Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 28 d. Kauno IX forto muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Renginys priminė vieną skaudžiausių Holokausto epizodų Lietuvoje, kai prieš 85-erius metus, nacistinei Vokietijai okupavus šalį, prasidėjo sistemingas žydų bendruomenės persekiojimas ir naikinimas.

Naciai ir jų kolaborantai organizavo masines žudynes, vadinamas „akcijomis“, o didžiausia jų – Didžioji akcija – nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną.

Atminimo vakaro metu skambėjo koncertinė programa „Atminties muzika / Muzik fun zikoyrn“, kurią atliko Lietuvos muzikų trio „Trise“: saksofonininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Vyšniauskas, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Jie atliko Josepho Achrono, Maxo Helfmano, Anatolijaus Šenderovo ir kitų kompozitorių kūrinius bei žydų liaudies melodijas, kuriančias jautrią ir pagarbią atmosferą.

Dalyviams buvo pristatytas Kauno IX forto muziejaus sukurtas trumpametražis dokumentinis-meninis filmas, primenantis Didžiosios akcijos įvykius ir jų kontekstą. Vakaro pabaigoje renginio dalyviai rinkosi prie IX forto masinių žudynių lauko, kur uždegė žvakes ir padėjo atminimo akmenėlius, pagerbdami nužudytuosius.

Renginį organizavo Kauno žydų bendruomenė ir Kauno IX forto muziejus, finansavo Kauno miesto savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir Geros valios fondas. Trumpametražio filmo sukūrimą parėmė LR Vyriausybės kanceliarija. Atminimo vakaras yra kampanijos SAUGOTI ATMINTĮ DĖL ATEITIES dalis.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1941 m. spalio 27 d. SS vyresnysis seržantas Helmutas Rauka (Albert Helmut Rauca, 1908–1983) įsakė visiems Kauno geto kaliniams kitą rytą susirinkti Demokratų aikštėje. Nepaklususiems grėsė sušaudymas. Spalio 28-osios rytą Demokratų gatvėje esančioje aikštėje buvo atrinkta 9200 žydų, beveik pusė jų – vaikai. Kitą dieną jie pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke.

Liudininkai pasakoja, kad Rauka susirinkusią minią skirstė į dvi puses: į kairę nukreipti žmonės buvo paliekami laikinai gyventi, o į dešinę – pasmerkti mirti. Dažniausiai į mirties pusę patekdavo didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės ir ligoniai. Iš pradžių niekas nežinojo, kuri pusė reiškia išlikimą, todėl kai kurie į „gerąją“ pusę nukreipti žydai prašė leisti pereiti į kitą pusę, kad galėtų likti su savo artimaisiais. Rauka, sarkastiškai šypsodamasis, leidimą suteikdavo.

Simboliška, kad pats H. Rauka mirė spalio 29 d. – tą pačią dieną, kai prieš 42 metus buvo įvykdytos jo organizuotos masinės žudynės IX forte. 1982 m. jis buvo suimtas Kanadoje, o 1983 m. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai. Laukdamas teismo nuosprendžio mirė Kasselio kalėjimo ligoninėje, oficialiai – nuo vėžio. Palaidotas anoniminiame kape; šeimos nariai manė, kad jis galėjo nusižudyti, siekdamas išvengti teismo.

Jo anūkė, rašytoja ir aktorė Reglindis Rauca (g. 1967), sužinojusi apie senelio praeitį, 2017 m. aplankė Lietuvą ir susitiko su Holokaustą išgyvenusiais žydais. Ji parašė autobiografinį romaną „Vuchelbeerbaamland“ („Šermukšnių šalis“), kuriame reflektuoja savo šeimos istoriją ir moralinį paveldą.

The post „Didžioji akcija“ nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną appeared first on Voruta.

Rita Pauliukaitienė, www.voruta.lt

Šiemet minime 125-ąsias kario savanorio, gydytojo, medicinos mokslų daktaro Antano Starkaus (1901–1975) gimimo metines, šis Štuthofo kalinys drauge su kitais Kaune gyvenusiais inteligentais buvo suimtas 1943 m. kovo 16 dieną, dvi dienas kalintas gestapo būstinės rūsyje (dabar Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79) ir greitai keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė, kurioje buvo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje suimti asmenys, atsidūrė koncentracijos lageryje.

Taip Lietuvos šviesuomenei keršijo naciai, kai nepavyko sukurti lietuvių esesininkų legiono. Taip nutrūko Antano Starkaus, VDU Medicinos fakulteto Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėjo veikla, žmona Elena, sūnus Kęstutis, dukra Elena Valerija neteko mylimo šeimos nario, o dvi slepiamos žydaitės Olga ir Ada – globėjo. Į Kauną jis daugiau nebegrįžo, į Vilnių iš Jungtinių Amerikos Valstijų 1975 m. jo palaikus urnoje parvežė žmona Elena Starkienė.

Antanas Starkus gimė 1901 sausio 7 dieną Rudaminoje, Seinų apskrityje (dabar Lazdijų r.), Simono ir Valerijos (buv. Čižauskaitė) Starkų šeimoje, išauginusioje septynis vaikus: Joną Adolfą, Igną, Zigmą Praną, Antaną, Juozą, Moniką, Sofiją. Tėvas, kilęs iš Virbalio, mokytojas, visas savo atžalas stengėsi išleisti į mokslus. Antanas Starkus baigęs Rudaminos pradžios mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje (tuo metu ją globojo „Žiburio“ draugija, dabar Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija), 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, 1922 m. būdamas karininkas išėjo į atsargą, dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime. Po visų kovų įstojo į Lietuvos universitetą Kaune studijuoti medicinos. Ten besimokydamas aktyviai dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje: 1925 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos studentų atstovybės pirmininku, o 1926 m. drauge su kitais ateitininkais įkūrė korporaciją „Kęstutis“, kurios tikslas buvo ruošti studentus visuomeniniam darbui. Tikriausiai Antaną Starkų imtis visuomeninės veiklos skatinęs ir Kaune gyvenęs jo vyresnis brolis Zigmas Pranas Starkus, 1924 m. buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministru. Vis dėlto Antanas Starkus, 1928 m. baigęs universitetą, Kaune nepasiliko, o išvyko dirbti į Vabalninką, Biržų kraštą, ten trejus metus dirbo gydytoju ir ligoninės vedėju. Susipažinęs su mokytoja Elena Repčyte sukūrė šeimą, jiems gimė sūnus Kęstutis (1931 m.) ir dukra Elena Valerija (1935 m.). Matyt, į Antaną Starkų universitete dėstytojai buvo atkreipę dėmesį kaip į gabų studentą, nes 1931 m. jį pakvietė dirbti asistentu į VDU Medicinos fakultetą. Jis taip pat dėstė pastoralinę mediciną ir higieną Kauno kunigų seminarijoje bei universiteto Teologijos fakultete. 1937 m. buvo išsiųstas į stažuotę Ženevos universiteto Patologijos institute, stažuotės vadovas – profesorius Askenazy. Grįžęs iš Ženevos, ėjo tas pačias pareigas ir dar papildomai Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos Biologijos skyriaus vedėjo. 1938 metais buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1940 m. apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, jam buvo suteiktas daktaro mokslinis laipsnis. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940 – 1941 Antanas Starkus dirbo Vilniaus universiteto Anatomijos katedroje. 1941 m. Starkų giminė išgyveno skaudų smūgį – birželio 14 d. į tremtį buvo išvežta beveik visa Zigmo Prano Starkaus šeima: tuo metu ėjęs SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Pinigų apyvartos sektoriaus vedėjo pareigas Z. P. Starkus, jo žmona Uršulė, sūnus Kęstutis Jonas, dukra Sigita Ona; tik dukterys dvynės Aldona Marija ir Birutė Marija tremties išvengė, nes svečiavosi draugų namuose. 1942 metais buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras Zigmas Pranas Starkus buvo sušaudytas Sverdlovske, 1943 m. tremtyje badu mirė jo sūnus Kęstutis Jonas. Žmona Uršulė Starkienė ir dukra Sigita Ona iš tremties grįžo 1956 metais.

Nacių okupacijos metais Antanas Starkus grįžo dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Kaip rašoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Patologijos klinikos internetiniame puslapyje,1941 m. liepos 9 d. docentas dr. Antanas Starkus išrenkamas Bendrosios patologijos bei patologinės anatomijos katedros vedėju ir šias pareigas eina iki 1943 metų. Kada tiksliai Antano Starkaus nuomojamame bute Kaune, Žemaitės g. 4, apsigyveno iš Kauno geto pasišalinusi jo buvusi studentė Olga Gurvičiūtė, duomenų surasti nepavyko. Taip pat nepavyko sužinoti, kada namo Žemaitės g. 4 rūsyje beslapstydamos žydaitę Adą Feldšteinaitę apsigyveno seserys Viktorija ir Elena Jasinavičiūtės. Išlikę tik liudijimai, kad dienomis Olga ir kelių metukų Ada būdavo Starkų bute, o naktimis jos miegodavo rūsyje. Taip gyvenama buvo maždaug pusantrų metų, kol atėjo lemtingoji 1943 m. kovo 16-ji diena, kai užgriuvo gestapas ir gydytoją Antaną Starkų išsivedė. Kaip jau minėta, A. Starkus, taip pat ir kiti tą dieną suimtieji Kaune inteligentai, buvo uždaryti gestapo būstinėje, o 1943 m. kovo 23 d. keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė atsidūrė Štuthofe.

Atidžiau perskaičius Balio Sruogos „Dievų mišką“, Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė (p. 93 – 97, 138, 165 – 168, 476), Arūno Bubnio „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942 – 1945 metais“ (p. 42 – 45, 61, 64, 94, 98) ir kitą literatūrą, galime rasti nemažai liudijimų apie gydytoją Antaną Starkų, jo pastangas gelbėti daugybės kalinių gyvybes. Aleksandras Kantvilas, vienas iš štuthofiečių inteligentų grupės narių, yra parašęs prisiminimus, kuriuose A. Starkų apibūdina lakoniškai: „Kauno universiteto medicinos fakulteto profesorius, atsidavęs daktaras, gal net genijus. Tiesa, kiekvienam nesivaržė pasakyti teisybę. Kaip gydytojas, neturėjo sau lygaus visame lageryje“ (Kantvilas, p. 165). O štai kaip B. Sruoga „Dievų miške“ (p. 161) aprašo garbės kalinių iš Lietuvos padėties pagerinimą, kai Štuthofe per du mėnesius jau buvo mirę 9 iš 46 atvežtųjų: „Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, – ir jam buvę pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!“ Beje, rašytojas kūrinyje niekur nemini Antano Starkaus pavardės (taip pat ir kitų išlikusių gyvųjų), nenorėdamas jiems pakenkti; A. Starkus „Dievų miške“ įvardijamas kaip gydytojas kalinys ar profesorius.

Apie gydytojų kalinių darbo sąlygas iškalbingai liudija ir tokia citata:

„Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, – numirėliui kas gi tenai bepagelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo.

Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Selonkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojams:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojams aišku buvo: su Selonke neik į kovą – vis tiek prakiši“ (Sruoga, p. 263).

Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ įvardija, kad užmuštasis buvęs Kazys Bauba, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius. Jį lentgalio smūgiu į galvą pribaigė prižiūrėtojas – „karjerą padaręs“ kalinys.

„Starkus tepasakė:

– Jau miręs. Jei norit pamatyti, eikit į lavoninę.<…>

Starkus paaiškino, kad lentgalio smūgis turėjęs pakirsti gyslas, ir kraujas išsiliejęs smegenyse. Kiek vėliau šį įvykį mes stengėmės tirti. Atsargiai buvo klausinėjami mačiusieji. Norėta reikalą perduoti kaceto administracijai <…>. Tačiau įsitikinom, kad pavojingas bet koks gilesnis tyrimas, ypač teisybės ieškojimas. Kerštas gali iš mūsų pareikalauti naujų aukų, o Baubos nebeprikelsi“ (Yla, p. 138).

Vis dėlto gydytojui Antanui Starkui pavyko pasiekti tokių gydymo rezultatų, kad net lagerio vyresnybė jį pripažino kaip autoritetą. Pagarbos A. Starkus visų pirma nusipelnė, kai išgydė penkiasdešimt ligonių, sirgusių rože, – prie šių pacientų kiti gydytojai net nesiartino, nes bijojo būti patys likviduoti. Vėliau A. Starkui patikėta vadovauti vidaus ir infekciniam ligoninės skyriams, jo autoritetas dar padidėjo, kai jam pavyko suvaldyti viduriavimo ir šiltinės epidemijas (Yla, p. 140 – 143). Vaizdingas epizodas apie Antaną Starkų metaforiškai pateikiamas ir B. Sruogos memuaruose:

„Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio, žinoma, komisija nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamųjų ligų reikalai, įsidrąsinęs pareiškė: jis turįs komisijai dar šio to parodyti…

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius“ (Sruoga, p. 357).

Stasio Ylos žodžiai, taikliausiai apibūdinantys gydytoją Antaną Starkų, yra cituoti ir kitų autorių darbuose, tačiau vis dėlto norisi juos pakartoti dar kartą:

„Dr. Starkus turėjo kažką, kas nedažnam gydytojui būdinga. Ligonis, jo globon patekęs, pasidarydavo jam savas, kaip jo paties žaizda. Tau nebereikėjo rūpintis: jis už tave sirgo ir budėjo.

– Šiandien ateisi patikrinimo! – nei prašant, nei kreipiantis gauni jo įsakymą. – Rytoj pradėsime kalciumo kursą! Parnešk Jurgučiui ir Sruogai kofeino ampulių: jų širdis nusilpo“ (Yla, p. 144).

Beje, Jonui Šernui, „Dievų miške“ įvardintam „bambizu nuo Biržų“, Balys Sruoga patikėjęs saugoti savo raštus 1945 m. vykstant Štuthofo lagerio evakuacijai. Kaip prisimena J. Šernas, paketas svėręs maždaug kilogramą, bet pavyko jį išsaugoti per visą kelionę. „Po trijų mėnesių atsidūrėme Švedijoje. Čia aš ir atidaviau dr. Starkui Sruogos raštus“ (Šernas, p. 370).

Švedijoje Antanas Starkus 1945 – 1946 m. buvo BALF organizacijos įgaliotinis. Ši JAV susikūrusi lietuvių organizacija įvairiomis formomis padėjo karo pabėgėliams ir kitiems pagalbos stokojantiems asmenims. 1947 metais A. Starkus išvyko į JAV, apsigyveno Brukline, dirbo St. Mary ligoninėje, vadovavo šios ligoninės Patologijos skyriui, Niujorke buvo išrinktas Lietuvių gydytojų draugijos pirmininku, per visą gyvenimą yra publikavęs keliolika mokslinių straipsnių. Antanas Starkus dėjo daug pastangų, kad galėtų į JAV išsikviesti savo žmoną Eleną Starkienę ir tai jam pavyko – vyras ir žmona susitiko po 30 metų. Gydytojas A. Starkus ruošėsi atvykti į sovietinę Lietuvą skaityti paskaitų Vilniaus universitete. Deja, nespėjo, mirė JAV 1975 m. rugpjūčio 17 dieną.

Kyla klausimas, kaipgi Lietuvoje įamžintas ir saugomas gydytojo Antano Starkaus atminimas? Galima pasidžiaugti, kad publikacijų, skirtų A. Starkaus ir kitų su juo kalėjusių inteligentų atminimui, nuolat pasirodo. Bene naujausia publikacija yra Dixie Henri Fevre Simonsen, nepriklausomo tyrėjo iš Danijos, straipsnis „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, išspausdintas Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamame žurnale „Darbai ir dienos“, Nr. 85, 2026. Taip pat galima susipažinti ir su Antano Starkaus moksliniais darbais, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugoma Antano Starkaus disertacija medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti „Karcinomos ir prekarcinomos klausimu“, ji išleista atskiru leidiniu Kaune 1940 metais. Yra galimybė susipažinti ir su Elenos Starkienės publikacijomis. Kauno apskrities viešojoje Ąžuolyno bibliotekoje yra jos 1937 m. išleista knygelė „Lengvų valgių rinkinėlis“. Tai vienas iš E. Starkienės rašto darbų – prieškariu ji keletą metų buvusi „Moters“ žurnalo redaktorė, rašiusi moterims aktualiomis bei kitomis temomis.

Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, Antano ir Elenos Starkų šeimoje maždaug metus su puse glaudėsi dvi žydaitės – Olga Gurvičiūtė (ištekėjusi Horwitz) ir Ada Feldšteinaitė (ištekėjusi Levner). Už šią pagalbą ir Antanas Starkus, ir Elena Starkienė 2003 metais apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi, o 2012 metais jiems abiem skirtas Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas. Be to, Antanas Starkus1938 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, o 2000 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Štuthofo lageryje 1995 metais Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje pastangomis buvo atidengta atminimo lenta, skirta kaliniams iš Lietuvos įamžinti. Kaune, ant Kultūros centro pastato fasado (Vytauto pr. 79), minint 50-ąsias Lietuvos inteligentų grupės suėmimo metines atidengta paminklinė lenta, kurioje buvo parašyta: „Lietuvos kankiniams/ Štuthofo/ nacistiniame konclageryje/ 1943 – 1993“. Dabar, po pastato renovacijos, pritvirtinta nauja lenta, kuri primena tą skaudų istorinį įvykį.

Už pagalbą rašant straipsnį apie humanistą, gydytoją, medicinos mokslų daktarą, Štuthofo kalinį 21256 Antaną Starkų autorė dėkoja Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus, Kauno regioninio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Utenos kraštotyros muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojams.

Literatūra

„Antanas Starkus“, in: „Lietuvių enciklopedija“, t. 28, redaktorius J. Girnius, Bostonas, 1963.

„Antanas Starkus“, in: „Mūsų gydytojai: žinynas“, sudarytojas Gintautas Česnys, Lietuvos gydytojų sąjunga, 1998.

„Antanas Starkus“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-starkus/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Antanas Starkus“, in: https://www.teisuoliuatminimas.lt/sss/starkus-antanas [žiūrėta 2026-10-10].

Akmenytė-Ruzgienė Vilma. 2025. „Starkus Zigmas Pranas (1892-1942)“, in: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35544&p_k=1&p_t=158676&p_a=1000&p_kade_id=10 [žiūrėta 2026-10-10].

Bubnys Arūnas. 2023. „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942– 1945 metais“, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Čepas Ričardas. „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923)“, in: „Lietuvos valsčių“ serijos leidykla „Versmė“, https://www.versme.lt/sav_g.htm [žiūrėta 2026-10-10].

Yla Stasys. 2020. „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, Vilnius: „Briedis“.

Kantvilas Aleksandras. 1998. „Aleksandro Kantvilo prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA), f. 209, ap. 3, apsk. 4125, l. 2.

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė“ [Jonas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1929 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė [Ignas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1902 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos studentų atstovybė“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-studentu-atstovybe/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Paminklai. Kauno miestas. Centro seniūnija“, in: https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/nuotraukos/Kauno_m/centro17_d.htm [žiūrėta 2026-10-10]; https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Kauno_m_paminklai.htm [žiūrėta 2026-10-10].

„Pasaulio tautų teisuolių sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=15932 [žiūrėta 2026-10-10].

„Patologinės anatomijos klinika“, in: https://lsmu.lt/apie-lsmu/lsmu-struktura/medicinos-akademija/medicinos-fakultetas/klinikos/patologines-anatomijos-klinika/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Simonsen Dixie Henri Fevre. 2026. „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, in: „Darbai ir dienos“, Nr. 85, VDU; https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/1dcb2160-762c-47fb-b561-15f4f14bb054/content [žiūrėta 2026-10-10].

Sruoga Balys. 2005. „Dievų miškas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šernas Jonas. 1996. „Kaip Sruogos raštai buvo išgelbėti iš kaceto“, in: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“, sudarytoja Vanda Sruogienė, Vilnius.

„Žydų gelbėtojai. Starkus Antanas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=11187&show=information [žiūrėta 2026-10-10].

„Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi apdovanotųjų sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=19541 [žiūrėta 2026-10-10].

The post Gydytojas Antanas Starkus – Štuthofo kalinys 21256 appeared first on Voruta.

Palangos žydų bendruomenė

2026 m. spalio 16 d. pietinėje Palangos miesto dalyje, miškelyje už Birutės parko, atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“. Juo įamžintas 1941 m. birželio 27 d. šioje vietovėje nužudytų 111 žmonių – 106 žydų ir 5 lietuvių – atminimas.

Nutraukti gyvenimai

Memorialą atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus, Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris, Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenių pirmininkai bei jų nariai, Palangos žydų bendruomenės nariai, Palangos miesto savivaldybės tarybos nariai ir administracijos atstovai bei palangiškiai.

Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus teigė, jog atidengtas memorialas primins apie nekaltai pralietą kraują, nutrauktus gyvenimus ir Palangos žydų bendruomenę, kurios didelė dalis buvo sunaikinta per Holokaustą. „Už kiekvieno iškalto vardo slypi žmogaus gyvenimas, šeima, svajonės ir istorija. To negalime pakeisti, tačiau galime ir privalome išsaugoti atminimą, kad ši tragedija niekada nebūtų pamiršta. Tikiu, kad kiekvienas, atėjęs į šią vietą, pajus jos tylą, susimąstys ir išsineš suvokimą, kokia brangi yra kiekviena žmogaus gyvybė“, – sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne pabrėžė, jog šis memorialas yra ne tik pagarba Holokausto aukoms, bet ir svarbus priminimas apie žydų bendruomenės neatsiejamą vietą Lietuvos istorijoje. “Išsaugodami istorinę atmintį, mes pripažįstame praeities tragedijas ir prisiimame atsakomybę už ateitį. Antisemitizmas ir neapykanta vis dar egzistuoja įvairiomis formomis, todėl turime juos atpažinti, jiems priešintis ir neleisti, kad diskriminacija virstų smurtu. Tegul ši memorialinė erdvė būna gyvas atminties, žmogiškumo ir mūsų bendros atsakomybės kurti ateitį be neapykantos simbolis“, – sakė ambasadorė.

Renginiui rimties ir iškilmingumo suteikė Palangos kamerinio choro (vadovas – Edmundas Jucevičius) atliekamos lietuvių liaudies dainų išdailos ir sakralinės muzikos motyvai.

Skambėjo maldos hebrajų ir lietuvių kalbomis, Holokausto aukų atminimas pagerbtas tylos minute bei atminimo žvake ir akmenukais, padėtais prie memorialo.

Memorialo simbolika

Meninės kompozicijos „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas siekė sukurti ne tradicinį paminklą, o vietą, kuri pati pasakotų apie Holokausto tragediją, nutrauktus gyvenimus ir sunaikintą Palangos žydų bendruomenę. Kiekvienas memorialo elementas turi savo prasmę.

Atminimo ženklą sudaro keturi skirtingo aukščio, dydžio ir formos stulpai. Jie simbolizuoja senolį, moterį, vyrą ir vaiką – šeimą. Skirtingos stulpų formos pabrėžia, kad kiekviena auka buvo atskiras žmogus, turėjęs savo gyvenimą, istoriją ir artimuosius, o ne tik skaičius bendrame žuvusiųjų sąraše. Nors šeimos per Holokaustą buvo išdraskytos, memoriale jos simboliškai vėl sujungiamos.

Šiam kūriniui pasirinktas korteno plienas, kurio paviršiuje susidarančios rūdys simbolizuoja praėjusį laiką ir kraują, kurio neįmanoma nuplauti. Iš pirmo žvilgsnio tvirtas, beveik amžinas metalas primena, kad net tai, kas atrodo nepajudinama, gali būti palaužta.

Stulpai sąmoningai „sulaužyti“, o juose esantys plyšiai nėra vien dekoratyvinė detalė. Jie simbolizuoja žmonėms padarytas žaizdas ir tragediją, padalijusią gyvenimą į laiką iki žudynių ir po jų. Šių plyšių neįmanoma užtaisyti, kaip neįmanoma panaikinti to, kas įvyko.

Ant moterį simbolizuojančio stulpo, virš plyšio, įrėžta Dovydo žvaigždė. Pasak V. Gutmano, ji pasirinkta neatsitiktinai – pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Nors stulpas suskaldytas, žvaigždė liko nepažeista. Tai simbolizuoja, kad galima sunaikinti žmogaus kūną ir jo namus, tačiau neįmanoma ištrinti jo tapatybės.

Memoriale iškalti visų 111 nužudytųjų vardai – 106 žydų ir 5 lietuvių. Jie leidžia Holokausto aukas prisiminti ne tik kaip istorinį skaičių, bet ir kaip konkrečius žmones, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti.

Memorialo pavadinimas „Tylaus šauksmo erdvė“ atspindi pagrindinę jo idėją. Šauksmas čia slypi varduose, plieno plyšiuose ir pačioje vietoje, kurioje buvo nužudyti žmonės. Tačiau aplinkui tvyro miško tyla. Pasak memorialo autoriaus, tai – erdvė, į kurią atėjęs žmogus gali perskaityti vardą, pabūti ir galbūt padėti akmenėlį prie stulpo. Taip užsimezga tylus pokalbis su tais, kurių nebėra. Memorialas tampa atminties vieta per kiekvieną čia apsilankantį žmogų.

Palangos žydų istorija

Palangos žydų bendruomenės istorija siekia kelis šimtmečius. Žydai aktyviai dalyvavo miesto ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, vertėsi prekyba ir amatais, prisidėjo prie kurorto verslų plėtros. XX a. pirmojoje pusėje jie buvo svarbi Palangos bendruomenės dalis.

1941 m. birželį Palangą užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, miesto žydų bendruomenė patyrė persekiojimą. Birželio 26 d. žydai buvo suimti ir uždaryti sinagogose – vienoje – moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. O kitą dieną vyrai ir jaunuoliai – 106 žydai ir 5 lietuviai – buvo nužudyti miške už Birutės parko. Tai buvo viena iš tragiškų Holokausto istorijos Palangoje dalių, žymėjusių šimtmečius gyvavusios žydų bendruomenės naikinimo pradžią.

Kviečia prisiminti

Memorialo „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius – Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Memorialo įrengimą inicijavo Palangos žydų bendruomenė, o projektą finansavo ir įgyvendino Palangos miesto savivaldybė.

***

Palangos žydų bendruomenės pirmininko Viliaus Gutmano kalba 

Kai galvojau apie memorialą nužudytiems Palangos žydams, nenorėjau marmurinės plokštės su iškaltais vardais ar klasikinės skulptūros. Norėjau, kad memorialas kalbėtų.

Pasirinkau Korteno plieną dėl rūdžių. Rūdys – tai praėjęs laikas. Tai kraujas, kuris niekada nenusiplaus. Plienas atrodo tvirtas, bet ir jis pasiduoda, kaip pasidavė žmogaus kūnas šūviui.

Keturi stulpai čia ne dėl kompozicijos. Jie skirtingi – aukščiu, dydžiu, forma. Tai senolis, moteris, vyras, vaikas – šeima. Šiame miškelyje buvo sušaudyti 106 žydų vyrai ir 5 lietuviai. Vėliau jų palaikai buvo perlaidoti miesto kapinėse. Jų šeimos buvo išdraskytos. Čia, šiame memoriale, šeima simboliškai vėl kartu.

Stulpai sulaužyti. Plyšiai juose tikri, ne dekoratyvūs. Tai, kas čia įvyko, sulaužė ne tik žmonių gyvenimus. Tai padalijo laiką į „prieš“ ir „po“. Ir to plyšio niekas neužtaisys. Tą dieną prasidėjo šimtmečius gyvavusios Palangos žydų bendruomenės sunaikinimas.

Dovydo žvaigždė įrėžta ant moters stulpo, virš plyšio. Pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Stulpas suskaldytas, bet žvaigždė liko nepažeista. Galima sunaikinti kūną, išvaryti į mišką ir sušaudyti, bet žmogaus tapatybės sunaikinti neįmanoma.

Memorialas vadinasi „Tylaus šauksmo erdvė“. Nes šauksmas užrašytas varduose, įrėžtas plyšiuose, sukauptas šiame metale. Bet pati vieta tyli. Tik miškas, samanos, vėjas.

Tai atminties vieta. Erdvė, į kurią žmogus ateina, perskaito vardą, pabūna. Galbūt padeda akmenėlį prie stulpo. Tai tylus pokalbis tarp jo ir to, kurio nebėra.

Memorialas tampa gyvas per žmogų, kuris ateina. Be lankytojo jis tik metalas. Su lankytoju – atmintis.

The post Palangoje atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“ appeared first on Voruta.

Mecenato Pauliaus Saudargo dėka Vytauto Didžiojo karo muziejaus Spaudos rinkinį papildė du dokumentai, liudijantys Lietuvos Vietinės Rinktinės (LVR) kūrimąsi ir konfliktą su Reicho okupacine valdžia. Muziejus įsigijo dokumentų mašinraščio kopijas ir vertimus.

Lietuvos Vietinė Rinktinė – 1944 m. vasarį-gegužę nacių okupuotoje Lietuvoje veikęs lietuvių savanorių junginys, vadovaujamas gen. Povilo Plechavičiaus. Jis buvo suformuotas kovai su artėjančia sovietų kariuomene ir sovietiniais partizanais. Mobilizacija Reicho administracija pavedė lietuviams, bet savarankiškumo buvo mažai ir lietuviai mažai ką galėjo padaryti. Bet ir tokiomis aplinkybėmis lietuvių dalinį buvo stengiamasi kuo labiau apsaugoti nuo nacistinės administracijos. Rinktinei vadovauti sutiko pats Plechavičius.

Pirmasis dokumentas – 1944 m. sausio 31 d. gen. ltn. Povilo Plechavičiaus raštas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui. Jame generolas aptaria Kubiliūno ir Vokietijos Reicho įgaliotinio pasiūlymus suorganizuoti Vietinę Lietuvos brigadą kovai su dokumente įvardytomis „gaujomis“ Lietuvos generalinėje srityje.

Vadovauti junginiui Plechavičius sutiktų tik iškėlęs 15 sąlygų. Jos atskleidžia siekį išsaugoti junginio lietuviškumą, apriboti jo panaudojimą už Lietuvos ribų ir apsaugoti nuo vienašališkų Vokietijos karinių tikslų. Generolas taip pat reikalavo, kad lietuvių kariai būtų traktuojami lygiaverčiai Vokietijos kariams. Vokiečių administracija sutiko tik su dalimi sąlygų, o rinktinę pavedė SS ir policijos vado Lietuvoje štabui. Reicho administracija sutiko tik su dalimi punktų ir rinktinės pavadumą pavedė SS ir policijos vado Lietuvoje štabui.

Antrasis dokumentas – 1944 m. gegužės mėnesio SS ir policijos vado Lietuvoje Kurto Hintzės raštas Plechavičiui. Slaptame rašte Nr. 227/44-g aptariamas ankstesnis įsakymas Nr. 219/44-g ir pokalbis su LVR štabo viršininku plk. Oskaru Urbonu. Nurodoma įsakymą laikyti rinktinės štabe ir neperduoti apskričių komendantams, kol galutinį sprendimą priims aukštesnysis SS ir policijos vadas Ostlande ir Šiaurės Rusijoje Jeckelnas.

Ankstesniu įsakymu vokiečių valdžia siekė pertvarkyti rinktinę į SS pavaldžius pagalbinius policijos batalionus ir jos karius panaudoti fronte. Plechavičius tam priešinosi. Į pasitarimus pas Hintzę vietoje savęs jis siuntė Urboną, kuris turėjo perduoti aiškią generolo poziciją: kartu su savo vadovaujamu junginiu jis į SS tarnybą nepereis ir reikalauja įsakymą atšaukti. Gegužės raštas liudija laikiną šio konflikto sprendimo atidėjimą.

Nesutarimai dėl pavaldumo, žlugusi vokiečių reikalauta visuotinė mobilizacija ir rinktinės dalinių pralaimėjimai kovose su Armija Krajova Vilniaus krašte paskatino okupacinę valdžią junginį likviduoti. 1944 m. gegužės 15 d. vokiečiai suėmė Plechavičių, Urboną ir kitus rinktinės štabo karininkus.

Galima sakyti, kad šie dokumentai tam tikra prasme žymi Vietinės Rinktinės pradžią ir pabaigą.

Anot svarbius dokumentus muziejui įsigyti padėjusio Pauliaus Saudargo, istorinė atmintis – valstybės patriotizmo pagrindas.

„Vertinu Vytauto Didžiojo karo muziejaus misiją – saugoti ir patraukliai visuomenei perteikti Lietuvos istoriją, jos kovas už laisvę ir valstybingumą. Kaunas – mano gimtasis miestas, o Karo muziejus man artimas nuo vaikystės. Prisimenu muziejaus sodelyje matytą Sąjūdžio mitingą ir bokšte pirmą kartą suplevėsavusią Lietuvos trispalvę. Tokių asmenybių kaip generolas Povilas Plechavičius atminimo išsaugojimas padeda geriau pažinti mūsų valstybės istoriją ir suprasti sudėtingus to meto pasirinkimus. Pažindami savo istoriją, stipriname Lietuvos ateitį“, – sako Europos Parlamento narys Paulius Saudargas.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus panešimas

The post Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė Lietuvos Vietinės Rinktinės dokumentai appeared first on Voruta.

1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai. Atnaujiname niekada aktualumo neprarasiančią 2022 m. skelbtą Rasos Kalinauskaitės publikaciją.

Rasa Kalinauskaitė,  www.voruta.lt

Rugsėjo 30-ąją su būreliu trakiškių ir pora iš toliau atvykusių žmonių leidomės į ekskursiją po Trakų senamiestį – aplankėme vietas, menančias iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusius žydus, stabtelėjome prie išlikusių jų namų. Tapome bendrakeleiviais, nes seniau Trakus pažįstantieji pasidalino atsiminimais ir prieš daug dešimtmečių darytomis nuotraukomis, kuriose įamžintas per tą laiką neatpažįstamai pasikeitęs miestas. Norėčiau pasidalinti ir su tais, kas negalėjo atvykti, tad pabandžiau šią kelionę užrašyti.

Tai atminties ekskursija, nes tą dieną, rugsėjo 30-ąją, 1941 m. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai – 1446 žmonės, iš jų 597 vaikai. Šią vasarą prie kolektyvinio jų kapo Varnikuose – tiksliau, kapu tapusios žudynių duobės – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė stendą su dalies aukų vardais. Ten užrašyti tik Trakų miesto žydų vardai – tie, kuriuos žinojome.

Kai kurių iš šių žmonių liko ir nuotraukos. Štai Cvi Mitlianskis, subūręs Trakų žydų mandolinų ansamblį – aukštas šviesiaplaukis vyras su elegantiška varlyte ant marškinių apykaklės, septintas iš dešinės tarp muzikantų, kurie žvelgia susikaupę, orūs, su muzikos instrumentais rankose. Dauguma nužudyti tą pačią dieną. Kaip ir Cvi brolis Juozapas, kurio šioje nuotraukoje nėra – studijavęs konservatorijoje Vilniuje, o Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais šviesiais jaunuoliais sugebėjęs įsteigti Trakuose žydų mokyklą. Nachumą Cvi ir Michaelį Chasdą matome ne tik su mandolinomis, bet ir besimokančius žemės ūkio darbų, reikalingų komunose Palestinoje. O pirmas iš dešinės toje nuotraukoje stovi Abraomas Nudleris – žinome, kur Trakuose gyveno Nudlerių šeima.

Trakų žydų pasaulio, kurį fiziškai ir dvasiškai naikino abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacių, ir sovietų – nebėra daugiau nei 80 metų. Todėl nuostabu, kad išliko ne tik nuotraukos ir archyviniai dokumentai, bet ir tą pasaulį pažinojusių žmonių atsiminimai. Pirmiausia – 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurioje žydų išeiviai, išvykę iš Trakų iki Holokausto, įamžino savo bendruomenės atminimą ir paskelbė nužudytųjų sąrašą[1]. Taip pat Trakų senbuvių, žydų kaimynų liudijimai. Laimei, juos spėjo įrašyti šiame mieste gimusi ir jo paveldą tyrinėjanti kultūrologė dr. Lina Leparskienė. Daugelis jos kalbintų senųjų trakiškių jau Anapilyje, bet prabyla knygose „Papasakoti Trakai” ir „Vietiniai: nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“.

Trakų senbuvių liudijimai ypač svarbūs, nes skirtingų tautų ir tikėjimų kaimynystė yra šimtmečiais Trakų veidą formavęs bruožas, menantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – tuos laikus, kai Lietuva tapo krikščioniška, Žalgirio mūšyje pakirsta Vokiečių ordino galybė, o viduramžių valstybė plačiai nusidriekė tarp Vakarų ir Rytų. Gyvenimą pusiasalio žemės lopinėlyje, kurio kiekviena pėda tirštai prigirdyta likimų ir didžiosios, visai Lietuvai svarbios istorijos, žydai dalinosi su karaimais, katalikais lietuviais ir lenkais, musulmonais totoriais, stačiatikiais ir sentikiais rusais. Dar 1413–14 m. per Lietuvą keliavęs flamandų riteris ir diplomatas Žiliberas de Lanua parašė, kad Trakuose gyvena totoriai, lietuviai, vokiečiai, rusai ir labai daug žydų – taip LDK laikais vadinti ir žydai, ir karaimai. XVI a. pirmojoje pusėje, kaip parodė istorikės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tyrimai, greta karaimų Trakuose jau gyveno ir žydų bendruomenė, kurios sinagoga minima 1533 m. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime.

Jeigu palygintume Trakus su knyga, ji būtų miniatiūrinė apimtimi, bet savo pasakojamų istorijų įvairove sunkiai aprėpiama ir daugialypė, nes įamžinusi skirtingas, viena kitą papildančias, o kartais ir aštriomis briaunomis susikertančias miesto gyventojų tapatybes. Jos puslapiai sudilę nuo daugybės perrašymų, o per naujausią, gerai įskaitomą tekstą prasišviečia klodai senesnių rašmenų, sąmoningai trintų ar išblukintų laiko. Trakų žydų istorija, siekianti 500 metų – puslapis, kurį iš šios knygos bandyta visai išplėšti.

Todėl ilgą laiką buvo pamiršta, kur stovėjo paskutinė Trakų sinagoga – žydų bendruomenės dvasinio gyvenimo šerdis – nors ta vieta yra miesto centre, šalia sovietmečiu pastatyto dabartinės Trakų r. savivaldybės pastato. Kaip ir daug kas Trakuose, ši erdvė per karus ir okupacijas buvo smarkiai perkeista.

Senoji, prarasta jos dvasia netikėtai išryškėja žiemos nuotraukoje iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos: baltumoje išnyra apsnigtas sinagogos stogas ir Vytauto Didžiojo 1409 m. funduota Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dviejų maldos namų glaudumas, artumas erdvėje atrodo simboliškas. Tas artumas – LDK paveldas, nes šioje miesto dalyje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyveno ir krikščionys, ir nekrikščioniškos bendruomenės.

Ji vadinta Didžiuoju miestu, atskiriant nuo karaimų Mažojo miesto, ir turėjo 1409 m. suteiktą Magdeburgo miesto teisę. Be katalikų bažnyčios ir Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvės, dar XIV a. stovėjusios pusiasalio pietuose prie kelio į miestą ir gynybinio pylimo, čia buvo ir mečetė, pastatyta 1398 m. Vytauto mieste įkurdintų totorių, o nugriauta 1609 m. fanatikų minios. Ji stovėjo Dūdakalnyje – totorių gyventoje vakarinėje miesto dalyje prie Totoriškių ežero.

Totorius priminė ir link sinagogos tarpukariu iš Didžiosios Vilniaus (Wielka Wileńska) gatvės (dabartinės Vytauto) vedusi, o sovietmečiu sunaikinta Mahometonų gatvelė[1]. Likusi neužstatyta jos dalis dabar pavadinta Totorių skveru, čia 2017 m. įrengta atminimo lenta su įrašu (deja, vis sunkiau įskaitomu) apie Trakuose, kaip manoma, gimusį Chadži-Girėjų – totorių valstybės Krymo chanato įkūrėją ir Girėjų dinastijos pradininką.

Senąją Mahometonų gatvelę matome pažymėtą punktyru TINP direkcijos architekto Algirdo Steponavičiaus parengtoje schemoje. Ryškesne mėlyna linija apibrėžta paskutinė Trakų sinagoga, pastatyta apie 1863 m., o nugriauta 1966 m.

Analizuodamas architekto Stanislovo Mikulionio (1935–1992) prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. padarytas nuotraukas ir kartografinę medžiagą, architektas A. Steponavičius ne tik tiksliai pažymėjo šį pastatą planuose, bet ir išsiaiškino, kur stovėdamas St. Mikulionis jį nufotografavo. Tą vietą, esančią automobilių stovėjimo aikštelėje už Trakų r. savivaldybės, nesunku surasti, 1966 m. vaizdą lyginant su dabartiniu. Paaiškėjo, kad ant dalies sinagogos ploto sovietmečiu buvo pastatytas raudonų plytų daugiabutis namas, o dalis liko neužstatyta – tai erdvė tarp daugiabučio ir vaikų žaidimų aikštelės, už savivaldybės kaimynystėje stovinčio garažo tvoros.

Kaip prisimenama 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje „Trakai“, negrįstoje gatvelėje stovėjusi sinagoga buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, bet laikas jų spalvą išblukinęs neatpažįstamai. Apatinis aukštas skirtas vyrams, viršutinis – moterų galerija. Prie pietinės sienos, šalia dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo–Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu[1] – ne kiekvieno miestelio bendruomenė galėjusi tokia pasididžiuoti. Pirmajame aukšte veikė ir mokykla, skirta mokytojui neįstengiančių sumokėti vargšų vaikams, o neturtingi pakeleiviai ten pat galėjo apsistoti nakvynei.

Po 1941 m. rugsėjo 30 d. žudynių šioje sinagogoje buvo sukrauti aukų rūbai. „Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos netraukti ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilti einant tarnybon“, – rašoma Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporte apskrities policijos vadui[2]. Sovietmečiu pastatas naudotas kaip sandėlis, o 1966 m. nugriautas – dėsninga, žinant, kad sovietai įvairių konfesijų maldos namus vertė sandėliais ir ateizmo muziejais, o sinagogas propaganda vaizdavo kaip antitarybinių sąmokslų vietą[3].

Šiemet besibaigiant vasarai pasiekė žinia apie šioje sinagogoje dirbusio paskutiniojo Trakų rabino Cvi Arjės Parcovičiaus, kartu su visais nužudyto Varnikų miške, sūnų Nachumą – jis liko gyvas ir tapo pasaulyje garsiu Talmudo žinovu bei mokytoju. Apie tai elektroniniame laiške parašė Lietuvoje viešėjęs ir žydų žudynių vietą Varnikuose aplankęs rabinas Elchonon Baron. „Paskutinysis Trakų rabinas dar visai jaunutį savo sūnų Nachumą, vunderkindą, išsiuntė mokytis į ješivą, ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Tapęs prestižinės Myro ješivos mokiniu, jis išsigelbėjo su Sugiharos viza. Galiausiai pasiekė Izraelį ir ten vedė vieno iš šios ješivos dekanų rabino Chaimo Šmulevičiaus dukterį. Jo Talmudo paskaitos buvo tarptautiniu mastu vertinamos kaip tuo metu geriausios. Jo sūnūs ir žentai – pasaulyje žinomi dėstytojai. Dukters vyras rabinas Ošeris Arielis, kuris Miro ješivoje Jeruzalėje skaito paskaitas maždaug penkiems šimtams studentų, šiuo metu yra pripažįstamas geriausiu Talmudo dėstytoju pasaulyje“, – rašoma rabino E. Barono laiške.

1923 m. Trakuose gimęs Nachumas Parcovičius mirė 1986 m. Garsi Myro ješiva, su kuria jis išsigelbėjo, 1939 m. sovietams užėmus šį Lenkijos (dabar – Baltarusijos) teritorijoje buvusį miestą pasitraukė į tų metų rudenį Lietuvai atitekusį Vilnių. 1941 m. pradžioje ješivos rabinai ir mokiniai su japonų diplomato Čijunės Sugiharos tranzitinėmis vizomis per Sovietų Sąjungos teritoriją pasiekė Japoniją, o tada buvo išsiųsti į jos okupuotą Šanchajų[4]. Ten atsidūrė gete, kur gyveno iš įvairių Europos šalių pabėgę žydai ir susitelkė litvakų diaspora. Anot šią istoriją tyrinėjusio kultūros geografo Laimono Briedžio, Šanchajaus gete kalbėta rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, angliškai ir Vilniaus žydų kalba, leisti jidiš laikraščiai bei žurnalai, transliuota speciali radijo programa, veikė maldos namai ir religinės mokyklos, tarp jų Myro ješiva, kuri išliko mažai pakitusi, o jos studentai, paskutinieji Europos pabėgėliai, Šanchajuje išsiskyrę ir išvaizda – barzdomis, ilgais, juodais paltais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis[5]. Dabar žinome, kad šioje išsigelbėjimo istorijoje, Lietuvą susiejusioje su Kinija, yra ir dalelė Trakų.

Šalia sinagogos, kaip rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje, stovėjo namas, bendruomenės pastatytas rabinui Nahumui Grinhauzui (1862–1915). Galbūt jis galėjo būti dabartinės vaikų žaidimų aikštelės vietoje – šalia mediniame name gyvenanti moteris prisimena ten stovėjus ypač gražų, iš kitų medinukų išsiskyrusį namą, sudegusį sovietmečiu.

Nuo sinagogos kiek paėjėję link Totoriškių ežero prieiname buvusios pirties vietą. Anot karaimo Michailo Zajančkovskio (1922–2014), kurio pasakojimą įrašė L. Leparskienė, tarpukariu vienas iš miestelio žydų nuomavosi pirtį iš magistrato. Tai buvo mūrinis pastatas prie „Liežuviu“ trakiškių vadinamo pakrantės iškyšulio. „Kiekvieną ketvirtadienį – moterims, šeštadienį – vyrams. Iškūrendavo ir… labai gera pirtis buvo“, – prisiminė M. Zajančkovskis.

Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje rašoma apie kiek senesnius laikus ir kiek kitaip. Pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, įsteigusi žydų bendruomenė. Ketvirtadieniais ji būdavusi prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai surikdavo – „moterys, į pirtį!“, nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos susirinkdavo nusiprausti prieš artėjantį šabą. Vyrams pirtį prišildydavo penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten prausėsi ir Trakuose įsikūrusios caro kariuomenės įgulos kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavusi dainą, o vaikai bėgdavę iš paskos miesto gatvelėmis. Trakuose žydai turėjo ir ritualinę pirtį mikvą, bet kol kas nežinome, kur ji buvo.

Žydo pirtininko šeima, anot M. Zajančkovskio, gyvenusi Vytauto gatvėje netoli XIX a. pastatytos Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės priešais daubą, kurią vietiniai vadindavo „jama“, bei „kolonke“ vadintą senąją vandens kolonėlę. Sovietmečiu jų namą nugriovė – dabar maždaug jo vietoje stovi du rudai nudažyti medinukai (Vytauto g. 43 ir 45).

Netoliese gyveno ir Nudlerių šeima. Jų namas, kaip nurodė M. Zajančkovskis, buvo prie cerkvės, o sovietmečiu jį nugriovus ten pat pastatyta vaistinė (Vytauto g. 34). Iš žydų išeivių 1954 m. išleistos knygos „Trakai“ žinome, kad šalia cerkvės gyveno Izraelis Nudleris, vieną kambarį išnuomavęs žydų bibliotekos skaityklai. Pamatus šiai bibliotekai padėjo hebrajų kalbos mokytojas, parūpinęs vaikams skirtų knygų ir sutelkęs mažųjų skaitytojų būrį, kurio nariai užaugę po Pirmojo pasaulinio karo ir įsteigė biblioteką. Vienas iš jos steigėjų Jokūbas Meiras Bunimovičius ir Izraelis Nudleris įrašyti tarp Varnikuose nužudytų žmonių.

Tankiausiai žydų gyventa miesto dalis, kaip matyti iš 1935 m. lenkų kalba išleistoje Jano Tochtermano knygoje[1] paskelbto žemėlapio, tęsėsi palei dabartinę Vytauto gatvę pro Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir senąją Totorių ar Mahometonų gatvelę iki Rotušės aikštės. Pakeliui link jos praeiname kelis namus, apie kurių senuosius šeimininkus šiek tiek žinome.

Kaip prisiminė šviesios atminties trakiškė mokytoja, knygos apie Trakų mokytojų seminariją autorė Ona Bražiūnienė, prieš Antrąjį pasaulinį karą viename iš gražiausių medinių miestelio namų „priešais buitinį“ veikė žydų tekstilės manufaktūra. Anot mokytoją kalbinusios L. Leparskienės, toje vietoje dabar matome šviesų, erdvumu išsiskiriantį namą (Vytauto g. 16). Ekskursijoje dalyvavęs istorijos žurnalo „Voruta“ ir „Trakų žemės“ redaktorius Juozas Vercinkevičius prisiminė, kad sovietmečiu jis buvo pastatytas iš naujo, bet toks pat, kaip buvęs. Prieškariu visą pirmąjį pastato aukštą užėmė tais laikais prabangi atrodžiusi manufaktūros parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti įvairių medžiagų, o antrajame gyveno savininkų šeima. O. Bražiūnienė mokėsi ir bičiuliavosi su jų dukra, tad kartą per Velykas žydų šeima ją pasikvietė į svečius – pavaišino macais, o draugės tėvas padovanojo medžiagą. „Tos mergaitės tėvas buvo labai dėkingas, kad aš draugauju su jo dukra. Nusivedė mane į parduotuvę ir leido išsirinkti kokią noriu medžiagą. Aš išsirinkau – tai kokią suknią mama man pasiuvo! Tai va, turėjau vieną gerą suknelę. Man po šiai dienai stovi akyse tas žydas. Jie buvo suvaryti už ežero į tas vilas. Jie, būdavo, su žvaigžde šluoja gatves. Jis į mane pasižiūrėjo – tik ašaros. Kalbėt negalima. Ir kažkur pasimaišė vokietis. Tai jis mane pakėlė už kasų. Po kelių dienų juos sušaudė. Mes girdėjom, kaip šaudo”, – prisiminė mokytoja. Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje minima, kad tekstilės parduotuvės-manufaktūros priklausė miestelio centre gyvenusiems senbuviams ir šis verslas laikytas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio (Kloiznerio), kurio paminklas yra Trakų žydų senosiose kapinėse, ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.

L. Leparskienės kalbintas M. Zajančkovskis detaliai nupasakojo vietą, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė žydui Buinimovičiui priklausiusi alkoholinių gėrimų parduotuvė. Galima spėti, kad tai vienas iš namų, kurių dabartiniai adresai Vytauto g. 17 ir 15.

Trakų senbuviai prisiminė, kad nemažai po žudynių ištuštėjusių žydų namų, stovėjusių prie Rotušės aikštės, sudegė per 1947 m. gaisrą. „Kur sudegusi miesto dalis, ten buvo išvien parduotuvės, visos žydų. Ir avalynės, ir medžiagos, ir maisto, ir geležiukų visokių“, – L. Leparskienei pasakojo karaimė Lidija Maškevič (1922–2019).

Anot M. Zajančkovskio, sudegusioje miesto dalyje buvo ir du žydams Videckiams priklausę restoranai, kurių vietoje sovietmečiu pastatytas komunistų partijos „rajkomas“. O ten, „kur sodelis“ (t. y. prie dabar medžiais apaugusio skvero su sūpynėmis), gyvenęs kepėjas Gluch, aprūpindavęs duona visus Trakus. Galbūt tas pats kepėjas įrašytas archyviniame dokumente, kur išvadinant iki Antrojo pasaulinio karo Trakuose veikusias žydų parduotuvėles nurodyta, kad nuo 1910 m. duonos gaminius pardavinėjo ir kepyklą laikė Berelis Gluchas[1]. Šį asmenvardį kita forma – Beras (Berelis) Glochas – randame 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše.

Kiek kitaip kepyklos vietą L. Leparskienei nurodė L. Maškevič – ji buvusi ten, kur dabar veikia trakiškių ir miesto svečių mėgstama šokoladinė: „O kur Šokoladas, tai buvo namas prie namo ir kampiniame name – žydų kepykla, ten bulkas pirkdavom.“ Galbūt čia minima ta pati Berelio Glocho kepykla, o gal ir kita, nes miestelyje jų buvo ne viena. Kaip tik šią vietą – taigi, galbūt ir neišlikusį kepyklos namą – matome 1930 m. atviruke.

Tame pačiame atviruke atpažįstame ir iki dabar išlikusį didelį mūrinį namą (Vytauto g. 5), stovintį priešais kepyklos vietoje veikiančią šokoladinę. Tarpukariu jame gyvenęs žydas Levinas, kurio pavardę prisiminė keli senieji trakiškiai. Kiti šaltiniai mini du Trakų gyventojus tokia pavarde. Cvi Levinas 1920 m. Rotušės aikštėje surengęs plebiscitą, kurio metu visi miestiečiai pasisakė prieš bolševikus ir lietuvių garbei šaukė „Tegyvuoja!” – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje „Trakai“. Tokio plebiscito prireikę, nes pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį Sovietų Rusijai pripažinus Lietuvos Respublikos teisę į Vilnių, sovietų armija likusi Trakuose, o tiltas tapęs riba tarp Rusijos ir Lietuvos karių. Cvi Levinas įrašytas Varnikų žudynių aukų sąraše. Archyviniuose dokumentuose dar minimas Giršas Levinas, prekiavęs mėsa. Mėsa pas žydą Leviną būdavo perkama ir Užutrakio dvaro gyventojams, o jo sūnus vienintelis mokykloje turėjęs didelį odinį portfelį, tapusį pavydo objektu – rašoma istorikės dr. Lilianos Narkovič knygoje[1]. Ar mūrinis namas priešais šokoladinę priklausė kuriam nors iš šių Levinų, kol kas nežinia.

Už Rotušės aikštės prasidedančiame Mažajame mieste, kaip vadinta karaimiška Trakų dalis, kuriai Kazimieras Jogailaitis 1441 m. taip pat suteikė Magdeburgo teisę, žydų beveik negyveno – vos vienas kitas nuomininkas ir šeima, garsėjusi savo name įsirengta gaiviųjų gėrimų gamyklėle. Šis pastatas išliko – tai prie kavinės „Markizas“ stovintis geltonas namas (Karaimų g. 25). Anot L. Leparskienės įrašyto L. Maškevič pasakojimo, žydų šeima jį nusipirko iš karaimų Pileckių. Viename gale gyveno patys, o kitame laikė parduotuvėlę, kur pardavinėjo ne tik maistą, bet ir iš ežero prikirstą ledą bei savo pagamintą girą ir limonadą. „Ratas toks didžiausias sukdavosi. Be to, buvo rūsys, giliai įkastas į žemę. Žiemą jie prisikirsdavo ledo, sudėdavo į rūsį ir užpildavo drožlėmis. Taip laikėsi per visą vasarą. Ir mes eidavom ten pirkti to ledo“, – pasakojo L. Maškevič. O M. Zajančkovskis taip apibūdino limonado gamybos procesą: „Ten šulinys būdavo, jis pumpuodavo vandenį, gazuodavo, leisdavo tą syropą ir išvežiodavo per visą miestą.“

Šios limonadinės šeimininkų vardus sužinome iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos „Trakai“ – tai Izaokas ir Pesė Stražai. Jų „gamyklėlėje“, tiekusioje sodos vandenį Trakams ir aplinkiniams miesteliams, dirbo visi šeimos nariai ir vienintelis samdytas darbininkas. Savo parduotuvėje be daugybės kitų dalykų pardavinėjo ir Pesės iškeptą duoną. Be to, užsidirbdavo iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pardavę pirkliams iš Vilniaus. Bet iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio šeimai aprūpinti neužteko, nes Izaokas norėjęs ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tad turėjęs ruošti didesnį kraitį. Iš tiesų – po dukters vestuvių tėvas likęs tarsi po gaisro… Izaokas ir Pesė Stražai įrašyti 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše. Priešais buvusius jų namus kitoje gatvės pusėje, anot L. Maškevič atsiminimų, taip pat veikė parduotuvėlė, kurią laikė iš karaimų namą išsinuomavę žydai.

Užtiltėje, kadaise buvusioje už miesto ribos, minimas dar vienas su žydų bendruomenės gyvenimu susijęs objektas – ant kalvos stovėjusi skerdykla, į kurią šochetui[1] Aronui Elijui Šneideriui tekdavę eiti kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį. Kelias buvęs ilgas ir kopdamas į aukštą kalvą jis gerokai uždusdavęs, – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje. Šio žmogaus kapas yra senosiose Trakų žydų kapinėse.

Jeigu iš Mažojo miesto į Didįjį pasirinktume grįžti ežerų pakrantėmis, ties iškyšuliu tarp Galvės ir Lukos (Bernardinų) ežerų, kur nuo XIV a. stovėjo Pusiasalio pilis, prieitume neseniai pastatytą tiltą, vedantį link Varnikų kaimo. Trakų žydams ši vieta tapo viena iš paskutinių prievartos ir siaubo vietų.

1941 m. rugsėjo pabaigoje, kai iki žudynių Varnikų miške buvo likę kiek daugiau nei savaitė, pagal vietos valdžios duotą sąrašą policininkai naktį varė Trakų miesto žydus iš namų, sodino į valtis ir kėlė per Lukos (Bernardinų) ežerą į kitą krantą, o ten vedė į pakrantėje stovėjusius keturis buvusios Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namus, paverstus laikinu getu. Kaip sovietmečiu apklausiamas KGB nurodė Trakų miesto ir valsčiaus policijai vadovavęs Kazys Čaplikas, iki penktos valandos ryto visi sąrašuose buvę žydai iš miesto buvo suvaryti į getą, o jų perkėlimas vyko per Lukos (Bernardinų) ir Galvės ežerų sąsmauką. Tą pačią vietą minėjo ir L. Leparskienės kalbinti Trakų senbuviai. Jie prisiminė dabartinio tilto vietoje nuo seno buvusią perkėlą, kuria vykdami į Trakų bažnyčią ar turgų naudojosi Varnikų kaimo gyventojai – per ten žydai ir buvę plukdomi į laikiną getą.

Netrukus į jį buvo uždaryti ir Aukštadvario, Onuškio, Lentvario, Rūdiškių bei Žydkaimio žydai. Suvarius pusantro tūkstančio žmonių į buvusios poilsinės teritoriją su keturiais vasarnamiais, ji turėjo būti sausakimša. Prižiūrėti įkalintuosius pavesta Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkams. „Žydams nedavė maisto ir vandens. Perpildytuose barakuose prašydami valgyti verkė vaikai, o išbadėję tėvai ir motinos buvo taip nusilpę ir apimti nevilties, kad nebeturėjo ašarų. Daug suaugusiųjų ir vaikų ištino nuo bado. Tuose barakuose jie kentėjo iki Jom Kipuro išvakarių“, – nurodyta 1946 m. užrašytame per Holokaustą išlikusios Žydkaimio gyventojos Dvoros Gaus-Plis liudijime[1].

Kur yra ši kančios vieta, padeda suprasti 1939 m. rudenį iš lėktuvo padaryta nuotrauka: keturi Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namai stovi Lukos (Bernardinų) ežero iškyšulyje, o anapus ežero matyti Trakų senamiestis su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kiek į kairę nuo jos atpažįstama Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvė. Per daugiau nei aštuonis dešimtmečius ta vieta smarkiai pasikeitė: iš pastatų, kuriuose Trakų ir kitų miestelių žydai buvo kalinami paskutinėmis gyvenimo dienomis, liko tik pamatai, kuriuos nežinančiam žmogui būtų sunku surasti medžiais apaugusioje pakrantėje.

Iš laikino geto 1941 m. rugsėjo 30 d. žydai buvo išvaryti į Varnikų mišką prie iš anksto iškastos duobės, kur juos išžudė specialiai žmonių žudymui nacių sukurtas Ypatingasis būrys, tuo tikslu atvažiavęs iš Vilniaus.

Į karaimo M. Zajančkovskio, tuomet dar paauglio, atmintį įsirėžė per ežerą iki Trakų aidėjęs šaudymo garsas ir žudikų pokalbis, kurio objektu tapo jis pats. „Tą dieną, kai girdėjosi šūviai, pats nežinau kaip atsiradau ant seno pašto suoliuko. Aš ten sėdėjau, man jau buvo 14 metų. Kaip tik kareiviai grįžo iš to darbo. Galva kirpta, plaukai juodi. Aš lietuvių kalbos tada visai nežinojau. Ir girdžiu: „Žydas“? O antras sako: „Žydų jau nebėra“. Šitą aš atsiminiau. Gal jie būtų nusprendę, kad aš žydas, ir mane nušautų. Neduok Dieve. Mes žydus žinojom.“, – Trakų senbuvių atsiminimus rinkusiai L. Leparskienei pasakojo M. Zajančkovskis.

Literatūra ir šaltiniai

[1] Leibo Koniuchovskio 1946 m. užrašytų liudijimų 1993 m. vertimo į anglų kalbą (vertėjas dr. Jonathan Boyarin) mašinraštis iš YIVO instituto archyvo (YIVO, RG 1390), p. 451. Į lietuvių k. išversta straipsnio autorės.

[1] Šochetas (hebr. skerdikas) – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.

[1] Liliana Narkowicz, Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu, Warszawa, 2007, p. 209. Cituojama pagal neskelbtą Andželos Kriaučiūnienės vertimą iš lenkų kalbos.

[1] Neringa Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002, p. 88 (Trakų ir Lentvario valsčiuose iki Antrojo pasaulinio karo veikusių žydų parduotuvių sąrašas, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. I, l. 346; LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. II, l. 925, 959, 962–963).

[1] Jan Jerzy Tochtermann, Troki: Zarys antropogeograficzny, Wilno: Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1935, vol. IX, zeszyt I.

[1] Šamašas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria per Chanuką uždegamos kitos aštuonios chanukijos žvakės.

[2] LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. 2, l. 549.

[3] Justas Stončius, „Antisemitizmas Sovietų Lietuvoje. Vilniaus Valiutininkų byla“, bernardinai.lt, 2017-03-27, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2017-03-26-antisemitizmas-sovietu-lietuvoje-vilniaus-valiutininku-byla/ <žiūrėta 2022-09-28>.

[4]  „The Rescue of the Mir Yeshiva“, yadvashem.org, prieiga: https://www.yadvashem.org/exhibitions/mir/during-the-holocaust/rescue-mir-yeshiva.html <žiūrėta 2022-10-04>.

[5] Mindaugas Klusas, „Sugiharos pabėgėliai“ Šanchajuje: per juos Lietuva tapo Kinijos istorijos trupinėliu“, lrt.lt, 2020-07-26, prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1194305/sugiharos-pabegeliai-sanchajuje-per-juos-lietuva-tapo-kinijos-istorijos-trupineliu <žiūrėta 2022-10-04>.

[1] Birutė Lisauskaitė, „Totoriai Trakuose“, Voruta.lt, 2017-10-02, prieiga internete: http://www.voruta.lt/birute-lisauskaite-totoriai-trakuose/

[1] JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje saugomo leidinio skaitmeninė kopija prieinama internete: https://archive.org/details/troki00unse. Vertimas į anglų kalbą: Troki [translation of Troki Yizkor Book, Tel Aviv, 1954], translator Rabbi Molly Karp, 1999-2020 by JewishGen, Inc., prieiga internete: https://www.jewishgen.org/Yizkor/trakai/Trakai.html. Dalis nuotraukų iš šios knygos, taip pat dr. L. Lempertienės išverstas 1941-09-30 nužudytų Trakų žydų sąrašas paskelbti TINP direkcijos leidinyje: Rasa Kalinauskaitė, Sugrįžtanti atmintis: Trakų miesto žydai, 2021.

The post Rasa Kalinauskaitė. Atminties kelionė per Trakus appeared first on Voruta.

Prieš aštuoniasdešimt metų Lietuva buvo prievarta inkorporuota į SSRS. 1940 m. rugpjūčio 3 d. šį neteisėtą prievartinį veiksmą Sovietų Sąjunga bandė paslėpti po marionetinio Liaudies Seimo deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.

Lietuvos Ypatingajame archyve rastas prieš šimtą metų, 1920 m. rugpjūčio 3 d., rašytas Lietuvos komunistų partijos vadovo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko laiškas į Maskvą atskleidžia, kad panašiems apgaulės veiksmams komunistai ruošėsi ištisą Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį.

1920 m. liepos 12 d. Maskvoje Sovietų Rusija su naujai atgimusia Lietuvos Respublika pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Rusija „gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“.

Po kelių savaičių, 1920 m. rugpjūčio 3 d. rašytas Mickevičiaus Kapsuko laiškas akivaizdžiai parodo, kaip iš tiesų Rusija ir jos buvęs vietininkas okupuotoje Lietuvos dalyje vertino šią sutartį: ruoštasi tolesnei diversinei ir propagandinei kovai prieš Lietuvos valstybę, nepaisant bado ir skurdo bolševikinėje Rusijoje, tokiems reikalams skiriamos milžiniškos lėšos. Laiškas rašytas nusilpusiai Raudonajai Armijai traukiantis iš jos okupuoto Vilniaus (Raudonoji armija įsibrovė į Vilnių 1919 m. sausio 5 dieną), laiško autorius Vincas Mickevičius–Kapsukas –pirmąjį 1919 m. pusmetį gyvavusios Litbelo socialistinės respublikos (okupuotos Lietuvos dalies ir Baltarusijos) ministras pirmininkas.

Laiške minima Baltoji Lietuva yra laisva Lietuvos Respublikos dalis, savivaldybės Dūma – miesto taryba, baltalietuviai – Lietuvos Respublikos piliečiai, keturios kalbos – keturios oficialios Litbelo kalbos: lietuvių, lenkų, rusų ir žydų.

Laišką rado Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistė Daiva Vilkelytė.

                                                                                                                                                                                                                                                     SLAPTAI

Centriniam R.K.P/Bolševikų/ komitetui

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija

Centrinis komitetas

1920 m. rugpjūčio 3 d.

Nr. 1978

Vilnius

GERBIAMIEJI DRAUGAI

Taip susiklostė aplinkybės, kad mes vėl turime palikti Vilnių ir pereiti čia į pogrindinį darbą. Darbas plečiasi. Nuotaika Lietuvos kareivių tarpe mums labai palanki. Bet jie išsibarstę po visą šalį, todėl sunku veikti. Baltosios Lietuvos darbininkai irgi mūsų pusėje, bet taip pat išsibarstę. Kauno savivaldybės Dūmos rinkimų metu pagal mūsų sąrašą pateko 13 žmonių /iš 50/. Darbininkai pasiruošę išstoti, bet negali suvaidinti lemiamo vaidmens. To nepaisydami, mes nepailstamai vykdome parengiamuosius darbus tarp kareivių ir darbininkų.

Vilniaus spekuliantai, žinoma, nekantraudami laukia baltalietuvių pasirodymo. Miesto varguomenė – taip pat. Bet svari darbininkų dalis remia mus net badaudami. Iš visų jėgų stengiamės suorganizuoti stiprias profsąjungas ir savo ekonomine politika bent iš dalies ištaisyti tai, kas buvo sugadinta įvairiomis trofėjų ir apskaitos komisijomis. Deja, tik dabar galime pradėti dalyti kokius nors maisto davinius.

Kaimuose, kur yra mūsų pagrindinis ramstis, dauguma darbininkų ir valstiečių ryžtingai yra mūsų pusėje, net atsilikusioje Vilniaus gubernijoje. Ten plėtojam darbą, organizuojame kumečių profsąjungas, kaimo ir valsčių sovietus, kumečių komitetus, jų globon perduodame pabėgusiųjų dvarininkų žemes. Kartu su baltalietuviais sugrįžta dvarininkai – tai puikiausia agitacija mūsų naudai.

Apskritai mūsų darbas dabar vyksta labai intensyviai. Leidžiame kasdien 4 kalbomis partinius laikraščius. Siunčiame jums pavyzdžius. Radome popieriaus, stengiamės jį išnaudoti mūsų propagandai, nepaisydami baltalietuvių protestų. Leidžiam daug lapų, platinimas tarp Lietuvos kareivių vyksta labai sėkmingai.

Vilniuje stengiamės palikti gerai įrengtą partinį aparatą.

Labai trūksta pinigų. Tuo tarpu būtina Vilniuje palikti komitetą su stambesne pinigų suma. Todėl prašom skubos tvarka asignuoti pogrindiniam darbui Lietuvoje 1 milijoną seno tipo piniginių vienetų ir 2 milijonų vertės briliantų, kuriuos yra daug lengviau paslėpti.

Litbelo pavedimu  – Mickevič Kapsukas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

The post 1920 m. Mickevičiaus-Kapsuko laiškas atskleidžia Rusijos tikslus Lietuvoje appeared first on Voruta.

Rūta Matimaitytė, istorikė, www.voruta.lt

Rugsėjo 12 dieną Pagėgiuose buvo paminėta vilko vaikų atminimo diena. Į minėjimą susirinko Vokietijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Valerie Hog, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovai, istorikai, vietos bendruomenės nariai ir gyvi šios istorijos liudininkai – vilko vaikai. Šiemet į Pagėgius iš skirtingų Lietuvos vietovių atvyko apie 11 vilko vaikų.

Šių metų minėjimą lydėjo šūkis „Prisiminti. Suprasti. Išsaugoti“, o ypatingas dėmesys buvo skiriamas vilko vaikų liudijimų ir jų istorinės atminties išsaugojimui ateities kartoms. Gyvų šios istorijos liudininkų kasmet lieka vis mažiau, todėl kartu keičiasi ir pats santykis su vilko vaikų istorija – nuo gyvo žmogaus pasakojimo palaipsniui pereinama prie atsakomybės šiuos pasakojimus užrašyti, išsaugoti ir perduoti.

Minėjimas prasidėjo Mikytuose, kur prie paminklo vilko vaikams buvo padėtos gėlės ir pagerbtas po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje badą, artimųjų netektį ir priverstinę migraciją patyrusių vaikų atminimas.

Vėliau renginys persikėlė į Pagėgių kultūros centrą. Čia susirinkusiesiems buvo pristatyta nauja interneto svetainė vilkovaikas.lt, skirta vilko vaikų istorijai, jų asmeniniams liudijimams ir atminčiai išsaugoti. Svetainė kuriama ne tik kaip informacijos šaltinis, bet ir kaip erdvė, kurioje ši istorija galėtų būti perduodama jaunesnėms kartoms, o žmonės galėtų dalytis savo šeimų prisiminimais ir iki šiol išlikusia medžiaga.

Svarbia renginio dalimi tapo ir pačių vilko vaikų susitikimas. Žmonėms, kurių vaikystę paženklino karas, badas, šeimų iširimas ir kelias iš Rytų Prūsijos į Lietuvą, šis kasmetinis minėjimas yra galimybė ne tik prisiminti žuvusius ir mirusius, bet ir dar kartą susitikti vieniems su kitais.

Vilko vaikų atminimo diena Pagėgiuose primena, kad istorijos išsaugojimas nesibaigia paminklo pastatymu ar vienos atminimo dienos paminėjimu. Kol dar galime išgirsti gyvus liudininkus, svarbu jų klausytis, užrašyti jų patirtis ir pasirūpinti, kad jos išliktų tuomet, kai savo istorijų jie patys papasakoti jau nebegalės.

Minėjimo dalyviai taip pat turėjo galimybę susipažinti su R. Matimaitytės ir S. Valiaus paroda „Vilko vaikai (vokietukai): užmiršta Antrojo pasaulinio karo vaikų istorija“.

Projektą remė Lietuvos kultūros taryba.

The post Vilko vaikų atminimo diena kviečia išsaugoti gyvus prisiminimus appeared first on Voruta.

Rugsėjo 12 d. Pagėgiuose vyks Vilko vaikų atminimo dienos minėjimas, šiais metais kviečiantis susitelkti į tris svarbius žodžius – „Prisiminti. Suprasti. Išsaugoti.“ Kasmet gyvų istorinių įvykių liudininkų lieka vis mažiau, todėl vis svarbiau išsaugoti jų pasakojimus ir perduoti juos ateities kartoms. Šių metų minėjime ypatingas dėmesys skiriamas vilko vaikų ir jų artimųjų prisiminimų fiksavimui, užrašymui bei išsaugojimui.

Šiam tikslui renginio metu bus pristatyta nauja interneto svetainė, skirta vilko vaikų istorijai ir atminčiai. Joje bus galima ne tik susipažinti su šia istorine patirtimi, bet ir pasidalinti šeimose išlikusiais prisiminimais, liudijimais bei kita istorine medžiaga. Taip siekiama kurti gyvą atminties erdvę, kurioje pavienės žmonių ir šeimų istorijos taptų išsaugotos bendros istorijos dalimi.

„Laikas keičia vilko vaikų atmintį – žmonių, galinčių patiems papasakoti apie vaikystėje patirtą badą, kelią į Lietuvą ir čia kurtą gyvenimą, kasmet lieka vis mažiau. Šiandien Lietuvoje likę vos 16 asociacijos „Edelweiss-Wolfskinder“ narių. Todėl ypač svarbu dar šiandien išgirsti ir užrašyti jų pasakojimus, išsaugoti asmeninius liudijimus, fotografijas ir kitą šeimose saugomą medžiagą. Kiekvienas išsaugotas prisiminimas padeda geriau suprasti vilko vaikų patirtis ir užtikrinti, kad jų istorijos būtų perduotos ateities kartoms” – sako šio projekto sumanytoja, istorikė Rūta Matimaitytė.

Vilko vaikų atminimo dienos programa:

13.00 val. Mikytai, Pagėgių savivaldybė. Iškilmingos kalbos ir vainikų padėjimas prie vilko vaikams skirto memorialo.

Muzikinį kūrinį atliks Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos mokinė Auksė Matimaitytė (mokytoja Irena Ubartienė).

Nuo 15.00 val. Pagėgių kultūros centras ir Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka, Jaunimo g. 3, Pagėgiai

15.00 val. – interneto svetainės „(Ne)užmiršti vilko vaikai“ pristatymas.

15.15 val. – pokalbis su įvykių liudininkais – vilko vaikais.

16.00 val. – Šilutės rajono vokiečių kilmės bendrijos „Heide“ mišraus choro pasirodymas.

Minėjimą ves žurnalistas Rimas Bružas.

Minėjimo metu bus eksponuojama Rūtos Matimaitytės ir Sauliaus Valiaus paroda „Vilko vaikai (vokietukai): užmiršta Antrojo pasaulinio karo vaikų istorija“.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba

The post Neužmiršti vilko vaikai appeared first on Voruta.

Algirdas Brukas, www.voruta.lt

TARP PRIEŠPRIEŠINIŲ UGNIŲ (1942 05 28–1944 06 29 laikotarpis rytų Lietuvos urėdijose)

Rašydamas apie Lietuvos miškininkus ir miškų ūkį 1939 – 1953 m laikotarpiu esu pateikęs bendrais bruožais buvusią išskirtinę padėtį ir praradimus rytų Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Tačiau net miškininkų visuomenėje tų laikų konkretūs įvykiai lieka užmarštyje. Kai kurie dalykai labai skirtingai interpretuojami ar iš vis nutylimi, atsieit dėl dabarties problemų geresnio sprendimo. Tačiau vargu ar išsamesnis praeities žinojimas gali pabloginti dabarties sprendimus. Tad pažvelkime į tą laikotarpį detaliau.

Bendras fonas, įtakojęs miškininkų veiklą

Miškų urėdijų darbas Vilniaus krašte lyginant su vidurio ir vakarų Lietuvos rajonais buvo žymiai komplikuotesnis. Tai lėmė tiek dideli medienos poreikiai vokiečių karinėms,  tiek Vilniaus gamybinėms ir gyventojų buitinėms bei šildymo reikmėms, tiek sudėtingas darbų organizavimas naudojant priverstinę darbo jėgą (žr. Kubiliūno potvarkio kopiją), tiek pavojai iš lenkų Armijos krajovos (AK) kovotojų bei partizanų, tiek iš sovietinių partizanų bei diversantų. Medienos poreikiai karo ir gyventojų reikmėms  visoj Lietuvoj buvo dideli, visur galiojo ir priverstinis gyventojų įtraukimas į miško ruošą, bet Vilniaus krašte esminius skirtumus lėmė tai, kad lietuviška miškų administracija buvo suformuota visai neseniai – tik atgavus Vilniaus kraštą 1939 m pabaigoje, o prasidėjus pirmoms sovietinės okupacijos represijoms ir vokiečių įsiveržimui vėl buvo gerokai išblaškyta. Nors atėję vokiečiai į lietuviškos ūkinės administracijos darbą tiesiogiai nesikišo, bet diktavo medienos gamybos užduotis ir kontroliavo jų eigą. Daug sunkumų kildavo dėl priešiško vietinių lenkų nusistatymo Lietuvos pareigūnų atžvilgiu. Tą priešiškumą dar labiau kurstė AK propagandistai įtikinėdami visuomenę, kad lietuvių miškininkai yra nacių kolaborantai ir čia laikini, o vokiečiams pralaimėjus karą kraštas vėl atiteks Lenkijai. Nacių kolaborantais lietuvius miškininkus traktavo ir 1943 m. ėmę gausėti organizuotų sovietinių partizanų ir diversantų būriai.

Nors atskiri miškininkų užpuldinėjimai prasidėjo jau 1942 m., bet tada juos vykdė atskiros miškuose besislapstančios prastai organizuotos grupės iš nespėjusių pasitraukti sovietinių aktyvistų, iš vokiečių lagerių pabėgusių rusų karo belaisvių ir iš getų pabėgusių žydų. Tačiau didysis košmaras prasidėjo  maždaug nuo 1943 m. vidurio, kai vokiečius lydėjo vis didesnės nesėkmės fronte, o sovietinių partizanų veikla tapo geriau organizuota. Į ją be siunčiamų diversantų ir paruoštų partizanavimui pasitraukusių į Rusiją lietuvių bei žydų, buvo įjungtas ir vietinis mūsų minėtas besislapstančių asmenų kontingentas. Lenkų partizaninė AK tuo metu žymiai pagausino savo gretas, geriau apsiginklavo ir gan rafinuotai ieškojo kontaktų ir su vokiečių okupacine valdžia ir su sovietiniais partizanais, tarytum Vilniaus krašte jų pagrindinis priešas būtų civilinė lietuvių administracija.

Pagal Lietuvos SSSR partizaninio judėjimo štabo 1944 m duomenis, 1941 m. buvo 38, 1942 m. – 181, 1943 m. pirmą pusmetį – 408, antrą pusmetį – 1633, 1944 m.  balandžio mėn. – 2041 (rezerve – 770), 1944 m. gegužės mėn. – 2647 (rezerve – 1080) sovietiniai partizanai. Iš viso Lietuvoje  sovietų pusėje veikė 3904 partizanai: 1475 rusai, 1386 lietuviai, 676 žydai ir 367 kitų tautybių. Iš jų 2884 buvo Lietuvos gyventojai, 1020 – karo belaisviai. Šios pajėgos koncentravosi rytinėje Lietuvoje. Nors Vilniuje lenkų antinacinis pogrindis egzistavo nuo vokiškosios okupacijos pradžios, Lenkijos vyriausybei emigracijoje pavaldi karinė organizacija – Armija krajova formaliai priklausiusi antinacinei koalicijai Vilniaus krašte savo struktūrinius padalinius pradėjo steigti 1943 m. ir, kaip rodo šaltiniai, 1944 m. Vilniaus apygardoje, į kurią įėjo dalis Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų, jau turėjo 17- 18 tūkst. karių. Ji darėsi rimta problema okupacinei vokiečių valdžiai.

AK vadovybės kontaktų paieškos su sovietais ir su vokiečiais buvo tik Vilniaus kraštui būdingas reiškinys. Slapti kontaktai ir susitarimai skyrėsi nuo skleidžiamos propagandos, o neretai ir nuo faktiškų veiksmų. AK propagandistai išsakydavo antivokišką ir antisovietinį nusistatymą ir tarp gyventojų propagavo nepalaikyti civilės lietuvių valdžios ir sovietų partizanų. Pastarieji tuo tarpu jau savosios propagandos pagalba nuteikinėjo bent lietuvių tautybės gyventojus prieš lenkų karinį pogrindį aiškindami, kad lenkų valdžios pagrindinis tikslas atsiimti Vilniaus kraštą ir atkurti senąją “ponų” Lenkiją. Beje, reiktų pridurti, kad tokie teiginiai buvo visiška teisybė, nes AK šiame regione ir puoselėjo tokius tikslus. Bet kadangi pagrindinis priešas buvo bendras – nacistinė Vokietija, laikinas suartėjimas buvo abiems pusėms naudingas. Vietos karinė vokiečių valdžia dėl prarastos  sėkmės rytų fronte ir savo pajėgų stygiaus ėmėsi trigubo ar keturgubo žaidimo. Ne tik  flirtavo su AK Vilniaus vadovybe,  bet nuo 1943 m antros pusės padėjo AK kovotojus aprūpinti ginklais, maistu ir stengėsi juos panaudoti „bėgių kare“ su raudonaisiais partizanais bei diversantais. Kontaktus su lenkais slėpė nuo civilinės lietuvių valdžios ir lietuviškos policijos, dėl ko jie ne kartą atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Nors leido susikurti generolo Povilo Plechavičiaus Vietinei rinktinei, bet neužtikrino rimtesnio jos apginklavimo, nepasiruošusią stūmė į kovą su AK, darė visokius trikdžius, (dėl ko jos pirmieji susidūrimai su AK buvo nesėkmingi) ir ją galiausia visai išformavo.

Rūdninkų girioje įsikūrė sovietinio pogrindžio vadovų branduolys ir organizacinis centras. Čia organizatoriai, matyt, jautėsi saugiausiai, nes atsirado kažkiek sovietinių partizanų rėmėjų ar bent neutraliai besilaikančių vietos gyventojų. Vokiečiai neturėjo jėgų „išvalyti“ Rūdninkų girios, todėl galėdavo tik blokuoti arba trukdyti partizanams iš jos skverbtis į Lietuvos gilumą.

Daugiausia tokioje politinėje mišrainėje teko nukentėti paprastiems žmonėms, kurių prielankumo siekė visos kariaujančios pusės. Sutikę esmingesnį pasipriešinimą arba kerštaudami už savus praradimus visų spalvų kariaujančios pusės be skrupulų ėmė aklai taikyti  civilių kolektyvinę atsakomybę, pasireiškusią ištisų kaimų ar jų dalių sudeginimu ir gyventojų išžudymu. Neidami į jokias detales tik norime priminti bent 4 iš keliasdešimt tuometinės Lietuvos teritorijoje, tuomet vadintoje Lietuvos generaline sritimi (Į ją tada įėjo dabartinės Baltarusijos pakraštys) sunaikintų kaimų, kuriems buvo primesta kolektyvinė atsakomybė už kažkieno padarytas veikas.

– 1944 m. sausio 29 d Kaniūkų kaimą sudegino ir sušaudė sovietiniai, daugiausia žydų ir rusų tautybės Rūdininkų girios parizanai, siekdami įbauginti kitus kaimus, kad neorganizuotų ginkluotų savisaugos būrių apsigynimui nuo jų nuolatinių plėšikavimų. Žuvo 35, sužeisti 15 civilių gyventojų.

– 1944 m. birželio 3 d. Pirčupių kaimą sudegino ir sušaudė vokiečių SS dalinys, keršydamas už sovietų partizanų organizuotoje pasaloje žuvusius savo karius. Žuvo 119 civilių.

– 1944 m. birželio 20 d. Glitiškių  kaimo civilius gyventojus lenkus iššaudė lietuviai 258 -to bataliono policininkai keršydami už 4 žvalgų išdavimą ir nužudymą.

– 1944 m. birželio 23 d. Dubingių kaimą išžudė lenkų AK 5-os partizanų brigados kovotojai keršydami už lietuvių savisaugos 258-to bataliono policininkų iššaudytą Glitiškių kaimą. Žuvo 27 šio kaimo gyventojai, o iš viso iki 200 žmonių, įskaitant ir nužudytus tolimesniuose kaimuose).

Labiausiai terorizuotos urėdijos

Toks buvo maždaug bendras fonas, kuriame teko dirbti šio krašto Lietuvos miškininkams. Iš 66 tuomet Lietuvoje buvusių urėdijų labiausiai nukentėjo šių 20-ies darbuotojai: Astravos, Ašmenos, Kenos, Kiemeliškių, Lentupio, Naujosios Vilnios, Nemenčinės, Pabradės, Pamerkio, Rūdninkų, Rūdiškių, Svyrių, Švenčionėlių, Švenčionių, Trakų, Valkininkų, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų.

Pačioje pradžioje buvusioje Baltarusijos teritorijoje būta tiesiog vienas kitas pareigūnų „paauklėjamas“, kad vietos žmonėms nedraustų pasikirst medienos, leistų miške ganyti gyvulius ir klausytų kitų partizanų nurodymų, nes jie – tikroji vietos valdžia. Tačiau pagrindinė problema mūsų jau minėtų besislapstančių grupių plėšikavimas, siekiant apsirūpinti ginklais, maistu bei rūbais. Kadangi miškų pareigūnų savisaugai  buvo išduoti ginklai (kariški šautuvai, pistoletai, kas pageidavo ir granatos, o be to dauguma miškininkų dar turėjo ir medžioklinius šautuvus), jų užpuldinėjimai visko stokojusiems besislapstantiems pabėgėliams tapo itin patrauklūs. Kartu su plėšimais prasidėjo ir atskiri teroro aktai, kai pareigūnus žiauriai sumušdavo, nušaudavo ar net nukankindavo. Kiek vėliau – 1943 m. antroje ir 1944 m. pirmoje pusėse buvo urėdijų ir girininkijų buveinių užpuolimų, siekiant tikslingų dokumentų, įrangos bei pastatų naikinimo. Dalis eigulių išduotus kariškus ginklus ir šaudmenis grąžino, dalis pasiliko. Pagal žodinius pasakojimus  galėjo būti ir vienas kitas išdavikas sąmoningai bendradarbiavęs su partizanais ir jiems perdavęs ginklus. Žinutėse užfiksuota keliolika pasipriešinimų ginklu, kurie baigėsi įvairiai: buvo nukautų ir sulaikytų užpuolikų ir nušautų miškininkų, jų šeimos narių ir pašalinių asmenų. Miškų administracija ieškojo apsisaugojimo būdų persikeldama į saugesnes vietas miesteliuose bei miestuose, sustiprindavo sodybas, net išsikasdavo bunkerius. Rūdninkų urėdijos saugumą padėjo užtikrinti vokiečių kariškių komanda, kuri saugojo ir čia veikusią priverstinių miško darbų stovyklą. Pabradėje irgi buvo  įgula saugojusi rusų belaisvių stovyklą. Tad čia  buvo perkelta ir kaimyninės Kiemeliškių urėdijos administracija.

Daugiausia miškininkų nužudymų buvo Zarasų urėdijoje – 6 darbuotojai, Rūdninkų 4, Ašmenos 4, kitose urėdijose po 1 -3 darbuotojus. Iš viso pagal nepilnus duomenis nuo 1942 m. kovo 1 iki 1944 m balandžio pabaigos, t. y. per dvejus metus ir du mėnesius, kai buvo renkami duomenys (Beje, „Mūsų giriose“, 1943 m. rugsėjo – spalio mėn., p. 75 nurodoma, kad paskelbta ne visi pranešimai, o be to dalis miškininkų nepranešė apie užpuolimus) iš viso registruoti 407 užpuolimų atvejai. Juose nužudyti ar nukauti 42 miško darbuotojai, o iš viso su nukautais užpuolikais, žuvusiais miškininkų šeimų nariais ir pašaliniais asmenimis, susidaro 60 asmenų. Be to, 1944 balandžio 10 d. sovietiniams partizanams puolant Rūdininkų urėdijos pastatą, kurio gynime dalyvavo ir keli vokiečių kariškiai, prižiūrėję netoli esančią priverčiamo darbo stovyklą, žuvo dar 18 užpuolikų. Urėdijos darbuotojai išliko gyvi, bet pastatas su visais dokumentais bei turtu buvo sudegintas. Nors dominavo atskirų šeimų gyvenamųjų sodybų užpuolimai nakties, neretai ir dienos metu, bet pasitaikė, kai buvo užpuolami 2-3 asmenys, ypač kai banditai užpuldavo girininkijų ir urėdijų raštines ir kartu su jomis sublokuotas pareigūnų gyvenamas patalpas. Tad bendras registruotų nukentėjusių skaičius viršijo 500 asmenų. Kai kurie darbuotojai buvo užpulti ve vieną, o daugiau kartų.  Šių nelaimėlių „rekordininkai“ Pamerkio urėdijos Skrebutiškių girininkijos eigulys Bilikevičius buvo apiplėštas 6 kartus, o septintą kartą, kai jau nebuvo ką plėšti, banditai sudegino jo sodybą.  Valkininkų urėdijos Valkininkų girininkijos eigulys Klevinskas 1943 m. gruodžio 11 d. buvo užpultas 8-tą kartą. Pranešime nurodoma, kad šis eigulys jau netekęs viso turto, o iš gyvenamo namo „partizanai“ išėmę net langus ir duris….

Priimant domėn nepraneštus ir neskelbtus užpuolimus bei slapto bendradarbiavimo atvejus, minėtose 20-je urėdijų su sovietiniais bei lenkų kovotojais teko susidurti beveik visiems jų darbuotojams. Susirėmimuose žuvo nemažiau kaip 80 asmenų. O pridėjus neapskaityto laikotarpio žūtis ir pavienius užpuldinėjimo atvejus kitose urėdijose iki fronto perėjimo per visą Lietuvą, žuvusių pareigūnų skaičius  turėtų būti nemažesnis kaip 50, o bendras aukų skaičius – apie 100 asmenų.

Kas dėjosi vienoje urėdijoje

Toliau pateiksime vienos maždaug vidutiniškai, o ne intensyviai puldinėtos Pabradės urėdijos darbuotojų kronikines užpuolimų žinutes iš „Mūsų girių“ 1943 m rugpjūčio – spalio mėn. p. 52, 57, 79 ir 1944 m kovo – balandžio mėn. p. p. 74 ir 75. (Tik 19-ta žinutė iš „Lietuvos Miškininkų vardyno“ II d. p. 591).

1). 1943m gegužės 28 d. 23 val. banditų gauja užpuolė Melagėnų girininkiją ir apiplėšė girininką Povilą Grabauską bei eigulius Kaminską,  Jarmalį, Juodelį.

2). 1943 m liepos 25 d. banditai suėmė tarnybos pareigas miške einantį Gulbinų girininkijos eigulį Adolfą Vilčinską ir jį nužudė. Liko našlė ir dviejų metų sūnelis.

3). 1943 m liepos mėn. iš 25 į 26 dienos naktį banditai užpuolė Gulbinų girininkijos būstinę, sunaikino raštinę, sudegino dokumentus, paėmė valdiškus pinigus, girininko ir vyr. eigulio privatų turtą suėmė eigulį Liudą Galgatavičių  ir nusivedę jį miškan nukankino. Velionis paliko našlę ir du mažamečius vaikučius ketverių ir pustrečių metų amžiaus.

4) 1943 rugpiūčio 4 d. banditai apiplėšė Purviniškių girininkijos eigulį Andrių Paškevičių atimdami beveik jo visus drabužius: milinę, du paltus, kelnes, daug baltinių, tris poras pusbačių, maisto produktų.

5)1943 m rugpjūčio 6 d. apie 23 val. banditai užpuolė Purviniškių girininką ir atėmė jam ginklą.

6) 1943 m rugpjūčio 24 d. banditai užpuolė Kregžlės girininką ir atėmė jam ginklą bei pinigus apie 3000 markių.

7) 1943 m rugpjūčio 26 d. 11 val. dienos metu 12 banditų gauja vėl užpuolė Purviniškių girininką, sudaužė telefono aparatą ir atėmę kiek pinigų pasišalino.

8) 1943 m rugsėjo mėn. iš 16 į 17 d. banditai užpuolė ir apiplėšė Pabradės girininkijos eigulį Augustiną Madeišį, atimdami iš jo aulinius batus, švarką, kelnes, megztinį ir įvairius baltinius.

9) 1943 m spalio 25 d. 20 val. banditai užpuolė Kregžlės girininkijos eigulį Antaną Valentukevičių ir iš jo atėmė: karišką šautuvą, aulinius batus, du kostiumus, drobulės apie 50 metrų, laikrodį, kepurę, daug baltinių ir 400 markių.

10) 1943 m lapkričio 13 d. rusiškai kalbą banditai užpuolė Kregžlės girininkiją ir įsiveržę sunaikino telefono aparatą, pagrobė visas bylas ir piniginius dokumentus. Girininkui Leonui Survilai atėmė: kostiumą, du auksinius vestuvių žiedus, aulinius batus, dvejus pusbačius, paltą, nuosavą rašomą mašinėlę, dvi antklodes, daug baltinių ir 200 markių.

11) 1943 m gruodžio 5 d. 17 val. pas Pažeimenės girininkijos eigulį Vacį Žilėną gyvenantį Gužų kaime atvyko apie 15 ginkluotų vyrų apsirengusių buvusia lenkų kariuomenės uniforma ir, eigulio neradę namuose, pareikalavo atiduoti karišką šautuvą. Kadangi eigulys su šautuvu buvo išėjęs į mišką, tai paėmė drabužius, batus, veltinius, kailinius, baltinius ir kt. daiktus ir liepė eigulio žmonai vesti miškan pas vyrą. Miške eigulio neradę, žmoną paleido.

12) 1944 m sausio 7 d. 20 val. apsirengę buvusia lenkų karine uniforma užpuolė Pabradės girininkijos eigulį Karolį Rinkevičių, kurį smarkiai sumušė, atėmė karišką šautuvą šovinius, drabužius, avalynę, baltinius ir kt. Banditai, kurių buvo 30 tarp savęs kalbėjo lenkiškai ir silpnai rusiškai, Sausio 13 d. jie buvo vėl užėję į tą pačią sodybą, tačiau eigulio ir jo žmonos nerado, nes jie nakvojo kitur.

13) 1944 m sausio 9 d. 22 val. Pabradės girininkijos eigulį Šablinską, gyvenantį Sapkiškių kaime (apie 400 metrų nuo urėdijos raštinės) užpuolė lenkiškai kalbą banditai ir reikalavo įsileisti. Eigulis pradėjo iš pistoleto atsišaudyti ir išmetęs granatą, vienmarškinis ir basas atbėgo į Pabradės geležinkelio stotį. Susišaudymo metu vienas banditas buvo nukautas.

14) 1944 m. vasario 2 d. Gulbinų girininkijos eigulį Stasį Čaplinską užpuolė banditai, sumušė, atėmė kostiumą bei diržą.

15) 1944 m vasario 17 d. 20 val. Kregžlės girininkijos eigulį Vincą Grigą, iš kurio atėmė šautuvą, batus ir daug drabužių. Vasario 25 d, 15 val. banditai vėl atėjo pas jį, smarkiai sumušė ir paėmė likusius drabužius, baltinius, batus, portfelį, laikrodį, sulaužė dviratį ir išsinešė telefono aparatą.

16) 1944 m vasario 17 d. 22 val. šeši  banditai užpuolė Varnėnų girininkijos eigulį Praną Žemaitį, iš kurio atėmė produktus. Po to tie patys banditai užpuolė eigulius Rudėną ir Galgatavičių, tačiau šiems pavyko pasprukti.

17) 1944 kovo 2 d. banditai vėl užpuolė Varnėnų girininkijos eigulį Praną Žemaitį, iš kurio paėmė dar vieną porą batų, likusius baltinius, maisto produktus ir radio aparatą.

18) 1944 m balandžio 12 d. 20 val. lenkiškai kalbą banditai  atsibaladojo pas Kregžlės girininkijos eigulį Stasį Vansevičių, kurį kankino ir vėliau pagrobė jo karvę, dviratį, siuvamąją mašiną visus drabužius, avalynę ir maisto produktus.

19) 1944 birželio 29 d. Armijos krajovos būrys  įsiveržęs į Pabradės urėdijos Purviniškių girininkiją, nušovė girininką Klemensą Kekį, jo žmoną ir du mažamečius vaikus.

Iš žinučių matome, kad per 13 mėnesių buvo 24 užpuolimai, kurių metu nužudyti trys urėdijos darbuotojai: du eiguliai ir girininkas su visa šeima (žmona ir du mažamečiai vaikai), vienas užpuolikų nukautas. Tad iš viso buvo 7 žūtys. O terorizuoti bei apiplėšti maždaug pusė urėdijos darbuotojų. Sunaikintos ar bent nusiaubtos trijų girininkijų rašinės. Tačiau faktiškų užpuolimų galėjo būti dar – 1942 m., 1943 m. pradžioje ir 1944 m. gegužės – birželio mėn., kai jie miškininkų dokumentuose nefiksuoti. Be to, galėjo būti ir tokių atvejų, apie kuriuos nukentėję nutylėjo. Kiek užpuolimų būta iš sovietinių partizanų ir kiek iš lenkų AK tiksliai pasakyti negalima, nes daugeliu atvejų užpuolėjai įvardinti banditais.

Kaip visa tai paveikė darbuotojų gyvenimą ?

Eigulių likimo nenagrinėjome dėl duomenų stygiaus. Gulbinų, Melagėnų, Pabradės girininkijų girininkai atitinkamai – Stasys Telksnys, Povilas Grabauskas, Vytautas Zakrauskas artėjant frontui birželio mėn. pasitraukė iš tarnybos ir į ją nesugrįžo. Jų tolimesni likimai nežinomi. Kregžlės girininkas Leonas Survila irgi 1944 m. išėjo iš  miškų tarnybos, bet į ją sugrįžo tik 1962 m. ir tenkinosi kukliomis meistro ir eigulio pareigomis. Pažeimenės girininkas Vincas Dailydė  1943 m. buvo perkeltas Į Biržus, bet artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, Tą patį kelią pasirinko Varnėnų girininkas Romualdas Navickas. Vietoje sušaudyto Purviniškių girininko Klemenso Kekio pradėjęs dirbti Henrikas Bortkevičius 1944 m. persikėlė dirbti į Taujėnų urėdiją, dažnai keitė tarnybas, nuo 1946 m dirbo prie medienos plukdymo įvairiose Lietuvos vietose, 1955 m savo noru išvyko dirbti į Karelijos ASSR Kliušinagorsko lespramchozą, kur gavo Gimolų plukdymo ruožo viršininko pareigas. Girininkas be girininkijos Kęstutis Sakalauskas 1944 m. išėjo iš tarnybos, bet pradėtas persekioti saugumo pats su grupe lietuvių išvyko dirbti į Novosibirsko miškotvarką. Pabradės urėdo pavaduotojas Alfonsas Bajoras artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. Pirmasis Pabradės urėdas Lionginas Ivanauskas, atsiradus galimybėms dar 1940 m. repatrijavo į Austriją, po karo atsidūrė JAV. Antrasis urėdas  Alfonsas Sakalauskas (vienas iš Lietuvos valstybinio miškų ūkio kūrėjų, 1934 m. apdovanotas Gedimino ordinu) nuo 1944 m pradžios buvo perkeltas į saugesnę Taujėnų urėdiją. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai kaitaliojo tarnybas, o nuo 1948 m. dirbo Lietuvos miškotvarkos kontoroje inžinieriaus – taksatoriaus ir būrio viršininko pareigose, savanoriškai važiuodavo ilgalaikėms komandiruotėms dirbti į Baškirijos, Kazachstano, Udmurtijos miškus ir laimingai išvengė represijų. Mums nepavyko išsiaiškinti, kas buvo paskirtas urėdu vietoje A. Sakalausko, bet jis tedirbo kelis mėnesius, o praėjus frontui Pabradės urėdija buvo likusi ir be vadovų ir be specialistų. Ji taip ir neatsikūrė, – ją užvaldė sovietiniai kariškiai įkurdami karinę girininkiją ir plėtodami karinį poligoną. Panašus likimas ištiko Rūdninkų ir Pamerkio urėdijų nemažas dalis. Beje, jose miškininkų užpuolimų buvo užregistruota gerokai daugiau nei Pabradės urėdijoje: Rūdninkų urėdijoje – 34 (nurodant, kad kai kurie darbuotojai dar buvo užpulti „daug“ kartų) ir Pamerkių urėdijoje – 29. Eigulys Juozas Macelis buvo sušaudytas su šeima (žmona bei sūnumi), o sodyba sudeginta. Šios urėdijos praėjus frontui irgi buvo bemaž likę be specialistų. Nemažoje jų miškų dalyje pokaryje buvo įkurtos karinės girininkijos ir įrengti poligonai.

Vietoje apibendrinimo

Itin sunkią Vilniaus krašto miškininkų padėtį 1944 m pradžioje gan išsamiai „Mūsų giriose“ analizavo ir apibendrino Vilniaus krašto miškų inspektorius Jonas Petras Kedys.  „Daugelyje krašto vietų miškininkas jau nėra šeiminikas… miškų administracija nesaugi ne tik miške, bet ir savo kieme, miestelyje ir net apskričių miestuose. Dėliai to su širdgėla jau žymi dalis miškų administracijos paliko savo pamiltas sodybas ir persikėlė į saugesnes vietas: susibūrė prie urėdijų ar net kaimyninės urėdijos suglaudė pečiais, apsikasė bunkeriais, pasirūpino šautuvų ir granatų… … šiuo metu miškų administracija jau užėmė paskutines įtvirtintas pozicijas ir jei prireiktų iš jų trauktis, tai reikštų to krašto miškų palikimą be jokios administracijos… Šis Vilniaus krašto miškų administravimas iš bunkerių Lietuvos miškų istorijoje turės būti įrašytas kaip garbingas įnašas į šio krašto miškų ūkį. Kai kieno akimis žiūrint, gali ir abejonių kilti, bet netolimos ateities istorija tai objektyviai įvertins“. (J. P. Kedys, 1914 – 2006 m., 1944 pasitraukė į Vakarus, 1950 m. apsigyveno Australijoje, dalyvavo antikomunistiniame judėjime, 30 metų leido ir redagavo anglų kalba žurnalą „News Digest International“, 1964 m., įkūrė politinę antikomunistinę organizaciją, jau atkūrus nepriklausomybę savo lėšomis Lietuvoje išleido tris savo knygas, nuo 1992 iki 2002 m kasmet 10-čiai daugiavaikių lietuvių šeimų suteikdavo 2000 LT materialinę pagalbą).

Deja, jau praėjus po šių žodžių, o ir įvykių, daugiau kaip 76 metams, tie įvykiai vis labiau padengiami storu laiko dulkių sluoksniu. Labiau nei kiti skaudūs tiek ankstesni, tiek vėlesni įvykiai. Greičiausiai todėl, kad tie ankstesni ir vėlesni įvykiai buvo aiškesni. Ten buvo sovietinė okupacija ir pasipriešinimas tai okupacijai,  o Vilniaus krašto 1942 – 1944 m. įvykius įkišti į dvejatainę sistemą neįmanoma. Akivaizdu, kad šiuos įvykius skirtingai matė tada ir skirtingai mato dabar ne tik skirtingų pažiūrų politikai, bet ir skirtingų bent 5, o gal ir 6 tautybių žmonės: baltarusiai, lenkai, lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai.

Net pasikvietus Vakarų šalies, dalyvavusios antinacinėje koalicijoje, ekspertą ir paklausus ar vokiečių okupacijos metais girininku dirbęs lietuvis ir apsaugai nuo rusų ar lenkų partizanų gavęs iš vokiečių valdžios ginklą ir jį savigynai nuo tų partizanų naudojęs, nusipelno nacių kolaboranto vardo, gausime vienareikšmį atsakymą, kad nusipelno. Bet man, kaip ir daugeliui kitų lietuvių, vis tiek atrodo kitaip.

Kaip pasiekti konsensusą vertybiniais klausimais tarp tokių priešingos patirties žmonių grupių atstovų:

– iš vokiečių konclagerių pabėgusių rusų karo belaisvių palikuonių,

– ištrūkusių iš getų žydų anūkų,

– pasakų ir mitų kūrimo apie gyvybinės erdvės vokiečių tautai plėtimo būtinumą paveldėtojų,

–  visų pasaulio proletarų išlaisvinimo ir šviesios ateities jiems statybos modifikuotų ainių,

–  „litvinų“ ir lenkų vienoje unijoje amžino buvimo puoselėtojų,

– galingesnių kaimynų iš visų pusių ne kartą „apipešiotų“ ir todėl įtariai į juos žiūrinčių šiandieninių  lietuvaičių.

Gal konsensuso ieškoti ir neverta? Juk kiekvienoje šalyje yra ir turi būti skirtingai mąstančių. Gal būt ateities sprendimus priiminės kiti ir tie sprendimai bus grindžiami ne istorine tik vienos kurios pusės patirtimi, bet  vien tauriom bendražmogiškom vertybėmis? Nors sunku patikėti ne tik skirtingos patirties svetimtaučiais, bet ir tuo, kad dabartinis kaimynų „apipešiotas“ lietuvaitis kada nors mastys taip pat, kaip mąstė prieš šešis šimtmečius jo prosenelis, pats „pešiojęs“ tuometinius kaimynus ir braidęs po Juodąją jūrą… Todėl vis tik nereikia pamiršti ir kas kuo buvo tiek tolimoje, tiek artimesnėje praeityje.  Progresas, sakoma, juda spirale.

 Šaltiniai

1. Lietuvos miškininkai, Biografinis žinynas, Sudarytojas Gediminas Isokas, I ir II d., Vilnius, 1997;
2. „Mūsų girios“, kronikinės žinutės 1943 m. rugpjūčio – spalio mėn., p. 52, 57, 72-80;
3. „Mūsų girios“, kronikinės žinutės 1944 m. kovo – balandžio mėn., p. 68 – 94;

Literatūra

1. Algirdas Brukas, Ir jiems ošė girios, Kaunas, 2019;
2. A. Bubnys,Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944),Vilnius, 1998; 
3. J. Bulavas,Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas (1941–1944 m.),Vilnius, 1969;
4. C. Dieckmann, V. Toleikis, R. Zizas,Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944,Vilnius, 2005;
5. Kazimieas Garšva, Armija Krajova Lietuvoje, Vilnius, 1999;
6. A. Gražiūnas,Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944 m.,Vilnius, 1996; 
7. J.P. Kedys, Miškininkų įnašas Vilniaus kraštui, „Mūsų girios“, 1943 kovo balandžio mėn., p.31-34;
8. Juozas Brazaitis, Vokiečių okupacija, (1941 – 1944), „Lietuvių enciklopedija“, 15 t., p. 371-380;
9. Lietuvos miškų metraštis XX amžius,, Vyriaus. red. L. Kairiūkštis,  Vilnius, 2003, p.p. 75-80, 541-544;
10. Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988)/ sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999;  
11. L. Truska,Lietuva 1938–1953 metais Kaunas 1995; 
12. Lietuvos partizaninio judėjimo štabo 1945 m. lapkričio 4 d. apibendrinamieji duomenys apie sovietinius partizanus, LYA, f. 1. ap.1, b. 489, l.3; b. 135, l. 3.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2020 m. rugpjūčio 20 d.

The post Algirdas Brukas. Juodi Pabradės urėdijos metai appeared first on Voruta.

Vakar pasauliui minėjus 87-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines, Rusijoje ši data nuosekliai stumiama į šalį, dėmesį perkeliant į 1941 m. birželio 22-ąją – nacistinės Vokietijos įsiveržimą į Sovietų Sąjungą. Taip Kremliaus propagandistai kuria alternatyvią tikrovę, kurioje kažkur dingsta beveik dveji metai – nuo 1939-ųjų rugsėjo iki 1941-ųjų birželio. Anot „Debunk.org“, pašalinus juos iš istorijos, SSRS nejučia tampa „nekalta auka, kurią klastingai užpuolė hitlerinė Vokietija“.

Dezinformacijos analizės centras „Debunk.org“ atliko tyrimą, kurio duomenimis, šiais metais Kremliui palankioje medijoje buvo paskelbti 192 turinio vienetai apie Molotovo-Ribbentropo paktą, iš kurių net 169-iuose paktas buvo vaizduojamas teigiamai. Palyginti su 2025-aisias, bendras turinio kiekis sumažėjo daugiau nei du kartus (t. y. pernai – 481 turinio vienetas, iš kurių 403 – teigiami). Anot „Debunk.org“ vyr. analitiko Algirdo Kazlausko, tai gali būti sietina su keletu priežasčių.

„Viena vertus, pernai minėtos 80-osios Pergalės dienos metinės sukėlė didelį ažiotažą Antrojo pasaulinio karo tema. Kita vertus, šiemet minimos 85-osios SSRS ir Vokietijos karo pradžios metinės – data, kurią Rusijos propaganda skelbia neva tikrąja karo pradžia, taip slėpdama Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų reikšmę“, – teigia analitikas.

Dažniausiai šiais metais kartotas naratyvas Molotovo-Ribbentropo paktą pristato kaip priverstinį, gynybinį žingsnį. Esą SSRS jį pasirašė tik todėl, kad Vakarų valstybės ir Lenkija atsisakė derėtis dėl bendro fronto prieš Hitlerį.

„Tai klasikinis Kremliaus bandymas SSRS iš agresorės paversti karo auka. Pats paktas nėra neigiamas – neigiama Sovietų Sąjungos atsakomybė už jo pasirašymą. Neva Stalinas buvo priverstas sudaryti šį susitarimą, esą siekdamas apsiginti, o ne sąmoningai pasirinkęs jį pasirašyti. Tačiau tikrąją atsakomybę atskleidžia slaptieji protokolai, todėl jie Kremliaus propagandai lieka didžiausia rakštis“, – aiškina A. Kazlauskas.

Kitas populiarus naratyvas – 1939 m. Molotovo-Ribbentropo paktą pasitelkti kaip šiandienos Rusijos veiksmų pateisinimą, tiek dabartinėms Rusijos ir JAV deryboms, įskaitant Trumpo ir Putino susitikimą Alaskoje, tiek karui Ukrainoje. Esą, kaip 1939 m. susitarimas leido SSRS „nusipirkti laiko“, taip ir šiandien Rusija neva priversta strategiškai derėtis su Vakarais, siekti buferinių zonų ir susitarimų su „agresoriumi“.

„Praeitis paverčiama dabarties alibi. Paktas jau nebevertinamas kaip istorinis faktas – jis tapo pavyzdžiu, esą įrodančiu pasirinktos strategijos sėkmę. Būtent šiuo pavyzdžiu dabar aiškinami ir šiandienos Rusijos veiksmai“, – teigia analitikas.

Analizėje pastebima, kad svarbiais dezinformacijos taikiniais Molotovo-Ribbentropo pakto kontekste išlieka Lenkija ir Baltijos šalys. Lenkija iš Antrojo pasaulinio karo aukos paverčiama agresore, esą pati susitarusi su Hitleriu dalyvavo Čekoslovakijos padalijime, todėl neturinti moralinės teisės kaltinti SSRS.

Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacija neigiama dvejaip: viena vertus, esą Stalinas iš geros valios atidavė Vilniaus ir Klaipėdos kraštus; kita vertus, primenamas neva pačių kolaboravimas su naciais.

„Ir Lenkijos, ir Baltijos šalių atveju Kremliaus propaganda veikia pagal mafijos logiką – sutepama auka, kad agresoriaus nusikaltimas imtų atrodyti tik kaip dviejų nusikaltėlių ginčas“, – sako A. Kazlauskas

Apie „Debunk.org“

Lietuvoje įsikūręs dezinformacijos analizės centras „Debunk.org“ yra nepriklausoma technologijų organizacija ir NVO, tirianti dezinformaciją, užsienio vykdomą manipuliavimą informacija (FIMI) bei vykdanti edukacines medijų raštingumo programas 22 šalyse. Kartu su pilietinės visuomenės organizacijomis ir viešosiomis įstaigomis, rinkimų metu „Debunk.org“ vykdo stebėseną bei analizę visoje Europoje, taip pat Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje.

2025 m. „Debunk.org“ pradėjo rengti internetinius mokymus FIMI analitikams ir specialistams, kuriuose naudojamos pažangios priemonės bei metodikos darbui šioje srityje – „Debunk.org Academy“ (https://academy.debunk.org/).

„Debunk.org“ analizės ne kartą cituotos tarptautinėse žiniasklaidos priemonėse, įskaitant „The Economist“, „Deutsche Welle“, „The Times“, „Der Spiegel“, „The Financial Times“ ir kt.

Debunk.org pranešimas

The post Debunk.org tyrimas: Kremliaus žiniasklaida iš istorijos tirpdo beveik dvejus metus tam, kad agresorė SSRS taptų auka appeared first on Voruta.

Tadas Verkelis, Biržų SVB Jono ir Adolfų Mekų palikimo studijų centro vyresn. bibliotekininkas, VU Archeologijos katedros studentas, www.voruta.lt

Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro rinkinius sudaro nemaža dalis išeivių biržiečių ir jų palikuonių laiškų. Ypač ganėtinai gausūs yra 1944–1950 m. laikotarpio laiškų rinkiniai. Iš šių rinkinių Jono Meko fonde saugomi Biržams žinomų ir reikšmingų visuomenės veikėjų laiškai: evangelikų reformatų dvasininko, generalinio superintendento Povilo Jakubėno, evangelikų reformatų laikraščio „Mūsų sparnai“ redaktoriaus Mykolo Zablocko bei Martyno Yčo dukros Hypatijos Yčaitės-Petkus laiškai.

Tačiau svarbios ne tik pavardės, bet ir laiškų turinys, kuriame atsiskleidžia įvairių žmonių išgyvenimai, nuoskaudos ir kitos gyvenimiškos istorijos iš chaotiško karo ir pokario laikotarpių. Vienas tokių laiškų yra Adolfui Mekui skirtas iš Morkūnų kaimo kilusios Onos Ploplienės, vaidinusios Biržų ir Panevėžio teatruose, laiškas. Jame atskleidžiami dramatiški Biržų miesto istorijos puslapiai:

„Apie Biržus… Šį laišką aš rašau ant Birutės kalno, (nepatogiai) klausydamasi jūros ošimo. Kad parašyti apie Biržus man reikia pažvelgti toli į praeitį, bet yra prisiminimų, kurie stipresni už laiką ir aš parašysiu apie Biržus. Senieji žalieji Biržai, švelniai glostomi melsvos ežero bangos, su upės vandenimis, nusinešančiais obelų žiedus ir pirmąją meilę, Tau gerai žinoti, apie juos būtų lengviau ir parašyti, bet man tenka nelengvas uždavinys – aprašyti jų liūdną likimą, jų griuvėsius, lyg kapus.

Tai buvo lygiai prieš tryliką metų, kai iš mano tėviškės mes pamatėme ties Biržais didžiulę gaisro pašvaistę, kuri neužgęsdama žėravo keletą parų ir karkartėmis iškildavo į dangų didžiuliai ugnies stulpai. Aplinkui, žinoma, drebėjo žemė nuo sunkiųjų sviedinių sprogimų, pragariškai staugė „Katiušos“, mirtį nešdami slankiojo „tigrai“, mes patekome į fronto liniją, civiliai žmonės žuvo ištisomis šeimomis ir pavieniui, mes šliaužiojome grioviais, užkliudami už lavonų. Miestelis apipilamas fugasinių bombų lava, degė ilgai, dėl jo smarkiai kovėsi, imdami iš rankų į rankas.

Frontui nuslinkus į vakarus, aš išėjau į Biržus ieškoti teatro, bet, kaip man atrodė, neberadau pačių Biržų. Kaip tai buvo baisu!.. Vėjas nešiojo kažkokios lengvas pilkos pelenų plėves, kurios buvo padengusios buvusius namų kvartalus. Aš negalėjau atskirti – rasti buvusių gatvių. Būdinga, kad griuvėsių mažai, vien pelėnai, kuriuos gana greit išnešiojo vėjas. Nuo Vasiliausko kino – Spaudos Fondo knygyno iki Folto Arbravo(?) link buvo visiškai tuščia, Vytauto ir Ožeškienės gatvių centre – nei vieno namo. Turgavietė su liuteronų bažnyčia taip pat sugriautos visai. Likusių mieste keletos namų aš nebegalėjau pažinti, matyt, dėl apėmusio mane siaubo. Gimnazija ir „Aušros“ mokykla buvo apgriautos, bet greitai atstatytos, tame rajone liko gyd. Petrulio namas ir to turtuolio (pavardės neprisimenu) į kurį mudu nunešėm pakvietimus „Atžalyno“ premjerai. Liko paštas(?), iš Agaro korpuso liko tik toks žemas pats kampinis – vienintelis šiame rajone, kairėje pusėje iki Jūsų gyvenvietės neliko nė vieno pastato. Jūsų namelis ir bažnyčia išliko, Dagilio biustas ir baltoji vaistinė taip pat. Tas namelis, kuriame aš gyvenau – suverstas. Nuostabu, kad piliakalnyje nebuvo sprogęs nė vienos didesnis sviedinys. Pilies griuvėsiai liko tokie patys. Naujamiestis, link kapų buvo mažiau sugriautas, žemės bankas liko, draugija ir kit(?), sugriovė šiame rajone tik pavienius namus; Ločerio ir kit. Svarbiausia, kad Biržuose neliko žmonių, daug žuvo, o likusieji išvyko. Man primena vienos Sekminių vakaras, rodos 1946 m. tą vakarą aš atvykau į tėviškę, kadangi mašina mane paliko ten dar už Astravo tilto, tai aš turėjau pereiti link savo namų t.y. link kapų per visą miestelį, per jį buvo praminti takai, nes pelenų vietoje užžėlė žolė. Buvo pats prievakarys, tik ką pradėję temti, kada seniau Biržuose būdavo didžiausias judėjimas, o tuo metu aš nesutikau – nepamačiau nei vieno gyvo žmogaus. Tas mane baisiai nukrėtė, man pasirodė, kad aš perėjau per didelį, seniai užmirštą kapinyną ir nuo to laiko man Biržai šiurpūs, aš jų vengiu ir savo vargšus senus tėvus iš to krašto aš paėmiau. Mano tėviškė buvo parduota, kas skamba labai liūdnai, bet aš neverkiau, nes aš bijau Biržų, vienu mementu tapusių dėl manęs kapais. Gal būt neužilgo jie atsistatys, Astrave bus didžiausios Pabaltijo linų apdirbimo fabrikas, bet tai bus nauji, mums nepažįstami Biržai su savo naująja karta, senieji – mūsų jaunystės Biržai žuvo, kad tu nedalyvavai jų laidotuvėse, Tau vienu pergyvenimu mažiau.

1957. VII. 25, Palanga.“

The post Tadas Verkelis. Iš Biržų teatro aktorės atsiminimų appeared first on Voruta.

Dr. Vladas Terleckas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, www.voruta.lt

Trumpa Lenkijos karininkų sunaikinimo istorija

Net pats sau negaliu paaiškinti, kodėl ėmiausi šios temos. Jau kuris laikas pasąmonėje pastoviai aidi enkavedistų šūviai Katynės miške ir nužudytųjų aimanos. Pradėjus domėtis šia istorija ėmė aiškėti, kad mes, lietuviai, kaip ir mūsų istorikai nesidomime Katynės žudynėmis. Gal manoma, kad tai ne mūsų, o lenkų reikalas, jų istorikai žudynes yra gerai ištyrę. Esu įsitikinęs, kad toks požiūris klaidingas. Negalime būti abejingi masiškiausiam sovietų susidorojimui be jokio teismo su nekaltaisiais, juolab, kad aukos – mūsų kaimynai, dalis jų – lietuviai. Katynės tragedija – tai ir Lietuvos žaizda. Apmaudu, kad daugelis mūsų, net inteligentų, nieko nežino apie Katynę, ji painiojama su Chatyne. Net Č. Milošo knygos „Tėvynės ieškojimas“ vertėjas iš Katynės padarė Chatynę. Taip buvo iškraipytas Č. Milošo tekstas, užkibta ant stalininės propagandos meškerės. L. Brežnevo epochoje visais įmanomais būdais buvo garsinamas Baltarusijoje vokiečių sunaikinto Chatynės vardas. Tikslas aiškus – pasinaudojus Katynės ir Chatynės artikuliaciniu panašumu, nuslėpti tikruosius Katynės žudynių kaltininkus. Katynė ir Chatynė – tai ne fonetika!

Straipsnio tikslas – iškelti problemą.

Aplinkybės taip lėmė, kad žodis „Katynė” tapo Lenkijos karininkijos išžudymo 1940 m. pavasarį SSRS sinonimu. Katynė – tai miškinga vietovė prie Dnepro netoli Smolensko, kurioje sušaudyta didelė Lenkijos karininkų. Kadangi vokiečių kariuomenei užėmus šią vietovę, buvo aptikti sušaudytųjų lenkų palaikai, o kitos nužudymo ir palaidojimo vietos nebuvo žinomos, Katynė ir tapo lenkų karininkų masinio sunaikinimo sinonimu, kuris, kaip ir kiti, apibendrinimai implikuoja paklaidas: 1) žudyta ir kitur, 2) žudyti ne tik karininkai, ne tik lenkai.

1939 rugsėjo 17 d. SSRS, iš užnugario užpuolė įnirtingai vokiečiams besipriešinusią lenkų kariuomenę. Prieš nukraujavusius lenkus buvo mesta milijoninė, gerai ginkluota sovietinė armija. Jai buvo įsakyta ne išstumti lenkų karius iš Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos, o sutriuškinti Lenkijos ginkluotas pajėgas ir valstybę[i]. Rugsėjo 21 d. buvo duotas SSRS kariuomenės vadovybės įsakymas padėti vokiečiams, jeigu jie paprašys pagalbos. Sutartinai jie naikino gen. V. Anderso Naugarduko brigadą. Šio karo paradoksas, kad SSRS nepaskelbė karo Lenkijai, kad generolas E. Rydz-Smiglas įsakė savo kariuomenei nesipriešinti Raudonajai armijai, jos nelaikyti kariaujančia puse. Toks įsakymas dezorganizavo lenkų pasipriešinimą. Dar vykstant kovoms, prasidėjo masiškas lenkų belaisvių naikinimas. Sušaudyta 300 Gardino gynėjų (daugiausia gimnazistų), išžudyti belaisviai Ašmenoje, Chodorovoje, Naugarduke, Rogatine, Sarnuose, Volkovyske ir kitur.

Į sovietų nelaisvę pateko 240–250 tūkst. karių, iš jų – apie 10 tūkst. karininkų. Kareiviai belaisviai, kilę iš Vokietijos užimtų žemių, buvo perduoti vokiečiams, o daugelis kitų paleisti į namus. Tačiau nemaža jų dalis buvo pristatyta prie lagerinių darbų. Karininkai, policininkai, žandarai ir kiti buvo uždaryti specialiuose (mirtininkų) Kozelsko (Smolensko sritis), Ostaškovo (Kalinino sritis) ir Starobelsko (Charkovo sritis) lageriuose. Visi lageriai buvo įsikūrę buvusiuose vienuolynuose. Kozelsko ir Starobelsko lageriuose laikyti daugiausia karininkai, o Ostaškove daugiausia kalinti policininkai, žandarai, pasieniečiai ir kt. Šis lageris buvo įkurtas Seligero ežero (paskutiniais dešimtmečiais mėgstamo turistų) Stulpų salos vienuolyne. Šis lageris buvo dižiausias iš visų. Jame buvo prasčiausios lagerininkų laikymo sąlygos. Čia kankinosi beveik 6 tūkst. belaisvių, tarp jų – 196 Vilniaus krašto gyventojai. Visuose trijuose lageriuose kalinta. 14 500–14 800, iš jų du trečdaliai karininkų (daugiausia atsargos), vieną trečdalį sudarė lenkų elitas – visuomenės veikėjai, profesoriai, žurnalistai, gydytojai ir t. t.[ii] Kai kuriuose  leidiniuose nurodoma, kad lageriuose kalinta apie 40 profesorių (ne vienas iš Stepono Batoro universiteto), 700 gydytojų, 200 mokytojų ir žurnalistų. NKVD vadeivų įsakymu, profesoriai, žurnalistai, visuomenės veikėjai buvo prilyginti žandarų, žvalgų kategorijai. Stalinistų imperija velniškai bijojo proto.

Kaip liudija Kozelske ir Starobelske laikytas ir mirties išvengęs prof. S. Svianievičius, belaisvių nuotaika buvo nebloga, jis laikėsi oriai ir jautė pranašumą prieš sovietus, buvo suorganizavę savišalpą ir žodinį kasdieninį laikraštį. Paskirti autoriai parašydavo ir perskaitydavo straipsnius[iii]. Jo vyriausiais redaktoriais buvo Stepono Batoro universiteto absolventas Leonardas Kordaičykas ir Poznanės universiteto doc. J. Libickis. Taip pat buvo aukojamos mišios, nors tai buvo uždrausta. Tai stiprino moralinę belaisvių būseną. Belaisviai tikėjosi ir nuolatos reikalavo išleisti juos į neutralias šalis arba į namus. Tiesa, generolai buvo davę nurodymą visais įmanomais būdais priešintis perdavimui vokiečiams. Gydytojai reikalavo paleisti juos iš lagerių, nes pagal Ženevos konvenciją jų nebuvo galima laikyti belaisviais. Reaguojant į tai lagerių viršininkams buvo duotas  toks nurodymas: „Ženevos konvencija nėra dokumentas, kuriuo turėtumėte vadovautis praktiniame darbe. Vadovaukitės NKVD belaisvių valdybos nurodymais.“[iv] Komentuoti tikriausiai nereikia.

1940 m. balandį staiga nutrūko belaisvių susirašinėjimas su artimaisiais. Apie tūkstančius žmonių iki pat 1943 m. pavasario nieko konkretaus nebuvo žinoma. Belaisviai tarsi išgaravo. Nevaisingos buvo V. Sikorskio pastangos ką nors apie juos sužinoti (1941 m. gruodį) iš Stalino. Šis, kaip paprastas banditėlis, išsisukinėjo – nežino, išsiaiškins, visi laisvi, pabėgo. Melo viršūnė buvo Stalino replika: „Gal pabėgo į Mandžiuriją!“[v] Tik 1943 m. balandžio 13 d. buvo nuplėštas paslapties šydas. Berlyno radijas paskelbė pasauliui apie Katynės radinį – 10 000–12 000 nužudytųjų lenkų kapavietes. Lenkų ir vokiečių Vyriausybės kreipėsi į Tarptautinį raudonąjį Kryžių (TRK) su prašymu nusiųsti į Katynę ekspertus. TRK vadovai atmetė prašymą, nes SSRS protestuojanti. Balandžio 21 d. SSRS apkaltino V. Sikorskio Vyriausybę bendradarbiavimu su Hitleriu, nutraukė diplomatinius santykius. Maskva paskelbė naują melą – lenkų belaisvius sušaudė vokiečiai. Melui būta palankios dirvos. Daugelis lenkų netikėjo vokiečių pranešimais, laikė juos propagandiniais triukais saviems nusikaltimams paslėpti. Nors vokiečiai buvo suorganizavę lenkų veikėjų išvykas į Katynę, ten palaikus tyrė Lenkijos Raudonojo Kryžiaus ekspertai. Buvo ištirti 4 143 aukų palaikai, neištirti 200. 1943 m. vasarą Katynėje tyrimus atliko ir tarptautinė ekspertų komisija (sudaryta iš Vokietijai draugiškų ir neutralių šalių specialistų). Į jų darbą vokiečiai nesikišo, nedarė jokio spaudimo. Jų užduotis buvo atsakyti – kada sušaudyta – 1940 m. ar vėliau. Atsakymas buvo vieningas – sušaudyta 1940 m. pavasarį, t.y. kai Smolenskas nebuvo vokiečių užimtas. Kaip padaryta tokia išvada? Iš pušelių, pasodintų ant kapaviečių amžiaus ir kalcio išsiskyrimo iš irstančių lavonų smegenų. Tai įvyksta po trijų metų. Ekspertai išvydo šiurpų 8 kapaviečių vaizdą. Vienoje jų buvo užkasta 2 500 lavonų, suguldytų po 10–12 sluoksnių. Dauguma nušauti šūviais į pakaušį. Neveltui rašytojas E. Cinzas enkavedistus pavadino pakaušio specialistais! 20 proc. aukų rankos surištos virvėmis, su priešinimosi žymėmis, dalis nudurti durtuvais (rusiškais keturkampiais).

Ostaškovo ir Starobelsko lagerininkų nebuvo aptikta. Tačiau buvo padaryta logiška išvada, jog juos ištiko toks pat likimas kaip Kozelsko aukas. Tik „perestroikos“ laikais prabilta apie lenkiškų karinių ženklų, pinigų radinius viename Charkovo parke. Bet nerasta svarbiausių įrodymų – palaikų, dokumentų. Kaip juos (dokumentus) surasti, jeigu jie saugoti pakete, kurį tegalėjo atplėšti pirmasis SSRS asmuo? Nepaisant gerų M. Gorbačiovo ir V. Jaruzelskio santykių bei pastarojo nuolatinio klausimo kėlimo, dokumentų ieškoti delsta. V. Boldinas mišrią rusų – lenkų komisiją įtikinėdavo, kad dokumentų dėl lenkų sušaudymo nėra[vi]. Istorija panaši į Molotovo – Ribentropo slaptųjų protokolų paieškas. Tik 10 – jame dešimtmetyje rasti kai kurie svarbūs dokumentai, įrodę tai, kas buvo išmąstyta. Paaiškėjo, kad Berijos pasiūlymu 1940  m. kovo 5 d. Politbiuras priėmė sprendimą sušaudyti lenkus ypatinga tvarka (neiškviečiant aukų, nepateikiant kaltinimų)[vii]. Šaudyti pradėta balandžio 3 d., baigta gegužės 12–16 d. Budeliams reikėjo laiko transportui surasti, apskritai žudynių konvejeriui paleisti. Dokumentus svariai papildė buvusio Kalinino NKVD viršininko parodymai[viii]. Jis atskleidė žudynių technologiją. Pasirodo, kad siekiant centralizuoti sušaudymą ir iki minimumo apriboti žudytojų skaičių, aukos buvo sutelktos Kalinino, Smolensko, Charkovo kalėjimuose. Kituose šaltiniuose papildomai nurodyti Chersono ir Kurjevo kalėjimai. Prieš pradedant egzekuciją, kaliniai iš kalėjimų laikinai išvežti, šaudymo patalpų sienos padengtos audiniu. Ostaškove laikytųjų egzekucijai Kalinine vadovavo iš Maskvos atsiųstas aukšto rango budelis. Jam talkino 30 žudikų. Jie turėjo specialią aprangą: rudą odinę kepurę, tos pat spalvos žiurstą ir ilgas virš alkūnių pirštines. Per naktį sušaudydavo po 250–350 žmonių. Panašiu „našumu darbuotasi“ Katynėje ir kitur. Aukas po vieną atvesdavo į Lenino kambarį, čia sutikrindavo dokumentus, surakindavo antrankiais ir išvesdavo į šaudymo kamerą. Šaudė į pakaušį iš vokiškų Valterių. 5–6 dengtos mašinos vežiojo lavonus į užkasimo vietą. Duobes kasė du ekskavatoriai, ekskavatorininkai buvo iš Maskvos. Tad aišku, kad be liudininkų buvo neįmanoma surasti palaidojimo vietą. Giliai simboliškas aukų atvedimas į Lenino kambarį! Gal žudikai, gavę Lenino palaiminimą, nuramindavo sąžinę? Dar vienas būdingas šių dienų bruožas – nužudytieji buvo užkasami NKVD poilsio zonose, parkuose. Taip, žinoma, buvo slepiamos kruvinos pėdos. Antra, tuo greičiausiai norėta išugdyti žmogėdras be jokių moralės skrupulų. Ar normalus žmogus galėtų poilsiauti, žaisti virš ar greta lavonų?

Paskutinieji tyrimai atskleidė dar vieną kraupų dalyką – iki tol aukų skaičius buvo labai sumažintas. Iš pradžių manyta, kad jų buvo 10 000–12 000, dešimtmečio pabaigoje jų išaiškinta per 14.000, o dabar jų priskaičiuojama jau 21 875![ix] Tikriausiai ir tai – ne galutinis skaičius. Bet ir tai – rekordinis dydis! Sušaudytųjų sąrašai nesurasti. Pagrįstai manoma, kad jie sunaikinti. Dar 1959 m. KGB pirmininkas A. Šelepinas siūlė sunaikinti visas įskaitos bylas. Kol kas rasta dalis „paskirų“, kurios yra vardinės. Šūvių į pakaušį išvengė apie 395 žmonių. Atvežti į Gniazdovo lagerį jie kalbejosi, jog Lietuvos Vyriausybė pareikalavusi grąžinti suimtuosius. Šįsyk Lietuva niekuo nebuvo dėta. Viskas buvo proziškiau. NKVD tikėjosi iš paliktųjų gyventi išgauti reikalingos informacijos.

Bandoma išsiaiškinti žudynių motyvus. Pagrindinis jų – labiausiai artimas tiesai: neapykanta Lenkijai už Raudonosios armijos sutriuškinimą 1920 m. prie Varšuvos. Šis bolševikų pralaimėjimas sutrukdė Maskvos ekspansiją į Europą, sužlugdė pasaulinės revoliucijos planus[x]. Prisiminkime tuometinį įsakymą bolševikų armijai: „Dajioš Berlyn“. Ypač didelę neapykantą galėjo jausti Stalinas. Jį kai kurie Rusijos istorikai laiko kaltu už tai, kad neįvykdė Trockio įsakymo ir pietų Lenkijos, puolusios I raitelių armijos nenukreipė Varšuvos link, o puolė Krokuvos kryptim. Manoma, kad priešingu atveju Varšuva nebūtų atsilaikiusi. Antra, spėjama, jog Kremliaus vadeivas galėjo įsiutinti Vakarų spaudoje pasirodžiusios žinios, kad į Suomiją žadama pasiųsti lenkų brigadą. Tokį sutikimą buvo priėmusi emigrantinė Lenkijos vyriausybė (1940 m. sausio 29 d.). Trečioji priežastis siejama su Kremliaus užmačiomis užgrobti Suomiją ir Baltijos valstybes. Tikėtasi daug šių šalių belaisvių, kuriems patalpinti ir buvo ištuštinti Kozelsko, Ostaškovo ir Starobelsko lageriai. Tokios prielaidos patvirtinimu yra 1940 m. birželio 2 d. t. y. lenkų sušaudymo Berijos pavaduotojo pranešimas, kad šie trys bei Juchnovo, Oransko ir Baltosios jūros lageriai pasiruošę priimti 20 000 Baltijos šalių belaisvių[xi]. Dar 10 000 turėjo „priglausti“ Rybinsko vandens saugyklos lageris. Iš viso „broliškų sesių“ pasiuntiniams buvo paruoša 56 000 lagerinių vietų. Tai drauge parodo, kad Kremliaus vadeivos laukė baltijiečių pasipriešinimo. Nors ir nesipriešino, bet naikino: ne vienoje ar keliose, bet daugelyje vietovių. Todėl neturime savos vienos Katynės.

Pagaliau masinėms žudynėms buvo palanki tarptautinė atmosfera. Po Berlyno ir Maskvos suokalbio pastarosios vadeivos jautėsi pasaulio viešpačiai, nebaudžiami, juolab, kad, sunaikinus Lenkijos valstybė atrodė, jog niekas nekels triukšmo. Naiviems ar pragmatiškiems Vakarams Stalinas atrodė mažesnis velnias, negu Hitleris. Be abejonės, norėta sunaikinti elitą, kad Lenkija negalėtų prisikelti.

Žudymo aparatas turėjo per 23 metų praktiką nugludintą technologiją ir savo žargoną. Tyrinėtojams buvo nelengva išsiaiškinti, kad, pvz., enkavedistų kalba pasakymas „pervomu nariadu ispolneno 343“ reiškė pranešimą apie 343 žmonių sušaudymą.

1974 m. balandžio 20 d. laikraštyje (?) vertą dėmesio ir sensacingą naujieną paskelbė žinomas JAV mokslininkas  J. Epšteinas[xii]. Pagal jį, Kinijos valdžia turinti kino juostą apie lenkų sušaudymą. Tuo mažai kas patikėjo. Sutinku su L. Eževskio nuomone, kad tokio fakto negalima atmesti. Kinijos komunistai turėjo daug ką sušaudyti (klasinius priešus, Korėjos karo belaisvius). Reikėjo patirties, organizuojant ir įvykdant masiškas egzekucijas. Čia galėjo praversti SSRS profesionalių budelių patirtis. Minėta kino juosta galėjo atlikti mokomosios metodinės priemonės vaidmenį.

 Lietuva išgelbėjo buvusius priešus

Katynės drama susiklostė taip, kad mirties išvengė tie Lenkijos karininkai, policininkai, kuriems pavyko internuotis Lietuvoje.

Sovietams užpuolus Lenkiją, iškilo pavojus, kad besitraukianti jos kariuomenė gali įsiveržti į Lietuvą. Todėl 1939 m. rugsėjo 17 d. LR Prezidento aktu buvo paskelbta dalinė atsarginių mobilizacija. Atskirų lenkų karinių dalinių vadovybės, suvokdamos, kad Raudonosios armijos puolimo neatrems, vienintele tinkamiausia išeitimi laikė internavimąsi Rumunijoje ir Vengrijoje bei Lietuvoje ir Latvijoje[xiii]. Priklausomai nuo dalinių dislokavimosi vietos buvo pasirenkamos prasiveržimo (ir jėga) kryptys – šiaurė ar pietūs. Naujausiame dokumentų rinkinyje Lenkijos kariškių – sovietų belaisvių likimo tema, minint internavimąsi Lietuvoje ir Latvijoje vartoja žodį „prasiveržė“. Lietuviški dokumentai ir mūsų istorikai kalba tik apie atsitraukiančių lenkų karių priartėjimo prie demarkacijos linijos ir jų internavimą. Pirmieji pavieniai lenkų kariai, bijoję sovietų nelaisvės, į Lietuvą ties Vieviu perėjo jau rugsėjo 18 d. Masiškesnis, tiesiog atskirų karinių dalinių internavimasis prasidėjo rugsėjo 19 d. Lenkai atsitraukimui į Lietuvą turėjo ne daug laiko (iki rugsėjo 21 d.), nes tądien SSRS armijos daliniai pasiekė demarkacijos liniją. Nespėjusieji pasiekti Lietuvos, pateko į NKVD „būčių“. Tiesa, lenkų kruopščiai parengtoje šios temos studijoje rašoma, kad internavimas tęsėsi iki rugsėjo 26 d.[xiv] Negi Raudonoji armija iki tos dienos nespėjo „užsandarinti“ Lietuvos sienos? Internavimas nestokojo tragizmo ir komplikacijų. Daugelis esam girdėję, kad ne vienas lenkų karininkas nuginklavimą priėmė kaip pažeminimą ir todėl nusišovė. Iki šiol manyta, kad tokio poelgio motyvas buvo nenoras pasiduoti Lietuvos malonėn. Tačiau lenkų rašytojas A. Mališevskis, 1939 m. patyręs pabėgėlio dalią, galiausiai prisiglaudęs Vilniuje, mini lenkų savižudybes ir Ukrainoje[xv]. Todėl savižudybių priežastimi reikėtų laikyti pralaimėjimo kartėlio nepakelimą, o ne pasidavimą Lietuvai.

Labai svarbu ir įdomu buvo iš jo knygos sužinoti apie ukrainiečių susidorojimus su lenkais bėgliais. Iki užeinant sovietų armijai, Vakarų Ukrainoje buvo susidarę ukrainiečių egzekuciniai būriai. Ukrainiečiai mėgę sakyti: „Jūs, prakeikti lenkai! Gėrei ukrainiečių kraują, tai dabar ragausi ukrainiečių žemės.“[xvi] Kaip šio fakto kontrastas skamba vaikystėje ne kartą girdėti tėvelio su skausmu, užuojauta kartoti Varšuvos radijo įspėjimo žodžiai: „Uwaga, uwaga! Nadchodzi, nadchodzi“. Dabar suprantu, kad, tardamas šiuos žodžius, jis regėjo žūstančius Lenkijos senelius, vaikus, moteris, kad jo (Pirmajame pasauliniame kare kontūzyto) ausysw aidėjo vokiečių bombų sprogimai, aukų riksmai. Antra vertus, sunku suprasti šį lenkų atjautimą, prisiminus, kad mano tėviškėnai šauliai 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo dienomis su šautuvais bėgo prie demarkacijos linijos (buvusios už 4 km), kad sulaikytų galimą lenkų įsiveržimą. Didžiuojuosi savo tėvų karta, sugebėjusia pamiršti Lenkijos padarytas nuoskaudas ir kaip savą išgyventi lenkus ištikusią tragediją.

Riziką, pavojų lengva suprasti: Lietuva įsileido didelę priešiškai nusiteikusią, ne ką skaičiumi mažesnę už mūsų kariuomenę  militarinę jėgą. Be to, internuotojų saugojimas pareikalavo atitraukti apie 1 000 karių. Taip susilpninta Lietuvos gynybinis potencialas. Tiksliai nežinoma, kiek Lietuva internavo Lenkijos kariškių. Įvairūs autoriai, šaltiniai rodo skirtingus skaičius: L.Truska – apie 14 000[xvii], R.Žėpkaitė – apie 15 000[xviii], rusiškame dokumentų rinkinyje – apie 18 000[xix]. Lenkų mokslininkai sudarė abėcėlinį 13 955 asmenų sąrašą[xx]. Dar apie 15 000 į sąrašą nepateko dėl duomenų apie internuotuosius stokos. Neįtikėtinai daug – beveik 29 000! Kaip toliau matysime, šis skaičius nėra tik iš piršto laužtas. Jokio pagrindo neturi lenkų istoriko Č. Madaičyko nurodytas 1800 internuotųjų sąrašas[xxi]. Lietuvos oficialiais duomenimis, 1939 m. spalio 1 d. internuotojų buvo 12 669, o 1940 m. birželio 1 d. – 4 824. Istorikas G.Vilkelis, specialiai tyręs šį klausimą, teigia, jog realiausias skaičius – 13 800 karių[xxii]*. Jis pasirinko keistoką realumo motyvą – šio skaičiaus minėjimo dažnumą.

Taigi duomenys ganėtinai skiriasi. Galimas daiktas, kad rusiškame leidinyje į internuotų Lietuvoje lenkų karių skaičių įtraukti ir 2 000 civilių asmenų, radusių prieglobstį mūsų šalyje. Bet kuriuo atveju, į Lietuvą pasitraukė didelė lenkų kariškių (įskaitant policininkus) grupė. Priminsiu, kad didesnėse Rumunijos ir Vengrijos valstybėse internuota apie 70 000, o Latvijoje – šiek tiek daugiau, negu 800–1 300 lenkų karių. Tiesa, minėtas Č. Madaičykas pateikė daug mažesnius skaičius: 5 400 priglaudusių Vengrijoje ir 5 000 Rumunijoje[xxiii]. Vėliau dauguma jų išvyko į Vakarus.

Lietuvoje buvo internuoti daugiausia kavalerijos ir pėstininkų dalinių kariai. Iš jų, pagal lenkų šaltinius, 2 500 karininkų ir 300 karo mokyklų kursantų. Internuotieji buvo apgyvendinti stovyklose Alytuje, Birštone, Kaune, Kulautuvoje, Palangoje, Ukmergėje, Rokiškyje. Nelaimės valandą Lietuvos valdžia ir žmonės buvusiems priešams, sostinės Vilniaus pagrobėjams, ištiesė pagalbos ranką, parodė atlaidumą ir žmogiškumą. Šį kilnų mūsų poelgį pripažino tuometinis Lenkijos karo atašė Kaune L.Mitkevičius, šiltai atsiliepė Lenkijos emigrantinės Vyriausybės vadovas gen. V.Sikorskis, vertina Lenkijos istorikai. Lenkijos istorikai pažymi, kad internavimas buvo liberalus, net nebuvo kratomi[xxiv]. Todėl daugelis karininkų pasiliko pistoletus, kuriuos vėliau pardavė Lietuvos žmonėms. Aptarnaujančio personalo ir sargybinių požiūris, elgesys su internuotaisiais buvo draugiškas. Iš Rokiškio stovyklos, kurią globojo grafas J. Pšezdeckis, lenkų karininkai galėjo bet kada iš jos išeiti ir atgal grįžti, dalyvaudavo jo rengtose medžioklėse. Griežtesnės sąlygos buvo Kauno V ir VI fortuose. Lietuviai labai padėjo nelaimės ištiktiems ir dvasiškai, ir materialiai (vaišindavo namuose, suteikdavo pagalbą pabėgusiems iš stovyklų). Uždaryti ne barakuose ar palapinėse, o net kurortuose, paliktos uniformos su visais ženklais, stovyklose tvarkėsi pagal savo statutą.

Neužteko vien internuoti, bet reikėjo ir pastoge aprūpinti, ir pamaitinti. Nepaisant dėl Europoje vykusio karo Lietuvos išgyventų ūkinių sunkumų, internuotiems nešykštėta pinigų.  Karininko išlaikymui vieną dieną buvo skiriama 4,85 Lt, kario – 4 Lt, t.y. Lietuvos kariuomenės normos. Vadinasi, per mėnesį imant internuotųjų skaičių 14 000–18 000 išeitų 1,8–2.4 mln. litų išlaikymo išlaidų. Šie skaičiavimai artimi faktiškiems duomenims. 1939 m. rugsėjo 18 d. – 1939 m. lapkričio 10 d. išleista 2,4 mln Lt[xxv]. Tokia suma buvo gan sunki finansinė našta mūsų šalies biudžetui. Mėnesį išlaikyti mobilizuotus atsarginius atsiėjo apie 10 mln Lt (apie 5 kartus daugiau, negu internuotųjų). Lietuvos valdžia buvo įsitikinusi, kad tokio dydžio išlaidų ilgiau nepakels biudžetas, neatlaikys litas. Todėl ir buvo paskelbta atsargos karių demobilizacija. O, pasak A.Smetonos adjutanto V. Šliogerio, „demobilizuodami savo kariuomenę, mes pasidavėme“. Bet ne dėl to rašau, kad pasverčiau internavimu mūsų užsikrautą finansinę naštą. Daugiau rūpi kiti dalykai.

Aptikti archyviniai dokumentai parodė, kad Lietuvos Vyriausybei teko atlaikyti Vokietijos diplomatinį spaudimą internuotų lenkų reikalu. Berlynas reiškė nepasitenkinimą, kad internuotieji blogai saugomi, daug jų pabėga į užsienį ir įsitraukia į kovą prieš Vokietiją. Nuo 1940 m. sausio 17 d. E. Cėchlinas kelintą kartą reiškė susirūpinimą, kad iš Rygos į Stokholmą skris 48 aukšti Lenkijos karininkai, pabėgę iš stovyklų Lietuvoje[xxvi]. Dar neaišku, kokių tikslų siekė Maskva, 1939 m. gruodžio 30 d. pavedusi Potiomkinui iškviesti Lietuvos pasiuntinybės patarėją ir jam pranešti, kad iš Paryžiaus gauta žinia apie neva V. Sikorskio vyriausybės organizuojamą 10 000 internuotojų pergabenimą iš Lietuvos į Suomiją[xxvii]. Maskva tuo netikinti, bet prašanti informacijos. Žinoma, Lietuvos URM paneigė šią „žinią“. Ar tik Maskva nezondavo preteksto Lietuvai okupuoti?

Lietuvos pareigūnai akylai nesaugojo, neretai „primerkdavo vieną akį“, „nepastebėdavo“ bėglių. Kodėl? Gal iš atjautos, gal dėl pykčio naciams – Klaipėdos krašto užgrobėjams. Bet tikriausiai didžiausia paskata „nematyti“ bėglių, jų negaudyti buvo pragmatizmas: kuo daugiau pabėgs, tuo mažiau bus išlaidų. Pagal įvairius šaltinius, pabėgo nuo 500 iki 3 000 internuotųjų, kurie pasiekė Prancūziją, Angliją ir stojo į V. Sikorskio naujai organizuotą lenkų armiją. Šia proga noriu priminti, kad Vengrija internuotus lenkų karius perdavė Vokietijai.

Iki šiol mūsų istorikai dar nepatyrinėjo internuotųjų tolimesnio likimo, nesusiejo jo su Katynės drama, neįvertino internavimo fakto įtakos lenkų karininkų likimams. Jau matėme, kad dalis internuotųjų pabėgo į Vakarus. Galėjo būti pabėgusių ir į SSRS. Bent menkos informacijos apie tai nepavyko aptikti. SSRS valdžios, jos represinių struktūrų atbėgėliai buvo laikomi pikčiausiais priešais, ir geriausiu atveju, jų laukė ilgi lagerių metai. Lietuvos valdžia dėjo diplomatines pastangas, kad Danija, Norvegija ir Švedija priimtų bent po 1 000, o JAV ir Argentina – mažiausiai po   10 000 internuotųjų[xxviii]. Taigi, susidaro 26 000 internuotųjų. Po ilgo delsimo Vokietija sutiko priimti 1 600 vokiečių kilmės ir jos užimtos Lenkijos dalies piliečius. Dėl senyvo amžiaus, invalidumo, pripažinimo civiliais asmenimis ir Lietuvos pilietybės suteikimo  išleista 2 260 asmenų. Dalis internuotųjų, kilusių iš Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos, pareiškė norą grįžti į savo gimtinę. Nepaklausė artimųjų iš SSRS ir Vokietijos okupuotų teritorijų laiškuose išsakytų prašymų pasilikti Lietuvoje. Nenujautė, kad kai kurie pasiprašė į mirtį. Šios kategorijos internuotųjų klausimą SSRS vadovybė išsprendė 1939 m. lapkritį. To mėnesio 9 d. VKP(b) politnis biuras nutarė priimti iš Lietuvos internuotus karius. Į Lietuvą buvo pasiųsta SSRS vyriausybinė komisija atrinkti ir priimti internuotuosius. 1939 m. gruodį šis darbas buvo atliktas, grįžtantieji atvežti į SSRS teritoriją. Tačiau daugelio jų laukė ne išsiilgti namai, o lageriai. Karininkai (1 201) buvo uždaryti Juchnovo, policininkai ir tarnautojai – Južsko lageriuose. Tik eiliniai kareiviai paleidžiami į namus. Vėliau lagerininkų laikymo vietos keitėsi, jie atsidūrė mirtininkų lageriuose ir buvo sušaudyti. Negana to, į Kazachstaną buvo ištremtos sušaudytųjų šeimos. Tąkart ne visi kilę iš Baltarusijos ir Ukrainos internuotieji reeavakuoti į SSRS. Kažkodėl dalis jų pasiliko Lietuvoje ir tik vėliau pasiprašė išleidžiami į SSRS. 1940 m. gegužės 11 d. Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio Maskvoje L. Natkevičiaus rašte LR užsienio reikalų ministrui kalbama apie 60 užsilikusių iš tų žemių kilusių internuotųjų, panorusių grįžti į namus[xxix]. Jų pageidavimus ir sąrašą L. Natkevičius perdavė Dekanozovui. Tikimės, kad šie internuotieji buvo laimingesni, nepateko į mirties konvejerį.

Dėl internuotųjų liepos 13 d. D.Britanijos pasiuntinys Thomas Hildebrand Prestonas V. Krėvei pareiškė protestą, nes internuotųjų perdavimas palaikytas tarptautinės teisės pažeidimu. V. Krėvė teisinosi, kad tai padaryta dėl patalpų trūkumo (atsiradusio dėl okupantų įsikūrimo) ir užtikrino, kad išvežtieji bus laikomi ne blogiau, negu Lietuvoje ir jų saugumui nėra pavojaus. Ar tai – vieno ir kito naivumas, ar diplomatinis žaidimas? Tai tekelia graudžią šypseną.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, internuotųjų lenkų likimą jau lėmė Kremliaus vadeivos. Padažnėjus pabėgimams sugriežtinta stovyklų apsauga. Pagal vieną šaltinį, internuotieji karininkai ir kiti išgabenami į SSRS. Liepos 13–15 d. kareiviai paleidžiami į namus, o karininkai, policininkai uždaromi į lagerius. Tuos pačius lagerius, kurių aukos prieš keletą mėnesių buvo sušaudytos. Naujų aukų iš Lietuvos atvežta 4 376*, iš jų – 2 353 uždaromi Kozelsko ir 2 026 – Ostaškovo (kitur nurodomas Juchnovas) lageriuose[xxx]. Įdomu, kad tada į Kozelską buvo atvežti iš Kauno internuoti prancūzai. Tikriausiai jie buvo pabėgę iš vokiečių lagerių Rytprūsiuose. Atvežtuosius iš Lietuvos NKVD viršūnės ruošėsi sunaikinti pagal Katynės scenarijų.  Tai įrodo 1941 m. kovo 27 d. NKVD belaisvių ir internuotųjų  valdybos viršininko rašto Berijai turinys. Jis rašė: „Tarp buvusios  Lenkijos valstybės internuotųjų kariškių, atvykusių iš Lietuvos ir Latvijos SSR į NKVD Kozelsko lagerį laikomi 1 527 asmenys – baudžiamųjų organų tarnautojai…“[xxxi]. Juos apibūdino kaip aktyvius ir nesutaikomus sovietų valdžios priešus ir per ypatingąjį pasitarimą siūlė įforminti jiems nuosprendžius (nesudarant jokių bylų, o remiantis anketų duomenimis). Dėl nežinomų priežasčių naikinimo siūlymas nesusilaukė Kremliaus vadeivų pritarimo. Tąkart „liaudies priešai“ palikti gyvi. Jie išsiunčiami į Murmansko sritį statyti Panojaus aerodromo. Gal reikėjo baltųjų vergų darbo? Prasidėjus karui, jie išvežami į rytus. Tad neturi pagrindo spėjimas, paremtas buvusių enkavedistų pasakojimais, kad 1941 m. kovą – balandį lenkų kariai sušaudyti[xxxii]. 1941 m. rugpjūčio mėn. jie įstojo į gen. Anderso armiją ir šitaip išvengė NKVD budelių šūvių į pakaušį. Svarbu ir tai, kad didžiąją Anderso armijos karininkų korpuso (2 430 asmenų) dalį sudarė internuotieji Lietuvoje. Tarp jų buvo nemaža aukštų karininkų: 1 generolas, 5 pulkininkai, 17 papulkininkių, 43 majorai ir t.t. Vėlesnė šios armijos istorija daugeliui žinoma: pasitraukimas į Vidurio Rytus, kovos su vokiečiais, Monte Cassino šturmas, per kurį daugelis „lietuviškų“ karių padėjo galvas. Bet žuvo kaip kariai, garbingai kovodami, o ne buvo pribaigti enkavedistų iš už nugaros. Tad galima teigti, kad Lietuva objektyviai prisidėjo prie 4 373 Lenkijos karininkų, policininkų gyvybių išsaugojimo. Dėl internavimo lenkų kariai vėliau pateko į NKVD rankas, kai kraupi jų organizuota mirties puota buvo pasibaigusi. Žinoma, vėliau internuotųjų likimas priklausė jau nuo Kremliaus užgaidų bei tarptautinės situacijos. Su internuotųjų likimu susijusi ir jų šeimų dalia. 1940 m. kovo 2 d. SSRS LKT nutarimu Katynėje, Ostaškove, Starobelske sušaudytųjų šeimos ištremtos į Kazachstaną. Todėl dėl internavimosi Lietuvoje mirties išvengę kariškiai tuo pačiu nuo lagerių išgelbėjo savo šeimas.

Ne visai aiškus Lietuvoje internuotų civilių likimas. Pagal paskelbtų SSRS dokumentų fragmentus išeitų, jog panorėjusieji grįžti (1939 m. rudenį) į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą, iš pradžių atsidūrė Juchnovo lageryje, o 1940 m. pavasarį – Katynės duobėse. Lietuvos valstybės egzistavimas ir Vilniaus krašto atgavimas taip pat sumažino Vilnijoje represuotų asmenų skaičių. „Išlaisvintame“ Vilniaus krašte prasidėjo sistemiški areštai. Kraštas buvo „švarinamas“ nuo inteligentų, žymių visuomenės ir politikos veikėjų. Nuo 1939 m. rugsėjo 19 d. iki spalio 28 d. suimti keli šimtai asmenų. 1939 m. lapkričio 24 d. išsamiausiame, bet nepilname Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir jo sričiai sąraše nurodytos 352 pavardės, tarp jų – žymių veikėjų Abramovičių, Tiškevičių, Pilsudskių ir kt.[xxxiii] Suimtiesiems gelbėti buvo įsteigta visuomeninė organizacija – Civiliams suimtiesiems SSRS gelbėti komitetas. Jo 1940 m. vasario 23 d. prašyme A.Smetonai padėti išlaisvinti represuotuosius kalbama apie 500 suimtųjų[xxxiv]. Iškalbingas jau pats minėto komiteto įkūrimo faktas, bylojantis apie visuomenės neabejingumą SSRS aukoms. Ir Lietuvos valdžia bandė gelbėti nelaimėlius.

Yra žinoma, kad 1940 m. gegužės 11 d. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys L. Natkevičius įteikė Dekanozovui 5 notas, tarp jų – notas dėl iš Vilniaus krašto kilusių Lenkijos karių ir išvežtų civilių asmenų grąžinimo į Lietuvą[xxxv]. Prie notos dėl karių grąžinimo buvo pridėtas papildomas 114 asmenų sąrašas. Kitas dalykas, kad SSRS mažai skaitėsi su Lietuvos protestais, reikalavimais. Dėl baimės erzinti grėsmingą Rytų kaimyną, kartais Lietuvos valdžios reikalavimų tonas panašus į baudžiauninko maldavimą. Tokiu nuolankumu buvo persunktas L. Natkevičiaus pokalbis su Dekanozovu dėl bėglių iš Baltarusijos į Lietuvą sušaudymo. Beje, tokių atsitikimų būta ne taip mažai. Šiuo reikalu L. Natkevičius teišdrįso Dekanozovui priminti: „Prašiau, kad sovietų sargybiniai per daug uoliai nešaudytų į mūsų pusę, jeigu ir išsprunka vienas kitas asmuo per sieną. Bendrai prašiau būti kiek liberališkesniems tokiais atvejais […]“[xxxvi]. Išeitų, kad Lietuvos atstovas prašė liberaliau šaudyti! Nepaisant to, nežinomas lenkų kariškių ir civilių skaičius Lietuvos pastangomis buvo išgelbėtas. Taip leidžia tvirtinti rusiško dokumentų rinkinio teiginys, jog iš pasmerktųjų  sušaudyti lenkų karininkų sąrašų buvo išbraukiami asmenys, dėl kurių buvo gaunami Vokietijos ir Lietuvos diplomatinių misijų paklausimai[xxxvii].

Bet svarbiausia tai, kad 1939 m. Vilniaus kraštą SSRS administravo tik kiek ilgiau negu mėnesį, todėl nesuspėjo daug asmenų represuoti. Kitaip sakant, Vilniaus grąžinimas Lietuvai daugelį žmonių išgelbėjo nuo represijų arba jas nuvėlino beveik 2 metais. 1941 m. birželio trėmimai lenkams turėjo ne tiek tragiškas pasekmes, negu lietuviams. Pagal SSRS ir Lenkijos susitarimą (1941  m. birželio 30 d.) suimtieji, ištremtieji lenkai buvo amnestuoti, todėl galėjo stoti į Anderso armiją ir su ja išvykti iš „rojaus“. Šia proga priminsiu, kad 1939 m. gruodžio 4 d. VKP(b) politbiuro nutarimu iš Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos į šiaurę turėjo būti ištremti karininkų, policininkų, eigulių ir atkeltųjų iš Lenkijos šeimos. Tokių tremtinių susidarė 1 980 000[xxxviii]. Ačiū Dievui, kad tada Vilniaus kraštas buvo jau nebe Baltarusija! Tai ne visas „kandidatų“ į sovietinius lagerius kontingentas. Pagal sovietų planus (pradinius) turėjo būti sunaikinti ir dimisijos bei atsargos karininkai. Užėmus Vilniaus kraštą, buvo paskelbta šios kategorijos asmenų registracija. Melagingai žadėta jų neliesti, prilyginti sovietiniams karininkams. Patikėję šia apgaule atsidūrė Kozelske, o po to – Katynės duobėje. Toks likimas ištiko, pvz., Druskininkuose gyvenusį seną gen. Bogatyrevičių. Įžvalgesnieji karininkai nesiregistravo ir, į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenei, išvengė akistatos su NKVD. Daugiausia „kontrrevoliucinių elementų“ enkavėdistų manymu, buvo tarp pabėgėlių iš Vokietijos užimtų Lenkijos žemių. Oficialiais tačiau negalutiniais Lietuvos įstaigų duomenimis, 1939 m. gruodį Vilniaus krašte buvo 18 311 atbėgėlių[xxxix]. Duomenys negalutiniai todėl, kad turėjusieji pragyvenimo šaltinių nesiregistravo. Atbėgėlių šelpimui kas mėnesį buvo skiriama apie 1 mln. Lt, iš jų pusę – Lietuvos valdžia ir įvairios organizacijos. Pagal sovietinius įstatymus, atbėgėliai iš bet kurios šalies geriausiu atveju būdavo „teisiami“ už nelegalų SSRS sienos perėjimą. Dažnai jiems pritaikydavo dar ir kitus baudžiamojo kodekso straipsnius, pvz., kotrrevoliucinė veikla. Kol kas neaišku, kiek 1939 m. rudenį sovietai spėjo nuteisti atbėgėlių į Vilniaus kraštą. Po Lietuvos okupacijos atbėgėlių baudimas tapo įprastu reiškiniu.

Turint galvoje šias represijas, keisti ir nesuprantami atrodo emigrantinės Lenkijos Vyriausybės diplomatiniai demaršai, lenkų spaudos triukšmas dėl Vilniaus krašto grįžimo Lietuvos sudėtį.

Dar labiau lietuviams turėjo (ir gali) būti nesuprantama mūsų šalies priglaustų ir šelptų atbėgėlių antilietuviška pogrindinė veikla, policininkų žudymas. Tokia veikla nebuvo ir politiškai išmintinga, nes Lietuvos silpninimas, kenkimas jai negalėjo pasitarnauti Lenkijos valstybės atkūrimui. Lenkų ir lietuvių naikinimasis atitiko tik nacių ir sovietų politinius interesus. Galima nelinksmai pajuokauti, kad tai padėjo gestapininkams ir enkavedistams taupyti šovinius.

Taigi Lietuva, šelpdama pabėgėlius, atliko humanišką misiją. Tuo galime didžiuotis, bet nepamiršti pamokymo: „Gera padarei, sau padarei“.

Neišgirstas Katynėje nužudytų lietuvių ir vilniečių šauksmas

Katynė buvo ir išliks lenkų karininkų žudynių simboliu. Tai neginčijama, bet ne absoliuti tiesa. Detaliau, visapusiškiau žvelgiant, Katynė – daugelio Rytų tautų vyrų, tarnavusių Lenkijos kariuomenėje, kapinynas. Čia buvo sušaudyti, nukankinti lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, vengrai, čekai, žydai, lietuviai ir kitų tautybių atstovai.

Išsiuntimo į sušaudymo vietas NKVD „paskyrose“, lenkų tyrinėtojų (Adam Moszyński, Jędrzej Tucholski, Jan Bruksztus) sudarytuose aukų sąrašuose – nemaža lietuviškos kilmės pavardžių. J. Tuchovskio sąraše randame tokias pavardes: Jan Bartys, Dionisas Bojarunas, Vitoldas ir Boguslavas Butvilai, Jozefas Burba, Janas Dagilis, Zygmuntas Indrunas, Stanislovas Juras, Ričardas Kalpas, Romualdas Lukas, Eugenijus Niemunis, Antonijus Palukaitis, Henrikas Pakulnis, Ričardas Raičys, Vladislovas Reklaitis, Vitoldas Mitkus Edvardas, Liudvikas ir Tadas Viršylo ir kt.[xl] Jie į mirtį iškeliavo iš Kozelsko lagerio. Ostaškovo ir Starobelsko lageriuose kalėjo ir buvo sušaudyti Povilas Boruta, Teofil Klimas, Karolis Palukaitis, Edvardas Cinkutis, Miečyslav Šatas, Janas Gaida ir kiti[xli]. J. Tucholskio sąraše neįrašyti, bet pagal NKBD išsiuntimo į egzekucijos vietas pažymas buvo sušaudyti Stanislav Smeilis, Adam Liukas, Stanislovas Petruška, Konstantinas Guldytis, Viktoras Voilas, Petr Duda, Voicech Jakubas, Vaclovas Šimenis[xlii].

Sąrašą būtų galima tęsti. Į jį galėtų įeiti ir trys šio straipsnio autoriaus bendrapavardžiai. Šiandien vargu ar įmanoma išaiškinti, ar jie save laikė lietuviais, ar tik turėjo lietuviškas pavardes. Turbūt nėra abejonių dėl tautybės tų, kurie išsaugojo lietuvišką pavardės galūnę, pavyzdžiui, V. Rėklaitis, D. Bojarūnas, J. Dagilis ir kt., arba aišku, kad jie kilę iš lietuviškų vietovių (Ignalinos, Kaltanėnų, Linkmenų, Rėškutėnų, Daugėliškio ir t. t.). Neabejoju, kad pvz., J. Brūkštus, S. Kliukas buvo būtent iš tų kraštų. Tarp aukų buvo lietuvių, bet jie neatsisakė savo tautinės tapatybės. Kartais pavardžių lenkinimas visiškai pakeisdavo jų šaknis ir skambėdavo anekdotiškai. Pavyzdžiui, iš Galatiltis – Golotylecu, iš Pirštelis – Pirstel. Todėl išaiškinti tokių pavardžių savininkų tikrąją tautybę beveik nėra galimybių. Iš vieno NKVD dokumento aišku, kad Kozelsko lageryje laikytas Michnevič buvo lietuvis. Bet tam reikėjo kažkuo pasižymėti. Apie tai pakalbėsime vėliau. Taip pat palyginimas kai kurių aukų pavardžių rašybos lenkiškais ir rusiškais rašmenimis leidžia nustatyti jų lietuvišką kilmę. Pavyzdžiui, lenkiškame Ostaškovo stovyklos aukų sąraše įrašyta Jano Klimšako pavardė, o rusiškame dokumente jis įvardintas kaip J. Klimša. Turbūt niekam nekils mintis, kad enkavedistai sulietuvino lenko pavardę. Žinoma, buvo priešingai. Pagal NKVD suvestines, 1940 m. vasario 28 d. įvairiuose lageriuose laikyti 151 lietuviai, iš jų Kozelske – 8, Starobelske – 1, Rovenske – 101, Krivoroge – 41, Zaporožėje – 7, Jeleno Karakube – 2[xliii]. Neabejoju, kad tai ne visi lietuviai, o tik tie, kurių asmens dokumentuose buvo įrašyta tokia tautybė.

Numanomi lietuviai dėl lenkinimo politikos neturėjo būti aukšto laipsnio karininkai arba aukšti valdininkai. Tiesa, viename leidinyje minima tais laikais lageryje sėdėjusio gen. Marijono Janušaičio pavardė[xliv]. Be to, teišliko informacija tik apie vieną kitą.  D. Bojarūnas buvo inžinierius  mechanikas, J. Gaura – Vilniaus mokytojas, J. Burba mokytojavo Gardine, T. Kraučiūnas turėjo fabriką Varšuvoje, V. Kužas buvo užsitarnavęs kapitono laipsnį. NKVD dokumentuose išliko daugiau informacijos apie Julijoną Michnevičių ir Antaną Baliulį (rusiškai A. Boliulis)[xlv]. Tokio NKVD „dėmesio“ jie ir vilnietis Z. Rymaševskis nusipelnė tikru ar menamu bandymu pabėgti iš Kozelsko lagerio. Kadangi NKVD dokumentuose (1939  m. gruodžio 10 d.) nieko nerašoma apie jų rengimąsi pabėgti ir bandymą tai padaryti, manytina, kad ši istorija sukurta pačių enkavėdistų budrumui pademonstruoti. J. Michnevičius (g.1910 m.) prieš suėmimą gyveno Vilniuje, turėjo aukštąjį radiotechniko išsilavinimą, suimtas registruojant atsargos karininkus. Įdomios biografijos žmogus – A. Baliulis (g.1909 m.). Pagal J. Cicėną, buvo kilęs nuo Dūkšto[xlvi]. A. Baliulis buvo mokytojas, 1935 m. už žvalgybos Lietuvai darbą Lenkijos teismo buvo nuteistas 12 m. kalėjimo. Bausmę atlikinėjo liūdnai pagarsėjusiame Šv. Kryžiaus kalėjime. Į Kozelsko lagerį pateko „išlaisvinus“ iš Baranovičių kalėjimo. Prieš sušaudant Kozelsko lagerininkus, A. Baliulis ir J. Michnevičius perkelti į Juchovo, o iš ten – į Griazovo lagerį. Dokumentuose įrašyta perkėlimo priežastis – „kaip lietuviai“. Katynės jie išvengė, o koks tolimesnis jų likimas – nežinoma. Beje, Lietuvos žvalgams  NKVD viršūnės rodė ypatingą dėmesį. 1939 m. spalio mėn. 13 d. Berijos direktyvoje Smolensko NKVD viršininkui išskirti Lietuvos žvalgai, nurodyta juos laikyti 3-sios valdybos priežiūroje[xlvii].

Katynės duobėse amžinai atgulė daug žymių vilniečių (arba pagal kilmę, arba pagal  veiklą). 1939 m. gruodžio 1 d. vien Ostaškovo lageryje buvo 196 vilniečiai[xlviii]. Turėtume žinoti, kad ten buvo nužudyti tapytojas Steponas Daukša, Vilniaus žemės banko vicedirektorius, Vilniaus universiteto absolventas, magistras A.Abramavičius, V.Bronakovskis, žurnalo „Vilniaus žodis“ redaktorius, Vilniaus universiteto Fizikos – matematikos fakulteto asistentas T. Dolenga – Mazovieckis,  Technikos licėjaus dėstytojas Adomas Bieleckis, Vilniaus universiteto doc., dr. Chržanovskis, doc. Juozas Marcinkevičius (iš Pašaminės), nenustatyta, kokį  mokslinį laipsnį turėjęs dėstytojas Tadas Viršila, psichiatrijos katedros vedėjas, dr. V. Godlovskis ir kt. J. Marcinkevičius (g. 1910 m.) drauge su A. Zigmundu laikomi žymiausiais universiteto matematikais[xlix]. Jis tyrė trigonometrines ir ortogonaliųjų finkcijų eilutes, paskelbė 55 mokslinius straipsnius, 1937 m. jam suteiktas habilituoto daktaro laipsnis. 1939 m. pavasarį stažavosi Londone, Paryžiuje, prasidėjus karui, grįžo į Vilnių ir buvo mobilizuotas į Lenkijos armiją. Vilniaus istorijos autoriai gudriai paslėpė J. Marcinkevičiaus sunaikinimo Katynėje faktą. Jie rašo: „Prasidėjus karui, grįžo į Vilnių, buvo mobilizuotas, pateko į nelaisvę ir žuvo“[l]. Suprask, kad nori, į kokią armiją mobilizuotas, į kieno nelaisvę buvo paimtas, kaip žuvo!

Taip pat Katynėje sušaudytas chemijos prof. Tadas Dubas. Deja, nežinoma, kokioje mokykloje jis dėstė, jo tautybė Kozelsko lageryje  sėdėjo Vilniaus universiteto Valstybės teisės katedros vedėjas Vaclovas Komarnickis, Teisės teorijos ir filosofijos katedros vedėjas Viktoras Sukienickis, doc., ekonomistas, Rytų Europos instituto direktorius Stanislovas Svianievičius. Lemtis jiems buvo palanki, išsigelbėjo, būdami mirties prieangyje. Jie paliko ryškius veiklos pėdsakus Vilniaus universitete, kai kurie pasižymėjo įvairių Lietuvos istorijos klausimų tyrimais ir kitokia veikla. V. Komarnickis išleistas iš lagerio, dirbo V. Sikorskio Vyriausybėje teisingumo ministru. V. Sukieneckis parašė puikų darbą apie Kozelsko lagerį, Vakaruose išleido 2 tomų veikalą apie LDK ir Lenkijos žemes Pirmojo pasaulinio karo metais. Pasak Č. Milošo, buvo labai prisirišęs prie Vilniaus, tačiau mėgęs pabrėžti, jog yra gimęs Kaune ir „<…> šitaip tarsi kilstelėdavo aukščiau, išdidžiai nešiojamą savo, lietuvio (lenkų kultūros) vardą <…>“[li].

Daugiausia žinoma apie žymų ekonomistą S. Svianievičių. Vilniaus išaugęs mokslininkas, tyrinėjo SSRS ir Vokietijos ekonomiką, apgynė kandidatinę disertaciją „Leninas – ekonomistas“, buvo išleidęs straipsnių apie sovietinę ekonomiką rinkinį. Išlaisvintas iš lagerių lenkų diplomatų spaudimu su V. Anderso armija pasitraukė į Vidurio Rytus, dirbo pasiuntiniu, parašė prisiminimus „Katynės šešėlyje“. Šiltai jį prisimena Č. Milošas: „Swianiewiezius – tipiškas vilnietis ligi kaulų smegenų […]. labai gerbiau ir mylėjau Swianieviezių, gal būt todėl, jog, būdamas uolus, netgi kiek davatkiškas katalikas, jis vis dėlto savyje neturėjo  nieko iš dešiniųjų ultrapatriotinių, „lechitiškųjų“ įpročių.“[lii]

Buvo represuoti ir į armiją nemobilizuoti intelektualai. Tada laisvė tebuvo trumpas koridorius į lagerius. Karo metais buvo deportuotas ir dingo be pėdsakų buvęs Vilniaus universiteto rektorius, Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas, prof. V. Jakovickis. Norėdamas parodyti, kaip nukentėjo Vilniaus universiteto mokslinis potencialas, kaip naikintas intelektualinis krašto elitas, kiek peržengsiu temos ribas. Č. Milošas rašė, kad į Kazachstaną buvo išvežtas (nenurodyta kada) Stanislovas Koscialkovskis. Jis buvo vienas iš lenkų Mokslo bičiulių draugijos iniciatorių ir steigėjų. Draugija (įsteigta 1907 m.) rūpinosi Vilniaus universiteto atkūrimu, 1920–1939 m. dėstė Stepono Batoro universitete, vadovavo Lenkijos istorijos katedrai, tyrinėjo Lietuvos istoriją, parašė monumentalų darbą apie A. Tyzenhauzo reformas. Lagerininko dalia ištiko ir universiteto docentą, teisininką Janą Adamusą. Prieš karą jis dėstė Lietuvos teisės istorijos kursus, tarp jų daugiausia paprotinę pagonybės laikų teisę. Po karo jis profesoriavo Lodzės universitete.

Iš archyve surastų KGB dokumentų[liii] paaiškėjo, kad jų auka tapo žymus matematikas, prof. Stepas Kempista (be reikalo lietuviškame leidinyje prie jo pavardės pridėta raidė „s“). Nuo pirmųjų universiteto gyvavimo dienų jis dėstė matematinę analizę, aibių teoriją ir kitus kursus, buvo baigęs Sorbonos universitetą, vadovavo matematikos katedrai. Leidinyje apie VU istoriją rašoma, kad S. Kempista mirė 1940 m. leidinio autoriai nežinojo ar negalėjo parašyti, kad 1940 m. profesorius buvo suimtas, kankinamas, apkaltintas „veikimu prieš Lietuvos liaudį“. Pagal 1940 m. rugpjūčio 13 d. Vilniaus valstybės saugumo tardymo skyriaus viršininko Kozlovo raportą, S. Kempista „nedavė jį demaskuojančių parodymų“, du kartus „tardytas“ ltn. Gerasimovo, 1940 m. rugpjūčio 3 d. kojine pasikorė. Tik ekspertai galėtų tiksliai pasakyti, ar įmanoma kojine pasikarti. Bet kuriuo atveju, prof. S. Kempista mirė kankinio mirtimi. Komunistinių inkvizitorių kankinimų neištvėręs nusižudė (1940 m. rugpjūčio 10 d.) lenkų armijos majoras Nikolajus Suchodolskis, vinimi bandė nusižudyti prekybininkas Vitoldas Januškevičius*. Apie pastarojo bandymą nusižudyti minėtame raporte rašoma, kad tam nebuvo pagrindo. Taigi, pagal kankintojų logiką išeitų, jog prof. S. Kempista turėjo pagrindą nusižudyti. Kaip buvo reaguota į savižudybę? Gal sadistai buvo sudrausminti? Nieko panašaus! Buvo sugriežtintas kamerų stebėjimas, prižiūrėtojams paskirta mažiau kamerų. Tikri azijietiškų viduramžių papročiai!

Nukankintieji šaukiasi mūsų prisiminimo. Pirmiausia turėtume juos įrašyti represuotųjų registre – leidinyje „Lietuvos gyventojų genocidas“. Naujoje ir papildytoje laidoje pateiktos tik kai kurių Stepono Batoro universiteto dėstytojų pavardės. Jame nėra Chržanovkio, V. Komarnickio, T.Viršilos. Šiame leidinyje neradau nei vienos mažiau garsios Katynės aukos, net tų, kurių gyvenamoji vieta ar darbovietė nurodyta J. Tucholskio sudarytame aukų sąraše. Apmaudu, kad leidinyje įsivėlė netikslumų: S. Žanievičiaus suėmimas nukeltas į 1940 m., J. Marcinkevičiaus – į 1941 m., nenurodytas jo sušaudymo faktas[liv]. Bent man nepriimtinas, klaidinantis atrodo dėstytojų priskyrimas tarnautojų kategorijai, juolab, kad prie J. Adamso, V. Jakovickio, S. Koscialkovskio, J. Marcinkevičiaus, V. Sukieneckio pavardžių nenurodytas jų darbas universitete. Taigi  būtina daug ką patikslinti, atlikti didelį aukų paieškos darbą. Antra, Vilniaus universiteto pareiga būtų atidengti Katynės aukų ir kitų represuotųjų memorialinę lentą.

Katynėje sušaudytieji lietuviai nori mums pasakyti, kad jiems buvo dvigubai sunkiau žūti. Jie žuvo ne už savo Tėvynę, o svetimą valstybę.

Pagaliau  Katynės aukos nori perspėti Lenkijos ir Lietuvos karštagalvius apie mūsų susipriešinimo pavojų, iš kurio visada laimėdavo tretieji. Turėtume nepamiršti Štuthofe ir sovietų lageriuose lenkų ir lietuvių inteligentų savitarpio supratimo ir išmoktos pamokos – būtinybės išvengti Lenkijos ir Lietuvos nesutarimų. Šiam tikslui geriausiai gali pasitarnauti ne skriaudų ieškojimas praeityje, o gražaus bendravimo, bendro likimo pavyzdžių ieškojimas.

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas  „Lietuvos aidas” 2000 10 25,  „Kultūros barai“, 2001, Nr. 3.

* Naujausiais duomenimis, 1939 m. rugsėjo 26 d. buvo internuota 12 767 kariai, 1940 m. birželio 15 d. jų liko 4 767. Be to, 1939 m. pabaigoje prisiglaudė 18 311 civilių pabėgėlių (Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje, Vilnius, 2005, p. 43, 209).

* Lenkų istorikų nuoroda, kad 1940 m. vasarą tebuvo 1 812 internuotųjų, aiškiai netiksli.

* Informacija apie šiuos kankinius pasidalinau su vienu signataru lenku. Jis pažadėjo pokalbiui su manimi atsiųsti žurnalistą, kad šia tema parašytų straipsnį. Deja, pažado neištesėjo, ne man to reikėjo.

[i] Катынь. Пленики необъявленой войны. Документы. Moсква, 1999, с.13.

[ii] Л.Ежевский. Катынь 1940. Рига, 1990, с.12.

[iii] С.Свяневич. В тени Катыни. London, 1989, с. 108.

[iv] Катынская драма, сoст. и ред. О. В. Яснoва, Moсква, 1991, с.136.

[v] Ten pat, p.39.

[vi] Катынь, c.5.

[vii] Ten pat, p.389.

[viii] Ten pat, p.512.

[ix] Ten pat.

[x] Л.Ежевский. Min. veik. с.31.

[xi] Катынь, c.599.

[xii] Л.Ежевский, c.72.

[xiii] С.Свяневич. Min.veik., c.75.

[xiv] Voruta, 1998 03 03 (Autorius neturėjo galimybių susipažinti su leidinio originalu, todėl remiamasi S.Buchavecko recenzija).

[xv] A.Maliszewski. Benamiai žmonės. Kaunas, 1940, p. 139.

[xvi] Ten pat, p.148.

[xvii] L.Truska. Lietuva 1938–1953 metais. Kaunas, 1995, p.39.

[xviii] R.Žepkaitė. Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940. Vilnius, 1990, p.51.

[xix] Катынь, c.36.

[xx] Voruta, 1998 03 03.

[xxi] Катынская драма, с.36.

[xxii] Voruta, 1993 12 16–22.

[xxiii] Катынская драма, с.20.

[xxiv] Voruta, 1998 03 03.

[xxv] Ten pat.

[xxvi] Ten pat.

[xxvii] Ten pat.

[xxviii] Ten pat.

[xxix] Lietuvos okupacija ir aneksija 1939–1940. Vilnius, 1993, p.178.

[xxx] Катынская драма, с.156.

[xxxi] Ten pat, p. 157.

[xxxii] Karys, 1994, Nr. 8, p.17.

[xxxiii] Lietuvos okupacija ir aneksija, p. 155.

[xxxiv] Ten pat, p. 163.

[xxxv] Ten pat, p. 179.

[xxxvi] Ten pat, p. 178.

[xxxvii] Катынская драма, с.151.

[xxxviii] Ten pat, p. 147.

[xxxix] R.Žepkaitė. Min.veik., p.50.

[xl] J.Tucholski. Mord w Katyniu. Warszawa, 1991, p. 72, 77 ir kt.

[xli] Ten pat, p. 247 ir kt.

[xlii] Ten pat, p. 603 ir kt.

[xliii] Катынь…, Lista Katynska. Warszawa, 1989, p. 369–370.

[xliv] Репресии против поляков и польских граждан. Moсква, 1997, p.177.

[xlv] Катынь, с.261.

[xlvi] J.Cicėnas. Vilnius tarp audrų. V., 1993, p.239.

[xlvii] Катынь, с.145.

[xlviii] Катынская драма, с.113.

[xlix] Vilniaus universiteto istorija 1803–1940. Vilnius, 1977, p.186.

[l] Ten pat, p. 187.

[li] Cz.Milosz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius, 1996, p. 277.

[lii] Ten pat, p. 278.

[liii] Lietuvos ypatingasis archyvas, ap.8, b.3.

[liv] Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941. Vilnius, 1999, p. 531, 788.

The post Vladas Terleckas. Katynės žudynių istorijos lietuviški puslapiai appeared first on Voruta.

Juozas Elekšis, www.voruta.lt

Gimtieji Viekšniai įsikūrė kelių ir upių sankryžoje. Tai lėmė ne tik patogų, bet ir neramų gyvenimą. Čia gyveno įvairių tautų žmonės: lietuviai, sulenkėję bajorai, po sukilimų atkelti rusai, net nuo Volgos atsibastęs totorius Saračinskas. Sara Čin (ruda kalva) vadinosi totorių gyvenvietė prie Volgos. Rusai ją pavadino Caricinu, vėliau Stalingradu. Dabar tai jau Volgogradas.

Per abu karus prie Ventos po mėnesį žaibavo frontas. Pirmojo karo metu kairiajame krante buvo vokiečiai, pastarojo karo metu jie buvo dešiniajame upės krante. Po abiejų karų liko daug bunkerių, apkasų liekanų. Šį kartą šūviai nenutilo ir karui pasibaigus. Apie tai „Vorutoje” labai įdomiai (sausio 27 d.) rašė mažeikiškis  Albertas Ruginis. Labai gerai žinau jo aprašomas vietoves, pažinau daugelį jo minimų žmonių. Gimtojo, karališkojo Lėlaičių kaimo vyrai (ir du mano vyresni broliai), nenorėdami tarnauti sovietinėje kariuomenėje, pasislėpė įrengtuose bunkeriuose ir slėptuvėse. Nė vienas neturėjo ginklo, todėl, laukdami amerikonų, tik slapstėsi.

Alberto Ruginio aprašomos kautynės prie Gudų malūno, kai buvo nukauti keturi kariškiai, nuskambėjo po visą apylinkę. Ten žuvo ir su manimi Viekšnių mokyklą lankęs Pozdniakovas. Jis visur  eidavo uniformuotas ir labai tuo didžiavosi. Bet kokio susirinkimo metu Viekšniuose ir Mažeikiuose, jis atsistodavo priekyje  ir į visus atsisukęs stebėdavo žmonių akis. Visi žvilgsnius nuleisdavome.

Žuvusieji buvo pašarvoti Viekšniuose. Velionis lydėjo mokytojo Vinco Deniušio dūdoriai. Mano broliai su dviračiais buvo nuvykę prie malūno. Stebėjosi, kad „žaliūkai” buvo net išsikasę apkasėlius. Jie kariškius sučiupę kambaryje ir varę lauk, o kieme sušaudę. Vienas atsisakęs lipti nuo laiptų. Ant jų ir nušovę. Krisdamas persiskėlęs galvą. Pozdniakovas pabėgęs į daržinę ir atsišaudęs. Bandydamas prisidengti dūmais, ją padegęs. Mano bendramokslis Vytautas Steponavičius gyveno Žibikų pušyne pas dėdę. Jis pasakojo, kad iš ten matėsi gaisras ir gana ilgai girdėjosi šūviai.

Daugiau žinau apie Milių bunkeryje žuvusius rezistentus. Pasilipęs ant trobos stogo stebėjau, kai buvo puolamas bunkeris. Tratėjo šūviai, sproginėjo granatos, rūko dūmai. Gerai pažinau Praną Šiuipį. Jis gimęs ne Lėlaičių, o Paventės  kaime. Ateidavo pas brolius. Kai išėjo pas rezistentus, dažnai per mūsų kiemą eidavo su rankinėmis. Sakydavo, kad dirba Klaipėdoje vienoje įmonėje. Brolio Beno kartais prašydavo pavežti iki Krakių malūno, bet šis gana šiurkščiai atsisakydavo, nes ne kartą jie buvo dėl merginų susimušę. Brolis pykdavo – įsidarbino, o jam nepasiūlo darbo, todėl vos sulojus šunims turįs dumti į  mišką, palikęs dirvoje arklius. Besislapstantieji patirdavo didelę psichologinę įtampą. Žinok, iš kurios pakrūmės tau šūktelės: „Stot. Rankas aukštyn!” Kiek kainuoja nervų, kai apie tavo slėptuvę vaikšto ginkluoti kariškiai? Kokią reikia turėti savitvardą, kai atbėgęs prie Ventos, įbrendi upėn, kur nėra krūmų ir brendi upės pakraščiu iki tankių krūmų. Pasirenki po krūmu vandeny esantį akmenį ir atsisėdęs ant jo lauki kas bus. Einant pro šalį krantu tavęs beveik nesimato, plaukiant upe iš valties taip pat. Dar būtina veidą prisidengti kokia šaka. Nepastebėjo. O kaip bus einant prie arklių, į namus. Prie Ventos gyvenę ūkininkai turėjo valtis. Jas rakinti nebuvo mados. Jų niekas neliesdavo. Pokary buvo kitaip. Jų nelikdavo. Kartais jas sustabdydavo tik Krakių malūno užtvanka. Vargu rezistentai eidavo iki malūno, kur būdavo ginkluotų žmonių. Persikeldavo valtimi ir eidavo savais keliais. Ėmėme valtį pririšti, bet kažkas nukirsdavo grandines. Pradėjome ją slėpti į Ventą įtekančio Pievio krūmais apaugusioje vagoje. Negelbėjo. Galbūt ją slėpėme besislepiantiems žmonėms panosėje. Santakoje buvo daug tankių krūmų. Ten karščių metu slėpdavosi gyvuliai, bet prasidėjus susišaudymams, jie kažkodėl stovėdavo krūmų pakraštyje. Niekad neidavau domėtis tokiu jų elgesiu, nors krūmuose kartais trakštelėdavo kokia šaka. Kai nukrito lapai, radau pačiame tankyne suręstą mažą namelį. Jis negalėjo apsaugoti nuo lietaus, nes buvo dengtas alksnių šakomis. Vis dėl to apsidžiaugiau, kad nėjau į krūmus. Nežinia, ar ten besislepiantys norėjo, kad kas nors pamatytų.

Vaikai taip pat gyveno baimėje. Kartą ant trobos durų tėvas rado raštelį, kad neleistų man važiuoti į Dainų šventę. Jis iš karto man uždraudė važiuoti. Eidami iš mokyklos kartais repetuodavome sovietines dainų šventės dainas, bet eidami per Žibikų pušyną, ar Pavenčiuose ganydami bandą, traukdavome jau apie palinkusią prie kelio liepą. Vis atrodydavo, kad kažkas klausosi. Kas žino, gal Milių bunkerio rezistentai  norėjo su broliu užmegzti ryšius, nes glaudžiai bendravo su kito mano brolio Igno gimine Jonu Silkiniu. Brolis Ignas buvo vedęs Silkinio seserį Emiliją. Jonas rezistentus aprūpindavo miltais, kruopomis, akumuliatoriumi, šoviniais. Grįžęs po dešimties metų iš lagerio sakėsi jiems atidavęs ir  rusišką kulkosvaidį. Ginklai buvo laikomi malūno rūsyje netoli miltų birimo gerklių, kur visada būdavo daug svetimų žmonių. Keista, bet vieną didelę šovinių prikrautą buvusią amerikoniškų vaisių konservų dėžę  radau jau atgimimo laikais. Net brolį nustebo mano radinys. Brolis Ignas su Silkiniu labai draugavo, abu miegojo viename kambaryje, dirbo malūne. Iš kažkur gavo elektrinių motorų, dinamo agregatų, net mažą turbiną, kuri pastatyta didžiosios turbinos dėžės kampe aprūpindavo elektra Lėlaičių ir pusę Pavenčių kaimo. Silkinis  sakė, kad tardymo metu jį labai skaudžiai per plikų kojų padus mušdavo. Keista, bet brolio nei dėl kulkosvaidžio, nei šovinių, akumuliatorių ar maisto tiekimo rezistentams niekas netardė.  Silkinis, matyt, viską prisiėmė sau ir nieko neišdavė. Gal turėjo įtakos ir tai, kad mano brolis buvo muzikantas, grojo renginiuose, darydavo alų, kuriuo vaišindavosi ir stribai, ir miškiniai. Nuteisė Joną dešimčiai metų. Sąlygos  buvo labai žiaurios. Tik retkarčiais galėdavo atsiųsti papiroso dėžutės dydžio lapelį su rusišku užrašu: „esu sveikas gyvas, laukiu siuntinio”. Tik baigiantis terminui, pakvietė brolį atvažiuoti už Uralo kalnų į angliakasių miestelį. Lagerio vadovybė, gavusi lietuviškų vaišių, leido pabaliavoti už lagerio ribų pievutėje, nors Jonas ir buvo baustas karceriu, nes pasigamino juostinį magnetofoną, kuriuo įrašinėjo kalinių dainas. Įrašą pakabino virš vartų. Keista, bet magnetofoną jis parsivežė į malūną ir visiems leisdavo pasiklausyti rezistentų dainų. Vyrai dainavo gražiai. Net dabar negirdžiu tokių dainų apie į mišką vedantį takelį, ir džiaugiantis, kad priešų krauju mes palaistėm laukus. Dėl to Joną daug kartų kvietė į KGB būstinę, liepė sunaikinti įrašus. Jis  neklausė, su įranga važinėjo pas pažįstamus ir gimines. Kartą, kai jo nebuvo namuose, įranga su visais įrašais dingo. Dingo visiems laikams. Matyt „pasidarbavo” specialistai.

Pažinau ir MGB agentą Simoną Čiužą. Jis vaidino kažkokį nevykėlį ir ganė bandą pas kaimyną Petrą Čiužą. Aš, su vėliau išgarsėjusiu žurnalistu Vladu Burbuliu, iš jo visą laiką tyčiodavomės. Po kiek laiko, jis ėmė ganyti bandą pas kitoje Ventos pusėje gyvenusį ūkininką Lengvenį. Mes ir per Ventą jo nepalikome ramybėje ir vis laidėme įvairias replikas. Pasirodo, jis tada piemenavo gal už šimto metrų nuo bunkerio.

Pavenčių kaime buvo du rezistentai – Pranas Šiuipys ir Antanas Lileika. Jų nedideli nameliai stovėjo visai greta. Keista, kad jie faktiškai kartu neveikė. Šiuipio giminės iki šiol nenori jo pripažinti rezistentu, nes atėmęs iš Šiuipienės lašinius, Paventyje gyvenusio Tenio kailinius, gaudydavęs vištas. Matyt čia irgi veikė kokios jaunystėje neišspręstos sąskaitos. Jis labai ilgai kėlė daug rūpesčių stribams. Vis pasirodydavo jo pašiepiantys rašteliai: jūs manęs nematote, o aš jus matau. Dažnai einant mokyklon iš krūmų išlįsdavo ginkluoti žmonės ir vis klausdavo – ar nematėm Lileikos.

Verta patikslinti: Lileiką išdavė Rušinas, su kuriuo mokiausi Žibikų pradinėje mokykloje. Mokslai jam labai nesisekė, bet labai mėgo rinkti šovinius. Vaikai tada dažnai keisdavomės šoviniais. Iš jo negalėdavo gauti net surūdijusio šovinio. Dėl to kartais jį net apkuldavome. Lileika paprastai į  namus neidavo. Sutikęs kaimietį kieme prašydavo lašinių, naminės spirito. Rezistentai savo pėdsakus slėpdavo papildami žibalo, pabarstydami tabokos dulkių. Nuo tabokos dulkių čiaudėdavo kagėbistų šunys, žibalas skleisdavo net žmogui užuodžiamą kvapą,  todėl jie prašydavo naminės spirito. Mano mokslo draugo Vinco Steponavičias motina žvyrduobėse prie Šakienės sodybos netoli Viekšnių jo yra perdavusi ir Lileikai.

Lemtingą dieną Lileika užėjo pas Rušiną į namus ir prašė duoti šovinių. Berniukas pasakęs, kad jie paslėpti lauke, išėjo lauk ir nudūmė į už poros kilometrų esančius Viekšnius. Rušinų namas buvo apsuptas, nes norėjo jį pagauti gyvą. Pamatęs tamsoje lakstančius žmones, Lileika garsiai sušukęs: „vyrai, mes apsupti” ir šaudydamas iš automato, puolęs pro duris. Stribai  atšokę nuo langų ir durų, sugulė į griovius. Vėliau jie patys vienas iš kito juokėsi, kad bėglys per kažkurį net peršokęs. Nors tratėjo apie dvidešimt ginklų, Lileika vis tolo link miško. Tada stribų vadas, sovietų karininkas, čiupęs kažkam iš rankų kulkosvaidį, pats ėmė pyškinti. Bėglys griuvo jau galva į kūmus. Jo bėgimas buvo tik tursenimas, nes buvo gilus sniegas, avėjo veltiniais, vilkėjo net dvejus kailinius. Kūną kulkosvaidžio kulkos tiesiog sukapojo. Gal stribai, gerai pažinoję Lileiką, nes jis buvo dešimtininkas, nelabai ir norėjo nudėti. Jis ilgai gulėjo Viekšnių gatvėje.

Labai keistai buvo nužudytas išdavikas Rušiniukas. Jis gamino naminę, bet į namus nieko neįleido. Langai buvo grotuoti, uždengti iš vidaus langinėmis. Atėjus pirkėjui, jis pirma pažiūrėdavo pro mažą langelį. Tada atidarydavo didesnį ir pro grotas iškišdavo kažkokį ginklą. Tada paimdavo pinigus ir iškišdavo buteliuką šarpyliaus. Nieko neįsileisdavo vidun. Jį nužudė jau atgimimo laikais, kai pradėjo žmonės grįžti iš Sibiro. Jį matyt pagavo Žibikų pušyne, grįžtant iš miestelio. Buvo muštas, bet namai nebuvo apiplėšti. Įkištas į maišą ir vilktas prie Ventos gal porą kilometrų, Upėn įmestas dar gyvas. Kalbėjo, kad taip jam atkeršyta už Lileiką… Ūkininkai pakaitomis turėjo su vežimu budėti prie stribyno.

Kartą tėvas po budėjimo parvažiavo susijaudinęs. Valgydamas pusryčius pasakė, kad jam teko vežti prie duobės Pastauninke Lileiką.  Keletą kartų važiuojant per Pastauninką bandžiau klausti, kur jo kapas. Tėvas tik mostelėdavo ranka link aukšto senvagės skardžio, greta pelkės, ir pasakęs, kad geriau ten nevaikščioti, baigdavo kalbą. Dabar ta pelkė yra išsiplėtusi. Taigi jo kapas, matyt, yra vandenyje.

Vaikams taip pat teko pergyventi daug streso. Kai areštavo mano brolį Beną, visa šeima buvome apšalę iš baimės. Kariškai apsupo namą per Kūčias… Brolis spėjo pasislėpti greta namo esančiame rūsyje. Jis turėjo du vienodus raktus. Vienas rakino, o kitas netiko. Liepė tėvui atrakinti rūsį ir perspėjo, jei ką nors ras, jį pirmą nušaus. Tėvas pirma kišo blogą raktą, tik po to tikrą. Karininkas, apžiūrėdamas rūsį buvo kažkoks pasimetęs, nerado net ant bulvių aruodo paliktos dar šiltos brolio patalynės. Kariškiams išėjus, apžiūrėjome rūsį. Aiškiai matėsi, kad buvo atidarytas lubose buvęs slaptas išėjimas. Palipęs stoginėn mačiau, kad praskleistos jos lentelės ir brolis išėjęs link kaimyno Vaičiaus. Visi puolėme prie langų. Pamatėme brolį nuo Vaičiaus laukuose einančio rūsio einantį link miško. Jį ėmė vytis automatininkas. Matyt riktelėjo, nes brolis atsisuko, bet dabar jau tekinom pasileido link miško. Kareivis pradėjo tratinti iš automato. Iš sodybos pasipylė tuntas automatininkų ir visi šaudė. Ant kaimyno tvoros pasidėję du rankinius kulkosvaidžius pylė du karininkai. Brolis staiga pasilenkė. Mes net aiktelėjome. Manėme kliudė. Nutilo net šūviai, bet jis pasiėmė rankon medpadžius ir dar greičiau leidosi bėgti. Tratėjo visas laukas. Mama jau ne verkė, bet klykė, mes vaikai meldėmės, o tėvo silpna širdis vos plazdėjo.  Gal po valandos pamatėme, kad kaip širšės apkibę kareiviai vedasi iš miško brolį. Mama sumetė į maišą šiltų baltinių, dešrų, lašinių, duonos ir nulėkė į kaimynų kiemą. Brolį glaudžiu ratu apsupę kareiviai neleido net prisiartinti. Ji maišą permetė per kareivių galvas. Kareiviai jėga ją išstūmė iš kiemo. Ankstų rytą su mama išėjome į Viekšnius ieškoti brolio. Visur atsakė, kad nėra. Ryto metą jo ieškoti į Mažeikius išvažiavo tėvas. Rado tarp daugybės sulaikytųjų perrengtą karine uniforma, sutvarstytomis kojomis. Jis sakėsi, kad bėgdamas kažkur susižeidė kojas. Jį apsupę ant Ventos ledo, nes kitoje upės pusėje sustojo vieškeliu važiavęs automobilis ir iš jo pasipylę kareiviai. Tiesą sužinojome gal po trisdešimt metų, kai mirė abu tėvai. Pasirodo jį pasivijo ir pargriovė šunys, apkandžiojo vos ne basas kojas, apdraskė kelnes ir švarką, todėl ir neleido prie jo mamos, perrengė karine uniforma. Vaikui tas vaizdas padarė baisų įspūdį. Nors manęs niekas nesivaikė, nešaudė, naktimis dažnai sapnuoju, kaip mane šaudydami vaikosi kariškiai. Miško medžiai, kur bėgo brolis, buvo sukapoti kulkų, nulūžusios šakos. Matėsi, kad čia vyko baisus gyvenimo ir mirties šokis. Jo baisi muzika iki šiol neleidžia ramiai miegoti.

The post Juozas Elekšis. Viekšniškių vaikystę lydėjo šūvių tratėjimas ir patrankų gausmas appeared first on Voruta.

Romų genocidas (Porajmos) nusinešė šimtų tūkstančių Europos romų gyvybes. Istorikų duomenimis, nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo nužudyta apie 500 romų, arba maždaug trečdalis tuometės Lietuvos romų bendruomenės. Kadangi nemaža dalis romų gyveno klajokliškai ir nebuvo registruoti oficialiuose dokumentuose, manoma, kad tikrasis aukų skaičius galėjo būti dar didesnis.

2026 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje vyks Romų genocido atminimo dienos renginiai, skirti pagerbti nacistinio režimo aukas ir puoselėti istorinę atmintį apie vieną tragiškiausių XX amžiaus istorijos puslapių.

Renginių programa:

Atminties kelias

12.00 val. simbolinė „Atminties kelio“ eisena nuo Panerių geležinkelio stotelės iki Panerių memorialo. Eisenoje dalyvaus moksleiviai, romų bendruomenės nariai ir renginio svečiai. Eiseną organizuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

Oficialus minėjimas Panerių memoriale

12.30 val. Panerių memoriale (Memorialo g. 15, Vilnius) vyks oficiali Romų genocido atminimo ceremonija. Jos metu skambės Romų himnas, aukų atminimas bus pagerbtas menine programa, gėlių padėjimo ceremonija ir tylos minute.

Konferencija: kaip deramai įamžinti Romų genocido aukas?

16.00 val. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje (Naugarduko g. 10, Vilnius) vyks konferencija „Romų genocido aukų įamžinimo paminklai pasaulyje ir Lietuvoje“.

Kviečiame dalyvauti renginiuose.

Lrkm.lrv.lt inform.

The post Vilniuje vyks Romų genocido atminimo dienai skirti renginiai appeared first on Voruta.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt  publikuojami dokumentai apie nusikalstamą Raudonosios armijos veiklą Lietuvoje 1939-1949 m. ir atskleidžiami Raudonosios armijos nusikaltimai prieš Lietuvos okupaciją ir iškart po jos.

1939 m. Raudonajai armijai okupavus lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą, komunistai iškart ėmėsi įvedinėti sovietinę santvarką. Iki įžengiant Lietuvos kariuomenei į Vilnių buvo suimti ir išsiųsti į Rusiją 352 Vilniaus krašto politiniai ir visuomeniniai veikėjai. 1939 m. spalio 10 d. Sovietų Sąjunga šantažu (grasino Vilnių atiduoti Baltarusijai) privertė Lietuvą pasirašyti Savitarpio pagalbos sutartį. Dėl grąžinto Vilniaus Lietuvos Vyriausybė buvo priversta į Lietuvos teritoriją įsileisti ir SSRS kariuomenę. Tik pasirašius sutartį prasidėjo Vilniaus krašto turto – gamyklų įrenginių, baldų, radijo aparatų, geležinkelio linijų elektros stotelių, atsarginių pabėgių, kultūros vertybių iš Vilniaus universiteto bibliotekos, archyvų ir kt. – grobstymas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą.

Apie ruošiamą Lietuvos okupaciją byloja agresyvus ir provokuojamas Raudonosios armijos karių elgesys pasienyje. Ties demarkacijos linija jie skleidė sovietinę propagandą, ragino Lietuvos pasieniečius sukilti prieš savo valdžią, žadėjo, kad Sovietų Sąjunga greit ateis į pagalbą. Prasidėjo lietuvių pasieniečių, taip pat ir paprastų piliečių grobimai, siekiant išgauti žinių apie Lietuvos kariuomenę.

Ypač įtempta padėtis susidarė 1940 m. balandžio mėnesį, kai baigėsi Žiemos karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos. Į Lietuvos teritoriją bandyta slapta įvežti didesnį karių skaičių, nei numatyta sutartyje; apkaltinus Lietuvą, neva ji grobia Raudonosios armijos karius, imta vis intensyviau telkti sovietinę kariuomenę prie Lietuvos sienos: iki 1940 m. birželio 10 d. čia dislokuoti du kavalerijos korpusai, dvylika šaulių divizijų, keturios tankų brigados, iš viso 221 tūkst. karių ir karininkų. Visi šie Lietuvos kariuomenės žvalgybos užfiksuoti faktai rodė, kad sovietai ieško preteksto Lietuvos okupacijai pateisinti.

Tai patvirtina ir Rusijos valstybinio karo archyvo (RGVA) dokumentai, kurių fotokopijos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve. Bylos „3-iosios armijos karinių junginių ir dalinių kovinio darbo Pabaltijo kampanijoje aprašymas“ („Описание боевой работы войсковых соединений и частей 3 армии в Прибалтийской кампании“) dokumentai akivaizdžiai paneigia sovietų ir dabartinės Rusijos propagandą apie neva taikų, „savanorišką“ Lietuvos inkorporavimą į SSRS. Iš dokumentų matyti, kad Lietuvos okupacija buvo kruopščiai planuota politinė ir karinė SSRS operacija. Jau naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją trečiosios armijos daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą ir pradėti telkti prie Lietuvos ir Latvijos sienų. Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai perėjo į kovinę parengtį dar vykstant Lietuvos ir SSRS deryboms. Viename iš dokumentų rašoma, kad tankų brigadai buvo duotas įsakymas užimti Kauno tiltus ir patį Kauno miestą ir išlaikyti jį tol, kol atvyks pagrindinės sovietų kariuomenės pajėgos.

1940 m. birželio 14 d. sovietų kariuomenė pradėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro ir jūrų blokadą. Lietuvos okupaciją turėjo vykdyti dvi armijos – 3-ioji (birželio 17 d. ji buvo pasiųsta okupuoti Latvijos) ir 11-oji; jas sudarė 13 šaulių divizijų, 1 motorizuotoji šaulių divizija, 4 kavalerijos divizijos ir 6 tankų brigados. Iš viso prie Baltijos šalių sovietai buvo sutelkę apie 435 tūkst. žmonių, 8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3 tūkst. tankų. Birželio 15 naktį Lietuvos vyriausybė buvo priversta priimti ultimatumą, o vidurdienį prasidėjo okupacija.

Statistiniai duomenys atskleidžia Lietuvą okupavusių sovietų divizijų sudėtį ir ginkluotę. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos inspekcinės komisijos aktai rodo, kad Lietuvoje dislokuotų sovietų karinių dalinių būklė buvo labai prasta, o vidaus drausmė – visiškai pakrikusi. Daugiau kaip pusės kai kurių dalinių karių apranga buvo virtusi skarmalais, daug ginklų – surūdiję; labai prasti šaudymo (net snaiperių) rezultatai.

Pateikiami Lietuvos ypatingosios komisijos, sukurtos spręsti klausimus tarp Lietuvos valstybinių institucijų ir sovietų kariuomenės, dokumentai atskleidžia įvairius sovietų kariškių nusikaltimus: plėšimus, vagystes, smurto, ūkinės ir kitokios žalos atvejus. Iš dokumentų matyti, kad sovietų kariai, nesilaikydami eismo taisyklių, savo technika sukeldavo daug avarijų: kartais Kaune vien per dieną įvykdavo trys eismo įvykiai. Lietuvos muitininkai pranešė, kad sovietų karininkai išveža iš Lietuvos daugybę įvairių prekių (moteriškų drabužių, avalynės, patefonų, primusų, šokolado, sviesto ir kt.).

Vykdant okupaciją sovietų kariuomenėje buvo padidėjęs savižudybių skaičius. Rusijos istorikas M. Meltiuchovas yra paskaičiavęs, kad per pirmąją Baltijos valstybių okupacijos savaitę (nuo birželio 15 iki birželio 21 d.) nusižudė 15 Raudonosios armijos karių. Viena iš savižudybės priežasčių buvo šokas, kurį patyrė sovietų kariai, pamatę Baltijos valstybėse žymiai aukštesnį pragyvenimo lygį nei Sovietų Sąjungoje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

The post Raudonosios armijos nusikaltimai prieš Lietuvos okupaciją ir iškart po jos appeared first on Voruta.