Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. spalio 6 d. „Dienos” Nr. 61, p. 7-8. atspausdinta paskutinė kelionės po Vakarų Europą Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Žemaituku iš Vakarų Europos”). Tad susipažinkime su paskutiniu kelionės etapu (kalba netaisyta):

„1. Sudiev Austrija, Čekoslovakija ir tu vokiečių žemė.

Vienoje žemaitukas gavo kiek tik geidė avižų ir, kas svarbiausia, su duona, nes čia arklių ėdalą sudaro avižų, akselio ir pikliavotos duonos, o pats svarbiausias punktas tai, kad nieko nereikėjo mokėti – dykai.

Taigi gražiai prisivaišinęs ištikimas motoras suteikė mums gražiausių vilčių perkakti į toli likusią tėvynę, kai karštą popietį švelniai drykstelėjom botagu ir palikom užpakaly mėlynuosius Dunojaus vandenis bei raudonai plevėsuojančias vėliavas; mūsų vežimo priekyje radosi vėl trispalvė naujitėlė, vos neseniai susiūta iš likusios medžiagos.

2. Vynuogės, seilės varvėjimas ir kas iš to išėjo.

Išsistūmus iš Vienos prasidėjo tiestis pakelėmis melsvaviršūnių kalnų virtinės, o jų pašlaitėse kepinančios saulės atokaitoje žaliai bangavo vynuogių Dunojus. Vynuogės panašios iš tolo į apynius, tik lapai smulkesni, vyniojasi apie įsmaigytus kuolelius.

Mus ne tiek įdomavo tie kuoleliai ir bendrai vynuogių pedagogika, kiek pačios uogos, kurios besišypsodamos gamino seilių liaukose syvus ir vedė į pagundą stabtelėti ir patenkinti teisėtus liaukų reikalavimus. Piktasis genijus paėmė viršų. Tokios dar žalios, blizga kaip stiklas uogelės susimetusios į kekes, atsidūrė mūsų „bėdoje”: viena kekė, kita trečia, o kai į ketvirtą ištiesėm ranką atsirado, velniai žino, iš kur ranka, o toje rankoje gumbuota lazda. Ogi jos valdytojas pasirodė juodas ūsotas austrijokas, su plačia skrybėle, trumputėmis kelnėmis, gi liemenį jojo dengė atlapa kamizelka.

Susitiko akys: jų dvi poros išsiplėtusios, suakmenėjusios, o viena pora blizgėjo iš po gilių surauktų antakių.

Likvidavom nesusipratimą šitaip: vynuogės liko vežime, o austrijokas su lazda, jam pačiam pasiūlius, keletą lietuviškų atviručių ir pašto ženklelių. Išsiskyrėm labai draugiškoje nuotaikoje su plantacijos gaspadorium.

3. Sugedusio automobilio švelnūs pasažieriai.

Vieną skaistų rytą, valandą vienuoliktą užsitempėm į aukštą kalną, pakelėmis ošė pušų miškai, o visas plentas buvo pilnas žmogysčių, kurios tupinėjo aplink pratrūkusios padangos gruzaviką.

Prisiartinus tos žmogystoa virto pulku švelnių austraičių, o dar po vieno kito įžanginio klausimo pasidarė mums aišku, kad čia važiuoja Stockernau miestelio šeimininkių mokykla. Pareiškėm užuojautą ir prisijungėm prie pulko, manau, kad kiekvienas keliautojas, kuris jaučia silpnybę prie dailiosios lyties, būtų pasekę mūsų pavyzdžiu.

4. Improvizuota paskaita apie Lietuvos kulinariją.

Pasipylė klausimų eilė liečiančių lietuvišką gaspadinystę. Zelmanavičius griežtai atsisakė duoti bet kurių paaiškinimų prisipažinęs, kad Lietuvoje galima sočiai ir gardžiai pavalgyti, ne taip kaip pas jus arba vokiečiuose, bet iš kur ir kaip daromi valgiai nesuprantąs.

Užgulė ant mano pečių visas klausimo sunkumas. Bendrais bruožais imant mano paaiškinimai buvo tokios rūšies: pripažinau Zelmanavičiaus parodymų teisingumą, pasakiau kaip verda grikinę košę, kaip dirba šustinius iš avižų, kaip gavėnioje gamina kisielių ir pupas verda, apibrėžiau kas yra kaplūnas, iš ko susidaro šiupinys, bulvinė košė, kam sunaudoja rasalą, kaip spaudžia iš miežio naminį alų, apie raugalą aiškinau, matydamas, kaip išsiplėtė jaunų šeininkių juodos akys, baigiau „paskaitą” gira iš duonos plutų. Pasisekimas nematytas, nes ne vieno iš minėtų valgių jos nežinojo ir klausinėjo apie gamybos smulkmenas, bet gruzavikas tuo metu buvo atstatytas ir abiejų pusių didžiausiam nenorui, išsiakyrėme. Nosinių plevėsavimas ir oro bučkiai.

5. Baigiasi Austrija ir kunigas ant dviračio.

Važiuojant į Neu-Nagelbergo muitinę eina pakelėmis didžiulis miškas. Miškas ne labai įdomus, mat sodintas! Ir Lietuvoje bus tol įdomu, pakol neužaugs Miškų Departamento surikiuoti pušų daigeliai. Per tą patį mišką betraukdami susitikom trumpais rūbais apsirėdžiusį katalikų kunigą kurs užsimąstęs važiavo dviračiu. Neiškenčiau ir pasakiau pagarbintą – grįžtelėjo ir sustojęs paklausė: ko? Mes sakome nieko, taip sau norėjau su Tamsta pasikalbėti, o pagarbinto jis nesupratęs (neteisingai pasakiau). Pasisakiau, kad katalikas į ką atsakydamas džiaugėsi, nes, anot jo, dabar tiek daug keliauninkų priviso, bet iš jų daugiausia tai liuterai, tai anglikonai, o vienminčių reta. Papolitikavom: skundėsi austrų vyriausybe ir kartu raminosi sulaukti geresnių laikų. Kaip žmonės pasakėm sudiev, o jis pagarbintą visai kitaip negu aš anksčiau pasakiau.

6. Gedulinga procesija.

Muitinės valdininkai jau mūsų pažįstami iš tolo dar mums mojavo su rankomis. Nei austrai, nei čechai nekratė mūsų, galėjom vežti per rubežių ką tik norėjom.

Dar ir Čechijoje eina tas pats miškas, o po jo išvažiuoji į didelę lygumą – čia apmūryti aukšta siena čechų kapai kryželių miškas. O tuo keliu sujuodavo keista procesija: juodas katafalkas traukiamas dviejų baltų eržilų, iš šonų jojo po tris džentelmenus su juodais frakais, o ant galvų jie dėvėjo Napoleono kepures apvedžiotas sidabriniais kaspinėliais.

Kunigas, dar 10 tokių Napoleonų ir viskas. Pašalinės publikos nėra. O visa procesija lėtai judėjo ir tylėjo kaip grabas: nei giesmės, nei verksmo.

7. Tabor.

Įvažiavom į miestą Tabor: Taborai du: naujas ir senasis nors nereikėjo, bet užsukom į senamiestį. O Jurgutėliau! Kokios kreivai laužutos gatvelės – važiuoji, o praeiviui pėsčiam jau nebėr kur praeiti. Įvargom į miesto aikštę, jos vidury viduramžiškas šulinys, prie jo stovi riteris Jonas Žiška*. Aikštę supa gotiški bokšteliai, aštriosios arkos ir rotušė su milžinišku laikrodžiu, kuriam gi mušant dvylika išeina visi dvylika apaštalų pakelia rankas dangun ir vėl pranyksta.

Po velniais, įsitraukėm į tokį siaurą skersgatvį, kad didžiausia atsarga laviruodami vadelėmis vis tik kelius kartus užkliūdavom tai už kolonos, tai už bokštelio, dar blogiau, kad ta gatvelė besirangydama leidosi didelėn pakalnėn.

Gražiausios čechaitės kiek mes matėm tai Tabore. Tokios švelniai moteriškos, tokie apvalūs madoniški veidai – žandai ben kiek pasidavę priekin, smakras mažutis. O kokie jų plaukai: juodi, blizgantys, akys vėl juodos, gilios.

8. Nesusipratimas ties žydų kapinėmis.

Važiavome tą dieną ilgai padarydami 80 klm. Karšta buvo diena, o dar pikčiau miške, nei vėjelio, nei nieko: uodai, gyliai ir bizdėlės negaislestingai puolė žemaituką, neaplenkė ir mūsų nes gi buvome pusiau nuogi. Įsinorėjom valgyti, o arklys atsigerti ir pakrimsti avižėlių. Važiuoja mir privažiuojam namely baltą mūrinį, kurio stogas kyšo iš krūmų.

Nežinau – o gal žydas žydą suuodžia, nes mano baisiam nenorui Zelmenavičius sustojo. Nuėjau pažiūrėti vandens į tą namely. Skynime didelė mūro tvora ir vartai: įėjau. Senas su ilgiausia barzda ir peisais žydas goglinėjo po kiemą, kurs pasirodo esąs žydų kapinynas.Pašoko iš vietos mąstymo žydas ir čechiškai klausia: ko nori? Vandens! – į ką jis nurodė šulinį iš kurio imamas vanduo lavonams mazgoti. Gražiai padėkojęs už tokį „vandenį” dyku kibiru nešinas grįžau prie vežimo. Lūkuriuojantis Zelmanavičius, kuris supyko dėlei to, ir pats ėmęs kibirą ėjo lavoninio vandens. Griežtai protestavau ir reikalavau mesti tą kapinių mazgojamą vandenį, o geriau važiuokim toliau rasime upelį ir galėsim atsigerti ir prigirdyti. Bet jam nuėjus vartai buvo užrakinti ir senis žydas išnykęs kažin kur.

9. Čechai – patrijotai.

Vieną naktį eidami iš Luna Parko Prahos gatvėmis klydome ir priėjom prie jaunučio seržanto, kuris vedėsi po ranka gražią mergelę. Paklausėm savo gatvės vokiškai. Jis irgi kalba vokiškai. Taip ramiai besiaiškinant prieina vienas civiliokas, kuris ėmė rimtai prikaišioti seržantui, kam jis Prahoje ir dar čechų seržantas kalbasi vokiškai: gėda, gėda, ponas seržante!

Kai paaiškėjo mūsų tautybė ir nedateklius čechų kalbos žodyne jis irgi vokiškai ėmė šnekėti.

10. Pankraco karčema.

Tą pačią naktį eidami 12 val. namo užgirdom linksmiausią muziką ir polkaujantieji proletarai apstojo duris. Įslinkom ir mes. Karčiamoje pasieniais staliukų dvi eilės – o viduryje erdvė kur senos prostitutes išgesusiomis akimis šoka pagal triukšmingo orkestro garsus. Čia susirinko visokio plauko amatininkai, susiraukšlėję seniai, prie kiekvieno sėdi pasišiaušusi dama ir vienas paskui kitą rūko cigaretus.

Norėjom čia išvysti „tipų”, bet jų čia nėra visi vienodi, vienodai šūkauja ir išdarinėja visiškai nejuokingas štukas. O prostitutes kokios šlykštynės – suėmę nosis nešdinomės lauk.

11. Komunistai pakelėje.

Su didesniais, mažesniais vargeliais pakliūvam vėl į vokiečių žemę ir jos širdį Berlyną. Vieną sekmadienį besiartindami į sostinę užsinorėjom valgyti ir ėmėm virti pietus, pro šalį ėjo pulkelis driskių, kurie pamatę mus sustojo, atsigulė ir pradėjo štukavoti ir bliuznyti plentu važiuojančias motociklu mergeles. Jie einą Berlynan statyti barikadų. Ant kepurių jie turėjo kokardas kur išgraviruotas bolševikiškas išsižiojęs rėkia: „Karas imperijalistiniam karui! Ruoškitės 1 rugijūčio 1929 m.” Vienas tų driskių parodė pasekmes 1 gegužio. Blauzdakeliuose vietose jam buvo mėlyna. Visi giria Rusiją ir laukia kol galės prisijungti prie Sovjet Union. Pasikalbėję traukė dainuodami Berlyno link, kur jų laukė 1-ji rugpiūčio.

12. Garz´e girtuoklis.

Namo skubinome kiek išgalėdami ir dienomis, ir naktimis. Ir taip vieną šaltą ir šviesią naktį važiavome ligi 2 val. tarp kitko įvažiavom į miestelį, kur jau buvo tamsu ir tylu. Tik vidury stovėjo nušvitęs viešbutis, ties juo gi stovėjo trys žmogystos – iš jų išsiskyrė pilvočius ir sustabdė mūsų žemaituką. Klausiame ko nori? Jis gi sako, kad mes privalome sustoti ir tiek.

• O kas gi būsi pats? – klausiame.

Oi aš čia viskas ir policija, ir kariuomenė. O tuo tarpu laikė nutvėręs vadeles ir neleido mums važiuoti. Jis gi stovėjo prieky rato, todėl kai šmirktelėjom botagu žemaituką, jis pastry šoko iš vietos ir vokietį pavertė po ratais. Nuvažiavom girdėdami kaip užpakaly skambėjo grasinimai.

13. Pasaga – laimė.

Į Štetyną skubinom kaip pasiutę ir spaudėm motorą iki pajėgumo kulminacijos. Dzilin-dzilin – suskambėjo po ratais pasaga. Manėm, kad nuo žemaituko atskilo. O ne, tai būta vokiškos pasagos. Allo! Laimę vežiman įdėjom.

Ir netikėk tu, žmogau, burtais! Nuvažiavom Štetynan radome laivą, kuris išplaukia Pilavon kaip tik po kelių valandų – o tas laivas išeina iš Štetyno tik kas dešimtą dieną.

Prisistatydinom „Pijonieriaus” kapitonui kaip buvę Venecijoje ir pasakojom Italijos stebuklus. Visi atydžiai klausėsi.

Sirena…

Ir po kelių smarkių nuotykių, dainavome „Sveiki” broliai lietuvninkai…

Čia baigiasi pasaka.”

Turi būti Jan Žižka (1360–1424) – Čekijos husitų veikėjas, karvedys. Čekų nacionalinis didvyris. Žalgirio mūšio dalyvis.

(Pabaiga)

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku iš Vakarų Europos. VI dalis appeared first on Voruta.

Kadaise ant Neries kranto, tarp dabartinių Tilto ir Žygimantų gatvių, stovėjo didingi Radvilų rūmai. Juos supo vešlūs sodai ir žuvingi tvenkiniai. Ši vieta siejama su Barbora Radvilaite ir Žygimantu Augustu. Gaisrai ir karai padarė savo. Prieš 200 metų iš rūmų teliko griuvėsiai. 1828 metais Radvilų turto administratoriai nusprendė galutinai jų atsikratyt. Rūmų liekanos už 500 rublių parduotos kaip statybinė medžiaga.

Pirkėjas Fabijonas Kosobudskis jau kitais, 1829 metais, iš Radvilų rūmų plytų pasistatė didelius mūrinius užvažiuojamuosius namus už Aušros vartų, Aštriojo galo priemiestyje. Juos dar ilgai žmonės vadino „rūmais iš rūmų“. Namai buvo gerai žinomi mieste, laikraščiuose dažnai minėti tiesiog kaip orientyras, nė nenurodant tikslaus adreso. Pro čia į Vilnių traukė pirkliai, vežikai ir keliautojai. Vieni ieškojo nakvynės, kitiems reikėjo pašaro arkliams. Apatiniame Kosobudskio namų aukšte buvo galima įsigyti ir Vienos tipo karietą, jojamąjį žirgą ar anglišką balną.

Bajoras Kosobudskis, nusipirkęs gabalą Radvilų istorijos, buvo plačių užmojų žmogus: kur pažvelgsi, visur jo valdos. Iš istorinių planų žinoma, kad Kosobudskio sklypai plytėjo ir ten, kur dabar Liepkalnio stadionas. Čia pat jis turėjo karčiamą, jo žemėse garmėjo ir garsieji Aušros Vartų šaltiniai, tekėję mediniais vamzdžiais į vilniečių namus. Atseikėjo jis žemės ir stačiatikių bei sentikių kapinėms.

Kur tiksliai stovėjo namai iš „šlovingosios karalienės Barboros rūmų“ plytų, šiandien ne taip lengva atsekti. Jų vieta siejama su dabartiniais Aušros Vartų g. 27 ar 29 namais. XIX a. viduryje nutiestas geležinkelis ir vėlesnės namų rekonstrukcijos gerokai pakeitė šios vietos veidą. Vis dėlto po dabartiniais pastatais dar gali slypėti senųjų mūrų ar pamatų liekanos.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato pranešimas

The post Kur ieškoti Barboros Radvilaitės plytų? appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. rugsėjo 22 d. „Dienos” Nr. 59, p. 5-6. atspausdinta nauja Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Austrija ir raudonoji Viena” (Žemaituku po Vakarų Europą). Tad tęsiame savo kelionę tolyn (kalba netaisyta):

„1. Bundesstaat Österreich.

Taip žymima ant vyčnavai – balto stulpelio ties Neu-Negelberg. Niekieno netrukdomi, antspaudas gave persiritom rubežių ir dardėjom austrų mišku. Ką čia pasakyti apie Austriją? Važiuoti po kairei. Pinigai: šilingas ir grašis, kurių jau visai apstigom.

2. Daktaras gydo kišeninę ligą.

Turėjom čekį Vienos bankui, o kol privažiuosim maitinsimės oru ar šaknelėmis? Liūdnai šnekučiavomės įvažiuojant į Valenicos miestą. Jau čia kalbama austriškai, t. y. negrynai vokiškai.

Pradeda temti. Sustojom ties viena krautuve žibalo pirkti už likusius dar čechų halerus. Tuo tarpu mūsų bėdą ir mus sutiko pagyvenęs juodas džentelmenas su dviem panomis ir pradeda įprastą dainelę: iš kur, kaip… ir t. t. Jis rekomemduoja mums viešbutį ir kiša į rankas 15 šilingų. Viduje džiaugdamiese atsisakinėjom ir nenorėjom priimti aukos. Prisimygęs siūlė. Priėmėm.

Smarkiai pakilom dvasioj žinodami, kad oras nors ir geras bei sveikas daiktas, bet penybai geriau duona, dešra, karšta arbata pamiškėj.

Leidome sau net tokį liuksusą kaip cigaretai, jie čia visai pigūs – už 10 ct. 10 štukų.

3. Džinguliukai austrų cirke.

Parubežiais bastosi labai daug cirkų, t. y. didelių čigoniškų vežimų, muzikantų, klounų. Ties vienu sodžium pamatėm ištiestą didelę cirko užtvarą ir artistus, kurie išvydę mus apgulė ir besisveikindami kvietė mus dalyvauti jų seanse.

Jų cirkas turėjo vieną asilą, vieną bezdžionę, vieną kraliką ir daug lanksčių mergelių, kurios besilankstydamos nusišypsojimais galutinai įtikino mus, kad seanse dalyvauti reiki air mūsų „cirkui” dar labiau už meilius nusišypsojimus įtikino pažadas 30 kronų ir arkliui avižų.

Cirkai prieš pradėdami sceną važiuoja per sodžių su muzika ir šaukia žmones į aikštę. Šį kartą ir mūsų „bėda” buvo panaudota. Vienas muzikantas su trimitu įsėdo į mūsų vežimą, o kiti susirikiavo šalimais, tų pačių mergelių išpuošto žemaituko, visi traukėme per sodžių, sukeldami dėmesį ir juoką. Prasidėjo seansas, į jį susirinko visas sodžius. Mums prašant, mūsų numeris buvo pirmas ir susidėjo iš štai ko: iškilmingai nusiteikę risčia įbėgom į aikštę ir kilnodami skrybeles tris kartus apvažiavom aplink.

Vidury sustoję sakėme ir vienas, ir kitas prakalbas, maždaug taip: ar jūs žinot, kur Besarabija – žinom! Ar žinot kur Berberija – žinom. Mes, gerbiamieji, mes ne iš Beserabijos ir ne iš Berberijos, o iš Lietuvos. Ar žinote kur ji yra? Tyli išsižioję kaimiečiai. Tik vienas liaudies mokyklos mokinys atsakė žinąs. Prakalbą iliustravome rodydami vėliavą, virtuvę, demonstruodami virimą. Savo seansą baigėme džinguliukais. Iš cirko gavome žadėtą atpildą, o iš publikos didžiausius plojimus, iškilmingai apleidom cirką ir išnykome austrų miške.

Miškas Austrijoj šįmet baisiai subėdavotas: ištisi plotai medžių suguldyti.

4. Ponia su portugalų kalbos gramatika.

Vieną gražų ir šiltą vakarą apsistojom ties kurortu netoli miesto Horn. Buvo graži pievelė paupy, miškas ir pro medžius šypsojos išblyškęs menulis. Virš upelio kilo rūkas. Ramiai gurkšnojom arbatą. Keliu ėjo jauna moteriškė, po pažastimi turėjo knygą ir linksmai pažiūrėjo mūsų pusėn, į ką mes gražiai pasveikinę pakvietėm savo kompanijon. Ji sutiko prisijungti prie mūsų, bet arbatos gerti ne! Mat ji jau gėrusi, o gal pabūgo mūsų įtartino švarumo puodukų.

Pasipasakojo, kad mokosi portugališkai, esanti ponia, turinti vyrą. Tai visa girdėdamas užkalbinau portugališkai, ji nė sakinio dar nemokanti. Simpatiška poniutė, akys gilios, juodos, plaukai, kaip varno sparnas – o čia taip šilta naktis ir pro medžius mėnulis šypsosi.

Lydėjau iki namų, įlydėjau ir į namus. Vyras esąs išvažiavęs į Vieną. Jai nuobodu esą… O naktis buvo šilta…

Ant rytojaus gavau pipirų nuo Zelmanavičiaus, kai auštant rasą krėsdamas grįžau prie nakvojimo vietos.

Austrijoje plentai mūsų reikalui nepatogūs, siauresni už vokiečių, o be to gilūs, siauri ravai, o už jų tuojau prasideda javų laukai, taip kad norint padoriai pasiganyti žemaituką būdavome padoriai perspėjami. Plentas vadinasi Prano Juozapo* vardu ir tiesiai kaip vilyčia šauna į sostinę. Čia nėra ir lygumų; kalnai dideli, ir prakaito upeliai tekėjo, muses su bimbalais atakavo.

Austrų laukai ne taip derlingi kaip Čechijoje, už tai austrai labai dievobaimingi: prie kiekvieno upeliūkščio dežūruoja šventas Jonas Krikštytojas**; kryžkelėse koplytėlės, bet ne medinės kaip žemaičiuose, o akmeninės. Austrai visi su skrybėlėmis vaikščioja ir burnoje pypkę nešioja, ūsus rūpestingai kultivuoja.

5. Kunigo ir žydo pašnekesys.

30 ar 40 kilometrų atstumu nuo Vienos užklupo naktis. Užsukom į viešbutį, iš kurio skambėjo užkimę garsai: „Trink, trink, Brüderein trink…” dainelės. Čia gavom pirkti avižų ir šeimininkas pasiūlė pas jį pernakvoti. Sutikom. Vėlai po vakarienės po kiemą vaikštinėjo katalikų kunigas su knyga rankose (jis buvo viešbučio šeimininko sūnus). Grįžęs iš tvarto radau Zelmanavčių draugiškai besikalbantį su kunigėliu, vos tik ką baigusiu Vienos universitetą.

– Tai tamsta negali vesti? – klausia žydelis.

– Žinoma – atsako šypsodamasis licencijatas.

– Ale geras dalykas žmona – gundo žydas.

– O pats rodosi kiaulienos nevalgai – o dalykas irgi labai geras.

Paskui pašnekesys pasidarė neįdomus; tapo pametęs ginčo formą.

6. Vienas.

Šiandien važiuoti nesisekė, tai pasaga krito, tai balnelis gedo, tai čiurkšliais didelis lietus vanojo. Diena savaitės buvo šešta ir pavakary privažiavom lentelę:Stadt Wien. Paskutinis mūsų kelionės Stadt. Pristigome mat laiko, na ir, tarp mūs kalbant, pinigų. Motociklų ir automobilių chaose išvydome policininką, kuris labai švelniai paklausė kas mes tokie, nerasdamas reikalo dokumentų paklausti nurodė mums viešbutį priemiestyje. Įsivarėm į didelį autobusų garažą, drūtos šeimininkės užtikrinti, kad už nakvynę nereikės nieko mokėti ir perspėti, kad visa kas yra garaže liktų neliesta. Zelmanavičius išvažiavo miestan, o aš likau garaže.

7. Tarp etikos ir pagundos.

Sutemo, o kompanjonas negrįžta. Šeimininkė siūlo atsigulti autobuse, ten būsią minkščiau: tai pir padariau. Ant autobuso sofų blizga 5 šilingų sidabrinė moneta. Kišeniui buvo tuščia ir nejauku, o norėjosi taip užsirūkyti ir išgerti gardaus austrų alaus. Didelė kova virė tarp piktų kūno palinkimų ir etikos žiaurių reikalavimų. Paimsiu monetą – o gal ją tyčia šeimininkė padėjo, kad išmėgintų keliauninkų etiką. Kad ją kur velniai tą etiką, geriau, kad jos nebūtų išgalvoję.

Teko pasiduoti dantis griežiant etikos negailestingumui.

8. Vagys mūsų vežime.

Po sunkių ir košmaro sapnų pabudau: Zelmanavičiaus vis nėra. Prieinu prie vežimo: trispalvės lietuviškos nėra.

Pas šeimininkę gaunu neaiškų atsakymą, neveltui.

9. Viena – socijalistų miestas.

Ryto metą, sekmadienio skaistų rytą atsirado ir Zelmanavičius su kažin kokiu vieniečiu. Užkinkę žemaituką ir pravažiavę kelias gatves nustebom: visas miestas raudonavo vėliavomis. Buvo Internazionales Jugendtreffen (Tarptautinė jaunimo šventė). Šventės informacijos biuras pasiūlė mums viešbutį mieste ir kitus patogumus. Priėmėm pasiūlymą, juoba kad buvo įdomu pasižiūrėti ir pasikalbėti su įvairių tautų atstovais: ispanais, italais, japonais ir kitomis tolimomis rasėmis. Aš buvau apsivilkęs juodais marškiniais ir visi ne labai „draugiškai” žiūrėjo į mane. Bet veltui pragyvenimas prie menkų resursų vertė suktis tarp raudonmarškinių socialistų.

10. Mėlynieji Dunojaus vandenys.

Neveltui šią Lietuvos dainų upę taip pravardžiuoja. Kai dangus giedras vanduo skaisčiai mėlynas. Teka pro aukštus kalnus, vynuogėmis apsodintas ir pilių kuorais aptupdytas.

Ramu Vienoje. Čia panelės gražios, apsivilkusios paskutiniais madų nusišypsojimais. Kavinių ir restoranų triukšmingumas, Praterio didžiulis sodas, karaliaus Juozapo rūmai su pseudoklasiškais salonais ir rūmais. Uliojame Vienoje tris dienas ir tris naktis, matėme operetę, džiaugėmės muziejais…

Triukšminga ir ramu Vienoje…

Palikome ją 16 liepos.”

*Pranciškus Juozapas I (1830 – 1916) – Austrijos imperatorius.

**Turi būti Šv. Jonas Nepomukas.

(Bus daugiau)

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku per Čekoslovakiją. Austrija ir raudonoji Viena. V dalis appeared first on Voruta.

Mari Minjo gimė valstiečių šeimoje ir dirbo siuvėja audinių parduotuvėje Grenoblyje. Būdama šešiolikos, ji patraukė karališkojo iždininko pavaldinio dėmesį. Jaunuolis įsimylėjo ir kreipėsi į savo viršininką, prašydamas padėti surengti vestuves. Iždininkas sutiko. Tačiau, pamatęs Mari, nusprendė pats ją vesti.

Šioje santuokoje Mari nesitenkino vien žmonos vaidmeniu. Ji ėmė mokytis, įgijo puikių manierų. Vyrui mirus ir palikus jai turtus, giminaičiai užginčijo testamentą, tad Mari ieškoti teisybės išvyko į Paryžių. Paryžiuje Mari sužavėjo įtakingo Prancūzijos maršalo Fransua de Lopitalio sekretorių. Tačiau tuomet ją pamatė ir pats maršalas. Istorija pasikartojo. Įtakingas 75 metų aristokratas nusprendė pats ją vesti, ir, praėjus vos savaitei po pažinties, jie tapo vyru ir žmona. Vėlesniuose pasakojimuose net atsirado juokelis: jeigu ketini vesti Mari Minjo, jokiu būdu nerodyk jos savo viršininkui.

Maršalienei atsivėrė Paryžiaus salonų durys ir tarp aristokratų ji pamažu tapo sava. Mari pasižymėjo tokiu aštriu protu ir grakštumu, kad visiems teko patylėti. Tiesa, ji garsėjo ir geru kaimišku sąmoju. Po septynerių metų, 1660 m., maršalas mirė, ir Mari vėl liko našlė. Šį kartą ji jau turėjo ne tik pinigų, bet ir aristokratišką titulą. Šis statusas jai leido susipažinti su į Prancūziją atvykusiu buvusiu Lietuvos valdovu Jonu Kazimieru Vaza. Jonas Kazimieras Vaza buvo palūžęs, ką tik atsisakęs sosto ir Mari tapo jo guodėja. Netrukus tarp jų užsiplieskė romanas. Manoma, kad jie susituokė slapta, sudarydami nelygiavertę (morganatinę) santuoką.

Kai Jonas Kazimieras Vaza netikėtai mirė, testamentu jis paliko Mari milžinišką turtą kaip „skolą“. Pasak kai kurių šaltinių, pora turėjo dukrą Mariją Kotryną, gimusią 1670 metais, kuriai Jonas Kazimieras taip pat paliko pinigų.

Mari paskutinius gyvenimo metus praleido karmeličių vienuolyne, nugyveno ilgą gyvenimą, mirė būdama 87 metų, palikdama istorijai neįtikėtiną savo biografiją.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos inform.

The post Siuvėja, tapusi valdovo žmona appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. rugsėjo 15 d. „Dienos” Nr. 58, p. 5-6. atspausdinta nauja Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Žemaituku per Čechoslovakiją”. Autorius naudoja daug tarmiškų žodžių ir išsireiškimų. Čekoslovakiją vadina Čechoslovakija; čekus – čechais; Prahą – Praga. Tad tęsiame savo kelionę tolyn (kalba netaisyta):

„Kalnų pyragai.

Džiaugės dūšia, kai pradėjome kilti į pamėlynavusius uolos kalnus. Bet vargšas žemaitukas prieš statų kalną atsisakydavo mums tarnauti ir mes prie vienos arklio jėgos turėdavome dar pridėti dvi žmonių jėgas. O buvo liepos įkarštis. Išsivilkome iš rūbų. Stūmėme „bėdą” pusnuogiai, o debesys gylių ir vabalų visokių puldavo arklį neapleisdavo ir mus neparagavę. Važiuoji, važiuoji prieš kalną, vargsti, o žiūrėk – žemai didžiausia stačiausė pakalnė. Vežimas spaudžia žemaituką visu sunkumu, o plentas dar iš slidaus meksfalto. Iškinkydavom jėgą iš ienų, vienas vesdavom, o kitas traukdavom „bėdą” žemyn į slėnius.

Taip kankinomės kelias dienas, kol palikome tamsią kalnų sieną riogsančią užpakaly horizonte.

XI-ojo amžiaus pilis.

Tuoj palikus saksų Šveicarijos kalnagubrį įvažiavom į Ausigą. Ausigas minėtas dėl jo mergelių skaistumo. Baisiai gražios ir figūrnos mergos: apdegusios, juodplaukės – vaikštinėja švariose Ausigo gatvėse. Pro čia teka Elbos upė – tokio platumo, kaip Nemunas ir teka tarp aukštų granito kalnų.

Važiavom per tiltą, jo apačia ėjo traukinys sudrebindamas tilto grindis, ką pajutęs žemaitukas šoko šalin tokiu pasiutimu, kad jei ne aukštas tilto barjeras, būtumėm jau Elboje. Zelmanavičius buvo baltas, kaip drobė.

Plentas eina čia paupiu. Iš kairės akmens masės nusvirusios riogso ant galvų. 100 metrų klanas, jo viršūnėje juoduoja keturi bokšteliai ir keturkampė mūro pilis statyta pradžioj vienuolikto amžiaus. Kitoj pusėj Elbos buvęs moterų vienuolynas. Ricieriai įsivyliojęs jas į savo pilį ir ūliavoję, gėrę. Greit linksmosios vienuolės nusibodusios tauriesiems ricieriams ir jie ramiai išmetę jas pro langus į 100 metrų bedugnę. Dėl to pilis vadinama Schreckenstein*.

Atiduokit arklį!

Čechų žemė, vokiečių kraštas – taip parašyta ant lentelių. Čechų žemėj gyvena 3 milijonai vokiečių. Šita vokiška dalis vadinasi Bohemija. Policija, kareiviai ir parašai čechiški, o žmonės kalba vokiškai.

Mums apsistojus viename sodžiuje, ateina du policininkai ir sušunka: Kokį cirką vežiojate? – ir manydamas mus čigonais esant pradėjo kotavoti ir reikalauti, kad mes grąžintumėm pavogtą kaimiečio arklį (prieš mūsų atvažiavimą čia buvęs pavogtas arklys).

Dokumentiškai pristatydinę susarmatijom smarkų čechą su plieno kaska ant galvos.

Bohemijos miškai traukiasi per visa Bohemų kraštą. Seni, išsikėroję ąžuolai, šviesiaplaukiai uosiai, bukai ir daugybė kitų pirmą kart matomų medžių, susipynę šakomis užstoja dangaus šviesą. Miško gruntas akmuo, ant jo eilė žemės ir nelabasis žino kaip čia toki milžinai – medžiai galėjo įsikurti.

Trys vilkai ant kelio.

Iš įvairių miško garsų iš pradžios neaiškiai skyrėsi trenksmas, staugimas, kurs kaskart didėdamas ir mus pripildydamas nežinoma baime ir neaiškia dar apsigynimo taktika. Plentas besirangydamas miške dare zig zag ir atsisukime už 100-150 žingsnių trys pilki vilkai iškišę liežuvius stovėjo ir laižė vienas kitą. Arklys nė iš vietos, pradėjo prunkšti ir daužyti plentą kojomis, nei botagas, nei tas kad išlipę paėmėm už apynasrio ir uždengėme akis – negelbėjo.

Pradėjom svaidyti į nelauktus „kelionės draugus” akmenimis, niekas negelbėjo. Apuosto, apuosto akmenį ir vėl ima laižytis ir nekreipia į mus nė mažiausio dėmesio.

Ko nepadarė akmuo, tai padarė maišelis nuo cukraus, kurį išpūtę smarkiai pokšterėjom prie to dar uždegdami saują šieno. Išgirdę balsą ir pamatę ugnį vilkai apsidairė atleido kelio patys dingdami tankumynėj.

Atsigavęs žemaitukas lengva ristele nešė mus per kvepenčias Bohemijos girias.

Čechoslovakijai nuostolių pridarom.

Vieną karštą pusiaudieny sustojom prie upelio pietų virti. Tose vietose ėjo kariuomenės manevrai ir žemai paplente buvo išvesta viena telefono drata. Ir ten, ir šen bežolėnėdamas žemaitukas kažin kokio pikto gundomas susipainiojo telefono vielose ir norėdamas jų atsikratyti (arklio logika!) nutraukė jas.

Aš viriau užsidengęs būdoje pietus, Zelmanavičius susijaudinęs pribėgo ir pranešė arklio blėdį. Nebaigę virti išgesinom primusą ir kuo skubiausiai pasikinkę dulkėjom kiek įšokdami iš nusikaltimo vietos.

Privažiavom manevruojančių kareivių stovyklą. Čia vienas telefonistas suka aparato rankeną ir kantriai šaukia: allo!, allo! Kažin kaip ilgai jis taip šūkavo?

Tolumoje tarškėjo kulkosvaidžiai ir dundėjo armotos…

Nesusikalbam – reikia pirštų griebtis.

Besidžiaugdami neįkliuvę už sužalojimą valstybės turto, nelauktai nuliūdom: dvi pasagos dzilin – dzilin atsidalino nuo kanopų. Įvažiavom į čechų sodžių. Reikia kalvio kaip jis kažin čekiškai? Mums namie būnant girdėjome kad su rusų ir lenkų kalba nepražūsi Čechijoje. Zelmanavičius pavadino lenkiškai, o aš rusiškai reikalingą mums specijalistą. Abu žodžiai nuėjo vėjais. Nesuprato.

Reikėjo išlipti pakelti arklio koją ir mosuojant ranka nuduoti plaktuko smūgius. Suprato visi aplinkui mus stovėję čechai: „a-a- kovaž (kovaš) ”.

Pasirodo, kad iš pradžios Čechijoj galima pražūti, juo durniau kad jie kalba dainuodami. Flirtuoti galima ir Čechijoj – sustoję pas tą patį kalvį nakvynei išmėginom tai su jo gražia dukrele ir jauna žmonele. Čia dalykas tarptautinis kaip ir Esperanto. Akies primerkimas, gražus nusišypsojimas, susiraukimas – ir bendrauji su svetimos šalies dukra.

Čechų namų viduj nepaprastai švaru, moterys baltutėliai apsivilkusios tuntuoja aplink gazu kurenamas virtuves.

Kalvio žmonelė užfundijo mums pyrago – savo rankų darbo.

Sekmadienio apniurusį rytą linksmi išvažiavom iš kalvės žūt būt nusistatę pasiekti tą dieną Pragą. Ištrupėjo gyvatė ratlankio šmotas ir išsikinkę paplentėj vienas taisė ratą, kitas pietus ruošėm. Arklys gražiai besiganąs aukštoje žolėje, pritraukė savininko nemalonų dėmesį, kurio rezultate mes netekome ganyklos ir dangum dengto garažo. Važiuoti negalima, reikia vežimas stumti atpakaliais. Ir taip kelias valandas purvinu plentu pamainomis stūmėm vežimą, kol neįstūmėm į sodžių. Vienas ūkininkas matęs mūsų procesiją pasikvietė mus į savo kiemą, kur jo pagalba sutvarkėm ratus.

Praga.

Čechų sostinė išsidraikiusi ant kelių kalnų ir iš tolo rodosi kad čia ne vienas miestas bet koks trejetas.

Įvažiavom. Leidomės didelėn pakalnėn, siauručiu keliu, kurs buvo giliai įsibrovęs tarp kalvų. Tos kalvos išgražintos terasomis, paminklai daro labai įdomų vaizdą. Kartais užvažiuoji vartus, tunelį. Nameliai aukštai, kaip kregždės gūžtos, nuo jų žemyn kreivi viduramžių laiptai. Visą laiką prieš pateksiant į Pragą reikia lysti šituo urvu kol pagaliau pasieki priemiestį Podbadą.

Buvo jau vakaras, o mes neturėjom jokio pažįstamo, o čechų viešbučiuose tvartų nėra. Privažiavome didelę sporto aikštę apaugusią aplink gražia žole čia ir sustojom.

Mus siekė triukšmas iš linksmosios Pragos, kai atsigulėm būdoje, paleidę arklį sau ramiai pievoje.

Vidunaktį pabudom. Arklio nėra, pančiai numesti. Ieškome, vaikščiojame po aikštę – nėra! Šitokiais atsitikimais girdėjom kad į policiją kreipiamasi – ėjom ir mes ten, bet nepasiekėm, nes einant siaura priemiesčio gatvele atbėga, atpuškuoja mūsų žemaitukas. Iš kur? Kaip? – klausimai kankint nepaliovė ir tik ant rytojaus viena sena čechė atėjusi mums pranešė, kad ji naktį poteriavusi ties atviru langu ir mačiusi kaip trys vyrai nusivedę arklį – štai ta gatvele (parodė pro kur atbėgo arklys).

Kur buvo žemaitukas ir dabar nežinome.

Graži Praga, įdomi Praga, linksma Praga. Linksminomės Luna parke, kur visokios priemonėmis monija halerus (centus): čia baimės ir išgąsčio palociai, čia dangus ir pekla, visoki kambariukai, loterijos etc. Važiavome elektriniu traukinėliu po dirbtinius kalnus, važiuoji kokį 50 metrų aukštyn pasižiūri duobėn! – sustingsta kraujas. Parke daug „meilės vaidilučių”. Gražios mergičkos labai linksmos. Jų švelniomis aukomis krinta kariškiai kurių pilnas parkas.

Važiavom per Pragą apie 4 valandas – teko išilgai traukti. Praga šventas miestas. Kur kokia aikštelė, kur tiltas, tai šventųjų statulų krūvos. Gatvės siauros, kreivos, viršui kartais dengtos! Tikri ricierių laikai.

Prabuvę čia keletą dienų išsivarėm per derlingus čechų laukus.

Flirtas – dalykas geras.

Vieną gražų popietį sustojom netoli sodžiaus, mat pristigom pašaro ir norėjom pravirti valgio.

Vaikščiojo jauna, tamsi čechaitė. Pradėjom linksmai ir atvirai plepėti. Atėjo ir jos motina priešais stovinčių namų savininkė. Ėjom avižų pirkti, o gavome dykai. Nekartą teko įsitikinti, kad flirtas dalykas geras.

Didesnių, mažesnių bėdų kankinami persiritome per čechų žemę ir vieną vakarą išsinėrę iš miško užvažiavom ant stulpo raudonai – balto: „Bundesstaat-Osterreich”.

*Siaubo akmuo.

Bus daugiau

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku per Čekoslovakiją. IV dalis appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas istorikas, www.voruta.lt

1929 m. rugpjūčio 25 d. „Dienos” Nr. 55, p. 5. atspausdinta nauja Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Pomeranija–Berlynas (Žemaituku po Vakarų Europą)”. Tad tęsiame savo kelionę tolyn (kalba netaisyta):

„14. Pomeranijos plentu.

Ar teko, skaitytojui, matyti Aukštaitiją su apvaliais kalnais, blizgančiais ežero veidrodžiais ir duobėtomis pievomis? Gerai. Atėmus Lietuvos ežerus, išbraukus gražioje netvarkoje išmėtytus alksnynus ir beržynus, o jų vietoje prisodinus eilėmis pušynų, išvertus netašytų sienojų pirkeles, o jų vietoje sustačius, kaip atvirutėje, baltai tinkavotus dviejų aukštų namus, gausi Pomeraniją.

Plentas jau ne asfaltas ir akmeniokai kyšo, kaip špygos, iš grindinio ir erzina ratų gumas. Šonais auga vaisių medžiai: čerešnės (trešnės) su vyšniomis jau raudonuoja. „Sveiki sodinę!” – tarėm kartą privalgę šitų raudonųjų Dievo dovanų; tik vėliau perskaitėme skelbimą, kad skinti vaisius „bei strafe 100 Mk. Verboten!”

Nuo tų medžių, kur skelbimo lentelė kabodavo neskindavom – nepatogu! Ir nėra pasiteisinimo bei išsisukimo nuo seno Pachterio (sargo-nuomininko) kurs apsiginklavęs stropiai leidžia akimis įtartinus pasažierus.

„Ne tiek gerybės jūs, kirmelės, išvežėt iš mūsų šalelės..! ” – ramindavomės gaivindami susiraukšlėjusius vidurius.

Štukoriai gi tie pomeraniečiai! Žiūrėk važiuoja koks nors ūsočius pasikinkęs dvi karves arba veršį į ilgus korius šienui vežti, o kitą sutiksi bevažiuojantį šuniu. Arklio laukuose taip ir nematėm: karvės, šunys, na ir dviračiai, kuriuos apžergę pomeraniečiai su dalgėmis ant nugaros švilpia plentu šienelio pjauti, o prieky pritvirtintas krepšelis, o jame sėdi jo atžala sūnus arba duktė. Mergos taip pat raitos su grėbliais dumia lankon šieno grėbti; senos bobos, susirinkusios kamuolin mina į bulbienas „kartofelių” kasti.

Moterys nešioja ant galvos lanką dengtą perkeliu, kuris pagurkly surišamas kaspinėliais.

15. Šmelingo giminė Eberswalde.

Nežinau kokią tai dieną įvažiavom į gražų Eberswaldės miestą ir nustebę klausinėjom kuriem galam vėliavomis šiandien pasidabinot. – Mat, mūsų miestelio boksininkas Šmelingas subėdavojo Paolino todėl ir džiaugiamės kaip mokėdami. Mūsų „zemliokas” greit pasaulyje kumštį turėsiąs, likes tiktai dar Šarkėjaus sunykščiuoti, ką, be mažiausio jo abejojimo, lengvai padarysiąs

–Atbukins nagus dar jūsų Šmelingui Šarkėjas, nesidžiaukit iš anksto – tarėme nuo ko vokietukas raudonai įpyko ir pasakė: Deutschland ueber alles buvo ir bus. Vokietija esanti didžiavyrių šalis, o jūs važiuokit sveiki savo keliu – ne juokais užsigavęs vokietukas pamojo ranka.

16. „Stadt Berlin”.

Iš užu horizonto kilo įvairiaspalviai šviesos pluoštai ir žegnojo žvaigždėtą dangų. Berlynas! – pamanėm ir neapsirikom, nes po desėtko minučių matėm liktarnos apšviestą lentelę: „Stadt Berlin”.

17. Nakvynė prie Bismarko paminklo.

Dvyliktą valandą nakties pamatėm ūkuose paskendusias šaligatvių liktarnas ir išsikėsnojusias klevų alėjas. Tamsios žmonių figūros slankinėjo medžių šešėliuose. Buvo tai priemestis. Viešbučiai ir namai niauriai žiūri savo juodais langais į mus, neprašytus svečius, kurie ieško nakvynės ir, žinoma, neranda, kol pagaliau pamato viename skvere aptvertą, gražiai sužaliavusią pievelę: čia iškinko arklį, pririša ant žolės ir patys pradingsta „bėdos” tuštumoje.

Rytmečio trukšmas pažadino iš miego. Praplėšę akis matome: Bismarkas patiesęs koją žiūri į sostinę nuo plieninio paminklo: prie šono kardas, o rankose popieriaus ritinys. Mūs nakvota prie paminklo.

Omnibusai ir tranvajai švilpė pro šalį, berlyniečių būriai stovėjo aplink mus, kai prausėme užmiegotus veidus ir šėrėm žemaituką.

Nei publika, nei policija jokių pretenzijų nereiškė prie mūsų.

Ieškome viešbučio, po ilgų vaikštinėjimų randame tokį, kuris mus mielai priglaustų, bet čigonų, sako, nepriima į savo namus. Nesunku buvo įtikinti viešbučio „Zum deutschen Kronprinzen” savininką, kas mes esame. Persivarėm į kiemą, o žemaituką pririšom cementu lietame tvarte, kur mūsų šeimininko pavaišintas žalia žole, o iš mūsų pusės avižomis. Taip įsikūrėm vokiečių 6 milijonų sostinėje.

18. Pasiuntinybė.

Reikėjo nukakti į Šarlotenburgą – į Lietuvos Pasiuntinybę. Sėdom ant kraftomnibuso stogo. Praskrido ilga Berliner Alle, Alexader Platz knibždalynas, sumirgo Unter den Linden žaliuojanti alėja, prabėgo tamsūs kaizerio palociai, universiteto kolonos, marga student masė, galerijos, Brandenburgo stulpai ir praslinkus 200 dramblių figūroms atsidūrėm Berlyno pragare.

Wo ist Lituische Gesandtschaft? – kamavome vokiečius. Immer gerade aus, dann die erste Querstrasse links. Link, rechts, bemanevruodami priėjome Kurfürstenstrasse didelius Pasiuntinybės namus. Viduje marmuras, kolonos, balti laiptai su vazomis, uniformuotas šveicorius ir pagaliau p. ministeris.

Kaiminystėje su Lietuvos Pasiuntinybe randasi ir lenkų konsulatas.

19. Žvėrinčius (Zoo – Coo).

1.50 Mk. ir peržengėm pro dvi didžiulių klūpančių dramblių geležines statulas.

Išalkę sėdome ant suoliuko ir aikvojom Berlyno duoną bei dešras, o tuo tarpu mums bečiaukšint buvom stabo ištikti nuo sekančio vaizdo: ant kelių, ant pečių prisileido, pritūpė čirškančių žvirblių ir pradėjo reikalauti savo dallies.

Aš žiūriu į Zemanavičių, o jis į mane ir kalbamės: ar čia reikia mums pasirodyti viešai visiems žvirbliams, kad esame lietuviai ar laikytis kryžiuočių taktikos, t. y. duoti jiems lesalo. Nenorėdami skandalo dalinomės ką turėjom.

Bliovė asilai, stenėjo ožiai, griaudė liūtai su tigrais – maurojo bizonai. Buvo maitinimo valanda.

Geriausias Berlyne dalykas tai 200. Kaizerių palociai apdulkėjo ir nuslinko į archyvą, grandijoziniai architektūros statiniai, šalto plieno didvyrių paminklai sulindo į meno istorijas ten užimdami labai menką vietelę, meno galerijos irgi dvelkia istorija; teatras gražiai susigyveno su išlepusia publika, – o amžinai gyvos gamtos ekzemplioriai čia, žvėrinčiuje, surinkti, liks visuomet įdomūs.

Neveltui ir patys vokiečiai tokiomis masėmis veržiasi į žvėrinčių. Geraširdės vokietės myli šunis, kates ir žvėrinčių, čia kas vakaras ateina su buterbrodais ir citrinomis – kieviena turi savo meilužį: dramblį, bezdžionę ar begemotą ir stropiai jį valgydina ir jai ne parašai: „liesti žvėris griežtai draudžiama” juos švelniai pamyluotų ir išbučiuotų. O prie žvėrinčiaus vartų sėdi ubagas ir nužemintai lenkiasi…

Kiekvienam stambesniui žvėriui čia įtaisytas atatinkąs geografiją pavilijonas. Didžiulis skuduruotas dramblys bindzinėja indų pagodos kieme, ibisai tupinėja aplink Aigipto ieroglifais išrašytą Izidos šventyklą; kandoriai ir pelikanai – pasišiaušę, nuogais kaklais spurkso ant aukštų uolos kalnų.

Kas neturi čia savo meilužio eina pasiklausyti simfonijos koncertų kitame žvėrinčiaus gale.

Arklių paviljone sužvingo kažin koks trakėnas ir tai begirdėdami prisiminėm žemaituką likusį kitame Berlyno gale; sėdom į požeminį traukinėlį ir ūždami tai po žeme, tai kildami virš verdančių alėjų pamatėm ramų žemaituką.

Užmigome būdoje”.

Bus daugiau

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku po Vakarų Europą. Pomeranija–Berlynas. III dalis appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. rugpjūčio 18 d. „Dienos” Nr. 54, p. 5. atspausdinta nauja Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Karaliaučius – aplink lenkų koridorių – Štetinas (Žemaituku po Vakarų Europą)”. Tad tęsiame savo kelionę tolyn (kalba netaisyta):

„8. Karaliaučius (Königsberg I Pr.)

No, no benūgindami žemaituką prislinkome siaurus Karaliaučius vartus ir iš karto pasijutome didelio miesto pragariškame verpete. Kas nežino to neramumo, kuris užplūsta žmogų pirmą kartą atsiradusį didmiesty, juoba mane „iš ulyčios” be Kauno nieko nemačiusį. Autobusų dundėjimas, auto triubelių rėkimas, tranvajaus švilpimas ir vežikų pliauškėjimas ilgais botagais tiek sunervavo, iš tyliųjų Lietuvos pievų, žemaituką, kad jis nebežino ko nusigąsti: tramvajaus ar motociklo – ir kraipydamas ausimis mus nešiojo tai kairėn, tai dešinėn. Mūsų vežikiški gabumai pasirodė per menki ir daug kartų įsipainiojus į susisiekimo priemonių voratinklį – tekdavo automobiliams ar motociklams sustoti su „sacrament!” „verfluchte schweinerei” lūpose užpakalyje mūsų, kad išvengtų katastrofos, kurios čia, dideliuose miestuose yra daug retesnės, negu Kaune. Šoferiai čia labai akylūs ir momentiškai sustabdo savo 5-12 arklio jėgų – daug sunkiau buvo mums sustabdyti savo vieną arklio jėgą, kuri išgasčio perimta vėju nešė mus per blizgančias, Prūsų sostinės gatves.

Pasistumdę kokią valandą pradėjom ieškoti Lietuvos Konsulato – šituokiuose atvejuose didžiausia patieka tai mandagūs „Auskunft” ir „Verkehrs” policininkai tamsiai mėlynais rūbais, blizgančia juoda kaska ant galvos ir baltomis pirštėmis ant rankų. Paklausėm vieno tokio švariai nusiskutusio ko geidėm – atmintinai nežinąs, išsiėmė adresų knygą ir ten pasiknaisiojęs tiksliai nusakė kur randasi Litauischer Konsulat.

Ko mes norėjom konsulate? – iš pradžių manėme, kad savo konsulatuose būsime atviromis rankomis sutikti ir su arkliu priimti, bet Karaliaučius ir kiti miestai parodė, kad čia galima gauti parašas į kelionės knygą, na (nevisur) ir laimingos kelionės linkėjimus.

Nakvoti patarė užsukti į viešbutį arba į užvažiavimo namus.

Pasistatėme šaligatvy savo čigonišką susisiekimo priemonę. Zelmanavičius iškako ieškoti savo tautiečių t. y. žydų, o aš pripylęs brezento maišelį avižų valginau ištikimą vieną jėgą, kuri nesivaržydama gromuliojo ir drabstė ant stiklinio asfalto dar lietuviškas avižas, o vėliau, sveikai nusilengvino nei kiek nesiskaitydama su aukšta vakarų Europos kultūra.

Karaliaučius – senas miestas, ką liūdija pilis su apvalainu dantėtu bokštu. Vidury didelis keturkampis kiemas, kurį supa pajuodę nuo šimtmečių eilės pilies rūmai su galerijomis kur sėdėdavo viduramžių „ištikimos” germanų damos ir barzdoti riteriai ir žiūrėdavo į turnyrus, kurie vykdavo erdviame pilies kieme. Pilies rūsiuose, kur tamsiaisiais viduramžiais vykdavo baisieji „Blutgericht” (kraujo teismai) dabar įtaisytos karčiamos: čia išpurtę biurgeriai bei studentai gurkšnoja vyną, glamonėja moteris ir dainuoja įvairias „Burschenschfto” dainas.

Įdomus statinys Dom – (katedra) – gotikos šedevras, jos kairiajame šone pristatyta koplyčia – čia guli a. a. filosofas J. Kantas.

Pilies rūmuose dabar meno ir archeologijos muziejai.

Paveikslų galerijoj mums buvo įdomu, iš kur čia atsirado Vydūno portretas, dirbtas kažin kokio Schäfer’io.

9. Universitetas. Studentai „Wein, Weib und Gesang”.

Universiteto parke dunkso natūralaus dydžio Alberto (univ. įkūrėjo) raiteliška špyžiaus stovyla. Atidengimo išvakarėse jos autorius Fussius pastebėjęs, kad viena arklio koja esanti kreiva, todėl, nenorėdamas pergyventi tokios meniškos gėdos, tą pačią naktį pasikoręs ant savo kūrinio.

Universiteto centraliniai rūmai nedidesni už mūsiškius, bet be jų dar po visą miestą išmėtyti institutai, laboratorijos.

Universitete „Albertina” zubrija 2000 studentų, kurių gyvenimas labai skiriasi nuo Lietuvos studentų. Neseniai dar labai ūžavę „romantiški” dueliai nūnai užginti, bet įprotis fektuotis ir dabar pasiliko virtęs sportu. Viena korporacija fechtuoja su kita. Ir bendrai vokiečiuose tie rumbuoti „gaidžiukai” yra dar gerbiami: mums sustojus pas vieną Saksonijos bauerį ir man pasisakius, kad esu studentas, paklausė dėlko neturiu nėvieno rumbo.

Studentai nepolitikuoja, bet sportuoja ir gimnastikuoja. Didelė studenųt dauguma nacijonalistai ir gieda: „Von dem Maas bis an die Memel – Deutschland, Deutschland über alles”.

Kiekviena korporacija turi savo karčiamą, kur kelius kartus savaitėje daro vadinamus „comersus” – „saufen” – pagirtuokliauti. „Iš kur imate tiek pinigų?” – paklausiau vieno mediko: – „filisteriai moka tam tikrą mokesnį, iš jo ir ūliojam!” Gerai čia būtų studijuoti – dūšios gelmėse atsiliepė balsas. Valdininkų visai mažas procentas – kiti iš tėvų kišenės studijuoja.

„Wein, Weib und Gesang” (Vynas, moterys ir dainos) jų šūkis, jo griežtai laikosi šie išsipūtę „puderuoti ponaičiai” ir su rumbais ant pažiaunių. Bet gatvėje besivalkiojantį studentų retai užtiksi – dirba! Yra laikas vynui, moteriai ir dainai – viskas nustatyta, išmieruota.

Žiūrėjome Karaliaučiaus teatro „Neues Schauspielhaus”, vaidino farsą „Olympia”. Mums, prijunkusiems prie Kauno dramos, nedarė didelio įspūdžio.

Karaliaučiaus parkuose ir aikštėse pristatinėta paminklų kaizeriams, Bismarkams, Moltkems, kurie kruvinomis akimis žiūri į tolį…

10. Lenkų koridoriaus klaustukas.

Čia pasivalkiojus porą dienų išsiilgom kelionės ir pradėjom galvoti apie „brolių” koridorių, per jį vistiek neteks žemaitukui pernešti mūsų „bėdos” pasipuošusios lietuviškomis vėliavomis. Teks traukiniui arba garlaiviui žemaituką pernešti. Traukinys prašo 135 markių, o garlaivių bendrovė – 50 mk. – pasirinkom paskutinę priemonę.

Iš Karaliaučiaus per dieną pribuvome Pilavos (Pillau) uostan.

11. 3000 tonų garlaivis „Pionier”.

Didelis baltai dažytas prekių garlaivis „Pionier”. Ant jo mes, „gyvusios prekės” turėjome sėsti. Iškinkėm žemaituką, tiltelis nusileido ir jūrininkų padedami užtempėm „bėdą” ant denio, su ja dar pusė bėdos, o su arkliuku tai bėda ant bėdos: pamatęs kaminus, stiebus bei teliūškuojančius vandenis, stojosi piestu, kojomis daužė tiltelį, žvengė ir nė iš vietos

Prisirinko, apdegusių jūrininkų, gyslėtų nešikų, apžėlusiais kaklais žvejų ir linksmų kontrabandininkų didžiulė minia, kurie susėdę ant molų, kojas nuleidę, kramtė tabaką, spiaudė į vandenį ir dyvyjosi neregėtais „Pionieriaus” „pasažieriais”.

„Pionieriaus”jūrininkai apjuosė žemaituką virvėmis ir dūn-dūn besispardantį bei bežvengiantį tempte užtempė ant denio. Čia greit paklojo šiaudų ir iš lentų improvizavo tvartą, jo stogas buvo burės gabalas – kad apasaugotų ramų Lietuvos pilietį nuo šaltos jūros vėjo ir sūraus vandens ėmusio neprašytai lietis ant denio, kai išplaukėm į marias.

Nusipirkom avižų, moderniškai tariant, benzino, nes mūsų motoras jo reikalauja ir stovėdamas.

12. Katei žertas, pelei smertis.

Išgąsdinti sirenų žviegimu mosavom rankomis į mirguliuojančios publikos linkėjimus.

Baltija. Toli atsiliko uosto švyturiai ir raudoni Pilavos sandėliai susilieję melsvame horizonto brukšnely. Žemaitukas trypė kojomis, kai dideli vandens gūbriai pradėjo supti baltąjį „Pionierių”. Kažin koki procesai vyksta ir mumyse: pirmą kartą važiuojame jūra ir aukštyn žemyn mėtomi pradėjom kalbėti apie „Rygą”. Kietai prisikabinę sėdėjome laivo prieky ir nesijudinom iš vietos, nes atsistojus, kažin kaip argumentai išlysdavo iš po kojų ir lygsvaros netekę išsitiesdavom ant smala išteptų denio lentų.

O kapitonas geležinis, išpurtęs nuo alaus ir cigarų, veidas susiraukšlėdavo į lengvą šypseną žiūrint į mūsų manevravimus. Katei žertas, pelei smertis. Galva susisukė ir pilvui pareiškus nenorą valgyti nusileidom į laivo vidurius. Supami ir mėtomi sapnavom nesapnuotus sapnus.

Ant rytojaus pabudę jau nematėme žemės. Tik po pietų kairėje pusėje iškyla melsva linija, o paskui ruožas ir pro mus praslinko smėliuoti miškais apžėlę Baltosios vištos krantai ir Dancigo bokštai.

13. Štetynas (Stettin).

Naktį įpuškavom į milžinišką Štetyno uostą, Oderio žiotyse. Vokiečių karo laivynas, raudoni rusų ir balti graikų laivai ramiai stovėjo birželio mėnesienoje.

Per čia daug mūsų brolių išplaukė į tolimus Amerikos kraštus laimės ieškoti.

Buvo vėlus nakties laikas ir kapitonui pasiūlius nakvojom laive. Elektros ir reklamų įvairiaspalviai šviesos stulpai žegnojasi siaurose Štetyno gatvėse. Štetynas reklamų miestas. Niekur neteko matyti tokių gražių ir stilingai sutvarkytų parodos langų, kaip Štetyne. Skrybėlių magazinuose labai dailiai išdirbtos medinės panelės, pulkais sustatytos languose vylioja moteriškas vokietaites.

Yra čia ir Lietuvos Konsulas pas jį rytą užėjus, mūsų nusistebėjimui, lietuviškai nesusikalbėjom. Keista, tai kelionės knygoje skaitėme mums linkėjimus vokiškai rašytus, o apačioje matėme antspaudą su Lietuvos Vytimi ir parašu: „Lietuvos Konsulatas. Stettin”. Kai grįžau iš konsulato Zelmanavičiaus neradau – o mačiau didelę žmonių minią gatvėje, o jos vidury įžiūrėjau ir mūsų keistojo vaizdo „bėdą” su žemaituku. Vokiečiai prašo atviručių, klausia ar mes valdžios siunčiami važiuojam, ar rekordą „Geležiniam Gustavui” norime pamušti etc. Į visus 3 klausimus atsakėme neigiamai.

Paklausę kelio į Berlyną, sušėrėm arkliukui botagu ir nudundėjom asfaltuotu Pomeranijos plentu vokiečių sostinės link. Buvo birželio 27 d.”

Bus daugiau

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku po Vakarų Europą. Karaliaučius – aplink lenkų koridorių – Štetinas. II dalis appeared first on Voruta.

Dalia Savickaitė, www.voruta.lt

Ruduo vėl išsiveda šviesą. Apie buvusias dienas pasakoja tik vienur kitur išlikęs gėlės žiedas. Regis, kad ir jos užsimerkia artėjant vakarui, nes vis daugiau jėgos įgauna paslaptingi tamsos reiškiniai. Tamsos dalykus įžvelgiame prasčiau, o bijome visko, kas nepažįstama… Prisižoliavusios iš laukų sugrįžo moterys ir nuo visokių peršalimo ligų verda įvairiausius nuovirus. Nuovirai tinka ir bandančioms apsiginti nuo per Jonines pradėto vaikelio… karvėms mažėja pieno… Visokie blogumai. Visa ko kaltininkė – moteris, mama, dažnai negražumu gamtos apdovanota ir nuošalėn nuo visuomenės pasitraukusi moteris… Vis dažniau iškyla klausimas – kodėl moteris dėl visko kalta? Ar nebus čia etnoarcheologės Marijos Gimbutienės tiesa, kad ankstyvosios vakarų Europos kultūrose vyravo matriarchatas, kurį siekiant išnaikinti, pirmiausia reikėjo diskredituoti pagrindinę jo kaltininkę – moterį? 

Iš amžių glūdumos ataidi jos stiprybė. Keičiantis laikams ir tvarkoms į Lietuvą atėjo katalikybė, atnešdama vyriškąją tvarką, kuomet karyba tapo pagrindiniu visuomenės verslu, o moterys pradėtos „pardavinėti“ už kraitį ir politinę įtaką. Siekiant pažangos ir švietimo visuomenėje ją labai greit keitė reformacija. Pajutę silpimą katalikiškieji ordinai suaktyvino veiklą, o pagrindinę senųjų tradicijų ir paslapčių nešėją – moterį – pasmerkė kankinimams ir laužui apkaltinus ją raganavimu…

Šis inkvizicijos apkaltos procesas paplitęs visoje Europoje… Daugybė kankinimų joje vyko XVI – XVII a. pabaigoje. Didžioji dalis apkaltintųjų – moterys, nors pereinamajame laikotarpyje iš feodalizmo į kapitalizmą jos padėtis ir taip buvo itin sunki. Šią beprotybę organizavo bažnyčia, sukūrusi „mokslą“ apie kenkėjišką raganavimo veiklą. Popiežius Inocentas VIII 1484 m. gruodžio 5 d. išleido raganų bulę Sumnis desiderantes. Tai buvo pirmasis bažnyčios dokumentas, patvirtinęs raganų egzistavimą.

Be įvairiausių kenkėjiškų veiklų išvardijimo ir patikinimo santykiaujant su velniu, jis pavedė inkvizitoriams persekioti ir teisti asmenis, padariusius bulėje išvardintus nusikaltimus. Vokiečių tyrinėtojas J. Hanzen‘as apskaičiavo, kad vien iki 1540 m. popiežiai net 47 kartus oficialiai pasisakė dėl velnio machinacijų su žmonėmis tikrumo. Henrieta Hepe rašė, kad Vokietijoje buvo sudeginta apie devyni milijonai žmonių, daugiausia – moterų.

Domininkonai Institutor‘is ir Šprenger‘is 1489 m. išleido knygą „Raganų kūjis“. Tai neįtikėtino analfabetiškumo knyga. Knygos pabaigoje nurodyta, kaip reikia vesti raganų bylas, kaip jas kankinti ir deginti. Net du šimtmečius pleškėjo raganų laužai. Apie šį periodą bažnyčia retai ir mažai pasakoja ne vien dėl kraupaus elgesio su inkvizicijos paliestaisiais, bet ir čia, kaip dažnai nutinka iki šių dienų, skundikams buvo žadama dangaus karalystė ir užmokestis pinigais. Už skundimą gautas gėris buvo vadinamas naująja „alchemija“. Į lenkų kalbą jų „kūrinys“ buvo išverstas ir Vilniuje atspausdintas 1614 m. Jame rašoma, kad raganos skraidančios ant šluotų, kad sulekiančios ir su velniais susitinkančios savo susirinkimuose plikų kalnų viršūnėse.

Lietuvoje. Lietuvoje inkvizicija veikti pradėjo apie XV a. Aktyviausi veiksmai vyko Kryžiuočių ordino valdomose teritorijose XVI a.. Ji veikti pradėjo su krikščionybės atėjimu. Tikėjimus raganomis ir jų burtus aktyviausiai skleidė lenkų dvasininkai. Aktyviausi buvo domininkonai, bet jiems nesisekė. Didesnius gebėjimus demonstravo jėzuitai. Jie fanatizavo žmones ir parengė dirvą aktyviam jų persekiojimui bei tapo šio gėdingo reiškinio vadovais. Supratimas buvo suprimityvintas, nes vakaruose raganas teisė tik inkvizitoriai dvasininkai, o Lietuvoje ir Lenkijoje šio darbo ėmėsi dvarininkai. Taip savotiškai buvo naikinami ir nepaklusnūs baudžiauninkai.

Žmonės gyveno nuolatinėje baimėje, nes atliekamos tortūros (kankinimai) buvo atliekami deginant įkaitinta geležimi, žvake, pilant į gerklę verdantį aliejų, tepant kūną karšta siera, degančia derva ar lašiniais, dedant ant bambos pelę ar kitus roplius ir juos pridengiant puodu, tardomąjį pririšus prie suolo kojas tepdavo sūriu vandeniu ir leisdavo ožkai laižyti (ožka grauždama kojas sukeldavo didelį skausmą), tempdavo ant kopėčių. Kankinimus kartodavo tris kartus, bet daugelis vos du atlaikydavo… ir sutikdavo su viskuo, kalbėjo išgalvotus dalykus. Lietuvoje buvo nuolatinės raganų sunaikinimo vietos, pvz. miestelių turgavietėse,  Biržų raj. Mykolinės kaimo Tatulos upelyje buvo gili vieta. Ją vadino Raganine.  Sudegindavo tas, kurios neskęsdavo.

Moterį surišus ypatingu būdu: kairės rankos nykštį prie kairės kojos nykščio ir atvirkščiai. Ji išsiriesdavo, tapdavo lyg laivelis ir neskęsdavo. Daugelį pragaišino ir namie austi stori net keli sijonai: jie lėtai permirkdavo ir moteris taip pat neskęsdavo. Šio „proceso“ žiūrėti susirinkdavo daug žmonių: vietinių gyventojų, kunigas, dvarininkas ir net apylinkių dvarininkai. Neskendusią vadindavo ragana ir sudegindavo tuoj šalia vandens telkinio. Raganavimą „tyrinėdavo“ ir kitaip: badydavo adatomis, o jei rasdavo nejautrią vietą, kaltindavo. Taip atsitikdavo ir jei žmogus kankinamas neverkdavo.

Moteris iki paklaikimo laikydavo tamsiuose bokštuose, statinėse užpakalyje surištomis rankomis su užrašu ant statinės „Jėzus, Marija, Juozapas“, kad jos nepasiektų velnias, kad ji nepasiektų žemės. Jose galėdavo tik klūpoti. Surišdavo kaladėse: Lietuvoje raganų kaladė buvo daroma iš dviejų medžio gabalų, pritaikytų vienas prie kito. Tarp jų buvo skylės kojoms ir rankoms įkišti. Įkalindami žmogų kaladėje viršutinę jos dalį pakeldavo, į skyles įkišdavo rankas ir kojas, vėl uždėdavo ir abi dalis surišdavo virvėmis ar geležimis.  Iki teismo ji negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų. Apatinė medžio dalis buvo stora, tad ji kabėjo ore neliesdama žemės – negaudavo iš žemės jėgų. Tardyme ji tiesiog būdavo neveiksni. Kad velnias nepasislėptų plaukuose jas nuskusdavo ir prieš teismą statydavo pusplikes, be plaukų.

Teismo salėje buvo suolas ir kėdės. Ant stalo – kryžius ir teisynas. Už stalo – teisėjai, vaitas su dviem suolininkais, šone – raštininkas. Priešais stalą – dvarininkas (žmogaus savininkas) ir keli ponai su kepurėmis. Teisme esantieji aukštieji pareigūnai išgerdavo degtinės ir pradėdavo „darbą“. Teismas su kankinimais (tortūrais, raganavimo tyrimais) trukdavo apie tris dienas. Jeigu būdavo nutariama, kad moteris išniekino sakramentus, jai nudegindavo ir rankas, o paskui lėtai degindavo ant laužo.

Jeigu skirdavo malonę, tai būdavo nukirsdinimas. Deginimo laužas būdavo kelių metrų, ją prispausdavo ąžuoliniais gabalais. Demonologijos „mokslo“ kūrėjai slopindavo kiekvieną sveiko proto pasireiškimą: net 1884 m. vysk. Leonas XIII ganytojiškame laiške rašė apie „žmones, priklausiusius velnio karalystei bei pragaro valdžiai ir velnių apsėstus“… Daugiausia raganų sudeginta XVII a.  Daug aprašymų rasta Žemaitijos pusėje – gal todėl ir krikščionybė ten atėjo vėliausiai. Aprašymai liudija, kad net noras išgelbėti savo mažus vaikus, „prisiimti jų kaltę“ – nepadėjo.

 Iš visų žinomų bylų Lietuvoje tik vieną kartą į laužą pateko arčiau valdančiųjų kastos buvusi moteris – Varnių kanauninko motina, gyvenusi Luokės  parapijoje Po kanauninko skundo karaliui Augustui II, pastarasis raštu įsakė, kad raganas teistų tik kunigai. Už savivaliavimą dvarininkai buvo baudžiami pinige bauda, o mužikai – pakorimu. 1752 m. vysk. A.Tiškevičius paskelbė, kad apkaltinus moterį turi būti sudaryta trijų kunigų komisija, o jų sprendimą praneštų valsčiaus teisėjams. Pasauliečiams į tokius reikalus buvo uždrausta kištis. Nuo XVIII a. suaktyvėjo švietimas, Prancūzijoje brendo buržuazinė revoliucija, o pasekmėje Žečpospolitoje Stanislovo Augusto pasiūlymu buvo uždraustas raganų persekiojimas. Jį patvirtino Seimas.

Tautoje prietarai gajūs. Ypač kai daug ko negali suprasti ar turimomis žiniomis paaiškinti. Prietarų valdžios įsakymais nepanaikinsi. Aktyvusis žmonių naikinimo procesas baigėsi, bet net iki XXI a. vienur ir kitur vis buvo girdima, kad kažkas „nužiūrėjo“, iš karvių atėmė pieną, pakenkė derliui… Tokios moterys kėlė baimę, buvo ujamos ir net mušamos, jų saugojosi. Net garsusis mūsų kraštietis, kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas pasakojo apie Juzę Tumaičią, kurią Užpalių parapijonis buvo nusiteikę užmušti kaip „čėrauninkę“. Mergina dėl to labai pergyveno, per dvejus metus sunyko ir jaunutė numirė. Toks likimas ištiko ir jaunamartę Dagyčią, kuri apkaltinta šalinosi žmonių, gavo „melancholiją“ ir numirė.

Istorijos mokslų daktaras Juozas Jurginis senose kronikose surado paminėtą dabartinėje Visagino savivaldybėje Magūnų kaime XVI a. įvykusią tragediją, kuomet viena moteris ir du vaikinai buvo gyvi sudeginti už raganavimą – atiminėjo iš karvių pieną. Kraštotyros darbe L. Abarius rašė, kad net patys seniausi to krašto gyventojai nė žodžiu neužsiminė apie šį šiurpų įvykį. Viena vertus labai tikintys bažnyčios galia šiame krašte nenorėjo kalbėti apie jų žemėse vykdytus „juodulius“, kita vertus pragyvenimas šalies paribyje buvo sudėtingas ir visas jų dėmesys, matyt, buvo sutelktas į išgyvenimo dalykus. Įdomu, kad 2008 m. Visagine vykusiuose grojimo dūdmaišiu mokymo kursuose šį meną dėstė Baltarusijos etnografas, dūdmaišių gamybos meistras, knygų apie LDK leidėjas Kaškurevič, kuris manęs klausinėjo ar aš žinanti šį faktą, nes jis yra vienas iš nedaugelio aprašytas šiame LDK pakraštyje. Tai leidžia spręsti, kad šis faktas yra paplitęs gana plačiai.

Tamsu, daug paslaptingo pasaulyje. Keisti pavidalai pasirodo su moliūgais ir išnyra geliančioje tamsoje. Moteris pagrįstai ar ne iki šiol pavadinama ragana. Psichologai sako, kad jas suprasti sudėtinga. Žemėje vėl jubiliejus – gruodžio 5 d. sueina 537 m. kai pradėtos deginti moterys… Po tiek metų ji vis dažniau susilygina su vyru pranašaudama, vadovaudama, uždirbdama, net gindama…

The post Dalia Savickaitė. Su rudeniu ateina vakaro siaubai appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šalis grįžo į Europą. Baigus Nepriklausomybės karus, atkūrus ūkį ir pramonę atsirado domėjimasis įvairiomis šalimis. Įvairių valstybių piliečiai keliavo po Europą ar pasaulį. Nebuvo aplenkta ir Lietuva. Neatsiliko ir mūsų keliautojai. Vieni keliavo pėsčiomis, motociklais ar žemaitukais.

Du Kauno gyventojai F. Andrusevičius* ir Š. Zelmanavičius** nutarė 1929 metais keliauti po Europą žemaituku ir savo įspūdžius publikuoti laikraštyje „Diena”. Te prasideda kelionė (kalba netaisyta): „Žemaituku” po Vakarų Europą.

1. Paduodame rankas.

Gegužės 15 d. ateina pas mane Valstybės Teatro dekoratoriaus padėjėjas Š. Zelmanavičius, kurio lig šioliai dar nepažinojau ir pradeda išdėstyti savo sumanymą keliauti lietuviška „bėda” į vakarus ir pasiūlo man kartu dalintis kelionės bėdomis ir džiaugsmais. Jis užsakęs originalų dviratį vežimą, pirkęs arklį ir pasiryžęs traukti į saulėleidžio šalis. Užmiršau ir egzaminus, kurių norėjau išlaikyti pusę tuzino ir visus kitus akademiškus rūpesčius – o vietoje jų užvirė kraujas, atgijo tolimų šalių viliojimai ir bastūno buitis stojosi prieš akis visame savo gražume. Padavėm viens antram rankas, o čia pat stovėję draugai jas trukšmingai permušė.

2. Ištikimybė, pasai, kumelė, primusas.

Žadėjom išvažiuoti gegužės 25 d. Policijos nuovada, kur ištikimybės liūdijimą ėmėm, mokesčių inspekcijos, savivaldybės, kariuomenės, universiteto rektoriaus ir ištisa eilė dokumentų reikalingų užsienio pasui padarė tai, kad Kauną apleidom tik birželio 9 dieną.

Kumelė, balta, vardu „Margarita” žinovų t. y. vežikų, kavalerijos karininkų ir „kanivolų” giliu įsitikinimu netinkanti šitam reikalui, mat, esanti nuo kojų nurašyta, o be to nepatogi spalva reiksią kasdien 3 kartus valyti.

Ją pardavėm vienam vežikui ir iš jo gavom kitą bėrą arklį pridėję dar 140 litų. Šitą žinovai užgyrė, o mes apsiraminom.

Susikrovėm pagalvius, marškas, baltinius bei virtuvę su „primus’u” priešakyje. Prikalėm prie bėdos trispalvę vėliavą.

3. Sudiev Kaunas!

Ankstyvą sekmadienio rytą, liepos 9 d. pirmą kartą pavaišinom botagu „žemaituką” kursai gražia ristele bebėgdamas pernešė mus per dar nesukilusį Kauną.

Buvo 9 val. ryto. Palankus rytų vėjas šiureno į mūsų nugaras, kai laikinoji sostinė išnyko už Aleksoto kalno. Išnyko ir pranašavimai, kad mes tenukeliausią ligi Virbalio. O ateitis gražiai žaidė prieš mus. „Oi žirge, žirge… ar nuneši mumis jaunus per dvejetą mėnesėlių Italų žemėn! – dainuojam dundėdami Marijampolės plentu per lygią ir žalią Suvalkų žemę.

4. Pirmieji klajoklių žygiai.

Mauručiuose pirmą kartą atsidūrėm keliauninkų „stone”. Sustojom pas išdžiūvusią žydę, simpatišką ir grynai lietuviškai kalbančia, kuri pasinaudojusi mūsų virtuve bei maisto atsarga ištaisė avižinių kruopų bei bulvių sriubą. Ją lyžt, lyžt pasilaižydami suvertėm ligi paskutinio šaukšto. Arklys užtarnautai gavo kibirą avižų bei mūsų leidimą pasiganyti paplentėje, bet nuleidome galvas, kai drūta moteriškė mandagiai pavarė iš nemokamos „ganyklos”. Smūgis dar neprijunkusiems keliauninkams darė slėgančios įtakos.

Vakarop prieblandai apgaubus Marijampolės bokštus įvažiavom Sūduvos sostinėn, kur „Makabi” draugijos buvome šiltai priimti ir apipilti klausymų lietumi. Žydiška vakarienė, su silkėmis ir arbata atgaivino susiraukusius vidurius.

Arklys irgi nenobodžiavo: kibiras avižų ir šieno taip pat krovė jėgas tolimam keliui.

Kelionės vaiduokliai, graži pradžia, gražios žydaičių akys (buvom pakviesti į Žydų Gimnazijos šokius) nematytai veikė ir ragino tolyn.

Ant rytojaus Zelmanavičiaus paroda: publikos prigūžėjo pilna gimnazijos sale. Keliauninkų paroda: ėjo žiūrėti nė vien ant sienos kabančių paveikslų bet ir taip keistai keliaujančių mūsų „paveikslų”.

Tik pavakario vėsumai perėjus per nugarą išsivarėm iš sferos, kuri virpėjo atsisveikinimo šauksmais, ir nosinių plevėsavimu.

Žvaigždėtą naktį praslinkom pro didelį naujai statomų Vilkaviškio seminarijos rūmų siluetą ir po neilgo ieškojimo „Makabi” ištiestomis rankomis paguldė mus ir arklį.

Karštas antradienio rytas matė mus besivarančius per Vilkaviškio miestą. Pirmas nuliūdimas užgulė ant mūsų, kai pastebėjom, kad „žemaitukas” dėl neaiškių priežasčių ėmė paklibakšt, paklibakšt šlubuoti.

Pirma pažintis su kalviu, kur pasagos tapo apžiūrėtos ir pirmutinė dešinė buvo naujai užkalta. Gavę iš kalvio garantiją arklio saugumui, pasileidome dulkančiu plentu į apsiniaukusius Kybartus. Čia prabuvom 11 valandą ir miestelio publikos apstoti privažiavom prie nedidelio namelio su parašu „Liet. pereinamasis punktas”. Išėmę arkliui iš lietuvių pusės leidimą pirma pervažiavom tiltelį ant kurio bariero Lietuvos Vytis, o už kelių kelių centimetrų vokiečių aras ir parašas „Deutsches Reich”.

5. Vos neteko grįžti.

Eitkūnai. Vokiečių muito namelis, prie jo, kaip kolonos žali, pilvoti, su dideliais kaškietais policininkai nejudėdami leido mus akimis.

Vokiečiai stojosi visame savo baisume: okupacijos prisiminimas, knygos skaitytos apie vokiečių tvarką ir jų kultūros tolimas gandas taip veikė į mus pirmą kartą palikus užpakalyje Lietuvos Vytį, o jo vietoje išvydus beplevėsuojant: schwarz, gelb, rot. (juodai-geltonai-raudoną vėliavą).

Taip skambėjo vokiečių muitinės rezoliucija: už arklį mokėsit 200 markių muito, 300 mrk. užstato; už vežimą 200 mrk. užstato, be to viso arklys stovės karantine 14 dienų.

200+300+200=700 markių!

2000 litų suma mums visai nepanešama grąžino atgal į Kybartus.

Susinešimas su Kaunu. Kaunas atsisako ką nors mums padaryti. Kalbėjomės su Berlynu. P. Sidzikauskas prižada mums padaryti. Su Kaunu derėdamiesi prakišom Kybartuose 3½ dienos, su Berlynu tardamiesi prakišom 2 dienas Kybartuose kol pagaliau šeštadienio Vakare telegrama iš Berlyno mus apipilė karštu džiaugsmo vandeniu, nes gi skambėjo: „Užstato (ir muito) nereikia. Karantine dvi dienos. Pasiuntinybė”. Tik pirmadienio rytą atsidūrėm po geležinio arelio sparnu. Pasirodė, kad rubežiaus „konivolas” iš Berlyno negavęs jokio parėdymo dėl arklio ir mūsų „žemaitukas” privaląs išstovėti 14 dienų karantine.

Manėme, kad po poros kokių dienų jis gaus telegram, todėl išėmus „Blutprobe” ramiai įsikūrėm vieno Eitkūnų dvarininko kluone.

Plomba ant arklio, plomba ant „bėdos” ir plomba ant pakinkto uždraudė mums šituos pabūklus parduoti vokiečių žemėje.

Viena diena, dvi – trys dar viena – o žinios „konivolas”negauna. Mainysime „žemaituką”, gausime keturkojį Vokietijos pilietį, kuriuo galėsime toliau varstyti savo kelionės žygių poterius.

6. Linksmai liūdnos derybos su žydais ir baueriais.

Pardavėm savo „žemaituką” prakišdami 180 litų; o dar pridėję 160 litų pirkome žydams tarpininkaujant iš bauerio kitą kumelpalaikę. Ketvirtadieniui apdienojus bei atsisveikinus su vokiečių muitinės žandarais su kuriais per tas 4 dienas visai susigyvenom ir apsipratom, leidomės Karaliaučiaus link.

Stop! Kumelę sukam dešinėn, o ji traukia kairėn; mes kairėn, o ji dešinėn. Šeriam botagu, ji piestu stojasi, dar smarkiau perpiliam, ji ant vienos vokietės, kuri, mūsų ir jos laimei, spėjo pasprukti.

Policija, publika renkasi aplink krautuvininkai, mėlyni paštoriai, vežikai, išdžiūvę kirpėjai ir kiti sluoksniai apleido savo gešeftus ir juodu debesiu apsupė mūsų anarchistę.

Policija grasina protokolais, publika stoja už mus: mes nesakome juk vežikai ir apie arklį mūsų žinios yra apribotos ir jeigu čia kas kaltas tai baueris pardavęs mums tokį žvėrį.

Protokolo neapturėjom, tik nuvažiavę pas bauerį išterorizavom jį grasinimais policija ir kitais svariais argumentais, kurie bailų vokietį labai veikia, gavome už tuos pačius pinigus mažą arkliuką ir mūsų laimei tikros veislės žemaituką (jau ne kabutėse, nes kauniškis buvo joks žemaitukas) vos prieš 15 dienų emigravusį iš Lietuvos.

Pasikinkėm ir dabar jau tikrai atsisveikinę su Eitkūnais sušėrėm žemaitukui botagu, nusišluostę rankove prakaitą uždainavom: „sudiev Lietuva…! Asfaltuotas vokiečių plentas, ant ratų gumos – o be to diena tokia graži…”

7. Rytprūsių vaizdas.

Pirmas daiktas, tai lygumos su melioracijos kanalais, kitas namai iš raudono mūro, mašinos ir kiti moderniško ūkio atributai. Laukai, kaip siena linguoja; javai banguoja kaip kali trąšų reklamos. Retkarčiais pamatysi karves lyžt, lyžt begromuliojančias didžiulėse, vielomis tvertose ganyklose. Visos juodmargės, čia nėra mūsų žalutės. Tešmenys kaip uzbonai, mat, neveltui duodančios 18-20 litrų pienelio kasdieną.

Prūsai gyvena viekiemiais. Dažnai užtiksi medžiais apsodintą palivarką, didelius tvartus ir klojimus ir mažai kuo tesiskiriančius nuo jų rūmų. Viskas aptverta didele siena ir apginkluota parašais: streng, verboten, bei strafe verboten, Privatweg ir t. t.

Nepavaišins tavęs, mielas keleivi, rezedos ir rūtos savo kvapsniais, iš žydinčių darželių nes jų čia nėra: jų vietoje kalifiorai, burokai ir kiti naudingi augalai. Taip visa Prūsija ligi Karaliaučiaus.

Pietus virėm Stalupėnuose pas vieną kalvį kur sustojom idant žemaitukas taptų pakaustytas, nes gi pirkome visai basą. Iš pradžios įdegęs ir su baltais ūsai vokietys užprašė po markę už kožną pasagą. Tik gerai išsišnekėjus ir po to, kaip jis susipažino su mūsų užmojais tepaėmė markę už visas pasagas.

O taip belagindami ir nūgindami Vakare radomės Gumbinėje. Įsivarėm vidun miesto lydimi ir klausinėjami publikos. Pervažiavę miestą įsiprašėme nakvinėn pas vieną malūninką, aukštą, liesą vokietį, kurs priėmė mus, kaip savus: vaišino taip, kad nežinojom ant rytojaus iš kurios pusės saulė teka.

Vieną apsiūkusį rytą važiavome pro Grünwald’ą. Praeities šešėliai: Vytautas, lietuviai su buožėmis, totorių padrikę būriai kyla kažin kur iš rūko, iš raistų ir išgriūvusių medžių bei kimsynų. Nejuokais susijaudinę giedojom: „Lietuva, tėvynė mūsų!…”

Toliau yra Teplavos miestelis. Jis gal bus nešvariausias miestelis Vokietijoje: purvas, šiukšlės, arklių mėšlas – tikra Teplava.

Šeštadienio pavakaryje Karaliaučiaus bokštų miškas pripildė mus didmiesčio triukšmo neramiu nujautimu. Buvo birželio 25 diena.”

(Bus daugiau)

Šaltiniai

Parengta pagal Nepriklausomos, pažangios, nepartinės minties laikraštį „Diena”. Pirmoji publikacija buvo atspausdinta 1929 m. rugpjūčio 11 d. „Dienos” Nr. 53, p. 5.

*Pulgis Andrusevičius Žemaitis (Andriušis Pulgis, tikr. Fulgencijus Andrusevičius (1907 – 1970) – lietuvių rašytojas. 1926–32 studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Periodinėje spaudoje paskelbė publicistikos straipsnių, feljetonų, vaizdelių, literatūros ir teatro recenzijų, kelionių po Lietuvą ir Vakarų Europos šalis reportažų (Kelionių užrašai, išleista 2012, Kelionės po Lietuvą, išleista 2013, abi sudarė R. Misiūnas). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į Australiją. Dalyvavo išeivių kultūriniame gyvenime.

**Šolomas Zelmanavičius (1898 – 1941?) – Vilniuje gimęs dailininkas, rašytojas, dramaturgas, scenografas, spalvinga tarpukario Kauno bohemos asmenybė, nepelnytai primirštas, sudėtingo likimo.

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku po Vakarų Europą appeared first on Voruta.

Šešiolikmetis bajoro sūnus ankstyvą rytą prabunda Sluškų rūmuose Vilniuje, išlenda iš po asmeninio baldakimo, užsimeta prabangų naminį chalatą ir ruošiasi dienai. Už lango tamsu, bet ant staliuko jau guli šviežias prancūziškas laikraštis. Po pusryčių jis diskutuos apie Europos politiką, per pietus sukirs penkis patiekalus, vėliau mokysis matematikos, geografijos, prancūzų kalbos, šokių ir braižys fortifikacijų brėžinius. Tiesa, 17:00 valandą jaunasis bajoras jau turi būti savo kambaryje. Tėvams griežtai rekomenduojama neimti jo namo net per atostogas, kad jaunuolis „neįgytų nereikalingos laisvės“.

Tai prieš 300 metų įkurtos Vilniaus pijorų kolegijos kasdienybė.

Pijorai buvo katalikų vienuoliai, tačiau tikrasis jų „darbas“ buvo mokykla. Tai buvo daugiau nei švietimo įstaiga. Ji veikė kaip politikos akademija, manierų mokykla ir būsimo valstybės veikėjo ugdymo laboratorija. Už solidų 55 raudonųjų auksinų metinį mokestį bajoraitis gaudavo atitinkamą servisą: penkis patiekalus pietums, tris vakarienei, pusryčius, pavakarius, vaisių, o tam tikromis progomis net vyno. Į kainą įėjo šildymas, žvakės, muilas, gydytojo priežiūra, kirpėjas, kamerdineris, kolegijos arkliai, pramogos, laikraščiai, arbata ir cukrus susirgus.

Tačiau ne viskas buvo įskaičiuota. Už skalbimą, drabužių taisymą, batus, kojines, plaukų pudrą ir pomadą tėvams tekdavo mokėti papildomai. Jaunasis bajoras turėjo atsivežti pažymėtus baltinius, patalynę, stalo įrankius, žvakidę su žnyplutėmis, dubenį praustis, rankšluosčius ir net baldakimą lovai.

Bet didžiausia Vilniaus pijorų kolegijos naujovė slypėjo ne penkiuose patiekaluose, o mokymo programoje. Jauną žmogų reikėjo išmokyti mąstyti. Užuot kalę dogmas, jaunuoliai tyrinėjo Niutono fiziką, atliko laboratorinius bandymus ir įsisavino „eretišką“ tiesą, kad Žemė visgi sukasi aplink Saulę. Šalia klasikinių disciplinų buvo mokoma civilinės ir karinės architektūros, fechtavimo, piešimo, muzikos, šokių ir karinės rikiuotės.

Absolventai turėjo perimti valstybės vairą, tapti pareigūnais ir politikos strategais. Pijorai šventai tikėjo, kad lyderį formuoja visuma: žinios, disciplina, manieros, apranga ir gebėjimas valdyti savo norus. Šių vienuolių sumanymas buvo ambicingas: jeigu nori pakeisti valstybę, pradėk nuo jaunimo.

Parengta pagal: Kazimierz Puchowski, „Vilniaus pijorų Collegium Nobilium. Ištakos ir kontekstai“, XVIII amžiaus studijos, t. 5, 2019, p. 107–143. Ir Asta Vaškelienė, „Etiketas ir buitis reformuotoje XVIII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pijorų edukacijoje: lyginamasis tyrimas“, XVIII amžiaus studijos, t. 4, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018. Iliustracija: Juozapas Čechavičius, Sluškų rūmai Vilniuje, 1873 m.; Joseph Wright of Derby, „Filosofas skaito paskaitą apie Saulės sistemos modelį“, 1766 m.

Niutonas ir penki patiekalai pietums.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato inform.

The post Niutonas ir penki patiekalai pietums appeared first on Voruta.

Dr. Mindaugas Šapoka, Lietuvos istorijos institutas, istorijos žurnalas „Voruta”, 2025 m., nr. 3

Lietuvoje, eidami pareigas, lankėsi du JAV prezidentai. Pirmasis prezidentas, apsilankęs Lietuvoje, buvo George‘as W. Bushas. Jo vizitas įvyko 2002 m. Kito JAV prezidento vizito teko laukti daugiau negu du dešimtmečius: 2023 m. Lietuvoje apsilankė Joe Bidenas. Žinomas faktas, kad Lietuvoje lankėsi ir vienas baigęs kadenciją JAV prezidentas – Richardas Nixonas, JAV prezidento pareigas ėjęs 1969–1974 m., į Lietuvą atvyko 1991 m.

Mūsų šalyje taip pat lankėsi būsimieji JAV prezidentai. Tas pats Joe Bidenas, dar prieš tapdamas prezidentu, ėjo JAV viceprezidento pareigas bei lankėsi Lietuvoje. Kiek mažiau yra žinomas faktas, kad 1919 m. Lietuvoje lankėsi ir Dwightas Eisenhoweris, kuris JAV prezidento pareigas ėjo 1953–1961 m. Tiesa, dar mažiau girdėtas faktas, kad Lietuvoje lankėsi ir Johnas Fitzgeraldas Kennedy, JAV prezidentu išrinktas 1960 m. ir šias pareigas ėjęs nuo 1961 m. iki savo nužudymo 1963-iaisiais. Dažnai yra abejojama, ar šis vizitas iš tikrųjų yra įvykęs. Nėra žinomas ir vizito laikas. Todėl šis apžvalginis straipsnis yra skirtas pristatyti žinomus faktus bei pateikti spėjimus, kada Lietuvoje galėjo apsilankyti Johnas F. Kennedy ir ką jis čia galėjo veikti.

Būsimasis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy buvo turtingo verslininko ir investuotojo Josepho Kennedy, nuo 1938 m. JAV ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje, sūnus. Pirmą kartą Europoje Johnas F. Kennedy apsilankė dar 1937 m. vasarą. Vėliau diplomatinis tėvo postas leido Johnui daugiau laiko praleisti Europoje ir susipažinti su Europos diplomatija. 1938 m. vasarą jis praleido dirbdamas JAV ambasadoje Londone. Tų pačių metų rudenį jis gavo leidimą iš Harvardo universiteto, kuriame mokėsi, 1939 m. pavasarį keliauti po Europą. Kelionės metu jis turėjo rinkti medžiagą savo baigiamajam darbui apie tarptautinę teisę ir diplomatiją. Aplankęs Romą ir Paryžių, gegužės mėnesį jis atvyko į Lenkiją, kur apsilankė Gdanske bei Varšuvoje. Vėliau jo maršrutas driekėsi pro Kauną, Rygą, Taliną, Leningradą, Maskvą, Kijevą, Bukareštą, Turkiją, Jeruzalę, Beirutą, Damaską ir Atėnus. JAV ambasadorius Jungtinėje Karalystėje tuo metu buvo prestižiškiausias diplomatinis postas JAV. Nenuostabu, kad tokios tėvo pareigos Johnui F. Kennedy atverdavo visus vartus. Keliaudamas po Europą ir bendraudamas su aukšto rango diplomatais, Johnas F. Kennedy buvo sutinkamas kaip VIP svečias visų pirma dėl savo tėvo statuso. Savo kelionių metu jis apsistodavo JAV pasiuntinybėse ar pas JAV diplomatus.

Tiesioginių Johno F. Kennedy vizito Lietuvoje įrodymų nėra daug. Pakankamai gerai yra dokumentuotas jo vizitas Estijoje. Kennedy lėktuvu atskridęs 1939 m. gegužės 22 d. Yra išlikę dokumentai, patvirtinantys, kad Kennedy 1939 m. gegužės 24 d. kirto Estijos – Sovietų Sąjungos sieną Narvos sienos perėjimo punkte. Taigi jis Estijoje praleido nepilnas dvi dienas. Dėl Johno F. Kennedy vizito Rygoje yra daugiau klausimų. Nors prie vieno iš pastatų Rygoje yra paminklinė lenta, skirta JAV prezidentui, o jo vizitas plačiai išreklamuotas, žinia apie vizitą paremta trumpa žinute tuometinio JAV ambasadoriaus Latvijai ir Estijai Johno C. Wiley žmonos atsiminimuose. Wiley žmona buvo skulptorė ir savo atsiminimuose rašė, kad „tuo metu dar būdamas jaunuoliu Džekas (Johnas F. Kennedy – M. Š.) aplankė mus Rygoje, kuomet aš kūriau savo mėgstamiausios šventosios Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės altorių. Altorių sudarė maži skydeliai, vaizduojantys šventosios gyvenimą. Viename iš jų virš jos pavaizduotas pasilenkęs angelas […]. Man reikėjo angelo modelio, o Džekas su savo garbanotais plaukais ir jaunatviška ramybe buvo tiesiogine prasme Dievo siųstas. Jis kantriai man pasėdėjo ir yra apdovanotas privilegija būti vieninteliu Amerikos prezidentu, turinčiu atvaizdą Vatikane, kur dabar yra altorius“¹.

Vis dėlto autorė savo atsiminimuose nepaminėjo tikslios datos, kada Johnas F. Kennedy juos aplankęs. Yra žinoma, kad Taline Johnas C. Wiley laukė savo svečio tris dienas, t.y. nuo gegužės 19-osios. Tad lieka neaišku, kaip Rygoje Johnas F. Kennedy galėjo pozuoti ambasadoriaus žmonai, jeigu tuo metu ambasadorius su žmona laukė jo atvykstančio į Taliną. Tikėtina, kad Johnas F. Kennedy nebuvo ilgėliau sustojęs Rygoje, o skridęs pas John C. Wiley, kuris buvo akredituotas ir Latvijai, ir Estijai, tiesiai į Taliną bei šiame mieste pozavęs ambasadoriaus žmonai. Iš Johno C. Wiley žmonos atsiminimų aiškėja, kad priimti svarbų svečią dvejose vietose (Rygose ir Taline) buvo daug praktinių problemų. JAV ambasada Latvijoje ir Estijoje neturėjo pinigų įsigyti indų ir kitų rakandų dviem rezidencijoms, todėl ambasadorius, vykdamas iš Rygos į Taliną, turėjo vežtis ir pilną automobilio bagažinę buities reikmenų. Kadangi birželio mėnesį Johną F. Kennedy jau matome grįžusį į Londoną, akivaizdu, kad kelionė buvo labai įtempta. Kiekviename savo vizito taške būsimasis prezidentas praleisdavo mažai laiko: daugiausiai dieną ar dvi. Todėl labiau tikėtina, kad Johnas F. Kennedy į Taliną atskridęs gegužės 22 d., o Rygoje buvo sustojęs tik oro uoste pertraukos tarp skrydžių Kaunas – Ryga – Talinas metu. Todėl tikėtina, kad Johnas F. Kennedy Kaune galėjo lankytis gegužės 20–22 dienomis.

Kodėl Johnas F. Kennedy galėjo sustoti Kaune, bet ne Rygoje? Visų pirma dėl to, kad Lietuva turėjo atskirą JAV atstovybę. Be to, neseniai Lietuva buvo priėmusi Lenkijos ultimatumą, todėl, žinant Johno F. Kennedy vizito tikslą (tarptautinės teisės ir politinės padėties tyrimas), yra logiška manyti, kad jis Lietuvoje turėjo praleisti ilgesnį laiką. Po 1938 m. kovo mėnesį Lenkijos perduoto ultimatumo Lietuvai, kurį mūsų šalis priėmė, suintensyvėjo kontaktai tarp abiejų šalių. Buvo apsikeista diplomatinėmis atstovybėmis, o anksčiau beveik uždara buvusi abiejų valstybių siena prasivėrė. Buvo pradėti tiesioginiai skrydžiai Varšuva – Kaunas bei Vilnius – Kaunas. Pirmasis skrydis iš Varšuvos į Kauną įvyko 1938 m. liepos 15 d. Tarp abiejų šalių sostinių buvo vykdomas vienas skrydis per dieną. Lėktuvas iš Varšuvos pakildavo 11:30 ryte ir Kaune leisdavosi 13:05 val. Skrydis Varšuva – Kaunas buvo sudėtinė Lenkijos oro linijų maršruto Varšuva – Helsinkis dalis. Nusileidęs Kauno oro uoste lėktuvas praleisdavo maždaug valandą ir 14:20 kildavo skrydžiui į Rygą. Vėliau lėktuvas dar stodavo Taline ir galutinę savo skrydžio stotelę Helsinkį pasiekdavo 19:00 vietos laiku. Skrydžiams tarp Varšuvos ir Helsinkio buvo naudojamas amerikiečių gamintas ir 1937 m. Lenkijos oro linijų įsigytas lėktuvas Lockheed Model 10 Electra. Taigi, net keliaujant Rytų Europoje Johnas F. Kennedy galėjo jaustis kaip namuose: skristi amerikiečių gamybos lėktuvu.

Taigi būsimasis JAV prezidentas į Kauną galėjęs atskristi 1939 m. gegužės 20 d. apie pietus. Vis dėlto preliminarios archyvinės paieškos šiuo metu nedavė neginčijamų įrodymų, kad John. F. Kennedy buvo sustojęs kelioms dienoms Kaune. Vienintelis tiesioginis Johno F. Kennedy vizito Lietuvoje įrodymas yra jo kalba, pasakyta 1960-aisiais metais rugsėjo 20 d. Tuometinis JAV senatorius ir kandidatas į JAV prezidentus, kalbėdamas Sheraton Park viešbutyje, esančiame Vašingtono D. C., pasakė, kad 1939 m. keliaudamas į Sovietų Sąjungą buvo sustojęs Lietuvoje. Šioje tarptautinei politikai ir jos iššūkiams skirtoje kalboje būsimasis JAV prezidentas ištarė tokią frazę „Vykdamas savo vizito į Rusiją 1939 m. aš keliavau per Lenkiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Čekoslovakiją ir Vengriją. Jos buvo laisvos ir nepriklausomos šalys, kai tuo tarpu Sovietų Sąjunga buvo izoliuota savo tironijoje“ ². Galbūt vizitas Lietuvoje ir kitose netrukus komunizmo pavergtose valstybėse lėmė tai, jog prezidentas Kennedy išliko palankus lietuvių bendruomenei JAV. Būdamas JAV atstovų rūmų nariu kiekvienais metais vasario 16 d. Atstovų rūmuose pasakydavo kalbą. Tapęs senato nariu, priimdavo lietuvių bendruomenės atstovus, o Senate ne kartą yra pasakęs kalbas, remiančias Lietuvos išlaisvinimą iš okupacijos.

Kur savo vizito metu Johnas F. Kennedy galėjo apsistoti? Neabejotina, kad jo vizitu turėjo rūpintis JAV ambasada Lietuvoje. Tuo metu ji buvo įsikūrusi Kaune, Trakų g. 16, o pasiuntinybės kanclerija – Putvinskio g. 42. Pagal 1939 m. Kauno telefonų knygos informaciją, JAV ambasadorius Lietuvoje Owen J. C. Norem gyveno Trakų g. 16, pasiuntinybės sekretorius ir konsulas Bernard Gufler bei pasiuntinybės sekretorius ir vicekonsulas Walter J. Linthicum gyveno ambasadoje Putvinskio g. 42. Ambasados vicekonsulas Basil F. Macgowan gyveno Putvinskio g. 14 b, antrame aukšte. Viename iš šių adresų, labiausiai tikėtina Trakų g. 16, ir turėjęs apsistoti Johnas F. Kennedy.

Ką Kaune galėjo veikti Johnas F. Kennedy? Svarbiausias 1939 m. gegužės 21 d. įvykis neabejotinai buvo trečiojo Europos krepšinio čempionato atidarymas, kuriame dalyvavo prezidentas Antanas Smetona bei visas Lietuvos valdantysis elitas. Logiška manyti, kad JAV diplomatai aukšto rango JAV diplomato sūnų galėjo pakviesti į šį renginį. Po pakartotinio Lietuvos tapimo Europos krepšinio čempione, Lietuvos nacionalinė rinktinė sulaukė JAV kvietimo atvykti pažaisti su jų klubais. Tuo metu tokio kvietimo atvykti į krepšinio tėvynę nebuvo sulaukusi jokia kita nacionalinė rinktinė. Vis dėlto šis kvietimas buvo neišnaudotas dėl netrukus prasidėjusio karo. Kas žino, gal šis kvietimas iš dalies buvo Johno F. Kennedy nuopelnas?

Šaltiniai ir literatūra

The post Johno Fitzgeraldo Kennedy apsilankymas Lietuvoje 1939 m. appeared first on Voruta.

Mindaugas Surblys, Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus vadybininkas, istorikas, www.voruta.lt

Kartais archyvuose aptinkami dokumentai leidžia iš naujo pažvelgti ne tik į istorinius įvykius, bet ir į žmonių likimus. Būtent taip atsiskleidė jautri meilės ir muzikos persmelkta istorija apie vieną ryškiausių tarpukario smuiko virtuozų – Michelį (Moišę) Hofmeklerį. Palanga jo gyvenime buvo kur kas daugiau nei vasaros kurortas ar koncertų stotelė. Čia jis ne tik grojo ir dalijosi savo talentu su publika, bet ir išgyveno svarbiausias asmenines patirtis. Čia jis sutiko pirmąją gyvenimo meilę, čia mezgėsi jausmai, lydimi muzikos, jaunystės ir vilčių. Palanga, tapusi Michelio meilės pradžios vieta, vėliau virto išsiskyrimo liudininke.

Lietuvos muzikiniame gyvenime palikęs ryškų pėdsaką

Tarpukariu populiariojo brolių Hofmeklerių ansamblio ir „Metropolio“ orkestro vadovas Michelis (Moišė) Hofmekleris gimė 1898 m. rugsėjo 20 d. Vilniuje. Jo tėvas Morduchas (Motel) Hofmekleris (~1870–1943), Ašmenos kantoriaus sūnus, buvo baigęs Vilniaus imperatoriškosios muzikos draugijos mokyklą, o mama Jentė Hofmeklerienė (~1875-1944) rūpinosi gausia šeima. Michelis koncertavo kartu su broliais Leiba (1900–1944), Danieliu (1903–1973) ir Ruvimu (1905–1994), tačiau žinomiausiais Lietuvos muzikiniame gyvenime tapo būtent Michelis ir Leiba Hofmekleriai.

M. Hofmeklerį muzikos nuo mažens mokė tėvas, o 1911–1915 m. jis mokėsi pas žymų smuikininką Ilją Malkiną, kurio mokiniu buvo ir pasaulinio garso virtuozas Jaša Heifecas (1901–1987). Kartu su Hofmeklerių šeimos ansambliu Michelis atliko pramoginę muziką Vilniuje ir Suvalkuose. Lenkams užėmus Vilnių, persikėlė į Kauną, kur baigė Kauno konservatoriją ir aktyviai įsitraukė į Lietuvos muzikinį gyvenimą.

Didelė M. Hofmeklerio veiklos dalis buvo susijusi su Lietuvos radijo ištakomis. Kauno radiofonas savo laidas pradėjo transliuoti 1926 m. birželio 12 d., o jau liepos 1 d., kaip rašė to meto spauda: „Hofmeklerio vedamas 7 žmonių orkestras paskleidė mūsų radijo bangomis pirmąjį muzikos koncertą. Ir pradėjo siausti Lietuvoje nauja epidemija – radijo karštligė. Radijo antenos ėmė dygti viena po kitos.“¹ M. Hofmekleris nemokamai parengė pirmuosius keturis per radiją transliuotus koncertus.

Ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje paliko ir jo brolis Leiba Hofmekleris. Nuo 1921 m. jis dirbo Valstybės operos teatre, koncertavo su pasaulinio garso atlikėjais, tarp jų Fiodoru Šaliapinu ir Davidu Oistrachu. Leiba prisidėjo prie Vinco Kudirkos simfoninio orkestro steigimo, dirigavo Kauno ir Vilniaus radiofono orkestrams, o jo vadovaujami įrašai su Kipru Petrausku ir Elena Kardeliene tapo reikšminga Lietuvos muzikinio paveldo dalimi.

Tarpukariu M. Hofmeklerio vadovaujami kolektyvai pelnė profesionaliausių ir labiausiai vertinamų Kauno estrados instrumentininkų vardą. Michelis sklandžiai kalbėjo lietuviškai, skatino lietuvių autorius kurti pramoginę muziką, atliko Juozo Pakalnio, Emeriko Gailevičiaus, Juozo Tallat-Kelpšos, Stasio Šimkaus ir Juozo Gruodžio kūrinius, aranžavo lietuvių bei užsienio kompozitorių muziką ir įrašė daugybę plokštelių su populiariais mažosios scenos atlikėjais.

1920–1941 m. M. Hofmekleris su savo įkurtu ansambliu ir orkestrais atliko paties instrumentuotą lietuvių pramoginę muziką svarbiausiose to meto Lietuvos koncertų ir pramogų erdvėse. Kaune jis grojo „Konrado“ kavinėje, restoranuose „Metropolis“ ir „Versalis“, Karo muziejuje bei Kauno radiofone, o Palangoje – Kurhauze ir populiariose kurorto kavinėse „Jūratė“ bei „Grand“.

Apie M. Hofmeklerio populiarumą Palangoje liudija ir išlikusi 1929 m. kavinės „Grand“ reklama. Joje lietuvių ir vokiečių kalbomis pristatomos kavinėje teiktos paslaugos, pramogos bei informuojama, kad čia koncertuoja M. Hofmeklerio vadovaujamas orkestras. Toks akcentas reklamoje rodo, kad muzikanto vardas jau buvo tapęs savotišku kokybės ženklu ir vienu iš būdų pritraukti kurorto svečius. Kavinė „Grand“, priklausiusi Ovsiejui Fridmanui, kuris tame pačiame pastate buvo įkūręs ir pensionatą, buvo įsikūrusi J. Simpsono gatvėje (tuometiniu adresu J. Simpsono g. 13, Palanga), maždaug toje vietoje, kur šiandien stovi viešbutis „Žilvinas“. Tarpukario Palangoje gyva muzika buvo neatsiejama vasaros sezono dalis, o Hofmeklerio orkestras, vasaromis koncertavęs kavinėje „Grand“, buvo vienas laukiamiausių ir labiausiai vertinamų muzikinių kolektyvų.

Su „Metropolio“ orkestru, dar vadintu „Hofmeklerbandu“, koncertavo žymūs tarpukario atlikėjai Danielius Dolskis, Antanas Dvarionas, Antanas Šabaniauskas, Stepas Graužinis, Jonas Byra su kvartetu bei užsienio gastrolininkai.

Orkestro meistriškumą liudija iki šių dienų išlikusios gramofono plokštelės. Pirmuosius įrašus Hofmekleriai padarė 1924 m. Kaune, atvykus įrašų bendrovės „Odeon“ atstovams. Tarp įrašytų kūrinių buvo ir paties M. Hofmeklerio kompozicijos „Lakštingala“ bei „Plaukia sau laivelis“. Vėliau, 1928 m. Berlyne ir 1931 m. Kaune, „Metropolio“ orkestras įrašė nemažai naujų plokštelių, kurios dažnai skambėdavo Kauno radiofono eteryje. Jose buvo atliekami lietuvių liaudies šokiai, „Prezidento maršas“, siuitos „Tėvynės garsai“ ir „Čigonų stovykloje“, „Karininkų fokstrotas“, valsas „Valkatų karalius“, tango „Kodėl mane tu apgavai“ ir kiti kūriniai.

1926–1940 m. M. Hofmeklerio vadovaujami ansambliai į gramofono plokšteles įrašė apie 120 muzikos kūrinių. Už reikšmingą meninę veiklą ir nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai 1932 m. Michelis Hofmekleris buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu, kurį jam įteikė Prezidentas Antanas Smetona.

Antrojo pasaulinio karo metais M. Hofmekleris kalėjo Kauno gete ir Dachau koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Kauno gete kartu su Danieliumi Pomerancu jis subūrė apie 40 muzikantų orkestrą ir rengė koncertus. Karo metais šeimą palietė ir skaudi netektis – 1941 m. birželį Kaune hitlerininkai nužudė Michelio brolį, pianistą ir dirigentą Leibą. Po karo M. Hofmekleris 1949–1955 m. gyveno Izraelyje, koncertavo Jeruzalės radijuje ir vadovavo orkestrui „King David“. Nuo 1955 m. apsigyveno Miunchene (Vokietija), kur tęsė muzikinę veiklą ir gyveno iki pat mirties 1965 metais.

Po 100 metų archyvai atskleidė nutylėtą Michelio Hofmeklerio meilės istoriją

Palangos žydų metrikų knygose išlikę įrašai ne tik papildo biografinius faktus, bet ir atveria labai asmenišką šio žymaus muzikanto gyvenimo puslapį. Aptiktas santuokos įrašas liudija, kad 1926 m. rugpjūčio 3 d. Palangos sinagogoje kapelmeisteris M. Hofmekleris susituokė su palangiške žydaite Beile Berta Fridmanaite². Nuotakos tėvai palangiškiai Preidė Fridmanas ir Eta Lėja Fridmanienė. Simboliška, kad šiemet sukanka lygiai 100 metų nuo šios santuokos, o po šimtmečio archyviniai dokumentai leidžia iš naujo atverti iki šiol mažai žinomą muzikanto gyvenimo istoriją.

Šis dokumentas yra vienas nedaugelio šaltinių, leidžiančių pažvelgti į asmeninį muzikanto gyvenimą, apie kurį iki šiol buvo žinoma labai nedaug. Tarpukario spaudoje ir prisiminimuose dažniausiai atsispindi jo muzikinė veikla, koncertai, kūrybiniai pasiekimai ir visuomeninis pripažinimas, tačiau šeimyninio gyvenimo aplinkybės ilgą laiką liko nežinomos.

Palangos žydų metrikų knyga liudija ir kitą šios istorijos dalį. Joje rastas kitas įrašas rodo, kad 1937 m. sausio 10 d. Palangoje santuoka buvo oficialiai nutraukta³. Palangos rabinas Mendelis Kacas išskyrė M. Hofmeklerį ir B. B. Fridmanaitę-Hofmeklerienę. Judviejų bendras gyvenimo kelias baigėsi toje pačioje Palangos sinagogoje, kurioje prieš daugiau nei dešimtmetį buvo prasidėjęs. Netrukus po skyrybų, tų pačių metų balandį, B. B. Fridmanaitė-Hofmeklerienė Palangoje antrą kartą ištekėjo už iš Jurbarko kilusio provizoriaus Grigoro Zundelovičiaus⁴.

Šie archyviniai dokumentai primena, kad už garsių vardų, koncertų ir visuomeninio pripažinimo slypi žmogiškos istorijos – pažintys, meilė, viltys ir sudėtingi gyvenimo sprendimai. Nors Michelis Hofmekleris buvo vienas žymiausių tarpukario Lietuvos muzikantų, jo asmeninis gyvenimas ilgą laiką liko beveik nežinomas. Vaikų pirmojoje M. Hofmeklerio santuokoje nebuvo. Po skyrybų muzikantas vedė antrą kartą, sukūrė šeimą ir susilaukė palikuonių. Jo gyvenimo kelias vėliau nusidriekė per Kauno getą, koncentracijos stovyklą, Izraelį ir Vokietiją, tačiau šiandien jo palikuonys gyvena Izraelyje, saugodami šeimos atminimą.

Po šimto metų Palangos žydų metrikų knygose išlikę įrašai leidžia iš naujo pažvelgti į garsų muzikantą ne tik kaip į smuiko virtuozą ar orkestro vadovą, bet ir kaip į žmogų, kurio gyvenime Palanga tapo svarbių asmeninių išgyvenimų vieta.

Daugiau unikalių ir iki šiol paslaptyje laikytų žydiškųjų istorijų bei naujų faktų rasite Palangos žydų bendruomenės socialiniuose tinkluose.

Facebook (www.facebook.com/palangoszydubendruomene)

Instagram (www.instagram.com/palangoszydubendruomene)

Literatūra ir šaltiniai

The post Tarpukario smuiko garsais sujungta Palanga – Michelio Hofmeklerio meilės istorija appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Pasikėsinimai į pasaulio lyderius ar žymius politikus jau nieko nestebina. Kartais jie pakeičia valstybės raidą ir suteikia viltį permainoms. Pagal šį rodiklį iki šiol pirmumo niekam neužleidžia buvęs Kubos vadovas Fidelis Castro, į kurį kėsintasi nuo 200 iki 600 kartų.

Rusija – vienas iš tų monstrų, kurių valdovams – nuo carų iki partinių bonzų – taip pat niekada nebuvo saugu. Baimės dėl savo likimo apimtas ir dabartinis Rusijos diktatorius, vadinamas „bunkeriniu“ 73 – jų Vladimiras Putinas, kuris kaip pranešama, jau patyręs penkiolika bandymų jį pašalinti. Štai kodėl imtasi dar negirdėtų priemonių jo saugumui užtikrinti, praneša Nepriklausomas naujienų portalas „Verstka“.

O mes siūlome nenaują istoriją, kaip buvo rengiamas pasikėsinimas į visų laikų iškiliausią sovietinį stagnatorių Leonidą Brežnevą, ir dar kur – šalia Kremliaus… Pakoreguotas straipsnis skelbtas prieš 13 metų.

***

Seną, prieš gerą pusšimtį metų, nutikusį įvykį tuometinėje Sovietų Sąjungoje priminė straipsnis britų „Financial Times“, kuriame palyginami du Rusijos valdovai – anuometinis „didysis stagnatorius“ Leonidas Brežnevas ir dabartinis imperatorius Vladimiras Putinas, pratęsęs savo valdymą dar keletui kadencijų – iki savo 80-mečio, t.y. iki tokio pat amžiaus, kai savo gyvenimą baigė L. Brežnevas. Londono dienraštyje yra ir daugiau įdomių paralelių. Bet nori nenori peršasi ir kita: tuomet, 1969 – ųjų sausį, buvo surengtas gana įžūlus pasikėsinimas į amžinąjį „genseką“, o juk dabartinis lyderis rusams irgi gerokai įgriso.

Iškamša likęs valdovas

Nuo seniausių laikų carinėje Rusijoje, bolševikų viešpatavimo laikais, komunistinėje SSRS, o ir šiandieninėje šioje Rytų valstybėje pasikėsinimai į vadovus, aukštus pareigūnus bei politikus yra įprastas dalykas. Vieni įvykiai įgauna platų rezonansą tuojau pat, kiti – praėjus tam tikram laikui, o kai kurie lieka beveik nežinomi plačiajai visuomenei. Vienas iš tokių – pasikėsinimas į Leonidą Brežnevą 1969 m. sausio 22 d.

Jis ilgai buvo apgaubtas paslapties skraiste, o nusikaltimo tyrimo rezultatai nugulė į gilius „kagėbė“ stalčius. Dar ir dabar tvirtinama, kad tai buvo ne politinis aktas, o psichiškai nesveiko karininko išpuolis. Stagnacijos lyderio kritikai pašiepia, kad, žinoma, tik silpnaprotis galėjo kėsintis į generalinį sekretorių, kuris jau pats tebuvo galingos branduolinės valstybės vadovo iškamša…

L. Brežnevas po Josifo Stalino buvo antras ilgiausiai valdęs SSRS. Iš esmės neturintis realaus aukštojo išsilavinimo (1937 m. jis baigė Kursko matininkų ir melioracijos mokyklą; tik vėliau partiečių priverstas studijavo metalurgijos institute), jau 1938-aisiais tapo SSKP Kursko srities komiteto sekretoriumi. Karo metais, būdamas 36-rių, jis gauna generolo majoro laipsnį, o po karo dirba partinį darbą Ukrainoje ir Moldovoje. Po J. Stalino mirties 1953 m. L. Brežnevas savo karjeros troškulį sutelkia į vidaus politinę kovą. Tarsi keršydamas Nikitai Chruščiovui, kad šis jį išsiuntė partiniam darbui į Kazachstano stepes, 1964 m. dalyvauja suokalbyje prieš jį ir pagaliau ima vadovauti komunistų partijai, kuri tapatinama su valstybe. Tai buvo neregėtos stagnacijos ir partinės nomenklatūros įsigalėjimo dešimtmečiai.

1972 m. jis patiria insultą, o po ketverių metų ištinka klinikinė mirtis. Bet L. Brežnevas miršta tik 1982 m. lapkričio 10 d., 18 metų išbuvęs partijos ir SSRS vadovu. Paskutiniai jo lyderystės metai tebuvo vegetavimas, pagimdęs aibę gandų ir anekdotų. Sakoma, kad jų apie L. Brežnevą yra sukurta daugiausiai iš visų buvusių ir esamų kaimyninės šalies lyderių ir aukštų politikų…

Vienintelis lankęsis Vilniuje

Bet reikia priminti vieną įdomią detalę. Iš nedaugelio sovietinių lyderių ir ypač šiandieninės Rusijos vadovų L. Brežnevas 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N. Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį (po Lavrentijaus Berijos bandymų pašalinti jį iš respublikos partinių vadovų posto A. Sniečkui taip pat atėjo geresnis metas; beje, A. Sniečkus vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek J. Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais), aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“… Net dabar vargu ar koks atvykęs įtakingas Rusijos politikas drįstų taip pasakyti.

Bepročio sumanymas?

Taigi, tą 1969 m. sausio 22-ąją 21-rių sovietinės armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, pabėgęs iš dalinio su dviem Makarovo pistoletais ir keturiom šovinių apkabomis, per Leningradą išskrido į Maskvą. Jis apsistojo pas dėdę, buvusį milicininką. Savo atvykimą jis paaiškino ketinimu stebėti kitą dieną rengiamą keturių kosmonautų, skridusių „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“, pagerbimo ceremoniją Kremliuje. Joje turėjo dalyvauti ir L. Brežnevas.

Rytą jis paėmė dėdės milicininko uniformą, be kliūčių pateko į vidinį Kremliaus kiemą, stojo į milicijos grandinę prie Borovickio vartų priešais Ginklų rūmus. Kai kortežas įvažiavo pro pagrindinius vartus, V. Iljinas praleido pirmą mašiną, nes paprastai L. Brežnevas važiuodavo antroje. Pastebėjęs antrąją, jis žengė priešais, iš lietpalčio rankovių ištraukė abu pistoletus ir per 6 sekundes sugebėjo paleisti 11 šūvių, paskui dar 5 buvo rastos apkabose. V. Iljinas bemat buvo sulaikytas.

Tačiau ZIL automobilyje buvo ne L. Brežnevas, o keturi į iškilmes vykę kosmonautai. Vienas iš jų – Georgijus Beregovojus buvo kiek panašus į L. Brežnevą, ir tai, matyt, suklaidino šaulį. Atakos metu nuo žaizdų mirė vairuotojas Ilja Žarkovas, nukentėjo vienas motociklininkas, kuris užstojo automobilį. Visi kosmonautai liko sveiki, tik G. Beregovojus buvo sužeistas stiklo skeveldromis.

Kosmonautų pagerbimo televizijos transliacija iš Kremliaus buvo nutraukta, nieko nepaaiškinant. Vietoj to per Maskvą ėmė sklisti gandai, kad į Kremlių esą prasiskverbė CŽV smogikų būrys, ketinęs pašalinti L. Brežnevą ir visą partijos politinį biurą, kad šaudžiusių buvo du ar trys, kad į vieną kortežo automobilį buvo padėta bomba…

Kaip paprastai, sovietinė spauda tylėjo. Tik po dviejų dienų laikraštis „Pravda“ vos matomoje vietoje paskelbė trumpą žinutę, kurios esmė – psichiškai nesveikas asmuo kėsinosi į keturis kosmonautus, tarp kurių buvo ir Valentina Tereškova. Tai turėjo pagimdyti dar daugiau spėlionių, tačiau kartu ir atitraukti dėmesį nuo tikrojo šio pasikėsinimo tikslo – L.Brežnevo. Kita vertus, kilo logiškas klausimas: o koks beprotis galėjo kėsintis iš karto į keturis niekuo dėtus kosmonautus?

Paslaptimi liko ir tai, kaip generalinis sekretorius išvengė šio tragiško įvykio. Portalas Diletant.ru rašė, kad V.Iljino dėdė dar tą patį rytą įtarė negera ir, būdamas uolus sovietinis pilietis, pranešė „kagėbė“ apie savo giminaičio vagystę. Ar pasiekė šis pranešimas asmenis, atsakingus už L.Brežnevo saugumą? Vieni teigia, kad būtent todėl L.Brežnevo automobilis Kremlių pasiekė anksčiau ir kitu keliu, kiti tvirtina, kad apie galimą pasikėsinimą buvo informuotas KGB šefas Jurijus Andropovas, tačiau šis jokių priemonių nesiėmė, nes esą taip tikėjosi atsikratyti generalinio…

Suimtas V. Iljinas, nors ir pripažintas nepakaltinamu, buvo išsiųstas į Kazanės specialiąją psichiatrinę ligoninę, kur sėdėjo mažytėje vos 4,2 kv. m ploto vienutėje. Vis tiek jis buvo nuteistas 20 metų kalėti ir tik 1988 m. mamos rūpesčiu buvo pervestas į Leningrado psichiatrinę ligoninę Nr.3. Dar po poros metų SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos sprendimu jis buvo paleistas ir iki šiol gyvena vieno kambario bute. Kadangi jis formaliai nebuvo demobilizuotas iš armijos, tai jo advokatas išrūpino teismo sprendimą mokėti jam atlyginimą už 20 nelaisvės metų, be to jis gavo invalidumo pašalpą.

V.Iljinas ir po to sakęs nesigailįs savo poelgio, išskyrus dėl vairuotojo mirties ir nemalonumų, kuriuos patyrė jo draugai. Savo 50 metų senumo išpuolį jis pagrindė dar 1977 m. išsiųstame laiške SSRS Aukščiausiajai Tarybai, kuriame siūlė vadinamą „Brežnevo Konstituciją“ papildyti teiginiu: „Kiekvienas visuomenės narys turi teisę įvykdyti teroro aktą, jeigu partija ir vyriausybė vykdo neatitinkančią Konstitucijos politiką“.

Apžvalgininkai iki šiol mano, kad V. Iljino veiksmus sukėlė susipynę asmeniniai ir politiniai motyvai. Jis kritiškai vertino partinę SSRS sistemą, teigė, jog komjaunimas yra atgyvena, smerkė sovietinę invaziją į Čekoslovakiją, bet teigiamai atsiliepė apie karinius perversmus Trečiojo pasaulio šalyse, žavėjosi Lee Harvey Oswaldu, kuris taip pat dezertyravo iš JAV karinio jūrų laivyno, slapstėsi Sovietų Sąjungoje, o grįžęs į Dalasą 1963 m. lapkričio 22 d. nušovė prezidentą Johną Kennedy. „Iš viso vienas šūvis – ir jau žinomas visame pasaulyje“, – žavėjosi V. Iljinas.

Jis taip pat šypteli prisiminęs vieną tų laikų anekdotą. Jo klausia: „Kaip gi tu galėjai nepataikyti į Brežnevą?“. „O kaip galėjau pataikyti, jei visi šaukia „Duok man! Duok man pabandyti!“

Ar tai buvo protestas?

Tačiau Paryžiuje leidžiamas laikraštis „Russkaja myslj“ nemano, kad tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus poelgis. „Šūviai Maskvoje 1969 metais tapo tragišku protestu prieš nežmonišką valstybinę sistemą, 50 metų įtvirtinusią vergiją, – rašė jis 1972 m. – Nežinomasis žinojo, kad jam teks atiduoti gyvybę už šį poelgį. Juk teigiama, kad jo drabužiuose rado dvi kalio cianido kapsules, kurių nespėjo nuryti.“

Kiti gi V. Iljiną apskritai vaizduoja didvyriu, ketinusiu sunaikinti komunistinės L.Brežnevo bandos vedlį. Jis prilyginamas Jerofejui Dmitrijevui, kuris 1942 m. lapkričio 6 d. norėjo pašalinti J. Staliną, Aleksandrui Šmonovui, per šventinę demonstraciją 1990 m. lapkričio 7 d. pasikėsinusiam į Michailą Gorbačiovą ir taip pat pripažintam nepakaltinamu, bet išbuvusiam 4 metus psichiatrinėje ligoninėje, ir daugeliui kitų.

The post Kaip buvo pasikėsinta į L. Brežnevą appeared first on Voruta.

Dr. Mindaugas ŠAPOKA, Vilnius

1700 m. prasidėjo Didysis Šiaurės karas, kuriame Saksonija, Danija, Rusija ir Abiejų Tautų Respublika (Lenkija–Lietuva) kovojo prieš Švediją. Nors XVIII a. pradžioje Vilnius išliko svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) miestu ir jos sostine, Lenkijos ir Lietuvos valdovai ne tik kad negyveno mieste, bet į jį apskritai beveik neužsukdavo. Tačiau 1705 m. vasarą mieste įvyko ypatingas vizitas. Mieste apsilankė Rusijos caras Petras I. Šio vizito tikslas buvo koordinuoti Rusijos kariuomenės veiksmus prieš Švedijos kariuomenę.

Rusijos kariuomenė į LDK teritoriją įžengė 1704 m. pabaigoje. Ji į šalį įžengė kaip sąjungininkė, nes 1704 m. buvo pasirašyta Lenkijos–Lietuvos valstybės ir Rusijos karinė sutartis, kuria abi šalys įsipareigojo kariauti prieš Švediją. 1705 m. Rusijos caras Petras I planavo didelę karinę operaciją. Tų metų pavasarį atvykęs į Polocką, kuris jau buvo Lietuvos teritorijoje, caras paskirstė savo kariuomenę į dvi dalis. Pirmoji turėjo pulti Livonijoje esančią Švedijos kariuomenę, o kita dalis žygiuoti į Vilnių ir užkirsti kelią šios švedų kariuomenės atsitraukimui į Lenkiją, kur tuo metu buvo pagrindinė Švedijos kariuomenė.

Petras I iš Maskvos išvyko birželio 11 d., Smolenske buvo birželio 16 d., Vitebske birželio 19 d., Polocke birželio 23 d., iš Polocko išvyko liepos 12 d., o į Vilnių atvyko liepos 19 d. Caras atvyko su nedidele palyda ir sūnumi Aleksejumi. Prie Vilniaus jau buvo keli tūkstančiai Rusijos kariuomenės raitelių, kurie rūpinosi surinkti maisto ir pašaro atsargas pagrindinei Rusijos kariuomenei, kuri dar buvo kelyje Vilniaus link.

Mažai žinome apie to meto Vilniaus būklę. Viena aišku, kad miestas labai nukentėjo nuo karo veiksmų. 1705 m. vasarį pro Vilnių vykęs ir trumpam mieste apsistojęs Anglijos karalienės pasiuntinys taip apibūdino miestą: „… aš negaliu pakankamai išreikšti kančių, kurias čia pamačiau – dabartinio karo nuniokojimai padvigubino skurdą, kurį gyventojai patiria net taikos metu. Šis miestas taip patyrė negandų šių neramumų metu. Bajorai, kurie paprastai čia gyveno, prisijungė prie vienos iš kariaujančių pusių, pabėgo į karo nepaliestas užsienio šalis arba pasitraukė į savo dvarus, kad būtų kuo toliau nuo kariaujančių frakcijų, o jų mūriniai namai mieste visiškai sunyko. Paprasti miestiečiai glaudžiasi bevertėse medinėse lūšnose, kurios yra įprastos šiems kraštams, tačiau jėzuitų ir kitų vienuolynų bažnyčios yra gana gerai suremontuotos, o jų išplanavimas rodo, kad kažkada šis miestas klestėjo.“

Petras I Vilniuje buvo pasitiktas su duona ir druska. Jį sveikino ir sėkmės karo veiksmuose linkėjo miesto tarėjai ir burmistrai, tuo metu mieste posėdžiavusio Vyriausiojo tribunolo teisėjai su pirmininku. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas versijas, kur Vilniuje apsistojo caras. Rašoma, kad jis buvęs apsistojęs pastate, kuris priklausė Krišpinų šeimai, taip pat Sluškų rūmuose Antakalnyje. Gali būti, kad šiuose rūmuose buvo įkurdintas Rusijos kariuomenės štabas, o caras apsistojo miesto širdyje: viename iš pastatų prie Rotušės aikštės.

Iš publikuotų Petro I laiškų rinkinio matyti, kad caras Vilniuje nebuvo labai užsiėmęs. Per visą vizito laikotarpį (beveik mėnesį) parašyta 24 laiškai ir įsakymai. Daugiausiai laiko caras praleido lankydamas bažnyčias, vienuolynus, cerkves. Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje caras apsilankė du kartus. Iki šių laikų yra gaji istorinė legenda, kuriai paneigti arba patvirtinti trūksta šaltinių, kad tuo metu caras Didžiojoje gatvėje stovinčioje Šv. Paraskevos cerkvėje pakrikštijo Abraomą Hanibalą, rusų poeto Aleksandro Puškino prosenelį.

Vilniaus bazilijonai (graikų katalikų bažnyčios – unitų – vienuoliai) turėjo svarų pagrindą bijoti Petro I vizito Vilniuje. Jau minėta, kad prieš atvykstant į Vilnių Petras I buvo sustojęs Polocke. Ten Petras I šventė savo vardines (pagal senąjį kalendorių – birželio 29 d., pagal naująjį liepos 10 d.). Kitą dieną jis sumanė apsilankyti Polocko pilyje ir Šv. Sofijos katedroje. Ten jis savo rankomis nužudęs vieną bazilijoną, dar kelis vienuolius nužudė caro palydovai. Dauguma Vilniaus bazilijonų pabėgo iš miesto prieš atvykstant carui, o mieste likę bazilijonai bijojo jį pasveikinti. Buvo norima tą padaryti, nes nepadarius buvo galima sulaukti caro rūstybės, iš kitos pusės buvo bijoma pasirodyti jam akyse, nes jis galėjo prisiminti nusikaltimą Polocke. Iš tikrųjų per visą caro vizitą Vilniuje unitai nenukentėjo. Netgi priešingai, į unitų laikomas mišias kartą atėjo rusai stačiatikiai giedotojai, kurie dainavo mišių metu. Vėliau po mišių bazilijonai pavaišino stačiatikius alumi ir degtine, už ką pastarieji padėkojo.

Tuo metu Vilniaus universitete artėjo mokslo metų pabaiga. Kadangi universitetas buvo Jėzuitų (katalikų vienuolių ordino) akademija (aukštoji mokykla), mokslo metai baigdavosi liepos 31 d., kuri pagal Katalikų bažnyčios liturginį kalendorių buvo šv. Ignaco Lojolos, Jėzuitų ordino įkūrėjo, diena. Vilniaus universiteto vadovybei sužinojus, kad Petras I norėtų dalyvauti mokslo metų pabaigimo iškilmėse, buvo nuspręsta carą pakviesti į šventę. Atėjus iškilmių datai Petras I atvyko su savo sūnumi Aleksejumi, karininkais bei ministrais. Caro svitą pasitiko universiteto rektorius Tobijas Arentas. Carui buvo paruoštas ištaigintas sostas, bet jis atsisakė ant jo sėstis. Po ilgų rektoriaus įkalbinėjimų caras atsisėdo, bet ant medinio suolo ir iš ten stebėjo mokslo metų pabaigimo iškilmes.

Vizito metu nemažai laiko užėmė puotos su Lenkijos ir Lietuvos pareigūnais, kurių tuo metu Vilniuje buvo gausu. Caro vizito metu Vilniuje buvo arba apsilankė Lietuvos kancleris Karolis Stanislovas Radvila, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis, Lietuvos lauko etmonas Grigalius Oginskis, Lietuvos iždininkas Liudvikas Pociejus, Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, Trakų kaštelionas Mykolas Katilas ir kt. Vienos iš puotų metu Petras I visus puotoje dalyvaujančius lietuvius ir lenkus vertė išgerti vyno, midaus ar degtinės už karaliaus (tuometinio valdovo Augusto II) ir caro sveikatą bei už Respubliką. Neilgai trukus kilo konfliktas tarp lietuvių. Lietuvos kariuomenės karininkas Lenkievičius su draugais griebėsi kardų ir puolė neįtikusius kitus lietuvius. Carui šis konfliktas labai patiko ir jį pralinksmino. Petras I uždraudė išskirti besivaidijančiuosius ir tik pasipylus kraujui liepė sustabdyti muštynes.

Su caru buvo susitikęs ir Vilniaus vyskupas K. K. Bžostovskis. Susitikimo metu vyskupas tradiciškai palinkėjo carui sėkmės karinėje kampanijoje prieš bendrą priešą – švedus. Caras vyskupui pasiūlė išgerti, tačiau šis kaip įmanydamas atsikalbinėjo, paminėdamas savo silpną sveikatą, o tas Petrui I labai nepatiko. Caras dar labiau supyko, kuomet K. K. Bžostovskis carui priminė nužudytus bazilijonų vienuolius. Tik G. Oginskio dėka Vilniaus vyskupui pavyko paskubomis užbaigti susitikimą ir išvengti dar didesnio caro pykčio.

Kaip minėta, paskui carą iš Polocko Vilniaus link žygiavo ir pagrindinė Rusijos kariuomenė. Ji traukė keliomis kolonomis. Pirmoji jų Vilnių pasiekė liepos 26 d., antroji – liepos 30 d., o trečioji – rugpjūčio 1 d. Atvykę rusų pėstininkai išsidėstė plačioje teritorijoje: nuo Šv. Stepono bažnyčios jų stovykla siekė dabartinę Lukiškių aikštę. Kita stovyklos dalis buvo dabartinėse Šnipiškėse Kalvarijų gatvės link, už dabartinio Žaliojo tilto, kurio vietoje tuo metu buvo vienintelis Vilniaus tiltas per Nerį. Trečioji stovyklos dalis buvo nuo dabartinio Žaliojo tilto (senamiesčio pusėje) iki pat Antakalnio.

Rusijos kariuomenės išlaikymui miestiečiai turėjo suteikti nustatytą kiekį maisto. Kiekvieno pastato savininkai arba gyventojai turėjo duoti pusę Vilniaus statinės rugių (apie 140 kg) bei apie 5 kg kruopų. Greta to kai kurie pastatai turėjo apgyvendinti bei maitinti Rusijos kareivius arba sumokėti nustatytą sumą pinigų ir išsipirkti nuo maitinimo prievolės. Iš apylinkų plaukė nusiskundimai caro kariuomenės daromomis skriaudomis. Lietuvius stebino pasikeitusi rusų išvaizda: caras buvo liepęs savo pareigūnams ir kilmingiesiems nešioti vakarietiško pavyzdžio drabužius, perukus, taip pat nusiskusti barzdas. Bet, kaip pastebėjo įvykių amžininkas, „įgimto [rusų] plėšikavimo užsienietiški rūbai nepakeitė“.

Rusijos kareiviai valgė paprastą maistą: daržoves su lydytais lašiniais, duoną, blynus. Kariuomenė nesėdėjo palapinėse, o kiekvieną dieną mankštinosi: atlikdavo fizinius bei maršo pratimus, rikiuotės bei šaudymo pratybas. Visas Vilnius skambėjo nuo šautuvų salvių ir sprogmenų garso. Lietuvos pareigūnai ir miestiečiai stebėjosi gera caro kariuomenės būkle bei ginkluote. Visi istoriniai šaltiniai liudija, kad caro vizito metu žaibas kelis kartus trenkęs į Rusijos kariuomenės stovyklos palapines ir užmušęs bei sužeidęs keliolika rusų kareivių. Amžininkams atrodė, kad tai buvusi Dievo bausmė už nužudytus bazilijonų vienuolius Polocke.

Rugpjūčio 3 d. caras gavo žinią apie Rusijos kariuomenės pralaimėjimą, patirtą liepos 26 d. mūšyje pries švedus prie Gemauerthofo, netoli Jelgavos, dabartinėje Latvijos teritorijoje. Šis Rusijos kariuomenės pralaimėjimas pakeitė caro planus. Jei ne šis pralaimėjimas, Petras I, ko gero, dar ilgai būtų viešėjęs Vilniuje. Yra duomenų, kad jis ruošėsi mieste žiemoti. Rugpjūčio 15 d. Petras I iš Vilniaus išvyko per Pikeliškes, Anykščius ir Kupiškį į Biržus, kur stovėjo po pralaimėjimo švedams iš Livonijos pasitraukusi Rusijos kariuomenė. Caras Biržus pasiekė rugpjūčio 17 d. Dalis prie Vilniaus esančios Rusijos kariuomenės nužygiavo paskui carą sustiprinti pralaimėjusio Rusijos kariuomenės korpuso Livonijoje. Rugsėjo 8 d. likusi prie Vilniaus Rusijos kariuomenė po šešių savaičių stovyklavimo patraukė į Gardiną. Vilniuje liko tik nedidelė rusų įgula, kuri saugojo amunicijos, maisto bei pašarų atsargas.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta”. Nr.2 (880) 2023 m. birželis

The post Mindaugas Šapoka. Petro I vizitas Vilniuje 1705 m. appeared first on Voruta.

Istorikų teigimu, prieš daugiau nei 50 metų statytas išskirtinis ir tuo metu itin brangus pastatas nebuvo atsitiktinė sovietų valdžios užgaida. Šie rūmai iškilo tuo pačiu metu kaip ir Vilniaus Santuokų rūmai. Abu jie turėjo aiškią ideologinę misiją. Sovietų valdžia siekė svarbiausius žmogaus gyvenimo momentus – gimimą, santuoką ir mirtį – perkelti iš religinių erdvių į pasaulietines.

Nepaisant tuometės valdžios pastangų atitraukti žmones nuo religijos, pastatą projektavęs architektas ir jame dirbę menininkai vis tiek sugebėjo palikti subtilių religinių simbolių. Būtent todėl šis pastatas yra įdomus architektūros ir kultūros istorijos požiūriu.

Vilniaus laidojimo rūmai tapo vienu pirmųjų tokio tipo pastatų visoje Sovietų Sąjungoje.

Įkvėptas pasaulio architektūros

Pastatą projektavo architektas Česlovas Mazūras, kuriam teko neįprasta užduotis – sukurti ne tik naujo tipo pastatą, bet ir pačią laidotuvių ceremonijos erdvę. Kadangi tokių pastatų pavyzdžių nebuvo, idėjų jis ieškojo modernioje sakralinėje architektūroje.

Architektą ypač įkvėpė Ronšano koplyčia Prancūzijoje ir Šv. Marijos katedra Tokijuje. Jų įtaką galima pamatyti ir Vilniaus laidojimo rūmuose – pastatas išsiskiria griežtomis formomis, didingumu ir simbolika.

Pagrindinį fasadą sudaro du aukšti, į centrą nukreipti trikampiai tūriai, dėl kurių pastatas primena mauzoliejų. Tarp stogo ir pagrindinės sienos dalies įterpta siaura langų juosta, į vidų įleidžianti subtilią dienos šviesą.

Laidojimo rūmai buvo statomi dviem etapais. Projektuodamas pirmąjį korpusą, architektas siekė sukurti simbolinius  „vartus į amžinybę“ – erdvę, kurioje architektūra lydėtų žmogų paskutinės kelionės metu.

Pastatas pilnas simbolių

Po dešimties metų iškilo ir antrasis rūmų korpusas. Vos įėjusius į jį, lankytojus pasitinka erdvus vestibiulis, iš kurio atsiveria trys kryptys – į centrinę didžiąją salę ir dvi šonines šarvojimo sales. Įdomu tai, kad iš pradžių ši erdvė buvo dar atviresnė – be pertvarų, kurios atsirado tik vėliau.

Rūmuose gausu simbolikos. Pagrindinės šarvojimo salės durų ornamentas primena simbolinius laiptus į dangų. Net šviestuvai čia turi savo reikšmę. Juos suprojektavo pats architektas Č. Mazūras, o jų forma primena lietuvišką šiaudinį sodą – tradicinį pasaulio harmonijos ir atgimimo simbolį.

„Įdomu ir tai, kad pastate buvo įrengta balkonų orkestrams. Sovietmečiu gyva muzika buvo svarbi atsisveikinimo ceremonijų dalis, todėl orkestrai grodavo virš šarvojimo salių, o jų muzika skambėdavo visoje erdvėje“, – pasakoja Jolanta Sprainaitienė, Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ vadovė.

Dar viena išskirtinė detalė – kesoninės lubos. Tuo metu tai buvo technologinė naujovė: jos buvo surinktos ant žemės ir tik vėliau pakeltos bei pritvirtintos prie konstrukcijų.

Freskoje užkoduota žinutė

Didžiausioje rūmų salėje telpa apie 120 žmonių. Iš pradžių ji buvo skirta pačioms iškilmingiausioms, aukščiausio lygio valstybinių veikėjų laidotuvėms. Lankytojus čia pasitinka vienas įspūdingiausių pastato akcentų – dailininkės Nijolės Vilutytės penkių dalių freska-sgrafitas „Paukščių takas“.

Tuo metu religiniai motyvai buvo draudžiami, todėl menininkė pasirinko simbolių kalbą – per formas, ritmą ir judesį perteikė tai, ko negalėjo pasakyti tiesiogiai.

Freska įkomponuota juodo marmuro sienoje, kurios penkių pakopų struktūra pasirinkta neatsitiktinai – ji primena į vandenį mesto akmens sukeltas bangas, tarsi tolstančias ir nusinešančias skausmą. Šią idėją menininkė papildė paukščių motyvu – kylantys paukščiai simbolizuoja sielos kelią į dangų.

Viršutinėje freskos dalyje spalvos šviesėja, tarsi pereidamos į dangišką šviesą ir pabrėždamos, kad mirtis nėra pabaiga.

Freskos kūrimas truko beveik dvejus metus – tai buvo ne tik ilgas, bet ir techniškai sudėtingas procesas. Menininkė dirbo naudodama chirurginį skalpelį, ilgas valandas stovėdama ant aukštų pastolių.

Rūmai, menantys iškiliausius atsisveikinimus

Pastato interjere išliko ir unikalių detalių. Kai kuriose salėse vis dar galima pamatyti architektės ir baldų dizainerės Lygijos Stapulionienės sukurtus krėslus aukštomis atkaltėmis. Ši kūrėja projektavo baldus svarbiausioms Lietuvos erdvėms – nuo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iki Operos ir baleto teatro ar Vilniaus universiteto salių, o jos darbai buvo gaminami net Maskvos Kremliui.

Per kelis dešimtmečius šiuose rūmuose atsisveikinta su daugeliu žinomų Lietuvos žmonių – politikais, signatarais, menininkais ir kultūros veikėjais, todėl pastatas svarbus ne tik architektūros, bet ir šalies istorijos požiūriu.

Gegužės 16–17 d. vyksiančio festivalio „Open House Vilnius“ metu rūmai atsivers lankytojams kaip architektūros kūrinys – su visomis savo istorijomis, simboliais ir detalėmis, kurios dažniausiai lieka nepastebėtos. Ekskursijos su gidais truks apie 45 minutes, o norintys patekti kviečiami laukti gyvoje eilėje prie pastato.

The post Sovietmečiu pastatyti Vilniaus laidojimo rūmai turėjo slaptą misiją – dabar pirmą kartą atveriami „Open House Vilnius“ lankytojams appeared first on Voruta.