Mieli Voruta.lt skaitytojai, mūsų svetainė nuo šiandienos, birželio 06 d., savaitgaliais pradeda viešinti debiutinį Stasio Buškevičiaus nuotykių romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. Romaną dalimis skelbsime šeštadieniais.

Verta prisiminti, kad ir prieškario Lietuvos periodinė spauda spausdino tęstinius apsakymus bei romanus. Šis formatas, atsiradęs XIX a., Prancūzijoje, padarė literatūrą prieinamą visiems žmonėms ir tapo neatsiejama periodinės spaudos dalimi visame pasaulyje. Mes savo ruožtu prikeliame naujam gyvenimui tai, kas jau buvo išrasta.

Apie autorių ir romaną

Esu Stasys Buškevičius, kaunietis, baigęs viešojo administravimo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir dirbantis valstybės tarnyboje. Skaitytojams galbūt esu šiek tiek pažįstamas kaip publicistas – daugelį metų spaudoje ir internetinėje žiniasklaidoje publikuoju straipsnius geopolitikos, politikos, istorijos ir visuomenės temomis. Tačiau šį kartą kviečiu susipažinti su kita mano kūrybos puse – debiutiniu nuotykių romanu „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“.

Šio romano idėja brendo ilgai. Nuo pirmųjų savo gyvenimo metų vasaras leidau Nidoje – iš pradžių su senele ir tėvais, vėliau savarankiškai, o dar vėliau jau su savo šeima. Vaikystėje mane žavėjo nepakartojama Kuršių nerijos gamta: kopos, jūra, pušynai ir ypatinga šio krašto ramybė. Tačiau bėgant metams vis labiau ėmiau domėtis ir šio krašto istorija. Kuo daugiau sužinodavau apie kuršininkus, lietuvininkus, Nidos menininkų koloniją, karo ir pokario įvykius, tuo stipriau jutau ypatingą šios vietos dvasią. Galiausiai pajutau, kad noriu apie tai parašyti.

Romano siužeto centre – dingusios Hermano Blodės meno kolekcijos paieškos. Realybėje ši vertinga kolekcija buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, tačiau romano pasaulyje dalį jos spėja paslėpti paskutinysis Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios pastorius. Po daugelio metų randamas paslapties raktas, ir prasideda lobio medžioklė, vedanti per karo nusiaubtą 1945-ųjų Nidą, senųjų kuršininkų likimus, Hermano Blodės menininkų kolonijos istoriją bei šių dienų geopolitines realijas.

Vis dėlto meno kolekcijos paieškos tėra siužeto ašis, aplink kurią sukasi gerokai platesnė istorija. Tai pasakojimas apie prarastą pasaulį, kultūrinę atmintį, tapatybę ir žmones, kurie net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis stengėsi išsaugoti tai, kas jiems buvo brangiausia. Tai ir mano meilės Kuršių nerijai, jos istorijai bei žmonėms išraiška.

Romane iš dalies remiamasi istoriniais faktais, kai kurie veikėjai yra realios istorinės asmenybės, kai kurie – turi savo prototipus realiame gyvenime. Tačiau visi įvykiai yra mano fantazijos vaisius.

Romaną skiriu artimiesiems – tiems, kurie padėjo man pažinti Nidą, pamilti šį kraštą ir kartu su manimi vaikystėje leisdavosi į vaizduotės bei kūrybos keliones. Tikiuosi, kad ši istorija skaitytojus ne tik įtrauks į paslapčių ir nuotykių kupiną siužetą, bet ir paskatins dar kartą pažvelgti į vieną unikaliausių Lietuvos kampelių bei jo nepaprastą istoriją.

*************************************

I skyrius. „Audronaša”

– Kuopa, kelt!

Griausmingas budinčio grandinio balsas nutvilkė tarsi elektrošokas, ir staigiai nuo netikėto streso suspurdusi širdis akimirksniu pažadino Giedrių iš gilaus sapno. Mintyse šiek tiek susikeikęs dėl šykščiai nakties poilsiui skirtų vos kelių valandų (atrodo juk, kad ką tik įgriuvo į siaurą kareivišką lovą po įtemptos ir sunkios dienos), Giedrius skubiai pašoko iš savo gulto ir apgraibomis prieblandoje susirado spintelės duris. Tuo metu vienas iš trijų kubriko kambariokų, senas Giedriaus pažįstamas Skomantas, priklausantis tai pačiai Šaulių sąjungos kuopai, paspaudė elektros jungiklį, ir akinanti šviesa nutvieskė jų spartietišką būstą: siauras kambariukas, kelios suklypusios metalinės spintos, dvi dviaukštės lovos, stalas prie siauro langelio, pro kurį vos vos skverbėsi brėkštančio ryto saulės spinduliai – štai ir visi patogumai kariui. Bet net ir šią kuklią buveinę Giedrius greitai prisimins kaip prabangų viešbutį. Tai, kas laukia, žada būti tikru ištvermės išbandymu: artimiausias tris paras jam ir jo kovos draugams teks praleisti lietuvišką rudenį pasitinkančiuose miškuose, siaučiant žvarbiam pajūrio vėjui ir skalbiant įkyriam lietui. Tačiau šią akimirką nėra kada kvaršinti galvos dėl būsimų įvykių: dabar svarbiausia kuo skubiau užsivilkti uniformą, greitai perplauti užmiegotas akis šaltu vandeniu, pasirūpinti kovine ekipuote ir išsirikiuoti kareivinių kieme – visam procesui skirtos penkiolika minučių tirpsta greičiau nei patižęs plombyras saulėje besikepinančio poilsiautojo rankose…

– Ta skuba mane pribaigs, niekaip negaliu priprasti prie šito beprotiško tempo, – nepatenkintas suniurnėjo eilėje prie ginklinės stovintis Skomantas. – Dvi dienas kaip šunis vaiko! Ir tai dar tik pasirengimas… Nenoriu net pagalvoti apie aktyviąją fazę.

– Pats žinai, bendruose užsiėmimuose su savanoriais visad taip būna. Ne pirmas kartas juk. Nors ir man toks „drožimas“ didelio džiaugsmo nesukelia. Bet, kita vertus, geriau jau vargti mokymuose nei tikrame mūšyje krauju už klaidas mokėti, – draugą bandė paguosti šalimais stovintis Giedrius.

Skomantas tik abejingai numojo ranka.

– Apsieikim be tų motyvacinių banalybių. Viską aš suprantu, pats, kaip ir tu, šį kelią sąmoningai pasirinkau. Na, bet burbėti ir būti viskuo nepatenkintam Šaulių sąjungos statutas juk nedraudžia? – bandė pajuokauti jis.

– Burbėk, burbėk, – nusišypsojo Giedrius. – Atrodo, kad greitai ir šio „malonumo“ neteksi. Iš pažįstamų fuzilierių girdėjau, kad jungtinis štabas kelia labai aukštus reikalavimus, todėl karininkai netoleruos klaidų. Jaučiu, nebus kada ir cyptelt – suksimės kaip voverės rate. Nusivarysi nuo kojų taip, kad ir skųstis pamirši, – optimizmui vietos nepaliko kolega šaulys.

– Tai ir mūsų vadas juokais prigrasino, kad gėdos šauliams nepadarytume: kaip ne kaip, bet dirbsime ne tik su savanoriais ir kariuomene, bet ir su NATO kovinės grupės kariškiais. Sakė, stebėtojai ne tik iš NATO, bet ir iš pakankamai egzotiškų šalių atvyks. Lyg ir Japoniją ar Filipinus minėjo…

– Kalbas palikt! – sustūgo pro šalį lėkdamas vyresnysis seržantas.

Šie žodžiai kaipmat nutildė virtinėje stovinčiųjų pašnekesius. Visi tylėdami, po vieną, ėmė automatinius ginklus, dėtuves ir greitai metėsi į lauką.

Išsirikiavusius šaulius ir savanorius pasitiko kuopos vadas. Neaukštas, kresnas pusamžis vyriškis garsėjo griežtu būdu ir nemėgo daugžodžiauti. Nesirengė jis gaišti laiko ir dabar. Trumpas pasveikinimas, aiški ir konkreti instrukcija.

– Klausimų yra?

– Ne, Tamsta! – choru sudundėjo vyrų balsai.

– Puiku. Kuopa! Deeešiii… nėn! Sunkvežimių link, žengte marš!

Karinėmis uniformomis vilkintys Tėvynės gynėjai, tvirtai mušdami kojomis į taktą, drausmingai nužygiavo prie specialiai jiems paruoštų sunkvežimių, kuriuos vadino bendriniu „unimogo“ vardu. Sulipo į uždaras kabinas, susėdo ant kietų medinių suolų. Suurzgė varikliai, ir mašinų kolona pajudėjo į Lietuvos vakarus.

Prie pat borto krašto sėdintis Giedrius žvelgė į tolstančias kareivines, kurios buvo tapusios laikinais namais. Apie būsimus sunkumus nemąstė – jis buvo jau pakankamai patyręs šaulys, per dešimtį intensyvios veiklos metų tikrai matęs ir šilto, ir šalto. Tačiau šįkart jautė krūtinėje kažkokią nepaaiškinamą įtampą. Ne baimę, ne. Labiau lyg jaudulį prieš ilgą kelionę.

Staiga Giedrius net pats nustebo, kai netikėtai save pagavo galvojantį apie kareivinių valgykloje ant sienos kabojusį paveikslą. Tiesą sakant, ten tų paveikslų buvo ir daugiau (instruktorius sakė, kad visus juos tapė šauktiniai), bet tik šis vienas sugebėjo patraukti dėmesį. Giedrius nebuvo meno žinovas ar net ypatingas jo mylėtojas, todėl nieko nebūtų galėjęs pasakyti apie paveikslo tapymo techniką ir stilių, bet juste pajuto, kad pamatytas piešinys suvirpino kažkokią stygą jo širdyje.

Paveikslas, Giedriaus akimis, buvo keistokas ir tikrai nedžiugino akies šviesiomis gyvenimo spalvomis, kuriomis į pasaulį turėtų žvelgti jį nutapęs jaunuolis. Atvirkščiai, kūrinyje vyravo tamsios, niūrios spalvos, o pavaizduota buvo ant kalvos stovinti apgriuvusi raudonų plytų bažnytėlė. Iš griuvėsių vidaus į dangų kilo ir rangėsi stori juodi dūmai. Horizonte leidosi kruvina saulė, mesdama šešėlį ant sunaikintos šventovės, taip suteikdama paveikslui dar šiurpesnę atmosferą.

Sunkvežimyje skambėjo garsus kvatojimas, bičiuliai laidė kareiviškus juokelius, šnekučiavosi tarpusavyje, tačiau Giedrius šįkart prie kompanijos nepanoro prisijungti. Jo galvą užvaldė įkyrios mintys, o prieš akis stovėjo tragiško likimo bažnyčia. Ir nors tai tebuvo pastatas, Giedrius jautė iš paveikslo sklindančią kančią ir skausmą.

„Pervargau, aš tikrai pervargau“, – papurtė galvą. „Reikia pamėginti nusnūsti“, – nusprendė.

Giliai atsiduso, nuleido galvą ir užmerkė akis. Netrukus, nepaisant triukšmo, užmigo. Tuo metu „unimogai“ jau buvo beveik pasiekę paskirties vietą. Tarptautinės karinės pratybos „Audronaša“ prasidėjo.

Bus daugiau.

The post Stasio Buškevičiaus romanas „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. I skyrius. „Audronaša” appeared first on Voruta.

Ši Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Alberto Žostauto vedamųjų straipsnių rinktinė – asmeninis penkiolikos metų tarpsnio paliudijimas. Nuo 2010 iki 2026. Joje pateikiama gana prieštaringo mūsų šalies gyvenimo laikotarpio mozaika su svarbiausiais išgyventais džiaugsmais, skauduliais bei įvairiausiomis viešosios erdvės kebeknėmis.

Kiekvienas tuo metu gyvenęs Lietuvoje, turės gerą progą pereiti šios rinktinės nužymėtu keliu ir galės jį palyginti su savo paties asmenine patirtimi bei individualiomis nugyvento tarpsnio įžvalgomis. Čia ir yra didysis ką tik išleistos knygos įdomumas. Tų įdomumų turėtų būti ir daugiau. Knygos įžangoje apie tai ir rašo žinomas Lietuvos publicistas, už žurnalistinę veiklą apdovanotas fondo Į laisvę premija, o už politinę bei visuomeninę veiklą – Lietuvos nepriklausomybės medaliu Dalius Stancikas: “niekada neteko suabejoti nuoširdžiu Alberto rūpesčiu valstybe, Lietuvos ateitimi, lietuviškumo išsaugojimu, nes esminių, valstybinių problemų jis nepainiodavo su asmenine nauda, o idealizmo – su siauru merkantilizmu, kas taip nebūdinga šiems laikams. Tokio paties požiūrio ir atsidavimo Lietuvai, visos, o ne pusinės, sau naudingos tiesos Albertas reikalavo ir iš valstybės vadovų, ir šis reikalavimas, nevyniojimas žodžių į diplomatinius apmušalus, bekompromisis vertinimas ir atsispindi kiekviename jo vedamajame”.

Knygoje pateikiami vedamieji straipsniai buvo spausdinami profesionalios ir sąžiningos publicistikos žurnale Miškai, kai rinktinės autorius buvo šio leidinio vyriausiasis redaktorius. “Skaitau tik du žurnalus – METUS ir MIŠKUS”, – taip viešai yra prisipažinęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas tapytojas ir rašytojas Leonardas Gutauskas. Žurnalo Miškai nepeikė ir žurnalistikos profesorius, pirmasis šios srities Lietuvos atstovas publicistikos paslapčių studentus mokęs Vakaruose (Vokietijoje) dr. Gintaras Aleknonis. Jis apie žurnalą yra rašęs: “Žaviuosi MIŠKAIS, kurio leidėjai sugebėjo surasti stebėtiną nišą ir sukurti įdomų leidinį”. Ir Dalius Stancikas šioje knygoje atrado gražių žodžių žurnalui: “Neabejoju, kad vyr. redaktoriaus drąsą pastebėjo visi žurnalo MIŠKAI skaitytojai, nes jokia kita lietuviška specialios tematikos – gamtinės, mokslinės, kultūrinės, sporto – žiniasklaida nedrįsta nagrinėti dar ir politinių procesų, tuo labiau tvirtai pasisakyti už konkrečias politines nuostatas, aštriai kritikuoti didžiausias partijas, valdančias koalicijas ir prezidentus. Toks leidinio politinis atvirumas ir kritiškumas neišvengiamai mažina leidinio tiražą, susiaurina galimybes gauti valstybinius užsakymus, reklamą, o tai reiškia – stipriai apkarpo redaktoriaus ir savininko pajamas. Vidinę laisvę, bekompromisę laikyseną mažai kas gali sau leisti, nes jos kaina – paaukota aukštesnė karjera ir ne toks patogus gyvenimas”. Pasak D. Stanciko, profesionalumas atsispindėjo ne tik MIŠKŲ žurnalo turinyje ir ilgaamžiškume (per A. Žostauto redaktoriavimo MIŠKAMS penkiolikmetį bankrutavo daug gerokai garsesnių ir tiražais dešimteriopai didesnių leidinių), bet ir jo išoriniame grožyje. Knygoje jis prisipažįsta, kad “jei nebūtų MIŠKŲ, likčiau nežinojęs, kad lietuviai turi tiek daug įvairiausių Vyčių!”

The post Albertas Žostautas. Be drąsos nėra tiesos appeared first on Voruta.

Švintant gegužės 10-osios rytui, sustojo erudito ir Lietuvos patrioto Vytauto Stanislovo Pupšio širdis. Amžinam poilsiui velionis atgulė Dukstynos kapinėse, Ukmergėje.

Ekonomistas V. S. Pupšys iki 1989 metų dirbo Ukmergėje, tuomečio I. Meskupo baldų fabriko direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1989 m. iki 2009 metų vadovavo valstybinio socialinio draudimo valdybos (SODRA) Ukmergės skyriui. 2009 metais, išėjęs į užtarnautą poilsį, galėjo skirti daugiau laiko pomėgiams, rašymui. Jis paruošė spaudai ir išleido anapilin išėjusio brolio, sociologijos mokslų daktaro, buvusio Klaipėdos Universiteto Pedagogikos fakulteto katedros vedėjo Vlado Pupšio knygas „Atsimainymo kalnas“ ir „Prašau žodžio“.

Ukmergės vardą šviesuolis garsino rašydamas apie žymius, neretai nepelnytai pamirštus žmones, jų likimus, juos publikuodamas įvairiuose leidiniuose („Karys“, „Voruta“ ir kiti). V. S. Pupšys išėjo, liko jo nuveikti, sukurti darbai ir šviesus atminimas jį pažinojusių, su juo dirbusių ir bendravusių žmonių atmintyje.

***

Reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems.  Rašytinis Vytauto Stanislovo Pupšio palikimas saugomas jį branginusių, pažinojusių žmonių širdyse ir svetainėje www.voruta.lt bei istorijos laikraštyje, vėliau – istorijos žurnale „Voruta“.

Ilsėkis ramybėje, Vytautai.

Istorijos žurnalo „Voruta“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius ir žurnalo kolektyvas. 

Susitikimas po 40 metų

Naktinis košmaras Šilutėje

Jis buvo pirmas. Juozas Tomkus, Lietuvos karinis ir politinis veikėjas, žurnalistas

Komisaro tikslas – Lietuvos laisvė ir lietuvybės išsaugojimas

Tyli, nežinoma Lietuvos didvyrė Marcelė Kubiliūtė

Lietuvos parlamentaras – tolimojo plaukiojimo kapitonas. Juozas Karvelis (1934–2018)

The post In Memoriam. Vytautas Stanislovas Pupšys (1943–2026) appeared first on Voruta.

Nuo 2026 m. kovo 20 d. Iki gegužės 2 d. Mažeikių muziejuje eksponuojama prof. dr. Remigijaus Venckaus paroda „Tapybos paviršius“, iš parodų ciklo „Laisvė ir atsitiktinumas“. Parodos kuratorius prof. dr. Rimantas Plungė apie menininką teigia: R. Venckaus Lietuvos kultūros lauke yra žinomas, kaip menotyrininkas ir kuratorius, besigilinantis į Lietuvos meno ypatumus. Jo žvilgsnis aprėpia videomeno, fotografijos, tapybos ir grafikos tarpdiscipliniškumo klausimus.

Sukaupta patirtimi R. Venckus dalinasi su savo studentais jau daugiau nei dvidešimt metų. Nuo 2023 m. R. Venckus drąsiai brenda į tapybos kūrybinį lauką. Ilgametėje fotografijos kūryboje galime pastebėti nuosekliai ir vieningai plėtojamą meninę raišką. Tapyboje autorius yra kitoks. Jis eksperimentuoja, ieško naujų raiškos priemonių. R. Venckus yra atviras besikeičiančios kultūrinės, socialinės realybės refleksijoms. Drobėse savitai atsispindi asmeninės gyvenimo patirtys ir transformacijos.

Kviečiame skaityti interviu su parodos menininku apie jo kūrybą.

Voruta: Parodos atidarymo metu minėjote, kad jautėte nuolatinį palaikymą kūryboje dar tuo metu kai buvote studentas. Visada kūryboje deklaravote laisvę. Pasidalinkite mintimis apie tai.

Remigijus Venckus: Universitete man labai pasisekė sutikti tokių dėstytojų, kurie vėliau tapo kolegomis ir iš tikrųjų palaikė mano laisvės jausmą kūryboje. Dėl jų galėjau kurti ne tik „tvarkingus“ akademinius darbus ar rengti parodas, bet ir leistis į drąsesnius, kartais net absurdiškus eksperimentus. Vienas ryškiausių pavyzdžių buvo mūsų paroda-performansas, kurią su draugais pavadinome „Š…“. Pavadinimo neminėsiu, bet puikiai suprantate ką reiškia pirmoji jo raidė. Anuomet net juokavome, kad po tokio pasirodymo mus gali išmesti iš universiteto. Mūsų renginys buvo integruotas tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio programoje. Mūsų ne tik kad neišmetė iš universiteto, bet ir nufilmuotą renginį demonstravo Lietuvos regioninėse televizijose. Vėliau, kai jau mokiausi Dailės akademijos doktorantūroje, manęs vienas profesorius pasiteiravo ar tai ne aš su savo draugais sukūriau renginį apie „Š…“. Greitai supratau, kad nuo tos parodos reputacijos jau nebepabėgsiu. Įdomu, kad net dešimt metų praėjus po bakalauro studijų aš vis tiek sutikau žmones, kurie mano ir mano draugų provokatyvų meną vis dar prisiminė. Vis tik tai nebuvo gėdos ženklas. Tai rodė, kokie mes buvome laimingi, laisvi… Laisvė buvo tikra ir nedeklaruojama.

V.: O ką bendro turi laisvė ir menininko kančia?

R. V.: Manau, kad laisvas menininkas nebūtinai turi būti kenčiantis. Labai senai į mūsų suvokimą įdiegtas suvokimas, kad „tikras“ menininkas turi būti alkanas, kenčiantis, jis privalo gyventi nuolatiniame trūkume. Susidaro įspūdis, jog kančia yra kūrybos garantas. Aš neigiu šį menininko kančios ir alkio romantizavimą. Vis tik gražūs ir geri dalykai dažnai gimsta tada, kai žmogus jaučiasi puikiai — kai turi vidinės erdvės, kai gali sau leisti kurti, kai nėra priverstas gyventi įtampoje ir nepritekliuje.

Jei pasvarstytume apie ekstremalias istorines patirtis, pavyzdžiui, Holokaustą, ir skaitytume išgyvenusių žmonių biografijas, dažnai ten išryškėja viena mintis: išorėje egzistavo siaubingos sąlygos, bet protas ir vaizduotė buvo laisvi ir nė kiek nevaržomi. Vidinė laisvė išlieka net tada, kai susidaro įspūdis, jog nėra jokių sąlygų išlikti.

Šiuo atveju norėčiau paminėti Dalios Grinkevičiūtės memuarinę apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ . Šis kūrinys yra ne tik apie tremtį ir kančią, bet ir laisvą protą. Ar žinojote, kad JAV šis kūrinys įtrauktas į Rytų Europos studijų programas ir yra nagrinėjamas kaip svarbus dokumentas apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus, o Vokietijoje, kalbant apie Baltijos šalių literatūrą, jis aptariamas universitetuose ir traktuojamas kaip lietuvių literatūros kanono dalis. Kai skaičiau Grinkevičiūtės memuarus, neišvengiamai svarsčiau: kiek tekste yra begalinės laisvės? Atrodo, jog laisvė pulsuoja tarp žodžių ir tarp eilučių, net tuomet, kai sunkiasi daug skausmo. Laisvė ten nėra kaip šūkis, ji yra kaip kvėpavimas, kaip vidinė, didelės pagarbos verta laikysena.

Vis tik noriu pabrėžti, kad geri dalykai dažnai gimsta iš laisvės. Ir tik toje laisvėje nutinka tai, kas sustabdo mūsų žvilgsnį, kas priverčia mus suklusti, kas tampa tuo, kuo norisi kvėpuoti, dėl ko norisi eiti į parodas ir apskritai būti su menu. Ir mano tikslas, tiek kalbant su jumis, tiek rodant paveikslus parodoje, yra labai paprastas: pasidalinti savuoju laisvės kvėpavimu. Noriu, kad jūs ją irgi pajustumėte — ir kad ją vertintumėte panašiai, kaip vertinu aš.

V.: Jus pažįstame kaip fotomenininką, tačiau nuo 2023-iųjų pradėjote tapyti ir savo paveikslus demonstruoti Lietuvos ir užsienio parodose. Papasakokite apie tai plačiau. Pasidalinkite mintimis kokia buvo pirminė tapybos strategija ir kaip ji keitėsi.

R. V.: Taip jau nutiko, kad 2023-iųjų metų pavasarį buvau Lenkijoje. Užsukau į didelę dailės prekių parduotuvę. Ten pamačiau, kad kai kurių medžiagų pas mus tiesiog negalima įsigyti. Pavyzdžiui, yra tam tikras akrilas, kurį muziejai naudoja restauracijai — labai brangi medžiaga su itin geru pigmentu, kurią gamina amerikiečiai. Pradėjau domėtis medžiagomis ir neužilgo toje pačioje parduotuvėje įsigijau tapybos priemonių. Į Vilnių grįžau ne šiaip su keliomis tūbelėmis dažų. Automobilis buvo pilnas iki pat stogo: drobės, dažai, molbertas ir kitos priemonės. Namiškiai tik kraipė galvas ir sakė: „Tu išprotėjai“. O aš vėlyvą pavasarį tiesiog atsiraitojau rankoves ir pradėjau tapyti.

Pirmiausiai turėjau aiškų įsivaizdavimą, kurį man sufleravo Abstraktusis ekspresionizmas. Galvojau, kad tapysiu vienodo formato, vienodo dydžio paveikslus. Sukursiu tik vieną seriją, kur vietoje pavadinimų tik numeriai, taip vengsiu aiškiai perskaitomo siužeto. Tapydamas pastebėjau — čia kažkoks skraidantis ožiukas, čia lyg paplūdimys, čia atsiranda kažkokie jausmų fragmentai, nuotaikos ženklai… Palaipsniui mano tapyboje pradėjo gimti pavadinimai. Eksperimentavau derindamas dažus ir piešinį.  Greitai atsirado vidinis pojūtis, kad vienas tonas dera su kitu. Atsirado daugiau drąsos. Ėmiau formuoti neįprastus derinius. Tapyti darosi gera, nes taip beveik niekas netapo kaip aš…

Kai nutapiau kelis darbus, atsisėsdavau ir galvodavau: kas čia vyksta — ar tai gerai, ar blogai, kaip man pačiam su savimi tą dialogą vertinti? Ir tada šmėstelėjo paprasčiausias atsakymas: o kodėl gi ne? Kodėl tai negali būti taip? Iš to klausimo man gimė daugybė dalykų, ir aš dažnai į savo kūrybą pažvelgiu būtent per šį klausimą.

V.: Minite, jog derinate tapymą su piešiniu. Kodėl?

R. V.: Tiesą sakant, aš nesu geras piešėjas. Universitete, kai mokiausi piešti, man vietoj nosies išeidavo bulvė, vietoj pirštų — tarsi dešrelės ant iešmo. Anatomiją galėjau išaiškinti, proporcijas galėjau kito kūrinyje pakomentuoti, tačiau pats realistiškai nupiešti beveik nieko nesugebėjau. Atrodo esu smuikininkas be smuiko.

Ir vis dėlto man tai netrukdė, nes man buvo įdomiau ne „tikras“ vaizdas, o tai, kas slepiasi už jo: kaip išeiti už taisyklės, už normos, ir ką ten galėtume rasti. Pirmiausia, turbūt, rastume nuotaiką. Kažkokį jausmą.

Dabar suprantu, kad „o kodėl taip negalima?“ iš tikrųjų mane lydi visą gyvenimą. Gal būt ne visiems menotyrininkams esu patogus, nes kartais rašau ir kalbu ne taip, kaip „reikia“, ir cituoju ne menotyrininkus, o literatūrą. Manau, kad toks švelnus „chuliganizmas“ kartais yra labai geras dalykas, nors, aišku, jis turi savo kainą… O kai aš pats savęs paklausdavau, kodėl taip elgiuosi, atsakymas būdavo vienas: todėl, kad esu laisvas.

V.: O laisvė ir atidus kūrinio planavimas ar turi kokį nors ryšį?

R. V.: Aš niekada neturiu strategijos, kartais net nenumanau kaip gimsta paveikslas. Iš anksto neturiu eskizo, nežinau, nuo ko pradėti, atsisėdu ir galvoju „tepsiu mėlyną“, bet nežinau — kam ir kur tai nuves. Net jei akimirkai nusižiūriu kokį paveikslą internete ir pastebiu kaip kažkas gražiai nutepė vieną ar kitą vietą, vos tik nusukus akis nieko jau nebeatsimenu. Man vis tiek klojasi drobėje dažas kitaip nei esu matęs kitų menininkų kūriniuose. Tokiu atveju atsiranda labai daug vietos atsitiktinumui. O kai leidžiu atsirasti atsitiktinumui, realybė tampa tokia: sugadinu daug dažų, daug drobių… Tačiau proceso esmė slypi ne „sugadinime“, bet naujoje galimybėje. Kiekviename „sugadinime“ atsiveria naujas kelias, kuriuo gali eiti, ir kuriuo gali pasakoti naują istoriją kaip patirtį, kaip būsenų seką…

V.: Neretai jūsų eksperimentinė kūrybą yra labai abstrakti? Kaip tokią tapybą įmanoma suvokti?

R. V.: Kai manęs kas nors klausia, kaip reikia žiūrėti į abstraktų meną arba kaip jį „suprasti“, aš dažnai atsakau labai paprastai: o jūs norėtumėte mokėti vokiškai, prancūziškai ar itališkai? Pašnekovas atsako: norėčiau. Tai ką tuomet darote? Einate mokytis kalbos… Lygiai taip pat yra ir su meno kūryba. Jeigu norite suprasti abstraktųjį meną, apie jį reikia mokytis. Savo parodų atidarymuose dažnai skaitau paskaitą apie meną. Viena mano tokių paskaitų misijų ir yra parodyti, kad apie meną galima kalbėti, kad galima išmokti jį matyti ir suvokti. Aš esu matęs tokių situacijų: pradedi parodoje pasakoti, dėstyti, ir staiga žvelgi į pašnekovą, kuris atėjo su vidiniu pašaipiu „ai, čia trys blynai, aš irgi taip tepliočiau“. Aš sau mintyse pasakau: palauk, dar pamatysim… Paskaitos metu skeptiško žmogaus žvilgsnis kinta. Matau kaip jis iš susitikimo išeina visai kitoks. Jis pradeda galvoti, kad egzistuoja kažkoks dėsningumas, kažkoks tikslas… Jis svarsto apie tai keldamas klausimus, kodėl viskas nutinka taip, o ne kitaip? Kadangi egzistuoja elektronai, hiksobozonas ir visa kita, ko net nematome (jie egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų žinios ar norų) vadinasi, yra ir abstrakčiojoje kūryboje tam tikras dėsningumas. Net jei dailininkas kuria chaosą, jis vis tiek pradeda formuoti konstrukciją. Abstrakčiosios tapybos dėsningumai gal ir gimsta atsitiktinai, bet kartu šioje tapyboje yra ir kažkas tikslinio kaip kalboje, kaip komunikacijoje… Net pačioje didžiausioje abstrakcijoje egzistuoja atsitiktinumas su vidiniu dėsningumo branduoliu.

V.: Kiek suprantu, kurdamas be eskizo demonstruojate laisvę? O ką jūsų laisvės deklaracija turi bendro su karu Ukrainoje?

R. V.: Kai esi laisvas nuo eskizo, vadinasi, esi laisvas nuo siužeto, o kartu galima ir šiek tiek išsilaisvinti ir nuo vieno privalomo „istorijos žinojimo“ kelio. Tik būdamas laisvas gali maitinti kūrybą įvairiais šaltiniais, įvairiomis patirtimis, ir tai nebūtinai turi tilpti į taisyklių rinkinį.

Kai mano tapybos idėja ėmė ryškėti, prasidėjo karas Ukrainoje. Atrodo, kad su savo tapyba aš visiškai netikėtai „įšokau“ į laisvės diskursą. Be to, man labai seniai yra sakęs Kauno Kūrybinių industrijų centro „Artkomas“ direktorius Olegas Darčianovas: „Tu vieną dieną pradėsi tapyti.“ Ir štai, tokia diena atėjo. Be abejo ta diena atėjo ir su karu Ukrainoje neišvengiamai ryšį galime pastebėti, juk aš ir pats nemažai Lietuvos žiniasklaidoje apie tai esu rašęs.

V.: Kodėl fotografiją tarytum padėjote į nuošalę ir perėjote į tapybą? Ar yra kokios nors ir kitos priežastys, susijusios su dabartine informacijos sklaida, socialinėmis medijomis, o gal ir su dirbtiniu intelektu?

R. V.: Mes gyvename vaizdų infliacijos laikais. Pasižiūrėkite, kiek internetinių vaizdų, kokia jų gausa mus užliejo. Kiek dabar galime matyti generuojamo vaizdo? Deja, labai dažnai jis jau būna nususintas, tarsi nebegyvas. Vis dažniau neaišku kas ką ir kodėl sukūrė… Tai irgi mane stumia tapybos link: grįžti prie rankų darbo, prie medžiagos, prie tikro dažo, klojamo ant tikros drobės.

Atsimenu tarptautinio muziejaus transliuotą diskusiją apie meną ir investavimą. Vienas iš dalyvių labai taikliai pasakė: jeigu dar nepradėjote kurti rankomis — tapyti ar kurti skulptūrą, ar panašiai — tai jau laikas, nes skaitmeninė vaizdų gausa viską  baigia praryti. Beje, iš praktikos žinau ir tai, kad tapyba visada buvo viena iš tų, kuri užėmė gana stabilias pozicijos. Ji yra perkama ir būtina mūsų tikrovės palydovė. Tai irgi skatina tapyti.

Esate girdėję posakį apie rašymą: jeigu gali nerašyti, tai nerašyk. Su tapyba man yra taip pat: negaliu netapyti, nes kitos kalbos savo jausmams ir pasaulio matymui išreikšti aš neturiu. Man duota ši kalba, tikriausiai todėl tapyba man ir nutiko…

V.: Dėkoju už pokalbį ir linkime sėkmės kūryboje.

The post Remigijaus Venckaus tapyba apie teisę būti ir patirti laisvę appeared first on Voruta.

Gražaus 85-erių metų jubiliejaus proga sveikiname Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ ir Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ savininką, leidėją, vyr. redaktorių Juozą VERCINKEVIČIŲ.

Šis žurnalistas jau daugiau kaip 50 metų gyvena ir dirba Trakuose. Jo įmonės ne tik leidžia minėtus periodikos leidinius, bet ir knygas. VšĮ „Vorutos“ fondas yra išleidęs apie 60 knygų. Iš jų minėtos doc. dr. Martyno Purvino knygos apie Mažąją Lietuvą, taip pat išleista nemažai leidinių, skirtų karaimikai, Trakų istorijai, skelbta įvairi publicistika.

Šios neeilinės sukakties proga linkime sveikatos, stiprybės, naujų kūrybinių sumanymų ir knygų, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos  palaimos ir globos.

„Trakų žemės“, „Vorutos“ ir „Klevų alėjos“ redakcijų darbuotojai ir bendradarbiai, bičiuliai

The post 85-erių metų jubiliejaus proga sveikiname leidėją, vyr. redaktorių Juozą Vercinkevičių! appeared first on Voruta.

Nuo 2026 m. vasario 27 d Anykščių menų inkubatoriuje – studijoje veikia Vilnius Tech (Vilnaius Gedimino technikos universiteto) profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus paroda „Tapybos sluoksnis“. Parodą galima aplankyti iki kovo 31 d. adresu J. Biliūno g. 53, 29110 Anykščiai. Renginį kuruoja prof. dr. Rimantas Plungė. Apie šią parodą ir jos atidarymo metu surengtą paskatą kalbamės su autoriumi.

Voruta: Savo naujausią tapybos parodą atidarėte Anykščiuose. Kodėl pasirinkote šį miestą? Kuo Anykščiai ypatingi jums ir jūsų kūrybai?

Remigijus Venckus: Anykščių meno inkubatorius – menų studija man yra labai gerai pažįstama institucija. Su ja bendradarbiauju daugybę metų: pažįstu ir vadovus, ir žmones, dirbančius prie projektų. Todėl man visada malonu atvykti į Anykščius ir ten pristatyti savo kūrinius.  Anykščiuose visuomet esu priimamas šiltai, o mano kūryba gerai sutinkama. Tai iš tiesų didelis malonumas, kai sulauki pakankamai dėmesio ir nuoširdaus susidomėjimo. Kiekvieną kartą, kai atvykstu į Anykščius ir rodau savo parodas, kartu stengiuosi surengti ir paskaitą, kurioje kalbu apie savo kūrybą. Šį kartą paskaita buvo apie abstraktųjį meną. Bandžiau atsakyti į klausimus: kas yra abstraktusis menas, kiek jis susijęs su mano paties kūrybos strategija, kaip matau savo kūrybos santykį su vyraujančiomis abstraktaus meno kryptimis ir su abstraktaus meno istorija.

V.: Kodėl nusprendėte savo parodų atidarymuose skaityti viešas paskaitas? Tai tikrai nėra labai įprastas formatas Lietuvos meno galerijose, o neretai — ir užsienyje.

R. V.: Sprendimas skaityti viešas paskaitas parodų atidarymuose gimė iš labai paprasto, bet man svarbaus pastebėjimo. 2013 metais, kai pradėjau intensyvų kūrybos etapą — tuomet daugiausia fotografijoje, — vis dažniau matydavau tą patį scenarijų: žmonės ateina į atidarymą, trumpam stabteli, išklauso bendrą pristatymą, išgeria taurę vyno, persimeta keliais mandagiais sakiniais ir išsiskirsto. Pokalbio, klausimų, diskusijos — beveik nėra. O man parodos atidarymas nėra vien formalumas ar socialinis ritualas. Man tai yra proga susitikti su žiūrovu ir realiai pasikalbėti apie tai, kas vyksta kūrinyje — ir kas vyksta pačiame žiūrove, kai jis tą kūrinį pamato.

Paskaita, rengiama atidarymo metu, tapo būdu prailginti buvimą ekspozicijos erdvėje ir kartu suteikti daugiau prasmės pačiam susitikimui. Laikui bėgant įsitikinau, kad toks formatas yra ne tik vertingas, bet dažnai ir lauktas: žmonės nori pokalbio, konteksto, nori aiškesnių atramos taškų, nori suprasti, „iš kur tai ateina“ ir „kur tai veda“. Paskaitoje aš kalbu ne tik apie savo darbus, bet ir apie platesnį lauką — vyraujančias meno tendencijas, idėjas, kryptis, kartais ir apie tai, kaip keičiasi mūsų žiūrėjimo įpročiai. Kitaip tariant, tai tampa mažyte orientacine sistema, padedančia žiūrovui nepasimesti.

Žinoma, čia slypi ir dar vienas svarbus aspektas — auditorijos auginimas. Man rūpi, kad parodos lankytojas išsineštų ne tik įspūdį, bet ir mintį, kad jam norėtųsi grįžti, dar kartą pamatyti, dar kartą pasikalbėti. Ypač todėl, kad nemažai parodų rengiu ne vien didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kur kultūrinių renginių pasirinkimas platesnis. Kai kuriuose miestuose meno temomis paskaitų ar diskusijų vyksta nedaug, todėl natūraliai atsiranda ir švietėjiškas matmuo: atidarymas tampa ne tik parodos pristatymu, bet ir kultūriniu įvykiu, kuriame žmonės gali gauti naujų žinių, idėjų ir drąsos klausti.

Man tai yra visiškai organiška ir dėl kitos priežasties: dirbu akademinį darbą su jaunimu, todėl švietimas, aiškinimas, dialogas man yra kasdienė praktika. Vieša paskaita parodos atidaryme tarsi sujungia du mano pasaulius — kūrybą ir pedagogiką — ir leidžia menui likti ne tik ant sienos, bet ir pokalbyje. Galų gale, man atrodo, kad menas yra gyvas tada, kai jis sukelia klausimus ir provokuoja mąstymą.                     

V.: Kodėl reikia kalbėti apie abstraktųjį meną? Kuo jis apskritai yra ypatingas? Ir ar tikrai jį reikia suprasti bei giliai studijuoti?

R. V.: Abstraktusis menas yra ypatingas tuo, kad jis dažnai atsisako mums įprastų „orientyrų“ — aiškaus siužeto, atpažįstamų kasdienybės vaizdų ar tiesmuko pasakojimo. Dėl to apie jį kalbėti nėra paprasta, o dar sunkiau — jį „iškart suprasti“. Žiūrovas tarsi paliekamas be įprastų atramos taškų, ir būtent tada prasideda tikrasis darbas: reikia žiūrėti lėčiau, giliau, jautriau. Kitaip tariant, abstraktusis menas ne tiek pateikia atsakymus, kiek išmoko užduoti klausimus.

Iš savo patirties matau, kad pokalbis apie abstraktųjį meną žmonėms yra itin aktualus. Tai atsiskleidžia parodų atidarymuose, viešose paskaitose, diskusijose — auditorija nori konteksto ir nori suprasti, kodėl menas kartais renkasi ne vaizduoti, o kalbėti forma, spalva, ritmu, įtampa. Abstrakcija plečia žiūrovo suvokimą apie nevienareikšmį meną: tokį, kuris ne „paaiškina“, o kviečia mąstyti ir pačiam susikurti santykį su kūriniu.

Dažnai pabrėžiu paprastą mintį: abstraktųjį meną galima išmokti suprasti panašiai kaip užsienio kalbą. Tam reikia kantrybės ir metodo — atidžiai stebėti, lyginti, grįžti prie to paties kūrinio, ieškoti, kas jame veikia. Ne vieno „teisingo atsakymo“, bet mąstymo praktikos reikia; reikia aiškintis kaip paveikslas konstruoja erdvę, kaip veikia spalvų santykiai, kokį ritmą kuria linija, kokią įtampą sukelia kompozicija. Kai žiūrovas pradeda atpažinti šiuos „ženklus“, abstrakcija tampa nebe svetima, o artima.

Savo paskaitose dažnai renkuosi netradicinį kelią: pradedu nuo klausimų. Pirmiausia bandome apibrėžti, kas apskritai yra abstraktusis menas. Tuomet pereinu prie istorinio konteksto — kokios idėjos, lūžiai ir kultūrinės situacijos lėmė jo atsiradimą ir vystymąsi. Neišvengiamai kalbu ir apie platesnius veiksnius: politines, ekonomines, technologines permainas, kintančias komunikacijos formas. Abstrakcija nėra atsitiktinis „nutolimas“ nuo realybės — ji yra savo epochos reakcija, tam tikras būdas mąstyti apie pasaulį, kai vien tik atvaizdavimas nebeatrodo pakankamas.

Kartais rodau ir labai senus kūrinius, net nepriskiriamus abstrakčiajam menui. Tai darau sąmoningai, kad parodyčiau: abstraktumo „užtaisas“ egzistuoja daug plačiau — stilizacijoje, supaprastinime, sąlygiškume, ne iki galo apibrėžtuose pavidaluose. Net kai kūrinyje atpažįstame realybės formas, abstraktumo elementas niekur nedingsta — jis veikia kaip įtampa tarp to, ką atpažįstame, ir to, ko iki galo negalime įvardyti. O ta įtampa dažnai ir yra stipriausias meno poveikio šaltinis.

Kalbėdami apie abstraktųjį meną, su publika paliečiame labai plačią temų skalę: nuo jutiminio suvokimo, dėmesio, meditacinės patirties iki kultūrų pažinimo, refleksijos, kritinio mąstymo. Ir tai tikrai nėra tema vien meno žinovams. Mano paskaitose dažnai dalyvauja skirtingų profesijų žmonės, tiesiog besidomintys kultūra. Įdomu tai, kad būtent jie neretai užduoda netikėtų, bet labai fundamentalių klausimų — tokių, kurie priverčia ir mane iš naujo permąstyti tai, ką darau. Dėl to kiekvieną kartą paskaitas tenka „kurti iš naujo“ — vis kita maniera, vis kitu kampu, atkreipiant dėmesį į dar nepastebėtus dalykus.

Abstrakcijos niuansus dažnai aiškinu tarpdalykiškai, trindamas ribas tarp skirtingų disciplinų. Galbūt tai ne visuomet atitinka griežtą akademinį formatą, tačiau mano tikslas — ne pademonstruoti teoriją, o sukurti mąstymo judesį. Provokuoti, skatinti kelti kritinius klausimus ir ieškoti atsakymų. Nes abstraktusis menas, mano požiūriu, nėra mįslė, kurią reikia „įminti“. Tai yra žiūrėjimo, mąstymo ir jautimo praktika. O tokia praktika visada praturtina — nepriklausomai nuo to, ar žmogus yra meno profesionalas, ar tiesiog smalsus žiūrovas.                     

V.: Savo tapyboje jūs skiriate daug dėmesio abstraktumui. Kiek suprantu, jį formuojate spalva, potėpiu, pasikartojančiomis linijomis, o kartais ir piešinio integravimu. Papasakokite apie tai daugiau.

R. V.: Mano santykis su piešiniu ir grafiškumu yra natūralus, nes mano profesinis kelias prasidėjo nuo grafikos studijų. Vėliau daug dirbau fotografijoje, taip pat esu sukūręs nemažai grafinio dizaino darbų. Todėl linija, ženklas, brėžinys man nėra svetimi — tai papildomos priemonės, kurios tapyboje padeda kurti pasakojimą greta spalvos ir potėpio.

Studijoje nuolat išgyvenu savotišką paradoksą: kai piešiu, vien piešinio man ima nebeužtekti — norisi dažo, išliejimo, užtepimo, sluoksnio, kuris kažką paslėptų ir kartu išryškintų. O kai tapau, priešingai, pasigendu piešinio — tikslesnio ženklo, linijos, kuri „surištų“ vaizdą ar suteiktų jam kitą ritmą. Todėl mano studijoje visuomet yra ir daug dažų, ir daugybė įvairiausių priemonių: markeriai, pieštukai, pastelės. Visa tai derinu tarpusavyje, nes man svarbu, kad vaizdas nebūtų statiškas — kad jis nuolat kistų, judėtų, persitvarkytų.

Man taip pat svarbus organiškumo įspūdis: kad darbai atrodytų tarsi patyrę laiko poveikį — lyg būtų praėję oksidaciją ar eroziją. Dėl to paveiksluose dažnai atsiranda kelių sluoksnių sandūra: vienur matyti tvirti, stabilūs potėpiai, kitur — tarytum pranykstantys ir vėl išnyrantys elementai, spalvos fragmentai, brėžiniai, pieštuko pėdsakai. Tokiu būdu kūrinys tampa daugiasluoksnis — vienas sluoksnis neužrakina kito, o prasmė gimsta iš jų tarpusavio įtampos.

Sąmoningai nesiekiu aiškios, atpažįstamos siužetinės struktūros ar figūros. Jeigu atpažįstama forma nutinka — ji nutinka, jeigu ne — vadinasi, taip ir turi būti. Man svarbiausias yra spalvos ir piešinio santykis, jų dialogas. Dėl to forma dažnai lieka iki galo nesurinkta — tarsi išardyta, dekonstruota, atverianti kitus regimybės sluoksnius. Šis neužbaigtumas man svarbus, nes jis palieka žiūrovui erdvės: paveikslas ne „uždaro“ reikšmes, o jas atveria.

Žiūrovas į tokį vaizdą neišvengiamai įkelia per interpretaciją savo patirtis — matytus kūrinius, atminties fragmentus, kultūrines nuorodas. Intertekstualumas čia dažnai veikia ne kaip mano sąmoninga citata, o kaip žiūrovo įkeliama patirtis: jis pats sujungia paveikslą su tuo, ką jau yra matęs, jautęs ar išgyvenęs. Dėl to aš sau nekeliu užduoties ką nors konkrečiai cituoti ar „nurodyti“ žiūrovui vieną teisingą skaitymą. Dažnai net ir parodose pavadinimų nekabinu — palieku darbą be griežtų nuorodų, kad interpretacijos laisvė liktų žiūrovui.

Tą laisvę sustiprinu ir labai praktiškai: neretai pasirašau ant kūrinio keliose vietose, kad jį būtų galima kabinti ir horizontaliai, ir vertikaliai. Skirtingose erdvėse tas pats darbas kartais atsiveria vis kitu ritmu, kitokia kompozicija, kitu „skambesiu“. Man įdomu, kai kūrinys nėra „pririštas“ prie vienos galutinės padėties — kaip ir nėra „pririštas“ prie vienos galutinės prasmės.

V.: Kokie jūsų artimiausi parodų planai? Ką dar planuojate sukurti ir kur netrukus bus galima pamatyti jūsų darbus?

R.V.:  Šiuo metu Latvijoje, Jekabpilyje, vis dar vyksta mano autorinė tapybos paroda — ji bus eksponuojama iki mėnesio pabaigos. Tuo pat metu naujausios parodos jau atidarytos Alytuje ir Anykščiuose. O kovo 20 d. savo tapybos parodą atidarysiu Mažeikių muziejuje. Atidarymo dieną, 15:00 val., taip pat skaitysiu viešą paskaitą apie abstraktųjį meną. Žinau, kad prie jos organizavimo prisideda ir Švietimo skyrius, todėl paskaita bus skirta ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui. Man atrodo, kad toks formatas daugeliui yra naudingas — jis praplečia akiratį ir suteikia daugiau konteksto, kaip skaityti šiuolaikinę tapybą.

Mažeikiai man yra artimas miestas: ten turiu giminių ir pažįstamų. Todėl man svarbu parodas atvežti ir į tas vietas, su kuriomis siejasi asmeninis ryšys — sugrįžti ne tik su kūriniais, bet ir su pokalbiu.

Pastaruoju metu mano kūryboje yra itin intensyvus laikotarpis, tik jis kiek kitokios prigimties — daugiau pedagoginis ir akademinis. Šiais metais ypač atnaujinu dėstomus dalykus, todėl daug laiko skiriu skaitymui, medžiagos rinkimui ir analizei. Visai neseniai pabaigiau tekstą kolektyvinei komunikacijos monografijai, kurią organizuoja mano kolegė dr. Kristina Stankevičiūtė, o Vilniaus Gedimino technikos universitetas planuoja išleisti. Tai bus kelių tomų leidinys; viename iš tomų parengiau tekstą apie Volodymyro Zelenskio retorikos analizę. Taip pat manęs laukia dar vienas rimtas darbas — parengti mokslinį tekstą tai pačiai monografijai apie vadinamąjį „popsiškumą“ tapyboje. Tokios temos reikalauja laiko, koncentracijos ir nuoseklaus mąstymo.

Vis dėlto greta akademinių darbų nuolat jaučiu poreikį tapyti ir kurti naujus paveikslus. Šiuo metu daug eskizuoju, planuoju būsimus kūrinius. Norėčiau jau nuo rudens — o jei nepavyktų, tuomet nuo kitų metų sausio — pristatyti visiškai kitą kūrinių ciklą, galbūt ir kitomis temomis. Vis labiau traukia spalvos analizė, nes man tapyba pirmiausia yra šviesos ir spalvos menas. Kalbėti per šviesą, modeliuoti pasaulį per šviesą ir spalvą — didelė užduotis, kuri reikalauja daug permąstymo, ir tą dabar kaip tik darau. Jaučiu, kad šylant orams ir ilgėjant dienoms mano noras tapyti tik stiprėja.

Ateinančią vasarą planuoju nuvykti į Lincą, Austrijoje, pasižiūrėti eksperimentinio meno ir elektronikos renginių — seniai tam ruošiausi, bet vis atidėdavau. Tikiuosi, kad šįkart pavyks, nes tokie įspūdžiai dažnai suteikia kūrybinį postūmį. Taip pat turiu minčių šiek tiek sugrįžti prie fotografijos ir kai ką sukurti, tačiau mano prioritetas išlieka tapyba — noriu toliau plėtoti savo meninę kalbą būtent per tapybą.

Galiausiai planuoju daugiau pastangų skirti tam, kad parodos keliautų už Lietuvos ribų: norėčiau savo darbus pristatyti ir kitų šalių muziejuose bei galerijose.

V.: Dėkoju už pokalbį, linkiu sėkmės!

Plačiau apie menininką

Medijų menininkas ir meno kritikas dr. Remigijus Venckus kuria tarpdalykinį meną, kuruoja meno parodas, dėsto bei vizituoja Lietuvos ir užsienio universitetuose, rašo šiuolaikinio meno ir medijų kultūros klausimais. Šiuo metu yra dėstytoju VLNIUS TECH, yra fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros menų profesorius.

Dažniausiai menininkas kuria išradingai jungdamas eksperimentinę fotografiją ir kompiuterinę grafiką, taip pat taiko akrilinę tapybą ir koliažą. Jo plėtojamos temos – atmintis, laikas, individuali patirtis bei kūno interpretacijos.  Bendra akademinio darbo patirtis siekia 22 metus. Surengė 11 autorinių parodų užsienyje, 88 – parodas Lietuvoje; yra 51 tarptautinės ir 41 vietinio meno renginio / parodos dalyvis. Jo kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų ir privačiose kolekcijose. Parengė 440 kritikos ir publicistikos esė meno, kultūros ir medijų klausimais. Yra 26 tarptautinių ir 13 respublikinių meno renginių, festivalių ir parodų kuratorius.

Daugiau menininko kūrinių: painting.venckus.eu shop.venckus.eu

Visi menininko kūriniai parduodami, teirautis el. paštu: remigijus@venckus.eu

The post Anykščių menų inkubatoriuje – studijoje – prof. dr. Remigijaus Venckaus paroda „Tapybos sluoksnis“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Vos devynerių metų sportininkas Vytis Sabaliauskas šiandien turi daugiau prizinių taurių, nei metų savo gyvenime. Jo kolekcijoje – net keturiasdešimt pergalių simbolių, iškovotų supermoto ir motokroso varžybose Lietuvoje bei užsienyje. Nors sportininko karjerą jis pradėjo vos šešerių, šiandien Vytis jau pelno ne tik aukščiausias vietas, bet ir vyresniųjų sportininkų pagarbą – vieną gražiausių įvertinimų jaunojo sportininko kelyje.

Autoritetas trasoje – vos devynerių

Pradėjęs nuo pirmųjų startų supermoto trasose, Vytis greitai tapo pastebimas dėl ryžto ir greičio. Nors jo varžovai dažnai būna vyresni, berniukas ne tik neatsilieka, bet dažnai priverčia pripažinti savo pranašumą. „Kai trasoje susiduri su tokiu vaiku, pamatai, kad jam užtenka drąsos ir užsispyrimo. Net nesvarbu, kiek tau metų – jis važiuoja kaip lygus su lygiu“, – taip apie Vytį atsiliepia vyresni sportininkai.

Lietuvos talentas, apie kurį kalbama ir užsienyje

Šiandien Vyčio trofėjų lentynoje – daugiau kaip 40 pergalių, pasiektų tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Simboliška scena – viena saulėta diena, kai Vytis, sugulęs ant žolės šalia savo motociklo, atrodė kaip mažas čempionas savo pasaulio centre. Tačiau šis vaizdas apgaulingas – trasoje jam dažnai tenka kovoti su vyresniais, o tai reikalauja ne tik greičio, bet ir brandos.

Vytis pats pripažįsta, kad svarbiausia – ne apdovanojimų gausa, o pripažinimas trasoje. Vyresniųjų sportininkų pagarba, kurią jis užsitarnavo savo atkaklumu, drąsa ir brandžiu požiūriu į sportą, tampa tikruoju įvertinimu. Tai liudija, kad net tokio jauno amžiaus sportininkas gali tapti autoritetu, kai jo darbai kalba garsiau nei metai. Kai kurie motociklų sporto bendruomenės atstovai neslepia – jų akimis, Vytis turi visas galimybes ateityje tapti pasaulio čempionu. Tokias prognozes sustiprina jo jaunatviškas veržlumas, disciplina ir jau dabar demonstruojamas meistriškumas trasoje.

2025-ieji: Lietuvos, Latvijos ir Estijos SM65 Supermoto čempionas

Visus metus Vytis treniravosi itin daug, o jo įdirbį rodo pasiekimai. Šį sezoną Vytis jau spėjo įsirašyti į istoriją – jis tapo Estijos–Latvijos SM65 klasės čempionu, visus keturis etapus laimėjęs ir nepalikęs konkurentams vilčių. Tokia pergalių serija parodė ne tik greitį, bet ir brandą, kuri dažniausiai ateina su metais ir patirtimi. Šiandien Vyčio vardas plačiai žinomas Lietuvos motociklų sporto bendruomenėje. Jo važiavimų laikai fiksuojami, lyginami ir aptariami ne tik Lietuvoje – jaunojo sportininko progresą atidžiai seka ir tarptautinė publika. Šiemet dalyvaudamas Lenkijoje, „Autodrom Slomczyn“ trasoje su bekelės elementais, Vytis užėmė garbingą antrąją vietą. Tokie rezultatai tik patvirtina, kad naujoji motociklų sporto karta sparčiai kyla į viršų. Sporto dvasia susijusi su emocijomis, kurias patiriame dalyvaujant sporte, ir kaip sportininkai, ir kaip žiūrovai. Palaikymo šūksniai, džiaugsmo akimirkos, nusivylimai ir pergalės šventimas sukuria gilius jausmus, turinčius ilgalaikį poveikį asmeniniam gyvenimui ir bendruomenės santykiams. Sportas tampa ne tik varžybų arena, bet ir emocijų, atsidavimo ir aistros šaltiniu. „Pagarba trasoje užsitarnaujama ne metais, o greičiu“, – sako artimieji ir treneriai. Sporto pasiekimų dėka Vytis yra spaudęs ranką ko gero visiems stipriausiems Baltijos šalių motociklininkams.

Pergalių šeima

Vyčio pergalės – tai ir visa šeimos investuota energija. Kiekviena taurė – ne tik blizgantis prizas. Už kiekvienos taurės slypi sunkios treniruotės, šimtai kilometrų kelionių į varžybas, savaitgaliai trasose, emocijos po starto ir atkaklumas net tada, kai krenta ar pritrūksta jėgų, tėvų palaikymas ir sesės džiaugsmas, kai Vytis parsiveža dar vieną apdovanojimą. „Kiekvieną kartą stovėdamas ant pakylos, jis stovi ne vienas – mes visi ten kartu su juo,“ – šypsosi mama.

Ne tik taurės – pergalės, kurios įkvepia

Nors trofėjų lentyna pilna, svarbiausia Vyčiui – ne skaičius, o patirtis ir išgyvenimai. Pergalių džiaugsmas, pralaimėjimų pamokos, draugystės su kitais sportininkais. Ir, žinoma, pagarba, kurią jis pelno iš vyresniųjų sportininkų. Vytis nuolat įrodo, kad amžius sporte nėra kliūtis, kai už nugaros – atkaklus darbas ir neišmatuojama aistra motociklams. Ne mažiau svarbus ir patriotiškas aspektas – atstovaudamas Lietuvai tarptautinėse varžybose, Vytis neša šalies vėliavą. „Jausmas, kai trasoje plazda Lietuvos ir Lietuvos valstybės istorinė vėliava, yra neišmatuojamas ir nenuperkamas“, – sako jo šeima. „Vyresniųjų pagarba devynmečiui – tai ženklas, kad sporte jis jau priklauso prie lyderių“.

Didelės svajonės prasideda nuo mažų žingsnių

 Kiek dar taurių tilps į lentyną, nežinia. Tačiau viena aišku – trasoje jis nestabdo. Su drąsa, atkaklumu ir meile sportui Vytis įrodo: didžiausios svajonės prasideda nuo mažų žingsnių.

The post Devynmečiui Vyčiui didžiausia pergalė – vyresniųjų sportininkų pagarba appeared first on Voruta.

2025 m. minime iškilaus Lietuvos kartografo ir gyventojų geografo Petro Gaučo (1942–2000) 25-ąsias mirties metines. Tai proga ne tik pagerbti šio mokslininko atminimą, bet ir iš naujo atsigręžti į jo mokslo darbus, kurie ir šiandien lieka reikšmingi tiek akademinei bendruomenei, tiek praktinei kartografijos ir geografijos taikymo sričiai.

Petras Gaučas buvo ne tik profesionalus gyventojų geografas, bet ir žemėlapio kaip reiškinio mąstytojas. Jis žiūrėjo į kartografiją ne tik kaip į geografijos įrankį, bet ir galimybę pasakoti istorijas. Jo kruopščiai rengti teminiai ir istoriniai žemėlapiai padeda suprasti Lietuvos teritorijos pokyčius, kultūrinių ribų kaitą, gyventojų pasiskirstymą bei vietovardžių raidą.

Svarbi P. Gaučo mokslinė domėjimosi kryptis buvo lingvistinė geografija, ypač vietovardžių kaita ir jos atvaizdavimas žemėlapiuose. Jis siekė parodyti, kad žemėlapiai gali būti ne tik geografiniai, bet ir kultūriniai dokumentai, kuriuose atsiskleidžiama tautos savimonė, kalbiniai procesai ir istoriniai lūžiai.

P. Gaučo veikla glaudžiai siejosi su Vilniaus krašto tyrimais bei lietuviškų vietovardžių saugojimu. Kaip aktyvus visuomenininkas, jis buvo Lietuvos geografų draugijos Konsultacinės tarybos, Lietuvos demografų asociacijos tarybos, Vilniaus apskrities Švietimo tarybos ir „Vilnijos“ draugijos narys. Jis aktyviai rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu Vilniaus krašte, bei dalyvavo diskusijose apie kultūrinės tapatybės įprasminimą kartografiniuose darbuose.

Be akademinės veiklos, jis taip pat įkvėpė daugybę studentų, dirbusių kartografijos projektuose ir prisidėjo prie Kartografijos centro steigimo Vilniaus universitete 1995 m. – tai ženklas, kad jo darbai padėjo pamatus moderniosios kartografijos raidai Lietuvoje.

Petras Gaučas paliko mums ne tik žemėlapius, bet ir mąstymą apie juos: kaip apie laikmečių liudininkus, kalbos ir tautos istorijos atspindžius, orientyrus erdvėje ir kultūroje.

The post Kartografas Petras Gaučas appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

„Čempionai negaminami sporto salėje. Čempionai atsiranda dėl to, ką turi giliai viduje: aistrą, svajonę, viziją“(M. Arlauskas)

Mažame kūne – atkaklus darbas ir stipri valia. Septynerių Vytis Sabaliauskas negali ištverti nė dienos be motociklo.

Mažojo Vyčio sėkmę supermoto trasoje būtų galima vadinti įgyvendinta Vyčio tėčio svajone. Prieš tris dešimtmečius jis neturėjo finansų sportuoti profesionaliai – tik didžiulę meilę motociklų sportui. Tad pačiam skambių pergalių trasoje pasiekti nepavykus, Vytis tapo didžiausiu tėčio pasididžiavimu. V. Sabaliauskas ir moto technika – neatskiriami. Berniukas jau penkerių sėdėjo ant elektrinio motociklo, o pirmosiose motosporto varžybose su profesionalia technika debiutavo vos septynerių. Pirmosios varžybos ir pirma pergalė…

Šiandien Vytis – pats jauniausias ir vienas perspektyviausių savo amžiaus grupės supermoto lenktynininkų Lietuvoje, turintis svarių sporto pasiekimų ir rezultatų, įprasminančių įdėtą darbą ir iškeltus tikslus. Nuo pat pradžių atkaklus vaikas nestokojo motyvacijos, meilės sportui ir noro tobulėti dalyvaudamas motociklų plento žiedinių lenktynių čempionatuose, varžėsi su Baltijos sportininkais. Šiemet ne pačiu galingiausiu motociklu visus šešis varžybų etapus įveikusio Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje motosporto SM50 klasėje ir bendroje įskaitoje čempionu tapusio vilniečio dienos suplanuotos minučių tikslumu: jaunasis lenktynininkas žino, jog tam, kad taptų profesionalu, reikia įdėti daug pastangų. Užsitarnavęs gerokai vyresnių varžovų pagarbą, pirmokas Vytis sako, kad kiekvienos laimėtos varžybos tik didina norą siekti dar daugiau.

Moto sezonas Lietuvoje gan trumpas, tad atsiėmęs visas pirmąsias vietas Lietuvos ir Baltijos šalyse, supermoto čempionas Vytis suskubo gyventi motokroso ritmu. Kai Lietuvos žemę kausto -10 laipsnių šaltis, jaunasis sportininkas atkakliai leidžia žiemos sezoną motokroso trasose. Šiemet – patirties jau daugiau, tad ir lūkesčiai didesni. Pamokos, o joms pasibaigus treniruotė, pamokų ruoša ir poilsis. Vyčio gyvenimas sukasi tarp mokyklos ir sporto. Akivaizdu, kad šio sportininko potencialas – labai didelis. Tuo, kad motociklininkas nepervargtų, rūpinasi ne tik jo tėveliai, bet ir treneris Laurynas Repečka. Treneris jau kelis mėnesius dirba su Vyčiu: rūpinasi jo treniruotėmis, fiziniu pasirengimu ir technika.

„Pagrindinis mūsų tikslas – užauginti Vytį ne tik profesionaliu sportininku, bet ir doru piliečiu“- tam, kad padėtume Vyčiui pasiruošti jo pasirinktam gyvenimo būdui dirbame žingsnis po žingsnio, sportas ir mokslas yra vienodai svarbūs.“ 2023 m. Lietuvos čempionate – auksas – visas V. Sabaliausko kovas ir pergales treneris L. Repečka vertina kaip palaipsninį kopimą sportinės karjeros laipteliais: „Gražių akimirkų trasoje ir pergalių Vytis patyrė daug, jam patinka varžybų pabaiga, kad ir kokia ji bebūtų. Trenerio nuomone, Vytis – kovotojas, padaro daugiau nei gali. Motokrosas ne veltui vadinamas viena sunkiausių sporto šakų pasaulyje – čia reikalinga jėga, ištvermė, reakcija, balansas, gebėjimas greitai priimti teisingus sprendimus. Be to, viskas vyksta purve, kartais per akinius vos matai trasą.

Kas toliau? Važiavimas, kilimas per klases ir galbūt varžybos užsienyje, atstovavimas savo šaliai. Žinoma, kad motosporte kažką pasiektum, nepakanka treniruotis tik namuose. Reikia plaukti į kur kas platesnius vandenis Europoje ar pasaulyje. Tai individualus sportas, niekas jo neremia, tiek, kiek pavilksime, tiek ir važiuosime. O jeigu ne, bent jau puikiai praleisime laiką.

The post Jauniausias Lietuvos ir Baltijos šalių supermoto čempionas – vos septynerių Vytis appeared first on Voruta.

Rugsėjo 22-oji, pirmoji Šventojo Tėvo vizito diena, prasidėjo susitikimu S. Daukanto aikštėje su LR Prezidente Dalia Grybauskaite ir valdžios bei pilietinės visuomenės atstovais, diplomatinio korpuso nariais. Šio renginio metu Popiežius susirinkusiesiems pasakė:

„Tai, kad šią piligrimystę po Baltijos šalis pradedu Lietuvoje, kuri, kaip mėgdavo sakyti šventasis Jonas Paulius II, yra „tyli karštos meilės tikėjimo laisvei liudytoja“ mane be galo džiugina ir teikia vilties.“

Po susitikimo Katalikų Bažnyčios vadovas vyko į Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčią ir joje meldėsi rožinio dalį. Maldoje drauge dalyvavo Aušros Vartų gatvėje susirinkusios daugiavaikės, vaikus globojančios ar juos įvaikinusios šeimos, našlaičiai ir ligoniai. Popiežius Pranciškus prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo padėjo dovaną – auksinį rožinį, palaimino naują švč. Mergelės Marijos karūną ir 2000 susirinkusiųjų, kuriems tarė:

„Ši Motina <…> yra visų Motina; kiekviename, kuris čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse. <…> Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę sutikti Dievą.“

Nuo Aušros Vartų papamobiliu Šventasis Tėvas vyko į Katedros aikštę, kurioje jo laukė apie 60 tūkstančių jaunų žmonių. Pirmiausia Popiežius Pranciškus klausėsi jaunimo liudijimų, o paskui kreipėsi ir drąsino sakydamas:

„Sekti Jėzumi – tai uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijusti bendruomenės dalimi. <…> Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia, – švelnumo revoliucijoje.“ Ragino nepasiduoti „pagundai susikoncentruoti į save, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje“ ir pasipriešinti „individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove.“

Prieš įžengdamas į Vilniaus arkikatedrą baziliką, Popiežius suteikė susirinkusiems jaunuoliams palaiminimą. Katedroje jis pasimeldė prie jaunimo bei Lietuvos globėjo šv. Kazimiero kapo ir Tremtinių koplyčioje padėjo gėlių prie švč. Mergelės Marijos, Sibiro Madonos.

Rugsėjo 23-osios, antrosios vizito dienos rytą, kulminacija tapo Kauno Santakos parke aukojamos šv. Mišios. Jose Šventąjį Tėvą sutiko virš 100 tūkstančių nuo 5 val. ryto susirinkusių žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos bei kitų šalių.

Šventasis Tėvas sakydamas homiliją paragino prašyti Jėzaus, kad „sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje“. Taip pat kvietė būti „išeinančia“ Bažnyčia ir nebijoti „išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.“

Po šv. Mišių Popiežius kalbėjo „Viešpaties angelo“ maldą ir pasakė trumpą kalbą, kurios metu
kvietė prašyti Mergelės Marijos, kad „mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, <…> kur gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrinį polinkį nieku paversti kitą, atstumti tuos, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui.“

Pasibaigus šv. Mišioms, Vatikano valstybės vadovas pietavo su Lietuvos vyskupais. Iškart po jų Kauno arkikatedroje bazilikoje susitiko su dvasininkais, pašvęstaisiais bei seminaristais, atvykusiais iš visų trijų Baltijos šalių. Drauge su susitikimo dalyviais Popiežius dėkojo Viešpačiui už pašaukimus į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą.

Susirinkusiems Popiežius priminė, kad jie yra pašaukti gyventi, ilgėtis gyvojo Dievo, ieškoti kasdieninio dialogo su Viešpačiu per adoraciją ir maldą.

Grįždamas į Vilnių Popiežius sustojo trumpai pasimelsti istorinėje Vilniaus geto teritorijoje, Rūdninkų skvere. Iškart po jos lankėsi Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, kur jį pasitiko nuo trėmimų nukentėję Lietuvos žmonės, politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovai. Šiame įvykyje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Seimo Valdybos nariai ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Prie paminklo Popiežius padėjo puokštę gėlių ir meldėsi šiais žodžiais:

„Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.“

Po maldos Popiežius Pranciškus atsisveikino su susirinkusiaisiais ir laimindamas juos išvyko Apaštalinės nunciatūros link. Ankstų pirmadienio rytą, tęsdamas vizitą Baltijos šalyse, Šventasis Tėvas išskrido į Latviją.

LVK Pasiruošimo Popiežiaus vizitui komiteto informacija
www.popieziausvizitas.lt

The post Dvi įvykių kupinas dienas Popiežius laimino Lietuvos žmones ir jiems kalbėjo appeared first on Voruta.