Habil. dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Archeologų duomenimis baltų kultūrinės grupės susidarė 2500-2000 m. prieš Kr., kai dėl kultūros, substrato, gamtos sąlygų išsiskyrė trys svarbiausi jų plotai: 1) Rytų Pabaltijo, 2) Dniepro aukštupio ir 3) Okos-Volgos aukštupio. Rytų baltų kalbomis laikomos gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios žiemgalių, sėlių, Dniepro-Okos plotų kalbos.

Tyrimo tikslas – daugiausia pagal likusius vardyno duomenis aprašyti rytų aukštaičių ir toliau į rytus buvusių baltų tarmių, vardyno sistemas, kalbų kontaktus, baltų kalbų substratą, jo sukeltą tolimesnę kalbos raidą. Lietuvių kalboje dėl žiemgalių kalbos įtakos nuo bendrinės kalbos labiausiai skiriasi šiaurės panevėžiškių tarmė, dėl kuršių kalbos įtakos – šiaurės žemaičių tarmė, latvių kalboje – latgaliečių tarmė.

Lietuvos Respublikos rytuose ištirti 578 hidronimai ir 3720 oikonimų. Iš šiaurės rytų link Vilniaus oikonimų slavinimas didėjo: tarp lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškų elementų Ignalinos valsčiuje liko 79,1 %, Švenčionių vls. – 70,7 %, Vilniaus vls. – 65, 5 %, Vilniaus mieste – 45,5 % . Į pietus nuo Vilniaus ( Šalčininkų vls. ) tokių buvo 59,6 % , į vakarus nuo Vilniaus (Trakų vls.) – 69,3 %.

Lietuvių kilmės yra ir priesaga –išk–. Jos skaičius oikonimuose didėja buvusiose etninėse lietuvių žemėse iš pietų į šiaurę: suslavintose formose tarp Šalčininkų ir Švenčionių jų buvo apie 29 %, Ignalinos vls. – 43, 7 %, Latvijos Skrudėlynės vls. – 54,8 % , Demenės vls. – 52,5 %, dab. Gudijos Pliusų apyl. – 55 %, Miežionių apyl. – 40 % , Vidžių apyl. – 35 %.

Per 10000 hidronimų ir oikonimų ištirta į rytus už Lietuvos Respublikos ribų. Gudijos pasienyje su Lietuva (Varanavo, Astravo, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Smurgainių rajonuose) yra 16 apylinkių, kuriose tebėra daugiau kaip pusė lietuviškų oikonimų: Benekainių apyl. – 87 %, Bastūnų – 80 %, Baltiškių – 77 % (Varanavo r.), Astravo apyl. – 75 %, Vidžių – 71 %, Gudagojo – 68 %, Rodūnios – 67 %, Varnionių – 63 %, Pliusų – 62 %, Apso – 61 % ir t.t. Toliau į rytus tas skaičius vis mažėja.

Baltų kalbų plotai už Lietuvos Respublikos ribų pagal kalbos sistemą, lietuviškai ar kitaip baltiškai gimtąja kalba kalbėjusių žmonių skaičių ir trukmę, baltiško vardyno dalį ir t.t. turi tris apytiksles rytines ribas: 1) Druja, Šarkovščina, Glubokas, Daukšyčiai (Dokšica), Aina, Zaslavlis, Minskas, Nesvyžius, 2) Vitebskas, Orša, Mogiliavas, Gomelis, 3) Tverė, Maskva, Tula, Kurskas ir t.t.

Pirmasis nurodytas plotas priklauso lietuvių kalbos vilniškių tarmei. Jame pagal lituanizmų skaičių skiriamos trys dalys: kuo arčiau pagrindinis lietuvių kalbos plotas, tuo dažniau vartojama lietuvių kalba, lietuviškesnis ir vardynas.

Antrojo ir trečiojo rytinio ploto baltizmai pagal sandarą ir fonetiką yra panašesni į lietuvių bendrinę kalbą. Juose taip pat yra lietuviškos kilmės vardyno, net lietuviškų bendrinių žodžių, priesagų. Toliausiai rytuose buvęs baltų kalbų plotas mažiausiai ištirtas, skirtingai vadinamas.

Gyvenamųjų vietų vardų studijos rodytų, jog dabartinėje Baltarusijos šiaurėje galima skirti šiuos plotus: 1) nuo dabartinės Lietuvos Respublikos sienos iki linijos Pliusai, Zarača, Delekas, Kazėnai, kur yra nuo 90% iki 60% oikonimų lietuviškos kilmės, 2) iki Drujos, Miorų, N. Paguosčio, Juodžių valsčių imtinai (60–20% lietuviškų oikonimų), 3) iki Verchnedvinsko, Armanavičių, Gluboko valsčių (5–1% lietuviškų oikonimų), 4) iki Obolės, Ūlos, Obolcų, Toločino, kur yra kiek mažiau baltiškų hidronimų ir oikonimų, antroponimų, 5) iki dabartinės Rusijos Smolensko, S. Peterburgo sričių.

Minėtose teritorijose ir net to paties valsčiaus dalyse lietuviškų ir pralietuviškų (baltiškų) vietovardžių skaičius nevienodas, jie pasiskirstę netolygiai. Didesnė lietuviškų vietovardžių koncentracija rodo, kad tose vietose lietuvių buvo daugiau ir jie ilgiau išsilaikė (Ikaznės,ŸJuodžių, Perebrodės, Drujos ir kiti valsčiai).

Ikaznės parapijos vietovardis kumša „Kamša“, priebalsių kietinimas leidžia daryti išvadą, kad čia buvo kalbama ta pačia lietuvių vilniškių tarme, iki šiol išlaikyta 10–20 km į vakarus ir šiaurės vakarus (Breslaujos – Apso krašte, kur yra balu.ndiške. „Balandiškė“, kumpi.nei „Kampiniai“, šalaku.ndzei „Šalakandžiai“ ir t. t.). Yra neabejotinų priebalsių kietinimo pavyzdžių: dvarčany „Dvarčionys“, paršali „Paršeliai“ ir t. t. Dzūkuota ne tik prieš a tipo balsius (Gaucy, Gedze, Giraucy, Girnuci, Labuci), bet kai kur ir prieš i tipo balsius (Bardzilava, Grodziški). Dzūkavimą galėjo skatinti gudų, lenkų kalbos, o č, dž išlaikymą (Driguči ir t. t.) rusų kalba.

Ainos – Radaškovičių apylinkėse pavardės su galūne -is išlaikytos ne tik XVI a. (Šikucis), bet ir XIX–XX a. (Meszkis, Szedzianis). Dėl to galima spėti, jog lietuvių kalbos liekanų čia buvo bent iki XIX a. Kalbėta vilniškių šnekta (skrundž „skrandis“, Šikucis „šikutis“), priebalsiai kietinti nedėsningai (Szareiko „Šereika“, bet Szedzianis „Šedenis“, Viažewicz „Vėževičius“, nors XVI a. užrašyta Žomoitin „Žemaitinas“). 1980 m. Ainos apylinkės pirmininkas Šareiko „Šereika“ straipsnio autoriui rašė, kad jo duomenimis Ainos apylinkėje „lietuvių nėra ir niekada nebuvo“.

Plotą tarp Maskvos ir Kursko reikėtų laikyti ne buvusiu periferiniu, o pagrindinio baltų ploto rytiniu pakraščiu, kuriame gal buvo ir Lietavos vardas (Lietovka, Lietovo). Dvidešimt penki stambesni hidronimai rodo, jog šiaurėje periferinis mišrus baltų plotas nesibaigė ties Pskovu ir Toropecu, o tęsėsi iki dabartinio Novgorodo ir net S. Peterburgo, kur baltai ir po to slavai kyliu įsiterpė į finų teritoriją.

Į rytus nuo linijos Pskovas, Dysna, Minskas, Sluckas gyveno rytiniai baltai, kurių kultūra archeologų duomenimis skyrėsi nuo lietuvių ir latvių protėvių. Daugelis vandenvardžių atsirado seniau už oikonimus ir yra panašesni į archaiškesnę lietuvių kalbą, išlaikė priebalsius š (Kokša, Šerna, Šo, Šerkšna, Šlina, Verša), ž (Varža, Uža, Žizdra). Panašūs ir gyvenviečių pavadinimai, kurie turėjo atsirasti vėliau (Olša, Šavle, Šilovo, Žebentiaj).

Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje yra per 1000 baltiškos kilmės oikonimų (pvz., Gili, Griva, Mačiuly, Šilovo, Upino) ir iki 100 hidronimų (Eglinka, Kol%p%, Perekul%, Promša, Šo, Osino ir t. t.), kurių baltiška kilmė dar nenustatyta.

Kompaktiškas baltų kalbų plotas rytuose dabar daugiausia išliko šiaurėje, iš dalies lygiuodamas su Baltijos jūros pakraščiu. Pietinis Baltarusijos pakraštys tarp Bresto ir Bobruisko, priskiriamas senosioms baltų žemėms, nuo Naugardo žemės skiriasi dviem ypatybėmis: 1) baltiškų hidronimų čia yra gal net mažiau (jie išsamiai neišnagrinėti), bet jie apima didesnius vandens telkinius ir 2) čia daugiau baltiškų oikonimų, kilusių iš antroponimų ir galinčių liudyti kiek ilgesnį baltų kalbų išlikimą.

Issa (rus. Čńńŕ, balt. Čńą) – plg. la. īss, īsa „trumpas, -a“, lie. (rytų aukštaičių) įsas, įsa, Isė, Isupis, Yslikis (Vanagas 1981, 131–132). Tokios upės teka Gardino, Pskovo, Penzos sr., Mordovijoje. Pavolgio finų kalbose taip vadinama ieva (Žučkevič 1974, 148), bet dėl vardo kilmės tai greičiausiai yra atsitiktinis sutapimas. V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 156) hidronimus su -sa ir panašiais elementais laikė greičiausiai baltiškais.

Loša (balt., rus. Ëîřŕ), Łasza (lenk.), Aluošia (liet.) – plg. liet. Alšia, Alšynė, Lašupis. Upės yra Nemuno, Ušos intakai, Lošanka, Losica (Lošica) – Svisločiaus, Mužankos intakai. Upių vardų kilmė galėtų būti ir skirtinga (Astravo rajone yra Aluošia). V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 194) vardą laikė baltiškos kilmės, V. Žučkevičius (1974, 210) – baltarusių palikimu (iš žuvies loš, lošak „lašėkas“). K. Būga (1961, 424, 528, 530) rašė, kad „iš devynių upių vardų Loša tiktai Ašmenos intakas turėtų būti kilimo lietuviška, nes jos pakraščiais dar ir šiandien tebegyvena lietuviai. Visas kitas Lošas dėl 3–5 upių geografiškosios padėties (Mozirio ap. ir Černigovo gub.) reikia laikyti slaviškos kilmės vardais, atsineštais iš protėvynės, plg. sl. lošĮ „piktas, netikęs“. Etimologijai šie argumentai nėra pakankami, nes visoje Baltarusijoje ir net Rusijos pakraštyje iki VI a. gyveno baltai.

Maža (Ěŕćŕ) – Moročės, Slučės, Pripetės int., plg. liet. mažas, maža, Mažutis, Mažupė, Moža (Ěîćŕ) – Bobro kair. intakas, Možaika – Berezinos deš. ir Maskvos intakai, Možanka – Berezinos kair. intakas. Tos pačios šaknies kaimai Mažuli (Įvijos r.), Mazeki (Šumilino r.), Mažnica (Borisovo r.) (plg. Būga 1961, 532, Žučkevič 1974, 219, 238). Tokios pat nuomonės laikėsi M. Fasmeris, V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 195, 196) ir kiti, nes vardas absoliučiai sutampa su lietuvių kalbos būdvardžiu maža.

Moroč (Morač, sl. Ěîđî÷ü, Ěîđŕ÷ü) – plg. baltų šaknį mark/marč (Būga 1961, 276, Vanagas 1981, 205). V. Toporovas ir O. Trubačiovas (1962, 128, 196) vardą siejo su žodžiais merkti (merkia), marka „kūdra linams merkti“, Markija, Markelynė, Markelis, Merkė, Merkys. V. Žučkevičius (1974, 242) vardą siejo pirmiausia su slavų šaknimi žodžiuose moročit, moroka.

Olsa (Îëüńŕ) – Berezinos kr. int., plg. Alsa (liet. alsa „nuovargis“), Alšia, alksnis (TT 1962, 199). Taip slavinti ir Lietuvoje esantys ir kiti šaknies als- vietovardžiai (Būga 1961, 417). Panašios šaknies esama ir slavų (gudų, bulgarų) kalbose, kuri gali būti perimta iš baltų kalbų (plg. Žučkevič 1974, 269, Vanagas 1961, 41).

Perekul (Ďĺđĺęóëü) – plg. perkulinė „dumbluota pelkė“, Perkulė, Perkuolas (žr. Vanagas 1981, 254). Baltarusių perekol yra perdžiūvusi vieta (Žučkevič 1974, 286), taigi nedžiūvančios upės pavadinimui netinka.

Promša (Ļšīģųą) – plg. Pramūšis. Galėtų būti priešdėlio pra- vedinys iš upės vardo Mūša.

Usa (Óńą, Óńńą) – Berezinos, Nemuno, Voronicos, Sudosties intakai, plg. Uosis, Ūsa, Ūsiai, siejami su uosiu „medis kieta mediena“, ūsais „plaukai virš viršutinės lūpos“ (žr. TT 211, Vanagas 1981, 353, 355; Žučkevič 1974, 385). Breslaujos r. yra ežeras Ūsys. Gali sietis ir 4 upės, vadinamos Uša (TT 212).

Volka (Âîëęŕ) – Moročės, Berezinos, Slučės, Pripetės intakai, plg. liet. valka „klanas“, la. valka „upelis, pelkė“, Valka (2 upės, ežeras), Valkupis ir t. t. V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 180) hidronimą laiko baltišku, o V. Žučkevičius (1974, 55) vardą nepagrįstai sieja su žodžiu volk „vilkas“.

K. Būga (1961, 550) buvo suskaičiavęs 121 baltiškos kilmės upių vardą, kurių skaičius iš dalies didėjo nuo Vilniaus link Maskvos: buvusioje Gardino gubernijoje – 13, Vitebsko – 22, Minsko – 41, Mogiliovo – 7, Smolensko – 38. Dabar šis skaičius bent 30 kartų didesnis.

The post Kazimieras Garšva. Rytų baltų kalbų raida appeared first on Voruta.

Habil. dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Minint kalbininko profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus  (1925-2018) gimimo 100-metį, Seimas  jo sukaktį paskelbė minėtina. Svarbiausi yra profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus mokslo, mokymo ir valstybinės kalbos palaikymo darbai.

Prof. Zigmas Zinkevičius – pasaulinio garso baltistas, akademikas, iš viso parašęs apie 100 knygų, 1000 mokslo straipsnių, per 1000 populiarių straipsnių, kuriuose nagrinėjami svarbiausi lituanistikos, baltistikos, kultūros klausimai – lietuvių kalbos istorija, vardynas, tarmės, rytų Lietuvos kultūra.

Prof. Zigmas Zinkevičius 45 metus dėstė Vilniaus universitete: 12 metų buvo ir Istorijos fakulteto prodekanas (1956–1968), 15 metų – Lietuvių kalbos katedros vedėjas (1973–1988), Baltų filologijos katedros vedėjas (1988–1991). Nuo 1989 m. dėstė ir Lietuvos konservatorijoje, nuo 1990 m. – ir Vytauto Didžiojo universitete. 1995–1996 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius, po to – Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministras (iki 1998 m. kovo 25 d.)

Profesorius buvo penkių Mokslų akademijų narys – Švedijos (1982), Lietuvos (1990), Lietuvių katalikų (1991), Norvegijos (1991), Latvijos (1995) ir Latvijos universiteto (1991), Vytauto Didžiojo universiteto (1994) garbės daktaras.

Prof. Zigmas Zinkevičius parengė ir išspausdino 45 knygas ir apie 100 straipsnių  (mokslinių ir populiarių), itin reikšmingų lietuvių kalbai, baltų vardynui, Lietuvos kultūrai. Pasaulyje nebuvo ir, matyt, greitai nebus mokslininko, kuris per paskutiniuosius 10 metų apie lietuvių kalbos istoriją, vardyną (ir apskritai apie lietuvių kalbą) būtų išspausdinęs tiek ir tokių išsamių knygų: net 27 veikalus. 2005 metais išleistos 5 knygos (dar 3 knygos su bendraautoriais), 2006 -6 knygos, 2007 – 3 knygos, 2008 -2 knygos, 2010 -6 knygos, 2011 – 3 knygos.

„Lietuvių asmenvardžiai“ (Lietuvių kalbos institutas, 2008) yra didžiausia apibendrinamojo pobūdžio knyga apie lietuvių asmenvardžius. Joje yra asmenvardžių (daugiausia pavardžių) formavimosi apžvalga ir trys skyriai: 1) tautinis vardynas ir svetimųjų apnašos, 2) krikščioniškasis vardynas ir 3) pravardynas. Toliau apžvelgiami atneštiniai asmenvardžiai, lietuvių asmenvardžiai į rytus nuo Lietuvos Respublikos, pateikiami sutrumpinimai, literatūra, rodyklės.

 „Senosios Lietuvos valstybės vardyne“ (2007) nurodoma, jog gudiškų elementų reikšmė Lietuvos vardyne (Baltarusijoje ir kitur) neretai išpučiama: skelbiama, jog senosios Lietuvos valstybės kūrėjai lietuviai (sl. litvinai) buvę gudų protėviai, o dabartiniai lietuviai vadinami lietuvisais, kad skirtųsi nuo tariamųjų valstybės kūrėjų litvinų (slavų).

2011 metais išspausdintas „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas“, „Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos Lenkijoje pavardės“. Tie leidiniai labai siejosi su Vyriausybės programa dėl tautinių mažumų kultūros. Pavardės minėtiems leidiniams rinktos iš Lenkijos telefonų knygų, kur visos piliečių pavardės sulenkintos ir parašytos lenkų kalbos abėcėle.

Ypač svarbi dabar knyga „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (2012), kur ši problema išsamiausiai aptarta visais aspektais. Autorius visiškai teisingai pastebi: šiandien lietuviai ir lenkai turėtų gražiai sugyventi, bet tai įvyktų tik abiejų tautų santykius bei istoriją grindžiant tiesa. Asmenvardžių tyrėjų „liga“ autorius vadina pastangas skirstyti pavardes į „savąsias“ ir „svetimąsias“. Dauguma svetimomis apšaukiamų pavardžių nėra skolintos (atneštinės), bet atsirado Lietuvoje.

2013 m. išleistoje knygoje „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ (2013) lietuvių gyvenimas aptartas atsižvelgiant į visą aplinką: baltų pasaulį, giminiškas gentis, Lietuvos valstybės padėtį, priimtą krikščionybę, sandėrius su Lenkija, okupacijas ir t. t. Lietuvos valstybei labai svarbūs lietuvių tautos, mūsų kalbos, etninių lietuvių žemių profesoriaus atlikti tyrimai: Mažosios Lietuvos, Suvalkų krašto, Gudijos lietuvių, ypač Vilniaus krašto.

Seime šiemet profesoriui akademikui buvo skirta turininga konferencija „Kalba, tauta, valstybė“, išleista svarbi knyga „Kalba buvo jo gyvenimas“ (2025, 478 psl.). Turime laikytis pagrįstų profesoriaus nurodymų: išlaikyti valstybinę lietuvių kalbą, neslavinti tradicinių Lietuvos vietovardžių, asmenvardžių.

The post Profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus metai appeared first on Voruta.

Dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Studija yra naujausias mokslo ir kalbos politikos darbas, atspindintis svarbiausias rytų Lietuvos vardyno ir jo rašybos aktualijas.

Leidinio tikslas – atsakyti į klausimą, ar dėl nelietuviškos asmenvardžių, vietovardžių rašybos dokumentuose, užrašuose kiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, ar tai nepaveiktų lietuvių kalbos tradicijos. Dėl to keliami šie darbo uždaviniai: 1) glaustai (kiek šiam tikslui būtina) išnagrinėti tradicinių rytų Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų kilmę, darybą, galimus regioninius skirtumus; 2) ištirti, kokie yra lietuviški tradiciniai asmenvardžiai (daugiausia pavardės), kokios jų ypatybės, ar lietuvių kalbos sistemoje aiškiai skiriasi lietuviškos kilmės pavardės ir ne visai ar visiškai nelietuviškos kilmės asmenvardžiai; 3) patikslinti, kaip pagal įstatymus Lietuvos Respublikoje oficialiai turi būti rašomi ir vartojami tikriniai žodžiai valstybine kalba.

Mokslo studiją sudaro trys skyriai: „Rytų Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai“, „Rytų Lietuvos asmenvardžiai“, „Lietuvos valstybinė kalba ir vardynas“. Nagrinėjama tradicinio vardyno kilmė, daryba, cituojama ir svarbiausia literatūra tais klausimais. Studijoje pateikiamas istorinių lietuvių kalbos plotų žemėlapis, autoriaus išvados dėl Lietuvos vietovardžių ir asmenvardžių oficialios rašybos, prieduose – specialių žinių ir specialią kompetenciją turinčių mokslininkų išvados dėl asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikoje išduodamuose oficialiuose dokumentuose.

Mokslo studija bus naudinga vardyno, kalbos istorijos, kalbos politikos specialistams, dialektologams, sociolingvistams, baltistams, slavistams, istorikams, teisininkams, įstatymų rengėjams ir visiems besidomintiems rytų Lietuva.

Mokslo studija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2024. ISBN 978-609-411-368-0, https://doi.org/10.35321/e-pub.107.rytu-liet-vardynas

The post Kazimieras Garšva. Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba appeared first on Voruta.

Dr. Kazimieras Garšva, „Vilnijos” draugijos pirmininkas, www.voruta.lt

Dzūkijos pavadinimą rytų Lietuvos etnografiniam regionui naikinti yra nepagrįsta: tai yra pačių gyventojų sugalvotas vardas pagal  žodžius dzūkas, dzūkuoti. Dzūkija kalbiniu požiūriu apimtų V-XX a. etninių lietuvių žemių plotą, kurį juostų maždaug linija Alytus, Žąsliai, Kernavė, Linkmenys, Turmantas, Daugpilis, Kraslava, Breslauja, Druja, Smurgainys, Lazūnai, Lyda, Gardinas, Druskininkai.

Tradicinėje K. Jauniaus – A. Salio tarmių klasifikacijoje maždaug 1908-1965 m. tas plotas vadintas dzūkais.  1965 m. priimtoje A. Girdenio – Z.Zinkevičiaus klasifikacijoje tas plotas pradėtas vadinti pietų aukštaičiais ir vilniškiais. Tarmių pavadinimai pakeisti tik dėl to, kad tarmes pradėta skirstyti ne pagal priebalsių, o pagal balsių ir dvigarsių am, an, em, en tarimą. Įrodyta, kad visi Lietuvos plotai kalbėjo lietuvių tarmėmis.

Pavadinimas Vilnija šiam regionui nėra būdingas ir svarbiausia – jam bandoma suteikti neobjektyvų, nepagrįstą turinį: 1) nubraukti 4 tūkstančių metų čia gyvenusių baltų ir lietuvių istoriją, 2) mažinti čia daugumą sudariusių lietuvių skaičių, 3) daugiausia orientuotis tik į padėtį per 1920-1939 m. Lenkijos okupaciją, 4) gudiškai priverstus kalbėti lietuvius vadinti lenkais, 5) sumažinti Dzūkijos plotą, atrenkant dėl okupacijų labiau nutautintą dalį ir nutylint, kad čia vietovių vardai liko daugiausia lietuviškos kilmės ir tebėra autochtonų, kurie iki šiol išsaugojo gimtąją lietuvių tarmę.

Kalbiniu, teisiniu, istoriniu požiūriu istorikė B.Stankevič neteisi, kad vilniškiai buvo kelių kultūrų ir mums reikia palaikyti LDK (tiksliau Lenkijos) kalbinę politiką. Du tūkstančius metų vilniškiai, ypač už Vilniaus miesto, kalbėjo daugiausia lietuviškai, o Lietuvos prievartinį slavinimą nutraukė Vasario 16-osios Aktas, Lietuvą atskyręs „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Tradicines rytų Lietuvos šnektas skiria linija Vievis – Dieveniškės, taigi į Vilnijos „regioną“  nepakliūtų net dalis Vilniaus rajono. Dėl to Vilnijos regiono siūlytojams tas variantas netiktų. Geriausia palikti tradicinį rytų Lietuvos suskirstymą. Dzūkai yra vienintelė Lietuvos tarmė, iš seno gyvenanti net keturiose valstybėse: rytų Lietuvoje ir gretimuose Latvijos, Gudijos ir Lenkijos paribiuose.

Literatūra

Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 542-543, 600-602.

K.Garšva. Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). Vilnius, 2005.

The post Dr. Kazimieras Garšva. Dzūkija ar Vilnija? appeared first on Voruta.

Dabar labai svarbu išsaugoti valstybinės lietuvių kalbos sistemą ir jos funkcijas, tradicinį vardyną. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023-07-05 sprendime kelis kartus atkreipė dėmesį, kad valstybinę lietuvių kalbą reikia ypač saugoti tada, jei kiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, tradicijai.

Grėsmė valstybinei kalbai kiltų, jei įstatymais būtų mažinamas jos statusas ir plečiamos kitų kalbų funkcijos, jei būtų priimami regioninės kalbos, asmenvardžių rašybos kitomis kalbomis įstatymai be Valstybinės kalbos gairių, be lietuvių kalbos plėtros finansavimo informacinėse technologijose. Valstybinės kalbos sistemos elementai vienas su kitu yra susiję ir palietus vieną jų, gali nukentėti ir kiti kalbos elementai.

Visiškai pagrįsti Lietuvių kalbos instituto Mokslinės tarybos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimai dėl Lietuvos moterų asmenvardžių su galūne –(i) a  netradicinės ir nenorminės rašybos. Iš asmenvardžių galūnių vedinių seniausiomis laikytinos vyriškos giminės formos su galūne –(i) a, o moteriškos giminės tokių lietuviškų formų niekada nebuvo. Asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai ir yra ne tik asmens, bet ir kalbinės visuomenės nuosavybė, kuri yra viršesnė už individo nuosavybę. Siūlymai Lietuvoje įvesti asmenvardžių rašybą viso pasaulio lotyniško pagrindo raidėmis neatitinka lietuvių kalbos sistemos, abėcėlės reikalavimų. Iki šiol Lietuvos piliečių pavardės daugiausia rašytos lietuvių kalbos raidėmis ir tartos lietuvių kalbos garsais. Šių valstybinės kalbos reikalavimų nebesilaikant būtų daromas labai neigiamas poveikis valstybės ir tautos kalbiniam, kultūriniam tapatumui, savitumui, trukdoma bendrauti ir mokytis valstybinės kalbos. Taip būtų keičiamos asmenvardžių rašybos ir tarties taisyklės. Pažeidžiant lietuvių kalbos fonologinės sistemos principus vienas garsas būtų žymimas ne viena raide, o kartais dviem, trim ar keturiomis raidėmis. Asmenvardžius, vietovardžius pradėjus nuosekliai rašyti ne vien valstybine kalba ir priėmus regioninės kalbos įstatymą Lietuvos Respublikoje būtų vartojama ne viena valstybinė kalba.

Moksliniai objektyvumo, dėstymo ir teiginių pagrįstumo kriterijai privalomi ir kalbotyros, teisės mokslams. Asmenvardžiai yra kalbos dalis – tikriniai žodžiai, o ne kieno nors privati nuosavybė. Jeigu moterys, pažeisdamos lietuvių kalbos sistemą, savitumą ir tradicijas susivienodintų pavardes su vyrais, galėtų būti keičiamos net jų pavardės (pvz. Pelėda – į Pelėdas ir t.t.). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje svarbiausia privataus gyvenimo dalimi laikomas asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu ir kitoks susižinojimas, nuosavybė, būstas (22-24 str.). Vienodų asmenvardžių gali būti daug ir jie kitose valstybėse skirtingai rašomi pagal jų rašybą.

Nelietuvių tautybės asmenų  asmenvardžių rašybai nelietuviškais rašmenimis VLKK nepritarė dėl to, kad tų asmenvardžių lietuviškos formos yra prigijusios valstybinės lietuvių kalbos sistemoje, įteisintos Lietuvos tikrinių žodžių žodynuose. Konstitucinis Teismas 2023-07-05 nutarimu (punktai 2.2, 12.3.1, 16.3.1-16.3.4) pasitikėjo specialių žinių apie kalbą neturinčiais suinteresuotos institucijos (Seimo) teisininkais ir išvadas rengė daugiausia pagal jų duomenis, neprieštaraudamas 2022-01-26 asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymo Nr. 1142 atskiriems atvejams. Kartu Teismas pabrėžė (punktas 14.2), kad lietuvių kalbos vystymuisi taip pat gali turėti įtakos įvairūs objektyvūs kalbos, įskaitant asmenvardžių rašybą, pokyčiai, todėl turėtų būti įvertinamos įvairios aplinkybės, sudarančios prielaidas apsaugoti valstybinę lietuvių kalbą. Pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalį gerbiamas valstybių nacionalinis savitumas, kurio dalis yra valstybinės kalbos apsauga.

The post Kazimieras Garšva. Valstybinės kalbos ir vardyno ryšiai appeared first on Voruta.

Habil dr. Kazimieras Garšva, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos bendraautoris, www.voruta.lt

Lietuvos Respublikoje ir jos paribiuose daugelis gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai (plg. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai.Vilnius, VLKK, 2002). Tokie yra ir Vilniaus rajono Ažulaukės, Bieliškių kaimų pavadinimai. Šių kaimų autentiškus (tradicinius) pavadinimus 1939 metų pabaigoje ir 1940 metais nustatė Lietuvos Respublikos kalbininkų komisija ir paskelbė Antano Salio raštų II tome ( Roma, 1983, p.305, 632, 648).

Ažulaukės yra septynios (Lietuvos vietovardžių žodynas ( toliau – LVŽ), LKI, t. 1, 2008, p. 263). Jos yra etninėse lietuvių žemėse, Vilniaus regione: keturios – Gervėčių apyl., dvi – Utenos raj., viena – Vilniaus raj. Iš jų du yra oikonimai ir penki – mikrotoponimai (miško, lauko, dirvos, pievų pavadinimai).

Vietovardžių su šaknimi Biel– Lietuvoje buvo dvidešimt septyni (LVŽ, p. 470), iš jų su kamienu Bielišk– dešimt: trys oikonimai Lazdijų, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, vienas hidronimas Ukmergės raj. ir šeši mikrotoponimai.

Tikrinis žodis Ažulaukė kilęs iš lietuviško rytų aukštaičių žodžio ažu-laukė ( priešdėlis ažu ir laukas) „vieta už lauko , galulaukė“.  Nauja slaviška forma Orzelowka (Ože– luvka) yra priartinta prie slaviškos tarties, bet nutolo nuo buvusios formos ir reikšmės. Ažulaukę tiksliau išvertus į slavų kalbas gal būtų Zapolje ar panašiai.

Vietovardis Bieliškės reiškė vietą, kur gyveno lietuviai  Biela, Bielis, Bielys ar Bielius. Suslavintoje formoje Biel-iszki galūnė –ės pakeista į –i, bet liko žodžio šaknis ir lietuviška priesaga –išk-. Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonuose panašiai slavinti ir kiti lietuviški tradiciniai oikonimai (plg. Bendrinė kalba 2022, Nr. 95, p. 162-176; Voruta 2022, Nr. 4 p. 4-10).

XVI a. valstybei netekus nepriklausomybės ir neturint savo valstybinės kalbos,  lietuviai pradėjo nutautėti (žr. Z.Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993; H. Turska. O powstaniu  polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie. Vilnius, 1995 ir t.t.). Mokslinėje kalbotyroje tai vadinta terminais slavinimas, polonizacija, lenkinimas, rusinimas, vokietinimas (plg. V.Maciejauskienė. Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius, LKI, 1991, p. 169-214; Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 311; Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius, LKI, 2008, p. 46-57 ir t.t.).

Diskusijoje šiais klausimais reikia daugiau remtis kalbotyra, moksline literatūra, įstatymais ir jų neiškraipyti saviems tikslams. 1920 metais Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį ir Rytų Lietuvą okupavus, etninių lietuvių žemių vietovardžiai oficialiai toliau buvo slavinami. Tradiciniai vietovardžiai čia yra senieji lietuviški, o vėliau apslavinti nėra tradiciniai vietovardžiai. Valstybinės kalbos inspekcija yra visiškai teisi dėl oficialiųjų lietuviškų vietovardžių vartosenos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

The post Dr. Kazimieras Garšva. Ažulaukės, Bieliškių kaimų vardai ir jų rašyba appeared first on Voruta.

Šiuo straipsniu baigiamas autoriaus mokslinių straipsnių ciklas apie Lietuvos Respublikos rytinės dalies gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) kilmę, darybą, reikšmę (žr. Voruta 2020  Nr. 3, 2021 Nr. 4, 2022 Nr. 4,  2023 Nr. 1).  Išnagrinėtos tradicinių lietuviškų gyvenamųjų vietų vardų ypatybės rodo, kad lietuvių kalbos ypatybės gausėja einant nuo Šalčininkų, Vilniaus link Švenčionių, t. y. nuo labiausiai XVIII–XX a. suslavėjusio Aukštaitijos etninių lietuvių žemių ploto link iki šiol be pertrūkių išlikusių lietuvių kalbos plotų. Iš pietų į šiaurę laipsniškai didėja lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškumas (išlikę jų šaknys, priešdėliai, iš dalies ir priesagos). Kiek skiriasi tik priesagos -išk- paplitimas, kuris priklauso ir nuo regiono ypatybių.

Pabradės valsčiuje, kaip ir kitur, yra nemaža oikonimų, kilusių iš lietuvių kalbos bendrinių žodžių ar iš lietuviškų pavardžių, kilusių iš tų bendrinių žodžių. Taip dažnai būna ypač su pravardėmis, kurios vėliau įteisintos pavardėmis. Šio darbo pagrindinis tikslas yra atskirti lietuvišką tradicinį vardyną nuo nelietuviško vardyno, o ne išsiaiškinti visą galimą to žodžio raidą, etimologijos hipotezes, tuo labiau, kad be išsamių istorinių šaltinių ir parengiamųjų darbų tai sunku, dažnai net neįmanoma, padaryti. Dėl to oikonimų kilmės aiškinimuose autorius nurodo ne tik asmenvardžius, bet ir bendrinius žodžius, iš kurių tie asmenvardžiai gali būti kilę. Retkarčiais tie oikonimai galėjo būti kilę tiesiogiai iš bendrinių žodžių (be asmenvardžių pagalbos).

Tokios kilmės yra ir 1939 m. buvusio  Švenčionių valsčiaus oikonimai Bendróvė ( lenk. Bindrawe, iš liet. bendróvė „bendra pieva, kurią visi kartu pjauna ir paskui šieną dalijasi“, tokių vietovardžių užrašyta apie 150 – LVŽ I 430), Dariniai (Darynie – 1) iš liet. darinỹs „daromas, padarytas ar susidaręs daiktas; toks rūgštus valgis; nudaryta drobė “, dariniai „dažai; kas daroma, dažoma“ LKŽ II 289, 2) pagal liet. darýti galėjo būti avd. *Darinis, kaip iš ožkos – Ožkinis, iš darùs – Darùlis, iš gẽras – Gerùlis, iš mãžas – Mažùlis ir t. t. LPŽ I 463, LPŽ II 357, 3) iš avd. Daras, Dãrius ar brus., lenk. dar „dovana; auka“ ar liet. darýti „gaminti, dirbti“ LVŽ 128, 136; bet kam pirmiausia vardo kilmės ieškoti už jūrų marių, kai čia pat yra savas žodis?), Gùžiai (Guże – iš liet. *gùžis > *Gùžis, plg. gùžas „1. gandras; 2. iškilimas, gumbas, guzas“ LPŽ I 751), Kópta (Kapta, plg. liet. kópta „brasta, perėja; prieplauka; kupeta“ Švnč, kóptai „kopėčios, laiptai; pastoliai apie statomą namą“ LKŽ VI 350), Móliai (Male, iš liet. mólis > avd. Mólis), Skardžiai (Skardzie, iš liet. skardžius „skardininkas“, skardùs „skambus, garsus“ > Skardžius LPŽ II 731), Speñglas (Spingla, iš ežero vardo Speñglas, plg. speñgti „skambėti, ūžti ausyse; dūgzti“ Vanagas 1981: 311), Vebliai (Weble, iš veblỹs „šveplys“, avd. *Veblỹs).

Pabradės valsčiuje buvo ir Baláičiai (Bałajcie), Bãliškė (Bolesławowo), Baliùliai (Balule). Baláičių Lietuvoje užrašyta keliolika, Baliùliai buvo vieni, Bãliškė net nepakliuvo į LVŽ I 318. Mikrotoponimai gali būti susiję su liet. balà „klampi vieta; pelkė, raistas; klanas“, o minėti oikonimai greičiau kilo iš avd. Balỹs.

Dalis Lietuvos oikonimų atsirado ne iš pavardžių, o iš bendrinių žodžių todėl, kad senesnės valstybės centro vietovės istoriniuose šaltiniuose paliudytos jau XIV a. (Dievẽniškės, Eišiškės, Mẽdininkai, Šalčininkai ir kiti – Vanagas 1993: 35–39). Šalčininkai į kryžiuočių ordino kroniką pakliuvo 1311 m., Medininkai – 1320 m., taigi jie įsikūrė bent XIII a., o gal ir anksčiau. Lietuvos gyventojų pavardės po vardų pradėjo formuotiis tik po 200–300 metų. Pravardinės kilmės asmenvardžiiai dokumentuose paplinta XVI a., tada susidaro ir kilmingųjų asmenų pavardės. Daugiausia lietuvių valstiečių pavardžių atsirado XVIII a. (LKE 398–399).

Papildomas faktorius asmenvardžio bei asmenvardinio oikonimo kilmei nustatyti yra jų paplitimas. Dauguma minėtų oikonimų paplitę net ne visoje buvusioje LDK, o tik etninėse lietuvių žemėse. Švenčionėlių valsčiuje lietuvių kalbos žodžių šaknys atsispindėjo oikonimuose Bùrbos (Burby < Bùrba < burbėti LVŽ I 622 – dgs. vard. galūne -os išsaugota rytų aukštaičių galūnė), Dėmė (Demo iš upės vardo Dėmė < liet. dėmė „sutepta vieta“ (LVŽ II 202), Garnỹs (Giernie < garnỹs „už gandrą smulkesnis paukštis“ > avd. Garnỹs LVŽ III 86 – jei oikonimas būtų kilęs iš pavardės, greičiau turėtų būti *Garniškė), Lūšnià (Łusznia, plg. lūšnà „prasta troba“), Salà (Wyspa), Sùtrė (Sutryszki < aukštaičių sùtros „srutos, skysti nešvarumai, skystas mėšlas“, Šakaliai (Szakale > Šakalỹs).

Pabradės valsčiuje išsaugoti sudurtiniai oikonimai Didžiãlaukė – Dziedzielówka, Gùgaraistis – Gugorojście, Káistupis – Kajstupie, Skaistašilis – Skajstoszyle, o buvusiame Švenčionėlių valsčiuje – Aukštãgiris rašytas Auksztogira (pagarsiui dėsningai atstačius į lietuvių kalbą būtų Aukštagiria – tiksliai užrašyta ir žodžio šaknis aukšt-), Jaunãdaris – Jawnodary, Júodaupis – Jodoupie, Kirtakõjis – Kiertukaje.

Buvo penki būdai, kaip tuometine oficialiąja lenkų kalba pateikti lietuviški sudurtiniai oikonimai. Pirmuoju atveju lietuviški oikonimai buvo perteikiami tiksliausiai ir juos dažnai buvo įmanoma suprasti ir atstatyti į autentišką lietuvišką formą be ypatingo pasirengimo ir gretinimo su lietuviška forma, plg. Kajstupie – Káistupis, Auksztogiria – Aukštãgiris.

Antruoju atveju vienas sudurtinio oikonimo komponentas (pirmasis arba antrasis) labiau ir lengviau pritaikomas prie lenkiško tarimo fonetiškai. Jo prasmė lenkų kalba lieka nesuprantama, o lietuviškai lengviau ir tiksliau galima suprasti „lenkišką“ formą sugretinus su lietuviška forma, plg. Kiełnobrydzie – Kálnabridžiai Nmč, Dziedzielówka (mokantiems dzūkiškai pirmąją dalį atstatyti nesunku) – Didžiãlaukė Pbrd. Trečiajai grupei priklauso tokie oikonimai, kurių pirmasis arba antrasis komponentas išverčiamas į lenkų kalbą: Žaliãklonis Jšn – Zielonokłań, Auksztodwory – Aukštadvaria Mšg. Lietuvių kalbos balsį a lenkų kalboje atitinka o, lietuvių kalbos balsį o – lenkų ir kitų slavų a, todėl komponentą -kłan lietuvių kalboje atitinka klon-, o slavišką komponentą dwor- atitinka lietuvių kalbos dvar-.

Ketvirtojoje sudurtinių komponentų grupėje lieka vienai kuriai nors kalbai aiškiai suprantamas tik vienas žodžio komponentas, pvz. Liepalaukis Nmč – Lipoławki. Pirmasis komponentas (lip(a) suprantamesnis slavams (bet gali jį „išsiversti“ ir lietuviai), o antrojo komponento (ławk(a))nėra bendrinėse lietuvių ir lenkų kalbose. Penktajai sudurtinių oikonimų grupei priklauso naujesnieji vardai, kurių abu komponentus buvo sunku išversti į lenkų kalbą: plg. Švenčionėlių (ir daugumos kitų valsčių) Naujãkiemis tapo Nowosiólki, Naujãlaukis – Nowy Dzial (Nowopole) ir t. t. Yra ir tam tikri vietovardžių slavinimo dėsningumai: juos valdininkai galėjo bent iš dalies „unifikuoti“.

Didžiausia yra priesaginių oikonimų įvairovė. Tarp jų buvo daugybė lietuvių kalbos bendrinių žodžių šaknų ir lietuviškų priesagų. Pabradės valsčiuje visiškai lietuviški žodžiai (su patrumpinta galūne, kartais ir adaptuotu balsiu) buvo Ąžuolikiai (Užaliszki), Bùrbliškės (Burbliszki), Čýpliškė (Cypliszki), Eitūniškė (Ajtuniszki), Guõbiškiai (Gobiszki), Jankūniškė (Jankuniszki), Liaudiškės (Laudyszki), Meleniškės (Mieleniszki), Purviniškiai (Purwiniszki), Šárkiškė (Szarkiszki), Šeršùliškė (Szerszuliszki), Šukẽliškė (Szukieliszki), Važẽliškė (Ważeliszki). Oikonimus sudarė lietuviškos pavardės, kartais jau turėję priesagas -el-, -en-, -in-, -ūn-, -ul-. Prie jų naujai pridėta priesaga -išk-.

Palyginus su priesaga -išk- visos kitos oikonimų priesagos (-el-, -ėn-, -yn-, -in-, -on-, -ūn-, -ut- ir kitos) yra daug retesnės, plg.: Šilẽlis (Szyłele), Žardẽliai (Żardele) ir kt.; Argirdėnai (Orgirdany), Noselėnai (Nasielany), Maleikėnai (Małejkiańce), Skirlėnai (Skirlany); Avietỹnė (Malinowka), Klevỹnė (Klonówka), Žvyrỹnė (Żwirynie); Ešerinė (Oszarynie), Karklinė (Karklina), Liepinė (Lipowo), Meškerinė (Mieszkrynka), Naujiniai (Nowicze), Šeškinė (Szaszkinie), Trãkinė (Trakinie), Ungurinė (Ungoryno); Arniónys (Orniany), Mečiónys (Mieczanka); Kločiūnai (Kłaczuny), Magūnai (Maguny); Abejùčiai (Obiejucie), Trobùčiai (Trabucie).

Švenčionėlių valsčiuje panašios priesagos buvo tokiuose oikonimuose: Pempẽlė (Pimpełka), Žirnẽliškė (Żarnoliszki); Dubinėlė (Dubinela), Kampuotėlė (Kompocie), Miežionėliai (Mieżanele); Dotinėnai (Datuniany), Drūstėnai (Druściany), Laužėnai (Łowżiany); Dėlỹnė (Dolina), Kumelỹnė (Kumielino), Smėlỹnė (Śmielinka); Giriniai (Giryńce), Paešerinė (Podeszerynie), Pãgulbinė (Pogulbino), Pakarvinė (Pokarwienie), Piniginė (Piniginie), Pirktiinė (Pirkcinie), Šaminiai (Szaminie), Tetervinė (Teterwinie), Šiliniškis (Szyliniszki); Matusónys (Matusiańce), Miežiónys (Mieżany), Miežionėliai (Mieżanele); Januliškis (Januliszki), Rudùliškė (Rudoliszki), Vytùliškė (Witolino); Maldžiūnai (Maldziuny), Véikūnai (Wejkuny); Raisčiùkai (Rejściuki). Švenčionėlių valsčiuje daugiausia priesaginių oikonimų buvo taip pat su priesaga -išk-: Biržiškės (Bierżyszki), Čižiškė (Czyżyszki), Daubãriškė (Dowboryszki), Šiliniškis (Szyliniszki), Ùbagiškė (Ubogiszki).

Priešdėliai. Priešdėliai buvo įvairesni Pabradės valsčiuje, bet jame, esančiame arčiau Vilniaus, oikonimų priešdėliai labiau ir nukentėjo – labiau buvoslavinami. Čia buvo net 6 oikonimai su priešdėliu ažu-, bet lenkiškuose užrašymuose išliko tik 1 oikonime: Ažùbalis (Zabłocie), Ažùkampis (Ustronie), Ažùpravalis (Ažuprowale), Ažùprūdė (Zaprudzie), Ažùrėdis (Zaredzie), Ažùtakis (Zatoka). Gražios formos su priešdėliu be-: Bekepùriai (Be-kiepury), Beviršė (Ba-wirsza).

Buvo 24 oikonimai su priešdėliu pa-, bet „lenkiškose“ formose jie išliko tik 4 skirtinguose žodžiuose: Pãdubingė – Podubinka, Pailgis – Poiłga, Pavándeniai – Poundenie, Pavóverė – Powiewiórka (Pamiškys – Pozalesie lenkiškas priešdėlis diskutuotinas), o toliau tik Pabalė – Podbalinowo, Pabradė – Podbrodzie, Padvarniñkai – Podworniki (čia priešdėlio išlikimas neaiškus), Palaumenỹs – Podłowmiana, Pamerė – Podmera, Pažeimenė – Podżejmiana. Čia atrinkti lenkiški užrašymai, kuriuose dažnai išliko baltiška šaknis ir kurių tik dėl antrinio ir mažiau svarbaus priešdėlio pod- negalima laikyti slaviškais.

Švenčionėlių valsčiuje iš 21 oikonimo su priešdėliu pa- 8 fonetiškai apslavintose formose priešdėlis pa- išliko: Padūmė – Podumie, Pãgulbinė – Pogulbino, Pakámša – Pokumsza, Pakarvinė – Pokarwinie, Papinigiai – Popinigi, Pãšakinė – Poszakinie, Pašaminė – Poszumień. Dar 2 žodžiuose po daugiau suslavinto priešdėlio išliko lietuviška šaknis: Paešerinė – Podeszerynie (priesaga -inė neslavinta į -inka), Pažeimenỹs – Podżejmiana.

Lietuvių kalba (su slaviška įtaka pakeistomis galūnėmis ir kai kuriais balsiais, priebalsiais) užrašyti oikonimai turi ryšį su lietuvių vilniškių tarme, lietuvių kalbos substratu, žargonu. Tai yra ypatinga, atskira tarmės dalis, mūsų kalbotyros tyrinėjimuose kaip atskiras kalbos objektas pakankamai dar neįvardinta ir nepripažinta. Tokius oikonimus vartojo daugiausia dvikalbiai (daugiakalbiai) asmenys ir jau prarandantys lietuvių kalbą ar jos visai nemokantys. Bet visiškai aišku, kad šias formas istorijaii paliko vietiniai lietuviai, nenorėję ir nemokėję atsisakytii protėvių kultūros ir padėję toliau ją išlaikyti.

Ignalinos rajonas rytų Lietuvoje išliko mažiausiai nutautintas. Net tarp lenkiškai užrašytų rajono oikonimų net 79,1 % yra aiškiai lietuviškos kilmės. Lietuvių kalbos šaknys liko Ignalinos valsčiaus žodžiuose Budry (< Budriai < Budrỹs < budrùs), Kumsza (vilniškių Kumšà < kumšà < kamšà), Paukszty (< Paũkštės < paũkštė), Zujki (< Zùikos < zùikis). Dūkšto valsčiuje buvo Dukšty (< Dūkštas iš ežero vardo Dūkštas, plg. lat. dùksts „pelkė, bala“ (LVŽ II 379), Gajdy (< Gaidė iš upės Gaidė, siejamas su liet. gaidrà „giedra“, gaidỹs (LVŽ III 9), Gurby (< Gurba < *Gurba, *Gurbas < liet. gurbà, gurbas „atskirta tvarto dalis smulkesniems gyvuliams, gardas; tvartas, kūtė; diendaržis“, gurbti „tarpti, gerai augti“ (LVŽ III 365), Rudzie (< Rùdžiai, plg. A. Salio Rūdžiai; Ignalinos r. Rimšės apyl. ir dar 10 rajonų sunorminta Rùdžiai < rùdis (LATSŽ II 266), Warny (< Varnos Sokiškių apyl. Ign < Várna < várna), Żusiny (< Žąsiniai Sokiškių apyl. Ign < žąsinis, dar plg. Žąsinai Švnč < žąsinas (LATSŽ II 57).

Iš rytų Lietuvos sudurtinių oikonimų, užrašytų ir oficialiai vartotų lenkų kalba, autentiškos lietuviškos formos geriausiai išsaugotos Dūkšto valsčiuje: Grykopele „Grikiapeliai“, Jodeławka „Júodalaukis“, Juraszele „Jūrašaliai“, Kukawerdzie „Kukaveržė“, Malakalnia „Moliãkalnis“, Pelikalnia „Piliakalnis“, Wardzikiemie „Vardžiakiemis“, Świkszczany (skiemuo praleistas) „Svýkščiasalė“; iš Vilkaragio padaryta Klikalnica, o iš Vidùgirių – Sierpuchówka. Ignalinos valsčiuje liko tik du mažiau pakeisti sudurtiniai oikonimai: Gałaławka „Galãlaukis“ ir Kiłotraki „Kýlatrakis“.

Tarp priesaginių oikonimų čia labiausiai buvo įprasta priesaga -išk-, kuri galėjo būti pridedama tiek prie pavardžių, tiek prie bendrinių žodžių: Beciszki „Bẽčiškė“, Kojryszki „Kairiškė“, Kalwiszki „Kálviškė“, Soboliszki „Sabãliškė“, Klimiszki „Klimiškė“, Pakalkiszki „Pakálkiškė“, Pinigiszki „Pinigiškė“, Pipiryszki „Pipiriškė“, Rukszyszki „Rukšiškė“, Seniszki „Sẽniškis, Winciszki „Vinciškė“, Zujkiszki „Zuikiškė“, Żwirbliszki „Žvirbliškė“. Lenkiškoje rašyboje ženklu y žymimas ne ilgasis i, o suužpakalėjęs ы po kietųjų priebalsių r, š, ż. Ženklu ł išskiriamas kietasis priebalsis.

Asmenvardinių oikonimų priesaga -išk- visada eina po pirmosios priesagos: Bałtaniszki „Balt-en-iškė“, Bujwiliszki „Buiv-il-iškė“, Deguciszki „Deg-ut-iškė“, Gawejkiszki „Gav-eik-iškė“, Gierwieliszki „Gerv-el-iškė“, Jurgieliszki „Jurg-ẽl-iškė“, Markieniszki „Mark-in-iškė“, Merleniszki „Merl-in-iškė“, Narsuciszki „Nars-ut-iškė“, Szukieliszki „Šuk-ẽl-iškė“.

Visos kitos oikonimų priesagos ir Ignalinos valsčiuje buvo retesnės: Gawrele „Gaur-ẽliai“, Żydele „Žydẽliai“, Łauksztenie „Laukst-ẽniai“, Kawinie „Kov-nė“, Miedzino „Mẽdinos“, Rupiny „Rupinai“, Szylińce „Šilinė“, Bieciany „Bėč-iónys“, Mejrany „Méir-onys“, Bieciuny „Bėč-iūnai“, Wojszniuny „Vaišn-iūnai“.

Gretimame Dūkšto valsčiuje šio tipo priesagėtų oikonimų buvo ne tik daugiau (nes valsčiuje daugiau 75 oikonimais) , bet ir kiek kitoks jų sąrašas bei pasiskirstymas. Tai gal būt šiek tiek galėtų atspindėti ir kiek kitokį gyventojų įsikūrimo laiką, kitokias lietuvių tradicijas: Szauksztele „Šaukšt-ẽliai“, Tyłtele „Tilteliai, Degutele „Deg-ut-liai“, Bikiany „Bik-ėnai“, Grzybiany „Grybnai“, Nagiany „Nagėnai“, Ażukarklino „Ażù-karkl-ynė“, Natrynie „Notrỹnė“, Czewerykinie „Čever-ỹk-inė“, Gimcinie „Gimt-inės“, Berżeniki „Bérž-ininkai“, Gierkany „Gérk-onys“, Maczany „Mačiónys“, Pietrykany „Petrikónys“, Alejuny „Aliej-ūnai“, Bieniuny „Beniūnai“, Bierniuny „Berniūnai“, Czyżuny „Čižiūnai“, Liguny „Lygūnai“, Maguny „Magūnai“, Mejłuny „Meilūnai“, Płatuny „Platūnai“.

Priesagos -išk- vartojimas Dūkšto valsčiuose toks pat, kaip kitur: Gudziszki „Gùdiškė“, Jaksztyszki „Jãkštiškė“, Klejniszki „Kleinikės“, Knibiszki „Knibiškės“, Paltyszki „Paltiškė“, Pożemiszki „Pažemiškiai“, Rukiszki „Rukiškė“, Sakiszki „Sõkiškė“, Swiliszki „Sviliškė“, Wiciszki „Vytiškė“; Galeniszki „Gal-in-iškė“, ieruciszki „Gir-ut-iškės“, Kołeniszki „Kuol-ėn-iškė“, Łukszeniszki „Lukš-ėn-iškė“, Paukszteliszki „Paukšt-el-iškė“, Rytkuniszki „Ritk-ūn-iškė“, Rudaniski „Rud-in-iškė“, Żerdeliszki „Žard-el-iškės“.

Šiame skyrelyje lenkiškomis raidėmis užrašyti lietuvių kalbos pavyzdžiai pirmiau pateikiami dėl to, kad jie gana autentiški ir primena tarmiškai užrašytus pavyzdžius (atmetus suslavintus oikonimų garsus ir dėsningai suslavintas galūnes visa tai vėl dėsningai atstatoma į bendrinę lietuvių kalbą).

Ignalinos bei Dūkšto valsčiuose buvo užrašyti ir vienodi oikonimų Eglýniškė (Agleniszki), Kairiškė (Kojryszki), Kálviškė (Kalwiszki), Pamiškė (Lasbrzeż, Leśniszki), Smėlỹnė (Śmielinka), Várniškė (Wornianka, Woroniszki).

Tikrinome, ar 1940 metų normintojaii dukart neužrašė valsčių pasienio vietovardžių. Bet tai iš tikro yra skirtingų vietovių vardai. Daugelis šių pavadinimų, užrašyti ir po 30 metų, rodo šių gretimų valsčių panašumus: vienodas pavardes, bendrą tradicinę kultūrą, panašų mąstymą.

Ignalinos rajone vardu Kálviškė apie 1970 m. į registrus buvo įtrauktos net keturios vietovės. Tokie pat oikonimai buvo ir Švenčionių, Zarasų rajonuose. Ignalinos r. (prie Rimšės) užrašyti ir Kálviškiai, Vilniaus r. (Rudaminõs apyl.) – Kálviškės. Vardu Várniškė Ignalinos r. užrašyti 3 kaimai (po vieną ir Švenčionių, Zarasų r.), o Várniškės Vilniaus r. buvo 4, Utenos r. – 3, Trakų r. – 1. Ignalinos r. (prie Rimšės) užrašyti 1 Várniškiai, o Molėtų r. jų būta keturių.

Ignalinos r. registruota tik viena Eglýniškė (Vidiškių apyl.), o Egliniai buvę Rimšės apyl. Vilniaus r. buvo ir Egliniškės (Eitminiškių apyl.), ir Ẽgliškės (Kairėnų apyl.). Vardu Kairiškė Ignalinos r. užrašyti 2 kaimai, Švenčionių r. – 1 kaimas. Po vieną kaimą, vardu Pamiškė, tada buvo Ignalinos, Vilniaus, Trakų, Biržų r., o Prienų r. – du kaimai. Anykščių, Zarasų, Švenčionių, Ignalinos r. užrašyta po 1 Smėlỹnę (kitas vardas buvęs Smėliaii), o Molėtų r. liko 4 Smėlinkos, Anykščių, Kupiškio r. – po vieną. Širvintų r. išlaikyta suslavinta Smėliánka (LATSŽ II 71, 116, 119–120, 223, 284, 337).

Rytų Lietuvos oikonimams ypač būdinga priesaga -išk-. Kaip ir visose lietuvių etninėse žemėse (plg. Razmukaitė 1998: 10, 15–18) nagrinėtame plote oikonimų priesaga -išk- labiausiai paplitusi. Lietuvių kalba užrašytuose oikonimuose Trakų rajono valsčiuose priesaga -išk- vartota nuo 25,3 % iki 29,6 % pavyzdžių, Švenčionių rajono oikonimuose – nuo 25 % iki 31,2 %, Vilniaus rajono oikonimuose – nuo 17,9 % iki 34,8 %, Šalčininkų rajono oikonimuose – nuo 23,8 % iki 33,9 %, Ignalinos rajono oikonimuose – nuo 29,5 % iki 43,7 % pavyzdžių.

Oikonimų su priesaga -išk- skaičius 7,2 % didėja iš pietų į šiaurę: Trakų r. tokių oikonimų buvo 27,9 %, Švenčionių r. – 28,7 %, Vilniaus r. – 29,3 %, Švenčionių r. – 29,7 %, Ignalinos r. – 35,1 %. Kai turėsime šiuo požiūriu ištirtą dar didesnį lietuvių kalbos plotą, gali pasitvirtinti, kad ši priesaga buvo būdingesnė dabartinio lietuvių kalbos ploto pakraščiuose ir yra mažesni arealai, kur šios priesagos skaičius bent kiek didėja ne tik iš pietų į šiaurę, bet ir iš vakarų į rytus.

Darbe pirmą kartą aiškiau nustatyta, kad Šalčininkų, Vilniaus, Trakų rajonų oikonimuose vartota daugiskaitinė priesaga -iškės-, o nuo Pabradės valsčiaus iki Breslaujos daugiausia vartota vienaskaitinė priesaga -iškė. Didžiausio priesagos -išk- paplitimo plotas tęsėsi net už Daugpilio (Garšva 2015: 17, 184–201, 343–350). Šiame plote oikonimų priesaga -iškė gali sudaryti 28,9 %, o -iškės – tik 2,3 %. Švenčionių r. labai retai dar gali pasitaikyti ir priesagos -iškiai, -iškis. Didžiausias priesagos -iškė paplitimas buvo valsčiuose, kur daugiausia visų tipų
-išk- priesagų – Ignalinos ir Smalvų (dab . Zarasų r.) valsčiuose.

Ignalinos valsčiuje su priešdėliu ažu- buvo 3 oikonimai, Dūkšto valsčiuje – 4 oikonimai, plg. Ažùkarklynė ten lenkiškai rašyta Ażukarklino, bet Ažùkalviškė versta Zakalwiszki. Su priešdėliu pa- Ignalinos valsčiuje buvo 17 oikonimų, o Dūkšto valsčiuje – 12 oikonimų (lenkiškame pateikime liko atitinkamai 14 ir 10, procentais būtų 10,3 % ir 4,8 %). Nuo bendro oikonimų skaičiaus priešdėlio pa- paplitimas valsčiuje nelabai priklausė. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone daugiausia oikonimų su priešdėliu pa- buvo Rudaminos valsčiuje (13,6 %), nors pagal bendrą oikonimų skaičių rajone šis valsčius užėmė tik ketvirtą vietą.

Lenkiškuose užrašymuose likusių lituanizmų skaičius priešdėlio pa- skaičiaus irgi nenulemia: šis priešdėlis (dėsningai išverstas į po-) geriausiai išsaugotas (14,6 %, 12,6 %) Švenčionėlių, Ignalinos valsčiuose, nors pagal iki galo nesuslavintų oikonimų skaičių pirmąsias vietas užima Maišiagalos (88,4 %), Dūkšto (81,9 %), Nemenčinės (76,3 %) valsčiai (Švenčionėlių valsčiuje jų buvo 74,3 %, Ignalinos vls. – 74,8 %).

Lenkiškomis raidėmis užrašytas Lietuvos vardynas visuose valsčiuose buvo penkių tipų: 1) visiškai lietuviškas (išskyrus galūnes ir kai kuriuos balsius, priebalsius) tradicinis vardynas, kuris čia pristatytas išsamiausiai, 2) morfologiškai leksiškai apslavintas tradicinis vardynas, išlaikęs dalį lietuviškų ir gavęs dalį slaviškų elementų (Kùkoriškė – Kucharzyszki, Kuzliškė – Kożliszki, Mikalinė – Michalino), 3) suslavintas (Antaniškė – Antonówka, Nastãziškė – Anastazowo), 4) verstas (Ažùšilė – Zaborce, Džiùgiškė – Radość, Galai – Końce, Jonãlaukis – Jampol, Naujãsėdis – Nowosiólki, Šilinė – Borówka) ir 5) keistas (Kálviasalis – Czebotarce, Kazitiškis – Kozaczyzna, Rėksniškė – Januszewszczyzna, Rūdupis – Czarnotropka, Siūriai – Janopol, Strazdiškė – Koziczyn). Visi šie pavyzdžiai yra iš Ignalinos valsčiaus.

Siekiant iki galo išsiaiškinti, kiek oficialiai buvo lenkinami oikonimai tose vietose, kur dauguma gyventojų kalbėjo (ir iki šiol kalba) lietuviškai ir nemokėjo lenkų kalbos, svarbiausi rytų Lietuvos duomenys palyginti su Varėnos valsčiumii. Pagal tą pačią metodiką įvertinus iki 1939 metų lenkiškai rašytus gyvenviečių vardus, lietuvišką kilmę išsaugojo tik 72,6 %Varėnos valsčiaus vietovardžių. Nesuslavinti (lietuviški) Varėnos valsčiaus oikonimai užėmė tik 7 vietą po Maišiagalos (88,4 %), Dūkšto (81,9 %), Nemenčinės (76,3%), Ignalinos (74,8 %), Švenčionėlių (74,3 %) ir Smalvų (74,2 %) valsčių. Šie skaičiai liudija ir tai, kad Lenkijos okupacijos laikotarpiu didelei daliai gyventojų ne tik oficialiai, bet ir namie laipsniškai vis daugiau ėmus kalbėti slaviškai (lenkiškai, gudiškai – kai kas ir su lietuvišku, rusišku akcentu), oikonimai nuo to staigiai nesikeitė.

Oikonimus tada slavino vietos valdžia su į lenkų kalbą perėjusiais įtakingais gyventojais, neatsižvelgiant į tradicinę kultūrą, daugumos vietinių gyventojų kalbą ir nuostatas. Varėnos valsčiuje Drebùlė oficialiai pradėta rašyti Rozumna, Laužai – Lomy, Móliadugnis – Małe Dubno, Perlojà – Przełaje, Skerdimai – Hołodówka, Ùžuosis – Zaosie, Varėnà (iš upės Varėnà < liet. varýti) – Orany ir t. t. (bet liko ir Bierzupie „Beržùpis“, Girażery „Girežeris“, Monczagiry „Mañčiagirė“, Mergażery „Mergežeris“, Pólkabele „Pálkabalis“, Trokiszki „Trakiškiai“ ir t. t.).

Sutrumpinimai

Jšn – Jašiūnai (Šalčininkų r.)

lenk. – lenkų

liet.  – lietuvių

Mšg – Maišiagala (Vilniaus r.)

Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.)

Pbrd – Pabradė (Švenčionių r.)

Švnč – Švenčionys (Švenčionių r.)

LITERATŪRA

Būga, Kazimieras 1958: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Būga, Kazimieras 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Būga, Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

DLKŽ 1972: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Mintis.

Garšva, Kazimieras 2005: Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija), Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Garšva, Kazimieras 2015: Latvijos lietuvių šnektos, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Garšva, Kazimieras 2021: Valstybinės kalbos tikriniai vardai ir jų rašyba. – Bendrinė kalba 94, 1–12.

Gaučas, Petras 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida, Vilnius: VU.

IKEŽ 2015: Ignalinos krašto enciklopedinis žinynas, Vilnius: Žuvėdra.

Jovaiša, Eugenijus 2016: Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia, Vilnius: LEU.

Jurkštas, Jonas 1985: Vilniaus vietovardžiai, Vilnius: Mokslas.

Kardelytė, Jadvyga 1975: Gervėčių tarmė, Vilnius: Mintis.

LATSŽ 1974: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, I dalis, Vilnius: Mintis.

LKE 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

LKŽ 1962: Lietuvių kalbos žodynas, t. 6, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas.

LPŽ 1985: Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Mokslas.

LPŽ 1989: Lietuvių pavardžių žodynas, t. 2, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, „Mokslas“, 1989.

LR 1993: Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė, Vilnius: Valstybinis leidybos centras.

LTV 2002: Lietuviški tradiciniai vietovardžiai, sud. M. Razmukaitė, A. Pangonytė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

LUEV 1963: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LVŽ 2014: Lietuvos vietovardžių žodynas, t. 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Maceika, Juozas 2020: Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Razmukaitė, Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius: LKI, VDU.

Salys, Antanas 1983: Raštai 2. Tikriniai vardai, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija

The post Kazimieras Garšva. Švenčionių ir Ignalinos rajonų vietovardžiai appeared first on Voruta.

Habil. dr. Kazimieras GARŠVA, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos bendraautoris, Vilnius, www.voruta.lt

Įvadas

2022 m. parengtame LR valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte konstitucinis statusas išlaikomas mažiau negu konstituciniu nevadintame dabartiniame valstybinės kalbos įstatyme. Projekto 5.3 str, 6.2 str., 9.1 str., 11.1 str., 17.2 straipsniais konstitucinis valstybinės kalbos statusas leidžiamas sumažinti. Parašymai „dokumentai gali būti sudaromi lietuvių ir šalims priimtina užsienio kalba“  suprantami dvejopai: dokumentai sudaromi abiem kalbomis arba tik viena iš jų.  Juridinių asmenų pavadinimus jau leidžiama sudaryti ir „ ne lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis ar skaitmenimis“ (15 str.), neoficialiai numatoma naikinti VLKK (18 str.), neminima ir asmenvardžių rašyba dokumentuose.  Dalį šių problemų 2023 – 01 – 25 d. išvadoje paminėjo ir LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas.

                             Ieškoma  Seimo narių palaikymo balsų  „pataisytam“  tomaševskininkų Asmenvardžių rašybos dokumentuose projektui, kuris leistų pirmą kartą Lietuvos Respublikoje asmenvardžius rašyti ne valstybine lietuvių kalba visomis lotyniško pagrindo raidėmis. 2022-12-15 d. Seime šiam projektui pritarti pritrūko 13 balsų: 47 Seimo nariai balsavo „už“, tik 27- „prieš“, 33 susilaikė.

                             Derinami keli Tautinių mažumų įstatymų  projektai – pažeidžiant Konstitucijos 10, 14 str. Lietuvoje vėl bandoma įvesti teritorinę autonomiją su „regionine“ užsienio kalba.  Dėl to naikinama  valstybinės lietuvių kalbos viršenybė prieš kitas kalbas, siūloma priimti ES regioninių arba mažumų kalbų chartiją.

                             Lietuvos kalbas, istoriją  ypač daug tyrinėjo produktyviausias lietuvių kalbininkas akad. prof. Zigmas Zinkevičius (1925- 2018). Jo gimimo šimtmečio proga 2025 metai skelbiami prof. Z.Zinkevičiaus metais.  Iš užsienyje gyvenusių lietuvių kalbininkų darbais į jį kiek panašus Algirdas Budreckis.

Algirdas M. Budreckis  iš kitų istorikų išsiskiria dviem ypatybėmis:  1) jis parašė darbų ne tik iš istorijos, bet ir kalbotyros, 2) atliko svarbių darbų ne tik moksle, bet ir visuomeninėje veikloje, ginant lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę.  Su juo mums daugiausia teko bendrauti 1992 m., kai gegužės 30-31 d. Vilniuje vyko paskutinis VLIKo seimas. Jame dr. A.M. Budreckis dalyvavo kaip Vilniaus krašto lietuvių sąjungos garbės narys nuo 1964 metų.  „Vilnijos“  draugijos taryba su Sąjungos nariais (ir A.Budreckiu) tarėsi gegužės 26 d., toliau iki birželio 9 d. lankėsi Gervėčiuose, Trakuose, susitiko su Vilniaus ir Šalčininkų rajonų Vyriausybės įgaliotiniais ir t.t.

Mums labai svarbi A. Budreckio redaguota knyga „Rytų Lietuva“. Redaktoriaus spausdinti ji pasirašyta Bostone 1980 m. vasario 15 d.  ir 1200 egzempliorių tiražu išleista spalio 9 dieną (Vilniaus dieną). 1985 m. išleistas šios knygos vertimas į anglų kalbą „Eastern Lithuania“ .  A. Budreckio daugelis svarbių dalykų aprašyti dokumentinėje studijoje „Vilniečių veikla išeivijoje“ (1995, Torontas- Čikaga-Vilnius-Trakai).

Vietovardžiai

Lietuvos Respublikos rytinė siena ir kompaktiško lietuvių kalbos ploto linijos į rytus labiau nutolusios šiaurėje ir mažiau – pietuose. Kelios lietuvių kalbos linijos iš dalies taip pat eina šiek tiek lygiagrečiai viena su kita ir su Respublikos siena.

Viena iš lietuvių kalbos ploto slavėjimo pietuose ir kitur priežasčių – atsiradęs atstumas nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto, kai kalbą išlaikę žmonės toje vietoje tampa mažuma arba kitakalbių izoliuota sala. Tai rodo ir lietuviškų vietovardžių skaičiaus raida septyniose parapijose, kurios 1387 m. buvo apkrikštytos kaip baltų tikybos lietuviškai kalbėję plotai. Lietuviškų oikonimų skaičius dėsningai mažėja iš šiaurės į pietryčius. Daugiausia jų buvo Ukmergės apyl. (93 %) (vietovardžius Bartk-el-evič-iznà, Kaza-reskà, Parijà^[1], Stanislan-uvkà (LATSŽ 1974: 314) laikant nelietuviškais).Tolimesniuose valsčiuose lietuviškų oikonimų  (gyvenamųjų vietų vardų) skaičius mažėjo taip: Maišiagala ir Nemenčinė (82 %), Krevas (33 %), Aina (16 %), Obolcai (~5 %). Lietuvai nebepriklausantis plotas slavėjo vis labiau.

Vietovardžių slavėjimo priežastys buvo natūralios ir prievartinės. Neįtikinanti būtų hipotezė, jog pirmiau vietoj Pabéržės galėjo funkcionuoti Podbrzezie, o vietoj, pavyzdžiui, Naujãkiemio – Nowosiólki, pirmiausia toje vietoje įsikūrus lenkiškai kalbantiems asmenims. Čia iki XIX a. vidurio daugiausia buvo kalbama lietuviškai, po to dar 100 metų buvo pakankamai iš seno lietuviškai kalbančių asmenų. Jei raštininkai dėl įvestos valstybinės lenkų kalbos (nuo 1697 metų) tas formas sulenkino, pirminė autentiška vietovardžio forma vartota ir užrašyta iš šnekamosios lietuvių kalbos. Yra žinoma, kad lenkai ir kiti svetimtaučiai pagal LDK statutą Lietuvoje žemės pirkti negalėjo, o buvę karo belaisviai ir kolonistai asimiliavosi. Kaimai apie Vilnių įsikūrė XIV–XVII a., kai vietiniai gyventojai čia vartojo gimtąją lietuvių kalbą.

A. Vidugiris (LR 1993: 117–127) pabrėžė, kad iki 1944 metų visas šis kraštas buvo sėte nusėtas lietuviškiausiais vietovardžiais, kurie kiekvienam lietuviškai kalbančiam buvo aiškūs ir turėjo savitą vartojimo (kaitymo ir kirčiavimo) sistemą. Tik slaviškai kalbančiųjų lietuviški vietovardžiai buvo adaptuojami: taikant prie slavų kalbų sistemos numetamos galūnės, pakeičiami kai kurie garsai, kartais lietuviški vietovardžiai pagal prasmę visai išverčiami slaviškai. Taip pat buvo adaptuojamos ir slavinamos lietuviškos pavardės. To reikalavo ir įsigalėjusi lenkų, rusų tarties bei rašto tradicija.

Vardynas Lietuvoje paprastai nebuvo „lietuvinamas“ ir tai pagal reikšmę nepanašu į slavinimą. 1969 m. pavasarį A. Salys tris mėnesius dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute Vilniuje ir pats dar kartą patvirtino, kad Vardyno norminimo komisijos kalbininkai 1939–1944 m. pagal vietos žmonių liudijimą greta slaviško ar suslavinto oikonimo įrašydavo iš seno vartojamą lietuvišką variantą, nurodydami jo kirčiuotę ir kitus pasitaikančius to pavadinimo atitikmenis, taip pat dvikalbėse sistemose funkcionuojančias pavardes. Tada vakarinėje Vilniaus apskrities dalyje (Pabradės, Nemenčinės, Sužionių, Paberžės, Maišiagalos, Paluknio, Kalesninkų, Eišiškių, Šalčininkų ir kitose apylinkėse) dažnai susirinkdavo po keliasdešimt vyresniojo amžiaus gerai lietuviškai mokančių asmenų, o rytinėje dalyje (apie Nemėžį, Rudaminą, Lavoriškes, Medininkus, Rukainis, Turgelius ir kt.) jų būdavo kiek mažiau. Be to, kaip ir gretimuose lietuvių kalbos plotuose, vakarinės dalies vilniškių tarmės atstovai lietuviškai dzūkuodavo tik su priebalsiais č, dž, o rytinės dalies – ir su t, d (prieš i, y, ie) (LR 1993: 127).

Tikslinant oikonimus naujam „Lietuvos TSR administracinio–teritorinio suskirstymo žinynui“, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Toponimikos grupės nariai patikrino ir patikslino jų formas, sukirčiavo ir nurodė kirčiuotes (LATSŽ 1974: 3–4). Tai iš esmės padėjo toliau norminti lietuvių kalbos gyvenamųjų vietų vardus.

Pagal anksčiau minėtus penkis oikonimų slavinimo būdus pateikiame daugiau archyvuose surinktų pavyzdžių (žr. Maciejauskienė 1969: 62–64). Pirmiausia rašomas dabartinis oficialus gyvenamosios vietos vardas, toliau – 1784 m. vietovardžių sąrašuose lenkiškai užrašytas jo vardas (šaltinis autorės nenurodytas), po to – vėlesniuose šaltiniuose toliau slavinta vietovardžio forma.

Išlaikytas autentiškas vietovardis

Aukštãdvaris (Vilniaus r. Sudervės apyl.) – Auksztadwarys – Auksztodwory, iš liet. áukštas dvãras

Iš dalies apslavinti vietovardžiai, pakeičiant jų šaknį, priesagas, galūnes, balsius, rašybą

Adamãvas k. (Švenčionių r., Šutų apyl.) – Adamiszki – Adamowo Mielegiańskie (Mielagėnų Adamavas)

Aleksandriškis vk. (Zarasų r., Samanių apyl.) – Alexandryszki – Aleksądrowo

Jõniškė k. (Švenčionių r., Labanoro apyl.) – Janniszki – Janowo, Janopol

Mackiškės k. (Eišiškių r., Butrimonių apyl.) – Mackiszki – Mackowszczyzna

Slùčiškės vnk. (Vilniaus r., Riešės apyl.) – Sluziszki – Słuszczyzna

Varniškės k. (Zarasų r., Avilių apyl.) – Warniszki – Woroniszki

Šie oikonimai yra kilę iš vardų, pavardžių. 1939 m. buvo nustatyta autentiška forma Adõmiškė (Salys 1983: 598). „Lietuvos vietovardžių žodyno“ autoriai to nežinojo, bet, remdamiesi senesne forma Adamiszki, taip pat spėjo suslavinus ankstesnę lietuvišką lytį  Adomiškė (LVŽ I 11). Šilalės r. įteisintas Adomãvas, Anykščių, Panevėžio, Zarasų r. yra Adomavà (LATSŽ 1976: 3–4, VŽ 2002:11).

Lietuviški vietovardžiai, vėliau išversti į lenkų kalbą

Pagiriai vnk. (Vilniaus r., Ažulaukės apyl.) – Pogiry – Podlesie

Užùgiris k. (Trakų r., Bražuolės apyl.) – Ozugiery – Zaleszczyzna

Dukart pakeisti lietuviški vietovardžiai lenkiškais

Ažùbalis k. (Švenčionių r., Labanoro apyl.) – Azubale – Wojciechowo

Dindos k. (Ignalinos r., Zuikų apyl.) – Dyndy – Garbuny

Kálniškės k. (Vilniaus r., Sužionių apyl.) – Kalniszki – Parczew

Lazdėnai k. (Trakų r., Bražuolės apyl.) – Lozdziany – Zawiasy

Siūriai k. (Ignalinos r., Palūšės apyl.) – Siury – Janopol

Tie patys lietuviški vietovardžiai skirtinguose valsčiuose lenkų kalba buvo rašomi nevienodai. Prie pavyzdžio pateikiame valsčiaus pavadinimo sutrumpinimą ir A. Salio (1983) raštų puslapio numerį:

Jõniškės – Janowo Jšn 615, Jõniškė – Janopol Švnčnl 595, Jõniškis – Janiszki Pbrž 642, Janowo Rdm 656, Pbrd 594, Iwanówka Nmč 633; Kálniškės – Kalniszki Pbrž 642, Trgl 665, Horowo Mck 627, Góry Rš 650; Pagiria? – Pogiry Rdm 658, Dobrowola Tr 609; Várniškės – Warniszki Kltn 670, Pbrž 646, Rdšk 605, Smlv 591, Woroniszki Eiš 578, Rš 654, Trgl 667, Wornianka Ignl 581.

Vardyno slavinimas ypač sustiprėjo XVIII amžiuje (Zinkevičius 1993: 86–89, 124–126, 180). Taip Lietuvoje atsirado Kani?kai (l. koniuchi „arklių prižiūrėtojai, šėrikai“, Poh(g)uliánkos (l. pohulanka „išgertuvės, puota“), Zat(ỹ)šiai (slaviškai reiškiantys nutylimą) ir t. t. Rytų Lietuvoje Nowosiólki atsirado dažniausiai vietoj Naujãkiemio (Salys 1983 – Jnš 615, Mšg 622, Rdšk 603, Pbrd 596), Zat?šius (Zacisze) – vietoj Ramýtės (Ignl 581, Jšn 615, Pbrd 597, Švnčnl 601). Panašiai kilo ir vandenvardžiai Kanáuka (plg. brus. канаўка „upelis vandeniui surinkti prie statybų“), Kanavà (iš slavizmo kanavà „griovys“, dar plg. pavardę Kaniavà), Netẽčius (greičiausiai iš slavizmų, reiškiančių stovintį vandenį, upelį, žr. Vanagas 1981: 146, 229).

Neturėdami labai plataus ir išsamaus, tikslaus Lietuvos slavizmų žodyno, nežinodami apie šių slavizmų atsiradimo aplinkybes negalime aiškiai pasakyti, kuriuos vietovardžius praminė apslavėję lietuviai, o kuriuos gal ir ne lietuviai. Norminant vardyną nelabai ir svarbu, kuris vietovardis kiek pirmiau atsirado – Naujãkiemis ar Nowosiólki, Ramýtė, Ramùčiai ar Zat(ỹ)šius. Svarbiau, kad jie buvo vartojami kartu, yra etninėse lietuvių žemėse, dabar tarnauja valstybinę lietuvių kalbą vartojantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie turi teisę suprasti vietovardžių reikšmę. Kitų kalbų tikriniai vardai bendrinėje kalboje paprastai pritaikomi prie lietuviško teksto: verčiami, transkribuojami (išskyrus asmenvardžius, kai kuriuos simbolius), rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles (Vladarskienė 2022: 177).

Iki XX a. pabaigos buvo beveik iš visų rytų Lietuvos valsčių kilusių asmenų, kurie iš seno kalbėjo lietuviškai ir vartojo lietuviškas vardyno formas, tik daugelio jų niekas neužrašė arba užrašytų dar neiššifravo iš magnetofono juostų, nesurinko į vieną vietą. Nereikia manyti, jog kuris nors Lietuvos valsčius 100 % kada nors suslavėjo ir visiškai nebemokėjo protėvių gimtosios kalbos. Per 1942 m. gyventojų surašymą Dūkšto valsčiuje buvo 95 % lietuvių, Valkininkų ir Kaltanėnų – po 94 %, Tverečiaus – 90 %, Ignalinos – 88 %, Rimšės – 85 %, Daugėliškio ir Mielagėnų – po 80 %, Varėnos, Švenčionių ir Švenčionėlių – po 75 %, Jašiūnų – 74 %, Adutiškio – 69 %, Turgelių ir Šumsko – po 60 %, Rudaminos – 57 %, N. Vilnios – 56 %, Maišiagalos – 55 %, Dieveniškių – 50 %, Mickūnų – 44 %, Paberžės – 43 %, Trakų – 41 %, Nemenčinės – 37 %, Eišiškių – 31 %, Riešės – 29 %, Rūdiškių – 27 %, Šalčininkų – 23 %, Vilniaus – 22 %, Pabradės – 9 % (Zinkevičius 1993: 208).

„Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje“, kurios yra keli leidimai, du lietuvių kalbos balsiai ir aštuoni priebalsiai laikomi periferiniais, nes vartojami tik svetimos kilmės žodžiuose.  Aiškiai nelietuviškus vietovardžius, asmenvardžius, kurių kamienai (šaknys, priesagos ir priešdėliai) visiškai neįeina į tradicinę lietuvių kalbos sistemą, taip pat verta laikyti periferiniais.

Asmenvardžiai

Asmenvardžius sudaro pirmiausia vardai ir pavardės. Lietuvų vardų gali būti apie 5000, pavardžių – per 50000 (moteriškos pavardžių formos atskirai neskaičiuojamos). Pavardės yra pastovesnės ir svarbesnės (yra paveldimos, anksčiau galėjo įeiti į gyvenamųjų vietų pavadinimus, liudija apie mūsų tautos gyventus plotus, istoriją. Lietuvių pavardės pradėjo rastis bent XV a., o visose Lietuvos vietose galutinai įsitvirtino XVIII a. Po to išaiškėjo visos asmenvardžių formos.

Tradiciniais asmenvardžiais laikome tuos, kurie Lietuvoje vartojami iš seno, t. y. turi tęstinumą, tradiciją. Lietuviškais asmenvardžiais galime laikyti tuos, kurie yra lietuvių kalbos kilmės, turi lietuvių kalbos formas, vartojami ar buvo vartojami etninėse lietuvių žemėse. Šie asmenvardžiai gali būti vartojami ar vartoti tiek dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek už jos ribų buvusiame LDK plote. Asmenys, turintys ar turėję šiuos asmenvardžius gali būti lietuviai ir praradusieji lietuvišką savimonę ar net jos neturėję.

Išimtiniais atvejais į šią grupę galima įtraukti ir tradicinius istorinius į Lietuvą atvykusių užsieniečių ar kitų valstybių atstovų asmenvardžius, kurių asmenvardžiai nėra lietuviškos kilmės, bet adaptuoti į lietuvių kalbą, turi tradicines lietuviškas formas, kurios daugelio lietuvių yra ar buvo vartojamos. Dėl ryšių su kitomis kalbomis, valstybėmis, dėl svetimkalbių raštinių mūsų vardynas patyrė gal kiek daugiau svetimos įtakos negu pati lietuvių kalba (Zinkevičius 2008: 57). Svetimomis kalbomis užrašyti ir tariami asmenvardžiai turėjo pereiti į lietuvių kalbos garsyną, linksniavimą. Detalizuodami lietuviško tradicinio vardyno kriterijus, laikomės kalbotyros tęstinumo ir VLKK patvirtintų lietuviškų tradicinių vietovardžių kriterijų (LTV 2002: 5–7).

Rengdami „Lietuvių pavardžių žodyną“, jo autoriai nurodė: „sąvoka lietuvių pavardės pati savaime nėra visai aiški“, „nes ir pãčios sąvokos „lietuvis“, „nelietuvis“, „lietuviška“, „nelietuviška“ pavardė yra reliatyvios, Lietuvoje yra lotyniškų, graikiškų, hebraiškų, rusiškų, lenkiškų, vokiškų, totoriškų ir įvairiausių kitokios kilmės pavardžių“ (LPŽ I 13,16). Į lietuvių pavardžių žodyną nutarta dėti bemaž visas Lietuvos gyventojų pavardes, kurios yra lietuviškos, baltiškos kilmės ir kurios formaliai anksčiau buvo ir ne visai lietuviškos kilmės, plg. Adomáitis, Juozėnas, Petrónis, Morkūnas (pamatiniai šių pavardžių kamienai iki krikščionybės įvedimo buvo svetimos kilmės, bet jie sulietuvinti ir prie jų pridėtos lietuviškos patroniminės priesagos -aitis, -ėnas, -onis, -ūnas), Almin-áuskas, Butrim-ãvičius (kamienai lietuviški, priesagos svetimokos, bet LDK vartotos raštinės, sulietuvintos, yra ir lietuviškos galūnės), Paul-áuskas, Petr-ãvičius (genetiškai ne visai lietuviškos kilmės šaknys, priesagos, bet ir šios pavardės visiškai įėjo į lietuvių kalbos sistemą). Panašiai į lietuviškų tradicinių vietovardžių žodyną buvo įtraukti ir vandenvardžiai Svalkas (lenk. Swalk), Svecka? (lenk. Świackie), Ščebrà (lenk. Szczebra, kaimas Lenkijoje) ir kt. (LTV 94). Vilniaus apskrityje užrašytas upelis Ščerba – jo kilmė greičiausiai nesena (iš asmenvardžio).

Į lietuvių pavardžių žodyną nebuvo trauktos tik negausios neseniai į Lietuvą atvykusių asmenų pavardės, turinčios ribotą vartojimo sferą ir savo fonetika, kirčiavimu ir ypač morfologija neįsiliejusios į lietuvių kalbos sistemą, plg. Fedorènko, iš kurios gali nebūti ir vedinių šeimos nariams (plg. Fedorenk?enė, Fedorenkáitė LPŽ I 15).

Skiriamas visiškai lietuviškas tautinis vardynas, pravardynas ir didesne dalimi lietuviškas krikščioniškasis vardynas. Tautinio vardyno dalis yra dvikamieniai asmenvardžiai (plg. Sin-tautas, Tai-mantas) ir trumpiniai, vienkamieniai asmenvardžiai (Gaidỹs, Karvẽlis, Kiškis, Kubilius, Plikis, Ragaišis, Rùdis, Šeštõkas ir t. t. (Zinkevičius 2008: 67–608). Po krikšto lietuviams davus krikščionišką (ne lietuvišką) vardą, jis buvo dažniausiai rašomas prieš tautinį vardą. Dėl to iš krikščioniškų vardų sudarytų lietuvių pavardžių taip pat atsirado daugiau.

Dabar neseniai tradiciniais buvusių krikščioniškų lietuvių vardų (Jono, Petro, Kazimiero, Genovaitės, Liucijos, Marijos, Onos ir t. t.) skaičius labai sumažėjo. Vardo parinkimui iki šiol nemažą įtaką turi mados ir neretai galima atspėti, kiek metų galėtų būti  Jūratei, Daivai, Gitanai, Sauliui, Lukui.

Vardų įvairovė dabar yra didelė ir labai tiksliai jų skaičių nurodyti būtų sudėtinga. „Lietuvių vardų kilmės žodyne“ (Kuzavinis, Savukynas, šeštoji laida, 2009: 5) nurodyta, jog „vardų turime daug, apie 4000; jų esam turtingesni už visas kaimynines tautas“, o kapitaliniame veikale „Lietuvių asmenvardžiai“ (Zinkevičius 2008: 15) tas skaičius didesnis: „mes turime apie 10 tūkstančių dabar oficialiai vartojamų vardų. Su jų moteriškomis formomis būtų apie 20 tūkstančių, o įskaitant visus kitus tų vardų variantus, tasai skaičius péršoktų 100 tūkstančių“. Bet pirmąjame leidinyje skelbiamos ir visos dažnesnės rekomenduojamų vardų formos: tiek vyriškos, tiek moteriškos, tiek jų trumpiniai (plg. Kazimieras, Kazỹs, Kazimiera, Kãzė ir t. t.). Neskelbiamos tik mažybinės-maloninės vardų formos, kurių žodyne vardinti ir nereikia. Nėra ir vardų perdirbinių, iškraipytų, labai retų formų, išnykusių vardų. Visi vardo variantai priklauso tam pačiam vardui.

Ilga, sudėtinga Lietuvos istorija lėmė keturis žmonių vardų klodus, kurie dar skyla į nevienodas dalis (plg. Kuzavinis, Savukynas 2009: 14–38). Senieji lietuviški (baltų) vardai yra dvikamieniai (Taũt-vydas – Výtautas < Vyd-tautas, Nór-vaišas – Vaiš-noras ir pan.) arba dvikamienių vardų trumpiniai (Gintas < Gin-tautas, Kęstas < Kęs-tautas), vediniai iš trumpinių (Ram-ūnas < Rãmas, Váid-otas < Váidas).

Po krikščionybės įvedimo (1387 m. Aukštaitijoje, 1413 m. Žemaitijoje) lietuviams suteikti nelietuviški krikštavardžiai buvo hebrajiškos kilmės (Jõnas, Juõzapas > Juõzas, Onà, Marijà ir t. t.), graikiškos kilmės (Andriẽjus > Añdrius, Pẽtras, Ãgnė, Barborà), lotyniškos kilmės (Ignõtas > Ignas, Jùlijus > Jùlius, Liùcija, Reginà), slaviškos kilmės (Bronislovas > Brõnius, Vãclovas > Vacỹs, Stanislova > Stãsė), germaniškos kilmės (Kãrolis, Zigmantas > Zigmas, Genováitė).

Naujieji vardai atsirado XX a. Dauguma jų, susiję su tautiniu sąjūdžiu, yra mitologiniai (Aušrà, Aust?ja, Gãbija, Láima, Rasà, Sáulė, Žemýna, Vaižgantas), literatūriniai (Gražinà, Dáiva, Živilė, Šarūnas), etnoniminiai (Áistė, Jõtvingė), vietovardiniai (Nẽringa, Nidà), padaryti iš lietuviškų bendrinių žodžių (Áudra, Audrỹs, Audrõnė, Audrónis, Rýtis, Rýtas, Valdõnė), verstiniai (Áuksė < lot. Aurelia, Danguõlė (< lot. Coelestina), Láimis (< lot. Felix).

Šie vardai, XX a. trečiajame dešimtmetyje ir vėliau išplitę senieji lietuviški ir baltiški vardai (Álgirdas, Gediminas, Výtautas, Aldonà, Danùtė, E?mantas, Skómantas, Váidotas, Vytẽnis ir kt.) rodo tautiečių pastangas sąmoningai ieškoti ir rasti lietuviškų vardų. Jų Lietuvoje dabar gali būti apie pusę visų lietuvių vardų. Tai ypač tinka ir teikia papildomos informacijos, kai asmens pavardė yra apslavinta (tokių apie 70 %). Pavardės ir vardai lietuvių kalbos sistemoje liko mažiau lietuviški ir dėl to, kad 500 metų nebuvo valstybinės lietuvių kalbos: apslavintas pavardes teikė lenkiškai, gudiškai, rusiškai kalbėję kunigai, valdininkai.

Tautinio vardyno likimas Lietuvoje neaiškus. Tarp dabar populiariausių 14 naujagimių vardų lietuviškos kilmės yra tik 4. Prieš Austėją, Liepą, Gabiją pagal populiarumą eina L?ja < hebr. lẽⁱã „antilopė“, Sòfija < graik. Sophia „išmintis“, Emà < vok. Emma, o po minėtų 3 lietuviškų – Lukà < lot. Luca „lukanietė, Lukanijos (Italijos srities) gyventoja“, Kamilė < lot. camillus „patarnautojas aukojant kunigui“. Tarp paplitusių 6 vyriškų vardų lietuviškos kilmės yra tik vienas – Ąžuolas (pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ Eglės vyriausiojo sūnaus vardas < liet. ąžuolas, tvirtumo simbolis). Už jį yra populiaresni Herkus < Heñrikas < sen. vok. heim „namai“ + rīchi „galingas (valdovas)“. Už Ąžuolą kiek mažiau populiaresni Dòmas < Dominỹkas < lot. (dies) dominicus „gimęs Viešpaties dieną, t. y. sekmadienį“, Mãtas < Motiẽjus < hebr. „Dievo dovana“ (Kuzavinis, Savukynas 2009: 68–294). Tos pačios kilmės yra lietuvių palaimintųjų pavardės – Jurgio Matulaičio ir Teofiliaus Matulionio.

Sutrumpinimai

Eiš – Eišiškės (Šalčininkų r.)

Ignl – Ignalina (Ignalinos r.)

Jšn – Jašiūnai (Šalčininkų r.)

lenk. – lenkų

liet. – lietuvių

Mck – Mickūnai (Vilniaus r.)

Mšg – Maišiagala (Vilniaus r.)

Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.)

Pbrd – Pabradė (Švenčionių r.)

Pbrž – Paberžė (Vilniaus r.)

Rdm – Rudamina (Vilniaus r.)

Rdšk – Rūdiškės (Trakų r.)

Rš – Riešė (Vilniaus r.)

Smlv – Smalvos (Zarasų r.)

Švnč – Švenčionys (Švenčionių r.)

Švnčnl – Švenčionėliai (Švenčionių r.)

Trgl – Turgeliai (Šalčininkų r.)

Tr – Trakai (Trakų r.)

Literatūra

Kuzavinis, Kazimieras, Savukynas, Bronius 2009: Lietuvių vardų kilmės žodynas,  Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

LATSŽ 1974: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, I dalis, Vilnius: Mintis.

LATSŽ 1976: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II dalis, Vilnius: Mintis.

LPŽ 1985: Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Mokslas.

LPŽ 1989: Lietuvių pavardžių žodynas, t. 2, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, „Mokslas“.

LR 1993: Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė, Vilnius: Valstybinis leidybos centras.

LTV 2002: Lietuviški tradiciniai vietovardžiai, sud. M. Razmukaitė, A. Pangonytė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

LVŽ 2014: Lietuvos vietovardžių žodynas, t. 1, 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Maceika, Juozas 2020: Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Vanagas, Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mintis.

VBK 2010: Vilniaus Bernardinų kapinės 1810–2010, Vilnius: Versus aureus.

Vladarskienė, Rasuolė, Zemlevičiūtė, Palmira 2022: Lietuvių kalbos rašyba. Taisyklės, komentarai, patarimai, Vilnius: VLKK.

VŽ 2002: Vietovardžių žodynas, sud. ir vyr. red. A. Pupkis, M. Razmukaitė, R. Miliūnaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Zinkevičius, Zigmas 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Zinkevičius, Zigmas 2005: Lietuvių tautos kilmė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

[1] Upelio vardą Parijà buvo linkstama sieti su slavų *par- „neužšąlanti bala“ (Vanagas 1981: 245), nors dėl to yra ir abejonių.

The post Kazimieras Garšva. Valstybinė kalba ir vardynas appeared first on Voruta.

Habil dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Minint 700 metų Vilniaus rašytinę sukaktį bus vėl skelbiama, kad spaudos draudimo laikais per nepakankamai objektyvų gyventojų surašymą Vilniuje rasta tik apie 2 procentus lietuvių. Bet XVI-XIX a. atsiradę Vilniaus apylinkių kaimų lietuviški pavadinimai (oikonimai) rodo, kad tada čia buvo lietuviškai kalbančių asmenų dauguma.

Šis darbas yra naujas dėl to, kad jame pagal kilmę, darybą nagrinėjami visi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyvenamųjų vietų vardai, buvę iki 1939 metų. Pirmą kartą nagrinėjamos abi to meto svarbiausios vietovės formos, vartotos vietine lietuvių ir oficialiąja lenkų kalba. Vilniaus rajono gyvenviečių iš viso nagrinėtos 3588 formos, pirmą kartą išsamiau tiriant ir priešdėlius.

Dauguma lietuvių kalba užrašytų oikonimų yra lietuvių kalbos kilmės. Darbe nenumatyta leistis į ilgas oikonimų etimologijas, retkarčiais įmanomas skirtingas interpretacijas ir t. t.

Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos įvykdytos Lietuvos okupacijos buvo neteisėtos, todėl neteisėti ir okupavusių valstybių Lietuvos regionų vietovių suslavinti, suvokietinti pavadinimai ar išversti į svetimą kalbą, suteikti naujieji. Svetimi režimai dažniausiai susidūrė su vietinių gyventojų vartojama dar ne rašytine bendrine kalba, o šnekamąja tarmiška kalba vartojamais vietovių pavadinimais ir kaip kas išmano savaip juos užrašė. Etninėse lietuvių žemėse svetimųjų užrašytus vietovardžius lietuviškais laikome tokius, kurie išlaikė lietuvišką žodžio šaknį, priesagą, priešdėlį ar visus juos. Kaip ir tarmiškos formos užsienietiškai užrašyti vietovardžiai dėsningai pagarsiui atstatomi į bendrinę lietuvių kalbą.

Neturime šnekamąja gyventojų kalba tiksliai užrašytų pavadinimų ir nežinome, kiek ir kaip jie išmoko bei vartojo to meto administracinės valdžios apiformintus gyvenamųjų vietų vardus, kiek išmoko naujai sukurtų oikonimų ir kurių iš viso nežinojo. Bet aiškiai matyti, kad vietiniai gyventojai buvo prisirišę prie tėvų ir protėvių kalbos, kultūros ir tiek išlaikę lietuvių kalbą (vilniškių tarmę), tiek ir priversti pereiti prie paprastosios gudų kalbos ar net lenkų tarmės stengėsi išlaikyti savo vietovių pavadinimus. Vilniaus rajone išliko 65, 5 % lenkų kalba užrašytų lietuviškų oikonimų.

Vilniaus rajono gyvenamųjų vietų vardai

Daugelis ir lenkų kalba užrašytų pirminių oikonimų, antrinių oikonimų (vedinių), sudurtinių oikonimų suprantami tik mokančiam lietuvių kalbą ir yra tik kiek iškraipyta lietuvių kalbos dalis. Pavyzdžiui, tuometiniame Máišiagalos valsčiuje buvo Bùivydai – Bujwidy, Draučia – Drawcze, Gelẽžiai – Gielaże, Genia – Gienie, Graužia – Grawże, Juod – Joda, Kvakšia – Kwaksze; Daučiónys – Dowciany, Dūkštnai – Duksztany, Eiliõkiškės – Eilakiszki, Girẽlė – Girałka, Karvỹs – Korwie, Kiemẽliai – Kiemele, Pajúodžiai – Pojodzie, Kiškiškės – Kiszkiszki, Meilinai – Mejłuny, Puviškės – Purwiszki, Pavasarliai – Powasarele; Aukštadvaria – Auksztadwory, Gùdaraistis – Gudorojście, Máišiagala – Mejszagola, Varnakalia – Warnokole, Vélniakampis – Elniekumpie, Žemagulia – Żemagule, Žirniavagia – Żarnowogi (lenkiškai priebalsis ž yra kietas ir dėl balsių asimiliacijos čia įvesti balsiai a, o).

Oikonimus sudarančios žodžių šaknys, priesagos, priešdėliai vartojami visame lietuvių kalbos plote: įeina į lietuvių kalbos sistemą, yra tos pačios darybos, turi tas pačias reikšmes. Pavyzdžiui, iš pavardės Bùivydas ir panašių kilusių vietovardžių įvairiose Lietuvos vietose yra apie 40 (LVŽ I 603), iš pavardės Gelẽžius (ar Gelẽžė, Gelẽžis) – apie 15 ir dar kitokių per 100 su šaknimi Gelež-. Iš pavardės Genys yra kilusių apie 20 oikonimų ir dar apie 70 mikrotoponimų iš paukščio genỹs. Su šaknimis grauž-, girel- yra apie 30 oikonimų ir po 300 mikrotoponimų (LVŽ III 128–130, 143, 195–196, 259–264). Taigi šiuo požiūriu rytų Lietuva nėra joks rezervatas ir visiškai giminiuojasi su daugeliu kitų Lietuvos vietų, t. y. nėra joks senas slaviškos kultūros plotas, atsiskyręs nuo etninių lietuvių žemių.

Iš 1794 m. lenkų kalba užrašytų ir oficialiai vartotų oikonimų 1175 (65,5 %) yra lietuvių kalbos kilmės: 21,5 % turi lietuvišką priesagą -išk-, 3,9 % turi lietuvišką priešdėlį pa-, 2,8 % išlaikė sudurtus abu lietuviškus žodžius, kitų yra lietuviškos šaknys, kitos priesagos ar priešdėliai, kurie buvo mažiau paplitę ir išsamiau neaptariami.

Vilniaus rajonas buvo didžiausias. Jame buvo septyni valsčiai, Kai kurių ribos šiek tiek išėjo už dabartinio Vilniaus rajono ribų į Širvintų dabartinį rajoną ir t. t. Pagal lenkiškai užrašyto lietuviškos kilmės oiko nimų skaičių valsčiai rikiavosi tokia tvarka: Maišiagalos (88,4 %), Nemenčinės (76,3 %), Paberžės (67,4 %), Šumsko (66,7 %), Riešės (60,1 %), Mickūnų (51,0 %) ir Rudaminos (39,3 %). Lietuviškų oikonimų mažėjimas ėjo maždaug linija iš šiaurės vakarų į pietryčius per Vilnių, Mickūnus, Rudaminą link Turgelių. Šiai krypčiai išimtį sudarė Šumsko valsčius.

Rudaminos ir kituose valsčiuose lietuviškos kilmės oikonimų skaičių mažino ne visai natūralios priežastys. Juose buvo daugiau įkurta naujų palivarkų, viensėdžių, kurie Lenkijos okupacijos laikotarpiu dažniau gaudavo naujus lenkiškus pavadinimus. Bet ir čia dar išliko sudurtiniai oikonimai Kaišialakia (Kajszelaki), Varkalabškės (Wołkorabiszki), priesaginiai oikonimai Akmenškės (Okmieniszki), Arklnai (Orklany), Júodiškės (Jodziszki), Likšnė (Łukszyna), Mignai (Miguny), Mikùtiškės (Mikuciszki), Piktakónys (Piktokańce), Raistẽliai (Rojstele), Raudõnė (Rawdonka), Rùkainiai (Rukojnie), Skurbutnai (Skorbuciany), Stankùtiškės (Stankuciszki), Žybartónys (Żeburtany) ir t. t. Čia ir oficialiai išliko 16 oikonimų su priesaga -iškės (6,2 %), 11 oikonimų (4,3 %) su priešdėliu pa- (ne pod-): Pagiria (Pogiry), Palepiai (Polepie), Paneria (Ponary), Parudaminỹs (Porudomino) ir t. t.

Kaip ir visoje Lietuvos rytinėje Lietuvos dalyje pagal darybą hidronimai, oikonimai, mikrotoponimai gali būti visų šešių darybos tipų: pirminiai, galūnių vediniai, priesagų vediniai, priešdėlių vediniai, sudurtiniai bei sudėtiniai (plg. Vanagas 1970: 6–428). Visuose darybos tipuose gali dalyvauti lietuvių kalbos bendriniai žodžiai. Šie darybos tipaii labai nevienodaii paplitę, todėl ir pavyzdžių skaičius pateikiamas nevienodas.

Oikonimų šaknys. Šiame straipsnyje po pirminių ir galūnių vedinių aptariami ir dvikamieniai, sudurtiniai oikonimai, ne jie visi paprastai neturi nei priesagų, nei priešdėlių. Priesaginiai vediniai gali turėti ir vieną, ir dvi priesagas, bet jie visi aptariami vienoje vietoje. Todėl greta verta aptarti ir vienašaknius, ir dvišaknius (sudurtinius) oikonimus. Sudėtiniuose oikonimuose dubliuojamas vienas iš anksčiau minėtų darybos tipų, todėl jie labai išsamiai nebenagrinėjami.

Pirminiais oikonimais vadinami tokie, kurie yra kilę iš tokių pačių (nepasikeitusių) bendrinių ar tikrinių žodžių. Vilniaus rajono pirminiai oikonimai yra Alkà Pbrž (Ołka) : liet. alkà „balokšnis; vieta ant kalno, kur būdavo deginamos aukos“, Kūdrà Mck (Kudra) : liet. kdra, kūdrà „nedidelis tvenkinys“, Lečiai Rš, Salà Mšg, Sena Rš. Galūnės vediniai yra Batis Nmč (Boltis) : liet. báltas, -à, Siublė Nmč (Siurbła) : liet. siubti.

Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje ir aukštaičių tarmėse nėra tiek sudurtinių bendrinių ir tikrinių žodžių, kiek jų randame artimiausiose ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės apylinkėse. Tie oikonimai rodo aukštaičių ryšius su gamta, darbais, augalais, gyvūnais, gyvenimo realijomis. Nemenčinės valsčiuje prie Aukštuõlės (Auksztoły), Bevišės (Bawirsza) ir Bir (Biry liet. byrti, birùs, -) buvo keturi kaimai prie kalnelių, kuriuos jie įamžino abiejuose sudurtinių oikonimų komponentuose: Blūdkalnis (Błudykelnia), Kálnabridžiai (Kiełnobrydzie), Pliakalnis (Pilakolnie), Výžukalnis (Wiżkalnia), Jaučiavaria (jaučių varytojai) ėjo pro Júodagrybiškes ir įamžinti Jaučiavarių (Jawciewory) kaimo pavadinime (dabartiniai vietiniai klaidingai spėliojo, gal ką nors bus pavogę (rus. svorovali) ir dėl to toks vardas). Kaimynams duoti vardai Klebaratà (Kleborata < liet. klba rãtai), Kùmasėklė (Kumosiekła < liet. kmo skla) ir pro liepas įamžinusius Liepalótus (Lipołata), Lepalaukį (Lipoławki), pro kelią užstojusius Skesabalius (Skiersobole), Vikaraistį (Wiłkorojście), Vžupį (Wiżupka), Tùščiaaulius (Tuszczewle < Tuščiaaulia) keliauta į Pašónagalį (Poszenagale) (su komponentu gal- Lietuvoje daug vietovardžių).

Kaip rodo pateikti ir pateiksimi pavyzdžiai, sudurtų oikonimų populiariausios antrosios dalys yra gãlas, balà, kálnas, laũkas, rastas, ùpė, ẽžeras, mẽdis ir t. t. Tai yra bendresni žodžiai, apimantys daug dalykų, ypatybių. O pirmasis sudurtinio žodžio komponentas sukon kretina, kuo šis kalnas, laukas, raistas, upė ar kitos dalys yra ypatingos, kam priklauso ir kuo skiriasi nuo visų kitų. Paberžės valsčiuje į tuos klausimus buvo atsakoma taip: Mkniakalnis (Michnowa Góra), Mómakalnis (Mamokalnia), Lýgialaukis (Ligalówka, Równopole), Bóbaraistis (Baborojście), Mliaraistis (Miłorojście < Rūdùpiai (Rudupie), Rõžiakmenis (Różokamień), Ramatáugis (Rymotaugi), Kaũšiadala (Kowszadoła), Gùdamedis (Gudomiedź). Riešės ir kitų valsčių oikonimų daryba minėtiems paaiškinimams neprieštarauja: Mẽdžiakalnis (Miedziakole), Pstalaukis (Pusołówka), Várnalaukis (Warnolepka), Raudónbalė (Wygódka), Laidagalia (Wadagole).

Priesagos. Priesaginės darybos oikonimai sudaro apiie ketvirtadalį (25,8 %) visų Lietuvos gyvenamųjų vardų ir gali būti kilę iš apeliatyvo, hidronimo, kito oikonimo bei asmenvardžio (Razmukaitė 1998: 16, 18). Vilniaus rajone vien priesagos -iškės vediniai sudaro net 29,3 % visų oikonimų (Maišiagalos, Mickūnų valsčiuose jų buvo net po 34,8 %, paberžės vls. – 31,9 %, Nemenčinės vls. – 30 %). Ši priesaga gali sudaryti junginius su net trijų tipų žodžiais: asmenvardžiais, apeliatyvais ir hidronimais. Dabar neretai sudėtin ga aiškiai pasakyti, su kuriuo žodžiu – asmenvardžiu ar apeliatyvu – oikonimas iš tikro sudarytas. Vien Nemenčinės valsčiuje tokios galėtų būti, pavyzdžiui, Garnškės, Gašviškės, Júodagrybiškės, Kálniškės, Kašiškės, Karéiviškės, Karvẽliškės, Kukùtiškės, Margùtiškės, Skalškės, Šárkiškės, Šùkiškės, Vikiškės, Vilnškės, Žarnškės, Žvỹriškės (lenkiškai rašyta taip pat: Garniszki, Gorszwiszki, Jedogrybiszki, […] Wilkiszki, Żarniszki, Żwiryszki).

Pagal dažnumą po priesagos -išk yra ir priesagos -in- (-yn-), -yt-, -ink-, -ėn-, -el-, -ėl-, -ūn-, -ul-, -ul-, -ut-, -ait-, -ain- ir kitos. Priesagų -in- bei -yn- skirtumas vienais atvejais pakankamai yra aiškus (plg. Norãginė Mnč, Skersnė Rš ir Avietỹnė Nmč, Gyvatỹnė Rš, Smilgỹnė Pbrž). Kitais atvejais dar galima svarstyti, kaip iš tikro turėjo būti atstatyta: Ąžuolnė ar Ąžuolỹnė Nmč (Użalino): liet. ąžuolnis, -ė, ąžuolýnas, ąžuolỹnė (LVŽ I 266–267 vietovardis Ąžuolýnas užrašytas per 250 kartų, Ąžuolnė – per 200 kartų), Blusnė ar Blusỹnė Nmč (Blusino) (LVŽ I 523 Blusnė užrašyta 9 kartus, Blusỹnė – 20 kartų). Dabar labai sunku sužinoti minėtų kaimų autentišką vardą ir ar jis duotas nuo greta buvusio ąžuolýno, ar tas kaimas statytas iš ąžuolnių medžių. Lenkiškos formos tuo klausimu nepadeda: visur rašomas trumpasis i, o pasitaikantis y taip pat žymi trumpąjį balsį ы, tik sukietėjusį po priebalsių š, ž.

Kokios sudėtingos buvo norminimo sąlygos matyti ir iš to, kad A. Salio bendradarbiams teko rašyti Ąžuolỹnė Pbrž (Dębowo) ir Ąžuolnė Nmč (Dębówka, Użalino), Karklỹnė Mšg (Karklina) ir Kaklinė Nmč (Łoza), Obelỹnė Pbrž (Jabłonówka) ir Obelnė Mšg (Jabłonówka), Šešknė V (Szeszkinie, Szeszkinia), Rš (Szeszkinia), Pbrd (Szaszkinie), bet ne Šeškỹnė: liet. šẽškas > šeškỹnė. Iš pavardės kilusiai vietovei gali būti taikoma ir priesaga -inė (plg. Avižà > Avižnė, Barsùkas > Barsuknė), ir -ỹnė (Bumbùlis > Bumbulỹnė, Daukšà > Daukšỹnė (Razmukaitė 1998: 13). Būtų galima tartis ir dėl formų Agrastnė Pbrž (Agrestowo), Eglnė Pbrž (Jedlinka), Gulbnė (ne Gulbỹnė) Šms (Gulbiny), Klevnė Rš (Klonówka), Krminė Rš (Gajówka), Pušnė Pbrž (Sosnówka), Zabelnė (ne Zabielỹnė) Rš (Izabelin), Vanagnė Rš (Wanaginia), Varlnė Rš (Warlina) (ne Vanagỹnė, Varlỹnė).

Yra nemažai oikonimų, sudarytų iš lietuviškų bendrinių žodžių su mažybinėmis-maloninėmis priesagomis -ėlis, -ė, -elis, -ė: Daržẽliai Nmč, Mck (Dorżele), Kiemẽliai Mšg (Kiemele), Laukẽliai Rš (Łowkiele), Raistẽliai Rdm (Rojstele), Šunẽliai Pbrž (Szunele), Ežerliai Mck (Ożerele), Pavasarliai Mšg (Powasarele), Pylimliai Mck (Pilimiele).

Autentiškas priesagas išlaiko ir oikonimai, sudaryti iš dvikamienių (primenenčių sudurtinius oikonimus) ir vienkamienių pavardžių: Bùivydiškės Rš (Bujwidziszki), Etminiškės Pbrž (Jęczmieniszki), Nárbutiškės Mck (Narbuciszki), Basiškės Nmč (Balsiszki), Dvylškės Nmč (Dwiliszki), Grdiškės Mšg (Grudziszki), Kietškės Mšg (Kieciszki), Kškiškės Mšg (Kiszkiszki), Plkiškės Mšg (Plikiszki), Vabalškės Pbrž (Wobaliszki), Varnškės Pbrž (Warniszki). Daugumas šių oikonimų yra kilę iš lietuviškų pravardinių asmenvardžių, kurie anksčiau nebuvo išversti į lenkų kalbą. Oikonimuose papildoma priesaga -iškės buvo pridedama ir asmenvardžiams, kurie vieną priesagą jau turėjo: taip atsirado Karvẽliškės Rš (Korweliszki), Namẽliškės Mšg (Nomieliszki), Pkeliškės Pbrž (Pikieliszki), Pilaitškės Pbrž (Piłajciszki). Šios autentiškos formos, kaip ir daugelis litų lenkų kalba perrašytų oikonimų, išsaugojo savo kilmę, darybą, pasaulėjautą. Aiškiomis formomis lietuviški bendriniai žodžiai, su kuriais oikonimai siejami, čia nenurodomi dėl to, kad lietuviams ir be jų oikonimų kilmė yra visiškai suprantama.

Priešdėliai. Vilniaus rajone daugiausia buvo lietuvių kalba užrašytų oikonimų su priesaga -išk- (526, arba 29,3 %), trigubai mažiau oikonimų su priešdėliu pa- (168, arba 9,4 %) ir penkis kartus mažiau sudurtinių oikonimų (tik 94, arba 5,2 %). Kadangi į oikonimų lietuviškumą įėjo ir visi trys minėtieji požymiai, suprantama, kad labiausiai paplitę ypatybės turėjo daugiau reikšmės oikonimų lietuviškumui. Todėl labiausiai oikonimų lietuviškumui turėjo priesaga -išk-, o sudurtiniai oikonimai ir priešdėlis pa- Vilniaus rajono valsčiuose atsidūrė ir tarp daugiausia, ir tarp mažiausia turinčių lietuviškos kilmės oikonimų. Pavyzdžiui, minėtas Rudaminos tarp lenkų kalba užrašytų oikonimų lietuviškos kilmės rajone turėjo mažiausiai (39,3 %), o pagal lietuvių kalba užrašyto priešdėlio pa- skaičių oikonimuose (35, arba 15,6 %) atsidūrė pirmoje vietoje.

Šiuos skirtumus įtakojo tai, kad lenkų kalboje priešdėlis pa- dažniausiai būdavo „demaskuojamas“ kaip nelenkiškas ir verčiamas pod-, 0,5 % būdavo sunkiau sulenkinti lietuviškus sudurtinius oikonimus, o po šių dar 0,5 % lenkakalbių toleravo įprastinę priesagą -išk-. Pasipriešinimą jai mažino, matyt, ne tik tai, kad ji buvo labai dažnai vartojama, bet ir priimtinesnė lenkakalbių ausiai dėl priebalsio k ir dėl panašumo į slavų -isk. Dėl to lenkų kalba užrašytuose oikonimuose lietuviško priešdėlio pa- sumažėdavo 2,4 karto, lietuviškų sudurtinių oikonimų – 1,9 karto, o priesagos -išk tik 1,4 karto.

Sudėjus abiem kalbom (lietuvių ir lenkų) užrašytus oikonimus daugiausia jų su priešdėliu pa- užrašyta Nemenčinės (53), Paberžės (49), Rudaminos (46) valsčiuose. Rudaminos valsčiuje tiek daug priešdėlio pa- išliko dėl to, kad jo daugiau buvo lietuviškuose pavyzdžiuose, nes lenkų kalba jo užrašyta net ne du kartus mažiau (kaip kituose valsčiuose), o net tris kartus mažiau. Bet vistiek liko Pagiria (Pogiry), Palepiai (Polepie, bet Podlipki „Paliepiukai“), Paneria (Ponary), Parudaminỹs (Porudomino), Pavakiai (Povelki). Nemenčinės valsčiuje buvo Padubia (greičiausiai Paduobia, le. Podubie), Paduob (Podubowo), Pakirnia (Pokirnie), Pakirniùkai (Pokirniuki), Pakráuglė (Pokraugla), Panemenčỹs (Poniemiencza), Paraisčia (Porojście), Pašùlniškės (Poszulniszki), Pavérsmė (Powiarśnia) ir t. t. Paberžės valsčiuje taip pat buvo Pagiria (Pogiry) ir Pakalnškės (Pokalniszki), Pakámšė (Pokumsza), Pakelnė (Pakielinia), Palauknė (Połowkinia), Panórai (gal Paneria, le. Ponary), Paraisčia (Porojście), Pašernia (Poszarnia), Pavarpia (Powarpie). Oikonimas su priešdėliu pa- reiškė buvimą prie kurios nors vietos: prie upių Nemenčiõs, Neriẽs, Rudaminõs, prie duobės, girios, kamšos, kelio, lauko, raisto, šulnio, versmės. Šie lietuviški žodžiai lenkiškuose užrašymuose taip pat išliko.

Minėti oikonimai išsaugojo ir kai kuriuos išnykusius vietovardžius, ir užmirštamų realijų senus lietuviškus žodžius, dialektizmus: kamšà „žabais, virbais išklotas kelias ir pan.“, kirnis „klampynė, dumblynė“, kriaugl (kriaugžl, kriaukl) „išgaubtas, moliuskų kriauklę primenantis daiktas“, pagirỹs „girios pakraštys, laukas prie girios“, pavarpis „svidrė“, pavarpỹs „vieta palei varpą“ ir t. t. (didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenys). Žodyne jau trūksta tikslesnių reikšmių, kurias tie žodžiai galėjo turėti: tai yra šaltinis kalbos istorijai.

Vilniaus rajone buvo ir po keliolika oikonimų su priešdėliais ant-, užu- (ažu-), pvz: Antãvilis, Ažùbaliai, Ažùgiris, Ažùnerė Nmč, Antãnerė, Antãsudervė Rš, Užùežė Pbrž, Užùbaliai, Užùblendžiai (Użublędzie), Užugiesviai, Užùkarviškiai, Užùliūnis, Užùmiškis, Užùpuikiai Mšg.

Rytų Lietuvos vietovardžių rinkiniai (LVŽ I 112–121, LATSŽ II 10–12) rodo, kad žodžio pradžios junginys antã- buvusioje Vilniaus gubernijoje tarp Zarasų ir Vilniaus. Vakarinėje Aukštaitijos dalyje, priklausiusioje Žemaičių vyskupystei, toks oikonimų ir kitų vietovardžių junginys nežinomas. Tie patys šaltiniai liudija, jog panašiose vietose (ties Biržais, Kupiškiu, Anykščiais, Šalčininkais) baigiasi ir priešdėlio ažu- kompaktiškas plotas. Jau į vakarus nuo tų pačių Biržų, Rokiškio ir mūsų tiriamame plote ties Jauniūnais, Avižieniais, Čiobiškiu, Gelvonais, Suderve, Maišiagala, Trakais, Šalčininkais prasideda priešdėlio užu- plotas. Net toje pačioje vietovėje gali susidurti jau abu priešdėliai (pvz., Ažùbalis ir  Užùbalis). Toje pačioje Vilniaus rajono Ažùlaukės apylinkėje yra Užùežerė (ir Glitiškių, Sudervės apylinkėse LATSŽ II 328). Taigi A. Salio (1983: 624, 631) Vilniaus rajone paskelbti Ažùbaliai Nmč ir į vakarus nuo jų Užùbaliai Mšg nurodyti visiškai pagrįstai.

Šalčininkų rajono gyvenamųjų vietų vardai

Pagal senesnį administracinį suskirstymą dabartinį Šalčininkų rajoną sudarė trys valsčiai: Jašiūnų, Eišiškių ir Turgelių. Tarp lenkiškai užrašytų Šalčininkų rajono oikonimų lietuviškų buvo 6 % mažiau negu Vilniaus rajone. Jie mažėjo nuo Vilniaus į pietryčius. Kaip ir visur, lietuviškai užrašyti oikonimai čia taip pat daugiausia yra lietuviški, bet juos palietė staigesnis ir kiek didesnis oficialių vietovardžių slavinimas. Kiek mažiau išliko ir priešdėlių pa-, o priesagų -išk- ir ypač sudurtinių oikonimų buvo daugiau. Labiausiai slavintas Turgelių valsčius, bet lietuviškai užrašytuose oikonimuose jame daugiausia išliko priesagų
-iškės (33,9 %). Oikonimų slavinimas susijęs su svetimos administracijos veikla. Iš seno lietuviškai kalbančių vietinių žmonių Šalčininkų rajone buvo kaip tik daugiau. Jie iki šiol išliko apie Eišiškes (Pabarė, Mištūnai, Dainava), Dieveniškes, Poškonis ir kitur.

Oikonimų šaknys. Kaip ir Vilniaus bei kituose gretimuose rajonuose, Šalčininkų rajone ne tik lietuviškai, bet dažnai ir lenkiškai užrašytuose oikonimuose išsaugoti lietuvių kalbos bendriniai žodžiai. Jašiūnų valsčiuje buvo Bržė (Birże): liet. biržė „vienu ėjimu apsėjamas dirvos ruožas; miško plotas, atmatuotas kirsti, sakinti ir pan.“ Žodžiai bižė, birž, bržė lietuvių kalboje reiškė tam tikrą pažymėtą lauko ar miško plotą, o toks pat kirčiavimo variantas bržė dar galėjo reikšti ir „beržų miškelį, beržyną, beržynėlį“: tokios šaknies vietovardžių Lietuvoje yra daug (LVŽ I 490–495). To paties valsčiaus kaimo pavadinimo Čiaukšlia (Czaukszle) pagrįstai siejam as su liet. čiaukšlỹs „kas čiauška, gyvai kalba“, o iš tokio žodžio galėjo kilti ir pavardė *Čiaukšlỹs (LVŽ II 60). Daugiau tokių oikonimų ar pavardžių neužrašyta.

Jašiūnų valsčiaus oikonimas Dẽgsniai (Deksznie) ar Dẽgsnė siejasi su liet. dẽgsnė, degsn „degimas, išdegusi vieta; degėsis“ ir su avd. Degsnis, Degsnỹs (LVŽ II 184–188). Tokių vietovardžių su šaknimi Degs- Lietuvoje galėjo būti apie 1000.

Aukštaitijoje yra ir per 20 oikonimų su šaknimi gaid-: Gaidẽliai (Zarasai, Ignalina, Širvintos, Utena, Ukmergė ir t. t.), Gadiškės (Molėtai, Trakai), Gaidnai (Mickūnai, Vilnaius r.), Gaidžióniškės (Jauniūnai, Širvintų r.), Gaidžia (Gajdzie) Jašiūnų vls. (LATSŽ II 74). Visiems pradžią davė aukštaitiška pavardė Gaidỹs < liet. gaidỹs. Prie Šalčininkų, Trakų, Vilniaus oficialiai rašyta ir Gaidzis, Gajdis, Gajdzis, Gojdź (LPŽ I 606).

Tie patys Gaidžia Jšn turėjo dar variantą Gumba < liet. gubas. Buvo ir kitas toks kaimas.

Jašiūnų vls. buvo ir Kedžiai, Kediškės (Raseinių r. – Keidžia LATSŽ II 129), sietini su avd. *Keidỹs < liet. keidóti „prastai eiti; prastai akėti, keverzoti“ (LPŽ I 966). Dar kiti su lietuviškais bendriniais žodžiais susiję Jašiūnų valsčiaus oikonimai: Klõniai (Kłanie), Krókšliai (ar Kriókšlia, le. Krakszle), Sãlos (Soły), Skerdmai (Skierdzimy). Visos gyvenvietė klõnių vardu buvo gana greta, Vilniaus rajone (Buivydžiai, Nemėžis LATSŽ II 138) ir Jauniūnų apyl. (Klonnai). Jie siejasi su avd. Klõnis > Klonowski. Krókšliai (pagal LATSŽ II 142 yra Krõkšliai, Krõkšlės) gali būti kilę iš pavardės *Krokšlis/*Krokšlỹs < liet. krokšlỹs „kriokimas; žmogus, kuris kriokia“ Vanagas 1981: 167). Visi oikonimai Sal vardu yra Aukštaitijoje, o keturi Skerdmai – Vilniaus, Šalčininkų r. ir po vieną – Molėtų, Prienų r. (LATSŽ II 279), dar plg. 5 upelius Skerdmas, kilusius iš liet. skerdmas „iškirsta miško vieta, skynimas“ (Vanagas 1981: 302).

Eišiškių vls. buvo iš bendrinių lietuviškų žodžių vardą gavusi Akl (Okła), Dublė (Dumbla), Gaidžia (Gajdzie), Jùndiškių kitas vardas Szudzie ~ Šūdžiai, Kūdrà (Kudra) = Kdra, Rėžia (Rezy), Šaulia, Turgelių vls. – Degẽsiai (Dagiesy), Žlaugta (Żłoukty). Su šaknimi akls- yra šimtai vandenvardžių, oikonimų, mikrotoponimų, siejamų su liet. ãklas, -à „tamsus, uždaras, aklinas“ LVŽ I 34–37.

Kiekvieno pietryčių Lietuvos valsčiaus vardai primena, kad jie įeina į lietuvių kalbos sistemą ir turi sąsajas su daugeliu kitų etninio lietuvių kalbos ploto vietovardžių. Turgelių vls. Degẽsiai kamienu deges- siejasi su šimtais Lietuvos vietovardžių, kurie kilę iš lietuvių kalbos žodžių degess, degẽsis „degio liekana“, degesỹs „degimo liekanas; išdegusi vieta (durpyne)“, degẽsė, degesià „pelkės ar miško išdegusi vieta“ (LVŽ II 175). Šio žodžio panašios, bet įvairokos reikšmės, susiję su šaknimi deg-, įvairus žodžio kirčiavimas ir galūnės rodo, kad seniau žodis galėjo turėti ir daugiau panašių reikšmių. Labai mažai tikėtina, kad apie 200 vietovardžių būtų kilę iš pavardės *Degesis, o tokia pavardė niekur nebūtų užrašyta (be to, žmogui tokia pavardė nelabai ir tinka).

Dar daugiau vietovaržių yra su šaknimi dumbl- < dublė, dumbl „dumblo žemė; purvas, dumblynas; vieta, kur daug dumblo, dumblynė“, dumblà „dumblas, purvas“ (plg. LVŽ II 386–388). Vėliau kaimas Kūdra nebeužrašytas (jo kirčiavimo istorija nepakankamai aiški – buvo tik Kdros Šakių r.). Ržiai užrašyti Eitminiškių apyl. (Vilniaus r.), Rėžia – Butrimonių apyl. Šalčininkų r. ir Šilutės r. Dėl jų dvejopo kirčiavimo taip pat nelengva išsiaiškinti (LATSŽ II 144, 261, 300, 362). 1976 m. duomenimis minėta Dublė tebebuvo Eišiškių apyl. (kita Dublė – Sužionių apyl. Vilniaus r.), Eišiškių vls. Rėžia pakliuvo į to paties rajono Butrimoni apyl., o Žlaugta – į Akmenynės apyl. (plg. žlaũgtas „alui daryti kubilas; koks nors šlapias, įmirkęs daiktas“ DLKŽ 968).

Jašiūnų valsčiuje abiem kalbomis išliko sudurtiniai oikonimai Čiùžiakampis (Czużekompie), Šiùgždamedis (Szukż’damiedź), Eišiškių vls. – Gùdakampis (Gudakompie), Mùsiakalnis (Musiakolnie), Senãdvaris (Sinodwory), Turgelių vls. – Bčiakelniai (Biaciukielnie), Valkagulia (Wołkogule).

Sugretinus sudurtinius bendrinius žodžius ir sudurtinius vietovardžius, labai aiškiai matyti, kuo skiriasi bendriniai žodžiai ir vietovardžiai. Sudurtiniai bendriniai žodžiai vietovardis, vandenvardis, žemėvardis ir t. t. tinka didelei grupei vardų, o Gùdakampis, Mùsiakalnis, Šiùgždamedis Lietuvoje tiks tik vienam objektui arba nedaugeliui jų. Gùdakampį ar Šiùgždamedį dažniausiai rasime ne bendrinių žodžių žodynuose, o tik vietovardžių žodyne. Sudurtiniai bendriniai žodžiai tikriniais tampa retai ir jie dažniau išverčiami į kitas kalbas. Eišiškių ir Jašiūnų valsčių Naujãsėdžiai okupacijos laikotarpiu išversti į Nowosady, o Eišiškių ir Turgelių valsčių Naujãdvariai – į Nowy Dwór. Be to, Ìlgasalis Jšn verstas Długa Wyspa, Ìlgasalis Trgl – Długa Ulica, Naujãkiemis – Nowosiólki (bet Mknakiemis Eiš – Michnokiemie), Baltãpetriai – Bialopiotry, Aukštãlaukis – Wysokie, Ddžiagiris Trgl – Wielki Las, Raudónbalis – Czerwona Łuża.

Bet vis tiek tame pačiame Turgelių valsčiuje, kurio lenkiškai užrašytuose varduose liko mažiausiai lietuviško substrato, pakanka ir lietuviškų sudurtinių oikonimų, rodančių netolimą senbuvių gyventojų draugišką bendravimą lietuvių kalba: Bčiakelniai lenkiškai vadinosi Biaciukielnie, Tripuõdžiai – Trypojdzie, Valkagulia – Wołkogule. Ir pats valsčiaus vardas iki šiol yra tik Turgẽliai, o ne Bazarczyki. Daugybę lietuviškos darybos oikonimų paminėsime toliau.

Išliko ir oikonimai, sudaryti iš senųjų dvikamienių lietuviškų pavardžių: Buivyda Eiš – Bujwidy, Geismanta – Giejsmonty, Bygirda Trgl – Bigierdy. Kai kurioms senosioms pavardėms dar buvo pridėtos lietuviško priesagos ir oikonimai, matyt, atsirado tik po to: Butrimónys Eiš – Butrynańce, Daugydónys – Dowgidańce, Mištautónys Jnš – Misztołtany.

Priesagos. Rytų Lietuvoje daugiausia paplitusi priesaga -išk- ir ji yra visų pripažintas lietuviškos kilmės žodžių liudininkas. Ištyrus lietuviškai užrašytus oikonimus matyti, kad priesagos -išk- iki 10 % daugėja tolstant į pietryčius nuo Jašiūnų valsčiaus (23,8 %) iki Turgelių valsčiaus (33,9 %). Bet ta pačia kryptimi stiprėja ir oikonimų slavinimas. Priesagos -išk- oikonimų skaičius Turgelių valsčiuje lenkiškai užrašytuose oikonimuose buvo sumažėjęs net iki daugiau pusiau (iki 15,3 %).

Lietuvių kalba užrašyti oikonimai su priesaga -išk- yra aiškiai lietuviškos formos. Tie patys oikonimai užrašyti lenkų kalba skyla į tris grupes: 1) kuria iš esmės sutampa su lietuvių kalba užrašytais oikonimais (tik vietoj priesagos -iškės rašoma -izki), 2) kurių šaknis daugiau ar mažiau slavinama išlaikant tą pačią priesagą, 3) kurių šaknis išlieka, bet lietuviška priesaga keičiama į lenkišką. Visus teiginius iliustruojame autentiškais pavyzdžiais.

Pirmosios minėtos grupės oikonimai nuo autentiškos lietuviškos formos mažiausiai nutolę Eišiškių valsčiuje buvo tokie: Baland-škės užrašytos lenkiškai Bołondz-iszki, Band-škės – Bandz-iszki, Dvyn-škės – Dźwin-iszki, Gumb-škės – Gumb-iszki, Miẽž-iškės – Miez-yszki ir t. t. (minėtų oikonimų šaknys yra kilusios iš lietuviškų bendrinių žodžių balañdis, bandà, dvynỹs, gubas, miẽžis, iš kurių susidarė asmenvardžiai, vėliau davę vardą ir gyvenviečių pavadinimams). Turgelių valsčiuje tos pačios grupės buvo Káln-iškės – lenkiškai Kaln-iszki, Lab-iškės – Laib-iszki, Mól-iškės – Mal-iszki, Vik-iškės – Wilk-iszki (plg. kálnas, láibas, mólis, vikas). Prie tos pačios grupės pritampa ir oikonimaii, kuriems pradžią davę asmenvardžiai jau kiek labiau nutolę nuo bendrinių lietuviškų žodžių: Rmš-iškės < Rmša – Rymsz-yszki, Šãk-iškės < Šakỹs – Szak-iszki, Vatk-iškės < Vatkus – Wojtk-iszki.

Antroji ir trečioji oikonimų su priesaga -išk- grupė, užrašytos lenkų kalba, nutolusios nuo lietuviško tradicinio vardyno ir yra daug mažiau autentiškos. Antrojoje oikonimų grupėje autentiškos oikonimų šaknys tampa sunkiai beatpažįstamos (plg. Jašiūnų vls. Bagdõniškės verstos Boholceniszki, Baumliškės – Bogumiliszki, Pušýniškės – Sosenkiszki), o trečiojoje grupėje priesaga -išk- naikinta (keista slaviškomiis -czyzna, -owo, -owka, -enka, plg., Mantvl-iškės keistos Montwil-owszczyzna, Liudvin-iškės – Ludwin-owo, Karzn-iškės – Koryżn-iówka. Ketvirtojoje oikonimų grupėje keista ir šaknis, ir priesaga, plg. Turgelių vls. Mkniškės verstas Michnowo, Mikãliškės – Michałowo (jeigu lietuvių kalbos kirtis buvo ne priešpaskutiniame skiemenyje, jo vieta taip pat buvo keičiama).

LDK klestėjimo laikotarpiu jau XIV a. užrašytos mūsų oikonimų priesagos -išk-, -inink- (Vanagas 1993: 30–41; 2004: 127–262; Zinkevičius 2007: 39–48). Oikonimams su priesaga -išk- pagrindą davė asmenvardžiai ir net bendriniai žodžiai. Manoma, kad ir Dievẽniškės, pirmą kartą paminėtos 1385 m., greičiausiai yra asmenvardinės kilmės, susidedančios iš galėjusio būti asmenvardžio *Dievenis ir priesagos -iškės. Panašiai ir tik metais anksčiau paminėtos Ešiškės laikomos priesagos -iškės vediniu iš asmenvardžio Ei(k)šys.

Pietų Lietuvoje su priesaga (i)nink- ((i)nyk-) oikonimai sudaromi iš vandenvardžių ir rečiau – iš bendrinių žodžių. Taip nuo 1311 m. minimi Šačininkai (*Šalčnykai), vardą gavę nuo greta tekančios Šalčiõs upės. Panašaiai šiame regione vardus gavo Spengliniñkai : ež. Spenglà (Trakų r.), Vieviniñkai : ež. Vevis (Trakų r.), Ìlgininkai : ež. Ìlgis (Varėnos r.), Mùsninkai : up. Mus (Musià) (Širvintų r.).

Su priesaga -inink- oikonimai galėjo būti išvesti ir iš kitokių vietovardžių (ne tik vandenvardžių), bendrinių žodžių. Nuo 1320 m. minimi Mẽdininkai (tarmiškai Mẽd(i)nykai), sudaryti iš bendrinio žodžio mẽdininkas „miško sargas, eigulys, medžiotojas“ < mẽdžias „miškas, giria“ + ininkas. Eišiškių valsčiuje buvo ir Drùskininkai (Druskieniki, kaimas), Kalesniñkai (Koleśniki), Laukiniñkai (Łowkieniki), Jašiūnų vls. – Kuninkas (Kulnik).

Šalčininkų rajone po priesagos -iškės dažniausios oikonimų priesagos buvo -ūnai (15), -onys (10), -ẽliai (10), -inė (8), -ininkai (5), pvz.: Daučinai Jšn (tam pačiam valsčiui santrumpa tekstuose pateikiama tik pirmą kartą, jei kiti pavyzdžiai – taip pat to valsčiaus), Jašinai (Jaszuny), Girdžinai Trgl (Kierdziejewce), Janknai (Jankuny), Jocinai (Jacuny), Keipnai (Kiejpuny), Pikčinai (Pikciuny); Jurgiónys Eiš (Jurgańce), Rukónys (Rukańce), Stavidónys (Stavydónys, Stawidańce); Gudẽliai Jšn (Gudelki), Kalvẽliai (Kowelki), Ravẽliai (Rawele), Ruzgẽlis (Ruzgiel); Karklnės Eiš (Korklinie), Klonniai (Kłoniny), Miškniai Trgl (Leśnia), Žagarnė (Żagaryno).

Buvo ir kitos lietuviškos oikonimų priesagos, tik jos retesnės, pvz.: Keidžiùkai Jšn (šalia Kedžių – Kiejdziuki), Šalčininkliai (Małe Soleczniki), Mikšiùliai Trgl (Mikszule), Misiučnai (Misiuczany), Katùtiškės (Katuciszki), Makùtiškės (Makuciszki), Būdáičiai Jšn (Budojcie), Jaglimáinys, Pilakainys (Piełokance). Priesaga -iškės buvo dedama prie asmenvardžių, kurie jau turėjo mažybines-malonines ir kitas priesagas, plg. Pran-el-iškės Jšn (Pran-el-iszki), Pund-el-iškės (Pund-el-iszki). Oikonimų priesagas rodytų ir tai, kad asmenvardžių pr iesaga -el- atsirado pirmiau, ir tik po jos – priesagos -ėn-, -on-, -ait-, plg.: Janč-el-ėn-škės Jšn (Jec-iel-en-iszki), Ožk-el-áičiai (Aszk-eł-ejty), Kud-el-iónys Eiš (Kud-el-ańce), Kurm-el-nai Trgl (Kurm-el-iónys = Kurm-iel-any).

Priešdėliai taip pat liudija tradicinių oikonimų autentiškumą, Šalčininkų rajone oikonimų su priešdėliu pa- sistema maždaug tokia pati, kaip ir sudurtinių oikonimų (nors juose lietuviška šaknis gali pasikartoti dukart). Lietuviškai užrašytuose oikonimuose baltiškų sudurtinių oikonimų yra 35 (6,8 %), o su priešdėliu pa- – 36 (7,0 %). Lenkiškai užrašytuose oikonimuose šio priešdėlio mažėja du kartus Eišiškių vls. (nuo 14 iki 7), Jašiūnų vls. (nuo 12 iki 6), o Turgelių vls. mažėja nuo 10 iki 1 (nuo 5,6 % iki 0,6 %). Šie skaičiai mažėja dėl okupacinės valdžios persistengimo. Kai turėsime Ašmenos, Dieveniškių, Vijos, Lydos parapijų slaviškai užrašytus oikonimus, dėl priešdėlio pa- ir kai kurių kitų dalykų jie gali pasirodyti lietuviškesni ir už Turgelių valsčiaus „lenkiškus“ oikonimus, nors minėtos parapijos yra dar toliau į rytus ir pietus nuo Turgelių.

Nurodant gyvenamosios vietos išsidėstymą prie kurios nors upės, miško, raisto, kalno, kaimo, lauko Šalčininkų rajone taip pat vartotas priešdėlis pa-. Dalyje užrašų jis išliko ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba. Jašiūnų valsčiuje buvo Pabéržė (Poberża prie Béržiškės, Biržės), Padẽgsniai (Podeksznie prie Dẽgsnių kaimo), Palepiai (Polepie), Pavisinčià (Powisińcze prie Visinčiõs upės, kurios semantika siejama su lenktumu, vingiuotumu, Vanagas 1981: 388). Eišiškių valsčiuje buvo Pãjuodupis (Pojedubie prie Júodupės), Pãraistis (Porojść), Pavaria (Powaryne „virėjai“ rus., o vieta prie Var lauko), Pãversekis (Powersocze – vieta prie Versekõs upės).

Slavinant, verčiant buvo pridedamas priešdėlis pod- ir t. t.: Pabar Eiš – Podborze, Pagaidžia (prie Gaidži kaimo) – Podgajdzie, Pagirỹs Trgl – Podlesie, Pagojỹs – Podgaj, Pamerkỹs (prie Merkio upės) – Podmerecz.

Šalčininkų rajone paliudytas ir rytinių aukštaičių priešdėlis ažu- (užu-): Jašiūnų valsčiuje tik 1 kartą, Turgelių vls. – 3 kartus, Eišiškių vls. – 2 kartus: Ažùpaliepis Jšn (Zapolepie), Ažùbenis Trgl (Grygi Dolowe), Ažueglynis (Zajelniak), Ažùkalniai (Zagórna). Eišiškių valsčiaus oikonimuose vartotas jau ne priešdėlis ažu-, bet užu-: Užùberžės (Zabrzezie), Užùgiris (Zalesie). Reikia papildomų tyrimų aiškintis, kur seniau praėjo lietuviškų priešdėlių ažu- ir užu- riba. Tuo klausimu lenkiški vertiniai nieko nepadeda, nes jiems tas priešdėlis nebuvo paliekamas.

Sutrumpinimai

Eiš –Eišiškės (Šalčininkų r.)

Jšn – Jašiūnai (Šalčininkų r.)

lenk. – lenkų

liet. – lietuvių

Mck – Mickūnai (Vilniaus r.)

Mšg – Maišiagala (Vilniaus r.)

Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.)

Pbrž – Paberžė (Vilniaus r.)

Rš – Riešė (Vilniaus r.)

Trgl- Turgeliai (Šalčininkų r.)

Literatūra

Būga 1961 – Būga, Kazimieras. Rinktiniai raštai, t. 3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961.

DLKŽ 1972 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, „Mintis“, 1972.

LATSŽ 1974 – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. I dalis. Vilnius: „Mintis“, 1974.

LKE 2008 – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2008.

LKŽ 1962 – Lietuvių kalbos žodynas, t. 6. Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1962.

LPŽ 1985 – Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1. Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, „Mokslas“, 1985.

LPŽ 1989 – Lietuvių pavardžių žodynas, t. 2. Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, „Mokslas“, 1989.

LVŽ  – Lietuvos vietovardžių žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Salys 1983 – Salys, Antanas. Tikriniai vardai. Raštai, t. 2. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1983.

Vanagas, Aleksandras 1993: Pietryčių Lietuvos vietovardžiai. – Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 30–41.

Vanagas, Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.

Vanagas, Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mintis.

Zinkevičius 1993 – Zinkevičius, Zigmas. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

Zinkevičius, Zigmas 2007: Senosios Lietuvos valstybės vardynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

The post K. Garšva. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vietovardžių kilmė appeared first on Voruta.

LR  Prezidentui
LR Seimo pirmininkei
LR Ministrei Pirmininkei
LR švietimo, mokslo ir sporto ministrei

Dėl  lygių  galimybių  komplektuoti  Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gimnazijų klases

Pietryčių Lietuvos gimnazijoms  keliami nevienodi reikalavimai komplektuoti 11, 12  ( III, IV ) klases. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija iš jai pavaldžių gimnazijų dėstomąja valstybine kalba 11, 12 klasėse reikalauja turėti mažiausiai po 12 mokinių, o savivaldybėms, papildomai finansuojančioms mokyklas, tose klasėse pakanka turėti iki  5, 7, 8 mokinių (Šalčininkų savivaldybės tarybos 2022-05-31 d. sprendimas Nr. PR-1107).Šalčininkų rajono savivaldybė mažakomplektėms mokykloms išlaikyti dabar papildomai skiria 1,5 mln . eurų.

Kadangi šio krašto seniūnijose būna po dvi gimnazijas  (valstybine ir nevalstybine kalba), Lietuvoje diskriminuojami kai kurių lietuviškų gimnazijų mokiniai ( pavyzdžiui, Šalčininkų r. Turgelių  „ Aistuvos“ ir kt.), kurie dėl tokios tvarkos iš negausių klasių turėtų pereiti į artimiausią nelietuvišką gimnaziją arba važinėti toli į kitas mokyklas. Abiem atvejais gimnazija, turinti ne visas klases, prarastų gimnazijos statusą.

1992 m. referendumu priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, pietryčių Lietuvos gyventojai patikėjo, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 str.), o valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs  (29 str.) ir atkūrė per 50 švietimo įstaigų valstybine kalba. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose dabar daugelis jų uždarytos arba turi problemų, nes priklauso Ministerijai. Bet negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai ( 7 str.). Naikinant sąlygas tęsti mokslą gyvenamojoje vietovėje, būtų naikinama motyvacija mokytis valstybine kalba.

Tai silpnintų valstybę. Pietryčių Lietuvos seniūnijos, kurios kentė  20 metų ilgesnę okupaciją nei kiti Lietuvos rajonai, dabar turinčios gimnazijas  valstybine ir nevalstybine kalba, negali staigiai prilygti  didmiesčiams ir kitiems rajonams su didesniu lietuvių skaičiumi.  Kol visų Lietuvos gimnazijų vyresnėse klasėse nebus mokoma vien valstybine kalba, kaip Latvijoje, Estijoje ir daugelyje kitų ES valstybių, prašome Konstitucijos metais nedelsiant leisti Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gimnazijose  vyresnių klasių minimalų mokinių skaičių klasėse dauginti iš dviejų, t.y. kai žemesnėse klasėse yra daugiau mokinių, vyresnių klasių komplektams užtektų  6 mokinių. Palaikome Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos 2022-05-30 d. prašymą Nr. D3-71 ir Talkos kalbai ir tautai 2022-06-13 d. kreipimąsi.

Pagarbiai             

Hab. dr.  Kazimieras  Garšva, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas 

The post Kazimieras Garšva. Dėl  lygių  galimybių  komplektuoti  Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gimnazijų klases appeared first on Voruta.

Dr. Kazimieras Garšva, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos abėcėlės skyriaus autorius, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, www.voruta.lt

Dalis valdančiosios Seimo koalicijos narių bando pažeisti LR Konstituciją, Valstybinės kalbos įstatymą ir atkūrinėti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją su trimis valstybinėmis kalbomis: lietuvių, lenkų ir rusų. Teisingumo ministrė E.Dobrovolska, primetinėjusi Lenkijos valią teismams, siūlė lietuvių vaikams bylinėtis ir 2021 m. užsirašyti lenkais (žr. www.efhr.eu ).

Per Tautinių mažumų įstatymą siekiama įvesti regionines lenkų, rusų kalbas, o per Asmenvardžių rašybos įstatymą – keisti lietuvių kalbos abėcėlę, rašybos, tarties principus.

            Pagal tarptautinę „Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją“ reikia gerbti „nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai ar kitoms tautinėms mažumoms“, neprieštarauti „valstybių suvereniteto, lygybės, teritorijos vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams (20, 21 str.).

Europos Sąjungos įstatymai valstybinių kalbų abėcėlių keisti neįpareigoja.

LR Konstitucinis teismas 1999 m. spalio 21 d. patvirtino, kad valstybinė lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“:

                      – pagal LR Konstituciją valstybinė Lietuvos Respublikos kalba yra lietuvių kalba;

                      – dar 1999 m. LR Konstitucinis teismas paskelbė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašoma valstybine kalba“;

                      – Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis keisti abėcėlės neįpareigoja: ji numato teisę vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį, o ne pagal rašybą;

                      – įsivedus lietuvių kalbai nebūdingus raidžių junginius būtų iškraipomi vardai, pavardės ir tariami ne pagal skambesį;

                      – Europos Sąjungos įstatymai valstybinių kalbų abėcėlių keisti neįpareigoja.

                      2022-01-18 d. Seimas skubiai priėmė lietuvių kalbai ir Lietuvai žalingą „Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą“ Nr. XIV-903. Dar daugiau žalos valstybinei lietuvių kalbai norima padaryti šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais, nes dėl to į Konstitucinį Teismą nesikreipė nei Prezidentas, nei Seimo dauguma.

Visur buvo skelbta, kad Seimo nariai balsavo už tris nelietuviškas asmenvardžių raides, bet dabar mums įvedinėjama apie 50 nelietuviškų raidžių  (be diakritikų).

Dar 1918-02-16 d. Lietuvos taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę „ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“, taigi ir nuo jų valstybinių kalbų.  1939 m. teisėtai ir džiaugsmingai atgavus Vilniaus kraštą, pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei lietuviškosios institucijos rūpinosi tikrinių vardų lietuviškas formas kiek galima greičiau nustatyti ir paskelbti (sąrašus žr. A.Salys. Raštai. Roma, t. 2, 1983, p. 305-670). Visi svetimkalbių asmenvardžiai buvo integruoti į lietuvių kalbos sistemą ir užrašyti lietuviškomis raidėmis.

Dabartinės antrosios Lietuvos Respublikos vyriausybė siūlo daryti priešingai: pagal autonomininkų statutą  ieškoti piliečių bent vieno iš tėvų, senelių ar kitų protėvių nelietuviškai užrašytų asmenvardžių (taip seniau per okupacijas buvo užrašinėjami visų  Lietuvos gyventojų asmenvardžiai) ir vėl susigrąžinti okupantų iškraipytas asmenvardžių formas.  Tam tiks ir lenko korta ar kitas užsienyje gautas dokumento šaltinis.

 Nelietuviškų raidžių nurašinėtojai Seime skelbė, kad jie lietuvių kalbos abėcėlės nekeičia. Tada nulietuvintų asmenvardžių nereikia perkelti į Lietuvos registrus (kaip daroma Latvijoje, Lenkijoje ir kitur). Visur buvo skelbta, kad Seimo nariai balsavo už tris nelietuviškas asmenvardžių raides, bet dabar mums įvedinėjama apie 50 nelietuviškų raidžių  (be diakritikų). Keičiami lietuvių kalbos rašybos ir tarties principai: vienas garsas – viena raidė. Garsas č galės būti rašomas raidėmis č, c, cz, ch, tj, tsch, garsas š – raidėmis š, s, sz, sh, sch, garsas ž – ž, z, rz. Šeši dviejų raidžių junginiai pradės asmenvardžiuose žymėti vieną ir du garsus, o kelių raidžių junginiai sch, tsch – vieną, tris, keturis garsus. Iš viso dvejopai tariamų ir rašomų priebalsių ar jų junginių būtų per dvidešimt. Su balsiais ir jų junginiais skirtingai tariamų ir rašomų garsų susidarys dar daugiau.

Prezidentas teisingai pastebėjo: „Būtina užtikrinti, kad priimant šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus būtų garantuotas konstitucinis valstybinės kalbos statusas ir derama pagarba lietuvių kalbos sistemai bei savitumui“. Bet kiekvienas nelietuviškai parašytas garsas, raidė, žodis siaurina valstybinės lietuvių kalbos funkcijas ir visapusiškai kenkia jos sistemai bei savitumui: painioja tradicinius tarties ir rašybos principus, trukdo išmokti taisyklingai rašyti ir tarti, apsunkina komunikaciją.  Valstybinės kalbos statusas jau pažemintas prie Vilniaus, kai kur rašant vietovių, gatvių pavadinimus ir užsienio kalba, iš seniūnų, mokytojų reikalaujant idealiai mokėti ir buvusių okupantų kalbą, transliuojant šešias Lenkijos televizijas.

Vardai, pavardės turi ne tik rašytinę, bet ir šnekamąsias formas su tarminiais variantais, priesagomis, kirčiavimu. Asmenvardis yra ir kalbos, komunikacijos, informacijos dalykas, o ne tik „privati šeimos ar tautinės bendrijos nuosavybė“. Tradicinė asmenvardžių rašyba niekam netrukdo laisvai judėti Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje ir visur kitur. Prašome atsižvelgti į VLKK siūlymus ir, laikantis LR Konstitucijos, asmenvardžių formas pageidaujantiems leisti rašyti nelietuviškomis raidėmis tik papildomuose dokumentų įrašuose.

The post Kazimieras Garšva. ES įstatymai valstybinių kalbų abėcėlių keisti neįpareigoja appeared first on Voruta.

Per sausio 11 d. Seimo posėdį seimo narys K. Masiulis netiksliai vardijo senus kapų užrašus – per Lenkijos okupaciją lenkiškai užrašytą J.Basanavičiaus kapą, bet neminėjo, kad ir Antanas Baranauskas bei kiti pase rašyti Anton Baranovskij ir t.t. Kol nebuvo Lietuvos Respublikos, visų Lietuvos gyventojų protėvių vardai, pavardės buvo rašomos nelietuviškai, buvo slavinamos.

Dabar įsismaginę tomaševskininkai trokšta grąžinti okupacijų padarinius ir pasiūlė 150 naujų raidžių su jų papildymais. Neklausoma nei kalbos, nei teisės specialistų: dar sausio 18 d. Seime bus bandoma įvesti naujų raidžių vardų ir pavardžių rašyboje.

Viską tuo klausimu jau pasakė Seimo nariai  E.Jovaiša, A.Ažubalis, S.Tumėnas. Pagal Konstituciją Lietuvos suverenas yra lietuvių tauta, o Seimo narė Tamašunienė sakėsi atstovaujanti svetimos valstybės tautai. E.Dobrovolska, R.Tamašunienė sako lietuvių kalbos abėcėlės nekeičiančios, bet vis tiek reikalauja svetimomis raidėmis asmenvardžius rašyti registruose ir visuose dokumentuose, nors jų tiksliai niekas negalėtų perskaityti. Dobrovolska manė, kad Seimas yra aukščiau už VLKK, Konstitucinį Teismą, Konstituciją. Kada Seime užteks balsų už įstatymų pažeidimus ją pagaliau atstatydinti?

Kada gyventojų mažuma nustos diktuoti piliečių daugumai ir nebepažeidinės jų teisių? Kai gyventojai pajaus blogėjančią teisėtvarkos padėtį, rašybos netvarką, bus kreipiamasi ir į Seimo narius laikytis Seimo nario priesaikos ir saugoti Lietuvos žemių vientisumą ir nedalomumą.

The post Kazimieras Garšva. Nuo asmenvardžių slavinimo iki valstybės padalijimo appeared first on Voruta.

Hab. dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Prieš sausio 13-ąją reikia visiems susitelkti, bet Seime sausio 11 d. vėl pradedamas priiminėti valstybei pavojingas asmenvardžių rašybos įstatymas.

Asmenvardžių rašybos projektas Nr. XIIIP-535 (2) pažeidžia LR Konstituciją, Konstitucinio Teismo, kalbos mokslo, VLKK nuostatas dėl valstybinės kalbos funkcionavimo Lietuvoje. Projektas yra LR valstybinės kalbos abėcėlės, rašybos keitimo ir asmenvardžių nulietuvinimo įstatymas: pagal projekto 3.3 str., 4 str., 5.3 str. visi Lietuvos piliečiai  galėtų savo pavardes suslavinti ar suvokietinti, nes visų jų protėvių ar jų pačių asmenvardžiai per okupacijas buvo rašomi nelietuviškai. Nė vienas Kiszkel, Žuwelo ir visi kiti pagal šį projektą negalėtų asmenvardžių atsilietuvinti, nes jų pavardžių dokumentuose seniau lietuviškai neužrašė.

Pagal LR Konstitucijos 10, 14, 28, 29 str. nė vienai tautybei privilegija neskiriama. Projektu siūloma pripažinti visų Lietuvos okupacijų padarinius ir prievartinę Lietuvos piliečių nutautinimo politiką tęsti dabar: dabartiniams gyventojams grąžinti jų suslavintus ar suvokietintus asmenvardžius, visiems liepti juos vartoti. Įstatymas papildomai įvestų iki 50 naujų raidžių ir garsus žyminčių raidžių junginių, kai lietuviškų  raidžių yra 36. Taip būtų keičiama lietuvių kalbos abėcėlė ir rašybos, skaitymo, tarties dėsniai, pažeidžiamas Valstybinės kalbos įstatymas, Konstitucija, Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumas ir nedalomumas.

Lietuvos asmenvardžiai turėjo tikrąsias (autentiškas) formas ir neautentiškas, kitakalbių raštininkų iškraipytas formas. Tikrosios (autentiškos) asmenvardžių formos išliko šnekamojoje kalboje, o iškraipytos formos (šiame projekte vadinamos autentiškomis) buvo naudojamos dokumentuose, raštuose, teismuose. Projektas Nr. XIIIP-535 (2) siūlo Lietuvos tradicinius asmenvardžius toliau kraipyti: juos rašyti ne autentiškai, o seneliams, protėviams kitakalbių raštininkų iškraipytomis formomis (4.2.1 punktas). Užsienyje dirbantiems lietuviams taip pat siūloma ne išlaikyti lietuviškus asmenvardžius, o kraipyti pagal užsienio valstybės tartį ir rašybą (4.2.2 punktas). Tokia Lietuvos asmenvardžių rašyba primena laikus, kai Lietuva buvo okupuota. Kalbininkų požiūrį į šias problemas plačiai esu apžvelgęs internetiniame žurnale Bendrinė kalba, Nr. 94  http://journals.lki.lt/   .

Jeigu Seimo nariai laikysis duotos priesaikos, jie parems A.Ažubalio ir kitų teiktą įstatymo projektą Nr. XIIIP – 471, kuris yra kompromisinis ir nepažeidžiant Konstitucijos leidžia patenkinti visus nelietuvių poreikius. Panašus įstatymas seniai galioja Latvijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tam neprieštaravo.

Lietuviška abėcėlė formavosi nuo XVI a., todėl vietoj „lietuviškos abėcėlės rašmenimis“ projekte Nr. XIIIP-535 (2) reikėjo rašyti „valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės rašmenimis. Terminas „lotyniška abėcėlė“ yra netikslus, nes apima lotynų kalbos abėcėlę ir lotynų kalbos pagrindo abėcėles.

Oficialių asmenvardžių rašymas be galūnių neatitinka lietuvių kalbos dėsnių. Tai yra prievartinė išimtis po 1991-01-13 d., kai Lietuvoje važinėjo priešo tankai. Dabar minėtos išimties būtina atsisakyti. Visos kalbos asmenvardžius linksniuoja pagal savo kalbos dėsnius.

Reikia kalbėti apie Lietuvos valstybės, o ne apie išgalvotą „tautinių mažumų“ asmenvardžių apsaugą. Žala valstybinei kalbai yra žala valstybei. Būtina atsižvelgti į 2021-12-17 d. Seimo nario E. Jovaišos Seime dėl šio įstatymo projekto registruotas pataisas. Seimo nariai, balsuodami už prieškonstitucinį projektą Nr. XIIIP-535 (2),  netektų savo rinkėjų balsų.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos abėcėlės skyriaus autorius

The post Kazimieras Garšva. Vėl pradedamas priiminėti valstybei pavojingas asmenvardžių rašybos įstatymas appeared first on Voruta.

Habil. dr. Kazimieras Garšva, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos bendraautoris, www.voruta.lt

Svarbiausios Lietuvos polonizacijos bangos tęsėsi po 1569 m. Liublino unijos, po   karų kilusio  1711 m. bado ir maro, po 1864 m. lietuvių spaudos, kalbos uždraudimo. Ir dabar per 60 procentų Vilniaus, Šalčininkų ir gretimų rajonų gyvenamųjų vietų vardų, užrašytų slavų kalbomis, yra išlaikę lietuvių kalbos požymius. Vietovardžiai ir vietinių gyventojų pavardės yra LDK (karalystės) kultūros paveldas. Dabar asmenvardžių rašybos dokumentuose, tautinių mažumų įstatymų projektuose labai aktyviai siūloma tai naikinti Lietuvos Respublikos lėšomis.

Klausimų apie tuteišių (čionykščių, vietinių) tautybę ir paprastąją kalbą dabartiniuose gyventojų surašymuose nebėra, nors prieš  100 ir net 50  metų tokių gyventojų buvo dauguma. Po lietuviškos spaudos uždraudimo vietiniai gyventojai turėjo pereiti į gudų kalbą, kuria galėjo susikalbėti su Rusijos imperijos rusiškai kalbančiu valdininku ir lenkiškai reikalaujančiu kalbėti kunigu, Paprastoji kalba turi daug lituanizmų, polonizmų, rusizmų.

Po 1920-10-09 d. Vilniaus okupacijos čia  lietuvių padėtis vis blogėjo, ypač po 1926 ir 1935 m.Tada Vilniaus vaivada paskirtas  L.Bocianskis, pasirašęs ir vykdęs slaptą nutarimą lietuvių kultūrai okupuotoje rytų Lietuvoje naikinti. Buvo uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos (195), vietoj jų atidarytos lietuviškos skaityklos. Uždarytos  lietuvių draugijos ir 462 jų skyriai, laikraščiai. Plačiau tai aprašyta Vilniaus lietuvių kultūrininko J.Maceikos knygoje – Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935-1938  (Vilnius 2020),

TSKP CK nurodymu lietuvių nacionalizmui sutramdyti  po 1950 m. rytų Lietuvoje vietoj lietuviškų švietimo įstaigų įkurta apie 300 lenkiškų mokyklų. Jos nesteigtos Baltarusijoje, Ukrainoje, kur oficialus lenkų skaičius buvo daug didesnis. Dėl to 1965 m. A.Vienuolis ir kiti kultūros veikėjai prieš polonizaciją išdrįso pasirašyti  ir paskelbti raštą.

Dabar už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus tęsiama ilgaamžės istorinės sostinės Vilniaus apylinkių polonizacija: iš lietuvių ainių daug kur ugdomi Lenkijos piliečiai. Lietuvių kilmės lietuviškai, gudiškai, lenkiškai, rusiškai kalbantiems Lietuvos piliečiams transliuojamos šešios Lenkijos televizijos ir nenorima suprasti, kodėl tie piliečiai nelabai šių laidų klauso. Vilniaus, Šalčininkų  rajonų lenkiškų mokyklų tvarkytojai stengiasi, kad tos įstaigos būtų tomaševskininkų partijos lopšys, motina maitintoja ir rinkimų štabas. Daug vaikų čia negali sužinoti, kaip iš tikro kalbėjo ir dainavo jų protėviai, kokie autentiški jų gimtinės vietovardžiai, pavardės, kas yra jų Tėvynė. Iki šiol apie 5000 Vilniaus rajono mokinių pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus gyvenamoje vietoje negali mokytis valstybine lietuvių kalba ir turi kasdien važinėti į Vilnių mokytis. Prezidentui, Seimui įteikta tolimesnės Lietuvos polonizacijos programa Vilniaus kraštas – 2040.

1921 m. Lietuvos ir Latvijos sienų derybų komisija iškeitė vieną buvusią Lietuvos teritoriją į kitą buvusią Lietuvos teritoriją, už tai kaimynui pridėdama dar 107 kvadratinių kilometrų žemių. Dabar Palangos valdžiai reikėtų statyti paminklą ne derybų komisijos pirmininkui, o atiduotoms lietuvių žemėms. Vilniaus ir Klaipėdos sritys – etninės lietuvių žemės, labai svarbios Lietuvos valstybei, šimtuose lietuvių dainų apdainuotos. Iš aštuonių baltų kalbų liko tik lietuvių ir latvių kalbos. Naikinami, persekiojami broliai persikeldavo į gretimas baltų žemes, giminiavosi su panašiai kalbėjusiais. K.Būga rašė, jog prie Vilniaus kadaise gyveno žiemgaliai ir lietuviai, o prie Klaipėdos – kuršiai. Taigi į Vilnių, Klaipėdą atsikėlę tautiečiai šiam kraštui buvo artimesni negu iš toliau atvykę rusai ar Baltarusijos gudai, čia užrašyti lenkais.

Kalbinė padėtis Lietuvos ir Lenkijos santykiams atsiliepia dėl to, jog kai kurie  Lenkijos valdininkai kitaip supranta šūkį Laisvi su laisvai, lygūs su lygiais ir pagal tradiciją Lietuvoje norėtų tvarkytis kaip savo krašte. Įsivaizduokit, kokia būtų reakcija, jei Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Ministras pirmininkas Lenkijai įkyriai vis nurodinėtų, kad baltiškus vietovardžius ir pavardes bent į rytus nuo Gdansko ir Varšuvos reikia rašyti baltiškai. Toliau reikalautų, kad Seinų apskrityje lietuviškų mokyklų būtų daugiau negu lenkiškų, kad gimtosios lietuvių kalbos egzaminas būtų valstybinis, o vadovėliai spausdinami – gimtąja kalba, nes toks prioritetas lenkams teikiamas apie Vilnių. Dėl visų paminėtų dalykų protingoms valstybėms jau seniai viską buvo galima išsiaiškinti ir susitarti, nepažeidžiant viena kitos įstatymų ir pagrįstų interesų.

Teisingumo ministrė su liberalais organizavo Tautai ir Seimui spaudimą greičiau priimti kenksmingą ir daugelio piliečių teises pažeidžiantį asmenvardžių rašybos dokumentuose projektą. Valstybinė kalba buvo ir yra viena svarbiausių tautinės valstybės atkūrimo, gyvavimo ir išlikimo sąlygų, dėl to jau nuo 1988 metų apie tai buvo aktyviau diskutuojama. Rytų Lietuvoje buvo kuriama teritorinė autonomija su trimis valstybinėmis kalbomis (žr. LR 9-314) ir iki šiol tos idėjos nenorima atsisakyti, rengiant Tautinių mažumų, Asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymus ir atitinkamai bandant keisti Valstybinės kalbos įstatymą, LR Civilinį kodeksą. Jau yra Vyriausybės ir rytų Lietuvos savivaldybių nutarimų, kuriais papildomai siaurinamos valstybinės kalbos funkcijos ir įvairiais būdais skatinama bei įvedinėjama daugiakalbystė.

Dabartiniuose Lietuvos Respublikos asmenvardžiuose atsispindi ne kurios nors kitos, o pačios lietuvių tautos praeitis. LDK raštuose vartotos lotynų, gudų, lenkų kalbos, todėl jos lietuvių vardyną atspindėjo ne visai tiksliai ir slavino. Prof. Z. Zinkevičius (2012: 351) pastebėjo, kad reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas rytų Lietuvos slaviakalbių ir lietuvių pavardes yra nekorektiškas, siekiantis polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią jų okupuotą Lietuvos dalį. Generolas L. Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis. Siekiama, kad tai atliktų patys lietuviai, nors Lenkija jos įvykdytos Lietuvos dalies okupacijos iki šiol net nepripažino. Dėl to bet kokias diskusijas tuo klausimu būtina nutraukti.

Dalis valdininkų įvairiais būdais vis labiau siekia iškraipyti Lietuvos vardyną (ypač asmenvardžius) ir neatsižvelgia į kalbos specialistų argumentus. Buvęs kalbos komisijos sekretorius dr. P. Kniūkšta (2013: 159–169) dar 2009, 2010 m. rašė, kad asmenvardis yra kalbos dalis, o ne „unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo“. Lietuvos Respublikos piliečiams galioja ir bendrasis įstatymų principas asmenvardžius dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis. Tai visai netrukdo išreikšti sutuoktinio šeiminius ir iš to kylančius kitus santykius: juos rodo ne pavardžių tapatumas, o teisiniai aktai ir juos liudijantys dokumentai. Už užsieniečio ištekėjusi lietuvė gali pasilikti savo lietuvišką pavardę ir dėl to jos ryšiai su sutuoktiniu nė kiek nesikeičia, nesilpnėja. Šias užsieniečių sutuoktines į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžius 2009 m. pradėta aktyviai kviesti tada, kai neužteko argumentų, kodėl autonomininkų valdytiems rajonams reikia suslavintų vietovardžių, gatvių pavadinimų, iškabų ir netradicinių asmenvardžių.

Konstitucinis Teismas pagrįstai nurodė, kad piliečio santykis su valstybe reiškiamas valstybine kalba. Jei Lietuvos Respublikos piliečio pavardė mūsų valstybės dokumentuose rašoma svetimos valstybės rašmenimis, ta kalba vartojama kaip valstybinė. Taip bandoma grąžinti padėtį, kokia buvo 1920–1939 metais, Lenkijai okupavus rytų Lietuvą. Lenkų, rusų kalbų vartojimas Lietuvos pakraščiuose atribotų juos nuo visos Lietuvos ir silpnintų valstybės vientisumą. P. Kniūkšta (2013: 157) pabrėžė, kad prie sulenkintų asmenvardžių, gatvių pavadinimų, viešųjų užrašų „piršdami sulenkintus vietovardžius lenkai Vilniaus kraštą savinasi atvirai ir sąmoningai. Čia už kalbos aiškiai kyšo politika“. Oficialioje vartosenoje pietryčių Lietuvos valdininkai visą laiką įkyriai skleisdami tokį vardyną, Vilniaus kraštą siekia parodyti esą kaip „nuo amžių lenkišką plotą“, kuriam būtina suteikti ypatingą statusą su ilgaamže Lenkų rinkimų akcijos valdžia. Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose lenkiška rašyba nėra toks paprastas ir nekaltas dalykas, kaip suokia kai kurie mūsų politikai ir žurnalistai.

Gaivinant okupacijų padarinius ir siaurinant valstybinės lietuvių kalbos funkcionavimą Lietuvoje, žalojant valstybinės kalbos sistemą buvo imtasi labai planingų koordinuotų veiksmų, kuriuos vykdė autonomininkai, Lenkijos URM, Lietuvos Respublikos Seimo socialdemokratai, vad. ES žmogaus teisių fondo advokato padėjėja E. Balyko-Dobrovolska. Spaudimo neatlaikė ir VLKK: atsižvelgė ne tik į kalbos sistemą, bet ir į 2009 m. Seimo Teisės ir teisėsaugos pirmininko formuluotę – esą staiga „pasikeitusią geopolitinę, ekonominę ir socialinę Lietuvos situaciją“ (plg. Kniūkšta 2013: 150, 152), verčiančią neoficialiai naikinti valstybinės lietuvių kalbos statusą.

 „Atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius“, lyg ir galima nebesilaikyti Konstitucijos, keisti valstybės institucijų kalbos politiką, trukdyti gimtąją kalbą perduoti iš gyventojų kartos į kartą, keisti bendruomenės narių santykį su savo kalba ir taip pažeisti trečdalį kalbos gyvybingumo kriterijų, 2009-03-24 d. UNESCO patvirtintų Nykstančių pasaulio kalbų atlase. Siekiant prieškonstitucinių tikslų, skleidžiama ir apie 20 mokslo klastočių: esą vardas, pavardė yra ne kalbos, o asmens tapatybės dalis ir pagrindinis jos žymuo; lietuvių pavardės esą tik lietuviškos, o ne lietuvių – vien nelietuviškos (užsienietiškos); asmenvardžiai esą tik privataus gyvenimo dalis ir dėl jų „originalios“ rašybos bei tarties turi teisę spręsti ne visuomenė, o tik asmenvardžio „savininkas“ ir t. t. Lietuvą norima daryti pasaulio sala, kur nebesilaikoma valstybinės kalbos ir tik čia gal būtų vartojamos net viso pasaulio „originalios“ lotyniško pagrindo rašybos pavardės su jų diakritiniais ženklais.

„Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ nenumatė jokių rašybos išimčių. Jos pastaba dėl užsienio autorių citavimo (DLKG 19¹) prirašyta be gramatikos šio skyriaus autorių žinios, nebuvo aprobuota jokiame kalbos specialistų posėdyje ir niekaip nesusijusi su LR piliečių asmenvardžių rašyba dokumentuose. Apie asmenvardžių rašybą iki šiol viešai dažniausiai nekompetentingai, paviršutiniškai tebekalba tais klausimais mažai besiorientuojantys asmenys, išreiškiantys tik nepagrįstą subjektyvią nuomonę.

Teisingumo ministerijos tinklapyje tebeskelbiama 2011-11-24 d. buvusio Teisingumo ministro R. Šimašiaus kalba asmenvardžių rašybos diskusijoje, kurioje jis dėstė: „moteris išteka už užsieniečio, dano ar anglo, ir jai tenka rinktis, ką mylėti labiau: Lietuvą ar vyrą, jeigu jai renkantis vyro pavardę šioji į Lietuvoje išduodamus dokumentus negali būti įrašyta neiškreipta“ (žr. www.tm.lt). Iš tikro ta pavardė būtų įrašyta tiksliai pagarsiui pagal tarimą (kaip daroma 500 metų) ir svečio pavardė niekaip nebūtų iškraipoma. O jeigu jam reikia ir užsienietiškų raidžių, skliausteliuose irgi tai galima nurodyti. Be to, svečias lietuvei Lietuvoje galėtų leisti pasilikti mergautinę pavardę arba jos pavarde užsirašyti pats. Reikėtų svečiui gerbti daugelio vietinių gyventojų teises Lietuvoje naudotis savo valstybine kalba, gramatika, įstatymais ir mokėti integruotis.

Bet kokia išimtis rašyboje, tiksliau svetimų kalbų rašybos ir tarties dėsnių perkėlimas į lietuvių kalbos tradicinę rašybą reikštų jos griovimo pradžią. Tų išimčių vis didėtų ir didėtų. Ne be pagrindo apie raidžių nurašinėjimo asmenvardžiuose projektą P. Kniūkšta (2013: 150–151) rašė: „projektas yra valdiškai šališkas, antipilietiškas, visuomenei nenaudingas ir svarbiausia – antikonstitucinis. Tokio įstatymo negalima priimti |…|. Liūdna, kad spaudimo neatlaikė ir su tokį požiūrį skleidžiančiu projektu susitaikė Valstybinė lietuvių kalbos komisija“.

Iki šiol geriausiai yra parengtas Talkos asmenvardžių rašybos dokumentuose projektas, kuriam pritarė 50 profesionalių kalbininkų, per 300 kitų diplomuotų lituanistų, 100.000 aktyvių Lietuvos Respublikos piliečių, Lietuvių kalbos institutas. 2016-02-29 d. išvadoje dėl įstatymo projekto Nr. XIIP-3796, parengto Talkos atstovų, Institutas rašė: „Lietuvos Respublikos piliečio vardas (vardai) ir pavardė (pavardės) asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba – lietuvių kalbos abėcėlės 32 raidėmis pagal tarimą |…|. Papildomi įrašai kita kalba galėtų būti įrašomi: 1) pase – kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje; 2) asmens tapatybės kortelėje – kitoje kortelės pusėje“.

Tai derinosi su 2014-04-25 d. Institute surengtos išsamios mokslinės diskusijos dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose išvadomis: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose nėra; rašant LR piliečių asmenvardžius asmens dokumentuose nelietuviškomis raidėmis, būtų pakeista lietuvių kalbos abėcėlė ir destabilizuota rašybos sistema. Kartu būtų paneigtas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, pažeistas jos rašybos savitumas ir sutrikdytos vartojimo tradicijos. Diskusijoje dalyvavo per 30 kalbininkų. Pagal Konstituciją visi Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžiai dokumentuose turi būti rašomi taisyklinga valstybine kalba: oficialia bendrinės lietuvių kalbos abėcėle ir nepažeidžiant gramatikos taisyklių (vienaskaitos vardininke netrumpinant vardų ir pavardžių). Savo tautybę ir asmenvardžius užsienio kalba galima nurodyti dokumentų papildomuose įrašuose.

1622 m. Vilniaus ekonomijos inventorius rodo, kad to meto vietinių gyventojų vardai buvo Jonas, Jurgis (LVIŠ 70, 88), o pavardės – Drutelaytis, Gudaycis, Katełaytis, Szermuksztaytis, Łuksztelis, Rugielis, Storelis, Kuktonis, Kibilda ir t. t. (LVIŠ 128, 122, 88, 128, 102, 114, 60, 56, 118). Dabar reikalaujama į dokumentus rašyti ne autentiškas, o pakeistas pavardes Druteloic, Gudoic, Katełoic, Szermuksztoic (ne Šermukštaitis), Łuksztełło, Rugiel, Starel, Kuktan, Kibildo, nes taip tos pavardės prievarta suslavintos XIX–XX a. Kokias išvadas dėl šių ir panašių pavardžių rašybos dokumentuose VLKK teiks Seimui, teismams, jei prašys LR piliečiai ir jų giminės užsieniečiai iš Lenkijos, Gudijos ir t. t.? Iki šiol Komisija dėl to lyg ir neprieštaravo (Pangonytė 2019).

Klaipėdos rajono teismas 2021 m. atmetė Lietuvos piliečio skundą jo pavardėje vietoj raidės v „grąžinti“ w, nes tą raidę 1940 m. „Mėmelio“ (t. y. Klaipėdos) apskrityje gavo pareiškėjo prosenelis, o jo seneliai ir tėvai raidę w pakeitė į v. Teismas nežinojo, kad ir tarptautiniai įstatymai dėl karų ir okupacijų prievarta padarytų pakeitimų nepripažįsta.

2011-05-12 ES Teisingumo Teismas byloje Wardyn/Vardyn prieš Lietuvą atmetė Lietuvos pilietės, vadinamojo Europos žmogaus teisių fondo dabartinės pirmininkės skundą dėl šios pavardės rašybos ir esą ES teisės laisvai judėti pažeidimo bei dėl tariamo LR ir ES teisės normų konflikto ir nurodė, kad pagal ES teisę vardų ir pavardžių įrašų civilinės būklės aktuose teisinis reguliavimas priklauso ES valstybių kompetencijai (žr. E. Kuzborska. Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje. V., 2012, p. 174–176; dar plg. Urbutis 2007: 85–100).

Prieš 2000 metų romėnų istorikas Kasijus Dio (Lucius Cassius Cocceiannus) rašė, kad jų imperatoriui buvo sakyta: „Tu, Cezari, gali suteikti Romos pilietybę žmonėms, o ne žodžiams“ (Cassius, LVII 17). Nuo tada atsirado posakis „Cezaris nėra aukščiau už gramatikus (lot. Caesar non supra grammaticos)“. 2014-02-27 d. LR Konstitucinis Teismas tai pakartojo: „įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti iš profesinių žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus“ (visur paryškinta mūsų). „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ rašybos ir transkripcijos skyriaus autorius (DLKG 17-19) tokią labai aiškią išvadą ir pateikia, pakartodamas 2009-11-06 d. Konstitucio Teismo nutarimą : Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso ir asmens kortelės kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, kai asmuo to pageidauja ir jeigu tam pritaria VLKK, LKI. Niekas neįgaliojo vad. politikų keisti lietuvių kalbos abėcėlės, tarties ir rašybos principų.

Daugelis argumentų, nurodytų dėl asmenvardžių rašybos valstybine kalba, tinka ir dėl vietovardžių, gatvių, juridinių asmenų pavadinimų rašybos. Tai garantuoja ir Valstybinės kalbos įstatymo 4, 14, 15, 17 straipsniai. Tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai žodžiai, yra kalbos dalis, rašoma tokiomis pat raidėmis, turinti tokias pat galūnes, priesagas, priešdėlius, žodžio šaknis, gimines, pagal tokias pat taisykles kirčiuojama, linksniuojama ir vienodai paklūstanti kalbos sistemai.

Lietuvių kalbos abėcėlė, kaip ir daugelio kitų vakarų Europos kalbų abėcėlės, sudaryta lotynų kalbos abėcėlės pagrindu. Klasikinėje lotynų kalboje buvo 23 raidės, lietuvių kalboje yra 32 raidės. Lietuvių kalboje kiekvienam kalbos garsui yra viena atskira raidė, todėl nėra raidžių x, q, žyminčių du garsus. Nėra ir raidės w, kuri naujesniais laikais lotynų kalbos perimta iš germanų kalbų. Raidės v ir w  žymi tą patį garsą, todėl nėra prasmės vieną garsą kalboje žymėti dviem skirtingomis raidėmis.

Lietuvoje (ir daugelyje kitų valstybių) tradiciniais vietovardžiais, asmenvardžiais laikomi tokie, kurie iš seno vietinių gyventojų yra vartojami ir visiškai prigiję vietos kalboje (tarmėje). Lietuvoje dauguma vietovardžių yra lietuvių kalbos kilmės, nes juos praminė vietiniai gyventojai ir tik po to vietovardžiai pakliuvo į raštus įvairiomis kalbomis. Didesnė dalis asmenvardžių (kaip ir kitose kalbose) Lietuvoje yra nevisiškai vietinės kilmės, nes daug krikščioniškų ir panašių vardų, pavardžių kilo iš kitų kalbų ir nelietuvių raštininkų dažniausiai į dokumentus pirmiausia buvo įrašyti kitomis kalbomis. Bet ir tie asmenvardžiai dabar turi lietuviškus balsius, priebalsius, galūnes, priesagas ir vietinių gyventojų laikomi lietuviškais tikriniais žodžiais.

Neteisinga siūlyti Lietuvos Respublikos ir užsienio piliečių esą „nelietuviškus“ vardus, pavardes Lietuvos Respublikos dokumentuose rašyti „nelietuviškais lotyniškais rašmenimis“. Tada lietuvių kalboje atsirastų ne trys naujos raidės, o rašant visų valstybių lotynų kalbos abėcėlės pagrindu sudarytas raides – apie 150 naujų raidžių ir taip būtų keičiama lietuvių kalbos abėcėlė. Pageidaujantiems „užsienietiškų raidžių“ tai galima įrašyti papildomuose dokumentų įrašuose, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio, valstybinės kalbos sistemos ir daugumos piliečių teisių neįprastą asmenvardį perskaityti ir tiksliai ištarti. Tai naudinga ir kiekvienam, turinčiam „užsienietiškai“ parašytą asmenvardį, nes jis šiuo atveju būtų teisingai ištartas ir neiškraipytas. Be to, tada nepažeidžiamos teisės tų lietuvių, kurie gyvena Lietuvoje, gavo neįprastus asmenvardžius ir nori išlaikyti savo tautybę, būti gerai suprantami, lojalūs Lietuvos Respublikos piliečiai.

Nepagrįsta reikalauti užtikrinti „užsienietiškų“ vardų ir pavardžių, „kaip pagrindinių asmens tapatybės žymenų“, ypatingą (privilegijuotą) teisinę apsaugą Lietuvoje. Per tūkstantį metų į Lietuvą atkeliavę asmenvardžiai prigydavo lietuvių kalboje ir tapdavo jos dalimi. Pagrindinis asmens žymuo yra asmens kodas, o daugelio vienodų vardų, pavardžių yra tūkstančiai. Jie gali būti ir keičiami, užrašomi kitų kalbų abėcėlėmis, bet nuo to nė vieno asmens tapatybė nesikeičia. Asmenvardis yra kalbos dalis, o ne kurio nors asmens privati nuosavybė. Neteisinga manyti, ir kad užsienyje nėra lietuviškų (baltiškų) asmenvardžių. Lietuviai gyveno ir gyvena daugelyje pasaulio valstybių, o tarp Berlyno ir Maskvos randama baltizmų, nes čia anksčiau gyveno baltai, iš kurių kilo lietuviai.

Nėra jokio pagrindo Lietuvos asmenvardžius, vietovardžius, gatvių pavadinimus oficialiai rašyti užsienio kalbų abėcėlėmis ir iškraipytomis formomis. Tikriniai žodžiai į kitas kalbas neverčiami. Nepagrįsta reikalauti Lietuvoje juridinių asmenų pavadinimus rašyti nelietuviškai ir dėl to keisti įstatymus. Taip būtų pažeidžiamos ir daugumos piliečių teisės gauti tikslią informaciją, taip šios įstaigos netektų dalies interesantų. Niekas netrukdo užsienyje Lietuvos juridiniams asmenims reklamuotis pageidaujama kalba.

LITERATŪRA

dlkg – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 1996, 2006.

Kniūkšta P. 2013: Tarp gramatikos ir politikos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

lr – Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.

LVIŠ – XVII a. pradžios Lietuvos vietovių istoriniai šaltiniai. Parengė D. Vilimas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014.

Pangonytė A. 2019: VLKK pritaria Europos komisijos nuostatai dėl judžių piliečių asmenvardžių. www.vlkk.lt.

Salys A. 1983: Raštai 2. Tikriniai vardai. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija.

Urbutis V. 2007: Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius: Margi raštai.

Zinkevičius Z. 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Zinkevičius Z. 2012: Vilnijos lenkakalbių pavardės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

The post Kazimieras Garšva. Rytų Lietuvos asmenvardžiai appeared first on Voruta.

Habil. dr. Kazimieras Garšva. Alkas.lt, Jono Vaiškūno nuotr.

Irena BABKAUSKIENĖ, www.respublika.lt

Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su kalbininku, „Vilnijos” draugijos pirmininku, hab. dr. Kazimieru Garšva.

– Sunerimęs dėl pastaruoju metu vėl suaktyvėjusių bandymų įtvirtinti asmenvardžių rašybą Lietuvos valstybės dokumentuose ne lietuvių kalba, parašėte laišką Vyriausybei, prezidentui, pavadinęs jį „Europos įstatymai valstybinių kalbų abėcėlių keisti neįpareigoja”. Ar sulaukėte atsakymo?

– Iš prezidentūros gavau standartinį atsakymą: ačiū, kad esate pilietiškas. O kalbant apie Vyriausybę, esame labai nusivylę teisingumo ministre Evelina Dobrovolska.

– Tarp pirmųjų jos darbų – ir asmenvardžių rašybos nelietuviškomis raidėmis „X”, „W”, „Q” dokumentuose įteisinimas…

– Būtent. Ir pavardės nelietuviškais rašmenimis norima pirmame paso puslapyje rašyti.

Dar būdama advokatės padėjėja E.Dobrovolska, atstovaudama Lenkijos senato palaikomam „Europos žmogaus teisių fondui”, Lietuvos administraciniuose teismuose nuolat kėlė bylas, siekdama įteisinti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba.

Tačiau norisi priminti, kad dar 2015 metais, pasinaudoję Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise ir surinkę bemaž 70 tūkst. Lietuvos piliečių parašų, grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą” nariai Seimui pateikė svarstyti kompromisinį Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Šiuo projektu siekėme išsaugoti Konstitucijos ginamą principą, kad piliečių asmenvardžiai oficialiuose valstybės dokumentuose būtų rašomi valstybine kalba, bet taip pat siūlėme paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje leisti įrašyti piliečio vardą bei pavardę ir kita kalba, tai yra nelietuviškais rašmenimis. Tokia tvarka yra ir kaimyninėje Latvijoje, kurios raštvedyboje nuosekliai laikomasi fonetinės rašybos ir asmenvardžių formos valstybine kalba. Deja, šis pasiūlymas dūla Seimo stalčiuose.

– Ar savo poziciją jūs, taip pat visuomenininkai iš grupės „Talka” galėjote išsakyti kokioje nors LRT diskusijų laidoje, juk tai visų mūsų pinigais išlaikomas kanalas?

– Tokių galimybių jau kokie 10 metų beveik nebėra. Nuo tada, kai liberalai užvaldė televiziją. Dabar nacionalinio transliuotojo eteryje ir per televiziją, ir per radiją visokie pranašai kalba, skelbia visokias nesąmones. Kalbant apie asmenvardžių rašybą, liberalai aiškina, jog vardas yra žmogaus nuosavybė ir kiekvienas turi teisę į vardą originalo kalba. Bet juk Lietuvos, kaip ir bet kurios valstybės, įpareigojimas asmenvardį dokumentuose rašyti valstybine kalba nepanaikina asmens teisės į vardą. Evelina ir Ewelina skamba taip pat – vardo užrašymas lietuviškomis raidėmis jo neiškraipo.

Tačiau manantiems kitaip nei liberalai LRT nesuteikia progos pasisakyti. Aš, pavyzdžiui, esu vardyno specialistas, tokių nedaug, bet mano nuomonės ir argumentų nereikia.

Jei jiems reikia kalbininko diskusijoje, pakalbina mano bendradarbę Loretą Vaicekauskienę. (Ji pasisako už nelietuviškas raides pasuose, už tai, jog nereikia didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, ir priešdėlis „da” – nieko baisaus, nes jis dažnas žmonių šnekamojoje kalboje, vadinasi, reikalingas, ir panašiai – red. past.). Kitų kalbininkų LRT nekviečia – L.Vaicekauskienė ne kartą per radiją ir televiziją šnekėjo, kai būdavo rengiamos diskusijos valstybinės kalbos tema. Ir mes žinome, ką ji šnekės, ir LRT žino. Todėl tik ją ir kviečia. Bet juk Lietuvių kalbos institute yra 100 mokslininkų, respublikoje – maždaug 300 kalbininkų. Ir dauguma kalbininkų jai daug kontrargumentų turėtų.

Šaltinis – https://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/kgarsva_lrt_rusiuoja_net_ir_kalbininkus/

The post K. Garšva: LRT rūšiuoja net ir kalbininkus appeared first on Voruta.