Giminės medžio sudarymas – galimybė pagerbti savus protėvius, nes būtent jų dėka šiandien gyvename mes. Pasak genealogo Gedimino Duboniko, nors protėvių paieška – nemažai laiko, žinių ir įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas, šiandien tam galį ryžtis kiekvienas.

Pagarba protėviams – nuo senovės laikų

Kilmės nustatymo per eilę protėvių pradžios reikėtų ieškoti senovėje. Taip pasakojimą apie tai, kuo genealogija, arba mokslas apie giminės kartas svarbi kiekvienam, pradeda Gediminas. Pasak jo, daugelyje kultūrų stengtasi amžinybėn išėjusių savųjų atminimą užfiksuoti ir tas žinias perduoti ateities kartoms.

„Istorinių asmenybių kilmę mes žinome iš rašto bei kultūros paminklų. Paprasti žmonės, kurių buvo absoliuti dauguma, nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, savo protėvius įamžindavo kitaip. Seneliai ar tėvai vaikus, anūkus mokydavo mintinai įsiminti protėvių vardus, svarbiausius jų gyvenimo įvykius. Tokios „pamokos“ buvo tarsi skirtingas kartas emociniu ryšiu sujungiantis tiltas. Po eilės metų, užaugęs jaunimas to jau mokė savo palikuonis“, – atskleidžia specialistas. Juk ne veltui iki mūsų dienų išliko posakis, kad žmogus gyvas tol, kol yra prisimenamas.

Gedimino teigimu, protėvių kartos šiais laikais dažniausiai vaizduojamos medžio principu, nuo to ir kilo pavadinimas „giminės medis“. Pasak jo, skirtingai nuo ankstesnių laikų, pavyzdžiui Viduramžių, kuomet šeimos praeitimi domėdavosi kilmingieji, savo giminės šaknis dabar nori atrasti visi. Šiandien ne tiek svarbu, kuriam luomui priklausė protėviai – daug svarbiau sužinoti savųjų vardus ir pavardes, kur jie gyveno, su kuo tuokėsi, kiek vaikų turėjo bei tą informaciją perduoti ateities kartoms.

Žmonės renkasi tvarias vertybes

Genealogas pasakoja, kad pastaruoju metu giminės šaknų paieškos tapo labai populiarios ir Lietuvoje. „Maloniai stebina tai, kad savo šeimos istorija, protėvių pasauliu domisi jauni žmonės. Jau nekalbant apie tėvus ir ypač senelius, kuriems šeimos praeities sudarymas yra tarsi šventa pareiga“, – atskleidžia giminės medžių sudarinėtojas.

Toks visuotinis susidomėjimas, specialisto įsitikinimu, susijęs su keletu veiksnių. „Kilmės tyrimai galimi tik laisvoje ir sąmoningoje visuomenėje, kurioje praeitis tampa ne tik profesionalių istorikų, bet ir kiekvieno mūsų susidomėjimo bei pagarbos objektu. Giminės medžio sudarymas ugdo ir pilietiškumą, tėvų ir senelių dėka vaikus bei anūkus skatina domėtis mūsų bendra praeitimi“, – sako jis.

Pasak Gedimino, tautiečiai ieško žinių apie šeimos istoriją, nes šios žinios nepraras svarbos, bus perduodamos iš kartos į kartą kaip vertybė. „Todėl vis daugiau žmonių nori turėti savo, o dažnai – ir sutuoktinio Giminės medį“, – pasakoja genealogas. – „Neretai pajuokauju, kad vis dažniau, mano manymu, žmonėms džiaugsmą suteikia jau ne tik įsigytas naujas išmanusis telefonas, bet daug didesnė vertybė – atrasta šeimos istorija“.

Savųjų paieškose tenka įjungti vaizduotę

Specialistas atskleidžia, kad dalis visuomenės bando savarankiškai ieškoti protėvių dokumentų. „Giminės medžio sudarymo metodai gerokai pažengė į priekį. Šiandien bet kuris žmogus, turintis informacinio raštingumo dirbant su genealoginiais šaltiniais pagrindus, gali pats atrasti savo protėvių įrašų. Tam tereikia įgūdžių ir, žinoma, kantrybės“, – atskleidžia specialistas.

Tačiau net patyrę genealogai, kasdien dirbantys su įvairiais šaltiniais, kartais prieina aklavietę. „Labai gaila, bet dauguma mūsų, taip pat ir aš, darėme tą pačią klaidą – atidėliojome giminės medžio sudarymą. O kai jau prisiruošiame, kartais būna vėlu. Tie mūsų artimieji, kurie dar žinojo šeimos istoriją, per tą laiką iškeliauja amžinybėn. Nebelieka ko paklausti ir tenka ieškoti beveik „nuo nulio“. Tačiau net ir tada kartais galima sudaryti giminės medį, tiesiog paieškos užtrunka“, – sako jis.

Entuziastas atskleidžia, kad norint atrasti protėvius bei sužinoti, ar yra gyvų kitų linijų giminaičių, kartais tenka griebtis ir originalių metodų bei įjungti vaizduotę. Kartais atsakymą randame tik po kurio laiko, kartais ji būna visiškai prieš pat mūsų, profesionalių giminės medžių sudarinėtojų, nosį“, – pasakoja Gediminas.

Vietoj praeities moralizavimo verčiau keiskime dabartį

Pasak G. Duboniko, dar vienas patarimas ieškantiems savo protėvių – atsisakyti noro moralizuoti, kuris kartais kyla savaime arba dėl pagrįstų nuoskaudų. „Pasaulis nesikeičia, nes tiek šiandien, tiek anksčiau gyvenimuose yra ir buvo visko: neteisingai padalintų palikimų, nesantuokinių vaikų, prakeiksmų, pykčių tarp giminių, apgautų moterų, paliktų vyrų. Tačiau ieškodami savo protėvių mes neturėtume iš moralinės pusės vertinti jų gyvenimo. Moralizavimas tikrai nėra genealoginis metodas“, – teigia jis.

Specialisto įsitikinimu, mes negyvename tokiomis sąlygomis, nesame apsupti tokios aplinkos, kurioje gyveno praėjusios kartos. „Niekas nežino, kaip tas laikmetis ar asmeninės patirtys būtų paveikusios mus pačius, kaip būtų susiklostę mūsų likimai“, – įsitikinęs Gediminas. – „Be to, neužmirškime, kad visi protėviai turėjo gyventi tam, kad gimtume mes. Ir nesvarbu, koks buvo jų vidinis pasaulis. Būkime dėkingi prieš mus gyvenusiems artimiesiems, net jeigu ir jaučiame nuoskaudas, turime neatleistų dalykų, nes be protėvių nebūtų kiekvieno iš mūsų“, – kviečia genealogas.

G. Duboniko nuomone, vietoje praeities moralizavimo geriau stengtis keisti dabartį, atkuriant ar stiprinant bendravimą su šiandien gyvenančiais savaisiais. „Tikrai žinau atvejų, kuomet giminės medis tapo tema, atgaivinusia santykius tarp giminių. Atrasta bendra šeimos istorija, manau, gali iš naujo suvienyti išsibarsčiusius ar susipykusius savuosius. Bent pabandykime nutraukti giminės prakeiksmų gijas. Tieskime tiltus į ateitį“, – kviečia giminės medžių sudarinėtojas.

Nuoroda į svetainę:  https://www.praeitisateitis.eu/

The post Genealogas: giminės medis – tiltas tarp praeitis, dabarties ir ateities appeared first on Voruta.

Dr. Aliaksandras Adamkavičius, Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 24 d. Balstogėje įvyko atstovaujamasis Baltarusijos krikščionių demokratų suvažiavimas, subūręs daugiau nei 150 dalyvių iš visos Europos ir Baltarusijos.

Baltarusijos krikščionių demokratija (BKD) – iki XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurio vadinta Krikščionių demokratų sąjunga, o nuo 1936 m. sausio – Baltarusijos liaudies susivienijimu (BLS) – buvo nacionalinio-demokratinio pobūdžio ir socialistinės orientacijos baltarusių politinė partija.

Ji buvo įkurta 1917 m. gegužę Petrograde. Tarp jos įkūrėjų ir ideologų buvo F. Abrantovičius, V. Hadleuskis, A. Stankevičius, L. Chveckas, F. Budzka, A. Ziazulia (A. Astramovičius), K. Svajakas (K. Stapovičius) ir kiti. Oficialus partijos leidinys buvo laikraštis „Belaruskaya Krynitsa“ („Baltarusių šaltinis“).

Europos liaudies partijos (ELP) vardu BKD suvažiavimo dalyvius pasveikino ELP viceprezidentas Andrzejus Halickis. Kalbas sakė Konrado Adenauerio fondo biuro vadovė Gabriele Baumann, Čekijos parlamento narys ir grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ vadovas Hayato Okamura, Norvegijos krikščionių demokratų atstovas Jonas Steineris Kjølesdalas bei Europos Parlamento narės Małgorzatos Gosiewskos padėjėjas Rafałas Dzięciołowskis. Be to, vaizdo ryšiu į delegatus ir svečius kreipėsi Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Laurynas Kasčiūnas bei Čekijos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas Václavas Pláteníkas.

Iš baltarusių pusės BKD suvažiavimo dalyvius pasveikino kunigas Georgijus Rojus ir kunigas Viačeslavas Barokas; Baltarusijos liaudies fronto (BLF) bei socialdemokratų (susijusių su Mikalajumi Statkevičiumi) atstovai; Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) Rados narys Jauhenas Vapa; politinis kalinys Zmiceras Daškevičius; ir kiti.

Slaptu balsavimu Pavelas Seviarynecas buvo išrinktas BKD pirmininku – už jį balsavo 97 proc. dalyvių.

Jo pavaduotojais išrinkti Siaržukas Verameenka, Valeras Mackevičius, Anatolas Michnavecas, Georgijus Dzmitrukas ir Taisija Kabančiuk.

Delegatai taip pat išrinko 30 narių Nacionalinę tarybą bei priėmė keletą sprendimų ir rezoliucijų. Pirmajame BKD Nacionalinės tarybos posėdyje po suvažiavimo – įvykusiame spalio 29 d. – buvo suformuotas vykdomasis Baltarusijos krikščionių demokratijos (BKD) organas, vadinamas Valdyba.

Valdybai vadovauja Jauhenas Aniščanka, buvęs BKD Oršos skyriaus vadovas. Jauhenui Aniščankai 54 metai, jis gyvena Prancūzijoje ir yra menininkas.

Valdybą sudaro 17 narių. Be išrinktos BKD vadovybės, į ją įeina Aliaksandras Adamkavičius – Gudų kultūros draugijos pirmininkas, mokslininkas ir redaktorius (atsakingas už kultūrą), taip pat Vitalis Mezincavas (teisiniai klausimai), IT specialistė Aliaksandra Ciarencijeva (komunikacija), Volha Veramejenka (iždininkė) ir kiti.

„BKD susivienijimas yra svarbus žingsnis vienybės link visame demokratiniame judėjime, – po rinkimų pareiškė Pavelas Seviarynecas. – Dabar mūsų pagrindinė užduotis – pasirengti pergalingam sugrįžimui į Baltarusiją“.

The post Balstogėje atkurta Baltarusijos krikščionių demokratija appeared first on Voruta.

Parengė teisės firmos „Sorainen“ partneriai ir advokatai Valts Nerets, Carri Ginter ir Kęstutis Švirinas

Prancūzijoje deginami automobiliai ir plėšiamos parduotuvės, Barselonoje daužomos vitrinos, Briuselyje ir kituose Europos miestuose protestus lydi susirėmimai su policija. Protestų priežastys skirtingos, tačiau išdaužyti langai visur atrodo vienodai. Kur baigiasi teisė protestuoti ir prasideda atsakomybė už smurtą bei svetimo turto niokojimą?

Apie Europoje vykstančius protestus „Sorainen“ partneriai ir advokatai Valts Nerets, Carri Ginter ir Kęstutis Švirinas kalbėjosi ir su užsienyje gyvenančiais bei studijuojančiais savo vaikais. Jų reakcija buvo paprasta: kodėl protestuojant prieš valdžią turėtų būti galima niokoti svetimą turtą?

„Šis iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas iš tiesų veda prie svarbios teisinės ribos. Teisė protestuoti saugo ir aštrią, nepatogią ar visuomenės gyvenimą trikdančią poziciją. Tačiau tai nereiškia teisės vogti ar naikinti kitų žmonių turtą“, – pabrėžia advokatai.

Spalio 27 d. Prancūzijos įvykius nušviečianti žiniasklaida pranešė apie žmogaus teisių organizacijų kritiką įstatymo projektui, pagal kurį iš riaušininkų būtų galima reikalauti atlyginti padarytą žalą. Kritikų teigimu, toks įstatymas gali kelti grėsmę demokratinei teisei protestuoti. Spalio 28 d. Prancūzijos Senatas projektui pritarė, tačiau jis dar netapo įstatymu.

Tačiau prieš spręsdami, kas turi sumokėti už išdaužytą vitriną, turime atsakyti į paprastesnį klausimą. Kokiomis pagrindinėmis teisėmis naudojasi demonstrantai ir ar šios teisės taip pat saugo niokojimą bei vagystes?

Ginčas vyksta ne vien dėl to, ar niokotojas turi atlyginti savo padarytą žalą. Prancūzijos projekte numatyta solidarioji atsakomybė iki 10 000 eurų ir tiems asmenims, kurie patys konkretaus lango neišdaužė. Atsakomybė gali kilti sąmoningai dalyvaujant smurtui suburtoje grupėje arba pasiliekant smurtiniame susibūrime po policijos nurodymo išsiskirstyti, žinant, kad kiti asmenys smurtauja ar niokoja turtą. Vien buvimo įvykio vietoje nepakanka.

Tai svarbus skirtumas. Tačiau prieš spręsdami, kas turi sumokėti už išdaužytą vitriną, turime atsakyti į paprastesnį klausimą. Kokiomis pagrindinėmis teisėmis naudojasi demonstrantai ir ar šios teisės taip pat saugo niokojimą bei vagystes?

Tokie įvykiai nesvetimi ir Baltijos šalims. 2009 m. sausio 13 d. po taikios demonstracijos Rygos Katedros aikštėje senamiestyje kilo riaušės. Grindinio akmenys skriejo į policininkus, parlamento pastato ir kitų pastatų langus. Lietuvoje 2021 m. rugpjūčio 10 d. protestas prieš pandemijos ribojimus prie Seimo peraugo į susirėmimus su policija. Į pareigūnus buvo mėtomi akmenys, buteliai ir kiti daiktai. Žmonės buvo sužeisti, o po įvykių prasidėjo vienas didžiausių baudžiamųjų procesų atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

K. Švirinas prisimena, kad Lietuvos teismų procesuose išryškėjo problema, kuri yra ir dabartinio ginčo Prancūzijoje centre. „Kai kurie ieškiniai dėl žalos atlyginimo buvo atmesti, nes nepavyko įrodyti, kad būtent konkretus atsakovas padarė konkrečią žalą. Dalyvavimas riaušėse ir konkretaus lango išdaužymas nebūtinai yra tas pats. Tai yra klausimas, kas turi mokėti, o ne ar kas nors turėjo teisę išdaužti langą“ – komentuoja jis.

Teisės ekspertai V. Nerets, C. Ginter ir K. Švirinas aiškina, kad išėjęs į gatvę protestuoti prieš vyriausybę žmogus paprastai naudojasi dviem susijusiomis laisvėmis. Saviraiškos laisvė saugo teisę reikšti savo nuomonę. Susirinkimų laisvė leidžia žmonėms susivienyti, kad jų balsas būtų geriau girdimas.

Abi jos yra demokratinės visuomenės pagrindas. Protestas nepraranda apsaugos vien todėl, kad išsakyta nuomonė erzina daugumą ar kelia nepatogumų valdžiai. Demonstracija taip pat neprivalo būti nematoma, tyli ar visiems maloni. Protestas gali trikdyti eismą, įprastą gyvenimą ir sukelti nepatogumų. Jei tai būtų visiškai draudžiama, susirinkimų laisvė virstų teise protestuoti tik ten, kur niekas nepastebi.

Parduotuvės plėšimas yra kas kita. Provokuojantis plakatas nėra degantis automobilis. Laikinas eismo sutrikdymas nėra svetimo televizoriaus vagystė. Jei žmogus, siekdamas perduoti politinę žinią, išdaužia parduotuvės langą, jis turi atsakyti už savo veiksmus.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas šį klausimą nagrinėjo garsiojoje Schmidberger byloje. Austrijos institucijos leido aplinkosaugos aktyvistams surengti demonstraciją, beveik 30 valandų uždariusią Brenerio greitkelį. Vienas svarbiausių Europos krovinių vežimo kelių buvo užblokuotas. Vis dėlto Teismas nusprendė, kad Austrija galėjo teikti pirmenybę demonstrantų saviraiškos ir susirinkimų laisvėms prieš laisvą prekių judėjimą. Pagrindinių teisių apsauga gali pateisinti net labai rimtus eismo apribojimus.

Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad politinis tikslas pateisina bet kokias priemones.

Europos žmogaus teisių konvencija saugo taikius susirinkimus ir saviraiškos laisvę, tačiau jos nėra absoliučios. Valstybė gali jas riboti, kai tai būtina, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti viešąją tvarką, nusikaltimų prevenciją ir kitų asmenų teisių apsaugą.

Svarbu atskirti du dalykus: ne kiekvienas įstatymo pažeidimas protesto metu reiškia, kad žmogus automatiškai netenka susirinkimų laisvės apsaugos. Tačiau ši apsauga taip pat nereiškia, kad valstybė negali taikyti atsakomybės už neteisėtus veiksmus.

Tai rodo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Kudrevičius ir kiti prieš Lietuvą. Lietuvos ūkininkai 2003 m. blokavo tris pagrindinius kelius ir smarkiai sutrikdė eismą. Jie nenaudojo fizinio smurto, tačiau veikė sąmoningai ir nepaisė policijos nurodymų. Teismas pripažino, kad jų veiksmai pateko į susirinkimų laisvės apsaugos sritį, tačiau jų nuteisimas Konvencijos nepažeidė. Svarbūs buvo veiksmų tyčinis pobūdis, trikdymo mastas, kitų žmonių teisės ir bausmės proporcingumas.

„Taigi valstybė vienu atveju gali teisėtai leisti beveik 30 valandų trunkančią greitkelio blokadą, o kitu – nubausti demonstrantus už tyčinį kelių blokavimą. Prieštaravimo čia nėra. Tikrasis pagrindinių teisių taikymas reikalauja vertinti aplinkybes, o ne kartoti šūkius“, – teigia K. Švirinas.

Parduotuvės plėšimas yra kas kita. Provokuojantis plakatas nėra degantis automobilis. Laikinas eismo sutrikdymas nėra svetimo televizoriaus vagystė. Jei žmogus, siekdamas perduoti politinę žinią, išdaužia parduotuvės langą, jis turi atsakyti už savo veiksmus. Politinis tikslas nepaverčia vagystės ar smurto saugomu protestu.

Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje galioja tas pats principas. Estijos Konstitucijos 47 straipsnis saugo teisę taikiai rinktis ir rengti susirinkimus. Latvijos Konstitucijos 103 straipsnis garantuoja laisvę rengti taikius susirinkimus, eitynes ir piketus. Lietuvos Konstitucijos 36 straipsnis nesaugo susirinkimų, kuriais siekiama smurtu pažeisti konstitucinę santvarką ar viešąją tvarką arba kėsintis į žmonių teises ir laisves.

Per riaušes dažnai sunku nustatyti, kas tiksliai išdaužė konkretų langą, tačiau žala yra reali. Ją patiria parduotuvės savininkas, draudikas arba mokesčių mokėtojas. Kolektyvinis smurtas neturėtų tapti būdu išvengti individualios atsakomybės. 

Saugoma teisė prieštarauti valdžiai, taip pat garsiai, aštriai ir nepatogiai. Tačiau tai nesuteikia teisės paversti kitų žmonių turto savo politinių tikslų įgyvendinimo priemone.

Grįždamas prie Prancūzijos įstatymo projekto Estijos advokatas C. Ginter siūlo įsivaizduoti žmogų, išėjusį protestuoti prieš vyriausybę: šalia jo pradedami daužyti parduotuvės langai, policija nurodo išsiskirstyti, žmogus pasilieka. Ar jis turi atsakyti ir už nežinomo riaušininko išdaužtą langą?

„Prancūzijos įstatymų leidėjas siekia atsakyti teigiamai, tačiau nustatydamas tam tikras sąlygas. Jei žmogus sąmoningai dalyvauja smurtinėje grupėje arba pasilieka susibūrime po policijos nurodymo išsiskirstyti, žinodamas apie vykstantį smurtą, jis galėtų atsakyti ir už kitų padarytą žalą. Projekte numatyta išimtis tiems, kurie turėjo pateisinamą priežastį pasilikti.

Tokio sprendimo tikslas suprantamas. Per riaušes dažnai sunku nustatyti, kas tiksliai išdaužė konkretų langą, tačiau žala yra reali. Ją patiria parduotuvės savininkas, draudikas arba mokesčių mokėtojas. Kolektyvinis smurtas neturėtų tapti būdu išvengti individualios atsakomybės“, – aiškina C. Ginter.

Vis dėlto įrodinėjimo sunkumų negalima automatiškai spręsti plečiant atsakomybę. „Jei niekas negali nustatyti konkretaus niokotojo, tai savaime neįrodo kito žmogaus atsakomybės. Reikia įvertinti, ką žmogus žinojo, ką darė, kada galėjo pasitraukti, ar pasitraukti buvo saugu ir kaip jo elgesys susijęs su atsiradusia žala. Kitaip galime pradėti bausti žmones už tai, kad jie netinkamu laiku stovėjo šalia netinkamo asmens“, – įspėja Latvijos advokatas Valts Nerets.

V. Nerets komentuoja, kad priimant projektą būtina rasti pusiausvyrą tarp nukentėjusiųjų teisių ir demonstrantų apsaugos. Teisė taikiai protestuoti turi išlikti reali net tada, kai kas nors kitas toje pačioje demonstracijoje nusprendžia pažeisti įstatymą. Kartu smurtautojams negalima leisti slėptis už taikių demonstrantų.

Baltijos šalių advokatai pažymi, kad tokiu atveju išplėštos parduotuvės savininkas taip pat turi pagrindines teises, kaip ir žmogus, kurio automobilis buvo sudegintas. Jų teisės neišnyksta vien todėl, kad niokotojas stovi minioje ar teigia kovojantis dėl teisingo tikslo.

„Saviraiškos laisvė saugo teisę reikalauti pokyčių, o susirinkimų laisvė leidžia žmonėms veikti kartu siekiant tų pokyčių. Tačiau nė viena jų nesuteikia teisės vogti, laužyti ar naikinti kitų žmonių turto.

Už savo veiksmus plėšikas turi atsakyti pats. Jei valstybė nori jį įpareigoti atsakyti ir už kitų veiksmus, tam reikia labai aiškaus teisinio pagrindo. Pagrindinės teisės plėšikauti nėra“, – apibendrina „Sorainen“ baudžiamosios teisės ekspertai.

The post Kur baigiasi teisė protestuoti ir prasideda atsakomybė už smurtą bei svetimo turto niokojimą? appeared first on Voruta.

Per lapkričio 4 d. vykusius tarpdisciplininio mokslinio tyrimo darbus buvo išgręžta anga, per kurią atlikta ertmės apžiūra 3D kamera ir 3D skeneriu. Remiantis preliminariais duomenimis, ertmėje neužfiksuota žmogaus palaikų ar sarkofago požymių, matoma akmenų sankaupa. Turimi duomenys jau leidžia teigti, kad Sauliaus Poderio kartota anksčiau dr. Vytauto Urbanavičiaus viešai iškelta hipotezė apie galimą Vytauto Didžiojo palaikų buvimą būtent šioje ertmėje nepasitvirtino.

Sėkmingai atliktas ir mikrobiologinių mėginių iš mūro ir ertmės paėmimas. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto specialistai beveik dvi valandas rinko mėginius bei kitus tyrimams reikalingus duomenis. Šių tyrimų rezultatai paaiškės ne anksčiau kaip po mėnesio.

Lapkričio 5 d. užbaigiami šio tyrimo etapo darbai. Bus nuskenuotas kolektorius, tęsiamas 3D skeneriu ir kamera užfiksuotų duomenų apdorojimas, užsandarinama tyrimo metu išgręžta anga ir sutvarkoma tyrimo vieta.

Išanalizavę visus surinktus duomenis, pateiksime šio tarpdisciplininio mokslinio tyrimo etapo galutines išvadas ir papildomą medžiagą, kuria pasidalinsime su žiniasklaida, mokslo bendruomene ir visuomene.

Šiandien dalinamės vaizdo įrašu ir nuotrauka iš ertmės, sukurtais iš vakar dienos 3D kameros vaizdo įrašo.

Pirmasis tyrimo etapas atliktas įgyvendinant LR Vyriausybės kanceliarijos finansuojamą projektą „Vilniaus arkikatedros mūro mažos apimties tyrimas šalia Šv. Kazimiero koplyčios“.

VIDEO: https://www.facebook.com/reel/2645519802554200

Lietuvos Istorijos instituto informacija

The post Baigiamas pirmasis Vilniaus arkikatedros mūro mažos apimties invazinio tyrimo etapas (video) appeared first on Voruta.

Dr. Helga M. Kauzonė, www.voruta.lt

Ar verslas gali būti sėkmingas, jeigu nepastebi visuomenės, nuo kurios priklauso? Kodėl net nesėkmingi ekspertų sprendimai kartais sustiprina jų autoritetą? Ir ar universitetas iš tiesų yra tik švietimo įstaiga? Šie iš pirmo žvilgsnio skirtingi klausimai atskleidžia vieną svarbiausių šiuolaikinio pasaulio paradoksų: kuo sudėtingesnė tampa visuomenė, tuo labiau organizacijos stengiasi ją supaprastinti. Tačiau būtent taip jos rizikuoja nepastebėti to, kas svarbiausia.

Šias problemas nagrinėja KSU Tarptautinio universiteto  (Kazimiero Simonavičiaus universiteto) Ateities visuomenės instituto mokslininkai (Next Society Institute) – instituto vadovas prof. dr. Vladislav Valentinov ir instituto steigėjas prof. dr. dr. Steffen Roth. Jų moksliniai darbai sulaukė reikšmingo Lietuvos mokslo tarybos (LMT) įvertinimo. Aštuonios publikacijos, parengtos šių mokslininkų kartu su tarptautiniais bendraautoriais, įtrauktos į LMT 2025 metų socialinių mokslų srities TOP 10 straipsnių įvertinimo rezultatus.

Tarptautiniuose mokslo žurnaluose „Journal of Business Ethics“, „Systems Research and Behavioral Science“ ir „Kybernetes“ paskelbtuose tyrimuose ieškoma atsakymų į klausimus, kurie aktualūs ne tik mokslininkams. Jie padeda naujai suprasti verslo etiką, tvarumą, organizacijų sprendimus, ekspertų įtaką ir net mūsų pastangas numatyti ateitį.

Prof. dr. Vladislav Valentinov: ar verslas gali būti sėkmingas, jeigu nemato visuomenės, nuo kurios priklauso?

Ar įmonė gali būti laikoma sėkminga, jeigu jos pelnas auga, tačiau silpnėja darbuotojų pasitikėjimas, blogėja santykiai su bendruomenėmis ar didėja žala aplinkai? Šis klausimas atskleidžia vieną svarbiausių šiuolaikinės vadybos dilemų, kurias savo tyrimuose nagrinėja KSU Ateities visuomenės instituto vadovas prof. dr. Vladislav Valentinov.

Mokslininkas jau daugelį metų jungia keturias iš pirmo žvilgsnio skirtingas tyrimų sritis – suinteresuotųjų šalių teoriją, institucinę ekonomiką, verslo etiką ir socialinių sistemų teoriją. Jas vienija esminis klausimas: kaip verslo įmonės ir kitos organizacijos gali išlikti sėkmingos, kartu atsakingai reaguodamos į platesnės visuomenės, nuo kurios jos priklauso, poreikius?

Savo darbuose, paskelbtuose žurnale „Journal of Business Ethics“, profesorius remiasi klasikinių institucinės ekonomikos atstovų Thorsteino Vebleno ir Johno R. Commonso idėjomis, siekdamas naujai paaiškinti, kaip įmonės kuria vertę, sprendžia konfliktus, plėtoja bendradarbiavimą ir įgyvendina socialinę atsakomybę. Viena svarbiausių jo tyrimų įžvalgų – verslo etika nėra tik papildomas ekonominės veiklos apribojimas. Etiški santykiai, tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimą įgalinančios institucijos yra neatsiejama pačios ekonomikos veikimo dalis.

Šią mintį papildo tyrimai apie suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimą ir aplinkosauginį tvarumą. Kartu su prof. dr. dr. Steffen Roth mokslininkas nagrinėja santykius, kurių neįmanoma paaiškinti vien formaliomis sutartimis ar ekonominėmis paskatomis. O su kolegomis iš Brazilijos parengtame, LMT įvertintame straipsnyje „Corporate Environmental Sustainability Via Stakeholder Collaboration: Insights from Classical Institutional Economics“ mokslininkai aiškinasi, kodėl įmonių bendradarbiavimas siekiant aplinkosauginio tvarumo kartais būna sėkmingas, o kartais žlunga. Tyrimas primena, kad atsakingam verslui nepakanka gerų ketinimų – būtinos tinkamos institucijos, organizacinės praktikos ir gebėjimas rimtai atsižvelgti į skirtingų suinteresuotųjų šalių interesus.

Kita svarbi tyrimų kryptis, plėtojama kartu su prof. dr. dr. Steffen Roth ir kitais kolegomis, – socialinių sistemų teorija. Ji padeda suprasti, kaip organizacijos susidoroja su daugybe skirtingų, kartais viena kitai prieštaraujančių vertybių ir visuomenės lūkesčių. Bendrame straipsnyje „Multifunctional Tetralemma. Framework for the Strategic Management of Moral Trade-offs“, paskelbtame žurnale „Journal of Business Ethics“, mokslininkai kvestionuoja tradicinį požiūrį į moralinius kompromisus versle. Jie parodo, kad tas pats pasirinkimas gali atrodyti skirtingai, kai vertinamas iš įvairių socialinių sistemų perspektyvų, o įprastas ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių tikslų atskyrimas nepakankamai atspindi šiuolaikinės visuomenės sudėtingumą.

Visas šias tyrimų kryptis jungia prof. dr. Vladislav Valentinov daugelį metų nagrinėjama kompleksiškumo ir tvarumo dilema (angl. complexity–sustainability trade-off). Kad galėtų priimti sprendimus ir veikti efektyviai, organizacijos privalo supaprastinti sudėtingą pasaulį. Tačiau būtent toks supaprastinimas gali lemti, kad jos nepastebi svarbių ryšių su darbuotojais, bendruomenėmis, kitomis institucijomis ir gamtine aplinka.

Čia susijungia visos keturios mokslininko tyrimų sritys: socialinių sistemų teorija paaiškina, kodėl organizacijos neišvengiamai mato tik dalį pasaulio; suinteresuotųjų šalių teorija padeda atpažinti žmones ir grupes, kurių interesai lieka nepastebėti; institucinė ekonomika nagrinėja, kaip tinkamos institucijos ir bendradarbiavimo formos gali padėti išsaugoti šiuos santykius; o verslo etika kelia klausimą, kaip organizacijos gali prisiimti atsakomybę už savo neišvengiamai selektyvių sprendimų pasekmes.

Kaip išlikti efektyviam ir kartu neprarasti gebėjimo matyti platesnes socialines bei aplinkosaugines savo sėkmės sąlygas? Prof. dr. Vladislav Valentinov požiūriu, tai vienas esminių tvaraus ir atsakingo valdymo iššūkių.

Prof. dr. dr. Steffen Roth: ar universitetas iš tiesų yra tik universitetas?

Jeigu paklaustume, kam skirtas universitetas, vieni atsakytų – mokyti studentus. Kiti pabrėžtų mokslinius tyrimus. Treti kalbėtų apie ekonominę vertę, inovacijas ar specialistų rengimą darbo rinkai.

Bet kuris iš šių atsakymų teisingas?

KSU Ateities visuomenės instituto steigėjo prof. dr. dr. Steffen Roth ir jo bendraautorio A. Sales tyrimas „Multifunctional Organisation: A Systems-Theoretical Concept and Its Practical Implications“, paskelbtas žurnale „Kybernetes“, siūlo netikėtą atsakymą: galbūt pats klausimas suformuluotas neteisingai.

Šiuolaikinis universitetas vienu metu yra švietimo, mokslo, ekonomikos ir kitų visuomenės sistemų dalyvis. Jis moko, vykdo tyrimus, konkuruoja dėl finansavimo, bendradarbiauja su verslu, reaguoja į politinius sprendimus ir veikia laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

Tas pats galioja ir kitoms organizacijoms.

Ligoninė nėra vien gydymo vieta – ji taip pat yra darbdavys, ekonominių išteklių naudotoja, mokslinių tyrimų partnerė ir viešosios politikos dalyvė. Įmonė nėra vien pelno siekianti struktūra – jos veikla susijusi su teise, mokslu, švietimu, aplinkosauga ir kitomis visuomenės sritimis.

Prof. dr. dr. Steffen Roth ir jo kolega teigia, kad daugiafunkciškumas nėra išskirtinė kai kurių organizacijų savybė. Tai viena esminių šiuolaikinio organizacinio gyvenimo sąlygų.

Šis požiūris keičia įprastą vadybos sampratą.

Jeigu organizacija vienu metu susiduria su skirtingų visuomenės sistemų lūkesčiais, jos sėkmei įvertinti nepakanka vieno rodiklio. Vadovams reikia suprasti, kaip skirtingos funkcijos sąveikauja, papildo viena kitą arba sukelia įtampą.

Toks požiūris suteikia naujų analitinių priemonių verslo įmonėms, universitetams, ligoninėms, valdžios institucijoms ir kitoms organizacijoms valdyti.

Kas bendro tarp šimpanzių, šamanų ir šiuolaikinių vadybos konsultantų?

Dar vieną provokuojantį klausimą kelia prof. dr. dr. Steffen Roth ir jo kolegų straipsnis „Rainmaking: Observed with Social Systems Theory“, publikuotas žurnale „Systems Research and Behavioral Science“.

Kas sieja šimpanzių elgesį, senovės šamanų ritualus, vadybos konsultantų rekomendacijas ir šiuolaikinių klimato politikos formuotojų intervencijas?

Iš pirmo žvilgsnio – beveik niekas.

Tačiau mokslininkai siūlo pažvelgti į tai, kas nutinka, kai individai ar visuomenės grupės imasi veiksmų siekdami paveikti neapibrėžtą ateitį.

Senovės bendruomenė galėjo atlikti lietaus prišaukimo ritualą, tikėdamasi pakeisti gamtos sąlygas. Šiuolaikinė organizacija samdo konsultantus, tikėdamasi išspręsti vadybos problemas. Politikos formuotojai inicijuoja programas, kurios turėtų padėti valdyti sudėtingus visuomenės procesus.

Žinoma, šių veiksmų mokslinis pagrindas ir technologinis sudėtingumas gali būti visiškai skirtingi. Tačiau tyrimas kelia kitą klausimą: kokias socialines funkcijas tokios intervencijos atlieka, nepriklausomai nuo jų deklaruojamų rezultatų?

Mokslininkai nagrinėja paradoksą – net ir nesėkminga intervencija gali sustiprinti jos iniciatorių autoritetą, sutvirtinti grupės tapatybę ar paskatinti kaltųjų paieškas.

Kitaip tariant, kartais svarbu ne tik tai, ar pasirinktas sprendimas iš tiesų veikia, bet ir tai, kaip visuomenė interpretuoja patį bandymą išspręsti problemą.

Ši įžvalga aktuali šiuolaikiniam valdymui, nes primena, kad ekspertinių sprendimų poveikis neapsiriboja vien techniniais rezultatais. Jie taip pat gali keisti žmonių tarpusavio santykius, pasitikėjimą, autoritetą ir atsakomybės suvokimą.

Straipsnio autoriai kviečia nepamiršti, kad net technologiškai pažangiausiose visuomenėse pastangos kontroliuoti ateitį gali turėti ritualinių ir simbolinių aspektų.

Kai moraliniai pasirinkimai nebetelpa į „arba–arba“ logiką

Ką turėtų daryti įmonė, jei vienas sprendimas didina pelną, tačiau gali neigiamai paveikti aplinką? O jeigu aplinkosaugai palankus sprendimas mažina galimybes investuoti į darbuotojų gerovę?

Įprastai tokios situacijos vadinamos moralinėmis dilemomis. Manoma, kad organizacijai tenka pasirinkti vieną iš prieštaraujančių tikslų arba ieškoti kompromiso.

Tačiau bendrame prof. dr. dr. Steffen Roth ir prof. dr. Vladislav Valentinov straipsnyje „Multifunctional Tetralemma. Framework for the Strategic Management of Moral Trade-offs“, paskelbtame žurnale „Journal of Business Ethics“, siūloma pažvelgti giliau.

Mokslininkai kelia klausimą: o kas, jeigu problema slypi ne tik pačiuose prieštaraujančiuose tiksluose, bet ir tame, kaip mes juos suvokiame?

Ekonomika, politika, mokslas, teisė ir kitos socialinės sistemos vertina pasaulį remdamosi skirtingais kriterijais. Tai, kas atrodo racionalu ekonominiu požiūriu, nebūtinai taip pat bus vertinama teisiškai, politiškai ar moksliškai.

Todėl moraliniai kompromisai gali įgyti skirtingą prasmę, priklausomai nuo pasirinktos stebėjimo perspektyvos.

Autorių plėtojama daugiafunkcės tetralemos koncepcija kviečia neapsiriboti tradiciniu pasirinkimu tarp dviejų alternatyvų. Ji leidžia analizuoti ir kitus galimus iš pirmo žvilgsnio prieštaraujančių tikslų tarpusavio santykius.

Šią problematiką papildo prof. dr. dr. Steffen Roth, A. Sales ir prof. dr. Vladislav Valentinov publikacija „Value Plurality and Multifunctional Commensuration in Organisation: A Systems-Theoretical Approach“, nagrinėjanti, kaip organizacijose egzistuoja skirtingos vertybės ir kaip jos gali būti lyginamos bei derinamos.

Abu tyrimai siūlo svarbią mintį: sudėtingame pasaulyje geras valdymas ne visada reiškia geriausio kompromiso paiešką. Kartais pirmiausia reikia pakeisti patį problemos supratimo būdą.

Tai ypač aktualu tvarumo strategijoms, viešajam valdymui, verslo etikai ir organizacijoms, kurių sprendimus veikia daugybė tarpusavyje susijusių interesų.

Ar galima ateitį suprasti geriau, jeigu nustojame ją vertinti tik pagal kelis scenarijus?

Dar viena prof. dr. dr. Steffen Roth mokslinių tyrimų kryptis susijusi su ateities scenarijų planavimu ir ilgalaikių visuomenės pokyčių analize.

Organizacijos ir vyriausybės dažnai planuoja ateitį kurdamos kelis scenarijus – optimistinį, pesimistinį ir labiausiai tikėtiną. Tačiau ar tokio požiūrio pakanka, kai visuomenę vienu metu veikia ekonominiai, technologiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai?

Straipsnyje „N-Factorial Scenarios: A Systems-Theoretical Approach to Scenario-Planning“ prof. dr. dr. Steffen Roth kartu su kolegomis A. Kiškiene, D. Gaižauskiene ir J. Kaivo-oja siūlo sistemų teorija grindžiamą scenarijų planavimo prieigą, leidžiančią nagrinėti platesnę galimų ateities raidos krypčių įvairovę.

Tuo tarpu tarptautinės mokslininkų grupės, kuriai priklauso prof. dr. dr. Steffen Roth ir prof. dr. Vladislav Valentinov, straipsnyje „Big Data Insights into Social Macro Trends: Expanding the Horizon (1800–2018)“ pasitelkiama didžiųjų duomenų analizė, siekiant pažvelgti į ilgalaikes visuomenės raidos tendencijas.

Šie tyrimai parodo, kaip socialinių sistemų teorija gali būti derinama su naujomis analitinėmis prieigomis, plečiančiomis mūsų galimybes suprasti visuomenės kaitą.

Dar viename LMT įvertintame straipsnyje „Guiding Distinctions: Observed with Social Systems Theory: An Introduction“ prof. dr. dr. Steffen Roth, L. Clausen ir K. Zazar nagrinėja socialinių sistemų teorijos stebėjimo principus.

Jų tyrimai primena, kad bet kokia analizė prasideda nuo pasirinkimo, ką laikome svarbiu ir kokius skirtumus naudojame pasauliui apibūdinti. Pakeitus šiuos skirtumus, gali pasikeisti ir tai, kokias problemas pastebime bei kokių sprendimų ieškome.

Naujas žvilgsnis į organizacijų ir visuomenės ateitį

Nors prof. dr. Vladislav Valentinov ir prof. dr. dr. Steffen Roth tyrimų temos įvairios – nuo verslo etikos ir aplinkosauginio tvarumo iki socialinių ritualų, didžiųjų duomenų ir ateities scenarijų, – juos sieja vienas svarbus klausimas: kaip suprasti ir valdyti pasaulį, kuris yra gerokai sudėtingesnis, nei leidžia matyti mūsų įprasti sprendimų priėmimo modeliai?

Prof. dr. Vladislav Valentinov tyrimai atskleidžia, kodėl organizacijų ilgalaikė sėkmė priklauso nuo jų gebėjimo išsaugoti ryšius su visuomene, kurti pasitikėjimą ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimų pasekmes.

Prof. dr. dr. Steffen Roth darbai parodo, kodėl organizacijos negali būti suprantamos vien pagal vieną funkciją ir kodėl skirtingos socialinės sistemos tą patį pasaulį mato skirtingai.

O jų bendri tyrimai leidžia peržengti nusistovėjusius požiūrius į moralinius kompromisus, organizacijų vertybes ir strateginį valdymą.

Šių tyrimų aktualumas neapsiriboja akademinėmis diskusijomis. Pasaulyje, kuriame vis dažniau susiduriame su tarpusavyje susijusiomis ekonominėmis, socialinėmis, technologinėmis ir aplinkosauginėmis problemomis, gebėjimas matyti daugiau nei vieną tikrovės pusę tampa vis svarbesnis.

Lietuvos mokslo tarybos įvertintos KSU Ateities visuomenės instituto (NSA) mokslininkų publikacijos prisideda prie tarptautinių diskusijų apie tai, kaip turėtų keistis šiuolaikinė vadyba, organizacijų atsakomybė ir visuomenės valdymas.

Galbūt svarbiausia šių tyrimų žinia yra ta, kad norint geriau valdyti sudėtingą pasaulį neužtenka ieškoti vis tikslesnių atsakymų. Kartais pirmiausia reikia išmokti užduoti kitokius klausimus.

KSU mokslininkų publikacijos, įtrauktos į LMT 2025 metų socialinių mokslų srities TOP 10 straipsnių įvertinimo rezultatus:

1. Roth, S., & Valentinov, V. (2025). Multifunctional tetralemma. Framework for the strategic management of moral trade-offs. Journal of Business Ethics, 205(4), 863–878. https://doi.org/10.1007/s10551-025-06138-y
2. Valentinov, V., de Oliveira Santos, R., & De Araujo Goes, H. A. (2025). Corporate environmental sustainability via stakeholder collaboration: Insights from classical institutional economics. Journal of Business Ethics, 203(2), 279–296. https://doi.org/10.1007/s10551-025-06023-8
3. Roth, S., Mansur, J., Sales, A., Zazar, K., Dahms, H., Arnold, T., & Valentinov, V. (2025). Big data insights into social macro trends: Expanding the horizon (1800–2018). Systems Research and Behavioral Science, 43(1), 353–361. https://doi.org/10.1002/sres.3175
4. Roth, S., Sales, A., & Valentinov, V. (2025). Value plurality and multifunctional commensuration in organisation: A systems-theoretical approach. Systems Research and Behavioral Science, 42(2), 553–562. https://doi.org/10.1002/sres.3135
5. Roth, S., & Sales, A. (2025). Multifunctional organisation – a systems-theoretical concept and its practical implications. Kybernetes. https://doi.org/10.1108/K-05-2025-1387
6. Roth, S., Clausen, L., & Zazar, K. (2025). Guiding distinctions: Observed with social systems theory: An introduction. Systems Research and Behavioral Science, 42(2), 447–454. https://doi.org/10.1002/sres.3152
7. Roth, S., Kiskiene, A., Gaizauskiene, D., & Kaivo-oja, J. (2025). N-factorial scenarios: A systems-theoretical approach to scenario-planning. Systems Research and Behavioral Science, 42(2), 545–552. https://doi.org/10.1002/sres.3120
8. Roth, S., Sales, A., & Clausen, L. (2025). Rainmaking: Observed with social systems theory. Systems Research and Behavioral Science, 42(2), 374–382. https://doi.org/10.1002/sres.3101

The post KSU mokslininkų tyrimai atveria naują požiūrį į verslą, visuomenę ir ateities valdymą appeared first on Voruta.

Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

2023 m. „Versmės“ leidykla išleido penkių tomų leidinį „Vilniaus Golgota“, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui ir 2024-aisiais minimoms Vilniaus atgavimo 85-osioms metinėms.

Pirmame tome pakartota Mykolo Biržiškos parengtos ir 1930 m. išleistos knygos „Vilniaus Golgota“ faksimilinė laida. Autorius šią knygą sudarė Sąjungos Vilniui vaduoti vykdomojo komiteto užsakymu ir pavadino „Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 m. dienoraščiu“. Pasirašęs B. Šėmio slapyvardžiu, knygai medžiagą rinko iš Vilniaus lietuvių laikraščių, papildydamas Kauno spaudos pranešimais. Leidinio pirmame tome chronologiškai aprašomi Vilniaus krašto istoriniai įvykiai nuo 1919 m. sausio iki 1928 m. gruodžio mėnesio.

Istorikas, kraštotyrininkas Kazys Misius ta pačia stilistika surinko straipsnius apie įvykius nuo 1929 m. iki 1939 m. spalio 29 d., kai į atgautą Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė, parengdamas didelės apimties antrą–penktą tomus. Medžiaga buvo renkama iš periodinės spaudos, Vilniaus švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero draugijos archyvų, knygų ir kitų dokumentų. Penktame tome yra sudarytos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, kuriomis remiantis galima rasti duomenų apie įvykius ir tikrus faktus ne tik Vilniuje, bet ir visame Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte ir jo kaimuose. Į vietovardžių rodyklę yra įrašyti ir mūsų krašto – Tiltų, Lieponių, Juodųjų Kalvių, Klepočių, Vaikštenių kaimai, priklausę Vilniaus–Trakų apskričiai (Valkininkų valsč.).

Pasidomėjus, kokie duomenys skelbiami apie Tiltų krašto kaimus, galima konstatuoti, kad pagrindą sudaro trumpa informacija apie Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklas ir mokytojus. „Ryto“ draugija lenkų okupuotame krašte rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, lietuvių vaikų švietimu ir lietuvybės išsaugojimu. Remiantis enciklopediniais duomenimis, Tiltuose pradinė mokykla veikė nuo 1922 m.¹. Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ nurodoma, kad „Ryto“ draugijos mokykla veikė nuo 1923–1924 mokslo metų. Tais metais mokė Eidukonis, o 1924–1927 m. Ona Viskantaitė². Mokykla veikė Motiejaus Dobrovolsko namuose.

Laikraščių „Vilniaus rytojus“, „Lietuvos aidas“, žurnalo „Mūsų Vilnius“ trumpuose korespondentų pranešimuose galima daugiau sužinoti apie lenkų valdžios lietuviškų mokyklų varžymus, policijos kišimąsi, mokytojų persekiojimus, baudų skyrimus, nušalinimus nuo pareigų, lietuviškų mokyklų ir skaityklų uždarymus bei prievartinį gyventojų lenkinimą.

Nuo 1923 m. lenkų valdžia, vykdydama Vilniaus krašto gyventojų lenkinimo politiką, ėmė reikalauti mokyklų veiklai leidimų (koncesijų). Juos vieniems mokslo metams išduodavo Vilniaus švietimo kuratorija. Lenkų valdžia patvirtindavo mokytojus, jeigu jie turėjo reikiamą išsilavinimą, Lenkijos pilietybę ir moralės pažymėjimą³.

Pirmame „Vilniaus Golgota“ tome apie mokyklą Tiltuose žinių galima rasti nuo 1926 m.

Nors Tiltų mokykla su mokytoja O. Viskantaite 1926 m. ir 1927 m. leidimus veikti turėjo, tačiau 1927 m. prasidėjus masiniam lietuviškų mokyklų uždarymui, ją savavališkai galėjo uždaryti ir lenkų policija: „1927 m. spalio 5 d. lenkų policija savavališkai be kuratoriaus pavedimo uždarė lietuvių mokyklą Tiltuose“⁴.

Bet didelėmis „Ryto“ draugijos vadovų pastangomis mokyklą pavyko išsaugoti, nes 1928 m. spalio mėn. Tiltuose buvo patvirtinta mokytoja Matuizaitė.⁵ Ji vaikus mokė 1928–1929 mokslo metais.

„Ryto“ draugijos mokyklą lankė daug mokinių, jie mokėsi dviem pamainomis ir buvo reikalingas dar vienas mokytojas. Bet, neatsižvelgdama į tai, Švietimo apygardos apskrities inspekcija 1929 m. kovo mėnesį Tiltuose nepatvirtino antrojo mokytojo Stasio Grigonio⁶.

Mokytojai taip pat rūpindavosi kaimų gyventojų dvasiniu švietimu, kultūriniu gyvenimu, meninių programų organizavimu. 1929 m. birželio 16 d., padedant Tiltų mokyklos mokytojai Jadvygai Matuizaitei, tautiniais simboliais išpuoštame Vilniaus–Trakų apskrities Mištūnų (dab. Šalčininkų r.) sodžiaus kluone įvyko vakaras. Vaidinta Kosto Stikliaus vieno veiksmo komedija „Užkerėtas Jackus“. Į šventę organizuotai, dainuodami, pasipuošę tautiniais kaspinėliais atžygiavo Naniškių jaunimas. Juos pasitiko orkestras. Mokytojos Jadvygos Matuizaitės rūpesčiu Mištūnų kaime buvo įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius⁷.

Šventes vaikams mokytojos organizuodavo ir Tiltų kaime: „1931 m. vasario 15 d. Tiltuose „Ryto“ draugijos mokytoja Elžbieta Rimšaitė suruošė vaikams eglutę. Vaikučiai padainavo, padeklamavo eilėraštukų. Šv. Mikalojus atnešė vaikams dovanėlių“⁸.

1931 m. balandžio 3 d. Vilniaus „Ryto“ draugijos mokyklų ir mokytojų sąraše, kurį pasirašė Vilniaus „Ryto“ draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis nurodyta, kad Tiltuose mokosi 38 mokiniai, juos moko mokytoja Elena ? Rimšaitė⁹. (Tame pačiame sąraše Kabeliuose II, Gardino apskrityje, Berštų valsčiuje mokosi 79 mokiniai, juos moko Elzė Rimšaitė ir Juozas Vidžiūnas. Kažin, ar ši mokytoja ruošė vaikams eglutę Tiltuose?)

Nors tame sąraše Elenos vardas pateiktas su klaustuku, reikia manyti, kad Tiltuose mokė Elena Rimšaitė, o Kabeliuose II – mokytoja Elzė (Elžbieta) Rimšaitė. Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ nurodyta, kad Tiltuose buvo patvirtinta mokytoja Elena Rimšaitė¹⁰. Buvę mokiniai prisiminė, kad ji priklausė skautų organizacijai ir vilkėjo pilką skautų uniformą. Elenai Rimšaitei ištekėjus už tame pačiame valsčiuje vaikus mokiusio Krūminių mokytojo Stasio Kazėno, ji tapo Elena Kazėniene. Iš kitų korespondentų pranešimų aiškėja, kokių kaltinimų sulaukė šie du lietuviai mokytojai.

1932 m. kovo 5 d. nurodoma, kad Trakų valdinę mokytojų seminariją baigusią Tiltų mokyklos mokytoją Eleną Kazėnienę valdžia nušalino nuo pareigų dėl to, kad „…ji buvo nuvykusi pas vyrą Stasį Kazėną į gretimą Krūminių kaimą. Prieš kelias dienas to kaimo vienoje sodyboje buvo susirinkę pasikalbėti žmonės. Policija įtarė, kad tai buvo nelegalus susirinkimas. Apskrities viršininkas E. ir S. Kazėnams skyrė po 300 zlotų baudos kiekvienam arba 14 parų arešto, o Vincui Černiauskui – 500 zlotų arba 30 dienų arešto¹¹. Krūminių kaime sausio mėnesį buvo atidaryta lenkiška mokykla. Buvo paskelbta, kad vaikus mokys ir lietuviškai, bet mokytojas lietuvių kalbos beveik nemokėjo. Nepatenkinti gyventojai nenorėjo vaikų leisti į lenkišką mokyklą ir reikalavo lietuviškos mokyklos. Vasario 13 d. mokytojai S. Kazėnas ir E. Kazėnienė bei kiti kaimo gyventojai gavo šaukimus į Valkininkų policijos nuovadą, ten tardomi, klausinėjami, kas sukvietė nelegalų susirinkimą. Buvo surašytas protokolas, kad Krūminių kaimo gyventojas V. Černiauskas, mokytojas S. Kazėnas ir Tiltų mokytoja E. Kazėnienė sausio ir vasario mėnesiais rengė nelegalius susirinkimus, kuriuose buvo kalbama prieš lenkų valdžią, siūloma neleisti vaikų į lenkišką mokyklą. Visi nubaustieji kaltės nepripažino ir prašė bylą perduoti teismui. Vilniaus apygardos teismas V. Černiausko, mokytojų S. Kazėno ir E. Kazėnienės bylą nagrinėjo 1932 m. spalio mėnesį ir visus kaltinamuosius išteisino¹².

Nuo 1932 m. pagal Lenkijos švietimo ministerijos nurodymus lietuviškos mokyklos privalėjo turėti specialias liaudies mokykloms tinkamas patalpas, veiklą vykdyti atskirame pastate, reikalaujama atitinkamų sanitarinių, higieninių sąlygų. Taip lenkų valdžia siekė dar labiau suvaržyti „Ryto“ draugijos mokyklų veiklą. Jau 1933 m. kovo 15 d. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba pranešė, kad 1932/1933 m. vaivadijų komisijos pripažino netinkamomis, be kitų, ir Tiltų mokyklos patalpas¹³.

Kitame pranešime nurodoma, kad 1933 m. viename lietuviškiausių Vilniaus–Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje 1933 m. pavasarį lietuviškos mokyklos veikė tik Naniškėse ir Tiltuose. Visur kitur buvo tik valdinės mokyklos ir ne visur mokydavo lietuviškai¹⁴.

Vis tik „Ryto“ mokykla Tiltuose dar veikė ir 1935 m. Tų metų kovo 11 d. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ gavo Vilniaus švietimo apygardos pranešimą, kad nuo 1935/1936 mokslo metų pradžios dalis mokyklų uždaroma, o kitose, t. t. ir Tiltuose, pareikalauta per du mėnesius parūpinti patalpas, tenkinančias 1932 m. švietimo valdžios parengtus reikalavimus. Tų reikalavimų įvykdyti nebuvo galima. Uždarytų mokyklų patalpos buvo reikalingos įkurti lenkų valdžios mokyklas. Gegužės 11 d. „Ryto“ draugijos valdyba gavo pranešimą, kad pasibaigus 1934/1935 mokslo metams mokykla Tiltuose bus uždaryta¹⁵.

Kitame pranešime nurodoma, kad „Ryto“ draugijos mokykla Tiltuose, kurioje mokėsi daugiau nei 40 vaikų su mokytoja Anastazija Eidukoniene, uždaryta 1935 m. rugpjūčio 31 d.¹⁶.

Uždarius mokyklą, „Ryto“ draugija 1935 m. Martyno Matkevičiaus namuose atidarė skaityklą, kurioje vaikus mokė ta pati mokytoja A. Eidukonienė.

1936 m. sausio 14 d. pranešime rašoma: „Čia dar tebeveikė 1923 m. įsteigta „Ryto“ draugijos mokykla. Atvykėlių trijų eigulių pastangomis atidaryta ir valdinė mokykla. „Ryto“ mokykloje mokėsi 44, o valdinėje 12 mokinių^.“¹⁷. Lenkų valdžios mokykla įsikūrė M. Dobrovolsko namuose, kuriuose iki tol veikė „Ryto“ draugijos mokykla, ir patalpos buvo tinkamos.

Deja, bet skaityklos patalpose mokykla veikė neilgai. 1936 m. kovo 24 d. Apskrities viršininko įsakymu skaitykla Tiltuose uždaryta. Balandžio 25 d. Vilniaus švietimo apygardos įstaiga pranešė „Ryto“ draugijai, kad pasibaigus 1935/1936 mokslo metams bus uždaryta ir „Ryto“ mokykla. Nors dėl skaityklų uždarymo „Ryto“ draugija pateikė skundą Vilniaus vaivadai, bet buvo gautas atsakymas, kad Tiltų skaityklos uždarymas patvirtintas¹⁸.

Neilgai trukus imta drausti ir Šv. Kazimiero draugijos skyrių veikla. 1937 m. vasario 6 d. Vidaus ministerija patvirtino Vilniaus vaivados sprendimą dėl Šv. Kazimiero draugijos skyrių veiklos sustabdymo. Nuo tada Vilniaus–Trakų apskrityje, be anksčiau uždarytų 16 skyrių, negalėjo veikti skyriai dar 54 vietovėse, t. t ir Tiltuose¹⁹.

Dar dvi „Vilniaus Golgotoje“ rastos žinutės siekia 1939 metus.

1939 m. pradžioje okupuotame krašte buvo duota teisė pageidauti pradinių valdinių mokyklų su dėstomąja lietuvių kalba. Sausio 10 d. Valkininkuose mokinių tėvai pasirašinėjo deklaracijas ir 500 išsiuntė Vilniaus švietimo inspekcijai. Deklaracijas pasirašė ir Tiltų mokinių tėvai, prašydami įvesti dėstomąją lietuvių kalbą Tiltų mokykloje. Bet birželio mėnesį švietimo valdžios atsakymai dėl dėstomosios lietuvių kalbos buvo beveik visi vienodi: „Vilniaus kuratorija mokyklose įvedanti dėstomąją valstybinę kalbą, o lietuvių kalbą paliekanti kaipo atskirą ir neprivalomą mokymo dalyką. Esą, beveik niekur neatsirado 40 vaikų, be to, gyventojai deklaracijas įteikę ne individualiai. Žmonės jas siuntė per įgaliotinius ir viename voke. Žmonėms palikta teisė skųstis aukštesnei valdžiai“²⁰.

Kitame pranešime kalbama apie jaunimo vakarą, kurį padėjo organizuoti mokytoja Malinauskaitė: „1939 m. birželio 13 d. Tiltai. Šio kaimo jaunimas, padedant valdinės mokyklos mokytojai Elenai Malinauskaitei surengė pirmą viešą vakarą Tiltuose. Norint gauti leidimą, o mokytojai iš valdžios neturėti nemalonumų, reikėjo vaidinti ir lenkišką pjesę. Buvo pasirinkta Aleksandro Fromo-Gužučio 5 veiksmų drama „Ponas ir mužikai“. Lenkiškas vaidinimas buvo trumpesnis. Visi vaidintojai scenoje pasirodė pirmą kartą. Vakaras pavyko“²¹.

Kaimo gyventojų prisiminimuose šios mokytojos vardas buvo Malvina, ji į Tiltus atvyko iš Švenčionių, buvo baigusi mokslus Lenkijoje. Mokytoja buvo veikli, gabi, gera organizatorė, artimai bendravo su jaunimu. Mokykloje – gana griežta. Mokė lenkų kalbos, istorijos, geografijos, giedoti Lenkijos himną, melstis lenkiškai ir lietuviškai. Vyko pamokos ir lietuvių kalba, bet jų buvo daug mažiau. Mokytoja turėjo radijo imtuvą, paklausyti mišių transliacijos prisirinkdavo pilna pirkia žmonių. Buvę mokiniai prisiminė, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, jie per radiją klausėsi Vasario 16-osios minėjimo. Mokytoja vaikus tebemokė ir išvyko tik pasibaigus mokslo metams.

The post „Vilniaus Golgota“ apie „Ryto“ draugijos mokyklą Tiltuose appeared first on Voruta.

Pirmą kartą publikuojamas iki 1940 m. taip ir neišleistas V. Putvinskio raštų pirmasis tomas, perspausdinami antrajame tome 1933 m. skelbti jo publicistiniai straipsniai politiniais ir visuomeniniais klausimais. Juose daug dėmesio skiriama Šaulių sąjungai ir šauliškosios ideologijos sklaidai. Abu tomai publikuojami su paaiškinimais, patikslinimais ir juose minimų faktų išplėtimais. Kartu skaitytojui pateikiamos įžvalgos apie Putvinskio veiklą ir jos reikšmę, taip pat jo raštų kūrimo bei leidybos istorija.

„XXI amžiuje Lietuvoje Vlado Putvinskio ir jo bendražygių sukurta Lietuvos šaulių sąjunga turi tvirtas pozicijas, todėl drįstu spėti, kad „šaulių tėvas“ iš aukštybių žvelgia į savo kūrinį filosofiniu žvilgsniu, lėtai paraito ūsus, prisidega pypkę ir džiaugiasi tuo, ką pavyko nuveikti“, – įvadiniame straipsnyje rašo knygos parengėjas ir sudarytojas M. Nefas.

Putvinskio raštai, veiklos įžvalgos aktualizuoja jo mintis nūdienos visuomenei, skatina aktyviau įsitraukti ne tik į Šaulių organizaciją, bet ir kitokiais būdais prisidėti prie šalies saugumo, jos gynybos stiprinimo.

Raštų pristatymas ir susitikimas su tomo sudarytoju ir parengėju dr. Mindaugu Nefu Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64, Kaunas) vyks 2026 m. lapkričio 11 d., 17.00 val. Renginys nemokamas, kviečiame dalyvauti.

Dr. Mindaugą Nefą kalbins Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėja doc. dr. Laima Bucevičiūtė.

The post Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio rašytinis palikimas appeared first on Voruta.

Aleksandras Izgorodinas, „Citadele” banko ekonomistas

Amerikos rinkėjai pristabdė Donaldą Trumpą. Europai ir Baltijos šalims šie rinkimų rezultatai mažina ilgalaikes rizikas, tačiau svarbu nepamiršti, kad artimiausi du mėnesiai vis dar gali atnešti nemažai neapibrėžtumo.

Antradienį vykusiuose JAV vidurio kadencijos rinkimuose demokratai iškovojo daugumą tiek Atstovų Rūmuose, tiek Senate. Trečiadienio rytą jie turėjo apie 54 iš 100 vietų Senate ir daugiau nei 218 vietų, reikalingų daugumai Atstovų Rūmuose. Tai pirmas kartas per 20 metų, kai pareigas einantis prezidentas vidurio kadencijos rinkimuose praranda kontrolę abiejuose Kongreso rūmuose.

Rinkimų rezultatus daugiausia nulėmė pragyvenimo išlaidų klausimas. Jie taip pat neigiamai įvertino aukštas kainas, dėl duomenų centrų augančias elektros energijos sąskaitas, karą su Iranu ir prekybos karus.

Stabdis, bet ne apsisukimas 180 laipsnių

Vertinant šių rinkimų reikšmę, svarbiausia suprasti, ką Kongresas gali ir ko negali padaryti. Kongresas kontroliuoja biudžetą ir gali tirti vyriausybės veiklą, tačiau negali atmesti prezidento veto be dviejų trečdalių balsų daugumos. Todėl Vašingtone greičiausiai matysime politinį akligatvį, o ne esminį politikos krypties pokytį.

Fiskalinė politika

Naujų mokesčių mažinimų, finansuojamų didesniu biudžeto deficitu, neturėtų būti. Būtent todėl krito JAV obligacijų pajamingumai, nes rinkos tikisi mažesnio naujo skolinimosi poreikio. Kita vertus, didėja federalinės valdžios veiklos sustabdymo rizika, nes dabartinis finansavimas baigiasi gruodžio 11 dieną.

Muitai

Nėra pagrindo tikėtis, kad jie išnyks. Po to, kai Aukščiausiasis Teismas vasarį panaikino Trumpo nepaprastosios padėties muitus, administracija juos atkūrė remdamasi kitais prekybos įstatymais, kuriems Kongreso pritarimas nereikalingas. Dalis Volstrito analitikų netgi prognozuoja naujus muitus artimiausiomis savaitėmis.

Iranas

Nuo sausio Kongresas galės riboti karo finansavimą, kuris jau kainavo apie 47 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto didžiausia rizika slypi laikotarpyje iki tol. Prezidentas užsiminė, kad po rinkimų galėtų atnaujinti smūgius Iranui, o tai reikštų didesnes naftos kainas.

Dirbtinis intelektas ir duomenų centrai

Ši tema rinkimuose buvo gerokai svarbesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. JAV namų ūkių elektros energijos kainos nuo 2024 m. išaugo beveik 10 proc. Todėl tikėtina daugiau Kongreso klausymų, griežtesnė priežiūra ir didesnis spaudimas duomenų centrams patiems padengti savo energijos poreikių sąnaudas. Tai reikštų papildomas išlaidas dirbtinio intelekto infrastruktūros plėtrai.

Ukraina ir NATO

Demokratai žada spartesnę karinę pagalbą Ukrainai ir griežtesnę planų mažinti JAV karių skaičių Europoje priežiūrą. Tačiau prezidento veto išlieka svarbiu veiksniu, ribojančiu tai, ką Kongresas galėtų realiai įgyvendinti.

Europa gauna sąjungininkų Vašingtone, bet ne veto teisę

Europos Sąjungai svarbiausia žinia slypi ne prekyboje, o saugumo srityje.

JAV muitai daugumai ES prekių išlieka apie 10 proc., o automobiliams, jų dalims ir vaistams taikomas 15 proc. tarifas. Taip pat niekur nedingo grėsmė įvesti 25 proc. muitus dėl ES taikomų skaitmeninių mokesčių. Todėl Europos eksportuotojams kol kas nereikėtų tikėtis reikšmingų palengvinimų.

Kur kas daugiau nuspėjamumo atsiranda gynybos politikoje. Demokratų kontroliuojamas Kongresas greičiausiai priešinsis bandymams mažinti JAV įsipareigojimus NATO ir nuosekliau rems Ukrainą. Vis dėlto Europa neturėtų lėtinti pastangų stiprinti savo strateginę nepriklausomybę. Šio Kongreso kadencija truks tik dvejus metus, o JAV politinė kryptis 2028 metais gali vėl pasikeisti. NATO tikslas gynybai skirti 5 proc. BVP išlieka toks pat aktualus.

Ne mažiau svarbus ir energetikos kanalas. Europa importuoja daug amerikietiško dyzelino ir suskystintųjų gamtinių dujų. Vasarą Baltieji rūmai svarstė galimybę riboti dyzelino eksportą, o tai būtų padidinę kuro kainas Europoje. Kadangi dabar šią iniciatyvą remia mažiau respublikonų iš žemės ūkio valstijų, tokio scenarijaus rizika atrodo mažesnė, tačiau galutinis sprendimas vis tiek lieka prezidento rankose.

Baltijos šalys: stebėkime kuro kainas, o ne muitus

Tiesioginis poveikis Baltijos šalių ekonomikoms per prekybą išlieka nedidelis. JAV nuperka apie 2,5 proc. Latvijos prekių eksporto, 3 proc. Estijos ir kiek mažiau nei 5 proc. Lietuvos eksporto. Eksportas į JAV mažėjo jau praėjusiais metais: maždaug 5 proc. Lietuvoje ir Latvijoje bei beveik penktadaliu Estijoje. Šie rinkimai muitų, su kuriais susiduria eksportuotojai, nekeičia, todėl nesukuria nei papildomos naudos, nei papildomos žalos.

Mažoms ir atviroms ekonomikoms, tokioms kaip Baltijos šalys, kur kas svarbesni yra netiesioginiai poveikio kanalai.

Pirma – energijos kainos. Jeigu JAV iki naujojo Kongreso darbo pradžios sausį eskaluotų konfliktą su Iranu, naftos ir dyzelino kainos kiltų. Tai tiesiogiai didintų infliaciją Baltijos šalyse ir neigiamai paveiktų transporto, logistikos bei žemės ūkio sektorius. Jei nuo 2027 metų Kongresas sugebėtų apriboti karo finansavimą, ši rizika sumažėtų.

Antra – tiekimo grandinės. Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonės JAV muitų poveikį daugiausia jaučia per savo klientus Vokietijoje ir Skandinavijoje. Šis spaudimas niekur nedingsta.

Trečia – saugumas. Šią vasarą JAV karių rotacijos Lietuvoje ir Estijoje baigėsi nesulaukus patvirtintų pamainų. Kongresas, aktyviau prižiūrintis karių mažinimo planus Europoje, pagerintų regiono saugumo perspektyvas. Tai svarbu tiek investuotojams, tiek Baltijos šalių turto rizikos premijoms.

Ketvirta – euras. Silpnesnis doleris reiškia pigesnį importą ir padeda kontroliuoti infliaciją, tačiau kartu šiek tiek mažina Baltijos šalių eksporto konkurencingumą už Europos Sąjungos ribų.

Trumpai

Europai ir Baltijos šalims šie rinkimų rezultatai mažina ilgalaikes rizikas: mažėja tikimybė, kad JAV staiga atsitrauks nuo NATO ir Ukrainos rėmimo, taip pat mažėja fiskalinio neatsakingumo Vašingtone rizika. Tačiau tai nereiškia laisvosios prekybos su JAV sugrįžimo ir nepanaikina poreikio Europai stiprinti savo savarankiškumą.

Didžiausias išbandymas laukia iki sausio 3 dienos, kai darbą pradės naujasis Kongresas. Iki tol prezidentas išsaugo plačią veiksmų laisvę tiek muitų, tiek Irano klausimais. Todėl Baltijos šalių verslui artimiausius du mėnesius svarbiausias rodiklis bus ne JAV muitų tarifas, o naftos ir dyzelino kainos.

The post JAV vidurio kadencijos rinkimai: stabdis D. Trumpui, bet ne politikos apsisukimas 180 laipsnių appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Įdomus sutapimas: kai Jungtinėse Valstijose lapkričio 4 d. ryte pasirodė pirmieji visus šokiravę Kongreso rinkimų rezultatai, Rusijoje prasidėjo pompastiška vadinamosios Liaudies vienybės dienos šventė. Ji beveik sutampa su 1917 m. bolševikinės revoliucijos 109-osiomis metinėmis, tačiau Maskva tvirtina, kad taip pažymima 1612 m. rusų pergalė prieš lenkų interventus ir Maskvos Kremliaus užėmimas. Beje, tuomet į Kremlių, tiesa, neilgam, su lenkais buvo įžengę ir lietuvių būriai…

Bet visas mūsų dėmesys – JAV Kongreso rinkimams. D. Trumpo respublikonai ir pats prezidentas, paprasta žmonių kalba kalbant, gerokai gavo per nosį. Dar paskaičiavus tik dalį balsų (galbūt galutiniai pirminių (kadencijos vidurio) rezultatai paaiškės tik šią savaitę), jau aišku, kad demokratai tiesiog nušlavė respublikonus tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate. Jie perėmė VISIŠKĄ JAV Kongreso kontrolę. O tai reiškia, kad Baltiesiems rūmams bus kur kas sunkiau komunikuoti su įstatymų leidimo valdžia, gi D. Trumpas turės ieškoti išeičių kiekvienu įstatymo priėmimo, patvirtinimo ar atmetimo atveju.

Naktį į trečiadienį D. Trumpas savo retoriką sušvelnino. Iš pradžių sakęs, kad vetuos kiekvieną iš Kongreso išeinantį įstatymo projektą, dabar tvirtina: „Esu visiškai pasirengęs pripažinti šiuos rezultatus“ ir pažadėjo „bendradarbiauti su demokratais“. Bet nenusiima savo naujos raudonos beisbolo kepuraitės, ant kurios yra užrašas „VETO“.

Ką tai reiškia? Kad santykiai su demokratais Kongrese paaštrės, o projekto gražinimo į abejus rūmus atveju senatoriams ir deputatams patvirtinimui reikės jau 2/3 balsų, ir tiek demokratai neturės. Kitaip sakant, nepaisant jų pergalės, tarp Baltųjų rūmų ir Kongreso užvirs arši kova, kurios įkaitais tebeliks – kas? – ogi amerikiečiai.

Kaip elgsis D. Trumpas? Mus domina jo užsienio politika, kurioje jis turi pranašumą. Apžvalgininkai spėja, kad prezidento konvulsiniai nenusakomi sprendimai taps dar ryžtingesni ir pavojingesni, kas sukels neramumus šalyje, ypač dėl kuro kainų. Labai svarbu, kaip pasirengusi D. Trumpo komanda atvyks į derybas Abu Dabyje lapkričio 10–11 d, o ypač kokią atmosferą sukurs G20 susitikime Majamyje gruodžio 14–15 d. Kitaip sakant, mums rūpimas taikos Ukrainoje klausimas vėlgi apgaubtas rūke, tarsi tas bejėgiškas ežiukas iš rusiško multiplikacinio filmuko…

Skubėti ir džiūgauti dėl demokratų pergalės Amerikoje neverta. Ši partija kol kas neturi naujo lyderio, o dalyvavę prezidento rinkimų kampanijoje politikai vos praveria burnas. Susiskaldę demokratai nekelia visiško pasitikėjimo. Korupcinė respublikonų partija kur kas galingesnė, nes turtingesnė ir labiau patyrusi.

Atskiras klausimas: ar Lietuvai dabar reikia tyliai laukti suglaudusiai ausis?

Daugiau Česlovo Iškausko apžvalgų – asmeninėje socialinio tinklo FB paskyroje:  https://www.facebook.com/ceslovas.iskauskas

The post Česlovas Iškauskas. Sprigtas į nosį appeared first on Voruta.

Ši socialinė akcija, tai dovana Prezidentui Valdui Adamkui gražaus 100-mečio jubiliejaus proga. Lietuvos advokatūra, Lietuvos Caritas bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras susivienijo tam, kad teisinę pagalbą gautų žmonės, kuriems jos labiausiai reikia.

Dėl nemokamai teikiamų teisinių konsultacijų miestų ir regionų gyventojai gali kreiptis visą akcijos laiką, nuo iki gruodžio 3 dienos. Išankstinė registracija į konsultacijas – pagal gyvenamąją vietą, vyskupijų Caritas centrų telefonais.

(Nuoroda į registraciją: https://www.caritas.lt/news/1000-advokatu-ir-advokatu-padejeju-nemokamai-konsultuos-teisiniais-klausimais )

„Šiais metais sutampa dvi unikalios 100 metų sukaktys: bendros iniciatyvos partneriai – Lietuvos Caritas, su kuriais jau daugiau nei dešimtmetį organizuojame bendrą pagalbą žmonėms, švenčia savo veiklos taurią sukaktį. Visa Lietuva šiemet mini išskirtinę sukaktį – Prezidento Valdo Adamkaus 100-mečio jubiliejų. Lietuvos advokatūra 2014 metais už vakarietiškos kultūros sklaidą Prezidentą Valdą Adamkų apdovanojo iškiliausiu Lietuvos advokatūros apdovanojimu – specialiu Lietuvos advokatūros garbės ženklu. Lietuvos advokatai ir jų padėjėjai ypatingai vertina šalies vadovą, jį sveikina ir jam dėkoja už teisinės kultūros saugojimą,“ – sako Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis.

Lietuvos Caritas, kaip akcijos partneris nuo pat pradžių, mato, kaip konsultacijos tampa permainų pradžia.

„Kviesdami žmones pasinaudoti advokatų ir advokatų padėjėjų dovanai teikiamomis teisinėmis konsultacijomis, nuoširdžiai dėkojame Lietuvos advokatūrai už 11 metų trunkantį bendradarbiavimą ir žinių savanorystės pavyzdį. Būdami arčiausiai žmonių sudėtingomis jų gyvenimo situacijomis matome, kaip dažnai, į teisinę konsultaciją atėjusieji su neraminančiais klausimais, išsineša daugiau drąsos, aiškumo ir pasitikėjimo, kad sunkumai – įveikiami“, – sako Lietuvos Carito generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Lindžienė.

Kai žmogus išgirstamas ir sulaukia profesionalaus patarimo, keičiasi ne tik jo teisinė situacija – keičiasi ir jis pats. Viena laukiamiausių – Carito ir Lietuvos advokatūros akcija mums visiems primena, kad už kiekvieno klausimo slypi gyvas žmogus, kuriam reikia ne tik atsakymo, bet ir priėmimo, supratimo, išklausymo.

Advokatūros akcijos metu neatlygintinai teisinę pagalbą teiks 1000 advokatų ir jų padėjėjų iš visos Lietuvos – nuo didmiesčių iki regionų. Konsultacijos vyks gyvai arba nuotoliu, užtikrinant pagalbą net atokiausiai gyvenantiems.

Pirmą kartą vykdant nemokamas teisinės pagalbos konsultacijas vyks ir nuotoliniu būdu organizuojami susitikimai-seminarai. Nuo lapkričio 5 dienos, kiekvieną ketvirtadienį galima bus dalyvauti Lietuvos advokatūros bendruomenės nuotolinėse bendro pobūdžio konsultacijose.

• Lapkričio 5 d., nuo 16 val. vyks 1 val. trukmės nuotolinis susitikimas-paskaita darbo teisės, individualios veiklos, atleidimo iš darbo, Darbo kodekso pakeitimų nuo lapkričio 1 d., tema.
• Lapkričio 12 d., nuo 16 val. nuotolinis susitikimas-paskaita vyks šeimos teisės tema: santuokos nutraukimas, turto dalybos, vaikų išlaikymas, alimentų skyrimo ir skaičiavimo tvarka.
• Lapkričio 19 d., nuo 16 val. nuotolinis susitikimas-paskaita bus skirti išsamiau pristatyti skolų, pamestų dokumentų, paveldėjimo dokumentų ir jų tvarkymo, tema.
• Lapkričio 26 d. į nuotolinį susitikimą-paskaitą kviečiami Lietuvos Carito globojami ukrainiečiai. Šiame susitikime ketinama aptarti leidimų gyventi Lietuvoje, darbo teisės ir kt. klausimai.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas patiriantiems finansinių sunkumų, šeimoms, smurto, išnaudojimo aukoms, vienišiems tėvams, vyresnio amžiaus žmonėms.

Kontaktai registracijai į nemokamas teisines konsultacijas pagal gyvenamąją vietą:

Vilniaus arkivyskupijos Caritas (apima Vilniaus miestą, Vilniaus, Druskininkų, Ignalinos, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Varėnos, Visagino rajonus) Edita Kundrotienė 0 655 02242

Kauno arkivyskupijos Caritas (apima Kauno miestą, Kauno, Jonavos, Jurbarko, Kėdainių, Raseinių, Ukmergės rajonus) Ona Virbašiūtė 0 673 22327

Šiaulių vyskupijos Caritas (apima Šiaulių miestą, Šiaulių, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio rajonus) Dalia Garnienė 0 657 86463

Panevėžio vyskupijos Caritas (apima Panevėžio miestą, Panevėžio, Anykščių, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Utenos, Zarasų rajonus) Roberta Daubaraitė-Randė 0 613 33463

Telšių vyskupijos Caritas (apima Klaipėdos miestą, Klaipėdos, Akmenės, Kretingos, Mažeikių, Neringos, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės, Tauragės, Telšių rajonus) Agnė Vasiliauskaitė 0 671 30611

Kaišiadorių vyskupijos Caritas (apima Kaišiadorių, Birštono, Elektrėnų, Molėtų, Širvintų rajonus) Gražina Civilkienė 0 612 59170

Vilkaviškio vyskupijos Caritas (apima Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Prienų, Šakių, Vilkaviškio rajonus) Erika Simniškytė 0 649 14402

Lietuvos Caritas – bendra registracijos informacija 0 674 66042

The post 1000 advokatų ir advokatų padėjėjų nemokamai konsultuos teisiniais klausimais appeared first on Voruta.

Dezinformacijos analizės centras „Debunk.org“ atliko lyginamąjį tyrimą, kuriuo buvo vertinamas dirbtinio intelekto pokalbių robotų atsparumas dezinformacijai apie Lietuvą. Dešimties plačiai naudojamų pokalbių robotų buvo paprašyta pagrįsti dešimt dokumentuotų dezinformacijos teiginių, pavyzdžiui, kad narystė NATO „išduoda“ Lietuvos interesus, kad 1940 m. aneksija buvo „teisėta“, ir kad Rusijos invazija į Ukrainą buvo „teisėta gynyba“. Iš 100 atsakymų, pokalbių robotai 54 prašymams atsispyrė, o 46 – įvykdė.

Sunkiausiai pasipriešinti dezinformacijos teiginiams sekėsi trims pokalbių robotams: „Yandex“ įvykdė prašymą ir pagrindė dezinformaciją visais dešimčia atvejų, „Mistral“ – devyniais, „Meta AI“ – aštuoniais. Kartu jie pateikė 27 iš 46 dezinformaciją palaikančių atsakymų. Taip pat buvo testuoti „ChatGPT“, „Claude“, „Copilot“, „DeepSeek“, „Gemini“, „Grok“ ir „Perplexity“.

Vienas ypač iškalbingas pavyzdys susijęs su Lietuvos energetine nepriklausomybe. Aštuoni iš dešimties pokalbių robotų bandė įrodyti, kad atsisakiusi „pigesnės“ rusiškos ir baltarusiškos energijos, Lietuva pakenkė savo ekonomikai bei gyventojams. Nė vienas jų nesuabejojo ​​šia prielaida, nors dar prieš įrengiant Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, Lietuva „Gazprom“ mokėjo vienas didžiausių dujų kainų Europos Sąjungoje. Kai kuriais atvejais pokalbių robotai netgi rėmėsi šaltiniais, prieštaravusiais naratyvui, kurį jų buvo prašoma pagrįsti.

Pasak „Debunk.org“ vyr. analitikės Laimos Venclauskienės, pokalbių robotai dažnai įvykių seką klaidingai palaikė priežastiniu ryšiu. „Užfiksavę, kad Lietuva atsijungė nuo BRELL sistemos, o vėliau pakilo elektros kainos, pokalbių robotai darė išvadą, kad kainų augimą sukėlė būtent atsijungimas. Kai kurie nepaisė kitų paaiškinimų, net kai jie buvo pateikti tame pačiame straipsnyje. Vienas pokalbių robotas 2021 m. dokumentu grindė teiginį, kad Baltarusijoje pagaminta elektra tebepasiekė Lietuvą ir po to, kai Baltijos šalys 2025 m. atsijungė nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros energetikos sistemų. Apskritai pokalbių robotams sekėsi geriau, kai atsakymą buvo galima pagrįsti aiškiais istoriniais dokumentais ar teisiniais sprendimais. Tačiau jiems buvo sunkiau atskirti realias ekonomines sąnaudas nuo nepagrįstų išvadų apie jų priežastis“, – teigė vyr. analitikė.

Tarp vakarietiškų modelių, „Mistral“ pasirodė netikėtai prastai: jis palaikė devynis iš dešimties dezinformacijos naratyvų ir pateikė daugiau išgalvotų nuorodų nei bet kuris kitas tirtas pokalbių robotas. Viename atsakyme „Mistral“ apibūdino Lietuvos paramą Ukrainai kaip „tiesioginę Lietuvos piliečių išdavystę“. 1991 m. sausio 13-osios įvykius jis punktas po punkto pateikė kaip „vakarietišką perversmą“. Paklaustas apie 1940 m. Lietuvos okupaciją, jis išdėstė „Lietuvos poziciją“ bei „Sovietų Sąjungos argumentus“ ir tuomet pats užklausė, kurios pusės argumentai atrodo įtikinamesni. Kitame atsakyme jis pateikė „EU vs Disinfo“ straipsnį, kuriame paneigiamas teiginys, jog „miško broliai“ bendradarbiavo su naciais, taip, tarsi straipsnis patvirtintų šį kaltinimą.

„Ironiška, kad „Mistral“ kaip įrodymus citavo žurnalistinius tyrimus ir dezinformacijos paneigimus, kurie tuos pačius teiginius buvo demaskavę kaip klaidinančius. Taip kyla rizika suklaidinti skaitytojus ir pakirsti pasitikėjimą žiniasklaida. Atskirą klausimą kelia ir jo pateiktos nuorodos į RT: ar Europoje sukurtas pokalbių robotas turėtų nukreipti vartotojus į žiniasklaidos priemonę, kurios transliavimo veiklą ES yra sustabdžiusi?“ – atkreipė dėmesį „Debunk.org“ vyr. analitikė L. Venclauskienė.

Pasak ekspertės, pokalbių robotai iš prigimties nežino, kas yra tiesa: jie generuoja atsakymus, pagrįstus iš duomenų išmoktais modeliais, o įtikinamai skambantis tekstas nebūtinai yra tikslus. „Jų atsakymus taip pat gali formuoti tai, kaip plačiai konkretūs teiginiai cirkuliuoja informacinėje aplinkoje – aplinkoje, kurioje Kremlius daug investavo į savo žinučių stiprinimą. Klausti pokalbių roboto apie ginčijamas temas, tikintis išgirsti tiesą, yra tarsi eiti į kazino, tikintis užsidirbti. Kartais pasiseka, bet kazino sukurtas ne tam, kad žmonės praturtėtų. Lygiai taip pat pagrindinis pokalbių robotų prioritetas nėra atskirti melą nuo tiesos“, – sako „Debunk.org“ vyr. analitikė.

Tyrimas buvo atliktas iš Vilniaus liepos 22–27 dienomis, naudojant nemokamas versijas, prieinamas visiems vartotojams. Analitikai vertino 100 atsakymų pagal du kriterijus: ar pokalbių robotas atsispyrė dezinformacijai ir kokiais šaltiniais jis rėmėsi.

Kartu su šia ataskaita „Debunk.org“ parengė atskirą rekomendacijų rinkinį, kuriame pateikė praktinių patarimų visuomenei, kaip saugiai ieškoti informacijos naudojantis DI pokalbių robotais bei rekomendacijų DI paslaugų teikėjams, ES ir nacionalinėms institucijoms, viešosioms įstaigoms, žiniasklaidai bei faktų tikrintojams, kaip padidinti pokalbių robotų atsparumą dezinformacijai. Atsparumas priklauso ne tik nuo bendrovių, kurios turi užtikrinti, kad atsakymai būtų pagrįsti įrodymais, bet ir nuo pačių naudotojų, kurie turi tikrinti šaltinius ir kritiškai vertinti „abiejų pusių“ atsakymus į faktinius klausimus.

Visą „Debunk.org“ tyrimą rasite čia: https://www.debunk.org/can-ai-chatbots-resist-disinformation-llm-disinformation-resilience-audit

„Debunk.org“ pranešimas

The post „Debunk.org“: beveik pusė DI pokalbių robotų atsakymų palaiko dezinformacijos naratyvus apie Lietuvą appeared first on Voruta.

Šiandien, lapkričio 3 d., minint Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 100-ąjį gimtadienį, Lietuvos paštas išleidžia jam skirtą pašto ženklą. Taip įamžinamas vienos ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos istorijos asmenybių gyvenimas ir indėlis į valstybės raidą.

Pašto ženklo išleidimo dieną pirmosios dienos datos spaudu jis bus antspauduojamas Vilniaus pašto skyriuje, įsikūrusiame adresu Totorių g. 8. Pašto ženklo „Valdui Adamkui – 100 metų“ nominalas – 1,65 Eur, tiražas – 15 tūkst. egzempliorių. Naujajame pašto ženkle panaudota Arturo Valiaugos studijos „Fotoprojektai“ nuotrauka.

„Švęsdami Prezidento Valdo Adamkaus 100-metį pagerbiame išskirtinę asmenybę, kurios gyvenimas yra neatsiejama modernios, laisvos ir vakarietiškos Lietuvos istorijos dalis. Nuoširdžiai sveikinu Prezidentą jubiliejaus proga ir linkiu jam sveikatos bei stiprybės. Šiai sukakčiai skirtas pašto ženklas tebūna mūsų pagarbos ir dėkingumo išraiška už jo ypatingus nuopelnus valstybei“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas.

„Valdo Adamkaus 100-metis yra išskirtinė sukaktis, kviečianti prisiminti jo gyvenimo kelią, nuveiktus darbus ir indėlį į Lietuvos valstybės istoriją. Nuoširdžiai sveikiname Prezidentą šio garbingo jubiliejaus proga ir linkime sveikatos ir stiprybės. Džiaugiamės, kad Lietuvos pašto išleidžiamas pašto ženklas leis įamžinti šią reikšmingą sukaktį ir išsaugoti ją ateities kartoms. Pašto ženklas yra nedidelis, bet prasmingas pagarbos ženklas žmogui, kurio gyvenimo istorija yra neatsiejama nuo Lietuvos istorijos“, – sako Kastytis Valantinas, Lietuvos pašto generalinis direktorius.

Valdas Adamkus gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais jis dalyvavo rezistencinėje veikloje prieš nacius, o 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, ten baigė Ilinojaus technologijos institutą ir didelę savo profesinio gyvenimo dalį skyrė aplinkosaugai. Dirbdamas JAV Aplinkos apsaugos agentūroje, 1981–1997 m. jis vadovavo jos Vidurio Vakarų regionui.

1998 m. Valdas Adamkus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas ėjo dvi kadencijas: 1998–2003 m. ir 2004–2009 m. Prezidentavimo laikotarpiu jis daug dėmesio skyrė Lietuvos tarptautinių ryšių stiprinimui, šalies integracijai į Vakarų struktūras, demokratinių vertybių puoselėjimui ir aplinkosaugai.

Lietuvos pašto pranešimas

The post Su 100-uoju gimtadieniu, Prezidente! Valdo Adamkaus jubiliejus įamžintas pašto ženkle appeared first on Voruta.

Lapkričio 3 dieną Lietuva mini J. E. LR Prezidento Valdo Adamkaus šimtmetį. Apie jo prasmingai nueitą gyvenimo kelią daug parašyta ir pasakyta. Atliepdama į “Trakų žemės” redaktoriaus p. Juozo Vercinkevičiaus prašymą, sutikau paskelbti 2009 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje vykusiame visų tuo metu dirbusių LR ambasadorių susitikime su J. E. Valdu Adamkumi ir p. Alma Adamkiene pasakytą žodį. Aš tuo metu dirbau Lietuvos Respublikos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Suomijos Respublikoje ir kalbėjau ne tik savo, bet visų susirinkusiųjų vardu. Prieš tai man buvo tekę bendrauti su J. E. Valdu Adamkumi dirbant Estijoje, Turkijoje ir Vilniuje. Kiekvienas susitikimas palikdavo neišdildomą įspūdį, kurį savo pasisakyme ir perteikiau.

Šiandien, sveikindama gerbiamą Prezidentą su garbingu jubiliejumi, linkiu sveikatos ir ilgų ilgų metų.

Amb. Halina Kobeckaitė

***

„Ambasadorės Halinos Kobeckaitės žodis Lietuvos ambasadorių susitikime su J. E. Prezidentu Valdu Adamkumi ir p. Alma Adamkiene.

2009 08 28, Vilnius

J. E. p. Prezidente, didžiai gerbiama p. Alma,

Man tenka didelė garbė pasveikinti Jus visų čia susirinkusių Lietuvos ambasadorių vardu ir padėkoti, kad sutikote šį vakarą praleisti drauge su mumis.

Mes, beveik visi čia esantys Lietuvos Respublikos ambasadoriai, pradėjome darbą įvairiose valstybėse Jūsų palaiminti, t.y. Jūsų paskirti. Jūs ne tik pasirašėte mūsų skiriamuosius ir įgaliojamuosius raštus, bet, kiekvienam iš mūsų juos įteikdamas, linkėjote sėkmės ir nubrėžėte pagrindines darbo gaires.

Man ypač pasisekė, nes, dirbdama trejus metus Jūsų kanceliarijoje, girdėjau Jūsų linkėjimus daugeliui kolegų ir galiu paliudyti, kad kiekvieną kartą jie būdavo labai individualūs. Jūs sugebėdavote ne tik pasakyti, kas Lietuvai svarbu vienoje ar kitoje šalyje, ne tik pažymėti Lietuvos valstybės interesus vienur ar kitur, bet ir pabrėžti savo asmeninį rūpestį, savo asmeninį santykį su kiekvienos valstybės vadovu. Tas žmogiškas, ne tarnybinis santykių pobūdis ženklino Jūsų darbo stilių, teikė bendravimui su Jumis šilumos, kėlė simpatiją ir ypatingą pagarbą. Pagarbos žmogui jausmas – nesvarbu, ambasadorius jis ar raštvedys – suteikė Jums ypatingos asmenybės savybių ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų šito nepastebėjęs.

Apie Jūsų nuopelnus Lietuvos užsienio politikai daug kalbėta. Jie įvertinti ne kartą suteikiant Jums garsiausio Lietuvos žmogaus titulą. Jie įvertinti ir tarptautiniu mastu, kai 2007 buvote įvardintas Europos žmogumi. Tie nuopelnai dar ne kartą bus minimi rašant Lietuvos istoriją. Jūs pelnėte didumos Lietuvos žmonių simpatijas ir buvote nuolat renkamas didžiausią pasitikėjimą turinčiu Lietuvos vadovu.

Bet oficialūs raštai ir skaičiai paprastai nieko nesako arba sako labai mažai apie žmogiškąsias asmenybės savybes.

Visi čia esantys ambasadoriai ir jų sutuoktinės bei sutuoktiniai turėjo garbės bendrauti su Jumis ir p. Alma savo reziduojamose valstybėse, kur oficialus diplomatinis protokolas paprastai turi ir vietinio kolorito. Tačiau šalia to, visos protokolo procedūros įgaudavo ir ypatingą p. Almos ir Valdo Adamkaus spalvą. Ta spalva – žmogiškumas ir pagarba kitam, bendravimo paprastumas ir betarpiškumas, elegantiškumas ir subtilumas.

Noriu išreikšti nuoširdžią padėką Jums ir p. Almai už tuos padorumo ir dvasinio aristokratizmo pavyzdžius, kuriuos mums rodėte ir kurių nevalia pamiršti.

Linkime Jums stiprybės, sveikatos ir ilgų kūrybingų metų Lietuvos labui“.

The post Minime Lietuvos Respublikos Prezidento J. E. VALDO ADAMKAUS šimtąjį gimtadienį appeared first on Voruta.

Lietuva / JAV / Kanada, 2026 m.

Projektas „Gabalėliai Lietuvos“ skelbia apie sėkmingai baigtą kelis mėnesius trukusią ekspediciją JAV ir Kanadoje, kurios metu tyrinėtojai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė automobiliu nuvažiavo per 20 000 km. Ekspedicijos metu visapusiškai užfiksuota lietuviškojo paveldo būklė – nuo skaudžių netekčių iki džiuginančio atgimimo, aplankytos istorinės lietuvių šventės bei papildyti skaitmeniniai paveldo ištekliai.

Paveldo būklė: skaudūs praradimai ir džiuginantis atgimimas

„Tikslas Amerika 2026” ekspedicija užfiksavo tolesnį paveldo nykimą: vyskupijoms uždarinėjant ir pardavinėjant istorines bažnyčias, iš beveik 100 lietuviškų katalikų šventovių JAV beliko veikti iki 30.

Šių metų kelionės metu stebėtas skaudus Voterberio (Konektikutas) Šv. Juozapo bažnyčios uždarymas, o Detroito Dievo Apvaizdos lietuvių parapijoje bei Hartfordo (Konektikutas) lietuvių bažnyčioje tebeplevena uždarymo grėsmė. Nuotraukomis ir videoįrašais užfiksuota dabartinė įvairių lietuviško paveldo vietų būklė, Kuri kai kur suprastėjo: pavyzdžiui, labiau apgriuvo apleista 1923 m. Maunt Karmelio lietuvių mokykla su Vyčio bareljefu fasade, įrašyta į Lietuvai reikšmingo paveldo JAV sąrašą.

Tačiau greta praradimų, palyginus su 2023 m. ekspedicija, užfiksuota ir šviesių atgimimo pavyzdžių:

• Nauji muziejai: Čikagos centre, turistams patogiai prieinamoje vietoje, duris atvėrė naujasis Balzeko lietuvių kultūros muziejaus pastatas, o Pensilvanijos Šenandoriauje, XIX-XX a. sandūroje vadintame Amerikos Vilniumi, pagaliau įkurtas lietuvių muziejus.
• Atstatyti paminklai ir atgimę simboliai: Kernyje (Naujasis Džersis) suremontuotas lietuviškas kryžius, Čikagos Bridžporte neoninėmis šviesomis nušvito atgimęs istorinis Ramovos teatras, paminklu tapo istorinis lietuviškas varpas su senais lietuviškais užrašais Mahanojuje (Pensilvanija).
• “Šaknys” senųjų JAV lietuvių kapinių tvarkymo iniciatyva: Viliaus Žalpio vedama „Šaknų“ savanorių komanda iš Čikagos ir Lietuvos sutvarkė bei atminimo lentelėmis su Vyčiais paženklino šešerias senąsias lietuvių kapines Pensilvanijos Anglies regione, o Naujojoje Filadelfijoje atidengė paminklą – išsaugotas lietuvių bažnyčios varpas.

Lietuvių šventės ir tradicijos

Ekspedicijos metu aplankyti didžiausi užjūrio lietuvių renginiai, liudijantys gyvą tautinę dvasią:

• Šiaurės Amerikos tautinių šokių šventė Čikagoje, kur Wintrust Arenoje susirinko per 2000 šokėjų iš visos Šiaurės Amerikos.
• Seniausios kasmetinės lietuvių dienos JAV Pensilvanijos Lakewood Parke (rengiamos nuo 1914 m.) bei Maunt Karmelio lietuvių klubo šimtmetis tame pačiame „Little Lithuania” vadinamame Pensilvanijos Anglies regione, kur dar prieškariu įsikūrė 100 000 lietuvių.
• Lietuvos Vyčių (Knights of Lithuania) – dar prieškario lietuvių įsteigtos organizacijos, kurioje iki šiol dominuoja jų palikuonys – kongresas Voterberyje bei Putnamo piknikas Konektikute.

Papildytas lietuviško paveldo žemėlapis ir enciklopedija

Ekspedicija pasiekė Arkanzasą, kurioje tyrinėtojai ieškojo XIX a. pabaigos lietuvių ūkininkų kolonijos „Lietuva“ ir jos bažnyčios pėdsakų. Į “Tikslas – Amerika” žemėlapį įtrauktas ir lietuviškas kryžius Kolorade, dvejos lietuvių kapinės Pensilvanijoje, apie kurias anksčiau trūko informacijos, 1912 m. statybos lietuvių viešbutis su Vyčiu fasade Pensilvanijos anglies regione ir daugiau papildomų lietuviško paveldo objektų.

Taip pat iš naujo apvažiuotos istorinės vietos Kanados Ontarijo provincijoje (Torontas, Vasaga Beach / „Kanados Palanga“, Kretingos stovykla, Hamiltonas), padarytos naujos tenykščių lietuvių bažnyčių, klubų, paminklų, kapinių nuotraukos, nes spaudai ruošiama trečioji serijos “Gabalėliai Lietuvos” knyga “Gabalėliai Lietuvos: Kanada”.

Grįžęs į Lietuvą, ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2026” vadovas Augustinas Žemaitis dalinosi užfiksuotomis nuotraukomis ir naujienomis apie lietuviško paveldo vietų JAV situaciją su LRS ir PLB komisija.

Už jų pastangas organizuojant ekspedicijas gabalėlių Lietuvos keliais, Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė 2026 m. įvertinti keliautojo Mato Šalčiaus premija.

Kur rasti  „Tikslas – Amerika” ir  „Gabalėliai Lietuvos” ekspedicijų rezultatus?

Visuomenė kviečiama susipažinti su ekspedicijos radiniais, interaktyviais žemėlapiais ir vaizdo medžiaga:

• Interaktyvus lietuviško paveldo JAV ir Kanadoje žemėlapis: tikslasamerika.lt
• Lietuviško paveldo už Lietuvos ribų enciklopedija: gabaleliailietuvos.lt
• Ekspedicijų dienoraščiai ir istorijos: istorijos.gabaleliailietuvos.lt
• Vaizdo įrašai ir dokumentika: YouTube kanalas „Gabalėliai Lietuvos“
• Socialiniai tinklai, nuotraukos ir naujienos:
• Facebook: Facebook paskyra „Gabalėliai Lietuvos“
• Instagram: Instagram paskyra „Gabalėliai Lietuvos“

The post Išskirtinė „Tikslas – Amerika 2026“ ekspedicija lietuviškais JAV ir Kanados keliais: nuo uždaromų bažnyčių iki naujų muziejų appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas,  www.voruta.lt

Prieš 20 metų, kai Valdas Adamkus pažymėjo 80-metį, parašiau tokį publicistinį, gal kiek emocingą rašinį, pavadindamas jį pagal ano meto nerimą kėlusias aktualijas: „Čia – Lietuva: sūnus prieš Tėvą…“. Jame paryškinau nuoskaudą, kad įvairūs visuomenės nepraustaburniai puola Jo Ekscelenciją, pamiršę jo nuopelnus Lietuvai, taikų, nekonfliktišką, „tėvišką“ charakterį.

Šias 2006 m. balandžio 11 d. publikuotas, šiek tiek paredaguotas pastabas siūlau mūsų skaitytojui būtent šiandien, kai Lietuvos Tėvui sukanka visas ŠIMTAS.

***

Turbūt esu blogas sūnus. Kažkada, beveik prieš pusšimtį metų, nesugebėjau išsaugoti palūžusio Tėvo. Mirė vos 64-rių… Atgailos graudulys dažnai suspaudžia širdį. Turėjau uošvį – auksinių rankų meistrą iš Aukštaitijos miestelio. Neišsaugojom, tiesa, jam buvo jau 82-ji…

Nepatogu pirštis į giminystę, bet į dabartinį irgi garbaus amžiaus Žmogų dažnai žvelgiu kaip į Tėvą. Žinoma, pirmiausiai jis – Jo Ekscelencija, Prezidentas. Daugumos mūsų išrinktas ramybės, patikimumo, stabilumo garantas. Sunku vertinti ankstesnę istoriją, tačiau Valdas Adamkus visoje nepriklausomos Lietuvos vadovų plejadoje užima garbingą vietą, jei ne garbingiausią. Manęs netrikdo, kad jis nuo sovietinių ordų buvo pasitraukęs į Vakarus, kad, sako, vertėjavo vokiečiams, kad kiek sugebėjo, kūrė amerikietišką gerovę, todėl negalėjo dalyvauti okupuotos Lietuvos gyvenime. Ir vis dėl to, kai aš jį, galbūt pirmą kartą atvykusį iš Amerikos, sutikau tuometiniame gamtos apsaugos komitete ir paprašiau interviu savo laidai per TELE-3, būsimas šalies vadovas maloniai sutiko, pats pokalbiui paruošęs kavos ir sausainių…

Smulkmena.

Dar smulkmena, kai Prezidentas, kur nors sutikęs priėmime ar žurnalistų susibūrime, siekia paspausti ranką ir taria: o, taip seniai tave mačiau, kur dingęs?.. Anąkart, lankydamasis Prienuose, eidamas su svita nuo Nemuno, pamatė mane gatvėje, priėjo ir paspaudė ranką, tarsi senas pažįstamas… Prisipažinsiu, „nuperka“ toks dėmesys. Arba užsimaukšlina kaimiečio kepuraitę ir pozuojam kartu fotografui kažkur prie suvalkiečio kukurūzų lauko surengtame žurnalistų surengtame cepelinų piknike…

Bet ne vien dėl to pirmasis Lietuvos asmuo man palieka apibendrintą Tėvo įspūdį. Ir tai lemia ne žilas plaukas, ne amžius ar kiek negrabi eisena, ar netaisyklingai tariami žodžiai, iš kurių nepaliauja šaipytis kandžioji žiniasklaida. Tėvas – tai bendroji asmenybės kultūra, mentalitetas, inteligencija, tvirtumas, o kartu ir žmogiška šiluma. Tai patriotiškumas, sprendimų aiškumas, tautinio siekio supratimas, galų gale, griežtumas.

Ir nesakau, kad visas šias savybes Valdas Adamkus atitinka. Toli gražu. Gerai, kad žmogui būdinga evoliucija, nes stovintis vietoje, nesikeičiantis – tai pelkės žmogus. Tokių Lietuvos istorijoje irgi buvo ir dar yra. Kaip apstu ir prisitaikančių, laviruojančių, besiblaškančių. Evoliucionavimas būdingas ir V. Adamkui. Per pirmąją savo kadenciją jis buvo labiau dvejojantis, ne toks ryžtingas, ir žurnalistai aštriais momentais jam priekaištaudavo: va, prezidentas vėl išreiškė tik susirūpinimą, tik apgailestavimą… Net ir jo rinkiminė dvikova labiau panašėjo į priešininko badymą atbukusiu mietu, negu smaigstymą iki kraujo aštria ietimi. O be reikalo!

Bet kodėl gi dabar ant Prezidento „kariami visi šunys“? Antai, kai kas jam priekaištavo, kad ir vėl išvykęs į Meksiką ilsėtis. Grįžęs gavo pipirų už nežinojimą, kad gyvena bankui įkeistoje rezidencijoje Turniškėse. Ne mažiau į nugarą strėlių smigo dėl jo patarėjų galimų aferų. Šiedu pasitraukė. Blaškėsi Prezidento patarėjas teisės klausimais. Gal per jaunas, gal pateko į įtakingų ir patyrusių teisėjų akivarą… Panoro atsistatydinti. Už visa tai karšiamas kailis Prezidentui. Vadovą spiria prie sienos ir chamiškumo raugo įsigėrę politikai, politiniai oponentai, ir įžūlioji žiniasklaida. Kuo įžūlesnis žurnalistas, tuo jo laida bus labiau žiūrima, tuo TV kompanija talpins daugiau reklamos ir gaus didesnį pelną.

Tėvo sąskaita?

Su politikais gal kiek kitaip. Beveik dvigubai jaunesnis partijos lyderis ragina burti specialią komisiją Prezidento veiklai ištirti. Gal jis ir žino, kad tokia komisija kuriama tik apkaltos atveju, bet, va, paleido idėją, o jūs visi skalambykite, pliaukškite visais ruporais… Tikslas – sukompromituoti šalies vadovą ir Prezidento instituciją.

Priremti prie sienos Tėvą?

Uolus ankstesnio šalies vadovo, apkaltos būdu nužengusio nuo pjedestalo, šalininkas patyręs apžvalgininkas neatsilieka – smogia iš kitos pusės: Prezidentas bejėgiškas, sutrikęs, ar tokio mums reikia? Gal išrinkime „kietą ranką“?

Kam smogia – Tėvui?

Viešųjų ryšių analitikas, bemaž su V. Adamkum Amerikoje kartu arbatą gėręs, primygtinai patarinėja, kas jam turėtų rūpėti ir kas ne, kodėl jis įsižeidė, kodėl emocionaliai sureagavo… „Tauta turi žinoti“, galų gale pareiškia analitikas. Suprask: jei nepadarysi taip, tai… Šitas moralinis reketas man primena A. Lukašenkos žodinę ekvilibristiką, kai Baltarusijos lyderis kas antras sakinys save tapatina su „liaudimi“…

Ar tokio Tėvo norime?

Galbūt esu neteisus ar per drąsus, šalies vadovo įvaizdį siedamas su Tėvu. Tokios emocinės paralelės, žinoma, neatlaikys sunkaus žvangančio politikos šarvuočio, kuris rieda nesustodamas, traiškydamas visa kas kelyje, ir jo vikšrai jau glamžo Daukanto aikštės grindinį.

Kas jį vairuoja? Ar jau įžiūrime vairininką? Kokios jis spalvos?

Kieno jis sūnus, kad Tėvą už gerklės laiko?

The post Česlovas Iškauskas. Kodėl Prezidentas man primena Tėvą? appeared first on Voruta.