Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas www.voruta.lt

Nuo XIX a. pr. šimtą metų Alantos dvaro ir miestelio ­istorija buvo glaudžiai susijusi su Pac-Pomarnackių gimine. Ši LDK giminė nuo XVII a. turėjo bajorų giminių herbą Gozdava¹. Šio herbo pagrindą sudarė raudoname skydo lauke pavaizduotos dvi žiedu sujungtos sidabrinės (baltos) lelijos, viena nukreipta į apačią, kita į viršų, o kleinote virš šalmo ir karūnos – penkios povo plunksnos ir tokia pati lelija. Lelija simbolizuoja riterių nenugalimumą, o povo plunksnos – išmintį. Manoma, kad herbo pavadinimas kilo nuo Mazovijoje gyvenusios Gozdavų giminės, kuriai šį herbą 1402 m. suteikė Mazovijos kunigaikštis.

Pomarnackiai su Pacų gimine sietini per Gozdava herbą, suteikusį jiems teisę prisidurti prievardį Pac-Pomarnackiai herbą Gozdava iš Pacų galėjo nusipirkti arba gauti už kažkokius nuopelnus. Žinomi atvejai, kai už kokias nors paslaugas didikai į savo heraldinę giminę priimdavo ir smulkesnius bajorus, t. y. jiems suteikdavo savo herbus. Pomarnackiai herbą iš Pacų gavo būtent taip, nes giminystės ryšys tarp jų nenustatytas. Kaip teigia lenkų istorikas Severinas Uruskis, nuo XVIII a. pabaigos prievardis Pac- pradėtas rašyti prie pavardės, kuri tapo sudurtinė², bet ne visi Pomarnackių giminės atstovai prievardį naudojo.

Tadeušas Pac-Pomarnackis

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo pirmasis iš giminės, valdęs Alantos dvarą. Jis gimė 1763 m. Ukmergės pavieto medžioklio³ Antonijaus Pomarnackio šeimoje, kurioje dar augo vyresnis brolis Stanislovas ir sesuo Liudvika. Įgijęs teisininko išsilavinimą, Tadeušas dirbo Anykščių žemės teisėju, 1801 m. rinktas į Vilniaus bajorų susirinkimo deputatus. Brolis Stanislovas 1786 m. tapo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatu, o sesuo Liudvika 1793 m. ištekėjo už buvusio LDK artilerijos papulkininkio. 1800 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis su broliu Stanislovu iš giminaičių Antano Antaševskio ir Eleonoros Pomarmackos Antaševskos nusipirko Avižienių valdą (dab. Utenos r.), vėliau – Vėdarų ir Kazliškių dvarus prie Želvos (dab. Ukmergės r.), dar vėliau Savičiūnų dvarą (dab. Anykščių r.)⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona našle Kotryna Žabaite-Strutinskiene, kuriai pirmasis vyras buvo užrašęs Uteną, Noliškį, Dičiūnus ir Kiburius, Tadeušas susituokė 1822 m. balandžio 25 d. Utenos bažnyčioje. Antroji Tadeušo žmona buvo dvarininko bei Ukmergės maršalkos Lapo našlė Konstancija Čižaitė-Lapo, kuriai velionis vyras prieš mirtį užrašė Sirutėnų žemes ir Utenos dvarą. Su ja tuo metu jau 64 metų Anykščių žemės teisėjas Tadeušas Pac-Pomarnackis susituokė 1833 m. vasario 14 d. taip pat Utenos bažnyčioje⁵.

Tadeušas Pac-Pomarnackis siekė plėsti savo valdas. 1828 m. liepos 27 d. iš Tadeušo Miedzikovskio ir Timotiejaus Silos Novickio įsigijo Alantos dvarą su didelėmis skolomis. Todėl su buvusiais valdytojais teismuose bylinėtasi dar dešimt metų. Teko padengti buvusių savininkų skolas, ir tik tada Alantos valda tapo Pac-Pomarnackių nuosavybe⁶.

Ukmergės paviete T. Pac-Pomarnackis turėjo 840 baudžiauninkų (Avižieniuose – 116, Savičiūnuose – 423 ir Alantos valdoje – 301). Valdose buvo priskaičiuota 150 kiemų, 1500 dešimtinių ariamos, 15 dešimtinių sodybinės žemės ir 1350 dešimtinių šienaujamų pievų. Testamente jis įvardijo ir kitą jam priklausantį turtą: grynuosius pinigus, banko bilietus, skolinamuosius raštus (vekselius), brangakmenius, auksą, sidabrą, krištolo ir porceliano indus, ūkinius pastatus, gyvulius ir kt. Visas turtas viršijo 50 tūkstančių sidabrinių rublių. Testamente įrašytas ir nekilnojamasis turtas Solec-Zdroj vietovėje (dab. Lenkijos pietuose)⁷.

Dvarininkas palikuonių nesusilaukė, todėl 1848 m. spalio 10 d. surašė testamentą pusbrolio Mikalojaus Pac-Pomarnackio sūnaus Vladislovo⁸ naudai, kuriam po Tadeušo žmonos Konstancijos mirties turėjo atitekti Alantos dvaras bei Avižienių ir Savičiūnų valdos.

Prieš mirtį Tadeušas Pac-Pomarnackis pradėjo statyti naujus Alantos dvaro rūmus ir įrenginėti peizažinį parką. Visi organizaciniai rūpesčiai gulė ant dvaro įgaliotinio, išsilavinusio ir protingo jaunuolio Kazimiero Maigio pečių. Maigys beveik tris dešimtmečius 1822–1849 m. buvo Alantos ir Savičiūnų dvarų įgaliotinis bei Avižienių dvaro valdytojas. Dvarininkas juo visiškai pasitikėjo ir pavedė tvarkyti visus ūkinius ir finansinius dvaro reikalus. 1828 m. Utenos bažnyčioje krikštijant Kazimiero Maigio sūnų dalyvavo ir Tadeušas, kuris sutiko tapti naujagimio krikšto tėvu ir vaikui parinko Tado vardą. T. Pac- Pomarnackui mirus, Kazimieras Maigys ir toliau padėjo jo našlei tvarkyti visus dvaro reikalus. Už ištikimą 27-erių metų tarnystę jis tikėjosi gauti nors nedidelę dvaro turto dalį, tačiau Konstancijai mirus, naujasis dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam nieko nepaliko.

K. Maigys Alantos, Avižienių, Savičiūnų ir gimtojo Zaviesiškio apylinkių kaimuose užrašinėjo lietuviškas dainas, patarles ir surinktą medžiagą siuntė istorikui Simonui Daukantui⁹, tuo metu dirbusiam Sankt Peterburge. Jis užrašė ne tik tautosakos tekstus, bet ir aprašė jų pateikėjus, nurodė autorinių dainų ir eilėraščių autorius, dainavimo būdą. Išlikę aštuonių Maigio laiškų, rašytų S. Daukantui, nuorašai. Laiškai buvo išspausdinti 1898 m. leidinyje „Medega S. Daukanto biografijai“ kartu su daugiau kaip trisdešimt dainų, poezijos tekstų, keliomis patarlėmis. S. Daukantas su užrašu „Iš Ovantos atsiųsta“ dvi dainas įdėjo į rinkinį „Dainos žemaičių“. Išliko S. Daukantui rašyti laiškai, kuriuose apie naująjį dvaro šeimininką Vladislovą Pac-Pomarnackį Maigys atsiliepia gana sarkastiškai, pavadindamas jį „giliuku“, t. y. velniu ar blogio įsikūnijimu. Kazimieras Rapolas Maigys mirė 1858 m. balandžio 5 d. Zaviesiškyje. Palaidotas Kavarsko kapinėse.

Tadeušas Pac-Pomarnackis mirė Alantoje 1849 m. gruodžio 13 d., eidamas 87 metus ir buvo palaidotas Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁰.

Vladislovas Pac-Pomarnackis

Po Tadeušo Pac-Pomarnackio mirties Alantos dvaras priklausė jo našlei Konstancijai, tačiau dvarą tvarkė pusbrolio sūnus Vladislovas Pac-Pomarnackis. Dar Tadeušui gyvam esant, paveldėtojas Vladislovas 1848 m. kreipėsi į Kauno gubernijos valdybą, prašydamas leisti miestelyje rengti turgus ir prekymečius. Prašyme buvo nurodoma, kad Alanta yra atokiau nuo kitų prekybos centrų, todėl norėdami parduoti savo produkciją valstiečiai priversti ją vežti dideliais atstumais¹¹. Caro valdžia dvarininko prašymą patenkino ir leido Alantoje rengti turgus pirmadieniais, taip pat tris prekymečius¹². 1859 m. po Konstancijos mirties dvaras teisiškai perėjo į Vladislovo Pac-Pomarnackio rankas. Pretenzijas į paveldėtą turtą atkakliai reiškė buvusio dvaro savininko Tadeušo sesuo Liudvika, o po jos mirties ilgai ir nesėkmingai teismuose bylinėjosi ir jos dukra¹³.

Naujasis Alantos valdytojas Vladislovas Pac-Pomarnackis gimė 1806 m. Galinės dvare netoli Vilniaus. Jo tėvo Mikalojaus Benedikto Pac-Pomarnackio pavardė minima 1795 m. reviziniame surašyme, kuriame įrašyta, kad 31-erių metų Piatigorsko kavalerijos brigados poručikas buvo vedęs Joaną Liaudanskaitę, Raseinių miesto raštininko Jurgio Liaudansko dukrą. Be Vladislovo, jie turėjo dar tris sūnus – Leopoldą, Antaną, Ignotą – ir dvi dukteris – Karoliną ir Julijoną. Šeima valdė Merkinės dvarą Turgelių parapijoje, o pats Mikalojus Pac-Pomarnackis gyvendavo ir Merkinėje, ir Vilniuje. Jo sūnus Vladislovas įsigijo Galinės dvarą Sudervės parapijoje prie Vilniaus. Sudervės kapinėse 1840 m. buvo palaidota jo motina, o 1846 m. – ir 96-erių sulaukęs tėvas.

Vladislovas Pac-Pomarnackis su pirmąja žmona Olimpija Michalskyte susilaukė dukrų Matildos ir Malvinos bei sūnaus Mikalojaus. Malvina ir Mikalojus mirė mažamečiai. Tesulaukusi 30-ies mirė ir žmona Olimpija, kuri 1849 m. gegužės 9 d. buvo palaidota Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁴ šalia buvusio dvaro savininko Tadeušo Pac-Pomarnackio. Motinai mirus, mažametę Matildą Alantos dvare augino vyriausioji Vladislovo sesuo Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Ji su sūnumi Vladislovu Javtoku gyveno ir Alantoje, ir giminaičio Ričardo Roberto Pac-Pomarnackio dvare Girsteitiškyje¹⁵. Gretimame Valentinavos dvarelyje gyveno tolesni giminės: Petras Pac-Pomarnackis su šeima. 1866 m. Vladislovo Pac-Pomarnackio dukra Matilda ištekėjo už Burbiškių dvaro (netoli Anykščių) savininko Anupro Venslovavičiaus sūnaus Otono.

Vladislovas Pac-Pomarnackis tęsė Tadeušo Pac-Pomarnackio pradėtą naujųjų Alantos dvaro rūmų statybą ir 1853 m. darbus užbaigė. Netoli senųjų rūmų išaugo grakštus italų vasaros rezidencijos stiliaus su ryškiais neoromantizmo bruožais pastatas ir akmeniniai ūkiniai statiniai¹⁶. Rūmai stovėjo ant aukštų stačiakampio formos pamatų, buvo vieno aukšto, tik centrinė dalis dviaukštė, dengta trikampiu frontonu, dekoruotu trimis pseudogotikiniais bokšteliais. Kairėje rūmų pusėje dvaro savininkas pastatė keturių aukštų bokštą su apžvalgos aikštele.

Alantos dvaras garsėjo savo turtingu interjeru. Rūmų vidų puošė dekoratyvinio tinko lubos ir ištaigingi baldai. Visuose kambariuose buvo sudėtos ornamentuotos skirtingų piešinių parketo grindys. Kambarių centre ir kiekvieno grindų stačiakampio susikirtimuose buvo ąžuolo arba juodmedžio augalinių motyvų inkrustacijos. Grindis dengė kilimai, sienos dekoruotos tapetais ar smulkaus rašto apmušalų audiniu. Namus apšildydavo lygios, baltos spalvos aukštos krosnys. Pirmame aukšte buvo pokylių salė, kurioje kabėjo didžiulis krištolo sietynas, o kitoje porceliano sietynas¹⁷. Sienas puošė paveikslai. Šeimos kambaryje kabėjo Pac-Pomarnackių giminės portretai. Vienoje iš menių kinų stiliumi buvo įrengtas arbatos kambarys su gausia keramikos ir žibintų kolekcija. Vienas kambarys apstatytas Liudviko XV stiliaus baldais, menėse kabėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų ir dvaro savininkų giminės portretai¹⁸. Interjero dalį užėmė spintos, skirtos bibliotekai, kurioje laikyta nemažai vertingų knygų. Dvare buvo sukaupta gausi porceliano indų kolekcija, kurią savininkai nuolat papildydavo pirkiniais iš užsienio.

1870 m. užbaigtas Alantos dvaro mišraus stiliaus peizažinis šešių hektarų parkas, kuriame augo įvairūs vietiniai ir egzotiniai augalai, atsivežti iš kitur: vakarinės tujos, totoriniai, ginaliniai ir sidabriniai klevai, baltosios tuopos, paprastieji kaštonai, juodavaisės aronijos, baltosios sedulos, vengrinės ir paprastosios alyvos, lenktašakės forsitijos ir daug kitų.

Pasistatęs naujus rūmus, Vladislovas Pac-Pomarnackis vėl vedė. 1854 m. vasario 14 d.¹⁹ jis susituokė su Burbiškių dvaro savininko Anupro Venslavavičius aštuoniolikmete dukra Liudvika Marija Kotryna Venclavavičiūte.

XIX a. vid. Pac-Pomarnackių Alantos ir Savičiūnų dvaruose kilo valstiečių neramumų. Dar prieš prasidedant baudžiavos panaikinimo reformai, kuri numatė derlingas žemes išdalinti valstiečiams, dvarininkai stengėsi jas išsaugoti. Nujausdami permainas, valstiečiai savo ruožtu priešinosi sunkioms baudžiavinėms prievolėms, atsisakinėjo vykdyti inventorinius įpareigojimus arba reikalavo juos sumažinti²⁰. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius gavo valstiečių skundą dėl prievolės atlikti rūmų statybos darbus net sekmadieniais, dėl ko jie neturį laiko lankyti bažnyčios. Vyskupas pasiuntė Utenos dekaną išsiaiškinti vietoje. Apsilankęs dvare, dekanas vyskupą informavo, kad V. Pac-Pomarnackis jį sutiko blogai ir kaltinimus atmetė.²¹

Tuo pat metu parašytas dar vienas skundas dėl Alantos dvaro savininko elgesio. Jis kaltinamas griežtai draudžiantis vietinėms merginoms rinktis jaunikius iš kaimyninių dvarų, ar atvirkščiai – vietos valstiečiams atsivesti merginas iš kitų kaimų. Tai sužinojęs, vyskupas M. Valančius įpareigojo Utenos dekaną paveikti dvarininką, kad šis netrukdytų moterystės sakramento administravimo ir užbaigtų draudimus. Deja, dekanas ir šį kartą nieko nelaimėjo.

Prieš pat baudžiavos panaikinimą bruzdėjimai Pomarnackio dvaruose dar labiau sustiprėjo. Už tai valstiečius baudė ne tik dvaro administracija, policija, bet ir kariuomenės dalinys, egzekucijoms atlikti apgyvendintas Alantos apylinkėse: Ulonai, gyvendami valstiečių trobose, maitinasi valstiečių maistu, arklius šeria jų pašaru, barbariškai elgiasi su moterimis.

1857 m. Ukmergės ispravnikas savo pranešime rašo, kad Alantos dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam pranešė, jog dvaro valstiečiai į lažą eina ne nustatytu laiku, o pagal savo nuožiūrą, ir kad tai gali būti dėl melagingų gandų apie laisvę. Kad panašūs nepaklusnumai neišplistų į kitus dvarus reikia užkirsti kelią netvarkai – pasiųsti pakankamą karinę komandą.²²

Išskirtinį skundą vyskupui 1858 m. parašė Alantos ir Savičiūnų dvaro valstiečiai²³, kurie Pac-Pomarnackį ir dvarų prižiūrėtojus kaltino žiauriu elgesiu: Jau devinti metai, kai Pomarnackis paėmė mus į savo nagus ir nuo pat savo viešpatavimo pradžios <…> be pasigailėjimo muša ir dar pasamdė tokius pat kaip jis pats, ekonomus ir raštininkus, kurie mus muša rykštėmis, pagaliais, pančiais. Dėl to mušimo yra kurčių, bedančių, su sužalotomis rankomis, o kai kurios nėščios moterys nuo mušimo mirė. <…> Kareiviai prievartauja mūsų dukteris, žmonas, seseris, o besipriešinančioms pila smėlį į burną, kad nerėktų. Visos mūsų moterys bijodamos nakčiai su mažais vaikais eina miegoti į laukus. Nuo šalčio vaikai susirgo. <…> Mes Jūsų šviesybei neaprašėme nei dešimtosios dalies mums daromų skriaudų, nes bijome. Rašome į Jūsų ganytojišką šviesybę nuo viso valsčiaus ir aš, kaip raštingas, savo ranka pasirašau – Andrius Gavėnas. Skundą nagrinėjo Vilniaus karinio gubernatoriaus tarnyba, vėliau jį persiuntė Kauno gubernijos valdybai, kuri pažeidimų nenustatė²⁴. V. Pac-Pomarnackis visus kaltinimus neigė, o pačius skundą surašiusius apkaltino šmeižtu ir kitų valstiečių kurstymu nepaklusti dvarininkui. Jis žiauriai atkeršijo ir skundus rašiusiam Andriui Gavėnui – jį atidavė į caro rekrutus²⁵.

Įdomu tai, kad dvarininko Pomarnackio pavardė paminėta ir literatūriniame kūrinyje – Juozo Tumo-Vaižganto apy­sakoje „Dėdės ir dėdienės“, kurioje pasakojama apie nelengvą baudžiauninkų kasdienybę²⁶.

1864 m. kovo 14 d. Vladislovui gimė sūnus, būsimasis Alantos dvaro savininkas Tadeušas. Jo tėvas Vladislovas testamentu savo turtą padalijo artimiesiems²⁷. Didžiausia dalis skirta sūnui Tadeušui, kuriam atiteko Alantos, Avižienių ir Želtiškių dvarai Ukmergės apskrityje su 3204 dešimtinėmis žemės. Jam taip pat palikti 45 tūkstančiai rublių, kuriuos Prūsijos pilietis Gustavas fon Šachta buvo sumokėjęs už įkeistą Svobiškio dvarą. Dukters vaikams atiteko: sūnui Vladislovui Aleksandrui Venslavavičiui – Galinių dvaras ir Liesnikų kaimas prie Vilniaus su 182 dešimtinėmis žemės, dukrai Marijai Olimpijai Venslavavičiūtei – trijų aukštų namas Vilniaus centre, Georgijaus prospekte, su 382 sieksniais žemės šalia²⁸, kitai dukrai Elenai Kazimierai Venslavavičiūtei – Alantos dvaro valdoje buvęs Daubarų užusienis su 18 dešimtinių žemės. Testamente buvo nurodyta, kad visas Vladislovo Pac-Pomarnackio skolas bankui ir išlaidas už testamentą – iš viso 9588 rublius – privalės sumokėti sūnus Tadeušas.

Vladislovo Pac-Pomarnackio žmona Liudvika mirė 1880 m., o jis pats – po ketverių metų, 1884 m. lapkričio 27 d., ir buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Šalia buvo palaidota jų dukra Matilda, mirusi vos po kelių mėnesių po tėvo mirties, o 1910 m. šeimos kape atgulė ir Matildos vyras Otonas.

Tadeušas Pac-Pomarnackis (jaunesnysis)

Mirus tėvams, Tadeušą Pac-Pomarnackį Alantoje augino teta Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Tadeušas jaunesnysis mokėsi Vilniuje, 1884 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją.

Tikriausiai siekdamas išsaugoti giminės turtą, Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs artimą giminaitę – savo tėvo anūkę iš pirmos santuokos Mariją Olimpiją Venslavavičiūtę, bet po kelerių metų, 1891 m., pora išsiskyrė vaikų nesusilaukusi.

XIX a. pab. Alantos dvaro ūkis gana sėkmingai vystėsi, buvo diegiami pažangūs ūkininkavimo metodai. 1890 m. Kauno gubernijos atmintinėje aprašant Ukmergės pavietą, pažymėta, kad ten yra tik vienas Alantos dvaras, kuriame vystomas pažangus ūkininkavimas ir naudojami Tichotskio plūgai, Ekerto žolės vartytuvai ir Fuktelio firmos arklių traukiamos sėjamosios, o šlapi laukai ir pelkės nusausinamos iškasus kanalus²⁹.

XIX a. pab. Tadeušo Pac-Pomarnackio valdose padažnėjo socialinių konfliktų tarp dvaro ir valstiečių. 1888 m birželio 20 d. Alantos valsčiaus Klabinių dvaro ūkvedys valsčiaus valdybai skundėsi, kad padaugėjo savavališkų nuganymų. Jis rašė, kad valstiečiai dvaro žemėse gano arklius ne tik naktį, bet ir dieną, o dvaro sargams priešinasi ir juos muša³⁰. 1894 m. Alantos dvaro Ąžuolijos vienkiemyje iš ūkio buvo iškraustomas Pranas Steiblys, neatnaujinęs nuomos sutarties. Antstoliui ir policijos pareigūnui atvykus, jiems pasipriešino penkios vietinės moterys (Kotryna Babelienė, Antanina Audenienė ir kt.). Už tai jos buvo nuteistos kalėti po du mėnesius kiekviena, bet caro vedybų proga, pagal 1894 m. spalio 14 d. manifestą, nuo bausmės buvo atleistos³¹.

Po 1905 m. spalio mėn. caro manifesto, kuris deklaravo kai kurias teises Rusijos imperijos pavergtoms tautoms, Lietuvoje suaktyvėjo socialiniai ir anticariniai judėjimai, kurie neaplenkė ir Alantos. Dar iki manifesto paskelbimo plačiai nuskambėjo 1905 m. vasaros įvykiai, kai liepos 25 d. per atlaidus Alantos miestelyje buvo išklijuoti anticariniai atsišaukimai, sudaužytas valstybinis degtinės monopolis. Pasklidus gandams, kad valstiečiai rengiasi užpulti Pomarnackių dvarą ir užmušti uriadninką, pristavas iškvietė iš Ukmergės dragūnus³². Miniai išsiskirsčius, pristavas su dragūnais išjojo į Alantos dvarą. Po šių įvykių Kauno generalgubernatoriaus užklausus, ar nereikėtų suimti kurstytojų, jis užrašė: Sutinku, sodinkite tuoj pat. 1906 m. vasario mėn. buvo areštuotas ir į Ukmergės kalėjimą uždarytas Alantos viršaitis (starosta) Kraujelis, nes jis iš valsčiaus kasos skyrė pinigų Alantos atstovų kelionei į Didįjį Vilniaus Seimą, kuris įvyko 1905 m. gruodžio 4–5 d. 1906 m. gegužės 14 d. Alantoje buvo sumuštas uriadnikas su sargybiniu, išdaužyti uriadniko buto langai. Dėl šio įvykio atvyko pristavas su aštuoniais sargybiniais, areštavo P. Petrauską iš Padeksnio kaimo, du brolius Gerdvilius iš Runionių bei alantiškius Antaną Umbrasą, Motiejų Tūbą ir Danielių Drazdauską ir visus nuvežė į Ukmergės kalėjimą. Neramumai tęsėsi ir toliau. 1907 m. vasarą turgaus metu alantiškiai smurtavo prieš uriadniką Kovaliovą. Dėl to žandarai areštavo valsčiaus gyventojus: J. Stripeikį, Petrą Jakučionį, Feliksą Mikelevičių, Vladislovą Petkevičių, Antaną Lasį ir Motiejų Puodžių. Pastarieji du buvo nuteisti dviem mėnesiams kalėti Ukmergės kalėjime, kiti išteisinti³³.

XX a. pr. buvo užbaigtas Alantos dvaro ansamblio formavimas, kurį sudarė dvaro rūmai, virtuvė, ledainė, rūkykla, arklidė, du kumetynai, svirnas, sandėlis, klojimas, tvartai, akmeninė tvora ir parkas. Naujasis dvaro savininkas, kaip ir jo tėvas, miestelyje pastatė keletą namų nuomai, o 1892 m. iš Kauno gubernijos valdybos gavo leidimą miestelyje prekiauti alkoholiu³⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis miestelio visuomeniniame gyvenime nedalyvavo, tačiau garbės nariui buvo renkamas į Alantos kooperatyvo valdybą ir gaisrininkų draugiją. 1907 m. balandžio 11 d. dvarininkas Vilniaus „Aušros“ draugijos Alantos skyriui padovanojo nedidelį tūkstančio rublių vertės namą su sąlyga, kad skyrių likvidavus, patalpa atiteks parapijiečių švietimo reikmėms. Skyriaus valdyba už tokią dovaną dovanotoją priėmė į garbės narius. Dvarininkas teikė pagalbą ir statant bažnyčią, netgi leido naudotis dvaro plytine. Jis miestelyje pastatė namą, kuriame buvo teikiamos medicininės paslaugos ir gyveno gydytojo šeima.

XX a. pr. Tadeušas Pac-Pomarnackis dalį žemių, priklausiusių Alantos dvarui, pradėjo pardavinėti vietiniams turtingiems valstiečiams. 1905 m. valstiečiams Jonui ir Antanui Steponėnams pardavė 40 dešimtinių Juotiškio kaimo žemių, Adomui Kuktai – 10 dešimtinių Bučiškių valdos. Tais pačiais metais Mediniškiuose 40 dešimtinių žemės iš jo nupirko Mataušas ir Povilas Dragūnai, o 1907 m. Petrui ir Kazimierui Šulskams parduota 27 dešimtinės Želtiškių žemės.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Pac-Pomarnackiai pasitraukdami iš Alantos dvaro išsivežė didžiąją dalį sukauptos meno vertybių kolekcijos ir kitų daiktų. Rūmuose likusios meno vertybės buvo išvežtos į kaizerinę Vokietiją, o likusį turtą išplėšė bolševikai³⁵. Nuomojamus miestelio namus iš Pac-Pomarnackio išsipirko žydai, ten ir gyveno, įsteigė parduotuves, restoranus, vaistinę, kurioje farmacininkai Pilnikas, vėliau Zilikas Rapoportas ne tik prekiavo vaistais, bet juos ir gamino.

Apie Tadeušo Pac-Pomarnackio šeimyninį gyvenimą ir jo antrąją žmoną žinių nėra, tik tiek, kad jis iki 1917 m. revoliucijos ilgą laiką praleisdavo Rusijoje³⁶, vėliau Prancūzijoje, o Alantoje apsilankydavo tik šiltuoju metų laiku. Alantos dvarą tvarkė jo pusbrolis Javtokas.

Po revoliucijos Rusijoje dvarininkas gyveno Prancūzijoje, Nicoje. Jis mirė 1942 m. Varšuvoje ir buvo palaidotas Varšuvos Aleksandrovskos kapinėse³⁷. Apie palikuonis žinoma tik tiek, kad jis turėjo dvi dukras: Aną ir Mariką. Ana Pac-Pomarnacka jau prieš revoliuciją gyveno Rusijoje ir buvo ištekėjusi už Aleksejaus Trubeckojaus, kuris žuvo kare su bolševikais, vėliau ištekėjo už markizo de Martemprey, vaikų neturėjo. Kita dukra Marika ištekėjo už grafo Hatvanos ir išvyko į gyventi į Kanadą, vėliau gyveno Nicoje, kur ir mirė 1956 m. vasario 7 d.³⁸

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vykdant žemės reformą, 1923 m. Alantos dvaras su jam priklausiusiais 526 ha žemės buvo išparceliuotas. Dvarininkui pagal žemės ūkio reformos reikalavimus liko dvaro sodyba ir 85 ha žemės. Šį turtą 1925 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis pardavė inžinieriui B. Sližiui, kuris tais pačiais metais Alantos dvarą oficialiai įregistravo savo žmonos Salomėjos Podėnaitės-Sližienės vardu.

1940 m. Liepos 22 d. sovietiniam Lietuvos Seimui priėmus deklaraciją dėl visos žemės valstybinės nuosavybės, dvaro valdytoja S. Podėnaitė-Sližienė dvarą su žeme ir pastatais perdavė sovietų įkurtai Alantos Žemės ūkio komisijai.

1941-1945 dvaro rūmuose veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Ruošė agronomus ir zootechnikus. 1959 metais rūmuose įkurtas žemės ūkio technikumas. Technikumo įkūrimas buvo senųjų rūmų išgelbėjimas nuo visiško sugriuvimo.

Aštuntajame dešimtmetyje pastačius naują žemės ūkio technikumo pastatą, senasis dvaro pastatas virto kultūros ir meno centru. Šiuo metu čia veikia Vaidoto Žuko meno galerija, kurioje yra nuolatinė šio menininko darbų ekspozicija, taip pat rengiamos kitų kūrėjų meno parodos ir kultūriniai renginiai. Pastate įkurtas palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio muziejus.

Literatūra

The post Gintautas Šeikis. Alantos dvaras ir jo savininkai Pac-Pomarnackiai appeared first on Voruta.

Kadaise ant Neries kranto, tarp dabartinių Tilto ir Žygimantų gatvių, stovėjo didingi Radvilų rūmai. Juos supo vešlūs sodai ir žuvingi tvenkiniai. Ši vieta siejama su Barbora Radvilaite ir Žygimantu Augustu. Gaisrai ir karai padarė savo. Prieš 200 metų iš rūmų teliko griuvėsiai. 1828 metais Radvilų turto administratoriai nusprendė galutinai jų atsikratyt. Rūmų liekanos už 500 rublių parduotos kaip statybinė medžiaga.

Pirkėjas Fabijonas Kosobudskis jau kitais, 1829 metais, iš Radvilų rūmų plytų pasistatė didelius mūrinius užvažiuojamuosius namus už Aušros vartų, Aštriojo galo priemiestyje. Juos dar ilgai žmonės vadino „rūmais iš rūmų“. Namai buvo gerai žinomi mieste, laikraščiuose dažnai minėti tiesiog kaip orientyras, nė nenurodant tikslaus adreso. Pro čia į Vilnių traukė pirkliai, vežikai ir keliautojai. Vieni ieškojo nakvynės, kitiems reikėjo pašaro arkliams. Apatiniame Kosobudskio namų aukšte buvo galima įsigyti ir Vienos tipo karietą, jojamąjį žirgą ar anglišką balną.

Bajoras Kosobudskis, nusipirkęs gabalą Radvilų istorijos, buvo plačių užmojų žmogus: kur pažvelgsi, visur jo valdos. Iš istorinių planų žinoma, kad Kosobudskio sklypai plytėjo ir ten, kur dabar Liepkalnio stadionas. Čia pat jis turėjo karčiamą, jo žemėse garmėjo ir garsieji Aušros Vartų šaltiniai, tekėję mediniais vamzdžiais į vilniečių namus. Atseikėjo jis žemės ir stačiatikių bei sentikių kapinėms.

Kur tiksliai stovėjo namai iš „šlovingosios karalienės Barboros rūmų“ plytų, šiandien ne taip lengva atsekti. Jų vieta siejama su dabartiniais Aušros Vartų g. 27 ar 29 namais. XIX a. viduryje nutiestas geležinkelis ir vėlesnės namų rekonstrukcijos gerokai pakeitė šios vietos veidą. Vis dėlto po dabartiniais pastatais dar gali slypėti senųjų mūrų ar pamatų liekanos.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato pranešimas

The post Kur ieškoti Barboros Radvilaitės plytų? appeared first on Voruta.

Ar galima seną dvarą prikelti naujam gyvenimui? Taip. Tačiau tam reikia ne tik entuziazmo ir gražių vizijų, bet ir žinių, kantrybės, profesionalų pagalbos bei finansinių galimybių. Apie tai neseniai kalbėta Pamiškės dvaro sodyboje.

Susitikimas su paveldo specialistėmis

Saulėtą šeštadienį Pamiškės dvaro sodyboje, vadinamoje Paliesės dvaru (u. k. 400), susitiko dvaro savininkai Giedrė ir Marius Navikai, KPD Panevėžio–Utenos teritorinio skyriaus vedėja Rasuolė Kerbedienė, architektė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Daina Vanagaitė-Garbanovienė ir architektė, kultūros paveldo ekspertė dr. Dalė Puodžiūkienė.

Tai nebuvo formalus susitikimas prie stalo. Dvaro šeimininkai specialistėms aprodė sodybą, pastatus, papasakojo apie jau atliktus darbus ir savo planus. Kartu vaikščiojant po teritoriją buvo kalbamasi apie tai, ką būtina išsaugoti, nuo ko pradėti tvarkybą ir kaip žingsnis po žingsnio dvarą pritaikyti naujam gyvenimui.

Giedrė ir Marius Pamiškės dvarą Panevėžio rajone įsigijo prieš keletą metų. Nuo pat pradžių jie patys rūpinasi sodyba ir iki šiol priežiūros darbus atlieka savo lėšomis. Šiemet šeima pateikė finansavimo paraišką, tikėdamasi gauti paramą tolesniems darbams.

Dvaro palikuonių nuotraukos papildė žinias

Tačiau dvaro atgaivinimas – gerokai daugiau nei pastatų remontas. „Dvaras turi savo istoriją, o mūsų tikslas – ją išsaugoti, dalintis, perduoti ateities kartoms“, – tokia mintimi savo darbus grindžia šeimininkai.

Ir iš tiesų jų entuziazmas jaučiamas vos įžengus į dvaro teritoriją. Giedrė ir Marius domisi Pamiškės dvaro istorija, renka istorinę medžiagą, ieško senų dokumentų, pasakojimų ir fotografijų. Jiems svarbu ne tik sutvarkyti pastatus, bet ir suprasti, kokia buvo ši vieta, kas joje gyveno, kaip atrodė dvaro gyvenimas.

Šią vasarą pavyko užmegzti ryšį ir su viena iš Pamiškės dvaro palikuonių, gyvenančia Lenkijoje. Ji apsilankė senajame dvare ir pasidalijo išsaugotomis senomis dvaro bei šeimos fotografijomis.

Tokios nuotraukos – daugiau nei tik istoriniai vaizdai. Jose atsiveria žmonių, gyvenusių šiame dvare, istorija, pastatų praeitis, aplinka, kurią šiandien galima pamatyti jau visai kitomis akimis. Ši medžiaga taps svarbia atrama atkuriant ir geriau pažįstant Pamiškės dvaro sodybos istoriją.

Nuo vizijos – prie konkretaus plano

Susitikimo metu specialistės kartu su dvaro savininkais aptarė ne tik dabartinę sodybos būklę, bet ir jos ateities viziją, numatomus tvarkybos bei statybos darbus.

Eksperčių rekomendacija – pirmiausia parengti išsamų dvaro sodybos valdymo planą. Jis leistų aiškiai susidėlioti prioritetus, darbus vykdyti nuosekliai ir etapais, išvengti chaotiškų sprendimų bei kartu išsaugoti dvaro kultūros paveldo vertingąsias savybes.

Tokio plano reikia tam, kad šiandien turima svajonė rytoj galėtų tapti realybe.

Pamiškės dvaro istorija šiuo metu tarsi yra tarp dviejų laikotarpių. Vienoje pusėje – laiko paliesti pastatai, kuriems būtina profesionali priežiūra ir investicijos. Kitoje – jauna šeima, pasiryžusi dvarą išsaugoti, besidominti jo istorija ir ieškanti būdų, kaip jam suteikti naują gyvenimą.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas – kaip padėti Giedrei ir Mariui Navikams įgyvendinti jų viziją ir užtikrinti, kad Pamiškės dvaras būtų išsaugotas ateities kartoms?

Kultūros paveldas išlieka gyvas tada, kai atsiranda žmonių, pasirengusių juo rūpintis.

Pamiškės dvaras tokius žmones jau turi. Dabar svarbu, kad atsirastų ir galimybės jų svajonei tapti realybe.

Iš dvaro istorijos

Kaip rašoma apie šį dvarą KVR, pirmieji dvaro savininkai nežinomi. Daugiau žinių yra iš to laikotarpio, kai jis priklausė Jasenskiams. G. Petkevičaitė-Bitė rašė, kad dvaro savininkas Vaitiekus Jasenskis dalyvavo 1863 m. sukilime. 1866 m. dvarą paveldėjo Konstantinas Jasenskis. XIX a. pab. dvarui priklausė 152 dešimtinės tinkamos žemės, 8 dešimtinės netinkamos ir 40 dešimtinių miško. Dvaro ūkis buvo tvarkomas pavyzdingai. 1903 m. dvare buvo 3 ūkiniai kiemai su 19 gyventojų, 1923 m. –  12 ūkių ir 47 gyventojai. Nepriklausomybės metais dvarą valdė Stanislovas Jasenskis. Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, S. Jasenskis pasitraukė iš dvaro ir dirbo Subačiaus valsčiuje kelių meistru. 1944 m. dvaras nacionalizuotas.

Kultūros paveldo departamento inform.

The post Pamiškės dvaras laukia naujo gyvenimo. Kaip padėti jaunai šeimai išsaugoti paveldą? appeared first on Voruta.

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Senosios Upytės kraštas nuo amžių garsėjo ne tik giliais miškais, bet ir galingu bajorijos sluoksniu. Istorikai ir genealogai, tyrinėjantys Upytės regiono praeitį, neretai užtinka įrašus apie gausias ir laisvas gimines, kurios šimtmečiais kūrė šio krašto istoriją. Upytės pavadinimas senajame Lietuvos žemėlapyje žibėjo kaip svarbus administracinis ir karinis centras, apylinkėse virė tikras bajoriškas gyvenimas – su teismais, seimeliais, dvarų kultūra.

Viena iš tokių giminių, giliai įleidusių šaknis Panevėžio ir Raguvos krašte, buvo Juozapavičiai. Viena iš Juozapavičių atšakų didžiavosi Leliwa herbu, kita giminės dalis, neretai susijusi su karine tarnyba ar totoriškos kilmės bajorija, į mūšius jodavo po Radwan herbo vėliava. Istoriniuose šaltiniuose taip pat aptinkama Juozapavičių, pasirinkusių senąjį Abdank herbą su sidabrine „W“ raidės formos figūra

Upytės Abdank bajorų Juozapavičių giminės istorijos pamatas, kurį XIX amžiuje peržiūrėjo ir patvirtino Vilniaus bajorų deputacija, prasideda nuo kilmingojo Melchioro Juozapavičiaus. Jo turtinis statusas fiksuotas 1591 m. kovo 30 dienos Vilkmergės žemės teismo įsipareigojimo akto nuoraše, kuriuo Melchioras įkeitė savo žmonai Barborai Žolkevičiūtei trečdalį Taujėnų dvaro nuosavybės, buvusios Vilkmergės paviete. Šis Taujėnų dvaro įrašas tapo pirmuoju neginčijamu giminės žemėvaldos įrodymu. Ne vienoje Juozapavičių giminės byloje rašoma, jog Melchioras susilaukė sūnų Petro ir Jono Juozapo, kurie sėkmingai pratęsė tėvo žemvaldystės tradicijas.

Kitas Abdank herbo Juozapavičių giminės atstovas Jonas Juozapavičius įsivėlė į ilgalaikius teisinius ginčus su įtakingu didiku Jonu Kristupu Puzina. Šis procesas pasiekė viršūnę 1644 m. kovo 7 dieną, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza išleido oficialų teismo vykdytojo raštą Jono Juozapavičiaus naudai, 1646 m. Jonui buvo leista perimti vieną dvarų už didžiulę keturių tūkstančių šešių šimtų keturiolikos kapų lietuviškų grašių sumą. Lietuvos valstybės istorijos archyve išlikusioje byloje rašoma, jog iš šio Jono linijos gimė sūnus Mykolas Juozapavičius, susilaukęs penkių sūnų, dokumentuose įvardijamų kaip Sebestijonas-Fabijonas, Ignacas, Jokūbas-Liudvikas, Liudvikas-Kazimieras ir Jurgis-Bazilis. Visi šie penki broliai kartu su savo tėvu Mykolu pasirašė 1667 m. gegužės 1 dienos sutartį dėl Žemaitkiemio dvaro palivarko pardavimo Kauno paviete Lydos stalininkui Feliksui Kasperavičiui, vėliau, 1698 m. liepos 25 dieną, šis kvitavimo aktas buvo oficialiai įteisintas ir įrašytas Ašmenos pilies teismo knygose.

Šioje byloje figūruoja ir Vilniaus gubernijos mokesčių teismo teisėjas Vincentas Rokas Mikalojus Juozapavičius. Vėliau istorijoje jis taps žinomas kaip Velykių šv. Andriejaus bažnyčios statytojas. Vincentas Juozapavičius gimė 1782 m. rugpjūčio 16 dieną Poriuose, Vabalninko parapijoje. Jo tėvas Liudviko-Kazimiero sūnus Andrius Juozapavičius padarė puikią politinę karjerą ir 1789 m. sausio 22 dieną iš karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio gavo Oršos iždininko privilegiją. Maždaug apie 1780 metus Andrius Juozapavičius vedė Anielą Straševičiūtę, Adomo ir Onos Buivydaitės Straševičių dukterį, kurios kraitiniai dvarai buvo aptarti netgi išlikusioje Straševičių genealoginėje byloje.

Straševičiai buvo sena ir žinoma LDK bajorų giminė, valdžiusi nemažai žemių Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje (įskaitant Upytės bei Ukmergės pavietus). Straševičiai, tradiciškai naudojęsi galingu Odrowąż herbu, garsėjo kaip iškilūs valstybės veikėjai: giminės metraščiuose švytėjo Upytės pataurininkio Jono bei paskutiniojo Ukmergės maršalkos Mykolo Straševičiaus vardai,  vėlesniais metais šią giminę Europoje išgarsino Juozapas Straševičius – 1831 metų sukilėlis, Paryžiuje pirmasis aprašęs ir pasauliui pristatęs heroję Emiliją Pliaterytę.

1796 m. Andrius Juozapavičius, Liudviko sūnus, sulaukęs šešiasdešimt dvejų metų amžiaus, jau buvo likęs našliu ir skaičiavo dienas po skaudžios sutuoktinės Anielos Straševičiūtės netekties. Šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu jis su šeima buvo prisiglaudęs Straševičių valdomame Marinborgo (Raguvos) dvare, kur kartu su juo oficialiuose reviziniuose sąrašuose buvo apskaitytas ir jo sūnus Vincentas Rokas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnių Rusijos imperijos revizijų laikais stambūs dvarų kompleksai neretai turėdavo du pavadinimus: vieną vietinį (lietuvišką/polonizuotą nuo artimiausio miestelio, kaip Raguva), kitą – oficialųjį, suteiktą pagal dvaro įkūrėjų ar savininkų madą. Pavadinimas Marienborg („Marijos pilis/ Marijos dvaras“) vėlyvajame XVIII a. buvo naudojamas apibūdinti pagrindinę Straševičių šeimos dvaro sodybą ir jos žemes kairiajame Nevėžio krante.

Bėgant metams, Juozapavičių giminės geografija toliau plėtėsi giliau į senąjį Upytės pavietą, atverdama dar vieną svarbų jų gyvenimo ir ūkininkavimo etapą. Iki 1816 metų, praėjus dviem dešimtmečiams po gyvenimo uošvių Straševičių valdomame Marinborgo (Raguvos) dvare, tėvas Andrius Juozapavičius su jau suaugusiu sūnumi Vincentu Roku persikėlė ir įsikūrė Maženių dvare (palivarke), esančiame į pietryčius nuo Panevėžio, prie vaizdingo Alantos upelio. Minimu 1816 m. laikotarpiu Maženiuose veikė stambesnis bajorų ūkis (dvarelis/palivarkas). Vėliau, XX a. bėgyje, dvaro sodybos pastatai neišliko, todėl šiandien vietovė žinoma tik kaip kaimas, tačiau bajorų dokumentuose ji teisėtai buvo įvardijama dvaru. Šį dvarą Juozapavičiai buvo įgiję savo nuosavybėn.

Įsitvirtinęs visuomenėje ir tapęs teisėju Vincentas Rokas Juozapavičius nusipirko netoliese esantį Velykių dvarą, kuris tapo pagrindine giminės rezidencija.

1817–1818 metai tapo senosios Straševičių kartos pasitraukimo epocha. Pirmiausia 1817 metų kovo 13 dieną Ramygalos apylinkėse žemiškąją kelionę baigė Juozapas Adalbertas Aleksandras Straševičius, po jo, praėjus pusantrų metų, 1818 metų lapkričio 1 dieną mirė ir jo brolis, giminės autoritetas bei Ukmergės maršalka Mykolas Straševičius, atgulęs gimtojoje Raguvoje, palaidotas bažnyčios rūsyje kaip ir jo brolis. Šių abiejų brolių pasitraukimas užvėrė Marinborgo dvaro klestėjimo puslapį ir sutapo su laikotarpiu, kai našlys Andrius Juozapavičius su sūnumi Vincentu Roku jau kūrė naujus savarankiško gyvenimo pamatus toliau nuo uošvijos žemių.

1820 metais giminės metraščiuose buvo įrašytas naujas, itin svarbus santuokos puslapis, kuomet Vincentas Rokas Juozapavičius Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje sumainė aukso žiedus su Vincenta Stankevičiūte-Straševičiene. Manytina, jog ji buvo Adalberto Aleksandro Straševičiaus našlė.

Apie 1830 metus Jasnagurkos (Skaistakalnio) dvare apsigyveno antrasis Vincentas Juozapavičius su žmona Ona Semėnaite. Nors tikslus giminystės ryšys tarp dviejų bendravardžių vyrų iki šiol išlieka paslaptimi, juos siejo ne tik bendra pavardė, bet ir tvirtas bajoriškas solidarumas. Tai vaizdžiai patvirtina faktas, kad įtakingasis Vilniaus apygardos teisėjas, garbingasis Vincentas Rokas Juozapavičius pats tapo vieno iš šios poros vaikų krikštatėviu, dvasiniais saitais oficialiai palaimindamas bei pripažindamas naująją kaimynų ir giminaičių kartą.

Teisėjas Vincentas Rokas ir vėliau aktyviai prisidėjo prie giminės lizdo puoselėjimo: 1835 metais Maženių dvare jis pakrikštijo Fabijono ir Julijos Markevičiūtės Juozapavičių sūnų Vincentą, 1837-ųjų gruodžio 3 dieną Panevėžio bažnyčioje laikė prie krikštyklos dar vieną kūdikį. Tai buvo Žirnynėje, Raguvos apylinkėse, Antano ir Kotrynos Valmusaitės Juozapavičių šeimoje gimęs berniukas, gavęs Aleksandro Jeronimo Juozapo vardą. Būtent iš šio Žirnynėje gimusio ir įtakingo teisėjo rankose laikyto kūdikio vėliau išsirutuliojo gausi bei turtinga Navapolio palivarko šeimininkų šaka, tapusi stipriu bei žinomu Raguvos Juozapavičių giminės branduoliu.

Tikriausiai po vyro bajoro Simono Mykolo mirties Velykių dvare kažkuriuo metu apsigyveno Agota Sinkevičiūtė Juozapavičienė su sūnumis. Koks giminystės ryšys siejo jos velionį vyrą Simoną Mykolą Juozapavičių ir Velykių dvaro savininką, kol kas duomenų neaptikta.

Vincentas Rokas Juozapavičius 1837 m. lapkričio 4 dieną Vilniuje iškovojo giminės perkėlimą į pačią prestižiškiausią šeštąją bajorų genealoginės knygos dalį. Pateikdamas prašymą, Vincentas siekė ištaisyti ankstesnio, 1817 m. priimto bajorystės dekreto trūkumus, kuriame trūko griežtų genealogijos įrodymų bei karališkųjų privilegijų nuorodų.

Šakotos 22 asmenų genealogijos grandinėje atsispindėjo garbingos giminės atstovų užimamos pareigos bei valdomi turtai. Skardininku Oršoje 1789 m. karaliaus Stanislovo Augusto privilegija buvo paskirtas Andrius Juozapavičius (Liudviko-Kazimiero sūnus), minėtas jo sūnus Vincentas Rokas Mikalojus tapo įtakingu Vilniaus gubernijos ribų teisėju. Kita giminės šaka garsėjo teisininkais — Ignoto sūnus Bonifacas ėjo Panevėžio advokato ir Zarasų regento pareigas. Taip pat genealoginiame medyje buvo įtvirtintos Motiejaus sūnų Stanislovo bei Dominyko-Jokūbo, Brazilio sūnaus Vincento bei jo vaikų Mykolo-Dominyko ir Pranciškaus linijos.

Išnagrinėjusi pateiktus krikšto metrikus, žemės teismų tarnybos liudijimus bei Zarasų ir Panevėžio apskričių maršalkų pažymas, patvirtinusias, jog giminės nariai visuomet naudojosi bajorų teisėmis, nebuvo mokėję pagalvės mokesčių ir ėjo civilines tarnybas, Deputacija priėmė palankų sprendimą. Remdamasi Rusijos imperijos įstatymais, Vilniaus gubernijos bajorų deputacija oficialiai pripažino šios šakos Juozapavičius senosios bajorijos atstovais ir įrašė juos į Vilniaus gubernijos dvaronių genealoginės knygos 6-ąją dalį, pataisomojo dekreto sprendimą kartu su patvirtintu 22 asmenų giminės medžiu išsiuntė galutiniam patvirtinimui į Sankt Peterburgo Heraldiją.

XIX amžiaus Rusijos imperijoje bajorystės įrodinėjimo procedūra buvo itin sudėtinga, griežtai reglamentuota ir reikalavo nemažai finansinių išteklių. Initiatyvos patvirtinti kilmę dažniausiai imdavosi vienas įtakingiausių ir turtingiausių giminės atstovų.

1837 metų lapkričio 4 dienos dekretas ir prie jo pridėtas 22 asmenų giminės medis apėmė ne visus Juozapavičius. Šiame oficialiame dokumente nėra paminėtas velionis Simonas Mykolas bei jo sūnūs su našle Agota Sinkevičiūte-Juozapavičiene apsigyvenę Velykių dvare. Toks neįtraukimas to meto teisinėje praktikoje buvo itin dažnas reiškinys: jei tam tikra giminės šaka finansiškai neprisidėdavo prie brangaus teisminio proceso, laiku nepateikdavo oficialiai konsistorijoje patvirtintų krikšto metrikų ar tiesioginių pirkimo-pardavimo dokumentų, byla organizavęs asmuo nerizikavo ir į medį jų neįrašydavo, kad Deputacija neatmestų viso prašymo.

Mykolo Simono ir Agotos Sinkevičiūtės Juozapavičių vaikai: Sebastijonas, Juozapas, Jonas bei Nikodemas buvo įrašyti 1834 m. alfabetiniame Panevėžio apskrities bajorų šeimų sąraše. Šis dokumentas to meto administracinėje sistemoje tarnavo ne kaip paprasta archyvinė knyga, o kaip valstybinės reikšmės juridinis rejestras, atlikęs itin svarbias gyventojų tapatybės, luominio statuso bei žemėvaldos kontrolės funkcijas. Kadangi XIX amžiuje nebuvo modernių asmens kodų ar pasų, įrašas šiame oficialiame sąraše buvo pagrindinis valstybinis įrodymas, jog konkreti šeima teisiškai priklauso bajorų luomui. Tai garantavo asmeniui teisinį bei mokestinį imunitetą (apsaugą nuo valstiečiams taikomo pagalvės mokesčio bei kūno bausmių, teisę būti teisiamam tik bajorų teismuose) ir atvėrė galimybes eiti valstybines pareigas ar užimti karininkų laipsnius imperijos kariuomenėje.

Barojų deputacijos sąrašas Panevėžyje (kuriame matomas Simono – Mykolo vaikų įrašas Nr. 323) buvo tik pirmasis (vietinis) etapas. Gubernijos deputacijai pripažinus bajorystę, visa byla būdavo siunčiama galutiniam patvirtinimui į Sankt Peterburgą, Valdančiojo Senato Heraldijos departamentą. Heraldijoje reikalauta griežčiausių įrodymų. Jei Sankt Peterburgo valdininkams kildavo bent mažiausia abejonė dėl dokumentų, jie atmesdavo bajorystės pripažinimą.

 Vincentas Juozapavičius – Velykių Šv. Andriejaus bažnyčios statytojas

1834 metų birželio 28 dieną Velykių dvare  užsivėrė itin ilgo ir garbingo giminės gyvavimo puslapis, mirė Vincento Roko Juozapavičiaus tėvas, kilmingasis Andrius Juozapavičius, buvęs Oršos skardininkas. Mirties metrikų knygoje užfiksuota išskirtinė aplinkybė: velionis išgyveno net šimtą dvejus metus, prieš mirtį buvo pamaldžiai aprūpintas Šventaisiais Sakramentais bei likęs našlys po santuokos su Anele Straševičiūte. Birželio 30 dieną Panevėžio bažnyčios kunigų ir parapijiečių palydėtas garbingasis šimtametis buvo palaidotas pačiuose Velykiuose, dvaro žemėje esančiose kapinėse.

Palaidojęs tėvą Andrių Velykių dvaro kapinėse, Vincentas Rokas Juozapavičius nusprendė deramai įamžinti jo atmintį. Vyskupo Andriaus Klongevičiaus bei Dvasinės kolegijos nutarimu 1837 metais gavęs oficialų leidimą, dvariškis pradėjo statybas, ir jau 1838–1839 metais koplyčia buvo pastatyta. Vincentas rūpinosi, kad joje nuolat darbuotųsi dvare gyvenantys bei jo išlaikomi kunigai-kapelionai, kurie ne tik laikė pamaldas, bet ir nepaliaujamai puoselėjo bei gražino šventovę. Didėjant tikinčiųjų srautui ir siekiant įsteigti atskirą parapiją, 1909–1910 metais pradinė koplyčia buvo išplėsta 12 metrų mūru, iš abiejų pusių pristatytos šoninės koplytelės, iškilo akmens bei plytų mūro bokštas ir nedidelis bokštelis virš presbiterijos.

Galutinai įtvirtinta ir 1926 metais įsteigta Velykių parapija 1931-aisiais sulaukė iškilmingos akimirkos. Vyskupas Kazimieras Paltarokas konsekravo eklektinio stiliaus, kryžminio plano akmens mūro bažnyčią, suteikdamas jai Šv. Andriejaus titulą, atliepiantį ir paties fundatoriaus tėvo vardą.

Šiandien netinkuotų akmens sienų šventovę, aptvertą senąją dvaro didybę menančia akmenų tvora, puošia penki altoriai: keturių pakopų ąžuolinis didysis altorius su šv. Petro ir Pauliaus skulptūromis bei šoniniai Mergelės Marijos, Jėzaus Širdies, šv. Antano Paduviečio ir „Pieta“ altoriai. Virš didžiojo altoriaus šviečia Varšuvos šv. Luko studijoje iš stambaus stiklo gabalų sukurtas vertingas XIX–XX a. sandūros vitražas su šv. Andriejumi. Tarp bažnyčios vertybių išsiskiria XIX a. pradžios paveikslas su metaliniu aptaisu, purpurine medžiaga ir šešiais votais, liudijančiais apie gautus stebuklus šioje Vincento Roko Juozapavičiaus sumanytoje ir pradėtoje šventovėje.

Paminėtina, jog koplyčia, vėliau tapusi bažnyčia buvo pastatyta ant dvaro žemės. 1839 metų sausio 25 dieną Velykių dvare giminę sukrėtė dar viena netektis. Mirė Vincento Juozapavičiaus žmona, kilmingoji Vincenta Stankevičiūtė-Juozapavičienė. Mirties įraše nurodyta, kad velionė iš pirmosios santuokos buvo Straševičienė,  sulaukusi šešiasdešimt šešerių metų mirė nepalikusi palikuonių. Sausio 28 dieną Panevėžio parapijai priklausiusioje Velykių dvaro koplyčioje vienuolis karmelitas ir Miežiškių kapelionas atliko laidotuvių apeigas ir palaidojo ją šalia esančiose Velykių dvaro kapinėse. Šis archyvinis dokumentas ne tik jautriai įamžina teisėjo Vincento žmonos atmintį, bet ir atskleidžia papildomą faktą apie Velykių dvaro sodyboje veikusią privačią kapelioniją bei tuo metu jau stovėjusią koplyčią, tapusią garbinga giminės amžinojo poilsio vieta.

Prabėgus beveik dešimčiai metų 1847 m. Panevėžio bažnyčioje Mykolo Simono ir Agotos Sinkevičiūtės sūnus Jonas vedė Dorotę Astrauskaitę. Netrukus po santuokos Jonas ir Dorotė Astrauskaitė Juozapavičiai susilaukė pirmojo sūnaus. 1848 m. balandžio 12 d. Kuodžių kaime ar palivarke jiems gimė sūnus Vincentas, kurį pakrikštijo Velykių koplyčioje. Krikšto tėvas bajoras Jonas Juozapavičius, krikšto motina bajoraitė Izabelė Juozapavičiūtė. Pirmagimis Vincukas mirė po mėnesio Velykių dvare. Kūdikis palaidotas šalia Velykių koplyčios.

Kilmingoji ponia Agota Sinkevičiūtė-Juozapavičienė nugyveno amžių Velykių dvare ir mirė ten pat 1849 m. birželio 6 dieną, būdama 60 metų amžiaus nuo karštinės. Jos kūną Velykių koplyčios kapelionas kunigas Kazimieras Grincevičius palaidojo Velykių koplyčios kapinėse, šalia dvaro savininko Vincento pastatytos šventovės sienų.

Kaip rašė Australijoje su Vincento Juozapavičiaus šeima susijusių kitų bajoriškų šeimų palikuonė, jos močiutė į Australiją išsivežė nemažą dalį giminės dokumentų, tarp kurių buvo ir Velykių bažnyčios statytojo Vincento Juozapavčiaus testamentas, surašytas 1850 m. gruodžio 13 d. Varšuvoje. Testamento ištrauka skamba taip: „Mano tėvas Andrius, Liudviko Kazimiero sūnus, Juozapavičius, dviejų pavardžių bajoras, susituokęs su Anele Straševičiūte-Juozapavičiene, paliko du palikuonis: mano seserį Uršulę, pirmiausia ištekėjusią už Tomo Žilinskio ir mane, Vincentą. Mūsų tėvų palikimą (fundaciją) sudarė nedidelis dvaras (palivarkas) Videniškių (Widziniszki) parapijoje, pirktas iš Gerviškių (Gierwiszki) kaimo.”

1849 metų liepos 9 dieną Varšuvoje užgeso septyniasdešimt penkerių metų amžiaus viengungio bajoro, Raguvos parapijiečio Antano Juozapavičiaus gyvybė. Velionio palaikai buvo parvežti į gimtinę ir to paties Velykių kapeliono Grinevičiaus iškilmingai palaidoti šalia Velykių koplyčios. Tikėtina, jog būtent šis Antanas iki savo dienų pabaigos aktyviai padėjo tvarkyti teisėjo Vincento Juozapavičiaus testamento reikalus. 1850 m. Raguvoje mirė kitas viengungis bajoras – 70 metų amžiaus Juozapas Juozapavičius.

Velykių dvaro mecenatas bei šventovės fundatorius, Vilniaus gubernijos ribų teisėjas Vincentas Juozapavičius mirė savo paties Velykių dvare 1851 metų rugpjūčio 9 dieną ir atgulė amžinojo poilsio šalia paties pastatytos koplyčios kapinėse.

Po šių garbingųjų giminės atstovų mirčių, jaunoji Jono ir Dorotės Juozapavičių šeima persikėlė gyventi į Raguvą. Nors teisinės reikalų aplinkybės vėliau keitėsi, visuose vėlesniuose vaikų krikšto bei mirčių metrikuose tėvai Jonas ir Dorotė Juozapavičiai buvo oficialiai tituluojami „blagorodnyje“ (благородные — kilmingieji / bajorai), taip išlaikant gilią pagarbą jų bajoriškai kilmei bei giminės tradicijoms.

1854 metų kovo 28 dieną Raguvos miestelyje Jono ir Dorotės Juozapavičių šeimoje gimė sūnus Juozapas. Tą pačią dieną vaikas buvo pakrikštytas Raguvos parapijinėje Romos katalikų bažnyčioje. Oficialiame krikšto akte nurodyta, kad krikštatėviu tapo bajoras Juozapas Juozapavičius (kartu su Tekle Bronevičiūte) — tikėtina, tas pats giminaitis, kuris, jau naujai įsikūręs Velykių dvare, 1858 metais tapo Velykių bažnyčios klebonijos statytoju.

Šis vienintelis suaugęs Jono ir Dorotės Juozapavičių sūnus Juozapas vėliau, apie 1870 metus jau buvo apskaitytas kaip Panevėžio miestietis. Šis luominio statuso pokytis atspindėjo to meto politines bei socialines realijas, kai po 1863 metų sukilimo carinė valdžia masiniu būdu naikino nebepatvirtintą Lietuvos bajorijos statusą ir užrašydavo juos prie miestiečių ar valstiečių luomo.

Šeimos teisinį statusą po anksčiau įvykusio luominio lūžio galutinai įtvirtino 1884 m. įvykusios Juozapo Juozapavičiaus vedybos. Santuokos metrikuose, užregistruotuose Truskavos Šv. Dvasios bažnyčioje, jis oficialiai įvardijamas kaip Panevėžio miestietis. Juozapas Juozapavičius Truskavos bažnyčioje susituokė su Anastasija Banaityte. Tarp santuokos liudytojų Pranas ir Stanislovas Juozapavičiai buvo iš kilmingosios Navapolio šakos, atvykę palaikyti jaunojo Juozapo Juozapavičiaus jo vedybų metu.

Juozapui ir Anastasijai Juozapavičiams Raguvoje gimė dvi dukterys ir sūnus, suaugo tik dukterys. 1889 m. kovo 21 d. gimė duktė Elena Juozapavičiūtė. Elenos krikštamote tapo Kotryna Valmusaitė, Aleksandro Juozapavičiaus žmona, to paties Aleksandro, kurio krikštatėviu buvo Vincentas Rokas Juozapavičius. 1915 metais Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Elena Juozapavičiūtė ištekėjo už 30 metų vyresnio Panevėžio miestiečio, našlio Mykolo Jeronimo Petravičiaus. Abi giminės teisiškai jau priklausė miestiečių luomui. Mykolas Jeronimas Petravičius buvo gimęs 1858 m. Palonų dvare (Palonų parapija įsikūrusi prie Baisiogalos) kaip nesantuokinis bajoraitės Barboros Petravičiūtės sūnus.

Mykolas Jeronimas ir Elena Petravičiai apsigyveno Raguvoje Elenos tėvų Juozapavičių namuose. Elenos tėvas Juozapas Juozapavičius mirė 1919 metais, palaidotas Raguvoje.  Elenos Juozapavičiūtės Petravičienės vyras ir vaikų tėvas Mykolas Jeronimas Petravičius mirė Raguvoje 1935 metais, palaidotas Raguvos kapinėse šalia Navapolio Juozapavičių. Giminę pratęsė jų sūnus Juozapas Petravičius, pokario metais patyręs Sibiro tremtį, grįžęs iš tremties tapęs vyriausiu Parlamento gynėju, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Parlamento gynėjų medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų medaliu.

Straipsnio autorė dėkoja genealogui entuziastui Dainiui Šidagiui už vertingų Petravičių giminės metrikų Panevėžio, Baisiogalos, Vadaktų ir Palonų parapijose suradimą.

Straipsnis skiriamas Anykščiuose gyvenantiems Juozapo Petravičiaus vaikaičiams bei Juozapavičių giminės palikuonims Gediminui ir Sigitui Petravičiams – jų protėviams Juozapavičiams atminti.

Literatūros sąrašas

Tamara Bairašauskaitė. Lietuvos bajorų luomo deklasacijos procesas: kilmės įrodymai (XVIII a. pab. – XIX a. 7 dešimtmetis). Lietuvos istorijos metraštis, 2002. https://www.lituanistika.lt/content/38891.

Juozapavičių giminės genealoginės bylos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve: LVIA f. 391, ap. 4, b. 1210, LVIA f. 391, ap. 1, b. 1058, LVIA f. 391, ap. 8, b. 2596, LVIA f. 391, ap. 6, b. 7; LVIA f. 515, ap. 15, b. 253; LVIA f. 708, ap. 1, b. 1752, LVIA f. 708, ap. 2, b. 1200.

Šventovei prie Alantos – 170. https://xxiamzius.lt/numeriai/2008/08/29/kbend_04.html?fbclid=IwY2xjawUg4ERwZG9mBWV4dG4DYWVtAjExAHNydGMGYXBwX2lkEDIyMjAzOTE3ODgyMDA4OTIAAR5nxfnUYS_vpczNk0UQ9LWzpVssxZTmYr6uIzWAl0brRm8AgUpV4vKDlMp8_Q_aem_4FRKQJq_uf1WYwThBhHA0Q;

Juozapavičių krikštų, santuokos ir mirties metrikai Upytės, Raguvos dekanatų bažnyčių krikšto, santuokos ir mirčių metrikinėse knygose;

https://parapijos.lt/baznycia/panevezio/Velyki%C5%B3-%C5%A0v.-apa%C5%A1talo-Andriejaus-ba%C5%BEny%C4%8Dia;

The post Upytės bajorai Juozapavičiai – Raguvos linija appeared first on Voruta.

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Dailininkas Stanislovas Petras Bohušas-Sestšencevičius gimė Nemenčinėlės dvare prie Vilniaus 1869 m. lapkričio 26 d. bajoro, dvarininko Stanislovo Bogušo Sestšencevičiaus ir Konstancijos Volanaitės šeimoje. Abu tėvai buvo evangelikų reformatų tikėjimo, nors savo dukteris auklėjo kaip katalikes.

Gimtajame Nemenčinėlės dvare 1834 m. liepos 18 d. buvo gimęs ir Stanislovo tėvas taip pat vardu Stanislovas. Taigi, Nemenčinėlės dvare Sestšencevičiai išgyveno mažiausiai 35 metus iki dailininko gimimo. Dailininko senelis Stanislovas, kuris buvo kariškis ir turėjo majoro laipsnį bei buvo apdovanotas 4-o laipsnio Šv. Vladislovo ordinu, būdamas našliu 1832 m. gegužės 8 d. Paberžės bažnyčioje vedė vilnietę Rachelę Mejer (Majer), gimusią apie 1813 metus Andriaus Mejerio ir Konstancijos Prušinskaitės šeimoje. Maždaug nuo 1832 m. pavasario Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius aptinkamas Vilniaus evangelikų reformatų viešos komunijos parapijiečių  sąrašuose.

Paminėtina, jog Mejerių šeima, iš kurios kilo Sestšencevičiaus žmona, gali būti susijusi su Mejerių namu (dab. Šv. Mikalojaus g.), kurį Mejeriai įgijo 1790 metais, rekonstravo ir išpuošė, t.y. apjungė tris atskirus pastatus į vieną kompleksą, papildė lauko galerijomis, sienas išpuošė sienų tapyba. Namas yra išlikęs iki šių dienų ir įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą.

Dailininko Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus vaikystę galėjo praturtinti Nemenčinėlės dvaro apyvokos daiktai, išlikę dar nuo jo senelių laikų, nusistovėjusios šeimos tradicijos, relikvijos, įvairūs mieli dalykėliai, kurių būna gausu, kai kokiame nors name, dvare ar sodyboje nugyvena kelios tos pačios šeimos kartos.

Bohušų-Sestšencevičių protėviai žinomi nuo Vladislovo Jogailos laikų, į Lenkijos teritoriją jie atvyko iš Silezijos. Kasparas Nesieckis savo sudarytame herbyne mini Mikalojų Gotficz-Sestšencevičių, kunigaikščio Konrado seserėną. Mikalojus persikėlė į Lenkijos-LDK teritoriją ir pakeitė Gotficz vardą į Bohušo. Rašoma, jog Mikalojus mirė netoli Krokuvos 1478 metais. Mikalojaus sūnus Jonas Bohušas-Sestšencevičius pirko Obryno valdą prie Gardino. Šaltiniuose rašoma, jog Jonas Piotras Bohušas Sestšencevičius 1518 m., valdant karaliui Žygimantui I, netgi dalyvavo karališkoje delegacijoje pas popiežių. Jono sūnus Piotras dokumentuose pasirašydavo tiesiog kaip Obrynskis, jo įpėdiniai taip pat naudojosi šiuo titulu. Jis buvo drąsus ir išsilavinęs žmogus. Petro sūnus Bohušas šaltiniuose paminėtas apie 1562 metus. Bohušo sūnus Steponas buvo vedęs Kristiną Radgovką, žinoma, jog jis mirė 1635 metais.

Stepono sūnus Piotras Bohušas-Sestšencevičius buvo kelių dvarų Lydos apskrityje paveldėtojas, jis gimė 1580 metais, mirė 1658 m. balandžio 5 d. Buvo vedęs Zuzaną Petrusevičiūtę. Jo sūnus Piotras buvo vedęs Teklę Lanievską-Volkovną su kuria 1687 m. sausio 21 d. susilaukė sūnaus Jono (1687-1771). Šis būdamas kalvinistas ėjo Michnievskio seniūno pareigas ir buvo vedęs katalikę Korneliją Odincaitę (1698-1773). Jie susilaukė trijų sūnų.

Jų sūnus Stanislovas gimė 1731 m. rugsėjo 3 d. Zankų kaime stovėjusiame dvarelyje, Gardino vaivadijos Volkovisko paviete (dabartiniu metu – Gardino srities Svisločiaus rajonas). Buvo pakrikštytas Zabluduvo bažnyčioje (netoli Balstogės). Stanislovas turėjo dar du brolius ir mažiausiai penkias seseris, iš jų vyriausioji buvo Dorotė, sesuo Regina gimė 1737 m. kovo mėn., po jos – sesuo Elena, brolis Jonas Leonas gimė 1741 metais, po metų – sesuo Petronėlė Konstancija. Jau suaugęs Stanislovas savo dienoraštyje dažnai minėjo brolį Liudviką, jo testamente paminėta sesuo Anna Rykaševska. Taigi, būsimasis metropolitas gyveno gausioje šeimoje, persmelktoje protestantizmo dvasios ir išliko visą gyvenimą prie šeimos prisirišęs.

Po Stanislovo gimimo jo tėvai persikėlė gyventi į Trakų vaivadijoje stovėjusį „Bali“ dvarelį.  Vaikystėje Stanislovas labai sirgo, buvo silpnos sveikatos, ūgtelėjęs mokėsi Kalvinų bendruomenės mokykloje Kėdainiuose (gyveno ponios Haliburton pensione), vėliau tobulinosi Berlyno gimnazijoje, universitete Frankfurte prie Oderio ir kt. miestuose. 1751 m. grįžęs į gimtinę mokė Radvilų vaikus. Jo odę, skirtą kunigaikščio vardadieniui, Vilniuje buvo išspausdinę pranciškonai. Vėliau Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius išvyko į Varšuvą studijuoti teologijos. 1763 m. jis buvo įšventintas į kunigus, 1766 metais priimtas į Vilniaus katedros kapitulą, 1771 m. gavo prelato dekano pareigas.

Imperatorės Jekaterinos II potvarkiu įsteigus naują vyskupiją, Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius tapo pirmuoju Mogiliovo vyskupu, vėliau arkivyskupu. Po Jeronimo Stroinovskio mirties Sestšencevičius tapo Vilniaus vyskupu. Yra parašęs knygų, užsiėmė labdaringa veikla. Mirė vyskupas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1826 metais Sankt-Peterburge. Dailininkui Stanislovui Bohušui – Sestšencevičiui jo bendravardis vyskupas buvo prosenelio brolis. Dailininko prosenelis Jonas Leonas, kaip minėta, gimė 1740 ar 1741 metų gruodžio 28 d. ir buvo jaunesnysis vyskupo brolis. Jis vedė Dorotę Noldyn, kuri pagal kilmę galėjo būti prancūzaitė.

Dailininko senelis Stanislovas buvo vyriausiasis Jono ir Dorotės Bohušų-Sestšencevičių sūnus. Jis gimė 1778 m. vasario 19 d. Kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Jonu tarnavo kariuomenėje, turėjo majoro laipsnį ir buvo apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu. Turėjo dvi seseris – Ameliją bei Kotryną.

Kaip minėta, senelis Stanislovas susituokė su Rachele iš Mejerių, su kuria Nemenčinės dvare 1834 m. liepos 18 d. susilaukė dailininko tėvo Stanislovo. Duktė Konstancija Martyna gimė 1833 m. sausio 31 d., jos krikštynose dalyvavo ir Florijonas Kotlubajus, filosofijos mokslų kandidatas. Sūnus Kazimieras tame pačiame Nemenčinėlės dvare gimė 1836 m. kovo 3 d., jo krikštatėviu tapo generolas-majoras Justinas Levandovskis. Apskritai, kaip matyti iš krikšto dokumentų, savo aplinkoje Stanislovas ir Rachelė Bohušai-Sestšencevičiai nevengdavo kariškių ir įvairių ordinų kavalierių.

Pulkininko žmona Marija Mejerienė tapo 1837 m. rugsėjo 9 d, Nemenčinėlės dvare gimusios Stanislovo ir Rachelės Bohušų-Sestšencevičių dukters Marijos Filomenos krikštamote. Krikštynose dalyvavo ir krikštamotės vyras pulkininkas Ignacijus Mejeris, kuris buvo Rachelės Sestšencevičienės giminaitis.

Dailininko senelis Stanislovas mirė 1842 m. sausio 28 d. Nemenčinėlės dvare ir buvo palaidotas Nemenčinės kapinėse.

Jo sūnums Stanislovui tuo metu buvo aštuoneri metai, Kazimierui – šešeri. Kaip matyti, likusi našle Rachelė Bohuš-Sestšencevičienė su vaikais Nemenčinėlės dvaro po vyro mirties neapleido, toliau čia gyveno. Nemenčinėlės dvarą suaugęs paveldėjo vyriausiasis sūnus Stanislovas, kuris vedė Konstanciją Volanaitę.

Kaip atrodė Nemenčinėlės dvaras šiek tiek galima spręsti iš šeimos nuotraukų, išspausdintų kataloge „Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1869-1927“. Iš fotografijų matyti, jog dvarelio būta medinio su aukštais ir plačiais fasadiniais laiptais. Viso šiame dvarelyje gyvendami dailininko tėvai susilaukė vienuolikos vaikų.

Pirmosios, tikėtina 1862-1864 m. laikotarpiu, gimė dvi dukterys Jadvyga ir Konstancija. Sūnus Vladislovas Stanislovas Jonas gimė 1866 m. spalio 11 d. Sūnus Boleslovas Mykolas Zenonas gimė 1868 m. liepos 10 d. Dailininkas Stanislovas Petras Bohušas- Sestšencevičius buvo penktuoju vaiku šeimoje, gimė 1869 m. lapkričio 11 d. Jo krikštatėviu tapo Adomas Zavadskis, krikšto motina – Mikalina Volanaitė.  Sūnus Zigmantas Mečislovas Feliksas gimė 1871 m. gegužės 19 d. Sūnus Steponas Liudvikas gimė 1872 m. gruodžio 2 d. Sūnus Mečislovas Aleksandras gimė 1875 m. vasario 15 d. Duktė Marija Julija gimė 1877 m. vasario 16 d. Deja, mergaitė mirė kūdikystėje  1877 m. birželio 22 d. ir buvo palaidota Nemenčinės kapinėse.  Sūnus Jonas Bogdanas gimė 1878 m. gruodžio 10 d. Jauniausiasis sūnus Kazimieras Povilas gimė 1883 m. birželio 30 d. Taigi, vyriausiąjį ir jauniausiąjį Bohušų-Sestšencevičių sūnus skyrė 17 metų. Auginti aštuonis berniukus Nemenčinės dvarelyje tėvams turėjo būti nelengva. Tačiau jie ko gero vos ne pamečiui buvo siunčiami mokytis.

Būsimasis dailininkas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, kaip rašoma Jolantos Širkaitės knygoje „Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915“, anksti išaiškėjus jo gabumams, piešti mokėsi privačiai Mykolo Medardo Rudnickio dirbtuvėje Tilto gatvėje, po 1881 m. Vilniaus piešimo mokykloje, kuriai vadovavo Ivanas Trutnevas. Jo bendramoksliais buvo būsimieji tapytojai Juozapas Balzukevičius, Kosntantinas Gorskis, Jurgis Jodkovskis. Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus brolis Steponas, kuris buvo trejais metais jaunesnis už Stanislovą, 1886-1894 m. mokėsi Vilniaus realinės mokyklos komercijos skyriuje ir taip pat lankė Vilniaus piešimo mokyklą. Kiti Bohušų-Sestšencevičių sūnūs galimai baigė arba Vilniaus realinę mokyklą, arba Vilniaus gimnaziją.

Apie kai kuriuos jų žinios skurdžios. Pvz., nieko neteko aptikti apie Bohušų-Sestšencevičių jauniausiąjį sūnų Kazimierą Povilą. Brolių Stanislovo ir Zigmanto Bohušų-Sestšencevičių fotografija išspausdinta minėtame dailininko parodos kataloge. Dailininko vyriausiasis brolis Vladislovas buvo vedęs Sofiją Venslavovičiūtę ir gyveno Vilniuje. Jo duktė Marija Ona, gimusi 1899 m. balandžio 22 d. Glazerių name Didžiojoje gatvėje, suaugusi 1922 m. ištekėjo už Jozefo Przyluskio.

Yra išlikusi žinia apie Stanislovo brolį Joną, kuris buvo gimęs 1878 metais. 1923 m. liepos 18 d. laikraščio „Dziennik Wilenski“ pirmame lape buvo patalpinta žinutė, jog Jonas Bohušas-Sestšencevičius mirė tų pačių metų liepos 16 d. ir buvo palaidotas evangelikų kapinėse. Nurodoma, jog šią žinutę pranešė šeima. Nugyveno Jonas 45 metus amžiaus.

Neteko rasti informacijos, kada Bohušai-Sestšencevičiai pardavė ar išsikėlė iš Kernavėlės dvaro. Jų tėvas Stanislovas mirė 1897 m. kovo 2 d., 9.00 val. ryto Vilniuje. Jo mirties įraše išminėti vaikai: Jadvyga, Konstancija, Vladislovas, Boleslovas, Stanislovas, Zigmantas, Steponas, Mečislovas, Jonas, Kazimieras. Gali būti, jog tuo metu Kernavėlės palivarkas vis dar priklausė Sestšencevičiams.

Dailininko brolio provaikaitis parodos kataloge mini, jog Stanislovui artimiausias buvo brolis Boleslovas, išsaugojęs keletą pasakojimų apie Stanislovą, perduodamų šeimoje iš kartos į kartą. Minima, jog brolis Boleslovas ketinęs išleisti tapytojo biografiją, tačiau antrasis pasaulinis karas šiuos planus sugriovęs.

Boleslovas Bohušas-Sestšencevičius, kuris buvo vieneriais metais vyresnis už Stanislovą, baigė kadetų mokyklą Polocke, po jos 1887 m. įstojo į Sankt Peterburgo artilerijos mokyklą. Ją baigęs mokėsi Carskoje Selo aukštojoje karininkų mokykloje. Baigęs mokslus ėjo įvairias pareigas imperijos kariuomenėje. 1917 m. Boleslovas Bohušas-Sestcencevičius įstojo į 1-ąjį lenkų kariuomenės korpusą, buvo paskirtas Minosvaidžių artilerijos pulko, kuris turėjo būti formuojamas Vitebske, vadu. Vėliau dirbo Lenkijos karo reikalų ministerijoje, jos departamentuose. Vėliau jam buvo suteiktas generolo laipsnis. Mirė 1940 m. sausio 22 d. Vilniuje ir buvo palaidotas neišlikusiose iki šių dienų evangelikų kapinėse. Tačiau nemažai metų jis gyveno su šeima Poznanėje, kur buvo priglaudęs pas save iš Vilniaus apie 1920 m. persikėlusį brolį Stanislovą.

Paminėtina ir tai, jog Stanislovas po Vilniaus piešimo mokyklos išvyko studijuoti tapybą į Sankt-Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją (1888-1894 m.). Sankt Peterburge tuo laikotarpiu gyveno ir mokėsi minėtas brolis Boleslovas. Galbūt studijos svetimame, tolimame mieste dar labiau suartino brolius. Mokėsi Stanislovas batalistų klasėje pas Bogdaną Vilevalde. Bendramokslis iš Vilniaus piešimo mokyklos Konstantinas Gorskis į Sankt Peterburgo dailės akademiją įstojo 1887 m. ir mokėsi iki 1889 m. Jis taip pat tapo Bogdano Vilevaldės mokiniu. Juozapas Balzukevičius taip pat prisijungė prie Bogdano Vilevalde mokinių ir mokėsi Sankt Peterburgo Dailės akademijoje 1887-1893 metais. Tarp Bogdano Vilevaldės mokinių buvo ir iš Vilniaus kilęs Antonis Kamienskis. Jurgis Jodkovskis įstojo į Sankt-Peterburgo dailės akademiją 1885 m. ir taip pat mokėsi pas Bogdaną Vilevalde.

Stanislovo brolis Steponas į Sankt-Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją įstojo šiek tiek vėliau – 1896 metais. Jis studijavo architektūrą. 1901 m. Steponui buvo suteiktas architekto vardas, 1903 m. jis grįžo į Vilnių, kuriame ir liko gyventi, dalyvavo įvairiuose komitetuose Vilniaus plėtros klausimais, 1899 m. sudalyvavo dailės parodoje Vilniuje, užsiėmė ir tapyba, projektavo pastatus. Mirė Steponas 1943 m. birželio 30 d., Vilniuje, palaidotas neišlikusiose evangelikų kapinėse.

Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius baigęs Sankt-Peterburgo dailės akademiją 1894–1895 m. tobulinosi „Akadémie Julian“ Paryžiuje, vėliau Miunchene žymaus lenkų tapytojo, batalisto Józefo Brandto studijoje. Čia jis susipažino su mokytojo dukterimi Marija Kristina Brandt, kurią vedė 1899 m. birželio 8 d. Varšuvos Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Jo santuokos liudytojais tapo brolis Boleslovas ir grafas Potockis. Jaunoji buvo gimusi Radomo apskrityje stovėjusiame dvarelyje kaip minėta, žinomo batalisto Juzefo Brandto ir Elenos Augustos Voicevhovskos, kilusios iš Lvovo, šeimoje.  Deja, jaunoji pora neilgai kartu tepagyveno. 1905 m. Stanislovas ir Marija Kristina Bohušai-Sestšencevičiai išsiskyrė. Tokios trumpos santuokos metu, žinoma, vaikų jie nesusilaukė.

Išsiskyrusi Marija Kristina Brandt ištekėjo už grafo Juozapo Tiškevičiaus, grafo Konstantino Benedikto Stanislovo Tiškevičiaus anūko. Grafas Konstantinas Tiškevičius buvo gimęs Lahoiske 1806 m. Pijaus Tiškevičiaus ir Augustos Pliaterytės šeimoje. Buvo baigęs Vilniaus gimnaziją, vėliau Vilniaus universitetą, vedęs visam laikui įsikūrė gimtajame Lahoiske. Jis buvo žymiojo Eustachijaus Tiškevičiaus brolis. Panašu, jog ištekėjusi už Tiškevičiaus Marija Kristina Brandt palikuonių taip pat nesusilaukė.

Tapytojas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius daugiau niekada nevedė. Apie 1900 m. S. Bohušas-Sestšencevičius sugrįžo į tėvynę, nuo 1907 m. jis gyveno Vilniuje. Minėtame kataloge rašoma, jog Vilniuje dailininkas gyveno miesto centre, Vilniaus gatvėje, Grabovskos name; „jį dažnai galėjai sutikti pietaujantį „Brostolyje“ (dabar „Astorija“) ar nuolatinių svečių kompanijoje „Žoržo“ viešbučio restorane. Jis priklausė Vilniaus beau monde‘ui, bendravo su jo nariais, mėgusiais draugiją, humorą, turėjusiais aktorinių polinkių. Jų tarpe kilo idėja surengti kabaretą, kuriame patys vaidintų, – taip gimė spektaklis „Ach“, pirmą sykį parodytas 1908 m. sausio 5 d. Miesto salėje“.

Kūrybines dirbtuves Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius buvo įsigijęs Vilniaus Bernardinų gatvėje. Straipsnio autorei teko apeiti visą Bernardinų g. 1 pastatą ir spėlioti, kuriose patalpose tos dirbtuvės buvo įrengtos. Tapytojo brolio Mečislovo provaikaitis rašė, jog būtent Bernardinų g. buvusiose tapytojo dirbtuvėse buvo sukurtas paveikslas „Badas Vilniuje“. Šiame paveiksle pavaizduoti trys berniukai, moteris ir šuo ant vienos Vilniaus kalvos. Už kalvos atsiskleidžia Vilniaus panorama. Tapytojo brolio Mečislovo provaikaitis mini, jog jo senelis Antonijus buvo prisiminęs, jog jis, jo brolis dvynys Česlovas bei pusbrolis Algirdas būdami vaikai pozavo šiam paveikslui minėtose dailininko dirbtuvėse.

Gyvendamas Vilniuje Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius dėstė Stepono Batoro universitete, turėjo profesoriaus vardą, dalyvavo Vilniaus dailės draugijos veikloje, dalyvavo daugybėje parodų tiek Vilniuje, tiek užsienyje.

Vilnių jis paliko apie 1920 metus, persikėlė gyventi į Poznanę pas brolį Boleslovą. Savo dirbtuves, įrengtas Bernardinų g. 1 pastate, perleido bendramoksliui tapytojui Jurgiui Jodkovskiui (straipsnio autorės prosenelio dėdei).

Dailininkas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius mirė 1927 m. gegužės 24 d. Varšuvoje, buvo palaidotas Vilniuje, evangelikų kapinėse. Kapines panaikinus, dailininko antkapis buvo perkeltas į Vilniaus Rasų kapines.

Literatūros sąrašas:

Redaktorė Eliza Ptaszynska. Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1869-1927. Suvalkų apskrities muziejus, 2021. ISBN 978-83-61494-74-4.

Jolanta Širkaitė. Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. ISBN 978-609-8231-07-6.

Sudarytoja Jolanta Širkaitė. Academie de Vilna. Parodos katalogas. Vilnius, 2017. ISBN 978-9955-8689-34.

Aleksandras Indriulaitis. Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Vilniaus paveikslų galerijoje – S. Bohušo-Sestšencevičiaus paroda. Bernardinai.lt, 2021. https://www.bernardinai.lt/vilniaus-paveikslu-galerijoje-s-bohuso-sestsenceviciaus-paroda/

Kunigas Krzysztof Pożarski. ABP STANISŁAW SIESTRZENCEWICZ-BOHUSZ (1731-1826). https://krzysztofpozarski.com/bohusz-siestrzencewicz/

Kasper Niesiecki. Herbarz Polski, wyd. J.N. Bobrowicz, Lipsk 1839-1845. Bohusz Siestrzeńcewicz herbu Strzała (t. 2 p. 209-214).

Urszula Krol. Józef Brandt. Poeta stepowy, pod którego pędzlem czasy zamarłe zmartwychpowstają, 2019. https://niezlasztuka.net/o-sztuce/jozef-brandt-malarz-poeta-stepowy/

Bohušų -Sestšencevičių kilmės bylos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve, f. 391/4/2666 bei f. 391/4/2633.

Sestšencevičių-Bohušų krikšto metrikai Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios knygose, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 606, ap. 1, b. 242, 245-247. Tapytojo Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus krikšto metriko internetinė nuoroda: https://www.familysearch.org/ark:/61903/3:1:3QS7-89GQ-NS6P?cat=748883; tapytojo Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus santuokos metriko internetinė nuoroda: https://metryki.genealodzy.pl/metryka.php?ar=1&zs=0158d&sy=1899b&kt=2&plik=213.jpg#zoom=1&x=438&y=41

Mejerių namas Vilniuje – https://kvr.kpd.lt/KvrWcf/LabbisServiceKvr.svc/GetDocument/E2504D12-D106-4F42-A86B-A0BD10F3976B.

The post Apie dailininko Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus protėvius ir šeimą appeared first on Voruta.

Petras Ivanovas, www.voruta.lt

Prie Zarasų krašto gražuolio Avilio ežero pietinės įlankos prigludęs Mukulių kaimas. Nuo Zarasų centro daugiau kaip per dešimtį kilometrų.   Mukulių dvaras buvo įkurtas aštuonioliktojo  amžiaus pradžioje. Iš  pradžių jis priklausė Giedraičiams. Paskui jį įsigijo Kelpšai. Šiandien senasis Mukulių dvaras mena turtingą savo istoriją, nepamirštamus įvykius, įžymius žmones.  Šio kaimo kapinėse yra kapas, kur palaidotas carinės Rusijos generolas Pavelas Bobrovskis. Šalia yra Mukulių dvaras, kuris priklausė šiam generolui. Jis dvarą  įsigijo 1872 metais.  

Pavelas Bobrovskis  žymus Rusijos generolas, istorikas, senatorius ir infanterijos generolas. Generolui priklausė dvaras su  236 hektarais žemės. Vietinių  gyventojų prisiminimai byloja, kad  generolas buvo paprastas senukas, jis labai brangino caro Nikolajaus jam padovanotą kardą už narsą. Visoje dvaro apylinkėje prie ežerų pakelėmis jis užveisė daugybę eglių alėjų, Čia augo  dvaro žmonių pasodint egzotiški medžiai. Užveisė dvare Pavelas Borovskis ir didelį sodą. Vasarą generolas atostogavo dvare, o žiemą išvykdavo į Sankt Peterburgą. Paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius dirbo ir kūrė Mukuliuose. Tuo laikotarpiu  jis  daug dėmesio skyrė Rusijos kariniam mokslui. Žymus karinis istorikas parašė 45 svarbius istorinius darbus. Iš kartos į kartą eina pasakojimai apie senojo dvaro savininko gyvenimą ir įpročius. Generolas mielai bendraudavo su vietos gyventojais, kalbėdavo su jais. Labai mylėjo šio krašto gamtą. Ateidavo prie Avilio pasigrožėti saulėlydžiais.  Mirė Bobrovskis 1905 metų vasario 5 d. Sank Peterburge. Savo testamente jis paprašė  palaidoti Mukuliuose. Paskutinį paliepimą artimieji įvykdė. Speiguotą  1905-ųjų vasarį generolo ir istoriko palaikai iš Peterburgo arklių traukiamu vežimu buvo atvežti į dvarą ir palaidoti visai šalia esančiose kapinaitėse.  Mukuliai susiję ir su kito žymaus Rusijos generolu. Čia gimė žinomas baltagvardiečių generolas Piotras Vrangelis. Piotro Vrangelio tėvas Nikolajus gražiai draugavo su Pavelu Borovskiu ir jo šeima. Nikolajui priklausė barono titulas, tačiau jis neturėjo nei dvarų, nei turtų.   Perskaitęs Nikolajaus Vrangelio prisiminimų knygą “Nuo baudžiavos iki bolševikų” sužinojau tokių istorinių faktų, kurie dar nebuvo niekur žinomi ir zarasiečiams. Pasirodo,  Nikolajus Vrangelis Novo Aleksandrovske ( Dabar – Zarasai) buvo taikos teisėju. To metu tokio rango teisėjai nagrinėjo smulkias bylas, už kurias nusikaltėliams buvo ne didesnė kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tą laikotarpį ir aprašo Nikolajus Vrangelis.

Prisiminimuose Nikolajus Vrangelis rašo, kad taikos teisėjų   institutas carinės imperijos Šiaurės Vakaruose įvestas žymiai vėliau nei kitose vietovėse. Be to čia teisėjai nebuvo renkami, o skiriami valstybės. Vrangelis sužinojo, kad nepavykta šiose vietovėse surasti teisėjų. Kadangi taikos teisėjų veikla kėlė Nikolajui Vrangeliui didelę simpatiją ir jis panoro juo tapti. Jeigu ne visą likusį gyvenimą, tai nors nedidelę jos dalį. Taip Nikolajus Vrangelis gavo paskyrimą būti taikos teisėju Novo Aleksandrovske, kuris tada priklausė Kauno gubernijai. Knygoje Nikolajus Vrangelis dalijasi prisiminimais apie  1870-1878 laikotarpį. Jis glaudžiai susijęs su  Novo Aleksandrovsku. Miestas iš esmės medinis – mediniai tiltai ir mediniai namukai. Tik miesto valdžia, sinagoga, bažnyčiai ir kalėjimas ir buvo akmeniniai. Pasakojama, kad tuo metu kai statė kalėjimą į statybą atvyko generalgubernatorius ir rodydamas į kalėjimą sakė vienam turtingam miesto gyventojui, žiūrėkite, kokius dvarus mes jums statome. Ne, atsakė šio miesto gyventojas, ne   mums, Jūsų šviesybe, mums tai per didelė prabanga, čia tokiems ponams kaip jūs.

Novo Aleksandrovsko pasaulis buvo nuostabus. Aplink miestą buvo daugybė ežerų su mažytėmis salelėmis. Vienas ežeras gražesnis už kitą. Aplink ežerus buvo turtingi miškai. Šios gamtos grožybės fone stovėjo pilkas ir ramus miestas. Jame gyveno, berods, ne žmonės, o šešėliai. Šmėklos klaidžiojo po šį miestą. Kaip ir įprasta didelę miesto dalį sudarė žydai. Išblyškę, nuskurdę, apsirengę ir ilgus ir purvinus apdarus, su siauromis juostelėmis nuleistais plaukais, kurie kabojo žemiau ausų. Tai nelaimingi ir persekiojami žmonės atsargiai vaikščiojo gatvėmis, uoliai nuiminėjo kepurę prieš kiekvieną valdininką ir poną. Aikštėje rausėsi kiaulės Dėl purvo gatvėmis negalima buvo vaikščioti, o kai švietė saulė galima buvo paspringti dulkėmis. Taikos teisėjas Vrangelis prisimena savo veiklą Novo Aleksandrovske. Tada Kauno gubernijoje klestėjo arklių vagystės. Žmonėms arkliavagiai  buvo didelė nelaimė. Viena vagystė  galėjo paleisti vėjais visą ūkį. Arklys retai buvo įkainuojamas daugiau kaip 300 rublių ir todėl bylas nagrinėdavo taikos teisėjai, o ne įprasti teismai. Vrangelis knygoje prisimena, kad paprastai didžiausią bausmę už šią vagystę arkliavagiui  – vieneri metai nelaisvės.  Vrangelis buvo griežtas ir dažnai arklio vagis sulaukdavo griežčiausios  bausmės. Arkliavagiai tai perprato, ir ėmė įrodinėti, kad arklius jie vogė kitose vietovėse, nes kitur teisėjai būdavo atlaidesni.

Reikia pripažinti, kad carinėje Rusijoje Nikolajus Vrangelis buvo neeilinė figūra. Baronas Vrangelis netiko nei tuometiniam “dvarui” nei valdininkijos  sluoksniui,    nei inteligentijos ratui. Labai jau nepriklausomas jis buvo pirmųjų atžvilgiu, ir per daug protingas antriesiems ir tretiesiems.  Nugyveno jis pramonininko gyvenimą, jis buvo vienas iš Donbaso anglies pramonės organizatorių, užsiiminėjo aukso apdirbimu Sibire, siurbė naftą Šiaurės Kaukaze, valdė gamyklas Sankt Peterburge. Savo prisiminamuose jis su įnirtingai puola Nikolajaus pirmojo ir Aleksandro trečiojo valdymą, su panieka atsiliepė apie baudžiavą. Buvo didelis meno mylėtojas.  Taip apie savo senelį Nikolajų vienoje iš knygų prisimena jo anūkas Aleksejus, Piotro sūnus. Jau paminėtoje anksčiau prisiminimų knygoje Nikolajus Vrangelis prisimena ir apie sūnaus Piotro gimimą. Tėvas rašo, kad Mukuliuose 1878 metais rugpjūčio 15 dieną  (senasis stilius) mūsų šeimoje gimė berniukas Piotras, kuris šiuo metu yra  Pietų Rusijos armijos vyriausiuoju vadu.  (Prisiminimai rašyti pilietinio karo metais Rusijoje). Greitai po jo gimimo mes pervažiavome į Rostovą prie Dono.

Vyresnysis Nikolajaus Vrangelio sūnus yra žinomas kaip baltųjų judėjimo dalyvis. Piotras Vrangelis buvo vadinamas juoduoju baronu. Jį taip vadino dėl kasdieninės aprangos formos.  Baltųjų generolas  nuolat rengėsi į  juodą kazokų čerkesę su šovininėmis.  Piotras 1896 metais baigė Rostovo realinę mokyklą, 1901 metais Sankt Peterburge Kalnų institutą. Nuo tada jis tarnauja kavalerijos pulke. Narsiai  jis kovojo Pirmojo pasaulinio karo metais. Aktyviai reiškėsi  Rytų Prūsijoje 1914 metais kavalerijos atakoje. Jis buvo apdovanotas šv. Georgijaus ordinu. Nuo 1918 metų jis vadovavo Savanorių armijai, po to Kaukazo vyriausiasis vadas, nuo 1920 metų balandžio ji Pietų  Rusijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. Tais pačiais metais lapkričio mėnesį jis emigravo. 1924 metais sukūrė Rusijos jungtinę karinę sąjungą, kuri jungė daugumą baltųjų judėjimo dalyvius emigracijoje. Staiga mirė Briuselyje 1928 metais. Dėl jo mirties įtaria jo tarno brolį, kuris dingo prieš pat jo mirtį. Palaidotas Belgrade.

Mukuliuose, ant dvaro pastato atsirado memorialinė lenta. Joje yra įrašyti žodžiai “Mes prisimename, mes didžiuojamės“. Lenta ant namo, kuriame gimė baronas, žymiausias Baltųjų judėjimo vadas, generolas leitenantas Piotras Vrangelis. Įamžinti baltųjų generolą  pasiūlė čia dažnai  poilsiaujantis peterburgietis Aleksandras Bogdanovas, besidomintis Rusijos pilietinio karo istorija. Jis, padedamas Lietuvos rusų bajorų bendruomenės pirmininko Olego Zavadskio, susitarė su dabartiniais dvaro šeimininkais, ir taip čia atsirado ant dvaro sienos lenta čia 1878 metais gimusiam Piotrui Vrangeliui.

Prieš porą metų Piotro Vrangelio atminimą norėjo įamžinti Visagino  miesto verslininkai. Jie planavo pastatyti už savo lėšas paminklą baltųjų generolui, siejo faktus, kad tos žemės, kur dabar energetikų miestas priklausė Vrangelio tėvui. Šį klausimą net svarstė Visagino miesto taryba, tačiau ji šios idėjos atsisakė ir nusprendė, kad Piotrui Vrangeliui Visagine paminklas nereikalingas.

Simboliška, kad Lietuvos savanorių kariuomenė grūmėsi su bolševikais. Savanoriai  ne  tik atsilaikė prieš milžiniškas, gerai ginkluotas pajėgas, sėkmingai išvijo iš Lietuvos. Tuo metu už tūkstančius kilometrų su bolševikais kovojo savanorių žemietis,  iš ežeringo Lietuvos krašto kilęs talentingas karžygys Piotras Vrangelis. Ir jo vadovaujama Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų savanorių armija. Dvaras ir po to buvo siejamas su įžymiais žmonėmis. 1923 metais P.Vrangelio gimtąjį dvarą įsigijo gydytojas Juozas Buzelis, atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pirmojo – Steigiamojo – Seimo narys. Gydytojas gyveno Zarasuose, o į Mukulius važiuodavo vasaroti. Zarasų kraštas Juozui Buzeliui buvo ir mielas, ir savas. Jis gimė 1888 metais Sadūnuose. Čia jis ir palaidotas. Carinės Rusijos viešpatavimo metais į Dusetų kraštą Juozas atveždavo lietuviškos literatūros, ragino jaunimą mokytis rašyti ir skaityti. daktaras Juozas Buzelis buvo baigęs Dorpato universiteto Medicinos fakultetą.  1917 m. gegužės mėnesį buvo deleguotas  atstovu į Visos Rusijos lietuvių seimą, vykusį Peterburge. Lietuvių seime pirmą kartą buvo iškelta  Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja. 1918-1919  Ežerėnų apskrities gydytojas, čia jis įsteigė  Zarasų progimnaziją ir 1919 metais tapo jos direktoriumi.

1922 m. kovo mėn. su kitais atkūrė dienraštį „Lietuvos žinios“, kurį laiką jo neoficialus redaktorius. Žmogus buvo nepakantus  neteisybei. Taip apie jį atsiliepė Apie tai kalbėjo ir žmonėms. Dėl to turėjo daug nemalonumų.  1925 m. birželio mėn. jis buvo atleistas iš Ežerėnų apskrities gydytojo pareigų, o spalio mėnesį apskrities policijos vadas kreipėsi į apskrities viršininką su prašymu ištremti J. Buzelį iš Zarasų apskrities „nes jis kiršina gyventojus, sukeldamas juose neramumo, stengdamasis jiems prikergti politines pažiūras apgaulingu būdu“. Po rinkimų į Trečiąjį Seimą atstatytas į apskrities gydytojo pareigas. Tuo metu aktyviai rūpinosi miesto vardo pakeitimu, šiuo klausimu aktyviai susirašinėjo su Savivaldybių departamentu, reikalaudamas suteikti miestui Zarasų vardą, kadangi Zarasai tuo metu vadinosi Ežerėnais.

Štai koks Mukulių dvaras ir jo istorinės įžymybės. Skirtingi šių žmonių  keliai, siekiai, skirtingi požiūriai. Skirtingi likimai istorijos vingiuose. Vienija tik tai, kad visi jie mylėjo Mukulių kraštą ir jo visada ilgėjosi.   Čia visada likdavo jų širdies dalelė.

The post Senojo Mukulių dvaro žinomi žmonės appeared first on Voruta.

Albertas Ruginis, Mažeikiai, www.voruta.lt

Vaizdingoje Virvytės upės pakrantėje įsikūrusiame mediniame Pavirvytės dvare, tiksliau – jo griuvėsiuose, yra tekę lankytis anksčiau, mat  šalia dvaro stovyklaudavo   Mažeikių šauliai. Tuomet  dvaro sodyba atrodė apgailėtinai.

Energingo  naujojo sodybos šeimininko Antano Naujoko pastangų dėka Pavirvytės dvaras prikeltas naujam gyvenimui.   Jame vyksta įvairūs  visuomeniniai  renginiai.

Po  karo  šiame dvare gyveno kelios šeimos.  Dvaro rūsiuose  ar palėpėse 1947–1948 metų žiemą  rado  sau  prieglobstį ir partizanas Adomas Žukauskas.

Adomas Žukauskas buvo   įsidarbinęs  Mažeikių banke. 1947 m. pavasarį, sykį  atėjęs į darbą,  sužinojo,  jog  tik ką  čia   buvo apsilankę  saugumiečiai,  o  jo neradę, nuėjo į nuomojamą butą buvusioje Bažnyčios (tuo  laiku pervadintoje  į Marytės Melninkaitės) gatvėje, šalia   mūsų   namo.* (Turimi minty   Alberto Ruginio  tėvų namai).

Adomas, žaibiškai įvertinęs situaciją, pajutęs Sibiro grėsmę, susikrovė portfelin  kasos pinigus   ir dingo nežinoma kryptimi. Veltui jo namuose pasalas  rengė    enkavedistai.   Adomo jie nebesulaukė.

Dabar toks poelgis  atrodo  nepateisinamas.  Rūsčiais pokario metais tokia  situacija  turbūt    suprantama.

Prasidėjo dienos ir naktys,   kupinos nerimo ir pavojų. Pas gimines pasirodyti Adomas  negalėjo, nes ir   jie saugumo  greičiausiai  buvo sekami.  Pradžioje pavyko prisiglausti Viekšnių miestelio gyventojos Juškienės tvartelio pastogėje. Kai  ten tapo nesaugu, prieglobstį susirado Pavirvytės medinio dvaro viename iš rūsių ar pastogių.

Slapčia Adomą lankydavo jo motina Eufemija Žukauskienė, gyvenusi Gudų kaime. Matė sūnų suvargusį, utėlėmis aptekusį. Kartą atsivedė siuvėją, ,,Vyčio“ būrio partizanų ryšininkę Oną Šimkienę  iš Ramoniškių kaimo. Ji nuvedė Adomą pas partizanus į Purvinės mišką. Taip jis  pateko  į ,,Vyčio“  būrį. Gavo Tauro  slapyvardį. Ona Šimkienė vėliau  buvo nuteista   10 metų lagerio.

Su Adomu Žukausku susipažinau 1949 metų   vasarą, kai  patekau  į Mažeikių saugumo vidaus kalėjimą.  Kalėjimas  buvo   rūsyje,  po dabartiniu savivaldybės pastatu.

Kameroje pamačiau keletą pažįstamų mažeikiškių veidų. Iš nepažįstamųjų  išsiskyrė   vienas vyresnio amžiaus  vyras, kresnas, erelio nosimi. Tai ir  buvo partizanas Adomas Žukauskas.

Nors daug kas išbluko iš atminties, prisimenu jo pasakojimus  apie gyvenimą partizanų stovykloje Purvinės miške. Apie organizuotą susitikimą  su ,,Desanto“ partizanu būriu. Apie 1949 06 06  vykusias kautynes su labai gausiomis kariuomenės ir stribų pajėgomis. Apie kritusius partizanus.  Ir kaip jam pavyko kartu su partizanu Zenonu Kuodžiu – Voru, kuriam buvo peršautos kojos, prasiveržti  iš apsupto Purvinės miško. Tačiau  miško palaukėje, javuose, juos paėmė nelaisvėn.

Atkentėjęs lagerius A. Žukauskas grįžo į Viekšnius, sukūrė šeimą, užaugino vaikus.

Prabėgo dešimtmečiai. Adomo palaikus priglaudė Viekšnių kapinės. Mažai kas beprisimena rūsčius pokario metus.   Pavirvytės dvaras   gražiai   šiandien   atgimė naujam gyvenimui, taip ir   neišdavęs paslapties,   kuriame dvaro rūsyje ar palėpėje  kitados    slėpė rezistentą Adomą Žukauską –Taurą.

Ir rastas dvare šautuvas , ko gero,   bus   priklausęs   Adomui…

Straipsnis pirmą kartą www.voruta.lt buvo publikuotas 2017 m. liepos 27 d. 

The post Albertas Ruginis. Pavirvytės dvaro paslaptis appeared first on Voruta.

Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu baigti Liubavo dvaro sodybos kluono ir ledainės tvarkybos darbai. Vilniaus rajone, Liubavo kaime esantis dvaras, kuriame dabar įkurtas muziejus,  pasitiks atvykstančius lankytojus dar dviem atsinaujinusiais pastatais.

„Mūsų tikslas – prikelti naujam gyvenimui visą dvaro statinių ansamblį. Ir taip, šis siekis – labai didelis, nes tai vienas iš tų senųjų, daugiasluoksnių dvarų“, – sako VšĮ „Europos parkas“ ir Liubavo dvaro sodybos muziejaus kūrėjas skulptorius Gintaras Karosas.

Viso dvaro komplekse, skaičiuojama, buvo apie dvidešimt įvairios paskirties statinių, iki mūsų dienų išliko dešimt. Dvaro sodybai priklauso pagrindinis namas, vandens malūnas, oranžerija, svirnas, tvartas, kluonas, ledainė, ūkinis pastatas. Dalis jų jau sutvarkyti ir pritaikyti muziejui. 2009 metais restauruota dvaro sodybos angelo skulptūra, o 2009-2011 metais – Liubavo dvaro sodybos vandens malūnas, vėliau – oranžerija, svirnas. 2021-aisiais KIC užsakymu sutvarkytas arklidės pastatas, 2025-ųjų pabaigoje – kluonas ir ledainė.

„Ledainė pastatyta XX a. pirmajame dešimtmetyje, ir yra labai ypatingas, išskirtinis statinys,  analogo jai Lietuvoje neturime. Pagal tiesioginę patirtį ledainė turėjo būti naudota trumpai, nes tik ją pastačius atsirado šaldytuvai, bet ji labai įspūdinga savo architektūra, ir dabar bus labai gražus akcentas, pasitinkantis atvykstančius dvaro lankytojus“, – džiaugėsi G. Karosas.

Daugiau planų siejama su atgimusiu kluonu – didžiuliu, apie 900 kv. metrų ir 12 metrų aukščio pastatu. Šioje erdvėje planuojama įrengti ekspoziciją, pasakojančią apie XIX-XX amžiaus veiklas, vykdavusias kluone, kuris tuomet buvo svarbus ūkinės veiklos centras. Įrengta ekspozicija, panaudojant naujas technologijas,  išsamiai atspindės to laiko techninę pažangą.

Tvarkybos darbai truko dvejus metus

Per 2023–2025 metais vykusius kluono tvarkybos darbus buvo restauruoti jo pamatai, sienos, medinė stogo konstrukcija, atkurtas ir restauruotas gontų stogas, įrengta skardos danga, restauruoti vartai ir durys, įrengtos grindys. Atliktų darbų vertė siekė 331 tūkst. eurų.

Taip pat sutvarkyta Liubavo dvaro ledainė – išskirtinis XIX a. pabaigos dvaro ūkio statinys. Tyrimų duomenimis, ledainė yra į žemę įgilintas akmens ir betono mūro statinys su istorizmo stilistikos elementais – portiku, trikampiu frontonu ir autentiškomis mūro konstrukcijomis. Joje buvo įrengta priešgaisrinė ir apsauginė signalizacija, elektros instaliacija, žaibosauga, restauruotas lauko akmenų mūras ir architektūriniai elementai, stogas, grindys, durys,  langai. Tvarkybos darbais buvo sustabdytas statinio nykimas, išsaugotos jo vertingosios savybės. Atliktų darbų vertė – daugiau kaip 157 tūkst. eurų.

Darbai finansuoti Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) programos (apie 75 proc. visos sumos) ir valdytojo – VšĮ „Europos parkas“ lėšomis.

„Kultūros paveldo išsaugojimas apima ne tik reprezentacinius pastatus, bet ir dvarų ūkinės paskirties statinius, kurie yra neatsiejama istorinių kompleksų dalis. Sutvarkyti Liubavo dvaro kluonas ir ledainė padės išsaugoti šio unikalaus dvaro autentiškumą bei sudarys geresnes sąlygas visuomenei pažinti Lietuvos dvarų paveldą“, – teigia Kultūros infrastruktūros centro direktorius Šarūnas Šoblinskas.

Vienas seniausių Vilniaus apskrities dvarų

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a. Pirmieji žinomi savininkai buvo LDK politinis veikėjas I Lietuvos Statuto autorius grafas Albertas Goštautas (1480–1539). Žygimantas Senasis Lietuvoje esančius Goštautų dvarus apie 1544 metus perleido savo sūnui Žygimantui Augustui. Paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas 1547 metais slapta vedė ankstesnio Liubavo dvaro savininko našlę Barborą Radvilaitę.

Dvaras ilgą laiką priklausė Tiškevičių giminei, o XVIII amžiaus pabaigoje perėjo šios giminės atstovo Mikalojaus Tiškevičiaus žinion. Įdomu, kad jo valdymo laikotarpiu dvare buvo išlaikomas asmeninis orkestras. Vincentas Tiškevičius 1857 metais Liubavo dvarą perleido savo seseriai Kamilei Tiškevičiūtei ir taip dvaras perėjo Slizienių giminei, irgi palikusiai žymų pėdsaką jo istorijoje. Ypač svarbus buvo  vaidmenį atliko skulptorius Rapolas Slizienis bei jo palikuonys, rūpinęsi dvaro aplinkos, architektūros ir ūkio plėtra.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Liubavo dvaras buvo vienas pažangiausių ūkių regione. Dvaro savininkai modernizavo vandens malūną ir hidrotechninę sistemą, plėtojo žirgyną, o teritorijoje iškilo nauji ūkinės paskirties pastatai. Manoma, kad būtent tuo laikotarpiu buvo pastatyta pernai restauruota akmeninė ledainė.

Šiandien VšĮ „Europos parkas“ priklausanti Liubavo dvaro sodyba yra viena iš geriausiai išsaugotų ir visuomenei atvertų dvarų kompleksų Lietuvoje. Čia veikia Liubavo muziejus, kuriame lankytojai gali susipažinti su dvaro istorija, restauruotu vandens malūnu, archeologinių ir architektūrinių tyrimų rezultatais bei autentišku kultūriniu kraštovaizdžiu. Muziejaus ekspozicijos pasakoja apie daugiau nei penkis šimtmečius skaičiuojančią Liubavo istoriją, o pats muziejus yra pelnęs ne vieną Lietuvos ir tarptautinį apdovanojimą už kultūros paveldo išsaugojimą ir pristatymą visuomenei.

Kultūros infrastruktūros centro inform.

The post Daugiau tokių ledainių Lietuvoje nėra appeared first on Voruta.

Valstybinė kultūros paveldo komisija Verkių dvaro sodyboje pristatė ilgalaikio darbo rezultatą – Lietuvos dvarų sodybų paveldo apsaugos problemų tyrimą, kuriame įvardytos sisteminės šio paveldo nykimo priežastys ir pateiktos konkrečios rekomendacijos valstybės institucijoms. Dvarų paveldo klausimui pereinant į vykdomosios valdžios veiksmų etapą, Paveldo komisija pabrėžia: ekspertinis pagrindas jau parengtas, todėl būtina, kad būsimi politiniai sprendimai remtųsi aiškiais prioritetais, atsakomybėmis, finansavimo mechanizmais ir ilgalaikiu nacionaliniu susitarimu dėl dvarų sodybų paveldo ateities.

Renginys „Sugrįžimai“ surengtas Verkių dvaro sodyboje neatsitiktinai. Šis kompleksas tapo gyvu pavyzdžiu, kaip išskirtinės vertės dvaro sodyba, neturėdama vieno aiškaus šeimininko ir bendros valdymo vizijos, ima atspindėti platesnes Lietuvos dvarų paveldo problemas – fragmentuotą nuosavybę, neapibrėžtą atsakomybę, sudėtingą įveiklinimą ir neišnaudotą visuomeninį potencialą.

Tyrimą renginyje pristačiusi Paveldo komisijos Kultūros paveldo apsaugos analizės grupės vadovė Viktorija Gadeikienė pabrėžė: „Šio tyrimo tikslas – identifikuoti dvarų sodybų apsaugos problemas ir pateikti siūlymus dėl jų sprendimo. Jis paviešintas tam, kad paskatintų reikalingus pokyčius dvarų apsaugoje.“

Pasak Paveldo komisijos, dvarų sodybų tema šiandien peržengia vien kultūros paveldo administravimo klausimą. Dvarai veikia kaip lakmuso popierėlis, parodantis bendrą paveldosaugos sistemos būklę: čia vienu metu atsiskleidžia valdymo, finansavimo, nuosavybės, tyrimų, specialistų kompetencijų, priežiūros ir visuomeninio įveiklinimo problemos.

Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė renginio pradžioje pabrėžė, kad į Verkius susirinkta ne tik aptarti dvarų paveldo situacijos, bet ir perduoti valstybės institucijoms Paveldo komisijos sukauptas įžvalgas bei rekomendacijas. Jos teigimu, šis tyrimas žymi ekspertinio darbo etapą, po kurio būtini konkretūs vykdomosios valdžios sprendimai.

Problemos žinomos, sprendimai įvardyti

Per pastaruosius dešimtmečius dvarų sodybų apsaugos srityje netrūko gerų intencijų, tačiau nebuvo užtikrintas sprendimų tęstinumas. Dėl to šiandien ypač prasta medinių dvarų būklė, o daugiau kaip du dešimtmečius nevykdomi sisteminiai moksliniai tyrimai apsunkina vertybių identifikavimą ir prioritetų nustatymą.

Paveldo komisijos atliktame tyrime konstatuojama, kad viena esminių problemų – dvarų sodybų vientisumo praradimas. Nors teisės aktai deklaruoja dvaro sodybos kaip komplekso svarbą, praktikoje istoriniai kompleksai dažnai yra išskaidyti: pastatai privatizuoti, žemė aplink juos likusi valstybei, dalis objektų priklauso skirtingiems valdytojams ar yra bešeimininkiai. Tokia situacija trukdo kurti bendrą viziją, planuoti tvarkybą, pritraukti finansavimą ir užtikrinti atsakomybę.

Tyrime įvardyta 12 pagrindinių problemų grupių: nuo sisteminių mokslinių tyrimų stokos, dvarų sodybų vertybinio suskirstymo trūkumo ir duomenų pasenimo iki fragmentuotos nuosavybės, nepalankios pardavimo ir nuomos tvarkos, finansinių dotacijų ir lengvatų stokos, specialistų rengimo problemų bei būtinybės peržiūrėti dvarų privatizavimo ir neprivatizavimo koncepciją.

Paveldo komisija taip pat pateikė konkrečius pasiūlymus institucijoms: skubiai inicijuoti dvarų sodybų vertinimo reformą, diferencijuoti apsaugą pagal objektų vertingumą, finansuoti nykstančių objektų inventorinimą, atgaivinti Lietuvos dvarų duomenų bazę, parengti savininkams ir specialistams skirtus praktinius mokymus, įpareigoti nuomos ar aukcionų dalyvius teikti finansiškai pagrįstus valdymo planus, stiprinti Turto banko atsakomybę už jam patikėtus kultūros paveldo objektus ir teikti prioritetą vertingiausiems mediniams dvarų statiniams.

Verkiai – valstybės apsisprendimo išbandymas

Verkių dvaro sodyba tapo konkrečiu pavyzdžiu, atskleidžiančiu, kas nutinka, kai išskirtinės vertės kompleksas ilgą laiką neturi vieno aiškaus šeimininko ir bendros valdymo vizijos. Dalis Verkių dvaro sodybos objektų priklauso valstybei, dalis yra privatizuoti, dalis – bešeimininkiai, o pagrindinis dabartinis valdytojas – Gamtos tyrimų centras – nėra institucija, kurios tiesioginė funkcija būtų paveldo atvėrimas visuomenei.

Renginyje kalbėję institucijų, mokslo, kultūros ir paveldosaugos atstovai sutiko, kad Verkių atvejis reikalauja valstybės lygmens sprendimo. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas pristatė viziją, pagal kurią Verkių rūmai galėtų vėl tapti muziejine, edukacine ir visuomenei atvira erdve, jungiančia meną, gamtą, istorinę atmintį ir reprezentacinę valstybės funkciją.

Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras akcentavo, kad sprendimas dėl Verkių ateities turi būti priimtas ne formaliai metų pabaigoje, o gerokai anksčiau – kad jis galėtų būti susietas su realiu biudžeto planavimu. Diskusijoje taip pat pabrėžta, kad dvarų paveldo apsaugos politika negali priklausyti nuo atsitiktinių pasiūlymų ar trumpalaikių projektų – ji turi būti stabili, aiški ir valstybės mastu koordinuojama.

Reikia ne dar vieno dokumento, o veikiančios politikos

Kultūros ministerijai paskelbus apie ilgalaikės dvarų paveldo politikos programos inicijavimą, Paveldo komisija akcentuoja, kad tokia programa turi būti grindžiama ne bendromis deklaracijomis, o tyrimuose įvardytomis problemomis, prioritetų sistema, aiškiu institucijų atsakomybės pasidalijimu ir realiais finansavimo instrumentais.

Paveldo komisijos vertinimu, dvarų sodybų išsaugojimas nėra vien paveldo specialistų rūpestis. Tai valstybės atminties, regionų gyvybingumo, bendruomenių tapatybės ir kultūrinės savivokos klausimas. Todėl dvarų sodybų ateičiai reikia ne vien pavienių tvarkybos projektų, o aiškaus politinio apsisprendimo: kas už šį paveldą atsakingas, kokie objektai gelbėjami pirmiausia, kokiais ištekliais tai daroma ir kokią vietą dvarų paveldas užima Lietuvos valstybės politikoje.

Paveldo komisijos pirmininkės doc. dr. Vaidutės Ščiglienės teigimu, dvarų klausimai neturi būti sprendžiami fragmentiškai, nes pavieniai sprendimai negali užtikrinti ilgalaikio šio paveldo išsaugojimo.

„Šiandien turime galimybę žengti toliau – siekti plataus nacionalinio susitarimo, kuris užtikrintų ilgalaikę, nuoseklią ir atsakingą dvarų sodybų paveldo apsaugos politiką“, – pabrėžė V. Ščiglienė.

Su Paveldo komisijos tyrimu galima susipažinti čia.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja dr. Jolanta Karpavičienė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas, kultūros viceministrė Edita Utarienė, finansų viceministras Darius Sadeckas ir Lietuvos savivaldybių asociacijai atstovausianti Šakių rajono savivaldybės vicemerė Gintautė Didžbalienė..

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.

The post Kai nėra vieno aiškaus šeimininko ir bendros valdymo vizijos appeared first on Voruta.

Dvarai Lietuvoje dažnai yra visos paveldosaugos lakmuso popierėlis: vienur jie tampa sėkmingo atgaivinimo pavyzdžiais, kitur – ilgai atidėliotų sprendimų ir nykimo ženklais. Nors šių objektų vertė pripažįstama, jų išsaugojimą dažnai stabdo sudėtinga nuosavybės struktūra, fragmentuota atsakomybė, nepakankamas finansavimas ir delsimas veikti. Ypač jautri išlieka medinių dvarų situacija – Užvenčio dvaro sodybos dvarininko namo atvejis primena, kad tokiems objektams laikas yra vienas svarbiausių veiksnių: nesiėmus veiksmų, praradimai gali tapti negrįžtami.

Vienas seniausių medinių dvarininko namų Lietuvoje

Šiuos klausimus Paveldo komisija aptarė posėdyje, svarstydama Užvenčio dvaro sodybos dvarininko namo išsaugojimo situaciją. Diskusijoje pabrėžta, kad tai vienas reikšmingiausių medinės dvarų architektūros objektų Lietuvoje – jo ištakos siekia XVII a. pabaigą, todėl šis pastatas laikytinas itin retu medinio dvaro pavyzdžiu.

Jo išskirtinumą lemia ne tik amžius, bet ir išlikusi architektūrinė sandara. Pastatas yra vientiso pailgo tūrio, būdingo ankstyviesiems mediniams dvarininko namams su dviem įėjimais fasado pusėje.  XVIII a. pastatas buvo rekonstruotas taikant baroko principus, tačiau išlaikė ir ankstesnio laikotarpio savitumą.

Trapus medžiagiškumas, sovietmečiu užprogramuotos ir nepriklausomybės laikotarpiu privatizavimu pagilintos dvarininko namo nuosavybės problemos, dvaro sodybos kaip komplekso vientisumo suardymas, būtinybė derinti skirtingus interesus ir ieškoti sudėtingų sprendimų iš dar sudėtingesnių situacijų – tai kritinis, bet kartu ir dažnas dvarų problemų rinkinys.

„Šių problemų negali išspręsti nei pavieniai asmenys, nei atskiros institucijos. Užvenčio atveju būtina sąmoningai prisiimta Kelmės rajono savivaldybės lyderystė ir sutelktas savivaldos bei valstybės institucijų bendradarbiavimas. Net nedideli, bet aiškūs ir skubūs sprendimai šiandien gali padėti išsaugoti dar rusenančią dvarininko namo gyvybę“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Dvaro vertė – ne tik architektūroje

Ypatingą vertę Užvenčio dvarui suteikia ir jo kompleksiškumas. Tai vienintelis Kelmės rajone išlikęs 13 pastatų kompleksas: reprezentaciniai ir ūkiniai pastatai, parko ir sodo fragmentai, baroko epochai būdinga kiemo erdvė. Dvaro sodybos teritorija išvengė esminių sovietmečio deformacijų (garažų, dirbtuvių ir kt. statinių įsibrovimo į kompleksą), todėl leidžia suvokti autentišką istorinę dvaro struktūrą, pajusti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė laikus menantį bajoriškos kultūros ir gyvensenos savarankiškumą.

Ne mažiau reikšminga ir kultūrinė šios vietos dimensija bei potencialas. Užvenčio dvaras siejamas su rašytojos Šatrijos Raganos gyvenimu ir kūryba, taip pat su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Smilgevičiumi, jo gyvenimu ir pavyzdiniu ūkininkavimu. Dėl šių sąsajų dvaro vertė peržengia vien architektūros ar vietos istorijos ribas – tai objektas, galintis tapti platesniu kultūrinės atminties, edukacijos ir regiono tapatybės centru.

Reikalinga savivaldybės lyderystė

Paveldo komisija akcentuoja, kad tolesniems veiksmams būtina aiški Kelmės rajono savivaldybės lyderystė. Be aktyvaus savivaldybės įsitraukimo sudėtinga koordinuoti skirtingų savininkų interesus, inicijuoti tyrimus, pasirengti tvarkybos darbams ir ieškoti realių finansavimo galimybių.

„Paveldo komisija tiki Kelmės rajono savivaldybės potencialu sprendžiant Užvenčio dvaro sodybos išsaugojimo klausimą ir laukia grįžtamojo ryšio dėl galimų tolesnių veiksmų. Pirmiausia būtina spręsti dvarininko namo valdymo įteisinimo, tyrimų ir avarinės grėsmės šalinimo klausimus. Tokie veiksmai identifikuotų aiškų valdytoją, leistų tiksliau įvertinti pastato būklę, numatyti būtiniausias apsaugos priemones ir užkirsti kelią tolesniam vertingo objekto nykimui“, – sako pirmininkė.

Užvenčio atvejis atspindi platesnes dvarų paveldo problemas

Paveldo komisijos atliktas Dvarų sodybų paveldo apsaugos problemų tyrimas rodo, kad Užvenčio dvaro situacija nėra pavienis atvejis: „Tyrime analizuotos dvarų sodybų apsaugos, valdymo, nuosavybės, finansavimo ir kompleksų vientisumo problemos. Jame konstatuota, kad dvarų išsaugojimui dažnai trukdo sudėtinga nuosavybės struktūra, fragmentuotas valdymas, nepakankamas finansavimas ir aiškios atsakomybės stoka“, – sako pirmininkė.

Dvarų sodybos yra ne tik atskiri pastatai, bet ir istorinės kultūrinės aplinkos, kurių vertė atsiskleidžia per visumą – architektūrą, kraštovaizdį, ūkinę struktūrą, istorines asmenybes ir vietos atmintį. Todėl Užvenčio dvaro sodybos dvarininko namo išsaugojimas turėtų būti vertinamas ne tik kaip vieno pastato gelbėjimo klausimas, bet ir kaip galimybė išsaugoti bei aktualizuoti unikalų išlikusį Kelmės rajono ir regiono kultūros paveldo kompleksą, reikšmingą ir Lietuvos medinio dvarų paveldo kontekste.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.

The post Medinio Užvenčio dvaro ištakos – XVII a. O jis dar stovi appeared first on Voruta.

Įvažiavus į Klaipėdą senuoju Tilžės keliu akį patraukia atsinaujinusi Sendvario dvaro sodyba. Remonto ir restauravimo darbais sutvarkytas dvaro sodybos rūmų pastatas, iš griuvėsių prikelti ir naujai paskirčiai pritaikyti pirmasis ir antrasis ūkiniai pastatai. Šviesiose ir jaukiose, istorija dvelkiančiose patalpose įsikūrusios įvairios bendrovės, o pirmame aukšte – įvairios prekybos įmonės.

Sendvaris yra vienas seniausių dvarų Klaipėdos apylinkėse, susiformavęs XIV a. 1402 metais toje vietoje buvo įkurtas avininkystės ūkis, kuris Klaipėdos pilies riterius aprūpindavo maistu ir kailiais.

Nuo 1723 m. Sendvaris tapo Sendvario valsčiaus administraciniu centru. 1817 m. Sendvario dvarui suteiktas kilmingojo dvaro statusas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. nudegė rūmai, tvartai. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaro savininkas H. Conrad atstatė sodybą. Per antrąjį pasaulinį karą dvaro sodyba nukentėjo nežymiai. Ryškiausi pokyčiai vyko  XX a. II p. – XXI a. pr. Tada didžioji dalis ūkinių statinių nugriauta. 1960 m. Sendvario kompleksas perduotas autotransporto kontorai, nutarta nugriauti tris pastatus, buvo panaikintas ir dvaro tvenkinys.

Išlikę pastatai išlaikė tradicinės Rytprūsių raudonų plytų statinių architektūros vaizdą. Dar vėliau dvaro sodybos teritorija sudalinta sklypais, pastatai ir kiemas atiteko skirtingiems savininkams.

Pagrindinis rūmų pastato fasado spalvų parinkimas pagrįstas polichromijos tyrimų išvadomis, išryškinant statybos etapus, ypač pabrėžiant pirminį – vienaukščio tūrio su frontonu V pusėje. Ankščiau buvęs baltos ir šviesiai gelsvos spalvos, dabar fasadas  pasikeitęs į ryškesnę raudonos ir tamsiai pilkos spalvos.

Daugiausiai darbo pareikalavo ūkinių pastatų restauravimas ir remontas. Tačiau darbo rezultatai įspūdingi: dabar tai pastatai, kuriuose istorija persipina su dabartimi, ne tik dėl restauruotų ir eksponuojamų interjere išlikusių šimtus metų skaičiuojančių medinių konstrukcijų ir senojo mūro sienų, bet ir kruopščiai bei atidžiai parinkto šiuolaikinio interjero dizaino, paryškinančio tai, kuo šie pastatai ypatingi – savo šimtmečių istorija.

Patalpose įsikūrusios įvairios parduotuvėlės, paslaugų įmonės. Dvare galima užsukti ne tik atsigerti skanios kavos, bet ir nusipirkti siūlų, drabužių, šildymo krosnelę ar pasimėgauti jogos treniruote. Skliautinis rūsys vertas atskiro dėmesio. Ten netrukus įsikurs restoranas.

Darbų užsakovas ir dvaro pastatų valdytojas  – UAB “Augama”, tvarkybos darbų projekto vadovė – S. Stripinienė (UAB “Uostamiesčio projektas“), paveldo tvarkybos darbų techninės priežiūros projekto vadovas – J. A. Januševičius.

Šiuo metu šalia dvaro teritorijos vyksta intensyvios daugiabučių gyvenamųjų namų statybos, tačiau vėliau planuojama teritoriją sutvarkyti, organizuoti veiklą,  kuri pritrauktų klaipėdiečius ir miesto svečius.

KPD inform.

The post Atsinaujinęs Klaipėdos Sendvaris iliustruoja išlaikytą Rytprūsių architektūrą appeared first on Voruta.

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Antonina iš Sondakų

„Poznanskių namo, kuriame gyvenome, pirmąjį aukštą užėmė ponų Rapcevičių moterų pensionas: trisdešimt panelių ir devyni fortepijonai negalėjo būti tyli kaimynystėǃ Nuo ryto iki vakaro girdėjome, kaip panelės skambina sonatas“, – rašė prisiminimuose Gabrielė Giunterytė-Puzinienė  „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose 1815-1843 metų dienoraštis“.

Manytina, jog būtent Poznanskių namų mergaičių pensione Vilniuje galėjo augti Antonina. Mergaitė gimė 1842 m. balandžio 22 d. Sondakų kaime, Jiezno valsčiuje, kaip nesantuokinė Antoninos Jakonytės Kondratienės, ištekėjusios moters, duktė. Netrukus mergaitė buvo pakrikštyta Jiezno bažnyčioje. Krikšto tėvais tapo kilmingasis Juozas Zanikinskis ir kilmingoji Ona Valentinavičiūtė. Dar visai jaunutė Antoninos motina, būdama 22 metų amžiaus, netrukus pasiligojo ir mirė 1845 metais, palikusi našlį Kazimierą Kondratą ir vienintelę dukterį Antoniną.

Tikėtina, tuomet mergaitės tikrasis tėvas bajoras Leonas Jurgis Jodkovskis ją išvežė į Vilnių, į mergaičių pensioną. Galbūt tame pačiame pensione vėliau po dešimtmečio augo ir Ievos bei Leono Jodkovskių duktė Melanija, nes ji taip pat neįvardinta, kunigui surašant Kisieliškių dvaro gyventojus per kalėdojimus (kelios Jiezno bažnyčios kalėdojimų knygos yra išlikusios).

Kokia buvo Antoninos vaikystė, duomenų tikriausiai šiuo metu nepavyktų rasti, tačiau, manytina, ji gavo gerą išsiauklėjimą, gal netgi pensione skambino pianinu, o daug vėliau, būdama vyriausioji Jodkovskio duktė, globojo visus jaunesniuosius Jodkovskių vaikus.

Kaip matyti, iš metrikų, Antonina gerai sugyveno ir su Jodkovskio žmona Ieva (apie Ievą rašyta str. autorės straipsnyje: XIX amžiaus Vilniaus moterys. Ieva ir jos sandoriai, skelbta Bernardinai.lt).

Jiezno bažnytinėse santuokų metrikų knygose egzistuoja įrašas, jog 1861 m. lapkričio 29 d. Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje su dispensa, atleidžiant nuo viešo paskelbimo, kunigo Tomašo Ražbickio buvo sutuokti bajoras Poznanskis Stanislavas, 23 metų amžiaus jaunuolis, iš Vilniaus, šv. Rapolo bažnyčios  parapijietis, ir Jodkovska Antonina, 19 metų amžiaus, mergina, iš Kisieliškių dvaro. Kaip matyti, Antoninos mergautinė pavardė pakeista ir įrašyta Jodkovska.

Pavarčius 1861 metų Bernardinų bažnyčios santuokų knygą, joje neteko aptikti šio santuokos įrašo, santuokos baigiasi maždaug ties lapkričio viduriu, bet galbūt kažkas pražiūrėta, nes Jiezno santuokų knygoje iš karto po šios santuokos įrašo yra prierašas, jog apie šio įrašo tikrumą liudijo 1861 m. gruodžio 31 d. Merkinės dekanas Feliksas Rutkauskas. Šios santuokos liudytojais tapo Leono Jurgio Jodkovskio sūnėnai: kolegijos sekretorius Vincentas Bočkovskis, vėliau tapes magnatų Vitgenšteinų patikėtiniu, bei daktaras Vaclovas Bartuševičius, vėliau tapęs generolu, gelbėjęs Paryžiaus komunos dalyvius.

Reikia pasakyti, jog bajoras Leonas Jurgis Jodkovskis rūpinosi savo vaikais. Pats būdamas 1863 m. sukilėliu (žiūr. ankstesnius straipsnio autorės straipsnius), jis galbūt šiek tiek spjovė į imperijos biurokratiją ir jos taisykles, ir bažnytiniuose metrikuose buvo sugebėjęs įrašyti kitokių faktų apie savo vaikus, tačiau tuo luominėje santvarkoje jis vaikams stengėsi padėti ir sukurti geresnį gyvenimą.

“Užsispyręs fantazuotojas” – kaip jį apibūdino Trakų bajorijos vadovas Bylinskis duodamas parodymus sukilimo bylose, kai Leonas Jodkovskis sėdėjo Trakų kalėjime, kurį Bylinskis ir įskundė.

Našlaitę Antoniną iš Sondakų Stanislavas Poznanskis galėjo nusižiūrėti minėtame Poznanskių pensione. Susituokę Poznanskiai apsigyveno Vilniuje. Po metų Lukiškių kvartale, Vilniuje, jiems gimė pirmagimė dukrytė Ancia. Vilniaus šv. Jokūbo bažnyčios metrikuose yra įrašas, jog 1862 m. gruodžio 7 d. Pranciškonų vienuolio Bonaventūros Vaisietos pakrikštyta kūdikis vardu Ana Jadvyga. Jos krikšto tėvais tapo gubernijos sekretorius Leonas Jurgis Jodkovskis ir Ieva Vnorovska, kuri buvo Leono Jodkovskio sesers duktė. Krikštynose dalyvavo kunigas Jacunskis ir Julija Vnorovska, antroji Jodkovskio jauniausios sesers Teresės Vnorovskos duktė.

Šiek tiek keliais metais vėliau Ieva Vnorovska Vilniuje ištekėjo už majoro Stepono Poznanskio, kuris Stanislovui Poznanskiui, Antoninos vyrui, buvo dėdė.

Stanislovo Poznanskio senelis ir Stepono Poznanskio tėvas Antanas Poznanskis valdė Kropivnicos dvarelį šalia Vilniaus. Jis buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Siuzana Herbačevska, su kuria susituokė šv. Jonų bažnyčioje, 1801 metais, jam pagimdė pirmagimius dvynius berniukus Adomą Antaną ir Adomą Aleksandrą. Berniukai buvo pakrikštyti skirtingomis dienomis, Adomas Antanas iš karto po gimimo, matyt, buvo silpnesnės sveikatos. Šis berniukas neišgyveno. Antrasis berniukas užaugo.

Gerokai vėliau, apie 1826 metus, Antanas ir Siuzana Poznanskiai susilaukė dar vieno sūnaus Mykolo. 1831 m. Siuzana, dar būdama pakankamai jauna, mirė palikusi vyrui du sūnus: Adomą ir Mykolą. Našlys Antanas Poznanskis netrukus vedė Ievą fon Ehberger. Deja, nežinia, iš kokio krašto buvo kilusi Ieva fon Ehberger, galbūt ji buvo vokietė, o gal austrė. Su antrąja žmona Kropivnicos dvarelyje Antanas Poznanskis susilaukė ne vieno vaiko.

Paminėtinas jų sūnus Vladislavas, vėliau tapęs Trakų rotušės sekretoriumi, kuris gimė 1839 metais ir gavo dvigubą vardą: Vladislavas Euzebijus. Šio berniuko krikšto tėvu tapo grafas Pavelas Goleniščevas-Kutuzovas iš senos rusų grafų Goleniščevų-Kutuzovų giminės, jos žinomiausias atstovas – generolas Michailas Kutuzovas, Rusijos imperijos karo vadas, kovojęs su Napoleonu. Sunku šiuo metu identifikuoti, kuris Pavelas Kutuzovas buvo Poznanskio Vladislavo krikštatėvis. Metrike nurodytos jo pareigos „kap. gwar. woyska Ros.“. Vladislavo Poznanskio krikšto motina tapo rūmų patarėjo žmona Magdalena Kozuchovska.

Vladislavo brolis Steponas Antanas, kuris, kaip minėta, vedė Ievą Vnorovskytę, buvo gimęs šiek tiek anksčiau už brolį, 1834 metais. Stepono Poznanskio ir Vnorovskytės santuokoje jo brolis Vladislavas buvo pagrindiniu liudytoju. Pora susituokė 1864 m. Vilniaus šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčioje.

Poznanskis Antanas mirė 1840 metais. Paliko našlę žmoną Ievą fon Ehberger bei sūnus: Adomą, Mykolą, Steponą, Joną ir Vladislovą bei dukteris Antoniną, Oną, Sofiją, Mariją, Juliją ir Zenobiją.

Prieš mirtį senelis dar spėjo pamatyti pirmąjį anūką Stanislovą. Stanislovas gimė vyriausiajam Antano Poznanskio sūnui Adomui Aleksandrui ir jo žmonai Onai Pavlovskai 1839 metais tame pačiame Krapievnicos dvarelyje. Stanislavas gavo ir kitą vardą – Anastazas. Jo krikštynose dalyvavo bajorai Vincentas Koreiva, Aniela Vaišvilienė, Teodoras Chorožeša. Kiti Adomo Aleksandro Poznanskio vaikai jau gimė po senelio Antano mirties.

Paminėtina, jog Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išsaugota Poznanskių genealoginė byla (391 fondas, 4 apyrašas, byla Nr. 2311). Šioje byloje yra dokumentų apie Antaną Poznanskį, yra įrašyti jo ir Ievos fon Ehberger vaikų krikštų metrikai, nurodyta, jog Antano tėvas buvo Juozas Poznanskis, o šis seniausiojo šioje genealoginėje byloje minimo Juozo Poznanskio sūnus.

1795 m. revizinėse Vilniaus pasakose, arba kitaip sakant, gyventojų surašymuose Poznanskiai minimi kaip senieji Vilniaus gyventojai. Sunku pasakyti, skaičiuojant nuo 1795 metų atgal, kada jie į Vilnių atkeliavo, ar prieš šimtą metų, ar prieš du šimtus metų. O gal gyveno Vilniuje ir Žygimanto Augusto bei Stepono Batoro laikais.

Tokį ilgą laiką gyvendami Vilniuje galėjo klestėti. Galima įsivaizduoti Ancią, bėgiojančią dvaro menėmis ir koridoriais, vyriausiąją Stanislavo Poznanskio ir Antoninos Kondrataitės-Jodkovskytės dukterį. Tačiau prabėgus porai metų nuo Ancios gimimo, kilo 1863 metų sukilimas.

Maždaug nuo 1859 m. Stanislavas Poznanskis ėjo Vilniaus miesto policijos stalo viršininko (rus. столаначальник) pareigas (LVIA fondas 381, apyrašas 15, byla Nr. 73). Jo kaip sukilimo dalyvio kortelės  Lietuvos istorijos archyve nėra išlikusios. Tačiau Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondo 525, apyrašas 1, byloje Nr. 94, yra pateikti Vilniaus dvarininkų, kaip politinių 1863 m. sukilimo nusikaltėlių sąrašai, iš kurių pagal teismo sprendimus buvo konfiskuotas visas jų turėtas turtas. Tarp jų įrašytas ir Stanislovas Poznanskis. Taip pat nurodyta, jog jis buvo Vilniaus policijos pareigūnas.

Nėra aiški data, kada Stanislavas Poznanskis išvyko į Sibiro tremtį. Kaip žinia, sukilimo politinių bylų tyrimai truko ne vienerius metus, sukilėliai buvo kalinami ilgus metus kalėjimuose. Stanislavo Poznanskio neišgelbėjo nei garsi Poznanskių giminė, nei jo proprosenelio Juozo Poznanskio kito sūnaus Jono anūko Pranciškaus Poznanskio, buvusio Vilniaus miesto burmistru, taip pat Vilniaus miesto magistrato vadovu, vardas, nei jo dėdės: Vladislovas Poznanskis, kurio krikštatėvis buvo grafas Kutuzovas ar majoras Steponas Poznanskis.

1872 metais būdama dešimties metukų nuo karštinės mirė Ancia, Stanislavo ir Antoninos duktė. Mergaitei Bernardinų kapinėse paminklą pastatė senelis ir krikštatėvis Leonas Jurgis Jodkovskis. Tai nurodyta ant mergaitės paminklo. Taip pat antkapyje iškaltas graudus įrašas, liudijantis apie skausmą: „jog čia ilsisi pati nuostabiausia mergaitė“.

1866 m. dar spėjusi Jiezno bažnyčioje pakrikštyti sesers Teresės Volodkevičienės, vėliau Vaičiūnienės, pirmagimes dvynukes – Kameliją ir Anelę, po vienintelės dukters Ancios mirties Antonina tikriausiai išvyko traukiniu į Sibirą pas vyrą Stanislavą. Sibire, Irkuske, Stanislavas Poznanskis tarnavo laivo kapitonu, plaukiojančiu Lenos upe. Caro valdininkai nebuvo tokie žiaurūs kaip vėliau sovietiniai: bajorams, kad ir atokiose Sibiro tremties vietose, buvo parenkamos tarnybos.

Nėra aišku, kiek metų tremtyje išbuvo Stanislavas Poznanskis. Tačiau savo testamente, sudarytame 1779 m. lapkričio mėn., Leonas Jurgis Jodkovskis jį dar minėjo kaip tebebuvusį ten. Testamente minima ir vienerių metukų Stanislavo ir Antoninos duktė Jadvyga, kuri, tikėtina, gimusi Sibire 1778 metais. Kiek teko ieškoti, Vilniaus metrikuose dar nėra ir trečiosios dukters Stanislavos krikšto metriko. O jauniausioji Poznanskių duktė Ona 1885 metais jau gimė Vilniuje. Mergaitė pakrikštyta šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčioje. Jos krikštatėviu tapo majoras Steponas Poznanskis ir bajoraitė Kamelija Jodkovska, Leono ir Ievos Jodkovskių duktė, Antoninos sesuo.

Vėliau, po tėvo Leono Jurgio Jodkovskio mirties, Antonina liudijo jaunesniųjų seserų Melanijos ir Kamelijos santuokose, kartu su vyru Vilniuje krikštijo jų vaikus.

Stanislavas Poznanskis mirė 1900 m. Vilniuje, Vilniaus gatvėje, Odinco name nuo širdies infarkto. Paliko našlę Antoniną ir tris dukteris: Jadvygą, Stanislavą ir Oną. Palaidotas Bernardinų kapinėse. Jo mirties metrikas įrašytas Bernardinų bažnyčios metrikų knygose, tačiau paties kapo Bernardinų kapinėse nepavyko surasti. Nėra ir jo žmonos Antoninos kapo bei jos mirties metriko.

Majoras Steponas Poznanskis mirė 1890 metais, paliko našlę Ievą ir tris vaikus. Palaidotas Bernardinų kapinėse netoli Jodkovskių kapų. Jodkovskių kapai apsupa Ancios antkapį. Stepono Poznanskio antkapis yra išlikęs iki šių dienų. Jo žmona Ieva mirė 1917 metais Vilniuje, Universiteto g. 14 name (dabartinio Kempinski viešbučio pastatas). Palaidota Bernardinų kapinėse, tačiau jai paminklas neišlikęs. Vaikai Ievos mirties metrike nebenurodyti, gal jie mirė I pasaulinio karo metu.

Tuo tarpu Stanislavas Poznanskis, kaip 1863 m. sukilimo dalyvis, iš kurio buvo konfiskuotas visas turėtas turtas, atbuvęs daugiau kaip dešimt metų Sibire, dingo praeities istorijos verpetuose be žinios. Kaip minėta, iš visos jo šeimos išlikęs tik antkapis Ancytei, kurį 2009 metais pasirinkę atsitiktinai, restauravo lenkų Kielco dailės mokyklos moksleiviai.

Ir jeigu ne Antonina, straipsnio autorė Poznanskių iš tokios gilumos nebūtų taip lengvai atradusi.

Galimos Poznanskių sąsajos su Pietro de Rossi

Kaip minėta, Poznanskiai buvo sena Vilniaus bajorų giminė. Minėtoje jų genealoginėje byloje, kuri saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve yra dokumentai, kuriuose nurodyta, kad Poznanskiai buvo įrašyti į Vilniaus 3-ąją pirklių gildiją.

1795 metais yra minimi trys Juozo Poznanskio sūnūs Kasparas (23 m.), Pranciškus (21 m.) bei Antanas (15 m.), minėtos pirklių gildijos atstovai. Taip pat genealoginėje byloje yra vėlesni Vilniaus bajoro Jono Sipkos prašymai, pareikšti Vilniaus miesto dūmai dėl įgaliojimo išdavimo veikiant pagal sandorius, sudarytus su Poznanskiais.

Sipkai buvo susiję su Poznanskiais, štai 1798 m. Kasparo Poznanskio santuokoje su Kotryna Bonikevičiūte šv. Jonų bažnyčioje liudijo Anupras Sipko.

Šių trijų Poznanskių Kasparo, Pranciškaus ir Antano  tėvas Juozas valdė dvarelį, pavadinimu Kunčė. Dvarelis stovėjo Vilniuje. Šį dvarelį 1720 metų kovo 4 d. pirkimo pardavimo sutartimi įgijo jo tėvas Jonas Poznanskis iš bajoro Radzevičiaus. Jono Poznanskio tėvas taip pat buvo vardu Juozas, kuris paminėtas pirmame šio straipsnio skyriuje, kaip seniausias žinomas Poznanskis. Šis seniausias minimas genealoginėje byloje jų protėvis turėjo keturis sūnus: Kazimierą, Joną, Juozą ir Antaną.

Taigi, iš Juozo kilo Juozas, iš Juozo – Antanas, iš Antano – sūnūs Adomas, Steponas ir Vladislavas, o iš Adomo – Stanislavas Poznanskis, apie kuriuos rašyta pirmame skyriuje.

Taip pat iš Juozo kilo Jonas, iš Jono – Juozas, o iš Juozo – sūnūs Kasparas, Pranciškus ir Antanas Poznanskiai. Šiems trims suaugus, jie valdė du dvarelius, stovėjusius dabartinėje Maironio arba Barboros Radvilaitės gatvėje (улица – Сафьяницкая).

Juozo Poznanskio sūnus Pranciškus ėjo Vilniaus magistrate asesoriaus pareigas, vėliau tapo Vilniaus miesto burmistru, po burmistravimo užėmė Vilniaus magistrato vadovo kėdę. Konkretaus laikotarpio, kada Pranciškus ėjo vienas ar kitas pareigas įvardinti nepavyktų, tačiau iš metrikų matyti, jog kaip burmistras Pranciškus Poznanskis minimas maždaug 1820-1830 metų laikotarpiu. Jis dalyvavo brolio Antano vaikų krikštynose. Pvz., Antano Poznanskio sūnaus Edvardo Kalistos Aloyzo Poznanskio krikšto metrike 1828 metais nurodytos būtent Pranciškaus Poznanskio pareigos kaip burmistro. Taip pat šio berniuko krikštynose dalyvavo vaistininkas Teofilis Jande.

Pranciškaus Poznanskio jaunesnysis brolis Antanas susituokė 1818 metais Vilniaus arkikatedroje. Jo santuokos metrike kaip liudytojas nurodytas ir brolis Pranciškus. Antano Poznanskio išrinktąja tapo Ona de Rossi. Ši sąjunga įdomi tuo, kad galbūt Ona de Rossi sietina su Pietro de Rossi. Kiek teko vartyti Vilniaus metrikus, dvarų inventorius, su panašia pavarde aptiktas tik Vilhelmas de Rossa, kuris XIX amžiaus viduryje minimas kaip Trakų apskrities parapijos bajorijos vadovas ir valdė Abramovskos dvarelį su Žibertonių palivarku Trakų apskrityje (LVIA 394 fondas, 7 apyrašas, byla Nr. 39, arba 394 fondas, 8 apyrašas, byla Nr. 646). Tačiau šio žmogaus pavardė baigėsi raide „a“, tuo tarpu Onos Poznanskienės mergautinė pavardė metrikuose rašyta su galūne „i“ kaip ir žymiojo italų kilmės architekto.

Galbūt Pranciškus Poznanskis dirbdamas Vilniaus magistrate bendravo su žymiuoju architektu ir architekto dukterį ar seserį ištekino už jaunesniojo savo brolio. Tai tik viena versijų. Tačiau tuoktuvės arkikatedroje ir jaunosios mergautinė pavardė iššaukia tokius pasvarstymus.

Pietro de Rossi, kaip nurodoma istoriniuose šaltiniuose, gimė 1760 metais Romoje. Jis buvo architektas, skulptorius, brandaus klasicizmo atstovas. Lietuvoje dirbo 1795 m. – 1811 m. laikotarpiu, bendradarbiavo su Laurynu Stuoka-Gucevičium, Augustinu Kosakovskiu. Kartu su Laurynu Stuoka-Gucevičium projektavo arkikatedros bazilikos portiką. Teigiama, jog pagal Pietro de Rossi projektus pastatyti rūmai Taujėnuose, Troškūnų šv. Trejybės bažnyčios varpinė, rekonstruota Vilniaus rotušė, Aušros Vartų laikrodinė, rytinė Pažaislio vienuolyno ansamblio dalis, Mažieji Radvilų rūmai Vilniuje, Paberžės šv. Jėzaus širdies bažnyčia, šv. Stepono bažnyčia Vilniuje, Sluškų rūmai Vilniuje.

Rašoma, jog Pietro de Rossi sudarė Vilniaus planą, atliko Bokšto gatvės požemių matavimus (žiūr, Rupeikienė, M. Pjetras de Rosis// Lietuvos architektūros istorija. A. Jankevičienė  ir kt./Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Т. II: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, 1994).

Susituokę Antanas ir Ona de Rossi Poznanskiai susilaukė gausaus būrio vaikų. Praktiškai Ona de Rossi vaikus gimdė kasmet. Taigi, didelis vaikų skaičius buvo būdingas ne tik valstiečių kilmės šeimoms, bet ir bajorams. Štai, po metų po santuokos, 1818 m. šv. Jonų bažnyčioje pakrikštytas Antano ir Onos Poznanskių pirmagimis sūnus Jurgis Antanas Juozas, kurio krikšto tėvais tapo bajorai Julijanas Kačinskis su Barbora Kryžanovska, Krikštynose taip pat dalyvavo bajoras Fabijanas Kosobuckis, bajoraitė Leonora Jakubovska, Pranciškus Poznanskis, kuris įvardintas kaip magistrato asesorius.

1819 m. šv. Jonų bažnyčioje pakrikštyta Poznanskių duktė bajoraitė Teresė Margarita, kurios krikšto tėvu taip pat tapo dėdė Pranciškus Poznanskis, įvardintas kaip Vilniaus magistrato asesorius. 1820 m. pakrikštytas berniukas Pranciškus Valerijanas Poznanskis, jo krikštatėvis Pranciškus Poznanskis įvardintas kaip Vilniaus miesto burmistras (“prezydent miesta Vilna”). 1821 m. pakrikštyta bajoraitė Poznanskytė Juzefa Sofija, jos krikšto tėvas taip pat Pranciškus Poznanskis. 1823 metais šv. Jonų bažnyčioje pakrikštytas berniukas Valerijonas Petras Poznanskis, vėlgi krikštatėvis Pranciškus Poznanskis. 1825 m. šv. Jonų bažnyčioje pakrikštytas Antanas Markas Valerijanas Poznanskis, kurio krikšto tėvas Pranciškus Poznanskis įvardintas kaip “olim Praeses Magistratus Vilnensis”. 1829 m. pakrikštytas berniukas Narbutas Petras, kurio tėvai Ona ir Antanas Poznanskiai įvardinti jau kaip Vilniaus magistrato tarnautojai, berniuko krikšto tėvas Pranciškus Poznanskis nurodytas kaip Vilniaus magistrato vadovas.

Tiesiogiai kaip Vilniaus miesto burmistras Pranciškus Poznanskis nurodytas Antano ir Onos de Rossi Poznanskių sūnaus Edvardo Kalistos Aloyzo krikšto metrike 1828 metais (lenk. burmistrz miesta Wilna). Šiose krikštynose dalyvavo ir vaistininkas Teofilis Jande. Metais anksčiau, t.y. 1827 m. gimęs Antano ir Onos Poznanskių sūnus Kazimieras Julijanas Juozas pakrikštytas gimdymo namuose Nr. 298, jo krikštatėvis taip pat Vilniaus miesto burmistras Pranciškus Poznanskis. Šiose krikštynose dalyvavo Marijona Lučkienė, rotmisterienė, bajoras Fabijanas Kosobuckis, Barbora Kryžanovska, vaistininkas Teofilis Jande bei Izabelė Brougnon.

1830 m. Vilniaus miesto burmistras Pranciškus Poznanskis pakrikštijo daktaro Adomo Fišerio dukterį Valeriją Leokadiją. 1836 m. kartu su žmona Pranciškus Poznanskis tapo Leopoldo ir Teresės iš Vagnerių Lukomskių sūnaus Henriko Pranciškaus krikštatėviais.

Pats Pietro de Rossi iš Vilniaus išvyko 1811 metais. Literatūroje neteko aptikti duomenų apie jo asmeninį gyvenimą.

Pranciškus Poznanskis, atrodo, neturėjo šeimos. Kaip matyti, jis labai globojo jaunesniojo brolio Antano šeimą. Kaip minėta, Antanas susilaukė gausaus būrio vaikų ir jeigu iki šių dienų išliko palikuonių, gali būti, kad jie turi sąsajų su Pietro de Rossi.

Poznanskis Kasparas, Pranciškaus ir Antano brolis, buvo sulaukęs sūnaus Karlo, kuris įvairiuose Poznanskių dokumentuose minimas kaip turėjęs papulkininkio laipsnį.

Įdomu tai, jog Poznanskių giminės genealoginėje byloje rašoma, jog 1794 m. sukilimo metu kažkokiu būdu iš Trakų bažnyčios buvo paimtos metrikų knygos, kiti dokumentai ir, sukilėliams traukiant į Vilnių ar mūšių fone, šios metrikų knygos Bernardinų bažnyčios kunigų buvo kažkur tai paslėptos. Toks pasakojimas egzistuoja minėtoje genealoginėje byloje.

Naudota literatūra:

Gabrielė Giunterytė-Puzinienė,  „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose 1815–1843 metų dienoraštis“;

Poznanskių geneologinė byla (391 fondas, 4 apyrašas, byla Nr. 2311);

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčios metrikų knygos, Nemajūnų šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios metrikų knygos, Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios metrikų knygos, Vilniaus Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios), šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios, šv. Jonų bažnyčios, šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, Aušros Vartų bažnyčios (šv. Teresės bažnyčios), šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios, šv. Onos bažnyčios metrikų knygos (fondai 604, 669, 1508), skelbta e-pavelde ir saugoma Lietuvos valstybės istorijos archive;

Rupeikienė, M. Pjetras de Rosis// Lietuvos architektūros istorija. A. Jankevičienė  ir kt./Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Т. II: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, 1994.

The post Irma Randakevičienė. Vilniaus Poznanskiai XIX amžiuje appeared first on Voruta.

Dar vienas Pajuosčio dvaro sodybos pastatas Panevėžio rajone – Pajuosčio dvaro sodybos elektros pastotė – sutvarkyta Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Įgulų aptarnavimo tarnybos ir Panevėžio įgulos aptarnavimo centro iniciatyva.

Atlikti šie restauravimo, remonto, avarinės grėsmės šalinimo (apsaugos techninių priemonių įrengimas) darbai: įrengta alsuojanti nuogrinda, suremontuoti ir sutvirtinti pažeisti pastato pamatai, atlikti autentiško raudonų plytų fasadų mūro konservavimo ir restauravimo darbai. Cinkuotos skardos stogo danga pakeista analogiška, išlaikant jungimą valcais, suremontuotos stogo konstrukcijos. Taip pat atliktas vidaus patalpų sienų, grindų ir lubų remontas, durų bei kitų angų remontas ir restauravimas, sutvarkyta pastato aplinka. Pastate įrengtas elektros įvadas, vidaus elektros instaliacija, apšvietimas ir žaibosauga.

Tvarkybos darbų projekto rengėjas – Martynas Valevičius. Darbus atliko UAB „Eivensa“.

Dar 2023 m. Pajuosčio dvaro sodyboje (tarnų name ir penktame ūkiniame pastate) daug tvarkybos darbų buvo atlikta Lietuvos kariuomenės pėstininkų brigados “Geležinis Vilkas” Karaliaus Mindaugo Husarų bataliono iniciatyva. 2024 m. Lietuvos kariuomenė savo lėšomis sutvarkė dvaro ledainę.

Iš dvaro istorijos

Pajuosčio dvaro sodyba pradėjo kurtis XVI a. pabaigoje toje vietoje, kur Juosta, išplaukusi iš miškų, įteka į Nevėžį. Nukasus aukštą įkalnę, tarp Juostos ir Nevėžio besileidžiantys kalvos šlaitai sudarė taisyklingą keturkampį. Jo viduryje stovėjo dvaras.

Nuo XVII amžiaus pabaigos iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvaras priklausė Meištavičių giminei. Valerijonas Meištavičius gavo Pajuostį kaip kraitį per Andrejaus Kurbskio anūkę Vizgirdaitę ir proanūkę Blinstrubaitę.

Dvaro rūmų pastatas ne kartą degė, paskutinį kartą dvaro rūmų pastatą po 1830–31 metų karo atstatė Mykolas Meištavičius. Kambariai buvo dideli, aukštomis lubomis, tobulų proporcijų, galerija su kolonomis, apaugusi laukiniais vynuogienojais. Į kairę nuo įėjimo buvo erdvus valgomasis su portretais ant sienų. Dvaras didžiavosi milžiniška Gdanske gaminta spinta, aukštais krėslais, raudonmedžio baldais. Tarp dvarą puošusių paveikslų buvo Jono Rustemo tapytų portretų – vaivados Tomo Vavžeckio, jo brolio Juozapo, Lenkijos armijos generolo, bei pastarojo dukters.

Rūmų išplanavimas sudarė anfiladą – eilę vienas į kitą atsiveriančių kambarių su aukštomis dvivėrėmis durimis, dviejų sieksnių lubomis. Pajuosčio dvaro rūmų stilius priklausė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus mokyklai, pasižymėjo klasikinėmis proporcijomis, ritmingu langų ir durų pasikartojimu.

Prieš namą buvo augalais apsodintas kiemas, aukštų klevų ir maumedžių guoto padalytas į dvi dalis: reprezentacinę ir ūkinę. Pajuosčio parke augo šimtamečiai ąžuolai, liepos, įvairių rūšių pušys, amerikietiški klevai, auksaspalviai piramidiniai ąžuolai ir bukai, akacijos. Planuojant parką, panaudotas nelygus vingiuojančios Juostos slėnio reljefas, ir tarp kalvelių bei jas juosiančių kelių sukurtas miškingas plotas.

Pajuosčio dvarui priklausė apie tris tūkstančius dešimtinių laukų, pievų, miško. Buvo sukurti nauji, dideli, gražiai pastatyti palivarkai: Kurhanas, Trakiškis, Taruškos. Pagrindinis kelias iš Panevėžio ėjo pro visus palivarkus, o jo atšakos siekė kaimyninius kaimelius prie Nevėžio. Tiltas Pajuostyje pastatytas iš tašytų akmenų, paremtas dviem taurais.

1919 m. dvarininkas Aleksandras Meištavičius (1864–1943) pabėgo į Lenkiją. Jo apleistą dvarą Lietuvos valdžia konfiskavo. Nepriklausomybės metais į Pajuosčio dvaro sodybą persikėlė Lietuvos kariuomenės 4-asis pėstininkų pulkas.
1923 metais Lietuvos valdžia dvarą konfiskavo. Nepriklausomybės metais į Pajuosčio dvaro sodybą persikėlė Lietuvos kariuomenės 4-asis pėstininkų pulkas. Naujos kareivinės buvo statomos dvaro sodybos teritorijoje. Sovietmečiu pastatytas ištisas karinis miestelis.

The post Lietuvos kariuomenė ir toliau tvarko Pajuosčio dvarą appeared first on Voruta.

Dr. Irma Randakevičienė, istorijos žuurnalas „Voruta”, nr.4, 2025

Šiais metais Vilniuje atgijo Sapiegų rūmai, 1689–1692 m. pastatyti LDK didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos užsakymu. Minėti rūmai Sapiegų giminei priklausė nuo pastatymo ir per visą XVIII amžių.

Vilnius – daug senųjų istorijų ir paslapčių turintis miestas. Pačių Sapiegų kapų neberasime, išskyrus šios giminės kriptą su sarkofagais šv. Mykolo arkangelo Mykolo bažnyčioje, tačiau Bernardinų kapinėse ilsisi net aštuoni pagal moterišką liniją tiesioginiai Sapiegų giminės palikuonys. Tarp jų ir Sofija. Kadaise ji vaikščiojo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vilniaus gatvėmis ir gyveno tuometiniame Gedimino prospekte.

Sofija Mikalovska pagal vyrą Bočkovska (liet. būtų Mikalauskaitė, Bačkauskienė, tačiau vartotinos pavardės, kaip jos tuo metu buvo rašomos) gimė 1848 m. gegužės 1 d. Lydos apygardos teisėjo Adolfo Mikalovskio ir jo žmonos Antaninos Glušinskaitės šeimoje Varanavo apylinkėse stovėjusiame Sobolevčyznos dvare (dabartinė Baltarusija). Sofija buvo jauniausias vaikas šeimoje. Be jos Mikalovskiai buvo susilaukę vyriausiojo sūnaus Mečislovo, kuris Sofijos gimimo dieną jau buvo sukakęs 16 metų, taip pat dukterų Malvinos, Izabelės bei Antaninos, pastarosios, pavadintos motinos garbei, bei jauniausiųjų sūnų Juozapo ir Kazimiero. Vaikai gimė arba Sobolevčyznos dvarelyje, stovėjusiame Varanavo apylinkėse, arba Ostrovo (lenk. Ostrów) dvare prie Lydos, arba „Senajame dvare“ (lenk. Stare dwory) Vosyliškių parapijoje. Visi dvarai priklausė Mikalovskiams. Dvarai nebuvo toli nuo Vilniaus. Varanavas yra vos 13 kilometrų nuo Lietuvos sienos.

Šaltiniuose minima, jog Varanave ir jo apylinkėse anksčiau buvo plačiai vartojama lietuvių kalba (pietų aukštaičių tarmė).

Kai Mikalovskiams gimė pagrandukė Sofija, ją to paties gegužės mėnesio pabaigoje pakrikštijo Varanavo Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje. Dalyvavo dvejos krikštytojų poros, tai rodo iškilmingas krikštynas. Gegužės mėnuo galėjo būti šiltas ir malonus, tačiau 1848 m. vasarą Rusijos imperijoje kilo choleros pandemija, neaplenkė ji ir Lietuvos.  Deja, bet tų pačių metų rugsėjo 2 d. nuo choleros mirė Sofijos tėvas Adolfas Mikalovskis, nors jam tebuvo tik 48 metai. Jis buvo palaidotas Varanavo kapinėse. Sofijai tebuvo tik keli mėnesiai, kai ji neteko tėvo ir tapo pusiau našlaite.

Galbūt Mikalovskių vaikai, tarp jų ir Sofija, augo pasakojimų apie tėvą Adolfą, jo artimuosius įtakoje. Juk tėvo ilgesys natūralus. Paminėtinas Sofijos senelis Severinas Mikalovskis, jaunystėje gyvenęs Vilniuje, dirbęs advokatu Vilniaus teismuose. Jis buvo kilęs iš Turgelių parapijos Zakariškių dvarelio. Zakariškių  dvarelį, 1758 m. mirus šio dvarelio tuometiniam savininkui Kazimierui Adamovičiui, pirko Severino tėvas Antanas Mikalovskis, Sofijos prosenelis. Nusipirkęs dvarą Antanas Mikalovskis apsigyveno jame su žmona Ona Sventoržecka ir įsijungė į aplinkinės bendruomenės gyvenimą. Kaip matyti iš metrikinių knygų, Mikalovskiai apsilankydavo ir už 6 km stovėjusiame Jašiūnų dvare, kurį vėliau įgijo Vilniaus universiteto profesoriai Sniadeckiai bei jų žentas istorikas Mykolas Balinskis, vedęs Sofiją Sniadeckytę.

Zakariškėse gimė Antano ir Onos Mikalovskių sūnūs Kajetonas, Justinas Aloyzas Anupras, dukterys Brigita, Uršulė Agnetė (Brigita mirė vaikystėje). Taigi, Sofijos senelis Severinas turėjo ne vieną brolį, seserį ir augo apsuptas artimųjų visiškai netoliese Vilniaus.

Kažkuriuo metu jau suaugęs Severinas, išdirbęs kažkiek metų Vilniuje, įsigijo Ostrovo dvarelį Lydos apskrityje, kuriame apsigyveno vedęs Sofiją Karengaitę.  Šiame dvare Severinas Mikalovskis nugyveno savo amžių, čia mirė 1828 metais, buvo palaidotas prie dvaro pastatytoje koplyčioje.

Senuosiuose šaltiniuose Ostrovo valda taip ir vadinama – „lenk. Ostrow Michalowskich“. Rašoma, jog Ostrovo dvaro žemės buvo išsidėsčiusios maždaug 1 km nuo senojo kelio Vilnius–Krokuva, Jogailos ir Vytauto valdų pasienyje. Istorikas Jonas Dlugošas rašęs, kad Jogaila keliavo į Lietuvą sudaryti sutarties. Iškart po sutarties sudarymo jis ir Vytautas išvyko į Vilnių, to meto žodžiais tariant, „perduoti reikalus naujajam Lietuvos valdovui“. Lydos kraštas buvo patogiausia vieta jų susitikimui.

Senelis Severinas Mikalovskis buvo susilaukęs šešių sūnų. Pagal rašytinius dokumentus, Ostrovo dvaras Mikalovskiams priklausė ne vieną šimtmetį, XX a. pradžios dokumentuose apie tai dar minima. Kai Sofija augo, XIX amžiuje Ostrovo dvarą valdė jos dėdės Henrikas ir Robertas. Abu jie buvo viengungiai, šeimų nesukūrę, Robertas tarp kitko buvo kariškis, turėjo papulkininkio laipsnį. Henrikas Mikalovskis mirė 1876 metais, jo brolis Robertas – 1887 metais. Abu broliai buvo palaidoti prie dvaro privačiose šeimos kapinaitėse.

Sofijai autoritetu galėjo būti ne tik jie, bet ir dar vienas jos tėvo brolis Julijus Cezaris Mikalovskis. Jis gimė 1808 m. tame pačiame Ostrovo dvarelyje. Suaugęs gyveno Vilniuje, tarnavo kariuomenėje. Pralaimėjus sukilimui, emigravo. Gyveno Paryžiuje, vedė prancūzę ir susilaukė dviejų sūnų. Dirbo įvairiuose departamentuose, prie laivų statybos, konduktoriumi, buvo žurnalistas. Nuo 1847 m. jis buvo Istorijos ir literatūros draugijos narys. 1862 m. jis buvo Laikinosios emigracijos suvienijimo komisijos narys. Jis mirė 1878 m. gegužės 24 d. ir buvo palaidotas Per Lašezo kapinėse Paryžiuje. Jo nekrologe nurodyta, jog Julijus Mikalovskis buvo Lenkijos kariuomenės karininkas, apdovanotas aukščiausiuoju kariniu ordinu „Virtuti Militari“, priskirtas Viešųjų darbų ministerijai. Ant aukšto didingo antkapio, kuriame palaidota ir kažkiek kitų Paryžiuje gyvenusių to meto išeivių iš Lenkijos ar Lietuvos, parašyta, jog „Jules Jasienczyk Michalowski (1808–1878)“ – 1830–1831 m. sukilimo karininkas, vėliau žurnalistas Prancūzijoje ir statybų vadovas.

Sofija turėjo dvi tetas. Teta Emilija Mikalovska, gimusi Ostrovo dvarelyje,  buvo ištekėjusi už Viktoro Felikso Brennerio, kurio motina kilusi iš Podbipientų. Kaip žinia, Podbipientų šeima turėjo namą Vilniuje, Savičiaus gatvėje. Lionginas Podbipięta pavaizduotas kaip lietuvių kilmės bajoras Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus romane ir to paties pavadinimo filme „Ugnimi ir kalaviju“. Šis herojus turėjo užduotį protėvių kalaviju nukirsti galvas iš karto trims turkams. Emilija Mikalovska Brenner gyveno Vilniuje, čia mirė 1889 metais ir buvo palaidota Bernardinų kapinėse.  Šalia jos ilsisi jos sesuo Juzefa Mikalovska, kuri šeimos nesukūrė ir galėjo našle likusiai brolienei Antaninai padėti auginti vaikus, tarp jų ir jauniausią dukterį Sofiją.

Ką Mikalovskių moterys, dėdės, tetos galėjo pasakoti jaunutei Sofijai apie Sapiegas, to nesužinotina. Ir ar išvis minėjo Sapiegas, nuo jų jie jau buvo nutolę per penkias, šešias kartas. Sapiegų rūmai, šiuo metu, kaip minėta, restauruoti. Stovėjo jie ir XIX amžiuje. Žinoma juos pastatė kitas šios giminės atstovas, ne LDK didysis kancleris Leonas Sapiega, per brolį turintis ryšį su Sofija, jos motina Antanina ir kitais jos vaikais.

Antanina Mikalovska su vaikais jau po vyro Adolfo mirties persikraustė gyventi į Vilnių. Tikėtina, kažkurią iš Mikalovskių valdų, galbūt liko valdyti jau suaugęs sūnus Mečislovas, o gal Mečislovas apsigyveno su visa šeima Vilniuje. Kol kas apie jį mažiausiai surinkta duomenų. Motina Antanina tikriausiai turėjo sentimentų Senajam dvarui, juk 1815 metais šiame dvare ji buvo gimusi. Šį dvarą buvo įgijęs jos senelis Stanislovas Glušinskis.

Vosilyškių kaimas Baltarusijoje šiuo metu priklauso Gardino sričiai, Ščiutino rajonui, jis yra apie 30 km į pietvakarius nuo Lydos, 25 km į pietus nuo Dubičių. 1489 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio pastangomis Vosyliškėse pastatyta medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, 1658 m. kaime įkurtas vienuolynas ir pastatyta nauja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kuri sudegė. 1769 metais pastatyta mūrinė bažnyčia, carinės imperijos laikotarpiu buvo paversta stačiatikių cerkve. 1857 m. Vilniaus vyskupijos sąrašuose Vosyliškės pažymėtos kaip lietuviška Rodūnios dekanato parapija. Šiuo metu Vosyliškių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje išlikę istoriniai Lietuvos vargonai.

Kiek teko tyrinėti XIX amžiaus Vilniaus gyventojus, jų kilmę, sąsajas, dauguma jų buvo suvažiavę iš visos Lietuvos ir dabartinės Baltarusijos apylinkių. Vilnius traukė visus kaip magnetas. Bajorai norėjo vaikus leisti mokytis į Vilniaus gimnaziją, dėl to kraustėsi kuriam laikui gyventi į Vilnių su visomis šeimomis. Jie nuomojosi patalpas, dvarelius ar pirkdavosi nuosavybę.

1866 metų sausio mėnesį būdama 17 metų amžiaus Sofija Mikalovska prie Aušros Vartų stovinčioje Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje  ištekėjo už gerokai už ją vyresnio Vincento Bočkovskio.

Vincento tėvas Juozapas Bočkovskis Apnarų dvaro, stovėjusio Rumšiškių parapijoje, valdytojas buvo nušautas 1831 m. sukilimo įkarštyje, sukilėliams traukiant į Kauną. Vilniuje Vincentas Bočkovskis su motina Viktorija buvo apsistoję gyventi Gabrielei Giunterytei Puzinienei, kuri parašė atsiminimus apie Vilnių ir Lietuvos dvarus, priklausiusiame Tyzenhauzų name Vokiečių gatvėje.

Susituokusi Vincento ir Sofijos Bočkovskių pora gyveno Pilies gatvėje, vėliau magnatų Vitgenšteinų name Lukiškėse, kituose nuomojamuose namuose. Vincentas Bočkovskis vertėsi nekilnojamojo turto prekyba. Jis buvo magnato Petro Vitgenšteino patikėtinis, pardavinėjo Radvilų turtus po Petro tėvo Liudviko Vitgenšteino mirties. Liudvikas Vitgenšteinas buvo gimęs prie Jiezno stovėjusiame Trezentalio dvare, kurį Antanas Pacas pastatė žmonai Teresei Radvilaitei. Tas dvaras buvo arčiausiai Kisieliškių dvarelio, kurį XIX a. valdė Jodkovskiai. Vincento motina Viktorija buvo šių Jodkovskių vyriausioji duktė. Galbūt iš ten atsirado Vincento  pažintis su Vitgenšteinais (žiūrėti autorės straipsnius apie Vincentą Bočkovskį, apie kunigaikščius Vitgenšteinus).

Liudvikas Vitgenšteinas buvo vedęs Stefaniją Radvilaitę (1809-1832), su kuria tepagyveno vos kelis metus. Jauna moteris mirė nuo plaučių ligos, palikusi sūnų Petrą bei dukrą. Liudvikas Vitgenšteinas paveldėjo žmonos turtus. Perėmęs didžiąją dalį Radvilų giminės Nesvyžiaus atšakos turtų, Vitgenšteinas tapo stambiausiu privačiu žemvaldžiu to meto Europoje. Antroji Liudviko Vitgenšteino žmona buvo kunigaikštytė Leonila Bariatinskaja. Liudvikas Vitgenšteinas mirė 1866 m. Kanuose. Taigi, po jo mirties Vincentas Bočkovskis išpardavinėjo Vitgenšteino sūnui priklausiusias Radvilų žemes ir turtą.

Sofijos ir Vincento Bočkovskių pora susilaukė keturių vaikų: trijų dukterų ir vieno sūnaus Ksavero. Dar vienas sūnelis mirė kūdikystėje. Ūgtelėjęs sūnus Ksaveras mokėsi Vilniaus gimnazijoje toje pačioje klasėje, kurioje mokėsi ir žymus Vilniaus fotografas Janas Bulhakas.

Iš jų klasės fondo bylų Istorijos archyve teko susipažinti ir su žymiojo Jano Bulhako pažymių knygele. Jis mokėsi geriau už Ksaverą. Galbūt jie buvo draugai, o gal tik klasiokai. Matyti, jog buvo dėstomos graikų, lotynų ir rusų kalbos, aritmetika, algebra, tikyba. Bočkovskių dukterys, tikėtina, buvo auklėjamos namuose. Kažkuriuo metu Vincentas Bočkovskis pirko ar pasistatė du namus tuometinėje Astrachanės, dabartinėje Tyzenhauzų gatvėje, kas buvo vadinama Vilniaus „Naujojo pasaulio“ (rus. „Novy Sviet“) kvartalu.

Vincentas Bočkovskis numirė 1896 m. jau gyvendamas nuosavame name Astrachanės gatvėje. Visą turtą jis testamentu paliko žmonai Sofijai. Sūnus Ksaveras ketino stoti į bajorų institutą, tačiau 1905 m. atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, nežinia, dėl kokių priežasčių. Tuomet jam buvo 30 metų. Šioje ligoninėje jis mirė. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Neabejotina, jog sūnaus likimas iškankino motiną Sofiją.

Likusi našle Sofija Vilniuje gyveno kartu su dukterimis. Gyveno Vilniuje ir jos broliai Juozapas bei Kazimieras Mikalovskai. Brolis Juozapas buvo vedęs Viktoriją Konstanciją Kazimierą iš baronų Hopenų giminės, pagal pirmus vyrus Mingelevičienę Aramovičienę, gyvenusią Bistrampolio dvare. Viktorijos antrasis vyras Koronatas Aramovičius, evangelikų – reformatų tikėjimo, buvo žinomas Vilniaus gydytojas, dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime, keletą metų gyvenęs tremtyje. Sofijos brolis Kazimieras Mikalovskis turėjo papulkininkio laipsnį, buvo vedęs Bronislavą Šulcaitę, vėliau jis persikėlė gyventi į Mištautonis Turgelių parapijoje, mirė 1924 metais, palaidotas Šalčininkėlių senosiose kapinėse.

Vilniuje gyveno ir Sofijos sesuo Antanina Zenkevičienė. Dar viena sesuo Izabelė Chodkevičienė su šeima buvo apsistojusi Gardine.

Visos trys Sofijos ir Vincento Bočkovskių dukterys buvo ištekintos. Vyriausioji Vanda tapo Kuliesinskiene, vidurinioji Antanina ištekėjo už Ignoto Čarnockio, jauniausioji Margarita tapo vaistininko Juozapo Mykolo Lauryno Naimskio žmona, kurių palikuonė Lenkijoje gyvenanti Anna Mojecka.

Senatvėje Sofija gyveno Gedimino prospekte (tuometinė Mickevičiaus g.), 15 name su dukters šeima. Sofija Mikalovska Bočkovska mirė Vilniuje 1924 m. birželio 30 d. Buvo palaidota Bernardinų kapinėse šalia sūnaus Ksavero. Vėliau tose pačiose kapinėse atgulė visos trys Sofijos dukterys, jų vyrai, vienos jų mergaitė.

Tiesioginės eilės 5–6 kartos Konstancijos Sapiegaitės palikuonys, palaidoti Bernardinų kapinėse:   Sofija Mikalovska Bočkovska, jos dukterys: Vanda Kuliesinskienė, Antanina Čarnocka, Margarita Naimska, anūkė Marija Kuliesinskaitė, sūnus Ksaveras Bočkovskis,  brolis Juozapas Mikalovskis ir motina Antanina Glušinskaitė Mikalovska.

LDK didžiojo kanclerio Leono Sapiegos (1557–1633) jaunesnysis brolis Andrius (1565–1611) pagal rašytinius dokumentus su žmona Bogdana buvo susilaukęs tik dviejų dukterų: Sofijos ir Konstancijos. Tai nurodyta daugelyje istorinių šaltinių, kadangi Sapiegos buvo garsi ir įtakinga giminė. Galima pateikti vienos iš paskutinių knygų apie kilmingųjų istoriją nuorodą. Istoriko Eimanto Gudo  leidinyje „Mėlynas kraujas“ pateikiamas gana išsamus Sapiegų giminės genealoginis medis, kuriame, be abejo, nurodyta ir Andriaus Sapiegos duktė Konstancija Sapiegaitė Šemetienė. Ji ištekėjo už Vilniaus pakamario Jaroslavo Aleksandro Šemetos. Istoriko Andriejaus Rahubos knygoje nurodyta, jog 1641 m. LDK Vyriausiojo Tribunolo maršalu buvo išrinktas Jaroslavas Aleksandras Šemeta, kuris rėmė Sapiegų šeimą, su savo globėjais buvo glaudžiai susijęs per santuoką su Ona Konstancija Sapiegaite, Mstislavo vaivados Andriaus Sapiegos dukterimi. Konstancija ir Jaroslavas Šemetos susilaukė sūnaus Eustachijaus Šemetos.

Lietuvoje Šemetų genealogiją tyrinėjo Vilniaus universiteto istorijos fakulteto darbuotoja Saulė Viskantaitė-Zaviščevienė. Šaltiniuose minimas ir Jaroslavo Aleksandro Šemetos tėvas Merkelis. Pirmojo Merkelio Šemetos sūnaus Merkelio vardas aktuose aptinkamas 1579–1616 m. Merkelis gimė iš pirmosios tėvo santuokos su Elžbieta Hlebavičiūte. Nuo 1584 m. šaltiniuose tituluojamas Ukmergės ir Vilniaus pakamariu. Kaspero Niesieckio teigimu, Merkelis buvo Vilniaus bei Dirvėnų tijūnas ir 1589 m. pasiuntinys į Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimą. Na, o 1590 m. jis ėjo valstybės iždo teisėjo pareigas. Vedęs buvo tris kartus: Karšuvos tijūnaitę Oną Borovskaitę, Sofiją Holovčinskaitę, kuri tapo antrąja Merkelio gyvenimo palydove, o paskutinė – trečioji žmona – buvo Barbora Oginskaitė, kuri gyveno iki 1651 m. Iš šių trijų vedybų Merkelis susilaukė dešimties vaikų: Ievos, Jaroslavo Aleksandro, Bagdono, Lukošiaus, Stanislovo, Gabrieliaus, Aleksandros, Apolonijos, Rachelės ir Onos.

Konstancijos Sapiegaitės ir Jaroslavo Aleksandro Šemetos sūnus Eustachijus Šemeta (lenk. Eustachy Szemiot (Szemet), podkomorzyc wil.) buvo Vilniaus pakamaris. Šaltiniuose nurodyta, jog buvo vedęs Mariją Bžostovską (lenk. Marianna Marcinowna Brzostowska). Eustachijus Šemeta turėjo dukterį Teresę, kuri ištekėjo už Melchioro Kazimiero Glušinskio, Valkavisko vėliavnešio.

Melchioras Glušinskis aprašytas Glušinskių šeimos genealoginėje byloje, saugomoje Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA f. 391, ap. 1, b. 948). Nurodyta, jog iš Gorskių jis įgijo Vaitkevičių dvarą (lenk. Woytkiewicze). Minėtos bylos duomenimis Melchioro Glušinskio sūnus Stanislovas Kazimieras 1732 m. balandžio 16 d. Lydos paviete įsigijo jau minėtą šiame straipsnyje dvarą pavadinimu “Senasis dvaras” (lenk. Stare dwory), stovėjusį Vosyliškių parapijoje. Konstancijai Sapiegaitei Stanislovas Kazimieras Glušinskis buvo proanūkis.

Genealoginėje byloje minimas Stanislovo Kazimiero Glušinskio sūnus Jokimas Glušinskis turėjo Lydos rotmistro rangą. 1812 m. lapkričio 26 d. Belahrudos bažnyčioje (17 km nuo Lydos) Jokimas Glušinskis susituokė su Antanina Gruževskyte. Jam tuo metu buvo apie 40-50 metų. Kartu su žmona jis gyveno Senajame dvare Vosyliškių parapijoje, kur 1815 m. vasario 1 d. jiems gimė vienintelė duktė Antanina Glušinskaitė, pakrikštyta Vosyliškių bažnyčioje (dekanatinėse krikšto metrikų knygose nurodytas vienintelis vardas Agnieška, originaliose bažnytinėse knygose paprastai buvo nurodyti visi suteikti vardai, kilmingųjų atveju galėjo būti du, trys vardai). Taigi, Antanina Agnieška Glušinskaitė augo Senajame dvare. 1832 m. vasario 28 d. Vosyliškių bažnyčioje Antanina Glušinskaitė ištekėjo už 32 metų amžiaus Adolfo Mikalovskio. Nurodyta, jog nuotakai buvo septyniolika metų. Adolfas Mikalovskis ir Antanina Glušinskaitė ir buvo šiame straipsnyje minimos Sofijos tėvai.

Literatūra

Mirosław Nagielski: Sapieha Andrzej. W: Polski słownik biograficzny, t. 34, 1992-1993;

Eimantas Gudas. Mėlynas kraujas, 2023, Alma Litera. ISBN: 9786090153987;

Deputaci Trybunału Głównego Wielkiego Księstwa Litewskiego – spis (1582-1696), red. A. Rachuba, oprac. H. Lulewicz i A. Rachuba, Warszawa 2007 (dalej: Deputaci);

Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, tom IV: Ziemia smoleńska i województwo smoleńskie. XIV–XVIII wiek, pod redakcją Andrzeja Rachuby, Warszawa 2003; interneto prieiga: https://rcin.org.pl/Content/233372/PDF/WA303_251773_I8762-8_Urzednicy-8.pdf;

Artur Walden. Marszałkowie świeccy Trybunału Głównego Wielkiego Księstwa Litewskiego w latach 1633-1644, CZASOPISMO PRAWNO-HISTORYCZNE; Tom LXV — 2013;

Polski słownik biograficzny t. 48 s. 144 Szemiot Jarosław, podkomorzy wileński, marszałek Trybunału Litewskiego;

Niesiecki, Szemet h. Łabędź; Herbarz polski Kaspera Niesieckiego;

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 14, interneto prieiga: http://www.lis.if.vu.lt/index7722.html?lang=LT&id=archyvas&TomasID=14&ArchyvasPSL=43&ArchyvasKiekis=1

Polski słownik biograficzny t. 8 s. 136 Gluszynski Melchior Kazimierz (2. poł. XVII w.) chorąży wołkowyski;

Głuszyńscy v. Głusińscy Duninowie h. Łabędź z Głuszyny, w powiecie radomskim, Polski słownik biograficzny t. 8 str. 136;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma Glušinskių genealoginė byla, LVIA f. 391, ap. 1, b. 948, l. 1907;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Mikalovskių genealoginės bylos, LVIA f. 391, ap. 5, b. 406, f. 391, ap. 1, b. 1330; f. 391, ap. 1, b. 861;, l. 69;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma Bočkovskių geneologinė byla, 391 fondas, 4 apyrašas, byla Nr. 175;

Czesław Malewski „Rody szlacheckie na Litwie w XIX wieku. Powiat Lidzki.” (Wilno, 2005. s. 175);

Miejsce zawarcia ugody ostrowskiej 1392 r. https://pawet.net/library/history/city_district/common/wostrau/wostrau3/miejsce_zawarcia_ugody_ostrowskiej_1392_r.html;

Severino Mikalovskio duomenys 1795 m. Vilniaus bajorijos surašyme, LVIA f. 515, ap. 1, b. 1-10.

Julijaus Cezario Mikalovskio duomenys – Kommissya Tymczasowa jednoczącej się Emigracyi Do Ogółu Emigracyi : Rodacy! [Inc.: Po rozpoznaniu i obliczeniu wspólnie z delegacyą na ten cel postawioną, głosów na Komitet stały Emigracyjny służby publicznej…], interneto prieiga: https://www.wbc.poznan.pl/dlibra/publication/613481/edition/529256?language=pl;

Julijaus Cezario Mikalovskio nekrologas – https://cyfrowe.mnk.pl/dlibra/publication/15308/edition/15069/content;

Julijaus Cezario Mikalovskio antkapio per Lašezo kapinėse Paryžiuje interneto nuoroda – https://www.appl-lachaise.net/wysocki-joseph-1809-1873/;

Jokimo Glušinskio ir Antaninos Gruževskytės santuokos metrikas 1812 m., Belahrudos Archangelo Mykolo RKB santuokos metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 166;  interneto prieiga: https://www.familysearch.org/ark:/61903/3:1:3Q9M-CS9Q-293F-B?cat=1055760&i=91&lang=pl;

Antaninos Glušinskaitės krikšto metrikas 1815 m., Vosyliškių RKB krikšto metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 242., interneto prieiga: https://www.familysearch.org/ark:/61903/3:1:3Q9M-CS9M-27CB?i=674&lang=lt;

Adolfo Mikalovskio ir Antaninos Glušinskaitės santuokos metrikas 1832 m., Vosyliškių bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 51, b. 11-12; interneto prieiga: https://www.familysearch.org/ark:/61903/3:1:3Q9M-C9B8-MSWF-P?i=74&cat=2325460&lang=lt;

Sofijos Michalovskos krikšto metrikas, 1848 m. Varanavo bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga, interneto prieiga: https://www.familysearch.org/ark:/61903/3:1:3Q9M-CSMW-7QCG-9?i=421&cc=4166194&cat=1056154&lang=lt;

Turgelių RKB, Lydos RKB, Vosilyškių RKB, Varanavo RKB, Vilniaus Romos katalikų bažnyčių knygų metrikų, susijusių su Mikalovskiais, Glušinskiais, Bočkovskiais, kopijos, saugomos pas autorę (dėl didelės apimties kitos nuorodos nepublikuotinos).

The post Tiesioginė Sapiegų palikuonė Sofija iš Mikalovskių ir jos šeimos istorija appeared first on Voruta.

Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

Pirmasis Alantos vardo paminėjimas  

XV a. valstybiniame gyvenime svarbų vaidmenį ėmė vaidinti stambiais žemvaldžiais ir įtakingais pareigūnais tapę Lietuvos didikai, o jų sudaryta ponų taryba buvo faktinė LDK vyriausybė. Valdžioje įsitvirtino kelios giminės: Goštautai, Astikai, Radvilos ir Kęsgailos, kurios įvairiose vietose formavo stambius dvarus – valdas.

Su pirmuoju Alantos dvaru siejami didikai Astikai. Tai lietuvių kilmės įtakinga giminė, kuri du šimtmečius aktyviai dalyvavo valstybės politiniame gyvenime. Lietuvos didieji kunigaikščiai Astikus labai vertino, todėl juos skyrė valsčių valdytojais, maršalkomis, vaivadomis ir gausiai dovanojo žemių.

Vardą Astikų giminei davė didikas Kristinas Astikas, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas kaip 1398 m. Salyno sutarties su Vokiečių ordinu liudytojas. Tikėtina, kad jo tėvo ir senelio vardai buvo Sirputis ir Viršulis. Šiuos vardus Astikai XVI a. dažnai vartojo kaip prievardžius. 1413 m. Horodlėje Kristinas Astikas savo giminei gavo Trimitų (Ragų) herbą, o giminės antspaudo įrašas „Iš Kernavės“ nurodo jų kilimo vietą. Svarbiausios Astikų valdos buvo Užpaliai, Deuklebiškiai, Upninkai, Musninkai, Šešuoliai, Širvintos ir Alanta^[1]. Kristinas Astikas turėjo keturis sūnus: Radvilą, Stanislovą (Stankų), Mykolą (Mickų) ir Baltramiejų (Bartkų). Radvila tapo Radvilų, o Stankus – Astikų giminės pradininku.

Alanta – viena pagrindinių Astikų valdų, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1436 m. birželio 28 d. Šiame dokumente Žygimantas Kęstutaitis patvirtino Vilniaus kašteliono Kristino Astiko dovio^[2] užrašymą žmonai Onai: dovanojo ir iš tikrųjų teisėtai užrašė kaip dovį Onai, savo sutuoktinei <…>, o būtent Alantą (Owantha) prie Virintos upės^[3]. Iš dokumento, saugomo Lenkijos mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje, matyti, kad Alanta anksčiau buvo LDK kunigaikščio valda, kurią Vytautas pagal suteiktą privilegiją padovanojo Astikams.  Dokumente vartojamas terminas curia patvirtina Alantoje buvus dvarą.

Kristino Astiko žmonos dovį sudarė du dvarai: Deuklebiškis, kurį Astikas turėjo nuo seno (ab antiquo), ir Alanta, kurią suteikė Vytautas, tačiau šį faktą patvirtinančio istorinio šaltinio likimas ir konkreti Alantos paminėjimo jame data iki šiol nėra žinomi^[4].

Lietuvos ir Lenkijos istorikų nuomone, šis Kurniko bibliotekoje saugomas dokumentas yra seniausias didiko dovio taikymo Lietuvoje liudijimas. Išlikęs dokumentas reikšmingas ir tuo, kad jis laikomas vienu pirmųjų ir (ar) vieninteliu didžiųjų kunigaikščių Kristinui Astikui sudarytu patvirtinimo aktu, dokumentuojančiu Astikų ir Radvilų turtų pradžią^[5].

Astikai išplečia Alantos dvaro valdą

Pirmasis Alantos paminėjimas dar nereiškė klasikinio bajoriško dvaro infrastruktūros susiformavimo. Astikų dvaras kaip pagrindinis administracinis-ūkinis centras susikuria tik XVI a. pr., kai Astikai iš įvairių bajorų supirkę žemes aplink Alantą, sudarė nemažą valdą. Tiksli ankstyvosios Alantos dvarvietės vieta nėra žinoma. Tikriausiai ji buvo vėlesnio Astikų ir Radvilų dvaro vietoje, Virintos upės vingyje. Kai kurie autoriai mini, kad pirmasis Astikų dvaras galėjo stovėti kitoje vietoje – dab. Meilelės ar Pakryžės vietoje^[6], bet tai nepatvirtinta istoriniais šaltiniais ar archeologiniais tyrimais.

Žymėtina, kad XVI a. Astikai Alantos krašte turėjo ir kitų dvarų. Anykščių vietininkui Mickai (Mikalojui) Astikaičiui priklausė Vastapų valda, kurią vėliau jis išmainė Kybartui Minimantaičiui^[7]. Šiam mirus, Vastapų valda perėjo jo sūnui Trakų arklininkui Šimkui Kybartaičiui ir šiai giminei priklausė iki XVI a. pr. Vastapai vėl sugrįžo Astikams XVI a. 3 deš., tačiau vėliau atiteko Kiškoms.

XV a. pab. kai kurias valdas netoli Alantos valdė Astikų giminaičiai Radvilos. Žinoma, kad Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio žentas Petka Jogailaitis Skudutiškio valdą pirko iš Utenos bajorų ir vėliau, 1492 m., užrašė savo žmonai Onai Radvilaitei kaip palikimą^[8].

XVI a. pr. Alantos valdą išplėtė Kristino Astiko vaikaitis, Trakų vaivada Grigalius Stanislovaitis Astikas (mirė 1519). 1510 m. gegužės 4 d. jis iš Vilniaus miestiečio Vojeko nusipirko Armoniškių (Germaniškių) valdą, o 1516 m. gegužės 23 d. iš Onos Mikalojienės Vilunavičienės ir jos dukters Jadvygos Talejienės – dvaro dalį su Alantos, Duobio, Saločio ir Gilužio ežerais^[9]. Tais pačiais metais didikas iš Marinos Butkevičienės, jos sūnaus Mikalojaus bei dukterų Elžbietos ir Jadvygos nupirko dalį dvaro prie Alantos ežero (taip tada buvo vadinamas Gruodžių ežeras, iš kurio išteka Alantėlės upelis)[10], o iš Michalinos Kazbėjienės su dukterimis – valdą prie Alantos ežero su priėjimais prie kitų ežerų[11].

Grigalius Stanislovaitis Astikas buvo valstybės pareigūnas: Anykščių seniūnas, vėliau Utenos vietininkas, Užpalių ir Pienionių laikytojas, kuris padarė didelę politinę karjerą nuo valdovo maršalkos iki LDK ir Trakų vaivados. Jis dalyvavo karo žygiuose. 1500 m. mūšyje ties Vedroša kartu su LDK didžiuoju etmonu Konstantinu Ostrogiškiu ir kitais karo vadais pateko į maskvėnų nelaisvę.

Be Alantos, G. S. Astikui priklausė Utena, Gegužinė, Čiobiškis, Maišiagala, Darsūniškis, o už dabartinės Lietuvos ribų – Černovo žemės ir kt. Didikas buvo dukart vedęs: pirma žmona – kunigaikščio Svyriškio duktė Aleksandra, antra – Stanislovo Hlebavičiaus duktė Elžbieta. Iš pirmos santuokos turėjo tris sūnus: Stanislovą, Jurgį ir Grigalių, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su Alantos valda.

Plečiant valdas kartais kildavo konfliktų su gretimų žemių savininkais. Žinomas atvejis, kai kaimyninių Balninkų savininkai didikai Goštautai 1511 m. užpuolė Astikų Alantos valdą.

Grigaliaus Stanislovaičio Astiko sūnus Jurgis, tęsdamas tėvo darbus, ir toliau plėtė Alantos valdą. Jurgis Grigalaitis Astikas taip pat buvo Anykščių ir Darsūniškio laikytojas ir valdovo maršalka. Įdomu, kad jį išgarsino ne tik dideli turtai, bet ir meilės istorija. 1516 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis sprendė aršų vaidą tarp didikų Astikų ir Chrebtavičių. Valdovo maršalo ir dvaro iždininko Jono Liutauro Chrebtavičiaus duktė Ona vienoje Brastos bažnyčioje slapta susituokė su Trakų vaivados Grigaliaus Astiko sūnumi Jurgiu. Onos motina, kunigaikščių Alšėnų palikuonė Jadvyga, sužinojusi apie tokį dukros poelgį, supyko ir uždarė ją moterų vienuolyne. Motina planavo ištekinti dukrą už pagyvenusio Lietuvos pakamario Andriaus Davainos. Nevilties apimtas Jurgis kreipėsi pagalbos į tėvą, o pastarasis – į valdovą Žygimantą Senąjį, ir prašė neleisti Chrebtavičienei ištekinti dukters už Davainos. Nesulaukęs atsakymo, Jurgis Grigalaitis Astikas ryžosi išlaisvinti savo mylimąją jėga. Su tarnais jis išlaužė vienuolyno duris ir įsiveržė į vidų, kur jiems kelią pastojo Andrius Davaina su broliu. Per susirėmimą Jurgiui buvo nukirstas pirštas. Vis dėlto jam pavyko išvaduoti mylimąją ir drauge pabėgti. Po šio įvykio valdovas Žygimantas Senasis įsakė Oną Chrebtavičiūtę tris dienas saugoti pas žemės maršalką Joną Mikalojaitį Radvilą. Įniršusi motina pasiskundė valdovui, kad Astikas pagrobė jos dukrą iš teisėto vyro ir išsivežė. Žygimantas Senasis liepė sušaukti teismo posėdį, kuriame būtų sprendžiamas įsimylėjėlių likimas. Išklausęs jaunuolius, teismas nusprendė, kad kaltinimai, jog Jurgis merginą pagrobė, yra neteisingi^[12].

Jurgis Grigalaitis Astikas su Ona Chrebtavičiūte susilaukė keturių vaikų: dukrų Onos ir Sofijos ir sūnų anksti mirusio Jono ir Mikalojaus. Su antrąja žmona kunigaikštyte Marina Zaslavskyte jis turėjo dar du sūnus: Jurgį ir Grigalių.

Astikų Alantos valdos toliau plėtėsi. Jurgis Grigalaitis Astikas 1544 m. iš Gabrielavičiaus už dvylika kapų grašių pirko žemės tarnybą su valstiečio Mikalojaus Jurevičiaus šeima^[13].

Astikų ekonominę galią rodo LDK kariuomenei parengti raiteliai. Iš 1528 m. kariuomenės surašymo matyti, kad didikams Astikams priskirta išrikiuoti net 337 raitelių vėliavą. Daugiau už Astikus turėjo paruošti tik Kęsgailos (768), Radvilos (621) ir Goštautai (466).^[14]

Alantos svarbą Astikams iliustruoja 1547 m. vasario 18 d. Vilniuje valdovo patvirtintas maršalkos Jurgio Grigalaičio Astiko 1546 m. balandžio 22 d. surašytas testamentas, kurį pateikė jo žmona Marina Zaslavskytė su sūnumis Jurgiu ir Grigaliumi ir kuriame prašoma po mirties jį ir vaikus palaidoti Alantos Šv. Jokūbo bažnyčios rūsyje^[15]. Tikėtina, kad didikai Astikai Alantos bažnyčioje buvo įrengę ar ruošėsi įrengti giminės panteoną.

Neaišku, ar priešmirtinis Jurgio Grigaičio Astiko noras jį palaidoti Alantos bažnyčios rūsyje buvo išpildytas. Didikų priešmirtiniai norai ne visada buvo vykdomi. Pavyzdžiui, Mikalojaus Grigalaičio Astiko žmona Ona, mirus vyrui, neįvykdė išankstinio raštiško susitarimo su vyro broliais Jurgiu ir Grigaliumi palaidoti Mikalojų Alantos bažnyčios rūsyje, nes be jų žinios nuvežė kūną į Vilnių ir palaidojo Šv. Stanislovo katedros rūsyje.

Alantos valdos administracinė priklausomybė ankstyviausiuoju raidos laikotarpiu nėra tiksliai žinoma. Alanta pirmą kartą buvo pažymėta G. Mercatoriaus atlase „Lietuvos žemėlapis“, kuris sudarytas apie 1570 m. Be Alantos, Rytų Lietuvos dalyje pažymėtos Nemenčinės, Daugeliškio, Balninkų, Anykščių, Švenčionių, Volčanų (greičiausiai Utena) gyvenvietės.^[16] Kiek vėliau, Stepono Batoro kartografo M. Strubičiaus apie 1589 m. sudarytame LDK, Livonijos ir Maskvos kunigaikštysčių žemėlapyje pažymėtos 25 gyvenvietės, tarp jų ir Alanta.

Iki XVI a. vid. LDK administracinis teritorinis suskirstymas buvo gana neaiškus. Astikų valdymo laikais Alantos dvaro valdos buvo išsimėčiusios atskirais gabalais. Žymėtina, kad iki Valakų reformos administracinis teritorinis vienetas pirmiausia buvo suprantamas kaip teisinis, kariuomenės rinkimo ir ekonominis vienetas, o ne vientisa teritorija. To meto valsčius buvo vienam asmeniui priklausančių kaimų ir dvarų aibė, nebūtinai sudaranti vientisą topografinę teritoriją.

1564–1566 m. LDK reformos vaivadijas suskirstė į apskritis (pavietus). Kai kurios iš jų prilygo senajam valsčiui, kitos apėmė kelis valsčius. Pavietai tapo bendros bajorų ir didikų šauktinės kariuomenės mobilizacijos vieta. Alanta nuo XVI a. vid. įėjo į Ukmergės pavieto sudėtį ir buvo išskirta kaip atskiras valsčius. Ukmergės pavietui taip pat priklausė Ukmergė – pavieto centras, Dusetos, Užpaliai, Svėdasai, Vyžuonos, Anykščiai, Kavarskas, Siesikai, Volčanai, (Utena?), Deltuva, Pabaiskas, Balninkai, Vepriai, Šešuoliai, Upninkai, Širvintos, Musninkai, Gegužinė, Kernavė, Maišiagala.

1597 metų Ukmergės pilies aktų knygoje išvardyti keturi Alantos dvaro teritoriniai vienetai: Alanta, Girsteitiškis, Armoniškės, Elmininkai (Elmiškės) su dvidešimt aštuoniais kaimais ir Alantos bei Armoniškių miesteliais^[17].

Ankstyviausias išlikęs inventorius – 1570 m. Alantos valdai priklausiusio Girsteitiškio dvaro (palivarko) surašymas su trumpu dvaro aprašymu. Šiame dokumente minimas pagrindinis šiaudais dengtas medinis Girsteitiškio dvaro pastatas, kiti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai su vidaus įrengimais, Girsteitiškio ir Karklinių kaimai. Tai itin vertinga medžiaga Alantos krašto istorijai, kur pirmą kartą paminėti Alantos krašto gyventojų vardai ir pavardės: Grigas Načanis, Jakštas Skirmantas, Smikutis Narkūnas, Gruodis, Gudelis, Mykolas Rimkūnas, Laurynas Kvyklys, Stasys Tijūnas, Jonas Karklinis, Juselis, Jono Strelčius, Petrikas, Jakubėlis, Stašys.^[18]

XVI a. LDK įvyko milžiniški pokyčiai žemės ūkio santykiuose ir struktūroje. 1557 m. Žygimantas Augustas išleido vadinamuosius Valakų reformos nuostatus, kurių pagrindu reforma buvo pradėta valdovų, o vėliau ir didikų dvaruose. Svarbiausias jos tikslas buvo padidinti didžiojo kunigaikščio ir didikų iždo pajamas, tolygiai paskirstyti valstiečiams feodalines prievoles. Žemė paskelbta visiška didiko nuosavybe ir buvo jungiama į vieną plotą, išmatuotą valakais (apie 21,38 ha). Valstiečiai neteko žemės, kurią pagal paprotį laikė savo nuosavybe.

 Konkrečių faktų apie reformos vykdymą Alantos dvare nėra, tik aišku, kad ji pradėta įgyvendinti XVI a. 7 deš. Astikams priklausiusiame Girsteitiškio dvare. Girsteitiškio kaime buvo atmatuoti 12 valakų, o Karklinių kaime – 5 valakai dirbamos žemės, paprastai po vieną valaką (apie 25 arus) šeimai.^[19]

Astikų ekonominė ir politinė galia ėmė silpnėti XVI a. 7–8 deš., didikai klimpo į skolas, teko užstatinėti valdas ir papildomai skolintis.

1570 m. kovo 8 d. Mstislavlio vaivada ir Breslaujos seniūnas Jurgis Jurgaitis Astikas pasirašė sutartį, pagal kurią dėl didelio pinigų trūkumo, atsiradusio dėl dažnai atlikinėtos karo tarnybos, pasiskolino 500 sidabrinių lietuviškų grašių iš karaliaus dvarionio Balcerio Rajeckio. Už tą sumą įkeitė jam savo tėvoninį Alantos valdos Girsteitiškio dvarelį, kurį jis gavo po lygiai pasidalinęs tėvo palikimą su broliais. Kaip rašoma dokumente, įkeitė jam dvarelį ir valdą su visais priklausiniais ir namų turtu, su viskuo, kas yra dvarelyje, su visa nelaisva dvaro šeimyna, žmonėmis (valstiečiais) – prievolininkais ir duoklininkais, kurie visi yra inventoriuje surašyti, ir su bajorais, ir su karčema, kuri tam pačiam dvarui priklauso, o yra kelyje, kuris iš Alantos į Vilnių veda. J. Astikas sutartyje įsipareigojo, jei šią sutartį sulaužytų, karaliui sumokėti 1000 kapų, o Rajeckiui – kitą 1000 kapų. Astikas pasižadėjo stoti prieš bet kurį teismą, į kurį būtų Rajeckio pakviestas. Pasirašant sutartį dalyvavo ir liudijo Astiko draugai kunigaikštis Jurgis Masalskis ir Petras Kniceris^[20]. 1576 m. didikas už 500 kapų grašių Jonui Nienevičiui ir Jonui Kazlevičiui užstatė Kristupiškių dvarelį, o 1579 m. už 200 kapų grašių broliams Rudošanskiams – Alantos valdai priklausiusį Petkiškių dvarelį prie Šeškių ežero^[21].

Astikai dar bandė gerinti padėtį. Pavyzdžiui, Jurgis Jurgaitis Astikas 1579 m. iš Ukmergės pavieto žemionio Jokūbo Kielbovskio už 150 kapų grašių nupirko Nosėnų kaimo žemes su žmonėmis^[22], o iš žemionio Povilo Orchovskio iki Šv. Liucijos dienos (gruodžio 13) pasiskolino 700 kapų grašių. Skolos dokumente pažymėta, kad, jei skolininkas pinigų laiku negrąžins, skolintojas turės teisę užimti Astiko Alantos valdos šešių valstiečių tarnybas ir laikyti tol, kol skola bus grąžinta[23].

1580 m. Jurgio Jurgaičio Astiko našlė įkeitė Zigmantui Giedraičiui tris Nosėnų kaimo tarnybas su valstiečiais Andriumi Kicevičiumi su sūnumis ir Motiejumi Mosevičiumi su sūnumis, broliu ir žentu^[24].

Astikų skolinimosi politika nebuvo išimtis to meto didikų ir bajorų gyvenime, nes dėl XVI a. 6 deš. prasidėjusio karo su Livonija atsirado didelių papildomų išlaidų. Karo reikmėms teko mokėti nemažus mokesčius, iš kurių svarbiausias buvo sidabrinė^[25]. Žemvaldžiai dažnai delsdavo ir laiku nemokėdavo sidabrinės, todėl valdovas turėjo juos raginti. Neatsiskaičius su iždu, valdovas galėjo paimti savo žinion žemes ir atimti pareigybes. Didikai savo lėšomis dengė nemažą dalį karo išlaidų, už tai valstybės iždas įkeisdavo jiems dvarus. Lietuvos Metrikos knygose mirga įrašai, kurie liudija apie valstybei paskolintas dideles pinigų sumas. Kreditoriai buvo Astikai, Radvilos, Kuncevičiai ir kiti didikai^[26].

Vykstant karui, 1557 m. Žygimantas Augustas nurodė Astikų valdos Pienionių, Ukmergės, Užpalių, Anykščių seniūnams ir valdytojams rinkti dėklą avižomis, rugiais, maisto produktais ir siųsti kariuomenei į Livoniją^[27].

Livonijos karui pasibaigus, Lietuvos didikų indėlis jame buvo pašlovintas garsaus to meto poeto Jono Radvano eilėmis:

Anava du Chodkevičiai kraujo bebaimiai broliai, be galo garbe ir šlovingais ginklais įžymūs,

vienas ir kitas – tikra Lietuvos garsenybė <…>

Ginklais prilygsta senos lietuvių šeimos palikuonis Jurgis Astikas <…>.^[28]

Astikai – konfliktiškos asmenybės. Tėvynės išdavikas Grigalius Jurgaitis Astikas

Didikų savivalė ir nevaldomas santykių aiškinimasis buvo kasdienis reiškinys, tačiau kai kurių Astikų elgesys stebino net amžininkus. Jie išsiskyrė itin konfliktiškais charakteriais, kurie dažnai sutrukdydavo kilti karjeros laiptais. Grigalius Grigalaitis Astikas ir jo sūnus Jurgis buvo nuolatiniai teismo procesų dalyviai, dažnai savaip suprato teisingumą ir mėgindavo jį vykdyti patys.

Naugarduko vaivada ir Vilniaus kaštelionas Grigalius Grigalaitis Astikas įsitraukdavo į įvairių grupuočių tarpusavio vaidus, dažnai konfliktuodavo ir bylinėdavosi. 1551 m. Grigalius Astikas net penkis kartus į teismą kvietė Radvilas dėl Jūžintų užpuolimo. Viename procese nurodoma Radvilos pasiųsto būrio padaryta žala, kitame – ir paties Radvilos dalyvavimas. Tik dėl karaliaus įsikišimo Astikas atsiėmė šiuos kaltinimus.^[29] 1558 m. prisidengdami valakų matavimu, Astikai neteisėtai pasisavina Giedraičiams priklausiusias Garšvėnų kaimo ribas ir gretimai (prie Molėtų) įkuria naują Gojaus dvarelį^[30]. Vietiniai bajorai (vad. žemionys) parašė skundą, kuriame teigiama, kad Astikas pats asmeniškai su daugeliu žmonių Garšvėnų valsčiaus žemes, miškus, pievas, naujai ribas išvesdamas, užgrobė^[31].

Nuolatiniai konfliktai veikiausiai sutrukdė, kad Žygimantas Augustas Grigaliui neskyrė taip trokštamos Trakų vaivados pareigybės.

Išskirtinis buvo brolių Jurgio Jurgaičio ir Grigaliaus Jurgaičio Astikų ginčas dėl tėvo dokumentų susigrąžinimo iš motinos. Skrynią su privilegijomis ir raštais dėl tėvoninių valdų 1561 m. Jurgio Grigalaičio Astiko našlė kunigaikštienė Marina Michailaitė Mstislavskytė perdavė saugoti Šv. Dvasios bažnyčios priorui Jeronimui. Sūnūs tėvo dokumentų pagrobimu apkaltino patėvį pataurininkį Mikalojų Kišką Techanovietį, už kurio antrą kartą ištekėjo jų motina.

Nesutarimai kartais peraugdavo į valdų užpuldinėjimus. 1564 m. gruodžio 5 d. Žygimanto Augusto nurodymu į Lietuvos Metriką įrašytas LDK taurininko Mikalojaus Kiškos skundas dėl ponų Jurgio ir Grigo Astikų Vyžuonų užpuolimo ir užėmimo smurtu bei padarytų nuostolių. Astikai, surinkę tarnus ir bajorus, apsiginklavę patrankomis, šautuvais ir kitokiais ginklais atvyko prie Vyžuonų dvaro ir jėga dvaro vartus išlaužę ten primušė ir sužeidė dvaro tarnybininkus ir juos iš dvaro išvarė, o tenykštį urėdininką Valentą Chotkovskį nežinia kur padėjo, o tą Vyžuonų valdą užgrobė, …o ten buvusį turtą – auksą, sidabrą, žirgus, ginklus ir visus kariškus reikmenis, kurie reikalingi einant valdovo ir karo tarnybą, taip pat ir tarnus, viską paėmė smurtu į savo rankas ir jo nuosavybės nenori grąžinti^[32].

Tų pačių metų gruodžio 9 d. Lietuvos Metrikoje įrašytas sprendimas Mikalojaus Kiškos byloje su Jurgiu Astiku dėl kumelių bandos ir eržilų, pagrobtų iš Vyžuonų dvaro, sugrąžinimo. Žygimantas Augustas nusprendė, kad iki galutinio bylos dėl Vyžuonų užpuolimo išsprendimo Jurgis Astikas pagrobtus arklius privalo grąžinti į Alantą per penkias savaites dalyvaujant valdovo dvariškiui Lukui Zubrickiui.^[33]

Jurgis ir Grigalius jaunesnysis po bevaikio tėvo brolio Stanislovo mirties per teismus tarpusavyje įnirtingai ginčijosi dėl dėdės palikimo ir jam priklausiusių žmonių bei žemių, taip pat Alantos.

Mirus netikram broliui Mikalojui, jo našlė Ona Astikienė-Liubeckienė iškėlė Grigaliui Jurgaičiui bylą dėl jos išvarymo iš Alantos, Kavarsko ir Šetekšnų dvarų^[34].

Didžiulis konfliktas kilo, kai broliai Jurgis ir Grigalius Astikai apkaltino našlę neįvykdžius jų brolio Mikalojaus raštiško pageidavimo jį palaidoti Alantos bažnyčios rūsyje, nes ji be brolių žinios nuvežė kūną į Vilnių ir palaidojo Šv. Stanislovo katedros rūsyje. Broliai taip pat apkaltino našlę, kad ji buvo brolio Mikalojaus mirties priežastimi ir pasiglemžė jo turtus^[35]. Dėl šių faktų Žygimantas Augustas 1566 m. nurodė abiem pusėms stoti prieš teismą Brastoje.

Jurgis Jurgaitis Astikas užėmė įvairias svarbias pareigas, o 1578 m. Steponas Batoras jį paskyrė egziliniu Smolensko vaivada, bet Smolensko valdyti jam neteko, nes maskvėnai miestą atėmė. Dėl to jis susilaukdavo pašaipų iš kitų didikų, ypač iš Mikalojaus Radvilos Rudojo, kuris laiške Radvilai Našlaitėliui ironizavo: Smolenskas keletą dešimtmečių priklauso Maskvai, o jis tos pilies vaivada Lietuvoje. Bet nekeista, nes turėdamas sunkų liežuvį, matyt nori tą pilį iš maskvėnų paimti^[36].

 Jurgis Jurgaitis Astikas buvo pirmasis giminėje, perėjęs iš katalikybės į protestantizmą. Jis buvo dukart vedęs, bet vaikų nesusilaukė^[37].

Ypač sunkiu charakteriu, polinkiu į smurtą pasižymėjo paskutinis iš Astikų Alantos valdytojų Grigalius Jurgaitis Astikas. Netekęs tarnybos valdovo dvare, jokios naujos pareigybės negavo. Todėl susidūręs su rimtomis finansinėmis problemomis ir toliau pardavinėjo ir už skolas užstatinėjo savo valdas.

Broliui Jurgiui mirus Alantoje, 1579 m. rugsėjo 30 d. Grigalius Astikas ir Ukmergės teismo vaznys^[38] Stanislovas Petravičius atvyko į Alantos dvarą ir užėjo į mūrinę klėtį, kur gulėjo mirusio brolio kūnas. Girdint daugybei žmonių, jis viešai apkaltino našlę Magdaleną Bromovskytę-Astikienę skundus jį karaliui dėl brolio turtų ir valdų užgrobimo. Taip pat kaltino Astikienę su tarnybininkių pagalba prisidėjus prie brolio mirties ir reikalavo pasakyti, kur yra Vyžuonų valdų dokumentai. Grigaliaus nurodymu vaznys uždėjo našlei areštą, įpareigojantį ją ir tarnybininkes, gavus šaukimą, prisistatyti į teismą. Vaznys prisakė iki teismo neliesti velionio kūno, nes girdėjo, kad našlė neva juo nori atsikratyti. G. Astikas, nusileidęs nuo Alantos dvaro kalnelio apžiūrėti velionio ir jį pamatęs, pareiškė, kad kūnas keistai ištinęs ir kad tai įrodo jo brolio nenatūralią mirtį. Tada įsakė velionį rūsyje užantspauduoti ir išvyko.[39]

 Grigalius Jurgaitis Astikas užtraukė didžiulę gėdą savo garbingai giminei tapęs tėvynės išdaviku. Livonijos karo metu LDK ir Maskva, besiruošdamos kariniams veiksmams, vykdė aktyvią žvalgybinę veiklą^[40]. Grigalius Jurgaitis Astikas buvo užverbuotas maskvėnų žvalgybos ir už suteiktą informaciją iš Maskvos tikėjosi gauti Kovelį, Bielską ir dvaro etmono pareigas. 1580 m. pavasarį jis, ruošdamasis Lietuvos kariuomenės žygiui į Didžiuosius Lukus, prisidengęs prekyba su Maskvos pirkliais, bendradarbiavo su Ivano IV pasiuntiniu Grigorijumi Naščiokinu. Be to, paaiškėjo, kad, turėdamas skolų, savo dvare Kavarske ėmėsi padirbinėti pinigus. Atlikus kratą, rasta nemažai tuščių skolaraščių su padirbtais senatorių antspaudais ir parašais, kuriuos Grigalius Astikas siekė panaudoti teismo procesuose dėl valdų. Po brolio Jurgio mirties jo našlei G. Astikas pateikė sufalsifikuotą 20 tūkstančių kapų grašių skolos raštą.

Valdovo sušauktame LDK senatorių pasitarime buvo nutarta išdaviką suimti ir ištirti jo bylą. Grigalius Astikas buvo sučiuptas Kaune ir atvežtas į Vilnių. Jis buvo apkaltintas net trijų II Lietuvos Statuto straipsnių pažeidimu: majestoto^[41] įžeidimu ir išdavyste, pinigų padirbinėjimu ir dokumentų klastojimu. Iš pradžių Grigalius Jurgaitis Astikas gynėsi remdamasis Lietuvos Statutų įtvirtinta teise nebūti suimtam be teismo sprendimo, o santykius su maskvėnais apibūdino tik kaip komercinius. Bet kankinamas netrukus pripažino kaltę ir buvo pasmerktas mirčiai, infamijai^[42] ir valdų konfiskavimui. Iki šiol neaišku, kokias konkrečias žinias didikas perdavė maskvėnams. 1580 m. birželio 15 d. Steponas Batoras pasirašė Grigaliaus Astiko mirties nuosprendį. Po trijų dienų Vilniuje, turgaus aikštėje (dab. Rotušės aikštė), prieš pat Astikų rūmų langus budelis didiką nukirsdino. Išdavystės ir nusikaltimo prieš valdovą bylos buvo išskirtinės. Paskutinis panašus procesas vyko lygiai prieš šimtą metų, kai 1481 m. mirtimi buvo nubausti vadinamojo kunigaikščių sąmokslo prieš Kazimierą Jogailaitį dalyviai. Tokio lygio bylas paprastai nagrinėdavo Didysis Seimas, todėl, kai kurių istorikų nuomone, Astikas buvo nuteistas ne visai teisėtai net ir turint omeny nusikaltimo sunkumą ir karo sąlygas^[43]. Po kurio laiko Vilniaus vaivada Kristupas Radvila, prisiminęs Astiko bylą, pasakė: kažkaip greitai sutikome, kad būtų nubaustas^[44].

Mirties nuosprendis sukrėtė visuomenę. To meto rašytojai ir poetai aprašė Astiko tragediją. Po egzekucijos pasirodė poeto Stanislovo Laurinavičiaus (Laurentius) elegija „Rauda nelaimingo Grigaliaus Astiko, už savo nusikaltimą kilnumo netekusio ir mirties bausme nuteisto 1580 m. birželio mėnesio 15 dieną Vilniuje“. Poetas aprašė tėvynę išdavusio Lietuvos didiko išgyvenimus kalėjime ir per egzekuciją Rotušės aikštėje. Elegijos herojaus kančia dėl sąžinės graužaties, atgailos prieš garbingus protėvius, apmaudo dėl pražudyto gyvenimo artėjant bausmei perauga į panišką mirties baimę^[45].

Po Grigaliaus Jurgaičio Astiko išdavystės 1580 m. Alantos dvaras su jam priklausiusiais miesteliais ir kaimais perėjo Stepono Batoro dispozicijai, o 1581 m. vasario 13 d. Varšuvoje Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria vengrų karo vadui Gabrieliui Bekešui Skornatui padovanojo Ukmergės paviete esantį Alantos dvarą su jam priklausančiais Kristupiškių ir Kirdeikiškių dvareliais, Armoniškio ir Gelminiškio dvarus ir kaimus: Jėgžlius, Žibėčius, Spulius, Ruškonis, Pevernytę (Pavirinčius), Antaliežius, Trumponius, Laičius, Klabinius, Kalvius, Avilčius, Girsteitiškio žemes prie Salotės ežero, Gojų, Kibildžius, Vargulius, Dragužius su juose gyvenančiais valstiečiais, bažnyčias bei mokyklas mokslams skleisti, o Alantos gyvenvietei suteikė turgaus ir prekymečių privilegiją^[46].

Literatūra:

[1] Petrauskas R., Galia ir tradicija: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės giminių istorijos. Vilnius: Baltos lankos, 2016, p. 216.

[2] Dovis (dotalicium, вено) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijuoto luomo ištekėjusios moters turtas, materiali vyro kompensacija (atsilyginimas) už atsineštą kraitį.

[3] Kornik, Biblioteka Polskiej Akademii Nauk, Zbior dyplomow, syg. 25. Dokument pergaminowy.

[4] Kai kurie autoriai nurodo Alantą apgyvendintų vietų sklaidos schemose iki 1422 m., tačiau nenurodo, kokiais istoriniais šaltiniais remiasi: Lowmianski H., Studja nad początkami społeczeństwa i państwa Litewskiego. T. 2. Wilno, 1932; Šešelgis K., Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai: (nuo seniausių laikų iki 1918 m.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 71.

[5] Plačiau apie šį dokumentą – Šeikis G., Autentiškas dokumentas, liudijantis Alantos istorijos pradžią. Voruta, 2015, birželio 27 (nr. 6 ).

[6] Girnius K., Alunta. Panevėžys: Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memor. muz., 1995, p. 7.

[7] Lietuvos Metrika. [Kn. Nr. 251], (1555–1558); 37-oji Teismų bylų knyga: (XVI a. pabaigos kopija). Parengė I. Valikonytė ir L. Steponavičienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2010, p. 174.

[8]  Lietuvos Metrika. Kn. 3, (1440–1498); Užrašymų knyga 3. Parengė L. Anužytė ir A. Baliulis. Vilnius: Žara, 1998, p. 70.

[9] Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau MAB RS), f. 4-2.

[10] MAB RS, f. 12-3843.

[11] AR, dz. XXVII, Nr. 5.

[12] Ragauskienė R., Astikai. Iš: Lietuvos didikai. Vilnius: Šviesa, 2011, p. 32.

[13] MAB RS, f. 12-3827.

[14] Jučas M., Lukšaitė I., Merkys V., Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 34.

[15] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 29, (1546–1547); Užrašymų knyga 29. Parengė I. Ilarienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2017, p. 94–95.

[16] Lietuva žemėlapiuose. Sud. A. Bieliūnienė, B. Kulnytė, R. Subatnikienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002, p. 101.

[17] Ukmergės pilies aktų 1598 m. knyga. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau VUB RS), f. 7-13880/3.

[18] MAB RS, f. 20-141.

[19] Kiaupienė J., Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI–XVIII a. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 77.

[20] MAB RS, f. 20-141, l. 1v-3r.

[21] Laužikas R., Radvilų dvaras Alantoje XVI–XIX amžiais. Sietuva, 2014, nr. 8, p. 10.

[22] LVIA, f. 525, ap. 8, b. 595, l. 9–10.

[23] MAB RS, f. 12-2838, l. 2.

[24] LVIA, f. 525, ap. 8, b. 595, l. 2.

[25] Sidabrinė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių mokestis sidabriniais pinigais valstybei. Pagrindinės lėšos karo reikalams.

[26] Kiaupienė J., „Mes Lietuva“: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a.; (viešasis ir privatus gyvenimas). Vilnius: Kronta, 2003, p. 176.

[27] Ten pat, p. 181.

[28] Radvanas J., Radviliada. Vilnius: Vaga, 1997, p. 135.

[29] LM, Nr.239, l. 48 v.-49.

[30] LVIA, f. 525, ap. 8, b. 595, l. 34.

[31] Ten pat, l. 32.

[32] Baliulis A., Iš Vyžuonų praeities. Vyžuonos. Vyžuonų bažnyčia. Iš: Vyžuonos: kraštas ir žmonės. Utena: Utenos Indraja, 2006, p. 100.

[33] Ten pat, p. 100.

[34] MAB RS, f. 12-3828.

[35] Lietuvos Metrika, kn. 266, l. 73.

[36] Ragauskienė R., Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584 m. Vilnius: Valstybės žinios, 2002, p. 135.

[37] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 590.

[38] Vaznys arba šaukūnas – XVI a. antrosios pusės–XVIII a. LDK teismo pareigūnas, kurį rinko pavieto seimelio bajorai iš nepriekaištingos reputacijos pavieto sėslių bajorų ir tvirtino vaivada.

[39] MAB RS, f. 12-3828, l. 3–5.

[40] Lowmianska M., Hregory Oscik i ego zdrada w roku 1580. Iš: Alma Mater Vilnensis Bibljoteka. Zeszyt 3. 1923 księga kola historikow. Wilno, 1933, p. 46–47.

[41] Majestotas – didenybė (monarcho titulas).

[42] Infamija (lot. infamia – gėda, blogas vardas) – ist. senojoje LDK teisėje bausmė: piliečio teisių ir garbės atėmimas per teismą.

[43] Petrauskas R., Galia ir tradicija: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės giminių istorijos. Vilnius: Baltos lankos, 2016, p. 222.

[44] Dyaryusze sejmowe r. 1585: w dodatkach Ułamki dyaryusza sejmowego roku 1582 akta sejmikowe i inne akta odnoszące się do sejmu 1585 roku. Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, 1901, p. 1833.

[45] Nowak-Dłużewski J., Okolicznosciowa poezja polityczna w Polsce: pierwsi królowie elekcyjni. Warszawa: Instytut Wydawniczy „Pax“, 1969, p. 129–130.

[46] MAB RS, f. 101-38., Plačiau- Šeikis G., Alanta tarp Astikų ir Radvilų. Vengrų pėdsakai Alantos krašte XVI a. pabaigoje, Voruta, 2016 m. Nr. 11 (829)

The post Alantos dvaras ir didikai Astikai (1436–1580) appeared first on Voruta.