Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Kol Donaldas Trumpas „tempia gumą” žaisdamas savo sprendimais dėl Irano, kol Putinas žarstosi naujais popieriniais grasinimais Baltijos šalims, kol Lietuvos valdžioje viešpatauja neįtikėtinas chaosas, pažvelkime į savo kiemą. Birželio 3 d. sukanka 38 metai, kai ėmė kurtis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS). 1988 m. susirinkime Mokslų Akademijoje buvo nuspręsta išrinkti LPS iniciatyvinę grupę.

Ją sudarė 35 žymūs asmenys, iš jų 17 priklausė tuometinei SSRS Komunistų partijai. Netrukus prasidėjo aktyvi visuomeninė veikla – iniciatyvinės Sąjūdžio grupės pradėjo kurtis visoje Lietuvoje, pradėti organizuoti mitingai ir protesto akcijos, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, buvo leidžiama ir platinama Sąjūdžio spauda. O jau spalio 22–23 d. Vilniaus sporto rūmuose įvyko Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame priimta programa, įstatai, išrinktas Sąjūdžio Seimas ir Seimo Taryba.

Šis, atrodytų, formalus iniciatorių žingsnis tarsi atlaisvino Lietuvos rankas, nuėmė atsargumo, suvaržymų, slėpimo ir baimės pančius, kuriuos ilgus dešimtmečius laikė įveržusi okupacinė valdžia. Sunku paneigti, kad per visą tą laiką represinėms struktūros padėjo ir Lietuvos komunistai, tik po metų, 1989 m. gruodžio 19 – 23 d. vykusiame 20-ajame LKP suvažiavime išdrįsę atsiskirti nuo SSKP. Bet apie tai vėliau.

Galinga Sąjūdžio banga užplūdo visą Lietuvą. Šių eilučių autorius, dirbęs LRT apžvalgininku, taip pat įsijungė į dar sovietinio radijo ir televizijos Sąjūdžio grupę, kuriai vadovavo garsus radijo žurnalistas Benas Rupeika, o techninio centro – Eduardas Potašinskas. Mūsų pagrindinis judėjimo laukas buvo eteris, kuris, nepaisant griežtų partinių ideologinių varžtų, visai šaliai demonstravo tautinio pakilimo cunamį.

Jis neaplenkė ir Šilalės rajono. Mūsų laikraštis jau rašė, kad Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė šeši žymūs rajono žmonės, o tų metų spalio 8 d. surengė keturių valandų mitingą miesto centre. Daugiatūkstantinė minia pritarė Sąjūdžio grupės įkūrimui ir delegatų siuntimui į suvažiavimą Vilniuje. Šiemet rudenį šilaliečiai taip pat kviečiami susiburti miesto centre ir pakeliauti 38-mečio Sąjūdžio keliais.

Bet visa tai dvelkia anų laikų nostalgija, o gyvenimas šiandien perkainoja tuometinio tautinio judėjimo vertybes. Neseniai vykusiame improvizuotame koncerte-susitikime Mokslų Akademijoje to meto liudininkai reiškė nerimą, kad valstybė tarsi kratosi Sąjūdžio iškovojimų, nes į valdžią ateina nieko bendro su tautinėmis vertybėmis neturintys asmenys – politiniai vertelgos, menko išprusimo veikėjai, buvę nomenklatūrininkai arba jų vaikai bei anūkai. Valdančioje daugumoje kyla vis nauji skandalai, kurie kenkia ne tik Lietuvos įvaizdžiui, bet ir pavojingi nacionaliniam saugumui.

Koncerte sėdėjęs pagyvenęs vyras man tarstelėjo: pažiūrėk, kiek čia renkasi buvusiųjų… Matyt, jis turėjo galvoje tuos, kurie ir anais laikais gyveno visko pertekę, uoliai tarnavo okupantui, o jų vaikai ar anūkai aktyviai veržėsi į Sąjūdį. Ne paslaptis, kad tokių dauguma buvo įsitvirtinę „vienos ir vienintelės partijos“ viršūnėse, o vėliau kartu su LKP ir LDDP lyderiais gelbėdami savo kailį tik prisitaikė prie Sąjūdžio. Įtariama, kad taip pasielgti jiems patarė visagalė „kagėbė“. Ko gero, šito tenykščio raudono atspalvio atsiranda ir dabartinės valdžios gretose…

Įsimintini negailestingi buvusio mano filosofijos dėstytojo, profesoriaus Broniaus Genzelio straipsnio savaitraštyje „Atgimimas“ žodžiai, kuriuos jau esu citavęs ir kurie aktualūs ir šiandien: „Vėliau A. Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės eliminuoti sąjūdininkus, iš dalies išsaugoti nomenklatūrą, nesvarbu, ar ji liko tos partijos gretose, ar ne. Kai pajunta valdžios skonį, ji atsiranda ten, kur reikia. Vienu metu nomenklatūrininkai depolitizuojasi, kitu metu vėl partizuojasi. Nomenklatūros liekanos įgijo gražų veidą, kurį LKP ir gavo susijungdama su LSDP“.

Šiuolaikiškai skamba ir šiandien kažkodėl nerodomas 2013-aisiais Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui žurnalistų Virginijaus Savukyno ir Astos Einikytės sukurtas dokumentinis filmas „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“, kuris tarsi atsakė į aktualų klausimą: taip, sovietinis saugumas stengėsi įterpti į jį savo žmones, panaudoti kaip nacionalizmo propaguotoją, bet paskui, po permainų Maskvoje, pasiliko tik stebėjimo funkciją. Visi, neišskiriant ir „lietuviškųjų“ komunistinių patriarchų, galvojo, kaip iš šio tautinio sprogimo išnešti sveiką kailį… ir atgimti vėl, jau nepriklausomybės laikais, „prichvatizuojant“ kolūkių turtą, nykstančias įmones, darant karjerą valstybės įstaigose, įsiterpiant į valdymo struktūras, į valdžią, paliekant tautiečio sąmonėje kuo nekaltesnį įvaizdį.

Prisiminti – nereiškia nurašyti, smerkti ar niekinti. Iš praeities reikia mokytis. Kad nedarytume senų ir naujų klaidų, kad atskirtume pelus nuo grūdų. Tad gal iš tikrųjų reikia naujo, ne paradinio Sąjūdžio?

The post Česlovas Iškauskas. Ar mums reikia naujo Sąjūdžio? appeared first on Voruta.

Kovo 11-oji Lietuvoje žymi vieną svarbiausių modernios valstybės istorijos momentų – 1990 m. paskelbtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. Tačiau ši data neatsirado staiga. Ji buvo ilgo ir sudėtingo kelio rezultatas – dešimtmečius trukusio pasipriešinimo, laisvės troškimo ir visuomenės telkimosi. Šio proceso atspindžių galima rasti spaudoje, dokumentuose, nuotraukose ir kituose istoriniuose šaltiniuose.

Pasak nacionalinės platformos „ekultūra“ turinio ekspertės dr. Jolantos Budriūnienės, net ir sovietinės okupacijos metais nepriklausomos valstybės idėja Lietuvoje nebuvo išnykusi. Ji gyvavo pogrindyje, išeivijos spaudoje, kultūriniame gyvenime ir žmonių kasdienybėje.

„Apmąstydami Kovo 11-osios gimimą pirmiausia turime atsigręžti į 1918 m. Vasario 16-ąją. Būtent jos idėja buvo atkurta 1990 metų Kovo 11-osios Akte – paskelbta, kad Lietuvos valstybė yra atkuriama kaip teisinė ir politinė 1918 m. Respublikos tąsa“, – pasakoja „ekultūra“ turinio ekspertė.

Laisvės kibirkštys sovietmečio spaudoje

Vienas skaudžiausių sovietmečio įvykių, tapusių pasipriešinimo simboliu, buvo 1972 m. Kaune susideginęs Romas Kalanta. Protestuodamas prieš sovietinę valdžią, jis paliko galingą žinią apie laisvės troškimą. Šis įvykis plačiai nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje žiniasklaidoje.

Pavyzdžiui, 1972 m. gegužės 23 d. Čikagoje leisto laikraščio „Draugas“ numeryje rašyta, kad apie šį įvykį „jau rašė didžioji Amerikos spauda, dėjo dideles antraštes, o Chicago Sun-Times, 112 puslapių laikraštis, žinią vėl įdėjo pirmam puslapy“. Straipsnyje taip pat pasakojama, kad „laidotuvės virto viešom demonstracijom, kai tūkstančiai jaunuolių gatvėse šaukė: „Laisvės, laisvės, laisvės!“ arba „Lietuvai laisvės!“ (kalba netaisyta, aut. past.).

„Tokie spaudos liudijimai rodo, kad net ir griežtos cenzūros sąlygomis laisvės idėja vis tiek prasiskverbdavo į laisvąjį Vakarų pasaulį. Ypač svarbų vaidmenį čia atliko išeivijos spauda, kuri galėjo atvirai rašyti apie sovietinėje Lietuvoje vykstančius protestus ir žmogaus teisių pažeidimus“, – pasakoja dr. J. Budriūnienė.

Pogrindžio tekstai ir pasaulį pasiekusios žinios

Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje pasipriešinimas sovietų valdžiai Lietuvoje stiprėjo. Vienu svarbiausių jo simbolių tapo pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Joje buvo dokumentuojami tikinčiųjų persekiojimai, žmogaus teisių pažeidimai ir religijos laisvės ribojimai.

Archyvuose išlikę katalikų bažnyčios kronikos tekstai liudija kasdienius sovietinio režimo absurdiškumus. Pavyzdžiui, 1972 m. pirmajame numeryje aprašyta situacija, kai Akmenės parapijos kunigas Petras Lygnugaris buvo nubaustas 50 rublių bauda už tai, kad ligoninėje aplankė sunkiai sergantį žmogų.

„Tokie dokumentai šiandien leidžia suprasti, kokio masto buvo kasdienis spaudimas visuomenei. Smulkiu šriftu rašyti tekstai apie kunigų persekiojimus ar tikėjimo ribojimus tapo svarbiais istoriniais liudijimais, kurie pasiekdavo ir Vakarus. Kronikos tekstai būdavo skelbiami Jungtinių Amerikos Valstijų valstybinės radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuviškose laidose“, – sako dr. J. Budriūnienė.

Apie sovietinėje sistemoje gyvenusių žmonių siekį ištrūkti į laisvę liudija ir asmeninės istorijos. Viena jų – tarptautinį rezonansą sukėlusi jūreivio Simo Kudirkos istorija. 1970 m. per Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Sovietų Sąjungos žvejybos organizacijų susitikimą jis perbėgo į JAV kranto apsaugos laivą ir paprašė politinio prieglobsčio. Vis dėlto į laivą įleisti sovietų pareigūnai jį sulaikė ir prievarta grąžino į SSRS laivą. Šis incidentas sukėlė didžiulį atgarsį JAV spaudoje, televizijoje ir radijuje, o lietuvių išeivijos bendruomenės rengė protestus, reikalaudamos atkreipti dėmesį į sovietinio režimo represijas. Istoriniuose archyvuose šiandien galima pamatyti ir S. Kudirkos susitikimų su lietuvių bendruomene Čikagoje nuotraukas – jos liudija, kokią simbolinę reikšmę šis įvykis turėjo išeivijai.

Visuomenės pabudimas

XX a. devintame dešimtmetyje vis daugiau visuomeninių ir kultūrinių judėjimų pradėjo telkti žmones bendrai idėjai. Istoriniuose archyvuose užfiksuoti ir vienu ryškiausių visuomenės laisvėjimo simbolių tapę, dar 1987 m. prasidėję „Roko maršai per Lietuvą“. Šie koncertai suburdavo tūkstančius žmonių ir tapo ne tik muzikos, bet ir pilietinio pabudimo reiškiniu – jų metu vis drąsiau kalbėta apie tautinę tapatybę, laisvę ir Lietuvos ateitį.

„Devintojo dešimtmečio pabaigoje kultūra ir visuomeninis gyvenimas tapo svarbia laisvės išraiška. Roko koncertai ir mitingai telkė žmones ir leido viešai kalbėti apie tai, kas anksčiau buvo nutylima“, – teigia „ekultūra“ turinio ekspertė dr. J. Budriūnienė.

1987 m. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko pirmasis nesankcionuotas mitingas, kuriame viešai pasmerktas 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktas. O 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, po kurios visą šalį netrukus apėmė tūkstantiniai mitingai.

Vienu įspūdingiausių visuomenės susitelkimo simbolių tapo 1989 m. rugpjūčio 23 d. surengtas Baltijos kelias. Manoma, kad gyva žmonių grandinė, nusidriekusi per Lietuvą, Latviją ir Estiją, subūrė apie du milijonus žmonių, iš jų – apie milijoną Lietuvos gyventojų. Šiuo metu archyvuose galima pamatyti ne tik Baltijos kelio akimirkas, bet ir planavimą – kelio schemas.

Istorinė Kovo 11-osios akimirka

1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko pirmieji per penkis dešimtmečius laisvi ir demokratiniai rinkimai į tuomet dar Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Nors šie rinkimai vyko dar okupuotoje valstybėje, jų tikslas buvo aiškus – atkurti šalies nepriklausomybę.

1990 metų kovo 11-osios vakarą į pirmąjį posėdį susirinkę deputatai paskelbė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Istorinėse nuotraukose užfiksuotos akimirkos, kai nuo Aukščiausiosios Tarybos pastato nuimama sovietinė simbolika ir prasideda naujas valstybės istorijos etapas.

„Kovo 11-osios Lietuva – taip dažnai vadinamas naujausias mūsų valstybės laikotarpis – šiandien skaičiuoja jau daugiau nei tris dešimtmečius. Per tą laiką užaugo nauja nepriklausomoje šalyje gimusi piliečių karta, puoselėjanti senąsias ir kurianti naujas tradicijas, kurių pamatinė vertybė yra laisva, demokratiška Lietuva“, – sako dr. J. Budriūnienė.

Jau gegužę šiuos istorinius liudijimus bus dar paprasčiau atrasti vienoje vietoje – pradės veikti didžiausia Lietuvos skaitmeninio kultūros turinio platforma „ekultūra“, sujungsianti archyvus, spaudą, fotografijas ir kitus kultūros paveldo šaltinius.

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos (NextGenerationEU) ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.

Nacionalinės platformos „ekultūra“ pranešimas

The post Nuo pasipriešinimo iki valstybės atkūrimo: Kovo 11-osios kelias spaudoje ir nuotraukose appeared first on Voruta.

Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) atverta Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta fotografijų paroda, skirta vieno iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato ir Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo, 1996–2000 metų kadencijos Seimo nario, profesoriaus Bronislavo Juozo Kuzmicko (1935–2023) 90-osioms gimimo metinėms paminėti. Paroda parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubu. Parodą atvėrė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus ir kultūrologė, vertėja, ambasadorė dr. Halina Kobeckaitė.

Filosofas. Bronislavas Kuzmickas – Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakulteto absolventas (1960 m.), filosofijos mokslų daktaras (1966 m.), Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) dėstytojas (1966–1973 m.), Filosofijos ir sociologijos instituto Lietuvos filosofijos istorijos skyriaus vedėjas (1973–1990 m.). Bene žymiausias akademinis B. Kuzmicko įdirbis – „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ tomai, parengti profesoriaus Bronislavo Genzelio suburtoje filosofų komandoje. Visi keturi „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ bendradarbiai – B. Kuzmickas, B. Genzelis, J. Minkevičius, R. Ozolas – vėliau tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatais ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.

Atgimimo metais profesorius Bronislavas Kuzmickas aktyviai įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą. Dar prieš Sąjūdžio įkūrimą jis dalyvavo filosofų ir menininkų diskusijų klubuose, kur brendo būsimos Sąjūdžio politinės, ideologinės idėjos. Prof. B. Kuzmickas kartu su akademiku Eduardu Vilku, akademikais Antanu Buraču, Raimundu Rajecku ir Juozu Bulavu sudarė akademinį prezidiumą garsiajame 1988 m. birželio 3 d. susirinkime Mokslų akademijos rūmuose. Šio susirinkimo metu buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė. Jos nariu tapo ir B. Kuzmickas. 1988 m. spalio 22–23 dienomis jis dalyvavo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą ir Seimo Tarybą.

Politikas ir parlamentaras. 1990 m. vasario 24 d. Bronislavas Kuzmickas buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. 1990 m. kovo 11-ąją jis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotoju ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu. Balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Eidamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo pareigas, jis kuravo užsienio politikos, švietimo ir kultūros klausimus. Daugiausia dėmesio reikalavo Užsienio politikos reikalai. Jam teko rūpintis kontaktais su kitų valstybių parlamentais, iškiliais politikais, ruošti dirvą diplomatiniams santykiams su kaimyninėmis valstybėmis, siekti jų pripažinimo, rengti įstatymą dėl užsienio investicijų ir pan. Jis buvo paskirtas į Aukščiausiosios Tarybos politinio, teisinio ir diplomatinio pasirengimo tarpvalstybinėms deryboms su TSRS komisiją. 1991 m. sausį Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvos valstybę metu, jis atstovavo Lietuvą Švedijos, Danijos, Austrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados

Svarbus B. Kuzmicko indėlis mokslo ir kultūros teisėkūroje – 1991 metais jis prisidėjo rengiant Mokslo ir studijų įstatymą, 1991 m. birželio 25 d. pasirašė Aukščiausiosios Tarybos priimtą Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymą, o 1991 m. liepos 9 d. – nutarimą dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo. B. Kuzmickas vadovavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino mirties 650-ųjų metinių minėjimo komisijai, buvo paskirtas Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos pirmininku.

1996–2000 m. jis buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. Dirbo Užsienio reikalų komitete ir NATO reikalų komisijoje, vadovavo delegacijoms Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir Vakarų Europos Sąjungos Asamblėjoje.

Mykolo Romerio universiteto profesorius. Nuo 2000 m. B. Kuzmickas savo gyvenimą susiejo su Teisės universitetu, vėliau su Mykolo Romerio universitetu (MRU), buvo Filosofijos katedros vedėjas, MRU garbės profesorius, universiteto Senato narys. Pasitraukęs iš aktyvesnės akademinės veiklos buvo afiliuotasis MRU profesorius. Vadovaujama Bronislavo Kuzmicko Filosofijos katedra tapo svarbiu Lietuvos filosofinio mąstymo centru. Išlieka svarbus jo indėlis į socialinius mokslus, į filosofiją, visų pirma į jo mokslinio domėjimosi temas – tautinio mentaliteto problemas, vertybių klausimus.

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta paroda vaizdiniu pasakojimu pristato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, profesoriaus B. J. Kuzmicko gyvenimo kelią, šeimos istoriją, jaunystės ir studijų metus Vilniaus universitete, akademinę ir pedagoginę veiklą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir parlamentinio darbo Aukščiausiojoje Taryboje metus, darbą Mykolo Romerio universitete ir kt. Parodos rengėjai dėkingi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams Mečiui Laurinkui ir Emanueliui Zingeriui, ambasadorei Halinai Kobeckaitei, signataro dukroms Severinai ir Agnei, kurių prisiminimai ir komentarai praturtino parodos turinį.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Lietuvos valstybės naujajame archyve, Mykolo Romerio universiteto archyve, Bronislavo Juozo Kuzmicko šeimos archyve. Daugelis šių nuotraukų eksponuojamos pirmą kartą. Nuotraukų autoriai: Jonas Česnavičius, Romualdas Damulis, Larisa Dmuchovskaja, Vidūnas Gelumbauskas, Chipas Hiresʼas, Gediminas Ilgūnas, Gunars Janaitis, Jonas Juknevičius, Romualdas Jurgaitis, Juozas Kazlauskas, Gintaras Mačiulis, Irena Mikužienė, Saulius Navikas, Ona Pajedaitė, Albertas Petronis, Saulius Paukštys, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Zacharijus Putilovas, Algirdas Sabaliauskas, Algimantas Žižiūnas.

Paroda eksponuojama lapkričio 11–24 d. Daugiau apie parodą.

Žydrūnas Mačiukas, 

Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus patarėjas

The post Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Bronislavas Juozas Kuzmickas (1935–2023) appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Profesorius Vytautas Landsbergis, kuriam spalio 18 d. sukanka 93-ji, dėmesio nestokoja iki šiol. Sulig solidžiu amžiumi dažnai šlubuojanti sveikata niekaip nepaveikė jo aštraus ir kandaus proto, kuris ir šiandien tarsi nukreiptas viena kryptimi – į augančios grėsmės Lietuvai akcentavimą, raginimą apsisaugoti nuo laisvės ir nepriklausomybės erozijos, nuolatinį priminimą, koks nenuspėjamas ir agresyvus kaimynas yra šalia.

Jau ne kartą rašiau apie V. Landsbergio aštrų mąstymą, kartais įkyrius, ne visiems priimtinus charakterio bruožus. Tai mačiau, kai 1990–1992 m. kaip žurnalistas buvau šalia Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, rengdamas su juo interviu per Lietuvos televiziją. Deja, 1992 m. rudenį rinkimus laimėjusi LDDP nutraukė šį bendradarbiavimą, o netrukus ir ėmėsi LRT valymo…

Bet šįkart ne apie tai.

Priminsiu dar kelias sukaktis. 1988 m. birželio 3 d. prof. V. Landsbergis buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. jis – Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas. Į šį laikotarpį įėjo ir kitas istorinis įvykis – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas.

Laiške rašoma: „Prezidentas Landsbergis ir Lietuvos žmonės yra įsitraukę į kovą už tuos principus, kuriais pagrįsta Nobelio taikos premija. Mes raginame, kad jūs pripažintumėte Lietuvos žmonių drąsą ir determinaciją, jiems kovojant atmesti komunizmo nuniokojimus (ravages), atrinkdami (by selecting) prezidentą Vytautą Landsbergį 1991 metų Nobelio Taikos premijai“. Pasirašė 18 senatorių. Laiškas buvo paskelbtas Čikagos lietuvių savaitraštyje „Garsas“ (1990 m. spalis, Nr.8).

Tai visiems žinoma. Dar ir šiandien svarstoma, koks iš tikrųjų buvusio muzikologo vaidmuo, atvedant lietuviškąjį Liaudies frontą, visą tautą iki šios pergalės. Galima kurti įvairias sąmokslo teorijas, skleisti grašio nevertus gandus, pripažinti profesoriaus trūkumus, bet neigti jo indėlį, organizuojant pasipriešinimą sovietiniam režimui ir priimant sumanius sprendimus, neginčytina.

Štai kodėl 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje atsirado viena idėja – siūlyti V. Landsbergį Nobelio taikos premijos nominacijai. Pirmiausiai čia iniciatyvą parodė grupė JAV Kongreso narių, 1990 m. gegužės 18 d. išsiuntusių kreipimąsi  tuometiniam Norvegijos parlamento Nobelio Taikos premijos komiteto pirmininkui Egilui Aarvikui, deja, netrukus mirusiam. Laiške rašoma: „Prezidentas Landsbergis ir Lietuvos žmonės yra įsitraukę į kovą už tuos principus, kuriais pagrįsta Nobelio taikos premija. Mes raginame, kad jūs pripažintumėte Lietuvos žmonių drąsą ir determinaciją, jiems kovojant atmesti komunizmo nuniokojimus (ravages), atrinkdami (by selecting) prezidentą Vytautą Landsbergį 1991 metų Nobelio Taikos premijai“. Pasirašė 18 senatorių. Laiškas buvo paskelbtas Čikagos lietuvių savaitraštyje „Garsas“ (1990 m. spalis, Nr.8).

Nedaug trūko, kad V. Landsbergis būtų atsidūręs dešimties lietuvių kilmės arba kilusių iš Lietuvos Nobelio premijos laureatų sąraše. Pirmasis 1980 m. gavęs literatūros premiją buvo Czeslawas Miloszas, o paskutinysis 2013 m. nominuotas – ekonomistas, finansų rinkos tyrėjas, prof.  Robertas Jamesas Shilleris. Beje, turime ir Lietuvos žydų kilmės taikos premijos laureatą. Juo 1985 m. nominuotas kardiologas, defibriliatoriaus išradėjas, vienam iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių Bernardas Lownas (sulaukęs beveik 100 metų mirė 2021-aisiais).

Bet istorijos ratas sukosi negailestingai: nėra nei sovietinės imperijos „molinėmis kojomis“, nei jos reformatoriaus, nei režimo paveldėtojo B. Jelcino, o štai pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. V. Landsbergis toliau mus „blaivina“, iš savo patyrimo perspėdamas apie augantį pavojų. Beje, ir iš vidaus.

V. Landsbergis, kaip atkurtos valstybės vadovas, galėjo būti įrašytas ir tarp 20 – ties nominuotų žymių pasaulio šalių ir vyriausybių lyderių – JAV prezidentų Theodoro Roosevelto (1906), Woodrow Wilsono (1919), VFR kanclerio Willy Brandto (1971), netgi pirmojo SSRS prezidento, „perestroikos“ autoriaus Michailo Gorbačiovo (1990) ir kitų.

Beje, tais laikais Nobelio taikos komitetas svarstė, ar apskritai skirti M. Gorbačiovui šią prestižinę premiją. Tokį reikalavimą buvo pateikusi norvegų visuomenė, žymūs žmonės. Panašų  kreipimąsi nusiuntė per kruvinus Sausio 13-osios įvykius tėvo Apolinaro Juozo Povilaičio netekęs Robertas Povilaitis, pranešęs, kad raštu kreipęsis į Nobelio taikos komitetą prašydamas atšaukti 1990 m. M. Gorbačiovui skirtą prestižinį apdovanojimą. 2012 m. V. Landsbergis portalui 15min.lt priminė, kad „tuomet Nobelio taikos komitetas paskelbė atskirąją nuomonę, esą sovietų kariuomenės veiksmai ir M. Gorbačiovo vaidmuo yra visiškai nesuderinami su Nobelio premijos dvasia, tačiau atimti jos nesiryžo, nes, neva, procedūros tokios nėra“. Tuo metu Vakarai atsargiai vertino sovietinių respublikų atsiskyrimo variantą, nes jie SSRS su M. Gorbačiovu laikė savo saugumo ir gerovės garantu.

Bet istorijos ratas sukosi negailestingai: nėra nei sovietinės imperijos „molinėmis kojomis“, nei jos reformatoriaus, nei režimo paveldėtojo B. Jelcino, o štai pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. V. Landsbergis toliau mus „blaivina“, iš savo patyrimo perspėdamas apie augantį pavojų. Beje, ir iš vidaus.

Tai niekada nepatiko vadinamosios Penktosios kolonos rezidentams Lietuvoje. Net profesoriaus pristatymas Nobelio taikos premijai kai kam kėlė niežulį. Antai, buvęs Sąjūdžio leidinys „Respublika“ sau pavaldžiame laikraštyje „Vakaro žinios“ 2015 m. šaukė, kad, esą, V. Landsbergis 1991 m. Lietuvai skirtą alternatyvią Nobelio taikos premiją pasiėmė savo fondui“. Priminsiu, kad tais pačiais metais įkurtam V. Landsbergio fondui, kuris tris ketvirtadalius lėšų skiria vaikams su negalia, o likusi parama atitenka jauniems menininkams, skyrė ne Nobelio, o Norvegų tautos taikos premiją, kuriai lėšas po Sausio 13-tosios įvykių suaukojo Norvegijos žmonės ir kurią konkrečiai už nuopelnus paskyrė Vytautui Landsbergiui. „Respublikos“ redaktoriai tada suabejojo ir Lietuvos Laisvės premija, kuri profesoriui buvo skirta 2015 m.

Irzlus rašytojas, buvęs LKP CK narys, anuometinio Taikos gynimo komiteto pirmininkas, 81-rių metų išėjęs Anapilin tą patį 1991 m. vasarį, savo prisiminimuose keikė visa, kas susiję su tautos kova už nepriklausomybę… Taip, V. Landsbergis turėjo nemažai priešų, ir ne tik Maskvoje.

Savo tikrąjį veidą ir garsus „Liaudies“ rašytojas, socialistinio realizmo atstovas bei „buržuazinio kaimo vaizduotojas“ Juozas Baltušis, kuris 2017 m. gruodį paskelbtame savo dienoraštyje liaupsino Nobelio taikos premijos laureatą M. Gorbačiovą, vadino tai „šviesia žinia“, o, kaip rašė žurnalas „Metai“, savo prisiminimuose pridūrė: „… Nusišypsojau ir aš, prisiminęs, kad mūsiškiai parapijiniai patriotėliai – sąjūdistai šiai premijai buvo pristatę… Vytautą Landsbergį…“ Irzlus rašytojas, buvęs LKP CK narys, anuometinio Taikos gynimo komiteto pirmininkas, 81-rių metų išėjęs Anapilin tą patį 1991 m. vasarį, savo prisiminimuose keikė visa, kas susiję su tautos kova už nepriklausomybę…

Taip, V. Landsbergis turėjo nemažai priešų, ir ne tik Maskvoje. Knygoje „Paaukota Lietuva“ (Kaunas, 2014 m.) retoriškai klausiu: „Kodėl V. Landsbergio atvejis – ypatingas? Nesakau, kad ji galima gretinti su kitu Vytautu – Vytautu Didžiuoju ar kokiu Lietuvos didžiavyriu. Esu toli nuo sumanymo politiką vien tik liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę…“

O paskui tęsiu: „Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, nuo metų naštos ir negalavimų gunktelėjęs, lazdele besiramsčiuojantis, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius…“ Tik tokie žmonės verti pasaulinių apdovanojimų.

The post Česlovas Iškauskas. Kodėl Vytautas Landsbergis vertas Nobelio taikos premijos? appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. davė pradžią galingam tautiniam judėjimui, kuris galų gale nuvertė okupacinę sovietų valdžią ir atvėrė kelią atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet, po kelių mėnesių, spalio 22-23 d., įvyko ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Bet šiandien, minint Iniciatyvinės grupės susikūrimo 37-ąsias metines, pastebėkime, kad ją sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, o iš jų 17 priklausė Komunistų partijai. Jos lyderiai sumaniai prisišliejo prie šio Liaudies fronto, kad liktų prie valdžios lovio. Dar ir šiandien pasigirsta balsų, kad būtent LKP, vėliau pasivertusi socialdemokratine partija, o ne kokios ten beformės masės su savo lyderiais – filosofais ir muzikantais, vedė Lietuvą nepriklausomybės keliu. Straipsnis parengtas prieš 11 metų skelbtos ir vėliau atnaujintos publikacijos „Kaip LKP Sąjūdį į pergalę vedė…“ pagrindu.

Kaip mes įtariai bevertintume lietuviškųjų komunistų, visą okupacinį laikotarpį buvusių okupacinės „kagėbė“ politiniu instrumentu, valdymą, reikia pripažinti, kad 1989 m. gruodžio 19-23 dienomis Vilniuje vykusiame 20-jame LKP suvažiavime priimtas sprendimas atsiskirti nuo tuometinės Sovietų Sąjungos Komunistų partijos buvo drąsus žingsnis. Istorikai šį žingsnį vertina kaip svarbią nacionalinio išsivadavimo iš sovietų okupacijos stadiją, ieškant „politinio kompromiso“.

SSKP generalinis sekretorius M. Gorbačiovas trims dienoms buvo atvykęs į Vilnių, nesėkmingai mėgindamas „atvesti į protą“ lietuvius. LKP lyderiai, kaip ir dera, maloniai sutiko ir dar noriau išlydėjo savo patroną, kuris išvyko it musę kandęs. O iki kruvinojo Sausio buvo likę lygiai metai…

„Ir užsienis pamatė ir atkreipė dėmesį. Tai buvo drąsus politinis žingsnis. Siūlyčiau paimti paskaityti deklaraciją, kurią mes priėmėm prieš 15 metų, kad Lietuvos komunistų partija kovos už Lietuvos nepriklausomybę,“ – per LKP atsiskyrimo nuo SSKP 15-metį pabrėžė tuometinis LSDP lyderis, premjeras Algirdas Brazauskas. „Tai buvo pirmas ryžtingas žingsnis atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos“, – 2004-aisiais jam pritarė žurnalistas, vienas LKP 20-ojo suvažiavimo dalyvių Algimantas Čekuolis. „Žiūrint iš istorinės perspektyvos, LKP atsiskyrimas nuo SSKP buvo toks pat pozityvus žingsnis kaip ir Michailo Gorbačiovo „perestroika“, – kalbėjo ir buvęs sovietmečio disidentas Vytautas Bogušis.

Netrukus po LKP atskilimo, 1990 metų sausį, tuometinis SSKP generalinis sekretorius M. Gorbačiovas trims dienoms buvo atvykęs į Vilnių, nesėkmingai mėgindamas „atvesti į protą“ lietuvius. LKP lyderiai, kaip ir dera, maloniai sutiko ir dar noriau išlydėjo savo patroną, kuris išvyko it musę kandęs. O iki kruvinojo Sausio buvo likę lygiai metai…

Susitikimuose dalyvavęs žurnalistas Juras Jankevičius „Gimtojo krašto“ puslapiuose po 20 metų pasakojo, kad „gorbį“ sausio 11 d. oro uoste pasitiko vadinamosios savarankiškos LKP pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Netoliese savo patrono laukė būsimo Sausio perversmininko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami „platformininkai“, po gruodį įvykusių partinių skyrybų pareiškę liekantys SSKP sudėtyje. Abiejų grupių laukė rimtas išbandymas – tiek vieni, tiek kiti aukštajam svečiui siekė įrodyti, kad būtent jie atstovauja tikrosioms Lietuvos žmonių nuotaikoms ir siekiams.

„Izvestijos“ paskelbė iš „The New York Times“ perspausdintą Roberto Shefferio straipsnį „Patarimas separatistams”. Jame Amerikos politologas aiškino, kad Lietuvos nepriklausomybės siekiai kelia grėsmę visam SSRS demokratizavimo procesui, ir neslėpė abejonių, ar laisvę iškovojusios Baltijos kraštų tautos pačios sugebėtų sukurti demokratinę visuomenę.

Varžybos buvo nelengvos: LKP jau buvo pelniusios Sąjūdžio palydovės, o gal ir lyderės, vaidmenį, o raudonieji „ant platformos“ šliaužiojo ant kelių prieš Maskvą ir vykdė Kremliaus nurodymus – neleisti Lietuvai atsiskirti, įvesti tiesioginį Maskvos valdymą arba bent suteikti jai ribotą suverenitetą. Padėtis buvo komplikuota, nes ir Vakarai mindžikavo, nežinodami, ką remti. Antai, pirmąją M. Gorbačiovo vizito dieną „Izvestijos“ paskelbė iš „The New York Times“ perspausdintą Roberto Shefferio straipsnį „Patarimas separatistams”. Jame Amerikos politologas aiškino, kad Lietuvos nepriklausomybės siekiai kelia grėsmę visam SSRS demokratizavimo procesui, ir neslėpė abejonių, ar laisvę iškovojusios Baltijos kraštų tautos pačios sugebėtų sukurti demokratinę visuomenę.

Nemenkinant atskyrusios LKP reikšmės, verta pasakyti, kad jos lyderiai vėlesniuose prisiminimuose nesibodėjo kone visus nuopelnus prisiimti sau. Vienas iš LKP šulų Vladimiras Beriozovas, 2014 m. išleidęs knygą „Ėjau minų keliu: prisiminimai“, žurnalistams gyrėsi, kaip jo partija drąsiai žengė per politines minas. „Mes, žinodami, kad partija – tai svarbiausia grandis, kuri laiko visą respubliką Tarybų Sąjungoje, darėme visus žingsnius, kad nutrauktume tuos ryšius“, – rašė jis. Paskui pajuto nuoskaudą: „Ir aš labai nustebau, kai atėjau į vieną uždarą Sąjūdžio susirinkimą ir pasakiau, kad mūsų visi balsuos už nepriklausomybę: niekas neapsidžiaugė – tik vienas suplojo…“

2006-aisiais, dar būdamas Vyriausybės vadovu ir kupinu jėgų valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininku, vertindamas savo gyvenimo rezultatus, A. Brazauskas rėžė: „Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai“. Visus savo nuopelnus ir pagyras jis sudėjo į kitais metais išleistą knygą „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Patikėtume, jei tai nebūtų veidmainiška.

Štai vienas humoristinis portalas surinko ne tik tostus ir politinius juokelius, bet ir kai kuriuos A. Brazausko pasisakymus nepriklausomybės išvakarėse, kai jau šurmuliavo visa Sąjūdžio pakelta Lietuva. A. Brazauskas apie trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (išsireiškimas Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje 1988 m., išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją Maskvoje,). „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ (interviu savaitraščiui „Argumenty i fakty“, 1989, Nr.47). „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina“ (straipsnis „Žodis Lietuvos komunistams“, žurnalas „Komunistas“, 1989, Nr.9). „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“ (kalba „Vilmos“ įmonėje, „Tiesa“, 1989 m.kovo 3 d.)… Ir taip toliau… Pastebėkime, kad šie žodžiai pasakyti, jau įsisiūbavus Sąjūdžio idėjai…

LKP vadovai vaizdavo, esą jie balansuoja tarp Sąjūdžio ir „Jedinstvo”, ieško kompromisų, nenori supykdyti Maskvos ir t.t. Bet kai 1989 m. kovą į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą iš 42 deputatų buvo išrinkta maždaug trečdalis sąjūdininkų, kurie netruko sudrebinti Kremliaus suvažiavimų rūmus, LKP lyderiai galutinai suvokė, kad pasirinkimo nebėra.

Senas A. Brazausko bendražygis partijoje, profesorius Bronislovas Genzelis savaitraštyje „Atgimimas“ 2004-ųjų gruodžio 21 d. neištvėrė ir išklojo visą tiesą apie LKP atskilimo nuo SSKP aplinkybes. Jį papiktino vienpusiškas šio įvykio traktavimas tada pasirodžiusioje A. Brazausko knygoje „Apsisprendimas“.

Profesorius rašė, kad komunistų partijoje tilpo įvairiausių pažiūrų žmonės: nuo aiškių kolaborantų iki nepriklausomos valstybės atkūrimo šalininkų, nuo „laukinio kapitalizmo” adeptų iki socialdemokratų, tačiau jos gretose buvo nemažai sąžiningų ir tautiškai nusiteikusių žmonių. Dalis jų, ypač intelektualai, pradėjo jungtis į neformalius klubus ir judėjimus, kurie 1988 m. birželio mėn. 3 d. išsiliejo į vieningą Sąjūdžio srovę.

Tai padėjo išvengti konfrontacijos tarp nomenklatūrinės partijos ir Sąjūdžio aktyvistų. Sąjūdžio vadovybė ieškojo ryšių su liberaliai nusiteikusiais partinio aparato veikėjais, kurie dar buvo valdžioje, o šie suprato, kad įsukti į tautinio atgimimo verpetą nepajėgs išsaugoti senos sistemos ir savo kailio. Iš tikrųjų, jie jau nebevaldė situacijos. Kaip rašė B. Genzelis, tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, nesuvokęs prasidėjusio šalyje tautinio ir demokratinio judėjimo ir bandęs jį palaužti jėga (jo nurodymu rugsėjo 28 dieną Vilniuje milicija šiurkščiai išvaikė mitingą, įvyko vadinamasis „bananų balius“), buvo priverstas atsistatydinti ir spalį pasitraukti į pensiją. LKP vadovu tapo A. Brazauskas.

Jis atsidūrė tarp dviejų įkaitusių akmenų: dar A. Sniečkaus laikais išugdytas nomenklatūrinis savisaugos instinktas reikalavo paklusnumo M. Gorbačiovui, tačiau Sąjūdžio banga privertė prisitaikyti, plaukti pasroviui, ir LKP nusprendė, kad įprastuose komunistų partiniuose ataskaitiniuose susirinkimuose dalyvautų aktyvūs sąjūdininkai, kad jie patektų į LKP vietos organizacijų valdymo organus.

Susiformavus Sąjūdžiui LKP reikėjo apsispręsti – su tauta ar su kolonizatoriais. Taip, A. Brazauskas ir jo bendrininkai kito pasirinkimo neturėjo, ir apgailėtinas „platformininkų“ likimas įrodė, kad tas pasirinkimas teisingas… Todėl įrodinėti, kad savarankiška tapusi LKP tiesiu keliu vedė tautą į nepriklausomybę, gali tik koks „ant platformos“ pasilikęs buvęs nomenklatūrininkas.

Bet laviruoti nesisekė. B. Genzelis atskleidė, kad konservatyvių LKP veikėjų iniciatyva 1988 m. lapkričio mėn. 4 d. buvo įkurta priešiška Lietuvos valstybingumui organizacija „Jedinstvo”. LKP vadovai vaizdavo, esą jie balansuoja tarp Sąjūdžio ir „Jedinstvo”, ieško kompromisų, nenori supykdyti Maskvos ir t.t. Bet kai 1989 m. kovą į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą iš 42 deputatų buvo išrinkta maždaug trečdalis sąjūdininkų, kurie netruko sudrebinti Kremliaus suvažiavimų rūmus, LKP lyderiai galutinai suvokė, kad pasirinkimo nebėra.

Tai nulėmė ir 20-ojo LKP suvažiavimo atmosferą. A. Brazauskas neprieštaravo, kad sąjūdininkai ir aiškūs nepriklausomybininkai būtų išrinkti į LKP CK biurą. Dėl tokios elgsenos galimos kelios versijos, rašė B. Genzelis: pirma, A.Brazauskas, jausdamas, kad šiam jo žingsniui nebus pritarta, siekė prieš M. Gorbačiovą išlaikyti gerą veidą; antra, gavo M. Gorbačiovo patarimą pamėginti taip pristabdyti atsiskyrimo procesą. Galų gale reikia pripažinti, kad LKP lyderis buvo ne tik geras inžinierius ir ūkio organizatorius, bet ir įžvalgus politikas: jis nepasidavė Maskvos spaudimui, nes galinga tautinė srovė jį jau nešė prie Kovo 11-osios slenksčio… Reikėjo skubėti: juk kovo 12-ąją Maskvoje prasidėjo Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame M. Gorbačiovas būtų gavęs įgaliojimus paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje. Tuomet M. Brazauskas sukirto rankomis su prof. V. Landsbergiu.

Taigi, visi pokyčiai Lietuvos komunistų partijoje vyko dėl to, kad ją veikė Sąjūdžio idėjos – ne LKP stimuliavo Sąjūdžio gimimą, o Sąjūdis – LKP atsiskyrimą nuo metropolinės struktūros, daro išvadą savo dabar jau 23 metų senumo straipsnyje profesorius B. Genzelis. Susiformavus Sąjūdžiui LKP reikėjo apsispręsti – su tauta ar su kolonizatoriais. Taip, A. Brazauskas ir jo bendrininkai kito pasirinkimo neturėjo, ir apgailėtinas „platformininkų“ likimas įrodė, kad tas pasirinkimas teisingas…

Todėl įrodinėti, kad savarankiška tapusi LKP tiesiu keliu vedė tautą į nepriklausomybę, gali tik koks „ant platformos“ pasilikęs buvęs nomenklatūrininkas. Beje, yra ir kitų versijų. Pasak disidento, buvusio Lietuvos laisvės lygos vadovo Antano Terlecko, Sąjūdį sukūrė KGB, kad „nuleistų garą“ tautiniam atgimimui. Tai mitas. 2013-aisiais Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui žurnalistų Virginijaus Savukyno ir Astos Einikytės sukurtas dokumentinis filmas „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“ tarsi atsakė į šį klausimą: taip, sovietinis saugumas stengėsi įterpti į jį savo žmones, panaudoti kaip nacionalizmo propaguotoją, bet paskui, po permainų Maskvoje, pasiliko tik stebėjimo funkciją. Visi, neišskiriant ir „lietuviškųjų“ komunistinių patriarchų, galvojo, kaip iš šio tautinio sprogimo išnešti sveiką kailį… ir atgimti vėl, jau nepriklausomybės laikais, „prichvatizuojant“ kolūkių turtą, nykstančias įmones, darant karjerą valstybės įstaigose, įsiterpiant į valdymo struktūras, į valdžią, paliekant tautiečio sąmonėje kuo nekaltesnį įvaizdį.

Vėlgi baigsiu savo buvusio filosofijos dėstytojo, profesoriaus B. Genzelio straipsnio žodžiais, kurie aktualūs ir šiandien: „Vėliau A. Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės eliminuoti sąjūdininkus, iš dalies išsaugoti nomenklatūrą, nesvarbu, ar ji liko tos partijos gretose, ar ne. Kai pajunta valdžios skonį, ji atsiranda ten, kur reikia. Vienu metu nomenklatūrininkai depolitizuojasi, kitu metu vėl partizuojasi. Nomenklatūros liekanos įgijo gražų veidą, kurį LKP ir gavo susijungdama su LSDP“.

***

Šiandien buvusiuosius teisti per vėlu. O ir patys visuomeniniai teisėjai turi būti politiškai tyri it krištolas. Tad belieka tik pastebėti, kad tikroji atkurtos nepriklausomybės autorystė priklauso Tautai, o kartu – ir sąžiningiems jos vedliams, savo atsidavusiu darbu nusiplovusiems komunistinio režimo purvą. Deja, vis dar atsiranda veikėjų, kurie nori apjuodinti Sąjūdžio vardą…

The post Česlovas Iškauskas. Ar Sąjūdis, ar LKP vedė tautą į pergalę? appeared first on Voruta.

Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius

Lietuvos kariuomenės (at)kūrimas: pirmieji žingsniai

Šiandien, kai abejojančių kariuomenės reikalingumu beveik nėra (tiesa, pastaraisiais metais diskusijos dėl kariuomenės reikalingumo bent viešojoje erdvėje suaktyvėjo), sunku įsivaizduoti, kad tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, užtikrinti nors minimalų jos saugumą ir sukurti Lietuvos krašto apsaugos sistemą nebuvo paprasta. Kariuomenės, kaip vieno iš svarbiausių valstybingumo požymių, kūrimui priešinosi Sovietų Sąjunga, be to, ir kai kurie tuometiniai Lietuvos politikai. Kariuomenės (at)kūrimui neigiamai „pasitarnavo“ ir Lietuvos istorinė patirtis – 1940 m. okupacija, kuomet gerai aprūpinta kariuomenė nepasipriešino krašto okupacijai.

Pirmaisiais vėl nepriklausomos Lietuvos metais buvo bijoma ne tik kurti savo kariuomenę, bet apskritai tvyrojo baimė, vos prakalbus apie tarpukarines militaristines organizacijas. Be to, kurti kariuomenę 1989–1990 m. buvo sudėtinga, dar ir dėl to, kad Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota sovietinė armija. Todėl kariuomenė buvo kuriama įvedant ir sugalvojant naujus, jokiems tradiciniams kariuomenės kūrimo elementams nebūdingus bruožus.

Politinio (teisinio) sprendimo paieškos

Prieš 35-erius metus, pagrindine politine jėga Lietuvoje buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (toliau – LPS, Sąjūdis). 1988 m. birželio 3 d. įkurtas judėjimas savo veiklos pradžioje deklaravo esąs judėjimas, remiantis Sovietų sąjungoje Michailo Gorbačiovo pradėtą “pertvarkos” procesą. Laikui bėgant, strateginiu Sąjūdžio tikslu tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tokia nuostata jau aiškiai buvo suformuluota oficialioje LPS rinkiminėje programoje. Iki šio, aiškiai suformuluoto, tikslo Sąjūdis ėjo palaipsniui. Palaipsniui kito ir LPS požiūris į kariuomenės reikalingumą. Šiame kelyje galima įžvelgti du raidos etapus: iki Kovo 11-osios ir po Kovo 11-osios. Kitaip tariant, atskirti, ką Sąjūdis darė kaip visuomeninis judėjimas nuo Sąjūdžio kaip politinės jėgos formuojančios atkurtos valstybės pamatus.

Apie požiūrį į karines struktūras LPS dokumentuose ir narių pasisakymuose pirmuoju laikotarpiu (iki Kovo 11-osios) kalbėti nėra paprasta. Didesnis dėmesys tuo metu buvo skiriamas apibrėžti sovietinės kariuomenės statusą Lietuvoje ir Lietuvos jaunuolių tarnybą Lietuvos teritorijoje. Beje, jaunuolių, savavališkai pasitraukusių iš sovietinės kariuomenės ar besislapstančių nuo karinės tarnybos, apsauga buvo kone vienintelis argumentas vertęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Toliau – LR AT) priimti keletą svarbių teisės aktų, padėjusių kurti krašto apsaugą jau antrajame etape (po Kovo 11-osios).

Tam tikslui (suteikti galimybę Lietuvos jaunuoliams tarnauti Lietuvos teritorijoje, nacionalinėse karinėse formuotėse) įgyvendinti, kaip įvardinta bendrojoje LPS programoje 1988 m., jų siekis buvo atgaivinti lietuviškų karinių dalinių tradicijas, nacionalinės karininkijos ruošimo institucijas. Ši nuostata buvo įrašyta ir visuose parengtuose Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos keitimo projektuose. Vėliau, 1989 m. pabaigoje, ruošiantis rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, rinkiminėje Sąjūdžio programoje tarp svarbiausių Sąjūdžio uždavinių vidaus politikoje buvo ir siekis sukurti krašto apsaugos sistemą, įkurti Krašto apsaugos ministeriją (toliau – KAM). Dar kartą pabrėžta, kad LPS sieks pakeisti Lietuvos TSR Konstitucijos 29 – ąjį ir 30 – ąjį straipsnius dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų ir panaikinti 61 – ąjį straipsnį dėl Lietuvos TSR piliečių pareigos tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose.

Laimėjus rinkimus ir paskelbus Kovo 11-osios aktą, pasikeitė ir nuostatos karinių organizacijų atžvilgiu. Pradėti registruoti savanoriai, turėję saugoti svarbiausius valstybės objektus, patvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos įstatai, pradėtą diskutuoti ir apie kariuomenę. Priimti sprendimai, kad Lietuvos jaunuoliai neprivalo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje ir kad sovietų karinių komisariatų veikla Lietuvoje nutraukiama. Visgi, Krašto apsaugos ministerijos sukūrimui buvo pasipriešinta.

Pirmas bandymas įkurti KAM buvo 1990 m. kovo 23 d., kai LR AT, tvirtinant pirmąją Lietuvos Respublikos vyriausybę, tuometinė ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė krašto apsaugos ministru siūlė paskirti LR AT deputatą Vidmantą Povilionį. Tačiau tiek jo, tiek ir apskritai Krašto apsaugos ministro paskyrimui buvo pasipriešinta, teigiant, kad šiuo metu sukurta kariuomenė vis tiek su niekuo nesugebės kariauti, o ministerijos kūrimas gali labai sunervinti buvusius „šeimininkus“ ir būtų argumentas prieš Lietuvos pripažinimą derybose su Rusija. Be to, buvo laikomasi LPS koncepcijos, kad Lietuva bus neutrali valstybė.

LR AT nepatvirtinus krašto apsaugos ministro ir atsisakius įsteigti Krašto apsaugos ministeriją, visiškai kariuomenės kūrimo atsisakyta nebuvo. 1990 m. balandžio 25 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas (toliau – KAD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurio generaliniu direktoriumi buvo paskirtas LR AT deputatas Audrius Butkevičius. Vienas pagrindinių KAD uždavinių buvo sukurti krašto apsaugos koncepciją. Beje, šitie trys žodžiai „krašto apsaugos koncepcija“ tapo savotišku koziriu kai kuriems AT deputatams, nepritariantiems bet kokioms pastangoms kurti krašto apsaugos sistemą. „Koncepcijos“ nebuvimas arba priešo neįvardijimas, buvo pagrindinis priekaištas pristatant bet kokį teisės akto projektą susijusį su kuriama krašto apsauga. Ar tai būtų Pasienio apsaugos, ar karinės prievolės ir pan. įstatymas. LR AT deputatai kariuomenės kūrimo klausimu buvo pasiskirstę į dvi stovyklas: radikalus (nepritariančius bet kokiems bandymams (at)kurti karines struktūras), kurių požiūrį galima būtų apibūdinti citata: „Geriausia Lietuvos gynyba – tai būti pacifistais todėl, kad mūsų kariuomenė nuo nieko mūsų pačių neapsaugos“ ir nuosaikiuosius, kurie iš esmės nebuvo prieš atsargų (stipriai Maskvos nenervinant) krašto apsaugos kūrimą, remiantis savanoriškumo ar profesinės karo tarnybos principais suformuotomis nedidelėmis karinėmis struktūromis, skirtomis užtikrinti bent minimalią sienų kontrolę. Pastarasis požiūris buvo nulemtas kelių dalykų: istorine patirtimi (kai Lietuvos kariuomenė 1918 m. buvo kuriama savanoriškumo pagrindu) ir tokiu net šiomis dienomis gaju argumentu, kad kariuomenė daug kainuoja, todėl geriau tuos finansus skirti socialinėms reikmėms.

Realūs veiksmai

Vykstant šioms diskusijoms kariuomenės (at)kūrimas jau buvo prasidėjęs. Atsikuriančių Lietuvos karinių struktūrų užuomazga reiktų laikyti LPS saugos būrius, kurių nariai dėl ryšimo žalio raiščio buvo vadinami žaliaraiščiais. Ši struktūra susiformavo 1988 m., siekiant apsaugoti Sąjūdžio renginius nuo galimų provokacijų iš sovietinių institucijų pusės. Būtent Kauno Sąjūdžio žaliaraiščių tarpe kilo idėja atkurti Lietuvos šaulių sąjungą (oficiali atkūrimo data – 1989 m. rugsėjo 20 d.). Nemaža dalis žaliaraiščių, sumažėjus Sąjūdžio renginių, po Kovo 11-osios atsiliepė į kvietimą registruotis savanoriais, iš kurių vėliau susiformavo Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (toliau – SKAT), kuri oficialiai buvo įteisinta 1991 m. sausio 17 d. Iš žaliaraiščių po Nepriklausomybės atkūrimo išaugo ir pirmoji įteisinta struktūra – Aukščiausiosios Tarybos apsaugos tarnyba, kuri oficialiai įkurta 1990 m. kovo 20 d.

Nežiūrint šių, labiau iš apačios kylančių, iniciatyvų tikrasis kariuomenės (at)kūrimas prasidėjo tik įkūrus Krašto apsaugos departamentą ir jis vyko gana greitai, dažnu atveju pirmiau kažką padarant, o tik po to tai įteisinant. Kitaip tariant, praktiniai veiksmai labai dažnai aplenkdavo politikų sprendimus. Štai, didžiausios, šiuo metu, Lietuvos kariuomenės dalies – Sausumos pajėgų kūrimas prasidėjo nuo karinio techninio-sporto klubo (įkurtas 1990 m. gegužės 31 d., KAD generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1), tapusio Mokomojo junginio (įkurtas 1991 m. vasario 22 d.) pirmtaku. Tiek, karinio techninio sporto klubo, tiek Mokomojo junginio vadu buvo paskirtas Česlovas Jezerskas. 1991 m. rudenį pasikeitus politinei situacijai Maskvoje, savo ruožtu, Mokomasis junginys buvo performuotas į Greitojo reagavimo brigadą (1991 m. lapkričio 14 d.), kuriai 1992 m. birželio 6 d. suteiktas „Geležinio Vilko“ vardas.

Vienas pagrindinių valstybės suverenumą įrodančių požymių yra valstybės sugebėjimas kontroliuoti savo sienas. Sienų apsauga ir Pasienio apsaugos tarnybos kūrimas buvo vienas iš svarbiausių pirmųjų krašto apsaugos kūrėjų užduočių, to reikalingumą matė ir tie politikai, kuriems kariuomenės reikalingumas buvo diskutuotinas klausimas. Tik pradėjusiam kurtis KAD buvo patikėta pradėti saugoti valstybinę Lietuvos sieną. Departamentas turėjo perimti 1747 km sausumos, 99 km jūrų sienos ir oro erdvės kontrolę. Tam užtikrinti besikuriančioje Lietuvos krašto apsaugos sistemoje, buvo įkurta Pasienio apsaugos tarnyba (toliau – PAT), kurios viršininku 1990 m. spalio 15 d. paskirtas V. Česnulevičius. Iki pirmojo šaukimo į privalomąją krašto apsaugos tarnybą ši struktūra buvo kuriama profesionalios kariuomenės pagrindu. Pirmame etape į ją dirbti buvo priimami tam darbui tinkantys, ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą turintys asmenys. Nežiūrint visų teigiamų dalykų ir pastangų įdėtų kuriant PAT ir bandant užtikrinti ekonominę Lietuvos sienos apsaugą, pats sienos kontroliavimas nebuvo lengvas uždavinys. Visų pirma dėl to, kad Sovietų Sąjunga apie Lietuvos sienų kontrolę nenorėjo net girdėti. Lietuvos pasieniečių postų statymas, ypač Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje, iššaukdavo didžiausią nepasitenkinimą: postų deginimus, pasieniečių mušimą, pagaliau Medininkų žudynes.

Viena iš rimtesnių problemų besikuriančiai Lietuvos kariuomenei buvo karininkų ir karių ruošimas. Didžiąją dalį pirmųjų karininkų sudarė buvę sovietinės armijos, esantys atsargoje ar prasidėjus Sąjūdžiui iš tarnybos pasitraukę karininkai lietuviai. Savi karininkai Krašto apsaugai buvo ruošiami dviejose vietose: Lietuvos karininkų kursuose ir Lietuvos karo akademijoje. Pirmus karininkus krašto apsaugai ruošti nuspręsta 1990 m. gruodžio 20 d., įsteigus 4 mėnesių trukmės Lietuvos karininkų kursus Kaune. Iki 1993 m. kovo 19 d. kuomet buvo įsteigta Krašto apsaugos puskarininkių mokyklą, šie, Kaune veikę, kursai parengė virš 600 karininkų, kuriems buvo suteikti jaunesniojo leitenanto laipsniai.

1992–1993 m. buvo sparčiai kuriamos naujos Lietuvos kariuomenės pajėgos. 1992 m. sausio 2 d. atkurta Lietuvos karo aviacija – suformuota Krašto apsaugos aviacijos tarnyba. Pirmasis lėktuvas su karo oro pajėgų ženklais pakilo jau vasarą, birželio 18-ąją. Organizuojant karinį mokymą 1992 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje duris atvėrė Krašto apsaugos mokykla. 1992 m. lapkričio 1 d. įkurta Karinių jūrų pajėgų flotilė, jai perduoti anksčiau suformuoto Atskirojo laivų diviziono laivai ir įranga. 1991 m. sausio 17 d. oficialiai įkurta SKAT, po metų veiklos buvo gerai struktūrizuota ir skaitlingiausia Krašto apsaugos sistemos struktūra, kuri per 1991–1992 metus išaugo nuo kelių šimtų iki 7000 karių.

Lietuvos kaip ir kiekvienos kitos kariuomenės uždavinys buvo aiškus – ginti valstybę arba, kitaip sakant, neleisti, kad pasikartotų 1940 m. situacija. Pagrindiniai Lietuvos gynybos uždaviniai, anot A. Butkevičiaus buvo:

     1. Bet kokia kaina parodyti, kad Lietuvos užpuolimas yra ne socialistinė revoliucija, o tikras puolimas, t. y. padaryti tai, ko nepadarė Lietuvos kariuomenė 1940 m.;

    2. Laiko uždelsimas iki 1 mėnesio, kad būtų įmanoma sulaukti pagalbos;

    3. Nesugebėjus apginti krašto, organizuoti diversinį karą, t. y. naudojant pilietinio, civilinio pasipriešinimo metodus neleisti okupantui sukurti marionetinės valdymo sistemos.

Iki 1994 m. Lietuvoje buvo sukurtos visų rūšių karinės dalys: sausumos kariuomenė, Karinės jūrų pajėgos bei Karinės oro pajėgos. Tačiau dėl menkos materialinės bazės, pagrindinių įstatymų, kurie įvardintų jų vietą valstybėje bei nusakytų pagrindines funkcijas, nebuvimo jos negalėjo gerai funkcionuoti. Iki 1992 m. šių karinių padalinių net nebuvo galima įvardinti kaip Lietuvos kariuomenės, kadangi iki tų metų nebuvo ir pačio kariuomenės įstatymo. Formaliai Lietuvos kariuomenė Aukščiausios Tarybos sprendimu buvo atkurta tik 1992 m. lapkričio 19 d.

The post Lietuvos kariuomenės (at)kūrimas: pirmieji žingsniai appeared first on Voruta.

Mieli bendražygiai, bičiuliai,

Išsaugokime Kryžių kalnelį  prie VI forto Kaune!

Tai Kauno ir Lietuvos naujausios istorijos ir kultūros paveldo dalis.

Vietos žmonės  prašo dėmesio ir pagalbos išsaugant kryžius… Ir gerbiant valstybės ir religinius simbolius viešojoje erdvėje.

Prieš 30 metų šiuos Kryžius statė ne tik Sąjūdis, bet ir kitos visuomeninės organizacijos…

Dr. Raimundas KAMINSKAS

LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas

Istorinės atminties tyrinėtojas

Patriotinių idėjų ir vertybių populiarintojas

The post Išsaugokime Kryžių kalnelį  prie VI forto Kaune! appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, www.voruta.lt

Į šventinius Sausio 13-osios, kaip ir į Kovo 11-osios  Seimo posėdžius, visada buvo kviečiami dalyvauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovai.  Tik LR Seimo narės Angelės Jakavonytės ir Seimo Pirmininkės Pavaduotojo Pauliaus Saudargo pastangų dėka LLKS atstovai pačiomis paskutinėmis dienomis  buvo pakviesti ir šį kartą. Atvykome dviese – kartu su LLKS štabo viršininku ats.  mjr.  Gediminu Reutu.  Aldona Grigaitienė ir Algimantas Kurlavičius dėl  ligos negalėjo dalyvauti.

LR Seimo šventiniame posėdyje  kalbėjo Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Laisvės gynėjas  Rimantas Olšinskas, Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto  produkterėčia Ana Luisa Monsė,  Teisingumo viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė.

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė  Paulė Kuzmickienė  šiltais žodžiais pristatė Laisvės premijos laureatą Petrą Plumpą – antisovietinio pasipriešinimo dalyvį, pogrindinės spaudos leidėją,  legendinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ aktyvų bendradarbį,   švietėją ir publicistą.  Skambant muzikos garsams ir aidint susirinkusių gausiems plojimams,  laureatui LAISVĖS statulėlę ir skirtą premiją įteikė Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen.

Savo padėkos kalboje Petras Plumpa  išreiškė didelę  pagarbą   žuvusiems Lietuvos partizanams ir kitiems kovojusiems  už Lietuvos laisvę. Jis sakė: Pagrindinis šios dienos  atminimas ir pagarba priklauso tiems brangiems mūsų tėvynainiams, kurie savo krauju aplaistė mūsų žemę – prie televizijos bokšto, prie Medininkų, prie Seimo ir kitur.  Jokios premijos jų Aukos neatlygins ir jokie žodžiai jų artimųjų nepaguos. Belieka tik nuoširdžiai palinkėti, kad jie ilsėtųsi ramybėje ir amžinojo gyvenimo šviesa jiems nuolat šviestų. Būkime dėkingi ne tik išėjusiems į Amžinybę, bet ir tiems, kurie šiandien Ukrainoje kovoja sunkią, kruviną, bet teisėtą kovą už savo ir visų mūsų laisvę.

Kita Laisvės premija buvo skirta  Europos  Parlamentui, kurį čia atstovavo pati Europos Parlamento Pirmininkė Roberta Metsola. Savo kalboje ji pažymėjo, kad ši premija – tai didelė  garbė Europos  Parlamentui, kurį įkvėps dar labiau  remti  tautų apsisprendimo teisę ir demokratiją, kovojančią dėl savo laisvės Ukrainą.

Pasibaigus Seimo posėdžiui, nusidriekė didelė eilė, norinčių pasveikinti garbingąjį laureatą Petrą Plumpą. Mes jį nuoširdžiai pasveikinome Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardu, padėkodami jam už jo pasiaukojimą, už nuveiktus kilnius   darbus Lietuvos labui, palinkėjome jam kuo geriausios sveikatos, Dievo palaimos jo tolimesnio gyvenimo žingsniams.  Taip pat įteikėme   Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Padėkos raštą. Kartu su mumis Laureatą sveikino Savanoriškos  krašto apsaugos tarnybos pirmasis Kauno rinktinės vadas, garbės savanoris, dimisijos mjr. Edvardas Straleckas, LLKS tarybos narė Angelė Jakavonytė, lietuviško šaunamo ginklo kūrėjas Algirdas Petrusevičius, LGGRTC vyr. patarėjas Raimundas Kaminskas ir Lietuvos kariuomenės kūrėjas Romas Eidukevičius.

Pakeliui į namus stabtelėjome Vievyje. Čia miestelio aikštėje, netoli Šv. Onos bažnyčios prie pastatytos paminklinės Atminimo lentos, pagerbėme unitų Bažnyčios aktyvų dvasininką – mokslininką, filologą Motiejų  [Meletijų]  Smotrickį – Vilniaus, Leipcigo, Niurnbergo, Vitenbergo universitetų auklėtinį, daug  nusipelniusį Lietuvos mokslui ir kultūrai.  Vievyje jis mokytojavo  Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno brolijos pastangomis  čia buvusiame vienuolyne įkurtoje mokykloje.  Jis buvo ir LDK didžiojo etmono, žinomo karvedžio, nugalėjusio 1514 m.  prie Oršos  žymiai skaitlingesnę rusų kariuomenę, sūnaus mokytojas.  (Unitai – Rytų apeigų katalikų Bažnyčios nariai.)

Motiejus Smotrickis daugiausiai žinomas  kaip „Slavų kalbos gramatikos“ autorius. Ši gramatika, turėjusi 495 puslapius, apie  du šimtmečius  buvo  slavų kalbų pagrindas.  Ji išleista 1619 metais  gerai įrengtoje Vievio  vienuolyno spaustuvėje.

Vievyje šiam iškiliam ukrainiečių tautos sūnui Motiejui  Smotrickiui,  paminklinė lenta, simbolizuojanti atverstą knygą, įrengta 2002 metais. Ant šios paminklinės Atminimo lentos lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyta: 1618 – 1619 m. Vievyje Vilniaus brolijos spaustuvėje  (Bogdano  Oginskio labdaros dėka) įžymusis  ukrainiečių bažnyčios ir švietimo veikėjas, žinomas filosofas Maksimas –Meletijus Smotrickis (apie 1575-1634 m. sausio 9 d.) išleido pirmą pilną bažnytinės slavų kalbos gramatiką, padėjusią pamatus slavistikos mokslui Rytų Europoje, „Slavų kalbos gramatikos  taisyklės“. M. Smotrickis mirė dabartinėje Ukrainoje 1633 metais, būdamas Dermanio unitų vienuolyno viršininku.

Pagerbus M. Smotrickį, savo veikla padariusį daug kam  žinomą  Vievį, pasivaišinome kvapnia lietuviškų žolelių arbata gražiai pasivadinusioje „Sėkmės užeigoje“.

Zigmas Tamakauskas. Gyvosios atminties blyksniai

The post Zigmas Tamakauskas. Vis dėlto į LR  Seimo iškilmingą posėdį buvome pakviesti appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Artūras Sakalauskas gimė 1963 m. spalio 26 d. Alytuje Genovaitės ir Prano Sakalauskų šeimoje. Jo senelis, iš mamos pusės, Antanas Letkauskas buvo Lietuvos 1918 – 1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Šeimoje dažnai buvo prisimenamos Lietuvos Nepriklausomybės kovos. Būdamas šeštoje ar septintoje klasėje, Artūras su kitais mokiniais slapta spalvino draudžiamas trispalves, o per istorijos pamoką, su dviem klasės draugais, ant kitų mokyklos kabinetų durų, klijavo popierines trispalves vėliavėles ir lapelius su užrašu „Už laisvą Lietuvą“. Už tokį Vasario 16-osios paminėjimą sovietmečiu, A. Sakalauskas buvo įtrauktas į Alytaus milicijos nepilnamečių įskaitą bei pateko į KGB akiratį.

Mokydamasis vidurinėje mokykloje Artūras mėgo sportuoti, lankė rankinio treniruotes sporto mokykloje, vėliau žaidė Alytaus „Varsos“ rankinio komandoje.1981 m. A. Sakalauskas baigė Alytaus 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Alytaus Dainavos progimnazija) ir stojo į Žemės ūkio akademiją, tačiau pritrūko pusės stojamojo balo. Tuomet mokėsi Alytaus 9-oje profesinės technikos mokykloje, kurioje įgijo metalo apdirbėjo-surinkėjo specialybę. Iki pat lemtingų 1991 m. įvykių dirbo Alytaus mašinų gamykloje.

Po 1991 m. sausio 13-ąją Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos prieš Lietuvos Respubliką, stojo savanoriu į Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kuriamą Alytaus rinktinę (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos 1-oji rinktinė). Jis kartu su kitais savanoriais dalyvavo vykdant savanoriams skirtas užduotis – rūpinosi 1991 m. vasario 9 d. referendumo balsadėžių su biuleteniais apsauga, užtikrino saugų biuletenių pristatymą Centrinei balsavimo komisijai, vykdė IV Pasaulio lietuvių žaidynių dalyvių apsaugą. Budėjo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune ir Sitkūnuose (Kauno raj.).

Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjo karinis pučas, juo bandyta užkirsti kelią sutarties dėl naujos Suverenių valstybių sąjungos, kuri turėjo panaikinti Sovietų Sąjungą, pasirašymui. Apie situacijos rimtumą bylojo aplinkybė, kad Lietuvos Vyriausybė dar kartą išsiuntė užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą į užsienį su įgaliojimais sudaryti Lietuvos Respublikos egzilinę Vyriausybę, jei Lietuvos Vyriausybei būtų sutrukdyta eiti pareigas. Dar vasaros pradžioje buvo pradėta stiprinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuose dirbo nepriklausomos Lietuvos parlamentas, gynybą. Aplink pastatą buvo įrengtas minų laukas, iškasti prieštankiniai grioviai, sustiprintos barikados, įrengti apsaugos postai, kuriuose budėjo kariai savanoriai. Pučo pradžioje buvo sustiprinta parlamento apsauga, padidintas apsaugos postų skaičius, dalis postų perkelta į išorinę parlamento dalį stebėti sovietinės kariuomenės judėjimo. Pučo dienomis pačiuose rūmuose buvo įrengtos smėlio maišų užtvaros, įrengti medicinos punktai, o svarbiausi dokumentai iš Parlamento buvo pervežti į saugesnę vietą. Būta pranešimų, kad bus atakuojamas Parlamentas ir Vyriausybė, bus bandoma internuoti ar net likviduoti Aukščiausiosios Tarybos deputatus ir Vyriausybės narius.

Dėl to buvo greitai mobilizuotas rūmų gynybai reikalingas žmonių skaičius, buvo sukviesti savanoriai iš visų rinktinių Lietuvoje, tarp jų ir savanoriai iš Alytaus. Kartu su jais ginti Aukščiausios Tarybos rūmų atvyko ir A. Sakalauskas. 1991 m. rugpjūčio 21 d., jau žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į parlamento gynėjų saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris A. Sakalauskas, dar keletas savanorių buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų. Artūras Sakalauskas tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos Nepriklausomybę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, parlamento gynėjai ir visuomenė su A. Sakalausku atsisveikino prie Parlamento Vilniuje. Vėliau jis buvo pervežtas į Alytų ir pašarvotas Alytaus sporto rūmuose, laidotuvės vyko 1991 m. rugpjūčio 25 d.

A. Sakalauskas buvo palaidotas Alytuje, prie Šv. Angelų Sargų bažnyčios esančiose kapinėse, šalia 1919 metais Nepriklausomybės kovose žuvusio pirmojo Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. rugsėjo 6 d. nutarimu už didvyrišką narsumą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Artūras Sakalauskas apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1992 m. sausio 9 d. – Sausio 13-osios atminimo medaliu. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakymu už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą A. Sakalauskas apdovanotas (po mirties) Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

2010 metais Alytaus senamiestyje Artūro Sakalausko vardu buvo pavadinta gatvė. 2011 metais ant Alytaus Dainavos progimnazijos sienos, kurioje 1970–1981 m. mokėsi A. Sakalauskas, atidengta atminimo lenta. Kasmet rugpjūčio mėnesį Alytuje vyksta futbolo turnyras, skirtas savanorio Artūro Sakalausko taurei laimėti. Turnyre rungiasi profesinės karo tarnybos kariai ir kariai savanoriai.

A. Sakalausko žūties vietoje, Vilniuje, netoli Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, A. Goštauto gatvėje pastatytas paminklinis akmuo su metaliniu kryžiumi. Ant paminklo iškalti žodžiai: „Čia žuvo gindamas Lietuvos parlamentą savanoris Artūras Sakalauskas. 1991 rugpjūčio 21“. Šalia paminklo yra pasodintas atminimo ąžuolas. Šioje vietoje kasmet vyksta parlamento gynėjui skirti minėjimai.

The post Prisimenant prieš 60 metų gimusį Alytaus rinktinės savanorį, Lietuvos parlamento gynėją Artūrą Sakalauską appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Algirdas Patackas gimė 1943 m. rugsėjo 28 d. Trakuose, teisininko, mokytojo ir dėstytojo Antano Patacko ir lietuvių kalbos mokytojos Marijos Sabaliauskaitės-Patackienės šeimoje. Patackai, norėdami išvengti tremties, 1949 m. persikėlė į Kauną. Algirdas tais pačiais metais pradėjo lankyti Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą. Mėgo sportuoti, dažnai atstovaudavo už mokyklą lengvosios atletikos varžybose. 1960 m. baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Kauno politechnikos instituto cheminės technologijos fakultetą.

1965–1966 m. buvo pirmųjų Lietuvos ir Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas. 1965 m. baigė institutą ir pagal paskyrimą pradėjo dirbti Jonavos azotinių trąšų gamykloje pamainos viršininku, kur dirbo iki 1968 m. Tais pačiais metais su Nijole Miliūnaite sukūrė šeimą, žmona dirbo Tekstilės tyrimo institute vyr. moksline bendradarbe. 1968 m. Algirdas įstojo į aspirantūrą LSSR Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Nuo 1971 m. dirbo šiame institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Čia dirbdamas, dalyvavo „Romuvos“ kraštotyrinėje veikloje, katalikiško jaunimo žygiuose po Rytų Lietuvą, Baltarusijos lietuvių salas ir buvusią Prūsiją. Pogrindinėse kuopelėse kartu su Aleksandru Žarskumi skaitė paskaitas apie senąją baltų kultūrą ir religiją. Po tragiškos jaunystės draugo Mindaugo Tomonio žūties 1975 m. Algirdas kartu su Juozu Prapiesčiu, vykdydamas žuvusiojo valią, pogrindžio sąlygomis parengė ir išleido literatūrinį almanachą „Pastogė“. Be to, A. Patackas platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, religinės-kultūrinės krypties žurnalą „Viltis“. KGB dėmesys A. Patackui stiprėjo. 1980 m. vasario 19 d. KGB pareigūnų buvo „profilaktuotas“ – įspėtas dėl pasekmių už dalyvavimą leidžiant bei platinant antisovietinę spaudą. 1980 m. Algirdas buvo priverstas palikti darbą Mokslų akademijos institute. Po to pavyko įsidarbinti inžinieriumi LSSR Mokslų akademijos Geologijos institute, tačiau jau 1981 m. KGB reikalavimu buvo atleistas dėl „etatų mažinimo“. Netekęs galimybės dirbti mokslinio darbo, A. Patackas įsidarbino Kauno melioracijos valdyboje sezoniniu darbininku ir pasišventė senosios baltų kultūros ir religijos tyrinėjimams. 1984 m. A. Patackas pogrindžio sąlygomis išleido straipsnių rinkinį „ETHOS“ kuriame buvo išspausdinti baltų kultūros ir savimonės tyrinėtojų, tarp jų – ir jo paties straipsniai. Pogrindžio sąlygomis kartu su Petru Kimbriu jis parengė ir išleido Oskaro Milašiaus kūrinių tritomį su grafikės Gražinos Didelytės iliustracijomis.

1984 m. po gydytojo Povilo Butkevičiaus, vieno iš pogrindinio jaunimo judėjimo Kaune vadovų, žūties A. Patackas perėmė pogrindinio jaunimo žurnalo „Lietuvos ateitis“ redagavimą. KGB iš keleto asmenų konfiskavo pogrindžio leidinio „Lietuvos ateitis“ 6-ąjį numerį, todėl 1986 m. gegužės 8 d. iškėlė baudžiamąją bylą dėl nelegalios literatūros platinimo. Be to, vienas KGB agentas nunešė šį numerį į sovietinį saugumą pasakęs, kad jį gavo iš Algirdo. 1986 m. gegužės pabaigoje A. Patacko bute buvo atlikta krata. Paimta daug knygų, rankraščių, septynios magnetofono kasetės, rašomoji mašinėlė. 1986 m. liepos 29 d. A. Patackas buvo areštuotas ir įkalintas KGB tardymo izoliatoriuje Vilniuje. A. Patacko bylos metu KGB tardytojai apklausai iškvietė apie 60 asmenų, atliko daugybę kratų. KGB tardytojai nustatė, kad A. Patackas rinko medžiagas pogrindžio leidiniui, jį koregavo, ruošė spaudai, taip pat daugino ir platino „Lietuvos ateities“ 6-ąjį numerį. Šiame numeryje, be kita ko, buvo rašoma:

Atėjo sunkių išbandymų metas, kunigų areštai, jaunimo terorizavimas…Bažnyčios persekiojimas vis stiprėja. Kartu su juo vis stiprėja ir tautinė priespauda. Vis rafinuotesnis darosi ir kultūrinis genocidas…Lietuvos rusifikacija dar nėra galutinis tikslas, o tik tarpinis. Galutinis tikslas yra žmogaus nužmoginimas, sielos pavergimas antikristiškam valdžios mechanizmui, kuriam ir tarnauja rusifikacija kaip suvienodinimo veiksnys…

Tardymų metu A. Patackas drąsiai kalbėjo apie savo pasaulėžiūrą, kuri visiškai neatitiko sovietų brukamos komunistinės pasaulėžiūros. Jis teigė, kad „į komjaunimą nestojau, nes tai neatitinka mano įsitikinimų. Esu tikintis žmogus, lankau bažnyčią. Mano tikėjimas į Dievą, religinės pažiūros susiformavo dar vaikystėje. Mano tėvai yra tikintys žmonės ir jie tai man įskiepijo.“ Beje, A. Patacko tėvas Antanas taip pat dalyvavo leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą. Po ilgų tardymų paklaustas, ar ir dabar mano, kad „Lietuvos ateities“ 6-ojo numerio rengimas ir leidimas įnešė kokį pozityvų indėlį į pažangios minties vystymąsi Lietuvoje, A. Patackas KGB tardytojui atsakė: „Aš prie šio leidinio prisidėjau grynai vadovaudamasis religiniais motyvais ir krikščioniška sąžine“.

A. Patacko byla buvo viena iš dviejų (1986 m. pabaigoje buvo areštuotas Gediminas Jakubčionis) paskutinių sovietinio režimo politinių bylų Lietuvoje. Sovietų Sąjungoje prasidėjus perestroikai ir susilpnėjus disidentų persekiojimui, LSSR vyr. prokuroro 1987 m. vasario 4 d. įsakymu A. Patackas buvo paleistas į laisvę.

1988–1990 m. buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau – LPS Kauno miesto tarybos narys. 1990 m. Kauno Žaliakalnio rinkiminėje apygardoje išrinktas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu, tapo Nepriklausomybės atkūrimo akto Kovo 11-osios signataru. Dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, buvo VDU Atkuriamojo Senato narys, pirmosios egzaminų komisijos pirmininkas.

1990–1992 m. Kauno politechnikos institute ir VDU dėstė etiką, kultūros filosofiją, baltų kultūrą, 1996–2000 m. ten pat – baltų kultūros ir etikos kursą. 1992–1996 m. ir 1996–2000 m. – kadencijų LR Seimo narys. Priklausė Sąjūdžio, vėliau Krikščionių demokratų frakcijoms. 2000–2002 m. dirbo Krašto apsaugos sistemoje, dalyvavo specialiosiose LR URM bei Seimo misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje (Sakartvele). 2002–2012 m. – Kauno įgulos karininkų ramovės viešųjų ryšių specialistas. 2012–2015 m. – LR Seimo narys. Už Lietuvos nepriklausomybės gynimą 1991 m. sausio mėnesį  A. Patackui 1991 07 04 suteiktas Garbės savanorio vardas. 2000 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Kartu su Aleksandru Žarskumi parašė knygas apie baltų kultūrą: „Gimties virsmas”, „Vestuvinis virsmas” ir „Mirties virsmas”. 2010 m. A. Patackas išleido knygą „Galindiana, arba Kelionė paskui mūsų protėvius galindus į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką”. 2011 m. išleido publicistikos knygą „Pastogės Lietuva: pogrindžio, Sąjūdžio ir laisvės kronika”. Taip pat Algio Rudaminos literatūriniu slapyvardžiu išleistos dvi Algirdo poezijos knygos „Vėjų pagairėje” ir „Aisa: eilėraščiai apie meilę ir liūdesį”.

2013 m. buvo išleista A. Patacko knyga „Litua“ – tai baltistikos ir lituanistikos studijos, atskleidžiančios baltų religiją, jos sąlytį ir sąsajas su krikščionybe, kalbą, istoriją. Lietuvių kalbai skiriama itin daug dėmesio, nes, pasak autoriaus, „kalba mūsų tautai yra neatplėšiama savasties dalis, ją praradus mūsų tautos jau nebebūtų“.

Kaip ir sovietinėje, taip ir nepriklausomoje Lietuvoje Algirdas buvo „nepatogus” žmogus. Laikydamasis aukščiausių moralės standartų, susiformavusių visą gyvenimą gilinantis į senovės baltų pasaulėžiūrą ir krikščionybę, jis nepritarė įstatymui dėl rentų Kovo 11-osios signatarams ir pats atsisakė jam paskirtos šios rentos. 2008 m. A. Patackas atsisakė jam paskirto valstybinio apdovanojimo – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiaus teigdamas, kad Vyčio Kryžiaus ordino medalis prieš dvejus metus buvo įteiktas jį tardžiusiam KGB kapitonui Antanui Stepučinskui. Algirdas sakė: „Šis klausimas yra egzistencinis. Šioje akistatoje tik vienas yra teisus. Jei teisus jis – buvęs mano tardytojas, tai neteisus aš ir visas mano gyvenimas”.

Mirė Algirdas Patackas 2015 m. balandžio 3 d. Kaune, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 2016–2017 m. „Homo liber“ leidykla išleido dvi autorės Astridos Petraitytės knygas apie A. Patacko gyvenimą ir veiklą: pirmoji knyga „Algirdas. Iš Kauno“, antroji – „Algirdas iš Kauno. Kuriant valstybę“.

The post Vadintas paskutiniuoju Lietuvos riteriu – prieš 80 metų gimė Algirdas Patackas appeared first on Voruta.

Kazimieras Šliužas, žurnalistas, www.voruta.lt

Tas 1989-ųjų trečiadienis, pats darbo savaitės vidurys, kam buvo darbingas, nes niekas neabejojo: tai bus istorinė diena, ir ne todėl, kad jau  pažymėta juodu kaspinu, mininčiu lygiai prieš pusšimtį pasirašytą Ribentropo–Molotovo paktą, kuriuo dvi tada galingiausios pasaulio valstybės pasidalijo įtakos sferomis Suomiją, Lenkiją, Estiją, Latviją ir Besarabiją (dalį Rumunijos), o vėliau Stalinas sovietinę kariuomenę įvedė ir į Lietuvą.

Nuo labo žmonės vis žvilgčiojo į laikrodžius ir jau susidėliojo, kada pajudės iš namų į autostradą M1, jungiančią trijų Baltijos valstybių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Planuok neplanavęs, bet nusigauti iki paskirtos atkarpos autostradoje niekam nebuvo paprasta, nors automobilius turėjo anaiptol ne visi.

Trakų rajonui buvo skirta magistralės atkarpa prie viaduko priešais Bagaslaviškį, ties Viesomis (Širvintų r.). Vieni važiavo gal į indus vandens prisipylę troškuliui malšinti, gal kokių užkandžių įsidėję, o aukštadvarietis poetas, liaudies meistras Jonas Kasparavičius gabenosi ypatingą krovinį – paties būtent šiai progai gal per mėnesį išdrožtą didžiulį medinį kryžių (jis matomas šioje nuotraukoje).

Tada į akciją suvažiavo daugybė trakiečių, elektrėniečių – gal pusė rajono gyventojų. Laukdami akcijos pradžios paskelbimo, visi susėdome pievelėje, šnekučiavomės, matyt, mažiausiai – apie buitinius reikaliukus, nes visų galvos buvo pramuštos Lietuvos ateitimi ir karštu tikėjimu, svajone, kad ji atgaus Nepriklausomybę, iki kurios atstatymo, kaip vėliau paaiškėjo, tebuvo likę vos keliomis dienomis daugiau kaip pusmetis. Kalbas dar labiau paaitrino niekada žodžio kišenėje neieškojęs žurnalistas ir rašytojas Algimantas Čekuolis. Iš rajoninio laikraščio „Galvės“ redakcijos dalyvauti Baltijos kelyje nuvyko redaktorius Juozas Vercinkevičius, žurnalistai Sigita Nemeikaitė, Stasys Stacevičius, Kazimieras Šliužas, gal ir dar kas – dabar sunku prisiminti.

2009 metų rugpjūčio 22 d. Juozui Vercinkevičiui buvo įteiktas Baltijos Asamblėjos Padėkos raštas už išskirtinius nuopelnus Baltijos keliui 1989 m. rugpjūčio 23 dieną. Padėkos raštą pasirašė Baltijos Asamblėjos prezidentas Dr. Mantas Adomėnas, viceprezidentas Janis Reirs ir viceprezidentas Trivimi Velliste.

Likus keliolikai minučių iki akcijos paskelbimo, skubiai ieškojomės sau vietos eilėje ir susikibome rankomis kurį laiką užvertę galvas į beveik ties pakaušiais praskrendantį lėktuvą ir per garsiakalbį sveikinantį dalyvius ir barstantį sveikinimus. Trijų Baltijos sesių gyventojai vienu metu susijungė rankomis į nepertraukiamą gyvą grandinę, sujungusią tokio pat likimo pavergtas tautas.

Niekas neabejojo dalyvavęs istoriniame įvykyje, kuris niekada nešsitrins nei iš atminties, nei iš dokumentų.

Kelias namo buvo itin įspūdingesnis nei atvykstant. Niekada po to magistralė M1 nebuvo tokia sausakimša kaip tą vakarą. Netgi dabar, kai transporto priemonių Lietuvoje dešimtis kartų daugiau. Sunku įsivaizduoti, kad į abi puses automobiliai vienu metu važiavo 4–5 juostomis.

The post Kazimieras Šliužas. 34-osios Baltijos kelio metinės appeared first on Voruta.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, LRS Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius 

1991 m. rugpjūčio 21 d., gindamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmus ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę, žuvo karys savanoris Artūras Sakalauskas (1963–1991).

1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjo karinis pučas Maskvoje. Juo buvo bandyta užkirsti kelią Sutarties dėl naujos Suverenių valstybių sąjungos, kuri turėjo panaikinti Sovietų Sąjungą, pasirašymui 1991 m. rugpjūčio 20 d. Apie situacijos rimtumą bylojo aplinkybė, kad Lietuvos Vyriausybė dar kartą išsiuntė užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą į užsienį su įgaliojimais sudaryti Lietuvos Respublikos egzilinę Vyriausybę, jei Lietuvos Vyriausybei būtų sutrukdyta eiti pareigas. Latvija ir Estija taip pat išsiuntė savo ministrus į užsienį su panašiais įgaliojimais.

1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą Lietuvos televizijos direktorius Algirdas Kaušpėdas telefonu Lietuvių informacijos centrui Vašingtone (JAV) perdavė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimąsi į Lietuvos žmones. Šis kreipimasis pirmą kartą per Lietuvos radiją buvo perskaitytas 8 val. 45 min., sovietų desantininkams dar nespėjus išjungti užimto Sitkūnų radijo perdavimo centro.  Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, to meto Lietuvos Respublikos vadovas, ragino išlaikyti rimtį, išlikti budrius, o Aukščiausiosios Tarybos deputatus pakvietė kuo skubiau atvykti į parlamento rūmus:

„Mieli Lietuvos žmonės,  

virš mūsų Tėvynės telkiasi niūrūs debesys. Maskvoje paskelbta nauja valdžia, kuri gali nesiskaityti su Jūsų ir daugybės tautų valia ir pasaulio valstybių ne kartą pareikšta pozicija, kad Lietuvos vienintelė teisėta valdžia yra ta, kurią Jūs išrinkote. 

Tačiau šiandien gali būti įvesta karinė diktatūra ne tiktai Sovietų Sąjungoje, bet ir Lietuvoje. 

Visi žinome, kad nepripažinsime ir nebendradarbiausime su jokia neteisėta marionetine valdžia, kuri vėl gali apsiskelbti valdanti Lietuvą. Tokia yra mūsų pilietinė pareiga, toks mūsų būdas ginti Lietuvą ir nepriklausomybę. 

Jeigu bus įvesta karinių komendantų valdžia, venkime nereikalingų aukų. Pilietinis nepaklusnumas ir nebendradarbiavimas – štai mūsų pozicija. Jis neturi reikšti puldinėjimų ir tyčinių konfrontacijų su kariškiais. Jeigu jie ima valdyti vienas ar kitas gyvenimo sritis, jiems tenka ir visa atsakomybė. 

Šiuo metu pavojus gresia Lietuvos televizijos stočiai Sitkūnuose. Galbūt bus okupuotos ir kitos Nepriklausomos Lietuvos įstaigos. 

Kas nori parodyti susitelkimą ir solidarumą su sava Lietuvos valdžia, tas žinos, ką daryti. 

Mūsų didžiausias ginklas – mūsų dvasia, kurios jėgą Lietuvos gynėjai yra parodę sausio mėnesį ir kitais lemtingais atvejais. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai kviečiami tuoj pat atvykti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. 

Prezidiumo nariai kviečiami tuoj pat į Aukščiausiąją Tarybą. 

Esame su jumis ir būsime savo pareigos vietose iki galo. 

Kas beįvyktų, nepamiršime, jog tamsiausia nakties dalis būna prieš aušrą.“

Tą dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai susirinko į neeilinės sesijos posėdį, kurio metu priėmė svarbius nutarimus ir pareiškimus, taip pat ir kreipimąsi į pasaulio valstybių parlamentus. Buvo dar kartą priminta, kad Lietuvos gynimas yra grindžiamas šiais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtais teisės aktais: 1991 m. sausio 12 d. nutarimu „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“,  leidusiu Lietuvos Respublikos policijos bei krašto apsaugos pareigūnams priešintis okupantams užpuolus valstybės objektus; 1991 m. vasario 28 d. priimtu Laikinojo pagrindinio įstatymo papildymu, numačiusiu piliečių teisę priešintis bet kam, kas kėsinosi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą; 1991 m. vasario 28 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valdžios institucijų ir piliečių laikysenos bei veikimo aktyvios TSRS okupacijos atveju“. Buvo laikomasi pagrindinės nuostatos – priešintis neginkluotomis ir nesmurtinėmis formomis, o 1991 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos žmonės dar kartą buvo pakviesti atvykti budėti prie Parlamento rūmų.

Visa tai vyko praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms po Lietuvos Respublikos pareigūnų nužudymo Medininkų pasienio kontrolės poste. Lietuvos muitinės departamento vyriausiojo muitininko pavaduotojo Valerijono Valicko 1991 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu lakinai buvo sustabdyta visų Lietuvos Respublikos muitinės postų veikla. Tomis sudėtingomis dienomis muitinės darbuotojai talkino Lietuvos policijai sostinėje, kituose miestuose ir rajonuose.  Lietuvos pasienio tarnyba ir toliau liko saugoti Lietuvos Respublikos sienų.  Būtent, 1991 m. rugpjūčio 19 d., Artūras Sakalauskas kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvyko budėti į Vilnių, ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų.  Į Nepriklausomybės aikštę prie Parlamento rūmų rinkosi žmonės iš visos Lietuvos, tuo metu vyko intensyvus parlamento darbas, o Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai užsitęsdavo iki paryčių.

Parlamento rūmų gynyba ir kario savanorio Artūro Sakalausko žūtis

1991-aisiais Parlamento rūmai buvo tapę Lietuvos nepriklausomybės simboliu.  Dar vasaros pradžioje buvo pradėta stiprinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuose dirbo nepriklausomos Lietuvos parlamentas, gynybą. Aplink pastatą buvo įrengtas minų laukas, iškasti prieštankiniai grioviai, sustiprintos barikados, įrengti apsaugos postai, kuriuose budėjo kariai savanoriai.  Pučo pradžioje buvo sustiprinta parlamento apsauga, padidintas apsaugos postų skaičius, dalis postų perkelta į išorinę parlamento dalį stebėti sovietinės kariuomenės judėjimo.  Pučo dienomis pačiuose rūmuose buvo įrengtos smėlio maišų užtvaros, įrengti medicinos punktai, o svarbiausi dokumentai iš Parlamento buvo pervežti į saugesnę vietą.  Buvo greitai mobilizuotas rūmų gynybai reikalingas žmonių skaičius, buvo sukviesti savanoriai iš visų rinktinių Lietuvoje, tarp jų ir savanoriai iš Alytaus. Sukviestiems savanorių kuopų vadams buvo duotos užduotys, kaip elgtis pučo metu, jeigu tiesioginės agresijos nebus ir jeigu ji vis dėlto įvyks. Buvo numatyta, kaip elgtis tuo atveju, jeigu būtų izoliuota Lietuvos valdžia, buvo pasirengta darbui pogrindžio sąlygomis. Savanoriškosios krašto apsaugos štabo viršininkas Jonas Gečas liudijo, kad tuo metu būta pranešimų, kad bus atakuojamas parlamentas ir Vyriausybė, bus bandoma internuoti ar net likviduoti Aukščiausiosios Tarybos deputatus ir Vyriausybės narius.  Pučo dienomis buvo sugriežtinta patekimo į Parlamento rūmus tvarka. Tautos atstovų darbą saugojo iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariai.

1991 m. rugpjūčio 21 d., žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į parlamento gynėjų saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas, dar keletas savanorių buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų.  Artūras Sakalauskas tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos Nepriklausomybę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pučo Maskvoje dienomis  

Pučo metu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir toliau tęsė darbą, specialioje sesijoje ryžtingai pasisakė prieš pučą. 1991 m. rugpjūčio 19 d. skubiai į posėdį buvo sušaukta Lietuvos Respublikos laikinoji gynybos vadovybė, posėdžiavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Į neeilinę sesiją susirinko Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Tuo metu, pagrindinė posėdžių (dabar – Kovo 11-osios Akto) salė buvo remontuojama, todėl, susirinkus kvorumui, parlamento posėdžiai vyko palyginti ankštoje Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo (dabar – Konstitucijos) salėje.  Pučo dienomis Aukščiausioji Taryba dirbdavo ir po pusiaunakčio, tuo metu bent pusė visų sesijoje dalyvavusių deputatų nakvodavo Parlamento rūmuose.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 19 d. posėdyje buvo priimti kreipimaisi į pasaulio tautas, laisvųjų valstybių parlamentus, į Lietuvos Respublikoje dislokuotus Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų karius, tos dienos posėdyje buvo ratifikuota sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kuri dar 1991 m. liepos pabaigoje buvo pasirašyta Maskvoje. Lietuvos parlamentas pripažino Estijos ir Latvijos nepriklausomybę, kurios visišką savo nepriklausomybę paskelbė būtent pučo Maskvoje dienomis.

Kitų posėdžių metu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimus, pavedusius Lietuvos Vyriausybei reikalauti ir imtis priemonių, kad iš Lietuvos nedelsiant būtų išvesti visi Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai, desantininkai ir specialiosios paskirties daliniai, kad jų veikla Lietuvoje būtų nedelsiant nutraukta. Lietuvos Respublikos prokuratūrai buvo pavesta nedelsiant pradėti tirti visus Sovietų Sąjungos karinių represinių struktūrų nusikaltimus, padarytus po 1990 m. kovo 11 d., taip pat buvo uždrausta Lietuvos komunistų partijos LKP (SSKP) veikla,  ir konfiskuotas jos turtas.

Dar 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo gautas pranešimas, kad po nepavykusio karinio pučo Maskvoje sovietų kariškiai ėmė trauktis iš kai kurių užimtų pastatų Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose.  Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Informacijos biuras pranešė apie okupacinės kariuomenės dalinių pasitraukimą iš Kauno radijo ir televizijos stoties, Vilniaus ir Panevėžio telefono ir telegrafo stočių, Marijampolės radijo retransliacijos mazgo, Panevėžio, Alytaus, Šiaulių, Viešintų, Sitkūnų ir Juragių televizijos perdavimo centrų.  Lietuvos Vyriausybė iš okupacinės karinės valdžios perėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros bei Krašto apsaugos departamento pastatus.  O 1991 m. rugpjūčio 22 d. sovietų kariškiai pasitraukė iš 1991 m. sausio 13-ąją – „Kruvinąjį sekmadienį“ užimto Vilniaus televizijos bokšto bei Lietuvos televizijos ir radijo pastato.

1991 m. rugpjūčio 23 d. Lukiškių aikštėje buvo nukelta okupacinį režimą simbolizavusi Lenino skulptūra. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė perėmė Lietuvos komunistų partijos (SSKP) Centro komiteto rūmus.  Simboliška, kad visa tai įvyko rugpjūčio 23-iąją, dieną, kai 1939 m. buvo pasirašytas Ribentropo–Molotovo paktas, po 50 metų pasmerktas Baltijos kelio akcijoje.

Žlugus pučui Maskvoje, kartu žlugo ir Sovietų Sąjungos struktūrų galia, ją keitė naujoji demokratinė Rusijos valstybė. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė ėmėsi žaibiškų veiksmų konsoliduoti krašto kontrolę. Lietuvos Respublika savo žinion perėmė vis daugiau po 1990-ųjų kovo 11-osios sovietų okupuotų Lietuvos Respublikos institucijų pastatų, galutinai perėmė Lietuvos Respublikos sienų kontrolę. Nuo rugpjūčio pabaigos įvykių prasidėjo masinis Lietuvos tarptautinis pripažinimas. Lietuvos Respubliką pripažino Prancūzija, Lenkija, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos, o 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugpjūčio 26 d. kreipimusi į Lietuvos žmones pagerbė Lietuvos piliečių atsidavimą bendram valstybės reikalui ir padėkojo „už išsaugotą atgimimo viltį, už ryžtą ir atkaklumą pavojaus dienomis, už materialinę paramą Lietuvos nepriklausomybei įtvirtinti.“  Taip Aukščiausioji Taryba išreiškė padėką Lietuvos piliečiams už susitelkimą įveikiant ekonominę blokadą, politinį ir karinį spaudimą, kurie daugiau negu metams buvo atitolinę Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą.

Šaltiniai ir literatūra: 

Dudavičius, Arūnas. Atsakomybė, pagarba ir atmintis, Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti, pratarmės autorė ir leidinio sudarytoja Ona Suncovienė, Vilnius, 2002, p. 68–72.

Gaivenis, Virginijus. Evakuacija be kvorumo, Respublika, 1991, rugpjūčio 20, p. 2.

Gudas, Virgaudas. Mūsų ginklas – mes patys, Lietuvos rytas, 1991, rugpjūčio 22, p. 2.

Gudas, Virgaudas. Tyla prieš audrą ar tolstančios audros ramybė?, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 21 d., p. 1.

Juknevičius, Tomas. Įsakymo trauktis nebus, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 20, p. 2.

Juozevičiūtė, Vilma. Prieš 20 metų žuvo (1991 m. rugpjūčio 21 d. žuvo savanoris Artūras Sakalauskas), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011 m. liepos 28 d., http://genocid.lt/centras/lt/1402/a/

KGB pastatų grąžinimas, Draugas, 1991, rugpjūčio 27, p. 1.

Kreipimasis į Lietuvos žmones, 1991 m. rugpjūčio 26 d., Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E6C3ACCB60D7

Landsbergis, Vytautas. Mieli Lietuvos žmonės, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 19, p. 1.

Landsbergis, Vytautas. Mieli vilniečiai, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 19, p. 2.

Lietuvos muitinių veikla laikinai sustabdyta, Draugas, 1991, rugpjūčio 23, p. 1.

Paleckis, Rimvydas, Aklos nakties šviesa. Reportažas iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Gimtasis kraštas, 1991, rugpjūčio 22–28, Nr. 34, p. 1.

Pocius, Arvydas. Trečioji savanorių karta, Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti, pratarmės autorė ir leidinio sudarytoja Ona Suncovienė, Vilnius, 2002, p. 9–11.

Rusnės Sabaliauskaitės interviu su SKAT štabo viršininku Jonu Geču (Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 30, Nr. 175), Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti, pratarmės autorė ir leidinio sudarytoja Ona Suncovienė, Vilnius, 2002, p. 19.

Sovietų Sąjunga grąžina Lietuvai pastatus, Draugas, 1991, rugpjūčio 24, p. 1.

Sugrąžintas Lietuvos televizijos ir radijo centras. Vėliausios žinios iš Lietuvos, Draugas, 1991, rugpjūčio 23, p. 1.

Teiberis, Leonas. Prie barikadų, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 20, p. 1.

Traukiasi Sovietų kariai, Draugas, 1991, rugpjūčio 22, p. 1.

Trumpai iš visur, Draugas, 1991, rugpjūčio 22, p. 1.

V. Landsbergis kreipiasi į Lietuvos žmones, Draugas, 1991, rugpjūčio 23, p. 1.

Vilniuje Lietuvos parlamentą buvo apsupę maždaug 80 Sovietų šarvuotų automobilių, Draugas, 1991, rugpjūčio 22, p. 1.

Žičkus, Kęstutis. Vytauto Landsbergio spaudos konferencija, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 20, p. 1.

The post Pučas Maskvoje – nerimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės  appeared first on Voruta.

Paulė Kuzmickienė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdyje birželio 28 d. buvo diskutuojama, kaip visoje Lietuvoje siekiama išsaugoti Sąjūdžio ir sąjūdiečių atmintį ir kaip įvairios institucijos prisideda prie Sąjūdžio archyvų rinkimo, atminties išsaugojimo, renkant gyvas istorijas, dokumentus, identifikuojant garso įrašuose ar fotografijose įamžintus asmenis.

Visuomenė, tyrėjai ypač domisi Sąjūdžio istorija, Atgimimo laikotarpiu, atvedusiu Lietuvą į Nepriklausomybę. Didelė dalis istorinės medžiagos, atspindinčios šias temas, yra saugoma įvairiuose archyvuose, muziejuose, bibliotekose, tačiau nemaža dalis dokumentų yra nugulusi privačių asmenų archyvuose ir yra neprieinama arba dėl netinkamų sąlygų laikymo gali būti prarasta, dėl to imamasi iniciatyvų siekiant išsaugoti Sąjūdžio ir su juo susijusius archyvus.

„Svarbu suprasti, kokie procesai siekiant išsaugoti Sąjūdžio atmintį ir istoriją šiuo metu vyksta, kokios institucijos renka dokumentus ir kitus šaltinius ir kur galiausiai reiktų ieškoti vienų ar kitų dokumentų. Vienas svarbiausių valstybės prioritetų yra išsaugoti visą svarbią Sąjūdžio atmintį, todėl labai džiugu matyti Vyriausybės iniciatyvas, tikslingą archyvų darbą“, – teigė Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Komisijos posėdyje atliekamus darbus, iniciatyvas ir tai, kas jau padaryta, pristatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Sąjūdžio, Lietuvos diplomatijos, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus atstovai.

Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės patarėjas Darius Žeruolis teigė, kad Sąjūdžio atmintis – vienas iš svarbiausių Vyriausybės programinių įsipareigojimų. Dėl to Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos siekiant sutelkti atmintį, kuri yra susijusi ne tik su Sąjūdžiu, bet ir su neginkluotu pasipriešinimu, visu Atgimimo laikotarpiu. „Kaupti ir saugoti Sąjūdžio archyvus nėra vien įsipareigojimas. Vis dėlto per dvejus metus pavyko padaryti nemažai. Programoje kalbėjome apie Sąjūdžio muziejaus įkūrimą, bet šiuo metu, rinkdami medžiagą, jį įsivaizduojame ne kaip fizinį pastatą, bet kaip atminties surinkimą ir išsaugojimą. Archyvuoti, skaitmeninti ir užrašyti – manau, tai būtų rimtas dalykas ir apie tai reikėtų galvoti apie suskaitmenintą, visiems pasiekiamą archyvą“, – teigė D. Žeruolis.

D. Žeruolis pristatęs Vyriausybės iniciatyvą taip pat pabrėžė, kad svarbu bendradarbiauti su kitomis institucijomis, siekiant ne tik surinkti, bet ir atverti visuomenei Sąjūdžio archyvus. „Buvo iniciatyva su Lietuvos valstybės centriniu archyvu, siekiant išsaugoti ir apsaugoti tai, kas reikalinga. Tačiau matėm ir platesnį uždavinį, kad tai nevirstų tik dokumentų surinkimu ar paėmimu, bet leistų bendruomenėms pačioms domėtis, kaupti, o institucijos padėtų atskiriems šių archyvų turėtojams. Glaudžiai bendradarbiavome ir su Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejumi, platesne bendruomene, regionais“, – pridūrė D. Žeruolis.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos vadovė Inga Zakšauskienė pristatė, kiek daug medžiagos jau yra sukaupta Lietuvos archyvuose. „Buvo surinkta daug medžiagos: ir vaizdinė, ir rašytinė, ir vaizdo, kuri per šiuos metus turėtų būti suskaitmeninta ir sutvarkyta. Jeigu yra sutvarkyta, suskaitmeninta, tada mes galime netrukus turėti galimybes žiūrėti, naudoti. Tai labai svarbu, bet ne mažiau svarbu ir toliau rinkti bei pildyti. Patys savo archyvų sistemoje nusprendėme labiau koordinuoti tą veiklą, taip pat turime pasirūpinti sąvadu, kuriame būtų aišku, ką jau esame surinkę, kas jau padaryta, nes kol kas to nėra“, – sakė I. Zakšauskienė.

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus jau dvejus metus dirba prisidėdamas prie Sąjūdžio atminties ir archyvų išsaugojimo, kartu prisideda pagalba, organizuodami seminarus, kuriuose supažindinama, kaip reiktų saugoti privačių asmenų archyvus. Kęstutis Bartkevičius teigė, kad „jau antri metai dirbame ir esame išsikėlę tikslą galbūt pabandyti suburti spiečių žmonių, kuriems rūpi Sąjūdis, jo atmintis ir paveldas. Mes bandome sukurti, gal ir skambiai atrodys, iniciatyvinę grupę Sąjūdžio paveldui išsaugoti. Kaip sakiau, nenorime konkuruoti nei su archyvais, nei su muziejais, nei su bibliotekomis – galbūt labiau norėtume apjungti veiklas. Dirbami bandome išsiaiškinti, kiek dar dokumentų ir archyvų nėra atminties institucijose, kartu galvojame ne tik apie rašytinį paveldą, bet ir fiksuoti dar esančių gyvų sąjūdiečių atsiminimus, galbūt įrašinėti ar filmuoti. Ir spręsti, ką su tuo daryti, kur saugoti“.

Ambasadorė, diplomatė Gintė Damušytė apžvelgė išeivijoje, pokariu įsteigtus archyvus, kuriuose iki šiol randama svarbių dokumentų asmenų, kurie bendradarbiavo su Sąjūdžiu. Randama ir naujų archyvų. „Noriu pasidžiaugti, kad man pačiai buvo maloni staigmena šiais metais atrasti informacijos apie ALKA centro archyvą. Mes buvome įsitikinę, kad šis archyvas dingo Niujorke. Nustebau, kiek yra medžiagos šio centro archyve: 20 dėžių su dokumentais, susirašinėjimais, straipsniais, protokolais – tai įvairi informacija, kuri liudija, kaip aktyviai užsienio lietuviai dirbo su organizacijomis, užsienio šalių vyriausybėmis, korespondentais, žmogaus teisių organizacijomis ir, žinoma, su pačiomis lietuvių bendruomenėmis“, – komisijos posėdyje sakė G. Damušytė.

Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vadovė Alma Jankauskienė pristatė, kaip renkama informacija ir archyvai Klaipėdos apskrityje. Ji teigė: „Turėjau 130 kontaktų su žmonėmis: būtent eiliniai žmonės turi Sąjūdžio medžiagos, fotografijų. Man pavyko rasti Sąjūdžio fotografijų. Jas vieni žmonės mielai sutiko perduoti archyvui. Imant bendrą vaizdą, svarbu suprasti, kad neturime nuotraukų ir negatyvų buvusių žurnalistų ir fotokorespondentų. Jie turi negatyvus, tik labai sunku priprašyti, kad jie juos surastų ir perduotų, o tokie dokumentai laikomi garažuose, sandėliuose. Buvo ir tokių žmonių, kurie sudegino Sąjūdžio nuotraukas. Jos buvo tremtinės ir bijojo, kad jų antrą kartą neišvežtų. Bet buvo ir kitokių atvejų, pavyzdžiui, Plungėje Stanislovas Jungilas buvo sukaupęs žuvusių partizanų atminimo vietų archyvą ir jis pats medžiagą perdavė Lietuvos centriniam archyvui.“

Sąjūdžio ir Atgimimo metais kiekvienas miestas turėjo savo metraštininką, fotografą, kuris fiksavo to meto įvykius. Iš Telšių metraštininko pavyko perimti fotografijų negatyvus, dokumentus ir juos perduoti Lietuvos centriniam archyvui. Laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ taip pat perdavė fotografijas Lietuvos centriniam archyvui. Rietavo medžiaga yra pas Oginskio muziejaus direktorių. Plungės metraštininkas nemažai dokumentų ir fotografijų perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui ir Lietuvos centriniam archyvui.

Angonita Rupšytė, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja, buvusi prie Sąjūdžio gimimo ištakų ir iki šiol kuruojanti šio istorinio įvykio archyvinius duomenis, teigė, kad dar nuo 1993 m. pradėta rinkti informacija, siekiant, kad Sąjūdžio atmintis ir žmonės nebūtų pamiršti. Tačiau A. Rupšytė pabrėžė, kad sąvado turėjimas yra vienas svarbiausių dalykų, taip pat labai svarbu sudėlioti prioritetus, tai yra neužtenka vien turėti dokumento, o reikalingas ir detalus jo aprašas.

„Vienas svarbiausių momentų yra, ko turėtume nepamiršti, kad dokumentas yra dokumentas, bet jeigu nebus tam tikrų pastabų, kada jis buvo priimtas, kodėl jis buvo priimtas, tada bus problema. Tas pats su nuotraukomis, kol yra gyvi žmonės, amžininkai ir liudininkai, turime aprašyti kuo daugiau nuotraukų. Jeigu norime išsaugoti istorinę atmintį, reikia įtraukti ir jaunimą, kurie su klausimynu galėtų kalbinti ne tik Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, bet rajonų ir seimelių buvusius narius. Taip pat istorinę atmintį padėtų išsaugoti įvairios paminklinės lentos, vietų žymėjimas, kuriose veikė ir susirinkdavo sąjūdiečiai“, – kalbėjo Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja.

Apibendrindama komisijos posėdį P. Kuzmickienė pabrėžė, kad iš visų pasisakymų matoma: nemažai jau padaryta, atsiranda sistema, visos iniciatyvos viena kitą tik papildo ir aiškiai matoma, kad atsiranda sisteminis Sąjūdžio atminties ir archyvų išsaugojimo požiūris. Surinkta medžiaga apie Sąjūdį ir sąjūdiečius skaitmeninama ir atveriama visuomenei per įvairias elektronines platformas. „Labai svarbu, kad Sąjūdžio atminčiai ir archyvų išsaugojimui skirtos iniciatyvos susivienytų ir veiktų tikslingai, kartu. Tokių pasiūlymų esame sulaukę iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Alvydo Medalinsko. Tikimės, kad visa renkama medžiaga bus suskaitmeninta ir atverta visuomenei bei mokslininkams artimiausiu metu, o vienas didžiausių lūkesčių – įamžinti Sąjūdžio atmintį Vilniuje, Gedimino pr. 1., sukuriant muziejų, edukacinę erdvę, kurioje galėtų atsirasti ir dalis Sąjūdžio archyvų, galbūt panašiai kaip Gdanske įkurtame Solidarumo muziejuje“, – kalbėjo komisijos pirmininkė.

The post Paulė Kuzmickienė. Sąjūdžio atminties išsaugojimas ir archyvai – valstybės prioritetas appeared first on Voruta.

Irena Andrukaitienė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, www.voruta.lt

Pranešimas, skaitytas 2023 06 03 Mokslų akademijos salėje mokslinėje konferencijoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečiui paminėti „Sąjūdžio istorija ir patirtis“.

Šiandien kaip niekad aktualūs chrestomatiniai Mikalojaus Daukšos žodžiai iš Postilės „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“

Kalba saugo valstybę, o vienas iš svarbiausių valstybės rūpesčių – kalbos apsauga. Tai suprato prieškario nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, visose konstitucijose (1922, 1928 ir 1938 m.) lietuvių kalbai suteikę valstybinės kalbos statusą, jis įtvirtintas ir 1992 m. Konstitucijoje, priimtoje tautos referendumu.

Sovietų okupacijos metais lietuvių kalba buvo stumiama iš viešojo vartojimo erdvės. Todėl 1988 m. birželio 3 d. įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, vienas iš pirmųjų valstybiškai mąstančių jo iniciatorių žingsnių buvo reikalavimas lietuvių kalbą pakelti į valstybinės kalbos rangą. Jau birželio 13 d. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikime su visuomene apie tai kalbėjo Arūnas Žebriūnas, o birželio 23 d. šis reikalavimas buvo imperatyviai išsakytas Sąjūdžio susitikime su LKP CK pirmuoju  sekretoriumi Ringaudu Songaila.

1988 m. spalio mėn. vykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimama Rezoliucija Nr. 5 „Dėl lietuvių kalbos statuso,“ kurioje pasakyta apie būtinybę sugrąžinti jai prideramą vietą Respublikos administraciniame, ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, t. y.,  pripažinti lietuvių kalbą Respublikos valstybine kalba.

Po suvažiavimo Sąjūdis pradeda rinkti parašus dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine. Laiko buvo nedaug, vos kelios savaitės. Parašai 1988 m. lapkričio mėnesį buvo įteikti Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai.¹ [1 – Interviu su Angonita Rupšyte. Iš autorės asmeninio archyvo]

Kaip priešprieša išaugusiam Sąjūdžio autoritetui, kaip atsakas į Sąjūdžio idėjų plėtrą, prokomunistiškai nusiteikę veikėjai organizuoja antijudėjimą. 1988 m. lapkričio 4 d. įsisteigia prosovietinė organizacija „Vienybė – Jedinstvo – Jedność,“ kurios vienas iš svarbiausių tikslų pradžioje buvo kova prieš valstybinės kalbos statuso suteikimą lietuvių kalbai.

Politinį lauką tuometinėje Lietuvoje komplikavo ir Vilniaus krašto autonomininkai, kurių idėjiniai vadai po 1989 m. gruodžio 20 d. įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP, liks LKP (TSKP) gretose arba, kaip buvo tuo metu sakoma, „ant TSKP platformos.“

Autonomijos idėja pirmą kartą viešai iškeliama 1988 m. lapkričio 11 d. Vilniaus rajono partinėje konferencijoje: Vilniaus rajono „Pergalės“ kolūkio traktorininkė – mechanizatorė Stefanija Seržantovič siūlo priimti kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą dėl trikalbystės įvedimo ir dėl lenkų nacionalinio autonominio darinio sukūrimo Vilniaus krašte. Nors konferencijoje priimtuose dokumentuose autonomijos reikalavimo nebuvo, bet žinia jau tapo paskleista.² [2 – Vladas Sirutavičius. Etniškumo politizacija Lietuvoje: lenkų autonomistų judėjimas, Sąjūdis ir Lietuvos valdžios politika 1988 – 1990 m. pradžioje, p. 132 – 133. Žiūrėta 2023 05 21 http://ces.lt>wp-content>uploads>2014]

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, Sąjūdžio spaudžiama, 1988 m. lapkričio 18 d. priima įstatymą dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 71 str. papildymo, kuris skelbia, kad valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba.

Autonomijos idėja materializuojasi, reikalaujama ginti lenkų kalbą. 1988 – 1989 m. sandūroje  apie 30 Vilniaus krašto rajonų (Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Širvintų, Trakų ir kt.) apylinkių pasiskelbia „lenkų autonominėmis.“

Tokiame fone 1989 m. pradžioje  Lietuvos TSR valdžia skelbia konstitucinės nuostatos dėl valstybinės lietuvių kalbos įgyvendinimo žingsnius: 1989 m. sausio 25 d. paskelbiamas  Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo,“ o vasario 20 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl priemonių Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti.“

Prosovietiniai aktyvistai kartu su Jedinstvo 1989 m. vasario 12 d. Vilniuje surengia mitingą prieš lietuvių kalbos paskelbimą valstybine (dalyvauja apie 15 000 žmonių), o birželio 25 d. Jedinstvos mitinge (dalyvauja apie 10 000 žmonių) dar kartą pasmerkiamas valstybinės kalbos statuso suteikimas lietuvių kalbai.

Jedinstvininkams talkina autonomininkai. 1989 m. gegužės 12 d. Vilniaus, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų liaudies deputatų tarybų atstovai paskelbia lenkų nacionalinės srities sukūrimą Lietuvos TSR ribose, o rugsėjo 6 d. Šalčininkų rajonas paskelbiamas Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu Lietuvos TSR sudėtyje. Rugsėjo 15 d. analogišką nutarimą priima Vilniaus rajonas. Suprantama, kokiai kalbai teikiamas prioritetas šiuose neteisėtuose dariniuose.

Nors LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas rugsėjo 12 d. panaikina šiuos nutarimus, autonomininkų tai nesustabdo. Šie rajonai tampa valstybinės lietuvių kalbos ignoravimo placdarmu su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis, kurių padariniai šiandien iškyla grėsmingomis formomis.

Tokį sudėtingą politinį kontekstą 1990 m. kovo 11 d. paveldi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, tą dieną priėmusi visus nepriklausomybės atkūrimui būtinus dokumentus, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kurio septintasis straipsnis sako: „Valstybinė Lietuvos Respublikos kalba yra lietuvių kalba.“ Straipsnis baigiamas aiškia nuostata: „Sudaromos sąlygos vartoti ir ugdyti tautinių bendrijų kalbas.“

Netrukus, 1990 m. gegužės 15 d., Šalčininkų rajono taryba  atsisako pripažinti Kovo 11 – osios Aktą ir pareiškia, kad laikysis TSRS Konstitucijos ir LTSR Konstitucijos be 1988 m. lapkričio 18 d. papildymo. Birželio 1 d. įvyksta tęstinis autonomininkų suvažiavimas Zavišonyse, kuriame patvirtinamas Vilniaus krašto nacionalinis teritorinis darinys su specialiu statusu, lenkų kalba prilyginama valstybinei lietuvių kalbai ir priimami kreipimaisi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, TSRS Prezidentą M. Gorbačiovą ir TSRS Ministrų Tarybos  Pirmininką Nikolajų Ryžkovą prašant pripažinti šio teritorinį darinį.³ [3 –  J. Žilys. Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1988 – 1990 metais. Žiūrėta 2023 05 22 https://alkas.lt>2014>uly>18]

Aukščiausioji Taryba, siekdama stiprinti valstybinės kalbos apsaugą, priima du sprendimus. Tuo metu valstybinės kalbos kodifikavimo ir kitus klausimus sprendė prie Mokslų Akademijos 1961 m. LKP CK įkurta Lietuvių kalbos komisija, kuri nuo 1984 m. savo gretose jau nebeturėjo prižiūrėtojų – idėjinių komunistų iš LKP CK. Nors komisija buvo patikimose kalbininkų rankose, ją reikėjo sustiprinti.

1990 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu buvo sudaryta nauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, jai suteikti įgaliojimai spręsti lietuvių kalbos kodifikacijos, normų vartojimo ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimai. Komisijoje buvo 22 nariai. Jos pagrindą sudarė autoritetingi kalbininkai – Aleksandras Vanagas, Vytautas Mažiulis, Petras Kniūkšta, Jonas Palionis, Aldonas Pupkis, Evalda Jakaitienė, Zigmas Zinkevičius, Albertas Rosinas, Kazys Ulvydas, Vytautas Ambrazas – daktarai, profesoriai, akademikai.

Aukščiausiosios Tarybos rūpinimąsi valstybine kalba rodo ir kalbos priežiūros institucijos įsteigimas. 1990 m. liepos 30 d. Aukščiausioji Taryba priima Kultūros paveldo inspekcijos laikinąjį įstatymą, kurio pirmasis straipsnis nurodo šios institucijos paskirtį – tai „Kultūros paveldo, jo naudojimo ir valstybinės kalbos vartojimo kontrolės organas.“ Lietuvių kalba, seniausia indoeuropiečių kalbų šeimoje, geriausiai išlaikiusi senąsias prokalbės formas, yra kultūros paveldo objektas. Kalbos priežiūra – valstybinės lietuvių kalbos statuso saugojimas – pavedamas Kultūros paveldo inspekcijos specializuotam padaliniui – Valstybinei kalbos inspekcijai. Šios inspekcijos vadovą tvirtina Kultūros paveldo inspekcijos generalinis direktorius Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teikimu.

Kultūros paveldo inspekcija atskaitinga Aukščiausiajai Tarybai. Trečiajame minėto Įstatymo straipsnyje nurodyta, kad Kultūros paveldo inspekcija kasmet jai teikia ataskaitą ir apie valstybinės kalbos vartojimo problemas bei apie jas informuoja visuomenę.

Autonomininkai toliau telkia jėgas. Juos konsultuoja ir politinę paramą teikia  TSKP CK sekretorius, Politinio biuro narys Olegas Šeninas, ne sykį lankęsis Šalčininkuose – LKP (TSKP) forposte. 1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse vykusiame suvažiavime svarstoma plati deklaracija dėl autonominio lenkų Vilniaus krašto įkūrimo, kurioje, beje, įrodinėjama, kad Lietuva neturinti jurisdikcinių galių Vilniaus krašte. Deklaracijoje skelbiama, kad būsimo autonominio lenkų Vilniaus krašto žemė, jos gelmės, oro erdvė, visi gamtos ištekliai yra šio krašto liaudies nuosavybė. Lenkų kalbai numatomas valstybinės kalbos statusas.  Suvažiavimo dalyviai nesutarė tik dėl vieno klausimo – ar jų kuriamas darinys turėtų būti Lietuvos Respublikos ar TSRS sudėtyje. Dėl šios priežasties ši deklaracija nebuvo priimta. Aršiųjų „platformininkų“ siekis įkurti anklavą negavo nuosaikesniųjų „platformininkų“ pritarimo.⁴ [4 – J. Žilys. Pietryčių Lietuvos autonomizacija 1990 – 1991 metais. Žiūrėta 2023 05 20. https://www.lrt.lt>kultūra]

Aukščiausioji Taryba, laikydama vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos piliečio pase esant valstybinės svarbos reikalu, 1991 m. sausio 31 d. priima nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase.“ Atkreiptinas dėmesys į formuluotę: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, nutaria nustatyti tokią vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką“ – rašyti lietuvių kalbos rašmenimis pagal tarimą.

1991 m. gegužės 25 d. Mostiškėse įvykęs autonomininkų suvažiavimas priima radikaliausią sprendimą: patvirtinamas Vilniaus nacionalinio – teritorinio lenkų krašto statuto projektas, kuriame numatytas savas seimas, vykdomosios valdžios struktūros,  patvirtinti šio krašto valstybiniai simboliai: baltai – raudona vėliava, himnas (lenkų poetės Marijos Konopnickos poema „Rota“ – „Priesaika“), numatytas lenkų kalbos statusas. Dar buvo svarstyta turėti ir savo karines pajėgas, bet prieš balsavimą dėl projekto šios minties visgi atsisakyta.

Istoriniai 1991 m. vasaros įvykiai neleido išsipildyti autonomininkų viltims. Po Maskvos rugpjūčio pučo sekęs tiesioginio valdymo įvedimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Sniečkaus (dabar Visagino) mieste rugsėjo pradžioje paleidus šių rajonų tarybas sustabdė autonomininkų veiksmus, kėlusius grėsmę Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui, bet nepanaikino kitos grėsmės – manipuliavimo lenkų tautybės korta, kurio įkaitu tapo lietuvių kalba.

Šis procesas prasidėjo iškart. Pirmiausia per Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Zbignevo Balcevičiaus redaguojamą „Kurjer Wileński,“ kuriame buvo spausdinti isteriški straipsniai, jog Lietuvoje vykdoma antilenkiška politika, kad Aukščiausioji Taryba pažeidžia žmogaus teises, kad žlugdoma lenkų kultūra ir švietimas, kad vyksta susidorojimas su lenkų tautybės žmonėmis.⁵ [5 – 1991 metų apžvalgos, analizės ir informacijos regioninių problemų klausimais. LVNA, f. 77, ap. 1, b. 10, l. 13, 19, 20]

To negana, siekiama sukelti tarptautinį rezonansą, pasitelkiami  tarptautinių žmogaus teises ginančių institutų ekspertai. Į pagalbą ateina Lenkijos politikai. 1992 m. liepos 9 d. Lenkijos ambasadorius Janas Vidackis Lietuvos užsienio reikalų ministerijai įteikia Pro Memoria, kur be kitų reikalavimų (privatizavimo proceso eigos Vilniaus krašte) išdėstyti nurodymai, kaip reikėtų rašyti Lietuvos lenkų vardus ir pavardes asmens dokumentuose!⁶ [6 – Susirašinėjimas su institucijomis regionų politinių procesų klausimais. LVNA, f. 77, ap. 1, b. 24, l. 21]  1994 m. šią iniciatyvą perims Valdemaro Tomaševskio įkurta Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščionių šeimų sąjunga.

Kad autonomininkų, pakėlusių ranką prieš Lietuvos valstybės integralumą, tuo pačiu ir prieš valstybinę kalbą, gretose buvo ir šeši Aukščiausiosios Tarybos deputatai, susilaikę balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, turbūt nieko nestebina.

Bet kad praėjus vos dešimtmečiui nuo Aukščiausiosios Tarybos laikų rasis Lietuvos Respublikos Seimo narių, kurie imsis iniciatyvos savo rankomis darkyti valstybinę lietuvių kalbą, be to, gimtąją (!) kalbą, siūlydami projektus dėl svetimų raidžių įvedimo į lietuvių kalbos abėcėlę (turiu minty 2014, 2015, 2017 m. Andriaus Kubiliaus, Gedimino Kirkilo, Irenos Šiaulienės teiktus ir vėlesnius projektus dėl QWX įteisinimo), vargu ar kas iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų, balsavusių už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, būtų galėjęs patikėti.

Tuometiniams Seimams dar užteko kalbinės nuovokos, valstybinės savigarbos ir politinės valios atsilaikyti ir apsaugoti lietuvių kalbą nuo svetimkūnių – QWX – invazijos.

Koks mentaliteto virsmas turėjo įvykti, kad dabartinio Seimo dėka  sulaukėme 2022 m. sausio 18 – osios – valstybinės kalbos išvalstybinimo dienos. Lietuvos Respublikos Seimas QWX įteisino įstatymu. Manau, kad nesunku būtų įsivaizduoti, kokius padėkos žodžius  aršus devyniasdešimtųjų metų autonomininkas skirtų  šiandieniniam Seimui, sutelkusiam net aštuoniasdešimt tris balsus „už“ minėtą įstatymą.

The post Kalbos politika Sąjūdžio ir Aukščiausiosios Tarybos laikais appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Birželio 3 – oji į mūsų atmintį įsispraudė kaip visai tautai svarbi laiko žymė, po kurios šiaip jau chaotiškas visuomeninis judėjimas virto organizuotu masiniu sąjūdžiu. Ir nenuostabu, kad šeštadienio rytą į Lietuvos Mokslų akademijos salėje vykusią konferenciją susirinkę brandaus amžiaus vyrai ir moterys – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai – su jauduliu, gal kiek smulkmeniškai prisiminė prieš 35-rius metus jų pečius gulusius rūpesčius.

Klausydamasis kalbų nejučia pritariau vieno pranešėjo minčiai: kodėl birželio 3 – oji dar neprilyginta Vasario 16 – ajai ar Kovo 11-ajai? Juk tuomet toje pačioje salėje susibūrę 35 žymūs Lietuvos meno, mokslo ir kitų sričių žmonės rizikavo savo karjera, ateitimi, šeimomis. Kas juos vertė tai daryti? O kas vertė 20-čiai to meto Lietuvos įžymybių pasirašyti Nepriklausomybės aktą? Arba dar svarbiau: juk ne arbatėlę šiltame kabinete siurbčiojo aštuoni partizanų vadai, 1949 m. vasario 16 – ąją susirinkę šaltoje Minaičių kaimo sodybos slėptuvėje ir pasirašę Lietuvos nepriklausomybės Deklaraciją bei įkūrę Laisvės kovų sąjūdį…

Tarp LPS iniciatyvinės grupės narių net 17 priklausė komunistų partijai. Ko ji siekė, įsiterpdama į Sąjūdį, atskira kalba. Nuo SSKP Lietuvos komunistai atsiskyrė tik 1989 m. gruodį, o prieš tai Algirdas Mykolas Brazauskas turėjo įdėmiai klausyti Maskvos nurodymų, kaip, beje, ir ranka rankon su komunistais veikusios „kagėbė“. Pirmojo sekretoriaus garbei – jis sėkmingai išlaviravo tarp šių savo viršininkų ir netgi ėmė piktinti Gorbačiovą, kuris 1990 – ųjų sausį atvykęs į Vilnių bandė atkalbėti „neišsiskirstyti po nacionalinius butus“.

Grupės nariai pasakoja, kad pasiruošimas istorinei birželio 3 – ajai truko vos savaitę. Bet iš tiesų noras suburti judėjimo branduolį ir jį paversti gerai organizuota struktūra su vadovaujančiu štabu atsirado seniai, galbūt net disidentų bei tautinių aktyvistų galvose. Vienas iš grupės narių Artūras Skučas prieš penkerius metus sakė, kad jiedu su poetu Marcelijumi Martinaičiu sugalvojo ir patį Sąjūdžio pavadinimą, tik vėliau prie jo buvo pridėtas Gorbačiovo pamėgtas žodis „persitvarkymas“. A. Skučas neslepia: „Taip buvo stengiamasi įtikti tuometinei valdžiai, jos neerzinti ir neleisti suprasti, kokiu keliu norime eiti.“ Grupėje priglausti ir pažangiuosius komunistus taip pat buvo taktinis ėjimas. „Tai buvo numatyta kaip priedanga visam judėjimui, kad KGB bei CK negalėtų jau pirmosiomis dienomis su mumis susidoroti“, – sakė A. Skučas.

Iniciatyvinės grupės sąrašai buvo sudaromi spontaniškai: kas ką pažinojo, kokios pavardės buvo populiarios, kokie kontaktai buvo užrašų knygelėse. Daugiausiai tai buvo rašytojai, architektai, dailininkai, mokslo žmonės. Konferencijoje pastebėta, kad giluminės Sąjūdžio šaknys – tai etnografiniai, ekologiniai, kultūriniai klubai, tokie kaip „Žemyna“, „Talka“, „Santarvė“, „Atgaja“. Jų nariai paplisdavo po visą Lietuvą, pavyzdžiui, rinkdami tautosakos pavyzdžius ar švarindami gamtą, taip tautinę dvasią nešdami į kiekvieną kaimą ir sodybą. 1987 m. balandžio mėnesį valdžios nuolaidžiavimu buvo įkurtas Lietuvos kultūros fondas, per kurio veiklą buvo platinamos ir lietuviškosios tapatybės, ir Sąjūdžio idėjos.

Kitaip sakant, Sąjūdis lyg tas šaltinis atsirado iš tautos gelmių. Ir jau spalį įvykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas atvėrė visus šliuzus veržliam tautiniam atgimimui, kitaip sakant, dainuojančiai revoliucijai. Bet juk prisimename: po grupės susirinkimo dar buvo 1988 – ųjų rugsėjo 28 – oji – nuožmus „bananų balius“…

Šių pastabų paraštėse reikėtų dar kartą pastebėti: tai tikrai nebuvo vieno asmens arba grupės „nacionalistų“ sumanymas. Tai iki šiol klaidžiojantis mitas. Konferencijoje Lietuvos Mokslų akademijos salėje pašnekovai išvengė tiesioginių nuoskaudų, esą vienas asmuo buvo uzurpavęs vadovavimą Sąjūdžiui. Gintaras Songaila pripažino, kad kandidatai į LPS iniciatyvinę grupę buvo siūlomi spontaniškai, tvirtinami plojimais – priešingai negu nomenklatūriniuose partiniuose griežtai centralizuotuose posėdžiuose. „Tuomet vienas iš tokių gyvai pasiūlytų asmenų – profesorius Vytautas Landsbergis. Jis gerai pakalbėjo iš tribūnos ir buvo pasiūlytas, nors nebuvo numatytas iš anksto, nes nelabai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio organizavime“, – pasakojo G. Songaila. Tiesa, pats profesorius konferencijoje nedalyvavo, jį matėme Seime ta proga surengtame iškilmingame susirinkime. LRT radijui V. Landsbergis sakė, kad „tuomet suvokta, kad norint pokyčių, neužtenka apie juos pasikalbėti savų rate – būtina jų reikalauti garsiai“. Ir tai buvo padaryta. Su kaupu ir sėkmingai.

Birželio 3 – oji reiškia ne tik pagarbą drąsiems Sąjūdžio organizatoriams, bet ir perša mintį: jeigu ko nors imamės, imkimės ryžtingai, neabejodami, nemindžikuodami. O kol kas – įprasminkime birželio 3 – ąją kaip valstybinę šventę, visos tautos atmintiną dieną.

The post Ką mums reiškia Birželio 3 – oji? appeared first on Voruta.