Ieva Bubinienė,  Henriko Vaitiekūno duktė

Su didžiuliu skausmu širdyje kviečiame atsisveikinti su Henriku Giedriumi Vaitiekūnu – Vyru, Tėčiu, Seneliu, Draugu ir Kolega.

Charizmatiškas, elegantiškas, savito stiliaus, stipraus charakterio ir nepakartojamo humoro. Jis turėjo savo požiūrį į gyvenimą, savas taisykles ir tą ypatingą manierą, kurią sunku nusakyti žodžiais, bet lengva prisiminti.

Mudu su Tėveliu turėjome savąją – tik mums abiem suprantamą, savus juokelius, paslaptis, susitarimus ir bendravimo būdą, kurio niekam nereikėjo nei aiškinti ir suprasti… Tai buvo mūsų mažas pasaulis, kuriame viskas buvo sava ir savaime suprantama.

Kartu su Mama skaitome Jūsų prisiminimus ir gražius žodžius apie Tėtį. Ašaros, gumulas gerklėje ir suvokimas ir kiek daug Jo liko jumyse…

Dabar lieka tuštuma. Noras paskambinti niekur nedings – tik nebebus, kam atsiliepti. Dar ne kartą norėsis išgirsti Jo balsą, pasidalyti dienos džiaugsmais, papasakoti tai, ką suprastume tik mudu ir kiekvieną kartą teks iš naujo suvokti, kad telefono kitame gale Jo nebebus…

Spalio 14 d. 14.00 val. urna bus pašarvota Olandų laidojimo namų 1-ojoje salėje.

Spalio 14 d. 18.00 val. Šv. Mišios už Henriką bus aukojamos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Spalio 15 d. 13.00 val. urna bus išnešama ir Henrikas palydimas į paskutinę kelionę Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Atsisveikindami kviečiame atsinešti vieną baltą gėlės žiedą – meilės, pagarbos ir šviesaus prisiminimo ženklą.

Prašome pasidalyti šia žinia, kad ji pasiektų visus, kuriems Henrikas, mano Tėtis buvo svarbus ir kurie norėtų Jį palydėti.

Tėveli, kaip man Tavęs trūks… Bet Tu liksi visur ir visada ten, kur būsiu aš.

The post Kviečiame atsisveikinti su Henriku Giedriumi Vaitiekūnu appeared first on Voruta.

Saulėtą rudens dieną mus pasiekė skaudi ir netikėta žinia – netekome kolegės, bendražygės, ilgametės Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjos Virginijos Budrikienės. Dar visai neseniai drauge tvarkėme paskutines enciklopedijos iliustracijas, džiaugėmės galėdami grąžinti jas paskolinusiems kraštiečiams. Atrodė, kad dar bus progų pasikalbėti, pasidalyti prisiminimais, pasidžiaugti nuveiktais darbais. Tačiau gyvenimas netikėtai sustojo palikdamas netekties skausmą ir šviesų atminimą.

Virginija gimė 1950 metų sausio 19 dieną Dvarnųjų kaime, tuometiniame Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio rajone, pokario kaimo amatininkų – siuvėjų Liudviko ir Aleksandros Liorantų šeimoje. Čia greta trijų seserų ir brolio prabėgo jos vaikystė ir formavosi vertybės, lydėjusios visą gyvenimą – darbštumas, atsakomybė, pareigingumas ir nuoširdus santykis su žmonėmis.

Mokėsi Pilviškių vidurinėje mokykloje, vėliau, 1971 metais, baigė Vilniaus statybos technikumą, įgijo techniko architekto kvalifikaciją. Dirbo Kolūkių statybos projektavimo institute, vėliau įvairių laikraščių redakcijose. 1972 metais sukūrė šeimą su iš Palangos kilusiu Antanu Budrikiu. Kartu užaugino tris vaikus – dukrą Irmą ir sūnus Sigitą bei Joną. Vaikai padovanojo tris anūkes ir keturis anūkus. Šeima buvo svarbi jos gyvenimo dalis, o rūpestis artimaisiais ir gebėjimas dalytis šiluma atsispindėjo ir kasdieniame bendravime su kolegomis.

1996 metais Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, vėliau tapęs Mokslo ir enciklopedijų leidybos centru, priėmė Klaipėdos krašto išeivijos atstovų iš JAV ir Kanados kvietimą rengti Mažosios Lietuvos enciklopediją. Taip prasidėjo didelis, daugelį metų trukęs darbas, skirtas vieno iškiliausių Lietuvos istorinių ir kultūrinių regionų atminčiai išsaugoti. 1999 metais į enciklopedijos rengimo grupę Virginiją pakvietė Vytautas Kaltenis, anksčiau dirbęs su ja laikraštyje „Diena“.

Pradėjusi jaunesniosios redaktorės darbą, Virginija pamažu perėmė vis sudėtingesnes užduotis, gilinosi į leidybos procesą, kaupė patirtį ir tapo patikima, atsakinga redakcijos darbuotoja. Jau po metų jai buvo patikėtas ir papildomas techninės redaktorės darbas. Kruopščiai skaitė enciklopedijos korektūras, taisė tekstus, rūpinosi leidinio kokybe, ne kartą grįždavo prie tų pačių puslapių, kad kiekviena detalė būtų savo vietoje. Jos darbas reikalavo kantrybės, atidumo, gebėjimo pastebėti tai, kas kito akiai galėjo likti nepastebėta.

Virginija talkino rengiant straipsnius ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos Menotyros redakcijoje bei Muzikos enciklopedijoje. Jai buvo patikimos sudėtingos, neatidėliotinos užduotys, o jos pastangos ir atsakingas darbas ne kartą įvertinti. Vis dėlto ypatingą vietą jos profesiniame kelyje užėmė Mažosios Lietuvos enciklopedija – ypač lietuvininkų šeimų rinkinių iliustracijų tvarkymas ir redagavimas.

Tai buvo darbas, kuriame susitiko istorija, atmintis ir gyvi žmonių likimai. Už kiekvienos nuotraukos slypėjo šeimos pasakojimas, už kiekvieno dokumento – išsaugota praeities dalelė. Virginija rūpinosi, kad šie liudijimai būtų tinkamai sutvarkyti, tiksliai pateikti ir išliktų ateities kartoms. Jos kasdienis, dažnai skaitytojui nematomas darbas prisidėjo prie to, kad Mažosios Lietuvos žmonių ir jų palikuonių atmintis rado vietą enciklopedijos puslapiuose.

Baigus rengti keturtomę Mažosios Lietuvos enciklopediją, 2010–2014 metais Virginija dirbo Mokyklinių ir mokslinių leidinių redakcijoje. Tačiau jos patirtis ir kruopštumas dar ne kartą buvo reikalingi tęsiant Mažosios Lietuvos atminimui skirtus darbus – ji sugrįždavo prie Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno rengimo.

Toks buvo mielos Kolegės profesinis kelias – nuoseklus, atsakingas, kupinas darbų, kuriems reikėjo kantrybės ir atsidavimo. Ji nevengė naujų užduočių, mielai priimdavo darbo iššūkius, o patikėtus darbus atlikdavo rūpestingai ir sąžiningai.

Vis dėlto Virginiją prisiminsime ne vien dėl jos atliktų darbų. Išliks jos šypsena, lydėjusi pokalbius, nuoširdus bendravimas, malonūs pašnekesiai ir vaišingumas. Išliks prisiminimai apie kolegę, su kuria buvo gera dirbti ir tiesiog būti drauge.

Atsisveikiname su Virginija liūdėdami, bet kartu jausdami dėkingumą, kad mūsų keliai susitiko. Dėkingumą už bendrus darbus, už jos patikimumą ir nuoširdumą, už šypseną ir paprastą žmogišką šilumą. Tegul ją lydi ramybė, o mūsų atmintyje ji išliks tokia, kokią pažinojome – darbšti, šviesi, miela ir visada pasirengusi padėti.

Jos rankų ir širdies prisilietimas liko knygose, o jos šviesus atminimas – žmonėse.

Buvę Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengimo grupės bendradarbiai

The post In Memoriam. Virginija Budrikienė (1950–2026) appeared first on Voruta.

The post Prezidentas reiškia užuojautą dėl žurnalisto Henriko Vaitiekūno mirties appeared first on Voruta.

Artimojo netektį lydi ne tik emocinis sukrėtimas, bet ir būtinybė per trumpą laiką priimti daugybę sprendimų. Reikia pasirūpinti palaikų paėmimu, šarvojimu, kapaviete, kremavimu arba laidojimu, tačiau kiekvienam iš šių veiksmų gali būti reikalingi skirtingi dokumentai.

Specialistai pataria pirmiausia atskirti tris procedūras: mirties fakto patvirtinimą, leidimo laidoti gavimą ir susitarimą su laidojimo paslaugų teikėju. Nors jos tarpusavyje susijusios, vienas dokumentas automatiškai neatstoja visų kitų.

Nuo ko pradėti?

Pagrindinis dokumentas, be kurio negalima pradėti laidotuvių organizavimo, yra medicininis mirties liudijimas. Jį išduoda gydytojas arba kita teisę tai padaryti turinti sveikatos priežiūros įstaiga. Dokumente patvirtinamas žmogaus mirties faktas, nurodomas mirties laikas ir kita procedūroms svarbi informacija.

Medicininio mirties liudijimo nereikėtų painioti su civilinės būklės akto įrašą patvirtinančiu išrašu. Pirmasis dokumentas reikalingas praktiškai organizuojant laidojimą, o antrojo gali prireikti tvarkant paveldėjimo, draudimo, bankų ar kitus su mirusiojo turtu susijusius reikalus.

Laidojimo paslaugos Kaune paprastai pradedamos organizuoti pateikus:

• medicininį mirties liudijimą;

• laidotuves organizuojančio asmens tapatybės dokumentą;

• pagrindinius mirusiojo duomenis;

• informaciją apie pasirinktą laidojimo būdą ir kapines;

• mirusiojo asmens dokumentą, jeigu jis yra išlikęs ir jo prašo paslaugos teikėjas.

Mirusiojo pasas ar tapatybės kortelė ne visais atvejais yra pagrindinis leidimui laidoti būtinas dokumentas, todėl jo neradus nereikėtų manyti, kad laidotuvių organizuoti nepavyks.

Ko reikia norint gauti leidimą laidoti?

Laidojant Kauno miesto savivaldybės prižiūrimose kapinėse būtina gauti leidimą laidoti. Pagal oficialiai skelbiamą tvarką jis išduodamas laidojančiam asmeniui pateikus rašytinį prašymą, medicininį mirties liudijimą ir savo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Jeigu žmogus laidojamas jau turimoje šeimos kapavietėje, papildomai reikalingas už jos priežiūrą atsakingo asmens prašymas arba rašytinis sutikimas. Tai itin svarbu, kai laidotuves organizuoja vienas giminaitis, tačiau kapavietė oficialiai priskirta kitam žmogui.

Kauno savivaldybė nurodo, kad leidimo išdavimo trukmė – viena darbo diena. Elektroniniu būdu leidimas išduodamas tik laidojant naujoje kapavietėje Vainatrakio kapinėse arba kolumbariumo nišoje. Kolumbariumai veikia Seniavos, Petrašiūnų ir Romainių I kapinėse. Kitais atvejais gali tekti kreiptis į Kauno SĮ „Kapinių priežiūra“ ar jos padalinį. Tiksli tvarka pateikiama Kauno miesto savivaldybės elektroninių paslaugų sistemoje.

Laidojant šeimos kapavietėje svarbiausias yra atsakingo asmens sutikimas

Viena dažniausių praktinių kliūčių kyla ne dėl medicininio mirties liudijimo, o dėl neaiškios kapavietės priežiūros teisės. Šeima gali daugelį metų prižiūrėti kapą, tačiau kapinių registre už jį atsakingu asmeniu gali būti įrašytas konkretus giminaitis.

Dar prieš nustatant laidotuvių datą verta pasitikslinti:

• kas oficialiai registruotas kapavietės prižiūrėtoju;

• ar kapavietėje pakanka vietos naujam laidojimui;

• ar nepažeidžiamas minimalus ankstesnio laidojimo terminas;

• ar reikalingas rašytinis kitų asmenų sutikimas;

• kokius duomenis apie ankstesnius palaidojimus turi kapinių administratorius.

Jeigu atsakingas asmuo negali atvykti, reikėtų iš anksto suderinti, kokios formos sutikimas bus priimamas. Paprastas žodinis giminaičio patvirtinimas gali būti nepakankamas.

Kokių papildomų dokumentų reikia kremuojant?

Pasirinkus kremavimą, dokumentų sąrašas gali būti platesnis. Be medicininio mirties liudijimo ir laidotuves organizuojančio asmens tapatybės dokumento, pateikiamas nustatytos formos prašymas kremuoti. Jeigu mirusysis buvo raštu išreiškęs valią būti kremuotas, pateikiamas šią valią patvirtinantis dokumentas. Jeigu tokios valios nėra, gali būti prašoma artimųjų rašytinio patvirtinimo, kad dėl kremavimo tarp jų nėra nesutarimų. Atsižvelgiant į konkrečią situaciją, gali prireikti santuoką ar giminystę patvirtinančių dokumentų.

Kremavimas negali būti atliekamas, jeigu tarp artimųjų kyla ginčas ir apie jį raštu informuojamas kremavimo paslaugos teikėjas. Speciali tvarka taip pat taikoma ekshumuotiems palaikams arba atvejams, kai mirties aplinkybes tiria teisėsauga. Pagrindines sąlygas nustato Žmonių palaikų laidojimo įstatymas.

Gavus urną paprastai išduodamas kremavimą ir urnos perdavimą patvirtinantis dokumentas. Jį verta saugoti iki urnos palaidojimo kapavietėje, kolumbariume ar kitu teisės aktų leidžiamu būdu.

Jei žmogus mirė užsienyje, dokumentų bus daugiau

Kai mirtis įvyko kitoje valstybėje, pirmiausia reikalingas tos šalies institucijos išduotas mirties dokumentas. Priklausomai nuo valstybės ir galiojančių tarptautinių susitarimų, dokumentą gali tekti legalizuoti arba patvirtinti pažyma „Apostille“ bei išversti į lietuvių kalbą.

Parvežant palaikus karste taip pat gali reikėti:

• leidimo palaikams gabenti;

• mirusiojo asmens dokumento;

• mirties priežastį patvirtinančių medicininių dokumentų;

• pažymos apie karsto paruošimą ir sandarumą;

• transportavimo ar konsulinio dokumento.

Vežant urną procedūra dažniausiai paprastesnė, tačiau reikalingas mirties liudijimas ir kremavimo faktą patvirtinantis dokumentas. Reikalavimai priklauso nuo šalies, todėl juos būtina tikrinti prieš užsakant transportą.

Nepamirškite dokumentų laidojimo pašalpai

Laidotuves organizuojantis asmuo gali kreiptis ir dėl laidojimo pašalpos. 2026 metais jos dydis siekia 592 eurus, arba aštuonis bazinės socialinės išmokos dydžius. Prašymą galima pateikti savivaldybei arba elektroniniu būdu per Socialinės paramos šeimai informacinę sistemą. Kauno savivaldybė nurodo, kad kreiptis galima ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo teisės į pašalpą atsiradimo. Kai prašymas ir visi dokumentai pateikiami per pirmąsias 10 darbo dienų, sprendimas bei išmoka turi būti atlikti ne vėliau kaip per 24 valandas. Tvarkant šią išmoką verta turėti savo tapatybės dokumentą, prašymui reikalingus duomenis ir medicininį mirties liudijimą, jeigu informacijos apie mirtį nėra registruose.

Vienas aplankas gali padėti išvengti klaidų

Netekties metu dokumentai lengvai pasimeta, todėl praktiška viską laikyti viename aplanke. Jame turėtų būti medicininis mirties liudijimas, leidimas laidoti, kapavietės dokumentai, kremavimo pažymos, paslaugų sutartys ir sąskaitos. Originalus verta nuskenuoti arba nufotografuoti, o institucijoms perduodant dokumentą pasitikslinti, ar bus grąžintas jo originalas. Taip pat svarbu patikrinti, ar visuose dokumentuose vienodai įrašytas mirusiojo vardas, pavardė, gimimo data ir kiti duomenys – net nedidelė klaida gali sustabdyti procedūrą.

Laidojimo paslaugos Kaune gali apimti dalies administracinių veiksmų sutvarkymą, tačiau šeimai vis tiek naudinga žinoti, kieno vardu pateikiami prašymai ir kur lieka dokumentų originalai. Aiškiai paskyrus vieną už dokumentus atsakingą žmogų, sumažėja rizika, kad skirtingi giminaičiai vienu metu pateiks prieštaringą informaciją ar praleis svarbų formalumą.

The post Kokie dokumentai reikalingi organizuojant laidotuves? appeared first on Voruta.

Rugsėjo 12 d. eidamas 86-uosius metus po sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, tremtinys, visuomenininkas Povilas Varanauskas. 

P. Varanauskas gimė 1941 m. vasario 21 d. Kalneliškių kaime, Pasvalio rajone. Vos trijų mėnesių kartu su tėvais buvo ištremtas į Tomsko sritį. 1947 m. su motina pabėgo iš tremties ir grįžo į Lietuvą.

Baigė Kauno politechnikumą ir Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Daugiau kaip du dešimtmečius dirbo Kauno politechnikos institute, dėstė, vadovavo mokslinei laboratorijai. Buvo Lietuvos valstybinės premijos laureatas, nusipelnęs išradėjas, paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, sukūrė apie 400 išradimų.

Aktyviai įsitraukė į Lietuvos Atgimimo veiklą. Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Sąjūdžio Seimo narys, vienas Lietuvos tremtinių klubo kūrėjų, savaitraščio „Tremtinys“ redaktorius. 1989 m. birželio 14 d. organizavo pirmąjį Gedulo ir Vilties renginį Lietuvoje.

1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Parlamente dirbo švietimo, mokslo ir kultūros, piliečių teisių, tautybių, rezistencijos dalyvių teisių bei kitose srityse.

Vėlesniais metais tęsė visuomeninę veiklą, buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys.

2000 m. už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant nepriklausomą Lietuvos valstybę apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

LRS pranešimas

The post In Memoriam. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Povilas Varanauskas (1941–2026) appeared first on Voruta.

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad, eidamas aštuoniasdešimt šeštuosius metus, mirė literatūrologas, literatūros kritikas, pedagogas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos narys prof. dr. Petras Bražėnas.

„Į Amžinojo poilsio šalį iškeliavo literatūrologas, vienas įdomiausių ilgamečių kritikų, žmogus, perskaitęs vos ne visų savo kolegų knygas (pirmiausia – prozos), jas daugybę kartų aptaręs ir raštu, ir žodžiu, lydėdamas tuos kolegas po visą Lietuvą, skleidęs gerą žinią apie jų kūrybą. Tai buvo vienas tų Lietuvos rašytojų sąjungos narių, kuris nemokėjo pasakyti: „Ne, negaliu, nedalyvausiu, nepagelbėsiu“. Petras Bražėnas nuoširdžiai tarnavo savo broliams ir sesėms rašytojams, suvokė savo kaip kritiko misiją“, – prisimena Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, prozininkė, vertėja Birutė Jonuškaitė.

Petras Bražėnas gimė 1941 m. sausio 1 d. Mažeikiuose, Molėtų rajone. 1958 m. baigė Molėtų vidurinę mokyklą, 1958–1960 m. dirbo akmenskaldžiu, kultūros namų direktoriumi. 1960–1965 m. studijavo Vilniaus universitete lituanistiką. Iki 1970 m. mokytojavo Molėtuose. 1978 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją.

Ypatingas ir itin reikšmingas Petro Bražėno profesinės veiklos etapas buvo susijęs su rašytojų bendruomene. 1976–1990 m. jis ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretoriaus, o 1985–1990 m. – valdybos pirmojo sekretoriaus pareigas. Ilgus metus buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcinės kolegijos narys. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu buvo nuo 1975 metų.

Nuo 1990 m. iki 2013 m. Petras Bražėnas dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau – Lietuvos edukologijos universitetas). Nuo 1992 m. ėjo Lituanistikos fakulteto dekano pareigas, buvo docentas, Lietuvių literatūros katedros profesorius. Nuo 1995 m. buvo šio universiteto senato narys, nuo 1999 m. – mokslo darbų žurnalo „Žmogus ir žodis“ redakcinės kolegijos narys. Petras Bražėnas išugdė ne vieną lituanistų bei mokytojų kartą, dalydamasis giliomis žiniomis, akademiniu reiklumu ir pedagogine išmintimi.

Kritikos straipsnius ir recenzijas spaudoje Petras Bražėnas skelbė nuo 1971 metų. Jis įsitvirtino kaip vienas autoritetingiausių XX a. antrosios pusės bei šiuolaikinės lietuvių prozos tyrinėtojų ir vertintojų. Išleido reikšmingas literatūrologijos ir kritikos knygas: „Ties dešimtmečių riba: kritikos etiudai“ (1974), „Žmogus ir žodis prozoje“ (1978), „Romano šiokiadieniai ir šventės“ (1983), fundamentalią monografiją „Juozo Apučio kūryba“ (2007), mokslo darbų apžvalgą „Žmogiškųjų vertybių meninė raiška XX amžiaus lietuvių prozoje“ (2008), studiją, straipsnių ir recenzijų rinkinį „Amžininkai ir bendraamžiai“ (2010), knygą „Rudeninės pabiros“ (2021). Taip pat sudarė Juozo Apučio kūrybos rinktinę „Tolimas Balčios kraštas: apysakos ir novelės“ (2016).

Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės, dar viena išskirtinė Petro Bražėno veikla – jo moderuojami literatūros vakarai: „Salės būdavo pilnos, nes visi žinojo: jeigu vakarą veda Petras Bražėnas, nuobodu nebus. Jis taip mokėjo prakalbinti knygą pristatantį kolegą, taip gerai būdavo susipažinęs su jo kūryba, kad net ir pora valandų pralėkdavo nepastebimai. Išskirtinis Petro Bražėno humoras, šmaikštumas, gebėjimas atrasti giliai paslėptus „grūdus“ nuteikdavo viltingai ir patį rašytoją, ir jo skaitytojus. Tokį nepaprastai lengvą, įdomų, charizmatišką jo bendravimą su auditorija minėjo ir dar ilgai minės kolegos bei turbūt šimtai jo ugdytų studentų.“

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė pabrėžia, kad Petras Bražėnas buvo itin pagarbus ir dėmesingas mirties atveju, išlydėdamas kolegas rašytojus: „Daugelis padėką Petrui Bražėnui reiškusių jo amžininkų pasitiks jį jau Anapus. Svarbu pridurti, kad, kol sveikata leido, Petras juos išlydėdavo nuoširdžiu atsisveikinimo žodžiu prie kapo, rašė nekrologus. Jam šis žanras buvo priimtinas, atrodė reikalingas, žmogiškas ir net būtinas. Tačiau šiandien, bandydami sutalpinti į šį žanrą palydimuosius žodžius pačiam Petrui Bražėnui, prisimindami jo šmaikštumą, galėtume tik pasakyti: kur jau ten! Tai neįmanoma! Bet kokio, net ir paties ilgiausio, nekrologo siūlės suplyš – tokios asmenybės nenusakysime keliais prirašytais lapais.“

Už svarų indėlį į literatūros mokslą ir kultūrą Petras Bražėnas 2021 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Petrą Bražėną prisiminsime kaip išskirtinės erudicijos literatūrologą, įžvalgų prozos tyrinėtoją, autoritetingą kritiką, telkiančią asmenybę bei mylimą profesorių, kurio prasmingi darbai ir atsidavimas lietuvių kultūrai išliks ryškia mūsų literatūros istorijos dalimi.

Nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą, artimuosius, bičiulius, kolegas.

Informaciją apie atsisveikinimą su velioniu paskelbsime artimiausiu metu.

Lietuvos rašytojų sąjungos inform.

The post In Memoriam. Petras Bražėnas (1941–2026 ) appeared first on Voruta.

Kam derėtų palikti tai, ką sukaupėme per gyvenimą – artimiesiems, valstybei, o gal ir mums svarbiems tikslams – apie tai festivalyje „BŪTENT!“ diskutavo gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, advokatas Girius Ivoška ir nuomonės formuotoja Fausta Marija Leščiauskaitė.

Apie testamentą dažnas ima galvoti tik vyresniame amžiuje arba tada, kai atsiranda konkreti priežastis. „Tuščių narvų“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad testamentą šiuo metu yra sudarę vos 8 proc. Lietuvos gyventojų. Dar 35 proc. teigia svarstantys tai padaryti, 38 proc. apie testamentą nėra galvoję, o 19 proc. jo sudaryti nesvarsto.

Ne priešmirtinis aktas, o valia galvojant apie kitus

Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis mano, kad viena svarbiausių priežasčių, kodėl apie testamentą kalbėti vis dar sunku, yra tiesioginė jo sąsaja su mūsų pačių mirtimi.

„Mirtis mūsų visuomenėje apskritai yra tabu. Apie abstrakčią mirtį kalbėti galime, bet kai kalba pasisuka apie mano konkrečią mirtį – kad aš išeisiu ir kad reikia su tuo susitvarkyti, – tampa labai sudėtinga. Žmonės linkę konkrečiai jiems nemalonius dalykus ignoruoti: avarijos įvyks visiems, tik ne man, nelaimės nutiks visiems, tik ne man, ir mirtis ištiks visus, tik ne mane“, – sako E. Laurinaitis.

Testamento sudarymą apsunkina ir būtinybė labai konkrečiai apsispręsti, kam bei ką norime palikti, kartu susitaikant su tuo, kad mūsų pasirinkimai nebūtinai pradžiugins visus. „Mes norime būti geri visiems, bet tai yra neįmanoma. Reikia pasiruošti tam, kad kažkas bus patenkintas mano sprendimu, kažkas – ne. Bet tai yra mano sprendimas ir aš jį priimu“, – pažymi psichoterapeutas.

E. Laurinaitis siūlo į testamentą pažvelgti ir iš visai kitos pusės – ne kaip į pasiruošimą mirčiai, o kaip į rūpestį tais, kurie liks po mūsų.

„Pozityvu visų pirma tai, kad sudarydamas testamentą aš galvoju apie tuos, kurie lieka. Aš negalvoju tik apie save – galvoju apie tai, kas bus po manęs, kas tęs mano pasirūpinimą kitais. Testamentas ne veltui vadinamas paskutine valia – juo žmogus parodo, ką galvoja ir ko nori“, – pažymi jis.

E. Laurinaičiui ši tema nėra vien teorinė. Jis pasakoja, kad su žmona testamentus sudarė būdami maždaug 55-erių. „Pagalvojome apie žmones, kurie yra aplink mus, ir man asmeniškai tai nesukėlė jokių didelių emocijų. Tai nebuvo priešmirtinis aktas – tai buvo valios aktas, galvojant apie kitus“, – sako psichoterapeutas.

Tema, kurią vis norisi atidėti

Nuomonės formuotoja Fausta Marija Leščiauskaitė pripažįsta apie testamento sudarymą galvojusi ne kartą, tačiau ši tema jai vis dar nėra lengva. „Aš tikiuosi, kad tai tolima, bet tikrai svarstyta ne kartą. Tuo pačiu baugi. Atidėliojama“, – neslepia ji.

Pasak F. M. Leščiauskaitės, prieš dvejus metus gimusi dukra pakeitė ir jos požiūrį į tai, ką reiškia palikti kažką po savęs. „Šiandien man kaip niekada mažai įdomu, ką paliksiu po savęs kaip savo atminimą, ir kaip niekada svarbu, ką paliksiu savo vaikui. Tiek materialiai, tiek kokį pasaulį jai paliksiu“, – sako ji.

F. M. Leščiauskaitė svarsto, kad nuo testamento sudarymo gali atbaidyti ir įsivaizdavimas, jog tai sudėtinga, biurokratiška procedūra, kuriai reikia daug teisinių žinių ar pasiruošimo.

„Nors Lietuvoje testamento sudarymas nėra sudėtingas, man pačiai jis turi kažko sudėtingo – institucijų, raštų, formuluočių šleifą. Daug žmonių bijo biurokratijos. Jei testamento sudarymas būtų komunikuojamas labiau kaip „viens du, ir neskaudėjo“, gal turėtume šiek tiek kitokį vaizdą?“ – sako ji.

Ne mažiau svarbus yra paprastas kalbėjimas šia tabu tema. F. M. Leščiauskaitė primena, kad prieš dešimtmetį daugeliui panašiai nejauku buvo prisipažinti, kad lankosi pas psichoterapeutą.

„Tam, kad temos taptų įprastomis, reikia patiems imtis apie jas kalbėti. Jei kiekvienas mūsų į pokalbius su draugais įtrauktų klausimus: „O tu esi sudaręs testamentą? O kodėl? O kaip?“, gal ir pati tema ilgainiui nustotų atrodyti tokia nejauki“, – sako ji.

Kad svarbūs darbai nesustotų

Gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė testamentą jau sudarė. Savo palikimą ji nusprendė skirti sesei ir savo šiuo metu vadovaujamai nevyriausybinei organizacijai „Tušti narvai“.

„Procesas pas notarą buvo labai paprastas – užtruko apie penkiolika minučių. Viskas buvo aišku ir nesudėtinga. Ilgiau užtruko apsispręsti, kam noriu palikti savo turtą, nei pats testamento sudarymas“, – patirtimi dalijasi G. Vaitkevičiūtė.

Pasak jos, sprendimas dalį palikimo skirti organizacijai kilo ne iš noro būti prisimintai, o iš supratimo, kad pokyčiams gyvūnų apsaugos srityje reikia daug laiko.

„Man svarbiausia buvo suvokimas, kad kova už gyvūnų apsaugą nebus trumpa. Kad šioje srityje būtų pasiektos pergalės, reikės laiko, atkaklumo ir tęstinumo. Paramos įtraukimas į testamentą man atrodė kaip paprastas būdas užtikrinti, kad net ir po mano gyvenimo gyvūnų apsauga Lietuvoje stiprėtų, kad kova nesustotų“, – sako „Tuščių narvų“ vadovė.

Savo pasirinkimu ji norėjo parodyti ir tai,  kad testamentas nebūtinai reiškia kategorišką sprendimą arba artimiesiems, arba organizacijai. Žmogus gali pats apsispręsti, kaip paskirstyti savo turtą ir kokią jo dalį skirti šeimai, o kokią – organizacijai ar kitam jam svarbiam tikslui.

„Tai pirmiausia kvietimas pačiam žmogui pagalvoti, kas jam svarbu ir kas turėtų nutikti su jo sukauptu turtu ateityje. Testamentu galima pasirūpinti artimaisiais ir kartu dalį savo turto skirti darbui, kurio prasme žmogus tiki. Tokiu atveju palikimas tampa būdu išsaugoti tai, kas mums svarbu, ir leisti mūsų vertybėms gyvuoti toliau.“, – pažymi G. Vaitkevičiūtė.

„Tinkamo“ amžiaus testamentui nėra

Advokatas, advokatų profesinės bendrijos „Constat“ vyresnysis teisininkas Girius Ivoška teigia, kad viena dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės delsia, yra klaidingas įsitikinimas, jog kartą sudarytas testamentas tampa galutiniu sprendimu.

„Testamentą gali sudaryti kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo. Svarbiausia žinoti, kad tai nėra akmenyje iškaltas dokumentas visam gyvenimui. Testamentą galima pakeisti, papildyti ar panaikinti bet kada, jei tik pasikeičia žmogaus gyvenimo aplinkybės ar sprendimai dėl disponavimo turtu ar pinigais“, – sako G. Ivoška.

Kaip tik todėl, jo teigimu, nėra būtinybės laukti vyresnio amžiaus ar nežinia kada atsirasiančio aiškumo, kai žmogus jausis galutinai apsisprendęs dėl viso savo gyvenimo.

„Jeigu šiandien žmogus nori dalį turto palikti nevyriausybinei organizacijai, o ateityje jo nuostata pasikeis, galbūt atsiras naujos šeiminės aplinkybės ar jam asmeniškai dar svarbesnė kita organizacija, testamentą bus galima atnaujinti. Todėl nėra priežasties laukti „tinkamo“ amžiaus. Tinkamas laikas – bet kuri diena sulaukus pilnametystės“, – aiškina advokatas.

Jeigu žmogus miršta nepalikęs testamento, jo turtas paveldimas pagal įstatyme nustatytą tvarką ir paveldėjimo eiles. „Kai žmogus neišreiškia valios pats, įstatymiškai ją pakeičia bendros taisyklės. Todėl tiems, kuriems svarbu sprendimus priimti patiems, testamentas yra aiškiausias būdas tą valią įtvirtinti“, – atkreipia dėmesį G. Ivoška.

Zenpr.lt pranešimas

The post „Mirtis ištiks visus, tik ne mane“: kodėl lietuviai vis atidėlioja testamento sudarymą appeared first on Voruta.

Akademikas Algirdas Gaižutis, www.voruta.lt

Jūs negalite patekti į tą pačią upę du kartus.
Mokslas yra organizuotos žinios.
Išmintis yra organizuotas gyvenimas.
Mane labiau stebina du dalykai,
žvaigždėtas dangus virš manęs ir
moralinis įstatymas manyje.

Immanuel Kant

Brangieji,

Lietuva palydėjo tą, kuri buvo pirmoji – mūsų Gintarinė ledi – profesorė, habilituota mokslų daktarė Kazimira Danutė Prunskienė. Nurimo lyg jūroje audra – kilusi, prisiminus istorinę asmenybę. Malonu, kad spauda pakankamai gražiai ir subtiliai prisiminė valstybės istorijos švyturiu tapusią moterį. Iškili asmenybė, drąsi, nuoširdi lietuvė – moteris nuo Labanoro girios. Velionė Kazimira Danutė Prunskienė savo darbais įėjo į mūsų visų tautiškumo, pasąmonės ugdymą. Apie mirusius gerai arba nieko, bet apie šią moterį negali pasakyti nieko kito– man iškyla tik geriausi, šilti, prisiminimai.

Teko pažinti Kazimierą Danutę, mokslininkę, Maskvoje, Lietuvos Akademijos koridoriuose, stebėti jos mokslinį kelią Vilniuje ir Maskvoje. Įsiminė man ji kaip ir jau draugė, Kazimiera Danutė Prunskienė, kada užėmė vadovaujamas pareigas okupuotoje Lietuvoje. K. D. Prunskienė tarsi žaltvykslė sužibo reikiamu laiku mūsų padangėje. Velionė nesiekė geresnio automobilio ar skanesnių vaisių ir rūbų iš elito parduotuvių. Man ir daugeliui ji ne kartą yra sakiusi – „tai materialu ir laikina“. Po vieno susitikimo jos laukė vairuotojas važiuoti kelias gatves senamiesčiu, bet ji nutarė eiti pati, tai tik parodo, kad juodos volgos jai neimponavo gyvenimo tikslo.

Mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, suplazda trispalvė, Lietuva pradeda busti. Po metų ne kažkokioje nomenklatūrinėje salėje ar politiniuose rūmuose, o mokslo šventovėje, Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje profesorė, habilituota mokslų daktarė, LTSR Aukščiausios Tarybos deputatė, LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja sukviečia tuos, kuriems brangi Lietuva – į Sąjūdžio suvažiavimą. Šalia jos stovi Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, akademikas Justinas Marcinkevičius, dr. Meilė Lukšienė, režisierius Arūnas Žebriūnas ir daugelis kitų; dabar visi jie ten aukštai Anapusybėje posėdžiauja, į savo gretas priima ir Gerbiamą Kazimierą Danutę. Ji buvo Operos baleto teatre ir paragino, kad jau laikas ir Lietuva išstojo TSKP. O 1990 kovo 11 dieną vakare ji aiškiai pasakė – laikas skelbti. Taip ir buvo padaryta – paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė. Šviesios atminties Profesorė Kazimiera Danutė Prunskienė tapo viena iš Nepriklausomybės Akto signatarų. Kazimiera Danutė išrenkama ministre pirmininke. Jai visada rūpėjo mokslas, kaip išugdyti kuo daugiau išsilavinusių asmenybių.

Vienas pirmųjų Atkurtos Lietuvos Vyriausybės nutarimų – Vilniaus pedagoginiam institutui skubiai suteikti naujas patalpas. Ji perduoda partinės mokyklos patalpas fakultetams ir leidžia įsikelti pedagoginiam institutui, vėliau tapusiam universitetu. Taip pat perduoda institutui bendrabutį. Ji išvyksta į penkias svarbiausias pasaulio valstybes, pirmasis vizitas – JAV, vėliau į Angliją, Prancūziją, Vokietiją. Ji drąsiai pasako – mes laisvi, ji nebijojo užsienio saugumo agentų ir galimo savo tragiško likimo dėl savo veiklos. Po šio vizito Lietuvą pradeda pripažinti pasaulis. Maskva stiprina savo gniaužtus, ji, kaip ekonomistė, supranta, kas yra ekonominė blokada –bando visaip spręsti šį klausimą, tačiau dešinioji dauguma spaudžia. Ji nesileido į politines rietenas ir debatus, o išliko tikra Gintarine ledi, įrašyta mūsų istorijoje.

Ji, moteris, žemės ūkio ministrė, ji, moteris, kandidatė į prezidentus. Visur ji mokėjo diplomatijos ir politinės kultūros, kurios labai trūksta nūdienoje.

Mano ir Kazimieros Danutės Prunskienės keliai dažnai susitikdavo visuomeninėje, mokslinėje ir politinėje plotmėje. Likimas lėmė, kad teko tapti jų politinio sąrašo vedliu. Noriu pastebėti, kad ji mane imponavo kaip mokslininkė, mylinti ir mylima mama, močiutė, tikra lietuvė, o ne politikė. Aš Seime buvau 1 dieną, pasirinkdamas akademinį ir vadovaujamąjį darbą, toliau tęsti rektoriaus pareigas. Kada atsisakiau Seimo nario mandato, ji nepyko, patylėjus suprato, kad mokslinis potencialas, kurį kūriau, yra svarbiau, negu politinis. Man šis politinis laukas buvo svetimas, kadangi buvo jau praėjusi nepriklausomybės aušra, tad palikau jį kitiems.

Profesorė dažnai lankėsi universitete, bendravo su studentais, nors jos darbotvarkė nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro buvo užimta. Aš dažnai per upę matydavau jos kabinete ilgai degant šviesą. Mintimis palydint Gerbiamą Kazimierą Danutę Prunskienę, visada priminsiu jos žodžius – „Mes su Algirdu Mykolu Brazausku ir kitais kūrėme Lietuvą“, kuri, kaip matome, dabar sugrįžta į senosios Europos šeimą.

Ji nesivaikė žurnalų ir portalų viršelių. Atėjus gyvenimo tarpsniui, kada teko išsiskirti su savo vyru Prunskumi, ji tai padarė taip subtiliai ir taip gražiai, kad dabartinė visuomenė turėtų daug ko pasimokyti, nes kito žmogaus liga ir ydos kartais gali tiesiog būti nepakeliamos ir sunkios, ypatingai kūrybingam ir mokslo žmogui. Ji iki paskutinio stengėsi, tačiau kartais gyvenimo keliai išsiskiria, bet lieka gražūs prisiminimai.

Pabaigai – klysti yra žmogiška, kartais mes priimame sprendimus, kurie būna numatyti ateičiai, tačiau trumparegiški žmonės juos priima tiesiogiai. Deja, nors sunki liga sustabdė profesorės gyvenimą, tačiau Lietuvos ir Maskvos akademikų dėka Kazimiera Danutė mylimųjų tarpe nugyveno gražų, prasmingą gyvenimo tarpsnį, kuris išliks visų mūsų atmintyje. Vienas iš jos bendražygių, aplankęs sunkiai sergančią profesorę Kazimierą Danutę Prunskienę, negalėjo patikėti, kad ji sugiedojo Lietuvos himną.

Mūsų himno žodžiai „Vardan tos Lietuvos“ tarsi įprasmina Kazimieros Danutės Prunskienės, mokslininkės, politikės, visuomenininkės viso gražaus prasmingo darbo Lietuvai, jos žmonėms, gyvenimo esmę.

Ramaus poilsio, mūsų brangi profesore, Vilniaus Antakalnio pušynų gojelyje, šalia tų, kurie buvo drauge gyvenimo kelyje…

The post Kazimirą Danutę Prunskienę palydėjus appeared first on Voruta.

Eidama 84-uosius gyvenimo metus, šiandien mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministrė Pirmininkė profesorė Kazimira Danutė Prunskienė.

K. D. Prunskienė gimė 1943 m. vasario 26 d. Vasiuliškės kaime, Švenčionių rajone (Prano ir Onos Stankevičių šeimoje).

1949–1960 m.  mokėsi Kūrinių kaimo pradinėje mokykloje, Švenčionių rajono Kaltanėnų septynmetėje mokykloje, Vilniaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija).

1958–1960 m. dirbo Vilniaus lengvosios pramonės technikume sekretore-mašininke.

1960–1965 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas) Pramonės ekonomikos fakultete, įgijo ekonomistės specialybę.

1964–1965 m.  dirbo Vilniaus namų statybos kombinate ekonomiste, 1965–1986 m. – Vilniaus universitete asistente, vyresniąja dėstytoja, docente, Pramonės ekonomikos fakulteto prodekane, docente ir vyresniąja moksline bendradarbe. 1970–1971 m. studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1971 m. Vilniaus universitete apgynė kandidato disertaciją „Konditerinių gaminių gamybos ir vartojimo problemos Lietuvoje“. 1986 m. Estijos Mokslų akademijos ekonomikos institute apgynė daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Maisto ūkio struktūrinis-organizacinis tobulinimas: metodologija ir praktika“.

1986–1988 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja. 1988–1989 m. dirbo Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos rektore.

1988 m. birželio 3 d. išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė, viena populiariausių Sąjūdžio politikių – rinkimuose į Sąjūdžio Seimo tarybos narius surinko 192 balsus ir tik vienu balsu nusileido Romualdui Ozolui.

1989–1990 m. – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja.

1989 m. – išrinkta TSRS liaudies deputate Šiaulių teritorinėje rinkiminėje apygardoje, 1989–1990 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nare.

1990 m. kovo 4 d. – išrinkta į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Verkių rinkiminėje apygardoje Nr. 5 (Vilniaus miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 8 d. – pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybės Ministrė Pirmininkė. Nuo 1990 m. balandžio 24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui ruošti ir vykdyti pirmininkė, nuo 1990 m. birželio 5 d. – Lietuvos Respublikos įgaliota atstovė Baltijos valstybių taryboje. 1990 m. liepos11 d. – pavesta formuoti Valstybinę delegaciją tarpvalstybinėms Lietuvos Respublikos ir TSRS deryboms, 1990 m. rugpjūčio 21 d. – patvirtinta šios komisijos nare. 1991 m. vasario 5 d. – atleista iš Valstybinės delegacijos tarpvalstybinėms deryboms su TSRS, o 1991 m. vasario 14 – panaikintas įgaliojimas atstovauti Baltijos Valstybių Taryboje. Nuo 1991 m. vasario 18 d. – nuolatinės Ekonomikos komisijos narė.

1996–2008 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narė. Dirbo Ekonomikos komitete. Buvo Nepriklausomos frakcijos seniūnė, Šeimos ir vaiko reikalų, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijų narė. Nuo 2000 m. dirbo Ekonomikos, socialinių reikalų ir darbo, Europos reikalų komitetuose. Buvo Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijos pirmininkė, NATO reikalų komisijos narė, Komisijos Konstitucijos pataisoms rengti narė. Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų frakcijos seniūnė. Nuo 2008 m. dirbo Informacinės visuomenės plėtros ir Užsienio reikalų komitetuose, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijoje. Seniūnų sueigos, Moterų parlamentinės grupės narė.

1996–2000 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorė.

2004 m. – laimėjo rinkimuose į Europos Parlamentą, tačiau mandato atsisakė, likdama dirbti Seime.

2004–2008 m. – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrė.

2010–2014 m. – Lietuvos liaudies partijos pirmininkė.

17 knygų ir brošiūrų, apie 1000 mokslinių ekonominių ir publicistinių straipsnių autorė. Daugelio tarptautinių kongresų, forumų, konferencijų dalyvė ir pranešėja.

1991 m. K. D. Prunskienei Romoje įteiktas Minervos prizas už politinę veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę (Italija); 2000 m. vasario 11 d. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi; 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

LR Seimo kanceliarija

The post In Memoriam. Kazimira Danutė Prunskienė (1943–2026) appeared first on Voruta.

Prof. Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys 

JAV senatorius, atstovavęs Pietų Karolinai, Lindsey Grahamas mirė būdamas 71 metų po staigios ligos, netrukus grįžęs iš kelionės į Kyjivą. Vilniuje, Rygoje, Taline ir visoje Rytų Europoje ši netektis turėtų būti vertinama ne tik kaip vieno įtakingiausių Jungtinių Valstijų politikų mirtis. Baltijos valstybėms ir visam transatlantiniam aljansui tai – reikšmingas praradimas, keliantis pagrįstų klausimų dėl būsimos JAV užsienio politikos krypties. 

Nuo Trumpo kritiko iki artimiausio sąjungininko 

Pastaraisiais metais Lindsey Grahamo politinį įvaizdį pirmiausia formavo jo glaudūs ryšiai su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Tačiau šie santykiai buvo kupini ryškių posūkių. 2016 m. L. Grahamas buvo vienas griežčiausių Trumpo kritikų Respublikonų partijoje, perspėjęs, kad jo kandidatūra partijai gali baigtis katastrofa. Vis dėlto per dešimtmetį jis tapo vienu artimiausių D. Trumpo sąjungininkų Senate, aktyviai prisidėjusiu prie svarbiausių administracijos teisėkūros iniciatyvų.

Tačiau vienoje srityje L. Grahamas išliko nuoseklus – jis niekada neatsisakė tvirto įsitikinimo, kad Jungtinių Valstijų įsipareigojimai NATO ir Ukrainos gynybai yra strateginis, o ne politinis pasirinkimas.

Respublikonas, tikėjęs NATO ateitimi 

Grahamas atstovavo klasikinei Respublikonų partijos užsienio politikos tradicijai, kurios ištakos siekia Dwighto Eisenhowerio prezidentavimo laikus ir kurią vėliau tęsė Richardo Nixono, Ronaldo Reagano bei George’o H. W. Busho ir George’o W. Busho administracijos. Šios tradicijos pagrindas – įsitikinimas, kad aktyvus Jungtinių Valstijų karinis ir diplomatinis dalyvavimas pasaulyje yra būtina tarptautinio saugumo ir stabilumo prielaida.

Net ir po Šaltojo karo pabaigos jis Rusiją laikė ilgalaike grėsme Europos saugumui, nuosekliai rėmė NATO plėtrą į Baltijos valstybes ir pasisakė už kuo glaudesnį Ukrainos ryšį su Atlanto aljansu.

Ukraina – ne retorika, o asmeninis įsipareigojimas 

Lindsey Grahamo parama Ukrainai neapsiribojo viešais pareiškimais. Nuo 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos pradžios jis Ukrainoje lankėsi dešimt kartų. Paskutinės kelionės metu jis du kartus susitiko su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir paskelbė apie Kongreso bei Baltųjų rūmų pasiektą susitarimą dėl naujo sankcijų Rusijai paketo – tai tapo vienu paskutiniųjų jo reikšmingų politinių darbų.

Po jo mirties prezidentas V. Zelenskis Lindsey Grahamą pavadino tikru laisvės gynėju, o NATO generalinis sekretorius Markas Rutte pabrėžė jo nuoseklią paramą Aljansui ir pastangas užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą.

Baltijos valstybėms – patikimas draugas 

Ypač jautriai į L. Grahamo netektį sureagavo Baltijos šalys. Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pabrėžė, kad senatorius pelnė pagarbą visoje Europoje dėl savo atsidavimo demokratijai, saugumui ir transatlantinei partnerystei. Panašiai jį pagerbė ir Estijos bei Latvijos užsienio reikalų ministrai, pavadinę L. Grahamą vienu tvirčiausių NATO rytinio flango ir Ukrainos rėmėjų.

Paskutinis senosios respublikonų užsienio politikos atstovas 

L. Grahamo svarbumą lėmė ne vien jo vieši pasisakymai. Jis buvo vienas iš nedaugelio įtakingų Respublikonų partijos politikų, galėjusių iš vidaus atsverti stiprėjančias izoliacionistines nuotaikas.

Nors jis rėmė Donaldą Trumpą daugelyje vidaus politikos klausimų, užsienio politikoje nuosekliai ragino prezidentą išlaikyti Amerikos karinį buvimą Europoje, tęsti paramą Ukrainai, išlaikyti spaudimą Rusijai ir stiprinti NATO.

Šia prasme L. Grahamas simbolizavo vis silpnėjantį pokario politinį konsensusą, kuriame tiek demokratai, tiek respublikonai laikė transatlantinį aljansą kertiniu JAV nacionalinio saugumo elementu.

Kodėl ši netektis svarbi Europai 

Jungtinėse Valstijose Lindsey Grahamas išliko prieštaringai vertinama asmenybė. Jo politinės transformacijos, glaudus ryšys su Donaldu Trumpu ir ryškus partinis kovingumas lėmė nevienareikšmį visuomenės vertinimą.

Tačiau tarptautinėje politikoje jo vaidmuo buvo kitoks. Jis priklausė vis mažėjančiai respublikonų grupei, kuri tikėjo, kad Amerikos lyderystė Europoje nėra našta, o strateginė investicija į ilgalaikį saugumą.

Nors vienas žmogus nebūtų galėjęs sustabdyti platesnių JAV užsienio politikos pokyčių, L. Grahamas turėjo tai, ko šiandien turi nedaugelis – autoritetą Respublikonų partijoje, tiesioginę prieigą prie prezidento D. Trumpo ir norą ginti transatlantinę partnerystę net tada, kai tai nebuvo politiškai patogu.

Atviri klausimai po Grahamo mirties 

Po Lindsey Grahamo mirties Pietų Karolinos gubernatorius paskyrė laikiną senatoriaus įpėdinį, o valstijoje prasidėjo specialiųjų rinkimų procesas dėl likusios kadencijos. Vis dėlto svarbiausias klausimas nėra tik tai, kas užims jo vietą Senate. Daug svarbiau, ar naujoji Respublikonų partijos karta išlaikys Grahamo įsitikinimą, kad JAV įsipareigojimai NATO ir Europos saugumui nėra derybų objektas.

Atsakymas į šį klausimą bus svarbus ne tik Vašingtonui, bet ir Vilniui, Rygai, Talinui bei visam transatlantiniam aljansui.

The post Prof. Davidas Schultzas: Lindsey Grahamo mirtis – nuostolis transatlantiniam aljansui appeared first on Voruta.

Kolega, bičiulis akademikas Algirdas Gaižutis, 2026-07-19, Vilnius

Brangi Pajedų genties –Vasiliauskų giminės vardo tesėja, mums visiems tiesiog m. dr. miela Aldona Vladislava,

Prisimenu Mus – Jus, Jūsų Didžius nuveiktus darbus, būties tapatumą ir žemiškojo gyvenimo pėdsakus paliktus mums visiems.

Man asmeniškai tas laikas, praėjo taip greitai, o jau metai be žemiškojo pavidalo drauge.

Metai didelis laiko tarpas – 4 metų ciklai nedaug, sukasi gamta ir viskas savu ritmu, o 365 dienos taip maža. . .

Taip gražiai ir prasmingai gerbiamas iškilus dvasininkas, bičiulis kunigas Vytautas Rapalis maldoje prisiminė: „Visas jos gyvenimas buvo tyli ir ištikima tarnystė Dievui, Bažnyčiai ir Lietuvai. Didžiausias jos palikimas – ne vien knygų puslapiai ar moksliniai straipsniai. Tai žmogus, mokėjęs nuoširdžiai džiaugtis kitų pasiekimais, padrąsinti geru žodžiu, pastebėti tai, kas kilnu, ir tyliai, be triukšmo tarnauti tiesai. Šiandien dėkojame Viešpačiui už dovaną, kad mūsų gyvenimo kelyje buvo toks šviesus žmogus. Tikime, kad visa, kas buvo daroma iš meilės Dievui ir Bažnyčiai, neprapuola. Tai tampa sėkla, kuri ir toliau neša vaisių kitų gyvenimuose.

Tegul Viešpats atlygina savo ištikimai tarnaitei amžinuoju džiaugsmu”.

Liepos 12 dieną minėjome Aldonos Vladislavos mirties metines, o Liepos 23 dieną minėsime jos 81 gimimo metines.

Viskas, kas užtarnauta žemiškam pasaulyje, jo pavidale liko – diplomai, apdovanojimai, nuveikti darbai, į  anapusybę nenusinešime nieko, bet tai yra tvarusis atminties palikimas mums ir mūsų atminties klodams, ateities kartoms.

Deja, tačiau retas iš mūsų galėsime nuvykti į Skapiškio senąsias kapines, kur amžiams ilsis Gerbiamos Aldonos Vladislavos žemiškieji palaikai. Kviečiu visus kam brangus atminimas uždekime atminties žvakelę savo širdyse, o maldoje prisiminkime mūsų tikėjimo sesę, bažnyčios tarnaitę, mokslininkę Aldoną Vladislavą.

Mieloji Aldute, mums visiems kažkada baigsis žemiški keliai ir susitiksime ten kur dangaus Angelų ir Archangelų chorai gieda amžinai, kur gera, tyra ir ramu, ten kur lieka amžinoji Dieviškoji paslaptis. . .

Ilsisėkitės ramybėje ir iki susitikimo. . .

Ament.

The post Algirdas Gaižutis. Prabėgus metams – palydėjus Aldoną Vladislavą Pajedaitę-Vasiliauskienę appeared first on Voruta.

Netikėtai, per greitai, ryškiai per greitai, skausmingai priėmėme žinią apie Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojos-metodininkės Daivos Kerdokaitės-Kazlauskės netektį. Žinojome, kad sirgo, kad turėjo vilčių pasveikti, įveikti tą nenugalimą mūsų amžiaus ligą, ramiai bendravo su mumis, kolegomis, mokiniais, tikėjo pozityvumo jėga ir pagava, dažnai, labai dažnai šypsojosi…

Daiva buvo ne tik savo srities profesionalė, bet ir ypatingai šviesus, atkaklus, nuoširdus bei pozityvus žmogus. Jos išmintis, atsidavimas darbui ir gebėjimas įkvėpti kitus paliko ryškų pėdsaką daugelio žmonių gyvenimuose.

Daiva Kerdokaitė-Kazlauskė gimė ir augo Trakuose. Mokėsi tuometinėje Trakų vidurinėje mokykloje Nr. 2 (dabar – Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija), kurią baigė 1991 metais. Baigusi mokyklą studijavo Vilniaus universitete, kur 1998 metais įgijo istorijos magistro ir psichologijos bakalauro laipsnius.

Po studijų Daiva dirbo Vilniaus regioniniame valstybės archyve, o 2000 metais sugrįžo į gimtuosius Trakus ir pradėjo dirbti Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Šiai mokyklai ji liko ištikima iki paskutinės savo gyvenimo dienos, tapdama neatsiejama jos bendruomenės dalimi.

Trakuose Daiva sukūrė šeimą, užaugino sūnų Augustiną ir puoselėjo svajonę apie ilgą, laimingą gyvenimą.

Nors mylimos Daivos gyvenimas nutrūko gerokai per anksti, ji spėjo nuveikti tiek daug, tarsi būtų nugyvenusi ne vieną gyvenimą. Mokytoja prisilietė prie senųjų rankraščių ir tokių dokumentų, kuriuos mes matome filmuose, parodose, knygose. Vadovavo ir puoselėjo gimnazijos istorijos muziejų. ,,Trakų žemė“ ir ,,Voruta” – Trakų krašto laikraščių darbuotojai, ilgiau dirbę žurnalistai, redaktoriai apie jos laikraštinę bei tiriamąją veiklą ar istorines savo krašto studijas pasakytų dar daugiau. O jai, Daivai, ta veikla tiko, ja buvo galima pasitikėti, jos straipsnius apie senąsias parapijos mokyklas, senąsias lietuviškas pavardes, jų skambėjimą, vienuolynų buvimą, jų griūtį, kasinėjimus, saugomas paslaptis, laiko kaitą skaitė ne tik jos mokiniai – esami ir buvę – bet ir Trakų miesto, jo apylinkių, savivaldybės gyventojai. Ji su meile ir atkaklumu mokė jaunąją kartą pažinti istoriją, suprasti praeities svarbą ir vertinti savo krašto kultūrinį paveldą. Ypač daug dėmesio ji skyrė Trakų istorijai – domėjosi ja, tyrinėjo, rašė istorinius straipsnius, dalijosi sukauptomis žiniomis su mokiniais ir bendruomene. Nuoširdžiai užjaučiame Daivos artimuosius, šeimą, draugus, mokinius ir visus, kuriems teko garbė ją pažinti. Tegul šviesus Daivos atminimas išlieka mūsų širdyse, o jos nuveikti darbai ir puoselėtos vertybės gyvena toliau. Prasminga, lemtinga ir tradiciška, jog ją priglaudė gimtoji Semeliškių miestelio žemė ir tos kapinaitės, kur ilsisi jos protėviai. Jai, istorikei, tai buvo labai svarbu. Mąstydami apie jauno žmogaus lemtį ir jo gyvenimo kelią, reflektuodami, mintimis grįžtame atgal ir prisimename jos stiprius tėvus, kurie šiandien sako: „Kažkas gyvenime vyksta ne taip, ne taip…“

Mes, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai, dėkingai atsisveikiname su savo kolege, su jos skausmu, kančia ir viliamės susitikti savo pašnekesiuose apie darbą ir gyvenimą.

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos kolektyvas

The post In memoriam. Daiva Kerdokaitė-Kazlauskė (1973–2026) appeared first on Voruta.

Gerbiama Dievo žodžio Akademike,

Nors Reinio tremtyje sienos neliko,

Bet vyskupo alėja Skapiškyje tebežaliuoja

Ir primena maldininkų visus būrius.

Tad padėk ir globoki ir mus,

Nes ir mes norime pakliūti

Į šventus Dievo namus.

O parašyti Jūsų maldingi žodžiai

Visada primins Jūsų darbus visus!

Pagarbiai

Kazimieras Tamošiūnas

The post Prieš metus iškeliavusiai dr. Aldonai Pajedaitei-Vasiliauskienei atminti appeared first on Voruta.

JAV lietuvių bendruomenė neteko iškilaus visuomenininko, architekto, lietuvybės puoselėtojo ir ilgamečio JAV Lietuvių Bendruomenės veikėjo ARVYDO BARZDUKO.

Arvydas Barzdukas gimė 1934 metais Kaune. Antrojo pasaulinio karo audrų nublokštas į Vakarus, mokėsi Eichšteto lietuvių pabėgėlių gimnazijoje Vokietijoje, vidurinę mokyklą, Holy Name High School, baigė jau JAV, Clevelande. Case Western Reserve universitete 1957 metais įgijo architektūros bakalauro laipsnį ir daugiau nei 50 metų sėkmingai dirbo savo profesinėje srityje. Buvo Amerikos architektų instituto (AIA) narys, vėliau – emeritas.

Dvejus metus tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenėje. Jis buvo aktyvus JAV amerikietiškų sporto organizacijų narys, penkerius metus ėjo USA Swimming direktorių tarybos nario pareigas, atstovaudamas trylikai Rytinės pakrantės valstijų. Trisdešimt metų dirbo plaukimo taisyklių ir įstatymų komitetuose, buvo kvalifikuotas nacionalinio lygio plaukimo varžybų teisėjas, teisėjavo 1996 metų olimpinių žaidynių atrankos varžybose bei JAV čempionatuose. Taip pat buvo kvalifikuotas Amerikos tinklinio federacijos regioninio lygio teisėjas.

Tačiau bene ryškiausią pėdsaką paliko savo visuomenine ir lietuviška veikla. Nuo jaunystės aktyviai dalyvavo Ateitininkų veikloje – buvo Moksleivių Ateitininkų Sąjungos valdybos narys, dešimt metų dirbo Ateitininkų federacijos valdyboje, organizavo stovyklas, rūpinosi jų programomis ir ugdymu.

Arvydas Barzdukas buvo vienas aktyviausių JAV Lietuvių Bendruomenės veikėjų. Jis buvo JAV LB Tarybos narys ir sekretorius, JAV LB Krašto valdybos narys, Visuomeninių reikalų tarybos narys, JAV LB Įstatų ir taisyklių komiteto narys, Pietryčių apygardos pirmininkas bei Vašingtono lietuvių bendruomenės valdybos narys. Jis paruošė lietuvių kalba susirinkimų tvarkos taisykles, kuriomis naudojosi tiek Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, tiek JAV Lietuvių Bendruomenė, taip pat buvo vienas JAV LB įstatų redaktorių.

Ypatingą vietą jo veikloje užima 1989 metais Vašingtone įsteigta JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos raštinė. Arvydo Barzduko iniciatyva įkurta įstaiga tapo svarbiu lietuvių bendruomenės balsu JAV sostinėje ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos laisvės siekių pristatymo JAV politikams bei administracijos atstovams. Tai buvo pirmasis institucinis JAV Lietuvių Bendruomenės žingsnis organizuotai atstovauti Lietuvos interesams Vašingtone.

Daugelį metų jis savo profesinėmis žiniomis ir savanorišku darbu rūpinosi Lietuvos ambasados Vašingtone pastato priežiūra bei remonto projektais, buvo ambasados priestato architekto ir rangovo atrankos komiteto narys, prižiūrėjo projekto rengimą. Taip pat rėmė įvairias lietuviškas organizacijas, prisidėjo prie vaikų globos iniciatyvų Lietuvoje, paruošė vaikų namų Šateikiuose projektą.

Arvydas aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje – rašė straipsnius ir laiškus laikraščiams „Draugas”, „Darbininkas”, „Dirva” ir „Tėviškės žiburiai”.

Už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę užsienyje, stiprinant pasaulio lietuvių ryšius su Lietuva ir prisidedant prie Lietuvos gerovės kūrimo Arvydas Barzdukas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai”.

Didžiausias jo gyvenimo džiaugsmas ir turtas buvo šeima. Kartu su žmona Daiva Kuodyte užaugino vaikus Audrių, Liną ir Rimą bei atšventę 64 vedybines sukaktuves džiaugėsi septyniais anūkais.

Arvydas savo darbais ir pasišventimu rodė pavyzdį, kaip mylėti šeimą ir Tėvynę, puoselėti lietuviškas tradicijas ir sąžiningai tarnauti kilniems tikslams. Jo gyvenimas buvo prasmingos tarnystės Lietuvai ir lietuvybei pavyzdys. Jo darbai, idėjos, įsipareigojimas lietuvybei, energija ir domėjimasis atsiveriančiomis galimybėmis išliks jį pažinusių atmintyje ir įkvėps ateities kartas.

Tegul jo šviesus atminimas išlieka gyvas mūsų širdyse.

https://www.facebook.com/JAVLietuviuBendruomene

The post In Memoriam. Arvydas Barzdukas (1934–2026) appeared first on Voruta.

2026 m. gegužės 13 d. mirus Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariui, Lietuvos partizano Petro Pabrinkio-Tetulytės sūnui

Petrui PABRINKIUI (1953–2026),

Sunkią netekties valandą reiškiame nuoširdžią užuojautą draugei Irutei, artimiesiems ir draugams.

Tegul Petro pilietiškumo, patriotiškumo, tautiškumo idėjos ir darbai visada išlieka mūsų atmintyje.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei Lietuvos sąjūdis

The post In Memoriam. Petras Pabrinkis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas, savanoris (1953–2026) appeared first on Voruta.