„Trakų žemė“ kalbina gerai žinomą mokslininkę – humanitarinių mokslų daktarę, docentę, literatūros tyrėją, Vytauto Didžiojo universiteto literatūros dėstytoją Žydronę Zdančiūtę-Kolevinskienę. Gerbiama Žydronė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje ir Humanitarinių mokslų fakultete, o aktyvią mokslinę ir pedagoginę veiklą prasmingai papildo jos narystė Lietuvos šaulių sąjungoje.

Žinome, kad esate gimusi Druskininkuose. Kaip gi Jūsų gyvenimo kelias atvedė Jus į Onuškį? Ar būtent čia sutikote savo būsimą vyrą ir sukūrėte šeimą, o gal viskas klostėsi kitaip?

Patikslinsiu, kad esu gimusi Vilniuje, kai tėveliai buvo dar studentai. Vėliau, baigę studijas, gavo paskyrimą į Druskininkus, tad čia, Tėvelio gimtosiose vietose (gimęs ir augęs Ricielių kaime, netoli Druskininkų) ir įsikūrė. Onuškis – Mamytės gimtinė. Jos vaikystė prabėgo Bičiūnuose, ant Vilkučio ežero kranto, paskui persikėlė į Onuškį. Onuškis man buvo mano visų mokyklinių atostogų vieta, mano savaitgaliai po studijų savaitės. Taip, būtent čia, Onuškyje, sutikau savo būsimą vyrą. Tad drąsiai galiu sakyti, kad esame pažįstami nuo vaikystės – mano močiutė, pas kurią leisdavau vasaras ir savaitgalius, gyveno greta. Tad su vyru esame tarsi dvi to paties kamieno šakos: Onuškis – tarsi kamienas, o mes su vyru nuo vaikystės surišti, sumegzti Onuškio erdvės ir žmonių.

Jūsų biografijoje – įspūdingas akademinis kelias ir solidi mokslinė veikla. Kada ir kodėl Jus patraukė lietuvių kalba bei literatūra? Papasakokite apie savo studijų kelią – kokius mokslus baigėte, kokius akademinius laipsnius įgijote ir kas labiausiai lėmė Jūsų pasirinkimą pasukti būtent šiuo keliu?

Pirmiausia turbūt reikia paminėti, kad Druskininkų vidurinę mokyklą baigiau Nepriklausomos Lietuvos išvakarėse, kai jau aidėjo Sąjūdžio varpai. Tad pasirinkimas studijuoti lietuvių filologiją man, mėgstančiai skaityti, tuo metu atrodė toks savaime suprantamas: kas gali būti geriau, įdomiau, nei studijuoti gimtąją kalbą ir savo šalies (jau Nepriklausomos!) literatūrą! Baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, ten pat baigiau literatūrologijos magistrantūrą, vėliau Vilniaus universitete apgyniau humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Likau dirbti universitete, toliau siekdama akademinės karjeros. Šiuo metu esu Vytauto Didžiojo universiteto docentė ir vyresnioji mokslo darbuotoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Baigus vidurinę mokyklą (baigiau ją sidabro medaliu; dabar tai turbūt atitiktų „su pagyrimu“) pasirinkau studijuoti būtent Vilniaus pedagoginiame universitete. Gal intuityviai rinkausi, nes esu iš pedagogų šeimos: mano šviesios atminties mamytė buvo mokytoja (tiesa, fizikos ir matematikos, ne lietuvių kalbos), krikštamotė – vokiečių kalbos mokytoja, dėdė – matematikos. Tad turbūt du veiksniai ir lėmė – pedagoginė aplinka ir meilė knygoms. Beje, mokykloje puikiai rašiau rašinius, tai gal irgi lėmė pasirinkimą. Nors labai gerai sekėsi ir anglų kalba, bet pasirinkau studijuoti gimtąją kalbą ir literatūrą.

Ar daug laiko praleidžiate Onuškyje? Ką Jums reiškia šis kraštas – ar čia sugrįžtate dažnai, ar vis dar jaučiatės jo dalimi?

Man Onuškis – mano vaikystės, mano jaunystės, mano meilės kraštas. Mano mamos gimtinė. Mano vasaros, mano atostogos… Dabar močiutės namas jau tuščias. Visi mano brangiausieji atgulę Onuškio kapinaitėse – proseneliai, seneliai, abu tėveliai, du dėdės – mamos broliai… Tad dabar sugrįžtu kitaip: prižiūriu šeimos kapavietę, ir kai tik galiu – sugrįžtu su pagalba, parama Onuškio bendruomenei (projektais, renginiais, knygomis, idėjomis). Kadangi gyvenu Trakuose, Onuškis – čia pat, ranka pasiekiamas, tad tikrai jaučiuosi Onuškio dalimi. Visi savi, pažįstami. Be to, ir daug draugų čia likę.

Gal čia, Onuškyje, turite mėgstamų vietų, širdžiai mielų užsiėmimų ar veiklų, prie kurių visuomet norisi sugrįžti?

Man labai patinka pasėdėti prie Onuškio mokyklos. Patinka tiesiog pavaikščioti po miestelį, pastebėti, kaip jis keičiasi. Labai džiaugiuosi duris plačiai atvėrusia Onuškio meno galerija – tai erdvė, kuri visada džiugina savo renginiais, įdomiais susitikimais ir parodomis. Kažkada mėgstamiausia vieta buvo Onuškio ežero pakrantė, bet dabar ir ežero krantai užaugę, ir keliai užžėlę. Nueinu prie upelio, stebiu, kaip jis siaurėja, mąžta… Gražioji Onuškio bažnyčia, kur buvau krikštyta, kur ėjau Pirmosios Komunijos, kur buvo krikštyta mano dukra… Onuškio miestelis man – tai erdvė, į kurią nuolat sugrįžtu ir fiziškai, ir emociškai. Tad tai man ne tik konkreti, bet ir dvasinė erdvė, tarsi atrama.

Papasakokite mūsų skaitytojams apie savo darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Kokia tai įstaiga ir kokia jos misija? Koks Jūsų darbas čia, kokias sritis tyrinėjate ir kuo šis darbas yra svarbus Lietuvos kultūrai bei visuomenei?

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – tai mokslinių tyrimų institutas, vykdantis ilgalaikius lietuvių literatūros, tautosakos ir senosios Lietuvos literatūros paveldo tyrimus. Vienas svarbiausių instituto tikslų – moksliniu lygiu rengti ir publikuoti lituanistinio paveldo paminklus, leisti fundamentinius mokslo darbus, kaupti, sisteminti ir skaitmeninti lituanistinę medžiagą. Institutas įsikūręs vienoje gražiausių Vilniaus vietų – Vileišių rūmuose Antakalnyje. Juozas Tumas-Vaižgantas knygos „Lietuvių literatūros paskaitos“ (1924) skyriuje apie Petrą Vileišį taip rašė: „pasistatyti Vilniuje, pačioje gražiojoje, bet niūriotoje panerio kalnelio viršūnėje tokį stilinį palocių, kokio visame Vilniuje dar nėra buvę… Rūmai, oficina, trijų aukštų namai ties gatve išnuomoti, parkietai, marmurai viduje palociaus, o prieš tai kalno aptvarkymas ir aukštu mūru aptvėrimas…“ Čia dirbti pradėjau 2019 m. direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. Nuo šių metų esu Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Pagrindinės sritys, kurias tyrinėju, – lietuvių išeivijos istorija ir literatūra (beje, ką tik pasirodė mano knyga „Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje 1950–1990 m.: kolektyvinė biografija“), moterų kūrybinis paveldas (laiškai, atsiminimai, sakytiniai pasakojimai, grožinė literatūra). Tai svarbu, nes daugiausia tyrinėju archyvinę medžiagą, esančią ir Lietuvos, ir JAV lietuvių archyvuose. Tad analizuoju ir fiksuoju tai, kas ne visada prieinama plačiajai visuomenei, tai, kas gali nueiti į užmarštį, jeigu nebus aktualizuota.

Tai, kad tapote Lietuvos šaulių sąjungos nare rodo, kad ši veikla taip pat užima nemažą Jūsų gyvenimo dalį. Kaip nusprendėte tapti šios organizacijos nare? Kodėl nusprendėte, turėdama, atrodo, tikrai nemažai svarbios ir prasmingos veiklos, įsitraukti į šaulių veiklą, ką ji Jums reiškia?

Tikrai taip. Man svarbi ir priesaika, kurią daviau, stodama į Lietuvos šaulių sąjungą, ir šios sukarintos savanoriškos organizacijos misija bei idėjos. Apie tai galvojau ne vienerius metus, bet ryžtingiau apsispręsti padėjo karas Ukrainoje. Supratau, ir noriu, ir galiu prisidėti prie savo šalies gynybos – ir žiniomis, ir ginklu. Tad jau trejus metus derinu aktyvią savo mokslinę veiklą, dėstytojavimą ir tarnybą Lietuvai. Šiuo metu esu 1006 Trakų šaulių kuopos būrio vado pavaduotoja. Man šaulystė – tai mano atsakomybė ir pasiryžimas saugoti Tėvynės laisvę, stiprinti Trakų krašto (ir ne tik) žmones ir būti pasirengusiai stoti ginti Lietuvos, jei to prireiks. Man šaulystė – tai mokymasis iš Trakų kuopos vado Mariaus Dzencevičiaus „kas, jei ne Tu; ir kada, jeigu ne dabar“, tai buvimas greta kuopos brolių ir sesių, žinant, kad jie tikrai „stos ginti Lietuvos“. Nes būtent šie žodžiai įrašyti ir Trakų šaulių kuopos vėliavoje.

Jei neprieštaraujate, norėtume šiek tiek praskleisti ir Jūsų asmeninio gyvenimo uždangą. Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikį – kas Jums yra didžiausias ramstis ir įkvėpimas kasdienybėje?

Mano didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas – dukra Smiltė, kuri yra gydytoja anesteziologė-reanimatologė; taip pat ji yra ir karo medikė, turinti vyr. leitenanto laipsnį. Tad šeimoje – dvi aktyvios moterys su karinėmis uniformomis. Laisvalaikis – tai knygos, kelionės. Labai džiaugiuosi, kad literatūra yra ir mano hobis, ir darbas. Kartais knygos panardina į kitą realybę, bet kartu ir kažką praskleidžia apie mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimus… Kolekcionuoju antikvarines knygas, taip pat išskirtinius vienetinius rankų darbo puodelius, kuriuos pati parsivežu iš savo kelionių arba parveža dukra. Mėgstu gerus filmus, turiu nemažą kolekciją. Labai mėgstu vaikščioti gamtoje (ypač su šiaurietiškom lazdom) – o tam gyvenimas Trakuose ypač tinka. Ir labai patinka vairuoti – tiesiog sėsti į automobilį, pasiimti termosą kavos ir vienai leistis per Lietuvą. Man vairavimas Lietuvos miestelių keliais – pats geriausias poilsis.

Nuoširdžiai dėkojame Jums, gerbiama Žydrone, už pokalbį.

Kalbėjosi

Gražina KARPOVIČIENĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

„Trakų žemės“ žurnalistai

The post Žydronė Kolevinskienė: derinu aktyvią mokslinę veiklą, dėstytojavimą ir tarnybą Lietuvai appeared first on Voruta.

Šiais laikais žodis „dronas“ tapo bene svarbiausiu pasaulyje. Laikraščio „Trakų žemė“ žurnalistai 2024 metais kalbino vieną iš lietuviškų dronų kūrėjų ir gamintojų, „RSI EUROPE“ vadovą Tomą Milašauską. Šiandien, kai pasaulis toks neramus, dronų tema tampa ne tik įdomi, bet ir aktuali — kaip ir kokie dronai kuriami Lietuvoje ir kaip jie atrodo pasauliniame kontekste. Todėl ir vėl susitinkame ir kalbiname Tomą Milašauską apie tai, kaip sekasi ir kaip vystoma lietuviškų dronų gamyba, koks jų poreikis ir realizacija.

Gerbiamas Tomai, kaip dabartinė pasaulyje tvyranti įtampa keičia dronų paklausą ir Jūsų verslo strategiją?

Pasaulinių įtampos židinių, deja, nemažėja, o karybos metodai sparčiai keičiasi – brangios karinės technikos efektyvumas yra ribotas, ji atitraukta į užnugarį arba apsaugotas pozicijas. Priešininkų pozicijas skiria dešimtys kilometrų mirtinai pavojingos zonos, kurioje karaliauja santykinai maži ir nebrangūs dronai. Vos apie tūkstantį eurų kainuojantis dronas gali sunaikinti milijonus kainuojantį tanką, savaeigę haubicą ar net sraigtasparnį.

Nauja realybė verčia visas pasaulio kariuomenes persvarstyti savo doktrinas: neįmanoma pasiekti pergalės ilgalaikiame konflikte, jei priešininkas turi praktiškai neribotą kiekį ginklų sistemų, kurios efektyviai daro tūkstančiais kartų didesnę žalą nei pačios kainuoja. Žvalgybos ir smogiamųjų dronų komponentas privalomai turės atsirasti visose konfliktams aktyviai besirengiančiose pajėgose.

Mūsų strategija – stiprinti regiono saugumą pasiremiant tiesiogine Ukrainos karių patirtimi ir pritaikant ją NATO valstybėms, aktyviai ieškančioms naują realybę atliepiančių sprendimų. Kadangi dronai kaip ginklų sistemos yra naujiena karyboje, nepakanka vien gaminti pažangius dronus ir jų valdymo sistemas. Mūsų verslo užduotis – šiuos dronus integruoti į karines pajėgas, padėti paversti juos realiais į bendrą gynybos sistemą įsiliejančiais pajėgumais.

Gal šiuo metu Lietuvoje labiau ryškėja skirtis tarp civilinių ir gynybinių dronų gamybos sprendimų?

Jeigu kalbėtume apie FPV dronus, tai Lietuvoje ši skirtis veikiausiai niekada ir nebuvo išnykusi – tik Ukrainoje, iš gyvybiškai svarbaus poreikio, civiliniai dronai buvo namudinėmis sąlygomis pritaikomi karo reikmėms. Bet dabar, tarkime, dronų lenktynėms ir gynybai skirtus FPV dronus net ir nespecialistams atskirti labai paprasta.

Absoliuti dauguma Lietuvoje vystomų su dronais vienaip ar kitaip susijusių technologijų yra nukreiptos būtent gynybos poreikiams užtikrinti.

Kokią vietą Jūsų kuriami dronai užima Lietuvoje ir pasaulyje, kur realizuojami daugiausiai?

Didesnioji dalis Lietuvos kariuomenėje pratyboms naudojamų FPV dronų yra pagaminti RSI Europe. Be to, mūsų instruktoriai reikšmingai prisidėjo ir ruošiant programą Lietuvos kariuomenės dronų operatorių mokymams.

Žvelgiant plačiau – vis dar daugiau nei 80 proc. mūsų dronų yra sunaudojami Ukrainoje, tačiau per 2025 metus įmonė pradėjo teikti įrangą arba paslaugas 12 NATO valstybių, šiemet mūsų instruktoriai apmokė Vokietijos ir Belgijos dronų operatorius. Šiemet taip pat turime ambicijų reikšmingai plėsti mūsų dronų naudotojų geografiją.

Bendrai, Europoje, šiuo metu mūsų įmonė greičiausiai papuola tarp 10 didžiausių FPV atakos dronų sistemų gamintojų.

Kaip bendradarbiaujate su valstybinėmis institucijomis ar kariuomene?

Pozityviai, produktyviai ir profesionaliai. Esame dėkingi valstybės institucijoms ir už supratimą, kad gynybos pramonės stiprinimas yra svarbus valstybės saugumo veiksnys, ir už pagalbą didinat Lietuvos gynybos pramonės žinomumą užsienyje. Šis supratimas padeda atidaryti nemažai durų.

Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė nuo pat įmonės įkūrimo yra mūsų partneris, aktyviai naudojantis mūsų gaminius bei paslaugas ir savo įžvalgomis reikšmingai prisidedantis prie mūsų produktų vystymo.

Dronų gamybos technologijos keičiasi, drąsiai galima sakyti, ne dienomis, o valandomis. Kokias šiuo metu taikote inovacijos gamindami dronus?

Paskutinė inovacija, kurią jau pasiūlėme gynybos institucijoms – tai dronai, iš dalies valdomi su dirbtinio intelekto pagalba. Šie dronai paskutinėje kovinės užduoties dalyje, kai dėl ryšio trikdymų ir reljefo ypatumų dažnai suprastėja ryšys su operatoriais, geba patys atakuoti operatoriaus iš anksto nurodytą taikinį.

Mūsų inžinerijos skyrius nuolat vysto įvairias technologijas, kurios didina dronų veikimo patikimumą ir mūšio lauke jų kuriamą efektą. Po keletą atnaujinimų išleidžiame kiekvieną metų ketvirtį.

Smarkiai sustiprėjo ir mūsų gamybos skyrius – atidarėme naujas gamybos patalpas, kurioje galime pagaminti iki 120 tūkstančių dronų per metus, o esant poreikiui – net ir daugiau.

Kiek svarbi dirbtinio intelekto integracija į dronų gamybą?

Kritiškai svarbi. Šiuo metu vyksta lenktynės, kas pirmi sukurs ir išvystys mūšio sąlygomis patikimai veikiančią dronų spiečių technologiją, kuri leistų vienai operatorių komandai valdyti dešimtį ar net daugiau dronų. Šiandien viena drono operatorių komanda gali valdyti tik vieną droną, kurio viena kovinė užduotis gali trukti nuo kelių iki kelių dešimčių minučių. Perėjus prie dronų spiečių technologijos vienos dronų operatorių komandos efektyvumas išaugtų dešimtimis kartų, tad poveikis mūšio laukui bus milžiniškas.

RSI Europe taip pat dalyvauja dronų spiečių technologijos kūrime, kaip Europos gynybos fondo finansuojamo konsorciumo dalyvis.

Kuo Jūsų gaminami dronai išsiskiria iš konkurentų?

Vienas didžiausių mūsų dronų privalumų yra labai patraukus kainos ir sukuriamo efekto santykis. Patys išvystėme automatinio valdymo dažnių keitimo technologiją, kuri padidina mūsų dronų atsparumą priešininko radioelektroninės kovos priemonėms. Taip pat siūlome dronus, valdomus per optinį laidą ir jau minėtus dronus, kurie užbaigia kovinę užduotį su dirbtinio intelekto pagalba. Visos šios skirtingoms aplinkoms ir užduotims skirtos savybės padidina sėkmingo smūgio tikimybę.

Taip pat mūsų dronai karius pasiekia kaip pilna, išbandyta ir patikimai veikianti sistema iš vienų rankų – ne tik patys dronai, bet ir antžeminė valdymo stotis, piloto akiniai, valdymo pultas ir antenos masyvas.

O išlikti technologinės pažangos smaigalyje mums padeda aktyvus tiesioginis bendradarbiavimas su kariais Ukrainoje, kurie informuoja apie pastebėtus trūkumus ar patobulinimo galimybes. Nedelsdami reaguojame į šiuos pastebėjimus. Svarbu tai, kad dėl tinkamo sertifikavimo ir saugumo užtikrinimo tokius nuolat tobulėjančius dronus galime tiekti ne tik Ukrainos frontui, bet ir NATO karinėms pajėgoms.

Ar susiduriate su komponentų trūkumu (pvz., mikroschemų)? Kaip užtikrinate tiekimo saugumą šiuo nestabiliu laikotarpiu?

Komponentų tiekimo iš trečiųjų šalių valdymui įmonėje skiriame labai daug dėmesio. Absoliučiai visiems gamybai kritiškai svarbiems komponentams turime po kelis tiekėjus, tad jei kiltų sunkumų su vienu tiekėju, spragas visada galėtume padengti iš kitų. Be to, nenutrūkstamą gamybą užtikrina kokybiškas komponentų poreikio planavimas.

Kalbant būtent apie mikroschemas – didžiąją dalį jų projektuojame patys ir gaminame Lietuvoje, tad jų tiekimo rizika yra minimali.

Kaip vertinate visuomenės susirūpinimą dėl dronų panaudojimo ar, tarkime, netikėtai į Europos Sąjungos teritoriją įskrendančių ir čia sprogstančių dronų?

Negalima užmerkti akių prieš akivaizdžią problemą ir gynybos nuo nedidelių oro taikinių sistemos turi būti stiprinamos. Kita vertus, nesame aktyvioje karo zonoje. Dronai į mūsų šalį įskrenda be taikinio ir krenta arba sprogsta atsitiktinai, sukurdami vien tik informacinį efektą. Nuo tokių atakų gintis nelogiška ir neefektyvu – beprasmiška milijardų eurų vertės sistemomis nuo dronų saugoti raistą. Todėl manau, kad didžioji dalis oro gynybos pastangų turėtų būti koncentruojama ties kritinės infrastruktūros objektais, o krašto apsaugos pajėgos turi būti vystomos laikantis iš anksto numatyti plano, kuris nebūtų jautrus atsitiktiniams informaciniams dronų smūgiams.

Kaip, Jūsų manymu, dronų vaidmuo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje keisis per artimiausius metus?

Dronų technologijos vystosi taip sparčiai, kad prognozuoti net kelių artimiausių metų perspektyvoje labai sudėtinga. Akivaizdu tiek, kad dronai karyboje įgis tik didesnį svorį. Esminiai klausimai turėtų būti keliami apie dirbtinio intelekto panaudojimą ateities dronų kare – kiek jam bus suteikiama galios? Ar žmogus vis dar bus būtinas dalyvis priimant sprendimą naikinti taikinį? Vakarų pasaulio etika to reikalauja, tačiau istorijoje buvo ne vienas atvejis, kai naujos technologijos privertė permąstyti etinius klausimus.

Gal galėtumėte pasidalinti, kokia Jūsų, kaip dronų kūrėjo ir gamintojo, ateities vizija?

Mūsų vizija – tapti vienu iš kertinių Europos gynybos technologijų žaidėjų, kuris ne tik kuria dronus, bet ir formuoja, kaip ateityje bus vykdomos operacijos. Ji remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais: technologiniu pranašumu, operaciniu patikimumu ir strateginiu savarankiškumu Europoje.

1. Nuo produkto prie „efekto“: Mes judame nuo pavienių dronų kūrimo prie pilnų pajėgumų sprendimų. Tai reiškia ne tik platformas, bet ir visą drono pajėgumo portfelį – nuo sprogstamųjų užtaisų, ryšio, valdymo sistemų iki mokymų, taktikos ir integracijos su kitomis ginkluotės sistemomis. Tikslas – užtikrinti realų poveikį mūšio lauke, o ne tik techninį veikimą.

2. Greitis + mastelis: Išlaikysime gebėjimą greitai kurti ir adaptuoti sprendimus pagal fronto poreikius, tuo pačiu stiprindami pramoninę bazę, kuri leidžia gaminti patikimai ir dideliais kiekiais. Tai reiškia aiškų atskyrimą tarp eksperimentinių sprendimų ir sertifikuotų, gamybai paruoštų sistemų.

3. „Pagaminta Europoje“ be kritinių priklausomybių: Vienas esminių tikslų – kurti sistemas be kritinių komponentų iš nepatikimų tiekimo grandinių. Tai tampa ne tik politiniu, bet ir operaciniu reikalavimu. Europa turi turėti savo pilnai suverenias dronų technologijas.

4. Autonomija ir dirbtinis intelektas: Ateitis – tai vis didesnis autonomijos lygis: nuo asistuojamo valdymo iki pusiau ar pilnai autonominių misijų vykdymo. AI ne pakeis operatorių, bet daug kartų padidins jo efektyvumą.

5. Integracija į bendrą kovos tinklą: Dronai taps ne atskiru įrankiu, o integruota gynybinio tiklo dalimi – veikiančia kartu su žvalgybos, artilerijos, elektroninės kovos ir kitomis sistemomis. Vertė bus kuriama per ryšius tarp sistemų, o ne pavienius produktus.

6. Partnerystės su kariuomenėmis: Dirbsime ne kaip tiekėjas, o kaip partneris – kartu su kariuomenėmis vystydami pajėgumus, testuodami realiomis sąlygomis ir nuolat iteruodami sprendimus.

Koks buvo sunkiausias sprendimas, kurį teko priimti per pastaruosius metus?

Sunkiausi sprendimai per pastaruosius metus buvo sąmoningai atsisakyti dalies trumpalaikių pardavimų ir projektų, kurie būtų davę greitas pajamas, bet ilgainiui būtų stabdę mūsų mastelio augimą ir technologinį kryptingumą.

Turėjome pasirinkti tarp „greito laimėjimo“ – daug individualiai pritaikytų sprendimų konkretiems klientams – ir aiškios krypties kurti standartizuotus, gamybai paruoštus produktus, kuriuos galime patikimai tiekti dideliais kiekiais. Tai reiškė pasakyti „ne“ klientams, kai žinai, kad pajamos yra čia ir dabar, bet taip pat supranti, kad tai gali įstumti į „paslaugų maskuojamų kaip produktas“ spąstus.

Šis sprendimas buvo sunkus, nes jis tiesiogiai veikė trumpalaikius rezultatus ir reikalavo disciplinos visoje organizacijoje – nuo pardavimų iki inžinerijos. Tačiau jis buvo būtinas, kad galėtume pereiti nuo prototipų ir pilotinių projektų prie tikros pramoninės gamybos ir tapti patikimu partneriu didelio masto gynybos programose.

Iš esmės, tai buvo pasirinkimas tarp augimo „čia ir dabar“ ir gebėjimo laimėti ilgąjį žaidimą.

Ar sunku dirbti su tokioje taip greit besikeičiančioje industrijoje?

Taip – sunku. Bet būtent dėl to ši industrija ir yra tokia įdomi bei prasminga.

Didžiausias iššūkis yra tempas: technologijos, taktika ir klientų poreikiai keičiasi ne per metus, o per mėnesius ar net savaites. Tai reiškia, kad sprendimai, kurie vakar buvo pažangūs, šiandien jau gali būti nebeoptimalūs. Reikia nuolat balansuoti tarp greičio ir patikimumo – negali sau leisti nei atsilikti, nei klysti.

Kitas aspektas – neapibrėžtumas. Dažnai tenka priimti sprendimus neturint pilnos informacijos, remiantis prielaidomis ir realaus naudojimo grįžtamuoju ryšiu. Tai reikalauja labai aiškios prioritetų sistemos ir disciplinos organizacijoje.

Tačiau tuo pačiu tai suteikia didžiulį pranašumą tiems, kurie geba prisitaikyti. Jei organizacija sukurta teisingai – turi aiškų produktų valdymą, greitą sprendimų priėmimą ir artimą ryšį su naudotoju – tas pats greitis tampa ne problema, o konkurenciniu pranašumu.

Trumpai tariant: sunku, bet būtent ši dinamika leidžia kurti sprendimus, kurie realiai keičia žaidimo taisykles.

Ačiū Jums už įdomų pokalbį ir sėkmės Jūsų svarbiuose ir prasminguose darbuose!

Kalbino laikraščio „Trakų žemė“ žurnalistai

Gražina KARPOVIČIENĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

Nuo redakcijos: Prie dronų gamintojos „RSI Europe“, kuriai vadovauja Tomas Milašauskas, pastato 2026 m. rugpjūčio pabaigoje buvo palikti laidotuvių vainikai su įmonės vadovo Tomo Milašausko nuotrauka. Jie vertinami kaip koordinuota hibridinė ataka. Šis incidentas yra dalis platesnių Europoje vykdymų sabotažo aktų prieš Ukrainą remiančios gynybos pramonės įmones.

The post Dronai šiandien: kaip jie keičia pasaulį appeared first on Voruta.

Istorijos žurnalas „Voruta”, Nr.3, 2025

„Vorutos“ žurnalo pokalbis su VšĮ amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“, įsikūrusios Rūdiškių seniūnijoje, Jelščiznos kaime, direktore Dalia Beigiene.

Mes turėjome susitikti, kai mokykla kūrėsi Madžiūnuose. Nuo tada prasidėjo Jūsų karjera.

Mano karjera prasidėjo nuo pakvietimo 2001 m., kai Šv. Jono broliai pasiūlė prisijungti prie idėjos steigti mokyklą. Tuo metu aš auginau vaikus, bet buvau Šv. Jono vienuolyno kongregacijos projekto „Šv. Jono vaikai“ administratore. Iki tol dirbau „Marijampolės vaiko tėviškės namuose“. Dar anksčiau – tikybos mokytoja Rietavo katalikiškoje bei Klaipėdos „Vyturio“ vidurinėje mokyklose. Nuo 2005 m. dirbu amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ vadove.

Susitikome Madžiūnuose – tuo metu didžiausiame Lietuvoje statome komplekse. Kodėl buvo pasirinkta ši vieta įsikūrimui?

Kai su partneriais pradėjome žengti pirmuosius žingsnius mokyklos įsteigimo link, ieškojome, kur galėtume prisiglausti ir išbandyti, ar projektas įmanomas, nes tai buvo pirmoji nevalstybinė profesinė mokykla Lietuvoje. Mes išsinuomojome dirbtuvių patalpas,  administracinį kabinetą ir vieną klasę pas tuo metu buvusį įmonės, gaminusios rastinius namus ir turėjusią lentpjūvę, savininką Alią Moliar. Tokia buvo mokyklos atsiradimo pradžia. Mūsų tikslas buvo padėti sunkiai besimokančiam jaunimui (ne tik iš vaikų namų, bet ir kaimo) padėti įgyti profesiją.

Bet Jūs ilgai ten neužsibuvote, ieškojote geresnių patalpų?

Supratome, kad lentpjūvėje mokytis nėra labai smagu ir reikia savo vietos bei erdvės. Buvo ieškomos patalpos Trakų rajone. Buvo rastas sklypelis prie Luknos, kur nebuvo jokios infrastruktūros. Arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis pasiūlė mums Senųjų Trakų vienuolyną. Supratome, kad tai – istorinė vieta ir mes negalėsime vykdyti plėtros. Žvelgiant į jaunimą norėjosi, kad patalpos būtų šviesios ir erdvios. Vienuolyno erdvės mums nelabai tiko ir buvo atsisakyta šios minties. Trečiasis pasiūlymas buvo (greičiausiai) iš Jono Liesio – tai jau dabartinės mūsų patalpos. Mus supažindino su tuometiniais pastatų savininkais ir taip įsigijome dabartinės mokyklos „Sodžiaus meistrai“ patalpas ir šalia esantį sklypelį. Dabar turime 2,7 ha teritoriją. 2004 m. įsikėlėme į dabartines mokyklos patalpas.

Pirmaisiais metais nebuvo šildymo, bet jau buvome surinkę tam tikrą mokinių skaičių, nors grupės buvo ir nedidelės. Iš viso jaunimas galėjo rinktis mokytis dailidės, žirgų kaustytojo, konditerio profesijos. Pirmiausiai buvo pasiūlyta dailidės specialybė, nes transformuojant medžiagas savo rankomis, transformuojasi ir pats žmogus. Rankų darbas padeda atskleisti rankų išmintį ir jaunam žmogui įgyti pasitikėjimo savimi, suvokti savo vertę, suprasti, kad yra ne tik akademiniai dalykai, sėdint klasėje, bet yra ir nuostabios rankos. Jei žmogui sunkiau sekasi rašyti, skaityti, skaičiuoti, gal jis yra pajėgus sukurti ką nors nuostabaus savo rankomis.

Kaip specialybės vystėsi, transformavosi iki šių dienų?

Susidūrėme su dilema, nuo kokios profesijos pradėti. Pasikvietėme savo partnerius „De val de tour de France“ atvykti į Lietuvą. Tai buvo žvalgytuvės, kokių profesijų reikia Lietuvai. Mūsų svečiai, kol važiavo iš Vilniaus iki mūsų mokyklos, pastebėjo, kad aplinkui yra daug apgriuvusių rąstinių namų. Tad jie padarė išvadas, kad esame praradę meistrystės patirtis, ir pasiūlė pradėti nuo dailidės profesijos mokymo naujai kuriamoje amatų mokykloje. Vėliau atsirado žirgų kaustytojų poreikis, nes tuo metu kaustė visi, kas kaip mokėjo. Kai pradėjome ruošti žirgų kaustytojus, mokyti atvažiuodavo iš Kauno Lietuvos sveikatos mokslų universiteto LSMU Veterinarijos fakulteto profesorius Algis Noreika. Jis su mokiniais preparuodavo žirgų galūnes. Tai buvo tikrai ne profesinės mokyklos lygmuo. Vaikinai, kurie baigė trejus metus trukusius mokslus, buvo labai gerai paruošti ir sėkmingi laikosi darbo rinkoje bei iš to išgyvena ir uždirba žymiai daugiau nei aš – vadovė.  Aš tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi kiekvienu iš jų. Po kurio laiko žirgininkai pasakė: „Kokį didelį indėlį Jūsų mokykla įnešė į žirgų pasaulį – atkrito visi tie kaustytojai, kurie buvo savamoksliai ir negebėjo kaustyti žirgų“. Esu girdėjusi ne vieną dėkingumo frazę. Šiandien mes šios profesijos nemokome, nes neturime mokytojo, kuris galėtų perduoti savo žinias, nes tai yra sudėtinga. Tikiuosi, kad atėjus laikui mūsų buvę mokiniai sugrįš perduoti savo žinių. Kalvė dar gyva.

Buvo ruošiama ir kitų profesijų atstovų, pvz., stogdengiai. Jie reikalingi statybos objektuose, bet jaunimui ši veikla yra nepatraukli ir jos nesirenka mokytis. Mes labai ilgai bandėme išlaikyti skardinimą. Dabar gal jaunimas nori profesijų, kurios fiziškai lengvesnės, greičiau išmokstamos?

Kaip su konditeriais?

Lietuvoje tradicinė konditerija – moterų profesija, o darbas fiziškai labai sunkus. Pas mus yra dvi specialybės – virėjai ir konditeriai. Virėjų amato mokome iki šių dienų, o konditerijos – kaip modulį – suteikiame papildomų žinių, bet kaip atskiros specialybės šiandien neturime.

Dabar amatų mokykloje mokome trijų specialybių: staliai – dailidės, virėjai ir želdintojai – sodininkai.

Viena iš populiariausių profesijų tarp suaugusiųjų yra būtent želdintojų – sodininkų. Ji yra  labai reikalinga, mokoma natūralistinio, švaraus želdinimo.

Kodėl ruošiamos trys profesijos, o ne keturios ar penkios?

Mes esame apriboti kvotų, kurias mums suteikia LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Mūsų tikslas niekada nebuvo būti didele mokykla. Mes orientuoti į  kokybę.

Mokykla dirba pagal LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programas?

Taip.

O iš kur gauna mokykla lėšų?

25 proc. mums skiria LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir taip padengia didžiąją dalį pedagogų darbo užmokesčio. Kitos lėšos gaunamos iš mūsų mecenato, įmonės „Baltisches Haus“, kuri įsikūrusi Vilniuje, paramos. Taip pat mus remia privatūs asmenys, fondai ir mūsų pačių uždirbamos pajamos iš edukacijų, patalpų nuomos.

Gal galėtumėte papasakoti apie kolektyvą?

Mūsų kolektyvas nedidelis, pedagogų nedaug. Tik vienas mokytojas dirba visu etatu, o kiti – po pusę ar mažiau. Mūsų kolektyvo branduolys – 15 žmonių.

Kas yra sunkiausia? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Sunkiausia – nežinomybė. Niekada nežinai, kiek rugsėjį turėsi mokinių, kokias profesijas jie pasirinks. Mokiniai – tai komanda, o ją reikia mokėti išlaikyti ir palaikyti.

Papasakokite, kaip čia atsirado koplyčia?

Koplyčia buvo suplanuota, suprojektuota nuo pat pradžių. Daug kas klausia, ar mokykla turi katalikiškos mokyklos statusą, tai atsakau, kad neturi. Koplyčia yra, nes mokykla buvo įkurta su Šv. Jono kongregacija. Iki šiandien laikomės tradicijos pradėti naujus mokslo metus ir baigti juos šv. Mišiomis.

Kokie Jūsų ateities planai?

Šiuo metu planuojame, kad vyktų visų trijų specialybių mokymai. Vyksta priėmimas į mokyklą, vietos grupėse pildosi. Yra 40 vietų mokytis specialybių, o gyventi bendrabutyje 35 vietos.  Mes visada laukiame tiek jaunuolių, tiek suaugusių žmonių, kurie nori persikvalifikuoti. Tai vyksta labai dažnai. Mokiniai linkę rinktis medžio apdirbimo arba želdinimo sritis. Žmonės pavargsta nuo biurų, ofisų, kenčia nuo perdegimo sindromo ir jau nebijo pakeisti savo profesijos, nebijo mokytis profesinėje mokykloje, džiaugiasi rankų darbu, kuris užpildo ir leidžia žmogui atsiskleisti, jaustis emociškai visaverčiais žmonėmis. Kartais gyvenime mažiau yra daugiau.

Kaip jums padeda rajono valdžia?

Rajonas mums suteikia nemokamą mokinių pavėžėjimo paslaugą, kurią tikrai vertiname. Rašome įvairius projektus, dalyvaujame įprastine tvarka konkursuose.

Kokie ryšiai išlieka su Prancūzija?

Su šia šalimi iki šiandienos turime bendradarbiavimo sutartį – su kompanjonų mokykla, su kitu dideliu mokyklų tinklu – „Altoriaus priglausti vaikai“. Šiemet užmezgėme ryšius per Lietuvos respublikos ambasadą su Paryžiuje įsikūrusia viena didžiausių privačių profesinių mokyklų „Stalo profesijų mokykla“. Jie buvo atvykę pas mus, o dabar mokytojai su mokiniais ruošiasi stažuotei į Paryžių.

Mano didžiausias mokytojas, kaip vadovei, buvo Kęstutis Navickas, kuris vadovavo šiai mokyklai, o vėliau tapo aplinkosaugos ministru. Tai buvo demokratiškų pažiūrų vadovo pavyzdys. Taip pat norėčiau paminėti mokytoją Gintarę, kurios jau nebėra, bet ji įsteigė želdinimo specialybę. Keramikos studiją įsteigė a. a. žiedėjas Ramūnas Petrušauskas, kurio atminimui pastatytas koplytstulpis. Daug gražių žodžių norėčiau skirti Sauliui Varnui – režisieriui, kuris tapo pirmuoju mokyklos vadovu. LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija suprato, kad jei ne jo ėjimas ir aristokratiškas elgesys, mokyklos nebūtų. Bet jis sugebėjo pagrįsti ugdymo įstaigos poreikį ir pirmosios licenzijos buvo gautos.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva KERDOKAITĖ-KAZLAUSKĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

The post Amatų mokykloje – ir žmonės, pavargę nuo biurų appeared first on Voruta.

Kaip atsitiko, kad su tokiu dideliu metų įdirbiu teko atsisveikinti?

Jūs labai teisingai pastebėjote, gerb. Juozai, dalinai priimtina pareigybė, kurioje dirbau po 2022 metų  liepos 1 d. įvykusio saugomų teritorijų tinklo įstaigų reorganizavimo, 2025 metų sausio 1 d.  buvo panaikinta, o pateikti  darbo pasiūlymai buvo nepriimtini. Man buvo pasiūlyta valstybės tarnautojo – kraštotvarkininko pozicija su  40 proc. mažesniu atlyginimu nei ganau iki tol. Turbūt  bet kuriam žmogui pasiūlius tokias sąlygas, jos nebūtų priimtinos, taigi ir mano sprendime nėra nieko keisto. Yra normalu, kad į žymiai blogesnes sąlygas tiesiog neinama. Manau, kad gilesnių priežasčių, dėl ko tokios sąlygos buvo pasiūlytos 24 metus valstybei atidavusiam tarnautojui, reikėtų ieškoti dalinai nepasisekusios Lietuvos saugomų teritorijų reformos užkulisiuose.

Kodėl buvo priimtas sprendimas nutraukti „Rambyno“ žurnalo leidybą?

Šis sprendimas brendo pamažu. Tai susiję su keletu dalykų. Pirmiausia, kad leisti tokios apimties žurnalą reikalinga idėja ir suinteresuotų žmonių  branduolys.  Ne paslaptis, kad leidinys gimė Rambyno regioninio parko širdyje  ir iki paskutinio numerio buvo susijęs su Rambynu. Tai buvo natūraliai iš  platesnio požiūrio į šią saugomą teritoriją išsivystęs leidybinis projektas. Jis pradėtas leisti 2008 metais, įgyvendinant vieną iš tarptautinių projektų, skatinusių Rambyno regioniniame parke  gyvenančius žmones atkreipti dėmesį į unikalią juos supančią gamtinę ir kultūrinę aplinką ir ją puoselėti. Kai buvo reformuota saugomų teritorijų sistema ir Rambyno regioninio parko administracijos nebeliko, paraleliai vykdyta švietėjiška projektinė veikla taip pat patyrė sunkumų. Mano darbo vieta buvo iškelta į Rusnę, tiesioginis ryšys su Rambynu, kaip vieta, kur žurnalas gimė,   buvo nutrauktas. Kaip žurnalo redaktorė pradėjau ieškoti naujų bendradarbiavimo formų. Būti partneriu leidybiniame projekte  siūliau naujai įsikūrusiai Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai. Deja šis  pasiūlymas nebuvo išgirstas. Dėl man nežinomų aplinkybių prisidėti kuriant leidinio turinį po saugomų teritorijų reformos atsisakė ir pats „Rambyno“ žurnalo idėjos autorius Eugenijus Skipitis (pastaba: 2023 metų rugpjūtį jis staiga mirė).  Tad pastaruosius  dvejus metus teko dirbti gana sunkiomis sąlygomis. Kalbu apie spaudos projektų rengimą bei vykdymą, projektų kofinansavimui reikalingų lėšų paiešką.

Antroji priežastis, žinoma, buvo žinia dėl darbo vietos  panaikinimo. Šį iššūkį priimu drąsiai ir keičiu gyvenimo stilių ir kryptį. Jeigu  valstybei nebėra reikalingi kvalifikuoti specialistai ar vadovai, ji daro sprendimus. O gyvenimas eina toliau ir siūlo savo galimybes. Paprastai kai vienos durys užsidaro, atsiveria mažiausiai du dideli langai.

Gal galime prisiminti, per tuos leidybos metus į kokius klausimus dėmesį kreipė žurnalo redakcija, kaip apskritai atsirado idėja leisti žurnalą „Rambynas“?

Kaip jau minėjau, žurnalas almanachas „Rambynas“ buvo projektinės veiklos rezultatas. Pačią idėją leisti žurnalą tokiu pavadinimu subrandino bitėniškis Eugenijus Skipitis. O 2007–2008 metais vykdyto PAF MPP  (Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa) projekto „Baltųjų gandrų apsauga Rambyno regioniniame parke, ugdant gyventojų aplinkosauginį sąmoningumą ir telkiant kaimo bendruomenes“ metu atsirado finansinė galimybė šią leidybinę idėją įgyvendinti. 2008 metais išleistas pirmasis žurnalo numeris. Pasibaigus  projektui, leidybinė idėja buvo toliau vystoma. Didžiausia iššūkis buvo finansai, kol pabandėme pretenduoti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) paramą. 2011 metais mums pasisekė laimėti šio fondo konkursą.  Žurnalo žinomumas augo. Žurnalo redakcija lietė pakankamai daug temų ir klausimų, susijusių su Mažosios Lietuvos etnoregiono istorija, kultūra ir gamta. 14 metų buvo vykdomas tęstinis spaudos projektas šiame žurnale. Jis vadinosi „Rambynas –Mažosios Lietuvos etnoregiono savitumo išsaugojimui“.

Prašytume įvardyti žurnalo bendradarbius, leidėjus, redaktorius, maketuotojus, fotografus, kas Jums talkino, kokie garsūs autoriai rašė ir t. t. Kur buvo platinamas žurnalas?

Leidžiant žurnalą pirmiausiai bendradarbiavome su Rambyno regioninio parko direkcija.  Rambyno regioninio parko logotipas puošė žurnalo pirmąjį viršelį nuo pat 1-ojo numerio, išleisto  2008 metais iki  14-ojo numerio 2018 metais. Žurnalas buvo puiki išskirtinių Rambyno parko vertybių viešinimo priemonė. Bendradarbiavome su  įvairiomis leidyklomis, spaustuvėmis, redaktoriais, maketuotojais, daugybe autorių.  Pirmuosius numerius spaudai parengė leidykla „Voruta“, UAB „Trakų žemė“,  VšĮ „Vorutos fondas“, vėliau leidyklos paslaugų atsisakėme ir nuo 2015 iki 2024 metų bendradarbiavome su tauragiške dizainere-maketuotoja Kristina Kazlauskiene. Žurnalo tekstus redagavo Edita Komarova, Vilma Vaivadienė, Deimantė Jasaitytė, Deimantė Račiūnienė, Jolanta Kasiliauskienė. Leidinį spausdino „Standartų spaustuvė“, spaustuvė „BALTO print“, spaustuvė „Spauda“, spaustuvė „Petro ofsetas“. Leidinys visada buvo gausiai iliustruotas, todėl dar vadintas žurnalu-almanachu. Leidinio viršelių apipavidalinimui daugeliu atveju buvo naudojamos  leidinio sudarytojo Eugenijaus Skipičio autorinės nuotraukos. Straipsnius rengė eilė puikių Mažosios Lietuvos etnoregione gyvenančių, iš jo kilusių ar jį tiesiog pamilusių autorių. Visus išvardinti būtų sunku, bet paminėsiu garsius ir daug kartų rašiusius. Tai Vacys Bagdonavičius, Giedrė Skipitienė, Martynas Purvinas, Vytenis Almonaitis, Juozas Vercinkevičius, Bernardas Aleknavičius, Anatolijus Jakimovas, Vytautas Juodkazis, Edmundas Mažrimas, Drąsutis Brazauskas, Valdemaras Šimėnas, Vladas Kasperavičius, Viktoras Milašauskas, Mindaugas Kairys, Bronius Makauskas, Inga Radavičiūtė, Justina Daunorienė, Juozas Šikšnelis, Olegas Fediajevas, Arūnė Arbušauskaitė, Saulius Sodonis, Liudvika Burzdžiuvienė, Darius Kiniulis, Vilma Vaivadienė, Rima Palijanskaitė, Sigitas Stonys, Saulina Jokubauskaitė, Kęstutis Demereckas,  Indrė Skablauskaitė, Antanas Stanevičius, Romas Jarockis, Egidijus Bacevičius, Petras Šmitas, Irena Seliukaitė, Bernardas Paukštys, Edita Barauskienė, Elena Stankevičienė, Asta Šimkuvienė, Brita Storost, Laima Žemgulienė, Vytautas Žeimantas, Eugenijus Bunka, Diana Stungurienė, Robertas Maziliauskas, Dalia Kiseliūnaitė, Marytė Gečienė, Aksavera Mikšienė, Norbertas Stankevičius, Vytautas Gocentas, Algis Davenis, Andželika Špiliova, Kristina Dargužienė, Daiva Zarankaitė- Kiniulienė, Audinga Leliukaitė, Eugenijus Šaltis, Dainius Kinderis, Linas Tamulynas, Vytautas Čepas, Gintaras Skamaročius, Asta Bartkevičiūtė, Regina Jokubaitytė, Marius Ščavinskas, Valmantas Mickevičius, Roza Šikšnienė, Birutė Servienė, Daiva Bartkienė, Diana Milašauskienė.

Vykdant spaudos projektų sklaidą daug metų  bendradarbiauta su Nacionaliniu Lietuvos  laikraščiu, vėliau žurnalu „Voruta“, taip pat „Donelaičio draugija“. Žurnalas  buvo prenumeruojamas 60-čiai viešųjų bibliotekų visoje Lietuvoje, privalomi numeriai  pristatomi į svarbiausias šalies bibliotekas, Pagėgių krašto mokyklas  ir visus bibliotekų filialus, dovanoti atsidėkojant rėmėjams. Bendradarbiaujant su M. Jankaus muziejumi, žurnalai  iškeliaudavo ir į užsienius.

Kas sudarė žurnalo finansinius išteklius, kas rėmė jo leidybą?

Kaip minėjau, leidinys pradėtas leisti tarptautinio projekto lėšomis, o nuo 2011 metų dalinai finansuotas SRTRF konkursinėmis spaudos projektų lėšomis. Likusią žurnalo finansų dalį sudarė rėmėjų lėšos. Žurnalą „Rambynas“ daug metų rėmė AB „Vilkyškių pieninė“, keletą metų rėmė UAB „Meliovesta“, UAB „Senasis Rambynas“, nedidelėmis sumomis – privatūs rėmėjai ir šviesiau mąstantys vietos politikai. 2023 metais dalį tiražo įsigijo Šilutės rajono savivaldybė, taip prisidėdama prie leidinio kaštų padengimo.

Oficialus žurnalo leidėjas buvo draugija „Sandūra“, kurios pirmininkas yra Jūsų sutuoktinis Viktoras Milašauskas.

Taip. Žurnalas buvo pradėtas leisti 2000 metais įsteigtos nevyriausybinės organizacijos bazėje. Taip patarė toliaregiškai  numatęs ir visą leidybos laikotarpį leidinį  ir mane kaip leidinio redaktorę ugdęs, mokinęs ir morališkai palaikęs žurnalo „Voruta“ vyr. redaktorius gerb. Juozas Vercinkevičius. Jau tada 2008 metais jis numatė, kad valstybinės įstaigos rankose leidinys gali būti nesaugus (kaip  atsitiko su nuo 2007 metų kas pusmetį leistu  laikraščiu  „Rambynas“, kuris 2022 metais vykdant reorganizaciją  naujo vadovo sprendimu buvo uždarytas, viso buvo išleistas 31 laikraščio numeris).  2019 metais, kai prieš mano asmenį buvo pradėtas politinis ir asmeninis susidorojimas, skundai ir audito patikrinimai, buvo uždrausta bendradarbiauti su Rambyno regioninio parko direkcija leidybiniame „Rambyno“ žurnalo projekte. Tai aiškiai atsekama – nuo  2019 metų  ant žurnalo „Rambynas“ viršelio nebėra Rambyno regioninio parko logotipo. Organizuoti žurnalo leidybą darėsi vis sunkiau. Visgi žurnalas  buvo leidžiamas dar  6 metus (iki 2024 metų), pasaulį išvydo dar 12 žurnalo numerių.

Susidaro įspūdis, kad pagrindinė priežastis, kodėl nutrūko žurnalo leidyba, yra finansai.

Drįsčiau Jūsų įspūdžiu suabejoti. Pinigų  tikrai galima rasti. Kiek sunkiau surasti kūrybingų, atsidavusių žmonių, gebančių rengti projektus ir tas idėjas realizuoti.  Juk Rambyno žurnalo idėja buvo puiki. Įdirbį irgi jau turėjome. Tiesa, kažkiek organizacijų ir asmenų paramą minėto spaudos projekto kofinansavimui sumažino, nes pastaruoju metu atskirus visuomenės narius yra apėmęs abejingumas, susitelkimas į save, uždarumas, ką ypač pajutau pokovidiniu laikotarpiu.

Bet pagrindinė priežastis  yra kita. Tai tam tikrų krašte veikiančių asmenų nesuvokimas, kad šviesias kultūrines idėjas reikia palaikyti, o ne žlugdyti. Kad su žmonėmis, kurie sugeba kažką  nuveikti, reikia bendradarbiauti, juos saugoti, o ne  pulti siekiant susidoroti, rengiant antikampanijas. Apskritai kultūra ir šioje srityje veikiantys asmenys, organizacijos, normalioje valstybėje turėtų būti  globojami, o kultūrinei veiklai ir kultūrinių iniciatyvų palaikymui skiriamas finansavimas.  Jei to nėra, reikėtų gerai  apsižvalgyti, kur link  mes, kaip visuomenė, einame.

Užduokime sau paprastą klausimą, kiek  periodinių leidinių, atspindinčių Mažosios Lietuvos etnoregiono, ypačiai Pagėgių krašto, kultūros lauką per pastarąjį ketvirtį amžiaus buvo, yra ar bus leidžiama?

Dėkojame Jums, Jūsų šeimai, visiems bendradarbiams, puoselėjantiems Mažosios Lietuvos kultūrą ir tikime, kad vis dėlto ateityje žurnalo leidyba galės atgimti. Dėkojame už pokalbį.

Dėkoju Jums, kad esate rūpestingas.

Kalbėjosi Irma Stadalnykaitė-Jančauskienė ir Juozas Vercinkevičius

Istorijos žurnalas „Voruta” Nr. 1 (887), 2025

The post „Rambyno“ pradžia ir pabaiga. Kodėl? appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ pokalbis su turizmo sodybos Aukštadvaryje „Pušyno krantas“ įkūrėja ir vadove Gražina Ulevičiene.

Visoje Lietuvoje, ne tik Aukštadvaryje, Jūs gerai žinoma ne tik kaip buvusio Aukštadvario žemės ūkio technikumo ir žemės ūkio mokyklos dėstytoja, bet ir turizmo sodybos „Pušyno krantas“ savininkė ir vadovė. Nuo kada prasidėjo Jūsų gyvenime turizmas ir turizmo verslas?

Ulevičių kaimo turizmo verslas prasidėjo nuo 2008 m. kuriant sodybą buvo daug apmąstymų. Sunkmečiu man tapus pensininke (pensija nesiekė 400 litų), negalėjau užsisakyti savo pamėgtų laikraščių ir žurnalų. Kadangi gyvename pušyno apsuptyje prie ežero, a. a. vyras Jonas pasiūlė rengti turizmo sodybą. Tam pritarė kaimynė Viktorija, kuri buvo pradininkė Aukštadvario turizmo versle.

Įsikurti, pastatyti turizmo sodybą nebuvo lengva. Kaip pavyko įveikti tuos sunkumus? Iš kokių lėšų iškilo ši sodyba? Kiek laiko truko įsikurti?

Pardavus vyro tėvų sodybą, dar teko imti paskolą iš banko. Statant naują turizmo pastatą daug darbų atliko pats vyras Jonas, kadangi buvo nagingas ir labai darbštus.

Kas šiuo metu dirba sodyboje – šeima, samdomi darbuotojai?

Šiuo metu sodyboje daugiausiai dirba sūnus Marius, aš, atostogų metu – dukra Daina. Tai – šeimyninis verslas. Esant reikalui, padeda mano broliai, sesuo.

Kokias paslaugas teikia „Pušyno krantas“? Kokios veiklos, pramogų siūloma Jūsų sodyboje?

Mūsų kaimo turizmo sodyba nedidelė, bet teritorija – 1,25 ha. Yra įvairių poilsio zonų su pavėsinėmis. Galima žaisti tinklinį, krepšinį. Įrengtos specialios laužavietės. Ypač populiarus pramoginis plaustas.

Malonėkite pasakyti, ar kaimo turizmo verslas yra sunkus darbas? Ar Jums tai jau yra tapę gyvenimo būdu?

Mano nuomone, kaimo turizmo verslas yra sunkus ir atsakingas darbas. Malonu, kai sodybos svečiai atvyksta po kelis sezonus, su kuriais kaip draugais bendraujame, jų laukiame.

Ar turi kokios nors įtakos vietovė, t. y. ar yra kokia nors pridėtinė vertė, kad esate įsikūrę Lietuvoje gana gerai žinomoje ir tokioje gražioje vietovėje kaip Aukštadvaris? Beje, ar didelė konkurencija Aukštadvaryje?

Aukštadvario apylinkėse kaimo turizmo sodybų yra daug, bet su visais draugiškai bendraujame. Esant reikalui, vieni kitiems padedame.

Kaip su poilsiu ir paslaugų teikimu žiemos, kitu šaltuoju metų laiku – ar Jūs tuo metu teikiate paslaugas? Jei taip, ar jos yra populiarios?

Žiemą Ulevičių sodyba nedirba, nes kaimo turizmo paslaugos nėra populiarios.

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

The post Aukštadvaryje – „Pušyno krantas“ appeared first on Voruta.

Skaitytojų dėmesiui siūlome 2012 m. istorijos laikraštyje „Voruta” 2012 m. skelbtą interviu su akademiku Zigmu Zinkevičiumi.

„Vorutos“ pokalbis su akad. prof. habil. dr. Zigmu Zinkevičiumi, parengusiu spaudai knygą „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“, kurioje pateikiami svarbiausi istorijos faktai bei žymiausio Lietuvoje kalbos mokslo specialisto išvados.

Taigi įvardykime, kas buvo baltai arba kur buvo baltų pasaulis?

Naujausi hidronimijos tyrimo duomenys rodo, kad priešistorinė rytinė baltų gyvenamo ploto riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė – maždaug Pripetės upe. Vakaruose baltų hidronimija siekė Vyslos žemupį ir dar toliau už jo. Tyrėjų nuomone, II–I tūkstantmečiais prieš Kristų baltai užėmė didesnį plotą negu to meto germanai ir sudarė vieną iš pagrindinių etninių masyvų Rytų Europos miškų zonoje. Jie ilgus amžius ramiai gyveno netrukdomi audringų įvykių Vakarų ir Pietų Europoje, todėl mažai pakito jų kalba, gyvenimo būdas. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai. Palaikė prekybinius ryšius su tolimais kraštais, ypač garsiuoju gintaro keliu. Daugiausia tiesioginio sąlyčio turėjo su neindoeuropiečiais finais, kuriems darė didelę įtaką. Būta ryšių su ilyrais, trakais, iranėnais (skitais), trumpalaikių – su germanais.

Pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje slavai tapo labai ekspansyvūs ir ėmė veržtis į baltų gyvenamą teritoriją. Jie įvarė gilų pleištą, atskyrė vakarinę baltų dalį (istorines prūsų, lietuvių ir latvių žemes) nuo likusių baltų genčių rytuose, išsisklaidžiusių retai apgyventuose dideliuose plotuose. Tenykščių baltų slavėjimas užsitęsė ilgai, pavyzdžiui, galindų gentis (rus. Голядь) minima XI–XII a. šaltiniuose ir galutinai išnyko tik XIII a. Baltų substratas padarė didelę įtaką rytinių slavų (sen. rusų) materialinei ir dvasinei kultūrai, taip pat jų kalbai.

Lietuviai nuo seniausių laikų gyveno baltų ploto viduryje. Tuo, be kita ko, paaiškinamas senosios baltų (indoeuropiečių) struktūros elementų išlikimas lietuvių kalboje. Pakraštinės gentys sulaikė svetimųjų antpuolius iki tol, kol lietuviai spėjo sukurti savo galingą valstybę, pajėgusią atremti priešų antpuolius. Tuo būdu savo krauju ir žūtimi lietuvius apgynė prūsai, jotvingiai, kuršiai, žemgaliai. Dvi pastarosios gentys ir sėliai, latgaliai taip pat sudarė sąlygas atsirasti latvių tautai. Į lietuvių sudėtį įsiliejo ir juos sustiprino daug prūsų, jotvingių, kuršių, žemgalių, sėlių.

Lietuvių tautai pradžią davė vadinamųjų rytų baltų (kaip juos supranta baltistikos mokslas) pietinė dalis, apie I tūkst. po Kr. vidurį nutolus nuo jos (dėl finų substrato) šiaurinei daliai. Tos pietinės dalies teritorijoje archeologai aptinka lietuviams būdingą materialinę kultūrą jau maždaug II–III mūsų eros šimtmečių iškasenose. Tada būta ir lietuvių (Lietuvos) vardo.

Dar XIII amžiuje lietuviai sukūrė savo valstybę, o tiksliau Mindaugo karalystę. Kaip tai įvyko ir kaip  pavyko?

Mindaugas apie 1226–1236 m. baigė pirmtakų pradėtą lietuvių sritinių kunigaikštijų jungimą į vientisą valstybę. Jo vardas neabejotinai lietuviškas. Tą patį reikia pasakyti ir apie Mindaugo aplinkos kunigaikščių vardus. Lietuviškos kilmės buvo ir vardai visų dėl valdžios po Mindaugo nužudymo kovojusių kunigaikščių. Valstybės plėtros ir klestėjimo laikotarpiu valdančiųjų asmenų vardynas irgi ištisai lietuviškas. Detaliai aptariami tie vardai, dėl kurių kilmės yra pareikšta priešinga nuomonė. Vardyno analizė nepalieka nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę sukūrė ir valdė lietuviakalbiai žmonės.

Toji valstybė buvo bendra lietuviakalbių ir slavakalbių (suslavintų senųjų baltų) žmonių. Tautos sąvokos šių dienų prasme tada dar nebuvo. Gyventojai skirstyti į du aiškiai atribotus visuomenės sluoksnius: privilegijuotąjį luomą (tik jam priklausantys buvo laikomi valstybės piliečiais) ir beteisę prastuomenę. Visi privilegijuotieji gyventojai, nežiūrint kuria kalba šnekėjo, buvo laikomi lietuviais, t. y. Lietuvos valstybės piliečiais. Prastuomenės niekas nepaisė. Slavakalbių „lietuvių“, atskirtų valstybės siena, palikuonys davė pradžią gudų (baltarusių) tautai, teisėtai, bet ne visuomet saikingai, pretenduojančiai į senosios Lietuvos valstybės paveldą.

Kaip ir kitų viduramžių valstybių, Lietuvos valdovų raštinėje buvo vartojama ne valstybę sukūrusios tautos kalba (ji tebuvo šnekamoji), bet tame regione įsigalėjusios lotynų (ypač ryšiams su Vakarais) ir senoji slavų (ryšiams su Rytais) kalbos (pastaroji atmiežta vietinių slavų elementais), dar šiek tiek vokiečių ir totorių kalbos. XVI a. labai įsigalėjo slaviškoji raštinių (ne šnekamoji!) kalba, Lietuvos didikų laikyta sava.

Kaip atsitiko, kad Lietuva tapo „Rytų krikščionybės“ ir „Vakarų krikščionybės“ sandūroje?

Lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties jų žemėmis susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma.

Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis, gautas per rytinius slavus apie X–XII a. Tačiau vietoj beįsigalinčios Rytų krikščionybės Lietuvos valdovų (Mindaugo, vėliau Jogailos–Vytauto) iniciatyva buvo įvesta Vakarų krikščionybė, prie lietuvių žemių priartėjusi mažiausiai šimtmečiu vėliau.

Šv. Vaitiekaus–Adalberto ir Šv. Brunono–Bonifaco misijos buvo nukreiptos į prūsus ir nuo jų neskirtus jotvingius. Krikštydamas vieną iš šiaurinių jotvingių genčių netoli lietuvių žemių Brunonas 1009 m. buvo nužudytas. Tas įvykis aprašytas Kvedlinburgo analuose ir ta proga pirmą kartą šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, šiaip jau ir anksčiau plačiai žinotas, ypač slavų kraštuose.

Lietuvių krikštijimą pradėjo valstybės įkūrėjas Mindaugas, 1251 m. pasikrikštijęs su šeima, artimaisiais ir daugybe gyventojų, po to popiežiaus nurodymu vainikuotas karaliumi. Mindaugo valstybė tada buvo laikoma krikščioniška šalimi. Nužudžius Mindaugą Lietuva neteko karalystės statuso, nes jos valdovai buvo nekrikščionys. Tačiau krikščionybė Lietuvoje neužgeso: visą laiką buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, negausi krikščionių bendruomenė. Iki mūsų laikų lietuviškuose poteriuose išliko Mindaugo laikais atlikto jų vertimo iš vokiečių kalbos elementų.

Antrasis, pakartotinas oficialus Lietuvos krikštas įvyko tik po 135 m., ir buvo atliktas didžiųjų kunigaikščių Jogailos, iš dalies Vytauto, iniciatyva. Nuo tada (1387 m.) visi Lietuvos valdovai buvo krikščionys. Plačiosios gyventojų masės sukrikščionintos tik vykstant Kontrreformacijai.

Kodėl, pradedant Krėvos unija, Lietuva pateko į Lenkijos interesų sferą ir  prasidėjo abiejų valstybių suartėjimas, o tikriau Lietuvos lenkinimas?

Senovėje lietuviai su lenkais nesisiekė – skyrė jotvingiai. Tiesioginis kontaktas atsirado tik Kryžiuočiams išnaikinus jotvingius. Lietuvos ir Lenkijos valstybių suartėjimas buvo susijęs su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV a. antrojoje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos valdovų nesutarimais ir pribrendusiu krikšto reikalu. Lenkai pasiūlė Jogailai vesti karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. buvo sudaryta Krėvos sutartis, pagal kurią Lietuva turėjo būti prijungta prie Lenkijos karalystės. Lietuviams sutartis buvo naudinga tik dėl krikšto ir tuo, kad sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas atsiranda viltis nugalėti mirtiną abiejų šalių priešą – Vokiečių ordiną.

Lietuvos valdovas Vytautas ilgainiui labai įsigalėjo, net ėmė kištis į Lenkijos reikalus. 1413 m. Horodlės sutartimi buvo nutarta, kad Lietuva ir po Vytauto mirties liks savarankiška valstybė. Į amžiaus pabaigą, pasiekęs savo galybės apogėjų, Vytautas ryžosi vainikuotis karaliumi ir nutraukti visus popierinius ryšius su Lenkija. Lietuvos valstybės susilpnėjimas, privilegijuoto luomo siekimas savo teisėmis prilygti visagaliams lenkų ponams ir ypač Maskvos grėsmė neleido Lietuvai visai nutolti nuo Lenkijos. Bendravimas su lenkišku Jogailos įpėdinių dvaru Krokuvoje vertė lietuvių didikus mokėti lenkų kalbą, juo labiau kai karaliai gyvendavo Vilniuje, pvz., Žygimantas Augustas 1544–1548 m. Pati lenkų kalba nuo XVI a. ėmė įsigalėti Lenkijos valstybiniame gyvenime pakirsdama lotynų kalbos pozicijas. Jie vedė lietuvius ne tiek į Dangaus, kiek į Lenkijos karalystę.

Lietuvoje įsigalinti lenkų kalba nuo pat pradžios buvo persunkta lietuvių tarties elementais ir kitais lituanizmais. Ją vadiname „lietuviška lenkų kalba (polszcyzna litewska)“, tęsinys tebevartojamas iki šių dienų ir tikriesiems lenkams nelengvai suprantamas, bet aiškiai rodantis šios kalbos atneštinį pobūdį.

Lenkų kalbos plitimą Lietuvoje paspartino Liublino unija (1569 m.). Dėl jos sudarymo vyko derybos ilgai. Lenkai reikalavo ne abiejų valstybių sujungimo, bet Lietuvos prijungimo. Nerandant kompromiso Lietuvos delegacija paliko Liubliną. Tuomet karalius Žygimantas Augustas, derybose palaikęs lenkus, pavartojo prieš lietuvius prievartą. Jis Lietuvai priklausančias Kijevo, Podolės, Voluinės ir Palenkės vaivadijas prijungė prie Lenkijos. Taip buvo labai sumažinta Lietuvos valstybės teritorija, o Lenkijos – atitinkamai padidinta. Sudarytos sąlygos tose vaivadijose „auginti lenkus“. Lietuva negalėjo pasipriešinti ginklu dėl tebesitęsiančio karo su Rusija. Lietuvos valstybės ploto mažėjimas vedė prie lietuvių tautos mažėjimo. Atitinkamai Lenkijos valstybė visą laiką didėjo ir tai lėmė lenkų tautos gausėjimą.

Paskutiniuoju bendros Respublikos laikotarpiu (1697) Lietuvoje buvo įvesta lenkų kalba į visas valdžios įstaigas, į bažnyčias, mokyklas, apskritai į visą viešąjį gyvenimą. Sudarytos palankios sąlygos lietuvių lenkinimui.

Pirmasis pasaulinis karas lietuviams atnešė vilčių atkurti savąją valstybę ir Vasario 16-osios Aktas paskelbė pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Kodėl Lenkija priešinosi lietuvių apsisprendimui?

Atsikurianti Lenkija, priešingai, siekė atgauti visas buvusias jungtinės Respublikos teritorijas, gyvenamas įvairių tautų (tikėjosi jas sulenkinti). Niekas savų žemių nesirengė atiduoti, todėl lenkai ėmė jas ginklu. Užgrobė ir Lietuvos sostinę Vilnių, sulaužydami tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį ir suorganizavę tariamą „sukilimą“. Gen. Želigovskio vadovaujama lenkų „sukilusi“ armija kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių buvo sumušta. Atsirado galimybė išlaisvinti Vilnių, bet Tautų Sąjungos misija privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti paliaubas ir nustatė abi kariuomenes skiriančią liniją, kuri iki 1939 m. buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena. Lietuviai negalėjo išsižadėti savo sostinės ir nutraukė su Lenkija bet kokius santykius.

Atplėštas nuo Lietuvos Vilniaus kraštas tapo Lenkijos provincija. Lenkai siekė visomis išgalėmis ją sulenkinti. Vykdyta prievartinė polonizacija. Kovota prieš viską, kas lietuviška. Gyventojai prievarta užrašinėti lenkais. Uždarytos beveik visos lietuvių mokyklos ir organizacijos. Suvaržyta lietuviška spauda. Vilniaus vaivada Liudvikas Bociańskis išdėstė lietuvybės slopinimo principus 1936 m. slaptoje instrukcijoje. Nežiūrint viso to, lietuvių kalbos kompaktiški masyvai išliko šiaurinėje krašto dalyje maždaug iki Pabradės–Pastovio geležinkelio ir pietuose pradedant nuo Rūdiškių miestelio. Visame okupuotame plote išliko daugybė lietuviškų salų salelių.

Plotuose į pietus nuo Vilniaus plito ne lenkų, bet gudų kalba, kuri (rytų slavų kalba) oficialiai laikyta ir dabar tebelaikoma lenkų (vakarų slavų) kalbos tarme (!). Tai viena iš daugelio nesąmonių, kurių griebiasi polonizatoriai.

Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva atgavo Vilnių ir apie ketvirtadalį okupuotos teritorijos, visa kita buvo priskirta prie Gudijos, nors ten liko daug lietuviškų gyvenviečių, net ištisinių masyvų.

Rytų Lietuvos polonizacija visiems labai suprantama ir aiški, tačiau atsiranda ir tokių, kurie kalba apie pačių lietuvių polonizavimasi „savo noru“.

Po karo Sovietų valdžia leido Vilniaus krašte atkurti lietuviškas mokyklas, bet apie 1950 m. Stalinas nusprendė, kad Vilnijos atlietuvinimas prieštaraująs Sovietų Sąjungos interesams. Beveik visos lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis. Krašte vykdyta nuožmi antilietuviška propaganda. Lietuvybė imta persekioti net labiau negu lenkų okupacijos metais. Jai buvo suduotas mirtinas smūgis. Daug kur lietuvybės ženklai išliko tik žmonių pavardėse ir vietovardžiuose (iš paviršiaus aplenkintuose), vietos žmonių lituanizmais persunktoje kalboje, taip pat tautodailėje ir papročiuose.

Sovietų Sąjungai žlungant, Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) vieningai balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę trys deputatai lenkai susilaikė. Įsisenėjęs antilietuviškumas! Vėliau lenkai visaip trukdė nepriklausomos valstybės kūrimą, kėlė antilietuvišką isteriją. Prisidėjo „apaštalaujantys“ kunigai iš Lenkijos. Imta steigti lenkų autonomines apylinkes, vykdančias Maskvos (!), o ne Vilniaus nurodymus. Iškilo reali Lietuvos padalijimo grėsmė. Teko įvesti autonominių rajonų tiesioginį valdymą. Nežiūrint Lenkijos priešiškos reakcijos, greit buvo atkurtas autonomininkų sugriautas krašto ūkis, sutvarkytas švietimas ir panaikintos komunizmo liekanos. Tačiau paslaptingos jėgos padėjo autonomijos kūrėjams išvengti bausmės. Dalis jų netgi išliko valdžioje, dėjosi lojalūs Lietuvai.

Santykiai su Lenkija gerėjo. Lietuviai į ją ėmė žiūrėti kaip į strateginę partnerę, kol Lenkija sumanė įvesti Vilnijos gyventojams lenko kortą, rodančią jų priklausymą lenkų tautai ir ištikimybę Lenkijai (kaip jie galėjo likti ištikimi Lietuvos piliečiai?), ir ypač po to, kai Lenkija pareikalavo, kad aplenkintos lietuviškos kilmės Vilnijos gyventojų pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Tai buvo nauja lenkų klasta – siekimas užbaigti okupacijos metu pradėtą krašto polonizaciją.

Vis dėlto Mažojoje Lietuvoje lietuvybė skynėsi kitokį kelią, kelią, kuris buvo palankus lietuvybei, juk ir pirmoji lietuviška knyga pasirodė Rytprūsiuose…

Mažąja Lietuva vadinama Kryžiuočių ordino pavergta lietuvių tautos dalis, daugiau negu septynis šimtmečius valdyta vokiečių, bet Lietuvos istorijoje atlikusia labai svarbų vaidmenį.

Kryžiuočių valstybėje lietuviai sudarė gausiausią ne vokiečių etninę grupę. Paskutinysis ordino magistras Albrechtas, perėjęs į Liuterio tikėjimą, tapęs pasaulietiniu Prūsijos valdovu ir dėl to netekęs popiežiaus ir katalikiškų Vakarų paramos, ėmė orientuotis į krašto autochtonus, daugiausia lietuvius (prūsai jau buvo beišnykstantys), kuriuos globodamas galėjo daug pasiekti: pavertęs liuteroniška buv. Žemaičių kunigaikštiją – sujungti Prūsijos ir Livonijos teritorijas, kaip artimas bevaikio Žygimanto Augusto giminaitis – pretenduoti į jo įpėdinius, net į Lenkijos karalystės sostą. Dėl to Albrechtas ir jo įpėdiniai globojo lietuvius: steigė jiems mokyklas, finansavo lietuviškų knygų leidimą, lietuvių kalba skelbė valdžios įsakymus. Nieko panašaus nebuvo lenkinamoje Lietuvos valstybėje. Karaliaučiuje įkurtame universitete, kaip valdžios stipendininkai, studijavo parsikviesti iš Lietuvos protestantizmo šalininkai, tarp jų ir pirmosios lietuviškos knygos parengėjas Martynas Mažvydas.

Prūsijos pastangomis įkūrus Vokietijos imperiją prasidėjo prievartinė lietuvių germanizacija. 1872  ir 1873 m. valdžios įsakymais lietuvių kalba buvo išstumta iš visų mokyklų, valdžios įstaigų, imta šalinti iš bažnyčių, apskritai visuomeninio gyvenimo. Išvystyta smarki prieš ją nukreipta propaganda. Lietuvybė buvo atkakliai persekiojama. Lietuviai priešinosi ilgai, net XX amžiuje. Tačiau jų skaičius sparčiai mažėjo. Rašomoji kalba degradavo.

Po pirmojo pasaulinio karo Mažoji Lietuva buvo padalyta į dvi dalis: mažesnioji šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas – atiteko atsikuriančiai Lietuvai, visa kita – Rytprūsiai – liko Vokietijos valdžioje. Klaipėdos krašto integravimas į Lietuvą vyko sunkiai, trukdė per ilgus šimtmečius atsiradę ekonominiai ir kultūriniai skirtumai, taip pat Vokietijos inspiruojama antilietuviška propaganda, kuri tapo brutali įsigalėjus naciams.

Rytprūsiuose lietuvių kalba merdėjo. Ypač juodos dienos prasidėjo 1933 m., kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Lietuviai buvo brutaliai persekiojami, net žudomi. Nukentėjo žymusis filosofas ir rašytojas Vydūnas, svarbiausias lietuvybės ir lietuvių kalbos Rytprūsiuose puoselėtojas. 1938 m. buvo pakeista daug vietovardžių: „sukurta“ apie 3 300 visiškai naujų, kurie pakeitė apvokietintus lietuviškus.

Prieš pat II Pasaulinį karą Hitleris atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Jame imta naikinti viską, kas lietuviška: uždarinėjo lietuviškas mokyklas, įstaigas, iš bibliotekų lietuviškas knygas išvežė į popieriaus fabriką, uždraudė net lietuviškai kalbėti.

1945–1946 m. visi suaugę Rytprūsių gyventojai buvo išgaudyti ir išgabenti į Vokietiją, dar didesnis jų skaičius – į Sibirą, kur beveik visi žuvo. Pačiuose Rytprūsiuose autochtonų nebeliko.

Stalino sprendimu 1946 m. balandžio 7 d. Rytprūsiai buvo atiduoti Rusijos Federacijai, nors su ja nesiribojo. Šią Rusijos koloniją imta apgyvendinti rusais, kuriems stengtasi įkalti į galvą absurdą, jog čia nuo amžių esanti slavų žemė (!). Painiojo Rusijos ir Prūsijos pavadinimus. Pakeitė visus vietovardžius, nesvarbu, at jie vokiški, lietuviški ar prūsiški. Net hidronimus keitė (retas atvejis žmonijos istorijoje). Naikino bet kokius čia anksčiau gyvenusių žmonių pėdsakus. „Vyresniojo brolio“ pavyzdžiu pasekė lenkai, kurie „savo“ Rytprūsių dalyje taip pat daug baltiško vardyno pakeitė lenkišku.

Dar blogesnė lietuvių  padėtis  pasidarė, kai Lietuva atsidūrė  carinės Rusijos valdžioje.

Carinė Rusija po III Respublikos padalijimo (1795 m.) gavo didžiąją to meto etninės Lietuvos dalį, tik Užnemunė buvo priskirta prie Prūsijos. Carė Jekaterina II pareiškė, kad gautasis kraštas esantis iš seno rusiškas, todėl privalo būti toliau rusinamas. Jos įpėdiniai laikėsi šiek tiek švelnesnių pažiūrų.

Prie Prūsijos prijungtoje Užnemunėje (pavadintoje Naujaisiais Rytprūsiais) valstiečių gyvenimas žymiai pagerėjo. Panaikinta baudžiava. Napoleonas šį kraštą įjungė į lenkišką Varšuvos kunigaikštiją, kuri po Vienos kongreso (1815 m.) buvo paversta Lenkijos karalyste ir pateko Rusijos valdžion. Čia galiojo Napoleono įstatymai, net tada, kai karalystė buvo panaikinta ir pasidarė paprasta Rusijos provincija, valdoma Varšuvos generalgubernatoriaus. Lietuvių gyvenamas plotas įėjo į 1867 m. sudarytą Suvalkų guberniją, davusią šiam kraštui Suvalkijos pavadinimą, o vietos lietuvius imta vadinti suvalkiečiais. Jų padėtis visą laiką buvo geresnė negu kitų lietuvių. Jie anksčiau prakuto, ėmė leisti vaikus į mokslus ir tuo būdu išaugino naują lietuvišką inteligentiją, atlikusią lemiamą vaidmenį kuriant nepriklausomą Lietuvą.

1830 ir 1863 m. sukilimus Lietuvoje vykdė sulenkėjęs privilegijuotasis sluoksnis. Buvo įtraukti ir lietuviai valstiečiai, kuriems daugiau rūpėjo baudžiavos panaikinimas negu „ponų Lenkijos“ atkūrimas. Kultūriniam krašto gyvenimui labai pakenkė Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m.

Malšinti 1863 m. sukilimą caras pavedė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui, kuris tai darė žiauriausiu būdu – viešai korė sukilėlius, dėl to gavo Koriko pravardę. Numalšinęs sukilimą jis ėmėsi brutalios prievartinės rusifikacijos. Visas viešąsias mokyklas pavertė rusiškomis, surusino visas įstaigas. Siekė rusinti net bažnyčias. Viešose vietose vertė kalbėti tik rusiškai. Uždraudė lietuvišką spaudą. Knygos galėjo būti leidžiamos tik rusišku raidynu. Tuomet lietuviai organizavo savo knygų spausdinimą užsienyje, daugiausia Prūsijoje, slaptą jų gabenimą per sieną ir platinimą Lietuvoje. Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys pasaulio istorijoje, užsitęsęs iki 1905 m. Per 40 spaudos draudimo metų nukentėjo apie 3 200 nelegalios spaudos gamintojų ir platintojų.

Vasario 16-osios Aktas atkūrė prarastą Lietuvos valstybingumą, tačiau Lietuvos nepriklausomybei realiai pasiekti dar buvo daug kliūčių.

Nepriklausomybę buvo galima pasiekti tik baigiantis I pasauliniam karui (nusinešusiam daugybę lietuvių gyvybių, juos išblaškiusiam po įvairias šalis, labai suniokojusiam visą kraštą), ir Vasario 16-osios aktas buvo pasirašytas kaizerinės okupacijos sąlygomis. Paskui pasitraukiančių vokiečių kariuomenę slinko Raudonosios armijos daliniai su marionetine prorusiška bolševikų „valdžia“, siekiančia sukurti sovietinę Lietuvos respubliką, net hibridą Litbelą. Krašte siautėjo bermontininkai, lenkai užgrobė sostinę Vilnių. Tik lietuvių savanorių kariuomenės krauju nepriklausomybė buvo apginta. Greit buvo užgydytos karo žaizdos ir sukurta klestinti valstybė.

1939 m. rudenį, prasidėjus II pasauliniam karui, Lietuva atgavo Vilnių ir dalį lenkų okupuoto krašto. Po pusmečio Stalinas klasta okupavo Lietuvą (1940 m. birželio 15 d.).

Dar prieš įžengiant vokiečių kariuomenei per Kauno radiją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Sudaryta laikinoji Vyriausybė. Tačiau vokiečių planuose vietos nepriklausomai Lietuvai nebuvo numatyta: hitlerininkai planavo Baltijos šalis paversti Vokiečių žeme. Prasidėjo nacių teroras: koncentracijos lageriuose žuvo apie 17 tūkst. Lietuvos gyventojų, daug išvežė darbams į Vokietiją. Tačiau didžiausias nacių nusikaltimas – žydų išžudymas (holokaustas).

Kaip sudėtinę Rytų krašto dalį vokiečiai suformavo Lietuvos generalinę sritį (General-Bezirk Litauen), nuo jos atskyrė lietuviškas Druskininkų, Marcinkonių, Rudnios apylinkes, kurias prijungė prie Rytprūsių, bet Lietuvos sričiai priskyrė Ašmenos ir Svyrių apskritis.

Patyrę pralaimėjimus frontuose hitlerininkai griebėsi drastiškų priemonių: vertė jaunimą eiti į savo kariuomenę ir darbo tarnybas, bet susidūrę su atkakliu lietuvių pasipriešinimu, uždarė abu Lietuvos universitetus, areštavo daug žymių visuomenės veikėjų, dalį jų išsiuntė į mirties lagerius. Neįstengdami lietuvių palaužti leido gen. Povilui Plechavičiui organizuoti lietuvišką Vietinę rinktinę, į kurią jaunimas stojo su entuziazmu. Vokiečių pastangos Rinktinę įjungti į Vermachtą nuėjo niekais. Rinktinė išsiskirstė. Hitlerininkai areštavo daug jos karininkų, dalį sušaudė, kitus išvežė į Vokietiją aerodromams saugoti (apie 3 500 vyrų), kuriuos vėliau bolševikai trėmė į Sibirą.

Antroji sovietinė okupacija atnešė tautai ir valstybei naujų kančių ir  nesuskaičiuojamų nuostolių, nes Vakarai darė dideles nuolaidas Sovietų Sąjungai.

Išstumdama vokiečius Sovietų armija 1944 m. priartėjo prie Lietuvos. Jos teritorijoje maždaug pusę metų vyko įnirtingi mūšiai, kurie baigėsi 1945 m. sausio 28 d. Klaipėdos užėmimu. Lietuviai tikėjosi, kad Santarvininkai vykdys Atlanto chartiją ir atkurs Lietuvos bei kitų Baltijos šalių nepriklausomybę. Deja, Vakarai darė Sovietų Sąjungai daug nuolaidų. Stalino hipnozės užliūliuoti tenkino jo besotį apetitą. Lengva ranka švystelėta bolševikiniam slibinui į nasrus beveik pusė Europos. Trijų milijonų lietuvių tauta buvo pasmerkta baisioms kančioms. „Mes už Sovietų Lietuvą, bet be lietuvių“ – tai atsiųsto iš Maskvos emisaro M. Suslovo žodžiai. Ir jis šį planą vykdė žiauriausiomis priemonėmis.

Beveik dešimtmetį užsitęsęs partizaninis karas (iki 1952 m. organizuotas, vėliau kovojo pavienės grupės ir atskiri partizanai) – įtikinamiausias tautos referendumas, kurį savo gyvybe pasirašė apie 20–30 tūkstančių laisvės kovotojų.

Jau 1945 m. rudenį buvo atnaujinti trėmimai į Sibirą. Jie vienas po kito tęsėsi 8 metus. Ištremtųjų skaičių nelengva nustatyti. Gali būti apie 400 tūkst. žmonių. Kaip ir anksčiau, trėmė be teismo, net kelių savaičių kūdikius ir kretančius senelius. Be teisės sugrįžti namo. Siaubingos darbo sąlygos, rūsti Sibiro gamta, ypač užpoliarėje, žudė tūkstančiais. Tačiau lietuviai nepalūžo. Ant zuperio maišo popieriaus Sibiro lietuvaičių maldaknygė, iš duonos nulipdyti rožančiai, beržo tošyje parašyti laiškai, nuo Laptevų pajūrio dirbiniai iš mamuto kaulo – tokia buvo naujoji tremtinių kūryba ir tautodailė.

Didelė nelaimė lietuvių tautai buvo prievartinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir ilgiems dešimtmečiams nuskurdinusi kaimą.

1953 m. mirus Stalinui prasidėjo vadinamasis chruščiovinis atšilimas, deja, neilgai užsitęsęs. Jį pakeitė neostalinizmas – brežnevinio tipo stagnacijos (sąstingio) epocha su senąja priespauda, bet be sadistinių žudynių. Viską tvarkė „neklystantis“ Centras, kuriam lietuvių tautos reikalai nerūpėjo. Priešingai, darė viską, kad ji išnyktų, įsilietų į „didžiąją rusų tautą“. Per dvikalbystę buvo einama prie rusiškos vienkalbystės. Šnekamoji lietuvių kalba sparčiai degradavo. Bet lietuvių tauta ir toliau tebeegzistavo, maitinama pogrindžio spaudos, slopinamų ir vos girdimų užsienio radijo laidų, kovojančių dėl žmogaus teisių disidentų veiklos.

Stalino sukurta „Blogio imperija“ artėjo prie ekonominio kracho. Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo (гласность) ir pertvarkos (перестройка) idėjos tik pagreitino jos pabaigą. Sujudo laisvės ištroškusios gyventojų masės. Estijoje ir Latvijoje susikūrė Liaudies frontai, Lietuvoje – (Persitvarkymo) Sąjūdis, nuvedęs lietuvių tautą į nepriklausomybę. Laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), pirmininkaujama Sąjūdžio vadovo Vytauto Landsbergio, 1990 m. kovo 11 d. įvykdė svarbiausią lietuvių tautos lūkestį – paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Bolševikinė imperija ėmė byrėti. Atkrito jos buvę satelitai – Rytų Europos šalys. Sovietų Sąjungos kariuomenės bandymai jėga užimti atsikuriančios Lietuvos įstaigas baigėsi nesėkme: sustabdė nesuskaičiuojamos beginklių žmonių minios. Žudynės prie TV bokšto parodė visam pasauliui tikrąjį Kremliaus vadovų veidą. Tačiau tarptautinį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą blokavo Tarybų Sąjunga. Pripažinimui pradžią padarė Islandija (1991 m. vasario 12 d.), po to Danija (kovo 1 d.), kitos Vakarų šalys – tik žlugus stalinistų pučui Maskvoje. Pagaliau Lietuvai baigėsi II Pasaulinis karas, užsitęsęs daugiau negu 50 metų. Pasaulis buvo priverstas pakoreguoti suniokotą Europos žemėlapį.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Voruta. – 2012, rugpj. 18, nr. 17 (755), p. 1, 11.

The post Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas appeared first on Voruta.

Juozas Vercinkevičius, Dieveniškės, Šalčininkų raj., www.voruta.lt

Rytų Lietuvoje, Dieveniškių krašte, nuo 1985 m. dirbantis klebonas kunigas Domas Valančauskas šventė kunigystės 50 – metį. Ta proga garbingasis jubiliatas gavo Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo sveikinimą, kuri čia ir viešiname, o Švč. Mergelės Marijos Rožančinės  parapija savo ganytoją sveikino balandžio 30 d., dalyvaujant Šalčininkų dekanui kun. Ruslanui Vilkel ir Šalčininkų krašto įvairių organizacijų atstovams, vadovams bei Šalčininkų rajono vicemerui Valdemarui Sliževskiui.

Dekanas Ruslanas Vilkel įteikė Popiežiaus pasveikinimą kunigystės jubiliejaus proga. Nuoširdžiausius sveikinimus ir dovanas įteikė LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos  Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento patarėjas Jonas Vasiliauskas, LR Seimo pirmininko pavaduotojo Pauliaus Saudargo  vardu Vilniaus rajono tarybos narys Gediminas Kazėnas, Dieveniškių Ryto gimnazijos direktorė Lolita Mikalauskienė, Šalčininkų tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius su žmona Gražina, Dieveniškių Simono Karčmaro amatų kiemo mokyklos vedėja Ilona Šedienė, Dieveniškių istorinio regioninio parko administracijos patarėja Irena Eidukienė, Gintaro Žagunio pasienio užkardos atstovai, jubiliato giminių atstovas  publicistas Liudvikas Gadeikis.

„Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus atstovai Alfonsas Petrukevičius, Genovaitė ir  Gediminas Žukauskai bei Nijolė Dlugauskaitė įteikė jubiliatui Popiežiaus pasveikinimą ir kardinolo Sigito Tamkevičiaus sveikinimą… Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, Dieveniškių Adomo Mickevičiaus gimnazijos direktorė Nijolia Bilinskaja, jos pavaduotoja Gražina Giedroic su mokiniais  bei parapijos atstovai Leonarda Šilobrit ir Ana Ščikno įteikė simbolinę lazdą ir perrišo jubiliatą lietuviška juosta su skaičiumi 50 metų. Daug giminių atstovų sakė nuoširdžius žodžius.

Jubiliejaus proga buvo pasakyta daug gražių žodžių ir prisimintas kunigo kelias į Dieveniškių parapiją bei Norviliškių parapiją, kurią kun. Domas aptarnauja… O ir pats jubiliatas padėkos kalboje prisiminė  savo kunigystės kelią į Dieveniškes. Jis sakė, kad turėjo paskyrimus į Eišiškes, Šalčininkus, Vilniaus Aušros vartus, tačiau atvyko į Dieveniškes, tokia jau buvo Dievo valia.

Visus sveikinusius iš Vilniaus, Kauno sunku net išvardinti, nes nešė gėles, dovanas ir vokelius.  Didelė ir prasminga parapijos šventė baigėsi Elenos Staniulienės kavinėje „Makdonė“. Žemiau spausdiname Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo sveikinimo tekstą.

Viešpats yra mano Ganytojas, –

man nieko netrūksta.

Žaliose pievose mane paguldo,

prie ramių tvenkinių gano.

Ps 23, 1–2

                Didžiai gerbiamam kunigui Domui Valančauskui

                Su džiaugsmu sveikinu Jus sulaukus garbingo 50 metų Kunigystės jubiliejaus.

Nuoširdžiai dėkoju už ištikimą kunigo tarnystę, už Jūsų pareigingumą ir darbštumą, už ganomiesiems suteiktą meilę, per kurią jie galėjo patirti gailestingumo ir atjautos kupiną Jėzaus Širdies meilę.

Iš visos širdies linkiu Jums sveikatos ir Gailestingojo Jėzaus globos – tegu Jus laimina, teikia savo ramybę ir džiaugsmą.

  + Gintaras Grušas 

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

The post Dieveniškių ganytojo, klebono kunigo Domo Valančausko auksinis kunigystės jubiliejus appeared first on Voruta.

Juozas Vercinkevičius, www.voruta.lt

Keletas prisiminimų nuotrupų apie prelatą Česlovą Krivaitį. „Vorutos“ pokalbis su mons. Vytautu Pranciškumi Rūku 2012 m. rugsėjo 26 d. parapijos vikariate, kur monsinjoras gyvena (Birutės g. 6, Trakai)

Kada, kur ir kaip susipažinote su prelatu Česlovu Krivaičiu?

Dabar negaliu tiksliai atsakyti, tačiau turiu dokumentą (žr. kn. skirsnis Dokumentai, psl.), kuriame matome, kad 1964 m. gruodžio 11 d. esu skiriamas Šumsko parapijos administratoriumi. Matote, sovietų laikais valdžia neleisdavo kunigų skirti klebonais, nes administratorių atšaukti buvo labai paprasta, be jokių pasekmių. Tame dokumente Krivaitis pasirašo „kapitulinis vikaras“, tai reiškia – Vilniaus arkivyskupijos valdytojas. Sovietmečiu Vilniaus arkivyskupija neturėjo vyskupo, nes vyskupas Julijonas Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę. Skiriant kunigus į parapijas reikėjo religijos reikalų įgaliotinio sutikimo.

Tai Jūs atvykot į Vilniaus arkivyskupiją iš Kauno vyskupijos?

Taip, turėjau būti Vilkaviškio vyskupijoje, bet kunigas Ričardas Mikutavičius nenorėjo važiuoti į Vilniaus arkivyskupiją, todėl susikeičiau su juo ir atvažiavau pats. Mano pirmas paskyrimas buvo 1958 m., tada vyskupas Julijonas Steponavičius nusiuntė mane į Švenčionis. Švenčionyse buvau ketverius metus, bet trečių metų sausio mėnesį mano, Švenčionių bažnyčios, klebonui Algirdui Gutauskui buvo atimtas registracijos pažymėjimas, aš, galima sakyti, likau vikaru. Žinoma, man atrodo, kad gavau pasiūlymą tapti klebonu, bet atsakiau, kad turime tokią tradiciją: jeigu klebonas pašalinamas, tai ir vikaras kartu iš tos parapijos išvažiuoja, tad aš nenoriu būti ten nei klebonu, nei vikaru.

Manau, kad tada mano klebonui pagalbos ranką ištiesė Č. Krivaitis, nes jis turėjo sugebėjimą visuomet rasti išeitį. Po kažkiek laiko A. Gutauskas dar grįžo į Švenčionis ir buvo iki vasaros, tiksliai nežinau, kurio mėnesio. Tada jį paskyrė į Dūkštą. Naujas atkeltas a. a. klebonas Juozas Vaičiūnas prašė vyskupo, kad mane paliktų vieneriems metams, kadangi buvo užsakytos naujos, menininko kurtos stacijos, remonto darbai, kuriuos visus žinojau, buvau pažįstamas su visais meistrais. Todėl jis prašė, kad dar metus su juo pasilikčiau. Taigi dar vieneriems metams likau Švenčionyse. Po metų Č. Krivaitis mane perkėlė į Ignaliną, tai buvo pirmasis mano, kaip klebono, skyrimas.

Buvo pasikvietęs, ką nors šnekėjo?

Man atrodo, kad nieko nešnekėjo, pasakė, kad skiria vietoj kunigo Algirdo Miškinio. Kai statė Švenčionėlių bažnyčią, A. Miškinis buvo kunigo Broniaus Laurinavičiaus vikaras. Tada A. Miškinis važinėjo po parapijas, atlaidus ir rinko aukas. Jis ir Ignalinos bažnyčią stengėsi remontuoti, bet tiksliai nežinau, kiek laiko joje praleido. Aš ten tarnavau beveik trejus metus. Teoriškai buvau Ignalinos klebonas, bet praktiškai – aptarnavau Vydiškes, Vydiškių bažnyčią ir parapiją. Vėliau mane perkėlė į Šumską.

Perkėlimai vykdavo Č. Krivaičio paliepimu, tačiau tuo metu jis buvo išvažiavęs į Romą, nes vyko antrasis Vatikano susirinkimas (1962–1965). Atsimenu, kad kancleris S. Mažeika sakė man: „Mes tave norim paskirti į Šumską, bet lauksim parvažiuojant valdytojo Krivaičio.“ Jam grįžus, jau po šv. Kalėdų gavau paskyrimą į Šumską, atvykau po Naujųjų. Čia praleidau tik pusantrų metų, tada Č. Krivaitis mane perkėlė į Trakus, kuriuose ir praleidau visą likusią kadencijos dalį. Būtent Trakuose sulaukiau ir arkivyskupo J. Steponavičiaus, ir A. J. Bačkio, ir G. Grušo.

Ar Česlovas Krivaitis buvo atvažiavęs į Trakus?

Man atrodo, kad buvo.

Meldėsi bažnyčioje?

Taip, meldėsi, bet dabar jau neprisimenu kada.

Prašom pasakyti, kada pirmą kartą aplankėte Karmazinus?

Negaliu pasakyti, kada Č. Krivaitis persikėlė į Karmazinus. Liepos 20 dieną minimas Česlovo vardadienis, todėl visada važiuodavau jo pasveikinti. Tada daug kas atvažiuodavo į Karmazinus, žinau, kad ir operos solistas V. Noreika ateidavo. Jie su žmona gyveno kitoje Dūkštelės pusėje, graži vieta.

Kas vykdavo, kai susirinkdavo visi kunigai?

Pasikalbėdavome, pietaudavome, kartais tikrai šauniai, ir daugiau nieko ypatinga. Būdavo taip, kad Milžinas skaitydavo savo Č. Krivaičio garbei parašytus eilėraščius, visi sveikindavom. V. Noreika mums net kelissyk padainavo. Tada dar ir jo žmona Žaneta dainavo, Krivaitis labai liūdėjo, kai jie išsiskyrė.

Kada Č. Krivaitis persikėlė iš Karmazinų į Kernavę, ar važiuodavote ten?

1979 m. Česlovas Krivaitis buvo paskirtas į Kernavę klebonu. Būdavo, kad ir į Kernavę nuvažiuojame. Pamenu, kad nuvykę ir naujoje klebonijoje būdavome, ir muziejų aplankydavome.

Dabar jau daug metų praėjo po jo mirties, atsisveikinote, palydėjote į paskutinę kelionę. Gal galėtumėte pasakyti, kaip vertinate prelatą Česlovą Krivaitį?

Aš jį vertinu labai teigiamai, kadangi sunkūs tada buvo laikai. Ne kiekvienas galėtų valdyti tuo laiku ir turėti pakankamai diplomatijos. Jis tikrai bažnyčiai nepadarė nieko bloga. Sunku apibūdinti, kokie dideli Česlovo Krivaičio nuopelnai Lietuvos bažnyčioms.

Ačiū.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

2012 m. rugsėjo 26 d.

Šaltinis

Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, kn. 2, sud. Irma Stadalnykaitė, Jolanta Zakarevičiūtė, Juozas Vercinkevičius, Trakai: Voruta, 2021, p. 187–189.

The post Prelatas Česlovas Krivaitis turėjo sugebėjimą visada rasti išeitį appeared first on Voruta.

Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas prenumeruodavo nacionalinį Lietuvos istorijos laikraštį „Voruta“ ir Trakų rajono laikraščius „Galvė“ ir „Trakų žemė“

Atvykęs į Trakų parapiją kun. Vytautas Pranciškus Rūkas su visais elgėsi vienodai, visiems užteko Dievo ir altoriaus. Nekyla abejonių, pirmomis atvykimo iš Šumsko (Vilniaus r.) dienomis naujasis klebonas atkreipė dėmesį į tai, kaip atrodo dar Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia: klebonijos nebuvo, vietoj jos sovietų valdžia įkūrė penkis butus ir apgyvendino žmones.

Aišku, kad po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus sovietų okupacijai, iki jos buvę klebonai neturėjo galimybių rūpintis bažnyčios išvaizda, arba, kitaip tariant, nuolat užsiimti jos remontu. Klebonija buvo visiškai nugyventas pastatas, buvusi špitolė labai sukrypusi, langai išpuvę, durys išklerusios. Kaip pasakojo pats kun. V. P. Rūkas, pirmaisiais metais nieko neremontavo, nes tam reikėjo gauti leidimą iš valdžios.

Pats pirmasis darbas – sutvarkyti kiaurą stogą, nes paskutinį kartą jis buvo remontuotas tarp 1926 ir 1930 m., klebonaujant garsiam lietuviui ir lietuvybės veikėjui Klemensui Maliukevičiui. Bažnyčios stogui tvarkyti kunigas V. P. Rūkas ieškojo aukštalipių Elektrėnuose, kurie galėtų suremontuoti kiaurą stogą, lietvamzdžius. Išliko tik trys to laikotarpio nuotraukos. Dabar žinome, kad tie aukštalipiai buvo drąsūs, bet anksčiau jų darbas buvo labai keblus ir, paprastai tariant, kun. V. P. Rūkas sakydavo, kad „nepamena jų vardų“. Tai buvo daroma sąmoningai – vengiant valdžios ir milicininkų persekiojimo. Be to, reikėjo dažyti skardinį stogą, kuris vėliau buvo dažomas daugiau negu du kartus.

Apie bažnyčios grindų klojimą

Dar yra trakiečių, kurie prisimena eglute sudėtas pušines bažnyčios grindis. Manau, kad jų atmintyje turėtų būti išlikę trupiniai ir apie grindų dangą iš nelygiai sudėtų cementinių akmens plokščių. Bažnyčios šaltiniuose minima, kad paskutinis kapitalinis remontas buvo atliktas kleb. kan. Klemenso Maliukevičiaus, o tai vyko maždaug 1926 ar 1929 m. Sunku įsivaizduoti tokio didingo pastato remontą tuo metu. Pavyzdžiui, prieš keičiant grindis reikėjo surasti, kas galėtų bažnyčiai padovanoti medienos, ją išdžiovinti, o tai truko ne vienerius metus, obliuoti, frezuoti ir t. t. Kunigas administratorius V. P. Rūkas tai kuo puikiausiai atliko. Iš ankstesnių publikacijų „Trakų žemėje“ ir „Vorutoje“ žinomos tokios pavardės kaip Zigmas Markevičius, Vincas Orintas, Juozas Kazlauskas, Viktoras Buzys, Algirdas Ickevičius, Jonas Balevičius, Albertas Lukoševičius ir kiti, kurie visokeriopai padėjo įsigyti įvairiausių bažnyčios remontui skirtų medžiagų.

Aukso lobių paslaptis: žinoma ar ne?

Jau daug rašyta ir viešinta apie Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos aukso lobius, kuriuos atrado dar 1975 m., tačiau spėjama, kad po grindimis juos paslėpti galėjo dar 1939 m., iki Vokietijos ir Lenkijos karo pradžios. Trakuose dirbęs kun. Florijonas Neviera tikriausiai pranešė tai Algimantui Gutauskui. Ir anksčiau buvo žinoma apie Trakų bazilikos aukso lobius, niekas to neslėpė. Kleb. Klemensas Maliukevičius aukso lobius yra rodęs dviem Lenkijos prezidentams: 1923 m. S. Voicechovskiui ir 1930 m. I. Moscickiui jų viešnagių Trakuose metu. Įdomu tai, kad įėjimas į slaptavietę arba saugyklą buvo zakristijoje esančioje sienoje. Prieš karą viską užkasė, o lobius paslėpė po grindimis. Man irgi teko matyti saugomus Trakų bazilikos aukso lobius V. P. Rūko namuose, tačiau tuo metu jie buvo suvynioti į laikraščius ir saugomi sofos, kurioje miegojo monsinjoras, dėžėje. Vėliau vertybes saugojo kitose – saugesnėse vietose. Atgavus nepriklausomybę, dalis aukso lobio buvo išvežta į Vilnių, kur eksponuojama Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijose, kita dalis guli saugyklose, garsioji monstrancija į Trakų baziliką atvežama tik per iškilmes ar metines.

Trakų ir Kaišiadorių sąjūdininkai Baltijos kelyje, ties Viesų sankryža (Širvintų r., senasis plentas Vilnius–Ukmergė), 1989 m. rugpjūčio 23 d. Iš kairės – Juozas Vercinkevičius, Aleksandras Klumbys, kalba Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, filmuoja kun. Vytautas Pranciškus Rūkas. Zenono Vilbranto nuotr.

Žurnalistas, rašytojas ir poetas Algis Šumskas savo straipsnyje „Brigadininkas Zigmas Markevičius“, kalbėdamas su mons. Vytautu Pranciškumi Rūku, rašė:

Kai iš tuometinio senuko vargonininko sužinojau, kad bažnyčioje po grindimis paslėptos užkastos bažnyčios karūnos, monstrancijos, votai ir kitos bažnyčios vertybės, reikėjo kažkieno pagalbos, – sakė monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, tuometinis parapijos klebonas. – Vertybes veikiausiai užkasė karo metais. Spėju, kad tai padarė tuometinis kunigas. Galėjau pasitikėti tik Trakų restauruotojais – Zigmu Markevičiumi ir Vincu Orintu. Juolab kad bažnyčioje jie stropiai atlikdavo nemažai statybos ir remonto darbų. Svarbu ir tai, kad jų nepavadinsi plepiais. Nors tuometinė Trakų rajono valdžia į statybos darbus nesikišo, bet vis tiek teko pasikliauti tik vyrais, kurie šiais darbais nesigyrė viešai. Atsiradus progai kloti naujas grindis jiems ir patikėjau šią paslaptį. Tiesa, prieš tai dar paklupdžiau juos prieš altorių ir prisaikdinau, kad paslaptis liks tik tarp mūsų.

Bažnyčios vidaus sienų dažymas

Bažnyčią remontuodavo ūkio būdu. Sovietiniais laikais terminas „ūkio būdu“ reiškė, kad užsakovas arba darbų organizatorius dirba pats arba ieško meistrų, kurie galėtų tai padaryti. Pavyzdžiui, ne tik aš, bet ir kiti parapijiečiai prisimena šventoriuje, prie įėjimo iš Reinės aikštės, kairėje pusėje buvusią kalkių duobę. Sovietų laikais remonto medžiagomis reikėjo rūpintis patiems. Pasak klebono V. P. Rūko, tos kalkės ten išgulėjo maždaug penkiolika metų, jas nugesino ir dažė bažnyčios vidaus sienas.

Sunku išvardyti visus didelius ir mažus monsinjoro darbus. Būtina paminėti parapijos jaunimo namus (1994 m.), sutvarkytą Reinės aikštę, bažnyčios paveikslų, didžiojo altoriaus, Romerių koplyčios, „Jėzaus kryžiaus“ ir daugybės kitų paveikslų restauravimą.

Nuo sienų iki bažnyčios tvoros ir paveikslo restauravimo

Kai kas nors būdavo daroma sienoms ar kokioms kitoms bažnyčios vietoms, reikėdavo, mūsų žodžiais tariant, valstybės priežiūros. Tais laikais buvo būtinas paminklų konservavimo instituto leidimas, priežiūra. Ją vykdė architektas ir Trakų Salos bei Pusiasalio pilių projektų autorius Stanislovas Mikulionis. Kiek prisimenu, įvairiausiuose pokalbiuose monsinjoras visada džiaugdavosi architekto patarimais ir „vadinama“ priežiūra. Beje, vieno tokio bažnyčios vidaus sienų dažymo metu buvo atidengtos vidaus kolonose buvusios raudonos plytos, kurios patvirtino, kad bažnyčia buvo statyta gotikos stiliumi, nors dabar turi daug baroko elementų. Pasak Trakų architekto Romualdo Jurgilo, bokštai irgi turėjo būti gotikiniai, tačiau dabartinė jų išvaizda rodo, jog jų statyba nebuvo baigta.

Apie Vytauto Didžiojo jubiliejų 1980 m.

1980 m. Lietuvoje buvo minimos Vytauto Didžiojo mirties metinės. Šie metai įsiminė ne tik monsinjorui, bet ir visiems trakiečiams. Jau rugsėjo mėnesio pradžioje pasirodė pirmieji ženklai, kurie rodė, kad sovietinė valdžia ruošiasi blokuoti bet kokį Vytauto Didžiojo mirties minėjimą. Trakiečiai nustebo pamatę, kad uždarytas tiltas į Salos pilį – prikaltos sukryžiuotos lentos ir pranešta apie muziejaus remontą, dėl kurio jį ir uždarė. Tada niekas nebuvo girdėjęs, kad planuojama remontuoti tiltą. Tačiau tai dar ne viskas. Aukščiausioji rajono valdžios institucija – Trakų rajono vykdomasis komitetas pasikvietė kleboną V. P. Rūką ir reikalavo, kad spalio 25 d. bažnyčia būtų uždaryta, nes valdžios turimomis žiniomis į Trakus žada atvažiuoti daug įvairaus amžiaus Lietuvos gyventojų minėti Vytauto Didžiojo 550-ųjų mirties metinių. Trakuose bus nacionalistinis, netgi antitarybinis susirinkimas.

Mons. Vytautas Pranciškus Rūkas, Juozas Vercinkevičius (centre) ir Aldona Mikulionienė Trakų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, 2006 m. Danos Buinickaitės nuotr.

Tačiau Rūkas nesutiko su šia sąlyga argumentuodamas, jog Vytautas Didysis buvo bažnyčios fundatorius, ir parapijiečiai nesupras, kodėl klebonas taip pasielgė, todėl šv. Mišios vis tiek bus aukojamos. Visa ši istorija į viešumą iškilo tik praėjus 30-čiai metų, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė dokumentus „KGB veikla Lietuvoje“. Trakų rajono KGB skyriaus ataskaitoje, kurią pasirašė viršininkas Jakovas Radionovas, daug rajono skyriaus veiklos aprašymų, tačiau toliau cituojama ataskaitos vieta susijusi su Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimu:

Šių metų spalio 25 d. klerikalinių ir nacionalistinių respublikos elementų Trakų mieste buvo organizuota religinė – politinė akcija, skirta 550 metų po Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties. Maždaug 12 val. dienos Trakų bažnyčioje iš įvairių respublikos miestų ir rajonų susirinko 300–350 žmonių, dauguma jaunimas nuo 14–18 metų ir pagyvenę asmenys 50–60 metų. Į susibūrimą atvyko 5 kunigai iš Varėnos, Vilkaviškio, Prienų ir Kėdainių rajonų. Įvyko dieviškoji tarnystė, po kurios Pajevonių („Паяванского“), Vilkaviškio rajono bažnyčios klebonas Jalinskas perskaitė nacionalistinio pobūdžio pamokslą ir pakvietė visus eiti prie pilies. Kadangi pilis buvo uždaryta lankytojams dėl vykdomų remonto darbų, o ir tiltas, vedantis į pilį, buvo remontuojamas, susibūrimo dalyviai po mišių susirinko ant ežero kranto prie tilto, vedančio į pilį, kur dainavo specialiai parengtas dainas buržuazinių Lietuvos poetų Maironio, Kudirkos, Vaičaičio, deklamavo jų nacionalistinio pobūdžio kūrinius. Susibūrimas buvo priešiško nacionalistinio pobūdžio.

Susibūrimo prevencijos ir lokalizavimo darbus įgyvendino LSSR KGB 5 tarnyba. Rajono skyrius „Райотделение“ organizavo ir nusiuntė į bažnyčią ir į susibūrimo vietas agentūrą ir įgaliotinius iš partijos ir komjaunuolių aktyvo, kurie suteikė pagalbą dokumentuojant ir atskleidžiant aktyviausius dalyvius. Šiose pamaldose ir susibūrime prie ežero Trakų miesto ir rajono gyventojai nedalyvavo. Kaip išaiškėjo vėliau, vietiniai kulto tarnautojai ir tikintieji, sužinoję apie šią akciją, jai nepritaria.[1]

Matome, kad milžiniška sovietų valdžios operacija aprašyta gan kukliai. Daug visos Lietuvos mastu vykusių operacijų neminimos, nors visuose miestuose bei rajonuose pranešta apie valdžios renginius, apie tai, kad Trakų Salos pilis uždaryta remontui, kad remontuojamas ir tiltas, o svarbiausia, kad minėjimo dieną Trakų miestas bus uždarytas ir ekskursijos į Trakus bus stabdomos bei grąžinamos atgal. Milicininkai ir civilių drabužiais apsirengę draugovininkai tikrino maršrutinius autobusus, gatvėse patruliavo daug nepažįstamų ir įtarimą keliančių tipų, matyti, kad atvykusių iš kitur. Labiausiai tą dieną pasižymėjo Valkininkų klebonas Algimantas Keina. Jo mašina pravažiavo pro prie geležinkelio stoties stovėjusį milicijos postą ir dideliu greičiu nurūko į kleboniją. Milicija Keinos automobilį vijosi per visą miestą, o pavyti pavyko tik prie šventoriaus (dab. Reinės aikštė). Kai paklausė, kodėl klebonas nesustojo, Keinos atsakymas buvo paprastas: „Skubėjome į šv. Mišias.“ Milicija apsiribojo tik subarimu.

Per šv. Mišias, kaip minėta, pamokslą sakė Pajevonio (Vilkaviškio r.) klebonas Vincas Jalinskas. Pamokslas buvo tikrai patriotinis, priminė Vytauto nuopelnus Lietuvai ir mūsų tautai. Visi susirinkę žinojo, kad bažnyčioje gausu KGB agentų, kurie pamokslą įrašo, ir dėl to reikia kalbėti atsargiai. Juk jau minėtoje ataskaitoje rašoma, kad rajone yra net 64 agentai, todėl visos Trakų miesto gatvės ir paežerių takai stebimi. Po šv. Mišių žmonės patraukė prie pilies tilto – į muziejų. Visus fotografavusius vėliau atvesdino į milicijos skyrių, kuris tada buvo įsikūręs Pusiasalio pilyje (dab. Trakų istorijos muziejaus administracija), apklausti, o jų fotoaparatų juostelės buvo konfiskuotos visam laikui.

Vytautas Pranciškus Rūkas – Trakų rajono Sąjūdžio narys ir dalyvis

Trakų rajono savivaldybėje vyriausiuoju gydytoju dirbantis vienas iš Trakų rajono Sąjūdžio kūrėjų Jonas Kriaučiūnas prisimena, kad Rūką pirmą kartą pamatė Trakų miesto sąjūdininkų susirinkime, kuris vyko tuometinio vykdomojo komiteto posėdžių salėje (buv. sovietų Teismo pastatas, vėliau Trakų miesto vykdomasis komitetas, tada grąžintas savininkui, dab. restoranas „Kybynlar“, Karaimų g. 29). Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Trakuose, Sąjūdžio susirinkimai buvo atviri ir juose dalyvauti galėjo kiekvienas gyventojas.

Trakų sąjūdininkas, vėliau Atkuriamojo Seimo narys Rimvydas Raimundas Survila sako, kad V. P. Rūko buvimas Trakų Sąjūdyje buvo garantas, jog einame teisingu keliu. Jo dalyvavimas įvairiuose renginiuose patvirtino teisingai pasirinktą Sąjūdžio kelią – Lietuvos valstybės atstatymas ir nepriklausomybė.

„Zonta International“ Vilniaus moterų klubo narės su mons. Vytautu Pranciškumi Rūku prie „Gerojo Ganytojo“ skulptūros (skulpt. Antanas Kmieliauskas, 2006) Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios (dab. bazilika) šventoriuje 2012 m. gegužę. Pirmoje eilėje (iš kairės): Vaclovas Socevičius, Teresėlė Kazlauskienė, Nijolė Baužytė, Audronė Žigaitytė, Ramunė Ruginienė, Evalda Jakaitienė, Ramunė Trakymienė, Ramunė Vėliuvienė, Regina Narbutienė, Lilija Socevičienė, mons. Vytautas Pranciškus Rūkas, Lina Lauraitienė. Antroje eilėje (iš kairės): Elena Sakalauskienė, Ina Dagytė, Genovaitė Adomėnienė, Ina Gerčienė (septinta iš kairės). Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas vyko 1988 m. spalio 22–23 d. Vilniuje, Sporto rūmuose, jame dalyvavo ir Trakų delegatai: R. Lankas, J. Janonis, R. Survila, A. Klumbys, D. Verbilienė, J. Vercinkevičius ir mons. V. P. Rūkas. Lietuvos kunigai į suvažiavimą buvo pakviesti pagal atskirą sąrašą, kuriame buvo beveik 60 kunigų iš įvairių šalies miestų ir rajonų, prisijungė ir tuo metu garsūs Vilniaus kunigai, tokie kaip Vaclovas Aliulis, Kazimieras Vasiliauskas ir Medardas Čeponis. Mes su monsinjoru abi dienas į suvažiavimą vykome žaliu jo „Žiguliu“. Antros dienos rytą, 7 valandą, prie Vilniaus Katedros vyko ir šv. Mišios, kuriose dalyvavo minia žmonių, į suvažiavimą atvykę kunigai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kodėl prie Katedros? Reikėjo ją pašventinti, tik tada buvo galima Katedros viduje laikyti šv. Mišias.

Kelionė į Lomžą pas Popiežių

1991 m. birželio 4–5 d. bažnyčios hierarchų buvo sutarta, kad lankydamasis Lenkijoje Popiežius Jonas Paulius II Lomžoje susitiks su Lietuvos tikinčiaisiais ir miesto katedroje aukos šv. Mišias. Iš Trakų parapijos važiavo trys autobusai, beveik 100 trakiečių, tarp kurių buvau ir aš. Remiantis bažnyčios potvarkiais, kelionės organizatoriais turėjo būti parapijų klebonai, šiuo atveju juo tapo kleb. V. P. Rūkas. Jam reikėjo surasti tris keleivinius autobusus ir iš parapijos lėšų sumokėti už visą kelionę. Nakvynės nebuvo, kaip kas išmanė, taip tas sukosi, dauguma glaudėsi palapinėse. Žinoma, susitikimas ir pats susitikimo su Šv. Tėvu organizavimas buvo įspūdingas, aukšto lygio. Visi liko patenkinti, ne tik meldėsi, bet ir Švč. Sakramentą gavo, tiesa – į delną. Tai labai nustebino lietuvius, tačiau per garsiakalbius buvo paaiškinta, kad tvarka bus būtent tokia. Važiuodami namo visi dar ilgai aptarinėjo, kodėl Lenkijoje taip daroma, o Lietuvos bažnyčiose tokios tvarkos nėra, ir užsuko į Punską, norėdami susitikti su vietos lietuviais ir pamatyti jų bažnyčią.

Pas brolį Antaną Kanadoje

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui monsinjoro brolis Antanas pasitraukė į Vokietiją, o vėliau, kaip kiti keli tūkstančiai lietuvių, išplaukė į Kanadą. „Vieną kartą jau buvo atsiuntęs pakvietimą atvykti pas jį, bet tada man nepavyko išvažiuoti, – prisimena monsinjoras. – Antrą kartą jis mane pakvietė 1989 metais. Sužinojau, kad jau leidžiama dvasininkams laisvai vykti į užsienį, ir sutikau. Kartu pasiėmiau sūnėną Rimą.“

Apie viešnagę Kanadoje kalbinau monsinjorą ir išsaugojau 2015 m. balandžio 21 d. monsinjoro namelyje (Birutės g. 6, Trakai) įrašytą pokalbį, tad pateikiu dar niekur neskelbtą jo transkripciją:

Papasakokite apie savo viešnagę? Ką veikėte svečiuose, kur buvote, su kuo susipažinote?

Pirmiausia, sekmadienį važiavome į brolio Antano parapiją. Tada susipažinau su klebonu Augustinu, parapijiečiais, kurie manęs paprašė, kad aukočiau šv. Mišias ir pasakyčiau pamokslą. Brolis akcentavo, kad mano pamokslas turi būti susijęs su Lietuva. Po šv. Mišių nuvažiavome į lietuvių namus, kuriuose vyksta koncertai, įvairūs lietuvių bendruomenės renginiai. Ten buvome labai šiltai sutikti, mums paruošė lietuviškų patiekalų stalą, kuris, žinoma, neapsiėjo be cepelinų. Mus pristatė lietuvių bendruomenei, o ši palinkėjo gražiai praleisti laiką.

Džiaugiuosi, kad klebono padėjėjas davė man intencijas, kurias galėjau laikyti namuose. Brolio namuose buvo rūsys, ten ir laikydavau. Kartais brolienė ateidavo patarnauti.

Kitą sekmadienį važiavome į kitą parapiją, kurioje spausdinamas laikraštis „Tėviškės žiburiai“. Susipažinau su klebonu Jonu. Su juo iki šiol palaikome ryšį. Jis paprašė, kad nuvažiuočiau ir į naująją parapiją – Misentauną. Taip  vieną sekmadienį važiuodavau pas pranciškonus, o kitą  – į Misentauną.

Kanadoje svečiavausi visą mėnesį, nes išvažiavau birželį, o grįžau liepą. Buvau ir Šaulių sąjungos jubiliejuje, atvažiavo svečių iš kitų miestų. Buvo stovinčių su Kanados ir lietuviška vėliavomis. Pasveikinau juos visus.

Taip pat lankiausi senelių globos namuose. Jie gražiai gyvena, kiekvienas kambarys turi balkoną. Pasirodo, buvo net mano kraštiečių, iš Garliavos Rimkūnų kaimo. Vienas sakė, kad su mano mama kažkada šokiuose kartu šoko, ir perdavė jai dovanų.

Kaip kilo idėja nusipirkti vaizdo kamerą?

Mes neturėjome vaizdo kamerų. Nusprendžiau nusipirkti vieną Kanadoje ir parsivežiau į Lietuvą. Pradėjau po truputį filmuoti. Gyvenimas susiklostė taip, kad 1989 m. rugpjūčio 23 d. žmonės susibūrė į Baltijos kelią. Viskas vyko minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto metines, panaikinusias Baltijos šalių nepriklausomybę. Žmonės susikibo rankomis ir taip sujungė trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Tai buvo vienas svarbiausių mano filmuotų įvykių, kuris daugeliui trakiečių liko gražiu prisiminimu.

Kaip nuvažiavote, kad prisijungtumėte prie Baltijos kelio?

Albertas Lukoševičius mane nuvežė. Viską filmavau. Pradėjau nuo pačios pradžios – kryžiaus šventimo ir mitingo. Nufotografavau visus mūsiškius, kurie irgi stovėjo susikibę rankomis.

Kai parapijiečiai sužinojo, kad turiu vaizdo kamerą, vis prašydavo nufilmuoti įvairius įvykius: šventes, vestuves, krikštynas ir kitus. Buvau pasiėmęs kamerą ir į Vokietiją, viską filmavau. Paskui nusipirkau geresnę, mažesnę, o pirmąją atidaviau Rimui.

Kokius turėjote fotoaparatus?

Per savo gyvenimą turėjau ne vieną fotoaparatą. Stengdavausi viską užfiksuoti, todėl turiu daugybę nuotraukų albumų.[2]

Emerito kaimynystė

Tapęs emeritu, monsinjoras senąją sovietų laikų kleboniją Sodų gatvėje, kurią iš naujo perstatė, turėjo užleisti naujajam klebonui Valdui Girdžiušui, o pats 2000 m. išsikėlė į Birutės gatvėje buvusį vikariatą, labai seną dar XIX a. statytą pastatą, kuriame  buvusi net parapinė mokykla ir kuriame buvo du kambariai, virtuvė ir įrengta pastogė-mansarda. Metai bėgo ir bičiulių, draugų pagalbos neužteko, nes ligos kai kada irgi sugriebdavo. Kai atkurtos mūsų valstybės valdžia grąžino parapijai buvusius parapijos namus, ten įsikūrė Trakų globos ir socialinių paslaugų centras. Štai jo darbuotojai ir rūpinosi monsinjoro buitimi jau nuo 2012 metų. Prisimename Tatjaną ir Žilviną Ulbinus: Tatjana medicinos sesuo (slaugytoja), o Žilvinas auksinių rankų meistras. Vikariato (Birutės g. 6) svečiai matydavo kartu su žmona dirbantį Žilviną, o vėliau ir vieną rūpestingai triūsiantį monsinjoro valdose. Vasaros mėnesiais atvažiuodavo giminės iš Palemono ir Garliavos, o sūnėno gydytojo iš Norvegijos ir jo žmonos Almos apsilankymas būdavo šventė ne tik monsinjorui, bet ir visiems bičiuliams ir parapijai.

 O tų bičiulių susidarė nemažai: ir seni, nuo atvykimo į Trakus, bei nauji ir jauni: gimtadieniai, vardadieniai ir dar įvairūs jubiliejai. Jų nuotraukos yra šioje knygoje.

Šv. Roko ligoninė

Trakiškė Ania Jakonis-Liachovič, Trakų globos ir socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos padėjėja pas mons. Rūką pradėjo dirbti 2018 m. lapkritį, dirbo visus 2019 metus ir 2020-uosius. Jau artėjo kovido pandemija Lietuvoje, o 2020 m. kovo 16 d. valstybėje paskelbtas karantinas. 2020 m. spalio ir lapkričio mėn. monsinjoras gulėjo Trakų ligoninėje, sugrįžo namo, o lapkritį išvežė į Vilnių, į Santaros klinikas. Iš ten gyvenimo kelias tęsėsi į Vilniaus šv. Roko ligoninę, kurioje gruodžio 17 d.  ir baigėsi jo žemiškoji kelionė. Beje, šv. Roko ligoninėje monsinjoras yra gydęsis ir anksčiau. Todėl šiai ligoninei padovanojo šv. Roko paveikslo kopiją su įrašu 2019 m., kurią nutapė Lietuvos dailės akademijos molbertinės tapybos restauratorius ekspertas doc. Linas Lukoševičius.

*   *   *

Monsinjoras amžinojo poilsio atgulė 2020 m. gruodžio 19 d., šeštadienį, Trakų bazilikos šventoriuje, prie prof. Antano Kmieliausko „Gerojo Ganytojo“ skulptūros. Esant karantinui, laidotuvėse dalyvavo parapijiečiai, kurie stovėjo bazilikos šventoriuje, o šv. Mišias bazilikoje aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jo sekretorius Robertas Moisevič, vyskupai Arūnas Poniškaitis, Darius Trijonis ir kunigai, Trakų kleb. dek. Jonas Varaneckas, kun. vikaras Rimas Kalmatavičius. Per 600 bazilikos veiklos metų šventoriuje palaidotas trečias kunigas: Juozapas Karvovskis, Justinas Saulius ir mons. Vytautas Pranciškus Rūkas. Tebūnie Jiems lengva ir šventa Trakų žemė.

Juozas Vercinkevičius

2021 m. birželio mėn.

Šaltinis – Juozas Vercinkevičius, „Lietuvybės apaštalas Trakų žemėje“, in: Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, kn. 2, sud. Irma Stadalnykaitė, Jolanta Zakarevičiūtė, Juozas Vercinkevičius, Trakai: Voruta, 2021, p. 126–136.

[1] Iš rusų kalbos vertė Stanislava Žuravska. Versta iš: „LSSR KGB Trakų rajono poskyrio 1980 metų veiklos ataskaita“, Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), f. K-11, ap. 1, b. 3859, l. 12–21. Prieiga per internetą – <http://www.kgbveikla.lt/docs/show/1290/from:735>

[2] Šį pokalbį Juozas Vercinkevičius įrašė į diktofoną 2015 m. balandžio 21 d. monsinjoro namelyje (Birutės g. 6, Trakai).

The post Lietuvybės apaštalas Trakų žemėje appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, Trakai, www.traku-zeme.lt

Trakai dažnai vadinami karaimų Meka. Paprastai Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys šios tautinės mažumos atstovai atvyksta į kasmetinę tarptautinę vasaros karaimų kalbos ir kultūros stovyklą, rengiamą čia jau 17 metų. Deja, pernai ir šiemet dėl COVID-19 ji nevyksta, tačiau tai nesutrukdė šiais metais žymiai Lenkijos penkiakovininkei Martai KOBECKAI (26 m.), gyvenančiai Pruškove, prie Varšuvos, atvažiuoti čia kartu su tėvais Danuta ir Aleksandru Kobeckiais.

„Trakų žemė“ susitiko su sportininke Lietuvos karaimų bendruomenės namuose „Karaj odžahy“ ir uždavė keletą klausimų.

Mums labai malonu, kad sutikote pabendrauti su „Trakų žemės“ redakcija ir papasakoti skaitytojams apie save. Esate garsi Lenkijos penkiakovininkė, daugelio medalių savininkė. Kada susidomėjote šiuo nelengvu sportu?

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Iš pradžių sveikatos sumetimais pradėjau lankyti baseiną. Man patiko plaukioti ir man gerai sekėsi, tad pamažu ėmiau bėgioti, tada man davė pistoletą ir pradėjau šaudyti. Taip ir įsitraukiau.

Marta Kobecka rodo lazerinį pistoletą ir aiškina, kaip viskas vyksta varžybų metu. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Kada pradėjote dalyvauti pirmosiose varžybose?

Kai vaikystėje pradėjau sportuoti, tada ir prasidėjo įvairūs turnyrai. Iš pradžių dalyvavau vaikų, nuo 14 metų amžiaus – jaunimo (iki 21 metų) kategorijoje, kur jau tekdavo ginti šalies garbę ir tarptautinėse arenose. Po truputį kantriai, atkakliai dirbau, siekiau savo tikslų ir pasiekiau norimų rezultatų.

Gal galite įvardyti svarbiausius savo apdovanojimus?

Labai džiaugiuosi savo naujausiu pasiekimu – liepos mėnesį Europos čempionate Žemutiniame Naugarde (Rusija) iškovotu sidabro medaliu (II vieta). Taip pat esu šios sporto šakos Lenkijos vicečempionė, Pasaulio akademinių penkiakovės varžybų ir Europos čempionato mišrių estafečių 2018 m. bei Pasaulio taurės Sofijoje 2019 m. aukso medalių laimėtoja. Visi mano laimėjimai skatina mane eiti į priekį, inspiruoja siekti naujų sportinių aukštumų.

Šaudymo rungtyje naudojami lazeriniai pistoletai. Asmeninio M. Kobeckos albumo nuotr.

Papasakokite, kaip atrodo Jūsų treniruotės, kai tiek daug rungčių?

Mano diena prasideda 08:00 val. Iki pietų paprastai būna trys treniruotės – plaukimas, šaudymas ir fechtavimas, o po pietų laukia arba bėgiojimas, arba jodinėjimas. Kasdien stengiamės treniruotis keturiose rungtyse.

Žinoma, tai nėra lengva, kaip ir pati ši sporto šaka. Nėra paprasta sujungti visas disciplinas ir pasiekti vienodai gerų rezultatų. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad yra pavojinga jodinėti žirgu, nes jis ne visada būna prognozuojamas. Fechtavimasis špaga reikalauja ne tik daug ištvermės, bet ir loginio mąstymo. Čia fizinė jėga, judrumas, lankstumas veikia išvien su intelektu. Reikia nemažai jėgų ir bėgiojimui, todėl daug laiko ir skiriu treniruotėms. Štai į Trakus atsivežiau ir špagą, ir pistoletą. Ežerai idealiai tinka plaukimui, o jų pakrantės – bėgimo treniruotėms.

Ar svarbus treniruočių eiliškumas?

Taip. Nepatariama jungti bėgimą su plaukiojimu. Tas pats principas galioja ir varžybose. Iš pradžių vyksta plaukimas laisvuoju stiliumi 200 m, po to fechtavimasis špaga, konkūrinis jojimas ir viską vainikuoja kroso bėgimas su šaudymu lazeriniu pistoletu intervalais.

Konkūrinio jojimo varžybose tenka joti ant atsitiktinai parinktų žirgų. Asmeninio M. Kobeckos albumo nuotr.

Šiuolaikinė penkiakovė, kaip jau užsiminėte, yra pavojinga sporto šaka. Praėjusią savaitę Lietuvos penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės – Zadneprovskienės žirgas suklupo, traumą patyrė ir ji. Ar Jūs pati esate patyrusi kokių nors traumų?

Pažįstu Laurą, prieš mėnesį mudvi kalbėjomės Kaire, kur vyko šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionatas. Aš jai papasakojau, kad dažnai lankausi Trakuose ir net pasisveikinau lietuviškai. Labai ją užjaučiu dėl traumos, apie kurią tik dabar iš jūsų išgirdau, ir linkiu kuo greičiau pasveikti.

Taip, ši sporto šaka iš tiesų nėra iš lengvųjų, yra tikimybė gauti traumų. Pati per savo karjerą irgi nesu jų išvengusi, laimei, jų nebūta labai sunkių: man yra tekę kokius tris kartus nukristi nuo žirgo varžybų metu.

Žinome, kad Jūs esate ne tik sportininkė, bet ir diplomuota architektė. Ar sunku derinti mokslus ir sportą?

Nors tai nėra lengva, bet tikrai verta. Mano diplominis darbas „Karaimų kapinių Varšuvoje reprezentacinės zonos projektas“ Lenkijos kraštovaizdžio architektų asociacijos konkurse pelnė II vietą. Aukščiausiu balu buvo įvertintas ir mano magistro darbas „Sportas po tiltu. Daugiafunkcinė erdvė miesto sportui, remiantis Varšuvos Lazenkų ir Agrykolio viaduko tilto pavyzdžiu“. Smagu, kad savo pirmuosius mokslinius darbus galėjau derinti su savo patirtimi – pirmąjį su karaimų Varšuvoje istorija, o kitą – su tuo, kuo dabar daugiausia užsiimu – su sportu. Kol esu jauna bei turiu užtektinai jėgų ir ryžto, tol ir toliau dalyvausiu varžybose. Vėliau planuoju save realizuoti kraštovaizdžio architektūros srityje. Profesijos turėjimas suteikia man pasitikėjimo savimi. Mano brolis Michalas irgi man yra puikus pavyzdys – jis siekia mokslo aukštumų, šiuo metu rašo disertaciją iš fizikos srities.

2021 m. vykusiame Europos čempionate Žemutiniame Naugarde (Rusija) Marta Kobecka iškovojo sidabro medalį. Asmeninio M. Kobeckos albumo nuotr.

Koks yra Jūsų tėvų vaidmuo šiame sunkiame sportiniame kelyje?

Dauguma sportininkų yra dėkingi savo tėvams, o aš ypač. Jie visada mane remia. Kai buvau maža, tėvai veždavo mane į varžybas, skatino užsiimti sportu.

Taip pat labai svarbu yra ir maistas. Aš neturiu daug laiko, kurį galėčiau skirti maisto gamybai, tad mamos pagalba čia yra labai reikšminga.

Į Trakus M. Kobecka atsivežė ir savo sportinę špagą. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Kiekvieno karaimo, gyvenančio svetur, tarsi yra pareiga aplankyti Trakus, kur menamos ilgametės protėvių tradicijos ir istorija. O kaip dažnai Jūs pati lankotės čia?

Vaikystėje atvažiuodavau beveik kasmet, o dabar atvykau po kelerių metų pertraukos, nes buvo daug varžybų, intensyvus sezonas. Atvykimas į tarptautinę vasaros karaimų kalbos ir kultūros stovyklą man yra puiki proga susitikti su draugais, bičiuliais ir giminėmis, visiems kartu pabendrauti, pažinti protėvių kultūrą ir ja domėtis bei puoselėti. Nors mano tėvai gimę Lenkijoje, bet abu seneliai iš tėvo pusės – Lietuvoje: senelis Trakuose, o močiutė Vilniuje. Iš Trakų kilusios visos ankstesnės Kobeckų giminės kartos. Tad mano trauka į Trakus yra labai natūrali. Be to, viešnagė Trakuose suteikdavo galimybę mokytis karaimų kalbos, kurios, deja, namie neišmokau. Taip, žinau atskirus žodžius, bet… Vasarą karaimų kalbos mokykloje mokėmės, tačiau kai tos kalbos nevartoji kasdieniame gyvenime, mokykloje gautos žinios greitai pasimiršta. Tas dviejų savaičių laikotarpis prabėgdavo labai greit, būdavo labai smagu ir, jam pasibaigus, laukdavau kitų metų. Žinoma, laisvu metu, kai nevykdavo užsiėmimai karaimų mokykloje, tęsdavau treniruotes: bėgiojau, plaukiojau… Čia tam yra visos sąlygos.

O ar daug karaimų gyvena Varšuvoje? Ar palaikote ryšius vieni su kitais?

Lenkijos sostinėje jų gyvena apie 40. Mes bendraujame, susitinkame įvairiomis progomis, stengiamės palaikyti ryšius. Aš ir mano brolis Michalas šokome karaimų tautiniame kolektyve „Dostlar“ (liet. „Draugai“), teko koncertuoti tokiuose vietose kaip Tatarstanas, Stambulas ir, žinoma, Trakai. Esame surengę ne vieną koncertą drauge su Lietuvos karaimų jaunimo ansambliu „Birlik“ (liet. „Vienybė“), kuris pernai atšventė savo dešimtmetį. Publika visada šiltai mus sutikdavo, o tai paliko labai malonius prisiminimus. Dabar dėl intensyvaus treniruočių grafiko mažiau laiko skiriu šokiams, bet karaimiškų tradicijų stengiuosi nepamiršti.

Dėkojame už pokalbį. Linkime Jums aukštų sportinių pasiekimų.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Juozas VERCINKEVIČIUS

The post Trakuose – Lenkijos penkiakovės čempionė Marta Kobecka appeared first on Voruta.

www.lzdraugija.lt

Tradiciškai kasmet po Trijų Karalių ir Sausio 13-osios išvakarėse būna teikiama Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties prezidento Lietuvą“. Šiais metais ji paskirta istorijos laikraščio, dabar žurnalo „Voruta“ steigėjui, redaktoriui Juozui VERCINKEVIČIUI už ilgametį ir nuoseklų darbą istorinės žurnalistikos srityje.

J. Vercinkevičiaus – žurnalisto, administratoriaus, leidėjo ir periodinio spaudos leidinio, nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio, įkurto 1989 m., o pastaraisiais metais virtusio solidžiu ketvirtiniu žurnalu, redaktoriaus, – gyvavimai neatsiejamai persipynę daugiau nei 30 metų. Kartu su leidiniu įkūrėjas augo, brendo, tobulėjo, sulaukė visuomenės pripažinimo ir įvertinimo.

Laikraštininko patirties įsteigti istorinį leidinį J. Vercinkevičius sukaupė redaktoriaudamas „Universiteto žurnaliste“, Trakų rajono laikraščiuose „Galvė“ ir „Spartuolis“, dirbdamas Lietuvos radijuje, dienraštyje „Czervony sztandar“. Šiuo laikotarpiu įgyti darbo įgūdžiai ir sukauptos žinios pravertė kuriant „Vorutą“, padėjo susiformuoti tvirtas moralines pažiūras ir aiškų žurnalisto kelio pasirinkimą.

Jo ištikimai redaguojamas ir profesionaliai leidžiamas istorinis bei kultūrinis leidinys „Voruta“ nuo pirmųjų numerių sužavėjo skaitytojus ir visus tuos dešimtmečius buvo patikimas šaltinis ieškantiems įvairių žinių, faktų, gilios analizės. Kolegas ir skaitytojus stebino J. Vercinkevičiaus ištvermė, įžvalgumas, gebėjimas visad išlaikyti tvirtą laikraščio poziciją, įveikti visas krizes, suburti pasiaukojantį kolektyvą ir jam sumaniai vadovauti. Daug laiko J. Vercinkevičius skiria ir kitiems kūrybiniams bei leidybiniams darbams, buvo ir tebėra aktyvus Lietuvos žurnalistų draugijos narys. Už savo kūrybinę veiklą yra pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą.

Premijos įteikimo iškilmės yra atidedamos dėl pandemijos ir karantino.

Iš premijos istorijos

Premija, pavadinta „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, įsteigta 1998 m. tuometinės LŽD Centro valdybos pirmininkės Romos Grinbergienės iniciatyva, siekiant pagerbti diplomato ir politiko Stasio Lozoraičio atminimą.

Laureatų gretose – profesionalūs žurnalistai ir iškilios asmenybės: Nijolė Baužytė, Vaidotas Žukas, Vaclovas Aliulis, Julius Sasnauskas, Kazys Požėra, Marytė Kontrimaitė, Antanas Seikalis, Vitalijus Karakorskis, Liudas Mažylis, Marija Šaknienė, Sigitas Tamkevičius, Gražina Viktorija Petrošienė ir kiti.
Ilgametis šios premijos mecenatas yra ūkininkas, buvęs žemės ūkio ministras, Seimo narys Kazys Starkevičius ir jo šeima.

LŽD inf.

The post S. Lozoraičio premija – istorijos ir kultūros puoselėtojui, „Vorutos“ redaktoriui J. Vercinkevičiui appeared first on Voruta.

Biografija

Vytautas Dailidka gimė 1937 m. Vygonių k., Rodūnės valsč., Lydos apskr., Gardino sr.  Su didžiule pagarba ir liūdesiu jis mini savo tėvus – tėvą Vincą Dailidką, persekiotą ir kalintą lietuviškos „Ryto“ draugijos mokytoją, ir motiną Emiliją Miliauskaitę-Dailidkienę. 1951 m įstojo į Trakų pedagoginę mokyklą, čia pradėjo rašyti pirmus eilėraštukus sienlaikraštukui, susipažino su tapybos, dailės pagrindais. Ją baigęs dirbo pedagoginį darbą. 1955 m. buvo paskirtas į Trakų r. Miciūnų septynmetę mokyklą, nuo 1956 m. dirbo Švenčionių rajono ir miesto mokyklose, 1959 m. sugrįžo dirbti mokytoju į Šalčininkų r. Eišiškių vidurinę mokyklą, kurioje ir pats buvo mokęsis. 1983 m. buvo paskirtas Eišiškių II-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, o 1992 m. atkūrus lietuvišką Eišiškių vidurinę mokyklą jai vadovavo iki 2002 m., mokinius mokė dailės (1977 m. baigė Vilniaus dailės institutą), vadovavo mokyklos kraštotyros muziejui.

2005 m. Vytautui Dailidkai buvo įteikta Stanislovo Rapolionio premija,  2019 m. – Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija.

Parodos atidarymas

Birželio 5-ąją į Varėnos kultūros centrą atvyko nemažai miesto gyventojų ir svečių. Susirinkusieji klausėsi Kęstučio Breidoko mokinės Kamilos Antanevičiūtės atliekamų dainų – taip buvo atidaryta  Rytų Lietuvos pedagogo, dailininko, poeto, sąjūdininko, aktyvaus lietuviškosios kultūros puoselėtojo, kraštotyrinių, tautotyrinių savilaidos leidinių autoriaus ir rengėjo Vytauto Liudo Dailidkos paroda „Dzūkija man – bočių žemė“. Renginio vedėja, Varėnos kultūros centro  vyr. specialistė kinui ir parodoms Lena Sinkevičienė, trumpai pristačiusi parodos autoriaus biografiją, pasidžiaugė jo gausiu kūrybiniu potencialu ir sukurtais darbo vaisiais. „Man labai yra artima, kaip ir Jums visiems, manau, jo paveiksluose pavaizduoti gamtos peizažai – mūsų gamtos piliakalniai, daugiausia iš Vidurio, taip pat Rytų Lietuvos – Eišiškių, Dieveniškių ir Šalčininkų krašto. Deja, autoriaus žodžiais, dabar sulenkėjusiame krašte dalis piliakalnių yra barbariškai niokojami ir suariami. Parodoje aš taip pat norėjau, kad visi lankytojai pamatytų Vytauto zodiako ženklus. Jo paveiksluose atsispindi ir ne vienas ciklas. Vieną iš ciklų „Šviesa“ taip pat įterpėme į šią parodą, – pasakojo Lena Sinkevičienė. – Viliuosi, kad ateityje bus galimybė Jums surengti dar ne vieną Vytauto Dailidkos dailės darbų parodą, nes tai, ką Jus dabar čia matote, yra tik viena maža dalis jo tarybos.“

Parodos atidaryme dalyvavusi Varėnos rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė sveikino Vytautą Dailidką parodos atidarymo proga, Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos vardu įteikė jam padėką už suteiktą galimybę eksponuoti tapybos parodą, kurioje įamžinta Dzūkija, jos piliakalniai ir įspūdingi peizažai. Taip pat dailininkui palinkėjo  kūrybinės sėkmės ir, žinoma, sveikatos.

Parodos autorių taip pat sveikino jo artimiausieji, taip pat draugai ir bičiuliai. Pasigrožėti Vytauto Dailidkos kūryba atvyko ir Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ bei Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ redakcijų kolektyvas: vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, redaktorės Irma Stadalnykaitė ir Jolanta Zakarevičiūtė. „Mes tikimės, kad Vytautas Dailidka surengs parodą ir Trakuose. Su šiuo miestu jis turi nemažai sąsajų, – kalbėjo Juozas Vercinkevičius. – Noriu priminti, kad jis baigė Trakų pedagoginę mokyklą, kuri pokario metais auklėjo ir davė Lietuvai daug puikių mokytojų, kurie auklėjo mūsų jaunąją kartą, dėl to jis mums labai įžymus, reikalingas. Be to, jis yra iš tų lietuvių, kurio tėvai lenkų okupacijos metais buvo mokytojai. Tad jis tęsė šią tradiciją (Vytauto Dailidkos dukra Liudmila Jurgelevičienė jau daugelį metų yra Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos istorijos mokytoja – Aut. pastaba) – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dėjo daug pastangų, kad Eišiškėse atsirastų lietuviška mokykla. O tai buvo sudėtinga. Jo darbas nenuėjo veltui. Mokykla stovi, savo skaičiumi beveik lygi lenkiškajai mokyklai.

Tad linkime jam geros sveikatos ir Trakų Dievo Motinos globos.“

Kūrybinės kloties menininkui linkėjo ir atvykusi Varėnos kultūros centro Valkininkų filialo direktorė Jolanta Molienė.

Renginiui einant į pabaigą pats parodos autorius padėkojo visiems atėjusiems ir pabrėžė, kad jį visą laiką lydėjo trys žodžiai: „Tikėjimas mane tvirtino, Meilė mane įkvėpė daugybei šitų kūrinių, o  Viltis – kad mes susitiksime dar ne vieną kartą“.

Paroda veiks iki liepos 7 dienos. Kviečiame apsilankyti!

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,

Irma STADALNYKAITĖ,

Juozas VERCINKEVIČIUS

The post Vytauto Dailidkos parodos „Dzūkija man – bočių žemė“ atidarymas Varėnoje appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Baigiantis kovui skaitytojus pasiekė nekantriai laukta „Voruta“, tik šįsyk ji kitokia. Trisdešimt metų nuo 1989 m. spalio 24 d. leistas Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ virto devyniasdešimt šešių puslapių žurnalu, kuris skaitytojus džiugins kartą per tris mėnesius, keturis kartus per metus. Žemiau pateikiame žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus įžanginį žodį skaitytojams.

Mieli skaitytojai!

Jūsų rankose Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“. Ilgai lauktas, ilgai ruoštas ir pagaliau Jūsų. Daug pajėgėme įveikti ir pagaliau po 30-ies laikraščio leidybos metų subrendome žurnalui. Pažvelgę į žurnalo pirmojo numerio turinį, rasite seniai pažįstamų veidų – autorių – ir jų publikacijų arba gerai žinomų mūsų rubrikų. Toks pastovumas „Vorutai“ turėtų garantuoti tęstinumą, o taip pat ir populiarumą tarp skaitytojų bei jų finansinę paramą. Ir apie ką rašysime?

Tik prieš šimtmetį lietuvių tauta paskelbė Nepriklausomybę, tik 30 metų gyvename vėl atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, todėl Vasario 16-osios akto signatarus ir valstybingumo idėją pristatanti rubrika išlieka viena svarbesnių, nors ir labai daug esame rašę apie visus signatarus. Vis dar archyvuose labai daug neištirtos medžiagos apie Vasario 16-osios akto paskelbimo aplinkybes, todėl ši rubrika bus nuolatinė. Kiekviena publikacija atskleidžia daug naujų, iki šiol nežinotų faktų. Šiame žurnalo numeryje skaitysime istoriko Algirdo Grigaravičiaus publikacijas apie Vasario 16-osios akto signatarą Donatą Malinauską, signatarų Saliamono Banaičio ir Stanislovo Narutavičiaus sūnus. Baigiantis 2019-iesiems A. Grigaravičius išleido trečią knygos apie Joną Basanavičių dalį. Išties pavydėtinas darbštumas.

Mūsų kūrybinė grupė ir redakcija siekia sutelkti istorijos mylėtojus, kuriems rūpi Lietuvos istorija, jos lietuviškoji interpretacija bei lietuviškoji istoriografija. Ypač mums svarbios Lietuvos etninės žemės. Šiuos klodus purena nenuilstantys mūsų autoriai dr. Martynas Purvinas bei arch. Marija Purvinienė. „Vorutos“ fondas yra išleidęs tris dr. Martyno Purvino knygas, skirtas Mažosios Lietuvos (abipus Nemuno) istorijai. Mažojoje Lietuvoje – Martynas Mažvydas ir Kristijonas Donelaitis, lietuvių raštijos kūrėjai, Tilžė ir Vydūnas, Bitėnai ir Martynas Jankus, ten mūsų lietuviškajai kultūrai ypač svarbios asmenybės, jų indėlis, todėl Mažosios Lietuvos rubrika bus kiekviename žurnalo numeryje.

Istorijos žurnalo „Voruta” vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Redakcijos archyvo nuotr.

Negalėtume apsieiti be žvilgsnio į rytus: į Lietuvos etnines žemes, kurių istorija labai menkai nagrinėjama arba nušviečiama, ten, kur dar yra likę lietuvių ir kur veikia lietuviškos mokyklos (Rimdžiūnuose, Pelesoje ar kitur). Kurį miestą bepaimtum, ten – Lietuvos ir lietuvių pėdsakai ir mūsų pareiga pristatyti istorijos žinias, kurių iki šiol neturėjome, skaitytojui. Beje, Gardino istoriją tyrinėja rašytoja dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, su jos publikacijomis 2017–2019 m. laikraščio numeriuose galėjo susipažinti Gardino bei Lydos lietuviai. Rytų Lietuva, etninės žemės – neišsenkantis Lietuvos istorijos šaltinis, dar mažai tirtas ir mažai viešintas, todėl laukiame autorių ir jų straipsnių.

Panaši situacija ir dėl Seinų ir Punsko krašto žemių, kurias Lietuva prarado prieš 100 metų. Etninėse žemėse Lenkijoje gyvenantys lietuviai negali savo pavardžių rašyti lietuviškai, su lietuviškomis raidėmis – ė, į, š, ž, č, v, ū, ų, nors Lietuvoje autonomininkai reikalauja asmenvardžius rašyti originalo kalba.

Daug publikacijų apie Rytų, Pietryčių Lietuvą ir valstybinę kalbą mums parašydavo „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, kalbininkas habil. dr. Kazimieras Garšva, šiame numeryje spausdiname interviu, kuriame – mūsų dienų politikos aktualijos.

Kiekviename žurnalo numeryje pateiksime ir „Vorutos“ priedą „Tėviškės aušra“, kurio leidybą remia Tautos fondas (JAV). Priede bus rašoma apie lietuviškų mokyklų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, įsteigtų Vilniaus apskrities administracijos, bei mokyklų, atsiradusių etninėse žemėse – Karaliaučiaus krašte, Baltarusijoje, Lenkijoje – veiklą. Gvildenant šias temas svarbus ir mielai bendradarbiaujančios lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, jos pirmininko Algimanto Masaičio palaikymas.

Norime padėkoti darbščiai istorikei dr. Irmai Randakevičienei, kuri labai aktyviai nagrinėja Lietuvos bajorijos, taip pat ir savo giminės istoriją. Ši autorė atskleidė ir paviešino daug 1863–1864 m. Trakų apskrityje vykusio sukilimo prieš caro valdžią faktų. Dėkojame.

1990-aisiais atkuriant Lietuvos valstybingumą, Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir jo giminaičiai gyd. Žiedūna ir Viktoras Jenciai, dėję daug pastangų, populiarindami ir viešindami visų Vasario 16-osios akto signatarų veiklą, tebetęsia šią pareigą ir ne tik tai – yra įsteigę D. Malinausko kultūros premiją, kuri kasmet teikiama per signataro ir Sibiro tremtinio gimtadienį, kovo 7-ąją. Jie finansiškai remia ir „Vorutos“ leidybą. Dėkojame Jiems ne tik už paramą, bet ir už skiriamą laiką bei dėmesį Valstybės istorijai, jos tyrimams, valstybingumo stiprinimui.

Nuo pat įsikūrimo 1997 m. „Vorutos“ leidybą remia Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Šio fondo remiami projektai viešai skelbiami, tai yra svarbiausioji mūsų gaunama parama.

Žinoma, redakcija gauna daug laiškų iš įvairiausių Lietuvos vietovių, juos paskelbiame savo internetiniame laikraštyje – www.voruta.lt. Dėkojame visiems autoriams, skaitytojams, prenumeratoriams ir linkime malonaus skaitymo.

Juozas VERCINKEVIČIUS,

vyriausiasis redaktorius

Lietuvos paštuose priimama žurnalo „Voruta“ prenumerata 2020 metams

Prenumeratos kaina (indeksas 0135)

1 ketvirčiui 3,00 Eur

2 ketvirčiams (pusei metų) 6,00 Eur

3 ketvirčiams 9,00 Eur

Prenumeratos kaina pensininkams,

neįgaliesiems, moksleiviams, studentams,

mokytojams (indeksas 0136)

1 ketvirčiui 2,40 Eur

2 ketvirčiams (pusei metų) 4,80 Eur

3 ketvirčiams 7,20 Eur

Prenumerata nebepriimama likus mažiau nei mėnesiui iki žurnalo išleidimo datos. Gyventojų ir organizacijų užsakyti periodiniai leidiniai nurodytais adresais pristatomi kasdien, išskyrus sekmadienius, švenčių dienas ir kai kuriose kaimo vietovėse pirmadienius. Periodinių leidinių prenumeratą galima užsisakyti ir internetu – tinklalapyje https://www.prenumeruok.lt/.

Žurnalą taip pat galima įsigyti:

Vilniuje:

LS KIOSKAS, Geležinkelio g. 16, Vilnius,

LS KIOSKAS, J. Lelevelio g. 2, Vilnius,

MAXIMA, Ozo g. 25, Vilnius,

MAXIMA, Ukmergės g. 282, Vilnius,

NARVESEN, Gedimino pr.19 prie Vienuolio g., Vilnius,

NARVESEN, Gynėjų g. 1, Vilnius,

NARVESEN, Sodų g. 24 D-1, Vilnius,

NARVESEN, Sodų g.22, Vilnius;

Kaune:

MAXIMA, Savanorių pr. 255, Kaunas,

NARVESEN, Vytauto pr. 24, Kaunas;

Klaipėdoje:

MAXIMA, Taikos pr. 61, Klaipėda,

NARVESEN, Taikos pr. 101, Klaipėda;

Panevėžyje:

NARVESEN, Savanorių a. 5, Panevėžys.

Daugiau informacijos dėl pardavimo vietų: https://www.pressexpress.lt/regioniniai-laikrasciai/500-voruta.html

The post Išleistas pirmasis Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ numeris appeared first on Voruta.

Fotografijų albumo viršelis

Juozas VERCINKEVIČIUS, Trakai

Širvintų rajono gyventojai gavo gražią dovaną – fotografijų albumą „Širvintų krašto žmonės“ (2019), kurį parengė ir išleido fotografas Jonas Lučiūnas. J. Lučiūnas (g. 1947) – taip pat širvintiškis, gimęs Lapelių kaime (Čiobiškio sen., Širvintų r.). 1964 m. baigęs Musninkų vidurinę mokyklą, jis studijavo ekonomiką Maskvoje ir Odesoje, kėlė kvalifikaciją Švedijoje. Nors daug metų dirbo Lietuvos kooperacijos sistemoje, pomėgis fotografijai išliko visą amžių, dar bestudijuodamas Odesos technologijos institute ėmė dalyvauti fotografijos parodose. Jis yra parengęs ir išleidęs daug knygų apie Širvintų kraštą: „Čiobiškio kraštas“ (2006), „Peizažai“ (2007), „Širvintų kraštas“ (2009), „Lietuva – legendų, dainų ir pasakų šalis“ (2009), „Puokštė Lietuvos laisvei“ (Jonas Lučiūnas pristato Lietuvos vaikų piešinius) (2009), „Portretai“ (2009), „Čiobiškio portretas“ (2011), „Lietuvos peizažas“ (2011), „Ramu į tėviškę sugrįžti“ (2013). Ypatingą vietą užima jo išleista Lapelių kaimo istorija „Į Lapeles pargrįžta paukščiai“ (2017). Šioje 350 puslapių gausiai iliustruotoje knygoje yra visa kaimo istorija. Ji nepaprastai įdomi ne tik Lapelių kaimo, bet ir Musninkų bei Čiobiškio gyventojams. Taip pat labai įdomus ir vertingas yra ir kitas fotografo leidinys „Čiobiškio portretas“ (2011), per nuotraukas pasakojantis apie Čiobiškio seniūnijos gyventojus.

Fotografijų albumas „Širvintų krašto žmonės“ – tai nepaskutinis fotografo darbas. Jis ieško naujų Širvintų krašto veidų, išvykusių už Lietuvos sienos ar gyvenančių kitose šalies vietovėse. Taigi šiuo albumu J. Lučiūno veikla nesibaigia, lauksime naujų jo albumų.

Žemiau spausdinamas J. Lučiūno įžangos žodis, kurį jis parengė fotografijų albumui „Širvintų krašto žmonės“.

Fotografijų albumo „Širvintų krašto žmonės“ autoriaus ir leidėjo žodis

„Tėvynė – tai ne milijonai žemės valakų, ne miškai, ne upės. / Tėvynės sąvoka moralinė. / Žmogus širdy nešiojasi Tėvynę. / Tik tas jos nepraras, kas nenorės…“ – taip žmogaus esmės ryšį su Tėvyne yra apmąstęs istorinių dramų autorius Juozas Grušas. Panašiai galima samprotauti ir apie žmogaus esmės ryšį su gimtine. Koks būtų žmogus be gimtinės ir kaip ji atrodytų be žmonių?

 Nors šiandien knygomis nėra visuotinai domimasi, bet manau, kad geresnio būdo įamžinti, palikti ateičiai prisiminimus apie savo kraštiečius nėra. Labai noriu, kad mano fotografuotus kraštiečius prisimintų ne tik jų artimieji ir giminės, bet ir kiti mano knygų skaitytojai.

Mano brangieji skaitytojai! Aš esu laimingas, kad likimas padovanojo man dar vieną susitikimą su jumis. Tai mano penkioliktoji knyga ir septintoji apie Širvintų krašto, kuriame aš gimiau, žmones.

Kurdamas šį fotografijų albumą susidūriau su sunkumu, kaip iš savo daugiatūkstantinio fotografijų archyvo atrinkti gražiausius ir šiam kraštui būdingiausius žmonių portretus. Po ilgų peržiūrų į šią knygą – lyg į skrynią brangią, sudėjau man brangiausią turtą – mano kraštiečių, kuriuos teko fotografuoti, portretus – daugybė skirtingų charakterių ir tipažų, skirtingo temperamento, gyvenimo būdo ir likimo žmonės, kurie tapo neišsemiamu mano įkvėpimo šaltiniu. Tai žmonės, kuriuos gerbiau, gerbiu ir kuriais žavėjausi ir žaviuosi, kurie mane domino kaip asmenybės, galų gale tuos, kurie tuo metu buvo šalia, su kuriais bendravau. Tai mano aplinkos, mano vertybių ir idealų, skirtingų mano biografijos tarpsnių atspindys mane supusių žmonių veiduose. Didžioji dalis Širvintų krašto žmonių man pozavo, kita dalis jų yra reportažiniai portretai. Dėkingas likimui, kad mano fotoaparatas įamžino ir Šimtmečio širvintiškius.

Nesistebėkite ir nepykite, jeigu šiame fotografijų albume nepamatysite ko nors, ką jus laikote svarbiausiu ir pagrindiniu.

Patys svarbiausi ir pagrindiniai esame mes – Širvintų krašto žmonės– ir tai, ką mes jau padarėme ir darome savo mylimo krašto labui!

Už patarimus ir parašytus atsiliepimus apie šį fotografijų albumą esu labai dėkingas Širvintų rajono savivaldybės merei Živilei Pinskuvienei, Širvintų dekanato dekanui – kunigui Leonui Klimui, kraštietėms Marijai Sigitai Lukaševičienei ir Nijolei Didžiokienei.

Reiškiu padėką visiems savo kraštiečiams, įsileidusiems mane į savo namus ir leidusiems juos ir jų vaikus fotografuoti.

Tariu nuoširdų ačiū knygos tekstą recenzavusiai ir koregavusiai savo dukrai Normantei Naruševičienei (Lučiūnaitei).

Ačiū tariu visiems, kurie padėjo išleisti šį albumą: Nijolei Didžiokienei, Marijai Aliodijai Bareikaitei-Remienei, ir Juozui Vercinkevičiui.

Skaitytojams linkiu neblėstančių įspūdžių ir gilaus įkvėpimo ateities darbams.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 11 (865), 2019 m. lapkričio 30 d., p. 15.

The post Fotografijų albumas „Širvintų krašto žmonės“ appeared first on Voruta.

Mokytoja Vanda Karalienė, Gelvonai, 2007 m. Jono Lučiūno nuotr. Šaltinis – Jonas Lučiūnas, „Širvintų krašto žmonės“, [albumas], Vilnius, 2019, p. 54

1960 m. birželį Musninkų vidurinę mokyklą (Širvintų r.) baigė dvidešimt keturi abiturientai, vienas iš jų ir šių eilučių autorius. Po gražių išleistuvių visi išsisklaidė su savo svajonėmis ir viltimis, pradėjo savarankišką gyvenimą. Vieną iš jų Vandą Karalienę (Lučiūnaitę) suradome Gelvonuose (Širvintų r.). Besimokydama vidurinėje mokykloje ji norėjo tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ir tapo. Aplankėme ją jos namuose Gelvonuose ir ilgai kalbėjomės. Tiek daug prisiminimų.

Jau tapai Gelvonų istorijos dalimi ir man, bendramoksliui, rūpi pasvarstyti apie prabėgusius metus, kaip buvo, kas buvo ir kas dar turėtų būti…

Esu buvusi lituanistė, o dabar miškų gerbėja, grybautoja, uogautoja ir žoliautoja. Gelvonuose gyvenu nuo 1969 m. Dalyvauju viešame Gelvonų gyvenime, renginiuose įvairiomis progomis, šventėse, dabar štai artėja derliaus šventė (padedu kurti puokštes, papuošimus). Į Birželio 14-osios – Gedulo ir vilties, tremtinių dienos – minėjimą buvo pakviestas rašytojas Teodoras Četrauskas, man jo kūryba buvo naujiena. Jis gimęs Čiobiškyje, tad keliu visus dokumentus apie jį ir randu, kad gimęs 1944 m. [gegužės 7 d.] mokytojų šeimoje. Prisimenu tėvo žodžius, kokius mokytojus išvežė Sibiran. T. Četrauskas – ypač vertinamas ir kaip rašytojas, ir kaip vertėjas, verčia iš vokiečių kalbos. Jau perskaičiau dvi jo knygeles, viena iš jų – „Tarsi gyventa“. Ji apie Žalią Velnią, apie partizanus, pasakojama tokiu pakyliu tonu, aprašomas pompastikos ir melo laikas, tas pats buvo ir vadovėliuose, tuo metu reikėjo galvoti, ką sakai. Knyga, regis, daug iškentėjusiai tėvų kartai atminti, po minėjimo su autoriumi sėdėjome prie stalo, kalbėjomės. Pas mus buvo atvažiavę ir Klaipėdos [dramos?] teatro aktoriai su „Kupreliu“ [Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ inscenizacija], prisimenu, salė lūžo nuo susirinkusio jaunimo, susirinko labai daug žmonių. Ignas Šeinius, Juozas Kruminas – mūsų kraštiečiai, iš Gelvonų valsčiaus kilę rašytojai. Labai malonu ir kartu juokinga, kaip sovietmečiu jie tarsi buvo draudžiami.

Žinau, kad su mūsų bendraklase Lione Balsevičiūte įdomu kalbėtis, yra ir daugiau tokių įdomių žmonių mūsų krašte. Su mokiniais literatais daug kur nueidavome pasikalbėti, bet eidavome su tokiais, su kuriais buvo galima eiti. Tekdavo lankytis pas Skebėrą, gyvenusį Bagdyšių kaime, o po jo jau eidavome pas tokius, kurie keldavo prieštaringų jausmų… Ir su Vaitoniu kalbėjomės.

Jeigu kalbėtume apie mokyklą, tai įdomiausia prisiminti, kiek fizinių, turbūt ir dvasinių, jėgų anuomet reikėjo pasitelkti. Dabar man juokingiausia išgirsti ir patirti, kad tie žmonės, kurie sovietmečiu buvo stropūs nomenklatūrininkai, dabar ir vėl stropūs. Iš juokingesnių nutikimų tai galiu prisiminti įvykusį per J. Krumino minėjimą. Drauge su mokiniais rinkome kraštotyrinę medžiagą, pasikvietėme iš Mančiušėnų [Širvintų r.] J. Krumino seserį a. a. Ireną Savarauskienę, abi žinojome, ką reikia kalbėti. Drauge su jaunaisiais literatais viską suruošėme, ant stalo pastatėme vazą, verbą, mūsų pasiklausyti atėjo liaudies vaikai. Išsigando mano kolegės, partinės organizacijos sekretorė, kad paminėtas buržuazinis rašytojas, o man jau sparnai auga ir prasideda mano puolimas – pažvelkit, „Lietuvių poezija“, nuo seniausių laikų iki tarybinių, I ir II tomai. Aš jas nusivedu į kabinetą ir prašau pasižiūrėti, kas koregavo šitą knygą, juk čia ir Justinas Marcinkevičius, Juozas Baltušis, žinomos pavardės, čia nieko blogo nėra, ir atrinkti eilėraščiai neutralūs.

Ligi šiol prisimenu mokinius, literatų būrelio narius. Tai buvo a. a. Gintautas Šemėta, vėliau studijavęs istoriją, Vida Verkauskaitė, vėliau baigusi universitete lituanistiką. Ji pirmoji mus pradėjo skatinti, kad susidomėtume I. Šeiniumi ir jo kūryba. Kuomet dar nebuvo galima, ji parašė laišką į Švediją I. Šeiniaus sūnui, o jis padėkojo už nuostabų laišką. Rytas Tamašauskas taip pat tapo lituanistu, kraštotyrininku, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą, jei tik išleidžia kokią knygą, iškart atveža man, paskutinė atvežta knyga – „Dotnuvių datos“. Dar vaikystėje jis sugalvojo nueiti į respublikinės bibliotekos Kraštotyros skyrių, reikėjo kažkokio leidimo iš specialiųjų fondų, ir gavo ten informacijos apie J. Kruminą. R. Tamašauskas labai kruopštus, surinko apie J. Kruminą daug medžiagos. Kai jis eidavo į biblioteką konspektuotis, jį lydėdavo toks diedukas ir stebėdavo, gal manė, kad išplėš kokį lapą, gal atrodė pavojingas. Paskui išsiuntėme į respublikinį konkursą tą jo surinktą medžiagą. Širvintų r. partijos komiteto sekretorė Jadvyga Kiseliauskienė po viso šito jau spaudžia man ranką, sveikina. Vieną dieną pliaukšt botagu, o po kiek laiko – sveikinimai.

Sykį svarstau su kolege: „Tai gal Gelvonuose negalima dėstyti nei Baranausko, nei Vaižganto? Čia gi pilna buržuazinių momentų.“ Tais laikais diegtas ateistinis auklėjimas, atvažiuodavo tikrinti, ypač prieš šventes, ar bažnyčioje yra klapčiukų, o tada vieni ant kitų – mano eina, tavo neina, tavi vaikai veda iš kelio manuosius ir t. t. Direktorė sakydavo, kad galima spręsti ir apie auklėtojos pažiūras, jei mokiniai eina klapčiukauti. O dar Bronius Jauniškis, kuris važinėjo ir kritikavo tikėjimą, bažnyčią, yra sakęs, „kad auklėjimo rezultatai po 10–15 metų kartais pasimato“. Būdavo visokių, iš dabarties pozicijų žvelgiant, keistų ir nereikalingų dalykų, tekdavo atlikti vadinamąsias „visuomenines“ pareigas. Būdavo, renku pinigus spektakliui ir kreipiuosi: „Broliai ir seserys!“ „Broliai, seserys“ – lyg ir ironija, lyg ir ne visai. Argi aš būčiau taip sakiusi, jei iš tikrųjų būčiau bijojusi. Karalius nušienavo bažnyčios šventorių, o štai aš, nors ir mokytoja, grėbiau, juk aš gi gyvuliams pašarą ruošiau ir visai ne nuo altoriaus, o nuo žemės.

Kartą per baigiamuosius egzaminus rašinių tema buvo „Lietuva Maironio lyrikoje“ ir mano auklėtinis Arūnas Vilkelis pacitavo: „Paimsme arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu!“. Jį naktį atsitempė iš Mikalajūnų kaimo ir įsakė perrašyti darbą, kad nebūtų šios citatos.

I. Šeiniaus kūrinius palikdavome užklasiniam skaitymui, per užklasines valandėles. Viena mokinė, medalininkė, Vida Žukauskaitė vėliau studijavo žurnalistiką ir dabar dirba Ignalinos rajono laikraštyje. Ji rašė tema „Žymiausias mano krašto žmogus“. Vis mąstau, kaip ji ten išlaviravo, kad nepasakė kažko, ko nereikia, ir įstojo.

Prisimenu padariusi klaidą. Mokinė Gražina Kazakevičiūtė-Paulauskienė irgi stojo į lietuvių kalbą ir man reikėjo parašyti jos charakteristiką. O aš labai norėjau, kad ja susižavėtų, ir parašiau, kad jos tėvas yra vargonininkas, kad gražiai dainuoja. Suklydau, nereikėjo to rašyti… Jos tėvas išties buvo vargonininkas, mes bendravome ir su Čiobiškio (Širvintų r.) kunigu Juozapu Dobrovolskiu, iš jo gaudavome gerų knygų, ir dabar Lietuvos katalikų bažnyčios kronika rūpi su kuo nors pasidalyti.

Lyg ir žinau, kad visą laiką rašei dienoraščius.

Tai toks ten ir turtas, čia man dabar, Juozai, stukseni į naujas buto duris ir ragini suklijuoti kažką, sudėlioti. Bet kol dar sveikatos turiu, reikės išleisti prisiminimų knygą, tik kad kaip ir arklys be botago – ne visada eina.

Kur, kaip ir kada sutikai savo vyrą Stanislovą Karalių?

Dievas išgirdo ir Dievo ausin pateko! Širvintų autobuso stotelėje klasės draugai, net neprisimenu kurie, gal Čepas, gal Brazauskas, klausia: „Vanda, ar nesiženiji?“ Aš atsakiau: „Jei ženysiuos, tai nebent tik už kokio Karaliaus.“ Taip susiklostė, kad tas Karalius atvyko iš Ukmergės r.

Jo pusseserė vaistininke čia dirbo, taip ir buvo, jis viengungis, aš viengungė, ir sakau, ką užgyvenau tai pavardę, o dar turėjau tokią nuoskaudą dėl savo vardo. Kraipydavo ir lenkiškai, ir kaip. Vėliau vartydama įvairiausius leidinius ar Greimo ar Gedgaudo knygoj randu didelis puslapis skirtas Vandos vardui, tai vadinasi mano vardas labai lietuviškas, labai pagoniškas, ne lenkiškas.

Didžiųjų vandeningųjų upių gintaro kelių dvasia.

Su Stanislovu susipažinau Gelvonuose, pirma pas tą pusseserę, paskui čia, parapijos name, gyvenau, paskui laukdavome atvažiuojant su kaimyne Irena Vaitoniene. „Šliūbą“ ėmėm Balininkuose, atsikėlėme čia ir išgyvenome 8-erius metus. Viskas labai mįslinga, tikros tiesos nėra, po Trijų karalių jis buvo talkoje miške, vieni sako, kad buvo šlapia ir jis paslydo, nelaimingas atsitikimas. Nuo 1993 m. esu viena. Gelvonuose esu nuo 1969 m.

Kodėl pasirinkai studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą?

Man gi visi rekomendavo, pranašavo, siūlė mokytis meno mokykloje. Be specialaus pasiruošimo, savamokslė, tad buvo rizika. Taigi liko viskas kaip hobis, bet dailę esu dėsčiusi ilgai. Gimiau Pamusių kaime, čia buvo kolūkis, man norėjosi bet kokia kaina iš tos aplinkos išsiveržti ir tada pagalvojau, gal vis tik mokytoja Palmira Sirvydytė didelės įtakos turėjo, stojau į Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Sėkmingai įstojau, studijavau ir baigiau.

Žinau, kad dirbai Rytų Lietuvoje. Kaip atsidūrei Dieveniškėse, Poškonyse?

Aš per daug nesvarsčiau, miestas man nelabai patiko, patiko kultūros paminklai, spektakliai ir tiek. Būdavo, einu į bendrabutį, žiūriu, panery pilna pasitiesusiųjų staltieses, ir man keista atrodydavo: juk yra šitiek muziejų, šitiek visokiausių renginių vyksta, o jie guli ir geria.

Nežinau, kokia ten buvo vykdoma politika, gal ten trūko mokytojų, o man reikėjo atlikti praktiką, stažinę kažkokią, ir turėjau pasirinkti – kur. Nežinojau nei to krašto problemų, nieko. Poškonys man pasirodė lyg kokia romantika, įdomu buvo, kokie ten žmonės gyvena, juk Baltarusijos pasienis. Taigi sėdau ir nuvažiavau.

Kaip sekėsi dirbti Poškonių mokykloje?

Tai buvo stažinė praktika, tad tik metus Poškonyse buvau. Gyvenau pas Tamelaičius, pas juos man buvo duotas kambarys. Labai patiko šeimininkė, ji buvo baltarusė, mat, jie iš pat pradžių mane pavaišino grikiniais blynais, o tai jau buvo didelis pliusas.

Tuomet mokyklos direktorė buvo Širvinskienė. Jau vėliau Dramos teatre toks aukštas aukštas jaunuolis praeidamas sako: „Laba diena, mokytoja.“ Žiūriu užrietus galvą. Sako: „Aš gi Širvinskų Vytukas.“ Kaip galima ilgai prisiminti… Jis buvo gamtininkas, dienoraštį rašė, žinojo, kada šilagėlės žydi, kur ir kokie lizdai. Stasė Černiauskaitė buvo pionierių vadovė, o jos motina kokia nuostabi audėja!

Įdomu, kad kai kurie vaikai ateidavo į pirmą klasę, nemokėdami lietuviškai. Man buvo duoti aštuntokai, penktokai. Aštuntokai lankė mano pamokas ir Širvinskienė ateidavo. Toks Targavičius, matyt, namie tekstus paskaitydavo – kartą aš nepedagogiškai, nepiktai liepiu skaityti jam tekstą, o jį jau, matau, prakaitas pila, vos ne 45 min. Ir kitus kartus jis jau namie paskaitydavo kelis kartus, kad nereikėtų per pamoką slibizavoti.

Mano praktikai vadovavusi dėstytoja Irena Veisaitė kartą paklausė, ar yra ten gabių vaikų? Man nelabai patiko tas klausimas – neva kaimiečiai argi ką gali išmokti. Prisimenu pamoką penktoje klasėje, tema – mįslės, Juozas Butrimavičius – pirmas žurnale. „Šita eilė, – sakau, – galvoja mįsles, o kita atsako.“ Tai Juozas vos ne visą pamoką galvodavo ir sugalvodavo vis naujų mįslių. Kai penktokams reikėjo atpasakoti mano perskaitytą tekstą, tai tas pats Juozas vos ne žodis į žodį atpasakojo visą tekstą. Nežinau, ar jis turėjo tą knygą, nežinau. Jis buvo našlaitis, kai atsakinėdavo prieš klasę, matydavosi, kad berniukui rūbai per dideli, bet iš jo niekas, niekas nesišaipė. Jis buvo labai gabus.

O vis dėlto kaipgi likimas atbloškė į Gelvonus, nors jie ir visai netoli nuo Pamusių?

Į Gelvonus išvykau pagal paskyrimą, buvau nuvažiavusi į Kėdainių rajoną, į Šėtą, man ten buvo pažadėta vieta, o vėliau, kai buvo paskirta komisija, jau ta vieta buvo užimta. Taigi išvykau dirbti į Pajūralį [Šilalės r.]. Atvažiavo žemaitis į Pamusius pasiimti manęs, mano daiktų, nuvedžiau prie upės, jis sako: „Čia kaip pasakoj.“ Ten man surado butą, pas Ipolitą Šerpetį, tokį senbernį, labai tvarkingą, bitininką, jis nepriimdavo bet kokių moterų. Butas buvo dviejų kambarių, labai jaukus, asfaltuotas kiemas, netoli Jūra [upė]. Ten išdirbau trejus metus, gavau labai gerą klasę, su mokiniais prizines vietas laimėdavome. Pamenu, Naujųjų metų karnavalo tema buvo „Lietuva“, mes vaidinome pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaką“, kitais metų laikais ir pakeliaudavome. Iš tos mokyklos išėjau todėl, kad buvo labai toli nuo tėviškės. Pagal paskyrimą atidirbau, ėmiau dairytis ko nors arčiau, ir a. a. tėvas sako: „Važiuok į Bagaslaviškį, ten žmonės geri.“ Bagaslaviškyje viskas buvo užimta, nereikėjo mokytojų, todėl ir atsidūriau Gelvonuose, gyvenau pas mokytoją Juškevičienę, bute, tai buvo labai geri žmonės. Pirmojoje gautoje klasėje buvo labai daug literatų, su jais leidome almanachą, organizuodavome susirinkimus, keliaudavome, su entuziazmu dirbau. […].

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

Nuo redakcijos. Kalbėtasi su Vanda Karaliene (Lučiūnaite) 2012 m. spalio 18 d. Gelvonuose, jos namuose. Deja, Vanda Karalienė netikėtai mirė savo namuose 2014 m. kovą dėl apsinuodijimo smalkėmis, palaidota Čiobiškio (Širvintų r.) senosiose kapinėse, šalia savo motinos.

The post Nuo Pamusių pakrančių iki Gelvonų bažnyčios appeared first on Voruta.