktą medžiagą siuntė istorikui Simonui Daukantui⁹, tuo metu dirbusiam Sankt Peterburge. Jis užrašė ne tik tautosakos tekstus, bet ir aprašė jų pateikėjus, nurodė autorinių dainų ir eilėraščių autorius, dainavimo būdą. Išlikę aštuonių Maigio laiškų, rašytų S. Daukantui, nuorašai. Laiškai buvo išspausdinti 1898 m. leidinyje „Medega S. Daukanto biografijai“ kartu su daugiau kaip trisdešimt dainų, poezijos tekstų, keliomis patarlėmis. S. Daukantas su užrašu „Iš Ovantos atsiųsta“ dvi dainas įdėjo į rinkinį „Dainos žemaičių“. Išliko S. Daukantui rašyti laiškai, kuriuose apie naująjį dvaro šeimininką Vladislovą Pac-Pomarnackį Maigys atsiliepia gana sarkastiškai, pavadindamas jį „giliuku“, t. y. velniu ar blogio įsikūnijimu. Kazimieras Rapolas Maigys mirė 1858 m. balandžio 5 d. Zaviesiškyje. Palaidotas Kavarsko kapinėse.

Tadeušas Pac-Pomarnackis mirė Alantoje 1849 m. gruodžio 13 d., eidamas 87 metus ir buvo palaidotas Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁰.

Vladislovas Pac-Pomarnackis

Po Tadeušo Pac-Pomarnackio mirties Alantos dvaras priklausė jo našlei Konstancijai, tačiau dvarą tvarkė pusbrolio sūnus Vladislovas Pac-Pomarnackis. Dar Tadeušui gyvam esant, paveldėtojas Vladislovas 1848 m. kreipėsi į Kauno gubernijos valdybą, prašydamas leisti miestelyje rengti turgus ir prekymečius. Prašyme buvo nurodoma, kad Alanta yra atokiau nuo kitų prekybos centrų, todėl norėdami parduoti savo produkciją valstiečiai priversti ją vežti dideliais atstumais¹¹. Caro valdžia dvarininko prašymą patenkino ir leido Alantoje rengti turgus pirmadieniais, taip pat tris prekymečius¹². 1859 m. po Konstancijos mirties dvaras teisiškai perėjo į Vladislovo Pac-Pomarnackio rankas. Pretenzijas į paveldėtą turtą atkakliai reiškė buvusio dvaro savininko Tadeušo sesuo Liudvika, o po jos mirties ilgai ir nesėkmingai teismuose bylinėjosi ir jos dukra¹³.

Naujasis Alantos valdytojas Vladislovas Pac-Pomarnackis gimė 1806 m. Galinės dvare netoli Vilniaus. Jo tėvo Mikalojaus Benedikto Pac-Pomarnackio pavardė minima 1795 m. reviziniame surašyme, kuriame įrašyta, kad 31-erių metų Piatigorsko kavalerijos brigados poručikas buvo vedęs Joaną Liaudanskaitę, Raseinių miesto raštininko Jurgio Liaudansko dukrą. Be Vladislovo, jie turėjo dar tris sūnus – Leopoldą, Antaną, Ignotą – ir dvi dukteris – Karoliną ir Julijoną. Šeima valdė Merkinės dvarą Turgelių parapijoje, o pats Mikalojus Pac-Pomarnackis gyvendavo ir Merkinėje, ir Vilniuje. Jo sūnus Vladislovas įsigijo Galinės dvarą Sudervės parapijoje prie Vilniaus. Sudervės kapinėse 1840 m. buvo palaidota jo motina, o 1846 m. – ir 96-erių sulaukęs tėvas.

Vladislovas Pac-Pomarnackis su pirmąja žmona Olimpija Michalskyte susilaukė dukrų Matildos ir Malvinos bei sūnaus Mikalojaus. Malvina ir Mikalojus mirė mažamečiai. Tesulaukusi 30-ies mirė ir žmona Olimpija, kuri 1849 m. gegužės 9 d. buvo palaidota Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁴ šalia buvusio dvaro savininko Tadeušo Pac-Pomarnackio. Motinai mirus, mažametę Matildą Alantos dvare augino vyriausioji Vladislovo sesuo Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Ji su sūnumi Vladislovu Javtoku gyveno ir Alantoje, ir giminaičio Ričardo Roberto Pac-Pomarnackio dvare Girsteitiškyje¹⁵. Gretimame Valentinavos dvarelyje gyveno tolesni giminės: Petras Pac-Pomarnackis su šeima. 1866 m. Vladislovo Pac-Pomarnackio dukra Matilda ištekėjo už Burbiškių dvaro (netoli Anykščių) savininko Anupro Venslovavičiaus sūnaus Otono.

Vladislovas Pac-Pomarnackis tęsė Tadeušo Pac-Pomarnackio pradėtą naujųjų Alantos dvaro rūmų statybą ir 1853 m. darbus užbaigė. Netoli senųjų rūmų išaugo grakštus italų vasaros rezidencijos stiliaus su ryškiais neoromantizmo bruožais pastatas ir akmeniniai ūkiniai statiniai¹⁶. Rūmai stovėjo ant aukštų stačiakampio formos pamatų, buvo vieno aukšto, tik centrinė dalis dviaukštė, dengta trikampiu frontonu, dekoruotu trimis pseudogotikiniais bokšteliais. Kairėje rūmų pusėje dvaro savininkas pastatė keturių aukštų bokštą su apžvalgos aikštele.

Alantos dvaras garsėjo savo turtingu interjeru. Rūmų vidų puošė dekoratyvinio tinko lubos ir ištaigingi baldai. Visuose kambariuose buvo sudėtos ornamentuotos skirtingų piešinių parketo grindys. Kambarių centre ir kiekvieno grindų stačiakampio susikirtimuose buvo ąžuolo arba juodmedžio augalinių motyvų inkrustacijos. Grindis dengė kilimai, sienos dekoruotos tapetais ar smulkaus rašto apmušalų audiniu. Namus apšildydavo lygios, baltos spalvos aukštos krosnys. Pirmame aukšte buvo pokylių salė, kurioje kabėjo didžiulis krištolo sietynas, o kitoje porceliano sietynas¹⁷. Sienas puošė paveikslai. Šeimos kambaryje kabėjo Pac-Pomarnackių giminės portretai. Vienoje iš menių kinų stiliumi buvo įrengtas arbatos kambarys su gausia keramikos ir žibintų kolekcija. Vienas kambarys apstatytas Liudviko XV stiliaus baldais, menėse kabėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų ir dvaro savininkų giminės portretai¹⁸. Interjero dalį užėmė spintos, skirtos bibliotekai, kurioje laikyta nemažai vertingų knygų. Dvare buvo sukaupta gausi porceliano indų kolekcija, kurią savininkai nuolat papildydavo pirkiniais iš užsienio.

1870 m. užbaigtas Alantos dvaro mišraus stiliaus peizažinis šešių hektarų parkas, kuriame augo įvairūs vietiniai ir egzotiniai augalai, atsivežti iš kitur: vakarinės tujos, totoriniai, ginaliniai ir sidabriniai klevai, baltosios tuopos, paprastieji kaštonai, juodavaisės aronijos, baltosios sedulos, vengrinės ir paprastosios alyvos, lenktašakės forsitijos ir daug kitų.

Pasistatęs naujus rūmus, Vladislovas Pac-Pomarnackis vėl vedė. 1854 m. vasario 14 d.¹⁹ jis susituokė su Burbiškių dvaro savininko Anupro Venslavavičius aštuoniolikmete dukra Liudvika Marija Kotryna Venclavavičiūte.

XIX a. vid. Pac-Pomarnackių Alantos ir Savičiūnų dvaruose kilo valstiečių neramumų. Dar prieš prasidedant baudžiavos panaikinimo reformai, kuri numatė derlingas žemes išdalinti valstiečiams, dvarininkai stengėsi jas išsaugoti. Nujausdami permainas, valstiečiai savo ruožtu priešinosi sunkioms baudžiavinėms prievolėms, atsisakinėjo vykdyti inventorinius įpareigojimus arba reikalavo juos sumažinti²⁰. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius gavo valstiečių skundą dėl prievolės atlikti rūmų statybos darbus net sekmadieniais, dėl ko jie neturį laiko lankyti bažnyčios. Vyskupas pasiuntė Utenos dekaną išsiaiškinti vietoje. Apsilankęs dvare, dekanas vyskupą informavo, kad V. Pac-Pomarnackis jį sutiko blogai ir kaltinimus atmetė.²¹

Tuo pat metu parašytas dar vienas skundas dėl Alantos dvaro savininko elgesio. Jis kaltinamas griežtai draudžiantis vietinėms merginoms rinktis jaunikius iš kaimyninių dvarų, ar atvirkščiai – vietos valstiečiams atsivesti merginas iš kitų kaimų. Tai sužinojęs, vyskupas M. Valančius įpareigojo Utenos dekaną paveikti dvarininką, kad šis netrukdytų moterystės sakramento administravimo ir užbaigtų draudimus. Deja, dekanas ir šį kartą nieko nelaimėjo.

Prieš pat baudžiavos panaikinimą bruzdėjimai Pomarnackio dvaruose dar labiau sustiprėjo. Už tai valstiečius baudė ne tik dvaro administracija, policija, bet ir kariuomenės dalinys, egzekucijoms atlikti apgyvendintas Alantos apylinkėse: Ulonai, gyvendami valstiečių trobose, maitinasi valstiečių maistu, arklius šeria jų pašaru, barbariškai elgiasi su moterimis.

1857 m. Ukmergės ispravnikas savo pranešime rašo, kad Alantos dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam pranešė, jog dvaro valstiečiai į lažą eina ne nustatytu laiku, o pagal savo nuožiūrą, ir kad tai gali būti dėl melagingų gandų apie laisvę. Kad panašūs nepaklusnumai neišplistų į kitus dvarus reikia užkirsti kelią netvarkai – pasiųsti pakankamą karinę komandą.²²

Išskirtinį skundą vyskupui 1858 m. parašė Alantos ir Savičiūnų dvaro valstiečiai²³, kurie Pac-Pomarnackį ir dvarų prižiūrėtojus kaltino žiauriu elgesiu: Jau devinti metai, kai Pomarnackis paėmė mus į savo nagus ir nuo pat savo viešpatavimo pradžios <…> be pasigailėjimo muša ir dar pasamdė tokius pat kaip jis pats, ekonomus ir raštininkus, kurie mus muša rykštėmis, pagaliais, pančiais. Dėl to mušimo yra kurčių, bedančių, su sužalotomis rankomis, o kai kurios nėščios moterys nuo mušimo mirė. <…> Kareiviai prievartauja mūsų dukteris, žmonas, seseris, o besipriešinančioms pila smėlį į burną, kad nerėktų. Visos mūsų moterys bijodamos nakčiai su mažais vaikais eina miegoti į laukus. Nuo šalčio vaikai susirgo. <…> Mes Jūsų šviesybei neaprašėme nei dešimtosios dalies mums daromų skriaudų, nes bijome. Rašome į Jūsų ganytojišką šviesybę nuo viso valsčiaus ir aš, kaip raštingas, savo ranka pasirašau – Andrius Gavėnas. Skundą nagrinėjo Vilniaus karinio gubernatoriaus tarnyba, vėliau jį persiuntė Kauno gubernijos valdybai, kuri pažeidimų nenustatė²⁴. V. Pac-Pomarnackis visus kaltinimus neigė, o pačius skundą surašiusius apkaltino šmeižtu ir kitų valstiečių kurstymu nepaklusti dvarininkui. Jis žiauriai atkeršijo ir skundus rašiusiam Andriui Gavėnui – jį atidavė į caro rekrutus²⁵.

Įdomu tai, kad dvarininko Pomarnackio pavardė paminėta ir literatūriniame kūrinyje – Juozo Tumo-Vaižganto apy­sakoje „Dėdės ir dėdienės“, kurioje pasakojama apie nelengvą baudžiauninkų kasdienybę²⁶.

1864 m. kovo 14 d. Vladislovui gimė sūnus, būsimasis Alantos dvaro savininkas Tadeušas. Jo tėvas Vladislovas testamentu savo turtą padalijo artimiesiems²⁷. Didžiausia dalis skirta sūnui Tadeušui, kuriam atiteko Alantos, Avižienių ir Želtiškių dvarai Ukmergės apskrityje su 3204 dešimtinėmis žemės. Jam taip pat palikti 45 tūkstančiai rublių, kuriuos Prūsijos pilietis Gustavas fon Šachta buvo sumokėjęs už įkeistą Svobiškio dvarą. Dukters vaikams atiteko: sūnui Vladislovui Aleksandrui Venslavavičiui – Galinių dvaras ir Liesnikų kaimas prie Vilniaus su 182 dešimtinėmis žemės, dukrai Marijai Olimpijai Venslavavičiūtei – trijų aukštų namas Vilniaus centre, Georgijaus prospekte, su 382 sieksniais žemės šalia²⁸, kitai dukrai Elenai Kazimierai Venslavavičiūtei – Alantos dvaro valdoje buvęs Daubarų užusienis su 18 dešimtinių žemės. Testamente buvo nurodyta, kad visas Vladislovo Pac-Pomarnackio skolas bankui ir išlaidas už testamentą – iš viso 9588 rublius – privalės sumokėti sūnus Tadeušas.

Vladislovo Pac-Pomarnackio žmona Liudvika mirė 1880 m., o jis pats – po ketverių metų, 1884 m. lapkričio 27 d., ir buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Šalia buvo palaidota jų dukra Matilda, mirusi vos po kelių mėnesių po tėvo mirties, o 1910 m. šeimos kape atgulė ir Matildos vyras Otonas.

Tadeušas Pac-Pomarnackis (jaunesnysis)

Mirus tėvams, Tadeušą Pac-Pomarnackį Alantoje augino teta Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Tadeušas jaunesnysis mokėsi Vilniuje, 1884 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją.

Tikriausiai siekdamas išsaugoti giminės turtą, Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs artimą giminaitę – savo tėvo anūkę iš pirmos santuokos Mariją Olimpiją Venslavavičiūtę, bet po kelerių metų, 1891 m., pora išsiskyrė vaikų nesusilaukusi.

XIX a. pab. Alantos dvaro ūkis gana sėkmingai vystėsi, buvo diegiami pažangūs ūkininkavimo metodai. 1890 m. Kauno gubernijos atmintinėje aprašant Ukmergės pavietą, pažymėta, kad ten yra tik vienas Alantos dvaras, kuriame vystomas pažangus ūkininkavimas ir naudojami Tichotskio plūgai, Ekerto žolės vartytuvai ir Fuktelio firmos arklių traukiamos sėjamosios, o šlapi laukai ir pelkės nusausinamos iškasus kanalus²⁹.

XIX a. pab. Tadeušo Pac-Pomarnackio valdose padažnėjo socialinių konfliktų tarp dvaro ir valstiečių. 1888 m birželio 20 d. Alantos valsčiaus Klabinių dvaro ūkvedys valsčiaus valdybai skundėsi, kad padaugėjo savavališkų nuganymų. Jis rašė, kad valstiečiai dvaro žemėse gano arklius ne tik naktį, bet ir dieną, o dvaro sargams priešinasi ir juos muša³⁰. 1894 m. Alantos dvaro Ąžuolijos vienkiemyje iš ūkio buvo iškraustomas Pranas Steiblys, neatnaujinęs nuomos sutarties. Antstoliui ir policijos pareigūnui atvykus, jiems pasipriešino penkios vietinės moterys (Kotryna Babelienė, Antanina Audenienė ir kt.). Už tai jos buvo nuteistos kalėti po du mėnesius kiekviena, bet caro vedybų proga, pagal 1894 m. spalio 14 d. manifestą, nuo bausmės buvo atleistos³¹.

Po 1905 m. spalio mėn. caro manifesto, kuris deklaravo kai kurias teises Rusijos imperijos pavergtoms tautoms, Lietuvoje suaktyvėjo socialiniai ir anticariniai judėjimai, kurie neaplenkė ir Alantos. Dar iki manifesto paskelbimo plačiai nuskambėjo 1905 m. vasaros įvykiai, kai liepos 25 d. per atlaidus Alantos miestelyje buvo išklijuoti anticariniai atsišaukimai, sudaužytas valstybinis degtinės monopolis. Pasklidus gandams, kad valstiečiai rengiasi užpulti Pomarnackių dvarą ir užmušti uriadninką, pristavas iškvietė iš Ukmergės dragūnus³². Miniai išsiskirsčius, pristavas su dragūnais išjojo į Alantos dvarą. Po šių įvykių Kauno generalgubernatoriaus užklausus, ar nereikėtų suimti kurstytojų, jis užrašė: Sutinku, sodinkite tuoj pat. 1906 m. vasario mėn. buvo areštuotas ir į Ukmergės kalėjimą uždarytas Alantos viršaitis (starosta) Kraujelis, nes jis iš valsčiaus kasos skyrė pinigų Alantos atstovų kelionei į Didįjį Vilniaus Seimą, kuris įvyko 1905 m. gruodžio 4–5 d. 1906 m. gegužės 14 d. Alantoje buvo sumuštas uriadnikas su sargybiniu, išdaužyti uriadniko buto langai. Dėl šio įvykio atvyko pristavas su aštuoniais sargybiniais, areštavo P. Petrauską iš Padeksnio kaimo, du brolius Gerdvilius iš Runionių bei alantiškius Antaną Umbrasą, Motiejų Tūbą ir Danielių Drazdauską ir visus nuvežė į Ukmergės kalėjimą. Neramumai tęsėsi ir toliau. 1907 m. vasarą turgaus metu alantiškiai smurtavo prieš uriadniką Kovaliovą. Dėl to žandarai areštavo valsčiaus gyventojus: J. Stripeikį, Petrą Jakučionį, Feliksą Mikelevičių, Vladislovą Petkevičių, Antaną Lasį ir Motiejų Puodžių. Pastarieji du buvo nuteisti dviem mėnesiams kalėti Ukmergės kalėjime, kiti išteisinti³³.

XX a. pr. buvo užbaigtas Alantos dvaro ansamblio formavimas, kurį sudarė dvaro rūmai, virtuvė, ledainė, rūkykla, arklidė, du kumetynai, svirnas, sandėlis, klojimas, tvartai, akmeninė tvora ir parkas. Naujasis dvaro savininkas, kaip ir jo tėvas, miestelyje pastatė keletą namų nuomai, o 1892 m. iš Kauno gubernijos valdybos gavo leidimą miestelyje prekiauti alkoholiu³⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis miestelio visuomeniniame gyvenime nedalyvavo, tačiau garbės nariui buvo renkamas į Alantos kooperatyvo valdybą ir gaisrininkų draugiją. 1907 m. balandžio 11 d. dvarininkas Vilniaus „Aušros“ draugijos Alantos skyriui padovanojo nedidelį tūkstančio rublių vertės namą su sąlyga, kad skyrių likvidavus, patalpa atiteks parapijiečių švietimo reikmėms. Skyriaus valdyba už tokią dovaną dovanotoją priėmė į garbės narius. Dvarininkas teikė pagalbą ir statant bažnyčią, netgi leido naudotis dvaro plytine. Jis miestelyje pastatė namą, kuriame buvo teikiamos medicininės paslaugos ir gyveno gydytojo šeima.

XX a. pr. Tadeušas Pac-Pomarnackis dalį žemių, priklausiusių Alantos dvarui, pradėjo pardavinėti vietiniams turtingiems valstiečiams. 1905 m. valstiečiams Jonui ir Antanui Steponėnams pardavė 40 dešimtinių Juotiškio kaimo žemių, Adomui Kuktai – 10 dešimtinių Bučiškių valdos. Tais pačiais metais Mediniškiuose 40 dešimtinių žemės iš jo nupirko Mataušas ir Povilas Dragūnai, o 1907 m. Petrui ir Kazimierui Šulskams parduota 27 dešimtinės Želtiškių žemės.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Pac-Pomarnackiai pasitraukdami iš Alantos dvaro išsivežė didžiąją dalį sukauptos meno vertybių kolekcijos ir kitų daiktų. Rūmuose likusios meno vertybės buvo išvežtos į kaizerinę Vokietiją, o likusį turtą išplėšė bolševikai³⁵. Nuomojamus miestelio namus iš Pac-Pomarnackio išsipirko žydai, ten ir gyveno, įsteigė parduotuves, restoranus, vaistinę, kurioje farmacininkai Pilnikas, vėliau Zilikas Rapoportas ne tik prekiavo vaistais, bet juos ir gamino.

Apie Tadeušo Pac-Pomarnackio šeimyninį gyvenimą ir jo antrąją žmoną žinių nėra, tik tiek, kad jis iki 1917 m. revoliucijos ilgą laiką praleisdavo Rusijoje³⁶, vėliau Prancūzijoje, o Alantoje apsilankydavo tik šiltuoju metų laiku. Alantos dvarą tvarkė jo pusbrolis Javtokas.

Po revoliucijos Rusijoje dvarininkas gyveno Prancūzijoje, Nicoje. Jis mirė 1942 m. Varšuvoje ir buvo palaidotas Varšuvos Aleksandrovskos kapinėse³⁷. Apie palikuonis žinoma tik tiek, kad jis turėjo dvi dukras: Aną ir Mariką. Ana Pac-Pomarnacka jau prieš revoliuciją gyveno Rusijoje ir buvo ištekėjusi už Aleksejaus Trubeckojaus, kuris žuvo kare su bolševikais, vėliau ištekėjo už markizo de Martemprey, vaikų neturėjo. Kita dukra Marika ištekėjo už grafo Hatvanos ir išvyko į gyventi į Kanadą, vėliau gyveno Nicoje, kur ir mirė 1956 m. vasario 7 d.³⁸

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vykdant žemės reformą, 1923 m. Alantos dvaras su jam priklausiusiais 526 ha žemės buvo išparceliuotas. Dvarininkui pagal žemės ūkio reformos reikalavimus liko dvaro sodyba ir 85 ha žemės. Šį turtą 1925 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis pardavė inžinieriui B. Sližiui, kuris tais pačiais metais Alantos dvarą oficialiai įregistravo savo žmonos Salomėjos Podėnaitės-Sližienės vardu.

1940 m. Liepos 22 d. sovietiniam Lietuvos Seimui priėmus deklaraciją dėl visos žemės valstybinės nuosavybės, dvaro valdytoja S. Podėnaitė-Sližienė dvarą su žeme ir pastatais perdavė sovietų įkurtai Alantos Žemės ūkio komisijai.

1941-1945 dvaro rūmuose veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Ruošė agronomus ir zootechnikus. 1959 metais rūmuose įkurtas žemės ūkio technikumas. Technikumo įkūrimas buvo senųjų rūmų išgelbėjimas nuo visiško sugriuvimo.

Aštuntajame dešimtmetyje pastačius naują žemės ūkio technikumo pastatą, senasis dvaro pastatas virto kultūros ir meno centru. Šiuo metu čia veikia Vaidoto Žuko meno galerija, kurioje yra nuolatinė šio menininko darbų ekspozicija, taip pat rengiamos kitų kūrėjų meno parodos ir kultūriniai renginiai. Pastate įkurtas palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio muziejus.

Literatūra

The post Gintautas Šeikis. Alantos dvaras ir jo savininkai Pac-Pomarnackiai appeared first on Voruta.

Pranciškus Ramanauskas gimė 1893 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrityje, Betygaloje (kitais duomenimis – Kudonių kaime), ūkininkų šeimoje. Baigęs Betygalos pradinę mokyklą, mokėsi Raseinių keturmetėje mokykloje. 1910 m. eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1917 m. birželio 22 d. įšventintas į kunigus ir paskirtas Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos Panevėžio apskrityje vikaru, vėliau tarnavo Krekenavoje ir Raseiniuose.

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, ragino parapijiečius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, prisidėti prie nepriklausomos valstybės kūrimo. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įsitraukė į Ateitininkų federacijos bei Lietuvos katalikų jaunimo organizacijos „Pavasaris“ veiklą. 1924 m. baigęs universitetą ir įgijęs teologo specialisto kvalifikaciją, paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru. Tarnaudamas Telšiuose,  taip pat dirbo Telšių mokytojų seminarijos bei Telšių lenkų progimnazijos kapelionu, vadovavo Katalikų veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, pranciškonų tretininkų veikloje. Kartu su kitais kunigais leido katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, prisidėjo prie naujos Telšių vyskupijos kūrimo, 1926–1927 m. ėjo vyskupijos kurijos vicekanclerio bei Tribunolo notaro pareigas. Rengiant dėstytojus kuriamai Telšių kunigų seminarijai, 1927 m. išsiųstas studijuoti į Popiežišką Grigaliaus universitetą Romoje, kur įgijo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Telšių kunigų seminarijos dogminės ir pastoracinės teologijos bei religinės pedagogikos dėstytoju, inspektoriumi, 1932 m. liepos 31 d. – seminarijos vicerektoriumi, 1932 m. P. Ramanauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. Telšių kunigų seminarijoje užsimezgė jo ir rektoriaus Vincento Borisevičiaus draugystė. Jie kartu vadovavo seminarijos darbui, rūpinosi teologiniu ir dvasiniu klierikų auklėjimu, parengimu kunigystei, buvo gerbiami dėstytojų ir auklėtinių.

Kanauninkas P. Ramanauskas viena svarbiausių savo pareigų laikė skleisti krikščionišką mokymą, ugdyti katalikišką savimonę ir siekti įtvirtinti visuomenėje krikščioniškas vertybes bei principus. Jis palaikė Katalikų akciją – pasauliečių katalikų judėjimą Bažnyčios evangelizacijai, krikščioniškam visuomenės ugdymui padėti, 1932–1937 m. buvo Katalikų veikimo centro Telšių skyriaus valdybos nariu. 1932–1934 m. leido ir redagavo katalikams skirtą laikraštį „Spauda ir gyvenimas“, 1936 m. redagavo Telšių vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Pasirašydamas slapyvardžiais Padubisietis, P, P. I-as, P-tis, K.P.R., X ir kitais, skelbė straipsnius etikos, socialinio mokymo, istorijos, tautinio ir katalikiško ugdymo klausimais, parašė tikybos mokytojams ir tėvams skirtą religinės edukologijos knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

V. Borisevičių konsekravus Telšių vyskupijos vyskupu sufragatu, 1940 m. birželio 21 d. kanauninkas P. Ramanauskas paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir bolševikų valdžiai uždarius Telšių kunigų seminariją, jos dėstytojai ir klierikai perkelti į Kauno kunigų seminariją. Prelatas P. Ramanauskas tapo Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, dėstė fundamentinę teologiją bei pedagogiką.

1941 m. birželio mėn. Telšių kunigų seminarijai atnaujinus darbą, prelatas P. Ramanauskas paskirtas seminarijos rektoriumi. Nors seminarija išgyveno sunkius karo nepriteklius, rektorius P. Ramanauskas rūpinosi seminarijos reikalais, stengėsi pagerinti jos dėstytojų ir klierikų gyvenimo sąlygas, ragino padėti karo negandas išgyvenusiems žmonėms. Buvo vienas 1941 birželio 25 d. Rainių miškelyje prie Telšių nukankintų politinių kalinių palaikų perlaidojimo iškilmių organizatorių, pasmerkusių sovietų režimo nusikaltimus. Prasidėjus Holokaustui, smerkė žydų žudynes.

Popiežiaus Pijus XII 1944 m. sausio 24 d. dekretu, P. Ramanauskas nominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupijos vyskupo ordinaro V. Borisevičiaus sufragatu. Balandžio 16 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje jis buvo konsekruotas vyskupu ir pradėjo eiti Telšių vyskupijos kurijos generalvikaro pareigas. 1944 m. balandžio mėn. dalyvavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje, kurioje aptartas Eucharistinio kongreso organizavimas, nutarta paspartinti sovietų okupacinio režimo nusikaltimus liudijančių dokumentų rinkimą.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, vyskupas P. Ramanauskas dėstė Telšių kunigų seminarijoje iki jos uždarymo, rėmė sovietų persekiotus kunigus, rūpinosi jų perkėlimu į atokesnes parapijas. 1944 m. vasarą pas vyskupą V. Borisevičių susitikęs su Lietuvos laisvės armijos nariu Stasiu Kaupu, aptarė religinių apeigų partizanams atlikimo reikalus. 1946 m. sovietų saugumui suėmus ir sušaudžius vyskupą V. Borisevičių, perėmė Telšių vyskupijos valdymą. Kartu su kitais Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupais priešinosi okupacinio režimo pastangoms priversti Bažnyčią paklusti sovietų valdžios nurodymams, atsisakė raginti partizanus legalizuotis, protestavo prieš Kauno kunigų seminarijos auklėtinių skaičiaus mažinimą. 1946 m. vasario 21 d. dalyvavo Lietuvos vyskupų konferencijoje Kaune, kur buvo atmestas valdžios reikalavimas pasmerkti partizanus ir priimtas ganytojiškas laiškas, aukštinantis krikščionių tikėjimą.

1945 m. sovietų saugumas pradėjo vyskupą P. Ramanauską sekti. 1946 m. gruodžio 4 d. jis buvo iškviestas pokalbiui, per kurį atmetė reikalavimus Bažnyčiai atsisakyti priešiškumo sovietams ir neremti partizanų, pabrėždamas, kad dvasininkai negarbins Bažnyčią engiančios sovietų valdžios. 1946 m. gruodžio 18 d. buvo suimtas ir už antisovietinę agitaciją bei paramą antisovietinio pogrindžio dalyviams nubaustas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Kalintas kalėjime Oršoje (Baltarusijos SSR), Karlage (Kazachijos SSR, Karagandoje), Minlage (Ypatingojame lageryje Nr. 1, Komijos ASSR, Abezėje). Dėl tvirtos laikysenos ir nepalaužiamos dvasios lageriuose įgijo autoritetą tarp kalinių, nepaisydamas draudimų tęsė tarnystę Bažnyčiai. 1954 m. spalio mėn. Abezės pataisos darbų lageryje įšventino į kunigus kartu kalėjusi Alfonsą Svarinską.

SSRS prasidėjus politiniam atlydžiui ir pradėjus išlaisvinti politinius kalinius, Lietuvos SSR valdžia stengėsi, kad vyskupui P. Ramanauskui nebūtų leista iš įkalinimo grįžti į Lietuvą. Atsižvelgus į sunkią sveikatos būklę, 1956 m. rugpjūčio mėn. jis iš lagerio paleistas.

Grįžus į Lietuvą, vyskupui P. Ramanauskui neleista eiti Telšių vyskupo pareigų. Jis prievarta perkeltas į Švėkšną, užregistruotas Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos altarista. Į kompromisus su sovietų valdžia nėjęs vyskupas tęsė pastoracinį drabą, vienijo dvasininkus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams, pabrėždamas, kad „Bažnyčia yra tiek galinga ir savarankiška, kad jai nėra būtinybės padlaižiauti ar kitaip taikytis prie valstybės interesų, kada šie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“. Smerkė kunigus, pataikavusius sovietų režimui, skatino dvasininkus ištikimai tarnauti Bažnyčiai ir jai aukotis, savo pavyzdžiu liudydamas, kad „dėl Bažnyčios reikalų kartais reikia kentėti“. Buvo sekamas sovietų saugumo, svarstyta net jam iškelti naują baudžiamąją bylą.

Pablogėjus vyskupo P. Ramanausko sveikatai, 1957 m. jam atlikta onkologinė operacija, 1959 m. rugsėjo 28 d. jis paguldytas į Telšių ligoninę ir vėl operuotas, spalio 15 d. mirė. Palaidotas Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

2000 m. vyskupas P. Ramanauskas įrašytas į Bažnyčios martirologą, 2006 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (po mirties).

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/2kuv7e9a

Panaudota literatūra:

BORUTA Jonas SJ. Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas. Prieiga internetu: https://www.sventumogarsas.lt/xx-amziaus-tikejimo-liudytojai/vyskupas-katechetas-katechetu-ugdytojas-pranciskus-ramanauskas/.

BUCEVIČIENĖ Janina. Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko gyvenimas ir kankinystė. Prieiga internetu: https://www.muziejusalka.lt/naujienos/telsiu-vyskupo-pranciskaus-ramanausko-gyvenimas-ir-kankinyste/.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Kompromisų nepripažinęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas appeared first on Voruta.

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

XX a. 6 dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo priverstinai SSRS įtakos zonoje atsidūrusioje Vidurio Rytų Europoje buvo išties neramu. 1953 m. tariamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje protestavo daugybė darbininkų, 1956 m. Poznanėje – šimtai tūkstančių. Dar ryškesni buvo tų pačių metų vadinamojo Budapešto rudens įvykiai arba Vengrijos revoliucija, prie kurios prisijungė apie 300 tūkst. žmonių, reikalaujančių spaudos laisvės, laisvų rinkimų ir sovietų kariuomenės išvedimo. Simboliška, kad protestuotojai nuvertė milžinišką Josifo Stalino paminklą, o iš socialistinės Vengrijos vėliavų iškirpo komunistinius simbolius.

Žinoma, sukilimas sulaukė brutalaus Maskvos karinio ir represinio atsako – lapkričio 4 d. sovietų kariuomenė pradėjo plataus masto intervenciją ir jėga atkūrė Maskvai pavaldžią Janoso Kadaro administraciją. Iš viso žuvo iki 3 tūkst. ir buvo sužeisti apie 13 tūkst. vengrų. Po sukilimo prasidėjo kelerius metus trukę masiniai areštai, slapti teismai, deportacijos ir egzekucijos, o 1958 m. mirties bausmė buvo įvykdyta ir sukilimo simboliu tapusiam premjerui Imrei Nadžiui (Imre Nagy). Budapešto rudens represijų atgarsiai palietė įvairias vengrų visuomenės sritis. Tai pasireiškė ne tik politine bei kultūrine cenzūra, griežtesne intelektualų ir studentų kontrole, bet ir didžiuliais demografiniais sukrėtimais – šalį priverstinai turėjo palikti keli šimtai tūkstančių žmonių. Galiausiai šie įvykiai paliko gilius randus vengrų kolektyvinėje atmintyje, paveikė net ir sociokultūrinį šalies gyvenimą, pvz., net tokį fenomenalų šios tautos identiteto reiškinį kaip sportą. Šalies futbolo rinktinė iki sukilimo buvo viena stipriausių pasaulyje, 1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių bendroje medalių lentelėje Vengrija užėmė net trečią vietą (po JAV ir SSRS), o po sukilimo rezultatai smarkiai smuko žemyn.

Minimo laikotarpio politiniai pokyčiai sukrėtė ir pačią Sovietų Sąjungą. Po J. Stalino mirties, į valdžią atėjus N. Chruščiovui (nors ir jis pats buvo susitepęs iki tol vykusių masinių represijų ir kitų sovietinio totalitarinio režimo vykdytų nusikaltimų krauju) 1956 m. vasarį vykusiame SSKP 20-ajame suvažiavime buvo paskelbta destalinizacijos politika, padvelkė atšilimo vėjas.

Lenkų ir vengrų pavyzdys, politinės atmosferos pokyčiai SSRS (todėl ir dažniau į tėvynę grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai) darė įtaką sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų nuotaikoms. Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1956 m., visų pirma, Vengrijos įvykiai paskatino intensyvesnį pasipriešinimą – 1956–1957 m. susikūrė net 38 pogrindžio organizacijos ir grupės. Dėl to 1957 m. buvo suimtas rekordinis per atšilimo laikotarpį pogrindžio dalyvių skaičius – 43 asmenys.

Istoriškai Vėlinės buvo tradicinė lietuvių šventė, primenanti iškeliavusius artimuosius. Sovietinės okupacijos metais ši diena įgavo ir dar kitą atspalvį – patriotiškai nusiteikę lietuviai prisimindavo žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės. Todėl itin reikšmingi buvo 1956-ieji, kai spalio pabaigoje prasidėjus Vengrijos sukilimui pasipriešinimo nuotaikos ir laisvės viltys sustiprėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Šiemet bus minimas šių įvykių 70-metis.

Visgi svarbu pabrėžti, kad Vėlinių minėjimas okupuotoje Lietuvoje buvo ypatingas dar iki 1956 m. Anot etnologo Juozo Kudirkos, jau 1944 m. Kaune per Vėlines uždegtomis žvakutėmis buvo pagerbti Nepriklausomybės kovų savanoriai, apleistas Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kitos lietuvių atminties vietos. Tuo tarpu remiantis istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko surinkta informacija, nuo 1945 m. Lietuvoje buvo pastebima aktyvi jaunimo – moksleivių ir studentijos – veikla. Pavyzdžiui, Saldutiškio progimnazijoje Utenos rajone 1945 m. lapkričio 1–2 d. net kelios klasės neatėjo į pamokas, o Alytaus gimnazijos moksleivės papuošė žuvusių karių kapus gėlėmis, Lietuvos valstybiniais simboliais, šaulių ženkleliais, deginamomis žvakutėmis.

Remiantis pogrindinės jaunimo organizacijos nario Zigmo Tamakausko liudijimu, galime tiksliau rekonstruoti ir tai, kas įvyko 1955 m. Kauno senosiose kapinėse (dabartiniame Ramybės parke): „Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. <…> Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. <…> Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. <…> jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus <…> Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas…“ Taip 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune tapo bene pirmąja atvira didesnio neginkluoto protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija Lietuvoje, pasibaigusia susidūrimais su milicija ir aktyviausiųjų areštais.

1956 m. situaciją iš esmės pakeitė ir dar labiau radikalizavo minėti įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvoje apie juos, visų pirma, sužinojo iš sovietinės spaudos, bet klausantis Vakarų radijo stočių. Tai patvirtino ir buvusio Tauro apygardos Vytenio laisvės kovotojų būrio partizano, Gulago politinio kalinio ir aktyvaus Lietuvos Sąjūdžio veikėjo Edmundo Simanaičio atsiminimai, kurie perteikė tuometines, ypač jaunimo nuotaikas: visų pirma, žinios iš Budapešto kurstė viltį, kad politiniai sukrėtimai gali apimti ir kitas Maskvos kontroliuojamas šalis.

Kita vertus, net ir atmetus situaciją paaštrinusius Poznanės ir Budapešto įvykius, o prisiminus vien prieš metus vykusius neramumus, okupacinė valdžia tokios reakcijos tikėjosi ir ruošėsi. Dar prieš Vėlines buvo renkama informacija apie visuomenės nuotaikas, sekami atsiliepimai apie Lenkijos ir Vengrijos įvykius, stiprinamos milicijos, vidaus kariuomenės ir KGB pajėgos. Kapinės buvo apsuptos, ribojamas žmonių priėjimas prie paminklo žuvusiems Nepriklausomybės kovų kariams. Vis dėlto lapkričio 2-osios vakarą žmonių sustabdyti nepavyko. Senosiose kapinėse susibūrė daugiatūkstantinė minia – kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iš viso šiuose įvykiuose Kaune dalyvavo net iki 10 tūkst. žmonių. Gausiai rinkosi Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Kauno politechnikos (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir medicinos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) institutų studentai, taip pat moksleiviai ir jauni darbininkai.

Susirinkę žmonės prisiminė už Lietuvos laisvę žuvusiuosius: Nepriklausomybės kovų dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos šalikų spontaniškai buvo susegta Trispalvė. Skambėjo nepriklausomos Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, taip pat aiškią politinę žinutę siunčiantys šūkiai: „Laisvės Lietuvai!“, „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Šalin Maskvos budelius!“, „Šalin rusų valdžią!“, „Šalin komunistus!“. Taigi, susirinkusieji ne tik išreiškė Lietuvos laisvės siekį, bet ir įžvalgiai reagavo į politines aktualijas, savo protesto žinute pabrėžė solidarumą ir su kitomis pavergtomis, laisvės siekiančiomis tautomis.

Netrukus dalis minios persikėlė už kapinių ribų. Eitynės nusidriekė tuometiniu Lenino (dabar – Vytauto) prospektu. Sovietų pajėgos mėgino užkirsti kelią eisenai, prie sankryžų rikiavosi kareivių grandinės. Prasidėjo susirėmimai su milicininkais ir kariškiais. Milicija ėmė žmones stumti iš kapinių ir gaudyti aktyvesnius dalyvius, o protestuotojai priešinosi, kai kurie svaidė akmenis. Dalį sulaikytųjų žmonės mėgino išvaduoti. Protesto banga pasiekė ir miesto centrą bei okupacinės valdžios institucijų prieigas. Represinės struktūros tą vakarą sulaikė bent 85 žmones, o aktyvesni dalyviai (tarp jų išsiskyrė Juozas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas ir Algimantas Virbalas) vėliau buvo tardomi, teisiami ar administracine tvarka baudžiami.

1956 m. Vėlinių įvykiai buvo neeiliniai ir Rasų kapinėse, Vilniuje. Čia svarbiausiu susibūrimo centru tapo lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėlgi, kaip ir Kaune, sovietų saugumo pareigūnai stebėjo, kas deda gėles, uždega žvakes ar ilgiau sustoja. Tuo pat metu Rasose buvo lankomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Sruogos, Povilo Višinskio ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų kapai. Aktyviai veikė iš įvairių Lietuvos vietovių atvykęs jaunimas, ypač studentai – patriotiškai nusiteikę tuometinio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos-filologijos fakulteto lituanistai, pedagoginio instituto, dailės instituto ar valstybinės konservatorijos jaunimas.

Lapkričio 2-ąją prie J. Basanavičiaus kapo susirinko keli šimtai žmonių, buvo padėtas vainikas su užrašu: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“, iš viso Rasų kapinėse susirinko keli tūkstančiai. Buvo degamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, kitos patriotinės ir religinės giesmės, deklamuojami eilėraščiai, jaunuoliai iškėlė Trispalvę. Kaip ir Kaune, dalis susirinkusiųjų mėgino iš kapinių patraukti į miestą. Prie Aušros vartų jiems kelią užtvėrė kareiviai ir milicininkai, tačiau dalis demonstrantų mėgino prasiveržti.

Po Vėlinių prasidėjo studentų svarstymai universitetuose, komjaunimo organizacijose ir partinėse struktūrose. Lietuvos komunistų partijos vadovybė reikalavo pašalinti net po 120–130 studentų iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto bei 35 studentus iš Dailės instituto ir Konservatorijos. Kai kurie dalyviai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ar komjaunimo, kiti pateko į KGB akiratį. Atskirų aktyvistų likimas buvo dar sunkesnis: pavyzdžiui, Algirdas Endriukaitis vėliau už antisovietinę veiklą buvo nuteistas šešeriems, Albinas Masaitis – penkeriems, Juozas Alekna – ketveriems metams laisvės atėmimo.

Įvykiai Rasų kapinėse taip pat išryškino sudėtingą santykį tarp studentijos ir aukštųjų mokyklų vadovybės. Režimas reikalavo iš universitetų ne tik kontroliuoti jaunuolius, bet ir politiškai juos „auklėti“. Po Vėlinių kritikos sulaukė ir Vilniaus universiteto vadovybė – ypač rektorius Juozas Bulavas, jam buvo priekaištaujama dėl tariamai pernelyg nuolaidaus požiūrio į studentus. Neužilgo jis buvo atleistas iš pareigų.

Represijos Vėlinių tradicijos nesunaikino. 1957 m. okupacinės valdžios institucijos ir vėl laukė galimo naujo protesto. Kaune buvo sudarytos specialios operatyvinės KGB, partinio ir sovietinio aktyvo grupės, o prie Nepriklausomybės kovų paminklo bei Dariaus ir Girėno memorialo paskirti stebėtojai, sustiprintos milicijos pajėgos.

Nepaisant to, 1957 m. lapkričio 2 d. Kaune žmonės vis tiek masiškai rinkosi Senosiose kapinėse. Vakare jų buvo apie 2,5 tūkst. Jie degino žvakes, giedojo „Tautišką giesmę“ ir kitas tautines bei religines giesmes, skandavo patriotinius šūkius ir mėgino priartėti prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams. Milicijai ir saugumui ėmus minią stumti iš kapinių, kilo nauji susidūrimai, į pareigūnus buvo svaidomi akmenys. Apie 70 žmonių sulaikyta dar kapinėse. Dalis minios išėjo į gatves, kur prie jos jungėsi praeiviai – susidarė maždaug dviejų tūkstančių žmonių demonstracija. Ją išsklaidant sulaikyta dar keliolika ar keliasdešimt asmenų. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, iš viso Kaune buvo suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, daugelis jų gavo penkiolikos parų administracinio arešto nuobaudą.

Tačiau kai kuriais atvejais administracinėmis bausmėmis neapsiribota. Pavyzdžiui, Albertas Žilinskas už dalyvavimą Vėlinių minėjime ir po jo vykusioje demonstracijoje buvo suimtas, o 1958 m. sausio 29 d. nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Tai gerai atskleidžia dvilypę režimo taktiką: masė dalyvių buvo baudžiama trumpais areštais, viešu pasmerkimu, pašalinimu iš studijų ar darbo sankcijomis, o pasirinkti aktyvistai – demonstratyviai (siekiant įbauginti ir platesnes mases) kriminalizuojami ir baudžiami ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis.

1958 m. atvirų masinių demonstracijų mastą jau pavyko sumažinti, tačiau nuslopinti pačios tradicijos – ne. Vėlinės vėl buvo minimos tiek Kauno senosiose, Karmelitų, tiek Vilniaus Rasų kapinėse. Žmonės degino žvakes ant Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusiųjų kapų, rinkosi simbolinėse tautinės atminties vietose. Milicijos ir saugumo darbuotojai susibūrimus sklaidė, dalį dalyvių sulaikydavo.

Žinoma, šie 1955–1958 m. Vėlinių įvykiai Kaune ir Vilniuje sulaukė ir tam tikro griežtesnio sovietinio režimo atoveiksmio, reakcijos. Neramumų dalyviai buvo suimami, tardomi, administracine ir baudžiamąja tvarka teisiami, šalinami iš universitetų ir komjaunimo, svarstomi darbo kolektyvuose. KGB darė kratas, ieškojo patriotinių eilėraščių, istorinių knygų, nelegaliai laikomų trispalvių, užrašų ir kitų „nacionalistinės veiklos“ įrodymų. Atskirais atvejais už dalyvavimą protestuose ar su jais susijusia veikla netgi būdavo skiriamos daugiametės bausmės lageriuose. Režimas siekė ne tik nubausti konkrečius žmones, bet ir įbauginti likusį jaunimą bei studentus. Remiantis 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuro priimtu specialiu nutarimu dėl antisovietinių akcijų Kaune ir Vilniuje, okupacinės valdžios buvo konstatuotas „buržuazinių nacionalistų“ ir kitų „kontrrevoliucinių elementų“ suaktyvėjimas, reikalaujama stiprinti „politinį budrumą“, komunistinį jaunimo auklėjimą, rengti susirinkimus aukštosiose mokyklose ir darbo kolektyvuose, ypatingą dėmesį skiriant studentijai. Vis dėlto, ką parodys tiek ir toliau minimos Vėlinės, tapusios tam tikru neginkluoto pasipriešinimo ritualu, tiek ir vėlesni Kalantinių ir kiti įvykiai, ilgalaikė pasekmė buvo iš esmės priešinga tam, ko siekė sovietinė valdžia.

Galiausiai, po šių įvykių buvo kryptingai keičiama pačių Vėlinių ir kapinių lankymo kultūrinė aplinka. Režimas suprato, kad vien draudimų neužteks, todėl pamėgino sukurti tam tikrą alternatyvų sekuliarizuotą, ideologiškai kontroliuojamą mirusiųjų pagerbimo ritualą. Buvo siūloma įvesti naujas „mirusiųjų pagerbimo“ ceremonijas, palaipsniui mažinti religinių apeigų vaidmenį, kapinėse organizuoti valdžios kontroliuojamus renginius, per garsiakalbius transliuoti sovietinei ideologijai priimtiną muziką ir poeziją. Kitaip tariant, sovietinė valdžia mėgino ne tik uždrausti konkuruojančią tradiciją, bet ir ją perimti, pakeisti jos turinį ir nukreipti politine, ideologine prasme palankesne kryptimi.

Griežčiau sekamos ir atmintinos vietos, tarp jų – Vėlinių įvykių epicentre atsidūrusi Kauno senųjų kapinių erdvė. Jos likimas bene geriausiai atspindėjo, kiek nepatogumų tokios sakralios ir potencialios pilietiško, patriotiško susitelkimo vietos kėlė status quo padėtį siekiančiai išsaugoti okupacinei valdžiai. 1958 m. pradėtas žymesnių asmenų palaikų perkėlimas, o 1959 m. kovo 25 d. miesto vykdomasis komitetas oficialiai nutarė kapines per dvejus metus iškelti ir jų teritoriją paversti poilsio sodu. Didelė dalis palaikų buvo perkelta į Petrašiūnų, Panemunės, Seniavos, Eigulių ir kitas kapines, tačiau nemažai kapų buvo sulyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, užpiltas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus, sunaikinta ar apgadinta daugybė antkapių. Vėliau kapinių vietoje įrengtas poilsio parkas su takais, suoleliais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, tad kapinių sunaikinimas tapo ne tik urbanistiniu pertvarkymu, bet ir sovietinės valdžios mėginimu pašalinti politiškai nepatogią Lietuvos valstybingumo ir rezistencijos atminties erdvę.

Vis dėlto, nepaisant sovietinių valdžios ir represinių struktūrų siekių užgniaužti Lietuvos laisvės kovų atminimą, šioje Vėlinių istorijoje galime įžvelgti bent keletą svarbių tarpusavyje persipynusių jungčių.

Visų pirma, geriau suvokdami giliąsias patriotizmo ištakas, aiškiau matome Vėlinių įvykių ir Vasario 16-osios Lietuvos ryšį. Čia susipina senieji papročiai su gyvąja valstybingumo tradicija. Juk atiduoti pagarbos žuvusiems kariams prie Kauno senųjų kapinių paminklo žmonės rinkosi dar nuo 1927 m., tad iki sovietų okupacijos ši vieta jau buvo itin svarbi. Tuo tarpu Vilniaus Rasų kapinėse sąsaja su Jonu Basanavičiumi, kaip prieškario Lietuvos valstybės vienu idėjinių simbolių, taip pat gana akivaizdi.

Šis ryšys su Vasario 16-osios Lietuva turi daug platesnį kontekstą. Jame įžvelgtinos tautos pastangos išsaugoti laisvės atminimą, gyvavusį per religines, bendruomenines ir šeimoje išugdytas vertybes. Vieni mokėsi nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kitus patriotiškai ugdė šeima. Ne tik susirinkusieji Kauno Karmelitų kapinėse, bet ir aktyviausi Vilniaus universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų studentai Rasose patyrė gana akivaizdžią dar neseniai gyvavusios Lietuvos valstybės įtaką. Beje, dalis Vilniaus universiteto lituanistų taip pat dalyvavo ir įvykiuose Kauno senosiose kapinėse. Konkretus, iliustratyvus pavyzdys – jau minėtas 1955 m. Vėlinių įvykių Kaune ir 1956 m. Vilniuje liudininkas Zigmas Juozas Tamakauskas. Jo tėvas buvo šaulys, mama – pavasarininkė. Zigmas gimė Kudirkos Naumiestyje, mokėsi legendinėje Kauno „Aušros“ vidurinėje mokykloje, čia suorganizavo slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga“, o Vėlinių įvykių metu buvo VU lietuvių kalbos ir literatūros studentas. 1961 m. kovo 25 d. universiteto rektoriaus įsakymu išbrauktas iš studentų sąrašų „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“. Galiausiai, būdamas jau brandesnio amžiaus ir atsiradus istorinei galimybei, aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą bei budėjo lemtingomis 1991 metų sausio naktimis.

Antra, palaipsniui slopstant ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui miškuose, Lietuvos laisvės kovos tęsėsi, pamažu pereidamos į neginkluoto pasipriešinimo etapą. XX a. 6-ojo dešimtmečio Vėlinių vakarais vykusios patriotinės akcijos buvo bene pirmos platesnio masto ir didesnio atgarsio susilaukusios tokio pobūdžio protesto formos išraiškos.

Fundamentalus žvilgsnis į masinius laisvės pasireiškimus atveria įdomią dinamiką. Po audringų 1955–1958 m. Vėlinių akcijų sovietų okupuotoje Lietuvoje tarsi įsivyravo tam tikras štilis. Ši ramybė tęsėsi net keliolika metų, kol ją iš esmės nutraukė 1972 m. įvykiai Kaune, sulaukę atgarsių ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir įvairiuose Vakarų pasaulio kampeliuose, esančiuose kitoje Geležinės uždangos pusėje. Netoliese nuo tų pačių senųjų miesto kapinių, Laisvės alėjoje, prasiveržęs daugiatūkstantinis aidas – „Laisvę Lietuvai!“ – iš naujo sužadino šalies nepriklausomybės viltis.

Kita vertus, žvelgiant giliau, net ir XX a. 7 dešimtmečio tam tikrais patriotiniais saulės spindulėliais tapo įvairūs, dažniausiai spontaniški antisovietiniai išsišokimai. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios nelegalūs minėjimai ir šią dieną keliama Trispalvė ar per sporto varžybas šūksnių „Rusai lauk!“ fone apverčiami sovietinės milicijos automobiliai, kaip 1960-ųjų liepą Kaune per vadinamąsias „bokso riaušes“. Be to, šiuo laikotarpiu veikė ir organizuotesni, tautos atmintį siekę išsaugoti ir puoselėti būreliai, kaip etnografiniai ar žygeivių sambūriai. Jų veiklos ypatumus, neformalius slaptus tinklus ir netgi tam tikras jungtis jau su Sąjūdžio laikotarpiu padeda geriau suprasti Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir kitų mokslininkų tyrimai.

Galiausiai, Vėlinių įvykiams Kaune ir Vilniuje akivaizdi buvo ir išorinė įtaka. Juk tokio masto, ypač 1956-iasiais, šie neramumai greičiausiai nebūtų įgavę, jei ne įkvepiantys Poznanės ir Budapešto pavyzdžiai. Beje, panašiai, kaip ir vėlesniais atvejais – Kalantinėms didelį postūmį davė Prahos pavasario fenomenas, o ir Sąjūdis daug ko mokėsi iš lenkiškojo „Solidarumo“ judėjimo.

Taigi, nors Vėlinių neramumai XX a. 6 deš. iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti tik kaip menki trumpo laisvės rudens spindulėliai prieš vėliau prasidėjusią ilgą ir niūrią sovietmečio žiemą, šių įvykių atsiminimai išliko gyvi žmonių sąmonėje. Tai geriausiai įrodė naujas laisvės pavasario proveržis – Kalantinių įvykiai. Tuo tarpu Vėlinės sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo minimos ir vėliau, prie to prisidėjo ir iškiliausi Lietuvos dvasininkai. Alfonsas Svarinskas per 1976 m. Vėlines suorganizavo eitynes. Tūkstančiai žmonių Viduklės miestelio (dab. Raseinių r.) gatve ėjo giedodami giesmes. XX a. 9 deš. pradžioje išsiskyrė ir vienas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos centrų – Kybartai. Čia per Vėlines aktyviai veikę Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kąstytis Matulionis sulaukė sovietinės valdžios reakcijų – pirmasis apsiribojo įspėjimu ir administracine nuobauda, o antrasis buvo nuteistas kalėti net trejus metus bendro režimo lageryje.

1987 m. lapkričio 1 d. vakare prie Kauno katedros, Maironio kapo, jo 125-ojo gimtadienio proga, rinkosi žmonės, degė žvakes, giedojo poeto kūrybos giesmes, o šiuos įvykius stebėjo motorizuotieji milicijos patruliai. Tais pačiais metais tikinčiųjų susidūrimai su milicija įvyko Rokiškio kapinėse.

Simboliška, kad 1988 m. spalį, artėjant Vėlinėms, Veiverių (Prienų r.) Skausmo kalnelyje – sovietų represinių struktūrų slapta užkastų pokario partizanų vietoje – iškilo didelis ąžuolinis kryžius „Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti“. Beje, dar 1987 m. rugpjūtį buvęs partizanas Antanas Lukša-Arūnas čia buvo pastatęs metalinį kryžių, kur sovietinės okupacijos metais buvo slapta užkasami žuvę Tauro apygardos partizanai.

1988 metais Visų šventųjų šventė buvo paskelbta nedarbo diena, liautasi persekioti ir kapų lankytojus. Tai, perfrazuojant Timočio Snaiderio (Tymothy Snyder) knygos pavadinimo žodžius, simbolizavo ir kai ką daugiau: kruvinosiose Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos žemėse pagaliau baigėsi rezistencinis, kruvinasis (nors nuo XX a. 6 deš. antros pusės dažniausiai ir neginkluotojo pasipriešinimo) laikotarpis.

Tiesa, nepriklausomybės siekis Lietuvoje per artimiausius metus pareikalaus dar ne vienos kruvinos aukos, ypač 1991 m. Vilniuje ir Medininkuose. Šie laisvės gynėjai taip pat nusipelno būti prisimenami. Prisimenami ne tik per Vėlinės ar iškilmingai minimas oficialias įvykių metines.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

Bagušauskas, Juozapas Romualdas. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, 1999.

Gaškaitė Nijolė, „Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 19, 1996.

Kavaliauskaitė Jūratė, Ramonaitė Ainė, Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, 2011.

Kudirka Juozas, Vėlinės, 1991.

Valiokaitė Justė, Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m.: istoriniu, paveldosauginiu ir sociokultūriniu aspektu. Magistro baigiamasis darbas, 2014.

Tamoliūnienė Rimantė, Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune: nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto, 2007.

Virtuali paroda „Vėlinių minėjimai 1955–1958 m. Vilniuje ir Kaune“ (LYA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune-lya/exh-58/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune/case 219?fbclid=IwAR3mfGroxvuNr3Pdv9RrUgQw1ok579qI3Rvh6z6vxz8ruxdW62S0PKjQR6o#slide34.

The post Leonardas Augustis. Kruvinosios Vėlinės appeared first on Voruta.

Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt

„Kad numirsiu, man’ pakaskit

Ant Šventosios upės kranto:

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau,“ –

Rašė Jonas taip Biliūnas,

Nors labai dar jaunas buvo.

Jo džiova marino kūną,

Daug nuo to žmonių pražuvo.

Šiandien mokslas medicinos

Gelbsti tūkstančius gyvybių.

Bet geriausios net vakcinos

Neužtikrins amžinybės.

Kad numirsiu, man’ nekaskit

Į smėlingą Vilniaus žemę,

O supleškinę supilkit

Stiklo dvigubon kolbelėn.

Graikams buvo tai klepsidra –

Laikrodis toksai su smiltim,

Vartant rodė laiką tikrą

Amžinumo kėlė viltį.

Į klepsidrą aš patekęs,

Valandas toliau skaičiuočiau,

Atmintim bičiuliams tapęs,

Kaip Biliūnas jiems dainuočiau:

„Nieko kito aš nenoriu,

Tik lelijos kad žydėtų,

Kas pavasario rytelį

Kad lakštingala skambėtų…„

The post Ovidijus Pikselis. Kukli valia appeared first on Voruta.

Asta Andrulienė, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė bibliografiniam–informaciniam darbui, www.voruta.lt

Yra darbų, kurių vertė matuojama ne jų gausa, o žmonių gerumu, vienybe ir pagarba tam, kas brangu visai bendruomenei. 2026 m. einant spalio mėnesiui į pabaigą ir artėjant Visų Šventųjų dienai bei Vėlinėms, susiburta prasmingai bendrystės talkai.

Talka organizuota Pagėgių seniūnijos gyventojų iniciatyva, bibliotekai bendradarbiaujant su Pagėgių savivaldybės administracijos Pagėgių seniūnija ir Pagėgių Rambyno atskiruoju šaulių būriu. Jos metu buvo tvarkomos istorinę atmintį saugančios vietos, puoselėjama pagarba praeičiai ir stiprinama bendruomenės vienybė.

Pirmiausia talkininkai tvarkė Pagėgių miške esančią Antrojo pasaulinio karo belaisvių stovyklos „Oflager-53“ memorialinio komplekso teritoriją. Šioje 1941–1943 m. veikusioje stovykloje dėl bado, šalčio ir itin sunkių gyvenimo sąlygų žuvo apie 10 tūkst. karo belaisvių. Šiandien memorialas primena skaudžias istorijos pamokas, žmonių patirtas kančias ir visuomenės pareigą išsaugoti žuvusiųjų atminimą. Šie liūdnos praeities atgarsiai išliko ne tik memorialinėje vietoje, bet ir literatūroje. Šviesios atminties pagėgiškės rašytojos, poetės Bronės Savickienės 2008 m. išleistame romane „Namai be stogo“ pasakojama apie Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialo Pagėgiuose kalinių ir dvi okupacijas patyrusių Lietuvos kaimo žmonių likimus. Knygoje atskleidžiami skaudūs istorinių sukrėtimų paliestų žmonių išgyvenimai, kančios ir likimai. Šis kūrinys padeda geriau suvokti istorinių įvykių poveikį žmonėms ir išsaugoti atmintį apie skaudžią praeitį.

Vėliau tvarkyta Pagėgių evangelikų liuteronų kapinių koplyčios aplinka. Ši vieta liudija tikėjimo, drąsos ir bendruomenės vienybės svarbą. Sudėtingais istoriniais laikotarpiais žmonių susitelkimas padėjo išsaugoti koplyčią kaip dvasinės bendrystės ir tikėjimo vietą. Koplyčios istoriją savo autobiografiniame romane „Nelieskit! Pastatyta“, išleistame 2006 m., įamžino rašytoja Bronė Savickienė. Knygoje pasakojama apie koplyčios statybą, bendruomenės ryžtą ir laikmetį, kai žmonių tikėjimas, drąsa bei vienybė tapo stipresni už baimę ir politinius suvaržymus. Šiandien koplyčia tebestovi ir išlieka svarbi tikinčiųjų bendruomenei, primindama apie žmonių pastangas išsaugoti savo dvasines vertybes ir tradicijas.

Dėkojame visiems, kurie skyrė savo laiką, jėgas ir širdies šilumą šiai iniciatyvai. Tegul bendri darbai ir toliau vienija Pagėgių krašto žmones, o pagarba praeičiai, tarpusavio pagalba ir bendrystė įkvepia naujoms prasmingoms iniciatyvoms. Tegul saugoma istorinė atmintis stiprina mūsų atsakomybę už ateitį, o gerumas ir vienybė lydi kiekvieną bendruomeninę veiklą.

Nuotraukų galeriją galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą: https://photos.app.goo.gl/FzBsXSqHp65Fk8hK6

The post Susitelkta istorinės atminties puoselėjimo iniciatyvai appeared first on Voruta.

Stasys Ignatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, www.voruta.lt

„Šauliškumas yra tiek pat senas kaip ir tauta.

Šveicarijos šauliai laiko savo idealu Vilių Telį.

Mūsų tautos šauliai irgi turėjo savo statutą

parašytą ne popieriuj, bet širdy tais laikais,

kada šaudė lankais ir saidokais. Tauta be savo

dvasios riterių, be idėjinės aristokratijos

turi žūti…“

(Vladas Putvinskis, 1928 metai)  

Okupanto kariuomenė gali užimti teritoriją, tačiau negali  palaužti vieningos tautos sąmonės ir siekių gyventi laisvai. Žmonijos istorijoje yra daug pavyzdžių, kuomet tautos sukildavo prieš pavergėjus ir nusitraukdavo vergijos grandines, turime daugybę pavyzdžių, kuomet pralaimėjus vienos ar kitos valstybės kariuomenei, į kovą vieningai stodavo tauta ir įsibrovėlį įveikdavo ar bent sudarydavo priešui tokias sąlygas, jo užimtoje teritorijoje, kad dieną ir naktį okupantas jausdavo civilių žmonių priešpriešą, patirdavo vienokius ar kitokius nuostolius. Dar prieš Kristaus gimimą civilių žmonių pasipriešinimą savo kailiu okupuotose teritorijose patyrė senovės Egipto, Šumerų, Babilono, Persijos, Graikijos, Romos imperijos ir kitų valstybių valdovai.

Apie civilių žmonių panaudojimą kovoje su įsiveržėliais savo veikaluose rašė įvairių valstybių karo teoretikai. Bene plačiausiai šia tema rašė ir išanalizavo Prūsijos karalystės karo teoretikas generolas Karlas fon Klauzevicas, kuris savo darbuose pažymėjo civilių žmonių reikšmę kovoje su okupantais. Savo pagrindiniame veikale „Pomirtiniai kūriniai apie karą ir kariavimą“ jis pabrėžė civilių žmonių partizaninio karo, kenkėjiškų priešui veiksmų ir nepaklusnumo akcijų organizavimą ir reikšmę. Šią idėją jau XX amžiaus pradžioje Lietuvoje išpuoselėjo ir įgyvendino Vladas Putvinskis įkurdamas Lietuvos šaulių sąjungą. Pirminiuose Šaulių sąjungos dokumentuose ir buvo akcentuojama, kad tai  – pusiau karinė, pusiau civilinė, kaip dabar sakome – visuomeninė, organizacija. Nuo pat Sąjungos įkūrimo iki savo mirties Vladas Putvinskis siekė sušaulinti Lietuvą. Lietuvos sušaulinimą jis matė, cituoju: „Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi Lietuvos gyventojai būtų tėvynės gynėjais.“ Tai ir yra pagrindinis, iki šiol gyvuojantis, šauliškosios ideologijos apibrėžimas.

Daugelis iki šiol mano, kad šios Vlado Putvinskio suformuluotos pagrindinės šauliškosios ideologijos šaknys gimė Kaune. Tačiau, panagrinėjus Vlado Putvinskio gyvenimo biografijos puslapius ir dokumentus, pastebėsime, kad tai reikia ieškoti dar prieš jam atvykstant į Kauną, o būtent Kelmės krašte, Graužikų dvare.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir lapkričio 3 d. Vokietijoje kilusios revoliucijos banga pasiekė Lietuvoje esančios vokiečių okupacinės kariuomenės gretas. Vokiečių kariuomenės kareivių tarpe sparčiai ėmė plisti grįžimo namo tendencijos, atsirado ir dezertyravimo atveju. Dezertyrų grupės, ieškodamos sau maisto ir kito gėrio, ėmė plėšti Lietuvos ūkininkus. Lietuvoje buvo ir savų plėšikų gaujos. 1918 m. balandžio mėn. į Lietuvą iš tremties Novočerkaske sugrįžo Vladas Putvinskis, kuris tik grįžęs organizavo vietos savivaldą. Apsaugoti savo dvarus ir vietinius ūkininkus Vladas Putvinskis, supirkęs iš vokiečių ginklų,  iš savo dvarų darbininkų įsteigė savisaugos būrius, kurie budėjo pakelėse ir Kelmės krašto prieigose, o reikalui esant ir duodavo ginkluotą atkirtį užpuolikams. Tuo nesaugiu Lietuvai metu Vladui Putvinskiui ir subrendo mintis įsteigti karinę civilių žmonių organizaciją, kuri galėtų rūpintis krašto ir žmonių saugumu.

1919 m. vasario mėn., tarpininkaujant būsimajam Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, Vladas Putvinskis buvo paskirtas Lietuvos tiekimo ir maitinimo ministerijos bendrųjų reikalų departamento direktoriumi ir išvyko į Kauną. Kaune jis ir toliau puoselėjo savo mintį dėl karinės civilių žmonių organizacijos įsteigimo ir apie tai daug kalbėjęs su savo artimais bičiuliais, juolab kad Lietuvoje vyko aršios Nepriklausomybės kovos – bolševikai buvo užgrobę didžiąją dalį Lietuvos, iš pietų į Lietuvą brovėsi lenkų legionieriai, nuo šiaurės grėsė bermontininkai.  Pavasarį dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, kuris buvo vedęs Vlado seserį Mariją ir profesoriaus Tado Ivanausko net prašė parengti tokios organizacijos įstatus. Vėliau profesorius Tadas Ivanauskas buvo vienas iš pirmųjų Šaulių sąjungos įstatų projekto redaktorius. Vokiečių kareiviams savivaliaujant Lietuvoje ir birželio 20-21dienomis Šiauliuose vokiečiams nukovus ir sužeidus keliolika Lietuvos kareivių, birželio 27 d. Vladas Putvinskis įstojo į Mato Šalčiaus steigiamą „Plieno batalioną“, kuris ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos pradmeniu.  Žymus dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, su kuriuo  jie kartu gyveno Donelaičio gatvėje, savo atsiminimuose apie vieną jų pokalbį rašė: „Untani! O kad mes taip Lietuvos vyrus pakeltum ant kojų! Ką mums tada kolčakai, ką bolševikai galėtų padaryti! Kad visi vyrai mokėtų ginklą vartoti, kad būtų šauliai! Ana, kai kur, girdėti, patys kaimiečiai sudaro būrius ir pravaro ir vokiečius, ir bolševikus, įsivaizduok sau tūkstančius tokių būrių, sujungtų į vieną organizaciją!” Į pirmuosius steigiamos organizacijos rikiuotės ir šaudymo užsiėmimus, kurie vyko Vytauto kalno aikštelėje, be Vlado Putvinskio ir Mato Šalčiaus atvykdavo Mikas Mikelkevičius, poetas Faustas Kirša, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, profesorius Tadas Ivanauskas, advokatas Vladas Stašinskas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, advokatas Rapolas Skipitis, rašytojas, profesorius Balys Sruoga, profesorius Bernardas Kodatis, karininkai Kazys Musteikis, Jonas Sutkus ir kiti.

Vlado Putvinskio artimas bendražygis ir jo, kaip Lietuvos šaulių sąjungos viršininko, pavaduotojas laisvės kovų metais Mikas Mikelkevičius savo prisiminimuose rašė, su kokiais dideliais sunkumais Vladas Putvinskis susidūrė, bandydamas išaiškinti savo steigiamos organizacijos ideologiją mažam pirmųjų šaulių būreliui. Matas Šalčius buvo linkęs steigti „Plieno batalioną“, kuris veiktų tik Kaune, Vladas Putvinskis buvo nusistatęs steigti organizaciją, kuri veiktų visoje Lietuvoje. Tuo metu jis rašė: „Į Mato Šalčiaus ir Spaudos biuro vyrų šaukiamą susirinkimą atėjau savo tikslų vedinas. Tikėjausi įpiršti mintį kurti visos Lietuvos mastu organizaciją su platesniais uždaviniais. Bet man nesisekė. Mat gaisro metu tolimesnės ateities idėjomis nesidomima. Žavėjausi Mato Šalčiaus patriotizmu ir jo įkarščiu, bet tuo metu jį įtikinti nepavyko. Į partizaniško, laikino pobūdžio šaulių skyriaus rėmus mano sumanymas netilpo. Vulgariai sakant, mano koja netilpo į Mato Šalčiaus pasiūtą batą. Teko siūdintis naują batą, atseit įsteigti savarankišką Kauno šaulių vienetą. Bet neteisinga būtų nuneigti Mato Šalčiaus iniciatyvą ir jo įsteigto Šaulių skyriaus naudą.“ Gyvendamas viename kambaryje su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi dėl organizacijos, veikiančios visos Lietuvos teritorijoje, dailininkui sakė: „Ar tu matai tokį paveikslą: mūsų tauta pasiryžusi ir pasiruošusi gintis. Užeina stiprus priešas. Susiremia su mūsų kariuomene. Pakol mūsų kariuomenė grumiasi su užpuolikais, visa tauta visais būdais jai padeda.“ Situacija buvo tokia, kad vienu metu buvo lyg ir dvi šaulių organizacijos – Kauno šaulių būrys, įsteigtas Mato Šalčiaus ant „Plieno bataliono“ pamatų ir Lietuvos šaulių sąjungos steigimo organizacinis branduolys, kurio ideologinius pamatus pastatė ir įgyvendino Vladas Putvinskis. Šiame „ginče“ nugalėjo Vladas Putvinskis ir visos Lietuvos šaulių sąjunga.

Apie tai Mikas Mikelkevičius rašė: „ Putvinskis pasisakė už būrelio organizavimą atskirai, kalbėjo, pypkutę traukdamas, apie jo uždavinius, apie riteriškumo, tautiškumo, pilietiškumo auklėjimą. Bet daugumas žiūrėjo tik šios dienos įvykius… Žodžiu, mąstė tik apie priemones tos dienos pavojams pašalinti. Todėl Putvinskio tolimos perspektyvos kalba jiems buvo nesuprantama. Mat, jis kalbėjo apie dvasinio priešo nugalėjimą, apie vidaus ir dvasios patriotizmą. Ir aš pats turiu prisipažinti, nekantriai laukiau, kad baigtų kalbėti, nes visa jo kalba atrodė fantastiška… Putvinskio kalba mums buvo mažai suprantama, bet po truputį, jo atkaklumo dėka, pradėjo galvoje švisti, jo mintys darėsi vis aiškesnės ir pagaliau atsiskleidė platūs horizontai. Krūtinėje užsidegė ugnis, gaivalinga jėga stumte stūmė siekti Putvinskio atvaizduoto idealo: sukurti Lietuvos gynėjo tipą, karį pilietį. Mums pasidarė aišku, jei pavyks pasiekti tokio idealo, tai mūsų tauta niekuomet nežus… Taip Putvinskio vadovaujami ėmėmės darbo…“ 1919 m. liepos 8 d. įvyko iniciatyvinės grupės susirinkimas, kuriame buvo susitarta dėl esminių ideologinių nuostatų ir sudarytas organizacinis komitetas, kurį sudarė Matas Šalčius, Kazys Radušis ir Antanas Kubilius. Kadangi buvo remtasi Vlado Putvinskio sudarytomis ideologinėmis nuostatomis, jis ir tapo kuriamos organizacijos lyderiu. Jau sekančią dieną Vladas Putvinskis žmonai Emilijai rašė: „Aha!, visgi mano viršus, sudarėme pradžią Lietuvos šaulių sąjungos. Tai pusiau sportivinė, pusiau politiniai – kariškai – partizanų organizacija.“

1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo sušauktas pasitarimas dėl šaulių organizacijos įsteigimo. Steigiamasis susirinkimas įvyko rugpjūčio 20 d. ir Vladas Putvinskis buvo išrinktas naujosios organizacijos pirmininku. Pasitelkęs Miką Mikelkevičių, Matą Šalčių, Tadą Ivanauską ir Rapolą Skipitį, paruošė pirmuosius Lietuvos šaulių sąjungos įstatus, kuriuos netrukus patvirtino tuometinis krašto apsaugos ministras karininkas Povilas Žadeikis. Tuo metu Vladas Putvinskis, atsitraukęs nuo kitų darbų, pasišventė šauliškiems reikalams: lankė besikuriančius šaulių skyrius, sudarinėjo jų veiklos planus, ruošė jiems leidinius, lankė šaulius, dalyvaujančius kovos veiksmuose frontuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus, vadovavo šauliams sunaikinant Kaune slaptą lenkų karinę organizaciją POW (polska organizacija vojskova), įkūrė šaulių žurnalą „Trimitas“, rūpinosi šaulių aprūpinimu ir apginklavimu, skaitė ideologines paskaitas, kvietė žmones stoti į Šaulių sąjungą ir kt.

1922 m., pradėjus ryškėti nesutarimams tarp Vlado Putvinskio ir tuometinio krašto apsaugos ministro plk.ltn. Balio Sližio bei kai kurių partijų atstovų (buvo norima Sąjungą visiškai sukarinti ir padaryti visiškai pavaldžia krašto apsaugos ministerijai arba įtraukti į politinę veiklą), Vladas Putvinskis, Mikas Mikelkevičius ir kai kurie LŠS Centro valdybos nariai kategoriškai pasisakė už visuomeninės organizacijos išlaikymą. Sąjungos įkūrėjo ir pagrindinio ideologo supratimu „šauliai turi tapti ta užuomazga, iš kurios turi išdygti demokratiška, vien tik dvasios aristokratija, tai tautos nugarkaulis, kuriuo galima būtų atsiremti ir eiliniuose darbuose, ir audrai besiartinant…“ Po to, kai socialdemokratai uždraudė savo nariams būti šauliais, Vladas Putvinskis bandė apibūdinti šaulių ir partijų santykius.

Profesoriaus Liudo Vailionio archyve buvo rastas raštas su žyma „slaptai“, kuriame rašoma, kad Šaulių sąjungai priklausantys socialdemokratai gali „inspiruoti šaulių būrių veiksmus ir priduoti politinę antivalstybinę kryptį“. Vladas Putvinskis dėjo daug pastangų, kad šauliai griežtai laikytųsi moralės principų, statuto ir drausmės. Kadangi į organizaciją buvo „priėję daug pakeleivingų, nesuprantančių, gal nenorinčių suprasti šaulio pareigų“, „Trimite“ jis aiškiai apibrėžė šaulio statusą: „Šaulys turi būti visų pirma teisus ir doras. Jo žodis turi atstoti kitų priesaiką. Tai turi būti išlavintas, mandagus, greitas kiekvienam, ypač nelaimingiems padėti, akylus, drąsus ir taktiškas tautos pavyzdys – jos naujas žiedas. Tai turi būti naujų amžių lietuvis.“

Deja, dauguma politikos veikėjų į taip organizuojamą Šaulių sąjungą žvelgė įtariai. Kaip prisimena tuometinis Vlado Putvinskio pavaduotojas Mikas Mikelkevičius: „Buvo manoma, kad organizuojama slapta jėga, kurią viena ar kita partija panaudos prieš savo priešininkus. Prasidėjo smarki akcija prieš Šaulių sąjungą nuginkluoti jai. Veltui Vladas įrodinėjo įvairiuose susirinkimuose ir posėdžiuose, kad ginklai šauliams yra jų idealų įkūnijimas, kad atėmus juos, tuo pačiu gyvybė atimama iš Sąjungos. Ne kartą Putvinskis nuovargio valandomis sakydavo man, kad plaukiame prieš stiprią srovę ir kad mes, vieton dirbti našų darbą Sąjungai, savo jėgas suvartojame tik tam, kad srovė nenuneštų mūsų atgal.“

Dar didesnę sumaištį organizacijos viduje sukėlė krašto apsaugos ministro LŠS viršininku paskirtas kpt. Pranas Klimaitis, kuris aplink save subūrė grupę šalininkų ir trikdė Vlado Putvinskio ir Centro valdybos darbą. Šiems nesutarimams dar labiau paaštrėjus, 1922 m. birželio 29 dieną, vykstant LŠS suvažiavimui, Vladas Putvinskis pasitraukė iš organizacijos Centro valdybos  pirmininko pareigų, likdamas tik Centro valdybos nariu. Spalio 2 d. V. Putvinskis pasitraukė ir LŠS viršininko pareigų. Atsisakęs visų pareigų Šaulių sąjungoje, jis apsigyveno Graužikų dvare ir iš dvaro darbininkų įsteigė šaulių grandį, priklausančią Kelmės šaulių būriui. Tuomet jis rašė: „Jei man nėra galimybės dirbti centre, tai aš tą patį darbą galiu dirbti šaulių būryje. Sąjungos darbas rėmėsi būrių veiklumu. Jei negalime plėsti Sąjungos veiklos iš viršaus, tai mes padarysime iš apačios – per būrius, kurie ir yra Sąjungos pagrindas. Be to, būriuose buvo galima lengviau išvengti ardomosios veiklos, kadangi provokatoriai lengviau išaiškinami ir matomi.“ Netrukus Graužikų šauliai išvystė plačią šaulišką veiklą – kultūrinę, švietėjišką, auklėjamąją, patriotinę. Įvairių savo renginių organizavimui buvo pasirinktas dvaro teritorijoje esantis piliakalnis. Jame buvo įrengtos aikštelės, iš akmenų pastatytas aukuras, pastatyta scena, suolai, išvedžioti takai ir kt. Čia vykdavo ne tik grandies, bet ir Kelmės būrio, Šiaulių rinktinės renginiai, organizuojamos gegužinės, sąskrydžiai, koncertai, rodomi šaulių vaidinimai, liepsnojo Joninių laužai…

Pasitraukęs iš Šaulių sąjungos vadovo posto, tų pačių metų gruodžio 5 dienos laiške Mikui Mikelkevičiui jis rašė: „Reikia pripažinti, kad jaučiuos sergąs. Tai yra serga mano siela. Iš pradžios, kaip grįžau iš Kauno, nejutau to, bet dabar pamažėle mėgindamas ką nors dirbti, planuoti, svajoti – kaskart įsitikinu, kad trūksta man turinio. Tarytum, kas manyje trūko – užgeso…“ Tuo metu jis pasirinko tylėjimo taktiką, nes viešus ginčus ar protestus jis laikė netinkamais šaulio etikai ir kenksmingais pačiai Šaulių sąjungai. Laiške „Trimito“ redaktoriui Antanui Bružui, pakvietusiam jį rašyti šaulių žurnalui, Vladas Putvinskis, argumentuodamas savo apsisprendimą, rašė: „Žemaitis moka kantriai tylėti. Aš esu žemaitis ir stengiuosi tylėti ne dėl to, kad man truktų mokslo balsu naudotis, bet dėlto, kad pirma manau tuo naudą darąs idėjai, sekundo, nes manau, kad žmonės, taip baisiai prieš mane nusistatę savo apakime nežino ką daro.“

Šaulių sąjungai ruošiantis Klaipėdos krašto atvadavimo operacijai, Vladas Putvinskis grįžo į Kauną, nes organizacijai reikėjo ideologinio vado, šaulių vedlio. Iškviestas į Klaipėdos kraštą, Vladas Putvinskis ten ruošė sukilimo plano detales, organizavo šaulius ir savanorius. Tačiau sutrikus sveikatai, buvo priverstas sugrįžti į Kauną. Po Klaipėdos krašto išvadavimo, jis sugrįžo į Graužikus, nes nepritarė naujajai LŠS vadovybei dėl šaulių dalyvavimo politinėje veikloje ir rinkimuose į Seimą.

1925 m. rugpjūčio mėn. iš Šaulių sąjungos viršininko pareigų pasitraukė kpt. Pranas Klimaitis, buvęs aršiausias Vlado Putvinskio ideologinis priešininkas. Šis pasitraukimas ženklino derybų dėl Vlado Putvinskio grįžimo į Šaulių sąjungos vadovybės pradžią. Pirmasis žingsnis buvo – tai Vlado Putvinskio išrinkimas LŠS garbės pirmininku ir nuolatiniu Centro valdybos nariu 1926 m. birželio mėnesį vykusiame Šaulių sąjungos visuotiniame suvažiavime. Šis išrinkimas iš esmės nieko Vlado Putvinskio gyvenime nekeitė, tačiau jau buvo bandomi atkurti ryšiai, o jo dvasioje buvo nepasitenkinimo daigai ramiu kaimo gyvenimu. Savo žentui Aleksandrui Marcinkevičiui-Mantautui, pasirašydamas „Graužikų buroko“ slapyvardžiu ir išsakydamas savo apmąstymus į kvietimą grįžti į Šaulių sąjungos vadovybę, 1926 m. birželio 26 d. jis rašė: „Tiesa, aš esu menkas, bet visai ne dėlto kad statau idėją virš kultūros. Menkas ir gana, tam yra kitos priežastys, ir ne chamiškam burokui tai suprasti. Tiesa yra kad negalima pasiekti idealio gyvenimo išsižadant ir naikinant kultūrą, galų galais tiesa ir tai, kad sunku ją pavergti, pritaikinti aukštesniosios dvasios ir idėjos reikalams, bet kito kelio nėra… tai ir reikia juo eiti, reikia tikėti… Tegu aš menkas… dideli dalykai, bet vis tiek nebūsiu iki mirsiu buroko vergu.“

1927 m. rudenį savo žmonai Emilijai iš Kauno jis rašė: „…aš čia sėdėdamas kvailį vaidinu. Ugningi žodžiai iš dangaus ant manęs nenusileidžia. Į esamą marmalynę aš nelendu. Pučia šalčiu į mane, kad atsisakau, tai kam gi aš kenčiu ant to kiaurapučio kaip paskutinis durnius… Taigi, kaip ir nutariau priversti save čia tupėti tol kol dirbsis, kad ir labai norisi grįžti. Padarysiu šitaip. Atliksiu visus reikalus, vengsiu bet kokių susirišimų ir pažadų ir pasieksiu tokį stovį, kad kiekvieną valandą būčiau gatavas švilptelėti. Žinai kaip paukštis, kad tupi ant tvoros, gatavas lėkti, kožną sekundę. Vieno žodžio nedėsiu ir neperinsiu kiaušinių.“ Pilnas apsisprendimas grįžti į Šaulių sąjungos vadovybę atsispindi 1928 m. birželio 5 dieną Šiauliuose parašytame laiške žmonai: „ Aišku, kad apystovos ir jėgos tiek persimainė, kad reikalinga yra peržvelgti situaciją. Taip kovos lauke nuolat besikeičiant situacijai, patiręs vadas uoliai budi, tiria sąlygų vystymąsi ir prisitaiko, išnaudoja visas galimybes.“ 1928 metų padėtis Šaulių sąjungoje buvo iš esmės pasikeitusi Vlado Putvinskio kurtos šauliškosios ideologijos naudai. Palankią atmosferą jo sugrįžimui formavo, „putvinskišką“ ideologinę kryptį remiantis tuometinis LŠS Centro valdybos pirmininkas advokatas Rapolas Skipitis, krašto apsaugos ministru tuo metu buvo LŠS Centro valdybos narys ir didelis Vlado Putvinskio gerbėjas plk. Teodoras Daukantas, palankus Vlado Putvinskio sugrįžimui buvo ir Šaulių sąjungos viršininkas mjr. Mykolas Kalmantas. Tame pat laiške Vladas Putvinskis išsakė aiškiai suformuluotą savo apsisprendimą: „Aš išties buvau kai ko tai netekęs. Ne tai vėžio odos, bet pats savęs. Aš noriu surasti pats save… Mano galios, kad ir mažos, vis tiek tai mano kariuomenė ir aš iki galui negaliu atsisakyti vado pareigų. Aš noriu ir mirti vado vietoj. Gyvenime dažnai vado vadelės krenta, smunka žmogui iš rankų ir jis vėl jas kartais sugraibo, kartais ne. Aš visad sugraibydavau. Dabar vėl smunkant aš butžudiškai turiu jas vėl sugriebti…“

1928 m. birželio 17-18 dienomis vykusiame šaulių dalinių atstovų suvažiavime Vladas Putvinskis buvo išrinktas LŠS Centro valdybos pirmininku ir nuo liepos 1 d. perėmė vadovavimą šaulių sąjungai. Jis grįžo į Šaulių sąjungą po šešerių vidinių kančių, kovos ir abejonės metų, grįžo tvirtai apsisprendęs tęsti savo darbą ir puoselėti Šaulių sąjungos visuomenišką, patriotinį, kultūrinį ir organizacinį darbą, grįžo kaip „putvinskiškos“ šauliškos krypties ideologas, puoselėtojas, skleidėjas ir … VADAS.

Grįžęs į LŠS pirmininko pareigas, jis ėmėsi atstatinėti kas buvo prarasta. Susitikime su spaudos atstovais jis pareiškė: „Mūsų aristokratija parsidavė tautos amžinajam priešininkui… Mes jo senosios aristokratijos atsižadėjom ir kuriame savąją, naująją. Karininkų kadras ir armija yra ne tik krašto apsaugos valstybinė organizacija, bet ir tautos riterių branduolys. Mūsų naujoji inteligentija yra ne tik išmokslintų profesijų kadras, bet ir tautos idėjinė aristokratija, jos vadas. Šaulių sąjungos uždavinys praplėsti, pagilinti abi vagas, įnešti šauliškais rūbais apvilktą idėjinį tautinį riteriškumą į tolimą provincijos kampą, į tą kaimą, kurio šiaudiniai stogai matyti ten toli už miškelio, už kalnelio, paupyj, pabalyj. Įnešti vietoje, neatitraukiant žmonių nuo jų darbo… Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi būtų tėvynės gynėjai.“

Tačiau sunki liga neleido Vladui Putvinskiui įgyvendinti visų savo idėjų, toliau pasireikšti šauliškoje veikloje – 1928 m. lapkričio 23 dieną, pažymint Lietuvos kariuomenės 10-metį, jis peršalo, susirgo gripu, kuris komplikavosi į sunkią inkstų ligą, kuri 1929 m. kovo 5 dieną baigėsi LŠS įkūrėjo, ideologo ir pirmojo viršininko Vlado Putvinskio mirtimi. Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti jį gydžiusiam gydytojui Karoliui Parčevskiui, buvo: „… Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo…“ Po šių žodžių jis užgeso, bet jo idėjų liepsna gyvuos amžinai…

1933 m., minint Vlado Putvinskio 4-ąsias mirties metines, „Trimitas“ rašė: „ Jis buvo mūsų tautos dvasios žadintojas ir vadas. Jis sukūrė ir įkvėpė savo dvasia tokią galingą organizaciją, kokia yra Lietuvos šaulių sąjunga. Žinoma, Šaulių sąjunga yra ne vieno žmogaus darbas. Tai tūkstančių darbas. Bet to darbo įkvėpėju buvo Putvinskis. Tautos dvasią sudaro jos ideologija. Kiekviena tauta turi turėti savo tikslus, savo idealus, kurių ji siekia. Šitų idealų suformavimą ir jų išaiškinimą mes ir vadiname tautos ideologija. Tauta be ideologijos yra lyg vairas be vairo…“ Generolas Vladas Nagius-Nagevičius Vladą Putvinskį lygino su Vytautu Didžiuoju: „Čia Lietuvoj, kur rodos idealams įsikūnijus, reikėtų džiaugtis, Putvinskį mes matėme susikaupimo kupiną, susirūpinusį, įtemptu akių žvilgsniu ir raukšlėmis ant kaktos. Mes matėm jį čia kaip kunigaikštį Vytautą, Mateikos atvaizduojamą Žalgirio mūšy, pasiryžusį, bet ir pilną susirūpinimo…“

Įamžinant Vlado Putvinskio atminimą 1929 m. Graužikuose buvo įrengtas memorialinis kambarys, kapas ir paminklas Kelmės kapinėse, paminklinis akmuo Šilo Pavėžupio dvare; 1930 m., minint V.Putvinskio pirmąsias mirties metines, Tauragėje buvo pastatytas biustas. Po karo sovietinių kareivių nugriautas. Atstatytas ir pašventintas 1990 m. rugpjūčio 19 d.; 1931 m. Kaune esančią Kalnų gatvę nutarta pavadinti V.Putvinskio vardu (1931 m. rugsėjo 24 d. Kauno m. tarybos nutarimas Nr. 24). 1945 m. gatvei buvo suteiktas sovietinės poetės Salomėjos Neries vardas. 1990 m., atsikūrusios Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybai reikalaujant, grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 m. spalio 24 d. potvarkis Nr. 530); 1932 m. Kelmės šaulių įsigyti Šaulių namai buvo pavadinti Vlado Putvinskio šaulių namais (2019 m. buvo atidengta atminimo lenta, kurioje rašoma, kad iki sovietinės okupacijos čia buvo Vlado Putvinskio vardo šaulių namai), 1936 m. juose įkurtas V.Putvinskio vardo muziejus; 1938 m. lapkričio 23 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas jo paminklinis biustas su įrašu: „Vladas Putvys-Putvinskis. 1873-1929. Šaulių sąjungos kūrėjas. Pirmasis pirmininkas ir viršininkas“ (skulptorius – Bernardas Bučas).

Biustas sovietmečiu sunaikintas, 1990 m. vasario 16 d. atkurtas ir pašventintas (skulptorius – Zenonas Survila); 1939 m. skulptorius Petras Rimša sukūrė jam skirtus medalioną ir medalį: „Vladas Putvys-Putvinskis (1873-1929) Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas“, 1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. II lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Putvinskis Vladas, dvarininkas“. 1950 m. paminklinė sienelė buvo nugriauta. 1997 m. birželio 7 d. – sienelė buvo atstatyta (architektas – Liucijus Dringelis); 1954 m. Toronte jo vardu buvo pavadinta LŠS Tremtyje šaulių kuopa; 1989 m. Šilo Pavėžupio pradinei mokyklai grąžintas V.Putvinskio vardas (nuo 2001 m. mokykla neveikia); 1993 m. Lietuvos šaulių sąjunga išleido istoriko Algimanto Liekio redaguotą knygą „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“, skirta V.Putvinskio-Pūtvio 120-osioms gimimo metinėms; 2003 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Irena Nekrašienė parengė leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“; 2004 m. buvo išleistas menininis vokas „Šaulių sąjungai 85. Vladas Pūtvis-Putvinskis“ (dailininkas – Gediminas Karpavičius); 2007 m. gegužės 24 d. Kelmės raj. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-210 Šaukėnų gimnazijai suteiktas Vlado Pūtvio-Putvinskio vardas; 2012 m. vasario 15 d. Kauno Senamiestyje, ant pastato (T.Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulptorius – Vytautas Narutis, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A-4136); 2014 m. lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės dieną, ant LŠS Centrinio štabo pastato fasado sienos buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1928-1929 m. dirbo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, organizacijos ideologas, pirmasis vadovas Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873-1929)“ (lentos projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis architektas Stasys Pūtvis, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. A-2746). Atminimo lentoje esantis bareljefas atlietas nuo skulptoriaus Petro Rimšos daryto gipsinio modelio, kurio kopiją per visą sovietmetį išsaugojo inžinierius Aidas Rimša. Lentą pašventino ir aktą pasirašė: Kauno įgulos kapelionas kpt. Tomas Karklys, LŠS vadas ats. plk.ltn. Liudas Gumbinas, Kauno m. savivaldybės meras Andrius Kupčinskas, V.Putvinskio provaikaitis Stasys Pūtvis ir kiti atidengimo lentos atidengimo iniciatoriai.

Kelmėje viena iš gatvių pavadinta Vlado Putvinskio vardu. 2019 m. rugsėjo 21 d. Kelmėje, minint Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 100-metį ir atkūrimo Lietuvoje 30-metį, Dariaus ir Girėno gatvėje buvo iškilmingai atidengtas Vladui Putvinskiui skirtas paminklas (projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis architektas Stasys Pūtvis, skulptorius – Stasys Žirgulis).

Nuo 1998 metų veikia LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubas, vienijantis V.Putvinskio giminės ainius, Šaulių sąjungos, rinktinių ir kuopų atkūrėjus, tarpukario šaulius, šaulius veteranus.

Kažin kiek metų, dešimtmečių, o gal ir šimtmečių praeis, kol Lietuvoje atgims naujas Vladas Putvinskis, sugebantis po savo vėliava suburti tokią skaitlingą ir valstybei bei tautai pažangią organizaciją? Lietuvos šaulių sąjunga gyvuoja ir gyvuos, nes turi savo ideologijos pamatus, tačiau, manyčiau, Lietuvai reikia daugiau …

Šaltiniai:

J.Markevičaitė, L.Gira, A.Kliučinskis „Lietuvos albumas“ (1921, Kaunas/ Otto Elsner, Berlin);

A.Marcinkevičius „Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ (1934, Kaunas);

J.Matusas „Šaulių sąjungos istorija“ (1939, Kaunas);

„Neužmirštas savo žemėje“ (1989, Kelmės rajono Kultūros skyrius);

E.Putvinskienė „Atsiminimai“ (1995, Šiaulių „Aušros“ muziejus);

„Lietuvos šaulių sąjungos istorijos fragmentai“ – 2002 m. kovo 7 d. konferencijos pranešimų medžiaga (2002, Kaunas, Irena Nekrašienė „Vlado Putvinskio sugrįžimas į Lietuvos šaulių sąjungos vadovybę“);

V.A.Mantautas „Vladas Pūtvis kaip tautos ideologas“ (2003, „Aidai“);

„XXI amžius“ K.Blaževičiaus straipsnis „80 metų be Vlado Putvinskio“ (2009, Kaunas);

„Išnykusių dvarų istorija“ (2017, atlasas, Lietuvos mokslų akademija);

„Savaitė“, M.Vitkūno straipsnis „Vladas Putvinskis-Pūtvis: gyvenimas, skirtas

Lietuvai“ (2019, Vilnius).

The post Vladas Putvinskis ir Šaulių sąjunga appeared first on Voruta.

Tuščias sklypas ir baigtas namas yra du labai skirtingi statybų proceso taškai, o tarp jų – dešimtys sprendimų, darbų ir žmonių. Reikia parengti projektą, gauti reikalingus dokumentus, įrengti pamatus, pastatyti konstrukcijas, pasirūpinti inžinerinėmis sistemomis ir galiausiai atlikti apdailą.

Pasirinkus modelį, kai individualių namų statyba „iki raktų“ patikima vienam rangovui, šie darbai sujungiami į nuoseklų procesą. Užsakovui nereikia pačiam koordinuoti kiekvienos brigados ar proceso, tačiau tai nereiškia, kad jis lieka tik stebėtoju. Svarbiausi sprendimai prasideda dar gerokai prieš statybos pradžią.

Pirmasis etapas vyksta dar tuščiame sklype

Klausimas, nuo ko pradėti namo statybą, dažnai kyla tada, kai sklypas jau įsigytas ir norisi kuo greičiau pamatyti pirmuosius realius darbus. Vis dėlto pradžia – ne pamatų įrengimas. Pirmiausia vertinamas pats sklypas, jo ypatybės, privažiavimas, komunikacijų galimybės ir būsimo pastato vieta.

Tuomet prasideda projektavimas. Namo projektas apibrėžia ne vien kambarių skaičių ar fasado išvaizdą. Jame susijungia architektūra, konstrukciniai sprendimai, inžinerinės sistemos ir būsimo būsto funkcionalumas. Šiame etape sprendžiama, koks bus individualaus namo plotas, forma, patalpų išdėstymas, šildymo sistema ir kiti vėliau statybos kainą veikiantys pasirinkimai.

Iki realios statybos pradžios gali reikėti atlikti tyrimus, parengti dokumentus ir pasirūpinti statybos leidimo gavimo procedūromis. Kuo daugiau sprendimų priimama šiame etape, tuo mažesnė tikimybė, kad jau prasidėjus darbams teks skubiai keisti projektą ar sąmatą. Pasirinkus statybų valdymo komandą, pavyzdžiui, Plote.lt profesionalus, šių etapų organizavimu ir įgyvendinimu rūpinasi vienas kontaktas. Jis koordinuoja namo statybos projektą nuo pradinių sprendimų ir pasiruošimo darbams iki kitų statybos etapų, todėl savininkui nereikia savarankiškai ieškoti atskirų specialistų ir derinti jų darbo.

Nuo pamatų iki stogo namas keičiasi greičiausiai

Kai prasideda statybos darbai, pokyčiai sklype tampa matomi beveik po kiekvieno etapo. Pamatų įrengimas suformuoja būsimo pastato kontūrą, vėliau kyla mūras arba karkasas, įrengiamos perdangos ir stogo konstrukcija. Būtent šiame etape brėžiniuose matytas namas pirmą kartą įgauna realų tūrį.

Darbų seka čia ypač svarbi. Betonavimas turi būti derinamas su konstrukciniais sprendimais, mūras – su angomis, sąramomis ir perdangomis, o stogo darbai – su visa pastato geometrija. Klaida viename etape gali persikelti į kitą ir vėliau apsunkinti langų, apdailos ar inžinerinių sistemų montavimo darbus.

Todėl namų statybos valdymas nėra vien terminų kalendorius. Jis apima skirtingų specialistų darbo derinimą, medžiagų pristatymą, kokybės kontrolę ir sprendimus, ką galima pradėti tik užbaigus ankstesnį etapą. Užsakovui tai ypač aktualu vertinant, ką iš tiesų reiškia statyba iki rakto – atsakomybė už visą statybos ciklą turėtų būti aiškiai apibrėžta dar sutartyje.

Uždara namo dėžutė dar nėra finišo tiesioji

Kai įrengtas stogas, sudėti langai ir durys, iš išorės pastatas jau gali atrodyti beveik baigtas. Tačiau nemaža darbų dalis persikelia į vidų. Elektra, santechnika, šildymas, vėdinimas, namų šiltinimas ir kitos sistemos turi būti įrengtos prieš uždengiant konstrukcijas galutine apdaila.

Šiuo metu ypač išryškėja ankstesnių sprendimų svarba. Pavyzdžiui, šilumos siurblys nėra atskiras pirkinys, kurį galima tiesiog pastatyti statybų pabaigoje. Jo pasirinkimas susijęs su pastato energinėmis savybėmis, šildymo sistema ir kitais techniniais sprendimais. Panašiai iš anksto planuojamos elektros vietos, vandentiekis ar sanitariniai mazgai.

Po inžinerinių sistemų pereinama prie dalinės apdailos, o pasirinkus pilnos vidaus apdailos variantą – ir prie galutinių paviršių, grindų, durų bei kitų sutartyje numatytų elementų.

Įsikraustymo diena planuojama dar prieš pirmuosius darbus

Kiek kainuoja namo statyba priklauso nuo pasirinktos darbų apimties. Sąmata priklauso nuo namo projekto, ploto, konstrukcijų, medžiagų, inžinerinių sistemų, apdailos lygio ir daugelio individualių sprendimų. Todėl orientacinės kainos gali padėti susidaryti pirminį vaizdą, bet ne pakeisti konkretaus projekto skaičiavimus.

Tad svarbu iš anksto aptarti kainą ir terminus. Jei vienas rangovas perima visą procesą nuo projekto iki galutinio įrengimo, atskirų etapų priklausomybė ir sėkmė tampa lengviau valdoma. Pamatų brigadai nereikia atskirai derintis su būsimais mūro darbų vykdytojais, o užsakovui – ieškoti naujo specialisto kiekvienam kitam žingsniui.

Individualių namų statyba „iki raktų“ iš esmės reiškia ne vien didelį statybos darbų paketą. Jos vertė atsiskleidžia tada, kai visas kelias nuo tuščio sklypo iki įsikraustymo suvokiamas kaip vienas susijęs procesas. Kuo tiksliau jo pradžioje apibrėžiama darbų apimtis, atsakomybės, sąmata ir norimas galutinis rezultatas, tuo mažiau neaiškumų lieka artėjant dienai, kai statybvietė pagaliau tampa namais.

The post Nuo tuščio sklypo iki įsikraustymo – kaip vyksta individualių namų statyba „iki raktų“ appeared first on Voruta.