Giminės medžio sudarymas – galimybė pagerbti savus protėvius, nes būtent jų dėka šiandien gyvename mes. Pasak genealogo Gedimino Duboniko, nors protėvių paieška – nemažai laiko, žinių ir įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas, šiandien tam galį ryžtis kiekvienas.

Pagarba protėviams – nuo senovės laikų

Kilmės nustatymo per eilę protėvių pradžios reikėtų ieškoti senovėje. Taip pasakojimą apie tai, kuo genealogija, arba mokslas apie giminės kartas svarbi kiekvienam, pradeda Gediminas. Pasak jo, daugelyje kultūrų stengtasi amžinybėn išėjusių savųjų atminimą užfiksuoti ir tas žinias perduoti ateities kartoms.

„Istorinių asmenybių kilmę mes žinome iš rašto bei kultūros paminklų. Paprasti žmonės, kurių buvo absoliuti dauguma, nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, savo protėvius įamžindavo kitaip. Seneliai ar tėvai vaikus, anūkus mokydavo mintinai įsiminti protėvių vardus, svarbiausius jų gyvenimo įvykius. Tokios „pamokos“ buvo tarsi skirtingas kartas emociniu ryšiu sujungiantis tiltas. Po eilės metų, užaugęs jaunimas to jau mokė savo palikuonis“, – atskleidžia specialistas. Juk ne veltui iki mūsų dienų išliko posakis, kad žmogus gyvas tol, kol yra prisimenamas.

Gedimino teigimu, protėvių kartos šiais laikais dažniausiai vaizduojamos medžio principu, nuo to ir kilo pavadinimas „giminės medis“. Pasak jo, skirtingai nuo ankstesnių laikų, pavyzdžiui Viduramžių, kuomet šeimos praeitimi domėdavosi kilmingieji, savo giminės šaknis dabar nori atrasti visi. Šiandien ne tiek svarbu, kuriam luomui priklausė protėviai – daug svarbiau sužinoti savųjų vardus ir pavardes, kur jie gyveno, su kuo tuokėsi, kiek vaikų turėjo bei tą informaciją perduoti ateities kartoms.

Žmonės renkasi tvarias vertybes

Genealogas pasakoja, kad pastaruoju metu giminės šaknų paieškos tapo labai populiarios ir Lietuvoje. „Maloniai stebina tai, kad savo šeimos istorija, protėvių pasauliu domisi jauni žmonės. Jau nekalbant apie tėvus ir ypač senelius, kuriems šeimos praeities sudarymas yra tarsi šventa pareiga“, – atskleidžia giminės medžių sudarinėtojas.

Toks visuotinis susidomėjimas, specialisto įsitikinimu, susijęs su keletu veiksnių. „Kilmės tyrimai galimi tik laisvoje ir sąmoningoje visuomenėje, kurioje praeitis tampa ne tik profesionalių istorikų, bet ir kiekvieno mūsų susidomėjimo bei pagarbos objektu. Giminės medžio sudarymas ugdo ir pilietiškumą, tėvų ir senelių dėka vaikus bei anūkus skatina domėtis mūsų bendra praeitimi“, – sako jis.

Pasak Gedimino, tautiečiai ieško žinių apie šeimos istoriją, nes šios žinios nepraras svarbos, bus perduodamos iš kartos į kartą kaip vertybė. „Todėl vis daugiau žmonių nori turėti savo, o dažnai – ir sutuoktinio Giminės medį“, – pasakoja genealogas. – „Neretai pajuokauju, kad vis dažniau, mano manymu, žmonėms džiaugsmą suteikia jau ne tik įsigytas naujas išmanusis telefonas, bet daug didesnė vertybė – atrasta šeimos istorija“.

Savųjų paieškose tenka įjungti vaizduotę

Specialistas atskleidžia, kad dalis visuomenės bando savarankiškai ieškoti protėvių dokumentų. „Giminės medžio sudarymo metodai gerokai pažengė į priekį. Šiandien bet kuris žmogus, turintis informacinio raštingumo dirbant su genealoginiais šaltiniais pagrindus, gali pats atrasti savo protėvių įrašų. Tam tereikia įgūdžių ir, žinoma, kantrybės“, – atskleidžia specialistas.

Tačiau net patyrę genealogai, kasdien dirbantys su įvairiais šaltiniais, kartais prieina aklavietę. „Labai gaila, bet dauguma mūsų, taip pat ir aš, darėme tą pačią klaidą – atidėliojome giminės medžio sudarymą. O kai jau prisiruošiame, kartais būna vėlu. Tie mūsų artimieji, kurie dar žinojo šeimos istoriją, per tą laiką iškeliauja amžinybėn. Nebelieka ko paklausti ir tenka ieškoti beveik „nuo nulio“. Tačiau net ir tada kartais galima sudaryti giminės medį, tiesiog paieškos užtrunka“, – sako jis.

Entuziastas atskleidžia, kad norint atrasti protėvius bei sužinoti, ar yra gyvų kitų linijų giminaičių, kartais tenka griebtis ir originalių metodų bei įjungti vaizduotę. Kartais atsakymą randame tik po kurio laiko, kartais ji būna visiškai prieš pat mūsų, profesionalių giminės medžių sudarinėtojų, nosį“, – pasakoja Gediminas.

Vietoj praeities moralizavimo verčiau keiskime dabartį

Pasak G. Duboniko, dar vienas patarimas ieškantiems savo protėvių – atsisakyti noro moralizuoti, kuris kartais kyla savaime arba dėl pagrįstų nuoskaudų. „Pasaulis nesikeičia, nes tiek šiandien, tiek anksčiau gyvenimuose yra ir buvo visko: neteisingai padalintų palikimų, nesantuokinių vaikų, prakeiksmų, pykčių tarp giminių, apgautų moterų, paliktų vyrų. Tačiau ieškodami savo protėvių mes neturėtume iš moralinės pusės vertinti jų gyvenimo. Moralizavimas tikrai nėra genealoginis metodas“, – teigia jis.

Specialisto įsitikinimu, mes negyvename tokiomis sąlygomis, nesame apsupti tokios aplinkos, kurioje gyveno praėjusios kartos. „Niekas nežino, kaip tas laikmetis ar asmeninės patirtys būtų paveikusios mus pačius, kaip būtų susiklostę mūsų likimai“, – įsitikinęs Gediminas. – „Be to, neužmirškime, kad visi protėviai turėjo gyventi tam, kad gimtume mes. Ir nesvarbu, koks buvo jų vidinis pasaulis. Būkime dėkingi prieš mus gyvenusiems artimiesiems, net jeigu ir jaučiame nuoskaudas, turime neatleistų dalykų, nes be protėvių nebūtų kiekvieno iš mūsų“, – kviečia genealogas.

G. Duboniko nuomone, vietoje praeities moralizavimo geriau stengtis keisti dabartį, atkuriant ar stiprinant bendravimą su šiandien gyvenančiais savaisiais. „Tikrai žinau atvejų, kuomet giminės medis tapo tema, atgaivinusia santykius tarp giminių. Atrasta bendra šeimos istorija, manau, gali iš naujo suvienyti išsibarsčiusius ar susipykusius savuosius. Bent pabandykime nutraukti giminės prakeiksmų gijas. Tieskime tiltus į ateitį“, – kviečia giminės medžių sudarinėtojas.

Nuoroda į svetainę:  https://www.praeitisateitis.eu/

The post Genealogas: giminės medis – tiltas tarp praeitis, dabarties ir ateities appeared first on Voruta.

Per lapkričio 4 d. vykusius tarpdisciplininio mokslinio tyrimo darbus buvo išgręžta anga, per kurią atlikta ertmės apžiūra 3D kamera ir 3D skeneriu. Remiantis preliminariais duomenimis, ertmėje neužfiksuota žmogaus palaikų ar sarkofago požymių, matoma akmenų sankaupa. Turimi duomenys jau leidžia teigti, kad Sauliaus Poderio kartota anksčiau dr. Vytauto Urbanavičiaus viešai iškelta hipotezė apie galimą Vytauto Didžiojo palaikų buvimą būtent šioje ertmėje nepasitvirtino.

Sėkmingai atliktas ir mikrobiologinių mėginių iš mūro ir ertmės paėmimas. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto specialistai beveik dvi valandas rinko mėginius bei kitus tyrimams reikalingus duomenis. Šių tyrimų rezultatai paaiškės ne anksčiau kaip po mėnesio.

Lapkričio 5 d. užbaigiami šio tyrimo etapo darbai. Bus nuskenuotas kolektorius, tęsiamas 3D skeneriu ir kamera užfiksuotų duomenų apdorojimas, užsandarinama tyrimo metu išgręžta anga ir sutvarkoma tyrimo vieta.

Išanalizavę visus surinktus duomenis, pateiksime šio tarpdisciplininio mokslinio tyrimo etapo galutines išvadas ir papildomą medžiagą, kuria pasidalinsime su žiniasklaida, mokslo bendruomene ir visuomene.

Šiandien dalinamės vaizdo įrašu ir nuotrauka iš ertmės, sukurtais iš vakar dienos 3D kameros vaizdo įrašo.

Pirmasis tyrimo etapas atliktas įgyvendinant LR Vyriausybės kanceliarijos finansuojamą projektą „Vilniaus arkikatedros mūro mažos apimties tyrimas šalia Šv. Kazimiero koplyčios“.

VIDEO: https://www.facebook.com/reel/2645519802554200

Lietuvos Istorijos instituto informacija

The post Baigiamas pirmasis Vilniaus arkikatedros mūro mažos apimties invazinio tyrimo etapas (video) appeared first on Voruta.

Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

2023 m. „Versmės“ leidykla išleido penkių tomų leidinį „Vilniaus Golgota“, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui ir 2024-aisiais minimoms Vilniaus atgavimo 85-osioms metinėms.

Pirmame tome pakartota Mykolo Biržiškos parengtos ir 1930 m. išleistos knygos „Vilniaus Golgota“ faksimilinė laida. Autorius šią knygą sudarė Sąjungos Vilniui vaduoti vykdomojo komiteto užsakymu ir pavadino „Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 m. dienoraščiu“. Pasirašęs B. Šėmio slapyvardžiu, knygai medžiagą rinko iš Vilniaus lietuvių laikraščių, papildydamas Kauno spaudos pranešimais. Leidinio pirmame tome chronologiškai aprašomi Vilniaus krašto istoriniai įvykiai nuo 1919 m. sausio iki 1928 m. gruodžio mėnesio.

Istorikas, kraštotyrininkas Kazys Misius ta pačia stilistika surinko straipsnius apie įvykius nuo 1929 m. iki 1939 m. spalio 29 d., kai į atgautą Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė, parengdamas didelės apimties antrą–penktą tomus. Medžiaga buvo renkama iš periodinės spaudos, Vilniaus švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero draugijos archyvų, knygų ir kitų dokumentų. Penktame tome yra sudarytos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, kuriomis remiantis galima rasti duomenų apie įvykius ir tikrus faktus ne tik Vilniuje, bet ir visame Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte ir jo kaimuose. Į vietovardžių rodyklę yra įrašyti ir mūsų krašto – Tiltų, Lieponių, Juodųjų Kalvių, Klepočių, Vaikštenių kaimai, priklausę Vilniaus–Trakų apskričiai (Valkininkų valsč.).

Pasidomėjus, kokie duomenys skelbiami apie Tiltų krašto kaimus, galima konstatuoti, kad pagrindą sudaro trumpa informacija apie Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklas ir mokytojus. „Ryto“ draugija lenkų okupuotame krašte rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, lietuvių vaikų švietimu ir lietuvybės išsaugojimu. Remiantis enciklopediniais duomenimis, Tiltuose pradinė mokykla veikė nuo 1922 m.¹. Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ nurodoma, kad „Ryto“ draugijos mokykla veikė nuo 1923–1924 mokslo metų. Tais metais mokė Eidukonis, o 1924–1927 m. Ona Viskantaitė². Mokykla veikė Motiejaus Dobrovolsko namuose.

Laikraščių „Vilniaus rytojus“, „Lietuvos aidas“, žurnalo „Mūsų Vilnius“ trumpuose korespondentų pranešimuose galima daugiau sužinoti apie lenkų valdžios lietuviškų mokyklų varžymus, policijos kišimąsi, mokytojų persekiojimus, baudų skyrimus, nušalinimus nuo pareigų, lietuviškų mokyklų ir skaityklų uždarymus bei prievartinį gyventojų lenkinimą.

Nuo 1923 m. lenkų valdžia, vykdydama Vilniaus krašto gyventojų lenkinimo politiką, ėmė reikalauti mokyklų veiklai leidimų (koncesijų). Juos vieniems mokslo metams išduodavo Vilniaus švietimo kuratorija. Lenkų valdžia patvirtindavo mokytojus, jeigu jie turėjo reikiamą išsilavinimą, Lenkijos pilietybę ir moralės pažymėjimą³.

Pirmame „Vilniaus Golgota“ tome apie mokyklą Tiltuose žinių galima rasti nuo 1926 m.

Nors Tiltų mokykla su mokytoja O. Viskantaite 1926 m. ir 1927 m. leidimus veikti turėjo, tačiau 1927 m. prasidėjus masiniam lietuviškų mokyklų uždarymui, ją savavališkai galėjo uždaryti ir lenkų policija: „1927 m. spalio 5 d. lenkų policija savavališkai be kuratoriaus pavedimo uždarė lietuvių mokyklą Tiltuose“⁴.

Bet didelėmis „Ryto“ draugijos vadovų pastangomis mokyklą pavyko išsaugoti, nes 1928 m. spalio mėn. Tiltuose buvo patvirtinta mokytoja Matuizaitė.⁵ Ji vaikus mokė 1928–1929 mokslo metais.

„Ryto“ draugijos mokyklą lankė daug mokinių, jie mokėsi dviem pamainomis ir buvo reikalingas dar vienas mokytojas. Bet, neatsižvelgdama į tai, Švietimo apygardos apskrities inspekcija 1929 m. kovo mėnesį Tiltuose nepatvirtino antrojo mokytojo Stasio Grigonio⁶.

Mokytojai taip pat rūpindavosi kaimų gyventojų dvasiniu švietimu, kultūriniu gyvenimu, meninių programų organizavimu. 1929 m. birželio 16 d., padedant Tiltų mokyklos mokytojai Jadvygai Matuizaitei, tautiniais simboliais išpuoštame Vilniaus–Trakų apskrities Mištūnų (dab. Šalčininkų r.) sodžiaus kluone įvyko vakaras. Vaidinta Kosto Stikliaus vieno veiksmo komedija „Užkerėtas Jackus“. Į šventę organizuotai, dainuodami, pasipuošę tautiniais kaspinėliais atžygiavo Naniškių jaunimas. Juos pasitiko orkestras. Mokytojos Jadvygos Matuizaitės rūpesčiu Mištūnų kaime buvo įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius⁷.

Šventes vaikams mokytojos organizuodavo ir Tiltų kaime: „1931 m. vasario 15 d. Tiltuose „Ryto“ draugijos mokytoja Elžbieta Rimšaitė suruošė vaikams eglutę. Vaikučiai padainavo, padeklamavo eilėraštukų. Šv. Mikalojus atnešė vaikams dovanėlių“⁸.

1931 m. balandžio 3 d. Vilniaus „Ryto“ draugijos mokyklų ir mokytojų sąraše, kurį pasirašė Vilniaus „Ryto“ draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis nurodyta, kad Tiltuose mokosi 38 mokiniai, juos moko mokytoja Elena ? Rimšaitė⁹. (Tame pačiame sąraše Kabeliuose II, Gardino apskrityje, Berštų valsčiuje mokosi 79 mokiniai, juos moko Elzė Rimšaitė ir Juozas Vidžiūnas. Kažin, ar ši mokytoja ruošė vaikams eglutę Tiltuose?)

Nors tame sąraše Elenos vardas pateiktas su klaustuku, reikia manyti, kad Tiltuose mokė Elena Rimšaitė, o Kabeliuose II – mokytoja Elzė (Elžbieta) Rimšaitė. Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ nurodyta, kad Tiltuose buvo patvirtinta mokytoja Elena Rimšaitė¹⁰. Buvę mokiniai prisiminė, kad ji priklausė skautų organizacijai ir vilkėjo pilką skautų uniformą. Elenai Rimšaitei ištekėjus už tame pačiame valsčiuje vaikus mokiusio Krūminių mokytojo Stasio Kazėno, ji tapo Elena Kazėniene. Iš kitų korespondentų pranešimų aiškėja, kokių kaltinimų sulaukė šie du lietuviai mokytojai.

1932 m. kovo 5 d. nurodoma, kad Trakų valdinę mokytojų seminariją baigusią Tiltų mokyklos mokytoją Eleną Kazėnienę valdžia nušalino nuo pareigų dėl to, kad „…ji buvo nuvykusi pas vyrą Stasį Kazėną į gretimą Krūminių kaimą. Prieš kelias dienas to kaimo vienoje sodyboje buvo susirinkę pasikalbėti žmonės. Policija įtarė, kad tai buvo nelegalus susirinkimas. Apskrities viršininkas E. ir S. Kazėnams skyrė po 300 zlotų baudos kiekvienam arba 14 parų arešto, o Vincui Černiauskui – 500 zlotų arba 30 dienų arešto¹¹. Krūminių kaime sausio mėnesį buvo atidaryta lenkiška mokykla. Buvo paskelbta, kad vaikus mokys ir lietuviškai, bet mokytojas lietuvių kalbos beveik nemokėjo. Nepatenkinti gyventojai nenorėjo vaikų leisti į lenkišką mokyklą ir reikalavo lietuviškos mokyklos. Vasario 13 d. mokytojai S. Kazėnas ir E. Kazėnienė bei kiti kaimo gyventojai gavo šaukimus į Valkininkų policijos nuovadą, ten tardomi, klausinėjami, kas sukvietė nelegalų susirinkimą. Buvo surašytas protokolas, kad Krūminių kaimo gyventojas V. Černiauskas, mokytojas S. Kazėnas ir Tiltų mokytoja E. Kazėnienė sausio ir vasario mėnesiais rengė nelegalius susirinkimus, kuriuose buvo kalbama prieš lenkų valdžią, siūloma neleisti vaikų į lenkišką mokyklą. Visi nubaustieji kaltės nepripažino ir prašė bylą perduoti teismui. Vilniaus apygardos teismas V. Černiausko, mokytojų S. Kazėno ir E. Kazėnienės bylą nagrinėjo 1932 m. spalio mėnesį ir visus kaltinamuosius išteisino¹².

Nuo 1932 m. pagal Lenkijos švietimo ministerijos nurodymus lietuviškos mokyklos privalėjo turėti specialias liaudies mokykloms tinkamas patalpas, veiklą vykdyti atskirame pastate, reikalaujama atitinkamų sanitarinių, higieninių sąlygų. Taip lenkų valdžia siekė dar labiau suvaržyti „Ryto“ draugijos mokyklų veiklą. Jau 1933 m. kovo 15 d. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba pranešė, kad 1932/1933 m. vaivadijų komisijos pripažino netinkamomis, be kitų, ir Tiltų mokyklos patalpas¹³.

Kitame pranešime nurodoma, kad 1933 m. viename lietuviškiausių Vilniaus–Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje 1933 m. pavasarį lietuviškos mokyklos veikė tik Naniškėse ir Tiltuose. Visur kitur buvo tik valdinės mokyklos ir ne visur mokydavo lietuviškai¹⁴.

Vis tik „Ryto“ mokykla Tiltuose dar veikė ir 1935 m. Tų metų kovo 11 d. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ gavo Vilniaus švietimo apygardos pranešimą, kad nuo 1935/1936 mokslo metų pradžios dalis mokyklų uždaroma, o kitose, t. t. ir Tiltuose, pareikalauta per du mėnesius parūpinti patalpas, tenkinančias 1932 m. švietimo valdžios parengtus reikalavimus. Tų reikalavimų įvykdyti nebuvo galima. Uždarytų mokyklų patalpos buvo reikalingos įkurti lenkų valdžios mokyklas. Gegužės 11 d. „Ryto“ draugijos valdyba gavo pranešimą, kad pasibaigus 1934/1935 mokslo metams mokykla Tiltuose bus uždaryta¹⁵.

Kitame pranešime nurodoma, kad „Ryto“ draugijos mokykla Tiltuose, kurioje mokėsi daugiau nei 40 vaikų su mokytoja Anastazija Eidukoniene, uždaryta 1935 m. rugpjūčio 31 d.¹⁶.

Uždarius mokyklą, „Ryto“ draugija 1935 m. Martyno Matkevičiaus namuose atidarė skaityklą, kurioje vaikus mokė ta pati mokytoja A. Eidukonienė.

1936 m. sausio 14 d. pranešime rašoma: „Čia dar tebeveikė 1923 m. įsteigta „Ryto“ draugijos mokykla. Atvykėlių trijų eigulių pastangomis atidaryta ir valdinė mokykla. „Ryto“ mokykloje mokėsi 44, o valdinėje 12 mokinių^.“¹⁷. Lenkų valdžios mokykla įsikūrė M. Dobrovolsko namuose, kuriuose iki tol veikė „Ryto“ draugijos mokykla, ir patalpos buvo tinkamos.

Deja, bet skaityklos patalpose mokykla veikė neilgai. 1936 m. kovo 24 d. Apskrities viršininko įsakymu skaitykla Tiltuose uždaryta. Balandžio 25 d. Vilniaus švietimo apygardos įstaiga pranešė „Ryto“ draugijai, kad pasibaigus 1935/1936 mokslo metams bus uždaryta ir „Ryto“ mokykla. Nors dėl skaityklų uždarymo „Ryto“ draugija pateikė skundą Vilniaus vaivadai, bet buvo gautas atsakymas, kad Tiltų skaityklos uždarymas patvirtintas¹⁸.

Neilgai trukus imta drausti ir Šv. Kazimiero draugijos skyrių veikla. 1937 m. vasario 6 d. Vidaus ministerija patvirtino Vilniaus vaivados sprendimą dėl Šv. Kazimiero draugijos skyrių veiklos sustabdymo. Nuo tada Vilniaus–Trakų apskrityje, be anksčiau uždarytų 16 skyrių, negalėjo veikti skyriai dar 54 vietovėse, t. t ir Tiltuose¹⁹.

Dar dvi „Vilniaus Golgotoje“ rastos žinutės siekia 1939 metus.

1939 m. pradžioje okupuotame krašte buvo duota teisė pageidauti pradinių valdinių mokyklų su dėstomąja lietuvių kalba. Sausio 10 d. Valkininkuose mokinių tėvai pasirašinėjo deklaracijas ir 500 išsiuntė Vilniaus švietimo inspekcijai. Deklaracijas pasirašė ir Tiltų mokinių tėvai, prašydami įvesti dėstomąją lietuvių kalbą Tiltų mokykloje. Bet birželio mėnesį švietimo valdžios atsakymai dėl dėstomosios lietuvių kalbos buvo beveik visi vienodi: „Vilniaus kuratorija mokyklose įvedanti dėstomąją valstybinę kalbą, o lietuvių kalbą paliekanti kaipo atskirą ir neprivalomą mokymo dalyką. Esą, beveik niekur neatsirado 40 vaikų, be to, gyventojai deklaracijas įteikę ne individualiai. Žmonės jas siuntė per įgaliotinius ir viename voke. Žmonėms palikta teisė skųstis aukštesnei valdžiai“²⁰.

Kitame pranešime kalbama apie jaunimo vakarą, kurį padėjo organizuoti mokytoja Malinauskaitė: „1939 m. birželio 13 d. Tiltai. Šio kaimo jaunimas, padedant valdinės mokyklos mokytojai Elenai Malinauskaitei surengė pirmą viešą vakarą Tiltuose. Norint gauti leidimą, o mokytojai iš valdžios neturėti nemalonumų, reikėjo vaidinti ir lenkišką pjesę. Buvo pasirinkta Aleksandro Fromo-Gužučio 5 veiksmų drama „Ponas ir mužikai“. Lenkiškas vaidinimas buvo trumpesnis. Visi vaidintojai scenoje pasirodė pirmą kartą. Vakaras pavyko“²¹.

Kaimo gyventojų prisiminimuose šios mokytojos vardas buvo Malvina, ji į Tiltus atvyko iš Švenčionių, buvo baigusi mokslus Lenkijoje. Mokytoja buvo veikli, gabi, gera organizatorė, artimai bendravo su jaunimu. Mokykloje – gana griežta. Mokė lenkų kalbos, istorijos, geografijos, giedoti Lenkijos himną, melstis lenkiškai ir lietuviškai. Vyko pamokos ir lietuvių kalba, bet jų buvo daug mažiau. Mokytoja turėjo radijo imtuvą, paklausyti mišių transliacijos prisirinkdavo pilna pirkia žmonių. Buvę mokiniai prisiminė, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, jie per radiją klausėsi Vasario 16-osios minėjimo. Mokytoja vaikus tebemokė ir išvyko tik pasibaigus mokslo metams.

The post „Vilniaus Golgota“ apie „Ryto“ draugijos mokyklą Tiltuose appeared first on Voruta.

1896-ųjų spali 30-ąją gimęs diplomatas, teisininkas ir žurnalistas Eduardas (Edvardas) Turauskas per savo tarnybos Lietuvai metus daug pakeliavo po Europos sostines, laikraščių redakcijas ir diplomatines atstovybes.

Diplomato kelias prasidėjo 1919 m. Šveicarijoje, kur dirbo mūsų diplomatiniu kurjeriu. 1926–1927 m. buvo III Seimo nariu, redagavo dienraštį „Rytas“, vadovavo naujienų agentūrai ELTA, buvo Lietuvos pasiuntiniu Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Jugoslavijoje. Lemtingais 1939–1940 m. vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui.

Sovietų okupacija nenutraukė Turausko darbo Lietuvai. Šveicarijoje jis atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, kartu su kitais diplomatais skleidė žinias apie okupuotos Lietuvos padėtį. Vėliau, jau gyvendamas Prancūzijoje, toliau kėlė Lietuvos klausimą, dirbo spaudoje ir lietuviškose radijo laidose.

Mirė Paryžiuje 1966 m.

Galbūt daugelis esate skaitę Eduardo Turausko knygą „Lietuvos Nepriklausomybės netenkant“. Jei skaitėte, turbūt prisimenate tą violetinį-baltą-juodą viršelį viršelį su stilizuota Juozo Zikaro „Laisve“.

Knygoje Turauskas išsamiai aprašė paskutinius Lietuvos Respublikos metus ir juodžiausius tų metų įvykius: Lenkijos ultimatumą, Klaipėdos krašto praradimą, Maskvos spaudimą ir okupaciją, uždarus pasitarimus Prezidentūroje, Smetonos gyvenimą Šveicarijoje, ir daugelį kitų įdomių susitikimų, pokalbių ir pastebėjimų.

Diplomato jubiliejaus proga – kadrai iš Šveicarijos.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma devynių minučių trukmės suskaitmeninta juosta iš Karolinos Masiulytės-Paliulienės kino archyvo. Tai yra Eduardo Turausko gyvenimo Šveicarijoje 1940–1945 m. vaizdai. Jį patį atpažinsite iš atgal sušukuotų žilų plaukų. Juostoje užfiksuota diplomatų kasdienybę. Matome laisvą bendravimą, laisvalaikį, pasisėdėjimus soduose ir terasose, kalnuotą šveicarišką kraštovaizdį, daug kitokių įdomybių.

The post Okupuotos Lietuvos diplomatai Šveicarijoje. Diplomatui Eduardui Turauskui – 130 metų appeared first on Voruta.

Prieš 500 metų, 1526 m. lapkričio 1-ąją, Krokuvos Vavelio pilyje gimė Kotryna Jogailaitė, Suomijos kunigaikštienė ir Švedijos karalienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodos „Dominium Maris Baltici“ įkvėpėja.

Paroda mes minime jos 500-ąsias gimimo metines ir būtent šiandien yra ta šventinė pusės tūkstantmečio sukakties diena.

Kotryna buvo jauniausia Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, Žygimanto Augusto sesuo. Per tėvo liniją ji buvo Jogailos proanūkė, o per motinos liniją siejosi su įtakinga italų Sforcų gimine. Jos gyslomis tekėjo pats mėlyniausias kraujas.

Renesanso dvare augusi karalaitė išmoko lenkų, italų ir lotynų kalbas, pažino meną ir kultūrą, kuriuos vėliau puoselėjo svetur. Karališka kilmė reiškė ir priklausomybę nuo dinastinės politikos ir šeimos interesų. Todėl tam tikra prasme Kotryna buvo ir Jogailaičių diplomatijos koziriu. Todėl ilgą laiką Kotrynos vedybos buvo daugiau, nei vien dviejų žmonių meilės reikalas.

XVI a. viduryje dėl Livonijos varžėsi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkija, Maskva, Švedija ir kitos regiono valstybės. Reikėjo telkti sąjungininkus, todėl Žygimantas Augustas sugalvojo ištekinti seseris. Pirmoji turėjo tekėti Kotryna, tapusi viena geidžiamiausių Europos nuotakų. Jos rankos siekė ir Maskvos caras Ivanas Žiaurusis (1530–1584), ir Europos valstybių valdovai ir princai.

Prieš santuoką Kotryna kelerius metus gyveno Vilniuje. Čia 1562 m. spalio 4 d., likus vos beveik mėnesiui iki trisdešimt šeštojo gimtadienio, Vilniaus katedroje susituokė su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza. Tiltą per Baltijos jūrą nutiesusi santuoka sujungė Jogailaičių ir Vazų gimines.

Kotryna su vyru išvyko į tuomet Švedijai priklausiusią Suomiją. Netrukus jos gyvenimą sudrumstė Jono ir jo brolio, Švedijos karaliaus Eriko XIV, konfliktas, karas, nelaisvė ir vaiko netektis.

Broliai susipyko dėl Jono savarankiškos politikos ir įtakos Livonijoje. Konfliktą paaštrino Jono vedybos su Kotryna Jogailaite, sudarytos nepaisant Eriko prieštaravimo. 1563 m. Jonas buvo apkaltintas valstybės išdavyste. Karaliaus kariuomenei užėmus Turku pilį, Jonas ir Kotryna atsidūrė Gripsholmo pilyje, kur kalėjo ketverius metus. Nelaisvėje gimė ju dukra Izabelė, mirusi ankstyvoje vaikystėje, ir sūnus Zigmantas – būsimas Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos valdovas. Laisvę šeima atgavo 1567 m., bet gyvenimas nebuvo visiškai ramus – dar laukė naujos kovos dėl Švedijos sosto.

1568 m. Erikas XIV buvo nuverstas ir 1569 m. liepos 10 d. Upsalos katedroje Kotryna Jogailaitė buvo karūnuota Švedijos karaliene. Jai rūpėjo kultūra ir ryšiai su gimtine. Jos europiniai ryšiai padėjo Švedijoje skleisti Renesanso idėjas. To meto menas ir architektūra išgyveno stiprų pakilimą – patį tikriausią Vazų Renesansą.

Tų laikų Europą draskė gilios religinės prieštaros ir protestantiškoje šalyje Kotryna sugebėjo išsaugoti katalikybę, globojo bendratikius. Buvo svarbu ne tik vidaus ir kultūros politika, bet ir užsienio. Kotryna stengėsi kartu su Abiejų Respublika derinti interesus Livonijoje, skatino vyrą Joną III laikytis palankesnės ir lankstesnės politikos Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu.

Mums Kotryna svarbi ir kaip dinastijos tęsėja. Jos sūnaus Zigmanto Vazos kilmė iš Jogailaičių buvo svarbiu argumentu siekiant Abiejų Tautų Respublikos valdovo sosto. 1587 m. išrinktas valdovu, jis pradėjo Vazų giminės atšakos valdymą Abiejų Tautų Respublikoje, trukusį iki 1668 m.

Pati Kotryna sūnaus iškilimo nesulaukė: ji mirė Stokholme 1583 m. ir buvo palaidota Upsalos katedroje.

Apie Kotryną Jogailaitę ir mūsų santykius su švedais nuo vikingų laikų iki sąjungos NATO rodome ir pasakojame parodoje „Dominium Maris Baltici“.

Ji Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2027 m. sausio 6 d.

Dėkojame puikiesiems parodos partneriams: Kauno miesto muziejui, Lietuvos Kariuomenės Karinių oro pajėgų Pirmajam oro gynybos batalionui, Kretingos muziejui, Trakų istorijos muziejui, VšĮ „Viduramžių pasiuntiniai“.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post Švedijos karalienei Kotrynai Jogailaitei – 500 metų appeared first on Voruta.

Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas www.voruta.lt

Nuo XIX a. pr. šimtą metų Alantos dvaro ir miestelio ­istorija buvo glaudžiai susijusi su Pac-Pomarnackių gimine. Ši LDK giminė nuo XVII a. turėjo bajorų giminių herbą Gozdava¹. Šio herbo pagrindą sudarė raudoname skydo lauke pavaizduotos dvi žiedu sujungtos sidabrinės (baltos) lelijos, viena nukreipta į apačią, kita į viršų, o kleinote virš šalmo ir karūnos – penkios povo plunksnos ir tokia pati lelija. Lelija simbolizuoja riterių nenugalimumą, o povo plunksnos – išmintį. Manoma, kad herbo pavadinimas kilo nuo Mazovijoje gyvenusios Gozdavų giminės, kuriai šį herbą 1402 m. suteikė Mazovijos kunigaikštis.

Pomarnackiai su Pacų gimine sietini per Gozdava herbą, suteikusį jiems teisę prisidurti prievardį Pac-Pomarnackiai herbą Gozdava iš Pacų galėjo nusipirkti arba gauti už kažkokius nuopelnus. Žinomi atvejai, kai už kokias nors paslaugas didikai į savo heraldinę giminę priimdavo ir smulkesnius bajorus, t. y. jiems suteikdavo savo herbus. Pomarnackiai herbą iš Pacų gavo būtent taip, nes giminystės ryšys tarp jų nenustatytas. Kaip teigia lenkų istorikas Severinas Uruskis, nuo XVIII a. pabaigos prievardis Pac- pradėtas rašyti prie pavardės, kuri tapo sudurtinė², bet ne visi Pomarnackių giminės atstovai prievardį naudojo.

Tadeušas Pac-Pomarnackis

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo pirmasis iš giminės, valdęs Alantos dvarą. Jis gimė 1763 m. Ukmergės pavieto medžioklio³ Antonijaus Pomarnackio šeimoje, kurioje dar augo vyresnis brolis Stanislovas ir sesuo Liudvika. Įgijęs teisininko išsilavinimą, Tadeušas dirbo Anykščių žemės teisėju, 1801 m. rinktas į Vilniaus bajorų susirinkimo deputatus. Brolis Stanislovas 1786 m. tapo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatu, o sesuo Liudvika 1793 m. ištekėjo už buvusio LDK artilerijos papulkininkio. 1800 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis su broliu Stanislovu iš giminaičių Antano Antaševskio ir Eleonoros Pomarmackos Antaševskos nusipirko Avižienių valdą (dab. Utenos r.), vėliau – Vėdarų ir Kazliškių dvarus prie Želvos (dab. Ukmergės r.), dar vėliau Savičiūnų dvarą (dab. Anykščių r.)⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona našle Kotryna Žabaite-Strutinskiene, kuriai pirmasis vyras buvo užrašęs Uteną, Noliškį, Dičiūnus ir Kiburius, Tadeušas susituokė 1822 m. balandžio 25 d. Utenos bažnyčioje. Antroji Tadeušo žmona buvo dvarininko bei Ukmergės maršalkos Lapo našlė Konstancija Čižaitė-Lapo, kuriai velionis vyras prieš mirtį užrašė Sirutėnų žemes ir Utenos dvarą. Su ja tuo metu jau 64 metų Anykščių žemės teisėjas Tadeušas Pac-Pomarnackis susituokė 1833 m. vasario 14 d. taip pat Utenos bažnyčioje⁵.

Tadeušas Pac-Pomarnackis siekė plėsti savo valdas. 1828 m. liepos 27 d. iš Tadeušo Miedzikovskio ir Timotiejaus Silos Novickio įsigijo Alantos dvarą su didelėmis skolomis. Todėl su buvusiais valdytojais teismuose bylinėtasi dar dešimt metų. Teko padengti buvusių savininkų skolas, ir tik tada Alantos valda tapo Pac-Pomarnackių nuosavybe⁶.

Ukmergės paviete T. Pac-Pomarnackis turėjo 840 baudžiauninkų (Avižieniuose – 116, Savičiūnuose – 423 ir Alantos valdoje – 301). Valdose buvo priskaičiuota 150 kiemų, 1500 dešimtinių ariamos, 15 dešimtinių sodybinės žemės ir 1350 dešimtinių šienaujamų pievų. Testamente jis įvardijo ir kitą jam priklausantį turtą: grynuosius pinigus, banko bilietus, skolinamuosius raštus (vekselius), brangakmenius, auksą, sidabrą, krištolo ir porceliano indus, ūkinius pastatus, gyvulius ir kt. Visas turtas viršijo 50 tūkstančių sidabrinių rublių. Testamente įrašytas ir nekilnojamasis turtas Solec-Zdroj vietovėje (dab. Lenkijos pietuose)⁷.

Dvarininkas palikuonių nesusilaukė, todėl 1848 m. spalio 10 d. surašė testamentą pusbrolio Mikalojaus Pac-Pomarnackio sūnaus Vladislovo⁸ naudai, kuriam po Tadeušo žmonos Konstancijos mirties turėjo atitekti Alantos dvaras bei Avižienių ir Savičiūnų valdos.

Prieš mirtį Tadeušas Pac-Pomarnackis pradėjo statyti naujus Alantos dvaro rūmus ir įrenginėti peizažinį parką. Visi organizaciniai rūpesčiai gulė ant dvaro įgaliotinio, išsilavinusio ir protingo jaunuolio Kazimiero Maigio pečių. Maigys beveik tris dešimtmečius 1822–1849 m. buvo Alantos ir Savičiūnų dvarų įgaliotinis bei Avižienių dvaro valdytojas. Dvarininkas juo visiškai pasitikėjo ir pavedė tvarkyti visus ūkinius ir finansinius dvaro reikalus. 1828 m. Utenos bažnyčioje krikštijant Kazimiero Maigio sūnų dalyvavo ir Tadeušas, kuris sutiko tapti naujagimio krikšto tėvu ir vaikui parinko Tado vardą. T. Pac- Pomarnackui mirus, Kazimieras Maigys ir toliau padėjo jo našlei tvarkyti visus dvaro reikalus. Už ištikimą 27-erių metų tarnystę jis tikėjosi gauti nors nedidelę dvaro turto dalį, tačiau Konstancijai mirus, naujasis dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam nieko nepaliko.

K. Maigys Alantos, Avižienių, Savičiūnų ir gimtojo Zaviesiškio apylinkių kaimuose užrašinėjo lietuviškas dainas, patarles ir surinktą medžiagą siuntė istorikui Simonui Daukantui⁹, tuo metu dirbusiam Sankt Peterburge. Jis užrašė ne tik tautosakos tekstus, bet ir aprašė jų pateikėjus, nurodė autorinių dainų ir eilėraščių autorius, dainavimo būdą. Išlikę aštuonių Maigio laiškų, rašytų S. Daukantui, nuorašai. Laiškai buvo išspausdinti 1898 m. leidinyje „Medega S. Daukanto biografijai“ kartu su daugiau kaip trisdešimt dainų, poezijos tekstų, keliomis patarlėmis. S. Daukantas su užrašu „Iš Ovantos atsiųsta“ dvi dainas įdėjo į rinkinį „Dainos žemaičių“. Išliko S. Daukantui rašyti laiškai, kuriuose apie naująjį dvaro šeimininką Vladislovą Pac-Pomarnackį Maigys atsiliepia gana sarkastiškai, pavadindamas jį „giliuku“, t. y. velniu ar blogio įsikūnijimu. Kazimieras Rapolas Maigys mirė 1858 m. balandžio 5 d. Zaviesiškyje. Palaidotas Kavarsko kapinėse.

Tadeušas Pac-Pomarnackis mirė Alantoje 1849 m. gruodžio 13 d., eidamas 87 metus ir buvo palaidotas Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁰.

Vladislovas Pac-Pomarnackis

Po Tadeušo Pac-Pomarnackio mirties Alantos dvaras priklausė jo našlei Konstancijai, tačiau dvarą tvarkė pusbrolio sūnus Vladislovas Pac-Pomarnackis. Dar Tadeušui gyvam esant, paveldėtojas Vladislovas 1848 m. kreipėsi į Kauno gubernijos valdybą, prašydamas leisti miestelyje rengti turgus ir prekymečius. Prašyme buvo nurodoma, kad Alanta yra atokiau nuo kitų prekybos centrų, todėl norėdami parduoti savo produkciją valstiečiai priversti ją vežti dideliais atstumais¹¹. Caro valdžia dvarininko prašymą patenkino ir leido Alantoje rengti turgus pirmadieniais, taip pat tris prekymečius¹². 1859 m. po Konstancijos mirties dvaras teisiškai perėjo į Vladislovo Pac-Pomarnackio rankas. Pretenzijas į paveldėtą turtą atkakliai reiškė buvusio dvaro savininko Tadeušo sesuo Liudvika, o po jos mirties ilgai ir nesėkmingai teismuose bylinėjosi ir jos dukra¹³.

Naujasis Alantos valdytojas Vladislovas Pac-Pomarnackis gimė 1806 m. Galinės dvare netoli Vilniaus. Jo tėvo Mikalojaus Benedikto Pac-Pomarnackio pavardė minima 1795 m. reviziniame surašyme, kuriame įrašyta, kad 31-erių metų Piatigorsko kavalerijos brigados poručikas buvo vedęs Joaną Liaudanskaitę, Raseinių miesto raštininko Jurgio Liaudansko dukrą. Be Vladislovo, jie turėjo dar tris sūnus – Leopoldą, Antaną, Ignotą – ir dvi dukteris – Karoliną ir Julijoną. Šeima valdė Merkinės dvarą Turgelių parapijoje, o pats Mikalojus Pac-Pomarnackis gyvendavo ir Merkinėje, ir Vilniuje. Jo sūnus Vladislovas įsigijo Galinės dvarą Sudervės parapijoje prie Vilniaus. Sudervės kapinėse 1840 m. buvo palaidota jo motina, o 1846 m. – ir 96-erių sulaukęs tėvas.

Vladislovas Pac-Pomarnackis su pirmąja žmona Olimpija Michalskyte susilaukė dukrų Matildos ir Malvinos bei sūnaus Mikalojaus. Malvina ir Mikalojus mirė mažamečiai. Tesulaukusi 30-ies mirė ir žmona Olimpija, kuri 1849 m. gegužės 9 d. buvo palaidota Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁴ šalia buvusio dvaro savininko Tadeušo Pac-Pomarnackio. Motinai mirus, mažametę Matildą Alantos dvare augino vyriausioji Vladislovo sesuo Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Ji su sūnumi Vladislovu Javtoku gyveno ir Alantoje, ir giminaičio Ričardo Roberto Pac-Pomarnackio dvare Girsteitiškyje¹⁵. Gretimame Valentinavos dvarelyje gyveno tolesni giminės: Petras Pac-Pomarnackis su šeima. 1866 m. Vladislovo Pac-Pomarnackio dukra Matilda ištekėjo už Burbiškių dvaro (netoli Anykščių) savininko Anupro Venslovavičiaus sūnaus Otono.

Vladislovas Pac-Pomarnackis tęsė Tadeušo Pac-Pomarnackio pradėtą naujųjų Alantos dvaro rūmų statybą ir 1853 m. darbus užbaigė. Netoli senųjų rūmų išaugo grakštus italų vasaros rezidencijos stiliaus su ryškiais neoromantizmo bruožais pastatas ir akmeniniai ūkiniai statiniai¹⁶. Rūmai stovėjo ant aukštų stačiakampio formos pamatų, buvo vieno aukšto, tik centrinė dalis dviaukštė, dengta trikampiu frontonu, dekoruotu trimis pseudogotikiniais bokšteliais. Kairėje rūmų pusėje dvaro savininkas pastatė keturių aukštų bokštą su apžvalgos aikštele.

Alantos dvaras garsėjo savo turtingu interjeru. Rūmų vidų puošė dekoratyvinio tinko lubos ir ištaigingi baldai. Visuose kambariuose buvo sudėtos ornamentuotos skirtingų piešinių parketo grindys. Kambarių centre ir kiekvieno grindų stačiakampio susikirtimuose buvo ąžuolo arba juodmedžio augalinių motyvų inkrustacijos. Grindis dengė kilimai, sienos dekoruotos tapetais ar smulkaus rašto apmušalų audiniu. Namus apšildydavo lygios, baltos spalvos aukštos krosnys. Pirmame aukšte buvo pokylių salė, kurioje kabėjo didžiulis krištolo sietynas, o kitoje porceliano sietynas¹⁷. Sienas puošė paveikslai. Šeimos kambaryje kabėjo Pac-Pomarnackių giminės portretai. Vienoje iš menių kinų stiliumi buvo įrengtas arbatos kambarys su gausia keramikos ir žibintų kolekcija. Vienas kambarys apstatytas Liudviko XV stiliaus baldais, menėse kabėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų ir dvaro savininkų giminės portretai¹⁸. Interjero dalį užėmė spintos, skirtos bibliotekai, kurioje laikyta nemažai vertingų knygų. Dvare buvo sukaupta gausi porceliano indų kolekcija, kurią savininkai nuolat papildydavo pirkiniais iš užsienio.

1870 m. užbaigtas Alantos dvaro mišraus stiliaus peizažinis šešių hektarų parkas, kuriame augo įvairūs vietiniai ir egzotiniai augalai, atsivežti iš kitur: vakarinės tujos, totoriniai, ginaliniai ir sidabriniai klevai, baltosios tuopos, paprastieji kaštonai, juodavaisės aronijos, baltosios sedulos, vengrinės ir paprastosios alyvos, lenktašakės forsitijos ir daug kitų.

Pasistatęs naujus rūmus, Vladislovas Pac-Pomarnackis vėl vedė. 1854 m. vasario 14 d.¹⁹ jis susituokė su Burbiškių dvaro savininko Anupro Venslavavičius aštuoniolikmete dukra Liudvika Marija Kotryna Venclavavičiūte.

XIX a. vid. Pac-Pomarnackių Alantos ir Savičiūnų dvaruose kilo valstiečių neramumų. Dar prieš prasidedant baudžiavos panaikinimo reformai, kuri numatė derlingas žemes išdalinti valstiečiams, dvarininkai stengėsi jas išsaugoti. Nujausdami permainas, valstiečiai savo ruožtu priešinosi sunkioms baudžiavinėms prievolėms, atsisakinėjo vykdyti inventorinius įpareigojimus arba reikalavo juos sumažinti²⁰. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius gavo valstiečių skundą dėl prievolės atlikti rūmų statybos darbus net sekmadieniais, dėl ko jie neturį laiko lankyti bažnyčios. Vyskupas pasiuntė Utenos dekaną išsiaiškinti vietoje. Apsilankęs dvare, dekanas vyskupą informavo, kad V. Pac-Pomarnackis jį sutiko blogai ir kaltinimus atmetė.²¹

Tuo pat metu parašytas dar vienas skundas dėl Alantos dvaro savininko elgesio. Jis kaltinamas griežtai draudžiantis vietinėms merginoms rinktis jaunikius iš kaimyninių dvarų, ar atvirkščiai – vietos valstiečiams atsivesti merginas iš kitų kaimų. Tai sužinojęs, vyskupas M. Valančius įpareigojo Utenos dekaną paveikti dvarininką, kad šis netrukdytų moterystės sakramento administravimo ir užbaigtų draudimus. Deja, dekanas ir šį kartą nieko nelaimėjo.

Prieš pat baudžiavos panaikinimą bruzdėjimai Pomarnackio dvaruose dar labiau sustiprėjo. Už tai valstiečius baudė ne tik dvaro administracija, policija, bet ir kariuomenės dalinys, egzekucijoms atlikti apgyvendintas Alantos apylinkėse: Ulonai, gyvendami valstiečių trobose, maitinasi valstiečių maistu, arklius šeria jų pašaru, barbariškai elgiasi su moterimis.

1857 m. Ukmergės ispravnikas savo pranešime rašo, kad Alantos dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam pranešė, jog dvaro valstiečiai į lažą eina ne nustatytu laiku, o pagal savo nuožiūrą, ir kad tai gali būti dėl melagingų gandų apie laisvę. Kad panašūs nepaklusnumai neišplistų į kitus dvarus reikia užkirsti kelią netvarkai – pasiųsti pakankamą karinę komandą.²²

Išskirtinį skundą vyskupui 1858 m. parašė Alantos ir Savičiūnų dvaro valstiečiai²³, kurie Pac-Pomarnackį ir dvarų prižiūrėtojus kaltino žiauriu elgesiu: Jau devinti metai, kai Pomarnackis paėmė mus į savo nagus ir nuo pat savo viešpatavimo pradžios <…> be pasigailėjimo muša ir dar pasamdė tokius pat kaip jis pats, ekonomus ir raštininkus, kurie mus muša rykštėmis, pagaliais, pančiais. Dėl to mušimo yra kurčių, bedančių, su sužalotomis rankomis, o kai kurios nėščios moterys nuo mušimo mirė. <…> Kareiviai prievartauja mūsų dukteris, žmonas, seseris, o besipriešinančioms pila smėlį į burną, kad nerėktų. Visos mūsų moterys bijodamos nakčiai su mažais vaikais eina miegoti į laukus. Nuo šalčio vaikai susirgo. <…> Mes Jūsų šviesybei neaprašėme nei dešimtosios dalies mums daromų skriaudų, nes bijome. Rašome į Jūsų ganytojišką šviesybę nuo viso valsčiaus ir aš, kaip raštingas, savo ranka pasirašau – Andrius Gavėnas. Skundą nagrinėjo Vilniaus karinio gubernatoriaus tarnyba, vėliau jį persiuntė Kauno gubernijos valdybai, kuri pažeidimų nenustatė²⁴. V. Pac-Pomarnackis visus kaltinimus neigė, o pačius skundą surašiusius apkaltino šmeižtu ir kitų valstiečių kurstymu nepaklusti dvarininkui. Jis žiauriai atkeršijo ir skundus rašiusiam Andriui Gavėnui – jį atidavė į caro rekrutus²⁵.

Įdomu tai, kad dvarininko Pomarnackio pavardė paminėta ir literatūriniame kūrinyje – Juozo Tumo-Vaižganto apy­sakoje „Dėdės ir dėdienės“, kurioje pasakojama apie nelengvą baudžiauninkų kasdienybę²⁶.

1864 m. kovo 14 d. Vladislovui gimė sūnus, būsimasis Alantos dvaro savininkas Tadeušas. Jo tėvas Vladislovas testamentu savo turtą padalijo artimiesiems²⁷. Didžiausia dalis skirta sūnui Tadeušui, kuriam atiteko Alantos, Avižienių ir Želtiškių dvarai Ukmergės apskrityje su 3204 dešimtinėmis žemės. Jam taip pat palikti 45 tūkstančiai rublių, kuriuos Prūsijos pilietis Gustavas fon Šachta buvo sumokėjęs už įkeistą Svobiškio dvarą. Dukters vaikams atiteko: sūnui Vladislovui Aleksandrui Venslavavičiui – Galinių dvaras ir Liesnikų kaimas prie Vilniaus su 182 dešimtinėmis žemės, dukrai Marijai Olimpijai Venslavavičiūtei – trijų aukštų namas Vilniaus centre, Georgijaus prospekte, su 382 sieksniais žemės šalia²⁸, kitai dukrai Elenai Kazimierai Venslavavičiūtei – Alantos dvaro valdoje buvęs Daubarų užusienis su 18 dešimtinių žemės. Testamente buvo nurodyta, kad visas Vladislovo Pac-Pomarnackio skolas bankui ir išlaidas už testamentą – iš viso 9588 rublius – privalės sumokėti sūnus Tadeušas.

Vladislovo Pac-Pomarnackio žmona Liudvika mirė 1880 m., o jis pats – po ketverių metų, 1884 m. lapkričio 27 d., ir buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Šalia buvo palaidota jų dukra Matilda, mirusi vos po kelių mėnesių po tėvo mirties, o 1910 m. šeimos kape atgulė ir Matildos vyras Otonas.

Tadeušas Pac-Pomarnackis (jaunesnysis)

Mirus tėvams, Tadeušą Pac-Pomarnackį Alantoje augino teta Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Tadeušas jaunesnysis mokėsi Vilniuje, 1884 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją.

Tikriausiai siekdamas išsaugoti giminės turtą, Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs artimą giminaitę – savo tėvo anūkę iš pirmos santuokos Mariją Olimpiją Venslavavičiūtę, bet po kelerių metų, 1891 m., pora išsiskyrė vaikų nesusilaukusi.

XIX a. pab. Alantos dvaro ūkis gana sėkmingai vystėsi, buvo diegiami pažangūs ūkininkavimo metodai. 1890 m. Kauno gubernijos atmintinėje aprašant Ukmergės pavietą, pažymėta, kad ten yra tik vienas Alantos dvaras, kuriame vystomas pažangus ūkininkavimas ir naudojami Tichotskio plūgai, Ekerto žolės vartytuvai ir Fuktelio firmos arklių traukiamos sėjamosios, o šlapi laukai ir pelkės nusausinamos iškasus kanalus²⁹.

XIX a. pab. Tadeušo Pac-Pomarnackio valdose padažnėjo socialinių konfliktų tarp dvaro ir valstiečių. 1888 m birželio 20 d. Alantos valsčiaus Klabinių dvaro ūkvedys valsčiaus valdybai skundėsi, kad padaugėjo savavališkų nuganymų. Jis rašė, kad valstiečiai dvaro žemėse gano arklius ne tik naktį, bet ir dieną, o dvaro sargams priešinasi ir juos muša³⁰. 1894 m. Alantos dvaro Ąžuolijos vienkiemyje iš ūkio buvo iškraustomas Pranas Steiblys, neatnaujinęs nuomos sutarties. Antstoliui ir policijos pareigūnui atvykus, jiems pasipriešino penkios vietinės moterys (Kotryna Babelienė, Antanina Audenienė ir kt.). Už tai jos buvo nuteistos kalėti po du mėnesius kiekviena, bet caro vedybų proga, pagal 1894 m. spalio 14 d. manifestą, nuo bausmės buvo atleistos³¹.

Po 1905 m. spalio mėn. caro manifesto, kuris deklaravo kai kurias teises Rusijos imperijos pavergtoms tautoms, Lietuvoje suaktyvėjo socialiniai ir anticariniai judėjimai, kurie neaplenkė ir Alantos. Dar iki manifesto paskelbimo plačiai nuskambėjo 1905 m. vasaros įvykiai, kai liepos 25 d. per atlaidus Alantos miestelyje buvo išklijuoti anticariniai atsišaukimai, sudaužytas valstybinis degtinės monopolis. Pasklidus gandams, kad valstiečiai rengiasi užpulti Pomarnackių dvarą ir užmušti uriadninką, pristavas iškvietė iš Ukmergės dragūnus³². Miniai išsiskirsčius, pristavas su dragūnais išjojo į Alantos dvarą. Po šių įvykių Kauno generalgubernatoriaus užklausus, ar nereikėtų suimti kurstytojų, jis užrašė: Sutinku, sodinkite tuoj pat. 1906 m. vasario mėn. buvo areštuotas ir į Ukmergės kalėjimą uždarytas Alantos viršaitis (starosta) Kraujelis, nes jis iš valsčiaus kasos skyrė pinigų Alantos atstovų kelionei į Didįjį Vilniaus Seimą, kuris įvyko 1905 m. gruodžio 4–5 d. 1906 m. gegužės 14 d. Alantoje buvo sumuštas uriadnikas su sargybiniu, išdaužyti uriadniko buto langai. Dėl šio įvykio atvyko pristavas su aštuoniais sargybiniais, areštavo P. Petrauską iš Padeksnio kaimo, du brolius Gerdvilius iš Runionių bei alantiškius Antaną Umbrasą, Motiejų Tūbą ir Danielių Drazdauską ir visus nuvežė į Ukmergės kalėjimą. Neramumai tęsėsi ir toliau. 1907 m. vasarą turgaus metu alantiškiai smurtavo prieš uriadniką Kovaliovą. Dėl to žandarai areštavo valsčiaus gyventojus: J. Stripeikį, Petrą Jakučionį, Feliksą Mikelevičių, Vladislovą Petkevičių, Antaną Lasį ir Motiejų Puodžių. Pastarieji du buvo nuteisti dviem mėnesiams kalėti Ukmergės kalėjime, kiti išteisinti³³.

XX a. pr. buvo užbaigtas Alantos dvaro ansamblio formavimas, kurį sudarė dvaro rūmai, virtuvė, ledainė, rūkykla, arklidė, du kumetynai, svirnas, sandėlis, klojimas, tvartai, akmeninė tvora ir parkas. Naujasis dvaro savininkas, kaip ir jo tėvas, miestelyje pastatė keletą namų nuomai, o 1892 m. iš Kauno gubernijos valdybos gavo leidimą miestelyje prekiauti alkoholiu³⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis miestelio visuomeniniame gyvenime nedalyvavo, tačiau garbės nariui buvo renkamas į Alantos kooperatyvo valdybą ir gaisrininkų draugiją. 1907 m. balandžio 11 d. dvarininkas Vilniaus „Aušros“ draugijos Alantos skyriui padovanojo nedidelį tūkstančio rublių vertės namą su sąlyga, kad skyrių likvidavus, patalpa atiteks parapijiečių švietimo reikmėms. Skyriaus valdyba už tokią dovaną dovanotoją priėmė į garbės narius. Dvarininkas teikė pagalbą ir statant bažnyčią, netgi leido naudotis dvaro plytine. Jis miestelyje pastatė namą, kuriame buvo teikiamos medicininės paslaugos ir gyveno gydytojo šeima.

XX a. pr. Tadeušas Pac-Pomarnackis dalį žemių, priklausiusių Alantos dvarui, pradėjo pardavinėti vietiniams turtingiems valstiečiams. 1905 m. valstiečiams Jonui ir Antanui Steponėnams pardavė 40 dešimtinių Juotiškio kaimo žemių, Adomui Kuktai – 10 dešimtinių Bučiškių valdos. Tais pačiais metais Mediniškiuose 40 dešimtinių žemės iš jo nupirko Mataušas ir Povilas Dragūnai, o 1907 m. Petrui ir Kazimierui Šulskams parduota 27 dešimtinės Želtiškių žemės.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Pac-Pomarnackiai pasitraukdami iš Alantos dvaro išsivežė didžiąją dalį sukauptos meno vertybių kolekcijos ir kitų daiktų. Rūmuose likusios meno vertybės buvo išvežtos į kaizerinę Vokietiją, o likusį turtą išplėšė bolševikai³⁵. Nuomojamus miestelio namus iš Pac-Pomarnackio išsipirko žydai, ten ir gyveno, įsteigė parduotuves, restoranus, vaistinę, kurioje farmacininkai Pilnikas, vėliau Zilikas Rapoportas ne tik prekiavo vaistais, bet juos ir gamino.

Apie Tadeušo Pac-Pomarnackio šeimyninį gyvenimą ir jo antrąją žmoną žinių nėra, tik tiek, kad jis iki 1917 m. revoliucijos ilgą laiką praleisdavo Rusijoje³⁶, vėliau Prancūzijoje, o Alantoje apsilankydavo tik šiltuoju metų laiku. Alantos dvarą tvarkė jo pusbrolis Javtokas.

Po revoliucijos Rusijoje dvarininkas gyveno Prancūzijoje, Nicoje. Jis mirė 1942 m. Varšuvoje ir buvo palaidotas Varšuvos Aleksandrovskos kapinėse³⁷. Apie palikuonis žinoma tik tiek, kad jis turėjo dvi dukras: Aną ir Mariką. Ana Pac-Pomarnacka jau prieš revoliuciją gyveno Rusijoje ir buvo ištekėjusi už Aleksejaus Trubeckojaus, kuris žuvo kare su bolševikais, vėliau ištekėjo už markizo de Martemprey, vaikų neturėjo. Kita dukra Marika ištekėjo už grafo Hatvanos ir išvyko į gyventi į Kanadą, vėliau gyveno Nicoje, kur ir mirė 1956 m. vasario 7 d.³⁸

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vykdant žemės reformą, 1923 m. Alantos dvaras su jam priklausiusiais 526 ha žemės buvo išparceliuotas. Dvarininkui pagal žemės ūkio reformos reikalavimus liko dvaro sodyba ir 85 ha žemės. Šį turtą 1925 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis pardavė inžinieriui B. Sližiui, kuris tais pačiais metais Alantos dvarą oficialiai įregistravo savo žmonos Salomėjos Podėnaitės-Sližienės vardu.

1940 m. Liepos 22 d. sovietiniam Lietuvos Seimui priėmus deklaraciją dėl visos žemės valstybinės nuosavybės, dvaro valdytoja S. Podėnaitė-Sližienė dvarą su žeme ir pastatais perdavė sovietų įkurtai Alantos Žemės ūkio komisijai.

1941-1945 dvaro rūmuose veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Ruošė agronomus ir zootechnikus. 1959 metais rūmuose įkurtas žemės ūkio technikumas. Technikumo įkūrimas buvo senųjų rūmų išgelbėjimas nuo visiško sugriuvimo.

Aštuntajame dešimtmetyje pastačius naują žemės ūkio technikumo pastatą, senasis dvaro pastatas virto kultūros ir meno centru. Šiuo metu čia veikia Vaidoto Žuko meno galerija, kurioje yra nuolatinė šio menininko darbų ekspozicija, taip pat rengiamos kitų kūrėjų meno parodos ir kultūriniai renginiai. Pastate įkurtas palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio muziejus.

Literatūra

The post Gintautas Šeikis. Alantos dvaras ir jo savininkai Pac-Pomarnackiai appeared first on Voruta.

Pranciškus Ramanauskas gimė 1893 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrityje, Betygaloje (kitais duomenimis – Kudonių kaime), ūkininkų šeimoje. Baigęs Betygalos pradinę mokyklą, mokėsi Raseinių keturmetėje mokykloje. 1910 m. eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1917 m. birželio 22 d. įšventintas į kunigus ir paskirtas Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos Panevėžio apskrityje vikaru, vėliau tarnavo Krekenavoje ir Raseiniuose.

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, ragino parapijiečius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, prisidėti prie nepriklausomos valstybės kūrimo. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įsitraukė į Ateitininkų federacijos bei Lietuvos katalikų jaunimo organizacijos „Pavasaris“ veiklą. 1924 m. baigęs universitetą ir įgijęs teologo specialisto kvalifikaciją, paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru. Tarnaudamas Telšiuose,  taip pat dirbo Telšių mokytojų seminarijos bei Telšių lenkų progimnazijos kapelionu, vadovavo Katalikų veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, pranciškonų tretininkų veikloje. Kartu su kitais kunigais leido katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, prisidėjo prie naujos Telšių vyskupijos kūrimo, 1926–1927 m. ėjo vyskupijos kurijos vicekanclerio bei Tribunolo notaro pareigas. Rengiant dėstytojus kuriamai Telšių kunigų seminarijai, 1927 m. išsiųstas studijuoti į Popiežišką Grigaliaus universitetą Romoje, kur įgijo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Telšių kunigų seminarijos dogminės ir pastoracinės teologijos bei religinės pedagogikos dėstytoju, inspektoriumi, 1932 m. liepos 31 d. – seminarijos vicerektoriumi, 1932 m. P. Ramanauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. Telšių kunigų seminarijoje užsimezgė jo ir rektoriaus Vincento Borisevičiaus draugystė. Jie kartu vadovavo seminarijos darbui, rūpinosi teologiniu ir dvasiniu klierikų auklėjimu, parengimu kunigystei, buvo gerbiami dėstytojų ir auklėtinių.

Kanauninkas P. Ramanauskas viena svarbiausių savo pareigų laikė skleisti krikščionišką mokymą, ugdyti katalikišką savimonę ir siekti įtvirtinti visuomenėje krikščioniškas vertybes bei principus. Jis palaikė Katalikų akciją – pasauliečių katalikų judėjimą Bažnyčios evangelizacijai, krikščioniškam visuomenės ugdymui padėti, 1932–1937 m. buvo Katalikų veikimo centro Telšių skyriaus valdybos nariu. 1932–1934 m. leido ir redagavo katalikams skirtą laikraštį „Spauda ir gyvenimas“, 1936 m. redagavo Telšių vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Pasirašydamas slapyvardžiais Padubisietis, P, P. I-as, P-tis, K.P.R., X ir kitais, skelbė straipsnius etikos, socialinio mokymo, istorijos, tautinio ir katalikiško ugdymo klausimais, parašė tikybos mokytojams ir tėvams skirtą religinės edukologijos knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

V. Borisevičių konsekravus Telšių vyskupijos vyskupu sufragatu, 1940 m. birželio 21 d. kanauninkas P. Ramanauskas paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir bolševikų valdžiai uždarius Telšių kunigų seminariją, jos dėstytojai ir klierikai perkelti į Kauno kunigų seminariją. Prelatas P. Ramanauskas tapo Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, dėstė fundamentinę teologiją bei pedagogiką.

1941 m. birželio mėn. Telšių kunigų seminarijai atnaujinus darbą, prelatas P. Ramanauskas paskirtas seminarijos rektoriumi. Nors seminarija išgyveno sunkius karo nepriteklius, rektorius P. Ramanauskas rūpinosi seminarijos reikalais, stengėsi pagerinti jos dėstytojų ir klierikų gyvenimo sąlygas, ragino padėti karo negandas išgyvenusiems žmonėms. Buvo vienas 1941 birželio 25 d. Rainių miškelyje prie Telšių nukankintų politinių kalinių palaikų perlaidojimo iškilmių organizatorių, pasmerkusių sovietų režimo nusikaltimus. Prasidėjus Holokaustui, smerkė žydų žudynes.

Popiežiaus Pijus XII 1944 m. sausio 24 d. dekretu, P. Ramanauskas nominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupijos vyskupo ordinaro V. Borisevičiaus sufragatu. Balandžio 16 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje jis buvo konsekruotas vyskupu ir pradėjo eiti Telšių vyskupijos kurijos generalvikaro pareigas. 1944 m. balandžio mėn. dalyvavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje, kurioje aptartas Eucharistinio kongreso organizavimas, nutarta paspartinti sovietų okupacinio režimo nusikaltimus liudijančių dokumentų rinkimą.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, vyskupas P. Ramanauskas dėstė Telšių kunigų seminarijoje iki jos uždarymo, rėmė sovietų persekiotus kunigus, rūpinosi jų perkėlimu į atokesnes parapijas. 1944 m. vasarą pas vyskupą V. Borisevičių susitikęs su Lietuvos laisvės armijos nariu Stasiu Kaupu, aptarė religinių apeigų partizanams atlikimo reikalus. 1946 m. sovietų saugumui suėmus ir sušaudžius vyskupą V. Borisevičių, perėmė Telšių vyskupijos valdymą. Kartu su kitais Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupais priešinosi okupacinio režimo pastangoms priversti Bažnyčią paklusti sovietų valdžios nurodymams, atsisakė raginti partizanus legalizuotis, protestavo prieš Kauno kunigų seminarijos auklėtinių skaičiaus mažinimą. 1946 m. vasario 21 d. dalyvavo Lietuvos vyskupų konferencijoje Kaune, kur buvo atmestas valdžios reikalavimas pasmerkti partizanus ir priimtas ganytojiškas laiškas, aukštinantis krikščionių tikėjimą.

1945 m. sovietų saugumas pradėjo vyskupą P. Ramanauską sekti. 1946 m. gruodžio 4 d. jis buvo iškviestas pokalbiui, per kurį atmetė reikalavimus Bažnyčiai atsisakyti priešiškumo sovietams ir neremti partizanų, pabrėždamas, kad dvasininkai negarbins Bažnyčią engiančios sovietų valdžios. 1946 m. gruodžio 18 d. buvo suimtas ir už antisovietinę agitaciją bei paramą antisovietinio pogrindžio dalyviams nubaustas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Kalintas kalėjime Oršoje (Baltarusijos SSR), Karlage (Kazachijos SSR, Karagandoje), Minlage (Ypatingojame lageryje Nr. 1, Komijos ASSR, Abezėje). Dėl tvirtos laikysenos ir nepalaužiamos dvasios lageriuose įgijo autoritetą tarp kalinių, nepaisydamas draudimų tęsė tarnystę Bažnyčiai. 1954 m. spalio mėn. Abezės pataisos darbų lageryje įšventino į kunigus kartu kalėjusi Alfonsą Svarinską.

SSRS prasidėjus politiniam atlydžiui ir pradėjus išlaisvinti politinius kalinius, Lietuvos SSR valdžia stengėsi, kad vyskupui P. Ramanauskui nebūtų leista iš įkalinimo grįžti į Lietuvą. Atsižvelgus į sunkią sveikatos būklę, 1956 m. rugpjūčio mėn. jis iš lagerio paleistas.

Grįžus į Lietuvą, vyskupui P. Ramanauskui neleista eiti Telšių vyskupo pareigų. Jis prievarta perkeltas į Švėkšną, užregistruotas Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos altarista. Į kompromisus su sovietų valdžia nėjęs vyskupas tęsė pastoracinį drabą, vienijo dvasininkus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams, pabrėždamas, kad „Bažnyčia yra tiek galinga ir savarankiška, kad jai nėra būtinybės padlaižiauti ar kitaip taikytis prie valstybės interesų, kada šie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“. Smerkė kunigus, pataikavusius sovietų režimui, skatino dvasininkus ištikimai tarnauti Bažnyčiai ir jai aukotis, savo pavyzdžiu liudydamas, kad „dėl Bažnyčios reikalų kartais reikia kentėti“. Buvo sekamas sovietų saugumo, svarstyta net jam iškelti naują baudžiamąją bylą.

Pablogėjus vyskupo P. Ramanausko sveikatai, 1957 m. jam atlikta onkologinė operacija, 1959 m. rugsėjo 28 d. jis paguldytas į Telšių ligoninę ir vėl operuotas, spalio 15 d. mirė. Palaidotas Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

2000 m. vyskupas P. Ramanauskas įrašytas į Bažnyčios martirologą, 2006 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (po mirties).

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/2kuv7e9a

Panaudota literatūra:

BORUTA Jonas SJ. Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas. Prieiga internetu: https://www.sventumogarsas.lt/xx-amziaus-tikejimo-liudytojai/vyskupas-katechetas-katechetu-ugdytojas-pranciskus-ramanauskas/.

BUCEVIČIENĖ Janina. Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko gyvenimas ir kankinystė. Prieiga internetu: https://www.muziejusalka.lt/naujienos/telsiu-vyskupo-pranciskaus-ramanausko-gyvenimas-ir-kankinyste/.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Kompromisų nepripažinęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas appeared first on Voruta.

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

XX a. 6 dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo priverstinai SSRS įtakos zonoje atsidūrusioje Vidurio Rytų Europoje buvo išties neramu. 1953 m. tariamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje protestavo daugybė darbininkų, 1956 m. Poznanėje – šimtai tūkstančių. Dar ryškesni buvo tų pačių metų vadinamojo Budapešto rudens įvykiai arba Vengrijos revoliucija, prie kurios prisijungė apie 300 tūkst. žmonių, reikalaujančių spaudos laisvės, laisvų rinkimų ir sovietų kariuomenės išvedimo. Simboliška, kad protestuotojai nuvertė milžinišką Josifo Stalino paminklą, o iš socialistinės Vengrijos vėliavų iškirpo komunistinius simbolius.

Žinoma, sukilimas sulaukė brutalaus Maskvos karinio ir represinio atsako – lapkričio 4 d. sovietų kariuomenė pradėjo plataus masto intervenciją ir jėga atkūrė Maskvai pavaldžią Janoso Kadaro administraciją. Iš viso žuvo iki 3 tūkst. ir buvo sužeisti apie 13 tūkst. vengrų. Po sukilimo prasidėjo kelerius metus trukę masiniai areštai, slapti teismai, deportacijos ir egzekucijos, o 1958 m. mirties bausmė buvo įvykdyta ir sukilimo simboliu tapusiam premjerui Imrei Nadžiui (Imre Nagy). Budapešto rudens represijų atgarsiai palietė įvairias vengrų visuomenės sritis. Tai pasireiškė ne tik politine bei kultūrine cenzūra, griežtesne intelektualų ir studentų kontrole, bet ir didžiuliais demografiniais sukrėtimais – šalį priverstinai turėjo palikti keli šimtai tūkstančių žmonių. Galiausiai šie įvykiai paliko gilius randus vengrų kolektyvinėje atmintyje, paveikė net ir sociokultūrinį šalies gyvenimą, pvz., net tokį fenomenalų šios tautos identiteto reiškinį kaip sportą. Šalies futbolo rinktinė iki sukilimo buvo viena stipriausių pasaulyje, 1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių bendroje medalių lentelėje Vengrija užėmė net trečią vietą (po JAV ir SSRS), o po sukilimo rezultatai smarkiai smuko žemyn.

Minimo laikotarpio politiniai pokyčiai sukrėtė ir pačią Sovietų Sąjungą. Po J. Stalino mirties, į valdžią atėjus N. Chruščiovui (nors ir jis pats buvo susitepęs iki tol vykusių masinių represijų ir kitų sovietinio totalitarinio režimo vykdytų nusikaltimų krauju) 1956 m. vasarį vykusiame SSKP 20-ajame suvažiavime buvo paskelbta destalinizacijos politika, padvelkė atšilimo vėjas.

Lenkų ir vengrų pavyzdys, politinės atmosferos pokyčiai SSRS (todėl ir dažniau į tėvynę grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai) darė įtaką sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų nuotaikoms. Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1956 m., visų pirma, Vengrijos įvykiai paskatino intensyvesnį pasipriešinimą – 1956–1957 m. susikūrė net 38 pogrindžio organizacijos ir grupės. Dėl to 1957 m. buvo suimtas rekordinis per atšilimo laikotarpį pogrindžio dalyvių skaičius – 43 asmenys.

Istoriškai Vėlinės buvo tradicinė lietuvių šventė, primenanti iškeliavusius artimuosius. Sovietinės okupacijos metais ši diena įgavo ir dar kitą atspalvį – patriotiškai nusiteikę lietuviai prisimindavo žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės. Todėl itin reikšmingi buvo 1956-ieji, kai spalio pabaigoje prasidėjus Vengrijos sukilimui pasipriešinimo nuotaikos ir laisvės viltys sustiprėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Šiemet bus minimas šių įvykių 70-metis.

Visgi svarbu pabrėžti, kad Vėlinių minėjimas okupuotoje Lietuvoje buvo ypatingas dar iki 1956 m. Anot etnologo Juozo Kudirkos, jau 1944 m. Kaune per Vėlines uždegtomis žvakutėmis buvo pagerbti Nepriklausomybės kovų savanoriai, apleistas Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kitos lietuvių atminties vietos. Tuo tarpu remiantis istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko surinkta informacija, nuo 1945 m. Lietuvoje buvo pastebima aktyvi jaunimo – moksleivių ir studentijos – veikla. Pavyzdžiui, Saldutiškio progimnazijoje Utenos rajone 1945 m. lapkričio 1–2 d. net kelios klasės neatėjo į pamokas, o Alytaus gimnazijos moksleivės papuošė žuvusių karių kapus gėlėmis, Lietuvos valstybiniais simboliais, šaulių ženkleliais, deginamomis žvakutėmis.

Remiantis pogrindinės jaunimo organizacijos nario Zigmo Tamakausko liudijimu, galime tiksliau rekonstruoti ir tai, kas įvyko 1955 m. Kauno senosiose kapinėse (dabartiniame Ramybės parke): „Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. <…> Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. <…> Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. <…> jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus <…> Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas…“ Taip 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune tapo bene pirmąja atvira didesnio neginkluoto protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija Lietuvoje, pasibaigusia susidūrimais su milicija ir aktyviausiųjų areštais.

1956 m. situaciją iš esmės pakeitė ir dar labiau radikalizavo minėti įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvoje apie juos, visų pirma, sužinojo iš sovietinės spaudos, bet klausantis Vakarų radijo stočių. Tai patvirtino ir buvusio Tauro apygardos Vytenio laisvės kovotojų būrio partizano, Gulago politinio kalinio ir aktyvaus Lietuvos Sąjūdžio veikėjo Edmundo Simanaičio atsiminimai, kurie perteikė tuometines, ypač jaunimo nuotaikas: visų pirma, žinios iš Budapešto kurstė viltį, kad politiniai sukrėtimai gali apimti ir kitas Maskvos kontroliuojamas šalis.

Kita vertus, net ir atmetus situaciją paaštrinusius Poznanės ir Budapešto įvykius, o prisiminus vien prieš metus vykusius neramumus, okupacinė valdžia tokios reakcijos tikėjosi ir ruošėsi. Dar prieš Vėlines buvo renkama informacija apie visuomenės nuotaikas, sekami atsiliepimai apie Lenkijos ir Vengrijos įvykius, stiprinamos milicijos, vidaus kariuomenės ir KGB pajėgos. Kapinės buvo apsuptos, ribojamas žmonių priėjimas prie paminklo žuvusiems Nepriklausomybės kovų kariams. Vis dėlto lapkričio 2-osios vakarą žmonių sustabdyti nepavyko. Senosiose kapinėse susibūrė daugiatūkstantinė minia – kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iš viso šiuose įvykiuose Kaune dalyvavo net iki 10 tūkst. žmonių. Gausiai rinkosi Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Kauno politechnikos (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir medicinos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) institutų studentai, taip pat moksleiviai ir jauni darbininkai.

Susirinkę žmonės prisiminė už Lietuvos laisvę žuvusiuosius: Nepriklausomybės kovų dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos šalikų spontaniškai buvo susegta Trispalvė. Skambėjo nepriklausomos Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, taip pat aiškią politinę žinutę siunčiantys šūkiai: „Laisvės Lietuvai!“, „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Šalin Maskvos budelius!“, „Šalin rusų valdžią!“, „Šalin komunistus!“. Taigi, susirinkusieji ne tik išreiškė Lietuvos laisvės siekį, bet ir įžvalgiai reagavo į politines aktualijas, savo protesto žinute pabrėžė solidarumą ir su kitomis pavergtomis, laisvės siekiančiomis tautomis.

Netrukus dalis minios persikėlė už kapinių ribų. Eitynės nusidriekė tuometiniu Lenino (dabar – Vytauto) prospektu. Sovietų pajėgos mėgino užkirsti kelią eisenai, prie sankryžų rikiavosi kareivių grandinės. Prasidėjo susirėmimai su milicininkais ir kariškiais. Milicija ėmė žmones stumti iš kapinių ir gaudyti aktyvesnius dalyvius, o protestuotojai priešinosi, kai kurie svaidė akmenis. Dalį sulaikytųjų žmonės mėgino išvaduoti. Protesto banga pasiekė ir miesto centrą bei okupacinės valdžios institucijų prieigas. Represinės struktūros tą vakarą sulaikė bent 85 žmones, o aktyvesni dalyviai (tarp jų išsiskyrė Juozas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas ir Algimantas Virbalas) vėliau buvo tardomi, teisiami ar administracine tvarka baudžiami.

1956 m. Vėlinių įvykiai buvo neeiliniai ir Rasų kapinėse, Vilniuje. Čia svarbiausiu susibūrimo centru tapo lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėlgi, kaip ir Kaune, sovietų saugumo pareigūnai stebėjo, kas deda gėles, uždega žvakes ar ilgiau sustoja. Tuo pat metu Rasose buvo lankomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Sruogos, Povilo Višinskio ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų kapai. Aktyviai veikė iš įvairių Lietuvos vietovių atvykęs jaunimas, ypač studentai – patriotiškai nusiteikę tuometinio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos-filologijos fakulteto lituanistai, pedagoginio instituto, dailės instituto ar valstybinės konservatorijos jaunimas.

Lapkričio 2-ąją prie J. Basanavičiaus kapo susirinko keli šimtai žmonių, buvo padėtas vainikas su užrašu: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“, iš viso Rasų kapinėse susirinko keli tūkstančiai. Buvo degamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, kitos patriotinės ir religinės giesmės, deklamuojami eilėraščiai, jaunuoliai iškėlė Trispalvę. Kaip ir Kaune, dalis susirinkusiųjų mėgino iš kapinių patraukti į miestą. Prie Aušros vartų jiems kelią užtvėrė kareiviai ir milicininkai, tačiau dalis demonstrantų mėgino prasiveržti.

Po Vėlinių prasidėjo studentų svarstymai universitetuose, komjaunimo organizacijose ir partinėse struktūrose. Lietuvos komunistų partijos vadovybė reikalavo pašalinti net po 120–130 studentų iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto bei 35 studentus iš Dailės instituto ir Konservatorijos. Kai kurie dalyviai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ar komjaunimo, kiti pateko į KGB akiratį. Atskirų aktyvistų likimas buvo dar sunkesnis: pavyzdžiui, Algirdas Endriukaitis vėliau už antisovietinę veiklą buvo nuteistas šešeriems, Albinas Masaitis – penkeriems, Juozas Alekna – ketveriems metams laisvės atėmimo.

Įvykiai Rasų kapinėse taip pat išryškino sudėtingą santykį tarp studentijos ir aukštųjų mokyklų vadovybės. Režimas reikalavo iš universitetų ne tik kontroliuoti jaunuolius, bet ir politiškai juos „auklėti“. Po Vėlinių kritikos sulaukė ir Vilniaus universiteto vadovybė – ypač rektorius Juozas Bulavas, jam buvo priekaištaujama dėl tariamai pernelyg nuolaidaus požiūrio į studentus. Neužilgo jis buvo atleistas iš pareigų.

Represijos Vėlinių tradicijos nesunaikino. 1957 m. okupacinės valdžios institucijos ir vėl laukė galimo naujo protesto. Kaune buvo sudarytos specialios operatyvinės KGB, partinio ir sovietinio aktyvo grupės, o prie Nepriklausomybės kovų paminklo bei Dariaus ir Girėno memorialo paskirti stebėtojai, sustiprintos milicijos pajėgos.

Nepaisant to, 1957 m. lapkričio 2 d. Kaune žmonės vis tiek masiškai rinkosi Senosiose kapinėse. Vakare jų buvo apie 2,5 tūkst. Jie degino žvakes, giedojo „Tautišką giesmę“ ir kitas tautines bei religines giesmes, skandavo patriotinius šūkius ir mėgino priartėti prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams. Milicijai ir saugumui ėmus minią stumti iš kapinių, kilo nauji susidūrimai, į pareigūnus buvo svaidomi akmenys. Apie 70 žmonių sulaikyta dar kapinėse. Dalis minios išėjo į gatves, kur prie jos jungėsi praeiviai – susidarė maždaug dviejų tūkstančių žmonių demonstracija. Ją išsklaidant sulaikyta dar keliolika ar keliasdešimt asmenų. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, iš viso Kaune buvo suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, daugelis jų gavo penkiolikos parų administracinio arešto nuobaudą.

Tačiau kai kuriais atvejais administracinėmis bausmėmis neapsiribota. Pavyzdžiui, Albertas Žilinskas už dalyvavimą Vėlinių minėjime ir po jo vykusioje demonstracijoje buvo suimtas, o 1958 m. sausio 29 d. nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Tai gerai atskleidžia dvilypę režimo taktiką: masė dalyvių buvo baudžiama trumpais areštais, viešu pasmerkimu, pašalinimu iš studijų ar darbo sankcijomis, o pasirinkti aktyvistai – demonstratyviai (siekiant įbauginti ir platesnes mases) kriminalizuojami ir baudžiami ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis.

1958 m. atvirų masinių demonstracijų mastą jau pavyko sumažinti, tačiau nuslopinti pačios tradicijos – ne. Vėlinės vėl buvo minimos tiek Kauno senosiose, Karmelitų, tiek Vilniaus Rasų kapinėse. Žmonės degino žvakes ant Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusiųjų kapų, rinkosi simbolinėse tautinės atminties vietose. Milicijos ir saugumo darbuotojai susibūrimus sklaidė, dalį dalyvių sulaikydavo.

Žinoma, šie 1955–1958 m. Vėlinių įvykiai Kaune ir Vilniuje sulaukė ir tam tikro griežtesnio sovietinio režimo atoveiksmio, reakcijos. Neramumų dalyviai buvo suimami, tardomi, administracine ir baudžiamąja tvarka teisiami, šalinami iš universitetų ir komjaunimo, svarstomi darbo kolektyvuose. KGB darė kratas, ieškojo patriotinių eilėraščių, istorinių knygų, nelegaliai laikomų trispalvių, užrašų ir kitų „nacionalistinės veiklos“ įrodymų. Atskirais atvejais už dalyvavimą protestuose ar su jais susijusia veikla netgi būdavo skiriamos daugiametės bausmės lageriuose. Režimas siekė ne tik nubausti konkrečius žmones, bet ir įbauginti likusį jaunimą bei studentus. Remiantis 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuro priimtu specialiu nutarimu dėl antisovietinių akcijų Kaune ir Vilniuje, okupacinės valdžios buvo konstatuotas „buržuazinių nacionalistų“ ir kitų „kontrrevoliucinių elementų“ suaktyvėjimas, reikalaujama stiprinti „politinį budrumą“, komunistinį jaunimo auklėjimą, rengti susirinkimus aukštosiose mokyklose ir darbo kolektyvuose, ypatingą dėmesį skiriant studentijai. Vis dėlto, ką parodys tiek ir toliau minimos Vėlinės, tapusios tam tikru neginkluoto pasipriešinimo ritualu, tiek ir vėlesni Kalantinių ir kiti įvykiai, ilgalaikė pasekmė buvo iš esmės priešinga tam, ko siekė sovietinė valdžia.

Galiausiai, po šių įvykių buvo kryptingai keičiama pačių Vėlinių ir kapinių lankymo kultūrinė aplinka. Režimas suprato, kad vien draudimų neužteks, todėl pamėgino sukurti tam tikrą alternatyvų sekuliarizuotą, ideologiškai kontroliuojamą mirusiųjų pagerbimo ritualą. Buvo siūloma įvesti naujas „mirusiųjų pagerbimo“ ceremonijas, palaipsniui mažinti religinių apeigų vaidmenį, kapinėse organizuoti valdžios kontroliuojamus renginius, per garsiakalbius transliuoti sovietinei ideologijai priimtiną muziką ir poeziją. Kitaip tariant, sovietinė valdžia mėgino ne tik uždrausti konkuruojančią tradiciją, bet ir ją perimti, pakeisti jos turinį ir nukreipti politine, ideologine prasme palankesne kryptimi.

Griežčiau sekamos ir atmintinos vietos, tarp jų – Vėlinių įvykių epicentre atsidūrusi Kauno senųjų kapinių erdvė. Jos likimas bene geriausiai atspindėjo, kiek nepatogumų tokios sakralios ir potencialios pilietiško, patriotiško susitelkimo vietos kėlė status quo padėtį siekiančiai išsaugoti okupacinei valdžiai. 1958 m. pradėtas žymesnių asmenų palaikų perkėlimas, o 1959 m. kovo 25 d. miesto vykdomasis komitetas oficialiai nutarė kapines per dvejus metus iškelti ir jų teritoriją paversti poilsio sodu. Didelė dalis palaikų buvo perkelta į Petrašiūnų, Panemunės, Seniavos, Eigulių ir kitas kapines, tačiau nemažai kapų buvo sulyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, užpiltas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus, sunaikinta ar apgadinta daugybė antkapių. Vėliau kapinių vietoje įrengtas poilsio parkas su takais, suoleliais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, tad kapinių sunaikinimas tapo ne tik urbanistiniu pertvarkymu, bet ir sovietinės valdžios mėginimu pašalinti politiškai nepatogią Lietuvos valstybingumo ir rezistencijos atminties erdvę.

Vis dėlto, nepaisant sovietinių valdžios ir represinių struktūrų siekių užgniaužti Lietuvos laisvės kovų atminimą, šioje Vėlinių istorijoje galime įžvelgti bent keletą svarbių tarpusavyje persipynusių jungčių.

Visų pirma, geriau suvokdami giliąsias patriotizmo ištakas, aiškiau matome Vėlinių įvykių ir Vasario 16-osios Lietuvos ryšį. Čia susipina senieji papročiai su gyvąja valstybingumo tradicija. Juk atiduoti pagarbos žuvusiems kariams prie Kauno senųjų kapinių paminklo žmonės rinkosi dar nuo 1927 m., tad iki sovietų okupacijos ši vieta jau buvo itin svarbi. Tuo tarpu Vilniaus Rasų kapinėse sąsaja su Jonu Basanavičiumi, kaip prieškario Lietuvos valstybės vienu idėjinių simbolių, taip pat gana akivaizdi.

Šis ryšys su Vasario 16-osios Lietuva turi daug platesnį kontekstą. Jame įžvelgtinos tautos pastangos išsaugoti laisvės atminimą, gyvavusį per religines, bendruomenines ir šeimoje išugdytas vertybes. Vieni mokėsi nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kitus patriotiškai ugdė šeima. Ne tik susirinkusieji Kauno Karmelitų kapinėse, bet ir aktyviausi Vilniaus universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų studentai Rasose patyrė gana akivaizdžią dar neseniai gyvavusios Lietuvos valstybės įtaką. Beje, dalis Vilniaus universiteto lituanistų taip pat dalyvavo ir įvykiuose Kauno senosiose kapinėse. Konkretus, iliustratyvus pavyzdys – jau minėtas 1955 m. Vėlinių įvykių Kaune ir 1956 m. Vilniuje liudininkas Zigmas Juozas Tamakauskas. Jo tėvas buvo šaulys, mama – pavasarininkė. Zigmas gimė Kudirkos Naumiestyje, mokėsi legendinėje Kauno „Aušros“ vidurinėje mokykloje, čia suorganizavo slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga“, o Vėlinių įvykių metu buvo VU lietuvių kalbos ir literatūros studentas. 1961 m. kovo 25 d. universiteto rektoriaus įsakymu išbrauktas iš studentų sąrašų „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“. Galiausiai, būdamas jau brandesnio amžiaus ir atsiradus istorinei galimybei, aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą bei budėjo lemtingomis 1991 metų sausio naktimis.

Antra, palaipsniui slopstant ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui miškuose, Lietuvos laisvės kovos tęsėsi, pamažu pereidamos į neginkluoto pasipriešinimo etapą. XX a. 6-ojo dešimtmečio Vėlinių vakarais vykusios patriotinės akcijos buvo bene pirmos platesnio masto ir didesnio atgarsio susilaukusios tokio pobūdžio protesto formos išraiškos.

Fundamentalus žvilgsnis į masinius laisvės pasireiškimus atveria įdomią dinamiką. Po audringų 1955–1958 m. Vėlinių akcijų sovietų okupuotoje Lietuvoje tarsi įsivyravo tam tikras štilis. Ši ramybė tęsėsi net keliolika metų, kol ją iš esmės nutraukė 1972 m. įvykiai Kaune, sulaukę atgarsių ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir įvairiuose Vakarų pasaulio kampeliuose, esančiuose kitoje Geležinės uždangos pusėje. Netoliese nuo tų pačių senųjų miesto kapinių, Laisvės alėjoje, prasiveržęs daugiatūkstantinis aidas – „Laisvę Lietuvai!“ – iš naujo sužadino šalies nepriklausomybės viltis.

Kita vertus, žvelgiant giliau, net ir XX a. 7 dešimtmečio tam tikrais patriotiniais saulės spindulėliais tapo įvairūs, dažniausiai spontaniški antisovietiniai išsišokimai. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios nelegalūs minėjimai ir šią dieną keliama Trispalvė ar per sporto varžybas šūksnių „Rusai lauk!“ fone apverčiami sovietinės milicijos automobiliai, kaip 1960-ųjų liepą Kaune per vadinamąsias „bokso riaušes“. Be to, šiuo laikotarpiu veikė ir organizuotesni, tautos atmintį siekę išsaugoti ir puoselėti būreliai, kaip etnografiniai ar žygeivių sambūriai. Jų veiklos ypatumus, neformalius slaptus tinklus ir netgi tam tikras jungtis jau su Sąjūdžio laikotarpiu padeda geriau suprasti Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir kitų mokslininkų tyrimai.

Galiausiai, Vėlinių įvykiams Kaune ir Vilniuje akivaizdi buvo ir išorinė įtaka. Juk tokio masto, ypač 1956-iasiais, šie neramumai greičiausiai nebūtų įgavę, jei ne įkvepiantys Poznanės ir Budapešto pavyzdžiai. Beje, panašiai, kaip ir vėlesniais atvejais – Kalantinėms didelį postūmį davė Prahos pavasario fenomenas, o ir Sąjūdis daug ko mokėsi iš lenkiškojo „Solidarumo“ judėjimo.

Taigi, nors Vėlinių neramumai XX a. 6 deš. iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti tik kaip menki trumpo laisvės rudens spindulėliai prieš vėliau prasidėjusią ilgą ir niūrią sovietmečio žiemą, šių įvykių atsiminimai išliko gyvi žmonių sąmonėje. Tai geriausiai įrodė naujas laisvės pavasario proveržis – Kalantinių įvykiai. Tuo tarpu Vėlinės sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo minimos ir vėliau, prie to prisidėjo ir iškiliausi Lietuvos dvasininkai. Alfonsas Svarinskas per 1976 m. Vėlines suorganizavo eitynes. Tūkstančiai žmonių Viduklės miestelio (dab. Raseinių r.) gatve ėjo giedodami giesmes. XX a. 9 deš. pradžioje išsiskyrė ir vienas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos centrų – Kybartai. Čia per Vėlines aktyviai veikę Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kąstytis Matulionis sulaukė sovietinės valdžios reakcijų – pirmasis apsiribojo įspėjimu ir administracine nuobauda, o antrasis buvo nuteistas kalėti net trejus metus bendro režimo lageryje.

1987 m. lapkričio 1 d. vakare prie Kauno katedros, Maironio kapo, jo 125-ojo gimtadienio proga, rinkosi žmonės, degė žvakes, giedojo poeto kūrybos giesmes, o šiuos įvykius stebėjo motorizuotieji milicijos patruliai. Tais pačiais metais tikinčiųjų susidūrimai su milicija įvyko Rokiškio kapinėse.

Simboliška, kad 1988 m. spalį, artėjant Vėlinėms, Veiverių (Prienų r.) Skausmo kalnelyje – sovietų represinių struktūrų slapta užkastų pokario partizanų vietoje – iškilo didelis ąžuolinis kryžius „Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti“. Beje, dar 1987 m. rugpjūtį buvęs partizanas Antanas Lukša-Arūnas čia buvo pastatęs metalinį kryžių, kur sovietinės okupacijos metais buvo slapta užkasami žuvę Tauro apygardos partizanai.

1988 metais Visų šventųjų šventė buvo paskelbta nedarbo diena, liautasi persekioti ir kapų lankytojus. Tai, perfrazuojant Timočio Snaiderio (Tymothy Snyder) knygos pavadinimo žodžius, simbolizavo ir kai ką daugiau: kruvinosiose Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos žemėse pagaliau baigėsi rezistencinis, kruvinasis (nors nuo XX a. 6 deš. antros pusės dažniausiai ir neginkluotojo pasipriešinimo) laikotarpis.

Tiesa, nepriklausomybės siekis Lietuvoje per artimiausius metus pareikalaus dar ne vienos kruvinos aukos, ypač 1991 m. Vilniuje ir Medininkuose. Šie laisvės gynėjai taip pat nusipelno būti prisimenami. Prisimenami ne tik per Vėlinės ar iškilmingai minimas oficialias įvykių metines.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

Bagušauskas, Juozapas Romualdas. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, 1999.

Gaškaitė Nijolė, „Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 19, 1996.

Kavaliauskaitė Jūratė, Ramonaitė Ainė, Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, 2011.

Kudirka Juozas, Vėlinės, 1991.

Valiokaitė Justė, Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m.: istoriniu, paveldosauginiu ir sociokultūriniu aspektu. Magistro baigiamasis darbas, 2014.

Tamoliūnienė Rimantė, Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune: nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto, 2007.

Virtuali paroda „Vėlinių minėjimai 1955–1958 m. Vilniuje ir Kaune“ (LYA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune-lya/exh-58/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune/case 219?fbclid=IwAR3mfGroxvuNr3Pdv9RrUgQw1ok579qI3Rvh6z6vxz8ruxdW62S0PKjQR6o#slide34.

The post Leonardas Augustis. Kruvinosios Vėlinės appeared first on Voruta.

Stasys Ignatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, www.voruta.lt

„Šauliškumas yra tiek pat senas kaip ir tauta.

Šveicarijos šauliai laiko savo idealu Vilių Telį.

Mūsų tautos šauliai irgi turėjo savo statutą

parašytą ne popieriuj, bet širdy tais laikais,

kada šaudė lankais ir saidokais. Tauta be savo

dvasios riterių, be idėjinės aristokratijos

turi žūti…“

(Vladas Putvinskis, 1928 metai)  

Okupanto kariuomenė gali užimti teritoriją, tačiau negali  palaužti vieningos tautos sąmonės ir siekių gyventi laisvai. Žmonijos istorijoje yra daug pavyzdžių, kuomet tautos sukildavo prieš pavergėjus ir nusitraukdavo vergijos grandines, turime daugybę pavyzdžių, kuomet pralaimėjus vienos ar kitos valstybės kariuomenei, į kovą vieningai stodavo tauta ir įsibrovėlį įveikdavo ar bent sudarydavo priešui tokias sąlygas, jo užimtoje teritorijoje, kad dieną ir naktį okupantas jausdavo civilių žmonių priešpriešą, patirdavo vienokius ar kitokius nuostolius. Dar prieš Kristaus gimimą civilių žmonių pasipriešinimą savo kailiu okupuotose teritorijose patyrė senovės Egipto, Šumerų, Babilono, Persijos, Graikijos, Romos imperijos ir kitų valstybių valdovai.

Apie civilių žmonių panaudojimą kovoje su įsiveržėliais savo veikaluose rašė įvairių valstybių karo teoretikai. Bene plačiausiai šia tema rašė ir išanalizavo Prūsijos karalystės karo teoretikas generolas Karlas fon Klauzevicas, kuris savo darbuose pažymėjo civilių žmonių reikšmę kovoje su okupantais. Savo pagrindiniame veikale „Pomirtiniai kūriniai apie karą ir kariavimą“ jis pabrėžė civilių žmonių partizaninio karo, kenkėjiškų priešui veiksmų ir nepaklusnumo akcijų organizavimą ir reikšmę. Šią idėją jau XX amžiaus pradžioje Lietuvoje išpuoselėjo ir įgyvendino Vladas Putvinskis įkurdamas Lietuvos šaulių sąjungą. Pirminiuose Šaulių sąjungos dokumentuose ir buvo akcentuojama, kad tai  – pusiau karinė, pusiau civilinė, kaip dabar sakome – visuomeninė, organizacija. Nuo pat Sąjungos įkūrimo iki savo mirties Vladas Putvinskis siekė sušaulinti Lietuvą. Lietuvos sušaulinimą jis matė, cituoju: „Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi Lietuvos gyventojai būtų tėvynės gynėjais.“ Tai ir yra pagrindinis, iki šiol gyvuojantis, šauliškosios ideologijos apibrėžimas.

Daugelis iki šiol mano, kad šios Vlado Putvinskio suformuluotos pagrindinės šauliškosios ideologijos šaknys gimė Kaune. Tačiau, panagrinėjus Vlado Putvinskio gyvenimo biografijos puslapius ir dokumentus, pastebėsime, kad tai reikia ieškoti dar prieš jam atvykstant į Kauną, o būtent Kelmės krašte, Graužikų dvare.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir lapkričio 3 d. Vokietijoje kilusios revoliucijos banga pasiekė Lietuvoje esančios vokiečių okupacinės kariuomenės gretas. Vokiečių kariuomenės kareivių tarpe sparčiai ėmė plisti grįžimo namo tendencijos, atsirado ir dezertyravimo atveju. Dezertyrų grupės, ieškodamos sau maisto ir kito gėrio, ėmė plėšti Lietuvos ūkininkus. Lietuvoje buvo ir savų plėšikų gaujos. 1918 m. balandžio mėn. į Lietuvą iš tremties Novočerkaske sugrįžo Vladas Putvinskis, kuris tik grįžęs organizavo vietos savivaldą. Apsaugoti savo dvarus ir vietinius ūkininkus Vladas Putvinskis, supirkęs iš vokiečių ginklų,  iš savo dvarų darbininkų įsteigė savisaugos būrius, kurie budėjo pakelėse ir Kelmės krašto prieigose, o reikalui esant ir duodavo ginkluotą atkirtį užpuolikams. Tuo nesaugiu Lietuvai metu Vladui Putvinskiui ir subrendo mintis įsteigti karinę civilių žmonių organizaciją, kuri galėtų rūpintis krašto ir žmonių saugumu.

1919 m. vasario mėn., tarpininkaujant būsimajam Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, Vladas Putvinskis buvo paskirtas Lietuvos tiekimo ir maitinimo ministerijos bendrųjų reikalų departamento direktoriumi ir išvyko į Kauną. Kaune jis ir toliau puoselėjo savo mintį dėl karinės civilių žmonių organizacijos įsteigimo ir apie tai daug kalbėjęs su savo artimais bičiuliais, juolab kad Lietuvoje vyko aršios Nepriklausomybės kovos – bolševikai buvo užgrobę didžiąją dalį Lietuvos, iš pietų į Lietuvą brovėsi lenkų legionieriai, nuo šiaurės grėsė bermontininkai.  Pavasarį dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, kuris buvo vedęs Vlado seserį Mariją ir profesoriaus Tado Ivanausko net prašė parengti tokios organizacijos įstatus. Vėliau profesorius Tadas Ivanauskas buvo vienas iš pirmųjų Šaulių sąjungos įstatų projekto redaktorius. Vokiečių kareiviams savivaliaujant Lietuvoje ir birželio 20-21dienomis Šiauliuose vokiečiams nukovus ir sužeidus keliolika Lietuvos kareivių, birželio 27 d. Vladas Putvinskis įstojo į Mato Šalčiaus steigiamą „Plieno batalioną“, kuris ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos pradmeniu.  Žymus dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, su kuriuo  jie kartu gyveno Donelaičio gatvėje, savo atsiminimuose apie vieną jų pokalbį rašė: „Untani! O kad mes taip Lietuvos vyrus pakeltum ant kojų! Ką mums tada kolčakai, ką bolševikai galėtų padaryti! Kad visi vyrai mokėtų ginklą vartoti, kad būtų šauliai! Ana, kai kur, girdėti, patys kaimiečiai sudaro būrius ir pravaro ir vokiečius, ir bolševikus, įsivaizduok sau tūkstančius tokių būrių, sujungtų į vieną organizaciją!” Į pirmuosius steigiamos organizacijos rikiuotės ir šaudymo užsiėmimus, kurie vyko Vytauto kalno aikštelėje, be Vlado Putvinskio ir Mato Šalčiaus atvykdavo Mikas Mikelkevičius, poetas Faustas Kirša, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, profesorius Tadas Ivanauskas, advokatas Vladas Stašinskas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, advokatas Rapolas Skipitis, rašytojas, profesorius Balys Sruoga, profesorius Bernardas Kodatis, karininkai Kazys Musteikis, Jonas Sutkus ir kiti.

Vlado Putvinskio artimas bendražygis ir jo, kaip Lietuvos šaulių sąjungos viršininko, pavaduotojas laisvės kovų metais Mikas Mikelkevičius savo prisiminimuose rašė, su kokiais dideliais sunkumais Vladas Putvinskis susidūrė, bandydamas išaiškinti savo steigiamos organizacijos ideologiją mažam pirmųjų šaulių būreliui. Matas Šalčius buvo linkęs steigti „Plieno batalioną“, kuris veiktų tik Kaune, Vladas Putvinskis buvo nusistatęs steigti organizaciją, kuri veiktų visoje Lietuvoje. Tuo metu jis rašė: „Į Mato Šalčiaus ir Spaudos biuro vyrų šaukiamą susirinkimą atėjau savo tikslų vedinas. Tikėjausi įpiršti mintį kurti visos Lietuvos mastu organizaciją su platesniais uždaviniais. Bet man nesisekė. Mat gaisro metu tolimesnės ateities idėjomis nesidomima. Žavėjausi Mato Šalčiaus patriotizmu ir jo įkarščiu, bet tuo metu jį įtikinti nepavyko. Į partizaniško, laikino pobūdžio šaulių skyriaus rėmus mano sumanymas netilpo. Vulgariai sakant, mano koja netilpo į Mato Šalčiaus pasiūtą batą. Teko siūdintis naują batą, atseit įsteigti savarankišką Kauno šaulių vienetą. Bet neteisinga būtų nuneigti Mato Šalčiaus iniciatyvą ir jo įsteigto Šaulių skyriaus naudą.“ Gyvendamas viename kambaryje su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi dėl organizacijos, veikiančios visos Lietuvos teritorijoje, dailininkui sakė: „Ar tu matai tokį paveikslą: mūsų tauta pasiryžusi ir pasiruošusi gintis. Užeina stiprus priešas. Susiremia su mūsų kariuomene. Pakol mūsų kariuomenė grumiasi su užpuolikais, visa tauta visais būdais jai padeda.“ Situacija buvo tokia, kad vienu metu buvo lyg ir dvi šaulių organizacijos – Kauno šaulių būrys, įsteigtas Mato Šalčiaus ant „Plieno bataliono“ pamatų ir Lietuvos šaulių sąjungos steigimo organizacinis branduolys, kurio ideologinius pamatus pastatė ir įgyvendino Vladas Putvinskis. Šiame „ginče“ nugalėjo Vladas Putvinskis ir visos Lietuvos šaulių sąjunga.

Apie tai Mikas Mikelkevičius rašė: „ Putvinskis pasisakė už būrelio organizavimą atskirai, kalbėjo, pypkutę traukdamas, apie jo uždavinius, apie riteriškumo, tautiškumo, pilietiškumo auklėjimą. Bet daugumas žiūrėjo tik šios dienos įvykius… Žodžiu, mąstė tik apie priemones tos dienos pavojams pašalinti. Todėl Putvinskio tolimos perspektyvos kalba jiems buvo nesuprantama. Mat, jis kalbėjo apie dvasinio priešo nugalėjimą, apie vidaus ir dvasios patriotizmą. Ir aš pats turiu prisipažinti, nekantriai laukiau, kad baigtų kalbėti, nes visa jo kalba atrodė fantastiška… Putvinskio kalba mums buvo mažai suprantama, bet po truputį, jo atkaklumo dėka, pradėjo galvoje švisti, jo mintys darėsi vis aiškesnės ir pagaliau atsiskleidė platūs horizontai. Krūtinėje užsidegė ugnis, gaivalinga jėga stumte stūmė siekti Putvinskio atvaizduoto idealo: sukurti Lietuvos gynėjo tipą, karį pilietį. Mums pasidarė aišku, jei pavyks pasiekti tokio idealo, tai mūsų tauta niekuomet nežus… Taip Putvinskio vadovaujami ėmėmės darbo…“ 1919 m. liepos 8 d. įvyko iniciatyvinės grupės susirinkimas, kuriame buvo susitarta dėl esminių ideologinių nuostatų ir sudarytas organizacinis komitetas, kurį sudarė Matas Šalčius, Kazys Radušis ir Antanas Kubilius. Kadangi buvo remtasi Vlado Putvinskio sudarytomis ideologinėmis nuostatomis, jis ir tapo kuriamos organizacijos lyderiu. Jau sekančią dieną Vladas Putvinskis žmonai Emilijai rašė: „Aha!, visgi mano viršus, sudarėme pradžią Lietuvos šaulių sąjungos. Tai pusiau sportivinė, pusiau politiniai – kariškai – partizanų organizacija.“

1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo sušauktas pasitarimas dėl šaulių organizacijos įsteigimo. Steigiamasis susirinkimas įvyko rugpjūčio 20 d. ir Vladas Putvinskis buvo išrinktas naujosios organizacijos pirmininku. Pasitelkęs Miką Mikelkevičių, Matą Šalčių, Tadą Ivanauską ir Rapolą Skipitį, paruošė pirmuosius Lietuvos šaulių sąjungos įstatus, kuriuos netrukus patvirtino tuometinis krašto apsaugos ministras karininkas Povilas Žadeikis. Tuo metu Vladas Putvinskis, atsitraukęs nuo kitų darbų, pasišventė šauliškiems reikalams: lankė besikuriančius šaulių skyrius, sudarinėjo jų veiklos planus, ruošė jiems leidinius, lankė šaulius, dalyvaujančius kovos veiksmuose frontuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus, vadovavo šauliams sunaikinant Kaune slaptą lenkų karinę organizaciją POW (polska organizacija vojskova), įkūrė šaulių žurnalą „Trimitas“, rūpinosi šaulių aprūpinimu ir apginklavimu, skaitė ideologines paskaitas, kvietė žmones stoti į Šaulių sąjungą ir kt.

1922 m., pradėjus ryškėti nesutarimams tarp Vlado Putvinskio ir tuometinio krašto apsaugos ministro plk.ltn. Balio Sližio bei kai kurių partijų atstovų (buvo norima Sąjungą visiškai sukarinti ir padaryti visiškai pavaldžia krašto apsaugos ministerijai arba įtraukti į politinę veiklą), Vladas Putvinskis, Mikas Mikelkevičius ir kai kurie LŠS Centro valdybos nariai kategoriškai pasisakė už visuomeninės organizacijos išlaikymą. Sąjungos įkūrėjo ir pagrindinio ideologo supratimu „šauliai turi tapti ta užuomazga, iš kurios turi išdygti demokratiška, vien tik dvasios aristokratija, tai tautos nugarkaulis, kuriuo galima būtų atsiremti ir eiliniuose darbuose, ir audrai besiartinant…“ Po to, kai socialdemokratai uždraudė savo nariams būti šauliais, Vladas Putvinskis bandė apibūdinti šaulių ir partijų santykius.

Profesoriaus Liudo Vailionio archyve buvo rastas raštas su žyma „slaptai“, kuriame rašoma, kad Šaulių sąjungai priklausantys socialdemokratai gali „inspiruoti šaulių būrių veiksmus ir priduoti politinę antivalstybinę kryptį“. Vladas Putvinskis dėjo daug pastangų, kad šauliai griežtai laikytųsi moralės principų, statuto ir drausmės. Kadangi į organizaciją buvo „priėję daug pakeleivingų, nesuprantančių, gal nenorinčių suprasti šaulio pareigų“, „Trimite“ jis aiškiai apibrėžė šaulio statusą: „Šaulys turi būti visų pirma teisus ir doras. Jo žodis turi atstoti kitų priesaiką. Tai turi būti išlavintas, mandagus, greitas kiekvienam, ypač nelaimingiems padėti, akylus, drąsus ir taktiškas tautos pavyzdys – jos naujas žiedas. Tai turi būti naujų amžių lietuvis.“

Deja, dauguma politikos veikėjų į taip organizuojamą Šaulių sąjungą žvelgė įtariai. Kaip prisimena tuometinis Vlado Putvinskio pavaduotojas Mikas Mikelkevičius: „Buvo manoma, kad organizuojama slapta jėga, kurią viena ar kita partija panaudos prieš savo priešininkus. Prasidėjo smarki akcija prieš Šaulių sąjungą nuginkluoti jai. Veltui Vladas įrodinėjo įvairiuose susirinkimuose ir posėdžiuose, kad ginklai šauliams yra jų idealų įkūnijimas, kad atėmus juos, tuo pačiu gyvybė atimama iš Sąjungos. Ne kartą Putvinskis nuovargio valandomis sakydavo man, kad plaukiame prieš stiprią srovę ir kad mes, vieton dirbti našų darbą Sąjungai, savo jėgas suvartojame tik tam, kad srovė nenuneštų mūsų atgal.“

Dar didesnę sumaištį organizacijos viduje sukėlė krašto apsaugos ministro LŠS viršininku paskirtas kpt. Pranas Klimaitis, kuris aplink save subūrė grupę šalininkų ir trikdė Vlado Putvinskio ir Centro valdybos darbą. Šiems nesutarimams dar labiau paaštrėjus, 1922 m. birželio 29 dieną, vykstant LŠS suvažiavimui, Vladas Putvinskis pasitraukė iš organizacijos Centro valdybos  pirmininko pareigų, likdamas tik Centro valdybos nariu. Spalio 2 d. V. Putvinskis pasitraukė ir LŠS viršininko pareigų. Atsisakęs visų pareigų Šaulių sąjungoje, jis apsigyveno Graužikų dvare ir iš dvaro darbininkų įsteigė šaulių grandį, priklausančią Kelmės šaulių būriui. Tuomet jis rašė: „Jei man nėra galimybės dirbti centre, tai aš tą patį darbą galiu dirbti šaulių būryje. Sąjungos darbas rėmėsi būrių veiklumu. Jei negalime plėsti Sąjungos veiklos iš viršaus, tai mes padarysime iš apačios – per būrius, kurie ir yra Sąjungos pagrindas. Be to, būriuose buvo galima lengviau išvengti ardomosios veiklos, kadangi provokatoriai lengviau išaiškinami ir matomi.“ Netrukus Graužikų šauliai išvystė plačią šaulišką veiklą – kultūrinę, švietėjišką, auklėjamąją, patriotinę. Įvairių savo renginių organizavimui buvo pasirinktas dvaro teritorijoje esantis piliakalnis. Jame buvo įrengtos aikštelės, iš akmenų pastatytas aukuras, pastatyta scena, suolai, išvedžioti takai ir kt. Čia vykdavo ne tik grandies, bet ir Kelmės būrio, Šiaulių rinktinės renginiai, organizuojamos gegužinės, sąskrydžiai, koncertai, rodomi šaulių vaidinimai, liepsnojo Joninių laužai…

Pasitraukęs iš Šaulių sąjungos vadovo posto, tų pačių metų gruodžio 5 dienos laiške Mikui Mikelkevičiui jis rašė: „Reikia pripažinti, kad jaučiuos sergąs. Tai yra serga mano siela. Iš pradžios, kaip grįžau iš Kauno, nejutau to, bet dabar pamažėle mėgindamas ką nors dirbti, planuoti, svajoti – kaskart įsitikinu, kad trūksta man turinio. Tarytum, kas manyje trūko – užgeso…“ Tuo metu jis pasirinko tylėjimo taktiką, nes viešus ginčus ar protestus jis laikė netinkamais šaulio etikai ir kenksmingais pačiai Šaulių sąjungai. Laiške „Trimito“ redaktoriui Antanui Bružui, pakvietusiam jį rašyti šaulių žurnalui, Vladas Putvinskis, argumentuodamas savo apsisprendimą, rašė: „Žemaitis moka kantriai tylėti. Aš esu žemaitis ir stengiuosi tylėti ne dėl to, kad man truktų mokslo balsu naudotis, bet dėlto, kad pirma manau tuo naudą darąs idėjai, sekundo, nes manau, kad žmonės, taip baisiai prieš mane nusistatę savo apakime nežino ką daro.“

Šaulių sąjungai ruošiantis Klaipėdos krašto atvadavimo operacijai, Vladas Putvinskis grįžo į Kauną, nes organizacijai reikėjo ideologinio vado, šaulių vedlio. Iškviestas į Klaipėdos kraštą, Vladas Putvinskis ten ruošė sukilimo plano detales, organizavo šaulius ir savanorius. Tačiau sutrikus sveikatai, buvo priverstas sugrįžti į Kauną. Po Klaipėdos krašto išvadavimo, jis sugrįžo į Graužikus, nes nepritarė naujajai LŠS vadovybei dėl šaulių dalyvavimo politinėje veikloje ir rinkimuose į Seimą.

1925 m. rugpjūčio mėn. iš Šaulių sąjungos viršininko pareigų pasitraukė kpt. Pranas Klimaitis, buvęs aršiausias Vlado Putvinskio ideologinis priešininkas. Šis pasitraukimas ženklino derybų dėl Vlado Putvinskio grįžimo į Šaulių sąjungos vadovybės pradžią. Pirmasis žingsnis buvo – tai Vlado Putvinskio išrinkimas LŠS garbės pirmininku ir nuolatiniu Centro valdybos nariu 1926 m. birželio mėnesį vykusiame Šaulių sąjungos visuotiniame suvažiavime. Šis išrinkimas iš esmės nieko Vlado Putvinskio gyvenime nekeitė, tačiau jau buvo bandomi atkurti ryšiai, o jo dvasioje buvo nepasitenkinimo daigai ramiu kaimo gyvenimu. Savo žentui Aleksandrui Marcinkevičiui-Mantautui, pasirašydamas „Graužikų buroko“ slapyvardžiu ir išsakydamas savo apmąstymus į kvietimą grįžti į Šaulių sąjungos vadovybę, 1926 m. birželio 26 d. jis rašė: „Tiesa, aš esu menkas, bet visai ne dėlto kad statau idėją virš kultūros. Menkas ir gana, tam yra kitos priežastys, ir ne chamiškam burokui tai suprasti. Tiesa yra kad negalima pasiekti idealio gyvenimo išsižadant ir naikinant kultūrą, galų galais tiesa ir tai, kad sunku ją pavergti, pritaikinti aukštesniosios dvasios ir idėjos reikalams, bet kito kelio nėra… tai ir reikia juo eiti, reikia tikėti… Tegu aš menkas… dideli dalykai, bet vis tiek nebūsiu iki mirsiu buroko vergu.“

1927 m. rudenį savo žmonai Emilijai iš Kauno jis rašė: „…aš čia sėdėdamas kvailį vaidinu. Ugningi žodžiai iš dangaus ant manęs nenusileidžia. Į esamą marmalynę aš nelendu. Pučia šalčiu į mane, kad atsisakau, tai kam gi aš kenčiu ant to kiaurapučio kaip paskutinis durnius… Taigi, kaip ir nutariau priversti save čia tupėti tol kol dirbsis, kad ir labai norisi grįžti. Padarysiu šitaip. Atliksiu visus reikalus, vengsiu bet kokių susirišimų ir pažadų ir pasieksiu tokį stovį, kad kiekvieną valandą būčiau gatavas švilptelėti. Žinai kaip paukštis, kad tupi ant tvoros, gatavas lėkti, kožną sekundę. Vieno žodžio nedėsiu ir neperinsiu kiaušinių.“ Pilnas apsisprendimas grįžti į Šaulių sąjungos vadovybę atsispindi 1928 m. birželio 5 dieną Šiauliuose parašytame laiške žmonai: „ Aišku, kad apystovos ir jėgos tiek persimainė, kad reikalinga yra peržvelgti situaciją. Taip kovos lauke nuolat besikeičiant situacijai, patiręs vadas uoliai budi, tiria sąlygų vystymąsi ir prisitaiko, išnaudoja visas galimybes.“ 1928 metų padėtis Šaulių sąjungoje buvo iš esmės pasikeitusi Vlado Putvinskio kurtos šauliškosios ideologijos naudai. Palankią atmosferą jo sugrįžimui formavo, „putvinskišką“ ideologinę kryptį remiantis tuometinis LŠS Centro valdybos pirmininkas advokatas Rapolas Skipitis, krašto apsaugos ministru tuo metu buvo LŠS Centro valdybos narys ir didelis Vlado Putvinskio gerbėjas plk. Teodoras Daukantas, palankus Vlado Putvinskio sugrįžimui buvo ir Šaulių sąjungos viršininkas mjr. Mykolas Kalmantas. Tame pat laiške Vladas Putvinskis išsakė aiškiai suformuluotą savo apsisprendimą: „Aš išties buvau kai ko tai netekęs. Ne tai vėžio odos, bet pats savęs. Aš noriu surasti pats save… Mano galios, kad ir mažos, vis tiek tai mano kariuomenė ir aš iki galui negaliu atsisakyti vado pareigų. Aš noriu ir mirti vado vietoj. Gyvenime dažnai vado vadelės krenta, smunka žmogui iš rankų ir jis vėl jas kartais sugraibo, kartais ne. Aš visad sugraibydavau. Dabar vėl smunkant aš butžudiškai turiu jas vėl sugriebti…“

1928 m. birželio 17-18 dienomis vykusiame šaulių dalinių atstovų suvažiavime Vladas Putvinskis buvo išrinktas LŠS Centro valdybos pirmininku ir nuo liepos 1 d. perėmė vadovavimą šaulių sąjungai. Jis grįžo į Šaulių sąjungą po šešerių vidinių kančių, kovos ir abejonės metų, grįžo tvirtai apsisprendęs tęsti savo darbą ir puoselėti Šaulių sąjungos visuomenišką, patriotinį, kultūrinį ir organizacinį darbą, grįžo kaip „putvinskiškos“ šauliškos krypties ideologas, puoselėtojas, skleidėjas ir … VADAS.

Grįžęs į LŠS pirmininko pareigas, jis ėmėsi atstatinėti kas buvo prarasta. Susitikime su spaudos atstovais jis pareiškė: „Mūsų aristokratija parsidavė tautos amžinajam priešininkui… Mes jo senosios aristokratijos atsižadėjom ir kuriame savąją, naująją. Karininkų kadras ir armija yra ne tik krašto apsaugos valstybinė organizacija, bet ir tautos riterių branduolys. Mūsų naujoji inteligentija yra ne tik išmokslintų profesijų kadras, bet ir tautos idėjinė aristokratija, jos vadas. Šaulių sąjungos uždavinys praplėsti, pagilinti abi vagas, įnešti šauliškais rūbais apvilktą idėjinį tautinį riteriškumą į tolimą provincijos kampą, į tą kaimą, kurio šiaudiniai stogai matyti ten toli už miškelio, už kalnelio, paupyj, pabalyj. Įnešti vietoje, neatitraukiant žmonių nuo jų darbo… Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi būtų tėvynės gynėjai.“

Tačiau sunki liga neleido Vladui Putvinskiui įgyvendinti visų savo idėjų, toliau pasireikšti šauliškoje veikloje – 1928 m. lapkričio 23 dieną, pažymint Lietuvos kariuomenės 10-metį, jis peršalo, susirgo gripu, kuris komplikavosi į sunkią inkstų ligą, kuri 1929 m. kovo 5 dieną baigėsi LŠS įkūrėjo, ideologo ir pirmojo viršininko Vlado Putvinskio mirtimi. Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti jį gydžiusiam gydytojui Karoliui Parčevskiui, buvo: „… Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo…“ Po šių žodžių jis užgeso, bet jo idėjų liepsna gyvuos amžinai…

1933 m., minint Vlado Putvinskio 4-ąsias mirties metines, „Trimitas“ rašė: „ Jis buvo mūsų tautos dvasios žadintojas ir vadas. Jis sukūrė ir įkvėpė savo dvasia tokią galingą organizaciją, kokia yra Lietuvos šaulių sąjunga. Žinoma, Šaulių sąjunga yra ne vieno žmogaus darbas. Tai tūkstančių darbas. Bet to darbo įkvėpėju buvo Putvinskis. Tautos dvasią sudaro jos ideologija. Kiekviena tauta turi turėti savo tikslus, savo idealus, kurių ji siekia. Šitų idealų suformavimą ir jų išaiškinimą mes ir vadiname tautos ideologija. Tauta be ideologijos yra lyg vairas be vairo…“ Generolas Vladas Nagius-Nagevičius Vladą Putvinskį lygino su Vytautu Didžiuoju: „Čia Lietuvoj, kur rodos idealams įsikūnijus, reikėtų džiaugtis, Putvinskį mes matėme susikaupimo kupiną, susirūpinusį, įtemptu akių žvilgsniu ir raukšlėmis ant kaktos. Mes matėm jį čia kaip kunigaikštį Vytautą, Mateikos atvaizduojamą Žalgirio mūšy, pasiryžusį, bet ir pilną susirūpinimo…“

Įamžinant Vlado Putvinskio atminimą 1929 m. Graužikuose buvo įrengtas memorialinis kambarys, kapas ir paminklas Kelmės kapinėse, paminklinis akmuo Šilo Pavėžupio dvare; 1930 m., minint V.Putvinskio pirmąsias mirties metines, Tauragėje buvo pastatytas biustas. Po karo sovietinių kareivių nugriautas. Atstatytas ir pašventintas 1990 m. rugpjūčio 19 d.; 1931 m. Kaune esančią Kalnų gatvę nutarta pavadinti V.Putvinskio vardu (1931 m. rugsėjo 24 d. Kauno m. tarybos nutarimas Nr. 24). 1945 m. gatvei buvo suteiktas sovietinės poetės Salomėjos Neries vardas. 1990 m., atsikūrusios Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybai reikalaujant, grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 m. spalio 24 d. potvarkis Nr. 530); 1932 m. Kelmės šaulių įsigyti Šaulių namai buvo pavadinti Vlado Putvinskio šaulių namais (2019 m. buvo atidengta atminimo lenta, kurioje rašoma, kad iki sovietinės okupacijos čia buvo Vlado Putvinskio vardo šaulių namai), 1936 m. juose įkurtas V.Putvinskio vardo muziejus; 1938 m. lapkričio 23 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas jo paminklinis biustas su įrašu: „Vladas Putvys-Putvinskis. 1873-1929. Šaulių sąjungos kūrėjas. Pirmasis pirmininkas ir viršininkas“ (skulptorius – Bernardas Bučas).

Biustas sovietmečiu sunaikintas, 1990 m. vasario 16 d. atkurtas ir pašventintas (skulptorius – Zenonas Survila); 1939 m. skulptorius Petras Rimša sukūrė jam skirtus medalioną ir medalį: „Vladas Putvys-Putvinskis (1873-1929) Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas“, 1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. II lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Putvinskis Vladas, dvarininkas“. 1950 m. paminklinė sienelė buvo nugriauta. 1997 m. birželio 7 d. – sienelė buvo atstatyta (architektas – Liucijus Dringelis); 1954 m. Toronte jo vardu buvo pavadinta LŠS Tremtyje šaulių kuopa; 1989 m. Šilo Pavėžupio pradinei mokyklai grąžintas V.Putvinskio vardas (nuo 2001 m. mokykla neveikia); 1993 m. Lietuvos šaulių sąjunga išleido istoriko Algimanto Liekio redaguotą knygą „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“, skirta V.Putvinskio-Pūtvio 120-osioms gimimo metinėms; 2003 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Irena Nekrašienė parengė leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“; 2004 m. buvo išleistas menininis vokas „Šaulių sąjungai 85. Vladas Pūtvis-Putvinskis“ (dailininkas – Gediminas Karpavičius); 2007 m. gegužės 24 d. Kelmės raj. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-210 Šaukėnų gimnazijai suteiktas Vlado Pūtvio-Putvinskio vardas; 2012 m. vasario 15 d. Kauno Senamiestyje, ant pastato (T.Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulptorius – Vytautas Narutis, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A-4136); 2014 m. lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės dieną, ant LŠS Centrinio štabo pastato fasado sienos buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1928-1929 m. dirbo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, organizacijos ideologas, pirmasis vadovas Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873-1929)“ (lentos projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis architektas Stasys Pūtvis, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. A-2746). Atminimo lentoje esantis bareljefas atlietas nuo skulptoriaus Petro Rimšos daryto gipsinio modelio, kurio kopiją per visą sovietmetį išsaugojo inžinierius Aidas Rimša. Lentą pašventino ir aktą pasirašė: Kauno įgulos kapelionas kpt. Tomas Karklys, LŠS vadas ats. plk.ltn. Liudas Gumbinas, Kauno m. savivaldybės meras Andrius Kupčinskas, V.Putvinskio provaikaitis Stasys Pūtvis ir kiti atidengimo lentos atidengimo iniciatoriai.

Kelmėje viena iš gatvių pavadinta Vlado Putvinskio vardu. 2019 m. rugsėjo 21 d. Kelmėje, minint Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 100-metį ir atkūrimo Lietuvoje 30-metį, Dariaus ir Girėno gatvėje buvo iškilmingai atidengtas Vladui Putvinskiui skirtas paminklas (projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis architektas Stasys Pūtvis, skulptorius – Stasys Žirgulis).

Nuo 1998 metų veikia LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubas, vienijantis V.Putvinskio giminės ainius, Šaulių sąjungos, rinktinių ir kuopų atkūrėjus, tarpukario šaulius, šaulius veteranus.

Kažin kiek metų, dešimtmečių, o gal ir šimtmečių praeis, kol Lietuvoje atgims naujas Vladas Putvinskis, sugebantis po savo vėliava suburti tokią skaitlingą ir valstybei bei tautai pažangią organizaciją? Lietuvos šaulių sąjunga gyvuoja ir gyvuos, nes turi savo ideologijos pamatus, tačiau, manyčiau, Lietuvai reikia daugiau …

Šaltiniai:

J.Markevičaitė, L.Gira, A.Kliučinskis „Lietuvos albumas“ (1921, Kaunas/ Otto Elsner, Berlin);

A.Marcinkevičius „Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ (1934, Kaunas);

J.Matusas „Šaulių sąjungos istorija“ (1939, Kaunas);

„Neužmirštas savo žemėje“ (1989, Kelmės rajono Kultūros skyrius);

E.Putvinskienė „Atsiminimai“ (1995, Šiaulių „Aušros“ muziejus);

„Lietuvos šaulių sąjungos istorijos fragmentai“ – 2002 m. kovo 7 d. konferencijos pranešimų medžiaga (2002, Kaunas, Irena Nekrašienė „Vlado Putvinskio sugrįžimas į Lietuvos šaulių sąjungos vadovybę“);

V.A.Mantautas „Vladas Pūtvis kaip tautos ideologas“ (2003, „Aidai“);

„XXI amžius“ K.Blaževičiaus straipsnis „80 metų be Vlado Putvinskio“ (2009, Kaunas);

„Išnykusių dvarų istorija“ (2017, atlasas, Lietuvos mokslų akademija);

„Savaitė“, M.Vitkūno straipsnis „Vladas Putvinskis-Pūtvis: gyvenimas, skirtas

Lietuvai“ (2019, Vilnius).

The post Vladas Putvinskis ir Šaulių sąjunga appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 28 d. Kauno IX forto muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Renginys priminė vieną skaudžiausių Holokausto epizodų Lietuvoje, kai prieš 85-erius metus, nacistinei Vokietijai okupavus šalį, prasidėjo sistemingas žydų bendruomenės persekiojimas ir naikinimas.

Naciai ir jų kolaborantai organizavo masines žudynes, vadinamas „akcijomis“, o didžiausia jų – Didžioji akcija – nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną.

Atminimo vakaro metu skambėjo koncertinė programa „Atminties muzika / Muzik fun zikoyrn“, kurią atliko Lietuvos muzikų trio „Trise“: saksofonininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Vyšniauskas, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Jie atliko Josepho Achrono, Maxo Helfmano, Anatolijaus Šenderovo ir kitų kompozitorių kūrinius bei žydų liaudies melodijas, kuriančias jautrią ir pagarbią atmosferą.

Dalyviams buvo pristatytas Kauno IX forto muziejaus sukurtas trumpametražis dokumentinis-meninis filmas, primenantis Didžiosios akcijos įvykius ir jų kontekstą. Vakaro pabaigoje renginio dalyviai rinkosi prie IX forto masinių žudynių lauko, kur uždegė žvakes ir padėjo atminimo akmenėlius, pagerbdami nužudytuosius.

Renginį organizavo Kauno žydų bendruomenė ir Kauno IX forto muziejus, finansavo Kauno miesto savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir Geros valios fondas. Trumpametražio filmo sukūrimą parėmė LR Vyriausybės kanceliarija. Atminimo vakaras yra kampanijos SAUGOTI ATMINTĮ DĖL ATEITIES dalis.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1941 m. spalio 27 d. SS vyresnysis seržantas Helmutas Rauka (Albert Helmut Rauca, 1908–1983) įsakė visiems Kauno geto kaliniams kitą rytą susirinkti Demokratų aikštėje. Nepaklususiems grėsė sušaudymas. Spalio 28-osios rytą Demokratų gatvėje esančioje aikštėje buvo atrinkta 9200 žydų, beveik pusė jų – vaikai. Kitą dieną jie pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke.

Liudininkai pasakoja, kad Rauka susirinkusią minią skirstė į dvi puses: į kairę nukreipti žmonės buvo paliekami laikinai gyventi, o į dešinę – pasmerkti mirti. Dažniausiai į mirties pusę patekdavo didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės ir ligoniai. Iš pradžių niekas nežinojo, kuri pusė reiškia išlikimą, todėl kai kurie į „gerąją“ pusę nukreipti žydai prašė leisti pereiti į kitą pusę, kad galėtų likti su savo artimaisiais. Rauka, sarkastiškai šypsodamasis, leidimą suteikdavo.

Simboliška, kad pats H. Rauka mirė spalio 29 d. – tą pačią dieną, kai prieš 42 metus buvo įvykdytos jo organizuotos masinės žudynės IX forte. 1982 m. jis buvo suimtas Kanadoje, o 1983 m. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai. Laukdamas teismo nuosprendžio mirė Kasselio kalėjimo ligoninėje, oficialiai – nuo vėžio. Palaidotas anoniminiame kape; šeimos nariai manė, kad jis galėjo nusižudyti, siekdamas išvengti teismo.

Jo anūkė, rašytoja ir aktorė Reglindis Rauca (g. 1967), sužinojusi apie senelio praeitį, 2017 m. aplankė Lietuvą ir susitiko su Holokaustą išgyvenusiais žydais. Ji parašė autobiografinį romaną „Vuchelbeerbaamland“ („Šermukšnių šalis“), kuriame reflektuoja savo šeimos istoriją ir moralinį paveldą.

The post „Didžioji akcija“ nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną appeared first on Voruta.

„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys retas eksponatas – autentiškas 1935 m. ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo pasirašytas 1000 litų vertės vekselis ir 1940 m. jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavęs dokumentas primena apie vieną sudėtingiausių Lietuvos verslo istorijos laikotarpių – 1940-uosius, kai sovietinė okupacija ir prasidėjusi įmonių nacionalizacija iš esmės pakeitė šalies pramonę bei ją kūrusių žmonių likimus.

1940-ieji: planus pakeitusi istorija

Per du nepriklausomybės dešimtmečius šalies verslininkai kūrė ir plėtojo įmones, investavo į naujas technologijas, užmezgė prekybinius ryšius su užsienio rinkomis. Tačiau 1940 m. sovietinė okupacija šią raidą nutraukė.

„Iki okupacijos verslininkai patys sprendė, kaip valdyti savo įmones, kur investuoti ir kokia kryptimi plėtoti veiklą. Nacionalizacija šią sistemą sukrėtė – privati nuosavybė perėjo valstybei, o įmonių veikla buvo pajungta centralizuotam valdymui. Be to, Lietuvos pramonė nuo šiol turėjo atliepti nebe vien šalies, bet ir gerokai didesnės Sovietų Sąjungos poreikius“, – pasakoja istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Tarp nacionalizuotų įmonių atsidūrė ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas stambiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmusi reikšmingą vietą šalies alaus rinkoje. Dar prieš pat okupaciją bravoras planavo tolesnę plėtrą ir investavo į gamybos modernizavimą, tačiau netrukus buvo paskirta nauja administracija ir direktorius, o ilgus dešimtmečius verslą kūrusi Volfų šeima nušalinta nuo jo valdymo. Nors gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, įmonės ateitį nuo šiol lėmė jau nebe jos savininkai.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, politinių ir ekonominių permainų pėdsakų galima aptikti net iš pirmo žvilgsnio įprastuose finansiniuose dokumentuose.

„Įdomiausia tai, kad šis konkretus vekselis buvo išrašytas 1935 m., kai niekas dar negalėjo numanyti, kas Lietuvos laukia po penkerių metų. Šį lūžį galima pastebėti net dokumentų simbolikoje – ant paties vekselio matome Lietuvos Respublikos ženklus, o protesto akte – jau sovietinius. Taigi vienas dokumentas tarsi sujungia du visiškai skirtingus istorijos laikotarpius“, – pažymi istorikė.

Žmogus, kurio parašas išliko

Vienas iš Volfų šeimos atstovų, kuriam teko pasitraukti nuo įmonės valdymo vairo, buvo Sulimas Volfas. Vis tik, jo pavardė tarpukario Kaune buvo žinoma gerokai plačiau nei vien alaus pramonėje. Jis aktyviai dalyvavo miesto savivaldos veikloje, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo, kultūros ir žydų bendruomenės iniciatyvų.

„Sulimą Volfą būtų galima pavadinti savotišku renesanso žmogumi – jo interesai driekėsi nuo pramonės ir finansų iki politikos, švietimo bei kultūros. Iš jo publikuotų straipsnių matyti, kad tai buvo išsilavinęs, veiklus, į problemas įsigilinantis žmogus, gebėjęs argumentuotai ginti savo poziciją ir kartu palaikyti diskusiją. Jam rūpėjo ne tik nuosavas verslas, bet ir aplinka, kurioje gyveno“, – įžvalgomis dalijasi V. Akmenytė-Ruzgienė.

Nors apie Sulimo Volfo veiklą tarpukario Kaune žinoma nemažai, autentiškų ją liudijančių dokumentų išlikę nedaug. Vienas tokių – 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis, kurio apmokėjimo terminas buvo nustatytas 1940 m. lapkričio 20 d. Tarpukariu vekseliai buvo įprasta finansinių įsipareigojimų įforminimo priemonė – jie leisdavo pasiskolinti lėšų ar atidėti atsiskaitymą. Laiku neįvykdžius įsipareigojimo, neapmokėjimo faktas galėjo būti oficialiai užfiksuojamas notaro, surašant vadinamąjį vekselio protesto aktą.

Toks aktas buvo surašytas ir S. Volfo vekseliui: 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po nustatyto apmokėjimo termino, jį įformino notaras J. Žilius. Vis dėlto, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis 1000 litų įsipareigojimas ir kodėl jis nebuvo įvykdytas, iš turimų dokumentų nustatyti negalima.

Istorija, kuri tęsiasi

Nepaisant to, kad 1940 m. nacionalizacija iš esmės pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nenutrūko. Savo istoriją nuo 1853 m. skaičiuojantis „Volfas Engelman“ šiandien pristatomas kaip seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos pramonės įmonė, per daugiau nei pusantro šimtmečio išgyvenusi karus, ekonominius sunkumus, santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, tokį ilgaamžiškumą pirmiausia lėmė produktų kokybė, išlikusi produkcijos paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

„Per tiek metų keitėsi ne tik santvarkos, bet ir gamybos būdai, technologijos, žmonių poreikiai. Tačiau gėrimų gamyba visais laikais išliko aktuali, o gebėjimas keistis padėjo įmonei judėti į priekį. Ne mažiau svarbus buvo ir istorinio „Volfas Engelman“ vardo susigrąžinimas 2011 metais – tai suteikė naują impulsą įmonės augimui ir sustiprino jos tapatybę“, – istorikės minčiai antrina „Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė.

Šiandien šį ryšį su praeitimi padeda puoselėti ir bravoro Studijoje kaupiami autentiški eksponatai. Iki šiol joje daugiausia buvo pristatomi istoriniai buteliai, etiketės, statinės ir kiti gamybos atributai, o originalių dokumentų, tiesiogiai susijusių su įmonės vadovais, išlikę gerokai mažiau.

Abu istoriniai dokumentai į „Volfas Engelman“ Studiją atkeliavo iš asmeninės Michailo Duškeso judaikos kolekcijos. Aukcione juos įsigijęs kolekcininkas pasiūlė eksponatus neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“ vieneriems metams, kad su jais galėtų susipažinti ir platesnė visuomenė.

„Iki šiol savo kolekcijoje neturėjome nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis vekselis mums yra ypatingas – jis leidžia į įmonės istoriją pažvelgti ne tik per gamybą ar produktus, bet ir per žmones, kurie ją kūrė. Tokie autentiški liudijimai padeda išsaugoti mūsų šaknis ir kartu suteikia galimybę šia istorija dalytis su kitais“, – pabrėžia N. Antanaitienė.

Istorikės dr. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tokių dokumentų vertę dar labiau sustiprina sudėtinga Lietuvos istorija – per okupacijas, karus ir kitus istorinius sukrėtimus buvo sunaikinta ar prarasta daugybė archyvų.

„Net ir nedidelis išlikęs dokumentas gali atskleisti kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo – nuo to meto raštvedybos tradicijų iki valstybės ir verslo santykio. Todėl kiekvienas toks autentiškas liudijimas yra vertingas, nes padeda užpildyti bent mažą dalį mūsų istorinės atminties spragų“, – sako ji.

The post Tarpukario verslo paslaptys: vienas radinys iškėlė netikėtų klausimų appeared first on Voruta.

Petras Maksimavičius, e-ausra.pl

„Aušroje“ rašiau apie iškilų Lietuvos diplomatą, Vasario 16-osios Akto signatarą Petrą Klimą ir jo idėją visas Lietuvos etnografines sritis sujungti į vieną valstybinį organizmą. Norėtųsi šį pasakojimą pratęsti ir priminti daugiau faktų apie tą sudėtingą, bet labai svarbų Lietuvos valstybingumo atkūrimui laikotarpį bei jo istorinių vertinimų. Vienaip ar kitaip – neišvengiamai tai palietė taip pat mūsų kraštą.

Pasibaigus I pasauliniam karui Europoje kardinaliai pasikeitė geopolitinė padėtis. Tai leido ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui kitų valstybių iškelti nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Lietuvos pavyzdys rodo, jog tai nebuvo lengvas uždavinys. Nepakako vien oficialiai paskelbti nepriklausomybę ir kurti valstybines struktūras, užtikrinti viešąją tvarką, rūpintis ūkio klausimais. Prieš tai reikėjo ginti savo teritoriją ir pasiekti tarptautinį valstybės pripažinimą.

Šiandien skaitant istorikų darbus apie tą laikmetį norisi pasakyti, kad to meto Lietuvos politikai, savanoriai, poetai ir… eiliniai lietuviai pasiekė tai, ko beveik nebuvo įmanoma tada pasiekti. Norint suprasti, kodėl tuomet pavyko atkurti valstybę ir pasiekti jos tarptautinį pripažinimą, reikėtų įsigilinti į atskirų ano meto lyderių biografijas, analizuoti jų veiklos motyvus ir aplinkybes, kurios sąlygojo vienų ar kitų sprendimų priėmimą.

Pateiksiu vieną pavyzdį. Visi mokykloje girdėjome apie 1919 m. Paryžiuje surengtą vadinamąją Taikos konferenciją, kurioje I pasaulinį karą laimėjusios valstybės nustatinėjo naują tvarką Europoje. Lietuva į konferenciją nebuvo pakviesta. Nepaisant to, ji išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kur jie turėjo ginti Lietuvos interesus, tiesiogiai Taikos konferencijoje nedalyvaudami. Lietuvos reikalai buvo sprendžiami Baltijos reikalų komisijoje, kurioje buvo Lenkijos reikalų pakomisė. Glaustai apibendrinant, Lietuvos delegacija siekė nepriklausomybės pripažinimo ir visų etninių teritorijų sujungimo į atkuriamą valstybę. Lietuvos klausimas Paryžiuje buvo komplikuotas dėl neaiškios Rusijos perspektyvos ir atgimstančios Lenkijos vaidmens stabdant bolševizmo veržimąsi į Vakarus. Todėl didžiosios Europos valstybės, ypač Prancūzija, siekė stiprinti Lenkijos vaidmenį regione, o tai savaime reiškė bėdas Lietuvai. Taigi kyla klausimas, kaip tokioje sudėtingoje situacijoje, kai Lietuvos delegacijai net nebuvo leista oficialiai dalyvauti Taikos konferencijoje, pavyko pasiekti bent dalį užsibrėžtų tikslų, tarp jų patį svarbiausią – Lietuvos valstybės pripažinimą? Buvo kelios priežastys. Viena jų, kurią ir noriu aptarti, tai ta, kad Lietuvos vyriausybė, formuodama delegacijos į Paryžių sudėtį, panaudojo kelis savo turimus kozirius. Jų buvo daugiau, bet aš paminėsiu tik vieną. Lietuvos delegacijoje atsidūrė žydų kilmės teisininkas Simonas Rozenbaumas bei nuolat Paryžiuje gyvenantis Oskaras Milašius.

Apie S. Rozenbaumą šį kartą plačiau nerašysiu. Pacituosiu tik P. Klimo žodžius: „Delegacijos narys Rosenbaumas taip pat spaudė, kaip jis sakydavosi, Paryžiaus „mygtukus“. Jis visur surasdavo savo viengenčių, kuriems išrodinėjo „negryną lenkų sąžinę“, Vilnių okupavus.“ Kitaip sakant, S. Rozenbaumas greit užmezgė ryšius su itin įtakingais žydų kilmės ar jiems prijaučiančiais politikais Europoje ir didžiąją darbo Lietuvos labui dalį atliko veikdamas užkulisiuose. Pavyzdžiui, aštrėjant Lenkijos ir Lietuvos kariniam konfliktui jis energingai įrodinėjo, kad Lietuvos etninėse žemėse ir ypač Vilniuje gyvenantys žydai vienareikšmiai pasisako už Lietuvos nepriklausomybę ir nerimauja dėl to meto Lenkijos veiksmų tose teritorijose bei elgesio žydų atžvilgiu.

Kitas asmuo, kurio vaidmuo ginant Lietuvos interesus tuo metu buvo neįkainojamas, tai Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz). Šį asmenį ir norėčiau plačiau pristatyti. O. Milašius – labai įdomi asmenybė. Jis diplomatas, poetas, kalbų tyrinėtojas, mistikas. Jeigu ką domins O. Milašiaus pranašystės, raginu susipažinti su Sigito Birgelio portale punskas.pl 2013 m. publikuotu straipsniu „Mistikas ar visų laikų pranašas?“. Ten rasite daug įdomių žinių apie Milašiaus vizijas ir išsipildžiusias pranašystes, kuriose buvo minimas ir Seinų vardas. Aš pristatysiu šią asmenybę kitame kontekste, kuomet ji įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo klausimo sprendimą ir 1919–1920 m. padėjo Lietuvos delegacijai Paryžiuje pasiekti jos pagrindinį tikslą.

Kas gi buvo O. Milašius? Gimė 1877 m. Mogiliovo gubernijoje (dabartinė Baltarusija). Augo lenkiškoje terpėje, šeimoje kalbėjo lenkiškai, kartais vokiškai, bet asmenybei subrendus save laikė lietuviu istorinio ir geografinio paveldėjimo prasme. Oskaro tėvas Vladislovas gimė Vilniuje. Parsivežė iš Lenkijos ir vedė žydaitę Rozaliją Rozental. Istoriografijoje pažymima, kad Oskaro tėvas jau vaikystėje įskiepijo sūnui pagarbą lietuviškai giminės kilmei. 1889 m. tėvai vienuolikmetį Oskarą išvežė mokytis į Paryžių. Ten jis baigė licėjų, mokėsi Luvro ir Rytų kalbų aukštosiose mokyklose.

1916 m., per I pasaulinį karą, Milašius dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos tarnyboje, ten raštu ir žodžiu versdavo korespondenciją, gaunamą iš visos Europos, nes mokėjo daug Europos kalbų. Ten taip pat susidraugavo su prancūzų diplomatais. Vėliau tai leido atverti kitiems lietuvių diplomatams duris svarbiausiose Prancūzijos institucijose.

Sugrįžkime į 1919 m. Kas ir kada suvedė Milašių ir Lietuvos delegaciją, atvykusią į Taikos konferenciją Paryžiuje? Atsitiktinumas? „Vieną gražią dieną pamačiau pasirodant mano kabinete lietuvį (kun. Adomą Vilimą – aut.), atėjusį mane pakviesti tiesiogiai padirbėti kraštui. Priėmiau redaktoriaus vietą Lietuvos delegacijoj prie Taikos konferencijos: praėjus metams, aš buvau paskirtas Lietuvos ministru Paryžiuje“, – prisiminė O. Milašius. Apsispręsti priimti tokį pasiūlymą Milašiui, matyt, padėjo taip pat tuo metu Lietuvių informacijos biure Šveicarijoje dirbęs kun. Vincas Bartuška, kuris atsiuntė laišką, raginantį prisijungti prie Lietuvos atkūrimo darbo. Istoriografijoje pabrėžiama, kad tuo metu O. Milašius pajuto tarsi pareigą padėti savo gimtajam kraštui, kurį dar prisiminė iš vaikystės.

O. Milašius skaitė, bet lietuviškai viešai nekalbėjo, tačiau puikiai kalbėjo prancūziškai ir dar keliomis kalbomis. Paryžiuje labiau buvo žinomas kaip poetas, tačiau turėjo nemažai ryšių su to meto Prancūzijos inteligentija, politikais, valstybės pareigūnais. Matyt, todėl Lietuvos delegacijos narys P. Klimas, sužinojęs, kad prie jų delegacijos prisijungs O. Milašius, ištarė istorinę frazę: „Oskaras Milašius mums tikra Dievo dovana.“

Jo kandidatūra buvo pasirinkta būtent dėl puikaus prancūzų bei kitų kalbų mokėjimo ir gerų santykių su prancūzų pareigūnais. Juk tuo metu Lietuva, nedidelė šalis, kurios beveik niekas nežinojo, buvo slegiama įvairių problemų. Nuo 1918 iki 1938 metų visus Lietuvos diplomatinės atstovybės Prancūzijoje dokumentus, notas rašė O. Milašius. Teigiama, jog Prancūzijos pareigūnai negalėdavo atsistebėti, kad šios mažos, nežinomos šalies diplomatinės notos surašytos tobula prancūzų kalba. Milašius dalyvaudavo konferencijose ir delegacijų susitikimuose, Tautų Sąjungos forume, kur žodžiu ir raštu kėlė ir gynė jaunos valstybės interesus, kovojo dėl jos teisių ir sienų.

Ypač sunkų politinį, diplomatinį darbą jaunajai valstybei teko atlikti Lenkijos atžvilgiu. Todėl Lietuvos bajorų palikuonių balsas buvo itin reikalingas ir reikšmingas. Milašius Paryžiuje, o grafas Tiškevičius Londone stengėsi atremti Lenkijos diplomatijos keliamas pretenzijas Lietuvai. Įrodinėjo, kad Lietuva turi savo inteligentiją, valstybės tarnautojus, kurie pajėgūs organizuoti valstybės savarankišką gyvenimą.

O. Milašius atkakliai siekė, kad Prancūzija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę de facto ir de jure. Baigusi darbą 1919-ųjų gruodį, Lietuvos delegacija prie Taikos konferencijos Paryžiuje išsiskirstė. Likę neišspręsti reikalai buvo patikėti O. Milašiui. Jis tapo Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Pirmųjų jo darbo mėnesių korespondencija įspūdinga tiek kiekiu, tiek adresatų įvairove. Atstovo pareigas Prancūzijoje Milašius ėjo iki 1925 m. Jo darbo prioritetai nesikeitė. Tai buvo tarptautinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas, susitarimas su Lenkija dėl sienų, Lietuvos narystė Tautų Sąjungoje, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Ne viską pavyko išspręsti. Ypač daug darbo teko atlikti 1920 m. rudenį, kai Seinuose, Berznyke ir gretimose apylinkėse vyko lenkų ir lietuvių ginkluoti susirėmimai. O. Milašius, siekdamas sustabdyti karinius veiksmus, įteikė ne vieną griežtą notą Tautų Sąjungai ir Santarvės vyriausybėms. Vilniaus klausimas Milašiui buvo pats skaudžiausias, asmeninis. Prancūzijos valdžios argumentai dėl Vilniaus tautinės sudėties buvo nuolatos linksniuojami. Tačiau Milašius stengėsi apeiti siauras etnines pozicijas ir įrodinėjo Lietuvos geopolitinę svarbą ir vaidmenį Rytų Europoje. Pasak jo, Lietuva gali būti visavertė ir patikima valstybė tik su Vilniumi. Tai Milašius rašė savo notose, kartojo pokalbiuose Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje. Tai buvusi nuosekli pozicija, kurią Milašius jau buvo išsakęs 1918 m. prancūzų žurnale „L‘Affranchi“. Straipsnyje, pavadintame „Lietuva“, jis aptarė Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. 1918 m. pavasarį jau nebematė galimybių suderinti Lietuvos ir Lenkijos interesus, todėl pasisakė už dviejų savarankiškų valstybių modelį ir ragino Lenkiją gerbti Lietuvos apsisprendimą. Taigi nors jo lietuviškasis apsisprendimas buvo sudėtingas, jis rinkosi ne istorinės LDK, bet atviros, modernios Lietuvos valstybės modelį. „Kadangi Lietuva nuo XIII a. buvo mano senelių tiesioginė tėvynė, kadangi mano tėvai gyveno iš lietuvių, o ne lenkų, kaimiečių darbo, kadangi Lietuva buvo silpnesnė ir pagaliau – sprendžiamoji priežastis – kadangi tik nepriklausoma Lietuva, įsikūrusi Vilniuje, tegali visu platumu apginti tų reikalus – tų, kuriuos, rodosi, istoriškas fatališkumas jungia su Lenkija, – aš nutariu ginti lietuvių reikalus“, – apie savo apsisprendimą sakė O. Milašius. Kitą kartą yra pasakęs: „Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, […] bet tikėjausi būti naudingesnis pasilikdamas po kukliu lietuvišku liaudies kryžiumi.“ Nepavykus išspręsti Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimo, O. Milašius pasitraukė iš vadovo pareigų.

1925–1938 m. jis ėjo Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjo pareigas. Šalia diplomatinio darbo, kūrė poeziją, susitikinėjo su Paryžiaus visuomene, pasakodavo apie Lietuvą ir jos kultūrą, lietuviškas dainas ir pasakas vertė į prancūzų kalbą, įrodinėjo lietuvių kalbos archajiškumą.

Milašius vengė būti pirmojo plano asmeniu, stengėsi neviršyti įgaliojimų ir pirmenybę pristatyti Lietuvos vyriausybės poziciją palikdavo iš Kauno atvykusiems diplomatams. Tačiau puikiai mokėdamas prancūzų kalbą sugebėdavo lietuvių diplomatų mintis padaryti tikslias ir veiksmingas. Kaip minėjau, iš jo rankų išėjo beveik visos tarptautinėms institucijoms rašytos svarbiausios notos, deklaracijos, memorandumai. Kita vertus, esant būtinybei, tvirtai ir aiškiai išsakydavo savo poziciją derybų metu ar tarptautinėse konferencijose.

O. Milašius mirė 1939 m. Fontenblo miestelyje netoli Paryžiaus. Per poeto ir Lietuvos diplomato laidotuves P. Klimas pasakė, kad O. Milašius buvo „tobulas lietuvis ir puikus prancūzas“.

Nuotraukos ir citatos iš:

Kašelionienė N. Milašius. XX amžiaus literatūra (www.šaltiniai.info).

Klimas P. Iš mano atsiminimų. Boston, 1979.

Milinienė A. Oskaras Milašius. Po lietuvišku kryžium. 2016 (Vakarų ekspresas).

Skrupskelytė V. Oskaras Milašius, pirmasis Lietuvos atstovas Prancūzijoje. Nepriklausomybės sąsiuviniai. Nr. 20. Vilnius, 2017

„Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, bet…“

The post „Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, bet…“ appeared first on Voruta.

KPD šeštosios vertinimo tarybos posėdyje buvo nutarta patikslinti Semeliškių miestelio istorinės dalies (unikalus kodas – 17106) apskaitos duomenis Kultūros vertybių registre.

Išsamiau su Semeliškių miestelio istorinės dalies vertingosiomis savybėmis ir teritorijos ribų planų galima susipažinti Kultūros vertybių registro internetinėje svetainėje: https://kvr.kpd.lt/#/  (Nekilnojamųjų kultūros vertybių paieškoje įrašykite unikalųjų numerį).

Prūsų apgyvendinta

Semeliškės rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo XIV a. pabaigos, tačiau manoma, kad gyvenvietė šioje vietoje įsikūrė kur kas anksčiau. Jos istorija siejama su XIII a. įvykiais, kai po Didžiojo prūsų sukilimo į Lietuvą persikėlė nemažai savo gimtąsias žemes apleidusių prūsų. Traidenio valdymo metais jie įkurdinti greta svarbių kelių ir sankryžų. Manoma, kad prūsai anuomet įsikūrė ir Semeliškių apylinkėse – per jas vedė reikšmingas kelias nuo Rumšiškių ir Vaiguvos link Trakų ir Vilniaus, kuriuo kryžiuočiai žygiuodavo į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinę. Urbanistikos istoriko dr. Algimanto Miškinio teigimu, galima gana patikimai teigti, kad Semeliškių gyvenvietė atsirado XIII a. aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje. Todėl tikėtina, kad ir miestelio pavadinimas kilo nuo prūsiško žodžio „Samilis“, o pirminis jo variantas – Samiliškės – ilgainiui transformavosi ir įgijo dabartinę formą.

Kunigaikščio dvaro sodyba

Greta svarbaus kelio buvusias Semeliškes ne kartą siaubė kryžiuočiai, todėl gyvenvietė ilgą laiką išliko panašesnė į kaimą, o ne miestelį. Vis dėlto, vietovės reikšmę liudija tai, kad kalvoje greta Aukštadvario–Kernavės ir Trakų–Žiežmarių kelių sankryžos įkurta didžiojo kunigaikščio dvaro sodyba.

XVI a. pradžioje didysis kunigaikštis Aleksandras fundavo medinės bažnyčios statybą ir suteikė klebonui privilegiją laikyti karčemą. Bažnyčia buvo pastatyta atokiau nuo gyvenvietės ir dvaro sodybos. Vis dėlto, A. Miškinis iškėlė hipotezę, kad anuomet Semeliškėse galėjo susiformuoti dvi atskiros apgyvendintos teritorijos dalys, išsidėsčiusios abipus Strėvos upės.

Išlaikė kaimui būdingą struktūrą

Valakų reformos metu Semeliškių miestelio planas iš esmės nepasikeitė. Gyvenvietė išlaikė kaimui būdingą struktūrą – sodybos ir toliau buvo išsidėsčiusios palei vieną pagrindinę gatvę.  XVII–XVIII a. miestelio neaplenkė įvairios negandos – per šiuo laikotarpiu vykusius karus sudegė bažnyčia, kiti pastatai, apylinkes nusiaubė maras. Manoma, kad po šių nelaimių Semeliškės atgijo tik XVIII a. antroje pusėje – tada pastatyta nauja medinė bažnyčia, pradėti rengti Šv. Roko atlaidai, miestelyje veikė dvi karčemos.

Carinės okupacijos metais ženkliai pakito centrinės miestelio dalies vaizdas – 1895 m. čia pagal tipinį projektą buvo pastatyta stačiatikių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Nors būta planų vietoje medinės pastatyti naują mūrinę bažnyčią, jie taip ir liko neįgyvendinti.

Nedidelė žydų bendruomenė

1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, Semeliškėse gyveno 300 žydų. Kadangi miestelio bendruomenė buvo per maža, kad pagal nustatytą tvarką jiems būtų leista statyti sinagogą, 1889 m. parengtas Leibos Misevičiaus medinio namo projektas, kuriame leista įkurti ir maldos namams.

Tarpukariu Semeliškės liko netoli demarkacinės linijos su Lenkijos užimta Lietuvos dalimi. 1931 m. miestelyje veikė 6 krautuvės, vaistinė, žemės ūkio kooperatyvas, vartotojų bendrovė, 2 karšyklos, lentpjūvė, veikė visuomeninių jaunimo organizacijų skyriai, ketvirtojo dešimtmečio viduryje pastatyti modernūs pradžios mokyklos rūmai. Ketvirtajame dešimtmetyje greta Strėvos upės pastatytas didelis medinis malūnas (manoma, kad šioje vietoje malūnas galėjo veikti ir dar anksčiau) – masyvaus tūrio pastatas nugriautas tik XX a. pab.

Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta Semeliškių žydų bendruomenė. Miestelio žydai kurį laiką kalinti buvusiame parapijos namų pastate (dab. adresas Užupio g. Nr. 14), šiuos tragiškus įvykius primena ant pastato esanti atminimo lentelė.

Įspūdingos panoramos, akmenų grindiniai

Iki šių dienų Semeliškių miestelis išsaugojo XV-XX a. pr. susiformavusią linijinio plano struktūrą su pagrindinėmis Užupio, J. Basanavičiaus gatvėmis ir Trakų gatve, centrinėje miestelio dalyje išplatėjančia į trikampę aikštę. Nuo Strėvos upės aukštyn kylantis reljefas sudaro itin palankias sąlygas apžvelgti miestelį – nuo į jį vedančių kelių ir aukšto upės kranto atsiveria įspūdingos panoramos, kuriose dominuoja Šv. Lauryno bažnyčia, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė ir pradžios mokyklos pastatas. Užupio ir J. Basanavičiaus gatvėms žavesio suteikia išlikę akmenų grindiniai (2025 m. metais dalinai perkloti) ir prie pastarosios gatvės šlamanti senų lapuočių medžių eilė.

Urbanistinė struktūra

Nors XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje miestelio užstatymas dalinai pakito, buvo nugriauti kai kurie mediniai pastatai, urbanistinėje struktūroje atsirado įvairių naujadarų, Semeliškėse galima atrasti daug autentiškų, regiono miesteliams būdingų elementų. Trakų, J. Basanavičiaus, Užupio ir Vievio g. dominuoja sodybinis miestelių perimetrinis užstatymas – būdingas gyvenamųjų namų išdėstymas ilguoju fasadu palei gatvės liniją, rečiau – trumpuoju fasadu į gatvę, ūkinius pastatus komponuojant kiemo gilumoje. Sodybiniam netaisyklingam užstatymui Trakų, J. Basanavičiaus, Užupio ir Strėvos g. būdingas laisvesnis planavimas – gyvenamųjų namų atitraukimas į sklypo gilumą, ūkinius pastatus išdėstant sklypo gilumoje, sklypą nuo gatvės atitveriant perregima tvora.

Mediniai namai yra rąstinės konstrukcijos, dvišlaičiais stogais, išskyrus namą J. Basanavičiaus g. Nr. 29 pusvalminiu stogu. Namams būdingi uždari prieangiai dvišlaičiais ir vienšlaičiais stogais, fasadų, skydų ir prieangių apkalimas horizontaliai, statmenai ar įžambiai sudėtomis medinėmis lentelėmis, medinės durys ir langų rėmai, jų skaidymas į, dažniausiai, 3, 4 arba 6, dalis, namai J. Basanavičiaus g. Nr. 19 ir Trakų g. Nr. 57 išsiskiria ornamentiniu prieangių langų skaidymu. Istorinėje miestelio dalyje iš kitų pastatų aukštos konstrukcijos dvišlaičiu mansardiniu stogu išsiskiria namas Trakų g. Nr. 84 bei raudonų plytų mūro vieno aukšto pastatas Trakų g. Nr. 61, kurio ŠR fasadas dekoruotas reljefiniais plytų mūro elementais.

Kultūros paveldo departamento informacija

The post Patikslintos Semeliškų vertingosios savybės appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. spalio 6 d. „Dienos” Nr. 61, p. 7-8. atspausdinta paskutinė kelionės po Vakarų Europą Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Žemaituku iš Vakarų Europos”). Tad susipažinkime su paskutiniu kelionės etapu (kalba netaisyta):

„1. Sudiev Austrija, Čekoslovakija ir tu vokiečių žemė.

Vienoje žemaitukas gavo kiek tik geidė avižų ir, kas svarbiausia, su duona, nes čia arklių ėdalą sudaro avižų, akselio ir pikliavotos duonos, o pats svarbiausias punktas tai, kad nieko nereikėjo mokėti – dykai.

Taigi gražiai prisivaišinęs ištikimas motoras suteikė mums gražiausių vilčių perkakti į toli likusią tėvynę, kai karštą popietį švelniai drykstelėjom botagu ir palikom užpakaly mėlynuosius Dunojaus vandenis bei raudonai plevėsuojančias vėliavas; mūsų vežimo priekyje radosi vėl trispalvė naujitėlė, vos neseniai susiūta iš likusios medžiagos.

2. Vynuogės, seilės varvėjimas ir kas iš to išėjo.

Išsistūmus iš Vienos prasidėjo tiestis pakelėmis melsvaviršūnių kalnų virtinės, o jų pašlaitėse kepinančios saulės atokaitoje žaliai bangavo vynuogių Dunojus. Vynuogės panašios iš tolo į apynius, tik lapai smulkesni, vyniojasi apie įsmaigytus kuolelius.

Mus ne tiek įdomavo tie kuoleliai ir bendrai vynuogių pedagogika, kiek pačios uogos, kurios besišypsodamos gamino seilių liaukose syvus ir vedė į pagundą stabtelėti ir patenkinti teisėtus liaukų reikalavimus. Piktasis genijus paėmė viršų. Tokios dar žalios, blizga kaip stiklas uogelės susimetusios į kekes, atsidūrė mūsų „bėdoje”: viena kekė, kita trečia, o kai į ketvirtą ištiesėm ranką atsirado, velniai žino, iš kur ranka, o toje rankoje gumbuota lazda. Ogi jos valdytojas pasirodė juodas ūsotas austrijokas, su plačia skrybėle, trumputėmis kelnėmis, gi liemenį jojo dengė atlapa kamizelka.

Susitiko akys: jų dvi poros išsiplėtusios, suakmenėjusios, o viena pora blizgėjo iš po gilių surauktų antakių.

Likvidavom nesusipratimą šitaip: vynuogės liko vežime, o austrijokas su lazda, jam pačiam pasiūlius, keletą lietuviškų atviručių ir pašto ženklelių. Išsiskyrėm labai draugiškoje nuotaikoje su plantacijos gaspadorium.

3. Sugedusio automobilio švelnūs pasažieriai.

Vieną skaistų rytą, valandą vienuoliktą užsitempėm į aukštą kalną, pakelėmis ošė pušų miškai, o visas plentas buvo pilnas žmogysčių, kurios tupinėjo aplink pratrūkusios padangos gruzaviką.

Prisiartinus tos žmogystoa virto pulku švelnių austraičių, o dar po vieno kito įžanginio klausimo pasidarė mums aišku, kad čia važiuoja Stockernau miestelio šeimininkių mokykla. Pareiškėm užuojautą ir prisijungėm prie pulko, manau, kad kiekvienas keliautojas, kuris jaučia silpnybę prie dailiosios lyties, būtų pasekę mūsų pavyzdžiu.

4. Improvizuota paskaita apie Lietuvos kulinariją.

Pasipylė klausimų eilė liečiančių lietuvišką gaspadinystę. Zelmanavičius griežtai atsisakė duoti bet kurių paaiškinimų prisipažinęs, kad Lietuvoje galima sočiai ir gardžiai pavalgyti, ne taip kaip pas jus arba vokiečiuose, bet iš kur ir kaip daromi valgiai nesuprantąs.

Užgulė ant mano pečių visas klausimo sunkumas. Bendrais bruožais imant mano paaiškinimai buvo tokios rūšies: pripažinau Zelmanavičiaus parodymų teisingumą, pasakiau kaip verda grikinę košę, kaip dirba šustinius iš avižų, kaip gavėnioje gamina kisielių ir pupas verda, apibrėžiau kas yra kaplūnas, iš ko susidaro šiupinys, bulvinė košė, kam sunaudoja rasalą, kaip spaudžia iš miežio naminį alų, apie raugalą aiškinau, matydamas, kaip išsiplėtė jaunų šeininkių juodos akys, baigiau „paskaitą” gira iš duonos plutų. Pasisekimas nematytas, nes ne vieno iš minėtų valgių jos nežinojo ir klausinėjo apie gamybos smulkmenas, bet gruzavikas tuo metu buvo atstatytas ir abiejų pusių didžiausiam nenorui, išsiakyrėme. Nosinių plevėsavimas ir oro bučkiai.

5. Baigiasi Austrija ir kunigas ant dviračio.

Važiuojant į Neu-Nagelbergo muitinę eina pakelėmis didžiulis miškas. Miškas ne labai įdomus, mat sodintas! Ir Lietuvoje bus tol įdomu, pakol neužaugs Miškų Departamento surikiuoti pušų daigeliai. Per tą patį mišką betraukdami susitikom trumpais rūbais apsirėdžiusį katalikų kunigą kurs užsimąstęs važiavo dviračiu. Neiškenčiau ir pasakiau pagarbintą – grįžtelėjo ir sustojęs paklausė: ko? Mes sakome nieko, taip sau norėjau su Tamsta pasikalbėti, o pagarbinto jis nesupratęs (neteisingai pasakiau). Pasisakiau, kad katalikas į ką atsakydamas džiaugėsi, nes, anot jo, dabar tiek daug keliauninkų priviso, bet iš jų daugiausia tai liuterai, tai anglikonai, o vienminčių reta. Papolitikavom: skundėsi austrų vyriausybe ir kartu raminosi sulaukti geresnių laikų. Kaip žmonės pasakėm sudiev, o jis pagarbintą visai kitaip negu aš anksčiau pasakiau.

6. Gedulinga procesija.

Muitinės valdininkai jau mūsų pažįstami iš tolo dar mums mojavo su rankomis. Nei austrai, nei čechai nekratė mūsų, galėjom vežti per rubežių ką tik norėjom.

Dar ir Čechijoje eina tas pats miškas, o po jo išvažiuoji į didelę lygumą – čia apmūryti aukšta siena čechų kapai kryželių miškas. O tuo keliu sujuodavo keista procesija: juodas katafalkas traukiamas dviejų baltų eržilų, iš šonų jojo po tris džentelmenus su juodais frakais, o ant galvų jie dėvėjo Napoleono kepures apvedžiotas sidabriniais kaspinėliais.

Kunigas, dar 10 tokių Napoleonų ir viskas. Pašalinės publikos nėra. O visa procesija lėtai judėjo ir tylėjo kaip grabas: nei giesmės, nei verksmo.

7. Tabor.

Įvažiavom į miestą Tabor: Taborai du: naujas ir senasis nors nereikėjo, bet užsukom į senamiestį. O Jurgutėliau! Kokios kreivai laužutos gatvelės – važiuoji, o praeiviui pėsčiam jau nebėr kur praeiti. Įvargom į miesto aikštę, jos vidury viduramžiškas šulinys, prie jo stovi riteris Jonas Žiška*. Aikštę supa gotiški bokšteliai, aštriosios arkos ir rotušė su milžinišku laikrodžiu, kuriam gi mušant dvylika išeina visi dvylika apaštalų pakelia rankas dangun ir vėl pranyksta.

Po velniais, įsitraukėm į tokį siaurą skersgatvį, kad didžiausia atsarga laviruodami vadelėmis vis tik kelius kartus užkliūdavom tai už kolonos, tai už bokštelio, dar blogiau, kad ta gatvelė besirangydama leidosi didelėn pakalnėn.

Gražiausios čechaitės kiek mes matėm tai Tabore. Tokios švelniai moteriškos, tokie apvalūs madoniški veidai – žandai ben kiek pasidavę priekin, smakras mažutis. O kokie jų plaukai: juodi, blizgantys, akys vėl juodos, gilios.

8. Nesusipratimas ties žydų kapinėmis.

Važiavome tą dieną ilgai padarydami 80 klm. Karšta buvo diena, o dar pikčiau miške, nei vėjelio, nei nieko: uodai, gyliai ir bizdėlės negaislestingai puolė žemaituką, neaplenkė ir mūsų nes gi buvome pusiau nuogi. Įsinorėjom valgyti, o arklys atsigerti ir pakrimsti avižėlių. Važiuoja mir privažiuojam namely baltą mūrinį, kurio stogas kyšo iš krūmų.

Nežinau – o gal žydas žydą suuodžia, nes mano baisiam nenorui Zelmenavičius sustojo. Nuėjau pažiūrėti vandens į tą namely. Skynime didelė mūro tvora ir vartai: įėjau. Senas su ilgiausia barzda ir peisais žydas goglinėjo po kiemą, kurs pasirodo esąs žydų kapinynas.Pašoko iš vietos mąstymo žydas ir čechiškai klausia: ko nori? Vandens! – į ką jis nurodė šulinį iš kurio imamas vanduo lavonams mazgoti. Gražiai padėkojęs už tokį „vandenį” dyku kibiru nešinas grįžau prie vežimo. Lūkuriuojantis Zelmanavičius, kuris supyko dėlei to, ir pats ėmęs kibirą ėjo lavoninio vandens. Griežtai protestavau ir reikalavau mesti tą kapinių mazgojamą vandenį, o geriau važiuokim toliau rasime upelį ir galėsim atsigerti ir prigirdyti. Bet jam nuėjus vartai buvo užrakinti ir senis žydas išnykęs kažin kur.

9. Čechai – patrijotai.

Vieną naktį eidami iš Luna Parko Prahos gatvėmis klydome ir priėjom prie jaunučio seržanto, kuris vedėsi po ranka gražią mergelę. Paklausėm savo gatvės vokiškai. Jis irgi kalba vokiškai. Taip ramiai besiaiškinant prieina vienas civiliokas, kuris ėmė rimtai prikaišioti seržantui, kam jis Prahoje ir dar čechų seržantas kalbasi vokiškai: gėda, gėda, ponas seržante!

Kai paaiškėjo mūsų tautybė ir nedateklius čechų kalbos žodyne jis irgi vokiškai ėmė šnekėti.

10. Pankraco karčema.

Tą pačią naktį eidami 12 val. namo užgirdom linksmiausią muziką ir polkaujantieji proletarai apstojo duris. Įslinkom ir mes. Karčiamoje pasieniais staliukų dvi eilės – o viduryje erdvė kur senos prostitutes išgesusiomis akimis šoka pagal triukšmingo orkestro garsus. Čia susirinko visokio plauko amatininkai, susiraukšlėję seniai, prie kiekvieno sėdi pasišiaušusi dama ir vienas paskui kitą rūko cigaretus.

Norėjom čia išvysti „tipų”, bet jų čia nėra visi vienodi, vienodai šūkauja ir išdarinėja visiškai nejuokingas štukas. O prostitutes kokios šlykštynės – suėmę nosis nešdinomės lauk.

11. Komunistai pakelėje.

Su didesniais, mažesniais vargeliais pakliūvam vėl į vokiečių žemę ir jos širdį Berlyną. Vieną sekmadienį besiartindami į sostinę užsinorėjom valgyti ir ėmėm virti pietus, pro šalį ėjo pulkelis driskių, kurie pamatę mus sustojo, atsigulė ir pradėjo štukavoti ir bliuznyti plentu važiuojančias motociklu mergeles. Jie einą Berlynan statyti barikadų. Ant kepurių jie turėjo kokardas kur išgraviruotas bolševikiškas išsižiojęs rėkia: „Karas imperijalistiniam karui! Ruoškitės 1 rugijūčio 1929 m.” Vienas tų driskių parodė pasekmes 1 gegužio. Blauzdakeliuose vietose jam buvo mėlyna. Visi giria Rusiją ir laukia kol galės prisijungti prie Sovjet Union. Pasikalbėję traukė dainuodami Berlyno link, kur jų laukė 1-ji rugpiūčio.

12. Garz´e girtuoklis.

Namo skubinome kiek išgalėdami ir dienomis, ir naktimis. Ir taip vieną šaltą ir šviesią naktį važiavome ligi 2 val. tarp kitko įvažiavom į miestelį, kur jau buvo tamsu ir tylu. Tik vidury stovėjo nušvitęs viešbutis, ties juo gi stovėjo trys žmogystos – iš jų išsiskyrė pilvočius ir sustabdė mūsų žemaituką. Klausiame ko nori? Jis gi sako, kad mes privalome sustoti ir tiek.

• O kas gi būsi pats? – klausiame.

Oi aš čia viskas ir policija, ir kariuomenė. O tuo tarpu laikė nutvėręs vadeles ir neleido mums važiuoti. Jis gi stovėjo prieky rato, todėl kai šmirktelėjom botagu žemaituką, jis pastry šoko iš vietos ir vokietį pavertė po ratais. Nuvažiavom girdėdami kaip užpakaly skambėjo grasinimai.

13. Pasaga – laimė.

Į Štetyną skubinom kaip pasiutę ir spaudėm motorą iki pajėgumo kulminacijos. Dzilin-dzilin – suskambėjo po ratais pasaga. Manėm, kad nuo žemaituko atskilo. O ne, tai būta vokiškos pasagos. Allo! Laimę vežiman įdėjom.

Ir netikėk tu, žmogau, burtais! Nuvažiavom Štetynan radome laivą, kuris išplaukia Pilavon kaip tik po kelių valandų – o tas laivas išeina iš Štetyno tik kas dešimtą dieną.

Prisistatydinom „Pijonieriaus” kapitonui kaip buvę Venecijoje ir pasakojom Italijos stebuklus. Visi atydžiai klausėsi.

Sirena…

Ir po kelių smarkių nuotykių, dainavome „Sveiki” broliai lietuvninkai…

Čia baigiasi pasaka.”

Turi būti Jan Žižka (1360–1424) – Čekijos husitų veikėjas, karvedys. Čekų nacionalinis didvyris. Žalgirio mūšio dalyvis.

(Pabaiga)

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku iš Vakarų Europos. VI dalis appeared first on Voruta.

Du „karstukai“, bet nei vieno kaulelio. Vienas iš jų – Vilniaus katedros rūsiuose tapo nerastų Vytauto Didžiojo palaikų simboliu. Stovi tuščias, laukia.

Prieš 596 metus – 1430 metų, spalio 27 dieną Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Geri senelio Gedimino genai davė jam ilgą gyvenimą – tuo metu jis buvo aštuoniasdešimties. Išlikę laiškai liudija – Vytautas savo sveikata rūpinosi. Reikalui prispyrus, gydytojai pas Vytautą skubėdavo net iš Vokiečių ordino valstybės.

Paskutinius mėnesius jis daug keliavo – Varėna, Daugai, Alytus, Kaunas. Kodėl pasirinko Dzūkiją? Ogi ten medžioklės plotai – jis ne tik tvarkė valstybės reikalus, rūpinosi savo karūnacija, bet ir medžiojo.

Ką mes žino mes apie Vytauto ligą? Nukritimas nuo žirgo, staigi sunegalavimo pradžia, 11 dienų iki mirties trukęs prikaustymas prie patalo, pūlinys ant peties.

Nepavykus Vytautui rugsėjo mėnesį tapti karaliumi, spalio pradžioje į Vilniaus pilis atvyko Jogaila.

Yra žinoma, kad spalio 16 d., lenkų delegacijai išvykus iš Vilniaus, Vytautas, lydėdamas Jogailą į Trakus, nukrito nuo žirgo ir jau nebegalėjo toliau joti – kelionę baigė gulomis žmonos vežime.

Tad kas gi atsitiko Vytautui? Raktas turbūt slypi štai kur. Negalia prasidėjo ne iš karto po nukritimo nuo žirgo, o prieš pat tą nukritimą. Jei patyręs raitelis, koks neabejotinai buvo Vytautas, krenta nuo žirgo jam nepasibaidžius, raiteliui kažkas turėjo atsitikti. Turint omenyje senyvą Vytauto amžių ir psichologinę pastarųjų mėnesių įtampą, labiausiai tikėtina ūmaus galvos smegenų kraujotakos sutrikimo versija.

Po mirties Vytauto kūnas buvo aštuonias dienas viešai išstatytas atsisveikinimui Trakų pilyje, vėliau pervežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas Vilniaus Katedros rūsyje.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos inf.

The post Prieš 596 metus Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas appeared first on Voruta.