Du „karstukai“, bet nei vieno kaulelio. Vienas iš jų – Vilniaus katedros rūsiuose tapo nerastų Vytauto Didžiojo palaikų simboliu. Stovi tuščias, laukia.

Prieš 596 metus – 1430 metų, spalio 27 dieną Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Geri senelio Gedimino genai davė jam ilgą gyvenimą – tuo metu jis buvo aštuoniasdešimties. Išlikę laiškai liudija – Vytautas savo sveikata rūpinosi. Reikalui prispyrus, gydytojai pas Vytautą skubėdavo net iš Vokiečių ordino valstybės.

Paskutinius mėnesius jis daug keliavo – Varėna, Daugai, Alytus, Kaunas. Kodėl pasirinko Dzūkiją? Ogi ten medžioklės plotai – jis ne tik tvarkė valstybės reikalus, rūpinosi savo karūnacija, bet ir medžiojo.

Ką mes žino mes apie Vytauto ligą? Nukritimas nuo žirgo, staigi sunegalavimo pradžia, 11 dienų iki mirties trukęs prikaustymas prie patalo, pūlinys ant peties.

Nepavykus Vytautui rugsėjo mėnesį tapti karaliumi, spalio pradžioje į Vilniaus pilis atvyko Jogaila.

Yra žinoma, kad spalio 16 d., lenkų delegacijai išvykus iš Vilniaus, Vytautas, lydėdamas Jogailą į Trakus, nukrito nuo žirgo ir jau nebegalėjo toliau joti – kelionę baigė gulomis žmonos vežime.

Tad kas gi atsitiko Vytautui? Raktas turbūt slypi štai kur. Negalia prasidėjo ne iš karto po nukritimo nuo žirgo, o prieš pat tą nukritimą. Jei patyręs raitelis, koks neabejotinai buvo Vytautas, krenta nuo žirgo jam nepasibaidžius, raiteliui kažkas turėjo atsitikti. Turint omenyje senyvą Vytauto amžių ir psichologinę pastarųjų mėnesių įtampą, labiausiai tikėtina ūmaus galvos smegenų kraujotakos sutrikimo versija.

Po mirties Vytauto kūnas buvo aštuonias dienas viešai išstatytas atsisveikinimui Trakų pilyje, vėliau pervežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas Vilniaus Katedros rūsyje.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos inf.

The post Prieš 596 metus Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas appeared first on Voruta.

1922 m. gruodžio 12 d. Mykolas Riomeris savo dienoraštyje fiksavo: „Labai įdomių žinių turiu iš Lenkijos, kurioje vyko valstybės Prezidento rinkimai. Buvo išrinktas … Gabrielius Narutavičius. Pilsudskis savo kandidatūrą, regis, atsiėmė. Narutavičius priklauso kairiesiems – Pilsudskio stovyklai. Pastaruoju metu jis buvo Lenkijos užsienio reikalų ministras. Narutavičius inžinierius, dirbo profesoriumi Šveicarijoje, gabus žmogus ir ryški asmenybė. Vis dėlto po Juzefo Pilsudskio jo kandidatūra netikėta. Na, o įdomiausia, Lenkijai vėl vadovaus lietuvis. Pilsudskis yra lietuvis, Gabrielius Narutavičius taip pat lietuvis, tiksliau žemaitis iš Telšių apskrities.

Stanislovo Narutavičiaus, Vilniaus Tarybos nario, brolis, kuris dar neseniai dirbo Kauno apygardos teisme, o dabar yra Telšių dvarininkas. Prieš karą jis save laikė lietuviu, simpatizavo esdekams [socialdemokratams], o pastaraisiais metais buvo smarkiai orientuotas į lenkų tautybę. Gabrieliaus Narutavičiaus išrinkimas lietuviams pasirodė ir sensacingas, ir nemalonus. Lietuvius erzina, kad Lenkija nuolatos pasirenka lietuvius ir tarsi pabrėžia Lietuvos lenkiškumą, lietuviai tokius žingsnius laiko tam tikrais Lenkijos žingsniais, keliančiais pavojų Lietuvos valstybingumui. Ar iš tiesų lietuvių galvos geresnės, kad Lenkija be jų negali išsiversti, ar yra taip, kaip sako [Augustinas] Janulaitis – tęsiame Jogailaičių tradiciją, kai kitados Lenkijos karaliais buvo renkami Jogailaičiai, turintys Didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, mat taip buvo realizuojama Unija. Ar ir dabar Lenkija, pasirinkdamas lietuvius, jau ne kunigaikščius, o šalies prezidentus, ieško kelių Unijai atgaivinti?“[1]

O 1923 m. sausio 15 d. įsibėgėjus Klaipėdos krašto prisijungimui, pasižymėjo: „Girdėjau gandus, kad atseit Stanislovas Narutavičius, nužudytojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus brolis, grįžęs iš Lenkijoje vykusių brolio laidotuvių, užsidegė kovos perspektyva  ir Klaipėdoje kartu su žinomu [Jurgiu] Aukštuolaičiu, lenkų politikos šalininku Lietuvoje, kurį lietuviai laiko išdaviku ir Lenkijos agentu (ar jis toks yra, nežinau), jo poziciją, kuri jau 3-4 metus yra gana ryški ir visai neprimena 1917-1918 metų nuostatų, dėl kurių jis atėjo į Lietuvos tarybą Vilniuje, tačiau jis, manau, pritrūktų ryžto ir drąsos tokį atsišaukimą išleisti.“[2] Amžininkų įtarimai, talkininkaujant lenkų pusei, privertė signatarą pasitraukti į tėviškę ir apsiriboti dalyvavimu provincijos gyvenime. Kaip giliais saitais surištas su gimtuoju dvaru, savo giminės istorine gūžta, stoiškai, slėpdamas galimo praradimo skausmą, priėmė Brėvikių parceliaciją: „Aš neliesiu čia smulkiai žemės reformos klausimą musu krašte iš esmės, o taipogi ir klausimą, ar aš, paaukavęs geriausius savo gyvenimo metus Lietuvos atgaivinimui, iš tikruju esu užsitarnavęs tokios sunkios bausmės, kaip mano tėviškės, tos žemės, gautos mano probočių žiloje senobinėje (kaip ir daug kitų bajorų) už jų nuopelnus karo laukuose, iš manęs atėmimas. Toksai gal būti mano likimas ir, matomai, kito atlyginimo neesu vertas.“ Taip skundėsi 1929 m. vasario 26 d. Žemės reformos valdybai.[3] Iš dvare buvusių 34 trobesių 1931 m. 14 parduota varžytinėse.[4] Tai senos bajorų giminės palikuoniui vaizduotėje turėjo regėtis kaip tėviškės naikinimas ir pražūties ženklas.

Kitas signataro skausmas buvo sūnaus Jono džiova, gauta tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Jį slėgė ir didelės gydymo išlaidos Šveicarijoje, ir atimtas savanorio-kūrėjo statusas, susijęs su jam kaip savanoriui valdžios skirtų 80 ha žemės tėvo dvare praradimu, kuriuos pardavus, gauti pinigai jau buvo išleisti kovai su liga. 1930 m. spalio 15 d. signataras buvo priverstas rašyti prašymą žemės ūkio ministrui J. Aleksai  dėl Alpių kurorto sanatorijoje birželio 15 d. mirusio vyresniojo sūnaus Jono.: „Bet aš pats, matant, kad ilgam mano sūnaus nuo džiovos gydymui gali man pritrūkti lėšų, pats 1927 metuose pasistengiau įgyti dėl jo teisę gauti žemės iš mano parceliuojamo dvaro. Tas ir įvyko, ir mano sūnus gavo šiokį oficialų pranešimą: „Lietuvos Respublika. Žemės Ūkio Ministerija. Žemės Reformos valdyba Žemės Reformos Departamentas 1927 m. lapkričio 18 d. 33658 Nr. Pil[iečiui] Jonui Narutavičiui, gyv[enančiam] Brovikių [taip prašyme] dvare, Alsėdžių valsčiaus, Telšių apskr. Šiuo pranešame, kad Žemės Reformos Valdyba š.m. lapkričio mėn. 17 d. 6020 Nr. nutarimu išskirta Tamstai iš tėvo Stasio Narutavičiaus Brovikių dvaro, kaipo Lietuvos kariuomenės kariui savanoriui, aštuoniasdešimt /80/ hektarų žemės. J. Šmulkštys. Už Departamento Direktorių. Baleisa, Nusavinimo skyriaus sekretorius“.

Remiantis tuo pamatu, Telšių [apskrities] žemės reformos komisija, parceliuojant mano Brėvikių dvarą, ir išskyrė minėtus 80 ha žemės mano sūnui Jonui. O kadangi per ilgus metus gydymo man jau visai pradėjo trūkti lėšų, tai sūnus priverstas buvo iš tos savo pripažintos žemės 70 ha užparduoti kaimynui S. Tallat-Kelpšui, nuo kurio visus /be vieno tūkstančio litų/ pinigus jau gavo ir jau sunaudojo savo gydymui.

Bet po to ūmai, einant 1928 metų kovo 15 d. išleisto tuo laiku Ministerio Pirmininko prof. A. Voldemaro parėdymu „Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medalio taisyklėmis“ įsteigta prie Vyriausiojo štabo Kūrėjų-savanorių medalio komisija dėl kai kurių formalių /dar ginčytinų/ priežasčių nutarė nelaimingąjį „angelą gelbėtoją“ mano sūnų Joną kūrėju-savanoriu nepripažinti.

Ir tuo remiantis, Žemės reformos valdyba permainė savo nusistatymą ir nutarė iš naujo šitą 1927 metais sūnui mano jau išskirtus iš mano Brėvikių dvaro 80 ha žemės palikti Žemės reformos fondui ir sūnui mano Jonui Narutavičiui žemės nepripažinti.“ [5]

Sprendimas skirti sūnui Jonui 80 ha žemės Brėvikiuose rėmėsi „Žemės reformos įstatymo ir Žemės reformos įstatymo pakeitimo pakeitimo“ antro paragrafo trečiąja dalimi, kurioje fiksuojama, kad savanoriams, įstojusiems į kariuomenę iki 1921 m. sausio 1 d. ir ištikimai joje ištarnavusiems ne mažiau vienų metų, paliekama ligi 80 ha iš jų tėvų ar bendrai jų šeimos valdomos žemės, neskaitant 80 ha paliekamų jų tėvams ar bendrai jų šeimos nariams.[6] Tai akivaizdi nuolaida nepriklausomybės kovose dalyvavusiems bajorų palikuonims, nes iš kovojusių lenkų pusėje dvarai be jokių išlygų buvo nusavinami Žemės reformos reikalams.

Žinomas šiaulietis J. Sondeckis 1926 m. rugpjūčio 24 d. paliudijo, kad nuo 1917 m. kovo iki kitų metų gegužės J. Narutavičius buvo Rostovo komiteto tremtiniams šelpti valdybos narys, o sugrįžęs dirbo Alsėdžių valsčiaus ir Telšių apskrities savivaldybėse iki 1919 m. birželio mėnesio. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo rikiuotės skyrius 1927 m. spalio 20 d. liudijime nurodė, kad jis 1918 m. gruodžio 20 d. stojo tarnauti į partizanų būrį, kovojusį su bolševikais, ir jame buvo iki 1919 m. vasario pabaigos. Žemės reformos valdybos 1927 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatuojama, kad savanoriu per inteligentų mobilizaciją 1919 m. birželio 28 d. įstojo į I ulonų pulką ir jame tarnavo iki kitų metų gegužės 17 d., o paleistas anksčiau metų iš kariuomenės dėl džiovos.[7]

1925 m. lapkričio 19 d. Brėvikių dvaro žinių lape nurodyta, kad Stanislovas Narutavičius jį valdė nuo 1902 m. rugsėjo 12 d. „sulig įvedamojo lapo nr. 325 įpėdinystės teisėmis“, žemės 493 ha ( 197 ha ariamos, 115 ha pievų, 170 ha miško ir krūmų, 7 ha nenaudingos; 50 ha žemės II rūšies, 282 ha – III, 157 ha – IV). Sodas su 180 obelų, 6 kriaušėmis, 12 vyšnių ir slyvų bei 50 nevaisinių medžių užima penkis hektarus. Telšių apskrities žemės reformos komisija parceliuoti nusprendė 1925 m. gruodžio 1 d.[8]

Vargai Brėvikiuose nesibaigė ir po signataro mirties 1932 m. gruodžio 31 d. Nepraėjus mėnesiui, sausio 25 d., sūnaus Kazimiero prašyme žemės ūkio ministrui rašyta, kad velionis „dirbdamas visą savo amžių ir pirmoj eilėj visuomeninį darbą ir negalėdamas viso laiko ir energijos pašvęsti ūkio bei asmeninių reikalų vedimui, buvo priverstas apsunkinti Brėvikių dvarą žymiomis skolomis.“ Brangiai atsėjo sūnaus Jono (mirė Šveicarijoje 1930 m.  birželio 15 d.) gydymas užsienio sanatorijose šešerius metus, kaip skundėsi pats signataras kas mėnesį siunčiant po 1 200 litų. Ir 1934 m. kovo 29 d. Kazimiero prašyme ministrui pažymima, kad 1932 ir 1933 metai „buvo mūsų šeimai ypatingai sunkūs“.[9] Tik tų metų vasario 1 d. Telšių apylinkės teismas pripažino Jonui Narutavičiui kaip savanoriui paskirtus 80,12 ha žemės ir 151,98 ha nenusavinamą normą signatarui.[10] Balandžio 21 d. „atsilyginimo sutartyje“ tarp žemės ūkio ministro J. Aleksos ir K. Narutavičiaus, S. Narutavičiaus įpėdinių įgaliotinio, nurodyta, jog už nusavintas dvaro žemes gauna  33 ha valstybinės žemės sklypų ir nurašoma 9 303 litų skola už nesumokėtus 1931-1933 m. metinius kultūrinio ūkio žemės nuomos mokesčius.[11] Kultūrinio ūkio 200,04 ha plotui Brėvikių dvare sutartį 24 metų nuomai S. Narutavičius pasirašė 1931 m. rugsėjo 26 d., kasmetinis mokestis 3 001 litas. Tačiau suvestinėse Žemės ūkio departamento 1938 m. sausio 10 d. žiniose apie nuomos sąlygų laikymosi patikrinimus kultūrinio ūkio Brėvikiuose plotas 100,18 ha, nurodant, kad visi sutarties punktai įvykdyti 100%.[12] 1934 m. liepos 30 d. kultūrinio ūkio nuomos sutarties pakeitime nurodyta, kad už nusavintus plotus valstybė atsilygino grąžindama 33 ha, o 67 ha kultūrinio ūkio žemės K. Narutavičius nuo balandžio 23 d. grąžino Žemės fondui, kurią vėliau išdalino naujakuriams.[13] Kultūriniame ūkyje liko 100 ha, bet metinis nuomos mokestis sumažėjo iki 645 litų, mokant tik už 43 ha tinkamos ūkininkauti žemės, nors įprastai nuomininkai mokėdavo už visą plotą.[14]

S.Narutavičius neatsilaikė prieš gyvenimo atneštas negandas ir jausdamasis kaltu prieš šeimą nukreipė ginklą į save. Savigraužą dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių tarpukaryje 1932 m. pabaigoje kaip pagrindinę priežastį reikia atmesti.

Literatūra

[1] Romeris M. Dienoraštis 1922 metų birželio 16-oji – 1923 metų balandžio 10-oji. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius R. Miknys. – Vilnius: „Versus aureus“, 2016 – P. 195, 197.

[2] Ten pat, P. 225.

[3] LCVA. F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 30.

[4] LCVA, F. 1248, AP. 20, B.2905, L. 42-43.

[5] LCVA. F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 78.

[6] Vyriausybės žinios – 1925, rugpjūčio 5 – Nr. 200 – P. 8.

[7] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 14, 16, 34 ir a. p.

[8] LCVA, F. 821, AP. 1a, B. 21, L. 2 ir a. p., 6.

[9] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 665, L. 5, 7.

[10] Ten pat, L. 13.

[11] Ten pat, L. 2.

[12] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 289. L. 20, 296 a. p.-297.

[13] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 874, L. 60.

[14] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 325, L. 74, 77,

The post Vasario 16-osios Akto signatarai. Stanislovas Narutavičius Brėvikiuose appeared first on Voruta.

Rugsėjo 12 d. eidamas 86-uosius metus po sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, tremtinys, visuomenininkas Povilas Varanauskas. 

P. Varanauskas gimė 1941 m. vasario 21 d. Kalneliškių kaime, Pasvalio rajone. Vos trijų mėnesių kartu su tėvais buvo ištremtas į Tomsko sritį. 1947 m. su motina pabėgo iš tremties ir grįžo į Lietuvą.

Baigė Kauno politechnikumą ir Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Daugiau kaip du dešimtmečius dirbo Kauno politechnikos institute, dėstė, vadovavo mokslinei laboratorijai. Buvo Lietuvos valstybinės premijos laureatas, nusipelnęs išradėjas, paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, sukūrė apie 400 išradimų.

Aktyviai įsitraukė į Lietuvos Atgimimo veiklą. Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Sąjūdžio Seimo narys, vienas Lietuvos tremtinių klubo kūrėjų, savaitraščio „Tremtinys“ redaktorius. 1989 m. birželio 14 d. organizavo pirmąjį Gedulo ir Vilties renginį Lietuvoje.

1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Parlamente dirbo švietimo, mokslo ir kultūros, piliečių teisių, tautybių, rezistencijos dalyvių teisių bei kitose srityse.

Vėlesniais metais tęsė visuomeninę veiklą, buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys.

2000 m. už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant nepriklausomą Lietuvos valstybę apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

LRS pranešimas

The post In Memoriam. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Povilas Varanauskas (1941–2026) appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2017 m. dokumento tekstas

LR Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui A. Gumuliauskui                

Kauno m. savivaldybės merui V. Matijošaičiui

Kultūros paveldo departamento direktorei D. Varnaitei

Prašome Jūsų įamžinti kun. Kazimiero Stepono ŠAULIO  (1872–1964) atminimą  lentą  ant pastato Papilės. Nr. 9 Kaune,  arba kitoje tinkamoje vietoje, kur jis studijavo/gyveno ar dirbo Kaune.

Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime (Švėkšnos vlsč., Raseinių aps., dabar Šilutės r.). Nuo 1882 m. mokėsi Švėkšnos pradinėje mokykloje, vėliau (1886–1890) – Palangos progimnazijoje. Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1890–1895) ir St. Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1899). Ten 1897 m. jis įgijo teologijos, o 1899 m. bažnytinės teisės magistro laipsnį.

1899 m. birželio 29 d. K. S. Šaulys Kaune įšventintas į kunigus. 1906–1922 m. – Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos bažnytinės teisės, moralinės teologijos ir visuomenės mokslų bei sociologijos (nuo 1907 m.) dėstytojas.

1911–1920 m. jis  ėjo Žemaičių vyskupo sekretoriaus pareigas, o 1916 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, kiek vėliau – kancleriu.

1922–1940 m. ir 1941–1944 m. K. S. Šaulys buvo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, Bažnytinės teisės katedros vedėjas.

K. S. Šaulys 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės (Vasario 16-osios) Aktą.

1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.  1944-ųjų vasarą, vengdamas galimų represijų, kaip ir daugelis kitų aukštų Katalikų bažnyčios veikėjų K. S. Šaulys pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje.

K. S. Šaulys mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarija). Iš pradžių buvo palaidotas Pambio-Noranco kaimelio kapinėse netoli Lugano. 1968 m. jo palaikai perkelti į lietuvių koplyčią Campo Verano kapinėse Romoje.

Šv. Jurgio Kankinio konvento gvardijonas

Dr. kun. Paulius Saulius BYTAUTAS OFM

Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, Socialinių mokslų (sociologija) dr. Raimundas KAMINSKAS

The post Signataro Kazimiero Stepono Šaulio atminimas vis dar neįamžintas appeared first on Voruta.

Eidama 84-uosius gyvenimo metus, šiandien mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministrė Pirmininkė profesorė Kazimira Danutė Prunskienė.

K. D. Prunskienė gimė 1943 m. vasario 26 d. Vasiuliškės kaime, Švenčionių rajone (Prano ir Onos Stankevičių šeimoje).

1949–1960 m.  mokėsi Kūrinių kaimo pradinėje mokykloje, Švenčionių rajono Kaltanėnų septynmetėje mokykloje, Vilniaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija).

1958–1960 m. dirbo Vilniaus lengvosios pramonės technikume sekretore-mašininke.

1960–1965 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas) Pramonės ekonomikos fakultete, įgijo ekonomistės specialybę.

1964–1965 m.  dirbo Vilniaus namų statybos kombinate ekonomiste, 1965–1986 m. – Vilniaus universitete asistente, vyresniąja dėstytoja, docente, Pramonės ekonomikos fakulteto prodekane, docente ir vyresniąja moksline bendradarbe. 1970–1971 m. studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1971 m. Vilniaus universitete apgynė kandidato disertaciją „Konditerinių gaminių gamybos ir vartojimo problemos Lietuvoje“. 1986 m. Estijos Mokslų akademijos ekonomikos institute apgynė daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Maisto ūkio struktūrinis-organizacinis tobulinimas: metodologija ir praktika“.

1986–1988 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja. 1988–1989 m. dirbo Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos rektore.

1988 m. birželio 3 d. išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė, viena populiariausių Sąjūdžio politikių – rinkimuose į Sąjūdžio Seimo tarybos narius surinko 192 balsus ir tik vienu balsu nusileido Romualdui Ozolui.

1989–1990 m. – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja.

1989 m. – išrinkta TSRS liaudies deputate Šiaulių teritorinėje rinkiminėje apygardoje, 1989–1990 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nare.

1990 m. kovo 4 d. – išrinkta į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Verkių rinkiminėje apygardoje Nr. 5 (Vilniaus miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 8 d. – pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybės Ministrė Pirmininkė. Nuo 1990 m. balandžio 24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui ruošti ir vykdyti pirmininkė, nuo 1990 m. birželio 5 d. – Lietuvos Respublikos įgaliota atstovė Baltijos valstybių taryboje. 1990 m. liepos11 d. – pavesta formuoti Valstybinę delegaciją tarpvalstybinėms Lietuvos Respublikos ir TSRS deryboms, 1990 m. rugpjūčio 21 d. – patvirtinta šios komisijos nare. 1991 m. vasario 5 d. – atleista iš Valstybinės delegacijos tarpvalstybinėms deryboms su TSRS, o 1991 m. vasario 14 – panaikintas įgaliojimas atstovauti Baltijos Valstybių Taryboje. Nuo 1991 m. vasario 18 d. – nuolatinės Ekonomikos komisijos narė.

1996–2008 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narė. Dirbo Ekonomikos komitete. Buvo Nepriklausomos frakcijos seniūnė, Šeimos ir vaiko reikalų, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijų narė. Nuo 2000 m. dirbo Ekonomikos, socialinių reikalų ir darbo, Europos reikalų komitetuose. Buvo Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijos pirmininkė, NATO reikalų komisijos narė, Komisijos Konstitucijos pataisoms rengti narė. Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų frakcijos seniūnė. Nuo 2008 m. dirbo Informacinės visuomenės plėtros ir Užsienio reikalų komitetuose, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijoje. Seniūnų sueigos, Moterų parlamentinės grupės narė.

1996–2000 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorė.

2004 m. – laimėjo rinkimuose į Europos Parlamentą, tačiau mandato atsisakė, likdama dirbti Seime.

2004–2008 m. – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrė.

2010–2014 m. – Lietuvos liaudies partijos pirmininkė.

17 knygų ir brošiūrų, apie 1000 mokslinių ekonominių ir publicistinių straipsnių autorė. Daugelio tarptautinių kongresų, forumų, konferencijų dalyvė ir pranešėja.

1991 m. K. D. Prunskienei Romoje įteiktas Minervos prizas už politinę veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę (Italija); 2000 m. vasario 11 d. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi; 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

LR Seimo kanceliarija

The post In Memoriam. Kazimira Danutė Prunskienė (1943–2026) appeared first on Voruta.

Viktoras Jencius-Butautas, Rokiškis, www.voruta.lt

Donato Malinausko ištrėmimo iš Alvito į Altajų 1941 m. birželio 14 d. aplinkybes yra aprašęs Vincas Kemežys 1941 m. liepos 18 d. straipsnyje „Donato Malinausko tragedija“^[1]. Kas siejo tragiško likimo šio straipsnio autorių ir 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą?

Sovietams įsiveržus į Lietuvą, V. Kemežys nepanoro dirbti okupacinei valdžiai. Jis 1940 m. sugrįžo į gimtąjį Alvitą ir ten gyveno iki pakartotinos sovietų okupacijos 1944 m.^[2] 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras D. Malinauskas ir V. Kemežys, puoselėję Lietuvos valstybingumą ir kultūrą, nėra deramai pagerbti, tarytum jie būtų svetimos valstybės ir kultūros atstovai. Iki šiol mums nepavyko atsikratyti okupantų kultūros „vertybių“ ir deramai atgaivinti savosios. Nenorom susimąstai, kad žmonės, paragavę „mineralinio su namu“ (žmogaus sukurtas produktas), nebežino, kas yra vanduo. Nors imperija aptrupėjo, bet mes likome su ja susieti ne tik psichologiškai. Iki šiol stengiamės apeiti sunaikintų ir apnaikintų dvarų problemą, netgi vengiame keliuose statyti rodykles į juos. O tam esama įvairiausių priežasčių. Mes negalime gyventi be „lietuviško beržo“ ir „uosio“, pamiršdami liūdną pasakos pabaigą. Tai kokios kultūros dalis šiandien esame ir kam atstovauja mūsų „elitas“?

Žodis kultūra kilo iš lotyniško veiksmažodžio colere, kuris reiškia ne tik įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, bet ir gerbimą. Keliaujantys iš Vilkaviškio į Kybartus neras rodyklių į buvusį Jono Vailokaičio dvarą Paežeriuose, į D. Malinausko dvarą Alvite ir į garsaus dailininko tapytojo bei skulptoriaus Arono Aprilio Šiaudiniškių dvarą. Atvykstančius valstybinės reikšmės keliu^[3] į Alvitą pasitinka nuoroda į S. Nėries gimtinę, bet nėra V. Kemežio ir D. Malinausko atminimui skirtų ženklų į jų gyvenamąsias vietas. Pravažiuojantys Alvitą ir išvydę rodyklę į poeto Kazio Bradūno tėviškę turėtų susimąstyti apie vertybes laisvoje valstybėje, kurioje liko pamirštos iškilios asmenybės, sovietmečio aukos. Tenka apgailestauti, kad į signataro Vlado Mirono tėviškę iki šiol nėra rodyklės net iš krašto kelio^[4].

2005 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimas skelbia, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašas nustato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo būdus ir priemones, šias priemones įgyvendinančias institucijas ir signatarų atminimo įamžinimą koordinuojančią instituciją, taip pat šių institucijų ir Signatarų atminimo įamžinimo komisijos funkcijas. Deja, kai kurios savivaldybės pamiršo, kad yra atsakingos už tai ateinančioms kartoms. Kaip nurodoma šiame Vyriausybės teisės akte, Savivaldybė, kurios teritorijoje yra signataro tėviškė arba kurioje signataras gyveno, mokėsi, dirbo, organizuoja memorialinės lentos pagaminimą ir įrengimą, rūpinasi signataro vardo suteikimu (mokyklai, miesto gatvei, skverui ir panašiai).^[5] Tačiau ne visos savivaldybės linkusios pritarti ir vykdyti Vyriausybės nutarimus. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ne visi signatarai sulaukė tiek savivaldybių, tiek Vyriausybės dėmesio, nors planų buvo. Teigti, kad nieko nebuvo įgyvendinta, būtų neteisinga, tačiau kai kurios savivaldybės nieko nepadarė ir taip po liberalizmo vėliava išsaugojo sovietinės valdžios palikimą, tarytum nieko nebuvo: nei tremčių, nei turto konfiskavimo, nei prievartos ir mirčių.

Kodėl mums iki šiol brangūs sovietofilai ir jų kultūra? Kas yra sava kultūra ir kultūra bendrai? Vienu lakoniškiausių reikėtų pripažinti Lordo Rag­lano apibrėžimą: Kultūra – tai apytiksliai viskas, ką mes darome, ir nedaro beždžionės. Vadinasi, bet kuri veikla yra kultūra. Pagal tai ir sovietų kultūra išlieka svarbi mūsų valdininkams ir kultūrininkams. Mes iki šiol esame svetimos kultūros įkaitais ir vergais, o laikinos vertybės išlieka mums svarbios, norėdami jas išsaugoti aukojame tikrąsias vertybes, tai yra savąją kultūrą. Ar ne todėl iki šios dienos nežengėme nė vieno žingsnio ieškodami Alvite užkasto V. Kemežio archyvo, nes jis galėtų kompromituoti ne tik alvitiečius sovietofilus, bet ir įneštų aiškumo aiškinant LDK Vytauto palaikų paslaptį?

V. Kemežys labai gerai žinojo ne tik apie signataro D. Malinausko nuveiktus darbus, bet ir apie paskutines jo gyvenimo dienas. Nėra abejonių, kad signataras papasakojo ir apie Vytauto Didžiojo palaikus Vilniaus katedroje.

V. Kemežio, D. Malinausko ir J. Paleckio keliai susikirto tarpukariu, bet pagalbos iš pastarojo sovietmečiu taip ir nesulaukė. Nors J. Paleckis buvo ėmęs interviu iš signataro, tačiau to nelabai norėjo prisiminti 1940 m. Apie D. Malinausko darbus rašė ir V. Kemežio įsteigtas laikraštis „Sekmadienis“. V. Kemežiui su broliais traukiantis nuo sovietų 1944 m., arklius ir vežimą davė tuo metu Alvito dvare gyvenusi signataro dukra Marija ir jos vyras Viktoras Stomma^[6]. Sovietai negalėjo dovanoti V. Kemežiui ne tik už jo patriotines publikacijas tarpukariu, bet ir vokiečių okupacijos metais straipsnius apie trėmimus bei tremtinių sąrašų sudarymą. Sovietai jį sugavo Pomeranijoje ir, anot Jeronimo Cicėno, pakorė lageryje, kur iškabojo 7 dienas^[7]. Tik senieji alvitiečiai prisimena prie bažnyčios stovėjusius Kemežių namus, o kapinėse ne iš karto pavyko surasti jų giminės kapavietę, pažymėtą trimis kryžiais, nes niekas iš vietinių jų neprisiminė. Tik V. Kemežiui turime būti dėkingi už pasakojimus apie alvitiečius pirmosios sovietų okupacijos metais (1940–1941)^[8], apie „darželių“^[9] statybas nusavintos žemės valdose ir signataro D. Malinausko gyvenimą sovietmečiu bei tremtį į Altajų:

Po 1940 m. raudonųjų įsiveržimo į Lietuvą visa mūsų inteligentija, su nedidelėmis išimtimis, gyveno sunkias moralinio nykimo dienas.

Tačiau ypatingai sunkus likimas ištiko mūsų tautos veteranus, kurie su skausmu širdyje stebėjo jų atkurtos Lietuvos trypimą ir naikinimą po žiauriąja bolševikiško teroro letena. Vienas tokių buvo Donatas Malinauskas, Lietuvos Valstybės Tarybos narys ir buv. atstovas Čekoslovakijoje ir Estijoje. Jo nelaimes ir vargus teko matyti visą bolševikų viešpatavimo Lietuvoje laiką.

Donatą Malinauską bolševikai užklupo jo dvare Alvite, Vilkaviškio apskr. Jau pirmomis savaitėmis bolševikai nukreipė prieš jį savo teroro strėles. Vieną dieną užklupo dvare kelis kaimynus, atvykusius ūkiniais reikalais. Buvo įtarta, kad dvare įvyko nelegalus susirinkimas. Donato Malinausko žentas tuojau buvo sulaikytas ir nugabentas į Vilkaviškį, bet kaltės nepavyko įrodyti. Žentas ir žmona su vaiku po to tuojau pabėgo į Vokietiją ir gražiame Alvito dvare pasiliko nelaiminga keturių senelių šeima: Donatas Malinauskas su žmona ir dviem seserim, iš jų viena paliegėlė.

Nėra ko kalbėti apie gobšumą žmonių, kurie dvare supo Donatą Malinauską ir jį, negalintį iš kambario išeiti, apgaudinėjo ir skriaudė kiekviename žingsnyje. Tai buvo komisarų laikmečio valdžia dvaruose. Tačiau Donatas Malinauskas, kad ir 72 metų amžiaus, parodė nepaprastą atsparumą ir kietą valią. Jis į tas skriaudas atsakydavo tik šypsena ir rankos numojimu, susijaudinusius saviškius ramindamas, kad visa tai niekis, palyginti su Lietuvą ištikusiu likimu.

Donato Malinausko būdingas bruožas visą gyvenimą buvo nenuolaidumas dėl teisybės ir atvira kova. Šito pavojingo bolševikų laikais metodo Donatas Malinauskas neatsisakė. Tai nervino vietos raudonųjų galiūnus, susikomplektavusius iš kerdžių ir kitų svieto lygintojų. Santykiai tarp Donato Malinausko ir raudonųjų vis labiau įsitempdavo, kol galų gale privedė prie tragiškų pasekmių.

Vykdomojo komiteto pirmininkas jau iš karto Donatui Malinauskui įžūliai pagrasė, kad jis išmesiąs jį iš dvaro, kaip skiedrą, ir pats per prievartą apsigyveno viename dvaro rūmų gale. Tuo tarpu patį dvarą užvaldė traktorių stotis, kurios vadovai, vietos valdžios kurstomi ir padedami, atėmė iš Donato Malinausko raktus nuo viso turto. Toks buvo bolševikų teisingumas. Formaliai savininkas buvo Donatas Malinauskas ir kaip po toks turėjo atlikinėti visas prievoles valstybei. Tačiau faktiškai šeimininkavo vištvagiai, nuo kurių malonės pareidavo net Donato Malinausko šeimos pramitimas.

Netrukus kova dėl dvaro prasidėjo tarp pačių raudonųjų. Traktorių stotį iš dvaro įsigeidė iškelti kariuomenės dalinys, kuris čia pradėjo statyti „darželius“. Donatas Malinauskas tuomet jau pamatė, kad kova beprasmiška. Raudonoji armija dvaro ūkio sunaikinimo darbą baigė. Gyvuliai, pašarai ir padargai buvo iš patalpų pašalinti ir perduoti tarybiniams ūkiams arba pasisavinti ir išparduoti. Dvaras buvo perdirbtas į kareivines ir dirbtuves.

Tačiau Donatas Malinauskas vis dar laikėsi rūmų kampelyje, kol vieną dieną jį užklupo vietos ir apskrities valdžios orda, surašė visus daiktus, kuriuos čia pat pasiskirstė tarp savęs vietos pareigūnai. Pats Donatas Malinauskas su trimis senelėmis po to pogromo buvo išgabentas pas vieną apylinkės ūkininką, kur neilgam prisiglaudė. Tą baisiąją naktį, kai visoje Lietuvoje čekistų buvo užpulti nekalti gyventojai pirmajam tremtinių transportui į Sovietus sudaryti, buvo įsibrauta ir į Donato Malinausko butą. Nieko čekistai prie jo šeimos neprileido ir į sunkvežimį visus keturis nešte išnešė, be drabužių atsargos, be patalynės, net be duonos riekės. Žinant Donato Malinausko ir jo šeimos sveikatos būklę,
beveik netenka abejoti, kad jų gyvybė prikimštuose vagonuose jau pirmosiomis dienomis turėjo atsidurti dideliame pavojuje.

Su tokiu žiaurumu iš Donato Malinausko buvo atimta tėvynė, kurią jis taip karštai mylėjo ir kurios prisikėlimu sunkiausiais bolševikų teroro laikais nesuabejojo. Jis sakydavo: „Gal aš jau patekančios aušros mūsų tėvynei ir nematysiu, bet jūs dar išvysite.“ Donatas Malinauskas, bolševikiškų vargų spaudžiamas, vis dar degė viltimi prieš mirtį nuvykti į Vilnių ir įvykdyti savo seną svajonę: sutvarkyti Vytauto Didžiojo palaikus. Tai nebebuvo lemta jam padaryti.

Dviveidį vaidmenį Donato Malinausko tragedijoje suvaidino Paleckis. Kai dar niekam nė į galvą negalėjo ateiti, kad Paleckis gali tapti Lietuvos išdaviku, nežiūrint visų jo išsišokėlio būdo savybių, per vieną spaudos pasikalbėjimą Donatas Malinauskas Paleckiui Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą apibūdino vaizdžiu sakiniu: „Ir žodis tapo kūnu.“ Paleckiui nuriedėjo ašara, jis įkvėptai pasikalbėjimą atpasakojo savo laikraštyje. Paleckio ašara sujaudino Donatą Malinauską, ir jis buvo įsitikinęs, kad Paleckis esąs patriotas ir apsaugosiąs Lietuvą nuo niekšybių, kuriomis bolševikai siautė Lietuvoje. Po kiekvieno puolimo Donatas Malinauskas, it skęstantis plaukelio, griebdavosi tariamos Paleckio pagalbos, atakuodamas lietuviškąjį kremlių raštais ir telegramomis. Tačiau tai buvo šauksmas tyruose. Už Paleckį, didžiausiam Donato Malinausko nusivylimui, atsakydavo ta pati „valdžia vietose“, kuri jį plėšė ir terorizavo. Tačiau dar prieš patį Donato Malinausko ištrėmimą pas Paleckį asmeniškai bandė apsilankyti ponia Malinauskienė, vyro vardu ieškodama teisybės. Paleckis nesiteikė jos priimti, per savo adjutantus atsikalbėdamas liga. Tuo tarpu vargas vis atšiauriau brovėsi į nelaimingą senelių šeimą, kol baisiu ištrėmimo sprendimu jos kančios buvo apvainikuotos.^[10]

Literatūra

^[1] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

      Vincas Kemežys (1899 m. lapkričio 7 d. Alvito k., Vilkaviškio aps. – 1947 m. Sibiras) – publicistas, vertėjas. Lietuvos universitete 1929 m. baigė teisę. Nuo 1922 m. dirbo Eltoje, 1930–1933 m. jos atstovas Rygoje. Nuo 1933 m. laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius ir vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1934–1936 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Nuo 1938 m. dirbo LR vidaus reikalų ministerijos Visuomeninio darbo valdyboje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. Hasendorfe redagavo laikraštį „Lietuvis“. Išleido bibliografinį darbą „Laikraščių rūšys ir tiražai ir lietuvių periodika“ (1933, kartu su A. Ružancovu), publicistinę kn. „Ištremtieji“ (1942, kartu su J. Petrėnu), su J. Paleckiu parengė leidinius „Pirmasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1934), „Antrasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1937), „Pirmoji lietuvių tautinė olimpiada“ (1938). Išvertė latvių prozininkų A. Erso ir P. Rozičio novelių, I. Turgenevo apysakų, A. Grino istorinį romaną „Nameikio žiedas“ (1939).

^[2]     K. Kemežys, Po pasaulį besiblaškant: atsiminimai, Sydney: Rotor Publ., [1959?].

^[3] Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas Nr. A7.

^[4]     Biržai–Pandėlys–Rokiškis Nr. 123.

^[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 31 d. nutarimas  Nr. 340 „Dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ženklo pavyzdžio patvirtinimo“. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.933AE75F71CE>.

^[6] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

^[7]     J. Cicėnas, „Akimirksniu kronika. Nukankinto ir pakarto žurnalisto akivaizdoj“, in: Mintis, 1948 m. gegužė 19 d., Nr. 52 (435), p. 4.

^[8]     V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Taikos melo propaganda“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 15 d., Nr. 19, p. 2; V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Kas mus valdė“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 16 d., Nr. 20, p. 2.

^[9]     Bunkeris (gynybinis dotas).

^[10] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodis, p. 41–44

The post Tragiški Donato Malinausko ir Vinco Kemežio likimai appeared first on Voruta.

Kovo 11 d. Onuškyje buvo įteikta Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko kultūros premija. Signataro palaikai į Onuškį grįžo iš Sibiro, kur visa šeima 1941 m buvo ištremta, o vėliau, 1993 m. birželį, perlaidota Onuškio bažnyčios šventoriuje, kur palaidoti ir kiti jo giminės.

Kultūros premija įteikta Kėdainių rajono Šėtos bažnyčios klebonui Robertui Gedvydui Skrinskui. Jo 1999 m išleista knyga  „PILIGRIMO VADOVAS. Po stebuklingas Marijos vietas“ gerai žinoma Lietuvos skaitytojams. Nominantas yra išleidęs ir daug kitų knygų istorijos, blaivybės klausimais. Premiją įteikė gydytojai Žiedūna ir Viktoras Jenciai. Kun. R. G. Skrinską sveikino Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Onuškio D. Malinausko pagrindinės Mokyklos direktorė Rima Blikertienė, laikraščio „Trakų žemė“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, dr. Skirmantas Skrinskas, Onuškio parapijos klebonas Algimantas Gaidukevičius. Pats nominantas aukojo šv. Mišias už signataro Donato Malinausko giminę. Susirinkusieji ne tik sveikino, bet ir dėkojo kunigui Robertui Gedvydui Skrinskui ne tik už dvasinę, bet ir tautinę veiklą.

Nuoširdi padėka Onuškio D. Malinausko pagrindinės mokyklos direktorei Rimai Blikertienei ir mokytojams, seniūnei Zitai Aniulienei, bažnyčios chorui ir jo vadovei Gražinai Kulbickienei, kun. klebonui Algimantui Gaidukevičiui, mokyklos valgyklos vedėjai Nijolei Vaitkunskienei už paruoštus iškilmingus pietus ir visiems, dalyvavusiems renginyje.

„Trakų žemės“ informacija

The post Įteikta signataro Donato Malinausko kultūros premija appeared first on Voruta.

Viktoras Jencius-Butautas, istorijos žurnalas „Voruta”, nr.4, 2025

Vytautas Didysis paliko ženklų pėdsaką lietuvių, lenkų, ukrainiečių istorijoje. Jo atminimo įamžinimui Vilniaus katedroje gali prieštarauti tik maskoliai. Ir kodėl mes XX ir XXI amžių sandūroje staiga pradėjome kalbėti apie Vytauto kultą ir Vytautą „svolačių“.

Prieš gerą dešimtmetį kreipiausi į valdžios institucijas dėl sarkofago Vytautui Didžiajam pastatymo  Vilniaus katedroje, tačiau mano iniciatyva nesulaukė pritarimo. Verta pastebėti, kad paskutiniu metu neįtikėtinai pasikeitė požiūris į Lietuvos kunigaikščių atminimą. Demontuotas Vytauto Didžiojo memorialas Vilniaus katedroje, egzistavęs carizmo laikais ir t.t.  2023 metais asmeniškai kreipiausi  Vasario 16-sios išvakarėse į Lietuvos valstybės Prezidentą Gitaną Nausėdą dėl sarkofago pastatymo Vytautui. Mano prašymui Prezidentas pritarė, bet tarpukario Lietuvos valdžios sumanymas vėl buvo užmirštas. Tiesa, kiek anksčiau, Lietuvos Nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės pastangomis, pavyko patalpinti katedros požemiuose Vytauto palaikams skirtą karstą. Bažnytinio paveldo muziejus,  depozito teisėmis disponuojantis paminėtu karstu, net piršto nepajudino, kad nustatytų, kas Prahoje pagamino šį karstą.

Atgimimo pradžioje, kaip ir sovietmetyje buvo bandymų surasti Vytauto palaikus. Nėra aišku, ar iš tikrųjų siekta juos surasti, ar norėta giliau paslėpti. Sovietmečio veiksmai katedroje vyko neabejotinoje profesoriaus Juozo Markulio, KGB agento Erelio priežiūroje. Vienas LKP CK propagandos skyriaus darbuotojas, sovietmetyje yra pasakęs, kad jo veikla dar nėra aprašyta. Gaila…

Čekai dar 1874 metais  Taboro centrinėje aikštėje pastatė paminklą Žalgirio mūšio dalyviui Janui Žičkai, o mes, lietuviai, ženkliai vėliau, tai yra 1912 metais Burbiškio dvare pastatėm paminklą Vytautui Didžiajam, minimo mūšio vadui. Dvidešimto amžiaus pirmajame dešimtmetyje visuomenės viešai pradėta kalbėti apie Vytauto palaikus, o 1914 metais – apie karūną. 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas ir Jonas Basanavičius net inicijavo prokurorinį tyrimą dėl kriptos Vilniaus katedroje. Prasidėjęs karas sustabdė tiesos ieškojimo procesą, o Donatas Malinauskas taip ir nenuvyko su įrodymais į Sankt Peterburgą. Vykdyto prokurorinio tyrimo bylos nepavyksta iki šiol rasti archyvuose, nėra ir skundo, rašyto prokurorui Piotrui Akkermanui. Gausiuose Jono Basanavičiaus dokumentuose tik vienoje vietoje minima ši istorija, nors 1914 metų laikraščiuose gausu publikacijų šia tema tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ir Rusijoje.

Tarpukaryje Vytauto asmenybė sulaukė deramo dėmesio. 1930 metais minint penkišimtąsias Vytauto mirties metines, buvo sumanyta pastatyti sarkofagą Vilniaus katedroje. 1933 metais signataras Donatas Malinauskas Prahoje užsakė pagaminti metalinį karstą Vytauto palaikams. Kokia gamykla  Prahoje jį pagamino, iki šiol nėra žinoma. „Škodos“  archyve pagal mano užklausimą duomenų apie tai nerasta. Karstas į katedrą 1933 metais nebuvo priimtas, argumentuojant tuo, neva nežinoma kur yra Vytauto palaikai. Tačiau 1933 metais vyskupas Romualdas Jalbžykovskis slapta aplankė Donatą Malinauską Jurgio viešbutyje. Matyt, kad pokalbio metu neišvengė palaikų, esančių makaronų dėžėje temos ir kad 1931 metais buvo rasti Vytauto palaikai, dėl kurių į Vilnių vyko profesorius Zigmas Žemaitis. Paskutinį kartą Donatas Malinauskas užsiminė apie Vytauto palaikus 1939 metais kovo mėnesį, švęsdamas savo 70 metų jubiliejų.  Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių 1939 spalio 28 dieną, spaudoje nebeliko pranešimų ne tik apie Vytauto palaikus, bet ir apie karališkąsias insignijas (įkapes).

Tiesa, Jonas Grinius knygoje, skirtoje turistams „Vilniaus meno paminklai“, išleistoje 1940 metais atgavus Vilnių, mini, kad karališkos karūnos saugomos zakristijoje. Kur Donatas Malinauskas padėjo turėtus įrodymus, sietinus su 1939 metų įvykiais Vilniaus katedroje, nėra žinoma.   Galimai jie apie 1940 metus buvo paslėpti Alovės bažnyčios rūsiuose. Prieš gerą dešimtmetį siūliau profesoriui Gintautui Jurgiui Česniui patyrinėti Alovės bažnyčios rūsius. Buvom sutarę susitikti, bet…

Kas įvyko, kad atgavus Vilnių, Lietuvos valdžios institucijos ir visuomenė nustojo domėtis Vytauto atminimo įamžinimu? Netgi emigracijoje publikuoti tarpukario veikėjų atsiminimai nepaaiškina, kodėl Vytauto problema tapo neaktuali.  Anatomas Jurgis Žilinskas,  nuo 1940 metų  dirbęs Vilniaus medicinos fakultete, atsiminimuose neužsimena apie karališkųjų kaukolių  ir kitų asmenų kaulų gipsines kopijas.  Kur jos dingo?

Gali būti, kad  vyskupas Romualdas Jalbžylkovskis pateikė svarius įrodymus, kad Vytauto palaikai palaidoti pagarbiai. Problemą išspręsti sutrukdė prasidėjęs karas ir sovietų invazijos pavojus. Su kuo kalbėjo vyskupas Romualdas Jalbžykovskis? Gal su  Jonu Černiumi, Antanu Merkiu, gal su istoriku Vincu Krėve-Mickevičiumi, kuris puikiai kalbėjo lenkiškai, o gal su Donato Malinausko bendražygiu profesoriumi Zigmu Žemaičiu.

2024 metais karališkųjų insignijų  suradimas Vilniaus katedros požemiuose neatsakė į klausimą – kur yra Vytauto palaikai. Visuomenė net nebuvo informuota į kokios datos laikraščius buvo suvyniotos relikvijos. Esant tokiam informacijos apribojimui, mažai vilčių, kad Vilniaus katedros skenavimas duos pozityvius  rezultatus.

Kartais objektai tiesiog išgaruoja, pakeičia savo medžiaginį pavidalą – marmuras tampa gipsu, o karaliaus Vazos palaikų  dėžutės iškeliauja į dausas, nes niekas negali pasakyti, kur jos dabar yra.

Reikia pastebėti, kad tarpukaryje lenkų mesti kaltinimai  Lietuvai, kad ji nori išvežti Vytauto palaikus, neturi jokio pagrindo. Tai neigė ir Donatas Malinauskas. Tokiais kaltinimais tik siekta nukreipti visuomenės dėmesį. XX amžiaus pirmoje pusėje palikti ženklai apie Vytauto palaidojimo vietą verčia susimąstyti. Keista ta žmogaus atmintis, kartais pamena, kad auksą užkasė, bet neprisimena kur, kitais atvejais žino kur užkasė, bet nepameną ką, o kartais patogiau nieko neprisiminti.  Akivaizdu, kad Vytauto palaikai yra katedroje, bet vietą nurodyti dar ankstoka… Kas ieško tas randa… O kai kam ir ieškoti nereikia…

The post Ar dar ne laikas parodyti, kur yra Vytauto palaikai Vilniaus Katedroje ? appeared first on Voruta.

Doc. dr. Arūnas Vyšniauskas, www.voruta.lt

Vasario 16-osios signatarai – moterų išdavikai? 

Lietuviškoje žiniasklaidoje imta kelti problemą, kodėl Vasario 16-osios nutarimą priėmusi Lietuvos Taryba buvo sudaryta vien tik iš vyrų. Sutinkami tokie teiginiai: „Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo istorija yra vienavyrių žanro klasika“, „Visuomenėje tuo metu gyvavo patriarchalinės nuostatos: politika tik vyrų reikalas“, „Vasario 16-oji yra nacionalinė vyrų šventė“, „Nepriklausomybės Akto signatarėmis moterys netapo, nes nebuvo laikomasi anksčiau joms duotų pažadų“, „Bet vyrai jas išdavė – į Lietuvos Tarybą neįtraukė ir paskelbė nepriklausomybės aktą vieni patys“ ir pan. Šių teiginių autorės ar autoriai ignoruoja griežtas vokiečių okupacinio režimo sąlygas ir tai, kad lietuviams 1917 m. rugsėjį sukviesti Vilniuje konferenciją ir išsirinkti tarybą, kuri atstovautų krašto interesus, okupacinė valdžia leido, nustatydama ir tam tikras išankstines sąlygas.

Lietuvos Taryba oficialiai įsteigta Bavarijos princo Leopoldo nurodymu

Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo vien vyrai, vyko Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lenkų Pohuliankos teatro salėje. Ją lietuvių konferencijos dalyviams penkioms dienoms užleido vokiečių karinė vadovybė, okupacijos metais pastatą perėmusi savo reikmėms. Konferencijoje rugsėjo 21 d. išrinktoji Lietuvos Taryba okupacinės valdžios buvo įteisinta tik rugsėjo 23 d., kai vyriausiasis karo vadas Rytuose, Bavarijos princas Leopoldas, remdamasis konferencijoje išrinktų atstovų rugsėjo 22 d. raštišku prašymu, įsteigė krašto tarybą (Litauischer Landesrat), suteikdamas jai tam tikrą, nors ir ribotą atstovavimo galią. Remdamasis karo vado Rytuose įsakymu, Lietuvos karinės valdybos viršininkas, kunigaikštis Francas Jozefas Izenburgas Biršteinas (Franz-Joseph zu Isenburg-Birstein), atsižvelgęs į Lietuvių konferencijos teikimą dėl personalinės sudėties, sudarė „Lietuvos tarybą iš 20 narių“1, o kiekvienam jų iškilmingos ceremonijos metu rugsėjo 23 d. įteikė gražiai apipavidalintą „pašaukiamąjį į žemės tarybą raštą“. Po to „dar buvo neoficialis subuvimas“2.

1917 m. permainas okupuotoje Lietuvoje paskatino revoliuciniai įvykiai Rusijoje nuvertus carą. Rusijos sostinėje Petrograde jau 1917 m. kovo mėnesį buvo įsteigta Lietuvių tautos taryba, dėl to vokiečiams buvo svarbu pademonstruoti pasauliui, kad tikroji lietuvių tautos interesams atstovaujanti taryba bus sukurta Lietuvoje, kurioje gyveno dauguma lietuvių. Gavęs Vokietijos aukščiausiosios karinės vadovybės nurodymą Bavarijos generolas feldmaršalas princas Leopoldas sprendimą leisti sudaryti lietuviams jų interesams atstovausiančią tarybą pasirašė dar 1917 m. gegužės 30 d. Tada vokiečiai vartojo „Pasitikėjimo tarybos“ (vok. Vertrauensrat) pavadinimą. Atitinkamas valdiškas pranešimas operatyviai paskelbtas vokiečių spaudoje. Žinią išplatino Volfo telegrafo biuras (W.T.B. – Wolffs Telegraphisches Bureau) – pagrindinė žinių agentūra Vokietijoje ir viena svarbiausių tuometinių naujienų tarnybų pasaulyje.

Vienintelę įgaliotą lietuvių tautos atstovybę vokiečiai numatė be moterų

Valdišką skelbimą 1917 m. birželio 2 d. lietuvių kalba atspausdino ir okupacinės valdžios leidžiamas laikraštis „Dabartis“. Tačiau oficialaus trumpo pranešimo vertimas į lietuvių kalbą nebuvo itin tikslus. Vertrauensrat išverstas kaip „Pasitikimųjų Taryba“, nors tiksliau būtų „Pasitikėjimo Taryba“. O antrame, paskutiniame sakinyje parašyta: „Taryba susidės iš žymiausiųjų Lietuvos veikėjų.“ Kadangi žodis „veikėjų“ pavartotas kilmininko linksniu, tai galima buvo susidaryti įspūdį, kad čia paklius ne tik veikėjai (vyrai), bet ir veikėjos (moterys). Bet pažiūrėkime vokiško teksto originalą. Jį paskelbė ir okupacinės valdžios Kaune leistas laikraštis „Kownoer Zeitung“.

Visą pranešimą vokiečių kalba sudarė tik vienas sakinys, kurio pabaigoje nurodoma, kad lietuvių pasitikėjimo taryba turi susidėti „iš labiausiai gerbiamų Lietuvos vyrų“ (vok. aus den angesehensten Männern Litauens). Čia pravartu būtų priminti, kad kaizerinėje Vokietijoje nors ir veikė parlamentas – Reichstagas, tačiau jame nebuvo nė vienos moters. Jos Vokietijos žemėse apskritai neturėjo rinkimų teisės. Dėl to vokiečių karinei vadovybei net nekilo minties, kad okupuotose lietuvių gyvenamose teritorijose moterims reikėtų suteikti teises, didesnes nei pačiame Vokietijos Reiche.

Ar moterų priekaištai teisingai adresuoti?

Atsakant į žiniasklaidoje keliamą klausimą „Kodėl nei G. Petkevičaitė, nei jokia kita moteris nebuvo įtraukta į Vasario 16-osios akto signatarų sąrašą?“3, reikia atsižvelgti į tuometines okupacijos sąlygas ir istorines aplinkybes. Anuomet keltus ir dabar aktualizuojamus moterų priekaištus dėl 1917 m. Lietuvių konferencijos ir jos išrinktos Lietuvos Tarybos vien tik vyriškos sudėties reikėtų adresuoti kaizerinės Vokietijos vyriausiajai karinei vadovybei ir okupacinei valdžiai.

^{______________________________________}

¹ „Įkūrimas Lietuvių Žemės Tarybos“, in: Dabartis, 1917 m. rugsėjo 26 d., Nr. 77, p. 1.

² „Lietuvos Taryba“, in: Dabartis, 1917 m. rugsėjo 29 d., Nr. 78, p. 1.

³ AINA NAUJIENOS. „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ – apie
G. Petkevičaitę-Bitę, kurios dėka moterims suteikta teisė balsuoti. Aina.lt, 2018 m. vasario 11 d. Prieiga per internetą – <https://aina.lt/zmones-kurie-sukure-lietuva-apie-g-petkevicaite-bite-kurios-deka-moterims-suteikta-teise-balsuoti/>.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (844), 2018 m. vasario 24 d., p. 6.

The post Kodėl signatarų dvidešimtuką sudarė vieni vyrai? appeared first on Voruta.

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas, www.voruta.lt

Tradicinėje XX a. Lietuvos istoriografijoje paprastai išskiriamas Vasario 16-osios signatarų Lietuvos nepriklausomybės aktą 1918–aisiais pasirašiusiųjų dvidešimtukas. Vis dėlto, bent Lietuvos laisvės kovų ir valstybingumo idėjos tęstinumo kontekstuose, būtų galima iškelti klausimą, ar po 31 metų itin sudėtingomis sąlygomis pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija neleistų bent pasvarstyti ir apie dvidešimt aštuonių XX a. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės signatarų koncepciją.

Kokiomis aplinkybėmis buvo siekiama suvienyti Lietuvos laisvės kovotojus pokariu? Kas buvo šie aštuoni signatarai-partizanai? Kokie buvo esminiai deklaracijos akcentai? Galiausiai, kokia buvo 1949 m. vasario 16–osios deklaracijos reikšmė XX a. Lietuvos valstybingumo istorijai ir ką ji mums galėtų reikšti šiandien?

Visų pirma, verta pažvelgti į sudėtingą Lietuvos partizanų kelią link organizuoto susivienijimo. Tai buvo ilgas, nuo pat pirmųjų pokario metų palaipsniui vykęs procesas. 1948–1949 metais galima įžvelgti tam tikrą Lietuvos partizanų organizacinio centro persikėlimą iš Tauro (daugiausiai apėmusios Užnemunės, Suvalkijos regioną) į Kęstučio apygardą pietų Žemaitijoje. Pastaroji perėmė estafetę Tauro apygardai nusilpus dėl kiekybiškai skausmingo žūčių ir areštų skaičiaus. Tai lėmė ir šios apygardos intelektualinio potencialo, kuriuo iki tol ji būtent išsiskyrė Lietuvos pokario pasipriešinimo bendrame kontekste, trūkumą.

Pirmaisiais antisovietinio pasipriešinimo metais šie pajėgumai leido Užnemunės laisvės kovotojams bene aktyviausiai brandinti idėjas apie krašto partizanų suvienijimo galimybę, pradedant 1945 m. įkurtu Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu, baigiant nesėkminga Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio iniciatyva. Ji buvo sužlugdyta sovietų infiltruoto agento J. Markulio–Erelio, o 1948 m. birželio 26 d. žuvus ir paskutiniajam Tauro apygardos vado Antano Baltūsio–Žvejo bandyto po išdavystės reorganizuoti BDPS prezidiumo nariui Alfonsui Vabalui–Gediminui, iš esmės reikėjo iš naujo pergalvoti vieningos Lietuvos partizanų vadovybės idėją. Beje, 1949 m. LLKS deklaracijos teksto pagrindai buvo parengti būtent minėto teisės daktaro A. Vabalo dar 1947 m. pavasarį.

Šių aplinkybių kontekste vyriausiosios partizanų vadovybės tolimesnio kūrimo iniciatyvos ėmėsi kaimyninės Tauro apygardai Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis. Visų pirma, jo ir ankstesnio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus dėka buvo nuspręsta tiek karinę, tiek politinę vadovybę formuoti iš visų Lietuvos partizanų apygardų atstovų. Tam tinkamiausia pasirodė geografiškai patogi lokacija – Dukto miškai Radviliškio apylinkėse. Be to, prieš pereinant prie organizacinio Lietuvos partizanus jungiančio vieneto, J. Žemaičio iniciatyva buvo įgyvendinti ir tam tikri organizaciniai reikšmingi pasikeitimai: greta Vakarų Lietuvoje jau iki tol egzistavusių Žemaičių ir Kęstučio apygardų, Vidurio Lietuvoje buvo suformuota Prisikėlimo apygarda – ši apygarda buvo ypač svarbi dėl patogios lokacijos, susiekiant su kitomis apygardomis. Apygardos vadu buvo paskirtas būsimasis signataras Petras Bartkus. 1948 m. liepos 10 d. Jonas Žemaitis paskelbė įsakymą apie Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos įkūrimą, o tų pačių metų lapkričio 12 d. Rytų Lietuvos partizanams atvykus į Dukto miškus buvo vėl atkurta vyriausioji pogrindžio vadovybė, suvokiant būtinybę suformuoti vieningą politinei, ideologinei ir karinei veiklai vadovaujantį centrą, turintį visų Lietuvos partizanų apygardų įgaliojimus. Siekiant šio tikslo, reikėjo parengti programinius dokumentus, kuriuos patvirtinti turėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.

Visgi, tokio suvažiavimo organizavimas susidūrė su daugybė iššūkių. Visų pirma, reikia atsižvelgti į sudėtingas komunikacijos, logistines aplinkybes, ypač keliaujant iš vienos apygardos į kitą. Tokiais atvejais būdavo būtinas kruopštus pasirengimas suderinant ryšių punktus, užtikrinant konspiracinę kelionės dalį, sutariant slaptažodžius, susitikimo vietas, taip pat buvo svarbu užsitikrinti ir vietinių partizanų paramą, kurie geriau pažinodavo konkrečias vietoves. Kitas rizikos aspektas – galimos MGB provokacijos. Bene iliustratyviausias to pavyzdys buvo situacija, kai iš Pietų Lietuvos į Žemaitiją atvykęs Adolfas Ramanauskas buvo netgi tris dienas tardomas tam, kad įsitikinti, kad jis tikrai yra srities vadas.

Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1949 m. vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos vykęs visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas buvo pirmasis ir vienintelis tokio mąsto partizanų vadų suvažiavimas, numatęs laisvės kovų strategiją ir taktiką per visą Lietuvos partizaninio karo istoriją. Tiesa, Antaninos ir Stanislovo Miknių sodyboje Minaičiuose įrengtame bunkeryje pasirašyta deklaracija buvo tarsi visą suvažiavimą įprasminęs dokumentas. Susitikimo metu buvo priimti ir kiti svarbūs sprendimai – LLKS Tarybos Prezidiumas buvo paskelbtas aukščiausiu valdžios organu, jo pirmininku paskiriant Joną Žemaitį–Vytautą, taip pat suformuota vieninga centralizuota visos Lietuvos partizanų junginių struktūra, kuria remiantis LLKS Taryba vadovavo partizaniniam judėjimui per trijų sričių – Vakarų Lietuvos (Jūros), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) ir Pietų Lietuvos (Nemuno) štabus.

Tuo tarpu koncentruojantis į pačios deklaracijos tekstą, svarbu pabrėžti, kad joje išryškėjo Lietuvos laisvės kovotojų politinė programa. Buvo skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. Taryba įsipareigojo vadovauti Lietuvos išlaisvinimo kovai, o atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę. Iki susirenkant Seimui, LR Prezidento pareigas turėjo eiti LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas. Be to, šiame dokumente buvo numatyti ir kiti Lietuvos ateities vizijos svarbūs orientyrai. Užsienio politikoje buvo numatomas Lietuvos reikalų atstovavimas ir gynimas „Suvienytųjų Nacijų organizacijoje“ (aut. past. – Jungtinių Tautų organizacijoje), apeliavimas į „visą demokratinį pasaulį“, siekiant nepriklausomybės, remiantis tokiais dokumentais kaip Atlanto Chartija ar Žmogaus Teisių deklaracija. Tuo tarpu vidaus politikoje, viena vertus, pasmerkiama komunistų partiją ir „asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu“ <…> „susitepę išdavystėmis ar krauju“, kita vertus, akcentuojami tokie dalykai, kaip socialinė globa ir socialinių problemų „racionalus išsprendimas“. Galima teigti, kad tai liudijo ir apie tam tikrą Lietuvos partizanų-signatarų refleksiją, atsižvelgiant tiek į okupacinę patirtį, tiek ir į paskutiniuosius nepriklausomos Lietuvos metus ir jų metu išryškėjusias problemas – juk ne atsitiktinai žvelgdami į Lietuvos ateities viziją, jie matė savo šalį kaip demokratinę (o ne, tarkime, autoritarinę) valstybę, orientuojantis būtent į 1922 m. Lietuvos Konstituciją. Juolab, atsižvelgiant ir į faktorių, kad daugelis jų būtent ir buvo Vasario 16–osios Lietuvoje užaugusios ir subrendusios asmenybės. Natūraliai gali kilti klausimas: kas gi buvo šie aštuoni signatarai?

Remiantis 1949 m. LLKS deklaracija, partizanų valstybės prezidentu, t. y., teisėtu sovietų okupuotos Lietuvos vadovu tapo Jonas Žemaitis–Vytautas. Palangoje gimęs Lietuvos laisvės kovotojas mokėsi Karo mokykloje Kaune, vėliau – Fonteinebleau artilerijos mokykloje Prancūzijoje. 1945 m. pradžioje užmezgė ryšius su Raseinių ir Kėdainių apskrityse veikusiais  partizanais, tų pačių metų birželį įstojo į partizanų gretas. Palaipsniui įgavo pasitikėjimą ir palaikymą kitų partizanų tarpe ir tapo Jungtinės Kęstučio, vėliau – Kęstučio apygardos vadu. Vienydamas pogrindį, jis iš esmės pratęsė Tauro apygardos vado A. Baltūsio–Žvejo ir Kęstučio apygardos vado J. Kasperavičiaus–Visvydo darbus. 1949–1951 m. J. Žemaitis leido normatyvinius dokumentus, keičiančius LLKS struktūrą, aktus, partizanams teikė apdovanojimus, karinius laipsnius, juos skyrė į pareigas, redagavo LLKS biuletenį. Po ilgų ir sekinančių kovos už Lietuvos laisvę metų 1953 m. viduryje Jonas Žemaitis buvo suimtas sovietų struktūrų, įmetus į bunkerį granatą su paralyžiuojančiomis dujomis. Ilgai tardytas, bandant įkalbėti bendradarbiauti (tam buvo pasitelktas netgi SSRS vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija), tačiau atsisakė. Galiausiai, 1954 m. lapkričio 26 d. neretai „ketvirtuoju Lietuvos prezidentu“ vadinamas Jonas Žemaitis sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.

Artimas J. Žemaičio-Vytauto bendražygis buvo Vytautas Gužas–Kardas. Abu kovotojai metus dirbo Kęstučio apygardoje, vėliau – Jūros srities štabe. V. Gužas nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dirbo pienininku Aukštaitijoje. Vėliau, įgijęs buhalterio kvalifikaciją, pateko į pasipriešinimo okupantams sūkurį: tapo Lietuvių aktyvistų fronto nariu, dalyvavo Birželio sukilime, 1944 m. įstojo savanoriu į Vietinę rinktinę, partizaniniu laikotarpiu ne kartą dalyvavo susidūrimuose su okupantais – viename jų išliko vienintelis gyvas iš Lydžio rinktinės 12 partizanų, dalyvavusių kautynėse su vidaus kariuomenės kareiviais ir stribais 1947 m. balandžio 6 d. Paparčių kaime. Žuvo išduotas 1949 m. birželio 11 d.

Reikšmingą vaidmenį Lietuvos laisvės kovoje suvaidino ir kitas partizanas–signataras – Adolfas Ramanauskas–Vanagas. Iki 1940 m. okupacijos jis baigė Seinų Žiburio gimnaziją Lazdijuose, toliau studijavo pedagogiką, 1939 metais įstojo į Karo mokyklą Kaune. Iki 1945 metų A. Ramanauskas dirbo mokytoju, kol galiausiai pasitraukė iš Alytaus mokytojų seminarijos į antisovietinį pogrindį. Jau tų pačių metų pabaigoje vadovavo žymiajai Merkinės puolimo operacijai. Kitų metų balandį dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, pasirašydamas Deklaraciją į tautą ir užsienio valstybes dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo principų. 1949 m. vasario mėnesio suvažiavime Vanagas buvo paskirtas Pietų Lietuvos srities vadu, taip pat jis tapo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio pirmuoju pavaduotoju. 1949 m. rudenį A. Ramanauskas buvo paskirtas LLKS Gynybos pajėgų vadu. Nuo 1952-ųjų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja partizanų vadovybe, A. Ramanauskas–Vanagas su žmona ir dukra slapstėsi įvairiose Lietuvos vietose. 1956  m. rudenį su žmona buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kalėjimą Vilniuje. Tardant A. Ramanauskas–Vanagas buvo žiauriai kankinamas, galiausiai, 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas KGB kalėjime.

Kitas Pietų Lietuvos partizanų atstovas signatarų tarpe buvo Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas–Faustas, kuris į 1949 m. vasarį vykusį suvažiavimą vyko kartu su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku–Vanagu. Jo tėvas buvo veiklus savivaldos kūrėjas, šaulys, mokytojas. Pastarąją profesiją pasirinko ir Aleksandras, 1941 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją, mokytojavo Suvalkijoje. 1944 m. su broliu Zigmu įstojo į Vietinės rinktinės karo mokyklą, o 1945 m. viduryje įstojo į Stirnos rinktinės Lapės kuopos laisvės kovotojų gretas, vėliau tapo Žalgirio rinktinės štabo adjutantas, Žvalgybos ir Spaudos‑informacijos skyrių, rinktinės štabo viršininkas, galiausiai – apygardos vadu, iš viso dalyvavo 11 kautynių ir susidūrimų su sovietais. Dėl reikšmingos Žalgirio rinktinės lokacijos, dažnai stengėsi palaikyti ryšius su visos okupuotos Lietuvos teritorijoje veikusiais partizanais. Būtent per vieną tokių kelionių žuvo Kazlų Rudos miškuose 1949 m. rugsėjo 28 d.

Vieno susidūrimo su sovietais metu Užpelkių miške (Baisogalos apylinkėse) 1949 m. birželio 13 d. metu žuvo net du LLKS deklaracijos signatarai: Petras Bartkus–Žadgaila ir Bronius Liesys–Naktis. Pirmasis buvo jauniausias aštuntuko narys (pasirašant deklaraciją, jam buvo tik 23 metai), dėl amžiaus suteikiant atsakingas pareigas netgi kai kurių partizanų būdavo priekaištaujama J. Žemaičiui, kuris juo visiškai pasitikėjo ir netgi ištarė tokius žodžius jį apgindamas: “Visiškai kieno nors įtakoje man būti neteko, bet aš džiaugiuosi, kad sugebu pasiduoti nors daug jaunesnio už mane kovotojo gerai įtakai”. Tad nenuostabu, kad Petras dar 1948 m. buvo išrinktas Vieningo laisvės kovos sąjūdžio sekretoriumi. Beje, jo veikla neapsiribojo vien karine (jis buvo Kauno aukštesniosios technikos mokyklos studentas, dalyvavo tiek antisovietiniame, tiek antinaciniame pasipriešinime) – P. Bartkus taip pat pasireiškė ir kaip partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu) – galbūt įtakos tam turėjo ir jo giminystės ryšiai su Maironiu.  Tuo tarpu Bronius Liesys–Naktis Vytauto Didžiojo universitete studijavo žurnalistiką. Jo tėvai 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Sibirą – jo tėvas buvo mokytojas ir gimnazijos direktorius, grojo vargonais Ramygaloje, buvo Jurbarko tautininkas ir netgi dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. Nacių okupacijos metais B. Liesys priklausė Laisvės gynėjų sąjungai. Nuo 1945 metų pradžios partizanavo Jungtinėje Kęstučio apygardoje, vėliau tapo apygardos štabo nariu. 1947 m. pabaigoje apygardos vado J. Žemaičio buvo įpareigotas kartu su P. Bartkumi suformuoti Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo viršininku. Taip pat svarbi buvo jo visuomeninė veikla – B. Liesys redagavo partizanų laikraštį Prisikėlimo ugnis, o Ėglio slapyvardžiu, kaip ir jo bendražygis Petras, rašė eilėraščius. Suvažiavimo metu buvo paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo nariu ir sąjūdžio Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininku.

Su Prisikėlimo apygarda buvo susijęs ir kitas signataras – Leonardas Grigonis–Užpalis. Jis taip pat, kaip ir nemaža dalis signatarų, buvo mokytojas. Be to, veiklus šaulys ir Tautininkų bei Jaunalietuvių sąjungos narys. Jo mama taip pat buvo ištremta 1941 m. birželį. Vėliau Radviliškio krašte L. Grigonis įstojo į partizanų gretas, iškilo į Prisikėlimo apygardos vadus (iki tol buvo štabo Informacijos skyriaus ir Prisikėlimo apygardos štabo viršininku), buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriumi ir prokuroru. Nuo 1949 liepos 31 d. buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, o kitų metų liepos 22 d. žuvo išduotas bunkeryje.

Šiaurės Rytų Lietuvos atstovu 1949 m. vasario mėn. partizanų vadų suvažiavime buvo Juozas Šibaila–Merainis. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, Juozas mokytojavo Alytaus ir Ukmergės apskričių mokyklose, buvo šaulys. Jo šeima 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Altajaus kraštą. Tais pačiais metais J. Šibaila dalyvavo 1941 m. antisovietiniame Birželio sukilime, o po kelių metų įstojo į Vietinę rinktinę. Žvelgiant į partizaninio pasipriešinimo laikotarpį, Juozas Šibaila buvo reikšminga asmenybė dar iki 1949 m. suvažiavimo – dar 1944 m. liepą jis tapo partizanu, kitų metų pabaigoje tapo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės štabo viršininku, redagavo jos leidinį „Tėvynei šaukiant“, o nuo 1948 m. buvo ir Šiaurės-rytų Lietuvos srities štabo narys, netrukus – ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas. Be to, 1948 m. lapkritį J. Šibaila buvo paskirtas laikinai eiti Visuomeninės dalies viršininko pareigas, jam pavesta parengti Sąjūdžio visuomeninės dalies programą – taigi, šį laisvės kovotoją būtų galima laikyti vienu iš LLKS ideologų. Būtent Merainis tą patį rudenį pakvietė kitą būsimąjį signatarą Bronių Liesį kartu dirbti LLKS Visuomeninėje dalyje ir bendrai redaguoti leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“ –  šis leidinys buvo leidžiamas praktiškai iki pat patyrusio partizano žūties 1953 m. vasario 11 d. kautynėse su saugumo operatyvine grupe bunkeryje kartu su pavaduotoju Povilu Žiliumi–Klevu.

Taigi, partizanų vadų pasirašyta deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu netgi nubrėžė ir demokratinės nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires – 1949 m. deklaracija toliaregiškai nubrėžė aiškią demokratinės valstybės viziją, besiremiančią Vakarų vertybėmis, tarptautine teise bei socialiniu teisingumu. Tai, kad šis itin sudėtingomis okupacijos sąlygomis parengtas, teisiškai argumentuotas ir partizanų vadų pasirašytas dokumentas 1999 metais buvo įteisintas oficialiu Lietuvos Respublikos įstatymu, o pokario rezistencijos vadovybė pripažinta kaip teisėta okupuoto krašto valdžia, leidžia drąsiau kelti klausimą dėl dvidešimt aštuonių Vasario 16–osios signatarų indėlio, įtvirtinant Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą XX a. pirmojoje pusėje.

Tiesa, šiame tekste aptarti aštuoni partizanai-signatarai, visų pirma, buvo kovojančios ir su okupacija nesusitaikiusios Lietuvos deklaracijos šalininkai, paaukoję dėl šios idėjos viską (galiausiai, ir savo gyvybes) ir įkvėpę naujoms laisvės kovotojų kartoms ryžto nepriklausomybės siekti jau kitomis, visų pirma, neginkluoto pasipriešinimo formomis. Kita vertus, nereikėtų pamiršti ir to, kad ir pirmųjų dvidešimties 1918–ųjų Nepriklausomybės akto signatarų žodžius dar reikėjo įtvirtinti praktikoje ne tik diplomatų kabinetuose (juk daugelis didžiųjų valstybių Lietuvą pilnavertiškai pripažino tik 1921–1922 metais), bet ir išsikovoti ginklu Nepriklausomybės kovose. Bendrai, ginkluoto ir neginkluoto veikimo dėl Lietuvos valstybės ir jos gyventojų laisvės pastangos atsispindėjo per visą XX a. iki pat Kovo 11–osios, greta atsikuriant ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenei. Šią sąveiką XX a. atspindėjo skirtingomis aplinkybėmis susirinkę, bet iš esmės to pačio tikslo – Lietuvos nepriklausomybės demokratiniais pagrindais – siekę signatarai.

Kovojančios Lietuvos laisvės deklaracijos idėjų nereikėtų pamiršti ir šiandien – tiek stiprinant šalies gyventojų pilietiškumą ir užtikrinant vidinę gyventojų konsolidaciją, solidarumą pernelyg nesusipriešinant tarpusavyje dar net neatėjus išoriniam priešui (bene geriausias to atspindys – prieškario Suomija, kai dėl „socialinio pakto“ ir pasitikėjimo visuomenėje susiformavusios atmosferos netgi iš pirmo žvilgsnio kardinaliai ideologiškai priešiški Suomijos patriotams ir nacionalistams šalies kairieji galiausiai stojo į bendrą nepriklausomybės kovą prieš sovietus Žiemos kare), tiek, žinoma, stiprinant ir šalies gynybinius, karinius pajėgumus, atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos ir viso Vidurio Rytų Europos regiono geopolitinę padėtį.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

 1. Gaškaitė Nijolė, Pasipriešinimo istorija, 1944-1953 metai,

2. Petrauskienė Aistė, Vaitkevičius Vykintas, Lietuvos partizanų valstybė,

3. Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. 1949 metų Deklaracija, in: lt, 2009.

 4. Visuotinė lietuvių enciklopedija.

The post Leonardas Augustis. Kovojančios Lietuvos laisvės deklaracija appeared first on Voruta.

www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Už keleto dienų – Vasario 16-oji – Nepriklausomybės Akto paskelbimo diena. Nors ji nuo mūsų dienų nutolusi net 108 metus, sudėtingoje karų ir revoliucijų sankirtoje priimtas drąsus sprendimas pasauliui pademonstravo, kad atgimė dar viena nepriklausoma ir laisva valstybė. Žurnalistas Česlovas Iškauskas kalbina žinomą istoriką, publicistą ir politiką Arvydą ANUŠAUSKĄ.

Dar ir šiandien pasigirsta ginčų, kas svarbiau: 1918 m. Vasario 16-oji, 1949 m. vasario 16-osios partizanų Deklaracija ar Kovo 11-oji. Kaip ir kokiais motyvais Jūs išrikiuotumėte šias datas? Kokia jų reikšmė valstybingumui?

Reikia pabrėžti, kad esminiai sprendimai dėl valstybės ateities buvo priimti 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. Būtent tuomet buvo nuspręsta, kaip sukurti ir atkurti modernią Lietuvos valstybę, kokiais principais ją konstruoti, kokius santykius su kaimyninėmis valstybėmis palaikyti ir kaip užtikrinti valstybės demokratiškumą.  Okupacijos metu kovojančios tautos atstovų 1949 m. vasario 16 d. priimta deklaracija turėjo didelę simbolinę reikšmę, pabrėžė valstybingumo tęstinumą, santykį su Lietuvos Respublikos konstitucija ir okupantų kolaborantais.

Ar ne per mažai garsiname ir vertiname (švietime, komunikacijoje, žiniasklaidoje) tą garbingą ir drąsų 20-ies signatarų žingsnį? Betgi ne mažiau sudėtingas buvo ir Kovo 11 – osios sprendimas…

Kažkada 1987-1990 metais signatarai ir jų priimti sprendimai, geopolitinio konteksto vertinimas buvo ideologinės kovos su okupantais sankirtoje. Apie tai buvo rašoma itin daug, tuo pačiu metu skatinant atkurti nacionalinį Lietuvos istorijos pasakojimą. Dabar kartos keičiasi. Vėl vyksta geopolitiniai lūžiai, netoli Lietuvos liepsnoja karas, ir į Lietuvos ateitį prieš 108 metus nulėmusį sprendimą galima pasižiūrėti ne tik kaip į archyvinį dokumentą. Iš tikrųjų, ne tik mūsų piliečiams, bet ir agresyviam kaimynui reikia nuolat priminti, kad tuo metu padarytas istorinis žingsnis yra galutinis, bet jį gali tekti vėl apginti.

Kaip skiriasi dabartinių politikų požiūris į valstybės raidą? Juk ne paslaptis, kad vis labiau įsigali vartotojiškas elgesys, bujoja siaura partinė priklausomybė, auga Penktosios kolonos įtaka…

Požiūris į valstybės raidą dažniausiai  suformuojamas tam tikros aplinkos, jis atsinešamas iš šeimos. Ir to dažnai nenulemia vien partinė priklausomybė. Tai lemia kiti dalykai – politikų reputacija, sąžiningumas prieš savo piliečius, principingumas, požiūris į korupciją ir kriminalinius šešėlius. Jau nekalbant apie požiūrį į atvirai ir agresyviai mūsų valstybės atžvilgiu besielgiančius rytinius kaimynus. Vartotojiškumo buvo ir prieš 100 metų, bet į politikos aukštumas iškelti žmonės, panaudodami savo žinias ir išsilavinimą, sąžiningai padėjo jaunai valstybei įgyvendinti reformas, atsistoti ant kojų, pastatyti modernią sostinę, tegul kuriam laikui ir Laikinąją, o paskui sugrįžti į Tikrąją.

Daug kam neaiški nepriklausomybės sąvoka: ar likti sąjungose ir kokiose, ar pasirinkti izoliaciją, vadinamąjį „nacionalinį burbulą“? Jūsų kaip istoriko ir politiko nuomonė.

Dėl geopolitinių ar ekonominių priežasčių valstybės paprastai buriasi į sąjungas. Lietuvos pasirinkimas būti NATO ir ES nare buvo priimtas suvereniai, laikantis Konstitucijos ir patvirtintas referendumais. Mes nenustojome būti nepriklausoma valstybe, net jei ir turime tuos pačius piniginius ženklus ar esame Šengeno  zonos nariais. Izoliacija nebūtų davusi dešimčių milijardų eurų europinės paramos mūsų ūkiui, infrastruktūrai, įvairių ūkio šakų plėtrai. Lietuva sugebėjo „išspausti” maksimalią naudą iš narystės Europos Sąjungoje, nors bendra darbo rinka ir paskatino emigracinius procesus. Mūsų istorinė patirtis rodo, kad, kai tik žlunga stabilumą ir saugumą užtikrinančios tarptautinės struktūros, mažesnės valstybės gali tapti agresyvių kaimyninių valstybių grobiu. To negalima pamiršti, nes tai jau įrašyta mūsų valstybės „istoriniame kode”.

Ne paslaptis, kad daugelis skeptiškai vertina prof. Vytauto Landsbergio kalbas iš Signatarų namų balkono. Klausimas Jums: ar Vasario 16-ąją turi išlikti Balkonėlis ir jo oratorius? Kokia jo paskirtis?

Simbolių neprimesi dirbtinai. Ceremonijų nepaversi visuotinomis per prievartą. Tai, kad Vasario 16 – ąją iš Signatarų namų balkonėlio kalba pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, susiklostė natūraliai. Mūsų Kovo 11-osios Respublika turi tokį simbolį, kurio renkasi klausyti žmonės, nors niekas jų specialiai nekviečia. Ir V. Landsbergis visada turi ką pasakyti. Ar ši tradicija išliks, priklauso tik nuo oratoriaus amžiaus ir sveikatos. Žinodamas, koks V. Landsbergis yra patriotiškai užsispyręs ir nuoseklus, net neabejoju, kad ši tradicija išliks.

Sveikinu skaitytojus su artėjančia Vasario 16 – ąja!

The post Vasario 16 – oji – mūsų „nacionalinis kodas“ appeared first on Voruta.

Jonas Nekrašius, www.voruta.lt

Trumpa Šiaulių berniukų gimnazijos istorija

Šiaulių vyrų gimnazija, kuri tada baltarusių kalba vadinosi „Шавельская мужская гiмназия“, buvo atidaryta 1851 m. rugpjūčio 30 d. Ji turėjo paruošiamąją ir septynias gimnazijos klases. Tų pačių metų spalio 1 d. ją jau lankė 297 mokiniai. Tai buvo pirmoji tokia švietimo įstaiga Šiaurės Lietuvoje.

Pradžioje gimnazija buvo rusiška mokymo įstaiga, atidaryta turtingų ir kilmingų tėvų vaikams. Didžiąją gimnazistų dalį sudarė Šiaulių, apskrities ir aplinkinių apskričių bajorų vaikai. Gimnazija buvo dviejų aukštų. 1861 m. čia mokėsi 571 mokinys. Gimnazija buvo išlaikoma švietimo ministerijos lėšomis ir iš mokesčio už mokslą. Nuo mokesčio būdavo atleidžiami gerai besimokantys ir nepriekaištingo elgesio arba neturtingi mokiniai. Baigę gimnaziją, jie galėjo stoti į aukštąsias mokyklas, įgydavo teisę užimti administracines pareigas. Panaikinus baudžiavą, joje atsirado ir valstiečių vaikų. Tuo metu berniukų gimnazija buvo svarbiausia vidurinio mokslo mokykla Šiauliuose.

1871 m. gimnazija reorganizuota į klasikinę gimnaziją, turinčią dvimetį septintos klasės kursą. Joje buvo mokoma lotynų, graikų, rusų kalbų, kitų dalykų. Visi bendrojo lavinimo dalykai buvo dėstomi rusų kalba. 1873 m. vietoje dvimečio septintos klasės kurso buvo atidaryta aštunta klasė. Nežymiai keičiantis programai, tokia gimnazija veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

1900 m. panaikinama klasikinė gimnazija: nebedėstoma graikų kalba, sumažinama lotynų kalbos pamokų, įvedamas gamtos dėstymas. Nors rusinimo politika buvo stipri, gimnazijoje brendo tautinio atgimimo idėjos ir daugelis mokinių, dar gimnazijoje pradėję visuomeninę ir kultūrinę veiklą, vėliau tapo žinomais Lietuvos žmonėmis.

                     1901 m. rugpjūčio 29–30 d. iškilmingai paminėtas Šiaulių berniukų gimnazijos įkūrimo 50-metis. Jubiliejaus proga išleista Konstantino Špakovskio parašyta gimnazijos istorija „Istoričeskaja zapiska o Šavelskoj mužskoj gimnaziji“ (Špakovskij K. Istoričeskaja zapiska o Šavelskoj mužskoj gimnaziji, 1901). 1902 m. Vilniuje išspausdinta knygelė „Opisanije prazdnovanija 50-tilietniago jubileja Šavelskoj mužskoj gimnaziji“.

Po spaudos draudimo panaikinimo Šiaulių berniukų gimnazijoje buvo leista dėstyti tikybą lietuvių ir lenkų kalbomis, o nuo 1914 m. įvestos lietuvių kalbos pamokos. Atvykęs į Šiaulius, rašytojas Kazys Puida pirmasis pradėjo mokyti mokinius lietuvių kalbos.

Pirmojo pasaulinio karo metais gimnazijos pastatas buvo sugriautas. Iš pradžių persikelta dirbti į buvusią mergaičių gimnaziją, vėliau gimnazija išblaškyta po Rusiją. Dalis mokinių pasitraukė į Vitebską, kiti atsidūrė Tuloje, Voroneže. Po ilgų klajonių Šiaulių gimnazija įsikūrė Tarusoje (Kalugos gubernija). Tarusoje gimnazija funkcionavo 1915–1917 m. Joje dirbo dalis senųjų mokytojų ir direktorius Sacharovas, bet ją lankė nauji mokiniai.

1916 m. Šiauliuose, Dvaro gatvėje, buvo įkurta keturių klasių lietuviška gimnazija (direktorius – kunigas Jonas Galdikas). 1917 m. pavasarį gimnazija, baigusi mokslo metus, kurį laiką neveikė, nes vokiečiai neleido toliau tęsti mokslo. Šiaulių gimnaziją atkūrė „Jėgos“ draugija. 1918 m. balandžio 18 d. Pelikso Bugailiškio, Kazimiero Venclauskio, Stasio Lukauskio, kunigo Julijono Jasenskio, I. Labanauskio, Vincento Kemėšio, dvarininkų Kazimiero Lukomskio, Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės ir kt. miesto inteligentų pastangomis Šiauliuose pradėjo veikti mišri gimnazija buvusiuose mergaičių gimnazijos rūmuose. Ji veikė nuo 1918 m. balandžio 18 d. iki 1919 m. Iš pradžių ją išlaikė „Jėgos“ draugija, o nuo 1919 m. – miesto savivaldybė. 1919 m. gimnazija suvalstybinta ir pavadinta Šiaulių valdžios gimnazija (nuo 1919 m. iki 1928 m. rugpjūčio 31 d.). Gimnazijoje veikė klasikinės (lotynistų), komercinės ir realinės klasės. Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik mokslui, bet ir sportui, estetiniam lavinimui. 1928 m., atsiskyrus berniukų ir mergaičių gimnazijoms (po karo jos dirbo vienose patalpose), gimnazijai suteiktas Šiaulių valdžios berniukų gimnazijos pavadinimas (1928 m. rugsėjo 1 d. – 1936 m. rugpjūčio 31 d.). Vėliau gimnazijos pavadinimas keitėsi dar ne kartą. Nuo 1936 m. rugsėjo 1 d. iki 1940 m. rugsėjo 30 d. ji vadinosi Šiaulių valstybinė berniukų gimnazija.

Tarpukariu susikūrė lietuviškos gimnazijos tradicijos, dirbo žymūs pedagogai, gimnazijoje mokėsi keturi Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, žymūs Lietuvos mokslo, meno ir kultūros darbuotojai.

Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtiniai – Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai

Šiaulių berniukų gimnazijoje mokėsi keturi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai: Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis ir Jonas Vileišis.

Lietuvos literatūros istorikas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius Mykolas Biržiška (1882–1962 m.) gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, Šiaulių apskrityje. 1895–1901 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, du kartus buvo iš jos vos nepašalintas: už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą. 1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 1901 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1907 m.

Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys (1879–1964 m.) gimė 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžiuose, Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. 1886–1887 m. mokėsi Kurklių rusiškoje pradinėje mokykloje, 1889–1894 m. – Palangos progimnazijoje, 1894–1898 m. – Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1897 m. S. Kairys buvo vienas iš mokinių kuopelės, kurioje lietuvių kalbos mokėsi apie 20 gimnazijos mokinių, steigėjas, hektografu padaugino 40 Kazimiero Jauniaus lietuvių kalbos gramatikos rankraščio puslapių. 1897 m. rugpjūčio 20 d. už dalyvavimą mokinių maište prieš priverstinį stačiatikių pamaldų lankymą, politinę veiklą ir atsišaukimų rašymą S. Kairį nutarta pašalinti iš gimnazijos, bet Vilniaus mokslo kuratoriui nepatvirtinus Šiaulių pedagogų tarybos nutarimo jis grąžintas į gimnaziją, kurią 1898 m. baigė.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas, lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas Alfonsas Petrulis (1873–1928 m.) gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškiuose, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje. Iki 1884 m. buvo mokinamas namie, o vėliau, kai jam sukako vienuolika metų, tęsė mokslus Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1889 m. rugsėjo 11 d. išduotame gimnazijos baigimo pažymėjime rašoma, jog 1884 m. rugpjūčio mėn. A. Petrulis buvo priimtas į Šiaulių berniukų gimnazijos pirmą klasę ir joje mokėsi iki 1889 m. rugsėjo 9 d., kada buvo perkeltas į šeštą klasę. Vietoj šeštos klasės savo paties prašymu buvo perkeltas tęsti mokslų į kunigų seminariją, tačiau tik 1891 m. buvo priimtas studijuoti į Telšių (Žemaičių) dvasinę seminariją.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politikos veikėjas Jonas Vileišis (1872–1942 m.) gimė 1872 m. sausio 3 d. Mediniuose, Skrebotiškių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mokėsi pas daraktorių, 1884 m. įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją, ją baigė 1892 m. 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. J. Vileišis – vienas iš keturių Lietuvos tarybos narių, kurie protestuodami prieš pataikavimą Vokietijai 1918 m. sausio 26 d. iš tarybos pasitraukė ir grįžo į ją tik tada, kai tarybos dauguma nusileido jų reikalavimui skelbti visišką Lietuvos nepriklausomybę.

Įdomu tai, kad visi išvardinti vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai dalyvavo 1926 m. spalio 3 dieną Šiaulių berniukų gimnazijos 75-mečio jubiliejaus renginyje ir kartu su kitais iškilmių dalyviais ir svečiais pasirašė „1851-1926 Šiaulių valstybinės gimnazijos 75-čio jubiliejaus akte“.  Šio  Akto kopija su dalyvių parašais eksponuojama Šiaulių Juliaus janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje.

2018 m. sausio 18 d. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje (Tilžės g. 137) atidaryta paroda „Šiaulių gimnazijos auklėtiniai – Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“. Šiuolaikiškai paruoštos ekspozicijos stenduose (dizainerė Z. Šulcienė, rengė B. Lukošiūtė ir R. Margevičienė) pateikta trumpa Šiaulių berniukų gimnazijos istorija, supažindinama su Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais M. Biržiška, S. Kairiu, A. Petruliu ir J. Vileišiu. Tarp išskirtinių eksponatų – 1876 m. varpelis, gaublys, gimnazijos bibliotekos knygos su antspaudais, ekslibrisais ir įrašais, taip pat įvairių dokumentų, fotografijų ir iliustracijų kopijos, pasakojančios apie gimnaziją, jos mokinius ir mokytojus. Ši paroda veiks iki 2018 m. balandžio 20 d.

Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų – Šiaulių gimnazijos auklėtinių atminimui įamžinti numatomi ir kiti renginiai. 2018 m. vasario 15 d. prie Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus bus atidengtos atminimo lentos (autorius dailininkas, prof. V. Janulis), skirtos Šiaulių gimnazijos auklėtiniams – Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams. 2018 m. vasario 16-ąją 13.00 val. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos antrame aukšte istorijos 202 kabinete bus atidarytas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kabinetas, o tą pačią dieną 14.00 val. prie Juliaus Janonio gimnazijos įvyks meninio akcento (autorius V. Rudokas), skirto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams Mykolui Biržiškai, Steponui Kairiui, Alfonsui Petruliui ir Jonui Vileišiui atidengimo iškilmės.

Literatūra ir šaltiniai

Budreika E. Šiaulių gimnazija ir jos pedagogai, Varpai, 1996, p. 191–196.

Krivickas J. Res non verba = Darbais, ne žodžiais: Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991), Kaunas: Šviesa, 1991.

Rimkus J. Šiaulių gimnazija (rankraštis – V. Rimkaus nuosavybė).

Senieji Šiauliai atvirukuose, 1902–1944: katalogas, sud. A. Šlivinskas, P. Kaminskas, R. Baristaitė, Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2006.

Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), atsak. red. L. Mulevičius, Šiauliai: Momentas, 1991.

The post Šiaulių berniukų gimnazija ir Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai appeared first on Voruta.

Dainora KANIAVIENĖ, www. voruta.lt

Jeigu reikėtų tik šiek tiek papasakoti apie Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signataro Jurgio Šaulio veiklas, trumpai galėtume jį įvardinti kaip valstybės, visuomenės, žiniasklaidos veikėją. Pradėjęs dar moksleivis rašyti į spaudą, vėliau, tapo legendinių laikraščių „Varpo“, „Ūkininko“ redaktoriumi, o po studijų Berne ir ten apginto filosofijos mokslų daktaro laipsnio (V. Plečkaitis sako, kad jam matematiką ten dėstė pats A. Einkšteinas[1]), jam patikėtos redaktoriaus pareigos lemiamu Klaipėdai momentu: po 1923 metų sukilimo.

Tuomet, kai jį siuntė į Klaipėdą kuruoti naujai leidžiamų „Klaipėdos žinių“, tai buvo aiškų vertybinį stuburą turintis ir įvairiose diplomatinėse tarnybose Lietuvos interesus ginantis žmogus. Juo galėta pasitikėti, nes jis, valstybininkas, visada atsiminė tikslo esmę – Lietuvos laisvė, tautinės savigarbos svarba pilietybei ir ugdymo reikšmė per žiniasklaidą, knygas. Tad darbuose niekada nepritrūkta tikslingumo. Nors ilgam ir neužsibūdavo vienoje vietoje: ypač prie redaktoriaus stalo. Aktyvus valstybininkas dažniau rūpinosi einamaisiais reikalais. Jo dėmesys krypo ten, kur įvykių epicentras. O apie tai galima sužinoti iš laiškų Jurgiui ir Jurgio laiškų. Palikimas – ypatingai gausus. Jo žvilgsniai buvo platūs ir gausūs, todėl užsimezgė daug gijų su įvairiais visuomenei svarbiais talentingaisiais, aktyviaisiais inteligentais bei inteligentėmis,[2] tarp jų ir  svarbiomis Mažosios Lietuvos kultūros asmenybėmis Morta Zauniūte, Vilhelmu Storosta – Vydūnu, kurie buvo svarbūs J. Šaulio pasaulėvokai.

Spaudoje žvilgsnis į Mažąją Lietuvą pirmąsyk nukrypo 1903 metais. Tuomet, dar jaunas ir gana radikalių pažiūrų publicistas ir „Varpo“ redaktorius[3], Berno universiteto pirmakursis, uždega raudoną šviesą pavadinimu: „Prūsų lietuviai nyksta!” ir, spaudos peržvalgos skyriuje, kurį pats ir įvedė tam, kad suvoktų laikraščių sėkmės paslaptis, analizuoja situaciją pagal savo suvokimą: „O nyksta lietuviai iš-pat šaknies, nes ištautinimo procesas prasideda nuo jaunūmenės. Kiekvienas, po prievarta lankydamas pradedamąsias mokyklas, išmoksta vokiškai ir prisigeria vokiškos dvasios. Negana to. Ištautinimo procesas prasideda čia tankiai ir tėvų namuose. Tėvai norėdami, kad jų vaikučiai lengviaus eitų mokyklos mokslas, jau nuo-pat mažens pradeda su vaiku vokiškai kalbėti. Tokiu būdu daugybei vaikų vokiška kalba tampa prigimta. […] Bet tautiškas darbas jau pradėtas: jis koncentruojasi dabar ypač prie „Naujos Liet. Ceitungos“, kuri, nors silpnai ir retai, bet vis tik kelia šiokius-tokius lietuviškojo gyvenimo klausimus.“.[4] Šaulys išvardina ne tik priežastis, kodėl nyksta prūsų lietuviai, bet ir atskleidžia, kad priežastys slypi ne tik mokyklose, bet ir, pasak jo, giliuose prietaruose, įsišaknijusiuose gyventojų sąmonėje. Apie tuos pačius prietarus, nes jie, panašu, ir liko neįveikti, jau kur kas vėliau negu jis, savo atsiminimuose „O buvo taip“ pasakojo ir rašytoja Ieva Simonaitytė[5]. Mažosios Lietuvos metraštininkės knygose žemaičiai dažniausiai įkūnija neigiamą vaidmenį. Tokio mito pasekmes ir priežastis dar 1903 metų publikacijoje išryškina Jurgis Šaulys: „Žinoma yra, kad Prūsų lietuviai savo didybėje su paniekinimu žiūri į Didž. Lietuvos gyventojus, kuriuos vadina „žemaičiais“. Ta neapykanta yra iš dalies tyčia čionai tam tikrų antilietuviškų agitatorių platinama – ir turi savo tikslą: reikia atgrasinti juk Prūsų lietuvius nuo „kvailųjų žemaičių“, kurie pradeda kilti iš tautiško miego, ir nuo jų knygų lotyniškomis raidėmis, kad kartais neužsikrėstų lietuvystės idėja!“[6]. Čia ryškėja Jurgio Šaulio racionalusis pradas ir aistra knygoms bei žiniasklaidos svarbos suvokimas. Jis jau pastebėjo, kad dirbtinai sukurti mitai skaldo visuomenę, neleidžia telktis.  Žmonės vis tik linkę tapatintis su dauguma, aplinkos nuomone. O daugumos įspūdį, jo nuomone, galima sukurti iš žiniasklaidos: užkrėsti tinkamomis idėjomis, paskatinti atsimerkti, įteigti, kad dauguma šitaip galvoja. Žiniasklaida, knygos, mokslas apskritai, pasak Šaulio, yra sąmoningumo pradas. Galia slypi tiek žinojimuose, tiek mituose – atskleidė, pasakodamas apie prūsų lietuvius. Taip pat nevengia kritikuoti ir germanizacijos proceso, kurio sklaida itin rūpinasi švietimo įstaigos. Tam sukurtas ištisas media aparatas; knygos, spauda, pedagogika. Viskuo yra rūpinamasi per žodį, kad keistų sąmoningumą norimą kryptimi.

Jurgis Šaulys jautė, koks svarbus gali būti žodis ir jo reikšmė, todėl teikė dėmesį ne tik tam, ką pats kuravo (dirbo ir žurnalistu, ir redaktoriumi leidiniuose „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“), tačiau nevengė peržvelgti ir kitos spaudos, įvertindamas idėjiškai svarbias naujienas. Per visą iki nepriklausomybės akto paskelbimo laikotarpį, rodos, yra bendradarbiavęs su daugybe leidinių, bet atidžiau pažiūrėjus į jo bibliografiją[7], matyti, kad einamiesiems laikraščiams siuntė tik tuomet, kai jie atitiko tai, ką jis jautė, kuo tikėjo: būtent todėl jam daug kur ir gana dažnai prilimpa radikaliojo, bekompromisio publicisto etiketė, kuris viešai spaudoje susikirsdavo su žinomais veikėjais, kartais net labai gerais draugais, pavyzdžiui, Jonu Biliūnu[8], Petru Vileišiu[9] dėl ko vėliau pats susikrimsdavo. Nesyk ir pats išsitardavo, kad spaudos leidinys privalo turėti stuburą – aiškią kryptį ir tik taip jis turėsiąs aiškią auditoriją. Kita vertus, nors iš pirmo žvilgsnio toks nusiteikimas gali pasirodyti gana politiškai angažuotas ir radikalus, tačiau revoliucinių perversmų laikotarpyje, kai Lietuva sprūdo iš carų gniaužtų, beveik visi spaudos darbuotojai buvo susiskaldę, nes būdą pasiekti laisvei matė skirtingą. Daug ir plačiai apie tai yra rašęs žurnalistikos istorikas V. Urbonas ir daug kitų tą laiką tyrinėjančių mokslininkų.[10] Šio laiko peripetijas gerai išmanė ir Jurgio Šaulio amžininkai Mykolas Riomeris[11], M. Biržiška[12], kurių rašytinis palikimas turtingas laiko atspindžių, asmeninių pastebėjimų. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tiek dar M. Biržiška, tiek jau spaudos istorikas prof. V. Urbonas nurodo, kad XX a. pradžios spaudos leidiniai buvo itin angažuoti. Nežinia, kiek ideologijos pasirinkimui turėjo įtakos autoritetai, bet iš J. Šaulio publicistikos tendencijų, akivaizdu, kad V. Kudirka jam buvęs neabejotinas autoritetas: tiek minčių, tiek idėjų, tiek žmogiškumo pavyzdys, todėl dalis jo kelio puikiai išsiteko varpininkų gretose.

Nesyk minėjau, koks svarbus Jurgiui Šauliui buvo žmogaus darbų ir žodžių atitikmuo, kryptingas judėjimas tikslo link. Leidinius jis matė tik kaip priemones idėjų sklaidai. Svarbiausia – žmonės bei jų kompetencijos. Jis visada atvirai žavėjosi išsilavinimu, kurį irgi matė, kaip tikslingą judėjimą gyvenimo keliu, nesiblaškymą paviršiais, todėl nieko nuostabaus, kad antrąsyk Jurgio Šaulio žvilgsnis į Mažąją Lietuvą nukrypo, kilus poreikiui parašyti nekrologą Jurgiui Zauerveinui, sorbų kilmės poliglotui, filosofijos daktarui, Mažosios Lietuvos veikėjui, vienam iš „Aušros“ publicistų, poetų. Tai nėra tik gyvenimo apžvalga. Straipsnyje taip pat išryškina žymaus filologo, poligloto lietuvystės sampratą, atskleisdamas, kad kalba nėra politikų reikalas, todėl politika neturėtų kištis į kalbos reikalus. Charakterizuodamas J. Zauerveiną kaip visuomenės veikėją, Jurgis žavisi juo, kaip nuskriaustųjų, engiamųjų tautų teisių gynėju: „Veikė žmogus kaip mokėjo ir galėjo.Bet ar šeip ar teip veikė, vienok veikė atvira širdžia, be veidmainystes. Už tatai žmonių negalima spirti koja, – galvą tik galima prieš jų drąsą nulenkti. O drąsą ir prakilnumą d-ras Sauerwein parodė, pradėdamas vienas iš pirmųjų – pats dar vokietis būdamas – ginti lietuvių kalbą ir žadinti lietuvius nes tuomet, kada patįs lietuvių Prūsų intelingentai (čia ir „Lietuvių literatų draugija“ priklauso) skaitė jau lietuvių kalbą užmirusią ar nors greit turėsiančią galutinai mirti ir todėl… visomis keturiomis kratėsi tą „būrų kalbą“ naikinti, negana to, daugumas ir jų ėjo (ir dar tebeina!) suvokiečiais prieš jos gaivintojus.“[13] Ir, iš tiesų, vertindamas J. Zauerveino indėlį į lietuvių kalbos gaivinimą, neklydo, kad pastarajam dėl darbų svorio priklauso jei ne svarbiausia vieta tarp Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų, tai vieną svarbesniųjų. Aktuali jo veikla ir Lietuvos tautinio sąjūdžio idėjiniam pamatui. Pavyzdžiui, 1882 metais laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ Zauerveinas iškėlė mintį, jog saugant tautiškumą ir kovojant prieš Lietuvos rusifikavimą bei germanizavimą, lietuvių šviesuoliai turėtų burtis į kultūrines draugijas, leisti tautinius laikraščius. Idėjos paskatintas dr. Jonas Basanavičius laikraštyje „Naujasis keleivis“ išspausdino publikaciją: „Lietuvių mokslo draugystė“, kurioje pritarta minčiai. Netrukus pasirodė pirmasis Didžiajai Lietuvai skirta „Aušra“. Pats G. Zauerveinas laikraščiuose „Aušra“, „Nemuno sargas“, „Lietuviška ceitunga“ ir kt. skelbė publicistinio, istorinio, filologinio tipo straipsnius, kuriuose gilinosi į lietuvių tautines teises, kovojo prieš germanizaciją. Šiomis temomis jis išleido ir publicistinių brošiūrų. Išspausdino patriotinių eilių, dažnai nesklandžių, bet atliepiančių romantines aušrininkų nuostatas. Lietuvių kritikos istorijoje reikšmingas Zauerveino straipsnis „Medega ir dvasė“ („Aušra“, 1886 m., Nr. 1), kuriame ginami romantizmo postulatai ir propaguojamas romantinė poezijos raiška. Todėl nieko nuostabaus, kad būtent jis pirmąsyk lietuviams į gimtą kalbą išvertė V. Šekspyro „Hamleto“ fragmentą. Vis tik labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris laikomas Mažosios Lietuvos himnu. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus 1908 m. parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip Didžiosios Lietuvos himnas. Nors oficialiu Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, Zauerveino eilėraštis neprarado populiarumo. Kaip himnas labiau žinomas sutrumpintas, visai Lietuvai pritaikytas, jo kūrinio variantas, kuriame dainuojami tik pirmasis, ketvirtasis ir paskutinysis posmai, etnonimas „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“, o pats himnas pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“. Panašu, kad Jurgis Šaulys, rašydamas apie šią asmenybę, jautė, kad nesugebės aprėpti jo darbų masto dėl ypatingo svorio, todėl pačioje pradžioje nurodė, kad trumpai apžvelgs tik visuomeninius darbus, tačiau jo straipsnis nukrypo į filosofijos daktaro knygų citavimą apie kalbos reikšmę. Tautos teisę į gimtą kalbą, draugijų svarbą, tautinio ir idėjiškai kryptingo laikraščio būtinybę vėliau ilgai spaudoje gynė ir J. Šaulys. Nors pats ir nebuvo romantikas pagal savo pasaulėžiūrą, tačiau J. Zauerveino drąsus ir savalaikis visuomeniškumas jį itin žavėjo.

1905-ais J. Šaulys sugalvojo „Vilniaus žinių“ laikraščiui parengti žinučių ciklą informuojantį apie lietuvininkų gyvenimą ir rūpesčius, istorines aplinkybes, kuriomis gyventa. Jo galva, pernelyg mažai Lietuvoje yra apie tai žinoma. Straipsnio motyvais nurodoma ir tai, kad Jurgiui dažnai tenką pabuvoti ten, todėl jis ir galįs dalintis ne tik nuogirdomis, bet realiais patyrimais, matymais, todėl nenuostabu, kad pasakojimą jis pradeda gamtovaizdžio aprašymu palygindamas jį su Lietuva, o tuomet pereina prie žmonių gyvensenos aprašymo: „Kur tik pažvelgsi, visur matai kultūringojo žmogaus ranką, ar tai bus miestas, ar sodiečio gyvenimas, ar pievos, ar laukai, ar miškas.“[14] Taip aprašinėdamas buities ir būties gyvenimus, tautos istoriją paženklintą kryžiaus žygio ir kitų karų, vokiečių invazijos, Jurgis Šaulys „Vilniaus žinioms“ parengė penkis straipsnius, kuriuose detaliai pristatė tautos istorijos ir nutautėjimo kelią.

 Antrasis laiškas iš Ragainės apima istorinę šalies praeitį. O trečiasis –įdomus tuo, kad jis jau pateikia ir statistikos faktus, atskleidžiančius realią krašto padėtį: „Ir teip, Klaipėdos valsčiuje gyvena dar 24464 lietuviai (47,4%), Šilokarčiamos valsčiuje – 26362 (61,9%), Ragainės valsčiuje – 16324 (27%), Tilžės valsčiuje – 27004 (38%), Pakalnės – 9680 (19,2%), Labguvos valsčiuje – 10060 (30%), Pilkalnio valsčiuje – 4607 (10%), Stalupėnų valsčiuje 1302 (3%), Įsrūčio valsčiuje – 440 (1,6%), Goldapės valsčiuje – 450 (4.3%).“[15] Statistikos palyginimui pateikta ir savalaikės, ir, iš jo perspektyvos, istorinės taip atskleidžiant nutautėjimo mastą. Kalbant apie skaičius, Jurgis Šaulys juos labai mėgo. Esama ir kitų publikacijų, kur jis remiasi plika statistika ir ją analizuoja taip suprasdamas realią reiškinio padėtį, mažiau pasiduodamas emocijoms, daugiau – faktams. Žinoma, tokią temą ir būdą jis galėjęs pasirinkti ir todėl, kad tuo metu jau studijavo Berno mieste Šveicarijoje ekonomiką ir pasaulį pradėjo suvokti ne tik per pasakojimus, istorines knygas, bet ir per skaičius. Straipsnio pabaigoje pateikiama nemažai išrašų iš knygų, kurie kalba kur kas svaresne kalba negu vien emocijomis, bet vis tiek: Prūsų lietuviai nyksta, pasak Šaulio, ne kitaip.

 Ketvirtasis laiškas „Vilniaus žinioms“, žinoma, skirtas analizei kodėl tiek mažai belikę lietuviškai angažuotų lietuvių tame krašte, kodėl kraštas savu noru pasiduoda germanizacijos procesams ir taip patys naikina tapatybę, nors jos šaknis padėjo sukurti Didžiajai Lietuvai: iš ten atėjo pirmosios lietuviškos knygos, ten prasidėjo lietuvių kalbos atgimimas. Kaip viena iš priežasčių J. Šaulys įvardijo reformacijos pasekmes. Šiandien su tuo, galvoju, sutiktų ir nemažai lietuvininkų būdo ir krašto tyrinėtojų. Jis pastebi, kad, viena vertus, reformacija leido plisti knygoms Lietuvoje, tačiau, kita vertus, davusi visas laisves, uždusino. Aptardamas istorijos pasekmes, Jurgis Šaulys analizuoja judėjimo menkumą ir tautinės savigarbos trūkumą. Priežastimi įvardija vietinių inteligentų atsainumą, abejingumą. Jo nuomone, būtent šviesioji, išsimokslinusi visuomenės dalis sąmoningai turi visada krutėti už laisvę ir švietimą gimtąja kalba, nes: „Krutėjimo vadovais ir rašytojais esti Prūsų Lietuvoj tie patįs, apskritai imant, prasišvietę ir prasiskaitę kiek turtingesnieji ūkininkai. Tai ir išaiškina mums, kodėl taip menka ir niekam neverta yra Prūsų lietuvių literatūra, kodėl teip menkai ir netikrai yra vedami krutėjimo reikalai.“[16] Čia Jurgis Šaulys išlaiko visoje publicistikoje neštą mintį: kiekvienas pagal išsilavinimą turi imtis savų darbų. Jis visada manė, kad darbus, kuriuos dirbi, privalai išmanyti. Inteligentų užduotis rūpintis intelektualine veikla. Dėl tokio požiūrio dažnai pykdavosi su aktyviąją kunigų bendruomene, kuri prikišdavusi jam bedieviškumą kaip vieną iš argumentų, kodėl Šaulio mintys yra nevertingos.

Turbūt būtų keista, kad tokios J. Šaulio išvados ir pasakojimai apie kraštą, kuriame pastarasis negyvena, tačiau retsykiais tik nuvažiuojąs, nesulauktų vietos kultūros elito dėmesio. Netruko į jo laiškus oponuoti Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, laikraštininkas ir lietuvybės skleidėjas Jonas Vanagaitis. Pradėjęs energingu užrašu, kad straipsnyje yra stačiai neteisinga žinia, J. VanagaitisJ. Šaulį pataiso tik tarp draugijų skirtumo, tuo atverdamas šiandienos skaitytojams, kaip veikė lietuvių susibūrimo draugijos, kokius įstatus turėjo.[17] Į tai Jurgis Šaulys netruko sureaguoti, pasitaisydamas, kad tikrai vertėjo draugiją įvardinti taip, kaip vietiniai ją vadina, o Vanagaičiui vertėtų labiau įsiskaityti į publikaciją nesikarščiavus, nes žodžiai turintys reikšmes ir jis jas priskyręs ne visai adekvačiai tam, ką jis norėjęs pasakyti.[18]

Nors įvykis ir nemalonus, bet panašu, kad tai sukėlė tik dar didesnį ūpą būti atidžiam ir kreipti dėmesį į kalbą. Vienas iš tokių jo darbų yra pagalba Vydūnui tvarkant jo korektūras ir pagelbėjant kalbos klausimais rašant trilogiją „Amžina Ugnis“, kuri išleista 1913 metais. Jų bendradarbiavimas kalbiniais klausimas yra likęs laiškuose, kuriuos tyrinėjo profesorė Roma Bončkutė bei E. Tičkutė. 88 likę laiškai atvėrė ne tik dviejų iškilių vyrų bendradarbiavimą, bet ir atskleidė daug duomenų apie Vydūno gyvenimą, asmenybę, kūrybą.[19] Susirašinėta ir su kitais iškiliais Mažosios Lietuvos veikėjais, pavyzdžiui, Viliumi Gaigalaičiu, kunigu, teologijos daktaru, aktyviu ir visuomenišku Mažosios Lietuvos veikėju. Tiek laiškai Šauliui, tiek Šaulio laiškai yra atskiras ir turtingas XX amžiaus pirmosios pusės gyvenimo veidrodis, parodantis šiandien tų dienų aktualijas, rūpesčius bei asmenybes iš kur kas arčiau.

Po Vanagaičio patikslinimo, tylos nebuvo. Publicistas toliau tęsė darbus ir rengė žinias. Tik šįkart jis jas pavadino kiek aptakiau – iš Prūsų Lietuvos, nors iš esmės tai vėlgi buvo tęsiami pasakojimai apie krašto gyvenseną. Tik panašu, kad kuo toliau tuo labiau jie literatūriškėjo: daugėjo metaforų, vaizdingų pasakymų ir nuomonių, emocijų bei eptitetų. Bet jis nepemiršo to, kas jam visada buvo svarbu: visuomenės telkimas bendriems reikalams. Tad nieko nuostabaus, kad paskutinė, jau beveik jo gyvenamą laiką atitinkanti žinutė, buvos susijusi su „Birutės“ draugija,[20]kurią įkūrė Martynas Jankus, vienas iš „Varpo“ administratorių ir leidėjų, paskatintas Jurgio Zauerveino straipsnio, kuris įkvėpė ir Joną Basanavičių, įkurti „Aušrą“, tačiau finansiškai paremtas Jono Šliūpo. Draugija rūpinosi kaip stabdyti ištautinimo procesą, todėl ėmė leisti reikiamas knygas, rengti susitikimus, kuriose didelio pasisekimo sulaukdavo G. Zauerveino kalbos, rengė šventes, kurių chorui neilgam vadovavo Vydūnas 1899 metais „Birutėje“ debiutavęs kaip dramaturgas ir režisierius su pastatymu „Pasiilgimas veldėtojo“. Po šio pastatymo Vydūnas atsitraukė nuo birutininkų ir pradėjo atskirą kelią su „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“, kuriai rašė įvairias pjeses, pastatymus, giesmes. Prof. R. Bončkutė sako, kad J. Šaulys Vilhemo Storostos – Vydūno kūrinius redagavo iki pat 1914 metų.[21] Tarp konsultantų lietuvių kalbos klausimais jis nurodomas tik „Amžina ugnis“[22], „Prabočių šešėliai“[23] įvaduose, tačiau yra žinoma, kad būtent J. Šaulio globojamas Vydūnas rašė lietuvių kalbos vadovėlį, bei leido daugelį savo knygų, kurias pastarasis redagavo. Tiesa, „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“ su Vydūnu priešakyje pradėjusi savo kelią su „Birute“, atsiskyrusi, tapo didžiule konkurente ir į savo pasirodymus pritraukdavo daug teatro, vadinimų mėgėjų. Taigi, rašydamas apie „Birutės“ draugiją Jurgis Šaulys galėjo remtis savo draugo Vydūno pastebėjimais ir patirtimi, kuris buvo glaudžiai susijęs su šia organizacija pradžioje kaip bendradarbis, vėliau – konkurentas. Vis tik svarbiausias klausimas visų buvo vienodas – lietuviškumo stiprinimas, sklaida per knygas, kultūrą, žiniasklaidą, tik kelius jie matė skirtingus.

Darsyk prie šios tautos reikalų, neskaitant, kad nuolat laiškais bendradarbiavo su Vydūnu,  jis sugrįžo tik 1907–tų gruodį. Straipsnį jau pasirašė savo pamėgtu slapyvardžiu Bekampis. Temos tos pačios ir sąsajos su ankstesniais aiškiai justi, o ir redakcijai, matyti iš prierašo, pasižadėjo vėl sistemingai siųsti žinias. Tačiau bepasirodė vos keli straipsniai, kuriuose, taikydamas įgyjamas Švecarijoje žinias, analizavo įstatymus, reformas ir žmonių padėtį tame sūkuryje. Tai nebebuvo tokie atpasakojamieji su šviečiamąja intencija straipsniai, kokie buvo laiškai iš Ragainės. Bet ir J. Šaulys 1907 – 1908 metais jau nebebuvo su 1905 metų patirtimis. Paties rašoma publicistika, mokslai plėtė jaunojo žurnalisto akiratį, todėl daugiausia dėmesio pradėta skirti einamiesiems reikalams, ne istoriniams. Paskutinis straipsnis, skirtas Prūsų Lietuvai, buvo rinkimų reformos analizė, pasirodžiusi 1915 metais „Lietuvos žiniose“.[24] Bet verta pasakyti, kad J. Šaulio dėmesys apskritai nukrypo nuo kultūrinių aspektų: vis dažniau jis rašė apie politiką, ekonomiką. Pakinta ir pasakojimo tipas: visa galva metasi į analinės žurnalistikos vandenis, užnugaryje palikęs visus emocijos pliūpsnius, sušukimus ir aikčiojimą, jis kritikuoja, polemizuoja, provokuoja ir skatina diskusiją. Pavadinimai taip pat trumpėjo, šauktukų juose beveik nebeliko.

Darsyk, tik konkrečiai jau į Klaipėdą, atsigręžė sudėtingu momentu. Po 1923 metų sukilimo jis buvo paskirtas kuruoti „Klaipėdos žinias“, „Memel Zeitung“, „Lietuvos Keleivį“. Bet į Klaipėdą tuomet jis atvažiavo jau ne tik kaip turintis didelį žurnalistinės patirties bagažą, pabuvojęs ir didžiųjų leidinių tokių kaip „Varpas“, „Ūkininkas“, „Lietuvos žinios“ redaktoriumi, bet ir kaip žymus visuomenės ir politikos veikėjas. Jo darbų sąraše buvo ir finansininko pareigos Vilniaus žemės banke, ir dalyvavimas įvairiose tarptautinėse konferencijose, ir pasitarimuose dėl Lietuvos atsikūrimo galimybės, dalyvavimas Lietuvių politikos centro veikloje, Lietuvos atstovavimas 1916 m. Lozanos lietuvių II konferencijoje, pirmasis 1917 m. Rugsėjo 18 – 22 d. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktasis į Lietuvos tarybą ir tapęs jos generaliniu sekretoriumi ir pirmuoju vicepirmininku bei, svarbiausia, vienas iš tų, kuris pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą iš kart po to 1918 – 1923 m. dirbęs Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jis tapo pirmuoju Lietuvos valstybės nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietojoje, Šveicarijoje bei Italijoje. Būtent po Italijos grįžo į Klaipėdą kuruoti situacijos spaudoje: sukurti reikiamą žinių branduolį, tapsiantį tiltu tarp dviejų Lietuvų.

1923 m. po Klaipėdos sukilimo Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, pasirodė nemažai naujų laikraščių ir savaitraščių, tačiau tarp jų ilgaamžių buvo nedaug. 1924–1926 m. ėjo dienraštis „Klaipėdos žinios“, 1924 m. savaitraštis „Klaipėdos sargas“, 1924–1925 m. – dvisavaitis laikraštis „Pajūrio sargas“, 1925–1926 m. – mėnesinis laikraštis lietuvių ir vokiečių k. „Valstybinis valdininkas“, 1926 m. savaitraštis „Klaipėdos krašto žodis“, 1926–1927 m. – politikos, ekonomikos ir literatūros laikraštis „Klaipėdos garsas“. Vedamajame J. Šaulys iškart nurodė numanomas kryptis bei tai, kad su dienraščiu pasižadėjo bendradarbiauti daug Mažosios ir Didžiosios Lietuvos veikėjų ir literatų, kurie rašys lotyniškomis raidėmis ir literatūrine kalba apie Klaipėdos, Žemaičių ir visos Lietuvos reikalus, taip Klaipėdą susiedami su viso krašto aktualijomis ir priskirdami ją bendriesiems krašto ūkio, politikos, ekonomikos, kultūros erdvei. Redaktoriaus prakalboje nurodo, kad laukia sudėtingas ir daug takto reikalaujantis darbas, nes kraštus tevienija kalba ir papročiai, o kultūra, gyvensena, ūkis, supratimas seniai yra skirtingi. Jurgis Šaulys supranta, kad integracijai reikalingas abipusis sąžiningas darbas, kad nors ir Lietuva atkurta, tačiau dar laukia ilgas kelias, kol ji bus sukurta taip, kad joje bus gera visiems. Taigi, tiek Klaipėdos kraštą tenka integruoti į Lietuvą, tiek Lietuvą priartinti prie Klaipėdos.

Pirmąjame numeryje skirta daug dėmesio krašto žinioms. Tradiciškai yra ir pasaulio bei Lietuvos naujienų. Daug dėmesio skiriama meno ir kultūros kronikai, kitų laikraščių naujienų santrumpoms. Antrajame numeryje, matyti, jau ir Vydūno publikacija apie šalies gerovę, daug statistikos žinių apie uosto veiklą, o iš kitų šalių žinios apsibrėžiamos iki trijų eilučių, tampa trumposiomis žinutėmis. Daug dėmesio skiriama grožinio teksto vertimui iš anglų kalbos, bei knygų pristatymui, bibliografijai. Skaitytojams pristatyta šiandien jau klasikiniu tapusio mokslinės faktastikos Herbert George Wells romano „Pasaulių karas“ ištrauka. Trečiasis numeris jau kur kas labiau specializuotas negu pirmieji du. J. Šaulys atsigręžia konkrečiai į tą auditoriją, kuriai rašo, tad daug žinių apie Klaipėdą, Mažąją Lietuvą, Vokietiją ir Lietuvą, o ir spausdinama vokiečių rašytojų, pavyzdžiui, Henriko Heinės poezijos bei pirmą kartą prakalbama apie Neringos specifiką pavadinant ją „Šiaurės sacharos vardu“, bibliografijoje aptariamos krašto reiškinius atspindinčios knygos.

Praėjus metams, pirmąjame sausio numeryje apgailestaujama, kad sunkiai sekasi įgyvendinti tikslus. Įvardindamas grėsmes, atskleidžia tikrąją krašto padėtį. Pradinio entuziazmo nebematyti: krašte justi didžiulis susiskaldymas ir įtampa.  Iš laikraščio turinio, matyti, kad J. Šaulys deda daug pastangų kultūroms sujungti ir įtvirtinti: puslapiuose sušmėžuoja Vydūno straipsniai, kalbama apie jo kūrybą, iškilesniųjų, pavyzdžiui, profesoriaus Jono Jablonskio, jubiliejus, Kipro Petrausko kelią operoje taip pat galima aptikti Lazdynų Pelėdos kūrybos, bei vietinių autorių eilėraščių.

Trečius metus pradėdamas, Jurgis Šaulys daug kalba apie viltį ir laukimą. Tik desperacijos jau kur kas mažiau: redaktorius bando pakylėti dvasią užbaigdamas: „Ir čia norisi palinkėti, kad naujais metais ir visoje ateityje daugiau būtų pabojama ta gaivi, vaisinga, pozityvi dvasia, kuri pučia lietuvių tautai iš Rambyno slėnio, iš mūsų gerbiamo Vydūno. Ne tik tai, ką jo raštai reiškia mūsų tautai, yra čia svarbiausia, bet ir patsai faktas, kad gyvena tarp mūsų Genijus, o mes jo lyg nepažįstame, kad žengia tarp mūsų aiškaus kelio Vadas, o tauta išsisklaidžiusi nesuranda vienijančio obalsio. Tegu susiras šį obalsį bent šiais Naujais Metais! To turinys gali būti tik: už tautos dvasinį išsivadavimą!“[25]

 Tačiau ne tik į Vydūno mintis ir asmenybę atsiremia Jurgis Šaulys. Tarp iškiliųjų ir galimų dvasinių atramų pamini ir Joną Vanagaitį. Visgi jau tų pačių 1926 metų liepą „Klaipėdos žiniose“ išspausdino atsisveikinimo žodį, teigdami, kad leidinys taps „Lietuvos keleivio“ dalimi. Išvardinta ir senoji redakcija, kurią sudarė: J. Šaulys, žurnalistas, redaktorius, vienas iš feljetonų pradininkas – Juozas Pronskus, „Dievų miško“ autorius B. Sruoga, visuomenininkas Jonas Pajaujis, mokėjęs 14 kalbų žurnalistas, redaktorius, diplomatas Antanas Alfredas Dėdelė, V. Gailius, vieno iš Klaipėdos mėnraščio „Pajūrio sargas“, ėjusio 1924 – 1925, gotikiniu šriftu, bet lietuvių kalba redaktorius – E. J. Jakužaitis. Bendradarbiavo daug rašytojų: Vydūnas, S. Stikliorius, A. Baltris, Kvetonis, A. B. Klaipėdiškis, A. Jakštas, J. Jablonksis, A. Vireliūnas, F. Kirša, V. K. Račkauskas, V. Bičiūnas, J. Tumas Vaižgantas, P. Tarasenka, Tarulis, Lazdynų Pelėda, A. Gricius, A. Rucevičius, J. Urbšys, Butkų Juzė, V. Gorskis ir kiti, siuntę žinias iš visos Lietuvos. Visas šis gausus bendradarbių būrys kūrė „Klaipėdos žinių“ veidą. Baigęs redaktoriaus pareigas, Jurgis Šaulys išvyko iš Klaipėdos ir tęsė diplomatines tarnybas. Iš kitų redakcijos kolektyvo narių, matyti, būta žurnalistų, kurie toliau tęsė savo veiklą žiniasklaidoje, iš kelių rašytojų išaugo tai, ką šiandien priskiriame lietuvių literatūros kanono klasikai. Panašu, kad Jurgis Šaulys gebėjo atsirinkti. Laikraštis, išeinantis kasdien, išskyrus sekmadienius ir šventes, penktą valandą vakaro, užsidarė. Ir redakcija, įsikūrusi Turgaus gatvės 48/49 name, ištuštėjo. Pro įėjimą iš Trager gatvės niekas nebevaikščiojo.

Literatūra

[1]Plečkaitis V. 2015. Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. Demokratas, valstybininkas, diplomatas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.

[2]Bončkutė R. Jurgio Šaulio laiškai (1901 – 1907) Mortai Zauniūtei.// RES HUMANITARIAE XIX, p. 30 – 60.

[3]Laikinoji Lietuvos Valstybės Valdžia. 1918. Lietuvos Aidas. Lapkr. 12 (nr. 129), 2 p.

[4] [ŠaulysJurgis]. 1903.Prūsų lietuviai nyksta! Varpas, Nr. 9 – 10, p. 204.

[5]Ievos Simonaitytės autobiografinėje trilogijoje, ypač pirmoje knygoje „O buvo taip“.

[6]Ten pat: p.241.

[7]Tiek mano, Dainoros Kaniavienės, magistro darbo Jurgio Šaulio literatūrinė publicistika (1899 – 1917) priede, tiek 2013 kovo 22d.  lnb patalpintoje, B. Dženkaitienės parengtoje, bibliografijoje, [interaktyvus] Prieiga: http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=0CCBB520913F11E2A197746164617373&inlanguage=lt

[8] Į lietuvių literatūros istoriografiją įėjusi diskusija pavadinimu “Dilgėlės ir usnys”, kurioje J. Biliūnas ir J. Šaulys, pasirašę slapyvardžiais, susikerta dėl literatūros sampratos. Idėjų susikirtimas aprašytas ne vieno literatūros istoriko ir istorikių, pavyzdžiui prof. Viktorijos Daujotytės , (Daujotytė V. 2007. Lietuvių literatūros kritika: akademinio kurso paskaitos. Vilnius, p. 94 – 95), ar prof. J. Girdzijausko (Girdzijauskas J.  2004. Spaudos atgavimo reikšmė lietuvių literatūrai. Žodžio laisvė. Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti. 61 – 87 p.), ar I. Kostkevičiūtės (Kostkevičiūtė I. 1956. Kritinis realizmas lietuvių prozoje. Vilnius. P. 304).

[9]Į lietuvių literatūros ir kultūros istoriją įėjęs Jurgio Šaulio, „Varpo“ redaktoriaus ,straipsnis „Caro valdžios teikiamos reformos“ pirmame dienraščio puslapyje. Nuomonės jis neišsižadėjo ir vėliau.

[10]Urbonas V. 2002. Lietuvos žurnalistikos istorija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 60 – 89.

[11]Romeris M. 2006. Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą. Vilnius: Versus aureus.

[12]Biržiška V. Iš mūsų laikraščių praeities. 1998. Knygotyros darbai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 430.

[13]Jurgis Šaulys.D. – gas Georg Sauerwein. // Lietuvių laikraštis. 1905, nr. 11, p. 131.

[14] L. Raudonis. [Šaulys Jurgis]. 1905. Iš Ragainės. Vilniaus žinios. Sau. 5, (nr. 4), 4 p.

[15]L. Raudonis [Šaulys Jurgis]. 1905. III. Ragainė. Vilniaus žinios. Sau. 12, (nr. 11), 3 p.

[16]L. Raudonis. [Šaulys Jurgis]. 1905. IV. Ragainė. (PrūsųLiet.). Vilniaus žinios. Sau. 18, (nr. 15), 3 p.

[17]Vanagaitis Jonas. 1905. „Atydžiai perskaitęs patilpusio pereitais“ Vilniaus žinios, sausio 16, (nr. 10), p. 3.

[18] L. Raudonis. [Šaulys Jurgis]. 1905. Dėlei p. J. Vanagaičio paaiškinimo. Vilniaus žinios. Sau. 18, (nr. 15), 4 p.

[19]Vydūno laiškai (1904-1929 m.) Jurgiui Šauliui Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde Roma Bončkutė, EditaTičkutė., Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu: tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija: programa ir konferencijos medžiaga. 2012.

[20]L. Raudonis. [Šaulys Jurgis]. 1905. V. Iš Prūsų Lietuvos. („Birūtos“ draugovė). Vilniaus žinios. Vas. 16, (nr. 44), 3 p.

[21]Bončkutė R. 2013. Sofijos Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Vilhelmo Storosto (Vydūno) laiškai Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde. Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI-XX amžiuje. Vilnius, 425 – 472 p.

[22]Amžina ugnis, drama, 1913 m.

[23]Probočių šešėliai, drama, 1908 m.

[24]J. Bkp. [ŠaulysJurgis]. 1915. Prūsų rinkimų sistemos reforma. Lietuvos žinios. Rugpj. 2 (15), 1 p.

[25] 1926 Klaipėdos žinios. Sau.1, nr.1 (578) p. 1.

The post Signataro Jurgio Šaulio žvilgsniai: Mažoji Lietuva appeared first on Voruta.

Algirdas Grigaravičius, Vilnius, www.voruta.lt

Martynas Yčas atsiminimuose signataro veiklą Lietuvių nukentėjusių dėl karo šelpti draugijos Centro komitete 1914–1915 m. apibūdina kaip uolaus ir negailinčio savo laiko inteligento atliekamą pareigą: „Pirmas bendradarbis ir reikalų vedėjas buvo Jokūbas Šernas. Jis visą savo laiką atidavė tiktai C[entro] Komitetui: techniškai varė organizacijos darbą, prižiūrėjo C[entro] Komiteto nutarimų vykdymą ir dalyvavo įvairiose komisijose. Globojo studentus bei moksleivius. Vėliau, mums išsikėlus į Rusiją, jis buvo kooptuotas į C[entro] Komiteto narius ir buvo iki galo uolus darbininkas, dalyvaudamas politiniuose slaptuose rateliuose ir prisidėdamas prie organizavimo lietuvių konferencijos, išrinkusios Valstybės Tarybą.“1 Tokia jį iš arčiau pažinojusio amžininko ir bendražygio nuomonė.

Rašiusiems apie J. Šerną buvo nelengva narplioti jo partinės priklausomybės klausimą. Pateikiame keletą epizodų iš signataro politinės veiklos 1918–1924 m. „Žiniose apie Švietimo liaudies komisariato skyriaus bendradarbius“, surašytose Istorijos-etnografijos muziejaus vedėjo J. Basanavičiaus 1919 m. kovo mėn., apie save drąsiai įrašyta, kad į Tautos pažangos partiją (TPP) įstojo 1918 m., nuosavybės neturi ir gyvena iš algos.2 Vlado Mirono 1941 m. kovo 26 d. NKVD tardymo protokole užfiksuota: „Mūsų Tautininkų partija įsikūrė 1918 m. rugsėjį ar spalį. Tuo laiku Vilniuje Smetonos, Noreikos Voldemaro, Yčo ir mano iniciatyva įvyko 20 lietuvių inteligentų susirinkimas, kuriam pirmininkavo Noreika ir Smetona. Susirinkime nutarėme įkurti partiją, kurios pagrindinis tikslas būtų tautos pažanga, ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Veikusių tuo metu Krikščionių demokratų ir Liaudininkų partijos mūsų netenkino, nes pirmoji buvo tik bažnyčios rankose, antroji pasisakė prieš bet kokį bažnyčios dalyvavimą politiniame gyvenime. Mes buvome prieš tokius kraštutinumus ir todėl nusprendėme įkurti savarankišką partiją. Į partijos prezidiumą išrinkti: Yčas, Noreika, Voldemaras, Smetona ir Šernas. Partijos tikslai: sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, sukurti Lietuvos demokratinę santvarką, sujungti visas tautines partijas į vieną, neatidėliojant įvykdyti krašte agrarinę reformą ir kt. Tuo metu jau vyko pasirengimas rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Mes nusprendėm plačiau propaguoti savo partijos programą ir siekti, kad kiek įmanoma daugiau būtų išrinkta į Seimą mūsų partijos šalininkų. Bet 1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį seimą mūsų Pažangos partija (dar teturėjo apie 100 narių) nelaimėjo nė vienos vietos“.3 Signataras klydo, teigdamas apie partijos steigimą, ji atsirado Rusijoje 1917 m. kovo mėnesį Juozo Tumo, Juozo Kubiliaus, Martyno Yčo pastangomis. Susirinko grįžę partijos nariai ir pasilikę tautininkų srovės šalininkai, spietęsi prieš karą aplink „Vairo“ žurnalą, tartis dėl veiksmų Lietuvos Valstybės Taryboje (LVT, iki 1918 m. liepos 13 d. Lietuvos Taryba). Remiantis V. Mirono paminėtu Vilniumi, tai galėjo įvykti liepos 25 d., nes rugsėjį nei M. Yčo, A. Voldemaro, A. Smetonos nebuvo grįžusių iš užsienio, tačiau negalime atmesti ir vėlesnės atsikūrimo datos. Matyt, visas TPP gyvenimas ir veikla sukosi aplink frakciją LVT. 1921 m. V. Natkevičius sarkastiškai pastebėjo, kad 1918 m. Lietuvoje pažangininkų tebuvo tiek, kiek jų buvo LVT, liepos 13 d. kooptavus M. Yčą ir A. Voldemarą.4

Po Brest Litovsko taikos ir gauto kaizerinės Vokietijos pripažinimo Lietuvos Taryba, vykdydama Vilniaus konferencijos nutarimus, pabandė kviestis tautinių mažumų atstovus. Kontaktų būta ir anksčiau. 1918 m. balandžio 23 d. komisija deryboms su tautinėmis mažumomis (S. Kairys, A. Stulginskis, J. Vileišis), išrinkta sausio 20 d., tarėsi su Baltarusių rados prezidiumu (A. Luckievičius, D. Semaško, J. Stankevičius). J. Vileišis aiškino, kad po 1917 m. rugsėjo konferencijos LT pietų kryptimi Lietuvą mato iki Belovežo girios, tačiau sueiti į federaciją su būsima Baltarusija dėl nacionalinių ir kultūrinių priežasčių nepriimtina. Iki V. Uracho rinkimų karaliumi LT nariai Lietuvą daugiausia įsivaizdavo kaip nedalomą valstybinį organizmą su tautiškai vienalyte gyventojų dauguma.5

Gegužės 24 d. su baltarusių atstovais A. Bachanovičiumi ir P. Minkovu iš Gardino gubernijos jungtinio visuomeninių organizacijų Centro komiteto valdybos tarėsi LT prezidiumo nariai P. Klimas ir J. Šernas. Jiems pranešė apie liepos 2–4 d. Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje, vyksiančias iškilmes, skirtas nepriklausomybės atkūrimui pažymėti. 28 d. sekretoriaus J. Šerno pasirašytame rašte nurodyta, kad laukiama įvairių visuomeninių Lietuvos organizacijų atstovų, o taip pat delegacijos tų teritorijų, kurios ekonomiškai ir istoriškai palinkusios į Lietuvą ir nori jungtis su nepriklausoma Lietuvos valstybe.6 Neatidėliotinos vidaus politikoje ir svarbios užsienio paramos perspektyvoje buvo derybos su Vilniaus žydų bendruomene. Balandžio 8 d. komisijos (kartu su LT prezidiumo atstovu J. Šernu) vardu J. Vileišis kreipėsi į nepartinių grupei atstovaujantį daktarą J. Romą, sionistus – Saliamoną Rozenbaumą, demokratines grupes – daktarą Z. Šabadą, Vilniaus rabiną S. Rubinšteiną ir Bundo atstovą. Kitą dieną pastarieji tartis neatvyko. Dar 1917 m. spalio 16 d. Vilniaus žydų bendruomenės pasitarime nuspręsta su „netinkamos“ sudėties LT nesiderėti, todėl ir tarimasis su minėta komisija nebuvo oficialus. Žydų netenkino dvi LT sudėtyje siūlytos vietos, pageidavo bent keturių.7 Tolimesnes derybas perėmė LT prezidiumas.

Dramatiškomis 1918 m. gruodžio pabaigos dienomis buvo svarstomas karinės diktatūros įvedimo klausimas. Tai 20 d. aptarta Ministrų Kabineto posėdyje kartu su LVT atstovais. Tarybos sekretorius J. Šernas buvo prieš, nes tokiu būdu, ginčijosi jis su įvedimo šalininkais, sumažėtų išvykusių į užsienį valdžios vyrų autoritetas ir tai būtų revoliucinis žingsnis. Gruodžio 23 d. vyriausybės posėdžiui pirmininkavo vyriausiasis karo vadas M. Sleževičius, kitą dieną atsisakęs tokių pareigų.8

K. Škirpa atsiminimuose pažymi, kad vyriausybinė krizė prasidėjo, kai vadai sėdo į traukinį vykti į užsienį, gruodžio 21 d. vakare „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje M. Sleževičius, pasirodęs Vilniuje prieš tris dienas, tarėsi su F. Bortkevičiene, J. Vileišiu, P. Rusecku, J. Elisonu, dalyvaujant Stanislovui Narutavičiui ir K. Škirpai, dėl plačios koalicijos kabineto sudarymo, tačiau LVT bandė manevruoti, – S. Šilingas pasiskelbė vyriausiuoju karo vadu, o 23 d. jo funkcijas perleido M. Sleževičiui. Tos dienos vakare pasitarime su karininkais lietuviais jis pranešė, kad vyriausybėje sutiko dalyvauti visos partijos, išskyrus socialdemokratus, bei baltarusių ir žydų atstovai. Socialdemokratai pritarė koalicijai tik po kreipimosi į S. Kairį. Kitą rytą M. Sleževičius atsisakė vyriausiojo karo vado pareigų.9

1919 m. lapkričio 11 d. Kaune įvyko TPP susirinkimas, išklausyta, matyt, 1918 m. sausį partinės konferencijos metu Voroneže išrinkto CK ataskaita, pakeista jo sudėtis, svarstyti taktikos klausimai ryšium su artėjančiais rinkimais, priimti nauji nariai. Susirinkime dalyvavo apie 40 partijos narių iš laikinosios sostinės ir keletas atvykusiųjų iš provincijos. Partijos vicepirmininkas L. Noreika kalbėjo apie jos veiklą iki 1919 m. lapkričio. Dalyviai akcentavo, kad pažangininkams svetimi revoliuciniai metodai, jie pasikliauja evoliucine eiga. Į naująjį CK išrinkti L. Noreika (pirmininkas), J. Šernas, V. Mironas, notaras J. Linartas, M. Yčas ir K. Bridžius, atsakingas už organizacinius reikalus.10 Po 1920 m. rugpjūčio partinės konferencijos dėl dvasinės vyresnybės spaudimo ir idėjinių nesutarimų klebonauti į Pivašiūnus pasitraukė A. Petrulis, vėliau didesnio aktyvumo partinėje veikloje nerodė.11 Į diplomatinę tarnybą išėjo Donatas Malinauskas. Gavęs inspektoriaus vietą Valstybės draudimo įstaigoje, 1922 m. rugpjūtį iš tautininkų spaudos organizatorių pasitraukė Kazimieras Žalys, pirmosios „Vilties“ redakcijos narys, specializavęsis rašyti žemės ūkio klausimais ir referavęs II Dūmos narių lietuvių „paramos kuopai“ Peterburge. Liaudininkų autorius rašė, kad J. Šerną paviliojo Ūkininkų sąjunga, kur, išrinktas Kauno skyriaus pirmininku, gavo Savivaldybių departamento Vidaus reikalų ministerijoje direktoriaus pareigas12, tačiau jis aktyviai dalyvavo Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamajam suvažiavimui išrinkto Organizacinio komiteto darbe.

1920 m. lapkričio 30 d. steigėjai J. Šernas, V. Kriaučiūnas ir K. Žalys finansų, prekybos ir pramonės ministrui pateikė registruoti TPP akcinės bendrovės „Raštas ir spauda“ įstatus. Gruodžio 17 d. juos patvirtino Ministrų kabinetas. Pirmame įstatų punkte nurodyta, kad be išvardytų asmenų steigėjais dar yra „ir jų pakviestieji žmonės“. Bendrovės tikslas leisti knygas, laikraščius, kitus spaudinius ir raštus, steigti spaustuves, cinkografijas, knygynus, popieriaus fabrikus. Pagrindinį kapitalą sudarė 300 000 auksinų, paskirstytų į 300 akcijų po 1 000 auksinų.13

„K“ kriptonimu pasirašyto straipsnelio autorius 1924 m. pavasarį sveikino idėją sukurti stiprią tautininkų organizaciją, pavyzdžiu nurodydamas Latvijos tautininkus, reikia tai daryti kuo greičiau, nes kitaip gali būti per vėlu.14 Organizacinis suvažiavimo komitetas, sudarytas iš prisiekusio advokato Liudo Noreikos, J. Šerno, ekonomisto V. Rusecko, per spaudą informavo apie steigiamąjį Lietuvių tautininkų sąjungos suvažiavimą 1924 m. rugpjūčio 17–19 d. Šiauliuose.15 Čia buvo palankesnė kairiųjų palaikoma atmosfera nei laikinojoje sostinėje, kur dominavo priešiškai nusistatę krikščionys demokratai. Kviesti priklausantieji Politinei ir ekonominei Lietuvos žemdirbių sąjungai (jos įkvėpėjas Saliamonas Banaitis, įsteigta 1919 m. balandį), Lietuvos atgimimo draugijai, subūrusiai tautinio atgimimo veteranus, TPP, Nepartinių grupei ar šiaip prijaučiantys. Komitetas paskelbė ir „Lietuvių tautininkų programos projektą“ bei „Tautininkų sąjungos įstatų“ projektą16. Vadinasi, J. Šernas prisidėjo prie tautininkų sąjungos pagrindų kūrimo. Tačiau po steigiamojo sąjungos suvažiavimo J. Šerno santykiai su ja traukėsi. Galbūt jis buvo iš grupės žmonių, puoselėjusių viltį susijungti su Ūkininkų sąjunga, tuomet kiek nutolusioje nuo krikščionių demokratų pozicijų ir pradėjusią varyti savą liniją.

1923 m. signataras inicijavo „Savivaldybės“ žurnalą. Vidaus reikalų ministras krikščionis demokratas Antanas Endziulaitis jį pasikvietė eiti savivaldybių referento pareigas, o nuo 1925 m. birželio 15 d. paskyrė Savivaldybių departamento direktoriumi. Tačiau pačiam prašant, nuo 1926 m. liepos 1 d. jį iš tų pareigų atleido.17 Pasielgta nestandartiškai, išmokėjus pusės metų atlyginimo dydžio išeitinę, – Karaliaučiuje laukė nepigi ir pavojinga skrandžio vėžio operacija. Tai nepraslydo pro budrias Valstybės kontrolės revizorių akis, tačiau tyrimas greitai užgeso, nes ji gyvybės neišsaugojo ir po trisdešimties dienų signataras paliko šį pasaulį. Žurnale „Savivaldybė“ paskelbtame nekrologe rašyta, kad kaip tautinės linkmės žmogus kai kam nepatiko, ypač kai reikalą sprendė ne pagal interesanto norą. Nors buvo tiesmukas, tačiau kitų be reikalo neužgauliojo. Kaip žmogus mokėjo su visais gerai sugyventi.18 Tautininkų sąjungos leidžiamas „Lietuvis“ redakciniame nekrologe pažymėjo, jog velionis savo politinius įsitikinimus linko prie tautininkų, kurį laiką priklausė TPP, bet ilgainiui galbūt praktiniais sumetimais buvo įstojęs į Ūkininkų sąjungą, jo nuomone, artimą savo programa LTS. Nebuvo partiniu žmogumi, dogmatiku, į gyvenimą žvelgė praktiko akimis, nors būta stataus būdo.19

Dar vykstant LTS steigiamajam suvažiavimui, 18 d. signataras kreipėsi į Kauno apygardos teismo pirmininką, prašydamas priimti teismo kandidatu (prisiekusiojo advokato padėjėju). Tos pačios dienos pirmininko rezoliucijoje nurodyta paskirti teismo kandidatu be atlyginimo prie Kauno miesto I nuovados taikos teisėjo. Nurodęs, kad gyvena Kaune, Vytauto g. 16-2, J. Šernas surašė trumpą autobiografiją: „Esu gimęs 1888 m. birželio 14/27 d.
Jasiškių kaime Nemunėlio-Radviliškio val[sčiuje] Biržų apskr[ityje]. Aukštesnį mokslą ėjau Slucko / Minsko gubernija / ir Dorpato [Tartu] gimnazijose, aukštąjį juridinį mokslą ėjau Dorpato ir Petrogrado universitetuose.

Dar būdamas studentu, pradėjau veikliai dalyvauti lietuvių visuomenės gyvenime. 1914 m. redagavau „Lietuvos žinių“ dienraštį Vilniuje. Nuo 1915 m. pradžios ligi 1917 m. pabaigos darbavausi Vilniaus Lietuvių Cent­ro Komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti, eidamas komiteto sekretoriaus pareigas, be to tuo pat laiku buvau visuotintosios istorijos mokytoju Vilniaus Lietuvių gimnazijoje. 1915 m. okupavus vokiečiams Vilnių, nežiūrint žiauriausių vokiečių okupacijos sąlygų, drauge su neskaitlingu būriu vietos lietuvių inteligentų daug pasidarbavau nepriklausomos Lietuvos Valstybės idėjai. To inteligentų būrelio pastangomis 1917 m. pabaigoje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuri, kaipo vienintelę Lietuvių Tautos atstovybę, išrinko Lietuvos Tarybą. Aš buvau išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, kuri išrinko mane į prezidiumą generaliniu sekretoriu, kurio pareigas ėjau ligi Valstybės Taryba užleido savo vietą Lietuvos Steigiamajam Seimui. Be to IV Ministerių Kabinete buvau ministeriu be portfelio. Nuo 1920 m. antrojo pusmečio palikau valstybės tarnybą, perėjau dirbti į Lietuvos ekonominio gyvenimo sritį. Esu steigėjas ir aktyvus dalyvisdaugelio stambių įstaigų, pavyzdž[iui]: Lietuvos Prekybos ir pramonės banko, akcinės alaus bravoro bendrovės „Gubernija“, alaus bravoro ir vaisv[andenių] bendrovės „Ragutis“, akc[inės] apdraud[imo] bendrovės „Lietuvos LLoydas“ ir daugelio kitų.“20

Prie prašymo pridėtos dvi notaro patvirtintos Petrogrado universiteto išduotų 1914 m. gruodžio mėnesio liudijimų kopijos. Iš 29 d. dokumento aiškėja, kad į Juridinį fakultetą priimtas 1911 m. rugsėjo 1 d. remiantis 1910 m. liepos 31 d. privačios G. Tefnerio gimnazijos Jurjeve (Tartu pavadinimas rusų kalba) išduotu brandos atestatu. 23 d. liudijime nurodyta, jog įvertintas „labai patenkinamai“ išlaikė aštuonis privalomus egzaminus: teisės enciklopedijos, romėnų teisės istorijos, politinės ekonomijos, statistikos, Rusijos teisės istorijos, valstybinės teisės, teisės filosofijos istorijos ir bažnytinės teisės.21 Taigi, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J. Šernas teisės studijų nebaigė, o paskubėjo atvykti į Vilnių redaguoti kairiųjų srovės vedamų „Lietuvos žinių“. Nežinia, ar juodasis humoras tarpukariu egzistavo, bet ant signataro prašymo kažkas iš teismo tarnautojų juodu rašalu įstrižai užrašė: „Jokūbas Šernas miręs“.

____________________________

1 Yčas M., „Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais“, in: Aidas, 1938 m.
spalio 13 d., Nr. 49, p. 2.
2 LLTI BR F2-624, l. 2.
3 1941 m. kovo 26 d. tardymo protokolas, cit. iš:. Liekis A., Signatarai Vasario 16, Vilnius: Džiugas, 1996, p. 221.
4 Parausvinis Vl., „Baltijos valstybės de jure“, in: Varpas, 1921 m. kovas–balandis, Nr. 2, p. 70.
5 1918 m. balandžio 23 d. posėdžio protokolas, LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 24, l. 3, 5.
6 LMAB RS, f. 255–1026, l. 4, 10 ir a. p.
7 Ibid., f. 255–1019, l. 1–5.
8 Ministrų Kabineto 1918 m. gruodžio 20 ir 23 d. protokolai, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 37, 40.
9 Škirpa K., Pirmos pastangos. Įžangos vietoje (Atsiminimai 1917–1919), LNMBRS, f. 130–1241, l. 84, 100–107.
10 „Kauno kronika. Tautos Pažangos susirinkimas“, in: Lietuva, 1919 m. lapkričio 10 d., Nr. 249, p. 2; B. K. Tautos Pažangos susirinkimas, in: Lietuva, 1919 m. gruodžio 2 d., Nr. 260, p. 3.
11 Alekna V., Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis, Trakai–Vilnius: Voruta, 1996, p. 54.
12 Valstietis [Vincas Kvieska], Tiesa apie ūkininkų sąjungą, Kaunas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leidinys, 1926, p. 20.
13 LCVA, f. 387, ap. 4a, b. 4519, l. 12–13.
14 „K. Dėl tautininkų organizacijos“, in: Tautos vairas, 1924 m. gegužės 1 d., Nr. 8, p. 8–9.
15 „Telkimės į krūvą!“, in: Tautos vairas, 1924 m. liepos 31 d., Nr. 21, p. 11–12.
16 Žr.: ibid., p. 12–13; Tautos vairas, 1924 m. rugpjūčio 7 d., Nr. 22, p. 9–10.
17 LCVA, f. 923, ap. 1, b. 493, l. 195–196.
18 „A. a. Jokūbas Šernas“, in: Savivaldybė, 1926 m., Nr. 8, p. 2.
19 „A. a. Jokūbas Šernas“, in: Lietuvis, 1926 m. rugpjūčio 6 d., Nr. 31, p. 6–7.
20 LCVA, f. 478, ap. 6, b. 107, l. 1, 4.
21 Ibid., l. 2–3.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 9 (863), 2019 m. rugsėjo 28 d., p. 8.

The post Keletas Jokūbo Šerno politinės veiklos epizodų appeared first on Voruta.

Raimonda Sutkaitienė, Alvitas, Vilkaviškio raj., www.voruta.lt

Europos paveldo dienos – tai kiekvieną rugsėjį vykstantys nemokami kultūros paveldo pažinimui skirti renginiai, kurie kasmet kviečia tyrinėti ir atrasti mūsų kasdienėje aplinkoje esantį kultūros paveldą. Šių metų tema – „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ priminė, kad paveldas – tai ne tik išsaugoti istoriniai objektai, bet ir gyvos istorijos, kurios gali įkvėpti šiandieną ir formuoti rytojaus pasaulį.

Ne vieną įkvepiančią istoriją atskleidė 2025-09-20 dieną Europos paveldo dienų proga duris atvėręs Alvito dvaras. Spirito varyklos pastate buvo prisiminta dar XVII a. menanti dvaro istorija bei Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, Valstybės Tarybos nario, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojo Donato Malinausko (1869-1942) tragiškas likimas. Signataras nuo 1937 metų gyveno Alvito dvare, iš čia buvo ištremtas į Sibirą.

Dabartinis dvaro valdytojas Viktoras Jencius pristatė dailininko Mindaugo Skudučio sukurtą portretą, kuris ateityje atras garbingą vietą atsikuriančiame dvare. Renginyje taip pat buvo pristatytas neseniai aptikta, Čekijoje publikuota,  D. Malinausko rašyta telegrama Čekoslovakijos Prezidentui Tomašui Garikui Masarikui, atskleidžianti draugišką asmeninį ryšį tarp signataro ir Čekoslovakijos Prezidento su kuriuo D. Malinauskui teko susitikti jam studijuojant Čekoslovakijoje. Signataras telegramoje rašė:

„Nors aš dar jaunystėje tvirtai tikėjau pavergtų tautų, ypač tų, kurios turėjo didingą praeitį, išsivadavimu, bet anuomet, prieš trisdešimt metų, kai turėjau garbės matyti jauną mano bendramokslių mylimą profesorių, kurį pažangiosios studentijos suvažiavime, vykusiame per jubiliejinę parodą Prahoje, mes ant rankų įnešėme į Žofino salę, negalėjau net nujausti, kad turėsiu galimybę pasveikinti Jo Ekscelenciją kaip Čekoslovakijos Respublikai visais atžvilgiais draugiškos Lietuvos Respublikos pasiuntinys jo sugrįžimo į tėvynę, tęsiant nuolatinį darbą savo tautos labui, keturiasdešimtųjų metinių proga. Šiandien lietuvių tautos, kurios didžioji dalis vėl laisva, ir jos vyriausybės vardu sveikinu išsilaisvinusių Čekoslovakijos tautų suverenų vadovą, gėriuosi tikriausiai greit pamatysimais nuostabiais jau dabar visiems matomų žygių, galinčių kilti tik iš didžiulės meilės ir atkaklaus darbo, kuris tetampa ryškiu pavyzdžiu mūsų būsimoms kartoms, rezultatais. Tegul dar daug metų gyvena ir Čekoslovakijos bei žmonijos labui dirba tautos vadas ir gražiausias perlas, karštai mylimas tėtušis Masarykas! Pagarba!“

Renginyje taip pat buvo prisiminta Vytauto didžiojo karsto gamybos istorija. D. Malinauskas tikėjo, kad yra Gediminaičių palikuonis, todėl jo pareiga tinkamai pagerbti ir įamžinti savo protėvio – Vytauto Didžiojo – atminimą. Tam tikslui  jis paaukojo 1000 litų, toliau rinkliavos reikalus patikėjęs Šaulių sąjungai. Vinco Grybo sukurtas didingas sarkofago projektas sulaukė ir prezidento Antano Smetonos palankumo. Tačiau dėl nepalankių aplinkybių buvo įgyvendintas paprastesnis stačiakampio formos plieninis karsto su nukeliamu Vyčio kryžiumi dekoruotu dangčiu, reljefine raižytų ąžuolo lapų juosta bei lietomis kaukolėmis puoštais šonais, projektas, kurį 1933 m. sukūrė Petras Rimša. Šiuo metu karstas yra eksponuojamas Vilniaus Arkikatedroje.

Dabartiniai Alvito dvaro valdytojai nori atgaivinti ne tik išlikusį, kultūros vertybe paskelbtą, spirito varyklos pastatą, tačiau ir puoselėja iškilaus Lietuvos valstybės kūrėjo atminimą, kurio pėdsakas buvo paliktas ir šiame dvare – V. Jencius parašė monografiją apie D. Malinauską, sako turintis medžiagos dar vienai knygai… o Alvito dvarą planuojama paversti jaukia, kultūrą ir istoriją puoselėjančia vieta.

The post Alvito dvare prisiminta signataro, diplomato D. Malinausko veikla ir tragiška lemtis appeared first on Voruta.