Lietuvos partizanai mums brangūs, todėl domimės jų istorijos tyrimais, naujais atradimais ir meninėmis interpretacijomis. Kaip ir daugelis, laukiame naujo filmo apie partizanus. Tiesa, jo dar teks palaukti – premjera planuojama 2028 m. sausio 13 d.

Galbūt esate skaitę ar girdėję apie kuriamą vaidybinį filmą „Sugauti Vanagą“. Istoriją apie Lietuvos partizanų vadą ir okupuotos Lietuvos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą (1918–1957) pasakoti ėmėsi vienas ryškiausių Lietuvos kino režisierių Emilis Vėlyvis.

Apie tokių filmų reikšmę, mūsų laisvės kovų istoriją ir Lietuvos partizanus didžiajame ekrane režisierių pakalbino Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Justinas Visickas.

Koks jūsų santykis su partizaniniu judėjimu buvo iki pradedant kurti šį filmą?

Pokario partizanų tema man nėra visiškai svetima, kaip, manau, daugeliui mūsų kartos žmonių. Partizanai buvo mokyklos istorijos pamokų, o kiek vėliau jau sąmoningesnio skaitymo ir domėjimosi dalis. Juo labiau mano artimoj giminės aplinkoj buvo žmonių, tiesiogiai dalyvavusių rezistencinėj veikloj. Išliko jų pasakojimai, prisiminimai, vertinimai. Iki imantis šio projekto, mano žinios buvo gana bendros – tik datos, pavardės, keli ryškesni istoriniai epizodai. Rimtai į temą pradėjau gilintis tik pradėjęs ruoštis filmui, ir būtent tada ji tapo dar labiau asmeniškesnė.

Kaip gimė idėja imtis istorinės temos?

Norėjosi jau seniai pasibandyti tokiame žanro motyve, bet tik dabar įvyko sutapimai. Prodiuseriai kreipėsi dėl visai kito projekto. Tuo tarpu aš pasiūliau filmą partizanų tema, konkrečiai apie Vanagą. Prodiuseriai pasakė, kad turi pagalvoti. Galiausiai jie sugrįžo su mintim bendradarbiauti. Reikia suprasti, kad rezistencijos, konkrečiai partizanų, tema lietuviškame kine yra gana stipriai devalvuota. Imtis tokios temos projekto yra gana rizikinga. Ne todėl, kad a priori papulsi tarp dviejų nuomonių stovyklų, bet todėl, kad yra gana sudėtinga reabilituoti temos aktualumą. Vienareikšmiškai turi turėti pakankamai stiprią kūrinio idėją, kuri kardinaliai skirtųsi nuo buvusių kūrinių. Su tokia mintim ir žengiam. Tikiuosi, mums užteks ir drąsos, ir pinigų.

Kodėl pasirinkote būtent šį (veiksmo) žanrą papasakoti istorijai apie partizaninį judėjimą?

Partizaninio judėjimo tema yra gana plati. Labai priklauso, kokiu rakursu bus pasakojama istorija, kokie temos aspektai bus išryškinti ir dramatizuojami. Mūsų atveju tie esminiai aspektai ir lėmė žanro pasirinkimą. Partizaninis karas iš esmės buvo veiksmo istorijos: pasalos, persekiojimai, sprogdinimai, pabėgimai per plauką, informacinis karas su NKVD/MGB agentūra ir pan. Veiksmo trileris šiuo atveju yra taikliausias žanro pasirinkimas. Manau, būtų nuodėmė veiksmo medžiagą pasakoti kontempliatyviu tonu. Tai nuvertintų realų fizinį ir egzistencinį pavojų, kuriame šie žmonės gyveno metų metus. Veiksmo/trilerio žanras leidžia žiūrovui tą įtampą fiziškai pajusti.

Kaip vyksta pasiruošimas kuriant šį filmą – pagal ką renkatės aktorius, medžiagą, ar vyksta konsultacijos su istorikais?

Kadangi tai nėra vien tik bendro pobūdžio filmas apie ano meto partizanus, o konkrečiai apie buvusias gyvas asmenybes (turiu omeny ne tik patį A. Ramanauską-Vanagą, bet ir jo bendrakeleivius: Siaubą, Dzūką, Žaibą, Merkį, Kazimieraitį ir t. t.), neišvengiamai esi paralelėj tarp istorinių faktų, asmenybių charakteristikos, jų veiksmų, bet ir kūrybinės dramaturgijos. Todėl vienareikšmiškai stengiesi, kad pasirenkamų aktorių amplua atitiktų buvusių partizanų charakterius, mąstymo modelius, temperamentą ar netgi drąsą ir baimes. Remiamės archyviniais dokumentais, paties Ramanausko paliktais gana dokumentiškais atsiminimais, muziejų medžiaga, pokalbiais su istorikais ir to laikmečio specialistais. Aktorių atranka vyksta ne vien atsižvelgiant į fizinį panašumą (tai padaryti yra žiauriai sudėtinga), bet gebėjimu perteikti vidinę būseną žmogaus, nuolat gyvenančio pavojuje ir turinčio priimti svarbius, o gana dažnai – mirtinai svarbius sprendimus.

Kas jus patį žavi Adolfo Ramanausko asmenyje? O kas nustebino? Ar filmas koncentruosis tik į jį, ar parodys platesnį partizaninio judėjimo paveikslą?

Pirmiausia, kaip gerai žinoma, A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo profesionalus karininkas ar iš anksto paruoštas neeilinių gebėjimų vadas. Jis buvo paprastas mokytojas, kuris vieną dieną, supratęs to meto Lietuvos krizinę situaciją, padėjo rašiklį ant stalo ir pasitraukė į mišką. Labai greitai pradėjo vadovauti Nemunaičio partizanų būriui ir per stebėtinai trumpą laiką tapo vienu svarbiausių pietų Lietuvos pasipriešinimo organizatorių. Kitas momentas – jo ryškus sugebėjimas telkti, vienyti, disciplinuoti ir vadovauti koviniams partizanų būriams. Tai žmogus, kuris, būdamas medžiojamas, rado ir psichologinės jėgos rašyti nuoseklius, detalius, sakyčiau, dokumentinius atsiminimus. Būtent dėl to mes šiandien tiek daug žinome apie partizaninį karą iš vidaus. Jo aplinka ir bendražygiai, apie kuriuos jau užsiminiau anksčiau, vienareikšmiškai yra įtraukti į pasakojamą istoriją ir užimą tikrai svarbią ir dažnu atveju lemiamą reikšmę Vanago istorijoje.

Kokie didžiausi iššūkiai kyla kine kalbant apie pokario rezistenciją?

Didžiausias iššūkis – tai balansas tarp tikroviškumo (dokumentikos) ir žiūrimumo (dramaturgijos). Reikia parodyti realų smurtą, nuolatinę baimę, išdavystes, persekiojimus, kovas, nežmoniškų sprendimų pasekmes, nenuslepiant ir dirbtinai nepopsinant bendro paveikslo. Uždavinys yra tikrumo iliuzija, o ne spektaklio metaforos. Kitas svarbus momentas – laikmečio autentiškumas: kaip žmonės tuo metu iš tikrųjų kalbėjo, mąstė, pyko, keikėsi, pagaliau, svajojo, turėjo lūkesčių, kokie buvo jų kasdieniai rūpesčiai ne tik kovos metu, bet ir tarp kautynių. Uždavinių daug. Viliuosi, jie bus įgyvendinti.

Koks šio filmo tikslas?

Jeigu paimsite bendrai visų Lietuvoje sukurtų filmų šia tema leitmotyvą, pamatysite, kad dominuoja kančios, nusivylimo, pralaimėjimo ir skausmo emocinis pagrindas. Taip. Visa tai buvo. Faktas. Partizanai iš ties gyveno žvėriškai siaubingose sąlygose, ir jų lemtis buvo nesunkiai prognozuojama. Bet buvo ir kita pusė, apie kurią kalbama gana atsargiai arba apskritai nutylima. Partizanų idealizmas (kalbu ne apie plakatinį patriotiškumą, o tikrą, dažnu atveju labai naivų, bet sveiką idealizmą). Istorija apie laimėjimus, sėkmingas ir labai reikšmingas kovines operacijas. Apie žmones, kurie sugebėjo nelygioj kovoj savo tikėjimu ir sumanumu ne tik pasipriešinti, bet ir pranokti okupanto jėgos struktūras. Turint omenyje, kad Lietuvos pokario rezistencija – viena ilgiausiai trukusių ginkluoto pasipriešinimo okupacijai istorijų Europoje, turime kuo didžiuotis. Vienu žodžiu, tai istorijos pusė apie gana retus, bet labai svarbius mūsų partizanų laimėjimus vardan tėvynės.

Ar jaučiate tam tikrą moralinę atsakomybę vaizduodamas šią temą? Kaip planuojant išvengti supaprastinimo ar heroizavimo, kalbant apie šią sudėtingą temą?

Niekada moraliai stigmatizuojantis menininko požiūris nepadėjo nei vienam kūriniui. Greičiau priešingai. Suprantu, kad objektyviam tokioje temoje būti yra neįmanoma, bet mano uždaviniai ir tikslai yra visai kiti. Gerai žinau, kad nuomonių įvairovė bus labai plati. Taip ir turi būti, o, kalbant apie Vanagą, pirmiausia jis buvo tiesiog žmogus. Žmogus, kuris tikėjo, mylėjo, kovojo, klydo, abejojo, verkė ir galiausiai laimėjo. Laimėjo tam, kad šiandien galėtume turėti šį laisvą interviu.

Kaip manot, kodėl būtent XXI a. reikia filmų pokario rezistencijos temomis?

Nuoširdžiai manau, kad apskritai filmų istorinėmis temomis, nebūtinai rezistencijos, yra per mažai. Mūsų braliukai latviai seniai mus aplenkė. Yra kur pasistengti, juo labiau kad istorinės medžiagos yra labai daug ir ji pakankamai turininga.

Kaip, jūsų nuomone, apie pokario rezistenciją reikėtų kalbėti jaunimui? Koks turėtų būti tokio kalbėjimo tikslas?

Tikslas labai paprastas. Jeigu žmogus, jaunimas ar tiesiog ateinanti karta nežinos savo tautos praeities, ji bus pasmerkta ją išgyventi kiekvieną kartą iš naujo.

The post Vanagas kino ekrane: Emilio Vėlyvio sumanymai ir iššūkiai appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Praėjusią savaitę Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime, vyko Visuomeninės tarybos prie Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis, kuriam pirmininkavo LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas. Posėdžio dalyvius sveikino ir aktualijomis dalinosi LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Darius Jakavičius.

Pagrindinis posėdžio klausimas buvo: Ar pakankamai dėmesio  mokyklose skiriame Lietuvos partizaniniam karui?

LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas posėdyje kalbėjo apie LR švietimo įstatymo svarbą ir šio teisinio akto galiojimą visiems, kas mokosi ir dirba Lietuvos mokyklose.  Dr. R. Kaminskas pristatė mini-analizes apie tam tikrus vadovėlius ir pasiūlė inicijuoti atlikti dabartinių Lietuvos istorijos vadovėlių turinio kiekybinę ir tiek kokybinę analizę. Jis  kalbėjo apie  tai, kaip  partizaninis karas ir kokios istorinės asmenybės yra pristatomos Lietuvos vadovėlių turiniuose.

Posėdyje kalbėjęs istorijos mokytojas  dr. Algis Bitautas atkreipė dėmesį, kad su partizaninio karo istorija mokiniai sistemingiau susiduria vos tris kartus: 5 klasėje nagrinėjamos dvi temos – „Miško broliai” ir „Miško sesės”, 10 klasėje tam iš esmės skiriama viena istorijos pamoka, o 12 klasėje Lietuvos partizaninis karas integruotai nagrinėjamas kartu su Lietuvos nepriklausomybės kovomis. Pasak  dr. A. Bitauto, bendras vaizdas lieka fragmentiškas, o ugdymo turinys – nepakankamai suderintas. Jis pateikė savo siūlymus, dėl to kad Istorija turėtų tapti privalomu dalyku 11–12 klasėse. 7–8 klasėse  dr. A. Bitautas siūlo dėstyti pilietinį pasipriešinimą. Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir paauglių amžiaus ypatumus, jis siūlo peržiūrėti Gyvenimo įgūdžių programą ir jos vietoje įvesti praktinį pilietinio pasipriešinimo kursą. 

Pastebėtina, kad partizaninis karas Lietuvoje nėra tik dar viena istorijos vadovėlio tema. Tai pasakojimas apie laisvės kainą, žmonių pasirinkimus, atsakomybę ir pasipriešinimą sovietų okupacijai. Jeigu mes norime ugdyti pilietišką, kritiškai mąstančią ir Lietuvos valstybę ginti pasirengusią jaunąją kartą, turime pasirūpinti, kad šios temos mokykloje būtų nagrinėjamos ne fragmentiškai, o nuosekliai, prasmingai ir šiuolaikiškai.

The post Ar pakankamai dėmesio mokyklose skiriame Lietuvos partizaniniam karui? appeared first on Voruta.

Greta Mazurkevičienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus muziejininkė, www.voruta.lt

Partizanų dienos buvo pilnos nežinomybės, baimės dėl savo ir savo artimųjų likimo. Todėl kiekvienas naujai išaušęs rytas reiškė dar vieną gyvenimo dieną, mirties artumas – ją pačią ir prijaukino, trapią būtį padarė dar labiau vertinamą.

Partizanų buitis buvo sudėtinga: po pavojingo žygio tekdavo liūdnai kelias dienas tikintis blogiausio tūnoti bunkeryje; dažnai kasdienybė buvo niūri, šalta, alkana, skaudinanti, negailestinga, purvina, monotoniška, „įprasta“, tokia – kaip dainos žodžiuose „slenka dienos pilkos“. Atrodytų – improvizacijos maža. Bet kartais ji tapdavo nepaprastai įvairi, dinamiška, paženklinta džiugesiu dėl pačių paprasčiausių dalykų. Palaikyti ryšius, rinkti informaciją, leisti spaudą, tvarkyti dokumentus, ruošti maistą, kaupti atsargas, rengti bunkerius ir slėptuves, taisyti uniformas, valyti ginklus, o dar – mokymai, žygiai, kautynės ar net tūnojimas konspiracijos sąlygomis reikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, alino. Kovai turėjai atsiduoti iš esmės. Tačiau privalėjai ir atsikvėpti, pakylėti dvasią ar patirti pramogą, kuri nors primintų prieš tai buvusį gyvenimą, leidusį kadais pasijusti tikru žmogumi. Net ir kelios minutės saviems pomėgiams ar dvasios augimui buvo laisvalaikis. Taigi ką jie veikė?

Knygos. Jeigu tik į bunkerį jų patekdavo – tuoj visi įnikdavo jas analizuoti ir skaityti. Be knygų bunkeris buvo vadinamas nuobodžiu! Skaitymas buvo nuobodulio priešnuodis, puiki proto mankšta, neleidžianti smegenims aptingti, be to, mažino stresą. Štai vienas iš Dainavos apygardos vadų Lionginas Baliukevičius-Dzūkas labai mėgo skaityti. Savo dienoraštyje jis rašo: „Neseniai perskaičiau Anatolio Franso „Dievai trokšta“ ir „Pingvinų salą“. Puikus rašytojas. Jo atvaizduoti personažai „Dievai trokšta“ primena man dabartinius partizanus. Šiaip man revoliucionierių fanatizmas visiškai nepatinka. Iki to prieiti, kad giljotina taptų „mieląja“, reikia tikrai būti dideliu apakėliu…“¹ Toliau jis rašo: „…[partizano Broko] bunkeris nuobodus. Jokios knygos. Tiesa, turi dvi: Šekspyro „Hamletą“ ir „Makbetą“. Visi keikdamiesi jas peikia: girdi, nesuprantamos, visiškai neįdomios.“² Panašu, kad vieno garsiausių pasaulio rašytojų knygos („Hamletas“ – ilgiausia ir geriausiai žinoma Šekspyro pjesė ir „Makbetas“ – trumpiausia ir niūriausia Šekspyro pjesė) nedžiugino partizanų, nors vienoje iš jų Hamleto herojus – taurus humanistas, tragiškai vienišas kovojas prieš visuomeninį blogį – labai primena partizanų situaciją. O štai kita L. Baliukevičiaus mintis daug pasako apie jo charakterį, emocinius poreikius bei pasaulėžiūrą: „Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų…“³ Rodos, tiek nedaug žmogui tereikia – jaukios namų idilės su knygomis. Žinome, kad L. Baliukevičius buvo inteligentiška asmenybė, mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, buvo uolus partizaninės pogrindžio spaudos darbuotojas, rašė straipsnius. Skaitant L. Baliukevičiaus dienoraštį susidaro įspūdis, kad jam kasdienybę geriausiai praskaidrindavo knygos: „Šiandien baigiau skaityti Tolstojaus „Prisikėlimą“ ir apysaką „Kaukaze“.

Koks puikus rašytojas ir kokios geros, malonios jo knygos! Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai…“⁴ Natūralu, kad rinkdamiesi knygas mes nesąmoningai ieškome to, kas rezonuoja su mūsų vidine būsena, arba to, ko mums tuo metu labiausiai trūksta, taip turbūt nutiko ir L. Baliukevičiui, kuris knygose ieškojo nusiraminimo, įkvėpimo, skaitydamas pabėgdavo nuo žiaurios karo realybės, knyga jam buvo vienas iš būdų pildyti savo žmogiškuosius poreikius, nes juk su herojais buvo galima pasidžiaugti jų laime.

Kitas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose „Daugel krito sūnų…“ rašo, kad knygomis tekdavo pasirūpinti iš anksto, ir užsimena apie konkretų bunkerį, į kurį partizanai buvo atnešę kelių metų žurnalo „Policija“ numerių. Partizanai taip pat skaitė ir laikraštėlius, kurių kiekviena apygarda leido po kelis.

Tarp kitų partizanų naudotų kasdieninių daiktų archeologai randa ir knygų likučių. Genio būrio partizanų bunkeryje Dzūkijoje (Varėnos r.) buvo rasta knyga (paaiškėjo, kad parašyta Petro Cvirkos), o tiriant Daugėliškių miško bunkerį, kuriame žuvo LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Leonardas Vilhelmas Grigonis, aptikta apdegusi prancūzų rašytojo Stendalio romano „Raudona ir juoda“ (išleistas Kaune 1939 m.) dalis. Yra žinoma, kad partizanai ne tik skaitė šią knygą, bet knygos puslapius naudojo šifruojant laiškus ir pranešimus.

Tai, kad partizanai skaitė knygas, įrodo ir sovietinių struktūrų dokumentai. Pavyzdžiui, 1949 m. kovo 7 d. Kalesninkų miške (Alytaus apskr.), MGB pajėgoms sunaikinus Dainavos apygardos štabo bunkerį, žuvo ir laikinai apygardos vado pareigas ėjęs Benediktas Labėnas-Kariūnas. Pasak MGB Alytaus apskrities skyriaus darbuotojų raporto, tarp visų partizanų buities daiktų buvo rasta ir 80 vnt. knygų ir žurnalų. Tai išties didelis skaičius, nes bunkerio patalpa tebuvo 3 x 4 metrų pločio ir 1,5 metro aukščio. Reikia nepamiršti ir fakto, kad šios tragedijos kaltininkai poetai, infiltruoti MGB agentai – Kostas Kubilinskas-Varnas ir Algirdas Skinkys-Rytas gyveno tame pačiame bunkeryje su vadu ir vėliau jį miegantį nušovė. Beje, viename iš savo raportų saugumo struktūroms K. Kubilinskas kalbėdamas apie B. Labėną-Kariūną rašė, kad pastarasis „bunkeryje turi senos periodikos komplektų, dažnai naudojasi senomis satyromis, kurias perdirba į šiuolaikines“. Taigi žurnalai bei knygos bunkeryje buvo naudojamos ir kaip partizanų straipsnių šaltinis, atskiri eilėraščiai perkuriami jiems suteikus kitą atspalvį.

Norint išgyventi, kūryba ar savirefleksija buvo būtina. Daug partizanų rašė dienoraščius. Jau minėto L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis yra vienas iš svarbesnių, labai asmeniškas, rašomas tik sau. Šiuo metu publikuotas tekstas apima vienerius partizanavimo metus (1948–1949 m.). Dzūko dienoraštį istorikai vadina partizano sąmonės formavimosi dokumentu. Dienoraštis ir knygos – tam tikra meditacija ir būdas geriau pažinti, suprasti save, reflektuoti aplinką. Matyt, rašymas, kaip ir knygos, L. Baliukevičiui daug reiškė, nes tai pastebėjo ir jo kovos bendražygiai. Adolfas Ramanauskas-Vanagas pasakoja, kad Dzūkas paėmęs į rankas pieštuką ir popierių prarasdavo atsargumo pojūtį, o tokių atvejų būta ne vieno: „Jis taip įsigilinęs rašė, kad nepažįstamą žmogų pamatė tik tuomet, kai šis buvo vos už kelių metrų [nuo atidarytos bunkerio angos]. Dzūkui buvo jau per vėlu net slėptuvės dangtelį uždaryti.“⁵ Gal būta ir išsiblaškymo, neatsargumo, bet dienoraščio rašymas Dzūkui buvo lyg terapija, padedanti padrąsinti save ir pasikartoti, vardan kokių tikslų buvo pasirinktas kovotojo kelias.

Dienoraščius ir atsiminimus rašė ir kiti – Pietų Lietuvos srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas, Vytauto apygardos partizanas Balys Vaičėnas-Lordas, Vyčio apygardos partizanas Albinas Bilinkevičius-Baltis, Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, Žemaitijoje veikusi partizanė Monika Alūzaitė-Aldona, Audra, gyvendamas Paryžiuje užrašus vedė ir Juozas Lukša-Daumantas.

Kai kuriuos rašyti atsiminimus veikiausiai pastūmėjo besibaigianti kova. Įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS) jo vadovybė suprato, kad kariniu požiūriu kova pralaimėta, bet jos prisiminimą būtina palikti ateities kartoms, todėl dienoraščių rašymas turėjo prisidėti prie tos atminties išsaugojimo. Tačiau dažnai dienoraštis buvo rašomas tik sau, kaip savikontrolės ir savianalizės būdas, padėjęs susivokti. „Čia parašyti keli žodžiai nėra dienoraštis, nėra visa širdis. Mano širdis pilnesnė ir turiningesnė. Čia yra tik širdies, pergyventų jausmų atogarsis, pašvaistė, šešėlis“⁶, – taip savo dienoraštyje rašė partizanas Albinas Bilinkevičius-Baltis. Visų dienoraščių bendras bruožas – konspiracija, juose nerasime jokios vadinamosios „operatyvinės informacijos”, galinčios pakenkti to meto kovos sąlygomis. Vieni dienoraščiai atvirai kalba apie savo dvasinius išgyvenimus, atspindi sąmoningos aukos ir neišvengiamos žūties įžvalgas, kiti pasakoja ir reflektuoja kovą, o dar kiti pasižymi sausomis, konkrečiomis mintimis apie darbus ir rūpesčius. Dienoraščiuose herojų nėra, čia tik jauni žmonės su savo dorybėmis ir ydomis, stiprybėmis ir silpnybėmis, kurie ryžosi herojiškiems žingsniams. Pasak istoriko Mariaus Ėmužio, partizanė Monika Alūzaitė-Aldona, Audra dvasinės ramybės ir prasmės ieškojo rašydama apie jausmus savo šaliai – atrodo, kad patriotinės mintys ir nuolatinis jų kartojimas jai virto meditacija.

Ne vienas laisvės kovotojas rašė eiles. Partizanų lyrika – mūsų dienas pasiekęs savitas kūrybos pluoštas, kuris buvo rašomas itin specifinėmis gyvenimo sąlygomis, dažnas eilėraštis virsdavo daina, jungiančia daugelį aplink miško laužą. Diplomuotas lituanistas Rytų Lietuvos partizanų srities štabo partizanas Bronius Krivickas, kurį kovos draugai apibūdino kaip žodžio menininką, – gabus kritikas ir dramaturgas. Jei ne karas, universitete būtų tapęs prof. Vinco Mykolaičio-Putino asistentu. B. Krivickas miškų glūdumoje rašė eiles, negana to, vertė J. W Goethe‘s kūrinius į lietuvių kalbą ir net kūrė herojinį epą! Literatūrinę veiklą pradėjęs dar prieš karą, ją tęsė ir sudėtingomis rezistencijos sąlygomis. Atrodo, kad žodis jam buvo svarbesnis ginklas nei šautuvas. B. Krivickas per septynerius su puse partizanavimo metų parašė 34 eilėraščius, 38 sonetų ciklą, 53 eiliuotus margumynus „Poilsio valandai“, 63 satyrinius kūrinius, iš kurių bene labiausiai išgarsėjo rinkinys „Po Stalino saule“. Greta paminėto J. W. Goethe‘s eilėraščių vertimo, išvertė pluoštelį Charles‘o Baudelaire‘o ir vokiečių klasikės Agnes Miegel kūrinių. Partizanų spaudoje, be lyrikos, skelbė ir savo straipsnius, pranešimus, žinias iš užsienio. Paliko rankraštinį rinkinį „Žiaurusis Dievas“, kuriame sudėta 1945–1949 m. poetinė kūryba. Visus savo straipsnius bei eilėraščius B. Krivickas perrašydavo keliais egzemplioriais ir dalino aplinkinių kaimų žmonėms, tikėdamasis, kad galbūt taip išliks bent dalis jo literatūrinio palikimo. Tai užfiksuota ir saugumo dokumentuose: „Bajarūnas papasakojo, kad neseniai iš Krivicko gavo eilėraščius apie partizaninio gyvenimo sunkumus. Tie eilėraščiai būk tai taip parašyti, kad kai jo duktė skaitė, likusieji klausė ir verkė.“⁷ Poetą Bronių Krivicką, dėvėjusį skrybėlę ir akinius, su šautuvu rankose bendražygiai vadindavo „literatūros profesoriumi“. Ypatingomis sąlygomis rašyti B. Krivicko eilėraščiai buvo dvasinė atrama, atspara ir pačiam poetui kovotojui, ir jo klausytojams – bendražygiams. B. Krivicko pavyzdys įrodo, kad net ir sudėtingomis karo sąlygomis kūrybiškumo tėkmės nesulaikysi. B. Krivicko literatūrinės veiklos artefaktai 2021 m. įtraukti į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.

Būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras, partizanų dainiumi vadinamas Petras Bartkus-Žadgaila tarp organizacinių Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų kūrimo darbų, poilsio akimirkomis rašė eilėraščius ir, pasivadinęs Alkupėnu, juos skelbė partizanų spaudoje. Dar partizaninio karo pradžioje pasirašęs Dainiumi išleido „Partizano sielos atgarsius“ – dainų ir eilėraščių rinkinį, pradedamą žodžiais: „Neieškokite čia meno. Tai, ką jūs išgirsit, yra mintys partizano, žengiančio pro mirtį.“ Jo eilėraščiai buvo pritaikyti žinomoms melodijoms, tad greitai išplito Žemaitijoje ir už jos ribų. Žinomiausias jo eilėraštis „Sesei“, kurį jis dedikavo Prisikėlimo apygardos ryšininkei Rožei Teresei Jankevičiūtei-Miglai.

Partizanė Diana Glemžaitė – kitas pavyzdys. Jos poetinį palikimą sudaro solidus archyvas – maždaug pusantro šimto eilėraščių, kurių didžioji dalis parašyta partizaninės kovos kontekste. Purvas, vėjas, šaltis, benamystė, nuovargis, negebėjimas svajoti ir juoktis. Tai klajoklio gyvenimas. Liudijimas, kaip ši patirtis radikaliai ir negrįžtamai keičia žmogų. Jau minėtas Dainavos apygardos vadas Benediktas Labėnas-Kariūnas, nuolatinis laikraščio „Laisvės varpas“ korespondentas, irgi kūrė poeziją ir dainas, dėl to buvo pelnęs Adolfo Ramanausko-Vanago simpatijų. Prieš karą jis rašė įvairias humoreskas ir eilėraščius.

Balys Vaičėnas-Lordas, vienas iš Aukštaitijos partizanų vadų savo dienoraštyje rašė: „Užsiimam kasdieniškumu: šaškės, knygos ir kortos.“ Iš B. Vaičėno sužinome, kad tuo metu į madą atėjo proferansas – tai intelektualus, azartinis kortų žaidimas, kuriame sėkmė priklauso nuo strategijos ir matematinio skaičiavimo. Jis dažniausiai žaidžiamas su 32 kortų malka. Kortas ir šaškes (ar šachmatus), kaip vieną iš laiko praleidimo būdų, pažymi dažnas partizanas. Šachmatų figūrėlės pateko ir į A. Ramanausko-Vanago bylą kaip daiktinis įrodymas. Partizanų kapelionas J. Lelešius-Grafas ir A. Ramanauskas-Vanagas dienoraščiuose mini kortas – greičiau tai ateitis būrimai, kuriuos išbandyti norinčių netrūko, bet dauguma į tai žiūrėdavo su humoru, kaip į linksmą nuotykį.

O dargi – dainos, akordeonas ir linksmavakariai prie laužo. Štai A. Ramanauskas savo dienoraštyje apie tai rašo: „Vėžio būrio stovykloje jau atsirado ir armonika. Ji buvo partizano Kudirkos. Vykdavo net linksmavakariai. Paaiškėjo, kad Meškučių kaimo piemenys savo gyvulius gindavo arčiau Daugų būrio stovyklos, nes čia, pasak jų, linksmiau — gali pasiklausyti armonikos.“⁸ Bendrai atliekama kovos draugų sukurta daina stiprino ryšį, bent trumpam leido pamiršti kasdienį skausmą, padėjo pasidžiaugti pergalėmis, sumažinti nuolatinę mirties baimę, įtampą ir kasdienį stresą, mintimis sugrįžti į normalų paprastą gyvenimą, o dar ir linksmino, drąsino, įkvėpė. Apie partizanų turimus muzikos instrumentus informacijos galima rasti ne tik atsiminimuose, bet ir dalinių turto aprašuose, pavyzdžiui, Smūgio dalinys (priklausęs Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinei) turėjo dvi gitaras ir du smuikus.

Yra žinoma, kad A. Ramanauskas-Vanagas palankiai žiūrėjo į vakarinius pašnekesius prie laužo: jis pats rengdavo linksmus burtus, neva iškviesdavo dvasias nuspėti ateities. O tam reikėjo tamsos, laužo, suodžių ir muilo, ir žinoma, prietaringo žmogaus. Visi sužinoję, kaip tai vyksta, paskui smagiai pasijuokdavo. Prie laužo buvo ne tik juokaujama, bet kalbama ir rimtomis temomis, pavyzdžiui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras Bronius Liesis su kitais sprendė Einšteino reliatyvumo teoriją. Partizanai buvo jauni žmonės, tad kartais nueidavo net ir į šokius ar kaimo susibūrimus, po maudynių pirtyje ilgiau užsibūdavo pas rėmėjus.

Tačiau kartais reikėjo tiesiog pamiegoti, pailsėti, atgauti jėgas. Balys Vaičėnas yra rašęs: „kraunam miego atsargas arba taisom drabužius ir apavą ateities gyvenimui.“⁹ Žinoma, partizanai žiemą mažiau judėdavo, ieškodavo prieglobsčio ūkininkų sodybose, pavasarį ir vasarą jie atgydavo, nebijodavo persikelti į atviresnes stovyklas. Judėjimas, susisiekimas, taip pat nuotaika bei savijauta pagerėdavo, o ir laisvo laiko praleidimo būdų atsirasdavo daugiau.

Net ir pačiomis vargingiausiomis sąlygomis partizanai sugebėjo laisvalaikį išnaudoti prasmingai. Laisvas minutes skirdavo dienoraščiui, kūrybai, kiti skaitydavo knygas, o jei gaudavo armoniką – surengdavo linksmavakarius ir pasirodymus prie laužo(!) Taigi miškų pašonėse, ar net giliai po žeme virė gyvenimas, kuriame kartais atsirasdavo laiko ir sau – pailsėti, pasilinksminti, save realizuoti, pasiduoti pomėgiams. Partizanai buvo jauni žmonės, kupini energijos, tūnoti užsidarius bunkeryje greitai įgrisdavo, juk kažkaip reikėjo įveikti ir nuobodulį. Ilgi kovos metai net ir iš partizano idealisto iščiulpia entuziazmą, bet visgi jie gyveno, mylėjo, kūrė ir netgi linksminosi.

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:

Liongino Baliukevičiaus partizano Dzūko dienoraštis, parengė Algis Kašėta, Vilnius, 2002.

Justinas Lelešius-Grafas, Partizanų kapeliono dienoraštis, Kaunas, 2006.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Daugel krito sūnų…, Vilnius, 1991.

Balys Vaičėnas, Partizano sąsiuviniai, Vilnius, 2013.

Partizano keliu. Partizano Juozo Paliūno-Ryto prisiminimais, Vilnius, 2012.

Diana Glemžaitė, Mes mokėsim numirt, Vilnius, 1994.

Marius Ėmužis, Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose, Vilnius, 2020.

Marius Ėmužis, Partizanės Monikos Alūzaitės-Aldonos, Audros dienoraštis,
Acta historica universitatis Klaipedensis, Klaipėda, 2021.

Vykintas Vaitkevičius, Aistė Petrauskienė, Lietuvos partizanų valstybė, Vilnius, 2019.

Aistė Petrauskienė, Gediminas Petrauskas, Vykintas Vaitkevičius, Partizanų bunkeris Daugėliškių miške, Vilnius, 2017.

Jurgita Žana Raškevičiūtė, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis: partizano sąmonės formavimosi dokumentas, Prace bałtystyczne, 2016, Nr. 6, p. 231–255.

Vaidas Banys, Partizano Albino Bilinkevičiaus Balčio dienoraštis ir archyvas,
Iš Panevėžio praeities: miško broliai, Panevėžio kraštotyros muziejus, 2018, p. 108–128.

Gintaras Lučinskas, Karininkas, partizanas, poetas Benediktas Labenskas-Labėnas (1918–1949), Terra Jatwezenorum, Punsko „Aušros“ leidykla, 2020, p. 60–73.

The post Tarp kovos ir atokvėpio. Lietuvos partizanų laisvalaikis appeared first on Voruta.

Justina Gasiūnienė, Valstybinė kultūros paveldo komisija, www.voruta.lt

Surasti partizanų palaikai gali būti palaidoti nenustačius jų tapatybės, istoriniai ginklai – sunaikinti, o miškuose išlikusios kovų vietos – pažeistos kertant mišką. Valstybinė kultūros paveldo komisija atkreipia dėmesį, kad išsaugoti Lietuvos partizaninio karo liudijimus trukdo teisinės spragos, nepakankamas institucijų bendradarbiavimas ir nenuoseklus finansavimas. Vyriausybei, ministerijoms bei kitoms atsakingoms institucijoms siūlomi pokyčiai, kurie padėtų užtikrinti šio paveldo tyrimus, apsaugą ir pažinimą.

Įvertinusi Lietuvos partizaninio karo paveldo išsaugojimo procesus, Paveldo komisija pabrėžia: vertinga informacija gali būti prarandama jau pirmosiomis akimirkomis aptikus palaikus ar istorinį radinį. Kai neaišku, kas turi tęsti tyrimus, pasirūpinti radimviete ar perimti rastus daiktus, kyla grėsmė prarasti ir galimybę atkurti konkrečių žmonių likimus.

„Už kiekvienos neištirtos kapavietės ar neapsaugotos kovų vietos slypi žmonių istorijos, kurių galime nebespėti atkurti. Valstybės atsakomybė už partizaninio karo atmintį prasideda nuo labai konkrečių veiksmų: išsaugoti radimvietę, nustatyti žuvusiojo tapatybę, pasirūpinti, kad jo istoriją liudijantys daiktai pasiektų muziejų ir būtų įamžinti. Tam reikia aiškios institucijų atsakomybės ir tęstinio finansavimo“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Surasti palaikai gali likti neatpažinti

Viena jautriausių problemų – ką institucijos daro aptikus senus žmogaus palaikus. Paveldo komisijos vertinimu, šiuo metu trūksta aiškios tvarkos, užtikrinančios, kad informacija apie galimą istorinę kapavietę laiku pasiektų paveldo apsaugos ir tyrimų institucijas.

Nutraukus ikiteisminį tyrimą, nenustatytos tapatybės palaikai ar jų fragmentai gali likti saugomi Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje arba būti perduoti savivaldybei palaidoti bendrąja neatpažintų asmenų laidojimo tvarka. Taip kyla grėsmė prarasti galimybę nustatyti, ar tai buvo laisvės kovotojas, ir deramai įamžinti jo atminimą.

„Paveldo komisija siūlo nustatyti privalomą procedūrą: pirminio tyrimo metu nustačius, kad aptikti skeletuoti palaikai yra senesni nei 50 metų, policija ir ikiteisminio tyrimo institucijos turėtų nedelsdamos informuoti Kultūros paveldo departamentą bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), kad būtų atliktas ekspertinis vertinimas“, – sako pirmininkė.

Palaikų atpažinimą taip pat lėtina riboti DNR tyrimų pajėgumai. Dokumente atkreipiamas dėmesys į Valstybinės teismo medicinos tarnybos darbo krūvį ir siūloma įvertinti teisines galimybes į tyrimus įtraukti kitas tinkamą įrangą ir kompetencijas turinčias laboratorijas, užtikrinant jautrių genetinių duomenų apsaugą.

Istoriniai radiniai turi pasiekti muziejus

Partizanų naudoti ginklai, asmeniniai daiktai ir dokumentai padeda pažinti jų kasdienybę, kovos sąlygas bei pasirinkimus. Tačiau šių radinių likimas priklauso ir nuo to, kaip jie vertinami teisiškai.

Paveldo komisija atkreipia dėmesį, kad net ilgą laiką žemėje ar vandenyje išbuvę ir naudoti nebetinkami ginklai priskiriami pavojingų ginklų kategorijai, nepakankamai atsižvelgiant į jų istorinę bei kultūrinę vertę. Dėl to kyla grėsmė sunaikinti unikalius partizaninio karo liudijimus.

Siūloma aiškiai reglamentuoti istorinių ginklų, jų dalių ir šaudmenų apskaitą, nukenksminimą bei perdavimą muziejams, kad vertingi radiniai būtų išsaugoti ir pristatomi visuomenei.

Kartu rekomenduojama teisės aktuose apibrėžti „istorinio radinio“ sąvoką ir patikslinti informavimo apie rastus daiktus bei dokumentus tvarką. Radinį aptikusiam žmogui ar tyrėjui turi būti aišku, kam pranešti ir kaip užtikrinti, kad radinys būtų laiku perduotas specialistams. Tai ypač svarbu pažeidžiamiems radiniams, kuriems būtinas skubus konservavimas.

Miško kirtimai gali sunaikinti dar neapsaugotas kovų vietas

Bunkeriai, slėptuvės, stovyklos ir partizanų archyvų slaptavietės ne visada įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Paveldo komisijos atliktas tyrimas atskleidė, kad savivaldybės neturi informacijos apie visas žinomas partizaninio karo vietas miškuose ir privačiuose sklypuose. Neapskaitytos vietos gali būti pažeistos ar visiškai sunaikintos vykdant miško kirtimus.

Net ir išlikus pačiam objektui, plynieji kirtimai gali negrįžtamai pakeisti jo aplinką – reljefą, miško kelius ir takus, vedančius į atminties vietas.

„Todėl Paveldo komisijos sprendime siūloma sistemingai rinkti informaciją apie dar neregistruotas partizaninio karo vietas, įtraukiant miškininkus, girininkijų darbuotojus ir savivaldybių paveldosaugininkus. Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonose, esančiose miško žemėje, rekomenduojama riboti pagrindinius plynuosius kirtimus, pirmenybę teikiant istorinei aplinkai palankesniems sprendimams“, – pabrėžia dr. V. Ščiglienė.

Paieškoms ir apsaugai reikia ilgalaikių įsipareigojimų

Paveldo komisija siūlo inicijuoti ilgalaikę Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų okupacinių režimų nužudytų asmenų paieškos programą, kuriai būtų užtikrintas nuolatinis valstybės finansavimas. Pabrėžiama, kad būtina derinti simbolinę reikšmę turinčių partizanų vadų paieškas ir eilinių kovotojų kapaviečių tyrimus.

Siūloma numatyti mechanizmą, pagal kurį savivaldybėms iš valstybės biudžeto būtų kompensuojamos tikslinių palaikų paieškų organizavimo, ekshumavimo, transportavimo ir perlaidojimo išlaidos. Taip pat reikalingi specializuoti mokymai vietos paveldosaugos specialistams, kad jie galėtų atpažinti partizaninio karo paveldą, planuoti jo priežiūrą ir bendradarbiauti su tyrėjais bei bendruomenėmis.

Vietos žmonių žinios gali padėti išsaugoti tai, ko nėra archyvuose

Svarbią informaciją apie partizaninio karo vietas saugo vietos gyventojai, kraštotyrininkai ir muziejai. Jų sukaupti pasakojimai gali padėti nustatyti kovų ar laidojimo vietas ir papildyti archyvinius šaltinius. Paveldo komisija ragina savivaldybes finansiškai remti sakytinės istorijos rinkimą bei vietos iniciatyvas, nes neužfiksuoti liudijimai ilgainiui gali būti negrįžtamai prarasti.

Kartu siūloma stiprinti partizaninio karo istorijos pažinimą mokyklose: rengti metodines priemones pedagogams ir edukacinius maršrutus į autentiškas kovų vietas. Virtualūs turai, interaktyvūs atminties žemėlapiai bei kitos skaitmeninės priemonės padėtų šį paveldą pažinti ir tiems, kuriems miškuose esančios vietos sunkiai pasiekiamos, įskaitant žmones su negalia.

„Paveldo komisijos siūlymai apima visą kelią nuo radinio ar kapavietės aptikimo iki tyrimų ir istorijos pristatymo visuomenei. Kiekviename šio kelio etape priimami sprendimai lemia, ar partizaninio karo liudijimai bus išsaugoti ir ką apie juos galės sužinoti ateities kartos“, – sako pirmininkė.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus. 

The post Partizanų palaikai gali likti neatpažinti, kovų vietos – sunaikintos: Paveldo komisija siūlo keisti jų apsaugą appeared first on Voruta.

Jovita Niūniavaitė-Lesienė, www.voruta.lt

ŠEIMA 

Lietuvos laisvės armijos (LLA) dalyvių Jono ir Valerijono motina Elena Jurkutė gimė 1899 m. rugsėjo 2 d. Mosėdžio vls. Šačių parapijoje Juknaičių k. Ištekėjo 1921 m. gegužės 29 d. už 33-ų metų Jono Paulauskio iš Kulų I kaimo, jaunavedžių tėvai: Kazimieras ir Felicijona (Ašondinaitė) Paulauskai, Leonas ir Elena (Steponavičaitė-Steponavičiūtė) Jurkai.

Mano mama Kazė Jurkutė Niūniavienė apie savo sesers Elenos vyrą pasakojo, kad jis buvo ypatingai gabus žmogus, Skuodo vls. I – jų Kulų k., arti Skuodo geležinkelio stoties turėjo apie 15 ha ūkį. J. Paulauskas plačiose Skuodo miesto apylinkėse garsėjo kaip labai nagingas medžio darbų meistras, sugebėjęs savarankiškai statyti net ir didelius gyvenamuosius namus. Ištekėjusi Elena apsigyveno vyro ūkyje. Jonas buvo labai rimtas, tvarkingas, atsidavęs šeimai, ištikimas vyras, rūpestingas tėvas, kartu su Elena užauginęs 6 vaikus. Jonas Paulauskas išsiskyrė iš visų Jurkų giminės vyrų ir ištekėjusių seserų vyrų tarpo dar ir savo kūno sandara bei fizine jėga: jis buvo gana aukštas (apie 180 cm), stambus, plačiapetis, raumeningas vyras, kuris pajėgdavo vienas pakelti didelio rąsto galą.

Šias J. Paulausko fizinio stiprumo savybes teko patirti jo krikštasūniui Juozui Normantui (vyriausios mano mamos sesers Ievos sūnui), kuris savo vaikystės metais lydėdavo savo tėvelį Juozapą ir savo krikšto tėvą J. Paulauską į Skuodo miesto žydo prekybininko krautuvėlę pirkti dildžių. Fabrikų pagamintų dildžių (pielyčių) tinkamumą J Paulauskas patikrindavo savo paties dantimis: jei jo dantys pajėgdavo nukąsti dildės galiuką, – vadinasi, ji pagaminta iš per minkšto metalo, jos pirkti neverta, pirkti reikią tokią dildę, kurios galiuko jis neįstengdavo nukąsti. Juozas prisimena, kad jo akivaizdoje J. Paulauskas ir dantimis, ir dviem pirštais lengvai sutrupindavo kietus lazdyno riešutus. J. Paulauskas mėgdavo bendrauti su žmonos tėveliais, su savo svainiais (J. Normantas, Skuodo krašto penkių garbingų ūkininkų šeimų tragiškų likimų vingiai, Skuodas – Vilnius, 2009).

Aš gerai prisimenu tetą Eleną, kuri, gyvendama Šiauliuose pas savo sūnų Leoną, sekmadieniais po šv. Mišių ateidavo mūsų aplankyti. Ji buvo malonios išvaizdos, juodais plaukais, visada besišypsanti, ypatingai tvarkinga, apsirengusi tamsiu kostiumėliu, balta bliuzele, pasipuošusi gintariniais karoliais.

LLA ŠTABO SEKRETORIUS JONAS PAULAUSKAS

Mažeikių aps. Barstyčių mstl. 1946 m. sausio 17/18 d.  ant parduotuvės pastato, ant rinkimų komisijos pirmininko namo pasirodė lapeliai, kuriuose nurodyta: nepaklusti sovietinei valdžiai, neiti į priešrinkiminius susirinkimus, nebalsuoti už nurodytus kandidatus. Siekiant išaiškinti autorius bei platintojus sausio 18 d. užvesta agentūrinė byla „Žabra”. Sausio 24 d.  užverbuotas informatorius “Pugovicin” pranešė apie Barstyčių gyventoją D., kuri jam sakė žinanti, kas platino tuos lapelius, D. minėjusi mokytoją Rimkūną ir brolius Paulauskus. Imta sekti D., bet ji sausio 25 d. dingo, tačiau vasario 6 d. buvo slapta sulaikyta (rusų klb. – neglasno sniata). Ji patvirtino, ką buvo pasakojusi agentui “Pugovicin”, ir tokiu būdu suimti broliai Paulauskai, vėliau – dar 21 žmogus. Sulaikytoji D. (suimta 1946 m. vasario 25 d.) apkaltinta priklausymu antisovietinei organizacijai LLA. Tardymų metu D. papasakojo apie mokytoją Petkutę ir kitus jai žinomus LLA dalyvius. Paaiškėjus, kad D. palaikė ryšius su asmenimis, kuriais domisi MGB, ji užverbuota,  birželio 18 d. paleista ir teikė informaciją  (f. K-1, ap. 58, b. P-6199; f. K-41, ap. 1, b. 1285, b. 1287).

Suimtojo anketoje nurodyta, kad Jonas Paulauskas gimė 1923 m. kovo 2 d. Kretingos aps. Skuodo vls. Kulų k.; gyveno Mažeikių aps. Sedos vls. Barstyčių k.; dirbo meistru – statybininku; jis turėjo 3 brolius ir 2 seseris, tėvai – valstiečiai; tėvas Jonas Paulauskas gimė 1880 m.; mama Elena Paulauskienė – 1895 m. Pažymima, kad Jonas Paulauskas suimtas 1946 m. vasario 13 d. Jis 1937 m. baigė pradžios mokyklą, 1941 m. – Telšių Amatų mokyklą. 1944 m. Skuode įstojo į Vietinę rinktinę (VR) (f. K-1, ap. 58, b. 1186/3).

Kaltinamojo Juozo Vyganto, Juozo, 1948 m. balandžio 12 d. tardymo protokole plačiau nušviečiama LLA dalyvio J. Paulausko veikla, J. Vygantas pasakojo: Jonas Paulauskas gimė Skuodo vls., gyveno Sedos vls. Barstyčių k., dirbo kelių meistru. Susipažinome 1945 m. birželio mėn., mus supažindino Laumių k. gyventojas Vacys Jablonskis, eidavome pas Laumių k. gyventoją Pušinską klausytis užsienio radijo pranešimų. Paulauskas sakėsi nuo 1944 m. priklausąs LLA. 1945 m. rugpjūčio mėn. įsigijus radijo aparatą ir rašomąją mašinėlę susitarėme su Paulausku leisti antisovietinius lapelius. Tiems lapeliams tekstą rašęs jis (Juozas Vygantas), o Paulauskas juos spausdino ir pats bei pažįstamų pagalba platino Sedos mstl. ir Mažeikiuose. 1945 spalio mėn., kai jį (Juozą Vygantą) Žemaičių legiono LLA štabas paskyrė brigados Alkos vadovu ir davė užduotį Mažeikių aps. suformuoti brigadą, jis Paulauską paskyrė savo adjutantu  (LYA, f. K – 1, ap. 58, b. P-14870, t. 3; b. P-16601, t. 3).

Kameros agentas pranešė, kad J. Paulauskas viską papasakojo, ką kalbėjo per 1946 m. vasario 22 d. tardymą, bet pasakė, tegu daro, ką nori, bet aš neišduosiu, nes po pusantro mėnesio mus išlaisvins, o Lietuva nebebus Sovietų Sąjungoje. Vasario 21 d. pasakojo, kad 1945 m. spalį davė priesaiką, gavo slapyvardį – “Perkūnas”, vėliau pats slapyvardį pakeitė – pasivadino “Žygis”. Jo veikla buvo įvairiapusiška: spausdino antisovietinius lapelius; juos platino (išplatino apie 50); ieškojo naujų narių; pranešdavo apie gyventojų nuotaikas; parinkdavo į LLA naujus narius.

Valys tardomas 02-13: LLA nuo 1945-11, išplatino 5 lap., “Ūsočiui” davė priesaiką, slapyv. “Žaibas” (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 38, 55). Jono tardymas 03-06, pr. 18 val., nutrauktas 24 val. (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 93). Jų išvardinti ir suimti: ((f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 58, 59).

Šiauliuose vykusiame 1946 m. liepos 25 d. teismo posėdyje buvo kaltinami 44 žmonės pagal RFSSR BK str. 58-1”a”, 17-58-1”a”, 58-12, 58-11, pažymima, kad liudininkai nebuvo kviečiami. Vienas iš teisiamųjų – Jonas Paulauskas, Jono, suimtas 1946 m. vasario 7 d., su kaltinamaja išvada supažindintas 1946 m. liepos 23 d. (LYA, F. K-1, ap. 58, b. P-16601).

1946 m. liepos 27 d. LSSR MGB  kariuomenės Karo tribunolo nutarime pažymima, kad teismo posėdyje iš 33 kaltinamųjų pagal RSFSR BK str. 58-1 ir 58-11 tik 5 asmenys prisipažino priklausę antisovietiniam pogrindžiui, 17 kaltinamųjų visiškai nepripažino savo kaltės ir nepatvirtino savo parodymų, kuriuos buvo davę tyrimo metu. Jie tvirtino, kad sutiko su pareikštais kaltinimais, nes jiems buvo taikomos fizinio poveikio priemonės. Be to, keletas kaltinamųjų, pvz., Mickus ir kiti teismui pareiškė, kad jiems nebuvo leista perskaityti ir susipažinti su bylos medžiaga, o tik pasiūlyta pasirašyti protokolą. Nutarta bylą grąžinti papildomam tyrimui ir atlikti sekančius veiksmus: 1.Iš naujo apklausti kiekvieną kaltinamąjį ir darant jų akistatas tiksliai nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimą antisovietinėje veikloje ir remiantis tuo pareikšti kaltinimą; 2.Nustačius kaltinamųjų kaltumą, šią bylą išskirti į atskiras tyrimo bylas atsižvelgiant į kaltinamųjų nusikaltimo panašumą ir jų ryšius nusikalstamoje veikloje; 3.Patikrinti 17 žmonių, neprisipažinusių kaltais, pareiškimus, išsakytus teisme, apie fizinio poveikio priemonių panaudojimą ir pasitvirtinus tiems faktams, pradėti kaltininkams baudžiamąjį persekiojimą (f. K-1, ap. 58, b. P-16601).

Jonas Paulauskas, Jono – Lietuvos tautinio pogrindžio dalyvis, 1946 m. kovo 23 d. LSSR MGB Mažeikių  sk. užregistruotos agentūrinės bylos Nr.302 „Tapečiai” figūrantas; 1948 m. liepos 30 d. byla atiduota į archyvo agentūrinį fondą Nr.12727 ir tyrimas nutrauktas, nes J. Paulauskas nužudytas (LYA, F. K-1, ap. 61, k. 20).

1946 m. rugsėjo 21 d. 9 val. Jonas Paulauskas staigiai metėsi prie kalėjimo tvoros, peršoko ją, nukrito kitoje tvoros pusėje žemyn galva, tuo momentu prižiūrėtojas šovė ir mirtinai jį sužeidė. Sužeistasis atsistojo ir bandė bėgti, tačiau, nubėgęs 20 metrų, parkrito ir mirė. 1946 m. rugsėjo 23 d. MGB Mažeikių aps. virš. Sienin pasirašė nutarimą dėl Jono Paulausko baudžiamojo persekiojimo nutraukimo (LYA, f. K 1, ap. 58, b. 1186/3).

FIZINIO POVEIKIO PRIEMONĖS

Kai kuriems, kurių atmintyje dar išlikę LSSR istorijos vadovėliuose pateikti heroiškumo pavyzdžiai (M. Melnikaitė, P. Morozovas ir kt.), sunku suprasti, kodėl antisovietinės veiklos dalyviai kalbėdavo su tardytojais, atsakinėdavo į klausimus ir pan. Skaitant LYA esančias baudžiamąsias (baudž.) bylas sudaromas įspūdis, kad tardytojo pateikiami klausimai ir tardomojo atsakymai atitinka bendrai nustatytas baudžiamojo proceso normas. Pradžioje tardymo pažymima, kada tardymas pradėtas, o pabaigoje nurodomas tardymo pabaigos laikas. Pradėjus tardymą sekdavo klausimai ir atsakymai. Tačiau įsigilinus galima pastebėti, kad kartais tardymas vykdavo visą dieną ar visą naktį, o atsakymai užimdavo vos kelias eilutes, po kurių būdavo prierašas – tardymas nutrauktas. Tikėtina, jog suimtasis nieko neišduodavo, būdavo kankinamas ir galimai netekdavo sąmonės. NKVD—NKGB praktikoje tai būdavo vadinama „fiziniu poveikiu” (rusų klb. – fizičeskoje vozdeistvije). Jis taikytas tiek sulaikytiems, tiek suimtiems asmenims. Sulaikytuosius kankino, kad išgautų pretekstą areštui, o suimtuosius – kad galėtų sudaryti bylą ir nuteisti. Dažnai tardytojai patys surašydavo suimtųjų atsakymus į pateiktus klausimus ir „fizinio poveikio” priemonių pagalba versdavo juos tardymo protokolus pasirašyti. Pvz., A. Mackevičius SSRS generaliniam prokurorui rašė, kad 1950 m. vasario mėn. buvo sužeistas ir suimtas, tris mėnesius laikomas rūsyje, tardymai vyko tik naktimis. Vietoje medicininės pagalbos iš pastoviai girto tardytojo sulaukė mušimo ir pasityčiojimų. Norėdamas nors kiek išsaugoti sveikatą ir kuo greičiau ištrūkti iš rūsio į lagerį, pasirašydavo tardytojo „sukurtus” protokolus. Visi skundai prokurorui iššaukdavo naujus pasityčiojimus. Tardytojas atvirai teigė, kad jo reikalas – sudaryti bylą, jog teismas duotų 25-ius metus (rusų klb. – podognat 25 liet), o prokuroras, anot jo, sugebės padaryti nemokamą darbininką (f. K-2, ap. 1, b. 11243).

Ypatingai žiauriai buvo elgiamasi pirmosiomis suėmimo valandomis ir dienomis, nes tardytojams reikėdavo surinkti kuo daugiau žinių apie partizanų dislokacijos vietas, jų slėptuves, ryšininkus, pogrindinių organizacijų narius. Suėmę sunkiai sužeistąjį kankinimais bandydavo išgauti kuo daugiau informacijos.

Valstybės saugumo komiteto (VSK) prie LTSR MT Tardymo sk. vyr tardytojas mjr. Kazanavičius 1975 m. spalio 21 d. apklausė suimtąjį J. Klausimas: 1951 m. vasario 5 d. jums buvo pareikštas kaltinimas ir jūs prisipažinote kaltu. Atsakymas: <…> mane tardė rusiškai, o aš rusų klb. nemokėjau, protokolus rašė rusiškai, vertė juos ne ištisai iš eilės, o atskiras protokolų dalis <…> Be to, mane ne kartą mušė, ypač mušė Priekulėje ir Klaipėdoje, o po to aš bijojau, kad nemuštų ir sutikdavau, kad rašytų bet ką į protokolus (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). Tas pats tardytojas 1975 m. spalio 17 d. apklausė P. S., kuris teigė: <…> mane tardė rusiškai, aš rusų klb. nemokėjau, vertėjas vertė ne man, o tardytojui, protokolus rašė rusiškai, kurių aš negalėjau perskaityti. Buvo akistata su pusbroliu, o su partizanu D. tiesiogiai akistatos nebuvo, o tik per pravertas duris kažkas pasakojo, kad partizanai pasiėmė iš manęs pasiūtus batus. Aš sėdėjau kitoje durų pusėje ir turėjau klausytis, o atsisukti ir pamatyti, kas kalba, man buvo uždrausta, iš balso nepažinau, ar D. kalbėjo, ar kas kitas. Nežiūrint to, kad aš viską papasakojau, mane mušė vertėjas, tampė už plaukų, prilenkęs už plaukų prie žemės tampė po kambarį, nuo to laiko aš pusiau plikas. 1951 m. tardymas buvo žiaurus, mano kairėje kojoje nėra antro piršto, jį man nudaužė per tardymą spardydami su batais ir trypdami mano kojas, gretimas pirštas taip pat sudaužytas (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2).

Tokių įvykių būdavo labai daug, tik ne visiems kankinimus patyrusiems suimtiesiems pasitaikydavo galimybė atvirai išpasakoti apie patirtas kančias.

Kartais tardytojams informacija būdavo žinoma, bet nenorint įvardinti užverbuotųjų, būdavo stengiamasi priversti suimtuosius pasirašyti tardymo protokolus, sudarant įspūdį, kad žinias pateikė ne agentai, informatoriai bei patikimi asmenys, o suimtieji. Pvz., 1946 m. vasario 10 d. užvestas agentūrinis tyrimas „Vostanoviteli” dėl LLA likusių nesuimtų narių, kurie 1946 m. sausio mėnesį buvo žinomi, bet operatyviniais tikslais palikti laisvėje, nes siekta neiššifruoti agento „Zuikis” (užverbuotas 1945 m. sausio 30 d.) (f. K-41, ap. 1, b. 1288). Pažymima, kad 1946 sausio mėn. Ylakių vls. suimti tik LLA vieno kuopos būrio nariai, iš tikrųjų buvusi visa LLA kuopa. Agentas „Zuikis” užmezgė ryšį su Ylakių vls. LLA kuopos vadu Domu, kuris jį priėmė į LLA. „Zuikis” aktyviai dirbo ir 1946 m. gegužės 14 d. agentūrinė byla „Vostanoviteli” likviduota, suimti 37 žmonės (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1284).

Tikėtina, kad dažnai tardytojai sufabrikuodavo suimtųjų parašus, pvz., 1946 m. spalio 14 d. Mažeikių aps. MGB sk. viršininkui karo prokuroro padėjėjas justicijos mjr. Voropčichin pažymėjo, kad <…> Paulausko Jono tardymo protokolas, datuotas rugsėjo 16 d., tardytojo Lozbinev sufabrikuotas, nes apie tai liudija aiškiai padirbti kaltinamojo parašai. Prašoma spręsti apie tardytojo Lozbinev patraukimą atsakomybėn už piktnaudžiavimą (f. K-1, ap. 58, b. P-16601, t. 2, l. 257-260). Baudžiamojoje byloje nurodyta, kad 1946 m. rugsėjo 16 d. Jono Paulausko tardymas pradėtas 11 val., tardymas nutrauktas 17 val. (LYA, f. K–1, ap. 58, b. P-14870, t. 2).

Daugeliu atvejų „fizinio poveikio” priemonės buvo taikomos taip, kad tardomasis išgyventų, kadangi reikėjo išgauti parodymus, priversti pasirašyti tardymo protokolus, sudaryti baudž. bylą ir pateikti ją teismui. Išlaikyti nepalūžus nežmoniškus, rafinuotus kankinimus retas kuris pajėgė. Norėdami nutraukti savo kančias ir neišduoti kitų suimtieji bandydavo pabėgti, nors puikiai suprato, kad bėgant bus sulaikyti arba nužudyti.. Taip 1946 m. rugsėjo mėnesį buvo nužudytas Jonas Paulauskas, kuris bandė pabėgti iš Mažeikių aps. MGB sk. kalėjimo (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 1186/3).

OPERATYVINĖS – AGENTŪRINĖS KOMBINACIJOS

Nepavykus visiškai likviduoti Alkos štabo, buvo pravestos trys operatyvinės – agentūrinės kombinacijos, kurios padėjo Sedos vls. ir Mažeikių m. atskleisti LLA organizaciją: septyni MVD darbuotojai (grupės vadovas – OBB operatyvinis įgaliotinis jaun. ltn. Mezanov), aprengti ir apginkluoti kaip partizanai, apsimetė einą iš Aukštaitijos ir ieškantys ryšio su Žemaitijos partizanais. 1946 m. kovo 18 d. sukurta MVD pareigūnų devynių žmonių grupė, kuriems buvo nurodyta eiti   Tirkšlių, Sedos, Židikų ir Ylakių vls., jie užmezgė ryšius su LLA nariais, patiklūs gyventojai geranoriškai teikė jiems informaciją. Pvz.: Plinkšių girininkijos darbuotojas pasisakė priklausąs LLA, turįs slapyvardį „Liepa”, Pagardės k. gyventojas atidavė dėžę šovinių ir pasiūlė nueiti į Užbradumės k. pas P. R., pastarasis papasakojo, kad 1946 m. kovo 12/13 d. pas jį buvo Mažeikių aps. LLA štabas, jis supažindino MVD grupės vadovą Mezanov su A. V. – Sedos LLA kuopos 5 būrio vadu. Tokiu būdu buvo sužinota apie LLA narius – apygardos štabo buvimo vietos namo savininką, vieną štabo ryšininką, du būrių vadus. Pagal spec. grupės gautus duomenis naktį iš 1946 m. kovo 19 d. į 20 d. buvo pradėta čekistinė operacija, kuri tęsėsi iki 1946 m. kovo 25 d.. Jos metu sulaikyti 27 žmonės. Įvykdžius karinę operaciją suimtas Steponas Jonušas, g. 1908 m. – Mažeikių aps. LLA štabo viršininkas, kuris buvo tardomas ir nušautas (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1288).

Tikėtina, kad remiantis MVD spec. grupės gautais duomenimis buvo sužinota apie Sedos vls. Plinkšių k. LLA narius, ir tokiu būdu suimtas Plinkšių žemės ūkio (ŽŪ) mokyklos buhalteris K. Prelgauskas, kuris 1947 m. vasario 8 d. tardymo metu paminėjo, kad LLA leidžiamus antisovietinio turinio lapelius jis davė skaityti kai kuriems pažįstamiems, tarp kurių buvo paminėtas Plinkšių ŽŪ mokyklos sodininkas Niūniava Aleksas (mano tėvas)  (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 2).

Mažeikių aps. MGB operatyvinis įgaliotinis Boganov 1947 m. balandžio 5 d. apklausė Niūniavą Aleksą, Antano. Pažymima, kad jis gimė 1919 m. (iš tikrųjų tėvas gimė 1923 m. gruodžio 4 d.) Mažeikių aps. Sedos vls. Ketūnų k., lietuvis, išsilavinimas – gimnazijos 2 kl., mokosi Plinkšių ŽŪ mokykloje (iš tikrųjų tėvas 1938 m. baigė Mažeikių gimnazijos 4-ias klases, po to – Kauno Aukštesniosios Fredos sodininkystės mokyklą, 1947 m. jis dirbo Plinkšių ŽŪ mokykloje sodininku). Paklaustas apie K. Prelgauską A. Niūniava atsakė, kad jie pažįstami, tačiau apie jo gyvenimą nieko negali pasakyti, nes tik prieš 4 mėnesius iš Telšių atvyko į Plinkšius. A. Niūniava teigė, kad niekada K. Prelgauskas jam nedavė skaityti kontrevoliucinio turinio lapelių. Tardytojui pagrasinus, kad apie tai yra žinoma (rusų klb. – sliedstviju vsio izvestno) ir reikalaujama duoti teisingus parodymus, A. Niūniava dar kartą pakartojo, kad niekada jokių lapelių iš K. Prelgausko nėra gavęs ir tokių lapelių nėra skaitęs (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 3).

1954 m. gruodžio 15 d. Kazys Prelgauskas SSRS generaliniam prokurorui rašė apie patirtus kankinimus tardymų metu: tardytojas ir vertėjas mušė, sodino ant taburetės krašto, rovė plaukus, taburete mušė per nugarą ir pan., pertraukų metu sodindavo koridoriuje, kad girdėtųsi, kaip tardomi kiti; po to prasidėjo nauji tardymai, tik žymiai žiauresni; norėdamas išlikti gyvas ir nesuluošintas prisipažino viskuo, kuo buvo kaltinamas  (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 4).

AGENTŪRA

1946 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje jau buvo užverbuota apie 10 tūkst. informatorių ir agentų. Daugelis jų buvo tik formalūs agentai, išleisti į laisvę jie keisdavo gyvenamąją vietą, slapstydavosi, apie užverbavimą pasipasakodavo artimiesiems (išsišifruodavo), dezinformuodavo MGB pareigūnus arba tiesiog neteikdavo informacijos. Deja, buvo ir tokių, kurie įdavinėjo savo šeimos narius, kaimynus ir bendradarbius. Įskųstiems asmenims sudarytose operatyvinėse bylose kartais figūruodavo iki kelių dešimčių žmonių. Prieš suimant būdavo bandoma surinkti kuo daugiau įtariamąjį kompromituojančių duomenų. Iš suimtojo per žiaurius tardymus stengtasi sužinoti apie kitus asmenis, kuriuos įtraukdavo į operatyvinę bylą kaip antisovietinės veiklos dalyvius. Pasitaikydavo, kad kai kurie teisiamieji teismo metu atsisakydavo duotų parodymų ir byla būdavo grąžinama papildomam tyrimui. Tokiu būdu kai kuriems iš jų pasisekdavo išvengti baudžiamojo persekiojimo, tačiau kartais paleistieji tapdavo agentais arba informatoriais.

„Smerš” operatyvinis įgaliotinis 1946 m. vasario 25 d. tardė J. Žvirzdinaitę (J, Ž.) – dirbusią Renavo pašte, tardymo metu ji pasakojo: 1945 spalio viduryje apie 15 val. atėjo du vyrai, kurie paklausė, ar čia yra milicija, ji atsakė, kad milicija yra už 9 km Židikų k. Vienas iš jų pasivadino Algiu, o kitas – Justas. Algis sakėsi esąs Lietuvos armijos kpt. Jie sakė, kad slepiasi nuo NKVD ir milicijos, gyvena miške, bet greitai sovietinės valdžios nebus, bus savarankiška laisva Lietuva, mums padės Anglija ir Amerika, bet kol tai įvyks reikalinga gyventojų pagalba. Jie prašė surinkti pinigų jų organizacijos išlaikymui. J. Ž. surinko pinigų, įstojo į jų organizaciją, davė priesaiką. Lapkričio mėn. jie vėl atėjo, J. Ž. jiems perdavė 400 rub. 1946 m. sausio 6 d. surinktus pinigus perdavė Algio atsiųstai Birutei, kuri davė užduotį surašyti visus palankiai sovietų atžvilgiu nusiteikusius gyventojus. Jos su Navardauskaite tokius asmenis surašė, bet Birutė nebeatėjo, o jos sausio 31 d. buvo suimtos (LYA, f. K – 1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). LSSR KGB prie MT Tardymo sk. psk. viršininkas mj. Golicin pažymėjo, kad Birutė – MVD Mažeikių aps. sk. slapta bendradarbė, turėjusi slapyvardį „Ada”, kuri pradėjo dirbti 1945 m. rugsėjo 22 d., ji buvo operatyvinio įgaliotinio Mezanov žinioje. Už gerą ir sąžiningą darbą ne kartą buvo skatinama (rusų klb. – pooštrelas). 1947 m. vasario 2 d. „Ada” iš agentūros pašalinta (rusų klb. – iskliučena), nes ji tapo VLKSM nare (LYA, f. K–1, ap. 58, b. P-16601, t. 3).  Agentui „Ada” padedant suimta 15 partizanų ir jų rėmėjų  (f. K-41, ap. 1, b. 1285).

Nežinant visų NKVD-MGB agentų pranešimų, neturint informacijos apie LLA užverbuotus asmenis, negalima pasitikėti Jono Paulausko byloje esančia pažyma, kurioje išvardinti žmonės, suimti neva remiantis J. Paulausko parodymais. Pvz., pažymoje rašoma, kad Alfonsas Jablonskis suimtas J. Paulauskui jį paminėjus kaip antisovietinės veiklos dalyvį, tačiau J. Paulauskas suimtas 1946 m. vasario 7 d., o B. G. suimta 1946 m. vasario 1 d., ir ji tardymo metu paminėjo A. Jablonskį kaip antisovietinių lapelių platintoją. Pažymoje nurodoma, kad J. Paulauskui išdavus suimtas Girdvainis, tačiau suimtieji Girdvainio duktė Bronė ir A. Jablonskis susirašinėjo tarpusavyje (neaišku, kokiu būdu buvo perduodami laiškeliai, bet jie pateko tardytojui), ir Bronė prašė A. Jablonskio, kad šis tardymo metu nepasakotų apie tai, kad pas jos tėvus gyveno Ūsočius – Antanas (brigados Alkos vadovas) (LYA, f. K 1, ap. 58, b. P-16601, t. 3). Pažymoje nurodomas ir St. Ramanauskas, tačiau jis buvo suimtas kartu su J. Paulausku.  Rašoma, kad Paulauskas davė parodymus apie Ylakių vls. LLA kuopos vadovą Venckų, tačiau agentą „Zuikis” (užverbuotas 1945 m. sausio 30 d.) į Ylakių vls. LLA priėmė pats kuopos vadas, ir informacija apie jį buvo žinoma iš agento „Zuikis” (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1284).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) profesionalūs darbuotojai atlieka kruopščius tyrimus, bandydami įvertinti antisovietinio pasipriešinimo dalyvių veiklą. Susipažįstama su baudžiamosiomis bylomis, lyginami kaltinamųjų parodymai ir jų parašai po tardymų protokolais, analizuojami įvairūs operatyviniai dokumentai, gilinamasi į liudininkų prisiminimus, kreipiamas dėmesys į literatūroje ir periodinėje spaudoje išspausdintų straipsnių pateikiamą informaciją.

PABĖGIMAS

Mano mama Kazė Jurkutė ruošėsi santuokai, kuri turėjo įvykti 1946 m. Sedos bažnyčioje per šv. Antaną. Ji tuo metu gyveno Ketūnų kaime pas savo seserį Bronę Derkintienę, dirbo Ketūmų pradžios mokykloje. Mokyklos vedėjas V. Bubliauskas 1945 m. rudenį prašė mamos, kad ji sutiktų mokytojauti, nes mokytojas Vytautas Rimkūnas kažkur dingęs (Vytautas Rimkūnas – Sedos vls. LLA kuopos vado pavaduotojas tuo metu, vengdamas suėmimo, įsijungė į partizanų būrį).

Išėjusi į kiemą mama  išgirdo švilpimą, pamatė savo sesės Elenos sūnų Valį Paulauską ir jo draugą. Į vidų jų kviesti negalėjau, – pasakojo mama, nes Derkinčiai buvo sekami ir įtraukti į vežamųjų tremtin sąrašus. Mamai Valys papasakojo, kad pabėgo iš Mažeikių kalėjimo, kad geri žmonės jam ir draugui davė rūbus persirengti ir kad jie trauksis link Skuodo. Mama kelionei įdėjo lašinių, duonos, peržegnojo, palaimino ir Valys su draugu dingo miške.

1946 m. birželio 3 d. iš MGB Mažeikių aps. kalėjimo pabėgo 18 suimtųjų (16 vyrų ir 2 moterys), kurių dauguma priklausė Lietuvos Laisvės Armijai (LLA): S. Akavickas, V. Bičkus, A. Bružas, P. Bukauskas, K. Dacys, A. Jablonskis, P. Jonušas, A. Kesminas, Ž. Ozolas, V. Paulauskas, A.Pušinskas, P. Repšys, P. Senkus, A. Stonys, V. Stonkus, K. Žemalis, K. Latakienė, B. Lukaitė.

Mažeikių aps. vidaus kalėjimas 1946 m. birželio 18 d. buvo uždarytas, o kaliniai perkelti į MGB  Šiaulių kalėjimą (LYA, f. K-17, ap. 1, b. 1).

KGB prie LSSR MT Tardymo sk. tardytojas ltn. Linkus 1954-09-28 apklausė A. Jablonskį, apklausa pradėta 14 val. 30 min., baigta 17 val. 45 min. Klausimas: kada ir kokiomis aplinkybėmis buvote suimtas? Atsakymas: 1946 m. vasario 9 d. į Sedos r. Laumių kaimą atėjo kareiviai, „liaudies gynėjai” ir MGB darbuotojas, kuris pranešė, kad esu sulaikomas. Po atliktos kratos buvau nuvestas į Barstyčių mstl., o anksti ryte pristatytas į Mažeikių aps. NKGB sk. KPZ (rusų klb. – kamera predvaritelnovo zakliučenije, lietuvių klb. – laikino sulaikymo kamera). Klausimas: kada pabėgote iš KPZ? A. Jablonskis papasakojo, kad 1946 m. birželio 3 d. buvo vienoje kameroje su Akavicku, A. Stoniu ir kitais, apie tris dienas svarstė pabėgimo planą ir nutarė bėgti tuo metu, kai išnešamas indas su išmatomis – „paraš”. Apie 20 val. prižiūrėtojas jam ir Akavickui liepė išnešti „paraš” ir atnešti į kamerą vandens. Grįžus, prižiūrėtojui atidarant kameros duris, Jablonskis čiupo jam už rankų, o Akavickas bėgo į budinčiojo patalpą norėdamas sulaikyti kitą prižiūrėtoją, bet ten nieko nebuvo. A. Stonys padėjo Jablonskiui nutempti prižiūrėtoją į kamerą ir surišti. Kiti kaliniai iš prižiūrėtojo paėmė raktus ir atrakino kitą kamerą. Vartai jau buvo atverti, bet Jablonskis grįžo pasiimti švarko, bėgdamas link išėjimo sutiko Valį Paulauską, kuris ieškojo raktų nuo kameros, kur buvo jo brolis Jonas. Neradę raktų paėmė du automatus ir išbėgo link Mažeikių stoties, pribėgo mišką, čia permiegojo ir traukė link Sedos (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). Alfonsas Jablonskis suimtas kaip LLA dalyvis, turėjo slapyvardį „Ežeras”, pabėgo, vėl suimtas 1954 m. rugsėjo 1 d. (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 34094/3).

LSSR Mažeikių MGB viršininko pavaduotojo kpt. Veselov, vyr. tardytojo ltn. Lozbinev,  Mažeikių kalėjimo vyr. prižiūrėtojo serž. Kosuchin ir prižiūrėtojo serž. Smirnov 1946 m. birželio 3 d. pasirašytame akte rašoma: 20 val. 45 min. kalėjimo budintis prižiūrėtojas serž. Smirnovas atidarė kamerą Nr.2 ir liepė kaliniams Akavickui ir Jablonskiui išnešti išmatų rėčką – „parašą“. Prižiūrėtojas liko koridoriuje, kamera buvo neužrakinta. Grįžęs Jablonskis koridoriuje griebė Smirnovą už gerklės, jam padėjo kaliniai: Akavickas, Stonys, Bružas ir kiti. Jie surišo prižiūrėtoją ir uždarė jį į kamerą. Paėmę raktus atrakino kamerą Nr.1 ir išlaisvino ten buvusius kalinius. Iš budinčiojo patalpos paėmė keturis automatus, šautuvą ir naganą. Sugadinę telefono ryšį susiskirstė į tris grupes ir išbėgo Laižuvos, Tirkšlių ir Viekšnių kryptimis. Išgirdusios triukšmą moterys išlaužė savo kameros duris. Dvi kalinės pabėgo, o kalinė B. G. išleido prižiūrėtoją Smirnovą, išbėgo į gatvę ir pranešė apie įvykį sutiktam milicininkui ir „liaudies gynėjams”, kurie iš karto nesiėmė reikiamų priemonių (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 3222/3).

KALĖJIMAI                

Kiekvienam LSSR MGB sistemos kalėjimui Kalėjimų psk. buvo vedama literinė byla, kiekvienam su kaliniais būnančiam MGB informatoriui – asmens ir darbo byla (LYA, f. K-17, ap. 1, b. 4). Suimtieji turėjo kalinių asmens bylas (k. b.), dabar Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomos LSSR KGB tardymo izoliatoriaus 81 kalinio byla ir trys kalinių, kurių asmens bylos neišlikusios, medicininės kortelės, nurodyta, kad bylų chronologinės ribos 1944-1990 m. Iš tikrųjų kalinių bylų yra išlikusių daugiau, nes kai kurios iš jų yra prijungtos prie baudžiamųjų bylų.

Nustatyti bent apytikslį suimtojo tardymų intensyvumą galima tik susipažinus su jo baudžiamąja ir su kalinio asmens bylomis. Kartais baudž. byloje yra randamas tardymo protokolas, tačiau kalinio byloje nėra į tardymą išleidžiamojo iškvietimo talono ir atvirkščiai, kalinio byloje talonas yra, tačiau baudž. byloje nėra tardymo protokolo, pvz., kunigo Prano Gustaičio baudžiamojoje byloje nurodyta, kad jo tardymai 1946 m. vasario mėn. vyko: vasario 7 d. nuo 2 val. 30 min. iki 6 val.; vasario 16 d. nuo 10 val. 30 min. iki 13 val.; kalinio byloje nurodyta, kad jis nuo 1946 m. vasario 7 d. tardymui buvo vedamas į 7 kambarį ir buvo tardomas: vasario 7 d. nuo 2 val. 30 min. iki 6 val. 10 min.; vasario 9 d. nuo 12 val. 30 min. iki 16 val.; vasario 21 d. nuo 11 val. iki vasario 22 d. 6 val. 13 min. (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-15000, b. b., k. b.).

Susipažinus su LSSR MGB „A” sk. psk. viršininko pavaduotojo mjr. Kovner, Mažeikių aps. sk. viršininko pplk. Samarin ir Mažeikių kalėjimo vyr. prižiūrėtojo serž. Kosuchin 1946 m. birželio 8 d. pasirašytu tikrinimo, kaip po kalinių pabėgimo iš Alytaus kalėjimo buvo šalinami trūkumai, aktu, galima įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis buvo laikomi suimtieji. Akte nurodyta, kad 1 punktas (p.) neįvykdytas – langeliams, per kuriuos paduodamas maistas į kameras, skląsčiai (rusų klb. – zapori) nepadaryti; 2 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. padaryti kamerose staliukus ar spinteles produktų laikymui, staliukai neužsakyti; 3 p. – kamerose neįruošta „paraš”, pastatytas kibiras; 4 p. – buvo siūloma kameros langelyje sutaisyti grotas, nepadaryta; 5 p. – buvo siūloma iki birželio 1 d. įrengti signalizaciją (skambutį) nuo įėjimo į kiemą, nepadaryta; 6 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. įrengti kieme teritoriją pasivaikščiojimui  ir kas dieną išvesti suimtuosius pasivaikščioti, nepadaryta; 7 p. – buvo siūloma uždaryti kamerą, ji uždaryta tik 1946 m. naktį iš birželio 3 d. į 4 d. po kalinių pabėgimo; 8 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. įrengti pirtį ir dezinfekavimo kamerą buvusioje suimtųjų laikymo kameroje Nr.4, nepradėta; 9 p. – įvykdytas, kalinių daiktų saugojimo sandėlys paruoštas; 10 p. nėra; 11 p. – įvykdytas, užrašų knyga apie sargybos tikrinimo laiką ir rezultatus užvesta, tačiau įrašų joje nėra, išskyrus vyr. prižiūrėtojo – apie patikrinimą 1946 m. gegužės 23 d.; 12 p. – ginklų laikymo spinta nepadaryta, dėl neįrengtos spintos pabėgimo metu išnešti 4 automatai, šautuvas, kurie atvirai stovėjo vyr. prižiūrėtojo kambaryje, ir revolveris; 13 p. – įvykdytas, suimtųjų išleidimas į tardymus vykdomas pagal nustatytus iškvietimo talonus; 14-15 p. – įvykdyti, iš kamerų išimtos ten buvusios vinys ir nuvalyti įrašai nuo kamerų sienų; 16 p. – neįvykdytas, perdavimai kaliniams ir toliau priimami be perduodančiųjų raštiško prašymo; 17 p. – pradėtas vykdyti – dėl kratų, kurios turi būti daromos suimtoms moterims, ieškoma MGB pareigūnių; 18 p. – neįvykdytas, nesiimta priemonių suimtųjų švarinimui, mieste nėra pirties ir dezinfekavimo kamerų; 19 p. – įvykdytas, kalėjimo kieme įrengta išvietė, tačiau suimtieji ten nevedami; 20 p. – kamerose, koridoriuose ir kitur sienos neišbaltintos; 21 p. – įvykdytas; 22 p. – pilnai neįvykdytas, vyr. prižiūrėtojas Kosuchin atleistas nuo vadovavimo ginklų sandėliui, tačiau ginklai naujai paskirtam asmeniui neperduoti; 23 p. – suimtieji ūkio darbams nenaudojami. Pažymima, kad 1946 m. birželio 3 d. tarp 20 ir 21 val. iš Mažeikių aps. kalėjimo pabėgo 18 suimtųjų, iš kurių 3 sulaikyti tą patį vakarą, o 15 nesulaikyta. Pabėgimas įvyko, nes prižiūrėtojas Smirnov nesulaukęs pamainos grubiai pažeidė nustatytą tvarką, būdamas vienas išleido suimtuosius, ir esant atrakintai kamerai du suimtieji jį užpuolė, surišo ir organizavo iš dviejų kamerų pabėgimą, paimdami visus ten buvusius ginklus. Pastaba, tyrimui paskirtas vadovauti LSSR MGB Ypatingos inspekcijos viršininkas ppk. Malcev (f. K-17, ap. 1, b. 1).

PARTIZANAS VALERIJONAS PAULAUSKAS-MARGIS

Valerijonas Paulauskas, Jono, gimė 1924 m. gruodžio 1 d. Kretingos aps. Skuodo vls. Kulų k.; baigė 6 klases; suimtas 1946 m. vasario 12 d.; dirbo vyr. kelių meistru (f. K-1, ap. 58, b. 3222/3).

Valys vasario 13 d. tardymo metu pasakojo, kad LLA priklausė nuo 1945 m. lapkričio, platino lapelius, “Ūsočiui” davė priesaiką, slapyvardis “Žaibas” (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 38, 55).

LSSR MGB 2-N valdybos viršininkui 1952 m. rugpjūčio 7 d. skirtoje ataskaitoje rašoma, kad Skuodo, Salantų ir Sedos raj. veikė apie 13 partizanų, kurie anksčiau priklausė Eidiejaus – Sakalo būriui (Sakalas nužudytas 1952 m. sausio 9 d.). Partizanai išsiskirstė į 2 grupes, vienai iš jų vadovavo buvęs būrio vado pavaduotojas Paulauskas Valys – Margis. Jo būryje buvo 7 partizanai.  Iš MGB Skuodo r. sk. agentų „Dūmas”, „Jūra”, „Irena” žinoma, kad Margio būrys dažnai būna Skuodo r. Kernų kaime, kur gyvena jų ryšininkai ir rėmėjai. Šiuos duomenis patvirtino 1952 m. rugsėjo 9 d. MGB Salantų r. sk. suimtas partizanas P. I., kuris tardymo metu teigė, kad Margio būrys dažniausiai būna Skuodo r. Kernų k. Žvinklienės sodyboje (f. K-1, ap. 16, b. 863).

1952 m. rugsėjo 11 d. pažymoje apie Paulausko Valio – Margio būrį pažymima, kad Margio partizanų būrys veikė Skuodo r. Kernų, Budrių, Paluknės, Kulų kaimuose ir miškuose, taip pat Latvijos Priekulės raj. Margio būriui priklausė: vadas Valys Paulauskas, Jono, g. 1923 m. Skuodo r. Kulų k., partizanų būryje nuo 1947 m.; Vacys Paulauskas, Jono, g. 1928 m. Skuodo r. Sodalės k., partizanų būryje nuo 1950 m.; Juozas Šmitas, Juozo, g. 1930 m. Skuodo r. Šakalių k.; Liudas Petrelis, Kosto, g. 1929 m. Skuodo r. Arslos k.; visi buvo ginkluoti automatais ir pistoletais, visi MGB karinės operacijos metu 1952 m. rugsėjo 10 d. žuvo (f. K-1, ap. 58, b. 21143/3).

1952 m. rugsėjo 25 d. kaip liudytojas buvo apklaustas Jonas B., baigęs 3 klases, kandidatas į KP, nuo 1947 m. dirbantis MGB Skuodo sk. liaudies „gynėjų” būrio vadu. Jis pasakojo, kaip buvo nužudytas partizanas Valerijonas Paulauskas ir kiti: 1952 m. rugsėjo 10 d. anksti rytą jis su kitais liaudies „gynėjais” ir MGB kareiviai (vadovas vyr. ltn. Salov) atvyko į Skuodo r. Kernų k., apsupo St. Žvinklio sodybą. Jis (Jonas B.) su 5 kareiviais įėjo į  Žvinklio namus ir paklausė, ar yra partizanų. Šeimininkui atsakius, kad nėra, Jonas B. su kareiviais ir Žvinklys, jų priverstas, užlipo į namo palėpę. Salov reikalavo, kad Žvinklys parodytų įėjimą į bunkerį, šiam atsisakius tai padaryti, buvo jam įsakyta laužti lubas, bet ir to Žvinklys nedarė. Tada Salov įsakė visiems išeiti iš palėpės, priverstas Žvinklys nurodė, kad tikrai palėpėje įrengtame bunkeryje yra partizanai Valys Paulauskas, Juozas Šmita, Vacys ir Liudas. Partizanams buvo pasiūlyta pasiduoti, tačiau jie nieko neatsakė, bet vos liaudies „gynėjams” ir kareiviams išėjus iš namo partizanai pradėjo šaudyti, o kareiviai, apsupę sodybą, atsakė tuo pačiu. Susišaudymo metu užsidegė namas, partizanai atsišaudydami ir mesdami granatas bandė bėgti, bet trys iš jų buvo nužudyti prie namų, o ketvirtas sudegė. Jonas B. pažymėjo, kad su liaudies „gynėjais”  ne kartą yra buvęs Žvinklio namuose, bet klausiamas Žvinklys neigdavo, kad pas jį buvodavo partizanai, sakydavo, kad jo namas yra prie kelio Skuodas – Daukšiai, ir partizanai čia vengia lankytis (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3).

Partizanų Jono ir Valerijono sesuo Valė pasakojo, kad grįžęs iš lagerio Alfonsas Jablonskis ją aplankė ir teigė, kad jis taip pat buvo Žvinklio sodyboje įrengtame bunkeryje su Margio būrio partizanais. Jis pasakojo, kad partizanai buvo susitarę bandyti po vieną trauktis iš apsupto namo. Jis (Alf. Jablonskis) pasislėpė kambaryje už durų ir prasidėjus susišaudymui išbėgo. Jis teigė, kad kareiviai pirmieji pradėjo šaudyti ir tyčia uždegė namą. Visi žuvę partizanai buvo užkasti važiuojant Priekulės kryptimi po tiltu. Naktį geri žmonės juos iškasė ir palaidojo Narvydžių kapinėse.

The post Lietuvos laisvės armijos partizanai Jonas ir Valerijonas Paulauskai appeared first on Voruta.

Mokytojo pašaukimas nesibaigia prie klasės durų. Tai įrodo Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimo istorija – pedagogo, kuris sovietinės okupacijos metais pasirinko ginkluoto pasipriešinimo kelią ir tapo vienu iškiliausių Lietuvos partizanų vadų.

Prasidėjus naujiems mokslo metams, kai mokyklose vėl skamba pirmieji skambučiai, verta prisiminti, kad mokytojo vaidmuo neapsiriboja vien žinių perdavimu. Mokytojas ugdo žmogaus gebėjimą mąstyti, prisiimti atsakomybę, atskirti tiesą nuo manipuliacijos ir, svarbiausia, savo pavyzdžiu parodyti, ką reiškia neatsisakyti vertybių net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Vienas ryškiausių tokio pasirinkimo pavyzdžių– Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos partizanų vadas, LLKS Gynybos pajėgų vadas, generolas ir pedagogas. 2018 m. Lietuvos Respublikos Seimas jį pripažino faktiniu Lietuvos valstybės vadovu okupacijos metais.

Nuo mokytojo klasėje iki partizanų vado

Dar iki tapdamas vienu svarbiausių Lietuvos laisvės kovos organizatorių, A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas.1937–1939 m. jis studijavo Panevėžio pedagoginiame institute, vėliau baigė Kauno karo mokyklą ir įgijo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1940–1941 m. dirbo Krivonių pradžios mokyklos, o 1941–1942 m. – Aukštakalnių pradžios mokyklos mokytoju ir vedėju. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.

Pedagoginis darbas buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Todėl sprendimas palikti mokyklą ir pasirinkti kovotojo kelią jam buvo ypač skaudus.

„Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę… Tik mokytojas gali suprasti, ką tada jaučiau… Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai…“ – savo prisiminimuose rašė A. Ramanauskas-Vanagas.

Šie žodžiai atskleidžia ne tik istorinio pasirinkimo dramą, bet ir žmogaus, kuriam mokytojo darbas buvo pašaukimas, vidinę atsakomybę.

Kodėl mokytojai tapo svarbūs pasipriešinimo judėjime?

Tarpukario Lietuvoje mokytojas buvo suvokiamas kaip vienas svarbiausių tautos šviesuolių. Todėl prasidėjus sovietinei okupacijai nemažai pedagogų tapo aktyviais Lietuvos laisvės kovos dalyviais – partizanų štabų organizatoriais, spaudos leidėjais, atsišaukimų autoriais ir ideologinio ugdymo vadovais.

Mokytojo profesijoje išugdyti gebėjimai pasirodė itin svarbūs pogrindžio veikloje.

Mokytojai gerai valdė žodį, todėl dažnai rengė partizanų spaudą, rašė atsišaukimus ir prisidėjo prie visuomenės moralinio bei pilietinio ugdymo. Ši lyderystė formavo autoritetą, tautinį identitetą. Kaimo ir miestelių bendruomenėse mokytojas, kartu su kunigu ir gydytoju, buvo vienas labiausiai gerbiamų žmonių. Jo pasirinkimas priešintis okupacijai galėjo įkvėpti aplinkinius prisidėti prie laisvės kovos ar ją remti. Pedagoginis darbas reikalavo disciplinos, planavimo ir gebėjimo telkti žmones. Šie įgūdžiai buvo svarbūs kuriant partizanų struktūras, ryšių tinklus ir organizuojant pogrindinę veiklą. A. Ramanauskas-Vanagas bendražygių prisiminimuose iškyla kaip idealistas, kurio sprendimų neribojo mirties baimė. Jam rūpėjo ne tik karinė taktika, bet ir partizanų bei visuomenės dvasia, moralė bei viltis sulaukti laisvos Lietuvos.

Mokytojas, kuris ir šiandien moko

A. Ramanausko-Vanago istorija aktuali ne tik kaip Lietuvos rezistencijos istorijos dalis. Ji kelia klausimą, ką reiškia būti mokytoju šiandien ir kokią atsakomybę pedagogas turi prieš savo mokinius bei valstybę.

„Vanagas šiandien moko, kad išsilavinimas ir laisvė nėra savaime duotos vertybės. Mokytojas ugdo ne tik žiniomis – pirmiausia savo laikysena, gebėjimu prisiimti atsakomybę ir neatsisakyti vertybių tada, kai jas ginti sunkiausia. Man atrodo, tai ypač svarbi žinia šiandienos mokyklai: auginti žmogų, kuris geba mąstyti savarankiškai, atskirti tiesą nuo manipuliacijos ir supranta, kad laisvė prasideda nuo asmeninės atsakomybės“, – sako Vilma Leonavičienė, Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Linas Idzelis pabrėžia, kad A. Ramanausko-Vanago pavyzdys atskleidžia tiesioginį ryšį tarp mokytojo darbo ir pilietinės atsakomybės. „Gali iš mokytojo tapti partizanų vadu. Tuo metu daug mokytojų stojo ginti Tėvynės, nes jeigu mokai kitus būti patriotais ir Lietuvos gynėjais, iškilus pavojui, asmeniniu pavyzdžiu turi visus įkvėpti“, – sako L. Idzelis.

Garliavos J. Lukšos gimnazijos direktoriaus Vidmanto Vitkausko teigimu, mokytojo pašaukimas nėra apribotas mokyklos erdvės. „Mokytojas visur ir visada lieka mokytoju. Toks buvo ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas – savo asmeniniu pavyzdžiu parodęs, kad tikrojo pedagogo pašaukimas nesibaigia mokykloje, o atsiskleidžia bei išryškėja ir kitomis, net pačiomis sunkiausiomis istorinėmis akimirkomis“, – sako V. Vitkauskas.

Istorikas, dėstytojas ir šaulys dr. Mindaugas Nefas A. Ramanausko-Vanago istorijoje mato platesnę mokytojo atsakomybę. „Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimo istorija liudija labai svarbų pavyzdį. Mokytojo pareiga nėra tik išmokyti dalyko paslapčių, jis ar ji taip pat turi vesti savo mokinius per sunkumus, kurie kyla arba gali kilti valstybei ir visuomenei. Mokytojas rodo tvirtas vertybes ir yra aktyvus valstybės kūrėjas ne tik karo, bet ir taikos metu“, – teigia dr. M. Nefas.

Laisvė kurti ir atsakomybė ją ginti

A. Ramanausko-Vanago pasaulėžiūroje svarbią vietą užėmė žmogaus laisvė, savarankiškumas ir teisė savo darbu kurti geresnį gyvenimą. „Vanago pasaulėžiūra ir tai, dėl ko jis kovojo, manyje formuoja tokią mintį: valstybė turi būti tokia, kurioje žmogus gali laisvai dirbti, kurti ir naudotis savo darbo vaisiais. Vanagui buvo labai svarbi pagarba žmogaus darbui, turtui ir savarankiškumui. […] Vanago kova primena visiems, jog ta laisvė kurti savo gerovę šiandien yra neįkainojama dovana, kurią privalome ginti“, – sako Adomas Klimantas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas.

Šiandien, praėjus dešimtmečiams nuo ginkluoto pasipriešinimo, A. Ramanausko-Vanago pasirinkimas įgyja ir kitą prasmę – jis primena, kad valstybės laisvė nėra abstrakti sąvoka. Ji prasideda nuo žmogaus teisės mąstyti, rinktis, kurti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.

Strateginių iniciatyvų centro vadovo Alko Paltaroko teigimu, A. Ramanauskas-Vanagas tapo ne tik istorine asmenybe, bet ir tautinės savimonės bei pilietinės atsakomybės simboliu.

„Vanagas tapo mūsų tautos besąlygiško pasipriešinimo simboliu. Jo viso gyvenimo istorija ir ginkluotos kovos pasirinkimas yra pavyzdys kiekvienam patriotui. A. Ramanausko-Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“ vadinu Lietuvos patrioto biblija. […] Ji tapo dar aktualesnė po partizanų vado palaikų suradimo ir valstybės vadovo statuso suteikimo, o ypač svarbi virto po 2022 m. karo, kai grėsmės Lietuvai pasidarė akivaizdžios.“

2019 m. įkurta pilietiškumo ir patriotizmo platforma „Vanago Lietuva“ ėmėsi švietėjiškos veiklos, siekdama aktualizuoti Lietuvos laisvės kovų istoriją ir A. Ramanausko-Vanago palikimą. „Mes kiekvienas esame atsakingi už mūsų valstybę. Vanagas yra tautinės savimonės ir mūsų identiteto neatsiejama dalis“, – pabrėžia A. Paltarokas.

Istorija, kuri aktuali šiandienos mokyklai

Mokslo metų pradžia – tinkamas metas prisiminti ne tik tai, ko mokome, bet ir kokius žmones ugdome. A. Ramanausko-Vanago gyvenimo istorija primena, kad tikrasis mokytojo autoritetas gimsta ne vien iš profesinių žinių. Jį kuria asmeninė laikysena, drąsa, atsakomybė ir gebėjimas kritiniu momentu veikti pagal savo vertybes.

Mokytojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas pasirinko ne lengviausią kelią. Jo gyvenimas rodo, kad ugdymas gali tęstis ir tada, kai klasę pakeičia pogrindis, vadovėlį – asmeninis pavyzdys, o pamoką – istorinis išbandymas.

Todėl prasidedant naujiems mokslo metams jo istorija gali būti aktuali ne tik kaip praeities liudijimas, bet ir kaip klausimas šiandienos mokyklai: kokias vertybes perduodame jaunajai kartai ir ar patys esame pasirengę jas ginti?

Strateginių iniciatyvų centro pranešimas

The post Priminimas apie mokytoją, tapusį Lietuvos laisvės kovos simboliu: Adolfą Ramanauską-Vanagą appeared first on Voruta.

Juozas Elekšis, www.voruta.lt

Gimtieji Viekšniai įsikūrė kelių ir upių sankryžoje. Tai lėmė ne tik patogų, bet ir neramų gyvenimą. Čia gyveno įvairių tautų žmonės: lietuviai, sulenkėję bajorai, po sukilimų atkelti rusai, net nuo Volgos atsibastęs totorius Saračinskas. Sara Čin (ruda kalva) vadinosi totorių gyvenvietė prie Volgos. Rusai ją pavadino Caricinu, vėliau Stalingradu. Dabar tai jau Volgogradas.

Per abu karus prie Ventos po mėnesį žaibavo frontas. Pirmojo karo metu kairiajame krante buvo vokiečiai, pastarojo karo metu jie buvo dešiniajame upės krante. Po abiejų karų liko daug bunkerių, apkasų liekanų. Šį kartą šūviai nenutilo ir karui pasibaigus. Apie tai „Vorutoje” labai įdomiai (sausio 27 d.) rašė mažeikiškis  Albertas Ruginis. Labai gerai žinau jo aprašomas vietoves, pažinau daugelį jo minimų žmonių. Gimtojo, karališkojo Lėlaičių kaimo vyrai (ir du mano vyresni broliai), nenorėdami tarnauti sovietinėje kariuomenėje, pasislėpė įrengtuose bunkeriuose ir slėptuvėse. Nė vienas neturėjo ginklo, todėl, laukdami amerikonų, tik slapstėsi.

Alberto Ruginio aprašomos kautynės prie Gudų malūno, kai buvo nukauti keturi kariškiai, nuskambėjo po visą apylinkę. Ten žuvo ir su manimi Viekšnių mokyklą lankęs Pozdniakovas. Jis visur  eidavo uniformuotas ir labai tuo didžiavosi. Bet kokio susirinkimo metu Viekšniuose ir Mažeikiuose, jis atsistodavo priekyje  ir į visus atsisukęs stebėdavo žmonių akis. Visi žvilgsnius nuleisdavome.

Žuvusieji buvo pašarvoti Viekšniuose. Velionis lydėjo mokytojo Vinco Deniušio dūdoriai. Mano broliai su dviračiais buvo nuvykę prie malūno. Stebėjosi, kad „žaliūkai” buvo net išsikasę apkasėlius. Jie kariškius sučiupę kambaryje ir varę lauk, o kieme sušaudę. Vienas atsisakęs lipti nuo laiptų. Ant jų ir nušovę. Krisdamas persiskėlęs galvą. Pozdniakovas pabėgęs į daržinę ir atsišaudęs. Bandydamas prisidengti dūmais, ją padegęs. Mano bendramokslis Vytautas Steponavičius gyveno Žibikų pušyne pas dėdę. Jis pasakojo, kad iš ten matėsi gaisras ir gana ilgai girdėjosi šūviai.

Daugiau žinau apie Milių bunkeryje žuvusius rezistentus. Pasilipęs ant trobos stogo stebėjau, kai buvo puolamas bunkeris. Tratėjo šūviai, sproginėjo granatos, rūko dūmai. Gerai pažinau Praną Šiuipį. Jis gimęs ne Lėlaičių, o Paventės  kaime. Ateidavo pas brolius. Kai išėjo pas rezistentus, dažnai per mūsų kiemą eidavo su rankinėmis. Sakydavo, kad dirba Klaipėdoje vienoje įmonėje. Brolio Beno kartais prašydavo pavežti iki Krakių malūno, bet šis gana šiurkščiai atsisakydavo, nes ne kartą jie buvo dėl merginų susimušę. Brolis pykdavo – įsidarbino, o jam nepasiūlo darbo, todėl vos sulojus šunims turįs dumti į  mišką, palikęs dirvoje arklius. Besislapstantieji patirdavo didelę psichologinę įtampą. Žinok, iš kurios pakrūmės tau šūktelės: „Stot. Rankas aukštyn!” Kiek kainuoja nervų, kai apie tavo slėptuvę vaikšto ginkluoti kariškiai? Kokią reikia turėti savitvardą, kai atbėgęs prie Ventos, įbrendi upėn, kur nėra krūmų ir brendi upės pakraščiu iki tankių krūmų. Pasirenki po krūmu vandeny esantį akmenį ir atsisėdęs ant jo lauki kas bus. Einant pro šalį krantu tavęs beveik nesimato, plaukiant upe iš valties taip pat. Dar būtina veidą prisidengti kokia šaka. Nepastebėjo. O kaip bus einant prie arklių, į namus. Prie Ventos gyvenę ūkininkai turėjo valtis. Jas rakinti nebuvo mados. Jų niekas neliesdavo. Pokary buvo kitaip. Jų nelikdavo. Kartais jas sustabdydavo tik Krakių malūno užtvanka. Vargu rezistentai eidavo iki malūno, kur būdavo ginkluotų žmonių. Persikeldavo valtimi ir eidavo savais keliais. Ėmėme valtį pririšti, bet kažkas nukirsdavo grandines. Pradėjome ją slėpti į Ventą įtekančio Pievio krūmais apaugusioje vagoje. Negelbėjo. Galbūt ją slėpėme besislepiantiems žmonėms panosėje. Santakoje buvo daug tankių krūmų. Ten karščių metu slėpdavosi gyvuliai, bet prasidėjus susišaudymams, jie kažkodėl stovėdavo krūmų pakraštyje. Niekad neidavau domėtis tokiu jų elgesiu, nors krūmuose kartais trakštelėdavo kokia šaka. Kai nukrito lapai, radau pačiame tankyne suręstą mažą namelį. Jis negalėjo apsaugoti nuo lietaus, nes buvo dengtas alksnių šakomis. Vis dėl to apsidžiaugiau, kad nėjau į krūmus. Nežinia, ar ten besislepiantys norėjo, kad kas nors pamatytų.

Vaikai taip pat gyveno baimėje. Kartą ant trobos durų tėvas rado raštelį, kad neleistų man važiuoti į Dainų šventę. Jis iš karto man uždraudė važiuoti. Eidami iš mokyklos kartais repetuodavome sovietines dainų šventės dainas, bet eidami per Žibikų pušyną, ar Pavenčiuose ganydami bandą, traukdavome jau apie palinkusią prie kelio liepą. Vis atrodydavo, kad kažkas klausosi. Kas žino, gal Milių bunkerio rezistentai  norėjo su broliu užmegzti ryšius, nes glaudžiai bendravo su kito mano brolio Igno gimine Jonu Silkiniu. Brolis Ignas buvo vedęs Silkinio seserį Emiliją. Jonas rezistentus aprūpindavo miltais, kruopomis, akumuliatoriumi, šoviniais. Grįžęs po dešimties metų iš lagerio sakėsi jiems atidavęs ir  rusišką kulkosvaidį. Ginklai buvo laikomi malūno rūsyje netoli miltų birimo gerklių, kur visada būdavo daug svetimų žmonių. Keista, bet vieną didelę šovinių prikrautą buvusią amerikoniškų vaisių konservų dėžę  radau jau atgimimo laikais. Net brolį nustebo mano radinys. Brolis Ignas su Silkiniu labai draugavo, abu miegojo viename kambaryje, dirbo malūne. Iš kažkur gavo elektrinių motorų, dinamo agregatų, net mažą turbiną, kuri pastatyta didžiosios turbinos dėžės kampe aprūpindavo elektra Lėlaičių ir pusę Pavenčių kaimo. Silkinis  sakė, kad tardymo metu jį labai skaudžiai per plikų kojų padus mušdavo. Keista, bet brolio nei dėl kulkosvaidžio, nei šovinių, akumuliatorių ar maisto tiekimo rezistentams niekas netardė.  Silkinis, matyt, viską prisiėmė sau ir nieko neišdavė. Gal turėjo įtakos ir tai, kad mano brolis buvo muzikantas, grojo renginiuose, darydavo alų, kuriuo vaišindavosi ir stribai, ir miškiniai. Nuteisė Joną dešimčiai metų. Sąlygos  buvo labai žiaurios. Tik retkarčiais galėdavo atsiųsti papiroso dėžutės dydžio lapelį su rusišku užrašu: „esu sveikas gyvas, laukiu siuntinio”. Tik baigiantis terminui, pakvietė brolį atvažiuoti už Uralo kalnų į angliakasių miestelį. Lagerio vadovybė, gavusi lietuviškų vaišių, leido pabaliavoti už lagerio ribų pievutėje, nors Jonas ir buvo baustas karceriu, nes pasigamino juostinį magnetofoną, kuriuo įrašinėjo kalinių dainas. Įrašą pakabino virš vartų. Keista, bet magnetofoną jis parsivežė į malūną ir visiems leisdavo pasiklausyti rezistentų dainų. Vyrai dainavo gražiai. Net dabar negirdžiu tokių dainų apie į mišką vedantį takelį, ir džiaugiantis, kad priešų krauju mes palaistėm laukus. Dėl to Joną daug kartų kvietė į KGB būstinę, liepė sunaikinti įrašus. Jis  neklausė, su įranga važinėjo pas pažįstamus ir gimines. Kartą, kai jo nebuvo namuose, įranga su visais įrašais dingo. Dingo visiems laikams. Matyt „pasidarbavo” specialistai.

Pažinau ir MGB agentą Simoną Čiužą. Jis vaidino kažkokį nevykėlį ir ganė bandą pas kaimyną Petrą Čiužą. Aš, su vėliau išgarsėjusiu žurnalistu Vladu Burbuliu, iš jo visą laiką tyčiodavomės. Po kiek laiko, jis ėmė ganyti bandą pas kitoje Ventos pusėje gyvenusį ūkininką Lengvenį. Mes ir per Ventą jo nepalikome ramybėje ir vis laidėme įvairias replikas. Pasirodo, jis tada piemenavo gal už šimto metrų nuo bunkerio.

Pavenčių kaime buvo du rezistentai – Pranas Šiuipys ir Antanas Lileika. Jų nedideli nameliai stovėjo visai greta. Keista, kad jie faktiškai kartu neveikė. Šiuipio giminės iki šiol nenori jo pripažinti rezistentu, nes atėmęs iš Šiuipienės lašinius, Paventyje gyvenusio Tenio kailinius, gaudydavęs vištas. Matyt čia irgi veikė kokios jaunystėje neišspręstos sąskaitos. Jis labai ilgai kėlė daug rūpesčių stribams. Vis pasirodydavo jo pašiepiantys rašteliai: jūs manęs nematote, o aš jus matau. Dažnai einant mokyklon iš krūmų išlįsdavo ginkluoti žmonės ir vis klausdavo – ar nematėm Lileikos.

Verta patikslinti: Lileiką išdavė Rušinas, su kuriuo mokiausi Žibikų pradinėje mokykloje. Mokslai jam labai nesisekė, bet labai mėgo rinkti šovinius. Vaikai tada dažnai keisdavomės šoviniais. Iš jo negalėdavo gauti net surūdijusio šovinio. Dėl to kartais jį net apkuldavome. Lileika paprastai į  namus neidavo. Sutikęs kaimietį kieme prašydavo lašinių, naminės spirito. Rezistentai savo pėdsakus slėpdavo papildami žibalo, pabarstydami tabokos dulkių. Nuo tabokos dulkių čiaudėdavo kagėbistų šunys, žibalas skleisdavo net žmogui užuodžiamą kvapą,  todėl jie prašydavo naminės spirito. Mano mokslo draugo Vinco Steponavičias motina žvyrduobėse prie Šakienės sodybos netoli Viekšnių jo yra perdavusi ir Lileikai.

Lemtingą dieną Lileika užėjo pas Rušiną į namus ir prašė duoti šovinių. Berniukas pasakęs, kad jie paslėpti lauke, išėjo lauk ir nudūmė į už poros kilometrų esančius Viekšnius. Rušinų namas buvo apsuptas, nes norėjo jį pagauti gyvą. Pamatęs tamsoje lakstančius žmones, Lileika garsiai sušukęs: „vyrai, mes apsupti” ir šaudydamas iš automato, puolęs pro duris. Stribai  atšokę nuo langų ir durų, sugulė į griovius. Vėliau jie patys vienas iš kito juokėsi, kad bėglys per kažkurį net peršokęs. Nors tratėjo apie dvidešimt ginklų, Lileika vis tolo link miško. Tada stribų vadas, sovietų karininkas, čiupęs kažkam iš rankų kulkosvaidį, pats ėmė pyškinti. Bėglys griuvo jau galva į kūmus. Jo bėgimas buvo tik tursenimas, nes buvo gilus sniegas, avėjo veltiniais, vilkėjo net dvejus kailinius. Kūną kulkosvaidžio kulkos tiesiog sukapojo. Gal stribai, gerai pažinoję Lileiką, nes jis buvo dešimtininkas, nelabai ir norėjo nudėti. Jis ilgai gulėjo Viekšnių gatvėje.

Labai keistai buvo nužudytas išdavikas Rušiniukas. Jis gamino naminę, bet į namus nieko neįleido. Langai buvo grotuoti, uždengti iš vidaus langinėmis. Atėjus pirkėjui, jis pirma pažiūrėdavo pro mažą langelį. Tada atidarydavo didesnį ir pro grotas iškišdavo kažkokį ginklą. Tada paimdavo pinigus ir iškišdavo buteliuką šarpyliaus. Nieko neįsileisdavo vidun. Jį nužudė jau atgimimo laikais, kai pradėjo žmonės grįžti iš Sibiro. Jį matyt pagavo Žibikų pušyne, grįžtant iš miestelio. Buvo muštas, bet namai nebuvo apiplėšti. Įkištas į maišą ir vilktas prie Ventos gal porą kilometrų, Upėn įmestas dar gyvas. Kalbėjo, kad taip jam atkeršyta už Lileiką… Ūkininkai pakaitomis turėjo su vežimu budėti prie stribyno.

Kartą tėvas po budėjimo parvažiavo susijaudinęs. Valgydamas pusryčius pasakė, kad jam teko vežti prie duobės Pastauninke Lileiką.  Keletą kartų važiuojant per Pastauninką bandžiau klausti, kur jo kapas. Tėvas tik mostelėdavo ranka link aukšto senvagės skardžio, greta pelkės, ir pasakęs, kad geriau ten nevaikščioti, baigdavo kalbą. Dabar ta pelkė yra išsiplėtusi. Taigi jo kapas, matyt, yra vandenyje.

Vaikams taip pat teko pergyventi daug streso. Kai areštavo mano brolį Beną, visa šeima buvome apšalę iš baimės. Kariškai apsupo namą per Kūčias… Brolis spėjo pasislėpti greta namo esančiame rūsyje. Jis turėjo du vienodus raktus. Vienas rakino, o kitas netiko. Liepė tėvui atrakinti rūsį ir perspėjo, jei ką nors ras, jį pirmą nušaus. Tėvas pirma kišo blogą raktą, tik po to tikrą. Karininkas, apžiūrėdamas rūsį buvo kažkoks pasimetęs, nerado net ant bulvių aruodo paliktos dar šiltos brolio patalynės. Kariškiams išėjus, apžiūrėjome rūsį. Aiškiai matėsi, kad buvo atidarytas lubose buvęs slaptas išėjimas. Palipęs stoginėn mačiau, kad praskleistos jos lentelės ir brolis išėjęs link kaimyno Vaičiaus. Visi puolėme prie langų. Pamatėme brolį nuo Vaičiaus laukuose einančio rūsio einantį link miško. Jį ėmė vytis automatininkas. Matyt riktelėjo, nes brolis atsisuko, bet dabar jau tekinom pasileido link miško. Kareivis pradėjo tratinti iš automato. Iš sodybos pasipylė tuntas automatininkų ir visi šaudė. Ant kaimyno tvoros pasidėję du rankinius kulkosvaidžius pylė du karininkai. Brolis staiga pasilenkė. Mes net aiktelėjome. Manėme kliudė. Nutilo net šūviai, bet jis pasiėmė rankon medpadžius ir dar greičiau leidosi bėgti. Tratėjo visas laukas. Mama jau ne verkė, bet klykė, mes vaikai meldėmės, o tėvo silpna širdis vos plazdėjo.  Gal po valandos pamatėme, kad kaip širšės apkibę kareiviai vedasi iš miško brolį. Mama sumetė į maišą šiltų baltinių, dešrų, lašinių, duonos ir nulėkė į kaimynų kiemą. Brolį glaudžiu ratu apsupę kareiviai neleido net prisiartinti. Ji maišą permetė per kareivių galvas. Kareiviai jėga ją išstūmė iš kiemo. Ankstų rytą su mama išėjome į Viekšnius ieškoti brolio. Visur atsakė, kad nėra. Ryto metą jo ieškoti į Mažeikius išvažiavo tėvas. Rado tarp daugybės sulaikytųjų perrengtą karine uniforma, sutvarstytomis kojomis. Jis sakėsi, kad bėgdamas kažkur susižeidė kojas. Jį apsupę ant Ventos ledo, nes kitoje upės pusėje sustojo vieškeliu važiavęs automobilis ir iš jo pasipylę kareiviai. Tiesą sužinojome gal po trisdešimt metų, kai mirė abu tėvai. Pasirodo jį pasivijo ir pargriovė šunys, apkandžiojo vos ne basas kojas, apdraskė kelnes ir švarką, todėl ir neleido prie jo mamos, perrengė karine uniforma. Vaikui tas vaizdas padarė baisų įspūdį. Nors manęs niekas nesivaikė, nešaudė, naktimis dažnai sapnuoju, kaip mane šaudydami vaikosi kariškiai. Miško medžiai, kur bėgo brolis, buvo sukapoti kulkų, nulūžusios šakos. Matėsi, kad čia vyko baisus gyvenimo ir mirties šokis. Jo baisi muzika iki šiol neleidžia ramiai miegoti.

The post Juozas Elekšis. Viekšniškių vaikystę lydėjo šūvių tratėjimas ir patrankų gausmas appeared first on Voruta.

Jūžintuose, Rokiškio rajono savivaldybėje, iškilmingai palaidota 15 Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų sovietų genocido aukų, rastų Rokiškio rajone, užkastų bulvių duobėse už Jūžintų kapinių tvoros. Okupantai 1945 m. nužudytų laisvės kovotojų kūnus, kad artimieji jų nerastų ir neišsikastų, užvertė akmenimis ir spygliuotomis vielomis. Istorinės tiesos laisvės kovotojai laukė aštuonis dešimtmečius.

Amžino poilsio Jūžintų ir Ragelių kapinėse atgulė: partizanų būrio vadas Edvardas Tranas, Vytautas Dičius, Stanislovas Vanagas, Jonas Matuzonis, Napalys Kušlys, Albinas Kilas, Leonas Pajeda, Bronius Pajeda, Pranas Staškevičius ir šeši nežinomi kovotojai, kurių asmenybės dar nenustatytos.

Iškilmingose laidotuvėse dalyvavo kultūros ministras Lukas Alsys, Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės atstovai, Lietuvos kariuomenės kariai, Lietuvos šaulių sąjungos šauliai, Rokiškio rajono savivaldybės darbuotojai bei Jūžintų bendruomenės nariai.

„Tai istorinė diena Lietuvai – pirmą kartą vienu metu į amžinojo poilsio vietą palydime tiek daug laisvės gynėjų. Grąžiname jiems tai, kas priklauso kiekvienam žmogui – vardą, pagarbą ir vietą mūsų atmintyje“, – teigė L. Alsys.

Partizanų paieškas Jūžintuose organizavo, joms vadovavo ir istorinius duomenis surinko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, archeologinius tyrimus vykdė Praeities tyrimų institutas, padedamas Karaliaus Mindaugo husarų bataliono, antropologinius ir genetinius tyrimus atliko Vilniaus universiteto antropologė bei Teismo medicinos laboratorijos ekspertės, giminių ieškoti padėjo Rokiškio rajono savivaldybė.

Jūžintuose bus palaidoti 15-os Laisvės kovų dalyvių ir kitų sovietų genocido aukų palaikai

The post Jūžintuose iškilmingai palaidota 15 Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų sovietų genocido aukų appeared first on Voruta.

Liepos 26 d. Rokiškyje bus iškilmingai palaidota 15 Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų sovietų genocido aukų, rastų Jūžintuose, Rokiškio rajone. 2025 metais netoli senųjų Jūžintų kapinių, prie buvusios NKVD (KGB) būstinės, bulvėms laikyti skirtose duobėse buvo rasti dvylikos laisvės kovotojų palaikai, o šiais metais tęsiant paieškas ten aptikti dar treji palaikai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Paieškų ir identifikavimo skyriaus vyriausiojo specialisto Daliaus Egidijaus Stanciko teigimu, devynis pernai rastus palaikus pavyko identifikuoti, o šiemet rastų palaikų atpažinimo procesas dar tęsiasi.

Anot jo, iš NKVD ataskaitų matyti, kad beveik nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios Jūžintų partizanai labai aktyviai priešinosi komunistų valdžiai, taip tęsdami laisvės kovų tradicijas, mat Jūžintai garsėjo ir 1863 m., ir 1941 m. sukilimuose. Jau 1944 lapkričio 7-ą partizanai bandė išlaisvinti Jūžintus nuo raudonųjų okupantų, dalyvavo kituose susidūrimuose su sovietų kariuomene, o 1945 balandžio – gegužės mėnesiais šį valsčiaus centrą šturmavo dar tris kartus. Pulta buvo net 1945 gegužės 9-ą, kai sovietų imperija šventė pergalę Antrajame pasauliniame kare, taip pabrėžiant, kad Lietuvoje šis karas tęsiasi.

„NKVD pranešimuose rašoma, kad išlaisvinimo operacijose dalyvavo nuo 40 iki 70 gerai ginkluotų vyrų (sprendžiant iš įvairių šaltinių, tai buvo 1941-ųjų sukilimo dalyvių Edvardo Trano, Antano Baukio, Prano Kemeklio-Tėvo, Jono Černiaus, Motiejaus Paškonio-Don Kichoto vadovaujami būriai), o iš viso Jūžintų apylinkėje, anot okupantų, 1945 metais veikė apie 150 laisvės kovotojų, besislapstančių Dusetų girioje. Išsigandę tokio pasipriešinimo Rokiškio NKVD-istai į pagalbą pasikvietė kaimyninės Latvijos NKVD pasienio pulką ir, remdamiesi savo agentų žiniomis, surengė gausias partizanų paieškas, kurių aukos ir rastos buvusiose Jūžintų bulviaduobėse“, – pastebėjo D. E. Stancikas.

Būrio vadas Edvardas Tranas (1910-1945)

Edvardas Tranas gimė 1910 lapkričio 19 d. Užubalių kaime, augo 11-os vaikų šeimoje: 5 seserys ir 5 broliai. Trano tėvas Justinas turėjo mažai žemės, šeima buvo neturtinga, Edvardas anksti įsidarbino samdiniu stambaus ūkininko Dičiaus ūkyje ir būdamas 27-erių vedė ketveriais metais jaunesnę Antaniną Dičiūtę. Vestuvių proga Antaninos dėdė jauniesiems padovanojo malūną, tad Tranas tapo malūnininku, o po metų Tranams gimė duktė Nijolė-Angelė.

Pirmąją sovietų okupaciją Edvardas sutiko karingai, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, kartu su bendražygiais išlaisvindamas Jūžintus nuo komunistų.

Neigiamai Edvardas vertino ir vokiečių okupaciją, kurios metu rinko žinias apie vokiečių kariuomenę bei kolaboruojančius su naciais. 1944-ais sugrįžus sovietams, po kelių mėnesių pasitraukė į ginkluotą pogrindį, kur subūręs savo būrį kartu su Don Kichoto būriu iš Zarasų rajono, vadovaujamu Motiejaus Paškonio, bei Antano Baukio būriu 1944 lapkričio 7 d. bandė išlaisvinti Jūžintus nuo komunistų. Lapkričio 25 d. Kamajų šile Edvardas Tranas, kaip Jūžintų partizanų atstovas, dalyvavo pasitarime dėl Rokiškio partizanų vienijimosi.

Trano būrys platino du pogrindinius laikraščius „Partizanas“ ir „Nepriklausomybės keliu“, atsišaukimus, raginančius gyventojus priešintis raudoniems okupantams, taip pat buvo aktyvus kovose, 1944-1945 m. ne kartą bandydamas išlaisvinti Jūžintus bei kitus Rokiškio miestelius.

1945 rugpjūčio 23 d. apie 6 val. ryte į pagalbą atsiųstas Rygos NKVD pasienio pulkas apsupo Trano bunkerį Dauliūnų miške, tačiau paslapčia jo užimti nepavyko – prasidėjo mūšis. NKVD-istų duomenimis, mūšis truko apie 8 val., vietinių liudijimu, „įpusėjus dienai pasigirdo duslus sprogimo garsas ir šūviai nutilo“. NKVD-istai ataskaitose gyrėsi, kad sunaikino „būrio vadą, šaulį Traną ir dar tris“ (tarp kurių buvo ir Trano žmonos brolis Vytautas Dičius), paėmė kulkosvaidį, automatą, 5 šautuvus, du pistoletus, 7 granatas.

Antropologiniais tyrimais nustatyta, kad Tranas buvo sužeistas į koją (šeivikaulį) ir į galvą (pakaušį), taip pat patyrė stiprų smūgį – matyt, bunkeryje sprogus granatai.

Tą pačią dieną okupantai suvarė jūžintiškius prie bažnyčios, kur grasino, kad visų partizanų rėmėjų laukia toks pat likimas. Edvardo žmona Antanina Dičiūtė-Tranienė po vyro žūties metus slapstėsi, bet buvo suimta Kaune ir kaip partizanų ryšininkė 8 metams įkalinta lageryje Kemerovo srityje.

Vytautas Dičius (1923-1945)

Vytautas Dičius gimė 1923 liepos 6 d. Neliūbiškio kaime, ūkininkų šeimoje: tėvas – Vincentas, mama – Anelė Girgždaitė-Dičienė, turėjo brolį ir tris seseris. Tėvas mirė, kai Vytautui buvo treji metukai, tad šiam jau būnant paaugliu teko perimti šeimos galvos pareigas ir vadovauti 40 ha. Ūkiui.

Iš pirmos sovietų okupacijos gerai žinodamas, kaip komunistai žiūri į stambius ūkininkus, bei nenorėdamas prievarta eiti į priešo kariuomenę, 1944 metais įstojo į Trano partizanų būrį, dalyvavo mūšiuose laisvinant Jūžintus, kol žuvo 1945 rugpjūčio 23 d. Dauliūnų miške, būdamas 22-ejų.

Antropologiniais tyrimais Dičiaus sužeidimų nustatyti nepavyko, tad darytina prielaida, kad jis žuvo nuo stipraus smūgio po granatos sprogimo bunkeryje.

Bronius Pajeda (1922-1945), Leonas Pajeda (1929-1945)

Bronius Pajeda ir septyneriais metais jaunesnis brolis Leonas Pajeda gimė ir augo Kaluciškių kaime ūkininkų šeimoje, turėjusioje keturis sūnus.

Pagal NKVD-istų pažymą, broliai, vengdami prievartinės karinės tarnybos okupantų kariuomenėje, 1944 m. įstojo į Baukio vadovaujamą partizanų būrį ir dalyvavo šio būrio operacijose. 1945-iais broliai kartu su Napaliu Kušliu ir Albinu Kilu pasislėpė Vazajaus ežero pakrantėje įrengtame bunkeryje, į kurį įėjimas buvo prie pat vandens, per seno medžio drevę. 1945 birželio 26 d. (kitais duomenimis – birželio 24 d.) NKVD-istai apsupo bunkerį ir visus jaunuolius iššaudė. Išgirdę šūvius prie bunkerio atskubėjo brolių Pajedų tėvai, bet jau buvo per vėlu.

Pagal antropologinius duomenis, 23-ejų Broniui buvo šauta į dešinę plaštaką ir į galvą, 16-mečiui Leonui – į dubenį, burną, ir krūtinę.

Po dvejų metų Pajedų turtas buvo konfiskuotas, o tėvas Juozas ištremtas į Sibirą, kur mirė Tomsko srityje. Po ketverių metų brolis Albinas buvo suimtas ir septynerius metus kalėjo lageryje Komijoje. Mamai Natalijai su mažuoju Lionginu pavyko nuo tremties pasislėpti pas gimines ir pažįstamus.

Albinas Kilas (1922-1945)

Albinas Kilas gimė Kalučiškių kaime, ūkininkų Petro ir Marijonos šeimoje, turėjo brolį Petrą. Kadangi tėvas mirė dar Albinui negimus, šiam kartu su broliu teko anksti pradėti ūkininkauti.

Vengdamas prievartinės tarnybos okupantų kariuomenėje, Albinas pasislėpė miške (greičiausiai priklausė Baukio partizanų būriui), o prasidėjus okupantų siautėjimams su kitais trimis jaunuoliais slėpėsi netoli savo namų, bunkeryje Vazajaus ežero pakrantėje.

1945 birželio 26 d. NKVD kariuomenė bunkerį apsupo, tris A. Kilo bendražygius sušaudė iškart, o jį patį nusivarė į netoliese esančius namus. Atsiklaupusi ant kelių mama maldavo budelių pasigailėti, bet šie atvarė Albiną atgal prie bunkerio ir užmušė dviem šūviais į galvą.

Lygiai po ketverių metų, 1949 birželio 26 d., mama ir brolis buvo ištremti į Sibirą, į Irkutsko sritį, jų turtas konfiskuotas. Į Lietuvą sugrįžo 1957 metais.

Napalys Kušlys (1926-1945)

Napalys Kušlys gimė 1926 birželio 8 d. Nečiūnų kaime, ūkininkų šeimoje, turėjo jaunesnę seserį: abu vaikai baigė Duokiškio pradžios mokyklą. Napalys buvo nagingas ir veiklus – pats pasigamino lagaminą mokyklon, apsodino sodybą eglėmis.

Vengdamas prievartinės tarnybos okupantų kariuomenėje, pasislėpė miške – pagal NKVD-istų pažymas priklausė Pranciškaus Vanago būriui, o prasidėjus okupantų siautėjimams, su kitais trimis jaunuoliais slėpėsi bunkeryje Kaluciškių kaime. 1945 birželio 26 d. bunkerį NKVD kariuomenė apsupo ir N. Kušlį sušaudė su kitais bendražygiais. Pagal antropologinius duomenis, N. Kušliui buvo šauta į kaklą ir virš smilkinio.

Jūžintiškių teigimu, po egzekucijos NKVD-istai nusifotografavo šalia jaunuolių kūnų. Sušaudytųjų kūnus okupantai liepė tėvui Tadui nuvežti į Jūžintus, kur sumetė ant grindinio, išrengė ir niekino. Už tai, kad pagamino sūnui ir jo draugams karstus, Tadas Kušlys buvo areštuotas ir įmestas į Jūžintų daboklę. Mama Karolina su dukra Aldona pabėgo iš namų ir ilgai slapstėsi pas gimines. Nuo tremčių Kušliams pavyko pasislėpti, bet jų turtas buvo konfiskuotas.

Stanislovas Vanagas (1926-1945)

Stanislovas Vanagas gimė ir augo Pūškonių kaime, ūkininkų šeimoje, turėjo jaunesnį brolį ir seserį. Tėvas buvo kaimo veterinaras.

Stanislovas buvo muzikalus, grojo armonika, turėjo gražų balsą. 1945 birželio 26 d. paryčiais NKVD-istai, įtardami Stanislovą ryšiais su partizanais, apsupo Vanagų namus, išvertė miegantį vaikiną iš lovos ir nusivarę prie Dauliūnų kapinaičių užmušė šūviu į galvą. Po to kūną nuvežė į Jūžintus ir numetė šalia keturių jaunuolių, nušautų prie Kaluciškių kaimo bunkerio. Savo ataskaitoje NKVD-istai parašė, kad Kaluciškių bunkeryje rado ir sunaikino penkis „besipriešinančius banditus“.

1948 gegužės 22 d. visa Stanislovo šeima – tėvas Adomas, motina Kostė, brolis Napalys ir sesuo Stanislava buvo ištremti į Sibirą, į Krasnojarską, iš kur grįžo pavieniui tik po 9-18 metų.

Jonas Matuzonis (1927-1945)

Jonas Matuzonis gimė ir augo Norkūnų kaime vidutinių ūkininkų Vinco ir Karolinos šeimoje, turėjo du vyresnius brolius ir seserį. Mokėsi Kaune technikos mokykloje. Vengdamas prievartinės tarnybos okupantų kariuomenėje Jonas nesiregistravo, o 1945 liepos 10 d. sužinojęs apie jaunų vyrų paieškas Norkūnų kaime, pasislėpė namuose ant aukšto po ten sukrautais nemintų linų pėdais.

Liudininkų teigimu, stribų vadas jį surado, nušovė ir numetė kūną žemyn. Antropologiniai duomenys patvirtina šį liudijimą: Jonas Matuzonis buvo nušautas šūviu į pakaušį, jam nustatyti kaukolės, raktikaulio, mentės ir pirmojo šonkaulio lūžiai.

Stribų nurodymu tėvas Vincas buvo priverstas sūnaus kūną vežimu nuvežti į Jūžintus, kur 18-metis moksleivis Jonas Matuzonis buvo įmestas į bulvių duobę kartu su kitu moksleiviu iš Norkūnų – Pranu Staškevičiumi. NKVD ataskaitose apie šį nusikaltimą nepavyko aptikti jokių pranešimų.

Pranas Staškevičius (1923-1945)

Pranas Staškevičius gimė ir augo Norkūnų kaime ūkininkų Mato ir Teresės šeimoje, turėjo seserį Anelę, kuri mirė 17 metų gimdydama dvynukes: viena iš dvynukių išgyveno.

Vengdamas prievartinės tarnybos okupantų kariuomenėje, Pranas nepakluso įsakymui registruotis. 1945 liepos 10 d. rytą prie namų pjovė žolę, kai išgirdo, kad kaime siaučia stribai ir NKVD-istai. Išsigandęs puolė bėgti, bet nesėkmingai: pagal antropologiniais tyrimais nustatytus sužeidimus galima daryti išvadą, kad į 22-ejų Praną automatu buvo paleista šūvių serija, iš kurių vienas – į pakaušį.

Prano kūnas buvo nuvežtas į Jūžintus, kur kartu su kitu moksleiviu Jonu Matuzoniu buvo įmestas į bulvių duobę. NKVD ataskaitose apie šį nusikaltimą nepavyko aptikti jokių pranešimų.

Palaidojimo ceremoniją organizuoja Rokiškio rajono savivaldybė. Laidojimo darbus vykdo Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“.

Svarbiausi ceremonijos akcentai

7:00-7:30 – partizanų palaikų paėmimas iš Tuskulėnų rimties parko koplyčios-kolumbariumo Vilniuje (Žirmūnų g. 1F). 

11:00 – karstų su partizanų palaikais įnešimas į Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, (Ateities g. 2, Jūžintai).

12:00 – atsisveikinimo valanda. Vyks oficialių asmenų vainikų padėjimas.

13:00 – šv. Mišios Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Jas aukos Panevėžio vyskupijos vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir Jūžintų parapijos klebonas Jonas Bučelis.

14:00–14:30 – atsisveikinimo kalbos. Po jų žuvusių partizanų garbei ir atminimui bus giedamas Lietuvos Respublikos himnas.

14:35 – karstų išnešimas iš bažnyčios. 

14:45 – laidotuvių procesijos vykimas į Jūžintų kapines. Partizanų palaikus lydės Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Ceremonijos metu partizanų atminimas bus pagerbtas trimis atminimo salvėmis, sugiedotas Lietuvos Respublikos himnas, o karstus dengusios Lietuvos valstybės vėliavos perduotos artimiesiems.

Ceremonijoje dalyvaus partizanų artimieji, Jūžintų bendruomenė, Rokiškio rajono savivaldybės vadovai ir atstovai, dvasininkai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, Lietuvos kariuomenės orkestras, Jūžintų sakralinės muzikos choras „Aleliuja“.

LGGRTC ir Zenpr.lt pranešimas

The post Jūžintuose bus palaidoti 15-os Laisvės kovų dalyvių ir kitų sovietų genocido aukų palaikai appeared first on Voruta.

Antanas Karmonas, kraštotyrininkas, www,voruta.lt

Lietuvos Laisvės vizija, brandinta rezistencinių kovų metu miškų gūdumose, palaukių bunkeriuose, kaimo sodybų slėptuvėse ir net Sibiro tremtyje, akumuliavosi į Tautinį Laisvės sąjūdį, tapusį – Lietuvos Atgimimu. Kelrodis jam – rezistencinių kovų dvasia. O kiek jos įkvėptų didvyrių, paaukoję savo gyvybes buvo nutylėti, o paskui ir beveik užmiršti? Viena iš jų – Verutė Deveikytė.  

Utenoje prie Dauniškio ežero budi obeliskas, ten užkastiems rezistentams atminti. Prie jo eilutė neidentifikuotų, kuklių simbolinių kapaviečių su nužudytųjų pavardėmis. Vienoje jų įrašyta  ir Verutės  Deveikytės pavardė.

Nuo seniausių laikų Lietuvoje buvo moterų, kurios kultūrinėje, socialinėje ir politinėje srityse lenkė net vyrus. Dažno istorinio laikotarpio politinė situacija sudarydavo sąlygas pasireikšti moterų veiklai ir heroizmui. Jį brandino to laikotarpio kovos būdai už Lietuvos laisvę. Verutė Deveikytė viena iš iškiliausių moterų – kovotojų per visą Lietuvos istoriją. Naujaisiais laikais ją galima lyginti tik su XIX a. Emilija Pliateryte (1806 – 1831), o tarpukario laikotarpiu – su Marcele Kubiliūte (1898 – 1963). Pokario laikotarpyje Lietuvos rezistencinėse kovose jai lygių moterų iki šiol nežinoma. Ji net vadinama  ,,rezistencijos didvyre‘‘ (1).

Tiesa, pokariu didvyre buvo įvardinta ir Marytė Melnikaitė. To reikėjo ne Lietuvai, o tuometiniams LTSR vadovams. Jie stengėsi parodyti savo ištikimybę tarybiniams okupantams ir lojalumą lietuvių tautos, turinčios tarybinius didvyrius ir iš moterų tarpo. Marytė buvo Tarybų Sąjungoje parengta raudonoji partizanė, kuriai buvo suteiktas ne Lietuvos, o TSRS didvyrės vardas. Ji 1943 m. vasarą su grupe tarybinių diversantų buvo perkelta iš Baltarusijos Kazėnų miškų į gretimą Lietuvoje Dūkšto teritoriją. Netrukus vokiečių buvo sugauta prie Apvardų ežero, tardyta Dūkšte ir sušaudyta.

Pokariu Lietuvos jaunosios kartos komunistiniam auklėjimui, tarybinei valdžiai reikėjo idealo: jauno žmogaus, kuris žuvo kovose už tarybines idėjas. Buvo kuriama dirva, kurioje gerai tarptų sukurti mitai apie pačių Lietuvos piliečių dalyvavimą šalies ,,išlaisvinime‘‘.

Juo pasirinkta M. Melnikaitė – buvusi komjaunuolė, žuvusi jauna partizanė. Sukurta aibės neva jos atliktų kovinių operacijų ir apgaubta kankinės aureole. Apie jos ,,legendinius žygdarbius‘‘ sukurta opera, kino filmai. Poetė Valerija Valsiūnienė ir kiti jos ,,žygdarbius‘‘ apdainavo poemose.  Beveik kiekviename rajone buvo M. Melnikaitės vardo kolūkiai. Jos vardu buvo pavadintos daugelio Lietuvos miestų gatvės, pionierių draugovės, gamyklos… Tačiau  M. Melnikaitė kovojo ne už Lietuvos laisvę, o už jos okupaciją.

Visai kitoks buvo pasišventimas kovoms Marcelės Kubiliūtės ir Veronikos  Deveikytės. Jos, XX a. pirmos pusės iškiliausios moterys, kovojusios dėl Lietuvos nepriklausomybės. Abi jaunos, nepriekaištingos išvaizdos, kupinos patriotiškų Tėvynei jausmų ir  herojiško  pasiaukojimo, siekiant Lietuvai laisvės.

Marcelės Kubiliūtės nuopelnai Lietuvos valstybingumui nenuginčijami, už kuriuos ji buvo aukštai įvertinta. M. Kubiliūtė veikdama tarpukariu turėjo didžiulį užnugarį – Lietuvos valstybę. V. Deveikytė, priešingai, jokio užnugario neturėjo, tik neapykantą okupantams. Ji, ryžtingai patriotiškų jausmų vedina, ant Lietuvai pasiaukojančio aukuro guldė savo jaunystę ir aukojo gyvybę. Net  nepabūgusi, kad už tai jos palaikai gali būti okupantų išniekinti turgaus aikštėje. Dabar jos palaikai ilsisi  bendrame rezistentų kape.

Rezistentės Veronikos Deveikytės trumpas gyvenimas perpintas patriotiniais pasiaukojimais ir kupinas iki šiol dar neatskleistų paslapčių. Ji minima daugelio rezistencinės veiklos tyrinėtojų Lietuvoje. Tačiau vardinami tik fragmentai, rezistencinės veiklos pavienės detalės, o išsamesnio,  susisteminto aprašymo apie ją iki šiol aš neužtikau.

,,Utenos krašto enciklopedijoje‘‘ apie ją tik lakoniška informacija su gyvenimo atkarpos kertinėmis datomis:           

,,Verutė Deveikytė – Ramunė. g. 1923 m. Saldutiškio vls. Kemešio k. Partizanų apygardos ir srities vado ryšininkė, daugiausia padėjusi parūpinti dokumentus, legalizuotis. Bunkeryje Vidžiūnų k., Jurgio Graužinio sodyboje, 1949 02 11 žuvo Juozas Skurkis, Balys Deveikis, o ji buvo sunkiai  sužeista ir vasario 20 d. mirė‘‘ (2).                       

Ir šiek tiek platesnė informacija, pavadinimu ,,CENTRINĖ RYŠININKĖ‘‘, Utenos laisvės kovų muziejuje. Jame rašoma:

,,DEVEIKYTĖ  Veronika – Ramunė, gimusi 1923 m. Saldutiškio valsčiaus Kemešio kaime, vokiečių okupacijos metais dirbo Saldutiškio valsčiaus raštvede. Artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, iš valsčiaus raštinės išsinešė rašomąją mašinėlę, įvairių dokumentų blankų, pasų knygelių, antspaudą ir daug kam padėjo išvengti kariuomenės, legalizuotis. Veronika Deveikytė prisidėjo prie laikraštėlio ,,Aukštaičių kova‘‘ leidimo, buvo Vytauto apygardos ir ŠR srities (J. Kimšto) centrinė ryšininkė. 1948 – 1949 m. slapstėsi Jurgio Graužinio sodyboje Vidžiūnų kaime. Saugumo agentų Laimutės ir Medžio išduoti, 1949 – 02 – 11 partizanai Juozas Skurkis ir Balys Deveikis susisprogdino. V. Deveikytė mirė Utenos ligoninėje vasario 20 dieną‘‘.

Analizuojant V. Deveikytės pasišventimą kovai dėl Tėvynės laisvės ir apsisprendimą tęsti  Lietuvoje rezistencinę veiklą, tikslinga nors lakoniškai pažvelgti į jos kilmės šaknis – tėvų šeimą bei tuometinį Saldutiškio valsčiuje tvyrojusi žmonių patriotizmą. Saldutiškio valsčius – tarpukario Lietuvos rytinis pakraštys, kuriame tuo laikotarpiu prieglaudą rasdavo atvykstantys iš Švenčionių krašto, lenkų okupuotos teritorijos, atribotos demarkacine linija. Ten jie buvo persekiojami dėl lietuvybės, lietuviško žodžio. Toje teritorijoje lenkų okupacijos metu, o vėliau ir vokiečių, siautėjo lenkų ,,armijos krajovos‘‘ galvažudžiai, terorizavę ir net žudę lietuvius.

Atvykėliai Saldutiškio valsčiuje prieglaudą rasdavo pas gimines ar draugus. Jie jungėsi prie vietinių vienminčių, besirengiančių kovai su bet kokiais okupantais. Tuo tikslu Saldutiškyje kūrėsi organizuotas pasipriešinimo judėjimas. Jam pritarė Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) karininkai Lionginas Švalkas ir Leonas Vilutis. Jie ėmėsi net iniciatyvos Saldutiškyje suburti    patriotiškai nusiteikusius vyrus ir įkurti Lietuvos Laisvės Armijos Saldutiškio apylinkę. Apie tai, LLA kūrimo būtinybę ir tikslus, rašė žiniasklaidoje Leonas Vilutis (3).

Tėvų laukiama, meilės keliu atėjusi į pasaulį, jauniausioji Adolfo ir Veronikos DEVEIKIŲ  dukra Verutė, savo jaunystę ir trumpą gyvenimą paaukojo kovai už Lietuvos laisvę. Išduodant jos atvykimo vietą, informatorius ,,Laimutė‘‘ pranešė, kad bunkeryje laukia Ramunės, svarbios partizaninių ryšių koordinatorės. Sužeista rezistentė pateko į kagėbistų rankas. Nuvežta į Utenos ligoninę ne gydymui, o tardymui. Tardymo metu, atgavus sąmonę, buvo kankinama ,,smeigiant į panages adatas, kol vėl netekdavo sąmonės‘‘ (4). Tačiau tardoma ji pademonstravo pasiaukojančią ištikimybę, neišduodama bendražygių ir jų dislokacijos vietų. Neišdavė ir savo kilmės, neatskleidusi tikrosios savo pavardės. Todėl jos tapatybė nebuvo nustatyta, o mirties akto liudijime, kurį pasirašė 1949 m. vasario 22 d. Utenos vyr. gydytojas Garalis, parašyta, kad mirė ,,neatpažinta moteris‘‘ (5).              

Verutės tėvų šeima

Tėvų šeimoje vadinta mažybiniu Verutės vardu, Deveikytė gimė 1923 m. kovo 10 dieną Saldutiškio vals. Kemešio k., pasiturinčio ūkininko Adolfo Deveikio šeimoje. Pakrikštyta Tauragnų bažnyčioje 1923 m. kovo 12 dieną. Verutė (1923 – 1949) – penktoji, jauniausioji atžala Adolfo ir Veronikos Deveikių šeimoje, kurioje jau augo keturi vaikai. Nuotraukoje Nr. 3 – Deveikių šeima.

Soti ir nerūpestinga Verutės vaikystė prabėgo tėvų globoje, gražiame gamtos kampelyje, Kemešio ežero rytinėje pakrantėje. Gimtąjį kaimą supo giraitėmis apaugę kalneliai, akį traukianti pievų žaluma. Kaimą nuo šiaurės vėjų užstojo Kemešio giria. Peizažą ypač puošė upelis, tekantis kaimo pietiniu pakraščiu. Jo skardėtų pakrančių vingiuose, kaimo vaikus su pavasariu kasmet   pasveikindavo pirmosios žibutės. Paskui balta žiedų pūga pasidengdavo didžiulis Deveikių sodas, sodintas senelių ir atnaujintas tėvų. Sode dūzgė kaimyno Juozo Gimžausko bitės. Jam savo spiečius  gaudyti padėdavo už Verutę vyresnė sesuo Bronė. Tas talkinimas kaimynui tęsėsi nuo Bronės paauglystės metų. O vėliau, prižiūrėdami bičių šeimas, jie susidraugavo ir sukūrė savo šeimą.

Tėvų lepinama, vyresnių seserų ir brolio globojama, Verutė rengėsi būsimiems mokslams. Lankė tuometinę Saldutiškio mokyklą. Gerais pažymiais baigė joje veikusius šešis skyrius. Klasės draugų tarpe išsiskyrė organizaciniu sumanumu. Ypač išradingai pasireikšdavo klasės renginiuose, dalyvaudavo Saldutiškio parapijos vaikų chore. Baigusi Saldutiškio mokyklą, mokslus tęsė Antalieptės žemės ūkio mokykloje. 1940 m. birželyje gavo šios mokyklos baigimo pažymėjimą su palinkėjimu – tęsti mokslus toliu. Tai derinosi ir su tėvų rūpesčiu dėl vaikų ateities. Jie žinojo, kad Verutės svajonių realizacija – aukštieji mokslai.

XX a. ketvirtame dešimtmetyje ramybė viešėjo Saldutiškio valsčiaus Kemešio sodiečių valdose. Valstiečiai plėtė, naujino sodybų pastatus, gerino dirbamos žemės valdas. Tėvai dėliojo, puoselėjo savo atžalų ateities vizijas. Taip buvo ir Deveikių šeimoje. Adolfas Deveikis žvalgėsi į dukras lankančius kavalierius. Šeštadieniais Kemešio kaimo didžiausioje Deveikių gryčioje – jaunimo sueigos. Vyresniosios, gerokai ūgtelėjusios Ona, Bronė ir Uršulė jau turėjo ir pastovius lankytojus. Joms buvo jau  sukrautas ir skirtas kraitis pinigais ir vis papildomas audiniais. Tame šurmulyje sukosi ir paauglė Verutė, pas kurią dažnai svečiuodavosi bendravardė mokslo draugė Verutė Strolytė (vėliau Gasiulienė – talkininkė rezistencijos ryšiuose) ir kiti mokslo draugai.

Adolfo viengungį brolį Juozą Deveikį (1882 – 1966) ūkio darbai mažai domino. Jis dairėsi į užjūrius. Iš ten gaudavo laiškus anksčiau išvykusių kaimynų ir draugų, su viliojančiu įsikūrimu miestuose. Pakėlė sparnus ir jis Amerikon. Adolfo šeima tam pasirinkimui neprieštaravo. Atseikėjo jam pinigais jo turto dalį ir išlydėjo jį į Argentiną. Adolfas Deveikis Kemešyje liko didelio ūkio vienturčiu šeimininku. Vyresnioji Deveikių dukra Ona 1939 m. ištekėjo už Vinco Stundžios į Dryžių kaimą, kurio stambus ūkis šliejosi prie Saldutiškio miestelio prieigų. Kitos Adolfo dukros, Bronė ir Uršulė jau irgi  rengėsi tekėti: Uršulė į Kuktiškes už mokytojo Povilo Veteikio, o Bronė už vietinio ūkininko, turinčio didelį bityną Juozo Gimžausko. Sodyboje ūkininkavimo vadžios buvo rengiamos perduoti į sūnaus Huberto rankas. Šeimos galva Adolfas Deveikis, tradiciniu vietiniu papročiu, koregavo vaikų ateities vizijas. Sūnui Hubertui palikdamas tęsti Deveikių šeimos valdas.

Tačiau išaušę Lietuvai neramieji 1940 – ieji metai, griovė valstietiškas tradicijas ir sujaukė žmonių likimus. Verutė 1940 metais pradėjo dirbti Saldutiškio valsčiuje sekretore.

Apie Verutės jaunystės polėkius, įsitraukimą į rezistencinį sąjūdį, atliktas socialines ir rezistencines užduotis, vaduojant jaunuolius ir vyrus nuo prievartinės tarnybos  sovietinėse karinėse struktūrose ir daug kitos informacijos apie ją, jos amžininkai jau nusinešė Anapilin. O iš tėvų šeimos, gyva likusi tik Verutės sesuo URŠULĖ. Tačiau dėl garbaus 104 metų amžiaus, nedaug ką gali  papildyti. Ją karšinanti dukra Julė pasakojo, kad senolei sutrikęs regėjimas ir šlubuoja atmintis. Dukra Julė ir jos trys seserys bei brolis Romas, tik kai kuriuos fragmentus žino apie savo tetą Verutę. Uršulės vyras, Povilas Veteikis buvo Kuktiškių septynmetės (aštuonmetės) mokyklos mokytojas. U. ir P. Veteikiai augino penkis mažamečius vaikus, nuo kurių slėpė viską, kas siejosi su Verutės ir jos bendražygių rezistencine veikla. Net visų jos slapyvardžių tiksliai nežinojo. O jų Verutė turėjo nemažai. Vienos jų bendražygių tarpe sklandė tik žodžiu iš lūpų į lūpas, o kitos buvo įformintos ir dokumentaliai. Laimonas Abarius rašo: ,,…Verutė Deveikytė – Ramunėlė turėjo dokumentus KUTRAITĖS Anelės pavarde…‘‘ (6).                   

LLA  Saldutiškio pylinkė

Apie LLA filialo Saldutiškio apylinkėje kūrimą, jos štabo narius ir Veronikos  Deveikytės įsijungimą į šios organizacijos veiklą, savo publikacijose mini buvęs LLA karininkas, ,,Tigro‘‘ rinktinės vadas, tremtinys Leonas Vilutis. Pateikiu jo rašyto pasakojimo ištraukas:

,,…To ištakose, dar 1943 metų pavasarį buvo įkurta Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) Saldutiškio apylinkė. Ji turėjo koordinuoti Utenos ir Švenčionių apskrityse gyvenančių organizacijos narių veiklą. Apylinkės vadu buvo paskirtas ir prisaikdintas Labanoro miškų urėdas ats. ltn. Adolfas KAŠKAUSKAS. Jo štabą sudarė: aviacijos kapitonas Mykolas Augutis, vyr. ltn. Jonas Augutis, ats. ltn. Kazys Blažys, Vyčio Kryžiaus kavalierius vietos viršaitis Kazys Kuzelis ir polic.  nuovad. virš. Kazlauskas.

LLA veikla norom nenorom ne paslaptis tapo ir Saldutiškio valsčiaus sekretorei Verutei Deveikytei – juk pats viršaitis buvo štabo narys. Nors moteris priimti į LLA nebuvo numatyta, tačiau viršaičio Kazio KUZELIO pasiūlymu, Verutei buvo padaryta išimtis. Laiduodamas už ją viršaitis prisiekė galva. Prisiekė ir jaunoji sekretorė ir duotai priesaikai liko ištikima iki mirties. O iki jos tada merginai dar buvo leista gyventi ir kovoti šešerius metus. Bet dabar ji jau tapo ,,Ramūne‘‘, kuri liežuvį už dantų laikyti mokėjo, oi, kaip mokėjo‘‘ (7).

1944 m. artėjant frontui prie Lietuvos, šalyje kito politinė situacija. Vieni rengėsi su gėlėmis sutikti tarybinius ,,išvaduotojus‘‘, kiti krovėsi kelionei lagaminus, o tretieji ruošėsi Lietuvoje tęsti kovą su naujaisiais okupantais. Saldutiškio valsčiuje irgi sutriko įprasta kasdienė rutina. Tai ypač palietė LLA organizacijos narius, jų veiklą ir apsisprendimą dėl ateities. Saldutiškio viršaičio K. Kuzelio pečius slėgė nežinomybės dėl ateities našta. Apie tada buvusią padėtį valsčiaus būstinėje ir LLA organizacijoje prisimena L. Vilutis:

,,…Artėjant ,,vaduotojams‘‘ apylinkės veikla sutriko: daugelis štabo karininkų vis tik pasirinko kelionę į VAKARUS, kiti dingo mėtydami pėdas. Viršaitis irgi blaškėsi į visas puses lyg prisuktas – aibės reikalų. Todėl visa našta rūpesčių: numatomai pogrindžio veiklai būtinų daiktų kaupimas (rašomosios mašinėlės, popierius, įvairūs blankai, pasų knygutės, antspaudai), rūpinimasis transportu, slaptavietėmis užgriuvo ant mergaitės pečių. Padėjo jai ir brolis Hubertas. Visa tai buvo paslėpta Šarkių kaimo bunkeryje…‘‘(8).             

Apsisprendimas rezistencinei veiklai

Verutei reikėjo apsispręsti: likti tėviškėje ar išvykti iš Lietuvos. Ji – LLA narė, tvarkiusi organizacijos dokumentaciją. Kai kurie karininkai, prieš išvykstant skubiai primindavo, kad visą dokumentaciją reikia sunaikinti. Dabar sunku tiksliai pasakyti, ką galvojo likusi valsčiaus sekretorė, viena vaikštinėdama po ištuštėjusio valsčiaus ir LLA būstinės patalpas: varstė stalčius, rinko ir komplektavo užpildytus dokumentus bei tuščius blankus, pasų knygutes…

Ir vis svarstė: likti ar išvykti?

Sukaupti duomenys, giminių liudijimai leidžia teigti, kad ji tvirtai apsisprendė likti tėviškėje. Nesusigundė ir dėdės Juozo Deveikio kvietimu atvykti į Argentiną, kur buvo žadamas pagal jos išsilavinimą darbas ir viliojanti perspektyva sukurti šeimą (jai buvo 21 metai). Artimųjų aplinkoje pagarbiai prisimenamas jos atsakymas karininkams, siūliusiems su jais kartu vykti į Vakarus:

,,Kodėl aš turiu bėgti iš savo tėvų žemės, nebandžiusi jos net APGINTI‘‘.

Tvirtai apsisprendusi likti Lietuvoje, dėliojo mintyse, kur priglausti valsčiaus kanceliarinę įrangą, tuščius blankus, pasų knygutes ir kitą dokumentaciją. Tai reikėjo atlikti ir saugantis pašalinių akių. L. Vilutis rašė, kad visą tai buvo paslėpta Šarkių kaimo bunkeryje. Deja, tuo laiku, kai Verutė dar svarstė, kur ką saugiai paslėpti, Šarkių ir kitų bunkerių dar visai nebuvo. Jų įrangai reikėjo numatyti vietas, rasti laiko ir kovai pasišventusių žmonių juos įrengti. Būtina buvo įtikinti nuo mobilizacijos besislapstančius vyrus, kad jie jungtųsi į būrius ir įsirengtų slėptuves. Tam reikėjo organizuoti tik patriotiškai nusiteikusius ir apsisprendusius, kad jie numatytų saugesnes vietas, kuriose galima būtų įrengti slėptuves. Šarkių bunkeris buvo baigtas įrengti tik nukasus bulves (rugsėjo pabaiga, spalis…). O liepos viduryje, kai Saldutiškyje pasirodė tarybiniai kariai, pradine slėptuve apdairiai buvo pasirinkta Saldutiškio miestelio pašonėje buvusi Verutės sesers Onos ir jos vyro Vinco STUNDŽIŲ sodyba. Į ją tik su Vinco pagalba buvo perkelti saugotini daiktai. Ir tai jau tapo Stundžių sodybos paslaptimi ir didžiuliu galvos skausmu šeimininkams. Reikėjo viską saugiai paslėpti ne tik nuo pašalinių ir kaimynų akių, bet ir nuo savo mažamečių vaikų. Tuo tikslu, Vincas savo didelio kluono pietinėje pusėje, padvigubino dalį sienos. Prie jos įrengtoje šalinėje krovė šiaudus ir kitą nekokybišką pašarą, kuris buvo naudojamas gyvulių kraigui. Todėl šalinė būdavo užkrauta visus metus. Įrengė į tą erdvę užmaskuotą įėjimą. Toje erdvėje buvo paslėpti valsčiaus raštinės kanceliariniai daiktai. Ji tapo ir prieglauda bei ,,kanceliarine‘‘ būstine dirbantiems su tais daiktais. Gelbstint vyrus nuo mobilizacijos, Verutė rengė jiems fiktyvius dokumentus. Tikslu, kad nebūtų išaiškinti tikrieji vyrų amžiaus duomenys, buvo pasirūpinta Saldutiškio bažnyčios metrikacijos archyvinėmis knygomis. Vincas Stundžia su žmona buvo pamaldūs ir aktyvūs Saldutiškio bažnyčios choro dalyviai. Puikiai sutarė su Saldutiškio bažnyčioje 1939 – 1944 metais dirbusiu klebonu Juozapu Gustu (1906 – 1958) ir 1944 m. pabaigoje jį pakeitusiu klebonu Juozu Frainu. Su jų nuožiūra buvo atrinktos tos metrikacijos archyvinės knygos, kuriose buvo įrašytos tam laikotarpiui mobilizacijai tinkamos vyrų gimimo datos. Knygos buvo kruopščiai paruoštos ir priglaustos irgi Stundžių kluono slėptuvėje. Ten glaudėsi ir dar kai kas… Antra slėptuvė, ilgesniam gyvenimui šaltuoju laikotarpiu, buvo įrengta Stundžių senoje pirkaitėje, kuri tarnavo ūkio pašarine virtuve.

Verutė su broliu Hubertu sutarė, kad būtina įsirengti slaptą žeminę ir Kemešio kaime. Šią užduotį atliko brolis Hubertas su sesers Bronės vyru Juozu Gimžausku. Tai buvo jau ir jų slėptuvė, nes 1944 m. vasarą buvo paskelbta mobilizacija. Vyrai tiesiog buvo gaudomi. Sugautieji būdavo aprengiami tarybinio kario uniformą ir siunčiami į frontą. Vieni slėpėsi eidami į miškus ir ten rengėsi sau bunkerius. Kiti ieškojo išeities, klastodami savo gimimo datas. Tačiau naujoms ,,gimimo‘‘ datoms įrodyti reikėjo pagrindimo, dokumentinio įrodymo. Ir tada Verutė paruošdavo tuos ,,įrodymus‘‘ – fiktyvius dokumentus. Tai mini ir L. Vilutis:

,,… Verutės ir jos pagalbininkų nepriekaištingai paruošti ,,pasai‘‘ daugeliui padėjo tapti jaunesniais ar laikinai senstelėti, taip išvengiant padėti galvas ,,za vlast sovietov‘‘. O rudenį, kai jau buvo suorganizuota ,,Tigro‘‘ rinktinė, veikusi net trijose apskrityse, minėtieji pasai, kompetentingai sutvarkyti, daugeliui padėjo išnirti į viešąjį gyvenimą, nes buvo svarbu išsaugoti kuo daugiau žmonių ateičiai. 1944 – ųjų rudenį Verutė su svarbiom užduotim vykdavo į Vilnių, Panevėžį, nes vyrams tokios kelionės buvo pavojingos… 44 pabaigoje, 45 pradžioje – rašė L. Vilutis, –  į tautiečius kreipiausi dviem atsišaukimais. Verutė juos daugino rotatoriumi, paruošdavo po kelis šimtus egzempliorių, rūpindavosi platinimu…‘‘ (9).

Neatskleista Verutės slaptavietė – Stundžių sodyba

Stundžių sodyba, fotografuota 1974 metų vasara. Mažai dar pakitusi per 30 metų, kai 1944 metais sodybos kluone ir pirkaitėje, jos šeimininkas Vincas Stundžia įrengė slėptuves. Per visą šį laikotarpį apie slėptuves tylėjo, o sodybą kruopščiai prižiūrėjo. Tiesa, 1950 m. dalis jo sodybos pastatų buvo nacionalizuoti. 1951 m. susikūręs kolūkis Stundžių tvartus pradėjo naudoti ūkio galvijams, o kluone buvo ūkio pašarų sandėlis. V. Stundžia buvo paskirtas galvijų šėriku. Tai irgi turėjo įtakos, kad slėptuvė nebuvo atskleista, nes kluone mažai lankėsi pašaliniai.

Kairėje matosi mažytis pastatėlis – kalvė, o virš jos didžiulis pastatas – kluonas. Jame 1944 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. buvo įrengta slėptuvė. Jos įrengimą jau minėjau. Nuotraukos dešinėje – sodo medžių guote kyšo tik stogas. Tai skarda dengtas, dvigalis Stundžių gyvenamas namas. Jo kairėje – medžių kertė, kurioje vos įžiūrimas Stundžių pirkaitės stogas. Pirkaitė susidėjo iš dviejų sandėlių. Pirmąjame buvo kraunami pašarai (kolūkiniu laikotarpiu) tik Stundžių šeimos karvėms. Pirkaitės antroji patalpa – vasaros virtuvė, o žiemos metu joje buvo verdami ar pašildomi pašarai gyvuliams. Šios patalpos paslaugomis dažnokai vasarą ir ištisai žiemą naudojosi ir Verutė. Tačiau aplinkybės vertė turėti ir kitas, atsargines slėptuves, kuriose buvo įteikiami rezistentams fiktyvūs dokumentai, aptariami kovos būdai.

Verutės apdairumo ir iniciatyvos dėka iš kelių apylinkėje esančių bunkerių (Šarkių, Kemešio, Indubakių, Šiškinių…) ,,reprezentaciniu‘‘ buvo pasirinktas Šarkių, esantis maždaug viduryje (einant laukų takais) tarp Dryžių ir Kemešio kaimų. Tarp Stundžių sodybos Dryžiuose ir Verutės namų Kemešyje. Jame vykdavo pasitarimai, įteikiami rezistentams fiktyvūs dokumentai.

Šarkių bunkerį mini Aurelija Kairytė – Smolianskienė str. ,, Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus‘‘.  Ji rašo:

,,…  Partizanų bunkeris į pievas einančio griovio šlaite buvo įrengtas prie pat Šarkių ošiančioje Kemešio girioje. Pasak pašnekovo Mindaugo Leleivos (g. 1937 m.), Šarkių apylinkėse galėjo slapstytis apie dvylika partizanų, bet, ko gero, nebeįmanoma jų bunkerio surasti, nes tų, kurie ten lankydavosi, jau nebeliko šioje žemėje. Kaip teigė pašnekovas, stribai į bunkerio vidų sumetė granatas ir susprogdino, kai viduje jau nebuvo žmonių‘‘…. (10). Dabar jo vieta nežinoma.

Taip buvo naikinami  rezistencijos objektai, skandinant užmarštin jų buvimo vietas. O ar jos bus identifikuotos, jaunimo patriotinio ugdymo tikslais? Lokalizuotos bunkerių buvimo  vietos ir pavaizduotos Lietuvos žemėlapyje, parodytų pasipriešinimo mastą okupantams. Manau, kad Utenos, Ignalinos ir Švenčionių r. teritorijose tokių objektų būtų daugiausia, lyginant su kitais  Lietuvos rajonais.

Įrengtą Šarkių bunkerį ir atliktus kitus Verutės organizacinius ir ,,ūkinius‘‘ pasirengimo rezistencijai darbus Leonas Vilutis rado atvykęs iš Vakarų Lietuvos 1944 m. spalio pabaigoje. Tai mini L. Abarius savo magistriniame darbe ,,LP 3 – ji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga‘‘. Jis rašo:

,,… Utenos ir Švenčionių apskričių partizaninio sąjūdžio organizacija yra susijusi su Leono Vilučio-Arūno, Bitinėlio veikla… 1944m. vasarą LLA narys L.Vilutis, būdamas Žemaitijoje, susitiko su LLA Šiaulių apygardos vadu Sakalu ir vyriausiąja LLA vadovybe… Atvykus gen. M. Pečiulioniui-Miškiniui, įvyko rezistencijos vadų pasitarimas, kuriame L. Vilučiui buvo įsakyta, praėjus frontui, grįžti į gimtąjį kraštą ir įkurti „Vanagų” rinktinę, kuri nuo rytinių Lietuvos vietovių turėtų būti pavaldi būsimai Šiaurės Lietuvos apygardai, kurios štabe L.Vilučiui buvo numatytas operatyvinio sk. viršininko postas…  1944m. spalio mėnesį, atvykęs į Švenčionių apskr. Saldutiškio valsčių, Vilutis-Arūnas jau rado pirmuosius partizanų būrius (suburtus V. Deveikytės – A.K.). Vykdydamas LLA štabo įpareigojimą, spalio 22 d. savo namuose sušaukė rezistencijos vadų pasitarimą‘‘ (11).   O 1945 m. analogiškas pasitarimas per Sekmines įvyko Kemešyje V. Deveikytės tėvo namuose.

Pirmieji partizanų būriai buvo suburti iš besislapstančių nuo mobilizacijos į sovietų armiją vyrų. Verutė juos agitavo jungtis į būrelius ir įsirengti ilgalaikes slėptuves – bunkerius, kuriuose galima būtų saugotis ir ilgesnį laiką. Pagrindinė sąlyga, kad būreliuose būtų tik gerai pažįstami arba artimi, giminystės ryšiais sujungti nariai ir apie tas slaptavietes nežinotų pašaliniai. Kemešio kaime tokią žeminę įsirengė Verutės brolis Hubertas su sesers Bronės vyru Juozu Gimžausku (vėliau – Vorkutos kaliniu). Verutės iniciatyvos dėka buvo koordinuojami ryšiai su Šarkių, Indubakių, Šiškinių, Kiauneliškio bei kitų kaimų įsirengtų slėptuvių nariais. Pirmieji partizanų būriai buvo susibūrę iš besislapstančių vyrų. Jiems apsigynimui reikėjo ginklų. LLA organizacijos karininkų V. Deveikytei buvo palikti tik keli pistoletai… Iškilo būtinybė apsirūpinti ginklais. Verutė pirmais okupacijos metais dar vis dirbdama Saldutiškio valsčiaus sekretore, puikiai žinojo apie naujos valdžios užmojus burti ,,liaudies  gynėjų‘‘ būrius. Iš jų keli pirmieji ginklai ,,geruoju‘‘ (už butelį) ir ,,piktuoju‘‘ pateko pas rezistentus. Tuo rūpinosi ir naujai atvykęs operatyvinio skyriaus viršininkas Leonas Vilutis – Arūnas. Per ryšininkę V.Deveikytę-Ramunę, Arūnas užmezgė ryšius su Vilniaus apygardos LLA vadu Tuinyla. Motyvuodamas patirties ir kadrų stoka, L.Vilutis paprašė paramos kuriant rinktinės organizaciją (12).

1944 m. vėlų rudenį partizanų  kovos veiksmai jau nuskambėjo po Šiaurės Rytų Lietuvos apylinkes. Laimonas Abarius rašo:

 ,,1944 m.  lapkričio mėnesį ant Ginučių piliakalnio įvyko pirmasis Tigro rinkt susirėmimas su okupantu. Mūšiui vadovavo ats. ltn. J. Gimžauskas-Beržas, Kirdeikių Vanagų kuopos vadas. Mūšio metu priešas patyrė nuostolius, o partizanai be aukų, sulaukę sutemos, pasitraukė…‘‘ (13).

Reikia priminti, kad pradžioje kovotojus intensyviai guodė ir skatino viltingais pažadais iš užjūrio radijo bangomis. Tačiau realybė vietoje buvo kitokia. Pradėjus košti miškus, daugėjo eilinių susirėmimų tarp partizanų ir ,,stribų‘‘. Buvo sėkmių ir nesėkmių, daug praradimų. Kraštotyrininkų surinkti duomenys liudija pasipriešinimų okupantams mastą. Ypač didelės kovos užvirė 1945 metų kovą Labanoro miško prieigose. Dvi dienas vyko mūšiai. Juose žuvo per 73 rezistentus. Tai ilgiausiai valdžios struktūrų trukęs mūšis su rezistentais Lietuvoje. Apie jį linkmeniškis (Ignalinos r.) Vladas Terliackas rašė:

,,… Lietuvos rezistencinių kovų istorijoje sunku būtų surasti joms prilygstančių mūšių (Kiauneliškio mūšis – A.K.) pagal trukmę ir aukų skaičių iš abiejų pusių. Reikia didžiuotis, kad paprasti artojai dvi paras priešinosi profesionaliems kareiviams, nė vienas neiškėlė rankų…‘‘  (14).

Apie buvusias intensyvias rezistentų kovas, šiame krašte liudija ir krašto pamiškėse aptikti užsandarinti indai su rezistentų užrašais. O Antanų miško (Adutiškio apylinkės) pakrašty rastas Lietuvoje didžiausias rezistentų dokumentų telkinys. Apie tai rašė vietinė ir respublikinė žiniasklaida. (15).

Rastieji dokumentai ir kiti faktai liudija, kad išlikę gyvi ir žuvę rezistentai, nors ir nujausdami kovų baigtį, turėjo vilties, kad jų kova nėra beprasmė. Jie turėjo viltį: išauš laisvės rytas Lietuvai, o jų auka –  įprasminta dokumentuose, tarnaus jaunimo patriotiškumo puoselėjimui.

Rezistencinėje istoriografijoje pateikiami duomenys, kad 1945 m. sausio-kovo mėn. miškų košimai ir areštai suardė Tigro rinktinės štabo ir kuopų ryšius. Be to, 1945 01 09 žuvo šiame krašte  Tigro rinkt vadas⁹.   Suėmus L. Vilutį – Arūną ir kiek vėliau sunaikinus A. Kirnicko-Romelio kuopą (1945 – 03 – 12 Labanoro miškuose), gerokai praretėjo kovotojų ir tigro rinktinės štabas. Ryšių atstatymui, dideles pastangas dėjo ryšininkė Veronika Deveikytė – Ramunė. Jos ir jos pagalbininkų dėka štabas gaudavo informaciją apie išlikusių kovotojų dislokaciją ir jų turimą ginkluotę.  Istoriografijoje pateikiami duomenys tikina, kad tuo metu Tigro rinktinė Utenos ir Švenčionių apskrityse dar turėjo apie 300 LLA narių – laisvės kovotojų. Jų ginkluotėje buvo 24 kulkosvaidžiai, 216 šautuvų, 45 automatai ir kt ¹¹ (16).

Vincas Stundžia buvo nagingas kalvis. Į jo nediduką pamiškėje budintį pastatėlį – kalvę (Nr. 4), dažnai užsukdavo ne tik Dryžių, bet ir tolimesnieji kaimiečiai. Atveždavo restauracijai plūgus, aptempti šynomis ratus, kaustymui arklius ir net… ,,pagaląsti‘‘ peilius. Su juo konsultuodavosi ir norintys įsirengti elektros malūnėlius. Jo sodyboje puikiausiai veikė tokio tipo elektros įrenginiai. Užsukdavo ir šiaip smalsuoliai, pasidalinti ir pasiklausyti parapijinių ir užjūrio naujienų. Kalvę vizituodavo ,,raudonieji‘‘ ir ,,žalieji‘‘. Vincui buvo didelis galvos skausmas, kad tik tos ,,spalvotųjų‘‘ vizitacijos nesutaptų. Tačiau išgirsta kalvėje informacija, tuojau pasiekusi Verutės ausis,  buvo analizuojama ir derinama su kitais rezistencinės žvalgybos daviniais.

Kartą atnešusi ,,pagaląsti‘‘ kelis surūdijusius peilius, kaimynystėje gyvenanti našlė Paulina Jurgelevičienė, dalijosi naujienomis. Pradėjusi nuo Saldutiškio mokyklos mokytojo Antano Aglinsko (Margirio), kuris išėjo ,,į mišką‘‘, atsargiai užsiminė, jog girdėjusi, kad ir valsčiaus sekretorė Verutė gali būti su ,,žaliais‘‘. ,,Stribai‘‘ jau ant jos padėjo akis… O paskui įkyriai pradėjo dairytis po kalvę. Vincui paklausus, ko ji ieško, neslėpdama leptelėjo: ,,adrezankos‘‘. Tada paaiškėjo, kad ją neva įpareigojo ,,stribai‘‘, patikrinti kalvę, ar Vincas nenupjausto šautuvams vamzdžių, gamindamas (adrezankas) žaliesiems patogesnius nešiojimui ginklus. Paulinos ,,išsiplepėjimas‘‘,  Verutei Deveikytei buvo signalas, kad ji sekama.

Nedelsdama, ,,mokymosi‘‘ į miestą išvykimo tikslais, Verutė atsisakė sekretorės pareigų  Saldutiškio valsčiuje. V. Deveikytė tapo nelegale. Saldutiškio valsčiaus sekretorės pareigose įsidarbino jos  draugė Verutė Strolytė, vėliau ištekėjusi už Jono Gasiulio. Pradžioje reikalingą rezistentams informaciją apie ,,stribų‘‘ ir kegebistų planuojamas baudžiamąsias valsčiuje akcijas, V. Deveikytė, jau vadinama ,,Ramune‘‘ ir kitais slapyvardžiais, gaudavo iš draugės V. Strolytės. Ilgainiui, paaiškėjus bandymų į rezidentus infiltruoti kegebistus, V. Deveikytė – Ramunė atsisakė vietoje bet kokių susitikimų, išskyrus tik artimuosius. O V. Strolytė draugavo ir apsivedė su Jonu Gasiuliu. J. Gasiulis – V. Stundžios artimas  giminaitis, sesers sūnus. Tai rezistentė Ramunė reikiamą informaciją iš valsčiaus ir Utenos r. gaudavo jau iš jai talkinusio Vinco Stundžios. Vincas su J. Gasiuliu buvo ne tik giminės, bet ir geri draugai, sutarė ūkio darbuose, o kartais po darbų ir prie stalo.

Apie V. Deveikytės veiklą mini ir  L. Abarius, kad ryšių užmezgimo tikslais ji vykdavo į susitikimus miškų slaptavietėse ir miestų daugiabučiuose:

,,1947 m. gegužės pabaigoje į Ukmergę pas Febronijos Kimštienės seserį atvažiavo partizanų ryšininkė Ramunėlė – Deveikytė Verutė g. 1925 m. Kemešio k., Saldutiškio vls., (nelegalė, viena pagrindinių Vytauto apygardos vado Jono Kimšto – Žalgirio ryšininkių). Ji ir atvežė laišką nuo J. Kimšto. Šis prašė, kad per Jonines, birželio 23 d., žmona Febronija atvažiuotų su ta mergina. Turėjo vykti partizanų sąskrydis, kuriame dalyvautų ir profesorius Markulis – partizanų BDPS centro viršininkas Erelis. Dėka šio profesoriaus, 1947 m. sausio mėn. buvo įkurta partizanų Šiaurės Rytų Lietuvos sritis. Jos vadu paskirtas J. Kimštas-Žalgiris…‘‘ (17).             

Išdavystės. Žūtis

Verutės, kaip svarbios rezistencinių ryšių koordinatorės  Ramunės, susitikimo vieta su rezistencijos vadais buvo išduota. Romas Veteikis (Verutės sesers sūnus) Atgimimo laikotarpiu išsiaiškino išdavikų asmenybes.

,,1949m. sausio mėn. Miškinis per štabo viršininką Laisvūną užmezgė ryšius su Kuktiškių valsč, pasyvių partizanų šeima. MGB pavedimu Laisvūno ryšininkė, agentas Laimutė, paruošė Kuktiškių valsč. bunkerį, kuriame turėjo būti Vytauto apygardos štabas. 1949 02 11 MGB operatyvinė grupė šį bunkerį sunaikino, žuvo Juozas Skurskis-Laisvūnas ir keturi su juo buvę kovotojai‘‘ (18).

Ir antra žinutė apie žūtį: ,,1949-ieji, 6-ieji okupacijos metai, prasidėjo skaudžiomis netektimis partizanų vadovybės gretose. 1949 02 11 agento Laimučio išduoti Kuktiškių valsčiuje Jurgio Graužinio sodyboje žuvo Vytauto apyg. štabo viršininkas Juozas Skurskis-Laisvūnas ir Kovo būrio vadas¹⁴¹. Sužeista Verutė – Ramunė buvo suimta ir nukankinta‘‘.         

Mirties aktas

Aktas, sudarytas 1949 m. vasario 11 d., Utenoje, kad Utenos valsč. MGB v-kas ltn. Sbitnevas, 137 ŠP 6 kuopos vadas kpt. Kundal, sudarė aktą, jog vasario 11 d. MGB kovine grupė iš 12 asm. realizuodami agentūrinius – operatyvinius duomenis Kuktiškių vlsč. Vidžiūnų k. Jurgio Graužinio namuose tvarte surado banditišką bunkerį, kurį atidarant banditai pasipriešino ir buvo nukauti, tai: Skurkis Juozas, Petro – Laisvūnas, Vytauto apygardos štabo v-kas, banditas Beržas ir ryšininkė Ramunė, kuri kontūzyta ir paguldyta į Utenos ligoninės stacionarą. Paimta trofėjų:

Rankinis kulkosvaidis – 1, PPŠ automatas – 1, vokiškas šautuvas – 1, pistoletų – 3, žiūronų – 2, ragelių PPŠ automatui – 2, diskų kulkosvaidžiams -5. Šovinių automatiniams ginklams – 135, šautuvui šovinių – 120. Pinigų – 125 rubliai. Banditų lavonai pristatyti į Utenos MGB.

                                                                   *** 

Mirtimi alsuojančios pokario paslaptys gaubė vienkiemius, pamiškių gyvenvietes ir stropiai buvo slepiamos net gyventojų atmintyje. To laikmečio socialiniai neramumai vertė tėvus šeimose būti ,,konspiracijoje‘‘ net ir su savo mažamečiais vaikais. Taip buvo ir Verutės vyresniosios sesers Onos ir jos vyro Vinco Stundžių šeimoje, auginusioje devynis vaikus.

Vincas Stundžia sužinojęs, kad V. Deveikytė paguldyta į Utenos ligoninę, pasitelkęs patikimus draugus, rinko informaciją apie ligoninės ir rezistentės Verutės palatos apsaugą. Rengėsi jos išvadavimui. Dėl slaugių budėjimo grafiko kaitos, operacija nepavyko. Apie tą pasirengimą, išgirstą namuose, Stundžių vyresniosios dukros Bronės prisiminimų epizodai.

,,…- Man buvo jau aštuoneri – pasakojo Bronė. – Žiema. Naktis. Kieme už lango girgždėjo sniegas. Stovėjo du vežimai su pakinkytais arkliais. Nubudau naktį išgirdusi virtuvėje tėvo ir vyrų kalbas apie kažkokį pasirengimą išvykai į Uteną. Kalbėjo pašnibždom. Tačiau išsiskirdavo nepažįstami vyriški balsai ir jų tariami žodžiai: ,,užvalkalai batams…ligoninė… slaugė juos nugirdys… kareiviai miegos… suvyniosim paklodėsan…‘‘ Tyliai pravėriau iš kambario į virtuvę duris. Mama karpė baltą paklodę. Teta Bronė (Gimžauskienė – A.K.) siuvo kažkokius užvalkalus. Vienas kailiniuotas vyras ant batų movė užvalkalą. O tėtis ir kažkokie vyrai tuos užvalkalus trynė česnakais. Kiti vyrai kalbėjo, kad reikia dar apšlakstyti žibalu ir tik tada apsukti batus,  kad nesuuostų šunys. Pajutę, kad pravertos durys, mama mane  paguldė miegoti. Ryte tik paklausė, ką sapnavau. Išleisdama mokyklon prigrasino, kad sapnų pasakoti kitiems nereikia, nes jie tik pasijuoks. Tačiau tada aš supratau, kad naktį girdėtas pokalbis ir matyti vaizdai buvo ne sapnas, o kažkokia baisi paslaptis. Apie kurią reikia tylėti. Ryte mama vaikščiojo ašarotomis akimis, o tėvo vis nebuvo…  Grįžusi iš mokyklos namuose radau ant stalo degančią žvakę, sėdintį senelį, atverstą maldaknygę…‘‘   O vėliau sužinojo, kad teta Verutė žuvo.

Ona ir Vincas Stundžiai, pagimdę ir užauginę devynis vaikus, abudu nuėję sunkų, pavojingą ir garbingą gyvenimo kelią, atlikę savo šventą pareigą DIEVUI, TĖVYNEI ir ŠEIMAI, išėjo į amžiną POILSĮ, palikdami gyvąją atmintį – vaikus, anūkus… Ona su šiuo pasauliu atsisveikino 1972 m. rugsėjo 30 d., o Vincas 1977 m. gruodžio 27 d. Abudu juos priglaudė ir amžiną ramybę suteikė smėlėta Saldutiškio kapinių žemė.           

Verutės slėptuvės – Stundžių sodybos likimas         

Stundžių kluonas, nacionalizuotas valstybės, priklausė Saldutiškio ūkiui. Vėliau, statant ūkio stambesnius fermų pastatus, buvo tik epizodiškai naudojamas. Jo priežiūra rūpinosi buvęs savininkas Vincas Stundžia. Jam mirus, kluono pastatas buvo paliktas likimo valiai. Jo griuvėsius matome jau 1984 m. nuotraukoje, virš mažojo pastatėlio – kalvės, riogso buvusio kluono likučiai…

Kol stovėjo tėvų sodyba, Stundžių atžalos tęsė tėvų šeimoje susiformavusias tradicijas.     Viena jų – Motinos dienos minėjimas. Ūgtelėję ir baigę mokslus Stundžių vaikai, kėlė sparnus iš namų. Kūrė savo šeimas, suko gūžtas. Tačiau gegužės mėnesio 1 – ją (buvo nedarbo diena) atvažiuodavo pasveikinti mamos. Taip tėvų šeimoje gimė tradiciją – Gegužės 1 – ją susirenka vaikai su savo šeimomis ir pagerbia TĖVUS. Ši pagarbos tėvams tradicija buvo tęsiama ir mirus tėvams.

Nuotraukos Nr. 5 pirmame plane, viena grupelė Stundžių moteriškos lyties atžalų, grįžtančių aplankius Tėvų amžino poilsio vietą. Iš kairės į dešinę Stundžių marčios su dukromis: Nijolė (1945 – 1996), prie jos pasilenkusi jos dukra Neringa (1972), stovi trimetė Regina (1981) ir jos mama Milda  (1955), bei Stundžių dukros: Birutė (1941), Irena (1946) ir Bronė (1940).

Pradžioje į tėvų sodybą gyventi su savo šeima atsikėlė mokytoja Molėtų r. dirbusi  Stundžių dukra – Verutė Gaižauskienė. Todėl dar kurį laiką buvo tęsiamos tėvų šeimoje puoselėtos tradicijos. Svarbiausia jų – Gegužės 1 – osios susitikimai tėvų sodyboje. Tačiau 1984 m. Stundžių sodybos vietoje buvo suprojektuotas, o vėliau pradėtas statyti didžiulis gyvulininkystės kompleksas. Sodas buvo iškirstas, ūkiniai pastatai nugriauti, o iš gyvenamo namo medienos Verutė Saldutiškyje rentėsi savos sodybos pastatus. Buvusioje Stundžių sodybvietėje greitai išdygęs gyvulininkystės kompleksas, Atgimimo laikotarpiu bankrutavo. Jo dalys buvo privatizuotos.

 Literatūra

1. Leonas Vilutis. Rezistencijos dukra. ,,Dobilas‘‘ (Vilkaviškio r.), 1991 – 08 – 07. Nr. 49.
2. Utenos krašto enciklopedija.
3. Leonas Vilutis. Rezistencijos vingiuose. ,,Dobilas‘‘ (Vilkaviškio r.), Nr. 39.
4. Leonas Vilutis. Verutė Deveikytė – Ramunė. ,,Tremtinys‘‘, 1991 m. liepa, Nr. 3.
5. Laimonas Abarius. Magistrinis darbas pavadinimu ,,LP 3 – ji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga‘‘. 2010 m. Vilnius.
6. Laimonas Abarius. Ten pat …
7. Leonas Vilutis. Rezistencijos dukra…ten pat.
8. Leonas Vilutis. Rezistencijos d….. t. p.
9. Leonas Vilutis. Rezistencijos… t. p.
10. Aurelija Kairytė – Smolianskienė. Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus. ,,Utenos diena‘‘, 2020 – 09 – 02.
11. Laimonas Abarius. Magistrinis darbas tema: ,,LP 3 – oji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga‘‘.

12.Laimonas Abarius. Ten pat.

13. Laimonas Abarius. T. p…
14. Vladas Terliackas. Gimtasis Krivasalis, ,,Mūsų Ignalina‘‘ (Ignalinos r.), 2010 – 01 – 29 ir 02-12.
15. Jonas Baltakis. Rasti partizanų užrašai. ,,Mūsų Ignalina‘‘, ,,Lietuvos rytas‘‘ – 1999 m. liepa.
16. Laimonas Abarius. Magistrinis darbas…
17. Laimonas Abarius. Ten pat.
18. Laimonas Abarius. Ten pat.

The post A. Karmonas. Užmiršta Aukštaitijos rezistentė Verutė Deveikytė appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. liepos 4 d. Dzūkijoje buvo paminėtos Pietų Lietuvos  apygardos, partizanų vado plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties 80-osios metinės.

Minėjimas prasidėjo  Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje  šv. Mišių auka už  žuvusį  partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį,  jo gimimo 125-jų ir žūties 80-jų metinių proga bei už visus, nukentėjusius, žuvusius, dirbusius dėl Lietuvos. Šv. Mišias aukojo  Merkinės dekanas bažn. t. dr.  kun. Robertas Rumšas ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, kun. Robertas Grigas, kuris pasakė ir homiliją.

 Šv. Mišių metu skambėjo  sakralinė muzika, kurią atliko vargonininkas Vadimas Navickas, smuikininkė, Kazimieraičio provaikaitė Marija Pranskutė, giedojo Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė.  

Po Šv. Mišių viena iš pagrindinių „ Bažnyčios Kronikos” bendradarbių, ją redagavusi aktyvi  antisovietinio pasipriešinimo  dalyvė sesuo Bernadeta Mališkaitė pasidalino prisiminimais apie savo veiklą, kaip buvo leidžiama ,, Bažnyčios Kronika”, kaip jos leidėjai buvo persekiojami sovietų valdžios.

Leipalingyje prie buvusios NKVD būstinės,  kur 2022 m. spalio 22 d. buvo atrasti plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Laima Žukauskaitė minėjimo dalyviams pristatė  plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškos istorijas.

Renginyje kalbėjo Europos Parlamento narys  prof. Liudas Mažylis, kuris artimiesiems įteikė  Briuselio antikvariatuose surastą 1933 m. laikraštį, kuriame paminėti Briuselio aukštojoje karo mokykloje studijavę Lietuvos kariūnai, tarp jų buvo ir Juozas Vitkus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys  kalbėjo apie LGGRTC atliktus darbus  priminė, kad Leipalingyje lapkričio mėn. planuojama įrengti kolumbariumą, skirtą Lietuvos laisvės kovotojams.

Partizanų vado giminaičiai pasidalino informacija, kad jie įsigijo šį buvusios NKVD pastatą ir ateityje  planuos čia įkurti  plk.Juozo Vitkaus-Kazimieraičio muziejų.  

Druskininkų savivaldybėje, Žaliamiškyje (miško vietovėje tarp Merkinės ir Leipalingio, šalia Janavo kaimo) vyko pagrindinis žūties vietos pagerbimas, kuriame dalyvavo  artimieji, bendražygiai, kariai, šauliai  ir kiti svečiai. Čia buvo iššautos LK Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono karių salvės, padėtos gėlės ir uždegtos  žvakutės.

LR Seimo narė Angelė Jakavonytė pasidalino savo tėčio, Lietuvos partizano Juozo Jakavonio-Tigro (1925–2021) prisiminimais apie  vadą Kazimieraitį.

Kazimieraičio sūnus Rimgaudas dalijosi prisiminimai apie savo tėtį bei dėkojo visiems, kurie dėjo visas pastangas, kad būtų surasti jo palaikai ir kurie jį dabar pagerbia.

Profesionalus karys, istorijos tyrinėtojas vrš. Ernestas Kuckailis pasidalino prisiminimais, kaip ieškojo tikslios  vietos, kur žuvo Kazimieraitis.

LK Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vadas plk. ltn. Ramūnas Sabaitis sveikindamas minėjimo dalyvius pabrėžė, kad batalionui yra didelė garbė būti pavadintam tokio iškilaus kovotojo už Lietuvos laisvę vardu.

Pasibaigus minėjimui visi važiavo į Varėnos r. Kasčiūnų kaimą. Jame aplankė kaimo kapinaites  ir  partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodybą, kur yra atstatyta Juozo Vitkaus-Kazimieraičio bei Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietė ir įrengtas Partizanų muziejus.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų kaime ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. ją baigė ir buvo paskirtas į 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų – Giedraičių barą.

1924–1926 m. J. Vitkus gilino žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938 m. gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją, bendradarbiavo leidiniuose „Kardas”, „Karys”, „Mūsų žinynas” ir kt. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941 m., Lietuvą okupavus naciams, iš kariuomenės pasitraukė. Nuo 1941 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas”Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis”, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.

Antrosios sovietų okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas aukščiausio rango karininku, jis atliko ypatingą vaidmenį: 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkričio 18 d. įsteigė „A” apygardą, o 1946 m. balandžio 23 d. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 

Pagrindiniu dalyku Kazimieraitis laikė pogrindžio centralizaciją ir rūpinosi partizanų vienijimusi, bandė sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 22 d. Kazimieraičio vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją. Joje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, vadinamojoje „partizanų konstitucijoje”.

1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Čekistai Kazimieraičio kūną užkasė Leipalingio MGB būstinės kieme. Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, iš Vilniaus buvo atvežtas suimtas „Laisvės varpo” redaktorius Jonas Ivavičius, Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinti ir vėl užkastas. Sovietų okupacinė valdžią plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.

1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame Lietuvos partizanų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).

1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.

The post Dzūkijoje paminėtos partizanų vado plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties 80-osios metinės appeared first on Voruta.

Albertas Ruginis, Mažeikiai, www.voruta.lt

Vaizdingoje Virvytės upės pakrantėje įsikūrusiame mediniame Pavirvytės dvare, tiksliau – jo griuvėsiuose, yra tekę lankytis anksčiau, mat  šalia dvaro stovyklaudavo   Mažeikių šauliai. Tuomet  dvaro sodyba atrodė apgailėtinai.

Energingo  naujojo sodybos šeimininko Antano Naujoko pastangų dėka Pavirvytės dvaras prikeltas naujam gyvenimui.   Jame vyksta įvairūs  visuomeniniai  renginiai.

Po  karo  šiame dvare gyveno kelios šeimos.  Dvaro rūsiuose  ar palėpėse 1947–1948 metų žiemą  rado  sau  prieglobstį ir partizanas Adomas Žukauskas.

Adomas Žukauskas buvo   įsidarbinęs  Mažeikių banke. 1947 m. pavasarį, sykį  atėjęs į darbą,  sužinojo,  jog  tik ką  čia   buvo apsilankę  saugumiečiai,  o  jo neradę, nuėjo į nuomojamą butą buvusioje Bažnyčios (tuo  laiku pervadintoje  į Marytės Melninkaitės) gatvėje, šalia   mūsų   namo.* (Turimi minty   Alberto Ruginio  tėvų namai).

Adomas, žaibiškai įvertinęs situaciją, pajutęs Sibiro grėsmę, susikrovė portfelin  kasos pinigus   ir dingo nežinoma kryptimi. Veltui jo namuose pasalas  rengė    enkavedistai.   Adomo jie nebesulaukė.

Dabar toks poelgis  atrodo  nepateisinamas.  Rūsčiais pokario metais tokia  situacija  turbūt    suprantama.

Prasidėjo dienos ir naktys,   kupinos nerimo ir pavojų. Pas gimines pasirodyti Adomas  negalėjo, nes ir   jie saugumo  greičiausiai  buvo sekami.  Pradžioje pavyko prisiglausti Viekšnių miestelio gyventojos Juškienės tvartelio pastogėje. Kai  ten tapo nesaugu, prieglobstį susirado Pavirvytės medinio dvaro viename iš rūsių ar pastogių.

Slapčia Adomą lankydavo jo motina Eufemija Žukauskienė, gyvenusi Gudų kaime. Matė sūnų suvargusį, utėlėmis aptekusį. Kartą atsivedė siuvėją, ,,Vyčio“ būrio partizanų ryšininkę Oną Šimkienę  iš Ramoniškių kaimo. Ji nuvedė Adomą pas partizanus į Purvinės mišką. Taip jis  pateko  į ,,Vyčio“  būrį. Gavo Tauro  slapyvardį. Ona Šimkienė vėliau  buvo nuteista   10 metų lagerio.

Su Adomu Žukausku susipažinau 1949 metų   vasarą, kai  patekau  į Mažeikių saugumo vidaus kalėjimą.  Kalėjimas  buvo   rūsyje,  po dabartiniu savivaldybės pastatu.

Kameroje pamačiau keletą pažįstamų mažeikiškių veidų. Iš nepažįstamųjų  išsiskyrė   vienas vyresnio amžiaus  vyras, kresnas, erelio nosimi. Tai ir  buvo partizanas Adomas Žukauskas.

Nors daug kas išbluko iš atminties, prisimenu jo pasakojimus  apie gyvenimą partizanų stovykloje Purvinės miške. Apie organizuotą susitikimą  su ,,Desanto“ partizanu būriu. Apie 1949 06 06  vykusias kautynes su labai gausiomis kariuomenės ir stribų pajėgomis. Apie kritusius partizanus.  Ir kaip jam pavyko kartu su partizanu Zenonu Kuodžiu – Voru, kuriam buvo peršautos kojos, prasiveržti  iš apsupto Purvinės miško. Tačiau  miško palaukėje, javuose, juos paėmė nelaisvėn.

Atkentėjęs lagerius A. Žukauskas grįžo į Viekšnius, sukūrė šeimą, užaugino vaikus.

Prabėgo dešimtmečiai. Adomo palaikus priglaudė Viekšnių kapinės. Mažai kas beprisimena rūsčius pokario metus.   Pavirvytės dvaras   gražiai   šiandien   atgimė naujam gyvenimui, taip ir   neišdavęs paslapties,   kuriame dvaro rūsyje ar palėpėje  kitados    slėpė rezistentą Adomą Žukauską –Taurą.

Ir rastas dvare šautuvas , ko gero,   bus   priklausęs   Adomui…

Straipsnis pirmą kartą www.voruta.lt buvo publikuotas 2017 m. liepos 27 d. 

The post Albertas Ruginis. Pavirvytės dvaro paslaptis appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų su vienu bendraminčiu draugu lankėmės Vilniuje. Mūsų tikslas buvo pamatyti Valdovų rūmuose eksponuojamą Baroko epochos žinomo dailininko Karavadžo paveikslą „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“ ir kitą šiek tiek atnaujintą ekspoziciją.

Artėjančio 1941 m. Birželio sukilimo minėjimo proga apsilankėme ir Okupacijų bei laisvės kovų muziejuje, įsikūrusiame buvusiuose KGB rūmuose, kur per sovietinę okupaciją buvo kankinami bei žudomi ištikimiausi Lietuvos patriotai – laisvės kovotojai ir vykdomi kiti nusikaltimai slopinant laisvąjį žodį, tautinės minties apraiškas. Teko prisiminti ir 1957 metų Vasario 16-tosios išvakarėse mano gyvenamo VVU bendrabučio kambaryje atliktą kratą, paskui „ištaigingu“ KGB automobiliu nuvežimą į tų pačių rūmų rūsį, pradinio pažeminimo veiksmą, naktinius brutalius tardymus, sienos stiprumo tikrinimą su mano galva ir kitus patirtus ne visai malonius dalykus. Tuo pačiu teko maloniai prisiminti ir savo tada parodytą dvasinį tvirtumą. Tai primena čekistų bendradarbio – partokrato Imrijos Zakso rašytas laiškas mano tėtei. Laiške šis čekistų bendradarbis veidmainiškai rašo, kad norėjęs sūnui padėti, bet sūnus KGB organams nieko norimo nepasako, „Zigmas atkakliai slepia savo antitarybiškai nusiteikusius bendražygius…“.

Už tai to paties Zakso ir kitų kagėbistinių tarnų nurodymu buvau pašalintas iš universiteto ir išgabentas į rekrūtus Čeliabinsko srityje į pauralės bandyto atominio ginklo užterštą radiacijos zoną.

Susikaupimo minute pagerbėme 1-ojoje kameroje kalėjusius ir čekistų po baisių kankinimų nužudytus herojiškus partizanų vadus Joną Žemaitį-Vytautą bei Adolfą Ramanauską-Vanagą. Prisiminėme šiame rūsyje ir kitus nukankintus laisvės kovotojus, nužudytą dvasios milžiną vyskupą Vincentą Borisevičių, čia taip pat kalėjusius iškiliuosius mūsų tautos dvasios vadus: profesorių ir diplomatą – buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Pranciškų Ramanauską, palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, prelatą Alfonsą Svarinską ir kt. Buvo kankinami ir žudomi laisvės kovotojų kūnai, bet neįstengė okupantai nužudyti jų dvasios. Jų dvasia mūsų tautą visada stiprino nelengvame kelyje į Laisvę.

Grįžtant Gedimino prospektu, išgirdome nuo Žemaitės paminklo skverelio sklindančius Lietuvos himno garsus. Pagalvojome, kad tai Lietuvos radijo, švenčiančio savo 100-metį kažkur įsikūrusio punkto sklaida. Artėjant – išgirdome ir raiškiai bei iškilmingai tariamus 1941 m. Birželio sukilimo Deklaracijos žodžius. Jie sklido iš užslaptinto garsiakalbinio grotuvo, pagyvinusio patraukliai, plakatiniais stendais išdėstytą kilnojamą parodą, skirtą Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimo 85-erių metų sukakčiai pažymėti. Šią parodą, aukodami savo laiką, savanoriškai įrengė patriotiškai nusiteikę žinomi visuomenininkai – Birželio sukilimo dalyvio Gedimino Ruzgio sūnus dailininkas Gediminas Ruzgys ir Kostas Ivanauskas – mokslų daktaras, provizorius, Vilniaus universiteto dėstytojas. Pasikalbėjome su jais apie kai kuriuos mūsų istorijos puslapius, apie Birželio sukilimo priežastį ir esmę, apie istorinės Atminties ir tautinio orumo išsaugojimo būtinumą.

Minėdami 1941 metų birželio mėnesį įvykusį sukilimą prieš sovietinį okupantą, dar kartą pažvelkime į šį mūsų istorinės Atminties tarpsnį.

Birželio sukilimas, jo žingsnių eiga – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai, jo menkinimas vadinamomis „karinėmis akcijomis“. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“… Su didėjančiu kolonistų atvykimu didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradeda masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina jos padlaižiai – Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis, Antanas Venclova, Petras Cvirka bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėja „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose.

1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos. Tomis dienomis iš Lietuvos buvo ištremta tūkstančiai žmonių. Į tolimus rytus plataus Kazachstano / Jie grūda mūs brolius, Tėvynės vaikus / O ten, kur iš seno lietuviai gyveno, / Atvarė kolchozninkų juodus pulkus (V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Liaudies daina“, 1941-06-17). Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose, Budavonės miške. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus, Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas savo eilėraštyje „Prakeikimas“ rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai, buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai. Savo ruožtu NKVD pradėjo organizuoti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip rašo Juozas Jankauskas savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto), įtariami ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėtos knygos autoriaus, tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Čia pat norėtųsi pateikti ir mano vaikystės gražų prisiminimą.

Šakių mieste prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus – miesto gatvės buvo nukabinėtos agitaciniais raudonos spalvos plakatais, šlovinančiais Staliną ir vietos kolaborantus. Man tada buvo keturi metukai. Mano gerokai vyresnė pusseserė „Salemutė“ Dairutytė , parodžiusi didelę drąsą, pavakary vesdamasi mane už rankos, kita ranka plėšė nuo gatvės namų sienų ir stendų tuos suklijuotus plakatus. Tai pastebėjęs policininkas, dar vilkėdamas lietuviška uniforma, geranoriškai perspėjo: „Taip nedarykite, dabar jau rusų valdžia. Nukentėsite ne tik jūs, bet ir jūsų tėvai…“

Prisimenu savo viešėjimą pas buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis pasakojo, kaip Maskvoje per audienciją pas Staliną, šis jo paklausęs: „Kokia yra jūsų tautos svarbiausia varomoji jėga?“ Juozas Urbšys, tada nepagalvojęs apie pasekmes ir patikėjęs Stalino nuoširdumu, pasakęs mokytojų, ūkininkų, kunigų ir kitos inteligentijos sluoksnio vardus. Nemanytume, kad šis pokalbis turėjo lemti kiek vėliau kilusių represijų taikinį. Kremliaus vadovai jau viską buvo suplanavę iš anksto. Berijos patikėtiniai paskyrę Lietuvoje vidaus reikalų liaudies komisaru kolaborantą Aleksandrą Guzevičių, o jo pavaduotoju – rusą Piotrą Gladkovą, pirmiausia pradėjo naikinti geriausią mūsų tautos branduolį. Tarsi pildėsi jau vėlesniu laiku pasakyti sovietinio partokrato M. Suslovo atviri žodžiai: Lietuva bus, bet be lietuvių…

1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė žinomas filosofas Antanas Maceina. Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi. Sudarytai Vyriausybei turėjo vadovauti Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos savanoris, 1919 m. sausio 1 d. su savo būreliu iškėlęs lietuvišką Trispalvę Vilniaus Gedimino pilies bokšte, dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Tačiau vokiečių valdžia, norėdama sukliudyti Laikinosios vyriausybės veikimą ir jos ketinimą skelbti Nepriklausomybės atkūrimą, K. Škirpos iš Berlyno neišleido, paskyrusi jam net namų areštą. Dabar šį Lietuvos patriotą kai kurios jėgos stengiasi apjuodinti, primesti jam kai kurias nuo jo nepriklausiusias „apraiškas“…

Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę

Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi įvairius mūsų tautos sluoksnius – jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Kaip teigia V. Valiušaitis savo straipsnyje „Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą“ Vilniaus štabo išardymas įvyko slapta bendradarbiaujant NKVD ir Gestapui. Vokiečių žvalgybos bendravimo galimybę su sovietiniu saugumu nusako ir sukilimo organizatorius Pilypas Narutis -Žukauskas.

Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Miesto sukilimui vadovauti ėmėsi išlikę antisovietinio pogrindžio nariai. Vienas iš jų – tuometinis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas, būsimasis profesorius Stasys Žakevičius-Žymantas.

Išdraskius Vilniaus štabą, bendrą sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą. Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P. Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu). Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

Kautynės su raudonarmiečiais vyko ir miesto gatvėse. Aktyviai kovėsi įmonių darbininkai, lietuviškos mokyklos išugdyti patriotiškai nusiteikę studentai, šauliai. Iš jų pažymėtinas Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu.

Sukilime dalyvavo ir veiklus ateitininkas Juozas Juozaitis, vėliau tapęs žymiu Kauno gydytoju. Jo sūnus Modestas, taip pat iškilus gydytojas – kardiologas, yra didelis Lietuvos patriotas, turintis savyje ir gyvojo Tikėjimo dovaną, parengė gausiai iliustruotą knygą „Juozo Juozaičio akistatos“, kuriame pateikė savo Tėvelio – minimo sukilimo dalyvio dienoraščius, prisiminimus, užrašus ir dalį jo poetinės kūrybos.

Vytauto Didžiojo universiteto studentas Vytautas Rudminas žuvo keldamas Lietuvos Trispalvę ant dabartinės miesto savivaldybės pastato. Šį įvykį žymi prie šio pastato sienos įrengta Atminimo lenta.

Kariškis Gediminas Ruzgys vadovavo žvalgybos būriui. Atsargos karininko Broniaus Stasiukaičio vadovaujamas Žaliakalnio būrys apsaugojo nuo sunaikinimo Kauno vandentiekį.

Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-iosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.

Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą. Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną.

Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Mama buvo katalikiškos patriotinės kultūrinės organizacijos „Pavasaris“ aktyvi narė, tėtis – Lietuvos šaulių sąjungos narys. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, saugojusį su jam patikėtu būriu dabartinio Lietuvos sporto universiteto pastatą. Tai turėtų pažymėti Atminimo ženklu universiteto vadovybė.

Kipro Petrausko padainuota daina „Saulelė raudona…“ buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Vytauto Didžiojo tiltą sovietai, apimti panikos, susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…

Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas. Šiam didvyriui atminti Birželio sukilimo dalyvio Stasio Gorodeckio sūnaus Sakalo Gorodeckio iniciatyva ir lėšomis buvo pagaminta ir 2024 m. birželio 23 dieną prie šio tilto atramos atidengta Atminimo lenta. Ją pašventino kunigas Jonas Stankevičius.

Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių rankose buvo jau visas Kaunas. Laikinoji vyriausybė susirinko į savo pirmąjį posėdį. Tik ne visi jos paskelbti nariai galėjo atvykti. Vokiečiai neišleido iš Berlyno atvažiuoti ministrų kabineto vadovo Kazio Škirpos. Labai skubiai reikėjo vokiečius pastatyti prieš įvykusį Lietuvos suvereninių įstaigų atstatymo faktą, kol jų kariuomenė nepasirodė. Neatvykus Kaziui Škirpai, jo pareigas teko perimti švietimo ministrui J. Ambrazevičiui, vadovavusiam Laikinajai vyriausybei iki jos likvidavimo.

Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį.

Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Buvusiame Žemaičių Naumiesčio valsčiuje sukilėlių grupė, vadovaujama mokyklos vedėjo ir šaulio Vaclovo Žibaičio, padėjo sunaikinti Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio rusų pastatytas pasienio užkardas. Rusų karių grupelės per kaimus ir miškelius bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius ( Anatolijaus Žibaičio laiškas). Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė. Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. (Tiesos.lt redakcija, 2021-06-13). Vilnius ar Kaunas tikrai turėtų pasipuošti šios legendinės Lietuvos moters paminklu.

Šis visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie subombardavę pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose dr. Jonas Venckevičius: važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…

Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

Sukilimas pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių. Birželio 26 dieną vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo ėjęs ministro pirmininko pareigas švietimo ministras profesorius Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…

To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas neatitiko ir Vokietijos interesų. Vokiečiai nepripažino Laikinosios vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti. Laikinoji vyriausybė po šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą.

Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš kurį laiką buvo paviešintas kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos laisvės.

Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurofų, slavinų, vizentalių ir kitų piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurofiškų svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Kai kas stengiasi sumenkinti ar viešai niekinti mūsų herojiškos istorijos puslapių tikrovę, slopinti pasididžiavimą savo istorija, savo tauta. Kai kurie vykusio Birželio sukilimo ar partizaninio karo herojai apšaukiami be jokio teisinio įrodymo net žydšaudžiais. Kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių. Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose. Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą. Šia tema įdomių minčių spaudoje yra pateikusi Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą. Pavyzdžiui, vien prelatas Stanislovas Jokūbauskis iš Vilijampolės žydų geto išgelbėjo apie 20 vaikų.

Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido. Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis. Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Kaip pažymėjo profesorius Vytautas Landsbergis – Laikinoji vyriausybė padarė milžinišką dalyką: per keletą dienų atkūrė buvusią lietuvišką administraciją.

Lietuva elgėsi garbingai ir mes turėtume stengtis išryškinti Lietuvos unikalumą Europoje. Kiek šalių buvo užimtos, pavergtos tai Vokietijos, tai Sovietijos. Vienintelė Lietuva sukilo ir iškart prieš abu tironus. Hitleris juk buvo uždraudęs daryti tai, ką Lietuva padarė. Tad tai buvo sukilimas ir prieš Hitlerį. (Vytauto Landsbergio kalba vykusioje 2025-06-20 konferencijoje Seime).

Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla. Žurnalistas Bronys Raila rašė: Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus.

Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“. Tą patį mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.

Apie 1941 m. Birželio 22-28 d. sukilimą būtų galima dar daug kalbėti, apie jį nemažai ir parašyta. Apie minimą sukilimą rašė ir kalbėjo tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ redkolegijos buvęs atsakingasis sekretorius dr. Sigitas Jegelevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas…“ Profesorius Vytautas Landsbergis keliose savo parašytose ar parengtose knygose taip pat nagrinėja Birželio sukilimą kaip Lietuvos pasipriešinimą okupantams.

Profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė: tai buvo vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis. Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą, davusį impulsą tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį – Sovietų Sąjungą.

Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete buvo įrengti sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Prieš kurį laiką darant pastate remontą, šie portretiniai sukilimo vadų reljefai buvo nuimti. Nors praėjo nemažai laiko – remontas jau senokai atliktas, tačiau iki šiol šis memorialas neatstatytas. Kodėl to nepadaryta? Nejau dabartinei universiteto vadovybei nerūpi mūsų garbingos istorijos Atmintis, nerūpi ir prieškario garbingo universiteto išugdyti Laisvės kovotojai, vieni iš pirmųjų išdrįsę tiesti kelius iš sovietinės vergijos į Lietuvos laisvę. O gal dabartinė universiteto vadovybė, paveikta sovietinės ar zurofiškos propagandos, savo neveiklumu ignoruoja ir patį sukilimą? Visokių klausimų kyla.

Gera, kad Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui. Kauno senosiose kapinėse, jau brėkštant Lietuvos atgimimui, Jaunalietuviai sukilėliams atminti pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991 metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris).

Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje. Obelių kapinėse (Rokiškio raj.) atstatytas sovietinės valdžios sunaikintas didingas sukilėliams paminklas. Birželio sukilimą žymi įvairiose Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

Gerai, kad kalendorių lapeliuose pažymėta Birželio sukilimo data. Tačiau Lietuvos valdžia, matyt pasidavusi kai kurių jėgų spaudimui, iki šiol nesiryžta parodyti iniciatyvos minėti šį visuotinį mūsų tautos vykusį pasipriešinimą tam pačiam, tik kitaip pasivadinusiam rusiškam imperializmui, su kuriuo dabar kovoja narsi ukrainiečių tauta. Nesmagu, kad tos pačios jėgos nurodinėja, koks turi būti ir mūsų istorijos turinys. Prisimename įvairių organizacijų daugkartinį Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų vėl įstatymiškai įteisinta Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Deklaracija, skelbusi Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukta. Malonu, kad šią istorinę Atmintį stengiasi išsaugoti patriotinės visuomeninės organizacijos, tai vienur, tai kitur surengdamos minėjimus. Neseniai patriotinės krypties visuomeninių organizacijų ir kai kurių LR Seimo narių iniciatyva Birželio sukilimo tema įvyko konferencija Seime, kurioje buvo nagrinėta vykusio Lietuvoje sukilimo sąsaja su tarptautiniais to meto įvykiais. Malonu, kad šioje konferencijoje dalyvavo ir užsienio kai kurių valstybių atstovai.

Minint Birželio sukilimą ir kitas mums brangias datas turėtume pamąstyti ir apskritai apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą prisiminti jos Laisvės kelią, nušviestą pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto žiburėliais.

Daug tikėtasi iš naujojo Vilniaus miesto mero. Gerai, kad šalinami žymenys, šlovinusieji okupacinę sovietinę valdžią, Lietuvos pavergimą. Tačiau kaip suprasti sistemingo stabdymo tęsinį pastatyti Lukiškių aikštėje Lietuvos laisvės kovoms atminti paminklą?.. Vilkinama ir numatyto paminklo statyba pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai. Vengiama pripažinti mūsų dvasinės kultūros, tautiškumo ir patriotizmo išsaugojimo svarbą, kai kurių Seimo narių rankomis kėsinamasi toliau ardyti lietuvių kalbos gramatikos sandarą, siaurinant valstybinės kalbos vartojimo erdvę.

Vilniaus miesto gatvėse viešosiose reklamose ir iškabose vis daugiau mirga nelietuviški užrašai, viešose aptarnavimo vietose jau kai kur net negalima lietuviškai susikalbėti. Tas pats pasakytina ir apie Kauną. Per radiją ir televiziją vis labiau vietoje lietuviškų tinkamų žodžių skamba jų nelietuviški pakaitalai… Seime siūloma net leisti suslavinti kai kurias moterų pavardes, dar kartą sujaukti mūsų kalbos rašyseną, dėliojant mums svetimus vadinamus diakritinius ženklus. Kaip savo laiku pažymėjo Gintaras Beresnevičius, – žodžiai „Lietuvių tauta“ ar „Lietuvos interesai“ kai kam jau tapo nepadorūs pasakymai… Vengiama vartoti ir buvusios ne verstinės lietuviškos atsisveikinimo formos.

Šiame sūkuringame, daug įvykių turinčiame gyvenime turėtume nepasiduoti svetimų vėjų gūsiams, besiskverbiantiems į mūsų sąmonę propagandiniams dūmams. Žadinkime žmonių širdyse patriotinius jausmus. Patriotizmas, o ne popierinis pilietiškumas stiprina mūsų valstybės pamatus, kelia jos dvasią, žadina kūrybinės minties energiją.

Didžiuokimės Birželio sukilėlių ir kitų laisvės kovotojų narsa, nuolat prisiminkime jų auką. Didžiuokimės savo istorija, dar nesutryptomis mūsų tautos dvasinėmis vertybėmis, išlaikydami savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį. Visada savo širdyje nešiokime tą mažą žemės gabalėlį, kuris vadinas Lietuva.

The post Zigmas Tamakauskas. Lietuvos laisvės siekis appeared first on Voruta.

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

Žvelgiant iš ilgesnės laiko perspektyvos, 1941 m. per labai trumpą laikotarpį, kurį netgi būtų galima pavadinti „ilguoju birželio mėnesiu“, tuometinėje sovietų, o vėliau ir nacių okupuotoje Lietuvoje įvyko daugybė dramatiškų ir reikšmingų istorinių įvykių. Vienam jų – Birželio sukilimui, minint 85-ąsias metines, būtent ir bus skirtas šis tekstas.

Visgi, susidaro įspūdis, kad šis sukilimas kaip istorinis šalies įvykis yra nepelnytai primirštas, tad šio straipsnio vienas tikslų yra priminti Birželio sukilimą smalsesniam, savo šalies istorija besidominčiam skaitytojui ir leisti iš naujo permąstyti tam tikrus su šiuo sukilimu susijusius klausimus: įvairiapusiškai pažvelgti į šį istorinį įvykį, prisiminti žmones, kurie aktyviai veikė sukilime ir, galiausiai, pasvarstyti, kokia buvo Birželio sukilimo reikšmė bei kodėl šių įvykių atmintis išlieka aktuali šiandien.

Visų pirma, reikėtų pradėti nuo konteksto, kuris sudarė tam tikras sukilimo prielaidas. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, iš pagrindų sunaikino jos politinę sistemą, likvidavo kariuomenę, uždraudė įvairių organizacijų veiklą ir pradėjo sistemingą visuomenės sovietizaciją. Vos per metus įsibėgėjusią sovietinę okupaciją buvo nacionalizuotas pramonės ir prekybos sektorius, konfiskuotas turtas, uždarytos nepriklausomos organizacijos, prasidėjo politiniai areštai. Ypač smarkiai nukentėjo karininkija, valstybės tarnautojai, šauliai, policininkai, ūkininkai, inteligentija. Sovietinis režimas siekė sunaikinti nepriklausomos Lietuvos socialinį ir moralinį stuburą. Iš viso per kelias 1941 m. birželio dienas buvo ištremta apie 17–18 tūkst. žmonių – ne tik minėta politinė ir karinė vadovybė, bet ir jų šeimos su vaikais. Akivaizdu, kad tai ne tik šokiravo visuomenę, sustiprino baimę, bet ir sukėlė Lietuvos gyventojų neapykantą sovietiniam režimui, o Birželio sukilimo dienomis šių labai nesenų įvykių atsiminimai buvo toli gražu neišblėsę. Būtent po trėmimų daugelyje vietovių pradėjo formuotis įvairūs ginkluoto pasipriešinimo junginiai. Tai patvirtina ir atskirų Lietuvos lokalių atvejų tyrinėjimai – pavyzdžiui, istorikas dr. Arūnas Bubnys pabrėžė, kad šiaurės rytų Lietuvoje kai kurie sukilėlių būriai pradėjo telktis dar prieš prasidedant Vokietijos ir SSRS karui, būtent trėmimų metu.

Be to, prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas sužadino tam tikras viltis, kad Lietuvos nepriklausomybės siekis bus įgyvendintas pasinaudojus geopolitine suirute. Svarbu pabrėžti, kad šis tikėjimas nebuvo visiškai be pagrindo, juolab žvelgiant to meto lietuvio akimis – juk sukilimo dalyviai prisiminė ir tikėjosi tam tikros 1918–1919 m. palankiai susiklosčiusios tarptautinės politikos konjunktūros po Pirmojo pasaulinio karo pasikartojimo.

Kita vertus, į sukilimą 1941 m. vasarą toli gražu nereikėtų žvelgti vien kaip į tam tikrą spontanišką, emocinę reakciją – jis buvo kryptingai rengiamas nuo pat pirmosios sovietinės okupacijos pradžios. Istorikas dr. Alfredas Rukšėnas pastebėjo, kad pogrindinės organizacijos kaupė ginklus, verbavo žmones, rengė ryšių tinklus ir iš esmės laukė karo tarp Vokietijos bei SSRS pradžios.

Žinoma, Birželio sukilimas buvo neatsiejamas ir nuo žmonių, kurie būtent jį rengė ar veikė jau sukilimo metu. Taigi, verta pažvelgti į sukilimo organizacinį tinklą. Anot istoriko dr. Dainiaus Noreikos, didelę reikšmę turėjo Šaulių sąjunga, kuri tapo viena svarbiausių antisovietinio pasipriešinimo socialinių struktūrų. Nemaža dalis sukilėlių buvo buvę šauliai arba kariuomenės nariai, turėjo organizacinių bei karinių įgūdžių. Tuo tarpu intelektualinio potencialo prasme itin reikšmingi buvo ateitininkai, arba vadinamieji jaunieji katalikų intelektualai – Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Antanas Maceina, Kazys Pakštas, Zenonas Ivinskis ir kiti. Jie dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje, o dalis jų vėliau įsitraukė į Laikinosios vyriausybės veiklą. Be to, sukilimo organizacinį tinklą sudarė buvę ir po sovietinių represijų pirmosios bangos išlikę Lietuvos kariuomenės karininkai, kareiviai, studentai, moksleiviai ir įvairių jaunimo organizacijų nariai, buvę valstybės tarnautojai ar ūkininkų vaikai.

Vienu svarbiausių sukilimo organizacinių centrų turėjo tapti Berlyne susiformavęs Lietuvių aktyvistų frontas (toliau – LAF), kuriam vadovavo Kazys Škirpa. Taip pat reikėtų išskirti aktyviai Berlyne veikusius LAF‘o vadovybės narius ir jų pagalbininkus: Ernestą Galvanauską, Klemensą Brunių, Antaną Maceiną, Karolį Žalkauską, Bronių Railą, Stasį Raštikį, Rapolą Skipitį, Antaną Valiukėną ir kitus. Ši grupė tikėjosi, kad prasidėjus karui Lietuvoje bus galima paskelbti nepriklausomybės atkūrimą ir sudaryti Lietuvos laikinąją vyriausybę. Tiesa, nacistinei Vokietijai iš esmės izoliavus Kazį Škirpą, be to, dar iki sukilimo pradžios likvidavus ir Vilniaus štabo branduolį, realią iniciatyvą organizuojant Birželio sukilimą palaipsniui perėmė Kauno LAF štabas.

Būtent Kaune buvo koordinuojami svarbiausi sukilimo veiksmai, užimti strateginiai objektai, paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas ir suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė. Kauno LAF centrinį štabą sudarė Leonas Prapuolenis, Pilypas Žukauskas-Narutis, Adolfas Damušis ir Juozas Vėbra. Kauno sukilėliai (arba, kaip jie tuo metu save įvardindavo – partizanų būriai) išsiskyrė tuo, kad jų gretose veikė studentai ir ateitininkai, turėjo didesnį intelektualinį potencialą ir veikė gana koordinuotai.

Įvairius konspiracinius tinklus sudarė buvę karininkai, šauliai, policininkai, studentai, ateitininkai, mokytojai, valstybės tarnautojai. Labai svarbu pabrėžti, kad Kaune, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, reikšmingą vaidmenį suvaidino dar nepriklausomoje Lietuvoje susiformavęs visuomeninių organizacijų tinklas. Įdomu ir savotiškai paradoksalu, kad ši konspiracinio veikimo patirtis buvo įgyta dar Antano Smetonos autoritarinio režimo metais – dalis pogrindinės veiklos metodų buvo perimti iš nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpiu egzistavusių opozicinių organizacijų veikimo praktikos. Įvairios Vytauto Didžiojo universiteto studentų organizacijos, ateitininkai, katalikiškas jaunimas ir dalis inteligentijos jau turėjo nelegalios veiklos, informacijos platinimo bei konspiracijos patirties, kuri itin pravertė sovietinės ar vėliau – nacistinės okupacijos sąlygomis.

Tuo tarpu Vilniuje sukilimas vyko gerokai komplikuotesnėmis sąlygomis. Birželio sukilėlių Vilniaus karinį pogrindį sudarė gana įvairūs, tačiau tarpusavyje susiję sluoksniai – buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai, Šaulių sąjungos nariai, policininkai, studentai, valstybės tarnautojai, patriotiškai nusiteikęs jaunimas. Būtina išskirti 29-ojo teritorinį šaulių korpusą sudariusius buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus ir kareivius su numatytu Vilniaus LAF’o štabo viršininku Vytautu Bulvičiumi priešakyje. Pastarasis kartu su daugeliu kitų, veikusių okupuotoje istorinėje Lietuvos sostinėje, buvo suimtas SSRS represinių struktūrų dar iki prasidedant sukilimui 1941 m. birželio mėn., sušaudytas metų pabaigoje. Be to, paties sukilimo metu svarbų vaidmenį vaidino ir Vilniaus universiteto dėstytojai, studentai. Taigi, skirtingai nei Kaune, Vilniaus pogrindis buvo labiau fragmentuotas, mažiau centralizuotas ir veikė sudėtingesnėmis sąlygomis, nes Vilniuje sovietinė karinė ir saugumo kontrolė buvo gerokai stipresnė. Nepaisant to, anot A. Bubnio ir kitų istorikų, sukilėliai ganėtinai aktyviai veikė ir Vilniuje.

Kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir bendrai Lietuvos provincijoje taip pat formavosi tam tikros pogrindinės grupelės, palaikiusios ryšius tarpusavyje. A. Bubnys, A. Rukšėnas ir kiti tyrinėtojai atkreipė dėmesį, kad provincijoje sukilimo branduolį dažniausiai sudarė buvę šauliai, policininkai, mokytojai, ūkininkai, atsargos karininkai, vietos inteligentai. Be to, būtent čia buvo ryškiausias spontaniškumo momentas, atsižvelgiant į visai neseniai įvykusių 1941 m. birželio trėmimų patirtį. Daugelis žmonių sovietinę valdžią jau buvo patyrę tiesiogiai – per areštus, turto nusavinimą, tremtis, todėl ypač provincijoje sukilimas dažnai turėjo labai stiprų emocinį, savisaugos, o neretai – ir keršto aspektą.

Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos–SSRS karo pradžioje, kai Lietuvoje aktyvavosi antisovietinis pogrindis. Kaune sukilėliai užėmė strateginius objektus – paštą, radijo stotį, policijos būstines, tiltus. Simbolinis sukilimo pradžios momentas buvo užimtas Kauno radiofonas ir Leono Prapuolenio žodžiai „Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva!…“, kurie paskelbė nepriklausomybę. Remiantis sukilėlio Jono Ženausko atsiminimais, užimti radijo stotį strategiškai buvo itin svarbu, nes būtent per radiją pasklido žinia apie atkuriamą Lietuvos valstybę ir Laikinąją vyriausybę.

Sukilimo metu vyko kovos su sovietais ir jų kolaborantais įvairiose Kauno lokacijose: prie Aleksoto tilto, Žaliakalnyje, Šančiuose ir kitose miesto teritorijos vietose. Kaune sukilėliai iškėlė Lietuvos trispalves, organizavo vietos administraciją, steigė apsaugos būrius.

Tuo tarpu Vilniuje Birželio sukilimo susirėmimai vyko Antakalnyje, Žvėryne, prie įvairių administracinių pastatų. Vilniaus sukilėliai taip pat mėgino iš esmės perimti miesto kontrolę. Tiesa, dėl jau minėtų objektyvių specifinių priežasčių, sukilimo tikslai nebuvo įgyvendinti iki galo.

Provincijoje sukilimas taip pat įgavo pakankamai platų mastą. A. Rukšėnas pabrėžė, kad Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse sukilėliai kūrė komitetus, saugojo tiltus, nutraukdavo ryšius, perimdavo vietos valdžią. Šiaurės rytų Lietuvoje sukilimas taip pat buvo intensyvus. Anot A. Bubnio, šiame regione sukilėliai faktiškai kelioms dienoms perėmė valdžią į savo rankas dar iki atvykstant vokiečiams. Panevėžio apskrityje, ypač Pušaloto ir Krekenavos valsčiuose, vyko aktyvūs susirėmimai su besitraukiančiais sovietų daliniais. Remiantis istoriko Tado Jaskelevičiaus nurodytais skaičiais, vien Panevėžio apskrityje žuvo mažiausiai 39 sukilėliai – tai buvo vieni didžiausių nuostolių provincijoje.

Sukilimu buvo siekta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Be to, Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama ir 1941 m. birželio 23 d. paskelbta Laikinoji Vyriausybė siekė atkurti Lietuvos administraciją, grąžinti valstybės institucijas, panaikinti sovietinius sprendimus, atkurti privačią nuosavybę, atnaujinti švietimo sistemą, organizuoti vietos savivaldą. Nors ir kai kurie šių tikslų buvo bent iš dalies pasiekti (daugelyje Lietuvos vietovių nuversta sovietinė valdžia, bent laikinai perimta vietinė administracija, išlaisvinti politiniai kaliniai, išsaugota dalis infrastruktūros, taigi, į vietą atvykę naciai dažniausiai rasdavo jau lietuvišką savivaldą, o ne sovietų okupacinę administraciją), visgi atkurti realios Lietuvos nepriklausomybės nepavyko dėl vokiečių okupacinės politikos. Tuo tarpu nemaža dalis to, ką pavyko išsaugoti (pvz., administracinį resursą ar infrastruktūrą), jau netrukus pradėjo tarnauti kitam okupantui – nacistinei Vokietijai ir jos interesams.

Taigi, pagrindinis sukilimo tikslas buvo aiškus – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sukilėliai tikėjosi, kad prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas sudarys galimybę atkurti valstybingumą. Visgi, šis tikslas liko neįgyvendintas – nacistinės Vokietijos planuose nepriklausomai Lietuvai vietos nebuvo, o per Birželio sukilimą sudaryta Laikinoji vyriausybė veikė tik kelias savaites ir netrukus buvo faktiškai neutralizuota.

Galiausiai, verta pasvarstyti, kokia buvo šio sukilimo reikšmė ir kodėl šį įvykį galime laikyti vis dar aktualiu šiandieninei Lietuvai. Nors pagrindinis sukilimo tikslas nebuvo įgyvendintas, daugelis istorikų pritaria minčiai, kad pats sukilimas turėjo tikrai didelę (jei ne politinę) bent jau simbolinę reikšmę ir iš esmės paneigė sovietinį naratyvą, esą 1940-ųjų birželio 15-ąją nei vieno šūvio neiššovusi ir ultimatumą priėmusi Lietuva vėliau „savo noru“ įstojo į SSRS sudėtį, o vėliau į miškus pokariu pasitraukę Lietuvos laisvės kovotojai buvo „fašistai“ ar „banditai“. Tai ypač svarbu ir šiandien, kai bendrame Lietuvos valstybingumui reikšmingiausių įvykių kontekstuose Rusijos propaganda vis dar kryptingai siekia diskredituoti ir Birželio sukilimą, pateikdama jį vien kaip „fašistinį maištą“, bandydama įrodyti, kad lietuviai masiškai palaikė nacizmą. Būtent todėl šio sukilimo legitimizavimas buvo ir išlieka toks nepatogus Kremliaus istorinei politikai – jis griauna mitą apie savanorišką Lietuvos integraciją į Sovietų Sąjungą, taip pat atsižvelgiant ir į egzistavusią realią jungtį tarp Birželio sukilimo ir partizaninio ginkluoto pasipriešinimo pirmajame pokario dešimtmetyje.

Anot D. Noreikos, nors Holokaustas ir Birželio sukilimas buvo skirtingi reiškiniai, tačiau istorinėje realybėje jie persidengė. Čia svarbu pabrėžti, kad Birželio sukilimas kaip reiškinys, visų pirma, buvo antisovietinis ir valstybingumo siekęs pasipriešinimas. Istorikas Simonas Jazavita pabrėžė, kad tikrasis sukilimo tikslas buvo savigyna. Šiomis itin nedėkingomis sąlygomis lietuviai buvo priversti atsakyti į represinius, okupacinius veiksmus ir šie atsakomieji veiksmai buvo nukreipti toli gražu ne prieš tam tikrą konkrečią religinę ar tautinę grupę, bet rėmėsi antisovietine retorika ir veikimu.

Kita vertus, žinoma, privalome atsižvelgti ir į tai, kad kai kurie kolaborantai prisidėjo prie nacių vykdyto žydų persekiojimo ar žudynių. Šios tragedijos negalime užmiršti tiek iš bendražmogiškos, atjautos pusės, tiek ir racionaliai suvokiant Lietuvos žydų bendruomenės, kaip bendrapiliečių, neretai iki galo pakankamai neįvertintą didžiulį indelį į totalitarinių režimų sugriautos Vasario 16-osios Lietuvos socioekonominį, kultūrinį, miestietiškąjį gyvenimą.

Vis dėlto, šis visam Vidurio Rytų Europos regionui dramatiškas ir tragiškas laikotarpis neturėtų būti matomas suprastinant. Tiek žydai jokiu būdu negali būti redukuotai vertinami pagal nacių sąmoningai priklijuotą propagandinę klišę „žydas-komunistas“, manipuliuojant jautria istorine regiono atmintimi, (juolab suprantant, kad daugelis turtingų žydų ar rabinų buvo vieni pirmųjų sovietinio režimo taikinių ir patyrė represijas dar pirmaisiais sovietinės okupacijos metais), tiek ir lietuviai (žinoma, ir Birželio sukilimo dalyviai bei jų neva antisemitiniai siekiai), kaip tauta, negali būti kolektyviai laikomi „žydšaudžiais“ – juk patys lietuviai, jų tarpe – ir Birželio sukilimo dalyviai, patyrė abiejų totalitarinių režimų represijas, be to, gana aktyviai veikė lietuvių antinacistinis pogrindis, spauda, nors ši veikla galėjo pasibaigti mirties bausme. Pavyzdžiui, Jono Ženausko istorija. Jis 1940–1941 m. buvo sovietų politinis kalinys, Birželio sukilimo dalyvis, o nacistinės okupacijos metais gelbėjo žydus. Anot S. Jazavitos, daugelis Birželio sukilėlių tikrai aklai nesekė nacistine propaganda, kaip tai vėliau bandė pavaizduoti sovietai. Pagrindinis jų tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, o tai jungė „labai įvairius žmones po viena vėliava“.

Visgi, visų pirma, šią temą ir bendrai visą 1941 m. birželio įvykių virtinę yra itin sunku vertinti. Pagrindinė problema yra ta, kad šios temos toli gražu nėra pakankamai ištyrinėtos: statistikos trūkumas (pvz., netgi nėra bent apytiksliai žinoma, kiek buvo Birželio sukilimo dalyvių, o atlikti įvairūs skaičiavimai rodo drastiškus ir pernelyg kontrastingus skirtumus), specifiniai sukilimo provincijoje tyrimai, daugelis archyvinių šaltinių fragmentiški, o dalis jų – sovietinių ar nacistinių represinių institucijų bylos, kurių patikimumą būtina vertinti kritiškai.

Šį istorijos suraizgytą, sudėtingą mazgą išrišti galėtų padėti tik kryptinga, brandi istorinė politika, kuri turėtų remtis ne nutylėjimais ar supaprastinimais, o kuo gilesniais ir išsamesniais tyrimais. Būtent neištirtos temos, statistikos stoka, nepakankamas vietinių istorijų pažinimas ir palieka erdvę tiek sovietinės istoriografijos, tiek šiandieninės Rusijos propagandos manipuliacijoms, sąmoningai selektyviai interpretuojant istoriją ir dezinformuojant tiek savąją, tiek įvairių posovietinių Vidurio Rytų Europos tautų, tiek ir Vakarų visuomenes.

Taigi, 1941 m. Birželio sukilimą reikėtų vis prisiminti ir iš naujo permąstyti kaip vieną sudėtingiausių, dramatiškiausių ir tuo pat metu reikšmingiausių XX a. Lietuvos istorijos įvykių. Šio sukilimo pobūdį tik dar labiau suintensyvino skausminga pirmoji sovietinė okupacijos patirtis – masinis teroras, represijos, valstybės institucijų, kariuomenės likvidacija ir visuomenės sovietizacijos pradžia. Sukilimas tapo bandymu atkurti Lietuvos valstybingumą tuo metu, kai Europą draskė dviejų totalitarinių režimų – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – karas. Šiame kontekste sukilėliai mėgino pademonstruoti pasauliui, kad Lietuva ne savo noru atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje. Žvelgiant giliau į kovų už laisvę ir valstybingumą tęstinumo kontekstą, tai buvo ne tik eilinis karinis ar politinis epizodas, o ir tam tikras visuomeninis, mentalinis lūžis. Epizodas, kuriame save realizavo nepriklausomoje Vasario 16-osios Lietuvoje užaugusi karta – studentai, karininkai, šauliai, ateitininkai, mokytojai, inteligentai, provincijos jaunimas. Labai svarbi buvo šio sukilimo moralinė dimensija – juk 1940 m. Lietuva praktiškai nepasipriešino sovietinei okupacijai, tad 1941 m. birželį dalis visuomenės mėgino savotiškai reabilituotis. Tai buvo bandymas parodyti, kad Lietuvos valstybės ir jos laisvės idėja tebėra gyva.

Galiausiai, karta, kurios nemaža dalis dar vaikystėje matė nepriklausomos valstybės kūrimąsi, 1941 m. pirmą kartą masiškiau pabandė ginklu pasipriešinti sovietinei okupacijai. Tokiu būdu Birželio sukilimo partizanai atliko itin svarbų jungties tarp 1919 m. Nepriklausomybės kovų savanorių ir jau vėlesnio pokario partizaninio ginkluoto pasipriešinimo vaidmenį. Tai bene geriausiai įprasmino tokie jaunosios, jau nepriklausomybės pradžioje gimusiųjų kartos asmenybių, kaip Juozas Lukša-Daumantas ar Vytautas Gužas-Kardas, pavyzdžiai.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

1. 1941 m. Birželio sukilimas, dokumentų rinkinys (sudarė Valentinas Brandišauskas), 2000.
2. Bubnys Arūnas, 1941 m. Birželio sukilimas šiaurės rytų Lietuvoje, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 29, 2006.
3. Buchaveckas Stanislovas, Jonas Ženauskas – 1940–1941 m. sovietų kalinys, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, žydų gelbėtojas.
4. Jankauskas Juozas, 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje, 2010.
5. Jaskelevičius Tadas, 1941 m. Birželio sukilimas Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiuje: įvykiai, dalyviai, likimai, in: Genocidas ir rezistencija, 2020, 1(47).
6. Jaskelevičius Tadas, 1941 m. Birželio sukilimas Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiuje, in: Genocidas ir rezistencija, 2015, 2 (38).
7. Noreika Dainius, Šauliai, Birželio sukilimas ir partizaninis karas: Šiaurės rytų Lietuvos atvejis, in: Lituanistica, 2015, t. 61, Nr. 3(101), p. 221-234.
8. Noreika Dainius, Skirtingų istorijų sankirtos: Holokaustas, birželio sukilimas ir partizanų karas.
9. Rukšėnas Alfredas, 1941 m. Birželio sukilimas Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskrityse, in: Genocidas ir rezistencija, 2010, 1(27).
10. Istorikas S. Jazavita: 1941-ųjų Birželio 23-osios sukilimo tikslas buvo savigyna, in: https://www.bernardinai.lt/istorikas-s-jazavita-1941-uju-birzelio-23-osios-sukilimo-tikslas-buvo-savigyna/.
11. Sigitas Jegelevičius: Birželio sukilimą šiandien dažnai matome pro sovietinės propagandos akinius (I), in: https://www.bernardinai.lt/2013-06-22-sigitas-jegelevicius-birzelio-sukilima-siandien-daznai-matome-pro-sovietines-propagandos-akinius-i/.
12. Sigitas Jegelevičius: Birželio sukilimą šiandien dažnai matome pro sovietinės propagandos akinius (II), in: https://www.bernardinai.lt/2013-06-23-sigitas-jegelevicius-birzelio-sukilima-siandien-daznai-matome-pro-sovietines-propagandos-suformuotus-akinius-ii/.

The post Leonardas Augustis. Birželio sukilimą prisimenant appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

„Birželio sukilimo aplinkybės ir istoriniai dokumentai turi būti tiriami toliau ir skelbiami visuomenei“. Tokia mintis nuskambėjo Seime vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „1941 m. Lietuvos sukilimas: tarptautiniai kontekstai“. Joje akcentuota, kad tai ne vietinės reikšmės trumpai vykęs pasipriešinimas sovietinei okupacijai, o visos Lietuvos sukilimas, kuris mėgino atkurti valstybės nepriklausomybę.

Kaip pabrėžė ją pradėjęs ir moderavęs Seimo narys prof. Valdas Rakutis, „Birželio sukilimas buvo ne izoliuotas Lietuvos vidaus įvykis, o dalis didžiulės geopolitinės krizės, kuri 1941 m. vasarą apėmė visą Rytų ir Vidurio Europą“. Simboliška, kad renginys vyko Kovo 11-osios salėje, kurioje prieš 36 metus atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Pranešimuose buvo gausu įdomios informacijos. Antai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, dr. Arūnas Bubnys atkreipė dėmesį į sovietinių laikų istorikų Birželio sukilimo iškraipymus bei falsifikacijas, kuriomis buvo mėginama pateisinti okupaciją.

Pranešimuose paralelių buvo ir daugiau. Vos savaitę vykusi aktyvioji sukilimo fazė įrašyta į visą eilę pasaulinių judėjimų už nepriklausomybę, pradedant Tado Kosciuškos sukilimu XVIII a. pabaigoje, o štai Prezidento vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė, perskaičiusi šalies vadovo sveikinimą konferencijai, priminė, kad Birželio sukilimas inspiravo ir 1949 m. vasario 16-osios Minaičių kaimo slėptuvėje partizanų vadų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) narių pasirašytą Laisvės Deklaraciją.

Jautrius žodžius konferencijai skyrė Birželio sukilimo kolegijos vadovo dr. Kosto Ivanausko perskaitytas prof. Vytauto Landsbergio iš ligoninės atsiųstas laiškas, taip pat iš užsienio gautas Kazio Škirpos marčios Kristinos Tyliūtės-Škirpienės atsiliepimas.

Pranešimuose buvo gausu įdomios informacijos. Antai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, dr. Arūnas Bubnys atkreipė dėmesį į sovietinių laikų istorikų Birželio sukilimo iškraipymus bei falsifikacijas, kuriomis buvo mėginama pateisinti okupaciją. Jis minėjo kažkada išleistą Antano Sniečkaus knygelę, taip pat istorikų V. Brandišausko, J. Dobrovolskio, J. Butėno, A. Rakūno ir kitų tyrinėjimus, nors kai kuriuose jų pripažįstamas didelis sukilimo mastas. Kazio Škirpos veiklos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis išsamiai apibūdino šio Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjo ir vieno pagrindinių sukilimo organizatorių gyvenimo kelią – nuo finansinės paramos kaupimo iki jo internavimo Vokietijos gilumoje.

Lvivo apskrityje Ukrainos nacionalistų organizacija (UNO) veikė labai ryžtingai, jie buvo gerai ginkluoti, vykdė teroro veiksmus, tačiau naciai griebėsi panašių priemonių kaip ir Lietuvoje: pasinaudojo daugybe iš kalėjimų išleistų kalinių, kurie tapo vokiečių baudžiamųjų būrių dalimi…

Istoriko Arvydo Anušausko pranešime aiškintos sovietinio tautos naikinimo ir sukilimo sąsajos. Jis pabrėžė, kad sukilėliai ryžosi kovoti ne tik prieš Raudonąją armiją, bėgančią iš Lietuvos, bet ir prieš buvusią nacistinės Vokietijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. Tiesa, naujasis okupantas neleido realizuoti laisvės siekių. Daugybė LAF aktyvistų buvo suimta. A. Anušauskas atskleidė, kad iš išvaduotų kalinių vokiečių valdžia atsirinko dešimtis tokių, kurie vykdė žmonių egzekucijas, pavyzdžiui, kaip birželio 27-ąją pogrome Lietūkio garaže. Jam vadovavo trys žmonės vokiškomis pavardėmis, sakė istorikas.

Labai įdomus buvo istoriko iš Ukrainos, Lvivo politechnikos universiteto mokslininko dr. Romano Kuzmino tyrimas apie Lietuvos sukilimo ir tokio pat judėjimo Vakarų Ukrainoje sąsajas. Jis sakė, kad Lvivo apskrityje Ukrainos nacionalistų organizacija (UNO) veikė labai ryžtingai, jie buvo gerai ginkluoti, vykdė teroro veiksmus, tačiau naciai griebėsi panašių priemonių kaip ir Lietuvoje: pasinaudojo daugybe iš kalėjimų išleistų kalinių, kurie tapo vokiečių baudžiamųjų būrių dalimi… Svečias pabrėžė ir skirtumus: Lietuva jau buvo patyrusi savo valstybingumo pranašumus, o Vakarų Ukrainos žmonės to nejuto. Todėl tarpusavio konfliktai, rietenos, programiniai skirtumai neleido pasiekti tokių pačių taurių tikslų.

Visuotinės baimės sąžiningai kalbėti apie Sukilimą fone ši knyga yra retas oro gurkšnis, plačiajai visuomenei vertingas ir dėl surinktų faktų, ir dėl konceptualaus žvilgsnio. Na, o tiems, kuriuos privertė gūžčioti pastarųjų metų valdžios ir viešų asmenų atviras priešiškumas mūsų tautos antisovietinei rezistencijai, tai puiki proga sužinoti daugiau apie Sukilimą, jo eigą, tikslus ir kontroversiškas aplinkybes.

Latvijos istorikas Janis Tomaševskis apibūdino savo šalies ginkluotą pasipriešinimą karo pradžioje, o Balstogės universiteto profesorius Jaroslawas Wolkonowskis apžvelgė 1941 m. Birželio ir 1944 m. Varšuvos sukilimų paraleles. Antroje konferencijos dalyje vykusioje diskusijoje dėmesį atkreipė pernai išleista Arvydo Sekmoko knyga intriguojančiu pavadinimu „Birželio sukilimas nėra baigtas“.

Seimo narys Vytautas Sinica šios knygos pristatyme rašė: „Visuotinės baimės sąžiningai kalbėti apie Sukilimą fone ši knyga yra retas oro gurkšnis, plačiajai visuomenei vertingas ir dėl surinktų faktų, ir dėl konceptualaus žvilgsnio. Na, o tiems, kuriuos privertė gūžčioti pastarųjų metų valdžios ir viešų asmenų atviras priešiškumas mūsų tautos antisovietinei rezistencijai, tai puiki proga sužinoti daugiau apie Sukilimą, jo eigą, tikslus ir kontroversiškas aplinkybes“.

O gal iš tiesų, šiandienos geopolitinės aplinkybės ir iškilusi grėsmė Lietuvos valstybingumui verčia dabartinę kartą ne tik neužmiršti prieš 85-rius metus didvyriškų įvykių, bet ir jų pamokų ateičiai?

The post Česlovas Iškauskas. Birželio sukilimas: ko iš jo mokėmės šiandien? appeared first on Voruta.