Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

„Alio, alio – Lietuvos radijas“. Tokiais žodžiais ir gergždžiančiu garsu 1926 metų birželio 12 dieną iš Kauno studijos prasidėjo Lietuvos radijo transliacijos. Pažymime jau 100 metų nuo šio įspūdingo rytmečio… Iki šiol man Lietuvos radijas, kuriame kartu su televizija praleidau 17 metų (o iš viso eteryje išbuvau daugiau kaip keturis dešimtmečius), yra pirmasis iš visų šių dienų medijų informacijos šaltinis. Tad keletas prisiminimų iš knygos „Dviejų ąžuolų istorija“ (2020, BMK leidykla, Vilnius).

Kai 1976 m. baigęs VU žurnalistikos studijas buvau paskirtas į tuometinio radijo propagandos redakciją komentatoriumi, garsus poetas, žurnalo „Pergalė“ redaktorius Juozas Macevičius, kuriam įteikiau pluoštą savo apsakymų, pasakė tiesiai šviesiai: jeigu eisi į šį darbą, pulsi lyg į balą, ir tavo kūrybai galas…

Jis buvo teisus: propaganda atėmė sugebėjimą kūrybiškai mąstyti, nors mano redakcijos vadovas Antanas Šimkūnas vis gyrė komentarus, kuriuose nevengiau lakių, neįprastų kontroliuojamoje žiniasklaidoje frazių. Paskyrimą lėmė ir kiti veiksniai: tikėjausi likti Vilniuje, jaunai šeimai reikėjo bendrabučio, o ne trintis nuomojamuose girtuoklių kambarėliuose, didesnės negu 70 rublių algos, jauno specialisto perspektyvos.

O juk mano diplominio (rašiau apie Kazio Musnicko dokumentinius filmus) vadovas Skirmantas Valiulis žadėjo kino analitiko ateitį, vesdavo į retus F. Felinio filmus, „Nemuno“ žurnale spausdinau savo ese, tęsiau poetinius bandymus… Vienu žodžiu, kūrybine prasme jau buvau prarasta karta…

Ką davė radijas? Nuo Daugų kilęs mano kolega Statys Patackas sakydavo: susikaupk, giliai kvėpuok, nepūsk į mikrofoną, komentarus rašyk trumpais sakiniais. Diktoriai patardavo: niekada prieš eterį nevalgyk ir negerk, nes prasidės seilėtekis ir čepsėjimas; nebėk uždusęs į studiją antrame aukšte, nes būsi uždusęs…

Mano jaunatvišką stuburą tiesino ir ideologiniai bosai: ryto 7 val. komentarus kartu su „Kolūkietiška radijo stotimi“ atidžiai klausydavo koks nors Petras Griškevičius (teisingiau, jo žmona) ir tuojau skambindavo pavaduotojui radijui Jonui Mitalui, kas ne taip, kur klaidos, kas užsikosėjo… Nors J. Mitalas buvo labai tėviškas, bet kartą jis man pagrasino atleidimu, kai komentare dar dienai pratęsiau vienadienę LTSR aukščiausiosios tarybos sesiją…

Radijas „sutvarkė“ mano kalbą. Ne tik tarimą, bet ir apskritai kalbos kultūrą. Dar garsus kalbininkas Aldonas Pupkis per studijas sakydavo: studentų kalbą iš kitų tarmių dar galima greitai ištaisyti, o jau suvalkiečio – niekaip… Be to jaunuolis iš Balbieriškio buvo prisigaudęs visokių tarmybių ir svetimybių iš dzūkų, tad TVR (vėlesnės LRT) kalbos sergėtoja Aldona Smetonienė su mumis turėjo vargo. Būtent ji atidžiai sekdavo jaunų žurnalistų kalbą eteryje ir kitą rytą išdalindavo lapelius su klaidomis. Vėliau TVR ėmėsi sankcijų: gausi kokius 5 lapelius su šiurkščiomis klaidomis – bus svarstomas klausimas dėl atleidimo ar bent algos sumažinimo… Padėjo.

Radijas ir televizija – vienas organizmas. Būtent iš radijo dažnas žurnalistas būdavo paviliojamas televizijos, nors tuomet vyravę ginčai „Kas pirmesnis?“ tebuvo diskusijų apie vištą ir kiaušinį vertės. Radijas – operatyvesnis, raiškesnis, geriau suvokiamas ir priimamas žinių šaltinis.

Tačiau tikrovėje buvo kitaip: pamažu buvau kviečiamas skaityti komentarų „Panoramoje“, vesti savo autorines laidas, iš kurių Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu išskirčiau TV laidą „Lietuva – pasaulyje, pasaulis – Lietuvoje“. Teko vesti ir „Labą rytą“, ir rinkimines batalijas. Čia ypač produktyviai bendravau su tautinio judėjimo registratore vadinta, nepaprasto temperamento žurnaliste Laima Pangonyte, vėliau savo veiklą tęsusia Italijoje.

Bet radijas ir liko lyg „pirmoji meilė“. Rytines sausas laikraščių apžvalgas pakeitė aktualių įvykių suvestinės prieš 8 valandą. Atrodo, kas čia sunkaus paskaityti naujausias žinias iš vadinamame „Šaltinėlyje“ (Informacinių šaltinių skyrius) rastų ELTOS teletaipo juostų. Bet to neužteko. Tuo metu gyvenau Justiniškėse. Atsikeliu kokią 5 val. ryto, pasileidžiu „Amerikos balsą“ ar „Laisvąją Europą“ ir pro trukdžius bandau išgirsi paskutines naujienas. Susirašau jas ant lapelio. Jau po šešių uošvio atiduotu „žiguliuku“ važiuoju į Konarskio gatvę. Čia pripuolu prie teletaipo, pasklaidau apsaugos poste paliktą krūvą laikraščių ir viską suvedęs ruošiuosi eteriui…

Dabar kai ko nesureikšminu: nei kai kurių veikėjų pastabų dėl dalyvavimo TVR sąjūdžio grupės veikloje, nei atleidimo 1993 metais, į valdžią atėjus LDDP, nei verslo ir politikų priekabių, kai dirbdamas bankuose kartu neapleidau ir eterio… Laikas viską užlygina, palikdamas tik nostalgijos miglą…

Bet visada kartosiu: radijuje sutikau puikių žmonių. Koks darbštus, ambicingas ir kūrybiškas diktorių kolektyvas! Iki šiol vieną kitą sutinku gatvėje, girdžiu eteryje. Kokia jaunatviška ir veržli buvo vaikų ir jaunimo laidų redakcija, kuriai vienu metu vadovavau! Informacijos redakcija tapo tuo atsparos tašku, kur derindavau savo sumanymus ir jos interesus. Galiu suminėti daugybę kolegų – išėjusių, tebeesančių, tebekuriančių, su kuriais, kaip sakoma, radijo 100-mečio proga norėčiau susėsti už ilgo ilgo stalo…

Iš tiesų, pirmoji meilė niekur nedingsta!

The post Česlovas Iškauskas. Radijas – mano meilė appeared first on Voruta.

Tautvilė Merkevičiūtė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene, www.lat.lt

Viena iš aktualiausių šiandienos temų – žiniasklaidos laisvės užtikrinimas ir žurnalistų teisė gauti bei skelbti informaciją. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – puiki galimybė apžvelgti tam tikrus teisinius klausimus, susijusius tiek su žiniasklaidos laisvėmis, tiek su pareigomis, kurias turi jos atstovai. Apie SLAPP (angl. „Strategic Lawsuit Against Public Participation“) ieškinius ir kitus su saviraiškos laisve susijusius teisinius aspektus pasakoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Rudėnaitė.

Kovo mėnesį Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta civilinė byla, kurioje išaiškinta, kada ieškinys žiniasklaidai gali būti laikomas SLAPP. Ar galite paaiškinti plačiau, kas yra SLAPP ieškiniai?

SLAPP – strateginiai ieškiniai dėl visuomenės dalyvavimo, šis institutas Lietuvos teisėje įtvirtintas 2022 m. Europos Sąjungos teisės pagrindu. Kalbant paprasčiau, tai ieškovų piktnaudžiavimas teise, kad kita pusė, vykdanti veiklą viešojo intereso labui, patirtų nepatogumų, būtų įbauginta teisiniais procesais ar už tokią veiklą nubausta ir nuo jos atgrasyta. Tokiais atvejais ieškovai teikia visiškai ar iš dalies nepagrįstus ieškinius, tikėdamiesi, kad kita šalis išsigąs ir tiesiog pasirinks tylėti, nebekels aktualių temų į viešumą.

Tikrasis SLAPP bylose ieškinius teikiančių subjektų tikslas nėra apginti pažeistą teisę, šiais ieškiniais siekiama, kad informaciją paskelbęs žurnalistas ar kitas asmuo išsigąstų ir nustotų kalbėti viešai, dažnai – kad ištrintų ar paneigtų jau paskleistą informaciją. Tokie ieškiniai neretai pasižymi tuo, kad reikalaujama atlyginti neva patirta žala yra didžiulė, o teisiniai pagrindai – labai silpni ir pritempti. SLAPP ieškiniai dažniausiai nukreipti prieš žiniasklaidos atstovus ir kitus aktyvius visuomenės veikėjus. Pavyzdžiui, žurnalistas apie tam tikrą verslą ar politiką pasisako labai kritiškai, kelia viešumon nepatogius klausimus, susijusius su viešuoju interesu, o tas asmuo kreipiasi į teismą, pareiškia vieną ar net kelis ieškinius dėl pažeistos reputacijos ar pan., iškelia neproporcingai didelius reikalavimus, siekdamas žurnalistą nutildyti.

Trumpai tariant, SLAPP ieškiniais ribojama žodžio laisvė, siekiama atgrasyti asmenis, kurie informuoja visuomenę, veikdami viešojo intereso labui. Tokie ieškiniai neabejotinai kelia grėsmę visuomenės teisei žinoti apie svarbias, visuomenei aktualias problemas: korupciją, aplinkosaugą, viešųjų lėšų ir valstybės turto eikvojimą ir pan.

Kokiais požymiais pasižymi tokie ieškiniai?

Piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesai dėl visuomenės dalyvavimo paprastai pasižymi bylinėjimosi taktika, kurią nesąžiningai taiko ieškovas, pavyzdžiui, ieškinyje reiškiami neproporcingi, pertekliniai ar nepagrįsti reikalavimai. Gali būti ir taip, kad ieškovas ar su juo susiję asmenys dėl panašių reikalavimų atsakovui yra inicijavę keletą bylų ar procesų kitose valstybės institucijose, taip pat ieškovas ar jo atstovai įvairiomis priemonėmis baugina atsakovus, prie jų priekabiauja ar jiems grasina iki proceso ar jo metu. Gali būti nesąžiningai naudojamasi procesinėmis teisėmis, pavyzdžiui, procesas vilkinamas. Šis sąrašas nėra baigtinis – teismas dėl SLAPP ieškinio sprendžia vertindamas individualios bylos aplinkybių visumą ir tik tada susiformuoja įsitikinimą, kad ieškinys pareikštas piktnaudžiaujant teise.

Kas atsitinka, jeigu teismas pripažįsta ieškinį esant SLAPP?

Tokiu atveju ieškinys paliekamas nenagrinėtas arba atmetamas supaprastinta tvarka, taip užkertant kelią piktnaudžiauti teismo procesu.

Ar galima teigti, kad SLAPP ieškiniais žala gali būti daroma ne tik konkrečiam informaciją paskleidusiam subjektui, bet ir visuomenei?

Be abejo, SLAPP gali turėti neigiamų psichologinių pasekmių asmenims, prieš kuriuos yra pradėtas procesas, taip pat ir jų šeimos nariams. Tačiau neigiamas šių ieškinių poveikis žymiai platesnis – jie kelia grėsmę visai visuomenei svarbiems  interesams. Kaip nurodyta Europos Komisijos priimtoje rekomendacijoje (2024 m. balandžio 27 d. Komisijos rekomendacija (ES) 2022/758 dėl žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų, užsiimančių visuomenine veikla, apsaugos nuo akivaizdžiai nepagrįstų ar piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesų (strateginių ieškinių dėl visuomenės dalyvavimo) – red. pastaba), akivaizdžiai nepagrįsti arba piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesai, nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą, gali turėti neigiamo poveikio žurnalistų ir, visų pirma, žmogaus teisių gynėjų patikimumui bei reputacijai, išeikvoti jų finansinius bei kitus išteklius. Tokie teismo procesai, nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą, kelia pavojų žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų gebėjimui vykdyti savo veiklą. Dėl jų informacijos, susijusios su viešuoju interesu, paskelbimas gali būti atidėtas arba visiškai neįmanomas. Jų egzistavimas gali atgrasyti visuomenę informuojančius asmenis, prisidėti prie savicenzūros laukiant galimų teismo procesų ateityje, o dėl to nukenčia viešos diskusijos. Teismo procesų trukmė, finansinis spaudimas ir baudžiamųjų sankcijų grėsmė yra veiksmingos priemonės siekiant įbauginti ir nutildyti kritišką nuomonę. Nuo tokio pobūdžio ieškinių apsaugos priemonių ieškoma įvairiais lygmenimis: tarptautiniu (Europos Tarybos), ES ir nacionaliniu.

Paminėjote SLAPP kaip būdą nutildyti kritišką nuomonę, reiškiamą klausimais, susijusiais su viešojo intereso apsauga. O kuo skiriasi faktas ir nuomonė? Kokiais kriterijais remiantis teismuose nustatoma, ar buvo išsakyta nuomonė, ar paskleista žinia?

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiu teiginiu yra paskelbta žinia ar išsakyta nuomonė, sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Kitaip tariant, žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, kuriam taikomas tiesos kriterijus. Jo egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.

Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo teksto kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Vertinamos netgi sakinių formuluotės – ar tai teiginiai, ar pasiūlymai, dvejonės, abejonės, klausimai ar dar kitos formos.

Be to, siekiant atskirti žinią nuo nuomonės, taip pat vertintinas ir eilinio (vidutinio) informacijos gavėjo supratimas, t. y. ar pateikta informacija galėjo priversti eilinį skaitytoją ar klausytoją suprasti, kad pateikiami neginčijami faktai apie asmenį, kurie gali būti patikrinti ir įrodyti, ar kad pateikiama autoriaus nuomonė apie tam tikrus su asmeniu susijusius faktus.

Kokios yra kitų asmenų viešo aptarimo bei kritikos ribos? Ar jos yra platesnės, kai kalbame apie viešuosius asmenis?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą, nors ir nevisiškai tikslią, informaciją, kuri privataus asmens atveju jau galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešą asmenį, atsakomybės, svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tai informacijos netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Tačiau kai asmuo skelbia duomenis apie viešąjį asmenį, turėdamas tikslą jį pažeminti, atsakomybė taikoma. Nors pranešti apie tikrus faktus apie politikų ar kitų viešųjų asmenų privatų gyvenimą tam tikromis aplinkybėmis gali būti leidžiama, net ir visuomenei žinomi asmenys turi teisėtų lūkesčių dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir pagarbos jam. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad net ir viešieji asmenys, kurie dėl savo elgesio ir viešų komentarų sukėlė karštų diskusijų, neprivalo toleruoti viešų kaltinimų nusikalstamomis veikomis, kai nėra tuos teiginius patvirtinančių faktų.

The post Teisėja Sigita Rudėnaitė apie saviraiškos laisvę, viešą kritiką ir SLAPP ieškinius appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, radijo ir televizijos žurnalistas, www.voruta.lt 

Šie metai pažymėti Lietuvos radijo 100 – mečio sukaktimi. 1926 m. birželio 12 d. Lietuvos radijas iš Kauno transliavo savo pirmąją programą. Ši data svarbi ne tik kaip visuomeninio transliuotojo gimimo Lietuvoje sukakties faktas, naujas šuolis į technologijų pažangą, bet ir plačiąja prasme – kaip Lietuvos kelio į demokratiją, laisvę, žodžio laisvės liudijimas.

Nebe reikalo UNESCO Generalinės konferencijos 43-osios sesijoje, vykusioje pernai spalio 30 d. – lapkričio 13 d., šis jubiliejus  buvo įtrauktas į jos valstybių narių minimų sukakčių sąrašą. Beje, dar į kitų metų sąrašą  taip pat įtraukta kita svarbi sukaktis – poeto, diplomato, Lietuvos atstovo Tautų Lygoje Oskaro Milašiaus (1877–1939) 150-osios gimimo metinės.

Su radiju kiekvienas turime savo asmeninį santykį. Klausome jį ar neklausome – laisvos valios ir pasirinkimo reikalas. Bet Lietuvos radijas tarsi įaugęs į mūsų savastį. Ypač per tuos kritinius Lietuvos valstybei laikotarpius: pirmuosius nepriklausomybės metus, okupacijos tamsybėje, kovų už laisvę etape, „dainuojančios“ revoliucijos ir visuomenės modernizavimo laikais. Radijas – ir tai galiu paliudyti iš šių eilučių autoriaus patirties – visais laikais buvo nuoseklus informacijos skleidimo, visuomenės švietimo, kultūrinio išprusimo priešakyje.

Kodėl „priešakyje“? Visuomet, apie 40 metų dirbdamas vadinamajame „eteryje“, tvirtinau, kad radijas žinių platinimo, prieinamumo, įtaigumo prasme buvo visa galva aukščiau, negu jo giminaitė televizija, kuri daug vėliau, tik 1957 m. balandžio 30 d., kaip Vilniaus TV studija, ėmė transliuoti laidas… Teoretikai pridurtų, kad pranešimų vizualizacija iškreipia ir išblukina teikiamos informacijos svarbą bei turinį. Su vaizdais žmogui lengviau įperšama propaganda, svetima ideologija, amoraliu turiniu ir netikromis vertybėmis persunktos žinios.

Tiesa, ketvirtadienį Lietuvos televizijos ir radijo centre vykusioje gausioje konferencijoje daugiau dėmesio buvo skirta ne šiai „filosofijai“, bet realiam keliui, kurį jaunutis Lietuvos radijas, jį Vakarų pavyzdžiu kūrę žmonės sugebėjo nelikti techninės pažangos šešėlyje. Suprantama, kad pranešimuose ir diskusijose buvo kalbėta ne apie žurnalistinius ieškojimus, bet apie „Radijo transliacijų plėtrą Lietuvoje 1926-2026 m“.

Dalyvius pasveikino Seimo pirmininkas J. Olekas, kuriam savo ruožtu spaudėme ranką su Juozinėmis, Seimo kultūros komiteto pirmininkas K. Vilkauskas, Susisiekimo ministras J. Taminskas, o nuotoliu – premjerė I. Ruginienė. Ypač įdomi buvo radijo istoriko, žinomo radijo imtuvų kolekcininko S. Žilionio apžvalga, kaip viskas prasidėjo ir plėtojama iki pat 1989 m. Pirmųjų komercinių radijo stočių įkūrėjai G. Babravičius ir L. Ramanauskas atskleidė, kokius kryžiaus kelius teko nueiti, kuriant alternatyvią eterio sklaidą 1989 – 1995 m. Radijo inžinierius T. Vyšniauskas sakė, kad ypač didelį indėlį laisvės kovų metais į radijo vystymą įnešė trumpabangininkai.

O kokia radijo, kaip įtakingos „medijos“, padėtis šiandien? Lietuvos radijo ir televizijos komisijos atstovas T. Katinas atskleidė, kad šalia gerų pavyzdžių visais laikais, ypač šiuo hibridinio karo laikotarpiu, egzistuoja ir nacionaliniam saugumui tiek iš išorės, tiek viduje pavojų keliančių radijo stočių bei svetainių. Jis priminė LRTK pranešimą, kad, gavus teismo leidimą, netrukus bus blokuojama šimtai nelegalių filmų ir serialų svetainių, nacionaliniam saugumui kenkiančių platformų, kurios dažnai naudojasi ir radijo dažniais. Vien per 2025 m. LRTK jau užblokavo 327 tokio pobūdžio svetaines.

Po gyvos keturių radijo stočių vadovų ir atstovų diskusijos pasisakė pasaulinio skaitmeninio forumo WorldDAB prezidentė iš Nyderlandų Jacqueline Bierhorst, kuri atskleidė paskutines radijo technologijų tendencijas pasaulyje ir Europoje. Pasak jos, Lietuvos radijo skaitmeninis radijas plėtojamo reitingas – kažkur apie antrojo dešimtuko vidurį.

Nemažai jaudulio kėlė padėkų ir prizų teikimas veteranams radijo žurnalistams ir inžinieriams. Jiems padėkos žodį tarė ir rankas spaudė Kultūros ministrė V. Aleknavičienė, Telecentro vadovas R. Šeris bei Susisiekimo ministras. Tarp aštuonių apdovanotų eterio veteranų žurnalistų atsidūrė ir šių eilučių autorius.

The post Česlovas Iškauskas. Lietuvos radijui – 100 metų: ilgas grūdėtas kelias appeared first on Voruta.

Socialiniuose tinkluose vykstanti dezinformacijos sklaida peržengė naują ribą. Lietuva tapo aikštele, kur socialinių tinklų dirbtinio intelekto (DI) valdomi tinklai išbando naujas manipuliacijos taktikas. Ekspertų teigimu, visuomenė tam dar neturi imuniteto. Pasirodo, net šeši iš dešimt vartotojų negeba atpažinti, kada diskusijose dalyvauja žmonės, o kada – botai. 

Naujausi tyrimai rodo, kad dirbtinio intelekto valdomi botai tampa vis sunkiau atpažįstami. Pavyzdžiui, Notr Damo universiteto tyrime nustatyta, kad socialinių tinklų vartotojai 58 proc. atvejų nesugebėjo atskirti, ar diskusijoje dalyvauja žmogus, ar DI valdomas botas, – rašoma „Telia“ pranešime spaudai. O dar 2024 m. reprezentatyvios Vyriausybės užsakymu atliktos „Spinter“ apklausos duomenimis, Lietuvoje 65  proc. gyventojų nurodė, kad daugiausiai dezinformacijos pastebi socialiniuose tinkluose.

Išnaudoja visuomenės skaudulius

Pasak analitiko ir dezinformacijos eksperto Luko Andriukaičio, Lietuva šiame kontekste nėra vienintelė, tačiau patenka tarp aktyviau stebimų ir dažniau taikomų valstybių. „Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, aktyviai remianti Ukrainą ir nuosekliai kritikuojanti Rusijos veiksmus. Dėl to mūsų informacinė erdvė dažnai tampa savotišku bandymų poligonu – čia testuojama, kaip tam tikros informacinės operacijos veikia Vakarų visuomenes“, – teigia L. Andriukaitis.

Jo teigimu, socialiniuose tinkluose veikia ištisa ekosistema, kurioje dirbtiniai profiliai susipina su tikrais vartotojais. Baltijos šalyse veikia ne tik botai, bet ir troliai, įvairios koordinuotos paskyros bei priešiškai nusiteikę vartotojai.

„Dažnai matome staigų ir koordinuotą žinučių išplitimą: per labai trumpą laiką tam tikra tema tampa itin matoma, nors prieš tai apie ją beveik niekas nekalbėjo“, – sako ekspertas. Pasak jo, tokios kampanijos dažniausiai sustiprėja visuomenei jautriais momentais – prieš rinkimus, geopolitinių krizių metu ar kilus rezonansiniams įvykiams.

Anot jo, botai nesitaiko į nuobodžias diskusijas. Jie ieško to, kas skaldo ir kelia emocijas. Vakcinacija, LGBT teisės, tautinės mažumos ar net nacionalinio saugumo klausimai, pavyzdžiui, diskusijos dėl Kapčiamiesčio poligono, pasitarnauja kaip kuras dirbtiniam konfliktui įžiebti.

Paribio valstybė – ypatingas informacinių operacijų taikinys

Šioms įžvalgoms pritaria ir „Telia“ DI teisės ekspertas prof. Paulius Pakutinskas. Jis pabrėžia, kad nors Lietuva yra nedidelė valstybė, geopolitiniu požiūriu ji patenka į vadinamąją informacinio karo paribio zoną.

„Mes esame valstybė, kuriai informacinis poveikis gali turėti didelę reikšmę. Todėl yra struktūrų, kurios specializuojasi būtent Baltijos regiono informacinėje erdvėje – jos analizuoja vietinį mentalitetą, visuomenės jautrias temas ir ieško silpniausių vietų, kurias galima išnaudoti“, – sako prof. P. Pakutinskas.

Pasak jo, manipuliacija viešojoje erdvėje retai prasideda nuo atviros politikos. „Botai dažniausiai nesitaiko į sausą politinę diskusiją. Kur kas dažniau jie išnaudoja temas, kurios sukelia stiprias emocijas – vaikų saugumą, rezonansinius nusikaltimus, socialinę nelygybę ar kitus jautrius klausimus. Tokios temos leidžia greitai sukelti visuomenės reakciją ir supriešinti skirtingas nuomones“, – aiškina ekspertas.

Baltijos šalims kyla ir papildomas iššūkis dėl rusų kalbos paplitimo. „Tokiose platformose kaip „Telegram“ gausu rusiško turinio. Kadangi daug žmonių Lietuvoje šią kalbą supranta, per tokius kanalus manipuliuoti informacija tampa gerokai paprasčiau“, – teigia prof. P. Pakutinskas.

Tobulesni botai – sunkiau atpažįstamos manipuliacijos

Lietuvos DI asociacijos prezidentas doc. dr. Linas Petkevičius pažymi, kad DI kardinaliai pakeitė botų veikimo principus. „Prieš keletą metų botai buvo gana primityvūs – jie tiesiog kartodavo tas pačias frazes. Dabar, pasitelkus DI, kiekvienas komentaras gali būti suformuluotas vis kitaip. Tai sukuria įspūdį, kad diskusijoje dalyvauja daug skirtingų žmonių“, – sako jis.

Toks dirbtinai kuriamas aktyvumas gali turėti realų poveikį socialinių tinklų algoritmams. „Jeigu keli šimtai paskyrų per trumpą laiką pradeda komentuoti ar spausti patiktukus, algoritmai tai interpretuoja kaip didelį susidomėjimą ir pradeda rodyti turinį dar platesnei auditorijai. Tikras vartotojas, pamatęs tokią diskusiją, mano, kad tema yra labai svarbi, įsitraukia į ginčą ir taip pats tampa šio dirbtinio srauto dalimi“, – aiškina L. Petkevičius.

Pasak jo, kartais pakanka net kelių dešimčių koordinuotų paskyrų, kad tam tikras turinys socialiniuose tinkluose atrodytų daug populiaresnis nei yra iš tikrųjų. Būtent todėl svarbiausias tampa kritinis vartotojų mąstymas. Šiandien didelis komentarų ar reakcijų skaičius soc. tinkluose dar nereiškia, kad diskusija yra autentiška ar atspindi realią visuomenės nuomonę.

Platformų interesai ir reguliavimo iššūkiai

Ekspertai sutaria, kad kova su botais nėra vien technologinis klausimas. Didelę įtaką turi ir socialinių tinklų verslo modelis. „Didžioji dalis platformų nėra Europos Sąjungos įmonės, todėl jų veiklą reguliuoti sudėtinga. Be to, aktyvumas, net jei ir sufabrikuotas, didina vartotojų įsitraukimą ir reklamos pajamas. Dėl to platformos ne visada suinteresuotos radikaliai mažinti netikrų paskyrų skaičių“, – sako L. Petkevičius.

Prof. Pauliaus Pakutinsko teigimu, Europos Sąjunga imasi griežtesnių priemonių. Viena svarbiausių – Skaitmeninių paslaugų aktas (angl. Digital Service Act, DSA), įpareigojantis didžiąsias platformas skaidriau valdyti turinį, aktyviau vertinti sistemines rizikas ir suteikti daugiau duomenų tyrėjams bei priežiūros institucijoms. Šis reguliavimas taip pat numato didesnę atsakomybę platformoms už koordinuotas dezinformacijos kampanijas ar manipuliavimą algoritmais.

„DSA yra svarbus žingsnis, nes priverčia platformas atskleisti duomenis tyrėjams, nustatyti sistemines rizikas ir aktyviau šalinti pavojingą turinį. ES turi ir kitų galingų norminių aktų kovai su tokiais sudėtingais reiškiniais, tačiau vien reguliavimas negali pakeisti visuomenės gebėjimo kritiškai vertinti informaciją. Tik derinant technologinius sprendimus, teisinę atsakomybę ir švietimą galima sumažinti manipuliacijų mastą“, – teigia prof. P. Pakutinskas.

The post Prof. P. Pakutinskas: Lietuva – informacinių manipuliacijų paribys, kur botai išbando naujas taktikas appeared first on Voruta.

Per pastaruosius kelerius metus viešojoje erdvėje – nuo socialinių tinklų iki TV studijų – įvyko tylus, bet aiškiai girdimas pokytis. Tai, ką žmonės prieš dvejus metus rašinėjosi su „ChatGPT“, šiandien jau galime išgirsti realybėje – televizijos laidose, verslo susitikimuose, net kasdieniuose pokalbiuose. Į šnekamąją kalbą persikelia dirbtinio intelekto modelių siūlomos sakinio konstrukcijos – sakinio sandaros modeliai, žodžių junginiai ir frazės, kurios algoritmuose kartojamos dažniausiai. Lietuvių tekstai ima panašėti į DI sugeneruotus, ir šis pokytis jau vis dažniau girdimas plika ausimi.

Apie šį reiškinį kalba Rašytojų akademijos įkūrėja ir rašytoja Evelina Biliūnaitė, knygų „Gyvojo rašymo metodas“, „Rašymas DI sistemoms: Sviestas sviestuotas“ ir „AIO – Dirbtinio intelekto optimizavimas“ autorė. Pasak jos, dirbtinis intelektas nėra ”kažkoks baubas” – tačiau problema prasideda tada, kai žmogus nebeatskiria, kur baigiasi įrankis ir prasideda jo paties mąstymas, o kartu pradeda mechaniškai kartoti tai, kas skamba „tvarkingai“, bet nebūtinai lietuviškai.

„Aš pati kasdien dirbu su dirbtiniu intelektu. Aš jį mokau, redaguoju, optimizuoju. Todėl labai aiškiai matau, kur sakinys dar yra žmogaus, o kur jis jau yra DI modelio pasiūlytas šablonas. Problema prasideda tada, kai žmogus nustoja filtruoti.“, – sako pašnekovė.

Rodomasis pirštas „“ ir „“ – kai gestas pakeičia argumentą

Pastaraisiais metais tekstuose itin išryškėjo demonstratyvumas. Socialiniuose tinkluose sakiniai vis dažniau baigiami rodomuoju pirštu „“. Kartais – horizontaliai nukreiptu „“, tarsi būtų rodoma, kur spausti, ką galvoti ar ką būtinai „suprasti“. Tokie simboliai tampa sakinio dalimi ir atstoja akcentą, kuris anksčiau būtų buvęs išsakomas argumentu. Kitaip tariant, gestas pradeda dirbti vietoje logikos.

„Lietuvių viešo kalbėjimo tradicija istoriškai yra kur kas santūresnė. Mes nesame kultūra, kuri kalbėdama grūmoja pirštu po nosimi – viešojoje retorikoje paprastai labiau vertinamas minties svoris, o ne piršto kryptis. Kai vietoje argumento atsiranda pirštas, tekstas pradeda veikti kaip nurodymas. O nurodymas visada silpnesnis už gerą argumentą. Pirštas yra emocinis spaudimas, argumentas – logika. Todėl reklaminiuose tekstuose toks spaudimo tonas gali suveikti atgrasinančiai: vietoj to, kad žmogus paspaustų nuorodą, jis gali tiesiog užverti skelbimą“, – sako E. Biliūnaitė. Pasak jos, simbolis savaime nėra blogis, tačiau, kai jis pakeičia sakinio struktūrą ir tampa

„įsakymo“ ženklu, kalba ima veikti per spaudimą, o ne per aiškumą.

„Kamuolys tavo pusėje“ – kai laiško šablonas išėjo į gatvę

Angliškas posakis „the ball is in your court“ turi savo sportinį kontekstą. Lietuviškai frazė „kamuolys tavo pusėje“ neretai skamba mechaniškai, bet ji sparčiai plinta. Iš pradžių tokios konstrukcijos buvo būdingos verslo laiškams, kuriuos žmonės ėmė rašyti pasitelkę dirbtinį intelektą. Šiandien jas galima išgirsti ir televizijos laidose – tarsi tai būtų natūrali šnekamosios kalbos dalis.

„Kai šabloninė laiško pabaiga persikelia į gyvą kalbą, aš suprantu, kad modelis jau pradėjo veikti realybę. Žmogus nebeformuluoja. Jis kartoja konstrukciją“, – sako pašnekovė. OpenAI vadovas Samas Altmanas yra kalbėjęs, kad žmonių tekstai ir kalbėjimas ima panašėti į modelių generuojamą kalbą, o tai sukuria dirbtinumo ir vienodumo įspūdį. DI kalbos modeliai stiprina tai, kas kartojama dažniausiai, todėl be refleksijos perimtos formuluotės labai greitai tampa norma.

„Jeigu konstrukcija gimė DI algoritme ir mes jos nepergalvojame, ji tampa norma. O norma labai greitai tampa įpročiu“, – priduria ekspertė.

Architektų epidemija – kai žodis tampa prestižo lipduku

Architektas lietuvių kalboje reiškia žmogų, projektuojantį pastatus, braižantį brėžinius, planuojantį erdves. Tai konkreti profesija su aiškiu turiniu. Tačiau šiandien turime marketingo architektus, SEO architektus, matomumo architektus, pardavimų architektus, grožio architektes – žodis, kuris turėjo apibrėžtą reikšmę, tampa prestižo priesaga, klijuojama ten, kur norisi svarumo, bet žodis pradeda reikšti ne tai, ką turėtų reikšti.

„Greitai turėsime trinkelių klojimo architektus, vartelių prisukimo architektus ar žolės pjovimo architektus“, – juokauja pašnekovė. Ironija čia slypi proporcijoje: kai prestižo žodžiai klijuojami viskam, jie praranda svorį. „Kai žodis sukuria klaidingą lūkestį, jis nebepadeda komunikacijai – jis ją trikdo. Kai prestižo žodžiai klijuojami viskam, jie praranda svorį. O kai prarandamas svoris, prarandama ir prasmė. Architektas tampa nebe profesija, o etikete“, – sako E. Biliūnaitė. Anglų kalboje „architect“ turi platesnę metaforinę tradiciją, tačiau lietuvių kalboje tokia plėtra nėra natūrali, todėl toks perkėlimas skamba dirbtinai, ypač kai kartojamas masiškai.

„Balsas“ – kai pasislenka reikšmė ir tai pastiprina DI

Šiandien tekstai turi „balsą“. Prekės ženklai turi „balsą“. Autoriai turi „balsą“. Lietuvių kalboje balsas tradiciškai reiškė kalbėjimo tembrą ar skambesį, tačiau pastaraisiais metais žodis pradėjo reikšti visai ką kita – stilistinį identitetą. Ši reikšmė atkeliavo iš angliško „voice“, bet į lietuvių vartoseną ji atėjo ne vien per vertimus: ją stipriai pastūmėjo kasdienis rašymas su dirbtiniu intelektu, nes „ChatGPT“ nuolat siūlo tas pačias formuluotes apie „balso“ išlaikymą ir „prekės ženklo balso“ nuoseklumą. Kai ta pati formuluotė šimtus kartų pasiūloma ekrane, ji anksčiau ar vėliau pradeda skambėti ir iš lūpų.

„Mes sakydavome: gražus balsas, stiprus balsas – kalbėdavome apie žmogaus skambesį. Dabar sakome: tekstas turi balsą. Ir čia jau ne šiaip svetimybė – čia šablonas, kurį žmonės nusirašo, nes taip patogiai suformuluoja „ChatGPT“. Paskui tą patį pradeda kartoti realybėje“, – sako E. Biliūnaitė.

Pasak pašnekovės, reikšmės slinktis savaime nėra blogis – kalba natūraliai kinta. Tačiau problema prasideda tada, kai slinktis vyksta mechaniškai, be refleksijos, ir kartu ima vienodinti stilių. „Klausimas paprastas: ar mes suvokiame, ką perimame, ar tiesiog kartojame, nes taip skamba „teisingai“? Kai neklausiam savęs, žodis tampa ne mūsų pasirinkimu, o DI modelio įpročiu“, – sako pašnekovė.

„Triukšmas“, „ribos“, „be romantikos“ – kai frazė pakeičia turinį

„Triukšmas rinkoje“, „mano ribos“, „o dabar kalbėkime be romantikos“, „pasakysiu dabar be mistifikavimo“ – šios DI sakinio konstrukcijos šiandien tapo beveik universaliomis. Jos kuria aiškumo, griežtumo, net profesionalumo įspūdį, tačiau dažnai lieka be konkretaus turinio. Žodis „triukšmas“ neretai pakeičia tikslų įvardijimą: nepasakome, kas konkrečiai vyksta, kas trukdo, kas neteisinga, kur problema. „Ribos“ tampa emociniu skydeliu, kai jų niekas neapibrėžia, o „be romantikos“ kartais atstoja argumentą – vietoje esmės atsiranda poza.

„Kai sakome “triukšmas”, bet neįvardijame, kas vyksta, mes užmaskuojame esmę. Kai sakome “mano ribos”, bet jų neapibrėžiame, tai tampa emocine poza. Frazė ima veikti vietoje argumentacijos“, – sako E. Biliūnaitė. Pasak jos, dirbtinis intelektas stiprina tai, kas kartojama dažniausiai, o dažniausiai kartojama nebūtinai yra tiksliausia. Todėl tokios frazės, kartojamos be turinio, ilgainiui pradeda „kalbėti už mus“, nors iš tiesų nieko nepasako.

Mes, žmonės, kasdienybėje nekalbame per neiginius

Dar vienas bruožas, leidžiantis atpažinti algoritminį tekstą, – kai sakinys pradedamas paneigimu, o tik tada pereinama prie teiginio. Dirbtinis intelektas dažnai formuluoja taip: „Tai nėra apie X. Tai apie Y.“ Gyvas žmogus paprastai pradeda nuo esmės: jeigu jis nori, kad kitas žmogus atneštų vandens stiklinę, jis taip ir sako: „Atnešk man vandens stiklinę.“ O ne: „Atnešk man ne televizorių ir ne plaukų raištį. Atnešk man vandens stiklinę.“ Šis skirtumas subtilus, bet jis išduoda, kas diktuoja sakinio ritmą – žmogus ar DI siūlomas šablonas.

„Aš visada sakau: žmogus gyvame pokalbyje dažniausiai pradeda nuo teiginio. O dirbtinis intelektas atvirkščiai – dažnai pradeda nuo paneigimo, nes taip struktūruotas jo sakinio modelis“, – sako pašnekovė. Marketingo kalboje toks modelis ypač pavojingas, nes neiginys palieka pėdsaką potencialaus pirkėjo pasąmonėje. „Jeigu sakote: „Šie specialistai nėra prasti, jie yra aukštos kultūros profesionalai“, žmogaus smegenys pirmiausia išgirsta žodį „prasti“. Todėl žmonės tarpusavyje realybėje taip nekalba – mes sakome, kas yra, o ne tai, ko nėra“, – pabrėžia ekspertė.

Mes patys mokome dirbtinį intelektą

Kalbos modeliai mokosi iš milžiniškų tekstų kiekių: jie atpažįsta pasikartojančias konstrukcijas, žodžių junginius, ritmą, stilistiką ir visa tai sustiprina. Kuo dažniau tam tikra frazė naudojama, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus siūloma ir ateityje. Tai reiškia paprastą dalyką – mes patys mokome dirbtinį intelektą, nes į jį nuolat “pilame” savo tekstus.

„Jeigu mums rūpi lietuvių kalba, turime ją saugoti kantriai redaguodami. Turime sakyti modeliui: čia netikslu, čia per daug, čia ne mūsų. Dirbtinis intelektas mokosi iš žmogaus sukurto turinio. Ne atvirkščiai. Dirbtinis intelektas siūlo vidurkį – tai, kas jau buvo pasakyta milijonus kartų. Tačiau kultūra ir kalba gimsta iš pasirinkimo. Jeigu šiandien lietuvių tekstai realybėje pradėjo priminti „ChatGPT“, tai nėra vien modelio „kaltė“. Tai ženklas, kad per mažai skiriame, kur baigiasi įrankis ir prasideda mūsų pačių mąstymas. Mes turime galvas tam, kad mąstytume ir redaguotume. Jei neatsirenkame, kas yra kas, tekstas tampa ne mūsų“, – apibendrina E. Biliūnaitė.

Rašytojų akademijos pranešimas

The post Kodėl lietuvių tekstai realybėje pradėjo skambėti kaip „ChatGPT“? appeared first on Voruta.

EP narys Dainius Žalimas. Nuotrauka iš D. Žalimo FB paskyros

Prof. Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys 

2026 m. sausio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl mėginimo užvaldyti Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir grėsmės demokratijai Lietuvoje (2026/2568(RSP)) sukėlė įvairių reakcijų Lietuvoje. Tačiau paprastai, kad ir koks bebūtų vertinimas, nesiremiama visumine rezoliucijos nuostatų analize. Atvirkščiai, ypač kritikai mėgina ištraukti iš konteksto pavienes rezoliucijos nuostatas, ignoruodami jų visų tarpusavio ryšį.

Tad yra gera proga pažvelgti į EP rezoliuciją dalykiškai ir sistemiškai aptariant svarbiausias jos nuostatas. O jų ne tiek jau ir mažai – pati rezoliucija yra 8 puslapių ilgio, ją sudaro 11 įtraukų preambulė, 23 konstatuojamose dalyse dėstomi motyvai ir 18 rezoliucinių punktų. Savaime tai jau įrodymas, jog Parlamentas jautė pareigą pakankamai įsigilinti į svarstytą problemą ir deramai pagrįsti padarytas išvadas, vertinimus ir pasiūlymus. Tad netiesa, kad jis čia veikė kieno nors suklaidintas ir nematė tikrojo konteksto. To konteksto kaip tik rezoliucijoje netrūksta. Pradėsiu nuo europinio.

Europinis kontekstas – demokratinis atsparumas

Pirmoji EP rezoliucijos nuostatų grupė yra atskleidžianti Lietuvoje iškilusios problemos platesnį europinį politinį ir teisinį kontekstą – taip, kaip ir reikėtų vertinti pagal Europos Sąjungos saugumo strategines ir ES teisės nuostatas, susijusias su žiniasklaidos, įskaitant visuomeninius transliuotojus, ir tiriamosios žurnalistikos reikšme demokratiniam atsparumui. Iš šių nuostatų aišku, kodėl rezoliucija nėra vien apie Lietuvą ir LRT nėra Lietuvos „vidaus reikalas“.

Teisiškai tai ir taip visiškai aišku, nes EP rezoliucija grindžiama ES teisės nuostatomis, pirmiausia atitinkamais ES sutarties ir Sutarties dėl ES veikimo, ES pagrindinių teisių chartijos straipsniais apie ES vertybes, nacionalinių teisės aktų harmonizavimą su ES teisės nuostatomis, žiniasklaidos laisvę.

Jau vien tai, kad prie abiejų ES sutarčių yra specialus Protokolas Nr. 29 dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos (apie specialų visuomeninių transliuotojų finansavimą), o 2024 m. balandžio 11 d. EP ir Tarybos reglamento (vadinamo Europos žiniasklaidos laisvės aktu) 5 straipsnis yra skirtas visuomeninių transliuotojų nepriklausomumo garantijoms (įskaitant administracijos vadovo skyrimo ir atleidimo tvarką bei finansavimo užtikrinimą), savaime paneigia argumentą, kad EP rezoliucija kišamasi į „vidaus reikalus“ ir Lietuva esą laisva daryti, ką norinti. Apskritai valstybės „vidaus reikalai“ baigiasi ten, kur prasideda ES teisinis reguliavimas; tada tai jau tampa bendru visos ES, taigi mūsų ir kitų valstybių narių, juolab EP, kaip visų ES piliečių atstovybės, reikalu. EP rezoliucijoje pirmiausia bendrai pabrėžiama laisvos, nepriklausomos ir pliuralistinės žiniasklaidos reikšmė Europoje: tai yra vienas iš esminių demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių apsaugos ES ramsčių.

Pažymima, kad dėl tradicinės ir nepriklausomos žiniasklaidos nuosmukio kai kuriose ES dalyse atsirado „naujienų dykumos“, kuriose klesti dezinformacija, o tai kelia didelį pavojų demokratijai. Taip pat pažymima, kad bandymai poliarizuoti visuomenę, susilpninti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir pakenkti nepriklausomos žiniasklaidos ekosistemoms padeda Rusijos Federacijai ir kitoms priešiškoms jėgoms siekti hibridinio karo prieš ES ir jos valstybes nares tikslo – mažinti demokratinį atsparumą. Tad EP rezoliucijos 1 ir 3 punktuose neatsitiktinai pripažįstamas ir vertinamas išskirtinis visuomeninių transliuotojų ir tiriamosios žurnalistikos vaidmuo puoselėjant ir skatinant ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintas fundamentalias vertybes (pagarbą žmogaus orumui ir teisėms, laisvę, demokratiją, lygybę, teisės viršenybę, pliuralizmui, nediskriminavimui, tolerancijai, teisingumui, solidarumui, lyčių lygybei).

Ypač pabrėžtas vaidmuo užtikrinant pliuralistinę, atsparią demokratiją ir demokratinę atskaitomybę per kovą su dezinformacija, propaganda ir kitomis manipuliavimo informacija formomis, taip pat per korupcijos išaiškinimą ir užkardymą. Prisiminkime, o tai juk minima ir EP rezoliucijoje, kad buvusio Lietuvos ministro pirmininko neskaidrios veiklos išaiškinimas, apie kurį objektyviai informavo ir kurį taip pat iš dalies vykdė LRT žurnalistai, yra politinio keršto LRT priežastis. Būtent tiriamoji žurnalistika, kuri yra ir visuomeninių transliuotojų veiklos sritis, suteikia demokratinės atskaitomybės galimybę – piliečių gebėjimą tikrinti valdžioje esančius asmenis nustatant korupcijos atvejus ir patraukiant už tai atsakomybėn. Todėl EP paragino Europos Komisiją ir valstybes nares pripažinti tiriamąją žurnalistiką vienu iš pagrindinių demokratinio atsparumo komponentų ir užtikrinti, kad visuomeninė žiniasklaida būtų struktūriškai ir finansiškai pajėgi remti tiriamąją žurnalistiką, įskaitant ilgalaikius ir daug išteklių reikalaujančius tyrimus, ir kad žurnalistai būtų apsaugoti nuo bet kokios formos tiesioginio ar netiesioginio politinio spaudimo, bauginimo ar atsakomųjų priemonių, reaguojant į teisėtą jų profesinių pareigų vykdymą (EP rezoliucijos 3 punktas). EP taip pat pabrėžė, kad stiprūs, nepriklausomi visuomeniniai transliuotojai yra pagrindinė gynybos nuo priešiško kišimosi – hibridinio karo prieš ES siekiant sumažinti demokratinį atsparumą – priemonė (EP rezoliucijos 2 punktas). EP rezoliucijos 15 punkte primintas svarbus visuomeninių transliuotojų vaidmuo išsaugant žiniasklaidos pliuralizmą, o valstybės narės paragintos suteikti tinkamas finansines ir technines priemones, kad visuomeniniai transliuotojai galėtų vykdyti savo socialinę funkciją ir tarnauti viešajam interesui, taip pat garantuoti visuomeninių transliuotojų redakcinį nepriklausomumą, aiškiai apibrėžtomis reguliavimo sistemomis saugant juos nuo bet kokio vyriausybinio, politinio ar komercinio kišimosi, kartu užtikrinant visišką valdymo autonomiją ir nepriklausomumą.

Šiame kontekste EP pastebėjo, kad dėl nacionalinių visuomeninių transliuotojų silpnėjimo nukenčia žiniasklaidos laisvės standartai tuo metu, kai didėja dezinformacija, užsienio kišimasis ir politinė poliarizacija. EP rezoliucijos 14 punkte priminta, kad kitų valstybių narių ir viso pasaulio patirtis rodo, jog bandymai užvaldyti visuomeninę žiniasklaidą dažnai yra pirmasis platesnio masto demokratijos regreso, lemiančio žiniasklaidos laisvės, teismų nepriklausomumo ir rinkimų sąžiningumo mažėjimą, etapas. Kartu, beje, tai sudaro prielaidas autoritarizmui ir korupcijai be viešosios kontrolės. Tame pat punkte EP su dideliu susirūpinimu pažymėjo bendrą tendenciją, kad visoje Europoje visuomeninė žiniasklaida ir visuomeniniai transliuotojai vis dažniau kenčia nuo politinių ir ideologinių išpuolių, šmeižto kampanijų, bauginimo ir bandymų pakenkti jų redakciniam nepriklausomumui ir pastoviam finansavimui, kuriuos vykdo kraštutinės dešinės veikėjai, siekiantys susilpninti nepriklausomą žurnalistiką ir demokratinę stabdžių ir atsvarų sistemą. Kaip tik Lietuva gali tapti dar vienu tokiu atveju, nes, kaip aprašyta ir rezoliucijoje, LRT politinį spaudimą daro valdančioji koalicija, kurioje svarbų vaidmenį atlieka kraštutinių dešiniųjų populistinė partija. Tad logiškai EP rezoliucijos 16 punkte pabrėžta, kad visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumo užtikrinimas yra bendra Europos atsakomybė ir esminė ES, kaip demokratija, teisine valstybe ir pagrindinėmis teisėmis grindžiamos bendruomenės, patikimumo sąlyga, o 17 punkte palankiai įvertintas Komisijos įsipareigojimas stiprinti žiniasklaidos atsparumą visoje ES. Štai apie ką, o ne apie „namų skalbinius“, yra EP rezoliucija – apie būtinybę visos ES mastu stiprinti nepriklausomą žiniasklaidą, išskiriant ypatingą visuomeninių transliuotojų vaidmenį, ir tiriamąją žurnalistiką, kad būtų didinamas demokratinis atsparumas tarpusavyje susijusioms išorės hibridinėms ir vidaus dezinformacinėms bei korupcinėms grėsmėms.

Tai akcentuojama per konkrečią Lietuvoje iškilusią problemą, kuri europiniame kontekste matoma kaip galinti susilpninti bendrą demokratinį atsparumą. Tai – bene pirmas atvejis, kai EP mėgina reaguoti preventyviai, nelaukdamas, kol grėsmė Lietuvos nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui visiškai išsipildys. Tad yra didesnė tikimybė, jog to ir neįvyks. Tokia iš esmės turėtų būti veiksminga išankstinio įspėjimo apie grėsmes demokratiniam atsparumui sistema. Pagaliau galime kalbėti apie ES gebėjimą reaguoti laiku. Tačiau viso to nebūtų, jei ne Lietuvos pilietinė visuomenė ir žurnalistų bendruomenė.

Solidarumas su Lietuvos pilietine visuomene ir politinio spaudimo LRT pasmerkimas

Taigi antroji EP rezoliucijos nuostatų grupė – apie solidarumą su Lietuvos pilietine visuomene ir LRT patiriamo politinio spaudimo pasmerkimą. EP rezoliucijoje išreikštas tvirtas įsitikinimas, jog Parlamentas privalo solidarizuotis su pilietine visuomene, ginančia demokratines vertybes, įskaitant saviraiškos, žiniasklaidos ir susirinkimų laisvę, bei imtis ryžtingų veiksmų, kai ES kyla sisteminė grėsmė demokratijai, teisinei valstybei ir žiniasklaidos laisvei. Kaip pažymima rezoliucijoje, atsižvelgta į LRT darbuotojų protestą prieš valdžios mėginimą užvaldyti LRT, taip pat į kilusią visuomenės susitelkimo bangą ginti žiniasklaidos laisvę ir demokratijos standartus – dešimčių tūkstančių piliečių protestus ir daugiau kaip 140 tūkst. parašų surinkusią viešą peticiją prieš teisėkūros iniciatyvas, kuriomis kėsinamasi į LRT nepriklausomumą. Todėl natūralu, kad EP išreiškė visišką solidarumą su Lietuvos žurnalistais, LRT ir pilietinės visuomenės veikėjais, ginančiais žiniasklaidos laisvę, įskaitant LRT institucinį ir redakcinį nepriklausomumą (EP rezoliucijos 4 punktas), taip pat pasmerkė visus bandymus pakenkti LRT nepriklausomumui, įskaitant teisėkūros ir administracines priemones bei politinį spaudimą, kuriuo siekiama įgyti politinę kontrolę LRT atžvilgiu (EP rezoliucijos 5 punktas).

Taigi LRT nepriklausomumui kenkiančiu politiniu spaudimu, kuris griežtai pasmerktas EP, laikomos trejopo pobūdžio priemonės. Pirmiausia tai – teisėkūros iniciatyvos, kurių turinys vertas atskiro dėmesio. Antra, tai – administracinės priemonės, pavyzdžiui, EP rezoliucijoje minimi su auditu besidubliuojantys LRT patikrinimai, kitoms valstybės įstaigoms adresuoti prašymai tikrinti LRT veiklą. Trečia, tai – kitoks politinis spaudimas, pavyzdžiui, rezoliucijoje minimi pakartotiniai vieši išpuoliai prieš LRT vadovybę, kurių iš tikrųjų apstu iš visų valdančiosios koalicijos partijų atstovų, viešai klaidinantis LRT audito išvadų aiškinimas ir selektyvus jų naudojimas politiniame diskurse, taip pat LRT skirta politikų kritika dėl eterio laiko ir išteklių naudojimo žurnalistų protesto akcijoms ginant saviraiškos laisvę, įskaitant tylos minutes, skelbiamas eteryje. Mes gi prisimename, kad tokią kritiką, pamiršdamas konstitucinį cenzūros draudimą, reiškė šalies prezidentas. Tad EP neatsitiktinai pažymėjo, jog tokie pareiškimai gali prisidėti prie politinio spaudimo ir turėti atgrasomąjį poveikį redakciniam nepriklausomumui. Kokios politinio spaudimo LRT priežastys? EP rezoliucijoje apie jas pastebima štai kas. Pirmiausia tai – po 2024 m. parlamento rinkimų Lietuvoje suformuota valdančioji koalicija, kurioje yra kraštutinių dešiniųjų populistinė partija „Nemuno aušra“, kurios lyderis atlieka svarbų vaidmenį valdančiojoje daugumoje ir aktyviai remia prieš LRT nukreiptą kampaniją. EP pažymi, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2024 m. balandžio 25 d. nustatė, kad šios partijos lyderis padarė šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir sulaužė konstitucinę priesaiką antisemitiniais ir neapykantą kurstančiais pareiškimais, o šią išvadą vėliau patvirtino pirmosios instancijos teismas (turimas omenyje apkaltinamasis nuosprendis R. Žemaitaičiui). Pastebėta ir tai, kad nei valdančioji koalicija, nei partija „Nemuno aušra“ neatsiribojo nuo šių veiksmų. Antra, susijusi, priežastis – politinis kerštas už nepriklausomą LRT veiklą. EP pažymi, kad valdančiajai koalicijai priklausantis Lietuvos ministras pirmininkas turėjo atsistatydinti 2025 m. liepos mėn. po tiriamosios žurnalistikos išvadų, įskaitant LRT pranešimus, kurios sukėlė didelį susirūpinimą dėl įtariamo jo dalyvavimo korupcinėje veikloje (nuo savęs galima pridėti, jog ši veikla turi labai ryškių pinigų plovimo ir neteisėto praturtėjimo požymių), ir kaip tik po to atsirado teisėkūros iniciatyvos, darančios poveikį LRT finansavimui ir valdymui, sukėlusios vidaus ir tarptautinį susirūpinimą dėl žiniasklaidos laisvės ir institucinio nepriklausomumo.

Kas čia neteisingo, ištraukto iš konteksto ir šališko? Juk visi suprantame, kad taip ir buvo. Ir neturėtų stebinti, kad EP kelia susirūpinimą antisemitinės politinės jėgos dalyvavimas Lietuvos valdančiojoje koalicijoje, dar ir griežiant pirmuoju smuiku žygyje prieš LRT. Kova su antisemitizmu, rasizmu ir ksenofobija yra vienas iš neabejotinų ES prioritetų, tad tokių, kaip Lietuvoje, valdančiųjų koalicijų formavimas niekada nebus šalių vidaus reikalas. Objektyviai taip, kaip yra, EP rezoliucijoje atspindėtos valdančiosios daugumos iniciatyva Valstybės kontrolės atlikto išsamaus LRT veiklos audito už 2021-2024 m. laikotarpį išvados. Pažymėta, kad Valstybės kontrolė nustatė, jog LRT savo misiją atlieka labai gerai – didžioji dauguma LRT strateginių ir veiklos rezultatų rodiklių buvo pasiekti bent 90 proc., o LRT finansinių išteklių planavimas ir naudojimas buvo pagrįstas ir skaidrus. Tokia tad yra pagrindinė ir svarbiausioji LRT audito išvada, o ne tai, ką be jokio pagrindo mėgina apibendrinti valdančiosios koalicijos politikai ir prezidentas. EP rezoliucijoje paminėta apie tai, kad reikia spręsti tik kai kuriuos aspektus, pavyzdžiui, susijusius su viešaisiais pirkimais ir darbuotojų įdarbinimo procedūromis, kad pateiktos rekomendacijos, kuriomis siekiama toliau tobulinti vidaus procesus. Tačiau, kaip pažymima EP rezoliucijoje, nebuvo rekomenduota jokių LRT finansavimo modelio, valdymo struktūros ar vadovybės pakeitimų ar prašyta kokio nors politinio ar institucinio įsikišimo šiuo klausimu. Taip konstatuota, kad valdančiųjų vykdomos teisėkūros iniciatyvos nėra pagrįstos LRT audito rezultatais. Svarbiausia, kad EP pažymėjo, jog nei audito rekomendacijomis, nei jokiais kitais argumentais negalima pateisinti Lietuvos Konstitucijai ir Europos žiniasklaidos laisvės aktui prieštaraujančių teisėkūros priemonių. Kitaip tariant, kad ir ką besakytų manipuliuodami LRT audito išvadomis valdantieji, tai negali pateisinti nei skubos procedūros priimant LRT įstatymo pakeitimus, nei tų pakeitimų turinio, prieštaraujančio Konstitucijai ir ES teisei.

Teisinis teisėkūros proceso ir iniciatyvų įvertinimas

Atskiro dėmesio nusipelno trečioji EP rezoliucijos nuostatų grupė – apie teisinį LRT įstatymo pakeitimų proceso ir iniciatyvų įvertinimą. EP išreiškė savo tvirtą nuomonę dėl keturių teisinio vertinimo klausimų, atsižvelgdamas tiek į Lietuvos Konstituciją, ypač Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2019 m. gegužės 16 d. ir 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimus, tiek į Europos žiniasklaidos laisvės aktą, ypač jo 5 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatomos privalomos skaidrių ir objektyvių visuomeninės žiniasklaidos paslaugų teikėjų vadovybės skyrimo ir atleidimo procedūrų apsaugos priemonės (kad bet koks atleidimas anksčiau laiko būtų išimtis, tinkamai pagrįstas, apie jį būtų iš anksto pranešta ir būtų galima atlikti jo teisminę peržiūrą), ir 5 straipsnio 3 dalį, kurioje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad „visuomeninių žiniasklaidos paslaugų teikėjų finansavimo procedūros būtų grindžiamos iš anksto nustatytais skaidriais ir objektyviais kriterijais“, suteikiant pakankamus, tvarius ir nuspėjamus finansinius išteklius, atitinkančius jų su viešosiomis paslaugomis susijusių įgaliojimų vykdymą ir užtikrinant jų redakcinį nepriklausomumą. Pirmasis klausimas, kuriuo savo nuomonę pareiškė EP, – teisėkūros procedūrų skuba svarstant ir priimant LRT įstatymo pakeitimus. EP pažymėjo, kad reformos, darančios poveikį visuomeniniams žiniasklaidos paslaugų teikėjams, turėtų būti vykdomos skaidriai ir įtraukiai, konsultuojantis su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant žurnalistus, pilietinę visuomenę ir žiniasklaidos ekspertus. EP taip pat pažymėjo, jog su LRT susijusios teisėkūros iniciatyvos buvo pateiktos ir svarstomos taikant paspartintas procedūras, nesant objektyviai pagrįstų išskirtinių aplinkybių, taip sumenkinant skaidrumą, įtraukumą ir prasmingą suinteresuotųjų subjektų ir pilietinės visuomenės dalyvavimą, ir nesilaikant ES ir konstitucinių atsakingo valdymo standartų. Pastebėta, kad nepaisoma Europos Tarybos, Europos transliuotojų sąjungos, tarptautinių žurnalistų organizacijų, Seimo Teisės departamento, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovo žiniasklaidos laisvės klausimais įspėjimų, kad gali būti gerokai padidinamas LRT pažeidžiamumas politiniam spaudimui, taip pat Lietuvos Specialiųjų tyrimų tarnybos nustatytos su korupcija susijusios rizikos. Beje, tokia paspartintos procedūros kritika tinka ir apibūdinant LRT įstatymo pakeitimų dėl LRT finansavimo įšaldymo ir mažinimo priėmimo procesą, nors jam formaliai nebuvo taikoma skubos tvarka. EP rezoliucijoje pažymėta, kad šie pakeitimai buvo pateikti prieš pat juos priimant ir buvo priimti naujų finansinių metų išvakarėse tinkamai jų neapsvarsčius, o tai kelia didelį žiniasklaidos laisve suinteresuotų subjektų susirūpinimą dėl teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės vacatio legis principo (reikalavimo suteikti protingą laiką teisės subjektams pasirengti teisinio reguliavimo pokyčiams) laikymosi. Taigi EP padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad paspartintų teisėkūros procedūrų taikymas LRT įstatymo pakeitimams priimti neturi objektyvaus ir konstituciškai pagrįsto pagrindo, jas taikant neužtikrinamas skaidrumas, įtraukumas ir prasmingas pagrindinių suinteresuotųjų subjektų bei pilietinės visuomenės dalyvavimas, taip pat nesilaikoma skaidrios, atskaitingos, įtraukios ir demokratinės teisėkūros procedūros reikalavimų, neatsiejamų nuo teisinės valstybės principo ir Europos teisėkūros proceso geriausios praktikos (EP rezoliucijos 9 punktas).

Konkretizuojant galima pastebėti, kad tokių procedūrų taikymas neatitinka, pavyzdžiui, konstitucinių demokratinės teisėkūros reikalavimų, kaip jie atskleisti Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarime, be kita ko, kad skubos tvarka būtų taikoma tik ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Ne ką geriau EP įvertino dabar vykstantį procesą, kai paspartinta procedūra buvo pristabdyta (beje, tikrai ne dėl geros valdančiųjų valios) ir sudaryta parlamentinė darbo grupė LRT valdymo modeliui peržiūrėti. EP iš esmės konstatavo, kad procesas lieka neįtraukus ir nedemokratinis, nes Žurnalistų profesionalų asociacija ir LRT žurnalistų iniciatyvinė grupė atsisakė dalyvauti šios grupės veikloje, pagrįsdamos savo atsisakymą, be kita ko, dialogo stoka ir atrankiniais kvietimais, o toks procesas kelia riziką, kad politinis kišimas bus legitimizuotas prisidengiant konsultacijomis ir sudarant sąlygas pakartotiniams bandymams netiesiogiai taikyti cenzūrą ir susilpninti redakcinio nepriklausomumo apsaugos priemones. Savaime iškalbinga yra tai, kad LRT atstovų nėra darbo grupėje, o tai be jokios abejonės rodo nedemokratinį vykstančio proceso pobūdį. Antrasis klausimas – Seimo 2025 m. lapkričio 27 d. priimtų LRT įstatymo pakeitimų dėl LRT finansavimo įvertinimas. EP pažymėjo, kad šiais pakeitimais įšaldomas 2026–2028 m. LRT biudžetas 2025 m. lygmeniu (79,6 mln. EUR) ir sumažinama būsima mokestinių pajamų dalis, todėl struktūriškai ir ilgam laikui sumažinamas LRT skirtas viešasis finansavimas. Daug kam Lietuvoje galinti atrodyti įspūdinga nėra tokia jau įspūdinga. Kaip pažymėta EP rezoliucijoje, anot Europos Tarybos Žurnalistų saugumo platformos, Lietuvos visuomeninei žiniasklaidai skiriamas BVP grindžiamas finansavimas yra vienas iš mažiausių ES, o LRT įspėjo, kad ilgalaikiai finansiniai apribojimai trukdytų vykdyti įstatymu nustatytą vaidmenį kaip pagrindiniam šalies informacijos šaltiniui krizės ir ekstremaliųjų situacijų atveju, įskaitant gebėjimą užtikrinti nepertraukiamą transliavimą nacionalinių ekstremalių situacijų metu. Aišku, EP nerado jokių objektyvių priežasčių LRT finansavimui įšaldyti ir mažinti. Tai, ką dabar aiškina valdantieji apie kitus finansavimo prioritetus, yra politinės diskrecijos, o ne objektyviais ekonominiais kriterijais grįstas sprendimas. Be to, EP mato, kad tikroji priežastis yra politinis spaudimas LRT dėl transliuojamo turinio, kurį patvirtinančių valdančiųjų pareiškimų yra apstu.

Taigi EP padarė išvadą, kad LRT finansavimo įšaldymas ir sumažinimas nesant objektyvios ekonominės būtinybės gali būti prilyginamas politiniam spaudimui, nesuderinamam su konstitucinėmis garantijomis ir Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnio 3 dalimi (EP rezoliucijos 6 punktas). Tiek pagal konstitucinius reikalavimus, atskleistus Lietuvos Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarime, tiek pagal nurodytą Europos žiniasklaidos laisvės akto nuostatą LRT finansavimas turi būti pakankamas, tvarus ir nuspėjamas, grindžiamas iš anksto nustatytais skaidriais ir objektyviais kriterijais, kad nebūtų pažeistas LRT nepriklausomumas. Todėl, suprantama, LRT finansavimas negali būti priklausomas nuo įstatymų leidėjo diskrecijos kasmet keisti valstybės biudžeto išlaidų prioritetus. Trečiasis klausimas – LRT įstatymo pakeitimo projektai, kuriais siekiama supaprastinti LRT vadovo atleidimo tvarką. EP pažymėjo, kad šiais projektais siūloma anksčiau laiko atleidžiant LRT generalinį direktorių kvalifikuotą LRT tarybos narių balsų daugumą pakeisti paprasta balsų dauguma, panaikinti pagrįstumo viešuoju interesu reikalavimą ir įvesti slaptą balsavimą LRT taryboje. EP padarė išvadą, kad tokie pakeitimai gali sudaryti sąlygas savavališkam politiniam kišimuisi ir yra nesuderinami tiek su konstitucinėmis garantijomis, tiek su ES standartais dėl visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumo, įskaitant Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnio 2 dalį (EP rezoliucijos 7 punktas). Akivaizdu, kad siūlomais pakeitimais siekiama mažinti LRT vadovo apsaugos nuo savavališko atleidimo iš pareigų lygį, todėl tai nedera su Konstitucijos garantuotu LRT instituciniu nepriklausomumu, taip pat su nurodyta Europos žiniasklaidos laisvės akto nuostata, pagal kurią LRT vadovo atleidimas nesibaigus kadencijai turi būti tinkamai pagrįstas išimtinis atvejis.

Beje, EP mato ir tai, kad didžiausią įtaką LRT tarybai turi politikai – du trečdalius narių (8 iš 12) skiria prezidentas ir Seimas (kiekvienas po keturis). Tai irgi turi reikšmės, kodėl LRT vadovo nepriklausomumo garantijos mažinimas nelaikomas pagrįstu. Galiausiai ketvirtas klausimas yra personifikuotas LRT įstatymo pakeitimo projektų dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo pobūdis. Valdantieji yra daugiau nei pakankamai prisišnekėję, kad jų tikslas – kuo greičiau atleisti dabartinę LRT vadovę, o po to bus galima vėl suderinti LRT įstatymą su konstituciniais ir ES teisės reikalavimais. Būtent tai pastebėta EP rezoliucijoje: „atrodo, jog siūlomi pakeitimai yra nukreipti prieš dabartinę LRT generalinę direktorę, kaip matyti iš teisėkūros proceso metu padarytų viešų pareiškimų, kuriuose reiškiamas nepasitenkinimas jos darbo rezultatais ir aiškiai nurodomas ketinimas atleisti ją iš pareigų“. Tad EP labai aiškiai pabrėžė, jog teisės aktai, skirti konkrečiam asmeniui (teisės aktai ad personam), yra nesuderinami su teisinės valstybės principais, įskaitant teisinį tikrumą, teisės visuotinumą ir savavališko naudojimosi valdžios įgaliojimais draudimą. Taigi, darydamas išvadą, EP griežtai pasmerkė bet kokios formos teisės aktus ad personam ir priminė, kad įstatymai, nukreipti prieš konkrečius asmenis dėl to, kad jie nepriklausomai vykdo savo profesinę veiklą, yra nesuderinami su pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principais (EP rezoliucijos 8 punktas). Valdantieji neturi iš esmės jokių svarių teisinių kontrargumentų EP pateiktam teisiniam vertinimui visais keturiais klausimais. Tai leidžia tikėtis galimo panašaus, tik jau įpareigojančio, Europos Komisijos vertinimo. Be abejo, ji bus susipažinusi su EP rezoliucija. Kaip bendras politinis ir teisinis kontekstas EP rezoliucija gali atsispindėti ET patariamosios ekspertinės institucijos – Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) išvadose vertinant LRT finansavimą įšaldantį ir mažinantį įstatymą, taip pat LRT įstatymo pakeitimo projektus dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo.

Konkretūs EP siūlymai situacijai ištaisyti

EP rezoliucija yra labai konstruktyvi, nes joje suformuluoti konkretūs siūlymai, kaip Seimas galėtų grįžti į Konstitucija ir ES teise grindžiamą teisėkūros kelią. Taigi, visų pirma, EP primygtinai ragina Seimą atmesti numatomus pakeitimus, be kita ko, balsų skaičiaus, reikalingo atleisti LRT generalinį direktorių, sumažinimą, reikalavimo, kad atleidimas būtų grindžiamas objektyviu viešuoju interesu, panaikinimą ir slapto balsavimo įvedimą, taip pat užtikrinti, kad bet kokie teisės aktų pakeitimai, jei toks poreikis atsirastų, būtų priimami tik po to, kai Venecijos komisija pateiks savo nuomonę, ir laikytis Europos žiniasklaidos laivės akto bei Venecijos komisijos ir ESBO atstovo žiniasklaidos laisvės klausimais rekomendacijų (EP rezoliucijos 10 punktas). Antra, kiek tai susiję su LRT valdysena, EP rezoliucijos 11 punkte siūloma ne keisti LRT vadovo skyrimo ir atleidimo tvarką, o ragina kuo labiau sumažinti politinę įtaką formuojant LRT tarybą, be kita ko, mažinant politinių organų (Seimo ir prezidento) skiriamų vietų skaičių ir nustatant tinkamus profesinius reikalavimus tarybos nariams (beje, jais dabar galima skirti bet kurį aukštąjį išsilavinimą ir bet kokio darbo 5 metų patirtį turinčius asmenis). Trečia, tame pačiame EP rezoliucijos 11 punkte siūloma grąžinti Konstituciją ir Europos žiniasklaidos aktą atitinkantį LRT finansavimo modelį: Seimas ir Vyriausybė paraginti nepriimti teisėkūros priemonių ir biudžeto sistemų ir panaikinti jau priimtąsias, kuriomis kenkiama LRT nepriklausomumui, visų pirma tas, kuriomis pažeidžiamas Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnis, kiek tai susiję su pareiga užtikrinti stabilų visuomeninio transliuotojo finansavimą, ir užtikrinti pastovų, nuspėjamą ir tinkamą jo finansavimą. Ketvirta, siūloma demokratizuoti teisėkūros procesą: Lietuvos valdžios institucijos raginamos stiprinti plataus masto ir skaidrias konsultacijas su pilietine visuomene, žiniasklaidos specialistais ir Europos institucijomis dėl visuomeninės žiniasklaidos valdymo ir tinkamo finansavimo, dėl visų būsimų teisės aktų pakeitimų viešai konsultuotis, įskaitant su Lietuvos ir užsienio žurnalistais, žiniasklaidos laisvės organizacijomis ir LRT vadovybe (EP rezoliucijos 13 punktas).

Galiausiai EP prašo Europos Komisijos stebėti visus pokyčius, susijusius su žiniasklaidos laisve ir visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumu Lietuvoje, įvertinti, ar priimti ir numatomi pakeitimai atitinka Europos žiniasklaidos laisvės aktą ir teisinės valstybės principą, atitinkamai informuoti Lietuvos valdžios institucijas ir, jei reikalavimų nesilaikoma, naudoti visas priemones, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūras ir ES teisinės valstybės priemonių rinkinį (EP rezoliucijos 12 punktas). Komisija yra atsakinga už vienodą ir veiksmingą ES teisės įgyvendinimą visose valstybėse narėse. Pastebėjusi ES teisės galimus pažeidimus, ji gali pradėti jų tyrimo procedūrą, galinčią baigtis ES Teisingumo Teisme. Komisija taip pat gali pristabdyti tam tikrų projektų finansavimą, jei valstybė narė nepaiso teisės viršenybės, įskaitant žiniasklaidos laisvę, reikalavimų. Suprantama, viso to neprireiks, jeigu valdantieji ir jų kontroliuojamas Seimas pradės laikytis ES teisės. Tuo tarpu EP taip pat toliau stebės situaciją ir Lietuvos pažangą įgyvendinant EP rezoliuciją. Jeigu pažangos nebus ir situacija blogės, galimo LRT užvaldymo ir su juo susijusios grėsmės demokratijai klausimas sugrįš į EP darbotvarkę. Tikėtina, jis nepranyks iš kai kurių EP komitetų regos lauko. Taip ir turi veikti visų, įskaitant Lietuvos, ES piliečių tikroji atstovybė.

Šaltinis:

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/dainius-zalimas-ep-rezoliucija-lietuvos-veidrodis-europoje-18-2610810?fbclid=IwY2xjawPr6rhleHRuA2FlbQIxMABicmlkETBGbU94QnM4a3V4d2N3UlZac3J0YwZhcHBfaWQQMjIyMDM5MTc4ODIwMDg5MgABHpjJtD2Q3anL7XKLriaA06z6kAYeJo8xNsGJVegV0wXIUn_sFRf3UyCTsirN_aem_sdKTsSA-1EKofSIWpE6PkQ

The post Dainius Žalimas. EP rezoliucija – Lietuvos veidrodis Europoje appeared first on Voruta.

The post Europos Parlamentas pasmerkė bandymus paminti LRT nepriklausomybę appeared first on Voruta.

Pastaraisiais metais sukčiai vis dažniau taikosi į žmonių emocijas: skubina, gąsdina, apsimeta pareigūnais ar bankų darbuotojais, vilioja „neįtikėtinomis“ investicinėmis galimybėmis, o romantinių apgavysčių atvejais kuria tariamą artimą ryšį. Kampanijos platformoje išskiriamos keturios ypač paplitusios schemos: romantiniai sukčiai, investiciniai pažadai, netikri pareigūnai ir skambučiai iš „banko“.

Kampanijos rengimo metu buvo konsultuojamasi su psichologais, siekiant suprasti, kas padeda žmogui ištrūkti iš sukčių kuriamo spaudimo. Kampaniją konsultavo psichologė Kamilė Butkevičiūtė-Astrauskienė ir psichologas Arūnas Norkus, kurie padėjo išgryninti pagrindinę įžvalgą: reikia pauzės.

Jei skambutis ar žinutė kelia šoką, spaudimą ar verčia skubėti – nutraukite pokalbį. Sukčiai dažnai siekia išprovokuoti emocinę reakciją, kad žmogus nebespėtų kritiškai vertinti situacijos. Būtent todėl pagrindinis patarimas – padėti ragelį ir patiems susisiekti su institucija oficialiais kanalais.

„Už kiekvienos sukčiavimo istorijos yra realūs žmonės, praradę santaupas, saugumo jausmą ir pasitikėjimą. LRT misija – padėti visuomenei atpažinti grėsmes ir sustiprinti atsparumą. „Padėk ragelį“ primena: jei kažkas skubina, gąsdina ar vilioja per gerai skambančiais pažadais, sustokite – nutraukite pokalbį ir pasitikrinkite.

Sukčiavimo mastas rodo, kad vieno sprendimo nepakanka – reikalingas institucijų, žiniasklaidos ir visuomenės susitelkimas. Džiaugiamės galėdami kartu su Lietuvos policija, Lietuvos banku ir Lietuvos bankų asociacija kalbėti vienu balsu ir suteikti žmonėms konkrečius įrankius, kaip apsisaugoti“, – sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

Akcentuojamos rizikos ir patarimai

Romantiniai sukčiai aukų ieško socialiniuose tinkluose ir pažinčių programėlėse, ilgainiui įgyja pasitikėjimą, o vėliau prašo pinigų ar „pagalbos“ įvairiomis istorijomis. Kampanija primena, kad net ir didelę gyvenimišką patirtį turintys žmonės gali tapti taikiniu.

Investicinių pažadų schemose sukčiai vilioja pradėti nuo nedidelių sumų, gali sukurti „sėkmės“ iliuziją, o vėliau skatina investuoti vis daugiau, net skolintis. Bandant atsiimti tariamą pelną, reikalaujama papildomų mokesčių.

„Apgavikų pasitelkti socialinės inžinerijos metodai suklaidina net labai blaiviai mąstančius ir finansiškai raštingus žmones. Todėl įtarus, kad susidūrėte su sukčiais, kalba turi būti trumpa. Džiaugiamės, kad tai akcentuojanti iniciatyva išaugo į jungtinį projektą ir sutelkė rimtas pajėgas. Lietuvos bankų asociacijai priklausančios šalies finansų ir kredito įstaigos nuolat informuoja visuomenę apie finansinių sukčių keliamas grėsmes, bet susitelkę įgyjame galimybę kalbėti vienu balsu ir pasiekti daug daugiau žmonių“, – akcentuoja dr. Eivilė Čipkutė, LBA prezidentė.

Ji atkreipia dėmesį, kad finansiniai sukčiai nuolat naudojasi aktualiomis temomis, siekdami suklaidinti žmones ir paskatinti juos atiduoti savo pinigus ir asmeninius duomenis. Sausio 1 dieną Lietuvoje prasidės dvejus metus truksiantis pereinamasis laikotarpis, kurio metu gyventojai galės pasitraukti iš antrosios pensijų pakopos ir susigrąžinti joje sukauptas lėšas.

Specialistai jau dabar stebi sukčių suaktyvėjimą, kuriant naujus su šia tema susijusius scenarijus. Jie skambina kviesdami pasiskolinus „investuoti“ dabar, o grąžinti skolą – atgavus sukauptas lėšas, ragina „pasitikrinti“, kiek lėšų atgausite, netikrose interneto svetainėse, vilioja atsiimti sukauptas lėšas kriptovaliuta ir pan.

Netikri pareigūnai ar tarpininkai gali prisistatyti policijos, finansų ar kitų institucijų darbuotojais, raginti perduoti pinigus „saugoti“, atskleisti informaciją ar įsidiegti programas. Kampanija pabrėžia: institucijos neprašo perduoti lėšų ar slaptų duomenų telefonu ir nevykdo tokių „procedūrų“ per pokalbių programėles.

„Policijos pareigūnai neskambina žmonėms ir neprašo asmens duomenų ar prisijungimo slaptažodžių. Tirdami tokio pobūdžio nusikalstamas veikas pastebime, kad kuo ilgiau žmogus kalba su sukčiumi, tuo didesnė tikimybė, kad jis padarys klaidą ir bus apgautas. Sukčiai turi gebėjimų įkalbėti, įtikinti auką, tad streso būsenoje žmogus gali padaryti neapgalvotą žingsnį, kuris kainuos labai brangiai. Todėl siūlome nesivelti su nepažįstamais asmenimis į diskusijas, o kuo skubiau baigti pokalbį ar nutraukti susirašinėjimą“, – sako Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas.

Skambučio iš „banko“ atveju pagrindinis sukčių tikslas – išvilioti prisijungimus, PIN ar kitus identifikavimo duomenis. Patarimas vienareikšmis: neatskleiskite duomenų, neatlikite mokėjimų, o padėję ragelį patys paskambinkite į banką oficialiu numeriu.

„Šia kampanija parodome, kad Lietuvos institucijos ir finansų įstaigos siekia bendro tikslo – apsaugoti žmonių pinigus nuo sukčių. „Padėk ragelį“ – tai paprastas, bet labai efektyvus patarimas. Mūsų praktikoje yra buvę atvejų, kai žmonės atpažino sukčius, bet žodis po žodžio pasidavė jų įkalbinėjimams ir parado pinigus. Dėl to, kilus bent menkiausiam įtarimui, nutraukite pokalbį. Pinigus prarasti lengva, o atgauti sunku arba iš viso neįmanoma. Dalinkimės šiuo patarimu su savo artimaisiais, draugais, ir nesuteikime sukčiams nė menkiausios progos. O Lietuvos bankas sieks stiprinti visas įmanomas užkardas“, – sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Vaida Markevičienė.

Ji pridūrė, kad Lietuvos bankas kovai su sukčiavimu visada skyrė didelį dėmesį – tiek prižiūrėdamas finansų rinkos dalyvius, tiek skatindamas gyventojų finansinį raštingumą.

Lietuvos bankas buvo vienas iš pirmųjų Europos centrinių bankų, ėmusių blokuoti neteisėtai finansines paslaugas teikiančias interneto svetaines, skelbiantis „juoduosius sąrašus“, kur įtraukiamos vartotojų nusiskundimų dėl sukčiavimo sulaukusias bendrovės.

Įtarus sukčiavimą ar tapus jo auka, gyventojai raginami nedelsti ir pranešti telefonu 112.

The post LRT su partneriais pradeda kampaniją „Padėk ragelį“: ragina nebesuteikti sukčiams progos appeared first on Voruta.

„Kas čia dabar kalba apie mus?“ – tokiu klausimu praėjusią savaitę prasidėjo ne viena pokalbio tema Prienuose. Mieste vis daugiau žmonių pastebi, kad jų kasdienybės atspindžiai vis dažniau skamba ne kur kitur, o radijo eteryje. FM99 – regioninė stotis, žinoma dėl gyvo kontakto su bendruomene – netikėtai ėmėsi iniciatyvos kalbėti apie tai, apie ką dažnai tylima: gatvių saugumas, smurtas artimoje aplinkoje, kultūrinė atskirtis.

Tai nebuvo reklaminė kampanija ar politinė tribūna – tai buvo paprastas kvietimas įsiklausyti. Į tai, ką kalba žmonės, gyvenantys šalia.

Netikėta, nes nebeįprasta

Į laidas „Ne tu vienas kelyje“, „Prienų balsas“ ir naująsias savaitgalio apžvalgas skambina gyventojai, kurie dažnai nedrįsta rašyti institucijoms. Jie kalba apie perėjose neapšviestus ruožus, nerimą keliantį eismą prie mokyklų, bet ir apie šviesius dalykus – vietinius verslus, senuosius pastatus, kuriuos verta saugoti.

Gyventojų reakcijos aiškios: žmonėms svarbu, kad jų balsas būtų girdimas ne tik kabinete, bet ir viešame eteryje.

Prienų naujienos tampa ne sausa informacija, o gyvu bendruomenės atspindžiu, kurį FM99 perduoda be filtruotų antraščių.

Ką žmonės siūlo patys?

FM99 redakcija sulaukia vis daugiau pasiūlymų iš pačių klausytojų. Štai ką jie siūlo įtraukti į turinį:

• trumpus pasakojimus apie Prienų istoriją – nuo žydų paveldėto iki medinukų gatvių;
• pokalbius apie realias eismo problemas – ne statistika, o vietinių patirtis;
• gyventojų diskusijas apie viešąjį saugumą ir patrulių maršrutus;
• kultūrinių renginių refleksijas – kas vyksta ir kas lieka nepastebėta;
• daugiau balsų iš mažesnių seniūnijų – ne tik centras turi ką pasakyti.

FM99 žurnalistai sako – būtent čia slypi tikroji vertė. Ne tik transliuoti, bet ir reaguoti.

Kai Prienai susigrąžina balsą

Galbūt mažai kas žino, kad iki 2022 m. FM99 buvo paskutinė Europoje stotis, transliavusi UTB dažniu – 70,04 MHz. Tai buvo techninė atgyvena, bet tuo pačiu – gyvas ženklas, kad bendruomenės radijas dar gali būti artimas, tikras, neišdildomas.

Dabar ta gija atgimsta kitu pavidalu: kai tavo miestas skamba eteryje, kai tavo nuomonė girdima ne kaip triukšmas, o kaip turinys – tu nebejauti atskirties. Tu tampi dalimi.

Prienai, rodos, atrado iš naujo, kad radijas – tai ne fonas. Tai veiksmas. Ir kiekvienas balsas čia svarbus.

The post Prienuose – netikėta iniciatyva: ką apie ją mano gyventojai? appeared first on Voruta.

The post Istorijos ir publicistikos leidiniui „Voruta” – 35 appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Baigiantis kovui skaitytojus pasiekė nekantriai laukta „Voruta“, tik šįsyk ji kitokia. Trisdešimt metų nuo 1989 m. spalio 24 d. leistas Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ virto devyniasdešimt šešių puslapių žurnalu, kuris skaitytojus džiugins kartą per tris mėnesius, keturis kartus per metus. Žemiau pateikiame žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus įžanginį žodį skaitytojams.

Mieli skaitytojai!

Jūsų rankose Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“. Ilgai lauktas, ilgai ruoštas ir pagaliau Jūsų. Daug pajėgėme įveikti ir pagaliau po 30-ies laikraščio leidybos metų subrendome žurnalui. Pažvelgę į žurnalo pirmojo numerio turinį, rasite seniai pažįstamų veidų – autorių – ir jų publikacijų arba gerai žinomų mūsų rubrikų. Toks pastovumas „Vorutai“ turėtų garantuoti tęstinumą, o taip pat ir populiarumą tarp skaitytojų bei jų finansinę paramą. Ir apie ką rašysime?

Tik prieš šimtmetį lietuvių tauta paskelbė Nepriklausomybę, tik 30 metų gyvename vėl atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, todėl Vasario 16-osios akto signatarus ir valstybingumo idėją pristatanti rubrika išlieka viena svarbesnių, nors ir labai daug esame rašę apie visus signatarus. Vis dar archyvuose labai daug neištirtos medžiagos apie Vasario 16-osios akto paskelbimo aplinkybes, todėl ši rubrika bus nuolatinė. Kiekviena publikacija atskleidžia daug naujų, iki šiol nežinotų faktų. Šiame žurnalo numeryje skaitysime istoriko Algirdo Grigaravičiaus publikacijas apie Vasario 16-osios akto signatarą Donatą Malinauską, signatarų Saliamono Banaičio ir Stanislovo Narutavičiaus sūnus. Baigiantis 2019-iesiems A. Grigaravičius išleido trečią knygos apie Joną Basanavičių dalį. Išties pavydėtinas darbštumas.

Mūsų kūrybinė grupė ir redakcija siekia sutelkti istorijos mylėtojus, kuriems rūpi Lietuvos istorija, jos lietuviškoji interpretacija bei lietuviškoji istoriografija. Ypač mums svarbios Lietuvos etninės žemės. Šiuos klodus purena nenuilstantys mūsų autoriai dr. Martynas Purvinas bei arch. Marija Purvinienė. „Vorutos“ fondas yra išleidęs tris dr. Martyno Purvino knygas, skirtas Mažosios Lietuvos (abipus Nemuno) istorijai. Mažojoje Lietuvoje – Martynas Mažvydas ir Kristijonas Donelaitis, lietuvių raštijos kūrėjai, Tilžė ir Vydūnas, Bitėnai ir Martynas Jankus, ten mūsų lietuviškajai kultūrai ypač svarbios asmenybės, jų indėlis, todėl Mažosios Lietuvos rubrika bus kiekviename žurnalo numeryje.

Istorijos žurnalo „Voruta” vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Redakcijos archyvo nuotr.

Negalėtume apsieiti be žvilgsnio į rytus: į Lietuvos etnines žemes, kurių istorija labai menkai nagrinėjama arba nušviečiama, ten, kur dar yra likę lietuvių ir kur veikia lietuviškos mokyklos (Rimdžiūnuose, Pelesoje ar kitur). Kurį miestą bepaimtum, ten – Lietuvos ir lietuvių pėdsakai ir mūsų pareiga pristatyti istorijos žinias, kurių iki šiol neturėjome, skaitytojui. Beje, Gardino istoriją tyrinėja rašytoja dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, su jos publikacijomis 2017–2019 m. laikraščio numeriuose galėjo susipažinti Gardino bei Lydos lietuviai. Rytų Lietuva, etninės žemės – neišsenkantis Lietuvos istorijos šaltinis, dar mažai tirtas ir mažai viešintas, todėl laukiame autorių ir jų straipsnių.

Panaši situacija ir dėl Seinų ir Punsko krašto žemių, kurias Lietuva prarado prieš 100 metų. Etninėse žemėse Lenkijoje gyvenantys lietuviai negali savo pavardžių rašyti lietuviškai, su lietuviškomis raidėmis – ė, į, š, ž, č, v, ū, ų, nors Lietuvoje autonomininkai reikalauja asmenvardžius rašyti originalo kalba.

Daug publikacijų apie Rytų, Pietryčių Lietuvą ir valstybinę kalbą mums parašydavo „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, kalbininkas habil. dr. Kazimieras Garšva, šiame numeryje spausdiname interviu, kuriame – mūsų dienų politikos aktualijos.

Kiekviename žurnalo numeryje pateiksime ir „Vorutos“ priedą „Tėviškės aušra“, kurio leidybą remia Tautos fondas (JAV). Priede bus rašoma apie lietuviškų mokyklų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, įsteigtų Vilniaus apskrities administracijos, bei mokyklų, atsiradusių etninėse žemėse – Karaliaučiaus krašte, Baltarusijoje, Lenkijoje – veiklą. Gvildenant šias temas svarbus ir mielai bendradarbiaujančios lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, jos pirmininko Algimanto Masaičio palaikymas.

Norime padėkoti darbščiai istorikei dr. Irmai Randakevičienei, kuri labai aktyviai nagrinėja Lietuvos bajorijos, taip pat ir savo giminės istoriją. Ši autorė atskleidė ir paviešino daug 1863–1864 m. Trakų apskrityje vykusio sukilimo prieš caro valdžią faktų. Dėkojame.

1990-aisiais atkuriant Lietuvos valstybingumą, Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir jo giminaičiai gyd. Žiedūna ir Viktoras Jenciai, dėję daug pastangų, populiarindami ir viešindami visų Vasario 16-osios akto signatarų veiklą, tebetęsia šią pareigą ir ne tik tai – yra įsteigę D. Malinausko kultūros premiją, kuri kasmet teikiama per signataro ir Sibiro tremtinio gimtadienį, kovo 7-ąją. Jie finansiškai remia ir „Vorutos“ leidybą. Dėkojame Jiems ne tik už paramą, bet ir už skiriamą laiką bei dėmesį Valstybės istorijai, jos tyrimams, valstybingumo stiprinimui.

Nuo pat įsikūrimo 1997 m. „Vorutos“ leidybą remia Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Šio fondo remiami projektai viešai skelbiami, tai yra svarbiausioji mūsų gaunama parama.

Žinoma, redakcija gauna daug laiškų iš įvairiausių Lietuvos vietovių, juos paskelbiame savo internetiniame laikraštyje – www.voruta.lt. Dėkojame visiems autoriams, skaitytojams, prenumeratoriams ir linkime malonaus skaitymo.

Juozas VERCINKEVIČIUS,

vyriausiasis redaktorius

Lietuvos paštuose priimama žurnalo „Voruta“ prenumerata 2020 metams

Prenumeratos kaina (indeksas 0135)

1 ketvirčiui 3,00 Eur

2 ketvirčiams (pusei metų) 6,00 Eur

3 ketvirčiams 9,00 Eur

Prenumeratos kaina pensininkams,

neįgaliesiems, moksleiviams, studentams,

mokytojams (indeksas 0136)

1 ketvirčiui 2,40 Eur

2 ketvirčiams (pusei metų) 4,80 Eur

3 ketvirčiams 7,20 Eur

Prenumerata nebepriimama likus mažiau nei mėnesiui iki žurnalo išleidimo datos. Gyventojų ir organizacijų užsakyti periodiniai leidiniai nurodytais adresais pristatomi kasdien, išskyrus sekmadienius, švenčių dienas ir kai kuriose kaimo vietovėse pirmadienius. Periodinių leidinių prenumeratą galima užsisakyti ir internetu – tinklalapyje https://www.prenumeruok.lt/.

Žurnalą taip pat galima įsigyti:

Vilniuje:

LS KIOSKAS, Geležinkelio g. 16, Vilnius,

LS KIOSKAS, J. Lelevelio g. 2, Vilnius,

MAXIMA, Ozo g. 25, Vilnius,

MAXIMA, Ukmergės g. 282, Vilnius,

NARVESEN, Gedimino pr.19 prie Vienuolio g., Vilnius,

NARVESEN, Gynėjų g. 1, Vilnius,

NARVESEN, Sodų g. 24 D-1, Vilnius,

NARVESEN, Sodų g.22, Vilnius;

Kaune:

MAXIMA, Savanorių pr. 255, Kaunas,

NARVESEN, Vytauto pr. 24, Kaunas;

Klaipėdoje:

MAXIMA, Taikos pr. 61, Klaipėda,

NARVESEN, Taikos pr. 101, Klaipėda;

Panevėžyje:

NARVESEN, Savanorių a. 5, Panevėžys.

Daugiau informacijos dėl pardavimo vietų: https://www.pressexpress.lt/regioniniai-laikrasciai/500-voruta.html

The post Išleistas pirmasis Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ numeris appeared first on Voruta.

Živilės Gurauskienės nuotr.

Živilė GURAUSKIENĖ, “Dirvos” korespondentė, www.voruta.lt

Sausio 26 d., sekmadienį, Lemonte, Pasaulio Lietuvių Centre, po 11 val. ryto šv. Mišių, Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijos bažnyčioje aukojamų kunigo Vaido Lukoševičiaus SJ, iš Klivlando atkeliavę pirmieji šiais metais laikraščio “Dirva” numeriai maloniai nustebino čia atvykusius išeivijos lietuvius, kurių įspūdžius pateikiame skaitytojams.

Vaikų globos organizacijos „Saulutė” vadovė Indrė Tijūnėlienė.

“Puiku, kad „Dirva” susidomėjo ir šiame numeryje publikavo mano straipsnius – apie a. a. dr. Romualdą Kašubą, kuris su žmona Nijole ilgai gyveno Klivlande, ir Živilės Gurauskienės spaudai parengtą mano pasakojimą apie JAV besikuriančias grupes, kurių tikslas buvo siekti, kad JAV tarptautiniu mastu pripažintų Lietuvos Nepriklausomybę de jure. Džiaugiuosi, kad laikraštis „Dirva” sėkmingai tebegyvuoja. Dabar, interneto laikais, nyksta popierinė spauda, o mums, lietuviams, ypač pagyvenusiems, ji labai reikalinga. Buvo malonu, kai, vos pasirodžius laikraščiui, gavau daug atsiliepimų apie savo straipsnius. Tai ir Floridoje gyvenanti dailininkė Rimgailė Zotovienė, ir informatikos mokslų daktaras, profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, žinomas visuomenės veikėjas Algirdas Avižienis, gyvenantis Kalifornijoje.  Dėkoju laikraščio “Dirva” darbuotojams ir linkiu sėkmės išlaikyti spausdintą lietuvišką žodį”.

JAV LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė Violeta Valaitytė.

“Pirmoji mano pažintis su “Dirva” įvyko vos tik atvykus į JAV – tuometinis šeimininkas Vincas Pavilčius prenumeravo šį laikraštį. Aš visuomet perskaitydavau įdomiausius straipsnius. Laikui bėgant šeimininkas iškeliavo Anapilin, aš pakeičiau gyvenamąją vietą, prenumeravau kitus lietuviškus leidinius, ir ryšys su “Dirva” nutrūko. Dabar labai džiaugiuosi užsiprenumeravusi “Dirvą”, kur publikuojami straipsniai apie mūsų organizuojamus renginius. Įsitikinau, kad laikraštis įdomus, ir nekantriai laukiu naujo “Dirvos” numerio. Linkiu laikraščio darbuotojams kūrybinės sėkmės, sveikatos ir toliau nepaliauti džiuginti skaitytojus”.

JAV LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė Violeta Valaitytė. Živilės Gurauskienės nuotr.

LB Lemonto apylinkės Socialinių reikalų skyriaus vedėjas inžinierius Rimantas Dirvonis.

“Jau labai seniai esu susipažinęs su laikraščiu “Dirva”, save vadinančiu Lietuvių tautinės minties laikraščiu.  Anksčiau jis buvo pagrindinis Klivlando gausios ir labai stiprios lietuvių visuomenės, ne tik politinės, bet ir vykdančios įvairiapusę veiklą, vienetas ir organizacijų darbo ir veiklos skelbėjas ir rėmėjas. Pastaruoju metu vietiniams lietuviams pradėjus tirpti, keltis į kitas, net tolimas Amerikos padanges, akivaizdžiai matomas veiklos silpnėjimas. Tai galimai jaučia ir mato laikraščio “Dirva” darbuotojai ir rėmėjai. Tačiau užsiprenumeravus “Dirvą” ir perskaičius sausio 21 d. numerį, atsiranda viltis, kad artimoje ateityje laikraštis, tapęs įdomesniu, pažangesniu, pajėgs priimti ir kitą, įvairesnę, bet lietuvybės neatsisakiusiųjų, nuomonę.  Gal pajėgs tapti ne tik Klivlando, bet ir lietuvių pasaulio visuomeninės, kultūrinės, net politinės, išminties skelbėju. Tai būtų lietuvių tautai labai naudinga. Labai svarbu, kad “Dirvoje” skaitytojai galėtų rasti svarbius, reikšmingus Lietuvos valstybės gyvenimo ir istorijos momentus, kurie užsienio lietuvius šviestų ir kviestų prie savo tautos, prie jos džiaugsmų, darbų ir rūpesčių, artintų prie savo valstybės.  Visa tai jau matau ir š. m. sausio 21 d. laikraščio numeryje.  Tai nėra lengvas darbas, bet, kaip išminčiai sako, tik niekus daryti yra lengva. Linkiu visiems laikraščio “Dirva” redaktoriams, darbuotojams ištvermės garbingai tęsiant šią svarbią veiklą, remiančią lietuvių tautą”.

LB Lemonto apylinkės Socialinių reikalų skyriaus vedėjas inžinieriaus Rimantas Dirvonis. Živilės Gurauskienės nuotr.

Kunigas Vaidas Lukoševičius SJ po šv. Mišių varto naują “Dirvos” numerį. Živilės Gurauskienės nuotr.

The post “Dirvos” laikraštis Pasaulio Lietuvių Centre appeared first on Voruta.

Kadangi jaunas žmogus yra laikomas valstybės pamatu, kuriam yra perduodamas visas šalies valdymas, šis masiškas išvykimas sukėlė nerimą politikams, ekonomistams, pedagogams ir visiems suprantantiems šio reiškinio svorį. Šis planuotas arba neplanuotas ilgalaikis išvykimas traktuojamas kaip protų nutekėjimas, kai Lietuvą palieka perspektyvus jaunimas (medikai, ekonomistai ir kt.).

Finansinis ir socialinis nestabilumas

Išanalizavus visuomenės informavimo priemonėse (VIP), sociologiniuose tyrimuose, metodiniuose leidiniuose publikuojamą informaciją ir ją susisteminus, jaunimas emigruoja vedini socialinių, ekonominių ir kitų, netiesioginių priežasčių. Jaunimą kankina finansinis nepriteklius, kuris yra dėl to, jog Lietuvoje vyrauja nedarbas. Jaunimas negeba susimokėti ne tik už aukštąjį mokslą, bet ir gyventi nepriklausomai nuo tėvų. Išskirtos ir socialinės problemos. Jaunimas junta diskriminaciją dėl rasės, tautybės, išvaizdos, tikėjimo ir kt., jaučiasi patiriantis patyčias, užgauliojamas.

Paviršutiniška informacija

Tačiau didelę įtaką emigracijai daro ir netiesioginiai veiksniai – micro ir mikro aplinkos. Jaunam žmogui ir jo apsisprendimui didelę įtaką daro artimiausia jam aplinka – šeima, draugai, visuomenė, mokykla, tačiau ne ką mažesnę įtaką daro vartojama žiniasklaida, kuri yra tapusi viena pagrindinių ir dažniausiai naudojamu savišvietos įrankiu. Kadangi žiniasklaida informaciją pateikia pagal vartotojų poreikius (psichologo Abraomo Maslow „Poreikių piramidė“), didelis dėmesys skiriamas fiziologiniams, saugumo ir meilės, kiek mažesnis – savarankiškumo, pagarbos, saviraiškos poreikiams. Šis informacijos pateikimo būdas paaiškina paviršutiniškos informacijos žiniasklaidoje gausumą, kuri neugdo žmogaus vertybių (meilės tėvynei, šeimai, visuomenei), būtinų priimant sprendimus. Pasak žurnalisto Dainiaus Radzevičiaus, žiniasklaida jaunimui siūlo pigią ir buką pramogą, vietoje svarbių jiems žinių: „Šiandieniniam žmogui vertybės yra kultinės žvaigždės, jų aktualios problemos, tarpusavio santykiai. Amžinos vertybės susikerta su šiandieninėmis paviršutiniškomis „vertybėmis“, – teigė žurnalistas.

Administracinė atsakomybė

Kitas aspektas yra tas, kad žiniasklaida, kaip pagrindinis institutas formuojantis viešąją nuomonę, kurdama ir kartodama informaciją, kreipia visuomenės nuomonę tam tikra linkme. Reikia pripažinti, kad žiniasklaida yra pirminis šaltinis vaizdų apie pasaulį, kuris skaitytojui nematomas, nepasiekiamas – ką mes žinome apie pasaulį priklauso nuo to, ką žiniasklaida mums pasako. Svarbiausi elementai žiniasklaidai tampa svarbiausi ir visuomenei. Per pastaruosius dvejus metus aktualijomis tapo temos apie prastą Lietuvos padėtį, kokybišką kitų šalių situaciją. Viešąją erdvę užpildė emigrantų sėkmės istorijos, kitų šalių privalumai, Lietuvoje vyraujanti krizė, stabilumo nežadančios prognozės. Apie tokį galimą žurnalistų informacijos priešinimą – kurstymą emigruoti, numatyta net LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 207 straipsnyje: „Sistemingas raginimas arba kurstymas žodžiu, raštu arba kitokiu būdu Lietuvos Respublikos piliečius emigruoti į užsienį – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.“

Hipotezė pasitvirtino

Tai patvirtino 2012 metais mano atliktas tyrimas „Žiniasklaidos informacijos turinio įtaka jaunimo apsisprendimui emigruoti“, kurio tikslas buvo atskleisti galimą žiniasklaidos įtaką jaunimo apsisprendimui emigruoti. Tyrime dalyvavo Lietuvoje gyvenantis jaunimas (n=179) ir į Jungtinę Karalystę emigravęs Lietuvos jaunimas (n=191). Tyrimo rezultatai parodė, kad jaunimas naudojasi žiniasklaidos priemonėmis. Į pirmaujančias VIP patenka internetas, naujienų portalas delfi.lt. Lankomiausios skiltys: DELFI, pramogos, gyvenimas. Išanalizavus emigrantų atsakymus tampa aišku, kad internetas yra pagrindinis informacijos šaltinis bei vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų. Tad viešojoje erdvėje publikuojama informacija turėjo tam tikrą įtaką jauno žmogaus požiūrio formavimuisi, sprendimų priėmimui.

Neatsitiktinis sutapimas

Europos Sąjungą emigrantai vertina palankiau nei Lietuvą – šalys narės jiems ir toliau atrodo daugiau galimybių turinčios. Vienas iš pagrindinių narystės ES trūkumų, jų nuomone, yra atsiradusi demotyvacija siekti aukštumų šalyje bei atsiradęs apolitiškumas jaunimo tarpe. Apie emigraciją, kaip apie galimybę arba problemą, jaunimas sužinojo iš žiniasklaidos (taip pat iš artimųjų, mokyklos). Emigrantų apsisprendimą išvykti iš šalies dirbti ir mokytis nulėmė asmeninės priežastys, tačiau didelė įtaką turėjo Lietuvos socialinė padėtis, ekonominis nestabilumas, valstybės politika, valdžios požiūris į žmogų. Taip pat emigrantai, dar būdami Lietuvoje, susidūrė su nedarbu. Studijuojantys Jungtinėje Karalystėje lietuviai pasirinko šią galimybę dėl pigesnio mokslo ir geresnės šalies padėties. Jų nuomonė sutampa su žiniasklaidos pozicija – užsienio šalyse geresnė ekonominė, socialinė padėtis, studijų metu suteikiamos geresnės garantijos, studijuojant galima derinti mokslus su darbu, užsienyje pragyvenimo lygis yra pigesnis nei Lietuvoje. Apie studijas emigrantai pagrinde sužinojo iš žiniasklaidos, kurios pateikiama informacija pasitikėjo.

Jaunimo emigracijos problemai vystytis įtakos žiniasklaida turės tol, kol bus suvokiama tik kaip informacijos pateikimo sistema. Šių dienų realija yra ta, kad žiniasklaida yra tapusi reikšmingesnė nei vien tik kaip viena iš makro aplinkos veisknių. Juntant visuomenės polinkį šviestis žiniasklaidos pagalba, redakcija, žurnalistai privalo laikytis savo funkcijų kurių viena pagrindinių – užtikrinti straipnių objektyvumą, nepriešinant informacijos. Žiniasklaidai privalu grįžti prie savo priminės, švietėjiškos funkcijos. Tik šiuo atveju bus išvengta panašaus pobūdžio pasekmių.

Evelina KISLYCH

Lentelėse:

1. Jaunimas renkasi daugiau pramoginę – komercinę informaciją, nei svarbias žinias.

2. Didžioji dalis jaunimo apie emigraciją sužinojo iš žiniasklaidos.

3. Didžioji dalis jaunimo apie studijas užsienyje sužinojo iš žiniasklaidos.

4. Jaunimo nuomonė sutampa su žiniasklaidos.

Voruta. – 2013, liep. 6, nr. 14 (778), p. 9. 

The post Evelina Kislych: „Žiniasklaida skatina jaunimą emigruoti“ appeared first on Voruta.