Pirmą kartą publikuojamas iki 1940 m. taip ir neišleistas V. Putvinskio raštų pirmasis tomas, perspausdinami antrajame tome 1933 m. skelbti jo publicistiniai straipsniai politiniais ir visuomeniniais klausimais. Juose daug dėmesio skiriama Šaulių sąjungai ir šauliškosios ideologijos sklaidai. Abu tomai publikuojami su paaiškinimais, patikslinimais ir juose minimų faktų išplėtimais. Kartu skaitytojui pateikiamos įžvalgos apie Putvinskio veiklą ir jos reikšmę, taip pat jo raštų kūrimo bei leidybos istorija.

„XXI amžiuje Lietuvoje Vlado Putvinskio ir jo bendražygių sukurta Lietuvos šaulių sąjunga turi tvirtas pozicijas, todėl drįstu spėti, kad „šaulių tėvas“ iš aukštybių žvelgia į savo kūrinį filosofiniu žvilgsniu, lėtai paraito ūsus, prisidega pypkę ir džiaugiasi tuo, ką pavyko nuveikti“, – įvadiniame straipsnyje rašo knygos parengėjas ir sudarytojas M. Nefas.

Putvinskio raštai, veiklos įžvalgos aktualizuoja jo mintis nūdienos visuomenei, skatina aktyviau įsitraukti ne tik į Šaulių organizaciją, bet ir kitokiais būdais prisidėti prie šalies saugumo, jos gynybos stiprinimo.

Raštų pristatymas ir susitikimas su tomo sudarytoju ir parengėju dr. Mindaugu Nefu Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64, Kaunas) vyks 2026 m. lapkričio 11 d., 17.00 val. Renginys nemokamas, kviečiame dalyvauti.

Dr. Mindaugą Nefą kalbins Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėja doc. dr. Laima Bucevičiūtė.

The post Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio rašytinis palikimas appeared first on Voruta.

Stasys Ignatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, www.voruta.lt

„Šauliškumas yra tiek pat senas kaip ir tauta.

Šveicarijos šauliai laiko savo idealu Vilių Telį.

Mūsų tautos šauliai irgi turėjo savo statutą

parašytą ne popieriuj, bet širdy tais laikais,

kada šaudė lankais ir saidokais. Tauta be savo

dvasios riterių, be idėjinės aristokratijos

turi žūti…“

(Vladas Putvinskis, 1928 metai)  

Okupanto kariuomenė gali užimti teritoriją, tačiau negali  palaužti vieningos tautos sąmonės ir siekių gyventi laisvai. Žmonijos istorijoje yra daug pavyzdžių, kuomet tautos sukildavo prieš pavergėjus ir nusitraukdavo vergijos grandines, turime daugybę pavyzdžių, kuomet pralaimėjus vienos ar kitos valstybės kariuomenei, į kovą vieningai stodavo tauta ir įsibrovėlį įveikdavo ar bent sudarydavo priešui tokias sąlygas, jo užimtoje teritorijoje, kad dieną ir naktį okupantas jausdavo civilių žmonių priešpriešą, patirdavo vienokius ar kitokius nuostolius. Dar prieš Kristaus gimimą civilių žmonių pasipriešinimą savo kailiu okupuotose teritorijose patyrė senovės Egipto, Šumerų, Babilono, Persijos, Graikijos, Romos imperijos ir kitų valstybių valdovai.

Apie civilių žmonių panaudojimą kovoje su įsiveržėliais savo veikaluose rašė įvairių valstybių karo teoretikai. Bene plačiausiai šia tema rašė ir išanalizavo Prūsijos karalystės karo teoretikas generolas Karlas fon Klauzevicas, kuris savo darbuose pažymėjo civilių žmonių reikšmę kovoje su okupantais. Savo pagrindiniame veikale „Pomirtiniai kūriniai apie karą ir kariavimą“ jis pabrėžė civilių žmonių partizaninio karo, kenkėjiškų priešui veiksmų ir nepaklusnumo akcijų organizavimą ir reikšmę. Šią idėją jau XX amžiaus pradžioje Lietuvoje išpuoselėjo ir įgyvendino Vladas Putvinskis įkurdamas Lietuvos šaulių sąjungą. Pirminiuose Šaulių sąjungos dokumentuose ir buvo akcentuojama, kad tai  – pusiau karinė, pusiau civilinė, kaip dabar sakome – visuomeninė, organizacija. Nuo pat Sąjungos įkūrimo iki savo mirties Vladas Putvinskis siekė sušaulinti Lietuvą. Lietuvos sušaulinimą jis matė, cituoju: „Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi Lietuvos gyventojai būtų tėvynės gynėjais.“ Tai ir yra pagrindinis, iki šiol gyvuojantis, šauliškosios ideologijos apibrėžimas.

Daugelis iki šiol mano, kad šios Vlado Putvinskio suformuluotos pagrindinės šauliškosios ideologijos šaknys gimė Kaune. Tačiau, panagrinėjus Vlado Putvinskio gyvenimo biografijos puslapius ir dokumentus, pastebėsime, kad tai reikia ieškoti dar prieš jam atvykstant į Kauną, o būtent Kelmės krašte, Graužikų dvare.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir lapkričio 3 d. Vokietijoje kilusios revoliucijos banga pasiekė Lietuvoje esančios vokiečių okupacinės kariuomenės gretas. Vokiečių kariuomenės kareivių tarpe sparčiai ėmė plisti grįžimo namo tendencijos, atsirado ir dezertyravimo atveju. Dezertyrų grupės, ieškodamos sau maisto ir kito gėrio, ėmė plėšti Lietuvos ūkininkus. Lietuvoje buvo ir savų plėšikų gaujos. 1918 m. balandžio mėn. į Lietuvą iš tremties Novočerkaske sugrįžo Vladas Putvinskis, kuris tik grįžęs organizavo vietos savivaldą. Apsaugoti savo dvarus ir vietinius ūkininkus Vladas Putvinskis, supirkęs iš vokiečių ginklų,  iš savo dvarų darbininkų įsteigė savisaugos būrius, kurie budėjo pakelėse ir Kelmės krašto prieigose, o reikalui esant ir duodavo ginkluotą atkirtį užpuolikams. Tuo nesaugiu Lietuvai metu Vladui Putvinskiui ir subrendo mintis įsteigti karinę civilių žmonių organizaciją, kuri galėtų rūpintis krašto ir žmonių saugumu.

1919 m. vasario mėn., tarpininkaujant būsimajam Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, Vladas Putvinskis buvo paskirtas Lietuvos tiekimo ir maitinimo ministerijos bendrųjų reikalų departamento direktoriumi ir išvyko į Kauną. Kaune jis ir toliau puoselėjo savo mintį dėl karinės civilių žmonių organizacijos įsteigimo ir apie tai daug kalbėjęs su savo artimais bičiuliais, juolab kad Lietuvoje vyko aršios Nepriklausomybės kovos – bolševikai buvo užgrobę didžiąją dalį Lietuvos, iš pietų į Lietuvą brovėsi lenkų legionieriai, nuo šiaurės grėsė bermontininkai.  Pavasarį dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, kuris buvo vedęs Vlado seserį Mariją ir profesoriaus Tado Ivanausko net prašė parengti tokios organizacijos įstatus. Vėliau profesorius Tadas Ivanauskas buvo vienas iš pirmųjų Šaulių sąjungos įstatų projekto redaktorius. Vokiečių kareiviams savivaliaujant Lietuvoje ir birželio 20-21dienomis Šiauliuose vokiečiams nukovus ir sužeidus keliolika Lietuvos kareivių, birželio 27 d. Vladas Putvinskis įstojo į Mato Šalčiaus steigiamą „Plieno batalioną“, kuris ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos pradmeniu.  Žymus dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, su kuriuo  jie kartu gyveno Donelaičio gatvėje, savo atsiminimuose apie vieną jų pokalbį rašė: „Untani! O kad mes taip Lietuvos vyrus pakeltum ant kojų! Ką mums tada kolčakai, ką bolševikai galėtų padaryti! Kad visi vyrai mokėtų ginklą vartoti, kad būtų šauliai! Ana, kai kur, girdėti, patys kaimiečiai sudaro būrius ir pravaro ir vokiečius, ir bolševikus, įsivaizduok sau tūkstančius tokių būrių, sujungtų į vieną organizaciją!” Į pirmuosius steigiamos organizacijos rikiuotės ir šaudymo užsiėmimus, kurie vyko Vytauto kalno aikštelėje, be Vlado Putvinskio ir Mato Šalčiaus atvykdavo Mikas Mikelkevičius, poetas Faustas Kirša, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, profesorius Tadas Ivanauskas, advokatas Vladas Stašinskas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, advokatas Rapolas Skipitis, rašytojas, profesorius Balys Sruoga, profesorius Bernardas Kodatis, karininkai Kazys Musteikis, Jonas Sutkus ir kiti.

Vlado Putvinskio artimas bendražygis ir jo, kaip Lietuvos šaulių sąjungos viršininko, pavaduotojas laisvės kovų metais Mikas Mikelkevičius savo prisiminimuose rašė, su kokiais dideliais sunkumais Vladas Putvinskis susidūrė, bandydamas išaiškinti savo steigiamos organizacijos ideologiją mažam pirmųjų šaulių būreliui. Matas Šalčius buvo linkęs steigti „Plieno batalioną“, kuris veiktų tik Kaune, Vladas Putvinskis buvo nusistatęs steigti organizaciją, kuri veiktų visoje Lietuvoje. Tuo metu jis rašė: „Į Mato Šalčiaus ir Spaudos biuro vyrų šaukiamą susirinkimą atėjau savo tikslų vedinas. Tikėjausi įpiršti mintį kurti visos Lietuvos mastu organizaciją su platesniais uždaviniais. Bet man nesisekė. Mat gaisro metu tolimesnės ateities idėjomis nesidomima. Žavėjausi Mato Šalčiaus patriotizmu ir jo įkarščiu, bet tuo metu jį įtikinti nepavyko. Į partizaniško, laikino pobūdžio šaulių skyriaus rėmus mano sumanymas netilpo. Vulgariai sakant, mano koja netilpo į Mato Šalčiaus pasiūtą batą. Teko siūdintis naują batą, atseit įsteigti savarankišką Kauno šaulių vienetą. Bet neteisinga būtų nuneigti Mato Šalčiaus iniciatyvą ir jo įsteigto Šaulių skyriaus naudą.“ Gyvendamas viename kambaryje su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi dėl organizacijos, veikiančios visos Lietuvos teritorijoje, dailininkui sakė: „Ar tu matai tokį paveikslą: mūsų tauta pasiryžusi ir pasiruošusi gintis. Užeina stiprus priešas. Susiremia su mūsų kariuomene. Pakol mūsų kariuomenė grumiasi su užpuolikais, visa tauta visais būdais jai padeda.“ Situacija buvo tokia, kad vienu metu buvo lyg ir dvi šaulių organizacijos – Kauno šaulių būrys, įsteigtas Mato Šalčiaus ant „Plieno bataliono“ pamatų ir Lietuvos šaulių sąjungos steigimo organizacinis branduolys, kurio ideologinius pamatus pastatė ir įgyvendino Vladas Putvinskis. Šiame „ginče“ nugalėjo Vladas Putvinskis ir visos Lietuvos šaulių sąjunga.

Apie tai Mikas Mikelkevičius rašė: „ Putvinskis pasisakė už būrelio organizavimą atskirai, kalbėjo, pypkutę traukdamas, apie jo uždavinius, apie riteriškumo, tautiškumo, pilietiškumo auklėjimą. Bet daugumas žiūrėjo tik šios dienos įvykius… Žodžiu, mąstė tik apie priemones tos dienos pavojams pašalinti. Todėl Putvinskio tolimos perspektyvos kalba jiems buvo nesuprantama. Mat, jis kalbėjo apie dvasinio priešo nugalėjimą, apie vidaus ir dvasios patriotizmą. Ir aš pats turiu prisipažinti, nekantriai laukiau, kad baigtų kalbėti, nes visa jo kalba atrodė fantastiška… Putvinskio kalba mums buvo mažai suprantama, bet po truputį, jo atkaklumo dėka, pradėjo galvoje švisti, jo mintys darėsi vis aiškesnės ir pagaliau atsiskleidė platūs horizontai. Krūtinėje užsidegė ugnis, gaivalinga jėga stumte stūmė siekti Putvinskio atvaizduoto idealo: sukurti Lietuvos gynėjo tipą, karį pilietį. Mums pasidarė aišku, jei pavyks pasiekti tokio idealo, tai mūsų tauta niekuomet nežus… Taip Putvinskio vadovaujami ėmėmės darbo…“ 1919 m. liepos 8 d. įvyko iniciatyvinės grupės susirinkimas, kuriame buvo susitarta dėl esminių ideologinių nuostatų ir sudarytas organizacinis komitetas, kurį sudarė Matas Šalčius, Kazys Radušis ir Antanas Kubilius. Kadangi buvo remtasi Vlado Putvinskio sudarytomis ideologinėmis nuostatomis, jis ir tapo kuriamos organizacijos lyderiu. Jau sekančią dieną Vladas Putvinskis žmonai Emilijai rašė: „Aha!, visgi mano viršus, sudarėme pradžią Lietuvos šaulių sąjungos. Tai pusiau sportivinė, pusiau politiniai – kariškai – partizanų organizacija.“

1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo sušauktas pasitarimas dėl šaulių organizacijos įsteigimo. Steigiamasis susirinkimas įvyko rugpjūčio 20 d. ir Vladas Putvinskis buvo išrinktas naujosios organizacijos pirmininku. Pasitelkęs Miką Mikelkevičių, Matą Šalčių, Tadą Ivanauską ir Rapolą Skipitį, paruošė pirmuosius Lietuvos šaulių sąjungos įstatus, kuriuos netrukus patvirtino tuometinis krašto apsaugos ministras karininkas Povilas Žadeikis. Tuo metu Vladas Putvinskis, atsitraukęs nuo kitų darbų, pasišventė šauliškiems reikalams: lankė besikuriančius šaulių skyrius, sudarinėjo jų veiklos planus, ruošė jiems leidinius, lankė šaulius, dalyvaujančius kovos veiksmuose frontuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus, vadovavo šauliams sunaikinant Kaune slaptą lenkų karinę organizaciją POW (polska organizacija vojskova), įkūrė šaulių žurnalą „Trimitas“, rūpinosi šaulių aprūpinimu ir apginklavimu, skaitė ideologines paskaitas, kvietė žmones stoti į Šaulių sąjungą ir kt.

1922 m., pradėjus ryškėti nesutarimams tarp Vlado Putvinskio ir tuometinio krašto apsaugos ministro plk.ltn. Balio Sližio bei kai kurių partijų atstovų (buvo norima Sąjungą visiškai sukarinti ir padaryti visiškai pavaldžia krašto apsaugos ministerijai arba įtraukti į politinę veiklą), Vladas Putvinskis, Mikas Mikelkevičius ir kai kurie LŠS Centro valdybos nariai kategoriškai pasisakė už visuomeninės organizacijos išlaikymą. Sąjungos įkūrėjo ir pagrindinio ideologo supratimu „šauliai turi tapti ta užuomazga, iš kurios turi išdygti demokratiška, vien tik dvasios aristokratija, tai tautos nugarkaulis, kuriuo galima būtų atsiremti ir eiliniuose darbuose, ir audrai besiartinant…“ Po to, kai socialdemokratai uždraudė savo nariams būti šauliais, Vladas Putvinskis bandė apibūdinti šaulių ir partijų santykius.

Profesoriaus Liudo Vailionio archyve buvo rastas raštas su žyma „slaptai“, kuriame rašoma, kad Šaulių sąjungai priklausantys socialdemokratai gali „inspiruoti šaulių būrių veiksmus ir priduoti politinę antivalstybinę kryptį“. Vladas Putvinskis dėjo daug pastangų, kad šauliai griežtai laikytųsi moralės principų, statuto ir drausmės. Kadangi į organizaciją buvo „priėję daug pakeleivingų, nesuprantančių, gal nenorinčių suprasti šaulio pareigų“, „Trimite“ jis aiškiai apibrėžė šaulio statusą: „Šaulys turi būti visų pirma teisus ir doras. Jo žodis turi atstoti kitų priesaiką. Tai turi būti išlavintas, mandagus, greitas kiekvienam, ypač nelaimingiems padėti, akylus, drąsus ir taktiškas tautos pavyzdys – jos naujas žiedas. Tai turi būti naujų amžių lietuvis.“

Deja, dauguma politikos veikėjų į taip organizuojamą Šaulių sąjungą žvelgė įtariai. Kaip prisimena tuometinis Vlado Putvinskio pavaduotojas Mikas Mikelkevičius: „Buvo manoma, kad organizuojama slapta jėga, kurią viena ar kita partija panaudos prieš savo priešininkus. Prasidėjo smarki akcija prieš Šaulių sąjungą nuginkluoti jai. Veltui Vladas įrodinėjo įvairiuose susirinkimuose ir posėdžiuose, kad ginklai šauliams yra jų idealų įkūnijimas, kad atėmus juos, tuo pačiu gyvybė atimama iš Sąjungos. Ne kartą Putvinskis nuovargio valandomis sakydavo man, kad plaukiame prieš stiprią srovę ir kad mes, vieton dirbti našų darbą Sąjungai, savo jėgas suvartojame tik tam, kad srovė nenuneštų mūsų atgal.“

Dar didesnę sumaištį organizacijos viduje sukėlė krašto apsaugos ministro LŠS viršininku paskirtas kpt. Pranas Klimaitis, kuris aplink save subūrė grupę šalininkų ir trikdė Vlado Putvinskio ir Centro valdybos darbą. Šiems nesutarimams dar labiau paaštrėjus, 1922 m. birželio 29 dieną, vykstant LŠS suvažiavimui, Vladas Putvinskis pasitraukė iš organizacijos Centro valdybos  pirmininko pareigų, likdamas tik Centro valdybos nariu. Spalio 2 d. V. Putvinskis pasitraukė ir LŠS viršininko pareigų. Atsisakęs visų pareigų Šaulių sąjungoje, jis apsigyveno Graužikų dvare ir iš dvaro darbininkų įsteigė šaulių grandį, priklausančią Kelmės šaulių būriui. Tuomet jis rašė: „Jei man nėra galimybės dirbti centre, tai aš tą patį darbą galiu dirbti šaulių būryje. Sąjungos darbas rėmėsi būrių veiklumu. Jei negalime plėsti Sąjungos veiklos iš viršaus, tai mes padarysime iš apačios – per būrius, kurie ir yra Sąjungos pagrindas. Be to, būriuose buvo galima lengviau išvengti ardomosios veiklos, kadangi provokatoriai lengviau išaiškinami ir matomi.“ Netrukus Graužikų šauliai išvystė plačią šaulišką veiklą – kultūrinę, švietėjišką, auklėjamąją, patriotinę. Įvairių savo renginių organizavimui buvo pasirinktas dvaro teritorijoje esantis piliakalnis. Jame buvo įrengtos aikštelės, iš akmenų pastatytas aukuras, pastatyta scena, suolai, išvedžioti takai ir kt. Čia vykdavo ne tik grandies, bet ir Kelmės būrio, Šiaulių rinktinės renginiai, organizuojamos gegužinės, sąskrydžiai, koncertai, rodomi šaulių vaidinimai, liepsnojo Joninių laužai…

Pasitraukęs iš Šaulių sąjungos vadovo posto, tų pačių metų gruodžio 5 dienos laiške Mikui Mikelkevičiui jis rašė: „Reikia pripažinti, kad jaučiuos sergąs. Tai yra serga mano siela. Iš pradžios, kaip grįžau iš Kauno, nejutau to, bet dabar pamažėle mėgindamas ką nors dirbti, planuoti, svajoti – kaskart įsitikinu, kad trūksta man turinio. Tarytum, kas manyje trūko – užgeso…“ Tuo metu jis pasirinko tylėjimo taktiką, nes viešus ginčus ar protestus jis laikė netinkamais šaulio etikai ir kenksmingais pačiai Šaulių sąjungai. Laiške „Trimito“ redaktoriui Antanui Bružui, pakvietusiam jį rašyti šaulių žurnalui, Vladas Putvinskis, argumentuodamas savo apsisprendimą, rašė: „Žemaitis moka kantriai tylėti. Aš esu žemaitis ir stengiuosi tylėti ne dėl to, kad man truktų mokslo balsu naudotis, bet dėlto, kad pirma manau tuo naudą darąs idėjai, sekundo, nes manau, kad žmonės, taip baisiai prieš mane nusistatę savo apakime nežino ką daro.“

Šaulių sąjungai ruošiantis Klaipėdos krašto atvadavimo operacijai, Vladas Putvinskis grįžo į Kauną, nes organizacijai reikėjo ideologinio vado, šaulių vedlio. Iškviestas į Klaipėdos kraštą, Vladas Putvinskis ten ruošė sukilimo plano detales, organizavo šaulius ir savanorius. Tačiau sutrikus sveikatai, buvo priverstas sugrįžti į Kauną. Po Klaipėdos krašto išvadavimo, jis sugrįžo į Graužikus, nes nepritarė naujajai LŠS vadovybei dėl šaulių dalyvavimo politinėje veikloje ir rinkimuose į Seimą.

1925 m. rugpjūčio mėn. iš Šaulių sąjungos viršininko pareigų pasitraukė kpt. Pranas Klimaitis, buvęs aršiausias Vlado Putvinskio ideologinis priešininkas. Šis pasitraukimas ženklino derybų dėl Vlado Putvinskio grįžimo į Šaulių sąjungos vadovybės pradžią. Pirmasis žingsnis buvo – tai Vlado Putvinskio išrinkimas LŠS garbės pirmininku ir nuolatiniu Centro valdybos nariu 1926 m. birželio mėnesį vykusiame Šaulių sąjungos visuotiniame suvažiavime. Šis išrinkimas iš esmės nieko Vlado Putvinskio gyvenime nekeitė, tačiau jau buvo bandomi atkurti ryšiai, o jo dvasioje buvo nepasitenkinimo daigai ramiu kaimo gyvenimu. Savo žentui Aleksandrui Marcinkevičiui-Mantautui, pasirašydamas „Graužikų buroko“ slapyvardžiu ir išsakydamas savo apmąstymus į kvietimą grįžti į Šaulių sąjungos vadovybę, 1926 m. birželio 26 d. jis rašė: „Tiesa, aš esu menkas, bet visai ne dėlto kad statau idėją virš kultūros. Menkas ir gana, tam yra kitos priežastys, ir ne chamiškam burokui tai suprasti. Tiesa yra kad negalima pasiekti idealio gyvenimo išsižadant ir naikinant kultūrą, galų galais tiesa ir tai, kad sunku ją pavergti, pritaikinti aukštesniosios dvasios ir idėjos reikalams, bet kito kelio nėra… tai ir reikia juo eiti, reikia tikėti… Tegu aš menkas… dideli dalykai, bet vis tiek nebūsiu iki mirsiu buroko vergu.“

1927 m. rudenį savo žmonai Emilijai iš Kauno jis rašė: „…aš čia sėdėdamas kvailį vaidinu. Ugningi žodžiai iš dangaus ant manęs nenusileidžia. Į esamą marmalynę aš nelendu. Pučia šalčiu į mane, kad atsisakau, tai kam gi aš kenčiu ant to kiaurapučio kaip paskutinis durnius… Taigi, kaip ir nutariau priversti save čia tupėti tol kol dirbsis, kad ir labai norisi grįžti. Padarysiu šitaip. Atliksiu visus reikalus, vengsiu bet kokių susirišimų ir pažadų ir pasieksiu tokį stovį, kad kiekvieną valandą būčiau gatavas švilptelėti. Žinai kaip paukštis, kad tupi ant tvoros, gatavas lėkti, kožną sekundę. Vieno žodžio nedėsiu ir neperinsiu kiaušinių.“ Pilnas apsisprendimas grįžti į Šaulių sąjungos vadovybę atsispindi 1928 m. birželio 5 dieną Šiauliuose parašytame laiške žmonai: „ Aišku, kad apystovos ir jėgos tiek persimainė, kad reikalinga yra peržvelgti situaciją. Taip kovos lauke nuolat besikeičiant situacijai, patiręs vadas uoliai budi, tiria sąlygų vystymąsi ir prisitaiko, išnaudoja visas galimybes.“ 1928 metų padėtis Šaulių sąjungoje buvo iš esmės pasikeitusi Vlado Putvinskio kurtos šauliškosios ideologijos naudai. Palankią atmosferą jo sugrįžimui formavo, „putvinskišką“ ideologinę kryptį remiantis tuometinis LŠS Centro valdybos pirmininkas advokatas Rapolas Skipitis, krašto apsaugos ministru tuo metu buvo LŠS Centro valdybos narys ir didelis Vlado Putvinskio gerbėjas plk. Teodoras Daukantas, palankus Vlado Putvinskio sugrįžimui buvo ir Šaulių sąjungos viršininkas mjr. Mykolas Kalmantas. Tame pat laiške Vladas Putvinskis išsakė aiškiai suformuluotą savo apsisprendimą: „Aš išties buvau kai ko tai netekęs. Ne tai vėžio odos, bet pats savęs. Aš noriu surasti pats save… Mano galios, kad ir mažos, vis tiek tai mano kariuomenė ir aš iki galui negaliu atsisakyti vado pareigų. Aš noriu ir mirti vado vietoj. Gyvenime dažnai vado vadelės krenta, smunka žmogui iš rankų ir jis vėl jas kartais sugraibo, kartais ne. Aš visad sugraibydavau. Dabar vėl smunkant aš butžudiškai turiu jas vėl sugriebti…“

1928 m. birželio 17-18 dienomis vykusiame šaulių dalinių atstovų suvažiavime Vladas Putvinskis buvo išrinktas LŠS Centro valdybos pirmininku ir nuo liepos 1 d. perėmė vadovavimą šaulių sąjungai. Jis grįžo į Šaulių sąjungą po šešerių vidinių kančių, kovos ir abejonės metų, grįžo tvirtai apsisprendęs tęsti savo darbą ir puoselėti Šaulių sąjungos visuomenišką, patriotinį, kultūrinį ir organizacinį darbą, grįžo kaip „putvinskiškos“ šauliškos krypties ideologas, puoselėtojas, skleidėjas ir … VADAS.

Grįžęs į LŠS pirmininko pareigas, jis ėmėsi atstatinėti kas buvo prarasta. Susitikime su spaudos atstovais jis pareiškė: „Mūsų aristokratija parsidavė tautos amžinajam priešininkui… Mes jo senosios aristokratijos atsižadėjom ir kuriame savąją, naująją. Karininkų kadras ir armija yra ne tik krašto apsaugos valstybinė organizacija, bet ir tautos riterių branduolys. Mūsų naujoji inteligentija yra ne tik išmokslintų profesijų kadras, bet ir tautos idėjinė aristokratija, jos vadas. Šaulių sąjungos uždavinys praplėsti, pagilinti abi vagas, įnešti šauliškais rūbais apvilktą idėjinį tautinį riteriškumą į tolimą provincijos kampą, į tą kaimą, kurio šiaudiniai stogai matyti ten toli už miškelio, už kalnelio, paupyj, pabalyj. Įnešti vietoje, neatitraukiant žmonių nuo jų darbo… Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi būtų tėvynės gynėjai.“

Tačiau sunki liga neleido Vladui Putvinskiui įgyvendinti visų savo idėjų, toliau pasireikšti šauliškoje veikloje – 1928 m. lapkričio 23 dieną, pažymint Lietuvos kariuomenės 10-metį, jis peršalo, susirgo gripu, kuris komplikavosi į sunkią inkstų ligą, kuri 1929 m. kovo 5 dieną baigėsi LŠS įkūrėjo, ideologo ir pirmojo viršininko Vlado Putvinskio mirtimi. Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti jį gydžiusiam gydytojui Karoliui Parčevskiui, buvo: „… Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo…“ Po šių žodžių jis užgeso, bet jo idėjų liepsna gyvuos amžinai…

1933 m., minint Vlado Putvinskio 4-ąsias mirties metines, „Trimitas“ rašė: „ Jis buvo mūsų tautos dvasios žadintojas ir vadas. Jis sukūrė ir įkvėpė savo dvasia tokią galingą organizaciją, kokia yra Lietuvos šaulių sąjunga. Žinoma, Šaulių sąjunga yra ne vieno žmogaus darbas. Tai tūkstančių darbas. Bet to darbo įkvėpėju buvo Putvinskis. Tautos dvasią sudaro jos ideologija. Kiekviena tauta turi turėti savo tikslus, savo idealus, kurių ji siekia. Šitų idealų suformavimą ir jų išaiškinimą mes ir vadiname tautos ideologija. Tauta be ideologijos yra lyg vairas be vairo…“ Generolas Vladas Nagius-Nagevičius Vladą Putvinskį lygino su Vytautu Didžiuoju: „Čia Lietuvoj, kur rodos idealams įsikūnijus, reikėtų džiaugtis, Putvinskį mes matėme susikaupimo kupiną, susirūpinusį, įtemptu akių žvilgsniu ir raukšlėmis ant kaktos. Mes matėm jį čia kaip kunigaikštį Vytautą, Mateikos atvaizduojamą Žalgirio mūšy, pasiryžusį, bet ir pilną susirūpinimo…“

Įamžinant Vlado Putvinskio atminimą 1929 m. Graužikuose buvo įrengtas memorialinis kambarys, kapas ir paminklas Kelmės kapinėse, paminklinis akmuo Šilo Pavėžupio dvare; 1930 m., minint V.Putvinskio pirmąsias mirties metines, Tauragėje buvo pastatytas biustas. Po karo sovietinių kareivių nugriautas. Atstatytas ir pašventintas 1990 m. rugpjūčio 19 d.; 1931 m. Kaune esančią Kalnų gatvę nutarta pavadinti V.Putvinskio vardu (1931 m. rugsėjo 24 d. Kauno m. tarybos nutarimas Nr. 24). 1945 m. gatvei buvo suteiktas sovietinės poetės Salomėjos Neries vardas. 1990 m., atsikūrusios Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybai reikalaujant, grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 m. spalio 24 d. potvarkis Nr. 530); 1932 m. Kelmės šaulių įsigyti Šaulių namai buvo pavadinti Vlado Putvinskio šaulių namais (2019 m. buvo atidengta atminimo lenta, kurioje rašoma, kad iki sovietinės okupacijos čia buvo Vlado Putvinskio vardo šaulių namai), 1936 m. juose įkurtas V.Putvinskio vardo muziejus; 1938 m. lapkričio 23 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas jo paminklinis biustas su įrašu: „Vladas Putvys-Putvinskis. 1873-1929. Šaulių sąjungos kūrėjas. Pirmasis pirmininkas ir viršininkas“ (skulptorius – Bernardas Bučas).

Biustas sovietmečiu sunaikintas, 1990 m. vasario 16 d. atkurtas ir pašventintas (skulptorius – Zenonas Survila); 1939 m. skulptorius Petras Rimša sukūrė jam skirtus medalioną ir medalį: „Vladas Putvys-Putvinskis (1873-1929) Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas“, 1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. II lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Putvinskis Vladas, dvarininkas“. 1950 m. paminklinė sienelė buvo nugriauta. 1997 m. birželio 7 d. – sienelė buvo atstatyta (architektas – Liucijus Dringelis); 1954 m. Toronte jo vardu buvo pavadinta LŠS Tremtyje šaulių kuopa; 1989 m. Šilo Pavėžupio pradinei mokyklai grąžintas V.Putvinskio vardas (nuo 2001 m. mokykla neveikia); 1993 m. Lietuvos šaulių sąjunga išleido istoriko Algimanto Liekio redaguotą knygą „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“, skirta V.Putvinskio-Pūtvio 120-osioms gimimo metinėms; 2003 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Irena Nekrašienė parengė leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“; 2004 m. buvo išleistas menininis vokas „Šaulių sąjungai 85. Vladas Pūtvis-Putvinskis“ (dailininkas – Gediminas Karpavičius); 2007 m. gegužės 24 d. Kelmės raj. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-210 Šaukėnų gimnazijai suteiktas Vlado Pūtvio-Putvinskio vardas; 2012 m. vasario 15 d. Kauno Senamiestyje, ant pastato (T.Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulptorius – Vytautas Narutis, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A-4136); 2014 m. lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės dieną, ant LŠS Centrinio štabo pastato fasado sienos buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1928-1929 m. dirbo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, organizacijos ideologas, pirmasis vadovas Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873-1929)“ (lentos projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis architektas Stasys Pūtvis, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. A-2746). Atminimo lentoje esantis bareljefas atlietas nuo skulptoriaus Petro Rimšos daryto gipsinio modelio, kurio kopiją per visą sovietmetį išsaugojo inžinierius Aidas Rimša. Lentą pašventino ir aktą pasirašė: Kauno įgulos kapelionas kpt. Tomas Karklys, LŠS vadas ats. plk.ltn. Liudas Gumbinas, Kauno m. savivaldybės meras Andrius Kupčinskas, V.Putvinskio provaikaitis Stasys Pūtvis ir kiti atidengimo lentos atidengimo iniciatoriai.

Kelmėje viena iš gatvių pavadinta Vlado Putvinskio vardu. 2019 m. rugsėjo 21 d. Kelmėje, minint Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 100-metį ir atkūrimo Lietuvoje 30-metį, Dariaus ir Girėno gatvėje buvo iškilmingai atidengtas Vladui Putvinskiui skirtas paminklas (projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis architektas Stasys Pūtvis, skulptorius – Stasys Žirgulis).

Nuo 1998 metų veikia LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubas, vienijantis V.Putvinskio giminės ainius, Šaulių sąjungos, rinktinių ir kuopų atkūrėjus, tarpukario šaulius, šaulius veteranus.

Kažin kiek metų, dešimtmečių, o gal ir šimtmečių praeis, kol Lietuvoje atgims naujas Vladas Putvinskis, sugebantis po savo vėliava suburti tokią skaitlingą ir valstybei bei tautai pažangią organizaciją? Lietuvos šaulių sąjunga gyvuoja ir gyvuos, nes turi savo ideologijos pamatus, tačiau, manyčiau, Lietuvai reikia daugiau …

Šaltiniai:

J.Markevičaitė, L.Gira, A.Kliučinskis „Lietuvos albumas“ (1921, Kaunas/ Otto Elsner, Berlin);

A.Marcinkevičius „Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ (1934, Kaunas);

J.Matusas „Šaulių sąjungos istorija“ (1939, Kaunas);

„Neužmirštas savo žemėje“ (1989, Kelmės rajono Kultūros skyrius);

E.Putvinskienė „Atsiminimai“ (1995, Šiaulių „Aušros“ muziejus);

„Lietuvos šaulių sąjungos istorijos fragmentai“ – 2002 m. kovo 7 d. konferencijos pranešimų medžiaga (2002, Kaunas, Irena Nekrašienė „Vlado Putvinskio sugrįžimas į Lietuvos šaulių sąjungos vadovybę“);

V.A.Mantautas „Vladas Pūtvis kaip tautos ideologas“ (2003, „Aidai“);

„XXI amžius“ K.Blaževičiaus straipsnis „80 metų be Vlado Putvinskio“ (2009, Kaunas);

„Išnykusių dvarų istorija“ (2017, atlasas, Lietuvos mokslų akademija);

„Savaitė“, M.Vitkūno straipsnis „Vladas Putvinskis-Pūtvis: gyvenimas, skirtas

Lietuvai“ (2019, Vilnius).

The post Vladas Putvinskis ir Šaulių sąjunga appeared first on Voruta.

„Trakų žemė“ kalbina gerai žinomą mokslininkę – humanitarinių mokslų daktarę, docentę, literatūros tyrėją, Vytauto Didžiojo universiteto literatūros dėstytoją Žydronę Zdančiūtę-Kolevinskienę. Gerbiama Žydronė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje ir Humanitarinių mokslų fakultete, o aktyvią mokslinę ir pedagoginę veiklą prasmingai papildo jos narystė Lietuvos šaulių sąjungoje.

Žinome, kad esate gimusi Druskininkuose. Kaip gi Jūsų gyvenimo kelias atvedė Jus į Onuškį? Ar būtent čia sutikote savo būsimą vyrą ir sukūrėte šeimą, o gal viskas klostėsi kitaip?

Patikslinsiu, kad esu gimusi Vilniuje, kai tėveliai buvo dar studentai. Vėliau, baigę studijas, gavo paskyrimą į Druskininkus, tad čia, Tėvelio gimtosiose vietose (gimęs ir augęs Ricielių kaime, netoli Druskininkų) ir įsikūrė. Onuškis – Mamytės gimtinė. Jos vaikystė prabėgo Bičiūnuose, ant Vilkučio ežero kranto, paskui persikėlė į Onuškį. Onuškis man buvo mano visų mokyklinių atostogų vieta, mano savaitgaliai po studijų savaitės. Taip, būtent čia, Onuškyje, sutikau savo būsimą vyrą. Tad drąsiai galiu sakyti, kad esame pažįstami nuo vaikystės – mano močiutė, pas kurią leisdavau vasaras ir savaitgalius, gyveno greta. Tad su vyru esame tarsi dvi to paties kamieno šakos: Onuškis – tarsi kamienas, o mes su vyru nuo vaikystės surišti, sumegzti Onuškio erdvės ir žmonių.

Jūsų biografijoje – įspūdingas akademinis kelias ir solidi mokslinė veikla. Kada ir kodėl Jus patraukė lietuvių kalba bei literatūra? Papasakokite apie savo studijų kelią – kokius mokslus baigėte, kokius akademinius laipsnius įgijote ir kas labiausiai lėmė Jūsų pasirinkimą pasukti būtent šiuo keliu?

Pirmiausia turbūt reikia paminėti, kad Druskininkų vidurinę mokyklą baigiau Nepriklausomos Lietuvos išvakarėse, kai jau aidėjo Sąjūdžio varpai. Tad pasirinkimas studijuoti lietuvių filologiją man, mėgstančiai skaityti, tuo metu atrodė toks savaime suprantamas: kas gali būti geriau, įdomiau, nei studijuoti gimtąją kalbą ir savo šalies (jau Nepriklausomos!) literatūrą! Baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, ten pat baigiau literatūrologijos magistrantūrą, vėliau Vilniaus universitete apgyniau humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Likau dirbti universitete, toliau siekdama akademinės karjeros. Šiuo metu esu Vytauto Didžiojo universiteto docentė ir vyresnioji mokslo darbuotoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Baigus vidurinę mokyklą (baigiau ją sidabro medaliu; dabar tai turbūt atitiktų „su pagyrimu“) pasirinkau studijuoti būtent Vilniaus pedagoginiame universitete. Gal intuityviai rinkausi, nes esu iš pedagogų šeimos: mano šviesios atminties mamytė buvo mokytoja (tiesa, fizikos ir matematikos, ne lietuvių kalbos), krikštamotė – vokiečių kalbos mokytoja, dėdė – matematikos. Tad turbūt du veiksniai ir lėmė – pedagoginė aplinka ir meilė knygoms. Beje, mokykloje puikiai rašiau rašinius, tai gal irgi lėmė pasirinkimą. Nors labai gerai sekėsi ir anglų kalba, bet pasirinkau studijuoti gimtąją kalbą ir literatūrą.

Ar daug laiko praleidžiate Onuškyje? Ką Jums reiškia šis kraštas – ar čia sugrįžtate dažnai, ar vis dar jaučiatės jo dalimi?

Man Onuškis – mano vaikystės, mano jaunystės, mano meilės kraštas. Mano mamos gimtinė. Mano vasaros, mano atostogos… Dabar močiutės namas jau tuščias. Visi mano brangiausieji atgulę Onuškio kapinaitėse – proseneliai, seneliai, abu tėveliai, du dėdės – mamos broliai… Tad dabar sugrįžtu kitaip: prižiūriu šeimos kapavietę, ir kai tik galiu – sugrįžtu su pagalba, parama Onuškio bendruomenei (projektais, renginiais, knygomis, idėjomis). Kadangi gyvenu Trakuose, Onuškis – čia pat, ranka pasiekiamas, tad tikrai jaučiuosi Onuškio dalimi. Visi savi, pažįstami. Be to, ir daug draugų čia likę.

Gal čia, Onuškyje, turite mėgstamų vietų, širdžiai mielų užsiėmimų ar veiklų, prie kurių visuomet norisi sugrįžti?

Man labai patinka pasėdėti prie Onuškio mokyklos. Patinka tiesiog pavaikščioti po miestelį, pastebėti, kaip jis keičiasi. Labai džiaugiuosi duris plačiai atvėrusia Onuškio meno galerija – tai erdvė, kuri visada džiugina savo renginiais, įdomiais susitikimais ir parodomis. Kažkada mėgstamiausia vieta buvo Onuškio ežero pakrantė, bet dabar ir ežero krantai užaugę, ir keliai užžėlę. Nueinu prie upelio, stebiu, kaip jis siaurėja, mąžta… Gražioji Onuškio bažnyčia, kur buvau krikštyta, kur ėjau Pirmosios Komunijos, kur buvo krikštyta mano dukra… Onuškio miestelis man – tai erdvė, į kurią nuolat sugrįžtu ir fiziškai, ir emociškai. Tad tai man ne tik konkreti, bet ir dvasinė erdvė, tarsi atrama.

Papasakokite mūsų skaitytojams apie savo darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Kokia tai įstaiga ir kokia jos misija? Koks Jūsų darbas čia, kokias sritis tyrinėjate ir kuo šis darbas yra svarbus Lietuvos kultūrai bei visuomenei?

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – tai mokslinių tyrimų institutas, vykdantis ilgalaikius lietuvių literatūros, tautosakos ir senosios Lietuvos literatūros paveldo tyrimus. Vienas svarbiausių instituto tikslų – moksliniu lygiu rengti ir publikuoti lituanistinio paveldo paminklus, leisti fundamentinius mokslo darbus, kaupti, sisteminti ir skaitmeninti lituanistinę medžiagą. Institutas įsikūręs vienoje gražiausių Vilniaus vietų – Vileišių rūmuose Antakalnyje. Juozas Tumas-Vaižgantas knygos „Lietuvių literatūros paskaitos“ (1924) skyriuje apie Petrą Vileišį taip rašė: „pasistatyti Vilniuje, pačioje gražiojoje, bet niūriotoje panerio kalnelio viršūnėje tokį stilinį palocių, kokio visame Vilniuje dar nėra buvę… Rūmai, oficina, trijų aukštų namai ties gatve išnuomoti, parkietai, marmurai viduje palociaus, o prieš tai kalno aptvarkymas ir aukštu mūru aptvėrimas…“ Čia dirbti pradėjau 2019 m. direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. Nuo šių metų esu Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Pagrindinės sritys, kurias tyrinėju, – lietuvių išeivijos istorija ir literatūra (beje, ką tik pasirodė mano knyga „Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje 1950–1990 m.: kolektyvinė biografija“), moterų kūrybinis paveldas (laiškai, atsiminimai, sakytiniai pasakojimai, grožinė literatūra). Tai svarbu, nes daugiausia tyrinėju archyvinę medžiagą, esančią ir Lietuvos, ir JAV lietuvių archyvuose. Tad analizuoju ir fiksuoju tai, kas ne visada prieinama plačiajai visuomenei, tai, kas gali nueiti į užmarštį, jeigu nebus aktualizuota.

Tai, kad tapote Lietuvos šaulių sąjungos nare rodo, kad ši veikla taip pat užima nemažą Jūsų gyvenimo dalį. Kaip nusprendėte tapti šios organizacijos nare? Kodėl nusprendėte, turėdama, atrodo, tikrai nemažai svarbios ir prasmingos veiklos, įsitraukti į šaulių veiklą, ką ji Jums reiškia?

Tikrai taip. Man svarbi ir priesaika, kurią daviau, stodama į Lietuvos šaulių sąjungą, ir šios sukarintos savanoriškos organizacijos misija bei idėjos. Apie tai galvojau ne vienerius metus, bet ryžtingiau apsispręsti padėjo karas Ukrainoje. Supratau, ir noriu, ir galiu prisidėti prie savo šalies gynybos – ir žiniomis, ir ginklu. Tad jau trejus metus derinu aktyvią savo mokslinę veiklą, dėstytojavimą ir tarnybą Lietuvai. Šiuo metu esu 1006 Trakų šaulių kuopos būrio vado pavaduotoja. Man šaulystė – tai mano atsakomybė ir pasiryžimas saugoti Tėvynės laisvę, stiprinti Trakų krašto (ir ne tik) žmones ir būti pasirengusiai stoti ginti Lietuvos, jei to prireiks. Man šaulystė – tai mokymasis iš Trakų kuopos vado Mariaus Dzencevičiaus „kas, jei ne Tu; ir kada, jeigu ne dabar“, tai buvimas greta kuopos brolių ir sesių, žinant, kad jie tikrai „stos ginti Lietuvos“. Nes būtent šie žodžiai įrašyti ir Trakų šaulių kuopos vėliavoje.

Jei neprieštaraujate, norėtume šiek tiek praskleisti ir Jūsų asmeninio gyvenimo uždangą. Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikį – kas Jums yra didžiausias ramstis ir įkvėpimas kasdienybėje?

Mano didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas – dukra Smiltė, kuri yra gydytoja anesteziologė-reanimatologė; taip pat ji yra ir karo medikė, turinti vyr. leitenanto laipsnį. Tad šeimoje – dvi aktyvios moterys su karinėmis uniformomis. Laisvalaikis – tai knygos, kelionės. Labai džiaugiuosi, kad literatūra yra ir mano hobis, ir darbas. Kartais knygos panardina į kitą realybę, bet kartu ir kažką praskleidžia apie mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimus… Kolekcionuoju antikvarines knygas, taip pat išskirtinius vienetinius rankų darbo puodelius, kuriuos pati parsivežu iš savo kelionių arba parveža dukra. Mėgstu gerus filmus, turiu nemažą kolekciją. Labai mėgstu vaikščioti gamtoje (ypač su šiaurietiškom lazdom) – o tam gyvenimas Trakuose ypač tinka. Ir labai patinka vairuoti – tiesiog sėsti į automobilį, pasiimti termosą kavos ir vienai leistis per Lietuvą. Man vairavimas Lietuvos miestelių keliais – pats geriausias poilsis.

Nuoširdžiai dėkojame Jums, gerbiama Žydrone, už pokalbį.

Kalbėjosi

Gražina KARPOVIČIENĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

„Trakų žemės“ žurnalistai

The post Žydronė Kolevinskienė: derinu aktyvią mokslinę veiklą, dėstytojavimą ir tarnybą Lietuvai appeared first on Voruta.

Rugsėjo pradžioje Danijoje vykusios „Budrus Vikingas 2026“ tapo pirmosiomis tokio formato Lietuvos šaulių sąjungos diasporos šaulių pratybomis.

Skirtingose Europos valstybėse gyvenantys Lietuvos šauliai kartu su Danijos nacionalinės gvardijos „Hjemmeværnet“ atstovais treniravo mažų padalinių taktiką, objektų apsaugą, patruliavimą, gilino taktinės medicinos ir sužeistųjų evakuacijos įgūdžius.

Galimybę Lietuvos šauliams treniruotis kartu su Danijos nacionaline gvardija atvėrė metų pradžioje abiejų organizacijų pasirašytas Ketinimų protokolas. „Budrus Vikingas 2026“ – pirmasis realus šio bendradarbiavimo rezultatas.

Pratybos vyko deaktyvuotame Šaltojo karo laikų kariniame objekte, šiandien naudojamame objektų apsaugos mokymams. Dalis užduočių vyko naktį, sudėtingomis oro sąlygomis, o skirtingose valstybėse gyvenantiems ir nevienodą patirtį turintiems šauliams teko veikti kartu.

„Radome daugiau bendro negu svetimo. Turime daug tų pačių vertybių, nors kai kur skiriasi metodika ar taktika. Buvo gera proga susitikti su „Hjemmeværnet“ karininkais ir susidėlioti bendrą viziją – nuo ko pradedame ir kur norime judėti“, – teigė Lietuvos šaulių sąjungos Danijos atskirojo šaulių būrio vadas Justinas.

Danijoje įgytą patirtį diasporos šauliai netrukus pritaikys Lietuvoje, rengdamiesi spalį vyksiančioms Lietuvos šaulių sąjungos pratyboms „Juodasis Vanagas 26“.

Pagrindinė užduotis – parama Lietuvai užsienyje

Nors „Budrus Vikingas 2026“ buvo karinės pratybos, ginkluotas pasipriešinimas nėra pagrindinė diasporos šaulių užduotis. Svarbiausias jų vaidmuo – telkti paramą Lietuvos šaulių sąjungai ir Lietuvai valstybėse, kuriose jie gyvena, ir būti pasirengusiems tai daryti tiek taikos, tiek karo metu.

Taikos metu diasporos šauliai palaiko ryšius su lietuvių bendruomenėmis, vietos valdžia, tarptautinėmis organizacijomis ir žiniasklaida, stebi vietos informacinę erdvę, telkia komunikacinę paramą, prisideda prie lietuvybės išsaugojimo, Lietuvos istorijos ir kultūros sklaidos bei pilietinio ir patriotinio ugdymo.

Karo atveju taikos metu sukurti ryšiai ir pažįstama vietos aplinka leistų telkti paramą Lietuvai, skleisti objektyvią informaciją, reaguoti į priešišką propagandą, organizuoti palaikymo akcijas, mobilizuoti diasporą ir vietos visuomenę.

Tačiau tarp diasporos šaulių yra ir pasirinkusiųjų ginkluoto pasipriešinimo kelią. Jie rengiasi karinėms užduotims ir, jeigu Lietuvą tektų ginti, yra pasirengę grįžti į Tėvynę.

„Diasporos stiprybė – žmonės, kurie gerai pažįsta valstybę, kurioje gyvena, jos visuomenę, institucijas ir informacinę erdvę, tačiau kartu išlaiko tvirtą ryšį su Lietuva. Mūsų pagrindinis tikslas – jau taikos metu kurti ryšius ir telkti paramą Lietuvai, kad prireikus nereikėtų pradėti nuo nulio. O tarp diasporos šaulių turime ir tokių, kurie rengiasi ginkluotam pasipriešinimui ir, jeigu reikės, yra pasirengę grįžti ginti Tėvynės“, – sako Lietuvos šaulių sąjungos vado patarėjas diasporai Laurynas Gerikas.

Bendradarbiavimas plečiasi

Danijoje surengtos pratybos – pirmasis praktinis metų pradžioje Lietuvos šaulių sąjungos ir Danijos nacionalinės gvardijos pasirašyto Ketinimų protokolo rezultatas. Pasirašant susitarimą būtent ir siekta atverti daugiau galimybių Danijoje gyvenantiems Lietuvos šauliams treniruotis kartu su vietos gynybos struktūromis.

Panašaus pobūdžio bendradarbiavimo susitarimus Lietuvos šaulių sąjunga jau yra sudariusi su Vokietijos Bundesvero rezervistų asociacija ir Latvijos nacionaline gvardija „Zemessardze“, o rugsėjo pabaigoje planuojama pasirašyti susitarimą su Suomijos rezervistų asociacija. Danijoje išbandytą bendradarbiavimo praktiką ateityje siekiama plėsti ir kitose valstybėse, kuriose veikia Lietuvos šauliai.

Ką toks bendradarbiavimas reiškia patiems diasporos šauliams, Danijos atskirojo šaulių būrio šaulė Alina apibūdina paprastai: „Pirmiausia tai reiškia bendrumą, perspektyvą ir didesnes galimybes. Kartu tai suteikia ramybės ir pasididžiavimo – gali pasakyti, kad esi Lietuvos šaulė Danijoje, o vietos gynybos struktūros apie mus žino, padeda ir palaiko. Lietuvos ir Europos saugumas yra bendras tikslas“, – sakė ji.

Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjungos diasporos padaliniai veikia Airijoje, Belgijoje, Danijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Liuksemburge, Kanadoje, Kipre, Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Šiaurės Airijoje ir Vokietijoje. Dar aštuoniose valstybėse šaulių padaliniai šiuo metu kuriami.

Lietuvos šaulių sąjungos pranešimas

The post Diasporos šauliai pirmą kartą treniravosi su Danijos nacionaline gvardija appeared first on Voruta.

Nuo šių mokslo metų dar daugiau šalies 7–8 klasių moksleivių gali dalyvauti Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurse. Planuojama, kad per metus kursą išklausys apie 50 proc. šios amžiaus grupės moksleivių. Taip toliau plečiama Krašto apsaugos ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Lietuvos šaulių sąjungos iniciatyva, skirta ugdyti praktinius moksleivių įgūdžius, pilietiškumą ir visuomenės atsparumą.

„Visuotinė gynyba prasideda nuo žmogaus, kuris žino, ką daryti ištikus krizei, geba pasirūpinti savimi ir prireikus padėti kitam. Išplėtėme Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą – tai jaunajai kartai suteiks realių praktinių žinių, kaip reikėtų elgtis kritinėse situacijose“, – sako krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas.

Praėjusiais mokslo metais pradėtoje 7–8 klasių moksleiviams skirtoje programoje dalyvavo beveik 20 proc. šios amžiaus grupės moksleivių. Kursą veda Lietuvos šaulių sąjungos instruktoriai, jis organizuojamas mokykloms patogiu metu, o užsiėmimai derinami su mokyklų tvarkaraščiais.

Vienos dienos kurso metu moksleiviai ne tik įgyja teorinių žinių, bet ir praktiškai mokosi, kaip elgtis įvairiose krizėse. Jie supažindinami su išgyvenimo pagrindais, pirmąja pagalba, pilietinės gynybos principais, orientavimusi nepažįstamoje vietovėje, saugumu ir atsakingu elgesiu krizinėse situacijose.

Moksleiviai taip pat mokosi, kaip pasiruošti ir elgtis stichinės nelaimės, branduolinės avarijos ar karinio konflikto atveju – pasiruošti evakuacijai, įsirengti laikiną pastogę, saugiai susikurti laužą, suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiajam. Esminis kurso tikslas – kad jaunas žmogus krizės metu nepasimestų, žinotų pagrindinius veiksmus ir gebėtų ne tik pasirūpinti savimi, bet ir padėti aplinkiniams.

Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas mokyklose nėra nauja iniciatyva. Nuo 2023–2024 mokslo metų jis pradėtas organizuoti devintokams, o programos mastas palaipsniui išplėstas. Šiuo metu trijų dienų kursą išklauso visi Lietuvos devintokai.

Devintokams skirtame kurse Lietuvos šaulių sąjungos nariai ir kviestiniai lektoriai moko praktinių išgyvenimo ir pasirengimo krizinėmis situacijoms įgūdžių: pasiruošti evakuacijai, atpažinti civilinės saugos signalus, gaminti maistą gamtoje, saugiai kurti laužą, statyti palapinę, suteikti pirmąją pagalbą ir atlikti gaivinimą. Moksleiviai taip pat supažindinami su piliečių vaidmeniu valstybės gynyboje ir saugiu elgesiu su ginklais, o įgytas žinias įtvirtina baigiamajame žygyje.

Programą planuojama toliau nuosekliai plėsti. Bendradarbiaujant Krašto apsaugos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoms bei Lietuvos šaulių sąjungai, nuo 2027 m. planuojama pradėti pilotinius Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių užsiėmimus ir 5–6 klasių moksleiviams.

Taip formuojama vientisa, amžių atitinkanti mokinių rengimo sistema – kiekviename ugdymo etape suteikiama vis daugiau žinių ir praktinių įgūdžių. Jaunesnėse klasėse įgytas pagrindas vėliau leidžia mokytis sudėtingesnių dalykų, geriau suprasti savo vaidmenį krizės metu ir ugdyti pasitikėjimą savo gebėjimais veikti.

KAM.lt inform.

The post Plečiamas jaunuolių rengimas valstybės gynybai: dar daugiau 7–8 kl. moksleivių įtraukiami į pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą appeared first on Voruta.

Tomas Kizevičius, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos studijų programos studentas, Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas”, Nr. 8, 2026 m.

Pasitraukimas į Vakarus

1944 m. liepos 5 d. prie Vilniaus artėjant sovietinei kariuomenei, Antanina grįžo į gimtuosius namus Žvirgždaičiuose, kuriuose po tėvo mirties ūkininkavo jos brolis Petras. Kai mūšiai vyko Kauno prieigose, Petras, Judita ir Antanina Liorentai nusprendė pasitraukti į Vakarus. Tikėtina, kad šį sprendimą lėmė ne tik artėjantis frontas, bet ir sovietinių represijų baimė, nes Antaninos brolis Jonas Liorentas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. Liepos 30 d. 22 val. jie atsisveikino su artimaisiais ir amžiams paliko gimtinę. Motina Barbora Liorentienė dėl sveikatos ir amžiaus vykti kartu negalėjo, todėl jai paprašius, vaikai mamą paliko pas dukrą Eleną Bagdonavičienę Smilgiuose. Rugpjūčio 4 d. Antanina, Judita ir Petras Liorentai perėjo Vokietijos sieną ir įsikūrė DP (perkeltųjų asmenų) stovyklose. Tą pačią dieną nuo fugasinių sviedinių sudegė Liorentų sodyba – iš jos liko tik šimtametis ąžuolas bei šulinio rentinys.

Gyvenimas JAV

1949 m. rugpjūčio 27 d. Antanina Liorentaitė atvyko į JAV. Antanina apsigyveno Čikagoje, kur įsijungė į lietuvių visuomeninę veiklą. Dirbo laikraščio ,,Lietuvių balsas“ platinimo skyriuje, padėdama kaip ekspedicijų talkininkė ir rėmėja. Atlyginimas buvo mažas, todėl A. Liorentaitė gyveno labai kukliai. Taip pat keletą metų ji dirbo turtingų amerikiečių šunų prižiūrėtoja. Paskutinius dvidešimt gyvenimo metų A. Liorentaitė praleido Lituanikos gatvės kampiniame name, Bridžporte. Anuomet šalia gyveno legendinis Lietuvos lakūnas Steponas Darius, todėl Antanina ir pasirinko šią vietą.

Nors skraidymai jau seniai buvo praeityje, meilė dangui jos širdyje niekada neišblėso. Gyvendama užsienyje Antanina Liorentaitė nuolat ilgėjosi tėvynės, tačiau dėl silpnos sveikatos negalėjo jos aplankyti. Nors pati gyveno labai kukliai, iš savo santaupų ji rėmė Sibiro tremtinius, gimines bei buvusius partizanus.

Už nuopelnus Lietuvos aviacijai

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. atsirado galimybė atnaujinti glaudesnius ryšius su Lietuva. Tuomet Antaniną Liorentaitę susirado Lietuvos lakūnai. 1993 m. Antanina paaukojo 500 JAV dolerių Dariaus ir Girėno paminklo statybai Kaune. Jos pavardė buvo iškalta sąraše tarp aukotojų paminklui.

1993 m. minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio šešiasdešimtmetį, buvo įsteigtas Dariaus ir Girėno medalis, kurio autorius buvo skulptorius Petras Henrikas Garška. Medalio averse pavaizduoti Steponas Darius ir Stasys Girėnas, o reverse – legendinio „Lituanicos“ skrydžio maršrutas bei įrašas „Už nuopelnus Lietuvos aviacijai“. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Nr. 100 už ypatingus nuopelnus Lietuvos aviacijai šiuo medaliu buvo apdovanota ir Antanina Liorentaitė. Ji buvo vienintelė moteris iš pirmųjų šiuo medaliu apdovanotų 24 žmonių. Apdovanojimą jai įteikė Čikagoje 1994 m. gegužės 12 d. inžinierius, lakūnas Edmundas Jasiūnas. Su apdovanojimu Antaniną sveikino daugelis Lietuvos aviacijos ir išeivijos veikėjų, tarp jų buvęs LAK sekretorius Viktoras Ašmenkas, aviamodeliuotojas Vytautas Šakalys, žurnalistas Balys Dundulis, JAV lietuvių išeivijos veikėjai Aldona ir Anis Griniai, bendraklasis Feliksas Valaitis, Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas Grožvydas Lazauskas, išeivijos kultūros rėmėja Elena Jurkėnienė, profesorius Antanas Adomėnas, aeromedicinos pradininkas Lietuvoje Vytautas Tauras, išeivijos bendruomenės renginių organizatorė Stefanija Šidlauskienė.

Po medalio įteikimo laikraštyje ,,Lietuvos balsas“ Nr. 12 Antanina Liorentaitė rašė taip: ,,Jaučiuosi didžiai pagerbta, priėmusi Dariaus ir Girėno medalį iš lakūno Edmundo Jasiūno rankų. Jis sveikino mane kaip pirmąją Lietuvos moterį lakūnę ir parašiutininkę, užsitarnavusią šį medalį […]. Mano širdis prisipildė giliu dėkingumu ir kažkokiu grauduliu… Taip toli nuo Lietuvos!… Po tiek metų!… Ak, žiūriu į medalį ir matau ne tik mūsų aviacijos didvyrius Darių ir Girėną, bet ir skaisčią Lietuvos padangę, visą būrį draugų… Lietuva, tai tu mane taip gausiai apdovanojai!… Nežinau, kada jautriau išgyvenau: ar dabar t.y. medalio įteikimo valandėlėje, ar tada 1932 m., kai pirmą kartą skridau solo ir netrukus – pirmą kartą iššokau parašiutu…“

Antaninos Liorentaitės Dariaus ir Girėno medalis buvo pargabentas į Lietuvą. Šiuo metu jis yra saugomas Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Antaninos Liorentaitės kuklumas, tvirtas charakteris ir prisirišimas prie gimtinės išliko iki paskutinės jos gyvenimo akimirkos.

Atmintis

Antanina Liorentaitė mirė Čikagoje 2003 m. vasario 4 d., būdama 96 metų. Paskutinė jos valia buvo išdėstyta 2002 m. surašytame testamente. Jame Antanina nurodė, kad: ,,[…] kūnas būtų sudegintas tuojau po mirties… Taip pat nenoriu jokio pranešimo apie mano mirtį nei per radiją ar televiziją, nei per spaudą čia, Amerikoje […] Pageidauju, kad pelenai su urna būtų nusiųsti į Lietuvą, kur aš gimiau, ir palaidoti Žvirgždaičių kapinėse, kuriose yra seniau palaidoti mano tėvas (Petras Liorentas) ir mano sesuo (Petronėlė Liorentaitė) […]“

2003 m. kovo 15 d. vykdant paskutinę Antaninos Liorentaitės valią, urna buvo palaidota Žvirgždaičių kapinėse greta tėvo ir sesers palaikų. Urnos pargabenimu į gimtinę rūpinosi dukterėčia Ina (brolio Jono Liorento dukra), o laidotuvėmis – dukterėčia Kunigunda Bukantienė (sesers Elenos Liorentaitės – Bagdonavičienės dukra) su šeima. Atsisveikinimas su velione vyko jų namuose Paluobiuose. Šv. Mišias Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukojo Paluobių Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas kunigas Antanas Mickevičius, o kapinėse atsisveikinimo žodį tarė rajono jaunųjų sklandytojų būrelio vadovas Antanas Unikauskas ir lakūnas Viktoras Ašmenskas.

Šakių rajono savivaldybės taryba 2021-uosius metus nusprendė paskelbti Antaninos Liorentaitės ir jos brolio Jono Liorento metais.

Antanina Liorentaitė palaikė artimus santykius su savo buvusia mokykla – dabartine Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazija (tuometine progimnazija). 1997 m. pavasarį ji mokyklai atsiuntė 150 kg svorio į vienuolika dėžių sudėtas knygas. Tarp jų buvo ir Bostone leista 37 tomų ,,Lietuvių enciklopedija“. Iš knygų turinio galima spręsti, kad Antanina domėjosi Lietuvos istorija, rinko informaciją apie savo gimtąjį kraštą ir jo žmones. Gimnazijos muziejuje šiandien saugoma istorijos mokytojos Irenos Spranaitienės ir jaunųjų kraštotyrininkų surinkta medžiaga apie pirmąją Lietuvos lakūnę.

„Liorentukai“

Atnaujinusi ryšius su Lietuvos aviatoriais Antanina rūpinosi aeroklubų vaidmeniu auklėjant jaunimą. 1997 m. Valenčiūnų aeroklube, Šakių rajone, buvo įsteigta vaikų sklandymo mokykla. Lakūnas Edmundas Jasiūnas pasiūlė mokyklėlę pavadinti Antaninos Liorentaitės vardu. Būrelio vaikus ji pageidavo vadinti liorentukais. Mokykla turėjo savo vėliavą – mėlyname fone buvo išsiuvinėti gandrai.

Liorentukai kasmet dalyvaudavo jaunųjų sklandytojų varžybose ir ne kartą tapo respublikos čempionais bei prizininkais.

Per visą veiklos laikotarpį mokykla išugdė apie 60 jaunųjų sklandytojų. Keletas liorentukų studijavo Antano Gustaičio aviacijos institute Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vienas jų – Romualdas Konteikis. Jis tapo profesionaliu aviatoriumi, respublikinių ir tarptautinių sklandymo varžybų bei čempionatų dalyviu ir prizininku.

,,Į raketą sėsčiau“

1998 m. birželio 13 d. Žvirgždaičiuose vyko 26-oji Kalbos diena bei Aviacijos šventė. Buvusios Liorentų sodybos vietoje, prie išlikusio šimtamečio dvikamienio ąžuolo buvo atidengta atminimo lenta, skirta Antaninai ir Jonui Liorentams.

2004 m. minint pirmąsias lakūnės mirties metines, pagrindinei Žvirgždaičių gatvei buvo suteiktas Antaninos Liorentaitės vardas.

1988 m. kraštietis, pedagogas, lakūnas, Lietuvos sklandymo asociacijos prezidentas, rajono jaunųjų sklandytojų būrelio vadovas Antanas Unikauskas susitiko su Antanina Liorentaite ir kartu su aviacijos istoriku Edmundu Jasiūnu kamera užfiksavo lakūnės prisiminimus. Ši filmuota medžiaga 2015 m. buvo panaudota 45 min 12 s filme ,,Į raketą sėsčiau“ (aut. Edita Mildažytė).

2021 m. rugpjūčio 28 d. Žvirgždaičiuose Antaninos ir Jono Liorentų metams skirtoje šventėje ,,Dangaus platybių pakerėti“ buvo pristatyta paminklo vizija. Paminklui parinkta vieta turi simbolinę reikšmę – jis stovi pusiaukelėje tarp buvusios Liorentų sodybvietės ir Žvirgždaičių kapinių, kur palaidota Antanina Liorentaitė. Algimanto Vorevičiaus iš rūdinto metalo sukurta skulptūrinė kompozicija simbolizuoja paukštį-lėktuvą, bandantį atsiplėšti nuo žemės ir pakilti į dangų. Skirtingo dydžio sparnai įprasmina dviejų Lietuvai nusipelniusių žmonių likimus. Ilgesniajame sparne iškalti Antaninos žodžiai „Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė kaip magnetas traukė…“, o trumpesniajame kiauriai išpjautas dvigubas kryžius – vienas valstybės simbolių, naudotas karo aviacijoje ir sietinas su Jogailaičių dinastijos herbu. Pasvirusi skulptūros centrinė ašis simbolizuoja gyvenimo lūžį, emigraciją ir prarastą skraidymo laisvę. Visos skulptūrinio akcento detalės yra skirtingų geometrinių formų ir jungiamos simetriškai. Iš paukščio skrydžio paminklas įdomus tuo, kad aikštėje pėsčiųjų takai išdėstyti taip, jog primena lėktuvo propelerius. Skulptūrinė kompozicija yra daugiau nei keturių metrų aukščio.

Pabaiga

Žvelgiant į A. Liorentaitės gyvenimą, galima matyti paraleles ir su šauliais, kurie, vedami vidinio pašaukimo, prisiima atsakomybę už visuotinę valstybės gynybą bei jos ateitį. Kaip ir anuomet, taip ir dabar tarnystė Tėvynei dažnai prasideda nuo asmeninio apsisprendimo, drąsos išeiti iš komforto zonos ir gebėjimo veikti ten, kur tenka prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Net jeigu ir tokie pasirinkimai ne visada sulaukia deramo pripažinimo, jie išlieka svarbūs.

Naudoti šaltiniai:

Liorentų būtasis laikas. Kaunas: Šakių viešoji biblioteka, 2021

Dobkevičius, K. Antanina Liorentaitė. Prieiga internete: https://www.vle.lt/straipsnis/antanina-liorentaite/

Vytauto Didžiojo karo muziejus. Medalis. Dariaus ir Girėno. Antaninos Liorentaitės. Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema (LIMIS). Prieiga internete: https://www.limis.lt/valuables/e/805446/876017711

Kauno diena. „Ką mes žinome apie pirmąją Lietuvos lakūnę?“, 2013 m. balandžio 3 d. Prieiga internete: https://kauno.diena.lt/naujienos/kultura/ka-mes-zinome-apie-pirmaja-lietuvos-lakune-209165

Šakių rajono laikraščio „Draugas“ straipsnis „Po Žvirgždaičių dangumi – maži, bet galingi“, 2024 m. rugpjūčio 5 d. Prieiga internete: https://www.drg.lt/kultura/25614-po-zvirgzdaiciu-dangumi-mazi-bet-galingi

Antanina Liorentaitė: tarp žemės ir dangaus

The post Antanina Liorentaitė: tarp žemės ir dangaus. II dalis appeared first on Voruta.

Tomas Kizevičius, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos studijų programos studentas, Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas”, Nr. 7, 2026 m.

Lietuvos aviacijos istorijoje greta gerai žinomų konstruktorių, karo lakūnų ir aviacijos veikėjų būta ir asmenybių, kurių vardai šiandien minimi gerokai rečiau, nors jų indėlis ne mažiau reikšmingas. Viena tokių asmenybių – Antanina Liorentaitė (1906–2003), pirmoji Lietuvos moteris lakūnė ir parašiutininkė. Savo ryžtu, profesionalumu ir atkaklumu ji ne tik įsitvirtino tuomet vyriškoje aviacijos srityje, bet ir prisidėjo prie jos populiarinimo, tapdama įkvepiančiu pavyzdžiu tiek savo laikmečiu, tiek šiandien.

Iš kaimo į dangų

Antanina Liorentaitė gimė 1906 m. lapkričio 11 d. Žvirgždaičiuose, pasiturinčių ūkininkų Petro ir Barboros Liorentų šeimoje. Ji buvo jauniausias (aštuntas) vaikas šeimoje. Šeima valdė apie 65 ha žemės.

Antaninos tėvas buvo Petras Liorentas, gimęs 1852 m. Žvirgždaičiuose. Petras augo 5 vaikų šeimoje. Be jo šeimoje augo dar 2 broliai ir 2 seserys. Iš tėvo Petro Antano Liorento P. Liorentas paveldėjo 50 ha ūkį. Būdamas brandaus amžiaus Petras Liorentas vedė Antaninos motiną Barborą Olekaitę. Spaudos draudimo metais Petras bendravo su Lietuvos himno autoriumi, gydytoju ir prozininku Vincu Kudirka. Ne kartą Liorentų namuose lankėsi žandarai ieškodami draudžiamosios lietuviškos spaudos. Petras savo vaikams tapo patriotiškumo ir altruizmo pavyzdžiu.

Antaninos Liorentaitės motina buvo Barbora Olekaitė, gimusi 1865 m. Žardelių k., Barzdų vlsč. Barboros tėvai buvo stambūs ūkininkai, vadinti šimtamargiais.

Antanina Liorentaitė gimė ir augo nedidelėje Žvirgždaičių gyvenvietėje, įsikūrusioje abipus Nenupės upelio, prie kelio iš Griškabūdžio į Kudirkos Naumiestį.

Antanina augo kartu su dviem broliais (Petru Vincu ir Jonu) bei penkiomis seserimis (Matilda, Judita, Elena, Petronėle ir Ona Eugenija).

Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, Antanina Liorentaitė išvyko į tuometinę sostinę Kauną ir apsigyveno Aukštojoje Fredoje. Dirbo telefoniste Kauno pašte. Antaninai teko telegrafe budėti ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo naktį, kuomet buvo užimtas Generalinis štabas, Centrinė telefono ir telegrafo stotis bei kiti vyriausybiniai pastatai.

Lemtingas apsilankymas 

Apsilankymas pas brolį, karo lakūną Joną Liorentą Aleksoto aerodrome buvo lemtingas. Brolis pasiūlė jai paskraidyti kartu. Apskriejus aplink Kauną ir atlikus keletą sudėtingesnių posūkių, nusileidusi ant žemės, Antanina buvo be galo sužavėta. Tuomet ji sakė: ,,Kelionė mane apsvaigino. Pakilusi arčiau saulės, nebenorėjau grįžti į žemę. Nutariau pati išmokti valdyti tą urzgiančią mašiną“. Lietuvos aeroklubas organizuodavo kursus, skirtus civilinių lakūnų rengimui. Sužinojusi, kad vyksta naujas priėmimas, Antanina Liorentaitė užsirašė ir 1931 m. rudenį pradėjo mokytis.

Lankė III civilinių lakūnų mokymo grupę, kurią sudarė 4 vyrai ir 2 moterys. Anais laikais į moteris, bandančias siekti karjeros, daugelis žiūrėjo skeptiškai: vieni stebėjosi, kiti juokdavosi, o vienas iš Antaninos instruktorių, mėgęs išgerti, net sakydavo: „Bobos, ko čia lendate į aerodromą, puodus mazgoti jums tinka, ne čia“. Su A. Liorentaite kartu mokėsi Marytė Jautokaitė, kuri nors ir gavo piloto licenciją, tačiau dėl sveikatos problemų skraidyti negalėjo, o po kelių metų mirė nuo džiovos. Pirmajam Lietuvoje moters lakūnės skrydžiui ankstesniuose kursuose buvo rengiama Ona Steponaitytė, tačiau ji neišlaikė praktinio egzamino.

Nebaisūs nei suktukai, nei kilpos 

Pirmasis Antaninos Liorentaitės skraidymo instruktorius buvo Antanas Mikėnas. Praktiniai užsiėmimai vykdavo Aleksoto aerodrome naktimis, nes tada oras būdavo ramiausias. O dieną, net jeigu ir būdavo giedras dangus, pakilus aukščiau, lėktuvai buvo blaškomi oro srovių, krisdavo į oro duobes. Iš Aukštosios Fredos, kur Antanina gyveno, iki aerodromo (5 km) ji eidavo pėsčia, o po pratybų grįždavo į darbą pašte. Taip A. Liorentaitė treniravosi ir dirbo dvejus metus (1931–1933 m.).

Būsimiems lakūnams, kurie siekdavo profesinių įgūdžių, pirmiausia reikėdavo išmokti teorinius dalykus ir atlikti keliasdešimt sudėtingų skrydžių. Iš viso kartu su instruktoriumi reikėdavo atlikti ne mažiau kaip 80 skrydžių. Profesionalumo testas būdavo toks: pirma reikėdavo pakilti į 2 km aukštį, išbūti ore pusvalandį, nusileisti iki 1 km aukščio ir sustoti ne toliau kaip 50 m nuo patiesto ant žemės ženklo. Toliau tęsiant skrydį, nusileisti iki 300 m aukščio bei sustoti ne toliau kaip 150 m nuo ženklo. Taip pat reikėdavo padaryti 5 figūrinius aštuntukus. Antaninai Liorentaitei nei suktukai, nei kilpos nebūdavo baisūs, tik pačioje skraidymo pradžioje porą kartų sunkiai sekėsi nutupdyti lėktuvą.

Bijoti? Aš niekada nebijau 

1932 m. rugpjūčio 26 d. Antanina Liorentaitė savarankiškai, be instruktoriaus, pakilo į orą. Savo būseną per pirmąjį skrydį po daug metų ji apibūdino taip: ,,Jaučiausi daug drąsiau ir maloniau, nes žinojau, kad tik aš viena atsakau už savo likimą. Vienu tarpu man pasirodė, kad lėktuvas pranyko, o aš sklendžiau ore, bet tas jausmas greitai dingo“. Prisiminusi pirmuosius savarankiško skraidymo metus, Antanina neslėpė, kad pasitaikė ir nesėkmių, tačiau apie jas kalbėjo santūriai su jai būdingu humoru: „Žinau, kad pakilau, paskraidžiau ir vėl nusileidau. Nieko ypatinga neįvyko. Bijoti? Aš niekada nebijau. Tiesa, vieną kartą truputį bijojau. Ne užsimušti, o sukulti mašiną. 1933 m. vasarą iš eilės du kartu per mano kaltę buvo apgedus mašina. Kažkaip pakilau kartą ir nukritau. Mašiną apdaužiau, bet pati likau visai sveika. Tuojau po to vėl skraidžiau. Kažkaip atsitiko, kad ir vėl nukritau. Vėl apdaužiau mašiną ir vėl likau sveika.“ Kitais metais, 1933 m. rugsėjį, Antanina Liorentaitė gavo piloto licenciją ir tapo pirmąją moterimi lakūne Baltijos šalyse.

Priimta į sparnuotų gretas 

Antanina Liorentaitė skraidė lakūno, inžinieriaus, brigados generolo Antano Gustaičio sukurtu mišrios konstrukcijos, dviviečiu aukštasparniu spyriniu monoplanu ANBO-II, vadinamu ,,Kregžde“. Vėliau Antanina skraidė su D.H.82 Tiger Moth, vadinamu ,,Kovu“.

1935 m. įvertinus Antaninos Liorentaitės žmogiškąsias savybes ir profesionalumą, ji buvo įtraukta į profesionalių lakūnų eskadrilę, tinkančią skraidyti esant karo sąlygoms. Apie Antaniną šiltai atsiliepė ir jos kolegos. Lakūnas Viktoras Ašmenskas prisiminė: ,,Antanina Liorentaitė puikiai tiko vyriškoje kompanijoje. Ji buvo mums ir draugė, ir patarėja, ir pagalbininkė. Mes ją vertinome už pareigingumą, ryžtą, kuklumą. Antanina neatsisakydavo suadyti įplėštą uniformą, prisiūti ištrūkusią sagą, drauge su mumis išlenkti vieną taurelę ar surūkyti papirosą. Žodžiu, buvo sava.“

Antaniną gebėjimą pritapti tarp lakūnų liudija ir jos prisiminimai po pirmojo šuolio parašiutu Tauragėje. Ji pasakojo, kad po šventės nuvyko pas bičiulio tėvus. Ten juos pavaišino skaniais pusryčiais, po šventės bičiulio mama pridėjo sumuštinių ir „ant drąsos” pusbonkę „baltosios”. Grįžtant iš Tauragės jie su nykščiu atsimatavo, kas kiek gali išgerti.

Pirmoji su parašiutu 

1936 m. birželio 7 d. aviacijos šventėje, kuri vyko Tauragėje, Antanina Liorentaitė iššoko parašiutu iš lėktuvo ir taip tapo pirmąja moterimi Lietuvoje, atlikusia šuolį parašiutu. Vėliau ji prisiminė, kad šuolį atliko savo iniciatyva: „Pati šokau per aeroklubo šventę. Man niekas nepasiūlė, bet ten pati pasiprašiau to šokimo. Tauragėj nieko ypatingo, tik krentant žemyn vėjas ne pagal apskaičiavimą buvo, tai jeigu būčiau nepatraukus virvutės, būčiau į Jūrą įkritus, upelis ten Jūra“. Lietuvos aeroklubo žurnalas ,,Lietuvos sparnai“ tuomet rašė: ,,… nusistebėjimą žiūrovams sukėlė panelė lakūnė A. Liorentaitė, iššokdama iš lėktuvo su parašiutu. Pradžioje žiūrovai net nenorėjo tikėti, kad tą drąsų žygį atliko moteris. Tačiau tauragiškiai netrukus įsitikino, kad tai tikrai moters žygis, ir karštai sveikino pirmąją Lietuvos moterį, iššokusią su parašiutu“. Tokia drąsa nebuvo atsitiktinė – Antanina nuo pat vaikystės mėgdavo karstytis ir nebijodavo aukščio. Pirmasis jos šuolis įvyko dar tada, kai jai buvo 8 metai. Tuomet ji kluone šoko nuo balkio į šiaudų šalinę.

1937 m. gegužės 16 d. minint LAK (Lietuvos visuomeninės civilinės ir aviacijos organizacijos) dešimtmetį Antanina Liorentaitė kartu su kitais 10 parašiutininkų Kaune dalyvavo grupiniame šuolyje, kurį stebėjo 30 tūkst. žiūrovų. Vėliau šuoliai buvo demonstruojami ir kituose miestuose. Liepos 18 d. per aviacijos šventę Alytuje Antanina vėl atliko šuolį su parašiutu.

1939 m. nutrūko Antaninos Liorentaitės skrydžiai. Kaip lapkričio 8 d. rašė Aviacijos ir oro apsaugos iliustruotas žurnalas ,,Lietuvos sparnai“: ,,Mūsų pirmoji civilinė lakūnė Antanina tarnybos labui iškelta į Vilnių“.

Literatūra

Liorentų būtasis laikas. Kaunas: Šakių viešoji biblioteka, 2021

Tamošauskas, I. Antanina Liorentaitė – pirmasis šuolis parašiutu Tauragėje. Tauragės krašto muziejus „Santaka“, 2021 m. Prieiga internete: https://tauragesmuziejus.lt/antanina-liorentaite-pirmasis-suolis-parasiutu-taurageje/

Kauno diena. „Ką mes žinome apie pirmąją Lietuvos lakūnę?“, 2013 m. balandžio 3 d. Prieiga internete: https://kauno.diena.lt/naujienos/kultura/ka-mes-zinome-apie-pirmaja-lietuvos-lakune-209165

The post Antanina Liorentaitė: tarp žemės ir dangaus appeared first on Voruta.

Rūta Neniškienė, Linkmenys, Ignalinos raj., www.voruta.lt

Gegužės 30 dieną, Ignalinos rajone, Linkmenyse vyko tradicinis Pasienio policininkų, saugojusių Lietuvos-Lenkijos demarkacinę liniją, palikuonių susitikimas. Susitikimas tradiciškai įvyko prie tarpukario pasieniečiams skirto paminklo „Atmintis“. Susitikime dalyvavo renginio organizatorius Antanas Žilėnas, Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, Pasieniečių klubo pirmininkas Valentinas Novikovas, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos plk. Prano Saladžiaus rinktinės vadas Jurandas Rusteika, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos Jaunimo savanoriškosios tarnybos nariai, kiti garbingi svečiai, giedojo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“. Renginį vedė Linkmenų seniūnas Jonas Alekna ir Ignalinos rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė.

Renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje. Kunigas Raimondas Jurolaitis kvietė melstis už taiką ir ramybę bažnyčioje giedant chorui „Aidas“. Šventei tęsiantis lauke prie paminklo, sugiedota Tautiška giesmė, renginio vedėjai skyrė tėviškei eilių. Šventės pradžioje kalbėjęs meras Laimutis Ragaišis akcentavo pasienio ir atminties ryšį, paminėjo pernai į amžinybę išėjusias paskutines gyvas istorijos liudininkes, tris partizanų ryšininkes, tremtines, pasienio policininkų žmonas Onutę Butrimaitę-Laurinienę, Veroniką Paukštytę-Macienę, Angelę Mameniškytę-Kondratavičienę. Meras pabrėžė, kad svarbu išsaugoti atsiminimus ateities kartoms.

Lietuvos šaulių sąjungos plk. P. Saladžiaus rinktinės vadas, Jurandas Rusteika kalbėjo, kad gyvename vertybių devalvacijos laikotarpiu, o kartu ir „ant parako statinės“, kai turime permąstyti savo santykį su tėvyne, kad išvengtume polinkio į nomadizmą ir pasaulio piliečio etiketės, kad būtume pasiruošę, esant reikalui, ją ginti. Pabaigai J. Rusteika palinkėjo, prisiminęs Norberto Černiausko romaną, kad „tai nebūtų paskutinė mūsų vasara“.

Pasieniečių klubo pirmininkas Valentinas Novikovas dėkojo visiems, kurie prie paminklo Linkmenyse susirenka jau aštuonerius metus, ir pridūrė, kad paminklas skirtas ne tik pasieniečiams, bet ir visiems, ištikimiems valstybei. Apgailestavo, kad tarp šįmet sučiuptų kontrabandininkų yra trylika pareigūnų, jį liūdina mažos tėviškės gynėjų algos. Tuo pačiu Valentinas Novikovas įteikė padėkas merui Laimučiui Ragaišiui, plk. Jurandui Rusteikai, choro „Aidas“ meno vadovui Viliui Grušniui, Lietuvos gynybos, kultūros, ir švietimo asociacijos Jaunimo savanoriškos tarnybos vadui Vytautui Bučeliui, fotografui, kino kūrėjui, renginio metraštininkui Eugenijui Ostašenkovui.

Renginio iniciatorius bei organizatorius Antanas Žilėnas atminimo medaliu ir A. Šapokos knyga „Lietuva per amžius“ apdovanojo meno vadovą Vilių Grušnių. Antanas Žilėnas dėkojo susirinkusiems ir prisiminė, kad prieš aštuonerius metus pasienio policininkų palikuonių ainių buvo daugiau. Paminėjo, kad šįmet atvyko Utenos apskrities pasienio policijos viršininko Antano Juodžio proanūkis Bronius Česnavičius. A. Žilėnas visiems priminė, kad šalia paminklo pasodinti šeši ąžuoliukai: Lietuvos 100-mečiui, Utenos apskrities pasieniečių viršininkams Jonui Motiejūnui-Valevičiui, Antanui Juodžiui ir kiti trys – didvyrių ainiams.

Po organizatoriaus kalbos prisiekė Povilo Plechavičiaus karių sąjungos naujieji nariai. Renginį dainomis lydėjo choras „Aidas“, o po oficialiosios dalies visi vaišinosi kareiviška koše bei arbata, grojo Linkmenų kaimo kapela.

Rūtos Neniškienės ir Pasieniečių klubo nuotraukos

The post Dar ne paskutinis pasienio policininkų palikuonių susitikimas Linkmenyse appeared first on Voruta.

Žydronė Kolevinskienė, www.traku-zeme.lt

Trečius metus iš eilės Krašto apsaugos ministerija ir šauliai kuria tradiciją: trečiąjį gegužės savaitgalį – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną – kviečia plačiąją visuomenę dalyvauti žygiuose Laisvės kovotojams atminti. Kviečia ne tik prisiminti, bet ir patirti, ką jautė, kaip jautėsi Lietuvos partizanai, kadaise tylomis žengdami miškais, slėpdamiesi nuo priešo, atremdami priešą, samanomis nešdami kovą už laisvą Lietuvą. Žygeiviai eina samanotais miško takais, lanko atminimo vietas, bunkerių vietas ir kryžius žuvusiems partizanams. Tokiu būdu istorija tampa ne sausa data vadovėlyje, o gyvu pasakojimu, kurį galima pajusti einant tais pačiais keliais. Šie žygiai sujungia istorijos pažinimą, patriotiškumą ir gyvą atmintį apie žmones, kurie okupacijos metais pasirinko kovą už Lietuvos laisvę. Miškais keliavo pagarba Lietuvos laisvę nešusiems per tylą, šaltį ir viltį.

Gegužės 16 d. buvo surengta 10 žygių įvairiuose Lietuvos regionuose, kur vyko partizanų mūšiai, kur yra žinomos partizanų žūties vietos. Šiais metais net 9 žygius partizanams pagerbti surengė lietuvių bendruomenės užsienyje – Norvegijoje, JAV ir kt. Simboliškas tradicinio renginio pavadinimas – „Samaningi kilometrai“: samaningi (žygis samanomis) asocijuojasi ir su sąmoningais – kai einama tikslingai pasirinkus, apmąstant partizanų kovos ir žūties prasmę.

Trakų rajono savivaldybėje vyko „Samaningų kilometrų“ žygis, skirtas pagerbti vieną ryškiausių Dzūkijos laisvės kovotojų, šio krašto partizanų vadą – Vaclovą Voverį-Žaibą. Tai buvo ilgiausias žygis iš visų surengtų – daugiau nei 25 km partizano Žaibo pėdomis. Pagrindiniai šio renginio organizatoriai – LR Krašto apsaugos ministerija ir Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Unės Babickaitės 1026-asis šaulių būrys, renginio partneriai – Trakų rajono savivaldybė ir Onuškio seniūnija. Į šį žygį jungėsi ir Trakų kuopos šauliai, Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos mokytojai ir mokiniai, šauliai iš kitų kuopų ir atskirųjų būrių, atvyko žygeiviai iš Kauno, Palangos. Užsiregistravusiųjų žygiui buvo virš 200. Jų neatbaidė nei apniukusi lietinga diena, nei ilgas žygio maršrutas.

Vaclovas Voveris-Žaibas (1922 02 17–1949 03 07)

Vaclovas Voveris, partizanų gretose žinomas Žaibo slapyvardžiu, buvo vienas drąsiausių ir ryžtingiausių Pietų Lietuvos partizanų vadų. Jis gimė Dzūkijoje – krašte, kurio miškai tapo svarbia partizaninio pasipriešinimo erdve. Gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų apskrities Onuškio vls. Bakaloriškių k. daugiavaikėje ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems 1943 m. Smailuose nužudžius kelis Voverių giminaičius, jis kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, suprato, kad namie likti pavojinga ir 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo partizanaut į mišką. Vaclovas Voveris pasirinko ne paklusimą, o ginkluotą kovą. Į partizanų gretas jis įsitraukė ankstyvuoju pokario laikotarpiu ir greitai išsiskyrė drąsa, sumanumu bei gebėjimu vadovauti. Iš pradžių jis sudarė 20 partizanų būrį iš buvusių kaimynų ir kitų, dalyvavusių savisaugos būryje ir jau patikrintų kautynėse. Vėliau būrys, veikęs Alytaus aps. Daugų ir Alovės vls., padidėjo ir buvo pavadintas Geležinio Vilko vardu. Jam vadovavo Vaclovas Voveris –Žaibas. 1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu jis paskirtas Kazimieraičio rinktinės vadu. Kartu ėjo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas. Partizanai savo vadu pasitikėjo, nes jis buvo veiklus, sumanus ir drąsus.

Žaibas garsėjo itin aktyvia veikla prieš okupacinę valdžią. Jis organizavo partizanų būrių veiksmus, rengė išpuolius prieš sovietų represines struktūras, palaikė ryšius tarp kovotojų ir rūpinosi pogrindžio veiklos tęstinumu. Bendražygiai jį prisimindavo kaip žmogų, kuris ne tik gebėjo priimti greitus sprendimus sudėtingose situacijose, bet ir palaikė kovotojų dvasią net sunkiausiomis akimirkomis.

Partizano Žaibo vardas ypač siejamas su narsumu ir gebėjimu išvengti okupantų pasalų. Sovietų saugumo struktūros ilgą laiką laikė jį vienu pavojingiausių Dzūkijos partizanų. Dėl drąsių operacijų ir netikėtų puolimų jis tapo tikra legenda tiek partizanų, tiek vietos gyventojų tarpe. Žmonės jį laikė laisvės simboliu – žmogumi, kuris nepasidavė net tada, kai partizaninis pasipriešinimas silpo, o okupacinė valdžia vis stiprino represijas.

1949 m. kovo 7 d. Alytaus miškų urėdijos Kalesninkų miške įrengtame Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės štabo bunkeryje žuvo Dainavo apygardos vado pavaduotojas ir rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas V. Kazlauskas- Vanagas, šios tėvūnijos būrio vadas J. Kazlauskas-Šermukšnis ir partizanas P. Šilanskas-Labutis. Juos išdavė gerai žinomas vaikų poetas, KGB užverbuotas partizanas Kostas Kubilinskas. Jo užverbavimo ir infiltravimo į Dainavos partizanų apygardos štabą pagrindinė priežastis ir svarbiausia užduotis – asmeniškai likviduoti partizanus Vaclovą Voverį-Žaibą ir Adolfą Ramanauską-Vanagą. Vienas karingiausių Lietuvos partizanų Vaclovas Voveris-Žaibas žuvo vos 27-erių…

„Samaningų kilometrų“ žygis partizano Vaclovo Voverio-Žaibo keliais

Pėsčiųjų žygio maršrutas partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo keliais driekiasi per Dzūkijos miškus ir vietoves, kuriose veikė Žaibo būrys. Tai kraštas, kuriame partizanai gyveno bunkeriuose, slapstėsi nuo enkavedistų, organizavo susitikimus ir planavo kovos veiksmus. Onuškio miestelio apylinkės liudija Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo būrio veikimo vietas: pasalos vieta, partizanų vado gimtasis Bakaloriškių kaimas, Onuškio rezistencinės kovos dalyvių kapinės.

Žygis „Vaclovo Voverio-Žaibo kelias“ gegužės 16-ąją prasidėjo Onuškio Kipro Petrausko aikštėje. Čia susirinkusius ir užsiregistravusius žygeivius, šaulius pasveikino Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės vadas mjr. Mindaugas Milius. Organizatoriams talkino 10-osios rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo 1029-oji kovinių šaulių kuopa, kuri buvo įrengusi postą, leido žygio dalyviams išbandyti taiklumą.

Prie renginio aktyviai prisidėjo ir Trakų šauliai. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro 10-osios rinktinės Trakų 1006-osios kuopos šauliai padėjo pagrindiniams organizatoriams, globojo žygeivius viso renginio metu, budėjo postuose, reguliavo eismą. Renginio atidarymo metu Trakų šauliai demonstravo ekipuotę, susidomėjusiems pristatė ginklus, šaulio gelbėtojo krepšį, kitas šauliškas veiklas. Savo šauliška patirtimi su renginio dalyviais norisi dalinosi ir Trakų kuopos jaunieji šauliai. Trakų šauliai žygiuojančius pasitiko konkrečiuose žygio punktuose. Pagrindiniai sustojimo punktai buvo trys: pasalos vieta kelyje Onuškis–Grendavė, kur yra pastatytas paminklas; Vaclovo Voverio-Žaibo gimtosios sodybos vieta Bakaloriškių kaime ir Onuškio rezistentų kapinės. Žygis baigėsi Onuškio Kipro Petrausko aikštėje, kur visų dalyvių laukė atminimo dovanėlės („Samaningų kilometrų“ ženkleliai) ir šauliška košė.

Mums, Trakų kuopos šauliams, buvo garbė praėjusį savaitgalį prisidėti prie Onuškyje vykusio „Sąmaningų kilometrų“ žygio „Vaclovo Voverio–Žaibo takais“. Džiugu buvo matyti gausią, neabejingą Lietuvos partizaninio karo istorijai bendruomenę, susirinkusią bendram tikslui – stiprinti pilietiškumą, istorinę atmintį ir vienybę. Geriausiai istorijos pamokos išmokstamos tuomet, kai galime prie jų prisiliesti ir patys patirti mūsų didžiavyrių žygdarbių prasmę. Kaip Trakų šaulių kuopos vadas, didžiuojuosi savo šauliais ir visais dalyviais, kurie savo pavyzdžiu rodo, kad sąmoningi kilometrai veda į stipresnę visuomenę, – sako Trakų 1006-osios kuopos vadas mjr. Marius Dzencevičius.

„Samaningų kilometrų“ žygis primena, kad partizanų kova buvo ne tik karinis pasipriešinimas. Tai buvo dvasinės stiprybės, tikėjimo ir meilės Tėvynei išraiška. Vaclovas Voveris-Žaibas tapo šios kovos simboliu – žmogumi, kuris pasirinko aukotis dėl Lietuvos laisvės ir iki paskutinės akimirkos liko ištikimas savo priesaikai. Ne veltui partizanai dainavo:

O, tu mano ginklužėli, būk taiklus, laimingas,

Kada tik ištiks pavojus – nelik abejingas…

Šiandien žygis partizano Vaclovo Voverio-Žaibo keliais suburia jaunimą, šaulius, kariškius, istorijos puoselėtojus ir visus, kuriems svarbi Lietuvos laisvės istorija. Kiekvienas nueitas kilometras tampa pagarba partizanų aukai ir priminimu, kad laisvė reikalauja drąsos, vienybės ir atminties. Dzūkijos samanomis apaugę takai saugo daugybę nepapasakotų istorijų, o Žaibo vardas juose tebėra gyvas kaip ryžto ir pasiaukojimo ženklas.

The post Miškais keliavo pagarba Lietuvos laisvę nešusiems appeared first on Voruta.

„Neįtikėtina, kad šauliai, būdami civiliai, skiria tiek savo laiko ir jėgų mokymams bei pratyboms. Tai daug pasako apie jūsų šalį“, – neslepia nuostabos Lietuvoje tarnaujantis ir šauliams mokymus vedantis JAV kariuomenės kapitonas Zachas Lanctotas.

Lietuvos šaulių sąjungos nariai šiuo metu dalyvauja devynių savaičių „Commando School“ mokymų cikle, kurį Lietuvoje veda JAV kariuomenės instruktoriai. Šie mokymai, kuriuose dalyvauja apie 500 šaulių, – kur kas daugiau nei kariniai įgūdžiai ar fizinis pasirengimas. Čia kalbama apie tai, kas iš tiesų laiko valstybę – atsakomybę, pasiryžimą ir žmones, pasirengusius ginti savo šalį.

Vienas iš mokymų vadovų – JAV kariuomenės kapitonas Zachas Lanctotas iš 1-ojo bataliono 12-ojo kavalerijos pulko. Lietuvoje jau devynis mėnesius tarnaujantis karininkas greitai pelnė šaulių pagarbą ne tik dėl savo patirties, bet ir dėl gebėjimo įkvėpti. Jis pats yra taip susižavėjęs Lietuva ir jos žmonių motyvacija, kad šiuo metu prailgino savo tarnavimo laiką, o netrukus vėl planuoja sugrįžti į Lietuvą dirbti toliau.

Įkvepianti lyderystė

Motyvacinės kalbos ir lyderystė žodžiu yra svarbi JAV kariuomenės tradicijos dalis. Kariai nuo pirmųjų tarnybos dienų mokomi, kad tikras vadas ne tik duoda komandas, bet ir geba įkvėpti žmones veikti sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

Todėl šauliams rengiamų mokymų metu Lietuvos kariuomenės Gen. Silvestro Žukausko poligone daug dėmesio skiriama gebėjimui stiprinti komandos dvasią, ugdyti pasitikėjimą bei priminti, dėl ko visi čia susirinko.

Kapitono Z. Lanctoto paskaitos šauliams – šios tradicijos pavyzdys. Mokymų metu karininkas dažnai kalba ne vien kaip instruktorius, bet ir kaip žmogus, nuoširdžiai tikintis tuo, ką daro. Jo žodžiai apie pareigą valstybei, laisvės kainą ir tautos stiprybę ne vienam pratybų dalyviui tampa stipriu emociniu postūmiu.

„Ar jūs labiau mylite Lietuvą? Ar priešas labiau nori ją užimti?“ – šį susimąstyti skatinantį klausimą pratybų metu jis uždavė šauliams.

Pasak kapitono, būtent žmonių apsisprendimas ir valia lemia valstybės stiprybę, o Lietuvoje puikus to pavyzdys – aktyvūs šauliai. Jį ypač nustebino, kiek laiko ir jėgų mokymams bei pratyboms skiria civiliai, tapę Lietuvos šaulių sąjungos nariais. „Tai daug pasako apie jūsų šalį. Lietuviai yra karių tauta“, – priduria JAV karininkas.

Žavisi Lietuvos istorija

Z. Lanctotas neslepia, kad Lietuva jam paliko didžiulį įspūdį. Tarnybos metu amerikiečių kariai stengiasi kuo geriau pažinti šalį, kurioje yra dislokuoti – domisi istorija, kultūra, žmonių patirtimis.

Kapitoną ypač sužavėjo Lietuvos šaulių sąjungos veikla tarpukariu, partizaninis pasipriešinimas okupantams, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas, Sausio 13-osios įvykiai.

„Jūs net taikos metu jaučiate atsakomybę už savo valstybę. Tai labai reta ir labai stipru“, – neslepia susižavėjimo ir nuostabos jis.

Kapitonas Z. Lanctotas susipažino ir su Lietuvos partizanų kovų istorija. Jo teigimu, lietuvių istorijoje slypi ypatinga stiprybė, kurios kartais patys žmonės net nepastebi.

„Jūs žinote, ką reiškia kovoti dėl savo laisvės. Net jūsų vėliavos raudona spalva simbolizuoja už Tėvynę pralietą kraują“, – sako karininkas.

Būti pasiruošus ir neprarasti vienybės

Mokymų metu karininkas Z. Lanctotas nevengia kalbėti ir apie šiandienos pasaulio realybę. Anot jo, saugumas nėra savaime suprantamas dalykas, todėl pasirengimas ginti savo šalį turi prasidėti dar taikos metu.

„Tai gali atrodyti kaip žaidimas iki tol, kol supranti, kad tai jau nebėra žaidimas“, – teigia kapitonas, pasaulį įvardydamas „pavojinga vieta“.

Tai iliustruodamas jis primena, kad nei Sakartvelo, nei Ukrainos žmonės nesitikėjo, jog vieną dieną teks stoti į realią kovą už savo laisvę ir valstybę. Todėl šiandien, pasak Lietuvoje tarnaujančio amerikiečio, svarbiausia mokytis, būti pasiruošus ir neprarasti vienybės.

Vis dėlto, kalbėdamas apie Lietuvą JAV karininkas pirmiausia mini ne grėsmes, o žmones. Anot Z. Lanctoto, būtent jie kuria šalies stiprybę.

„Man atrodo, kad jūs dar patys nesuvokiate, kokioje nuostabioje šalyje gyvenate. Vilniuje žmonės jaučiasi saugūs, gatvėse matau daug laimingų žmonių“, – sako Lietuvoje tarnaujantis Z. Lanctotas.

Lietuvos šaulių sąjungos pranešimas

The post Šaulius mokantis JAV karininkas: „Lietuviai supranta, ką reiškia laisvė“ appeared first on Voruta.

Jolanta Stasytė-Berniūnienė, Vilnius, www.voruta.lt

Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo Trimitas pirmasis numeris buvo išleistas 1920 m. birželio 1 d. Kaune. Leidinys ėjo iki 1940 metų, buvo atkurtas 1990 metais. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje saugomi visi 1920–1940 m. išėję žurnalo komplektai.

Šaulių sąjunga susikūrė iš būtinybės ginti trapią Lietuvos nepriklausomybę. 1919 m. birželio 21 d. bermontininkai Šiauliuose nužudė ir sužeidė keliolika Lietuvos kareivių ir civilių. Šie įvykiai paskatino Užsienio reikalų ministerijos Spaudos biuro viršininką Matą Šalčių su bendraminčiais kurti ginkluotos savigynos organizaciją, kreiptis į Vyriausybę, kad valdininkai ir tarnautojai gautų ginklų ir būtų išmokyti jais naudotis. 1919 m. birželio 27 d. įvyko susirinkimas, kurio metu buvo įkurta Šaulių sąjunga, pirmininku išrinktas V. Putvinskis-Pūtvis. Lietuvos šaulių sąjunga iš pradžių buvo Lietuvos sporto sąjungos padalinys, o rugsėjo 15 dieną, patvirtinus įstatus, tapo savanoriška karine nepolitine organizacija, kurios tikslas – ugdyti piliečių kovingumą, patriotizmą, drąsą, plėsti kultūrinį akiratį, kovoti su išorės ir vidaus Lietuvos nepriklausomybės priešais.

Šaulių sąjungos Centro valdyba, suvokdama organizacijos leidinio poreikį, nusprendė steigti žurnalą Trimitas. Pirmuoju jo redaktoriumi buvo paskirtas M. Šalčius. Iki 1935 m. leidinyje buvo įprasta nurodyti vien atsakomąjį redaktorių, todėl pirmajame numeryje buvo paskelbta tik Miko Mikelkevičiaus pavardė.

Pirmasis Trimito numeris, paantraštėje pristatytas kaip mėnesinis žurnalas, išėjo 40-ies puslapių. Žinutėje „Nuo Centro valdybos“ atskleista, kodėl pradėtas leisti Trimitas: trūkę leidinio, padedančio siekti organizacijos tikslų ir auklėjančio visuomenę demokratine dvasia, „neperkošta per partinį koštuvą“. Vedamajame „Trimitą išleidžiant“ poetiškai paaiškinta, kodėl naujajam leidiniui buvo pasirinktas muzikos instrumento pavadinimas: „kitados garsiai skambėjo mūsų bočių didžiavyrių trimitai. Jų galingą aidą pabaltmarės giriose išgirdę, drebėjo tolimi kaimynai. Bet mūsų sentėvių trimitai ne vergiją garsino. Jie buvo baisūs tik grobuonims – plėšikams“, paskui skambėję tik piemenėlių trimitai, vėliau sugaudę atgimusios tautos trimitai. Nemaža vietos numeryje skirta Lietuvos šaulių veiklos uždavinių ir būdų jiems įgyvendinti aprašymui. Be to, pirmajame Trimito numeryje buvo išspausdinta ir grožinės prozos: Antano Vienuolio „Atleisk jiems, Viešpatie“ ir Vlado Putvinskio „Trys broliai“. Juozas Eretas aptarė karinį auklėjimą Šveicarijoje bei pateikė pasaulio politikos apžvalgą. Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Pulti ar gintis“ ragino „pamėgti ginklą priešui nuvaryti, bet ne žmogžudžiauti ar maištams kelti.“ „Oficialinėje dalyje“ skelbiami Šaulių sąjungos dokumentai: įstatų projektas, Centro valdybos aplinkraštis, Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko padėka šauliams, aprašomas pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Numerio pabaiga skirta įvairių lietuviškų periodinių leidinių reklaminiams skelbimams.

Pasak Jono Matuso, pirmasis Trimito numeris dėl tokios temų įvairovės išėjęs „gana margas, bet drauge ir gyvas“. Juozas Tumas-Vaižgantas po dešimtmečio ypač kritiškai vertino Trimito debiutą: numeris nenusisekęs, medžiagos paruošimas ir spausdinimas užtrukę neapsakomai ilgai, leidinys tarsi trilypis turinio prasme, nepatogaus pailgo formato…

Kitas Trimito numeris išėjo tik 1920 m. rugpjūčio 3 d., kadangi Šaulių sąjungos Centro valdyba M. Šalčiaus suredaguoto numerio neleido spausdinti dėl tam tikrų trūkumų. Buvo nutarta, kad ateityje kiekvieną numerį turės tvirtinti redakcinė komisija: M. Šalčius, Juozas Papečkys, Antanas Vienuolis-Žukauskas, V. Putvinskis-Pūtvis, Kazimieras Ralys. Po tokio nutarimo M. Šalčius norėjo atsistatydinti, du mėnesius Trimitas nebuvo spausdinamas. Šaulių sąjungos Centro valdybai pakvietus J. Tumą-Vaižgantą tapti Trimito redaktoriumi, buvo išleistas antras numeris. Žurnalas ėmė eiti kas savaitę. Juozas Tumas-Vaižgantas redagavo leidinį iki 1920 m. trylikto numerio.

Vėliau Trimitui ilgiau ar trumpiau vadovavo (ėjo redaktoriaus, atsakomojo redaktoriaus arba redaktoriaus pavaduotojo pareigas): Antanas Busilas, Adolfas Klimas, Juozas Pronskus, Antanas Bružas, Benediktas Štaras, Kazys Petras Obolėnas-Obuolevičius, Jonas Kalnėnas, Juozas Purickis, Mikas Mikelkevičius, Liudas Vailionis, Teodoras Daukantas, Rapolas Skipitis, Matas Šalčius, Vladas Putvinskis-Pūtvis, Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, Antanas Gravrogkas, Antanas Žmuidzinavičius, Vincas Daudzvardas-Daugvardis, Vladas Andriukaitis, Juozas Žukauskas, Balys Vosylius, Petras Ruseckas, Juozas Žemgulys.

Leidinio redakcijos administratorėmis dirbo Ona Pūtvytė, Magdalena Brazytė, Antanina Kalpokaitė. Nuo 1922 m. iki Lietuvos okupacijos administratoriaus pareigas ėjo Stepas Lipnius-Lipnickas. Jam talkino Feliksas Niaura, Kazys Trumpa, Petras Impulevičius.

Žurnalo dizainą kūrė žymūs to meto Lietuvos menininkai: Antanas Žmuidzinavičius, Jonas Juozas Burba, Jonas Buračas, Antanas Kairys, Kazys Šimonis, Edvardas Krasauskas, Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė, Aleksandras Šepetys ir kiti. Patrauklumo leidiniui suteikdavo ir Petro Babicko, Mejerio Smečekausko, Juozo Bačkaičio ir kitų nuotraukos.

Pirmąjį Trimito numerį spausdino M. Sokolovskio spaustuvė, vėlesnius numerius – Valstybės, K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno, „Šviesos“, M. Jolko, „Raidės“, „Vilniaus“, „Meno“, Zavišos ir Steponavičiaus, V. Atkočiūno spaustuvės.

Pradėjęs eiti Trimitas buvo leidžiamas 4000 egzempliorių tiražu (iš jų 1500 egzempliorių 1920 m. dėl reklamos buvo išdalyti nemokamai), 1921–1926 m. išeidavo apie 5000–6000, 1927 m. tiražas vėl sumažėjo iki 4000, vėliau kasmet didėjo ir 1940 m. siekė 32 000 egzempliorių.

                      Per 21 žurnalo gyvavimo metus, buvo išleisti 1006 numeriai, kai kurie iš jų – dvigubi. Pasak Andriaus Randamonio-Rondomanskio, leidinys buvo ne vien Šaulių sąjungos ar jos vadovų nuomonės reiškėjas, bet ir visos skaitančiosios visuomenės auklėtojas ir švietėjas. Žurnalas rašė apie karinius dalykus, skatino tautinę vienybę, nepriklausomai nuo politinių ar religinių įsitikinimų, propagavo tautinę kultūrą: liaudies dainas, tautodailę, ragino išvaduoti Vilnių, atgauti Baltijos pajūrį. Leidinys ugdė skaitytojų dvasinį „šauliškumą“: kovingumą, patriotizmą, drąsą, idealizmą. Buvo skelbiama karinio turinio grožinės literatūros kūrinių, patriotinių eilėraščių. Žurnalas dėl temų įvairovės buvo patrauklus ne tik šauliams, bet ir visuomenei, todėl Trimito skaitytojų buvo gerokai daugiau negu šaulių.

Ilgainiui susiformavo nuolatinė leidinio struktūra, o žurnalo turinį kasmet papildydavo vis naujos temos, daugėjo iliustracijų. Numerius pradėdavo vedamasis, paskui ėjo kultūriniai ir agitaciniai straipsniai, žinios apie užsienio lietuvius, šaulių gyvenimo, karo ir politikos naujienos, provincijos šaulių žinutės, organizacijos vadovybės dokumentų publikacijos. 1921 m. radosi naujų skyrių: „Mūsų menas“, „Liuoslaikiui“, „Retenybių kronika“, „Įvairenybės“, „Recenzijos“, „Žinios iš okupuoto krašto“, „Mūsų sportas“, „Klausimai ir atsakymai“. 1922 m. Trimitas praturtėjo skiltimi „Jėga ir grožis“, tvarkoma Karolio Dineikos. Nuo 1925 m. žurnalo puslapiuose atsirado teatro apžvalgų. 1926-aisiais imta skelbti radijo programą, mokslo naujienų apžvalgas skyriuje „Technika ir chemija“. 1929 m. pradėta publikuoti Jono Martinaičio komiksus su humoristiniais eilėraščiais. 1931 m. žurnalą papildė „Šaulių moterų reikalai“. Nuo 1932 m. atsirado skiltys „Savanoriai kūrėjai“, „Okupuotoji Lietuva“ ir „Klaipėda“. 1933 m. žurnalą papildė skiltys „Mūsų ūkininkams“ ir „Skaitytojų mintys“. Palaipsniui Trimitas išaugo į vieną didžiausių ir skaitomiausių žurnalų Lietuvoje.

Pasak J. Matuso, leidinyje savo straipsnius ir kūrinius publikavo 213 autorių, pasirašiusių pavardėmis arba žinomais slapyvardžiais, o antra tiek – nepasirašiusių. Žurnalui rašė talentingiausi ir žymiausi Lietuvos rašytojai, poetai, žurnalistai, taip pat įvairių pažiūrų visuomenės veikėjai: Adomas Jakštas-Dambrauskas, Juozas Tysliava, Mečislovas Reinys, Jonas Šliūpas, Antanas Smetona, Stasys Raštikis, Petras Vaičiūnas, Vincas Krėvė-Mickevičius ir kiti.

Okupavus sovietams, Šaulių sąjunga buvo likviduota, jos nariai persekiojami. Paskutinis Trimito numeris (nr. 28) išėjo 1940 m. liepos 11 dieną. 1943–1944 m. pogrindyje veikusi Šaulių sąjunga Vilniuje išleido keturis laikraščio Lietuvos laisvės trimitas numerius. Šaulių leidinio tradicija buvo atgimusi ir išeivijoje: 1956–1991 m. emigrantų leidžiamas žurnalas Karys turėjo įdėtinį nenumeruojamą Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje priedą Tremties trimitas, 1991 m. pervadintą Išeivijos trimitu. 1958–1973 m. žurnalas Karys taip pat turėjo priedą Šaulė tremtyje. Atgavus nepriklausomybę, Trimitas buvo atkurtas: 1990–1991 m. ėjo kaip laikraštis, nuo 1992 m. – žurnalas, nuo 2001 m. kovo tapo prieinamas internetu.

Literatūra

Surblys, Alvydas. Lietuvos šaulių sąjungos leidinių retrospektyva 1919–1940 m. Išteklius internete: https://knyga.kvb.lt/lt/parodos/temines-leidiniu-parodos/item/169-lietuvos-sauliu-sajungos-leidiniu-retrospektyva-1919-1940-m [žiūrėta 2020-03-24].

Mingėla, Vladas. Trimito penkiasdešimtmečio pėdsakais pasekus. Išteklius internete: http://partizanai.org/karys-1970m-3-4/5970-trimito-penkiasdesimtmecio-pedsakais-pasekus [žiūrėta 2020-03-24].

Randamonis-Rondomanskis, Andrius. 20 metų idėjų kovos bare. Trimitas, 1940, nr. 20, p. 471–473.

Matusas, Jonas. Trimito istoriniai bruožai. Trimitas, 1940, nr. 20, p. 473–482.

Tumas-Vaižgantas, Juozas. Trimito pradžioje. Trimitas, 1930, nr. 27(500), p. 536–538.

Ruzgas, Albertas. Rezistentų pogrindiniai leidiniai: okupacijų metai, 1940–1989: leidinių sąvadas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genozido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010, 248 p. ISBN 978-609-8037-02-9.

Šaulių sąjunga. Lietuvių enciklopedija. South Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, t. 29, p. 375–383.

The post Atskleista, kodėl pradėtas leisti Trimitas appeared first on Voruta.

Kovo mėnesį 30-yje Lietuvos mokyklų pirmą kartą organizuotas pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas 7–8 klasių moksleiviams. Vienos dienos šaulių vedamose pamokose per mėnesį jau sudalyvavo apie 1 tūkst. paauglių.

„Stiprinti visuomenės atsparumą – vienas pagrindinių krašto apsaugos sistemos tikslų. Todėl nuosekliai plečiame pilietiškumo ugdymą mokyklose. Šiame etape dar daugiau moksleivių įtrauksime į Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą ir suteiksime jiems svarbių, praktikoje pritaikomų žinių, reikalingų tiek asmeniniam, tiek valstybės saugumui“, – sako  krašto apsaugos viceministras  Tomas Godliauskas.

Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso esmė – ne vien teorinės žinios, bet praktinis pasirengimas gyvenimui. Mokiniai supažindinami su išgyvenimo pagrindais, pirmąja pagalba, pilietinės gynybos principais, orientavimusi nepažįstamoje vietovėje, saugumu ir atsakingu elgesiu ekstremaliose situacijose.

Taip pat mokomasi, kaip elgtis stichinės nelaimės, branduolinės avarijos ar karinio konflikto atveju: įsirengti pastogę, užkurti laužą, pasiruošti evakuacijai, suteikti pagalbą nukentėjusiam. Svarbiausia, kad vaikai neišsigąstų, nepasimestų, žinotų, ką daryti, ir gebėtų pasirūpinti savimi bei padėti kitiems.

„Nuo 2024 m. rudens šauliai visoje Lietuvoje veda Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą visiems devintokams. Pastebime, kad 15–16 metų jaunuolių vertybinės nuostatos, požiūris į valstybę, pilietiškumą ar savanorystę dažnai būna jau susiformavę, tad puikiai suprantame poreikį tokį ugdymą pradėti anksčiau ir vykdyti jį nuosekliai. Kovo mėnesį startavo pilotinis kursas septintokams ir aštuntokams“, – sako Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas Dovidas Jonušas.

Devintokai šių dalykų mokosi tris dienas, o septintų ir aštuntų klasių moksleiviams šauliai rengia vienos dienos užsiėmimus. Ši programa yra tęstinė, kadangi moksleivis kiekvienoje klasėse įgis jo amžiui tinkamų žinių ir įgūdžių: atsinešta žinių bazė iš žemesnės klasės padės tikslingiau dirbti su naujomis žiniomis. Taip formuojamas ne tik žinių pagrindas, bet ir pasitikėjimas savimi, atsakomybė bei pasirengimas veikti.

Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso pamokos vyksta tvarkaraščius derinant su mokyklomis. Devintokams skirta kursų programa paruošta taip, kad jame galėtų dalyvauti ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Ateityje ketinama specialiųjų poreikių vaikams pritaikyti ir 7–8 klasių Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą.

„Svarbu pabrėžti, kad Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas nėra karinis rengimas. Tai pilietinio atsparumo ugdymas: gebėjimas pasirūpinti savimi ir kitais, veikti krizinėse situacijose, suprasti savo vaidmenį valstybėje. Šis kursas padeda jaunam žmogui suvokti, kad valstybės saugumas nėra vien institucijų atsakomybė – tai bendras visų piliečių reikalas, todėl Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso plėtra į žemesnes klases yra natūralus ir reikalingas žingsnis, leidžiantis pasiekti jauną žmogų anksčiau, formuotų ilgalaikius elgesio įpročius, nuosekliai suteikiantis įgūdžių, kurie aktualūs ne tik ekstremalių situacijų ar karo grėsmės kontekste, bet ir kasdieniame gyvenime“, – atkreipia dėmesį D. Jonušas.

Kursą vedantys šauliai pastebi, kad jų vedamos pamokos peržengia mokyklos ribas. Pilietiškumo ugdymas ugdo atsakingą ir aktyvią visuomenę, nes suteikia moksleiviams gebėjimą kritiškai vertinti informaciją, analizuoti situacijas ir priimti pagrįstus sprendimus.

„Grįžę namo moksleiviai pasakoja tėvams, artimiesiems, ko išmoko, ką sužinojo, tad natūraliai žinios ir įgūdžiai perduodami šeimoms, didinant saugumą namuose ir skatinant atsakingą elgesį kasdienėse situacijose. Toks nuoseklus ugdymas stiprina visuomenės atsparumą dezinformacijai ir krizėms, todėl pilietinis pasirengimas tampa svarbia valstybės saugumo dalimi“, – įsitikinusi Lietuvos šaulių sąjungos Pilietinio ugdymo skyriaus vedėja Sandra Vasiliauskienė.

LŠS vado pavaduotojas D. Jonušas atkreipia dėmesį, kad tiek devintokams, tiek 7–8 klasių moksleiviams skirta programa bus tobulinama atsižvelgiant į praktinę patirtį, mokyklų, jose dirbančių pedagogų ir pačių moksleivių atsiliepimus bei vertinimus.

Pasak D. Jonušo, bendradarbiaujant su Krašto apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis, Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso plėtra bus įgyvendinama palaipsniui, ateityje tokie užsiėmimai galėtų būti organizuojami ir 5–6 klasių moksleiviams, tačiau būtina tam tinkamai pasiruošti, išspręsti žmogiškųjų išteklių, aprūpinimo mokymo priemonėmis iššūkius.

Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas 9 klasių moksleiviams pradėtas rengti Lietuvos šaulių sąjungai kartu su Krašto apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis 2022 m. pasirašius susitarimą. Pilotinėje programoje 2023–2024 mokslo metais dalyvavo 50 proc. šalies mokyklų, o nuo 2024–2025 mokslo metų tokį tris dienas trunkantį kursą lanko visi Lietuvos devintokai visos Lietuvos mokyklose.

Per tris dienas trunkantį kursą šauliai ir kviestiniai lektoriai devintokus moko išgyvenimo įgūdžių: pasiruošti evakuacijai, atpažinti civilinės saugos signalus, gaminti maistą gamtoje, kurti laužą, statyti palapinę, teikti pirmąją pagalbą ir atlikti gaivinimą. Jie taip pat supažindinami su piliečių vaidmeniu valstybės gynyboje ir saugiu elgesiu su ginklais, o žinias įtvirtina baigiamajame žygyje.

2024–2025 mokslo metais kursą lankė apie 30 tūkst. devintokų, panašus skaičius jį baigs ir šiemet. Baigę kursą moksleiviai gali toliau tobulėti prisijungdami prie jaunųjų šaulių būrelių – jų visoje Lietuvoje veikia apie 250, skirti 11–18 metų jaunimui.

LŠS informacija

The post Mokyklose – naujovė: šauliai 7–8 klasių moksleiviams veda pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą appeared first on Voruta.

„Mes pralaimėjome informacinį karą. Todėl dabar kraujas liejasi mūsų žemėje, mūsų gatvėse. Nepralaimėkite informacinio karo, nes tada kraujas liesis ir jūsų gatvėse“, – tokie Ukrainos karininko žodžiai paskatino Lietuvos šaulių sąjungos narius veikti būtent šioje srityje.

Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjunga stiprina Informacinių operacijų pajėgumą, siekdama padėti žmonėms nepasimesti informacijos sraute, ugdyti gebėjimą atsirinkti, kas tiesa, o kas – ne, lavinti kritinį mąstymą ir atsparumą klaidinančiai informacijai.

Siekiama, kad specializuoti informacinių operacijų padaliniai veiktų visose dešimtyje šaulių rinktinių visoje Lietuvoje.

„Pokalbis su Ukrainos Aidar bataliono karininku 2014 m. tapo kelrode žvaigžde, kuri kryptingai vedė siekiant suformuoti informacinių operacijų pajėgumą“, – Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus šaulių 1016-osios Informacinių operacijų kuopos vadas Donatas Giknius įvardija šį susitikimą kaip postūmį veikti.

Šiemet žengtas svarbus žingsnis – Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės 1016-oji kuopa oficialiai tapo specializuota informacinių operacijų kuopa. Tai pirmasis tokio pobūdžio padalinys Lietuvos šaulių sąjungoje, siekiant stiprinti šaulių gebėjimus neginkluotų veiklų srityje ir didinti visuomenės atsparumą informacinėms grėsmėms.

Remiantis šios kuopos sukaupta patirtimi Lietuvos šaulių sąjunga planuoja plėtoti informacinius pajėgumus visoje organizacijoje. Šie planai aptarti Kaune pirmą kartą surengtoje konferencijoje „InfoOps diena 2026“, į kurią susirinko šauliai iš visos Lietuvos, taip pat karybos ir informacinių operacijų ekspertai.

„Šiuolaikinis karas retai prasideda nuo artilerijos salvės. Gyvename „karo tarp žmonių“ eroje, kur mūšio laukas persikėlė į miestų gatves, išmaniųjų telefonų ekranus ir žmonių protus. Informacinė erdvė šiandien yra frontas be aiškios linijos, ir jame veikiame visi“, – konferencijoje kalbėjo vienas iš Lietuvos kariuomenės atstovų.

Konferencijoje aptartos informacijos nutekėjimo rizikos ir kibernetinio saugumo svarba, atvirųjų šaltinių žvalgybos galimybės, civilių ir karių bendradarbiavimo svarba bei kovos su priešo propaganda principai. Šios sritys leidžia ne tik rinkti ir analizuoti informaciją, bet ir stiprinti visuomenės atsparumą bei mažinti priešiškų veiksmų poveikį.

Šaulių sąjungos vado pavaduotojas plk. ltn. Gediminas Latvys pabrėžia, kad informacinių operacijų pajėgumas yra neatsiejama šiuolaikinės gynybos dalis: „Turime būti pasirengę ne tik veikti su ginklu, bet ir bendrauti su žmonėmis, karo grėsmės atveju – mažinti neigiamą karinių veiksmų poveikį civiliams bei veikti priešiškų pajėgų valią kovoti. Todėl informacinių operacijų pajėgumo stiprinimas yra kritiškai svarbus“.

Šaulių sąjunga akcentuoja, kad informacinis saugumas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų – nuo atsakingo elgesio skaitmeninėje erdvėje, kritinio mąstymo ir gebėjimo kalbėtis net su tais, kurie abejoja. Būtent visuomenės atsparumas tampa vienu svarbiausių veiksnių užtikrinant valstybės saugumą.

***

Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) yra valstybės remiama savanoriška, pilietinės savigynos visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai ir civilinei saugai.

Tai unikali, analogų neturinti organizacija, nes LŠS vienija valstybės gynybai ir gyvenimui neabejingus asmenis. Šauliai veikia pagal LR Seimo priimtą atskirą organizacijos įstatymą ir statutą. Nepaisant tiesiogiai iš valstybės institucijų skiriamų užduočių, LŠS yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija.

Kiekvienas Lietuvos pilietis savanoriškai gali tapti organizacijos nariu ir save realizuoti veikdamas karybos, sporto ir kultūros srityse. Šauliškoms idėjoms visoje Lietuvoje šiandien neabejingi daugiau kaip 19 tūkst. piliečių nuo 11 metų amžiaus.

Lietuvos šaulių sąjungos inform.

The post Kai mūšio laukas – žmonių protai: šauliai imasi veiksmų appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio  štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų  Kauno Vytauto  Didžiojo karo muziejaus sodelyje LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidento Stasio Ignatavičiaus  kvietimu įvyko Lietuvos šaulių sąjungos  įkūrėjo, ideologo ir pirmojo viršininko Vlado  Putvinskio mirties 97-ųjų metinių minėjimas. V. Putvinskis  1927 m. parengė pagrindinius šauliams  įsakus: ginti Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę, pačiam  šviestis ir šviesti kitus, stiprinti valią ir kūną, būti drausmingam ir mandagiam, gerbti ginklą, būti teisiam ir  teisingam, tesėti duotą žodį, būti budriam, saugoti  valstybės turtą, branginti šaulio vardą ir lietuvio garbę.

Minint Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją, prisiminėme ir neseniai  Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos namų salėje įvykusį Vytauto  Didžiojo 2-osios rinktinės šaulių Štabo aptarnavimo kuopos, vadovaujamos Juozo Klimkevičiaus, narių  susirinkimą. Susirinkimas buvo pradėtas Padėkos šventomis Mišiomis, kurias aukojo aktyvus kuopos šaulys – bažnyčios klebonas teologijos  licenciatas Evaldas Vitulskis.

Kauno šaulių rinktinė buvo atkurta 1989 m. lapkričio 19 dieną ir pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Dabar rinktinei pakiliai vadovauja didelį moralinį autoritetą šauliams  turintis  atsargos kapitonas Vytautas Žymančius. Jis pasižymi savo nuoširdžiu paprastumu, jautrumu  ir talentingu vadovavimu nelengvoms užduotims vykdyti. Jam vadovaujant žymiai pagausėjo rinktinės narių skaičius, pasiruošęs įvykdyti bet kokią Tėvynės gynimo užduotį. Rinktinė mena vykusiose Nepriklausomybės kovose žuvusį jauną šaulių būrio vadą  Vincą Dovydaitį, 1923 m. vykusiame Klaipėdos krašto sukilimo metu žuvusį Kauno  „Aušros“ gimnazijos gimnazistą šaulį Algirdą  Jasaitį. Rinktinės šauliai daug prisidėjo likviduojant Lietuvos iškilios žvalgės Marcelės Kubiliūtės atskleistą  lenkų pogrindinės karinės  organizacijos ruošiamą perversmą, aktyviai dalyvavo ir 1941 m. Birželio sukilime, ir vėlesnėse laisvės kovose prieš sovietinį okupantą.

Vytauto Didžiojo 2-ojoje rinktinėje didelį aktyvumą rodo  rinktinės Štabo aptarnavimo kuopa. Jos vadas Juozas Klimkevičius, kaip ir minėtas pačios rinktinės vadas,  visada pasižymi dideliu pareigingumu, iniciatyviu sugebėjimu burti į šaulių gretas  pilietiškai nusiteikusius naujus narius, rengiant juos reikiamai Tėvynės gynybai. Daug užsiėmimų su įvairiomis karinėmis pratybomis vyksta lauke ir miške, rengiamos jaunųjų šaulių stovyklos.  J. Klimkevičius stengiasi didinti ir jų  švietėjišką išprusimą, geresnį savo krašto istorijos pažinimą, puoselėti  lietuvių tautos etninę kultūrą, dvasinių vertybių branginimą, savo krašto  gamtos tausojimą.  Jis pats, būdamas miškininku,  per savo gyvenimą yra pasodinęs apie 5 tūkstančius medžių. Kuopos vadas J. Klimkevičius dažnai jauniesiems šauliams pabrėžia, kad „svarbiausia pasodinto medžio nepamiršti, juo reikia rūpintis kaip vaiku – tuomet jis žaliuos ir džiugins, kuo daugiau Lietuvoje bus medžių, tuo mums visiems bus geriau“.

Rinktinės šauliai Juozą Klimkevičių pažįsta ir kaip gerąjį Kalėdų Senelį. Jis Kalėdų švenčių išvakarėse su simboliniu dovanų krepšeliu aplanko daugelį kuopos šaulių šeimų, palinkėdamas, kad šios šventės pirmučiausiai prasidėtų jų širdyse, skleisdamos gimusio Kūdikėlio  Šviesą,  tarpusavio  ir Tėvynės meilės žiedus.

Patriotinė nuostata ugdoma ir per rengiamas geresnio Lietuvos pažinimo ekskursijas. Pavyzdžiui, didelį pasisekimą turėjo kuopos jaunųjų šaulių, vadovaujamų šaulio Remigijaus Zubavičiaus, surengta ekskursija „Lietuvos himno kūrėjo dr. V. Kudirkos keliais“ ir kitos išvykos.

Kuopoje aktyviai reiškiasi ir kultūros bei meno būrys,  vadovaujamas šaulio  – Kauno muzikinio teatro solisto Juozo Janušaičio.

Jau virtusiame tradiciniame rinktinės Štabo aptarnavimo kuopos  minėtame susirinkime  kuopos vadas Juozas Klimavičius  aptarė   nuveiktus ir planuojamus tolimesnius  darbus, stiprinant Lietuvos valstybės nepriklausomybės pamatus, rengiantis pilietinei savigynai, krašto ginkluotai gynybai, reikiamam visuotiniam pasipriešinimui, padėkojo šauliams už jų aktyvią veiklą.

Kuopos susirinkimą pasveikino atvykęs LR Seimo narys Audrius Radvilavičius. Šauliams gražų sveikinamąjį žodį tarė Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės vadas ats. kapitonas  Vytautas Žymančius, padėkodamas jiems už jų nuveiktus gražius šauliškus darbus. Kalbėjo taip pat kuopos šaulių vyresnieji ir  dalyvavę susirinkime  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovai – d. mjr. Gediminas Reutas bei  d. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas.     Aktyviesiems kuopos šauliams buvo įteikti rinktinės vadovybės  Padėkos raštai ir atminimo dovanėlės. Rinktinės vadai – ats. kapitonas Vytautas Žymančius ir Juozas Klimkevičius, kunigas Evaldas Vitulskis bei  atvykęs svečias – lietuviško ginklo kūrėjas Algirdas Petrusevičius už savo plėtojamą  patriotinę veiklą apdovanoti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Padėkos raštais. Susirinkimo dalyvė – fortepijono mokytoja ekspertė Aldona Didžiulytė už jaunimo patriotinį ugdymą ir istorinės Atminties sklaidą buvo apdovanota Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Padėkos raštu.

Susirinkimą savo dainomis pagyvino šaulių rinktinės patriotinių dainų ansamblis „Žaibas“, vadovaujamas meno vadovo, žinomo dirigento Rolando Daugėlos.

Gera pažymėti, kad šaulių rinktinės vadovybė  bendradarbiavimo  ryšius palaiko ir su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu,  su miesto  mokyklomis bei kitomis kultūros skleidimo įstaigomis. Tad miela, kad šiame susirinkime dalyvavo viešnios – Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijos pirmininkės pavaduotoja  jau minėta mokytoja Aldona Didžiulytė, Lietuvos laisvės  armijos įkūrėjo ir ideologo, brigados generolo Kazio Veverskio artima giminaitė  Albina Veverskytė-Morkevičienė ir minėtas svečias – Lietuvos laisvės kovų dalyvis Algirdas Petrusevičius.

Beldžiasi į mūsų   namų duris Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Šauliai, kaip dauguma mūsų krašto žmonių ir gyvenančių užsienyje lietuvių, šią garbingą datą sutiks su plazdančiomis mūsų valstybės vėliavomis,  plačiai atverdami savo namų duris, atverdami ir savo Tėvynei kupinas meilės širdis. Tad tegul Lietuva – vienintelė šioje žemėje mūsų Tėvynė, švenčianti savo atgautą Nepriklausomybę,  visada skambės   gražiausia styga mūsų sielose, nes ji, anot Vydūno, – yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.

The post Zigmas Tamakauskas. Lietuva – mūsų minčių pradžia ir esmė appeared first on Voruta.

Pasvalys gali tapti pavyzdžiu visai Lietuvai – čia sukurtas inovatyvus dronų ugdymo tinklas, jungiantis mokyklas, viešąją biblioteką ir Lietuvos šaulių sąjungą. Tai viena pirmųjų tokio masto iniciatyvų regione, sistemingai integruojančių bepiločių orlaivių technologijas į jaunimo ugdymą.

Projektas įgyvendintas Pasvalio rajono savivaldybės, švietimo įstaigų ir Lietuvos šaulių sąjungos Jono Alenčiko-Dragūno 507-osios šaulių kuopos iniciatyva. Ir tai tapo apčiuopiama dovana švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Pasvalyje sukurta reali infrastruktūra sudaro sąlygas nuosekliai ugdyti jaunimo technologines, inžinerines ir pilietines kompetencijas, formuoti praktinius įgūdžius bei stiprinti kritinį mąstymą: Pasvalio Svalios progimnazijoje įrengta 16 simuliatorių ir 2 FPV dronai, Lėvens pagrindinėje mokykloje – 20 simuliatorių ir 2 FPV dronai, Petro Vileišio gimnazijoje – taip pat 20 simuliatorių ir 2 FPV dronai, o Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje – 5 simuliatoriai ir 1 FPV dronas.

Mokiniai dronų klasėmis galės naudotis tiek informacinių technologijų pamokų metu, tiek popamokinėse veiklose, taip užtikrinant nuoseklų ir praktika grįstą technologinių įgūdžių ugdymą. Įvaldyti bepiločių orlaivių (BO) technologijas jiems padės šauliai bei Šaulių sąjungos apmokyti mokyklų pedagogai, kurie ne tik supažindins su techniniais valdymo aspektais, bet ir perteiks saugaus, atsakingo bei tikslingo dronų naudojimo principus.

„Pasvalyje kuriamas dronų ugdymo tinklas – tai ne vien technologinė naujovė. Tai kryptinga investicija į jaunimo ateitį: inžinerines kompetencijas, kritinį mąstymą ir pilietinę atsakomybę. Dronų kompetencijos šiandien tampa svarbios ne tik inovacijų plėtrai, bet ir valstybės saugumui. Didžiuojuosi, kad Pasvalys imasi lyderystės ir rodo pavyzdį kitoms savivaldybėms, kaip savivalda, mokyklos ir Šaulių sąjunga gali veikti išvien, kurdamos realią, modernią infrastruktūrą jaunimo ugdymui“, – sako Pasvalio rajono savivaldybės meras Gintautas Gegužinskas.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Linas Idzelis pabrėžia, kad ši iniciatyva atspindi platesnę organizacijos kryptį: „Dronų technologijos šiandien yra neatsiejama modernios gynybos ir visuomenės atsparumo dalis. Investuodami į jaunimo gebėjimus dirbti su šiomis technologijomis, mes stipriname ne tik jų profesines perspektyvas, bet ir valstybės saugumą. Pasvalio pavyzdys rodo, kaip regionuose galima kurti realius pajėgumus, o ne tik kalbėti apie inovacijas“.

Pasak Šaulių sąjungos vado, itin svarbu, kad projektas gimė bendradarbiaujant savivaldai, švietimo bendruomenei ir šauliams.

„Tai partnerystės modelis, kuris gali būti pritaikytas ir kitose savivaldybėse. Šauliai čia veikia ne tik kaip pilietinės gynybos organizacija, bet ir kaip technologinių kompetencijų bei atsakomybės ugdytojai“, – įsitikinęs plk. Linas Idzelis.

Projekto sutarčių pasirašymo ceremonija vyks kovo 10 d. Pasvalio krašto muziejuje. Po ceremonijos numatyti dronų klasių atidarymai švietimo įstaigose ir viešojoje bibliotekoje.

Ir tai tik pradžia, nes Pasvalio rajono savivaldybė kartu su šauliais ketina tokias klases įrengti ir kitose rajono mokyklose. Tikimasi, kad Pasvalyje sukurtas dronų ugdymo tinklas taps apčiuopiamu pavyzdžiu kitoms savivaldybėms, nes technologinių kompetencijų, pilietinio pasirengimo bei valstybės saugumo pamokos mokyklos suole augina atsakingus žmones.

Lietuvos šaulių sąjungos inform.

The post Kovo 11-osios proga – dovana Pasvalio jaunimui: mokiniai mokysis įvaldyti bepiločius orlaivius appeared first on Voruta.