Juozas Duksa, Vinco lenkų okupacijos laikotarpiu (1925–1936 m.) dirbo mokytoju Pašaminės, Antakmenės, Švenčionėlių, Kaniūkų, Girežerio, Kapiniškių „Ryto” švietimo draugijos lietuvių mokyklose. Autoriaus archyvo nuotr.

 

Tomas Duksa, Lietuvos kartografas, inžinierius fotogrametristas, geografas, Vilnius, www.voruta.lt

XX a. pirmoje pusėje Rytų Lietuvoje labai dažnai keisdavosi valdžia. Galbūt nė vienas Lietuvos regionas nepatyrė, nepergyveno tiek karinių, politinių, teritorinių padalijimų, kiek minėtas kraštas.

Skaitydami spaudoje apie šį kraštą, dažniausiai įdėmiau sustojame ties Lenkijos okupacijos laikotarpiu, kai čia vyko stiprus lenkinimas – daugiausia per mokyklas, Bažnyčią, administraciją, kuris truko beveik 20 metų. Lenkmečiu lietuvių teisė melstis lietuvių kalba bažnyčiose buvo varžoma, tačiau šiame krašte atsirado drąsių žmonių, kovojančių už lietuvybę,– tai „Ryto“ draugijos mokytojai, dvasininkai (kunigai), gydytojai, kiti inteligentai.

Nors daugelis iš jų buvo suiminėjami, o kai kurie ir kalinami, bet savo pavyzdžiu jie žadino lietuvių norą ginti lietuvybę mokyklose, bažnyčiose, nepasiduoti krašto lenkinimui. Iš tokių žmonių galima paminėti veiklius lietuvių patriotus: Vilniaus ir Švenčionių lietuvių gimnazijų mokytojus kunigus Vincentą Zajančkauską, Kazimierą Trukaną, Kristupą Čibirą, Joną Skruodį, vargonininką Leoną Bielinį, kuris mokė jaunimą lietuvių liaudies dainų, platino draudžiamą spaudą.

Už priešinimąsi lenkų valdžiai lietuviai buvo persekiojami ir baudžiami. Paminėti žmonės puoselėjo krašto žmonių tautinį sąmoningumą. Lietuvybę stiprino lietuvių švietimo draugija „Rytas“, lietuvių šv. Kazimiero draugija. Lenkams valdant okupuotą Rytų Lietuvą, lietuviams nuolat teko kovoti dėl gimtosios kalbos teisių mokyklose. Prie minėtų žmonių reikėtų priskirti dar vieną Švenčionių krašto šviesuolį, inteligentą, pedagogą Juozą Duksą (1903-1954). J. Duksa buvo iškilus Lietuvos pedagogas, mokyklos direktorius ir aktyvus lietuvybės puoselėtojas Jis pasižymėjo patriotiškumu, ryžtinga veikla tarpukario Vilniaus krašte Lenkijos okupacijos metais, gindamas vietos gyventojų teises mokytis gimtąja kalba. Tarpukariu, kai Vilniaus kraštas buvo kontroliuojamas Lenkijos, lietuviškas švietimas patyrė stiprų spaudimą ir diskriminaciją.

Juozas Duksa gimė 1903 m. liepos 3 d. Švenčionių apskrities Švenčionėlių mieste Vinco ir Juzefos Duksų šeimoje. Jų šeimoje augo jaunesnis brolis Kazimieras ir sesuo Bronė. Lenkų okupacijos laikotarpiu šis miestas vadinosi „Nowe Swięciany“. Juozo Duksos vaikystės metai prabėgo Švenčionėliuose. Juose buvo įsteigtos kelios mokyklos: 1907 m. buvo įsteigta pirmoji pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma rusų kalba, 1915 m. kunigo Prano Čaglio pastangomis prie bažnyčios buvo įsteigta lietuviška pradinė mokykla. Ilgametėmis ir nelengvomis šviesuolių pastangomis 1919 m.sausio 9 d. buvo įkurta Švenčionių lietuvių gimnazija. Tai buvo reikšminga lietuvių inteligentijos rengimo įstaiga ir svarbus kultūros židinys Švenčionių krašte.

Juozas Duksa, gyvendamas Švenčionėliuose, gerai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei rusų kalbas, mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje. Jis anksti pasirinko mokytojo profesiją. Kad galėtų oficialiai dėstyti pradinėse mokyklose, kurias kuravo Vilniaus lietuvių švietimo draugija „Rytas“, būsimi mokytojai turėjo baigti pedagoginius kursus arba turėti pradinės mokyklos mokytojo cenzą. Norint įsteigti mokyklą, kad ji galėtų veikti, buvo būtina gauti lenkų valdžios leidimą, taip vadinamą koncesiją, kuri buvo išduodama tik metams. Kiekvienais metais būtina buvo gauti naują koncesiją.

1925 m. rugsėjo 2 d., tarpininkaujant „Ryto“ švietimo draugijai, buvo gautas lenkų valdžios leidimas Pašaminės kaime greta Švenčionėlių atidaryti lietuvišką mokyklą, kurioje panoro mokytis 28 vaikai. Juozas Duksa mokytojavo Pašaminės kaimo mokykloje, kurią vietos bendruomenė orga-nizavo siekdama apsaugoti vaikus nuo privalomo lenkinimo. J. Duksos veikla Pašaminėje užrūstino valdžią, nes beveik visi vaikai atėjo iš pradėtos steigti lenkiškos mokyklos. Jis buvo apkaltintas antilenkiškumo kurstymu, suimtas, bet greitai paleistas. Nuo 1926 m. sausio 28 d. iki lapkričio 26 d. mokykla neveikė. Tik tarpininkaujant Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijai, kuriai vadovavo dr. A. Rymas, Pašaminėje vėl buvo atidaryta lietuviška mokykla. Džiaugsmas buvo trumpalaikis, nes 1927 m. spalį Vilniaus krašte valdžia uždarė 48 lietuviškas pradžios „Ryto“ draugijos mokyklas. Nepaisant persekiojimų, J. Duksos ir kitų vietos šviesuolių dėka Pašaminės kraštas išlaikė stiprią tautinę tapatybę iki pat Vilniaus krašto susigrąžinimo.

Juozas Duksa mokytojavo Antalksnėje (Daugėliškio valsčiuje). Antalksnės kaimo mokykloje jis mokė vaikus gimtosios lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos. Jis neapsiribojo vien pamokomis, skatino mokinius ir pats asmeniškai rinko vietos tautosaką, užrašinėjo senolių dainas, pasakas bei papročius, kuriuos vėliau siųsdavo į Vilnių Lietuvių mokslo draugijai. Sąlygos lietuviškoms mokykloms tuo metu buvo ypač sunkios, o mokytojai nuolat patirdavo lenkų valdžios persekiojimą. Oficialioji lenkų valdžia kaimuose agresyviai steigė valstybines lenkiškas mokyklas ir vertė tėvus leisti vaikus į jas. Tačiau dėl didelio J. Duksos autoriteto ir pasiaukojimo beveik visi Antalksnės kaimo vaikai pasirinko lankyti lietuvišką mokyklą, palikdami lenkiškas klases tuščias. Mokykla tapo viso Antalksnės kaimo kultūriniu centru.

Čia J. Duksa organizavo slaptus lietuviškus vakarus, vaidinimus, suaugusiųjų švietimo kursus ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Už aktyvų lietuviškos švietimo veiklos organizavimą ir vaikų pritraukimą iš lenkiškų mokyklų Lenkijos valdžia J. Duksą apkaltino „antilenkišku kurstymu“ ir jį suėmė.

Toliau Juozas Duksa mokytojavo Švenčionėliuose. 1924–1939 m. čia veikė lietuviška šešiaklasė mokykla. 1929–1931 m. ši mokykla veikė be koncesijos. J. Duksa ne tik mokė vaikus lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, kitų dalykų. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių švietimo draugijos „Rytas”, šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyrių veikloje. Jos finansavo privačias lietuviškas mokyklas, skaityklas bei rėmė vadovėliais. Jis su kitais patriotais puoselėjo lietuvybę, kovojo prieš intensyvų lenkinimą Švenčionėliuose ir jo apylinkėse. Kartu su kitais lietuviais jis skiepijo meilę muzikai, menui, teatrui, gyvai reiškėsi kultūrinėje veikloje. Buvo rengiami vaidinimai, ėmė plisti lietuviška spauda. Nors lenkų administracija stengėsi gyventojus sulenkinti, šio krašto lietuviai stengėsi išsaugoti savo kalbą, tautinę tapatybę.

J. Duksa stengėsi susirasti bendraminčių Švenčionėliuose ir aplinkiniuose kaimuose, suburti žmones, kuriems rūpėjo tautinės kultūros išsaugojimas. Viena iš pasipriešinimo lenkų valdžiai formų buvo spektaklių organizavimas. Juozas Duksa su kitais mokytojais tai darė per atostogas. Jie pasikviesdavo daugiau jaunimo, turinčio aktorinių gebėjimų. Jokių kultūros namų šiame mieste nebuvo, dažniausiai vaidinimus mėgėjai rengdavo Švenčionėlių kino teatro salėje. Kaimuose tekdavo vaidinti kieno nors klojime. Šie vaidinimai buvo ne tik pramoga, bet ir tam tikras pasipriešinimas tuometinės valdžios vykdomam lenkinimui. 1930-aisiais, jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais, Švenčionėliuose suvaidintas spektaklis „Daina vakarinė“. Jame dalyvavo miesto ir aplinkinių kaimų lietuviai, iš jų – broliai Kazys ir Juozas Duksos.

„Vilniaus rytojaus” 1931 m. sausio 17 d. Nr. 5 (183) buvo rašyta, kad 1930 m. gruodžio 28 d. Švenčionėliuose vyko šv. Kazimiero draugijos valdybos metinis susirinkimas. Jame išrinkti nauji valdybos nariai. Aptarta, kaip išplėsti knygyną, kuriame buvo 1003 egz. knygų. Išgvildenti skaityklos atidarymo, buvusių vakarinių kursų suaugusiems organizavimo, artistų kuopos veiklos klausimai. Jame Juozas Duksa buvo patvirtintas šios draugijos Švenčionėlių skyriaus valdybos pirmininku. Išrinkti 1931 metams valdybos nariai: vicepirmininkas J. Jarmalis, sekretorius Z. Bečelytė, iždininkas A.Lapėnas, knygininkas V. Saukaitė, knygininko pagalbininkas K. Jusys. Buvo patvirtinta artistų kuopos valdyba: K. Jarmalis, V Gaidamavičius, B. Jasiulionis. Naują revizijos komisiją sudarė kunigas K. Pukėnas, K. Duksa, G. Steckaitė. Susirinkimo pabaigoje buvo sugiedotas tautos himnas. Palydint 1930-uosius, Vytauto Didžiojo metus, Švenčionėlių klebonas A. Jakovonis laikė mišias ir pasakė gražų pamokslą apie Vytauto Didžiojo nuopelnus.

Lenkijos okupacijos laikotarpiu po mokytojavimo Švenčionėliuose iki 1937 m. Juozas Duksa dirbo Dzūkijoje lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ išlaikomose mokyklose ir skaityklose, aktyviai platino lietuvybę, steigė ir organizavo lietuviškas mokyklas. Kaniūkų ir Girežerio mokyklos priklausė Vilniaus-Trakų apskrities Varėnos II valsčiui, o Kapiniškių mokykla – Gardino apskrities Marcinkonių valsčiui. Čia jis mokė vietos vaikus lietuvių kalbos, istorijos ir palaikė tautinę dvasią. Susipažinkime su minėtų kaimų mokyklomis. Kaniūkai – tai kaimas, nutolęs apie 4 km į šiaurės rytus nuo Žilinų kaimo prie Kaniūkų miško. Šioje mokykloje J. Duksa telkė tėvus, kad šie neleistų vaikų į valstybines lenkiškas mokyklas. Pamokų metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas Lietuvos istorijai, geografijai ir gimtajai kalbai, o po pamokų – slaptai tikybos katechezei lietuviškai, nes lenkų administracija reikalavo maldas ir katekizmą dėstyti tik lenkų kalba.

Girežeris – tai kaimas, nutolęs apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Varėnos, Dainavos girioje, prie Girežerio, Ilgio, Žežulio ežerų Čia jis ne tik mokė vaikus lietuvių kalbos, bet ir kūrė kultūrinį židinį: organizavo viešus minėjimus, pavyzdžiui, Vasario 16-osios proga, skirtus lietuvių tautiniam atgimimui, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, lavino jaunimą. Kapiniškiai – kaimas, esantis į pietvakarius nuo Marcinkonių prie Kapiniškių miško greta Margionių etnografnio kaimo. Kapiniškių kaime nuo 1924 m. veikė lietuviška „Ryto” draugijos mokykla, kurioje mokėsi apie 50 vaikų, tačiau 1934 m. ji buvo lenkų uždaryta.

Kai oficialios mokyklos būdavo laikinai uždaromos arba valdžia atimdavo leidimus, J. Duksa organizuodavo nelegalias pamokas namuose. Dirbdamas giliai šiluose esančiame Kapiniškių kaime, mokytojas J. Duksa rėmėsi kaimo jaunimu. Kapiniškėse jo pastangomis veikė skaitykla, suburtas neoficialus choras bei rengiami vaidinimai.Tai padėjo išlaikyti etnografinio krašto identitetą ir neleido vietos gyventojams asimiliuotis. 1934 m. lapkričio 13 d. kaimo gyventojai pastatė 17 m aukščio medinį kryžių, kurį nudažė tautinėmis spalvomis. Nuo 1933 m. kaime veikė šv. Kazimiero draugijos skyrius, kuris, uždarius mokyklą, įsteigė skaityklą. Ją lenkai uždarė 1936 m.

Kaip ir kiti to meto lietuvių pedagogai, mokytojas J. Duksa dirbo neapibrėžtumo sąlygomis – lenkų valdžia kasmet reikalavo atnaujinti mokytojo koncesijas, o už tautinę veiklą grėsė piniginės baudos, kratos arba ištrėmimas. Už savo pedagoginį darbą ir lietuvybės puoselėjimą mokytojas buvo lenkų valdžios suimtas, o mokykloje ir jo namuose atliktos kratos siekiant konfiskuoti lietuviškus vadovėlius bei spaudą. Kadangi beveik visi vietos vaikai rinkdavosi jo organizuojamas lietuviškas klases, o ne lenkiškas mokyklas, Lenkijos valdžia Juozą Duksą apkaltino „antilenkiškumo kurstymu“. Nepaisant trumpalaikių įkalinimų, paleistas jis vėl grįždavo prie savo kultūrinio darbo. Lenkijos okupuotame Rytų Lietuvos kraštė 1936 m. prasidėjo lietuviškų mokyklų uždarymas. To meto spaudoje buvo rašyta, kad 1937 m. buvo uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos. Buvo svarstomi skaudūs Vilniaus krašto lietuviško švietimo klausimai, susiję su Lenkijos valdžios vykdomu lietuviškų mokyklų bei skaityklų uždarinėjimu ir apribojimais. Mokytojas Juozas Duksa, baigęs mokytojo karjerą Kapiniškų mokykloje ir skaitykloje, tapo bedarbiu. Šis įvykis užfiksuotas 1937 m. registruojant bedarbius Marcinkonių policijoje.

Juozas Duksa, dirbdamas mokytoju Lenkijos okupuotose Dzūkijos mokyklose, domėjosi, kas tuo metu vyko Švenčionių krašte, jo gimtinėjė Švenčionėliuose. Jis gerai pažinojo to meto Švenčionėlių kunigus, kurie aktyviai dalyvavo šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyriaus veikloje. Kunigas Ambraziejus Jakavonis (1886–1944), lietuvybės puoselėtojas, dalyvavo Vilniaus krašto lietuvių draugijų veikloje, ruošdavo mokinius ir skatino juos stoti į lietuviškas gimnazijas. Kunigas Kazimieras Pukėnas (1905–1997) aktyviai bendradarbiavo su Švenčionėlių klebonu A. Jakavoniu. Kai A. Jakavonis buvo iškeltas iš Švenčionėlių į Eitminiškes, būtent kunigas K. Pukėnas 1934 m. užbaigė lietuvių liaudies namų statybos darbus bei rėmė juos asmeninėmis lėšomis. Kunigas K. Pukėnas prie lietuvių švietimo draugijos „Rytas” ir šv. Kazimiero draugijos veiklos aktyviai prisidėjo nuo 1932 metų, kai buvo įšventintas į kunigus.

Kaip rašė anuomet laikraštis „Vilniaus aušra“ 1934 m. Nr.9 (23), kad „Švenčionėlių parapijos šv. Kazimiero draugijos skyrius, pirmiausia kunigų A. Jakavonio ir K. Pukėno rūpesčiu, pasistatė gražius lietuvių liaudies namus. Ypač pasidarbavo visiems švenčionėliškiams žinomas jaunas, pilnas gerų norų ir energijos, veiklus kunigas K. Pukėnas”. 1934–1936 m. Švenčionėlių lietuvių liaudies namuose šv. Kazimiero draugijos skyrius telkė vietos lietuvius, organizavo kultūrinį-šviečiamąjį darbą ir išlaikė lietuvišką skaityklą. Be galo kūrybingi ir darbingi buvo 1934–1936 metai Švenčionėliuose. Tačiau lietuviška dvasia, lietuviškas teatras gyvavo neilgai. Lietuvių aktyvi kultūrinė veikla, lietuviškos tradicijos šiuose namuose nepatiko lenkų valdžiai. 1937 m. Švenčionėlių lietuvių liaudies namus lenkų administracija uždarė. Tuo metu buvo Švenčionių apskrityje uždarinėjami „Ryto“ draugijos skyriai.

1938 m. gruodžio 1 d. Juozas Duksa skiriamas į Švenčionėlių mokyklą laikinai eiti jaunesniojo mokytojo pareigas. 1939 m. buvo paskirtas į Švenčionėlių apskrities Dotinėnų kaimo mokyklą. Joje jis ėjo mokyklos vedėjo pareigas. 1939 m. liepos 2 d. Švenčionėliuose vyko Lietuvos švietimo draugijos „Rytas“ Švenčionėlių skyriaus steigiamasis susirinkimas. Jį vedė kunigas Konstantinas Gajauskas. Švenčionėlių skyriaus pirmininku buvo išrinktas Jonas Rukšėnas, o Jonas Dilys buvo atsakingas už bibliotekos darbą, J. Duksa buvo paskirtas revizijos komisijos pirmininku. Kitas skyrius buvo įsteigtas Mėžionėlių kaime.

Atgavus 1940 m. Vilniaus kraštą Juozas Duksa tęsė pedagogo darbą gimtuosiuose Švenčionėliuose. Nors dirbo sovietinėje švietimo sistemoje, J. Duksa liko ištikimas krikščioniškoms ir tautinėms vertybėms. Jis toleravo arba tiesiogiai neuždraudė mokiniams lankyti bažnyčią bei palaikė ryšius su vietos dvasininkais, rūpinosi švietimo sistemos atkūrimu sunkiu pokario laikotarpiu. Švenčionėliuose pradėjo veikti pilnavertė lietuviška mokykla. Iš pradžių ji veikė kaip pradinė mokykla, vėliau buvo reorganizuota į septynmetę, aštuonmetę, o ilgainiui tapo pirmąja Švenčionėlių vidurine mokykla. J. Duksa nuo 1940 m. gruodžio 1d. buvo patvirtintas etatiniam darbui jaunesniuoju mokytoju, kaip įsigijęs pradinės mokyklos mokytojo cenzą. Nuo 1941 m. sausio 1 d. buvo paliktas pastoviam etatiniam darbui I- ojo laipsnio vyresniojo mokytojo pareigose, mokant nustatytos kategorijos atlyginimą. 1942 m. tęsė darbą Švenčionėlių mokykloje, mokydamas vaikus lietuvių kalbos, matematikos ir kitų dalykų.

Nuo 1944 m. liepos mėn., kai Švenčionėliuose buvo atidaryta lietuviška progimnazija, jis buvo paskirtas jos direktoriumi. Sovietų valdžia, vykdydama aršią antireliginę (ateistinę) kampaniją, sekė mokyklos bendruomenę. Pokario metais, sovietinės okupacijos metu, jis vėl nukentėjo nuo režimo. 1948 m. už „politinio-idėjinio auklėjimo apleidimą“ ir mokinių religingumo toleravimą buvo viešai pasmerktas spaudoje ir atleistas iš mokyklos direktoriaus pareigų. Po šios publikacijos buvo griežtai uždraustas mokiniams bažnyčios lankymas. Juozas Duksa buvo vedęs, su žmona Maryte Kisielyte (Duksiene) 1942 m. susilaukė sūnaus Mindaugo Aleksandro. Mirus 1943 m. žmonai Marytei, vėliau jis vedė istorijos mokytoją Apoloniją Valiulytę (Duksienę). Jiems 1951 m. gimė sūnus Aloyzas. 1954 m. gegužės 11 d. Juozas Duksa mirė. Amžinam poilsiui jis atgulė Švenčionėliuose, Mėžionėlių kapinėse. Jis paliko ryškų pėdsaką kaip mokytojas, kuris dviejų skirtingų okupacijų metais sugebėjo išlaikyti lietuvišką identitetą. Neblėsta šviesus prisiminimas apie Juozo Duksos, iškilaus pedagogo, veiklą, neužmiršti jo nuveikti darbai okupuotos Lietuvos istorijoje.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Vincas Martikėnas, Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939.metais, Vilnius „Mokslas” 1989 m.

2 Pranė Makariūnienė, Vilniuje ir Vilniaus krašte 1915-1939 metais, Vilnius 1999m..

3. Valentinas Šiaudinis, Pašaminė ir jos mokykla, Voruta, 2012 04 14 Nr. 8 (746).

4. Vilniaus rytojus, 1931 m. sausio 17 d. Nr.5 (183) šv. Kazimiero draugijos Švenčionėliuose susirinkimas, 1930 m. gruodžio 28 d., 1936 m. Nr. 46 (734), 1936 m. Nr. 85 (773), 1937 m. Nr. 56 (846).

5. Aidas, 1939 m. liepos 11 d. Nr. 80 (162) Lietuvos švietimo draugijos „Rytas“ skyrių atidarymas Švenčionėliuose ir Mėžionėliuose.

6. Vilniaus aušra, 1934 m. Nr. 9 (23).

7. Juozo Duksos aprašas apie darbo paskyrimus, mokyklą, pareigas 1939-1942 m.