Jolanta Zakarevičiūtė, Trakų viešosios bibliotekos informacijos specialistė

Trakų viešojoje bibliotekoje kovo 25 d. įvyko ypatingas renginys – kraštotyros parodos, skirtos žurnalisto, leidėjo ir vyr. redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus 85-erių metų jubiliejui, atidarymas.

Renginį pradėjo bibliotekos informacijos specialistė Jolanta Zakarevičiūtė, pabrėžusi susirinkusiesiems, kad daugiau nei 60 metų Trakuose gyvenantis ir dirbantis Juozas Vercinkevičius savo veikla paliko ryškų pėdsaką – nuo laikraščio „Trakų žemė“ ir žurnalo „Voruta“ leidybos iki daugiau nei 60 išleistų knygų apie Lietuvos ir Trakų istoriją, Mažąją Lietuvą, karaimų kultūrą bei dvasinį paveldą.

Savo kalboje jubiliatas dalijosi prisiminimais apie Sąjūdžio laikus, kūrybinį kelią, leidybos iššūkius ir akcentavo, kad ne visi svarbūs projektai sulaukia finansavimo. Taip pat jis pristatė savo išleistas knygas, atskleidė, kuo vienas ar kitas leidinys yra ypatingas ir kokią išliekamąją vertę jis turi.

Juozą Vercinkevičių šiltai ir nuoširdžiai sveikino būrys susirinkusių svečių. Tarp jų – ir Trakų rajono savivaldybės vicemerė Jolanta Abucevičienė, kuri jubiliatą pasveikino mero Andriaus Šatevičiaus vardu. Ji padėkojo vyr. redaktoriui už ilgametę ir prasmingą profesinę veiklą, išskirdama jo indėlį į žurnalistiką: „Visa tai, ką Jūs surenkate, įamžinate ir perteikiate savo leidiniuose, išlieka vertingu palikimu ateities kartoms – ne tik Trakų rajone, bet ir visoje Lietuvoje bei už jos ribų. Nuoširdžiai linkime Jums tvirtos sveikatos, šviesių ir saulėtų dienų, artimųjų meilės bei stipraus bendruomenės palaikymo.“

Taip pat renginyje dalyvavo ir gražiausius sveikinimo žodžius jubiliatui skyrė Trakų rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Ana Baltutienė su specialistėmis Gabija Zdebskyte ir Smilte Kosmačiūte, savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Asta Lipkevičienė su specialiste Irma Stadalnykaite-Jančauskiene, Trakų seniūnijos bendruomenės „Santalka“ pirmininkė Nijolė Dočkuvienė, Trakų viešosios bibliotekos l. e. p. direktorė Dovilė Bagdanavičienė su pavaduotoja Justina Varičkina, jubiliato artimieji ir kiti susirinkusieji.

Apie parodą

Kraštotyros paroda, kurią parengė vyr. bibliografė Regina Rancevienė, supažindina su jubiliato gyvenimo keliu, ilgamete veikla ir išleistais leidiniais.

Parodoje eksponuojamos J. Vercinkevičiaus parašytos ir sudarytos knygos: „Kernavė“ (1988), „Trakai“ (1978), „Trakų rajonas“ (1981), „Kur dunkso Trakų pilys“ (2010), „Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“ (2015), „Mūsų Trakų žemė“ (I kn. – 2017, II kn. – 2020), leidinys „Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas (I kn. – 2005, II kn. – 2021).

Taip pat paroda pristato J. Vercinkevičiaus įkurtos leidyklos „Voruta“ leidinius, tarp kurių: Martyno Purvino „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ (2011), „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (I kn. – 2015, II kn. – 2017, III kn. – 2025), Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 300-osioms metinėms skirtas leidinys „Solennitas coronationis“ (2016), leidinys „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“ (2017), Halinos Kobeckaitės straipsnių, publikuotų laikraštyje „Trakų žemė“, rinkinys „Karaimų istorijos pėdomis“ (2022), Viktoro Jenciaus-Butauto knyga „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ ir kiti leidiniai. Parodoje eksponuojami ir leidyklos „Voruta“ išleisti atvirlaiškiai, kuriuose įamžintos Lietuvos bažnyčios, Trakų Salos pilis, kenesa, asmenybės.

Vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius parodą praturtino nuotraukomis iš savo archyvo, Antano Kmieliausko tapytu portretu, kolekcijos eksponatais: senoviniu fotoaparatu, diktofonu, televizoriumi „Šilelis“.

Ši paroda – tai prasmingas žvilgsnis į žmogų, kurio darbai neatsiejami nuo Trakų krašto kultūros ir istorijos puoselėjimo.

Paroda veiks iki balandžio 30 d.

The post Trakuose atidaryta paroda, skirta Juozui Vercinkevičiui appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, Trakų viešosios bibliotekos informacijos specialistė, www.voruta.lt

Vasario 16-ąją minima Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Šią prasmingą dieną savo 90-ąjį gimtadienį būtų sutikęs kraštietis inžinierius, kelininkas, publicistas ir visuomenės veikėjas Romualdas Tinfavičius (1936–2021), nemažai dėmesio skyręs karaimų kultūros puoselėjimui.  Siekiant pažymėti jo svarų indėlį į krašto kultūrinį ir istorinį paveldą bei minint jo 90-ąsias gimimo metines, visą vasario mėnesį Trakų viešojoje bibliotekoje veikia kraštotyros paroda, kurioje pristatoma jo biografija, darbai, parengti leidiniai.

Trumpa biografija

Romualdas Tinfavičius gimė verslininkų Pelagėjos ir Simono Tinfavičių šeimoje Biržų miestelyje. Jo tėvai turėjo parduotuvę, kuri vadinosi „Vitaminas“. Prasidėjus sovietų okupacijai, teko ją uždaryti ir persikelti gyventi į Pasvalio rajone esantį Talačkonių kaimą. Nuo 1946 m. Tinfavičiai įsikūrė Panevėžyje. 1962 m. Romualdas vedė matematikos mokytoją Juliją Robačevską ir po metų persikraustė į Trakus.

1950 m. Romualdas Tinfavičius įstojo į tuometinį Panevėžio hidromelioracijos technikumą, kuriame kartu mokėsi Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas. 1976 m. Romualdas baigė Lietuvos žemės ūkio universitetą (mokslinio agronomo laipsnis). 2001 m. tame pačiame universitete įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. Dirbo Žagarės MTS, Trakų kelių valdyboje inžinieriumi. Kelių sistemai jis skyrė net 42 savo gyvenimo metus.

Baigęs aktyvią profesinę veiklą, Romualdas Tinfavičius išliko glaudžiai susijęs su kelių sektoriaus bendruomene. Jis dalyvavo veteranų klubo „Kelininkas“ veikloje, bendradarbiavo leidžiant žurnalą „Lietuvos keliai“ – rengė publikacijas, dalijosi archyvinėmis nuotraukomis. Jo tekstai taip pat buvo publikuoti almanache „Trakų krašto literatai“.

Už ilgametį ir atsakingą darbą bei aktyvią visuomeninę veiklą Romualdas Tinfavičius buvo ne kartą įvertintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro, veteranų klubo „Kelininkas“, įmonės „Vilniaus regiono keliai“ padėkomis. Jam suteiktas kelininko veterano Garbės vardas.

Karaimų kultūros puoselėtojas

Būdamas karaimų tautos atstovu, jis nuo jaunystės domėjosi protėvių istorija, siekė ją populiarinti. Tad iš pradžių ėmęs ją kaupti, vėliau ja remdamasis rašė straipsnius Trakų rajono laikraštyje „Trakų žemė“, o 2013 m. VšĮ „Vorutos“ fondas išleido jo knygą „Nuo Juodosios jūros iki Trakų“. Leidinį sudaro laikraštyje „Trakų žemė“ 2009–2013 m. publikuoti Romualdo Tinfavičiaus straipsniai, supažindinantys su karaimų gyvenimo Lietuvoje aktualijomis nuo pat XIV a. iki mūsų laikų. Knygoje pristatomas karaimų materialusis ir nematerialusis paveldas, iškilūs tautos atstovai, minimi karaimų bendruomenės centrai Lietuvoje, jų iniciatyvos, renginiai. Šia knyga autorius siekė, kad plačioji Lietuvos visuomenė labiau domėtųsi karaimų, čia gyvenančių daugiau kaip 600 m., istorija, kultūra. Leidinio sutiktuvės vyko įvairiuose Lietuvos miestuose, kur rinkosi ne tik karaimų tautos atstovai, bet ir istorijai, kultūrų dialogui bei Lietuvos tautinių mažumų paveldui neabejingi skaitytojai, o Tautinių bendrijų namuose knygos pristatymo metu LRT televizijos režisierė Romena Ražinskaitė pažymėjo knygos reikšmę, jos įnašą į karaimikos mokslą (Tautinių bendrijų naujienos, 2024, Nr. 2 (49), p. 7). 2014 m. tuometė LR Seimo narė Dangutė Mikutienė Romualdui Tinfavičiui  įteikė padėką už karaimų tautos, kultūros ir tradicijų garsinimą ir saugojimą. 2015 m. jam įteiktas II laipsnio Kunigaikščio Vytauto Didžiojo apdovanojimas.

2014 m. Romualdas Tinfavičius neteko mylimos žmonos Julijos. Ji buvo karaimų poetė, mokytoja, karaimų kalbos puoselėtoja. Ji kūrė karaimų ir lenkų kalbomis, eilėse kalbėjo apie konkrečius žmones, gamtą, jausmus. Po žmonos mirties jis spintelėje rado velionės eilėraščius. Juos parodė ir savo kolegoms literatams, kurie ir patarė išleisti knygą „Saulė nusileido už Trakų pilies“. Dienos šviesą ji išvydo 2018 m. Poezijos ir prozos rinktinėje sudėti šilti eilėraščiai Julijos broliams, seserims, giminėms ir draugams, kuriuose poetė išreiškia savo meilę artimiesiems ir bičiuliams. Taip pat leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis iš Julijos ir Romualdo asmeninio gyvenimo bei poetės nėrinių darbų nuotraukomis, kurios parodo, kad Julija buvo ne tik puiki pedagogė, bet ir aktyvi visuomenės veikėja – net ir tapusi senjore, ieškojo, kaip save įprasminti.

2019 m. Romualdas Tinfavičius pelnė Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacijos I laipsnio medalį.

Bendra kultūrinė veikla

Romualdas Tinfavičius aktyviai bendradarbiavo su žmona Julija, kartu prisidėdami prie reikšmingų karaimų kultūros leidinių rengimo. Taip 1997 m. jie dalyvavo šešiatomio straipsnių rinkinio „600 metų karaimai Lietuvoje (1397–1997)“ rengime, kuris buvo skirtas karaimų ir totorių 600 metų atvykimo į Lietuvą sukakčiai paminėti. Tais pačiais metais pora rengė medžiagą jubiliejiniam leidiniui „Karaimų vyresniojo dvasininko, poeto Simono Firkovičiaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimas“, taip prisidėdami prie iškilių karaimų bendruomenės asmenybių atminimo įprasminimo.
Romualdo ir Julijos Tinfavičių bendra veikla liudija jų nuoseklų ir atsakingą darbą saugant bei viešinant karaimų tautos istorinę ir kultūrinę atmintį.

2016 m., minint Romualdo Tinfavičiaus 80-metį, Trakų viešosios bibliotekos kraštotyros fonde buvo eksponuojama šios poros archyvinė medžiaga, atskleidžianti jų gyvenimą, visuomeninę ir kultūrinę veiklą bei indėlį į karaimų paveldo išsaugojimą.

Romualdas Tinfavičius mirė 2021 m. rugpjūčio 29 d., palaidotas Trakų karaimų kapinėse.

The post Savo 90-ąjį gimtadienį būtų sutikęs Romualdas Tinfavičius – karaimų kultūros puoselėtojas appeared first on Voruta.

Elena Kučinskaitė-Žilinskienė – daugiau nei keturis dešimtmečius Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Tiltų padaliniui atsidavusi bibliotekininkė, kraštotyrininkė, Trakų rajono kultūros paveldo saugotoja. 47-eri jos darbo metai – tai ne tik knygų lentynos ir skaitytojų šypsenos. Tai – kruopšti senųjų dzūkų tradicijų, žodžių, papročių, fotografijų ir žmonių istorijų paieška bei įamžinimas.

Papasakokite skaitytojams trumpai apie save?

Gimiau ir augau Tiltų kaime (Trakų r.). Man jis labai brangus, nes ir tėvai, ir seneliai gyveno pačiame kaime. Ir pradinę mokyklą čia lankiau, paskui mokiausi Valkininkų vidurinėje mokykloje. Ją baigusi, įstojau į Vilniaus universitetą, į bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Įgijusi diplomą 1978 m. buvau paskirta į Trakų centrinę biblioteką (dabar Trakų rajono savivaldybės viešoji biblioteka) vyr. bibliografe.

Visuomet mėgau skaityti knygas, patinka fotografuoti. Su vyru Pranu užauginome dukrą ir du sūnus.

Kas jus atvedė į biblioteką? Ir ar prisimenate pirmąją savo darbo dieną?

Dažnai lankydavausi savo kaimo bibliotekoje, kurioje vedėja dirbo Marija Algė Armalienė. Ji mielai bendraudavo ir su vaikais, ir su jaunimu, ir su vyresnio amžiaus žmonėmis. Mes dalyvaudavome jos organizuojamose įvairiose koncertinėse programose, deklamuodavome eilėraščius, vaidindavome, dainuodavome. Mokykloje taip pat mielesni buvo ne tikslieji, o humanitariniai mokslai. Greičiausiai tai turėjo įtakos šios specialybės pasirinkimui. Beje, mano tėtis Juozas Kučinskas jaunystėje kurį laiką dirbo klubo-skaityklos vedėju, pats mėgdavo skaityti ir mus skatindavo gerai mokytis, siekti savo tikslų.

Pirmoji mano darbo diena buvo 1978 m. rugpjūčio 1 d. Kadangi gyvenau tame pačiame rajone, ankstų rytą iš kaimo autobusu atvykau į Trakų centrinę biblioteką. Direktorė Aldona Pilienė supažindino mane su bibliotekos kolektyvu. Mane paskyrė dirbti į Bibliografijos skyrių, į vyr. bibliografės pareigas. Skyriaus vedėja tuo metu buvo Austra Zapolskienė. Pakliuvau į labai gerą ir draugišką kolektyvą, buvau labai šiltai priimta ir globojama. Kartais tekdavo dirbti ir Aptarnavimo skyriuje, puikiai prisimenu jo vedėją Jadvygą Kulikienę. Trakų centrinėje bibliotekoje dirbau ketverius metus, 1982 m. pabaigoje grįžau į Tiltus, jau turėdama savo šeimą, ir nuo tada dirbu Tiltų padalinyje.

47-eri metai vienoje bibliotekoje – tai nepaprastai ilgas ir prasmingas kelias. Kaip per tuos dešimtmečius keitėsi biblioteka, skaitytojai, jų poreikiai?

Biblioteka iš kultūros namų pastato persikėlė į kitas, geresnes patalpas, į buvusios mokyklos pastatą. Kol veikė mokykla, po pamokų sulaukdavau daug smalsių vaikučių, kurie ne tik patys skaitydavo, bet ir skaitiniais aprūpindavo savo tėvelius. Knyga mūsų krašte buvo visuomet gerbiama ir reikalinga, bibliotekoje buvo didelis knygų ir periodinių leidinių pasirinkimas. Vykdavo Vaikų knygų savaitė, buvo organizuojami piešinių ir dailiojo skaitymo konkursai, viktorinos, literatūros valandėlės, rytmečiai, literatūros ir piešinių parodos. 2008 m. bibliotekoje įrengus viešąjį interneto prieigos tašką, 5 kompiuterizuotas darbo vietas, padaugėjo teikiamų paslaugų ir lankytojų, kurie nemokamai iki šių dienų gali naudotis internetu, užsisakyti elektronines paslaugas, bendrauti, dalyvauti kompiuterinio raštingumo, saugaus interneto mokymuose, reikiamą informaciją ir dokumentus atsispausdinti, nukopijuoti, nuskenuoti, gauti konsultacijas, atsakymus į bibliografines ir informacines užklausas. 2022 m. kompiuterinė įranga buvo atnaujinta.

Ilgai teko laukti kapitalinio remonto, bet pagaliau sulaukėme, šią vasarą įvyko atnaujintos bibliotekos atidarymas. Dabar džiaugiamės gražiomis, erdviomis patalpomis, o pirmąkart apsilankiusieji atnaujintoje bibliotekoje būna maloniai nustebinti įvykusiu pokyčiu – Tiltų padalinys tapo modernus, šiuolaikiškas.

Biblioteka šiandien – ne tik knygų, bet ir bendruomenės namai, kuriuose gausu renginių, veiksmo.

Biblioteka yra atvira visiems, norintiems pasirinkti knygą ar praleisti laisvalaikį, pabendrauti; mėgstantiems įvairias naujoves, mokymus, edukacijas. Bibliotekoje organizuojami susitikimai su rašytojais, menininkais, kraštiečiais, įdomiais žmonėmis, rengiamos literatūros ir meno kūrinių parodos, jų pristatymai, vyksta kūrybinės dirbtuvės, skaitytojai noriai dalyvauja skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“, renginiais pažymime Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, „Bibliotekų knygų Kalėdas“, Šiaurės šalių literatūros savaitę vyksta garsiniai knygų skaitymai. Biblioteka visada buvo ir yra svarbus kultūros, švietimo ir informacijos židinys, saugantis senąsias tradicijas ir skatinantis naujoves, telkiantis bendruomenę prasmingai leisti laiką.

Esate ne tik bibliotekininkė, bet ir kraštotyrininkė. Kada supratote, kad norite fiksuoti ir saugoti dzūkų paveldą?

Dirbant bibliografe tekdavo tvarkyti katalogus, kartotekas, tarp jų ir kraštotyros kartoteką, aprašinėti straipsnius, kuriuose rašoma apie visą Trakų rajoną, rasdavau ir straipsnių apie Tiltų kraštą, visuomet būdavo įdomu juos skaityti. Kraštotyra man visada buvo prie širdies. Dar nuo mokyklos laikų žinojau, kad Tiltų, Klepočių ir Vaikštenių kaimai yra vietinės reikšmės architektūros paminklai, kuriais domisi architektai, istorikai, etnografai. Apie tai buvo rašyta žurnaluose „Mūsų gamta“, „Statyba ir architektūra“, žinių rasdavau enciklopedijose, kai kuriose knygose. Kai pradėjau dirbti Tiltų bibliotekoje, norėjau sukaupti kuo daugiau rašytinės medžiagos apie gimtąjį kaimą, o vėliau ir apie jį supančius kaimus, užrašyti senolių prisiminimus ir pasakojimus, paieškoti medžiagos istorijos archyvuose, bažnyčios metrikose. Trakų rajono savivaldybė remdavo kultūros projektų vykdymą, tad galėdavau daugiau laiko skirti medžiagos paieškai ne tik knygose ir internete, bet ir pokalbiams su vietos gyventojais, krašto istorijos žinovais. Kai buvo sukaupta nemažai duomenų, pasakojimų, teko medžiagą susisteminti, padaryti prieinamą visiems besidomintiems krašto istorija, tradicijomis ir papročiais. Kas sukaupta, išleista atskiromis knygomis.

Turite išleidusi jau tris leidinius gimtajam Tiltų kraštui. Kuo kiekviena knyga yra išskirtinė, ką joje ras skaitytojas?

Kiekvieną knygą apibūdina jų pavadinimai. Pirmoji – „Gimtieji Tiltai ir jų žmonės“ (2004) buvo skirta Tiltų kaimo istorijai, įstaigų veiklai, materialinei kultūrai, gyventojams. Antroje knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ (2015) pasidalinau sukaupta istorine medžiaga apie Tiltų apylinkės 13 kaimų, jau ir išnykusių, bet palikusių pėdsaką vietovių pavadinimuose, gyventojų atmintyje. Ši knyga sulaukė didelio gyventojų ir kraštiečių susidomėjimo, nes daugeliui norėjosi sužinoti apie savąjį kaimą, kaip jis atrodė ankstesniais laikais ir koks jis yra dabartiniu metu, atrasti pažįstamus žmones, kai kuriuos net paskatino plačiau pasidomėti savo giminės šaknimis. Išleidus kraštotyros knygas apie kaimus, dar liko nemažai sukauptos medžiagos apie krašto gyventojų gyvenamąją aplinką, sodybas, darbus, šventes, tradicijas, papročius. Taip gimė trečioji knyga „Pasivaikščiojimas po senąjį dzūkų kaimą Tiltų krašte“ (2023). Ji buvo išleista Dzūkijos (Dainavos) metais, į ją pateko nemažai dzūkiškų žodžių ir mūsų krašte skambėjusių dainų tekstų.

Ar vietiniai žmonės noriai dalijosi savo albumais, nuotraukomis, daiktais, prisiminimais?

Dzūkai visiems žinomi kaip labai nuoširdūs ir geros širdies žmonės. Kadangi tai – mano gimtojo krašto žmonės, dauguma gerai pažįstami, o su kai kuriais susipažinau rinkdama medžiagą, visi, su kuriais teko bendrauti, labai nuoširdžiai skirdavo laiko savo pasakojimams, prisiminimams, rodydavo darbus, daiktus, atversdavo albumus, ieškodavo tinkamų nuotraukų, kai kurioms daugiau kaip šimtas metų.

Gal ateityje sulauksime ir ketvirtojo leidinio?

Kažkada mano geriausia draugė palinkėjo išleisti tris knygas. Tas palinkėjimas jau išsipildė. Kai kas linki ir ketvirtosios knygos…

Kokie Jūsų ateities planai?

Man biblioteka per tiek metų – kaip antri namai, į kuriuos gera sugrįžti. Kol jaučiuosi reikalinga ir galiu dirbti, dirbu. Su kraštotyra, matyt, nesiskirsiu niekada. Jeigu atrasiu ką nors nauja, pasidalinsiu su visais, kam įdomu.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

The post 47-erių metų kelionė kultūros labui: Elena Žilinskienė – dzūkiškosios istorinės atminties saugotoja appeared first on Voruta.

„Vorutos“ pokalbis su Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininke, Stasio Lozoraičio premijos laureate Gražina Viktorija Petrošiene. Istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 2, 2025 

Kokie keliai Jus atvedė į žurnalistiką?

Apie žurnalistiką pagalvojau dar besimokydama Viduklėje, paskutinėse klasėse. Sekėsi rašyti, džiugino ir pirmi bandymai publikuoti žinutes į savo rajoninį laikraštį. Bet labiausiai suintrigavo susirašinėjimas laiškais su tėčio giminaičiu, žurnalistu iš JAV. Įsivaizdavau, kad būdama žurnaliste galėsiu išvykti, pamatyti pasaulį. Tuo metu net negalėjau pagalvoti, kad štai dabar, jau senatvėje, tokiu savo pasirinkimu būsiu kažkieno apkaltinta ir išvadinta kolaborante. Anot priekaištautojo, jau stodama į žurnalistiką turėjau suprasti, kad dirbdama spaudoje savaime tarnausiu okupantams, rašysiu pagal jų reikalavimus. Deja, tuo metu svajonės buvo kitokios, labai jaunatviškos. O gal ir gilesnio suvokimo nebuvo. Nieko ir apie pačius žurnalistus, jų gyvenimą ir darbą taip pat nežinojome, nebuvo mados apie tai rašyti.

Kur pradėjote savo žurnalistinį kelią ir kokie buvo mokytojai?

Pirmos tikrosios pamokos buvo gautos Vilniaus universitete, iš senųjų mūsų dėstytojų, kurie ir anais laikais tikrai labai sumaniai mokėjo pasakyti tai, ką norėjo, ką turėjom ir privalėjom žinoti. Išvykus į pirmąsias praktikas prasidėjo ir pirmieji nusivylimai. Atsimenu, pasirinkau arčiau namų Raseinių leidžiamą „Naują Rytą“. Griebiausi entuziastingai vienos, kitos temos, bet… Man delikačiai būdavo paaiškinama, kodėl tų temų geriau neliesti. Mat visi čia susipynę giminystės, darbo ryšiais, o aš lendu ne į savo daržą. Pamenu, redkolegijos susirinkime „protestuodama“ paklausiau: „Gal bus paprasčiau, jei pasakysite apie ką galima rašyti?“ Nusiraminimui (nuo vaikystės buvau arši kovotoja už teisybę) kurį laiką gavau redaguoti ir tvarkyti skaitytojų laiškus. Tačiau ir rajoninėje spaudoje turėjau daug gerų pamokų, mat tu čia esi matoma, arti tų žmonių, apie kuriuos kalbi, pasakoji. Stengiausi stebėti, kaip dirba patyrę kolegos. Išmokau prieš kiekvieną užduotį visada pasidaryti „namų darbus“. Buvo, kad ir prisvildavo koks blynas, bet savo pasirinkimu nenusivyliau.

Žinome, kad visas Jūsų žurnalistinis kelias sukosi Kaune. Gal galima prisiminti bent dalį jo, tuos žmones, leidinius ir t. t.?

Pamenate, buvo tokie daugiatiražiniai laikraštukai. Kolegė iš miesto dienraščio pasiūlė padirbėti viename iš jų – statybininkų laikraštyje „ Statybų pastoliuose“, mat mums, jaunai šeimai, jau labai reikėjo ir savo gyvenamojo būsto. Čia praleisti metai, sakyčiau buvo dar geresnė mokykla nei rajoniniame laikraštyje. Mada ir reikalavimas rašyti apie darbo pirmūnus, ordininkus išmokė visokių subtilybių, atsakomybės, nes čia jau tikrai turėjai tarnauti laikmečiui, tačiau tuo pačiu ir būti sąžiningas sau, o dar labiau – jaustis atsakingam prieš tą žmogų: neužgauti, nepažeminti, gerbti ir paisyti jo prašymų, jei kas buvo pasakoma „ne spaudai“. Svarbiausia, kad su visais tais soclenktynių reikalais nepadarytum jo pajuokos objektu prieš bendradarbius, artimuosius. Visada laukei ir jaudinaisi, kad redaktorius neišbrauktų tau svarbios ir reikšmingos frazės, o dar labiau, kad neprirašytų idėjinės įžangos ar pabaigos.

Čia bedirbant padvelkė pirmieji Sąjūdžio vėjai. Tuo metu toks „kietas partietis“ mūsų redaktorius išėjo į pensiją, atsikvėpėme. Džiaugėmės, kad ir tame mažame laikraštėlyje jau galėjome skelbti rašinius apie tremtinius, Bažnyčios gyvenimą, Atgimimą ir kitus svarbius to meto įvykius. Atrodo, jau nebereikėjo nešti parengto numerio cenzoriams į vadinamąjį „gorlitą“. Redakcijos kambarėlis tapo ir Sąjūdžio žmonių susibūrimo vieta. Puikiai prisimenu, kaip į Atgimimo veiklą greitai „įsisuko“ politinio švietimo, partkomo žmonės. Atmintin įstrigo ir greitas tresto „prichvatizavimo“ procesas. Dingo trestas, neliko laikraščio. Kas mokėjo, nesnaudė, o paskui visa kaltė buvo suversta kitiems.

Dar norėčiau prisiminti, kad nuo kokių 1979-ųjų kolegos Kaune buvom susibūrę į Jaunųjų žurnalistų sekciją. Tą jaunumo metų cenzą pratęsėme iki 35-erių, nes veiklos turėjome nemažai. Vadovavo mums šviesaus atminimo LRT Kauno redakcijos žurnalistas Raimondas Yla. Susiburdavome ir tuometinėje „ Kauno tiesoje“, pas kolegą Kazį Požėrą. Turėjome visokiausių idėjų bendrai veiklai, buvo apie ką pasikalbėti, diskutuoti. Neišsiskyrė mūsų keliai ir vėliau. Šviesaus atminimo Kazys tapo pirmuoju Stasio Lozoraičio premijos laureatu iš Kauno. Ten dirbusios kolegės Regina Pupalaigytė, Jadvyga Gavenavičienė iki šiol aktyvios LŽD narės. Regina 2023 m. tapo S. Lozoraičio premijos laureate, Jadvyga šiuo metu yra LŽD Kauno skyriaus pirmininkė.

Kuo skiriasi žurnalistinis darbas iki 1990-ųjų ir po jų, dabar?

Reikėtų plačiau kalbėti apie tą virsmo procesą 1989-aisiais, 1990-aisiais, kol dar gyva jame dalyvavusi karta. Nes pamažu prisiminimai blėsta, o kai kas ir prisiminti gal nenori. Tuo metu netikėtai buvau pakviesta padėti atkurti prieškaryje populiarų laikraštį „Ūkininko patarėjas“. Taip susiklostė, kad šiame steigėjų ir leidėjų entuziastų būrelyje buvau viena baigusi žurnalistiką, ir nors jau turėjau šiokios tokios patirties, sunku nusakyti tą jausmą, kai staiga pats tampi atsakingas už viską – ir situacija aplink nauja, ir apsisprendimas imtis tokio darbo visai nuo nulio buvo nelengvas, bet labai viliojantis. Reikėjo suburti kolektyvą, įsigilinti į tuo metu sudėtingą ir labai jautrią žemės ūkio situaciją. 1989-aisiais, prieš pat Kalėdas, pavyko išleisti pirmą numerį. Po redakcijos stogu prieglobstį rado entuziastai, norintys atkurti įvairias žemės ūkio organizacijas. Redaktorius Vytenis Neverdauskas aktyviai įsitraukė į šių organizacijų atkūrimą, dalyvavome ir mes, visas kolektyvas. Taip atsikūrė Žemės ūkio rūmai, Ūkininkų sąjunga, Jaunųjų ūkininkų rateliai, Lietuvos ūkininkių draugija, Susitvėrė Žemės savininkų sąjunga ir kitos organizacijos. Norėjosi visur dalyvauti, suspėti. Visa Lietuvėlė buvo išvažinėta, visur buvome laukiami. Sutikdavo redakcijos žmones pagarbiai, pasitikėdavo. Jau daug vėliau, menu, net krūptelėjau pirmą kartą išgirdusi palyginimą „žiniasklaida – purvasklaida“. Kodėl sušlubavo pasitikėjimas spauda? Manau, daugelis neišlaikė laisvos spaudos egzamino.

O kai aplink naujas gyvenimas, noras buvo visur suspėti, dalyvauti mitinguose, paskaityti Sąjūdžio spaudą, viską įamžinti, įsiminti. Ne visų kolegų požiūriai sutapo – buvo nemažai atsargumo, abejonių, netgi gan atvirų perspėjimų „per daug neįsijausti…“ Dabar gal ne vienas to ir prisiminti nebenori, nes laisvės vėjai išvertė abejonių barikadas. Buvo įdomu matyti, kaip sudėtingesniais, pavojingesniais momentais ne vieno pasiryžimas pastebimai išgaruodavo. Pamenu, rugpjūčio pučo dienomis staiga „pradingo“ visi laikraščio apžvalgininkai… Nurimus įvykiams ir vėl kaip niekur nieko ramiai pravėrė redakcijos duris.

Apie žurnalistinio darbo skirtumus tuomet ir dabar jau sunku ir kalbėti, ir lyginti. Pasakysiu labai trumpai: kiekvieną darbą turi dirbti profesionalai, specialistai. Atgimimo metais žurnalistikos griebėsi daugelis – tie, kam buvo svarbu išsisakyti, rašyti, kas turėjo galimybę sukurti ar atkurti kokį leidinį, tačiau apie jokį profesinį išsilavinimą nėjo kalba. Suklestėjo ir komercinė spauda, pasirodė pirmieji bulvariniai laikraščiai. Deja, tiek laisvės, tiek laisvos spaudos egzaminą išlaikė ne visi.

Gal galite ką nors prisiminti apie 1990-uosius, kaip tie vėjai Jus pustė?

Džiaugiausi būdama visų šių įvykių liudininke, stebėtoja, dalyve. Dar buvo maži vaikai, o šeimai vis mažiau likdavo laiko. Jaučiuosi juos labai nuskriaudusi. Laikraštį maketavome Vilniuje, „Respublikos“ redakcijoje, vieninteliu jų kompiuteriu. Tai irgi buvo stebuklas! Nebuvo kada pavargti, jauni buvome, tad laiko numigti kartais užtekdavo tik keliaujant traukiniu pirmyn atgal. Labai įsitraukiau į kaimo moterų organizacijos veiklą, padėjome visokiais būdais joms atkurti ir sustiprinti Lietuvos ūkininkių veiklą. Neįmanoma pamiršti, kokie sunkūs buvo pirmieji sugrįžtančių dirbti savo tėvų žemę žmonių žingsniai. Kaip skaudu tuomet buvo matyti jauną moterį, savo mažus vaikus migdančią pogulio po traktoriaus priekaba, nes jokio būsto virš galvos dar nėra – tik žemė ir begalinis noras ją dirbti patiems. Ne visiems sekėsi taip, kaip norėjosi, ne visiems palankios buvo sąlygos ir ne visuomet teisingi valdžios sprendimai. Dar liūdniau buvo matyti ir pirmuosius bankrutuojančius ūkininkus.

Redakcija plėtėsi, Atgaivinome leidinį moterims ir šeimai „Šeimininkė“. Jis tapo labai populiarus, o tiražas neįtikėtinai didelis, net per 300 tūkstančių egzempliorių. Leidome patarimų knygeles, kalendorius ir kitką. Ateidavo dirbti specialaus išsilavinimo neturintys žmonės, tad buvo svarbu ugdyti kolektyvo profesionalumą. Savo kieme dideliu pranašu nebūsi, tad kilo mintis kviestis Universiteto dėstytojus į redakciją: klausydavomės jų paskaitų, įžvalgų, sulaukdavome konkrečių pastabų, patarimų. Džiaugiuosi, kad ir purtomas įvairių sukrėtimų „Ūkininko patarėjas“ išsilaikė, šiemet mini leidinio šimtmetį nuo jo įkūrimo datos.

Jūs esate viena iš tų, kurie atkūrė Lietuvos žurnalistų draugiją, iki šiol nuolat turite čia visuomeninių pareigų. Prašytume prisiminti tą kelią.

LŽD atkūrimo organizatoriai buvo vilniečiai. Tačiau nuo pirmų dienų stengėmės įsijungti į šį sąjūdį. Aš asmeniškai, dirbdama laisvame ir nepriklausomame leidinyje, niekaip negalėjau suprasti kolegų, besiskundžiančių valdžios kišimusi į spaudos reikalus. Mes ir kiti savarankiški leidiniai to nepatyrėme, nes visais įmanomais būdais, tiek rodant teigiamus persitvarkymo pavyzdžius, tiek kritikuojant daromas klaidas, norėjome palaikyti nepriklausomos, demokratinės valstybės pirmuosius žingsnius, jos siekius, vertinti įvykius objektyviai. Tačiau buvo ir kita linija – aštriai kritikuoti, nepasitikėti, kaltinti. Štai tuomet ir išsiskyrė žurnalistų ir leidėjų keliai. Manau, tai buvo teisinga. Po atkuriamosios LŽD konferencijos nutarėme pasirašyti atvirą kreipimąsi, kad paliekame tuometinę jau Lietuvos žurnalistų sąjungą. Po renginio visi pasklido, tų mūsų parašų tebuvo tik kelios dešimtys. Nepamenu, kuris dienraštis atspausdino ir mūsų pavardes. Ilgai buvome krikštijami kolegų „teisuoliais“ ir visokiais kitokiais aštresniais epitetais. Tačiau ši takoskyra tuomet, manau, buvo reikalinga, nes kiekvienas pagaliau galėjome ir privalėjome pasirinkti kur ir su kuo dirbti. Kaip ir apskritai dabar šiame darbe – gali tarnauti užsakovams, gali dirbti vedamas padorumo ir žurnalistinės etikos.

Nuo Draugijos atkūrimo pradžios dalyvauju jos veikloje, buvau renkama į Centro valdybą, o vėliau, Romai Grinbergerienei pasitraukus iš pirmininkės pareigų, teko imtis ir vadovavimo. Būtent jos buvau paskatinta neatsisakyti pareigų; nežinau kodėl, bet ji manė, kad žmogui iš Kauno pavyks labiau suburti bendruomenę: „Mes, vilniečiai, esam labiau susipriešinę, pilni asmeninių ambicijų. Tu mokėsi išlaikyti draugiją“. Paėmiau į širdį jos žodžius, visuomet prisimenu tą vienybės ir įsiklausymo palinkėjimą. Su pertraukomis ir tęsiu šias pareigas, vis norėdama, kad kuo greičiau jaunimas perimtų mūsų, vyresniųjų, darbus.

Gal pasakytumėte, kur labiausiai patiko dirbti (kokiuose leidiniuose) ir kokie lieka gražiausi prisiminimai?

Ne tiek daug leidinių mano gyvenime, nes kur jau pradedu, tai ten ir neriu visa galva į darbą. 2005 – aisiais buvau pakviesta į kultūros ir meno savaitraštį „Nemunas“. Leidiniui iš žurnalo virtus savaitraščiu prireikė ne tik rašytojų žodžio, bet ir žurnalistinės patirties. Užsibuvau ir čia. Tas laikmetis vėl buvo gana įdomus, nors ir nelengvas. Visi pasinėrė į verslus, o kultūrai dėmesys labai buvo sumažėjęs, finansavimas leidiniams taip pat minimalus. Žurnalo skaitytojams teko priprasti prie pasikeitimų, nes savaitraštyje atsirado naujų temų, publicistikos, daugiau dienos aktualijų, reportažų, greitos informacijos apie parodas, premjeras, knygų pristatymus. Tada to labai reikėjo, nes didieji leidiniai mažiausiai tam skyrė dėmesio. Ir vėl kelionės, susitikimai, naujos pažintys, rūpestis leidinio sklaida. Man, buvusio vargonininko, o vėliau muzikos mokytojo, chorvedžio vaikui, toks gyvenimas nuo vaikystės buvo arti širdies. Džiaugiausi tuo pačiu metu galėdama kiek patalkinti ir „Marijos radijui“, pakalbinti laidose meno, kultūros žmones.

O kai savaitraščiui radosi galimybė vėl tapti kvadratiniu mėnesiniu žurnalu, buvo jau pats laikas pasinaudoti tuo senai užtarnauto poilsio statusu ir pagaliau rasti laiko sau. Tačiau ir vėl neatsispyriau netikėtam pasiūlymui: teko dar keletą metų padirbėti žurnalo „Rasos“ redaktore. Juokiausi pati iš savęs, kad, užuot puoselėjus savo seną sodybėlę prie Jiesios, mokau kitus dirbti sode, darže, gėlyne, saugoti ir gražinti aplinką, rūpintis ekologija… Bet buvo labai įdomu, ypač dirbti su jaunu kolektyvu. Mano patirtis ir jų išmanumas puikiai suderėjo, sekėsi išlaikyti gerą, kūrybingą atmosferą kolektyve, su autoriais. Apskritai visuomet savo darbe laikiausi taisyklės ir mokiau to jaunesnius – gerbti savo skaitytoją, laikytis profesinės etikos. Tad ir prisiminimai gražiausi tie, kai leidinys buvo skaitomas, prenumeruojamas, skaitytojų mylimas ir vertinamas.

Kokios rimčiausios dabar yra žurnalistikos problemos, kuo rūpinatės? Juk Jūs matote, kaip dabar dirba Lietuvos žurnalistai.

Ir matau, ir girdžiu. Kartais džiaugiuosi, o kartais labai liūdžiu. Džiaugiuosi dabartinėmis galimybėmis, kurias turi žurnalistai savo darbe ir jas išnaudoja profesionaliam darbui. Tos galimybės kaip diena ir naktis skiriasi nuo ano laikmečio, kai pradėjo dirbti mano karta. Ir liūdžiu, kai nepaisant visos pažangos, dirbama yra itin aplaidžiai, neprofesionaliai, nesąžiningai konkuruojant, o gal tiesiog nesuvokiant savo profesijos vaidmens ir atsakomybės. Stebiu kolegų darbą kaip vartotoja, bet turiu galimybę į kai kuriuos dalykus pažvelgti iš vidaus. Jau kuris laikas esu deleguota nuo LŽD į Visuomenės informavimo etikos komisiją. Čia suplaukia gyventojų ir organizacijų skundai dėl įvairių „Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso“ pažeidimų žiniasklaidoje. Ši komisija yra įkurta kaip žurnalistų bendruomenės savitvarkos institucija, siekianti užtikrinti žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, o žurnalistus ir informacijos skleidėjus įpareigojanti etiškai skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Todėl iš darbo patirties šioje komisijoje labiausiai liūdina tie dalykai, per kuriuos matai, kad yra griaunamas didžiausias informavimo priemonių turtas – tai pasitikėjimas, kurį sukūrė ne tik dabarties žurnalistai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį.

Labai norėčiau, kad mūsų, žurnalistų, bendruomenė suprastų savo profesinę pareigą ir atsakomybę už žodžio, informacijos laisvę kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės institutų. Dar daugiau vilčių dedu į jaunimą. Todėl negaliu nepasidžiaugti, kad jau trečias dešimtmetis LŽD ne tik teikia savo kasmetinę Stasio Lozoraičio vardo premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ (premijos ilgamečiai mecenatai yra ūkininko Kazio Starkevičiaus šeima), bet pastaraisiais metais įsteigė ir Kazio Lozoraičio vardo stipendiją žurnalistikos studentams (stipendijos mecenatas – prodiuseris ir kūrybos namų „Elitaz“ įkūrėjas Gediminas Jaunius). Būsimieji žurnalistai aktyviai dalyvauja šiame konkurse, o tai reiškia, kad jiems yra svarbios spaudos tradicijos, tikrosios gyvenimo vertybės.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ ir Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

The post Stasio Lozoraičio premijos laureatė Gražina Viktorija Petrošienė: „Kiekvieną darbą turi dirbti profesionalai“ appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, Trakų viešosios bibliotekos informacijos specialistė, www.voruta.lt

Spalio 15 d. Trakų viešojoje bibliotekoje buvo surengtas vakaras, skirtas paminėti Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ 35-erių metų leidybos jubiliejų. Į renginį susirinko ne tik redakcijos darbuotojai ir kolegos, bet ir draugai bei bičiuliai.

Jo metu leidinio istoriją prisiminė vyr. redaktorė Irma Stadalnykaitė. Susirinkusiesiems ji priminė, kad „Voruta“ buvo įsteigta 1989 m. spalio 24 d., įkvėpta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio. Visą laiką laikraštyje buvo spausdinamos lietuvių tautinį tapatumą, visuomenės pilietiškumą, kritinį mąstymą, sąmoningumą skatinančios ir ugdančios publikacijos įvairiomis Lietuvos istorijos temomis. Per trejų dešimtmečių gyvavimo laikotarpį „Voruta“ įgijo nemažą būrį ištikimų bendraminčių ir skaitytojų. Taip 2020 m. ji virto Lietuvos istorijos žurnalu, kuris dabar leidžiamas keturis kartus per metus, kas 3 mėn.

Renginio metu svarbiausiomis įžvalgomis pasidalijo žurnalo steigėjas, leidėjas ir redaktorius Juozas Vercinkevičius, pirmiausia paaiškinęs leidinio pavadinimo atsiradimo kilmę: „Laikraščio, o vėliau žurnalo pavadinimo krikštatėviais tapo labai garsūs Lietuvos mokslo darbuotojai. Tai pirmiausia habil. dr. Kazimieras Garšva, akademikas Zigmas Zinkevičius (1925–2018), prof. Edvardas Gudavičius (1929–2020), akademikas Antanas Tyla (1929–2018). Buvo daug diskutuota, norėta suteikti leidiniui Šalčios ir kt. vardus“. Taip pat redaktorius papasakojo, koks buvo nelengvas leidybos kelias ir padėkojo visiems leidinio rėmėjams, tarp kurių – Trakų rajono savivaldybė, Medijų rėmimo fondas, Tautos fondas (JAV), Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga bei giminaitis Viktoras Jencius su sutuoktine Žiedūna, Birutė Žemaitienė ir kt.

Renginyje dalyvavęs žurnalo bendradarbis gyd. Viktoras Jencius pasidalijo labiausiai jam įsimintinomis akimirkomis iš daugiau kaip trejų dešimtmečio bendradarbiavimo. Jį „užkabino“ jau pirmasis laikraščio „Voruta“ numeris, kadangi jo puslapiuose jis pamatė aukštadvariečio Tado Mongirdo straipsnį – jo prisiminimus apie Donatą Malinauską.

Jubiliejaus proga surengtame susitikime dalyvavo ir Trakų rajono savivaldybės mero Andriaus Šatevičiaus sveikinimus perdavė vicemerė Jolanta Abucevičienė su mero patarėja Evelina Kislych-Šochiene. Taip pat gražius sveikinimo žodžius „Vorutos“ kolektyvui sukakties proga skyrė LR Seimo narys Kęstutis Vilkauskas, Trakų seniūnijos seniūnė Vilma Puišienė, rašytojas, buv. Trakų rajono savivaldybės meras Edmundas Zenonas Malūkas, buv. ilgametis Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas, Trakų rajono literatų brolijos „Aukuras“ pirmininkė Teresė Balkutė-Zolotuchinienė, kraštietė Gražina Mongirdienė, amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ maitinimo paslaugų profesijų mokytoja Jolanta Veličkienė, Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos direktorė Rima Blikertienė su pavaduotoja ugdymui Stase Masilioniene bei mokytoja Nijole Česnulevičiene, taip pat Trakų viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Banevičienė ir kt. susirinkusieji. Tai buvo šiltas ir jaukus vakaras.

Taip pat primename, kad Trakų viešojoje bibliotekoje iki lapkričio 7 d. veikia literatūros ir spaudinių paroda „Vorutai – 35“. Joje eksponuojami VšĮ „Vorutos“ fondas išleisti leidiniai. Kviečiame apsilankyti!

Taip pat primename, kad Trakų viešojoje bibliotekoje iki lapkričio 7 d. veikia literatūros ir spaudinių paroda „Vorutai – 35“. Joje eksponuojami VšĮ „Vorutos“ fondas išleisti leidiniai. Kviečiame apsilankyti!

Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ vyr. redaktorės Irmos Stadalnykaitės kalba, pasakyta renginio metu:

Atgimimo bei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkvėptame ir 1989 m. spalio 24 d. įsteigtame nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“ visą laiką buvo spausdinamos lietuvių tautinį tapatumą, visuomenės pilietiškumą, kritinį mąstymą, sąmoningumą skatinančios ir ugdančios publikacijos įvairiomis Lietuvos istorijos temomis. Nuo pat pirmo „Vorutos“ numerio iki šių dienų nagrinėjama Lietuvos Bažnyčios, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto, Rytų Lietuvos, etninių lietuvių žemių istorija, Lietuvos valstybingumo ir santykių su kaimyninėmis valstybėmis istorija ir raida, skiriama daug dėmesio Pirmosios Respublikos, Lietuvos Sąjūdžio istorijos ir Lietuvos pasipriešinimo okupaciniams režimams, partizaninio karo pasakojimams.

„Vorutos“ turiniu siekta paneigti okupacijos metais suformuotus netikros Lietuvos istorijos stereotipus, atskleisti klastotes, gilinti Lietuvos istorijos žinias ir ugdyti visuomenės pasididžiavimą tautos, valstybės istorija. Džiugu, kad surinktus „Vorutos“ numerių komplektus, nuo pat pirmojo numerio, turi ne vienas sąjūdininkas, taip pat dėl vieno kito komplekte trūkstamo numerio į redakciją kreipiasi ir nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios, brendusios kartos atstovai, prie leidinio rengimo prisideda nauji autoriai, jauni istorikai ir kultūrininkai.

Po 30-ies leidybos metų, kai jau buvo surinktas nemenkas ištikimų skaitytojų ratas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio lietuvių bendruomenėse, „Vorutos“ laikraštis tapo žurnalu ir tai tarsi žymėjo naują kokybės laiptelį. Išleidus 866 numerius, nuo 2020 m. kovo vietoj laikraščio keturis kartus per metus imtas leisti istorijos ir publicistikos žurnalas tokiu pačiu pavadinimu. Jau man nebeprisidedant, praėjusį mėnesį pasirodė 885 šio vienintelio Lietuvos istorijos žurnalo numeris.

2015 m. balandį pasirašius sutartį su Tautos fondu (JAV), buvo pradėtas leisti Rytų ir Pietryčių Lietuvos mokykloms skirtas „Vorutos“ priedas „Tėviškės aušra“. Šis priedas išliko ir žurnale. Jame spausdinamos publikacijos apie lietuviškų mokyklų gyvenimą, istoriją, jame siekiama atskleisti, su kokiais iššūkiais susiduria švietimo įstaigos, saugodamos bei stiprindamos ugdytinių nacionalinę savimonę, etnokultūrinę tapatybę, istorinę atmintį ir pilietiškumą.

Ne viena „Vorutos“ publikacija vėliau virto didesnės aprėpties leidiniu. „Vorutos“ leidykla, o vėliau fondas, nuo 1992 m. leido ir knygas. Per šiuos visus metus buvo išleista daugybė knygų, tarp jų autorių – ir „Vorutos“ bei „Trakų žemės“ publikacijų autoriai. Knygos taip pat buvo pristatytos šioje bibliotekoje ir papildė jos fondą.

Į žurnalo leidybos darbą tiesiogiai ar netiesiogiai, įvairiais būdais įsitraukia daugybė žmonių, todėl šiandien noriu juos visus pasveikinti – visus esamus ir būsimus autorius, bendradarbius ir, žinoma, skaitytojus, juk be Jūsų visų nebūtų ir leidinio. Aukite, tęskite ir skleiskite!

The post Lietuvos istorijos žurnalui „Voruta“ – 35 appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, Trakai, www.voruta.lt

Liepos 8–12 d. Trakuose jau penktą kartą vyko Lietuvos karaimų vaikų dienos stovykla „Kujaščech“ (liet. „Saulutė“) 5–12 m. vaikams. Didžioji dauguma jų dalyvavo nebe pirmą kartą, o kai kurie – ir visus penkis kartus.

2020-aisiais karaimų bendruomenės nariai nusprendė atgaivinti vaikų dienos stovyklos idėją. „Vaikystėje mums tėvai organizuodavo tokias pat stovyklas. Iki šiol esame išsaugoję gražius, šiltus prisiminimus, tad nutarėme, kad tai būtų puiki mintis kažką panašaus surengti ir mūsų vaikams, dukterėčioms ir sūnėnams bei perduoti tą patirtį, kurią esame įgiję patys, – apie stovyklos atgaivinimo idėją pasakojo viena iš jos organizatorių Viktorija Narmontienė. – Džiugu, kad šią iniciatyvą labai palaiko visa Lietuvos karaimų bendruomenė.“

Pagrindinis stovyklos tikslas – išsaugoti ir puoselėti karaimų kalbą ir kultūrą. „Norime skatinti ir ugdyti tautinę bendrystę, mokyti vaikus protėvių kalbos bei tiesiog burtis į bendruomenę, – atskleidžia Viktorija Narmontienė. – Jaunajai kartai reikia progų tai daryti. Ten mezgasi draugystės, vaikai bendrauja ir už stovyklos ribų, kasmet jos laukia.“

Siekiant išlaikyti balansą tarp pramogų ir mokymosi, stovyklos organizatoriai parengė atraktyvią ir įdomią penkių dienų programą. Kiekvieną rytą vaikai pradėdavo nuo mankštos. Po to jie būdavo padalijami į dvi grupes. Kol vienus mokytoja Diana Lavrinovič mokė karaimų kalbos, kiti buvo pasinėrę į šokio discipliną su mokytoja Diana Fedorovič. Po priešpiečių grupės susikeisdavo vietomis. Pasibaigus pietums vaikams būdavo rengiamos pramogos. Pavyzdžiui, jiems daug linksmų emocijų sukėlė DJ dirbtuvės, kurių metu jie mokėsi miksuoti mėgstamiausius muzikinius kūrinius su profesionalia didžėja Monika Seta. Taip pat stovyklos metu vaikams vyko ir kibinų kepimo edukacija.

Trakai garsėja nuostabiu kraštovaizdžiu, ežeringomis vietomis ir visur jaučiama istorine atmosfera, tad nenuostabu, kad vieną dieną stovyklautojai turėjo pramoginę išvyką į Užutrakio dvaro parką.

Ne ką mažiau įsimintina buvo ir kelionė į Energetikos ir technikos muziejų Vilniuje bei edukacija Virsmo salėje, kur vaikai nemažai sužinojo apie elektros gamybos būdus. Jie taip pat išmėgino šiuolaikiškas interaktyvias priemones ir judriuosius žaidimus.

Priešpaskutinė stovyklos diena buvo daugiau skirta pasiruošti kitą dieną vykstančiam stovyklos baigiamajam renginiui – buvo dėliojama programa. Taip pat visi apsilankė kenesoje. Nors vaikai ir taip dažnai lankosi maldos namuose, bet karaimų tautos atstovas Jurij Špakovskij papasakojo plačiau, kaip reikia čia elgtis, kaip melstis ir atskleidė kitus svarbius dalykus.

Liepos 12-ąją vyko stovyklos uždarymo koncertas. Vakare visa karaimų bendruomenė susirinko Trakų Pusiasalio pilies kieme, už ką yra dėkingi Trakų istorijos muziejaus administracijai (direktorė Alvyga Zmejevskienė), kad juos įleido ir buvo galima surengti koncertą tokioje gražioje aplinkoje. Pagrindinis dėmesys uždarymo programoje buvo skirtas karaimų liturginėms šventėms. Vaikai pasakojo apie jų svarbą, karaimų kalba deklamavo eilėraščius ir dainavo. Vienas dalyvis labai gražiai griežė smuiku. Taip pat tą vakarą debiutavo ir naujai suburtas karaimų vaikų šokio kolektyvas (vadovė Katerina Voropaj). Visi kolektyvo nariai buvo ir stovyklos dalyviai. Taip pat renginyje dalyvavo ir animatorius, kuris buvo parengęs vaikams edukaciją, kurios metu jie turėjo surasti lobį.

Bet koks puikus sumanymas reikalauja tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių. „Labai didelę moralinę paramą jautėme iš visos bendruomenės ir pačių tėvų. Kaskart, kai organizuojame stovyklą, nors ir nėra lengva, būna smagu jausti tėvų palaikymą ir jų džiaugsmą, kad tokia iniciatyva vyksta. Tai mus labai motyvuoja kiekvienais metais vis organizuoti ir ieškoti būdų, kaip visus suburti. Daug morališkai ir finansiškai prie stovyklos organizavimo prisidėjo Lietuvos karaimų kultūros bendrija (vadovė dr. Karina Firkavičiūtė) ir Lietuvos karaimų religinė bendruomenė (vadovas Jurij Špakovskij). Taip pat esame dėkingi už finansinę paramą „Fundacja Karaimskie Dziedzictwo“, Tautinių mažumų departamentui prie LR Vyriausybės. Vaikus visą stovyklos laiką maitino karaimų tautinių patiekalų restoranas „Kybynlar“. Taip pat mus rėmė UAB „Vilniaus citma“, UAB „Osama“. Dar kartą norime padėkoti už bendradarbiavimą Trakų istorijos muziejaus administracijai“, – pasakojo Viktorija Narmontienė.

Savaitė vaikams buvo labai intensyvi ir nuotaikinga. Jie ne tik puikiai praleido laiką, bet ir pasisėmė naujų žinių bei įgūdžių. Stovyklos organizatoriai tikisi, kad šie šilti prisiminimai stovyklautojus lydės dar ilgą laiką, o užsimezgusios draugystės niekada nenutrūks.

The post Karaimų vaikų dienos stovyklai „Kujaščech“ – 5-eri metai appeared first on Voruta.

Šiemet dienos šviesą išvydo dvikalbė (lietuvių ir rusų k.) Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centro vadovo dr. Grigorijaus Potašenko knyga „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“[1]. Leidinio autorius ne vienerius metus tyrinėja sentikystės istoriją Lietuvoje ir ne tik – yra paskelbęs nemažai monografijų, studijų, straipsnių[2], o šis naujausias jo veikalas apžvelgia Daniliškių sentikių bendruomenės gyvenimą Lietuvoje nuo jų įsikūrimo XVIII a. iki mūsų dienų, atskleidžia bendruomenei iškylančius iššūkius skirtingais istorijos laikotarpiais bei pristato jų maldos namams – Šv. Trejybės cerkvei – tekusius likimo smūgius.

Truputis istorijos

Daniliškių sentikių bendruomenės (Trakų r.) istorijos ištakos siekia dar XVIII a. Tai yra seniausia sentikių bendruomenė Vilniaus krašte, iš pradžių priklaususi fedosejininkų atšakai (nepripažįstančiai Santuokos sakramento), vėliau, nuo XIX a. vid., – pomorams (pasisakantiems už santuoką). Sentikiai po patriarcho Nikono reformų[3] (XVII a. vid.) Rusijoje buvo persekiojami dėl išpažįstamo tikėjimo – jie turėjo palikti gimtuosius namus ir ieškoti prieglobsčio svetur, dažniausiai kaimyninėse valstybėse. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) jie apsigyvendavo rytinėse ir vakarinėse dalyse, atkampiausiose vietose, prie upių ir ežerų. Pirmoji sentikių cerkvė pastatyta 1710 m. Puščioje (dabar – Rokiškio r. savivaldybė), o Daniliškių bendruomenė, spėjama, įsteigta XVIII a. trečiajame dešimt., nors žinių apie tai ir nėra daug. Remiantis kai kuriais duomenimis, 1817 m. pirmą kartą paminėta sentikių cerkvė, pastatyta Romerų valdose. Vėliau ši cerkvė sudegė, nes XIX a. pasiturintis sentikis Jakovas Rancevas skyrė lėšų „didelei cerkvei“, po kurio laiko sudegusiai, pastatyti (arba perstatyti). Gali būti, kad tai buvo Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė. Paskui jos vietoje pastatė naują cerkvę „Švenčiausiosios Trejybės ir Švenčiausiosios Dievo Motinos Užtarėjos garbei“ (taip ji pavadinta 1931 m. rašte), kuri ir stovi Daniliškėse.[4]

Daniliškių sentikių bendruomenės „aukso amžiumi“ laikomas laikotarpis nuo 1905 iki 1914 m., kai jai priklausė daugiau nei tūkstantis parapijiečių. 1913 m. dalis jų bendruomenės įkūrė Salkininkų sentikių bendruomenę (Trakų r.), kuri nuo jų nutolusi 10 km atstumu. Žinoma, vėliau prasidėjęs Pirmasis pasaulis karas (1914–1918) turėjo įtakos tikinčiųjų skaitlingumo sumažėjimui. Nuo 1915 m. Daniliškių cerkvėje nevyko pamaldos, o per karą cerkvė buvo apgriauta, dingo nemažai daiktų, tarp jų – ir ikonos. Pirmosios Respublikos laikais Daniliškių sentikių bendruomenė tapo viena mažiausių tarpukario Lietuvos sentikių bendruomenių – jai priklausė 204 parapijiečiai, gyvenę Kudrionyse, Petkėniškėse, Suslonyse ir kt. Vėliau, kaip rašo knygos autorius, jų skaičius šoktelėjo dėl natūralaus prieauglio.

Vienas sunkiausių metų Daniliškių sentikių bendruomenei buvo ir sovietų okupacijos laikotarpis (1945–1990) bei valdžios požiūris į religinį gyvenimą ir jam taikomus ribojimus. Laimei, sentikių šeimos nepamiršo protėvių tikėjimo, papročių.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, atėjo ir religijos laisvė. Dabar Daniliškių sentikių bendruomenei priklauso apie 70 parapijiečių, kurie, kaip sakė bendruomenės pirmininkė Arianda Šostak, Šv. Trejybės cerkvėje susirenka 4 kartus per metus: per išpažintį, šv. Velykas, Švč. Trejybės šventę ir per šv. Mišias už mirusiuosius.

Švč. Trejybės diena ir knygos pristatymas

Š. m. birželio 4 d. Trakų rajone pašventinta po rekonstrukcijos atstatyta Daniliškių Šv. Trejybės cerkvė. Šią dieną tikintieji kaip tik šventė Švč. Trejybės, kitaip vadinamos Sekminėmis, dieną. Atšventinimo pamaldoms vadovavo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas dvasininkas Grigorijus Bojarovas. Taip pat pamaldas laikė dvasios tėvas iš Kauno Sergejus Krasnopiorovas. Į iškilmingas pamaldas susirinko apie 200 tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos miestų. Atvyko ir valdžios atstovų – LR Seimo narys Kęstutis Vilkauskas, LR Vyriausybės kanceliarijos patarėja religijos klausimais Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kancleris Darius Kvedaravičius – bei žurnalistų. Taip pat susirinkę parapijiečiai ir kaimo svečiai galėjo ne tik susitikti ir pabendrauti su ilgamečiu sentikių istorijos Lietuvoje ir svetur tyrinėtoju dr. Grigorijumi Potašenko, bet ir įsigyti jo naujausią knygą „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“. Šis 88 puslapių spalvotas leidinys atskleidžia Daniliškių sentikių bendruomenės Lietuvoje istoriją skirtingais jos egzistavimo laikotarpiais. Kaip teigiama knygoje, nemažai duomenų yra viešinama pirmą kartą. Už tai autorius dėkoja bendruomenės nariams, nes be jų indėlio tai vargu ar būtų įmanoma. Šiame leidinyje nemažai dėmesio skiriama ir Šv. Trejybės cerkvei – jos istorijai, interjerui ir eksterjerui. Ji yra vadinama viena gražiausių kaimiškų, medinių Lietuvos sentikių cerkvių, kuri yra užbaigta visiškai tiek išorėje, tiek viduje. Ji gali pasigirti ne tik atnaujinta architektūra, bet ir nauju ikonostasu.

Kalbant apie bendruomenės religinį gyvenimą, neužtenka atkreipti dėmesį tik į jų mados namus. Juk reikia žmonių, kurie vienytų tikinčiuosius. Taip knygoje atiduodama pagarba dvasios tėvams, ypač pirmiesiems: pvz., Piotrui Kitovui (1862–1939), Jelezvojui Rancevui (1890–1978), Vasilijui Rancevui (1871–1974), pristatant jų biografijas ir indėlį į bendruomenės religinį gyvenimą.

Knyga yra gausiai iliustruota ne tik G. Potašenko, A. Baltėno, M. Bugailiškytės, A. Petrašiūno nuotraukoms, bet ir fotografijomis iš Daniliškių sentikių bendruomenės asmeninių archyvų. Jose nemažai Daniliškių ir apylinkių kaimų gyventojų dar gali surasti jiems pažįstamus „veidus“, sužinoti jų šeimos / giminės biografinius faktus. Leidinio viršelį puošia Šv. Trejybės cerkvės nuotrauka, kurios autorius – regioninės televizijos „Aidas“ vadovas Česlovas Rulevičius (leidinyje yra ir daugiau jo darytų nuotraukų). Knygoje pateikta ir Salkininkų bendruomenės cerkvės nuotrauka, menanti 1930-uosius. Knygos gale skaitytojas ras šaltinių ir literatūros sąrašą.

Bet kuris kilnus sumanymas dažniausiai reikalauja aplinkinių pagalbos, ne išimtis ir pašventinta po rekonstrukcijos atstatyta Daniliškių Šv. Trejybės cerkvė, tad knygos autorius surašė visus rėmėjus, kurie prisidėjo prie cerkvės atnaujinimo, paminėjo žmones, kurie įnešė savo materialųjį, fizinį ir dvasinį indėlį tvarkant cerkvę, padėkojo naujojo ikonostaso rėmėjams.

Knygos „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“ rusų k. redaktore buvo Nadežda Morozova, iš rusų į lietuvių kalbą tekstą vertė Violeta Meiliūnaitė, o dizainą kūrė ir maketavo Deimantė Rybakovienė.

Šis leidinys – tai naujas žvilgsnis į Daniliškių sentikių bendruomenės praeitį, kartu papildantis bendrą sentikių Lietuvoje istorijos kontekstą. Taip pat knyga gali tapti puikia pagalbine priemone tiek vykdant įvairius genealoginius tyrimus, tiek domintis Vilniaus krašto ir Lietuvos istorija.

[1] Grigorijus Potašenko, „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“, Vilnius: Petro ofsetas, 2023, 88p. ISBN 978-609-420-780-8.

[2] Dr. Grigorijaus Potašenko publikacijų, skirtų sentikystės tyrinėjimams, sąrašas: https://www.if.vu.lt/apie fakulteta/struktura/mokslocentrai/ 79-lt/apie-fakulteta/struktura/katedros/istorijos-teorijos-irkulturos- istorijos/itki-katedros-darbuotojai/378-g-potasenko#mokslopublikacijos.

[3] 1654 m. patriarchas Nikonas sušaukė Bažnyčios soborą, kuris nusprendė stačiatikių liturgines knygas suvienodinti su graikų stačiatikių. Galiausiai bažnytiniame sobore 1656 ir 1666–1667 m. buvo priimta pradėti sakyti pamokslus, ištaisyti arba iš naujo išversti bažnytines knygas, liturginius tekstus pagal graikų ir slavų senuosius rankraščius, pakeisti bažnytines apeigas ir t. t. Ne visi eiliniai parapijiečiai ir Bažnyčios hierarchai pritarė šiems pokyčiams. Visa tai atvedė prie Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimo. Nepritarusieji naujovėms ir ilgainiui suformavo skirtingas Sentikių Bažnyčias.

[4] Plačiau apie Daniliškių cerkvę: Grigorijus Potašenko, „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишкской старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“, Vilnius: Petro ofsetas, 2023, p. 15–18.

The post Atgimstanti Daniliškių sentikių bendruomenės istorija  appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, Daniliškės, Trakų raj., www.voruta.lt

Sekmadienį, birželio 4 d., Trakų rajone pašventinta po rekonstrukcijos atstatyta Daniliškių Šv. Trejybės cerkvė.

Truputį istorijos

Daniliškių sentikių bendruomenės pradžia mena dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  (toliau – LDK) laikus, kuomet sentikiai po patriarcho Nikono reformų Rusijoje buvo persekiojami dėl išpažįstamo tikėjimo – jie turėjo bėgti iš gimtųjų namų ir ieškoti prieglobsčio kituose kraštuose, kaimyninėse valstybėse. LDK jie apsigyvendavo rytinėse ir vakariniuose dalyje, atkampiausiose vietose, prie upių ir ežerų.

Spėjama, kad Daniliškių sentikių bendruomenė susikūrė XVIII a. trečdalyje. Tikėtina, kad tai seniausias Vilniaus krašte ir vienas seniausių sentikybės židinių šiuolaikinėje Lietuvoje. Remiantis kai kuriais duomenimis, 1817 m. pirmą kartą paminėta sentikių cerkvė, pastatyta Romerų valdose. Vėliau ši cerkvė sudegė, nes XIX a. pasiturintis sentikis Jakovas Rancevas skyrė lėšų „didelei cerkvei“, po kurio laiko sudegusiai pastatyti (arba perstatyti). Gali būti, kad tai buvo Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė. Paskui jos vietoje pastatė naują cerkvę „Švenčiausiosios Trejybės ir Švenčiausiosios Dievo Motinos Užtarėjos garbei“ (taip ji pavadinta 1931 m. rašte), kuri ir stovi Daniliškėse[1].

2018 m. Šv. Trejybės cerkvė įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą, o 2019–2022 m. cerkvė iš pagrindų suremontuota, reikšmingai atnaujintas interjeras ir nutapytas naujas ikonostasas.

Švč. Trejybės diena

Birželio 4 d. sentikiai šventė Švč. Trejybės, kitaip vadinamos Sekminėmis, dieną. Neatsitiktinai ši diena pasirinkta pašventinti po rekonstrukcijos atstatytą Daniliškių Šv. Trejybės cerkvę. Atšventinimo pamaldoms vadovavo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Grigorijus Bojarovas. Taip pat šv. Mišias aukojo dvasinis tėvas iš Kauno Sergejus Krasnopiorovas. Į iškilmingas pamaldas susirinko apie 200 tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt.) ir Lenkijos, dalyvavo garbūs svečiai: LR Seimo narys Kęstutis Vilkauskas, LR Vyriausybės kanceliarijos patarėja religijos klausimais Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos kancleris Darius Kvedaravičius su žmona Sonata, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytojas doc. dr. Grigorijus Potašenko, kuris šiais metais prieš šį reikšmingą įvykį visai Lietuvos sentikių bendruomenei išleido knygą „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė= История Данилишксой старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм“. Šiame dvikalbiame (lietuvių ir rusų k.) leidinyje daugelis Daniliškių sentikių bendruomenės istorijos ir jos dabartinės padėties duomenų viešinami pirmą kartą. Visi norintys galėjo cerkvėje įsigyti šią knygą.

Pasiteiravus Daniliškių sentikių bendruomenės pirmininkės Ariandos Šostak apie maldos namų restauravimo darbus, ji akcentavo, kad cerkvės išsaugojimo procese nemažai dalyvavo Trakų rajono savivaldybė, skirdama lėšų restauravimo projektui ir kitiems darbams: „Viskas prasidėjo nuo cerkvės žemės nuomos dokumentų tvarkymo, elektros pravedimo darbų 2013 m. Mums labai padėjo tuometinis Trakų seniūnijos seniūnas, dabar – LR Seimo narys Kęstutis Vilkauskas. 2018 m. kultūros ministras paskelbė Daniliškių Švč. Trejybės cerkvę valstybės saugomu objektu. Tais pačiais metais buvo pateiktas prašymas Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl finansinės paramos skyrimo pagal paveldotvarkos programą, kurią įgyvendina Kultūros infrastruktūros centras. Gavus finansavimą tvarkybos darbams, 2019 m. buvo pradėti restauravimo darbai, o 2022 m. jie buvo užbaigti.“ Darbus vykdė Kultūros infrastruktūros centras, sudaręs rangos sutartis su UAB „Bramer“ ir vėliau su UAB „Micaras“ (direktorius Edvardas Naimovičius).

Šv. Trejybės cerkvė dabar išsiskiria ne tik atnaujinta architektūra, bet ir šviesiu interjeru bei nauju ikonostasu. „Buvo paaukotos ikonos naujam ikonostasui. 8 ikonas paaukojo sentikiai Anatolijus ir Raisa Šalgunovai, – pasakojo A. Šostak. – Jie dažnai atvažiuodavo prie cerkvės dar prieš mūsų pažintį. Ji juos traukė, taip Dievui padedant po mūsų pažinties jie su didžiule meile paaukojo lėšų ikonoms, kurias nutapė ikonų tapytojas Georgijus Jakovlevas. Jis taip pat paaukojo centrinę Švč. Trejybės ikoną. Kiotą šiai ikonai restauravo restauratorė Virginija Murmaitė. Viršutinę ikoną paaukojo Vilniaus sentikių bendruomenė ir dvasinis tėvas G. Bojarovas. Taip Dievo valia atsirado naujas ikonostasas, kurio nebuvo anksčiau.“

Dabar Daniliškių sentikių bendruomenei priklauso apie 70 parapijiečių, gyvenančių Salkininkuose, Petkėniškėse, Kudrionyse, taip pat Trakuose, Vilniuje, Kaune ir kitur. Šv. Trejybės cerkvėje jie susirenka 4 kartus per metus: per išpažintį, Šv. Velykas, Švč. Trejybės šventę ir per šv. Mišias už mirusiuosius.

Jolantos Zakarevičiūtės nuotraukos

[1] Plačiau apie Daniliškių sentikių bendruomenės istoriją: Grigorijus Potašenko, Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė = История Данилишксой старообрядческой обшины и Свято-Троицкий храм, Vilnius: Petro ofsetas, 2023, 88 p. ISBN 978-609-420-780-8.

The post Po rekonstrukcijos pašventinta sentikių bendruomenės Šv. Trejybės cerkvė Daniliškėse appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, Aušra Virvičienė, Vilnius, www.traku-zeme.lt

Sausio pabaigoje Tautinių bendrijų namuose buvo pristatyta Lietuvos diplomatės, vertėjos, žurnalistės, humanitarinių mokslų daktarės, Trakų rajono savivaldybės garbės pilietės Halinos Kobeckaitės knyga „Karaimų istorijos pėdomis“ (Trakai: „Vorutos“ fondas, 2022, tiražas 500 egz.). Leidinį pristatė ir apie jo svarbą kalbėjo knygos autorė dr. Halina Kobeckaitė, teksto redaktorė dr. Regina Venckutė, VšĮ „Vorutos“ fondas ir Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, „Trakų žemės“ redaktorė Jolanta Zakarevičiūtė.

Praėjusius metus LR Seimas buvo paskelbęs Karaimų metais. Ta proga šalyje vyko nemažai renginių, buvo išleista ir keletas leidinių, vienas jų – dr. Halinos Kobeckaitės straipsnių rinkinys „Karaimų istorijos pėdomis“. Šiame leidinyje pristatomas karaimų materialusis ir nematerialusis paveldas, jo sąveika su šių dienų realijomis. Beveik 600 puslapių knygoje sudėta per 70 straipsnių, kurie buvo spausdinti Trakų rajono laikraštyje „Trakų žemė“ 2011–2022 m. ir finansuoti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

Renginyje kalbėjusi „Trakų žemės“ redaktorė Jolanta Zakarevičiūtė trumpai pristatė daugiau nei dešimtmetį vykdomą karaimikos projektą bei padėkojo visiems, kurie prisideda prie projekto įgyvendinimo (viena redakcija juk negalėtų to aprėpti ir pateikti įvairių kvalifikuotų straipsnių), o labiausiai – projekto vadovei dr. Halinai Kobeckaitei.

VšĮ „Vorutos“ fondas ir Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius kalbėjo apie knygos „Karaimų istorijos pėdos“ svarbą bei padėkojo visiems rėmėjams, be kurių nebūtų buvę galima išleisti leidinio.

Teksto redaktorė dr. Regina Venckutė, pristatydama knygą, pabrėžė, kad joje sutalpinta daug ir įvairios rašytinės ir vizualios informacijos apie karaimų bendruomenių gyvenimą XIX–XX a. sandūroje, ir vėliau iki mūsų dienų: „Tai nėra akademinis istorinis veikalas. Tai nėra chronologiškai nuoseklus vientisas pasakojimas. Tai yra straipsnių rinkinys, atveriantis platų panoraminį vaizdą apie ne tik Trakuose, bet ir kitur Lietuvoje gyvenusius bei po visą pasaulį išsibarsčiusius karaimus, jų gyvenimo būdą, darbus, įnašą į savo tautos istoriją ir taip pat ryšius su Trakais, kurie yra jų dvasinio gyvenimo centras“.

Savo straipsniuose, kaip teigė jų autorė dr. Halina Kobeckaitė, ji stengėsi rašyti objektyviai. „Nors mūsų yra nedaug, bet kiekvienas įneša tam tikrą dalį į karaimų istoriją, kultūrą, palieka joje pėdas. Jos buvo paliktos daugiausia Lietuvos žemėje, bet ne tik joje. Yra iš čia – iš Lietuvos ir Trakų – išvažiavusių karaimų, gyvenusių svetur ir daug nuveikusių pvz., garsusis tiurkologas prof. Ananjašas Zajančkovskis arba Kinijoje gyvenę karaimų atstovai, kurie ten įkūrė tabako verslą, – pristatymo metu kalbėjo dr. H. Kobeckaitė. – Straipsniuose ir norėta parodyti Lietuvos karaimus plačiai ir įvairiuose Lietuvos ir kitų šalių kontekstuose: kultūriniame, politiniame, ekonominiame ir kt.“ Straipsnių autorė pabrėžė, kad karaimų kultūra, kaip ir kitų tradiciškai nuo seno mūsų žemėje gyvenančių tautinių mažumų kultūra, neabejotinai yra neatsiejama bendros Lietuvos kultūros dalis.

Renginyje sveikinimo žodžius knygos autorei skyrė susirinkę garbūs svečiai: LR Prezidento Gitano Nausėdos ir jo vyriausiosios patarėjos, Užsienio politikos grupės vadovės Astos Skaisgirytės vardu kalbėjo Prezidento vyriausioji patarėja, Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė dr. Jolanta Karpavičienė; LR Vyriausybės kanceliarijos patarėja religijos klausimais Diana Varnaitė; Kovo 11-osios Akto signataras ambasadorius Vladimiras Jarmolenko, ambasadoriai Šarūnas Adomavičius ir Remigijus Motuzas, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Motiejus Jakubauskas, Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas profesorius Romualdas Brazis, Lietuvos dailės akademijos docentė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, taip pat armėnų, latvių, tautinių bendrijų atstovai. Renginyje taip pat dalyvavo Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės darbuotojai, karaimų bendruomenės atstovai, Asociacijos Lietuva–Azerbaidžanas vadovas Mahiras Gamzajevas ir kiti garbingi karaimų draugai.

Pasibaigus pristatymui visi norintys gavo autorės knygą su autografu bei galėjo paragauti tradicinio karaimų valgio –
kybynų, kuriais vaišino UAB „Kiubėtė“ (savininkai Ingrida ir Michailas Špakovskiai).

The post Tautinių bendrijų namuose pristatyta  dr. Halinos Kobeckaitės knyga appeared first on Voruta.

Šiemet sukanka 625-eri metai, kai Vytautas Didysis pakvietė karaimus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Atsižvelgdamas į šią sukaktį, siekdamas pažymėti Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros jubiliejų, LR Seimas 2022-uosius paskelbė Lietuvos karaimų metais. Ta proga šalyje numatyta surengti daugybę iniciatyvų, išleisti įvairių leidinių, organizuoti renginių.

Vienas pastarųjų įvyko gegužės 20 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (toliau – Valdovų rūmai), kur susirinko ne tik karaimų bendruomenės nariai, bet ir garbūs svečiai, valdžios atstovai. Simboliška, kad šventinis renginys įvyko Tautinių bendrijų dienos, kuri minima gegužės 21 d., išvakarėse.

Truputį istorijos

Karaimų atvykimas į Lietuvą siejamas su 1397–1398 m. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas Didysis galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais – 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 – Kaffos (dabar – Feodosija) ir Solchato (dabar – Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse – Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje.

„Karaimai, tarnaudami Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, atliko įvairias svarbias valstybei, šiai žemei funkcijas – buvo pilių ir valdovų sargybiniai, dirbo vertėjais, didikų dvaruose žinomi keli garsūs karaimai gydytojai“, – pabrėžia Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė dr. Karina Firkavičiūtė.

Šoka karaimų vaikų ir jaunimo ansamblis „Birlik“. Sigitos Nemeikaitės nuotr.

Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 m. dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Jogailaitis. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui.

Kalbant apie karaimus, didžioji Lietuvos gyventojų dalis pirmiausia mintyse pagalvoja apie kibinus – tradicinį šios tautinės mažumos patiekalą, tačiau retas kuris susimąsto, kad jiems turime būti dėkingi ir už agurkus. Šią daržovę į Lietuvą atvežė karaimai ir augino. Ši tradicija jų bendruomenėje išsaugota iki šiol.

„Karaimai čia Lietuvoje jautėsi ne kaip atvykėliai, o kaip tikri gyventojai. Taip jaučiamės ir dabar. Esame nepaprastai gerai integravęsi į Lietuvos visuomenę, – sako dr. Karina Firkavičiūtė. – Per XX a. atsivėrė naujos galimybės – nemažai karaimų tapo mokslininkais tiurkologais, pradėjo Vilniaus universitete orientalistikos studijas. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, karaimai aktyviai prisideda vystant, statant, auginant, kuriant modernią Lietuvos valstybę. Keli karaimai – ryškūs Lietuvos diplomatai, Vyriausybės nariai, yra mokslininkų, menininkų, pedagogų, medikų, verslininkų, aktorių.“

Iškilmingas minėjimas

Valdovų rūmuose susirinkusią karaimų bendruomenę sveikino Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Trakų rajono savivaldybės meras Andrius Šatevičius, Trakų istorijos muziejaus direktorė Alvyga Zmejevskienė, kiti garbūs svečiai. Taip pat į šventę atvyko LR Seimo narė Edita Rudelienė, Trakų rajono savivaldybės mero patarėja Evelina Kislych-Šochienė, Trakų seniūnijos seniūnė Vilma Puišienė, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė, Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska, Turkijos ambasadorius Gökhan Turan, kitų užsienio valstybių misijų Lietuvoje vadovai ir kt. Valdžios atstovai džiaugėsi lietuvių ir karaimų bendryste bei tuo, kad visuomenėje auga susidomėjimas šios tautinės mažumos istorija, kultūra.

Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė (kairėje) įteikė padėką Jevgenijai Ešvovičiūtei. Už jų – renginio vedėja Severina Špakovska. Sigitos Nemeikaitės nuotr.

„Mane susidomėti karaimų istorija paskatino Vilniuje, Liuberto gatvėje, netoli LR Seimo esantis pakankamai egzotiškas, dabar remontuojamas pastatas – Žvėryno kenesa, – šventiniame renginyje kalbėjo Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen. Taip pat politikė pasidžiaugė, kad per šešis šimtmečius karaimai puikiai sugyveno su kitais Lietuvos piliečiais. – Tai puikus pavyzdys, kuris ypač aktualus šiandien, kai gyvename tokiu įtemptu laiku.“

Seimo Pirmininkei antrino ir Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė: „Remiantis Lietuvos visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyvena 192 karaimai. Tai atrodytų nedidelis skaičius, lyginant su visos valstybės mastu, bet reikia įvertinti tai, kad kiekvienas karaimas yra savo tautos ambasadorius. Tai yra tauta, kuri sugyveno su kitais Lietuvos piliečiais ne vieną šimtmetį.“

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis atkreipė dėmesį į karaimų kalbos ir religijos tradicijas: „Jie per visus tuos istorijos neramumus nepakeitė tikėjimo – neišdavė savo tradicijų, tautos. Tai – žmonės, per tiek metų išlaikę savo tradicijas, kalbą. Tai yra lyderystės pavyzdys.“

Valdovų rūmuose susirinko ne tik karaimų bendruomenės nariai, bet ir valdžios atstovai. Iš dešinės – Trakų seniūnijos seniūnė Vilma Puišienė, Trakų r. savivaldybės mero patarėja Evelina Kislych-Šochienė, Seimo Pirmininkės patarėjas Lukas Vaičiakas,  kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Motiejus Jakubauskas, Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė ir Trakų r. savivaldybės meras Andrius Šatevičius. Sigitos Nemeikaitės nuotr.

Primename, kad šiuo metu karaimų kalba laisvai susikalbėti gali tik 30 asmenų ir jie visi gyvena Lietuvoje. Karaimų kalba yra įrašyta į UNESCO nykstančių pasaulio kalbų sąrašą.

Pasak renginį kartu organizavusio Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorės dr. Vidos Montvydaitės, „karaimai yra integrali Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Tokia jie buvo visus 625 metus, kiek ši bendruomenė šiose žemėse gyvena. Karaimų apsigyvenimas Lietuvos žemėse XIV a. pabaigoje buvo sąlygotas daugelio Lietuvos plėtimosi priežasčių, ir visos jos buvo pozityvios. Įvairių tautų sugyvenimas buvo ir tebėra Lietuvos stiprybė per visus tuos amžius“. Taip pat iškilmingoje ceremonijoje įteiktos Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės padėkos ir personaliniai apdovanojimai bendruomenės nariams už indėlį į karaimų tautos kultūros puoselėjimą. Jas gavo personalo valdymo konsultantė ir lektorė Jevgenija Ešvovičiūtė, aktyvi buvusio karaimų ansamblio „Sanduhač“ (liet. „Lakštingala“) narė, ne vienerius metus daug prisidėjusi prie tarptautinės karaimų kalbos ir kultūros stovyklos vasarą Trakuose organizavimo, taip pat Kotryna Rajeckaitė ir Aidaras Lavrinovičius, aktyvūs jaunuoliai, dabar kartu su Jevgenija ir Tarptautinio karaimų suvažiavimo rengėjai.

Padėkos raštas įteiktas Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai Julijai Lavrinovič. Sigitos Nemeikaitės nuotr.

Padėkos raštai už karaimų kalbos puoselėjimą taip pat įteikti Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos matematikos mokytojai Julijai Lavrinovič, anglų kalbos mokytojai Dianai Lavrinovič bei filologui Romualdui Čaprockiui. Karaimų kultūros bendrijos tarybos nariai Irina Abrahamovič, Dmitrijus Jutkievičius ir Zenonas Firkovič apdovanoti Tautinių mažumų departamento sidabro garbės ženklais, o vaikų ir jaunimo ansamblio „Birlik“ (liet. „Vienybė“) vadovė Ina Lavrinovič – aukščiausiu Tautinių mažumų departamento auksiniu garbės ženklu „Už nuopelnus“.

Šventinį renginį vedė aktorė, Trakų karaimų bendruomenės narė Severina Špakovska. Mergina buvo pasipuošusi tautiniu karaimų kostiumu, susirinkusiai publikai atliko dainą karaimų kalba. Žiūrovams savo meninę programą taip pat pristatė karaimų vaikų ir jaunimo ansamblis „Birlik“ (vadovė – Ina Lavrinovič, choreografė – Katerina Voropaj), prieš dvejus metus minėjęs dešimties metų jubiliejų.

Vaikų ir jaunimo ansamblio „Birlik“ vadovė Ina Lavrinovič apdovanota aukščiausiu Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės auksiniu garbės ženklu „Už nuopelnus“. Sigitos Nemeikaitės nuotr.

2022-ieji paskelbti Lietuvos karaimų metais, tai čia, Valdovų rūmuose, „pernai metų šeimininkai“ totoriai jiems perdavė simbolinį raktą. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Motiejus Jakubauskas palinkėjo, kad jis padėtų ir karaimams, kaip padėjo totoriams, atrakinti „sandėliukus“, o Karina Firkavičiūtė priimdama raktą dėkojo ir tikėjosi, kad jis padės atrakinti žmonių širdis. Premjerė Ingrida Šimonytė pastebėjo, kad negali būti „pasibaigusių“ totorių ar vėliau – „karaimų“ metų. Tautų ir kultūrų gyvenimas nenutrūksta ties metų riba, tęsiasi ir kultūrų sklaida bei abipusis pažinimas.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, www.traku-zeme.lt

The post Karaimų metų minėjimas – Valdovų rūmuose appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, www.voruta.lt

Gegužės 7 d., šeštadienį, istorinėje LR Prezidentūroje Kaune įvyko Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ teikimas už 2020 metus (pernai atidėtas dėl karantino). 23-asis premijos laureatas Juozas Vercinkevičius pagerbtas už ilgametį ir nuoseklų darbą istorinės žurnalistikos srityje. Ilgametis šios premijos mecenatas yra ūkininkas, Seimo narys Kazys Starkevičius ir jo šeima.

Aukščiausias Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) skiriamas apdovanojimas už žurnalistinę veiklą – Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ teikiama už atitinkančią LŽD propaguojamus principus žurnalistų kūrybą. Šis apdovanojimas gali būti skiriamas už aktualiausius ir ryškiausius spaudoje, radijuje, televizijoje ar internetinėje žiniasklaidoje paskelbtus žurnalistų kūrinius; už vertingą ilgametę žurnalistinę veiklą.

A.Virvičienės foto

Ši premija įsteigta daugiau nei prieš du dešimtmečius, t. y. 1998-aisiais, tuometinės LŽD Centro valdybos pirmininkės Romos Grinbergienės iniciatyva, siekiant pagerbti diplomato ir politiko Stasio Lozoraičio atminimą. Premijos laureatais jau yra tapę Nijolė Baužytė, Vaidotas Žukas, Kazys Požėra, Leonas Peleckis-Kaktavičius, Viktoras Alekna, Roma Grinbergienė (po mirties), kun. Vaclovas Aliulis, Liudvika Pociūnienė, Vanda Ibianska, Antanas Seikalis, Julius Sasnauskas, Edmundas Simanaitis, Andrius Navickas, Zenonas Mikalauskas, Marytė Kontrimaitė, Kastantas Lukėnas, Vitalijus Karakorskis, Arnoldas Aleksandravičius, Domantas Vildžiūnas (po mirties), prof. dr. Liudas Mažylis, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir Marija Šaknienė (2019 m. buvo du laureatai), Gražina Viktorija Petrošienė.

Juozas Vercinkevičius kartu su pirmąja S. Lozoraičio premijos laureate televizijos žurnaliste Nijole Baužyte. A.Virvičienės foto

Šeštadienį visus susirinkusius pasveikino žurnalistas, režisierius Virgilijus Kubilius, kuris pasidžiaugė, kad premija yra įteikiama tokią ypatingą dieną – gegužės 7-ąją, kuomet minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena: „Šių dienų pasaulio įvykių akistatoje matome, kokį milžinišką vaid­menį atlieka mūsų profesijos atstovai. Dalis tų, kurie tarnauja diktatūrai, pajėgia nuzombinti ištisą tautą.“ Taip pat renginio pradžioje buvo prisiminti ir jau anapilin iškeliavę kolegos, LŽD nariai: Šarūnas Valentinavičius, Bernardas Šaknys, Antanas Seikalis. Jų ir žuvusiųjų atminimas Ukrainoje buvo pagerbtas tylos minute.

Juozas Vercinkevičius kartu su LŽD pirmininke Skirmante Javaityte. A.Virvičienės foto

LŽD pirmininkė Skirmantė Javaitytė priminė, kad tądien švęsti yra ne viena proga – tai S. Lozoraičio premijos įteikimas, minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena bei prisimenamas LŽD atkūrimo 30-metis –
pernai gruodžio 21 d. sukako 30 metų. Pastarąją šventę taip pat pasiglemžė pandemija. Primename, kad LŽD buvo atkurta 1991 m. gruodžio 21 d. Ši organizacija yra 1922 m. įsteigtos Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos, 1930 m. reorganizuotos į Lietuvių žurnalistų sąjungą ir 1940 m. likviduotos, teisių paveldėtoja, tęsianti jos veiklą, etines bei organizacines nuostatas.

S. Lozoraičio premijos vertinimo komisijos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė. A.Virvičienės foto

Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune sveikinimo žodį tarė S. Lozoraičio premijos vertinimo komisijos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, kuri sveikino kolegas ir profesinės šventės proga. „Be kalbos, knygos, spaudos, nežinia, kur būtų lietuvių tauta. Susivieniję Lietuvos žurnalistai kovojančiai Ukrainai ukrainiečių kalba išleido laikraštį „Ми з України!“ (liet. „Mes iš Ukrainos!“), kuris kaip ir knygnešystės laikais keliaus į Ukrainą –
į tolimiausius jos kampelius. Reikia pasidžiaugti, kad sugebame tokiomis progomis susivienyti, –
kalbėjo G. V. Petrošienė.

Taip pat jai džiugu, kad pagaliau buvo galima įteikti premiją, kuri buvo paskirta dar 2021 m. sausio 5 d., bet dėl COVID-19 pandemijos atidėta, Juozui Vercinkevičiui, kurio kandidatūrai buvo pritarta vieningai. – Man nepaprastai malonu, kad Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ (dabar – žurnalas) ištvėrė ilgus, sunkius laikus, įveikęs nemažai bėdų. Ir čia visus sužavėjo Juozo sugebėjimas išlipti iš tų krizių, nepaleisti redakcijos vairo, o 2020 m. laikraštis „Voruta“ virto labai gražiu, solidžiu žurnalu.“ Taip pat G. V. Petrošienė perdavė ir kardinolo Sigito Tamkevičiaus sveikinimą laureatui. Gerbiamasis Ganytojas negalėjo atvykti į iškilmingą ceremoniją, bet džiaugiasi Juozo Vercinkevičiaus darbu, pasiekimais.

Premijos mecenatas ūkininkas, Seimo narys Kazys Starkevičius. A.Virvičienės foto

Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio premiją jau daug metų mecenuoja ūkininkas, Seimo narys Kazys Starkevičius su šeima. Jis pasveikino laureatą, įteikdamas jam 1 000 Eur premiją, linkėjo jam sėkmės nelengvame, bet reikšmingame darbe.

Sveikinimai ir padėka mecenato Kazio Starkevičiaus žmonai Rasai Starkevičienei. A.Virvičienės foto

Čia verta pabrėžti, kad K. Starkevičius yra sutikęs mecenuoti ir dar vieną premiją „Vilties Laisvės“. 2020 m. ją įsteigė LŽD ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) Baltarusijos žurnalistams, kurie nukentėjo nuo režimo represijų, vykdydami savo profesinę pareigą. Pernai gruodžio 10 d. premija buvo įteikta Baltarusijos žurnalistui Andrejui Aleksandrovui.

LŽS Kauno skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis. A.Virvičienės foto

Šeštadienį Stasio Lozoraičio premijos įteikimo proga pasveikinti laureato Juozo Vercinkevičiaus ir palinkėti jam viso ko geriausio atėjo ir LŽS Kauno skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis. Jis kartu yra ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininkas, tad akcentavo, kokia svarbi šiais laikais laikraščiams, žurnalams, nišiniams leidiniams yra valstybės parama, be jos būtų labai sunku išsilaikyti, o kai kuriems ir neįmanoma. 

Gražių sveikinimo žodžių laureatui negailėjo ir LŽD Vilniaus skyriaus pirmininkė Sofija Daubaraitė, linkėjusi „Vorutai“ gyvuoti dar ilgus metus. A.Virvičienės foto

Pirmoji S. Lozoraičio premijos laureatė Nijolė Baužytė. A.Virvičienės foto

Į renginį atvyko ir pirmoji S. Lozoraičio premijos laureatė Nijolė Baužytė. Ji daugumai Lietuvos žiūrovų žinoma iš legendinės LRT laidos „Mūsų miesteliai“. „Kiek daug leidinių yra užgesę nepriklausomoje Lietuvoje. Man smagu, kad vienintelis istorijos laikraštis, o dabar žurnalas „Voruta“, išsilaikė per visas audras. Mano šeimoje niekada nenutrūko jo prenumerata. Nei vienas numeris nėra prarastas. Visi yra išsaugoti, – susirinkusiesiems kalbėjo N. Baužytė. – Mano senelis buvo knygnešys ir mano tėvelis neleisdavo suplėšyti jokio laikraščio. Ir kai Vilniaus universitete sudegė tarybinės spaudos skyrius, iš mūsų namų buvo išvežti du sunkvežimiai laikraščių. Ir dabar mano tėvas įrašytas į bibliotekos fundatorių sąrašą.“

„Vorutos“ laikraštis, pabrėžė N. Baužytė, visada rašė apie jos šeimą: apie senelį knygnešį Karolį Baužį, apie kun. Zenoną Baužį, apie seserį žurnalistę ir knygų autorę Jūrą Mariją Baužytę-Štikelienę.“ Buvo daug publikacijų, skirtų Baužių šeimai, tačiau nepaminėta liko N. Baužytės sesuo Julijona Danutė Baginskienė. Štai todėl pirmoji premijos laureatė šiųmetiniam nominantui įteikė sesers pieštą paveikslą.

Juozas Vercinkevičius. A.Virvičienės foto

Galiausiai žodis buvo suteiktas pačiam premijos laureatui, UAB „Trakų žemė“ direktoriui-vyr. redaktoriui, VšĮ „Vorutos“ fondo leidėjui, steigėjui ir vyr. redaktoriui Juozui Vercinkevičiui, kuris padėkojo už parodytą jam pagarbą: „Džiugu, kad esame susirinkę istorinėje LR Prezidentūroje, kuri susijusi ir su visa Lietuvos valstybės istorija, tarp jų ir Trakais.“ Taip pat jis keliais žodžiais prisiminė, kas 1988 m. ragino jį pradėti leisti laikraštį „Vorutą“, kas jį kūrė. Tai, žinoma, akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, habil. dr. Kazimieras Garšva ir kt., tarp kurių yra ir dvasininkų: kun. Jonas Kaušyla, mons. Vytautas Pranciškus Rūkas (VšĮ „Vorutos“ fondas leidžia jau antrą knygą apie jį), kun. Jonas Vaitonis, kun. Romualdas Šalčiūnas, prel. kun. Jonas Jonys, vysk. Juozas Matulaitis, kun. Valentinas Virvičius, vysk. Juozas Tunaitis ir daugelis kt.

Habil. dr. Kazimieras Garšva. A.Virvičienės foto

Juozas Vercinkevičius taip pat jau daugiau kaip tris dešimtmečius leidžia ir Trakų rajono laikraštį „Trakų žemė“, kuris buvo įsteigtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Trakų rajono tarybos nutarimu 1988 m. rugsėjo 14 d. „Vorutos“ žurnalas ir „Trakų žemės“ laikraštis daug bendradarbiauja su habil. dr. Kazimieru Garšva, tad kalbininkas atvyko į renginį pasveikinti premijos laureato. Taip pat su susirinkusiaisiais pasidalijo įžvalgomis apie kalbinę padėtį Rytų Lietuvoje bei negailėjo kritikos valdžiai, įteisinusiai „x“, „w“ ir „q“ raides asmens dokumentuose, aiškiai nurodydamas, kokių neigiamų pasekmių mes galime sulaukti.

Dr. Martynas Purvinas. A.Virvičienės foto

Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“ daug dėmesio skiria valstybės istorijos, kultūros, paveldo populiarinimui. Vienas iš leidinyje dažnai esančių publikacijų autorių dr. Martynas Purvinas dėkojo Juozui Vercinkevičiui už tai, kad jis ne tik daugybę metų užsiima Pietryčių ir Rytų Lietuvos skauduliais, bet nepamiršta ir Mažosios Lietuvos praeities, kuri yra labai svarbi mūsų istorijai. „Spaudos draudimo laikotarpiu Mažoji Lietuva buvo glaudžiai susijusi su knygnešiais. Ten buvo spausdinama ir iš ten gabenama spauda“, – aiškino dr. M. Purvinas.

Juozas Vercinkevičius už savo ilgametę žurnalistinę profesinę veiklą yra pelnęs daugybę apdovanojimų. 2012 m. jam buvo skirta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko premija už Lietuvos Nepriklausomybės stiprinimą, laisvės idėjų platinimą, valstybės istorijos garsinimą. Šią premiją įsteigė JAV gyvenantis signataro D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir signataro giminaitis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna. Pastarasis atvyko pasveikinti laureato ir perduoti linkėjimų nuo savo giminių Stommų ir Eidukonių, gyvenančių už Atlanto.

Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko giminaitis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas. A.Virvičienės foto

Ceremonijai baigiantis keturiems LŽD nariams – Nijolei Baužytei, Antanui Algirdui Pociui, Kaziui Napaleonui Kitkauskui, Antanui Seikaliui (po mirties) – buvo įteikti garbės apdovanojimai.

Už aktyvią žurnalistinę veiklą taip pat buvo padėkota LŽD Kauno skyriaus nariui, pirmininkės pavaduotojui Aurelijui Antanui Noruševičiui, kuris išleido knygą apie partizaninę kovą, apie gimtąjį Viduklės kraštą. A.Virvičienės foto

Taip pat už aktyvią veiklą, kūrybingus metus pagerbtas LŽD Vilniaus skyriaus narys Ruslan Arutiunian, kuris suorganizavo daug gražių renginių, pristatydamas LŽD narės a. a. Marytės Kontrimaitės šeimos rūpesčiu išleistą knygą. A.Virvičienės foto

Renginio pabaigoje laureatui didžiausios sėkmės linkėjo ir savo knygą „Ilgesio paukščiai“ padovanojo Saulutė Genovaitė Markauskaitė. A.Virvičienės foto

Iškilmingoje ceremonijoje skambėjo ne tik sveikinimo žodžiai laureatui, mintys, pamąstymai apie šių dienų aktualijas ir iškylančias problemas, bet taip pat visų širdis suvirpo ir lietuvių poetų eilės, sklidusios iš Olitos Dautartaitės lūpų. Po to visi įsiamžino bendroje nuotraukoje.

Olita Dautartaitė. A.Virvičienės foto

Bendra nuotrauka atminimui. A.Virvičienės foto

Dr. Martynas Purvinas, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) rengėjas, senųjų kaimų, urbanistikos ir kraštovaizdžio tyrėjas, architektas ir Irena Tumavičiūtė, lietuvių germanistė, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėja ir propaguotoja, vertėja.

Aušros Virvičienės nuotr.

The post Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ įteikta Juozui Vercinkevičiui appeared first on Voruta.

www.traku-zeme.lt

Egipto Arabų Respublika – valstybė Šiaurės Afrikoje ir Azijos Sinajaus pusiasalyje, turinti per 95 mln. gyventojų. Šalis didžiuojasi turtinga istorija – praeityje čia gyvavo Senovės Egipto civilizacija, kuri turėjo raštą, organizuotą religiją, centralizuotą valdymą. Garsiausią šios civilizacijos paveldą sudaro Gizos nekropolis su Didžiuoju sfinksu, taip pat Memfi o, Tėbų, Karnako griuvėsiai, Karalių slėnis. Lietuviai irgi yra pamėgę šią šalį – nuostabų kampelį atostogoms.

Trakietę karaimų tautos atstovę Beatą Rajeckaitę, pernai gyvenusią ir dirbusią Gambijos Respublikoje pagal Vystomojo bendradarbiavimo platformos paskelbtą konkursą, jau beveik metus praleidusią saulėtame Egipte, ši šalis žavi savo tradicijomis ir kultūra.

Beveik metus gyvenate Egipte. Gal galėtumėte papasakoti, kokie keliai Jus atvedė į šią šalį? Kodėl pasirinkote Egiptą? Prieš tai buvote Gambijoje, gan egzotiškoje šalyje.

 Nusprendžiau kraustytis į Kairą ne dėl gražių paveiksliukų ir auksinių paplūdimių, tai buvo praktiškas sprendimas mokytis arabų kalbos, plėsti savo pažinčių ratą regione ir iš vidaus pamatyti, kaip ir kur yra skirstomos investicijos, kokiomis problemomis gyvena tik dabar po 2011 m. revoliucijos visiškai atsigaunanti ekonomika, ir pasitikrinti, ar Artimieji Rytai tikrai yra regionas, kuriame noriu kurti savo karjerą ir ateitį.

Kairas (Egipto sostinė) – pats didžiausias miestas Artimuosiuose Rytuose, kuriam priklauso seniausias pasaulyje universitetas. Kairas yra vienas iš pagrindinių Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos megapolių: tai puiki vieta mokytis, kurti ir plėsti savo pažinčių ratą.

Egiptas yra sparčiausiai auganti startuolių ekosistema Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Pastaruosius penkerius metus ši šalis yra pelnytai lepinama tarptautiniais fondais startuoliams, inkubatoriais, akseleratoriais, valstybinėmis iniciatyvomis ir investicijomis iš viso pasaulio.

Egipte kuriasi 20 naujų miestų, vienas iš jų – 58 trilijonus dolerių kainuojanti „Naujoji sostinė“, savo dydžiu prilygstanti Singapūrui, vadinama ambicingiausiu pasaulio statybų projektu. Labai džiaugiuosi, kad kartu su komanda darbe galiu prisidėti prie šio projekto vystymo.

Papasakokite, kuo užsiimate Egipte, kaip atrodo Jūsų darbo diena ir laisvalaikis?

Šiuo metu dirbu verslo vystymo srityje, planuoju strateginius ir verslo partnerius, ieškau naujos produkcijos, su komanda iš peties dirbame ties įmonės modernizavimu ir vidinių duomenų valdymu.

Islamiškasis Kairas. Vienas romantiškiausių ir autentiškiausių Kairo rajonų. 2020 m. Nuotr. iš Beatos Rajeckaitės asmeninio archyvo

Su kolegomis dažnai juokaujame, kad, nors esame iš skirtingų žemynų, gyvenimas Egipte kaip ir namie – ryte atsikeli, išgeri kavos, ateini į darbą, kur praleidi aštuonias valandas, po to važiuoji į sporto klubą arba susitikti su draugais. Vienas esminių skirtumų – tai darbo savaitės pradžia: Egipte, kaip ir daugumoje Arabų šalių, darbo savaitė prasideda sekmadienį ir baigiasi ketvirtadienį vakare, nes penktadienis musulmonams yra šventa diena.

Gyvenant Egipte labai lengva prisitaikyti prie vietinių įpročių: vakarienę valgyti 10 val. vakaro, visur ir visada gurkšnoti arbatą bei traukti vienam kitą per dantį. Egiptiečių humoro jausmas yra puikiai žinomas ir mylimas visame pasaulyje, o ypač Artimuosiuose Rytuose. Tai kandus, bet pozityvus, kupinas ironijos, sarkazmo bei kartu maloniai nustebinantis komentaras. Neįtikėtina, kaip viename sakinyje gali tilpti tiek daug skirtingų emocijų ir po kelių sekundžių nuskambėjusio komentaro visa kavinė prapliumpa juokais, o komentarą sukūręs personažas akimis ieško, su kuo čia suploti rankomis (po gero juoko būtina surasti, kam „duoti penkis“).

 Vasarą beveik visus savaitgalius leidžiame šiaurinėje pakrantėje, kurią skalauja akinamo mėlynumo Viduržemio jūra.

O kaip atrodo Jūsų buities sąlygos?

Tik atvažiavusi į Kairą ieškojau vietos, kuri būtų netoli darbo ir arti senamiesčio. Šiuo metu gyvenu vakarinėje Nilo dalyje, oficialiai vadinamoje Giza. Nors čia gatvėse daug turistų nesutiksi, jos toli gražu ne tuščios: daug vietinių parduotuvių, vaisių kioskų, gatvės maisto pardavėjų. Kainos daug mažesnės nei prašmatniuose rajonuose, o jei esi ištikimas savo vaisių ir daržovių pardavėjui, retkarčiais gausi ir nemokamų gėrybių.

Reikia turėti omeny, kad Kaire, remiantis oficialiais duomenimis, gyvena per 9 mln. gyventojų ir jei reikėtų rasti vieną dalyką, kurio nekenčia visi 9 mln. žmonių, tai būtų kamščiai. Jei labai nepasiseks, gali tekti strigti kamščiuose valandų valandas, kol pasieksi savo tikslą, esantį vos už 10 km. Mano asmeninis rekordas – 15 km įveikiau per 4 val. ir 27 min.

Saulėlydis Al Azhar parke. Žalumos oazė Kaire. 2020 m. Nuotr. iš Beatos Rajeckaitės asmeninio archyvo

Kaire yra labai didelė emigrantų bendruomenė, žmonės iš viso pasaulio pasirinko Egiptą kaip savo gyvenamąją vietą ilgesniam ar trumpesniam laikui. Šalies sostinėje yra keli mikrorajonai, kurie gerai žinomi dėl ten gyvenančių užsieniečių: Zamalek, Maadi, Naujasis Kairas. Bet manęs tos vietos nežavi, dauguma iš jų yra daug tvarkingesnės, ramesnės ir tylesnės nei senamiestis ar Giza. Aš nusprendžiau gyventi tikrame Kaire, tokiame, koks jis yra, o ne pagražintoje užsieniečių sukurtoje iliuzijoje.

Jei kalbėtume apie buities sąlygas, apibendrinti irgi labai sunku, aš gyvenu paprastame bute su gerai veikiančiais elektronikos prietaisais, oro kondicionieriumi, tekančiu vandeniu. Pavažiavę 15 min. automobiliu nuo mano namų, pamatysite rūmus, kuriuose yra ne tik tekantis vanduo, elektra, bet ir marmuru nusėtos grindys ir krištoliniai sietynai. O už 20 min. kelio šiaurės kryptimi nuo mano namų yra lūšnynas, kuriame nėra tekančio vandens, o elektriniams prietaisams elektra tiekiama iš privačių generatorių. Kairas – kontrastų miestas, kaip patys egiptiečiai mėgsta sakyti, čia nėra vietos vienai nuomonei, vienai realybei ir vienai tiesai.

Gal galėtumėte supažindinti su egiptiečių gyvenimo būdu, kultūra?

Egipte kultūra yra labai glaudžiai susijusi su islamo religija. Jeigu pradėčiau pasakoti apie islamą ir kaip tai veikia egiptiečių identitetą, kultūrą, kasdienį gyvenimą ir svarbiausius gyvenimo sprendimus, tai užimtų bent pusę šio mūsų interviu. Dabar tik užsimenu, kad ši religija daro stiprią įtaką tokiems kasdieniams reiškiniams kaip apranga, pasisveikinimas, aksesuarai, laisvalaikio leidimo būdai ir svarbiems gyvenimo įvykiams – vestuvėms, šeimos planavimui, išsilavinimui, gyvenamajai vietai ir gyvenimo kokybei. Aš tik noriu pasakyti, kad medijos dažnai formuoja neigiamą įspūdį apie islamą ir musulmonus. Islamas kaip religija kalba daug apie lygybę, pagalbą ir pagarbą vienas kitam bei tyras intencijas.

 Apibendrintai kalbėti apie egiptiečius yra beveik neįmanoma, tai beveik 100 mln. skirtingų žmonių, gyvenančių labai skirtingomis sąlygomis ir galimybėmis. Jei reikėtų išrinkti tris žodžius, apibūdinančius kiekvieną egiptietį – jauną ar seną, religingą ar ne, iš Aukštutinio Egipto ar Kairo, tai būtų: visada vėluojantis, egiptietišką maistą dievinantis ir į visus klausimus atsakymus turintis besišypsantis personažas.

Dauguma egiptiečių daug laiko leidžia su draugais ir šeima, bendruomenė čia labai svarbus gyvenimo aspektas. Dauguma Kaire ir didžiuosiuose miestuose gyvenančių žmonių priklauso klubams: tai vieta, kurioje dažniausiai yra sporto salės, teniso kortai, futbolo aikštelė, baseinas ir kelios kavinės. Tai vietos, kur egiptiečiai dažnai renkasi, kad susitiktų su draugais ir leistų laisvalaikį. Klubo narystė perduodama iš kartos į kartą, nusipirkti narystę iš klubo gali būti labai brangu.

Ir nors beveik ketvirtadalis Egipto gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, jie patys sako, kad niekas čia alkanas nelieka. Čia priimti, pamaitinti ir mylimi bus visi gyvenantys, keliaujantys ar pro šalį užklystantys. Senovės Egipto legendomis ir mistika apipinta šalis lepina savo svetingumu, mylinčiomis ir atviromis egiptiečių širdimis, nuostabiu maistu, neįtikėtinais gamtos reiškiniais ir neribotomis galimybėmis. O aš, beveik metus pagyvenusi Egipte, galiu tik pakviesti pamiršti pasaką „Tūkstantis ir viena naktis“, o vietoj to aplankyti niekada nemiegantį, technologijų startuolių pamėgtą ir 10 mėn. per metus saulės bučiuojamą Kairą.

Lietuviai pamėgo Egipto kurortus. Kokių pateiktumėte rekomendacijų vykstantiems į šią turistinę šalį ir ko galbūt patartumėte vengti?

Viskas labai priklauso nuo asmeninio skonio ir tikslo, bet visus atvykstančius kviečiu apsispręsti, ar norite pamatyti tikrąjį Egiptą – jus domina kultūra, tradicijos, muziejai, ar visgi atvažiavote į Egiptą, vedini saulės ilgesio ir planuojate didžiąją dalį laiko degintis, nardyti ir smagiai leisti laiką suvenyrų parduotuvėse. Abiem atvejais Egiptas yra puiki vieta. Atvykstantiems atostogauti labiausiai siūlyčiau išbandyti naujus kurortus: Marsa Alam, Ras Šatan, Gouna, šiaurinę pakrantę. Kai kurie iš jų yra labai prašmatnūs ir modernūs, kiti – dykumos viduryje nusidriekusios stovyklavietės, kur nėra interneto ar telefono ryšio, bet dauguma žmonių būtent ten randa ramybę ir poilsį. Egiptas yra puiki vieta atostogoms, lietuvių pamėgti kurortai Hurgada ar Šarmel Šeichas jau turi bent kelis žodžius lietuviškai mokančius pardavėjus. Hurgadoje yra viena didžiausių lietuvių bendruomenių šalyje. O saulė pietiniuose kurortuose lepina net iki ankstyvo gruodžio.

O štai ieškantiems nuotykių ir norintiems pažinti tikrąjį Egiptą linkiu neaplenkti Kairo ir susirasti vietinį sertifikuotą gidą. Šalies sostinė yra kupina vietų, kurių nerasite jokiuose kelionių giduose, internetiniuose dienoraščiuose ir mobiliosiose programėlėse. Skaniausias maistas, karščiausios diskusijos, gražiausi paveikslai ir šokiai visada vyksta ten, kur atviros širdys ir žmonės gerbia vieni kitus – egiptiečių namuose.

Taip pat norintiems susipažinti su tikrąja Egipto kultūra linkiu lankyti šeimas, beduinų bendruomenes ir mažiau dėmesio skirti turistinių vietų lankymui. Pasiryžusiems pamatyti „tikrąjį Egiptą“ linkiu kantrybės ir pagarbos. Turime suprasti, kad Egipte esame svečiai ir čia atvykus reikėtų gyventi pagal daugumos diktuojamas normas ir taisykles: lankantis maldos namuose dėvėti laisvus ir visą kūną dengiančius drabužius (moterims galvos apdangalas būtinas), skrodžiant Senojo Kairo gatves, rekomenduojama vengti aptemptų drabužių, bet kokio fi zinio kontakto su priešinga lytimi, o svarbiausia nebijoti derėtis ir šypsotis. O jei dar išmoksite kelis žodžius arabiškai, tai pažadu, kad derėtis bus daug lengviau.

Kelias Viduržemio jūros link – Kairas–El Sokhna. 2020 m. Nuotr. iš Beatos Rajeckaitės asmeninio archyvo

Vis dėlto labiausiai linkiu atvirų širdžių ir akių. Islamo kultūra dažnai yra demonizuojama ir neteisingai pristatoma žiniasklaidoje, labai lengva susidaryti neteisingą įspūdį. Religijos atžvilgiu Kairas yra vienas liberaliausių, atviriausių ir tolerantiškiausių miestų Artimuosiuose Rytuose. Šalies Vyriausybė 2018 m. priėmė įstatymą, kad bet koks viešas skatinimas ar komentaras, susijęs su religija, gali būti baudžiamas griežta bausme ar kalėjimu.

 Kartais man labai gaila, kad Egiptas yra matomas kaip „viskas įskaičiuota“ kurortas, nors čia slepiasi tiek daug kultūros, istorijos, inovacijų, naujų atradimų ir modernių stebuklų.

Visą pasaulį yra sukausčiusi koronaviruso pandemija. Kokia situacija Egipte ir kaip tai paveikė Jūsų planus? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

2020 m. kovą Egiptas oficialiai „užsidarė“. Priversti egiptiečius negerti arbatos ir nerūkyti kaljano iki išnaktų atrodė misija neįmanoma. Komendanto valanda beveik užgesino niekada nemiegančio Kairo dvasią ir lygi šiol miestas dar visiškai neatsigavo. Daug mažų parduotuvių, kioskų taip ir liko uždaryti, todėl kai kurios Senojo Kairo dalys atrodo lyg apleisti rajonai. Visi galintys dirbti iš namų turėjo dirbti nuotoliniu būdu, po 18.00 val. tik maisto kurjeriai, gydytojai ir taksi vairuotojai galėjo būti gatvėse. Visos kavinės, restoranai, arbatos namai, barai ir parduotuvės uždarytos, atidaromos tik tam tikromis valandomis. Bauda už vaikščiojimą be kaukės – 20 000 egiptietiškų svarų (~ 100 Eur).

 Iš pradžių išsigandau ir supykau ant savęs, kad atvažiavau į naują šalį ir negaliu jos pamatyti, susipažinti su jaunais žmonėmis ir aplankyti naujų vietų. O tada panikai šiek tiek nurimus supratau, kokia aš laiminga, kad esu sveika ir oficialiai karantinui pasibaigus galėsiu džiaugtis visais Egipto malonumais.

 Esate karaimų tautos atstovė. Galbūt pavyko rasti kokių karaimiškų pėdsakų ir tenai?

 Buvau labai maloniai nustebinta, kad dauguma mano pažįstamų, kurie domisi religija, žino apie karaimus. Kaire dar neteko sutikti karaimų, bet tai yra tikrai dalis mano plano iki išsikraustant iš Egipto.

 Kiek dar ketinate būti Egipte ir kada žadate grįžti namo?

Visada sakiau, kad myliu Lietuvą ir savo šeimą, draugus, bet šiuo metu namo grįžti neplanuoju. Įmonė, kurioje dirbu, pasiūlė pratęsti darbo sutartį dar metams ir aš sutikau. Turint omeny situaciją visame pasaulyje, aš esu labai dėkinga, kad galiu keliauti ir dirbti užsieny.

Daug kalbuosi su draugais iš užsienio, klausiu jų, kas privertė juos pasilikti čia, Egipte. Visi ligi vieno nusišypso ir sako, kad santykiai su Kairu – tai labai plona riba tarp meilės ir neapykantos. Kartais atrodo, kad tu nekenti visko: kamščių, amžino triukšmo, karščio, amžinai vėluojančių žmonių, dulkių, kultūrinių skirtumų, nesusipratimų, amžinų planų pasikeitimų… Bet nekęsti Kairo tiesiog neįmanoma, čia kiekvienas – jaunas ir senas, turtingas ir vargšas, vyras ir moteris – ras savo vietą, savo veiklą ir savo kelią. Kairas – tai puikus mišinys tarp legendomis apsuptos kultūros, modernaus gyvenimo ritmo, įsisenėjusių tradicijų ir naujų tendencijų.

Egiptą gali įsimylėti iš karto arba po kiek laiko, bet jo nekęsti – neįmanoma.

Kokie Jūsų ateities planai?

Panašu, kad 2020-ieji mus labai taikliai išmokė, kad galima planuoti ir ruoštis, bet ne viskas nuo mūsų vienų priklauso. Aš planuoju dar kuriam laikui pasilikti Egipte – gyvenimas čia kupinas spalvų, kvapų ir emocijų, aš jaučiu, kad yra dar labai daug, ko galima išmokti. Kasdien žaviuosi egiptiečių nuoširdumu, atvirumu ir humoro jausmu.

Dėkojame už pokalbį.

 Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

The post Beata Rajeckaitė: „Kraustytis į Kairą nusprendžiau ne dėl gražių paveiksliukų ir auksinių paplūdimių” appeared first on Voruta.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, istorijos magistrė, Trakai, www.voruta.lt

Apie Vytauto Budvyčio knygą „Jonas Basanavičius. Gyvenimas ir veikla Vilniuje 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas“

Praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydo jungtinės Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnologijos krypties doktoranto Vytauto Budvyčio, šiuo metu dirbančio Kaišiadorių muziejuje, monografija „Jonas Basanavičius. Gyvenimas ir veikla Vilniuje 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas“¹. Ji buvo išleista Lietuvos nacionalinio muziejaus, išspausdinta koncerno „MG Baltic“ skirtos paramos lėšomis. Į leidinio sutiktuves autorius pakvietė š. m. kovo 4 d., jos vyko Signatarų namų salėje (Vilniuje). Jose dalyvavo Kovo 11-osios akto signatarai prof. habil. dr. Bronislovas Genzelis, prof. habil. dr. Bronislovas Kuzmickas, prof. dr. Vytautas Radžvilas (Vilniaus universitetas), renginį vedė dr. Vilma Bukaitė (Lietuvos nacionalinis muziejus). Susirinkusiesiems meninę programą pristatė operos solistės Asta Krikščiūnaitė (sopranas), atlikusi Juozo Naujalio „Barkarolę“, ir Salomėja Petronytė (sopranas), padainavusi Birutės ariją iš Miko Petrausko operos „Birutė“ bei Česlovo Sasnausko „Karvelėli mėlynasai“. Solistėms akompanavo pianistė Vaida Balčiūnienė. Knygos sutiktuvių metu taip pat pasisakė vakaro svečiai: ilgametė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, Jono Basanavičiaus premijos laureatė Birutė Kulnytė, Jono Basanavičiaus premijos laureatas, etnologas prof. dr. Libertas Klimka, taip pat istorikas, diplomatas prof. dr. Bronius Makauskas.

Nerastume nė vieno lietuvio, kuris nebūtų girdėjęs Jono Basanavičiaus (1851–1927) vardo. Tai – viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Visai neseniai jo atvaizdas žvelgė iš 50-ies litų banknoto, o prieš dvejus metus Vilniuje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją (Aušros Vartų g. 5), buvo iškilmingai atidengtas paminklas jo 167-ojo gimtadienio proga. Nuo 1992 m. kasmet teikiama Valstybinė Jono Basanavičiaus premija už reikšmingiausius etninės kultūros tyrinėjimus ir tradicinės kultūros puoselėjimą. Taip pat J. Basanavičiaus vardu vadinamos gatvės, yra išleista nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose bandoma apžvelgti ir nagrinėti jo kultūrinę-mokslinę bei visuomeninę-politinę veiklą. Visa tai yra tikrai puikus šios istorinės Lietuvos asmenybės įamžinimas.

Kalbėti bei nagrinėti J. Basanavičiaus gyvenimą ir jo istoriją istorijoje ypač aktualu ir sveikintina dabar, mūsų laikais. Neužmirškime, kad prieš dvejus metus minėjome mūsų valstybės šimtmetį. Praėjo lygiai visas amžius, kai mūsų valstybės kūrėjai – signatarai, tarp jų ir J. Basanavičius, pasirašė Vasario 16-osios aktą. Šiemet minime Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmetį. J. Basanavičius jame nedalyvavo, bet nepamirškime, kad Lietuvos Tarybos priimtas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas nebūtų pilnas ir užbaigtas be 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos. Visi šie istoriniai įvykiai persipina, vieni kitus veikia. Gyvenant istorinių jubiliejų metais svarbu atsigręžti į istoriją ir prisiminti, kas mums padovanojo tą pačią mūsų tautos istoriją.

Kalbant apie J. Basanavičių, prieš metus pasirodžiusi istoriko V. Budvyčio monografija „Jonas Basanavičius. Gyvenimas ir veikla Vilniuje 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas“, galima sakyti, neria į naujus vandenis. Kaip teigia pats autorius, savo knygoje jis bando žvelgti į vieną ryškiausių Lietuvos istorijos asmenybių per nepažintą prizmę. Daugumoje tekstų nagrinėjami tie patys klausimai, o jam norėjosi pažvelgti į Basanavičių kitu kampu – juk jis buvo tiesiog žmogus, su savo jausmais, mintimis, norais. Nors knygoje yra pasitelkiamas aprašomasis analitinis metodas, tačiau pats darbo pobūdis yra apibūdinamas ir kaip sintetinė kultūros istorija su mikroistorijos bruožais, kur pasakojimo centre – J. Basanavičiaus asmenybė, jo mąstysena².

Minint naujausią knygą apie „Aušros“ tėvą, galima paprasčiau pasakyti, kad monografijoje yra aprašytas J. Basanavičiaus gyvenimas ir veikla Vilniuje nuo 1905 m. rugpjūčio iki 1907 m. kovo, bet tuo būtų mažai kas pasakyta. Iš tiesų šie chronologiniai rėmai yra sąlyginiai, nes medžiaga yra dėstoma XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių kultūros kontekste. Jau pats pirmas knygos skyrius „Istorinis laikotarpio kontekstas“ mums primena geopolitinę situaciją Europoje. Lietuva tuo metu buvo carinės Rusijos priespaudoje, numalšinus 1863–1864 m. sukilimą buvo uždrausta lietuviška spauda, prasidėjo knygnešių era. Gimtosios kalbos žlugdymas, Rusijos imperijos represijos – visa tai veikė lietuvių tautinę savimonę. O kur dar ir lenkintojų pastangos iškelti lenkų kalbą aukščiau lietuvių kalbos, taip siekiant nutautinti lietuvius. Daugiausia prieš lenkų propagandą neatsilaikė dvarininkai ir vidutiniai bei mažųjų miestiečių sluoksnių žmonės, kurie Lietuvą matė vienoje valstybėje su Lenkija. Valstiečiai šiuo atveju buvo atsparesni. Visos šios nuotaikos ir kėlė įtampą valstybės viduje. Atsižvelgiant į šį istorinį kontekstą, galima labiau suvokti, kokiomis sąlygomis užaugo, gyveno J. Basanavičius ir su kuo jam teko, galima sakyti, kovoti.

Apskritai kalbant apie „Aušros“ tėvo J. Basanavičiaus santykį su lietuvybe bei jo tolesnę veiklą Vilniuje, kuri atvedė prie Didžiojo Vilniaus Seimo (1905), Lietuvos mokslo draugijos įsteigimo (1907) ir kas vėliau svarbiausia – prie Vasario 16-osios akto (1918), reikia nukreipti žvilgsnį į jį supančią aplinką nuo pat kūdikystės. Juk ne veltui sakoma, kad vaikystėje šeima labiausiai veikia asmens raidą ir asmenybės formavimąsi, tik vėliau tai papildo išsilavinimas, buitis ir įvairios asmeninės patirtys. J. Basanavičius gimė Ožkabaliuose, Bartninkų valsč., kuris tuo metu priklausė Lenkijos karalystės (Rusijos valdžioje) Augustavo gubernijos Marijampolės apskričiai. Po 1867 m. administracinės reformos jo gimtinė pateko į sudarytą naują Suvalkų gubernijos Vilkaviškio apskritį. Istorikas V. Budvytis teigia, kad tai greičiausiai turėjo įtakos jam vėliau, būnant Vilniuje, siekti Suvalkų gubernijos priskyrimo prie autonominės Lietuvos. Jam rūpėjo jo lietuviškosios tėviškės likimas.

Dar gyvenant su tėvais pasireiškė tvirtas J. Basanavičiaus charakteris. Jo tėvai, nors ir valstiečiai, gyveno pakankamai gerai, tačiau tuo nesipuikavo. Jie siekė sūnui gero išsilavinimo. J. Basanavičius baigė mokyklą sidabro medaliu. Tėvai norėjo, kad jų atžala stotų į kunigų seminariją, tačiau šis save matė kitoje nišoje. Jaunojo Basanavičiaus užsispyrimas davė vaisių, pavyko įtikinti savo tėvą duoti pinigų, kad galėtų išvykti studijuoti į Maskvą. Visa tai gerai atsispindi antrame knygos skyriuje „Jonas Basanavičius ir Vilnius“. Taip pat šis skyrius įdomus, nes jame pateikiama statistinės informacijos apie to meto Vilnių, pvz., kiek XIX a. pab.–XX a. sandūroje čia gyveno žmonių, kiek ir kokių buvo fabrikų, amatininkų, gydymo įstaigų, koks buvo miesto kultūrinis, ekonominis ir socialinis potencialas. Ši informacija taip pat vertinga, siekiant suvokti Vilniaus svarbą tautinio identiteto formavimuisi, juk už kelių metų, t. y. 2023 m., minėsime 700 metų sukaktį, kai Vilnius pirmą kartą buvo paminėtas istoriniuose šaltiniuose. 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietė amatininkus atvykti į Lietuvą, o Vilnius buvo minimas kaip valstybės sostinė. Šioje monografijoje V. Budvytis pabrėžia Jono Basanavičiaus santykį su Vilniumi, kuris Lietuvos sostinę įžvelgė kaip lietuviškumo simbolį, o tai nepatiko lenkų propagandos mašinai, bandančiai įrodyti, kad čia nuo seno lenkiškas miestas. Nors, kaip teigia habil. dr. Kazimieras Garšva, XVI–XVII a. pr. Vilniaus miesto apylinkės buvo lietuviškos. Nuo XVII a. vid. Vilniaus miesto tautinę ir kalbinę sudėtį keitė karai, badas, nepalanki gretimų valstybių politika. Per bažnyčią, dvarus, mokyklas, administraciją Vilnius buvo vis labiau lenkinamas, slavinamas, nes vietiniams gyventojams teko kažkaip susikalbėti su ponais, kunigais. Iš tiesų nebuvo jokio etninio vilniečių pasikeitimo, keitėsi tik žmonių kalba³. J. Basanavičius, tirdamas lietuvių skaičiaus mažėjimą Vilniuje, irgi priėjo išvadą, kad lenkų, gudų krašte atsirado nutautėjusių lietuvių sąskaita (p. 87).

Svarbiausias skyrius knygoje yra trečias – „Jonas Basanavičius Vilniuje 1905–1907 metais“, kuriame apžvelgiamas jo gyvenimas ir veikla. Čia aprašomas ir Didysis Vilniaus Seimas (1905), ir tautiškosios lietuvių demokratų partijos įsteigimas (1905), ir pirmoji lietuvių dailės paroda (1907), ir Lietuvos mokslo draugijos įkūrimas (1907). Per šiuos ir ankstesnius bei vėlyvesnius įvykius matome, kaip J. Basanavičius apmąstė Lietuvos praeitį ir kūrė naująją valstybės ateitį. Datuojant orientuojamasi į naująjį Grigaliaus kalendorių, daugumoje atvejų datavimas dubliuojamas datą nurodant senuoju stiliumi pagal Julijaus kalendorių. Mat, Rusija Grigaliaus kalendorių perėmė tik po 1917 m. spalio perversmo.

Tyrinėjant J. Basanavičiaus gyvenimą ir jo asmenybę, V. Budvytis rėmėsi gausia istoriografine medžiaga, tarp kurios galima išskirti istorikus Egidijų Motieką ir Rimantą Miknį, pastaruoju metu nuosekliai tyrinėjantį Basanavičių, Sigitą Narbutą, Algirdą Grigaravičių ir kt. Ypač daug vertingos medžiagos skaitytojus pasiekia išnagrinėjus paties J. Basanavičiaus rašytus dienoraščius, kuriuose jis aprašė dienos įvykius, sveikatą, susitikimus, renginius, sumanymus. Juose J. Basanavičius beveik niekada nedėstė savo nuomones apie kitus asmenis, nevertino jų, išskyrus lenkų istoriką Janą Gžegoževskį. Žinoma, panaudota įvairių Lietuvos archyvų fonduose saugoma medžiaga.

Pabaigai svarbu paminėti, kad knyga praturtinta ne tik iliustracijomis, bet ir dvylika „kapsulių“ – įterptų rėmeliuose glaustų pasakojimų, kurie papildo bendrą istorinį kontekstą. Labai svarbus savo istorine verte pateiktas monografijos pabaigoje kaip priedas J. Basanavičiaus parengtas Memorandumas Rusijos Vyriausybei. Žinoma, kaip ir priklauso tokio lygio mokslo darbams, knygos gale yra asmenvardžių ir vietovardžių sąrašas, kuris gali tapti puikia pagalbine priemone tiek vykdant įvairius genealoginius tyrimus, tiek domintis Vilniaus ir Lietuvos istorija.

Literatūra:

1 Vytautas Budvytis, Jonas Basanavičius: gyvenimas ir veikla Vilniuje, 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, 248 p. Tiražas 400 egz.

2 Ibid., p. 16.

3 Žr. Kazimieras Garšva, „Vilniaus apskirties kalbų interpretacijos“, in: Voruta, Nr. 2 (868), 2020 m. birželis, p. 60–64.

The post Naujas žvilgsnis į Joną Basanavičių appeared first on Voruta.

www.traku-zeme.lt

„Trakų žemės“ pokalbis su Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininke dr. Karina Firkavičiūte.

Norėtume Jus pristatyti mūsų skaitytojams. Pasakykite, prašome, keletą žodžių apie save.

Labai dėkoju „Trakų žemei“ už susidomėjimą. Taip dažnai bendraujame su Redakcija bendrais karaimikos reikalais, labai malonus ir toks kitoks, visai asmeninis dėmesys…

Gimiau karaimų šeimoje Vilniuje, nors abu mano tėvai yra Trakų vaikai. Tėtis Mykolas Firkovičius buvo statybos inžinierius-projektuotojas, bet visą savo laisvalaikį skirdavo karaimiškai veiklai. Jis turėjo labai gerą klausą, gražų balsą, mokėjo karaimiškų dainų ir liturginių giesmių, laiku suprato, kad jas reikia įrašyti ir įamžinti. Jis taip pat analizavo karaimų kalbą, religiją, rengė medžiagą apie tai jaunimui mokyti, kuri ilgainiui virto gausiais leidiniais – karaimų kalbos vadovėliu, maldaknygėmis, karaimiško folkloro šaltinių ir poezijos knygomis. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, jis buvo išrinktas vyresniuoju Lietuvos karaimų bendruomenės dvasininku ir jos vadovu.

Mano mama Halina Kobeckaitė yra Trakų garbės pilietė, buvo pirmoji Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė. Jos profesinės veiklos spektras yra labai platus (žurnalistė, dėstytoja docentė, vertėja, buvusi Tautybių departamento direktorė, ambasadorė, Prezidento patarėja). Tačiau visas laisvalaikio dėmesys taip pat dažniausiai būdavo skirtas karaimiškai temai – Mama išleido keletą knygų, yra paskelbusi gausių straipsnių Lietuvos spaudoje, įrašiusi pasisakymų radijo ir televizijos laidose. Pastaruoju metu ji taip pat skelbė daug įdomių tekstų karaimikos rubrikoje Trakų rajono laikraščio „Trakų žemės“ puslapiuose.

Sklando tokia mūsų šeimos legenda, kad į klausimą, ko norėčiau, broliuko ar pianino, pasirinkau pastarąjį… Tad taip ir atsitiko, kad gan anksti pradėjau savo muzikinę gyvenimo kelionę, lydima naujai nupirkto pianino. Įstojau į M. K. Čiurlionio (tuo metu) meno mokyklos parengiamąją fortepijono klasę ir ilgainiui baigiau šią mokyklą bei tęsiau mokslus Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Po aštuntos klasės mokykloje perėjau į teorinį skyrių, pasirinkau muzikologijos profilį, šios srities ir mano LMTA magistro diplomas.

Vėliau tęsiau mokslus doktorantūros studijose, taip pat LMTA. Jų dalimi buvo ir vienerių metų studijos Vokietijoje, J. Gutenbergo universitete Mainco mieste, kurias parėmė Vokietijos akademinių mainų stipendija (DAAD).

Tebestudijuodama doktorantūroje pradėjau dirbti. Dėsčiau įvairias muzikines ir karaimikos disciplinas Vilniaus universitete, Pedagoginiame universitete bei LMTA, o taip pat dirbau Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Rengėme šiuolaikinės akademinės muzikos festivalius, dirbau organizacinį, administracinį darbą, redagavau leidinius.

Vėliau administracinį darbą tęsiau kitoje institucijoje – Lietuvoje buvo įsteigtas Lietuvos institutas, viešoji įstaiga, kurios užduotis buvo pristatyti Lietuvos kultūrą užsienyje. Tapau šio Instituto direktore, kūrėme įvairias Lietuvos reprezentacines programas, leidinius, akcijas, koordinavome didelius pristatomuosius renginius užsienyje.

Po šešerių metų darbo šioje institucijoje, ryžausi kardinaliai pakeisti darbo temą ir įsijungiau į mokslinių tyrimų sferą, pradėjau dirbti Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) su tarptautinėmis mokslo programomis, o kiek vėliau iš ŠMM buvau deleguota į Lietuvos nuolatinę atstovybę prie Europos Sąjungos Briuselyje, kaip švietimo ir mokslo atašė. Tai jau buvo visiškai kito mastelio darbas, ne tik nauja sritis, bet ir naujas Europos Sąjungos kontekstas, darbas su kitomis šalimis, įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis. Visa tai – būtent mokslinių tyrimų srityje.

Intensyviausias šio darbo etapas buvo susijęs su Lietuvos pirmininkavimu ES Tarybai – visas parengiamasis darbas, o paskui ir pats pirmininkavimas 2013-aisiais (pirmininkavau ES Tarybos mokslinių tyrimų darbo grupei) savo intensyvumu ir turiningumu neprilygo niekam, ką lig tol buvau veikusi… Esu nepaprastai dėkinga likimui, kad turėjau galimybę įgyti šios patirties, išgyventi tą laiką. Patirtis pravertė ir tolesniam žingsniui – darbui Europos Komisijoje, kurį tęsiu ir dabar. Tebedirbu mokslinių tyrimų srityje, Europos Sąjungos kontekste.

Esate apsiginusi daktaro disertaciją, pristatykite savo mokslinę veiklą.

Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją apsiginiau 2001-aisiais Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o jos parengimą nepaprastai svariai praturtino praleisti metai Vokietijoje, kur galima buvo lengviau rasti reikiamas knygas, pasikonsultuoti su profesoriais, kiek daugiau praplėsti tos specialios srities akiratį, nei tuo metu tai buvo galima padaryti Lietuvoje. Disertacijoje nagrinėju Lietuvos karaimų liturginę muziką.

Į Lietuvos karaimų muzikinį palikimą pradėjau gilintis dar būdama mokykloje. Buvau paskatinta mokytojos muzikologės Onos Narbutienės, tačiau visą bazę tam turėjau namuose – Tėtis mane buvo išmokinęs karaimiškų dainų, jas kartu dainuodavome. Kiek vėliau jis mane supažindino ir su religinių bei liturginių giesmių pasauliu.

Labiau sisteminį domėjimąsi pradėjau nuo paprastų dalykų, dainų rinkimo ir jų užrašymo, Tėtis buvo mano pirmasis pateikėjas ir nepaprastai turtingas žinių bei informacijos apie jas šaltinis. Nuosekliai plėčiau dėmesio spektrą, atradau daug įdomių šio palikimo aspektų, dalių. Visi mano moksliniai darbai yra skirti šiai temai, esu parašiusi mokslinių straipsnių, skaičiau pranešimus konferencijose, sudarinėjau knygas, bakalauro bei magistro darbai taip pat nagrinėjo Lietuvos karaimų muzikinį palikimą.

Šis palikimas nėra labai didelis, nors ir kelių dalių – tai pasaulietinė, religinė ir liturginė muzika. Kiekviena iš jų turi savų ypatumų, yra savaip susijusi su dainuojamu ir giedamu tekstu, tad reikėjo gilintis ir į teksto ypatybes, o kai kur ir į specifinį melodijos bei teksto ryšį. Nepaprastai daug džiaugsmo man suteikė tam tikrų struktūrų atradimas, jų supratimas, sistemos matymas, ypač liturginių giesmių visumoje.

Lietuvos karaimų muzikinis palikimas visai nebuvo lig šiol nagrinėtas, tad įdomybės tik prasideda. Žinoma, tęsti mokslinius darbus „hobio“ sąlygomis nėra paprasta, nepavyksta to nuosekliai daryti, tačiau susidomėjimas nemažėja. Kartu su kitų sričių atradimais bus netrukus gal žymiai įdomiau iš naujo pasižiūrėti į karaimiškų melodijų visumą ir pamatyti joje kokių kitų dėsningumų.

Labai džiaugiuosi, kad 2016 metais išėjo mano knyga „Gyvenimas karaimų dainose“, kurios parengimas buvo pradėtas dar pirmame LMTA kurse… Bendromis leidėjų (Lenkijoje gyvenančių karaimų draugijos ir LMTA) pastangomis šis karaimiškų dainų ir jų tekstų rinkinys pagaliau išvydo šviesą. Dalis jame užrašyto palikimo, būtent religinės (arba – paraliturginės) giesmės jau nebefunkcionuoja gyvai karaimų bendruomenėje. Tad norint jas bus galima dabar atgaivinti.

Trakiečiai laiks nuo laiko mato Jus Trakuose. Kuo save laikote: trakiete ar vilniete?

Gimiau ir mokiausi Vilniuje, tad esu vilnietė, tačiau Trakai visada buvo ir tebėra „mano“ vieta. Ir ne tik todėl, kad čia yra gimę abu mano tėvai (Tėtis ir palaidotas Trakuose), kad čia gyvena daug mūsų giminių, kad mes čia nuolat atvažiuodavome ir tebeatvažiuojame bei būname. Bet Trakai per ištisus amžius yra toks ypatingas dvasinis traukos centras, ypač karaimams. Tai konstatuoja net ir tie, kurie gyvena žymiai toliau nuo Trakų, ir nėra niekad turėję čia gimininių ryšių. Tad ką jau kalbėti apie mane…

Visa karaimų istorija yra čia Trakuose, ir tebegyva. Įvairūs džiaugsmai ir skauduliai, ypač paskutiniųjų dešimtmečių, taip pat yra palikę ženklų Trakuose. Manau, tikrai galiu save vadinti ir trakiete – nors toks klausimas net nebuvo niekad ir iškilęs, dvasine ir emocine prasme Trakai visada yra mano širdyje, turbūt taip pasakytų kiekvienas karaimas.

Kaip veikia Lietuvos karaimų kultūros bendrija? Kas tai per organizacija?

Lietuvos karaimų kultūros bendrija (LKKB) yra juridinis asmuo, vienas iš dviejų, kuriuos turi karaimų bendruomenė Lietuvoje. Ji buvo sukurta 1988-aisiais, siekiant atgaivinti tautinę karaimų veiklą, dar prieš atsikuriant karaimų religinei bendruomenei, kuri buvo (ir tebėra) tradicinis bendruomenę jungiantis administracinis vienetas. Ir tuomet, nuo pat pradžios, LKKB nuveikė nepaprastai daug ir svarbių dalykų. Prieš kelerius metus šventėme jos trisdešimtmetį ir paroda, renginiais, atminimo lentele minėjome tuos reikšmingus istorinius įvykius, nutiesusius kelius šiandienai.

Tai organizacija, kuri veikia karaimų kultūros srityje, ją saugodama, plėtodama, skleisdama, analizuodama, populiarindama, gilindama. LKKB savo veikla siekia puoselėti karaimų tautiškumą, tapatybę, tradicijas, apeigas, palaikyti gimtosios karaimų kalbos funkcionavimą ir jos mokymąsi. Kitą svarbią šios organizacijos veiklos dalį sudaro karaimų kultūros populiarinimas ir pristatymas Lietuvoje bei užsienyje.

Organizacijos struktūrą sudaro jos Taryba ir pirmininkas, tačiau tai nereiškia, kad tik šie keli žmonės turi teisę veikti. Siekiame burti ir jungti visus norinčius dirbti bendram tikslui. Tai nėra lengva nei paprasta. Beje, mūsų bendruomenė šiuo aspektu nėra ypatinga. Bendražmogiškos individualios savybės arba skatina žmones savanoriškai veikti, arba lenkia juos verčiau tik pasyviai dalyvauti. Taip tiesiog yra, bet koks situacijos vertinimas jos nekeičia. Karaimų bendruomenės ypatingumas tik tas, kad mūsų yra iš tiesų mažai, vos du šimtai žmonių visoje Lietuvoje, tad per daug „laisvų rankų“ tiesiog nėra…

Norėčiau pridurti, kad LKKB Taryboje visi veikiame iš tiesų savanoriškai, už tai negaudami jokio atlygio, jokių kompensacijų už telefono ar kelionių išlaidas, susijusias su šia mūsų veikla. Tiesiog neturime lėšų, kurios galėtų tokias išlaidas padengti, dirbame per projektus, kurių bendras biudžetas yra gan menkas ir tik iš dalies dengiantis veiklos kaštus (pvz., autobuso nuomą ar spaudos, maketavimo išlaidas ir pan.), tačiau ne administravimo išlaidas. Jei kas norėtų įsilieti į mūsų veiklą su didesniu projektu ir jam gautomis lėšomis – tokia iniciatyva būtų tik sveikintina.

Vis dėlto kokius svarbiausius uždavinius turi Lietuvos karaimų kultūros bendrija, siekiant išlaikyti tautinę tapatybę?

Labai teisingai pastebėjote, kad išlaikyti tautinę tapatybę yra nepaprastai svarbus šių dienų uždavinys, kurį sau kelia Lietuvos karaimų kultūros bendrija. Turime suvokti, kad tautinė tapatybė yra toks gan neapčiuopiamas dalykas, kurio nei jokia organizacija, nei jokia veikla neapdraus, neišsaugos, jei pats žmogus to nenorės. Ypač šiais laikais, XXI-ojo amžiaus pradžioje.

Vis dėlto, kaip organizacija jaučiame atsakomybę sudaryti mūsų bendruomenei tokias sąlygas, kuriose poreikis išsaugoti šią tapatybę, ją suprasti, įsisąmoninti pasijustų kuo smarkiau, kuo išraiškingiau, kad jau paskui asmeninės žmonių pastangos galėtų judėti reikiama kryptimi. Be to, taip pat jaučiame atsakomybę suteikti žmonėms reikiamos istorinės ar religinės informacijos, kuri pagelbėtų individualioms žmonių savimonės paieškoms. Galite įsivaizduoti, kad tai visgi yra gan sudėtingi uždaviniai.

Dar kartelį norėčiau pabrėžti konteksto ir laiko svarbą – šie amžiai yra globalūs visomis prasmėmis, atviri, informacijos srautai nenuspėjami, jie galingi, platūs, nors ir ne visada išsamūs, gali būti kryptingi, tendencingi ar panašiai. Visas šis kontekstas suformuoja taip pat didžiulę asmeninę kiekvieno žmogaus atsakomybę informaciją atsirinkti, susivokti situacijoje, ją atitinkamai įvertinti ir pasirinkti poelgius. Tad yra labai daug veiklos sąmoningumo ugdymui…

Iš nuveiktų LKKB darbų minėčiau šiuos kaip ryškiausius, visi jie yra nukreipti į tapatybės ugdymą, jos sąmoningą supratimą bei vystymą – leidiniai karaimų istorijos ir kultūros temomis (naujausias – apie kenesas Lietuvoje), internetinės svetainės bendruomenei sukūrimas ir palaikymas (www.karaim.eu), mokslinės ir populiarinamosios konferencijos karaimikos temomis, organizuotos bendruomenės narių išvykos į tarptautinius renginius, vaikų ir jaunimo ansamblių („Birlik“ ir „Sanduhač“) veikla, tarptautinė karaimų kalbos ir kultūros stovykla (jau 18 metų), du dokumentiniai filmai, garso įrašų skaitmeninimas, paskaitų ciklas (kartą per mėnesį) karaimų bendruomenės narių profesinės veiklos temomis, Simono Firkovičiaus skvero Trakuose atidarymas (kartu su Trakų r. savivaldybe). Taip pat rengiami edukaciniai, karaimų kultūrą pristatantys, populiarinantys renginiai ir projektai (vėliausias – kultūrinis maršrutas „Vilnius ir karaimai“), įvairių progų šventiniai renginiai, kt.

Didesnė dalis 2018 m. LKKB veiklos buvo skirta Bendrijos trisdešimtmečiui pažymėti – buvo atidaryta memorialinė pirmojo karaimų susirinkimo 1988-aisiais lentelė, parengta jubiliejui skirta paroda, prisiminimų seminaras ir koncertas.

2020-ieji taip pat jau pažymėti svarbiu nauju Lietuvos karaimų kultūros bendrijos darbo rezultatu – Lietuvos karaimų vestuvių tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai dar vienas reikšmingas žingsnis karaimiškos tapatybės ir kultūros išsaugojimo kryptimi. Džiaugiamės, kad mūsų paraiškai su visa parengta medžiaga buvo pritarta. Šio Sąvado tvarkytojas yra Lietuvos nacionalinės kultūros centras.

LKKB taip pat bendrauja su Lietuvos ir iš svetur atvykstančiais žurnalistais ar šiaip besidominčiais žmonėmis, atsako į studentų ar aktyvių mokyklų užklausas, kai ieškoma kontakto su karaimais pačiais įvairiausiais tikslais. LKKB palaiko įvairiapusius ryšius su kitomis tautinėmis bendrijomis Lietuvoje ir su karaimų organizacijomis kitose šalyse.

Gal galėtumėte įvardyti karaimų kultūros bendrijos pajėgas, struktūras, aktyvius žmones?

Kaip jau minėta, LKKB administracinė struktūra ir veikiančių žmonių kiekis nėra tapatūs dalykai. Tad svarbu pabrėžti, jog nepaisant gan sudėtingų sąlygų ir savanoriško veiklos pobūdžio, yra nemažai bendruomenės narių, kurie noriai prisideda prie visuomeninės veiklos rengimo, patys turi idėjų ir jas įgyvendina ar tiesiog prisideda pagelbėdami organizacinėje veikloje. Nevardinsiu atskirų pavardžių, kad ko nepraleisčiau.

Lietuvoje veikia karaimų vaikų ir jaunimo ansamblis „Birlik“. Beje, jis šiemet švenčia savo dešimtmetį. Ansamblis gyvuoja jo aktyvios vadovės Inos Lavrinovič ir vaikų, jaunimo tėvų veiklos dėka. LKKB prisideda kiek galėdama įvairiais organizaciniais būdais – paremdama ansamblio veiklą finansiniais (per projektus) ar kitais būdais, informaciniais kanalais ir pan. Ansamblis sėkmingai atstovauja karaimams ir Lietuvai įvairiuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose renginiuose.

Džiugu, kad ir patys jaunuoliai noriai jungiasi į ansamblio veiklą. Taip jie išmoksta ne tik karaimiškų šokių, bet ir būti kartu, taip atsiranda įvairių naujų sumanymų, ką ir kaip būtų galima dar nuveikti. Ir tai nepaprastai pozityvūs rezultatai. Net kai veikla lieka tik ties asmeniniu lauku, vis vien džiugu, kad ji tokia išsivystė iš bendruomeninės iniciatyvos.

Yra ir kitų iniciatyvių žmonių, kurie prisideda prie rengiamų veiklų ar siūlo rengti savas. Tokiomis gražiomis iniciatyvomis džiaugiamės įvairių švenčių, progų metu, kai jaunimas visai bendruomenei surengia įdomų Proto mūšį ar šiaip pramoginę programą, parengia spektaklį karaimų kalba, kai pasisiūlo suorganizuoti karaimiškų temų dailės seminarą, išmokyti kitus piešti, lipdyti. Po truputį atsibunda jaunų mamų iniciatyvos, kurios turi daug geros energijos skirti mažiausiųjų bendrai veiklai, rengti stovyklas būtent jauniausiesiems, sudaryti jiems sąlygas įdomiai kartu pabūti. Tai daug kantrybės ir rūpesčio reikalaujantis sritis, džiugu, kad nemažai tėvų įsijungia į tokias iniciatyvas.

Jau ne vienerius metus didžiausias karaimų bendruomenės renginys yra Tarptautinė karaimų kalbos mokykla vasarą Trakuose. Kokie planai numatomi šiems metams?

LKKB kasmet rengia Tarptautines karaimų kalbos ir kultūros stovyklas vaikams bei suaugusiesiems, kurių programą sudaro kalbos pamokos, pažintiniai seminarai apie karaimus, kūrybinės dirbtuvės, amatų laikas, įvairios meninės veiklos, aktualizuojančios karaimų kultūrą. Stovyklos programa kasmet yra kitokia, ją pritaikome metų aktualijoms, jubiliejams ar pažymėtinoms progoms.

Iš tiesų, net jeigu tik vienos savaitės trukmės, tai yra didelis ir svarbus renginys mūsų bendruomenei. Jam skiriame labai daug energijos, organizacinio laiko. Labai džiaugiamės žmonėmis, kurie pasisiūlo surengti vieną ar kitą seminarą, ar veiklą. Renginį organizuoti gauname dalinę paramą iš Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, finansinę paramą mums suteikia ir keli privatūs rėmėjai. Taip pat esame dėkingi ir Trakų kultūros rūmams, kurie mums gelbsti ir sutinka bendradarbiauti, bei mus morališkai ir informaciškai remiančiai Trakų r. savivaldybei.

Šiems metams taip pat numatome įdomią programą – nenorėčiau išduoti visų įdomybių jau dabar, pranešime apie tai atskirai. Norėčiau pabrėžti tik dvi naujas svarbias šių metų naujoves. Viena yra susijusi su tuo, kad šiemet Trakai yra Lietuvos kultūros sostinė. Ta proga turėsime kelis su karaimų kultūra susijusius viešus renginius Trakuose. Viešais vadinu tuos, kurie bus skirti ne tik mūsų stovyklos dalyviams, bet ir bendrai Trakų bei Trakų svečių visuomenei. Ir antra naujovė – tai atskira stovyklėlė, mūsų pagrindinio renginio dalis, kuri bus skirta patiems mažiausiems jos dalyviams, su atskira jiems skirta programa. Labai džiaugiamės tokia jaunų mamų iniciatyva, nes ypatingesnis dėmesys jauniausiems yra nepaprastai svarbus. Lig šiol vis trūkdavo tam skiriamų organizacinių jėgų, ir jos dabar subrendo bei išsirutuliojo į atskirą projektą. Tai nepaprastai pozityvus reiškinys.

Kokiose valstybėse yra didžiausi karaimų tautos telkiniai ir kaip su jais palaikomi ryšiai?

Daugiausiai karaimų, kurie yra giminingi Lietuvos karaimams, gyvena dar Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Šiais laikais yra ir nemažai išeivių iš šių vietų bei Vakarų Europoje – Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje.

Lietuvos karaimai palaiko ryšius su savo tautiečiais įvairiose šalyse per asmeninius kontaktus, su giminėmis ir draugais. Tačiau turime ir oficialių ryšių per karaimiškas organizacijas šiose valstybėse ar jų atstovus. Dalyvaujame vieni kitų renginiuose, keičiamės informacija apie rengiamus ir vykstančius renginius, ieškome palaikymo ir paramos, esant reikalui, bendro karaimiško intereso vardan.

Džiaugiamės, kad nemažai mūsų tautiečių iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos atvažiuoja į mūsų rengiamą stovyklą Trakuose. Tuomet bendraujame čia labai neformaliai, bet atvirai ir intensyviai. Labai branginame tokią galimybę stovyklos metu, tad ir planuojame renginius, kad sudarytume kuo daugiau galimybių tokiam bendravimui, su turiniu, per bendras veiklas, bendrą diskusiją.

Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai, arba ką numatote artimiausiu metu išleisti?

Turiu kelias idėjas, sumanymus dalykų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Tačiau jos yra dar pačioje pradinėje stadijoje, todėl negaliu šių sumanymų kol kas atskleisti. Tai ne vien leidiniai, bet ir tam tikra veikla. Pasidalinsiu, kai tik bus įmanoma.

Labai norėčiau padėkoti Trakų rajono laikraščio „Trakų žemės“ redakcijai už dėmesį karaimikai, jos istorijai ir šiandienai. Tai ne tik Trakų rajono visuomenės informavimas, bet ir nepaprastai didelė pagalba mūsų bendruomenei, nes neturime savo laikraščio ar žurnalo aktualijoms ar gilesnėms istorijos bei kultūros įžvalgoms skelbti.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta Zakarevičiūtė

The post Lietuvos karaimų bendrija: daug darbų, maža rankų. Pokalbis su Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininke dr. Karina Firkavičiūte appeared first on Voruta.

Biografija

Vytautas Dailidka gimė 1937 m. Vygonių k., Rodūnės valsč., Lydos apskr., Gardino sr.  Su didžiule pagarba ir liūdesiu jis mini savo tėvus – tėvą Vincą Dailidką, persekiotą ir kalintą lietuviškos „Ryto“ draugijos mokytoją, ir motiną Emiliją Miliauskaitę-Dailidkienę. 1951 m įstojo į Trakų pedagoginę mokyklą, čia pradėjo rašyti pirmus eilėraštukus sienlaikraštukui, susipažino su tapybos, dailės pagrindais. Ją baigęs dirbo pedagoginį darbą. 1955 m. buvo paskirtas į Trakų r. Miciūnų septynmetę mokyklą, nuo 1956 m. dirbo Švenčionių rajono ir miesto mokyklose, 1959 m. sugrįžo dirbti mokytoju į Šalčininkų r. Eišiškių vidurinę mokyklą, kurioje ir pats buvo mokęsis. 1983 m. buvo paskirtas Eišiškių II-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, o 1992 m. atkūrus lietuvišką Eišiškių vidurinę mokyklą jai vadovavo iki 2002 m., mokinius mokė dailės (1977 m. baigė Vilniaus dailės institutą), vadovavo mokyklos kraštotyros muziejui.

2005 m. Vytautui Dailidkai buvo įteikta Stanislovo Rapolionio premija,  2019 m. – Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija.

Parodos atidarymas

Birželio 5-ąją į Varėnos kultūros centrą atvyko nemažai miesto gyventojų ir svečių. Susirinkusieji klausėsi Kęstučio Breidoko mokinės Kamilos Antanevičiūtės atliekamų dainų – taip buvo atidaryta  Rytų Lietuvos pedagogo, dailininko, poeto, sąjūdininko, aktyvaus lietuviškosios kultūros puoselėtojo, kraštotyrinių, tautotyrinių savilaidos leidinių autoriaus ir rengėjo Vytauto Liudo Dailidkos paroda „Dzūkija man – bočių žemė“. Renginio vedėja, Varėnos kultūros centro  vyr. specialistė kinui ir parodoms Lena Sinkevičienė, trumpai pristačiusi parodos autoriaus biografiją, pasidžiaugė jo gausiu kūrybiniu potencialu ir sukurtais darbo vaisiais. „Man labai yra artima, kaip ir Jums visiems, manau, jo paveiksluose pavaizduoti gamtos peizažai – mūsų gamtos piliakalniai, daugiausia iš Vidurio, taip pat Rytų Lietuvos – Eišiškių, Dieveniškių ir Šalčininkų krašto. Deja, autoriaus žodžiais, dabar sulenkėjusiame krašte dalis piliakalnių yra barbariškai niokojami ir suariami. Parodoje aš taip pat norėjau, kad visi lankytojai pamatytų Vytauto zodiako ženklus. Jo paveiksluose atsispindi ir ne vienas ciklas. Vieną iš ciklų „Šviesa“ taip pat įterpėme į šią parodą, – pasakojo Lena Sinkevičienė. – Viliuosi, kad ateityje bus galimybė Jums surengti dar ne vieną Vytauto Dailidkos dailės darbų parodą, nes tai, ką Jus dabar čia matote, yra tik viena maža dalis jo tarybos.“

Parodos atidaryme dalyvavusi Varėnos rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė sveikino Vytautą Dailidką parodos atidarymo proga, Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos vardu įteikė jam padėką už suteiktą galimybę eksponuoti tapybos parodą, kurioje įamžinta Dzūkija, jos piliakalniai ir įspūdingi peizažai. Taip pat dailininkui palinkėjo  kūrybinės sėkmės ir, žinoma, sveikatos.

Parodos autorių taip pat sveikino jo artimiausieji, taip pat draugai ir bičiuliai. Pasigrožėti Vytauto Dailidkos kūryba atvyko ir Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ bei Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ redakcijų kolektyvas: vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, redaktorės Irma Stadalnykaitė ir Jolanta Zakarevičiūtė. „Mes tikimės, kad Vytautas Dailidka surengs parodą ir Trakuose. Su šiuo miestu jis turi nemažai sąsajų, – kalbėjo Juozas Vercinkevičius. – Noriu priminti, kad jis baigė Trakų pedagoginę mokyklą, kuri pokario metais auklėjo ir davė Lietuvai daug puikių mokytojų, kurie auklėjo mūsų jaunąją kartą, dėl to jis mums labai įžymus, reikalingas. Be to, jis yra iš tų lietuvių, kurio tėvai lenkų okupacijos metais buvo mokytojai. Tad jis tęsė šią tradiciją (Vytauto Dailidkos dukra Liudmila Jurgelevičienė jau daugelį metų yra Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos istorijos mokytoja – Aut. pastaba) – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dėjo daug pastangų, kad Eišiškėse atsirastų lietuviška mokykla. O tai buvo sudėtinga. Jo darbas nenuėjo veltui. Mokykla stovi, savo skaičiumi beveik lygi lenkiškajai mokyklai.

Tad linkime jam geros sveikatos ir Trakų Dievo Motinos globos.“

Kūrybinės kloties menininkui linkėjo ir atvykusi Varėnos kultūros centro Valkininkų filialo direktorė Jolanta Molienė.

Renginiui einant į pabaigą pats parodos autorius padėkojo visiems atėjusiems ir pabrėžė, kad jį visą laiką lydėjo trys žodžiai: „Tikėjimas mane tvirtino, Meilė mane įkvėpė daugybei šitų kūrinių, o  Viltis – kad mes susitiksime dar ne vieną kartą“.

Paroda veiks iki liepos 7 dienos. Kviečiame apsilankyti!

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,

Irma STADALNYKAITĖ,

Juozas VERCINKEVIČIUS

The post Vytauto Dailidkos parodos „Dzūkija man – bočių žemė“ atidarymas Varėnoje appeared first on Voruta.