Šiandien, lapkričio 3 d., minint Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 100-ąjį gimtadienį, Lietuvos paštas išleidžia jam skirtą pašto ženklą. Taip įamžinamas vienos ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos istorijos asmenybių gyvenimas ir indėlis į valstybės raidą.

Pašto ženklo išleidimo dieną pirmosios dienos datos spaudu jis bus antspauduojamas Vilniaus pašto skyriuje, įsikūrusiame adresu Totorių g. 8. Pašto ženklo „Valdui Adamkui – 100 metų“ nominalas – 1,65 Eur, tiražas – 15 tūkst. egzempliorių. Naujajame pašto ženkle panaudota Arturo Valiaugos studijos „Fotoprojektai“ nuotrauka.

„Švęsdami Prezidento Valdo Adamkaus 100-metį pagerbiame išskirtinę asmenybę, kurios gyvenimas yra neatsiejama modernios, laisvos ir vakarietiškos Lietuvos istorijos dalis. Nuoširdžiai sveikinu Prezidentą jubiliejaus proga ir linkiu jam sveikatos bei stiprybės. Šiai sukakčiai skirtas pašto ženklas tebūna mūsų pagarbos ir dėkingumo išraiška už jo ypatingus nuopelnus valstybei“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas.

„Valdo Adamkaus 100-metis yra išskirtinė sukaktis, kviečianti prisiminti jo gyvenimo kelią, nuveiktus darbus ir indėlį į Lietuvos valstybės istoriją. Nuoširdžiai sveikiname Prezidentą šio garbingo jubiliejaus proga ir linkime sveikatos ir stiprybės. Džiaugiamės, kad Lietuvos pašto išleidžiamas pašto ženklas leis įamžinti šią reikšmingą sukaktį ir išsaugoti ją ateities kartoms. Pašto ženklas yra nedidelis, bet prasmingas pagarbos ženklas žmogui, kurio gyvenimo istorija yra neatsiejama nuo Lietuvos istorijos“, – sako Kastytis Valantinas, Lietuvos pašto generalinis direktorius.

Valdas Adamkus gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais jis dalyvavo rezistencinėje veikloje prieš nacius, o 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, ten baigė Ilinojaus technologijos institutą ir didelę savo profesinio gyvenimo dalį skyrė aplinkosaugai. Dirbdamas JAV Aplinkos apsaugos agentūroje, 1981–1997 m. jis vadovavo jos Vidurio Vakarų regionui.

1998 m. Valdas Adamkus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas ėjo dvi kadencijas: 1998–2003 m. ir 2004–2009 m. Prezidentavimo laikotarpiu jis daug dėmesio skyrė Lietuvos tarptautinių ryšių stiprinimui, šalies integracijai į Vakarų struktūras, demokratinių vertybių puoselėjimui ir aplinkosaugai.

Lietuvos pašto pranešimas

The post Su 100-uoju gimtadieniu, Prezidente! Valdo Adamkaus jubiliejus įamžintas pašto ženkle appeared first on Voruta.

– Viktoras Gerulaitis.

Maestro Juozo Domarko muzikinė kelionė prasidėjo 1955 metais tuometinėje Klaipėdos konservatorijoje (muzikos mokykloje), kur jis studijavo J. Jasenkos klarneto klasėje. Netrukus atlikėjo kelią papildė dirigavimas – 1965 m. J. Domarkas baigė dirigavimo studijas Sankt Peterburgo konservatorijoje, o batuta jo rankose liko visam gyvenimui.

Dar studijuodamas Sankt Peterburge, 1964 m., maestro sulaukė pasiūlymo vadovauti Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (tuometinis LTSR valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras). Šiam kolektyvui dirigentas atidavė daugiau nei pusę amžiaus – virš 50 metų, o šiandien yra jo garbės dirigentas. Greta šios istorinės partnerystės, J. Domarkas aktyviai bendradarbiavo ir su daugeliu kitų Lietuvos bei užsienio šalių orkestrų.

Neatsiejama maestro gyvenimo dalis – pedagoginė veikla ir neabejotinas autoritetas studentams. Nuo 1968 m. jis pradėjo dėstyti dirigavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje), vėliau tapo studentų simfoninio orkestro vadovu, o 1995 m. įsteigė Dirigavimo katedrą, kuriai sėkmingai vadovavo du dešimtmečius. Savo neįkainojama patirtimi ir žiniomis su studentais maestro dalijosi iki pat 2025 m., kai oficialiai baigė pedagoginę karjerą. Be veiklos LMTA, J. Domarkas taip pat dirigavo Baltijos šalių akademijų (Vilniaus, Rygos, Talino ir Sankt Peterburgo) jaunimo simfoniniam orkestrui.

Siekdamas auginti naująją muzikų kartą, nuo 1975 m. dirigentas rengė Lietuvos jaunųjų atlikėjų koncertus su LNSO, kurie vėliau išaugo į žinomą festivalį „Atžalynas“. J. Domarkas yra šio festivalio steigėjas ir meno vadovas.

Tarptautinį maestro autoritetą liudija ir nuolatinis kvietimas vertinti kolegų darbą prestižiniuose konkursuose. J. Domarkas buvo IV, V, VII, VIII ir IX tarptautinių G. Fitelbergo dirigentų konkursų Katovicuose (Lenkija) žiuri narys, o dešimtajame – šios žiuri pirmininkas. Taip pat jis vertino I ir II tarptautinių S. Prokofjevo dirigentų konkursų Sankt Peterburge dalyvius.

Šioje virtualioje parodoje „Maestro Juozas Domarkas ir jo batuta“ per archyvines fotografijas ir vizualius liudijimus kviečiame iš arti pažvelgti į įspūdingą, dešimtmečius trunkančią maestro muzikinę kelionę.

Paroda:  Maestro Juozas Domarkas ir jo batuta

Lietuvos literatūros ir meno archyvo pranešimas

The post Maestro Juozas Domarkas ir jo batuta appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Mūsų rašytoja ir filosofė Marija Pečkauskaitė viename savo rašinyje, apibūdindama žmogaus gyvenimo kelią, rašė, kad svarbiausia gyvenime turėti savo idealą, ne tik turėti, bet ir jo ilgesingai stengtis siekti savo veikla, savo darbu.

Mano gyvenimo kelias vienokiu ar kitokiu būdu per pasitaikiusias kai kurias asmenines negandas, ėjo su jaunystėje gimusio idealo siekimu, susijusiu su gyvu Tikėjimu ir Viltimi. Ta didžioji Viltis buvo susipynusi su svajone bei tikėjimu sulaukti Lietuvos laisvės. Stengiausi ta linkme ir sukti savo gyvenimo kelią, savo darbo dalele prisidėti prie mūsų Tėvynės Prisikėlimo aušros. Jaunystės idealo sparnams išaugti daug padėjo tėvai, katalikų Bažnyčios patriotiškai nusiteikę kunigai, atitinkamo turinio skaitytos knygos, domėjimasis Lietuvos istorija. Taip ir sulaukiau, padedant Aukščiausiajam, savo gyvenimo pavasarinio rudens, nors dauguma mano idėjinių bendražygių jau senokai ilsisi Viešpaties namų buveinėje.

Džiaugiuosi, kad mano gyvenimo rudeninio medžio lapai dar nenukritę. Ir nesinori tikėti tuo rudeniu. Tik jį primena kai kuri atsiradusi fizinė negalia ir pase įrašyti gimimo metų skaičiai, į kuriuos stengiuosi visai nekreipti dėmesio. Tačiau, pasirodė, jie buvo žinomi kai kuriems mano bičiuliams – idėjiniams draugams, artimiesiems, esamos dabarties bendražygiams, kurie savo gana netikėtu nuoširdžiu sveikinimu ir užsakyta šventų Mišių auka bei bendru pabuvimu įvertino mano gyvenimo žingsnių kuklaus darbo pėdsakus.

Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės vadui ats. kapitonui Vytautui Žymančiui, kuopos vadui Juozui Klimkevičiui, būrio vadui – Kauno muzikinio teatro solistui Juozui Janušaičiui ir veikliajam kunigui šauliui Evaldui Vitulskiui, surengusiems mano pagerbimo renginį Šventojo Antano Paduviečio bažnyčioje bei parapijos namų salėje. Nuoširdžiai dėkoju iš Šiaulių atvykusiam vadinamam Džiaugsmo vyskupui J. E. Eugenijui Bartuliui, aukojusiam šventas Mišias ir įteikusiam man Jo Šventenybės popiežiaus Leono XIV Apaštalinio Palaiminimo Raštą.

Dėkoju minėtos Šaulių rinktinės vokaliniam ansambliui „Žaibas“ (meno vadovas Rolandas Daugėla) už padainuotas skambias lietuviškas dainas, dėkoju Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui, jo štabo viršininkui ats. majorui Gediminui Reutui, pirmininkui Giedriui Gataveckui, Tarybos nariui Sauliui Černai ir Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkui dr. Raimundui Kaminskui už tartus linkėjimų žodžius.

Dėkoju taip pat mane sveikinusiems kanauninkui daktarui Robertui Pukeniui, kanauninkui Donatui Jasulaičiui, kunigams Sauliui Juozaičiui ir Algirdui Daukniui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams Laurynui Kasčiūnui, profesoriui Valdui Rakučiui, Angelei Jakavonytei, Vytautui Sinicai bei buvusiems Seimo nariams Rytui ir Andriui Kupčinskams.

Esu labai dėkingas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiajam istorikui Arvydui Gelžiniui, interneto svetainių „Voruta.lt“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“, „Laikmetis“ ir kitoms redakcijoms.

Už pasakytus gražius žodžius dėkoju kalendorių leidėjui – Stasio Lozoraičio premijos laureatui rašytojui Aurelijui Noruševičiui, Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijos pirmininkės pavaduotojai Aldonai Didžiulytei, Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo bei ideologo brigados generolo Kazio Veverskio dukterėčiai Albinai Veverskytei-Morkevičienei, profesoriui Petrui Zabielai bei jo žmonai Rūtai, Vidai ir Juozui Kučiauskams, profesoriui Algimantui Kurlavičiui, Antanui Staniuliui, dr. Audriui Kopustinskui, Kauno deputatų klubo prezidentui Kęstučiui Ignatavičiui ir viceprezidentui Raimondui Gaidžiui, daktaro Modesto Juozaičio šeimai, buvusiam J. Urbšio katalikiškos gimnazijos direktoriui Pauliui Martinaičiui, „Žalgirio pergalės parko“ kūrėjui Gintautui Tamulaičiui, buvusiems bendradarbiams Leonui Šidiškiui bei jo žmonai dr. Jadvygai, Laimutei Krušaitei ir Vincui Bačinskui, Tuskulėnų memorialo vyriausiajai muziejininkei Giedrei Račiūnaitei, Daivos Gervienės šeimai, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto buvusiam dekanui profesoriui Stasiui Girdzijauskui ir to paties fakulteto studijų draugams, kitiems bičiuliams – Laurynui Zubavičiui, Vytautui Laskauskui, Marytei Draugelienei, Birutei ir Apolinarui, Agnei, krikštadukrai Agnutei Bačkauskaitei, dukrai Dalytei ir jos šeimai, brolienei Aldonai, TS- LKD Kauno skyriaus sueigos bendruomenei, Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus bendrijai ir kitiems pasveikinusiems.

Nuoširdžiai dėkoju kitą dieną atvykusiai mane pasveikinti Vengrijos ambasadai, visada prisiminusiai 1956 metų vykusios Vengrijoje antisovietinės revoliucijos palaikymą Lietuvoje įvykius. Nuoširdų ačiū tariu ambasadoriui, dideliam Lietuvos draugui – ats. generolui leitenantui J. E. dr. Janošui Beresui, kalbančiam lietuviškai. Misijos vadovo pavaduotojui – Lietuvos istorijos žinovui p. Denesui Andrasui Nagiui, ambasadoriaus padėjėjai p. Linai Ubartei, ambasados darbuotojui Egidijui Musteikai, Garbės konsulei Kaune Ilonai Jočionienei ir kitiems ambasados darbuotojams.

Ačiū visiems, man siuntusiems šiltus sveikinimus, gerus linkėjimus.

Savo Padėką noriu baigti rašytojo kanauninko Vaižganto pasakytais žodžiais: iškovota laisvė – tai siela kuri gaivina mano Tėvynę… Aš mylėjau Lietuvą, nes tai mano Tėvynė, mano garbė, mano džiaugsmas ir pasididžiavimas.

2026-05-17

The post Zigmas Tamakauskas: ačiū visiems, sveikinusiems jubiliejinio gimtadienio ir vardadienio proga appeared first on Voruta.

Adolfas Antanas Balutis, www.voruta.lt

Antanas Panavas gimė 1926 05 18 Grybėnuose, prie Dysnų ežero. Nuo 10 metų vilnietis, Vilniuje išgyvenęs virš 80 metų, su priverstine tremties ir kalėjimo pertrauka. Deja, dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų, Vilniaus dailės institute aukštojo architektūros mokslo diplomas apgintas tik 1961 –siais, sulaukus 35 metų.

O iki to buvo pergyventos 4 okupacijos. Sulaukus 19 metų dveji metai tardymų, kalėjimų ir  sunkaus režimo Vorkutoje be jokių ryšių su artimaisiais. Grįžus į Vilnių ir baigus gimnaziją, su tokia biografija labai sunkiai įstojo į Dailės institutą. Po antro kurso teko išgyventi 7 metus tremties, kai į vagoną su jo tremiama šeima  įsiprašė pats, kad galėtų padėti nenumirti  tremtyje tėvams ir seseriai. 35 – erių metų pagaliau apgintas diplominis darbas apie didelių angų pastatų denginius buvo eksponuotas parodoje Londone. Nors ir žiauriai buvo sutrukdytas mokslo kelias, Dievas dar paliko Antanui apie 50 metų aktyvaus architekto veiklos.

Dirbdamas architektu, Antanas nesiafišuodamas ir nesigarsindamas rengė sveikatos, prekybos, visuomeninės paskirties pastatų, naujųjų Vilniaus kvartalų užstatymo projektus,

Kaip tais laikais buvo įprasta, sulaukęs 60 metų, buvo išleistas į pensiją. Kitiems tai yra biografijos pabaiga, o Antanui kaip tik tada, Atgimimo laikais, prasidėjo veikla, skirta Dievui ir atgimstančiai Tėvynei.

1989 metais nuvažiavo į Baltarusiją, apmatavo nusiaubtą Pelesos bažnyčią, nubraižė jos planus ir fasadus, suprojektavo bokštus, nes originalūs buvo nugriauti.  Pervomajske apmatavo statinio likučius ir suprojektavo apgriautos bažnyčios fasadus ir bokštus. Tai liudija architekto asmeninę drąsą, nes sovietinė sistema dar nebuvo sugriuvus. ir meistrystę, kai profesinės žinios pasitarnavo tautinei tapatybei svečioje šalyje saugoti,

1986 m. Buivydžių bažnyčiai suprojektuotos durys ir langai.  1987 m. parengti Ignalinos bažnyčios eskizai entuziastų pokalbiams su valdžia. 1987 metais pradėta projektuoti. suprojektuota, parengti brėžiniai,  pastatyta ir 1993 metais pašventinta Kristaus Karaliaus bažnyčia Pavolgio vokiečiams katalikams Markse, Rusijoje.

Visuomenėje kilus minčiai Vilniuje statyti Palaimintojo  Vyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčią. Antanas pagal prof. V. K. Jonyno eskizą 1989 metais  parengė šventovės statybos brėžinius. Deja, projektas dėl įvairių priežasčių neįvykdytas.

Reikšmingas darbas – Salako bažnyčios bokšto smailės, nugriautos karo metu, atstatymo projekto parengimas ir atstatymas.

Atsiimant  iš valdžios Arkikatedrą baziliką Antanas Panavas dirbo Bažnyčios komitete. Monsinjoro K. Vasiliausko pakviestas pradėjo dirbti Vilniaus kunigų seminarijoje, atkurtoje buvusiose Trinitorių vienuolyno nusiaubtose ir nuniokotose patalpose ūkvedžiu. Patalpos visų pastangomis buvo sutvarkytos. Nuo 1998 metų Antanas tapo naujosios Kunigų seminarijos Kalvarijų g. budėtoju ir darbavosi iki 2004 metų. Tai kuklios, bet atsakingos pareigos, netrukdžiusios atsiverti architekto vaizduotei ir kurti interjero ir aplinkos tvarkymo projektus bažnyčioms.

Vilniuje: Arkikatedrai bazilikai – žvakidžių stovus, liktorius, pulpitą šv. Kazimiero koplyčiai, Šv. Rapolo bažnyčiai – žvakidžių stovus, pulpitą, suolus ir stalą, Šv. Jokūbo bažnyčiai – klausyklas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai –metalinį pjedestalą Švč. Mergelės Marijos skulptūrai, Kalvarijų bažnyčiai – žvakidžių stovus, Gerosios vilties bažnyčiai – žvakidžių ir kryžiaus presbiterijoje stovus.

Kitur: Mickūnų bažnyčiai – rekonstrukcijos – išplėtimo ir naujosios varpinės projektą. Novosibirsko, Nemėžio ir Bezdonių ir Nemenčinės bažnyčioms – presbiterijas, Dūkštų bažnyčiai – klausyklas, teritorijos aptvėrimo detales ir vartus, Varėnos bažnyčiai – stalą ir pulpitą, Kabelių bažnyčiai – altoriaus antipendiumą, Linkmenų bažnyčiai – bokšto viršūnės apmatavimą ir brėžinius.

Antanas Panavas buvo labai kuklus, inteligentiškas žmogus, nesigyrė savo darbais ir pasiekimais. Su jo pagalba bei paieškojus archyvinės medžiagos pavyko atsekti jo darbus.

Architektas nebuvo tik brėžinių kūrėjas – jis aktyviai fiksavo istorinę atmintį ir dalijosi ja su visuomene. Jis rašė straipsnius apie tarpukario Vilnių, Vytauto Didžiojo gimnazijos laikus ir lietuvybės padėtį Rytų Lietuvoje. Jo atsiminimai „Pusmetis laisvoje Lietuvoje mums buvo kaip nuostabus sapnas“, kuriuose jis su dideliu kruopštumu pasakoja apie 1939-ųjų įvykius.

Atkūrus nepriklausomybę, pradėjo bendradarbiauti  Amerikos lietuvių leidžiamame žurnale „Technikos žodis“,  Vorutoje“ ir „Trimite“, kur publikuodavo medžiagą apie sakralinių objektų atstatymo eigą, jo tekstai dažniausiai lietė lietuviškų salų Baltarusijoje išsaugojimo klausimus. Jo publicistika ir atsiminimai užpildo spragas mūsų supratime apie tarpukario Vilnių, pokario inteligentijos išgyvenimus.

Kolegos jį prisimindavo kaip nepaprastai kruopštų, ramų, bet tvirtų principų žmogų, kuris net ir sovietmečiu sugebėjo išlaikyti vidinę laisvę. Antanas Panavas mirė 2018 08 13. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse (41-01-10)

Tegul šis kuklus straipsnelis primena Lietuvos architektą Antaną Panavą ir jo nuopelnus Dievui ir Tėvynei.

The post Istorinės atminties saugotojui, architektui Antanui Panavui – 100 metų appeared first on Voruta.

Gegužės 10 dieną, sekmadienį, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode Kaune vyks išskirtinis atminimo renginys, skirtas profesorei a. a. Birutei Galdikas (1946–2026) – pasaulinio garso lietuvių kilmės antropologei, žymiausiai orangutanų tyrinėtojai, šiuolaikinės primatologijos, gamtos apsaugos ir etologijos specialistei, VDU garbės daktarei. Šiemet jai būtų sukakę 80 metų.

Renginio metu bus prisimintas ypatingas profesorės gyvenimo kelias, jos indėlis į mokslą ir gamtos išsaugojimą bei įkvėpimas, kurį ji paliko ne vienai kartai. Programoje numatyti svečių pasisakymai, prisiminimai, pranešimai apie profesorės veiklą ir asmenybę, taip pat edukacinės veiklos vaikams ir simbolinė ąžuoliuko sodinimo ceremonija.

„Išskirtinis prof. Birutės Galdikas pasišventimas gyvenimo tikslui padėjo jai tapti viena iš garsiausių pasaulyje lietuvių kilmės mokslininkių. Kartu ji buvo labai santūri, paprasta ir linkusi nuoširdžiai bendrauti moteris, nepamiršdavusi pabrėžti lietuviškos kilmės.

Renginio metu pagerbsime įspūdingą profesinį prof. a. a. Birutės Galdikas kelią, prisiminsime ją išgarsinusius darbus tiriant ir saugant Borneo orangutanus. Pasakosime apie jos spalvingą asmenybę ir požiūrį į Lietuvą, nes čia ją domino viskas – nuo senovės istorijos, sengirių ir biologinės įvairovės apsaugos iki jaunimo edukacijos.

Deja, jaunoji Lietuvos karta apie prof. Birutę Galdikas žino mažai, todėl šiuo renginiu pradedame veiklų ciklą tokiai situacijai pakeisti – ir kviečiame visus prisijungti“, – sako prof. Vida Mildažienė.

Svarbiu renginio akcentu taps Eglės Aukštakalnytės-Hansen fotografijų parodos „Orang’utan – Miško žmogus“ atidarymas. Paroda skirta prof. a. a. Birutės Galdikas atminimui ir kviečia pažvelgti į orangutanus jų natūralioje aplinkoje – Borneo salos tropinėse džiunglėse.

„Fotografuodama orangutanus keliose Putingo iškyšulio nacionalinio parko vietose, šalia 1971 m. įkurtos pirmosios laukinių orangutanų tyrimų stovyklos ,,Camp Leakey“, vėliau tapusios orangutanų reabilitacijos centru, supratau, kad turiu šią unikalią galimybę stebėti juos gyvai natūralioje aplinkoje tik dėl Birutės Galdikas atkaklių pastangų išsaugoti senąsias džiungles. Profesorė yra pirmoji ir svarbiausia šių primatų tyrėja, mokslininkė, tapusi jų saugotoja ir globėja, Motina“, – sako Eglė Aukštakalnytė-Hansen, laukinės gamtos fotografė, keliautoja, rašytoja ir dokumentikos kūrėja, savo kūryboje tyrinėjanti žmogaus ir gamtos ryšį.

Renginys vyks gegužės 10 d., sekmadienį, nuo 13 iki 17 val. VDU Botanikos sode (Ž. E. Žilibero g. 4, Kaunas).

Renginio programa:

• 13:00 val. – Renginio atidarymas, svečių pasisakymai ir profesorę pažinojusiųjų prisiminimai (Botanikos sodo sala).
• 13:30–14:30 – Pranešimai apie prof. Birutę Galdikas (Botanikos sodo sala):
  • Neringa Skrudupaitė – „Edeno sode su prof. Birute Galdikas“
  • Vida Mildažienė – „Lietuvos atspindžiai“
  • Elena Matulaitienė – „Birutės Galdikas įkvėpti: nuo pamokos prie veiklos“.
• 14:30–15:00 – Gamtos fotografė Eglė Aukštakalnytė-Hansen – Borneo orangutanų fotografijų paroda „Orang‘utan – Miško Žmogus“ (oranžerijos lankytojų salė).
• 15:00–16:00 – Kauno valstybinio Lėlių teatro aktorių programa vaikams (prof. B. Galdikas ąžuolų giraitė).
• 15:30–16:30 – Edukacinės veiklos vaikams (prof. B. Galdikas ąžuolų giraitė).
• 16:30 – Ąžuoliuko sodinimas ir bendra nuotrauka (prof. B. Galdikas ąžuolų giraitė).

Renginys nemokamas, maloniai kviečiame dalyvauti visus.

Informuojame, kad renginyje gali būti filmuojama ir / ar fotografuojama ir Jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

VDU pranešimas

The post Prof. a. a. Birutės Galdikas atminimo renginys VDU Botanikos sode appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. gegužės 1 d. Kaune Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos atstovai prof. Arimantas Dumčius, doc. dr. Romualdas Povilaitis ir dr. Raimundas Kaminskas pasveikino inžinierių, mokslininką ir visuomenininką, prof. Romualdą Baltrušį 100-ojo gimtadienio proga.

Inžinierius technologas, prof. habil. dr. Romualdas Baltrušis gimė 1926 m. gegužės 1 d. Ukmergėje.

Profesoriaus tėvas Stasys Baltrušis (g. 1893 m.),  kilęs iš Veiverių valsčiaus, buvo mokytojas, kuris vėliau tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu.  Jis ne tik savo  vaikams, bet ir moksleiviams visada skiepijo Tėvynės meilę ir patriotiškumą. Savo auklėtiniams jis dažnai pasakodavo apie Lietuvos savanorių žygius, Nepriklausomybės kovas. Vienas tėvo mokinių buvo  politinis kalinys ir tremtinys,  Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas mons. Alfonsas Svarinskas (1925–2014).  Net septyni Romualdo klasiokai buvo Lietuvos partizanai, kurie vėliau žuvo antisovietinio pasipriešinimo kare prieš SSRS.

1945 m. Romualdas Baltrušis baigė Ukmergės A. Smetonos gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto Chemijos fakultetą, kurį 1950 m. baigė su pagyrimu. Mokslinę veiklą pradėjo D. Mendelejevo cheminės technologijos instituto aspirantūroje pas akademiką V. Radionovą. Nuo 1952 m. mokslinius darbus tęsė KPI Organinės chemijos katedroje (vadovavo akademikas A. Purėnas). Tyrinėjo β-aminorūgščių ir jų darinių sintezę. 1954 m. apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją „N-aril-β-aminorūgščių sintezė ir kitimai”, o 1970 m. – chemijos mokslų daktaro (1993 m. nostrifikavo hab. dr.) disertaciją, kuri buvo skirta N-aril-, N-piridil, N-chinolil-β-alaninų sintezei ir jų kitimams į pirimidino darinius. 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

1980 m. išrinktas Organinės chemijos katedros vedėju. Šiai katedrai vadovavo iki 1990 m.

1989 m. prof. R. Baltrušis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamosios tarybos ir Atkuriamojo Senato narys, 1990–1994 m. – KTU Organinės chemijos katedros profesorius. 1999 m. prof. R. Baltrušis parengė ir paskelbė monografiją „N-aril(heterociklil)-β-alaninų sintezė, kitimai ir savybės”.

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę profesorius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, parašė ir išleido monografiją apie prof. Antaną Purėną, memuarus „Atsiminimų pynė” ir dienoraščio fragmentus „Nuvilnijusios dienos”.

The post 100-asis profesoriaus Romualdo Baltrušio gimtadienis appeared first on Voruta.

 Sveikiname Jus  su garbingu 90-uoju gimtadieniu!

 Jūsų  pilietinė veikla liudija apie Jūsų drąsą ir primena apie nenumaldomą ryžtą gyventi laisvai ir savarankiškai.

Jūsų gyvenimas yra ne tik  nuosekli Lietuvos šeimų istorijos dalis, bet ir Tėvynės meilės liudijimas.

 Vasario 16-osios įprasmintas visą sovietmetį rusenęs Jūsų įsitikinimas, jog Lietuvos valstybės atkūrimas neišvengiamai taps ateities faktine realybe, išsipildė.

Tad, besidžiaugdami Vasario 16-osios tikrove, šiandien už  valstybingumą esame dėkingi ir praeityje savo sąmonėse šią žinią drąsiai nešusiesiems.

Ačiū, kad Jus savo gyvenimo pavyzdžiu siekėte įkvėpti ir telkti Lietuvos žmones religinei, pilietinei – patriotinei veiklai.

Tegul  jūsų širdį džiugina laisvės kovotojų, sąjūdiečių, šaulių,  draugų ir artimųjų pagarba  bei visų geros valios žmonių palaikymas  kilniuose jūsų darbuose.

Linkime jums sveikatos, daug džiaugsmingų akimirkų ir laimingų metų!

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos sąjūdžio vardu –

Dr. Raimundas KAMINSKAS

Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas

kun. Saulius JUOZAITIS

Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektorius

teol. lic. kun. Algirdas DAUKNYS

2026 m.  balandžio 30 d. Kaunas

The post Antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, sąjūdiečiui, dim. vyr. ltn. Zigmui Juozui Tamakauskui appeared first on Voruta.

Ne visi galime daryti didelius darbus. Bet galime daryti mažus darbus su didele meile.“

(angl. „Not all of us can do great things.

But we can do small things with great love.”)

Motina Teresė (1979 m. Nobelio taikos premijos laureatė)

Trisdešimt metų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Vilniaus skyriaus gyvenime – tai ne tik datos ar sukaktys. Tai žmonių viltys, sprendimai, idėjos, išbandymai ir pergalės, sugulusios į bendrą Skyriaus istoriją. Šis METRAŠTIS – tai pasakojimas ne tik apie kelią, kuriuo šiandien einame kartu, apie vertybes, kurios mums padėjo išgyventi tremčių ir kalinimų vietose, bet ir apie bendrystę, kuri mus telkia prisimenant istorinę atmintį.

Per tris dešimtmečius Skyrius augo, keitėsi… Būta lemiamų sociokultūrinių lūžio laikotarpių ar pakilimo momentų. Tačiau Skyrius ir jo žmonės prisitaikė, atlaikė sudėtingus evoliucijos laikotarpius ir drąsiai žygiuoja naujų galimybių link. Kiekvienas Skyriaus raidos etapas turėjo savo veidą: nuo entuziastingų pradžių iki brandžios, patikimos ir atsakingos veiklos šiandien – ne tik valstybės, bet ir tarptautiniu lygmeniu.

Taigi šis pasakojimas pirmiausia yra apie mūsų bendruomenės žmones ir pirmiausiai mūsų šviesulį Balį Gajauską, tremčių ir kalinimų kankinį, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmąjį prezidentą, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiojo kryžiaus kavalierių, kurį šimtmečio proga ne tik prisimename, bet ir 2026-uosius metus Lietuvoje pažymime.

Mums, jaunesnės kartos atstovams, garbė būti šalia tų, kurie kūrė Skyriaus pamatus, kurie dirbo kasdienius darbus, kurie tikėjo vizija net ir tada, kai aplinkybės nebuvo palankios. Be jų indėlio šiandien neturėtume nei patirties, nei pasiekimų, kuriais galime didžiuotis, nei ateities. Garbė mūsų laisvės kovų dalyviams.

Šis METRAŠTIS – tai ne tik faktų rinkinys. Tai ir padėka visiems, kurie savo darbu, idėjomis ir pasitikėjimu prisidėjo prie organizacijos kelionės. Tai ir įsipareigojimas ateičiai: puoselėti vertybes, išlaikyti profesionalumą ir drąsiai žvelgti į naujus iššūkius.

Tegul šie puslapiai primena, kad stipri organizacija gimsta iš bendrystės, o tikra sėkmė – iš nuoseklaus ir prasmingo darbo. Trisdešimt metų – tai gražus stabtelėjimas, tačiau mūsų istorija tęsiasi…

Editor’s note

The history of the Vilnius branch of Lithuanian political prisoners and deportees over the past thirty years is about more than just dates and anniversaries. It is about the hopes, decisions, ideas, trials and victories of the people involved, woven together into the branch’s shared history. This annual report tells the story of the path we are walking together today and the values that helped us survive exile and imprisonment. It also tells the story of what unites us in remembering our history.

Over three decades, the branch has grown and changed. There have been decisive socio-cultural turning points and moments of upheaval. However, the Chapter and its people have adapted and weathered difficult periods of evolution to boldly march towards new opportunities. Each stage of the chapter’s development has had its own character, from the initial enthusiasm to the current mature, reliable and responsible activities, which are not only carried out at a national level, but also internationally Above all, this story is about the people of our community, and our guiding light, Balys Gajauskas: a victim of deportation and imprisonment; the first president of the Lithuanian Political Prisoners and deportees Union; a signatory of the Act of Independence of Lithuania; and Commander Grand Cross of the Order of the Cross of Vytis. We are remembering him on the centenary of his birth and marking the year 2026 in Lithuania.

As the younger generation, we are honoured to stand alongside those who laid the foundations of the department, did their daily work and believed in the vision, even when circumstances were unfavourable. Without their contribution, we would have neither the experience nor the achievements that we can be proud of today, nor a future. We honour those who fought for our freedom.

This annual report is not just a collection of facts. It is also a thank you to all those who contributed to the organisation’s journey through their work, ideas and trust. It is also a commitment to the future: to cherish our values, maintain our professionalism and face new challenges with confidence. May these pages serve as a reminder that a strong organisation is born of unity and that true success comes from consistent, meaningful work. Thirty years is a significant milestone, but our story continues…

The post LPKTS Vilniaus skyriaus Metraštis išvydo dienos šviesą appeared first on Voruta.

Jolanta Zakarevičiūtė, Trakų viešosios bibliotekos informacijos specialistė

Trakų viešojoje bibliotekoje kovo 25 d. įvyko ypatingas renginys – kraštotyros parodos, skirtos žurnalisto, leidėjo ir vyr. redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus 85-erių metų jubiliejui, atidarymas.

Renginį pradėjo bibliotekos informacijos specialistė Jolanta Zakarevičiūtė, pabrėžusi susirinkusiesiems, kad daugiau nei 60 metų Trakuose gyvenantis ir dirbantis Juozas Vercinkevičius savo veikla paliko ryškų pėdsaką – nuo laikraščio „Trakų žemė“ ir žurnalo „Voruta“ leidybos iki daugiau nei 60 išleistų knygų apie Lietuvos ir Trakų istoriją, Mažąją Lietuvą, karaimų kultūrą bei dvasinį paveldą.

Savo kalboje jubiliatas dalijosi prisiminimais apie Sąjūdžio laikus, kūrybinį kelią, leidybos iššūkius ir akcentavo, kad ne visi svarbūs projektai sulaukia finansavimo. Taip pat jis pristatė savo išleistas knygas, atskleidė, kuo vienas ar kitas leidinys yra ypatingas ir kokią išliekamąją vertę jis turi.

Juozą Vercinkevičių šiltai ir nuoširdžiai sveikino būrys susirinkusių svečių. Tarp jų – ir Trakų rajono savivaldybės vicemerė Jolanta Abucevičienė, kuri jubiliatą pasveikino mero Andriaus Šatevičiaus vardu. Ji padėkojo vyr. redaktoriui už ilgametę ir prasmingą profesinę veiklą, išskirdama jo indėlį į žurnalistiką: „Visa tai, ką Jūs surenkate, įamžinate ir perteikiate savo leidiniuose, išlieka vertingu palikimu ateities kartoms – ne tik Trakų rajone, bet ir visoje Lietuvoje bei už jos ribų. Nuoširdžiai linkime Jums tvirtos sveikatos, šviesių ir saulėtų dienų, artimųjų meilės bei stipraus bendruomenės palaikymo.“

Taip pat renginyje dalyvavo ir gražiausius sveikinimo žodžius jubiliatui skyrė Trakų rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Ana Baltutienė su specialistėmis Gabija Zdebskyte ir Smilte Kosmačiūte, savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Asta Lipkevičienė su specialiste Irma Stadalnykaite-Jančauskiene, Trakų seniūnijos bendruomenės „Santalka“ pirmininkė Nijolė Dočkuvienė, Trakų viešosios bibliotekos l. e. p. direktorė Dovilė Bagdanavičienė su pavaduotoja Justina Varičkina, jubiliato artimieji ir kiti susirinkusieji.

Apie parodą

Kraštotyros paroda, kurią parengė vyr. bibliografė Regina Rancevienė, supažindina su jubiliato gyvenimo keliu, ilgamete veikla ir išleistais leidiniais.

Parodoje eksponuojamos J. Vercinkevičiaus parašytos ir sudarytos knygos: „Kernavė“ (1988), „Trakai“ (1978), „Trakų rajonas“ (1981), „Kur dunkso Trakų pilys“ (2010), „Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“ (2015), „Mūsų Trakų žemė“ (I kn. – 2017, II kn. – 2020), leidinys „Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas (I kn. – 2005, II kn. – 2021).

Taip pat paroda pristato J. Vercinkevičiaus įkurtos leidyklos „Voruta“ leidinius, tarp kurių: Martyno Purvino „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ (2011), „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (I kn. – 2015, II kn. – 2017, III kn. – 2025), Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 300-osioms metinėms skirtas leidinys „Solennitas coronationis“ (2016), leidinys „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“ (2017), Halinos Kobeckaitės straipsnių, publikuotų laikraštyje „Trakų žemė“, rinkinys „Karaimų istorijos pėdomis“ (2022), Viktoro Jenciaus-Butauto knyga „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ ir kiti leidiniai. Parodoje eksponuojami ir leidyklos „Voruta“ išleisti atvirlaiškiai, kuriuose įamžintos Lietuvos bažnyčios, Trakų Salos pilis, kenesa, asmenybės.

Vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius parodą praturtino nuotraukomis iš savo archyvo, Antano Kmieliausko tapytu portretu, kolekcijos eksponatais: senoviniu fotoaparatu, diktofonu, televizoriumi „Šilelis“.

Ši paroda – tai prasmingas žvilgsnis į žmogų, kurio darbai neatsiejami nuo Trakų krašto kultūros ir istorijos puoselėjimo.

Paroda veiks iki balandžio 30 d.

The post Trakuose atidaryta paroda, skirta Juozui Vercinkevičiui appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsima pogrindžio spaudos leidėja, daugintoja ir platintoja, viena iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos artimiausių bendradarbių grupės narių Ona Virginija Kavaliauskaitė gimė 1956 m. kovo 26 d. Simno r. Simno mstl. Jono ir Albinos Kavaliauskų šeimoje. Augo gausioje 15 vaikų šeimoje, kartu su 10 seserų ir 4 broliais, mokėsi Simno vidurinėje mokykloje. Bebaigdama mokyklą 1974 m. gegužės 2 d. tapo vienuole, įstojo į Šv. Šeimos kongregaciją, jai suteiktas vienuoliškas vardas – sesuo Bernadeta.

1975 m. vienuolyno vyresniosios siuntimu atvyko į Kybartus, kur klebonu dirbo kun. Sigitas Tamkevičius. Dirbo bažnyčios valytoja, puošėja, skalbėja, procesijų vadove. Kun. S. Tamkevičius pasiūlius, išmoko rašyti rašomąja mašinėle. Tuomet pradėjo spausdinti religinę literatūrą, ypač skirtą jaunimui. Kartais iš rankraščių perspausdindavo LKB Kronikai ir Aušrai skirtą medžiagą. Aušrą redagavo kun. Lionginas Kunevičius, kuris darbavosi Būdvietyje (Lazdijų raj.), vėliau – Lukšiuose (Šakių raj.), tad leidinio medžiagą veždavo į šiuos miestelius. Taip pat įsitraukė į LKB Kronikos dauginimą, padėjo ruošti pogrindžio leidinių fotokopijas, parengtus mikrofilmus veždavo bendražygiams, kurie juos perduodavo į Vakarus.

Susiklosčius aplinkybėms 1986 m. O. V. Kavaliauskaitė perėjo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Kartu su šios kongregacijos seserimis Birute Briliūte, Ona Šarakauskaite ji Vilkaviškio r. Opšrūtų k. Marytės Montvilaitės sodyboje keletą kartų daugino LKB Kroniką apie 100 egzempliorių tiražu. Dauginama buvo spiritiniu rotaprintiniu būdu, per naktį buvo galima padauginti apie 50 egzempliorių. Po to, atitinkamais kiekiais paskirsčiusios leidinį, seserys jį išvežiodavo vyskupijoms pačios arba paprašiusios talkininkų.

O. V. Kavaliauskaitė bendradarbiavo ir su „Aušros“ redaktoriumi kun. L. Kunevičiumi, kuriam atgabendavo Aušrai skirtus rašinius ir paimdavo jau išleistą numerį, jį su bendražygėmis nufotografuodavo ir parengdavo kelionei į Vakarus. Kadangi ses. Ona vairavo automobilį, iš kitų Lietuvos vietų paimdavo medžiagą, skirtą anksčiau minėtiems pogrindžio leidiniams ir parveždavo į Kybartus.

Įsikūrus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, paruoštus komiteto dokumentus keletą kartų vežė kitiems nariams pasirašyti arba iš jų gautą medžiagą parveždavo į Kybartus. Po LKB Kronikos redaktoriaus kun. S. Tamkevičiaus arešto, ji su kitomis Kybartuose gyvenusiomis vienuolėmis – Bernadeta Mališkaite, O. Šarakauskaite, B. Briliūte ir ankstesnėmis bendradarbėmis – seserimis Elena Šiuliauskaite, Nijole Sadūnaite, prisijungus kun. Jonui Borutai, toliau Kybartuose rinko medžiagą ir leido LKB Kroniką. O. Kavaliauskaitė pažinojo dalį aktyvių Lietuvos kunigų, kurie iki pradedant rengti naują numerį atskirose Lietuvos vietose rinko ir saugojo medžiagą. Ji dalį tos medžiagos pristatydavo redakcijai. Kita medžiagos dalis LKB Kronikos redakciją pasiekdavo per pogrindžio vienuolynus, daugiausia – per Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolyną Kaune, Donelaičio gatvėje. Taip pat – per slaptą katalikiško lietuvių jaunimo organizaciją „Eucharistijos bičiuliai“ ir aktyvius katalikus pasauliečius. Nemažai medžiagos surinkdavo naujasis LKB Kronikos redaktorius kun. J. Boruta. Jis buvo baigęs pogrindžio seminariją, neturėjo savo parapijos, todėl kunigai jį kviesdavo patarnauti į įvairias parapijas, ir taip jis galėjo rinkti medžiagą iš skirtingų Lietuvos vyskupijų.

Dėl pogrindžio veiklos Ona Virginija Kavaliauskaitė patyrė kelis tardymus ir penkias kratas. Tardė LSSR KGB tardytojai: papulkininkis Jonas Gavėnas, kapitonas Antanas Stepučinskas, majoras Vidmantas Baumila. 1983-09-15 O. V. Kavaliauskaitė Vilniaus KGB rūmuose buvo tardoma apie 7 valandas, tardytojas V. Baumila kamantinėjo apie kratos metu paimtus daiktus. Dėl LKB Kronikos leidimo 1987 m. LSSR KGB Tardymo skyriuje buvo jau kelintą kartą pradėta baudžiamoji byla Nr. 09-2-008-87, kurioje viena iš persekiojamųjų nurodyta O. Kavaliauskaitė. 1987-03-06 name, kuriame gyveno seserys O. Šarakauskaitė, B. Briliūtė ir O. Kavaliauskaitė buvo padaryta krata, kuriai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas KGB majoras Raimundas Rainys. Kratos metu iš O. Kavaliauskaitės kambario buvo paimta: magnetofono kasetė su kun. Juozo Zdebskio laidotuvių Rudaminoje pamokslų įrašais, 16 egz. kun. Alfonso Svarinsko nuotraukų su užrašu „Už Bažnyčią ir Tėvynę“, 5 egz. kun. Sigito Tamkevičiaus laiško, rašyto 1984-07-01, knygos – Aleksandro Solženycino „Gulago salynas“, Roberto Grigo „Rekrūto atsiminimai“, Bronio Railos „Kitokios Lietuvos ilgesys: šimtas prakalbų į Lietuvą“, R. Grigo rašytas laiškas. 1987 m. kovo 19 d. O. V. Kavaliauskaitė buvo iškviesta į Vilniaus KGB rūmus. Ten ją tardė A. Stepučinskas, kuris klausinėjo apie kratos metu iš jos paimtus daiktus, domėjosi, iš kur ji pažįsta R. Grigą, ar buvo kun. J. Zdebskio laidotuvėse ir mirties metinių minėjime Rudaminoje bei supažindino su nutarimu paimti jos pirštų antspaudus ir rašysenos pavyzdžius. O. Kavaliauskaitė pasirašyti po tardymo protokolu atsisakė. 1987-09-09 name, kuriame gyveno O. Kavaliauskaitė, O. Šarakauskaitė ir B. Briliūtė, vėl buvo surengta krata, kuriai vadovavo KGB tardytojai A. Stepučinskas ir V. Baumila. Nežiūrint per kratas patiriamos baimės, liko iš tos kratos ir linksmesnis prisiminimas. KGB tardytojas V. Baumila darydamas kratą, išmėtė rūsį dengiančias lentas. Ses. O. Šarakauskaitė tuomet griežtai pareikalavo tai sutvarkyti ir V. Baumila nenoromis tai padarė. Po to 1987-11-18 Vilkaviškio KGB būstinėje iš Vilniaus atvykęs A. Stepučinskas tardė O. Kavaliauskaitę, klausinėjo apie 1987-09-08 jos kambaryje kratos metu paimtus daiktus, ypač domėjosi, kas yra knygos „Katakombų gėlės“ autorius, iš kur gavusi kitas kratos metu paimtas knygas. LSSR KGB Vilkaviškio skyriaus operatyvinio tyrimo bylos (užvestos 1988-05-25) kortelėje nurodyta, kad O. Kavaliauskaitė dalyvauja renkant ir ruošiant medžiagą LKB Kronikai ir Aušrai.

Arešto ir galimo įkalinimo ses. O. Kavaliauskaitė išvengė dėl prasidėjusio Atgimimo. 1988 m. liepos 29 d. paskutinė KGB vedama baudžiamoji byla dėl LKB Kronikos leidimo buvo nutraukta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ses. O. Kavaliauskaitė persikėlė gyventi į Kauną, 30 metų dirbo Kauno arkivyskupijos kurijos šeimininke. Dabar gyvena seserų bendruomenės namuose Kaune, Dobužinskio gatvėje.

O. V. Kavaliauskaitė 2000-07-01 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 929 buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2014-06-30 – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2008 m. jai suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

The post Minint „LKB Kronikos“ bendradarbės ses. Onos Virginijos Kavaliauskaitės gimimo 70-metį appeared first on Voruta.

Gražaus 85-erių metų jubiliejaus proga sveikiname Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ ir Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ savininką, leidėją, vyr. redaktorių Juozą VERCINKEVIČIŲ.

Šis žurnalistas jau daugiau kaip 50 metų gyvena ir dirba Trakuose. Jo įmonės ne tik leidžia minėtus periodikos leidinius, bet ir knygas. VšĮ „Vorutos“ fondas yra išleidęs apie 60 knygų. Iš jų minėtos doc. dr. Martyno Purvino knygos apie Mažąją Lietuvą, taip pat išleista nemažai leidinių, skirtų karaimikai, Trakų istorijai, skelbta įvairi publicistika.

Šios neeilinės sukakties proga linkime sveikatos, stiprybės, naujų kūrybinių sumanymų ir knygų, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos  palaimos ir globos.

„Trakų žemės“, „Vorutos“ ir „Klevų alėjos“ redakcijų darbuotojai ir bendradarbiai, bičiuliai

The post 85-erių metų jubiliejaus proga sveikiname leidėją, vyr. redaktorių Juozą Vercinkevičių! appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsimoji rezistentė Genovaitė Laurinskaitė gimė 1956 m. kovo 21 d. Irkutsko sr. Zimoje tremtinių Domo Laurinsko ir Onos Vismantaitės-Laurinskienės šeimoje. Jos močiutė Ona Laurinskienė (g. 1889 m.) su sūnumi Domu Laurinsku (g. 1934 m.) 1948 m. gegužės 22 d. iš Šilalės r. Mankaičių k. buvo ištremti į Irkutsko sr., Zimos r. Centralnyj Chazan gyvenvietę. Taip pat jos seneliai Uršulė ir Stasys Vismantai su dukromis Uršule (g. 1935 m.) ir Ona (g. 1936 m.) 1948 m. gegužės 22 d. iš Šilutės r. Stremenių k. buvo ištremti į Irkutsko sr. Zimos r. Zulumajaus gyvenvietę.

Genutė 1963 m. pradėjo lankyti vidurinę mokyklą Centralnij Chazan gyvenvietėje, kurią baigė 1971 m. Netrukus sukūrė šeimą, 1973 m. jai gimė dukra Indra. Su tėvais 1977 m. grįžo į Lietuvą, į Tauragę. Kurį laiką dirbo Tauragės keramikos gamykloje ir Tauragės mėsos kombinate. 1978 m. gruodį ištekėjo už rezistento Vlado Šakalio, susituokė Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Santuokos Sakramentą suteikė kunigas Kazimieras Vasiliauskas. 1979 m. sausio 19 d. jaunavedžiai santuoką įregistravo Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje. Ceremonijos vadovė pasveikino jaunuosius sukūrus „tarybinę šeimą“, pasiūlė susimainyti žiedais. Jaunasis pertraukė darbuotoją: „Ne tarybinę, o lietuvišką šeimą kuriame. Žiedais mainysimės ne pas jus, o bažnyčioje. Kurioje? Tai mūsų reikalas!“ Genovaitė persikėlė gyventi į Vilnių, šeimai gimė sūnus Narimantas. Genovaitės giminės istorija, tremtys, partizaninės kovos (jos dėdė Leonas Laurinskas buvo partizanas, po kalinimo įsijungė į neginkluotą rezistenciją) lėmė ir jos pačios įsitraukimą į rezistencinį judėjimą.

Be to, Genovaitės vyras Vladas Šakalys (1942–1995) buvo vienas žymiausių neginkluoto pasipriešinimo kovotojų už Lietuvos laisvę. Už atsišaukimų, nukreiptų prieš okupaciją, gaminimą ir platinamą 1955 m. buvo suimtas, bet kaip nepilnametis nenuteistas. 1958 m. su bendraminčiais įkūrė antitarybinę organizaciją „Laisvoji Lietuva“. 1961 m. nuteisiamas 6 metams lagerio. Po lagerio tęsė antisovietinį darbą ir 1969 m. buvo nuteistas 4 metams lagerio. Trečią kartą suimamas 1973 m. ir 1974 m. nuteisiamas kalėti 5 metus ypatingojo režimo lageryje. 1978 m. grįžęs iš įkalinimo vietos drauge su Juliumi Sasnausku, Antanu Terlecku parengė dokumentą „45 pabaltijiečių memorandumas“. V. Šakalys buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos įsteigimo ir pogrindinio leidinio „Vytis“ leidimo iniciatorių. Gresiant naujam suėmimui ir įkalinimui 1980 m. ryžosi neįmanomam žygiui – nutarė pabėgti į Vakarus (per Suomiją į Švediją) ir buvo pirmasis lietuvis, kuriam toks žygis pavyko.

G. Šakalienė 1980 m. pradžioje įstojo į Lietuvos Laisvės Lygą (LLL), nuo tada aktyviai įsijungė į kovą už Lietuvos laisvę. Ji platino pogrindžio leidinius: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, „Vytį“, „Šauklį“, dalyvavo politinių kalinių teismuose, taip išreikšdama jiems solidarumą, pasirašinėjo dokumentus, demaskuojančius sovietinę valdžią. G. Šakalienė pasirašė pareiškimą LTSR prokurorui dėl kun. Alfonso Svarinsko suėmimo ir kitą pareiškimą – dėl milicijos vykdyto teroro per kun. A. Svarinsko teismą. Taip pat G. Šakalienė 1979 m. pasirašė pareiškimą dėl Romaldo Ragaišio arešto, 1981 m. rugsėjo mėn. pasirašė sveikinimą „Solidarumo“ vadovui Lechui Valensai. Po rezistento Algirdo Statkevičiaus teismo 1980 m. rugsėjo 11–16 d. LTSR prokuratūroje buvo oficialiai perspėti G. Šakalienė, Algirdas Masilionis ir ses. Nijolė Sadūnaitė nurodant, kad jie netinkamai elgėsi teismo metu, ir pareikalauta, kad daugiau nesilankytų teismuose. Taip pat Genovaitė nuo 1980 m. kiekvienais metais, Vasario 16-ąją, kartu su bendraminčiais lankydavosi Rasų kapinėse, kur būdavo rengiami minėjimai prie Jono Basanavičiaus ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių karių kapų. Slėpė spausdinimo mašinėlę, kuria buvo spausdinamas pogrindžio leidinys „Vytis“ – tai buvo daiktinis įrodymas A. Terlecko baudžiamojoje byloje ir šios mašinėlės ieškojo KGB.

Dėl savo pogrindžio veiklos ją nuolat persekiojo saugumas, įspėdavo saugumo komitete ir prokuratūroje. KGB ją sekė, kvietė apklausoms, šantažavo, ne kartą tardė. Jos bute, kur rinkdavosi rezistentai ir LLL nariai, dažnai buvo atliekamos kratos. Be to, ji palaikė ryšius su Estijos, Latvijos ir Rusijos disidentais. Taip pat lankė Sibire politinius kalinius.

G. Šakalienė 1987 m. rugpjūčio 23 d. prisidėjo ruošiant Lietuvos Laisvės Lygos organizuotą pirmą viešą mitingą, jame ir dalyvavo – Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, kur buvo reikalaujama nepriklausomybės Lietuvai ir SSRS okupacinės kariuomenės pasitraukimo. Dėl to 1987 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus Tarybų rajono draudimo inspekcijos kolektyvo susirinkime, kuriame kalbėjo 15 žmonių, bendradarbiai rūsčiai pasmerkė G. Šakalienę, ji buvo atleista iš darbo. Susirinkime dalyvavo ir pirmu smuiku griežė Lietuvos komunistų partijos Vilniaus m. Tarybų rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Vaicekauskas.

Genovaitė dalyvavo ir KGB uždraustame 1988 m. gegužės mėn. 22 d. Lietuvos Laisvės Lygos mitinge. Su Leonora Sasnauskaite siuvo Lietuvos Trispalvę, kurią 1988 m. birželio mėn. 14 d. nesankcionuotame mitinge, paminint pirmuosius 1941 m. trėmimus, tuometinėje Vilniaus Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje iškėlė jos dėdė, buvęs partizanas Leonas Laurinskas. Tai buvo pirmas Trispalvės iškėlimas mitinge, kuriame dalyvavo keli šimtai žmonių. Netrukus, 1988 m. birželio 24 d., Katedros aikštėje vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas, išlydint delegatus į Maskvą, į XIX Sovietų Sąjungos partinę konferenciją, kur jau dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių. G. Šakalienė šio mitingo pradžioje iškėlė Lietuvos Trispalvę. Tai nepatiko Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto pirmajam sekretoriui Algirdui Mykolui Brazauskui, kuris pasakė: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. Stojo nejauki tyla. G. Šakalienė prisimena, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis paprašė jos, kol kalbės A. M. Brazauskas, nuleisti vėliavą. Genovaitė taip ir padarė, o pasibaigus Brazausko kalbai, vėl iškėlė Trispalvę.

G. Šakalienė 1988 m. vasarą vadovavo dviem Lietuvos Laisvės Lygos mitingams Kretingoje. 1988 m. Katedros aikštėje dalyvavo bado akcijoje (badavo 12 parų), kur buvo reikalaujama paleisti politinius kalinius ir išvesti sovietų kariuomenę iš Lietuvos. Be to, su L. Sasnauskaite įvairiose Lietuvos vietovėse rodė ir platino filmuotą medžiagą apie Lietuvos Sąjūdžio kūrimąsi bei agitavo žmones dalyvauti Sąjūdžio veikloje. 1989 m. lapkričio 7 d. ji dalyvavo akcijoje Vilniuje, Gedimino prospekte, kai sovietų valdžiai minint 1917 m. bolševikų perversmo metines, parado metu protestuotojai trumpam sustabdė okupacinės kariuomenės tankus. 1990 m. gruodį 3 paras badavo Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos, reikalaujant Kazimiros Prunskienės vyriausybės atsistatydinimo. Ši akcija nebuvo sėkminga, bet buvo pranašiška, nes 1991 m. sausio 8 d. K. Prunskienės vyriausybė drastiškai pakėlė maisto kainas, po ko prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ nariai šturmavo Aukščiausiąją Tarybą, kas buvo įžanga 1991 m. sausio 13 d. žudynėms.

Už rezistencinę veiklą siekiant Lietuvos nepriklausomybės G. Šakalienė 1998-08-21 apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 2000-07-01 – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2008 m. jai suteiktas Laivės kovų dalyvio teisinis statusas.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių Genovaitė 2010 m. išvyko į Angliją, Londone gyveno ir dirbo 14 metų. Kaip ir daugeliui iš mūsų gyvenimas teikia ir džiaugsmą ir skausmą. Prieš metus mirus dukrai Indrai, Genovaitė grįžo gyventi į Lietuvą, gyvena Naujojoje Vilnioje. Susitinka su 9-iais anūkais ir 2-iem proanūkiais, kurie teikia gyvenimo džiaugsmą.

The post Genovaitės Laurinskaitės-Šakalienės gyvenimas, pašvęstas kovai už Lietuvos laisvę appeared first on Voruta.

The post Ilgiausių metų Algirdui Brukui – 90-metį mininčiam Lietuvos ąžuolui, gyvenimą pašventusiam miškams appeared first on Voruta.

Valdovų rūmų muziejuje vykusiame prisiminimų vakare 95-erių metų jubiliejaus proga buvo pasveikintas žymus lietuvių architektas, restauratorius ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas. Deimantės Šuliauskaitės/Valdovų rūmai nuotr.

Birutė Kurgonienė, kultūros ir visuomenės veikėja, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos atsakingoji sekretorė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Tarybos narė

Gerbiamasis Solenizante, daktare Kazy Napaleonai Kitkauskai! Gerbiamoji Lietuvos kultūros ministre Vaida Aleknavičiene!

Gerbiamieji šio sukaktuvių vakaro organizatoriai – Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų ir asociacijos „Pilis“ atstovai!

Malonūs sukaktuvininko bendražygiai, bičiuliai, visuomenės organizacijų atstovai!

Ponios ir ponai!

Kartą išminčiaus paklausė: „Ar galėtum pasakyti, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas?“ –

„Negalėčiau“ – atsakė tasai. Tuomet jo paprašė: „Tai bent paaiškink, kokia yra gyvenimo

prasmė?“ – „Aš nežinau“ – atsakė senolis. – „Tai ką tuomet apie gyvenimą byloja tavoji

išmintis?“ – Išminčius nusišypsojo:

„Gyvenime ne tiek svarbūs tikslas ir prasmė. Svarbiausia jausti jo skonį. Juk ir pyragą maloniau valgyti, nei jį analizuoti? Gyvenimas duotas ne tam, kad gyventum, o tam, kad jaustum, jog gyveni…“

Tačiau visai kitaip mąstė koncentracijos lagerio siaubą išgyvenęs žymus austrų mąstytojas, psichiatras, logoterapijos pradininkas Viktoras Franklis. Jam atrodė, kad suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias dalykas yra prasmės siekimas. Tačiau, ar ne tą patį teigė Frydrichas Nyčė, sakydamas: „Kas žino dėl ko gyvena, tas gali iškęsti bet kokį kaip.“ Vadinasi, gali iškęsti bet kokį gyvenimą…

Šiandien švenčiame gražią, prasmingą labai gražaus žmogaus, įtraukto į Lietuvos tūkstantmečio 100 iškiliausių Lietuvos žmonių sąrašą, sukaktį. Viešpats apdovanojo jį ilgu, įdomiu, išbandymų ir prasmės ieškojimo kupinu gyvenimu. Architektas restauratorius, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, Žurnalistų draugijos, Donelaičio draugijos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys, Lietuvos katalikų mokslo akademijos tikrasis narys, Tautos fondo (JAV) atstovybės Lietuvoje įgaliotinis, labdaringą veiklą puoselėjęs ilgus 23-jus metus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LDK Valdovų rūmų atstatymo mokslinis vadovas, neoficialiai vadinamas Vilniaus pilių riteriu, metraštininku, Valdovų rūmų krikštatėviu, katedros globėju, mūro istorijos tyrėju dr. Kazys Napaleonas KITKAUSKAS, gimė 1931 metų sausio 5 dieną Molėtų valsčiuje, Antadurių kaime. Šis turtingos biografijos žmogus, ištisus dešimtmečius atidavęs Žemutinės pilies pamatų tyrinėjimui bei Valdovų rūmų atstatymo darbams, ilgą laiką vadovavo pilių tyrimo centrui, arkikatedros bazilikos restauravimo darbams, Tolminkiemio bažnyčios ir Kristijono Donelaičio sodybos Lazdynėliuose atstatymui. Su kolegomis projektavo Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo, Vilniaus universiteto bibliotekos saugyklos konstrukcines dalis, parengė Biržų pilies XVII amžiaus tilto restauravimo projektą.

Dr. Napaleonas Kitkauskas knygų „Vilniaus arkikatedra“, „Vilniaus pilys“, „Vilniaus arkikatedros požemiai“, „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ autorius, 5 tomų leidinio „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ bendraautorius. Valdovų rūmai yra išleidę dr. K. N. Kitkausko dienoraščių ištraukų albumą. O apie savo tragišką politinio kalinio patirtį Mordovijos lageryje  mokslininkas yra vaizdingai aprašęs Aldonos Žemaitytės sudarytoje knygoje „Amžino įšalo žemėje“. Neįmanoma būtų suminėti dr. N. Kitkausko straipsnių paveldo ir restauracijos temomis, kurių  yra paskelbęs daugiau nei 300.

Likimo ženklai. Sakoma, kad per šventes gimsta ypatingi žmonės – pasionarijai, kūrėjai. Ir nors tiksli Napaleono Kitkausko gimimo data yra ginčytina, nes pats gimtuvininkas  mano, kad tikroji jo gimimo diena yra sausio 3-ioji, tik krikštatėviai Molėtų bažnyčioje kažkodėl užrašė sausio 5-ąją, didelio skirtumo nėra. Mūsų solenizantas gimė tarpušventyje, o tai reiškia, kad Kalėdų, Naujųjų metų ir Trijų Karalių šventės energija apdovanojo berniuką gausiomis dovanomis.

Tėvų namų įtaka. Mūsų sukaktuvininko tėveliai turėjo būti ganėtinai išprusę, juk šiaip jau kaime ne kiekvienas savo vaikams suteikdavo Napaleono ir Serapino vardus. Kai pirmagimiui sukako ketveri, šeima persikėlė į Kuktiškių valsčiaus Mažeikių kaimą. Napaliukas, būdamas smalsus, perskaitydavo visą tėvų namuose užsakytą spaudą: „Šaltinį“ su „Šaltinėlio“ ir „Artojo“ priedais, „Ūkininko patarėją“ su „Jaunojo ūkininko“, „Šeimininkės“, „Kaimo statybos“, „Ūkininko skaitymų“ priedais, kartą tėtis buvo užsakęs net „Jaunosios kartos“ prenumeratą. O kur dar krikščioniška spauda – „Lurdas“, „Saleziečių žinios“, „Žvaigždutė“… Beje, sykį, jau būdamas suaugęs,  Napalys sapnavo sapną, kad gavo laišką, ant kurio atpažįstama mamos rašysena buvo užrašytas keistas adresatas: Kun. Kaziui Kitkauskui. Taip netikėtai atsiskleidė mamos svajonė.

Tėvų namuose kelerius metus veikė Skudutiškio mokyklos filialas, tad būsimasis mokslininkas bent porą klasių baigė tėvų troboje. Nagingas tėtis buvo pasigaminęs detektorinį radijo imtuvą, tad per ausines pasiklausydavo žinių, per jį išgirdo, kad 1939 metų rudenį Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Tokie namai negalėjo neskatinti Napalio noro mokytis, todėl jis buvo stropus, pareigingas mokinys, natūraliai daug kuo domėjosi. Pirmasis susidomėjimas architektūros paminklais kilo, stebint į Vilniaus pasą klijuojamus Vilniaus vadavimo sąjungai skirtus ženkliukus, ant kurių buvo pavaizduoti gražiausi sostinės statiniai, bažnyčios. Literatūriniai Napalio gabumai, jo poetinis talentas atsiskleidė dėl pomėgio nuo pat vaikystės ypač daug skaityti ir, žinoma, dėl gerų mokytojų, sutiktų gyvenimo kelyje, ypač dėl jam imponavusio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Juozo Žiurlio, kuris, beje, savo įtaigiu, įspūdingu deklamavimu privertė gimnazistą susižavėti Kristijono Donelaičio „Metais“.

Sovietinio lagerio Golgota. 1947 metų gruodžio 3 dieną Lietuvos partizanai likvidavo aršų sovietų valdžios pakaliką – Utenos gimnazijos direktorių Povilą Kuliešių. Enkavedistams paprasčiausia buvo kaltę suversti gimnazistams, tad buvo suimta per 10 berniukų gimnazijos mokinių, kurių keletą paleido, o septyniems buvo sufabrikuotos bylos dėl dalyvavimo pogrindinėje grupėje ir organizuoto gimnazijos direktoriaus nužudymo. Napalys tuomet buvo pavyzdingas šešiolikmetis 7 B klasės mokinys. Gąsdinami, kankinami nemiga ir mušami penki vaikinai, neatlaikę smurto, „prisipažino“ dėl nusikaltimo. Tuo tarpu Napalys ir Balys Grušeckas, būdami kaimo vaikai, sunkiai dirbę, nemažai vargo patyrę, o be to, Napalys buvo skaitęs Broniaus Daunoro knygą „Čekisto naguose“ bei Jono Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“ atlaikė tardymų baisumus. Tačiau vistik ir jie buvo nuteisti 10-čiai metų kalėti Mordovijos lageryje. Ten teko nuolat kęsti alkį, lagerio teritorijoje nė ženklo nebuvo žolės, ją visą suvalgydavo išbadėję kaliniai, reikėjo sunkiai dirbti  – durpyne arba poliruoti gaminamų radijo imtuvų futliarus, kur stiklo dulkės išėsdavo plaučius, o už menkiausią nusižengimą galėjai patekti į BUR‘ą (sustiprinto režimo baraką). Ant kalinio drabužių švietė išbalintas numeris. Napaliui buvo skirtas И-802. Vienintelis džiaugsmas buvo galimybė trumpo atokvėpio minutėmis Kultūros ir auklėjimo padalinyje (КВЧ) skaityti rusiškas knygas, o juk rusų kalbą išmoko tik lageryje… Ir vis dėlto Napalys neprarado ūpo, išmoko gyventi, už viską dėkodamas, nes turėjo svajonę  grįžti į Lietuvą ir būti jai reikalingas.  Jam, nepilnamečiui, ypač svarbus drauge kalėjusių vyresniųjų, šviesuomenės pavyzdys. tokių kaip kunigas Zigmas Neciunskas, Bronius Strazdas, senosios graikų ir lotynų kalbų profesorius Grobaueris iš Vienos, vokietis Hansas Šmitas, pradėjęs mokyti Napalį anglų kalbos pagrindų, buvęs Marijampolės gimnazijos direktorius Juozas Mačiulis, vengras Lajošas Komaromis.  Svarbi buvo ir susirašinėjimo, permetant laiškelius su akmenukais per tvorą,  pažintis su Moterų zonos gydytoja – Danute Stukaite, iš kurios Napalys mokėsi gražios, taisyklingos kalbos ir stiliaus. Stovyklos režimas gerokai sušvelnėjo po J. Stalino mirties. Neilgai trukus, kalinius ėmė leisti į laisvę. Iš pradžių užsieniečius, po to tuos, kurie suėmimo metu buvo nepilnamečiai, o vėliau ir visus kitus. Uždirbtų pinigų užteko bilietui iki Kauno nusipirkti. Sugrįžęs į Lietuvą, Napalys baigė Kauno antrąją darbo jaunimo vidurinę mokyklą Aleksote, kurios pažymėjime jau buvo įrašytas ir anglų kalbos pažymys. 1955 metais jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, Už poros metų iš tremties Krasnojarsko krašte sugrįžo ir „tėvynės išdaviko“ tėtis su broliu.  1960-aisiais studijos buvo baigtos, ir prasidėjo sunkus, tačiau įdomus ir prasmingas mūrų tyrinėjimas ir atkūrimas.

Katedros lobynas. Kazys Napoleonas Kitkauskas nuolat (1970, 1975, 1977, 1986, 2018) viešai skelbdavo Vilniaus arkikatedros tyrinėjimų, konservavimo duomenis. Nepamirštamas tas faktas,  kad 1985 metais jis drauge su iškiliais kultūros darbininkais – muziejininku Romualdu Budriu, paveldosaugininku Juozu Stasiulaičiu ir  LTSR Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros apsaugos valdybos viršininku Stasiu Čipkumi – surado II pasaulinio karo metais paslėptą Vilniaus katedros lobyną, sugebėjo išsaugoti šią – vieną didžiausių Lietuvos istorijoje – paslapčių. Tokiu būdu,  neįkainojama Lietuvos istorijos, kultūros ir meno vertybių kolekcija – vienas svarbiausių nacionalinio paveldo objektų – liko Lietuvoje.

Apdovanojimai. Suprantama, tokie didžiuliai K. N. Kitkausko darbai neliko neįvertinti. Norėčiau paminėti reikšmingiausius Kazio Napaleono Kitkausko apdovanojimus:

1990 metais  jam buvo suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija;

1995 metais  – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius;

 1999 metais – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius;

 2001 metais – Vilniaus miesto tarybos Žygimanto Augusto medalis (2021 metais šį medalį K. N. Kitkauskas padovanojo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams).

2018 metais – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius.

Ar bereikia pridurti, kad, nepaisant šių valstybinių apdovanojimų, mūsų sukaktuvininkas išliko subtilus, paprastas, jautrus ir kuklus žmogus, vis dėlto pasižymintis didžiuliu savivertės jausmu, smalsumu ir pašnekovo vertinimu, visada išliekantis pagarbiu jaunesnių kolegų atžvilgiu?

Padėka. Taigi, Gerbiamasis  Solenizante,  leiskite iškilia Jūsų 95-ųjų gimimo metinių proga išreikšti Jums giliausią pagarbą ir nuoširdžiausią padėką. Leiskite žavėtis Jūsų jaunatviška dvasia, aiškiu, šviesiu  protu, gyvenimo džiaugsmu, atsidavimu mokslui, derinamam su dvasingumu, meile grožio pasauliui ir gilia empatija žmonėms ne tik džiaugsmo ir sėkmės situacijose, bet ir sielvarto, kančios ir netekties atvejais.

Esate unikali asmenybė! Jūsų unikalumas atsispindi ir dramatiškame, išbandymų kupiname, o drauge ir laimingame Jūsų likime. Esate vyriausias aktyvus architektas restauratorius iš didžiosios raidės, XXI amžiaus žmogus, išmintingai stebintis ir suvokiantis naujojo amžiaus peripetijas. Esate ypatingas žmogus, su savo netikėtais klausimais ir sprendimais, o kartais ir nenuspėjamomis išvadomis, savo gerumu Jus supančiam pasauliui.

Esate išmintingas žmogus, išgyvenęs ne vieną šalies politinio gyvenimo pokytį, ne vieną reformą, ne vieną pertvarką, bet filosofiškai priimantis ir džiaugsmus, ir vargus, taip ir neišmokęs ir nepradėjęs neapkęsti pasaulio. Nesavanaudiškumas, kurį demonstruojate daugybėje susitikimų, kalbų ir patarimų (juk ir šiandien dar daugelį aktyviai konsultuojate!)  maloniai stebina. Žodžiu,  esate nuostabus žmogus, visiškai atsidavęs savo pašaukimui, tikslui, kuriam tarnaujate visą savo gyvenimą, kaip darbštus ir atkaklus kultūros paveldo tyrėjas ir dokumentuotojas. Galiausiai, esate laimingas žmogus, nes turite didžiulę auditoriją žmonių, kurie jus myli, gerbia, dėkoja likimui, kad vienomis ar kitomis aplinkybėmis juos suvedė su Jumis.

Linkėjimai. Tad leiskite Jums palinkėti stiprios sveikatos, neblėstančios energijos, paprastos žmogiškos laimės, mokėjimo džiaugtis kiekvienu gyvenimo momentu, skanauti jį, jaučiant, kad kiekviena diena kupina laimės, meilės ir  džiaugsmo, gyvenimo pilnatvės ir prasmės, gerumo mus supančiam pasauliui ir išminties!

Ir dar… linkime, kad išsipildytų kertinė Jūsų svajonė – pagaliau būtų surastas Vytauto Didžiojo kapas! Ir dar viena mažesnė – kad, pasikeistų politinė situacija rytuose ir atsirastų galimybė dar kartą aplankyti Karaliaučiaus kraštą – ypač Tolminkiemį ir Lazdynėlius,  – kur Jūsų visad laukia dėkinga ir išsiilgusi Kristijono dvasia…

The post Dr. Kazio Napaleono Kitkausko 95-ųjų gimimo metinių sukakties proga appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, Kasčiūnai, Varėnos raj., www.voruta.lt

2025 m. liepos 12 d. Varėnos r.,  Kasčiūnų kaime, vyko kasmetinis patriotinis renginys „Partizanų didvyriškumas mus įkvepia patriotizmui šiandien“, kurio metu buvo paminėtas Lietuvos partizano Juozo Jakavonio-Tigro 100-ųjų gimimo metinių jubiliejus. 

Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Kasčiūnų kaimo kapinaitėse vyko J. Jakavonio Tigro bei kitų čia palaidotų Lietuvos partizanų  pagerbimas, kurio metu buvo padėtos gėlės,  uždegtos žvakės ir sukalbėtos maldos.

Renginyje  buvo atidarytas ir pašventintas Lietuvos partizanų muziejus, kuriame yra eksponuojami ir J. Jakavonio-Tigro,  šioje vadavietėje dirbusių partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago bei kitų partizanų asmeniniai ir jų veiklą vardan Lietuvos laisvės liudijantys daiktai.

Renginio metu koncertavo J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitė, smuikininkė Vilija Pranskienė, Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius su grupe „Skylė“,  tremtinių chorai ir kiti atlikėjai. Renginyje dalyvavo Europos parlamento ir LR Seimo nariai, Varėnos raj. savivaldybės, partizanų vadų A. Ramanausko-Vanago ir J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikai ir artimieji, Lietuvos šaulių sąjungos, Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“, LPKTS, LPKTB, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, LGGRTC ir kitų organizacijų atstovai, vietos gyventojai, svečiai iš užsienio šalių.

Renginio metu buvo pademonstruota naujausia Lietuvos kariuomenės karinė technika ir ginkluotė bei kitos parodos.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad prieš 100 metų, 1925 m. liepos 10 d., Merkinės valsčiaus Kasčiūnų kaime gimė Juozas Jakavonis. Pasirinkęs Tigro slapyvardį, jau 19-os metų įsitraukė į ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą. 1945 m. kartu su kitais partizanais tėvų namų kieme įrengė bunkerį, kuriame 1945–1946 m. veikė Pietų Lietuvos partizanų vadų vadavietė.

Bunkeryje gyveno ir dirbo tokie Lietuvos partizanų vadai kaip Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901–1946) ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957). Čia buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.

J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą. Jis taip pat platino partizanų spaudą. Būtent su partizanų spauda jį 1946 m. gruodžio 8 d. kaimyno kieme ir suėmė sovietų okupacinė NKVD.

Į  okupantų nagus pakliuvusiam J. Jakavoniui-Tigrui teko iškęsti visą sovietų represinių struktūrų pragarą: tardymus ir kankinimus Merkinės milicijos rūsyje, Varėnoje ir Vilniaus MGB, lagerį ir tremtį. 1947 m. kovo 27 d. sovietų karo tribunolas partizaną nuteisė 10 metų kalėjimo lageryje ir 5 metams tremties.

Tardymų metu neišdavęs nė vieno bendražygio, J. Jakavonis kalėjo Kolymoje (Magadano sr.) ir atbuvo tremtį Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas). Į Lietuvą grįžo tik 1959 m.

Lietuvai laisvėjant, J. Jakavonis įsitraukė į Lietuvos Sąjūdžio ir kitų patriotinių organizacijų veiklą. Šalia jo namų buvo atkastas minėtas partizanų  bunkeris. Paskutiniais gyvenimo metais jis aktyviai dalyvavo įvairiuose Lietuvos partizanų pagerbimo renginiuose. Mirė 2021 m. lapkričio 23 d.

Raimundo Kaminsko nuotraukos

The post Partizano Juozo Jakavonio-Tigro 100-ųjų gimimo metinių minėjimas appeared first on Voruta.