2026 m. spalio 26 d. 18 val. Pranciškonų meno galerijoje „Gallery 1252“ (Savanorių g. 4, Klaipėda) atidaroma paroda „Egzodo spalvos“, pristatanti iškilaus lietuvių dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) kūrybą išeivijoje 1944–1969 metais. Parodoje eksponuojami kūriniai iš Leonardo Andriekaus OFM ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcijos. Ji suteikia galimybę iš naujo pažvelgti į vieno ryškiausių XX amžiaus lietuvių dailininkų vėlyvąją kūrybą ir kartu geriau suprasti lietuvių dailės išeivijoje istoriją.

Parodos kuratorius br. Andrius Nenėnas OFM.

Nuo Freiburgo iki Niujorko – kūryba egzilyje

1944 m. iš Lietuvos pasitraukęs Adomas Galdikas pradėjo naują gyvenimo ir kūrybos etapą. Gyvendamas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jis ne tik tęsė aktyvią meninę veiklą, bet ir iš esmės keitė savo tapybos raišką. Parodoje „Egzodo spalvos“ pristatomi 1944–1969 m. sukurti darbai suteikia galimybę tai pamatyti.

Freiburgo laikotarpiu Vokietijoje (1944–1947) Galdiko kūryboje išliko svarbi gamta ir jos motyvai, tačiau pasikeitusios gyvenimo aplinkybės atvėrė kelią naujiems kūrybiniams ieškojimams. Paryžiuje (1947–1952) dailininkas atsidūrė intensyviame moderniosios dailės kultūros lauke. Jo tapyba palaipsniui tolo nuo konkretaus vaizdo – gamtos motyvai transformavosi, spalva, linija ir judesys tapo vis svarbesnėmis meninės kalbos priemonėmis. Niujorko laikotarpiu (1952–1969) Galdiko tapyba išlaisvėjo, tapo vis labiau abstraktesne, ekspresyvesne.

„Egzodo spalvos“ – tai ne tik vieno dailininko kūrybos pristatymas. Paroda pasakoja apie menininko gyvenimą ir kūrybą praradus gimtąją aplinką, apie gebėjimą naujomis aplinkybėmis išsaugoti tautinį tapatumą ir kartu atrasti naujas meninės raiškos priemones. Pristatomi kūriniai taip pat leidžia pažvelgti į platesnį lietuvių dailės išeivijoje kontekstą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos pasitraukę menininkai kūrė naujoje kultūrinėje aplinkoje, susidūrė su kitokiomis meno tradicijomis, palaipsniui perėmė bei savaip interpretavo moderniosios dailės kryptis.

Pranciškonų vaidmuo saugant išeivijos dailę

Svarbi parodos gija – lietuvių pranciškonų veikla išeivijoje. XX amžiaus viduryje, Lietuvą okupavus sovietų valdžiai ir baigiantis Antrajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos pranciškonų pasitraukė į Vakarus. Šiaurės Amerikoje įsikūrusi pranciškonų bendruomenė steigė vienuolynus, parapijas, mokyklas, aktyviai dalyvavo išeivijos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Pranciškonų namai tapo lietuviškos kultūros erdvėmis. Čia buvo rūpinamasi spauda ir knygų leidyba, švietimu, remiami menininkai, kaupiama ir saugoma jų kūryba. Prie šio darbo ypač prisidėjo Leonardas Kazimieras Andriekus OFM (1914–2003), Jurgis Gailiušis OFM (1912–2002). L. K. Andriekus, dirbdamas žurnalo „Aidai“ leidyboje ir aktyviai dalyvaudamas išeivijos lietuvių visuomeniniame gyvenime, palaikė ryšius su daugeliu menininkų, rašytojų, telkė kultūros žmones, rinko jų kūrybą. Pranciškonų sukaupta meno kolekcija atliko ne tik kultūros paveldo išsaugojimo funkciją. Ja buvo siekiama tęsti lietuviškas meno tradicijas, puoselėti sakralinę dailę už Atlanto ir sudaryti sąlygas aktyviai moderniai jaunųjų menininkų raiškai.

Galdiko galerija Niujorke – pažadas sugrįžti į Lietuvą

1976 m. Niujorke, Brukline, lietuvių pranciškonų Kultūros Židinyje buvo įkurta Adomo Galdiko vardu pavadinta išeivijos lietuvių dailės galerija. Jos tikslas – telkti, saugoti ir pristatyti išeivijos lietuvių dailę. Galerijos steigėjai tuomet išreiškė siekį, kad sukauptas meninis paveldas, Lietuvai atgavus laisvę, būtų perkeltas į gimtąjį kraštą. Šis siekis tapo tikrove atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Po 1990 m. kovo 11-osios į Lietuvą buvo atgabenta dešimtmečiais už Atlanto puoselėta išeivijos lietuvių meno kolekcija. Kartu su lietuvių išeivijos daile buvo išsaugota ir L. K. Andriekaus OFM sukaupta Tolimųjų Rytų bei Afrikos tautų artefaktų kolekcija. Šiandien pranciškonų puoselėtas kultūros paveldas yra saugomas įvairiuose pranciškonų vienuolynuose Lietuvoje. Didelė jo dalis yra Klaipėdoje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne.

Parodos atidarymas – 2026 m. spalio 26 d. 18 val.

Pranciškonų meno galerija „Gallery 1252“

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas
Savanorių g. 4, Klaipėda

The post Klaipėdoje – iki šiol Lietuvoje neeksponuoti išeivijoje sukurti Adomo Galdiko paveikslai appeared first on Voruta.

Fotografas Leonas Balkas, kilęs iš Tauragės, bet daugiau nei 20 metų gyvenęs Anglijoje, 1925–1939 m. Klaipėdoje fotografavo įvairiausius klientus: moksleivius, studentus, skautus, karius ir šeimas. Tarp kitų svarbių jo klientų buvo ir miesto žydų organizacijos. Be to, fotografas dažnai fotografavo ir savo paties šeimą. Pirmą kartą eksponuojamas jo kūrybinis palikimas, suteikia netikėtų įžvalgų apie miesto gyvenimo įvairovę.

Apie fotografą

Leonas Balkas gimė 1878 m. Tauragėje ir apie 1900 m. kartu su žmona Mina Blumenthal emigravo į Didžiąją Britaniją, kur iš pradžių Istborne (Eastbourne), o vėliau Bekshilyje (Bexhill-on-Sea) turėjo foto ateljė. 1906 m. jis įgijo Didžiosios Britanijos pilietybę. 1923 m. mirus dar jaunai žmonai jis su dukra Bese persikėlė į Klaipėdą, kur 1925 m. vedė Liną Bergmann. Čia gimė dukra Judith (1926 m.) ir sūnus Davidas (1929 m.).

Uostamiestyje Leonas Balkas greitai įsitvirtino kaip sėkmingas fotografas. Jo pagavus žvilgsnis, estetinis reiklumas ir atida fotografuojamiems žmonėms virsdavo gyvomis ir išraiškingomis nuotraukomis. Jose atsiskleidžia įvairialypis uostamiesčio gyventojų kasdienybės paveikslas.

Fotografas netikėtai mirė 1939 m. kovo 17 d., likus vos šešioms dienoms iki nacionalsocialistų įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos. Našlė Lina su dviem vaikais, nešina keliais lagaminais spėjo pasitraukti. Kadangi susituokusi su L. Balku įgijo Didžiosios Britanijos pilietybę judviejų vaikai Britanijos konsulate Berlyne buvo įrašyti į Linos pasą. Dar tą pačią dieną visi išvyko į Didžiąją Britaniją.

Apie parodą

Leonas Balkas vėl atrastas fotografijos paveldo tyrinėtojo brito Richardo Schofieldo („Camera Obscura“) pastangomis, jis surado ir Leono Balko anūkus Martiną Balką ir Carolyn Ferguson. Daug prisidėjo Ruth ir Michael Leiserowitzai („Žydai Rytų Prūsijoje“), daug metų kaupę nuotraukas, kuriose užfiksuotas žydų gyvenimas ir išsamiai tyrinėję jų kontekstus. Tai pirmoji personalinė paroda, kurioje pristatomi Leono Balko darbai, sukurti 1925–1939 metais. Anūkai ir proanūkiai iš Jungtinės Karalystės patvirtino, kad dalyvaus šios parodos atidaryme.

Daugiau apie fotografą: https://www.leonbalk.lt/

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda

Parodos atidarymas: 2026 09 04, 15 val.

Paroda veiks iki spalio 10 d.

Parodos rengėjai ir partneriai

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Klaipėdos žydų bendruomenė

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas

MB „Žydai Rytų Prūsijoje“

MB „Camera Obscura“

The post LEON. Fotografo žvilgsnis 1925–1939 | LEON. Through the Photographer’s Eyes, 1925–1939 appeared first on Voruta.

Justina Mikniuvienė, Klaipėda, www.voruta.lt

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, jog Neringoje nėra gatvių, pavadintų Vytauto Didžiojo, kunigaikščio Kęstučio, kunigaikštienės Birutės ar senosios Lietuvos sostinės Trakų ir net Vilniaus vardais. Juk tai vieni svarbiausių Lietuvos istorijos simbolių.

Neringos savivaldybės administracija patvirtino, kad tokių gatvių čia iš tiesų nėra. Per pastarąjį dešimtmetį atsirado vos keli nauji pavadinimai: Eduardo Antano Jonušo, Vilų, Vėtrungių, Bitininkų tako, Švyturio ir Tomo Mano gatvės.

Apie šį savitą vietovardžių pasirinkimą ir jo priežastis kalbiname Klaipėdos universiteto istoriką, Klaipėdos miesto visuomenės veikėją profesorių daktarą Vygantą Vareikį bei kalbininkę, Klaipėdos universiteto profesorę daktarę Dalią Kiseliūnaitę.

Vietovardžiai, kuriuos formavo istorija

Pasak Vyganto Vareikio, šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti, nes egzistuoja tam tikra istorinė logika ir jungiamoji grandis tarp simbolių ir teritorijos.

„Neringos vietovardžiai susiformavo iš baltiškojo ir vokiškojo paveldo. Tai kraštas, kuris ilgą laiką gyvavo kitokiame istoriniame kontekste nei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“.

Dalia Kiseliūnaitė atkreipia dėmesį, kad Kuršių nerijos vietovardžių kilmė ir raida dažnai yra kur kas sudėtingesnė, nei pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Anot jos, net ir Smiltynės pavadinimo atsiradimo istorija kelia klausimų: „Nėra visai aišku, ar pirmiau atsirado vokiškasis Sandkrug, o vėliau kuršininkų vartota Smiltine ir lietuviškoji Smiltynė, ar buvo atvirkščiai.“ Dažnai istoriniame šaltinyje pirmą kartą minimas vardas yra jau seniai kalboje vartoto vardo užrašymas.

Kalbininkė pabrėžia, jog vietovardžių raidoje persipina kalbos ir kultūros, o tą liudija ir skirtingos to paties pavadinimo formos – Sandkrug, Smiltine, Smiltynė bei kuršininkų vartotas vertimas iš vokiečių Smilšukruogs. Kuršių nerijos vietovardžių raida buvo nevienalytė: vienais atvejais vokiški ekvivalentai įgijo ilgesnes formas, kaip Nidden iš Nide, kitais – priešingai, neteko baltiškų galūnių, kaip Preil, Perwelk, Purwin ar Skrusdin.

Anot D. Kiseliūnaitės, visoje Mažojoje Lietuvoje baltiški vietovardžiai ilgainiui buvo arba pakeisti vokiškais, arba pritaikyti vokiečių kalbai, ir jų baltiška kilmė tapo mažiau pastebima. Tačiau dabartiniai Neringos vietovardžiai daugiausia yra istoriškai susiformavusios, seniai adaptuotos ar išverstos formos. Tik sovietmečiu atsirado nemažai su vietos istorija ir tradicija menkai susijusių pavadinimų, tarp jų – ir Taikos gatvė Nidoje.

„Kuo čia dėta Taikos gatvė? Ji turėjo ideologinį užtaisą (komunistai, neva, už taiką pasaulyje) ir buvo universali Sovietų Sąjungos gatvė nuo Vladivostoko iki Tbilisio. Tokie vietovardžiai neatspindi vietos istorijos – jie ją užgožia“, – teigia V. Vareikis.

Šiai minčiai pritaria ir Dalia Kiseliūnaitė, pabrėždama, kad gatvių pavadinimai priklauso nuo valdžios institucijų sprendimų: „Nuo įstaigose dirbančių asmenų supratimo, išsilavinimo, atsakingumo priklauso, ar gatvių pavadinimai atspindės vietos tapatybę ir istoriją, ar bus ideologizuoti (pvz. suteikiant politinių veikėjų vardus, kurie vėliau, politiniams vėjams pasisukus, pakeičiami), ar pasirenkami neutralūs pavadinimai (gėlių, gyvūnų, abstrakcijų – Smilgų, Briedžių, Ramybės, Taikos, Santarvės ir pan.)“.

Tarp istorijos ir vietos tapatybės

D. Kiseliūnaitė atkreipia dėmesį, jog gatvių pavadinimai gali veikti kaip savotiška „kalbinė atmintis“: „Jie turėtų ne tik išsaugoti istorinę atmintį, bet ir ją skatinti, sudarydami poreikį gyventojams pasidomėti pavadinimų kilme“.

Bandant suprasti, kodėl Neringoje nėra Vytauto Didžiojo, Kęstučio, Birutės ar Trakų gatvių, svarbiausia suvokti svarbiausią dalyką – gatvių pavadinimai nėra atsitiktinių tautinių ar ideologinių simbolių rinkiniai.

„Kyla klausimas – o kodėl šie pavadinimai čia turėtų būti? Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai natūraliai siejasi su Vilniumi, Trakais ar Žemaitija. Tai jų istorinis laukas. Tuo tarpu Neringos istorija klostėsi visai kitomis aplinkybėmis“, – pabrėžia V. Vareikis.

Vis dėlto, pasak istoriko, tam tikra jungtis egzistuoja. Vytautas Didysis domėjosi Baltijos pajūriu ir Klaipėda, dėl kurios Konstancos bažnytiniame susirinkime XV a. pradžioje ginčijosi su kryžiuočiais, o Kęstutis, nuolat kovojęs su Kryžiuočių ordinu dėl Žemaitijos ir Lietuvos priėjimo prie jūros, taip pat yra svarbi su šiuo regionu susijusi figūra. Birutės vardas natūraliai prigijęs Palangoje, siejamas su legendine vaidilute, Vytauto motina ir vietos istorinėmis tradicijomis.

Tačiau šios sąsajos labiau atspindi platesnio Lietuvos pajūrio ir Žemaitijos regiono istoriją nei pačios Neringos praeitį, todėl jų nepakanka savaime pagrįsti Neringos gatvių pavadinimus – tam reikia ne tik istorinių sąsajų, bet ir glaudesnio ryšio su vietos istorija bei kultūrine tradicija.

Ką iš tikrųjų liudija Neringos gatvių vardai

Per pastarąjį dešimtmetį atsiradę gatvių pavadinimai atskleidžia visai kitą kryptį – sąmoningą atsigręžimą į vietą, jos istoriją ir žmones. Tomo Mano gatvė primena apie Nobelio premijos laureatą, kuris savo vasarnamyje kūrė, ilsėjosi ir dabar palieka ryškų pėdsaką Nidos kultūriniame gyvenime (pvz., kasmetiniai Tomo Mano kultūros festivaliai). Kiti pavadinimai taip pat pasakoja apie Neringą kaip gyvą, savitą, lokalios tapatybės kupiną erdvę: Eduardo Antano Jonušo gatvė įamžina žmogų, kuris čia ne tik gyveno, bet ir kūrė – vieną svarbiausių Nidos kultūrinio gyvenimo figūrų sovietmečiu, savo darbais ir idėjomis prisidėjusį prie šios vietos savitumo išsaugojimo, Vilų gatvė atspindi kurorto poilsiavimo tradiciją, Vėtrungių – unikalų Kuršių nerijos paveldą, o Bitininkų tako gatvė – artimą, kasdienišką ryšį su aplinka.

Vis tik Bitininkų tako pavadinimas kelia klausimų. Pasak profesorės Dalios Kiseliūnaitės, kuršininkai bičių nelaikė, medų pirkdavo iš kitoje marių pusėje gyvenusių ūkininkų, tad bitininkystės tradicijos Kuršių nerijoje nesusiformavo. Šis motyvas aptinkamas vietos tautosakoje: joje pasakojama apie žveją, mėginusį parsigabenti avilį iš kito kranto, tačiau sumanymas jam baigėsi nesėkmingai.

D. Kiseliūnaitė primena, kad net ir istoriškai ar kultūriškai svarbūs pavadinimai nėra natūraliai susiformavę: „Nė vienas gatvės vardas neatsiranda savaime, nes gatvė yra urbanizacijos produktas. Vardų be valdžios įsikišimo joms nesuteiksi ir neužregistruosi.  Net tokie istoriniai vardai, kaip buvusio kaimo vardu pavadinta gatvė, nėra natūralūs. Jie yra sutartiniai“.

Tarp to, kas liko, ir to, kas galėjo būti

Vis dėlto dalis gatvių pavadinimų iki šiol kelia klausimų ir liudija ne tiek aiškų pasirinkimą, kiek neišspręstą santykį su praeitimi. „Kodėl kai kurių gatvių pavadinimai vis dar lieka?“, – retoriškai klausiama.

Tarp tokių pavadinimų minima Taikos gatvė Nidoje bei Statybininkų prospektas Klaipėdoje. Vis dėlto kalbininkė D. Kiseliūnaitė ragina šiuos gatvėvardžius vertinti ne vien per sovietmečio prizmę. „Čia, jeigu neįsikibsime to sovietinio šešėlio, nieko blogo nematau. Taikos visiems ir visada reikia, tad su tokiu vardu nenustebinsi pasaulio, ypač krikščioniško – krikščionybėje taika yra doktrinos objektas. Statybininkų pavadinime taip pat nieko blogo nematau: yra Kurpių, Mėsininkų, Žvejų gatvės, tad kodėl negali būti Statybininkų? Tuo metu Klaipėda plėtėsi, vyko daug statybų. Dabar žmonės turi kur gyventi – tegu pagerbia“, – sako ji.

Kur kas daugiau diskusijų kelia gatvės, pavadintos kontraversiškai vertinamų istorinių asmenybių vardais. Tarp jų – Salomėjos Nėries, sovietinio kolaboranto Liudo Giros ir revoliucinio poeto Juliaus Janonio vardais pavadintos gatvės Klaipėdoje. Apie pastarąjį V. Vareikis kalba be užuolankų: „Kokį ryšį jis turėjo su Klaipėda, kurioje jam net neteko būti?“

Tačiau net ir pripažįstant problemą, pokyčiai nevyksta lengvai – jiems reikia ne tik lėšų, bet ir aiškaus apsisprendimo. Istorikas prisimena konkretų atvejį, kai buvo siūlyta vienai iš Klaipėdos gatvių sugrąžinti Rytų Prūsijoje gimusio rašytojo Ernsto Wicherto, rašiusio apie lietuvninkų gyvenimą, pavadinimą vietoj dabar esančios Liudo Giros gatvės: „Šiam žingsniui pritrūko ryžto ir kompetencijos politikų, kurie turėtų priimti sprendimus“, – konstatuoja V. Vareikis.

Neringos ir Klaipėdos gatvių žemėlapyje vis dar susitinka tai, kas liko iš ankstesnių laikų, ir tai, kas taip ir netapo nauju, aiškiai apibrėžtu pasirinkimu.

Maža erdvė, bet savita tapatybė

Pasak kalbininkės D. Kiseliūnaitės, vietovardžiai gali ir turėtų formuoti žmonių santykį su vieta bei jų tapatybės jausmą, jei valstybės institucijos suvokia jų reikšmę. Vis dėlto, anot jos, svarbu nepainioti natūraliai susiformavusių vietovardžių su administraciniu gatvių pavadinimų suteikimu ir registracija. „Gatvėvardžiai yra tik palyginti nedidelė vietovardžių dalis. Kiti vietovardžiai – kaimų vardai, vandenvardžiai – formavosi ir funkcionavo kitaip. Nepainiokime natūralios kalbos eigos, šnekamojoje kalboje atsiradusių ir iš kartos į kartą perduodamų vardų su administravimu, privalomu adresų suteikimu ir registracija“, – pabrėžia ji.

Galiausiai viską gana paprastai paaiškina pati Neringos specifika. Tai nedidelė, saugoma teritorija, kurioje naujų namų (jau nekalbant apie kvartalinį užstatymą) ir gatvių atsiranda labai retai.

„Gatvių plėtros čia beveik nėra – dėl galiojančių paveldosauginių apribojimų nevyksta ir didesnės statybos, o ten, kur šernai bėgioja, juk gatvių nenutiesi ir pavadinimų joms nesuteiksi“, – pokalbį linksmai užbaigia Klaipėdos miesto žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos narys Vygantas Vareikis.

Būtent todėl Neringos žemėlapis ir nėra perpildytas didžiųjų istorinių vardų, tačiau jame labai aiškiai atsiskleidžia tai, kas šiam kraštui iš tiesų svarbu – jo istorija, gamta, žmonės ir unikali, niekur kitur Lietuvoje nepasikartojanti vietos specifika.

The post Neringos gatvės: tarp istorijos, logikos ir tyliai kalbančių vardų appeared first on Voruta.

Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Asmuo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 6 straipsnyje ir 119 straipsnio 2 dalyje. Už šią nusikalstamą veiką įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 15 metų.

Prokuraturos.lt inform. 

The post Teismui perduota byla dėl šnipinėjimo Rusijai appeared first on Voruta.

Klaipėdoje automobilis dažnai tampa ne prabanga, o praktiniu būdu susitvarkyti su dienos planu. Vieniems jo reikia po kelionės keltu, kitiems dėl skrydžio iš Palangos oro uosto, tretiems dėl komandiruotės, remonto servise palikto automobilio ar šeimos kelionės prie jūros. Tokiose situacijose automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje leidžia judėti savo tempu, neprisirišant prie autobusų grafikų, taksi užimtumo ar vieno fiksuoto maršruto.

Ši paslauga aktuali ne tik turistams. Automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje dažnai reikalingos vietos gyventojams, įmonėms, laikiniems darbuotojams, šeimoms ir verslo klientams. Svarbiausia prieš rezervuojant suprasti, kokios nuomos formos reikia: vienai dienai, savaitgaliui, kelioms savaitėms, mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui.

Kas įeina į automobilių nuomos paslaugas

Automobilių nuoma gali apimti labai skirtingus poreikius. Vienam žmogui pakanka kompaktiško miesto automobilio, kitam reikia visureigio, mikroautobuso, prabangesnės transporto priemonės ar pakaitinio automobilio. Todėl automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje turėtų būti vertinamos ne tik pagal dienos kainą, bet ir pagal tai, ar automobilis tinka konkrečiam maršrutui.

Trumpalaikė ir ilgalaikė nuoma

Trumpalaikė automobilių nuoma dažniausiai pasirenkama kelioms dienoms, savaitgaliui ar trumpai kelionei po Vakarų Lietuvą. Ji tinka turistams, keltu atvykusiems keleiviams, šeimoms ir žmonėms, kuriems automobilio reikia laikinai. Ilgalaikė auto nuoma aktuali tada, kai transporto reikia kelioms savaitėms ar mėnesiams. Tokiu atveju verta klausti ne dienos, o mėnesio kainos.

Automobilių nuoma Klaipėdoje taip pat gali būti naudinga įmonėms. Verslo klientams svarbi ne tik kaina, bet ir sąskaitų išrašymas, automobilio pristatymas, pakeitimas gedimo atveju, draudimo sąlygos ir aiški atsakomybė.

Kada nuoma Klaipėdoje tampa praktišku sprendimu

Automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje labiausiai pasiteisina tada, kai kelionė išeina už miesto centro ribų. Klaipėdos senamiestį, Danės krantinę ar kelias miesto vietas galima pasiekti pėsčiomis, taksi ar viešuoju transportu. Tačiau kelionė į Palangą, Šventąją, Kuršių neriją, Kretingą ar kitus Vakarų Lietuvos taškus tampa patogesnė turint automobilį.

Jeigu keliauja keli žmonės, yra bagažo, vaikų vežimėlis, darbo įranga ar keli sustojimai per dieną, auto nuoma gali būti patogesnė už atskiras taksi keliones. Automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje suteikia daugiau laisvės keisti maršrutą, sustoti pakeliui ir neplanuoti dienos pagal kito transporto grafiką.

Kada automobilio nuoma gali būti nereikalinga

Vis dėlto nuoma ne visada būtina. Jei žmogus mieste apsistoja tik vienai nakčiai ir neplanuoja išvykti iš centro, automobilių nuoma gali būti perteklinis sprendimas. Tokiu atveju verta įvertinti parkavimą, kuro sąnaudas, užstatą ir laiką, kurio reikės automobiliui pasiimti bei grąžinti.

Auto nuoma Palangos oro uoste

Auto nuoma Palangos oro uoste aktuali keliautojams, kurie į Vakarų Lietuvą atvyksta lėktuvu ir nori iškart tęsti kelionę į Klaipėdą, pajūrį ar kitus miestus. Tai patogu, kai skrydis vėlyvas, keliaujama su lagaminais arba reikia pasiekti kelias vietas per trumpą laiką.

Prieš renkantis šį variantą, svarbu patikrinti atsiėmimo ir grąžinimo sąlygas. Kai kurie tiekėjai gali taikyti papildomus mokesčius už automobilio perdavimą po darbo valandų, kitą grąžinimo vietą ar specifinį automobilio pristatymą. Todėl auto nuoma Palangos oro uoste turėtų būti rezervuojama ne vien pagal kainą, bet ir pagal aiškias sąlygas.

Grąžinimas kitoje vietoje

Jeigu kelionė prasideda oro uoste, o baigiasi Klaipėdoje ar kitame mieste, verta iš anksto pasitikrinti, ar galima automobilį grąžinti kitoje vietoje. Tokia galimybė dažnai būna labai patogi, bet kartais turi papildomą mokestį.

Pigi automobilių nuoma ir reali kaina

Paieškos frazė „Pigi automobilių nuoma Klaipėda“ dažnai reiškia norą rasti mažiausią dienos kainą. Tačiau pigiausias pasiūlymas ne visada yra pigiausias galutinis rezultatas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas įskaičiuota į kainą: draudimas, išskaita, užstatas, ridos limitas, kuro politika, grąžinimo laikas ir papildomi mokesčiai.

Pigi automobilių nuoma gali būti geras pasirinkimas, jei maršrutas aiškus, grąžinimo laikas patogus, o automobilio klasė atitinka poreikius. Tačiau jeigu sąlygos neaiškios, užstatas didelis arba draudimo išskaita aukšta, žemesnė dienos kaina gali prarasti prasmę.

Kaip lyginti pasiūlymus

Ieškant pagal frazes: nuomok auto, auto nuoma Klaipėda ar automobilių nuoma Klaipėdoje, verta lyginti ne tik kainas, bet ir paslaugos lankstumą. Geras pasiūlymas yra tas, kuris atitinka kelionės planą, o ne tas, kuris atrodo mažiausias pirmame paieškos rezultate.

Trumpalaikė ir ilgalaikė auto nuoma

Trumpalaikė automobilių nuoma tinka tada, kai transporto reikia kelioms dienoms, savaitgaliui, renginiui, šeimos kelionei ar laikinam poreikiui. Tai paprastas sprendimas, kai automobilio reikia greitai ir aiškiam laikotarpiui.

Ilgalaikė auto nuoma tampa aktuali, kai automobilio reikia ilgiau nei kelias savaites. Tai gali būti komandiruotė, laikinas darbas Klaipėdoje, įmonės projektas, sezoninis poreikis ar situacija, kai nuosavas automobilis laikinai netinkamas naudoti. Tokiu atveju mėnesio tarifas dažnai būna racionalesnis nei pratęsiama dienos nuoma.

Nuoma įmonėms

Automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje įmonėms gali padėti išvengti nuosavo autoparko išlaidų, jei transporto poreikis nėra nuolatinis. Verslui svarbu įvertinti ne tik kainą, bet ir priežiūrą, draudimą, atsakomybę, sąskaitų administravimą ir galimybę greitai pakeisti automobilį.

Pakaitinis automobilis ir skubūs atvejai

Viena praktiškiausių situacijų, kai reikalingos automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje, yra pakaitinis automobilis. Nuosavas automobilis gali būti servise, po avarijos, techninės apžiūros metu ar laukiant remonto detalių. Tokiu atveju svarbiausia ne visada mažiausia kaina, o greitis, aiškios sąlygos ir automobilio prieinamumas.

Pakaitiniam automobiliui verta rinktis tokį modelį, kuris atitinka kasdienį poreikį. Šeimai gali reikėti daugiau vietos, verslo klientui svarbesnis reprezentatyvumas, o žmogui, važinėjančiam tik mieste, pakanka kompaktiško automobilio. Automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje leidžia tokį poreikį išspręsti laikinai, neperkant papildomos transporto priemonės.

Automobilio klasė ir kelionės poreikis

Renkantis automobilį svarbu neapsiriboti vien kaina. Miesto kelionėms ar trumpam vizitui dažnai pakanka mažesnio automobilio, kuris lengviau parkuojamas ir naudoja mažiau kuro. Šeimos kelionei prie jūros, važiavimui su bagažu ar ilgesniam maršrutui patogesnis erdvesnis automobilis. Įmonėms kartais aktualus reprezentatyvus modelis, o keleivių grupei gali reikėti mikroautobuso.

Todėl automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje turėtų būti pasirenkamos pagal realų naudojimą. Jei automobilis reikalingas tik kelioms miesto kelionėms, neverta permokėti už didesnę klasę. Jei laukia kelionė su šeima ar darbo įranga, per mažas automobilis gali apsunkinti visą maršrutą.

Ką patikrinti prieš rezervuojant

Prieš pasirenkant paslaugą, verta įvertinti kelis dalykus. Reikia žinoti, kiek dienų automobilis bus reikalingas, kur jis bus paimamas, kur grąžinamas, kiek žmonių važiuos ir ar bus bagažo. Taip pat svarbu pasitikrinti draudimo sąlygas, užstatą, ridos limitą ir kuro politiką.

Automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje bus patogesnės, jei iš anksto aišku, ar kelionė vyks tik mieste, ar bus važiuojama į pajūrį, oro uostą, kitą miestą ar už Lietuvos ribų. Jei planuojama išvykti į kitą šalį, leidimą reikia suderinti iš anksto.

Kodėl svarbu perskaityti sąlygas

Galiausiai verta nepamiršti, kad automobilių nuoma yra ne vien transporto priemonės paėmimas. Tai sutartis su konkrečiomis sąlygomis. Kuo aiškiau jos perskaitomos prieš rezervaciją, tuo mažiau netikėtumų kyla atsiimant ar grąžinant automobilį. Toks pasiruošimas padeda pasirinkti ne tik pigiausią, bet ir realiai patogiausią nuomos variantą.

The post Automobilių nuomos paslaugos Klaipėdoje – važiuok savo tempu appeared first on Voruta.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia į parodą „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais)

Parodos pristatymo renginys – birželio 12 d. 16.30 val. Pilies muziejaus Frydricho poternoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda). Paroda veiks iki spalio 31 d.

2026 m. birželio 12–14 d. Lietuvoje vyks Europos archeologijos dienos. Ta proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia į naują parodą „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais).

Pastaraisiais metais Klaipėdoje buvo vykdoma gana daug didelės apimties archeologinių tyrimų iki šiol mažai tirtose miesto vietose. 2020–2024 m., remiantis leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ paskelbtais duomenimis, ištirti 198 objektai. 158 objektai buvo mažai informatyvūs, o 40 – informatyvūs. Daugiausia objektų buvo ištirta 2022 m. – 47, mažiausiai 2021 m. – 28 objektai. Per šį laikotarpį vien 17-os tirtų objektų Klaipėdos mieste ir rajone bendras tyrimų plotas sudarė 24 027,4 m². Tyrimų metu rasta per 18 870 radinių, kurie perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

Ką pavyko aptikti, su kokiais iššūkiais susiduria archeologai? Į šiuos visuomenei rūpimus klausimus padės atsakyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyriaus parengta paroda „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais). Parodoje bus eksponuojami įdomūs archeologiniai artefaktai, kuriuos parodai konservavo MLIM restauratorės Jolanta Mažeikaitė, Liolė Rutkaitienė, Asta Mišeikytė ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P. Gudyno archeologinių radinių restauratoriai Vytautė Lukšėnienė, Sandra Garšvienė, Milda Mikalauskienė, Arūnas Puškorius.

Parodoje norima supažindinti su reikšmingiausiais tirtais objektais: Kukuliškių piliakalniu su gyvenviete (archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė), Aukštkiemių kapinynu (archeologai Vincentas Gubinas, Linas Tamulynas, Rytis Šiaulinskas), Sendvario ir Joniškės dvarais (archeologai Darius Balsas, Rokas Kraniauskas, Marius Petkus), sklypais Naujoji Uosto g. 3 (Memelio miestas) ir Gluosnių g. 1, 11 (Pelenynas) (archeologė Alma Lekniutė), Atgimimo aikšte (Marius Petkus, Darius Balsas, Rokas Kraniauskas, Donatas Zubrickas), Šv. Jono bažnyčios teritorija (archeologė dr. Raimonda Nabažaitė) ir kt.

Parodoje lankytojai pamatys Dauguliuose rastą unikalų XIV a. sidabro lydinių lobį, kurį ištyrė Lietuvos nacionalinio muziejaus numizmatas Eduardas Remecas. Apie šio lobio radimo aplinkybes ir panašių artefaktų patekimo į muziejus kelią papasakos Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas.

Parodos pristatymo renginyje dalyvaus Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkės: dr. Miglė Urbonaitė-Ubė atskleis intriguojančias bronzos amžiaus Kukuliškių piliakalnio su gyvenviete paslaptis; dr. Raimonda Nabažaitė papasakos apie įdomų radinį, aptiktą 2022 m. tiriant Šv. Jono bažnyčios teritoriją, – XVI a. medinį šulinį, kurį, sumontuotą ir konservuotą, lankytojai galės pamatyti muziejuje.

Rengėjas – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyrius

Dalyvavimas nemokamas

The post Naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais appeared first on Voruta.

Snieguolė Imbrasienė, Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė, www.voruta.lt

Baigiantis mokslo metams Klaipėdos „Versmės“ progimnazijoje vyko respublikinė mokinių patyriminė-praktinė konferencija „Idėjas ir vaizduotę generuojanti kūrybiškumo kompetencija STREAM ugdyme“, subūrusi mokinių komandas ir pedagogus iš įvairių Lietuvos mokyklų. Renginio tikslas – skatinti kūrybiškumą, inovatyvų mąstymą ir praktinį mokymąsi, integruojant gamtos mokslus, technologijas, inžineriją, menus ir matematiką.

Konferencijoje dalyvavo ir mūsų gimnazijos mokinių komanda, lydima trijų mokytojų. Dalyvavimas šiame renginyje yra nuoseklaus bendradarbiavimo su Klaipėdos „Versmės“ progimnazija bei Vytauto Didžiojo universiteto klasikinio ugdymo kryptimi dalis. Ši partnerystė atskleidžia klasikinio ugdymo ir šiuolaikinių STREAM metodų dermę: tradicinės vertybės, kritinis mąstymas ir kultūrinis išsilavinimas čia sėkmingai jungiami su praktika, technologijomis ir kūrybiškumu.

Renginio programa buvo intensyvi ir įvairialypė. Konferencija prasidėjo įžangine sesija, skirta dirbtinio intelekto galimybėms ir iššūkiams mokinių mokymosi procese aptarti. Vėliau dalyviai įsitraukė į patyrimines laboratorijas, kuriose praktiškai išbandė skirtingas veiklas – nuo meninių technikų, tokių kaip cianotipija, iki šiuolaikinių technologinių sprendimų, naudojant „Arduino“ ir „Micro:bit“ platformas.

Antroje dienos dalyje mokiniai dirbo komandose, spręsdami kūrybines ir aktualias urbanistines problemas. Diskusijų „Akvariumas“ metu jie dalijosi įžvalgomis, reflektavo patirtis ir aptarė STREAM ugdymo galimybes.

Didžiausiu konferencijos akcentu tapo baigiamoji kūrybinė užduotis – tilto per Danės upę modelio kūrimas, remiantis Leonardo da Vinči konstrukcijos principu. Ši veikla pareikalavo ne tik kūrybiškumo, bet ir gebėjimo taikyti inžinerines žinias praktiškai. Dirbdami komandose mokiniai ieškojo sprendimų, kaip sukurti stabilų, be papildomų tvirtinimo elementų laikantį modelį, taip įrodydami, kad menas, mokslas ir technologijos gali veikti išvien.

Konferencijos metu sukurti darbai buvo vertinami pagal jų originalumą, inovatyvumą, STREAM sričių integraciją ir pristatymo kokybę. Mokiniai turėjo galimybę ne tik pademonstruoti savo gebėjimus, bet ir pasisemti patirties iš kitų dalyvių bei ekspertų.

Tokio pobūdžio renginiai liudija, kad bendradarbiavimas tarp skirtingų ugdymo institucijų yra esminė šiuolaikinio švietimo dalis. Jie padeda kurti atvirą, dinamišką ir kūrybišką mokymosi aplinką, kurioje ugdomos ne tik dalykinės žinios, bet ir savarankiškumas, atsakomybė bei gebėjimas dirbti komandoje.

Dalyvavimas konferencijoje mūsų mokiniams tapo reikšminga patirtimi, leidusia plėsti akiratį ir sustiprinti mokymosi motyvaciją. Tai dar kartą patvirtino, kad inovatyvus, patirtimi grįstas ugdymas – tai kelias į šiuolaikiniam pasauliui reikalingų kompetencijų ugdymą.

The post Kai idėjos tampa tiltais: klasikinio ir šiuolaikinio ugdymo dermė respublikinėje STREAM konferencijoje appeared first on Voruta.

Parodos kuratorė – Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja

Klaipėdiškis Vytautas Albertas Gocentas augo Smeltėje, nuo 1960 m. mokėsi senamiesčio Daržų ir žvejybos uosto Sulupės gatvių mokyklose, o 1971 m. išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Širdimi liko čia – gimtajame uostamiestyje, tėvonijų krašte. Šis ilgesys išliejamas tekstais ir eilėraščiais, apmąstymais, o dažniausiai – tapybiniais etiudais ir peizažais, grafikos darbais ir piešiniais, kurių jau sukaupta ne vienas šimtas. Autorius lankė tris dailės studijas – Klaipėdos kultūros rūmuose pas dailininką Vaclovą Rimkų, Vilniaus universitete pas dailininką Kostą Dereškevičių, Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno pas dailininkus Rimą Bičiūną ir Vladimirą Nesterenką.

„Klaipėda – autoriaus gimtasis miestas, kuriam ir dedikuota dauguma jo darbų. Juose matome siauras senamiesčio gatveles, arti vienas kito priglaustus namus. Pajuntame dvelkiančią senovę, kurią išryškina šiandien tose gatvėse jau nesutinkamas vežimas. Paveiksluose iškyla ir baltasis Klaipėdos švyturys – šviečiantis ir rodantis kelią žvejams. Jachtos dvelkia grakštumu, primindamos apie regatas. Autoriaus teptukui nesvetimi ir žvejai bei ramybe, jaukumu alsuojantis Lujos žvejų kaimelis (dabartinis Karaliaučiaus kraštas). Nepamirštamos ir burinės valtys, kurių stiebuose puikuojasi vėtrungės. Beveik visuose darbuose atsiveria tai, kas būdinga Klaipėdos kraštui: vanduo, marios, žuvys, ramus pakrantės ar kanalo krantas bei kantrūs meškeriotojai“, – apie autoriaus kūrybą atsiliepia buvusi Juodkrantės mokytoja, seniūnė, Liudviko Rėzos kultūros centro vadovė Aldona Kazlauskaitė-Balsevičienė. Dailėtyrininkė dr. Ingrida Korsakaitė autoriaus tapybą priskiria ekspresionizmo krypčiai.

Peržiūrėjęs savo kūrybinį palikimą V. Gocentas sudarė tris ankstesnių metų tapybos darbų retrospektyvines kolekcijas. Pirmoji iš jų – „Krašto ir vandenų atspindžiai“. Šioje kolekcijoje sukaupta 1971 ir vėlesnių metų tapyba.

Kita kolekcija – „Rusnės, Šilutės, Klaipėdos, Kintų peizažai“ – yra devynerių metų (2012–2020 m.) intensyvaus darbo pamario pleneruose rezultatas. Viskas prasidėjo 2012-ųjų vasarą: Salos etninės kultūros ir turizmo informacijos centro vadovės bei kraštietės Birutės Servienės kvietimu V. Gocentas pirmą kartą nuo 2012 m. dalyvavo Rusnės tapybos plenere. Nuo to laiko menininkas kasmet vyko į Rusnę, Pakalnę, Šilutę, Smalininkus, Vilkyškius, Klaipėdą. Vėliau kūrybinių kelionių geografija dar labiau išsiplėtė: Vydūno kultūros centro vadovės Ritos Tarvydienės dėka autorius atrado Kintus, o šeimos draugės Eugenijos Žvinienės iniciatyva – Šventąją. Per šį laikotarpį susikaupė ne viena dešimtis tapybos kūrinių.

Trečioji kolekcija apėmė 1985–2020 metais sukurtus vaizdus Juodkrantėje, Rusnėje, Klaipėdoje, Šilutėje, Kintuose, taip pat kuršių krašte – Laukžemėje ir Būtingėje. Šio tapybos ciklo eksponavimo iniciatorius – Čikagos lietuvis Ernestas Lukoševičius, pasiūlęs rengti parodą, skirtą Klaipėdos krašto dienos (sausio 15-osios) paminėjimui Čikagos „Sielos“ ir M. K. Čiurlionio galerijose. Į kelioninį krepšį sutilpę 80 tapybos, grafikos ir piešimo darbų iškeliavo anapus Atlanto. Visi jie nedideli – nuo atviruko iki rašomojo popieriaus lapo dydžio.

Autoriaus asmeninių ir kolektyvinių parodų adresai – Klaipėdos kraštas ir Jurbarkas, Kaunas ir Vilnius, Karaliaučius ir Kogalymas (RF, Sibiras), Naujasis Delis (Indija). 2026 m. paminėtas parodų 50-metis (1971–2026).

Čia eksponuojamas rinkinys sudarytas iš minėtų kolekcijų ir pavadintas „Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai“.

Paroda eksponuojama Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių filiale (Šlaito g. 10 A). Paroda veiks 2026 m. birželio 2-30 d.

The post Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai. Vytautas A. Gocentas appeared first on Voruta.

Įvažiavus į Klaipėdą senuoju Tilžės keliu akį patraukia atsinaujinusi Sendvario dvaro sodyba. Remonto ir restauravimo darbais sutvarkytas dvaro sodybos rūmų pastatas, iš griuvėsių prikelti ir naujai paskirčiai pritaikyti pirmasis ir antrasis ūkiniai pastatai. Šviesiose ir jaukiose, istorija dvelkiančiose patalpose įsikūrusios įvairios bendrovės, o pirmame aukšte – įvairios prekybos įmonės.

Sendvaris yra vienas seniausių dvarų Klaipėdos apylinkėse, susiformavęs XIV a. 1402 metais toje vietoje buvo įkurtas avininkystės ūkis, kuris Klaipėdos pilies riterius aprūpindavo maistu ir kailiais.

Nuo 1723 m. Sendvaris tapo Sendvario valsčiaus administraciniu centru. 1817 m. Sendvario dvarui suteiktas kilmingojo dvaro statusas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. nudegė rūmai, tvartai. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaro savininkas H. Conrad atstatė sodybą. Per antrąjį pasaulinį karą dvaro sodyba nukentėjo nežymiai. Ryškiausi pokyčiai vyko  XX a. II p. – XXI a. pr. Tada didžioji dalis ūkinių statinių nugriauta. 1960 m. Sendvario kompleksas perduotas autotransporto kontorai, nutarta nugriauti tris pastatus, buvo panaikintas ir dvaro tvenkinys.

Išlikę pastatai išlaikė tradicinės Rytprūsių raudonų plytų statinių architektūros vaizdą. Dar vėliau dvaro sodybos teritorija sudalinta sklypais, pastatai ir kiemas atiteko skirtingiems savininkams.

Pagrindinis rūmų pastato fasado spalvų parinkimas pagrįstas polichromijos tyrimų išvadomis, išryškinant statybos etapus, ypač pabrėžiant pirminį – vienaukščio tūrio su frontonu V pusėje. Ankščiau buvęs baltos ir šviesiai gelsvos spalvos, dabar fasadas  pasikeitęs į ryškesnę raudonos ir tamsiai pilkos spalvos.

Daugiausiai darbo pareikalavo ūkinių pastatų restauravimas ir remontas. Tačiau darbo rezultatai įspūdingi: dabar tai pastatai, kuriuose istorija persipina su dabartimi, ne tik dėl restauruotų ir eksponuojamų interjere išlikusių šimtus metų skaičiuojančių medinių konstrukcijų ir senojo mūro sienų, bet ir kruopščiai bei atidžiai parinkto šiuolaikinio interjero dizaino, paryškinančio tai, kuo šie pastatai ypatingi – savo šimtmečių istorija.

Patalpose įsikūrusios įvairios parduotuvėlės, paslaugų įmonės. Dvare galima užsukti ne tik atsigerti skanios kavos, bet ir nusipirkti siūlų, drabužių, šildymo krosnelę ar pasimėgauti jogos treniruote. Skliautinis rūsys vertas atskiro dėmesio. Ten netrukus įsikurs restoranas.

Darbų užsakovas ir dvaro pastatų valdytojas  – UAB “Augama”, tvarkybos darbų projekto vadovė – S. Stripinienė (UAB “Uostamiesčio projektas“), paveldo tvarkybos darbų techninės priežiūros projekto vadovas – J. A. Januševičius.

Šiuo metu šalia dvaro teritorijos vyksta intensyvios daugiabučių gyvenamųjų namų statybos, tačiau vėliau planuojama teritoriją sutvarkyti, organizuoti veiklą,  kuri pritrauktų klaipėdiečius ir miesto svečius.

KPD inform.

The post Atsinaujinęs Klaipėdos Sendvaris iliustruoja išlaikytą Rytprūsių architektūrą appeared first on Voruta.

Jautrumas po profesionalios burnos higienos dažnai išgąsdina labiau nei pati procedūra. Staiga šaltas vanduo, oras ar net dantų šepetėlis sukelia nemalonų pojūtį, kurio anksčiau galbūt net nebuvo. Ir tada natūraliai kyla klausimas – ar tai normalu, ar jau reikėtų sunerimti?

Trumpas atsakymas – dažniausiai tai yra visiškai normali reakcija, tačiau svarbiausia suprasti, kodėl taip nutinka ir kada tas jautrumas jau signalizuoja problemą.

Dantys tampa jautrūs ne dėl procedūros

Profesionali higiena pašalina apnašas ir akmenis, kurie ilgą laiką gali dengti dantų paviršių. Nors tai atrodo kaip „apsauga“, iš tiesų tai yra bakterijų sluoksnis, kuris kenkia dantims ir dantenoms.

Pašalinus šiuos sluoksnius, atsiveria tikrasis danties paviršius, o jei jis jau buvo pažeistas ar jautresnis, tai iš karto pajuntama. Klinikiniai tyrimai rodo, kad iki 60 % pacientų po higienos gali patirti trumpalaikį dantų jautrumą, ypač jei prieš tai buvo susikaupę didesni akmenų kiekiai.

Dantenos – tylus jautrumo kaltininkas

Dar viena svarbi priežastis – dantenų būklė. Jei prieš procedūrą buvo uždegimas, po higienos dantenos pradeda gyti ir „atsitraukia“ nuo danties paviršiaus. Tai gali atidengti jautresnes vietas, ypač šaknų zonas, kurios natūraliai yra mažiau apsaugotos nei emalis. Būtent šios sritys yra viena dažniausių jautrumo priežasčių po profesionalių procedūrų.

Kiek laiko trunka jautrumas?

Daugeliu atvejų jautrumas yra laikinas. Jis gali trukti nuo kelių dienų iki maždaug savaitės, priklausomai nuo individualios burnos būklės. Jei pojūtis palaipsniui mažėja – tai geras ženklas, kad viskas vyksta taip, kaip turėtų. Tačiau jei jautrumas stiprėja arba išlieka ilgiau nei dvi savaites, tai jau signalas, kad verta pasikonsultuoti su specialistu.

Ką galite padaryti patys, kad sumažintumėte jautrumą?

Svarbiausia – neskubėti grįžti prie agresyvios priežiūros. Po procedūros verta rinktis švelnesnį dantų šepetėlį ir vengti labai šaltų ar rūgščių produktų bent kelias dienas. Praktikoje taip pat padeda specialios pastos jautriems dantims, kurios mažina nervų dirglumą. Jei pastebite, kad jautrumas stipresnis rytais ar po tam tikrų produktų, verta atkreipti dėmesį į savo mitybą. Kartais net smulkūs įpročiai daro didelę įtaką.

Ar galima išvengti jautrumo?

Įdomu tai, kad jautrumo dažnai galima sumažinti dar prieš procedūrą. Jei burnos higiena atliekama reguliariai, apnašų ir akmenų susikaupia mažiau, todėl pokytis po procedūros būna ne toks staigus.

Be to, svarbu informuoti specialistą apie jaučiamą jautrumą. Tokiu atveju gali būti parinktos švelnesnės priemonės ar papildoma apsauga. Tai paprastas, bet dažnai pamirštamas žingsnis, kuris gali ženkliai pagerinti patirtį.

Sveikimo procesas, kurio nereikia bijoti

Burnos higiena Klaipėda dažnai tampa pirmu žingsniu į sveikesnę burnos būklę, tačiau kaip ir bet kuris pokytis, ji gali sukelti laikinų pojūčių. Svarbiausia – suprasti, kad jautrumas dažniausiai yra ne problema, o ženklas, kad burna pradeda gyti ir grįžti į natūralią būseną. O tinkama priežiūra po procedūros padeda šį procesą padaryti kuo sklandesnį.

Kada tai jau nebe normalu?

Nors jautrumas yra dažnas reiškinys, yra situacijų, kai jis signalizuoja apie problemą. Jei skausmas aštrus, lokalizuotas viename dantyje ar nepraeina, tai gali reikšti emalio pažeidimus, įtrūkimus ar net kariesą. Tokiais atvejais svarbu nelaukti, kol „praeis savaime“. Ankstyva reakcija leidžia išvengti rimtesnių problemų ateityje.

Jautrumas praeina, o rezultatas lieka

Nors pirmos dienos gali būti ne pačios maloniausios, ilgalaikis rezultatas yra kur kas svarbesnis. Švaresni dantys, sveikesnės dantenos ir mažesnė problemų rizika ateityje. Burnos higiena šiuo atveju nėra tik estetinė procedūra. Tai investicija į sveikatą, kuri kartais prasideda nuo trumpalaikio diskomforto, bet baigiasi ilgalaikiu komfortu.

The post Jautrūs dantys po higienos – normalu ar ne? appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

Lietuvos pasienio policininkams, muitininkams teko ginti sienas nuo įvairiausių kontrabandininkų. Vieni nelegaliai gabeno įvairias prekes – spiritą, anodiją*, vaisius, gėrimus, cigaretes, žiebtuvėlius ir dar daugybė kitų prekių, kurios buvo paklausios bei buvo galima nemažai uždirbti.

Tačiau didžiausia kontrabanda buvo plukdoma Baltijos jūra. Vyko nuožmi kova. Toks didelis susirėmimas su kontrabandininkais įvyko 1936 m. balandžio 2 d. naktį. Tai aprašyta 1936 m. balandžio 11 d. laikraštyje „Mūsų laikraštyje” Nr. 14 (378) (kalba netaisyta):

„Balandžio 2 d. naktį mūsų vandenyse tarp Palangos ir Klaipėdos įvyko tikros jūrų kautynės tarp mūsų apsaugos laivo „Partizano”** ir spirito kontrabandininkų laivo „Willy”. Po ilgai trukusių imtynių kontrabandininkų laivas nugalėtas, paimtas ir atvilktas į Klaipėdos uostą.

Apie laivo paėmimą Klaipėdos dienraštis „Vakarai” įdėjo tokius aprašymus:

Balandžio 2 d. vakare pasienio policijos laivas „Partizanas” iš Klaipėdos uosto išplaukė jūron žvalgybai. Plaukiojęs kelias valandas įvairiomis kryptimis Lietuvos vandenyse, pasuko išilgai Lietuvos krantų Latvijos sienos link – pro Palangą. Buvo gana tiršta migla. Apie 6 val. staiga „Partizano” priešakyje, Lietuvos vandenyse, iš rūko išlindo didžiulis laivas. Jūros apsaugos vadas kapitonas Tamašauskas*** tuoj davė įsakymą iškelti ant „Partizano” reikalingus signalus, kad nepažįstamasis laivas iškeltų savo tautybės vėliavą. Laivas į „Partizano” reikalavimą neatsakė, o, priešingai, davė pilną garą ir leidosi bėgti. Tada nieko kito neliko, kaip pavartoti jėgą.

Nuo „Partizano” buvo paleistas iš patrankos perspėjimo šūvis, kad jis sustotų. Tačiau ir su tuo laivo kapitonas nenorėjo skaitytis ir vis braukė toliau. Matydamas, kad pavartojus visas galimas priemones laivui sustabdyti jis tačiau nesustojo, kap. Tamašauskas davė „Partizano” įgulai įsakymą apšaudyti patį laivą. Buvo atidaryta kulkosvaidžių ugnis tiesiog į laivą. Iš kontrabandininkų laivo tuo pačiu momentu taip pat atsakyta smarkia šautuvų ugnimi. Iš pradžių nuo „Partizano” buvo šaudoma į laivo kaminą ir kitas viršutines laivo dalis. Tuo buvo norima nutildyti laivo įgulos šautuvų ugnį ir arčiau prieiti prie paties laivo. Tačiau iš laivo atkakliai pylėsi šūviai į „Partizaną” ir prie patrankos stovintį jūrininką. Matant, kad šitokiu būdu nieko nebus, vadas Tamašauskas davė įsakymą pagaliau priversti laivą nutildyti.

Prasidėjo tikras mūšis. Iš „Partizano” papliupo į „Willy” tikslus kulkosvaidžio kulipkų lietus. „Partizano” vyrų ugnis buvo labai taikli. Tuoj po kelių šūvių peršauta tiltelio langai. Šūviai buvo labai tikslūs – tiesiog į prie vairo stovintį kontrabandininką. Tačiau laiku spėta pasprukti ir išvengta mirties. Nuo „Willy” šūviai pamažu pradėjo aptilti. „Partizanas” dar „tebespirgino”. Pagaliau buvo paleisti šūviai iš patrankos. Šūviai buvo tokie tikslūs kad pramušė sieną ir pasiekė garo vamzdžius katilo skyriuje. Garas šnypšdamas išsiveržė pro pramuštą skylę ir kontrabandininkų laivas sustojo. Tai buvo jau rytą apie 3 val.

„Partizanas” priplaukė arčiau. Pasirodo, kad tai esama nemažo laivo vardu „Willy” ir plaukiančio po Panamos Valstybės Vėliava…

Tolimesniais šūviais „Willy” komandą privertė sugulti ir „Partizano” vyrai užlipo ant „Willy”. Visa „Willy” įgula, 10 vyrų, suimta, tik kapitonas jokiu būdu nesidavė pervedamas į „Partizaną” – jis paliktas uždarytas laive „Willy”. „Willy” paimtas ant buksyro ir „Partizanas” 10 valandą ryto išdidžiai po didelio jūrų mūšio, įplaukė į Klaipėdos uostą, paskui save vilkdamas didelį jūrų grobį.

Laive „Willy” buvo apie 300 blėkinių spirito, kuris, tačiau, visas išpiltas. Laike susišaudymo ir jau matant, kad laivas „Willy” vistiek žuvęs, keli kontrabandininkai nusileido į laivo vidų ir ten aštriomis geležimis sudaužė blėkines ir spiritą išleido į laivą. Taip pat dar tebešaudant nuo laivo „Willy” didelis skaičius blėkinių buvo išmestos per bortą – į jūrą.

Ant kontrabandininkų „Willy” laivo rasti šie asmenys: Hansas Raschas, Danijos pil. laivo kapitonas, du jūrininkai vokiečiai, trys estai, vienas lenkas ir Lietuvos pilietis Kuisis, policijai žinomas kaip senas kontrabandininkas.

Laivas yra statytas 1907 metais specialiai aukštųjų jūrų plaukiojimui, skirtas silkių ir banginių žvejybai. Jis yra apie 400 tonų didumo, turi 500 PS (arklio jėgų) mašinas. Nors talpumas yra palyginti nedidelis, tačiau yra lygus vidutiniam prekiniam laivui. Laivas įvertinamas daugiau kaip 100.000 lt.

Laivas konfiskuotas ir būsią parduotas iš varžytinių. Laivo įgulos žmonės pasodinti kalėjiman ir bus teisiami.

„Willy” laivo kapitonas Hansas Raschas, senas „jūrų vilkas”, plaukiojęs jau nuo 1908 m., nors ir nenoromis, bet papasakojo apie savo žygius. Laivas „Willy” priklauso vienai vokiečių laivininkystės bendrovei Dancige. Užklaustas, kodėl laivas plaukia po Panamos vėliava, kapitonas atsakė, kiek pastebimai sumišęs, kad esą jau toks kontrabandininkų paprotys. Ant šio laivo jis plaukiojąs jau du metus. Prieš 10 dienų su 10.000 litrų spirito išplaukęs iš Dancigo ir nubraukęs stačiai prie Suomijos krantų. Su likučiais braukęs atgal „išdalindamas” kelyje pasitaikiusiems „pirkliams”, mažais kiekiais.

Toliau paklaustas kaip jis žiūri į šį paskutinį įvykį, kapitonas pareiškė, kad tai pirmas jo susidūrimas su policija, nors jau kontrabandą gabena 15 metų. Bet jis išdidus ir paklaustas kaip bus, kad kokį pora metų nebegaus plaukioti, atsakė „tai pasaka, dar pažiūrėsim”.

Šeštadienį iš laivo apačio išpumpuota virš 3000 litrų spirito, kuris ten buvo subėgęs iš sudaužytų blėkinių. Spiritas jau kiek nugaravęs, tik 89 laipsnių stiprumo. Spiritas supiltas į bačkas, jos užplombuotos”.

Štai tokia trumpa istorija apie kovą su kontrabanda.

*Eterio ir spirito mišinys.

**„Partizanas“ – pasienio policijos laivas – kanonierinė valtis tarpukario Lietuvos Respublikos jūros sienos apsaugai. 1932 pastatytas Lindenau laivų statykloje Klaipėdoje. Ginkluotas patrankėle ir kulkosvaidžiais. 1937 įrengtos radijo stotys, 1939 apginkluotas įvairiais pabūklais, kulkosvaidžiais, šautuvais. 1940 laivas perduotas SSRS kariniam laivynui, išplaukė į Liepoją. Paskutinis laivo vadas – kapitonas I. Tamašauskas.

***Juozas Tamošauskas (1900–1975) – tarpukario Lietuvos jūrų karininkas.

The post Įdomioji istorija. Jūrų mūšis su kontrabandininkais Lietuvos vandenyse appeared first on Voruta.

Įvertinus viešojoje erdvėje fiksuojamus įrašus, kuriuose skelbiama dezinformacija apie vadinamąją „Klaipėdos liaudies respubliką“ ir tariamą Klaipėdos bei jūrų uosto priklausymą Rusijai, Klaipėdos apygardos prokuratūra šiandien pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 straipsnio „Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką“ 1 dalį.

Vertinama, kad minėtais įrašais galimai siekiama padėti kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią.

Šiam ikiteisminiam tyrimui vadovauja Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, tyrimą atlieka Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai.

Prokuraturos.lt inform.

The post Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką appeared first on Voruta.

Kultūros paveldo departamentas

Kovo 3 d. KPD Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje buvo vertintos statinių liekanos, atidengtos archeologinių tyrimų metu Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje, Danės g. 17B. Tyrimų vietoje buvo atidengtos 52 struktūros, kurias Vertinimo taryba pripažino vertingomis ir saugotinomis insitu. Atsižvelgus į Vertinimo tarybos protokolinį sprendimą, bus rengiama apskaitos dokumentacija dėl statinių liekanų nustatymo Klaipėdos miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingosiomis savybėmis.

Primename, kad 2024 m. Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje, buvo pradėti rekonstrukcijos darbai, kurių metu ketinama rekonstruoti aikštę, pastatyti požeminę automobilių saugyklą, įrengti fontaną, nutiesti naujas inžinerinių komunikacijų trasas, pakeisti dangas. Kadangi ši teritorija patenka į Klaipėdos senojo miesto su priemiesčiais vietą, taip pat į Klaipėdos miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, teritorijas, todėl prieš suplanuotus darbus buvo atlikti archeologiniai, o jų metu aptikus architektūrines struktūras – architektūros tyrimai. Archeologinių tyrimų metu aptiktų statinių ir grindinių liekanų architektūrinius tyrimus atliko VšĮ „Architektūros tyrimų centras“.

Trijų kvartalų liekanos

Kaip rašoma tyrimų ataskaitoje, iki aikštės įrengimo didžioji dauguma aptiktų buvusio užstatymo liekanų pateko į istoriškai susiformavusius du istorinius kvartalus, o kelios fragmentiškai atidengtos ir nedidele apimtimi išlikusios užstatymo liekanos priklausė trečiam kvartalui. Įvairios paskirties pastatų liekanos priskiriamos XVIII a.pb., XIX a. – XX a. pr. Rasto akmeninio grindinio liekanos datuojamos XVII a. I p.

Pirmasis kvartalas rytinėje pusėje buvo ribojamas jau nebeišlikusios pagrindinės Biržos g., pietinėje – Mažosios Biržos g., vakarinėje – Palangos g. Antrasis kvartalas vakarinėje pusėje buvo ribojamas neišlikusios buv. Biržos g., šiaurinėje dalyje – Liepų g. (pavadinimai keitėsi, carinės Rusijos laikotarpiu vadinta Aleksandro vardu, tarpukariu Prezidento Smetonos alėja), pietinėje pusėje – dab. Danės g. (ankstesnis pavadinimas sutinkamas ir planuose: Skerdyklos gatvelė, vok. Schlachthof Strasse). Trečiasis kvartalas, kur buvo atidengtos kelios architektūrinės struktūros, šiaurinėje pusėje buvo ribojamas Mažosios Biržos g., rytinėje – Biržos g., vakarinėje – Palangos g.

Nors ankstyvosios žinios apie tiriamą teritoriją nėra gausios, tačiau žinoma, jog dešiniajame Danės krante buvusios teritorijos nors ir netankiai, tačiau buvo apgyvendintos dar iki aktyvesnės plėtros XVII a. Čia buvusių sodybų grupė, kuri vėliau įeis į Naujamiesčio teritorinę sudėtį, pirminiu etapu vadinta Krūmamiesčiu (Crammeist). Krūmamiestis pradėjo formuotis XVII a. maždaug tarp dab. Vytauto, J. Karoso ir S. Daukanto gatvių.

Nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių yra išlikusių tiriamos vietos istorinių fotografijų, atvirukų, kurie suteikia galimybę spręsti ir apie pastatų fasadų sprendinius. Kaip rašoma tyrimų ataskaitoje, aptariamuose sklypuose buvusių pastatų paskirtis buvo komercinė-gyvenamoji. Tai rodo ne tik fotografijose matomos iškabos pagrindiniuose fasaduose ir vitrininiai langai pirmuosiuose aukštuose, bet ir esami istoriniai duomenys apie pastatų savininkus bei patalpų nuomininkus ir jų veiklas. Pastatuose įvairiais laikotarpiais buvo įsikūrę batsiuviai, avalynės parduotuvės, įvairių sričių prekybininkai, veikė užeigos, gyveno institucijų tarnautojai, architektai, gydytojai, našlės ir pan.

Sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais ir sovietmečiu

„Esminius pokyčius tiriamoje teritorijoje lėmė Antrasis pasaulinis karas, kuomet tiriamoje teritorijoje buvę pastatai praktiškai buvo sunaikinti bombardavimų metu. Po karo 1945–1946 m. teritorija buvo valoma visiškai demontuojant ne tik antžemines likusias pastatų dalis, bet ir nuardant buvusių gatvių dangą – tašytus akmenis, kurie aiškiai matomi istorinėse fotografijose, tačiau archeologinių tyrimų metu danga nėra aptinkama. Dar vienas svarbus aspektas, jog pokariu įvyko ne tik istorinio užstatymo sunaikinimas demontuojant antžemines pastatų dalis, tačiau ir šios vietos planinės struktūros perplanavimas, kuomet buvusių kvartalų vietoje sumanyta įrengti aikštę ir pakeisti istorinį gatvių tinklą, t.y. dėl aikštės įrengimo buvo panaikinta Mažoji Biržos gatvė, taip pat ištiesinta pagrindinė Biržos gatvė ir suformuota dabartinė H. Manto gatvė. Taigi, visi šie įvykiai ir priimti sprendiniai nulėmė istorinės Klaipėdos miesto dalies radikalius perplanavimo pokyčius, kurie nebuvo susiję ir neatspindėjo istoriškai besiformavusios teritorinės raidos. (…) Atgimimo aikštė buvo suformuota tik sovietmečiu, sunaikinus istoriškai susiformavusią teritorijos planinę struktūrą“, – rašoma VšĮ „Architektūros tyrimų centras“ tyrimų ataskaitoje.

The post Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje rastos statinių liekanos pripažintos vertingomis appeared first on Voruta.

Sveika šypsena nėra tik grožio klausimas – ji tiesiogiai susijusi su bendru komfortu, savijauta ir net kasdienės mitybos kokybe. Net smulkūs dantų pažeidimai ar apnašos gali turėti įtakos ne tik estetikai, bet ir kramtymo funkcijai bei bendram burnos sveikatos lygiui. Laiku imantis priemonių, galima užkirsti kelią rimtesnėms problemoms, sutaupyti laiko ir išvengti sudėtingų gydymo procedūrų ateityje.

Svarbi dalis palaikant dantų sveikatą yra ne tik kasdienis valymas, bet ir reguliarūs vizitai pas specialistus. Dėl nuolat besikeičiančių mitybos įpročių, aplinkos veiksnių ir natūralaus dantų nusidėvėjimo, dantys gali kaupti apnašas ar bakterijas, kurių paprastas kasdienis valymas ne visada pašalina. Tokiu atveju rekomenduojamos profesionalios priemonės, kurios padeda palaikyti ilgalaikę burnos higieną. Pavyzdžiui, profesionali burnos higiena leidžia efektyviai pašalinti apnašas, sumažinti dantenų uždegimo riziką ir atstatyti natūralų dantų blizgesį.

Šiuolaikinės technologijos ir medžiagos suteikia galimybę procedūras atlikti tiksliai ir patogiai pacientui. Atliekama ne tik paviršinė apnašų šalinimo procedūra, bet ir įvertinami dantų tarpai, gilesnės dantenų sritys bei paviršiaus nelygumai, kurie gali tapti uždegimo šaltiniu ateityje. Tai užtikrina, kad kiekvienas dantis būtų tinkamai prižiūrėtas, o rezultatai išliktų ilgą laiką.

Profesionalios procedūros ne tik gerina estetiką, bet ir atlieka prevencinę funkciją. Reguliarūs patikrinimai leidžia anksti nustatyti pakitimus, tokias kaip pradiniai ėduonies požymiai ar dantenų uždegimai, kuriuos dažnai sunku pastebėti patiems. Ankstyvas reagavimas gali padėti išvengti sudėtingesnių gydymo etapų ir užtikrinti, kad dantys ilgiau išliktų sveiki bei funkcionalūs.

Svarbu pažymėti, kad procedūra yra visiškai pritaikoma individualiems poreikiams. Specialistai įvertina paciento burnos būklę, gyvenimo įpročius ir kasdienius įrankius, kurie naudojami namuose. Tik tokia kompleksinė priežiūra leidžia pasiekti ilgalaikius rezultatus, užtikrinant ne tik švarą, bet ir natūralų blizgesį bei sveiką dantenų būklę.

Renkantis kliniką, verta atkreipti dėmesį į specialistų patirtį, technologijų kokybę ir naudojamas medžiagas. Patikima įstaiga užtikrina, kad pacientas ne tik gautų efektyvų gydymą, bet ir aiškią informaciją apie tolimesnę priežiūrą, mitybos rekomendacijas bei kasdienius įpročius, padedančius išlaikyti rezultatą.

Sveika šypsena suteikia pasitikėjimo savimi, leidžia nevaržomai bendrauti ir mėgautis maistu. Atsakingas požiūris į burnos sveikatą, nuosekli priežiūra ir laiku atliekami profesionalūs darbai padeda užtikrinti, kad šypsena išliktų graži, funkcionali ir sveika ilgus metus.

The post Kasdienė priežiūra ir ilgalaikė burnos sveikata appeared first on Voruta.

1923 m. sausio 10–15 d. Klaipėdos krašto operacija buvo vienas drąsiausių ir sėkmingiausių žingsnių neseniai nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valstybės istorijoje, kuris leido šaliai prieiti prie Baltijos jūros. Minint 103-iąsias šių įvykių metines, pristatome Vytauto Didžiojo karo muziejaus mėnesio top vertybę – Klaipėdos karinės operacijos dalyvio ir vieno iš jos vadų Lietuvos Kariuomenės karo lakūno ltn. Stepono Dariaus (1896-1933) kurtą filmą.

Šešiolikos minučių trukmės filme pristatomi  autentiški 1923 m. sausį lietuvių įvykdytos Klaipėdos operacijos epizodai. Pristatomas Klaipėdos krašto „sukilėlių“ štabas, pagrindiniai  imituoto „sukilimo“ veikėjai: Ypatingosios paskirties rinktinės vadas Jonas Polovinskas-Budrys (slapyvardis Hansas Budrys) (1889-1964);  Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas Martynas Jankus (1858-1946); komiteto sekretoriai Jonas Vanagaitis  (1869-1946) bei Vilius Šaulinskis (1893-1935); Klaipėdos krašto savanorių 1-ojo pulko vadas Mykolas Kalmantas-Kalmantavičius (slapyvardis Mikas Bajoras) (1895-1976); Klaipėdos krašto savanorių kariuomenės ltn. Steponas Darius (1896-1933); Šilutės apskrities komendantas šaulys Jurgis Brūvelaitis (1900-1995); operacijos dalyvis žurnalistas Juozas Pronskus ((1893-1984); Klaipėdos miesto, geležinkelio stoties ir uosto komendantas Jurgis Viesulas (Vesols).

Juostoje matomi momentai, kuomet Klaipėdos krašto operacijos dalyviai vedė į nelaisvę paimtus prancūzų ir vokiečių karius. Be viso to, kino juostoje rodomi tiek bendrieji panoraminiai vaizdai, tiek, pavyzdžiui, vietos gyventojų džiugiai pasitinkami „sukilėliai“, prancūzų karių sargyba, ir jų įrengti apkasai mieste. Vaizdo medžiagoje taip pat užfiksuotos apie 1923 m. sausio 20 d. vykusios karinės operacijos metu žuvusių dalyvių laidotuvės, iškilminga laidotuvių procesija Klaipėdos miesto kapinių link. Nenuostabu, kad matomas ir pirmasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas, tuo metu ėjės Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio pareigas, Antanas Smetona (1874-1944), atvykęs į Klaipėdą dalyvauti  Lietuvos Kariuomenės ir politikos atstovų  posėdyje.

1997 m. šią kino juostą Vytauto Didžiojo karo muziejui padovanojo išeivijos lietuvis, pranciškonas, Aušros vartų parapijos klebonas Hamiltone (Kanadoje) Jonas Liauba (1918–2004 m.).

Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija

The post Įdomioji Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – kino juosta „Klaipėdos atvadavimas 1923 m. sausio mėn.“ appeared first on Voruta.