Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Šių metų rugpjūčio mėnesį kilus klausimui dėl  sovietinės okupacijos metais drąsių Lietuvos patriotų  Vytauto Andziulio  ir Juozo Bacevičiaus įkurtos pogrindinės spaustuvės „ab“ likimo, prisiminiau  ir Stepono Dariaus bei Stasio Girėno skrydžiui  pažymėti  esamus paminklus, buvusio mauzoliejaus likimą. Prisiminiau ir sovietinių partokratų požiūrį į mūsų  minėtų lakūnų atliktą žygdarbį Lietuvos labui.

Būdamas  Vilniaus universiteto studentu, 1956 metais per vadinamą marksizmo paskaitą  TSKP dėstytojo paklausiau, kodėl sovietinė valdžia negerbia transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno atminimo, jų skrydžio per Atlantą, išgarsinusio Lietuvą visame pasaulyje. Priminiau jam , kad tuometinėje  aviacijoje jų skrydis prilygo vienam ilgiausių  skrydžių pagal atstumą, o tiksliausias pagal numatytą maršrutą. Dėstytojas nutaisęs atitinkamą grimasą paaiškino, kad tarybų valdžia jų niekada negerbs. Mat Steponas Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo nuosavą motociklą…  Kas žinojo apie šių lakūnų gyvenimą ir jų skrydžio tikslą, suprato – kvailiau nepasakysi. Į tokį nevykusį marksisto paaiškinimą, garsiai atsakiau – mes „Lituanicos“ didvyrius gerbėme ir  gerbsime.  Auditorijoje kilo pritariantys  plojimai.   Dėstytojas kiek pasimuistęs pagrasino nutraukti paskaitą.

Dar man būnant vidurinės mokyklos suole, pakviestas į susitikimą su mokyklos mokytojais ir vyresnių klasių mokiniais vadinamas „revoliucionierius“ Apuokas Maksimavičius – mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant VD  Karo muziejui, buvo sugriauti visi muziejaus sodelio paminklai) mūsų drąsiuosius lakūnus net išvadino fašistais…  Netikėdami tokiu  melu, būrys mokinių  atsakė kojų  trypimu į grindis.

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygis pažymėtas paminklo sukūrimu Soldino girioje – jų žūties vietoje. Lakūnai gražiai įamžinti Puntuke, esančiame garsiajame Anykščių šilelyje, paminklinio skrydžio sparnais Kauno Ąžuolyno prieangyje. Jų kapą žymi skulptoriaus Vytauto Mačiuikos nukaltas antkapinis paminklas. Darių ir Girėną  mena  jų vardais   ne viename mieste pavadintos gatvės,  jų tėviškės, Čikagoje bei Niujorke esančios  žymės,  sukurtas kino filmas ir kt.    Tačiau nesmagu, kad 2004 metų gruodį, nepaisydama visuomenės protesto ženklų,  tuo metu Kauno savivaldybei  vadovavusi Arvydo Garbaravičiaus ir Eriko Tamašausko kompanija užvertė žemėmis nuo sovietinio buldozerio griovimo išlikusią  S. Dariaus  ir S. Girėno mauzoliejaus požeminę dalį, kurioje prie įrengto altoriaus  nuo 1937 iki 1940   gulėjo karstuose (sarkofaguose)  balzamuoti lakūnų kūnai.

Naikinant šią mūsų tautai brangią relikviją  lyg buvo remtasi  pokalbiu su  mauzoliejaus  architektu  Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, kuris pasakęs, kad sunaikinto mauzoliejaus atstatyti nereikia. Man taip pat teko  šiuo klausimu kalbėtis su šviesios atminties architektu Landsbergiu-Žemkalniu. Jis apgailestavo, kad sovietinės valdžios yra sunaikintas jo kūrinys – Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kiti šiose kapinėse buvę paminklai. Į klausimą, ar mauzoliejų reikėtų atstatyti, jis atsakė neigiamai, manydamas , kad mauzoliejus yra visiškai sunaikintas, kad iš jo nieko nebeliko.  Tačiau 1996 metais  tvarkant Senąsias kapines –  rasta sveika  mauzoliejaus pagrindinė – požeminė dalis.

Buvo numatyta ją atnaujinti ir išsaugoti uždengiant suprojektuotu   stiklo gaubtu.  Viduje  turėjo būti  įrengta ekspozicija.  Tai buvo nurodyta objekto paminklotvarkoje.  Lyg suprasta, kad tai yra mūsų įžymaus architekto V. Žemkalnio unikalus darbas, savo paskirtimi  turintis istorinį ir pažintinį turinį.   Sovietinės okupacijos  metais per vadinamas Vėlines  prie Dariaus ir Girėno mauzoliejaus, kaip ir prie paminklo  „Žuvome  dėl Tėvynės“ bei prie vadinamų sovietinių „partizanų“  gaujos nužudytų mergaičių Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės kapo, vykdavo antisovietiniai mitingai, raginusieji nusimesti nelaisvės pančius bei pakilti Dariaus ir Girėno dvasia į laisvą Lietuvą. Tas, žinoma, gąsdino okupacinę valdžią – 1959-1960 metais, naikinant kapines, buvo nurodyta nugriauti ir mauzoliejų. Tačiau buvo nugriauta tik jo antžeminė dalis. Darbininkai, matyt nepraradę savyje patriotinės dvasios,  jo apatinę dalį  paslėpė,  užpildami žemėmis. Mauzoliejus, tinkamai jį sutvarkius,  galėjo būti įdomus ir Kauną aplakantiems svečiams, turistams. Jis, kaip gyvas praeities liudininkas, galėjo   prisidėti  ir prie moksleivių patriotinio pilietinio ugdymo, rengiant čia gyvąsias Lietuvos istorijos pamokas.

Pasikeitusiai  miesto valdžiai tas nerūpėjo. Pradėjo sklisti kalbos apie šio objekto nereikalingumą, brangiai kainuojantį jo išlaikymą ir t.t.  Stengiantis išsaugoti surastą mauzoliejaus dalį, miesto savivaldybės vadovybei rašyta nemažai raštų.  Vykstant  lemiamam posėdžiui, prie savivaldybės pastato surengėme šio istorinio paminklo gynimo  piketą.  Tačiau posėdyje daugumą sudariusiems liberalams tai buvo nė motais. Dviejų balsų persvara nulėmė jų užmačias. Pažymėtina, kad liberalams laimėti padėjo oficialiai priklausęs kitai politinei srovei daug kam žinomas Algirdas Avižienis,  posėdžio metu savo pasakyta kalba parėmęs paminklinio mauzoliejaus sunaikinimą. Paskui jis tapo savivaldybės mero Arvydo  Garbaravičiaus patarėju. Gautame 2004 m. gruodžio 2 d. Kauno miesto  savivaldybės tarybos posėdžio sprendimo, pasirašyto mero A. Garbaravičiaus,  nuoraše  teigiama: „Laikinai užkonservuoti  Kauno senosiose kapinėse 1996 m.  atkastą S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus požeminę dalį“. Tie veidmainiški liberalų žodžiai apie laikiną užkonservavimą, buvo skirti tik  nuraminti tą visuomenės dalį, kuri stengėsi išsaugoti šį paminklinį objektą. Iš tiesų šis nutarimas  reiškė legalų  šio objekto palaidojimą, kitaip sakant – sunaikinimą.  Ką neįstengė padaryti sovietinis okupantas, tą pasigardžiuodami padarė savomis rankomis jau laisvos Lietuvos   tuometinės miesto valdžios ponai.

Praėjo jau nemažas laiko tarpas, niekas to paminklinio mauzoliejaus dalies „laikinai užkonservuotos “ nė nežada atkasti, nors tai buvo priminta dabartinei savivaldybės vadovybei.

Su Atlanto nugalėtojų  – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardu yra susiję ir Lietuvos  sveikatos  mokslų universiteto Medicinos akademijos centriniai rūmai. Čia buvo balzamuoti žuvusių lakūnų kūnai, vadovaujant profesoriui Jurgiui Žilinskui ir jam talkinusiam profesoriui Kaziui Oželiui. Nuo 1940 gruodžio vidurio iki 1944 m. kovo 18 d.  jie buvo pašarvoti Akademijos koplyčioje. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, baiminantis, kad balzamuotus lakūnų kūnus okupantai nesunaikintų, kauniečio  Tomo Zaukos iniciatyva, pritariant Vytauto Didžiojo  universiteto Medicinos fakulteto  profesoriams  Vladui  Lašui ir Benediktui Šiauliui, keletas  Lietuvos patriotų, prisiekę niekam apie tai neprasitarti,  nuleidę liftu varinius  karstus  su lakūnų palaikais į rūsį, juos sudėję vieną ant kito, užmūrijo sienos nišoje. Šioje slaptavietėje lakūnų palaikai  išbuvo 20 metų, kol 1964 m. rugpjūčio  12 d. atsirado galimybė juos palaidoti Aukštųjų  Šančių karių kapinėse.

Atgimus Lietuvai,   buvusio Kauno medicinos  universiteto  rūsio patalpoje    prie tos nišos, kur buvo paslėpti mūsų tautos didvyrių palaikai, kurį laiką veikė memorialinis muziejus.  Tačiau, deja, šios aukštosios mokyklos vadovybė (rektorius  Remigijus Žalimas), gal sekant savivaldybės vadovų pėdomis,  nepanorėjo  išsaugoti nei  Dariaus ir Girėno palaikus  slėpusios nišos,  nei greta jos  veikusio muziejinio memorialo.

Tai vis skaudūs poelgiai, kuriuos sustabdyti tada neturėta jėgų, arba tiesiog nenorėta priešintis liberalioms užmačioms.  Gerai, kad dabar buvo išgirstas patriotiškai nusiteikusios visuomenės balsas, kuris sustabdė garsiosios jau virtusios legenda „ab“ spaustuvės sunykimą. Branginkime savo garbingą istorinę  Atmintį.

The post Zigmas Tamakauskas. Sovietinės partokratijos požiūris ir „laikinas“ mauzoliejaus užkonservavimas… appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų su vienu bendraminčiu draugu lankėmės Vilniuje. Mūsų tikslas buvo pamatyti Valdovų rūmuose eksponuojamą Baroko epochos žinomo dailininko Karavadžo paveikslą „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“ ir kitą šiek tiek atnaujintą ekspoziciją.

Artėjančio 1941 m. Birželio sukilimo minėjimo proga apsilankėme ir Okupacijų bei laisvės kovų muziejuje, įsikūrusiame buvusiuose KGB rūmuose, kur per sovietinę okupaciją buvo kankinami bei žudomi ištikimiausi Lietuvos patriotai – laisvės kovotojai ir vykdomi kiti nusikaltimai slopinant laisvąjį žodį, tautinės minties apraiškas. Teko prisiminti ir 1957 metų Vasario 16-tosios išvakarėse mano gyvenamo VVU bendrabučio kambaryje atliktą kratą, paskui „ištaigingu“ KGB automobiliu nuvežimą į tų pačių rūmų rūsį, pradinio pažeminimo veiksmą, naktinius brutalius tardymus, sienos stiprumo tikrinimą su mano galva ir kitus patirtus ne visai malonius dalykus. Tuo pačiu teko maloniai prisiminti ir savo tada parodytą dvasinį tvirtumą. Tai primena čekistų bendradarbio – partokrato Imrijos Zakso rašytas laiškas mano tėtei. Laiške šis čekistų bendradarbis veidmainiškai rašo, kad norėjęs sūnui padėti, bet sūnus KGB organams nieko norimo nepasako, „Zigmas atkakliai slepia savo antitarybiškai nusiteikusius bendražygius…“.

Už tai to paties Zakso ir kitų kagėbistinių tarnų nurodymu buvau pašalintas iš universiteto ir išgabentas į rekrūtus Čeliabinsko srityje į pauralės bandyto atominio ginklo užterštą radiacijos zoną.

Susikaupimo minute pagerbėme 1-ojoje kameroje kalėjusius ir čekistų po baisių kankinimų nužudytus herojiškus partizanų vadus Joną Žemaitį-Vytautą bei Adolfą Ramanauską-Vanagą. Prisiminėme šiame rūsyje ir kitus nukankintus laisvės kovotojus, nužudytą dvasios milžiną vyskupą Vincentą Borisevičių, čia taip pat kalėjusius iškiliuosius mūsų tautos dvasios vadus: profesorių ir diplomatą – buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Pranciškų Ramanauską, palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, prelatą Alfonsą Svarinską ir kt. Buvo kankinami ir žudomi laisvės kovotojų kūnai, bet neįstengė okupantai nužudyti jų dvasios. Jų dvasia mūsų tautą visada stiprino nelengvame kelyje į Laisvę.

Grįžtant Gedimino prospektu, išgirdome nuo Žemaitės paminklo skverelio sklindančius Lietuvos himno garsus. Pagalvojome, kad tai Lietuvos radijo, švenčiančio savo 100-metį kažkur įsikūrusio punkto sklaida. Artėjant – išgirdome ir raiškiai bei iškilmingai tariamus 1941 m. Birželio sukilimo Deklaracijos žodžius. Jie sklido iš užslaptinto garsiakalbinio grotuvo, pagyvinusio patraukliai, plakatiniais stendais išdėstytą kilnojamą parodą, skirtą Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimo 85-erių metų sukakčiai pažymėti. Šią parodą, aukodami savo laiką, savanoriškai įrengė patriotiškai nusiteikę žinomi visuomenininkai – Birželio sukilimo dalyvio Gedimino Ruzgio sūnus dailininkas Gediminas Ruzgys ir Kostas Ivanauskas – mokslų daktaras, provizorius, Vilniaus universiteto dėstytojas. Pasikalbėjome su jais apie kai kuriuos mūsų istorijos puslapius, apie Birželio sukilimo priežastį ir esmę, apie istorinės Atminties ir tautinio orumo išsaugojimo būtinumą.

Minėdami 1941 metų birželio mėnesį įvykusį sukilimą prieš sovietinį okupantą, dar kartą pažvelkime į šį mūsų istorinės Atminties tarpsnį.

Birželio sukilimas, jo žingsnių eiga – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai, jo menkinimas vadinamomis „karinėmis akcijomis“. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“… Su didėjančiu kolonistų atvykimu didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradeda masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina jos padlaižiai – Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis, Antanas Venclova, Petras Cvirka bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėja „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose.

1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos. Tomis dienomis iš Lietuvos buvo ištremta tūkstančiai žmonių. Į tolimus rytus plataus Kazachstano / Jie grūda mūs brolius, Tėvynės vaikus / O ten, kur iš seno lietuviai gyveno, / Atvarė kolchozninkų juodus pulkus (V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Liaudies daina“, 1941-06-17). Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose, Budavonės miške. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus, Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas savo eilėraštyje „Prakeikimas“ rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai, buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai. Savo ruožtu NKVD pradėjo organizuoti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip rašo Juozas Jankauskas savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto), įtariami ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėtos knygos autoriaus, tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Čia pat norėtųsi pateikti ir mano vaikystės gražų prisiminimą.

Šakių mieste prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus – miesto gatvės buvo nukabinėtos agitaciniais raudonos spalvos plakatais, šlovinančiais Staliną ir vietos kolaborantus. Man tada buvo keturi metukai. Mano gerokai vyresnė pusseserė „Salemutė“ Dairutytė , parodžiusi didelę drąsą, pavakary vesdamasi mane už rankos, kita ranka plėšė nuo gatvės namų sienų ir stendų tuos suklijuotus plakatus. Tai pastebėjęs policininkas, dar vilkėdamas lietuviška uniforma, geranoriškai perspėjo: „Taip nedarykite, dabar jau rusų valdžia. Nukentėsite ne tik jūs, bet ir jūsų tėvai…“

Prisimenu savo viešėjimą pas buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis pasakojo, kaip Maskvoje per audienciją pas Staliną, šis jo paklausęs: „Kokia yra jūsų tautos svarbiausia varomoji jėga?“ Juozas Urbšys, tada nepagalvojęs apie pasekmes ir patikėjęs Stalino nuoširdumu, pasakęs mokytojų, ūkininkų, kunigų ir kitos inteligentijos sluoksnio vardus. Nemanytume, kad šis pokalbis turėjo lemti kiek vėliau kilusių represijų taikinį. Kremliaus vadovai jau viską buvo suplanavę iš anksto. Berijos patikėtiniai paskyrę Lietuvoje vidaus reikalų liaudies komisaru kolaborantą Aleksandrą Guzevičių, o jo pavaduotoju – rusą Piotrą Gladkovą, pirmiausia pradėjo naikinti geriausią mūsų tautos branduolį. Tarsi pildėsi jau vėlesniu laiku pasakyti sovietinio partokrato M. Suslovo atviri žodžiai: Lietuva bus, bet be lietuvių…

1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė žinomas filosofas Antanas Maceina. Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi. Sudarytai Vyriausybei turėjo vadovauti Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos savanoris, 1919 m. sausio 1 d. su savo būreliu iškėlęs lietuvišką Trispalvę Vilniaus Gedimino pilies bokšte, dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Tačiau vokiečių valdžia, norėdama sukliudyti Laikinosios vyriausybės veikimą ir jos ketinimą skelbti Nepriklausomybės atkūrimą, K. Škirpos iš Berlyno neišleido, paskyrusi jam net namų areštą. Dabar šį Lietuvos patriotą kai kurios jėgos stengiasi apjuodinti, primesti jam kai kurias nuo jo nepriklausiusias „apraiškas“…

Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę

Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi įvairius mūsų tautos sluoksnius – jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Kaip teigia V. Valiušaitis savo straipsnyje „Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą“ Vilniaus štabo išardymas įvyko slapta bendradarbiaujant NKVD ir Gestapui. Vokiečių žvalgybos bendravimo galimybę su sovietiniu saugumu nusako ir sukilimo organizatorius Pilypas Narutis -Žukauskas.

Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Miesto sukilimui vadovauti ėmėsi išlikę antisovietinio pogrindžio nariai. Vienas iš jų – tuometinis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas, būsimasis profesorius Stasys Žakevičius-Žymantas.

Išdraskius Vilniaus štabą, bendrą sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą. Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P. Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu). Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

Kautynės su raudonarmiečiais vyko ir miesto gatvėse. Aktyviai kovėsi įmonių darbininkai, lietuviškos mokyklos išugdyti patriotiškai nusiteikę studentai, šauliai. Iš jų pažymėtinas Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu.

Sukilime dalyvavo ir veiklus ateitininkas Juozas Juozaitis, vėliau tapęs žymiu Kauno gydytoju. Jo sūnus Modestas, taip pat iškilus gydytojas – kardiologas, yra didelis Lietuvos patriotas, turintis savyje ir gyvojo Tikėjimo dovaną, parengė gausiai iliustruotą knygą „Juozo Juozaičio akistatos“, kuriame pateikė savo Tėvelio – minimo sukilimo dalyvio dienoraščius, prisiminimus, užrašus ir dalį jo poetinės kūrybos.

Vytauto Didžiojo universiteto studentas Vytautas Rudminas žuvo keldamas Lietuvos Trispalvę ant dabartinės miesto savivaldybės pastato. Šį įvykį žymi prie šio pastato sienos įrengta Atminimo lenta.

Kariškis Gediminas Ruzgys vadovavo žvalgybos būriui. Atsargos karininko Broniaus Stasiukaičio vadovaujamas Žaliakalnio būrys apsaugojo nuo sunaikinimo Kauno vandentiekį.

Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-iosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.

Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą. Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną.

Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Mama buvo katalikiškos patriotinės kultūrinės organizacijos „Pavasaris“ aktyvi narė, tėtis – Lietuvos šaulių sąjungos narys. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, saugojusį su jam patikėtu būriu dabartinio Lietuvos sporto universiteto pastatą. Tai turėtų pažymėti Atminimo ženklu universiteto vadovybė.

Kipro Petrausko padainuota daina „Saulelė raudona…“ buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Vytauto Didžiojo tiltą sovietai, apimti panikos, susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…

Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas. Šiam didvyriui atminti Birželio sukilimo dalyvio Stasio Gorodeckio sūnaus Sakalo Gorodeckio iniciatyva ir lėšomis buvo pagaminta ir 2024 m. birželio 23 dieną prie šio tilto atramos atidengta Atminimo lenta. Ją pašventino kunigas Jonas Stankevičius.

Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių rankose buvo jau visas Kaunas. Laikinoji vyriausybė susirinko į savo pirmąjį posėdį. Tik ne visi jos paskelbti nariai galėjo atvykti. Vokiečiai neišleido iš Berlyno atvažiuoti ministrų kabineto vadovo Kazio Škirpos. Labai skubiai reikėjo vokiečius pastatyti prieš įvykusį Lietuvos suvereninių įstaigų atstatymo faktą, kol jų kariuomenė nepasirodė. Neatvykus Kaziui Škirpai, jo pareigas teko perimti švietimo ministrui J. Ambrazevičiui, vadovavusiam Laikinajai vyriausybei iki jos likvidavimo.

Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį.

Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Buvusiame Žemaičių Naumiesčio valsčiuje sukilėlių grupė, vadovaujama mokyklos vedėjo ir šaulio Vaclovo Žibaičio, padėjo sunaikinti Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio rusų pastatytas pasienio užkardas. Rusų karių grupelės per kaimus ir miškelius bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius ( Anatolijaus Žibaičio laiškas). Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė. Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. (Tiesos.lt redakcija, 2021-06-13). Vilnius ar Kaunas tikrai turėtų pasipuošti šios legendinės Lietuvos moters paminklu.

Šis visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie subombardavę pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose dr. Jonas Venckevičius: važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…

Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

Sukilimas pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių. Birželio 26 dieną vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo ėjęs ministro pirmininko pareigas švietimo ministras profesorius Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…

To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas neatitiko ir Vokietijos interesų. Vokiečiai nepripažino Laikinosios vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti. Laikinoji vyriausybė po šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą.

Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš kurį laiką buvo paviešintas kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos laisvės.

Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurofų, slavinų, vizentalių ir kitų piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurofiškų svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Kai kas stengiasi sumenkinti ar viešai niekinti mūsų herojiškos istorijos puslapių tikrovę, slopinti pasididžiavimą savo istorija, savo tauta. Kai kurie vykusio Birželio sukilimo ar partizaninio karo herojai apšaukiami be jokio teisinio įrodymo net žydšaudžiais. Kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių. Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose. Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą. Šia tema įdomių minčių spaudoje yra pateikusi Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą. Pavyzdžiui, vien prelatas Stanislovas Jokūbauskis iš Vilijampolės žydų geto išgelbėjo apie 20 vaikų.

Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido. Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis. Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Kaip pažymėjo profesorius Vytautas Landsbergis – Laikinoji vyriausybė padarė milžinišką dalyką: per keletą dienų atkūrė buvusią lietuvišką administraciją.

Lietuva elgėsi garbingai ir mes turėtume stengtis išryškinti Lietuvos unikalumą Europoje. Kiek šalių buvo užimtos, pavergtos tai Vokietijos, tai Sovietijos. Vienintelė Lietuva sukilo ir iškart prieš abu tironus. Hitleris juk buvo uždraudęs daryti tai, ką Lietuva padarė. Tad tai buvo sukilimas ir prieš Hitlerį. (Vytauto Landsbergio kalba vykusioje 2025-06-20 konferencijoje Seime).

Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla. Žurnalistas Bronys Raila rašė: Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus.

Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“. Tą patį mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.

Apie 1941 m. Birželio 22-28 d. sukilimą būtų galima dar daug kalbėti, apie jį nemažai ir parašyta. Apie minimą sukilimą rašė ir kalbėjo tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ redkolegijos buvęs atsakingasis sekretorius dr. Sigitas Jegelevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas…“ Profesorius Vytautas Landsbergis keliose savo parašytose ar parengtose knygose taip pat nagrinėja Birželio sukilimą kaip Lietuvos pasipriešinimą okupantams.

Profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė: tai buvo vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis. Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą, davusį impulsą tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį – Sovietų Sąjungą.

Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete buvo įrengti sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Prieš kurį laiką darant pastate remontą, šie portretiniai sukilimo vadų reljefai buvo nuimti. Nors praėjo nemažai laiko – remontas jau senokai atliktas, tačiau iki šiol šis memorialas neatstatytas. Kodėl to nepadaryta? Nejau dabartinei universiteto vadovybei nerūpi mūsų garbingos istorijos Atmintis, nerūpi ir prieškario garbingo universiteto išugdyti Laisvės kovotojai, vieni iš pirmųjų išdrįsę tiesti kelius iš sovietinės vergijos į Lietuvos laisvę. O gal dabartinė universiteto vadovybė, paveikta sovietinės ar zurofiškos propagandos, savo neveiklumu ignoruoja ir patį sukilimą? Visokių klausimų kyla.

Gera, kad Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui. Kauno senosiose kapinėse, jau brėkštant Lietuvos atgimimui, Jaunalietuviai sukilėliams atminti pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991 metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris).

Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje. Obelių kapinėse (Rokiškio raj.) atstatytas sovietinės valdžios sunaikintas didingas sukilėliams paminklas. Birželio sukilimą žymi įvairiose Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

Gerai, kad kalendorių lapeliuose pažymėta Birželio sukilimo data. Tačiau Lietuvos valdžia, matyt pasidavusi kai kurių jėgų spaudimui, iki šiol nesiryžta parodyti iniciatyvos minėti šį visuotinį mūsų tautos vykusį pasipriešinimą tam pačiam, tik kitaip pasivadinusiam rusiškam imperializmui, su kuriuo dabar kovoja narsi ukrainiečių tauta. Nesmagu, kad tos pačios jėgos nurodinėja, koks turi būti ir mūsų istorijos turinys. Prisimename įvairių organizacijų daugkartinį Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų vėl įstatymiškai įteisinta Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Deklaracija, skelbusi Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukta. Malonu, kad šią istorinę Atmintį stengiasi išsaugoti patriotinės visuomeninės organizacijos, tai vienur, tai kitur surengdamos minėjimus. Neseniai patriotinės krypties visuomeninių organizacijų ir kai kurių LR Seimo narių iniciatyva Birželio sukilimo tema įvyko konferencija Seime, kurioje buvo nagrinėta vykusio Lietuvoje sukilimo sąsaja su tarptautiniais to meto įvykiais. Malonu, kad šioje konferencijoje dalyvavo ir užsienio kai kurių valstybių atstovai.

Minint Birželio sukilimą ir kitas mums brangias datas turėtume pamąstyti ir apskritai apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą prisiminti jos Laisvės kelią, nušviestą pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto žiburėliais.

Daug tikėtasi iš naujojo Vilniaus miesto mero. Gerai, kad šalinami žymenys, šlovinusieji okupacinę sovietinę valdžią, Lietuvos pavergimą. Tačiau kaip suprasti sistemingo stabdymo tęsinį pastatyti Lukiškių aikštėje Lietuvos laisvės kovoms atminti paminklą?.. Vilkinama ir numatyto paminklo statyba pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai. Vengiama pripažinti mūsų dvasinės kultūros, tautiškumo ir patriotizmo išsaugojimo svarbą, kai kurių Seimo narių rankomis kėsinamasi toliau ardyti lietuvių kalbos gramatikos sandarą, siaurinant valstybinės kalbos vartojimo erdvę.

Vilniaus miesto gatvėse viešosiose reklamose ir iškabose vis daugiau mirga nelietuviški užrašai, viešose aptarnavimo vietose jau kai kur net negalima lietuviškai susikalbėti. Tas pats pasakytina ir apie Kauną. Per radiją ir televiziją vis labiau vietoje lietuviškų tinkamų žodžių skamba jų nelietuviški pakaitalai… Seime siūloma net leisti suslavinti kai kurias moterų pavardes, dar kartą sujaukti mūsų kalbos rašyseną, dėliojant mums svetimus vadinamus diakritinius ženklus. Kaip savo laiku pažymėjo Gintaras Beresnevičius, – žodžiai „Lietuvių tauta“ ar „Lietuvos interesai“ kai kam jau tapo nepadorūs pasakymai… Vengiama vartoti ir buvusios ne verstinės lietuviškos atsisveikinimo formos.

Šiame sūkuringame, daug įvykių turinčiame gyvenime turėtume nepasiduoti svetimų vėjų gūsiams, besiskverbiantiems į mūsų sąmonę propagandiniams dūmams. Žadinkime žmonių širdyse patriotinius jausmus. Patriotizmas, o ne popierinis pilietiškumas stiprina mūsų valstybės pamatus, kelia jos dvasią, žadina kūrybinės minties energiją.

Didžiuokimės Birželio sukilėlių ir kitų laisvės kovotojų narsa, nuolat prisiminkime jų auką. Didžiuokimės savo istorija, dar nesutryptomis mūsų tautos dvasinėmis vertybėmis, išlaikydami savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį. Visada savo širdyje nešiokime tą mažą žemės gabalėlį, kuris vadinas Lietuva.

The post Zigmas Tamakauskas. Lietuvos laisvės siekis appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Mūsų rašytoja ir filosofė Marija Pečkauskaitė viename savo rašinyje, apibūdindama žmogaus gyvenimo kelią, rašė, kad svarbiausia gyvenime turėti savo idealą, ne tik turėti, bet ir jo ilgesingai stengtis siekti savo veikla, savo darbu.

Mano gyvenimo kelias vienokiu ar kitokiu būdu per pasitaikiusias kai kurias asmenines negandas, ėjo su jaunystėje gimusio idealo siekimu, susijusiu su gyvu Tikėjimu ir Viltimi. Ta didžioji Viltis buvo susipynusi su svajone bei tikėjimu sulaukti Lietuvos laisvės. Stengiausi ta linkme ir sukti savo gyvenimo kelią, savo darbo dalele prisidėti prie mūsų Tėvynės Prisikėlimo aušros. Jaunystės idealo sparnams išaugti daug padėjo tėvai, katalikų Bažnyčios patriotiškai nusiteikę kunigai, atitinkamo turinio skaitytos knygos, domėjimasis Lietuvos istorija. Taip ir sulaukiau, padedant Aukščiausiajam, savo gyvenimo pavasarinio rudens, nors dauguma mano idėjinių bendražygių jau senokai ilsisi Viešpaties namų buveinėje.

Džiaugiuosi, kad mano gyvenimo rudeninio medžio lapai dar nenukritę. Ir nesinori tikėti tuo rudeniu. Tik jį primena kai kuri atsiradusi fizinė negalia ir pase įrašyti gimimo metų skaičiai, į kuriuos stengiuosi visai nekreipti dėmesio. Tačiau, pasirodė, jie buvo žinomi kai kuriems mano bičiuliams – idėjiniams draugams, artimiesiems, esamos dabarties bendražygiams, kurie savo gana netikėtu nuoširdžiu sveikinimu ir užsakyta šventų Mišių auka bei bendru pabuvimu įvertino mano gyvenimo žingsnių kuklaus darbo pėdsakus.

Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės vadui ats. kapitonui Vytautui Žymančiui, kuopos vadui Juozui Klimkevičiui, būrio vadui – Kauno muzikinio teatro solistui Juozui Janušaičiui ir veikliajam kunigui šauliui Evaldui Vitulskiui, surengusiems mano pagerbimo renginį Šventojo Antano Paduviečio bažnyčioje bei parapijos namų salėje. Nuoširdžiai dėkoju iš Šiaulių atvykusiam vadinamam Džiaugsmo vyskupui J. E. Eugenijui Bartuliui, aukojusiam šventas Mišias ir įteikusiam man Jo Šventenybės popiežiaus Leono XIV Apaštalinio Palaiminimo Raštą.

Dėkoju minėtos Šaulių rinktinės vokaliniam ansambliui „Žaibas“ (meno vadovas Rolandas Daugėla) už padainuotas skambias lietuviškas dainas, dėkoju Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui, jo štabo viršininkui ats. majorui Gediminui Reutui, pirmininkui Giedriui Gataveckui, Tarybos nariui Sauliui Černai ir Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkui dr. Raimundui Kaminskui už tartus linkėjimų žodžius.

Dėkoju taip pat mane sveikinusiems kanauninkui daktarui Robertui Pukeniui, kanauninkui Donatui Jasulaičiui, kunigams Sauliui Juozaičiui ir Algirdui Daukniui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams Laurynui Kasčiūnui, profesoriui Valdui Rakučiui, Angelei Jakavonytei, Vytautui Sinicai bei buvusiems Seimo nariams Rytui ir Andriui Kupčinskams.

Esu labai dėkingas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiajam istorikui Arvydui Gelžiniui, interneto svetainių „Voruta.lt“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“, „Laikmetis“ ir kitoms redakcijoms.

Už pasakytus gražius žodžius dėkoju kalendorių leidėjui – Stasio Lozoraičio premijos laureatui rašytojui Aurelijui Noruševičiui, Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijos pirmininkės pavaduotojai Aldonai Didžiulytei, Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo bei ideologo brigados generolo Kazio Veverskio dukterėčiai Albinai Veverskytei-Morkevičienei, profesoriui Petrui Zabielai bei jo žmonai Rūtai, Vidai ir Juozui Kučiauskams, profesoriui Algimantui Kurlavičiui, Antanui Staniuliui, dr. Audriui Kopustinskui, Kauno deputatų klubo prezidentui Kęstučiui Ignatavičiui ir viceprezidentui Raimondui Gaidžiui, daktaro Modesto Juozaičio šeimai, buvusiam J. Urbšio katalikiškos gimnazijos direktoriui Pauliui Martinaičiui, „Žalgirio pergalės parko“ kūrėjui Gintautui Tamulaičiui, buvusiems bendradarbiams Leonui Šidiškiui bei jo žmonai dr. Jadvygai, Laimutei Krušaitei ir Vincui Bačinskui, Tuskulėnų memorialo vyriausiajai muziejininkei Giedrei Račiūnaitei, Daivos Gervienės šeimai, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto buvusiam dekanui profesoriui Stasiui Girdzijauskui ir to paties fakulteto studijų draugams, kitiems bičiuliams – Laurynui Zubavičiui, Vytautui Laskauskui, Marytei Draugelienei, Birutei ir Apolinarui, Agnei, krikštadukrai Agnutei Bačkauskaitei, dukrai Dalytei ir jos šeimai, brolienei Aldonai, TS- LKD Kauno skyriaus sueigos bendruomenei, Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus bendrijai ir kitiems pasveikinusiems.

Nuoširdžiai dėkoju kitą dieną atvykusiai mane pasveikinti Vengrijos ambasadai, visada prisiminusiai 1956 metų vykusios Vengrijoje antisovietinės revoliucijos palaikymą Lietuvoje įvykius. Nuoširdų ačiū tariu ambasadoriui, dideliam Lietuvos draugui – ats. generolui leitenantui J. E. dr. Janošui Beresui, kalbančiam lietuviškai. Misijos vadovo pavaduotojui – Lietuvos istorijos žinovui p. Denesui Andrasui Nagiui, ambasadoriaus padėjėjai p. Linai Ubartei, ambasados darbuotojui Egidijui Musteikai, Garbės konsulei Kaune Ilonai Jočionienei ir kitiems ambasados darbuotojams.

Ačiū visiems, man siuntusiems šiltus sveikinimus, gerus linkėjimus.

Savo Padėką noriu baigti rašytojo kanauninko Vaižganto pasakytais žodžiais: iškovota laisvė – tai siela kuri gaivina mano Tėvynę… Aš mylėjau Lietuvą, nes tai mano Tėvynė, mano garbė, mano džiaugsmas ir pasididžiavimas.

2026-05-17

The post Zigmas Tamakauskas: ačiū visiems, sveikinusiems jubiliejinio gimtadienio ir vardadienio proga appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, 1956 m. įvykių dalyvis, www.voruta.lt

Šiandien daugelio valstybių akys nukreiptos į Vengriją, esamą ir būsimą tos šalies politinę būklę, kurią lems tautos daugumos išrinktas naujasis parlamentas, naujos vyriausybės vadovas Peteris Magyaras. Tikimasi pokyčių. Tačiau čia norėtume stabtelti ir pažvelgti į tą netolimą laiką, kada lietuviai ir vengrai gindami savo laisvę, sutartinai kovojo su tuo pačiu priešu – rusiškuoju imperializmu, tada pasivadinusiu Sovietų sąjunga.

Tačiau keičiasi metų laikų spalvos, keičiasi žmonės, jų požiūriai… Lieka tik istorijos pėdsakai – vieni ryškesni, kiti blankesni. Tad kiek atidžiau pažvelkime į mūsų abiejų tautų kai kuriuos istorijos puslapius, į tuos ryškesnius mūsų gražaus bendravimo istorijos paliktus pėdsakus.

Žvelgdami į juos dažnai prisimename 1956-uosius metus, prieš 70 metų vykusius įvykius Vengrijoje ir Lietuvoje. Bene ryškiausiai tie įvykiai buvo paminėti prieš 20 metų vykusioje mokslinėje konferencijoje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ją parengė tuometinis Vengrijos ambasadorius J. E. p. Juhašas Sandoras, Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas dr. Vytautas Grinius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija bei pačios bibliotekos vadovybė – direktorius Vytautas Gudaitis.

Įžanginėje konferencijos dalyje kalbėjęs Vengrijos ambasadorius papasakojo apie vykusią Vengrijoje antisovietinę revoliuciją, pateikė represuotų, nukentėjusiųjų ir žuvusių žmonių statistiką, dėkojo lietuviams už vengrų tautos, siekusios laisvės, parėmimą. „Įsipareigojimas laisvei tiek vengrų, tiek lietuvių tautose toks stiprus, kad jo niekada negalės ištrinti nei laikas, nei bet kokie įvykiai“ – sakė ambasadorius Juhašas Sandoras. Konferencijoje savo pranešimus skaitė profesorė Vanda Zaborskaitė, profesorė Ona Voverienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vytas Miliauskas, politologas Vilius Bražėnas ir kt. Buvo pažymėta, kad 1956 metų įvykiai svarbūs ne tik Vengrijos, bet ir Lietuvos istorijai. Savo įspūdžiais pasidalino to meto įvykių dalyviai Algimantas Žižiūnas, Zigmas Tamakauskas, Albinas Kentra ir Edmundas Simanaitis.

Baigiantis konferencijai, Vengrijos ambasadorius J. E. p. Juhašas Sandoras aktyviausiems 1956 m. manifestacijų dalyviams, rėmusiems Vengrijoje vykusį sukilimą, įteikė Padėkos raštus, kuriuose parašyti labai prasmingi vengrų himno autoriaus Ferenco Kiolčėjaus žodžiai: „Siunčiu Jums žinią iš keturių žodžių, įrašykite juos giliai į širdį, išdeginkite savo atmintyje ir prieš mirtį perduokite savo sūnui kaip palikimą: Tėvynė – svarbiau už viską“.

Lietuvių ir vengrų tautų bendravimą sieja ne tik 1956 metai, bet ir kiti prisimintinos istorijos tarpsniai. Šešioliktojo amžiaus viduryje LDK Žygimanto Augusto rūmuose Vilniuje tarnavo žymus vengrų muzikantas ir kompozitorius Valentinas Grefas Bakfarkas, 1576 m. vengrų kunigaikštis Steponas Batoras, vedęs Oną Jogailaitę, tapo Lietuvos ir Lenkijos valdovu. Vilniaus vyskupo jėzuito Valerijono Protasevičiaus iniciatyviniu prašymu, 1579 metais Steponas Batoras pasirašė Vilniaus universiteto įkūrimo privilegiją, atkariavo kai kurias Rusijos užimtas LDK teritorijas, priversdamas rusus pasirašyti taikos sutartį. Jis pripažino LDK savarankiškumą, lietuvių teises, įsteigė Lietuvos Tribunolą.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip politikas bei karvedys, garsėjo ir Vengrijos didikas Kasparas Bekešas, vadovavęs čia atvykusiai vengrų pagalbinei kariuomenei.

Mūsų simbolikos dvigubas kryžius istorine prasme taip pat sietinas su Vengrijos simbolika. Atkūrus Lietuvai savo valstybingumą, diplomatiniai santykiai su Vengrija buvo užmegzti 1924 metais. Lietuvos interesus Vengrijoje atstovavo Vokietijoje rezidavę mūsų pasiuntiniai – teisininkas Vaclovas Sidzikauskas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys, pirmasis steigtos Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau – 1941 m. Birželio antisovietinio sukilimo rengėjas Kazys Škirpa.

Vengrų diplomatai Lietuvai rezidavo Taline ir Helsinkyje. Kaune veikė Garbės konsulatas. Pažymėtina, kad pirmasis Vengrijos generalinis konsulas Lietuvoje buvo įžymaus mūsų lakūno ir aviacijos konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus tėvas, buvęs finansų, prekybos ir pramonės ministras – Jonas Dobkevičius, gyvenęs su savo šeima Kaune, K. Donelaičio gatvėje (dabar tame name įsikūrusi „Bernelių užeiga“, namą puošia atnaujinta Atminimo lenta).

Sovietinės okupacijos metais buvo nutrūkę ir abipusiai diplomatiniai santykiai. Šie santykiai buvo atnaujinti atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę – 1991 m. rugsėjo 2 dieną. 2003 metais Vilniuje buvo atidaryta Vengrijos ambasada. Pirmasis jos ambasadorius – Sandoras Juhašas, o Lietuvos pirmuoju ambasadoriumi Vengrijoje buvo paskirtas garsus kardiochirurgas Jurgis Brėdikis, rezidavęs Čekijoje.

Į lietuvių kalbą išversta nemažai vengrų rašytojų kūrinių. Į vengrų kalbą išversti Kristijono Donelaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Sauliaus Tomo Kondroto, Justino Marcinkevičiaus, Vytautės Žilinskaitės, Romualdo Lankausko, Kazio Sajos ir kitų rašytojų kūrinių.

Dabar savo mintimis kiek nukeliaukime ir į 1956 m. vykusią antisovietinę revoliuciją Vengrijoje, prasidėjusią spalio 23 dieną studentų demonstracija Budapešte. Ji dar vadinama sukilimu. Nuvirto žemėn nuo pjedestalo tautų budelio Stalino statula, reikalauta sovietinės armijos išsinešdinimo iš Vengrijos. Vengrų tauta su ginklu rankose sukilo prieš visą pasaulį siekiančią užkariauti Sovietų sąjungą. Šiuos įvykius Vengrijoje palaikė ir to paties priešo pavergta Lietuva. Tai ryškiai atspindėjo įvykiai Kaune ir Vilniuje. Tų įvykių metu buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė, trokštant vieni kitiems laisvės.

Tuometinis Lietuvoje Visų Šventųjų vakaras, vadintas Vėlinėmis, tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu. Abi kovojusios už savo laisvę tautos, nugalėjusios tą patį priešą, sutraukė nelaisvės pančius.

Istorinė – lietuvių ir vengrų tautų tuomet parodytos vienybės atmintis liko gyva. Gyvi ir prisiminimai. Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Gyvenome keturiese netoli Vingio parko vadinamajame Čiurlionio bendrabutyje. Daugelis iš mūsų turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį Lietuvos likimo rūpestį, stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius palaikė savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Jonas Dumčius, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kt.

1956 metų Visų Šventųjų dienos išvakarėse surengėme nelegalią talką – sutvarkėme apžėlusius, neprižiūrimus lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Džiaugiausi, kad ir vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, buvęs aktyvus šios mokslo įstaigos studentų kraštotyrininkų būrio narys, dar vaikystėje įgijęs idealizmo sparnus, patriotinį – savo tėvynės Lietuvos branginimo ir mylėjimo jausmą. Gediminas, būdamas paskutiniojo kurso studentas, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1982 metais vykusioje kraštotyros ekspedicijoje.

Su kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus lėktuvų propelerių kryžiais lakūnų kapus. Matėme, kad šį mūsų kapinių tvarkymo darbą iš tolo sekė ilgais apsiaustais bešlitinėjančių čekistų akys. Vienas prisiartinęs paklausė, kas mums liepė tuos kapus tvarkyti. „Niekas mums neliepė, patys sugalvojome. Mums labai patinka lakūnai ir kareiviai…“ – drąsiai atsakė Danutė.

Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro – kaip minėta, pavadinto Vėlinėmis. Vengrijoje vyko masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų audeklo vidurio iškirpti sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tapo sukilėlių ženklu. Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius Imrė Nadis skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš sovietinio Varšuvos pakto, reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Kilusi Vengrijos revoliucija tapo laisvės viltimi visoms sovietų pavergtoms tautoms. Esant tokioms aplinkybėms surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje. Prisirinko daugybė jaunimo. Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai perskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“. Visi suprato, ką tai reiškia – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija. Šį supratimą dar labiau paryškino skaityti vengrų poeto Šandoro Petefio eilėraščių posmai. Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Paskui sklido kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine. Paslapčiomis raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo.

Tuo tarpu partokratai nesnaudė – kūrė planus, kaip studentams sutrukdyti Visų Šventųjų vakare eiti į kapines. Intensyviau buvo verbuojami ir šnipai. Pakviestam į saugumą Adolfui Gurskiui teko aiškintis kaip jis išdrįso skaityti „buržuazinio“ poeto Maironio poemos, „aiškiai turinčios antitarybinę potekstę“, ištrauką. Paaiškinus, kad jis skaitė ne antitarybinį kūrinį, o tarybinės leidyklos išleistos knygos ištrauką, – tardytojas sumišęs padarė apklausos pertrauką. Matyt toks A. Gurskio paaiškinimas jam buvo netikėtas. Tikriausiai pasitikrinęs, kad tokia knyga tikrai išleista, grįžęs jau kalbėjo švelnesniu tonu, „patardamas“, kad vis tiek viešai tokio kūrinio daugiau neskaitytų….

Susirinkome prie dr. Jono Basanavičiaus, tapusio gyvosios Lietuvos laisvės simboliu, kapo. Kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Susirinko daugybė studentų iš Vilniaus universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos, Pedagoginio instituto. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai, Lietuvos laisvės šūkiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs rusų generolas, kalbėdamas per garsiakalbį, net įmaišė keletą lietuviškų žodžių: „Tovarišči studentai, nedelaite glupostei, eikite namo…“.

Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais: laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad mums nepavyks įžygiuoti į miesto gatves. Su atvykusiais valdžios atstovais prasidėjo derybos. Pavyko susitarti, paleidus tuos nutemptus į sunkvežimius jaunuolius, tačiau kruopščiai savo darbą dirbo čekistų atsiųsti fotografai…

Išsiskirstėme būreliais. Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti. Komjaunimo veikėjas Jonas Bielinis savo nuožmumu išgarsėjo ir anksčiau, kai vienuolikai savo kurso diplomantų parašė tokias charakteristikas, kad jomis vadovaujantis šie nebūtų gavę universiteto baigimo diplomų. Tada studentams daug padėjo Lietuvių literatūros katedros vedėja Meilė Lukšienė ir tuomet dirbęs dekanu Eugenijus Meškauskas, įmetęs į šiukšlyną tas J. Bielinio parašytas „komjaunuoliškas“ charakteristikas, turėjusias lemti tų studentų gyvenimo griūtį. Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, antitarybinės Vėlinių demonstracijos vienu iš rengėjų, buvo akcentuotas ir mano ant dr. Jono Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje J. Bielinio parašytas straipsnis, kad „tokiems, kaip Tamakauskui tegul dega po kojomis žemė, kad ne vieta jiems būti universitete“. Šį straipsnį lyg turėjo paryškinti nupieštos užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais. Kurse smerkiančių mane neatsirado. Partokratų organizuotame „svarstymo“ spektaklyje kai kurie kurso draugai – Valentinas Ardžiūnas, Algirdas Vaitkus, Leonardas Gogelis ir kiti išdrįso net ginti mane.

Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau prieš tai, tapęs rektoriumi, gerokai sulietuvinęs šios aukštosios mokyklos dėstytojų sudėtį ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Esant tokiai sandūrai prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir mano dalyvavimo priežastį. Buvau jiems pristatytas, kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusių milicininkų ir kareivių brutalius užgauliojimus bei keiksmus. Sakiau jei nebūtų buvę šito – būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote – patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti studentą Tamakauską ir kitus antitarybine veikla…“. Supratau, kad tuometinis rektoratas buvo dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijose.

Įdomus pokalbis vyko su tuometiniu Pedagoginio instituto studentu, jaunuoju rašytoju Kaziu Saja, jį pakvietus „pokalbiui“ į KGB rūmus. Rašytojas prisimena: „Kamantinėjo, kas mane suagitavo, atsakiau, kad visa grupė nusprendė eiti, kad agitatoriaus jokio nebuvo. Majoras pradėjo rusiškai tardyti: „Ką visi dainavote?“ Atsakiau, kad dainas, kurios dainuojamos per Dainų šventes. „Bet jūs dainavote, kad nuo rusų šalies juodi debesys ant Lietuvos ateina!“ „Ką? Neskiriate rusų nuo prūsų? – atrėžiau. – Čia kalbama, kad nuo prūsų šalies ateina kryžiuočiai. Tai mūsų klasiko Maironio eilėraštis.“ O jis ne tiek susigėdo, kiek supyko, kad taip atšoviau, todėl tardymas dar ilgokai vyko…“ [Žurnalas „Legendos“, 2020 m. Nr. 5 (44), 51 psl.]

Čekistinis universiteto sparnas nenurimo. Ypač aktyviai veikė Vytautas Kuzminskis, Jonas Bielinis ir Imrija Zaksas. Šių sovietinių veikėjų puolimo smaigalys buvo nukreiptas ir į patį rektoratą. To puolimo įtakoje „už netinkamą tarybiniam studentui elgesį ir drausmės pažeidimą“ man buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau čekistiniam kompartijos sparnui tokia „švelni“ nuobauda nepatiko – buvo lyg spjūvis jiems į veidą. Tikėjosi, kad aš būsiu pašalintas iš universiteto. Ieškota progos naujam susidorojimui. Vis ryškiau kilo maskvietiškų „klapčiukų“ galvos, pradėta labiau sekti mąstančius žmones. Nerimą sovietinei valdžiai kėlė artėjanti Vasario 16-oji, kurios metu kasmet įvairiose Lietuvos vietose pasirodydavo antisovietiniai lapeliai, suplevėsuodavo lietuviška Trispalvė – mūsų tautinės gyvasties simbolis.

Vasario 16-osios naktį pasigirdo stiprus beldimasis į mūsų bendrabučio kambario duris. Jas atidarius, išvydome tris gana nesimpatiškus veidus ir lyg kažką gaudančius piktus žvilgsnius. Prisistatė esą saugumo darbuotojai. Jų atsineštame popieriuje buvo įrašyta mano pavardė. Tuojau pat vienas atvykėlis šoko prie mano lovos stovinčios spintelės, kiti du pradėjo naršyti kitoje spintoje esančias knygas ir paskaitų užrašus. Marksizmo paskaitų užrašų sąsiuvinio aplanke buvau įsidėjęs lapą su poeto Bernardo Brazdžionio ir Vinco Mykolaičio-Putino sovietinius okupantus smerkiančiais eilėraščiais. Apsidžiaugiau, kai kratai vadovavęs čekistas G., pamatęs šio sąsiuvinio paskirtį, lyg „neliečiamą šventą daiktą“ padėjo į šalį. Tačiau rado tremtinių eilėraščių sąsiuvinį ir mano rožinį. Juos paėmė kaip „antisovietinės“ veiklos įkalčius. Buvau su gana ištaigiu sovietiniu automobiliu nuvežtas į „karališkų“ rūmų rūsius. Ten pradžioje patalpino į vienmetrinį „kambarėlį“, daugiau primenantį mažą sandėliuką ar spintą.

Nesidžiaugiau jame oro pertekliumi. Duryse buvo įtaisyta apvali stebėjimo „akis“. Po kurio laiko uniformuotas sargybinis nuvedė į vadinamą „kratos“ kambarį, kur keli čekistai atliko ne itin malonią ir žeminančią žmogaus orumą procedūrą, apžiūrėdami ne tik prievarta nurengtą kūną, bet ir jo užpakalinėje dalyje esančią „antitarybinę slėpynę“… Buvo „ištyrinėta“ ir nurengtų drabužių kiekviena siūlė. Ištrauktą iš viršutinių kelnių diržą pasiliko „pasaugoti“.

Naujo „bendrabučio kambaryje“ buvau „apgyvendintas“ kartu su Dailės instituto komjaunimo sekretoriumi – studentu Arūnu Tarabilda, žinomos dailininkų šeimos atžala. Jis užėmęs institute aukštas ideologines pareigas, išdrįso aktyviai ginti nuo sovietinės valdžios susidorojimo Rasų kapinėse per Vėlines buvusius studentus. Atsitiko negirdėtas Sovietų sąjungoje dalykas – buvo panaikintas šios aukštosios mokyklos komjaunimo biuras, kaip nuėjęs „nacionalistine“ kryptimi. Komjaunimo biurui vadovavęs būsimasis dailininkas Arūnas Tarabilda atsidūrė čekistų naguose.

Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pasityčiojimą, mano galvos ir plaukų tvirtumo „patikrinimą“… Tardymui vadovavęs čekistas G., primindamas Vėlines, nėrėsi iš kailio reikalaudamas pasakyti – iš kur gavau tą vadinamą „antitarybinių eilėraščių“ sąsiuvinį. Dievas davė tvirtumo, nieko jie iš manęs neišgavo. Tuo pačiu nenukentėjo ir tų eilėraščių autoriai bei sąsiuvinio sudarytojas.

Mano tardymo procedūrą, kaip vėliau paaiškėjo, sekė ir pats fakulteto komunistų partijos sekretorius Imrija Zaksas. Tai rodo rašytas laiškas mano tėčiui. Jame veidmainiškai rašoma, kad jis norėjęs padėti sūnui. Tačiau sūnus „nė žodžio nesako, kas jam davė persirašyti represuotų žmonių antisovietinio turinio eilėraščius, jis atkakliai slepia savo bendražygius…“

Po kelių dienų grįžus iš „svečių“, lyg tolimesnį tardymą pratęsė tuometinis fakulteto dekanas, partinio biuro narys – kalbininkas Jonas Palionis. Jis vėl, kaip ir čekistai, prašė pasakyti to sąsiuvinio sudarytojo adresatą. Pagrasino: „jei nepasakysi – mesime iš universiteto…“. Aš jam atsakiau: „meskite, savo sąžine ir kitų žmonių likimu neprekiauju“. Netrukus buvo parašytas raštas universiteto rektoriui, kuriame nurodant kurse veikiančią „antitarybinę“ veiklos kryptį, „fakulteto dekanatas, partinė ir komjaunimo organizacijos prašo draugą Rektorių pašalinti studentą Tamakauską iš universiteto…“.

Šį raštą 1957 m. kovo 9 d. pasirašė Istorijos-filologijos fakulteto dekanas J. Palionis, partinio biuro sekretorius I. Zaksas ir komjaunimo biuro sekretorius J. Bielinis.

Rektoratas šį kartą jau turėjo reaguoti. Išleistame rektoriaus įsakyme Nr. 161-st. rašoma: „Dėl nesveikų nuotaikų skleidimo Istorijos-filologijos fak. Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės II k. stud. Tamakauską Zigmą s. Juozo, pašalinti iš universiteto nuo š. m. kovo mėn. 15 d.“. Tuojau pat buvau išsiųstas į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos zoną. Buvo pakeista ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo dvasios. Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo.

Atgavus Lietuvai laisvę, teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui, apibendrinantį tuometinę ne tik universiteto, bet ir kitų aukštųjų mokyklų būklę. Jame rašoma, kad „šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai…“

Toje byloje yra ir man skirtas L. Gogelio sukurtas eilėraštis „Pro Patria“.

Leonardas Gogelis, čekistams įskųstas jo kambario „draugo“ Mykolo Aleliūno, vien už savo atvirumą – buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.

1956 metų vengrų tautos sukilimo dėl įvairių priežasčių neparėmė užsienio didžiųjų valstybių vyriausybės. Vakarai buvo įklimpę Artimuose Rytuose kovodami dėl Sueco kanalo su prosovietiškai nusiteikusiu Egipto prezidentu G. A. Naseru, JAV buvo rinkimų išvakarėse – daugiau rūpėjo savi reikalai. Vengrijos sukilimas buvo visų sovietų pavergtų tautų išsivadavimo viltis. Tačiau Vengrija liko vienų viena…

Atsiųsti sovietinių tankų vikšrai žiauriai sutraiškė Vengrijos revoliuciją. Tik šiukšlyno atliekų verti buvo kiek anksčiau sovietų vadovo N. Chruščiovo pasakyti propagandiniai žodžiai, kad „Vidurio Europos šalys galės kiekviena pasirinkti savo individualų kelią į socializmą“.

Statistiniais duomenimis žuvo apie 3 tūkstančius sukilėlių, tūkstančiai buvo sužeisti, tiek pat tapo pabėgėliais. Klastingai buvo suimtas ir nužudytas Vyriausybei vadovavęs Imrė Nadis, norėjęs nuo Vengrijos numesti sovietinių pančių nelaisvę, šalį pasukti demokratijos linkme. Rusiškasis imperializmas, norėjęs neprarasti savo valdų, Vengriją paskandino kraujuje. Kraujuje jis dabar nori paskandinti narsiai kovojančią už savo laisvę ir ukrainiečių tautą. Tikime, kad to padaryti grobuoniui nepavyks.

Vengrija 1990 metais spalio mėnesio 23 dieną pirmą kartą oficialiai paminėjo vykusį 1956 metų Tautos sukilimą, virtusį Vengrijos nacionaline diena.

Iki šiol daug kas su nerimu stebėjosi jau buvusios Vengrijos vyriausybės dviprasmiškumu. Prieš kiek laiko mes žavėjomės Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu, siekusio savo šalį pasukti demokratijos, savo tautinių krikščioniškų vertybių, tautos orumo, savo kalbos, valstybės savarankiškumo elementų išlaikymo linkme. Jis už savo veiklą 2009 metais Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Tačiau pastaruoju metu vis didesnį nerimą kėlė jo užsienio politika, jo išvykos į Maskvą ir Pekiną, bičiuliškai spaudžiant rankas šių šalių diktatoriams. Matant tai, kai kam iškilo klausimas, ar verta mūsų šalyje minėti buvusius 1956 metų įvykius Vengrijoje. Šis klausimas lyg pretenduoja nutrinti tų įvykių esmę – vengrų, kaip ir lietuvių kovą dėl savo laisvės. Tai buvo šventa kova. Vengrijoje vykęs sukilimas stiprino ir mūsų tautos viltį išsivaduoti iš to paties, tiesa, kitaip pasivadinusio, rusiškojo imperializmo gniaužtų. Savo laisvės siekianti Lietuva palaikė vengrų tautos siekius. Tai parodė gyvi 1956 metų Visų Šventųjų dienos įvykiai Vilniuje ir Kaune. Taigi 1956 metų įvykius Vengrijoje ir Lietuvoje ne tik verta, bet ir reikia minėti. Jų negalima maišyti su daug kam nepriimtina jau galima sakyti – buvusios Vengrijos vyriausybės politika.

Lietuvių ir vengrų tautų draugystės atspindžius ir bendros kovos esmę, Atminties žiedus paryškino mūsų tautodailininkai Rimantas Zinkevičius, Vidas Cikana ir kiti sukūrę ir pastatę lietuvišką koplytstulpį su Rūpintojėliu Budapešto kapinėse, kuriose palaidoti žuvę sukilimo dalyviai. 2006 metais, minint Vengrijos sukilimo 50-ąsias metines, mūsų tautodailės žinomi meistrai Adolfas Teresius ir Rimantas Zinkevičius Budapešto Kerepešio kapinėse pastatydino savo sukurtą koplytstulpį nežinomose vietose palaidotiems 1956 metais vykusios revoliucijos didvyriams atminti.

The post Vengrijoje vykęs sukilimas stiprino ir mūsų tautos viltį appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, www.voruta.lt

Artėjančią Didžiąją savaitę žymi Verbų sekmadienis prieš reikšmingiausią krikščionišką šventę – Velykas. Verbos pirmą kartą lietuvių kalba paminėtos 1573 metais evangelikų liuteronų kunigo Mykolo Sapūno postilėje – evangelijų, Šv. Rašto ištraukų skelbimo ir aiškinimo rinkinyje. Verbų arba dar vadinamas palmių sekmadienis simbolizuoja Kristaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, kada tenykščiai žmonės laikydami rankose palmių šakeles sveikino Jėzų, kaip Izraelio karalių, ateinantį Viešpaties vardu. Tačiau tik po kelių dienų tie patys žmonės jau pritarė Jėzaus nukryžiavimui…

Jėzus buvo nukryžiuotas, bet kaip teigia Švantasis Raštas, trečią dieną išaušo Velykos – Kristaus iš mirties tamsos Prisikėlimo triumfas.

Kartą šv. Velykų išvakarėse, likus vieneriems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto paskelbimo dienos, su mokytojų grupe lankydami Nepriklausomybės kovų vietas, užsukome ir į Širvintų miestelį, kurio ruože vyko dėl Lietuvos išlikimo sprendžiama kova su lenkų kariuomene. Miestelio kapinėse, aplankę mūsų žuvusių karių kapus, norėjome susitikti su jau mums kiek žinomu buvusiu sovietinių lagerių kaliniu, Norilsko kalinių sukilimo dalyviu – filosofu, poetu, rašytoju bei Šventojo Rašto vertėju kunigu Česlovu Kavaliausku. Nei esančioje mieste Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje , nei klebonijoje jo neradome. Vietos klebonas nurodė privataus žmogaus gyvenamąjį namą, kuriame ir gyvena parapijos altarista – atleistas nuo nuolatinių tarnystės pareigų, mūsų ieškomas kunigas. Nuėjau nurodytu adresu vienas, kaip išvykos vadovas, kiti pasiliko laukti šventoriuje. Kunigo gyvenamasis kambarys priminė tikro mokslininko būsto tvarką. Kambario šeimininkas, visai ne kunigiškos išvaizdos, apsirengęs civiliais drabužiais, parimęs sėdėjo lovoje ir kažką atidžiai susikaupęs rašė rašomąja mašinėle, pastatyta ant kėdės, šalia lovos. Jis mane sutiko labai šiltu žvilgsniu ir su nuoširdžiu paprastumu, būdingu tik labai kilnius darbus atliekančiam kukliam, bet didelę dvasinę jėgą turinčiam žmogui. Truputį pasikalbėję ir aptarę tolimesnę pasikalbėjimo su atvykusiais mokytojais temą, kartu nuėjome į bažnyčios šventorių prie laukiančių būrio mokytojų. Artėjančių Velykų proga kalbėjomės apie Jėzaus prisikėlimo mokslinį pagrindimą, Jėzaus Kristaus skleidžiamą Meilę, jo nebuhalteriškumą , o esamą žmogaus širdies nuoširdumą. Garbusis kunigas pabrėžęs, kad Kristaus prisikėlimas yra tiesa, visų krikščionių tikėjimo pamatas, pacitavo Šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 15-tojo skyriaus liudijančius žodžius – jei sakytumėte, kad Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, bet Kristus tikrai yra prikeltas.

Kiek vėliau dar keletą kartų teko susitikti su šiuo garbingu kunigu. Vieno susitikimo metu jis man padovanojo su savo įrašu jo paties išverstą Naująjį Testamentą.

Praėjus jau nemažai metų, šie susitikimai su Dievo siųstuoju kunigu – Vyčio kryžiaus ordino kavalieriumi Česlovu Kavaliausku, dabar jau besiilsiančiu Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje, yra visada gyvi mano atmintyje. Daugeliui žmonių turėtų būti gyvi ir ne kartą skelbti jo žodžiai, nusakantys Velykų dienos turinį bei prasmę – tai didžioji Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų fakto šventė, susijusi ir su mūsų gyvenimo tąsos viltimi.

Mūsų krašte Velykas švenčia beveik visi. Tik vieni jas vadina „Pavasario švente“, „Atbundančios gamtos švente“ ar tiesiog „Velykomis“, nesuteikdami jai tikrosios šios šventės prasmės. Tačiau šis žodis sovietinės okupacijos metais viešai nebuvo minimas, buvo persekiojami mokiniai, dalyvavę velykinėje šv. Mišių aukoje arba išdrįsę antrąją Velykų dieną nenueiti į mokyklą. Už tokią padarytą “nuodėmę“ teko aiškintis pas mokyklos direktorių pakviestiems ir mano tėvams, buvo sumažinti mano elgesio ir drausmės pažymiai, grasinta net pašalinti iš mokyklos… Nežiūrint okupacinės valdžios pastangų ištrinti iš žmonių širdžių šią šventę ir jos prasmę, Velykos buvo vis tiek švenčiamos. Pavyzdžiui, Kauno katedra, kaip ir kitos dar neuždarytos bažnyčios, negalėjo sutalpinti vykusiose rytmetinėse Kristaus Prisikėlimo šv. Mišiose atėjusių žmonių. Būdavo pilni ir šventoriai.

Išlikę gražūs prisiminimai ir iš mano studijų laikotarpio. Švenčiant 1956 metų Velykas buvau Vilniaus universiteto antrojo kurso lituanistinių studijų studentas. Šiame mokslo židinyje turėjome visą būrį patriotiškai nusiteikusių bendraminčių studentų. Su vienu būreliu atvykome į Kauno katedrą švęsti Kristaus Prisikėlimo rytmečio šventę. Su savo studijų draugu Adolfu Gurskiu ir kai kuriais kitais nuėję į zakristiją apsivilkome vadinamas „kamžas“ – baltą liturginį drabužį ir aktyviai dalyvavome Prisikėlimo šv. Mišių apeigose. Varpams gaudžiant, ėjome kartu aplink šventovę triskartinę procesiją. Gera buvo matyti ir atvykusius iš Vilniaus į šias Mišias kai kuriuos mūsų dėstytojus, kurie bijodami prarasti darbą, gyvenamajame mieste nedrįsdavo nueiti į bažnyčią. Atsirado su tais dėstytojais tyli abipusė pagarba.

Prisimenu mano surengtas jau lyg viešas Velykas, neraiškiai pavadintas „Gražiausio margučio“ švente „Kauno gelžbetonio“ susivienijime. Brėško 1988-tieji, vis ryškiau kūrėsi Lietuvos atgimimo Sąjūdis. Dirbau tada minėto susivienijimo darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Vykstant sąjūdiniam vadinamam „persitvarkymui“- įmonėje buvau jau legaliai įkūręs Lietuvių kalbos mylėtojų kuopą ir išgarsėjusią tuomet Respublikoje blaivybės draugiją, rengėme daug pažintinių ekskursijų po Lietuvą, domėjomės savo krašto istorija, stengėmės išsaugoti savo tautos dvasinės kultūros apraiškas. Paskelbiau dirbantiesiems, kad antrąją šv. Velykų dieną parengsime konkursinę „Gražiausio margučio“ popietę. Paprašiau, kad darbuotojai, norintys dalyvauti šiame konkurse, atsineštų savo numargintus velykinius margučius. Šį skelbimą daugelis darbuotojų sutiko su džiaugsmu. Visi suprato, kad tai simbolinė šv. Velykų šventės išraiška. Joje gausiai dalyvavo visų cechų darbininkų ir tarnautojų atstovai. Išrinkome konkurso vertinimo komisiją. „Gražiausio margučio“ vardą ir didįjį prizą laimėjo susivienijimo vyriausiojo technologo Benedikto Kemzūros, šiandien žinomo krepšinio trenerio Kęstučio tėvo, margutis. Pažymėti prizais buvo ir kitų dviejų vietų laimėtojai.

Džiaugėmės suneštų margučių, simbolizavusių Prisikėlimo šviesą, išraižytų raštų spalvomis. Apie tai parašiau straipsnelį į Susivienijimą valdančio tresto leidžiamą savaitinį „Statybų pastoliuose“ laikraštį. Tačiau dar tada turėjusi galios kontroliuoti į laikraštį atneštus rašinius, tresto partorgė ant mano straipsnio užrašė: „Nuo kada Tamakauskas pradėjo viešai organizuoti Velykų šventimą?… Nespausdinti!“. Į tai jau kitais metais laikraščio redaktorius Abelkis įdėjo nupieštą vaizdelį su užrašu: „Raganos mostas…“

Velykos – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Ji turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas, susijusias su pavergtos tautos išvedimu iš nelaisvės. Pagal šį Raštą Dievo pasiųstas Mozė turėjo prašyti Egipto faraono, kad šis išleistų visus žydus į laisvę. Faraonas nesutiko. Tuomet prasidėjo Egiptą žlugdantys antgamtiniai Dievo darbai. Tačiau mirties angelas nepalietė tų namų, kurių duris, Dievo nurodymu, žydai pažymėjo avinėlio krauju. Šis nelaimės praėjimas – perėjimas buvo pavadintas Pascha. Pascha buvo laisvės pradžia jos siekusiems izraelitams, suteikusiems galimybę išsivaduoti iš Egipto nelaisvės. Keliaudami per dykumą žydai ant lauže įkaitinto akmens kepė neraugintos duonos paplotėlius, daug kam žinomus „macus“. Pascha ir dabar žydams yra viena svarbiausių Judaizmo religinių metinių švenčių.

Avinėlio kraujas savo galia sustabdė besiartinančią mirtį. Rašydamas apie Senojo Testamento šventes, jau mūsų minėtas šventasis Paulius pažymi, kad visa tai tėra būsimų dalykų šešėlis, o realybė yra Kristus – Dievo sūnus, Velykų avinėlis, paaukotas žmonėms atpirkti iš prigimtinės nuodėmės, iš jų nuopuolio. Tai galimybė žmogui išeiti iš savo dvasinės vergovės, pereiti iš tamsos į šviesą. Todėl aukojant šv. Mišias prieš Komuniją cituojami Šventojo Rašto žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“.

Velykos yra kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji nustatyta atsižvelgiant į Šventojo Rašto nuorodą 325 metais imperatoriaus Konstantino I iniciatyva sušauktame pirmajame Visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjuje. Savaitė iki Velykų, kaip minėta, vadinama Didžiąją savaite.

Svarbiausios Didžiosios savaitės dienos yra ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis, primenančios Kristaus kančią ir mirtį.

Ketvirtadienio vakarą minima vakarienė, kada Kristus paskutinį kartą vakarieniavo su savo mokiniais. Paskui Kristus Judo buvo išduotas ir suimtas. Mūsų buityje šią dieną sutvarkomi namai, prausiamasi, išplaunami skalbiniai, pakeičiama patalynė. Manoma, kad tuomet ir visi metai bus švarūs bei jaukūs.

Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena. Tai tylos, susikaupimo ir apmąstymo diena. Bažnyčiose skaitoma Viešpaties Kristaus kančios istorija, neaukojamos šv. Mišios, neskambinama varpais, negrojama jokiais instrumentais. Tai tylos, susikaupimo, apmąstymo ir griežto pasninko diena – atsisakoma mėsiškų bei pieniškų valgių, stengiamasi daryti labdarą.

Didysis šeštadienis žymi laukimo dieną. Kristus buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas. Tai Kristaus prisikėlimo laukimo diena. Namuose dažomi margučiai – pavasario ir naujos gyvybės simbolis. Ant margučių saulės ženklai reiškia saulę. Norima, kad jos netrūktų derliui. Derlius išreiškiamas augmenijos motyvais. Žalčio motyvai reiškia bundančią gyvybę. Simbolinės reikšmės turi ir spalvos. Juoda spalva vaizduojama žemė, žalia primena žaliuojančią augmeniją, gelsva – javų derlių, raudona spalva simbolizuoja gyvybę, mėlyna – dangų. Kai kas į margučių raštą įpina ir Dievą šlovinantį žodį „Aleliuja“ , Lietuvos trispalvę ar Gediminaičių stulpus. Kai kurie savo sukurtą margutį apkaišo sudžiovintų augalų šakelėmis, gintaro krisleliais ir mūsų Valstybės simboliniais ženklais.

Naktis iš šeštadienio į sekmadienį vadinama Velyknakčiu. Tai žvilgsnis į Prisikėlimo šviesą. Velyknaktį sudaro Šviesos, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos liturgijos. Per Šviesos liturgiją bažnyčios prieangyje uždegama ir šventinama ugnis. Nuo pašventinos ugnies uždegama Velykų žvakė, simbolizuojanti prisikėlusį Kristų – pasaulio Šviesą. Žodžio liturgijoje skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai, pasakojantys apie Dievo gerumą, pasaulio sutvėrimą. Per Krikšto liturgiją krikštijami vadinamieji katechumenai – suaugę žmonės, norintys ir pasiruošę priimti Krikšto sakramentą. Visa bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus. Per Eucharistijos liturgiją dalinama Komunija – prisikėlusio Kristaus gyvasis ženklas.

Šventų Velykų rytmetiniu bažnyčių varpų skambesiu, tris kartus apie bažnyčią einama procesija, traukiama giesme „Linksma diena mums nušvito“. Aukojamomis Mišiomis išreiškiamas Dievo sūnaus – Kristaus pergalės prieš mirtį džiaugsmas. Grįžus iš bažnyčios šeimos nariai vienas kitą su gražiais linkėjimais sveikina sulaukus šventų Velykų. Prie šventinio, visą šeimą vienijančio stalo, papuošto į želmenų kraitelę sudėtais margučiais ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimstantį pavasarį ir stiprybę, sukalbama Kristaus prisikėlimą šlovinanti malda, dėkojama Dievui už suteiktas malonias, prisimenami mirusieji artimieji, žuvusieji kovose dėl Lietuvos laisvės.

Šventiniai valgiai prasidėdavo nuo margučio. Kai kuriuose regionuose pirmasis margutis nebuvo daužomas. Jis būdavo pagarbiai supjaustomas ir linkint sveikatos, padalijamas. Tradiciniame margučių daužyme, kada žmogus laiko vieną kiaušinį, o kitas su kitu kiaušiniu daužia per jį, išaiškinamas stipriausio margučio savininkas, kuris gali tikėtis gausaus metų derliaus.

Vienas iš svarbiausių šventinių valgių buvo su didele meile ir atidumu šeimininkės iškeptas didžiulis pyragas, pagardintas aguonomis, riešutais ir džiovintais vaisiais. Tradiciniais patiekalais būdavo ir riebi raugintų kopūstų sriuba, kiauliena, virtos dešros, šaltiena, bandelės su aguonomis, džiovintais vaisiais ar įkeptais lašinukais, namuose pasigamintas varškės sūris, gira ir midus.

Prie tokio šventinio sotaus stalo žmonės sėsdavo po septynias savaites trukusio gavėnios pasninko. Žymus etnologas Libertas Klimka pateikia šiam laikotarpiui būdingą mįslę: “Septynios mylios sauso tilto, o gale jo – rožė pražydo“.

Velykinės tradicijos turėjo ir savo personažus. Tai „Velykų bobutė“ ir pavasario gyvybės pranašai -„Velykų kiškiai“. Prabudę Velykų rytą vaikai prie savo lovos rasdavo margučių. Kas juos atnešė? Tėvai jiems sakydavo, kad tai „Velykų bobutės“ ir jos pagalbininkų „Velykų kiškių“ dovanos…

Pirmąją Velykų dieną, grįžus iš bažnyčios, visi būdavo savo namuose. Antrąją šventės dieną būdavo pirmiausia aplankomi krikštatėviai, paskui – giminės ir kaimynai. Buvo ir „kiaušiniaujama“: atėjusysis pavaišinamas ir apdovanojamas kiaušiniu. Vykdavo ir žaidimai: po padarytą lovelį ridendavo kiaušinius. Kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Žaidėjai sutardavo ir kitaip: kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, tas ir laimėdavo. Būdavo kartais pastatomi varteliai. Laimėdavo tas, kurio nuriedėjęs laiveliu kiaušinis į juos pataikydavo. Gerai, kad šiuos velykinius žaidimus stengiasi palaikyti Kauno tautinės kultūros centras ir kai kurios mokyklos.

Velykos su savo tradicijomis yra giliai įaugusios į mūsų tautos kultūros dvasinį lobyną, teikdamos nusiraminimą, atgaivą ir džiaugsmą. Sovietinės okupacijos metais lietuviškų Velykų tradicijos buvo gyvos ir nenutautėjusių mūsų išeivių širdyse bei buityje, žadindamos ir palaikydamos Lietuvos prisikėlimo viltį, gaivindamos savo kultūrines šaknis, istorinę atmintį, savo Tėvynės ilgesį. Prisimintini išeivijoje gyvenusio žinomo poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu – / Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų svetimi kapai,/ Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų/ Ir kaip gaudžia aleliują Kauno Katedros varpai.

Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė tepadeda mums dar kartą priartėti prie amžinojo Gėrio šaltinio, tepaskatina mus geriau pažinti savo tautos dvasinių vertybių klodus, tepaskatina prisidėti savo kūrybiniu darbu prie jų puoselėjimo ir išlaikymo, prie Tikėjimo, Meilės ir Vilties tvirtumo. Tegul Kristaus prisikėlimo Šviesa aplanko mūsų namus, teikdama velykinį džiaugsmą ir palaimą. Kartu su „Gražių dainelių daug girdėjau“ autoriumi kanauninku Kazimieru Žitkumi – Vincu Stoniu džiaukimės – Velykos atėjo. [Eilėraščio „Velykos“ paskutinė eilutė].

The post Kristaus Prisikėlimas – visų krikščionių tikėjimo pamatas appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio  štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų  Kauno Vytauto  Didžiojo karo muziejaus sodelyje LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidento Stasio Ignatavičiaus  kvietimu įvyko Lietuvos šaulių sąjungos  įkūrėjo, ideologo ir pirmojo viršininko Vlado  Putvinskio mirties 97-ųjų metinių minėjimas. V. Putvinskis  1927 m. parengė pagrindinius šauliams  įsakus: ginti Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę, pačiam  šviestis ir šviesti kitus, stiprinti valią ir kūną, būti drausmingam ir mandagiam, gerbti ginklą, būti teisiam ir  teisingam, tesėti duotą žodį, būti budriam, saugoti  valstybės turtą, branginti šaulio vardą ir lietuvio garbę.

Minint Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją, prisiminėme ir neseniai  Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos namų salėje įvykusį Vytauto  Didžiojo 2-osios rinktinės šaulių Štabo aptarnavimo kuopos, vadovaujamos Juozo Klimkevičiaus, narių  susirinkimą. Susirinkimas buvo pradėtas Padėkos šventomis Mišiomis, kurias aukojo aktyvus kuopos šaulys – bažnyčios klebonas teologijos  licenciatas Evaldas Vitulskis.

Kauno šaulių rinktinė buvo atkurta 1989 m. lapkričio 19 dieną ir pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Dabar rinktinei pakiliai vadovauja didelį moralinį autoritetą šauliams  turintis  atsargos kapitonas Vytautas Žymančius. Jis pasižymi savo nuoširdžiu paprastumu, jautrumu  ir talentingu vadovavimu nelengvoms užduotims vykdyti. Jam vadovaujant žymiai pagausėjo rinktinės narių skaičius, pasiruošęs įvykdyti bet kokią Tėvynės gynimo užduotį. Rinktinė mena vykusiose Nepriklausomybės kovose žuvusį jauną šaulių būrio vadą  Vincą Dovydaitį, 1923 m. vykusiame Klaipėdos krašto sukilimo metu žuvusį Kauno  „Aušros“ gimnazijos gimnazistą šaulį Algirdą  Jasaitį. Rinktinės šauliai daug prisidėjo likviduojant Lietuvos iškilios žvalgės Marcelės Kubiliūtės atskleistą  lenkų pogrindinės karinės  organizacijos ruošiamą perversmą, aktyviai dalyvavo ir 1941 m. Birželio sukilime, ir vėlesnėse laisvės kovose prieš sovietinį okupantą.

Vytauto Didžiojo 2-ojoje rinktinėje didelį aktyvumą rodo  rinktinės Štabo aptarnavimo kuopa. Jos vadas Juozas Klimkevičius, kaip ir minėtas pačios rinktinės vadas,  visada pasižymi dideliu pareigingumu, iniciatyviu sugebėjimu burti į šaulių gretas  pilietiškai nusiteikusius naujus narius, rengiant juos reikiamai Tėvynės gynybai. Daug užsiėmimų su įvairiomis karinėmis pratybomis vyksta lauke ir miške, rengiamos jaunųjų šaulių stovyklos.  J. Klimkevičius stengiasi didinti ir jų  švietėjišką išprusimą, geresnį savo krašto istorijos pažinimą, puoselėti  lietuvių tautos etninę kultūrą, dvasinių vertybių branginimą, savo krašto  gamtos tausojimą.  Jis pats, būdamas miškininku,  per savo gyvenimą yra pasodinęs apie 5 tūkstančius medžių. Kuopos vadas J. Klimkevičius dažnai jauniesiems šauliams pabrėžia, kad „svarbiausia pasodinto medžio nepamiršti, juo reikia rūpintis kaip vaiku – tuomet jis žaliuos ir džiugins, kuo daugiau Lietuvoje bus medžių, tuo mums visiems bus geriau“.

Rinktinės šauliai Juozą Klimkevičių pažįsta ir kaip gerąjį Kalėdų Senelį. Jis Kalėdų švenčių išvakarėse su simboliniu dovanų krepšeliu aplanko daugelį kuopos šaulių šeimų, palinkėdamas, kad šios šventės pirmučiausiai prasidėtų jų širdyse, skleisdamos gimusio Kūdikėlio  Šviesą,  tarpusavio  ir Tėvynės meilės žiedus.

Patriotinė nuostata ugdoma ir per rengiamas geresnio Lietuvos pažinimo ekskursijas. Pavyzdžiui, didelį pasisekimą turėjo kuopos jaunųjų šaulių, vadovaujamų šaulio Remigijaus Zubavičiaus, surengta ekskursija „Lietuvos himno kūrėjo dr. V. Kudirkos keliais“ ir kitos išvykos.

Kuopoje aktyviai reiškiasi ir kultūros bei meno būrys,  vadovaujamas šaulio  – Kauno muzikinio teatro solisto Juozo Janušaičio.

Jau virtusiame tradiciniame rinktinės Štabo aptarnavimo kuopos  minėtame susirinkime  kuopos vadas Juozas Klimavičius  aptarė   nuveiktus ir planuojamus tolimesnius  darbus, stiprinant Lietuvos valstybės nepriklausomybės pamatus, rengiantis pilietinei savigynai, krašto ginkluotai gynybai, reikiamam visuotiniam pasipriešinimui, padėkojo šauliams už jų aktyvią veiklą.

Kuopos susirinkimą pasveikino atvykęs LR Seimo narys Audrius Radvilavičius. Šauliams gražų sveikinamąjį žodį tarė Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės vadas ats. kapitonas  Vytautas Žymančius, padėkodamas jiems už jų nuveiktus gražius šauliškus darbus. Kalbėjo taip pat kuopos šaulių vyresnieji ir  dalyvavę susirinkime  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovai – d. mjr. Gediminas Reutas bei  d. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas.     Aktyviesiems kuopos šauliams buvo įteikti rinktinės vadovybės  Padėkos raštai ir atminimo dovanėlės. Rinktinės vadai – ats. kapitonas Vytautas Žymančius ir Juozas Klimkevičius, kunigas Evaldas Vitulskis bei  atvykęs svečias – lietuviško ginklo kūrėjas Algirdas Petrusevičius už savo plėtojamą  patriotinę veiklą apdovanoti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Padėkos raštais. Susirinkimo dalyvė – fortepijono mokytoja ekspertė Aldona Didžiulytė už jaunimo patriotinį ugdymą ir istorinės Atminties sklaidą buvo apdovanota Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Padėkos raštu.

Susirinkimą savo dainomis pagyvino šaulių rinktinės patriotinių dainų ansamblis „Žaibas“, vadovaujamas meno vadovo, žinomo dirigento Rolando Daugėlos.

Gera pažymėti, kad šaulių rinktinės vadovybė  bendradarbiavimo  ryšius palaiko ir su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu,  su miesto  mokyklomis bei kitomis kultūros skleidimo įstaigomis. Tad miela, kad šiame susirinkime dalyvavo viešnios – Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijos pirmininkės pavaduotoja  jau minėta mokytoja Aldona Didžiulytė, Lietuvos laisvės  armijos įkūrėjo ir ideologo, brigados generolo Kazio Veverskio artima giminaitė  Albina Veverskytė-Morkevičienė ir minėtas svečias – Lietuvos laisvės kovų dalyvis Algirdas Petrusevičius.

Beldžiasi į mūsų   namų duris Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Šauliai, kaip dauguma mūsų krašto žmonių ir gyvenančių užsienyje lietuvių, šią garbingą datą sutiks su plazdančiomis mūsų valstybės vėliavomis,  plačiai atverdami savo namų duris, atverdami ir savo Tėvynei kupinas meilės širdis. Tad tegul Lietuva – vienintelė šioje žemėje mūsų Tėvynė, švenčianti savo atgautą Nepriklausomybę,  visada skambės   gražiausia styga mūsų sielose, nes ji, anot Vydūno, – yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.

The post Zigmas Tamakauskas. Lietuva – mūsų minčių pradžia ir esmė appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt       

Baigiasi advento laikotarpis. Su kiekvienu adventinio vainiko žvakės įžiebimu     vis labiau    artėta  prie  didžiosios   Šviesos – Kristaus Gimimo šventės.  

Įžiebėme paskutiniojo – ketvirtojo advento sekmadienio Ramybę simbolizuojančią  žvakę. Liturgijoje ji dar vadinama Angelo žvake, primenanti angelų žinią: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems  žmonėms“. Ramybe padvelkė  ir sustojęs dienos trumpėjimas. Tačiau greta esančios piktosios jėgos stengiasi tą Ramybę drumsti, keldamos karus, nešdamos nesantaiką ir mirtį. Tai aiškiai matome kaip Maskvos soste sėdintis Piktojo įkvėptasis nesiliauja niokoti Ukrainos  žemę, atvirai naikina, nesutikusia jam vergauti,  ukrainiečių tautą.   Neramu ir Lietuvoje. Kylantys nesantaikos šurmulių debesys  užstoja tikrąją adventinio laikotarpio prasmę, ardo mūsų tautos vienybę, jos dvasinį klodą.

Didžiosios parduotuvės pasipuošusios blizgučių ir šviesų skleidžiamomis, dažnai ir akcijinėmis  vilionėmis. Sklinda garsūs reklaminiai priminimai ir raginimai: Kalėdos Kalėdos- pirkite pirkite, pirkite, kad galėtumėte padovanoti pirkite   –  Kalėdos čia… Tačiau tų išankstinių vilionių   turinys sudaro tik tuščiavidurę, be jokios gilesnės prasmės piniginę komerciją, įkyriai siūlomų gal ne visada ir reikiamų pirkėjams  daiktų pardavimą…    Vengiama  pasakyti, kad Kalėdos – tai Jėzaus Gimimo šventė, mūsų tautos dvasinės kultūros išraiška. Gal kam, ypač atėjūnams,  tai nepatiksią, atrodys per daug nacionalu ar vienpusiškai religinga – sumažės siūlomų prekių pirkimas, subliukš pinigų maišas…         

Tačiau vis tiek daugeliui  Į mūsų namus ir širdis pasklis tikroji  kalėdinio džiaugsmo Šviesa,  atidaranti ir gražių prisiminimų skrynią,  Kūčių vakaro, jo paslaptingos šventos didybės – širdžių susijungimo bei tarpusavio meilės bei vienybės vakarienę. Ji susijusi ne tik su papuošta eglute, Kalėdų Senelio dovanomis, bet svarbiausia – su atėjusiu į pasaulį Gerumo ženklu – Kūdikėlio Jėzaus gimimu. Prisiminimų laipteliais dažnai nusileidžiame ir į savo vaikystės bei jaunystės žaliuojantį viltimi ir gražiais siekimais papuoštą sodą.  Pakilią kalėdinę nuotaiką teikdavo ne tik  papuošta eglutė, bet  ir dideliu šventumu apsigaubusi paslaptis – Kūčių vakaro gerumo spinduliai. Štai pasirodo  danguje Vakarinė žvaigždė. Prisimename skaitinius, kad toji žvaigždė rodžiusi ir piemenėliams  bei Rytų Išminčiams kelią į Betliejų pas gimusi kūdikėlį Jėzų. Šiai žvaigždei pasirodžius – į namus  susirenkančios ir mirusiųjų artimųjų vėlės… Sėsime  prie baltute  staltiese padengto  susirinkusius vienijančio stalo,  sukalbėsime maldą, pagarbiai pabučiuosime ant stalo    padėtą kryželį, laušime  kalėdaitį dalindamiesi vieni su kitais nuoširdžios  kalėdinės meilės skleidžiama ramybe. Padėta ant stalo tuščia lėkštelė  su uždegta žvakute žymės ir mirusiųjų  – mūsų mielųjų, iškeliavusių į Viešpaties namų buveinę,  atmintį. Gal kieno nors stalą papuoš ir mūsų Trispalvė, primenanti mūsų nelengvai  atgautą valstybingumą  bei žuvusius  ar mirusius Lietuvos laisvės kovotojus, legendinius knygnešius, daug prisidėjusius traukiant  rusiškojo imperializmo uždėtus ant mūsų tautos kūno nelaisvės pančius.

Po Kūčių  prabilę  bažnyčių varpai kvies aplankyti gimusį Kūdikėlį – kvies į vadinamąsias Bernelių Mišias. Eidami į bažnyčią šiais metais tikriausiai  vėl nematysime įvairiaraščių, panašių į žvaigždžių sūkurius,  snaigių šokio. Kaimo išminčiai sakydavo: jei pamatyta  pirmoji  žvaigždė šviesi – būsią laimingi ir saulėti metai. Jei medžiai būtų gausiai apsnigti – galima   tikėtis gero obuolių derliaus. Jei per Kalėdas su ratais, tai per Velykas su rogutėmis…  Kūčių naktį ir gyvulėliai  žmogaus balsu  prakalba. Tik mažai kas girdi  jų kalbą.  Gal ir gerai, nes išgirdę  gyvulių pokalbį – žmonės greitai mirštantys… Vanduo tą naktį  12 valandą  šuliniuose tampa saldus arba net vynu pavirstąs… O kokią palaimą  teikia papuošta žalioji  eglutė ir gerasis šventasis  Mikalojus – Kalėdų Senelis.

Augome   šeimoje kartu su jaunesniu broliu Jonuku. Kūčių dieną puošdavome tėtės parneštą eglutę. Jos žaislus daugiausiai darydavome patys karpydami ir lankstydami įvairiaspalvius popierių lakštus. Tokius  padarytus  žaislus,  į blizgantį popierių įvyniotus saldainius ir  nedidučius obuolius kabindavome ant žaliaskarės šakų.  Šerkšną atstodavo padraikyti baltutės vatos gabalėliai. Prie eglės praretintų šakų prisegdavome ir žvakučių žnyplinius  laikiklius su mažytėmis žvakelėmis.  Žvakutes, simbolizuojančias Jėzaus gimimo šviesą, uždegdavome  prieš Kūčių vakaro vakarienę, kurios savo skleidžiama   Šviesa šildydavo ir visą Kūčių vakaro mamutės gražiai  parengtą balta linine staltiese uždengtą dvylikos valgių stalą, pastatytą ant jo Kryželį,   mūsų sukalbėtos maldos žodžius, pasidalintą tarpusavio meile  įprasminantį kalėdaitį. Kas likdavo  nuo vakarienės būdavo palikta ant stalo nakčiai, kad  galėtų pasivaišinti naktį ateisiančios vėlės…  Prisimindavome ir tas gražiąsias pasakas, kad Kūčių vidurnaktį, Kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu,  gyvuliai tvartuose prakalba žmogaus balsu, kad šuliniuose  vanduo akimirksniu virstąs skaniausiu vynu…

Po Kūčių vakarienės kartu su tėvais sniegu užklotomis gatvėmis eidavome į netoliese esančią vadinamą Šaričių  (Šv. Gertrūdos) bažnytėlę dalyvauti Bernelių Mišiose. Šioje bažnyčioje su broliu patarnaudavome ir šv. Mišioms. Mūsų patarnautojų būrį sudarė apie dvidešimt jaunesnių ir vyresnių  ministrantų. Zakristijoje apsirengdavome iškilmingoms Mišioms skirtomis    baltomis, su raudonais apvadais    papuoštomis  gotišką stilių turėjusiomis „kamžomis“  ir  puošniomis  „palerinomis“.  Gerajam zakristijonui „Antanėliui“ (Antanui Gvazdauskui) tris kartus suskambinus prie „presbiterijos“ sienos pritvirtintu varpu, visas būrys mūsų ministrantų ir kunigų eidavo prie altoriaus. Čia aukojusiam Mišias kunigui reikėjo atsakinėti lotynų kalba išmokta ministrantūra. Mes ir kiti šios bažnyčios lankytojai su meile reiškėme pagarbą čia buvusiems marijonų vienuolijos kunigams: bažnyčios rektoriui kunigui Rimui, garsiam pamokslininkui ir žinomam rekolekcijų vedėjui bei  žydų gelbėtojui  kunigui Pijui  Andziuliui, kunigui  Pranui Račiūnui, vėliau tapusiu garsiu disidentu, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėju, Sibiro lagerių kaliniu, vienu iš pogrindinės kunigų seminarijos steigėju ir etnografu.

Kai sovietinė valdžia  uždarė šią marijonų patriotinės dvasios pripildytą bažnyčią,   eidavome į Katedrą, kur taip pat maloniai nuteikdavo įrengta puošni Prakartėlė, tuometinio vyskupijos valdytojo kanauninko dr. Juozapo  Stankevičiaus, pasipuošusiu vyskupiška kepure –  mitra, aukojamos iškilmingos šv. Mišios, jo pamokslinis, su patriotine nuostata  sveikinamasis  žodis.   Visi pakiliai balsu traukdavome giesmę „Sveikas, Jėzau gimusis“. O rytmetyje – žiūrėk po eglute laukto ir vėl nepamatyto Kalėdų Senelio dovanėlės,  „dūšelių“ visai neparagauti palikti valgiai…

Mokiausi vadinamojoje komjaunimo vardo vidurinėje mokykloje, dabar vėl susigrąžinusioje  garbingą „Aušros“ vardą. Ruošiantis  vienam Kūčių vakarui, pasigirdo netikėtas beldimasis į duris, paskui – į langus. Kas tai? Tarpduryje stovėjo svirduliuojantis, jau gerokai apgirtęs mokyklos rusų kalbos mokytojas R., pasiųstas tikrinti, ar mokinių namuose nešvenčiamos Kūčios. Tik tas šnipinėjimas jo šeimininkams maža duodavo naudos: mokinių tėvai, kaip ir mokiniai, žinojo to mokytojo silpnybę alkoholiui – pirmuose jo apsilankymo namuose būdavo gerokai „pavaišinamas“ tuo gėrimu, į kitus eidavo jau gerokai  įkaušęs, o dar toliau  – vos  paeinantis… Tokį į namus retai kas įsileisdavo.

Dažnai būdavo per religines šventes,  sekmadieniais ar per gegužines pamaldas siunčiami prie bažnyčių atitinkami  mokytojai surašinėti į jas atėjusių vaikų pavardes.   Prasidėdavo vieno ar kito tokio pažymėto mokinio „auklėjimas“ – sienlaikraštyje pasirodydavo pajuokiančios karikatūros, kaip manėme, ateistiškai nusiteikusio direktoriaus, pokalbiai su tėvais,  grasinimai.  Panašų „pokalbį“ su buvusiu    mūsų mokyklos direktoriumi K. teko patirti ir mano tėvams. Tokiomis  brutaliomis priemonėmis  sovietinė sistema norėjo atimti ir tą laimingąjį, romantinėmis spalvomis nuspalvintą  vaikystės  Kūčių vakarą, jį sužaloti, ištrinti. Tačiau tai sukeldavo dar didesnį pasiryžimą artintis prie gimusio Jėzaus Šviesos, išlaikant savo tautines krikščioniškas vertybes, savo šaknis. Tačiau gera buvo patirti, kai Lietuvos atgimimo metu, to paties buvusio direktoriaus artimieji manęs paprašė paaiškinti, kaip savo atžalą reikia parengti Pirmajai Komunijai. Sakė, kad tas direktorius  tik iš paviršiaus buvęs raudonas… Gal ir taip, nes baigiant mokyklą,  nebuvo kliudyta mūsų klasės auklėtojai – lietuvių kalbos mokytojai Rūkaitei  parašyti man gerą charakteristiką, kuri, matyt, kiek padėjo stojant į Vilniaus universitetą.

Įsimintinos ir vėlesnio laiko – antrųjų studijų metų Kūčios Vilniaus universitete. Jas organizavo tuomet penktakursis lituanistas Kazimieras Ambrasas, vėliau tapęs humanitarinių mokslų daktaru, studentų pamėgtu dėstytoju, pogrindinės Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos tekstų slaptu redaguotoju, slapto leidinio „Aušra“ bendradarbiu.  Siaučiant okupaciniam vėjui, jis baigė pogrindinę kunigų  seminariją, tapo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintu iškiliu kunigu – rašytoju ir vertėju, dvasios vadu, vėliau – Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos vedėju, gimtojo  žodžio puoselėtoju ir skleidėju. Prisimenu jo  žodžius, labai reikšmingus ir įspėjančius tuos, kurie  dabar „susipasaulietinti“  kosmopolitinio liberalizmo, nori vienokiu ar kitokiu būdu susiaurinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę, keisti gražius   esamus lietuviškus  žodžius vadinamais „tarptautiniais“: Gimtoji kalba – tautos gyvybės pradžių pradžia, jos šaknys, atramų atrama. Jei nori numarinti tautą, – atimk iš jos kalbą. Kalba yra tautos gyvasties laidas, tautos minčių turtai… [ Kun. Kazimiero Ambraso str. „Dėkui tau, didysis Sūduvos sūnau“ – laikr. „XXI amžius“ , 2011.]

Buvo 1956-ųjų metų Kūčios. Kūčių vakarienė buvo parengta viename užmiesčio privačiame name. Į ją pakvietėme ir kitų miesto aukštųjų mokyklų  patikimus studentus. Ėmėmės ir tam tikro atsargumo. Už tokį  organizuotą „religinį susirinkimą“     galėjo labai nukentėti ne tik šio susirinkimo rengėjai, bet ir jo dalyviai. Pasidalinome penketukais. Tik vienas iš jų žinojo kelią. Laimingai pasiekėme numatytą vietą. Visi susėdome prie balta staltiese užtiesto didžiulio stalo. Konservatorijos teatrinio fakulteto  studentas Algis Bubnelis raiškiai paskaitė Švč. Mergelės Marijos litaniją, ištikimas mano studijų bičiulis Adolfas Gurskis, atmintinai mokėjęs daugybę eilėraščių, padeklamavo eilėraštį, skirtą Kalėdų Kristui. Visi, vadovaujami Kazimiero Ambraso, prie gražiai papuoštos eglutės, šviečiant  kalėdinei žvakei,  garsiai pasimeldėme, lauždami kalėdaitį, prašėme Dievo palaimos ne tik sau, bet ir visai Lietuvai. Paskui vaišinomės mūsų darbščiųjų mergaičių Genutės, Elenos ir Marytės pagamintais Kūčių valgiais, traukėme iš po staltiesės šieno smilgeles, stengėmės įsiklausyti į vakaro slaptingąją rimtį, stengėmės pajusti mūsų dvasinio susitelkimo Esmę. Norėjome nuspėti ir savo ateities kontūrus. Tikėjome didžia Viltimi. Nuo Kūčių stalo ragavome medaus – šviesos ir sveikatos simbolį, spanguolių – apsaugančių nuo priešų kėslų, duonos ir pyrago – stiprybės, gerumo bei ištikimybės simbolį.

Susibūrimą baigėme gimusio Jėzaus pasveikinimo giesme, paskui susikibę rankomis pagiedojome „Lietuva brangi“ ir „Marija, Marija“.

Šis mūsų vakaras tikrai buvo palaimintas Dievo ranka, nes vėliau, prasidėjus tardymams ir represijoms,  sovietiniai saugumiečiai apie jį taip ir nesužinojo. Niekas jo neišdavė.  Tai liko – neišduoto, palaimingo Kūčių vakaro paslaptis.

Jaunatviškų dienų Kūčių vakaro įvairiagarsiai  aidai teskamba ir mūsų šiandieninių dienų buityje,    įpareigojant mus išlaikyti savo tautos dvasinę kultūrą ir jos atspindžius. Tegul  Kalėdos prasideda ne  vilionėmis dvelkiančiose  parduotuvėse, o  Kristaus gimimu paženklintoje mūsų širdies Prakartėlėje.

Labai tinka mūsų dabarties sūkuringame gyvenime, siaučiant Šiaurės vėjams,  simboliniai  poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą / Mes be Tavęs tiek metų žiemą  šalom, -/ Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut, /Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį…/  Kalėdų Kristau, laimink mūsų  pirmą vagą, / palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę, / te Tau, kaip žvaigždės, prakaito  lašai mūs dega,/ te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia.      

The post Zigmas Tamakauskas. Kūčių vakaro gerumo spindulių aidas… appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, www.voruta.lt

Minint M. K. Čiurlionio 150 metų jubiliejų Kauno apskrities   viešosios Ąžuolyno bibliotekos  „Žvaigždžių“ salėje įvyko  Kauno „Vyturio“ gimnazijos  Muzikos skyriaus absolventės Dorotėjos  Janulytės fortepijono muzikos adventinis rečitalis. Pilnutėlė salė susirinkusių klausytojų klausėsi jos  su didele meile, nuoširdumu ir artistiškumu  atliktus M. K. Čiurlionio, F. Šopeno J. S. Bacho, F. Mendelsono ir K. Debiusi    kūrinius, išsiliejusius fortepijono stygų skambesiu. Šis Dorotėjos Janulytės rečitalis tarsi buvo kruopštaus ir atidaus jos   muzikinio darbo pasiekimas, kurio vaisius dvylika metų  nokino savo pedagogine išmintimi žinoma Respublikoje  didelį autoritetą turinti fortepijono  mokytoja ekspertė Aldona Didžiulytė.  Šios iškilios   mokytojos darbo vaisiai gražiai atsiskleidė ir kiek anksčiau, Dorotėjai sėkmingai dalyvaujant įvairiuose festivaliuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose jaunųjų atlikėjų konkursuose, kuriuose ji pelnydavo laureatės vardą.   Jau būdama  trečioje klasėje D. Janulytė  prestižiniame   jaunųjų pianistų konkurse „Jaunieji fortepijono lyderiai“, savo kategorijoje tapo pirmos vietos laureate.    Dalyvaudama tarptautiniuose, respublikiniuose ir tarpmokykliniuose  konkursuose     Dorotėja  visada juose laimėdavo pirmąsias vietas, būdavo apdovanojama  įvairiomis nominacijomis,   pripažįstama kaip geriausiai  ir techniškiausiai atliekanti privalomus  muzikinius etiudus.

Laimėdama konkursus,  D. Janulytė visada su meile ir pagarba mini savo fortepijono klasės   mokytoją Aldoną Didžiulytę,   prieš 12 metų atidariusią jai    pirmųjų muzikos paslapčių skrynią. Šios skrynios lobiais ji naudojasi iki šiol.

Dorotėja visada jautriai dalyvauja ir surengtuose kalėdiniuose koncertuose. Jai Kalėdos tai ne vien šventės abstraktus pavadinimas. Atlikdama šios tematikos muzikinius kūrinius ji pabrėžia ir tikrąją Kalėdų prasmę – Jėzaus Gimimo šventę. Šią prasmę  Dorotėjai nuo jaunų dienų skleidė jos tikintieji tėvai, jos muzikos rašto mokytoja Aldona Didžiulytė, ją brandinusi Jėzuitų gimnazijos aplinka. Ji yra šios gimnazijos abiturientė, pasižyminti įvairiomis iniciatyvomis bei  gyva krikščioniško darbo veikla, skleisdama į aplinką Tikėjimo, Meilės, Vilties ir patriotizmo reikiamybės Šviesą.

Derinti daug darbo ir kruopštumo reikalaujantį  muzikos mokymąsi  su  vidurinio ugdymo programoje esamais taip pat dažnai nelengvais  mokslo dalykais  –  ne visi mokiniai geba. Čia reikia turėti didelę valią,  vidinę motyvaciją siekti mokslo ir  tobulinti savo sielą,  tvirtinant joje esamas  vertybes, jaunatviškų sparnų polėkius. Dorotėja Janulytė savyje turimas vertybes sieja su joje esančiu gyvu Tikėjimu. Ji ne tik gerai mokosi, bet ir aktyviai dalyvauja karitatyvinėje  bei Bažnyčios vidaus veikloje, turi kilnią svajonę, nesiskiriant su muzika, tapti gera gydytoja gydanti ne tik žmogaus kūną, bet tobulinanti ir jo sielą.

Minint M.K. Čiurlionio jubiliejinį Gimtadienį, Dorotėja visada jaučia jo kūriniuose trykštančią Tikėjimo ir meilės Lietuvai galią, lietuviškos dainos meilę.

Nuskambėjus paskutiniam   D. Janulytės rečitalio muzikiniam akordui, ji buvo pasveikinta gausių plojimų banga ir gėlių puokštėmis. Gyvų gėlių puokštės buvo įteiktos ir jos mylimai fortepijono mokytojai ekspertei  Aldonai Didžiulytei,  įtaigiai bei poetiškai vedusiai šį renginį fortepijono  mokytojai metodininkei Agnei Rekuvienei. Nuoširdžiu žodžiu jaunąją atlikėją pasveikino atvykę jos artimieji, mokslo draugai, dalyvavęs renginyje Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios rektorius t. Stasys Kazėnas SJ.

Dorotėją Janulytę ir jos mokytoją Aldoną Didžiulytę taip pat pasveikino dalyvavęs šioje muzikos šventėje Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas – šių eilučių autorius,  įteikdamas joms  Padėkos raštus už patriotinės minties  ir buvusių Lietuvos laisvės kovų Atminties sklaidą, už lietuviško žodžio dainos skambesį.

Kauno „Vyturio“ gimnazijos Muzikos skyriaus absolventė ir Kauno jėzuitų gimnazijos abiturientė  Dorotėja Janulytė savo muzikiniais  pasiekimais bei kilnia savo veikla garsina abiejų gimnazijų  vardus ne tik Respublikoje, bet dažnai  ir užsienyje.

The post Tikėjimo keliu einančios Dorotėjos rečitalis appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, TS-LKD Kauno skyrių sueigos tarybos narys, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio šaulys, Kaunas, www.voruta.lt

Gražų pilietinio aktyvumo pavyzdį, minint Žalgirio mūšio 615-ąsias metines parodė TS-LKD Kauno skyrius (pirmininkas Paulius Lukševičius),  surengdamas  mieste vieno iš didžiausių viduramžių Europoje mūšio – LDK pergalės minėjimą. Šis minėjimas tarsi gyvu  žiedu įsipynė  į pinamą pradinį – Žalgirio mūšį laimėjusios lietuvių ir lenkų jungtinės kariuomenės vado – Vytauto Didžiojo metų minėjimo vainiką.   

Savo laiku   ginčytasi – kas vadovavo mūšiui – lenkai (karalius Jogaila)  ar lietuviai (kunigaikštis Vytautas). Tokius ginčus   vienoje  buvusioje televizijos laidoje taikliai nutraukė istorikas,  prof. hab. dr.  Edvardas Gudavičius savo klausiamuoju atsakymu: kas pagal giminystę buvo Jogaila ir Vytautas? Jie buvo pusbroliai – abu lietuviai.

Minėjime kalbėjęs LR Seimo narys Kazys Starkevičius papasakojo, kaip  buvo ieškota geriausios   vietos pastatyti naujai atlietą skulptoriaus V. Grybo sukurtą  Vytauto Didžiojo paminklą,  vežiojant po keletą miesto vietų padarytą maketą. Dauguma nutarė, kad geriausia  vieta – prie savivaldybės, kurioje ir buvo pastatytas paminklas. Buvęs savivaldybės meras ir vėliau buvęs LR Seimo narys Andrius Kupčinskas kalbėjo apie kilusius sunkumus statant išrinktoje vietoje paminklą. Gediminas Žukauskas prisiminė istoriko E. Gudavičiaus aiškintą bajorystės sąvoką ir jos vaidmenį tuometinėje visuomenėje. Zigmas Tamakauskas papasakojo apie skulptoriaus ir architekto Antano Vivulskio   Žalgirio mūšiui atminti  paminklo, esančio Krokuvoje,  kūrybos istoriją, priminė švedų mokslininko Sveno Ekdalio surastą Ordino archyvuose raštą, demaskavusį lenkų istoriko Dlugošo klaidingus  teiginius apie lietuvių kariuomenės vadinamą „pabėgimą“. Surastame dokumente  atskleistas tikrasis  mūšio eigoje įvykęs Vytauto sumanytas    taktinis „atsitraukimo“ manevras, suklaidinęs kryžiuočių kariuomenę ir   didžia dalimi nulėmęs Žalgirio mūšio pergalę. Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“  centrinėje dalyje ir matome tikrojo mūšio vado – Vytauto Didžiojo, iškėlusio į viršų rankas su kalaviju pergalės triumfą.

Pasidžiaugėme, kad  Lenkijoje esančiame Griunvalde  kasmetiniame inscenizuotame mūšyje dalyvauja ir lietuviai.  LDK karius veda sėdėdamas balne  buvęs Lietuvos karininkų ramovės Kaune viršininkas majoras Donatas  Mazurkevičius, pasidabinęs Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“  ginklakalių nukaltais  Vytauto Didžiojo  vaidmeniui šarvais. D. Mazurkevičius Vytautą  – kaip karo vadą, vadina  tikrai  „neeiline asmenybe, gimusia kartą per tūkstantį metų“, apgailestauja, kad mūsų sostinėje  nėra jam skirto paminklo.

Tikimės, kad Vytauto vardu paskelbtais metais Vilniuje bus pastatytas toks paminklas, keliantis mūsų istorinį pasididžiavimą bei  tautinę garbę. Tikimės, kad bus surasti ir  Vytauto Didžiojo  palaikai.

Prie Kaune esančio Vytauto Didžiojo paminklo padėjome papuoštą tautinių spalvų kaspinu gėlių puokštę, pagiedojome Lietuvos himną.

The post Žalgirio mūšio minėjimas Kaune appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos pirmininkės  pavaduotojas, www.voruta.lt

Liepos 2 dieną LR Seimo Konstitucijos salėje įvyko diskusija dėl Konstitucinio Teismo galios ir jo priimtų sprendimų pasitikėjimo. Diskusija vyko reaguojant į disidentų bei žinomų  visuomenės veikėjų pateiktą viešą kreipimąsi, kad Konstitucinis Teismas  savo nutarimais viršija Respublikos Konstitucijoje numatytus jam skirtus įgaliojimus, pažeidžia Tautos suverenitetą ir valdžios pasidalijimo principą. Renginiui pirmininkavo vienas iš diskusijos rengėjų – LR Seimo narys Audronius Ažubalis. Diskusijoje, kurią galima pavadinti konferencija, dalyvavo politikai, disidentai, teisininkai bei kiti pilietinės visuomenės atstovai. Dalyvavo ir TS-LKD Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų  bendrijos delegacija.

Išsamius pranešimus pateiktu klausimu padarė filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, konstitucinės teisės ekspertas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, advokatė profesorė Liudvika Meškauskaitė, teisininkas dr. Vygantas Malinauskas, dr. Valdas Rakutis. Savo mintimis pasidalino buvęs politinis kalinys, Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa, LR Seimo narys dr. Vytautas Sinica, Seimo narės Ligita  Girskienė, Aušrinė Norkienė, Rita Tamašunienė, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovė teisininkė dr. Violeta Vasiliauskienė ir kt.  TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos priimtą pareiškimą nagrinėjamu klausimu perskaitė teisininkė  Aida Valinskienė.

Buvo pareikšta vieninga nuomonė, kad Konstitucinis Teismas  negali plėsti savo kompetencijos ribų ar riboti Tautos suvereniteto, išreikšto LR Konstitucijoje, negali prisiimti jam nepriklausančias funkcijas, negali keisti Konstitucijos nuostatų ir aiškinti ją pataikaujant  vienai ar kitai politinei vadinamai moderniai srovei, dažnai primestiems iš svetur nuostatams. Konstitucinis Teismas negali nagrinėti negaliojančių teisės aktų konstitucingumo bei nurodyti Seimui, kokius teisės aktus reikėtų priimti. Anot profesoriaus Alvydo Jokubaičio, šiuo metu Lietuvos Konstitucinis Teismas yra tapęs dabartinių madų įkaitu, jį būtina reformuoti.

Seimo narys dr. Vytautas  Sinica pateikė pavyzdį, kaip Konstitucinis Teismas  savo Nutarimu dėl partnerystės „galutinai uzurpavo Seimo ir Tautos galias,  pasiskelbė esąs aukščiau jų  ir Konstitucijos“. Šį klausimą turėtų spręsti ne Konstitucinis Teismas, o Tauta paskelbtu referendumu.

Dr. Vaidotas Vaičaitis pažymėjo, kad dabartinė Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo tvarka yra labai politizuota, kad  dabar tame Teisme nėra nei vieno konstitucinės teisės specialisto, Konstitucinis Teismas negali keisti Konstitucijos ar aiškinti ją remiantis politinės ideologijos motyvais, jis negali plėsti savo kompetencijos ribų ar riboti Tautos suvereniteto.

Gaila, kad į šį Seime vykusį labai prasmingą ir svarbų renginį  neatvyko nei vienas buvęs ar esamas Konstitucinio Teismo teisėjas.

The post Svarbiausius klausimus turi spręsti Tauta, o ne Konstitucinis Teismas appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno  būrio šaulys, www.voruta.lt

Minint dar 1989 metais tuometinės Aukščiausiosios  Tarybos Prezidiumo įsaku paskelbtą birželio 14-ją kaip Gedulo bei Vilties dieną, šiais metais ji prasmingai paminėta jau 36-jį kartą. Vėl prisimintas, kaip negyjanti mūsų tautos žaizda, prieš 84-erius metus – 1941 m. birželio 14 dieną  Sovietų Sąjungos  pradėtas mūsų tautos branduolio atviras  naikinimas, prisiminta  masinė gyventojų tremtis į Sibirą. Tais metais išvežta apie 17485 žmonių.

Rusiškojo imperializmo kruviną leteną mūsų tauta pajuto ir pokario metais, antrą kartą įsiveržus į mūsų žemę tai pačiai vadinamai Sovietų Sąjungai. Toliau tęsėsi kolonizacija,  mūsų tautos naikinimas, Lietuvos gyventojų tremtis.  Kaip rodo duomenys, sovietai iš viso į Sibirą ištrėmė apie 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Kilo ir pasipriešinimas sovietiniam okupantui, prasidėjęs 1941 m. Birželio sukilimu, davusiu impulsą ir vėlesniam, 10 metų trukusiam partizaniniam karui prieš Sovietų Sąjungą, okupavusią Lietuvą.

Prisimenant  šias datas, įvyko Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro ir LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės (vadas – d. kpt. Vytautas Žymančius) parengtas 7 kilometrų pėsčiųjų  žygis į Tauro apygardos Papiškių-Novos restauruotą partizanų žeminę. Žygis prasidėjo   prasmingu minėjimu buvusio partizano ir atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko, Laisvės premijos laureato Vytauto Balsio-Uosio gimtojoje sodyboje – Kluoniškių kaime, prie žuvusių partizanų kapo, papuošto gražiu antkapiniu paminklu. Jame suminėtos čia žuvusių partizanų Viktoro Balsio, Viktoro Šlionskio, Jurgio Čeičio, Vinco Vaidelio, Aleksandro Jansono ir Patašiaus pavardės.

Šias pavardes vainikuoja užrašas: Savo krauju aplaistėme gimtąją žemę. Lietuva, per amžius būk laisva. Susirinkusiems pagiedojus Lietuvos himną, renginio vedėja, vadovaujanti  Ežerėlio kultūros centro kultūriniams renginiams Virginija Pūrienė, papasakojo apie Lietuvos partizanų   žygdarbius kovojant su sovietiniu okupantu, Tauro apygardos partizanų veiklą, okupantų  ir jų parankinių „stribų“ klastą ir žiaurumus, priminė  čia – 1945 m. rugpjūčio mėnesį  vykusias nuožmias kautynes su NKVD-istais, suminėjo  jose  žuvusių partizanų – Lietuvos laisvės kovotojų pavardes. Sakė, kad tik sunkiai sužeistam partizanui Vytautui Balsiui pavyko išsigelbėti. Jis toliau – iki 1948 metų  partizanavo Kazlų Rūdos miškuose, kur buvo suimtas ir ištremtas į Norlisko lagerį. Į Lietuvą grįžo tik po 18 metų.

Ežerėlio kultūros centro meno vadovė Patricija Baužaitė, pritariant gitaros garsams, padainavo keletą partizaniškų dainų.

Lietuvos kariuomenės kūrėjas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas d. majoras Gediminas Reutas savo įtaigioje poetiškoje kalboje apžvelgė Lietuvos partizanų pasiaukojamą veiklą, jų drąsą ir ryžtą, mūsų geriausių sūnų ir dukrų, senelių ir vaikų tremtį, sovietinių budelių įvykdytas žudynes Rainiuose, Budavonės miške, Skaruliuose, Pravieniškėse, Červenėje  ir kitose   vietose.

Malonu pažymėti, kad šiame renginyje dalyvavo iš Vilniaus atvykusi partizano Vytauto Balsio dukra Rūta, „Lietuvos laisvės armijos“ įkūrėjo, brigados generolo Kazio Veverskio giminaitė Albina Veverskytė ir visų patriotinių renginių  dalyvė Ežerėlyje gyvenanti jauna Vinciūnų šeima.

Kovojusią Lietuvą ir čia žuvusius partizanus rimties minute ir  šautuvų šūviais pagerbė šiose iškilmėse dalyvavęs Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės būrys, vadovaujamas 212 kuopos veiklaus vado Voldemaro  Gembecko.

Atvykę  prie    partizanų žeminės, 2001 metais atstatytos Ežerėlio gyventojų Vyto Sinkevičiaus ir Vytauto Griganavičiaus iniciatyva, dar kartą prisiminėme partizanines kovas, 1941 m. Birželio sukilimą, vaišinomės skania kareiviška koše. Ne vienas iš žygio dalyvių, norėdamas  dar geriau pažinti buvusią partizanų būtį,   įrengtomis  kopėčiomis nusileido į pačios žeminės vidų. Savo akimis pamatė, kokiomis sąlygomis gyveno mūsų laisvės kovotojai, kurių pasiaukojamą ryžtą neužgožė nei šaltis, nei drėgmė, nei bemiegės naktys, nei priešo paleistų kulkų zvimbesys, nei nuolat tykojanti  mirtis…

Gera, kad šiame žygyje dalyvavo įvairaus amžiaus žygeiviai, norėdami savo širdimi ir rankomis prisiliesti prie savo Tėvynės gyvosios istorijos puslapių. Tėvynė, kaip rašė  poetas   F. Šileris, – tai šventas žodis, kuris surenka visus prie vienos vėliavos, į kurią žiūrima didvyrio drąsumu ir kankinio pasiaukojimu. Tad prisiminę mūsų atgimimo dainiaus Maironio žodžius, paimkim arklą, knygą, lyrą ir eikim Lietuvos keliu.

The post Zigmas Tamakauskas. Žygis Lietuvos keliu appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, LLKS štabo viršininko pavaduotojas, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio šaulys, www.voruta.lt

     Prasmingai Lietuva paminėjo savo istorijos tragiško   tarpsnio dieną – sovietinę  okupaciją bei jos padarinius – Gedulo ir Vilties dieną. Kai kas užsiminė ir prieš 84-erius metus birželio mėnesį įvykusį sukilimą. Neseniai apie 1941 metų Birželio sukilimą vyko pokalbis ir per vieną Lietuvos televizijos kanalą. Kalbėjosi Lietuvos žydų bendruomenės narys, publicistas,  visuomenės veikėjas bei žurnalistas Arkadijus Vinokuras ir Lietuvos politologas, žurnalistas – LR Seimo narys daktaras Vytautas Sinica.

        Pirmasis kalbėtojas, neigdamas sukilimą, jį siejo su prasidėjusiu holokaustu, teigė, kad jokio sukilimo nebuvę, kad ginkluoti lietuviai tik šaudę į besitraukiančių sovietinių karių nugaras…  Tegul tai bus tik šio kalbėtojo nuomonė,  tačiau nuskambėjusi  kaip  Maskvos skleidžiamos melagingos  propagandos žodžių išraiška, skleidžiama mūsų istorijos   klastotė.

       Antrasis kalbėtojas pagrįstais duomenimis atskleidė tikrai vykusio sukilimo esmę, jo turinį ir siekius.

       Apie 1941 metų sukilimą ir jo priežastis jau ne kartą rašyta, apie tai  rašė ir kalbėjo tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ redkolegijos buvęs atsakingasis sekretorius dr. Sigitas Jegelevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos  tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas…“ Išleista ir tiesioginio sukilimo liudininko ir dalyvio, Štuthofo  koncentracijos  lagerio kalinio, Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų  sąjungos pirmininko Pilypo Žukausko-Naručio knyga „Tautos sukilimas“.  Dailininkas – architektas Jonas Lukšė išleido puikų dokumentuotą savo piešinių rinkinį „1941. Birželio 22-28 d. sukilimo ženklai ir vietos Kaune“. Apie šį sukilimą  bei jo kilnius siekius liudijo vykusiame mūsų  gyvame pokalbyje  buvęs  Lietuvos  laikinosios Vyriausybės komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir pasipriešinimo sovietiniams bei naciniams okupaciniams  režimams  aktyvus veikėjas, ateitininkas, buvęs Lietuvos laikinosios Vyriausybės pramonės ministras dr. Adolfas Damušis.

      Tad dar kartą pažvelkime į šį Lietuvos   istorijos tarpsnį, kurį profesorius Edvardas Gudavičius apibūdino kaip vieną didingiausių  mūsų istorijos momentų, kaip sukilusios prieš pavergėjus tautos žygdarbį.   Birželio sukilimas – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

      Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado  nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“…  Su didėjančiu kolonistų atvykimu didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradeda masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Buvo suimti ir nužudyti Vasario 16-osios Akto signatarai – iškilus profesorius Pranas Dovydaitis ir naiviai tikėjęs sovietiniu humanizmu Kazimieras Bizauskas, kiti signatarai – Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas bei pirmasis konstitucinis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis ištremti kentėjo sovietiniuose lageriuose.  Kaip rodo duomenys, per šią pirmąją sovietų okupaciją  įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 tūkstančiai Lietuvos gyventojų.  Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkino Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Masiškai buvo deginamos okupantams nepatikusios knygos. Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje,  Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose,  Budavonės miške (šį įvykį yra aprašiusios  Kud. Naumiesčio muziejininkės Danguolė Dabrišienė ir Vida Endriukaitytė savo straipsnyje „Budavonės kankiniai“). Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus,  Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik  karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas savo eilėraštyje „Prakeikimas“ rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna. Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai,  buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai. Savo ruožtu NKVD pradėjo organizuoti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip rašo Juozas Jankauskas savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto),  įtariami  ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėtos knygos autoriaus, tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Čia pat norėtųsi pateikti ir mano vaikystės gražų prisiminimą. Šakių mieste prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus – miesto gatvės buvo nukabinėtos agitaciniais raudonos spalvos plakatais, šlovinančiais Staliną ir vietos kolaborantus. Man tada buvo keturi metukai. Mano  gerokai vyresnė pusseserė „Salemutė“ Dairutytė, parodžiusi didelę drąsą,  pavakary vesdamasi  mane už rankos, kita ranka plėšė nuo gatvės namų sienų ir  stendų tuos suklijuotus plakatus. Čia savo geranoriškumą parodė dar lietuvišką uniformą vilkintis policininkas, perspėjęs daugiau taip nedaryti, nes valdžia jau rusų…

         Prisimenu savo viešėjimą pas buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis pasakojo, kaip Maskvoje per audienciją pas Staliną, šis jo paklausęs: „Kokia yra jūsų tautos svarbiausia varomoji jėga?“ Juozas Urbšys, tada   patikėjęs Stalino nuoširdumu, pasakęs mokytojų, ūkininkų, kunigų ir kitos inteligentijos sluoksnio vardus.  Nemanytume, kad šis pokalbis turėjo lemti kiek  vėliau kilusių represijų taikinį. Kremliaus vadovai jau viską buvo suplanavę iš anksto. Berijos patikėtiniai paskyrę Lietuvoje vidaus reikalų   liaudies komisaru kolaborantą Aleksandrą Guzevičių, o jo pavaduotoju –  rusą Piotrą Gladkovą,  pirmiausiai   pradėjo naikinti geriausią  mūsų tautos   branduolį.  Tarsi pildėsi jau vėlesniu laiku pasakyti sovietinio partokrato M. Suslovo atviri  žodžiai: Lietuva bus, bet be lietuvių…

           1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų  susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo  iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa.   Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė žinomas filosofas Antanas Maceina.  Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi. Sudarytai Vyriausybei turėjo vadovauti Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos savanoris, 1919 m. sausio 1 d. su savo karių  būreliu iškėlęs lietuvišką  Trispalvę Vilniaus  Gedimino pilies bokšte, dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Tačiau vokiečių valdžia, norėdama sukliudyti  Laikinosios  vyriausybės veikimą ir jos ketinimą skelbti Nepriklausomybės atkūrimą,  K. Škirpos  iš Berlyno neišleido, paskyrusi jam  net namų areštą.  Dabar  šį Lietuvos patriotą kai kurios jėgos stengiasi apjuodinti, primesti jam kai kurias nuo jo nepriklausiusias „apraiškas“…

         Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi  įvairius mūsų tautos sluoksnius –  jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

       Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Patvirtinta  1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudaryta Lietuvos Laikinoji  Vyriausybė.  Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Kaip teigia V. Valiušaitis savo straipsnyje  „Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą“,  Vilniaus štabo išardymas įvyko  slapta bendradarbiaujant NKVD ir Gestapui. Vokiečių žvalgybos bendravimo galimybę  su sovietiniu saugumu  nusako ir sukilimo organizatorius  Pilypas Narutis-Žukauskas.

      Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Miesto sukilimui vadovauti ėmėsi išlikę antisovietinio pogrindžio nariai. Vienas iš jų – tuometinis Vilniaus universiteto Teisės  fakulteto prodekanas, būsimasis profesorius Stasys  Žakevičius- Žymantas.

           Išdraskius Vilniaus štabą, bendrą sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs  Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis  Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

       Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą.  Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P. Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu).   Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

         Kautynės su raudonarmiečiais  vyko ir miesto gatvėse. Aktyviai  kovėsi įmonių darbininkai, lietuviškos mokyklos išugdyti patriotiškai nusiteikę studentai. Iš jų pažymėtinas  Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu, ateitininkas Juozas Juozaitis, vėliau tapęs žymiu Kauno gydytoju.    

       Vytauto Didžiojo universiteto studentas   Vytautas Rudminas žuvo keldamas Lietuvos Trispalvę ant dabartinės miesto savivaldybės pastato. Šį įvykį žymi  prie šio pastato sienos  įrengta Atminimo lenta.

         Kariškis Gediminas Ruzgys  vadovavo  žvalgybos būriui, aktyviai dalyvavo Žaliakalnio sukilėlių gretose.  Atsargos karininko Broniaus Stasiukaičio vadovaujamas būrys  apsaugojo nuo sunaikinimo Kauno vandentiekį.

        Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengė atsišaukimo į tautą  Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-čiosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį tarė Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.  Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą.  Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną.

       Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg  įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų  patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Mama buvo katalikiškos patriotinės kultūrinės  organizacijos „Pavasaris“ aktyvi narė, tėtis – Lietuvos šaulių sąjungos narys. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, saugojusį su jam patikėtu būriu dabartinio Lietuvos  sporto universiteto pastatą. Tai turėtų pažymėti Atminimo ženklu universiteto vadovybė.

          Kipro Petrausko padainuota daina  „Saulelė raudona…“ – buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis.  Vytauto Didžiojo tiltą sovietai, apimti panikos,  susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…  Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas. Šiam didvyriui atminti  Birželio sukilimo dalyvio Stasio Gorodeckio sūnaus Sakalo  Gorodeckio iniciatyva ir lėšomis buvo pagaminta ir 2024 m.  birželio 23 dieną  prie šio  tilto atramos  atidengta Atminimo lenta. Ją pašventino kunigas Jonas Stankevičius.

        Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių  rankose buvo jau visas Kaunas. Laikinoji vyriausybė susirinko į savo pirmąjį posėdį. Vokiečiai neišleido iš Berlyno atvykti   ministrų kabineto vadovo Kazio Škirpos. Labai skubiai   reikėjo    vokiečius pastatyti  prieš įvykusį Lietuvos  suvereninių įstaigų  atstatymo faktą, kol jų kariuomenė nepasirodė. Neatvykus Kaziui Škirpai, jo pareigas teko perimti švietimo ministrui  J. Ambrazevičiui, vadovavusiam Laikinajai vyriausybei iki jos likvidavimo. Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį.

       Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Buvusiame Žemaičių Naumiesčio  valsčiuje sukilėlių grupė, vadovaujama mokyklos vedėjo ir šaulio Vaclovo Žibaičio padėjo sunaikinti Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio  rusų pastatytas pasienio užkardas. Rusų karių grupelės per kaimus ir miškelius bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius ( Anatolijaus Žibaičio laiškas). Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

        Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė. Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. (Tiesos.lt redakcija, 2021-06-13). Vilnius ar Kaunas tikrai turėtų pasipuošti šios legendinės Lietuvos moters paminklu.

       Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai  pateikdamas žinią apie naujos krašto Vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. (Panašiai teigia ir mūsų minėtas p. A. Vinokuras). Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami   patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

       Sukilimas  pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių.  Birželio 26 dieną  vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vardu kalbėjo   ėjęs ministro pirmininko pareigas  švietimo ministras profesorius  Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…

               To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su  sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas neatitiko ir Vokietijos interesų. Vokiečiai nepripažino Laikinosios Vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti. Laikinoji  Vyriausybė po  šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą.

        Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš  kurį laiką buvo paviešintas  kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos  laisvės. Lankantis Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, jos šventoriuje  pagarbiai stabtelkime prie čia palaidotų aktyvių kovotojų dėl Lietuvos laisvės  kapų, iš jų ir prie Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo, profesoriaus, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, rašytojo, publicisto, literatūros istoriko, aktyvaus kovotojo dėl Lietuvos laisvės daktaro Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio kapo. Prie jų sukalbėję maldą,  pamąstykime  apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą  prisiminkime jos Laisvės kelią,  nušviestą  pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto  žiburėliais.

         Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurufų, slavinų ar vizentalių piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą.  Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurufiškų  svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Kai kas  stengiasi sumenkinti ar viešai niekinti mūsų herojiškos istorijos puslapių tikrovę, slopinti pasididžiavimą savo istorija, savo tauta.  Kai kurie vykusio Birželio sukilimo ar partizaninio karo herojai apšaukiami be jokio teisinio įrodymo net žydšaudžiais. Žinoma, kad kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių.   Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji Vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose.  Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą.  Šia tema įdomių minčių spaudoje yra pateikusi  Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

            Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir  provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą.

        Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė  Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas  Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl  okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido.  Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

         Lietuvos Laikinoji Vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios Vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios Vyriausybės posėdis.  Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla. Patriotizmas, o ne popierinis pilietiškumas stiprina mūsų valstybės pamatus, kelia jos dvasią, žadina kūrybinės minties energiją.

         Žurnalistas Bronys  Raila rašė: Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus. Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“.  Tą patį  mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję  minėti buvusios  Laikinosios Vyriausybės  nariai daktaras Adolfas Damušis ir Vytautas Lansdsbergis-Žemkalnis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.

          Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą,  davusį impulsą  tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei  kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį –  Sovietų Sąjungą.

       Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios  „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas  Žaldokas.  Birželio sukilimą žymi įvairiose  Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

      Kalendorių lapeliuose pažymėta Birželio sukilimo data. Tačiau Lietuvos valdžia, matyt pasidavusi  kai kurių jėgų spaudimui, iki šiol nesiryžta parodyti iniciatyvos minėti  šį visuotinį mūsų tautos vykusį pasipriešinimą tam pačiam, tik kitaip pasivadinusiam rusiškam imperializmui, su kuriuo dabar kovoja narsi ukrainiečių tauta. Nesmagu, kad tos pačios jėgos  nurodinėja, koks turi būti ir mūsų istorijos turinys.  Prisimename įvairių organizacijų daugkartinį Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų vėl įstatymiškai įteisinta  Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Deklaracija, skelbusi Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukta. Malonu, kad šią istorinę Atmintį stengiasi išsaugoti patriotinės visuomeninės organizacijos, tai vienur, tai kitur surengdamos minėjimus.

           Daug tikėtasi iš naujojo Vilniaus miesto mero. Gerai, kad šalinami žymenys, šlovinusieji okupacinę sovietinę valdžią, Lietuvos pavergimą. Gerai, kad stengiamasi rūpintis vilniečių materialine  gerove, jų patogesniu gyvenimu, komerciniais pasiekimais.   Tačiau kaip suprasti    sistemingo  stabdymo tęsinį  pastatyti Lukiškių aikštėje Lietuvos laisvės kovoms atminti paminklą?.. Vilkinama ir numatyto paminklo statyba pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai.

       Vengiama pripažinti  mūsų dvasinės kultūros, tautiškumo ir patriotizmo išsaugojimo svarbą, kai kurių Seimo narių rankomis kėsinamasi  toliau ardyti  lietuvių kalbos gramatikos sandarą, siaurinant valstybinės kalbos vartojimo erdvę. Vilniaus miesto gatvėse viešosiose reklamose ir iškabose vis daugiau mirga nelietuviški užrašai, viešose aptarnavimo vietose jau kai kur net negalima lietuviškai susikalbėti. Tas pats pasakytina ir apie Kauną.  Per radiją ir  televiziją vis labiau vietoje lietuviškų tinkamų žodžių skamba jų nelietuviški pakaitalai… Seime siūloma net leisti suslavinti kai kurias moterų pavardes, dar kartą sujaukti mūsų kalbos rašyseną,  dėliojant mums svetimus vadinamus diakritinius ženklus.

       Miela, kad kilo sumanymas surasti Vilniaus Katedroje Vytauto Didžiojo palaikus, kad prasidėjo pokalbiai dėl jo pripažinimo Lietuvos karaliumi. Manytume, kad Vytauto Didžiojo karaliaus statusą reikėtų patvirtinti be didelių ginčų: jis jau buvo karaliumi dokumentuotas ankstesniais laikais. Tai liudija ir jam parengto karališko vainiko išsiuntimas. Tik dėl lenkų dvaro ponų, nenorėjusių pripažinti Lietuvos savarankiškumą veiksmų, neįvyko formalios karališko vainiko uždėjimo ant galvos apeigos.

            Nepaklyskime šių dienų istorijos vingių kelyje, pilname liberalių kosmopolitinių blizgučių vilionių.  Privalome   išlaikyti savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį. Turėtume,  anot poeto  Bernardo Brazdžionio, Lietuvai  supilti  tvirtą pylimą iš savo protų, iš gyvų širdžių.

       Neseniai  minint Gedulo ir vilties bei okupacijos ir genocido dieną, kalbėjusi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentė – ateitininkė, šv. Tomo Moro klubo narė Greta Plaskovičiūtė labai taikliai ir prasmingai pasakė: „Nepamirškime savo istorijos. Domėkimės ja. Nesigėdykime jos. Neslėpkime jos. Jei mes nepuoselėsime istorinės atminties, ją perrašys kiti – kas jau yra daroma. Dar baisiau, kai  tai yra daroma savo pačių rankomis. Atminkime, mūsų istorija yra garbė. Remkimės į ją, saugokime ją, didžiuokimės ir drąsiai kalbėkime apie ją. Kuris žino savo istoriją – pažįsta ir laisvę“ (Intern. svetainė „Laikmetis“, 2025-06-14).

       Tegul mūsų širdyse visada būna gyva istorinio Birželio sukilimo atmintis, kelianti patriotizmą ir pasididžiavimą  daug vargo patyrusia, bet gyva išlikusia savo Tėvyne.

The post Sukilusios tautos prieš pavergėjus žygdarbis appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos pirmininkės pavaduotojas, Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio šaulys, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš kurį laiką vykusiame  TS-LKD Kauno skyriaus Lietuvos  krikščionių demokratų bendrijos susirinkime tarp kitų dalykų buvo kalbėta apie reikiamybę  geriau pažinti savo Tėvynės istoriją, reikiamybę  labiau gilintis į žmogaus gyvenimo prasmę, tautinės savigarbos bei  patriotizmo ugdymą, nepasiduodant  pučiamiems  šiandieniniams kosmopolitinio liberalizmo vėjams, nenorintiems reikiamai  pripažinti  mūsų tautos  dvasinės  kultūros, tautinių krikščioniškų   vertybių reikšmę ir reikalingumą mūsų visuomenės gyvenime.

Einant šia kryptimi, paminėjome  pirmojo konstitucinio Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio  gimimo 140-ąsias metines Panemunės kapinėse prie jo kapo, klausėmės Vaižganto buto-muziejaus vedėjo Remigijaus Jakulevičiaus įtaigių  paskaitų apie Vaižgantą, lietuvių kalbą  ir jos grožį, padarėme viešą pareiškimą, adresuotą atitinkamoms valdančiųjų įstaigoms dėl mūsų kalbos gramatinės sandaros ardymo ir rašymo,  dėl nelietuviškų žodžių didėjimo viešose iškabose ir žiniasklaidoje, dėl mūsų tradicinės šeimos sampratos esmės, dėl kai kurių žmonių noro  teigti jos dvilypį supratimą.

Siekiant geriau pažinti savo krašto istoriją, labai svarbu pakeliauti po jo vietoves, susipažinti su tų vietovių istorija, esančiais paminklais,  susitikti su ten gyvenančiais  žmonėmis. Pirmąją tokio pobūdžio kelionę  surengėme šio mėnesio pradžioje. Nutarėme pasižvalgyti po Suvalkiją –  vykti Lietuvos himno kūrėjo dr. Vinco Kudirkos  keliais, pakelėje sustojant ir kituose Suvalkijos krašto miesteliuose. Tokio pobūdžio   kelionei jau man teko vadovauti  važiuojant  su savo studentais prieš kurį laiką dėstant Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (dabar jis vadinasi VVU Kauno fakultetu).    Prisirinko pilnas keturiasdešimt vietų turintis autobusas.

Su mumis  vyko  ir kai kurie Lietuvos   politinių  kalinių tremtinių sąjungai, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui , Šaulių sąjungai  bei  Žemaičių bendrijai priklausantys žmonės. Visus vienijo bendras noras – savo širdimi   prisiliesti prie mūsų gyvosios istorijos  puslapių, paryškinti jau mumyse glūdinčią Vinco Kudirkos Atmintį.

Važiuojant kairiojo Nemuno krantu link Zapyškio prisiminėme, kad šiose apylinkėse aktyviai veikė 1863 metų sukilėliai – daugiausiai turėdami tik primityvius ginklus – dalgius, spragilus, šakes,   narsiai kovojo su gerai ginkluota ir žymiai skaitlingesne  rusų kariuomene, užgrobusia mūsų žemę. Prieš tą patį priešą, tik kitaip pasivadinusį,  čia kovėsi ir Lietuvos partizanai.  Prisiminėme ir dabar Ukrainoje vykstančias nuožmias kovas su tuo pačiu rusišku imperializmu, pasikėsinusiu pavergti ukrainiečių tautą. Čia pat mintyse nuskambėjo jau 16 amžiuje gyvenusio poeto Jono Radavano „Radviliadoje“ parašyti žodžiai:

„…Ji – Maskva nesistengia gyvent sutartim, tikėjimu, teisia, vien tik jėga ir žmonių krauju…“  Tai ir  šiandieninę    Maskvos politiką bei paties  rusiškojo imperializmo grobuonišką esmę apibūdinantys žodžiai.

Iš Zapyškio apylinkės yra kilęs „Aušros‘ ir „Varpo“ bendradarbis, poetas ir vertėjas Andrius Vištelis-Višteliauskas, pasirašydavęs Lietuvio ir kt. slapyvardžiu.  Jis ne tik kovojo 1863 metų sukilime, bet ir kūrė sukilėliams dainas, savo eilėraščiuose apsakė tėvynės meilę, Lietuvos grožį, aukštino ir ragino branginti lietuvių kalbą, laikydamas ją seniausia ir gražiausia pasaulyje, kuria „kalbėję net Adomas su Ieva rojuje“. Kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis šiam rašytojui ir mūsų tautos žadintojui Andriui Višteliui-Višteliauskui yra sukūręs paminklą. Jame įkalti poeto žodžiai „O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji“  mus ir dabar turėtų raginti  saugoti ir mylėti lietuvišką žodį, nekeisti jį visokiausiais vadinamais „tarptautiniais“ svetimžodžiais, kaip tai daro lyg pasigardžiuodama kai kuri mūsų žiniasklaida.

Beveik nepajutome, kaip privažiavome prie Zapyškio miestelio senosios gotikinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios –   čia esančio Nemuno slėnio puošmenos. Kai kurie žmonės pasakoja, kad ši bažnyčia pastatyta Vytauto Didžiojo laikais, kaip ir „Vaižgantinė“ , esanti Nemuno  pakrantėje Kaune. Tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad Zapyškio bažnyčia pastatyta vėliau – 16 amžiaus antrojoje pusėje – miestelio valdytojo Povilo Sapiegos pastangomis. Kurį laiką ir pati vietovė vadinta Sapiegiškėmis.

Bažnyčia kentėjo nuo dažnų Nemuno potvynių ir svetimų kariuomenių, įsiveržusių į Lietuvą, niokojimo. Ji daug kartų remontuota, atnaujinta. Iki šiol  išlaikė savo grakštų gotikinį apdarą – frontoną, suskaldytą į viršų kylančių žemėjančių  nišų, sienas remiančius laiptuotus kontraforsus, profilines plytas. Teigiama, kad bažnyčios viduje  buvo įrengti puošnūs vargonai – žmonių vadinamos griežyklos. Vargonų priekyje stovėjusi vietinių tautodailininkų padaryta karaliaus Dovydo skulptūra su arfa, o prie šonų – angelai su varpeliais.  Mišių eigoje per „pakylėjimą“ Dovydas  palenkęs galvą ranka braukdavo arfos stygas, išgaudamas  tam tikrą nustatytą apeiginį  garsą, kuriam pritardavo angelų skambinami varpeliai. Tokį mechaninį prietaisą turbūt turėjo labai reta bažnyčia. Minima, kad prie Didžiojo altoriaus kabėję elnio ar briedžio ragai, o greta jų – Švč. M. Marijos paveikslas. Pasakojama, kad okupavusi mūsų kraštą rusų  kariuomenė šį paveikslą iš Vytauto bažnyčios išmetusi į Nemuną. Prie Zapyškio jis buvęs iškeltas ant plūduriuojančių minėtų ragų…

Bažnyčios viduje taip pat buvęs trijų medinių puošnių altorių ansamblis, sukurtas 17 amžiaus pabaigoje ir sakykla su evangelistų Jono, Morkaus, Luko ir Mato atvaizdais.

Zapyškis yra susijęs  su dr. Vinco Kudirkos gyvenimo tarpsniu. Tai visada mums primindavo Paežerių klėtelės saugotojas, buvęs sovietinių lagerių kalinys mokytojas Stasys Ankevičius, kada apsilankydavome su vienu ar kitu jaunimo būreliu Paežeriuose. Jis pabrėždavo Zapyškio bažnyčios klebono – tolimo Kudirkos giminaičio Jurgio Kolytos  kilniadvasiškumą, lėmusį jaunojo Vinco Kudirkos tolimesnį mokslo siekimą, jo gyvenimo kelią. Pašalinus  V. Kudirką dėl stokos pašaukimo būti kunigu iš Seinų kunigų seminarijos, buvęs klierikas  užsitraukęs didelę savo tėvo rūstybę. Tuo sunkiu gyvenimo momentu būsimam lietuvybės žadintojui savo gerąją ranką ištiesęs  kunigas J. Kolyta. Jis gabiam jaunuoliui įkvėpė tolimesnį pasitikėjimą savimi, savo lėšomis jam atvėrė kelią toliau mokytis Marijampolės gimnazijoje ir aukštojoje mokykloje. Per savo mokslo atostogas ir vėliau tapęs gydytoju Vincas Kudirka dažnai apsilankydavęs Zapyškyje, vietos gyventojus pradžiugindavęs savo smuiko garsais per aukojamas šventas Mišias bažnyčioje, patardavęs žmonėms  įvairiais medicinos klausimais, su dideliu įdomumu skaitydavęs dr. Jono Basanavičiaus leidžiamą „Aušrą“.

Sovietinės okupacijos metais uždarytoje Zapyškio bažnyčioje,   gaudami raktus, slapta rinkdavosi vienas iš mūsų veikusios pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos būrelis, vadovaujamas vėliau pagarsėjusio   Lietuvos folkloro ansamblių  kūrėjo Kazimiero Kalibato.  Tame  būrelyje buvo ir vėliau tapę žinomais iškiliais  muzikantais – chorvedžiais    Algimantas Mišeikis   ir   Leonas Pranulis. Šiame pastate  būrelio nariai prie išskleistos Lietuvos Trispalvės ir Kryžiaus  davė priesaiką, rašė antisovietinius atsišaukimus.

Dabar gražiai sutvarkyta bažnyčios aplinka,  bažnyčios pastatas lyg paaugėjo vėl   pasipuošęs   kryžiais. 2021 metais šioje šventovėje vyko didelės iškilmės – Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pašventino Respublikos Prezidento patvirtintą Suvalkijos krašto vėliavą, kurios herbe įrašyti Lietuvos himno žodžiai, kurie turėtų būti ir  visos mūsų tautos  siekiamybė – „Vienybė težydi“.

Pakeliui į Šakius stabtelėjome Griškabūdyje. Miestelio pavadinimas  susideda iš dviejų žodžių. Manoma, kad buvusioje sengirėje atvykę  miško kirtėjai pasistatė medines būdas, kuriose jie ir gyveno.  Pirmasis pasistatydinęs tokią būdą buvęs Griška.   Taip  ir atsiradęs toks pavadinimas. Pirmą kartą Griškabūdžio gyvenvietė minima 17 amžiaus gale. Mūsų autobusas sustojo miestelio aikštėje prie medinės  aštuoniakampės  klasicistinio stiliaus Kristaus Atsimainymo bažnyčios.  Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1742-1743 metais. Ją prižiūrėjo čia įsikūrę karmelitų vienuoliai, daug  prisidėję prie vietos gyventojų dvasinio ugdymo. Parapijai plečiantis, 1796 metais buvo pastatyta jau mūsų minima Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Ją suprojektavo karmelitų vienuolis architektas  inžinierius Juozapas Vališauskas, baigęs mokslus Vilniuje ir Paryžiuje. Tai vienintelė esanti tokio plano medinė bažnyčia Lietuvoje. Suvalkijos krašto tyrinėtojas istorikas Jonas Totoraitis rašė, kad karmelitai čia paliko  gražų savo veiklos paminklą  – Griškabūdžio bažnyčią, „erdviausią  ir puikiausią  visų medinių bažnyčių ne tik Vilkaviškio diecezijoje, bet ir visoje Lietuvoje.  Ji yra  karmelitų garbė“.  1933 metais bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta  gelžbetoninė varpinė.  Ją suprojektavo inžinierius Antanas Bistrickas.  ( Pagal jo projektą 1936 metais  pastatyta ir Kauno Šv. Antano Paduviečio mūrinė bažnyčia ). Prie varpinės buvo palaidotas čia kunigavęs poeto Prano Vaičaičio brolis Juozas, daug prisidėjęs prie bažnyčios remonto ir jos atnaujinimo. Dabartinis jos klebonas – Vytautas Mazirskas, turintis ir muzikinį išsilavinimą bei gražų balsą, žinomas ne tik kaip pareigingas kunigas, bet ir kaip aktyvus visuomenininkas. Jis yra ir Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro vadovas.

Apie bažnyčios meninę vertę, joje esančius paveikslus, altorius ir sieninę tapybą mums papasakojo miestelio gimnazijos dailės mokytoja Rimutė.

Miestelio aikštėje mūsų dėmesį patraukė  2012 metais čia pastatytas Jonui Jablonskiui paminklas (autorius – skulptorius  Romualdas Kvintas). Žvelgiant į jo rankose laikomą lietuvių kalbos gramatikos knygą,  prisiminėme jo didelius nuopelnus  ugdant ir bendrinant lietuvių kalbą, kuriant jos pirmąją bendrinės kalbos sintaksę ir kitus jo nuveiktus lituanistikos darbus. Vydūnas J. Jablonskį  ne kartą vadinęs „lietuvių kalbos sąžine“. Netoliese esančiame Rygiškių kaime yra J. Jablonskio sodyba-muziejus.

Griškabūdyje yra gimęs legendinis Simas Kudirka, vyskupas Juozas Preikšas, miestelio kapinėse palaidotas buvęs sovietinių lagerių kalinys –  žinomas žurnalistas, vertėjas, filosofas ir rašytojas  Valentinas Gustainis, lietuvybės švietėjas kanauninkas Juozapas Marma,  saleziečių veiklus vienuolis kunigas Antanas Skeltys.

Griškabūdžio apylinkėse lietuviškos spaudos draudimo metais aktyviai veikė knygnešiai –   Motiejus Baltušis-Baltūsis, Antanas Baltrušaitis, A. Švedas ir kiti lietuviškos dvasios nešėjai.

1906 metais kunigas Juozapas Marma Griškabūdyje įkūrė „Žiburio“ draugijos skyrių, įsteigė biblioteką- skaityklą ir arbatinę, 1917 m. dalyvavęs  Vilniuje  Lietuvių konferencijoje. Pačios „Žiburio“ draugijos steigėjas buvo kunigas Justinas Staugaitis, vėliau tapęs vyskupu, Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. Vasario 16-osios-  Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.

Sovietinės okupacijos metais Griškabūdžio apylinkėse aktyviai veikė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. Vienas iš šios rinktinės vadų – Vincas Strimas 1947 metais gruodžio mėnesį lydėjo į Vakarus partizaninės kovos įgaliotinius Juozą Lukšą ir Kazimierą  Pyplį, vadovavo partizanams Opšrūtų kaimo kautynėse, kuriose buvo nugalėti  čia apsigyvenę gerai ginkluoti, NKVD remiami  rusų kolonistai.

Griškabūdyje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, buvo įsikūrusi stribų būstinė. Čia ypač savo sadistiniu žiaurumu  garsėjo  MGB viršininkas  Kondratov ir stribas Kostas Glikas, vėliau tapęs kolūkio pirmininku, partokratų A. Sniečkaus  ir J. Paleckio draugu. Glikas terorizavo net tas lietuvių šeimas, kurios jį, kaip žydų tautybės žmogų, globojo vokiečių okupacijos metais. Dabar tą buvusį stribų buveinės namą žymi lentelė su užrašu: „Šiame name Šakių NKVD ir NKGB 1945-1947 metais vykdė gyventojų genocidą“. Šio genocido aukas ir žuvusius Lietuvos partizanus pagerbėme prie netoliese jiems įrengto Memorialo  su labai prasmingu įrašu: „…Sudaužęs pančius drąsiasparnių pulkas Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs“. Uždegėme Atminties žvakutes, sukalbėjome maldą, Aida Valinskienė paskaitė eilėraštį, skirtą Nežinomam kariui.

Iš Griškabūdžio vykome į vadinamą zanavykų sostinę – Šakius. Šio krašto gyventojus iškilus kraštotyrininkas, publicistas ir knygų leidėjas Bernardas Aleknavičius savo leistoje tęstinių knygų serijoje pavadino Novužės krašto vaikais.

Manoma, kad Šakių vardas kilo iš Šakaičių kaimo, minimo jau 1599 metais. 1719 metais Šakaičiai pavadinti jau Šakiais, o 1812 metais Šakiams suteiktos miesto teisės.

Šakiai yra susiję su Vinco Kudirkos vardu. Į šį miestą jis atvyko gavęs gydytojo diplomą ir suredagavęs pirmąjį „Ūkininko“ numerį.  Čia turėjo būti jo, kaip gydytojo, pirmoji darbovietė. Tačiau atvykęs į Šakius jaunasis gydytojas tuojau pat susidūrė su sunkumais. Šakiuose tuomet  gyventojų daugumą sudarė žydai, kurie čia pradėjo kraustytis nuo 1690 metų. Jie nenorėjo, kad jų tautietis gydytojas Šuckveris turėtų konkurentą lietuvį. Jų bendruomenė nutarė atvykusiam daktarui nenuomoti jokio buto – jaunasis gydytojas turėjo būti priverstas išsikraustyti iš Šakių. Tačiau jam padėjo miesto katalikų bažnyčios klebonas Kalėda, apgyvendinęs jį savo nedidutėje klebonijoje. Ligonius V. Kudirka priimdavo klebonijos klėtelėje. Vėliau jam pavyko mieste susirasti erdvesnį   butą.  Atsirado geresnės sąlygos ir kūrybinei veiklai. Jis daug skaitė, rašė, palaikė glaudų ryšį su knygnešiais, nemažai bendravo su vietos jaunimu, muzikavo, grieždavo smuiku, žavėjosi Verdžio, Mocarto, Šopeno, Bethoveno kūriniais, lietuvių liaudies dainomis. Kompozitorius Mikas Petrauskas, tyrinėdamas V. Kudirkos muzikinę kūrybą, pastebėjo: „Kudirkos kūriniuose yra daugiausia visais atžvilgiais lietuviškos dainos ir tokios kaip „Ant tėvelio dvaro“, „Tu mano motinėle“ paimtos ir į „Nemuno  vilnis“ – geriausias Kudirkos kūrinys, visų labai mėgiamas dėl to motyvo, kuris iš  žilos gadynės gyveno lietuvio dirgsniuose, tik jį Kudirka pajudino ir prikėlė“.

Šakiuose V. Kudirka pragyveno ketverius metus – nuo 1890 iki 1894 metų. Miestas gerbia dr. Vinco Kudirkos atminimą – 1998 metais, minint Vinco Kudirkos 140-ąsias gimimo metines, Šakiai pasipuošė skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtu V. Kudirkos paminklu.

Per II pasaulinį karą Šakiai labai nukentėjo nuo sovietinių lėktuvų bombardavimo  ir Vokietijos kariuomenės veiksmų. Beveik neliko medinių pastatų. Sudegė ir miesto centre, netoli turgaus aikštės stovėjusi medinė bažnyčia ir klebonija.

Nuo 1940 metų Šakiai puikuojasi pastatyta pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą mūrine, neoromantinių bruožų turinčia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Su ja, kaip ir su pačiu miestu  yra susiję ir mano vaikystės žingsnių prisiminimas:   žymiai vyresnė mano  pusseserė,  vakare vesdamasi mane už rankos su kita ranka plėšė nuo miesto sienų raudonus sovietinius propagandinius priešrinkiminius  plakatus. Tai daryti buvo labai rizikinga, reikėjo turėti ir drąsos, ir vidinės nuostatos. Atmintyje liko ir  1941 metais  sukilėlių išvaduotame mieste vykusi džiaugsminga didžiulė šventė, į kurią buvome atvykę su visa šeima.  Man tada buvo suėję penkeri metai, o mano broliui Jonukui, praėjusių metų gale iškeliavusiam į Viešpaties namų buveinę, buvo tik  dveji metukai.  Prisimenu  toje šventėje  daugybę plazdėjusių vėliavų, languose įstatytų šventųjų paveikslų,    iš blizgančių  saulėje „suraitytų dūdų“ skambėjusius muzikos garsus, giedotą Lietuvos himną,  žmonių  kalbas, sveikinusias nuo sovietinių okupantų  išvaduotą Lietuvą. Viskas tada atrodė labai įspūdingai.

Minėta bažnyčia yra susijusi  su mano asmenine ir visos šeimos  švente:  1944 m. birželio 25 d.    šioje bažnyčioje iš tuometinio kunigo Antano Kardausko rankų priėmiau Pirmąją Komuniją.  Šis kunigas, pasitraukęs nuo artėjančios antros sovietinės okupacijos į Amerikos žemyną,  tapo iškiliu ten įsikūrusių lietuvių veikėju, jų dvasios vadovu, sėjusiu ir lietuvybės idėjinę sėklą.

Baigiantis karui, Šakių bažnyčia  patyrė  sovietinių lėktuvų numestų bombų smūgį: nuvirto bokštas, sugriauta pastato priekinė dalis. Pokario metais  sovietų valdžia norėjo  pastatą paversti  cukraus fabriku ar grūdų sandėliu. Dėka tuometinio parapijos klebono Andriaus Gustaičio gudrių veiksmų to išvengta, šiaip taip  pavyko  bažnyčią suremontuoti.  Vėliau atstatytas ir  jos bokštas, tik gerokai žemesnis. Bažnyčią remontuojant  jos languose įstatyti vitražai, pastatyti nauji altoriai. Ypač moderniai atrodo skulptoriaus Vytauto Šerio sukurtas Didysis altorius. Sovietiniais metais jo autoriaus vardą  bažnyčia slėpė, bijodama, kad skulptorius už savo darbą nesusilauktų valdžios represijų, kaip tai buvo atsitikę kitiems dailės kūrėjams.

Bažnyčios kairinės  navos altoriuje  pastatyta dar sovietiniais metais airių tautos dovanotos Švč. M. Marijos statulos kopija ( originalas yra Šiluvoje). Iš Airijos ją per didelius vargus pavyko parsivežti tuometiniam Šakių bažnyčios klebonui Juozui Žemaičiui, įtrauktam  į propagandinės   sovietinės taikos palaikymo misijos sudėtį. Vėliau J. Žemaitis tapo Vilkaviškio vyskupu.

Šventoriuje   palaidotas buvęs sovietinių lagerių kalinys, didelių  sugebėjimų turėjęs  kunigas Saliamonas Samuolis, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis 1987 metais autoavarijoje.

Bažnyčios šventorius aptvertas metaline tvora su vietos kalvio J. Urbanavičiaus nukaltomis įvairių  formų „saulutėmis“, verčiančiomis ne tik patraukti mūsų žvilgsnį, bet ir gal pamąstyti apie jų esminį  turinį, jungiantį dvi mūsų tautos  dvasinės kultūros raiškos erdves: buvusią ikikrikščionišką ir dabarties krikščionišką erdvę, kurioje yra ir nemažai ikikrikščioniškos sampratos  požymių.  Tokias vadinamas „saulutes“, vienijančias bei skatinančias  mūsų Tikėjimą, ir kaip   mūsų  tautinės tapatybės  išlaikymo ženklą, dovanodavo  tėvas Stanislovas sovietiniais metais atsilankiusiems   Paberžėje.

Klebonijos kiemo viename pastate yra 2001 metais įkurtas Šakių dekanato muziejus. Jo įkūrėja buvo jau dabar Amžinybėn  išėjusi muziejininkė Bronė Sakalauskienė, pasižymėjusi dideliu darbštumu ir sumanumu. Ji yra surinkusi per 5 tūkstančius eksponatų, kuriuose atsispindi krašto iškilių dvasininkų gyvenimas ir veikla. Eksponuojama daug knygų, senų nuotraukų, liturginių drabužių, įvairių devocionalijų, pogrindinės veiklos antspaudų.  Visa tai apžiūrėjome su dideliu dėmesiu ir įdomumu. Zanavykų kraštas Lietuvai davė 4 vyskupus, per 180 kunigų. Iš jų daug kas pasižymėjo visuomenine švietėjiška veikla, saugant ir skleidžiant mūsų tautos dvasinės ir materialinės kultūros lobius. Daug kas iš jų atsidūrė ir Sibiro lageriuose. Kai kas patyrė ir kankinio dalią. Dabar muziejumi rūpinasi parapijos sekretorė Jolita, kuri nežiūrint išeiginės dienos, mus labai gražiai  priėmė, maloniai su ja pabendravome.

Šakiai didžiuojasi ir 2015 metais  įrengtu 24 įvairių dydžių varpų kariljonu. Šie varpai buvo nulieti Olandijoje. Jie įrengti kauniečio architekto Šarūno Kiaunės pasiūlymu. Juos sudėliojo Mindaugas Kasiulevičius, varpų skambesio derinius atliko kompozitorius ir varpininkas Giedrius Kuprevičius. Buvo numatyta, kad šie varpai skambės 8 val. ryto, vidudienį ir pasibaigus darbo dienai. Gaila, kad mums nepasitaikė proga išgirsti jų skambesio.

Šakiuose jau pirmos sovietinės okupacijos metais įsikūrė pogrindinė antisovietinė organizacija „Geležinis vilkas“, aktyviai dalyvavusi 1941 metų Birželio sukilime. Po karo Šakių apylinkėse veikė Tauro apygardos partizanai. 1952 metais, minint  Vasario 16-ją, Šakių gimnazistų būrys ant vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką Trispalvę vėliavą. Už tą „antitarybinę veiklą“  suimta  17 jaunuolių. Iš jų vienuolika  nuteisti ilgiems kalinimo metams, kiti pašalinti iš mokyklos, terorizuotos jų šeimos.

Pabuvus Šakiuose, pasukome nutiestu tiltu per Siesarties upelį Sintautų link. Prieš karą šis upelis buvo žymiai platesnis ir gilesnis. Prie jo būdavę poilsiautojų paplūdimiai, po tiltu žvejai pagaudavę nemažai lydekų ir ešerių. Rudenį ant tilto susirinkdavę  žydų būriai – jie čia besimelsdami ir atgailaudami kratydavo savo drabužių skvernus, tikėdami, kad taip atsipalaiduosią nuo turimų nuodėmių.

Artėjant prie Sintautų jau iš tolo mus pasitiko balti atstatytos bažnyčios bokštai. Ją iš karo griuvėsių ir sovietiniais metais iš jos tolimesnio niokojimo išgelbėjo bei prikėlė čia paskirtas klebonauti veiklus kunigas prelatas Antanas Maskeliūnas, pasižymėjęs dideliu ryžtingumu, aplinkinių žmonių meile ir pagarba. Dar prieškary šiai bažnyčiai   suteiktas Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vardas su iškilusiais į dangų pusšimčio aukščio švytinčiais bokštais, lyg verčia žmogų įdėmiau pažvelgti į tą didžią mus gaubiančią dangaus mėlynės Pilnatvę, kurios žvaigždėmis pažymėta ir pati Europos Sąjungos vėliava. Į bažnyčios bokštus įkelti gerų žmonių išsaugoti senieji istoriniai varpai,  pažymėti 1695 ir 1712 metų datomis. Dar prieškario  Nepriklausomybės laikais šios didingos mūrinės bažnyčios Didįjį altorių   įrengė žinomas skulptorius Vincas Grybas brolių Vailokaičių lėšomis. Atstatant bažnyčią, pagal išlikusias formas    altorių restauravo skulptorius Rytas Belevičius ir restauratorė Rūta Čigriejūtė. Žiūrint iš bažnyčios chorinės dalies altoriuje įmontuoto  Krucifikso veido nematome. Tik artėjant prie altoriaus pamažu ryškėja Nukryžiuotojo figūra, o priartėjus – išvystame ir paties Kristaus erškėčių spinduliais vainikuotos galvos veidą. Lygiai kaip norint geriau pažinti žmogų – taip pat reikia prie jo prisiartinti, stengtis su juo pabendrauti.

Ankstesnėje Sintautų bažnyčioje – 1855-1863 metais klebonavo žymus Lietuvos švietėjas ir rašytojas kunigas Antanas Tatarė, vienas iš pirmųjų pradėjęs rašyti lietuviškas pamokančias knygas.  Jis savo laiku suremontavo buvusią bažnyčią, pastatydino kleboniją, varpinę, pagyvenusių žmonių prieglaudą. Ketindamas apylinkėje įrengti šilko  gamybą, įveisė didelį šilkmedžių sodą, rūpinosi parapijiečių ne tik dvasiniu gyvenimu, bet ir jų buitimi. Šią gražią jo veiklą nutraukė carinės Rusijos represijos. Kunigas buvo apkaltintas sukilėlių  rėmimu ir ištremtas į Penzos guberniją. Kraštą užgriuvo nauja rusinimo banga…

2013 metais Sintautai pasipuošė raiškiu skulptoriaus Juozo Šlivinsko  sukurtu paminklu poetui Pranui Vaičaičiui.   Jį tarsi papildė kitais metais sudaryta ir išleista žinomo knygininko  Vidmanto Staniulio  knyga  „Šalis ta Lietuva vadinas“, kurioje yra daug  straipsnių apie poetą Praną Vaičaitį.

Sintautų kapinėse susikaupimo malda, uždegtomis žvakutėmis ir eilėraščių posmais pagerbėme čia palaidotus  poetą Praną Vaičaitį, dabartinės lietuvių kalbos stilistikos kūrėją bei blaivystės platintoją profesorių Juozą Pikčilingį,  mūsų valstybės kūrėjų  – Jono ir Juozo Vailokaičių tėvus. Prie minėtų kapų eilėraščius paskaitė Kristina Bubelienė   ir Julius Pakalniškis.

Pagaliau privažiavome mūsų kelionės galutinę vietą – miestą, esantį Šešupės ir Širvintos upių santakoje.  Iki Pirmojo pasaulinio karo jis vadintas Vladislavovu,  paskui  Naumiesčiu, o nuo 1934 metų, pastačius Vincui Kudirkai paminklą, žmonės jį pavadino Kudirkos Naumiesčiu. Kudirkos Naumiestis yra ir mano gimtasis miestas, todėl čia vykstu   lyg skubėdamas į pirmąjį pasimatymą su kažkokiu širdies virpuliu, nors jame teko gyventi tik ketverius metus.  Visada prisimenu tėvų pasakojimus apie greta buvusį raudonomis plytomis išmūrytą Širvintos miestelį, apie čia gyvenusius žmones, apie varpininką Vincą Kudirką. Jo vardu pavadintoje  aikštėje dažnai būdavęs  ir mano kūdikystės vežimėlis. Mamutė (jos mergautinė pavardė – Ona Matulaitytė, vadinta Onute) buvo aktyvi pavasarininkė, gera giesmininkė ir darbšti šeimininkė, o tėtukas  Juozas  priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, buvo žinomas kaip geras vyriškų drabužių diplomuotas  siuvimo meistras, siuvęs ir karines  uniformas, kunigams – sutanas,  turėjo savo amato dirbtuvę, mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, mėgo groti tuomet populiariu  instrumentu – mandolina, mėgo skaityti knygas ir spaudą.

Kudirkos Naumiestį kai kas vadino jau dingusiu miestu. Antrojo pasaulinio karo metu ši vietovė buvo beveik visiškai sunaikinta.   Likę naumiestiečiai pasakojo, kad 1944 metų rugpjūčio mėn. miestą barbariškai naikino sovietinė kariauna, jos numestos iš lėktuvų bombos, nors jame nebuvo nei vokiečių kariuomenės, nei priešlėktuvinės gynybos. Pokario metais nuožmiomis represijomis garsėjo į Lietuvą iš Rusijos atsibastęs atėjūnas Karmaliugin, vadovavęs Kudirkos Naumiesčio KGB struktūrai. Nežiūrint to, šiame mieste, kaip ir kitose Lietuvos vietose, kūrėsi pogrindinės, ypač jaunimo, antisovietinės organizacijos.  Vienas iš aktyviausių tokio sambūrio narių- Artūras Flikaitis buvo nuteistas 10 metų kalėti. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, jis aktyviai reiškėsi demaskuojant sovietinio okupanto vykdytus nusikaltimus.  A. Flikaitis buvo vienas iš tų,  kurie 2000 metais surengė Tarptautinį kongresą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Buvo Visuomeninės tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariu. Čia pat paminėtinas ir buvęs Artūro Flikaičio bendramokslis Romas Treideris,  neseniai iškeliavęs į Viešpaties namų buveinę, tapo žinomu Kudirkos Naumiesčio metraštininku, Vinco Kudirkos Atminties  veikliu saugotoju, sukurtos jo  Tautiškos giesmės  – Lietuvos himno  prasmės aiškintoju.

Įvažiavus į miestą sustojome P. Mašioto gatvėje prie Prano Sederevičiaus namo. Jame gyvena jau kiti žmonės. Buvęs namo šeimininkas pats suprojektavęs ir savo rankomis pasistatęs gyvenamąjį būstą, jame pragyvenęs 28 metus, 1979 metais atgulė  amžinam poilsiui  miesto Meištų kalnelio kapinėse. Tačiau jo sukurtas skulptūrų ansamblis šiai sodybai paliko gyvybės dvasią. Šį palikimą sudaro 21 skulptūra – tikras vadinamo primityviojo liaudies meno pavyzdys. Jos sukurtos naudojant cementą, betoną ir įvairias metalo konstrukcijas. Prano Sederevičiaus  pirmieji kūriniai buvo arklių figūros.  Jie vyrauja ir jo tapybiniuose paveiksluose. Vėliau jis pradėjo kurti  žmonių, turėjusių jam didelį autoritetą, biustus. Prie pat gatvės šoniniame sodybos kampe stovi JAV buvusio prezidento Jono Kenedžio skulptūrinis biustas, greta jo rikiuojasi Atlanto nugalėtojai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, skulptorius Vincas Grybas… Kiek toliau – pasistiebęs sparnuotas mitologinis žirgas Pegasas. Pagal graikų mitologiją šis žirgas savo kanopos smūgiu Helikono  kalno viršūnėje išskėlęs Hipokrenės  šaltinį, kurio ištryškęs vanduo  teikiantis    talento bei įkvėpimo to neturintiems poetams. Norėjęs  to gauti – prie pakeltų žirgo kojų stovi nedidelio ūgio žmogus. P. Sederevičiaus aiškindavo, kad tai „Venclovų Antaniukas…“  Netoliese tarp dviejų žirgų galvų – įsitaisęs ir paties kūrėjo, pasipuošusio gražiu šventišku kaklaraiščiu, bareljefinis autoportretas. Kitoje namo pusėje į mus žvelgia poetas Pranas Vaičaitis.

Su Pranu Sederevičiumi  teko keletą kartų susitikti ir pasišnekėti. Jis skundėsi, kad miesto sovietinė valdžia pyksta ant jo už pasirinktą kūrybos tematiką, net liepusi toliau nuo gatvės laikyti jo sukurtus Vytauto Didžiojo, Vinco Kudirkos, kanauninkų Juozo Tumo-Vaižganto ir  Antano Dailidės biustus. Pasakojo, kad jis buvęs ir ministrantas – šv. Mišių patarnautojas, pažinojęs didelę žmonių pagarbą turėjusį kanauninką Antaną Dailidę – poeto Prano Vaičaičio giminaitį. Sakė pragyvenimo lėšas užsidirbantis tai vienur, tai kitur įrengdamas ar taisydamas „pečius“ (krosnis)  ir „mašinas“ (taip tenykščiai žmonės vadina išmūrytas   krosnis su metalinėmis rinkėmis ir orkaite valgiams gaminti). Didesnę dalį pinigų skiriantis sergančiai žmonai gydyti, vaistams pirkti bei minėtoms skulptūroms kurti.

Po Prano Sederevičiaus mirties grėsė šių įdomių savitų meno vertybių sunykimas. Apie tai buvo rašyta spaudoje. Gerai, kad laiku sukrusta. 2010 metais jas rūpestingai atnaujino vietos tautodailininkė Birutė Jakštienė.

Meištų kalnelyje aplankę Prano Sederevičiaus ir jo mirusios žmonos kapą, papuoštą „Saulutėmis“, nužingsniavome  prie dr. Vinco Kudirkos amžinojo  poilsio vietos. Ji kiekvienam susipratusiam lietuviui turėtų būti  brangi, artima, menanti didžiojo Varpininko gyvenimo žingsnius, jo nuveiktų darbų didybę. Ant jo kapo pastatytas  paminklas simbolizuoja lyg  vėtros nulaužtą ąžuolą, bet išlikusias gyvas, į savo žemę įaugusias šaknis, kurias sunaikinti nepajėgė jokios rusiškojo imperializmo atmainos. Prisiminėme ir Lietuvoje viešėjusio a. a.  popiežiaus Pranciškaus žodžius, raginusius  saugoti ir puoselėti tas gyvąsias mūsų tautos šaknis, savo istorijos Atmintį. Šie žodžiai turėtų pasiekti kiekvieno mūsų širdį. Virš akmeninio  paminklo iškaltas kryžius – simbolizuoja paties Vinco Kudirkos vidinio tikėjimo ženklą.

1976 metais išleistoje Vinco Kudirkos  kūrinių knygelėje „Laisvos valandos“ (joje neišdrįsta įdėti garsios satyros apie Lietuvos tilto atsiminimą)   patalpinta ir „Tautiška giesmė“. Tai leido norintiems prisiminti tikrąjį Lietuvos himną. Sovietiniais metais  šią knygelę visada pasiimdavau, kada vykdavome į Kudirkos Naumiestį su būreliu žmonių, prisidengdami legaliu teiginiu „Geriau pažinkime savo gimtąjį kraštą“.     Į knygelės puslapį, kuriame atspausdinta  „Tautiška giesmė“ laikiau įdėjęs storesnį knygos puslapių skirstuką. Stovint prie V. Kudirkos kapo, paduodavau  vienam   iš kelionės dalyvių tą knygelę, kad paskaitytų iš jos kokį nors eilėraštį. Skaitovo rankose lyg natūraliai  atsiversdavo 43 puslapis su „Tautiškos giesmės“ žodžiais, stiprinančiais  mūsų širdyse Lietuvos dvasią. Kartais su patikimesniu būreliu šią giesmę ir pagiedodavome.

Labai gražiai „Lietuvos himno“ žodžius apibūdina daugelio muzikinių veikalų kūrėjas – kompozitorius ir mokytojas Juozas Žilevičius savo straipsnyje „Dr. Vincas Kudirka – pirmoji lietuviškos muzikos kregždė“. Jis rašė, kad „Tautiška giesmė“ yra įdomiausias  bei reikšmingiausias  Kudirkos kūrinys –„ jei jis nieko kito nebūtų parašęs, tik tą vieną dalyką, ir tai jo vardas būtų gyvas tautos lūpose, laimėjęs tautos sielą. Mes gal ne visi įsigiliname į turinį ir jame glūdinčias mintis, bet kai su juo susipažįsta svetimtaučiai, tiesiog stebisi ir gėrisi jo grožiu, minties gilumu“.

Kudirkos Naumiesčio metraštininkas Romas Treideris  savo išleistoje knygoje „Vincas Kudirka Naumiestyje“ rašo, kad V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ tai „tautą   vienijanti giesmė – raginimas kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, kad pasaulyje  išliktume kaip tauta su savo kalba, kultūra ir teritorija. Ji ragina  kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, savo Tėvynę“.

Būdami prie  prie dr. Vinco Kudirkos kapo, uždegėme Atminimo žvakes, pagiedojome jo sukurtą Lietuvos himną, pakalbėjome apie jo gyvenimą. Prisiminėme V. Kudirkos bendradarbio Kazio Griniaus parašytus nekrologe  žodžius: „Neišpasakytai Vincas Kudirka  buvo prisirišęs prie savo prigimtos žemės – Lietuvos. Nors ne kartą turėjo progą gauti šiltą vietą Maskolijoj, tačiau jam nė per mislį neperėjo noras  atsiskirti nuo savo motinos Lietuvos, ir nei kareivis koksai tvirtai išliko ant savo vietos iki paskutiniam kvėpavimui“.  Karstas buvo įneštas į bažnyčią, už velionį paaukotos šv. Mišios. Prie kapo buvo pastatytas medinis kryželis.  Po kurio laiko supiltas kapo kauburėlis išsilyginęs lyg buvo dingęs. Kaip pasakojo mokytojas Stasys Ankevičius, – buvusiems daktaro bičiuliams po trejų metų atvežusiems iš Vilniaus  prie jo kapo pastatyti paminklą, reikėjo gerokai paplušėti kol surado  V. Kudirkos tikrą palaidojimo vietą. Gerai, kad vienas  prisiminė, kad užkasant karstą, į duobę buvo įmestas metalinis vainikas.  Kasinėjant jis buvo surastas. Tokiu būdu surasta ir tiksli palaidojimo vieta. Tačiau jau kitų – 1903 metų pavasarį rusų valdžia vandališkai kapą išniekino – policijos viršininko įsakymu iškapotas jame iškaltas „Tautiškos giesmės“ ketureilis. Šį juodą darbą atliko naktį, kad niekas nepastebėtų. Sovietinės okupacijos metais lyg pasityčiodami partokratai iš dr. Vinco Kudirkos, greta jo kapo, nepalikdami jokio tarpinio takelio, palaidojo sovietinius aktyvistus.  Kapo atnaujinimo darbai prasidėjo su Lietuvos atgimimu – 1989-jų metų vasarą V. Kudirkos atminimo saugotojos mokytojos Natalijos Manikienės ir Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininko pavaduotojo Romo Treiderio iniciatyva. Buvo parengtas kapo sutvarkymo projektas. Kalbininkas profesorius Pikčilingis parengė plokštės įrašo tekstą. 1990 metų birželio mėn. ant kapo buvo uždėtas antkapis ir pastatyta akmeninė plokštė su atkurtais „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Paminkle iškapotų žodžių vieta palikta tuščia, kad primintų Rusijos valdžios  padarytus niekingus darbus.

Pagerbėme ir šiose kapinėse palaidotus iškilius kunigus Vaclovą Balsį ir Joną Petriką,  rusų kareivių žvėriškai nukankintus Budavonės miške. Su jais kartu nukankintas kunigas profesorius Justinas Dabrila  yra palaidotas Alksnėnų bažnyčios šventoriuje.

Į miesto centrą važiavome per Šešupę nutiestu gelžbetoniniu tiltu. Jis pradėtas statyti minint Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį. Prisimenant garsiąją  V. Kudirkos satyrą „Lietuvos tilto atsiminimai“ jis turėjo būti pavadintas Vinco Kudirkos vardu. Jo turėkluose buvo įmontuoti du skulptoriaus Juozo Zikaro sukurti  V. Kudirkos bareljefiniai atvaizdai. Nors eismas per tiltą buvo pradėtas 1939 metais, tačiau jo oficialus atidarymas buvo atidėtas.  Užklupo okupacija. Sovietų okupacinė valdžia stengėsi iš žmonių atminties ištrinti tautines vertybes. Naikintas ir Vinco Kudirkos atminimas. Buvo nuimti ir paminkliniai bareljefai. Tiltas pavadintas  mums svetimo raudonarmiečio vardu.

Atgimstant Lietuvai,  1988 metais   tiltui grąžintas  dr. Vinco Kudirkos vardas, o 1996 metais,  minint satyros „Lietuvos tilto atsiminimai“ 100 metų sukaktį, vietos klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis jį iškilmingai pašventino.

Stabtelėjome prie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios. Ji pastatyta 1783 metais pagal architekto J. Vališausko projektą. Iš pradžių ji buvo bebokštė, o 1870 metais kunigo Juozapo Marmos rūpesčiu užbaigtas jos architektūrinis  projektas – pristatyti du bokštai. Vėlesnio klebono  Saliamono Oleko  iniciatyva  šventorius buvo aptvertas  tvora, apsodintas medžiais, pastatyti puošnūs  įėjimo į šventorių  vartai su šventųjų skulptūromis. Baigiantis II pasauliniam karui bažnyčios pastatas, kaip ir visas miestas,   labai nukentėjo nuo sovietinių lėktuvų bombardavimų. Ji atstatyta  visų parapijiečių pastangomis. Bažnyčioje gražiai pabendravome su dabartiniu jos klebonu kanauninku Donatu Jasulaičiu – Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos nariu, Šakių dekanato dekanu, pasižyminčiu savo darbštumu ir veikla. Jam įteikėme Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Padėkos raštą.  Kanauninko Donato Jasulaičio iniciatyva mieste įsteigtas parapijos socialinės pagalbos centras, kas ketvirtį leidžiamas iliustruotas žurnalas „Mūsų parapija“. Kanauninkas mums papasakojo apie šios bažnyčios  istoriją, pasidžiaugė mieste gyvenančių parapijiečių iniciatyvomis. Pažymėjo, kad šioje bažnyčioje vargonininkavo buvęs miesto burmistras Zigmas Skirgaila, Vinco Kudirkos paminklo statybos sumanytojas, 1910 metais pozavęs Vytautą skulptoriui ir architektui Antanui Vivulskiui kuriant Žalgirio paminklą Krokuvoje, sukūręs nemažai giesmių, dainų ir lietuviškas Mišias.

Išėję iš bažnyčios pagerbėme  sovietinio genocido aukas prie netoliese  joms  pastatyto paminklo.

Iš tolo išvydome tarsi kviečiančią mus  ateiti ištiestą  boluojančio   paminklo ranką. Tai Vinco Kudirkos paminklas, pastatytas prieš namelį, kuriame daktaras Vincas Kudirka gyveno atsikėlęs iš Šakių.   Paminklo pastatymo darbus  atliko ir dalyvavo projektavimo eigoje tuomet artimas paminklo autoriaus skulptoriaus Vinco Grybo pagalbininkas, vadintas  auksinių rankų meistru Pranas Mikutaitis. Paminklą atidengė iš Kauno  atvykęs Respublikos prezidentas Antanas Smetona 1934 metų birželio 10 dieną,  pašventino vyskupas Mečislovas Reinys, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir sovietinių gulagų kankiniu. Jo simbolinis antkapis įrengtas Vilniaus Katedros Lietuvos kankinių koplyčioje. V. Kudirkos paminklas vaizduoja ekspresyvų Kudirką, savo pakelta dešine ranka šaukiantį  keltis, keltis dirbti Lietuvos labui. Kairėje rankoje – jo leistas „Varpas“. Žemesnėje figūros dalyje reljefo forma pavaizduota nepabūgusi grasinančių šmėklų  Kudirkos vėlė, skambinanti Laisvės varpu – kelkite, kelkite, kelkite…  Priešinga paminklo pusė vaizduoja Kudirką kalėjime. Vakariniame šone – Vinco Kudirkos sukurto Lietuvos himno žodžiai, o rytiniame šone – taip pat  gilią prasmę turinčios    eilutės: „Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną, – namas negrius, iš baimės jūs neišlakstykit, tik vieton  ano stulpo  tą pačią dieną tuoj kitą statykit“. Sakoma, kad šiuos dr. V. Kudirkos žodžius paminkle įrašyti  pageidavęs pats paminklo sumanytojas, miesto burmistras Zigmas Skirgaila.   Greta paminklo Prezidentas Antanas Smetona pasodino jau dabar gražiai išaugusį  ąžuolą. Apie tai sovietinės okupacijos metais  stengtasi nutylėti.  Tačiau žmonių atmintyje išliko. Pats paminklas buvo lyg rakštis akyse sovietiniams partokratams. Greta jo 1945 metais buvo įrengtos raudonarmiečių kapinės, pastatytas didžiulis obeliskas, vietinių žmonių vadintas kaminu. Norėta nugriauti V. Kudirkos paminklą. Miesto metraštininkas Romas Treideris savo rašinyje „Iš Kudirkos Naumiesčio istorijos“ rašė, kad Kudirkos Naumiesčio MGB viršininkas Michail Karmaliugin pavadinęs paminklą „bolvanu“ , ne kartą žodžiu įsakė buvusiam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Stasiui Matulaičiui jį nugriauti. Jis aiškinęs atėjūnui, kad Kudirka buvęs revoliucionierius, kurio parašytas himnas giedamas. Į tai čekistų viršininkas spiegiančiai atrėžęs „On bolšoj nacionalist“. Tada Matulaitis paprašęs jo, kad  parašytų  raštą. Rašto nerašė, bet vėl įsakė per dvi savaites paminklą nugriauti.  Stasys Matulaitis žodinio nurodymo nevykdęs. Tačiau buvo nugriautas Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 prie Širvintos upelio tilto. Atstatytas 1990 metais. Tiltas, vedęs į Širvintą  dabar užbarikaduotas metalo tinklu.   16 amžiaus viduryje tuometinio  Ragainės klebono M. Mažvydo iniciatyva Širvintoje buvo pradėta bažnyčios statyba. Mieste  stovėjo dviejų ir trijų aukštų raudonų plytų gyvenamieji namai, didelis prekybos centro pastatas,  buvo akmenimis grįstos gatvės.  Širvintos gyventojų dauguma kalbėjo lietuviškai, palaikė glaudų ryšį su Kudirkos Naumiesčiu. Šie miestai net vadinti dvyniais. Per Širvintą ėjo ir mūsų knygnešių  kelias. 1914 metais miestą sugriovė įsiveržusi Rusijos kariuomenė. Vėliau jis buvo atstatytas. 1944 metais jį vėl sunaikino  ta pati kariuomenė, pasivadinusi Raudonąja  armija. Dabar ten – prie Lietuvos sienos žvangina ginklais įsikūręs Rusijos poligonas, visi  šio krašto buvę lietuviški vardai surusinti. Buvusi  Širvintos vietovė  pavadinta Kutuzovu…

Gera buvo pabūti ir gražiai įrengtame dr. Vinco Kudirkos muziejuje. Jo  pastatą suprojektavo  architektas Audrius Ambrasas.  Muziejus buvo atidarytas 1998 m. gruodžio 5 d., švenčiant Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 100 metų jubiliejų. Jis dabar yra kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Pirmučiausiai į akis krito Audriaus Tamošaičio sukurta simbolinė mozaika „Varpas“, kuri iš karto leido pajusti  čia alsuojančio didžiojo Varpininko, lietuvybės ugdytojo dr. Vinco Kudirkos gyvąją dvasią. Muziejininkas Aurimas Kanapkis mus supažindino su jame esančia ekspozicija, apžvelgdamas 19-ojo amžiaus antrąją pusę, to laikotarpio Vinco Kudirkos ir knygnešių vaidmenį, kai Lietuva pradėjo savo atgimimo kelią. Miela buvo prisiliesti prie eksponuojamo pianino, kuriuo V. Kudirka skambindavo gyvendamas Varšuvoje. Muziejuje stengtasi atskleisti dr.  Vinco Kudirkos asmenybę, jo kūrybinę veiklą, pasiaukojantį darbą Lietuvos tautinio atgimimo labui. V. Kudirka smerkė  tuos tautiečius , kurie „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto tapo minkštaduoniais“ , slepiasi  nuo tėvynės balso, braido svetimame liūne.  Tokių turbūt rastume ir neseniai kandidatavusių į LR Seimą sąraše, o gal ir išrinktųjų skaičiuje.

Vincas Kudirka iki paskutinio atodūsio  rūpinosi  tautinės kultūros likimu. Čia prisimintini  dr. Jono Basanavičiaus žodžiai: „Vincas Kudirka  budindamas  lietuvius  iš  miego pasistatė  savo mylimai Tėvynei tokį paminklą, kurį nė vislab ryjantis laikas,  nė žmonių neapykanta ir nedorybė niekados nepanaikins ir kursai amžinai, kaip kokia saulė, švies lietuvių tautai, iki ji bus tauta vadinama“.

Gaila, kad šiame muziejuje nėra mokytojo Stasio Ankevičiaus surasto bei atnaujinto V. Kudirkos smuiko, kuriuo jis kūrė savo parašytos   „Tautiškos giesmės“ muzikinį apvalkalą. Mokytojas man  yra sakęs , kad po jo mirties šis istorinis smuikas turėtų būti saugomas Kudirkos Naumiesčio muziejuje. Deja, šis noras neišpildytas – po  Stasio  Ankevičiaus mirties ši istorinė relikvija nukeliavo kitu adresu…

Grįždami į namus, dalinomės patirtais įspūdžiais,    prisiminėme buvusios savarankiškos Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrimo pradžią, jos veiklą, leistą Kauno skyriaus laikraštį „Tarnauti Lietuvai“ (jo redaktoriumi buvo šių eilučių autorius). Mūsų bendrakeleivę  Jūratę  Rakauskienę, stropiai ėjusią šio laikraščio atsakingosios sekretorės pareigas, apdovanojome 30-ąja  „Laisvės kovų archyvo“ knyga. Tokia knyga buvo apdovanotas ir mūsų bendrakeleivis, vienas iš dalyvavusių LKDP Kauno skyriaus  atkūrimo darbe – Antanas Staniulis. Apdovanota buvo ir dabartinė LKD bendrijos Kauno skyriaus pirmininkė Aida Valinskienė.

Kristina Bubelienė paskaitė buvusio Žemaičių bendrijos  pirmininko Juliaus Pakalniškio užrašytas įvairių rašytojų mintis apie   Tėvynę, kuri anot Vydūno, yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.  Tad labai svarbu Lietuvą turėti savo širdyse, nepasiduodant nuolat keliamoms globalistinio mąstymo idėjoms, kad tėvynė yra visur, kur  gera gyventi…   Teisingai  yra pasakęs   mūsų vieno pokalbio metu buvęs Krašto apsaugos ministras signataras Česlovas Stankevičius: Lietuva yra ne kažkur kitur, o tik savo žemėje. Tad ją ir puoškime savo meilės ir kilnių darbų vainiku.

Ačiū europarlamentarui, LKD bendrijos pirmininkui gerb. Pauliui Saudargui, parėmusiam savo finansais šią mūsų pažintinę kelionę po Suvalkijos kraštą.

Nuotraukų autorės – Aida Valinskienė ir Kristina Bubelienė

The post Žvilgsnis į Suvalkijos kraštą, kuriame buvo sukurtas Lietuvos himnas appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, TS-LKD bendrijos LKD Kauno skyriaus pirmininkės pavaduotojas, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės ŠAK Kultūros ir meno būrio šaulys, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų  būrelis žmonių, kuriems matyt  tikrai rūpėjo Lietuvos istorija, ginčijosi, kuris buvo pirmasis Lietuvos Prezidentas – Antanas Smetona ar Aleksandras Stulginskis. Pasakytume, kad vieni ir kiti buvo teisūs. Žiūrint kokiomis aplinkybėmis esant jie buvo išrinkti. Antanas Smetona buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 metais, tikrai tapdamas pirmuoju Lietuvos Prezidentu. Tačiau jau kitais metais, išrinkus Steigiamąjį Seimą, Prezidento įgaliojimai buvo perduoti išrinktam Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, kuris vėliau  pagal priimtą Lietuvos Valstybės Konstituciją buvo išrinktas pirmuoju konstituciniu Lietuvos Prezidentu.

       Minint pirmojo konstitucinio Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio 140-ąjį gimtadienį, apie jį pakalbėsime kiek plačiau.

       Aleksandras Stulginskis gimė dvaro kumečių šeimoje 1885 metais Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. Tėvai, vyresnių į JAV išvykusių vaikų padedami,  išlaikė   nedidelį ūkelį. Aleksandras  buvo dvyliktas vaikas šeimoje, pažymėtas mokslo siekiančio vaiko žyme. Lietuviškai kalbančioje šeimoje jis gavo pirmuosius supratimus apie lietuvybę.  Būsimajam prezidentui baigus Kaltinėnų pradinę mokyklą, nuo plaučių uždegimo mirė jo mama – Marijona Stulginskienė. Mamos mirtį ypač skaudžiai pergyveno jaunylis.  Tėvas, nenorėjęs toliau ūkininkauti – savo užgyventą turtą išdalijo vaikams. Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių – tuos pinigus skyrė savo mokslui Liepojos gimnazijoje. Baigęs gimnazijos keturias klases, įstojo Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Baigęs ją, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti dėl pačios kunigystės pašaukimo. Tai buvo tikras sąžiningo žmogaus žingsnis. Gavęs prašomą sutikimą, savo teologines bei filosofines žinias gilino Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Po metų nusprendė likti pasauliečiu, aktyviu krikščioniškos ideologijos skleidėju ir lietuvybės puoselėtoju.

        Grįžęs į Kauną A. Stulginskis kurį laiką  dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, dėstė lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. Savo bičiulio agronomo Juozo Tūbelio patartas, išvyko studijuoti į Vokietijoje veikiantį Halės miesto žemės ūkio institutą, manydamas, kad jame įgytos žinios bus tikrai reikalingos savo atsikursiančioje tėvynėje. Įsigijęs instituto baigimo diplomą, grįžo į Lietuvą. Tačiau čia esama carinė valdžia šiam išsilavinusiam lietuviui, ir dar katalikui, visaip trukdė įsidarbinti. Agronomo darbą Alytaus rajone padėjo jam gauti carinės Rusijos Dūmos narys Martynas  Yčas.  Bedirbdamas agronomu, jis jautriai įsijungia  ir į lietuvybės darbą: pradeda redaguoti  laikraščio  „Vienybė“ priedą „Viensėdis“, rašo straipsnius.

          Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis liko Lietuvoje.  Apsigyveno Vilniuje ir aktyviai  dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje: 1915 metais suorganizavo Pedagogikos kursus ruošti pradinių mokyklų mokytojams, pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 metais pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“, kurį pats ir redagavo. Su jo vardu yra susijęs 1918 – 1919 metais išleistas Ūkininko kalendorius.

       Aleksandras Stulginskis savo aktyvia veikla įsitraukė ir į lietuvių politinį gyvenimą. Jis – vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais išrinktas šios partijos pirmininku. Jis su kitais tuometiniais žymiais lietuviais raštu kreipėsi į JAV  prezidentą Vilsoną Rusijos pavergtų tautų laisvės reikalu. Taip pat jis aktyviai dalyvavo rengiant 1917 metais lietuvių visuomenės atstovų susirinkimą – vadinamą   Lietuvių konferenciją, kuri įvyko   Vilniuje tų pačių metų rugsėjo 18-22 d. teatro pastate Basanavičiaus gatvėje.  Joje buvo svarstomos  Lietuvos valstybės atkūrimo galimybės, išrinkta Lietuvos Taryba. A. Stulginskis  džiaugėsi prie pastato plazdančia   tautine vėliava, čia  susirinkusių žmonių entuziazmu, žmonėmis, ruošusius dirvą Lietuvos valstybės atstatymui.   Jis rašė: Prie teatro įkasta į žemę labai aukšta kartis, ant kurios plevėsavo didelė Lietuvos tautinė vėliava. Teatro vidus gausiai išpuoštas mažytėmis tautinėmis vėliavėlėmis. Lietuviai, kurie iki šiol negalėjo pasirodyti kaip tauta, su tautinėm emblemom, dabar labai apsidžiaugė, kad štai jie, kaip ir visos nepriklausomos kultūringos tautos, šį svarbų ir iškilmingą momentą demonstruoja savo tautinę vėliavą senojoj Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kokia laimė.

       Konferencija Aleksandrą Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Jis drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė garsųjį 1918 metų Vasario 16-tosios Aktą, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir lietuviškos kariuomenės organizavimu. A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi žmonės Lietuvos nepriklausomybei. Šis reikalavimas turėjo pagrindo, nes jaunai Lietuvos kariuomenei netrukus reikėjo susiremti su rusų bolševikine raudonaja armija, bermontininkais ir lenkų agresoriais, norėjusiais sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę, Vasario 16-tosios Akto idėjų įgyvendinimą. Kariuomenę mūšiui prieš geriau ginkluotą ir skaitlingesnę priešo kariuomenę galėjo įkvėpti tik pasiaukoję, energingi, Lietuvai atsidavę vadai – patriotai.

       1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo Aleksandro Stulginskio vadovaujamas Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Tuomet Vaižgantas rašė: Dieve brangus, lietuviškas Steigiamojo Seimo susirinkimas. Ar patikėtina? Ar tai ne sapnas? Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme – netikėdami, kad galime tokios laimės sulaukti.

       Steigiamojo Seimo pirmininku    išrenkamas Aleksandras Stulginskis, gebėjęs sutarti su visų politinių jėgų atstovais. Jis tada savo tartame žodyje kalbėjo: Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota. Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms…

       Įdomu pažymėti, kad A. Stulginskis tais pačiais metais su Ona Matulaityte sukūrė savo šeimą. Žmona  visą gyvenimą buvo jo ištikima draugė ir  sąjungininkė. Savo sutuoktinio paskatinta,   aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, vadovavo  Lietuvos moterų komitetui tėvynei ginti.

       Steigiamasis Seimas vienu iš pirmųjų klausimų priėmė Nepriklausomybės Deklaraciją, patvirtinusią 1918 metų Vasario 16-tosios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką etnografinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.

         Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas –  Aleksandras Stulginskis 1920 metų birželio 19 dieną tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu.

      1922 metais spalio mėn. įvyko Pirmojo Seimo rinkimai. Daugiausiai balsų gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Pagal jau patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją –  1922 m. gruodžio mėn. 21 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentu absoliučia Seimo narių balsų dauguma išrenkamas Aleksandras Stulginskis. Jis tarė tokius priesaikos žodžius: Aš, Aleksandras Stulginskis, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen.

        Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 metais gegužės mėnesį. Vėl daugiausiai balsų surinko krikščionių demokratų blokas. Tų pačių metų birželio 19 dieną Seimas Lietuvos Respublikos  Prezidentu perrinko Aleksandrą Stulginskį.

       Aleksandras Stulginskis  pasižymėjo savo diplomatiniais sugebėjimais, dideliu darbštumu ir pareigingumu. Jis ir valstybiniame gyvenime vadovavosi tomis pačiomis savybėmis laikydamasis krikščioniškosios demokratijos principų.  Jau tada jis stengėsi atgimstančią Lietuvą  įtraukti į Vakarų valstybių gretas. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, parengti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta –  lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų,  pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelis darbus Lietuvos labui. Išlaikydamas savo autoritetą, jis    stengėsi neįsivelti į  jokias  politines intrigas ar priešpriešas. Gal ir todėl žiniasklaidos puslapiuose, lyginant su kitais prezidentais, jo vardas  buvo mažiausiai minimas.

         Kazys Grinius, priimdamas iš A. Stulginskio prezidento pareigas, pasakė: Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse.

         Aleksandras Stulginskis reiškėsi ir Trečiojo Seimo darbe. Jis buvo išrinktas to Seimo pirmininku. Po 1927 metų balandžio 12 dienos Seimo paleidimo – A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Kretingos rajone – Jokūbave apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti, pasirinkdamas paprasto žmogaus gyvenimo kelią.    Tai gyvas pavyzdys ir dabartiniams politikams.    Prelatas     Mykolas Krupavičius apie A. Stulginskį, kaip ūkininką, rašė: Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio ar ištaikingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.

         Atėjo 1940 metai – rusiškasis  imperializmas, kuris dabar užsimojęs pavergti Ukrainos žemę, žudo už savo laisvę kovojančius ukrainiečius, tada – pasivadinęs sovietiniu vardu,   ištiesęs tuos pačius  savo grobuoniškus nagus,   okupavo mūsų kraštą. Pravirko mūsų Rūpintojėlis Lietuvos žmonių kančių ašaromis. Okupantas taikydamas melo, veidmainiavimo, bauginimo ir smurto politiką, vadinamo „Liaudies seimo“ rinkimų išvakarėse  pradėjo veikliausių, patriotiškai nusiteikusių  žmonių areštus, kad netrukdomai galėtų pasirengti numatomai Lietuvos aneksijai ir būsimam Lietuvos žmonių trėmimui.  1941 metų birželio 8-tos dienos rytmety buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Onute. Jis buvo nugabentas į Krasnojarsko krašto lagerius, o  jo žmona  nuvežta į Komijos regioną. Aleksandras Stulginskis Rešiotų lageryje kalėjo kartu su buvusiu Lietuvos teisingumo ministru  Stasiu Šilingu, su profesoriumi kunigu Izidoriumi Tamošaičiu ir kt. lietuviais, neįtikusiais okupantams. Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus –   nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų. Reikėjo  iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą  liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas. Nuvyko  į  Komiją pas savo paliegusią žmoną Onutę, kuri ten gyveno tremtinės gyvenimą.

          Praėjus 15 metų nuo suėmimo – 1956 m. gruodžio mėnesį A. Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Apie savo gyvenimą jis rašė: Kambariuką mes turime 2,5 x  2,5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę –  tai visi mūsų baldai…  Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dviejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, sakant su  „pensijos paskyrimu…“  O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, – dviems-trims dienoms pragyventi užtektų, akių mulkinimas.

       1962 metais liepos 18 d. mirė Aleksandro Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Stiprybės jam teikė išlikęs gyvas tikėjimas,  bendravimas su taip pat iš sovietinių lagerių grįžusiu Petru Klimu – Nepriklausomybės Akto signataru,  buvusiu diplomatu ir teisininku,  susirašinėjimas su užsienyje gyvenančia savo dukra Aldona, medike. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. A. Stulginskis  savo laiškuose skatino savo vaikaitę  Ramunę išlaikyti lietuvių kalbą, siekti mokslo, būti tikra lietuvaite. Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu – rašė jai senelis.

         Prezidentas Aleksandras Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo mėn. 22-ją dieną. Pasidomėjau, ką rašo apie jį   sovietinė   enciklopedija. 1983 metais išleistoje vadinamojoje „Lietuviškosios  tarybinės  enciklopedijos“ 10 tome santūriai pateikta  A. Stulginskio  biografija, pavadinant  jį „vienu 1926 faš. perversmo inspiratoriumi“. Rašoma, kad  „1941-56 dirbo  agronomu TSRS įvairiose vietose, nuo 1956  Vytėnuose“. Apie tremtį, lagerius, kalinimą nė žodžio. Atrodo, kad pats savanoriškai išvyko penkiolikai metų  padirbėti sovietinės žemės laukuose… Nedrįsta įdėti net nuotraukos. Vietoje jos „įtupdytas“ panašus į kaktusą augalas.

         Aleksandras Stulginskis palaidotas  buvo šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį. Norėtume, kad šio iškilaus žmogaus šviesus paveikslas būtų gyvas ir mūsų jaunimo, moksleivių širdyse. Dėl to turėtų sukrusti mūsų mokyklų vadovai, pedagogai, pilietinį ugdymą daugiau nukreipdami patriotizmo ugdymo kryptimi. Reikėtų mums visiems ilgiau pasigilinti į jo taurią asmenybę, į jo dvasios kilnumą, į tai, kas daro žmogų didų ir nemirtingą. A. Stulginskio tvirtas tikėjimas Dievu bei savo Tėvynės – Lietuvos gyvybingumu padėjo jam ištverti visus gyvenimo sunkumus. Prisimintina jau mūsų minėto prelato  M. Krupavičiaus mintis: Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti ir kuria programa vaduotis. Tik stulginskinis kelias ir jo darbų ir gyvenimo pavyzdys lietuvį padarys savo vardo vertu ir savo pasirinktų idealų pilnutiniu įgyvendintoju bei vertingu savo tautos ir Tėvynės nariu.

        Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio 140-ąjį gimtadienį   paminėjo  Lietuvos radijas bei televizija. Ketinama jį prisiminti ir labai žiūrimoje „Daiktų istorijos“ laidoje.

        Gražiai buvusio  Lietuvos  prezidento gimtadienį pažymėjo Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune (vadovė Renata Mikalajūnaitė). Šios Prezidentūros muziejininkė istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė, nenuilstamai skleisdama savo parašytose knygose mūsų tautos įžymių žmonių gyvenimo   puslapius, surengė įdomią diskusiją Aleksandro Stulginskio 140-ųjų  gimimo metinių jubiliejui.  Diskusijoje, pavadintoje „Politiko gimimas“, dalyvavo istorikai – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė ir vietos muziejininkas Laurynas Blažys. Diskusijos dalyviai dalinosi savo įžvalgomis apie prezidento nuveiktus darbus ir jų svarbą atkuriant mūsų Valstybę. Stengėsi atsakyti  į klausimą – kas lėmė, kad per palyginti trumpą laiką  iš kaimo kilęs jaunas agronomas pasiekė svarbiausią politinės valdžios viršūnę.  Renginį pakiliai vedė jo  sumanytoja Ingrida Jakubavičienė   su savo pasakytomis  mintimis dar labiau pagyvindama diskusijas, paryškindama  prezidento Aleksandro Stulginskio didžią asmenybę.

       Gera, kad Aleksandro Stulginskio, kaip vieno iš krikščioniškosios demokratijos politinės veiklos kūrėjo,  gimtadienį prisiminė ir Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Kauno skyrius. Panemunės kapinėse prie jo kapo buvo uždegtos žvakutės, padėtos gėlės, sukalbėta malda, Zigmas Tamakauskas priminė šio iškilaus Prezidento – sovietinių lagerių kankinio asmenybės bruožus,   gyvenimo kelio žingsnius. Tolesnis A. Stulginskio pagerbimas tęsėsi prie jo   paminklo (skulptorius Vytautas Narutis) Istorinės prezidentūros sodelyje. Miela, kad šio pagerbimo apeigoje dalyvavo ir europarlamentaras LKD bendrijos pirmininkas Paulius Saudargas, ir vėliau prisijungęs taip pat Europos parlamento narys profesorius Liudas Mažylis.

        Kaune Prezidento Aleksandro Stulginskio žingsnius mena ne tik pastatytas paminklas, bet ir gatvė, pavadinta jo vardu, ir bendrojo lavinimo mokykla, išlaikiusi po pertvarkos  jo vardą, ir Istorinės prezidentūros bei kai kurių visuomeninių organizacijų rengiami renginiai. Tik gaila, kad žemės ūkio aukštoji mokykla, turėjusi Aleksandro Stulginskio universiteto vardą, jo neteko sujungus ją su Vytauto Didžiojo universitetu.

        Netrukus vėl  prabils rytmetiniai varpai, skelbiantys   Kovo 11-osios – mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimt penktąjį  rytmetį –Vasario 16-osios aidą. Šių varpų aido gaudesy turėtume išgirsti ir Prezidento Aleksandro Stulginskio, kaip ir kitų mūsų Valstybės gaivintojų balsą, raginantį  lietuvį mylėti savo žemę, jos kalbą, senovės būdą, jos girių kvapą, žaliąsias pievas[…], prabočių kapus garbingus, kur amžiais ilsis tėvynės sūnūs ir tuos amžius vardais garsingus , kurie išugdė tautos galiūnus. (Maironis).

      Tegul Kovo 11-osios Šviesa pasiekia kiekvieno  mūsų širdį, mūsų namų židinius…

The post Prezidentas, Lietuvos garbę pakėlęs viso pasaulio akyse appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Neseniai iš  Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjo Remigijaus Jakulevičiaus gavau laišką,  kviečiantį atvykti į Maironio lietuvių literatūros muziejų dalyvauti popietėje, kurioje bus kalbama apie Vilhelmą Storostą-Vydūną, Juozą Tumą-Vaižgantą, lietuvių kalbą ir jos esmę. Susidomėjau šiuo kvietimu, prisiminęs šio laiško autoriaus praėjusiais metais skaitytą įdomią paskaitą TS-LKD Kauno skyriaus būstinėje.

Į kviečiamą popietę nuvykome kartu su savo bičiuliais – profesoriumi Algimantu Kurlavičiumi ir pavyzdingai tvarkančiu savo namų  ūkį  Antanu Staniuliu, taip pat besidominčiais mūsų tautos dvasinės kultūros tėkme.

Apsidžiaugėm, kad  paskaitą skaitys tas pats  jau mūsų pažįstamas Remigijus Jakulevičius. Jis savo paskaitoje „Vaižgantas ir Vydūnas: gryna lietuvių kalba“ su didele meile ir nuoširdumu pažvelgė į minėtų rašytojų ir mūsų tautinės kultūros puoselėtojų bei skelbėjų mintis apie lietuvių kalbos gelmę, jos buvimo kelią ir  reikšmę pačios  tautos  gyvavimo istorijoje. Pateikdamas gyvus pavyzdžius atsakė į klausimus, kaip kalba yra susijusi su mūsų mintimis su žmogaus ir tautos tobulėjimo eiga.  Kalba – svarbiausias mūsų dvasinės kultūros požymis. Pagal Vydūno mintis – lietuvių kalba kilusi  iš gilios ir skaisčios dvasinės išminties, ji yra  viena seniausių  ir tobuliausių kalbų, padedančių geriausiai suprasti indoeuropiečių prokalbę ir iš jos kilusių kitų kalbų tikrąją prasmę ir esmę.  Tačiau ji istorijos eigoje buvo daug kartų žeminama, buvo siaurinamas jos vartojimas. Anot Vydūno, „lietuvių kalba išliko kaip žiemkenčiai po sniego klodu šaltą žiemą“.  Kai kada ir patys šiais laikais  menkiau vertiname prigimtą savo kalbą. Griebiamasi svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtume pasakyti, ką norime. Paikai keisdami esamus lietuviškus žodžius į „mandresnius“, vadinamus „tarptautinius“, susiname savo kalbą, mariname jos  gyvybiškumą. Vydūnas tai vadina „sąmonės apsiniaukimu“. Tokį sąmonės apsiniaukimą dažnai galima pastebėti radijo ir televizijos laidose bei kai kurioje kitoje žiniasklaidoje.

Gražūs esami lietuviški žodžiai, kaip pavyzdžiui – vietovė, pomėgiai, naujovė,  rungtynės ar varžybos, lakūnas, apdovanojimas ar dovana, rūpestis, bėda, nesėkmė, šventė, plojimai, susirinkimo vedėjas, muzikinė plokštelė, švietimas, mokymas ar mokytojas, žiūrovai, sužeidimas, pasirodymas ar pramoginis renginys –    keičiami į lokaciją,  hobius, inovaciją, mačus, pilotus, prizus, problemas, festivalius, aplodismentus, moderatorius, albumus, edukatorius, publikas, traumas, šou ir t. t.

Gaila, kad kai kurie kalbininkai, užuot dėję pastangas kalbos dvasią išlaisvinti nuo svetimybių,  gal nenorėdami prarasti savo turimus „antpečius“, laimina į mūsų kalbą vis daugiau besibraunančius svetimžodžius, taikosi, rodydami savo bejėgiškumą, su nelietuviškų žodžių gausėjimu įvairiose iškabose. Lietuvos Respublikos Seimas prieš kurį laiką,   nepaisydamas  mūsų nusipelniusių kalbininkų akademiko Zigmo Zinkevičiaus, profesorių Kazimiero Garšvos, Jono Vaiškūno ir kitų, besirūpinančių lietuvių kalbos švarumu, prieštaravimo,  kai kurių jėgų spaudžiamas,   pataikūniškai priėmė mūsų laiko patikrintos abėcėlės praplėtimą trimis svetimomis raidėmis, sugriovusiomis lietuviškos rašybos bei tarties principus. To neužteko. Dabar tos pačios Seime esančios jėgos  jau siūlo kai kurių asmenvardžių rašyboje įteisinti svetimus vadinamus diakritinius ženklus. Lietuvių kalbos institutas yra išsakęs savo nuomonę, kad  svetimi diakritiniai ženklai lietuviškuose asmens tapatybės dokumentuose keltų  pavojų pačiai bendrinės  lietuvių kalbos sistemai bei vartosenai, toliau griautų mūsų rašybą.

Gerai pastebėjo Vydūnas, teigdamas, kad nesuteršta kalba – tautiškumo reiškėja, didžiulis tautos turtas,  kalbininkų uždavinys – atmesti į lietuvių kalbą įsibrovusias svetimų kalbų priemaišas, kad svetimi žodžiai yra tautos sąmonės drumstėjai.

Pranešėjas R. Jakulevičius pabrėžė, kad ir „Vaižganto darbuose lietuvių kalba iškyla kaip šventas kelias, kuriuo yra prieinama didinga Lietuvos praeitis, kuriama graži dabartis ir šviesi ateitis“. Pats Vaižgantas gimtąją kalbą lygino su motina: „Kalba mums lygiai kaip pati motina, kuri ją mums davė duodama gyvybę“.

Jungtinės Tautos 1999 metais vasario 21-ją yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena.

Pirmą kartą Lietuvių kalbos dienos surengtos 2016 metais. Šiek tiek pagyvėjo ir Lietuvių kalbos draugijos veikla. Malonu prisiminti, kad dar sovietmetį,  Lietuvos sąjūdžio priešaušry savo dirbamoje įmonėje norėdamas legaliomis priemonėmis sustiprinti dirbančiųjų tautinę savimonę, tarp kitų dalykų,  įkūriau ir  didelį pasisekimą turėjusią Lietuvių kalbos draugiją. Kalbėjome apie mūsų savigarbą, kalbos grožį, jos saugojimą ir išlikimo kelią. Siekėme, kad lietuvių kalbą neterštų rusiškų žodžių intarpai,  skatinome rengdami pažintines ekskursijas, domėjimąsi savo krašto istorija, papročiais, istorine Atmintimi.  Teko nuoširdžiai bendrauti su mano buvusių lituanistinių studijų patriotinės krypties kurso bičiuliu – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lietuvių kalbos dėstytoju, vėliau tapusiu profesoriumi  dr. Albertu Ruže.

Šiais metais Valstybinė lietuvių kalbos komisija jau dešimtą kartą   pakvietė nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios minėti Lietuvių kalbos dienas, tikintis, kad tai prisidės prie lietuvių kalbos sklaidos Lietuvoje ir užsienyje, geriau telks užsienio lietuvių bendruomenes, stiprins norą mokytis lietuvių kalbą. Gera, kad dauguma užsienio lietuvių savo širdimi jungiasi su Lietuva, stengiasi minėti ir jos istorines datas. Nuotraukoje  pateikiame Pietų Karolinos lietuvių būrio šiųmetinę Vasario 16-osios sambūrio šventę, vykusią biomedicinos daktarės  Dalios  Simpson namuose.

Šiauliai paskelbti 2025-ųjų metų kalbos sostine. Šio miesto meras siekia, kad Šiauliai taptų miestu, kuriame nevartojami rusiški keiksmažodžiai.

Gerai, kad kai kurie Seimo nariai pradėjo labiau domėtis Pietryčių Lietuva, joje dar a. a. buvusio Švietimo  ministro Zigmo Zinkevičiaus rūpesčiu  įsteigtų   lietuviškų židinių būkle. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, išrinktas TS-LKD pirmininku, Naujienlaikraštyje rašo, kad reikia ypatingą dėmesį skirti Pietryčių Lietuvai, kad „turime ieškoti daugiau vienybės taškų, atkurti sutrūkinėjusį ryšį su šiuo kraštu. Neužmiršime, padėsime ir puoselėsime čia esančius lietuvybės židinius, kurie gali tapti telkiančiais centrais“. Tai tikrai daug ką reiškiantis viltingas pažadas.

Malonu, kad į lietuvių kalbos ir mūsų dvasinės kultūros sklaidą,  labai aktyviai yra įsijungęs jau mūsų minėtas Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas Remigijus Jakulevičius, rengdamas  paskaitas, pokalbius, minėjimus ir susitikimus. Daug kam jo nuoširdus žodis praplečia akiratį, sustiprina meilę savo kalbai, savo kraštui.

Prezidentas Antanas Smetona,   kartodamas mūsų literatūros klasiko žodžius, dažnai mėgo pabrėžti: „Mūsų gimtoji kalba – mūsų geroji  motina auklėtoja“. Poetė Janina Degutytė savo  eilėraštyje „Gimtoji kalba“ lyg pratęsia: „Lietuviškas žodis liko kraujo  raidėm \ Ant kamerų akmens ir pelenuos. / Pasaulio kryžkelėj – prie Nemuno ir Baltijos – / Likimas motinos kalba dainuos.“

The post Zigmas Tamakauskas. Lietuvių kalba – geroji mūsų motina… appeared first on Voruta.