1946 m. balandžio 7 d. tuometinė Sovietų Sąjungos vadovybė įsteigė Kaliningrado sritį ir priskyrė ją Rusijos Federacijai. Tas administracinis vienetas buvo sukurtas vietoje Ypatingosios Karaliaučiaus karinės apygardos, ten veikusios nuo 1945 m. rugsėjo mėn.

Dar anksčiau sovietų vadai sumanė buvusią Vokietijos Rytprūsių provinciją pasiimti sau kaip itin reikšmingą karinį placdarmą Baltijos jūros pakrantėje, iš kurios buvo galima kontroliuoti ištisą regioną. Tos užmačios buvo “prastumtos” sąjungininkų vadovų susitikimuose aptariant daugybę kebliausių problemų. Tais žūtbūtinio karo laikais svarbiausia buvo įveikti hitlerinę Vokietiją, tad Vakarų lyderiams teko nuolaidžiauti J. Stalinui, turėjusiam savų kėslų.

Tomis lemtingomis dienomis vargu ar kas iš demokratinio pasaulio vadų pagalvojo apie Mažąją Lietuvą ir senąją Prūsą, Rytprūsių provincijoje tebegyvenusius gal daugiau kaip pusę milijono lietuvininkų ir senprūsių palikuonių, apie ten per šimtmečius sukauptas kultūros ir kitas vertybes. Tais laikais bandyta nepastebėti įžūliausių etninių valymų, tyčinių civilių gyventojų žudynių ir daug ko kito. Rimtai nekovota ir dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo – pergalė prieš A. Hitlerio imperiją buvo svarbesnė už visokius “karo nuostolius”. Tik vėliau pradėta svarstyti apie žmonių, tautų ir etninių grupių teises, klibinti žiauriosios sovietinės imperijos pamatai.

Sovietinės propagandos reikiamai nuteikti Raudonosios Armijos kariškiai ir jų talkininkai nuo 1944 m. rudens Rytprūsiuose elgėsi kaip “fašistinio žvėrio irštvoje” – prasidėjo masinės civilių žudynės, moterų prievartavimai, turto grobimai, visa ko niokojimas. Nespėjusieji pasitraukti senieji gyventojai pateko į neapsakomas sąlygas, jau pirmaisiais okupacijos metais tūkstančiai jų mirė nuo bado ir ligų, kančių sovietų sukurtuose konclageriuose. 1948 m. okupantai užsiėmė dar likusių senbuvių deportacija – užimtoje teritorijoje niekas neturėjo trukdyti “naujosios Rusijos” kūrimui. Jau 1945 m. vasarą į plotą buvo atvežti pirmieji tūkstančiai rusiškų kolonistų, vėliau jų pagausėjo iki beveik milijono.

Visuotinis krašto “valymas” tęsėsi dešimtmečius – naikinant nepageidaujamus praeities pėdsakus buvo visai nugriauti Karaliaučiaus, Įsruties ir kiti senamiesčiai, likviduota dauguma šventovių ir memorialinių objektų, nušluotos senosios kapinės, ne tik pagrobiant antkapinius paminklus, bet ir iškasant palaikus, tikintis kažkokio grobio. Darbavosi sovietinė propaganda – kai kurios mokytojos įsigudrindavo savo auklėtiniams aiškinti, kad rusai prie Baltijos gyvena nuo seniausių laikų, kad būtent jie kovoję su kryžiuočiais ir t.t. Jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais beveik visi senieji krašto vietovardžiai buvo pakeisti rusiškais – kuriant naująjį pasaulį niekas nebeturėjo priminti praeities.

Daugumą naujųjų krašto gyventojų pavyko tinkamai išauklėti. Antai, prieš kelis dešimtmečius vieno tenykščio paklausus apie K. Donelaitį, tas žvaliai atšovė “Žinom, žinom, jis buvo fašistas”. Teko rašyti apie tenykštį etnocidą – tyčinį baltiškojo ir kitokio paveldo naikinimą, ištisų etnokultūrinių klodų piktybišką likvidavimą.

Daug dešimtmečių man teko stebėti vargingą okupuotojo krašto gyvavimą – apleistus buvusios derlingos žemės plotus, menkas naująsias statybas tarp didingų griuvėsių, nuskurdusius kolonistus piktžolių ir šiukšlių supamuose būstuose, nugyventus miestus (daugiabučiuose namuose sugadinus kanalizaciją ir kt., kiemuose statytos medinės išvietės, kitur gamtiniai reikalai atlikinėti tiesiog “už kampo”). Tiesa, pasitaikydavo tvarkingų atvykėlių iš Lietuvos ar Ukrainos, išmintingesnių kolonistų, bet tokių tebuvo menka mažuma.

Sovietinei valdžiai ne per daug rūpėjo to krašto ūkiniai laimėjimai – svarbesnė buvo to placdarmo karinė reikšmė. Ten vis labiau įsitvirtinta, sukuriant bazes kariniam laivynui, branduolinių raketų paleidimo aikštelėms ir t.t. Pastaraisiais metais mėgta pasigirti, kad vien ši sritis savais ginklais galėtų sunaikinti didelę nepaklusniosios Europos dalį – nuo Danijos ir Britanijos vakaruose iki Norvegijos šiaurėje.

Gorbačiovinės pertvarkos laikais ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį būta daug gražių vilčių. nelyg pabudusiame Karaliaučiaus krašte vis drąsiau reiškėsi būrelis uolių kraštotyrininkų ir vietos šviesuolių, ten skelbti rašiniai apie tikrąją krašto praeitį, būta visokių kultūrinių renginių ir kt.

Mums entuziastingai rengiant “Mažosios Lietuvos enciklopediją”, įprantant lankytis Karaliaučiaus krašte, ne iš karto suvokėme nuo 2000 m. ten prasidėjusius pokyčius. Sparčiai nyko tenykštė laisvoji spauda, vėl pradėta įtariau žiūrėti į atvykėlius iš Lietuvos, plėsti “juodieji sąrašai” – aštriau pasisakę apie užsitęsusią Rusijos okupaciją nebebuvo įleidžiami į kraštą. Gal tik įžvalgiausieji tada galėjo nujausti, kad imperinės jėgos atkuria ir stiprina agresyvų enkavėdistinį režimą, kad sulauksime vis pavojingesnių laikų.

Sparčiai besikeitusią padėtį netruko pajusti ir “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” rengėjai – kasmet vis daugiau kištasi į to leidinio rengimą; matyt, reikiamus nurodymus gaudavęs leidyklos direktorius man priekaištaudavo dėl “netinkamų išsišokimų”. Kaskart stiprėjo Rusijos “penktoji kolona”. Antai, Klaipėdos universitete telktas prorusiškų veikėjų būrys, gaudavęs ir tiesioginį finansavimą iš Rusijos institucijų. Galop 2007 m. tokiems veikėjams pavyko perimti “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” IV tomo rengimą, reikiamiems autoriaus rašant, kad Rusijos okupacijos laikais Prūsijos žmonės gyvenę daug geriau nei prie savo valdžios. Uoliai finansuotuose dr. Vasilijaus Safronovo opusuose suabejota net ir pačios Mažosios Lietuvos egzistavimu – esą visa tai prasimanę patys lietuviai. Beveik viešai skelbta, kad nevalia kaip nors užgauti rusus, ką nors pasakyti apie ryškėjančius naujojo Rusijos režimo bruožus.

Galop – V. Putino kariuomenei įsiveržus į Ukrainą ir taip faktiškai pradėjus Trečiąjį pasaulinį karą – ilgai propagandos pūsti apgaulės burbulai susprogo. Gausybė internetinių komentatorių jau nesibodi aptarinėti būsimosios ateities galimus variantus.

Gal prorusiškieji pranašai įžvelgia, kad Baltijos valstybių dienos jau suskaičiuotos, kad Kaliningrado sritis neišvengiamai bus sujungta su Baltarusija, niekam net neprisimenant apie kažkokias lietuviškas žemes. Propagandinėse svajonėse perbraižant pasaulio žemėlapį, viliamasi “nuo Vladivostoko iki Lisabonos” įsivyraujant “rusišką pasaulį”.

Prisimenantieji Antrojo pasaulinio karo ištakas ir jo tolesnę eigą dėlioja galimų ateities įvykių diapazoną. V. Putinui pradėjus karą su NATO, šiai pirmiausiai teks sunaikinti Kaliningrado sritį, kaip pavojingiausią agresoriaus forpostą, galintį sukaustyti dideles Vakarų pajėgas. Branduolinio karo atveju sritis susilauktų gal daugelio atominių smūgių, po kurių mažai kas teliktų ir iš šiandieninių Mažosios Lietuvos pėdsakų, ten gal šimtmečius plytėtų radioaktyvi dykra.

Rusijai pralaimėjus konvencinį karą su NATO, šioji (kaip ir visos civilizuotojo pasaulio valstybės) privalėtų keisti V. Putino sugriautą globalinę saugumo ir taikos sistemą, apsisaugant nuo eilinio agresyviosios Maskvos imperijos atgimimo, vėl ir vėl atgyjančios grėsmės milijardams Žemės gyventojų. Spėliojama, kad bus privalu apkarpyti žlugusios imperijos valdas, likviduojant ir Kaliningrado sritį, kaip agresyviosios valstybės forpostą, grasinantį pačiam Europos viduriui vis naujais pavojais.

Svarstoma, kad būsimieji nugalėtojai privalės nuspręsti ir Rusijos kolonistų likimą. Ištobulintoji V. Putino režimo propaganda visas dabartines agresijas teisina būtinybe “ginti tautiečius” – esą teks “išlaisvinti” ir Portugaliją, nes ten glaudžiasi būrelis rusų. Prieš ketvirtį amžiaus viltasi, kad Kaliningrado srities žmonės taikiai įsilies į laisvąją Europą, įsisavinę demokratijos ir civilizuoto gyvenimo pamokas. Deja, nemaža dalis Vakarų gėrybėmis pasinaudojusių srities kolonistų mieliau pasijuto agresyviosios imperijos atstovais, šiurpinančiais anuos “kapitalistus” savo nežabota galia ir mielai grasinančiais “supuvusiam kapitalizmui”.

Beliktų viltis, jog kada nors pertvarkant pasaulį dar atsiras įtakingų jėgų, kurios prisimintų Baltijos pietrytinėje pakrantėje praeityje gyvavusias senąsias gentis ir Mažosios Lietuvos fenomeną. Galima pasvajoti, kad tada naikinant agresyviųjų okupantų primestus rusiškus vietovardžius kas nors atkurs bent jau baltiškus senoviškus vardus, kad vietoje šiandieninės Matrosovkos vėl grįš skambusis Gilijos vardas ir pan. Gal kada nors sugrįžtų Tilžė, Ragainė, Įsrutis ir kiti mieli senieji vardai.

Deja, tokios viltys tėra labai menkos. Agresyvųjį ir galingąjį Rusijos režimą, remiamą dešimčių milijonų šalininkų, tegalėtų pašalinti kokie globaliniai kataklizmai. Vargu ar visam pasauliui griūvant išliktų tokia trapi salelė kaip Mažoji Lietuva. Ateities kartoms teliks laukti būsimųjų pasaulio pokyčių viltingesnės pabaigos.

The post Dr. Martynas Purvinas. Miglota Karaliaučiaus krašto ateitis appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

1987 m. po ilgų svarstymų ir pasmerkimų turėjau palikti Vilniaus inžinerinį statybos institutą kaip „nesovietinis dėstytojas“. Likęs be darbo ir ankstesnių įpareigojimų naštos, pasijutau laisvu ir nevaržomu žmogumi. Bandydamas pratęsti dar 1980 m. kraštotyrinės ekspedicijos metu pradėtus architektūrinio paveldo tyrimus Rusnės apylinkėse ir kviečiamas tuometinių vietos kraštotyrininkų, nuvykau į Šilutę, kur įstrigau ilgam laikui.

Pamaryje kaip neatrastas žemynas atsivėrė stulbinantys vietinio paveldo klodai – sovietinės okupacijos dešimtmečiais ignoruotos ir nutylėtos vertybės. Nors Lietuvoje tebevyravo gūdus sovietmetis, Maskvoje leista spauda jau pranešinėjo apie vykstančią perestroiką, kai kuriuose centriniuose leidiniuose pasirodydavo stulbinančių žinių apie anksčiau nežinomus istorijos puslapius. Šilutėje aplankėme Jakštų šeimą, kalbėjomės su Petru Jakštu, okupacijos dešimtmečiais paslapčia rinkusiu žinių kruopeles apie krašto praeitį. Rengiau storus kraštotyrinių darbų tomus su daugybe nuotraukų iš Šilutės apylinkių (gali būti, kad visa tai vėlesnių perversmų laikais buvo sunaikinta kartu su kitais vietos kraštotyrininkų darbais). Tai veiklai talkino energingasis dr. Kazys Gaigalas, vietos kraštotyrininkų tuometinė vadovė Nina Judžentytė – Lauraitienė, vėliau Banių šeima iš Rusnės ir kiti.

Lietuvoje kylant Atgimimo bangai, keitėsi ir Šilutė. Ten pastebėdavome vis daugiau entuziastingų jaunų žmonių, besidominčių krašto praeitimi. Per anuomet istorinius rinkimus Šilutei pradėjo vadovauti Sąjūdžio žmonės – Vydūnu ir Mažąja Lietuva susidomėję jaunuoliai.

Gal 1990 m. jau būta kalbų apie Vydūno perlaidojimą, jo palaikų parvežimą į gimtąjį kraštą. Minėtos galimos jo perlaidojimo vietos. Gal 1991 m. pradžioje apie tai tekdavo kalbėtis su tuometiniu Šilutės kultūros reikalų vadovu Sauliumi Sodoniu, kitais naujausiais rajono vadovais (Arūnu Plikšniu, Virginijumi Skirkevičiumi, Vitalijumi Šopiu ir kt.). Be kitų vietų minėtos ir Bitėnų kaimo kapinės šalia Rambyno, tuomet priklausiusios Šilutės rajonui. 1991 m. gegužės mėnesį kartu su žmona architekte Marija Purviniene išvykau tirti ir vertinti tų senų kapinių, kuriose teko lankytis ir ankstesniais metais.

Apsistoję Bitėnuose, pas tuometinės Martyno Jankaus muziejaus vadovės Birutės Žemgulienės ir Kazimiero Žemgulio šeimą, pradėjome žvalgyti senąsias kapines (tuomet retai kas teminėdavo, kad praeityje tai buvo Bitėnų kaimo šiaurinės dalies – vadinamųjų Užbičių kapinės). Tirdami suvokėme, kad tai iš tiesų ypatinga vieta, išsiskirianti iš gausių aplinkinių senųjų kapinaičių, kurios po 1944 m. buvo ypatingai suniokotos ir apleistos.

Užbičių kapinaites su savo protėvių kapais dar pokariu bandė apginti senbuvė lietuvininkė Elena Grigolaitytė – Kondratavičienė su šeimos nariais (U. Lachauer užrašyti jos įspūdingi atsiminimai „Rojaus kelias“ išleisti ir lietuvių kalba). Sovietinės okupacijos laikais pavieniai žmonės ne viską pajėgdavo nuveikti: į senąsias kapinaites atbildėdavo tai vietiniai mechanizatoriai – pokariniai atėjūnai su ekskavatoriais ir kt. rausę palaidotųjų kapus, tarp žmonių kaulų ieškoję ko vertingo; tai įvairūs grobikai, išsivežę senuosius vartus ir daug antkapinių paminklų bei metalinių kryžių iš pietinės kapinių dalies. Pasmerktojo „fašistinio paveldo“ niokojimo anuomet nedraudė ir sovietinės valdžios atstovai. Negausi Kondratavičių šeima ir dar kelios apylinkėse likusios senbuvės nepajėgė atsispirti ir gamtos galybei – kapinių pakraščiuose žėlė vis tankesni krūmai, dygo nauji medeliai, per dešimtmečius virtę nemažais medžiais. Kondratavičių tvarkytą kapinių dalį apsupo beveik neįžengiami brūzgynai, neretai sustabdydavę ir grobikus – tuose sąžalynuose ilgiau išliko nemažai senųjų dirbinių.

Anuomet būdami Užbičių kapinėse, vis labiau jutome tos vietos ypatingumą. Tai buvo labai nuošalus ir ramus plotelis – aplink nebuvo jokių kelių, sodybų su kasdiene buitimi ir kt. Kitaip nei kitose apylinkių kapinėse, šių plotas kilo Nemuno slėnio šlaitu, atsigręždamas į pietų pusėje tekančią svarbiausiąją Lietuvos upę ir už jos plytinčius istorinius Mažosios Lietuvos plotus – po 1944 m. okupuotą lietuvininkų kraštą, netekusį savo senųjų gyventojų ir beveik viso savojo paveldo. Nuo to šlaito atsivėrė Martyno Mažvydo, Martyno Jankaus, Vydūno ir kitų žymiųjų veikėjų praeityje lankyti plotai. Beveik greta stūksojo legendinis Rambyno šventkalnis, visai netoli už upės plytėjo svarbiausiųjų Mažosios Lietuvos istorinių centrų – Tilžės ir Ragainės miestų plotai. Pro šią vietą daugelį kartų praeidavo ir pats Vydūnas, dalyvaudamas šventėse prie Rambyno.

Užbičių kapinaitėse aptikome tris tinkamesnes vietas būsimajai Vydūno kapavietei – šalia įėjimo, ties Jankų giminės kapais ir šiauriniame pakraštyje. Pastarąją aptikau beveik netyčia, prasibrovęs per sunkiai įžengiamus brūzgynus ir lipdamas vis aukštyn, peržengdamas per nuverstų paminklų apsamanojusias liekanas ir kitas apleistų bei suniokotų kapinių žymes. Baigiantis laidojimo vietų pėdsakams, tarp krūmų suspindo saulės spindulys, prasiskverbdamas per sąžalynų tankmę. Ten apsistojęs suvokiau, kad esu beveik pačiame slėnio šlaito viršuje, kad po kojomis plyti platusis Nemuno slėnis ir neapžvelgiami Mažosios Lietuvos plotai. Staiga pajutau, kad atradau tą vienintelę tinkamą vietą, kurioje ilsėdamasis Vydūnas iš aukštybių galės bent simboliškai apžvelgti buvusio lietuvininkų krašto platybes.

Grįžę į Šilutę, pranešėme apie savo siūlymus. Ilgesingai tenka gailėtis, kad tada buvę stebėtini laikai, kai laisvėn besiveržiantys žmonės nuveikdavo, berods, neįmanomus darbus. Žodis „Vydūnas“ daug kam buvo tapęs savotišku burtažodžiu. Į Bitėnus kukliu tuometiniu automobiliu netruko susiruošti visi naujieji Šilutės rajono vadovai (tada juokauta, kad kam nutikus tas rajonas liktų be jokios valdžios). Anuos laikus prisiminus, tegalima apgailestauti, kad šiandien vargu ar visas būrys svarbių vadovų pamestų visus kasdienius darbus ir bėgtų rūpintis kultūros reikalais. Tuomet prasibrovusieji į sąžalynus kapinėse pripažino, kad toji vieta – kalno viršus, esanti tikrai ypatinga.

Gal 1991 m. pradžioje parengtą labai jau schemišką Užbičių kapinių topografinę nuotrauką mes tą pavasarį gerokai patikslinome, ten sužymėdami per 80 senųjų kapaviečių ir antkapinių paminklų, tuomet plote augusius žymesnius medžius ir krūmus. Tokiu beveik iš naujo parengtu planu jau galėjome remtis, anuomet rengdami kapinių sutvarkymo projektą.

1991 m. birželio 18 d. mūsų siūlomai Vydūno kapo vietai pritarė į Užbičių kapines suvažiavusi gausi komisija (Šilutės rajono vadovai, specialistai ir kiti). Biželio 26 d. kartu su šilutiškiais Vilniuje dalyvavome valstybinės komisijos Vydūno jubiliejui pažymėti pasitarime pas tuometinį LR švietimo ministrą D. Kuolį, ten buvo aptartas būsimasis Vydūno perlaidojimas kapinėse prie Rambyno.

Tam įvykiui rengėmės ir mes. M. Purvinienė parengė medinio krikšto Vydūnui projektą (prie jo vėliau prisidėjo ir architektas Egidijus Vidrinskas). Pagal jį meistras A. Dromantas padirbo Mažajai Lietuvai praeityje būdingą, kuklų ir dailų dirbinį.

Rengdami siūlymus Užbičių kapinių tvarkymui, tuomet pajutome, kad ši ypatinga vieta prie Nemuno ir Rambyno galėtų tapti simboliniu visos Mažosios Lietuvos panteonu, kur amžino poilsio galėtų atgulti ir kiti žymūs krašto žmonės, kur būtų paminėti laiko bei erdvės platybėse išsibarstę praeities veikėjai. Anuomet viskas atrodė įmanoma, tad kapines pasiūlėme apjuosti dailia metaline tvora su tradiciniais metaliniais vartais. Entuziastai tada siūlė ties Vydūno kapaviete įrengti Amžinąjį ugnį ir kitką, bet tuomet pasitenkinome kuklesniais sprendimais.

Tuometinio pakilimo laikais per savaites ir mėnesius įstengdavome nuveikti ir metų darbus. Taip M. Purvinienė tada parengė devynis kapinių vartų ir tvoros projekto variantus, pasiremdama Mažajai Lietuvai būdingais ornamentais ir dekoro motyvais.

Paskelbus, kad Vydūno perlaidojimas vyks spalio 20 d., kapinių tvarkymo darbams sumanyta kviesti talkininkus iš Lietuvos ir kitur. Rugsėjo 14-15 d. kapinėse vyko didžioji talka, į kurią suvažiavo ne vien šilutiškiai, bet ir entuziastai iš įvairių Lietuvos vietovių (iš Vilniaus, Kauno, Pakruojo ir kt.). Dešimtys vyrų rovė krūmus ir medžių kelmus, kirto nereikalingus medžius (juos padėjo atrinkti parkotyrininkas K. Labanauskas), atstatinėjo nuvirtusius kryžius ir paminklus, iškeldinėjo žemėn įsmukusius betoninius kapų apvadus. Moterys tvarkė kapų kauburėlius, juos apsodindamos gėlėmis. Dar prieškariu krašte gyvenęs šilutiškis Julius Balčiauskas (giminiavęsis su senaisiais prūsais) apsiėmė nuo brūzgynų išlaisvintus plotus apsodinti savo paties užaugintais dekoratyviniais augalais, visus apželdinimo darbus derindamas su mumis. Būsimąją Vydūno kapavietę tuomet nušvietė saulės šviesa (nemažai bereikalingai sužėlusių medžių dar teko šalinti ir vėlesniais metais), senųjų kapinaičių viršutinė dalis ir jų pakraščiai visai pasikeitė – ten išryškėjo kraštui būdingas tvarkingumas, atsivėrė vaizdingi senieji antkapiniai kryžiai ir paminklai.

Ypatinga švente tapo ir pats Vydūno perlaidojimas. Didžiojo mąstytojo palaikus mums teko lydėti nuo Kauno iki Šilutės; tuomet tai buvo ne niūri laidojimo procesija, o džiaugsmingas žygis, to didžiojo žmogaus palaikus grąžinant į gimtąjį kraštą. Anuometinį nemažos visuomenės dalies entuziazmą ir dvasinį pakilimą parodė Jurbarko gyventojai – automobilių kolonai vėluojant atvykti iš Kauno, didelis būrys jurbarkiškių tamsią spalio naktį kelias valandas stovėjo kantriai laukdami atvykstančiųjų.

Vydūno palaikus pašarvojus Šilutės salėje, gretimame prieangyje iškabinome savo parengtus siūlymus Bitėnų – Rambyno kapinėms (taip dabar dažniau vadiname Užbičių kapinaites) – būsimų vartų ir tvoros projektinius variantus, siūlomo Mažosios Lietuvos panteono išplanavimą ir kitką. Tomis dienomis aiškinomės žmonių nuomonę – norėjome atrinkti Vydūno gerbėjams patrauklesnius variantus. Tuomet surinkome daug siūlymų ir žmonių atsiliepimų.

Po neilgos liūties Šilutėje laidotuvių dieną Rambyne švietė rudens saulė, minias iškilmių dalyvių džiugino malonus oras.

Prabėgus žymiojo renginio dienoms, teko galvoti kaip tvarkyti pačią Vydūno kapavietę. Prie galvūgalyje įkasto medinio krikšto buvo padėtas iš Vokietijos Detmoldo kapinių atvežtas pokarinis akmens riedulys su žalvarinėmis įrašo raidėmis. Deja, netrukus teko pajusti ir kitą tuometinės tikrovės pusę – uždarbiautojai ar vietos chuliganai nudraskė nemažai tokių raidžių, tą akmenį teko išvežti iš kapinių į saugesnę vietą.

Rengėme kelis variantus kapavietės sutvarkymo projektui – betonines ir akmenines antkapio plokštes ir kt. Tuomet užvaldė viena masinanti mintis – nederėtų apie gyvastį tiek rašiusio mastytojo prislėgti kokio negyvo akmens sunkybe. Nušvito amžinai žaliuojančio kapo idėja – kapavietę apsodinti žemaūgėmis karpomomis eglutėmis (tokias pamatėme dailiai tvarkytoje Juliaus Balčiausko sodyboje), iš jų suformuojant garsųjį Vydūno ženklą, kuriuo jis norėjo pavaizduoti pasaulio sandarą. Daug kur demonstruojant tuos projektus, susilaukta palaikymo gyvojo antkapio idėjai. Jau kitų metų pavasarį J. Balčiauskas su talkininkais ant Vydūno kapo pasodino pusantro šimto eglučių iš Šilutės miškų urėdijos (tuo rūpinosi miškininkas V. Aušbikavičius).

Kapinių tvarkymui kasmet susirinkdavo Vydūno draugijos narių ir kitų talkininkų stovykla, kasmet būdavo atliekami vis nauji darbai. Senasis J. Balčiauskas su talkininkais kasmet vykdavo į kapines, ten veždamas savo išaugintus dailius augalus, prižiūrėdamas atkurtų kapinių plote atgyjančią augaliją. Per ketvirtį amžiaus ties garsiuoju Rambynu darbuojantis daugeliui žmonių, susiklostė pačios gražiausios ne tik tose apylinkėse, bet gal ir visoje Mažojoje Lietuvoje senosios kapinės. Pamažėle ten kūrėsi tikras lietuvininkų krašto panteonas, į jį perkėlus Martyno Jankaus, V. K. Banaičio, J. Vanagaičio, V. Didžio ir kitų palaikus, jiems pastačius kraštui būdingus antkapinius paminklus, tinkamai tvarkant ir apželdinant kapavietes. Primenami ir kitur besiilsintys didieji Mažosios Lietuvos žmonės – pastatyti akmeniniai atminimo ženklai K. Donelaičiui, M. Mažvydui, L. Rėzai, mediniai kenotafai spaustuvininkui E. Jagomastui ir kitiems.

Deja, neapsieita ir be didokų šaukštų deguto. Antai, kelerius metus tobulinant kapinių metalinių vartų projektą (pagal daugelio žmonių pageidavimus juos numatyta papuošti Mažajai Lietuvai būdingais simboliais ir dekoratyviniais elementais), susilaukus bene visuotinio pritarimo būtent tokio pavidalo dirbiniui, nesąžiningi veikėjai kapinėse pastatė visai kitokius vartus – jau be kai kam netinkančių lietuvininkų motyvų ir kitko.

Nepasitarus su specialistais, kapinėse neseniai pastatyti netinkamo pavidalo krikštai – esą pagal Nidos kapinių pavyzdį. Deja, tokių nevykusių darbų sumanytojai net nežino, kad praeityje Kuršių nerijoje būdavo statomi vienokie, o Rambyno apylinkėse – jau kitokie krikštai.

Daug talkininkų prieš ketvirtį amžiaus darbavosi atverdami saulės spinduliams Vydūno kapavietę, šalindami bereikalingai sužėlusius medžius ir krūmus. Deja, dabar neatsakingi veikėjai ėmėsi sodinti savo medžius šalia mąstytojo kapo – jiems nesvarbu, kad pasodintiems medžiams suaugus, kapavietė vėl atsidurs patamsyje, ten sodinti ir ilgai puoselėti dekoratyviniai želdiniai bus nustelbti ir pražus.

Atgimimo metais gražiais kultūriniais užmojais stebinusi Šilutė šiandien liūdnai minima kaip vieta, kur persekiojami kultūros žmonės, kur naikinami svarbūs muziejai, bandant pasipelnyti iš garsiųjų veikėjų gimtinių. Toks jau permainingas Lietuvos kelias, prarandant gabius ir darbščius žmones, netęsint pažadų ir apleidžiant kažkada entuziastingai pradėtus žygius.

2016 m. spalio 16 d.

The post Martynas Purvinas. Vydūnas, Bitėnų kapinės ir Lietuva 1991-aisiais metais appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Tradicinio kaimo gyvenimui visados buvo būdingas konservatyvumas, stabilumas, atsparumas įvairiems pokyčiams. Tą lėmė tradiciniai verslai (nuo gamtos sąlygų priklausiusi žemdirbystė ir kt.), pati gyvensena, paremta ilgaamže patirtimi, įsišaknijusiomis tradicijomis (kai kada peraugdavusiomis į iracionalius prietarus ir pan.). Senasis kaimas vangiai reaguodavo į įvairius pokyčius ir išorinius poveikius, taip apdairiai vengdamas žymesnių nuostolių ir netekčių.

Vis tik Reformacijos procesų poveikis Mažosios Lietuvos kaimams buvo gana pastebimas. Kodėl ir kaip tai vyko?

Esminiai pokyčiai būsimosios Mažosios Lietuvos plote prasidėjo XIII a., į Baltijos pietrytinę pakrantę įsiveržus germaniškiesiems kariniams ordinams. Anuometinių užkariavimų laikais atvykėlių požiūrį į vietos gyventojus (eilinius kaimiečius ir kt.) atspindi eilutės iš Petro Dusburgiečio ir kitų kronikų: „…paėmė į nelaisvę daugybę žmonių, daugybę nukovę, o visą žemę nusiaubė, grobdami ir degindami“ (psl. 168), „Šitaip visa ši žemė liko ilgiems metams be gyventojų“ (psl. 196) ir t.t. ir t.p.

Galima teigti, kad nekrikštyti, savo kalba kalbėję ir savaip gyvenę vietos gyventojai XIII–XIV a. beveik nebuvo laikomi „normaliais“ žmonėmis, gal tik kokiais nereikšmingais „objektais“ niokojamame krašte. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir Melno taikos (1422 m.) kovoms aprimus, žinomuose XV a. dokumentuose dažniau randame dalykinius įrašus apie duoklių rinkimą, kokias valdinių pražangas, ūkines prievoles ir pan. Formaliai pakrikštyti vietos gyventojai (primintina, kad didelėse teritorijose tuomet teveikė kelios krikščioniškos bažnyčios ar pilių koplyčios, beveik nepasiekiamos daugeliui kaimiečių) tebebuvo laikomi „objektais“, žemesniu visuomenės sluoksniu – duoklininkais, prievolininkais ir pan. Atrodo, kad vietos kaimiečiai tuomet veikiau laikyti „beveide mase“, kaip personalijos dažniau minėti kolonistai iš Vakarų, kokie administracijos ar kiti veikėjai.

1540 m. (vos 15 metų prabėgus nuo 1525 m. – Prūsijos pasaulietinės kunigaikštystės įkūrimo ir tenykštės oficialios Reformacijos pradžios) buvo sudarinėjami vadinamąjį „turkų mokestį“ mokėjusių asmenų – tuometinių krašto vietovių gyventojų sąrašai. Juose figūruoja nebe kaimai apskritai su beveide jų gyventojų – prievolininkų mase, o personalijos – konkretūs mokesčio mokėtojai (faktiniai Prūsijos valstybės piliečiai ir pan.). Taip Ragainės valsčiaus Šventosios ir Smalininkų kaimuose 1540 m. nurodyti ne abstraktūs „prūsai“ ar „kaimiečiai“, o realūs žmonės: Talminaitis, Mantkūnas, Ramonaitis, Danilaitis (ši pavardė siejasi su krašte dažnais Donelaičiais, Daniulaičiais ir pan.), Jukna, Liutkus, Alekna, Venckus, Dautartaitis, Bagdonas, Mankus, Petrošius, Josvilaitis ir t.t. Tuomet Klaipėdos valsčiaus Veiviržo kaime gyveno šie mokesčio mokėtojai: Stankus, Mičius, Petrikas, Narkus, Stanaitis, Jakštas, Bračas, Mančaitis, Žilius, Mantvydas ir kt. ; Vilkyčių kaime: Jurgelis, Šeputis, Jucius, Laurynas, Eikdautas, Jurgis, Juškus, Mickus, Stanaitis ir kt.

Visi tie lietuviškos (baltiškos) kilmės kaimiečiai tuomet registruoti nebe kaip bendra prievolininkų masė, o kaip savarankiški ūkininkai – mokesčio mokėtojai (jau nebe kaip XIII–XIV a. minėti bevardžiai čiabuviai, kuriuos užkariautojai žudė ar išsivesdavo į nelaisvę).

 Veikiausiai Reformacijos nuostatos (skatinta pagarba visiems vietos gyventojams, jų kalboms ir pan.) prisidėjo prie anuometinės ūkinės revoliucijos Prūsijos kunigaikštystės kaimo teritorijose: daug baltiškos kilmės žmonių (o ne vien iš Vakarų atvykę vokiečių ir kt. kolonistai) tapo „normaliais ūkininkais“ – žemės ploto naudotojais, gal visateisiais piliečiais, mokesčių mokėtojais ir pan. Antai, S.Rowello nuomone į Mažosios Lietuvos plotus daugiausiai lietuvių iš Didžiosios Lietuvos atvykdavo 1540–1560 m. – kaip tik įsibėgėjus Reformacijai ir ją lydėjusiems krašto ir jo ūkinės sistemos pertvarkymams.

Įdomu, kad kaip tik tais laikais (XVI a. pirmojoje pusėje) pastebėtas dažnesnis Žemaitijos ir Didžiosios Lietuvos kaimiečių bėgimas iš savųjų ūkių, ten vis stiprėjant prievolių naštai. Šimtams ir tūkstančiams eilinių kaimiečių patrauklesne tapo nebe jų gimtinė, o pagal Reformacijos nuostatas pertvarkoma Prūsijos kunigaikštystė, kur buvo sukurtos galimybės įsikurti tinkamiau. Masiškai atvykstant išeiviams iš lietuviškų žemių, formavosi Mažosios Lietuvos fenomenas – iki tol retai apgyventuose plotuose (kur po ilgaamžių kovų buvo užsilikę senųjų baltų genčių palikuonių) sparčiai įsigalėjo lietuvių kalba ( vakarų aukštaičių ir kt. tarmės), paplito tradiciniai lietuviški vietovardžiai (Šilgaliai ir pan.). Pažymėtina, kad naujieji ateiviai (su senųjų baltų genčių palikuonimis galop suformavę lietuvininkų etnokultūrinę grupę) Reformacijos laikais dažniau būdavo gana laisvi žmonės, galėję savarankiškai ūkininkauti jiems paskirtuose sklypuose. Jie galėjo išlaikyti savąją etninę tapatybę – tam padėjo lietuviškos pamaldos liuteronų bažnyčiose, mokyklose dėstyta lietuviška kalba.

Dažniausiai Mažosios Lietuvos kaimiečių gyvenimas daugumos šiandienos žmonių suvokiamas per K. Donelaičio „Metuose“ vaizdingai aprašytus „būrų“ vargus ir rūpesčius. tie žmonės dažniausiai prisimenami kaip beteisiai baudžiauninkai ir visiški varguoliai. Mėgstama gąsdinti, kad ten buvę blogiau nei Didžiojoje Lietuvoje. Kaip buvo iš tiesų?

Primintina, kad Reformacijos laikais Prūsijos kunigaikštystėje (o ypač jos šiaurinėje dalyje – Mažojoje Lietuvoje) dvarų būta nedaug.  Žymesnis dvarų – stambiųjų valdų kūrimas ir kaimiečių įbaudžiavinimas buvo būdingas vėlesniems amžiams, neretai ir tolstant nuo Reformacijos laikų idealų, kitaip pradedant žvelgti į tautinės mažumas. Nemažai lietuvininkų ilgai nepažino dvarininkų priespaudos.

Mažosios Lietuvos kaime per šimtmečius vyko ir kiti procesai. Antai, žinoma, kad 1682 m. poeto K. Donelaičio senelis H. Donelaitis gavo „amžinai valdyti“ du ūbus (apie 34 ha žemės) valdovo žemės – girioje iškirstos dykynės, ir šatulinio – kulminio (laisvojo) valstiečio statusą. Taip negyvenamoje (ar žmonių apleistoje) vietovėje buvo įkurtas Lazdynėlių kaimas, vėliau tapęs ir Lazdynėlių dvaru, valdžiusiu kelias dešimtis hektarų žemės. Ten apsigyveno lietuvininkai, o ne kokie svetimšaliai. Valdovo  žemės sklypus ir naudingą statusą (apčiuopiamas mokestines ir kt. privilegijas) anuomet gavo šimtai ir tūkstančiai lietuvininkų valstiečių (o ne vien kokie atvykėliai iš Vakarų, kaip neretai mėgstama vaizduoti).

Vis dar kalbama apie valstiečių šeimoje gimusio K. Donelaičio vaikystės ir jaunystės vargus, jo buvusį sunkų gyvenimą, nebandant objektyviai įvertinti anuometinio bendro gyvenimo lygio, sugretinti padėtį, pavyzdžiui, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kaimuose. Primintina, kad ne vien K. Donelaitis ėjo mokslus Karaliaučiuje, bet ir kiti tos giminės palikuonys įgydavo įvairias profesijas, neretai prasigyvendami. Tyrėjams surinkus duomenis apie kelių šimtų Donelaičių giminės žmonių likimus, paaiškėjo, kad tarp jų būta dvarininkų, sėkmingai besidarbavusių amatininkų, tarnautojų ir kitokių neblogai gyvenusių žmonių – kilusių iš vis tų pačių lietuvininkų valstiečių. Tokias socialinės karjeros galimybes Prūsijos valstybėje atvėrė vis ta pati Reformacija, paskatinusi kurti demokratiškesnę ir tolerantiškesnę valstybę, kurioje eilinių kaimiečių palikuonims būta įvairesnio gyvenimo galimybių.

Mažosios Lietuvos kaimo specifiką primena gana įdomus politinis – administracinis vajus XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tuomet geriau besitvarkiusiems ( ir gal kitų nuopelnų turėjusiems) stambesniems ūkininkams galėjo būti suteikiamas kaimiškojo dvarininko statusas ir tam tikros privilegijos. Anuomet tokiais dvarininkais tapo ir dešimtys (jei ne daugiau) lietuvininkų ar senųjų baltų palikuonių. Vėlesniuose kaimiečių prisiminimuose buvo fiksuojamos įdomios kitų vietos žmonių reakcijos – ilgai piktintasi, kad koks Jonas daugelį metų buvęs paprastas „juodnugaris“, pats ardavęs laukus ir mėždavęs mėšlą. o dabar kaimynai jį turintys vadinti „dvarininku“. Tokį senovinės luominės sistemos „išklibinimą“ kažkada pradėjo taip pat Reformacija, daugiau dėmesio skyrusi įvairiems žmonėms – ne vien išrinktiesiems turtuoliams, ar kurios nors vienos tautos atstovams.

Galima priminti padėtį XIX a. Didžiojoje Lietuvoje, kur ne vienam gabesniam valstiečių palikuoniui tekdavo naudotis padirbtais bajorystės dokumentais, siekiant mokslų ar geresnės vietos gyvenime, kur archajiškoji luominė sistema (ir carinės Rusijos įvesti socialiniai, etniniai ir kiti apribojimai) užkirto kelią natūralesnei kaimų socialinei ir ūkinei raidai.

Dar primintina, kad Mažojoje Lietuvoje kaimiečių baudžiava pradėta naikinti jau 1807 m., o Didžiojoje Lietuvoje – tik 1861 m. To skirtumo ištakų taip pat galima ieškoti XVI a. Reformacijoje.

Lietuvoje beveik neprisimenamas XX a. pradžios Rytprūsių dvarininkas Adolfas fonBatockis, tuomet tapęs tos provincijos oberprezidentu – užėmęs pačias aukščiausias administracines pareigas tame turtingame krašte, savo padėtimi gal lygintinas su senosios LDK kunigaikščiais ar kitais didikais. Tas žmogus siejamas su Žemaitijos Batakiuose gyvenusiais Tartylomis (Tortylovičiais), Reformacijos laikais pasitraukusiais į Prūsijos kunigaikštystę. Įsidėmėtina, kad lietuviška (žemaitiška) šitos giminės kilmė toje valstybėje neužkirto kelio jų palikuonių iškilimui – batakiškių įpėdiniai tapo dvarininkais ir kitokiais žinomesniais žmonėmis, pelnė oficialų kilmingųjų titulą „fon“, užkopė į pačią tuometinio elito viršūnę.

Šis pavyzdys turėtų priminti, kad Reformacijos paliestoje Prūsijos valstybėje lietuvių palikuonys anaiptol nebūdavo vien vargani baudžiauninkai, kad jiems neretai atsiverdavo ir kitokios galimybės (kuriomis ne visi pajėgdavo ar sugebėdavo pasinaudoti).

Be abejo, reikia pripažinti, kad vien Reformacija negalėjo stebuklingai paspartinti krašto ūkinės, socialinės ir kitokios raidos, ten sukurti kažkokį „rojų žemėje“ visiems gyventojams. Tačiau vertinant objektyviai būtina prisiminti anuometinę realią padėtį gretimose valstybėse, platesniame regione ir visoje Europoje, kur ilgai vyravo skurdas, kur buvo neretos ekonominės, socialinės ir kitokios krizės, kur labai iš lėto judėta sunkiu pažangos keliu.

Deja, Mažosios Lietuvos (kaip ir kitų lietuviškųjų etnokultūrinių regionų) tradicinio kaimo ypatumai iki šiol deramai neapibūdinami. To nesiimta ir nemokšiškai parengtame „Lietuvos architektūros istorijos“  tome, kur klaidingai apibūdinti lietuviškosios etninės architektūros savitumai. Neskelbiami reikšmingi senieji dokumentai iš įvairių šalių archyvų apie Lietuvos kaimo praeitį . 2016 m. pradžioje tam tikroms jėgoms užblokavus mokslo monografijų ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ tolesnį rengimą, Lietuvos žmonės nebesulauks Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos, Sūduvos – Suvalkijos ir kitų regionų senųjų kaimų visapusiškų apibūdinimų. Nebebandoma vytis civilizuotų Europos kraštų, kur tradicinio kaimo ypatumai uoliai nagrinėti dar nuo XVIII a., kur paskelbta daugybė studijų apie kaimų įvairiuose regionuose savitumus, apie jų istorinės raidos ypatybes.

The post Dr. Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos kaimo pokyčiai Reformacijos epochoje appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Prieš ketvirtį amžiaus buvo išspausdintas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) pirmasis tomas. Prieš trisdešimt metų Kanadoje išeivis prof. Vilius Pėteraitis su savo vadovautu Mažosios Lietuvos Fondu ėmėsi rūpintis MLE rengimu. Kaip pavyko sukurti tą reikšmingąjį leidinį?

To darbo sėkmę lėmė būrelis žmonių. Jau rašiau apie nesėkmingą MLE rengimo pradžią, mano paskyrimą į faktinio darbo vadovo pareigas 1987 m. pavasarį, kai vėl teko pradėti viską iš naujo. Tuomet bandžiau (ir ne visada sėkmingai) ieškoti naujų darbuotojų gausiems techniniams MLE rengimo darbams.

Po keleto mėnesių vargų ir netikrumo nelyg „iš dangaus nukrito“ Nijolė Dzindziliauskienė, išmaniusi anuometinę kompiuterinę techniką ir netrukus tapusi svarbiausiuoju žmogumi, lėmusiu MLE rengimo sėkmę.

Tenka priminti, kad anuomet skausmingai atsikuriančioje nepriklausomoje Lietuvoje be viso kito vyko esminė techninė/technologinė revoliucija. Atsivėrus sienai į Vakarus iš ten įvairiausiais būdais plūdo buvusioje sovietinėje imperijoje beveik neregėti kompiuteriai ir kita naujoviška technika (neretai abejotinos kokybės ir pan.), radosi bene pirmieji mobilieji telefonai ir kitokie technikos stebuklai. Dar reikėjo mokėti su visu tuo apsieiti. Apsukresnieji komersantai iš Vakarų gabeno padėvėtą techniką, ir Lietuvoje išmokta iš visokių griuvenų sulipdyti gan naujai atrodantį įrenginį. Pardavėjai klausdavo „Ar jums brangų daiktą ar „juodąjį“ (faktinę klastotę ir padirbinį)“.

Anuomet dirbdamas mokslinio tyrimo institute, buvau pripratęs prie mašinraščio. Vienokio ar kitokio būdo ar ūpo mašininkės dešimtmečiais sėdėdavo visose anų laikų įstaigose ir stuksendavo rašomųjų mašinėlių klaviatūras. Visad būdavo aibė visokių nesklandumų – vis stigdavo rašalinių juostelių ar nesudėvėtos juodos kalkės ir t.t. Taip 1996 m. rudenį buvo pradėta rengti ir MLE, kliaujantis leidyklos – Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (MELI) mašininkėmis ir sovietmečio įpročiais.

Pradėjęs vadovauti MLE rengimui, galop nutariau pradėti dirbti naujai – tekstus rinkti kompiuteriais, ten juos saugoti ir t.t. Darbšti ir sąžininga N. Dzindziliauskienė užtikrino viso to sėkmę, tapo svarbiausiu visų darbų centru. Per vėlesnius metus teko patirti visko – technika gesdavo, programos „užlūždavo“, kai kas pradingdavo kompiuterinėse erdvėse. Vis tik toji technika leido darbuotis daug sklandžiau ir greičiau.

Paragintas prof. V. Pėteraičio, įsigijau jam įprastinį fakso aparatą. Namuose (Kaune) sulaukdavau iš jo vis naujų raštų su nurodymais, vėliau jis uoliai taisydavo ir tobulindavo jam nusiųstus MLE straipsnius. Kartais tekdavo prisiminti ir apie kelių valandų skirtumą tarp laiko juostų.

Uoliai darbuojantis N. Dzindziliauskienei, kaip viso MLE ūkio „gaspadinei“, pavyko suvaldyti ligtolinį chaosą – reikėjo apskaityti jau parengtus enciklopedinius straipsnius, sekti dar stingamų temų sąrašus ir t.t. Kompiuterizavus enciklopedijos rengimą, atsirado galimybė galvoti ir apie pirmojo tomo sėkmingą užbaigimą, parengiant kompiuterinį maketą ir jį galop perduodant spaustuvei. Tą buvo įmanoma padaryti su mažesnėmis pajėgomis, nesamdant viso pulko pagalbininkų, kaip kad ankstesniais laikais.

Kažkas į MLE atvedė patyrusį žurnalistą Vytautą Kaltenį, kurio anksčiau nepažinojau. Jį įdarbinome, pavedžiau jam rinkti ir tvarkyti vis gausėjusias leidinio iliustracijas. Tą darbą jis atlikinėjo išties uoliai, tegalėdavau jį pagirti. Vėliau sulaukdavome vis daugiau perspėjimų, sakyta, kad tokio žmogaus reikia vengti kaip ugnies. Pamažėl ryškėjo man nežinomi nesenos praeities momentai. Sovietmečiu V. Kaltenis darbavosi bolševikinio oficiozo „Tiesa“ redakcijoje, prireikus pavaduodavo ir patį sovietinės propagandos grandą G. Zimaną, dar pasižymėdamas ypatingu aršumu. Manyta, kad tais laikais bandydamas iškilti jis turėjo okupaciniam režimui atidirbinėti už pokarines savo tėvo „nuodėmes“. Tais laikais neretai susiklostydavo tokios dvilypės asmenybės kaip V. Kaltenis: talentingas kraštotyrininkas, darbštus žurnalistas, kartu ir sovietinis propagandistas, uolus okupacinio režimo tarnas.

MLE rengime puikiai pasirodęs V. Kaltenis netrukus pareikalavo jam skirti reikšmingesnes pareigas. Sutikau, kad jis taptų vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju leidybai, tam jis buvo nusipelnęs. V. Kaltenis uoliai darbavosi ir toliau. Retsykiais tekdavo susibarti, kartais jam prikišdavau, kad jis bando komanduoti kaip koks KGB generolas. Susitaikius darbas tęsdavosi, kol galop papūtė kiti vėjai ir V. Kaltenis perbėgo į prorusiškų jėgų stovyklą. Dabar tai nestebina – įklimpusieji okupacinio režimo struktūrose likdavo galingųjų jėgų įkaitais, galop privalėdavo vykdyti ankstesnių šeimininkų nurodymus. Kaip sako RF prezidentas V. Putinas „Buvusių mūsiškių nebūna“ (kartą įklimpęs, turės imperijai darbuotis iki pat grabo lentos).

Taip gyventa savo tikrą nepriklausomybę kuriančioje Lietuvoje, besimakaluojančioje posovietinės tikrovės liūne, skandinamoje vis naujų paliktų žabangų.

Posovietinė Lietuva negalėjo pasikeisti akimirksniu – ilgametės okupacijos įspaudai kai kur išlikdavo ilgam. Tekdavo klausytis įvairiausių istorijų, kaip Lietuvoje užsilikę lietuvininkai, norėję kilti karjeros laiptais ar šiaip geriau įsitaisyti, turėdavo atidirbti sovietiniam režimui – tapdami paklusniais bolševikų partijos nariais, įsiveldami į sovietinių struktūrų veiklą ir t.t. Tai vis atsirūgdavo rengiant MLE.

Antai, Lietuvos Atgimimo metais tiesiog stebuklu atrodė pirmieji vieši lietuvininkų suėjimai Klaipėdoje. Ten vėl išgirdau skambant tik vaikystėje girdėtą senovinę šnektą, jau beveik užmirštas giesmes, pamačiau didelį būrį nuostabių žmonių, nelyg nužengusių iš kito pasaulio su sava dorove, bei Mažosios Lietuvos likimu nuoširdžiai besirūpinusių žmonių – beveik visada prieškarinių „smetoniškų“ senukų, nepersmelktų pragaištingą okupacinio režimo įtakų.

Tik po kelių metų pradėjau pastebėti, kad susieinančiųjų lieka vis mažiau – puikieji senukai traukėsi iš gyvenimo. Užtat gausėjo kitokių, vis įžūliau besiskelbiančių tikraisiais Mažosios Lietuvos atstovais, arogantiškai nurodinėjančių seniesiems vietos gyventojams, kokie jie turintys būti. Taip kilo „Rauodoniji Dalia“ iš Žemaitijos ir kiti veikėjai.

Po kurio laiko į Lietuvininkų bendrijos vadovus prasibrovė Rūta Mačiūnienė, apie kurios veiklą sovietinio režimo naudai vėliau teko prisiklausyti visko. Kartą nuvykus MLE reikalais į Klaipėdą tartis su mūsų talkininkais, R. Mačiūnienė, pasivedėjusi mane nuošaliau, pareiškė, kad turiu vadovavimą MLE rengimui perduoti V. Kalteniui, o pats turėsiu užsiimti keliais Kaune gyvenusiais lietuvininkais. Nebuvau koks paklusnus sovietinių struktūrų narys, tad į tą nurodymą tada tiesiog nekreipiau dėmesio. Tik vėliau mano nepaklusnumas skaudžiai atsirūgo. Tuomet tiesiog peršokau per tą menką kagėbistinį pučą – ateityje laukė rimtesnieji nemalonumai.

Gal tik sutapimas, kad 1997 m. pavasarį man pradėjus vadovauti MLE rengimui, tų metų rudenį bandyta mane nužudyti. Tamsų vakarą patykojusi samdinių gauja mane partrenkė ir spardė galvą, kurią spėjau prisidengti ranka. Krisdamas dar įkritau galva į krūmus, tad užpuolikams sunkiai sekėsi vykdyti savo užduotį. Stebuklingai pasirodžius liudininkams, žudikams teko išsibėgioti į laukusius automobilius.

Tiesa, anuomet užsiėmiau ne vien MLE reikalais. Dar tampiau likimą už ūsų, skelbdamas antikorupcinį straipsnių ciklą  „Ko negalima sakyti nepriklausomoje Lietuvoje“. Tą rudenį atsipirkau sugipsuotais kaulais ir būsimomis komplikacijomis bei operacijomis.

Tų laikų gyvenimas buvo daugialypis. Antai, Lietuvos Atgimimo laikais džiaugsmingai keliaudavome į Karaliaučiaus kraštą, besigėrėdami gorbačiovinių laikų atlaidumu. Ir ten nebūta stebuklingų pokyčių.

Man pradėjus daugiau skelbti straipsnių apie Mažąją Lietuvą, vieną rudenį mane pakvietė vykti su Kultūros Fondo (šiam vadovavo prof. Č. Kudaba) delegacija į Ragainę su miesto valdžia tartis dėl memorialo Martynui Mažvydui. Nuvykus į sovietmečiu nusiaubtą senovinį miestą, paaiškėjo, kad Ragainės (pervadintos Neman vardu) vadovas esą netikėtai turėjo išvykti ir sutartas susitikimas su juo neįvyks. Vis tik iš toli atvykusią delegaciją galop priėmė „pradingusio“ miesto galvos pavaduotojas, pareiškęs, kad jis pats negalintis nieko nuspręsti. Žinomiems Lietuvos žmonėms aiškinant apie M. Mažvydą, jo Katekizmą ir Mažąją Lietuvą, okupacinės rusų valdžios atstovas vis labiau nervinosi. Galop jis atrėžė, kad ne kartą vyko į instruktažus į Maskvoje, kur paskaitas skaitę sovietiniai profesoriai niekad nieko nesakę apie kažkokią Mažąją Lietuvą. Taip (ir dar daugelį kitų kartų) priešintasi M. Mažvydo atminimo įamžinimui esą amžinai rusiškoje žemėje.

Važiuojant su uoliosios kraštotyrininkės dr. Irenos Seliukaitės rengtomis ekspedicijomis į Karaliaučiaus kraštą, lankant ten įsikūrusius lietuvius, stengdavausi kuo daugiau apibėgti – fotografuodavau dar tebestovėjusius senuosius statinius ar jų griuvėsius. Ta skuba nebuvo bergždžia – vos po keletos metų jau neberasdavau anksčiau matytų trobesių ir sodybų. Kokioje didesnėje gyvenvietėje ar dvarvietėje galop įsikurdavo ištisi griovimo „fabrikai“ – darbuodavosi dešimtys samdinių, senosios plytos būdavo kraunamos į sunkvežimius ir vežamos į kurortines ir kitas vietoves. Kapitalizmą kuriančioje Rusijoje anuometiniams oligarchams, jų žmonoms ir kitokioms moterims parūpdavo gyventi vakarietiškai – buvusiame vokiškame krašte iš senų vokiškų plytų sumūrytose pretenzingose pilaitėse.

Fotografui Karaliaučiaus krašte buvo nesaldu – vienur sulaikydavo milicija, kitur tiesiog miesto centre koks išvaizdesnis veikėjas primygtinai teiraudavosi, kas man leido fotografuoti senus pastatus. Į kokį kaimą uolūs vietiniai rusai iškviesdavo KGB patrulį – tas aiškindavosi, kas mes tokie, ką veikiame.

Net ir atlaidžiais Gorbačiovo – Jelcino laikais, Karaliaučiaus krašte tebegyvavo daugybė uždarų/slaptų zonų, į kurias tegalima patekti su specialiais leidimais. Pagal sovietinius papročius nebuvo galima pamatyti kokių žemėlapių ar sąrašų – kur esančios tos slaptosios zonos, tad dažniausiai tekdavo rizikuoti. Visai netyčiom atsidūrus tokioje vietoje, sulaikydavo sargybiniai, įžūliai reikalaudavę didžiulių išpirkų. Kiti gan žmoniškai dar paaiškindavo „Turiu tiek ir tiek vaikų, kam man ta jūsų siūloma dovanėlė (koks gėrimo buteliukas)“. Vienoje gyvenvietėje nuskuręs ir nusenęs lietuvių stribas sušaukė visą būrį įsiutusių žmonių, kad tie muštų tuos V. Landsbergio pakalikus, griaunančių sovietinę imperiją.

Taip nelengvai pelnyti šimtai fotokadrų galop tapdavo MLE iliustracijomis.

Pirmaisiais ekspedicijų į Karaliaučiaus kraštą metais dar apsvaigus nuo laisvės ir nepriklausomybės lozungų, tenykščiams lietuviams drąsiai veždavome šūsnis lietuviškos spaudos (nuo vaikiškų knygelių iki katalikiškų leidinių). Netrukus teko pajusti, kad sovietinė kagėbistinė sistema jau atsigauna, buvusį laikiną atlaidumą keičia vis nauji suvaržymai. Antai, gautas perspėjimas, kad pasieniečiai į tą kraštą nebeįleis katalikiškų leidinių, kaip pavojingų Rusijos valstybei ir santvarkai. Vėliau atsigavo „juodieji sąrašai“ – į tą kraštą nebeįleidinėti pernelyg garsiai apie Mažąją Lietuvą šūkavę lietuvių aktyvistai. Buvusios gorbačiovinės pertvarkos fejerverkai blėso, artėjo niūrios tamsos laikai, dar baisesnės Rusijos imperijos atsigavimas.

1998 metais Mažosios Lietuvos Fondas (MLF) Kanadoje man su žmona architekte Marija Purviniene paskyrė Dr. Vydūno premiją už rankraštį „Mažosios Lietuvos kaimai ir sodybos“, kur rašėme apie anksčiau neminėtus to krašto savitumus. Tas darbas buvo įtrauktas į viešą MLF leidinių sąrašą kaip gal XVI leidinys, laimėjęs minėtą premiją. Deja, vėlesniais laikais MLFondą užvaldė prorusiškos jėgos, mūsų knyga taip ir nebuvo išleista.

Gavus paramą iš Lietuvos institucijų, tų metų rudenį porai savaičių abu nuvykome į Kanadą dalyvauti MLF renginiuose. Tos išvykos metu aplankėme kelis didžiosios šalies miestus, viešėjome pas išeivius lietuvininkus. Deja, per ketvirtį amžiaus beveik visi jie baigė savo žemiškąsias keliones, nebeliko veiklių ir principingų Mažosios Lietuvos rėmėjų.

Tuomet viešėjome ir pas prof. V. Pėteraitį, su juo ilgai aptarinėjome MLE rengimo reikalus. Pasidžiaugėme, kad po apgailėtinos pradžios darbai įsibėgėjo, kad suradome nemažai enciklopedijos talkininkų ir MLE straipsnių autorių.

Kaunas, 2025 m. vasara

Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. I dalis

Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. II dalis

The post Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. III dalis appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

2000 m. pabaigoje atspausdinus „Mažosios Lietuvos Enciklopedijos“ (MLE) pirmąjį tomą, mūsų šalyje susilaukta pirmosios regioninės enciklopedijos apie vieną iš lietuviškųjų kraštų. Dar daugiau – sovietinės okupacijos dešimtmečiais nusiaubtame ir beveik ištuštėjusiame lietuvininkų krašte nedaug kas tebuvo likę, MLE daugiausiai teko rašyti apie praeitį, primenant daug užmirštų ir nutylėtų dalykų, ieškant buvusio gyvenimo liudijimų.

776 puslapių apimties solidžiame pirmajame tome buvo pateikta per 3000 straipsnių ir 2000 iliustracijų, kuriose buvo apibūdinti įvairiausi dalykai: nuo XVI a. senprūsių raštininko Vilio Abelio ir XVIII a. skulptoriaus A. Abramsono, XIX a. botaniko iš Ragainės apylinkių J. Abromaičio iki Anės Karvelienės – Meškaitytės (1906-1991) iš Smalininkų ir J. Karvelio prekybos namų Klaipėdoje. Daug kas iš tuomet paskelbtų dalykų buvo nežinomi netgi daugumai tų, kurie sovietinių draudimų laikais bandė ką nors sužinoti apie okupantų suniokotą kraštą.

Kaip MLE pirmojo tomo pratarmėje rašė leidinio vyriausiasis organizatorius ir tvarkytojas prof. Vilius Pėteraitis „Išskirtinė šio leidinio svarba – tai galimybė įamžinti nykstantį ar jau prarastą lietuvininkų, prūsų ir kuršių kultūros paveldą, turintį neįkainojamą vertę ne tik lietuvių ar kitų baltų, bet ir visos Europos kultūrai“.

Kaip pavyko parengti šį ir kitus MLE tomus, per ketvirtį amžiaus jau tapusius „savojo žanro klasika“ ?

Nors džiugiai skelbta, kad MLE rengimas prasidėjęs dar 1996 m. rudenį, tačiau 1997 m. man teko vėl iš naujo pradėti MLE rengimą, gavus leidinio vyriausiojo organizatoriaus ir tvarkytojo prof. Viliaus Pėteraičio nurodymą. Teko vykti į leidyklą – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą (MELI), bandant susipažinti su tuometine padėtimi ir nenujaučiant visų manęs laukiančių sunkumų.

Dar M. Gorbačiovo pertvarkos laikais drąsesniuose rusiškuose leidiniuose pradėtos atskleidinėti sovietinės propagandos paslaptys. Britui G. Orwellui fantazuojant apie ateityje gal būsiančią „Tiesos ministeriją“, vėl ir vėl perrašančią istoriją pagal vis naujus vadų nurodymus, Sovietų Sąjungoje panaši sistema jau veikė pilnu pajėgumu. J. Stalino laikais visų bibliotekų fondai būdavo nuolat peržiūrimi, pašalinant „netinkamus“ leidinius. Buvo privalu naikinti ne tik senas, bet ir visai neseniai platintas knygas, jei jų autoriai būdavo paskelbiami „liaudies priešais“. Režimo išminčiai pagalvojo ir apie sovietinę enciklopediją (didelį ir brangų leidinį). Negausūs jos turėtojai buvo suregistruoti ir laikas nuo laiko gaudavo siuntinius su griežtomis instrukcijomis – nurodytus enciklopedijos puslapius išplėšti ir sunaikinti, o į jų vietą įklijuoti atsiųstus puslapius (naują istorijos versiją). Taip iš sovietinės enciklopedijos puslapių dingdavo kokie sušaudytieji bolševikų veikėjai, klaidingais paskelbti teiginiai. Sovietinė liaudis privalėjo pamiršti, kad dar neseniai apie vieną ar kitą dalyką rašyta visai kitaip – galiojo tik naujausi režimo nurodymai, vienintelė bolševikinė tiesa.

Atidūs senesnių knygų skaitytojai ir Lietuvos bibliotekose pastebėdavo jų paskutiniuose puslapiuose dėtus violetinius antspaudėlius „Patikrinta … metais“ ir pan., sovietinės okupacijos dešimtmečiais tikrintojams vis ieškant kokių pavojingų teiginių. Pačias sovietinės Lietuvos enciklopedijas jau ramesniais laikais gamino leidykla „Mintis“, o vėliau Vyriausioji enciklopedijų redakcija vėl reorganizuota. Mažai kas išdrįsdavo prasižioti, kad ten būdavo rengiama pati aršiausia sovietinė propaganda. Tuomet (kaip ir visados) netrūko uolių kolaborantų, kurie neblogai uždarbiaudavo kurpiant enciklopedinius straipsnelius apie sovietinio režimo veikėjus, aukštinant ir dailinant jų veiklą okupantų labui. Užtat apie žymius praeities žmones rašyta „reakcingas buržuazinis veikėjas“ ar pan. Tie rašinėliai buvo anoniminiai, tad 1990 m. dažnas toks raštininkas pasiskelbdavo didžiausiu Lietuvos patriotu. Pamėgtas lozungas „Mes visi ir visados dirbame Lietuvai“, patogiai dangstęs nesenas nuodėmes.

Man netikėtai atsidūrus enciklopedinio darbo sūkuryje, nemaniau remtis sovietine istorijos klastojimo patirtimi. Iki 1997 m. Lietuvoje taip ir nebuvo parengta naujoviškų enciklopedinių leidinių, tad viską teko išradinėti naujai. Kiek gelbėjo vakarietiška patirtis.

Dar 1994 m. pradėjau važinėti į didelio Baltijos šalių bičiulio, „Ostsee-Akademie“ (Baltijos jūros akademijos) vadovo dr. Dietmaro Albrechto organizuotus seminarus Vokietijoje. Ten atsivėrė iki tol neįsivaizduojamai įvairi knygų gausybė, teko vartyti įspūdingai turiningus vakarietiškus žinynus su gausybe iliustracijų ir koncentruotais tekstais. Panašiai norėjosi kurti ir „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ (MLE), į kiekvieną jos tomą sukemšant kuo daugiau žinių apie įvairiausius būtovės momentus.

Man 1987 m. pavasarį įžengus į MELI, ten niekas neapsidžiaugė naujuoju MLE vadovu. Neskubėta aiškinti, ką ir kaip ten veikė visą pusmetį. Nieko negavau iš prof. D. Kauno – tas tiesiog pasitraukė, palikdamas MLE rengimą. Vėliau iš prof. V. Pėteraičio teko girdėti visokių piktų atsiliepimų apie nesėkmingą MLE rengimo pradžią.

Tiesa, man buvo parodyta kaugė mašinraščio lapų – esą, jau parengti MLE straipsniai. Deja, tie mane labiausiai nuliūdino – ten buvo perrašyti sovietmečiu žinomi dalykai, mažiausiai tinkami mano įsivaizduojamai MLE. Teko rašyti patikrinimų aktus, faktiškai konstatuojant, kad ne tokios ir gausios išeivijos lėšos (kelios dešimtys tūkstančių dolerių) buvo tiesiog išeikvotos, dosniai apmokant bevertės „makulatūros“ rengimą. Beliko ieškoti naujų patikimų MLE darbuotojų, rengti rimtesnius pagrindus būsimai enciklopedijai.

Tyčiotasi, kad aš buvęs pats netinkamiausias žmogus tam darbui. Išties tebuvau „laukinis iš miško“, visą dešimtmetį klaidžiojęs po suniokoto lietuvininkų krašto brūzgynus, ten fiksavęs buvusio gyvenimo liekanas. Neturėjau naudingų pažinčių ir ryšių, galingų jėgų užnugario ir viso kito. Šaipytasi iš mano buvusio maišto – esą protingi žmonės ir tuomet sugebėdavę susitarti su sovietine valdžia, o patogiu momentu su kitais perbėgdavę į priešingą stovyklą, tapdami amžinais Lietuvos patriotais. Mane palaikė tik iš tolimos Kanados atėjęs prof. V. Pėteraičio raštelis apie mano paskyrimą MLE rengimo vadovu.

Kapstydamasis iš beveik beviltiškos padėties, sumaniau nauju MLE leidybinės grupės vadovu paskirti bibliotekoje dirbusį Vytautą Gocentą, kurį matydavau lietuvininkų proginiuose suėjimuose. Jau buvau pajutęs leidykloje tvyrojusią intrigų ir užkulisinių žaidimų dvasią. Vėliau pasakota, kad viena darbuotoja buvo įpareigota pranešinėti apie padėtį vienam MLE priešininkui, antroji informuodavo kitą grupuotę, belaukusią „vokiškųjų fašistų ir buržuazinių nacionalistų“ užmačių žlugimo.

Praradus pusmetį brangaus laiko (dosnūs atlyginimai neatsakingiems pirmiesiems MLE rengėjams buvo mokami nuo 1996 m. rudens), teko viską pradėti iš naujo. Labiausiai rūpinausi patikimais leidinio pamatais, parengdamas MLE rengimo metodiką, nurodant, kokie turi būti leidinio straipsniai, kaip jie bus apiforminami ir t. t.

Nustačius būsimos enciklopedijos pobūdį, jos formą, teko rūpintis svarbiausiuoju – leidinio turiniu. Mažosios Lietuvos Fondo aktyvistai išeivijoje stengėsi talkinti – buvo padarytos šimtų ir tūkstančių straipsnelių lietuviškoje ir kitokioje išeivių spaudoje kopijos, rūpestingos moterys tas kopijas sudėstė abėcėlės tvarka kiekvienai būsimos MLE raidei. Deja, ta gautoji medžiaga kiek nuvylė. Po 1990 m. daug išeivijos leidinių jau buvo prieinama ir nepriklausomoje Lietuvoje, nesinorėjo vien kartoti jau žinomų dalykų. Pokariu atsidūrusieji už Atlanto beveik negalėjo pasinaudoti Europoje likusiais archyvais.

Dar 1994 m. Vokietijoje pamačiau tiesiog neaprėpiamus kalnus senesnių ir naujesnių leidinių apie Rytprūsius su Lietuvoje beveik nežinoma informacija. Pasinaudojant kasmetiniais dr. D. Albrechto Ostsee – Akademie organizuotais seminarais, Vokietijoje tų išvykų metu stengiausi aplankyti tenykštes bibliotekas. Daug kur sutikdavome paslaugius ir rūpestingus žmones, bet taip buvo ne visur. Antai, Rytų Vokietijoje susiruošėme aplankyti vieną gana svarbią biblioteką. Ten mus pasitiko arogantiška dama (labai panaši į sovietinėje Lietuvoje dažnai matytas partorgų, direktorių ar kitų susireikšminusias žmonas). Mūsų palydovui pradėjus aiškinti, kad mes esame iš nepriklausomos Lietuvos, kuri ateityje įstos ir į Europos Sąjungą, pasipūtusi ponia atrėžė „Kai įstos ir į ES, tada tegul ateina“. Mūsų globėjui bandant protestuoti, jis susilaukė ir vietos teisėtvarkos nemalonės – okupantų įdiegtoji sovietinė tvarka ten tebeveikė.

Dar prasčiau būdavo, kai už reikalingų kopijų padarymą anuomet tekdavo mokėti tiesiog kosmines sumas (lyginant su tuometiniu pragyvenimo lygiu persitvarkančioje Lietuvoje ir mūsų simbolinėmis pajamomis). Daug metų gelbėjo tuose seminaruose sutikti kilniaširdžiai krašto išeiviai, kaip kad jau amžinybėn išėję Martinas Tydecks ir Gerhardas Lepa, vėliau sutiktas Donelaičių giminės palikuonis Lutz Wenau, energingoji Eva Banaitytė – Koch ir daug kitų.

Vokietijoje sutikus išeivius iš Rytprūsių/Mažosios Lietuvos, ne visada nudžiugdavome. Efektyvi nacistinė propaganda buvo „išplovusi smegenis“ daugybei žmonių, ypač prieškariniams vaikams ir jaunuoliams. Eilinį kartą beveik susibarus su vienu senuku, kartojusiu, kad jokios Mažosios Lietuvos niekad nebuvę, kad jo visa giminė per šimtmečius esą buvę tikri vokiečiai, galop pasiteiravome jo pavardės. Tasai, besididžiuodamas savo esą tikrai vokiška kilme, pasakė „Žemaitait“. Tokie jau buvo tie „gryni vokiečiai“.

Sutikti malonieji išeiviai ne kartą pasiūlydavo prisiglausti pas juos, kol lankysimės tenykštėje bibliotekoje. Ne visi gyveno greta tokių įstaigų. Prisiglaudus viename mieste, iki mums rūpimų rinkinių buvo keli kilometrai kelio ir kopimas į gal puskilometrio aukštumo kalnus. Turtingoje valstybėje gyvenusiems tas nuvykimas buvęs visai paprastas – tereikėjo sumokėti už vietinio autobuso bilietą 2 ar 3 Vokietijos markes. Tuomet mums tai buvo milžiniški pinigai, tad nemažai dienų aukštyn ir žemyn keberiodavomės pėsčiomis, į savo prieglobstį grįžtant jau tamsią naktį.

Gniuždydavo aptinkamų leidinių gausa, sunku buvo atsirinkti svarbesnius, daryti kopijas puslapių, naudingų įvairiems MLE skyriams. Pavydėdavome bibliotekose ir kitur sutinkamiems vienos temos tyrėjams – tiems pakakdavo vieno ar kito leidinio. Mums (man su žmona architekte Marija Purviniene) tekdavo griebtis neaprėpiamų dalykų, sulaukiant įvairių pašaipų.

Iš sėkmingesnių kelionių pavykdavo parsitempti ir po 100 kg (ar dar daugiau) kopijų ir Vokietijoje įsigytų knygų. Tuos beveik nepakeliamus nešulius tekdavo tampyti iš vieno traukinio į kitą, keliaujant per tos šalies platybes. Taupant lėšas, važinėdavome pigesniais vietiniais traukiniais, vengiant patogių greitųjų reisų. Nuošaliose stotelėse nebūdavo jokių modernių kėlimo įrenginių, tekdavo kliautis tik savo jėgomis.

Taip per dešimtmetį kaupėsi kopijos iš tūkstančių senų ir naujesnių leidinių. Grįžus į Lietuvą, tekdavo ilgai jas rūšiuoti, atrenkant tinkamas žinias vienam ar kitam MLE straipsniui. Taip kaupėsi itin gausus žinių apie Mažąją Lietuvą fondas.

Įklimpus į MLE rengimą, teko mokytis man beveik nežinomos vokiečių kalbos. Kai kur aptikdavome ir senųjų dokumentų. Iš pradžių beveik neįveikiamais atrodė visokiausių praeities raštininkų vienaip ar kitaip surašyti rankraščiai, ne vien įvairiausieji senosios kalbos variantai, net ir senovinis išradingumas, vienaip ar kitaip išvedžiojant kokią raidę, sumanant kokią santrumpą ar kitką. Teko prisiliesti ir prie kokių XVI a. pergamentų, dejuoti dėl itin išblukusių eilučių, buvusių pažeidimų ir kitko. Teko matyti krūvas restauracijai siunčiamų dokumentų – apdegusiais pakraščiais, gadintų gaisrų, drėgmės, kenkėjų, pelėsių ir viso kito. Gal po kelių dešimčių metų būsimos tyrėjų kartos tarp vis naujai atkūrinėtų senųjų dokumentų aptiks ir ką nors svarbaus lietuvininkų kraštui ir visai baltiškajai kultūrai. Daug tų praeities liudininkų vis dar nepateko į mokslinę apyvartą, tebelieka nežinomaisiais.

Civilizuotose Vakarų šalyse enciklopedijos būdavo rengiamos kaip sukauptų gausių žinių santrauka, patogus žinynas po tuometinę „duomenų bazę“ ir daugybę publikacijų. Deja, per Mažosios Lietuvos gyvavimo šimtmečius tame lietuviškosios raštijos lopšyje buvo paskelbta ne itin daug įvairesnės tematikos leidinių. Absoliučiai vyraudavo religinės tematikos tekstai, o apie kitus būtovės barus rašyta nedaug. Kokie lietuviški žinynai ilgai buvo beveik neįsivaizduojami. Dar ilgai pavydėsime britams ir kitiems, per dešimtmečius ir šimtmečius rengusiems vis naujai tobulintus savųjų enciklopedijų leidimus.

Prasilavinę lietuvininkai ne vien savo disertacijas, bet ir rimtesnius mokslinius darbus praeityje skelbdavo vokiečių kalba (kaip kad dabar absoliučiai įsivyraujant anglų kalbai). Tik taip naujesnės idėjos galėjo pasiekti platesnius šviesuolių sluoksnius. Tenka pripažinti, kad Mažojoje Lietuvoje ilgai vyravo ūkininkai, kurie vargu ar būtų domėjęsi kokiais chemijos ar kitokiais tyrimais, net juos paskelbus krašto gyventojams suprantama lietuvių kalba. Dar būta komercinių sumetimų – reta leidykla būtų spausdinusi kokį sudėtingesnį leidinį, kurio tiražo nepavyktų išparduoti. Galima prisiminti entuziastingojo Martyno Jankaus bankrotus – jam prisispausdinus kokių lietuviškų knygelių, sunkiai sekdavosi jas išplatinti.

Pradedant rengti MLE, bandėme visur ieškoti žmonių, kurie būtų galėję prisidėti prie to didžiojo darbo. Tuomet žinomas istorikas mums nuoširdžiai patarė MLE rengimą atidėti bent dvidešimčiai metų. Per tą laiką esą bus parašytos svarbios knygos apie Mažąją Lietuvą, kuriomis besiremdami galėsime parengti rimtesnę enciklopediją.

Su tuo logišku ir visai protingu siūlymu niekaip negalėjome sutikti. Suvokėme, kad po kokio šimtmečio pavyktų parengti kažką tobulesnio (jei iki to laiko koks eilinis beprotis nesunaikintų visos žmonijos ar bent Europos). Deja, laukiant to būsimo šedevro, pasikeistų bent kelios Lietuvos ir kitų šalių gyventojų kartos, taip ir nesužinojusios ką nors daugiau apie nelaimingąjį lietuvininkų kraštą.

MLE rengimas buvo dar svarbesnis paskutiniesiems tikriesiems lietuvininkams – augusiems ir gyvenusiems dar prieškarinėje Mažojoje Lietuvoje, savo akimis mačiusiems tuometinę padėtį ir buvusias permainas. MLE likimas buvo itin skaudus prof. V. Pėteraičiui, nepasižymėjusiam stipria sveikata, bet sukaupta valia ir stebėtinu atkaklumu besipriešinusiam visiems nepalankiems dalykams. Entuziastas ir idealistas tikėjo, kad MLE pavyks parengti taip kaip pokariu išeivijoje buvo parengta bostoniškė „Lietuvių enciklopedija“ – gal visi šviesuoliai puls rengti lietuvininkams taip svarbią MLE. Deja, sovietinės okupacijos dešimtmečiai ne tik praretino išsilavinusių lietuvių gretas, bet ir palaužė daug kieno moralę. Laikams keičiantis radosi vis daugiau norėjusių pasipelnyti iš Mažosios Lietuvos tematikos. Prof. V. Pėteraičiui teliko aštrūs žodžiai, kuriais jis apšaukdavo MLE rengimo įžangos žlugdytoją.

Sunkiai renkant reikalingus MLE straipsnius, gausias spragas teko kamšyti patiems rengėjams. Antai prof. V. Pėteraitis pirmajam tomui parengė net 538 straipsnius. Man rūpėjo lietuvininkų kraštą pavaizduoti visapusiškiau, neapsiribojant senųjų vietovardžių aiškinimais. Vokietijos rinkiniuose suradus daug žinių apie Mažosios Lietuvos gyvenvietes, man pavyko parengti 513 straipsnių, papildant prof. Pėteraičio duomenis apie vietoves ir jų vardus. Tuometinės leidybinės grupės vadovas V. Gocentas pateikė 79 straipsnius, pirmasis MLE rengimo vadovas prof. D. Kaunas tik 37. Darbui talkino pirmojo tomo redakcinės kolekcijos nariai: dr. V. Bagdonavičius 61 (deja, dėl jų vėliau turėjome nemalonumų), dr. A. Juška 97, dr. A. Matulevičius 163, dr. V. Šimėnas 145, prof. Z. Zinkevičius 33.

Pirmaisiais entuziazmo mėnesiais gan paskubomis formuota MLE redakcinė kolegija vėliau byrėjo – vieni atsistatydindavo įbauginti būsimų darbų užmojų, kiti likdavo nuošalėje, rimčiau neprisidėdami prie konkrečių darbų. Laukė ilgas darbas, tobulinant pagrindinių MLE rengėjų sąstatą, ieškant vis naujų pasišventėlių. Teko rungtyniauti su laiku, negailestingai retinusiu mūsų talkininkų ir rėmėjų gretas.

Bus daugiau

Kaunas, 2025 m. vasara

Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. I dalis

The post Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. II dalis appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, istorijos žurnalas „Voruta”, nr.4, 2025

2025 m. minime Prūsijos kunigaikštystės 500-etį. Kas tai buvo?

Iki dabar sukauptos žinios leidžia manyti, kad po audringesniojo tautų kraustymosi periodo V-XII a. ties Baltijos  jūros pietrytine pakrante, tarp Vyslos ir Dauguvos gyventa, palyginti, nuolat. Ten susiklosčiusios įvairios baltų gentys ilgai gyvavo gan ramiai. Būta  smulkesnių konfliktų pajūryje ir upių pakrantėse, ne visada taikingai lankydavosi vikingai, tačiau esminių pokyčių žymių krašte neaptikta. Istoriniai šaltiniai mini Danijos valdovų įsiveržimus į Sembą ir Kuršą, žygius į Žiemgalą ir kitur, bet ten ilgam įsitvirtinti nesugebėta – danams geriau sekėsi dabartinėje Estijoje, kur net sostinės vardas tebereiškia „danų miestą”.

Didelius plotus (su dabartiniais Telšiais, Plunge, Gargždais, Klaipėda, Mažeikiais, Skuodu) valdžiusi ir turtus iš daug ko (nuo karo žygių Baltijos jūroje iki prekybos žmonėmis) besikrovusi kuršių gentis turėjo istorinių galimybių dar per kelis šimtmečius sukurti savąją pajūrio valstybę. Primintina, kad V-XII a. žemaičiams priskiriamas tik nedidelis plotas su šiandienine Šilale, Kelme, Raseiniais, Ariogala. Ties dabarties Pagėgiais gyvenę skalviai, ties Šilute lamatiečiai, ties Akmene ir Šiauliais žiemgaliai ir t.t. Per šimtmečius klostėsi savitos baltiškos tradicijos, savi tikėjimai, sugyvenimo tarp kaimynų papročiai. Retsykiais sulaukiant pirklių ar keliautojų iš Vakarų, vargu ar kas pajėgė įsivaizduoti būsimuosius didžiuosius pokyčius, po ramaus gyvenimo šimtmečių visai pakeitusių baltiškąsias žemes.

Daug kam liko nepastebėta XII a. pabaigoje ryškėjusi vokiečių ateivių veikla prie Dauguvos žemupio – pirmosios vyskupijos įkūrimas, Rygos pilies statybos (1201 m.), Kalavijuočių ordino įsteigimas (1202 m.), nuo 1204 m. pradėti skelbti kryžiaus žygiai prieš pagonis baltus, popiežių nutartys dėl tų kraštų ateities, nukariaujant ir pakrikštijant stabmeldžius. Gal daug kam tie įvykiai atrodydavo tolimi – vykę dabartinės Latvijos teritorijoje, tiesiogiai nepalietę daugumos baltų genčių.

Vargiai kas mūsų regione anuomet galėjo įsivaizduoti padėtį tuometinėje Europoje, suvokti kelis šimtmečius besitęsusios germaniškosios ekspansijos mastus.

Antai, į rytus brovęsi germanai 928 m. užėmė dabartines Berlyno apylinkes, 965 m. pasiekė Oderio/Odros upę. 1066-1143-1159 m. įkurtas ir atkurtas Liubekas, ilgam tapęs svarbiausiuoju vokišku miestu prie Baltijos jūros. 1263 m. miesto teises gavo Dancigas/Gdanskas – dar vienas reikšmingas vokiškas centras ties senprūsių genčių žemėmis.

Baltų kraštuose gal menkai težinota apie Vakarų Europą sukrėtusią kryžiaus karų epochą, kryžininkų žygius į Šventąją Žemę, ten kurtus riterių vienuolių karinius ordinus. Vargiai ar girdėta apie iš Palestinos pasitraukusį ir 1211 m. jau Transilvanijoje (dabartinė Rumunija) įsikūrusį Kryžiuočių (Vokiečių) ordiną, vėlesnius jo nuotykius.

Vargu ar Mindaugas bei kiti reikšmingesni baltų genčių veikėjai ką nors žinojo apie dar 1226 m. Šv. Romos imperatoriaus Otono pasirašytą vadinamąją Riminio Auksinę Bulę, Vokiečių ordinui paskyrusią pagonių senprūsių gyventus plotus. Tik vėlesniais amžiais susivokta, kad Mazovijos kunigaikščio Konrado kvietimas Kryžiuočių ordinui atvykti ir kovoti prieš pagonis ilgam pakeitė ir visos Europos likimą.

1230-1231 m. tam Ordinui įsikuriant Vyslos žemupyje, faktiškai buvo atidarytas antrasis frontas baltų nukariavimo kovose. Daug kam to nesuvokiant, mūsų regionas atsidūrė agresorių „replėse” – iš šiaurės puolant kalavijuočiams, iš pietvakarių kryžiuočiams.

Galima džiaugtis, kad Kalavijuočiai buvo sutriuškinti Saulės (1236 m.) ir Durbės (1260 m.) mūšiuose, tačiau tai tebuvo ilgojo karo (užtrukusio ilgiau kaip du šimtmečius) epizodai.

Tuomet baltų gentims teko kovoti su didele Vakarų Europos dalimi – į skelbiamus kryžiaus žygius prieš pagonis mielai atvykdavo Anglijos, Prancūzijos, Bohemijos (dabartinės Čekijos) ir kitų kraštų didikai, susilaukta būrių eilinių kryžininkų, dosnios finansinės paramos ir viso kito. Kryžiuočiams padėjo ilgametė kovinė patirtis, Vakarų civilizaciniai pasiekimai (nuo rašto ir raštvedybos iki plytų mūro ir šaunamųjų ginklų bei kito). Atsivežtieji amatininkai (nuo odininkų iki ginklakalių) stiprino ateivių galybę, padėjo sėkmingai kolonizuoti užkariautus plotus. XIII a. vokiškųjų ordinų pasiekimai prie Baltijos buvo išties reikšmingi.

Kalavijuočiai (vėliau pervadinti Livonijos ordinu) plėtėsi dabartinių Latvijos ir Estijos žemėse. Kryžiuočiai nuo Vyslos skverbėsi link Nemuno, nugalėdami senprūsių pasipriešinimą, malšindami jų sukilimus, įsitvirtindami svarbiausiose vietovėse. 1252 m. įkūrus Klaipėdos pilį, 1255 m. Karaliaučių, 1288 m. Ragainę, buvo užkirsti visi svarbiausieji vandens keliai nuo Vyslos iki Dauguvos. Susilaukta nemažai kolonistų iš Vakarų, pirmiausiai besikūrusių Pavyslyje. Ten kurtas tankus nedidelių miestų su mūrinėmis pilimis ir atvykėlių kaimų tinklas pagal Vakarų pavyzdžius. Taip siekta iš pagrindų pertvarkyti užgrobtas baltų žemes, ten sukurti visai kitokį gyvenimą.

Galima manyti, kad gal šimtmečiu anksčiau pradėjus baltų genčių nukariavimą, ten būtų sukurta visai nauja šalis, nušluojant senųjų vietos gyventojų palikimą. Mums pasisekė, kad vėlavusių Ordino žygių laikais Vakarų Europoje susilaukta įvairių krizių – nuo maro epidemijų iki konfliktų tarp atskirų valdovų. Sėkmingiems laikams besibaigiant, menko parama kryžiaus žygiams prieš pagonis baltus. Pavėluotas Ordino įsibrovimas leido susikurti ir stiprėti Lietuvos valstybei, papildomų išteklių gaudavusiai užkariautose rytinėse ir pietinėse žemėse. Visa tai baigėsi Ordino sutriuškinimu istoriniame Žalgirio mūšyje (1410 m.) ir Melno taikos sudarymu (1422 m.). Jogailai su Vytautu pakrikštijus Lietuvą ir Žemaitiją, nebeliko formalaus preteksto naujų kryžiaus žygių skelbimui ir dosnesnei paramai silpstančiam Ordinui.

Anuometines Ordino politines nuostatas – priešiškumą seniesiems vietos gyventojams, siekį germanizuoti užgrobiamas baltų žemes ir pan. – atspindi 1518 m. paskelbtas ir tuometiniam Ordino vadovui skirtas Erazmo Stelos rašinys. Jame teigiama: „ … kaip teisėtai Dievo sprendimu Prūsijoje vėl apsigyvens germanai, kadangi ji ir yra Germanijos dalis nuo pasaulio pradžios… germanams skirta [bei jų] apgyvendinta”. Ordino užkariavimai tuomet girti taip: „Galėsi visai teisėtai didžiuotis, kad tėvai tą kraštą, kurį gavo barbarišką, apleistą, atšiaurų, stabmeldišką, bjaurų ir visa ko stokojantį, padarė ir paliko puikų, įdirbtą, civilizuotą, klestintį, kūrybingą ir (tai yra svarbiausia) – krikščionišką”. (Citatos pateikiamos iš leidinio: Erazmus Stela, Apie Prūsijos senybes, Vilnius: Aidai, 2004, p. 35-36).

Taip drąsinti šimtamečių kryžiaus žygių Baltijos kraštuose dalyviai ir jų vadovai – esą visi vietos gyventojai tėra tik neteisėti atvykėliai į germanams amžinai priklausančias žemes. Vadovaujantis tokiomis nuostatomis, ilgametis baltiškų kraštų niokojimas tebuvęs doras darbas, kaip ir vietinių stabmeldžių žudynės, leidžiančios įsiviešpatauti esą teisėtiems tų teritorijų šeimininkams germanams.

Ordino veiklos atskirus momentus galima apibūdinti ir naujoviškais terminais (genocidas, etnocidas, etninis valymas). Panašiai agresijos teisintos tūkstančius metų (esą tos žemės priklausė mūsų protėviams, esą dabartiniai jų gyventojai netikėliai ir pan. ), taip savo karą Ukrainoje aiškina ir agresorė Rusija.

Dar visą šimtmetį po Melno taikos gyvavusi Ordino valstybė, nusidriekusi nuo Vyslos iki Nemuno žemupio, turėjo rūpintis savo išlikimu. Susivokta, kad taikingais laikais daugiau pajamų tegalima gauti iš intensyviau kolonizuoto Pavyslio, o didelėje valdų dalyje plyti ilgamečių kovų laikais nusiaubtos žemės, kur telikę negausūs sutriuškintų genčių likučiai. Žinoma apie Ordino vietos pareigūnų iniciatyvas nuomojant ištuštėjusius sklypus vakarykščiams priešininkams – ateiviams iš lietuviškų ir lenkiškų žemių. Taip jau XV a. pradėjo formuotis Mažoji Lietuva – lietuviškai kalbėjusių žmonių apgyventas kraštas. Ten ilgai būta ryškios kultūrinės atskirties – ateiviai iš Vakarų glaudėsi prie negausių miestų su bažnyčiomis ir Ordino pilių, o gan formaliai paskirstyti baltai gyveno savąjį kaimišką gyvenimą dažnai besilaikydami senųjų papročių, nedaug tesusiliesdami su krikščioniškąja civilizacija

Silpstantis Ordinas dar susilaukė vidinių konfliktų. Tankiausiai apgyventame Pavyslyje brendo nepasitenkinimas griežtomis vienuoliškosios valstybės nuostatomis – iš Vakarų atvykę pasauliečiai siekė gyventi laisviau. Per užsitęsusį XV a. Prūsijos miestų karą bruzdėjusius Ordino pavaldinius rėmė Lenkijos karalystė, galop perėmusi Kryžiuočių valstybės pietvakarinę dalį – net ir pačią sostinę Marienburgą. Ordino valstybė sumenko – centru tapo Karaliaučius, teko pasitenkinti lietuvių ir lenkų apgyvendintais plotais – Mažąja Lietuva ir Mozūrija, Semba ir žemėmis prie Aismarių.

Visų mūsų laimei nykstančios Ordino valstybės vadovu galop tapo Gedimino palikuonis, Sofijos Jogailaitės sūnus Albrechtas, virtęs neeiliniu politiku. Jis sugebėjo suvokti beviltišką Ordino padėtį. Dar daugiau – Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo sūnėnas susižavėjo tuomet sparčiai populiarėjusiu Martino Liuterio mokymu. 1525 m. pasiryžta tikrai revoliucijai – paskelbta apie Prūsijos kryžiuočių ordino paleidimą, jo valdose įkuriant pasaulietišką kunigaikštystę. Tuomet su Lenkija sudaryta Krokuvos taikos sutartis, naująją valstybėlę skelbiant  Lenkijos karalystės vasale (pavaldine). Taip po šimtmečio karų Prūsija, Lenkija ir Lietuva atsidūrė vienos Gediminaičių – Jogailaičių dinastijos rankose. Tai buvo neįtikėtinos istorinės sėkmės momentas, deja, trukęs neilgai.

Manoma, kad tuomet atsivėrusi ypatinga galimybė lietuvybei. Antai, Ordino laikais vietinės baltų gentys būdavo tiesiog nušluojamos, mažiausiai rūpinantis jų tautine tapatybe, etniniu savitumu ir panašiais dalykais. Naujai kuriamoje Prūsijos kunigaikštystėje visai rimtai vadovautasi tuomet stebėtinais Liuterio teiginiais: žmonės su Dievo žodžiu turi susipažinti savo gimtąja kalba, patys eiliniai raštingi žmonės be tarpininkų galintys aiškintis Šventraštį ir kitką. Pačiam M. Liuteriui išvertus Bibliją į vokiečių kalbą, beliko sekti jo pavyzdžiu, religines tiesas platinti ir kitomis kalbomis. Taip radosi mums ypatingas M. Mažvydo katekizmas ir lietuviškosios raštijos pradžia. Pagal M. Liuterio priesakus Prūsijos kunigaikštystėje rūpintasi lietuviškosiomis pamaldomis bažnyčiose, mūsų kalbą mokėjusių dvasininkų rengimu, lietuviškomis mokyklomis ir pan.

Anuomet lietuvybei nusišypsojo tiesiog neįtikėtina sėkmė – Prūsijos kunigaikštystė su savomis nuostatomis susikūrė tinkamoje vietoje ir tinkamiausiu laiku. Tenka priminti, kad po džiugių XVI a. dešimtmečių istorinė šventė baigėsi – kartu su Žygimanto Augusto mirtimi Abiejų Tautų Respublikoje nutrūko Jogailaičių dinastija, Albrechtas taip pat nepaliko tinkamo įpėdinio. Vėliau Prūsijos valstybės centrui persikėlus į Brandenburgą – Berlyną, Mažoji Lietuva ir ten gyvenę lietuvninkai liko atokia ir nebesvarbia periferija. XVIII a. ir XIX a. pradžios Prūsijos valdininkai jau siūlydavo atsisakyti esą perteklinio rūpesčio tautinėmis mažumomis, nebepaisyti esą pasenusių liuteroniškų nuostatų. Po 1871 m. jau prasidėjo ir oficialioji germanizacija.

Vis tik XVI a. viduryje gautas postūmis ilgam leido išgyventi ir sustiprėti lietuvybei. Anuometiniai „stebuklai” – pirmoji lietuviška knyga, lietuvių šviesuoliai Karaliaučiaus universitete (Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti), lietuvių kalbos studijos, tūkstančiai lietuviškai besimeldusių parapijiečių ir visa kita per K. Donelaitį ir kitus švyturius lietuvybės kelyje galop aidais atsirito iki tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės.

Istorijos mėgėjai pastebi, kad ne viename krašte kartais užsibūdavo ramesnis ir pastovesnis gyvenimas, kol kokio veikėjo sprendimai ar pasikeitusios aplinkybės daug ką sugriaudavo. Kalbama apie istorijos kryžkeles (kaip kad 1914 m. vasarą Europoje ar 1940 m. birželį prieškarinėje Lietuvoje), kai lyg buvo galima pasukti viena ar kita kryptimi.

Gal kada kokie entuziastai, dar pasitelkę madingąjį dirbtinį intelektą, ims aiškintis galimas XVI a. istorijos versijas lietuviškose žemėse. Rimtesniems smalsuoliams tektų atsižvelgti į to laiko realijas. Antai, Jogailai krikštijant Žemaitiją buvo pasitelkti būriai lenkų dvasininkų ir vienuolių, kurių nestigo jau senokai krikščioniškoje Lenkijoje. Atvykusieji ir ten pasilikusieji ne visada skubėjo mokytis vietos žmonių kalbos, bažnytėlėse skambėdavo lotynų ir lenkų kalbos, archyvuose tebeguli taip rašyti tų laikų raštai.

Tik XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje lietuvių kalbos viešas vartojimas tapo valstybine politika. Ir vėliau to laikytasi. Gal daug kas pastebėjo įvairiuose leidiniuose politikuotas Prūsijos valdovų įsakų lietuvių kalba faksimiles. Taip (kaip ir kitomis krašto kalbomis) aiškinta kaip praustis ar tverti tvoras, kaip laidoti numirusiuosius. Rečiau prisimenama, kad gretimoje Abiejų Tautų Respublikoje ir jos Mikalojaus Daukšos lietuviškojo katekizmo protėvių kalba dažniau glaudėsi kaimuose, kad kilusi LDK bajorija uoliai lenkėjo, kad XVIII a. didikai laužydavo liežuvius prancūziškai, sekdami epochos madomis.

Beliktų nulenkti galvą prieš užsispyrėlišką keistuolį, neretai atskalūnu pravardžiuotą Gediminaičių/Jogailaičių palikuonį – energingąjį kunigaikštį/hercogą Albrechtą, sugebėjusį savaip pakreipti mūsų regiono likimą – ir dar lietuvybės naudai. Gali būti, kad ryžtingieji Albrechto žygiai  buvo vieni iš svarbiausių veiksnių sėkmingame mūsų krašto likime.

The post Martynas Purvinas. Prūsijos kunigaikštystės nuopelnai lietuvybei appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas

Prieš ketvirtį amžiaus – 2000 m. pabaigoje 4000 egzempliorių tiražu buvo atspausdintas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) pirmasis tomas, taip užbaigiant permainingą parengiamųjų darbų etapą ir pradedant nuoseklią tolesnių MLE tomų leidybą.

Tenka priminti, kad 1944 m. iš rytų artėjant sovietinėms armijoms, iš Lietuvos į Vakarus bėgo tūkstančiai žmonių, dar prisiminusių prieškarines bolševikų represijas. Tuomet netekta daugybės šviesuolių, išsilavinusių žmonių, nenorėjusių vėl atsidurti okupantų priespaudoje. 1944 m. vasarą ir rudenį į Vakarus traukėsi ir dešimtys tūkstančių lietuvininkų bei kitų iš Mažosios Lietuvos. Tarp jų buvo ir nukentėjusieji nuo hitlerinio režimo Vydūnas, Martynas Jankus ir daugybė kitų, pagrįstai vengusių būsimųjų „išvaduotojų“.

Daug kam atsidūrus karo suniokotoje, badaujančioje ir vargstančioje Vokietijoje, ten irgi neaptikta malonaus prieglobsčio. Vokiečių kalbą mokėję lietuvininkai ir kiti rytprūsiečiai ne visur buvo pageidaujami. Po daugelio metų vienas pabėgėlis prisiminė, kaip tenykščiai vaikiukai juos apmėtydavo akmenimis kaip nepageidaujamus „svetimuosius“. Nacistinis režimas per dešimtmetį daug kam buvo kalte įkalęs priešiškumą „negrynakraujams“ Reicho priešams.

Glaudžiantis pabėgėlių stovyklose ir kitur, vis dažniau ieškota prieglobsčio turtingesnėse šalyse. Kai kas iš lietuvininkų pasiryžo ir tolimoms kelionėms. Taip kitame pasaulio krašte, net atokioje Australijoje atsidūrė Jurgis Purvinas iš Mažosios Lietuvos. Prasibrauta per biurokratines užtvaras ir priešiškumus į turtėjančią JAV. Daug lietuvininkų glaudėsi pakantesnėje Kanadoje, kur klostėsi pabėgėlių iš Mažosios Lietuvos bendruomenės.

Atsigavus nuo karo ir blaškymosi po pasaulį baisumų, susiradus uždarbio (net ir Lietuvos inteligentams dažniau tekdavo tapti juodadarbiais, triūsti įvairiose įmonėse), imta mąstyti apie gyvenimo svetur prasmę. Dabar žinome apie visokią lietuvišką veiklą išeivijoje – nuo savų bažnyčių statybos iki tautiškų susibūrimų. Darbavosi ir šviesuoliai – įvairių sričių specialistai susibūrė rengdami ir leisdami dabar daugeliui prieinamą „Lietuvių enciklopediją“ – reikšmingiausią išeivijos leidinį.

Sunkiau sekėsi Mažosios Lietuvos išeiviams – mažiau tebuvo ir po visų negandų teliko išsilavinusių ir iniciatyvių, lietuviška veikla tebesirūpinusių žmonių, daug kas glaudėsi prie vokiškosios rytprūsiečių veiklos. Jau pirmaisiais pokario metais skurdžioje išeivijoje mirė žymieji Martynas Jankus ir Vydūnas, galėję sutelkti didesnes lietuviškas pajėgas.

Vis tik entuziazmo netrūko. 1946 m. Vakarų Vokietijoje buvo įkurta Mažosios Lietuvos Taryba, subūrusi aktyviausius išeivius. Daug kur pasaulyje (nuo Australijos iki JAV) būrėsi įvairios lietuvininkų organizacijos.

Senstančių lietuvininkų kartoms iškeliaujant į Amžinybę, ryškėjo jaunesniųjų indėlis. Antai, veiklusis Ansas Lymantas (1921–2002) dar 1950 m. Vokietijoje suredagavo pirmąjį atkurto „Keleivio“ numerį. Persikėlęs į Kanadą, 1960–1971 m. ir 1982–1988 m. jis redagavo turiningą periodinį leidinį „Lietuvos pajūris“. Kalbininkas Vilius Peteraitis (1914–2008) buvo itin veiklus lietuvininkų sambūrių narys, dar pokariu su kitais svarstęs didesnio veikalo apie Mažąją Lietuvą rengimo galimybes. Deja, anuomet to dar nepajėgta – išeiviams teko įsitvirtinti naujuose kraštuose ir prasigyventi. 1983–1985 m. išeivijoje kurtas Mažosios Lietuvos Fondas (MLF), kaupęs lėšas ir rėmęs knygų apie lietuvininkų kraštą leidybą.

Kitaip gyventa sovietų okupuotoje Lietuvoje. Nuo 1944 m. rudens faktiškai naikinant lietuvininkų kraštą, sovietinei tikrovei paskatinus bėgti į Vakarus ten dar užsilikusius senbuvius, okupaciniam režimui savaip palengvėjo, atsikračius nepageidaujamų dalykų. Kaip kad niūrioje G. Orwello pranašystėje uoliai perrašinėta istorija. Tyčiojantis iš nacistinės propagandos prasimanymų, kurti savi išsigalvojimai („amžinosios rusų žemės prie Baltijos“ ir t. t.). Neatsiverčiant tuometinių istorijos vadovėlių, dabar labiau mėgstama priminti, kad ir pokariu paminėta pirmoji lietuviška knyga, kad kalbėta ir apie K. Donelaitį (tiesa, kaip apie „proletarinį poetą“, o ne kokį kunigą). Galima pripažinti, kad lietuviškieji nacionalbolševikai pamažėl bandė glaistyti atšiaurius okupacinio režimo išsišokimus, bijodami didesnio žmonių pasipriešinimo, sovietinės stagnacijos laikais leidžiant pakalbėti apie Vydūną, užsiminti apie Mažąją Lietuvą ir pan., kai ką leidus kalbininkams ir panašiems mažiau pavojingiems humanitarams. Kitose srityse stigo aktyvesnių šviesuolių, ten apsieita abstrakčiom kalbom apie „pamario kraštą“. Nesigirdėjo nei cyptelėjimų griaunant Mažosios Lietuvos bažnyčias ar kitus reikšmingus regioninio paveldo objektus. Sovietų veikėjams dalijant pagyras  Ievai Simonaitytei ar kitiems sukalbamesniems, daugumai lietuvininkų liekant visiškame užribyje. Sovietmečiu naikintų reikšmingų dokumentų bei senųjų knygų rinkinių likučiai dūlėjo daugeliui neprieinamuose „specfonduose“. Politiškai tinkama tema tebuvo ilgaamžės kovos su kryžiuočiais, kur itin svarbūs turėjo būti rusai. Ne vienoje Karaliaučiaus/Kaliningrado srities mokykloje tinkamai parengta mokytoja aiškindavo kolonistų vaikučiams „čia mūsų protėviai rusai senovėje kovojo su vokiečiais ir sugriovė jų pilis“. Pokariu šmėžavo politinis lozungas sovietų „išlaisvintiesiems“ – „Vokiečiai yra amžini lietuvių liaudies priešai“.

Tais laikais augusieji sovietinėse mokyklose ir visur kitur tegirdėdavo apie buvusius baisaus išnaudojimo laikus, feodalus ir kapitalistus, esą siaubingą „buržuazinę praeitį“ ir t. t. Kartais šmėkšteldavo koks Donelaitis, kaip dvarininkų vokiečių smerkėjas. Beveik netyčiom pakliuvus į kokius Karaliaučiaus griuvėsius, tie likdavo mįsle – supratingi suaugusieji tuomet laikydavo liežuvius už dantų. Pokariu atsikėlusieji į suniokotos Mažosios Lietuvos dykras burbėdavo apie buvusius gyventojus „Tie vokietpalaikiai…“. Nemažai kas uoliai naikino ankstesnio gyvenimo pėdsakus, siaubė senas kapines ir kitką.

Po įvairiausių peripetijų kur nors užsilikę lietuvininkai privalėjo įsisavinti sovietinio gyvenimo taisykles. Karjeros bei kitko užsimanę siekti aktyvesnieji neretai „parduodavo velniui dūšią“ – stodavo į bolševikų partiją, talkindavo sovietiniams organams ir pan. Kartais Vakaruose kildavo triukšmelių – koks išeivis iš Mažosios Lietuvos pasirodydavo gavęs sovietinio režimo užduočių. Daug kas likdavo nežinioje,  Stalino laikais ir vėliau plėtojant pasaulinį įtakos tinklą, pasitelkiant įvairiausius žmones būsimiems veiksmams.

Gimiau pokariniame Kaune. Nuo hitlerininkų iš Klaipėdos bėgęs mano tėvas Erikas Purvinas dar prieškariu pradėjo dėstyti Lietuvos Žemės Ūkio Akademijoje, ten liko ir sovietmečiu. Senatvėje jis prisimindavo, kaip Stalino laikais iš pačios Maskvos atvykdavo visokie komisarai. Sušauktiems gamtos mokslų dėstytojams tie šaukdavę, kad jie visi esą tik netikusių buržuazinių pažiūrų išpažinėjai ir turintys persiauklėti. Vis tik masinių tremčių iš Akademijos lyg nebūta – kai kas iš užkariautojų gal susivokė, kad kuriamai sovietinei respublikai reikės mokytų agronomų ir kitokių. Užtat reikėjo „tupėti nelyg pelei po šluota“ – netrūko budrių akių, skelbdavusių, kad koks dėstytojas pasirodė nepakankamai sovietinis. Taip užaugau „tylos zonoje“, Mažoji Lietuva retsykiais šmėkšteldavo tik kokioje tėvo išsaugotoje ir slėptoje senoje knygelėje. Sovietmečiu kai kada nugirsdavau savo adresu paleistą frazę „Taigi jis prūsas“ (atseit, vokietis fašistas ir visoks kitoks). Koks partorgas imdavo tardyti, kur gyvenę mano seneliai, gal jie tebesislapstantys kokiuose kapitalistiniuose Vakaruose. Ilgose anketose tekdavo rašyti, kad jokių giminių ten neturiu, kad esu „tikras sovietinis pilietis“, politiškai patikimas ir pan.

Pradėjęs rašyti mokslinius straipsnius apie gamtos grožio vertinimą, turėdavau juos pateikti specialiai patikros komisijai, kuri privalėdavo ieškoti ar mano rašinyje nėra kokio žodžio ar sakinio, kurie pažeistų ilgiausius žinių, tuomet draustų skelbti viešai, sąrašus. Kad ir stengdamasis niekam neužkliūti, galop vis tiek susilaukiau sovietinio režimo (veikiau jo uolių talkininkų) rūstybės. Dar 1972 m. įsitraukęs į senųjų Lietuvos kaimų tyrimus, toje srityje klimpau vis giliau, aptikdamas vis naujus praeities klodus. Viskas galop baigėsi 1987 m. pradžioje surengtu didelio būrio tuometinių veikėjų susidorojimu, kai būsimasis švietimo viceministras teatrališkai šaukė „Kaip išdrįsai kelti ranką prieš bolševikų partiją!“. Vienam nomenklatūrininkui pridėjus „Taigi jis tyrinėja senus kaimus“, vienbalsiai nutarta, kad toks nesovietinis žmogus nebegali būti Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytoju (budriems ministerijos veikėjams dar aiškinantis, kodėl aš jau seniau nebuvau išvarytas „šunims šėko pjauti“). Taip po 17 metų uolaus triūso aukštojoje mokykloje, aš buvau demaskuotas kaip užsislėpęs sovietinio režimo priešas.

Tuomet, sulaukęs bedarbio laisvės ir pažadų, kad niekur Lietuvoje nebegausiu darbo, galop atsidūriau Mažojoje Lietuvoje, kur puoliau tęsti dar 1980 m. pradėtus Rusnės apylinkių paveldo tyrimus. Klaidžiodamas po suniokoto krašto griuvėsius, netrukau susilaukti Lietuvos Atgimimo. Pradėjęs rašyti straipsnelius į rajoninius laikraštėlius, galop puoliau spausdinti vis aštresnius rašinius leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Kalba Vilnius“ ir vis naujai besirandančiuose. Rašydamas apie sovietinę korupciją ir kitką, apie Mažosios Lietuvos netektis nejučiom tapau visai produktyviu publicistu.

Prie rašomojo stalo neteko užsibūti ilgam. Vis labiau užvaldė beveik beprotiška idėja – reikia užfiksuoti visus dar išlikusius (ir akyse nykstančius) senuosius trobesius ir sodybas Mažojoje Lietuvoje. Nesulaukęs pagalbininkų, leidausi į begalines keliones pėsčiomis, vėliau ir padovanotu dviratuku. Sukandus dantis, tekdavo brautis per visokius užkaborius, pliaupiant liūtims ar kepinant saulei kantriai eiti per buvusias kaimavietes, trumpai aprašant visas aptiktas senojo gyvenimo liekanas ir jas nufotografuojant. Taip per dešimtmečius susikaupė šimtatūkstantinė fotokadrų kolekcija, kurioje įamžintų daugumos senųjų trobesių ir kitko jau nebėra.

Tas mano begalines keliones per nusiaubtąjį kraštą gal 1995 m. sutrikdė į Lietuvą atvykęs prof. Vilius Pėteraitis, dar prieškariu Kauno universitete su mano tėvu darbavęsis „Mažosios Lietuvos“ bendrijoje. Jis ėmėsi įgyvendinti savo didįjį užmojį – parengti tritomę „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. Jis man pasiūlė vadovauti tam darbui Lietuvoje, bet aš kategoriškai atsisakiau. Tuomet tebuvau brūzgynų naršymo ir paveldo fiksavimo specialistas, beveik nieko nenutuokiantis apie leidybą ir enciklopedijas. Aš (kaip ir daugiau kas), siūliau MLE vadovu Lietuvoje paskirti tokį žinomą žmogų kaip prof. Z. Zinkevičius. Deja, apie jį žinojau tik iš knygynuose matytų knygų, niekaip neįsivaizdavau  būsimų pasekmių. Galop sutarėme, kad abu su žmona (architekte Marija Purviniene) būsime MLE Architektūros skyriaus vedėjais, parengsime reikalingų temų sąrašą.

Jauniesiems skaitytojams galima priminti, kad po kelių nutylėjimo dešimtmečių sovietinę Lietuvą sunkiai pasiekus M. Gorbačiovo skelbtos pertvarkos aidams, mūsų krašte vis dažniau pradėtas prisiminti skaudus Mažosios Lietuvos likimas – akivaizdi sovietinės okupacijos piktžaizdė. Drąsinta spauda 1988 m. ėmė skelbti žinutes apie tą kraštą, pamažėl vis labiau įsibėgėta.

Ryškėję pokyčiai, atsivėrusios galimybės laisviau aplankyti gimtuosius kraštus įkvėpė ir dalį išeivių. Ten būta daug drąsių pasvarstymų, nepajėgiant suvokti, kad per kelis dešimtmečius sovietinis okupacinis režimas daug ką sužlugdė negrįžtamai. Žvalgantis „per rožinius akinius“ ne visada suvokta, kas dedasi nusiaubtame krašte. Ne visi suvokė, kad imperinės Rusijos pajėgos niekur nedings nejučiomis, kad tas baisusis slibinas atgims vėl ir vėl.

Į Lietuvą atvykęs entuziastingasis prof. V. Pėteraitis negalėjo suvokti patekęs į „posovietinį gyvatyną“. Greta tikrų Mažosios Lietuvos patriotų tada pakako visokio plauko veikėjų. Kai kas tulžingai aiškindavo, kad profesorius iš tolimos Kanados tėra tik apsišaukėlis, jo laipsnio kvalifikacijos esą nepatvirtino kokios sovietinės institucijos ar pati Maskva. Dar Lietuvos Atgimimo dienomis išeivija puolė šelpti lietuvius Karaliaučiaus krašte, taip ten gaivinant lietuvybę. Lėšos perdavinėtos per tarpininkus Lietuvoje, rėmėjams pateikiant tikslias ataskaitas – kam ir kiek perduota. Nusimanantys žmonės vėliau šaipėsi, kad tokias pačias ataskaitas gaudavo ir sovietinės/rusiškos institucijos. V. Putino laikais tame krašte triuškinant trumpam sužydėjusias lietuviškas organizacijas, persekiojant ten besidarbavusius kultūrininkus, lyg turėti duomenys apie vadinamuosius „užsienio agentus“ leido sudoroti „rusiškojo pasaulio“ priešus, vėl užtemdyti Mažosios Lietuvos pėdsakus.

Na o 1996 m. atsikuriančioje Lietuvoje reikalai klostėsi viltingai. MLE vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas prof. Z. Zinkevičius, jo pavaduotoju (faktiniu konkretaus darbo organizatoriumi) prof. D. Kaunas. Kanadoje likęs ir garbaus amžiaus vis labiau slegiamas prof. V. Pėteraitis tituluotas MLE vyriausiuoju organizatoriu ir tvarkytoju. Leidinį turėjo rengti Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, kaip labiausiai patyrusi tame bare leidykla. Buvo suburta MLE redakcinė kolegija, į ją įtraukiant žinomus žmones, bent kiek sietus su lietuvininkų kraštu. MLE leidybinei grupei (keliems apmokamiems moksliniams redaktoriams) pavesta vadovauti dr. Algirdui Matulevičiui, kuris 1989 m. išleido pirmąją Lietuvoje (po 1944 m.) tam regionui skirtą mokslo monografiją „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje“.

Viskas klostėsi tiesiog puikiai – likau laisvas ir vėl grįžau į suniokotas Mažosios Lietuvos žemes, fotografuoti ir aprašinėti ten dar užsilikusių senųjų trobesių ir kitko. Su žmona parengėme MLE Architektūros skyriui reikiamų temų sąrašą. Bent porą kartų vykome į Vilniuje šauktus MLE redakcinės kolegijos narių ir skyrių vedėjų susirinkimus, kur pozuodavome proginėms nuotraukoms. Prof. D. Kaunas, kaip faktinis MLE rengėjas, susirinkusiems paskelbė, kad tokiam svarbiam leidiniui bus gautas milijonas litų, rengėjams bus mokami solidūs atlyginimai. Laimingi ir patenkinti gyvenome toliau.

Deja 1997 m. pavasarį mane pasiekė faksas iš Kanados – prof. V. Pėteraitis mane paskyrė vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju ir liepė perimti MLE rengimą. Po laimingų laisvų mėnesių teko sulaukti „perkūno iš giedro dangaus“ – ligtolinis gyvenimas vertėsi kūlversčiom. Iš tėvo buvau perėmęs lietuvininkų pareigingumą, tad kokių atsikalbinėjimų net neieškojau – jei reikia, tai reikia.

Bus daugiau

The post Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. I dalis appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Šiemet švenčiame lietuviškajai kultūrai taip svarbų Prūsijos kunigaikštystės 500 – metį. Būdami pilnateisiais europinių organizacijų nariais, dar prisimename ir tikruosius prūsus – kryžeivių nukariautas senųjų baltų gentis, gyvenusias tarp Nemuno ir Vyslos. Deja, mums kaip ir aiški šio regiono praeitis vis dar lieka mįsle kai kuriems europiniams bendražygiams.

Prisiminkime kai kuriuos savotiškus istorijos momentus. Antai, XIX a. pradžioje Prūsijos Karalystė (savąjį vardą perėmusi iš mūsų giminaičių baltų, bet vis labiau tolusi nuo jų paveldo) tapo eiline Napoleono užkariavimų auka. Po įvairių peripetijų stota į tuometinės Prancūzijos imperijos priešininkų gretas. Visa tai vainikavo žymusis Vaterlo mūšis, kurio baigtį lėmė atžygiavę Prūsijos kariniai daliniai, padėję įveikti Napoleoną.

Po tos pergalės sukviestasis Vienos kongresas 1815 m. ėmėsi pertvarkyti Europą visam būsimam šimtmečiui. Tuomet nugalėtojams skirstytos vienos ar kitos valdos, kai kas baustas, kai kas apdovanotas. Pastebėta, kad be šeimininkų likęs vienas vokiškų žemių plotelis prie Reino, išmirus ligtolinei valdančiųjų giminei. Sakoma, kad Didžiosios Britanijos atstovas pasiūlęs tą plotelį perduoti atokiai Prūsijai, kaip premiją už prisidėjimą karuose prieš Napaleoną. Vėlesni britų istorikai ir politikai tiesiog grieždavo dantimis iš apmaudo – teigta, kad ta nedidelė dovanėlė pakeitė tolesnę Europos istoriją, lėmė didžiąsias žemyno nelaimes.

Kaip netrukus paaiškėjo, dovanotajame plotelyje prie Reino upės ir jo intako Ruro glūdėjo didžiuliai geležies rūdos ir akmens anglių klodai. XVIII a. prasidėjusiai europinei pramoninei revoliucijai reikėjo vis daugiau metalo, vis naujų mechanizmų ir viso kitko gamybai. Netrukta atrasti naujoviškus geležies ir plieno lydymo būdus, leidusius daugel kartų padidinti gamybos apimtis. Apsukrūs verslininkai puolė plėtoti itin pelningą pramonę (apie ją šiandien primena Lietuvos gelbėtoja „Rheinmetall“). Vadinamasis Ruro baseinas tapo galingu ūkiniu lokomotyvu, vis sparčiau tempusiu Prūsijos ekonomiką, lėmusiu tos šalies galios stebėtiną augimą.

Naujoji išsišokėlė galop atkreipė ir Didžiosios Britanijos politikų bei visų kitų dėmesį. 1871 m. Prūsijai įveikus Prancūziją, sukūrus Vokietijos imperiją, ambicingasis imperatorius/kaizeris ir Prūsijos karalius Vilhelmas II (beje, Didžiosios Britanijos žymiosios karalienės Viktorijos palikuonis) užsimojo bent pasivyti ar net pralenkti tuomet pasaulyje galingiausią britų imperiją.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vis labiau keitėsi britiškoji retorika, minint Prūsiją/Vokietiją. Nebereikėjo prisiminti kažkada buvusio bendradarbiavimo Vaterlo mūšyje ir kitur – justa grėsminga konkurencija, judinusi pasaulinio britų viešpatavimo pamatus. Besikaupusi įtampa praplyšo Pirmojo pasaulinio karo metais. Britiškoji propaganda netikėlius vokiečius vadindavo „hunais“ (antikinę civilizaciją griovusiais žiauriais barbarais).

Kliuvo ir mūsų giminaičiams prūsams. Plėtotos teorijos, kad ypatingą Vokietijos agresyvumą lėmė iš laukinių prūsų paveldėti žiaurumo genai. Vėliau tuo aiškintas ir A. Hitlerio įsiviešpatavimas, Antrojo pasaulinio karo baisybės. Dėl to neretai kaltinti paskutinieji Europos pagonys prūsai, esą perdavę savo įpėdiniams ypatingą barbariškumą. Mūsų vargšus giminaičius nesiliauta koneveikti ir po Trečiojo Reicho žlugimo. Antai, pirmaisiais pokario metais imtasi kiek tragikomiško žygio – sajungininkai paskelbė panaikinantys Prūsijos valstybę ir patį jos vardą – esą iš ten šimtmečius kildavusios visokios agresijos ir kitoks blogis. Gal tik po Sovietų imperijos žlugimo šiandieninėje Vokietijoje nebebijoma oficialiai paminėti Prūsijos vardo.

Blaiviai vertinant, tokius dalykus galėtume priskirti rasizmo apraiškoms – esą kažkokia senųjų laikų gentis buvo tiek netikusi, kad ir jos tiesioginiai ar netiesioginiai įpėdiniai visiems kenkę.

Dar vienas tragikomiškas momentas – pagrindiniam Europos istorijos vyksmui sukantis tarp Romos, Paryžiaus ir Londono, Baltijos jūros rytinės pakrantės ilgai liko tolimu ir neįdomiu užkampiu, apie kurį neverta ko žinoti. Dažniau pakakdavo kokių gandų ar prasimanymų, kaip ir viduramžių raštininkams kokį nežinomą kraštą apibūdinant tiesiog taip „Ten gyvena siaubūnai“. Deja, to nestinga ir XXI a. Vakaruose nemažai kas nenutuokia, kur yra toji Lietuva (dažniau priskiriama Rusijai), kas ten vyko ankstesniais amžiais.

Antai, į lietuvių kalbą itin prastai išverstoje britų istorijos populiarintojo S. Jenkinso knygoje galima aptikti tokių stulbinančių teiginių : „1242 m. daugiausiai iš prūsų sudaryta armija karine jėga mėgino atversti į katalikybę rusų krikščionis“, „ … Rusijos kunigaikštis Aleksandras  Neviškis (1236 – 1263 m.) stojo į mūšį su prūsais ties dabartine Estijos siena. Čia vadinamajame Ledo mūšyje Aleksandras per užšalusį ežerą priešus nustūmė tolyn“ (p. 119).

Iš tiesų nei juoktis, nei verkti – esą tuometiniai Herkaus Manto bendražygiai prūsai (1230 m. patyrę Kryžiuočių (Vokiečių) ordino įsiveržimą) žygiavę kažkur į rusų žemes ir bandę tiems primesti katalikybę, nors patys tebuvo pagonys.

Rimtesniuose leidiniuose galima aptikti, kad vėliau garsintasis Ledo mūšis vyko 1242 m. ant Peipuso ežero. Ten Aleksandras Neviškis (Nevskis) nugalėjęs būrį Kalavijuočių ordino riterių ir kitų kryžeivių.

Deja, britų istorijos populiarintojui patikimesnės žinios nebuvo svarbios – jam tas pats, kas kur buvo – kryžiuočiai ar kalavijuočiai, pagonys prūsai ar katalikybės platintojai. Visi vadinami bendru „prūsų“ vardu – niekam juk nesvarbu, kas ten kažkada vyko toli nuo Londono.

Tektų nuogąstauti, kad toks, atsiprašant, istorinis jovalas įstrigs į galvą kokiam lietuvaičiui ir tas įtikės, kad nuo senų senovės tie netikėliai prūsai (matyt ir lietuviai) visad skriausdavo vargšus rusus, ir tik šių herojai viską gelbėdavo. O tai jau tema iš šiandieninės Rusijos klastojamos istorijos repertuaro.

Tokie dalykai labai kvepia prorusiškaja propaganda, V. Putino režimo plėtojama istorijos perrašymo ir klastojimo industrija. Ten tebešlovinamas rusų tautos ir „amžinųjų rusiškų žemių“ gelbėtojas Aleksandras Neviškis.

Žvelgiant objektyviau, tenka pripažinti, kad tas veikėjas buvęs eilinis grobikas, brovęsis į finougrų (dabartinių estų giminaičių) nuo seno gyventas žemes. Juo sekė ir vėlesni maskvėnų vadai, kol išstumtųjų senbuvių krašte buvo pastatytas Peterburgas – naujoji Rusijos valstybės sostinė.

Rimčiau vertinant, tą Rusijos išgarsintąjį Ledo mūšį turėtume laikyti tik dviejų grobikų susidūrimu – su Kalavijuočių ordino būriu kariavo toks pats užkariautojas, nesirūpinant, kad tose žemėse nuo seno gyveno visai kitos gentys. Deja, istorijoje panašių dalykų būta begalės – antai, XVIII a. britai su prancūzais dėl užgrobtųjų plotų aršiai kovėsi Šiaurės Amerikoje, mažiausiai paisydami tenykščių senbuvių (dažnai vadintų indėnais).

Šiais laikais taip išpopuliarėjus anglų kalbai, nekritiškai kliaujantis, atseit, Vakaruose rengtais leidiniais, pamirštama, kad pavojingų nusišnekėjimų galima sulaukti ir iš ten. Reikėtų, berods, nedaug ko – leidyklų ir vertėjų atsakingumo bei išmanymo. Nebuvo sunku ir abejotinoms S. Jenkinso knygos vietoms pridėti specialistų komentarus, kad nebūtų klaidinami Lietuvos skaitytojai. Dar ilgai mums teks darbuotis pasaulyje populiarinant mūsų šalies vardą, aiškinant tikrąją senųjų baltų istoriją.

Literatūra

Jenkins Simon. Trumpa Europos istorija. Vilnius: Vaga, 2022.

The post Martynas Purvinas. Apie prūsus, britus ir rusus appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas

Sovietiniams okupantams nelengvai sekėsi įsitvirtinti Šilalės žemėse – ten ilgai kovota su besipriešinusiais, į kalėjimus ir lagerius buvo išvežta daug atkaklių žemaičių. Išlikusieji turėjo statyti sovietinę ateitį. Antai, karo metais nukentėjusi istorinės gyvenvietės dalis buvo visai nušluota, buvusių sodybų vietoje įrengiant okupantų ritualams reikalingą aikštę, šalia jos pastatant vietos valdžios rūmus.

Nepamirštamais Lietuvos Atgimimo metais Šilalės apylinkės tiesiog sužydėjo, atsigavo išgyvenusieji sovietiniai kaliniai ir tremtiniai. Atsimenu į anuometinį „Lituanikos“ skrydžio minėjimą suplūdusias minias žmonių, tuomet tvyrojusį entuziazmą.

Aš su žmona tais laikais bandėme klibinti sovietmečio įšalą, kažką stengėmės nuveikti Lietuvos labui. Gal todėl į mus kreipėsi aktyvūs šilališkiai, norėję pašalinti okupantų simboliką iš aikštės ties valdžios rūmais. Sumanyta ten pastatyti vietos meistro išskaptuotą akmens plokštėje kuklų akmeninį ženklą „Lituanikos“ ir šilališkio lakūno Stasio Girėno atminimui. Pamatę tą nediduką akmenį, pasiūlėme tą ženklą pastatyti ant prieškario laikus menančio postamento – iš vietinių lauko akmenų sumūrytos piramidėlės, kiek panašios į kraštą garsinančius piliakalnius. Dar pasiūlėme priminti sovietmečiu naikintą senąją Šilalę – sovietmečiu sukurtoje plynėje pavaizduoti ten praeityje stovėjusių trobesių ir sodybų kontūrus su trumpu komentaru apie ten gyvenusius žmones ir buvusį gyvenimą.

Tuometiniai entuziastai netruko sovietinėje aikštėje sumūryti simbolinį postamentą iš lauko akmenų, jo viršuje įtvirtinant vietos meistrų kūrinį. Išėjo visai patrauklus atminimo ženklas, kartu įtvirtinęs atmintį apie šlovingus Lietuvos Atminimo ir Sąjūdžio laikus.

Bėgo laikas, nusinešdamas ir senųjų kovotojų prieš sovietinę okupaciją gyvenimus. Po entuziazmo laikų tęsėsi visokie sunkmečiai, keitėsi vietos valdžios, kol kai kas suvokė galimybę pasipelnyti iš europinių ir kitokių pinigų. Kai kurie veikėjai sumanė pelningą „euroremontą“ Šilalės centre – esą reikia ten viską padaryti kaip pas žmones – su fontanais, žibintais ir be kokių nereikalingų priminimų apie kai kurių nemėgstamus laikus. Atrasti vadinamieji architektai netruko pasiūlyti standartinį sprendimą – visokias Atgimimo saviveiklas nušluoti, ten įrengti importinius blizgučius ir pan. Buvusios senosios Šilalės liekanas paslėps dar vienas sluoksnis naujoviškų plytelių, vietoje žinių apie sunaikintą praeitį ir sąjūdiečių entuziazmą pakaks burbuliuojančių fontanų.

Gal kada nors sąžiningieji metraštininkai, minėdami Šilalės negandas, greta pokarinių stribų, naikinusių okupantams netinkamą paveldą, paminės ir šiandieninius politikierius, dėl pasipelnymo užsimojusių nušluoti atmintį apie Lietuvos Atgimimo dienas, nuo sovietų nukentėjusių šilališkių pasišventusią veiklą.

The post Martynas Purvinas. Naikinamas istorinis Šilalės paveldas appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, istorijos žurnalas „Voruta”, Nr.2, 2025

Ankstesnėse šios studijos dalyse apžvelgiau buvusio ilgaamžio Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos paribio istoriją nuo Smalininkų iki Kretingos apylinkių. 1422 m. įteisinta ir pusę tūkstantmečio gyvavusi valstybinė siena ėjo per skirtingas vietoves. Ji kirto laivuojamas upes (tokias kaip Minija, Jūra ir kt.), reikšmingus tarpvalstybinius kelius. Kai kur pasienis leido suklestėti atskiroms gyvenvietėms (kaip kad Smalininkai, Lauksargiai, Žemaičių Naumiestis, Kretinga ir kt.). Kai kur ilgaamžės valstybinės sienos trasa ėjo per mažiau reikšmingus plotus, kuriuose būta savų įdomybių ir permainingų istorijų.

Antai, tarp dabartinės Kretingos apylinkių ir pajūrio Nemirsėtos nusidriekęs pasienio ruožas nepasižymėjo kokiais ypatingumais, tačiau ten būta įdomių pasistumdymų tarp Žemaitijai atitekusių Palangos apylinkių (kur dar prieš tūkstantmetį gyveno kuršių giminės) ir Mažajai Lietuvai priskiriamų vietovių. Dabar Žemaitijos pusėje žinomas Pryšmančių kaimas, o piečiau, buvusiose Prūsijos valdose – Girkaliai. Per buvusią valstybinę sieną šiaurės link teka nedidelis Rąžės upelis, gerai žinomas Palangos kurorto poilsiautojams.

Plotai ties Baltijos jūra buvo gyvenami nuo seno. Pajūryje tūkstančius metų užsiimta žūkle. Nors jūra ne karto atplaukdavo plėšikautojai, siaubę netolimus plotus, tačiau Baltija buvo ir svarbiausias prekybos kelias. Antai, tuometiniame pasienyje ties Ramučių (Ramutten Jahn) kaimu 1911–1913 m. kasinėtas IX-XII a. kapinynas. Ten aptikta apie 250 palaidojimų–degintinių ir griautinių kapų, kur gal laidoti žmonės iš įvairių kraštų. Įkapėse aptikta stiklinių karoliukų, kurie buvo pagaminti Bizantijoje bei Rytų šalyse. Tos egzotinės prekės per daugelį tarpininkų atkeliavo iki Baltijos pakrančių, ten jomis puošėsi krašto moterys. Archeologinių tyrimų metu aptiktieji radiniai buvo perduoti garsiajam Prussia muziejui Karaliaučiuje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ši svarbi kultūros įstaiga buvo sunaikinta, bet dalį eksponatų pavyko išgelbėti. Kai kas iš tų Lietuvos pajūrio radinių ir dabar rodomi Berlyno proistorės muziejuje.

Senovinio gyvenimo pėdsakų (datuojamų ir keliais tūkstančiais metų) Baltijos pakrantėse esama ir daugiau, bet šiame rašinyje stengiuosi apsiriboti Mažosios Lietuvos epocha (XV-XX a.).

Galima paminėti, kad dabartinės Lietuvos plotai per šimtus milijonų metų patyrė įvairiausių pokyčių. Mums daugiau girdėtas paskutinis ledynmetis, kai tik prieš keliolika tūkstančių metų iš dabartinio pajūrio pradėjo trauktis didysis Skandinavijos ledynas, palikęs storus sąnašų sluoksnius, sustumdytas kalveles bei įdaubas. To nestinga ir čia aptariamame ruože tarp Kretingalės ir Nemirsetos.

1525 m. buvusiose Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valdose įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę (hercogystę), ten teko rūpintis įvairiausiais ūkiniais reikalais, kurti tvarią (o ne vien karo grobiu ar užsienio rėmėjų pagalba gyvuojančią) ekonomiką ir ūkį. Tekdavo rinkti įvairiausius mokesčius, plėtoti raštvedybą,  mūsų laikų istorikams palikusią vertingus šaltinius.

Antai, XVI a. viduryje krikščioniškajai Europai iškilo musulmoniškosios Osmanų imperijos (nelyg agresyvios šiandieninės Rusijos) grėsmė. Tada bandyta telkti pajėgas priešinimuisi sparčiam osmanų brovimuisi į Pietų ir Vidurio Europą. Specialų „turkišką“ mokestį sumanyta rinkti ir iš Prūsijos kunigaikštystės gyventojų, atsižvelgiant į jų turėtą turtą. Iš to liko žinių ne vien apie tą mokestį, bet ir apie jo mokėtojus, tuometines krašto vietoves.

Pažymėtina, kad anuomet dažniau minėta Kretinga (Kretingalė) ir Nemirsėta. Abi tos gyvenvietės buvo didesnės ir žymesnės: per Kretingalę ėjo svarbus vieškelis iš Klaipėdos uostamiesčio į šiaurinę Žemaitiją ir dabartinę Latviją; Nemirsėta stovėjo pajūryje, ties keliu iš Klaipėdos į Palangą ir tolyn. Atrodo, kad pasienio ruožas tarp tų dviejų centrų anuomet ir vėliau buvo mažareikšmis, ten neminėtos kažkokios svarbesnės gyvenamosios vietos. Veikiausiai, ten buvusios negausios kaimiečių sodybos tiesiog būdavo priskiriamos didesnėms apylinkių gyvenvietėms, negaudamos savarankiškos gyvenvietės statuso. Tik po 1422 m. taikos sutarties nubrėžus valstybinę sieną, pasienyje tarp Nemirsėtos ir Kretingalės lietuvių atvykėliai įkūrė Rubežių kaimą. 1590 m. dokumente minėtas Rubeschen (Rubežių) kaimas, kuriame gyvenęs Maszerim Ilgaude (Mažrimas Ilgaudas). To žmogaus asmenvardis buvo aiškiai lietuviškas/ baltiškas. Pats kaimo pavadinimas gal atkeliavo iš rytinių ar pietinių lietuviškų žemių, kur būta daugiau kontaktų su gudais ir kitais slavais, kalbinio mišrumo.

Anuometinis kaimietis vietovėje įsiamžino ilgam–jo palikuonys įkūrė ir išlaikė Ilgaudų (Ilgauden Maserim) kaimą pasienio ruože, gyvavusį iki pat XX a.

Ta žinutė veikiausiai patvirtina, kad XVI a. (ir gal vėliau) gyvavęs Rubežių kaimas, veikiausiai, buvo tarp Nemirsėtos ir Kretingalės. Matyt, dar XV-XVI a. atvykėliai iš dabartinės Rytų Lietuvos savo įkurtą gyvenamąją vietovę ties dviejų valstybių riba pavadino Rubežiais (Pasieniais).

Įdomu, kad tame kaime Mažrimas minėtas ir XVI a. viduryje – gal tai buvo vėlesnio Mažrimo tėvas ar tas pats ilgai gyvenęs žmogus. To laiko dokumente tas kaimietis nurodytas ir kaip Jurgis Mažrimas (Jorge Masserim). Gali būti, kad Ilgaudas buvo gal aukštu ūgiu pasižymėjusio žmogaus pravardė, jį skyrusi nuo kitų Mažrimų. Tų laikų svetimšaliai raštininkai gal iš klausos tą asmenvardį užrašė taip: Masserim Ylgautz. Vėlesniais laikais būta įvairių užrašymo versijų, bet jų pagrinde vis tiek likdavo lietuviški vardai „Mažrimas Ilgaudas“.

XVI a. viduryje Rubežių kaime surašyta 14 savarankiškų ūkininkų, 20 jų bendrų (talkininkų), 5 samdiniai. Tais laikais savo turtais Rubežiai beveik prilygo netolimai Kretingalei, nusileisdami tik žymiajai Eketei.

Veikiausiai, Rubežiams buvo priskirtas nemažas pasienio plotas su ten išsibarsčiusiomis sodybomis. Vėlesniais laikais iš senesnių sodybų grupių, matyt, įsikūrė keli smulkesni kaimai, gavę savus vardus ir pamiršę seną Rubežių vardą.

XVI a. viduryje Rubežiuose minėtas ūkininkas Macas Syrinkalis (Matz Syrinkall). Gali būti, kad jo pavardė buvo užrašyta klaidingi – gal tas žmogus vadinosi Girnkalis (toks vardas vėlesniais amžiais dažnai minėtas šiame pasienio ruože). Šis kaimietis buvo pasiturintis ūkininkas, turėjęs net 8 arklius, jautį, 8 melžiamas karves, 4 telyčias, veršiukų, kumeliukų, 10 avių, 4 ožkas, 15 kiaulių. Jo bendras Markus dar laikė 6 arklius, jautį, buliuką, 9 melžiamas karves, prieauglio, 9 avis.

Tada minėtas ir būsimo Gibišų kaimo pradininkas Petras Gibišas (Peter Gybbis), jo brolis (?) Martynas.

Kito ūkininko bendras Norvilas (Narwill) laikė 3 arklius, jautį, 5 karves, 4 avis, 3 kiaules, 4 ožkas. Jo baltišką kilmę liudijo ir šiandien žinomas asmenvardis.

Tada užrašyta vardą Gytkandt Reysse šiandien galėtume skaityti kaip „Getkantas“–šis asmenvardis taip pat žinomas Lietuvos istorijoje.

Ūkininko Andriaus Kuršiaus (Andre Kursch) pavardė priminė čia kelis šimtmečius gyvenusią kuršių gentį. Tas žmogus tapo nemenku ūkininku – laikė 3 arklius, jautį, 5 karves, prieauglio, 2 avis, 4 kiaules. Jo bendro vardas užrašytas kaip Gritsch Geneygk – šiandien jį galėtume vadinti Gričium Geneikiu. Šis laikęs net 9 arklius, jautį, 2 buliukus, net 10 karvių, prieauglio, 2 avių, 9 ožkas, 12 kiaulių.

Ūkininkas Dargis Bajoras (Darge Bayor) laikė 7 arklius, jautį, net 10 karvių, prieauglio, 10 avių, 4 ožkas, net 20 kiaulių. Jo bendras buvo Petrikas.

Tokie skaičiai liudija, kad anuometiniame pasienyje gyventa pasiturinčiai–ten laikytos labai gausios naminių gyvulių bandos. Anuometiniai kaimiečiai gal uždarbiavo gabendami krovinius į ir iš Klaipėdos–tam laikyta itin daug arklių. Kukliau verstasi žemdirbyste–ūkininkai laikydavo tik po vieną suaugusį jautį, anuomet privalėjusį arti dirvas. Primelžtas pienas, avių vilna ir kiauliena, matyt, pardavinėti netolimoje Klaipėdoje.

Matyt, uostamiesčio artumas lėmė gan intensyvų šio pasienio ruožo įsisavinimą XV-XVI a. Nuo tuometinių Rubežių nesunku buvo pasiekti pajūrio vieškelį Klaipėda-Palanga ar šiaurrytinį kelią Klaipėda–Kretinga–Ryga, jais gabenti ūkininkų produkciją.

Išlikę duomenys apie XVI a. viduryje Rubežių kaime laikytus naminius gyvulius leidžia apibūdinti kai kuriuos anuometinės gyvensenos bruožus.

Populiariausi augintiniai ir anais laikais buvo kiaulės, jų tada laikyta gal 316. Septyni kaimo ūkininkai rimčiau užsiėmė kiaulininkyste–jie augino po 12–22 kiaules. Daugiau kas laikė po 4–10 kiaulių. Dešimt samdinių bei talkininkų augino po 1–3 kiaules. Stambesnieji ūkininkai, veikiausiai, pardavinėdavo kiaulieną ir gaminius iš jos Klaipėdos uostamiestyje, smulkesnieji augintojai, matyt, laikė kiaules savoms reikmėms.

Antras populiarus augintinis buvo avis. Jos, veikiausiai, augintos dėl vilnos–pajūryje šilti vilnoniai audiniai bei mezginiai visada praversdavo. Matyt, avių vilna ir dirbiniai iš jos taip pat vežti parduoti į Klaipėdą. Tada suskaičiuota 230 augintų avių. 15 kaimiečių laikė po 8–12 avių. Samdiniai ir kiti apsieidavo su viena avele. Matyt, vidutinės šeimos poreikiams anuomet pakakdavo kelių avių vilnos.

Anuomet surašyta 180 melžiamų karvių. Dar buvo gausaus prieauglio (veršelių, telyčių, jautukų). Atskirai surašinėti arimams naudoti jaučiai–tokių nebuvo daug. 7 ūkininkai laikė po 8–10 karvių, jų pieną ir jo produktus gal veždami pardavimui į Klaipėdą. Daugiau kas turėjo po 3–5 karves gal labiau savo reikalams. 8 kaimiečiai teturėjo po vieną karvutę. Prisimintina, kad tų laikų karvės nepasižymėjo didesniu produktyvumu–pieno melžta nedaug, tad jo pertekliaus nebuvo.

Rubežių kaime anuomet laikyta gal 160 arklių. Dar buvo nemažai kumeliukų, paaugančių arklių. Keturi ūkininkai turėjo po 8–9 arklius. Dar septyni ūkininkai laikė po 6–7 arklius. Veikiausiai, su tais arkliais dažniau uždarbiauta, vežiojant krovinius iš uostamiesčio, gal atliekant kokias kitas užduotis.

Primintina, kad netoli nuo Rubežių kaimo, šiaurės pusėje už Palangos–Šventosios ruožo (šį ilgai valdė LDK) plytėjo buvusio Livonijos ordino valdos, ten vėliau susitvėrusi Kuršo kunigaikštystė (hercogystė) su Liepojos ir Ventspilio uostamiesčiais. XVI a. tarp Prūsijos ir Kuršo būta nemaža ryšių, įprasti senoviniai vieškeliai driekėsi palei Baltijos jūrą, tad arklių kinkiniai praversdavo.

Dar vienas Rubežių kaimo augintinis buvo ožka, kurių ten buvo surašyta 115. Trys ūkininkai laikė po 7–9 ožkas, kitur dažniau apsieita su 2–4.

Avių ir ožkų gausa liudija apie anuometinį krašto pobūdį. Daug kur plytėjusias senovines girias nuo XIII a. vidurio uoliai kirto naujieji teritorijų valdytojai. Vėliau susirūpinus ištuštėjusių plotų apgyvendinimu, tuometiniams kaimams būdavo priskiriami dideli kirtimų plotai, kuriuose nesitikėta spartaus miškų atžėlimo. Pirmieji naujakuriai nepajėgdavo sukultūrinti didelių kirtimų bei krūmynų plotų, kukliai žemdirbystei pasirinkdavo tik nedidelius derlingesnės žemės lopinėlius. Kitur mieliau užsiimta ganiava–ožkoms ir avims visai tiko buvusiųjų sengirių plotai, kur skabyti krūmokšnių lapai, pešti žolynėliai, šokinėta per kupstynes.

XVI  a. viduryje Rubežių kaime suskaičiuota per tūkstantis naminių gyvulių (arklių, karvių ir kt.). Dar buvo ne vienas šimtas prieauglio galvų, jaučiai arimui ir kt. Tokio dydžio gyvulių banda įspūdinga ir šiandieniniais mastais vertinant. Tiesa, galima prisiminti, kad anų laikų gyvuliai buvę menkesni ir mažiau produktyvūs, kad tuomet dar nebuvo vėliau išvestų labai naudingų gyvulių veislių. Tada dažniau nukentėta nuo gyvulių ligų, visokių negandų ir pan. Vis tik anuometinis laikytų naminių gyvulių skaičius išlieka stulbinantis.

Dar galima vertinti, kad Rubežių kaimui, matyt, buvo priskirtas kelių kilometrų ilgumo pasienio ruožas tarp Nemirsėtos ir Kretingalės, gal kelių kvadratinių kilometrų dydžio (ar dar didesnis) plotas. Tenykščių gan laukinių ganyklų (krūmynų ir pan.) pakako tokioms didžiulėms gyvulių bandoms prasimaitinti. Tokia gyvulių gausa turėjo užtikrinti gan neblogą vietos žmonių – pasienio naujakurių gyvenimą, aprūpinti juos maisto produktais, duoti jiems papildomų pajamų iš gyvulininkystės produkcijos pardavimo, sumokėti privalomus mokesčius.

Jau ne vieną šimtmetį daugelio krašto gyventojų sąmonėje įsitvirtino „lietuvio artojo“, visą amžinybę užsiimančio žemdirbyste, įvaizdis. XVI a. vidurio dokumentai rodo kitokį paveikslą–tuomet uoliau užsiimta gyvulininkyste, o žemdirbystė nelaikyta reikšmingu verslu.

Galima prisiminti, kad lietuviškųjų/baltiškųjų kraštų gamtinės sąlygos nebuvo labai palankios senoviškajam žemės dirbimui. Jei to verslo lopšiu laikytame Tarpupyje (dabartinio Irako ir kt. plotuose) labai derlingame minkštame sąnašiniame dirvožemyje, dar pasitelkiant dirbtinį drėkinimą ar sausinimą, per metus sugebėta gauti net du ar tris nemenkus javų derlius, tai daug atšiauresnėse Baltijos pakrantėse, kur vyravo ledynmečio palikti nederlingi smiltynai ir molynai, sunkus žemdirbių triūsas vargiai beatsipirkdavo. Dažnai pamirštame, kad dabartinės Lietuvos teritorija buvo sukultūrinta per šimtus ir tūkstančius metų–deginant nukirstų medžių kelmus, primityviais įrankiais draskant žemės paviršių, kovojant su piktžolėmis bei kenkėjais. Rytiniai kaimynai paliko tikrą senovės prisiminimą sakmėje apie kaimiečių pasitraukimą iš piktžolių apniktų plotų. Tik naujesniais amžiais tobulesniems plūgams apverčiant viršutinį žemės sluoksnelį, per ilgą laiką formuodavosi artojų triūsą atpirkdavę dirbamų laukų ploteliai.

Nepamirštamas ilgalaikių kovų su įsibrovėliais iš Vakarų poveikis. Ne vieną šimtmetį užsitęsus žūtbūtinėms kovoms, žemdirbystės verslas buvo visai nepatikimas. Viena ar kita kryptimi žygiavę kariautojų būriai ištrypdavo pasėlius, spėjamo priešininko valdose nevengdavo padegti nokstančių javų plotų ar tuometinių daržinių su jau nukirstais rugiais bei kitkuo. Rastos grūdų atsargos būdavo pasisavinamos, jos praversdavo ir žirgų pašarui. Tais laikais lengviau galėjo išsisukti gyvulių augintojai, bent dalį savo augintinių nuvarydavę į neįžengiamus brūzgynus ar pan.Manoma, kad žemdirbystė atsigavo ramesniais laikais, 1422 m. sudarius ilgaamžę Melno taikos sutartį. Dabar žinomą XVI a. ekonominį suklestėjimą lėmė ir sparčiai plėsti ariami plotai, plėtoti eksportinių grūdų srautai į Vakarus.

Jei pirmaisiais krašto naujojo apgyvendinimo amžiais apsieita su labai neapibrėžtais vietovardžiais (tada vienu bendru vardu vadinti dideli plotai su ten išsimėčiusiomis naujakurių sodybomis), tai XVII a. ryškėjo norai tiksliau nustatyti gyvenamųjų vietų ribas ir kitką. To reikėjo besivysčiusiai Prūsijos valstybei, kur vis dažniau galvota apie gyventojų ir jų naudotos žemės apskaitą, griežtesnį Mažosios Lietuvos teritorijų administravimą. Kartoti žemių permatavimo vajai, pasiųstiems matininkams nustatant atskirų kaimų naudotų plotų išorines ribas, pagal tai apskaičiuojant tų plotų dydžius ir būtinus mokesčius. Pasienyje–gan atokiose ir valdžios atstovų rečiau lankomose teritorijose–ne kartą buvo aptinkama, kad apsukresnieji kaimiečiai gyvulius ganydavo ar žolę šienaudavo ir už savojo kaimo valdų ribos.

XVII a. ryškėjo ir kitokios painiavos. Įsiveržę švedai pradėdavo galvoti apie okupuotų plotų tinkamą valdymą (tuo sėkmingiau užsiimta dabartinėse Latvijoje ir Estijoje). Išlikusiems vietos pareigūnams (seniūnams ir kitiems) taip pat būdavo svarbu susivokti jiems priskirtose teritorijose. Bent daliai vietos gyventojų buvo paranku apsibrėžti savo gyvenimo ir veiklos vietą. Buvusios sodybų grupelės imtos vadinti atskiru vardu (dažniau kokio svarbesnio gyventojo asmenvardžiu) ir vis dažniau oficialiuose dokumentuose figūruodavo kaip atskiri kaimai. Per užsitęsusias sumaištis kai kurie iš tų naujųjų kaimelių tegyvavo trumpai–vėliau jie tapdavo kitų kaimų dalimis ar visai išnykdavo.

Užbėgant į priekį, galima nurodyti, kad būsimojo griežtesnio teritorijų administravimo laikais (XIX a. ir pan.) krašto administracija labiau skatino smulkių kaimelių jungimąsi į stambesnius darinius (juokauta, kad tada norėta išvengti vargingos raštvedybos–reikalingų ataskaitų apie kiekvieną kaimelį).

Pavyzdžiui, XVII–XVIII a. šiauriniame pasienyje neilgam šmėkštelėjo Laukmikelių (Laukmichel) kaimelio vardas. Šiuo neabejotinai baltišku vardu vadinosi gal iš Kuršo atsikėlę naujakuriai. Senasis žodis „laukas“ Mažojoje Lietuvoje buvo labai paplitęs–ten nestigo Laukogalių, Lauksargių ir panašių vietovardžių bei asmenvardžių.

XVII a. viduryje minėtas Mikelis Laukas ir panašūs vardai. XVIII a. pradžioje pasienio gyvenamoji vieta vadinta karališkųjų valstiečių kaimu, naudojusiu 2 ūbus žemės (vienas ūbas buvo apleistas). To amžiaus pabaigoje ten teminėtas vienintelis ugniakuras–gyvenama sodyba. Vėliau susijungta su gretimu didesniu Girnkalių kaimu. Nebeliko ir kitų gausių trumpalaikių vietovardžių pasienio plotuose–vėlesnio stabilumo laikais ten formuoti pastovesni kaimai.

Ilgiau nei atskiras kaimelis Girnkaliuose gyvavo Laukmikelių giminė. Žinoma apie bent pusšimtį jos narių, minėtų ir XX a. pradžioje. Tie Laukmikeliai būdavo krikštijami lietuvininkams ir kuršininkams būdingais vardais: Adomas, Ansas, Gretė, Ilzė, Barbė, Anikė, Janis, Mikelis, Martinas, Marinkė, Trudė, Urtė, Evė. Jie minėti, kaip gimę Girnkaliuose–senojoje giminės gūžtoje, iš kur plito po kraštą, kartais atsidurdavo tolimuose kraštuose.

Vėlesniais amžiais ryškėjo skirtingumai tarp lietuviškų didesnių kaimų ir latviškose bei estiškose teritorijose įsivyravusių viensėdžių (šie radosi gal dėl užtrukusio švediško valdymo). Didžiojoje Lietuvoje stambesnes kaimų bendruomenės keliems šimtmečiams įtvirtino Valakų reforma, Mažojoje Lietuvoje gal pagal senųjų baltų papročius daug kur glaustasi į nedideles sodybų grupeles.

Gamtinių sąlygų atžvilgiu plotai tarp Kretingalės ir Nemirsėtos buvę gan palankūs kaimų gyventojams–ten neplytėjo kokie neįžengiami pelkynai ar vėjo pustomi negyvybingi smiltynai. Ten sėkmingai išgyvendavo įvairių genčių žmonės (kaip kad kuršiai prieš tūkstantmetį). To ruožo istorinį likimą daugelį amžių lemdavo ne kokios vidinės priežastys, o jo geografinė padėtis ir besikeisdavusi geopolitinė situacija Baltijos jūros pakrantėje.

Vikingų epochoje čia retsykiais išsilaipindavo skandinavų plėšikautojai, neaptikdavę kokių didesnių lobių. XII a. pabaigoje prasidėjus germaniškųjų karinių ordinų brovimuisi į šią pakrantę, 1252 m. susilaukta Klaipėdos (Memelburgo) pilies ir greta augusio uostamiesčio, visai pakeitusio šių apylinkių istoriją. Užsitęsusios kovos tarp įsibrovėlių ir baltų genčių nerimo iki pat Melno taikos. Po 1422 m. (kaip ir ankstėliau) vis labiau rūpintasi suniokotų apylinkių atkūrimu. 1525 m. iš Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valdų likučių sutvėrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę–Lenkijos karalystės vasalę, ten dar uoliau užsiimta krašto apgyvendinimu, pasikviečiant tūkstančius ateivių iš lietuviškų žemių, pasirūpinant ir lietuviškąja raštija, švietimu ir tikyba.

Vėliau „aukso amžiumi“ vadintas stabilesnis laikotarpis ilgai netruko. Paveldėtojai nuošalią Prūsijos kunigaikštystę susiejo su Brandenburgo (Berlyno apylinkėmis), įsivelta į visokiausius europinius konfliktus. Laimei, atokiosios Mažosios Lietuvos nepalietė baisusis Trisdešimties metų karas, pražudęs gal pusę vokiškųjų žemių gyventojų. Stiprėjo įvairiausios įtampos–Moskovija brovėsi į nusilpusios Livonijos valdas, stiprėjusi Švedija vis dažniau vylėsi užvaldyti rytines Baltijos jūros pakrantes. XVII a. vėliau prisimintas kaip „tvano“ laikai, vis menkinę LDK/ATR jėgas. Švedų įsigalėjimas Klaipėdos apylinkėse paliko savų pėdsakų, kaip ir užsitęsusių kovų netolimuose kraštuose aidai. Kai kas kai ką laimėdavo–taip sumaišties laikais Prūsija atsikratė priklausomybės nuo Lenkijos karalystės ir toliau gyvavo kaip savarankiška valstybė.

Vis tik kaimyniškieji ryšiai išliko. Ne vienas LDK/ATR veikėjas gretimos Prūsijos valdose įsigydavo dvarų ar šiaip žemės valdų, gal ir apsidrausdamas netikrumo laikais. Į Mažąją Lietuvą ir toliau kėlėsi žmonės iš Didžiosios Lietuvos, žlungančios Livonijos ar Kuršo. Visa tai skatino pokyčius pasienyje.

Gal XVII a. dokumente greta valstybinės sienos trasos minėtas Girkalių ar Girgalių kaimas (Gerkallen, Girgallen). Kiek atokiau nuo sienos nurodyti Melašiai (Melasche), Rašiai (Raschen) ir dvarelis. Senieji Rubežiai jau nebeminėti–turbūt tame ruože jau kūrėsi nauji smulkesni kaimai. Kitur minėta Rubežių seniūnija–didesnis plotas.

Kitame tų laikų ar XVI a. dokumente dar minėti Rubežiai (Rubessen), o Girkaliai (Girkall) buvę arčiau jūros ir Nemirsėtos. Žemaitijos pusėje nurodyta Pryšmančių gyvenvietė (Prismanten), Palanga (Polangen) ir tarp jų buvęs kaimas. Valstybinės sienos trasa kai kur jau žymėta kapčiais ar didesniais įtvirtinimais (Schüttung).

Gal 1670 m. Klaipėdos distrikto žemėlapyje valstybinės sienos trasa tarp Kretingalės ir Baltijos jūros vaizduota kaip gerokai vingiuota. Kaip didesnė gyvenvietė Žemaitijos pusėje vaizduota Palanga. Tarp jos ir Kretingos buvę dar trys kaimai. Prūsijos pusėje rodyti keli nedideli kaimeliai.

To meto dokumentuose paminėta daug lietuviškų/baltiškų asmenvardžių, kai kurie iš jų paaiškina vėlesnių kaimų vardų kilmę. Antai, buvo nurodytas didelį žemės plotą naudojęs Jurgis Užanaitis (Gerge Ussanait), vėliau ten radosi ir ilgai gyvavo Užanaičių kaimas. Iš Klausvaičio (Klausweit) kilo Klausvaičių vietovardis. Minėti Jonas Ramutis (Jan Ramut), Maris Girkalis (Maris Girkal), Petras Gibišas (Peter Gibbitz). Vėlesniais laikais ten buvo Ramučių, Girnkalių ir Gibišių kaimai. Dar buvo Grauduošių kaimo pirmtakas (Bertel Grauduss). Minėti Getkantas (Jetkant), Andrius Kuršis (Andres Kursis), vėl ir vėl liudiję tuometinį krašto lietuviškumą ar baltiškumą.

Gal dar Ordino laikus priminė pačiame pasienyje veikusi vokiškoji Lindenhofo valda, naudojusi didelį žemės plotą. Šis buvęs nemenkame Prūsijos valdų iškyšulyje, išsišovusiame iš valstybinės sienos vidutinės linijos, įsiterpęs į Žemaitijos plotus. Veikiausiai, ten buvo kuriamas tam tikras sienos forpostas, turėjęs įtvirtinti Prūsijos (ir gal dar Ordino) valdų konfigūraciją.

Visa tai liudija, kad XVII a. tebevyko pasienio apgyvendinimas. Kiek vėliau ten minėti Tamsiai (Tomsche), Laukinė (Laukin). Mažas kaimelis vadintas Jurgiomotera (Jurgimoter), gal priminimui apie žymesnę moteriškę.

Po permainingojo XVII amžiaus, kraštą užgriuvo naujos bėdos. XVIII a. pradžioje užtruko nederlingi metai, po to 1709–1711 m. Mažąją Lietuvą siaubė Didžiojo maro epidemija, skaudžiai palietusi Klaipėdą ir jos apylinkes.

Prūsijos (nuo 1701 m. pasiskelbusios karalyste) valdžia nusprendė labai nukentėjusį kraštą gaivinti, paskelbdama Atkūrimo programą, organizuodama vokiškąją kolonizaciją iš Vakarų, pertvarkydama ankstesnes gyvenvietes ir t.t. Veikiausiai, tais laikais nebeliko senovinio Rubežių kaimo, o jo vietoje pasienyje išsirikiavo keli smulkesni kaimai. Tikslesniame tų laikų plane pavaizduotas ruožas tarp pajūrio ir Kretingalės.

Ražės upelis (Roais) ištekėjo iš Prūsijos valdų, toliau sukdamas link Palangos. Jo kairiojoje pakrantėje buvusi pakiluma, kurioje stovėjo Anaičių (Annaiten) kaimas. Tos aukštumos šiaurvakariniame šlaite buvę senieji įtvirtinimai (Alte Schanze), gal likę nuo švedmečio.

Upelio dešiniojoje pakrantėje stovėjo Girngalių (Girngallen) kaimelis, o pačiame pasienyje buvusi Koplyčios kalvelė (Kapelberg). Piečiau Girngalių vaizduotas Gibišių (Gibbischen) kaimelis, o arčiau sienos buvę Melašiai (Melasen). Ryčiau stovėjo Lindenhofo (Liepinės) palivarko sodyba.

Žemaitijos pusėje ties Tenžės (Tense) upeliu buvę Pryšmančiai (Priszmanten). Keliukas nuo jų kirto valstybinę sieną ir per Kybelkščius (Kebelsten) ėjo Klaipėdos link. Tarp Pryšmančių ir Palangos stovėję Virštininkai (Wirstenincken), nuo kurių savas keliukas taip pat vedęs link uostamiesčio per Melašius.

Gal XVIII a. pradžios dokumentuose, apibūdinančiuose šiaurinį pasienį (veikiausiai, jau pasibaigus Didžiojo maro epidemijai ir naujai apgyvendinant išretėjusius plotus), nurodyta naujesni kaimai ir kitkas.

Ronžės upelio vidurupyje (Prūsijos valdose) jo dešinioje pakrantėje minėti Girngaliai (Girngalen) ir Gibišai (Gibischen). Piečiau buvę Graudušiai (Graudusch). Ryčiau pasienyje nurodyti Melašiai (Melaszen) ir Lindenhofas. Piečiau buvę Kebelkščiai (Kebelsten).

Žemaitijos valdose nurodytas Veršteninkų (Wersteningken) kaimelis, per kurį ėjo kelias iš Klaipėdos į Laukžemę ir Žemaitiją. Per Pryšmantus (Priesemannen) kelias iš Klaipėdos ėjo į Kretingą ir Sedą. Minėtas abipus Ronžės upelio plytėjęs didelis šlapynių plotas tarp Veršteninkų ir Palangos. Tais laikais gyvavo Žemaitijos vaivadija (pakeitusi ankstesnę Žemaitijos kunigaikštystę).

Apytikriame anuometinio Klemiškės valsčiaus pavaizdavime šiauriniame pasienyje nurodyti Anaičiai, Girkaliai (Gerkallen), Melašiai. Kai kurie vietovardžiai užrašyti gal iškraipytai: Lockmichel, Lamperschen, Clarweiten.

Krašto gyvenimą keliems metams sutrikdė carinės Rusijos okupacija XVIII a. viduryje, kai daug Klaipėdos apylinkių gyvenviečių nukentėjo nuo įsibrovėlių plėšikavimo ir viso kito. Rytprūsių provinciją išlaisvinus, būta neilgo pastovesnio laikotarpio. Tuomet pasienyje minėti Girngaliai, Gibišiai, Melašiai, Kebelščiai, Lindenhofas ir kitkas (daugelis vietovardžių buvo užrašomi iškraipytai).

Septynerių metų karo laikais carinei Rusijos okupavus Prūsijos (vėlesnių Rytprūsių žemes), krašto žmonės bandė susitvarkyti savo vietinius reikaliukus.

Antai, 1755 ir 1764 m. sudarinėti dokumentai dėl teritorinių pretenzijų tarp Palangos valsčiaus ir gretimų Prūsijos valdų. Tuomet Žemaitijos pusė prisiminė, kad Ordino laikais buvo suderėta tiesi sienos linija iki pat Baltijos jūros nuo žymesnės vietos ties Lindenhofu (Liepine). Sudarinėti planai, rodantys, kad Prūsijos kaimiečių įdirbti plotai nuo anos linijos tolokai pasistūmė Palangos link. Kita pusė priekaištavo, kad Palangos seniūnija savas kartuves pasistatė Prūsijos kaimiečių laukuose ir ten karia savus nusikaltėlius.

Tuose dokumentuose liko daug įdomių smulkmenų – aiškinta, kas iškasęs kokį griovį, kur stovėjęs senasis sienos ženklas (vadintas Trijų ponų žyme), kokiam kaimui priklausęs koks laukas. Tuomet Prūsijos pusėje nurodyti Ramučių (Ramitten) ir Girkalių (Girkall) kaimai. Žymėtas likęs pasienio miškelis ir pelkaitė. Vaizduoto žemaitiško Virštininkų (Wirstinicken) kaimo valstiečių rėžiai, kurie brovėsi į Prūsijos kaimiečių naudotą plotą.

Tie seni dokumentai primena, kad šis ruožas tada buvo gan intensyviai naudotas, kad nei Palangos seniūnija, nei Prūsijos pusės kaimai pasienio nebuvo apleidę ir dėl naudotų žemių plotų rengėsi rimtai ginčytis.

Visais laikais ieškota pelningų sandorių, pamirštant istorines ir naujesnes skriaudas. Taip XVIII a. antroje pusėje Prūsijos karalystė stojo į bendrą koaliciją su Rusijos ir Austrijos imperijomis, sumanius galop atsikratyti nepatogios kaimynės – labai nusilpusios bendrosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Įvairiais būdais ši buvo numarinta ir per tris kartus jos valdos pasidalintos. Antai, 1795 m. per paskutinį ATR padalijimą lietuviškas žemes galutinai užgrobė Rusijos imperija, ši tapo nauja Prūsijos kaimyne.

Aptariamojo pasienio ruožo gyventojams tai buvę didžiuliai pokyčiai. Jei per kelis ankstesnius šimtmečius valstybinė siena tarp LDK/ATR buvo gan simboliška, tai Rusija netrukus ėmėsi tverti tikrą „geležinę uždangą“, saugodamasi, atseit, kenksmingų Vakarų, iš ten plitusių laisvės ir kitų pavojingų idėjų. Netrukus baigėsi smagūs pasivaikščiojimai per valstybinę sieną į netolimas karčemas ar prekyvietes, kaimyniški pasibarimai dėl nuklydusių gyvulių esą padarytos žalos. Žemaitiškajai pusei ilgiau kaip šimtmetį teko tapti rytietiškos valstybės nuošaliu pakraščiu – Šiaurės Vakarų kraštu. Apsunko pasienio prekyba, vakarietiškų prekių plitimas į Rusijos okupuotas teritorijas, ankstesnieji žmogiški ryšiai. Kai kas guodžiasi, kad anuomet galėjo suklestėti kiti verslai – kontrabandinis prekių gabenimas, nelegalus žmonių pervedimas per vis uoliau saugotą valstybinę sieną ir t.t. Sakoma, kad šis pasienis buvo pelningas ir Rusijos pasieniečiams bei muitininkams–ne vienas tada gaudavo kyšių iš didesnių prekeivių ir kitų.

Iš Rytprūsių pasitraukusi Rusijos imperija po pelningų ATR pasidalijimų nepamiršo savo naujosios kaimynės Prūsijos, mąstė ir apie jos vertingas žemes. Antai, 1799 m. Rusija parengė ir išleido „Rusijos ir Prūsijos pasienio detalų karinį žemėlapį“. Jame labiau rūpintasi pavaizduoti kariškiams svarbius kelius, o ne kokius menkus kaimelius. Tuomet pavaizduoti vieškeliai iš Palangos ir Kretingos į Klaipėdą, o plotai ryčiau Nemirsėtos rodyti kaip dėmesio neverta dykynė.

Iš tiesų ten toliau gyvavo lietuvininkų kaimai. Antai, 1785 m. duomenimis Gibišių kaimas (Gibbischen–Peter) apibūdintas kaip karališkųjų valstiečių gyvenvietė su 9 ugniakurais (gyvenamom sodybom). Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai ir valsčiui, Kretingalės parapijai.

Tada Girkaliai (Girngallen–Matz, Girkallen) buvo toks pat kaimas greta sienos su Žemaitija. Ten buvo 7 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Graudušiai (Graudusch–Bartel) buvo karališkųjų valstiečių vienkiemis su vieninteliu ugniakuru. Priklausyta tiems patiems centrams. Ilgaudai (Ilgauden–Mausserin, Kabelischken) buvo karališkasis kaimas pasienyje su Žemaitija. Ten buvo 5 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ramučiai/Melašiai (Ramutten–Jahn, Melaschen) buvo karališkųjų valstiečių kaimas prie sienos su Žemaitija. Ten buvo 4 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Liepinė (Lindenhof) buvo bajoriškasis dvaras prie sienos su „Lenkija“ (taip dažniau vadinta ATR). Ten tebuvo vienintelis ugniakuras. Dvaras buvo susietas su didžiuoju Bachmano dvaru prie Klaipėdos. Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Kretingalės parapijai ir Klemiškės valsčiui.

Tais laikais Lindenhofo/Liepinės (Lippinen, Lindenhof) sodyba stovėjo ties sienos trasos išlinkiu šiaurės link. Kitapus sienos stovėjo Pryšmantų (Priezmante) gyvenvietė, nuo kurios į Prūsijos valdas vedė bent trys keliukai. Ties vienu iš jų stovėjęs sienos senovinis žymeklis–prūsiškojo erelio ženklas (Gr. Adler). Netoliese buvęs ir naujesnis sienos trasos ženklas Nr. 367.

Piečiau Liepinės sodybų buvo Kekių (Kecken, Matzkecken) sodybėlės, dar piečiau–Kiakiai (Kayken, Matzkayken).

Ryčiau stovėjo Ilgaudų/Kebelkščių kaimas su 5 sodybomis.

Vakarų pusėje ties sienos trasa buvo Ramučių/Melašių kaimelis. Į vakarus nuo jo buvo Gibišių kaimo sodybų sankaupa. Šiauriau pasienyje stovėjo kelios Girkalių sodybos (Girngallen Matz, Girckallen). Ties jomis buvo išlikęs senasis sienos trasos ženklas (Gr. Adler) ir naujesnieji ženklai Nr. 373 ir Nr. 374.

Tuomet pasienio ruožas buvo įsisavintas žemės ūkio verslams–miškai buvo seniai iškirsti, žemumoje plytėjo drėgnesnės ganyklos, patogesnėse vietose buvo ariami ploteliai. Kaimus jungė lauko keliukų tinklas.

Nuo Žemaitijos pusėje buvusio didesnio Virkštininkų kaimo (Wirckstenicky) iki valstybinės sienos vedė trys keliukai. Ties Prūsijos kaimu Ramučiais/Melašiais Žemaitijos pusėje stovėjo net dvi karčemos. Ta vieta grubokai vadinta Mižvietine (Miszwitinne), ten, matyt, netrūkdavo alaus ir kitko prisiragavusių lankytojų iš abiejų valstybių.

Senieji sienos trasos ženklai su prūsiškuoju ereliu, matyt, buvo pastatyti ankstesniais amžiais, derantis dėl vingiuotos sienos trasos–patogesnės abiems kaimynėms ar vienai jų.

Vėliau XVIII a. prisimintas dėl buvusių glaudžių ryšių su gretima Lietuvos–Lenkijos valstybe (ATR). Dar švedmečiu kai kurie ATR veikėjai įsigydavo valdų nelyg saugesnėje Prūsijoje. Ir vėliau ten minėti lenkiškos ar lietuviškos kilmės aristokratai.

Pavyzdžiui, 1719 m. bajoriškąjį Liepinės (Lindenhofo) dvarą valdė našlaujanti majorienė fon Rumeln. Ji buvo gal Lenkijos didikų palikuonė Johana Katarina fon Dobrečkova, ištekėjusi už vokiečio Rumelio.

Spėjama, kad XVIII a. būta administracinio kaimų reguliavimo–tokiais tapdavo tam tikro dydžio sodybų grupės. Neskatinti per dideli kaimai, draudžiant naudotų plotų dalijimą į smulkesnius ruoželius. Visai menki kaimeliai nebuvo patogūs krašto administratoriams.

XVIII a. antroje pusėje kraštas atsigavinėjo nuo Rusijos okupacijos. Šimtmečiui baigiantis iš tolimos Prancūzijos ateidavo žinių apie tenykštę sumaištį, o dar po kelių metų Prūsiją užplūdo Napoleono kariuomenė. Klaipėda tuomet liko paskutiniu prieglobsčiu nugalėtos valstybės karaliams. 1812 m. susilaukta didžiojo žygio į Maskvą žlugimo, 1813–1814 m. Prūsijos kariuomenė jau kovėsi vakaruose su Napoleono pajėgomis, valstybė atkūrinėjo ir pertvarkinėjo savas institucijas.

Pasibaigus napoleonmečiui, Prūsijai įgyvendinant dar 1806–1807 m. sumanytas reformas, atliekant administracinės teritorinės sąrangos pertvarką, imtasi naujai inventorizuoti gyvenamąsias vietas ir tenykščius žmones.

1817 m. duomenimis ruožo kaimai priklausė naujajai Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai. Ilgaudai/Kebelkščiai (Ilgauden, Mauserim, Kebelksten) buvo kaimas su 5 ugniakurais (gyvenamom sodybom) ir 38 gyventojais. Bachmano dvarui priklausė Lindenhofo bajoriškasis palivarkas su 2 ugniakurais ir 11 gyventojų. Ramučiai/Melašiai (Ramutten Jahn, Ramutten Melaschen) nurodytas kaip kaimas su 4 ugniakurais ir 32 gyventojais. Valstiečių kaime Gibišuose (Gibbischen Peter) buvo 9 ugniakurai su 61 gyventoju. Girkaliuose (Girkallen Matz) buvo 8 ugniakurai su 64 gyventojais. Graudušiuose (Graudszen Bartel, Grauduszen) tebuvo vienintelis ugniakuras su 10 gyventojų.

Tuomet apylinkėse nurodytas ir Andriaus Kuršio kaimelis (Kurszen Andres, Endre Kurschen). Įdomu, kad tas Kuršis buvo minėtas dar XVI–XVII a., o jo vardas išliko dar kelis šimtmečius.

Tais laikais svarbesni keliai iš Klaipėdos uostamiesčio šiaurės link ėjo pajūriu per Nemirsėtą ir palei Danės/Akmenos upę per Kretingalę. Aptariamame pasienio ruože tarp tų svarbiųjų vieškelių tebuvo gan painus lauko keliukų tinklas. Tebestovėjo anksčiau paminėtieji pasienio kaimai. Carinei Rusijai nutraukus laisvas keliones per valstybinę sieną, jos perėjimo oficialūs punktai teliko Nemirsėtoje ir Bajoruose.

Pastovesnio gyvenimo dešimtmečiais siekta tiksliau apibūdinti esamą padėtį pasienyje. Ten dar aptikti nemaži krūmynų ir neįsisavintų žemių plotai.

Užanaičių kaimas buvo netoli Baltijos jūros ir Nemirsėtos. Jis buvo įsikūręs pakilumų ruože. Piečiau buvo Graudušių (Grauduszen Barthel) kaimavietė su nedideliu arimų ploteliu. Didesnio Girngalių (Girngallen-Matz) kaimo sodybos buvo susibūrusios netoli valstybinės sienos. Ten turėta daugiau ariamos žemės. Ryčiau pasienyje buvo Ramučių sodybų grupė. Atokiau nuo sienos trasos buvo nemaža Gibišų (Gibbischen Peter) kaimavietė.

Toliau rytuose buvo nedidelė Lindehofo dvarvietė netoli nuo valstybinės sienos. Piečiau buvo Kiokių (Kayken) kaimavietė ir dar pora sodybų grupių (Matzkyken). Pasieniu vingiavo gausūs lauko keliukai, jungę kaimavietes ir sodybų grupes.

Carinei Rusijai užvaldžius Žemaitiją (kaip ir kitus lietuviškus plotus) ir kuriant griežtą sienos apsaugą, nebeliko praeityje gausių keliukų, žemaitiškus kaimus jungusių su Klaipėdos apylinkėmis. Tai liudijo apie pasikeitusį gyvenimą pasienyje.

XIX a. pirmoje pusėje vardinti šie pasienio kaimai: Girnkaliai (Girnkallen), Gibišiai (Gibbischen Peter), Melašiai (Melaschen), Rekiai (Recken), Kiokiai (Kayken), Liudenhofas ir Kebelkščiai (Kebelksten).

XIX a. viduryje Gibišų kaimas (Gibbischen–Peter) priklausė Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų parapijai, Klaipėdos paštui ir teismui, Klaipėdos katalikų parapijai. Ten buvo 8 gyvenamos sodybos su 93 gyventojais (be daugumos evangelikų dar buvo 7 katalikai). Visi jie kalbėjo lietuviškai.

Girnkalių kaimas (Girnkallen–Matz) priklausė tiems patiems centrams. Buvo 8 sodybos su 90 gyventojų (iš jų 9 buvo katalikai). Visi jie kalbėjo lietuviškai.

Graudušiai (Graudszen–Bartel) priklausė tiems patiems centrams. Tebuvo vienintelė sodyba su 14 gyventojų. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Ilgaudai (Ilgauden–Mauserim) priklausė tiems patiems centrams. Buvo 5 sodybos su 52 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Kiokiai (Kiacken) priklausė tiems patiems centrams. Tame bajoriškame kaime (susietame su Bachmano bajoriškuoju dvaru) buvo 5 sodybos su 46 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Su Bachmano dvaru buvo susietas ir Lindenhofo dvarelis su 3 sodybom ir 19 gyventojų. Šie buvo evangelikai, kalbėjo vokiškai ir lietuviškai.

Ramučių kaime (Ramutten) buvo 6 sodybos su 58 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų, buvo 9 katalikai.

Šie duomenys liudija, kad XIX a. pasienio kaimeliai šiame ruože buvę visiškai lietuviški. Ten apsieita su lietuvių kalba, veikiausiai buvo išsaugota nemažai senųjų baltiškųjų papročių. Atskiras intarpas buvo Lindenhofo dvarelis, kuriame šeimininkavo atvykėliai vokiečiai.

XIX a. viduryje pasienio plotai aprašomame ruože jau buvo daugiau įsisavinti. Didesni dirbamos žemės plotai tęsėsi ties Lindenhofo dvarviete. Pakilumoje tarp Ramučių ir Nemirsėtos vyravo siauri ilgi arimų ruožai, taikyti prie tenykščio žemės paviršiaus–šiaurės/pietų kryptimi nusidriekusių kalvelių.

Per kelis dešimtmečius užsiimta krašto kelių pertvarkymu. Buvusį menkų lauko keliukų voratinklį pakeitė tiesūs vieškeliai. Vienas toks kelias buvo nutiestas lygiagrečiai valstybinės sienos trasai, jis ėjo pro Kiokius, Gibišius ir Užanaičius, toliau pasiekdamas Nemirsėtos pajūrį.

Dar vienas tiesus vieškelis nuo Klaipėdos apylinkių ėjo šiaurės link pro Gibišius iki Ramučių. Ten naujasis kelias nutrūko, nepasiekęs valstybinės sienos trasos.

Nuo Ramučių pietų link tebesitęsė žemumoje likęs drėgnų pievų ruožas–kaimų ganyklos.

Pagal tuometinę madą naujoviški vieškeliai buvo apsodinti medžių eilėmis, pakeitusiomis pasienio kraštovaizdį. Taip bemiškiame ruože radosi daugiau želdinių.

Pažymėtina, kad visi pasienio kaimai tebebuvo padriki–su įvairiai išdėstytomis sodybomis ir pastatais. Tai liudija, kad šiame ruože niekad nebuvo planingos kolonizacijos, suplanuojant taisyklingus naujakurių kaimus su tvarkingai išdėstytais trobesiais. Pasienyje nuo pat XV a. kūrėsi ateiviai iš lietuviškų/baltiškų kraštų, įpratę apsigyventi savo nuožiūra–jiems patogiai išsidėstant pastatus ir kitką. Tai rodo, kad pasienyje per šimtmečius buvo išlikusios senosios baltiškos tradicijos, senovinio gyvenimo būdo atgarsiai.

Atskira vokiška „sala“ pasienyje tebuvo Lindenhofo dvaras, kurį XIX a. viduryje valdė Verneris (Bernhard Wilhelm Leopold Werner), susituokęs su vokiete iš Funkų giminės.

Būta pokyčių Žemaitijos pusėje–carinės Rusijos okupuotose žemėse. Iš Palangos per Vilimiškius (Wilimiszki) ir Pryšmantus (Pryszmanty) į Kretingą buvo nutiestas tiesus vieškelis. Prie jo ties Pryšmantais stovėjo karčema.

Nuo Virštininkų keliukas ėjo pietų link iki valstybinės sienos ir toliau suko pačiu pasieniu iki sienos perėjimo punkto Bajoruose. Prie šio pasienio keliuko ties prūsiškaisiais Ramučiais tebestovėjo karčema. Netoliese buvo įrengtas rusų pasieniečių kordonas (būstinė) ir jų postai (pagal vietovę vadinti Šilinka  (Schilinke)).

Prie pasienio keliuko ties Pryšmantais stovėjo tuo vardu rusų kordonas. Slučkų pasieniečio postas vadintas pagal gretimą pasienio palivarką (Sluczki).

Žemaitijos paribys anuomet buvo labai ištuštintas. Tik atokiau nuo valstybinės sienos stovėjo didesni gatviniai kaimai: Virštininkai, Vilimiškiai, Kiauleikiai ir kt. Kitaip būta Prūsijos valdose–ten iki pat valstybinės sienos trasos buvo išsimėtę gausūs maži kaimeliai, ten nuo seno gyventa laisviau.

Tie skirtingumai primena LDK valdose XVI a. viduryje pradėtąją Valakų reformą, kai drastiškai buvo pertvarkyta senovinė chaotiška žemėvalda ir lig tol buvęs baltiškasis apgyvendinimas (teritorijoje padrikai išsimėtę nedideli kaimeliai su padrikai užstatytomis sodybomis). Vietoje jų buvo sukurtas taisyklingas kelių ir dažniau stačiakampių kaimų laukų tinklas, į gatvinius kaimus sukeltos ir ten suspaustos kaimiečių sodybos su taisyklingai išrikiuotais trobesiais. Senoviškesnis kaimų pobūdis išliko tik Mažojoje Lietuvoje–Prūsijos valdose.

Pasakota, kad senais (LDK ir ATR) laikais valstybinės sienos trasą žymėdavo tik reti kapčiai–supilti žemės kauburiai. XVIII a. pabaigoje Didžiosios Lietuvos žemes užgrobusi Rusijos imperija ėmėsi griežčiau žymėti savo valdų ribas. Sienos trasa buvo iškastas griovys, kartu perkirtęs gausius ankstesnius keliukus tarp valstybių. Nuo tada sunkiau prikrautu vežimu jau nebepavykdavo lengvai kirsti sienos. Gal valstybėms sutarus, tas griovys buvo atnaujintas XIX a. pabaigoje.

Tais laikais kas 1,5–2 km abipus griovio būdavo įkasami gal 2–4 m aukščio stulpai, ženklinę sienos trasą. Prūsijos pusėje įkasinėtas ąžuolinis kvadratinio skerspjūvio rąstas, nudažytas baltai (briaunos buvo juodos). Stulpo viršuje buvęs skiedrinis stogelis ir Prūsijos herbinio erelio atvaizdas su sienos ženklo numeriu. Kokiam stulpui sutręšus, pasienio valdžia užsakydavo vietos žmonėms pagaminti naują ir jį įkasti už neblogą atlyginimą.

Rusijos pusėje būdavo įkasamas apvalus rąstas, įvijai dažytas imperinės vėliavos spalvomis: juoda, geltona, raudona. Stulpo viršuje būdavo dvigalvis rusiškas erelis.

Paaugę vietos vaikai kartais dūkdavo, šokinėdami per sienos griovį, jei arti nebūdavo sargybinių.

Gal XIX a. pabaigoje Rusijai vis stiprinant sienos apsaugą, pagriovyje stypsodavo uniformuotas kareivis su šautuvu ir ant jo užmautu durtuvu. Tokių būdavo išrikiuota nemažai.

Rusija palei pat sieną buvo pristačiusi kordonų–medinių būdelių, kuriose nuo darganos ir šalčio slėpdavosi pasieniečiai.

XX a. pradžioje vietiniai sienos perėjimo punktai, skirti ir vietos gyventojams, veikė ties Nemirsėta, Bajorais, Laugaliais, Pėžaičiais ir t.t.

Prūsijos pasienyje kliautasi apmokamais sienos prievaizdais, kurie gaudavo neblogą atlyginimą. Ištarnavus nustatytą ilgoką metų skaičių, buvo galima gauti gana didelę piniginę premiją. Pasienio prievaizdams būdavo priskiriama netrumpa atkarpa, kurią jie privalėjo prižiūrėti. Be viso to dar buvo prievolė tikrinti pasienyje gyvenusių valstiečių gyvulių bandas: karvių, kiaulių, arklių skaičių. Tą buvo įpareigoti daryti ir vietos kaimų bendruomenių vadovai, privalėję vesti turėtų gyvulių sąrašus. Taip bandyta kovoti su kontrabanda, nekontroliuojamu gyvulių perginimu per sieną. XIX a. vis labiau bijota ir užkrečiamųjų ligų plitimo, nelegaliai pervedant gyvulius iš tolimų ir pavojingų vietovių (pavyzdžiui, iš Rusijos imperijos pietinų gubernijų).

Per daugelį pasieniečių tarnybos metų neretai susipažinta su priešingosios pusės pareigūnais ir kariškiais. Pasakota, kad retsykiais susėsta abipus sienos griovio pašnekėti, kartais pasivaišinta vietine degtine ir pan. Prisiminti malonesni Rusijos pasieniečiai, atvaryti iš Ukrainos žemių, Išsiaiškinta, kad carinė imperija mokanti labai kuklų atlyginimą, tad ne vienas tenykštis norėdavo užsidirbti iš sienos pažeidėjų ir pan., imdamas kyšius.

Prūsijos pusėje tvarkingesni Prūsijos sienos prievaizdai sukaupdavo nemažai lėšų, jomis atnaujindami savus pastatus ir sodybas. Kartais koks atvykęs kariškis susidraugaudavo su vietos ūkininkaite ir ją vesdavo, tapdamas pasienio gyventoju.

Minėti dezertyravusieji Rusijos pasieniečiai, gal bėgusieji nuo prasto gyvenimo. Kai kurie iš jų įsidarbindavo pas Klaipėdos apylinkių ūkininkus, pradėdami naują gyvenimą.

Pasienyje būta ir smagesnių nutikimų, gal pramanytų istorijų. Antai, vienas žmogus paslapčiom per sieną nešęs paaugusį paršelį, kad svetur gautų geresnę kainą. Jį netikėtai užklupę pasieniečiai. Per sumaištį paršelis išsprūdęs ir žviegdamas per pievas ir krūmynus nukūręs iki gimtojo tvarto. Taip neliko nusikaltimo įkalčio. Sniegingą žiemą kiek įkaušę vietiniai žmonės išėję medžioti ir nuklydę į Rusijos valdas. Šaunant į kokį zuikelį, pradėjo šaudyti ir rusų pasieniečiai. Taip kilęs beveik ginkluotas tarptautinis susirėmimas.

XIX a. pabaigoje gelbstintis nuo dažnėjusių pogromų. į Prūsijos pusę perbėgdavo nemažai žydų su savomis šeimomis. Čia jie užsiimdavo smulkiąja prekyba, po kaimus nešiodami įvairias prekes. Nevengta nelegaliai (neturint specialaus leidimo) pardavinėti alkoholį. Prasimanyta visokių užsiėmimų. Antai, slapčiomis skersti iš Žemaitijos kontrabanda pervaryti gyvuliai, skerdieną vežant parduoti į Klaipėdą ir kitur. Kartais susilaukta pabaudų ar kitokių nuobaudų, bet visokia šešėlinė veikla tęsdavosi. Sakyta, kad pasienyje pajamų sukaupę žydai neretai vykdavo į krašto gilumą, kur įsigytos karčemos ar kitokie verslai.

Pasienio gyvenimui atsiliepdavo ir tarptautiniai įvykiai. Antai, 1903–1904 m. Vokietijai kariaujant su sukilėliais Pietvakarių Afrikoje, rūpintasi ten gabenti tinkamus arklius. 1904–1905 m. Rusijai kariaujant su Japonija, caro valdžia uždraudė iš šalies išgabenti arklius. Taip strigdavo anksčiau įprasta kontrabandinė veikla, įprastinės šešėlinio verslo schemos.

1871 m. surašymo duomenimis Gibišų kaime (Gibbischen–Peter) buvo 18 gyvenamų sodybų su 27 šeiminiais butais ir 4 vienišių būstais. 1867 m. pabaigoje kaime gyveno 148 žmonės, o 1871 m.–122 (57 vyrai ir 65 moterys). Tik 56 iš jų buvo pripažinti vietiniais (gimusiais tame kaime). Be daugumos evangelikų dar gyveno 3 katalikai. Aptikti 32 vaikai (iki 10 metų amžiaus). Iš vyresniųjų 29 mokėjo skaityti ir rašyti, o net 61 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi neregys ir dar du neįgalieji. Net 9 kaimiečiai buvo išvykę (gal uždarbiauti).

Tuomet Girnkalių kaime (Girngallen–Matz) buvo 12 gyvenamų sodybų su 12 šeiminių butų ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 65 žmonės, o 1871 m.–85 (39 vyrai ir 46 moterys). Tik 39 iš jų buvo pripažinti vietiniais. Be daugumos evangelikų dar gyveno 3 katalikai. Aptikta 17 vaikų. Iš vyresniųjų 21 buvo raštingas, o 47 pripažinti beraščiais. Vienas kaimietis buvo išvykęs.

Tada Grauduošių kaime (Graudusz–Bartel) buvo tik 2 sodybos su 2 šeiminiais butais. 1867 m. kaime gyveno 16 žmonių, o 1871 m. –13 (7 vyrai ir 6 moterys).  Tik vienas iš jų buvo vietinis. Visi kaimiečiai buvo evangelikai. Kaime vaikų neaptikta. 10 vyresniųjų buvo raštingi, o 3 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi vienas neregys.

Ilgaudų kaime (Ilgauden–Mauserim) buvo 7 gyvenamos sodybos su 11 šeiminių butų. 1867 m. kaime gyveno 63 žmonės, o 1871 m. jau 78 (41 vyras ir 37 moterys). 27 iš jų buvo vietiniai. Be daugumos evangelikų buvo 2 katalikai. Surašyti 23 vaikai. 22 vyresnieji buvo raštingi, o 33 beraščiai. Tuo metu 5 kaimiečiai buvo išvykę.

Kiokių (Kiakių) bajoriškame kaime (Kiaken) buvo 5 gyvenamos sodybos su tiek pat šeiminių butų. Ten gyveno 49 žmonės (22 vyrai ir 27 moterys), iš kurių tik 19 buvo vietiniai.

Be daugumos evangelikų buvo vienas katalikas. Aptikta 12 vaikų. 20 vyresniųjų mokėjo skaityti ir rašyti, o 17 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi nebylis ir kurčnebylys.

Ramučių kaime (Ramutten–Jahn) buvo 6 gyvenamos sodybos su tiek pat šeiminių butų. 1867 m. ten gyveno 42 žmonės, tiek pat ir 1871 m. (23 vyrai ir 19 moterų). Tik 14 iš jų buvo vietiniai. Visi kaimiečiai buvo evangelikai. Surašyti 7 vaikai. Iš suaugesniųjų 19 buvo raštingi, o 16 pripažinti beraščiais. 2 kaimiečiai buvo išvykę (gal uždarbiauti).

Bajoriškame Liepinės dvare (Lindenhof) buvo 4 gyvenamos sodybos su 9 šeiminiais butais. 1867 m. gyveno 31 žmogus, o 1871 m.–38 (20 vyrų ir 18 moterų). Vienas žmogus neturėjo Prūsijos pilietybės. Be daugumos evangelikų buvo 3 katalikai. Surašyti  7 vaikai. Tik 10 suaugesniųjų buvo raštingi, o 21 beraštis.

1885 m. Gibišų kaimas (Gibbischen–Peter) valdė 265 ha žemės (114 ha neblogų arimų, 58 ha prastesnių pievų). Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei ir evangelikų liuteronų parapijai, Klaipėdos katalikų parapijai. Buvo 16 gyvenamų sodybų su tiek pat šeiminių butų. Gyveno 120 žmonių (56 vyrai ir 64 moterys), visi jie buvo evangelikai.

Tuomet Girnkalių kaimas (Girngallen–Matz) valdė 268 ha žemės (114 ha neblogų arimų, 59 ha prastesnių pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 13 gyvenamų sodybų su 15 šeiminių butų. Gyveno 113 žmonių (53 vyrai ir 60 moterų). Be 108 evangelikų dar buvo 5 žydai.

Grauduošių kaimas (Graudus–Bartel) valdė tik 73 ha žemės (30 ha gerų arimų, 24 ha prastokų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo tik 2 sodybos su 3 šeiminiais butais. Gyveno 19 žmonių (11 vyrų ir 8 moterys). Visi jie buvo evangelikai.

Ilgaudų kaimas (Ilgauden–Mauserin) valdė 145 ha žemės (75 ha prastesnių arimų, 54 ha menkų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 6 gyvenamos sodybos su 7 šeiminiais butais. Gyveno 51 žmogus (24 vyrai ir 27 moterys). Visi jie buvo evangelikai.

Bajoriškasis Kiokių kaimas (Kiaken) valdė 129 ha žemės (55 ha prastokų arimų, 17 ha menkų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 9 gyvenamos sodybos su 12 šeiminių butų. Gyveno 63 žmonės (30 vyrų ir 33 moterys). Visi jie buvo evangelikai.

Ramučių kaimas (Ramutten Jahn) valdė 133 ha žemės (57 ha neblogų arimų, 29 ha vidutiniškų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 6 gyvenamos sodybos su tiek pat šeiminių butų. Gyveno 51 žmogus (27 vyrai ir 24 moterys). Visi jie buvo evangelikai.

Bajoriškas Liepinės dvaras (Lindenhof) valdė 150 ha žemių (144 ha derlingų arimų, 2 ha prastokų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 3 gyvenamos sodybos su 7 šeiminiais butais. Gyveno 39 žmonės (19 vyrų ir 20 moterų). Be 34 evangelikų dar gyveno 5 žydai.

Šie duomenys rodo, kad nuo XV a. buvo suarta nemaža pasienio žemių dalis. Derlingiausią plotą nuo seno buvo užsiėmę vokiečių kolonistai, įkūrę Liepinės dvarelį. Lietuvininkų kaimams liko prastesnių ar vidutinio derlingumo pasienio žemių ruožai.

Vis tik ariamos žemės daug neturėta. Antai, Kiokiuose vienai sodybai vidutiniškai teko tik po 6 ha ariamos žemės, Gibišuose–po 7, Girnkaliuose–po 9, Ramučiuose–9,5. Geriau galėjo gyventi Ilgauduose, kur turėta po daugiau žemės, bet ta buvo prastesnė. Išimtimi liko mažasis Grauduošių kaimelis, kur vidutiniškai turėta po 15 ha arimų.

Kaip ir visur būta stambesnių ir menkesnių ūkininkų. Po baudžiavos panaikinimo (1856 m.) Prūsijoje susiklosčius žemės rinkai, energingesni ir darbštesni kaimiečiai galėdavo įsigyti didesnius žemės plotus, greičiau ar lėčiau prasigyventi. Lėšų sukaupę ūkininkai galėjo toliau plėtoti savąjį verslą–statytis naujus ir patogesnius trobesius, įsigyti naujoviškos žemės ūkio technikos, veislinių gyvulių ir pan. Taip krašte vis gausėjo turtingesnių kaimiečių. Daug kas pastebėjo, kad Mažosios Lietuvos kaimai su naujais raudonplyčiais trobesiais, raudonų čerpių stogais vis labiau skyrėsi nuo suvargusių Žemaitijos kaimų su mediniais pastatais ir šiaudų stogais.

Baigiantis XIX a., Gibišų kaimas (Gibbischen Peter) valdė apie 272 ha žemės. Ten buvo 20 gyvenamų sodybų su tiek pat šeiminių butų. Gyveno 122 žmonės (50 vyrų ir 72 moterys). Visi jie buvo evangelikai. Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei ir evangelikų liuteronų parapijai.

Tuomet Girnkalių kaimas (Girngallen–Matz) valdė apie 254 ha žemės. Buvo 6 gyvenamų sodybų su 19 šeiminių butų. Gyveno 128 žmonės (60 vyrų ir 68 moterys). Visi jie buvo evangelikai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Grauduošių kaimas (Graudusz–Bartel) valdė apie 61 ha žemės. Buvo 2 gyvenamos sodybos su 3 šeiminiais butais. Gyveno 22 žmonės (12 vyrų ir 10 moterų). Visi jie buvo evangelikai. Priklausyta patiems centrams.

Ilgaudų kaimas (Ilgauden–Mausserim) valdė apie 142 ha žemės. Buvo 7 gyvenamos sodybos su 11 šeiminių butų. Gyveno 59 žmonės (28 vyrai ir 31 moteris). Be daugumos evangelikų buvo 2 katalikai. Priklausyta tiems patiems centrams ir Klaipėdos katalikų parapijai.

Kiokių kaimas (Kiaken) valdė apie 113 ha žemės. Buvo 10 gyvenamų sodybų su 15 šeiminių butų. Gyveno 61 žmogus (29 vyrai ir 32 moterys). Be daugumos evangelikų buvo vienas katalikas. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ramučių kaimas (Ramutten–Jahn) valdė apie 141 ha žemės. Buvo 5 gyvenamos sodybos su 6 šeiminiais butais. Gyveno 37 žmonės (18 vyrų ir 19 moterų). Be daugumos evangelikų buvo 3 katalikai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Bajoriškasis Liepinės dvaras (Lindenhof) buvo praradęs savo savarankiškumą, jis buvo tapęs Bakmaniškių (Bachmann) didžiojo dvaro padaliniu. Liepinėje buvo likusios 3 gyvenamos sodybos su 39 gyventojais.

Baigiantis XIX a. pasienio kaimai šiame ruože tebebuvo lietuviški, juose vyravo lietuviškos/baltiškos kilmės asmenys. Antai, Gibišių kaime minėti Anysai, Ašmutaičiai, Kairiai, Kopūstai, Kaspučiai, Kavoliai, Kubiliai, Kunkiai, Kurmiai, Kuršiai, Panarai, Pauperiai, Povilai, Peneliai, Perkamai, Pipirai, Prišmantai (čia pat už valstybinės sienos buvo žemaitiškas Pryšmantų kaimas) ir kiti. Girnkaliuose dar minėti Graudušiai, Labrencai (šių kuršininkų palikuonių buvo ne viena dešimtis), Laukučiai, jau aprašytieji Laukmikeliai, Lumplėšiai, Pakalniškiai, Pleikiai, Pukiai, Putninai ir kiti. Ilgauduose gyveno Apeikiai, Beržentai, Bertulaičiai, Blyžės, Brauzdeilynai (ši pavardė buvo labai dažna), Bružiai, Buntinai, Eglynai, Geneikiai, Gliožeriai, Jagučiai, Jakužaičiai, Kalviai, Kliošiai, Kėkštai, Kojeliai, Mantvydai, Palavikai, Patrai, Peledžiai, Pleniai, Semturiai, Skudžiai, Smelteninkai, Žardininkai, Želviai, Šimkai, Šlažos, Toleikiai, Venskai, Vilkogaliai, Viršuliai ir kiti. Būta žymesnių kuršininkų papročių pėdsakų. Antai, ne viena netekėjusi Labrencaitė oficialiuose vokiškuose dokumentuose užrašyta Labrenz, bet kaimynai ją šaukdavo Labrencale.

1905 m. Gibišų kaimas (Gibbischen–Peter) valdė apie 272 ha žemės, kuri vertinta kaip vidutiniška. Buvo 19 gyvenamų sodybų su 24 šeiminiais butais. Gyveno 103 žmonės (iš jų 49 vyrai). Iš 102 kaimo evangelikų 91 kalbėjo lietuviškai. Vienintelis kaimo katalikas kalbėjęs gal lenkiškai. Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei, evangelikų liuteronų parapijai ir Klaipėdos katalikų parapijai.

Tuomet Girnkalių kaimas (Girngallen–Matz) valdė apie 255 ha prastesnės žemės. Buvo 17 gyvenamų sodybų su 19 šeiminių butų ir vienišiaus būstu. Gyveno 116 žmonių (58 vyrai). Visi 111 kaimo evangelikų kalbėjo lietuviškai. Iš 5 kaimo katalikų 3 kalbėjo lietuviškai, o du gal lenkiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Grauduošių kaimas (Graudusz–Bartel) valdė apie 61 ha žemės, kuri vertinta kaip prastoka. Buvo 2 gyvenamos sodybos su 3 šeiminiais butais. Gyveno 18 žmonių (10 vyrų). Visi 17 kaimo evengelikų kalbėjo lietuviškai. Vienintelis kaimo katalikas kalbėjęs gal lenkiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ilgaudų kaimas (Ilgauden–Mauserim) valdė apie 142 ha geresnės žemės. Buvo 7 gyvenamos sodybos su 7 šeiminiais butais ir 3 vienišių būstais. Gyveno 55 žmonės (27 vyrai). Visi 54 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir vienintelis vietos katalikas. Priklausyta tiems patiems centrams.

Kiokių kaimas (Kiaken) valdė apie 113 ha prastokos žemės. Buvo 10 gyvenamų sodybų su 13 šeiminių butų ir 2 vienišių būstais. Gyveno 58 žmonės (29 vyrai), kurie visi buvo evangelikai. Iš jų 45 kalbėjo lietuviškai, o 13 vokiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ramučių kaimas (Ramutten–Jahn) valdė apie 141 ha prastesnės žemės. Buvo 6 gyvenamos sodybos su 8 šeiminiais butais. Gyveno 42 žmonės (22 vyrai). Visi 36 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir visi 6 kaimo katalikai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Buvęs Liepinės dvaras tebeliko didžiojo Bakmaniškių (Bachmann) dvaro padaliniu su 3 sodybom ir 46 gyventojais (dauguma jų buvo dvaro samdiniai).

Ir XX a. pradžioje šio pasienio ruožo kaimuose absoliučiai vyravo lietuvininkai, išlaikę lietuvių kalbą ir daug senųjų papročių. Ta liudija ne vien surašymo duomenys, bet ir išlikę tradiciniai asmenvardžiai, minėtos gausios baltiškos pavardės. Atokiau nuo Klaipėdos uostamiesčio gyvenę pasienio kaimiečiai neskubėdavo keisti savo senųjų papročių, tik pamažėle perimdavo vakarietiškas naujoves.

Pasienyje gimę kaimiečiai ieškodavo uždarbių ir kitur, užsiimdami ir kitokiais verslais. Antai, 1895 m. gegužės 30 d. Baltijos jūroje ties Melnrage gal žvejodamas nuskendo Martinas Želvis, gimęs Kibelkščiuose (Ilgauduose), nesulaukęs nei trisdešimties.

Žinomos, jaunesnių kaimiečių išvykos į pramonės centrus  Vokietijos vakaruose ar didmiesčiuose, kur neretas likdavo ilgam ar visam likusiam savo gyvenimui.

XX a. pradžioje siekta detaliau inventorizuoti kraštą, visus ten buvusius objektus. Ano laiko dokumentuose išliko daug žinių apie nuo 1422 m. gyvavusį kraštą, buvusias jo gyvenvietes.

Tuomet Girnkaliuose tebebuvo senasis kaimavietės branduolys, kur buvo susiglaudusios 5 didžiosios pasiturinčių ūkininkų sodybos su stambiais trobesiais. Į šiaurvakarius nuo tos sodybų grupės pasienyje buvo išsidėstę keli vėlesni vienkiemiai, kur būta ir labai menkų sodybėlių.

Grauduošiuose buvo viena didžioji sodyba (beveik prilygusi dvareliui). Valdų rytiniame pakraštyje stovėjo maža samdinio sodybėle.

Gibišuose buvo 4 stambesnės sodybos ir mažesnių vienkiemių. Šiaurrytiniame pakraštyje prie naujesnio pasienio vieškelio stovėjo mokyklos sodyba.

Tarp to vieškelio ir valstybinės sienos buvo 3 didesnės Ramučių sodybos. Pavieškelėje buvo įsikūrusi kalvė. Nuo ten tiesesnis vieškelis vedė Klaipėdos link.

Kiokių kaimo sodybos buvo išsimėčiusios visame žemės valdų plote. Ten buvo viena didelė sodyba, keli nedideli vienkiemiai. Piečiau vieškelio pajūrio link stovėjo užeigos namų sodyba.

Liepinės (Lindenhofo) dvarvietėje didelį stačiakampį kiemą supo keli vidutinio dydžio ūkiniai pastatai. Į vakarus buvo grupelė samdinių sodybėlių.

Ilgauduose tebebuvo senoji kaimavietė–4 stambių sodybų grupė, nusidriekusi palei upelio slėnį.

Tad tais laikais pasienyje gyveno 20 stambesnių ūkininkų, nemažas būrys smulkesniųjų. Savas sodybėles turėjo ir samdiniai, dažniau įsidarbindavę ilgesniam laikui.

Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, krašte surašinėti kaimų ištekliai–nuo laikytų naminių gyvulių ir paukščių iki augintų vaismedžių.

Tuomet Gibišų (Gibbischen–Peter) kaimas valdė apie 271 ha žemės. Ten buvo 21 produktyvus namų ūkis (laikęs naminius gyvulius ir kt.). Laikyti 47 arkliai (iš jų 36 buvo suaugę ir tinkami darbams), 82 galvijai (iš jų 45 melžiamos karvės bei telyčios), 55 avys, 195 kiaulės, 3 ožkos. Auginta 51 žąsis, 8 antys, 259 vištos su gaidžiais. Turėti net 85 bičių aviliai (4 iš jų buvę naujoviški). Soduose augintos 226 obelys, 103 kriaušės, 84 slyvos, 67 vyšnios.

Girnkalių (Girngallen–Matz) kaimas valdė apie 254 ha žemės. Buvo 16 produktyvių namų ūkių. Laikyti 53 arkliai (38 suaugę), 100 galvijų (48 karvės), 72 avys, 170 kiaulių. Augintos 6 žąsys, 198 vištos su gaidžiais. Turėta 12 bičių avilių (2 iš jų naujesni). Soduose augo 300 obelų, 91 kriaušė, 58 slyvos, 25 vyšnios.

Grauduošių (Graudusz–Bartel) kaimas valdė apie 61 ha žemės. Buvo vienintelis produktyvus namų ūkis. Laikyta 10 arklių (6 suaugę), 23 galvijai (10 karvių), 8 avys, 28 kiaulės. Augintos 25 žąsys, 10 ančių, 30 vištų su gaidžiais. Turėti 8 senesni bičių aviliai. Sode augo net 83 obelys, 22 kriaušės, 35 slyvos, 5 vyšnios.

Ilgaudų (Ilgauden–Mauserim) kaimas valdė apie 142 ha žemės. Buvo 6 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 23 arkliai (14 suaugusių), 47 galvijai (25 karvės), 37 avys, 52 kiaulės, viena ožka. Augintos 4 žąsys, 59 vištos su gaidžiais. Turėti 5 senesni bičių aviliai. Soduose augo 86 obelys, 36 kriaušės, 116 slyvų, 6 vyšnios.

Kiokių (Kiaken) kaimas valdė apie 113 ha žemės. Buvo 13 produktyvių ūkių. Laikyta 16 arklių (14 suaugusių), 35 galvijai (19 karvių), 21 avis, 79 kiaulės, viena ožka. Augintos 38 žąsys, 119 vištų su gaidžiais. Turėta 11 senesnių bičių avilių. Soduose augo 151 obelis, 36 kriaušės, 8 slyvos, 12 vyšnių.

Ramučių (Ramutten–Jahn) kaimas valdė apie 141 ha žemės. Buvo 7 produktyvūs ūkiai. Laikyti 27 arkliai (21 suaugę), 64 galvijai (39 karvės), 34 avys, 107 kiaulės, viena ožka. Augintos 32 žąsys, 3 antys, 91 višta su gaidžiais. Turėta 15 senesnių bičių avilių. Soduose augo 132 obelys, 72 kriaušės, 144 slyvos, 17 vyšnių.

Tuose septyniuose pasienio kaimuose anuomet laikyti 176 arkliai (iš jų 129 buvo tinkami darbams), 351 galvijas (iš jų 186 melžiamos karvės), 237 avys, net 538 kiaulės ir vos 6 ožkos. Iš viso ten augo didžiulė gyvulių banda–net 1398 galvos.

Įdomu tuos duomenis palyginti su XVI a. vidurio žiniomis apie anuomet augintus naminius gyvulius. Beveik per 400 metų bendras augintinių skaičius išaugo tik 1,4 karto. Ne ką daugiau imta auginti arklių. Tiesa, pagausėjo laikytų karvių ir avių, užtat visai sumenko ožkų banda – iš buvusių 115 teliko vos 6. Užtat karaliavo kiaulės–jų auginta net 2 kartus daugiau nei senais laikais. Matyt, bent keletą kartų išaugo bendroji produkcija–primelžtas pienas, užauginta mėsa, lašiniai ir kitkas.

Pamažėl keitėsi pasienio kaimų pasienis. Antai, Girnkaliuose (Girngallen–Matz) be senosios kaimavietės šiaurės vakarų pusėje atsirado keli pasienio vienkiemiai su link jų vedusiais keliukais. Panašiai buvo ir Gibišiuose bei Kiokiuose. Papildomų vienkiemių atsirado ir greta Ramučių kaimavietės bei šalia Ilgaudų. Svarbesni vieškeliai iš pietų vedė link Lindenhofo dvarvietės ir Girnkalių.

Daugiau pokyčių buvo Žemaitijos pusėje. Iš buvusio gatvinio Vilimiškių kaimo liko palivarkas ties vieškeliu Palanga–Kretinga ir Vilimiškių dvaras pačiame pasienyje. Buvo sumenkęs Virštininkų gatvinis kaimas, užtat gerokai išaugo Kiauleikių kaimas. Palivarkas teliko iš Pryšmančių. Ties pasieniu atsirado Virštininkų palivarkas. Visa tai rodo, kad Rusijos okupuotoje teritorijoje gausėjo stambių žemės valdų (dvarų ir palivarkų), o valstiečių ūkiai nyko.

Carinė Rusija buvo įtvirtinusi pasienio apsaugą. Jos pasieniečių kordonai (būstinės) veikė Kiauleikiuose, Pryšmančių palivarke ir pačiame pasienyje: ties Vilimiškių dvaru, ties Virštininkų palivarku, ties prūsiškuoju Lindehofo dvaru (šis vadintas Šilingiais–Szylingi). Iki pat Pirmojo pasaulinio karo valstybinė siena iš Rusijos valdų pusės buvo uoliai saugoma, ten buvo sutelktos nemažos pasieniečių pajėgos. Juokauta, kad pasienyje susigrūdus tokiai daugybei Rusijos sienos sargybinių, Prūsijos pasieniečiai galėdavo sau ramiai snūduriuoti ir gerai gyventi, gaudami valdišką atlyginimą.

Nuobodžiais laikais jaunimas prasimanydavo savų pramogų. Į vakarėlius atklydus pajūrio žvejams, prasidėdavo patyčios tarp žemdirbių ir žvejų, būdavo ir muštynių, susitaikymo prie taurelės.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos pusė daugiau rūpinosi pajūrio Nemirsėta, per kurią kelias iš Klaipėdos ėjo į Palangą bei tolyn, bei Bajorais–geležinkelio stotimi. Anuomet Rusijos armijoms veržiantis į Pietnemunę–link Gumbinės, į Mozūriją, braunantis į Tilžę ir kitur, tolimiausio Rytprūsių šiaurinio pakraščio kaimai neturėjo kokios strateginės reikšmės. Tik 1915 m. būta žymesnio rusų įsibrovimo.

1915 m. Vokietijos kariuomenei nužygiavus iki Rytų Lietuvos ir Rygos, aptariamas ruožas liko giliame užnugaryje. Ten tebūta užsitęsusio karo naštos–mobilizuotų į Vokietijos kariuomenę vyrų (neretai žuvusių ar sužalotų), vis reikšmingesnių rinkliavų karo reikalams. Išsekęs imperijos ūkis, išeikvoti ištekliai galop vis labiau jutosi ir kaimuose.

1918 m. lapkritį Vokietijai kapituliavus, tęsėsi neaiškūs laikai. Galop sužinota, kad karo laimėtojai nuo 1920 m. pradžios atskirs nuo Rytprūsių provincijos visai naują darinį–Klaipėdos kraštą. Nuo 1915 m. aptariamojo pasienio gyventojai nebegirdėjo rusų. Ilgiau gyvavo Rusijos palikimas–tai imperijai valdant Palangos apylinkės buvo prijungtos prie Kuršo. Carinei valstybei sužlugus, Vokietijai sumenkus, kūrėsi ne vien anuometinė Lietuvos Respublika, bet ir nepriklausoma Latvija, paveldėjusi Palangos pajūrį ir paribį su senosiomis Prūsijos valdomis. Tik po netrumpų derybų ir užsienio tarpininkavimo Lietuvos Respublika iš Latvijos išsimainė pajūrio ruoželį tarp Palangos ir Šventosios, kur viltasi susikurti savajį jūros uostą, taip būtiną atsikuriančiai valstybei.

Tad aptariamų kaimų gyventojams kelis metus teko gyventi sparčiai besikeičiančiame krašte: nebeliko Rusijos pasieniečių, griežtai saugota siena atsivėrė, traukiantis savoms Vokietijos pajėgoms susilaukta naujoviškų kaimynų iš atsiradusios Latvijos, šiuos neužilgo keitė Lietuvos Respublikos pareigūnai.

Ilgaamžio pasienio gyventojams teko rūpintis ir savais reikalais. Taip 1921 m. pabaigoje Girngalių ūkininkas Janis Sudmantas iš Nemirsėtos ūkininko Anso Dumbrio už 6000 markių (naujajame Klaipėdos krašte tebebuvo naudojama žlugusios Vokietijos imperijos valiuta) įsigijo beveik 3 ha dydžio žemės sklypą.

1922 m. pavasarį Gibišų kaimo ūkininkas Adomas Kopūstas gal dėl susiklosčiusių aplinkybių pardavė savo nemažą (56 margų–apie 14 ha ploto) ūkį.

Tik vėliau paaiškėjo, kad tais laikais išlošė atsargesnieji–neskubėję pardavinėti savojo nekilnojamojo turto. Mat netrukus užgriuvo baisioji hiperinfliacija, Vokietijos markes pavertusi beverčiais popiergaliais, sunaikinusi daugybės žmonių viso gyvenimo santaupas.

Išlaikę nuosavos žemės plotelius, tais neramiais laikais galėjo jaustis labai laimingais – jiems bent jau negrėsė badas, nusinešęs gal pusės milijono Vokietijos pavaldinių gyvybes. Maisto produktų užauginę ūkininkai galėjo jaustis beveik turtuoliais – netolimame Klaipėdos uostamiestyje, o juolab piečiau Nemuno likusiuose Rytprūsių miestuose už maistą būdavo galima išsimainyti visko – nuo moteriškų papuošalų ar buvusių madingų apdarų iki visokių buitinių daiktų, darbo įrankių ir t.t.

Tos sumaišties metais Klaipėdos kraštą perėmė Lietuvos Respublika, iš kurios tikėtasi bent jau tvirtesnės valiutos ir prieglobsčio nuo žlugusio Vokietijos ūkio. Netrukus panorėta ir daugiau ko, vis mieliau klausytasi liežuvingų propagandistų, kaip ir mūsų dienomis šnekėjusių apie netikusią valdžią, patiriamas skriaudas ir viską kitą.

Lietuvos Respublikai nuo 1923 m. valdant Klaipėdos kraštą, ten 1925 m. surašinėtos apgyventos vietos ir jų gyventojai.

Tuomet Gibišėlių kaimas valdė 271 ha žemės, ten gyveno 83 žmonės. Valsčiaus centras buvo Kretingalėje, paštas Nemerzatėje (Nemirsėtoje), valsčiaus teismo apygardos ir apskrities centras Klaipėdoje, geležinkelio stotis ir parapijos centras Kretingalėje. Policijos stotis buvo Karklininkuose, mokykla pačiame kaime.

Girnkalių kaimas su 85 gyventojais valdė 255 ha žemės. Visos įstaigos buvo ten pat.

Graudušių kaimas su 8 gyventojais valdė 61 ha žemės. Visos įstaigos buvo ten pat, tik mokykla veikė Nemirsėtoje (Nemerzatėje).

Ilgaudų kaimas buvo pervadintas Kebelkštais. Buvo 29 gyventojai, valdyta 142 ha žemės. Beveik visos įstaigos veikė Kretingalėje. Klaipėdoje buvo apskrities centras ir valsčiaus teismo apygarda. Mokykla veikė Gibišėliuose.

Kiokių kaimas su 61 gyventoju valdė 113 ha žemės. Dauguma įstaigų veikė Kretingalėje. Apskrities centras ir valsčiaus teismo apygarda buvo Klaipėdoje. Policijos stotis veikė Karklininkuose, mokykla Gibišėliuose.

Ramučių kaimas buvo pervadintas Melašiais. Ten buvo 46 gyventojai, valdytas 141 ha žemės. Parapija, valsčius, geležinkelio stotis buvo Kretingalėje. Apskrities centras, valsčiaus teismo apygarda veikė Klaipėdoje. Policijos stotis buvo Karklininkuose, paštas Nemirsėtoje (Nemerzatėje), mokykla Gibišėliuose.

Ir tais laikais pasienio kaimuose vyravo lietuviškos ar baltiškos pavardės. Pavyzdžiui, Gibišų kaime minėti Pudžmiai (Pudžemiai), Lankučiai (netoliese buvęs ir Lankučių kaimas). Gal tarpukariu ten įsikūręs mokytojas Mykolas Šarva, anuomet žinotas ir kaip fotografas. Girnkalių kaime anuomet gyveno Karvoliai, Geskantai, Jakužaičiai, Vičiai, Žiliai, Kalviai, Zeigiai ir kiti. Mažajame Grauduošių kaimelyje tebegyveno Graudušių giminė. Ramučiuose minėti Macaičiai, Macpreikšai, Jakužaičiai ir kiti.

Tarpukariu šiame ruože lyg nebuvo ypatingesnių įvykių–toliau dirbta žemė, kaimuose žmonės gimdavo ir mirdavo. Kaip ir visame Klaipėdos krašte ar tuometinėje Lietuvos Respublikoje, sulaukta geresnių ar blogesnių metų. Atsiliepdavo ekonominės krizės, didėjusi įtampa tarp LR ir nacistinės Vokietijos, kai įvedinėti apribojimai lietuviškoms prekėms. Suvešėjo pronacistinė propaganda, sumaniai verbuoti senieji krašto gyventojai, kaip ir dabar skelbiant apie „netikusią lietuvių valdžią“, „skriaudas kaimo žmonėms“ ir t.t.

Vis stiprėjusi Hitlerio imperija 1939 m. pavasarį pareikalavo Klaipėdos krašto. Po kovo 23 d. Iš ten paplūdo bėgliai – LR tarnautojai, lietuvybės veikėjai, žydai ir kiti nepageidaujami asmenys. Kaip ir kitais atvejais, daugiau veiksmo būta ties Bajorais ir Nemirsėta, kur ėjo svarbesnieji keliai.

Klaipėdos kraštą užvaldę naciai ten pradėjo savas reformas. Smulkesnieji kaimai jungti į stambesnes kaimų bendruomenes, kuriose atsirado nacistinės partijos skyriai ir vietiniai viršininkai. Taip į Girnkalių bendruomenę įjungti Ramučiai, Gibišai, Lindehofas, Kiokai. Ilgaudai tapo Lankučių bendruomenės dalimi. Buvo įkurtos reikiamos organizacijos, jungusios ūkininkus ir kitus.

Hitlerinės propagandos apkerėtieji krašto gyventojai jau 1939 m. rugsėjo 1 d. sulaukė Antrojo pasaulinio karo pradžios, vis spartesnės vyrų mobilizacijos į nacistinės Vokietijos kariuomenę. Pasienio žmonės 1940 m. birželio viduryje sulaukė naujos staigmenos – negausius anos Lietuvos Respublikos pasieniečius pakeitė sovietiniai pareigūnai ir neretai apiplyšę kareivukai. Vokietijai pergalingoje karo pradžioje jie nedaug kam rūpėjo, bet 1941 m. pavasarį pradėjo justis kažkokie pokyčiai. Tuomet Sovietų Sąjunga neseniai okupuotose teritorijose sukaupė milžiniškas pajėgas, kaip manoma ruošdamasi pergalingam žygiui į Vakarus – ne tik iki Berlyno, bet ir iki Lamanšo bei Gibraltaro. Slapti pasirengimai vyko ir Vokietijos pusėje. Besikaupęs pūlinys pratrūko birželio 22 d. rytą. Tuomet sovietų bombonešiai dar bandė pulti Klaipėdą, būta pasipriešinimo, kurį sparčiai nušlavė nacistinės pajėgos, nužygiavusios rytų ir šiaurės link.

Vėliau karas vyko kažkur toli, o senojo pasienio ruožas išliko kontrolės tarp „Senosios imperijos“ ir „Naujųjų teritorijų“ zona. Ankstesnieji krašto gyventojai tapo kiek privilegijuotais Vokietijos imperijos piliečiais, tačiau jiems teko vilktis karines uniformas ir žygiuoti į besiplėtusio karo frontus. Daug kas pražuvo milžiniškame Rytų fronte, buvo žuvusių Prancūzijoje ir kitur.

1944 m. karo veiksmai sugrįžo. Aviacijos smūgių sulaukė Klaipėda, vasarą sąjungininkų aviacija nušlavė didelę dalį Karaliaučiaus grožybių. Gausinga sovietinė kariuomenė pro Vilnių ir Kauną veržėsi vakarų link, jau liepos mėnesį paskelbta Klaipėdos krašto civilių gyventojų evakuacija. Sovietams įstrigus prie Šiaulių ir Žemaitijoje, būta atokvėpio, bet spalio pradžioje teko trauktis galutinai.

Atrodo, kad aprašomame ruože ypatingų mūšių nebuvo. Šiauriau rengtoje įtvirtinimų linijoje nepajėgta išsilaikyti, tad vokiečių daliniai atsitraukė piečiau, kur nuo Karklininkų iki Eketės ir tolyn įsitvirtinta ilgam. Gal jau spalio viduryje dalis puolusių sovietų pajėgų buvo permesta kitur, o pusžiedžiu apsupta Klaipėda buvo ginama iki pat 1945 m. sausio pabaigos. Tuomet Girnkalių–Liepinės ruožas atsidūrė sovietų okupuotoje teritorijoje iki pat 1990 m. kovo 11 d.

Kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje, sovietų užimti kaimai buvo niokojami ir grobiami. Nevengta padegimų, nors ištuštėjusius trobesius fronto užnugaryje apdairesni sovietų karininkai vertino kaip prieglobstį žiemos mėnesiais.

Užsitęsusiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais įsisavinant nusiaubtą kraštą, buvo sumanyta Girnkaliuose su jų stambiųjų sodybų išlikusiais trobesiais įkurti ūkinį centrą. Kurta naujoji infrastruktūra–tiestos elektros linijos, statyti vandentiekio bokštai ir kt. Girnkaliuose (Girkaliuose) radosi naujų pastatų ir ūkinių trobesių.

Ilgai buvo išlikę ir daugiau senųjų vietovardžių: Gibišėliai (Gibišai), Milašiai (Melašiai), Graudušiai, Kekiai (Kiokiai), Kibilkštai (Ilgaudai, Kebelkščiai). Naudotas senasis vieškelis nuo Raišių link pajūrio. Populiarusis kelias iš Klaipėdos į Palangą per Kalotę ėjo per Grabius, toliau sukdamas per Šaipius ir Graudušius, kol kas nepaliesdamas Girnkalių–Ilgaudų (Kibilkštų) ruožo.

Jau vėlesniais laikais atsirado žinomasis Palangos plentas (dabar kelias A13), nuo Graudušių pasukęs šiaurės link pro Vilimiškius. Toliau augo Girkaliai, piečiau išliko Graudūšių ir Gibišėlių vietovardžiai. Nežymiu punktu liko Melašiai. Ryčiau tebėra Liepynė, Kiokiai ir Kibelkščiai. Didieji pokyčiai nušlavė ilgaamžės valstybinės sienos trasą, savaip vesta Klaipėdos ir Kretingos rajonų riba. Netolimos Palangos apylinkės tapo geidžiama investicijų į nekilnojamą turtą zona.

Kelis prabėgusius Mažosios Lietuvos gyvavimo šimtmečius dabar dar primena minėti senieji vietovardžiai, keli senesni trobesiai šiame ruože.

The post Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XV) appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, www.voruta.lt

Nuo Eisulių prasidedantys ir Nemuno kairiuoju krantu į vakarus toliau tebesitęsiantys statūs ir aukšti upės slėnio krantai (šimtmečiais vadinti „Ragainės skardžiai“) keliautojus įspėja, kad artinamasi prie svarbiausios žemupio vietos – šimtmečius egzistavusio Ragainės ir Tilžės dvimiesčio. Dėl daugelio priežasčių čia susikūrus svarbiausiam krašto centrui (neoficialiai Mažosios Lietuvos sostinei), aplinkiniai plotai tapo priemiesčiais ar bent vadinamąja įtakos zona. Kaip ir kitų centrų aplinkoje, čia išaugo žemės vertė – plotelis šalia miesto visad vertintas labiau nei koks sunkiai pasiekiamas užkampis.

Kryžiuočių (Vokiečių) ordinui XIII a. pabaigoje įsitvirtinus Ragainėje, ten atlaikius ilgametes kovas ir sulaukus Melno taikos (1422), netolimos vietovės pradėtos vertinti ūkiniu požiūriu kaip tinkamos vienokiai ar kitokiai veiklai. XV a. pabaigoje vis dažniau minėti Tusainiai ir jų valdytojai.
Pats vietovardis veikiausiai sietinas su senovės baltais. V. Pėteraitis jame įžvelgė sąsajų su Rambyno ir Ramigės vietovardžiais (beje, tos istorinės vietos yra visai greta Tusainių), senovines to vardo ištakas.

Prūsijos valstybės laikais Tusainiai buvo žinomi kaip žemės valda aukštame kairiajame Nemuno krante, kaip Ragainei artima vietovė, kaip gyvenamoji vieta šalia svarbaus kelio, vėliau ir prie kryžkelės.
Dar kryžiuočiams įsitvirtinant Ragainėje ir Įsrutyje, rūpintasi susisiekimu tarp tų svarbių pilių, ten kurtų administracinių centrų. Patikimų žemėlapių ir navigacinės technikos neturėjusiems senovės keliautojams kelrodžiais klaidžiose Prūsos giriose būdavo upių slėniai. Toks įspūdingas senslėnis (spėjama senovinio Nemuno vaga), perskrodžiantis kraštą nuo panemunių iki pat Priegliaus upės, plyti netoli nuo Ragainės – ryčiau jos, ties Vilkyškių – Eisulių kalvagūbrio rytiniu pakraščiu. Tas (kelionėms ne visur patogus) ilgasis slėnis visad būdavo aiškiu orientyru norintiems iš Priegliaus baseino pasiekti Nemuno pakrantes. Ta kryptimi keliaujantys pasinaudodavo ir į tą senslėnį įsukančia Įsros (Įsruties) upe – patogiu vandens keliu link Priegliaus.

Įsitvirtinus Ragainėje, svarbus tapo panemunių traktas, ėjęs Nemuno aukštuoju kairiuoju krantu link Sūduvos ir LDK valdų. Palaipsniui tas takelis tapo vis geriau įrengtu vieškeliu, nuo jo atsišakojo keliukai į svarbesnes vietoves: Lazdėnus, Pilkalnį, Kraupišką ir kt. Iš Ragainės į Įsrutį įrengiant patogesnį vieškelį sausu kalvagūbriu, o ne klampiu senslėniu, ties Tusainiais atsirado svarbių vietos kelių sankryža – nuo čia pietų link sukta link Kraupiško ir Įsros upės.
Vieta šalia reikšmingos kryžkelės nebuvo vienintelis Tusainių privalumas. Dar XVIII a. ši žemės valda turėjo kilmingojo dvaro statusą, rodžiusį turėtas privilegijas. 1785 m. Tusainių dvarą prie Nemuno valdė justicijos amtmonas Kioleris (Coler). Ten užregistruota 20 sodybų (ugniakurų), priklausiusių Įsruties apygardai, Ragainės valsčiui ir parapijai.

Įdomu, kad per šimtmečius nepradingo senovinis baltiškasis Tusainių vietovardis, nors tas dvaras būdavo vadinamas ir kitaip (pavyzdžiui, Hanspandieben).
XIX a. viduryje Tusainių dvaro valdos buvo išsimėčiusios dideliame plote. Tuomet joms priklausė Bambė (žemė netoli nuo Šešupės žiočių), Klapatai ir Trakis. Tada Tusainiams priklausė ir nemažas pievų plotas dešiniajame Nemuno krante tarp Bitėnų ir Šereiklaukio. Ten paupyje buvo pastatytas nedidelis palivarkas (dvaro ūkinis padalinys) su keliais ūkiniais trobesiais. Šią sodybą pamiršome paminėti neseniai išėjusiame „Lietuvos dvarų sodybų atlaso“ II tome, nes ji buvo neilgaamžė. Tą sodybą (kaip ir paupyje pastatytus Šereiklaukio dvaro palivarko statinius) netruko suniokoti didieji Nemuno potvyniai ir ledonešiai, persirisdavę per užliejamąsias pakrančių pievas.

XIX a. viduryje bajoriškasis Tusainių dvaras valdė 3544 margus ir 34 rykštes žemės (apie 900 ha). Turėti 103 arkliai, 170 galvijų, 160 kiaulių. Kaip ir tuometiniame Šereiklaukio dvare, užsiimta prekine avininkyste – laikytos net 1099 avys, prekiauta jų vilna. Toms gausioms avių bandoms ganyti visai tiko dvaro valdyti kalvynai, mažiau derlingi smėlynai ir žvyrynai.

Tuomet Tusainių dvaro valdose iš viso gyveno 294 žmonės, ten stovėjo 55 trobesiai. Veikė nemaža mokykla, kuriai išlaikyti reikėdavo surinkti visokių gėrybių. Jai kasmet tekdavo skirti po 4 šėpelius kviečių, 20 rugių, 7 miežių, per 6 avižų. Dar tekdavo patiekti nemažai šieno ir šiaudų, dvi kupetas malkų, 900 išdžiovintų durpių gabalų. Be viso to, mokytojui dar reikėjo mokėti 55 talerių atlyginimą.

Dar 107 talerius, 18 sidabrinių grašių ir 8 pfenigus tekdavo skirti apskrities reikalams. Už žemę mokėta per 168 talerius, už gyventojus – 129 talerius ir 19 sidabrinių grašių. Už Tusainiuose išplėtotus verslus kasmet mokėta po 360 talerių, už pajamas iš amatų – dar 30 talerių.
Tuomet mokesčiams ir rinkliavoms skirtos solidžios pinigų sumos liudija, kad Tusainiai buvo turtinga vietovė, sugebėjusi aprūpinti ir savuosius žmones (o juolab dvaro šeimininkus). Paminėtina, kad tuomet didelėje Ragainės parapijoje tik penketas valdų turėjo bajoriškojo dvaro titulą, tik viena iš jų savo turtais lenkė Tusainius.

Daug kuklesnis buvo nedidelis Karlsbergo dvaras, kurio sodyba stovėjo tarp Tusainių ir Aukštųjų dvaras, Eisulių, kiek atokiau nuo Nemuno slėnio šlaitų. Tas dvaras turėjo laisvai paveldimosios valdos statusą, jam priklausė 369 margai ir 7 rykštės žemės (apie 90 ha). Tame nedideliame plote laikytas net 81 arklys, 87 galvijai ir 41 kiaulė. Avininkyste ten visai neužsiimta.

Karlsberge (kartu su Georgenvalde) gyveno 75 žmonės, ten stovėjo 20 trobesių. Vaikai lankė Aukštųjų Eisulių mokyklą, kurios mokytojui tekdavo kasmet surinkti po 4 talerius ir 23 sidabrinius grašius atlyginimo. Tą sumą dar turėjo papildyti natūrinė duoklė. Be rugių ir miežių, dar reikalauta po 4 šėpelių avižų ir žirnių, reikėjo patiekti šieno ir šiaudų.

Nedidelis dvaras apskrities reikalams kasmet sumokėdavo po 25 talerius, 13 sidabrinių grašių ir 10 pfenigų, o vietos bendruomenei – 90 talerių. Už žemę valstybei mokėta po 13 talerių ir 27 sidabrinius grašius, už gyventojus – 28 talerius. Amatais ten neužsiimta, bet už pajamas iš vietos verslų tekdavo sumokėti po 52 talerius ir 15 sidabrinių grašių.
Visi tie skaičiai rodo, kad iš palyginus nedidelės žemės valdos (turėta mažiau nei 100 ha žemės) anuomet sugebėta sukaupti nemažai pajamų, sumokėti visokius mokesčius ir rinkliavas, dar pasirūpinant ir savaisiais.

Tuometę ūkininkavimo kultūrą rodė ir XIX a. viduryje turėti dideli sukultūrintų pievų, ganyklų ir laukų plotai, valdas išraižęs tvarkingas lauko keliukų ir sausinimo griovių tinklas. Kelis šimtmečius rūpinantis tinkama žemdirbystės ir kitų verslų kultūra, didesni derliai ir pajamos buvo tapę įprastu dalyku.
1871 m. Tusainiai jau turėjo riteriškojo dvaro titulą (patį aukščiausią statusą Prūsijos valstybėje). Tuomet dvaro centre stovėjo 13 sodybų su 223 gyventojais, Trakio palivarke – 4 su 68, Klapatuose – 1 su 21, Šilio eiguvoje – 1 su 5. Ten iš viso gyveno 317 žmonių (182 moterys ir tik 135 vyrai), iš kurių tik 59 buvo gimę ten pat, o likusieji atvyko iš kitų vietovių. Visose 19 sodybų buvo 57 šeiminiai butai samdiniams, tarnautojams ir kitiems. Tusainiuose tada gyveno vienas atvykėlis, neturėjęs Prūsijos pilietybės (gal perbėgėlis iš Rusijos valdų). Be absoliučios daugumos evangelikų liuteronų, dar buvo du katalikai. Užregistruoti 83 vaikai (iki 10 metų amžiaus). 155 žmonės mokėjo skaityti ir rašyti, 5 nebuvo baigę mokslų, o 74 pripažinti beraščiais. Surašymo metu 9 žmonės buvo išvykę uždarbiauti kitur.

1871 m. Karlsbergas turėjo dvaro apylinkės statusą (tai buvo savarankiškas juridinis vienetas, nepriklausęs kitiems dvarams, kaimams ir pan.). Dvaro centre tuomet stovėjo 4 sodybos su 73 gyventojais, Georgenvaldės palivarke – 2 su 24. Tose valdose iš viso gyveno 97 žmonės (51 moteris ir 46 vyrai), iš kurių tik 16 buvo gimę ten pat, o kiti atsikėlę iš kitų vietovių. Visi gyventojai buvo evangelikai liuteronai. Užregistruoti 27 vaikai. 40 žmonių mokėjo skaityti ir rašyti, vienas nebuvo baigęs mokslų, o 29 buvo pripažinti beraščiais.

1895 m. Karlsbergui dar priklausė Salio sodyba su 5 gyventojais. Dvaro valdose iš viso gyveno 66 žmonės (po 33 vyrus ir moteris) 6 sodybose iš viso buvo 14 šeiminių butų. Valdyta 295 ha žemės. Dvaras priklausė Aukštutinių Eisulių valsčiui ir Ragainės evangelikų liuteronų parapijai.
1895 m. Tusainiams priklausė Panemunio sodyba su 14 gyventojų, Šilio sodyba su 6 žmonėmis, Trakio palivarkas su 3 sodybomis ir 43 gyventojais, negyvenama Užnemunės sodyba. Tarp 265 gyventojų buvo 121 vyras ir 144 moterys. Visose sodybose buvo 45 šeiminiai butai. Iš viso valdyta 977 ha žemės. Tarp daugumos evangelikų liuteronų tuomet gyveno ir vienintelis katalikas.

1905 m. Karlsbergo dvarui priklausiusi Salio sodyba jau buvo nebegyvenama. Tose valdose dar buvo likę 79 gyventojai (iš jų 38 vyrai), kurie visi buvo evangelikai liuteronai. Iš jų 14 žmonių dar kalbėjo lietuviškai. Šešiose dvaro sodybose tada buvo 16 butų. Savo valdas išplėtęs Karlsbergas turėjo 187 ha žemės, kuri vertinta kaip prastesnė.

1905 m. Tusainiams dar priklausė Šilio sodyba su 3 gyventojais, Trakio palivarko 3 sodybos su 30 žmonių. Dvaro valdose iš viso gyveno 255 žmonės (iš jų 103 vyrai). Iš 253 evangelikų liuteronų tik 5 tebekalbėjo lietuviškai, abu vietos katalikai kalbėjo vokiškai ar kitaip. Dvaro valdose buvo 16 gyvenamųjų sodybų ir dar vienas būstas su 47 šeiminiais butais. Valdytas 981 ha žemės, kuri vertinta kaip kiek geresnė už vidutinę.
XX a. pradžioje Karlsbergo dvaras priklausė lietuvininkų palikuoniui Maksui Lolaičiui. Ten užsiimta žirgų ir olandiškos veislės galvijų veisimu. Dvarui priklausė 105 ha žemės (iš jos 75 ha arimų ir daržų, 19 ha pievų ir ganyklų, 8 ha medynų). Nedidelis dvaras per metus sumokėdavo 937 markes žemės našumo mokesčio.

Po įvairių nesėkmių Tusainių riteriškajam dvarui tebuvo likę 660 ha žemės, už kuriuos mokėta 8988 markės žemės našumo mokesčio. Dvarui tuomet priklausė Trakio, Klapatų, Šilio, Reisterbrucho palivarkai ir vėjo malūnas. Dvaro savininkas buvo kilmingasis fon Zandenas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo M. Lolaičiui priklausęs Karlsbergas gavo kulmiškojo dvaro statusą ir išplėtė savo valdas iki 114 ha ploto (iš jų 84 ha daržų ir arimų, 9 ha pievų, 10 ha ganyklų, 10 ha medynų). Dvare laikyti 26 arkliai, 50 galvijų (iš jų 25 melžiamos karvės), 10 kiaulių ir 4 avys. Mokėta 1071 markė žemės našumo mokesčio.

Kaip atskiras ūkis buvo atskirta Karlsbergo garinė lentpjūvė, priklausiusi E. Bernšteinui ir valdžiusi 17 ha žemės (iš jų per 6 ha daržų ir arimų, 3,5 ha pievų ir 7 ha medynų), už kurią mokėta tik 48 markės žemės našumo mokesčio. Šis ūkis turėjo savą atskirą telefono liniją. Ten laikyti 8 arkliai, 2 melžiamos karvės ir 4 kiaulės. Be lentų pjovimo, dar užsiimta jų obliavimu, medienos ir jos dirbinių prekyba, statybos darbais.
Tuomet Tusainių riteriškasis dvaras priklausė H. S. fon Zandenui, tačiau jis buvo išnuomotas poniai Jenyfon Zanden. Vis dar didelio dvaro ūkinius reikalus tada tvarkė V. Vilkas. Tusainiams buvo likę palivarkai Heilsberge ir Žemutiniuose Eisuliuose. Valdyta 660 ha žemės (430 ha arimų ir daržų, 76 ha pievų, 84 ha ganyklų, 53 ha medynų), už kurią mokėta 8600 markių kasmečio žemės našumo mokesčio. Vis dar verstasi gyvulininkyste: laikytas 141 arklys, 233 galvijai (iš jų 100 melžiamų karvių), 120 avių ir 85 kiaulės.

Tuo laiku Tusainių valdose iš viso gyveno 250 žmonių. Ten veikė dveji užeigos namai. Garsią Biotcherio karčemą tuomet laikė A. Tilo, antrąją užeigą – A. Volgemutas. Daržininkyste užsiėmė ir daržovėmis prekiavo A. Virskantas. Darbavosi kalvis F. Šilingas, račius M. Vyzė. Svarbesnės įstaigos veikė gretimoje Ragainėje.
Per ilgesnį laiką kaimyninių dvarų valdose buvo susiklostę gausūs statinių kompleksai. Didžioji Tusainių dvaro sodyba stovėjo netoli nuo minėtos svarbiausių plentų sankryžos, užimdama neplatų ruožą tarp plento į Lazdėnus ir Nemuno slėnio šlaito. Erdvų sodybos kiemą supo dideli ir labai dideli ūkiniai trobesiai. Dvaro rūmai stovėjo prie slėnio šlaito, pro jų langus atsiverdavo vaizdai į Nemuną, juo praplaukiančius laivus ir tolumas. Romantiškoje vietoje ant slėnio šlaito viršaus buvo įrengtos ir dvaro kapinaitės.

Ryčiau nuo Tusainių dvaro sodybos, Nemuno pakrantėje, stovėjo garsioji Biotcherio karčema, kurioje stengėsi apsilankyti upe praplaukdavę laivininkai ir medienos krovėjai.
1,5 km į pietryčius nuo minėtos plentų sankryžos, piečiau plento į Lazdėnus, stovėjo nemaža Karlsbergo dvaro sodyba, kurią supo dideli daržų ir sodų plotai, samdinių sodybėlės. Šiauriau dvaro sodybos ir plento, prie Nemuno slėnio, buvo įsikūrusi garsioji medienos perdirbimo įmonė. Jos gamybiniai korpusai buvo pastatyti prie raguvos – lėkštesnio ir patogesnio nusileidimo link paupio. Raguvos dugne buvo įrengtas ne tik keliukas, bet ir savotiškas funikulierius, užkeldavęs rąstus aukštyn į lentpjūvę ar nuleisdavęs produkciją žemyn. Taip vertėsi ne viena Ragainės lentpjūvė, pastatyta saugioje (aukštoje ir potvynių nepasiekiamoje) vietoje ir su paupiu jungta keltuvu – funikulieriumi. Masinio medienos plukdymo iš Nemuno baseino laikais sieliai ar baržos sustodavo pakrantėje, o atgabenti rąstai būdavo užkeliami perdirbimui į viršų.
Dar pažymėtini šimtmečius vykdyti abiejų dvarų valdų kultūrinimo darbai. XX a. pradžioje ten nebebuvo likę nenaudojamų plotų, visi nedideli upeliai buvo kanalizuoti, drėgnesnės vietos sausintos griovių tinklu.
Jau XIX a. upės tėkmės ardomas kairysis Nemuno krantas buvo sutvirtintas bunomis, kurios stabilizavo tolesnį šlaitų paplovimą, saugojo ir viršuje pastatytus trobesius. Užutėkiuose tarp bunų patogiai sustodavo upe plaukdavę laivai ir sieliai, ten būdavo galima perkrauti krovinius iš laivų į vežimus, šlaituose įrengtais keliukais juos užvežti aukštyn iki patogių plentų.

Buvusį dvarų gamybos mastą apibūdina 1912–1913 m. duomenys apie tuomet turėtą turtą.
Klestėjęs Karlsbergo dvaras tada jau valdė 187 ha žemės (taip per pusę amžiaus padvigubinęs savo valdų plotą), už kurią mokėjo 1100 markių žemės našumo kasmetinio mokesčio. Tuomet gyvulius laikė 15 namų ūkių. Jų buvo priskaičiuota: 33 arkliai (iš jų 19 suaugusiųjų), 46 galvijai (iš jų 32 melžiamos karvės), 46 kiaulės. Laikyti 224 naminiai paukščiai: 26 žąsys, viena antis, 187 vištos su gaidžiais, 10 kalakutų. Dvaro valdose augo 218 vaismedžių: 118 obelų, 35 kriaušės, 37 slyvos, 28 vyšnios.

Tusainių dvaras tuomet valdė 937 ha žemės, už kurią kasmet mokėdavo po 8871 markę žemės našumo mokesčio. Ten gyvulius ar paukščius laikė 44 namų ūkiai. Iš viso užregistruota: 167 arkliai (iš jų 81 suaugęs), 274 galvijai (iš jų 146 melžiamos karvės), 194 kiaulės ir 109 avys. Auginta 810 naminių paukščių: 20 žąsų, 40 ančių, 688 vištos su gaidžiais, 62 kalakutai. Turėti 74 bičių aviliai (iš jų 13 modernių). Dvaro valdose augo 508 vaismedžiai: 243 obelys, 107 kriaušės, 55 slyvos, 103 vyšnios.
Klestėjusius dvarus nusiaubė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje įsiveržusi ir keliems mėnesiams kraštą okupavusi carinės Rusijos kariuomenė. Jų atsikūrimą stabdė vėlesnės krizės ir sunkmečiai.

1932 m. riteriškąjį Tusainių dvarą toliau valdė fon Zandenų giminė. Ūkis jau buvo sumenkęs: valdyta tik 245 ha žemės (60 ha daržų ir arimų, 120 ha pievų, 30 ha ganyklų, 25 ha medynų). Laikyta 11 arklių, 45 galvijai (20 melžiamos karvės), 25 kiaulės. Dvare veikė pieninė.
1932 m. Karlsberge veikė trys dvareliai. Didžiausiąjį valdė Ana Lolaitienė (veikiausiai M.Lolaičio našlė). Ten turėta 128 ha žemės (75 ha arimų ir daržų, 12 ha pievų, 30 ha ganyklų, 8 ha medynų, 0,5 ha vandenų). Laikyta 14 arklių, 75 galvijai (iš jų 28 melžiamos karvės), 15 kiaulių.
E. Bernšteino ūkis valdė 21 ha žemės (17 ha arimų ir daržų, 2,5 ha pievų, 2 ha medynų). Ten laikyti 8 arkliai, 4 galvijai (3 melžiamos karvės), 6 kiaulės.
Gal nuo Lolaičių dvaro atskėlus dalį valdų, buvo įkurtas A. Kuro dvarelis. Šis valdė 49 ha žemės (32 ha arimų ir daržų, 16 ha ganyklų), laikė 8 arklius, 36 galvijus (11 melžiamų karvių), 6 kiaules.

Buvusios dvarų valdos anuomet nebuvo apleistos – ten kūrėsi smulkesni ūkininkai, ramaus gyvenimo tikėjęsi naujakuriai. Deja, eilinius žmones (tarp jų ir gausius lietuvininkų palikuonis) įsuko anuometinių politinių įvykių verpetas, paveikė nacistinė propaganda, tuomet patrauklūs lozungai ir kitkas. Ilgaamžis gyvenimas šiose apylinkėse baigėsi 1944 m. pabaigoje, kai išlikę senbuviai turėjo trauktis į Vakarus nuo artėjančios sovietinės kariuomenės.

Tuomet (kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje) prasidėjo okupuoto ir aneksuoto krašto niokojimo, grobimo ir naikinimo laikai, uoliai stengiantis nebepalikti buvusio gyvenimo pėdsakų. Didžioji Tusainių dvaro sodyba buvo visiškai sunaikinta – toje vietoje teliko dykvietė su neaiškiais pėdsakais. Nebeliko ir Karlsbergo dvaro sodybos, garsių karčemų ir užeigos namų, vėjo malūnų ir lentpjūvės įrengimų, tvarkingo gyvenimo ir viso kito. Buvusiuose laukuose suželdavo krūmai, sugadinus sausinimo sistemas, kai kur vėl grįžo drėgmė. Dabar tegalima spėti, kad iš apleistų ir nugyventų plotų gaunama tik nedidelė dalis praeityje gausios žemės ūkio produkcijos.
Buvo panaikintas ir gal tūkstantmetį gyvavęs baltiškasis Tusainių vietovardis. Nesivarginta ieškoti ir jo rusiško pakaitalo – ištuštėję plotai dabar gal likę niekieno žeme.

LITERATŪRA
1. Purvinas M., Purvinienė M. Pagėgių apylinkių dvarai. – Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2009, t. 55. Lietuvos dvarai: kultūros paveldo tyrinėjimai, p. 119–131.
2. Purvinas M. Klaipėdos krašto dvarų ir jų sodybų raidos bruožai (XIII a. – 1944 m.). – Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai. Skaitmeninė knyga. 2010. Prieiga per internetą: <http.://www.3lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r_7131&p_d=94559&p_k=1>.
3. Purvinas M. Savitieji Pagėgių apylinkių dvarų sodybų bruožai. – Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 17–37.

Šaltinis – istorijos laikraštis „Voruta”,  2015 m. vasario 28 d. Nr. 2(808)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais. I knyga.  VšĮ „Vorutos” fondas. Trakai, 2015 P. 275

The post Martynas Purvinas. Tusainiai ir Karlsbergas appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Tūkstančius metų dabartinės Lietuvos plotai buvo kaimų šalis, agrarinis kraštas, kuriame tik labai vėlai (lyginant su Artimųjų Rytų ir pan. civilizacijomis) pradėjo rastis miestai. Kaimiška gyvensena, žemdirbystė ir gyvulininkystė daugelį amžių lėmė vietos žmonių gyvenimą ir jo pokyčius (giminių ir genčių formavimąsi, įvairių vietovių apgyvendinimo ypatumus ir t.t.). Daugeliui dabartinių žmonių įdomesni Lietuvos istorijos momentai (pilių ar miestų kūrimas, vadų ir valdovų iškilimas ir pan.) žvelgiant iš tūkstantmetės perspektyvos tebuvo tik didesni ar mažesni raibuliai begalinėje kaimiškosios kasdienybės jūroje. Apibūdinant mūsų krašto tradicinį kaimą ir jo pokyčius, tuo pačiu apibūdintume ir lietuviškųjų (bei kitų baltiškųjų) žemių ilgaamžės istorijos esminius bruožus.

Vakarų Europos šalyse dar prieš kelis šimtmečius pradėta domėtis kaimiškosiomis vietovėmis, ten radosi studijų ir traktatų apie kaimiečių gyvenimą ir jų verslus. XVIII a. jau būta nuoseklesnių kraštotyrinių ir etnografinių darbų. XIX a. antroji pusė tapo klasikinės etnografijos klestėjimo laikais. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ne vienoje Vakarų šalyje jau buvo gan išsamiai ir nuosekliai apibūdinti atskirų vietovių, regionų ir ištisų šalių tradiciniai kaimai, įvairūs jų bruožai.

Kitaip būta Lietuvoje. Tos žemės, patirdamos XVII–XVIII a. nuosmukius, 1795 m. prasidėjusios Rusijos okupacijos naštą, taip ir nepajėgė pasivyti sparčiai besivystančios Vakarų Europos. Tiesa, kaimynai latviai (gelbstint jų istorijos ypatumams) net ir rusiškosios okupacijos dešimtmečiais sugebėjo domėtis savaisiais kaimais. Antai, Rygoje nuo XIX a. vidurio leistos reikšmingos mokslinės studijos, svarbūs žinių rinkiniai apie krašto žemės ūkį ir kaimus. Tie darbai rengti vokiečių ir rusų kalbomis, jų autoriai rėmėsi Vokietijos mokslo patirtimi. Pagal Vakarų pavyzdžius krašto kaimai pradėti nagrinėti ir Mažojoje Lietuvoje.

Europinio XIX a. kraštotyros ir tautotyros sąjūdžio atgarsiai Lietuvą pasiekė per Lenkiją, žinių apie lietuviškas žemes surinko ir paskelbė lenkų tyrėjai. Juos papildė žemaitiškojo sąjūdžio šviesuolių (nuo S. Daukanto iki L. Jucevičiaus) darbai, tačiau itin reikšmingų mokslinių darbų apie tradicinį kaimą tuomet taip ir nebuvo parengta. Negausiems tuometiniams šviesuoliams daugiau rūpėjo didingos praeities vizijos nei nepatraukli kasdienybė, visiems žinomas ir pabodęs kaimo skurdus gyvenimas. Tada nepasekta Vakarų pavyzdžiu kruopščiai renkant gausius faktus apie to meto kaimą, iš jų dėstant sistemingas studijas apie tradicinio kaimiškojo gyvenimo bruožus, istorinius pokyčius kaime ir pan. Kiek žinių apie tai liko rašytojų ir publicistų rašiniuose, memuaruose ir panašiuose informacijos šaltiniuose. Vėliau pagal Vakarų madas imta domėtis lietuviškuoju liaudies menu, ryškesniais ir specifiniais kaimiškojo gyvenimo momentais.

Nuo 1918 m. kuriant Lietuvos Respubliką, pirmiausiai užsiimta neatidėliotinais organizaciniais ir ekonominiais dalykais. Gausėjant vietos šviesuolių būriui, grįžtant Vakaruose pasimokiusiems žmonėms, ėmus propaguoti tautiškumą, prisimintos ir lietuviškojo sodžiaus ypatybės. Ir tuomet daugiau dėmesio susilaukė efektingesnės kaimiškojo gyvenimo pusės – nuo tautosakos iki tautodailės, kaimiškų audinių, velykinių margučių, trobesių puošmenų ir pan. Nedaug kam terūpėjo proziškesni lietuviškojo kaimo bruožai – socialiniai ir demografiniai ypatumai, žemėvaldos ir žemėnaudos pokyčiai, kaimų teritorinė raida ir t.t. Tik įsibėgėjančią lietuvišką kraštotyrinę ir etnografinę veiklą netruko pakirsti didieji istoriniai įvykiai: pirmoji sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas, daugelio šviesuolių pasitraukimas į Vakarus 1944 m., naujos sovietinės okupacijos baisumai.

Nedaug kas iš likusių sovietų okupuotoje Lietuvoje išsilavinusių žmonių galėjo suvokti kaip keisis krašto gyvenimas nuo 1945 m., kaip pasikeis visiems įprastas kaimas, žlungant visiems nuo seno įprastiems pagrindams.

Pirmąjį pokario dešimtmetį – sovietiniam režimui dar nepajėgiant visko tinkamai kontroliuoti – krašte likę negausūs šviesuoliai pagal prieškarines nuostatas bandė toliau tirti senuosius kaimus (daugiau dėmesio skiriant seniems pastatams, liaudies menui, tautosakai ir pan., vengiant išsamiai ir visapusiškai aprašinėti tuometinę kaimų ir jų gyventojų padėtį). Okupantams pradėjus prievartinę kolektyvizaciją, sustiprinta ideologinė ir politinė kontrolė – reikalauta visas jėgas skirti „naujojo pasaulio” kūrimui ir jo propagandai, o ne „buržuazinių ir feodalinių atgyvenų” tyrimams. Praeitį reikėjo vaizduoti vien tamsiomis spalvomis, o naująjį gyvenimą okupuotame krašte – kaip džiugų ir visapusiškai patrauklų.

Lietuvos kaimo tyrėjams kiek atsigavus sovietinio atlydžio metais, neužilgo sulaukta naujos ideologinės ir politinės priespaudos bangos. Užgniaužiant pradėtuosius darbus, reikalauta užsiimti „socializmo laimėjimų” propaganda, „netinkamos praeities” demaskavimu, istorijoje ieškant politiškai tinkamų momentų, iškeliant buvusias blogybes ir kitką.

Slenkant sovietinės okupacijos dešimtmečiams, nykstant tradicinio lietuviškojo kaimo liekanoms, taip ir nepradėjus reikšmingų kaimiškosios istorijos tyrimo darbų, vis labiau atsilikta nuo išsivysčiusių Vakarų šalių, kur dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo išsamiai apibūdinti tradiciniai kaimai ir tenykštis gyvenimas, ten vykę istoriniai pokyčiai. Lietuvoje atkaklesniems ir išradingesniems šviesuoliams kartais pavykdavo pastūmėti vieno ar kito kaimiškojo gyvenimo baro tyrimus, tačiau nebuvo jokios galimybės visapusiškai, išsamiai ir objektyviai (nesitaikant prie sovietmečiu nustatytų ideologinių ir kt. rėmų) apibūdinti lietuvišką tradicinį kaimą ir jo istorinę raidą. Etnografams ir kitiems tekdavo tyrinėti naująsias kolchozines gyvenvietes kaip okupacinio režimo laimėjimų pavyzdį, kartais dar priduriant teiginių apie pažangių tradicijų perimamumą ir pan.

Lietuvos senųjų kaimų istorijos ištyrimą trikdė ir objektyvios priežastys. Antai, Vakarų Europos tyrėjai neretai galėjo pasiremti ir gausiais antikiniais šaltiniais, ten rengtos reikšmingos studijos apie ankstyvųjų viduramžių kaimus, paremtos daugybės rašytinių dokumentų duomenimis. Deja, Lietuvos (kaip ir gretimų kraštų) istoriografija niekaip negalėjo prilygti Senajai Europai su jos tūkstantmetėmis raštijos tradicijomis. Dar tenka paminėti Vakarų archeologų detaliai tyrinėtas senąsias gyvenvietes, ten nuo seno populiarias įvairias rekonstrukcijas – senovinių kaimų ir buvusio gyvenimo juose atkūrimą.

Sovietiniam okupaciniam režimui užkirtus kelią fundamentaliems lietuviškojo kaimo istorijos tyrimams, nykstančių senųjų kaimų liekanos bandytos tyrinėti siauresniais aspektais. Negausūs specialistai ir mėgėjai fiksuodavo įvairias senojo gyvenimo nuotrupas – nuo liaudies medicinos patirčių iki rankdarbių ar vadinamosios liaudies architektūros (senųjų trobesių). Vis tik budrūs sovietinio režimo gynėjai imdavosi varžyti ir tokius, ideologiškai lyg mažiau kenksmingus darbus. Antai, rimtesniais liaudies architektūros tyrimais neleista užsiimti Jonui Minkevičiui, Maskvoje kaip istorijos mokslų daktaro (dabartinio habilituoto daktaro) disertacija nebuvo patvirtinta fundamentali Klemenso Čerbulėno studija apie lietuvių valstiečių gyvenamuosius namus. Žlugdyti ir kiti užsimojimai rimčiau tirti Lietuvos senąjį kaimą ir jo istoriją. Kaip ir kituose baruose monopolizuota pati mokslinė veikla – oficialiais autoritetais, cenzoriais ir vadais tegalėjo tapti okupacinio režimo pripažinti ir patikrinti veikėjai, remiami atitinkamų sovietinių struktūrų, telkę patikimų pasekėjų komandas, kovoję su atsirandančiais „eretikais“.

Rimtesnis domėjimasis Lietuvos istorija, net ir kuklūs bandymai peržengti nustatytas ideologines ir politines ribas susilaukdavo griežto atkirčio. Antai, 1987 m. pradžioje tuometinės Švietimo ministerijos ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto vadovai mane pripažindami „nesovietiniu elementu, netinkamu dėstyti aukštojoje mokykloje“, pasirėmė ir „mirtinu“ argumentu: „jis tyrinėja senuosius kaimus“ (anuomet tai buvo antisovietiškumo įrodymas).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, formaliai žlugus okupacinio režimo politinei ir ideologinei priespaudai, daugelyje barų savo pozicijas išlaikė senoji nomenklatūra, protegavusi savuosius ir kenkusi įprastos tvarkos trikdytojams. Antai, kelis dešimtmečius sunkiai rengta keliatomė „Lietuvos architektūros istorija“ toliau liko sovietinių veikėjų ir jų įpėdinių rankose. Tai lėmė ir to veikalo turinį: nušalinus žinomus specialistus, nesiremiant reikšmingais tyrimais, svarbus Lietuvos istorijos baras vaizduotas iškreiptai, neretai kartojant sovietinių laikų stereotipus. Pavyzdžiui, 2014 m. išleistame „Lietuvos architektūros istorijos“ IV tome yra ir skyrius „Kaimų tipai ir istorinė raida“ (autorė Rasa Bertašiūtė). Jame apsiribota vien tik kaimų gyvenviečių planinės struktūros (trobesių ir sodybų išdėstymo) ne visada pagrįstu ir kvalifikuotu aptarimu, nesiremiant naujais rimtesniais tyrimais. Specifiniame etninės architektūros bare tokie apsiribojimai galimi, tačiau tikrąją Lietuvos kaimų istoriją galima pagrįstai apibūdinti tik nagrinėjant esmines tradicinio kaimo savybes.

Nuo 1972 m. tirdamas senuosius kaimus įvairiuose Lietuvos regionuose, aš parengiau lietuviškosios kaimotyros kaip atskiros mokslo disciplinos pagrindus. Pasiremdamas savo ilgamečių tyrimų natūroje ir archyvuose duomenimis, pradėjau rengti fundamentalių mokslo monografijų ciklą „Lietuvos kaimų istorinė raida“. Jame planavau apibūdinti svarbesnių regionų (Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos, Sūduvos – Suvalkijos ir kt.) tradicinių kaimų istorinės raidos specifinius ypatumus. 2011 m. išleidau pirmąją šio ciklo monografiją apie savito Rytų Lietuvos regiono kaimų istorinę raidą, kurioje pirmą kartą Lietuvoje sistemingai apibūdinta tradicinio kaimo vidinė raida (kiekvieno ūkio žemėvaldos pokyčiai, kiekvienos kaimiečių šeimos istorija, kiekvienos sodybos susiklostymo ir pokyčių apibūdinimas). Tokie tikslūs ir nuoseklūs senojo kaimo apibūdinimai leidžia apibūdinti tam regionui ar platesnei teritorijai būdingus senojo kaimo istorinės raidos ypatumus, jų sąryšius su platesniu istoriniu kontekstu, etnokultūrinius, ūkinius ir socialinius tradicinio kaimo ypatumus.

2013 m. išleidau antrąjį šio monografijų ciklo tomą apie Mažosios Lietuvos kaimų istorinę raidą (šį veikalą kaip ir pirmąjį finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Lituanistikos plėtros programą). Jame pirmą kartą buvo apibūdinti itin saviti žvejų kaimai Kuršių marių rytinėje pakrantėje, aptariant per 40 kaimų istorinę raidą pusės tūkstantmečio laikotarpiu. Daugybė aptiktų ir dar niekada nepublikuotų archyvinių dokumentų, ilgamečiai natūriniai pamario tyrimai leido apibūdinti buvusį itin specifinį socialinį senųjų žvejų gyvenimą, jų tradicinio verslo ypatumus, įvairius istorinius pokyčius atskirose vietovėse ir kt.

Deja, 2016 m. tolesnė šio ciklo monografijų leidyba buvo užblokuota. Gali būti, kad kiti Lietuvos regionai (nuo Žemaitijos iki Dzūkijos ir Šiaurės Lietuvos) taip ir nesulauks jiems skirtų išsamių veikalų, pirmą kartą moksliškai apibūdinančių atskirų regionų ir vietovių senųjų kaimų istorinę raidą. Gal ne vienai mūsų šalies gyventojų kartai ir toliau bus peršamos dar sovietinės okupacijos dešimtmečiais parengtos šabloniškos schemos ir tendencingos žinios apie esą buvusią Lietuvos kaimų praeitį.

LITERATŪRA

1. M. Purvinas. Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga. Lietuvos kaimų istorinė raida. Mokslo monografija. Kaunas: Technologija, 2011, 707 psl.

2. M. Purvinas. Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga. Lietuvos kaimų istorinė raida. Mokslo monografija. Kaunas: Technologija, 2013, 856 psl.

3. Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m. Lietuvos architektūros istorija. IV. Savastis, 2014.

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas 2016 m. rugpjūčio 16 d. www.voruta.lt

The post Dr. Martynas Purvinas. Lietuvos kaimo istorijos tyrimų netektys appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Praėjusiais metais Lietuvos etnografijos muziejus (LEM, ilgai vadintas Liaudies buities muziejumi Rumšiškėse) atšventė savąjį penkiasdešimtmetį.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje atslūgus stalininėms represijoms, išlikę prieškario tautotyrininkai pamažėl ėmėsi anuomet nepabaigtų darbų, stengėsi kuo plačiau užfiksuoti akyse benykstantį tautinės kultūros paveldą. Bent keliems entuziastams kilo mintis įsteigti lietuvišką skanseną (muziejų po atviru dangumi su senomis sodybomis ir trobesiais). Tokie jau planuoti Rusijoje, kur nepersekiotos „nacionalizmo apraiškos“, kur režimas siekė parodyti rusiškumo pasiekimus.

Pasišventęs aukštaitis Klemensas Čerbulėnas, darbštusis, žemaitis Vacys Milius bei kiti ėmėsi rutulioti tą užmanymą. Buvo parengtas būsimo muziejaus projektas, 1965 m. sovietinė vyriausybė priėmė nutarimą dėl tokios įstaigos sukūrimo. Beje, postalininiais laikais okupuotos Lietuvos valdžioje sustiprėjo „nacionalbolševikų frakcija“ – kai kas vylėsi sukurti sovietinį kraštą su „lietuvišku veidu“, patraukiant patriotiškai nusiteikusius žmones. Vis tik „vadžios nebuvo paleistos“ – atgimstančiam tautiškumui siekta nustatyti griežtas ideologines ribas. Taip netinkamas žodis „tauta“ pakeistas sovietams tinkamu „liaudis“, ką nors sakant apie praeitį, privalu buvo pabrėžti, kad anuomet viskas buvę blogai, tik sovietų režimas kuria „šviesią ateitį“.

Taip buvo cenzūruojama ir Tėviškės muziejaus idėja – įstaigą derėjo paskirti „darbo liaudies“ buičiai, rodančiai, kaip sunkiai gyventa ikisovietiniais laikais. Ekspozicijoje privalėjo būti varguolių lūšnelių, primenančių buvusias blogybes. Teko apeiti ir Mažąją Lietuvą – sovietinio režimo pasmerktąjį kraštą, apsiribojant kuklia „pamario“ užuomina. Jau nelabai kam beliko nupasakoti anuometinius gudravimus, kai lietuvybės gynėjai vienaip ir kitaip bandydavo apeiti ideologinius suvaržymus, o kai kurie supratingesnieji kultūros veikėjai stengėsi to nepastebėti.

Per dešimtmetį pagrindinė muziejaus ekspozicija buvo parengta ir nuo 1974 m. erdvės greta dabartinių Rumšiškių džiugina daugybės lankytojų akis, primindamos daugelį lietuviškojo sodžiaus amžių.

Lietuvos Atgimimo laikais greta daugybės sovietmečio paliktų opų prisiminti ir Rumšiškių muziejaus ilgamečiai cenzūravimai. Laisvėjant spaudai, gal anuometinė „Komjaunimo tiesa“ išspausdino mano straipsnelį, kad ten turėtų atsirasti ir priminimai apie Lietuvos tremtinius. Neilgai trukus, muziejaus plotus papildė ir ištremtųjų prieglauda – buvusių baisybių ženklas. Istorikas Vingaudas Baltrušaitis ir kiti ėmė rūpintis Mažosios Lietuvos paveldo likučių išsaugojimu. Dabar galima džiaugtis muziejuje iškilusia bažnytėle ir kitais tradicinio gyvenimo atributais (kaip kad atkuriama dvarelio sodyba ir kt.).

Žymesne spraga muziejaus ekspozicijoje tebelieka tarpukaris. Dar gimstant Tėviškės muziejaus (daug kas jį taip vadindavo neoficialiai, paslapčiomis) apmatams, tekdavo sutikti, kad ten tebus vaizduojama „baudžiavos gadynė“, anuometiniai darbo liaudies vargai ir pan. Sovietmečiu svarbus ideologinis ir politinis uždavinys buvo visapusiškas pirmosios Lietuvos Respublikos suniekinimas, skelbiant apie buvusios kapitalistinės santvarkos ydas, „smetoninio režimo“ nusikaltimus ir t.t.

Buvo sukurta ir sovietinės propagandos plačiai skleista ištisa „įrodymų“ kaugė – atseit, dėl prieškarinės Lietuvos Respublikos ydingumo daugybei kaimiečių teko emigruoti į Braziliją bei kitur; anuomet dorus varguolius kaimiečius skriausdavę „buožės“ – piktieji išnaudotojai ir pan.

Dabar galima priminti, kad dar XIX a. (gerėjant sveikatos apsaugai, plintant higienos įgūdžiams ir t.t.) Europoje sparčiai gausėjo kaimo gyventojų, buvo pajustas jų santykinis perteklius, dirbamos žemės plotų ir darbo vietų stygius. Gal ne visi žino, kad anuomet milijonai kaimiečių iš Vokietijos, Italijos, Graikijos, Airijos ir kitų šalių emigravo į JAV, Kanadą, Australiją ir kitur tolimus kraštus, ten vildamiesi prasigyventi. Tad lietuviškąją tarpukario emigraciją lėmė ne vien koks esą netikęs LR vadovas, o kur kas galingesni dėsningumai.

Sovietmečiu vengta užsiminti, kad tais „netikusios“ prieškarinės LR laikais nemažai kaimiečių prasigyveno ir mūsų šalyje, kad radosi pasiturinčių ūkininkų, sugebėjusių išgyventi ne visad lengvais laikais, sukurti nemažus ir produktyvius ūkius. Ne visi jie buvę kokie apgavikai ir žiaurūs išnaudotojai, skriaudę varguolius. Būta daug sumanių kaimiečių, pasižymėjusių gera sveikata ir darbštumu, organizaciniais ir verslinininkystės gabumais. Prieš kelis dešimtmečius girdėta išlikusių kaimiečių pasakojimų apie kokį Sibire pražuvusį vietos „buožę“ – „anas neleisdavo samdiniams tinginiauti, bet ir pats plušdavo nuo aušros lig sutemų“.

Taip prieškario Lietuvoje (ypač derlingose Sūduvos/Suvalkijos, Vidurio ir Šiaurės Lietuvos dirvose) kūrėsi šimtai (gal ir tūkstančiai) klestinčių ūkių, buvo statomos erdvios sodybos su stambiais trobesiais. Man dar pačiam teko laipioti po didžiulio dviaukščio tvarto griuvėsius, stebėtis išmaniai įrengtu pandusu – užvažiavimu arkliniams vežimams į stambiosios daržinės antrąjį aukštą. Tuometiniai pasiturintys ūkininkai jau pajėgdavo įsigyti visokių mechanizmų – nuo arklių sukamo rosverkio kuliamajai iki pjaunamųjų bei kertamųjų mašinų, gamintų Vokietijos ar Britanijos įmonėse. Anuomet sugebėta gauti gerus derlius, primelžti daug pieno, užauginti bandas galvijų. Deja, sovietinei okupacijai prasidėjus Lietuvos ūkininkų sumanumas ir darbštumas buvo paskelbti nusikalstamais. Tada paslapčiom juokauta, kad naujoji valdžia gerbia tik tinginius ir apsileidėlius, neretai tapdavusius stribais ir sovietiniais aktyvistais.

Šiandien derėtų pagerbti pirmosios Lietuvos Respublikos akivaizdžius laimėjimus. Didelius plotus valdančiame Rumšiškių muziejuje nesunku būtų surasti vietos prieškario kaimiškųjų pasiekimų ekspozicijai. Ten turėtų būti atkurta sėkmingesnio „smetoniškojo“ ūkininko sodyba su didžiaisiais trobesiais, tinkama namų bei ūkio įranga. Ten būtų galima pamatyti prieškarinę techniką – antai, a.a. dr. Justinas Stonys Senosios technikos muziejui Smalininkuose dar sugebėjo surasti įvairiausių užsilikusių mechanizmų. Reikėtų pavaizduoti ir pasiturinčios kaimiečių šeimos gyvenimą – nuo gausesnių miestuose pirktų rakandų ir kitko iki dailesnės aprangos ir pan.

Įpratusiems prie baudžiavos laikų sodžiaus romantikos (savadarbių spragilų, kaime žiestų puodų, namuose austų drobių ir kitko) prieškario tikrovė gal atrodytų pernelyg moderniška. Vis tik turėtume suvokti, kad traktorius ir elektros šviesą į esą atsilikusį kraštą atnešė ne sovietiniai „išvaduotojai“, o sumanūs Lietuvos ūkininkai bei verslininkai. Man pačiam prieškario sodyboje teko matyti anuomet sumaniai sukonstruotą vėjo jėgainę – nuošaliame vienkiemyje ir tada švietė elektros lemputės. Pasakota apie senais laikais įrenginėtą vandentiekį ir kitokias gudrybes.

Beliktų laukti, kol visa tai akivaizdžiai galės išvysti populiariojo Rumšiškių muziejaus lankytojai, matydami ne vien gūdžią baudžiavinę senovę, bet ir nepriklausomos Lietuvos pasiekimus.

The post Martynas Purvinas. Kada bus prisiminti prieškario ūkininkai? appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 1 (887) 2025

Ankstesnėse šio straipsnių ciklo dalyse aprašinėti įvairūs ilgaamžės valstybinės sienos tarp Prūsijos (Vokietijos) ir Žemaitijos (LDK) ruožai –  nederlingi kalvynai, žemdirbystei tinkamesni plotai. Minėtos sieną kirtusios didesnės ir mažesnėse upės: Minija, Veviržas, Tenenys ir kitos, tekančios į Kurių marias ir link Nemuno žemupio.

Čia minėsime Danės/Dangės (Akmenos) neilgą, bet vandeningą upę, sruvančią beveik į pačią Baltijos jūrą. Jos žiotyse senovėje buvo sava nedidelė delta – kelių atšakų supamos salelės, šimtus ir tūkstančius metų galėdavusios nuo audrų priglausti senų laikų laivelius. Ta upe prieš srovę būdavo irtis į krašto gilumą.

Priminsime, kad Baltijos pietrytinė pakrantė nuo seno žinota kaip nepalanki laivybai. Kitaip nei įlankų ir salynų išraižytoje dabartinės Švedijos pakrantėje čia buvo nedaug prieglobsčių laivams – šiauriau Danės žiočių dar menkesnis Šventosios žemupys, tolimi užutekiai ties dabartine Liepoja ir Venstpiliu. Tad daug šimtmečių iki XIII a. viduryje įkuriant Klaipėdą (Memelburgo pilį), Danės žiotys ir pati upė buvo ypatingi dalykai pajūrio krašte.

Pirmojo/antrojo tūkstantmečių sąvartoje Danės žemupys ir vidurupys (su žymiaja Eketės gyvenviete) priklausė kuršiškai Pilsoto žemei, o nuo Andulių piliakalnio jau prasidėjusi kuršiška Mėguvos žemė. 1254 m. paupyje buvusi Mutina žemė, tolėliau nuo 1252 m. įkurtos Klaipėdos stovėjusi Cretyn (Krotingen) pilis. 1258 m. minėta Creten (Crottingen) pilis. 1323 m. įsiveržusi lietuvių kariuomenė užėmė ir sunaikino aplink Klaipėdą buvusias pilaites, ten tolikusi dykra.

Dabar manoma, kad būtent Andulių (Egliškių) piliakalnyje ties Danės ir Kapupio santaka stovėjusi svarbioji Kretingos (Cretyn, Creten) pilis. Deja, per šimtmečius vandens plaunamas kalnas nuslinko į Kapupio slėnį, nebeliko buvusio įspūdingo reginio, ilgai Perkūnkalniu vadintas pakilumos. Iki šiol išlikęs senasis gynybinis pylimas ir priešpilis, vadintas Švedkalniu (tai gal liudija, kad vieta gynybai naudota ir vėlesniais amžiais).

Ties piliakalniu buvę keli senoviniai pilkapiai, datuojami mūsų eros pradžia. Aptiktas ir krašte didžiausias kapinynas, kuriame nuo I iki XIII a. palaidota apie 800 žmonių. Tos nuo XIX a. pabaigos tirtos laidojimo vietos liudija, kad praeityje čia buvęs svarbus krašto centras.

1422 m. nustatant valstybinės sienos tarp LDK ir Ordino valstybės valdų trasą, Andulių (Egliškių) piliakalnis – svarbiosios Kretingos pilies vieta atsidūrė Ordino/Prūsijos pusėje. Užbėgant į priekį, tenka pasakyti, kad šiandieninė žemaitiška Kretinga stovi tolokai nuo senovinės kuršiškos Kretingos vietos, iš jos perėmusi tik archajišką vietovardį.

Ne vieną dešimtmetį besidarbavus Vokietijos archyvuose, ten pavyko padaryti gan sensacingą atradimą. XVI amžiumi datuojamame rankraštyje nupiešta tuometinio pasienio tarp Prūsijos ir Žemaitijos schema, kur pavaizduota Danės (Dangės) upė ir Prūsijos pusėje stovėjusi Krottingen gyvenvietė. Žemaitijos pusėje buvusi kita gyvenvietė, vadinta Lietuviškąja Kretinga (Litaunisch Krottingen). Gan vingiuotą valstybinės sienos trasą žymėjo negausūs kapčiai – sampylos riboženkliams.

Įdomiausia, kad tuomet ties Danės upės ir jos intako santaka pavaizduoti statiniai, vadinti pilimi ar rūmais (Schlosse). Galima spėti, kad po 1422 m. Melno taikos sutarties Ordinas pasienyje, sunaikintosios senosios Kretingos pilies vietoje, pastatė gal sargybinę pilaitę, saugojusią svarbius vandens ir sausumos kelius į Klaipėdą. Matyt, tam tiko didysis piliakalnis, jo apsauginiai pylimai ir kt. Taip buvo pasinaudota strategiškai reikšminga vieta.

Tiesa, senoviniame labai apytikriame piešinyje galėjo būti vaizduojama ir Kretingalės dvaro užuomazga ar kas kita.

1525 m. įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, XVI a. viduryje surašinėti mokesčių mokėtojai. Tuomet minėtas prūsiškasis Kretingos kaimas (Crattyngen das dorff). Be kitų ten užrašytas ūkininkas J. Vitaltas (J. Wyttolt), laikęs 6 arklius, 7 karves, 9 avis, 3 ožkas, net 26 kiaules, prieauglio ir kitko. Jo bernas Andrius (Andres) turėjo 2 avis, kiaulę ir kitko. J. Vitalto bendras (dalininkas) Matas (Mathis) laikė 4 arklius, 3 karves, jautį, 8 avis, 2 ožkas, 8 kiaules, prieauglio. Jo samdinys Jurgis (Jorgius) turėjo arklį, jautį, 3 ožkas. Dar vienas J. Vitolto bendras Gregeris laikė 3 arklius, 4 karves, avį, 2 ožkas, 6 kiaules ir kitko.

Gyventojų surašinėtojas gerokai iškraipė mums pažįstamus baltiškus asmenvardžius. Ūkininkas Gailius Sudbaris buvo užrašytas kaip Geyll Sudebar. Jis laikė 3 arklius, 3 karves, 4 avis, 2 ožkas, 5 kiaules ir kitką. Jo bendras Stanius (Stanus) turėjo 5 arklius, jautį, 5 karves, 4 avis, 3 ožkas, 6 kiaules ir kitką.

Spengio ūkį paveldėjęs Jurgis (Jorge) laikė 6 arklius, 2 jaučius, 8 karves, 6 avis, 9 kiaules ir kitką. Dar 3 ožkas laikė jo bernas Jankus.

Ūkininkas H. Getkantas (H. Gytkant) turėjo po 4 arklius ir karves, 3 avis, 2 ožkas, 6 kiaules ir kitką. Jo samdinys Bartkus laikė karvę, ožką, kiaulę ir kitką. H. Getkanto bendras Jokūbas Stankus (Jacob Stanckus) turėjo arklį, 3 karves, ožką, 2 kiaules. Dar vienas H. Getkanto bendras Petrus laikė 3 arklius, jautį, 3 karves, 4 avis, 3 ožkas, 2 kiaules ir kitką. Jo samdinys Jecius (Jetz) turėjo karvę, 2 avis, ožką ir kitką. Trečiasis H. Getkanto bendras H. Sprugė augino 2 arklius, jautį, 4 karves, ožką, 4 kiaules ir kitką. Ketvirtasis H. Getkanto bendras Pacas (Patz) turėjo po 2 arklius, karves, ožkas, kiaules ir kitką. Penktasis bendras Vailius (Wailen) laikė 6 arklius, 3 jaučius, 3 karves, 6 avis, 6 kiaules ir kitką.

Pažymėtina, kad šie penki H. Getkanto bendrai (dalininkai) turėjo didžiulę gyvulių bandą (apie 100 galvų). Galima spėti, kad iš tos grupės vėliau klostėsi ir svarbesnės gyvenvietės branduolys.

Tenykščiai ūkininkai, anuomet laikę po daug gyvulių, anuomet tikrai neskurdo. Pavyzdžiui, Dargis Bajoras (Darge Bayor) turėjo 5 arklius, 2 jaučius, 6 karves, 10 avių, 4 ožkas, net 22 kiaules. Jo bendras Myčkus (Mytzschkus) laikė 3 arklius, jautį, 4 karves, 5 avis, 2 ožkas, 7 kiaules. Juodu iš viso laikė apie 70 naminių gyvulių, kurių tikrai pakako didelėms šeimoms išlaikyti. Po daugiau kaip 20 kiaulių laikę ūkininkai, veikiausiai, mėsą (gal ir jos gaminius) parduodavo netolimam Klaipėdos miestui. Matyt, ir kiti ūkininkai užaugindavo perteklinės produkcijos, kurią galėjo vežti parduoti uostamiestyje.

Anuomet be Kretingos kaimo dar buvo užrašyta ir kita gyvenvietė – Kretingos kelias (Crattynger Wege). Veikiausiai tai buvo sodybos prie senovinio vieškelio palei Danės upę, ėjusio iš pajūrio, nuo Klaipėdos į krašto gilumą.

Tenykštis ūkininkas Einoris (Eynor) laikė 5 arklius, 6 karves, 8 avis, 2 ožkas, 6 kiaules. Jo bendras Bartkušis (Bartkusch) ar Bartkuška turėjo 3 arklius, 3 karves, 4 avis, 2 ožkas, 5 kiaules ir kitką. Antrasis bendras Jonušas (Janus) laikė 2 arklius, karvę, 4 avis, 3ožkas, 2 kiaules ir kitką.

Ūkininkas Petras Žvirblis (jo pavardė iškraipytai rašyta Schwyrwoll ar Schwyrbol) turėjo 3 arklius, 4 kiaules, 6 avis, 5 ožkas, 8 kiaules, prieauglio. Jo bendras Šimkus (Schymckus) laikė 2 arklius, 3 karves, 5 avis, 3 ožkas, kiaulę ir kitko. Jo samdinys Mažutis (Mayschuttis) turėjo 4 avis, 5 ožkas, 3 kiaules ir kitko. Antrasis P. Žvirblio bendro Gediminas (Gedemyn) laikė 3 arklius, 2 karves, 5 avis, 5 ožkas, 4 kiaules ir kitko. Jo bernas (taip pat vardu Gediminas) turėjo karvę ir 2 ožkas. Trečiasis P. Žvirblio bendras, matyt, giminė Jokūbas Žvirblis (Schwyrbol Jocub) laikė 3 arklius, 5 karves, 8 avis, 4 ožkas, 8 kiaules ir kitko.

Ir šiuo atveju matome ištisą žemės ūkio „įmonę“ su dešimtimis naminių gyvulių, galėjusių išmaitinti nemažą būrį žmonių. Vėliau iš tokių ūkininkų grupių klostydavosi atskiri kaimai, įsisavintose žemėse kurdavosi dvarai ir kiti stambesni ūkiai.

Išsamesnieji XVI a. vidurio duomenys leidžia spėtinai apibūdinti senovinės kuršiškos Kretingos (Cretyn) apylinkių likimą XIII-XV a.

Kalavijuočių ordinui įkūrus Klaipėdos (Memelburgo) pilį, ten ilgam įsižiebė karinių konfliktų židinys. Atramos bazę gavęs Ordinas siekė užkariauti apylinkes, nukariaudamas ar kitaip pajungdamas aplinkines gyvenvietes, perimdamas ar sunaikindamas aptiktas kuršiškas pilaites. Artimesnės ir tolimesnės baltų gentys, neretai ir mažesni būriai puldinėdavo svetimšalių įkurtą pilį, grobstydami, kartais ir sunaikindami prie pilies kurtą Klaipėdos miestą. Iki XV a. pradžios ir vėliau vykę antpuoliai, Ordino rengti žygiai į Žemaitijos gilumą. LDK žemių didžiules dalis pavertė dykra – retai gyventais plotais, kur negalėjo pastoviai gyventi žemdirbiai, o išlikę gyvulių augintojai turėdavo slapstytis, taikydamiesi su dažnais nuostoliais. Memelburgo pilies valdytojai labiau rūpinosi gretimais žvejų kaimais, aprūpindavusiais karinę įgulą ir kitas Ordino gyvenvietes žuvimis.

Tik rimstant ilgaamžiams konfliktams, po Žalgirio mūšio (1410 m.) sudarant Melno taikos sutartį (1422 m.), Ordinui palikusią tik siaurą pajūrio ir pamario ruožą, susirūpinta ištuštėjusiais plotais. Žinoma, kad sumanesni Ordino administratoriai nuomodavo dykros sklypus žemaičiams ir lietuviams, priimdavo baltiškos kilmės naujakurius. Dar priminsime, kad po didžiosios maro epidemijos XIV a. viduryje nusiaubusios Vakarų Europą) ir vėliau užsitęsusios ūkinės krizės, Vakaruose įsižiebusių kovų tarp atskirų valdovų bei kitko. Ordinas neteko ankstesnės paramos esą kovoms su pagonims. XIV a. pabaigoje Jogailai su Vytautu bent formaliai apkrikštijus LDK žemes, nebeliko oficialaus preteksto tęsti ankstesnius kryžiaus žygius prieš Lietuvą.

Didžiųjų kovų pabaigą lydėjo svarbūs ūkiniai pokyčiai LDK valdose, kur prasidėjo anksčiau laisvesnių valstiečių įbaudžiavinimas, didelių žemeės valdų (kartu su ten buvusiais kaimais) skyrimas įvairiems veikėjams (nuo Bažnyčios vadovų iki karo vadų ir pan.). Tuometiniai pokyčiai skatino spartesnį eilinių kaimiečių judrumą, ieškant sau patogesnės vietos įsikūrimui. Dar ankstesnių kryžiaus žygių laikais daug kur eiliniams krašto gyventojams tekdavo bėgti iš savų sodybų, kažkur slapstytis, kartais kurtis naujose vietose, nebegrįžtant į nusiaubtus plotus. Primintina, kad ne vieną šimtmetį iš konfliktų zonos traukėsi senosios Prūsos, Skalvos, Kuršo ir kitų žemių baltiškieji gyventojai, kartais nukeliaudami labai toli į rytus.

Anuometinis kaimiečių ir kitų krašto gyventojų judrumas (išklibinęs ankstesnes įprastines gentines ir pan. struktūras, dažnai sugriovęs buvusius socialinius, etnokultūrinius ir pan. ryšius tarp buvusių bendragenčių), veikiausiai, palengvino ištuštėjusių plotų apgyvendinimą taikingesniais laikais. Taip į suniokotas skalvių, nadruvių, senprūsių ir kitas žemes patraukė tūkstančiai naujakurių iš lietuviškų ir žemaitiškų plotų į Kuršmarių pakrantes, Priegliaus baseiną ir dar toliau atnešusių lietuvių kalbą ir sukūrusių Mažąją Lietuvą – toli besidriekusius sulietuvintus plotus.

Minėtieji duomenys apie XVI a. vidurio pasienio ūkininkus rodo, kad ten absoliučiai vyravo baltiškos kilmės žmonės, gal atkeliavę iš įvairių vietovių ir įsikūrę kovų nusiaubtuose ir sulaukėjusiuose plotuose. Kai kurie savitesni asmenvardžiai gal rodo, kad buvo išlikę ir senųjų kuršių bei kitų genčių palikuonių, vėliau vis labiau besimaišiusių su ateiviais iš lietuviškų žemių ir tapusių lietuvininkais – lietuviškai (neretai įvairiomis šnektomis ir pan.) kalbėjusiais žmonėmis, kurie ilgai tebesikaime senųjų baltiškų papročių ir provetiams įprastinės gyvensenos, kai ką perimdami iš vakarietiškos kilmės atvykėlių.

Primintina, kad 1525 m. ankstesnį Prūsijos kryžiuočių (Vokiečių) ordiną pakeitė nauja struktūra – pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė), sava valstybine konfesija pasirinkusi liuteronybę. Šios nuostatos (skelbti Dievo Žodį gimtąja vietos gyventojų kaba ir kt.) lėmė lietuviškų mokyklų, lietuviškų pamaldų krašto bažnyčiose atsiradimą ir ilgaamžę paramą lietuvybei (taip būtent Mažoji Lietuva tapo lietviškosios raštijos lopšiu). Naujojoje valstybėje kurta ir nauja ekonominė santvarka, rūpinantis didesniu ūkiniu efektyvumu ir pan. Siekiant geresnio mokesčių surinkimu, teko rūpintis jų mokėtojų gausa. Itin skatinta naujakurystė retai apgyventuose plotuose, dosniai dalinti erdvūs sulaukėjusios žemės sklypai (dažniau iškirstų girių plotai ir pan.). Taip buvo ir senovinės Kretingos apylinkėse.

Pažymėtina, kad ir šimtmečiams praėjus po Ordino įsibrovimo į Klaipėdos apylinkes, tebebuvo žinomas ir oficialiai naudotas senovinis Kretingos (Crattyngen) vietovardis. Tai gali liudyti, kad kovų amžiais išlikdavo bent dalis senųjų gyventojų – atminties saugotojų ir tradicijų tęsėjų. Senuosius krašto vietovardžius savo raštuose fiksuodavo ir užkariautojai, bandę orientuotis nepažįstamame krašte.

Šios apylinkės vystėsi ir po XVI a. vidurio. Prūsijos kunigaikštystėje rūpinantis krašto ūkiniu įsisavinimu, geresniu mokesčių surinkimu ir pan., įvedinėtos naujos apskaitos sistemos ir pan. Ankstesnes pasienio vietoves (kai vienu bendru vardu vadintos per daug kilometrų nusidriekę plotai) keitė teritorijos sudalinimas į mažesnius kaimus – savarankiškus ūkinius vienetus.

Tie vėliau įforminti kaimai dažniau kildavo iš ankstesnių naujakurių sodybų ir jų grupių. Ne vienas tų vėlesnių kaimų vardai primena dar XVI a. viduryje ar anksčiau minėtų naujakurių vardus – iš anuometinių pirmeivių palikuonių vėliau išaugdavo ne vienas lietuviškas kaimas ilgaamžiu tapusiame Mažosios Lietuvos pasienyje.

Po vadinamojo „aukso amžiaus“ – LDK ir Prūsijai palankaus XVI šimtmečio, kraštų (kaip ir visą regioną) užgriuvo XVII a. nelaimės. Daug Vakarų valstybių įsitraukė į pragaištingąjį Trisdešimtmetį karą tarp katalikų ir protestantų. Sustiprėjusi Švedija sumanė tapti Baltijos regiono imperija, išsilaipino rytiniame pajūryje ir susirėmė su Abiejų Tautų Respublika bei Prūsija (nuo 1525 m. buvusia Lenkijos Karalystės vasale). Anuometinis „Tvanas“, dešimtmečius besitęsę kariuomenių žygiai nusiaubė didžiules teritorijas. To laiko padėtimi pasinaudoję maskvėnai XVIII a. viduryje užpuolė ir nusiaubė Vilnių, iš kurio daug gyventojų bėgo į ramesnes Prūsijos valdas. Po tų pragaištingų laikų nebeliko dalies senųjų vietovardžių ir pačių gyvenviečių.

Didelių pokyčių būta artimoje kaimynystėje. Antai, po 1422 m. Melno taikos LDK valdose – Žemaitjos pusėje, šiauriau nuo senovinės kuršiškosios Kretingos (Cretyn) klostėsi žemaitiškas Kretingos kaimas, kurį nuo 1572 m. užvaldė didikai Chodkevičiai, garsėję savo nuopelnais Abiejų Tautų Respublikai. Žymusis Jonas Karolis Chodkevičius, gal pajutęs vietovės strateginę svarbą greta kaimo ėmėsi kurti vakarietišką Karolštato miestą (dabartinę Kretingą), 1609 m. gavusį miestiškąsias Magdeburgo teises. Vėliau miestą valdė Sapiegos, Masalskiai ir kitos garsios giminės. Taip greta aprašomojo pasienio ruožo atsirado Žemaitijos miestas su bažnyčiomis, turgaviete ir kt.

Nestigo pokyčių paskutiniajam hercogui – kunigaikštystės valdomi iš tenykštės dinastijos, susisieta ryšiais su vokiškąja Brandenburgo valstybe (dabar žinoma iš jos sostinės Berlyno). Įtakos centras toje dvilypėje valstybėje vis labiau sviro į vakarus, ankstesniajai Prūsijai (Rytprūsiams) su Mažaja Lietuva leikant atokia provincija. 1626 m. Švedijos karalius išsilaipino Piliaroje, užėmė Elbingą ir kitką, užblokuodamas Karaliaučių iki 1629 m. taikos, nutrauktas 1621 m. švedų įsiveržimo. 1656 m. Prūsija sulaukė antrojo Švedijos karo, palietusio ir Klaipėdą bei jos apylinkes. 1660 m. sudaryta istorinė Olivos taikos sutartis, be kitko išvadavusi Prūsiją iš leninės priklausomybės Lenkijos karalystei. Nuo tada skaičiuojamas būsimos didvalstybės plėtros laikas. Anuomet ramybė ilgai nesitęsdavo – 1678 m. Švedija vėl įsiveržė į Rytprūsius, tęsėsi kovos Nemuno žemupyje ir Kuršmarių pakrantėse. 1703 m. sulaukta trečiojo švedų karo, kur visko būta iki 1715 m.

Įdomiu istorijos momentu tapo 1701 m. įvykiai Karaliaučiuje. Ambicijų nestokojęs Brandenburgo kurfiurstas Friedrichas III, pažeisdamas europinę tvarką, sumanė pasiskelbti karaliumi. Matyt, jam buvo išmintingai patarta tai daryti nuošaliame Karaliaučiuje, o ne Berlyne, kur buvo privalu paisyti Šv. Romos imperijos nuostatų. Po tos pompastiškos ceremonijos radosi naujas Karalius Friedrichas I (kukliai priduriant „Prūsijoje“, mat iš Rytprūsių išvykęs tas asmuo tegalėdavo vadintis kunigaikščiu). Taip nuo 1701 m. aprašomasis ruožas tapo Prūsijos karalystės pasieniu, tenykščių plotų laukė naujos permainos.

Dar tik ruošiantis atnaujinti valstybę, užgriuvo vėl nauji netikėtumai. 1703 m. vėl prasidėjo karas su Švedija, dar nepamiršus ankstesnio švedų buvimo Klaipėdoje. Be kitko kraštą užgriuvo nederliaus ir badmečio laikai.

Manoma, kad tos bėdos atvėrė duris maro epidemijai, 1709-1711 m. siaubusiai Mažąją ir Didžiąją Lietuvas.

Nelaimėms aprimus naujai iškeptojo karaliaus Prūsijoje dvaras sumanė esmingai pertvarkyti labai nukentėjusį kraštą. Sumanyta iš Vakarų kviesti kolonistus, kurie esą greičiau atkursią nusiaubtus plotis ir būsią geresni ūkininkai už nepaklusnius baltus. Taip 1714 m. Įsruties apylinkėse radosi prancūziškieji šveicarai (vėliau išjudinę pieno ūkį). 1722 m. atvyko daug kolonistų iš įvairių vokiškų žemių (Nasau, Pfalco, Pietų Vokietijos, Magdeburgo ir kt). 1732 m. sulaukta ir dabar minimų zalcburgiečių (iš Austrijos Zalcubrgo apylinkių bėgusių protestantų). Tiesa, daugumas atvykėlių stengėsi apsistosi Rytprūsių miestuose, dvaruose ar derlingesniuose plotuose. Nuošaliuose pasienio kaimuose jų pėdsakai beveik nepastebimi – į juos kaip ir anksčiau atvykdavo žmonių iš Žemaitijos ir kitų lietuviškų žemių, įsikurdavusių ištuštėjusiuose plotuose ir papildydavusių praretėjusias lietuvininkų gretas.

Keitėsi ir Prūsijos valstybė. Karaliumi pasiskelbęs valdovas 1723 m. ten sukūrė pagrindus absoliučiai monarchijai. Būta ir rūpesčio liaudimi – 1736 m. pradėta visuotinio švietimo reforma, didesnėse gyvenvietėse kurtos mokyklos. Tada minėtas kaimas Bajohr Gerne (Jurgis Bajoras).

1740 m. sulaukus naujo karaliaus Pričkaus Didžiojo (Friedricho II), atėjo karų epocha. Į kariuomenę patekdavo ir lietuvininkų jaunimas, gausėjo žuvusiųjų karuose su Austrijos imperija. 1756 m. įsivelta ė Septynerių metų karą, kur grūmėsi dauguma Europos valstybių. 1757 m. per LDK/ATR žemes peėjusi Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius, po laimėtų mūšių užėmė Karaliaučių. Prasidėjo skausmingi rusiškosios okupacijos metai. Tų metų vasarą po naikinančio rusų artilerijos apšaudymo buvo užimta Klaipėda, siaubtos jos apylinkės.

Uolusis Klaipėdos istorikas J. Zembrickis vėliau rašė: „Septynerių metų karas Klaipėdos apskričiai atnešė neapsakomų kančių. Rusų įsiveržimą lydėjo grobimai, gaisrai ir žudynės“. Paskui skųstasi, kad viskas sugriauta, rusai paskleidė užkrečiamųjų ligų. Buvo pagrobti net Kretingalės bažnyčios varpai. 1762 m. rusams pasitraukus, apylinkės dar ilgai negalėjo atsigauti, net ir sulaukiant pagalbos iš kitų vietovių.

Sušlubavo karų bei suiručių nualinta ankstesnė regiono tvarka. Beveik stebuklu išsigelbėjusi Prūsija tapo visuotinai pripažinta karalyste ir vėl įsijungė į didvalstybių luomą. Ji dalyvavo 1772 m. pradėtuose Abiejų Tautų Respublikos padalinimuose, naikinant nusilpusią valstybę. 1773 m. įteisinta Rytprūsių provincija, iš Lenkijos karalystės perimti plotai tapo Vakarų Prūsija. 1782 m. Karaliaučiaus patvirtintas Rytprūsių valdžios centru.

Per 1793-1795 m. ATR padalinimus Prūsija sau dar prisidūrė „Pietų Prūsiją“ ir „Naująją Prūsiją“ (Užnemunę – Sūduvą/Suvalkiją).

Erdvesnės valdos paskatino ir ankstesniųjų teritorijų plėtrą. XVIII a. antrojoje pusėje po rusiškosios okupacijos atsigaunanti Klaipėda stiprėjo kaip ūkinis centras, besinaudojantis iš žlungančios ATR atplukdytomis gėrybėmis (mediena ir kt.).

Vis tik aprašomasis pasienio ruožas tuomet tebebuvo nuošalėje. Kretinga dar netapo žymesniu centru, ūkiškai svarbesni keliai į Klaipėdą vedė iš rytų pusės (per Gargždus) ir iš pietryčių (nuo Nemuno žemupio). Vieškelis iš uostamiesčio per Kretingalę į Kretingą dar nebuvo koks ypatingas. Greta jo pasienyje tebegyvavo nedideli ūkininkų kaimeliai, stambesnių ūkių tame ruože beveik nebuvo.

1785 m. Bajorai (Bajor – Gerge, Bajahren) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas pasienyje su Lenkija (taip tuomet vadinta Abiejų Tautų Respublika). Ten buvo 3 ugniakurai (gyvenamos sodybos). Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Klaipėdos valsčiui ir Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai. Anuomet Bajoruose minėti: žemaitis Jurgis Pryšmantas, H. Staigis, H. Berčius.

Egliškiai (Eglien – Niclau, Eglischken) buvo karališkųjų valstiečių kaimas prie Danės upės su 4 ugniakurais. Priklausyta Klemiškės (Clemmenhof) valsčiui.

Lausočiai (Lambsaten – Paul) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas su 3 ugniakurais, buvęs pasienyje su Žemaitija (Samogitia). Priklausyta Klaipėdos valsčiui.

Taliai (Talen, Thalutten – Stantz) minėti kaip karališkųjų valstiečių kaimas pasienyje su Lenkija. Ten buvo 7 ugniakurai. Priklausyta Klemiškės valsčiui.

Venckai (Wentzken, Paupellen – Jacob) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas su 3 ugniakurais prie Danės upės, pasienyje su Žemaitija (Sameyten). Priklausyta Klaipėdos valsčiui.

Tie duomenys liudija, kad XVIII a. pabaigoje tame pasienio ruože išsibarstę kaimai buvę maži (teturėję po 3-4 sodybas). Didesnęs gyvenvietes pačiame pasienyje nebuvo (kiek atokesnė Kretingalė su sava sudėtingesne istorija nusipelno atskiro aprašymo). LDK epochos liekana tebebuvo pačiame pasienyje prie svarbiojo vieškelio veikusi Masalskio karčema – tuomet vienintelė viešoji įstaiga retai apgyventame ruože tarp Kretingalės ir Kretingos.

XVIII a. pabaigoje pasienis ties Degalo upelio buvo apaugęs ąžuolų ir beržų mišku. Toliau į šiaurvakarius tęsėsi krūmynai.

Talių (Thalen, Tatullen Hanz) kaimo 7 sodybos buvo susiglaudusios upelio dešiniajame krante. Palei Degalą tęsėsi kaimo dirbami laukai.

Šiauriau, prie mažo upeliuko stovėjo Žvilių (Szwillen, Stanz Schlaudern) kaimo 5 sodybų grupelė su savu ruoželiu ariamos žemės.

Greta valstybinės sienos ir jos nužymėjimo ženklo Nr. 358 stovėjo trejetas Venckų (Wentzken, Paupeln Jakob) kaimo sodybų.

Sienos trasą kirtusi Danės upės netrukus staigiu vingiu gręžėsi pietryčių link, tolėliau vėl pasisukdama į pietvakarius – Baltijos jūros link. Tame vingyje buvo Ėgliškių (Eglin Niclau) sodybėlė. Dar 4 Ėgliškių (Egglischken, Colm. Niclau) sodybos glaudėsi prie Danės upės.

Ties Danės ir Degalo santaka stovėjo keturios Andulių (Andullen, Zeipen Gerge) sodybos.

Dešiniajame Danės upės krante pasienyje stovėjo trejetas Bajorų (Bajohren, Bajor Gerge) sodybos, įsiterpusios tarp upės ir vieškelio link Kretingos. Prie pat sienos buvo Masalskio (Buderades Massalski) karčema – anuomet reikšminga įstaiga.

Toliau nuo sienos stovėjo Lamsočių (Lampsaten Paul) trijų sodybų grupelė, įsikūrusi minėtame Prūsijos teritorijos iškyšulyje.

Baigiantis XVIII amžiui, to laiko dokumentuose ties Danės Akmenos upės vaga fiksuotas į Žemaitijos pusę išsišovęs Prūsijos teritorijos iškyšulys, susiklostęs dar ankstesniais laikais. Kairiojoje upės pakrantėje, tarp Danės ir Degalo (Degel) upelio pasienyje gyvavo Talių (Thalen), Žvilių (Szwillen), Venckų (Wentzken), Ėgliškių (Egglischken), Andulių (Andullen) kaimai. Dešiniąja Danės pakrante ėjo svarbusis vieškelis Klaipėda – Kretinga. Pačiame pasienyje ten stovėjo Bajorų (Bajohren) ir Lamsočių (Lambsaten Paul) kaimai.

Galima priminti, kad asmenvardis „Bajoras“ čia buvo užfiksuotas dar XVI a. viduryje. Gal tos šeimos palikuonys galop įkūrė vėliau žinomą Bajorų kaimą. Kai kurių gretimų kaimų pavadinimai taip pat siejosi su baltų naujakurių asmenvardžiais.

Prasidedant XIX a. Klaipėdos apylinkių gyvenimas atrodė pastovus. Antai, 1802 m. Prūsijos valdovų pora ten susitiko su Rusijos caru, gal nujaučiant iš porevoliucinės Prancūzijos kylančias grėsmes.

Netrukus Napoleono kariuomenė jau kovėsi Rytprūsiuose, o Prūsijos karališkajai porai teko ieškoti prieglobsčio Klaipėdoje. Jos apylinkės trumpam tapo sutriuškintos valstybės centru, kur sumanytos Prūsijos atgaivinimo ir pertvarkymo reformos, 1807 m. panaikinant ir baudžiavą.

Tik 1809 m. karališkoji pora grįžo į Berlyną, kur netrukus mirė populiarioji karalienė Luizė. 1812 m. Prūsijos daliniams teko kartu su Napoleono didžiąja armija žygiuoti į Rusiją, po ten patirtų pralaimėjimų tartis jau su rusais. 1813 m. jau kovota prieš Napoleoną, atkuriant Prūsijos valstybę, kol 1815 m. sulaukta ilgesnių taikos metų.

1817 m. (įsibėgėjant administracinio reformoms atkuriamoje Prūsijos karalystėje) aprašomojo ruožo kaimai priklausė naujajai Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai, Klaipėdos valsčiui.

Tuomet Anduliai (Zeipen Gerge, Zeipen Andeln) buvo kaimas su 4 ugniakurais (gyvenamom sodybom) ir 28 gyventojais. Bajorai (Bajohr Gerge, Bojaren) apibūdinti kaip valstiečių kaimas su 3 ugniakurais ir 21 gyventoju. Ėgliškiai (Eglischken, Eglin – Niklau) minėti kaip valstiečių kaimas su 5 ugniakurais ir 27 gyventojais. Lamsočiai (Lampsaten, Lampsaten Paul) buvo valstiečių kaimas su 3 ugniaakurais ir 20 gyventojų. Taliai (Talen, Talutt Stan) aprašyti kaip valstiečių kaimas su 7 ugniakurais ir 63 gyventojais. Venckai (Wensken, Paupeln Jakob) buvo valstiečių kaimas su 3 ugniakurais ir 20 gyventojų. Žviliai (Zwillen, Stancz Schlaudern) apibūdinti kaip valstiečių kaimas su 5 ugniakurais ir 31 gyventoju.

Anuometiniai duomenys rodo, kad šio pasienio ruožo mažuose kaimeliuose tada gyveno paprasti (privilegijų neturėję) valstiečiai, nepasižymėję kokiais turtais ar kitkuo. Tie kaimai žymiau neaugo, varžant ankstesniems apribojimams, stingant išteklių ir paskatų žymesnei plėtrai. Visuose 7 kaimuose iš viso gyveno 210 gyventojų. Kaip kiek didesnė gyvenvietė išsiskyrė tolėliau nuo sienos įsikūrę Taliai, tačiau stambesni centrai šiame ruože neatsirado.

XIX a. viduryje Bajorai (Bajohr – Gerge) apibūdinti kaip Klaipėdos apskrities kaimas Kretingalės evangelikų liuteronų parapijoje. Ten buvo 9 sodybos su 91 gyventoju, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 5 katalikai. Ėgliškiai (Eglien – Niclau) buvo kaimas su 4 sodybomis ir 43 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai. Lamsočiai (Lampsaten) apibūdinti kaip kaimas su 4 sodybom ir 46 gyventojais. Visi jie kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 9 katalikai. Anduliai (Szaipen) buvo kaimas su 5 sodybom ir 52 gyventojais, kurie visi buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai. Taliai (Talutten) aprašyti kaip kaimas su 7 sodybom ir 86 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 12 katalikų. Venckai (Paupuln – Jacob) buvo kaimas su 3 sodybom ir 34 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 2 katalikai. Žviliai (Stanz – Schlaudern) aprašyti kaip kaimas su 5 sodybom ir 47 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar buvo 6 katalikai.

Tie duomenys liudija, kad praėjus keliems šimtmečiams po Mažosios Lietuvos susiklostymo jos šiaurinio pasienio atskiruose ruožuose absoliučiai vyravo lietuvininkai – lietuviškai kalbėję baltiškos kilmės asmenys.

Tiesa, šis ruožas tebebuvo nuošalesnis ir negausiai gyvenamas. Čia neatsirado žymesnių centrų (išskyrus Kretingalę), stambesnių ūkių, vietinės pramonės ar pan. Kol kas vystytasi ekstensyviai – per kelis XIX a. pirmosios pusės dešimtmečius beveik dvigubai pagausėjo kaimų gyventojų, tačiau naujų ūkių atsirado nedaug.

1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, skaičiuoti jos valdinio apibūdintos gyvenamosios vietos. Tuomet Anduliai (Zeipen – Görge) buvo kaimas su 8 gyvenamom sodybom turėjo 10 šeiminių butų ir dar 9 vienišių būstus. Ten 1867 m. gyveno 56 žmonės, o 1871 m. jau 64 (po 32 vyrus ir moteris). Aptikti du Prūsijos pilietybės neturėję žmonės (veikiausiai, perbėgėliai iš Rusijos valdų). Be daugumos evangelikų liuteronų surašyti 3 katalikai. Rastas 21 vaikas iki 10 m. amžiaus. Tiek pat aptikta raštingų žmonių, 22 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi kurčnebylys ir dar du neįgalūs asmenys.

Bajorų kaime (Bajohr – Görge) buvo 10 gyvenamų sodybų su 14 šeiminių butų ir vienišiams būstu. 1867 m. gyveno 71 žmogus, 1871 m. tik 62 (vos 18 iš jų buvo vietiniai – gimę ten pat). Aptiktas vienas asmuo, neturėjęs Prūsijos pilietybės. Be 55 evangelikų liuteronų surašyti 7 katalikai. Buvo 11 vaikų. 25 suaugesnieji gyventojai pripažinti raštingais, o 26 – beraščiais.

Ėgliškiuose (Eglin – Niclau) tebuvo  4 sodybos su 5 šeiminiais butais ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 32 žmonės, o 1871 m. – 40 (22 vyrai ir 18 moterų). Tik 17 iš jų pripažinti vietiniais. Be 37 evangelikų dar buvo 3 katalikai. Aptikti 6 vaikai. 19 gyventojų buvo raštingi, o 15 – beraščiai.

Lamsočiuose (Lampsaten – Paul) buvo 6 sodybos su 9 šeiminiais butais ir vienišiaus būstu. 1871 m. gyveno 42 žmonės (20 vyrų ir 22 moterys). Tik 8 kaimiečiai pripažinti vietiniais. Be 34 evangelikų gyveno 8 katalikai. Užrašyti 7 vaikai. 14 suaugesniųjų buvo raštingi, o 21 – beraštis.

Taliai (Talluten – Stanz) buvo kaimas su 9 sodybom ir 9 šeiminiais butais. 1867 m. ten gyveno 80 žmonių, o 1871 m. – 77 (39 vyrai ir 38 moterys). Net 46 iš jų pripažinti vietiniais. Vienas žmogus neturėjo Prūsijos pilietybės. Be 74 evangelikų dar gyveno 3 katalikai. Surašyta 17 vaikų. 43 suaugesnieji buvo raštingi, o 17 – beraščiai. Tuo metu 5 kaimiečiai buvo išvykę (gal uždarbiauti).

Žviliai (Stanz – Schlaudern) aprašytas kaip mažas kaimas su 5 sodybom ir 7 šeiminiais butais. 1867 m. ten gyveno 39 žmonės, 1871 m. – 45 (22 vyrai ir 23 žmonos). Tik 8 kaimiečiai pripažinti vietiniais. Be 39 evangelikų dar buvo 6 katalikai. Tiek buvo ir vaikų. 22 suaugesnieji buvo raštingi, 17 – beraščiai.

Venckai (Paupeln – Jacob) buvo mažas kaimelis su 3 sodybom, 5 šeiminiais butais ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 33 žmonės, 1871 m. – tiek pat (16 vyrų ir 17 moterų). 12 jų pripažinti vietiniais. Aptikti 4 asmenys, neturėję Prūsijos pilietybės. Be 28 evangelikų dar buvo 3 katalikai ir du žydai. Surašyti tik 4 vaikai. 16 suaugesniųjų buvo raštingi, o 13 beraščiai.

Tie duomenys rodo, kad tuometiniame pasienio ruožo buvo išsibarstę keli nedideliai ar visai maži kaimeliai, žymesnei plėtrai neturėję išteklių ir paskatų.

Tuomet įsigalėję, berods, painūs dvinariai vietovardžiai dažniau iššifruojami nesunkiai. Antai, Talluten – Stanz reiškė tik ankstesnį gyventoją Stančių Talutį, Bajohr – Görge – Jurgį Bajorą ir t.t.

Po keliolikos metų krašto gyventojai vėl surašinėti. Anduliai (Zeipen – Görge) tada valdė 89 ha žemės (34 ha vidutiniškų arimų, 21 ha nekokių pievų). Valsčiaus centras, registracijos apylinkė, evangelikų parapijos centras buvo netolimoje Kretingalėje, o katalikų parapijos būstinė Klaipėdoje. Kaime buvo 9 sodybos su 12 būstų. Gyveno 56 žmonės (po 28 vyrus ir moteris). Be 53 evangelikų liuteronų dar buvo 3 katalikai.

Bajorai (Bajohr –  Görge) valdė 65 ha žemės (25 ha prastesnių arimų, 3 ha nekokių pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 10 sodybų su 15 būstų. Gyveno 80 žmonių (43 vyrai ir 37 moterys). Be 56 evangelikų dar aptikti 24 žydai (tai buvo didžiausia Klaipėdos apskrityje žydų bendruomenė, veikiausiai užsiėmusi pasienio prekyba ir kt.).

Egliškiai (Eglin – Niklau) valdė 126 ha žemės (58 ha vidutiniškų arimų, 22 ha prastesnių pievų). Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų liuteronų ir Klaipėdos katalikų parapijoms. Buvo 4 sodybos su tiek pat būstų. Gyveno 38 žmonės (po 19 vyrų ir moterų), visi jie buvo evangelikai.

Lamsočiai (Lampsaten – Paul) valdė 82 ha žemės (41 ha prastų arimų, 18 ha menkokų pievų). Visi vietiniai centrai buvo Kretingalėje ar Klaipėdoje. Buvo 10 sodybų su 12 būstų. Gyveno 69 žmonės (32 vyrai ir 37 moterys). Be 62 evangelikų dar buvo 7 žydai, matyty, užsiėmę pasienio prekyba ir kitkuo.

Taliai (Thalutten – Stanz) valdė 287 ha žemės (140 ha vidutiniškų arimų, 70 ha prastų pievų). Priklausyta Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo 11 sodybų su 14 būstų. Gyveno 91 žmogus (42 vyrai ir 49 moterys). Be 80 evangelikų dar buvo 8 katalikai ir 3 žydai.

Venckai (Paupeln – Jakos) valdė vidutiniškų arimų ir 16 ha panašių pievų). Priklausyta vietiniam Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo tik 3 sodybos su 4 būstais. Gyveno 38 žmonės (22 vyrai ir 16 moterų). Be 33 evangelikų buvo vienas katalikas ir 4 žydai.

Žviliai (Stanz – Schlaudern) valdė 118 ha žemės (64 ha vidutiniškų arimų ir 21 ha prastų pievų). Priklausyta vietiniams Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo 5 sodybos su tiek pat būstų. Gyveno 46 žmonės (po 23 vyrus ir moteris). Be 42 evangelikų dar buvo 4 katalikai.

Šie duomenys liudija, kad daugelyje pasienio kaimelio žemdirbystė buvusi gan kukli. Niekur nepastebėta labai derlingų žemių, vyravo prastesnės dirvos. Daug kur tenkintasi menkom valdom. Pavyzdžiui, Bajoruose vienai sodybai vidutiniškai teko tik po 6,5 ha prastokos žemės, Lamsočiuose – po 8,2 ha. Išsiskyrė Venckai, kur sodybai vidutiniškai teko po 48,7 ha, Ėgliškiai – 31,5 ha, Taliai – 26 ha.

Užtat net 4 ruožo kaimuose aptikta žydų. Didelis jų kiekis negalėjo pragyventi vien iš menkų užeigėlių, tad apsukrius verslininkus, veikiausiai, maitino pasienio bizneliai (gal nevengiant ir kontrabandos, pabėgėlių iš Rusijos valdų nelegalaus palydėjimo ir pan.). Be kitų gal pagloboti į Didžiąją Lietuvą traukę knygnešiai.

Tai patvirtina, kad Klaipėdos – Kretingos (žemaitiškosios) kryptis ne vieną šimtmetį buvusi gan judri – toliau jau keliauta link Rygos (svarbiausio Livonijos, ATR, galop ir Rusijos imperijos uostamiesčio). Anot senos patarlės, gyvenantiems greta svarbaus vieškelio vis pabirdavo kokių trupinių iš pravažiuojančių karietų. XIX a. antrojoje pusėje nemenka veikla (ir verslu) tapo Rusijos žydų gelbėjimas – pabėgėlių vedimas per sieną į Prūsijos valdas.

Baigiantis XIX a., aprašomąjį pasienio ruožą supurtė išties istorinės reikšmės įvykis – 1892 m. baigta tiesti plačiojo geležinkelio atšaka iš Klaipėdos per Kalotę ir Kretingalę iki pat tuometinio pasienio. Galinė tos atšakos stotelė ir nemenkas geležinkelio mazgas buvo įrengti Bajoruose – kukliame kaimelyje prie ilgaamžės valstybinės sienos, gal įkurtame dar XV – XVI a. ten apsigyvenusios lietuvininkų Bajorų giminės.

Prūsiją (nuo 1871 m. ir Vokietijos imperiją) tuomet buvo išraižęs tankus geležinkelių tinklas, padėjęs valstybės ekonominiam suklestėjimui. Anuometinio optimizmo laikais užsimota nutiesti daugiau geležinkelio linijų iki pat sienos su Rusijos imperija, tikintis, kad ši plės savuosius geležinkelius, prisijungdama prie europinio tinklo.

Deja, didžiules teritorijas užsigrobusi agresyvioji imperija nepajėgė jų rimčiau įsisavinti, iki pat XX a. vidurio daug kur pagrindine transporto priemone ten liko arklių kinkiniai, klampodavę išmaltais šunkeliais. Tad su Rytprūsių geležinkelių tinklu rusiškoji sistema XIX a. susijungė vien Kybartuose, o iki pat sienos nutiestos prūsiškojo geležinkelio atšakos iki Lauksargių ir Bajorų pora dešimtmečių taip ir liko nepanaudotos.

Užbėgant tolyn, galima pasigirti, kad per Bajorus einantis platusis geležinkelis galop tapo svarbiausia krovinine linija į uostamiestį, įsijungusia ir į platesnį europinį transporto tinklą. Buvęs nuošalus pasienis virto svarbia tranzitine teritorija.

XIX a. būta įvairių interesų. Antai, 1871 – 1874 m. Rusijos imperija nutiesė reikšmingą geležinkelio trasą iš Romnų iki Liepojos, siekdama Ukrainos grūdus ir kitus svarbius krovinius eksportuoti per savąjį uostą, apeinant Klaipėdą – svetimos valstybės miestą. Ta rusiškojo eksporto trasa anuomet ėjo per Radviliškį ir Mažeikius, paliesdama tik Šiaurės Lietuvą, be geležinkelio transporto palikdama visą Žemaitiją.

Krašto gyventojai ir vietovės vėl surašinėti baigiantis XIX amžiui Anduliai (Anduln) tada valdė 147 ha žemės, ten buvo 14 gyvenamųjų namų su 17 šeiminių butų, dar dviem būstais vienišam vyrui ir moteriai. Gyveno 86 žmonės (38 vyrai ir 48 moterys). Buvęs vienintelis katalikas ir 85 evangelikai. Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei, evangelikų liuteronų parapijai, Klaipėdos katalikų parapijai.

Bajorai (Bajohren) valdė 229 ha žemės. Ten buvo jau 31 gyvenamas pastatas, geležinkelio stoties pastatas, darbuotojų barakas ir muitinės pastatas. Iš viso buvo 58 butai, 4 būstai vienišiems vyrams ir būstas tokiai moteriai. Iš viso gyveno 271 žmogus (129 vyrai ir 142 moterys). Be 228 evangelikų buvo 4 katalikai ir net 39 žydai – didžiausia jų bendruomenė visoje Klaipėdos apskrityje. Tuomet daug žydų (936 asmenys) buvo įsikūrę ir pačiame uostamiestyje. Priklausyta Kretingalės vietinėms įstaigoms, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Prie Bajorų anuomet prijungti Šlažai.

Ėgliškiai (Eglin – Niklau) valdė 128 ha žemės. Buvo 4 gyvenamos sodybos su 4 šeiminiais butais. Gyveno 41 žmogus (18 vyrų ir 23 moterys), visi jie buvo evangelikai. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės parapijai.

Taliai (Thalen) valdė 422 ha žemės. Buvo 23 gyvenamos sodybos su 24 šeiminiais butais. Gyveno 149 žmonės (69 vyrai ir 80 moterų). Be 148 evangelikų buvo vienintelis katalikas. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms.

Venckai valdė 101 ha žemės. Ten buvo 3 sodybos su 4 šeiminiais butais. Gyveno 30 žmonių (po 15 vyrų ir moterų), visi jie buvo evangelikai. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės evangelikų parapijai.

Vos 1892 m. nutiesus geležinkelio liniją iš Klaipėdos iki Bajorų, per kelis metus ten įvyko didžiuliai pokyčiai. To kaimo valdos išsiplėtė 3.5 karto, trigubai pagausėjo ir gyvenamųjų sodybų. Būstų (butų) pagausėjo net keturis kartus – prie geležinkelio atsirado įvairių darbų. Buvo pastatyti reikiami valdiniai pastatai (traukinių stotis, muitinė ir pan.). Gyventojų pagausėjo 3,4 karto – radosi visokių tarnautojų, juodadarbių ir t.t. Iš nedidelio žemdirbių kaimo Bajorai spėriai virto pramonine/ transportininkų gyvenviete, kur žemės ūkio verslai nebebuvo tokie svarbūs.

Ryškiausias fenomenas buvo itin išaugusi kaimo žydų bendruomenė, kur verstasi daug kam pelningais (ir ne visada legaliais) pasienio verslais. Jų sėkmę dažniau lemdavo glaudūs ryšiai su kitapus valstybinės sienos (Kretingoje ir kitur) įsikūrusiais gentainiais. Anuomet (kaip ir visados) atradinėtos įvairios „šešėlinės“ schemos, galimybės vienaip ar kitaip apeidinėti Rusijos ir Prūsijos įstatymus, pasinaudoti korumpuotais pareigūnais ir t.t. Visa tai buvusį atkampų ruoželį vertė vis judresne ir verslesne teritorija. Kai kur pasaulyje siaučiant „aukso karštligės“ priepuoliams, gyvenimas pasienyje išmaitindavo ar net praturtindavo ištisas gimines. Tam buvo palanki ir laikmečio ekonominė konjunktūra – XIX a. pabaigoje daug kur plėtojosi ūkis, kauptas bei investuotas kapitalas.

1905 m. surašant krašto gyventojus, užfiksuota tuometinė šio pasienio ruožo būklė. Tada Anduliai (Anduln) valdė 144 ha vidutiniškos žemės, ten buvo 10 gyvenamų pastatų su 11 butų. Gyveno 72 žmonės (31 vyras). Visi 67 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir 5 vietos katalikai. Priklausyta Kretingalės valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijom.

Bajorai (Bajohren) valdė 229 ha prastokos žemės. Ten buvo 27 gyvenamos sodybos ir dar 4 gyvenami trobesiai su 51 šeiminiu butu ir 3 vienišių būstais. Gyveno 254 žmonės (122 vyrai). Buvo apsistojęs vienas kariškis pasienietis. Iš 213 vietos evangelikų 152 kalbėjo lietuviškai, 61 vokiškai. Iš 6 katalikų 5 kalbėjo lietuviškai, vienas gal lenkiškai. Dar gyveno net 35 žydai, kalbėję vokiškai. Tai tebebuvo didžiausia Klaipėdos apskrityje žydų bendruomenė (pačiame uostamiestyje tada gyveno 851 toks asmuo).

Ėgliškiai (Eglischken) valdė apie 232 ha prastos žemės. Buvo 9 sodybos su 9 butais. Gyveno 73 žmonės (36 vyrai). Visi 68 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir 5 vietos katalikai. Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms.

Senesnis Lamsočių kaimas dar 1895 m. buvo prijungti prie augusių Bajorų – naujojo geležinkelio mazgo. 1898 m. Venckai (Paupeln – Jakob) buvo prijungti prie Ėgliškių.

Taliai (Thalen) valdė 422 ha prastos žemės. Buvo 21 gyvenama sodyba su 21 šeiminiu butu ir 6 vienišių būstais. Gyveno 154 žmonės (71 vyras). Visi 146 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kai ir 8 vietos katalikai. Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms. Prie Talių 1896 m. buvo prijungti Žviliai (Stanz Schlaudern).

Prasidėjus XX a. didesne gyvenviete tebuvo tapę Bajorai, iš eilinio kaimo pavirtę ypatinga vietove su naujais verslais. Kituose pasienio kaimeliuose tebegyventa senoviškai, nevengiant smulkios kontrabandos kitko. Pasakota, kad tenykščiai gyventojai sugebėdavo sekti padėtį abipus sienos. Žinota, kurioje šalyje kiek kainuoja vieni ar kiti dalykai, ką tuo metu apsimoka nelegaliai nešti per sieną, kur geriau parduoti ir pan.

Tuometinei krašto valdžiai menki pasienio kaimeliai ir jų gyventojai mažai terūpėjo. Pasakota, kad tais laikais pasienį prižiūrėdavo apmokami prievaizdai. Jų uolumą skatino neblogas atlyginimas ir žadamos didelės premijos, ištarnavus ilgesnį laikotarpį. Atrodo, kad smulkieji kontrabanda žymiau nejaudino nei krašto valdžios, nei jos tarnautojų. Sugauti pažeidėjai būdavo baudžiami pinigėmis pabaudomis, areštu ir pan., tačiau ypatingu represijų nesiimta. Valstybinės sienos apsauga gal labiau rūpindavosi Rusijos imperija, kartais pasienyje išrikiuodama ištisas voras eilinių kareivių. Tie tegaudavo menką atlygį ir didesniu uolumu nepasižymėdavo. Taip ir tęsėsi įprastinio gyvenimo pasienyje metai – kai ką sučiupdavo, kas nors prasmukdavo ir pasipelnydavo iš savojo nešulio.

Anuomet kaip Bajorų muitinės laikytojas minėtas V. Tėnas (Wilhelm Thönes), susilaukęs daug palikuonių.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse surašinėti produktyvūs (naminius gyvulius ir kt. auginę) namų ūkiai. Tada Anduliai valdė 144 ha žemės, ten buvo 7 gyvulius laikę namų ūkiai. Turėtas 21 arklys (16 iš jų darbingo amžiaus), 37 galvijai (iš jų 20 melžiamų karvių ir telyčių), 2 avys, 61 kiaulė. Auginta 40 žąsų, 22 antys, 132 vištos su gaidžiais, 2 kalakutai (iš viso 196 plunksnuočiai). Turėti 22 senesnių bičių aviliai. Soduose augo 69 obelys, 36 kriaušės, 16 slyvų, 10 vyšnių (iš viso 131 vaismedis).

Bajorai valdė 229 ha žemės, ten buvo 51 produktyvus namų ūkis. Laikyti 45 arkliai (38 darbingi), 80 galvijų (45 karvės), 31 avis, 183 kiaulės, 5 ožkos. Turėta 20 žąsų, 10 ančių, 406 vištos (iš viso 436 plunksnuočiai). Buvo 24 senesni bičių aviliai. Augo 282 obelys, 73 kriaušės, 126 slyvos, 60 vyšnių (iš viso 541 vaismedis).

Ėgliškiai valdė 232 ha žemės, ten buvo tik 9 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 36 arkliai (26 darbingi), 72 galvijai (38 karvės), 59 avys, 122 kiaulės. Turėta 10 žąsų, 148 vištos. Buvo 23 senesni bičių aviliai. Augo 196 obelys, 103 kriaušės, 92 slyvos (iš viso 391 vaismedis).

Taliai/Toliai valdė apie 422 ha žemės. Buvo 19 produktyvių namų ūkių. Laikyti 67 arkliai (51 darbingas), 130 galvijų, (78 karvės), 79 avys, 168 kiaulės, viena ožka. Turėtos 49 žąsys, 3 antys, 280 vištų (iš viso 332 plunksnuočiai). Augo 318 obelys, 71 kriaušė; 140 slyvų, 17 vyšnių, 21 riešutmedis (iš viso 567 vaismedžiai).

Tuomet laikyta nemažai arklių – su jais uždarbiauta, pervežant krovinius į Klaipėdą ir iš jos. Uostamiesčio pirkėjams auginta nemažai žąsų, ten keliaudavo ir kiauliena, vištų kiaušiniai bei kitkas. Radosi tuomet propaguotos sodininkystės entuaziastų – pardavimui augintos kriaušės ir slyvos. Susigundyta ir riešutmedžiais.

Tais laikais Bajorai buvo nemažas kaimas su 300 gyventojų. Ten buvo traukinių stotis, pašto, telegrafo ir telefono skyriai. Veikė dveji užeigos namai, K. Buršteino restoranas. Darbavosi gydytojas dr. F. Belau. Kepykloje buvo įrengta garinė jėgainė. Bitynus laikė M. Kairys ir M. Kurmis. Atsirado ir vietinis dvarelis, kuris priklausė H. Richteriui. Lentpjūvę ir medienos prekybos verslą valdė Šakas. Darbavosi 3 siuvėjai: Martinas ir Mikelis Bruzdeilynai, Mikelis Kėkštas. Žvyro karjerą valdė H. Richteris. Darbavosi dailidės J. Jakšys ir J. Kopūstas, batsiuvys K. Fomratas. Įvairių prekių kratuvės priklausė H. Dorfmanui ir F. Šudienei.

XIX a. pabaigoje iki Bajorų nutiesus geležinkelį, tas nuošalus kaimelis netruko tapti reikšminga pasienio gyvenviete. Ten atsirado įvairios valdinės įstaigos, nauji privatūs verslai (nuo modernios kepyklos iki lentpjūvės ir žvyro karjero). Įsikūrė įvairių paslaugų teikėjai ir prekybininkai. Galimybių užsidirbti ir apylinkių eiliniai žmonės, perkrovinėję prekes iš vežimų į vagonus, prižiūrėję geležinkelio trasą. Įsikūrė įvairūs amatininkai. Atsirado ir stambesnis ūkis – vietinis dvarelis, matyt, supirkęs buvusią ūkininkų žemes.

Įdomu, kad naujasis pasienio verslų centras Bajorai savo dydžiu ir veiklomis netruko aplenkti netolimą Kretingalę – senąjį bažnytkaimį ir valsčiaus centrą. Buvo ir kita medalio pusė – būtent tais plėtros laikais į buvusį nuošalų lietuvininkų kaimą atsikėlė daugiau svetimšalių (nuo tarnautojų iki verslininkų ir kitų). Įsiveržę modernūs laikai stūmė šalių ilgaamžes baltiškąsias tradicijas, įprastinį gyvenimo būdą.

1915 m. aprašomasis ruožas susilaukė išties istorinių pokyčių. Po permainingųjų 1914 metų kaizerinės Vokietijos kariuomenė galutinai sumušė į Rytprūsius (ir Mažąją Lietuvą) įsiveržusią Rusijos imperijos karinę grupuotę, tęsdama puolimą žygiavo tolyn į šiaurę ir rytus. Netrukta susivokti, kad tas nugyventas caro valdų pakraštys visai nepalankius tuometiniams kariniams veiksmams – menkais keliukais nesisekė gabenti amunicijos ir kitko puolantiems daliniams. Greitai nuspręsta nuo Bajorų aklagatvio (kaip ir nuo tokio paties Lauksargiuose) pratęsti plačiojo geležinkelio liniją į užimtas Rusijos valdas.

Įgudę Vokietijos geležinkelio inžinieriai (tuomet ši valstybė tokio tinklo plėtra nusileido gal tik Didžiajai Britanijai) greitai parengė naujos trasos projektą, gausūs darbininkai puolė jį vykdyti. Tada nuspręsta geležinkelį tiesti į Kuršą (dabartinėje Latvijoje) iki stoties latviškojoje Priekulėje ir geležinkelio linijas Liepoja – Ukraina ir Skuodą. Taip per Bajorus traukiniai galėtų važiuoti iki Liepojos šiaurvakariuose ar per Šiaulius link Rygus. Anuomet geležinkelis iš Lauksargių per Tauragę tiestas iki Radviliškio, pastatant ir garsųjį Lyduvėnų tiltą per Dubysą. Nutiesus tuos geležinkelius, Vokietija gavo efektyvų transporto tinklą kariuomenės aprūpinimui (jais taip pat būdavo išvežamos okupuotose teritorijoje aptiktos vertybės).

Grįžtant prie aptariamojo pasienio ruožo, pabrėžtina, kad nuo tada Bajorai tapo beveik europinio masto gyvenviete – per juos dundėdavo traukiniai šiaurės link. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, susikūrus nepriklausomoms Baltijos valstybėms, naujoji geležinkelio trasa padėjo jungti jų ūkinius vienetus.

Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo apylinkių vyrai mobilizuoti į karines pajėgas. Iš pradžių būta vietinių savisaugos dalinių, paskubom telktų visokių grupelių. Atslūgus pirmajai sumaiščiai, tęsėsi nuoseklesnė karinė mobilizacija. Į karinę tarnybą pašauktieji neretai atsidurdavo ir tolimame Vakarų fronte, kur kariauta ir šiaurinėje Prancūzijoje ar kitur. Vis daugiau pasienio gyventojų būdavo sužeidžiama tolimuose mūšiuose ar visai žūdavo.

Pavyzdžiui, iš Bajorų kilę Mikelis Kalvis ir Janis Kopūstas buvo sužeisti ir mirė ligoninėse. Žuvo Mikelis Kairys ir daug kitų. Kai kas patekdavo į nelaisvę ir ten numirdavo (kaip kad E. Kuršius iš Bajorų). Daug kas nurodyti kaip dingę be žinios. Ano (Didžiuoju vadinto) karo tyrėjai rašo, kad tais laikais taip pradingdavo dešimtys ir šimtai tūkstančių vyrų. Anuometinėje fronto mėsmalėje į karių būrį pataikęs sprogmuo neretai tiesiog ištaškydavo žmonių kūnus, paskui niekam nebeatsekant kas tokie žuvo. Nukautųjų palaikus dažnai užžerdavo sprogimų iškeltos žemių krūvos ir t.t. Kaunantis drėgnose žemumose, kūnai nugrimzdavo šlapynėse, upių ir kanalų vagose. Aprašinėti nuovokos netekę nelaimėliai, kurie kažkur numirdavo, taip jų ir neatpažinus.

Anuometiniai netekčių sąrašai dabar mums primena, kad tuomet ilgaamžiame pasienyje tebegyveno lietuvininkų palikuonys, ilgai išlaikę baltiškas pavardes: Jagutis, Simaitis, Šlaža, Želvys ir t.t.

Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, tolesnį aprašomojo ruožo gyvavimą trikdė tarptautinės reikšmės įvykiai.

1918 m. lapkritį Vokietijos imperijai kapituliavus ir praradus savąjį statusą (nebeliko imperatoriaus – kaizerio ir ankstesnės valstybės), vokiečių kariuomenė tebeliko dar 1915 m. užimtuose Didžiosios Lietuvos ir kituose plotuose, kuriuose rutuliojosi nauji pokyčiai. Tik 1919 m. paaiškėjo, kad nuo 1920 m. pradžios atsiras Klaipėdos kraštas – nuo Rytprūsių provincijos atskirta daugiausiai lietuvininkų gyventa teritorija dešiniajame Nemuno krante, Kuršmarių ir Baltijos jūros pakrantėse. Taip vėl buvo atkura šimtmečius išsilaikiusi valstybinė siena, kuri dabar turėjo skirti Klaipėdos krašto ir besikuriančios Lietuvos Respublikos teritorijas. Bajorai tapo geležinkelio stotele pasienyje, vėl turėjo veikti pasienio apsauga ir muitinės.

Tais pasimetimo laikais būta visokių nuotykių. Neregėtai suklestėjo kontrabanda, nuolatos mainantis ūkinei padėčiai vienoje ar kitoje sienos pusėje. Pokariniais metais pagausėjo nusikaltimų, ne kartą griebtasi šaunamųjų ginklų. Ne vienas iš karo frontų grįžęs kariškis ieškodavo savo teisybės ir galimybės išgyventi neramiais laikais.

Po neilgo atskirojo Klaipėdos krašto gyvavimo, 1923 m. sausio mėnesį jį ryžtingais veiksmais užėmė jaunoji Lietuvos Respublika. Tada vėl minėti Bajorai – link jų geležinkeliu vyko dalis LR karių ir savanorių, ruošdamiesi pulti Klaipėdą. Netrukus LR teises pripažino ir Antantė – Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai: Prasidėjo naujasis krašto gyvavimo etapas.

1925 m. Lietuvos Respublikoje surašinėjant šalies gyventojus, fiksuoti ir aprašomojo ruožo kaimai.

Anduliai valdė 144 ha žemės, ten gyveno 33 žmonės. Beveik visos įstaigos veikė Kretingalėje: traukinių stotelė, pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, mokykla ir parapijos centras. Klaipėdoje buvo tik valsčiaus teismo apygarda.

Bajorai valdė 229 ha žemės, ten gyveno 302 žmonės. Turėta sava traukinių stotis, pašto skyrius, mokykla. Teismas buvo Klaipėdoje, Kretingalėje visa kita: valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras.

Egliškiai valdė 232 ha žemės, ten gyveno 59 žmonės. Traukinių stotis ir mokykla buvo Bajoruose, teismas Klaipėdoje, kitkas Kretingalėje: pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras.

Toliai (Taliai) valdė 422 ha žemės, ten gyveno 131 žmogus. Mokykla veikė Valėnuose, teismas Klaipėdoje, visa kita Kretingalėje: traukinių stotelė, pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras.

Tais laikais Bajoruose ir kitur minėti lietuvininkų palikuonys Kėkštai, Kalvaičiai, Blyžės, Šiuišeliai, Trakiai, Enzinai, Zeigiai ir kiti. Iš Didžiosios Lietuvos atvyko tarnautojų, prekybininkų ir kitų, prie judrių kelių įsikūrė nemažai žydų, kūrusių savus verslus. Atsirado tekstilės fabrikėlis, kailių ir odos dirbtuvė, restoranas, viešbutis, malūnas su lentpjūve ir kitkas. Ten apmokamų darbų gaudavo apylinkių gyventojai. Buvęs nuošalus kaimelis per kelis dešimtmečius tapo gan svarbia ir judria vietove. Intensyviai veikė geležinkelis. 1923-1926 m. į ją atvyko 58937 keleiviai, iš ten išvyko 53612 keleivių. Į Bajorų geležinkelio stotį tais metais atvežta 50706t krovinių, iš ten išvežta 51255 krovinių ir bagažo.

Svarbus buvo ir plentas iš Bajorų į Kretingą, kuriuo nuolat riedėdavo arkliniai vežimai (pavyzdžiui, 1932 m. tokių buvo 400) ir gausėję automobiliai (tada jų suskaičiuota 300). Taip apkrautą kelią tekdavo remontuoti.

Bajorus savotiškai išgarsino 1926 m. ten atidarytas sunkiųjų darbų kalėjimas, kurio nemaži statiniai buvo įkurdinti paplentėje. Ten kalinti kriminaliniai nusikaltėliai iš viso regiono (Žemaitijos ir Klaipėdos krašto), ten patekdavo ir anuometiniai politiniai kaliniai (nuo bolševikų pasekėjų iki aršiausių nacių – nacionalsocialistų). Ta įstaiga apaugo savomis tarnybomis. Antai jo tarnautojai buvo tapę ir vietinio šaulių būrio nariais, padėdavusiais palaikyti rimtį ne visada ramiais laikais. Būta savos demokratijos ir Bažnyčios veiklos – 1938 m. ten buvo įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos Bajorų skyrius. Jo narės krikščioniškai rūpinosi kaliniais.

Anuometiniai Bajorai buvo tapę labai marga gyvenviete. Ten greta Rytprūsių vokiečių ir žydų gyveno atvykėliai žemaičiai ir žmonės iš „Kauno Lietuvos“ (tuomet taip pravardžiuota Lietuvos Respublika), senųjų lietuvininkų, kuršininkų ir kitų palikuonys.

1932 m. Lietuvos Respublika galop plačiojo geležinkelio trasą nuo Šiaulių per Telšius iki Kretingos, kur ji įsijungė į ankstesnę liniją Klaipėda – Bajorai – Kretinga – Skuodas – Latvija. Taip lietuviška valstybė gavo tiesioginį kelią iki pajūrio ir uostamiesčio, iki kurio nebereikėjo sukti aplinkiniu neartimu keliu per gretimą valstybę.

Kiek vėliau iki Klaipėdos sugebėta nutiesti legendiniu tapusį Žemaičių plentą – naujovišką kelią iš anuometinės laikinosios sostinės Kauno iki Gargždų ir jau aprašytųjų Laugalių, iki prūsiškojo plento nuo buvusio pasienio iki uostamiesčio.

Tuo džiaugtasi neilgai – 1939 m. pavasarį nacistinė Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą su svarbiuoju uostamiesčiu, netrukus užgriuvo ir sovietinė okupacija. Ir šiandien kai kurie prorusiški veikėjai tyčiojasi, kad anuometinė Lietuvos Respublika buvusi tokia paika – jos didžiosios investicijos į geležinkelį, plentą ir patį uostamiestį galop pasitarnavo naciams ir sovietams. Deja, anuomet niekas negalėjo numatyti būsimųjų nelaimių, vis tikėtasi, kad laisvas gyvenimas tęsis, valstybės ir privatus ūkis stiprės, pasinaudodami ir pajūriu.

Nacių įsiveržimo dienomis iš Bajorų ir viso Klaipėdos krašto bėgo žydai, traukėsi Lietuvos Respublikos kariai, pareigūnai, tarnautojai ir kiti. Bajorų kalėjimas buvo perkeltas į Šiaulius. Netrukus atvykę krašto naciai kalėjimą (kur jie patys buvo laikomi) padegė. Vėl buvo įkurta pasienio muitinė, sieną vėl pradėta saugoti.

Pagal nacistinę administracinę reformą sukurta Bajorų bendruomenė, prie Bajorų prijungus Andulius ir Egliškius. Nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. pasienio gyventojai atsidūrė kariaujančioje valstybėje, prasidėjo ilgi Antrojo pasaulinio karo metai, vis naujos bėdos.

1944 m. vasarą pajusti būsimosios katastrofos ženklai. Didžiulėms sovietinėms pajėgoms veržiantis į Vakarus, pradėta evakuoti civilius Klaipėdos krašto gyventojus. Sovietinį puolimą sustabdžius ties Šiauliais, tęsėsi keli ramesnio gyvenimo mėnesiai. Pietnemunėje prisiglaudusiems krašto ūkininkams leista grįžti į savo namus nuimti derliaus, pasirūpinti namais.

Spalio pradžioje galingai sovietinės kariuomenės grupuotei prasiveržus ties Šiauliais, brautasi link Telšių ir tolyn link Klaipėdos, kurią planuota greitai užimti. Nusilpusioms nacistinės Vokietijos pajėgoms nepavyko įsitvirtinti planuotoje Rytų pylimo (Ostwall) linijoje, turėjusioje nuo pajūrio eiti per Karteną, Kulius, Endriejavą. Spalio 8 d. kovota ties Upyna, Telšiais, Endriejavu.

Vėl vyko civilinių gyventojų evakuacija, daugeliui ūkininkų su savo arkliniais vežimais tikintis persikelti per Nemuną. Daug kas to nebesuspėjo, sprogdinant tiltus, sovietinei aviacijai skandinant keltus su pabėgėliais. Tos sumaišties dienomis daug pasienio gyventojų išsisklaidė, kai kas prasibrovė į Vakarus, daug kas įstrigo viename ar kitame ruože. Stiprių apšaudymų ir bombardavimų susilaukė nuo Kretingos link Klaipėdos vedęs geležinkelis ir plentas, bajorų gyvenvietė ir jos aplinka. Pabėgėliams prasidėjo ilgi vargų ir netekčių mėnesiai, klaidžiojant plotuose tarp Klaipėdos ir Reino upės tolimuose Vakaruose.

Sovietinėms pajėgoms piečiau Klaipėdos prasiveržus link Kuršmarių, daugybei pabėgėlių teko sukti prie perkėlų į Kuršių neriją ir tenykščiu keliu trauktis pietų link į Karaliaučiaus pusę. 1944 m. spalio 9 d. Klaipėdos apylinkės jau buvo apsuptos, daugeliui civilių iš ten spėjus pasitraukti.

Iki spalio vidurio tęsiantis įnirtingiems mūšiams, uostamiesčio gynėjai išlaikė iki 17 km ilgio ir 11 km pločio placdarmą, kurio sovietams nepavyko užimti planuotu didžiuoju puolimu. Prasidėjo pusketvirto mėnesio trukusios pozicinės kovos, sovietmečiu nuslėptoji Klaipėdos gynyba.

Kai kurie krašto senbuviai tuo nesidžiaugė. Buvę ilgaamžio pasienio kaimai ilgam atsidūrė sovietų užimtoje pafrontėje. Okupantų kariškiai ir jų talkininkai plėšė aptiktas sodybas, sudegino daugybę pastatų, išlikusius nusiaubė. Buvę tvarkingų kaimų plotai tapo suniokota mirties zona.

1944 m. pabaigoje uostamiesčio gynėjų vadovybė nusprendė, kad jų gynybinės pozicijos šiauriau Kalotės yra nepatogios, reikia pasistūmėti tolyn. 1945 m. sausio 10-13 d. staigaus puolimo metu Vokietijos pajėgos pažengė tolyn palei Klaipėdos – Kretingos kelią. Apylinkės vėl apšaudytos ir bombarduotos. Tų mūšių metu aprašomasis pasienio ruožas vėl kentėjo.

Primintina, kad 1945 m. pradžioje Raudonoji armija jau buvo nužygiavusi toli į Vakarus link Berlyno, iki baisiojo karo pabaigos tebuvo likę vos keturi mėnesiai, bet Klaipėdos ir Rytprūsių gynyba tebesitęsė.

Tik tų metų sausio pabaigoje buvo nuspręsta uostamiestį gynusius pajėgas atitraukti link Karaliaučiaus. Susprogdinus ar užminavus svarbesnius objektus, paskutinieji Vokietijos daliniai Klaipėdą paliko naktį iš sausio 27 d. į 28 d. Kitą dieną sovietinės pajėgos užėmė jau ištuštėjusį ir sugriautą miestą. Prasidėjo ilgi okupacijos dešimtmečiai, užimto krašto niokojimas ir sovietizacija, naikinant praeities pėdsakus.

Galima būtų pasidžiaugti, kad sovietiniams okupantams geležinkelis ir plentas iš Klaipėdos per Bajorus buvo ypatingai svarbūs. Skubėta juos suremontuoti, sugriautojo uostamiesčio vietoje kuriant naują sovietinį strateginės reikšmės centrą. Anuomet sovietams užvaldžius Baltijos jūros  rytinę (ir praktiškai pietinę) pakrantę, nuo Talino iki Karaliaučiaus buvo galima kurti karinio jūrų laivyno bazes, naudoti daug uostų galimai didžiuliams eksporto ir importo srautams.

Vėliau išeivijoje bandyta susekti, kas iš buvusio pasienio žmonių pražuvo karo metais. Aptikta, kad mobilizuotas V. Jagutis iš Bajorų žuvo 1943 m. rudenį, M. Kėkštas 1944 m. pavasarį ir t.t. Ilgi sąrašai rodo, kad nemažai pasienio vyrų (Kalvaitis, Kavolis, Kėkštas ir kiti) pražuvo jau pokario metais sovietų nelaisvėje. Ten išlikusieji prisimindavo patirtus sunkumus ir kerštą už nacių padarytus nusikaltimus.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

2013. Žulkus, R. Jarockis. Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis. Klaipėda, 2013.
2014. Weber. Preussen vor 500 Jahre. Danzig, 1878.
2015. Zembrickis. Klaipėdos apskrities istorija. Klaipėda, 2011.
2016. Milinis, A. Verkelis, Mėmelio šturmo blefas. Vilnius, 2022.
2017. B. Klaipėdiškis. Vadovėlis po Klaipėdos kraštą ir žemaičių bei prūsų paribius. Klaipėda, 1924.

Vokietijos karių kapai – http://www.volksbund.de

The post Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV) appeared first on Voruta.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, griuvo geležinė uždanga, sovietų okupuotą teritoriją ilgam atskyrusi nuo pasaulio platybių. Dar Atgimimo metais įsisiūbuojant domėjimuisi Mažąja Lietuva – okupantų sunaikintu kraštu, panūdo ką daugiau sužinoti apie lietuvininkų žemės istorijos slėpinius. Buvome pripratinti, kad viešuose šaltiniuose (ir sovietmečio bibliotekose) tebuvo galima atrasti tik negausių „tinkamų“ žinių – „netinkami“ leidiniai ir dokumentai keliavo į slaptas okupantų saugyklas ar tiesiog būdavo naikinami.

Po 1990 m. pirmus kartus ištrūkus į Vakarus, dalyvaujant tarptautinėse konferencijose, teko susitikti su išeiviais iš Rytprūsių (ir jų šiaurinės dalies – Mažosios Lietuvos). Ilgiau bendraujant su jais, pradėjo užkliūti kai kurie jų pasakymai. Mat, apie 1995 m. jau solidaus amžiaus sulaukę rytprūsiečiai vaikystėje ir jaunystėje buvo patyrę nacionalsocialistinės propagandos įtaigą, „smegenų plovimą“, gal ir nejučiom tebetikėjo, kad „Vokietija aukščiau visko“, o visokie lietuviškumai, baltiškumai tėra tik nereikšmingi istorijos trupiniai. Ne vienas išeivis pagirtinai uoliai tyrė prarastosios gimtinės Rytprūsiuose praeitį, dažniau apsiribojant „vokiškosios kultūros pasiekimais“.

Turėjo kartotis beveik amžina istorija – tik nusenus bei išmirus aršiausiems germaniškumo viršenybės šalininkams, kai kas iš jaunesniųjų kartų žmonių imdavo naujai apmąstyti tolstančios praeities įvykius. Šiandien stebint politinių vyksmų Vokietijoje (kaip ir kituose Vakarų kraštuose) paradoksus, galima baugintis, kad naujoji ideologinio radikalizmo banga vėl užlies Europą (kaip ir JAV) aštria priešprieša, žutbūtiniu oponentų niekinimu, kitokių pažiūrų neigimu ir pan. Gal kada teks pasidžiaugti, kad XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje būta taikingesnių laikų, kad tuomet pavyko nuveikti ką rimtesnio ir Rytprūsių istorijos tyrimų baruose.

Nemažai pavėlavęs, Lietuvos skaitytojus galop pasiekė vertingosios dr. A. Koserto knygos lietuviškasis vertimas[1]. Dar 2005-2007 m. (iki agresyviųjų Rusijos veiksmų pradžios) pasirodęs veikalas šiandien tebeatrodo gana savalaikis.

Daug pasaulio tautų žino patarlės „Blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia“ perdirbinius – esą svarbiausia ginti savuosius, o ne kažkokią abstrakčią teisybę. Po daugybės ankstesniųjų panegirikų šlovingajai germanybės istorijai, A. Kosertas savo knygoje nepabūgo kritiškiau pažvelgti į praeityje uoliai garsintąjį Vokiečių (Kryžiuočių) ordiną, aštriau parašyti apie tos jėgos agresiją senųjų baltų žemėse. Nebandyta „apvalinti aštresnių kampų“ ir vėlesnių laikotarpių apibūdinimuose. Galima pasidžiaugti įtaigiu Prūsijos kunigaikštystės/hercogystės radimosi aprašymu. Beje, 2025 m. turėtume minėti to savito valstybinio darinio 500–metį, tad A. Koserto knyga čia galėtų padėti daugeliui.

Nuosekliai nagrinėjami vis nauji Prūsijos valstybės istorijos etapai, kartais paieškant eiliniams skaitytojams įdomesnių dalykų. Taip išsamiau rašoma apie legendinę Toravos Anikę ir poetą S. Dachą, romantiškąją karalienę Luizę ir kitką.

Po pagiriamųjų žodžių išties vertingai knygai tenka priminti ir jos trūkumus. Kruopštesnieji istorikai kartais dešimtmečius paskirdavo, berods, nedideliam istorijos reiškiniui nagrinėti, o platesniųjų epochų nebepajėgdavo aprėpti. Šiuo atveju A. Kosertas darbavosi daugiau kaip istorijos populiarintojas, parengęs suvestinę Rytprūsių istorijos apžvalgą. Galima sakyti, kad jo gamintas skiautinys – iš įvairių lopinėlių sudurstytas audeklas. Deja, ne visad pastebėta, kad kai kurie lopai jau sudūlėję (cituojamos žinios pasenusios ar klaidingos).

Solidžiame literatūros sąraše rasime nedaug Lietuvos tyrėjų darbų – jų publikacijų vokiečių kalba, dažniau rašant apie atskirus momentus. Atrodo, kad dešimtmečiais lietuviškoje (ir išeivių) spaudoje virusios diskusijos dėl Mažosios Lietuvos knygos autoriaus nepasiekė.

Lipdant veikalą iš atskirų gabaliukų, kai kur liko žiojėti nemenkos properšos, ypač Mažosios/Prūsų Lietuvos apibūdinimuose. A. Kosertui narsiai kovojant su vokiškojo nacionalizmo stereotipais, jam nepavyko išvengti kitokių ideologinių ar panašių žabangų.

Knygoje remtasi gausia vokiška literatūra apie Rytprūsius, kur beveik visada kalbėta apie vokiškuosius dalykus. Labiau sekėsi lenkiškajai Mozūrijai, apie kurią buvo rimtų vokiškų studijų. Solidžiame literatūros sąraše rasime nedaug Lietuvos tyrėjų darbų – jų publikacijų vokiečių kalba, dažniau rašant apie atskirus momentus. Atrodo, kad dešimtmečiais lietuviškoje (ir išeivių) spaudoje virusios diskusijos dėl Mažosios Lietuvos knygos autoriaus nepasiekė.

Antai, beveik nieko neparašyta apie XV a. vykusį lietuvininkų krašto spartų susiformavimą senųjų prūsų genčių žemėse, nepateikiant žinių apie teritorijos apgyvendinimo eigą, buvusių naujakurių etninę sudėtį ir pan.

Suprantama, kad daug šimtmečių žvelgiant iš Berlyno–Prūsijos valstybės sostinės, Rytprūsiai (kraštas tarp Vyslos ir Nemuno) tebuvo nuošali provincija, o dar atokesnė Mažoji Lietuva (Rytprūsių šiaurinė dalis) jau buvęs visiškas užkampis, kaimiškoji teritorija be kokių nors reikšmingų dalykų, kuris mažai kam terūpėjo.

Blogiau, kai A. Kosertas (nenurodydamas jokio patikimo šaltinio), p. 111 rašydamas apie Septynerių metų karo laikus, teigia „ … okupacinis Rusijos režimas laikėsi korektiškai“. Tuo tarpu uolusis kraštotyrininkas J. Zembrickis rašė apie siaubingą okupantų rusų tuometinį siautėjimą, grobstymus, šventovių naikinimą, kunigų žudymus ir t.t. Yra publikuoti liudininkų atsiminimai apie Ragainės miesto tuometinį suniokojimą. Skelbtos žinios apie grobikiškus rusiškus krašto miškų (tarp jų ir Kuršių nerijoje) kirtimus ir kitokias okupantų piktadarybes.

Antai, knygoje kaip koks nusišnekėjmas pateikiamas „totorių antpuolis“ XVII a. viduryje, karų su Švedija laikais. Buvo galima paaiškinti, kad tuomet į Prūsiją įsiveržusios ATR pajėgos vedėsi samdytų totorių būrius. Šie šiurpino vietinius ne vien nuožmiu žiaurumu, bet ir papročiu grobti vaikus ir jaunuolius. Šie kaip paklausi prekė galop atsidurdavo Stambulo, Kairo ir kitose vergų rinkose. Toji palikuonių netektis anuomet ypač gąsdino krašto žmones.

Blogiau, kai A. Kosertas (nenurodydamas jokio patikimo šaltinio), p. 111 rašydamas apie Septynerių metų karo laikus, teigia „ … okupacinis Rusijos režimas laikėsi korektiškai“. Tuo tarpu uolusis kraštotyrininkas J. Zembrickis rašė apie siaubingą okupantų rusų tuometinį siautėjimą, grobstymus, šventovių naikinimą, kunigų žudymus ir t.t. Yra publikuoti liudininkų atsiminimai apie Ragainės miesto tuometinį suniokojimą. Skelbtos žinios apie grobikiškus rusiškus krašto miškų (tarp jų ir Kuršių nerijoje) kirtimus ir kitokias okupantų piktadarybes.

Šiuo ir panašiais atvejais knygos autorių gal užliūliavo Gorbačiovo/Jelcino epochoje skelbtas visuotinis palankumas esą demokratėjančiai Rusijai. Prisimenu tuos laikus, kai tarptautiniuose renginiuose vadinamieji Rusijos istorikai (KGB ar GRU karininkai) šnekėdavo apie ilgaamžius tos imperijos nuopelnus Rytprūsiams. Tada atrodė, kad stebime žlungančios sovietinės valstybės agonijos protrūkius. Dabar jau matosi, kad tai buvo dar agresyvesnės Rusijos imperijos gimdymo sąrėmiai, klojant pamatus hibridiniams karams, įžūliam istorijos perrašymui ir pan.

A. Kosertas beveik nemini 1807 metų – labai svarbaus Prūsijos istorijos periodo, kai beveik žlugusios valstybės valdovai su dvaro likučiais turėjo glaustis Klaipėdoje – nuošaliausioje šalies vietovėje. Rimti tyrėjai rašė, kad būtent ten gimė garsiųjų prūsiškųjų reformų (ir baudžiavos panaikinimo) planai, kad ten darbavosi šalies reformatorių grupelė.

Užsiminus apie Prūsijos valstybės vaidmenį ATR padalijimuose, vėl pasigendame mums svarbaus konkretumo. Neradome aiškių žinių, kad 1795 m. buvo užvaldyta lietuviškoji Užnemunė (Sūduva/Suvalkija), iki pat 1815 m. gyvavusi kaip Naujieji Rytprūsiai. Tik keršijant Prūsijai už jos talkininkavimą Napoleono armijai, jos buvusios valdos buvo apkarpytos, Rusijos imperijai užsigrobiant Užnemunę ir Varšuvos kunigaikštystę (didelę Lenkijos žemių dalį). Tais dešimtmečiais, kai Rytprūsių teritorija driekėsi iki pat Kauno, į Užnemunę keldavosi žmonių iš Mažosios Lietuvos. Tas žemes perėmus carinei Rusijai, būta naujos sumaišties, pasitraukimų, verslų žlugimo ir kitko. Pačioje Vokietijoje Naujiesiems Rytprūsiams buvo paskirtos reikšmingos mokslinės studijoms, kuriomis A. Kosertas nepasidomėjo.

Galima pasidžiaugti, kad daugiau įvairiapusiškų žinių apie Mažąją Lietuvą pateikiama XIX a. Rytprūsių aprašyme. Ten (ypač dalyje „Vokietijos imperijos sudėtyje“) norintieji aptiks įdomių dalykų apie lietuvininkų kraštą. Nemažai žodžių paskirta ir egzotiškajai Kuršių nerijai.

Autoriui dėliojant Rytprūsių istorijos apžvalgą iš paskirų fragmentų, daug kur kraštas apibūdinamas „iš viršaus“ – aprašant valdovų, didikų, politikų ir pan. veiklą. Nuo seno Mažoji Lietuva buvo savotiškas politinis autsaideris – didesnės galios neturėjusios kaimiečių žemės. Todėl mums būtų artimesnis krašto vaizdavimas „iš apačios“ – istorijos vyksmas paprastų kaimo žmonių akimis. Gerai, kad XIX a. aprašymuose esama ir tokių momentų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigos apibūdinime (p. 357) trumpai ir nelabai teisingai aprašoma gyventojų evakuacija iš Klaipėdos krašto. Nepaminėta ir užsitęsusioji Klaipėdos apgultis. Gerai, kad nepabūgta rašant „Sovietai [žmones] šaudė, plėšė, prievartavo, degino sodybas“ (p. 361). Pateikti ir sąžiningų rusų kariškių liudijimai apie anuometinius sovietų žvėriškumus, šiandien Rusijos atkartojamus Ukrainoje.

Skaitant įdomius puslapius apie Pirmojo pasaulinio karo eigą Rytprūsiuose, ten vėl pasigendame žinių apie Mažąją Lietuvą – kovas dėl Tilžės, rusų įsiveržimą į Klaipėdą ir t.t. Apsiribota Vokietijoje žinomais dalykais apie mūšius Mozūrijoje. Nepataisyti kai kurie akivaizdūs riktai (p. 229 – Tanenbergo mūšyje laimėję vokiečiai prarado 13058 karius, o ten pralaimėję rusai esą vos 120).
Galima apgailestauti, kad minint tuometinį Rytprūsių prezidentą Adolfą Tortilovičių fon Batockį nenurodyta jo lietuviška kilmė – tas svarbiausias krašto pareigas užėmęs žmogus buvo Tartylos iš Batakių palikuonis.

Gana subalansuotai apibūdintas Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Rytprūsių ir tų laikų peripetijos. Gerai, kad išsamiai rašoma apie mums mažai žinomas politines kovas tarpukario laikais Rytprūsių provincijoje. Jaunai Lietuvos Respublikai tuomet vos kuriantis, daugiau tekdavo rūpintis naujos valstybės išgyvenimu, vidaus reikalais, o ne rietenomis pas kaimynus.

A. Kosertas drąsiai aprašė nacionalsocialistų režimo įsigalėjimą Rytprūsiuose, tenykštę padėtį. Tos žinios labai svarbios bandantiems suvokti totalitarinio režimo įsitvirtinimo aplinkybes, kai kur atsikartojančias ir šiandien. Priekabesnieji vėl pasigestų lietuviškų komentarų. Antai, kovotojas su nacizmu muzikas Gerhard Lascheit nurodomas kaip Lašeitas, nors jo lietuviški protėviai, veikiausiai, vadinosi tiesiog Lašaičiais – mums suprantamu asmenvardžiu. Tada tektų pripažinti, kad nacistas Schiedat veikiausiai buvo Žydaitis ar Šydaitis.

Aprašomi šiurpūs nacistinio režimo nusikaltimai pačiuose Rytprūsiuose ir kituose kraštuose, atskleidžiant anuometinės tikrovės žiaurias puses.

Antrojo pasaulinio karo pabaigos apibūdinime (p. 357) trumpai ir nelabai teisingai aprašoma gyventojų evakuacija iš Klaipėdos krašto. Nepaminėta ir užsitęsusioji Klaipėdos apgultis. Gerai, kad nepabūgta rašant „Sovietai [žmones] šaudė, plėšė, prievartavo, degino sodybas“ (p. 361). Pateikti ir sąžiningų rusų kariškių liudijimai apie anuometinius sovietų žvėriškumus, šiandien Rusijos atkartojamus Ukrainoje.

Išsamiai aprašant pokarinę padėtį buvusiuose Rytprūsiuose, neišvengta kai kurių riktų. Antai, p. 375 teigiama „Priešingai nei Lietuvoje ir Lenkijoje, rusai nejautė priešiškumo vokiečių kalbai“. Niekaip negalėčiau pritarti, kad pokarinė Lietuva buvusi antivokiška – ypač patyrus naujųjų „išvaduotojų“ rusišką smurtą. Aš pats dar prisimenu baisią rusų kolonistų neapykantą „vokiečių fašistams“, ja tebesinaudoja ir šiandieninis V. Putino režimas, priešais apskelbdamas ukrainiečius, lietuvius, lenkus ir kitus jam besipriešinančius.

Aprašant pokarinę padėtį Rusijai, Lenkijai ir Lietuvai priskirtose buvusių Rytprūsių dalyse, vis tik nepaminėtas milžiniškas senojo paveldo naikinimo mastas – nuo griaunamų bažnyčių pastatų medžiagų naudojimo kelių remonto darbams iki senųjų kapinių niokojimo, iškasant palaidotųjų palaikus.

A. Kosertui baigiant rašyti knygą santykinio taikingumo laikais, jam dar parūpo pabarti vadinamuosius lietuviškuosius nacionalistus dėl jų pretenzijų. Šiandieninės Rusijos agresijos akivaizdoje tie priekabiavimai atrodo gan juokingi – dabar Rytų imperija gviešiasi didelės pasaulio dalies, siekia nušluoti jai nepatikusios istorijos ir kultūros pėdsakus.

Apibendrinant reikia pabrėžti, kad aptariamoji knyga buvo parašyta pirmiausiai remiantis gausiais vokiečių tyrėjų darbais, dar pasitelkti ir lenkų mokslininkų veikalai, kai kur susigundyta prorusiška dezinformacija. Mažiausiai dėmesio teskirta lietuviškiems reikalams.

Įdomu skaityti apie Rytprūsių problematiką pokarinėje Vokietijoje, tačiau tenka suvokti, kad šiandien ir ten padėtis jau kitokia. A. Koserto knyga labiau lieka liudijimu apie jau praėjusią epochą didžiojoje Vakarų šalyje. Sparčiai bėgant laikui tikrųjų rytprūsiečių (gimusių ir augusių prieškario metais) būriai jau išmirė. Šiandieniniams politikams nebereikia atsižvelgti į pabėgėlių iš rytinių žemių reikalavimus, jokie renginiai nebesurinks šimtatūkstantinių rytprūsiečių minių, susiburdavusių prieš kelis dešimtmečius. Sumenko buvusios gausios ir galingos išeivių organizacijos, uoliai leisti kraštiečių leidiniai.

Apibendrinant reikia pabrėžti, kad aptariamoji knyga buvo parašyta pirmiausiai remiantis gausiais vokiečių tyrėjų darbais, dar pasitelkti ir lenkų mokslininkų veikalai, kai kur susigundyta prorusiška dezinformacija. Mažiausiai dėmesio teskirta lietuviškiems reikalams.

Žinomą posakį „Jei tavęs nėra žiniasklaidoje, tai tavęs nėra išvis“ galima perfrazuoti ir taip „Jei lietuvių tyrėjų darbai nepasklinda vokiečių (ir/ar kitomis) kalba, tai pasaulis apie lietuvybę nieko ir nežinos“. Tą gerai suprato pokariu į Vakarus pasitraukę aktyviausieji lietuvininkų veikėjai. Taip energingasis prof. Vilius Pėteraitis visokeriopai stengėsi paleisti į pasaulį „Mažosios Lietuvos enciklopediją (MLE) ir jos lietuviškąją versiją dar spausdinti vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis. Deja, MLE IV tomo rengimą užgrobus prorusiškoms jėgoms, prof. V. Pėteraičiui nusenus ir iškeliavus į amžinybę, jo ilgametės pastangos atspindėti Mažosios Lietuvos savitumą ir jos tragišką likimą nuėjo perniek. Nelyg MLE parodija buvo parengtas šiandieninės Rusijos režimui tinkamas „Mažosios Lietuvos žinynas“, kuriame nebeliko skaudžių ir svarbių dalykų apie senąjį baltišką kraštą. Šią dezinformacinę versiją leidžiant užsienio kalbomis, pasaulis daug ko nebesužinos apie sovietų režimo ir rusų kolonistų sunaikintas žemes, ištrintus tenykštės istorijos pėdsakus. Veikiausiai, Rytuose buvo smagiai atžymėta dar viena specialioji operacija priešų teritorijoje, sužlugdžius lietuviškųjų nacionalistų užmačias.

Grįžtant prie A. Koserto knygos, reikia paminėti rūpestingą vertėjos Almos Imbrasienės darbą – neapsiribota vien autoriaus tekstu, pasirūpinta ir gausių krašto vietovardžių lietuviškomis/baltiškomis formomis bei kitkuo. Visi turėtume būti dėkingi leidyklai „Briedis“, nepabūgstančiai gausiai leisti įdomių knygų vertimus (dar nesenais laikais tie veikalai atitinkamų okupacinių institucijų būtų įvardinti kaip „kontrrevoliuciniai ir antisovietiniai“). Bent daliai Lietuvos žmonių jos padės užlopyti nuo sovietinės okupacijos laikų tebežiojančias spragas pasaulio pažinime.

Kaip ir visur, neapsieita be trūkumų. A. Koserto knygos lietuviškajam vertimui būtų labai padėję kvalifikuoto specialisto komentarai, nurodę apeitus lietuviškus/baltiškus momentus, esamus netikslumus.

Liko apmaudžių smulkmenų. Antai, knygos priešlapio žemėlapyje, kur nurodyti lietuviški vietovardžių atitikmenys, pražiopsota Galdapė/Geldapė, pateikiant vien vokiškąją formą Goldap. Tektų priminti, kad tai buvo K. Donelaičio žemė, seniau į Galdapės jomarkus plūsdavo ne vien lietuvininkai, bet ir kaimynai suvalkiečiai (tarp jų ir didžiojo Jono Basanavičiaus gentainiai). Taip pat buvo nuskriausta ir Ungura, kurios apylinkėse ūkius turėjo ir Purvinai – pateikta vien vokiškoji vietovardžio forma Angerburg.

Menkiau kalbas mokantys gal nepastebės piečiau Galdapės pateikto painaus „vokiško“ vietvardžio Schwentainen. Tai juk viso labo Šventainiai. Tik to krašto entuziastai žino, kad iki pat nelaimingųjų sovietinės okupacijos laikų tame krašte buvo gausu Šventkalnių, Šventkaimių ir panašių vietovardžių, veikiausiai primenančių dar senųjų baltų laikus, buvusius senovinius tikėjimus.

Tą priešlapio žemėlapį įsigudrinta pavadinti „Rytų Prūsija 1920 m.“, patiems leidėjams įklimpus į prorusiškas žabangas. Prieškarinės Lietuvos laikais beveik visur rašyta „Rytprūsiai“ (šis aiškus terminas rūpestingai vartotas lietuviškojo vertimo tekste). Tik sovietmečiu paplito vertalas iš rusiškojo Vostočnaja Prussija, atseit, kažkokia „Rytų Prūsija“ (o ne anksčiau įprasti Rytprūsiai).

[1] Andreas Kossert. Rytprūsiai. Istorija ir mitai. Iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė. Vilnius: Briedis, 2021, 475 p.

Šaltinis – Istorijos žurnalas „Voruta”, nr. 4, 2024 m.

The post Martynas Purvinas. Rytprūsiai. Istorija ir/ar mitai appeared first on Voruta.