Daiva Červokienė, www.voruta.lt

Spalio 4 d. sukako 95-eri metai, kai tarnybos metu buvo nužudytas Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas(1894 09 29–1931 10 04). Lenkų pasieniečiai jį nukovė 1931 m. spalio 4 d. prie administracinės linijos ties Bražuolės upeliu, prie Baltamiškio kaimo (Elektrėnų sav.).

Kaip pastebėjo istorikas Olijardas Lukoševičius, tokie įvykiai prie demarkacinės-administracinės linijos buvo reti – nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo žuvo 7 pasieniečiai. Dėl šio incidento Lietuvos užsienio reikalų ministerija net nusiuntė notą Tautų Sąjungai, Jurgiui Kybartui buvo pastatytas ir paminklas. Prie jo J. Kybarto atminimas pagerbiamas kiekvienais metais.

Plačiai aprašė žurnalas „Policija“

Bene plačiausiai šis įvykis aprašytas to meto žurnale „Policija“ (1931 m. Nr. 20). Straips­nio autorius – B. Žaslys. (Labai tikėtina, kad tai vienas iš žymių Elektrėnų krašto šveisuolių Broniaus Stosiūno (Stasiūno), Prano (1897 –1946 ) – aktyvaus tautinės sąmonės žadintojo ir savivaldos kūrėjo,  spaudos darbuotojo, su kitais suorganizavusio laikraštį „Milicijos žinios“ ir metus jį redagavusio, Trakų, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus apskričių viršininko, visuomeninės organizacijos „Pavasaris“ atgaivintojo, parašiusio ir porą pjesių, slapyvardžių. Beje, Bronius Stosiūnas 1937 m. rašė ir apie Žaslių partizanus.)

Štai kaip šį incidentą aprašė „Policija“ (tekstą pateikiame sutrumpintai). Esą lenkai 1931 m. rugsėjo 26 d. neteisėtai perkėlė nusistovėjusios administracinės linijos žymėjimo gaires gilyn į Lietuvos teritoriją ir ten iškasė griovį. Lietuvos sargybiniai Gaidelis, Vygandas ir Ščerbavičius, rajono viršininko Jakūmo įsakymu, tos pačios dienos vakarą griovį užlygino ir lenkų gaires sunaikino. Rugsėjo 27 dieną lenkų kareiviai gaires atstatė. Rugsėjo mėnesio 28 dieną Lietuvos pasieniečiai tas gaires vėl sunaikino. Kitą dieną lenkai vėl jas atstatė. Spalio 3 dieną vieno punkto gairę sunaikino policininkas J. Kybartas, o kito punkto – policininkas Ambrizas.

Spalio 4 dieną 9 val. 30 min. J. Kybartas, eidamas tarnybon, susitiko sargybinį Želvį. Su juo pasisveikinęs nuėjo į administracinės linijos taką, praeidamas vietą, iš kurios dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko šūviai.

Išgirdęs du šūvius Želvys metėsi bėgti prie demarkacinės linijos. Kybartą jam pasakė, kad jį sužeidę lenkų sargybiniai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Želviui nubėgant lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Želvys paleido du pavojaus šūvius į viršų. Kely Želvys susitiko su policininku Ščerbavičiu, kuris, išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės kaimo. Jie abu nuėjo prie sužeisto Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų nuo administracijos linijos, ir netrukus mirė.

Gretimo posto sargybinis Naseckas, išgirdęs šūvius, skubėjo dviračiu įvykio vieton. Jam bevažiuojant administracine linija buvo paleisti du šūviai, kulkos prazvimbė jo neliesdamos. Į lenkų policininkus mūsų policininkai nešovė. Kybarto šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių, sandėlyje buvo 3 šoviniai.

Pareigūno šeima ir pagerbimas

Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonių valsčiaus Neveronių kaime. Pasienio policijoje tarnavo nuo 1924 m. liepos 5 d.. Nuo minėtos datos iki 1927 m. lapkričio 16 d. ir nuo 1928 m. balandžio 20 d. iki 1929 m. gegužės 23 d. tarnavo pasienio policijos Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio 16 d. iki 1931 m. spalio 4 d. – Trakų bare  Mirdamas našle paliko 34-erių metų žmoną Oną ir dvi mažametes dukras: Marę (g.1920) ir Zofiją (g.1924) ir senutę motiną, kurią išlaikė.

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė iškilmingai palaidojo savo pareigūną. Pasieniečiai ir Lietuvos šaulių organizacija policininko žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, Baltamiškio kaime, pastatė paminklą (autorius Butkus). Atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d., joje dalyvavo Šaulių sąjungos viršininkas Pranas Saladžius, Trakų apskrities viršininkas Juozas Merkys ir gausus būrys visuomenės veikėjų. Paminklą pašventino tuometinis Vievio parapijos vikaras Juozapas Andrikonis.

2007 m. Neries regioninio parko ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pastangomis, paminklo žuvusiam pasieniečiui J. Kybartui prieigos ir aplinka sutvarkyta ir tapo prieinama lankytojams, 2011 m. paminklas buvo restauruotas. 2012 m. Neries regioninis parkas Neries kilpų turistinėje trasoje buvusios­ Lietuvos ir Lenkijos administracinės linijos vietoje atkūrė ir simbolinę šios linijos žymėjimo gairę.

Pastaraisiais metais pasieniečio J. Kybarto atminimas pagerbiamas kasmet.

Atsiminimai apie įvykį

Ar atsimena Jurgį Kybartą jo žūties vietoje gyvenantys žmonės? Ryškiausių asmenų, susirinkusiųjų šiemet pagerbti tarnybos metu nužudyto Pasienio policijos pareigūno J. Kybarto atminimo, to net nesiteiravome – jie per jauni tokiems atsiminimas.

Pasieniečių muziejuje saugomas buvusios jo vedėjos Loretos Dumbauskienės 2007 m. lapkričio mėn. užrašė Jadvygos Zemlickienės-Lučiūnaitės (g. 1922 m. Vievyje) atsiminimus. Moteris lankė Vievio pradžios mokyklą, 1931 m., kai žuvo J. Kybartas, mokėsi II skyriuje. Pasak J. Zemlickienės, visa Vievio mokykla dalyvavo laidotuvėse, nes tai tuomet buvo rezonansinis atvejis, be to, moksleiviai buvo auklėjami patriotiškai, buvo įpareigoti tvarkyti karių kapus. J. Zemlickienė prisiminė pavardę kario, kurio kapą jai buvo pavesta tvarkyti (Pocius). J. Kybarto kapą moteris atsiminė gerai, nes jis buvo šalia karių kapų, aptvertas metaline tvorele, metalinis kryžius, ant kurio buvo pritvirtinta lentelė su pavarde, bet ji neišliko.

Pasak J. Zemlickienės, pasienietis J. Kybartas gyveno Baltamiškio kaime. Apie patį J. Kybartą ji nieko konkretaus nežinojo, nes jis gyveno ne Vievyje. Žmoną pamena, kad per laidotuves buvo juodai apsigaubusi…

Šio straipsnio autorei prieš kelerius metus teko dalyvauti Neries regioninio parko ir Elektrėnų savivaldybės organizuotame žygyje J. Kybartui pagerbti. Jame dalyvavo ir su žygeiviais bendravo Lietuvos pasienio policijos Trakų baro 2-ojo, vėliau 6-ojo rajono viršininko Kazimiero Čerskio vaikaitis Robertas Čerskus. Jis teigė, Vievio apylinkių senųjų gyventojų atmintyje išliko klaidingas mitas apie J. Kybarto žūties aplinkybes. Esą pasienietis, čia vadintas „parubežiniu“ Kybartas lenkų buvo nušautas, nes norėjo Lietuvą padidinti, savo iniciatyva perkeldavo demarkacinę liniją žyminčią gairę į lenkų okupuotą pusę…

Savo prisiminimuose Kazimiero Čerskio (J. Kybarto viršininko) artimieji rašė, kad savo pareigas J. Kybartas vykdė labai sąžiningai, buvo darbštus ir doras lietuvis, tikras Tėvynės patriotas.

Beje, Robertas Čerskus turi nemažą nuotraukų kolekciją, pasakojančią apie pasienio policijos darbą ir laisvalaikį (joje yra ir  J. Kybarto žūties, laidotuvių nuotraukų), nes vienas iš jo senelio Lietuvos pasienio policijos Trakų baro viršininko Kazimiero Čerskio pomėgių buvo fotografija. Bene prieš 15 metų Robertas Čerskus spaudoje buvo kėlęs klausimą, kad ir  J. Kybarto kapas nepakankamai prižiūrimas.

Artimųjų paieškos

Šio rašinio autorė pabandė apie J. Kybarto šeimos, jo dukrų likimus sužinoti Pasieniečių muziejuje, iš Vievio,  Ukmergės, Širvintų krašto kraštotyrininkų, kultūros spe­cialistų.

Buvusi Pasieniečių muziejaus vedėja L. Dumbauskienė patikino, kad taip pat įvairiais būdais, ir dėdami skelbimus žiniasklaidoje, ieškojo J. Kybarto ir kitų tarpukario metais žuvusių pasieniečių artimųjų. Kai kurių jų vaikai, vaikaičiai ir kiti artimieji atsiliepė, tačiau apie žinomiausio tarpukariu žuvusio  pasieniečio artimuosius nieko sužinoti nepavyko.

Dariau prielaidą, kad J. Kybarto dukrų likimas klostėsi ne Vievio, o Ukmergės ir Širvintų krašte, iš kurio buvo kilęs pasienietis ir kur gyveno jo šeima. Širvintų bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė, beje, kilusi iš to paties Neveronių kaimo, pastebėjo, kad Kybartų pavardė čia labai dažna, tikėtina, kad ir diktorius Vytautas Kybartas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras Viktoras Kybartas susiję giminystės ryšiais su žuvusiu pasieniečiu, tačiau atsekti pasieniečio dukterų likimų V. Daugėlienei nepavyko.

The post Jurgis Kybartas – žinomiausias tarpukariu žuvęs pasienietis appeared first on Voruta.

Svarbiausias projekto rezultatas – ne įgytos patirtys užsienyje, o naujos galimybės kiekvienam mokiniui mokytis pagal savo poreikius, atrasti savo stiprybes ir drąsiau veikti.

Kaip sukurti pamoką, kurioje kiekvienas mokinys jaustųsi pastebėtas, galėtų mokytis jam tinkamu tempu ir patirtų mokymosi sėkmę? Kaip technologijas pasitelkti prasmingai, o mokytojų profesinį augimą paversti visos mokyklos pažanga? Šie klausimai tapo viena svarbiausių Juodšilių „Šilo“ gimnazijos įgyvendinto Erasmus+ projekto (Nr. 2025-1-LT01-KA121-SCH-000316924) krypčių.

Projektas suteikė galimybę mokytojams ir mokiniams pažinti kitų šalių švietimo patirtis, tačiau tikroji jo vertė atsiskleidžia ne išvykų metu. Ji matoma grįžus į gimnaziją – mokytojams iš naujo apmąstant savo darbą, išbandant naujus metodus, dalijantis idėjomis su kolegomis ir ieškant būdų, kaip pagerinti kiekvieno mokinio mokymosi patirtį.

Nuo vienodos pamokos – prie kiekvieno mokinio poreikių

Viena ryškiausių projekto temų – personalizuotas ir įtraukusis ugdymas. Susipažinimas su kitų mokyklų praktika paskatino ieškoti lankstesnių ugdymo sprendimų: pateikti skirtingo sudėtingumo veiklas, taikyti patyriminį mokymąsi ir suteikti mokiniams daugiau galimybių pasirinkti, kaip jie atskleis savo žinias bei gebėjimus.

Tai svarbus žingsnis kuriant aplinką, kurioje pagalbos poreikis netampa kliūtimi dalyvauti bendroje veikloje, o mokinio stiprybės tampa atspirties tašku tolesniam augimui.

Mokinys – aktyvus savo mokymosi dalyvis

Tarptautinėse veiklose mokiniai mokėsi ne vien klausydamiesi ar stebėdami. Jie pristatė savo mokyklą ir šalį, bendradarbiavo su bendraamžiais, dalyvavo bendrose pamokose, kūrė, diskutavo ir argumentavo savo nuomonę.

Tokios patirtys leidžia ugdyti gebėjimus, kurių neįmanoma visapusiškai išlavinti vien mokantis iš vadovėlio. Bendraujant užsienio kalba reikia įveikti nedrąsumą, ieškoti tinkamų žodžių ir nebijoti suklysti. Dirbant tarptautinėje grupėje tenka išklausyti kitą, susitarti, prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie bendro rezultato.

Šios patirtys svarbios ir mokinių pasitikėjimui savimi. Naujoje aplinkoje jie gali atrasti gebėjimų, kurie įprastoje pamokoje ne visuomet atsiskleidžia: vienas drąsiai pristato idėjas, kitas kūrybiškai sprendžia užduotis, trečias geba sutelkti komandą. Tai primena, kad mokinio sėkmė gali pasireikšti įvairiais būdais.

Pažindami kitų šalių kultūrą, mokiniai kartu stiprino europinį sąmoningumą, pagarbą įvairovei ir supratimą, kad priklausome platesnei bendruomenei, kurioje svarbu ne tik pažinti skirtumus, bet ir rasti tai, kas vienija.

Mokosi ne tik mokiniai – auga ir mokytojų bendruomenė

Vienas svarbiausių Erasmus+ projekto poveikio aspektų – profesinio tobulėjimo sklaida gimnazijoje. Tarptautiniai kursai ir darbo stebėjimo vizitai suteikė mokytojams galimybę ne tik papildyti žinias, bet ir palyginti savo praktiką su kitų šalių pedagogų patirtimi.

Užsienio kalbos gebėjimai, tarpkultūrinė komunikacija ir užmegzti profesiniai ryšiai sudaro prielaidas drąsiau bendradarbiauti su užsienio kolegomis, naudotis tarptautiniais švietimo ištekliais ir ieškoti naujų partnerystės galimybių.

Projektas baigiasi, o pokyčiai tęsiasi

Erasmus+ projektą galima laikyti sėkmingu ne vien tada, kai įgyvendinamos suplanuotos veiklos. Jo ilgalaikė vertė atsiskleidžia tada, kai įgytos žinios tampa kasdienio darbo dalimi, o užmegzti ryšiai ir naujos idėjos įkvepia tolesnei veiklai.

„Šilo“ gimnazijai ši patirtis suteikia pagrindą nuosekliai stiprinti personalizuotą ir įtraukųjį ugdymą, atsakingai taikyti skaitmenines technologijas, skatinti mokinių savarankiškumą ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą. Kartu ji stiprina supratimą, kad mokytis turi ne tik mokiniai – nuolat tobulėti, dalytis ir keistis turi ir pati mokykla.

Tikrieji projekto rezultatai ilgainiui atsiskleis per mokinių įsitraukimą, mokytojų taikomus ugdymo metodus, kolegialų bendradarbiavimą ir gebėjimą atliepti skirtingus mokinių poreikius. Tam reikės nuoseklaus darbo, refleksijos ir įgytų patirčių tęstinumo.

Erasmus+ Juodšilių „Šilo“ gimnazijai – tai daugiau nei tarptautinis mobilumas. Tai galimybė pažvelgti į savo mokyklą naujomis akimis, išdrįsti keisti įprastus sprendimus ir kurti ugdymo aplinką, kurioje kiekvienas mokinys turėtų daugiau galimybių atsiskleisti.

*Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Šis kūrinys atspindi tik autoriaus nuomonę, todėl Nacionalinė agentūra ir Europos Komisija negali būti laikomos atsakingomis už jame pateiktą informaciją.

The post Erasmus+: kai tarptautinė patirtis tampa pokyčiu kasdienėje pamokoje appeared first on Voruta.

Dr. Irma Randakevičienė, Vilnius, www.voruta.lt

Vokiečių gatvės pabaigoje, netoli Trakų ir Dominikonų gatvių sankryžos ir nūdieną stovi pramogomis, pokyliais ir koncertais XIX amžiuje garsėjęs Miulerio namas (dab. Vokiečių g. 26). Apie tai rašoma ne viename šaltinyje, kuriame apžvelgiama Vokiečių gatvės istorija. Vladas Drėma nurodo, jog XVI a. čia buvo pastatyti Vilniaus pilių prižiūrėtojo Ulricho Hozijaus rūmai su keliais kiemais ir sodu. XVIII a. namų valda priklausė LDK iždininkui Jonui Flemingui.

Apie 1778 m. rūmai buvo rekonstruoti, juos buvo įsigiję Bžostovskiai, vėliau Pociejai, Tą rašė ir Adomas Honoris Kirkoras. XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje namų valdą pirko pirklys Miuleris. Gabrielė Giunterytė-Puzienienė knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose” pasakoja, jog Miulerio namo salėje vykdavo visi didesni vilniečių sambūriai, koncertai, baliai ir karnavalai. Esą Vilniaus aukštuomenė kaip pokylių vietą buvo pasirinkusi būtent Miulerio namą. Čia lankėsi ir Mykolas Juozapas Romeris, generolas Vavževskis, kunigaikštis Dolgorukovas, jaunasis Leonas Sapiega ir daug kitų Vilniaus to meto garsių šeimų atstovų. Šaltiniuose taip pat nurodoma, jog Miulerių name kažkiek laiko posėdžiavo Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas.

Adomas Honoris Kirkoras yra aprašęs, jog Miulerio namas su erdviais butais, apsuptas didelio kiemo bei nedidelio sodelio stovi paėjus pro kelis namus už  Liuteronų bažnyčios. Greta šio namo buvo iškilęs erdvus, kitados Fitinhofams priklausęs namas, kuriame kadaise veikė garsi sidabrinė salė, o priešpriešiais stovėjo keturaukštis Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Šulco namas.

Morta Baužienė nurodo, jog XIX a. Miulerio namas buvo trijų aukštų, supo erdvų kiemą su mažu sodeliu kiemo centre. Kiemo fasadus juosė vidinės galerijos. Antrojo pasaulinio karo metu rūmai buvo kažkiek apgriauti, rekonstruoti ir supaprastinti.

Įdomus akcentas, jog 1812 m. Miulerio name buvo apgyvendintas Napoleono kariuomenės generolas Hogendorpas. Patys namo butai nuolatos buvo nuomojami, čia gyvendavo ir į Vilnių iš savo dvarų atvykę bajorai.  Teigiama, jog būtent Miulerio name Vilniaus miestiečiai pirmąkart susipažino su fotografija ir pamatė iš Paryžiaus į Vilnių atvežtą dagerotipą.

Jeigu kalbėti apie pačius Miulerius, jau 1795 m. Vilniaus pirklių surašyme paminėtas Jonas Miuleris, sūnus Jono, kilęs iš Lvovo. Jis buvo vedęs varšuvietę Elžbietą. Nurodoma, jog Jonas Miuleris turėjo nusipirkęs mūrinį namą šv. Trejybės gatvėje. Bajorystė jam buvo suteikta 1790 metais. Taip pat minima, jog Jonas Miuleris buvęs delegatu į Seimą, nurodyta, jog užsiėmęs prekyba. Miulerio namuose gyveno du mokytojai: vienas jų buvo kilęs iš Drezdeno, kitas – kilmingas, bajoras Stanislovas Konarskis. Namuose gyveno ir garderobe dirbusi tarnaitė Antanina, kuri buvo vietinė, gimusi Vilniuje. Miulerio namuose gyveno keletas laisvųjų žmonių, pora jų buvo kilę iš Augustavo, taip pat keletas bajorų, kurie, matyt, neturėjo turtų ir uždarbiavo, pvz., liokajumi dirbo Baltramiejus Rasiukevičius, kilęs iš Eisiškių.

Paties Jono Miulerio amžius nėra nurodytas, tačiau 1790 metais jis jau buvo sulaukęs dviejų sūnų, t.y. jo sūnui Ksaverui buvo sukakę 14 metų, sūnui Stanislovui – 11 metų. Minėti 1795 m. gyventojų surašyme mokytojai ko gero mokino Miulerių berniukus. Broliai neblogai sutarė, nes sulaukę pilnametystės vienas po kito apsivedė ir vėliau dalyvavo krikštijant vienas kito vaikus. Po 1795 m. gyventojų surašymo Miuleriams gimė ir kitų vaikų, pvz., 1798 m. vasario mėn. buvo pakrikštytas jų sūnus Kazimieras. Taip pat Miuleriams gimė sūnus Jonas, vėliau tapęs žandarmerijos karininku.

Aelita Ambrulevičiūtė aprašydama XIX a. Vilniaus pirklius pamini Joną Miulerį nurodydama, jog 1798 m. metinė jo apyvarta siekė 37 tūkst. rublių. Taip pat nurodoma ir tai, jog Vilniaus pirklys Vasilijus Rozentalis Vokiečių gatvėje stovėjusiame Miulerio name XIX a. viduryje prekiavo tabako gaminiais.

Rusijos imperijos kariuomenės kapitono laipsnį turėjęs Miulerių sūnus Stanislovas Miuleris 1811 m. sausio 21 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje vedė Elžbietą Zakševskytę, o jo brolis Vilniaus rotomagistras Ksaveras Miuleris 1812 m. lapkričio 15 d. toje pačioje šv. Jonų bažnyčioje susituokė su Marija Zakševskyte. Tikėtina Elžbieta ir Marija Zakševskytės buvo seserys.

Stanislovas Moravskis prisiminimuose apie jaunystės metus Vilniuje mini, jog bičiuliavosi su Miuleriais, buvo įsimylėjęs ir šeimininkę Miulerienę, tačiau Miulerių šeimos pamatai buvo tvirti ir donžuano Moravskio meilė liko be atsako. Vėlgi neaišku, ar šaltiniuose nėra painiojamos dvi brolių Stanislovo ir Ksavero Miulerių šeimos ir ar nėra painiojamos ir seserys Elžbieta bei Marija Zakševskytės Miulerienės.

Pats Stanislovas Miuleris (1786 – 1847 m.) turėjo Rusijos armijos kapitono laipsnį, buvo mokytas žmogus. Jis 1826-1828 m. išleido dvitomį prancūzų-lenkų, o 1830 m. lenkų-rusų kalbų žodynus. Jo žmona Elžbieta Miulerienė, kaip aprašo Stanislovas Moravskis, buvo labai mažo ūgio. S. Moravskis nurodo, jog ji pati pasakojusi apie savo daug metų trukusį nevaisingumą ir vienintelį gimdymą, po kurio ėmusi pilnėti.

Iš tiesų Vilniaus šv. Jonų bažnyčios metrikinėse knygose yra išlikęs įrašas apie 1818 m. birželio 21 d.  įvykusias Stanislovo ir Elžbietos Miulerių dukters Sofijos krikštynas (mergaitė gimė 1818 m. gegužės 14 d.). Jos krikštatėviu tapo dėdė Ksaveras Miuleris.

Kai pas Miulerius lankydavosi Stanislovas Moravskis ir vaišindavosi nuostabia jų kava, Sofijai Miulerytei jau buvo septyneri metukai. Jos motina Stanislovui Moravskiui sudarė pusiau sėdinčios, pusiau gulinčios kanapos arba sofos kampe moters įvaizdį. Bendra Miulerienės išvaizda buvo imponuojanti, griežta. Moteris mėgo diskutuoti įvairiomis filosofinėmis temomis.

Aprašydamas Miulerių gyvenamąsias patalpas Moravskis pamini ir Miulerio talentą tapybai: „Miulerių namų sienos buvo nukabinėtos rinktiniais paveikslais, portretais, guašais, puoštos Saksonijos porceliano statulėlėmis. Daugybę guašų ir akvarelių buvo nutapęs pats Miuleris – žymus ir talentingas dailininkas”. Namuose buvo ir rinktinė biblioteka, ir archyvas – niekas nepraslydo pro pastabias Moravskio akis.

Stanislovo brolio Ksavero ir Marijos Zakševskytės Miulerių dukters Marijos, gimusios 1821 m. rugpjūčio 30 d. krikštynų apeigose dalyvavo ne tik Stanislovas Miuleris, bet ir grafienė Rachelė Pliaterienė, Lenkijos kariuomenės karininkas Stanislovas Zakševskis bei Marija Moravska (Moravskytė ar Moravskienė), kuri galėjo būti kažkokia Moravskių giminaitė, Stanislovo Moravskio motina Marija Semaškaitė-Moravskienė tuo metu jau buvo mirusi. Rachelė Platerienė galėjusi būti pagal mergautinę pavardę Kostiuškaitė (1784-1860), Tado Broel-Platerio žmona.

Keliais metais anksčiau, t.y. 1818 m. birželio 21 d. kartu su vienintele Stanislovo ir Elžbietos Miulerių dukterimi Sofija buvo pakrikštyta ir Ksavero bei Marijos Miulerių duktė Aleksandra, gimusi 1818 m. kovo 13 d. Vilniuje. Be to, Ksavero Miulerio namuose augo ir sūnus Mauricijus Aleksandras, gimęs 1815 metais. Taigi, Ksaveras Miuleris turėjo tris vaikus (bent tiek pavyko rasti), jo brolis Stanislovas vienintelę dukterį Sofiją.

Miulerių vaikams jau užaugus, 1836 m. į Vilnių išsiruošė Minsko apskrityje gyvenęs savo namuose spektaklius statęs Juozapas Moniuška, kartu su savimi pasiėmęs muzikalų sūnėną Stanislovą, gimusį 1818 metais Napoleono Bonaparto maršalų adjudanto Česlovo Vincento Eliašo Moniuškos ir armėnės Elžbietos Madžarskos šeimoje netoli Minsko stovėjusiame Ubelės dvare.

Abu Moniuškos atvykę į Vilnių išsinuomojo patalpas Miulerių name Vokiečių gatvėje. Minskas nei iš tolo kultūriniu gyvenimu negalėjo prilygti Vilniui, garsėjusiam tuo metu tiek opera, teatru, tiek koncertais. Kaip tik tuo metu Vilniuje buvo rodoma Karlo Marijos fon Vėberio opera „Laisvasis šaulys”. Stanislovą Moniušką Vilnius sužavėjo. Tuo metu Moniuška jau buvo įgijęs šiokį tokį muzikinį išsilavinimą, iki 1830 m. Varšuvoje muzikos mokėsi pas lenkų kompozitorių Karlą Augustą Freyerį.

Netrukus Stanislovas Moniuška įsimylėjo namo šeimininkų dukterį Aleksandrą, tačiau tuoktuvės buvo atidėtos ir iš jaunuolio pareikalauta įg30yti kokį nors išsilavinimą. Tuo metu Aleksandros Miulerytės tėvas pulkininkas Ksaveras Miuleris jau buvo miręs, visus jaunos merginos širdies reikalus sprendė našle likusi motina Marija.

Iki 1840 m. Stanislovas Moniuška mokėsi Berlyne pas kompozitorių Karlą Fridrichą Rungenhageną kontrapunkto, harmonijos, instrumentuotės ir dirigavimo.

Ir štai, 1840 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus Antakalnio Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnytėlėje susituokė Stanislovas Moniuška ir Aleksandra Miulerytė. Jaunuosius paglobojo ir jų santuokoje dalyvavo jaunosios dėdė Stanislovas Miuleris. Dėdės globa jaunoji šeima džiaugėsi dar septynerius metus, 1847 m. birželio 5 d. Stanislovas Miuleris, dar spėjęs ištekinti vienintelę dukterį Sofiją už bajoro Karolio Šturmo, mirė ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Antkapis tikriausiai neišlikęs, kadangi nėra aprašytas V. Girininkienės knygoje „Vilniaus Bernardinų kapinės 1810-2010”.

Po santuokos Stanislovas Moniuška įsidarbino vargonininku Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, 1840 m. rugsėjo 1 d. jaunojo kompozitoriaus rankos išbandė naujus šv. Jonų bažnyčios vargonus. Ne viename šaltinyje užsimenama apie Stanislovo Moniuškos veiklą Vilniuje. Jis ne tik vargonininkavo, bet ir dirigavo Vilniaus miesto teatro orkestrui, veikusiam Radvilų rūmuose, būrė ansamblius, rengė koncertus, vadovavo jo paties įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba, mokė vilniečius muzikos.

Jo pirmasis kūrinys buvo paskirtas dar sužadėtinei, vėliau mūza tapusiai jo žmonai ir pavadintas jos vardu – bagatelė „Aleksandra”.

Jau 1841 m. liepos 6 d. Antakalnyje gimė pirmagimė Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų duktė Elžbieta Marija, kurios krikštatėviu tapo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris bei senelė Elžbieta Moniuškienė, Stanislovo motina.  Krikštynose dalyvavo ir Aleksandros pusseserė Sofija Miulerytė, ir senelė Marija Miulerienė, ir dailininkas Vincentas Dmachauskas. Sūnus Kazimieras Ignotas Dominykas Moniuškoms taip pat gimė Antakalnyje 1842 m. gegužės 31 d. Jo krikštatėviais tapo gimdyvės dėdė Stanislovas Miuleris kartu su vaiko senele Marija Miuleriene, taip pat dalyvavo senelis Česlovas Moniuška, Stanislovo Miulerio žmona Elžbieta ir jų duktė Sofija. Kazimieras mirė kūdikystėje.

Trečiasis Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų sūnus Stanislovas Juozapas jau gimė Miulerių name Vokiečių gatvėje 1844 m. lapkričio 27 d. Vėlgi jo krikštatėviais tapo Aleksandros dėdė Stanislovas Miuleris ir Paulina Miuler. Ketvirtąjį sūnų Boleslovą Joną 1845 m. spalio 14 d. Aleksandra Moniuškienė pagimdė Vilniaus pirklių Popovų name, stovėjusiame Aušros Vartų gatvėje. Paminėtina, jog Popovai giminiavosi su kita žinoma pirklių šeima – Fiorentiniais. Boleslovo Jono krikštamote tapo Paulina Miuler, dalyvavo apeigose Aleksandros dėdė Jonas Miuleris, žandarmerijos karininkas, bei naujagimės senelė Marija Miulerienė.

Moniuškų dukters Marijos Rachelės Emerykos, gimusios 1846 m. lapkričio 5 d. krikštatėviais tapo Severinas Romeris, kuris buvo arba Aleksandro Juozapo Romerio ir Joanos Siekluckytės sūnus (pilnas vardas Severinas Mikalojus (1820-1885 m.), arba Juozapo Mykolo Romerio ir Rachelės de Raes sūnus (pilnas vardas– Severinas Justas Aleksandras (1814-1890 m.), bei grafienė Rachelė Pliaterienė. Duktė Marija mirė vaikystėje.

Daugelyje šaltinių rašoma, jog gyvendamas uošvių Miulerių namuose Stanislovas Moniuška  sukūrė operos „Halka“ pirmąją redakciją. Jos kelių fragmentų premjera Miulerių namų salėje įvyko 1848 m. sausio 1 d., vėliau miesto Rotušėje įvyko visos operos koncertinė premjera. Dirigavo pats Stanislovas Moniuška. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.

Be žymiosios „Haikos” dėl kurios S. Moniuška laikomas lenkų operos pradininku, Vilniaus periode kompozitoriaus kūryboje atsispindėjo ir lietuviška tematika: kantatose „Milda“, „Nijolė“, keturios „Aušros Vartų litanijos“ ir kt. Ypač didelį pasisekimą turėjo Sankt Peterburge Moniuškos sukurta kantata „Milda”, kurią kompozitorius laikė mylimu vaiku. Namuose Moniuška turėjo vokalinių dainų rinkinį „Namų dainynas”, kurį aptardavo su žmona Aleksandra.

Matyt, šeimos gyvenimas buvo kupinas meilės ir lyrizmo, nes dar viena Moniuškų duktė Joana Jadvyga Sofija gimė 1848 m. gegužės 24 d. Ją pakrikštijo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris ir senelė Marija Miulerienė. Krikštynose dalyvavo ir Džuzepė Achilas Bonoldis.

Paminėtina, jog Achilas Bonoldis į Vilnių atvyko iš Italijos, buvo italų daininkas, fotografas. Jam Stanislovas Moniuška sukūrė Jonteko partiją operoje „Haika”. Jau 1848 m. gegužės 18 d. buvo pakrikštyta Džiuzepės Achilo Bonoldžio ir Leokadijos Bagnievskos duktė, trivardė Stanislava Martyna Ona, gimusi tų pačių metų balandžio 25 d. Vilniuje, Dominikonų gatvės name. Jos krikštatėvis dailininkas Vincentas Dmachauskas. Krikšte dalyvavo ir grafas Lucijonas Marikonis bei Marija Miulerienė. Tais pačiais 1848 metais Vilniuje Achilas Bonoldis vedė savo išrinktąją Leokadiją Bagnievską (Bagnievskytę).

Kilus 1863 m. sukilimui, Džuzepė Achilas Bonoldis buvo paskirtas į Lietuvos sukilėlių komiteto narius. Kartu su kitais sukilėliais Vilniuje jis įrengė nelegalią spaustuvę, kurioje padarė ir žymiąją Konstantino Kalinausko, su kuriuo bičiuliavosi, nuotrauką. Be to, paminėtina, jog Achilas Bonoldis į įtalų kalbą išvertė Moniuškos operos „Haika” libretą. Malšinant sukilimą, Bonoldis iš Lietuvos ir Rusijos imperijos buvo ištremtas.

Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų duktė Sofija Viktorija Ieva gimė 1849 m. gruodžio 23 d. Miulerių name. Vėlgi jos krikštatėviais tapo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris ir naujagimės senelė Marija Miulerienė. Taip pat dalyvavo naujagimės senelė Elžbieta Moniuškienė. Moniuškų duktė Aleksandra Gabrielė gimė 1852 m. liepos 5 d. Miulerių name. Jos krikštynose dalyvavo Achilas ir Leokadija Bonoldžiai. Duktė Aleksandra teišgyveno tik trejus metus, ji mirė 1855 m. sausio 15 d. nuo džiovos ir buvo palaidota Vilniaus Bernardinų kapinėse. Ko gero Moniuškų sūnus Kazimieras taip pat palaidotas Bernardinų kapinėse, galbūt šalia Stanislovo Miulerio.

Miulerių name 1853 m. spalio 4 d. gimė ir Moniuškų sūnus Jonas Antanas Česlovas, tikriausiai pavadintas senelio Česlovo Moniuškos garbei. Jo krikštynose dalyvavo ir poetas Liudvikas Kondratovičius – Sirokomlė, taip pat dailininkas Vincentas Dmachauskas bei Bonoldžių šeima.

Jauniausioji Moniuškų duktė Cecilija, tikėtina, gimė jau Varšuvoje.

Stanislovo Moniuškos operos „Haika” sceninė versija buvo pastatyta 1854 m. vasario 16 d. ir parodyta Vilniaus rotušėje. Varšuvoje „Halkos“ premjera įvyko 1858 metais. Po operos triumfo Stanislovas Moniuška su šeima persikėlė gyventi į Varšuvą, ten buvo pakviestas eiti Varšuvos didžiojo teatro dirigento pareigas.

„Vilniaus istorija neįsivaizduojama be Stanislavo Moniuškos, kaip Stanislavo Moniuškos biografija – be Vilniaus. Visa menininko veikla Vilniuje buvo reikšminga Lietuvai ir pačiam kompozitoriui: Vilniaus miesto teatro orkestro vadovas, Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, daugybės labdaros, autorinių ir kitokių koncertų bei spektaklių organizatorius ir dalyvis, orkestrų dirigentas, muzikos publicistas, natų leidėjas, muzikinių kolektyvų steigėjas; šiuo laikotarpiu jis tapo pripažintas ir gerbiamas kompozitorius Lietuvoje, išgarsėjo Rusijos imperijos sostinėje“, – teko skaityti muzikologės dr. Vidos Bakutytės žodžius.

Naudota literatūra:

Dr. Kęstutis Šapoka. Stanislovo Moniuškos pėdsakais, 2020. Skelbta „Bernardinai.lt”, https://www.bernardinai.lt/2020-01-05-stanislovo-moniuskos-pedsakais/

10 išskirtinių eksponatų parodoje „Stanislavas Moniuška – 18 kūrybos ir meilės metų Vilniuje“; https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2019/10/24/news/10-isskirtiniu-eksponatu-parodoje-stanislavas-moniusko-18-kurybos-ir-meiles-metu-vilniuje–12308087/

Rimantas Šalna. Stanislovo Moniuškos gyvenimo meilė, 2016, skelbta „Šiaurės Atėnai”, http://www.satenai.lt/2016/04/22/stanislavo-moniuskos-gyvenimo-meile/

Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8;

Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m. ISBN 5-417-00676-9;

A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2;

Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4;

Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-1843 metų dienoraštis. Vilnius: Tyto alba, 2016. ISBN 978-609-466-292-8;

Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7;

Aelita Ambrulevičiūtė. Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: statusas, veikla, galimybės, Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla, 2016. ISBN 978-609-459-790-9;

Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810-2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6;

Ona Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. Vilnius: Mintis, 1969;

1795 m. Vilniaus pirklių surašymo duomenys, LVIA f. 515, ap. 15, b. 1-3; Kazimiero Miulerio krikšto metrikas 1798 m., Vilniaus šv. Jonų RKB gimimo metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 19; Stanislovo Miulerio ir Elžbietos Zakševskytės santuokos metrikas 1811 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 222; Ksavero Miulerio ir Marijos Zakševskytės santuokos metrikas 1812 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 222; Sofijos Miulerytės krikšto metrikas 1818 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Marijos Miulerytės krikšto metrikas 1821 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Aleksandros Miulerytės krikšto metrikas 1818 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Mauricijaus Aleksandro Miulerio krikšto metrikas 1815 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 223, 240; Stanislovo Moniuškos ir Aleksandros Miulerytės santuokos metrikas 1840 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 278; Stanislovo Miulerio mirties metrikas 1847 m., Vilniaus Bernardinų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 272; Elžbietos Marijos Moniuškaitės krikšto metrikas 1841 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 284; Kazimiero Ignoto Dominyko Moniuškos krikšto metrikas 1842 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 284;  Stanislovo Juozapo Moniuškos krikšto metrikas 1844 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 1667, ap. 1, b. 7;  Boleslovo Jono Moniuškos krikšto metrikas 1845 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 1667, ap. 1, b. 7;  f. 604, ap. 10, b. 294; Marijos Rachelės Emerykos Moniuškaitės krikšto metrikas 1846 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292; Joanos jadvygos Sofijos Moniuškaitės krikšto metrikas 1848 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292; f. 604, ap. 10, b. 301; Sofijos Viktorijos Ievos Moniuškaitės krikšto metrikas 1849 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; Aleksandros Gabrielės Moniuškaitės krikšto metrikas 1852 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; Aleksandros Gabrielės Moniuškaitės mirties metrikas 1855 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 309; Jono Antano Česlovo Moniuškos krikšto metrikas 1853 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; f. 604, ap. 10, b. 319; Stanislovos Martynos Onos Bonoldi krikšto metrikas 1848 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292, f. 604, ap. 10, b. 301; Džiuzepės Achilo Bonoldžio ir Leokadijos Bagnievskos santuokos metrikas; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 306.

Publikacija pirmą kartą skelbta 2021 m. rugpjūčio 28 d.

The post XIX amžiaus Vilniaus gyventojai. Keli patikslinantys štrichai 18-oje Stanislovo Moniuškos gyvenimo metų Vilniuje bei Miuleriai appeared first on Voruta.

Dienraštis „Express Wileński“ 1933 m. vasario 2 d. (laikraštis nenumeruotas!) informacijų rinkinėlyje „Atsitikimai ir įvykiai“ parašė: „33 metų Jadvyga Šablinskaitė (Szablińska) (Didžioji g-vė 2) prie Vilniaus gatvės namo Nr. 8, norėdama nusižudyti, išgėrė acto esencijos. Greitosios pagalbos gydytojas suteikė apsinuodijusiajai pirmąją pagalbą, paskui nuvežė ją į Žydų ligoninę. Ligoninėje Šablinskaitė mirė.“ Laikraštis „Vilniaus rytojus“ vasario 8 d. Nr. 11 išspausdino žinutę: „Sausio 31 d. žuvo tragingai a. a. Jadvyga Šablinskaitė, buvusi prieš kelis metus lietuvių laikraščių atsakomoji redaktorė. Velionė turėjo kelias teismo bylas.“ Informaciją pakartojęs Kaune leistas Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ Nr. 7 (vasario 16 d.): „Vilniuje tragingai žuvo Jadvyga Šablinskaitė, buvusi lietuviškų laikraščių atsakomoji redaktorė. Velionė turėjo kelias teismo bylas už lietuvybę“.

Tad kas gi velionė buvo, kuo ji pasižymėjo? Ieškodami atsakymo, remsimės Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomomis teismų bylomis.

Jadvyga Šablinskaitė pasirašinėjo 1923-1924 metais Vilniuje ėjusio laikraščio „Lietuvos Rytai“ redaktore leidėja. Tris kartus per savaitę išeidavęs laikraštis pradėtas leisti nuo 1923 m. gegužės 10 d. vietoj okupacinės lenkų valdžios uždaryto laikraščio „Rytų Lietuva.“ „Lietuvos Rytų“ paskutinis numeris išėjęs 1924 m. liepos 5 d.; uždarius šį laikraštį, vietoj jo nuo 1924 m. spalio 3 d. du mėnesius ėjo „Vilniaus balsas.“

„Lietuvos Rytų“ tariamoji redaktorė kilusi iš buv. Lydõs apskr. Kaniavõs valsč.

Senkonių͂ kaimo. Tik dabartinio Varėnõs rajono Vyde͂nių seniūnijoje šis kaimas jau išnykęs, nors prieš keturis dešimtmečius jis dar buvo. Vinco ir Elenos Šablinskų duktė Jadvyga gimusi apie 1899 metus, nes pasak pirmosios teismo bylos 1923 m. II-ajame pusmetyje jai buvę 24 metai. Beje, laikraštyje redaktorė vadinama Šoblinskaite; šitaip jos pavardė parašyta „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ t. 6 (1980 m.) p. 560 ir „Žurnalistikos enciklopedijos“ (1997 m.) p. 293. Tačiau Varėnos r. pietrytinio pakraščio su Baltarusija kaimuose nuo Krivilių͂ iki Kabe͂lių sutinkamos Šablinskų pavardės. Be to, šitokią pavardę pateikia ir „Lietuvių pavardžių žodyno“ t. II (Vilnius, 1989). Todėl ir mes redaktorės pavardę rašysime taip, kaip ją įvardijo pradžioje minėti trys periodiniai leidiniai.

J. Šablinskaitė teisme 1925 m. liepos 13 d. pasivadinusi lenke, nors jos gimtuosiuose Senkonýse lenkų lyg ir negyveno. Galbūt bemokslė mergina šitaip maniusi įgyti šiokios tokios teismo malonės? Pasirašinėdama „Lietuvos Rytų“ redaktore J. Šablinskaitė gyveno Vilniuje, Skapo g-vė 6-24, kaip žymaus Vilniaus lietuvių veikėjo Povilo Karazijos tarnaitė. P. Karazija (1887-1955) buvo ir tikrasis „Lietuvos Rytų“ redaktorius.

„Lietuvos Rytų“ 1923 m. liepos 31 d. Nr. 35 išspausdintas straipsnis „Kiti metai – kiti lapai“. Dėl jo redaktorei iškelta byla teisme (LCVA f. 129, ap. 2, b. 712). Anot kaltinimo, neišaiškintas straipsnio autorius reiškia nepasitenkinimą Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimu prie Lenkijos, piktinasi neva lietuvius persekiojančia valdžia, o vietomis tiesiog skatina skaitytoją nusikalstamiems bei maištingiems veiksmams. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamasis skyrius už straipsnio vertimą į lenkų kalbą 1923 m. spalio 15 d. nutarė prisiekusiajam vertėjui Juzefui Vežinskiui (Wierzyński) sumokėti 660 tūkst. markių. Straipsnį, laikraštyje pasirašytą –as –as, pacituosime.

„Melu, sako patarlė, toli gali nueiti, bet atgal nebesugrįši. Šitos patarlės teisingumą pateisina ir lenkų darbai Vilniuje. Tik ką jiems čia atėjus 1919 m. pavasarį yra prasidėję jų tie darbai. Jų tikslas – trūko plyšo įtikinti vietos gyventojus, jog geriausia ir laimingiausia ateitis – tai patekus Lenkų valstybės sienosen. Buvo paleista šimtai agitatorių, skleidžiama tūkstančiai laikraščių, lapelių ir brošiūrų, kurie visokiomis suktybėmis ir atvirais melais žmones mulkino, kad girdi Vilniaus krašto šviesi ateitis tik prie Lenkų prisiglaudus, nes Vilnius kaipo neturtingas gamtos turtais, negalės jokiu būdu išsiversti be Lenkų…“ Tačiau ta agitacija subankrutavo ne tik tarp nelenkiškai kalbančių, bet ir tarp vadinamųjų šio krašto lenkų. „Šalia šitų juodų darbų stovėjo valdžia, kuri savo nustatytomis sąlygomis ir „azijatiškomis“ priemonėmis […] draudė, slopino ir atvirai persekiojo. Ypač daug kentėjo spauda. Gal nė viename pasaulio kampely spauda nėra tiek sunkių sąlygų turėjusi, kaip kad sunkios yra lenkams Vilniuje šeimininkaujant. […] Lietuvių ir gudų spauda beveik kas numeris ir šiandien konfiskuojama, gudriai sugalvotomis pasų davimo pinklėmis įvesta savo rūšies baudžiava, nes nelenkai vietos gyventojai, kurie čia gyveno dar prieš naujosios „žečpospolitos“ atsiradimą, pilietybės teisių negauna…“ Ir t. t., ir t. t.

Dėl kalbamo straipsnio Vilniaus apygardos teismo tardytojas 1923 m. rugsėjo 19 d. nutarė pradėti parengtinį tardymą, apie ką rugsėjo 21 d. pranešė prokurorui. J. Šablinskaitė tardyta spalio 1 d. Tardytojas pasakė, kad ji kaltinama pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. Kaltinamoji kaltės nepripažino ir sakė, kad prikalbinta kažkokio Butkaus, pradinės mokyklos mokytojo iš Švenčionių, ji 1923 m. pavasarį sutikusi pasirašyti prašymą Vilniaus storastijai leisti laikraštį „Lietuvos Rytai.“ Butkus žadėjęs jai kas mėnesį mokėti. Ji nesupratusi, kad pasirašė kaip atsakingoji redaktorė. Jokiame laikraščio redagavime ji nedalyvauja, straipsnių neskaito nei prieš spausdinimą, nei vėliau. Žadėtus pinigus gavusi nuo 1923 m. gegužės mėn. Kas yra tikrasis laikraščio redaktorius, nežino.

Kaltinamsis aktas J. Šablinskaitei dėl laikraščio 1923 m. liepos 31 d. numerio pasirašytas spalio 29 d. Kaltinimas grindžiamas BK 129 str. 1 ir 6 punktais. Anot Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 208 str., bylą turėjo nagrinėti Vilniaus apygardos teismas. Vertėja į lenkų kalbą teismo posėdyje – Zofija Jakubovska (Jakubowska).

Vilniaus apygardos teismas 1923 m. gruodžio 15 d. nutarė bylą nagrinėti kaip prokuroro pateiktą kaltinimą. J. Šablinskaitė gruodžio 22 d. paprašė teismo į bylos nagrinėjimą pakviesti gynėją advokatą Tadą Vrublevskį, liudytojus Kazimierą Kriščiukaitį ir Vaclovą Liaukevičių, kurie paliudys, kad ji laikraštininkės darbo niekada nedirbo, jokių rankraščių neskaitė ir į laikraščio redakciją ateidavo tik dėl pinigų už prašymo pasirašymą storastijos Spaudos sektoriui leisti „Lietuvos Rytus“; prašyta pakviesti ir jos vertėją – „Jo Šventenybės (t. y. popiežiaus) Šambelioną Kun. Dr. Antaną Viskantą, vyskupijos teismo sekretorių.“ Apygardos teismas 1924 m. sausio 2 d. nutarė liudytojus pakviesti, o vertėjo kun. A. Viskanto pakvietimą atidėti. Apie tai teismas sausio 4 d. pranešė Valstybinės policijos Vilniaus 3 komisariatui, o sausio 7 d. – J. Šablinskaitei. Pastaroji sausio 10 d. vėl parašė prašymą teismui dėl A. Viskanto pakvietimo. Teismas sausio 15 d. sutiko, kad kaltinamoji į bylos nagrinėjimą atsivestų kunigą.

Bylos nagrinėjimas teisme buvo numatytas net 1925 m. liepos 13 d., apie ką pranešta advokatui T. Vrublevskiui, abiem J. Šablinskaitės liudytojams ir vertėjai į lenkų kalbą. Tačiau T. Vrublevskis 1925 m. liepos 3 d. mirė, ir J. Šablinskaitės gynėju teisme buvo advokatas Stasys Sadkauskas. Vertėja Z. Jakubovska ir abu liudytojai prisiekė, bet A. Viskantas nuo priesaikos atleistas. Kaltinamoji kalta neprisipažino. „Lietuvos Rytų“ administracijoje dirbęs liudytojas K. Kriščiukaitis sakė, kad J. Š. jokioje redakcijos veikloje nedalyvavo, lietuviškai skaitė labai menkai, ateidavo tik pasiimti pinigų. Spaustuvės „Ruch“, kurioje spausdinti „Lietuvos Rytai“, bendrasavininkis V. Liaukevičius kalbėjo, kad J. Š. pažįsta iš matymo; mergina į spaustuvę neužeidavusi. Straipsnio „Kiti metai – kiti lapai“ vertimo į lenkų kalbą tikslumą patvirtino A. Viskantas.

„Lietuvos Rytai“ jau buvo sustabdyti. Prokuroro pavaduotojas R. Rauzė (Rauze) rėmė kaltinimą, o advokatas prašė kaltinamąją išteisinti. Teismo pirmininkas – A. Jodzevičius (Jodziewicz), teisėjai – K. Kontovtas (Kontowt) ir J. Sumorokas (Sumorok). Nuosprendį skelbti buvo numatyta 1925 m. liepos 27 d.

Pasak teismo nuosprendžio, pagal BK 129 str. 1 ir 6 punktus kaltinta J. Šablinskaitė yra kalta, bet per neapsižiūrėjimą, todėl išteisinta. Tačiau remiantis BK 307 ir 360 str., BPK 771 str. 1 ir 3 punktais, 776 ir 999 str. bei Lenkijos Ministrų Tarybos 1924 m. vasario 18 d. potvarkiu, kaltinamoji, juo labiau, kad nusikaltusi pakartotinai (!), nubausta 2 tūkst. zlotų nuobauda arba, jei pinigų nesumokės, 6 mėn. arešto (zlotai Lenkijoje įvesti 1924 m. gegužės 1 d.). Be to, jai dar priteista sumokėti 200 zl teismo išlaidų ir padengti visus kitus teismo kaštus, bet jeigu to neišgalės, teismas nusprendė šias išlaidas padengti valstybės iždo sąskaita. „Lietuvos Rytų“ 1923 m. Nr. 35 tiražą sunaikinti, o laikraštį pagal BK 309 str. visiems laikams uždaryti. Teismo nuosprendžio egzempliorių J. Šablinskaitė gavo jau liepos 27 d. Deja, iš bylos dokumentų neaišku, kuo laikraščio redaktorė buvo anksčiau nusikaltusi.

Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas Jankevičius (Jankiewicz) 1924 m. balandžio 26 d. persiuntė Apyg. teismui balandžio 19 d. surašytą J. Šablinskaitės, kaltintos pagal BK 129 str. 1 p., kitą kaltinamąjį aktą (LCVA f. 129, ap. 2, b. 751). Mat „Lietuvos Rytų“ vasario 9 d. Nr. 18 buvo okupantams nepatikęs straipsnis „Klaipėdos atvadavimo metinių sukaktuvių paminėjimo iškilmės Kaune“, kuriame neišaiškintas autorius (pasirašęs „K“), aprašydamas iškilmes Kaune, pateikė visuomenės veikėjų pasisakymų. Pvz., kalbėdamas apie Klaipėdos atvaduotojus kažkoks Janulevičius sakė: „Šventas jų pasiryžimas prijungė mums Klaipėdą. Bet dar ne galas. Mūsų pasiryžimo ir kovos šaukiasi pavergtas Vilnius, šaukiasi bočių kapai, ir kaip jie, karžygiai, Klaipėdą, taip mes Vilnių išvaduotumėm. Nedejuok, Gedimino sostine, mes tave laisvą padarysime!“ O tai jau Lenkijos gyventojų lietuvių skatinimas „imtis maištingų ir išdavikiškų veiksmų, sutekiant Lietuvai pagalbą atplėšti Vilnių nuo Lenkijos ir prijungti jį prie Lietuvos.“ Toliau – ponios Putvinskaitės-Marcinkevičienės skaitytas Klaipėdos šaulių sveikinimas Didžiosios Lietuvos šauliams: „Pražilusio Vilniaus vaduotojų eilėse mes būsim su Jumis.“  Ir Ministro Pirmininko Galvanausko kreipimasis į piliečius: „Mes turime pasiryžti, kad ir Vilnius, Lietuvos sostinė, netrukus būtų atgauta. Taigi švenčiant šią šventę aš palinkėsiu, kad netrukus galėtume švęsti šventę ir likusios tautos dalies, su sostine Vilnium!“

Tardoma 1924 m. kovo 26 d. J. Šablinskaitė kalta neprisipažino, vėl minėjo mokytoją Butkų ir už prašymo Spaudos sektoriui pasirašymą gaunamus pinigus (paskutinį kartą gavusi 20 miljonų markių), sakė, kad iš laikraščio redakacijos nieko nepažįsta, lietuviškai skaityti nemoka ir pan. Gegužės 10 d. paprašė Apyg. teismo į jo posėdį pakviesti advokatą T. Vrublevskį, liudytojus K. Kriščiukaitį ir V. Liaukevičių, kun. A. Viskantą. BK 307 str. pagrindu J. Šablinskaitė pripažinta kalta, bet tik per jos neapsižiūrėjimą. Apygardos teismo posėdyje 1925 m. liepos 13 d. nutarta nubausti ją 3 tūkst. zlotų arba 8 mėn. arešto, be to, priteista padengti 300 zl teismo išlaidų ir kitus kaštus, laikraščio Nr. 18 sunaikinti, o laikraštį visiškai uždaryti. Beje, už straipsnio apie Klaipėdos atvadavimo minėjimą vertimą į lenkų k. prisiekusiajam vertėjui sumokėta 9 milijonai 900 tūkst. markių.

Lenkų valdžiai nepatiko straipsnelis „Lietuvių abiturientai nuteisti“ „Lietuvos Rytų“ 1924 m. balandžio … d. (diena neatspausdinta, greičiausiai 1 d.) Nr. 40. Abiturientai nuteisti lyg už šnipinėjimą Lietuvos naudai, nors kaltinimo esmės iš rašinio nesuprasi (LCVA f. 129, ap. 2, b. 821). Straipsnelyje rašoma: „Kovo mėn. 28 dieną Vilniaus Apygardos teismas 7 val. paskaitė savo nutarimą. Lietuviai Umbrasas ir Žemaitis nubausti sunkiojo kalėjimo 8 metais, rusas valstietis Tarasovas – 6 metais, lietuviai Kumpa, Tamulevičius ir Tijūnėlis – po 4 metus sunk. kalėjimo. Visiems jiems atimamos teisės. Kozlovas išteisintas.“ „Teismas visai neatsižiūrėjo, kad du nuteistųjų yra nepilnamečiai; kaipo antra nutarimo griežtumo žymė – nepriskaitymas prie bausmės laiko (10 mėn.), išsėdėto kalėjime ligi teismo.“ „Teismo nutarimas čia yra sutiktas ne kaipo teisybės triumfavimas, bet kaipo naujas skaudžiausias ir liūdniausias smūgis, kurio pėdsako niekas negalės išdildyti…“ „…Visuomenė šitokiose bylose neįstengia atskirti, kur pasibaigia teisingumo aktas, o kur prasideda paėmusių viršų viešpačių kerštas.“

Teismas plačiau aprašytas ankstesniame, kovo 29 d. Nr. 39 straipsnyje „Lietuvių abiturientų byla.“ Teisman patraukti Vytauto Didžiojo gimnaziją pernai baigę Pakula, A. Umbrasas ir M. Žemaitis, buvęs VII kl. mokinys J. Tijūnėlis, Vilniaus mokytojų seminariją baigę J.Kumpa ir Pr. Tamulevičius bei du rusai. Visi lietuviai, gimę Švenčionėlių, Giedraičių, Molėtų ir Marcinkonių parapijose, neturėjo Lenkijos pilietybės. Šeši teisiamieji beveik metus buvo laikomi kalėjime. Pakula paleistas už 15 milijonų markių užstatą, Kozlovas taip pat laisvas. Į kaltinamųjų suolą kovo 28 d. Kozlovas atsisėdo išėjęs iš publikos. Pakulos nebuvo, todėl jo užstatą nutarta konfiskuoti iždo naudai, Pakulos ieškoti, o jo bylą išskirti iš bendros bylos. Kaltinamuosius gynė penki advokatai: Tarasovą ir Kozlovą – valdžios paskirti, o lietuvius – T. Vrublevskis, Petrusevičius ir St. Mickevičius. Šie ir kiti faktai išsamiai išdėstyti „Lietuvos Rytų“ 1924 m. vasario 9 d. Nr. 18 išspausdintoje 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Vyriausybės notoje Tautų Sąjungai dėl lietuvių mokyklų persekiojimo Lenkijos valdomoje Pietryčių Lietuvoje.

Straipsnį laikraščio Nr. 40 1924 m. balandžio 25 d. peržiūrėjo teismo tardytojas (už straipsnelio išvertimą į lenkų k. J. Vežinskiui sumokėta 8 milijonai markių) ir kitą dieną nutarė redaktorę apkaltinti pagal BK 154 str. 2 p. ir 129 str. 6 p. Su gegužės 5 d. surašytu tyrimo protokolu kaltinamoji buvo supažindinta ir suimta. Tačiau gegužės 7 d. Stasys Kairiūkštis už ją pateikė 600 zlotų užstatą, ir J. Šablinskaitė iš Lukiškių paleista. (S. Kairiūkštis – Vilniaus pedagogas, 1924 m. persikėlęs į Nepriklausomą Lietuvą. Čia irgi mokytojavo. Būdamas Kaišiadorių gimnazijos direktoriumi, 1941 m. birželį bolševikų suimtas ir ištremtas. Vežamas į Sibirą, mirė.) 1924 m. birželio 24 d. surašytas kaltinamasis aktas. Šią bylą, kaip ir kitas, pagal BPK 208 str. turėjo nagrinėti Apygardos teismas.

J. Šablinskaitė 1924 m. liepos 30 d. paprašė teismo į posėdį iškviesti advokatą T. Vrublevskį, abu ankstesnius liudininkus ir vertėją A. Viskantą. Tačiau kviesti Viskantą teismas atsisakė, todėl kaltinamoji rugsėjo 23 d. prašymą pakartojo: „kadangi man inkriminuojamo straipsnio vertimas netikslus, juo labiau, jog iš gynybos pusės kaltinamajam priklauso vertėjo teisė.“ A. Viskantui leista dalyvauti teismo posėdyje. Bylą nagrinėta 1925 m. liepos 13 d. (kvietimą į posėdį buvo gavęs ir adv. Vrublevskis), tačiau teismas nutarė nuosprendžio neskelbti ir bylą nagrinėti antrą kartą 1925 m. lapkričio 20 d.

Besitęsiant J. Šablinskaitės trims byloms, „Lietuvos Rytų“ redaktorė vėl „nusikalto.“ Konfiskuota laikraščio 1924 m. birželio 3 d. Nr. 66 neišplatinta tiražo dalis ir pradėta nauja byla. Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas 1924 m. rugpjūčio 30 d. pasirašė kaltinamąjį aktą J. Šablinskaitei dėl laikraščio Nr. 66 straipsnių „Prancūzų atsišaukimas – baltasis teroras Lenkijoje“ ir „Gryni žodžiai prieš faktus“ (LCVA f. 129, ap. 2, b. 749 ir f. 131, ap. 5, b. 74). Laikraščio Nr. 66 tiražo dalies išplatinimą liepos 29 d. patvirtino Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui įstaigos lietuvių spaudos referentas I. Žilinskis (Żyliński).

Pirmasis straipsnis persispausdintas iš kažkur ėjusio lenkiško leidinio „Nowy czas“ Nr. 21.

„Baltasis teroras dabar siaučia Lenkijoj. Vietos spauda, laikraščiai nedaug ką tegali parašyti apie terorą, kadangi visa pažangioji spauda yra be galo varžoma, kuone kiekvienas numeris yra konfiskuojamas. Jaunuomenės organizacijos dažnai kratomos ir uždaromos, profesinių sąjungų butai neteisėtai rekvizuojami.“ „Lenkijos respublikos kalėjimuose prikimšta suvirš 3000 politinių kalinių: darbininkų, suimtų už streikus, ukrainų ir gudų valstiečių, kurie reikalavo tautinės nepriklausomybės, inteligentų, kurie darbavosi organizuodami mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas.“ Kaliniai kankinami, nežmonišku būdu žeminami. „Vardan grynojo humanizmo protestuojame prieš tokius žiaurumus ir reikalaujame, kad […] elementariai kalinių reikalavimai būtų patenkinti.“ Atsišaukimą pasirašė didelė grupė Prancūzijos veikėjų, tarp kurių rašytojas Romenas Rolanas (Rolland), du Sorbonos profesoriai, buvęs ministras pirmininkas Polis Penlevė (Painlevé), buvęs ministras Polis Bonkūras (Boncour), Paryžiaus atstovas Leonas Bliumas (Blum), Liono meras Erio (Herrio) ir kt.

Kitame straipsnyje nenustatytas autorius (parašas –dr-) rašo apie tai, jog lenkai susipyko su visais kaimynais, išskyrus „rumunus bičiulius“, šalyje vyksta žydų pogromai ir kt. Straipsnis yra neva lenkų profesorių polemika su prancūzais.

Teismo tardytojas 1924 m. birželio 14 d. pranešė prokuroro pavaduotojui, jog, vykdydamas jo nurodymą, pradėjęs įžanginį tardymą. Pagal BK 129 str. 1 ir 6 punktus bei 263 str. 1 p. apkaltinta J. Šablinskaitė, tardoma liepos 31 d., kalta neprisipažino, vėl rėmėsi kažkokiu Butkumi, sakė, kad iš laikraščio administracijos, iš K. Kriščiukaičio gaudavusi tik atlyginimą už prašymo pasirašymą Spaudos sektoriui (liepos mėn. gavusi 28 zl), kas rašo į laikraštį, nežino ir t. t. „Girdėjau, kad laikraštis „Lietuvos Rytai“ dabar nustojęs eiti, bet kodėl, nežinau.“ Tardomoji raštiškai pasižadėjo neišvykti iš gyvenamosios vietos (tądien ji pasakė, kad laikinai gyvenanti Jeruzalės g-vėje 12). Visus bylos dokumentus teismo tardytojas rugpjūčio 14 d. perdavė Apygardos teismo prokurorui.

Bylą turėjo nagrinėti Apygardos teismas. Vertėjas iš lietuvių kalbos teisme – Karolis Pševlockis (Przewłocki). J. Šablinskaitė 1924 m. spalio 10 d. paprašė į bylos nagrinėjimą pakviesti gynėją T. Vrublevskį, liudytojus K. Kriščiukaitį ir V. Liaukevičių, o jai vertėjauti – kun. A. Viskantą. Bylos nagrinėjimas prijungtas prie laikraščio 1923 m. Nr. 35 bylos, t. y. ją spręsti numatyta 1925 m. liepos 13 d. Advokato Sadkausko, liudytojų parodymai ir kt. panašūs, tad jų nekartosime. Nors pagal BK 129 str. kaltinamoji išteisinta, tačiau ji vis tiek nubausta 1500 zl arba 5 mėn. arešto, priteista 150 zl teismo išlaidų ir kt. Nespėtą išplatinti laikraščio Nr. 66 tiražo dalį nutarta sunaikinti, laikraštį uždaryti. Negalutinis nuosprendis paskelbtas 1925 m. liepos 27 d.

Taigi viename teismo posėdyje trys bylos išnagrinėtos, o ketvirtosios svarstymas pratęstas 1925 m. lapkričio 20 d. Advokatas S. Sadkauskas prašė teismo leisti kaip gynybos vertėjui procese dalyvauti kun. V. Zajančkauskui. Prokuroro pavaduotojas kaltinimą rėmė, o gynėjas prašė kaltinamąją BK 307 str. pagrindu išteisinti: atseit, redaktorė nusikalto per neapsižiūrėjimą. Teismas nusprendė už kiekvieną nusikaltimą (pagal BK 154 str. 2 p. ir 129 str. 6 p.) laikraščio redaktorę uždaryti trims mėnesiams į paprastą kalėjimą, laikant tai jungtine bausme už abu nusikaltimus: 1) už nepagarbą valdžiai, 2) už neapykantos tarp vietos gyventojų lenkų ir lietuvių skatinimą. Nuosprendis turėjo būti skelbiamas gruodžio 4 d.

Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui 1924 m. birželio 5 d. Prokuroro įstaigai prie Vilniaus apygardos teismo įteikė raportą dėl tos dienos „Lietuvos Rytų“ Nr. 67 straipsnio „Tempora mutantur“ (Laikai keičiasi) ir informacijos „Lenkija sugrąžino inkviziciją“ (LCVA f. 131, ap. 5, b. 75).

Straipsnyje (autorius – G. Ainis = Rapolas Mackevičius-Mackonis) pasakojama apie parlamentų rinkimus įvairiose valstybėse bei po jų Europoje ir kitur griūvančią reakcinę valdžią. Okupacinei Vilnijos valdžiai straipsnyje galėjusi užkliūti nebent viena pastraipa: „Aklas nacionalizmas, kuris labai greit tampa aršiuoju šovinizmu, nežinančiu savo veikimui ribų, ir yra pagrindinė kliūtis geram tautų sugyvenimui, kurio šiandien ir su žvake nesurasi. Tą šėlstantį nacionalistų šovinizmą atjaučiam ir mes lietuviai Vilniaus krašte.“

Informacijoje „Lenkija sugrąžino inkviziciją“ pranešta apie birželio 2 d. po pietų Vilniaus Šv. Ignoto gatvėje ties arešto namais praeivių girdėtą baisų moterišką riksmą ir pagalbos šauksmą.

Teismo tardytojui redaktorė birželio 24 d. aiškino, kad laikraščio ji neredaguoja, redakcijoje nebūna, prašymą leisti laikraštį pasirašiusi tik dėl pinigų ir t. t. Tačiau anot kaltinamojo akto, J. Šablinsklaitė nusikaltusi pagal BK 49 str. ir 129 str. 6 p. Jos bylą turėtų nagrinėti Apygardos teismas.

Apygardos teismo prokuroras 1924 m. rugsėjo 2 d. bylą gražino savo pavaduotojui, siūlydamas ją dėl įrodymų trūkumo pagal aukščiau minėtus BK straipsnius numarinti, o J. Šablinskaitę apkaltinus pagal BK 263 str. 1 p., bylą perduoti Vilniaus m. taikos teismui. Prokuroro pavaduotojas savo ruožtu rugsėjo 19 d. pakartojo tą patį, juo labiau, kad būta 500 zl užstato. Anot BPK 518 str., šį siūlymą turėjo peržiūrėti Apygardos teismas. Pastarasis 1925 m. sausio 10 d. pranešė prokuroro pavaduotojui, jog siunčia jo žiniai teismo sprendimą: Apyg. teismas 1924 m. gruodžio 31 d. nutaręs dėl įrodymų stokos bylą pagal BK 129 str. 6 p. numarinti, 500 zl užstatą atšaukti ir bylą perduoti Taikos teismui. Tačiau kaip byla baigėsi Taikos teisme, žinių nėra.

Tuo tarpu kitos keturios J. Šablinskaitės bylos prasitęsė Vilniaus apeliaciniame teisme.

Apeliacinis teismas 1925 m. liepos 28 d. gavo J. Šablinskaitės gyvnėjo adv. S. Sadkausko raštą – prašymą liepos 13 d. teismo nuosprendį dėl str. „Kiti metai – kiti lapai“ panaikinti ir jo ginamąją išteisinti. Teismas rugpjūčio 17 d. nutarė apeliaciją nagrinėti 1926 m. gegužės 6 d. posėdyje, pakvietus advokatus: teismo paskirtą gynėją Ježį Praisą (Prajss) ir kaltinamosios pasirinktą gynėją S. Sadkauską (LCVA f. 127, ap. 2, b. 237). Apeliac. teismas 1926 05 06 bausmę sumažino iki 800 zl pabaudos ir 120 zl teismo išlaidų.

Adv. Sadkauskas vėl padavė kasacinį skundą, kurį Apeliac. teismas 1926 m. birželio 9 d. persiuntė į Varšuvą Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis lapkričio 15 d. nutarė bylą grąžinti Vilniaus apeliaciniam teismui nagrinėti pakartotinai, apie ką pastarajam pranešė lapkričio 26 d. Apeliac. teismas gruodžio 3 d. nutarė Aukšč. teismo sprendimą priimti žiniai ir vykdymui. Pagaliau 1928 m. liepos 21 d. Apeliac. teismas nutarė, kad J. Šablinskaitei taikytinas 1928 m. birželio 22 d. amnestijos įstatymo 8 punktas ir jos byla visiškai nutraukiama. Apie tai rugpjūčio 30 d. teismas pranešė Vilniaus m. 3 policijos komisariatui.

J. Šablinskaitės gynėjas S. Sadkauskas 1925 m. liepos 27 d. Apygardos teismui padavė apeliacinį skundą dėl jo ginamajai inkriminuoto nusikaltimo už straipsnį apie Klaipėdos atvadavimo metinių minėjimą Kaune. Skundą Apyg. teismas rugpjūčio 7 d. persiuntė Apeliaciniam  teismu, kuris  rugpjūčio 17 d. nutarė apeliaciją nagrinėti 1926 m. balandžio 29 d., liudytojų į posėdį nekviesti, o pakviesti tik advokatus: S. Sadkauską ir teismo paskirtą gynėją Emanuelį Smilgą (LCVA f. 127, ap. 2, b. 289). Apie numatomą teismo posėdį J. Šablinskaitei pranešta 1926 m. vasario 17 d.

Apeliac. teismas 1926 m. balandžio 29 d. nutarė Apygardos teismo 1925 07 13 nuosprendį pakeisti: teisiamąją nubausti 800 zl bauda arba, jeigu pinigų nesumokės, 2 mėn. arešto ir už abi teismo instancijas paimti 120 zl teismo išlaidų (vietoj anksčiau priteistos 3000 zl baudos ir 300 zl teismo išlaidų); pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kitas dalis patvirtinti. Sprendimas paskelbtas gegužės 14 d.

Adv. S. Sadkauskas per Vilniaus apeliacinį teismą 1926 m. birželio 5 d. padavė apeliaciją Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis apeliaciją išnagrinėjo lapkričio 15 d. ir pripažino, kad laikraščio straipsnyje „esama BK 129 str. numatomų nusikaltimo požymių, nes jame Lenkijos gyventojai lietuviai kurstomi maištingiems ir išdavikiškiems veiksmams, teikiant pagalbą Lietuvai jėga atplėšti Vilnių nuo Lenkijos…“ Kasacinio skundo priekaištus teismas laikė nepagrįstais, skundą atmetė ir Aukščiausiojo teismo naudai iš Šablinskaitės priteisė 80 zl teismo išlaidų. Advokato 50 zl kasacinis užstatas pervestas į valstybės iždą.

Apeliacinis teismas 1925 m. liepos 28 d. gavo J. Šablinskaitės gynėjo adv. S. Sadkausko dar vieną skundą. Advokatas Apygardos teismo liepos 13 d. nuosprendį dėl J. Šablinskaitės kaltės už straipsnius „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 66 laikė nepagrįstu ir reikalavo jį panaikinti. Mat Apyg. teismas nepriėmė domėn, jog 1) straipsnyje „Prancūzų atsišaukimas…“ perspausdinti prancūzų mokslininkų pasisakymai, spausdinti Lenkijos laikraščiuose, iš kurių nė vienas nebuvo patrauktas atsakomybėn, todėl ir kalbamu atveju netaikytinas BK 129 str. 6 p., 2) straipsnis „Gryni žodžiai prieš faktus“ yra lenkų mokslininkų polemika su prancūzų atsišaukimu ir jokios neapykantos neskatina, 3) taikyti BK 263 str. galima, kai skleidžiamos sąmoningai melagingos žinios, tuo tarpu teismas pripažino, kad straipsnis išspausdintas per neapsižiūrėjimą ir pritaikė BK 307 str., todėl kaltinimą pagal BK 263 str. reikėtų atmesti. Advokatas prašė Apygardos teismo sprendimą panaikinti ir jo ginamąją išteisinti.

Apeliac. teismas 1925 m. rugpjūčio 17 d. nutarė kasaciją nagrinėti 1926 m. gegužės 6 d.; į posėdį liudytojų nekviesti, o pakviesti tik advokatus J. Praisą ir S. Sadkauską. Apie tai rugpjūčio 20 d. pranešta ir Vilniaus m. policijos 3 komisariatui.

J. Šablinskaitė 1926 m. gegužės 6 d. atvesdinta ir pasodinta į kaltinamųjų suolą. Teisėjai – T. M. Stulginskis (Stulgiński) ir J. Radkevičius (Radkiewicz), dalyvaujant teismo prokuroro pavaduotojui J. Pšiluskiui (Przyłuski). Pastarasis siūlė kaltinamąją nubausti didžiausia pinigine bauda, gynėjas – mažiausia. Gegužės 20 d. paskelbtas nuosprendis: J. Šablinskaitę nubausti 800 zl arba 2 mėn. arešto ir už abi teismo instancijas paimti 120 zl teismo išlaidų.

Adv. S. Sadkauskas į valstybės iždo kasą 1926 m. birželio 4 d. įnešė 50 zl kasacinį užstatą dėl Apeliac. teismo gegužės 6 d. nuosprendžio ir birželio 9 d. įteikė apeliacinį skundą, kurį Apeliac. teismas su visais bylos dokumentais perdavė Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis adv. Sadkausko kasacinį skundą pripažino pagrįstu ir, remdamasis BPK 912 ir 923 str., lapkričio 3 d. Vilniaus apeliacinio teismo gegužės 6 d. nuosprendį panaikino. Nurodęs abiejų Vilniaus  teismų klaidas, Aukščiausiasis teismas gruodžio 10 d. grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Vilniaus apeliac. teismas Varšuvos teismo sprendimą 1927 m. vasario 4 d. priėmė žiniai. Pagaliau Apeliac. teismas 1928 m. liepos 21 d. nutarė J. Šablinskaitės bylą numarinti, nes kaltinamoji pateko į 1928 06 22 amnestijos įstatymo 8 str. 6 p. veikimo rėmus. Per Vilniaus m. 3 policijos komisariatą rugpjūčio 30 d. pranešta moteriai, o rugsėjo 6 d. Apeliac. teismas apie tai informavo ir prokuroro pavaduotoją.

Vilniaus apygardos teismas su J. Šablinskaitės 1925 m. lapkričio 20 d. byla Apeliaciniam teismui gruodžio 19 d. perdavė adv. S. Sadkausko gruodžio 16 d. skundą dėl jo ginamosios kaltinimo už str. „Lietuviai abiturientai nuteisti“ „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 40  (visapusiškai tvarkyti jos bylą kaltinamoji advokatą įgaliojo gruodžio 14 d.; LCVA f. 127, ap. 2, b. 258). Apeliac. teismas 1926 m. sausio 4 d. nusprendė kasaciją nagrinėti 1927 m. rugpjūčio 19 d., pakvietus advokatus E. Smilgą ir S. Sadkauską bei 100 zl užstatą pateikusį S. Kairiūkštį; liudytojų nutarta nekviesti (apie teismo posėdžio datą J. Šablinskaitė supažindinta pasirašytinai 1927 m. birželio 15 d.; S. Kairiūkščio Vilniuje nerasta: jis jau beveik prieš trejus metus buvo išvykęs į Neprikl. Lietuvą).

Vilniaus apeliacinio teismo 1927 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendis paskelbtas rugsėjo 2 d. Apeliac. teismas Apyg. teismo 1926 11 20 sprendimą panaikino ir J. Šablinskaitę išteisino. Teismo išlaidos padengtos valstybės iždo sąskaita. „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 40 kaip daiktinis įrodymas paliktas prie bylos dokumentų.

The post Vytautas Valentinas Česnulis. Kas ta redaktorė Jadvyga Šablinskaitė? appeared first on Voruta.

Dr. Nijolė Tuomienė, Lietuvių kalbos institutas, www.voruta.lt

Ankstesnėse dalyse aptartas baltiškas krašto vardyno pamatas, lietuvių kalbos arealo irimas, tikėjimo kalbos vaidmuo ir teritorinių kalbos salų virtimas institucinėmis, o dviejų pedagogų – Algimanto Masaičio ir Vytauto Liudo Dailidkos – patirtis parodė, kokiomis sąlygomis paribyje buvo kuriama ir išlaikoma lietuviška mokykla.

Kalbos perskirsto žmonių gyvenimus

Analizuojant Eišiškių kalbinę raidą, dažnai daroma supaprastinta išvada, kad lietuvių kalbą čia tiesiog pakeitė lenkų. Tačiau tokia interpretacija neatskleidžia nei tarpinio vietinių baltarusių tarmių vaidmens, nei rusų kalbos įtakos sovietmečiu, nei dabartinio lietuvių kalbos sugrįžimo į viešąsias funkcines erdves, iš kurių ji ilgą laiką buvo išstumta. Šiame paribyje kalbos ne tiek laimi ar pralaimi, kiek pasidalija gyventojų kasdienybę. Todėl regiono kalbinės situacijos neįmanoma įvertinti remiantis vien gyventojų surašymų duomenimis. Lentelėse asmeniui paprastai priskiriama viena tautybė ir viena gimtoji kalba, nors jo individualioje biografijoje dažnai susipina keli kodai bei tarpinės jų atmainos. Deklaruojama tautybė, paveldimas idiolektas ir viešajame gyvenime vartojama kalba nebūtinai sutampa.

Aiškiausiai šį nenuoseklumą iliustruoja vietinė šnekta, vadinama po prostu. Vyresniajai kartai ji tebėra artimiausia kasdienio komunikavimo priemonė, nors paklausti apie tautybę šie žmonės dažniausiai identifikuoja save kaip lenkus, o savo kalbą įvardija „paprastąja“, „vietine“ ar netaisyklinga lenkų kalba. Dialektologiniu požiūriu toks vertinimas yra klaidingas: daugelyje Eišiškių ir platesnio Šalčininkų rajono vietovių ši šnekta susiformavo baltarusių tarmių pagrindu, patyrusi stiprią lietuvių bei lenkų kalbų įtaką. Tačiau kalbos struktūra ir kalbėtojo tautinė tapatybė priklauso skirtingiems lygmenims: asmuo gali vartoti baltarusiškos kilmės kodą ir kartu nuoširdžiai laikyti save lenku.

Po prostu vartojimas silpnėja traukiantis senajai kartai ir retėjant kaimo bendruomenėms. Ši šnekta dar girdima privačioje erdvėje ar kaimynų pokalbiuose, tačiau jaunesnių gyventojų kasdienybėje jos funkcinis vaidmuo nyksta.

Lenkų kalbos situacija regione taip pat nėra vienalytė. Bendrinis jos variantas dominuoja švietimo įstaigose, žiniasklaidoje, kultūriniame gyvenime, bažnyčioje ir viešojoje tapatybės raiškoje, tačiau ne visur funkcionuoja kaip pagrindinė spontaniško kasdienio bendravimo priemonė. Dėl šios priežasties lenkiškumas veikia kaip stiprus bendruomeninio identiteto ženklas net ir tais atvejais, kai šeimoje vartojama šnekta yra struktūriškai nutolusi nuo bendrinės lenkų kalbos.

Rusų kalbos pozicijos Šalčininkų rajone daugiausia susiformavo sovietmečiu, kai ji funkcionavo kaip administracijos, kariuomenės, profesinio gyvenimo ir skirtingų tautybių asmenų komunikacijos kodas, teikiantis tam tikrą socialinį prestižą. Atkūrus nepriklausomybę, oficialus šios kalbos statusas išnyko, tačiau susiformavę kalbiniai įpročiai išliko. Rusų kalba tebepasirenkama kaip neutralus, visiems pokalbio dalyviams patogus bendravimo įrankis mišriose grupėse, bendraamžių aplinkoje ar informacinėje erdvėje, dažniausiai neturintis tiesioginio ryšio su tautiniu tapatumu.

Lietuvių kalba šiandien vis labiau siejama su valstybinėmis institucijomis, aukštuoju mokslu, profesine veikla ir socialiniu mobilumu už Šalčininkų rajono ribų. Jaunesniajai kartai ji yra ne emocinio artumo, o išsilavinimo ir darbo kalba. Šiuo požiūriu jos funkcija yra vertikali – ji užtikrina integraciją į šalies visuomenę. Vis dėlto valstybinės kalbos vartojimo plėtra nereiškia tapatybės pasikeitimo ar istorinio status quo atkūrimo: į regioną ateina bendrinė valstybinė kalba, o ne kadaise čia vartoti vietiniai baltiškos kilmės dialektai. Kalbos pasirinkimas konkrečioje situacijoje rodo tik jos funkcinį pritaikomumą, o ne asmens tautinę savivoką.

Vis dėlto valstybinės kalbos plėtra nėra savaiminė. „Ryto“ draugijos atstovų teigimu, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų kaimiškose vietovėse tebetrūksta ikimokyklinio ugdymo lietuvių kalba, todėl dalis šeimų, norinčių leisti vaikus į lietuvišką darželį, tokios galimybės neturi. Taigi ir šiandien kalbos pasirinkimą lemia ne vien šeimos apsisprendimas, bet ir prieinama švietimo infrastruktūra.

Kai dabartis perrašo praeitį

Visos bendruomenės praeitį interpretuoja iš dabarties taško: atsirenka retrospektyviai svarbius įvykius bei simbolius, o daugiasluoksnę istoriją redukuoja į lengvai perduodamą pasakojimą. Tai savaime nėra klastojimas ar išskirtinė Vilnijos ypatybė. Problema iškyla tada, kai dabartinė kalbinė ir etnopolitinė situacija perkeliama į ankstesnius šimtmečius, o ilgalaikis kaitos procesas pateikiamas kaip statiška, nekintama tvarka. Šiuolaikinis Eišiškių gyventojų tautinis identitetas yra realus faktas, bet ne ankstesnės raidos santrauka: gyventojų surašymai fiksuoja tik tam tikro momento savideklaraciją pagal to meto politines kategorijas, o ne istorinę dinamiką, lėmusią tokį pasirinkimą.

Ypač atsargiai reikėtų vertinti epochas, kuriose tautybė buvo tapatinama su konfesija, mokyklos kalba ar administracinėmis kategorijomis. Pavyzdžiui, katalikas galėjo būti registruojamas lenku, nors kasdienybėje vartojo po prostu arba dar mokėjo lietuviškai. Taip pat individas galėjo sąmoningai pasirinkti lenkišką tapatybę dėl šeimos religinės tradicijos ir siekio integruotis į vietos bendruomenę. Abu atvejai istoriškai pagrįsti, tačiau nė vienas iš jų neleidžia dabartinio tautinio supratimo automatiškai perkelti į laikus, kai modernios nacijos koncepcija dar nebuvo susiformavusi.

Šią retrospektyvaus tapatybių perkėlimo problemą išryškina ir istoriografiniai tyrimai. Rimanto Miknio darbai apie Lietuvos lenkų etnokultūrines orientacijas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje primena, kad senosios regioninės bei politinės priklausomybės nebuvo tapačios vėliau įsitvirtinusioms etninėms kategorijoms. Rūsčio Kamuntavičiaus atlikta lietuviškojo ir gudiškojo LDK paveldo pasakojimų komparatyvistinė analizė atveria kitą tos pačios problemos pusę – kaip modernios tautos daugiakultūrį praeities substratą pritaiko prie šiandieninių poreikių. Šios įžvalgos nekeičia empirinių Eišiškių kalbinės istorijos duomenų, tačiau padeda suprasti, kaip kalbų kaitos rezultatas viešojoje atmintyje paverčiamas tariamai pirmaprade krašto būkle.

Rezultatas paverčiamas pradžia

Retrospektyvi istorinės raidos unifikacija dažniausiai vykdoma taikant linijinę projekciją. Pirmiausia konstatuojama dabartinė gyventojų lenkiškos tapatybės dominavimo būklė, o vėliau šis faktas nekritiškai perkeliamas ankstesnėms kartoms ir visai regiono praeičiai. Tokiu būdu ilgalaikės asimiliacijos vyksmo rezultatas retrospektyviai paverčiamas jo pradžia. Šioje naratyvinėje struktūroje eliminuojamas poreikis analizuoti, kodėl Eišiškių apylinkių toponimai bei hidronimai yra baltiškos kilmės, kodėl XIX a. šaltiniuose fiksuojamas lietuvių kalbos poreikis bažnytinėje erdvėje, kodėl XX a. pradžioje dėl lietuviškų pamaldų kilo konfrontacija ar tarpukariu fiksuoti reikalavimai steigti lietuviškas mokyklas. Šie empiriniai duomenys traktuojami tik kaip atsitiktinės išimtys, izoliuotos nuo bendros dinamikos.

Tokiu atveju pasakojimas pradedamas ne nuo seniausių identifikuojamų kalbinių sluoksnių, o nuo laikotarpio, kuris labiausiai primena dabartį. Eišiškių atveju tokiu atskaitos tašku dažniausiai tampa tarpukaris, kai gyventojų surašymuose jau buvo įsitvirtinęs lenkiškas tautybės deklaravimas, o ankstesnė kalbų kaita, baltiškasis vardynas ir miesto bei kaimo gyventojų sudėties skirtumai lieka už šio modelio ribų.

Ne tik lietuvių ir lenkų miestas

Retrospektyvi unifikacija užgožia ne vien baltiškąjį regiono substratą. Iki Holokausto Eišiškės funkcionavo kaip tipiškas Rytų Europos žydų miestelis (štetlas). XIX a. pabaigoje žydų bendruomenė sudarė demografinę miesto gyventojų daugumą, o jos religinė, prekybinė bei kultūrinė veikla buvo integrali šio centro raidos dalis. Tuo pat metu aplinkinių kaimų socioekonominė ir lingvistinė struktūra iš esmės skyrėsi nuo paties miestelio specifikos.

Dėl šios priežasties kategorijos „Eišiškių miestelis“, „Eišiškių parapija“, „Eišiškių valsčius“ ir „Eišiškių kraštas“ negali būti traktuojamos kaip tapačios. Urbanistiniame centre galėjo dominuoti žydai, parapijos kaimuose – lietuviškai kalbantys katalikai, o platesniame valsčiaus areale – mišrios lietuvių, po prostu bei lenkų kalbinės grupės. Mechaninis šių skirtingų teritorinių vienetų statistikos agregavimas sukuria iškreiptą ir niveliuotą regiono vaizdą.

Politiškai angažuotas apibūdinimas „nuo seno lenkiškas miestas“ ne tik ignoruoja kalbos kaitos dinamiką periferijoje, bet ir marginalizuoja sunaikintos žydų bendruomenės vaidmenį vietos istorijoje. Todėl analitinis lietuviškojo sando aktualizavimas neturi virsti lenkiškojo ar žydiškojo paveldo eliminavimu. Priešingai – tai reikalauja atsisakyti monoetninio miesto mito ir grąžinti skirtingiems istorinio vyksmo etapams jiems būdingą etnolingvistinį heterogeniškumą.

Kaip sutrumpinama atmintis

Istorinis dėmuo iš viešosios atminties gali išnykti net ir nesant oficialių draudimų – pakanka jo neaktualizuoti turistiniuose giduose, švietimo programose ar lokaliuose atminties renginiuose: dokumentinių filmų peržiūrose, leidinių pristatymuose, seminaruose ar viešosiose paskaitose. Tokia deselekcija ypač veiksminga, kai ankstesniojo etapo kalba bendruomenėje jau nebėra vartojama: individas nebegali jos atpažinti iš gyvosios senelių šnektos ir tampa visiškai priklausomas nuo dominuojančio viešojo diskurso. Jei jame baltiškasis vardynas, istorinės lietuviškos pamaldos ir mokyklų veikla pateikiami tik kaip fragmentiški, išorinių jėgų inicijuoti epizodai, vietos gyventojams regiono lietuviškoji praeitis ima atrodyti svetima.

Taip formuojasi sociokultūrinis paradoksas: bendruomenė gali gyventi baltiškos kilmės toponimus išsaugojusiuose kaimuose, turėti kelis fonetinius variantus patyrusias pavardes ir šeimoje vartoti po prostu, tačiau regiono istoriją kildinti tik nuo lenkiškojo jos tarpsnio. Istorinė atmintis tokiu atveju tampa siauresnė už pačių vietovardžių ar šeimos kalbinių biografijų liudijimus.

Ši retrospektyvi unifikacija būdinga ne tik polonocentriškam naratyvui. Lietuviškoje publicistikoje baltiškasis substratas kartais nekritiškai laikomas pakankamu įrodymu, kad visi vėlesni krašto gyventojai buvo išskirtinai lietuviai, o dabartinė jų tapatybė – tik istorinė klaida ar asimiliacinės politikos padarinys. Tokia interpretacija taip pat vykdo chronologinę redukciją: joje nepakankamai įvertinama migracija, konfesinė kaita, miestelių daugiatautiškumas ir per kelias kartas savarankišką sociokultūrinį turinį įgijęs lenkiškasis tapatumas. Todėl vietos viešuosiuose diskursuose sudėtinga praeities dinamika dažniausiai yra paverčiama vienalyčiu, dabarties poreikiams pritaikytu modeliu.

Iš tokio sutrumpinto pasakojimo iškrinta ir seniausias regiono švietimo etapas. V. L. Dailidkos kraštotyros leidinyje nurodoma, kad 1524 m. Eišiškėse prie bažnyčios jau veikė parapinė mokykla. Ano meto Vilniaus vyskupijos bažnytiniuose dokumentuose taip pat minima, kad vienas iš dviejų prie bažnyčios turėjusių dirbti dvasininkų privalėjo mokėti lietuvių kalbą, nes kitos kalbos vietos gyventojai nesuprato. Tame pačiame kraštotyros leidinyje skelbiama, kad 1774 m. prie bažnyčios veikusioje mokykloje mokėsi 40 vaikų – 20 bajorų ir 20 paprastų žmonių vaikų, o jos rektoriumi ir mokytoju dirbo žemaitis Kazimieras Dingaila. Šie duomenys rodo, kad vietos švietimo istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei XX a., tačiau jos kalbinė ir socialinė sudėtis skirtingais laikotarpiais turi būti vertinama pagal konkretaus meto šaltinius.

Apibendrinant Eišiškių krašto viešuosius naratyvus, galima išskirti keturis pagrindinius mechanizmus, kuriais sudėtinga praeities dinamika paverčiama vienalyte struktūra:

 1. Chronologinis sutrumpinimas. Istorinis pasakojimas pradedamas nuo laikotarpio, kai dabartinė etninė struktūra jau buvo susiformavusi, o ankstesni kalbos kaitos etapai ignoruojami.

 2. Kategorijų sutapatinimas. Konfesinė priklausomybė (katalikybė) tapatinama su lenkų tautybe, mokymasis lenkų kalba – su lenkakalbyste, o surašymų duomenys traktuojami kaip vienintelis šeimos kalbos rodiklis.

 3. Teritorijų suplakimas. Miestelio statistiniai duomenys mechaniškai pritaikomi visai parapijai ar valsčiui, neatsižvelgiant į urbanistinio centro ir kaimiškos periferijos demografinius skirtumus.

 4. Atrankinis kanonizavimas. Tik tam tikros mokyklos, draugijos ar asmenybės įtraukiamos į vietos atminties kanoną, o kiti istoriniai elementai paliekami paraštėse arba pristatomi kaip atsitiktiniai išorės epizodai.

Šie mechanizmai dažniausiai veikia be vieningo koordinavimo centro ar išankstinio politinio susitarimo. Juos savaime atkartoja šeimos, švietimo įstaigos, žiniasklaida ir lokalių minėjimų organizatoriai, kadangi supaprastintas, linijinis naratyvas bendruomeninėje atmintyje įsitvirtina lengviau nei daugiasluoksnė istorinė tikrovė.

Kaip greitai iš krašto atminties dingsta ištisos grupės, rodo Eišiškių mokytojų atvejis. V. L. Dailidkos surinktuose prisiminimuose konstatuojama, kad 1941 m. ištremtų vietos lietuviškų mokyklų mokytojų vardų šiandien nebeįmanoma atkurti – iš keliolikos žmonių atmintyje išliko vos pora pavardžių. Šie mokytojai nebuvo nei nutylėti sąmoningai, nei kieno nors išbraukti: jie tiesiog iškrito iš pasakojimo, nes nebeliko kam jų prisiminti. Būtent taip atminties trumpėjimas veikia praktiškai – ne per draudimą, o per grandies nutrūkimą, po kurio pasakojimas savaime prasideda nuo vėlesnio taško.

Kas turi teisę pasakoti krašto istoriją?

Diskusijos dėl Vilnijos praeities dažniausiai slepia gilesnį klausimą – kam priklauso teisė ją interpretuoti. Vietos bendruomenė neretai demonstruoja nepasitikėjimą išorės tyrėjais, nes jų įžvalgas vertina kaip kėsinimąsi pakeisti dabartinį lokalinį (vietinį) identitetą. Akademinis diskursas savo ruožtu įvardija problemą, kad vietos atmintis linkusi ignoruoti dokumentuotą baltiškąjį etapą. Tokiu būdu abi pusės ima ginti ne empirinius faktus, o teisę konceptualizuoti regioną. Šią konfrontaciją įmanoma įveikti tik atsiribojus nuo simbolinio paveldo savinimosi.

Baltiškasis toponiminis sluoksnis nėra išskirtinė dabartinės Lietuvos valstybės nuosavybė, kaip ir lenkiškoji gyventojų tapatybė nėra tik Lenkijos kultūrinio arealo dalis – abu šie reiškiniai yra integralūs šios teritorijos istorijos elementai. Todėl regiono analizė neturi remtis išankstine dilema, ar ši teritorija „lietuviška“, ar „lenkiška“. Tyrimo pagrindas privalo būti chronologinis principas – pirminių kalbinių sluoksnių fiksavimas, vėlesnių elementų atsiradimo sekos nustatymas ir jų tarpusavio sąveikos analizė. Tokiame modelyje telpa baltiškasis vardynas, istoriniai lietuviakalbiai kaimai, lenkiškoji bažnyčios bei švietimo tradicija, vietinis po prostu kodas, sovietmečio rusifikacijos procesai, žydų štetlo istorija ir šiuolaikinė lenkiška savimonė. Istorinė rekonstrukcija čia reiškia ne praeities „atlietuvinimą“, o chronologinio jos vientisumo sugrąžinimą – kiekvienam sluoksniui grąžinant jo laiką ir vietą.

Šiam chronologiniam vientisumui atkurti ypač svarbūs vietos žmonių sukaupti archyvai. V. L. Dailidkos prisiminimai, parengti remiantis tėvų užrašais, šeimos dokumentais ir paties autoriaus dešimtmečiais rinkta medžiaga, ar A. Masaičio sutelkti šaltiniai nėra vien kraštotyra. Pastarojo sukauptas fondas apima ne tik atkurtos „Ryto“ draugijos veiklos dokumentus, bet ir ištisą iliustruotą bei dokumentuotą Marijampolio mokyklos istoriją: visų laidų mokinių duomenis ir jų pasiekimus, vėliau apgintų bakalauro, magistro darbų ir disertacijų tekstus, buvusių mokinių parašytas knygas bei jų apdovanojimus, publikacijas apie mokyklą, jos mokytojus ir auklėtinius. Tokia medžiaga leidžia atsekti tai, ko nerodo nei surašymai, nei bendrieji istorijos veikalai: kiek vaikų iš konkretaus kaimo baigė mokyklą, kur jie mokėsi toliau ir kokia kalba vėliau dirbo. Kitaip tariant, tai ne prisiminimų rinkinys, o vienos institucijos poveikio kelioms kartoms dokumentacija – šaltinis, kuriuo galima tikrinti teiginius apie kalbos ir tapatybės kaitą, o ne vien remtis tuo, ką pavyko įsiminti.

Kada ir kodėl iš Eišiškių krašto pasitraukė lietuvių kalba

Grįžtant prie pradinio klausimo, atsakymas negali būti data. Kalbinis poslinkis nevyksta staiga ar dėl vieno administracinio dekreto: kalbos perdavimas skirtingose šeimose ir vietovėse nutrūksta palaipsniui ir nevienodu metu. Šis reiškinys prasideda ne tada, kai miršta paskutinis vietinis vartotojas, o daug anksčiau – kai kalba praranda simbolinį prestižą ir viešąsias funkcijas. Po statuso praradimo eina pasitraukimas iš kaimynų bendravimo, kol galiausiai kalba lieka tik privačioje šeimos aplinkoje ir asmeninėje atmintyje. Todėl kalbos traukimosi ribos neįmanoma nubrėžti taip tiksliai kaip valstybės sienos: tai ne geografinis, o kartų ir socialinių funkcijų poslinkis.

Todėl didžiausią tiriamąją vertę turi ne paskutinio lietuviškai kalbėjusio asmens mirties metai, kadangi jis tėra galutinis jau įvykusio sisteminio virsmo liudininkas. Kalbų kaita paribyje retai būna sąmoningas gimtosios šnektos išsižadėjimas. Tai dažniausiai yra pragmatinis šeimos sprendimas, siekiant suteikti ateinančioms kartoms didesnes socialinio mobilumo galimybes ir išvengti galimos socialinės atskirties bei kultūrinio nuvertinimo. Kai viena kalba asocijuojasi su išsilavinimu, sakralumu, urbanizacija bei institucine galia, o kita – su tradicine kaimo kasdienybe, pasirinkimas tampa nelygiavertis. Nors sprendimą priima šeima, jo alternatyvas suprogramuoja platesnės institucijos: mokykla, bažnyčia ir valstybės geopolitinė kryptis. Taigi kalbinis poslinkis tik realizuojasi namuose, tačiau jo prielaidos suformuojamos už jų ribų. Mokymo kalba daro didelę įtaką tam, su kuria kalba vaikas sieja išsilavinimą ir savo ateities galimybes.

Minėtą dėsningumą šiandien galima stebėti empiriškai, lyginant situaciją abipus valstybės sienos. Lietuvos teritorijoje esančiose Eišiškėse lietuviškoji mokykla ne tik veikia, bet ir plečiasi – taip ugdymo įstaiga perėmė ir iš dalies atkūrė šeimose nutrūkusią kalbos perdavimo grandinę. Tuo tarpu Baltarusijos pusėje – Pelesoje ir Rimdžiūnuose – lietuviškos mokyklos, po 1990 m. atkurtos su dideliu vietos bendruomenių įdirbiu, dėl Minsko režimo politikos pastaraisiais metais neteko mokymo lietuvių kalba statuso. Tokiu būdu ten, kur šeimose kalba jau buvo išnykusi, neliko ir paskutinės institucinės erdvės, kurioje ji dar galėjo būti perduota. Žvelgiant iš sociolingvistikos perspektyvos, tokie administraciniai sprendimai reiškia paskutinių kalbinių salų likvidavimą: lietuviškos mokyklos nebuvimas nesukuria tuščios vietos – ją užima kita valstybinė kalba, vaikui tampanti pagrindine mokymosi, raštingumo ir viešojo gyvenimo priemone.

Baltiškasis substratas po šių procesų visiškai neišnyko – jis išliko toponimikoje ir fragmentiškoje gyventojų savivokoje. Visgi vietos reliktų negalima tapatinti su gyvuoju kalbiniu tęstinumu: šiuolaikinė lietuvių kalbos plėtra krašte yra ne senosios vietinės tarmės atgaivinimas, o naujas bendrinės kalbos funkcinis atėjimas.

Istorinis lietuviškasis regiono palikimas yra nepalyginamai platesnis už dabartinę lietuvių bendruomenę, tačiau jis negali būti naudojamas kitų gyventojų tapatybei paneigti. Šiuolaikinis vietos lenkiškumas nėra istorinė anomalija ar klaida – tai per kelias kartas susiformavęs identitetas, tapęs organiška žmonių savastimi. Pagarba jam nereikalauja ignoruoti ar nutylėti giliųjų baltiškųjų šaknų.

Būtent čia išryškėja esminė A. Masaičio ir V. L. Dailidkos veiklos prasmė. Jų vadovaujamos įstaigos veikė ne kaip standartinės mokyklos, o kaip institucinės kalbos salos. Sugriuvus vientisam lietuvių kalbos arealui, bendrinė kalba galėjo išlikti tik ten, kur jai buvo sukurta instituciškai palaikoma funkcinė aplinka: mokykla, pedagogų branduolys, moksleivių bendrabutis ir socialinė parama. Tokia institucinė sistema neatgaivino senosios kaimo šnektos, bet suteikė lietuvių kalbai naują socialinį statusą bei ateities perspektyvą.

Vietos empirinė medžiaga leidžia priežastis įvardyti tiksliau nei bendromis asimiliacijos formulėmis. Lietuvių kalba Eišiškių krašte pirmiausia pradėjo prarasti viešąsias funkcijas ir institucinę atramą, o tai ilgainiui silpnino ir jos perdavimą šeimose. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gimtoji šnekta daugelyje krašto parapijų palaipsniui neteko ankstesnių bažnytinių funkcijų. Tarpukariu buvo uždarytos mokyklos bei skaityklos, o mokytojai teisiami ar tremiami, todėl ji neteko ir rašytinės atramos. Pokariu minėtas institucinis karkasas nebuvo atkurtas: ugdymo kalba tapo valdžios ir tėvų derybų objektu, o lietuviškos mokyklos alternatyva jose dažniausiai net nebuvo svarstoma. Kai kurie atkūrimo bandymai, kaip 1945 m. Kalesninkuose, prasidėdavo beveik tuščioje klasėje. Šeimos sprendimas kalbėti su vaikais kitaip tokiomis aplinkybėmis buvo ne vertybinis išsižadėjimas, o racionalus atsakas į institucinį vakuumą: rinktasi ne tarp lietuvių ir lenkų tapatybės, o tarp kalbos, kuri turėjo mokyklą, ir tos, kuri jos neturėjo. Todėl tikrasis praradimas įvyksta ne tada, kai šnekta nustoja skambėti kaimo gatvėse, o tada, kai jos praeitis iškrinta iš ateities planų.

Eišiškių ir viso paribio istorija liudija, kad kalbos likimą lemia ne tik politiniai sprendimai, bet ir kasdieniai žmonių kompromisai. Grąžinant vietos pasakojimui jo daugiasluoksniškumą – pripažįstant baltiškąsias šaknis, žydų bendruomenės sunaikinimą, paveldėtą po prostu tradiciją ir gilų lenkiškos tapatybės turinį – regionas nustoja būti ideologinių kovų lauku. Jis tampa erdve, kurioje skirtingos atminties salos gali egzistuoti kartu, o lietuvių kalba, palaikoma institucinių pamatų, įgyja naujas funkcijas šiuolaikinėje visuomenėje.

Šaltiniai

Dailidka Vytautas Liudas (sud.): kraštotyros leidiniai apie Eišiškių ir Kalesninkų mokyklų istoriją – juose skelbiami archyviniai dokumentai, 1905 m. Eišiškių parapijiečių skundo tekstas, mokyklų statistika ir Emilijos Dailidkienės atsiminimai.

Interviu su Algimantu Masaičiu ir Vytautu Liudu Dailidka, 2025–2026 m. (garso ir vaizdo įrašai, autorės archyvas).

Lesys Antanas, Lesienė Jovita 2009: „Eišiškių valsčiaus lietuviškos mokyklos 1939–1944“, Voruta, Nr. 11–18; perspausdinta: Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą, Vilnius, 2012 (remiamasi LCVA f. 391, f. 762, f. 930 dokumentais ir Antano Salio rankraščių fondu LNB, f. 111–192).

Lietuvos gyventojų surašymų (2001, 2011, 2021) ir istorinės parapijų bei valsčių statistikos duomenys.

Martinkėnas Vincas 1989: Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais, Vilnius.

Literatūra

Buchaveckas Stanislovas 1992: Šalčios žemė, Vilnius: Mintis.

Čekmonas Valerijus 2017: Kalbų kontaktai ir sociolingvistika, sud. Laima Kalėdienė, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Frėjutė-Rakauskienė Monika, Marcinkevičius Andrius, Šliavaitė Kristina, Šutinienė Irena 2016: Etniškumas ir identitetai Pietryčių Lietuvoje: raiška, veiksniai ir kontekstai, Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras.

Garšva Kazimieras 2005: Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija), Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Gaučas Petras 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida: XVII a. antroji pusė – 1939 m., Vilnius: Inforastras.

Jankowiak Mirosław 2026: Współczesne gwary białoruskie na Litwie. Rejon Solecznicki / Šiuolaikinės baltarusių šnektos Lietuvoje. Antrasis tomas: Šalčininkų rajonas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Janušauskienė Vilija 2020: Pedagoginio patriotizmo algoritmai Lietuvos mokykloje: mokytojo Algimanto Masaičio kelias, Trakai: Voruta.

Kalnius Petras 1998: Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje, Vilnius: Žara.

Kamuntavičius Rūstis 2021: Gudijos istorija. Baltarusijos istorija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Korzeniewska Katarzyna 2013: „Vietinis (tutejszy), lenkas, katalikas: Pietryčių Lietuvos gyventojų religinė-etninė tapatybė (tyrimas Dieveniškėse, Kernavėje ir Turgeliuose)“, Etniškumo studijos 2, 149–179.

Masaitis Algimantas 2007: Marijampolio vaikai, Vilnius: Homo liber.

Merkys Vytautas 2006: Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., Vilnius: Versus aureus.

Miknys Rimantas 1999: „Lietuvos lenkų tauta: XX amžiaus projekcijos ir realijos“, Praeities baruose, Vilnius: Žara, 99–111.

Petrikaitė-Mažeikienė Marija 2016: Maniutės sąsiuviniai, sud. Saulė Matulevičienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Rybelienė Marija, Rybelis Edmundas 2025: „Ir kodėl tuomet mokinius iš Gudijos sunkvežimiais į Lietuvą vežėme?“ (pokalbis su Marijampolio mokyklos mokytoja Honorata Kostiuškevičiene), Voruta, rugpjūčio 8 d. https://www.voruta.lt/ir-kodel-tuomet-mokinius-is-gudijos-sunkvezimiais-i-lietuva-vezeme/

Simanaitis Edmundas 2005: „Be praeities pažinimo nesukursime ateities“ (apie prof. Z. Zinkevičių), XXI amžius, sausio 14 d.

Smułkowa Elżbieta 2002: „Sytuacja językowa w Ejszyszkach i okolicy (Wyniki badań sondażowych prowadzonych na Litwie w 1997 roku)“, in: Białoruś i pogranicza. Studia o języku i społeczeństwie, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 402–413.

Turska Halina 1995 [1939]: O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie, parengė Valerijus Čekmonas, Vilnius: Mintis.

Tuomienė Nijolė 2008: Ramaškonių šnektos tekstai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Tuomienė Nijolė 2023: Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė – XXI a. pradžia), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Tuomienė Nijolė 2025: „Pietryčių Lietuvos lietuviai: kalbos ir tapatybės lūžiai“, Voruta, Nr. 2 (888). https://www.voruta.lt/nijole-tuomiene-lietuviai-pietryciu-lietuvoje-kalbos-ir-tapatybes-luziai/

Vidugiris Aloyzas 2004: Zietelos šnekta, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Vidugiris Aloyzas 2014: Lazūnų šnekta, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Virvičienė Aušra 2024: „Algimantas Masaitis: Apie 70 proc. mūsų mokyklą baigusių vaikų sugebėdavo įgyti aukštąjį mokslą“, Voruta, rugpjūčio 23 d.

Zinkevičius Zigmas 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos istorija, t. VI: Lietuvių kalba naujaisiais laikais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

The post Išstumta kalba, sutrumpinta istorinė atmintis: Eišiškių krašto kelias. III dalis: dabartis ir atmintis appeared first on Voruta.

Dr. Irma Randakevičienė, Vilnius, www.voruta.lt

Apie Bočkovskių giminę

Trakų Bočkovskių (pavardė rašoma pagal tuo metu rašytą pavardę dokumentuose ir metrikuose) seniausias žinomas protėvis Samuelis, apie kurį duomenys nurodomi 1638 m. dokumente, skirtame Reginai Michalavičiūtei Bočkovskai. Pagal 1866 m. sutartį Samuelis Bočkovskis pirko žemės (ekonomiją) iš Jokūbo Petrauskio (Lietuvos valstybės istorijos archyvo 391 fono, 4 apyrašo, 175 byla). Nuo Samuelio giminė išplito. Bočkovskiai naudojo herbą – Gozdava. Žemaičių bajorų draugijos interneto svetainėje apie šio herbo kilmę nurodyta, jog pasak padavimo, 1090 metais karalius Vladislovas Hermanas už nuopelnus mūšio lauke tokiu herbu apdovanojo riterį Kristijoną iš Gozdavos. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose šis herbas paminėtas Mozovijos kunigaikščio 1402 metų privilegijoje Gozdavų giminei, vėliau aprašomas visuose  herbynuose.

1828 m. gegužės 29 d. Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje buvo sutuokti 35 metų amžiaus bajoras, našlys Juozapas Bočkovskis, Kauno prekybos namų deputatas, kilęs iš Rumšiškių (dvarelio “Opnar” valdytojas) ir 25 metų bajoraitė Viktorija Jodkovska iš Furmaniškių dvaro, Nemajūnų parapijos. Jaunojo tėvai  Vincas ir Salomėja Kvietkauskaitė Bočkovskiai, jaunosios – Pranciškus ir Ona Kosinskaitė Jodkovskiai (žiūr autorės straipsnį “Trakų Jodkovskiai”). Šioje santuokoje liudijo Jodkovskių bičiuliai ir kaimynai, Verbyliškių dvare gyvenę bajorai Trakų teisėjas Feliksas Kulieša bei Liudvikas Kulieša. Taip pat dalyvavo bajorai  Pranciškus Zalenskis, Antanas Vedziagolskis.

Po santuokos Viktorija ir Juozapas apsigyveno Kaune. Čia 1829 m. birželio 10 d. jiems gimė sūnus Pranciškus Vincentas, kurį pakrikštijo Augustinijonų kunigas Florijanas Virbšys. Krikšto tėvais tapo Kalvarijos raštininkas, bajoras Ignacijus Garšva ir Teresė Jodkovska, kūdikio teta.

Šeimynine laime jaunoji  pora pasidžiaugė neilgai. 1831 m. balandžio 8 d.  Juozapas Bočkovskis buvo nušautas prie Slomiankos karčiamos, Rumšiškių parapijoje. Kaip tik tuo laikotarpiu Rumšiškių apylinkėse praktiškai vyko karas. Sukilėliai ruošėsi  balandžio mėnesį pulti Kauną, dėl to iš visur traukė jų būriai link šio miesto. Rusų kareivių įgulos atsišaudydavo nuo Kauno pusės (Rasos Šileikienės komentaras). Gali būti, jog Juozapas Bočkovskis prie karčiamos nušautas atsitiktinai, o galbūt,  ir jis buvo  susijęs su 1831 m. sukilimu. Juk jo santuokos liudininkai – bajorai Kuliešos, kurių vaikai 1863 metais vadovavo sukilėlių būriams.

Duomenų, kur apsigyveno likusi našle Viktorija su sūnumi Vincentu, nėra išlikę. Berniukas, tikėtina, vasaras leisdavo ir dėdės Leono Jodkovskio dvare Kisieliškėse, Jiezno valsčiuje, kur gyveno jo senelė Ona Jodkovska. Senelė nugyveno 80 metų, todėl globojo visus anūkus. 1850 m. vasario 4 d. Kisieliškių dvare Vincentas Bočkovskis kartu su būsimąja dėdės Leono Jodkovskio žmona Ieva Tamošiūnaite pakrikštijo Ievos vyriausiosios sesers Rozalijos ir Baltramiejaus Kačanų sūnų Vincentą. Keturi broliai Kačanai tuo metu buvo Kisieliškių dvariškiai. Du iš jų buvo vedę Ievos Tamošiūnaitės Jodkovskos seseris.

Vinco Bočkovskio motina Viktorija mirė 1867 metais lapkričio 6 d. Vilniuje, Tyzenhauzo name būdama 64 metų amžiaus. Palaidota Bernardinų kapinėse. Taigi, kažkuriuo metu ji kartu su sūnumi iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Antrą kartą moteris nebeištekėjo ir užaugino tik vienintelį sūnų. Vilniuje Vincentas baigė gimnaziją. Ar mokėsi kur nors toliau – duomenų kol kas nerasta.

Būdamas 33 metų amžiaus 1866 m. sausio 23 d. jaunuolis Aušros vartų bažnyčioje susituokė su  jaunute Vilniaus bajoraite Sofija Michailovska. Tuoktuvėms buvo gautas vyskupo leidimas ir pora atleista nuo užsakų. Santuokos metrike nurodyta, jog Vincentas Bočkovskis – šv. Jonų bažnyčios parapijietis, jaunoji – Aušros Vartų bažnyčios lankytoja. Santuokos liudytojais tapo Kazimieras Klikovičius, geras Vincento dėdės Leono Jodkovskio bičiulis ir patikėtinis, Ipolitas Butkevičius ir kiti.

Septyniolikmetė Sofija buvo kilusi iš gausios bajorų šeimos. Jos tėvai vilniečiai Adolfas ir Antonina Michailovskiai išaugino sūnus Mečislovą, Mykalojų, Juozą ir Kazimierą bei dukteris Izabelę pagal vyrą Chodakevičienę, Antoniną pagal vyrą Zinkevičienę ir Sofiją pagal vyrą Bočkovską. Sofijos motina mirė 1884 m. būdama 69 metų amžiaus Totorių gatvėje Karčevskio name, kuriame gyveno. Palaidota Bernardinų kapinėse kartu su kitais Michailovskių šeimos nariais.

Susituokę Vincas ir Sofija Bočkovskiai nuomojosi gyvenamąsias patalpas Pilies gatvėje, vėliau Lukiškių kvartale, apie 1890 metus pirko namą Naujamiestyje, tuometinės Astrachanės gatvėje. Bendravo su dėdės Jodkovskio šeima, pusbroliu Adomu Vnorovskiu, Sofijos brolio Juozo šeima. Vincentas kaip tik buvo liudytoju Juozo Michailovskio santuokoje, įvykusioje 1874 metais Visų šventų bažnyčioje, Vilniuje. Juozas Michailovskis vedė našlę Viktoriją Gopinaitę – Aramovičienę iš Bistrampolio dvaro (Upytės valsčius). Juozo ir Viktorijos Michailovskių šeima taip pat apsigyveno Vilniuje Lukiškių kvartale, Rozentalio name, vėliau nuosavame name Naujamiestyje.

1868 m. liepos 6 d. Sofijai ir Vincui Bočkovskiams Pilies gatvės Fabricijos name gimė sūnus Juozas Adalbertas, kurį pakrikštijo tituluotasis patarėjas Vladislavas Zenkevičius su kunigaikštiene Masalskiene, taip pat dalyvavo kunigaikštis Romualdas Masalskis su bajore Elena Sveckevičiene. Berniukas neišgyveno, mirė kūdikiu. Vėliau Vincas ir Sofija susilaukė dukterų Viktorijos – Vandos, kuri ištekėjo už Kazimiero Kulieševskio, Antoninos Marijos ir Marijos Margaritos, ištekėjusios už Gočkovskio bei sūnaus Ksavero, gimusio 1874 m. gruodžio mėn. Susituokęs Vincentas Bočkovskis ėjo  kolegijos sekretoriaus pareigas bei užsiėmė Vilniuje nekilnojamojo turto prekyba, iš to ir pragyveno bei išlaikė šeimą.

Vitgenšteinai – stambiausi Europos magnatai

Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, jog kunigaikštis Liudvikas zu Sainas-Vitgenšteinas-Berleburgas, gimęs 1799 m. Kaune, buvo vienas iš stambiausių XIX a. Europos dvarininkų, Nesvyžiaus Radvilų giminės turtų paveldėtojas, Myriaus pilies ir Verkių dvaro valdytojas.

Ištarnavęs kažkiek metų karininku, pakeliavęs po Europą Liudvikas  Vitgenšteinas 1828 metais vedė Stefaniją Radvilaitę, Radvilų giminės palikuonę, valdžiusią dideles teritorijas žemių. Santuokoje jie tepagyveno apie keturis metus, nes dar visai jaunutė Stefanija mirė nuo plaučių ligos, pagimdžiusi vyrui du vaikus. Liudvikas Vitgenšteinas tapęs žmonos palikimo paveldėtoju, perėmė didžiąją dalį Radvilų giminės Nesvyžiaus atšakos turtų. Tokiu būdu jis tapo stambiausiu privačiu žemvaldžiu to meto Europoje.

Liudvikas Vitgenšteinas po pirmosios žmonos mirties buvo vedęs antrą kartą devyniolikmetę kunigaikštytę Leonilą Bariatinskają. Mirė Liudvikas 1866 m. Kanuose. Taigi, Radvilų turtai atiteko paveldėjimo teise Vitgenšteino bei Stefanijos Radvilaitės vaikams Petrui ir Marijai. Duktė Marija buvo ištekėjusi už kunigaikščio Chlodvigo Hohenlojės-Šilingfiursto. Jai atiteko Myriaus pilis, Petrui – Verkių dvaras.

Petras Dominykas Vitgenšteinas gimė 1831 m. gegužės 10 d. Florencijoje. Vaikystę leido užsienyje. Suaugęs apsistojo Sankt Peterburge, kur gavo caro tarnybą. Vadovavo kazokų pulkui, gavo pulkininko laipsnį, 1861 m. buvo paskirtas kariniu agentu Paryžiuje. Vėliau pakeltas į generolus. Tarnavo ir Austrijos imperatoriaus dvare. Literatūroje nurodoma, jog Petras Vitgenšteinas buvo įsimylėjęs prancūzaitę Rozaliją Leon, su kuria netgi buvo susituokęs.

Šaltiniuose teigiama, jog Petro Vitgenšteino valdymo laikais Verkiai suklestėjo. Kunigaikštis dvarą išpuoselėjo, užveisė žuvininkystės tvenkinius, veikė malūnas, dirbtuvės, pertvarkė parką. 1865 m. duomenimis, Verkių dvarui tuo metu priklausė Fabijoniškių, Bukiškių, Skersinės, Turniškių ir kt. aplinkiniai kaimai su 297 valstiečiais (Lietuvos valstybės isotorijos archyvo 447 fondo 5 apyrašo 781 byla).

Knygoje “Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV – XX a. pradžia)” nurodoma, jog XIX amžiaus pradžioje Lukiškių kvartale gyvenamųjų namų fondą sudarė 74 gyvenamieji namai ir šis fondas nesiplėtė ir vėlesniais dešimtmečiais, naujų namų statyba merdėjo, kai kurie senieji namai įgavo karinę paskirtį, namai buvo apiplėšti, niokojami. Teigiama, jog 96 proc. namų buvo mediniai arba mūriniai – mediniai, vienaaukščiai, architektūrine įvairove neišsiskyrė. Privilegijuotųjų luomo atstovams priklausė didžiausi namai iš 8 kambarių, jų kvartale būta šešių, t.y. Mejerio namas, Rajecko namas, Jackevičiaus, Bžešinskio ir Balbos namai. Vidutinių namų kategorijai priskirti nuo 5 iki 8 kambarių namai, tai vienuolių Benediktinių namas, Lejbovičiaus ir vienuolių Dominikonų namas. Mendeliui ir Labovskiui priklausė 5 kambarių namai. Likusieji 65 buvo nedideli kvartalo nameliai. Svarbiausi Lukiškių akcentai – šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, ligoninė, totorių mečetė ir kalėjimas. Teigiama, jog apie 1875 m. Lukiškių kvartale vyko chaotiškas apgyvendinimo procesas, nemaža dalis namų pastatyta be leidimų. Buvo statomo mediniai ir mūriniai namai. Medinių namų teritorijoje dažnai kildavo gaisrai.

Nėra žinoma kada, bet apie XIX amžiaus vidurį Lukiškių kvartale namą įsigijo ir kunigaikščių Vitgenšteinų šeima.

Kaip Vincas Bočkovskis pardavinėjo Vitgenšteinams priklausiusias žemes Vilniuje

Nėra duomenų, kur susipažino bajoras Vincentas Bočkovskis ir kunigaikštis Petras Vitgenšteinas, tačiau tikėtina, jog Vilniuje, Vitgenšteinui apsigyvenus Verkių rūmuose. Taip pat neatmestina versija, jog su pačiu kunigaikščiu Vincentas nebuvo artimai pažįstamas, galbūt veikė per jo artimą bičiulį. Tačiau maždaug apie 1878 metus Vincentas Bočkovskis su žmona Sofija Michailovska ir vaikais persikėlė gyventi į kunigaikščių Vitgenšteinų namą, stovėjusį Lukiškių kvartale.

Čia 1878 metais jiems gimė duktė Marija Margareta. Mergaitę pakrikštijo dėdė Leonas Jodkovskis kartu su Teofilio Komaro, kolegijos asesoriaus,  žmona. Paminėtina, jog su Komarais Jodkovskiai, o taip pat ir Bočkovskiai draugavo daugybę metų, nuo kaimynystės Sakovičių ir Kisieliškių dvaruose, Trakų apskrityje, Jiezno valsčiuje.

Maždaug 1884 metais Vincentas Bočkovskis tapo kunigaikščio Petro Vitgenšteino patikėtiniu (taip nurodoma sutartyse) ir ėmė pardavinėti Vilniuje Vitgenšteinams priklausiusias žemes, kurios, kaip minėta, jiems atiteko po Stefanijos Radvilaitės mirties, taigi, tai kartu buvo ir Radvilų žemės bei turtas.

Sandorius Vincentas Bočkovskis tvarkė notaro Leventalio, įsikūrusio Dominikonų g. 1, Vilniuje, kontoroje. Tačiau neatmestina tikimybė, jog Bočkovskio sandorių gali būti ir notaro Bordanoso kontoros archyve (šis notaras dokumentų nėra aprašęs ir išskleidęs, jie archyvuojami bendrai 450 fonde). Kiekviename iš sandorių nurodytos pareigos, t.y., jog Vincentas Bočkovskis, kolegijos sekretorius, nurodyta jo gyvenamoji vieta – kunigaikščio Vitgenšteino namas Lukiškėse. Veikė jis pagal du įgaliojimus. Vieną įgaliojimą, patvirtintą 1884 m. sausio 31 d., Vilniaus apygardos teismo, buvo išdavęs pats Petras Vitgenšteinas, kitas įgaliojimas, išduotas Sankt Peterburge tituluotajam patarėjui Fabijanui Dmiševičiui 1878 metais, kuris matyt, Vincą perįgaliojo.

Lietuvos valstybės istorijos archyve teko aptikti apie 30 – 40 bylų, pagal kurias bajoras Vincentas Bočkovskis pardavė Vilniaus miestiečiams Vitgenšteino žemes. Iš to galima daryti išvadą, jog jis buvo pagrindinis Vitgenšteino patikėtinis. Keletą sandorių kunigaikščio vardu yra sudaręs bajoras Rumbovičius.

Štai 1884 m. balandžio 16 d. pas notarą Leventalį atėjo kunigaikščio Vitgenšteino atstovas, kolegijos sekretorius bajoras Vincentas Bočkovskis, gyvenęs Vitgenšteino name, Lukiškių kvartale, ir valstietis Filipas Dziatlo, gyvenęs Šnipiškėse nuosavame name, kuriam Bočkovskis pardavė žemės sklypą Šnipiškėse, priklausiusį kunigaikščiui Petrui Vitgenšteinui, atitekusį Petrui Vitgenšteinui pagal dovanojimo sutartį iš tėvo Liudviko Vitgenšteino, patvirtintą Vilniaus teismo civilinio skyriaus 1854 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 15. (nenurodyta ar Vilniaus Jungtinių Civilinio ir Baudžiamojo teismo rūmų, ar Vilniaus apygardos teismo). Tokiuose sandoriuose visuomet dalyvaudavo du ar trys atsivesti liudytojai, kurie patvirtindavo sandorio tikrumą. Žemės, kurias pardavinėjo Bočkovskis, daugiausiai buvo išsidėsčiusios aplink Šeškinę – Ukmergės, Saltoniškių gatvėse, prie Ukmergės kalno. Nemažą dalį žemių pardavė tiems, kas jas nuomojo iš to paties arendatoriaus Vitgenšteino. Pvz., 1884 m. lapkričio 1 d. pas notarą Leventalį, į jo kontorą, buvusią Dominikonų gatvės 1 name, atėjo  kunigaikščio Vitgenšteino atstovas, kolegijos sekretorius bajoras Vincentas Bočkovskis, gyvenęs Vitgenšteino name, Lukiškių kvartale, ir sutuoktiniai Maizeliai, gyvenę Mykalojaus gatvėje. Bočkovskis pardavė Maizeliams apie 808 kvadratų dešimtinių žemės sklypą, buvusį Ukmergės gatvėje, kurį Maizeliai nuomojo iš Petro Vitgenšteino, t. y. pora žemę išsipirko. Arba,  1884 m. sausio 18 d.  pas notarą Leventalį, į jo kontorą, buvusią Dominikonų gatvės 1 name, atėjo  kunigaikščio Vitgenšteino atstovas, kolegijos sekretorius bajoras Vincentas Bočkovskis, gyvenęs Vitgenšteino name, Lukiškių kvartale, ir Vilniaus miestietis Konstantinas Čerechovskis, gyvenęs Morozovos name. Bočkovskis pardavė Čerechovskiui Vitgenšteinui priklausiusį žemės sklypą, buvusį Saltoniškių gatvėje, atitekusį Petrui iš jo tėvo Liudviko pagal 1854 metų dovanojimo sutartį. Iš pietų pusės žemės sklypas ribojosi su Buivydo sklypu, iš vakarų pusės – su Ustinovkos sklypo teritorija, iš šiaurės su Garbevičiaus žemėmis, iš rytų pusės – su keliu, ėjusiu į Žvėryno dvarą. 1884 m. sausio 2 d. Bočkovskis Vitgenšteinui priklausiusį žemės sklypą pardavė bajorei Viktorijai Bilinskajai, gyvenusiai Paplaujoje, Baltame skerstgatvyje, Rubickio name; 1884 m. gegužės 1 d. –  Piesiai Podkornai; 1884 m. lapkričio 8 d. – Borkovnai, gyvenusiai nuosavame name Ukmergės gatvėje; 1885 m. rugsėjo mėn. –  Sofijai Lukaševič, gyvenusiai Ukmergės gatvėje; 1885 m. spalio 23 d. – bajorams Malinauskams, Trembačiams pardavė pvz., netgi 1524 kvadratus dešimtinių Vitgenšteinui priklausiusios žemės ir t.t.

1890 m. gegužės 14 d. notaro Bordanoso kontoroje, įsikūrusioje Didžiojoje gatvėje Gruževskio name,  bajoras Vincentas Bočkovskis patvirtino namo pirkimo sandorį. Viešajame turguje tais pačiais metais jis buvo nusipirkęs medinį namą Lukiškių kvartale, priklausiusį Lejbovičiui. Tik knygoje “Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV – XX a. pradžia)” Lejbovičiaus namas aprašytas kaip tvarkingas 5-8 kambarių XIX a. pradžios namas, o Bočkovskis jį pirko amžiaus pabaigoje jau beveik avarinės būklės. Aprašyta, jog name buvo du pečiai, trejos durys, keturi langai, fligelis. Namas paramstytas lentomis. Iš vienos pusės namo buvo Lukiškių gatvė, iš kitos pusės – Safarevičiaus sklypas, iš trečios pusės – šv. Jokūbo bažnyčios žemė, iš ketvirtos pusės – Kalėjimo skerstgatvis. Minėtą namą su žeme vėliau Bočkovskis pardavė.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo teismų fonde yra išlikęs Vincento Bočkovskio testamentas. Visą turtą jis paliko žmonai Sofijai, kurios nuožiūrai paliko tinkamai išauklėti keturis vaikus. Bajoras Vincentas Bočkovskis mirė 1896 metais nuosavame name Naujamiesčio kvartale, Vilniuje. Palaidotas Bernardinų kapinėse šalia motinos Viktorijos.

Jo naudai paminėtina, jog augęs be tėvo (primintina, tėvas nušautas 1831 m. sukilimo metu) Vincentas pats savo protu ir versliškų savybių dėka sugebėjo susikurti  gerbūvį Vilniuje, netgi įsigyti nuosavą namą ir išlaikyti penkerių asmenų šeimą.

Naudota literatūra:

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma Bočkovskių geneologinė byla, 391 fondas, 4 apyrašas, byla Nr. 175;

Vilniaus, Kauno, Nemajūnų bažnyčių metrikai, susiję su Bočkovskių šeima;

Jogėla V., Meilus E., Pugačiauskas V. “Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV–XX a. pradžia)”, kolektyvinė monografija, 2008;

Lietuvos valstybės istorijos archyvo notariato fondo Nr. 450 bylos, susijusios su Bočkovskio kaip kunigaikščio Petro Vitgenšteino patikėtinio sandoriais:fondas 450, apyrašas 3, bylos Nr.: 116, 122, 169, 309, 311, 313, 315, 319, 317, 325, 331, 326, 329, 324, 322, 333, 280, 283, 277, 128, 605, 334, 335, 336, 337, 338, 339, 341, 355, 356, 544, 545, 578, 580, 582, 584, 731;

Manvydas Vitkūnas „Verkių rūmuose aidėjo kunigaikščio žingsniai“, skelbta https://www.delfi.lt/veidai/kultura/verkiu-rumuose-aidejo-kunigaikscio-zingsniai.d?id=16651744;

VilijaHandschin. Ką Gruzijos kunigaikštytė prisimena apie Stefaniją Radvilaitę, skelbta https://www.lzinios.lt/lzinios/istorija/ka-gruzijos-kunigaikstyte-prisimena-apie-stefanija-radvilaite/245739
parengė Reda Griškaitė. Stanislovas Moravskis. Broliai bajorai: Atsiskyrėlio gavenda, 2016.

The post Bajoras Vincentas Bočkovskis – nekilnojamojo turto prekybos ekspertas XIX amžiuje appeared first on Voruta.

Tomas Duksa, Lietuvos kartografas, inžinierius fotogrametristas, geografas, Vilnius, www.voruta.lt

XX a. pirmoje pusėje Rytų Lietuvoje labai dažnai keisdavosi valdžia. Galbūt nė vienas Lietuvos regionas nepatyrė, nepergyveno tiek karinių, politinių, teritorinių padalijimų, kiek minėtas kraštas.

Skaitydami spaudoje apie šį kraštą, dažniausiai įdėmiau sustojame ties Lenkijos okupacijos laikotarpiu, kai čia vyko stiprus lenkinimas – daugiausia per mokyklas, Bažnyčią, administraciją, kuris truko beveik 20 metų. Lenkmečiu lietuvių teisė melstis lietuvių kalba bažnyčiose buvo varžoma, tačiau šiame krašte atsirado drąsių žmonių, kovojančių už lietuvybę,– tai „Ryto“ draugijos mokytojai, dvasininkai (kunigai), gydytojai, kiti inteligentai.

Nors daugelis iš jų buvo suiminėjami, o kai kurie ir kalinami, bet savo pavyzdžiu jie žadino lietuvių norą ginti lietuvybę mokyklose, bažnyčiose, nepasiduoti krašto lenkinimui. Iš tokių žmonių galima paminėti veiklius lietuvių patriotus: Vilniaus ir Švenčionių lietuvių gimnazijų mokytojus kunigus Vincentą Zajančkauską, Kazimierą Trukaną, Kristupą Čibirą, Joną Skruodį, vargonininką Leoną Bielinį, kuris mokė jaunimą lietuvių liaudies dainų, platino draudžiamą spaudą.

Už priešinimąsi lenkų valdžiai lietuviai buvo persekiojami ir baudžiami. Paminėti žmonės puoselėjo krašto žmonių tautinį sąmoningumą. Lietuvybę stiprino lietuvių švietimo draugija „Rytas“, lietuvių šv. Kazimiero draugija. Lenkams valdant okupuotą Rytų Lietuvą, lietuviams nuolat teko kovoti dėl gimtosios kalbos teisių mokyklose. Prie minėtų žmonių reikėtų priskirti dar vieną Švenčionių krašto šviesuolį, inteligentą, pedagogą Juozą Duksą (1903-1954). J. Duksa buvo iškilus Lietuvos pedagogas, mokyklos direktorius ir aktyvus lietuvybės puoselėtojas Jis pasižymėjo patriotiškumu, ryžtinga veikla tarpukario Vilniaus krašte Lenkijos okupacijos metais, gindamas vietos gyventojų teises mokytis gimtąja kalba. Tarpukariu, kai Vilniaus kraštas buvo kontroliuojamas Lenkijos, lietuviškas švietimas patyrė stiprų spaudimą ir diskriminaciją.

Juozas Duksa gimė 1903 m. liepos 3 d. Švenčionių apskrities Švenčionėlių mieste Vinco ir Juzefos Duksų šeimoje. Jų šeimoje augo jaunesnis brolis Kazimieras ir sesuo Bronė. Lenkų okupacijos laikotarpiu šis miestas vadinosi „Nowe Swięciany“. Juozo Duksos vaikystės metai prabėgo Švenčionėliuose. Juose buvo įsteigtos kelios mokyklos: 1907 m. buvo įsteigta pirmoji pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma rusų kalba, 1915 m. kunigo Prano Čaglio pastangomis prie bažnyčios buvo įsteigta lietuviška pradinė mokykla. Ilgametėmis ir nelengvomis šviesuolių pastangomis 1919 m.sausio 9 d. buvo įkurta Švenčionių lietuvių gimnazija. Tai buvo reikšminga lietuvių inteligentijos rengimo įstaiga ir svarbus kultūros židinys Švenčionių krašte.

Juozas Duksa, gyvendamas Švenčionėliuose, gerai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei rusų kalbas, mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje. Jis anksti pasirinko mokytojo profesiją. Kad galėtų oficialiai dėstyti pradinėse mokyklose, kurias kuravo Vilniaus lietuvių švietimo draugija „Rytas“, būsimi mokytojai turėjo baigti pedagoginius kursus arba turėti pradinės mokyklos mokytojo cenzą. Norint įsteigti mokyklą, kad ji galėtų veikti, buvo būtina gauti lenkų valdžios leidimą, taip vadinamą koncesiją, kuri buvo išduodama tik metams. Kiekvienais metais būtina buvo gauti naują koncesiją.

1925 m. rugsėjo 2 d., tarpininkaujant „Ryto“ švietimo draugijai, buvo gautas lenkų valdžios leidimas Pašaminės kaime greta Švenčionėlių atidaryti lietuvišką mokyklą, kurioje panoro mokytis 28 vaikai. Juozas Duksa mokytojavo Pašaminės kaimo mokykloje, kurią vietos bendruomenė orga-nizavo siekdama apsaugoti vaikus nuo privalomo lenkinimo. J. Duksos veikla Pašaminėje užrūstino valdžią, nes beveik visi vaikai atėjo iš pradėtos steigti lenkiškos mokyklos. Jis buvo apkaltintas antilenkiškumo kurstymu, suimtas, bet greitai paleistas. Nuo 1926 m. sausio 28 d. iki lapkričio 26 d. mokykla neveikė. Tik tarpininkaujant Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijai, kuriai vadovavo dr. A. Rymas, Pašaminėje vėl buvo atidaryta lietuviška mokykla. Džiaugsmas buvo trumpalaikis, nes 1927 m. spalį Vilniaus krašte valdžia uždarė 48 lietuviškas pradžios „Ryto“ draugijos mokyklas. Nepaisant persekiojimų, J. Duksos ir kitų vietos šviesuolių dėka Pašaminės kraštas išlaikė stiprią tautinę tapatybę iki pat Vilniaus krašto susigrąžinimo.

Juozas Duksa mokytojavo Antalksnėje (Daugėliškio valsčiuje). Antalksnės kaimo mokykloje jis mokė vaikus gimtosios lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos. Jis neapsiribojo vien pamokomis, skatino mokinius ir pats asmeniškai rinko vietos tautosaką, užrašinėjo senolių dainas, pasakas bei papročius, kuriuos vėliau siųsdavo į Vilnių Lietuvių mokslo draugijai. Sąlygos lietuviškoms mokykloms tuo metu buvo ypač sunkios, o mokytojai nuolat patirdavo lenkų valdžios persekiojimą. Oficialioji lenkų valdžia kaimuose agresyviai steigė valstybines lenkiškas mokyklas ir vertė tėvus leisti vaikus į jas. Tačiau dėl didelio J. Duksos autoriteto ir pasiaukojimo beveik visi Antalksnės kaimo vaikai pasirinko lankyti lietuvišką mokyklą, palikdami lenkiškas klases tuščias. Mokykla tapo viso Antalksnės kaimo kultūriniu centru.

Čia J. Duksa organizavo slaptus lietuviškus vakarus, vaidinimus, suaugusiųjų švietimo kursus ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Už aktyvų lietuviškos švietimo veiklos organizavimą ir vaikų pritraukimą iš lenkiškų mokyklų Lenkijos valdžia J. Duksą apkaltino „antilenkišku kurstymu“ ir jį suėmė.

Toliau Juozas Duksa mokytojavo Švenčionėliuose. 1924–1939 m. čia veikė lietuviška šešiaklasė mokykla. 1929–1931 m. ši mokykla veikė be koncesijos. J. Duksa ne tik mokė vaikus lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, kitų dalykų. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių švietimo draugijos „Rytas”, šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyrių veikloje. Jos finansavo privačias lietuviškas mokyklas, skaityklas bei rėmė vadovėliais. Jis su kitais patriotais puoselėjo lietuvybę, kovojo prieš intensyvų lenkinimą Švenčionėliuose ir jo apylinkėse. Kartu su kitais lietuviais jis skiepijo meilę muzikai, menui, teatrui, gyvai reiškėsi kultūrinėje veikloje. Buvo rengiami vaidinimai, ėmė plisti lietuviška spauda. Nors lenkų administracija stengėsi gyventojus sulenkinti, šio krašto lietuviai stengėsi išsaugoti savo kalbą, tautinę tapatybę.

J. Duksa stengėsi susirasti bendraminčių Švenčionėliuose ir aplinkiniuose kaimuose, suburti žmones, kuriems rūpėjo tautinės kultūros išsaugojimas. Viena iš pasipriešinimo lenkų valdžiai formų buvo spektaklių organizavimas. Juozas Duksa su kitais mokytojais tai darė per atostogas. Jie pasikviesdavo daugiau jaunimo, turinčio aktorinių gebėjimų. Jokių kultūros namų šiame mieste nebuvo, dažniausiai vaidinimus mėgėjai rengdavo Švenčionėlių kino teatro salėje. Kaimuose tekdavo vaidinti kieno nors klojime. Šie vaidinimai buvo ne tik pramoga, bet ir tam tikras pasipriešinimas tuometinės valdžios vykdomam lenkinimui. 1930-aisiais, jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais, Švenčionėliuose suvaidintas spektaklis „Daina vakarinė“. Jame dalyvavo miesto ir aplinkinių kaimų lietuviai, iš jų – broliai Kazys ir Juozas Duksos.

„Vilniaus rytojaus” 1931 m. sausio 17 d. Nr. 5 (183) buvo rašyta, kad 1930 m. gruodžio 28 d. Švenčionėliuose vyko šv. Kazimiero draugijos valdybos metinis susirinkimas. Jame išrinkti nauji valdybos nariai. Aptarta, kaip išplėsti knygyną, kuriame buvo 1003 egz. knygų. Išgvildenti skaityklos atidarymo, buvusių vakarinių kursų suaugusiems organizavimo, artistų kuopos veiklos klausimai. Jame Juozas Duksa buvo patvirtintas šios draugijos Švenčionėlių skyriaus valdybos pirmininku. Išrinkti 1931 metams valdybos nariai: vicepirmininkas J. Jarmalis, sekretorius Z. Bečelytė, iždininkas A.Lapėnas, knygininkas V. Saukaitė, knygininko pagalbininkas K. Jusys. Buvo patvirtinta artistų kuopos valdyba: K. Jarmalis, V Gaidamavičius, B. Jasiulionis. Naują revizijos komisiją sudarė kunigas K. Pukėnas, K. Duksa, G. Steckaitė. Susirinkimo pabaigoje buvo sugiedotas tautos himnas. Palydint 1930-uosius, Vytauto Didžiojo metus, Švenčionėlių klebonas A. Jakovonis laikė mišias ir pasakė gražų pamokslą apie Vytauto Didžiojo nuopelnus.

Lenkijos okupacijos laikotarpiu po mokytojavimo Švenčionėliuose iki 1937 m. Juozas Duksa dirbo Dzūkijoje lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ išlaikomose mokyklose ir skaityklose, aktyviai platino lietuvybę, steigė ir organizavo lietuviškas mokyklas. Kaniūkų ir Girežerio mokyklos priklausė Vilniaus-Trakų apskrities Varėnos II valsčiui, o Kapiniškių mokykla – Gardino apskrities Marcinkonių valsčiui. Čia jis mokė vietos vaikus lietuvių kalbos, istorijos ir palaikė tautinę dvasią. Susipažinkime su minėtų kaimų mokyklomis. Kaniūkai – tai kaimas, nutolęs apie 4 km į šiaurės rytus nuo Žilinų kaimo prie Kaniūkų miško. Šioje mokykloje J. Duksa telkė tėvus, kad šie neleistų vaikų į valstybines lenkiškas mokyklas. Pamokų metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas Lietuvos istorijai, geografijai ir gimtajai kalbai, o po pamokų – slaptai tikybos katechezei lietuviškai, nes lenkų administracija reikalavo maldas ir katekizmą dėstyti tik lenkų kalba.

Girežeris – tai kaimas, nutolęs apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Varėnos, Dainavos girioje, prie Girežerio, Ilgio, Žežulio ežerų Čia jis ne tik mokė vaikus lietuvių kalbos, bet ir kūrė kultūrinį židinį: organizavo viešus minėjimus, pavyzdžiui, Vasario 16-osios proga, skirtus lietuvių tautiniam atgimimui, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, lavino jaunimą. Kapiniškiai – kaimas, esantis į pietvakarius nuo Marcinkonių prie Kapiniškių miško greta Margionių etnografnio kaimo. Kapiniškių kaime nuo 1924 m. veikė lietuviška „Ryto” draugijos mokykla, kurioje mokėsi apie 50 vaikų, tačiau 1934 m. ji buvo lenkų uždaryta.

Kai oficialios mokyklos būdavo laikinai uždaromos arba valdžia atimdavo leidimus, J. Duksa organizuodavo nelegalias pamokas namuose. Dirbdamas giliai šiluose esančiame Kapiniškių kaime, mokytojas J. Duksa rėmėsi kaimo jaunimu. Kapiniškėse jo pastangomis veikė skaitykla, suburtas neoficialus choras bei rengiami vaidinimai.Tai padėjo išlaikyti etnografinio krašto identitetą ir neleido vietos gyventojams asimiliuotis. 1934 m. lapkričio 13 d. kaimo gyventojai pastatė 17 m aukščio medinį kryžių, kurį nudažė tautinėmis spalvomis. Nuo 1933 m. kaime veikė šv. Kazimiero draugijos skyrius, kuris, uždarius mokyklą, įsteigė skaityklą. Ją lenkai uždarė 1936 m.

Kaip ir kiti to meto lietuvių pedagogai, mokytojas J. Duksa dirbo neapibrėžtumo sąlygomis – lenkų valdžia kasmet reikalavo atnaujinti mokytojo koncesijas, o už tautinę veiklą grėsė piniginės baudos, kratos arba ištrėmimas. Už savo pedagoginį darbą ir lietuvybės puoselėjimą mokytojas buvo lenkų valdžios suimtas, o mokykloje ir jo namuose atliktos kratos siekiant konfiskuoti lietuviškus vadovėlius bei spaudą. Kadangi beveik visi vietos vaikai rinkdavosi jo organizuojamas lietuviškas klases, o ne lenkiškas mokyklas, Lenkijos valdžia Juozą Duksą apkaltino „antilenkiškumo kurstymu“. Nepaisant trumpalaikių įkalinimų, paleistas jis vėl grįždavo prie savo kultūrinio darbo. Lenkijos okupuotame Rytų Lietuvos kraštė 1936 m. prasidėjo lietuviškų mokyklų uždarymas. To meto spaudoje buvo rašyta, kad 1937 m. buvo uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos. Buvo svarstomi skaudūs Vilniaus krašto lietuviško švietimo klausimai, susiję su Lenkijos valdžios vykdomu lietuviškų mokyklų bei skaityklų uždarinėjimu ir apribojimais. Mokytojas Juozas Duksa, baigęs mokytojo karjerą Kapiniškų mokykloje ir skaitykloje, tapo bedarbiu. Šis įvykis užfiksuotas 1937 m. registruojant bedarbius Marcinkonių policijoje.

Juozas Duksa, dirbdamas mokytoju Lenkijos okupuotose Dzūkijos mokyklose, domėjosi, kas tuo metu vyko Švenčionių krašte, jo gimtinėjė Švenčionėliuose. Jis gerai pažinojo to meto Švenčionėlių kunigus, kurie aktyviai dalyvavo šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyriaus veikloje. Kunigas Ambraziejus Jakavonis (1886–1944), lietuvybės puoselėtojas, dalyvavo Vilniaus krašto lietuvių draugijų veikloje, ruošdavo mokinius ir skatino juos stoti į lietuviškas gimnazijas. Kunigas Kazimieras Pukėnas (1905–1997) aktyviai bendradarbiavo su Švenčionėlių klebonu A. Jakavoniu. Kai A. Jakavonis buvo iškeltas iš Švenčionėlių į Eitminiškes, būtent kunigas K. Pukėnas 1934 m. užbaigė lietuvių liaudies namų statybos darbus bei rėmė juos asmeninėmis lėšomis. Kunigas K. Pukėnas prie lietuvių švietimo draugijos „Rytas” ir šv. Kazimiero draugijos veiklos aktyviai prisidėjo nuo 1932 metų, kai buvo įšventintas į kunigus.

Kaip rašė anuomet laikraštis „Vilniaus aušra“ 1934 m. Nr.9 (23), kad „Švenčionėlių parapijos šv. Kazimiero draugijos skyrius, pirmiausia kunigų A. Jakavonio ir K. Pukėno rūpesčiu, pasistatė gražius lietuvių liaudies namus. Ypač pasidarbavo visiems švenčionėliškiams žinomas jaunas, pilnas gerų norų ir energijos, veiklus kunigas K. Pukėnas”. 1934–1936 m. Švenčionėlių lietuvių liaudies namuose šv. Kazimiero draugijos skyrius telkė vietos lietuvius, organizavo kultūrinį-šviečiamąjį darbą ir išlaikė lietuvišką skaityklą. Be galo kūrybingi ir darbingi buvo 1934–1936 metai Švenčionėliuose. Tačiau lietuviška dvasia, lietuviškas teatras gyvavo neilgai. Lietuvių aktyvi kultūrinė veikla, lietuviškos tradicijos šiuose namuose nepatiko lenkų valdžiai. 1937 m. Švenčionėlių lietuvių liaudies namus lenkų administracija uždarė. Tuo metu buvo Švenčionių apskrityje uždarinėjami „Ryto“ draugijos skyriai.

1938 m. gruodžio 1 d. Juozas Duksa skiriamas į Švenčionėlių mokyklą laikinai eiti jaunesniojo mokytojo pareigas. 1939 m. buvo paskirtas į Švenčionėlių apskrities Dotinėnų kaimo mokyklą. Joje jis ėjo mokyklos vedėjo pareigas. 1939 m. liepos 2 d. Švenčionėliuose vyko Lietuvos švietimo draugijos „Rytas“ Švenčionėlių skyriaus steigiamasis susirinkimas. Jį vedė kunigas Konstantinas Gajauskas. Švenčionėlių skyriaus pirmininku buvo išrinktas Jonas Rukšėnas, o Jonas Dilys buvo atsakingas už bibliotekos darbą, J. Duksa buvo paskirtas revizijos komisijos pirmininku. Kitas skyrius buvo įsteigtas Mėžionėlių kaime.

Atgavus 1940 m. Vilniaus kraštą Juozas Duksa tęsė pedagogo darbą gimtuosiuose Švenčionėliuose. Nors dirbo sovietinėje švietimo sistemoje, J. Duksa liko ištikimas krikščioniškoms ir tautinėms vertybėms. Jis toleravo arba tiesiogiai neuždraudė mokiniams lankyti bažnyčią bei palaikė ryšius su vietos dvasininkais, rūpinosi švietimo sistemos atkūrimu sunkiu pokario laikotarpiu. Švenčionėliuose pradėjo veikti pilnavertė lietuviška mokykla. Iš pradžių ji veikė kaip pradinė mokykla, vėliau buvo reorganizuota į septynmetę, aštuonmetę, o ilgainiui tapo pirmąja Švenčionėlių vidurine mokykla. J. Duksa nuo 1940 m. gruodžio 1d. buvo patvirtintas etatiniam darbui jaunesniuoju mokytoju, kaip įsigijęs pradinės mokyklos mokytojo cenzą. Nuo 1941 m. sausio 1 d. buvo paliktas pastoviam etatiniam darbui I- ojo laipsnio vyresniojo mokytojo pareigose, mokant nustatytos kategorijos atlyginimą. 1942 m. tęsė darbą Švenčionėlių mokykloje, mokydamas vaikus lietuvių kalbos, matematikos ir kitų dalykų.

Nuo 1944 m. liepos mėn., kai Švenčionėliuose buvo atidaryta lietuviška progimnazija, jis buvo paskirtas jos direktoriumi. Sovietų valdžia, vykdydama aršią antireliginę (ateistinę) kampaniją, sekė mokyklos bendruomenę. Pokario metais, sovietinės okupacijos metu, jis vėl nukentėjo nuo režimo. 1948 m. už „politinio-idėjinio auklėjimo apleidimą“ ir mokinių religingumo toleravimą buvo viešai pasmerktas spaudoje ir atleistas iš mokyklos direktoriaus pareigų. Po šios publikacijos buvo griežtai uždraustas mokiniams bažnyčios lankymas. Juozas Duksa buvo vedęs, su žmona Maryte Kisielyte (Duksiene) 1942 m. susilaukė sūnaus Mindaugo Aleksandro. Mirus 1943 m. žmonai Marytei, vėliau jis vedė istorijos mokytoją Apoloniją Valiulytę (Duksienę). Jiems 1951 m. gimė sūnus Aloyzas. 1954 m. gegužės 11 d. Juozas Duksa mirė. Amžinam poilsiui jis atgulė Švenčionėliuose, Mėžionėlių kapinėse. Jis paliko ryškų pėdsaką kaip mokytojas, kuris dviejų skirtingų okupacijų metais sugebėjo išlaikyti lietuvišką identitetą. Neblėsta šviesus prisiminimas apie Juozo Duksos, iškilaus pedagogo, veiklą, neužmiršti jo nuveikti darbai okupuotos Lietuvos istorijoje.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Vincas Martikėnas, Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939.metais, Vilnius „Mokslas” 1989 m.

2 Pranė Makariūnienė, Vilniuje ir Vilniaus krašte 1915-1939 metais, Vilnius 1999m..

3. Valentinas Šiaudinis, Pašaminė ir jos mokykla, Voruta, 2012 04 14 Nr. 8 (746).

4. Vilniaus rytojus, 1931 m. sausio 17 d. Nr.5 (183) šv. Kazimiero draugijos Švenčionėliuose susirinkimas, 1930 m. gruodžio 28 d., 1936 m. Nr. 46 (734), 1936 m. Nr. 85 (773), 1937 m. Nr. 56 (846).

5. Aidas, 1939 m. liepos 11 d. Nr. 80 (162) Lietuvos švietimo draugijos „Rytas“ skyrių atidarymas Švenčionėliuose ir Mėžionėliuose.

6. Vilniaus aušra, 1934 m. Nr. 9 (23).

7. Juozo Duksos aprašas apie darbo paskyrimus, mokyklą, pareigas 1939-1942 m.

The post Juozas Duksa – pedagogas, lietuvių patriotas, tarpukariu dirbęs Švenčionių, Gardino, Vilniaus-Trakų apskričių „Ryto“ draugijos lietuvių mokyklose appeared first on Voruta.

Dr. Nijolė Tuomienė, Lietuvių kalbos institutas, www.voruta.lt

Pirmojoje dalyje aptartas baltiškas krašto vardyno pamatas, iš vidaus trūkinėjęs lietuvių kalbos arealas ir tikėjimo kalbos virtimas tautinės tapatybės ženklu. Parodyta, kad bažnyčia ir mokykla krašte veikė kaip dvi nevienodos galios kalbos institucijos: bažnyčia lėmė kalbos prestižą, mokykla – jos praktinį naudingumą.

Kalbos salos: nuo teritorijos prie institucijos

Kalbos sala nėra statiška senosios kalbos saugykla, izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Ji susidaro, kai dalis anksčiau vieningos kalbinės bendruomenės keičia kalbą, o atskirose vietovėse kurį laiką išlaiko savo tradicinę lietuvių tarmę. Todėl sala reiškia ne sustabarėjusią senovę, o netolygiu tempu vykstantį pokytį. Viename kaime kelios kartos vis dar moka kalbėti lietuviškai, kitame – tik seneliai, trečiame kalba išliko tik prisiminimuose, dainose ar pavieniuose žodžiuose. Arčiausiai Eišiškių tokį buvusio arealo fragmentą išsaugojo Dieveniškių apylinkės – jau minėtos Pelesos–Rodūnios–Dieveniškių salos dalis. Vietinė lietuvių šnekta čia išliko iki XXI a., tačiau jos vartotojų mažėja. Eišiškių, Butrimonių, Kalesninkų, Gerviškių, Pabarės ir Rūdninkų apylinkėse šis procesas pažengęs toliau: vidurinė ir jaunoji kartos vietinės šnektos paprastai nebelaiko savo šeimos kalba, net jeigu bendrinę lietuvių kalbą moka ir vartoja mokykloje, darbe ar viešajame gyvenime. Taigi bendrinės lietuvių kalbos plitimas nėra senosios vietinės šnektos tęstinumas.

Dar ryškesnes buvusio kalbinio arealo irimo stadijas išsaugojo lietuvių kalbos salos dabartinėje Baltarusijoje. Reikia turėti omenyje tai, kad dabartinė Lietuvos ir Baltarusijos siena galutinai įtvirtinta sovietmečiu – pagal ankstesnius administracinius padalijimus jokios sienos šiose vietovėse nebuvo. Tos lietuvių salos, staiga atsidūrusios Baltarusijoje, skyrėsi dydžiu, šnektos ypatybėmis ir išlikimo trukme. Vienos apėmė keliolika ar keliasdešimt kaimų, kitos nykimo pabaigoje buvo susitraukusios iki vienos gyvenvietės, kelių šeimų ar pavienių paskutinių kalbėtojų. Taigi salos dydis žemėlapyje dar neparodo jos gyvybingumo.

Vienas ryškiausių šio proceso pavyzdžių – Pelesos ir Gervėčių salos, kurios ilgą laiką veikė kaip stiprūs kultūriniai centrai, sugebėję pasipriešinti aplinkinei asimiliacijai. Šiose vietovėse kalbos išlikimą lėmė ne tik geografinė izoliacija, bet ir vidinis bendruomenės sutelktumas bei pastangos išlaikyti lietuvišką tapatybę per neoficialias ugdymo ir religines praktikas. Vis dėlto net ir tokiuose stipriuose židiniuose laiko tėkmė bei išorinis politinis spaudimas pamažu transformavo teritorines kalbos salas į grynai institucinę erdvę.

O kalbos salos išnykimo pavyzdys – Zietela, esanti maždaug už 80 kilometrų į pietus nuo dabartinės Lietuvos sienos. Pasak ilgamečio ir nuoseklaus šios salos tarmės tyrėjo Aloyzo Vidugirio, XX a. šeštajame dešimtmetyje Zieteloje ir Zasečiuose dar gyveno apie penkiasdešimt lietuviškai kalbėjusių žmonių, tačiau vaikams ši kalba jau beveik nebuvo perduodama. Kalbininko teigimu, paskutiniai vietoje gyvenę, tarpusavyje lietuviškai kalbėję zieteliškiai mirė XX a. devintajame dešimtmetyje. Šis kelių dešimtmečių tarpas tarp nutrūkusio kalbos perdavimo šeimoje ir paskutinių kalbėtojų mirties parodo, kodėl kalbos išnykimo negalima sutapatinti su viena konkrečia data.

Kalbos mirtis turi kelias chronologines ribas: pirmiausia ji praranda šeimos, vėliau – bendruomenės bendravimo funkciją, o galiausiai užgęsta su paskutiniais ją gerai mokėjusiais žmonėmis. Visą šį laikotarpį kalba dar egzistuoja, tačiau jos socialinė paskirtis jau būna iš esmės pasikeitusi. Baltarusijoje atsidūrusių Apso, Breslaujos, Gervėčių, Varanavo, Ramaškonių, Asavos, Rodūnios, Nočios, Zietelos ir Lazūnų apylinkių medžiaga rodo skirtingas to paties proceso stadijas. Lazūnų kelių dešimčių kaimų kalbinė erdvė XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje jau buvo beveik visiškai susitraukusi iki tekstų, žodynų ir garso įrašų archyvų, tuo tarpu Gervėčių ir Pelesos apylinkėse lietuvių kalba išliko iki mūsų dienų, tačiau net gretimi kaimai čia buvo pasiekę skirtingas asimiliacijos stadijas: vienur šnekta dar vartota šeimose, kitur ją moka vien tik vyresnieji. Ramaškonių mikroareale autorės surinkta gausi kalbinė medžiaga atskleidžia lietuvių šnektos traukimąsi. Per kelis dešimtmečius iš bendros kaimo bendravimo priemonės ji tapo retai vartojama šeimos kalba. Kadangi vaikai lankė rusiškas mokyklas, o viešajame gyvenime lietuvių kalba neturėjo perspektyvų, vyresnioji karta nebemokė jos savo palikuonių. Tai lėmė, kad ilgainiui ši šnekta liko tik pasyviai vartojama, o daugelyje arealo kaimų buvo visiškai užmiršta.

Kalbos pasitraukimas nevyksta taip, kad vieną dieną senąją šnektą visiškai pakeistų kita. Pereinamuoju laikotarpiu viename pokalbyje, o kartais ir viename sakinyje, gali persipinti lietuvių kalbos, vietinės slavų šnektos po prostu, lenkų ir rusų kalbų elementai. Tai nėra atsitiktinis ar nemokšiškas „kalbų maišymas“. Kalbėtojas tiesiog pasitelkia visą savo turimą kalbinį repertuarą, tačiau tai nereiškia, kad jis visomis kalbomis gali vienodai išreikšti bet kokią mintį: vienos kalbos žodis jam geriau apibūdina kasdienę buities realiją, kitas natūraliai siejasi su mokykla ar valdžios įstaigomis, trečias – su gilia šeimos atmintimi. Vietos gyventojo kalbinis repertuaras tokioje aplinkoje galbūt ir šiek tiek platesnis nei vienakalbio, bet jokiu būdu ne trigubai – jis paprastai negali visomis kalbomis bendrauti įvairiomis temomis tolygiai.

Net pasitraukusi iš aktyvios kasdienės vartosenos, ankstesnė kalba neišnyksta be pėdsakų. Lietuviški tarimo įpročiai, specifiniai garsai, kirčiavimo modeliai, sakinio konstrukcijos ir žodžiai gali dar ilgai išlikti vietinėje slavų šnektoje. Šie elementai savaime neleidžia jos vadinti lietuvių kalba, tačiau liudija ilgalaikį kalbinį kontaktą ir ankstesnio sluoksnio poveikį.

Aptartų kalbos salų buvimas neleidžia tiksliai konstatuoti, kada lietuviškai nustojo kalbėti vienas ar kitas Eišiškių apylinkių kaimas, tačiau padeda atkurti bendrą kaitos seką – nuo viešųjų funkcijų silpnėjimo iki paskutinių vartotojų išėjimo ir archyvinės atminties. Vis dėlto teritorinės salos išnykimas nebūtinai reiškia, kad nutrūksta visos institucinės kalbos vartojimo galimybės. Kai lietuviškai kalbantys vaikai gyvena išsibarstę po skirtingus kaimus, juos dar gali sutelkti mokykla, jos bendrabutis ir viena klasė. Tokia institucija neatkuria senosios vietinės tarmės, tačiau suteikia bendrinei lietuvių kalbai naują gyvavimo erdvę. Teritorinę kalbos salą tuomet pakeičia institucinė sala.

Ši skirtis ypač svarbi vertinant dabartinį Vilnijos kraštą. Dieveniškėse šiuo metu, tikėtina, dar susitinka vietinės šnektos ir mokykloje įgyjamos bendrinės kalbos tęstinumas. O Eišiškėse lietuviška mokykla jau nebeatkuria kadaise šeimose vartotos tradicinės lietuvių tarmės, tačiau labai lėtais žingsniais, bet jau kuria naują lietuvių kalbos bendruomenę. Baltarusijos lietuviškose salose, nuo 2022 m. panaikinus mokymą lietuvių kalba Pelesos ir Rimdžiūnų mokyklose, neliko vienos paskutinių erdvių, kurioje iš skirtingų šeimų kilę vaikai galėjo išmokti ir gyvai vartoti lietuvių kalbą.

Kalbos salos likimą dažnai nulemia ne tiek tai, ar krašte veikia lietuviška mokykla, kiek tai, kiek laiko jos nebuvo. Bažnyčia, praradusi lietuvių kalbą, savo veiklą tęsia ir lieka bendruomenės centru; mokykla, kelerius metus neveikusi lietuvių kalba, palieka ištisą kartą, kuri šia kalba niekada nesimokė nei rašyti, nei skaityti. Tokia karta savo vaikams nebeturi ko perduoti, net jei pati kalbą dar supranta. Todėl mokyklos nebuvimas veikia stipriau ir ilgiau negu jos buvimas: uždaryta mokykla gali ilgam nutraukti kalbos perdavimo grandinę, o ją atkūrus dažnai tenka kalbinę bendruomenę telkti beveik iš naujo.

Šis dėsningumas paaiškina ir tai, kodėl Eišiškių bei Dieveniškių keliai išsiskyrė. Dieveniškėse vietinė šnekta šeimose išliko tiek, kad mokykla galėjo remtis tuo, ką vaikai jau mokėjo. Eišiškėse tarp paskutinės tarpukario lietuviškos klasės ir naujos lietuviškos mokyklos susidarė kelių dešimtmečių tarpas; lietuvių kalbos perdavimas daugumoje šeimų jau buvo nutrūkęs. Kaimui netekus mokytojo, lietuvių kalba jame išlikdavo gyva tik vienos kartos lūpose – jau be rašto, nes nebuvo kam ir kur jo mokyti.

Kalbos sala nėra vien geografinė senesnio arealo liekana. Tai – socialinė erdvė, kurioje kalbą gyvą palaiko šeima, kaimynystė, mokykla, bažnyčia, kultūrinė veikla ir ryšiai su platesne kalbine bendruomene. Šiems ryšiams silpstant, sala traukiasi net ir neišsikeliant jos gyventojams. Vis dėlto, kai tradicinė tarmė šeimose jau nebeperduodama, kalbos gyvavimą dar kurį laiką gali palaikyti institucijos. Šis skirtumas yra esminis, norint suprasti lietuviškų mokyklų reikšmę ne tik Eišiškių krašte, bet ir visoje Pietryčių Lietuvoje.

Kad mokyklos kalba pokariu buvo ne tiek laisvas bendruomenės pasirinkimas, kiek derybų su valdžia rezultatas, rodo 1948 m. Kalesninkų epizodas. Švietimo ministerijos atstovai pareikalavo naujiems mokslo metams parengti mokyklą darbui rusų kalba. Mokyklos vadovams pasitarus su tėvais ir pateikus ministerijai jų raštą, įstaiga buvo reorganizuota ne į rusišką, o į lenkišką. Lietuviškos mokyklos alternatyva čia net nebuvo svarstoma: bendruomenei teko rinktis iš dviejų valdžios pasiūlytų galimybių.

Z. Zinkevičiaus duomenimis, apie 1950 m. Pietryčių Lietuvoje pradėta masiškai keisti mokyklų mokomąją kalbą, o per kelerius metus lenkiškomis paverstos 367 lietuviškos ir dalis rusiškų mokyklų. Kalbininkas taip pat pabrėžia, kad po prostu kalbėjusiems gyventojams nebuvo steigiama mokyklų, kuriose būtų mokoma jų vartota vietine šnekta: jų vaikai turėjo mokytis lenkiškai arba rusiškai. Tokia švietimo sistema ne tik atspindėjo esamą kalbinę padėtį, bet ir prisidėjo prie tolesnės kalbos bei tautinės savivokos kaitos.

Kaip tokie sprendimai būdavo priimami, rodo 1957 m. etnografinės ekspedicijos ataskaita: Žagarės kaimo mokyklą 1950 m. pavertus lenkiška, tėvų kreipimaisi buvo atmetami, o pagrindu tapo anoniminis raštas, pasirašytas asmens, kurio tose apylinkėse nė nebuvo, ir tvirtinantis, kad lietuvių ten nesą. O kai tėvai pagaliau sudarė sąrašą, jis dingo, o švietimo skyriuje atsirado kitas, suklastotas. Taip buvo nustatoma, kokia kalba kaime kalbama. Tokiomis sąlygomis institucinė kalbos sala galėjo išlikti tik tol, kol atsirasdavo žmonių, pasirengusių ją kurti ir kasdien ginti. Kaip tai vyko praktiškai, geriausiai liudija dviejų šio regiono pedagogų patirtis.

Lietuvišką mokyklą kuria žmonės: dviejų pedagogų kelias

Žemėlapiuose ir statistinėse suvestinėse institucinė kalbos sala dažnai atrodo tik kaip oficiali administracinė sistema: ugdymo programos, klasės ir mokinių skaičiai. Pagal pirminį sumanymą, nuo 1918 m. atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje švietimo tinklas turėjo augti natūraliai, tačiau regiono raidą iš esmės pakeitė tarpukario Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija. Nuo to laiko lietuviškos mokyklos gyvavimas paribyje priklausė ne tiek nuo valstybinių planų, kiek nuo asmeninio švietėjų pasišventimo. Ypač pokariu ir sovietmečiu pedagogams teko prisiimti atsakomybę už uždavinius, toli peržengiančius tiesiogines ugdymo pareigas. Jie tapo ne tik mokytojais, bet ir organizatoriais, derybininkais bei bendruomenių telkėjais, pasiryžusiais įveikti tiek buitinius nepriteklius, tiek ideologinį vietos valdžios spaudimą. Šią sudėtingą misiją skirtingomis aplinkybėmis dešimtmečius vykdė pedagogai ir mokyklų vadovai Algimantas Masaitis bei Vytautas Liudas Dailidka.

Abiejų būsimųjų pedagogų asmenybes nuo mažens formavo politiškai perskirtas Vilnijos paribys. Algimantas Masaitis gimė 1935 m. Trakų rajone, Daniliškių kaime, pasienio policininko šeimoje: jo tėvas saugojo Lietuvos administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu. Pokariu pasienio policininko šeimai gimtinėje tapo pavojinga, todėl Masaičiai pasitraukė į tėvo gimtąsias apylinkes Nemuno žemupyje – ten prabėgo būsimo pedagogo vaikystė, ten jis baigė pradinę mokyklą, o 1955 m. – Veliuonos vidurinę. Vis dėlto, kaip pats Algimantas rašo savo prisiminimuose, Vilnijos žemė ir Vilnijos dangus liko jo sielos savastimi, ir būtent ši ankstyva perskirto paribio patirtis vėliau nulėmė apsisprendimą grįžti dirbti į Pietryčių Lietuvą.

Vytautas Liudas Dailidka gimė 1937 m. Vygonių kaime, dabartiniame Varanavo rajone (Baltarusija), tačiau vaikystėje su šeima persikėlė į Kalesninkų–Eišiškių apylinkes. Jo šeimos istorijoje ryškiai atsispindėjo viso krašto mokymo kalbų kaita: tėvas Vincas Dailidka mokytojavo lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklose (motina Emilija mokytojos darbą pradėjo tik pokariu), o jų sūnus Vytautas Liudas jau baigė rusišką mokyklą ir profesinį kelią pradėjo kitakalbėse ugdymo įstaigose.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šių dviejų asmenybių veikloje išryškėja dvi skirtingos lietuviškojo švietimo strategijos. A. Masaičio profesinis kelias nusidriekė į Vilniaus rajono Marijampolį, kur reikėjo išsaugoti, stiprinti ir plėsti vis dar veikiantį istorinį lituanistinį židinį. Eišiškėse, kur mokytojavo V. L. Dailidka, vaizdas buvo kitoks – čia lietuviškajam švietimui pirmiausia reikėjo išsikovoti vietą daugiakalbėje mokykloje, o vėliau sukurti visiškai naują, atskirą įstaigą. Taigi A. Masaitis užtikrino nenutrūkusią švietimo grandinę, o V. L. Dailidkai atiteko sudėtingesnė misija – surinkti ir iš naujo sujungti jos nutrūkusius galus.

Tokio darbo tradicija krašte prasidėjo gerokai anksčiau. Tarpukariu lietuvių švietimo draugija „Rytas“ čia kūrė ne pavienes mokyklas, o vientisą kalbinės aplinkos tinklą: greta pradžios mokyklų steigtos skaityklos, vaikų darželiai, rengti kultūriniai vakarai su vaidinimais. Ši sistema turėjo aiškią logiką. Mokyklą vaikai lankydavo tik kelerius metus, o štai skaitykla tapdavo vienintele vieta, kur suaugęs kaimo žmogus galėjo gauti lietuvišką laikraštį ar knygą. Paribio kaime tai reiškė gerokai daugiau nei tiesiog knygų lentyną – tai buvo įrodymas, kad vietinė kalba turi rašytinį pavidalą ir oficialų statusą. Be to, skaitykla suburdavo vietos bendruomenę: čia žmonės ateidavo pasiklausyti radijo (kaime niekas jo neturėjo), paminėti valstybines šventes, čia vykdavo vakaronės, konkursai, susitikimai su svečiais iš Vilniaus, Kauno. O darželiai savo ruožtu perimdavo ir tuos vaikus, kurių šeimose lietuviškai jau nekalbėdavo. Kartu šios institucijos sudarė tai, ko kalba negalėjo gauti vien iš bažnyčios – kasdienę, praktinę vartojimo erdvę.

Todėl okupacinė administracija uždarė ir lietuviškas mokyklas, ir skaityklas, o atvykę čia dirbti mokytojai buvo persekiojami, teisiami, įkalinami arba ištremiami. Kalesninkų mokyklos likimas tai labai tiksliai paliudija: 1929 m. mokytoja Petronėlė Žičkaitė buvo suimta ir įkalinta Gardine. Netrukus lietuviai mokyklą Kalesninkuose atkūrė, tačiau 1932 m. Eišiškių policija ją uždarė, nors joje mokėsi nuo 40 iki 80 mokinių. Plačiau apie bendrą tarpukario laikotarpio lituanistinių mokyklų ir skaityklų naikinimo mastą Vilnijos krašte, mokytojų persekiojimą ir tėvų baudimą esu rašiusi („Voruta“ Nr. 2 (888), 2025), todėl dabar verta pabrėžti tik svarbiausią išvadą: sistemingai naikindama mokytojus ir raštingumą, valdžia pakirto institucinį kalbos pamatą ir pasmerkė ją trauktis bei užsidaryti privačioje namų erdvėje.

Tokio elgesio pobūdį iliustruoja vėlesni įvykiai Kalesninkuose: tėvų pageidavimu 1945 m. čia buvo atkurta lietuviška pradinė mokykla, o jos vedėju paskyrė mokytoją Vincą Dailidką. Tačiau rugsėjo 1-ąją į pirmąją pamoką neatėjo nė vienas apylinkės vaikas. Klasėje susirinko tik paties pedagogo ir jo artimųjų atžalos. Kaip atsiminimuose teigia mokytojo žmona Emilija Dailidkienė, gyventojai baiminosi pažeisti Armijos krajovos draudimą leisti vaikus į lietuviškas švietimo įstaigas. Kreipimasis į parapijos kleboną, kad šis padrąsintų tėvus, nedavė rezultatų – klebonas atsisakė padėti. Tuomet Vincas Dailidka pats ėjo po aplinkinius kaimus ir kvietė tėvus leisti vaikus į lietuvišką mokyklą. Šis epizodas rodo, kad mokinių telkimas paribyje nebuvo nei asmeninė keistenybė, nei vieno laikotarpio išskirtinumas. Šią misiją 1945 m. Kalesninkuose, 1960 m. Marijampolyje ir 1992 m. Eišiškėse vykdė trys skirtingų kartų pedagogai – keitėsi tik priežastys, atbaidžiusios vaikus nuo lietuviško mokslo.

Emilijos Dailidkienės prisiminimuose vaizdžiai perteikiamas lietuviškos mokyklos atkūrimo epizodas Kalesninkuose. Carinės administracijos dar 1907 m. rusakalbei bažnytinei-parapinei mokyklai statytas pastatas po karo atrodė apleistas ir neprižiūrimas: durys ir suolai sulaužyti, dauguma langų išdaužyti, o kiti baldai sudeginti. Tokias sunykusias patalpas valdžia lietuviškai mokyklai perleido tarsi tyčia, tikėdamasi, kad vietos bendruomenei nepavyks jų įsirengti. Klasėse visiškai trūko inventoriaus, todėl mokytojas kreipėsi į vietos gyventojus, prašydamas pagalbos. Netrukus tėvai kartu su paaugliais – būsimais mokiniais – iš valdžios išprašė medienos ir bendromis pastangomis parūpino būtiniausius reikmenis mokymuisi: sukalė naujus suolus, lentas, įstiklino langus bei suremontavo grindis. Šis epizodas parodo, kad į paribį atvykusių pedagogų pirmieji darbai dažniausiai būdavo ne švietėjiški, o ūkiniai.

Iš esmės panaši situacija, tik kur kas didesniu mastu, pasikartojo ir Vilniaus rajone, Marijampolyje. Kad geografiškai išsisklaidę vaikai apskritai galėtų mokytis gimtąja kalba, įstaigai reikėjo ne tik pedagogų, bet ir transporto, bendrabučio bei maitinimo. A. Masaičio patirtis rodo, kad vadovo darbas apėmė naujo pastato statybų organizavimą, rūpinimąsi buities sąlygomis ir nuolatines derybas su valdžia. Be šios materialinės infrastruktūros lietuviškos klasės paprasčiausiai nebūtų susirinkusios.

Šie pavyzdžiai atskleidžia tai, ko kalbų statistika nefiksuoja: paribyje kalbos išlikimas priklauso ne vien nuo kalbėtojų nuostatų, bet ir nuo visiškai apčiuopiamų veiksnių – pastato, suolų, malkų, autobuso ar lovos bendrabutyje. Kai viena kalba turi šią infrastruktūrą, o kita jos stokoja, šeimos pasirinkimas nustoja būti vien tapatybės klausimu ir tampa praktiniu sprendimu. Būtent todėl abiejų pedagogų veikla laikytina ne tik švietėjiška, bet ir kalbos infrastruktūros kūrimo darbu.

Mokykla, kurios pedagogai patys ieškojo mokinių

Sociolingvistinę Pietryčių Lietuvos padėtį Algimantas Masaitis pažino ne iš studijų literatūros. Jo apsisprendimas dirbti šiame krašte buvo sąmoningas. Dar prieš baigdamas matematikos studijas pedagoginiame institute, A. Masaitis domėjosi Vilniaus krašto švietimo situacija. Pasiūlymą vykti dirbti toli nuo sostinės jis priėmė – kaip pats rašo savo knygoje – ne dėl geografinio artumo Vilniui, o siekdamas padėti šiam kraštui grįžti į Lietuvą. Toks pasirinkimas anuomet reiškė atsisakymą daug lengvesnio ir patogesnio kelio, kadangi matematikos mokytojų tuo metu trūko visoje šalyje.

Kai 1960 m. rugpjūtį, baigęs institutą, A. Masaitis pradėjo dirbti Marijampolio mokykloje, ji buvo vienintelė Vilniaus rajono vidurinė mokykla, kurioje buvo galima mokytis lietuvių kalba. Z. Zinkevičiaus duomenimis, po masinio mokyklų mokomosios kalbos keitimo Vilniaus rajone buvo palikta tik ši lietuviška mokykla, tačiau mėginta uždaryti ir ją. Jos pokarinio gyvavimo pagrindus padėjo mokytojas Vilius Semaška. Tai reiškė ne privilegiją, o išskirtinę atsakomybę: vienai įstaigai teko atlikti darbą, kurį įprastai vykdytų ištisas švietimo tinklas. Padėtį sunkino ir tai, kad likusioje Lietuvos dalyje apie Vilniaus krašto reikalus buvo žinoma nedaug – viešos diskusijos apie lietuvybę šiame regione tuomet buvo nepageidaujamos.

Mokyklos kalbinę sudėtį geriausiai nusako A. Masaičio atsiminimuose pateiktas mokinių skirstymas į tris grupes: Marijampolyje nuo seno gyvenančių lietuvių vaikai; tolimesnių apylinkių lenkų, rusų ir baltarusių vaikai, namuose kalbantys vietiniu dialektu po prostu; Lietuvos etninių žemių Baltarusijoje lietuvių vaikai, išsaugoję gimtąją kalbą. Ši praktinė klasifikacija sutampa su kalbinių tyrimų duomenimis: viena institucija sutelkdavo tris skirtingas kalbines aplinkas, kurias vienijo tik mokomoji kalba. Būtent tokia mokykla funkcionuoja kaip institucinė kalbos sala – tai ne teritorija, kurioje visi kalba ta pačia kalba, o institucija, kurioje bendra kalba tik įgyjama.

Mokiniai į Marijampolį atvykdavo iš kelių aplinkinių rajonų ir iš lietuviškų kaimų, likusių Baltarusijos teritorijoje¹. Pedagogai patys važinėdavo po Vilnijos apylinkes, įtikinėdavo tėvus ir organizuodavo vaikų atvežimą. Šis nuoseklus darbas prasidėjo daug anksčiau – vaikus iš tolimų lietuviškų kaimų telkti pradėjo pirmasis mokyklos vadovas V. Semaška. Kokiomis sąlygomis tuomet krašte buvo mokomi vaikai, iliustruoja 1951 m. epizodas: atvykęs į Marijampolį, V. Semaška pastebėjo, kad vietos mokytoja lietuvius vaikus moko lenkiškai ir iš lenkiškų vadovėlių. Pirmąją darbo dieną, išlydėjęs mokinius namo, jis surinko nuo suolų lenkiškus vadovėlius, nuvažiavo į Vilnių, nupirko lietuviškų ir tą patį vakarą išdėliojo juos klasėje. Vaikams reikėjo ne tik vadovėlių, bet ir pastogės, todėl prie mokyklos veikęs bendrabutis, kuriame geriausiais metais gyvendavo iki 80 mokinių, tapo esmine šio lituanistinio židinio išlikimo sąlyga.

Kad Baltarusijos kaimų vaikai apskritai galėtų čia mokytis, neužteko vien vietos bendrabutyje – reikėjo ir administracinio sprendimo. Bendradarbiaujant su Švietimo ministerijos pareigūnais buvo įteisinta tvarka, leidusi vienerius metus neatestuoti mokinių, atvykusių „iš kitų respublikų mokyklų“, kad per tą laiką tėvai spėtų atgauti vaikų dokumentų bylas iš Baltarusijos. Sunkumai prasidėdavo dar anksčiau: Gervėčių krašto gyventojų prisiminimais, gauti pažymas išvykti mokytis į Lietuvą būdavo itin sunku, nors leidimai vykti į Baltarusijos ar Rusijos mokyklas būdavo išduodami greitai ir paprastai. Todėl vaikai Lietuvos mokyklas pasiekdavo per pažįstamus, įvairiais aplinkkeliais. Taigi ši institucinė kalbos sala išsilaikė ne vien dėl atkaklaus mokytojų darbo, bet ir dėl sumanių kanceliarinių bei teisinių sprendimų.

Perimdamas V. Semaškos pradėtą darbą, jaunas pedagogas A. Masaitis pirmiausia ėmė burti stiprų mokytojų branduolį – vienas kitą palaikančius kolegas, kurie mokiniams taptų autoritetingu pavyzdžiu, formuotų jų pasaulėžiūrą ir tuometinėmis aplinkybėmis liktų ištikimi savo profesijai bei patikimi. Mokiniai su mokytojais praleisdavo dienas nuo ryto iki vakaro: kartu gyveno, mokėsi, dainavo, žaidė, sodino ir prižiūrėjo mokyklos sodą. Paribio mokyklose pedagogų kaita buvo kur kas intensyvesnė nei likusioje Lietuvoje – ne visi atlaikydavo daugiakalbę, lietuviškam švietimui ne visuomet palankią aplinką.

A. Masaitis pabrėždavo niekada neskirstęs mokinių pagal tautybę – šeimų pasitikėjimą tekdavo pelnyti reiklumu mokymo kokybei ir atidžiu dėmesiu kiekvienam vaikui. Lietuvių kalba čia buvo siūloma ne tik kaip tautinės tapatybės ženklas, bet ir kaip pragmatinė galimybė sėkmingai integruotis visuomenėje. Tai leido Marijampolio mokyklai tapti atvira, o ne uždara ir izoliuota paribio institucija. Direktoriaus duomenimis, mokykloje brandos atestatus gavo 198 iš Baltarusijos atvykę lietuvių vaikai. Atskirai vertindamas visų mokyklos absolventų pasiekimus, A. Masaitis nurodė, kad apie 70 procentų jų tęsė mokslus aukštosiose mokyklose arba įgijo paklausias profesijas.

Pakankamai sustiprėjusi mokykla galėjo padėti ir kitoms Vilniaus rajone besikuriančioms lietuviškoms mokykloms. Kai gretimose gyvenvietėse pritrūkdavo mokinių lietuviškai klasei atidaryti, Marijampolio mokykla kelerius metus siųsdavo ten savo mokinius iš Baltarusijos, o vėliau juos priimdavo atgal – taip buvo padėta atidaryti lietuviškas klases Maišiagaloje, Salininkuose ir Rudaminoje, o netrukus jos kūrėsi ir Nemenčinėje, Kalveliuose bei Juodšiliuose. Institucinė kalbos sala tokiu būdu ne tik išsilaikė – šis institucinis modelis buvo sėkmingai pritaikytas ir kitose vietovėse, o viena mokykla sudarė prielaidas regioniniam lietuviškų klasių tinklui atsirasti.

Laikui bėgant mokykla tapo mišri – greta lietuviškų klasių joje pradėjo veikti ir lenkiškos. Nepaisant šių demografinių pokyčių, A. Masaitis ir toliau nuosekliai laikėsi principo, kad vadovavimas mokyklai neturi virsti politinių kovų lauku. Kaip ir nuo pirmųjų savo mokytojavimo dienų, jis visais auklėtiniais rūpinosi vienodai, mat lietuviško identiteto išsaugojimas jam jokiu būdu nereiškė kitakalbių mokinių atskirties ar izoliacijos. Vis dėlto, atkūrus Nepriklausomybę, mokyklos iššūkiai persikėlė į savivaldos lygmenį ir įgavo kasdienį ūkinį pavidalą. Įstaigos vadovo raštuose rajono valdžiai nuolat ryškėja ta pati pamatinių poreikių linija – reikalavimai suremontuoti dešimtmečius apleistą pastatą. Vadinasi, ir po 1990-ųjų lietuviškos mokyklos išgyvenimas priklausė ne vien nuo valstybinių kalbos politikos gairių, bet ir nuo stogo, šildymo bei transporto – tos pačios materialinės infrastruktūros, kuri mokyklai išliko probleminė dar nuo pokario metų.

Po keturių dešimtmečių vadovavimo ilgamečio direktoriaus darbo sutartis 2003 m. nebebuvo pratęsta. Šis žingsnis vietos bendruomenėje sukėlė aktyvias viešas diskusijas. Vis dėlto, nepriklausomai nuo skirtingų šios situacijos vertinimų, ji akivaizdžiai demonstruoja, kad sprendimų dėl mokyklos likimo svorio centras galutinai persikėlė į vietos savivaldos lygmenį. Kartu šis lūžis atskleidžia, kad ilgamečio pedagogo pastangos išlaikyti įstaigą rėmėsi ne vien profesionalia švietėjiška veikla, bet ir nuolatine derybine kova bei kompromisų paieška bendraujant su administracinėmis institucijomis.

Paribio švietėjų sūnaus kelias laikmečių sankirtose

Vytautas Liudas Dailidka užaugo aplinkoje, kurioje lietuviškas žodis, tautinė savimonė ir švietimas reikalavo nuolatinės kovos bei asmeninės aukos. Jo tėvas Vincas Dailidka (1901–1995) buvo vienas iš istorinės „Ryto“ draugijos mokytojų, kuriems tarpukariu darbas Vilniaus krašte reiškė ne profesinę karjerą, o nuolatinį persekiojimą. Už švietėjišką veiklą lietuviškose regiono mokyklose lenkų valdžia jam nuolat kėlė bylas, atiminėjo teisę dirbti, todėl per vieną dešimtmetį pedagogas buvo kilnojamas iš vienos kaimo mokyklos į kitą. Mokytojo gyvenamąją vietą tuomet lėmė ne asmeninis pasirinkimas, o tai, kurioje vietovėje draugijai dar pavykdavo jį legaliai įdarbinti, nors apsirūpinti būstu vis tiek būdavo itin sudėtinga.

Kokią kainą tuomet teko mokėti už lietuviškos mokyklos išlikimą, rodo V. L. Dailidkos prisiminimai ir A. Lesio bei J. Lesienės publikacijoje pateikti duomenys. Vien 1937 m. policija mokytojo V. Dailidkos namuose atliko keturiolika kratų, konfiskavo lietuvišką literatūrą, o jį patį kalino Lydos ir Gardino kalėjimuose. Į laisvę pedagogas išėjo tik šeimai surinkus užstatą. Persekiojimo pobūdį geriausiai atskleidžia sūnaus užfiksuotas epizodas: naktį išdaužius namų langus, kitą dieną vietos policija mokytojui pasiūlė išeitį – priimti Lenkijos pilietybę, mainais pažadėdama saugumą. Pareigūnai siūlė kompromisą – asmeninį saugumą siejo su Lenkijos pilietybės priėmimu. Mokytojui nesutikus, spaudimą ir toliau kentė visa jo šeima. Padėtis pasikeitė tik grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai – 1939 m. gruodžio 1 d. V. Dailidka buvo paskirtas Šaulių pradžios mokyklos vadovu, tačiau jau 1941 m. birželį šeima vos išvengė masinių sovietinių trėmimų.

Antrojo pasaulinio karo metais, tėvui vadovaujant Butrimonių lietuviškai mokyklai, sūnus Vytautas Liudas tapo jo mokiniu pirmojoje klasėje. Pokariu tėvas buvo paskirtas atkurtos Kalesninkų mokyklos vadovu, kur mokytojavo ir jo žmona Emilija. Sūnaus atmintyje iš šio laikotarpio išliko ne oficialios pareigos, o kasdienio darbo kaina: nuolatinė baimė, administracinis spaudimas stoti į komunistų partiją ir vietos gyventojų priešiškumas bei patyčios, nukreiptos prieš pirmųjų lietuviškų klasių mokinius. Lietuviška mokykla šiai šeimai buvo ne tiesiog darbovietė, o gyvenimo būdas, kurio pasekmes jautė visi namiškiai.

Pažymėtina, kad ši paribio pedagogų karta dirbo beveik tuščioje profesinėje erdvėje, patirdama didžiulį istorinės atminties trūkį. Pavyzdžiui, 1940–1942 m. Eišiškių lietuviškoje mokykloje Nr. 1 dirbo bent keliolika mokytojų, tačiau, kaip savo prisiminimuose konstatuoja V. L. Dailidka, 1941 m. birželį Eišiškių ir aplinkinių lietuviškų mokyklų pedagogai buvo ištremti. Net ir šiandien daugumos jų vardų nebeįmanoma atkurti – kolektyvinėje atmintyje išliko vos kelios pavardės. Tarp tarpukario „Ryto“ draugijos švietėjų ir pokario pedagogų kartos atsivėrė ne tik ideologinė, bet ir fizinė properša: dalis lietuviškos mokyklos tradicijos nešėjų buvo represuoti, o daugelio mokytojų pavardės liko nenustatytos ir nepateko į viešąjį istorinį pasakojimą.

Paties Vytauto Liudo profesinė trajektorija rodo, kad sovietinėje švietimo sistemoje asmeninis pasirinkimas buvo stipriai apribotas. Baigęs rusišką septynmetę mokyklą Eišiškėse, jis ir specialybę įgijo rusų kalba, o pedagoginį darbą pradėjo lenkiškoje pradinėje mokykloje. Vienos šeimos dviejų kartų istorija čia atspindi viso regiono kalbinę kaitą: lietuviškai mokęs tėvas ir rusiškai bei lenkiškai dirbęs sūnus priklausė tai pačiai giminei, tačiau jų profesines trajektorijas diktavo skirtingos politinės santvarkos.

Vis dėlto prisitaikymas prie primestų sąlygų nereiškė tautinės tapatybės praradimo. Rusiškas išsilavinimas V. L. Dailidkai tapo ne asimiliacijos priežastimi, o pragmatiniu įrankiu, leidusiu dirbti sovietinėje švietimo sistemoje. Tai leido jam iš vidaus ieškoti nišų lietuviškam ugdymui ir nuosekliai didinti vaikų skaičių lietuviškose klasėse. Jo biografija griauna stereotipą, kad paribio istoriją galima mechaniškai padalyti tik į kelias priešiškas tautines stovyklas. Sėkmingai dirbdamas lenkiškose, rusiškose bei mišriose mokyklose, V. L. Dailidka niekada netapo pasyviu stebėtoju – jis nuolat ieškojo išeities iš sudėtingų politinių ir administracinių situacijų. Savo veikloje sujungęs pedagogiką, administravimą ir kraštotyrą, jis sugebėjo išsaugoti krašto istorinę atmintį, kol galiausiai Atgimimo metais pratęsė nutrūkusią tėvų veiklos liniją Eišiškėse.

Ankstesnius dešimtmečius V. L. Dailidkos prisiminimai leidžia pamatyti iš institucijos vidaus. Tuometėje daugiakalbėje mokykloje posėdžiai ir pasitarimai vyko pagal sovietinės švietimo sistemos praktiką – rusų kalba, o mokiniai į mokytojus privalėjo kreiptis vardu ir tėvavardžiu: Česlav Vladislavovič, Jonas Petrovič, Vytautas Vincovič. Taigi tas pats pavardžių slavinimo mechanizmas, kuris fiksuojamas ankstesnių amžių dokumentuose, po šimtmečio veikė gyvo žmogaus kasdienybėje – lietuviškos mokyklos mokytojas savo darbovietėje buvo vadinamas rusiška forma.

Prisiminimuose fiksuojama ir kita, grynai praktinė kliūtis išlaikyti lietuviškas klases: pagal paskyrimą atvykę lietuviai mokytojai mišrioje mokykloje paprastai neištverdavo ilgiau kaip dvejus ar trejus metus, nes negaudavo gyvenamojo ploto ir turėdavo privačiai nuomotis kambarius. Specialistai, atvykę iš Rusijos ar Baltarusijos sovietinių respublikų, būstu dažniausiai būdavo aprūpinami pirmiausia. Nuolatinė pedagogų kaita savo ruožtu tapdavo ideologiniu argumentu vietos valdžiai tvirtinti, kad lietuviškos klasės esančios nestabilios ir neperspektyvios.

Tokios politikos rezultatas aiškiai matomas statistikoje: 1969 m. į pirmąją lietuvišką klasę Eišiškėse atėjo trylika vaikų, 1970 m. – devyni, 1977 m. – keturi, o 1978 m. rugsėjo pirmąją mokytoja sutiko vos du mokinius. Praėjus keliems dešimtmečiams po tuščių Kalesninkų klasių patirties, lietuviškos klasės vėl atsidūrė ties išnykimo riba. Tik šįkart prie to prisidėjo ne atviras administracinis draudimas, o socialinė nuostata, kad lietuviškas išsilavinimas paribyje yra nenaudingas vaiko ateičiai ir integracijai.

Kai 1983 m. Eišiškėse pradėjo veikti nauja trikalbė mokykla, V. L. Dailidkos liudijimu, iš maždaug 500 jos mokinių lietuviškai mokėsi vos 60. Nors lietuviškos klasės veikė, jos sudarė tik nedidelę dalį didelėje rusų ir lenkų kalbomis ugdančioje įstaigoje. Šiame etape V. L. Dailidka, asmeniškai prisidėjęs prie mokyklos pastato statybų ir tapęs vienu iš jos vadovų, pasirinko kitokią veiklos kryptį – nuosekliai didinti lietuviškų klasių svorį ir statusą jau veikiančioje oficialioje institucijoje.

Didėjant mokinių skaičiui, bendros trikalbės mokyklos patalpos tapo per ankštos, todėl devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėta siekti atskiros lietuviškos mokyklos. Surinkus tėvų parašus ir gavus oficialius leidimus, 1992 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta savarankiška Eišiškių lietuvių vidurinė mokykla. Pirmuoju jos direktoriumi tapęs V. L. Dailidka įstaigai vadovavo iki 2002 metų. Jam vadovaujant, 1997 m. buvo pradėti naujųjų korpusų statybos darbai, o pirmasis iš jų mokiniams duris atvėrė 2001-aisiais.

2006 m. įstaigai suteiktas gimnazijos statusas žymėjo V. L. Dailidkos pradėto darbo tęstinumą, todėl jis pagrįstai laikytinas vienu svarbiausių dabartinės Stanislovo Rapolionio gimnazijos kūrėjų. Mokyklai suteiktas XVI a. lietuvių raštijos pradininko vardas turi tiesioginį ryšį su vietos istorija – su šiuo kraštu siejamas Karaliaučiaus universiteto profesorius ir šių dienų Eišiškių gimnazistas simboliškai atsiduria toje pačioje kultūros bei švietimo tęstinumo linijoje.

V. L. Dailidka, būdamas ne tik pedagogas, bet ir kraštotyrininkas, dailininkas bei poetas, lietuvišką mokyklą vertino ne kaip formalų administracinį vienetą, o kaip regiono kultūros išsaugojimo židinį. Paklaustas apie savo identitetą, jis pabrėžė: „Aš – lietuvis“, o kitas savo veiklas įvardydavo tik kaip papildomus elementus. Tokia pozicija rodo, kad tapatybę pasienio ruože lemia ne tik išorinė kalbinė ir socialinė aplinka, bet ir sąmoningas, tvirtas asmens apsisprendimas.

Abiejų pedagogų – Algimanto Masaičio ir Vytauto Liudo Dailidkos – patirtys atskleidžia, kad lietuviškų mokyklų vadovams Pietryčių Lietuvoje teko kur kas platesnės funkcijos nei įprastas administracinis darbas kituose šalies regionuose. Jiems tekdavo patiems komplektuoti klases nepalankioje demografinėje aplinkoje, spręsti mokinių apgyvendinimo bei logistikos klausimus, kuruoti statybas, teisinėmis priemonėmis kovoti dėl mokyklos statuso ir nuolat tarpininkauti tarp vietos bendruomenių bei skeptiškai nusiteikusios valdžios. Kadangi pirminiame etape klasės išlikimas priklausė nuo kelių toliau gyvenančių vaikų pritraukimo, teisei mokytis gimtąja kalba užtikrinti reikėjo apčiuopiamo materialinio ir moralinio pagrindo, o ne deklaratyvių pareiškimų. Todėl abiejų vadovų veikla vienu metu liudija ir išskirtinį asmeninį įsipareigojimą, ir visos lietuviško švietimo sistemos struktūrinį pažeidžiamumą geopolitiniame paribyje.

Šios dvi mikroistorijos nepaaiškina visų regiono procesų, tačiau patvirtina esminę išvadą: institucinės kalbos salos gyvybingumas pasienyje priklauso ne vien nuo mokinių skaičiaus ir administracinės sistemos, bet ir nuo sąmoningo asmeninio įsipareigojimo.

Mokyklų vadovai – regiono švietimo metraštininkai

Pasitraukę iš tiesioginių mokyklos vadovų pareigų, abu pedagogai ėmėsi kitos svarbios veiklos – nuosekliai fiksavo Pietryčių Lietuvos švietimo raidą, kruopščiai rinko dokumentus ir istorinius liudijimus. 2002 m. V. L. Dailidka Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje įkūrė kraštotyros muziejų „Atmintis“, kuriame iki šiol kaupiamos mokytojų biografijos, archyvinės nuotraukos, dokumentai bei aplinkinių kaimų istorinė, etnografinė ir materialinė medžiaga. Savo ilgalaikių tyrimų ir fiksavimo rezultatus pedagogas paskelbė 2012 m. išleistoje monografijoje „Versmės ištakos: Eišiškių mokyklos raida (1524–2012)“.

Savo ruožtu A. Masaitis sistemingai sutelkė dėmesį į Marijampolio mokyklos ir platesnio Vilnijos lietuviškojo švietimo šaltinių paiešką. 2004 m. jo iniciatyva Marijampolyje duris atvėrė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo raidos centras-muziejus, o 2007 m. pedagogas išleido solidžią atsiminimų ir dokumentų knygą „Marijampolio vaikai“. Abiejų švietėjų darbas sulaukė ir oficialaus įvertinimo: Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje nuo 2005 m. teikiamos premijos už lietuvybės puoselėjimą pirmuoju laureatu tapo būtent V. L. Dailidka. 2009 m. šiuo apdovanojimu pagerbtas ir A. Masaitis, o nuo 2011 m. premijos įteikimo iškilmės kasmet simboliškai vyksta toje mokykloje, kurią vienas jų atkūrė ir išplėtojo, o kitas remia per atkurtos „Ryto“ draugijos veiklą.

Abu vadovus istoriškai ir konceptualiai sujungia „Ryto“ draugijos vardas. Ši tarpukario švietimo organizacija, kurios mokyklose kadaise dėstė V. L. Dailidkos tėvas Vincas ir kurios skyrius Vilniaus krašte ketvirtajame dešimtmetyje likvidavo Lenkijos administracija, buvo atkurta 2003 m. pabaigoje dr. Kazimiero Garšvos iniciatyva. 2004 m. balandžio 3 d. vykusioje steigiamojoje konferencijoje jos pirmininku išrinktas A. Masaitis. Taip tarpukario mokytojo sūnus Eišiškėse ir atkurtos organizacijos vadovas Marijampolyje pratęsė tą pačią kultūrinę misiją skirtingose epochose. Ši institucinė gija aiškiai liudija vietos lietuviškojo švietimo tęstinumo siekį ir jo gebėjimą atsinaujinti.

Šių pedagogų biografijose išryškėja du nuoseklūs etapai: iš pradžių – mokinių telkimas, kad lietuviškos klasės išliktų nepalankioje aplinkoje, vėliau – dokumentų ir atsiminimų kaupimas, kad būtų užfiksuota šio darbo istorija. Jų metraščiuose nenutylima, kodėl keitėsi mokymo kalba, kas vykdavo į atokius kaimus ieškoti vaikų, kokį spaudimą patyrė šeimos ir kodėl vienos klasės plėtėsi, o kitos nyko. V. L. Dailidkos ir A. Masaičio archyvai administracinę statistiką papildo žmonių liudijimais.

Trečiojoje dalyje aptariama, kaip kalbos pasidalija šiandienos krašto gyvenimą ir kodėl kalbų kaitos rezultatas viešajame pasakojime dažnai paverčiamas jos pradžia.

The post Išstumta kalba, sutrumpinta istorinė atmintis: Eišiškių krašto kelias. II dalis: kalbos salos ir jų žmonės appeared first on Voruta.

Dr. Nijolė Tuomienė, Lietuvių kalbos institutas, www.voruta.lt

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama Eišiškių apylinkių kalbinė raida, jos chronologija ir kaitos priežastys. Remiantis vietovardžių, istorinių žemėlapių, bažnyčių ir mokyklų dokumentais, sociolingvistine lauko tyrimų medžiaga bei giluminiais interviu parodoma, kad dabartiniame Šalčininkų rajone, Eišiškių apylinkėse ir platesniame Pietryčių Lietuvos bei Lietuvos–Baltarusijos paribio areale nebuvo vieno kalbinio lūžio ar vienos nutautėjimo datos. Lietuvių kalba iš skirtingų gyvenimo sričių traukėsi nevienodu laiku: iš bažnyčios ir mokyklos – anksčiau, iš viešojo bendravimo – vėliau, o privačioje šeimos aplinkoje kai kur išliko ilgiausiai.

Tyrimas rodo, kad lietuvių kalbą kasdienėje vartosenoje daugelyje vietovių pirmiausia pakeitė baltarusių tarmių pagrindu susiformavusi vietinė šnekta, vadinama po prostu. Vėliau didesnę įtaką įgijo bendrinės lenkų ir rusų kalbos, susijusios su religija, švietimu, administracija ir profesiniu gyvenimu. Todėl kalbų kaitą tikslingiau aiškinti ne kaip vienos kalbos staigų pakeitimą kita, o kaip laipsnišką skirtingų kalbinių funkcijų persiskirstymą.

Pirmojoje straipsnio dalyje aptariamas baltiškasis krašto vardyno sluoksnis, lietuvių kalbos arealo vidinė fragmentacija ir istorinių kalbos ribų kaita. Antrojoje dalyje ši bendroji raida konkretinama analizuojant dviejų pedagogų – Algimanto Masaičio ir Vytauto Liudo Dailidkos – patirtį, atskleidžiančią asmeninių pastangų ir materialinės infrastruktūros reikšmę lietuviškojo švietimo tęstinumui paribyje. Trečiojoje dalyje aptariamas dabartinis kalbų funkcijų pasiskirstymas ir analizuojama, kaip kalbų kaitos rezultatas viešajame pasakojime retrospektyviai paverčiamas pirmine krašto būkle. Tyrimo savitumą lemia skirtingų šaltinių gretinimas: ilgalaikiai autorės tarmių, daugiakalbystės ir tapatybės tyrimai, 2025–2026 m. atlikti giluminiai interviu ir archyviniai dokumentai siejami su kalbininkų, istorikų bei sociologų įžvalgomis.

Įvadas: vienos datos nėra

Eišiškių, Kalesninkų ir Butrimonių apylinkėse lietuvių kalba kaip kasdienio bendravimo priemonė šiandien skamba retai. Vyresnio amžiaus vietos gyventojai dažniausiai bendrauja po prostu – vietine slavų tarme, kurios patys paprastai netapatina nei su lenkų, nei su baltarusių bendrine kalba. Vidurinės kartos atstovai kasdienėje komunikacijoje lengvai pereina prie rusų arba lenkų kalbos, o bendrinė lietuvių kalba įgauna vis didesnę reikšmę jaunesnės kartos socialiniame bei kultūriniame gyvenime. Bažnyčiose pamaldos ir bendruomeninis gyvenimas vis dar vyksta daugiausia lenkų kalba. Valstybinėse įstaigose oficiali raštvedyba, dokumentacija ir formalus asmenų aptarnavimas atliekamas valstybine kalba, tačiau praktikoje darbuotojai dažnai bendrauja lenkiškai arba rusiškai. Nors ši kalbinė situacija iš šalies gali atrodyti natūrali ir statiška, Eišiškių krašto bei visos Pietryčių Lietuvos toponimija, istorinė kartografija, bažnyčių bei mokyklų dokumentai ir gyvoji atmintis liudija priešingai: dabartinė daugiakalbė struktūra yra vėlyvas ilgalaikių bei sudėtingų istorinių vyksmų rezultatas.

Kalbininkų, etnologų ir istorikų tyrimai rodo, kad visame Pietryčių Lietuvos regione lietuvių kalba iš atskirų viešųjų erdvių traukėsi nevienodu laiku. Oficialios institucijos – administracija, mokykla, bažnyčia – taip pat viešosios erdvės ir privati šeimos aplinka šį poslinkį patyrė skirtingais etapais. Vienose gyvenvietėse kalbos perdavimas jaunesnėms kartoms nutrūko anksčiau, kitose tradicinė lietuvių tarmė išliko gyva nepalyginamai ilgiau. Todėl mėginimas Eišiškių apylinkių kalbiniam lūžiui priskirti konkrečią datą yra metodologiškai nepagrįstas: vienos linijinės asimiliacijos datos paprasčiausiai nėra, ir daug tikslingiau kalbėti ne apie vieną baigtinį asimiliacijos momentą, o apie nevienalaikę, keliais etapais vykusią vietos kalbinių funkcijų pertvarką.

Šis procesas nebuvo mechaninis vienos kalbos pakeitimas kita ir nereiškė fizinės gyventojų kaitos. Žmonės likdavo tuose pačiuose kaimuose, išlaikydami paveldimus giminės ir kaimynystės ryšius, tačiau per kelias kartas pakeisdavo namų kalbą, oficialią pavardės formą bei tautinę savivoką. Lietuvių kalbą namų aplinkoje daug kur pirmiausia išstūmė baltarusių tarmių pagrindu susiformavusi šnekta po prostu. Bendrinės lenkų ir rusų kalbos savo įtaką išplėtė vėliau, įsitvirtindamos atskirose srityse – švietime, liturgijoje, administracijoje ir viešajame gyvenime.

Šiame tyrime svarbu aiškiai atskirti tris susijusius, bet netapačius lygmenis: senąjį baltiškąjį regiono pamatą, istorinį lietuvių kalbos vartojimą ir dabartinę gyventojų tautinę savimonę. Baltiški vandenvardžiai ir vietovardžiai liudija seniausią kalbinį kraštovaizdžio sluoksnį. Istoriniai šaltiniai ir dialektologijos duomenys rodo, kada ir kur dar gyvai funkcionavo lietuvių kalba. O šiuolaikinė lenkiška, baltarusiška, lietuviška ar vietinė tapatybė yra vėlesnių istorinių, religinių ir politinių procesų padarinys. Nė vienas iš šių sluoksnių negali būti naudojamas kitam paneigti ar nubraukti.

Dabartinė lenkiška tapatybė, būdinga didžiajai Šalčininkų rajono gyventojų daliai, yra neginčijamas šiandienos faktas, reikalaujantis pagarbos. Tačiau ši pagarba neprieštarauja klausimui: kaip ir kada ši tapatybė susiformavo? Šiuolaikinių tautybės sampratų negalima automatiškai perkelti į praėjusius šimtmečius ir pagal jas vertinti regiono praeities. Toks žvilgsnis atgal dabartinį kalbų kaitos rezultatą nepagrįstai paverčia jos pradžia. Pačios asimiliacijos taip pat neįmanoma paaiškinti vien asmeniniu šeimų apsisprendimu. Žmonių pasirinkimams lemiamos įtakos turėjo aplinka – artimiausios mokyklos bei pamaldų kalba, galimybės įgyti išsilavinimą, bendrauti su valdžia ar įsitvirtinti darbo rinkoje. Kai viena kalba turėjo institucinį užnugarį bei socialinį prestižą, o kita buvo nustumta tik į šeimos aplinką ar namų buitį, jų konkurencinės sąlygos nebuvo lygiavertės. Kalbos išlikimą lėmė ne tik ja kalbančiųjų skaičius, bet ir jai prieinama infrastruktūra.

Šiame straipsnyje mintis plėtojama trimis etapais. Pirmiausia, remiantis lingvistiniais ir istoriniais duomenimis, fiksuojama kalbinių funkcijų pertvarka: pateikiami baltiškąjį Eišiškių krašto vardyno pamatą pagrindžiantys įrodymai, atskleidžiamas vidinis kalbos arealo trūkinėjimas, bažnyčios (religijos) vaidmuo bei mokyklos (švietimo) svarba, taip pat parodoma seka, kaip teritorinės kalbos salos virsta institucinėmis. Pažymėtina, kad tiek anksčiau, tiek dabar sudaryti regioniniai žemėlapiai ir reguliarūs vietos gyventojų surašymai neparodo, kiek atsidavimo gimtajam kraštui ir savo tėvų kalbai, atkaklumo, drąsos ir kasdienių pastangų reikėjo lietuviškai mokyklai Pietryčių Lietuvoje įsteigti, atkurti bei išlaikyti iki mūsų dienų.

Tad antrojoje straipsnio dalyje Vilnijos švietimo raida paribyje tikrinama analizuojant dviejų pedagogų – Algimanto Masaičio ir Vytauto Liudo Dailidkos – sudėtingą gyvenimišką patirtį. Šių ir daugelio kitų mokytojų darbas liudija, kad pedagoginio pasirengimo šiame krašte nepakako. Mat mokytojui šiame krašte reikėjo ne tik sukomplektuoti klases ar pelnyti tėvų pasitikėjimą, bet ir pasirūpinti okupaciniu laikotarpiu, karo metais bei pokariu suniokotų patalpų remontu, vėliau – naujų mokyklų statyba, bendrabučių įrengimu, vaikų socialine parama ir kitais ūkiniais reikalais. Kliūtys ir nepedagoginių rūpesčių gausa aiškiai atskleidžia, kodėl Pietryčių Lietuvos bendruomenei teko kovoti dėl dalykų, kurie kituose regionuose buvo savaime suprantama švietimo sistemos dalis.

Trečiojoje dalyje nuo istorinės raidos pereinama prie dabarties ir jos suvokimo. Pirmiausia aprašoma, kaip kalbos šiandien pasidalija krašto gyvenimą: kuriai sričiai priklauso lietuvių, lenkų, rusų kalbos bei po prostu, kaip skiriasi kartų kalbinis repertuaras ir kodėl bendrinės lietuvių kalbos plitimas nėra tapatus senosios vietinės šnektos atgaivinimui. Toliau keliamas istorinės atminties klausimas: kodėl kalbų kaitos rezultatas viešajame diskurse dažnai pateikiamas kaip pirminė krašto būklė, kokiais būdais sudėtinga praeitis supaprastinama iki vieno naratyvo ir kaip iš jo iškrinta ne tik baltiškasis sluoksnis, bet ir kitos vietos bendruomenės. Kartu svarstoma, kam priklauso teisė pasakoti krašto istoriją ir kokią reikšmę čia turi vietos žmonių sukaupti archyvai. Galiausiai grįžtama prie pradinio klausimo – kada ir kodėl iš Eišiškių krašto pasitraukė lietuvių kalba. Regiono transformacijos vaizdas konstruojamas integruojant kalbininkų, istorikų, etnolingvistų ir sociologų įžvalgas.

Tyrimo originalumą ir esminį empirinį pagrindą sudaro straipsnio autorės atliktų lauko tyrimų medžiaga: vietos gyventojų prisiminimai, įvairaus amžiaus žmonių sociolingvistinės apklausos. Antrosios dalies pagrindas – 2025–2026 m. abiejų mokytojų išsamūs vaizdo ir garso interviu, įrašyti Eišiškėse ir Marijampolyje. Visi šie autentiški liudijimai padeda rekonstruoti sociolingvistinę realybę, kurioje gyveno paribio žmonės ir veikė lietuviškos regiono mokyklos. Darbe taip pat aptariamas daug platesnis problemų laukas: siekiama išsiaiškinti, kada lietuvių kalba prarado savo viešąjį statusą ir kada pats kalbos kaitos procesas buvo užmirštas, o jo pasekmės kolektyvinėje atmintyje pradėtos laikyti nekintančia praeitimi. Atsakant į šiuos klausimus, siekiama viską pagrįsti dokumentais – pateikti tai, ką išsaugojo toponimai, archyviniai šaltiniai ir žmonių liudijimai, jokiu būdu nesiekiant keisti šiuolaikinių gyventojų savimonės.

Daugiasluoksnė Eišiškių krašto medžiaga atskleidžia tris susijusius vyksmus: viduje susiskaidžiusį kalbos plotą, teritorinių kalbos salų virtimą institucinėmis ir sudėtingos praeities trumpėjimą dabarties atmintyje.

Vardynas kaip kalbos atmintis: vandenvardžiai, vietovardžiai ir pavardės

Žmonės gali pakeisti kasdienę kalbą per kelias kartas, o kartais – netgi per vieną, tačiau kraštovaizdžio vardai (toponimai) kinta nepalyginamai lėčiau. Ypač konservatyvūs ir atsparūs asimiliacijai yra vandenvardžiai (hidronimai) – upių, ežerų ar pelkių pavadinimai. Jie geba išlikti nepakitę radikaliai pasikeitus regiono gyventojų etninei sudėčiai, valstybės sienoms ar administracinei priklausomybei. Todėl vandenvardžiai veikia kaip archeologinis kalbos sluoksnis, leidžiantis pasiekti senąjį baltišką substratą, kurio gyvojoje žmonių kalboje jau seniai negirdėti.

Eišiškių ir platesniame Šalčios krašte šiam giliajam sluoksniui priklauso Gaujos, Merkio, Šalčios, Visinčios, Versekos, Vokės bei mažesnių upelių – Beržės, Beržūnos, Ditvos, Dumblės, Drukupės – vardai. Jų fonetinės formos ir etimologiniai ryšiai sieja šį vietinį vardyną su bendra baltiškos hidronimijos erdve. Ši erdvė natūraliai nesibaigia ties dabartine Lietuvos ir Baltarusijos siena, o integraliai tęsiasi per Nemuno baseiną, Lydos, Rodūnios, Ašmenos apylinkes ir dar toliau į rytus bei pietus. Dabartinė valstybinė siena šio kalbinio kraštovaizdžio nesukūrė – ji tik vėliau perkirto anksčiau vientisą kalbinį ir kultūrinį arealą.

Hidronimų liudijimas moksliškai itin svarbus, kadangi upės pavadinimo neįmanoma perkelti ar dekretu pakeisti taip lengvai, kaip žmogaus pavardė ar naujos gyvenvietės vardas. Nauja kalbinė bendruomenė dažniausiai tiesiog perima jau egzistuojantį vandenvardį, adaptuodama jį prie savo tarimo bei rašybos dėsnių. Todėl tas pats objekto vardas gali būti skirtingai fiksuojamas lietuvių, lenkų, baltarusių ar rusų dokumentuose, tačiau jo baltiškas kamienas išlieka aiškiai atpažįstamas.

Svetima rašyba savaime nereiškia svetimos kilmės, tačiau baltiškas vandens vardas taip pat moksliškai neįrodo, kad prie tos upės konkrečiu istoriniu laikotarpiu būtinai gyveno lietuviškai kalbanti bendruomenė. Hidronimas gali būti tūkstantmečiais senesnis už modernias tautas, valstybių ribas ir mums žinomus istorinius arealus. Dėl šios priežasties būtina griežtai metodologiškai atskirti archajišką baltišką kalbinį pamatą nuo vėlesnio gyvosios lietuvių kalbos arealo. Vandenvardžiai pagrindžia giliausią teritorijos kilmę, o norint nustatyti, kada konkrečiai čia dar gyvai funkcionavo lietuvių tarmė, reikalingi kiti, sinchroniškesni šaltiniai: istoriniai aprašymai, kartografija, parapijų metrikai ir dialektologijos duomenys.

Vėlesnius, labiau dinamiškus krašto kalbos sluoksnius saugo gyvenviečių vardai (oikonimai). Pačių Eišiškių vardas tiesiogiai siejamas su baltiškos kilmės asmenvardžiu Eišys, Eikšys ar jam artima forma, Butrimonių – su senuoju dvikamieniu pagonišku asmenvardžiu Butrimas. Aplink Eišiškes išliko itin tankus gyvenviečių vardų su lietuvių kalbai būdingomis priesagomis (-iškės, -onys, -ėnai) tinklas. Lietuviški (baltiški) kaimų vardai – Aklė, Aukštalaukis, Butrimonys, Dumblė, Gaidžiai, Gudeliai, Jonalaukis, Karklinės, Matuizos, Paberžė, Padvarionys, Purvėnai, Sanginiškės, Tausiūnai, Vaidagai, Vilkonys, Viškūnai, Žagališkės, Žemaitėliai, Žuklonys – bei mišrios kilmės Anciuškos, Emiliškės, Joniškės, Kalesninkai, Mateikonys rodo ne atsitiktinius, izoliuotus pėdsakus, o ilgai ir organiškai besiformavusią vietos toponimijos sistemą.

Žinoma, ne visi regiono vietovardžiai yra išimtinai baltiški ir ne visi jie atsirado tuo pačiu metu. Greta senojo sluoksnio randame gausių slaviškos bei hibridinės kilmės vardų, susijusių su asmenvardžiais, amatais, dvarų kultūra ar vėlesnėmis socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis: Dimitrai, Jančiūnai, Gornostojiškės, Gubertavas, Maciūnai, Majakai, Michalokas, Panezdiliai, Petroškos, Pranciškavas, Stavidonys, Zakovščizna ir kiti. Ši kilmės įvairovė leidžia kraštovaizdį traktuoti kaip unikalų kalbos kaitos archyvą, kur naujesni vardų sluoksniai klojosi ant ankstesniųjų, o senieji buvo fonetiškai pritaikomi prie naujų kalbinių realijų. Vis dėlto šiandieninė administracinė vardo forma ir jo pirminė kalbinė etimologija nėra tapatūs dalykai – tikrajai kilmei nustatyti būtina retrospektyviai lyginti ankstyviausius istorinius užrašymus LDK kanceliarine kalba.

Kitokio pobūdžio pėdsakų saugo pavardės: keičiantis valdžiai ir oficialiai raštvedybos kalbai, ta pati šeimos pavardė dokumentuose įgydavo kitai kalbai būdingą fonetinę ar darybinę formą. V. L. Dailidkos pavardė aiškinama kaip senosios lietuviškos formos Dailidė (Dailida) suslavintas variantas Dailidka. Mokytojų Vinco ir Vytauto Liudo Dailidkų dokumentuose ji figūruoja skirtingomis formomis ir net skirtingais rašmenimis – lietuviškai ir kirilica. Taigi žmogus, beveik visą gyvenimą dirbęs lietuviškoje mokykloje, savo pažymėjime nešiojosi tos pačios kalbų kaitos ženklą, kurį tyrinėjame kaimų ir upių varduose. Akademiko Zigmo Zinkevičiaus pateikiami pavyzdžiai leidžia iliustruoti kelis Pietryčių Lietuvoje veikusius pavardžių slavinimo modelius. Gaidys – lietuviška baltiškos kilmės pavardė, kilusi iš paukščio pavadinimo. Jos tarminė forma Gaidzis atspindi Pietryčių Lietuvai būdingą dzūkavimą. Slaviškuose dokumentuose pasitaikančios formos su -oj- ar patronimine priesaga -ovič – Gojd, Goidovič – iliustruoja galimus fonetinio ir darybinio adaptavimo modelius, tačiau konkrečios šeimos pavardės raidai nustatyti reikėtų genealoginių dokumentų. Vilkas – kitas chrestomatinis asmenvardis, kilęs iš gyvūno pavadinimo. Zinkevičius greta lietuviškų formų Vilkelis, Vilkaitis, Vilkonis, Vilkinis ir Vilkišius pateikia jų sulenkintus atitikmenis Vilkel, Vilkoic, Vilkanec, Vilkin ir Vilkiš. Kalbininko aiškinimu, lietuviška priesaga -onis lenkinant buvo keičiama į -anec, todėl Vilkanec laikytina sulenkinta lietuviško asmenvardžio Vilkonis forma.

Vis dėlto pavardė yra mobilesnė už vandenvardį ar gyvenvietės pavadinimą: ją veikia santuokos, migracija ir administracinis perrašymas. Todėl konkrečios jos raidos negalima atkurti vien iš dabartinio skambesio – būtina tikrinti gimimo įrašus ir kitus genealoginius šaltinius. Pavardžių duomenys čia svarbūs kaip administracinio perrašymo liudijimas, bet ne kaip savaiminis tautybės įrodymas. Drauge su vardyno ir kalbų istorijos duomenimis jie leidžia manyti, kad Eišiškių krašto slavėjimas ne visur reiškė vienų gyventojų išvykimą ir kitų atsikėlimą: galėjo keistis kalba ir savęs įvardijimas, o gyvenamoji vieta bei giminystės ryšiai išlikti.

Verta pabrėžti, kad vardynas parodo tai, kas išliko žemei „atsimenant“ ankstesnę kalbą, o ne tikslų laiką, kada žmonės nustojo ta kalba kalbėti. Upės vardas gali išgyventi šimtmečius po to, kai jos pakrantėse nebeskamba kalba, kuria tas vardas buvo sukurtas. Todėl nuo žemės atminties turime pereiti prie istorinių kalbos ribų: žemėlapių ir aprašų, kurie leidžia klausti, kur XIX a. pabaigoje dar buvo gyva lietuvių kalba ir kur jos arealas jau buvo pradėjęs skilinėti.

Kalbos riba: ne tiesi linija, o trūkinėjantis arealas

Kalbos riba dažnai žemėlapyje vaizduojama kaip ištisinė linija, skirianti dvi skirtingas teritorijas, tačiau iš tikrųjų tokios ribos beveik niekada nėra griežtos. Kaimyniniuose kaimuose ar net toje pačioje šeimoje dažnai persipynė skirtingos kalbos: namuose žmogus kalbėdavo viena kalba, bažnyčioje melsdavosi kita, o su valdžia bendraudavo trečia kalba. Toks daugiakalbiškumas pasireiškė ir artimiausioje aplinkoje – viena šeima savo kasdienybėje galėjo naudoti kelis kodus: su vaikais bendrauti lenkiškai, tarpusavyje – po prostu, o su vyresniais šeimos nariais palaikyti pokalbį lietuviškai. Senieji Rytų ir Pietryčių Lietuvos bei gretimų teritorijų kalbų žemėlapiai rodo apibendrintą vyraujančių kalbų pasiskirstymą, už kurio lieka mišrios vietovės, daugiakalbės šeimos ir pereinamieji kaitos etapai. XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios šaltiniai liudija, kad lietuvių kalbos arealas nesibaigė ties dabartine Lietuvos ir Baltarusijos siena. Lietuviškai kalbančių kaimų grupių buvo Apso, Breslaujos, Gervėčių, Rodūnios, Asavos, Varanavo, Benekainių, Lydos, Pelesos, Nočios, Zietelos, Lazūnų ir kitose dabartinės Baltarusijos vietovėse. Tačiau jau tuomet šį arealą skrodė anksčiau suslavėjusių kaimų ruožai, o dalis lietuviškų teritorijų jau buvo virtusios visiškai izoliuotomis salelėmis.

Kaip toli ši kaita buvo pažengusi pačiose Eišiškių apylinkėse, tiksliai parodo 1940 m. pavasarį Švietimo ministerijos inspektorių surašytos mokyklų apyskaitos. Butrimonių pradžios mokyklos dokumente konstatuota, kad mokiniai, nors ir esantys lietuvių tautybės, jau smarkiai sulenkėję arba sugudėję: dauguma lietuviškai tik supranta, bet tinkamai kalbėti nemoka. Panašiai apibūdinti ir Kalesninkų mokyklos vaikai; Gilviniškėse lietuvių tautybės mokiniai sudarė du trečdalius, o likusieji lietuviškai nekalbėjo; Naujadvaryje lietuvių tautybės buvo tik trečdalis mokinių; Vėžonyse mokyklą lankė lietuvių tautybės vaikai, tačiau jau sugudėję ir sulenkėję. Šie oficialūs įrašai ypač svarbūs metodologiškai: juose tautybė ir kalba fiksuojamos kaip du atskiri, nebesutampantys dydžiai. Tą patį rodo ir 1942 m. surašymas: Eišiškių apskrityje lietuviais užsirašė 47,7 proc., lenkais – 45 proc., gudais ir rusais – apie 7 proc. gyventojų, o pačiame Eišiškių valsčiuje lietuvių buvo 29,3, lenkų – 64,4, gudų – 5 procentai. Kalbos kaita čia jau buvo įvykusi, tačiau kaimuose dar tebeskambėjo lietuviška daina.

Šiuolaikinės geoinformacinės technologijos leidžia senuosius žemėlapius, statistinius aprašus ir gyvenviečių duomenis susieti kur kas tiksliau. Tokios rekonstrukcijos remiasi XIX a. viduryje ir pabaigoje sudarytais lietuvių kalbos ploto žemėlapiais – Stanislovo Platerio, vadinamojo Anonimo, vėliau Jano Rozwadowskio – ir juos tikslinančiais dabartinės geolingvistikos darbais. Lietuvių kalbos instituto tyrėjas Aidas Gudaitis, rekonstravęs XIX a. pabaigos Pietryčių Lietuvos kalbinį vaizdą, daro išvadą, kad geografiškai artimos vietovės tuo metu jau buvo pasiekusios skirtingas kalbos kaitos, kitaip tariant, asimiliacijos stadijas. Pavyzdžiui, Dieveniškių apylinkėse lietuvių kalba dar aiškiai dominavo: 1890 m. Dieveniškių valsčiuje iš 8 487 gyventojų 7 108 (arba 83,8 proc.) lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją. Slaviškai kalbančiais save įvardijo vos 184 gyventojai, o didelę likusios populiacijos dalį sudarė žydų bendruomenė.

Tuo pat metu Eišiškių krašto kalbinė situacija jau buvo visiškai kitokia. Nors Dieveniškių apylinkės priklausė stambesnei lietuviškai kalbančiai Pelesos–Rodūnios–Dieveniškių salai, tačiau nuo pagrindinio lietuvių kalbos masyvo ją jau skyrė suslavėjusi Zabolotės (Ažubalės)–Nočios–Eišiškių juosta. Kalbinės situacijos rekonstrukcija parodė, kad XIX a. pabaigoje pačios Eišiškės ir dalis jų apylinkių nebebuvo vientiso lietuviško arealo dalis, nors lietuvių tarmė šioje teritorijoje dar funkcionavo. Dėl nevienodo slavėjimo tempo Eišiškių, Kalesninkų, Butrimonių ir Dieveniškių apylinkių negalima priskirti tam pačiam kalbų kaitos etapui. Kol stambaus mastelio žemėlapiai fiksuoja tik bendrąją proceso kryptį, konkrečių gyvenviečių kaitos chronologiją padeda tikslinti demografiniai duomenys, tarminiai garso įrašai, vietos gyventojų atmintis ir retrospektyvinė analizė.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviškai kalbėta plačiai vietovėse dar gerokai toliau į pietus nuo dabartinės Lietuvos sienos. XX a. pirmojoje pusėje kalbininkų apklausti Šalčininkų, Eišiškių apylinkių žmonės neretai nurodydavo, kad jų tėvai ar seneliai tarpusavyje taip pat kalbėjo tik lietuviškai, tačiau vaikams šios kalbos jau neperdavė. Sparčiai keičiantis politinei situacijai, su vaikais stengėsi kalbėti po prostu arba lenkiškai, vėliau – rusiškai. Vadinasi, kai kuriose šeimose lūžis įvyko staiga – per vieną ar dvi kartas. Tokį dėsningumą XX a. ketvirtajame dešimtmetyje užfiksavo lenkų kalbininkė Halina Turska, o XX a. pabaigoje mikrolygmeniu detaliai išnagrinėjo slavistas Valerijus Čekmonas. Mokslininko vadovaujamos ekspedicijos atskleidė išskirtinį vietos gyventojų kalbinio repertuaro ir tapatybės lankstumą, susiformavusį dėl ilgalaikės kelių kalbų – lietuvių, gudų, lenkų – sąveikos.

Kalbos kaita Pietryčių Lietuvos regiono gyvenvietėse nevyko pagal vienodą scenarijų. Vienur šeimos tiesiogiai perėjo nuo lietuvių prie lenkų kalbos – ypač ten, kur šį procesą palaikė bažnyčia, netoliese esantis dvaras, lenkakalbė mokykla bei bendras stiprus kultūrinis lenkų kalbos prestižas. Kitose vietovėse, dažniausiai neturėjusiose stiprių lenkakalbių kultūros židinių, lietuvių kalbą namuose pirmiausia pakeitė vietinių baltarusių tarmių pagrindu susiformavusi šnekta, vietos žmonių vadinama po prostu. Dėl žemo socialinio prestižo, raštijos ir liturgijos nebuvimo ši šnekta netapo tautinės savimonės ašimi – šią funkciją ilgainiui perėmė bendrinė lenkų kalba. Kaip savo darbuose pabrėžė V. Čekmonas, šių dviejų asimiliacijos kelių (tiesioginio lenkinimo ir tarpinės slavinimo stadijos) nereikia sutapatinti. Tiesioginio perėjimo modelis nepaaiškina tų apylinkių specifikos, kur žmonės kasdien tebekalba po prostu, nors laiko save lenkais. Tikslesnę kalbų kaitos seką įmanoma atkurti tik kompleksiškai lyginant šeimos istorinę atmintį, institucinę aplinką ir gyvąjį vietos gyventojų kalbinį repertuarą.

Kalba, religinė praktika, švietimas ir tautinis įsivardinimas nesikeitė sinchroniškai. Žmogus galėjo melstis lenkiškai, kasdien kalbėti lietuviškai ar po prostu, o savo tautybę apibrėžti pagal tikėjimą ir vietos bendruomenę. Tokį istorinį kalbos ir tapatybės nesutapimą iki šiol liudija po prostu vartojimas: vietos gyventojas gali laikyti save lenku ir kataliku, o šeimoje bei su kaimynais bendrauti šia vietine slavų šnekta. V. Čekmono tyrimai parodė, kad tokia situacija žmogaus tapatybės nedaro mažiau tikros, tačiau dabartinių surašymų duomenų negalima mechaniškai perkelti į XIX amžių.

Galiausiai, Eišiškių krašte lietuvių kalbos riba ne slinko į šiaurę kaip vientisas masyvas, o trūkinėjo iš vidaus. XIX a. pabaigos kalbiniai žemėlapiai, pavyzdžiui, Antano Baranausko, Eduardo Volterio ar vėlesni Antano Salio tyrinėjimai, būtent ir fiksuoja šį reiškinį – Eišiškės tapo savotišku lūžio tašku, kur geografinis lietuvių kalbos vientisumas jau buvo nutrūkęs ir masyvas perkirstas. Nors netolimos Dieveniškių, Varanavo, Rodūnios ir Pelesos apylinkės lietuvių kalbą dar sugebėjo išlaikyti, atskiros lietuviškai kalbančios teritorijos aplink Eišiškes virto izoliuotomis salomis. Šiose salose senoji protėvių šnekta pamažu traukėsi į siaurą, uždarą pavienių šeimų ir vyresniosios kartos bendravimo erdvę.

Kai tapatybės ženklu tampa tikėjimo, o ne mokyklos kalba

Kalbos sala pradeda formuotis ne tik tada, kai aplinkiniai kaimai kasdieniame bendravime pereina prie kitos kalbos. Ne mažiau svarbus lūžis įvyksta tuomet, kai bendruomenės kalba praranda viešąsias ir simbolines funkcijas. Žmonės dar gali namuose tebesikalbėti lietuviškai, tačiau melstis, mokytis ar kreiptis į valdžią jiems jau tenka kita kalba. Ilgainiui toks funkcijų pasidalijimas pakeičia pačių kalbų vertę: viena lieka kasdienė ir privati, o kita tampa iškilminga, rašytinė ir pradedama sieti su aukštesniu socialiniu statusu.

Katalikiškame Pietryčių Lietuvos kaime bažnyčia buvo viena iš nedaugelio viešųjų erdvių, kur žmogus reguliariai girdėjo autoritetingai vartojamą kalbą. Ji asocijavosi su tikėjimu, išsilavinimu, bendruomenine tvarka ir dvasininko autoritetu, todėl jos sociokultūrinis poveikis dažnai būdavo stipresnis negu kasdienės administracijos ar sunkiai pasiekiamos mokyklos.

Kalbant apie XIX a. bažnytinį gyvenimą, būtina viena svarbi skirtis: šventos mišios tuo metu buvo aukojamos išskirtinai lotyniškai, o lietuvių arba lenkų kalba buvo sakomi pamokslai, aiškinama Evangelija, giedamos giesmės, kalbami poteriai, klausoma išpažinčių ir vaikai mokomi katekizmo. Būtent per šias gyvąsias praktikas tikinčiajam viena iš kalbų tapdavo artima kasdienei religinei patirčiai, o kita galėjo būti visiškai išstumta už šventovės slenksčio. Žmogus galėjo namuose kalbėti lietuviškai, bet mokėti melstis ir bažnyčioje giedoti lenkiškai. Nors tai nereiškė staigaus tautybės pakeitimo, kalbų simbolinė vertė jo sąmonėje tapdavo nevienoda. Kai toks funkcijų pasidalijimas tęsėsi kelias kartas, lenkų kalba natūraliai tapo paveldimu tikėjimo ir viešojo bendravimo kodu.

Tokioje aplinkoje susiformavo liaudiškoji formulė polska wiara („lenkų tikėjimas“). Ji reiškė ne tai, kad pati katalikybė savaime buvo lenkiška, o tai, kad vietos žmonių religinė praktika vis glaudžiau siejosi su lenkų kalba ir jos prestižu. Ilgainiui ši sąsaja virto tapatybės rėmu: katalikas imtas tapatinti su lenku, o stačiatikis – su rusu arba gudu, net jei kasdienė žmogaus šnekta su tokiu priskyrimu nesutapo.

Šią priešpriešą stiprino ir Rusijos imperijos politika, ypač po 1863–1864 m. sukilimo: imperijos remta stačiatikybė buvo siejama su rusifikacija, o katalikų bažnyčia tapo viena svarbiausių jai besipriešinančios visuomenės atramų. Kadangi Vilniaus vyskupijos viešajame gyvenime daug kur dominavo lenkų kalba, katalikybės gynimas kartu stiprino lenkišką kultūrinę orientaciją. Kaip konfesinis priskyrimas veikė gyventojų surašymuose ir kaip jis lėmė tautybės įrašus dokumentuose, esu aptarusi anksčiau („Voruta“ Nr. 2 (888), 2025), o šiame straipsnyje svarbu kita – kad taip susiformavusi nuostata „jeigu katalikas, tai lenkas“ vėliau tapo ne tik administracine praktika, bet ir istorinio pasakojimo kategorija, prie kurios dar grįšime aptardami atminties trumpinimo mechanizmus.

Remiantis istoriko Vytauto Merkio surinktais Vilniaus vyskupijos dokumentais, analizuojamas Gervėčių ir Eišiškių parapijų pavyzdys atskleidžia, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje parapijiečių kasdienė lietuvių kalba dažnai nesutapo su bažnyčioje vartojama lenkų kalba. Dvasininkijai reikalaujant melstis lenkiškai ir lietuvių kalbą traktuojant kaip žemesnę, parapijų statistikoje užfiksuotas staigus lietuviškai besimeldžiančiųjų sumažėjimas. Tačiau šio sumažėjimo negalima aiškinti vien kalbos nykimu – jame atsispindi ir pasikeitusios politinės bei bažnytinės aplinkybės. Būtent šį neatitikimą aiškiai iliustruoja Eišiškių parapijos statistika. 1909 m. iš 9 650 joje registruotų katalikų lietuviais laikyti 1 500, o jau 1912 m. iš 10 385 parapijiečių lietuviais užrašyti tik 886 asmenys, iš kurių lietuviškų pamaldų oficialiai pageidavo vos 79. Per trejus metus vietinė bendruomenė negalėjo fiziškai išnykti ar asimiliuotis vien dėl natūralios demografinės kaitos. Vadinasi, keitėsi ne tik žmonių kalba – keitėsi ir bažnytinės administracijos taikyti skaičiavimo kriterijai, apklausos aplinkybės bei pačių gyventojų pasirengimas viešai deklaruoti lietuvišką tapatybę. 1912 m. Eišiškių bažnyčioje lietuvių kalba buvo pasakyti tik 6 pamokslai per visus metus, nors dar 1905 m. daugiau kaip 10 parapijos kaimų buvo laikomi lietuviškais.

Klausimas „ar pageidaujate lietuviškų pamaldų?“ bažnytinėse anketose nebuvo tapatus klausimui „kokia kalba kalbate namuose?“. Žmogus galėjo puikiai suprasti ir vartoti lietuvių šnektą buityje, tačiau būti įpratęs prie lenkiškų poterių. Dėl liturginės tradicijos įtakos jis dažnai tiesiog nepažinojo lietuviškos religinės terminijos, tikėjo lenkų kalbos sakralumu arba tiesiog vengė viešai išsiskirti iš bendruomenės bei stoti į konfliktą su vietos valdžia ir dvasininkais. Todėl pamaldų kalbos pasirinkimas negali būti tiesiogiai tapatinamas su gimtosios kalbos ar etninės tautybės statistika. Tai buvo socialinio kompromiso, prestižo ir institucinio spaudimo rezultatas.

Eišiškėse itin svarbi buvo ir socialinė tokio pasirinkimo aplinka. 1911 m. gruodžio 21 d. bažnyčioje buvo sutrukdytas svečio kunigo Karolio Gumbaragio lietuviškas pamokslas, o jo klausę žmonės stumdyti ir mušti. 1912 m. pavasarį užpulta dvylika lietuvių vaikų, kuriuos tikybos mokytojos vedė į katechizaciją. Tokiomis aplinkybėmis viešas prašymas įvesti lietuviškas pamaldas buvo ne neutralus kalbinis pasirinkimas, o veiksmas, galėjęs sukelti realų konfliktą. Taigi mažėjantis statistinis lietuvių skaičius gali rodyti ne tik lietuvių kalbos traukimąsi šeimose, bet ir žmonių vengimą viešai vadintis lietuviais, jei toks įvardijimas reiškė konfliktą su parapijos autoritetais ar dalimi bendruomenės. Statistikos pokytis tokiu atveju liudija ne demografiją, o socialinės galios santykius.

Butrimonių atvejis rodo, kad visame Eišiškių krašte procesas nevyko vienodu tempu. 1906 m. įsteigus atskirą Butrimonių parapiją, maždaug du trečdaliai jos katalikų dar buvo laikomi lietuviais. Pirmasis klebonas Ignotas Budra, gavęs vyskupo leidimą, reguliariai sakė lietuviškus pamokslus. Tai svarbus chronologinis orientyras: XX a. pradžioje Butrimonių apylinkėse dar buvo pakankamai lietuviškai kalbančių arba lietuviškos religinės praktikos pageidaujančių žmonių, kad jų kalba būtų vartojama naujai įsteigtoje šventovėje.

Eišiškių ir Butrimonių skirtumas dar kartą patvirtina, kad kalbos kaita nebuvo vientisa banga. Gretimose parapijose galėjo skirtis gyventojų šnekta, kunigų laikysena, viešojo konflikto intensyvumas ir lietuvių kalbos galimybės išlikti bažnyčioje. Todėl bažnyčios poveikis negali būti aiškinamas kaip viena centralizuota ir visur vienodai vykdyta polonizacijos programa. Vieni dvasininkai lietuvių kalbą palaikė, mokė vaikus lietuviškų poterių ir rūpinosi pamokslais, kiti jos nemokėjo, o treti – aktyviai priešinosi jos vartojimui. Parapijiečiai taip pat nebuvo tik pasyvūs kalbos politikos objektai. Jie rašė prašymus, reikalavo pamaldų savo kalba, giedojo lietuviškai, vedė vaikus į lietuvišką katechizaciją ir kartais atvirai priešinosi nustatytai tvarkai. Tad bažnytinės kalbos kaita buvo ne tylus prisitaikymas, o nuolatinis konfliktas dėl teisės viešai vartoti savo kalbą.

Kaip tai atrodė pačiose Eišiškėse, rodo 1905 m. lapkritį surašytas parapijiečių skundas, kurį, kraštotyros duomenimis, pasirašė apie tris tūkstančius žmonių. Jame skundžiamasi, kad lenkiškai pasakomo pamokslo parapijiečiai nesupranta, o lietuviškų pamokslų bažnyčioje nesako. O kai vyskupui paliepus pamokslas vis dėlto buvo pasakytas lietuviškai, skundo autoriai buvo varomi iš bažnyčios. Skundas baigiamas sakiniu, kuriame kalbos ir tikėjimo santykis suformuluotas tiksliau nei bet kurioje to meto analizėje: pas mus lietuviškų nuodėmių nėra, tik lenkiškos ir rusiškos, kaip ir poteriai. 1906 m. eišiškiečiai kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių reikalaudami į parapijas skirti lietuviškai mokančius dvasininkus, ir netrukus Eišiškėse ėmė atsirasti lietuvių vikarų, sakiusių pamokslus ir leidusių kas antrą savaitę giedoti lietuviškai.

Tų pačių metų liudijimuose užfiksuotas ir kasdienis šio funkcijų pasidalijimo vaizdas: susirinkę į gegužines pamaldas kaimo žmonės kalbėdavosi ir juokaudavo lietuviškai, o pradėję melstis „tapdavo lenkais“, po pamaldų vėl grįždami prie lietuvių kalbos. Tai bene tiksliausia iliustracija to, kaip veikia kalbų funkcijų hierarchija: ta pati bendruomenė toje pačioje vietoje per vieną valandą keisdavo kalbą, nes viena kalba buvo skirta kasdienybei, o kita – maldai ir viešumai. Šį kalbos „perjungimo“ prie šventoriaus reiškinį, kai perėjus bažnyčios vartus buvo pereinama prie lenkų kalbos, esu aprašiusi ir anksčiau, remdamasi vyresnės kartos gyventojų prisiminimais („Voruta“, Nr. 2 (888), 2025); čia jis svarbus tuo, kad tą patį elgesį nepriklausomai fiksuoja ir XX a. pradžios kraštotyros šaltiniai.

Ilgainiui lenkų kalba bažnyčioje įgijo simbolinę vertę, kurios nebeturėjo tik namų kalba virtusi vietinė lietuvių šnekta ar po prostu. Ji tapo ne tik maldos ir giesmės, bet ir viešai reiškiamos kultūrinės priklausomybės kalba. Žmogus galėjo kasdien namie kalbėti po prostu ar rusiškai, o save laikyti lenku ir kataliku. Nors po prostu struktūriškai yra baltarusių tarmių pagrindu susiformavusi šnekta, visame Rytų ir Pietryčių Lietuvos regione buvo paplitusi nuostata, kad tai esanti „sugadinta“ lenkų kalba. Tokį tapatybės tęstinumą palaikė tikėjimas, šeimos atmintis ir vietos bendruomenė. Ši kalbų hierarchija paaiškina, kodėl XX a. lietuviškai mokyklai teko ne vien mokyti – jai reikėjo grąžinti lietuvių kalbai viešą vertę ir sukurti aplinką, kurioje ja būtų galima gyventi.

Bažnyčia ir mokykla krašte veikė kaip dvi lygiagrečios kalbos institucijos, tačiau jų galia buvo nevienoda. Bažnyčia žmogų lydėjo visą gyvenimą – nuo krikšto iki laidotuvių – ir jos kalbą girdėdavo visa bendruomenė kartu, todėl ji kalbai suteikdavo simbolinę, viešą vertę. Mokykla veikė trumpiau, tik vaikystėje ir tik dalį metų, tačiau būtent ji lemdavo, kuria kalba žmogus mokės skaityti, rašyti ir mąstyti apie pasaulį už savo kaimo ribų. Bažnyčia pasakydavo, kuri kalba yra garbinga, mokykla – kuri kalba yra svarbi ir naudinga. Eišiškių krašte lietuvių kalba ilgą laiką neturėjo nei vienos, nei kitos.

Skiriasi ir tai, kaip šios institucijos keitė kalbą. Bažnyčios kalbą buvo galima pakeisti nekeičiant pačios institucijos: ta pati bažnyčia, ta pati bendruomenė, tik kita pamokslo ir giesmės kalba. Mokyklos atveju kalbos pakeitimas beveik visada reiškė vienos įstaigos uždarymą ir kitos įsteigimą, todėl mokyklų istorija paribyje yra ne tolydžios kalbos kaitos, o steigimų, uždarymų ir atkūrimų grandinė – ją galima suskaičiuoti ir datuoti. Tokį uždavinį XX a. antrojoje pusėje teko spręsti krašto lietuviškų mokyklų steigėjams ir vadovams – prie jų patirties dar grįšime.

Antrojoje dalyje – kaip teritorinės kalbos salos virto institucinėmis ir kaip lietuvišką mokyklą krašte kūrė bei išlaikė konkretūs žmonės.

The post Išstumta kalba, sutrumpinta istorinė atmintis: Eišiškių krašto kelias. I dalis: žemė, riba ir tikėjimo kalba appeared first on Voruta.

Algirdas Brukas, www.voruta.lt

TARP PRIEŠPRIEŠINIŲ UGNIŲ (1942 05 28–1944 06 29 laikotarpis rytų Lietuvos urėdijose)

Rašydamas apie Lietuvos miškininkus ir miškų ūkį 1939 – 1953 m laikotarpiu esu pateikęs bendrais bruožais buvusią išskirtinę padėtį ir praradimus rytų Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Tačiau net miškininkų visuomenėje tų laikų konkretūs įvykiai lieka užmarštyje. Kai kurie dalykai labai skirtingai interpretuojami ar iš vis nutylimi, atsieit dėl dabarties problemų geresnio sprendimo. Tačiau vargu ar išsamesnis praeities žinojimas gali pabloginti dabarties sprendimus. Tad pažvelkime į tą laikotarpį detaliau.

Bendras fonas, įtakojęs miškininkų veiklą

Miškų urėdijų darbas Vilniaus krašte lyginant su vidurio ir vakarų Lietuvos rajonais buvo žymiai komplikuotesnis. Tai lėmė tiek dideli medienos poreikiai vokiečių karinėms,  tiek Vilniaus gamybinėms ir gyventojų buitinėms bei šildymo reikmėms, tiek sudėtingas darbų organizavimas naudojant priverstinę darbo jėgą (žr. Kubiliūno potvarkio kopiją), tiek pavojai iš lenkų Armijos krajovos (AK) kovotojų bei partizanų, tiek iš sovietinių partizanų bei diversantų. Medienos poreikiai karo ir gyventojų reikmėms  visoj Lietuvoj buvo dideli, visur galiojo ir priverstinis gyventojų įtraukimas į miško ruošą, bet Vilniaus krašte esminius skirtumus lėmė tai, kad lietuviška miškų administracija buvo suformuota visai neseniai – tik atgavus Vilniaus kraštą 1939 m pabaigoje, o prasidėjus pirmoms sovietinės okupacijos represijoms ir vokiečių įsiveržimui vėl buvo gerokai išblaškyta. Nors atėję vokiečiai į lietuviškos ūkinės administracijos darbą tiesiogiai nesikišo, bet diktavo medienos gamybos užduotis ir kontroliavo jų eigą. Daug sunkumų kildavo dėl priešiško vietinių lenkų nusistatymo Lietuvos pareigūnų atžvilgiu. Tą priešiškumą dar labiau kurstė AK propagandistai įtikinėdami visuomenę, kad lietuvių miškininkai yra nacių kolaborantai ir čia laikini, o vokiečiams pralaimėjus karą kraštas vėl atiteks Lenkijai. Nacių kolaborantais lietuvius miškininkus traktavo ir 1943 m. ėmę gausėti organizuotų sovietinių partizanų ir diversantų būriai.

Nors atskiri miškininkų užpuldinėjimai prasidėjo jau 1942 m., bet tada juos vykdė atskiros miškuose besislapstančios prastai organizuotos grupės iš nespėjusių pasitraukti sovietinių aktyvistų, iš vokiečių lagerių pabėgusių rusų karo belaisvių ir iš getų pabėgusių žydų. Tačiau didysis košmaras prasidėjo  maždaug nuo 1943 m. vidurio, kai vokiečius lydėjo vis didesnės nesėkmės fronte, o sovietinių partizanų veikla tapo geriau organizuota. Į ją be siunčiamų diversantų ir paruoštų partizanavimui pasitraukusių į Rusiją lietuvių bei žydų, buvo įjungtas ir vietinis mūsų minėtas besislapstančių asmenų kontingentas. Lenkų partizaninė AK tuo metu žymiai pagausino savo gretas, geriau apsiginklavo ir gan rafinuotai ieškojo kontaktų ir su vokiečių okupacine valdžia ir su sovietiniais partizanais, tarytum Vilniaus krašte jų pagrindinis priešas būtų civilinė lietuvių administracija.

Pagal Lietuvos SSSR partizaninio judėjimo štabo 1944 m duomenis, 1941 m. buvo 38, 1942 m. – 181, 1943 m. pirmą pusmetį – 408, antrą pusmetį – 1633, 1944 m.  balandžio mėn. – 2041 (rezerve – 770), 1944 m. gegužės mėn. – 2647 (rezerve – 1080) sovietiniai partizanai. Iš viso Lietuvoje  sovietų pusėje veikė 3904 partizanai: 1475 rusai, 1386 lietuviai, 676 žydai ir 367 kitų tautybių. Iš jų 2884 buvo Lietuvos gyventojai, 1020 – karo belaisviai. Šios pajėgos koncentravosi rytinėje Lietuvoje. Nors Vilniuje lenkų antinacinis pogrindis egzistavo nuo vokiškosios okupacijos pradžios, Lenkijos vyriausybei emigracijoje pavaldi karinė organizacija – Armija krajova formaliai priklausiusi antinacinei koalicijai Vilniaus krašte savo struktūrinius padalinius pradėjo steigti 1943 m. ir, kaip rodo šaltiniai, 1944 m. Vilniaus apygardoje, į kurią įėjo dalis Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų, jau turėjo 17- 18 tūkst. karių. Ji darėsi rimta problema okupacinei vokiečių valdžiai.

AK vadovybės kontaktų paieškos su sovietais ir su vokiečiais buvo tik Vilniaus kraštui būdingas reiškinys. Slapti kontaktai ir susitarimai skyrėsi nuo skleidžiamos propagandos, o neretai ir nuo faktiškų veiksmų. AK propagandistai išsakydavo antivokišką ir antisovietinį nusistatymą ir tarp gyventojų propagavo nepalaikyti civilės lietuvių valdžios ir sovietų partizanų. Pastarieji tuo tarpu jau savosios propagandos pagalba nuteikinėjo bent lietuvių tautybės gyventojus prieš lenkų karinį pogrindį aiškindami, kad lenkų valdžios pagrindinis tikslas atsiimti Vilniaus kraštą ir atkurti senąją “ponų” Lenkiją. Beje, reiktų pridurti, kad tokie teiginiai buvo visiška teisybė, nes AK šiame regione ir puoselėjo tokius tikslus. Bet kadangi pagrindinis priešas buvo bendras – nacistinė Vokietija, laikinas suartėjimas buvo abiems pusėms naudingas. Vietos karinė vokiečių valdžia dėl prarastos  sėkmės rytų fronte ir savo pajėgų stygiaus ėmėsi trigubo ar keturgubo žaidimo. Ne tik  flirtavo su AK Vilniaus vadovybe,  bet nuo 1943 m antros pusės padėjo AK kovotojus aprūpinti ginklais, maistu ir stengėsi juos panaudoti „bėgių kare“ su raudonaisiais partizanais bei diversantais. Kontaktus su lenkais slėpė nuo civilinės lietuvių valdžios ir lietuviškos policijos, dėl ko jie ne kartą atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Nors leido susikurti generolo Povilo Plechavičiaus Vietinei rinktinei, bet neužtikrino rimtesnio jos apginklavimo, nepasiruošusią stūmė į kovą su AK, darė visokius trikdžius, (dėl ko jos pirmieji susidūrimai su AK buvo nesėkmingi) ir ją galiausia visai išformavo.

Rūdninkų girioje įsikūrė sovietinio pogrindžio vadovų branduolys ir organizacinis centras. Čia organizatoriai, matyt, jautėsi saugiausiai, nes atsirado kažkiek sovietinių partizanų rėmėjų ar bent neutraliai besilaikančių vietos gyventojų. Vokiečiai neturėjo jėgų „išvalyti“ Rūdninkų girios, todėl galėdavo tik blokuoti arba trukdyti partizanams iš jos skverbtis į Lietuvos gilumą.

Daugiausia tokioje politinėje mišrainėje teko nukentėti paprastiems žmonėms, kurių prielankumo siekė visos kariaujančios pusės. Sutikę esmingesnį pasipriešinimą arba kerštaudami už savus praradimus visų spalvų kariaujančios pusės be skrupulų ėmė aklai taikyti  civilių kolektyvinę atsakomybę, pasireiškusią ištisų kaimų ar jų dalių sudeginimu ir gyventojų išžudymu. Neidami į jokias detales tik norime priminti bent 4 iš keliasdešimt tuometinės Lietuvos teritorijoje, tuomet vadintoje Lietuvos generaline sritimi (Į ją tada įėjo dabartinės Baltarusijos pakraštys) sunaikintų kaimų, kuriems buvo primesta kolektyvinė atsakomybė už kažkieno padarytas veikas.

– 1944 m. sausio 29 d Kaniūkų kaimą sudegino ir sušaudė sovietiniai, daugiausia žydų ir rusų tautybės Rūdininkų girios parizanai, siekdami įbauginti kitus kaimus, kad neorganizuotų ginkluotų savisaugos būrių apsigynimui nuo jų nuolatinių plėšikavimų. Žuvo 35, sužeisti 15 civilių gyventojų.

– 1944 m. birželio 3 d. Pirčupių kaimą sudegino ir sušaudė vokiečių SS dalinys, keršydamas už sovietų partizanų organizuotoje pasaloje žuvusius savo karius. Žuvo 119 civilių.

– 1944 m. birželio 20 d. Glitiškių  kaimo civilius gyventojus lenkus iššaudė lietuviai 258 -to bataliono policininkai keršydami už 4 žvalgų išdavimą ir nužudymą.

– 1944 m. birželio 23 d. Dubingių kaimą išžudė lenkų AK 5-os partizanų brigados kovotojai keršydami už lietuvių savisaugos 258-to bataliono policininkų iššaudytą Glitiškių kaimą. Žuvo 27 šio kaimo gyventojai, o iš viso iki 200 žmonių, įskaitant ir nužudytus tolimesniuose kaimuose).

Labiausiai terorizuotos urėdijos

Toks buvo maždaug bendras fonas, kuriame teko dirbti šio krašto Lietuvos miškininkams. Iš 66 tuomet Lietuvoje buvusių urėdijų labiausiai nukentėjo šių 20-ies darbuotojai: Astravos, Ašmenos, Kenos, Kiemeliškių, Lentupio, Naujosios Vilnios, Nemenčinės, Pabradės, Pamerkio, Rūdninkų, Rūdiškių, Svyrių, Švenčionėlių, Švenčionių, Trakų, Valkininkų, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų.

Pačioje pradžioje buvusioje Baltarusijos teritorijoje būta tiesiog vienas kitas pareigūnų „paauklėjamas“, kad vietos žmonėms nedraustų pasikirst medienos, leistų miške ganyti gyvulius ir klausytų kitų partizanų nurodymų, nes jie – tikroji vietos valdžia. Tačiau pagrindinė problema mūsų jau minėtų besislapstančių grupių plėšikavimas, siekiant apsirūpinti ginklais, maistu bei rūbais. Kadangi miškų pareigūnų savisaugai  buvo išduoti ginklai (kariški šautuvai, pistoletai, kas pageidavo ir granatos, o be to dauguma miškininkų dar turėjo ir medžioklinius šautuvus), jų užpuldinėjimai visko stokojusiems besislapstantiems pabėgėliams tapo itin patrauklūs. Kartu su plėšimais prasidėjo ir atskiri teroro aktai, kai pareigūnus žiauriai sumušdavo, nušaudavo ar net nukankindavo. Kiek vėliau – 1943 m. antroje ir 1944 m. pirmoje pusėse buvo urėdijų ir girininkijų buveinių užpuolimų, siekiant tikslingų dokumentų, įrangos bei pastatų naikinimo. Dalis eigulių išduotus kariškus ginklus ir šaudmenis grąžino, dalis pasiliko. Pagal žodinius pasakojimus  galėjo būti ir vienas kitas išdavikas sąmoningai bendradarbiavęs su partizanais ir jiems perdavęs ginklus. Žinutėse užfiksuota keliolika pasipriešinimų ginklu, kurie baigėsi įvairiai: buvo nukautų ir sulaikytų užpuolikų ir nušautų miškininkų, jų šeimos narių ir pašalinių asmenų. Miškų administracija ieškojo apsisaugojimo būdų persikeldama į saugesnes vietas miesteliuose bei miestuose, sustiprindavo sodybas, net išsikasdavo bunkerius. Rūdninkų urėdijos saugumą padėjo užtikrinti vokiečių kariškių komanda, kuri saugojo ir čia veikusią priverstinių miško darbų stovyklą. Pabradėje irgi buvo  įgula saugojusi rusų belaisvių stovyklą. Tad čia  buvo perkelta ir kaimyninės Kiemeliškių urėdijos administracija.

Daugiausia miškininkų nužudymų buvo Zarasų urėdijoje – 6 darbuotojai, Rūdninkų 4, Ašmenos 4, kitose urėdijose po 1 -3 darbuotojus. Iš viso pagal nepilnus duomenis nuo 1942 m. kovo 1 iki 1944 m balandžio pabaigos, t. y. per dvejus metus ir du mėnesius, kai buvo renkami duomenys (Beje, „Mūsų giriose“, 1943 m. rugsėjo – spalio mėn., p. 75 nurodoma, kad paskelbta ne visi pranešimai, o be to dalis miškininkų nepranešė apie užpuolimus) iš viso registruoti 407 užpuolimų atvejai. Juose nužudyti ar nukauti 42 miško darbuotojai, o iš viso su nukautais užpuolikais, žuvusiais miškininkų šeimų nariais ir pašaliniais asmenimis, susidaro 60 asmenų. Be to, 1944 balandžio 10 d. sovietiniams partizanams puolant Rūdininkų urėdijos pastatą, kurio gynime dalyvavo ir keli vokiečių kariškiai, prižiūrėję netoli esančią priverčiamo darbo stovyklą, žuvo dar 18 užpuolikų. Urėdijos darbuotojai išliko gyvi, bet pastatas su visais dokumentais bei turtu buvo sudegintas. Nors dominavo atskirų šeimų gyvenamųjų sodybų užpuolimai nakties, neretai ir dienos metu, bet pasitaikė, kai buvo užpuolami 2-3 asmenys, ypač kai banditai užpuldavo girininkijų ir urėdijų raštines ir kartu su jomis sublokuotas pareigūnų gyvenamas patalpas. Tad bendras registruotų nukentėjusių skaičius viršijo 500 asmenų. Kai kurie darbuotojai buvo užpulti ve vieną, o daugiau kartų.  Šių nelaimėlių „rekordininkai“ Pamerkio urėdijos Skrebutiškių girininkijos eigulys Bilikevičius buvo apiplėštas 6 kartus, o septintą kartą, kai jau nebuvo ką plėšti, banditai sudegino jo sodybą.  Valkininkų urėdijos Valkininkų girininkijos eigulys Klevinskas 1943 m. gruodžio 11 d. buvo užpultas 8-tą kartą. Pranešime nurodoma, kad šis eigulys jau netekęs viso turto, o iš gyvenamo namo „partizanai“ išėmę net langus ir duris….

Priimant domėn nepraneštus ir neskelbtus užpuolimus bei slapto bendradarbiavimo atvejus, minėtose 20-je urėdijų su sovietiniais bei lenkų kovotojais teko susidurti beveik visiems jų darbuotojams. Susirėmimuose žuvo nemažiau kaip 80 asmenų. O pridėjus neapskaityto laikotarpio žūtis ir pavienius užpuldinėjimo atvejus kitose urėdijose iki fronto perėjimo per visą Lietuvą, žuvusių pareigūnų skaičius  turėtų būti nemažesnis kaip 50, o bendras aukų skaičius – apie 100 asmenų.

Kas dėjosi vienoje urėdijoje

Toliau pateiksime vienos maždaug vidutiniškai, o ne intensyviai puldinėtos Pabradės urėdijos darbuotojų kronikines užpuolimų žinutes iš „Mūsų girių“ 1943 m rugpjūčio – spalio mėn. p. 52, 57, 79 ir 1944 m kovo – balandžio mėn. p. p. 74 ir 75. (Tik 19-ta žinutė iš „Lietuvos Miškininkų vardyno“ II d. p. 591).

1). 1943m gegužės 28 d. 23 val. banditų gauja užpuolė Melagėnų girininkiją ir apiplėšė girininką Povilą Grabauską bei eigulius Kaminską,  Jarmalį, Juodelį.

2). 1943 m liepos 25 d. banditai suėmė tarnybos pareigas miške einantį Gulbinų girininkijos eigulį Adolfą Vilčinską ir jį nužudė. Liko našlė ir dviejų metų sūnelis.

3). 1943 m liepos mėn. iš 25 į 26 dienos naktį banditai užpuolė Gulbinų girininkijos būstinę, sunaikino raštinę, sudegino dokumentus, paėmė valdiškus pinigus, girininko ir vyr. eigulio privatų turtą suėmė eigulį Liudą Galgatavičių  ir nusivedę jį miškan nukankino. Velionis paliko našlę ir du mažamečius vaikučius ketverių ir pustrečių metų amžiaus.

4) 1943 rugpiūčio 4 d. banditai apiplėšė Purviniškių girininkijos eigulį Andrių Paškevičių atimdami beveik jo visus drabužius: milinę, du paltus, kelnes, daug baltinių, tris poras pusbačių, maisto produktų.

5)1943 m rugpjūčio 6 d. apie 23 val. banditai užpuolė Purviniškių girininką ir atėmė jam ginklą.

6) 1943 m rugpjūčio 24 d. banditai užpuolė Kregžlės girininką ir atėmė jam ginklą bei pinigus apie 3000 markių.

7) 1943 m rugpjūčio 26 d. 11 val. dienos metu 12 banditų gauja vėl užpuolė Purviniškių girininką, sudaužė telefono aparatą ir atėmę kiek pinigų pasišalino.

8) 1943 m rugsėjo mėn. iš 16 į 17 d. banditai užpuolė ir apiplėšė Pabradės girininkijos eigulį Augustiną Madeišį, atimdami iš jo aulinius batus, švarką, kelnes, megztinį ir įvairius baltinius.

9) 1943 m spalio 25 d. 20 val. banditai užpuolė Kregžlės girininkijos eigulį Antaną Valentukevičių ir iš jo atėmė: karišką šautuvą, aulinius batus, du kostiumus, drobulės apie 50 metrų, laikrodį, kepurę, daug baltinių ir 400 markių.

10) 1943 m lapkričio 13 d. rusiškai kalbą banditai užpuolė Kregžlės girininkiją ir įsiveržę sunaikino telefono aparatą, pagrobė visas bylas ir piniginius dokumentus. Girininkui Leonui Survilai atėmė: kostiumą, du auksinius vestuvių žiedus, aulinius batus, dvejus pusbačius, paltą, nuosavą rašomą mašinėlę, dvi antklodes, daug baltinių ir 200 markių.

11) 1943 m gruodžio 5 d. 17 val. pas Pažeimenės girininkijos eigulį Vacį Žilėną gyvenantį Gužų kaime atvyko apie 15 ginkluotų vyrų apsirengusių buvusia lenkų kariuomenės uniforma ir, eigulio neradę namuose, pareikalavo atiduoti karišką šautuvą. Kadangi eigulys su šautuvu buvo išėjęs į mišką, tai paėmė drabužius, batus, veltinius, kailinius, baltinius ir kt. daiktus ir liepė eigulio žmonai vesti miškan pas vyrą. Miške eigulio neradę, žmoną paleido.

12) 1944 m sausio 7 d. 20 val. apsirengę buvusia lenkų karine uniforma užpuolė Pabradės girininkijos eigulį Karolį Rinkevičių, kurį smarkiai sumušė, atėmė karišką šautuvą šovinius, drabužius, avalynę, baltinius ir kt. Banditai, kurių buvo 30 tarp savęs kalbėjo lenkiškai ir silpnai rusiškai, Sausio 13 d. jie buvo vėl užėję į tą pačią sodybą, tačiau eigulio ir jo žmonos nerado, nes jie nakvojo kitur.

13) 1944 m sausio 9 d. 22 val. Pabradės girininkijos eigulį Šablinską, gyvenantį Sapkiškių kaime (apie 400 metrų nuo urėdijos raštinės) užpuolė lenkiškai kalbą banditai ir reikalavo įsileisti. Eigulis pradėjo iš pistoleto atsišaudyti ir išmetęs granatą, vienmarškinis ir basas atbėgo į Pabradės geležinkelio stotį. Susišaudymo metu vienas banditas buvo nukautas.

14) 1944 m. vasario 2 d. Gulbinų girininkijos eigulį Stasį Čaplinską užpuolė banditai, sumušė, atėmė kostiumą bei diržą.

15) 1944 m vasario 17 d. 20 val. Kregžlės girininkijos eigulį Vincą Grigą, iš kurio atėmė šautuvą, batus ir daug drabužių. Vasario 25 d, 15 val. banditai vėl atėjo pas jį, smarkiai sumušė ir paėmė likusius drabužius, baltinius, batus, portfelį, laikrodį, sulaužė dviratį ir išsinešė telefono aparatą.

16) 1944 m vasario 17 d. 22 val. šeši  banditai užpuolė Varnėnų girininkijos eigulį Praną Žemaitį, iš kurio atėmė produktus. Po to tie patys banditai užpuolė eigulius Rudėną ir Galgatavičių, tačiau šiems pavyko pasprukti.

17) 1944 kovo 2 d. banditai vėl užpuolė Varnėnų girininkijos eigulį Praną Žemaitį, iš kurio paėmė dar vieną porą batų, likusius baltinius, maisto produktus ir radio aparatą.

18) 1944 m balandžio 12 d. 20 val. lenkiškai kalbą banditai  atsibaladojo pas Kregžlės girininkijos eigulį Stasį Vansevičių, kurį kankino ir vėliau pagrobė jo karvę, dviratį, siuvamąją mašiną visus drabužius, avalynę ir maisto produktus.

19) 1944 birželio 29 d. Armijos krajovos būrys  įsiveržęs į Pabradės urėdijos Purviniškių girininkiją, nušovė girininką Klemensą Kekį, jo žmoną ir du mažamečius vaikus.

Iš žinučių matome, kad per 13 mėnesių buvo 24 užpuolimai, kurių metu nužudyti trys urėdijos darbuotojai: du eiguliai ir girininkas su visa šeima (žmona ir du mažamečiai vaikai), vienas užpuolikų nukautas. Tad iš viso buvo 7 žūtys. O terorizuoti bei apiplėšti maždaug pusė urėdijos darbuotojų. Sunaikintos ar bent nusiaubtos trijų girininkijų rašinės. Tačiau faktiškų užpuolimų galėjo būti dar – 1942 m., 1943 m. pradžioje ir 1944 m. gegužės – birželio mėn., kai jie miškininkų dokumentuose nefiksuoti. Be to, galėjo būti ir tokių atvejų, apie kuriuos nukentėję nutylėjo. Kiek užpuolimų būta iš sovietinių partizanų ir kiek iš lenkų AK tiksliai pasakyti negalima, nes daugeliu atvejų užpuolėjai įvardinti banditais.

Kaip visa tai paveikė darbuotojų gyvenimą ?

Eigulių likimo nenagrinėjome dėl duomenų stygiaus. Gulbinų, Melagėnų, Pabradės girininkijų girininkai atitinkamai – Stasys Telksnys, Povilas Grabauskas, Vytautas Zakrauskas artėjant frontui birželio mėn. pasitraukė iš tarnybos ir į ją nesugrįžo. Jų tolimesni likimai nežinomi. Kregžlės girininkas Leonas Survila irgi 1944 m. išėjo iš  miškų tarnybos, bet į ją sugrįžo tik 1962 m. ir tenkinosi kukliomis meistro ir eigulio pareigomis. Pažeimenės girininkas Vincas Dailydė  1943 m. buvo perkeltas Į Biržus, bet artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, Tą patį kelią pasirinko Varnėnų girininkas Romualdas Navickas. Vietoje sušaudyto Purviniškių girininko Klemenso Kekio pradėjęs dirbti Henrikas Bortkevičius 1944 m. persikėlė dirbti į Taujėnų urėdiją, dažnai keitė tarnybas, nuo 1946 m dirbo prie medienos plukdymo įvairiose Lietuvos vietose, 1955 m savo noru išvyko dirbti į Karelijos ASSR Kliušinagorsko lespramchozą, kur gavo Gimolų plukdymo ruožo viršininko pareigas. Girininkas be girininkijos Kęstutis Sakalauskas 1944 m. išėjo iš tarnybos, bet pradėtas persekioti saugumo pats su grupe lietuvių išvyko dirbti į Novosibirsko miškotvarką. Pabradės urėdo pavaduotojas Alfonsas Bajoras artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. Pirmasis Pabradės urėdas Lionginas Ivanauskas, atsiradus galimybėms dar 1940 m. repatrijavo į Austriją, po karo atsidūrė JAV. Antrasis urėdas  Alfonsas Sakalauskas (vienas iš Lietuvos valstybinio miškų ūkio kūrėjų, 1934 m. apdovanotas Gedimino ordinu) nuo 1944 m pradžios buvo perkeltas į saugesnę Taujėnų urėdiją. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai kaitaliojo tarnybas, o nuo 1948 m. dirbo Lietuvos miškotvarkos kontoroje inžinieriaus – taksatoriaus ir būrio viršininko pareigose, savanoriškai važiuodavo ilgalaikėms komandiruotėms dirbti į Baškirijos, Kazachstano, Udmurtijos miškus ir laimingai išvengė represijų. Mums nepavyko išsiaiškinti, kas buvo paskirtas urėdu vietoje A. Sakalausko, bet jis tedirbo kelis mėnesius, o praėjus frontui Pabradės urėdija buvo likusi ir be vadovų ir be specialistų. Ji taip ir neatsikūrė, – ją užvaldė sovietiniai kariškiai įkurdami karinę girininkiją ir plėtodami karinį poligoną. Panašus likimas ištiko Rūdninkų ir Pamerkio urėdijų nemažas dalis. Beje, jose miškininkų užpuolimų buvo užregistruota gerokai daugiau nei Pabradės urėdijoje: Rūdninkų urėdijoje – 34 (nurodant, kad kai kurie darbuotojai dar buvo užpulti „daug“ kartų) ir Pamerkių urėdijoje – 29. Eigulys Juozas Macelis buvo sušaudytas su šeima (žmona bei sūnumi), o sodyba sudeginta. Šios urėdijos praėjus frontui irgi buvo bemaž likę be specialistų. Nemažoje jų miškų dalyje pokaryje buvo įkurtos karinės girininkijos ir įrengti poligonai.

Vietoje apibendrinimo

Itin sunkią Vilniaus krašto miškininkų padėtį 1944 m pradžioje gan išsamiai „Mūsų giriose“ analizavo ir apibendrino Vilniaus krašto miškų inspektorius Jonas Petras Kedys.  „Daugelyje krašto vietų miškininkas jau nėra šeiminikas… miškų administracija nesaugi ne tik miške, bet ir savo kieme, miestelyje ir net apskričių miestuose. Dėliai to su širdgėla jau žymi dalis miškų administracijos paliko savo pamiltas sodybas ir persikėlė į saugesnes vietas: susibūrė prie urėdijų ar net kaimyninės urėdijos suglaudė pečiais, apsikasė bunkeriais, pasirūpino šautuvų ir granatų… … šiuo metu miškų administracija jau užėmė paskutines įtvirtintas pozicijas ir jei prireiktų iš jų trauktis, tai reikštų to krašto miškų palikimą be jokios administracijos… Šis Vilniaus krašto miškų administravimas iš bunkerių Lietuvos miškų istorijoje turės būti įrašytas kaip garbingas įnašas į šio krašto miškų ūkį. Kai kieno akimis žiūrint, gali ir abejonių kilti, bet netolimos ateities istorija tai objektyviai įvertins“. (J. P. Kedys, 1914 – 2006 m., 1944 pasitraukė į Vakarus, 1950 m. apsigyveno Australijoje, dalyvavo antikomunistiniame judėjime, 30 metų leido ir redagavo anglų kalba žurnalą „News Digest International“, 1964 m., įkūrė politinę antikomunistinę organizaciją, jau atkūrus nepriklausomybę savo lėšomis Lietuvoje išleido tris savo knygas, nuo 1992 iki 2002 m kasmet 10-čiai daugiavaikių lietuvių šeimų suteikdavo 2000 LT materialinę pagalbą).

Deja, jau praėjus po šių žodžių, o ir įvykių, daugiau kaip 76 metams, tie įvykiai vis labiau padengiami storu laiko dulkių sluoksniu. Labiau nei kiti skaudūs tiek ankstesni, tiek vėlesni įvykiai. Greičiausiai todėl, kad tie ankstesni ir vėlesni įvykiai buvo aiškesni. Ten buvo sovietinė okupacija ir pasipriešinimas tai okupacijai,  o Vilniaus krašto 1942 – 1944 m. įvykius įkišti į dvejatainę sistemą neįmanoma. Akivaizdu, kad šiuos įvykius skirtingai matė tada ir skirtingai mato dabar ne tik skirtingų pažiūrų politikai, bet ir skirtingų bent 5, o gal ir 6 tautybių žmonės: baltarusiai, lenkai, lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai.

Net pasikvietus Vakarų šalies, dalyvavusios antinacinėje koalicijoje, ekspertą ir paklausus ar vokiečių okupacijos metais girininku dirbęs lietuvis ir apsaugai nuo rusų ar lenkų partizanų gavęs iš vokiečių valdžios ginklą ir jį savigynai nuo tų partizanų naudojęs, nusipelno nacių kolaboranto vardo, gausime vienareikšmį atsakymą, kad nusipelno. Bet man, kaip ir daugeliui kitų lietuvių, vis tiek atrodo kitaip.

Kaip pasiekti konsensusą vertybiniais klausimais tarp tokių priešingos patirties žmonių grupių atstovų:

– iš vokiečių konclagerių pabėgusių rusų karo belaisvių palikuonių,

– ištrūkusių iš getų žydų anūkų,

– pasakų ir mitų kūrimo apie gyvybinės erdvės vokiečių tautai plėtimo būtinumą paveldėtojų,

–  visų pasaulio proletarų išlaisvinimo ir šviesios ateities jiems statybos modifikuotų ainių,

–  „litvinų“ ir lenkų vienoje unijoje amžino buvimo puoselėtojų,

– galingesnių kaimynų iš visų pusių ne kartą „apipešiotų“ ir todėl įtariai į juos žiūrinčių šiandieninių  lietuvaičių.

Gal konsensuso ieškoti ir neverta? Juk kiekvienoje šalyje yra ir turi būti skirtingai mąstančių. Gal būt ateities sprendimus priiminės kiti ir tie sprendimai bus grindžiami ne istorine tik vienos kurios pusės patirtimi, bet  vien tauriom bendražmogiškom vertybėmis? Nors sunku patikėti ne tik skirtingos patirties svetimtaučiais, bet ir tuo, kad dabartinis kaimynų „apipešiotas“ lietuvaitis kada nors mastys taip pat, kaip mąstė prieš šešis šimtmečius jo prosenelis, pats „pešiojęs“ tuometinius kaimynus ir braidęs po Juodąją jūrą… Todėl vis tik nereikia pamiršti ir kas kuo buvo tiek tolimoje, tiek artimesnėje praeityje.  Progresas, sakoma, juda spirale.

 Šaltiniai

1. Lietuvos miškininkai, Biografinis žinynas, Sudarytojas Gediminas Isokas, I ir II d., Vilnius, 1997;
2. „Mūsų girios“, kronikinės žinutės 1943 m. rugpjūčio – spalio mėn., p. 52, 57, 72-80;
3. „Mūsų girios“, kronikinės žinutės 1944 m. kovo – balandžio mėn., p. 68 – 94;

Literatūra

1. Algirdas Brukas, Ir jiems ošė girios, Kaunas, 2019;
2. A. Bubnys,Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944),Vilnius, 1998; 
3. J. Bulavas,Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas (1941–1944 m.),Vilnius, 1969;
4. C. Dieckmann, V. Toleikis, R. Zizas,Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944,Vilnius, 2005;
5. Kazimieas Garšva, Armija Krajova Lietuvoje, Vilnius, 1999;
6. A. Gražiūnas,Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944 m.,Vilnius, 1996; 
7. J.P. Kedys, Miškininkų įnašas Vilniaus kraštui, „Mūsų girios“, 1943 kovo balandžio mėn., p.31-34;
8. Juozas Brazaitis, Vokiečių okupacija, (1941 – 1944), „Lietuvių enciklopedija“, 15 t., p. 371-380;
9. Lietuvos miškų metraštis XX amžius,, Vyriaus. red. L. Kairiūkštis,  Vilnius, 2003, p.p. 75-80, 541-544;
10. Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988)/ sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999;  
11. L. Truska,Lietuva 1938–1953 metais Kaunas 1995; 
12. Lietuvos partizaninio judėjimo štabo 1945 m. lapkričio 4 d. apibendrinamieji duomenys apie sovietinius partizanus, LYA, f. 1. ap.1, b. 489, l.3; b. 135, l. 3.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2020 m. rugpjūčio 20 d.

The post Algirdas Brukas. Juodi Pabradės urėdijos metai appeared first on Voruta.

Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajonuose esančioms gimnazijoms tautinės mažumos kalba, taip pat gimnazijoms lietuvių kalba, jeigu jos vienintelės toje vietovėje, baigiamosiose klasėse nuo rugsėjo leidžiama mažinti mokinių skaičių nuo 12 iki 8, o mokinių skaičius mokykloje galės būti mažesnis nei 60. Galutinį sprendimą dėl mažesnio skaičiaus klasėse priims savivaldybių tarybos. Šiems Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktiems Mokyklų tinklo taisyklių pakeitimams šiandien pritarė Vyriausybė.

Ministrų kabinetas 2025 m. pavasarį leido miestelių gimnazijose sudaryti III ir IV gimnazijos klases, jeigu jose mokysis nebe 21, o ne mažiau kaip 12 mokinių,  savivaldybei prisidedant  50 proc. mokymo lėšų. Tačiau šis pakeitimas nebuvo taikomas tautinių mažumų mokykloms.

„Naujoje Vyriausybės programoje esame įsipareigoję peržiūrėti mokinių skaičiaus reikalavimus, kad būtų išsaugotos tautinių mažumų mokyklos rajonuose, mokiniai galėtų mokytis jiems įprastoje aplinkoje, kuo arčiau namų. Apie mokinių skaičių klasėse buvo diskutuota ir liepą Vilniuje vykusiame dvišalės Lietuvos ir Lenkijos darbo grupės pasitarime. Mokinių skaičius apskritai Lietuvoje mažėja, todėl turime lanksčiai reaguoti į pokyčius, nepabloginti ugdymosi sąlygų“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė.

Šis sprendimas minėtose savivaldybėse nuo rugsėjo leistų išsaugoti penkias III–IV gimnazijos klases mokyklose, kuriose ugdoma lietuvių kalba, ir tris – kuriose mokoma lenkų kalba.

Nuo rugsėjo pirmosios, siekiant išsaugoti mažas gimnazijas regionuose, taip pat bus leidžiamas mažesnis negu 60 mokinių skaičius vidurinį išsilavinimą suteikiančiai mokyklai, nesvarbu, kokia mokomąja kalba vyksta ugdymas. Nuo 2022 metų galiojusios mokyklų tinklo nuostatos buvo nustačiusios, kad mokykla, jeigu joje buvo likę 60 ar mažiau mokinių, negalėjo veikti kaip atskiras juridinis vienetas ir turėjo būti prijungta, tapti kitos mokyklos skyriumi. Išimtimi galės pasinaudoti mokyklos tautinės mažumos kalba ir Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajono savivaldybėse esančios mokyklos lietuvių kalba, jeigu tokia mokykla yra vienintelė toje vietovėje.

LRV inform.

The post Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajonuose tautinių mažumų ir vienintelėms rajono lietuviškoms mokykloms leidžiama sumažinti mokinių skaičių appeared first on Voruta.

Seimo pirmininkui Juozui Olekui paraginus Trakų rajono savivaldybę persvarstyti sprendimą dėl dviejų lenkų mokomąja kalba veikiančių mokyklų reorganizavimo, Trakų rajono meras Andrius Šatevičius sako pasigendantis ne politinių pareiškimų, o konkrečių valstybės institucijų sprendimų. Anot jo, savivaldybė dar anksčiau pasiūlė valstybei perimti mokyklas ir taip išsaugoti jų savarankiškumą, tačiau šiuo keliu nebuvo pasinaudota.

„Gerbiame Seimo pirmininko poziciją, tačiau šiuo klausimu jau ne vienerius metus girdime daug politinių pareiškimų ir gerokai mažiau konkrečių sprendimų. Jeigu valstybė mano, kad šios mokyklos privalo išlikti savarankiškos, mes pasiūlėme labai konkretų kelią – perimti jas valstybės žinion. Deja, mokyklos perimtos nebuvo. Todėl šiandien raginti savivaldybę dar kartą persvarstyti teisėtai priimtus sprendimus yra nekorektiška“, – sako Trakų rajono meras A. Šatevičius.

Pertvarka suplanuota dar 2022 metais

Pasak Trakų rajono savivaldybės, viešojoje diskusijoje susidaro klaidingas įspūdis, kad sprendimai dėl mokyklų priimti neseniai. Trakų rajono bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2022–2026 metų planas buvo patvirtintas dar 2022 m. kovo 31 dieną.

Būtent tuo metu visoje Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuota „Tūkstantmečio mokyklų“ programa. Dalyvaudamos valstybės inicijuotoje „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje savivaldybės turėjo planuoti savo švietimo tinklą, prisiimti konkrečius įsipareigojimus ir įgyvendinti patvirtintuose pažangos planuose numatytas veiklas. Šių įsipareigojimų vykdymas buvo susietas ir su programos finansavimu.

Todėl sprendimai dėl Paluknio Longino Komolovskio gimnazijos ir Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos reorganizavimo priimti atsižvelgiant į mokinių skaičiaus mažėjimą, demografines tendencijas ir valstybės nustatytus mokyklų tinklo formavimo kriterijus. Su mokyklų bendruomenėmis dėl planuojamų pokyčių taip pat buvo diskutuojama.

„Valstybė pati iš savivaldybių reikalavo planuoti tvarų mokyklų tinklą ir numatyti jo pokyčius. Todėl šiandien susidaro keista situacija – savivaldybė raginama persvarstyti sprendimus, priimtus vadovaujantis valstybės nustatyta švietimo politikos kryptimi. Tai nėra per vieną dieną atsiradusi pertvarka ir tikrai nėra sprendimas, nukreiptas prieš kurią nors tautinę bendruomenę“, – teigia A. Šatevičius.

Savivaldybė pabrėžia, kad mokyklos nėra uždaromos. Po reorganizacijos jos tęs veiklą kaip kitų ugdymo įstaigų skyriai.

Šią aplinkybę anksčiau akcentavo ir pati Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jos teigimu, mokyklai tampant skyriumi mokiniai ir mokytojai toliau dirba tose pačiose patalpose, pagal tas pačias programas ir ta pačia mokomąja kalba – keičiasi administravimas.

Sprendimai buvo ginčyti teismuose

A. Šatevičiaus teigimu, svarbu prisiminti ir teisinę šios istorijos pusę. Savivaldybės priimti sprendimai dėl mokyklų tinklo pertvarkos buvo ginčijami teismuose, tačiau teisminiai ginčai baigėsi savivaldybei palankiais sprendimais.

„Savivaldybė priėmė sprendimus, už juos atsakė ir apgynė juos teisiniu keliu. Todėl dabar susidaro paradoksali situacija: iš vienos pusės turime galiojančius ir teismuose apgintus sprendimus, priimtus vykdant valstybės nustatytus reikalavimus, iš kitos – politinius raginimus jų atsisakyti. Jei yra kitas teisiškai ir praktiškai pagrįstas kelias, esame pasirengę jį išgirsti“, – sako A. Šatevičius.

Mero teigimu, savivaldybė yra pasirengusi kalbėtis apie konkrečias ir teisiškai pagrįstas alternatyvas, tačiau dabartinė diskusija vis labiau tolsta nuo praktinių švietimo klausimų ir tampa politizuota.

„Švietimo klausimai neturėtų tapti politinės kovos įrankiu. Mūsų tikslas nėra uždaryti mokyklas ar riboti ugdymą lenkų kalba. Mūsų tikslas – turėti tvarų, kokybišką ir visiems Trakų rajono vaikams vienodai gerai veikiantį mokyklų tinklą. Apie tai ir turėtume kalbėti“, – pabrėžia Trakų rajono meras.

Trakų rajono savivaldybės pranešimas

The post Trakų rajono meras apie raginimus persvarstyti mokyklų pertvarką: valstybei siūlėme jas perimti, tačiau konkrečių sprendimų nesulaukėme appeared first on Voruta.

Habil. dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Archeologų duomenimis baltų kultūrinės grupės susidarė 2500-2000 m. prieš Kr., kai dėl kultūros, substrato, gamtos sąlygų išsiskyrė trys svarbiausi jų plotai: 1) Rytų Pabaltijo, 2) Dniepro aukštupio ir 3) Okos-Volgos aukštupio. Rytų baltų kalbomis laikomos gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios žiemgalių, sėlių, Dniepro-Okos plotų kalbos.

Tyrimo tikslas – daugiausia pagal likusius vardyno duomenis aprašyti rytų aukštaičių ir toliau į rytus buvusių baltų tarmių, vardyno sistemas, kalbų kontaktus, baltų kalbų substratą, jo sukeltą tolimesnę kalbos raidą. Lietuvių kalboje dėl žiemgalių kalbos įtakos nuo bendrinės kalbos labiausiai skiriasi šiaurės panevėžiškių tarmė, dėl kuršių kalbos įtakos – šiaurės žemaičių tarmė, latvių kalboje – latgaliečių tarmė.

Lietuvos Respublikos rytuose ištirti 578 hidronimai ir 3720 oikonimų. Iš šiaurės rytų link Vilniaus oikonimų slavinimas didėjo: tarp lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškų elementų Ignalinos valsčiuje liko 79,1 %, Švenčionių vls. – 70,7 %, Vilniaus vls. – 65, 5 %, Vilniaus mieste – 45,5 % . Į pietus nuo Vilniaus ( Šalčininkų vls. ) tokių buvo 59,6 % , į vakarus nuo Vilniaus (Trakų vls.) – 69,3 %.

Lietuvių kilmės yra ir priesaga –išk–. Jos skaičius oikonimuose didėja buvusiose etninėse lietuvių žemėse iš pietų į šiaurę: suslavintose formose tarp Šalčininkų ir Švenčionių jų buvo apie 29 %, Ignalinos vls. – 43, 7 %, Latvijos Skrudėlynės vls. – 54,8 % , Demenės vls. – 52,5 %, dab. Gudijos Pliusų apyl. – 55 %, Miežionių apyl. – 40 % , Vidžių apyl. – 35 %.

Per 10000 hidronimų ir oikonimų ištirta į rytus už Lietuvos Respublikos ribų. Gudijos pasienyje su Lietuva (Varanavo, Astravo, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Smurgainių rajonuose) yra 16 apylinkių, kuriose tebėra daugiau kaip pusė lietuviškų oikonimų: Benekainių apyl. – 87 %, Bastūnų – 80 %, Baltiškių – 77 % (Varanavo r.), Astravo apyl. – 75 %, Vidžių – 71 %, Gudagojo – 68 %, Rodūnios – 67 %, Varnionių – 63 %, Pliusų – 62 %, Apso – 61 % ir t.t. Toliau į rytus tas skaičius vis mažėja.

Baltų kalbų plotai už Lietuvos Respublikos ribų pagal kalbos sistemą, lietuviškai ar kitaip baltiškai gimtąja kalba kalbėjusių žmonių skaičių ir trukmę, baltiško vardyno dalį ir t.t. turi tris apytiksles rytines ribas: 1) Druja, Šarkovščina, Glubokas, Daukšyčiai (Dokšica), Aina, Zaslavlis, Minskas, Nesvyžius, 2) Vitebskas, Orša, Mogiliavas, Gomelis, 3) Tverė, Maskva, Tula, Kurskas ir t.t.

Pirmasis nurodytas plotas priklauso lietuvių kalbos vilniškių tarmei. Jame pagal lituanizmų skaičių skiriamos trys dalys: kuo arčiau pagrindinis lietuvių kalbos plotas, tuo dažniau vartojama lietuvių kalba, lietuviškesnis ir vardynas.

Antrojo ir trečiojo rytinio ploto baltizmai pagal sandarą ir fonetiką yra panašesni į lietuvių bendrinę kalbą. Juose taip pat yra lietuviškos kilmės vardyno, net lietuviškų bendrinių žodžių, priesagų. Toliausiai rytuose buvęs baltų kalbų plotas mažiausiai ištirtas, skirtingai vadinamas.

Gyvenamųjų vietų vardų studijos rodytų, jog dabartinėje Baltarusijos šiaurėje galima skirti šiuos plotus: 1) nuo dabartinės Lietuvos Respublikos sienos iki linijos Pliusai, Zarača, Delekas, Kazėnai, kur yra nuo 90% iki 60% oikonimų lietuviškos kilmės, 2) iki Drujos, Miorų, N. Paguosčio, Juodžių valsčių imtinai (60–20% lietuviškų oikonimų), 3) iki Verchnedvinsko, Armanavičių, Gluboko valsčių (5–1% lietuviškų oikonimų), 4) iki Obolės, Ūlos, Obolcų, Toločino, kur yra kiek mažiau baltiškų hidronimų ir oikonimų, antroponimų, 5) iki dabartinės Rusijos Smolensko, S. Peterburgo sričių.

Minėtose teritorijose ir net to paties valsčiaus dalyse lietuviškų ir pralietuviškų (baltiškų) vietovardžių skaičius nevienodas, jie pasiskirstę netolygiai. Didesnė lietuviškų vietovardžių koncentracija rodo, kad tose vietose lietuvių buvo daugiau ir jie ilgiau išsilaikė (Ikaznės,ŸJuodžių, Perebrodės, Drujos ir kiti valsčiai).

Ikaznės parapijos vietovardis kumša „Kamša“, priebalsių kietinimas leidžia daryti išvadą, kad čia buvo kalbama ta pačia lietuvių vilniškių tarme, iki šiol išlaikyta 10–20 km į vakarus ir šiaurės vakarus (Breslaujos – Apso krašte, kur yra balu.ndiške. „Balandiškė“, kumpi.nei „Kampiniai“, šalaku.ndzei „Šalakandžiai“ ir t. t.). Yra neabejotinų priebalsių kietinimo pavyzdžių: dvarčany „Dvarčionys“, paršali „Paršeliai“ ir t. t. Dzūkuota ne tik prieš a tipo balsius (Gaucy, Gedze, Giraucy, Girnuci, Labuci), bet kai kur ir prieš i tipo balsius (Bardzilava, Grodziški). Dzūkavimą galėjo skatinti gudų, lenkų kalbos, o č, dž išlaikymą (Driguči ir t. t.) rusų kalba.

Ainos – Radaškovičių apylinkėse pavardės su galūne -is išlaikytos ne tik XVI a. (Šikucis), bet ir XIX–XX a. (Meszkis, Szedzianis). Dėl to galima spėti, jog lietuvių kalbos liekanų čia buvo bent iki XIX a. Kalbėta vilniškių šnekta (skrundž „skrandis“, Šikucis „šikutis“), priebalsiai kietinti nedėsningai (Szareiko „Šereika“, bet Szedzianis „Šedenis“, Viažewicz „Vėževičius“, nors XVI a. užrašyta Žomoitin „Žemaitinas“). 1980 m. Ainos apylinkės pirmininkas Šareiko „Šereika“ straipsnio autoriui rašė, kad jo duomenimis Ainos apylinkėje „lietuvių nėra ir niekada nebuvo“.

Plotą tarp Maskvos ir Kursko reikėtų laikyti ne buvusiu periferiniu, o pagrindinio baltų ploto rytiniu pakraščiu, kuriame gal buvo ir Lietavos vardas (Lietovka, Lietovo). Dvidešimt penki stambesni hidronimai rodo, jog šiaurėje periferinis mišrus baltų plotas nesibaigė ties Pskovu ir Toropecu, o tęsėsi iki dabartinio Novgorodo ir net S. Peterburgo, kur baltai ir po to slavai kyliu įsiterpė į finų teritoriją.

Į rytus nuo linijos Pskovas, Dysna, Minskas, Sluckas gyveno rytiniai baltai, kurių kultūra archeologų duomenimis skyrėsi nuo lietuvių ir latvių protėvių. Daugelis vandenvardžių atsirado seniau už oikonimus ir yra panašesni į archaiškesnę lietuvių kalbą, išlaikė priebalsius š (Kokša, Šerna, Šo, Šerkšna, Šlina, Verša), ž (Varža, Uža, Žizdra). Panašūs ir gyvenviečių pavadinimai, kurie turėjo atsirasti vėliau (Olša, Šavle, Šilovo, Žebentiaj).

Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje yra per 1000 baltiškos kilmės oikonimų (pvz., Gili, Griva, Mačiuly, Šilovo, Upino) ir iki 100 hidronimų (Eglinka, Kol%p%, Perekul%, Promša, Šo, Osino ir t. t.), kurių baltiška kilmė dar nenustatyta.

Kompaktiškas baltų kalbų plotas rytuose dabar daugiausia išliko šiaurėje, iš dalies lygiuodamas su Baltijos jūros pakraščiu. Pietinis Baltarusijos pakraštys tarp Bresto ir Bobruisko, priskiriamas senosioms baltų žemėms, nuo Naugardo žemės skiriasi dviem ypatybėmis: 1) baltiškų hidronimų čia yra gal net mažiau (jie išsamiai neišnagrinėti), bet jie apima didesnius vandens telkinius ir 2) čia daugiau baltiškų oikonimų, kilusių iš antroponimų ir galinčių liudyti kiek ilgesnį baltų kalbų išlikimą.

Issa (rus. Čńńŕ, balt. Čńą) – plg. la. īss, īsa „trumpas, -a“, lie. (rytų aukštaičių) įsas, įsa, Isė, Isupis, Yslikis (Vanagas 1981, 131–132). Tokios upės teka Gardino, Pskovo, Penzos sr., Mordovijoje. Pavolgio finų kalbose taip vadinama ieva (Žučkevič 1974, 148), bet dėl vardo kilmės tai greičiausiai yra atsitiktinis sutapimas. V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 156) hidronimus su -sa ir panašiais elementais laikė greičiausiai baltiškais.

Loša (balt., rus. Ëîřŕ), Łasza (lenk.), Aluošia (liet.) – plg. liet. Alšia, Alšynė, Lašupis. Upės yra Nemuno, Ušos intakai, Lošanka, Losica (Lošica) – Svisločiaus, Mužankos intakai. Upių vardų kilmė galėtų būti ir skirtinga (Astravo rajone yra Aluošia). V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 194) vardą laikė baltiškos kilmės, V. Žučkevičius (1974, 210) – baltarusių palikimu (iš žuvies loš, lošak „lašėkas“). K. Būga (1961, 424, 528, 530) rašė, kad „iš devynių upių vardų Loša tiktai Ašmenos intakas turėtų būti kilimo lietuviška, nes jos pakraščiais dar ir šiandien tebegyvena lietuviai. Visas kitas Lošas dėl 3–5 upių geografiškosios padėties (Mozirio ap. ir Černigovo gub.) reikia laikyti slaviškos kilmės vardais, atsineštais iš protėvynės, plg. sl. lošĮ „piktas, netikęs“. Etimologijai šie argumentai nėra pakankami, nes visoje Baltarusijoje ir net Rusijos pakraštyje iki VI a. gyveno baltai.

Maža (Ěŕćŕ) – Moročės, Slučės, Pripetės int., plg. liet. mažas, maža, Mažutis, Mažupė, Moža (Ěîćŕ) – Bobro kair. intakas, Možaika – Berezinos deš. ir Maskvos intakai, Možanka – Berezinos kair. intakas. Tos pačios šaknies kaimai Mažuli (Įvijos r.), Mazeki (Šumilino r.), Mažnica (Borisovo r.) (plg. Būga 1961, 532, Žučkevič 1974, 219, 238). Tokios pat nuomonės laikėsi M. Fasmeris, V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 195, 196) ir kiti, nes vardas absoliučiai sutampa su lietuvių kalbos būdvardžiu maža.

Moroč (Morač, sl. Ěîđî÷ü, Ěîđŕ÷ü) – plg. baltų šaknį mark/marč (Būga 1961, 276, Vanagas 1981, 205). V. Toporovas ir O. Trubačiovas (1962, 128, 196) vardą siejo su žodžiais merkti (merkia), marka „kūdra linams merkti“, Markija, Markelynė, Markelis, Merkė, Merkys. V. Žučkevičius (1974, 242) vardą siejo pirmiausia su slavų šaknimi žodžiuose moročit, moroka.

Olsa (Îëüńŕ) – Berezinos kr. int., plg. Alsa (liet. alsa „nuovargis“), Alšia, alksnis (TT 1962, 199). Taip slavinti ir Lietuvoje esantys ir kiti šaknies als- vietovardžiai (Būga 1961, 417). Panašios šaknies esama ir slavų (gudų, bulgarų) kalbose, kuri gali būti perimta iš baltų kalbų (plg. Žučkevič 1974, 269, Vanagas 1961, 41).

Perekul (Ďĺđĺęóëü) – plg. perkulinė „dumbluota pelkė“, Perkulė, Perkuolas (žr. Vanagas 1981, 254). Baltarusių perekol yra perdžiūvusi vieta (Žučkevič 1974, 286), taigi nedžiūvančios upės pavadinimui netinka.

Promša (Ļšīģųą) – plg. Pramūšis. Galėtų būti priešdėlio pra- vedinys iš upės vardo Mūša.

Usa (Óńą, Óńńą) – Berezinos, Nemuno, Voronicos, Sudosties intakai, plg. Uosis, Ūsa, Ūsiai, siejami su uosiu „medis kieta mediena“, ūsais „plaukai virš viršutinės lūpos“ (žr. TT 211, Vanagas 1981, 353, 355; Žučkevič 1974, 385). Breslaujos r. yra ežeras Ūsys. Gali sietis ir 4 upės, vadinamos Uša (TT 212).

Volka (Âîëęŕ) – Moročės, Berezinos, Slučės, Pripetės intakai, plg. liet. valka „klanas“, la. valka „upelis, pelkė“, Valka (2 upės, ežeras), Valkupis ir t. t. V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 180) hidronimą laiko baltišku, o V. Žučkevičius (1974, 55) vardą nepagrįstai sieja su žodžiu volk „vilkas“.

K. Būga (1961, 550) buvo suskaičiavęs 121 baltiškos kilmės upių vardą, kurių skaičius iš dalies didėjo nuo Vilniaus link Maskvos: buvusioje Gardino gubernijoje – 13, Vitebsko – 22, Minsko – 41, Mogiliovo – 7, Smolensko – 38. Dabar šis skaičius bent 30 kartų didesnis.

The post Kazimieras Garšva. Rytų baltų kalbų raida appeared first on Voruta.

Irma Bogdanovičiūtė, www.voruta.lt

„Mano tikslas – kad jaunas žmogus išdrįstų papasakoti, kaip jaučiasi iš tikrųjų,“ – sako aktorė Virginija Kuklytė. Ji su bendraminčiais menininkais Šalčininkų rajono jaunimą birželio 28 – liepos 4 dienomis sukvietė į teatro stovyklą-festivalį Š.V.I.E.S.K. Čia kaip ir kasmet rinkosi ir populiarūs Lietuvos teatro ir kino menininkai. Tarp šiųmečio stovyklos menininkų – net trys Auksinio scenos kryžiaus laureatai. Su regiono jaunimu jie dalinosi ir savo kūryba, ir įgūdžiais, kaip naviguoti smarkiai banguojančiame pasaulyje, kuris užpila instrukcijomis, reikalavimais ir spaudimu.

Teatro ir šiuolaikinio meno stovykla regione vyksta jau dvyliktą kartą. „Šį kartą man buvo labai svarbu ne tik surengti gražią kūrybinę savaitę, bet sukurti saugią erdvę jaunam žmogui, kur jis būtų išgirstas. Ne tik išklausytas, bet būtent išgirstas,“ – sako projekto vadovė.

Instrukcijos

Šių metų stovyklos tema „Instrukcija – jaunas žmogus“ nėrė į pačią paauglystės esmę – įtampą tarp suaugusiųjų reikalavimų ir jauno žmogaus poreikio turėti kelio ženklus gyvenime bei judėti savo būdu, tempu ir sava kryptimi. „Kai esi vaikas, tave tiesiog myli. O kai paaugi, atsiranda taisyklės ir reikalavimai. Jautiesi privalantis atlikti tuos reikalavimus, kad nusipelnytum suaugusių meilę ir pagarbą,“ – kalba organizatoriai.

„Parodyk dienyną. Nedaryk to. Dievai kalba, avys tyli. Eik namo. Būk normalus. Tu viską gali. Tau negalima. Kokią čia kvailystę sakai? Išjunk kompą. Berniuką kokį radai? Tu per jauna“. Šias frazes ant didelių spalvotų lapų vaikai surašė gavę užduotį prisiminti, ką dažniausiai girdi iš suaugusiųjų.

„Jie tokių „instrukcijų“ gauna labai daug,“ – pasakoja V. Kuklytė. „Kaip atrodyti, elgtis, jaustis, ką pasirinkti, kuo ir su kuo būti, kaip reaguoti, kada kalbėti, kada tylėti. Viena vertus, su vaikais daug juokėmės. Suaugusiųjų frazės ir visuomenės lūkesčiai kartais tikrai skamba labai absurdiškai ir prieštaringai. Bet kita vertus, po tuo juoku labai greitai pasirodė rimti dalykai. Nerimas, spaudimas, lyginimasis ir lyginimas, baimė suklysti. Noras būti pastebėtam ne tik tada, kai tau sekasi ar kai padarai kažką gera“.

Tapti savimi nepatogu

Neatitikti taisyklių nepatogu, o jaunam žmogui, kaip ir kiekvienam, sunku atlaikyti spaudimą pritapti. Stovyklos vadovai dirbo itin jautriai, mokydami vaikus pasitikėti savimi. Aktorius Mindaugas Činčys, scenos meno klounados („meno klysti“) kūrėjas ir atlikėjas bei vienas iš stovyklos vadovų, su vaikais gilinosi į gėdos jausmą.

„Tas jausmas kaip gyvsidabris,“ – pasakoja aktorius. „Jis įsismelkia į kūną ir dažnai klaidingai signalizuoja mums, kad mes blogi, netinkami, kad tam tikras mūsų elgesys mus paverčia blogais žmonėmis. Tada atrodo, kad mūsų nebemyli, nebemėgsta. Imame gėdytis savęs: savo kūno, minčių, mąstymo. Gėdytis savęs kaip žmogaus.“

Menininkas atskyrė kaltės ir gėdos jausmus. „Man atrodo, mes kaip žmonės negalim būti blogi. Blogas gali būti mūsų elgesys. Kai pameluojame draugui, įžeidžiame, galime jausti kaltę. Bet gėdos jausmas… Jis įsismelkia labai giliai. Bręstami, bandydami pažinti save, pasaulį, kitus žmones ir santykius su jais dauguma jaunų žmonių susiduria su gėda. Ji gali uždaryti.“

Gėda stiprėja tylint ir slepiantis. Jauni žmonės kartais neturi erdvių atverti savo jausmus nei mokykloje, nei šeimoje. „Mes, vadovai, stovyklos komanda, siekėme tapti jiems tais patikimais žmonėmis. Sukurti saugią erdvę, kur jie galėtų pasitikėti ir drąsiai būti, tyrinėti, klausti, klysti ir nejausti, kad klaida juos paverčia blogais žmonėmis.“ Kad kitas atsivertų, reikalingas saugus ryšys. Aktorius sako, kad jo pradžiai reikia labai nedaug. „Ne veltui sakoma, jog norint užmegzti ryšį bet kurioje pasaulio vietoje, užtenka paridenti kamuoliuką. Kitas nusišypsos ir paridens atgal.“

Vaikų istorijos – medžiaga jų kūrybai

Kūrybinių dirbtuvių metu vaikų surašytos frazės ir gyvenimo patirtys pavirto dainomis ir sceniniais etiudais. Menas leido kalbėti apie tai ir su humoru, ir tuo pačiu labai jautriai.

„Meno vaidmuo čia pirmiausia yra padėti jiems išreikšti save, savo mintis ir poziciją,“ – pasakoja aktorė Saulė Emilija Rašimaitė, viena iš vaikų grupių vadovių. „Ir ne tik išreikšti, bet, pirmiausia, atrasti save. Kas vaikui patinka, kas jis yra atsietai nuo aplinkos. Antra, menas, mano manymu, skatina kritinį mąstymą. Ir trečia – menu auginama empatija. Matydama kūrinį apie žmogų, kurio pasaulis man visai nepažįstamas, galiu pajusti empatiją jam ir suprasti jo vidų, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip. Empatijos ugdymas, pajautimas labai svarbus, ypač kai gyveni tarp žmonių, kurie visi turi skirtingas nuomones, todėl gyvena įtampoje.“

Stovykloje vaikai kasdien iki vakaro mokėsi ir kūrė kartu su žinomais Lietuvos menininkais. Jie dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse su Justu Terteliu. Apie humorą ir emocinę sveikatą papasakojo aktorius, sertifikuotas socialinis klounas Šarūnas Gedvilas, M. Činčys supažindino su klounada, S. E. Rašimaitė – su teatro istorija ir formomis, o ukrainiečių aktorius Kyrylo Kremenčiuk kalbėjo apie lietuvių kalbos mokymąsi per dainų tekstus. Vienas iš vadovų Artūras Svorobovič, Auksinio scenos kryžiaus laureatas, papasakojo apie aktoriaus profesiją, nes vaikams kyla klausimas, ar rinkti ją. Jis labai atvirai pasidalino, koks sudėtingas kelias vedė iki to Auksinio kryžiaus, atskleidė savo abejones.

Įvertintas menas visiems

Vakarais vaikai ir visa regiono bendruomenė galėjo mėgautis profesionaliu menu. Jie žiūrėjo Justo Tertelio režisuotą monospektaklį „Avinai“ (vaidino aktorius Raimondas Klezys, spektaklis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi). “Teatro istorijų“ spektaklį „Įbridimai“. Aktorė Emilija Latėnaitė padovanojo muzikinį – poetinį pasakojimą „Maldos iš Nojaus arkos“, o Justina Mykolaitytė ir Godo Yorke atliko eksperimentinį baroko stilistikos performansą „Longing“. Stovykloje dar nematytas performanso žanras vaikams labai patiko – per daugiau nei dešimtmetį jauni žmonės išmoko būti atviri įvairioms kūrybos formoms. Vakarinė spektaklių programa atvira ir nemokama visiems.

Paskutinį vakarą stovyklos renginių salė prisipildė žiūrovų ir jaudulio, o apšviesta prožektorių tapo tikru teatru. Iki pasirodymo likus kelioms minutėms vadovai pasikvietė vaikus arčiau. „Prisiminkite šį laiką su aktoriais. Ir pasimėgaukite procesu. Mes jumis didžiuojamės,“ – ir palydėjo juos į sceną. Netrukus susirinkę tėvai jau plojo ir juokėsi iš savo paties žodžių, kuriuos vaikai nuo scenos parideno jiems atgal pavertę cirko, teatro, šokio, stand up’o pasirodymais ir dainomis. Tėvams ir regiono bendruomenei jie suvaidino savo sukurtą spektaklį “Instrukcija: jaunas žmogus”.

„Snaigutės“

„Man atrodo, kad viešoje erdvėje – spaudoje, žiniose – girdime dvi prieštaringas, radikalias nuomones. Esą vaikai arba labai stipriai maištauja, arba yra nuolankūs, be iniciatyvos. Bet aš matau, kad jie labai skirtingi. Viskas priklauso nuo to, kaip saugiai jie jaučiasi savo aplinkoje,“ – pasakoja daugiau nei dešimtmetį su vaikais dirbanti Virginija, pati auginanti tris dukras.

Populiarus požiūris yra ir tas, kad jaunoji karta – tai trapios „snaigutės“, per daug plepančios apie emocines traumas, depresiją ir nerimą. Tačiau profesionalūs psichologai ir sociologai tokį menkinantį požiūrį vertina neigiamai. Jaunimas nėra „trapesnis“, nei ankstesnės kartos, teigia specialistai. Jie tiesiog atviriau kalba apie savo jausmus, psichikos sveikatą ir nebijo ieškoti pagalbos. Tuo tarpu ankstesnės kartos buvo linkusios tai slėpti, nutylėti. Tyrimai rodo, kad jauni žmonės jaučia didelį spaudimą dėl socialinių tinklų, ekonominio nesaugumo ir globalių krizių. Šiuolaikiniai jaunuoliai patiria didesnį, nei jų tėvų karta, perfekcionizmo spaudimą ir moksle bei karjeroje.

Todėl specialistai ragina išmokti suprasti jaunus žmones, o ne neigti ir menkinti jų patirtis. „Man atrodo, kad mes instrukciją dažnai paskaitom tik tada, kai reikia įrenginį surinkti arba kai jis sugenda. O kai jis funkcionuoja, mums instrukcijos nereikia. Kalbant apie vaikus norėtųsi, kad tą „instrukciją“ atsiverstumėme dažniau. Ne tik tada, kai kažkas jauname žmoguje „sugenda,“ – sako stovyklos kūrėja Virginija Kuklytė.

Be pykčio

Šioje stovykloje nėra spaudimo, hierarchijos, griežtumo. Vadovai kartu su vaikais valgo, sportuoja, žaidžia, kūrena laužus ir dainuoja dainas. „Ir ačiū dievui, kad nėra griežtumo, spaudimo,“ – sako buvusi stovyklos dalyvė, o dabar – savanorė Liza. „Pagarba suaugusiems turi kilti ne iš baimės, o iš susižavėjimo, pasitikėjimo“. „Aš tikrai nenorėčiau grįžti savanoriauti ten, kur manęs nelaukia, neįvertina mano darbo, pastangų. Arba kur vadovai elgiasi arogantiškai, nekuriamas ryšys“, – draugę papildo savanorė Valerija.

Jos pasakojo ir apie vadovų atidumą vaikų gyvenimo problemoms, kurio trūksta iš kitų suaugusiųjų. „Jie nesijuokė, kai užsimindavome apie savo sunkumus. Nesakė „na, argi tai problema?“. Gal po dešimties metų vaikas supras, kad tai buvo smulkmenos. Bet dabar labai svarbu išgirsti, kad ne, mes neprisigalvojame, kad mūsų problemos irgi yra problemos. Kad jų nereikia slėpti, pamiršti. Bet taip mums pasakoma dažnai, “ – pasakoja Liza.

Atsivėrimai

Matomi ir girdimi vaikai atskleidžia kaip unikalios asmenybės, savaip veikiančios pasaulyje. Virginija: „Vieni juokauja, kai jiems sunku. Kiti labai tyliai, kantrai laukia, kol kažkas paklaus, kaip jie jaučiasi. Stovykloje man svarbu ne nuspręsti už jaunuolius. Pasirodymo tikslas – kad jie patys sukurtų erdvę, kurioje dėstytų savo mintis, tyrinėtų save ir savo santykį su aplinka, kurioje gyvena. Jie neprivalo būti tobuli, patogūs ir visada žinantys atsakymus. Pakanka tiesiog būti tikram, gyvam ir turėti žmonių, kurie išklauso, o ne spaudžia.“

Stovyklautoja Rugilė pasakojo bijanti prieiti prie žmonių. „Dažniau sėdžiu viena ir klausausi, ką sako kiti. Bet stovykla sumažino šią baimę. Nesitikėjau, kad sugebu.“ Dominykas pirmąkart stovykloje į sceną išėjo pernai. „Pirmiausiai labai bijojau. Dabar visai nebebijau,“  – sako berniukas. Erikas, stovyklavęs pirmąkart, čia parašė pirmąjį savo stand-up’ą. „Kaip nugalėjau savo baimę? Aš vis dar bijau. Bet labiausiai bijau vieno dalyko – kad mano gyvenimas bus toks, kokį mačiau viename iš spektaklių. Labas rytas – darbas – namo, labas rytas – darbas – namo. O man labai patinka grožis. Norėčiau fotografuoti. Arba va stand-up’inti. Tai atsiskleidė stovyklos metu!“

Kitoks pasaulis

Stovyklos teritorija apklota plačiu dangumi ir geltonais laukais ir atrodo kaip idiliška laisvės ir svajonių šalis. Šalia ganosi žirgai, pastogėse čirškia kregždžių lizdai, po lietaus debesimis ratus suka sakalai, kurie visai neprimena „pasiruošimo gyvenimo pavojams“ alegorijos.

„Tai, kas dabar pasaulyje vyksta už stovyklos ribų, yra tikrai baisu. Nesakome, kad aplink tik vaivorykštės, o mes visai nesipykstam. Bet jei kyla konfliktai, geriausias vaistas – pokalbis, tą sakome ir vaikams. Jei jų to nemokai, jie užsidaro. Jiems tada atrodo, kad visas pasaulis baisus,“ – dalinasi savo instrukcija savanorė Valerija.

„Prisimenu, kaip grįžusi po pirmosios savo stovyklos pastebėjau, kad pasaulyje nėra jau taip blogai, kaip galvojau. Kai moki atsirinkti, kas tavo, o kas ne, į negatyvą nekreipi daug dėmesio. Gyvenimas bus visoks. Gal ir dabar sunkesnis periodas. Bet gali būti geriau,“ – sako aštuoniolikmetė Liza. „Turi mokėti atsirinkti. Jei turi gerą pavyzdį, net nežiūrėsi į blogą. Ir pats būsi geru pavyzdžiu,“ – priduria Valerija.

„Manau, kad stovyklos didžiausia prasmė – tai ryšys tarp stovyklos dalyvių, vadovų ir vaikų.

Tai man labiausiai įsiprasmina paskutinėje dienoje, kai jau reikia atsisveikinti. Labai jautri akimirka kiekvienam. Ašaros ima ir pražysta. Šįkart pravirko ir tie vaikai, iš kurių galbūt to nesitikėjau. Tada ir supratau, kad tikslas – saugus ryšys, kuris ugdo, įkvepia, drąsina – pasiektas. Tai matau per vaikų akis. Šis žmogaus jautrumas man yra ypatingas stebuklas. Jeigu pavyksta sąžiningai visą stovyklos laiką atsiduoti tam ryšiui kurti, klausytis, pastebėti, atverti, būti šalia – vadinasi, stovykla pavyko,“ – sako aktorius M. Činčys.

***

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Šalčininkų rajono savivaldybė, Danguolė ir Viktoras Butkai. Rėmėjai: leidykla Briedis, mineralinis vanduo Vytautas ir Birutė, Sip Sap, CLM Beauty Lab, Kvapų namai ir Gentle Day.

The post Jaunimo meno stovykla Š.V.I.E.S.K. – instrukcija suprasti jauną žmogų appeared first on Voruta.

Birželio 25 d. Kultūros ministerijoje aptarti parengtos Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) sprendiniai. Susitikime dalyvavo kultūros viceministrė Edita Utarienė, Kultūros paveldo politikos grupės patarėjas Gintaras Džiovėnas, Kultūros paveldo departamento kancleris Dainius Čergelis, vyriausiasis specialistas Darius Skorupskas, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktorius Darius Kvedaravičius, teritorijų planavimo dokumentų rengėjo Gamtos paveldo fondo direktorius Gediminas Raščius, projekto vadovas dr. Zenonas Gulbinas bei kiti rengėjų komandos nariai.

Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema parengta Kultūros ministerijai koordinuojant šį valstybei reikšmingą teritorijų planavimo procesą.

^{Gamtos paveldo fondo parengtos Trakų istorinio nacionalinio parko schemos fragmentas}

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos užsakymu Gamtos paveldo fondo parengtoje schemoje nustatomi teritorijos apsaugos, tvarkymo ir naudojimo sprendiniai, kuriais siekiama išsaugoti išskirtinį Lietuvos istorinio valstybingumo centro kraštovaizdį, kultūros paveldą ir biologinę įvairovę, kartu sudarant sąlygas darniam teritorijos vystymui, pažintinio turizmo plėtrai bei visuomenės švietimui.

Viceministrė E. Utarienė padėkojo Kultūros paveldo departamentui, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai ir Gamtos paveldo fondo komandai už profesionalų, nuoseklų ir konstruktyvų darbą rengiant šį specialiojo teritorijų planavimo dokumentą bei už atsakingą požiūrį į sudėtingų kultūros paveldo ir gamtos vertybių interesų derinimą. Taip pat ji pasidžiaugė ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės darbu, kartu nuodugniai analizuojant konkrečias situacijas, diskutuojant, lankantis „karštuosiuose taškuose“ Trakuose bei jų apylinkėse ir ieškant konstruktyvių sprendimų būdų.

Viena svarbiausių Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) nuostatų – siūlymas į Trakų istorinį nacionalinį parką papildomai įtraukti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės požiūriu vertingas teritorijas. Įgyvendinus šiuos pakeitimus, parko teritorija padidėtų iki 8 240,4 ha.

Numatoma stiprinti vertingiausių teritorijų apsaugą. Konservacinio funkcinio prioriteto zonos plotas padidėtų 633,8 ha ir sudarytų 55,9 proc. visos parko teritorijos, o ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zona padidėtų 738,5 ha ir užimtų 28,6 proc. parko teritorijos. Taip pat būtų atsisakoma žemės ūkio bei ūkinio (gamybinio-komunalinio) funkcinio prioriteto zonų.

Gyvenamojo funkcinio prioriteto zona padidėtų 161,1 ha, o rekreacinio funkcinio prioriteto zona sumažėtų 242,0 ha. Didžiausią įtaką šiam pokyčiui daro siūlymas Skaisčio ežerą priskirti konservacinio funkcinio prioriteto zonai.

Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemoje (ribų ir tvarkymo planuose) taip pat numatytas naujų Skaisčio ir Šulininkų hidrografinių draustinių, Akies bei Alsakių botaninių-zoologinių draustinių bei Varnikų miško gamtinio rezervato steigimas. Siekiant užtikrinti veiksmingesnę vertingų gamtinių kompleksų apsaugą, tikslinamos esamų draustinių ribos.

Įgyvendinus Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) sprendinius, funkcinio prioriteto zonų skaičius sumažėtų nuo 111 iki 51, o tai leistų supaprastinti teritorijos valdymą ir užtikrinti nuoseklesnį apsaugos priemonių taikymą.

Kultūros ministerijos inform.

The post Baigta rengti Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema appeared first on Voruta.