Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

1793 m. birželio 17 d. Gardine[1] posėdžiauti pradėję paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nariai įvairių tyrinėtojų dažnai vertinami neigiamai, nurodant, kad tai buvę ne itin žinomi to meto veikėjai, tesiekę asmeninės karjeros ir naudos, „tylieji Seimo riteriai“[2]. 1793 m. Gardino Seimas ir jame posėdžiavusių parlamentarų veikla prilyginama Targovicos konfederacijai ir jos iniciatorių žygiams. Tačiau, kaip pažymi istorikė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, konkrečių asmenų atžvilgiu toks požiūris yra klaidingas. Istorikė nurodo, kad į šią problemą dėmesį yra atkreipę lenkų tyrėjai Łukaszas Kądziela ir Dariuszas Rołnikas.

Pirmasis – rašydamas Fryderyko Moszyńskio veiklos Gardino Seime studiją, antrasis – aptardamas Lietuvos Brastos konfederacijos maršalo Mykolo Zaleskio moralinę dilemą 1788–1793 m.[3] Gana taikliai skirtį tarp Gardino Seimo ir Targovicos konfederacijos įvardijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, vienas iš svarbiausių to meto LDK senatorių-ministrų, dalyvavusių ir 1793 m. Gardino Seimo posėdžiuose, Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). Savo Atsiminimuose aprašydamas 1788-1815 m. įvykius, didelį dėmesį skyrė paskutiniojo ATR Seimo veiklai, pasitelkęs kitų įžvalgas, aiškino, kuo Gardino Seimas skyrėsi nuo Targovicos konfederacijos:

Ne lenkui dera išsakyti savo nuomonę tokiu subtiliu klausimu, tad geriausia pacituoti šia proga ištrauką iš „Trijų Lenkijos padalijimų istorijos“, kurios autorius pastebi, „kad reikia labai tiksliai skirti Targovicos konfederaciją nuo Gardino Seimo. Pastarasis patvirtino padalijimą, bet apsuptas, gąsdinamas kariuomenės, kurią pasikvietė patys konfederacijos vadai, būtent dėl kariuomenės teko nusileisti smurtui ir abiejų valstybių tironiškiems įgeidžiams. Seimas ryžtingai priešinosi iki tol, kol tas pasipriešinimas galėjo pradėti kelti pavojų visos tautos egzistencijai; Targovicos konfederatai nesipriešino niekada. Gardino atstovai liko prie išlaužtos tvirtovės sienos, nors jos ir nebegalėjo ginti, kai kurie norėjo prie jos net mirti; Targovicos konfederatai, sugriovę savo tėvynę, aiškino, kad nebegali jos ginti, ją apleido ir susidėjo su priešu.[4]

Iš 58 į Gardino Seimą išrinktų ar generaliteto paskirtų LDK atstovų net 27 (t. y. 46,5 proc. visų LDK atstovų) buvo aktyvūs konfederacijos dalyviai: Lietuvos generalinės konfederacijos vadovybės nariai, vietinių konfederacijų maršalai bei tarėjai[5]. R. Šmigelskytės-Stukienės atlikta LDK pavietų atstovų Gardino Seime personalinės sudėties analizė rodo, kad dauguma pasiuntinių priklausė vietiniam politiniam elitui: ėjo pareigas žemės ar žemionių teismuose (iš viso 13 pasiuntinių), užėmė kitas pareigybes paviete (7 pasiuntiniai). Taigi paskutiniojo Seimo atstovų rūmų sudėtis iš esmės nesiskyrė nuo įprastos Respublikoje praktikos – tai buvo pastalininkai, pataurininkai, žemės teisėjai, vaiskiai, žodžiu, geri vietos pareigūnai ar kariškiai. Ir tik labai nežymi LDK atstovų rūmų dalis buvo to meto vietinėje visuomenėje nežinomi asmenys.[6]

Aktyvia patriotine laikysena bei aštriais pasisakymais prieš valstybės padalijimą, šalia grupelės kitų to meto aktyvistų, ypač pasižymėjo šie LDK pavietų atstovai: Upytės pasiuntinys, stalininkas Juozapas Kimbaras (1750-1800), Ašmenos atstovas Seime, Ašmenos konfederacijos tarėjas Liudvikas Chodžko (1769-1842), Ašmenos pavieto pasiuntinys, žemės teisėjas Juozapas Kulvietis (gimimo ir mirties datos nežinomos). Upytės atstovas J. Kimbaras priklausė negausiai, opoziciškai nusiteikusiai LDK pasiuntinių grupei ir už savo dažnus pasisakymus, skelbiančius priešiškumą grobikiškai Rusijos ir Prūsijos politikai, ne kartą buvo „drausminamas“ Rusijos ambasadoriaus Respublikoje Jakobo Sieverso (1731-1808).[7] J. Kimbaro sakytos kalbos spausdintos atskirais leidiniais, platintos po visą šalį. J. Sieversui uždraudus J. Kimbaro pasisakymų spausdinimą, žmonės patys tuos tekstus perrašydavo – nemaža dalis jo kalbų išliko amžininkų laiškuose bei atsiminimuose[8]. Garsėjęs kaip vienas iš aktyviausių opozicionierių 1793 m. Gardino Seime J. Kimbaras veikė išvien su Mazovijos ir Palenkės pasiuntiniais. Drauge su jais pasisakė prieš komisijos, turinčios pradėti derybas dėl sąjungos sutarties tarp Respublikos ir Rusijos, sudarymą. Aiškiai nurodė tokios sąjungos pasekmes:

Kadangi susijungus sumiš visokie gyventojai ir jų pelnas, atsiras daugiau neplanuotų išlaidų, prireiks pagalbos, ir šitai yra taip akivaizdu, kad net abejonės nekyla, jog tai sumanyta vienos personos, vienos valdžios, vienu tikslu; taigi Jo Didenybė Karalius, šiandien mus valdantis ir priėmęs tautos ištikimybę, praras sostą, o mes – Respubliką ir Karalių.[9]

Svarstant Rusijos ambasadoriaus 1793 m. liepos mėnesį vieną po kitos Seimui siunčiamas notas, kuriose buvo reikalaujama nedelsiant sudaryti komisiją ir pradėti derybas su Rusija (o kiek vėliau ir su Prūsija), J. Kimbaras viešai pareiškė: „pateiktos notos aiškina mums būtinybę perleisti užimtas provincijas, tačiau to nei patys pripažinti, nei jokių pasiuntinių tokiai užduočiai įgalioti negalime“[10]. Norint apsaugoti save ir savo kolegas nuo visai tautai pražūtingo žingsnio, Seimui siūlyta prisiekti prieš Dievą:

Seimo Nariai! Sekdamas jūsų pavyzdžiu ir jūsų uždegančiu rūpestingumu, siūlau atsikratyti mums su kita nota gresiančių pagundų ir pasielgti tinkamai […]. Seimas turėtų prisiekti prieš Dievą, kad jokiose dalybose directe vel indirecte užimtų provincijų neperleis.[11]

Ašmenos atstovas L. Chodžko, jau Seimo darbo pradžioje perėjęs iš Targovicos konfederacijos vadų (brolių Livonijos vyskupo Juozapo Kosakovskio ir Lietuvos didžiojo etmono Simono Kosakovskio) grupuotės, pasisakiusios už Lietuvos valstybės savarankiškumo stiprinimą padedant Rusijai ir reikalavusios anuliuoti Gegužės 3 d. konstituciją, kaip panaikinusią Lietuvos valstybę, dėl derybų su Rusija ir Prūsija buvo itin kategoriškas:

Du kartus iš Peterburgo ir Berlyno dvarų siųstos notos, reikalaujančios paskirti komisiją, kuri ratifikuotų iš Respublikos atimtus kraštus. […] Štai šitaip, neva su mumis susitarę, nori mūsų tautiečių likimą tvarkyti, ragina, kad svetimšaliams atiduotumėm valdžią ir nuo mylimiausios šalies centro atskirtume tautą; tačiau jei kiekvienas deramai pamąstysime, suvoksime, kad niekas mums nesuteikė tokios teisės savo tautiečius nuo Lenkijos[12] atplėšti. Juk tai liečia jų asmeninius interesus, ir jei atskyrimas bus patvirtintas, mūsų broliai liks didžiai nuskriausti, nebevalios didžiuotis savo pilietiškumu.[13]

Nevengta tiesiai kalbėti apie esamą tautos padėtį, skaudi dabartis lyginta su kadais šlovinga praeitimi:

Kiekvienas gręžiasi atgal į praėjusį laiką, kuomet rūpestingas pilietis, kildamas iš užgriuvusių nelaimių, noriai savo turtą aukojo, spėriai prie Tautos Vėliavos skubėjo, rekrūtus iš savo pusės skyrė ir pakluso viskam, kas tik, jo manymu, išgelbėti galėjo; taigi visi pripažįsta, kad tokia garbinga tauta anuomet laimingesnė buvo, skirtingai nei šiandien liudija likimas. […] Po ketverių laukimo ir vilties metų skaudu pripažinti, kad tauta, labiau nei kada nors anksčiau, yra nuskriausta, savo sūnų apvilta, ginklus praradusi, tamsos apgaubta, prislėgta, paniekinta, per prievartą paaukota, Sąjungininkių grobiu tapusi.[14]

Reflektuota ir skelbta atsakomybė už savo, kaip tautos išrinktojo, žodžius ir veiksmus: „Pati tauta pripažįsta, taip pat jai pritaria ir nusikaltimais nesusitepęs visuomenės teismas, kad skirta mums būti tautos išrinktaisiais, dora ir protu jai atstovauti, idant kaltė mus aplenktų“[15]. Net patyrus prievartą ir smurtą, savų įsipareigojimų neatsisakoma: „Seimo Nariai! Jei žengiant pirmąjį žingsnį gerojo Karaliaus pavyzdys ir jo dorovingumas mus vedė, argi pasitrauksime iš to teisingos garbės kelio vien todėl, kad jis mums kančiomis gali būti grįstas?“[16] Ašmenos žemės teisėjas J. Kulvietis 1793 m. birželį Gardino Seime sakytoje kalboje įspėja, kad įsipareigojimų nevykdymas grasina ne tik savos, bet ir svetimų tautų teismu:

Vykdykime, Riterių Luomai, savo pareigas, neišduokime mūsų brolių pasitikėjimo ir mūsų priedermių. Gerbiami Pasiuntiniai, jų likimai, gerovė ir bėdos yra mums patikėti, būsime nusikaltę Dievui, Broliams, visuotinei sąžinei ir visai Europai mūsų šiandieninio Seimo darbais.[17]

Nepaisant aštrių Seimo opozicijos pasisakymų, komisija buvo sudaryta, o jos nariai nedelsdami turėjo pradėti derybas dėl sutarties su Rusija. Tikėta, kad toji sutartis abiems pusėms užtikrins vienodas teises, garantuos abiejų šalių nepriklausomybę ir žemių integralumą. Komisija privalėjo prisiekti, kad vadovausis ištikimybe, garbe ir sąžine, kad niekada iš nieko nepriims jokios dovanos ir nesusivilios jokiu pažadu. L. Chodžko pasisakyme pabrėžiama, ko tikimasi iš deleguotų komisijos narių: „Atminkite, Gerbiami Delegatai, kad norint išvengti gresiančios nelaimės, daugiau įsipareigojimų prisiimti nevalia. Svarbiausia Pasiuntiniui ‒ sekti sudaryta instrukcija ir nenukrypti nuo išdėstytų normų“[18]. Įvairiose studijose[19], gvildenančiose 1793 m. Gardino Seimo veiklą, minima, kad delegacijai, turinčiai pradėti derybas su Rusija, buvo suteikti labai riboti įgaliojimai. Šitai ypač papiktino Rusijos pasiuntinį Respublikoje J. Sieversą. Nedelsdamas jis įteikė Seimui notą, kurioje buvo aiškinama, kad komisijai būtina duoti tokius įgaliojimus, kurių pakaktų, kad ji galėtų pasirašyti sutartį pagal pristatytą projektą. J. Sieversas įspėjo, kad Seimui atsisakius tai padaryti, grės karinė intervencija, Respublikos iždo areštas, tam tikrų atstovų nekilnojamojo turto sekvestravimas. Išgirdę tokius grasinimus, Seimo nariai pratrūko audringomis kalbomis, negailėjo smerkiančių kaltinimų. Tiesa, dauguma suprato, kad išeities nebėra: „O koks apgailėtinas reikalas! Visa taip meistriškai pateikta, kad nesvarbu, ar mūsų atsakymas bus teigiamas, ar neigiamas, vis tiek Tėvynė pražūčiai bus palikta, tad, kaip sakiau, vien ašarom plūsti belieka […]”.[20]

Iš aptariamų LDK atstovų pasisakymų ryškėja ir pati patriotizmo samprata. Patriotinės deklaracijos, skambėjusios gėdingajame Seime, sakytume, iš esmės prieštarauja žymaus XVIII a. anglų rašytojo, istoriko Samuelio Johnsono (1709-1784) ištartai garsiajai frazei „Patriotism is the last refuge of a scoundrel“ („Patriotizmas yra paskutinė nenaudėlio[21] priebėga“). LDK pasiuntinių kalbose patriotizmas suvokiamas kaip gebėjimas pakilti virš savo asmeninės gerovės, apeinant bet kokią demagogiją ar manipuliavimą žmonių nuomone. Patriotui vienintelis motyvas, lemiantis jo veiklą, – meilė savo šaliai: „Dieve! Tu regi šią širdį, kuriai meilė Tėvynei ir meilė tautiečiams, šiandien nuo mūsų atskirtiems, esti brangiu lobiu; nevalioju nuo savo pareigų nusisukti, o taip pat ir delegacijai neleidžiu“[22]. Bet kokios asmeninės nuostatos, intencijos ar baimės lieka nuošaly, užleisdamos vietą bendriems tautos interesams. Apeliuojama į moralę, pabrėžiamas doros kriterijus:

Dar niekuomet atšiaurios lemties galia nesikėsino į tokius lobius, kokiais yra žmogaus sielos vertybės. Doros ir sveiko proto praradimas visgi taptų mūsų pačių laisva valia nuskintu vaisiumi. Jei vis dar gėdijamės prarasti dorą, neleiskime sau nukrypti nuo kelio, kurį Karalius ir moralė rodo.[23]

Patriotizmui būdingas bendrumo jausmas, kuris pastebimai skiriasi nuo individualaus „aš“ pojūčio. Atkreiptinas dėmesys, kad ir LDK pavietus atstovavę Seimo nariai beveik visada identifikuojasi su dauguma, susitapatina su adresatais: „Visgi pasvarstykime, ar priklauso nuo mūsų galios tokia derybų eiga? Ir ar būsime gerbiami tautų, Karaliui netekus sosto, o tautą nuvedus į baudžiavą?“[24]; arba „Ne pirmą kartą juk tautą alpstančią regime, ne pirmą kartą slegiami nelaimės, sielvarto ir negarbės vaitojame“[25]. Šitokia kalbančiųjų pozicija yra orientuota į besiformuojančią tautinę savimonę, skatinančią ginti daugiau ne monarchą (ypač šiam apleidus tautos interesus), o savo nacionalines vertybes:

Argi galima suderinti pilietiškos širdies rūpestį su ta prievole, kurios susivieniję iš mūsų reikalauja Dvarai[26]? Reikia pamiršti savo būdą ir pareigas arba priešintis tam, kas yra pilietiška dora, ištikimybė savo Tėvynei, ką kiekvienas iš mūsų, pasikliaudami nuojauta ir įsitikinimais, pažįstame kaip meilę artimui.[27]

Patriotiniai jausmai, moralės adoracija efektyviai stiprina žlungančios tėvynės gelbėjimo retoriką:

Kolei dar leidžiama man šioje vietoje kalbėti, privalau skelbti, kad net didžiausias engimas, persekiojimai neturi ir turėti negali tiek galios, idant taurias sielas įveiktų, priverčiant išsižadėti Tėvynės bei savo įsipareigojimų.[28]

XVIII a. pabaigoje patriotizmas dažnai tapatintas su jakobinizmu. ATR ši praktika, inicijuota Rusijos atstovų, turėjo konkrečias priežastis ir tikslus – pateisinti represijas ir kuo greičiau įgyvendinti numatytus uždavinius. Įdomių įžvalgų šia tema pateikia M. K. Oginskis, prisimindamas Smolensko kašteliono Antano Suchodolskio kalbą 1793 m. Gardino Seime:

Kadangi lenkai nesutinka įteisinti smurto aktų, kurie simbolizuoja labiausiai nekenčiamą neteisybę, ypač todėl, kad jie nenori taikstytis su savo teritorijos padalijimu, nes taip reiškiama tik stipriojo teisė, todėl, kad jie ryžtingai gina savo karaliaus prerogatyvas ir tautos privilegijas, todėl, kad jie priešinasi priespaudai, nuo kurios dejuoja ir karalius, ir tauta, despotizmo šalininkai viešai prikiša jiems jakobinizmą, bet lenkai juo bjaurisi… […] Kaip išradingai jakobinizmu pavadintas jo kontrastas – tikras patriotizmas…[29]

Atsiminimų autoriaus nuomone, „kaltinimų jakobinizmu reikėjo tik tam, kad būtų atlikta tai, ką stipresnioji pusė manė esant teisėta, ir jokios kitos valstybės, išskyrus tas, kurios pasidalijo Lenkiją, nebesidomėjo šalimi, kuri Europos politinių jėgų balanse buvo beveik niekas“[30].

LDK atstovų Gardino Seime pasisakymai liudija, kad viešąjį diskursą mėginta grįsti pamatine vienybės samprata, kolektyvine tautos dvasia: „Nejaugi šiandieniniai reikalai visiškai atima mums viltį, nejaugi mūsų kraštui tik kančios ir nelaimės skirtos; turime bent jau patys susivienyti dėl abipusio pasitikėjimo, abipusės santarvės, bendrų jausmų“[31]. Tauta apmąstoma siejant ją su valstybės teritorija ir tam tikromis institucijomis. Svarbiausia bendrumo išraiška ‒ politinė vienybė. Tautos vienybės reikmė išauga grėsmės akivaizdoje: „Tauta! Būki stipri savo vidumi, tikėk, kad nepalaužiamas tvirtumas tik iš išorės slopinamas […]“[32].

LDK atstovų kalbose aktualizuotos ir kiekvieno asmens teisės: laisvė („Nėra abejonės, kad kiekvienas iš mūsų slepia mintis apie bejėgiškumą, tačiau taip pat žinom, kad stiprus laisvės jausmas visuomet ir negandų Tėvynei atneša“[33]), teisėta nuosavybė („Argi nereikia pripažinti to, kad visa atėmė galingosios Valstybės? Esame priversti išsižadėti teisėtos nuosavybės, užleisti gimtas žemes ir atiduoti tautiečius svetimai valdžiai“[34]), saugumas („Nesaugi jaučiasi mūsų tauta, pasibjaurėtini nusikaltimai ją į pavojų stumia“[35]), priešinimasis išnaudojimui („Tautiečiai, pralaimėjimus ir nelaimes atminkit, juk augdami prieš išnaudotojus stiprėjat“[36]). Rūpestis savo teisėmis buvo inspiruotas ne tik „šventos meilės tėvynei“, anot 1793 m. Gardino Seimo veiklą akylai stebėjusio M. K. Oginskio, „beveik visi jo [Seimo – J. G.] nariai dėl savo dvarų geografinės padėties buvo rusų, austrų arba prūsų valdiniai ir turėjo nekokią alternatyvą – arba nusileisti jėgai ir balsuoti prieš savo valią, arba išsižadėti šeimos turto“[37]. Represijų baimė, kiekvieną Seimo posėdžių dieną Rusijos ambasadoriaus demonstruojama „pavyzdinė“ kontrolė („Gardino apylinkėse buvo pilna kariuomenės, mieste įsikūrusi stipri įgula, o visos gatvės taip kruopščiai saugomos, kad niekas, net užsieniečiai, negalėjo išeiti pasivaikščioti už miesto įtvirtinimų, negavę rusų komendanto išduoto leidimo“[38]) versdavo abejoti net ir saviškių veiksmais:

Tačiau kas gi mums gali garantuoti, kad tie pasiuntiniai ar atstovai nepasiduos prievartai ir stengsis vykdyti tai, ką nutars Seimo nariai, priešindamiesi priespaudai, kurią, vos tik prasidėjus Seimui, mūsų kolegoms teko patirti.[39]

Įvairūs nuogąstavimai, abejonės ne vieną Seimo narį vertė keisti savo laikyseną, pereiti iš vienos politinės grupuotės į kitą.[40]

Iš karaliaus Stanislovo Augusto taip pat laukta, kad jis priešinsis nutarimams, keliantiems pavojų šalies nepriklausomybei ir gyventojų pilietinėms teisėms. Regis, vėl sugrįžo pasitikėjimas karaliumi, tam tikra prasme priminęs 1791-uosius, Gegužės 3 d. konstitucijos paskelbimo, laikus[41]. Nepaisant praeityje padarytų Respublikai lemtingų klaidų, karalius traktuotas kaip atsvara anarchijai, tvarkos, teisingumo ir doros valstybėje garantas, silpnesniųjų ir persekiojamųjų gynėjas[42]:

Turime savo pusėj Karalių ‒ dvigubai nuovokesnį, gaivinantį merdinčią Tėvynę ir ištikimą tautai; nepalikime, sūnūs, gerojo tėvo, neieškokime kitos priebėgos, betgi likime prie jo pasitikėdami.[43]

Panašaus pobūdžio panegirika skambėjo ir kiek anksčiau rašytuose, karaliui dedikuotuose proginės poezijos tekstuose. Pavyzdžiu galėtų būti Stanislovo Augusto vardinių proga Gardino moksleivių kurtos eilės:

Minia gausi skirtingų žmonių, skirtingo amžiaus ir luomų,

Betgi visus Karalius tėviškai guodžia, visų yra mylimas.

Vargšai užmiršta nepriteklius ir liūdesį,

Turtingųjų paprasti norai būna išpildyti.[44]

Tėviško karaliaus įvaizdį savo graudingomis kalbomis Seime kūrė ir pats Stanislovas Augustas. M. K. Oginskis, aprašydamas 1793 m. liepos 17 d. Seimo posėdį, cituoja tėviškai savo sūnumis besirūpinančio karaliaus kalbą:

Jums, Seime, reikia įvertinti pavojų, pakibusį virš kelių milijonų Jūsų brolių piliečių, gyvenančių toje šalies dalyje, kurios neketinama mums palikti, galvų, pavojų, dėl kurio gali išnykti lenkų vardas. Mažiausiai man rūpi mano paties likimas, bet mąstau, kas laukia Jūsų… Atsiminkite, kad galite išgelbėti arba pražudyti likusią tautos dalį… Savo vaikus mylintis tėvas privalo neveidmainiaudamas sakyti jiems teisybę.[45]

Tautos išrinktų atstovų ir karaliaus dialoge kartojasi panašios frazės, vienos ir kitos pusės poreikius iliustruojančios motyvacijos:

Šviesiausiasis Karaliau, stebi drauge su mumis rizikingą padėtį Tėvynės, išmintimi pažįsti, kad yra toje Šventovėje rankos, atkeliančios jai karstą, matai, Tėve, raudančius sūnus, ašaromis į Tavo širdį besibeldžiančius. Argi gali būti, kad jautrumui Tavy neatsirastų vietos?! Ar gali būti, kad nenorėtum ginti Tėvynės?! Karaliau! Parodyk tai bent paskutinę jos žlugimo akimirką ‒ drąsiai ir prieš nieką nelenkdamas širdies, nes lengviau iškęsti prievartą, paskutinį kraujo lašą iš mūsų spaudžiančią, nei matyti žūstančius Tėvynės sūnus.[46]

J. Kimbaras irgi ragino karalių, kad šis eitų teisingu keliu, savo pavyzdžiu rodytų narsą bei pasiryžimą, patarimais šviestų juo tikinčių žmonių mintis[47]. Į karalių kreiptasi kaip į pagarbos vertą vedlį:

Šviesiausiasis Valdove! Tavo balso įkvėpti ir Tavo pavyzdžiu sekdami, žengėme pirmąjį žingsnį, kaip kad dorovingiems tautos atstovams derėjo. Malonu mums bus Tavo pastangas ir Tavo vadovavimą mūsų garbingiems broliams persakyt, malonu bus Senatui ir pritariančiam Riterių Luomui pareikšt apie Tavo ryžtą, kuris šiandien greta sielvarto pilietišką širdį paguodos pripildo.[48]

Seimo dauguma, kartu ir opozicija, prasidėjus posėdžiams, karaliui rodė pasitikėjimą, jį palaikė. 1793 m. liepą, J. Sieversui įsakius nebemokėti karaliui išmokų, skirtų iš valstybės iždo, didžioji dalis Seimo narių iš savo asmeninių lėšų pasiūlė karaliui priimti penkis šimtus tūkstančių Lenkijos auksinų[49]. Pasipiktinęs tokiu protesto ženklan rodomu atstovų dosnumu, Rusijos ambasadorius sekvestravo kai kurių Seimo narių dvarus ir net kelis liepė suimti. Po šio susidorojimo daugumos vaivadijų ir pavietų atstovai atsisakė vykti į Seimą ir dalyvauti posėdžiuose. Buvo paskelbtas manifestas, kuriame protestuota dėl svetimos valstybės prievartos ir smurto prieš laisvos bei nepriklausomos tautos atstovus. Atsakomybę raginta prisiimti visiems parlamentarams:

Šiandieninė mano kalba yra išbudinta didžių jausmų, ir jums, Šviesiausieji Seimo Nariai, dera atsakyti už tai, kad mūsų kolegos, vaivadijų, pavietų ir dvarų atstovai yra areštuoti. Tas pasibaisėtinas poelgis turi sudrebinti kiekvieno piliečio jautrią širdį. […] Ko toliau galime tikėtis ir kokių rezultatų pasieksime besirūpindami Tėvynės gerove – kiekvienas lengvai galime nuspėti.[50]

Rusijos ambasadoriui primygtinai reikalaujant, kad Seimas kuo greičiau pasirašytų sąjungos sutartį, prisiminta priesaika išsaugoti Respublikos integralumą, ir tai, kad pritarimas sutarčiai su Rusija reikštų tos priesaikos sulaužymą ir tėvynės išdavimą. Kilusį įkarštį mėgino gesinti karalius, ragindamas elgtis santūriai ir atsakingai įvertinti pavojų, pakibusį virš kelių milijonų tautiečių galvų. Jis vardijo nelaimes, kurių galima sulaukti, nepaklūstant galingos valstybės reikalavimams. Toks karaliaus racionalus atsargumas užuot nuraminęs įaudrintas aistras, tik dar labiau jas pakurstė. Stanislovas Augustas susilaukė tiesioginių kaltinimų dėl savo silpnumo ir nesirūpinimo tautos šlove bei garbe, atvirai kalbėta, kad karalius parsidavė Rusijos monarchei ir nori užtraukti gėdą Seimui. Upytės atstovas J. Kimbaras be užuolankų dėstė žlungančios Respublikos valdovui:

Karaliau, kas gi tau iš tos karūnos, gėdingai nupirktos? Visa Europa kalba, kad už ją esi skolingas imperatorei. Taigi parodyk dabar pasauliui, kad tai ‒ netiesa! Vesk mus į Sibirą, jo žavesys mums patiks!..[51]

Po šių žodžių Seimo salėje pasigirdo ryžtingi šūksniai: „Į Sibirą, į Sibirą! Vesk mus į Sibirą!“. Vienas iš LDK pasiuntinių Augustinas Karskis (gimimo ir mirties datos nežinomos) riktelėjo, kad jei atsiras nors kuris, išdrįsiantis pritarti sutarčiai su uzurpatoriais, jis pats parodysiąs, kokio likimo nusipelno išdavikas. Į tokius Seimo narių išpuolius netruko sureaguoti uolusis Rusijos pasiuntinys Respublikoje J. Sieversas. Seimui įteiktoje notoje jis kaltino atstovus didžia nepagarba karaliui bei netinkamu atstovavimu tautai ir nurodė, kad visa tai kilo dėl šalyje vis drąsiau propaguojamo jakobinizmo. Pareikšdamas, kad rūpinasi tvarka ir saugumu, įsakė apsupti karaliaus pilį. Dauguma Seimo narių tokiam spaudimui nepasidavė ‒ viešai pasisakė, kad nusileidus grasinimams, bus prarasta ne tik savo tautos, bet ir tų valstybių, iš kurių prašyta pagalbos, pagarba. Nesiliovė prakeiksmai ir pačiam karaliui. Kalbėta, kad jis tėra tik instrumentas, kuriuo Rusijos imperatorė naudojasi siekdama sutartimis įteisinti šalies padalijimą. Kai kurių kaltinimai buvo itin griežti ir smerkiantys. Įsimintiniausiu amžininkai vadina J. Kimbaro pasisakymą. 1793 m. rugpjūtį sakytoje kalboje jis tokiais žodžiais kreipėsi į karalių:

Matau, Karaliau, į sostą atėjai išdavysčių ir geidulių keliu, karaliauji parsidavęs ir baigsi nešlovėj. Savo gyvenimą moterims iššvaistei, o Tėvynėje vien vaidams, tokiems, kokius dabar girdime, klestėti leidai. Tad tegul dabar tavo numylėtinės su tokiu pat gailesčiu, su kokiu tu Tėvynę kapan įstūmei, tave paslepia. Dėl nieko nedrebu ir nieko nebijau, tiesą sakau – esi išdavikas.[52]

1793 m. rugpjūtį po audringo Gardino Seimo posėdžio J. Sieverso įsakymu rusų kariai suėmė keturis parlamentarus. Pasipiktinę LDK ir Lenkijos Karalystės atstovai kitą dieną priėmė rezoliuciją nepradėti posėdžio ir vetuoti bet kokias diskusijas. Seimo salėje tvyrojo menkiausio judesio netrikdoma tyla. Seimo maršalka Stanislovas Kostka Bielinskis (?–1812) tris kartus pakartojo klausimą, ar Seimas sutinka, kad komisija pasirašytų sutartį su Prūsijos karaliumi. Nenuskambėjus jokiam atsakymui, tylėjimas priimtas kaip sutikimas.

LDK atstovai, mėginę Respublikos laisvę ginti patriotinėmis kalbomis, ir vėliau liko ištikimi savo pažiūroms. Gardino Seimui 1793 m. rudenį perdavus valdžią Nuolatinei tarybai ir baigus darbą, negausios LDK pasiuntinių grupės nariai[53] prisijungė prie 1794 m. Tado Kosciuškos (1746-1817) vadovaujamo sukilimo.

Šaltiniai

[1] 1793 m. sausio 23d. Rusijai su Prūsija Peterburge pasirašius ATR antrojo padalijimo aktą, tų pačių metų birželio 17 d. Gardine buvo sušauktas Respublikos Seimas, turėjęs patvirtinti šį padalijimą.

[2] Jan Wąsicki, Konfederacja Targowicka i ostatni Sejm Rzeczypospolitej z 1793 roku. Studium historyczno-prawne, Poznań: Poznańskie Towarzystwo Przyjaciół Nauk, 1952, p. 68.

[3] Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai paskutiniajame Abiejų Tautų Respublikos Seime. Politinio pasirinkimo problema“, in: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr5/5_istorija_Stukiene.htm, žiūrėta 2018 08 09.

[4] Mykolas Kleopas Oginskis, Atsiminimai. Apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos, t. 1, iš prancūzų k. vertė Virginijus Baranauskas, Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2007, p.163.

[5] Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, op. cit.

[6] Ibid.

[7] Viename iš Seimo posėdžių be užuolankų įvardijęs pagrindinį Jakaterinos II siekį Respublikoje ‒ paversti ATR Rusijos provincija, J. Kimbaras J. Sieverso įsakymu buvo suimtas. Išlaisvintas tik įsikišus Livonijos vyskupui Juozapui Kosakovskiui (Plačiau žr. Andrzej Zahorski, „Kimbar Józef“ in: Polski Słownik Biograficzny, t. 12, Wrocław: PAN, 1966, p. 456.)

[8] Ibid., p. 457.

[9] Józef Kimbar, Głos Jaśnie Wielmożnego Imć Pana Kimbara Stolnika i Posła Powiatu Upickiego na Sesyi Sejmowej dnia 1 lipca w Grodnie miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[10] Ibid.

[11] Józef Kimbar , Głos Jaśnie Wielmożnego Józefa Kimbara Stolnika i Posła Powiatu Upickiego dnia 24 juni na Sesyi Sejmowej w Grodnie miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[12] Lenkijos ir ATR pavadinimai 1793 m. Gardino Seimo narių pasisakymuose vartoti sinonimiškai.

[13] Ludwik Chodźko, Mowa Jaśnie Wielmożnego JP Ludwika Chodźki Posła Pttu Oszmiańskiego na Sesyi Sejmowej dnia 24 czerwca 1793 roku w Grodnie miany, Grodno, 1793, BUW, f. 4-261.

[14] Józef Kimbar , Głos dnia 24 juni, op. cit.

[15] Ibid.

[16] Ibid.

[17] Józef Kulwiec, Przekonanie Jaśnie Wielmożnego Imć Pana Józefa Kulwieca Sędziego Ziem i Posła Pttu Oszmian. W czasie przychodzącej materyi o danie deputacyi do ostatecznego udecydowania [na marginesie ręcznie dopisane: 26 juni], Grodno, 1793, НББ, ОФХ-31.

[18] Ludwik Chodźko, Mowa dnia 24 czerwca, op. cit.

[19] Евстафий Филаретович Орловский, Очерки истории города Гродна, Гродно: Типография Губернского Правления, 1889; Józef Jodkowski, Grodno, Wilno, 1923, Дмитрий Иванович Иловайский, Гродненский сейм 1793 года. Последний сейм Речи Посполитой, Москва: Университетская Типография (Катков и Ко), 1870.

[20] Ludwik Chodźko, Przymówienie się Jaśnie Wielmożnego Imci Pana Ludwika Chodźki Posła Pttu Oszmiańskiego na Sesyi Sejmowej dnia 5 lipca 1793 roku w Grodnie, Grodno, 1793, BUW, f. 4-264.

[21] „Nenaudėliu“ S. Johnsonas vadina tą, kuris savo interesus gina paslapčia, iš pasalų, o kai yra demaskuojamas, ima tvirtinti, kad tuos interesus gina iš meilės tėvynei.

[22] Józef Kimbar , Głos dnia 24 juni, op. cit.

[23] Ibid.

[24] Józef Kimbar, Głos dnia 1 lipca, op.cit.

[25] Józef Kulwiec, op. cit.

[26] Turima galvoje Rusija su Prūsija.

[27] Józef Kimbar, Głos Jaśnie Wielmożnego Józefa Kimbara Stolnika i Posła Powiatu Upickiego dnia 26 juni roku 1793 na Sesyi Sejmowej w Grodnie miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[28] Józef Kimbar, Głos JW Kimbara Posła Pttu Upickiego dnia 2 lipca miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[29] Mykolas Kleopas Oginskis, op. cit., p. 162.

[30] Ibid.

[31] Józef Kulwiec, op. cit.

[32] Ludwik Chodźko, Mowa dnia 24 czerwca, op. cit.

[33] Ludwik Chodźko, Głos Jaśnie Wielmożnego Imć Pana Ludwika Chodźki Posła Powiatu Oszmiańskiego na Sesyi Sejmowej dnia 3 lipca 1793 roku w Grodnie miany, Grodno, 1793, BUW, f. 4-263.

[34] Józef Kimbar, Głos dnia 26 juni, op.cit.

[35] Ibid.

[36] Józef Kulwiec, op.cit.

[37] Mykolas Kleopas Oginskis, op.cit., p. 152.

[38] Ibid., p. 147.

[39] Józef Kimbar, Głos dnia 26 juni, op. cit.

[40] Išsamus LDK pasiuntinių pasiskirstymas pagal 1793 m. Seime vyraujančias politines grupuotes yra pateiktas Šmigelskytės-Stukienės straipsnyje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai paskutiniajame Abiejų Tautų Respublikos Seime. Politinio pasirinkimo problema“, op. cit.

[41] Darius Kuolys, analitinėje studijoje „Kovos dėl Respublikos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydžio patirtis“ apžvelgdamas Stanislovo Augusto veiklos ypatumus, pažymi, jog „Gegužės 3-iosios konstitucija pagaliau pelnė Stanislovui Augustui ir jo valdomai Respublikai seniai siektą pripažinimą Apšvietos Europoje. Ją kaip didį gėrį, viešojo gėrio tyriausią pavidalą 1791-ųjų rugpjūtį išleistame veikale Naujųjų vigų kreipimasis į senuosius (Appeal from the New to the Old Whigs) sveikino britų politikas ir filosofas Edmundas Burke’as (1729–1797). Paryžiaus politiniuose klubuose buvo keliami tostai už Stanislovą Augustą – karalių pilietį, Respublikos valdovas lygintas su J. J. Rousseau, šlovintas eilėmis kaip karalius žmogus. Didelio atgarsio Konstitucija sulaukė ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. […] Konstitucija laikytina esmine politine Stanislovo Augusto pergale. Jos išsižadėjimas – istoriniu paskutinio Lenkijos ir Lietuvos karaliaus pralaimėjimu“ (žr. Darius Kuolys, „Kovos dėl Respublikos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydžio patirtis“, in: Senoji Lietuvos literatūra, kn. 24, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 205-207).

[42] Anna Grześkowiak-Krwawicz, „Czy król potrzebny jest w Republice? Polscy pisarze polityczni wieku XVIII o miejscu i roli monarchy w Rzeczypospolitej“, in: Dwór a kraj. Między centrum a peryferiami władzy, Krakow: Zamek Królewski na Wawelu, 2003, p. 475.

[43] Ludwik Chodźko, Mowa dnia 24 czerwca, op. cit.

[44] Wiersz w Dzień Dorocznej Pamiątki Imienin Najjasniejszego Pana Stanisława Augusta od Młodzi Szkoł Grodzienskich Uprzeyme Monarsze Swemu Powinszowanie Oświadczający, R. 1777, D. 8 Maja, w Grodnie, w Drukarni J.K.M., MAB, L-18/2-7.

[45] Mykolas Kleopas Oginskis, op. cit., p. 146.

[46] Ludwik Chodźko, Przymówienie dnia 5 lipca, op. cit.

[47] Józef Kimbar , Głos dnia 24 juni, op. cit.

[48] Ibid.

[49] Mykolas Kleopas Oginskis, op. cit., p. 142.

[50] Józef Kimbar, Głos dnia 2 lipca, op. cit.

[51] Józef Kimbar, Głos Jaśnie Wielmożnego Imć Pana Kimbara Stolnika i Posła Powiatu Upickiego na Sesyi Sejmowej dnia 15 lipca w Grodnie miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[52] Józef Kimbar, Głos JW Kimbara Posła Pttu Upickiego dnia 24 sierpnia miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[53] Buvusį Upytės pasiuntinį J. Kimbarą T. Kosciuška 1794 m. liepos 15 d. paskyrė papulkininkiu. Ašmenos atstovas L. Chodžko priklausė Jokūbo Jasinskio (1761-1794) vadovaujamai LDK sukilėlių kariuomenei, jam suteiktas majoro laipsnis. Apie kito Ašmenos atstovo J. Kulviečio veiklą, prasidėjus 1794 m. sukilimui, duomenų kol kas nerasta.

The post Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų 1793 m. Gardino Seime patriotiniai liudijimai appeared first on Voruta.

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Druckiai-Liubeckiai[1] apytikriai XIX a. viduryje šiaurės rytinėje Gardino miesto dalyje, Stanislovavo priemiestyje įsigijo XVIII a. 7-8 dešimtmečiais statytą karališkąją Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) užmiesčio rezidenciją. Dvaro sodyba dar buvo vadinama Stanislovavo vardu. Rezidenciją karaliui pagal garsaus architekto Giuseppe de Sacco iš Veronos projektą pastatė Gardino seniūnas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785). Druckiams-Liubeckiams dvaras priklausė iki 1939 m.

Vienas iš žymiausių Druckių-Liubeckių atstovų ir dvaro valdytojų buvo Pranciškus Ksaveras Druckis-Liubeckis (1778-1846). Kilęs iš LDK kunigaikščių Druckių giminės, 1812 m. buvo Gardino gubernijos maršalka. 1813-1815 m. Varšuvos kunigaikštystės Laikinosios aukščiausiosios tarybos, 1815 m. Lenkijos karalystės Laikinosios vyriausybės narys. 1821-1830 m. iždo ministras. Išieškojęs mokesčių skolas, išplėtęs valstybinį monopolį, labai padidino iždo pajamas. Rūpinosi pramonės, ypač kasybos ir metalurgijos, užsienio prekybos plėtra. 1828 m. P. K. Druckis-Liubeckis įkūrė Lenkijos banką. Buvo prorusiškos orientacijos, 1830-1831 sukilimo priešininkas. Nuo 1832 m. ėjo Rusijos imperijos Valstybės tarybos nario pareigas.

Stanislovavo dvaro sodyba (http://seo.belstu.by/kokhanova/usadba-stanislavovo-grodno.html)

Be Stanislovavo dvaro sodybos, P. K. Druckiui-Liubeckiui priklausė ir dar vienas įspūdingas, net karalienės Bonos Sforcos (1494–1557) laikus menantis statinys – Ščiutino Scipijonų dvaras. Ščiutino miestas yra Baltarusijos vakaruose, Gardino srityje, į pietryčius nuo Gardino. Pirmą kartą Ščiutinas šaltiniuose paminėtas apie 1430 m. Ščiutinas XVI a. priklausė karalienei Bonai, vėliau miestelį valdė Kiškos, Radvilos. Ščiutinas itin nukentėjo Šiaurės karo metu, kai per šias teritorijas praėjo Karolio XII švedų kariuomenė. Po karo atsigaunančiame Ščiutine 1726 m. buvo įkurta viena didžiausių LDK pijorų ordino kolegija, su kuria susijusi Motiejaus Dominyko Dogelio[2], Kazimiero Narbuto[3], Stanislovo Bonifaco Jundzilo[4] ir kitų mokslininkų veikla. Apie XVIII a. vid. Ščiutinas atiteko Scipio de Kampo (Scipijonų) giminei. Taigi XVIII a. pabaigoje Ščiutine iškilo ištaigi barokinė-klasicistinė Scipijonų giminės rezidencija. Tai pereinamojo iš baroko į klasicizmą stiliaus architektūros paminklas, pastatytas pagal architekto K. Piolo projektą. Šis dvaras vadintas „mažuoju Versaliu“, nes jo projektas buvo beveik toks pat, kaip ir Mažųjų Trianono rūmų. Aplink rezidenciją buvo įkurtas parkas, jį įsteigė jau minėtas Vilniaus universiteto profesorius, vienas iš VU botanikos sodo puoselėtojų S. B. Jundzilas. Scipionų rūpesčiu Ščiutino miestelis 1761 m. gavo Magdeburgo savivaldos teisę ir herbą (melsvame fone sidabru išraižyta monograma IS su auksine karūna, tai buvo tuometinio savininko Ignoto Scipiono inicialai). Po trečiojo Lietuvos Lenkijos padalijimo 1795 m. Ščiutinas atiteko Rusijai. Pirmojo pasaulinio karo metu rezidencija stipriai nukentėjo, dalis vertingų rinkinių iš šio dvaro pateko į Čartoriskių muziejų Krokuvoje.

Tęsiant kalbą apie P. K. Druckiui-Liubeckiui priklausiusią Stanislovavo dvaro sodybą, pažymėtina, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jos savininku tapo 1913 m. tragiškai žuvęs Gardino miesto valdytojas kunigaikštis Vladislovas Druckis-Liubeckis (1864-1913). Kaip rašė to meto amžininkai, V. Druckio-Liubeckio žuvimo istorija būtų sudominusi net ir detektyvo meistrą Artūrą Konaną Doilį. Beje, ne mažiau įdomi buvo ir paties V. Druckio-Liubeckio asmenybė. Gardine jis garsėjo kaip aistringas automobilių mylėtojas. Turėjo visų dėmesį patraukiantį raudoną automobilį, kurį pats ir vairuodavo. Bėda ta, kad ne itin gerai matė. Pasakojama, kad sykį kunigaikštis, įsisodinęs kelias damas, riedėjo link geležinkelio pervažos ir taip nevykusiai sustojo, kad užkardas nusileido tiesiai ant atviro automobilio salono, kuriame sėdėjo vairuotojas ir dailiosios lyties keleivės. Galima tik įsivaizduoti, kiek būta išgąsčio ir triukšmo. Viena drauge važiavusi dama, vardu Cecilija, iki pat gyvenimo pabaigos nepamiršo šio įvykio ir net aprašė jį savo memuaruose. Kad išvengtų panašių nutikimų, V. Druckis-Liubeckis pasisamdė „vairuotoją“, kuris turėdavo sėdėti greta, ir, automobiliui sukant į šalį, griebti už vairo, kad neįvyktų avarija.[5]

1913 m. balandžio 8 d. parke, esančiame netoli Varšuvos, buvo rastas kunigaikščio V. Druckio-Liubeckio kūnas. Mirties priežastis – šautinė žaizda. Kaip įtariamasis sulaikytas V. Druckio-Liubeckio giminaitis baronas Jonas Kamilis Bispingas fon Galenas, kuris buvo vedęs žuvusiojo žmonos pusseserę. Apie šią žmogžudystę rašė visi laikraščiai, tarp kurių ir „The New York Times“, įvykis buvo vadinamas „didžiuoju XX a. pradžios detektyvu“.

Ščiutino dvaras (https://planetabelarus.by/sights/dvorets-drutskikh-lyubetskikh-v-shchuchine/

Tyrėjai išsiaiškino, kad baronas J. K. Bispingas viešėjo pas kunigaikštį V. Druckį-Liubeckį, ir, jam susiruošus vykti namo, kunigaikštis pats pasisiūlęs svečią pavežti iki stoties. Anot J. K. Bispingo, visai netoli nuo geležinkelio jiedu neva sutikę du asmenis (iš išvaizdos lyg valstiečius), su kuriais V. Druckis-Liubeckis panoręs apie kažką pasikalbėti. Kadangi baronas skubėjęs į traukinį, jis, esą, palikęs kunigaikštį su tais dviem vyrais ir pėsčiomis nutiesęs į stotį.

J. K. Bispingo parodymai nebuvo įtikinantys, jį areštavo. Skirtingai nei kunigaikštis V. Druckis-Liubeckis, kurį artimieji, pažįstami ir net tarnai laikė doru, maloniu ir pareigingu žmogumi, J. K. Bispingas buvo žinomas kaip akiplėšiškas, godus ir dažnai konfliktuojantis tipas. V. Druckis-Liubeckis buvo vedęs Mariją Zamoiską, ši santuoka buvusi lygiavertė, jiedu susilaukė keturių vaikų. O štai J. K. Bispingui vedybos su M. Zamoiskos pussesere padėjo prasimušti į kilmingųjų gretas (Zamoiskiai giminiavosi net su Sicilijos Burbonais). J. K. Bispingui ši santuoka buvusi antra, kaip ir jo naujajai žmonai, kuri prieš tai buvo ištekėjusi už kunigaikščio Radvilos. Darant kratą, J. K. Bispingo namuose buvo rasti šeši V. Druckio-Liubeckio pasirašyti vekseliai. Parašai pasirodė esantys padirbti. Spėta, kad J. K. Bispingui prisireikė kelių šimtų tūkstančių rublių, kad supirktų pusvelčiui parduodamas Gardino apylinkėse esančias žemes.

Be kita ko, V. Druckio-Liubeckio žmona prisiminė, kad vyrą jau anksčiau kažkas mėgino nunuodyti. Gurkštelėjęs pusryčiams mėgstamos arbatos, kunigaikštis staiga pajutęs keistą prieskonį… Pasirodo, buvo įpilta itin nuodingo alkaloido strichnino. Keistas sutapimas, kad kaip tik tuomet V. Druckio-Liubeckio namuose irgi svečiavęsis J. K. Bispingas.

Tyrimas užtruko beveik metus. Ekspertai pripažino, kad kulkos, rastos V. Druckio-Liubeckio žaizdose, ir tos, kurios tinka J. K. Bispingo pistoletui, sutampa. Tačiau vėliau viską nulėmę dideli pinigai ir advokato meistriškumas. Netikėtai pradėjo skirtis ekspertų nuomonės. Imta abejoti, ar išties vekselių parašai padirbti, ar tikrai tas pats kulkų diametras. J. K. Bispingo advokatas teisme pareiškęs, kad jo ginamasis jau ilgą laiką kenčia nuo dvigalvio priešpečio raumens chroniško uždegimo ir todėl negalėjęs nieko nei sužeisti, nei nužudyti.

1914 m. birželio 13 d. teismas paskelbė nuosprendį. Buvo pripažinta, kad J. K. Bispingas nėra kaltas dėl bandymų nunuodyti kunigaikštį, tačiau jo kaltė dėl parašų klastojimo ir nužudymo afekto būsenoje išlieka. Visgi praėjus vos savaitei nuo nuosprendžio paskelbimo, J. K. Bispingas buvo paleistas į laisvę. Greičiausiai padėjo kilmingos žmonos įtakos bei pažintys ir didžiulis šimto tūkstančių rublių užstatas.[6]

Vladislovas Druckis-Liubeckis (iliustracija iš „Kurier Codzienny“, 1914, Nr. 116)

Žinoma, ši istorija ir ypač nusikaltėlio paleidimas į laisvę gali skambėti keistai ir net neįtikėtinai. Tačiau prisiminkime, kad kaip tik tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, revoliuciniai protrūkiai, visuotinė suirutė, ir mįslingas nusikaltimas mažai kam berūpėjo. Tai puikiai iliustruoja tuo metu Varšuvoje viešėjusio poeto Valerijaus Briusovo 1914 m. spalio 22 d. laiškas savo žmonai. Poetas rašė: „Išvykau 18 d. (šeštadienį); buvau Loviče, Lodzėje, Radomo gubernijoje ir kitose vietose, beje, važiavau per tą patį mišką, kur įvyko kadais garsi ir žmones neraminusi žmogžudystė, kurios kaltininku buvo paskelbtas baronas J. K. Bispingas. Tiesa, dabar vargu, ar kas ją beprisimena.“[7]

Iš tiesų daug kadais ryškių dalykų išsitrynė iš istorinės atminties. Ir juos būtina gaivinti, tyrinėti, vertinti. Ne tik tam, kad pasyviai žinotume, bet ir kad būtume budrūs.

Literatūra

[1] Tai – senovės Rusios, nuo XIV a. pab. susijusios su Gediminaičiais, ir LDK kunigaikščių giminė. Šios giminės istorija siekia XII a., kai Drucko žemių valdytojai iš Riurikaičių giminės atsiskyrė nuo Polocko žemės. Giminiavosi su Minsko, XIV a. pirmoje pusėje – su Vitebsko kunigaikščiais. XIV a. viduryje Drucko kunigaikščiai susigiminiavo su Gediminaičiais, jų valdos buvo prijungtos prie LDK. Pradėjus taikyti LDK paprotinę teisę, kunigaikštystė skilo į kunigaikščio Michailo Druckio sūnų Vasilijaus ir Semiono valdas.

[2] Motiejus Dominykas Dogelis (1715–1760) – istorikas, LDK ir Lenkijos istorinių šaltinių leidėjas. Mokėsi Ščiutino pijorų mokykloje. Nuo 1730 m. pijorų vienuolijos narys. 1744–1746 m. filosofijos, teisės ir kitų mokslų žinias gilino Leipcigo, Paryžiaus ir Strasbūro universitetuose. Mokytojavo pijorų mokyklose. 1747 m. Vilniaus pijorų kolegijos rektorius. Prie kolegijos 1754 m. įsteigė vieną geriausių Abiejų Tautų Respublikos spaustuvių. 1756 m. įkūrė bajorų jaunimo internatą. (Vytautas Raudeliūnas, „Motiejus Drogelis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. V (Dis-Fatva), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, p. 49.)

[3] Kazimieras Narbutas (1738–1807) – lietuvių filosofas, pijoras. Mokėsi Ščiutino pijorų kolegijoje, taip pat Pinsko apskrities Lubiešovo pijorų seminarijoje, Dombrovicų (dabar Dubrovicai, Rovno sritis, Ukraina) pijorų kolegijoje, Vilniaus pijorų kolegijoje ir pijorų aukštojoje mokykloje Romoje. K. Narbutas parašė pirmąjį lenkų kalba logikos vadovėlį Lietuvos mokykloms Logika czyli rozwaźania y rozsądzania rzecy nauka  (Logika, arba Mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas), veikalą Z filozofii wybrane zdania (Rinktiniai filosofijos teiginiai). (https://www.vle.lt/straipsnis/kazimieras-narbutas, žr. 2021-05-25)

[4] Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847) – Lietuvos gamtininkas, filosofijos daktaras, profesorius. Mokytojavo Raseinių, Ščiutino, Vilniaus pijorų mokyklose. Pijorų ordino narys (1779). 1792–1824 dėstė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų katedroje, nuo 1798 m. jai vadovavo. Tyrė Vilniaus, Ščiutino, Lydos, Gardino apylinkių florą, taip pat paukščius vabzdžius. Svarbiausi S. B. Jundzilo veikalai: Opisanie roślin w Prowincyi W. X. Litewskiego naturalnie rosnących (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas), Botanika stosowna (Taikomoji botanika), Opisanie roślin Litewskich, według układu Linneusza (Lietuvos augalų aprašymas pagal Linné sistemą),. Pirmasis parašė vadovėlių studentams: Początki botaniki (Botanikos pradmenys), Zoologia krótko zebrana (Trumpoji zoologija. (https://www.vle.lt/straipsnis/stanislovas-bonifacas-jundzilas, žr. 2021-05-25)

[5] Яўген  С. Глінскі, „Князі Друцкія-Любецкія ў канцы XVI –XVII ст.: радавод, маёмаснае становішча, грамадска-палітычная дзейнасць“, in: Архiварыус зборнік навуковых паведамленняў і артыкулаў, выпуск 14.

[6] Ten pat.

[7] Ten pat.

The post Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Druckiai-Liubeckiai Gardine ir „didysis XX a. pradžios detektyvas“ appeared first on Voruta.

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Praėjo daugiau kaip aštuoniasdešimt  metų, kai įpusėjus pavasariui, prie šiaurės rytų Lietuvoje, Anykščių rajone tyvuliuojančio Smulkio ežero čekistai sušaudė tris partizanauti išėjusius brolius: Joną Tylą (1915–1945), Alfonsą Tylą (1917–1945) ir Antaną Tylą (1921–1945). Amžininkai prisimena, kad jaunų vyrų žūtis vietinius gyventojus, ypač jaunimą, itin sukrėtusi, ne vieną jaunuolį paskatinusi stoti į kovą už Lietuvos laisvę.

Broliai Tylos gimė sename Buivydų kaime, esančiame Leliūnų valsčiuje, Utenos apskrityje. Žmonės juos ir vadino Buivydų kaimo broliais. Visi trys buvo panašaus amžiaus, aukšti, pečiuiti, kupini jėgų ir jaunatviško entuziazmo. Į kovotojų gretas su okupantais stojo 1944 m. rudenį. Jaukų namų lizdą paliko išsyk visi trys. Vyriausiajam Jonui tuo metu buvo 29 m., vidurinėliui Alfonsui – 27 m, o jauniausiajam Antanui – vos 23 m. Nedaug yra likę biografinių žinių apie brolius Tylas, tačiau žinoma, kad vyriausiasis Jonas buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Nuo 1944 m. su broliais Alfonsu ir Antanu slapstėsi nuo kariuomenės.

Apie broliams lemtingą 1945 m. balandžio 21 d. tam tikrų žinių galima rasti Balio Juodzevičiaus parengtoje Utenos partizanų, rėmėjų ir ryšininkų atsiminimų knygoje Žadėjom laisvę Tau parnešti[1]. Pasakojama, kad kaip tik tų metų pavasarį ypač suaktyvėjo čekistų žvalgyba, buvo organizuojamos vis dažnesnės partizanų gaudynės. Taigi vyrai pradėjo ginkluotis ir telktis į būrius. 1945 m. balandį Utenos apylinkėse čekistai pradėjo nuožmius antpuolius. Buivydų kaimo broliai buvo užklupti Plepiškių kaimo krūmuose, kuriuos vietiniai vadino Lankos mišku. Neturėdami tinkamo bunkerio, vyrai apsistodavo neįrengtose vieno ūkininko trobose. Broliai Alfonsas, Antanas ir Jonas, atsišaudydami traukėsi Plepiškių kaimo laukais, link Smulkio ežero. Krūmai dar tik sprogo, upeliai ir rastai buvo patvinę, tad slėptis nebuvo kur. Tikėtina, kad broliai planavo nuo ežero pasukti į šiaurę, į Girelės eglynus, tačiau nuo Baltenių juos atkirto rusų kariuomenė. Minėtoje atsiminimų knygoje pažymima, kad tuomet vyrai pasukę į senąją Buivydų kaimavietę.[2] Antanas ir Jonas, užsiglaudę už pakrantės kelmų, tris valandas neprisileido čekistų. Alfonsas gi tuo metu perplaukęs patvinusį ežero kulį (prie Miežintos upelės) ir atsidūręs viename atokiame vienkiemyje, bet ten jam kelią pastoję plentu nuo Leliūnų miestelio atskubėję skrebai. Kaip tik toje vietoje jis ir sukniubęs. Atsiminimuose rašoma, kad Alfonsas dar suspėjęs į šulinį įmesti batus, kad neatitektų skrebams. Kulkos pakirto ir Miežintos užlietose pievose besiblaškantį Antaną. Ilgiausiai laikėsi vyriausiasis brolis Jonas. Pristigęs šovinių jis susisprogdino.

Kaip ir daugumos partizanų, taip ir brolių Tylų mirčiai grėsė nepagarba ir išniekinimas. Utenos partizanų, rėmėjų ir ryšininkų atsiminimų knygoje rašoma, kad gerai rusų kalbą mokėjęs partizanų dėdė Jonas Tyla nutarė tartis su čekistais, kad šie grąžintų žuvusiųjų kūnus.[3] Pasiėmė lašinių ir drauge su brolių Tylų motina išvažiavo pas Leliūnų valsčiaus milicijos viršininką Cyporiną prašyti, kad leistų partizanus deramai palaidoti. Lašiniai ir įtikinama dėdės kalba padėjo. Nušautuosius leido parsivežti, tik griežtai uždraudė bet kokias pamaldas ir iškilmes. Taigi parsivežė tris brolius namo, nuprausė ir paguldė ant lentų. Pasirodo, Alfonsui kulkos buvo pataikyta į kaktą, o jauniausiajam Antanui šoviniai suvarpė visą nugarą. Liudininkai prisiminę, kad kai Antaną šarvojo, niekaip negalėjo kraujo sulaikyti, vis bėgęs ir bėgęs. Motina kamšiusi skudurėliais, bet ne ką tai gelbėję, tad galiausiai po velioniu padėjo geldelę. Žuvusiųjų brolių sesuo Monika Gutauskienė pasakojo, kad baigus tvarkyti brolių kūnus, iš aplinkinių kaimų sugužėjo daugybė mergaičių ir pagyvenusių moterų, tik vyrai bijoję eiti. Ir akivaizdu, kad toji baimė buvo ne iš piršto laužta, nes visai netrukus į Tylų kiemą atburzgęs skrebų vežimas. Monika Gutauskienė prisimena, kaip susirinkusiems jie sušukę: „Visiems šovinių užteks!“ Persigandusios moterys išsilakstė. Pro langą iššokusi ir partizanų sesuo. Prie pašarvotų jaunų vyrų liko tik gedintys jų tėvai.

Buivydų brolius palaidojo Leliūnų kapinėse. Juos išlydėjo daugybė žmonių, paskutinę pagarbą atidavė tiek jaunas, tiek senas.

Literatūra

[1] Žadėjom laisvę Tau parnešti: Utenos partizanų, rėmėjų ir ryšininkų atsiminimai, parengė B. Juodzevičius, Utena, 2007.

[2] Ten pat, p. 225.

[3] Ten pat, p. 225–226.

The post Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Partizanų brolių Tylų žūtis appeared first on Voruta.

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Apie didžiuoju maru[1] (lot. pestis) vadinamą 1708–1711 m. ligos protrūkį, išnaikinusį kone trečdalį visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų[2], yra išlikę nemažai pasakojimų, atsiminimų, įvairių vertinimų. Nurodomos konkrečios priežastys, sukėlusios epidemiją: nuo 1700 m. Abiejų Tautų Respubliką niokojęs Šiaurės karas, 1706–1708 m. kaimyninėje Prūsijoje užderėjęs itin skurdus derlius, 1708–1709 m. šaltos žiemos sunaikinti pasėliai.

Bene didžiausias dėmesys, aptariant šios epidemijos židinius, jos eigą, skiriamas Vilniui. Žinoma, kad sostinę maras pasiekė 1710 m. vasarą ir išmarino per 33 700 žmonių. Tačiau net ir siaučiančios mirties akivaizdoje viešasis gyvenimas Vilniuje nesustojo. Toliau vyko pamaldos, teismai, žmonės, melsdami Dievo malonės, traukė į procesijas.

Mažiau informacijos turime apie kitą svarbų LDK miestą – Gardiną. Įvairiuose šaltiniuose pažymima, kad 1709–1710 m. nuo maro išmirė beveik visi Gardino miesto ir apylinkių gyventojai. Taip pat yra žinių, kad prieš užpuolant nuožmiai ligai, kraštą kamavusi itin šalta žiema. Sakytume, simboliška, kad kaip tik 1709–aisiais (matyt, dar prieš pratrūkstant maro epidemijai) Gardine atidaroma vaistinė[3]. Tuo pasirūpina jėzuitai, kuriuos į Gardiną XVI a. antroje pusėje pakvietė Lenkijos karalius ir Ldk Steponas Batoras (1533-1586). Jis fundavo jėzuitų kolegiją Gardine, tačiau jėzuitai į seimų miestą atvyko tik praėjus 36 m. po Stepono Batoro mirties, t.y. 1622 m. 1623 m. jie įsteigė savo rezidenciją, o 1625 m. atidarė ir kolegiją. Pirmoji medinė jėzuitų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Gardine buvo pastatyta paskutiniais XVII a. dešimtmečiais ir veikė iki 1700 m., vėliau buvo perstatyta į mokyklą. Mūrinės bažnyčios statyba pradėta apie 1678 m., ji tęsėsi kelias dešimtis metų. Pirmosios mišios įvyko 1700 m., dar galutinai nebaigus bažnyčios įrengimo darbų. 1705 m. bažnyčia iškilmingai pašventinta Šv. Pranciškaus Ksavero vardu. Po konsekracijos bažnyčios įrengimas dar buvo tęsiamas net iki XVIII a. antrosios pusės. Vadinamasis Gardino jėzuitų ansamblis, kurį sudarė Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, jėzuitų vienuolynas, kolegija, gyvenamieji, ūkiniai pastatai, sodas ir 1709 m. įsteigta vaistinė, užėmė visą miesto kvartalą.

Taigi Gardino vaistinės įsteigimo metai sutampa su įsiveržusios maro epidemijos pradžia. Nors apokaliptiškai siautėjęs maras pasiekė absoliučiai kiekvieną LDK kampelį, remiantis išlikusiais šaltiniais, galima pamėginti ir tiksliau atsekti maro kelią į Gardiną. Greičiausiai iš Lenkijos ir Vokietijos pirklių laivų epidemija įsiveržė į Klaipėdą (tada dar Memelį), o tuomet į Žemaitiją, iš ten į Vilnių ir Gardiną.

Kas gi išplatino maro užkratą? Nustatyta, kad marą sukelia bakterija yersinia pestis. Prieš kelerius metus pasirodžiusioje išsamioje analitinėje studijoje Didysis maras (orig. The Great Mortality) nurodoma, kad maras yra daugiausia tarp graužikų plintanti liga. Žmones jis puola netiesiogiai, tik tuomet, kai jie pakliūva į titanišką tarp yersinia pestis bakterijos ir graužikų populiacijos vykstančią kovą. Paprastai yersinia pestis bakterijos taikiniai yra otai, švilpikai, žiurkės, voverės, smiltpelės, preriniai šuniukai ir apytikriai dar du šimtai kitų graužikų rūšių. Tam, kad patogenas sukeltų tokio masto, koks buvo, pavyzdžiui, XIV a. Juodosios mirties atveju, žmonių sergamumą, turėjo įvykti daugybė neįprastų dalykų. Ir nepaisant to, kad, matyt, niekada jų visų nesužinosime, viena yra aišku – apytikriai nuo 1250–ųjų vykę socialiniai, ekonominiai ir greičiausiai ekologiniai pokyčiai pavertė didžiules Europos vietoves nesaugias gyventi. O vienas iš didžiausių rizikos veiksnių buvo intensyvėjantis žmonių judėjimas.[4]

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad maras yra viena iš lėčiausiai plintančių ligų. Naujos gripo atmainos gali aplėkti pasaulį per metus ar du, tačiau yersinia pestis bakterija, panašiai, kaip ir AIDS virusas, laikosi sudėtingoje užkrėtimų grandinėje ir įstengia iš jos neištrūkti ištisus dešimtmečius. Pagrindiniai užkrato pernešėjai nėra, kaip dažnai manoma, graužikai, bet jų blusos. Užsikrėtusiam gyvūnui nudvėsus, jo blusos peršoka ant kito ir, įkasdamos jam į odą, tuo pačiu perduoda ir maro bakteriją yersinia pestis. Kartais ir žmones užkrečia atskiros blusų rūšys, puolančios tokius laukinius graužikus, kaip voverės, preriniai šuniukai ar švilpikai; visgi dažniau maro užkratą tarp žmonių platina juodųjų žiurkių blusa, vadinamoji xenopsylla cheopis.

Kalbant apie žmonių marą, infekcija gali plisti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, ištikus ekologinei katastrofai, dėl kurios sunaikinamos maisto atsargos, arba koks nors graužikų populiacijos sukrėtimas gali išginti užsikrėtusių gyvūnų koloniją į žmonių gyvenamas vietas, kur šie perduos infekuotas blusas naminėms žiurkėms.[5]

Kaip pažymi maro protrūkius tyrinėjęs amerikiečių istorikas Johnas Kelly, maro plitimą tarp žmonių paskatina tai, kad žiurkių blusa xenopsylla cheopis negauna to, kas jai būtina. Ši blusa nebūtinai mėgsta žmonių kraują, tačiau, kai maras išnaikina ištisas naminių žiurkių šeimas, jai lieka pasirinkti – badavimas arba Homo sapiens. Įsisukusi tarp žmonių, žiurkių blusa tampa itin veiksminga užkrato pernešėja. Xenopsylla cheopis be siurbiamo šeimininko gali išgyventi iki šešių savaičių, taigi to pakanka, kad ji su grūdų ar audinių kroviniais nukeliautų šimtus kilometrų. Be kita ko, tai – itin agresyvus vabzdys. Yra žinoma, kad ši blusa gali įsikirsti į gyvą vikšrą ir išsiurbti visus jo organizmo skysčius ir vidaus organus. Tačiau veiksmingiausia xenopsylla cheopis, kaip ligos pernešėjos, savybė slypi jos savitoje virškinimo sistemoje.[6]

Žmones puola trys maro rūšys. Buboninis maras – dažniausiai pasitaikanti forma, užsikrečiama įkandus blusai; inkubacinis ligos periodas – nuo dviejų iki šešių dienų. „Stebėkit patinimus, Viešpaties siunčiamus įspėjamuosius ženklus“, – rašė vienas iš amžininkų apie svarbiausią Juodosios mirties simptomą – kiaušinio formos buboną (ištinusį limfmazgį). Viduramžių metraštininkai buboną neretai apibūdindavo kaip į auglį panašų darinį, ir šis palyginimas buvo išties taiklus. Kaip ir piktybinės vėžio ląstelės, maro bacilos organizme dauginasi itin sparčiai. Paprastai blusos įkąstą vietą apima vadinamoji gavocciolo, tai, ką to meto žmonės prilygindavo bubonui. Bakterijos iš sukąstų kojų ar kulkšnių keliauja į pilvo sritį ar šlaunis, ir čia susidaro bubonas. Viršutinės kūno dalies įkandimai sukelia limfmazgių patinimus pažastyse ar ant kaklo. Itin jautrus bet kokiam spaudimui gavocciolo verčia savo aukas siaubingai kentėti. Tarkime, ant kaklo atsiradęs bubonas gali priversti nusukti galvą į priešingą pusę, iškilęs ant šlaunies trukdo vaikščioti, turint jį pažastyje, teks ištiesti ar iškelti ranką. Be to, bubonai yra neįprastai triukšmingi dariniai. Žmonių maras kalbasi su savo aukomis keistai gurguliuojančia bubono kalba.[7]

Antroji maro rūšis – pneumoninis, ir jis, skirtingai nei kiti, plinta tik tarp žmonių. Tiesa, kaip ir kitos maro epidemijos rūšys, pneumoninis maras atsiranda dėl kontakto su graužikais ar vabzdžiais. Kai kuriais buboninio maro atvejais bakterija gali ištrūkti iš limfinės sistemos ir užkrėsti plaučius, sukeldama antrinį pneumoninį marą. Kai užsikrėtusysis pradeda kosėti ir spjaudytis krauju, t.y., kai išryškėja pagrindiniai vadinamo „kosulinio“ maro simptomai, tuomet ligos plitimas jau nebepriklauso nuo blusų perduodamo užkrato, ji, kaip ir peršalimas ar gripas, tarp žmonių ima plisti oru. Pneumoninio maro protrūkių pasitaiko ir vasarą, tačiau dažniausiai jo epidemija kyla žiemą, kai vėsesnė temperatūra išprovokuoja kosulį, paskatina sekreto lašelių, skreplių išsiskyrimą.[8]

Trečioji ligos forma – septiceminis maras, jo negydant, niekas neišgyvena. Patekus daugybei maro bacilų tiesiai į kraują, jis užnuodijamas labiau nei tai įstengtų padaryti yersinia pestis bakteriją platinantys vabzdžiai, tokie kaip, pavyzdžiui, utėlės, galinčios tapti užkrato pernešėjomis. Dvidešimto amžiaus pradžioje kilus septiceminio maro bangai, vidutinė išgyvenimo trukmė, skaičiuojant nuo simptomų pasirodymo iki mirties, tesiekdavo vos keturiolika su puse valandos.[9]

Mėginant išsiaiškinti, kokia maro forma XVIII a. pradžioje išnaikino mažne visus Gardino gyventojus, taip pat norint atgaivinti tą laiką, kurį išgyveno mirtinai epidemijai visai nepasiruošęs žmogus, dera paieškoti tuo metu rašytų laiškų, metraščių, amžininkų prisiminimų. Deja, tokių liudijimų nėra daug. Apie maro niokotą Gardiną byloja vos keli anoniminiai tekstai. Viename dienoraštinio pobūdžio Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolyno[10] (esančio Gardine) vienuolės 1710 m. sausio mėn. rašytame pasakojime[11] apibūdinami staigiai užpuolančios ligos simptomai. Greičiausiai rašiusioji vienuolė slaugė sergančiuosius, o vėliau tai, ką matė, išklojo ant popieriaus. Ji pasakoja, kad pirmomis dienomis ligoniams dažniausiai pradeda skaudėti galvą, juos ima pykinti. Po to iššoka obuolio dydžio gumbai. Vėliau nelaimėliai padūksta kosėti kraujais, juos pila prakaitas, karštis. Dažnai paskutinėmis dienomis jie ima kliedėti, šaukia, kad krūtinė dega lyg svilinama karšta geležimi. Remiantis vienuolės išvardintais ligos požymiais, galima daryti prielaidą, kad jos slaugyti ligoniai greičiausiai sirgę buboninio maro forma. Beje, ši Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolyno sesė užfiksavo ne tik sirgusiųjų maru kančias, bet ir tuo metu Gardino mieste tvyrojusią atmosferą. Ji skundėsi, kad žmonės lyg sugyvulėjo, vaikai apleido sergančius tėvus, tarnai savo šeimininkus, visi neatpažįstamai susvetimėjo, pradėjo vienas kito šalintis. Gardino centre nesiliovė skambėjęs varpas, pranešantis apie nesibaigiančias mirtis. Užsimenama ir apie kapinėse nebetelpančius lavonus, apie tai, kaip jie mesti į Nemuno upę ar laidoti už miesto kasamose maro duobėse. Vienuolė baisisi Gardino duobkasiais, kurie prieš užkasdami lavonus, nurengia nuo jų visus drabužius, nuplėšia bet kokius papuošalus ir vėliau, taip platindami maro užkratą, parduoda mirusiųjų daiktus gyviesiems.

Užsimenama, kad tie žmonės, kurie buvo labiau pasiturintys, turėjo toliau nuo miesto esančius dvarus, stengėsi kuo greičiau į juos išvykti. Kiti gi užsidarė savo troškiose buveinėse ir laukė apsireiškiančios maro mergelės (vaizduota baltais drabužiais). Rašoma ir apie tai, kad daug sergančių maru žmonių, nebegalėdami iškęsti baisingų skausmų, jei tik įstengdavo paeiti, nusiskandindavo upėje.

Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolyno vienuolės pasakojime aiškiai nurodoma užpuolusio maro priežastis – tai Dievo bausmė už žmonių nuodėmes. Gardine buvo paskelbta, kad 15.00 val. visi gyventojai privalo melstis, kad Dievas susimylėtų ir negailestingą maro giltinę išgintų iš miesto.

Įdomus iš to laiko yra išlikęs Gardino vaistinės antspaudą turintis aprašas[12] apie tai, kas gali apsaugoti nuo maro. Jame minimi dedešvų, dilgėlių, laiškenių, kitų žolynų kompresai, taip pat lazdyno riešutai, rūtos, kalkinis molis ir molžemis. Įrašytos rekomendacijos sočiai maitintis, stengtis atsisakyti greitai gendančių maisto produktų. Taip pat nurodyta vengti nuodingo oro, kurį užkrečia nepalaidoti lavonai, užsistovėjęs vanduo, įvairūs pūvantys organizmai. Greičiausiai Gardine buvo įsteigti ir vadinamieji Maro namai, nes yra įrašytas reikalavimas sergančiuosius nedelsiant perkelti į tam skirtą pastatą. Beje, kai kurių amžininkų liudijimuose pažymėta, kad jei maru susirgdavo koks vienišas gyventojas, neturintis šeimos, tuomet tokį ligonį išveždavo į už miesto ar kaimo esantį lauką, mišką, į kokią nors nuošaliai pastatytą pastogę, o jo namus sugriaudavo arba sudegindavo.

Negausūs amžininkų liudijimai byloja, kad siaučiant marui, visa buvo apraizgęs kaustantis baimės jausmas. Nenuspėjamas epidemijos žingsnis davė žmonėms pakankamai laiko apmąstyti, kokia maro sūkury yra meilės, pareigos ir garbės reikšmė. Ką jie darytų, jei mylimą žmogų surakintų skausmas ir kančia? O kaip elgtųsi mylimas žmogus, jei kentėti prisieitų jiems patiems? Anot Johno Kelly, baimė užsikrėsti yra esminis psichologinis aspektas, skiriantis marą nuo karo. Maro atveju baimė žmogiškuosius santykius veikia lyg tirpiklis; ji kiekvieną paverčia priešu ir kiekvieną izoliuoja. Siaučiant marui, kiekvienas tampa sala – maža, įtarimų, baimės ir nevilties persekiojama sala.[13]

Kalbant apie bet kokią gyvastį miestuose ir kaimuose išnaikinusias epidemijas, sunkiausia įžvelgti tokių tragedijų privalumus. Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, teigiamų pusių visgi esama. Daugybę mirčių sukėlusi maro epidemija iš pagrindų sukrėtė Europą ir iš dalies padėjo susigražinti tai, kas buvo prarasta. Sumažėjus populiacijai, išgyvenusiesiems teko daugiau maisto atsargų ir įvairių išteklių, be kita ko, juos imta naudoti atsakingiau ir išmintingiau. Pasibaigus marui, nederlingos ūkių žemės buvo paverstos daugiau naudos duodančiomis ganyklomis, o malūnuose, kuriuose anksčiau buvo malami tik grūdai, pradėta velti vilna ir pjauti mediena. Žmonių išmoningumas taip pat augo, jie aktyviai ieškojo būdų, kaip rankinį darbą pakeisti mašininiu. Gardino pavyzdys kuo puikiausiai galėtų iliustruoti tokį pozityvų pasikeitimą. Praėjus vos keliems dešimtmečiams po Gardiną nusiaubusio maro, seniūno Antano Tyzenhauzo (1733–1785) iniciatyva seimų miestas tapo klestinčiu pramonės ir kultūros LDK centru.

Šaltiniai ir literatūra

[1] Šaltiniuose užfiksuoti ir kiti maro pavadinimai: pestilencija, didžioji mirtis, liaudies vartosenoje dažnas pavietre.

[2] Jono Basanavičiaus duomenimis, per 1708–1711 m. maro epidemiją vien Šiaulių ekonomijoje ištuštėjo 58 kaimai (J. Basanavičiaus gimtuosiuose Ožkabaliuose taip pat išmirė visi gyventojai). Mažojoje Lietuvoje, lietuviškiausiose Įsrūties, Labguvos, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskrityse tuomet nuo maro (taip pat prisidėjo ir badas) mirė apie 160 000 žmonių (maždaug apie 53 % gyventojų, daugiau kaip 90 % mirusiųjų – lietuvininkai), ištuštėjo apie 9000 lietuvių valstiečių ūkių. Senojoje Prūsijoje liko visiškai negyvenami 10834 ūkiai, iš jų net 8411 – Lietuvos provincijoje. Daug mirė ir baigiančių vokietėti prūsų. Didesnio mirtingumo vakarų baltų žemėse svarbiausia priežastis – sunkesnė lietuvininkų ir prūsų socialinė, ekonominė ir teisinė padėtis, blogesnės buitinės gyvenimo sąlygos, visiškas baudžiauninkų nuskurdinimas, fizines ir moralines jėgas alinantis išnaudojimas. Prūsijos valdžios sudarytos kelios komisijos konstatavo vokiečių stambiųjų dvarininkų ir vietinės vokiečių administracijos savivalę. Po maro Mažojoje Lietuvoje pasikeitė gyventojų tautinė sudėtis. 1710–36 Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskrityse, kurios labiausiai nukentėjo nuo maro ir bado, Prūsijos karalystės valdžia apgyvendino iki 23 000 kolonistų (keli tūkstančiai jų išvyko į kitas šalis), daugiausia vokiečių kaimiečių (XVIII a. viduryje, pasibaigus didžiajai vokiškajai kolonizacijai, vokiečiai ir vokietkalbiai sudarė daugiau kaip 13 % Lietuvos provincijos gyventojų). Mažosios Lietuvos kolonizacija buvo viena svarbiausių lietuvininkų (mažlietuvių) vokietėjimo priežasčių. Gyvulių maro epidemija, dar labiau nuskurdinusi Mažąją Lietuvą, truko iki 1715. (žr. „Maras Lietuvoje“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/maras-lietuvoje/, žiūrėta 2021 01 03).

[3] Šaltiniuose nurodoma, kad pirmąją vaistinę Gardine jėzuitai įsteigę dar 1687 m. Ji veikė jėzuitų vienuolyne ir aptarnavo čia mokytojavusius vienuolius bei jėzuitų kolegijos studentus. Dabar šiame pastate yra kalėjimas.

[4] John Kelly, The Great Mortality: An Intimate History of the Black Death, the Most Devastating Plague of All Time, New York: Harper Perennial, 2006, p. 12–13.

[5] Ibid., p. 18.

[6] Ibid., p. 19.

[7] Ibid., p. 20.

[8] Ibid., p. 22.

[9] Ibid., p. 23.

[10] Tai – vienintelis Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolynas LDK. Pirmosios vienuolės į Gardiną atvyko 1636 m., pirmoji vienuolyno vadovė – Ona Sobieskaitė. Šalia vienuolyno stovi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia ir XVII–XVIII a. statybos ūkinės paskirties pastatas – liamusas, jo antrame aukšte gyveno vienuolės.

[11] Lenkų k. rašytas laiškas (be pavadinimo), saugomas НИАБ (Национальный исторический архив Беларуси), f. 12-6.

[12] Sąrašas lenkų k., saugomas НИАБ, f. 42.

[13] John Kelly, op. cit., p. 177.

The post Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Iš nuožmiausių epidemijų istorijos: 1709–1710 m. maro protrūkis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste Gardine appeared first on Voruta.

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Vienas iš reikšmingiausių Gardino seniūno, karališkųjų ekonomijų administratoriaus, artimo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798) bičiulio Antano Tyzenhauzo (1733-1785) įgyvendintų užmojų buvo Gardino karališkosios medicinos mokyklos įkūrimas 1775 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad XVIII a. antroje pusėje mediciną imta laikyti bene pasaulietiškiausiu[1] mokslu.

Vilniaus universitete per 1781-1803 m. medicina ir su ja susijusios biologija bei chemija buvo sparčiausiai progresuojančios mokslo šakos, iš esmės neturėjusios jokių stipresnių tradicijų. Tokį intensyvų jų augimą ir populiarėjimą sąlygojo didelė medicinos specialistų stoka (dar XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šviesuomenė mėgino šią problemą spręsti, inicijuodama medicinos mokyklos steigimą)[2], vaikų, jaunų žmonių mirtingumas, sunkiai gydomų ligų, epidemijų gausa. Medikų ir tinkamų medicinos institucijų trūko ne tik LDK, Lenkijos Karalystėje, bet ir pažangesnės civilizacijos kraštuose.

Įpusėjus XVIII a., naujais išradimais ir reformomis garsėjusioje Anglijoje nebuvo ligoninės (jos dažniausiai steigtos pasiturinčių asmenų lėšomis našlaičiams, neturtingoms gimdyvėms ir skurstantiems darbininkams), kuri turėtų vidaus tualetą.[3] Į kibirus rinktos ligonių ir juos slaugančių asmenų išmatos iš ligoninės patalpų buvo nešamos ir pilamos į netoliese iškastą griovį, nuo kurio karštomis dienomis smogiantis tvaikas pasiekdavo ir ligonių palatas. Tokie atmatų grioviai teršė vandenį ir gyvulių ganyklas. Apskritai supratimas apie sanitariją ir higieną Apšvietos amžiuje buvo gana menkas: ligoninėse, kalėjimuose, kareivinėse, neturtėlių, taip pat ir didikų namuose knibždėte knibždėjo parazitų (dažniausiai utėlių ir blakių), ligoniai ir net patys gydytojai ar jiems padedantys asmenys retai kada plaudavo rankas ir taip platino įvairias infekcijas (net maistas imtas ne stalo įrankiais, bet nešvariomis rankomis), ligonių patalynė būdavo keičiama tik retsykiais (už naują reikėdavo susimokėti, o sergantys varguoliai tam pinigų neturėjo), patalpos beveik nevėdintos (ypač šaltaisiais sezonais, kuomet taupyta brangiai kainavusi šiluma).[4] Ligos plisdavo dėl nevirinto vandens, pieno, prastai paruoštos mėsos vartojimo. Nuo bakterinių infekcijų (vidurių šiltinės, dizenterijos) daugiausia kentėjo neturtėliai, kareiviai ir kaliniai. Kaip nurodo XVIII a. Vakarų Europos periodiką analizuojantys tyrinėtojai[5], to meto periodiniuose leidiniuose būta itin daug pranešimų apie mirusius vaikus ir gimdyves. Tokie įrašai liudija, kad minėtoji visuomenės dalis buvo silpniausia ir sunkiai, neretai ir atsainiai gydoma. Jei moteriai grėsdavo priešlaikinis gimdymas ar kūdikis būdavo pernešiojamas, tiek gimdyvę, tiek kūdikį išgelbėti retai kada pavykdavo. Akušerijos mokslo ragavusioms pribuvėjoms, taip pat ir gimdyves prižiūrintiems bendrosios praktikos gydytojams kartais pasisekdavo pakeisti netaisyklingą vaisiaus padėtį gimdoje, tačiau neretai tokios praktikos baigdavosi priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus netektimi ar pačios gimdyvės mirtimi. Natūraliai pagimdyti negalinčioms moterims Cezario pjūvis dažniausiai baigdavosi pilvo infekcija (dėl nesterilizuotų instrumentų naudojimo), nukraujavimu, kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimais, naujagimio traumomis, motinos ir kūdikio mirtimis.[6]

Įvairias chirurgines intervencijas XVIII a. atlikdavo ne chirurgijos specialistai[7] (jų ruošta labai mažai, be to, kone visi siųsti į kalėjimus, karo stovyklas, laivus), bet bendrosios praktikos gydytojai. Nepaisant menko profesinio pasirengimo, chirurginės procedūros buvo gana sudėtingos: be įprastesnių kraujo nuleidimo ar žaizdų siuvimo, praktikuota trepanacija (kaukolės arba kaulo ertmės atvėrimo operacija), tonzilektomija (migdolų pašalinimas), litotomija (akmenų šalinimo iš šlapimo pūslės operacija), odos ir krūtų piktybinių auglių pjovimas, amputacija.[8] Vadinamieji chirurgai (LDK ir Lenkijoje žinomi kaip „barzdaskučiai“ ir „cirulnikai“) taip pat traukė bei gydė dantis. Kadangi trūko patikimų anestetikų, pacientams duotas alkoholis arba opijus. Tam, kad ligoniai nenukraujuotų ar kad ištvertų menkai malšinamą skausmą, operaciją reikėdavo atlikti per labai trumpą laiką. Štai XVIII a. garsiausias anglų chirurgas, anatomijos dėstytojas ir kelių veikalų apie žmogaus kūno anatomiją ir osteografiją autorius Williamas Cheseldenas (1688-1752) akmenis iš šlapimo pūslės pašalindavo greičiau nei per vieną minutę, amputuodamas koją užtrukdavo ne ilgiau kaip keturias minutes. Tačiau net ir išskirtinis šio chirurgo profesionalumas negalėjo garantuoti sėkmingos operacijų baigties: beveik kas penktas W. Cheseldeno operuotas pacientas mirdavo dėl infekcijos ar kilusių komplikacijų.[9]

Kalbant apie XVIII a. LDK ir Lenkijos Karalystėje medicinines paslaugas teikusius asmenis, jų visuomeninę ir turtinę padėtį, dera pažymėti, jog dauguma jų buvo vertinami ir gerbiami (tiesa, universitetinį išsilavinimą įgiję gydytojai chirurgų-barzdaskučių sau lygiais nelaikė; diplomuoti medikai neužsiėmė ir chirurgija, nes manė, jog fizinis rankų darbas nėra garbingas), palaikė ryšius su įtakingais LDK žmonėmis (dvariškiais, didikais), miestų elitu, kai kurie net buvo priskiriami turtingiausiems miestiečiams (chirurgų-barzdaskučių darbas buvo labai paklausus ir gerai apmokamas).[10] Ne tik XVIII a., bet ir ankstesniais amžiais chirurgai-barzdaskučiai buvo kone vieninteliai pagalbininkai ištikus traumai ar susirgus. Vykdę traumatologų, odontologų, karo ir teismo medikų darbą, vadinamieji barzdaskučiai būrėsi į cechus[11] (brolijas), taip sukurdami didžiulę medicininių paslaugų monopoliją. Medicinines paslaugas barzdaskučiai teikė ir savo dirbtuvėse, vadinamosiose oficinose (jas buvo galima atpažinti iš barzdaskučių cecho emblemos – prie durų pakabintos varinės lėkštės), ir turgavietėse, ir gatvėse. Nors universitetus baigę medikai dažnai kritikuodavo barzdaskučių gydymo metodus, jų profesinį neišprusimą, šie turėjo mokytis beveik dvylika metų, išlaikyti teorinius bei praktinius egzaminus, kad įgytų teisę savarankiškai gydyti žmones. Būsimus chirurgus egzaminuodavo cecho meistrai. Buvo laikomi anatomijos, patologijos, chirurgijos ir farmakologijos teoriniai egzaminai, po jų reikėjo parodyti praktinius sugebėjimus: išgaląsti žirkles, skustuvą, paruošti flebotomą (prietaisą kraujui nuleisti), pagaminti kelių rūšių tepalus, balzamus, miltelius, pleistrus. Išlaikęs egzaminus, naujasis chirurgas gaudavo brolijos antspaudu patvirtintą diplomą, prisiekdavo miesto rotušėje, jo vardas ir pavardė buvo įrašomi į miesto piliečių knygą.[12]

Žemiausią pakopą iš medicinines paslaugas teikusių asmenų užėmė vaistininkai, medicinos seserys ir pribuvėjos. Darbininkai, menkas pajamas gaunantys žmonės, neįstengdami susimokėti už gydytojo konsultacijas, pagalbos dažniausiai kreipdavosi į didesniame LDK centre[13] dirbusį vaistininką („aptiekorių“). XVIII a. farmacininkai vaistus gamindavo pagal diplomuotų medicinos daktarų nurodymus, paisydami medikamentų receptūros ir gamybos taisyklių. Apskritai XVIII a. pabaiga yra farmacijos mokslo susiformavimo metas. Tuo metu imta standartizuoti vaistininkų ruošimo ir jų darbo organizavimo tvarką, pradėtos siaurinti vaistinių teikiamos paslaugos (iki pat XVIII a. tiek LDK, tiek kituose Europos kraštuose miesto valdžia farmacininkams leisdavo prekiauti ne tik medikamentais, bet ir bakalėjos prekėmis, taip pat įvairiais parfumerijos produktais, alkoholiniais gėrimais).

Dažnai bendraudami su vietos gydytojais, vaistininkai įgydavo nemažai žinių apie ligų diagnostiką, terapiją, anatomiją, chirurgiją. XVIII a. būsimi farmacininkai buvo ruošiami didesnę patirtį turinčių vaistininkų, paprastai tose pačiose vaistinėse, kuriose ir likdavo dirbti. Vaistininko profesiją pasirinkę jaunuoliai (dažniausiai tokį jų pasirinkimą lemdavo tėvų noras) vaistinėse mokėsi apie 7 metus, vėliau dar tiek pat metų turėjo išdirbti vaistininkų padėjėjais. Kaip ir chirurgai-barzdaskučiai, vaistininkai buvo įkūrę savo cechus, kurių nariai (skirtingai nei kitų cechų) privalėjo mokėti lotynų kalbą, taigi ir jų mokiniai, be chemijos, anatomijos, vaistų gamybos žinių, turėjo skaityti ir rašyti lotyniškai. Pasitaikydavo, kad mokiniai savo mokytojų būdavo mušami, marinami badu, verčiami dirbti iki išnaktų. Vaistininkų mokiniai dažniausiai gyveno vaistinės dirbtuvėse, ten, kur laikytos įvairios vaistinės medžiagos ir ruošti medikamentai.[14]

Nors vaistinės ir nesuteikdavo akademinio išsilavinimo ar mokslinio laipsnio[15], bet jose buvo galima rasti nemažai medžiagos apie mediciną, chemiją, naujausius vaistus ir jų gamybą (kai kurių LDK regionuose veikiančių vaistinių bibliotekose buvo literatūros, iš kurios mokėsi Europos universitetų medicinos studentai), taip pat iš kitų kraštų atsiųstų mokslinės profesinės spaudos leidinių[16]. Kiekviena vaistinė turėjo ir svarbiausias farmacininko darbui knygas – vaistų sąvadus, kitaip dar vadinamus dispensatoriumus ir farmakopėjas (viena iš Gardino vaistinių, įkurtų A. Tyzenhauzo lėšomis, turėjo net kelis egzempliorius populiariausių to meto Europoje farmakopėjų[17]).

Nepaisant to, kad vaistininko profesija buvo gerbiama ir teikianti gana dideles pajamas (jas duodavo vienam vaistininkui priklausęs vaistinės, parduotuvės ir smuklės verslas), jaunuoliai iš kilmingų šeimų jos nesirinkdavo. Dar mažiau vertintas akušerių (pribuvėjų) ir medicinos seserų, slaugytojų darbas – šios profesijos atstovės dažniausiai būdavo iš neturtingų šeimų kilusios moterys[18]. To meto laikraščiuose nemažai publikuota pranešimų apie girtaujančias, vagiančias ir paleistuvaujančias slaugytojas, išjuoktas jų darbas, menki gebėjimai, neišsiauklėjimas (iki pat XVIII a. pabaigos mokslas moteriai buvo sunkiai pasiekiamas[19], tinkamo medicininio išsilavinimo neturėjo nei pribuvėjos, nei medicinos seserys). Bijant sergančių namiškių priežiūrą patikėti nepadoraus elgesio moterims, dažnai juos imdavo slaugyti motinos, dukterys, neturtingos giminaitės. Tokios jų pareigos neprieštaravo ir XVIII a. priimtinam moters socialiniam vaidmeniui, matytam tik aiškiai apibrėžtoje šeimos ar giminės erdvėje.

Su tam tikra gydymo praktika XVIII a. antroje pusėje buvo susiję ir po Lietuvos kaimus keliavę svetimšaliai, vadinti „vengrais“. Jie daugiausiai užsiėmė vaistų (itin paklausūs buvo vaistai nuo gumbo ir macicos), liaudies medicinos žinynų prekyba.[20] „Vengrų“ platintuose žinynuose (tie, kuriuos parduodavo LDK ir Lenkijos Karalystės gyventojams, buvo išversti į lenkų kalbą) publikuoti ne tik sveikatai naudingi, bet ir pavojingi gydymo metodai. Pavyzdžiui, nuo pilvo skausmų rekomenduota valgyti muilą, norint atsikratyti gūžio (strumos, skydliaukės padidėjimo) ar išsigydyti anginą, nurodyta liesti pakaruoklį, krečiant drugiui, turėjo padėti gudobelės arbata, asilės pienas, mažo vaiko šlapimas, nuo išdygusio miežio gelbėjo akies trynimas juodo katino uodega, nuo apopleksijos – karvelių kraujas, nuo epilepsijos – vėžlio kraujas, nuo danties skausmo – lydekos akys, o nuo bronchito – iš pelėdos mėsos išvirtas sultinys. XVIII a. antros pusės liaudies medicinos žinynuose dažnai minimi anglų teologo, metodizmo pradininko Johno Wesley‘aus (1703-1791) patarimai, padedantys ištiesinti susisukusias žarnas ir išgydyti geltą. Pirmuoju atveju reikėdavo praryti tris gramus gyvsidabrio, o antruoju ‒ po pėdomis laikyti ugniažolės lapus. Kai kurie žinynuose rekomenduoti vaistai (pvz., digitalis (rusmenės lapų glikozidas), skirtas širdies ligoms gydyti, ar chininas[21] ‒ karščiui ir skausmui malšinti, maliarijos simptomams slopinti) pasveikti išties padėdavo, juos pripažino ir medicininį išsilavinimą turintys specialistai.

Mėginant šviesti visuomenę ir kartu ją apsaugoti nuo įvairaus plauko gydytojų bei jų siūlomų medicininių paslaugų, Vilniaus universitete skaitytos viešos paskaitos iš medicinos, anatomijos, farmacijos sričių. Paskaitos buvo nemokamos, apie jų laiką ir vietą pranešdavo to meto spauda. Daugiausia skelbimų apie rengiamas viešas paskaitas Vilniaus universitete publikuota jėzuito Stefano Łuskinos (1725-1793) redaguotame laikraštyje „Gazeta Warszawska“. Nors laikraštis buvo leidžiamas Varšuvoje, tačiau jame spausdinta daug informacijos apie Vilniaus universitetą. Tam įtakos turėjo paties redaktoriaus sentimentai jį išugdžiusiai mokyklai ir artimi ryšiai su universiteto rektoriumi Martynu Počobutu (1728-1810). Juodu siejo ne tik draugystė, bet ir bendri interesai, ypač domėjimasis astronomija.

XVIII a. antroje pusėje trūkstant medicinos specialistų, itin aktualus tapo jų ruošimo klausimas, parūpęs ir Gardino seniūnui A. Tyzenhauzui. 1775 m. Gardine nusprendęs įkurti karališkąją medicinos mokyklą, jis kviečia joje darbuotis tuo metu jau žinomą medicinos profesorių Jeaną Emmanuelį Gilibertą (1741-1814), Liono medicinos kolegijoje dėsčiusį anatomiją, chirurgiją ir gamtos mokslus (Lione jis buvo įkūręs ir botanikos sodą). Net ir Prancūzijoje J. E. Giliberto ir kitų profesorių dėstomi dalykai bei siūlomi gydymo metodai buvo nauji, keliantys nepasitikėjimą ir baimę. Iki tol čia gydę chirurgai-barzdaskučiai menkai išmanė mediciną bei anatomiją ir bet kokias naujoves vertino itin skeptiškai. Pasklido gandai, kad Liono apylinkėse be žinios dingsta vaikai. Kalbėta, kad juos grobia medicininius eksperimentus darantys Liono profesoriai. Kalbas galėjo pakurstyti ir minėti vietos barzdaskučiai, suvokę, kad artėja jų karjeros pabaiga. Buvo nusiaubta, vėliau iki pamatų sudeginta Liono medicinos kolegija. Žuvo biblioteka, retos augalų ir mineralų kolekcijos, anatomijos preparatai, meno kūriniai. Tik atvykusi kariuomenė išvaikė vis didėjančią įnirtusių fanatikų ir suklaidintų žmonių minią.

Atstačius Liono medicinos kolegiją, J. E. Gilibertas toliau dirbo profesoriumi, įkūrė botanikos sodą. Savo straipsniuose ir knygose jis aštriai kritikavo gydytojų neprofesionalumą, atgyvenusius medikų ruošimo ir darbo metodus. Pasmerkęs chirurgus-barzdaskučius ir jų globėjus, J. E. Gilibertas pateko į sunkią materialinę padėtį. Nepatenkinti vietos gydytojai visaip šaipėsi iš botanikos sodo ir jo šeimininko propaguojamų vaistinių augalų, vadino profesorių žolininku, šluotrišiu, raganiumi, nuteikinėdavo prieš jį pacientus.

1775 m. A. Tyzenhauzui pasiūlius atidaryti medicinos mokyklą Gardine, J. E. Gilibertas nedvejodamas sutiko ir, palikęs gimtinę, su jauna žmona, daugybe knygų ir didžiuliu herbarijumi (apie 3 000 augalų rūšių) atkako į Gardiną. 1776 m. J. E. Gilibertas pasirašė su A. Tyzenhauzu sutartį, kuriai pritarė ir ją finansiškai rėmė karalius Stanislovas Augustas. Be sodo plėtimo, bibliotekos įkūrimo ir kitų darbų, prancūzų mokslininkas įsipareigojo Gardine organizuoti medicinos bei akušerių mokyklas, dirbti medicinos inspektoriumi regione ir vyriausiuoju gydytoju ligoninėje, taip pat atlikti medicininius tyrimus visoje LDK teritorijoje, rengti ir publikuoti mokslinius straipsnius. Mokyklai steigti buvo paskirtas didžiulis žemės sklypas Horodnicoje. Sekant Vakarų Europos kraštuose įkurtų medicinos mokyklų pavyzdžiu, įrengtos patalpos kabinetams, klasės užsiėmimams, mokinių bendrabučiui ir ligoninei. Gardino karališkoje mokykloje mokėsi apie 12-15 mokinių, daugiausia iš bajorų ir miestiečių šeimų, keli – karališkųjų dvarų valstiečių vaikai iš Gardino, Alytaus, Brastos, Šiaulių ekonomijų.

Gardino seniūno ir pažangiomis idėjomis besivadovaujančio Liono mokslininko bendradarbiavimas truko ne vienerius metus. Dažnai su kitais konfliktuojantį A. Tyzenhauzą tenkino išskirtinis J. E. Giliberto darbštumas ir paisymas 1776 m. sutartyje numatytų įsipareigojimų, iš kurių kone visi buvo įvykdyti: sumaniai vadovauta įkurtoms mokykloms, jose dėstyta botanika ir veterinarija, rinkta, sisteminta ir aprašyta krašto augmenija (J. E. Gilibertas pirmasis pradėjo sistemingus vietinės floros tyrimus, atskleidusius iki tol nežinomas augalų, ypač vaistinių, savybes), tirtos užkrečiamos gyvulių ligos, sukaupta vertinga mineralų kolekcija, parengtas penkių tomų veikalas Flora Lituanica inchoata (Lietuvos floros pradmenys, pirmas tomas išspausdintas 1781 m.). 1777 m. J. E. Giliberto įkurtame botanikos sode jau buvo apie 1500 svetimų kraštų augalų rūšių. Čia besilankantys svečiai ir kitų šalių mokslininkai Gardino botanikos sodą laikė vienu iš turtingiausių, įdomiausių ir geriausiai sutvarkytų Europoje.

[1] Europos universitetuose iš dominuojančių pozicijų išstumiami scholastinės filosofijos kursai buvo keičiami pasaulietinėmis disciplinomis: matematika, politika, istorija, medicina. Vilniaus universitete taip pat skatintas pasaulietinių mokslų dėstymas, tam uoliai pritarė jėzuitų konkurentai – pijorų vienuolių mokyklos (žr. Porządek i ustawy Collegii Nobilium Akademii Wileńskiey Societatis Jesu dla informacyi tak ichmośćiów rodźiców, iako też samychże ichmośćiów panów konwiktorów oraz dla pospolitej wszystkim wiadomośći zebrane i do druku podane roku Pańskiego 1762, w Wilnie: w Drukarni J. K. Mći Akademickiey Societatis Jesu, 1762, p. 3-5).

[2] Arnoldas Piročkinas, Algirdas Šidlauskas, Mokslas senajame Vilniaus universitete, Vilnius: Mokslas, 1984, p. 119.

[3] Kirstin Olsen, Daily Life in 18^th-Century England, Westport: Greenwood Publishing Group, 1999, p. 295.

[4] William Hunter and the Eighteenth-Century Medical World, red. William Bynum and Roy Porter, Cambridge: Cambridge University Press, 1985, p. 112.

[5] Wilfrid Hindle & Wilfrid Hope Hindle, The Morning Post, 1772-1937: Portrait of a Newspaper, Westport, Connecticut: Greenwood Publishing Group, 1974; Jeremy Black, The English Press in the Eighteenth Century, Kent: Croom Helm Ltd., 1987; Geoffrey Cornfield, The Development of the Provincial Newspaper, 1700-1760, Oxford: Oxford University Press, 1962.

[6] Kirstin Olsen, op. cit., p. 296.

[7] Iki pat 1731 m., kuomet Prancūzijos karalius Liudvikas XV Paryžiuje įkūrė Karališkąją chirurgijos akademiją, chirurgo profesija nebuvo deramai vertinama: chirurgo darbas prilygo pribuvėjų, slaugytojų, gydytojų padėjėjų teikiamoms paslaugoms.

[8] William Hunter and the Eighteenth-Century Medical World, op. cit., p.122-125.

[9] William Hunter and the Eighteenth-Century Medical World, op.cit, p. 117-120.

[10] Викторас Генахович Мицельмахерис, Очерки по истории медицины в Литве, Ленинград: Медицина. Ленинградское отд-ние, 1967, p. 145-200.

[11] Cechai – nuo XV a. veikę tos pačios specialybės (siuvėjų, audėjų, kurpių, kalvių, odos išdirbėjų, mėsininkų, stiklių, puodžių ir kt.) laisvųjų miestų amatininkų susivienijimai, turėję vidaus tvarką reguliuojančius nuostatus (statutą) ir monopolinę teisę gaminti gaminius ir jais prekiauti ar teikti tam tikras paslaugas. Šią teisę cechams suteikdavo miesto magistratas ar valdovas (išleisdamas privilegiją). LDK chirurgų-barzdaskučių cechų teisės ir veikla ne vieną kartą buvo tvirtinamos specialiais karalių ir bažnytinės valdžios aktais. Dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) privilegija numatė teisę bausti gydančius, bet nepriklausančius barzdaskučių cechui asmenis. Kiek vėliau karaliaus Stepono Batoro (1533-1586) privilegija taip pat uždraudė gydyti tiems, kurie nepriklausė barzdaskučių cechams ar neturėjo medicinos daktaro laipsnio (žr. Akty cechów wileńskich, 1495-1759, t. 1-2, Wilno, 1939). Aukščiausią padėtį cechuose užėmė meistrai, žemesnėje pozicijoje buvo pameistriai (meistrų padėjėjai), o žemiausioje – mokiniai. Iš meistrų vieneriems metams buvo renkami du arba keturi senjorai, sudarę cecho valdybą. Meistrai atliko medikų darbus, ruošė pameistrius ir būsimus barzdaskučius. Jaunuoliai, norintys tapti cecho mokiniais, privalėjo sumokėti nustatytą mokestį, įrodyti savo kilmę ir pasižadėti dirbti jį sutinkančio mokyti meistro dirbtuvėse. Mokiniai, prieš tapdami pameistriais, meistrui dirbdavo tris metus (už darbą atlyginimo negaudavo, dar privalėjo mokėti meistrui už mokslą). Meistro vardą gaudavo tik ypatingą darbštumą ir gabumus parodę, puikiai egzaminus išlaikę pameistriai (žr. Społeczno-ideowe aspekty medycyny i nauk przyrodniczych XVIII-XX wieku (Studia z dziejów kultury medycznej, t. 5), red. Bożena Płonka-Syroka, Wrocław: Oficyna Wydawnicza Arboretum, 2002, p. 95-145).

[12] Społeczno-ideowe aspekty medycyny i nauk przyrodniczych XVIII-XX wieku, op. cit., p. 102-189.

[13] Vilniuje, Kaune, Gardine įpusėjus XVIII a. vienu metu veikė net po kelias vaistines.

[14] Making Medicines: A Brief History of Pharmacy and Pharmaceuticals, London: Pharmaceutical Press, 2005, p. 89-91.

[15] Tik XVIII a. pabaigoje Europos universitetuose atsirado farmacijos katedros, greta jų kūrėsi farmacininkų mokslinės draugijos, mokslinė profesinė periodinė spauda. Lietuvos farmakologijos mokslo pradžia laikomi 1795 m., kuomet iš Italijos atvykęs profesorius Josephus Gerardus Sartorius (? – 1799) Lietuvos Vyriausios mokyklos Medicinos kolegijoje pradėjo skaityti farmacijos kursą. Šio mokslininko pradėtą veiklą tęsė chemijos ir medicinos profesorius, Medicinos draugijos įkūrėjas ir maištingosios Nenaudėlių (Šubravcų) draugijos pirmininkas Andrius Sniadeckis (1768-1838).

[16] Lietuvoje pirmasis periodinio leidinio farmacininkams „Pamiętnik Farmaceutyczny Wileński“ numeris išėjo 1820 m. Leidinį redagavo Vilniaus universitete farmakologijos ir farmacijos kursą skaitęs vokiečių profesorius Johannesas Friedrichas Wolfgangas (1776-1859), kuris greta mokslinės ir pedagoginės veiklos dar vadovavo ir universiteto vaistinei (žr. Halina Lichocka, Pamiętnik Farmaceutyczny Wileński 1820-1822. Bibliografia analityczna zawartości, Warszawa: Instytut Historii Nauki, Oświaty i Techniki PAN, 1981).

[17] Turimos omeny Vokietijoje tuolaik populiarios, profesoriaus Johanno Zwelferio (1618-1668) parengtos ir garsaus prancūzų chemiko Nicolaso Lemery (1645-1715) sudarytos farmakopėjos. Beje, lietuviška farmakopėja pasirodė tik 1938 m.

[18] XVIII a. antros pusės Anglijoje pribuvėjas ėmė keisti vyriškos lyties akušerijos specialistai. Jie turėjo medicininį išsilavinimą (dažnai ir universitetinį), tad dirbo daug profesionaliau (žr. Kirstin Olsen, op. cit., p. 128).

[19] Paskutiniaisiais ATR gyvavimo dešimtmečiais merginų išsilavinimas buvo tik pradinis, ir dažniausiai už savas lėšas jį gaudavo vien bajorų luomo atstovės. Jos mokėsi privačiuose pensionuose, prie vienuolynų įsteigtose mokyklose arba namuose prižiūrimos guvernančių. Mokyta religijos, lenkų ir prancūzų kalbų, aritmetikos, šokio meno. Veikė ir laisvųjų valstiečių vaikams (tiek berniukams, tiek mergaitėms) skirtos pradinės mokyklos, tačiau mergaitės jas lankydavo itin retai. Savo krašte aukštesnio už pradinį išsilavinimą nei bajorės, nei juolab valstietės siekti negalėjo (vyrai aukštąjį išsilavinimą įgydavo tiek tuometiniame Vilniaus universitete, tiek kituose Europos universitetuose). Tam įtakos turėjo ir to meto visuomenės palaikyta nuomonė, kad mokslas tvirkina moters asmenybę, kad jis yra žalingesnis net už kūno paleistuvystę (išsamiai moterų švietimą XVIII a. pabaigos Lietuvoje aptaria Olga Mastianica knygoje Pravėrus namų duris: moterų švietimasLietuvoje XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012).

[20] Historia Medycyny, red. Tadeusz Brzeziński, Wydawnictwo Lekarskie PZWL, 2004, p. 89-120.

[21] Tyrinėdamas chininą (chininmedžio žievėje randamą organinį junginį) žymus XVIII a. a. p. vokiečių medikas Samuelis Hahnemannas (1755-1843) pastebėjo, kad jis sukelia į maliariją panašius simptomus. Pats paragavęs chininmedžio žievės, pajuto tuos pačius negalavimus, kuriais skundžiasi maliarija užsikrėtę pacientai. Šis atradimas paskatino Hahnemanną pradėti taikyti visiškai naują to meto medicinoje gydymo metodą: skirti ligoniams tokius medikamentus, kurių sukelti simptomai prilygtų gydomai ligai. Tokia praktika davė pradžią homeopatijai.

The post Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Medicinos mokslas ir Gardino karališkoji medicinos mokykla XVIII a. antroje pusėje appeared first on Voruta.

Jurga Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Lietuvos kultūros istorijos tyrimuose ženklią vietą užima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų gyvenimo ekonominės ir socialinės raidos svarstymai. Žinia, didžiausias dėmesys skiriamas Vilniui ir Kaunui. Šie du miestai, lietuviškoje istoriografinėje tradicijoje funkcionuojantys kaip tam tikri epicentrai, į istorinius-geografinius paribius nustūmė kitas, ne mažiau LDK istorijai svarbias vietoves. Taip yra nutikę ir su Gardinu – kadaise buvusiu vienu svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos politiniu ir kultūriniu centru, o nūdienos istorinėje savimonėje tapusiu ne itin ryškiu kaimyninės valstybės topografiniu tašku.

Dera pažymėti, kad Gardinas, kaip kultūros centras, iš esmės nėra tyrinėtas. Istoriografinėje tradicijoje šis LDK miestas egzistavo tik kaip lemtingų politinių įvykių arena, ir būtent šis politinis matmuo stipriai įtakojo istorikų požiūrį ir atitinkama linkme kreipė jų tyrimus.

Šia publikacija (tęsiančia XVIII a. antros pusės Gardino, tuolaik vadinto antrąja LDK sostine, apžvalgą)[1] mėginsime išvesti kultūrinį miesto gyvenimo vektorių, koncentruodamiesi ties įvairiatautės Gardino miestietijos, šį kartą žydų bendruomenės gyvenimu, jos įsikūrimu, veikla, kultūriniu palikimu.

XVIII a. antroje pusėje išryškėjęs Gardino miestietijos veidas seimų miestui suteikė ne tik išskirtinės dvasinės kultūros, bet ir atvėrė jį kaip svetingą prieglobstį kitataučių bendruomenėms siūlantį LDK centrą. Prie įvairiataučio kolorito kūrimo didžia dalimi prisidėjo Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo (1733-1785) kviečiami svetimšaliai manufaktūrų darbuotojai. Jų būta iš įvairiausių kraštų: Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos, Turkijos. Tačiau ne tik naujieji atvykėliai formavo kosmopolitišką miesto erdvę, tam įtakos turėjo ir kitų tautybių gyventojai, kurių protėviai dar ankstesniais amžiais atvyko į Gardiną. Daugiausia žinių randame apie žydų bendruomenes.

Apskritai kalbant apie kitataučius Gardino miesto gyventojus, derėtų atkreipti dėmesį į terminų – tautinės ar etninės mažumos, grupės – vartosenas. Įvertinus skirtingas interpretacijas[2], teigtina, kad etninės grupės sąvoka yra tinkamiausia apibrėžti XVIII a. antroje pusėje gyvenusioms kitataučių bendruomenėms ir universaliausia akademiniame diskurse. Šį sprendimą lėmė etninės grupės, kaip pakankamai lankstaus, korektiško ir palyginus neutralaus termino, specifika. Pavyzdžiui, sąvoka tautinė mažuma atsirado tik įsitvirtinus apibrėžtai piliečio, pilietybės sampratai ir šio termino vartojimui: Vakarų Europoje – po Prancūzijos didžiosios revoliucijos, Lietuvoje – atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m. Be to, vienašakniai žodžiai tautiškumas, tautybė inspiruoja klausimą, koks esti santykis su tauta, o tai jau atskira ir išties plati tema. Kita vertus, ar kiekviena grupė yra mažuma, ar įtakingą elitą galime vadinti mažuma (tarkime, kalbant apie XVIII a. žydų bendruomenes)? Tad manytume, jog pasirinktas etninės grupės terminas tiksliausiai įvardija skirtingus aptariamo laikmečio Gardino etninės kompozicijos segmentus.

Didelę dalį Gardino miesto gyventojų sudarė žydai. Neplėtojant istorikų[3] aktyviai svarstomo LDK miestų bendruomenės, jų sudėties klausimo, kelios pastabos įtrauktinos dėl sąvokų miestietis, miesto pilietis, miesto gyventojas vartosenos. XVIII a. LDK miestiečių luomui ar miesto[4] piliečiams buvo priskiriami tie mieste gyvenę asmenys, kurie turėjo nuosavybę arba vertėsi smulkiais verslais, amatais bei prekyba ir pakluso miesto teisei. Be jų, miesto bendruomenei priklausė miestėnai (mieste gyvenę ir miestietiškais verslais besivertę, bet ne visada nekilnojamojo turto turėję, miesto teisei paklusę, bet miesto piliečiais netapę jo gyventojai) ir marginalinės miesto gyventojų grupės (padieniai darbininkai, elgetos ir pan.).[5] Nekrikščionys iki pat XIX a. pradžios miestiečių luomui priklausyti negalėjo. Taigi žydai LDK miestuose gyveno socialinėje ir kultūrinėje atskirtyje ir turėjo ne miestiečio ar miesto piliečio, bet miesto gyventojo statusą. Apskritai žydai nepriklausė nei miestiečių, nei valstiečių, nei bajorų luomui[6], jie sudarė tam tikrą paraluominę socialinę grupę, atskirai nuo kitų mokančią mokesčius valstybei, tiesiogiai iš valdovų gaunančią privilegijas ir viduje besitvarkančią pagal turimas teises.

Gardine žydų bendruomenės kūrėsi jau XIV a. pabaigoje[7], po to, kai 1389 m. Vytautas Didysis jiems suteikė privilegiją.[8] Anglikonų rašytojas, dvasininkas, po svečias šalis keliavusių kilmingųjų palydovas Williamas Coxe’as (1748-1828) nurodė, kad Gardine gyvena apie tris tūkstančius krikščionių (neskaitant dirbančių manufaktūrose) ir tūkstantis žydų. Jam net pasirodė, kad LDK antrąja sostine vadintam mieste buvo įsikūręs didžiulis įvairia veikla besivertusių žydų (prekybininkų, vežikų, smuklininkų, vertėjų, žemdirbių) centras. Pasak W. Coxe‘o, Gardine nebuvo tokio darbo ar paslaugos, kurių žydai negalėtų atlikti:

Jei prašote vertėjo, bus pakviestas žydas, jei užeinate į smuklę, savininkas – žydas, jei ieškote pašto arklio, jį parūpina žydas, jei ką perkate, tai tik tarpininkaujant žydui; ir čia tikriausiai vienintelė vieta Europoje, kur žydai dirba žemę – važiuodami per Lietuvą, dažnai regėjome, kaip jie sėja, pjauna, nuima derlių ir dirba kitus žemės ūkio darbus.[9]

W.Coxe‘as skiria miestietiškos (tipiškas miestietis užsiima amatais ir prekyba) ir kaimietiškos (susijusios su žemdirbyste, valstietiška kultūra) gyvensenos sampratas ir jas abi iliustruoja žydų veiklos pavyzdžiais. Nuostabą svetimšaliui kelia tik Gardino žydams būdinga agrarinė veikla, kurią galima traktuoti kaip ne itin dažną žydų solidarizavimosi su čiabuviais gestą. Tiek LDK, tiek kitų Europos kraštų žydai paprastai versdavosi amatais ir prekyba, o žemės ūkio reikalais jie domėjosi tik tos pačios prekybos sumetimais (pvz., iš ūkininkų supirktus javus, linus, kitus produktus eksportuodavo į Vokietiją, Rygą). Žydai savo veikla ir gyvensena reprezentavo istoriškai susiklosčiusią miesto gyventojo, kaip amatininko ir prekybininko, sampratą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nemaža dalis pasiturinčios visuomenės prekybą ir amatus laikė žeminančia veikla (jei amatininkyste ar prekyba užsiimdavo bajoras, jis netekdavo bajorystės privilegijos[10]).

Daugiakultūrės LDK tradicijos formas analizuojančiose studijose pažymima, kad LDK miestai išsiskyrė tolerancija ir pagarba, rodoma įvairioms konfesijoms. Su tam tikromis išlygomis pritarę šiai nuostatai, savitu pagarbos ženklu kitatikiams laikytume ir Gardino mieste didžiajai (choralinei) žydų sinagogai išskirtą vietą – prie istorinę atmintį ir pasididžiavimą saugančio pilių (Senosios ir Naujosios) komplekso. Toks gestas gali turėti ir kiek kitaip formuluojamą paaiškinimą – tai, kad žydai buvo įkurdinti pilies, o ne miesto pavaldumo dalyje, reiškė jų teisinį bei socialinį išskirtinumą[11].

Pakantumą žydams, įsikūrusiems Lietuvos ir Lenkijos žemėse, savo kelionių įspūdžiuose fiksuoja ir vokiečių tautybės mokytojas Friedrichas Schulzas (1762-1798):

Kadangi žydai Lenkijoje susirado antrą tėvynę, apskritai jie čia atrodo švaresni ir padoresni, yra labiau nei kur kitur išprusę. Ypač moterys išprususios daugiau, nei įprasta rytuose. Plaukai juodi, nosys vanagiškos, beveik visų gražios juodos akys, oda ypatingai, beveik liguistai švelni, kokios Lietuvoje niekur tarp krikščionių nepamatysi;[12]

arba:

Žydai sudaro gyventojų daugumą ir kaip niekur kitur pasaulyje yra pati garbingiausia jų dalis.[13]

Išskirtinio dėmesio vertas žydų moterų apibūdinimas. Moters išvaizdos ir ypač išprusimo akcentavimas buvo sąlygotas Apšvietos programos, be visuotinio švietimo propagavimo, inspiravusios ir ženklesnes moterų emancipacijos apraiškas. Ankstesniais amžiais ir net XVIII a. pradžioje žiūrėti su panieka į moterį buvo viešai pripažintas ir negėdingas reiškinys. Šviečiamosios epochos kartais pernelyg didelis pasitikėjimas protu bei pažanga lėmė naują žmogaus prigimties ir socialinės bei politinės santvarkos supratimą, grįstą iš prigimties laisvų individų, turinčių neatimamas teises, susitarimu. Šis poslinkis atskleidė didžiules galimybes iš naujo įvertinti kiekvieno asmens, neišskiriant ir moters, padėtį tuometinėje visuomenėje.

F.Schulzo kelionių atsiminimuose aprašoma Gardino žydų gyvenamosios vietovės (žydų kvartalo) izoliacija ir skrupulingai ten palaikoma tvarka suvokiama kaip sąmoninga, jokios konfrontacijos nekurstanti atskirtis nuo krikščioniškų konfesijų (Gardine įsikūrusių sentikių, vokiečių pirklių ir amatininkų, etninių lietuvių ar lenkų):

Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą.[14]

Tvarkos, kaip tam tikros struktūros, steigimu žydai mėgino išlaikyti savo tautinį identitetą, konfesinį tapatumą ir kurti savotišką dvasinį miestą ar minimiestą, kurio centru tapdavo kiekviename štetlyje (miestelyje mieste) statoma sinagoga. Sinagogos turėjo savitus siluetus (pvz., XVI a. statyta Gardino medinė sinagoga), pagal kuriuos keliautojai jau iš toli galėdavo spėti vietovės pavadinimą.

Kiekvienas žydas priklausė sinagogai, visas gyvenimas sukosi apie ją. Sinagoga buvo istorinių dokumentų, religinių daiktų, folklorinio meno ir knygų saugykla, pasakojanti žydų bendruomenės istoriją. Čia eita melstis ir studijuoti Toros. Sinagoga atlikdavo ir visuomeninio pastato funkcijas – joje vykdavo įvairūs susirinkimai, būdavo sprendžiami asmeniniai klausimai ar bendruomenės problemos. Prie šių maldos namų statytos mokyklos, ritualinės pirtys, vestuvių, iškilmių salės, ritualinės skerdyklos. Šitokiais simboliais, Anthony Coheno žodžiais tariant, žmonės konstravo bendruomenę darydami ją reikšmių kaupykla bei saugykla ir savo tapatumo referentu.[15]

Grįžtant prie tolerancijos ir pakantumo klausimo, atkreiptinas dėmesys į Gardino gyventojų apraše Wiadomość Osiadłości Miasta Stołecznego J. K. Mośći Grodna obapoł Rzęki Niemna[16] esantį fragmentą apie žydų teises, jų atsikėlimą ir gyvenimą LDK. Nedidelės apimties leidinyje minimi 1495-ieji, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1461-1506) išvarė beveik visus LDK teritorijoje gyvenusius žydus. Aleksandro paskelbta banicija vertinama kaip išskirtinis nuožmios prievartos prieš žydus atvejis, kiek vėliau pelnęs kunigaikščiui pirmojo LDK antisemito vardą. Apraše Wiadomość Osiadłości Miasta Stołecznego J. K. Mośći Grodna obapoł Rzęki Niemna nėra nurodomos priežastys, lėmusios tokį radikalų LDK valdovo sprendimą. Dabartinėje istoriografijoje šiuo klausimu plėtojamos kelios prielaidos, viena iš jų – esą, Aleksandras, išvarydamas žydus, bandė gryninti visuomenę, kurti religiškai vienalytę krikščionių valstybę. Tačiau neatmestinas ir finansinis veiksnys – LDK valdovas po pralaimėto karo su Maskva išvarė žydus, nes neįstengė (nenorėjo?) jiems grąžinti skolas. Tiesa, 1503 m. Aleksandras iš LDK ištremtiems žydams suteikė privilegiją, leidžiančią kurtis tuose pačiuose miestuose, kuriuose gyveno iki 1495 m. Ši privilegija žydų bendruomenėms suteikė teisę ne tik gyventi šalyje, bet ir čia plėtoti ekonominę veiklą. Taigi į Gardino gyventojų aprašą įtraukta informacija apie 1495 ir 1503 m. įvykius kiek koreguoja tolerantiškos ir visoms konfesijoms pakančios LDK charakteristiką.

Kontroversinių žinių apie XVIII a. žydų gyvenimą LDK ir Lenkijos žemėse pateikiama iš Gardino krašto (Sukoviborgo kaimo) kilusio žydų filosofo Saliamono ben Jošua (1753-1800), pasivadinusio Maimonu, Gyvenimo istorijoje[17]. Europinės Apšvietos garbintojas ir kartu aršus jos kritikas, Haskalos šalininkas S. Maimonas vokiečių kalba rašytoje autobiografijoje kritiškai žvelgia ne tik į savo bendruomenės gyvenimą (šeimyninius santykius, papročius, šventų raštų studijas), bet ir į ATR deklaruojamą religinę laisvę:

Tikriausiai nėra pasaulyje kitos tokios šalies kaip Lenkija, kur būtų tokie lygiaverčiai religinė laisvė ir religinis nepakantumas. Žydai čia turi visišką tikėjimo išpažinimo laisvę ir visas kitas miestiečių laisves, net savo teismus. Iš kitos pusės, religinis nepakantumas yra toks didelis, kad žydo vardas jau pats savaime lygus paniekinimui, o nuo barbarybės iki pat mano laikų įsišaknijusi neapykanta dar prieš trylika metų buvo jaučiama.[18]

Viena iš dažniausiai minimų lietuvių, lenkų priešiškumo žydams priežasčių – priklausymas diametraliai skirtingoms dvasinės kultūros, jos organizavimo tradicijoms, iš esmės neturėjusioms jokių sąveikos taškų.[19] S. Maimonas Gyvenimo istorijoje religinę laisvę ir kartu subrendusį nepakantumą pirmiausia sieja su politine ir ekonomine nauda:

Tas išsyk į akis krintantis prieštaravimas gali būti lengvai suprastas pagalvojus, jog Lenkijoje žydams pripažinta tikėjimo laisvė ir pilietinės teisės kyla ne iš pagarbos visuotinėms žmonių teisėms, o iš kitos pusės – religinė neapykanta ir persekiojimai yra padariniai ne kokios nors išmintingos politikos, kuri tai, kas kenkia žmonių, valstybės moralei ir gerovei, ketina pašalinti, bet abu šie dalykai yra šiame krašte viešpataujančių politinio nesąmoningumo ir tinginystės pasekmės. Kadangi kaip tik žydai, nežiūrint visokių jų trūkumų, yra beveik vieninteliai šiame krašte naudą nešantys žmonės, lenkų tauta buvo priversta savo pačios labui suteikti jiems visokių laisvių; tačiau, iš kitos pusės, pačių žydų moralinis tamsumas ir tingumas turėjo sukelti religinę neapykantą ir persekiojimus.[20]

Šiame fragmente svarbi paskutinė pastaba, įvardijanti iki tol slopintus bandymus objektyviai pažvelgti į žydų bendruomenę, jos uždarumą, nekintančius vidaus nuostatus. Toks kritiškas, XVIII a. saulėlydyje (knyga pasirodė 1792 m.) viešai pareikštas požiūris laikytas principine žydų rašytinės tradicijos naujove ir kartu ne visiems maloniu akibrokštu (žydai S. Maimono autobiografiją iš vokiečių kalbos į jidiš išvertė tik 1871 m.) S.Maimono tekste rasime ir savitą XVIII a. pabaigos miesto gyventojų apibūdinimą:

Miestiečių luomas pats vargingiausias. Miestietis nėra baudžiauninkas ar koks nors vergas, turi šiokių tokių laisvių, netgi savo teismus. Tačiau jis dažniausiai neturi nei pajamas duodančių dvarų, nei nuolatinės profesijos, todėl vargsta ir yra niekinamas.[21]

Miestiečio ir žydo sąvokos Maimono pasakojime nėra sinonimiškos (LDK ir Lenkijos gyventojus autorius skirsto į šešias klases ar luomus: didikus šlėktas arba kilminguosius bajorus, žemesniuosius bajorus arba tiesiog šlėktas, pusbajorius, miestiečius, valstiečius ir žydus)[22], tačiau skaitant tiek vieno, tiek kito charakteristikas, matyti daugiau panašumų nei skirtumų.

Atidesnis žvilgsnis į žydų gyvenimą XVIII a. Gardine leidžia išskirti itin savitas šios bendruomenės būvio formas, nebūdingas kitiems to meto LDK miestams ir miesteliams. Atskiro dėmesio vertos Gardino žydų pastangos išlaikyti savo tautinį identitetą, konfesinį tapatumą. Be kita ko, naujų aspektų įgyja ir tolerancijos bei pakantumo žydams, gyvenusiems LDK žemėse, klausimas.

[1] Ankstestis šią temą plėtojantis straipsnis „Antano Tyzenhauzo įrašai Gardine – šventojo Huberto mieste“ buvo išspausdintas Vorutoje, nr. 8 (838), 2017 m.

[2] Remtasi šiomis studijomis: Petras Kalnius, „Etninės kultūros samprata Norberto Vėliaus darbuose“, in: Tautosakos darbai, t. XXXVI, 2008, p. 37-50; Aistė Račkauskaitė, „Tautinės mažumos samprata: tarptautinės teisės aspektai“, in: Socialinių mokslų studijos, nr. 1(5), 2010, p. 305-320; Evelina Stankevičienė, “Tautinė mažuma lauko perspektyvoje: Pierre’o Bourdieu ir Rogerio Brubakerio idėjų sandūra”, in: Sociologija. Mintis ir veiksmas, nr. 1, 2004, p. 115-125.

[3] Zigmantas Kiaupa, “Miestietis, miesto pilietis ir miestėnas, in: Mokslas ir gyvenimas, 1989, nr. 6; Zigmantas Kiaupa, „Miestai“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001; Zigmantas Kiaupa, Lietuvos miestai, Kaunas: Šviesa, 2006; Agnius Urbanavičius, Vilniaus naujieji miestiečiai 1661-1795 metais: sąrašas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2009.

[4] Z. Kiaupa miestą apibrėžia kaip „laisvų žmonių, gyvenančių daugiausia iš prekybos ir amatų, vėliau dar ir iš pramonės, piniginių operacijų ir laisvųjų profesijų (teisės, medicinos, menų)“, bendruomenę, kuriai priklauso jos gyvenama ir valdoma teritorija (Zigmantas Kiaupa, „Miestai“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001, p. 351).

[5] Ibid., p. 356.

[6] Išsakomi ir kiti požiūriai šiuo klausimu. Pavyzdžiui, kultūrologas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas“ teigia, kad „žydai jau LDK laikais buvo priskiriami miestiečių luomui, tai jų kolektyvinė atmintis siekė gilesnius laikus ir miestiško gyvenimo gebėjimai buvo gerokai labiau išlavinti nei lietuvių bendruomenės“ (Vytautas Rubavičius, „Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas“, in: Literatūra ir menas, nr. 20 (3427), 2013). Visgi istoriniai faktai byloja ką kita: tik carinės Rusijos valdžia 1804 m. patvirtintomis Žydų nuostatomis (Žydų statutu) integravo žydus į miestiečių luomą (tiesa, prieš jų pačių norą).

[7] Istoriografijoje žinoma ir kita žydų įsikūrimo LDK data. Tai – laikas, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316-1341) parašė ir išsiuntė Vakarų Europos miestams laiškus (1323), kvietusius į Lietuvą atvykti pirklius ir amatininkus bei laidavusius tikėjimo laisvę. Esą, žydai atsiliepė į Gedimino kvietimą ir kaip tik tuo metu (apytikriai XIV a. viduryje) ėmė kurtis LDK žemėse.

[8] Tai – viena iš pirmųjų LDK privilegijų žydams, metais anksčiau tokią privilegiją Vytautas Didysis suteikė Brastos žydams. Abi privilegijos buvo lokalios, t. y. teikiamos konkrečiame mieste įsikūrusiems žydams. Gardino privilegijoje išskirtos dvi straipsnių grupės: pirmoji leidžia laisvai išpažinti judaizmą, atlikti apeigas bei laikytis papročių, ji taip pat deklaruoja žydų apsaugą nuo nepageidaujamo krikščionių kišimosi ir smurto; antroje apibrėžiami žydų ir krikščioniškos LDK visuomenės tarpusavio santykiai. Be kita ko, Vytauto Didžiojo privilegija, kaip kiekvieno žydo teisę, įtvirtino tuos dalykus, kurie buvo neįprasti krikščioniškoje aplinkoje: leidimą statytis ir išlaikyti sinagogas, duoti priesaiką prie jos durų, įsirengti atskiras kapines, laidoti pagal savo apeigas, taip pat buvo įteisintas draudimas niekinti sinagogas ir kapines bei trukdyti žydus verslo reikalais Šabo dieną.

[9] William Coxe, Travels into Poland, Russia, Sweden, and Denmark, Interspersed with Historical Relations and Political Inquiries, Dublin, 1784, p. 270.

[10] Antanas Smetona, „Lithuania Propria“, in: Darbai ir dienos, nr. 2 (11), 1996, p. 32.

[11] LDK žydų teisinės, socialinės ir ekonominės padėties savitumai, taip pat žydų ir krikščioniškosios (dažniausiai katalikiškosios) bei nekrikščioniškosios (totorių, karaimų) LDK visuomenės tarpusavio santykiai išsamiai analizuojami Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės monografijoje Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: sambūvio aspektai, Vilnius: Žara, 2009.

[12] Friedrichas Schulzas, „Mokytojo Frydricho Šulco 1793 metų kelionės įspūdžiai“, in: Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.), Vilnius: Mokslas, 1988, p. 110.

[13] Ibid., p. 109.

[14] Ibid., p. 112.

[15] Anthony Paul Cohen, The Symbolic Construction of Community, London, New York: Routledge, 1993, p. 118.

[16] Wiadomość Osiadłości Miasta Stołecznego J. K. Mośći Grodna obapoł Rzęki Niemna, tak co do obrębu Siedliska, Gruntow i Wsiow, iako teź co do własności Rządu i pożytkow Uprzywilejowanych z strony Miasta okazana, MAB, L-18/2-151.

[17] Saliamonas Maimonas, Gyvenimo istorija, iš vokiečių k. vertė Vita Gaigalaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.

[18] Saliamonas Maimonas, op. cit., p. 27.

[19] Romualdas Grigas, “Lietuvos tūkstantmetis: raidos dramatizmas. II. Kokybinių virsmų negatyvas ir jų istoriosofinė interpretacija”, in: http://www.savastis.lt/istorija/lietuvos-tukstantmetis-raidos-dramatizmas-ii-kokybiniu-virsmu-negatyvas-ir-ju-istoriosofine-interpretacija, žiūrėta 2013 08 05.

[20] Saliamonas Maimonas, op. cit., p. 27.

[21] Ibid., p. 25.

[22] Ibid.

Pirmą kartą publikacija svetainėje www.voruta.lt buvo skelbta 2018 m. sausio mėn. 07 d.

The post Jurga Žąsinaitė-Gedminienė. Įvairiatautė miestietija XVIII a. antros pusės Gardine: žydų bendruomenė appeared first on Voruta.

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Ne vienas Apšvietos epochos peripetijas analizavęs tyrėjas[1] nurodė, kad XVIII a. antroje pusėje visoje Europoje itin suintensyvėjo įvairių periodinių leidinių spausdinimas. Jų ne tik padaugėjo, bet ir pasikeitė pats formatas, turinys, o tai rodo, kad formavosi kitokia skaitytojų auditorija. Tuomet jau ne tik mokslininkai reprezentavo raštingumą puoselėjančią ir vertinančią publiką – pagrindiniu periodinių leidinių pirkėju tapo eilinis skaitytojas, prie kurio poreikių įžvalgūs leidėjai ir ėmė derintis. Kaip tik šiuo metu daug dėmesio skirta kalendorių, visuomenei suprantamiau ir glausčiau perteikusių aktualiausias laikotarpio politines, ekonomines bei kultūrines žinias, leidybai.

XVII a. pranašysčių almanachus pakeitė[2] pirmieji politiniai ir genealoginiai kalendoriai, kiek vėliau filosofiniai bei literatūriniai. XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais jų įvairovė ir skaičius dar labiau padidėjo. Vien Lenkijoje įvairiausios tematikos kalendorių spausdinta per kelias dešimtis. Daugiausia jie leisti Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Torunėje, Liubline, Kališe (kalendorių antraštiniuose puslapiuose nurodytos jėzuitų, pijorų, karmelitų spaustuvės). LDK politiniai kalendoriai pasirodė taip pat XVII a.[3] Parašyti lenkų kalba, jie buvo parengti sekant Europoje vis populiarėjančiais leidiniais. Tai buvo pavieniai, dažniausiai iš Lenkijos atvežti egzemplioriai. Tik XVIII a. LDK imta sistemingai leisti kalendorius. Pradedant 1735-aisiais juos rengė ir Vilniaus akademijos spaustuvėje spausdino žymus jėzuitų istorikas literatas Jonas Pašakauskis (Jan Poszakowski, 1684–1757). Buvo išleisti: Kalendarz polityczny na rok pański 1737 (1737 Viešpaties metų politinis kalendorius), Kalendarz polityczny y historyczny na rok pański 1738 (1738 Viešpaties metų politinis ir istorinis kalendorius), Kalendarz historyczny y polityczny na rok pański 1739 (1739 Viešpaties metų istorinis ir politinis kalendorius). Iš viso Vilniaus akademijos spaustuvė išleido 19 J. Pašakauskio kalendorių.[4] Jau pirmuosiuose jų numeriuose buvo nurodyta, kad, pritariant Apšvietos amžiaus idėjoms, mėgėjiškai nebeaiškinama astrologija, įvairios pranašystės bei dangaus kūnų konsteliacijos įtaka žmogaus likimui. Kaip pažymi J. Pašakauskio gyvenimą ir veiklą išsamiai aptaręs Petras Juknevičius, veikiausiai tokie kategoriški pareiškimai sukėlė fanatikų pyktį, mat vos pasirodę kalendoriai išsyk pradėti naikinti.[5] Tematiniu aspektu J. Pašakauskio rengti kalendoriai buvo gana įvairiopi. Štai 1737 m. išspausdinto kalendoriaus pirmoji dalis skirta atskiroms Šventojo Rašto temoms. Teigiama, kad „pirmasis pasaulio istorijos laikotarpis, trukęs 1656 metus, prasidėjo jo sukūrimu ir baigėsi pasauliniu tvanu“, kad „nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo praėjo 4000 metų“.[6] Iš istorinių įvykių paminėti: Liublino unija, Vilniaus akademijos įkūrimas, turkų sutriuškinimas prie Vienos ir Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimas Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Antrame skyrelyje išvardyti Romos katalikų bažnyčios suvažiavimai, trečiame – bažnytinės erezijos, ketvirtame – vienuolių ordinai ir jų įkūrimo datos, penktame skyriuje pateiktas Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sąrašas, prasidedantis nuo legendinio Lecho.[7] Antrojoje kalendoriaus dalyje publikuota bendriausia informacija apie Respubliką ir didžiąsias Europos valstybes.

1738 m. kalendoriuje pakartotos tos pačios istorinės žinios.

Rengdamas 1739 Viešpaties metų istorinį ir politinį kalendorių, J. Pašakauskis įtraukė naują istorinę dalį „Visuotinę istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo“ („Historia uniwersalna od stworzenia Śviata do narodzenia Chrystusa“). Čia dėmesį patraukia savita pasaulinės istorijos periodizacija:

Kaip savaitė turi 7 dienas, taip ir pasaulio istoriją patogiausia dalyti į 7 stadijas (stades mundi). Pasaulio istorijos suskirstymas į atskiras stadijas padeda geriau ją įsiminti. Čia trumpai aprašysime šešias stadijas, o septintoji šiuo metu tęsiasi.[8]

Tokia periodizacija rodo, kad XVIII a. pirmoje pusėje scholastiniai principai dar buvo gajūs (istorikas Algirdas Šidlauskas rašo, kad šiuo atveju J. Pašakauskis žengė atgal į Viduramžius)[9]. Pasak kalendoriaus leidėjo, pasaulis buvęs sukurtas spalio 28 dieną, 4000 metų prieš Kristaus gimimą. Pirmoji stadija trukusi 1656 metus: nuo pasaulio sukūrimo iki tvano, antroji – 426 metus: nuo Nojaus išlipimo iš arkos iki Abraomo laikų; trečioji–430 metų: nuo Abraomo iki izraelitų išėjimo iš Egipto; ketvirtoji – 480 metų: nuo izraelitų išėjimo iš Egipto iki buvo pradėti dėti Saliamono šventyklos pamatai; penktoji – 776 metus: nuo Saliamono šventyklos pamatų dėjimo iki Babilono nelaisvės, ir pagaliau šeštoji stadija trukusi 531 metus: nuo Babilono nelaisvės iki Kristaus gimimo. Septintoji stadija – tai laikotarpis nuo Kristaus gimimo iki kalendoriaus autoriaus dienų.

1740-aisiais, minint jėzuitų ordino 200 metų jubiliejų, J. Pašakauskis išleido Kalendarz jezuicki większy na rok przestępny 1740 (Keliamųjų 1740 metų didesnįjį jėzuitų kalendorių) ir Kalendarz mniejszy jezuicki Prowincyi litewskiej na rok pański 1740 (1740 Viešpaties metų mažesnįjį Lietuvos jėzuitų provincijos kalendorių). Jis taip pat parengė Kalendarz prześwietnych dam na rok pański 1741 (1741 Viešpaties metų šviesiausiųjų damų kalendorių), jame prie kiekvienos mėnesio dienos nurodytos žymiausios kilme, pamaldumu ir stebuklais moterys.

Po J. Pašakauskio Vilniuje kalendorių leidimą tęsė istorikas, neretai vadinamas Lietuvos periodinės spaudos pradininku, Pranciškus Paprockis (Franciszek Paprocki, 1723–1805). Apie 1757 m. pasirodęs jo Kalendarzyk polityczny (Politinis kalendorėlis) šia antrašte ėjo iki 1767 m., vėliau (nuo 1768 m. iki 1795 m.) pavadinimu Kalendarz Wileński (Vilniaus kalendorius).

Paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais LDK antrąja sostine tituluotame Gardine LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo (1733–1785) 1774 m. įsteigtoje spaustuvėje leistas Kalędarz Grodzieński (Gardino kalendorius). Spausdintas iki 1781 m. šis kalendorius forma ir turiniu panėšėjo į Vilniaus kalendorių.

Straipsnio objektu pasirinkę Vilniaus ir Gardino kalendorius, toliau ir mėginsime aptarti šiuos du XVIII a. pabaigos LDK periodinius leidinius, išskirti jų bendrumus ir savitumą, apibūdinti šios specifinės spaudos formos skaitytojų auditoriją, jų interesus bei poreikius, įžvelgti aptariamu laikotarpiu besiformuojantį naują visuomenės modelį.

Kalendorių forma, apimtis ir tiražai

Patyrinėjus spaudos istoriją bei raidą, įmanu teigti, kad kalendoriai buvo vieni iš pirmųjų spausdintų periodinių leidinių, skirtų plačiajai visuomenei. Formos aspektu senuosius kalendorius būtų galima apibūdinti kaip tam tikrą pereinamąją grandį tarp knygos ir kitų spaudos leidinių rūšių, pavyzdžiui, laikraščių. Kalendoriuose taip pat kaip ir knygose yra antraštinis puslapis, jame pateikta informacija apie leidinį (laikraščiuose ji spausdinta pirmojo puslapio viršuje). Gardino ir Vilniaus kalendorių antraštiniuose puslapiuose nurodomas leidinio pavadinimas, leidimo metai, spaustuvė. Įrašyti ir leidinių sudarytojai: Vilniaus kalendoriuje – minėtasis P. Paprockis, o Gardino – mokytojas jėzuitas Karolis Malinowskis (1741–?). Palyginus šiuos kalendorius su tuo pat metu leistais, gana populiariais ūkiniais kalendoriais[10] (juose spausdinti straipsneliai apie ūkį, liaudies mediciną, įvairiausi patarimai iš veterinarijos, miškininkystės, bitininkystės), matyti, kad tiek formatu (apytikriai 7 × 10 cm), apimtimi (dažnai daugiau kaip 100 p.), tiek medžiagos pateikimo tvarka ir pačia tematika aptariami rinkiniai labiau priminė maldaknyges nei periodinius leidinius. Kalendoriai į maldaknyges panėšėjo veikiausiai neatsitiktinai – juk didžioji skaitančiosios LDK visuomenės dalis gerai pažinojo maldaknygių tekstus, vienokį ar kitokį jų išdėstymą. Šitoks visuomenei „pažįstamas“ informacijos pateikimas turėjo sąlygoti intensyvesnį periodinių leidinių (šiuo atveju kalendorių) skaitymą ir sykiu skatinti raštingumo plėtrą.

Nėra tiksliai žinoma, kiek kiekvienais metais išeidavo Vilniaus ir Gardino kalendorių. Sudarytojams tiražus kasmet reikėdavo derinti su spaustuvininkais, tad per metus išleidžiamų egzempliorių skaičius dažnai keisdavosi.

Kalendorių turinys

Mėnesių ir dienų laikmatis. Abiejų kalendorių pirmieji puslapiai būdavo skiriami konkrečių metų mėnesiams ir dienoms surašyti. Dažniausiai šią kalendorių dalį sudarydavo dvylika lentelių, kiekviena jų buvo spausdinama atskirame puslapyje. Laikas skaičiuotas pagal naująjį Grigaliaus kalendorių.[11] Kiekvienų metų Vilniaus ir Gardino kalendoriuose skelbti keliamųjų švenčių sąrašai, įvairiuose dvaruose numatomų puotų datos, nurodytas laikas, kada leidžiasi ir teka saulė, žymėtos mėnulio fazės.

Žinios iš pasaulio. Vilniaus ir Gardino kalendoriuose skaitytojams buvo pateikiama išsami, su gausiomis nuorodomis informacija – savotiškos genealoginių medžių[12] formos – apie svečių kraštų karalius, karalienes, jų palikuonis, garsiausius monarchus, būtos ir nebūtos jų gyvenimo istorijos, dažniausiai perspausdintos iš kitų periodinių leidinių ar kalendorių sudarytojui pristatytos anoniminių autorių.[13] Štai kone pusę 1781 m. sudaryto 1782-ųjų Gardino kalendoriaus[14] užima pasakojimai apie įvairiausius pasaulio kraštus: Ameriką, Angliją, Čekiją, Daniją, Ispaniją, Italiją, Kurliandiją, Lenkiją, Maltą, Olandiją, Portugaliją, Prancūziją, Prūsiją, Rusiją, Švediją, Šveicariją, Turkiją, Vokietiją ir kitus. Nors tos žinios atspindėjo nelabai objektyvų aprašomų šalių vaizdą, buvo be galo spalvingos, sudėliotos į įdomius siužetinius pasakojimus, oponuojančius fragmentiškam požiūriui į pasaulį. 1779-ųjų Gardino kalendoriaus straipsnelyje apie Bavarijos elektoriaus rinkimus nėra fiksuojami jokie faktiniai duomenys – vardai, titulai, tiksli įvykių vietovė. Kuriant intrigą, pasakojama apie elektoriaus mirties priežastis, atskleidžiamos siauram artimųjų ratui težinomos detalės, mėginama formuoti iš aprašytos istorijos besirandantį, į skaitytoją orientuotą didaktinį pamokymą:

Buvusio Bavarijos elektoriaus, be palikuonių išėjusio anapilin, mirtis kone visoje Europoje sukėlė didžiulį sąmyšį. […] Priežastis [mirties – J. Ž.-G.] – turtas: pasikvietė į savo dvarą iš Italijos jauną damą, baisiųjų raupų užpultą. Tokios jos išvaizdos taip išsigando, kad ir pats pasijautė ta pačia liga, kuri jo giminės kunigaikštienėms ir kunigaikščiams didžiai žalinga buvusi, sergąs – su didžiule baime pelnytai gresiančią mirtį minėjo.[15]

Pateikiant išsamius svečių kraštų aprašymus, pačia pirma eilute fiksuojama šalyje vyraujanti religija: Anglija – kalvinistų religijos karalystė, Austrija – katalikų religijos kunigaikštystė, Danija – liuteronų religijos karalystė ir pan. Čia galima įžvelgti religinės tolerancijos pradus, „įteisintus“ XVIII a. švietėjų ir propaguotus daugiatautėje, skirtingus tikėjimus išpažįstančioje valstybėje.

Peržvelgus Vilniaus ir Gardino kalendorius matyti, kad pastarajame įvairių pasakojimų apie užsienio šalis, ten gyvenančias ar gyvenusias iškilias asmenybes yra gerokai daugiau. Dažnesni Gardino kalendoriuje ir pasaulio politinės arenos įvykių, kad ir praėjusių, vertinimai:

Norėdamas sustabdyti slaptą prekybą, kurią amerikiečiai vedė su Prancūzija ir Ispanija, Parlamentas [Anglijos – J. Ž.-G.] išsiuntė jūrų žvalgus, idant šie pasisukiotų netoli Amerikos krantų. Šitoks laisvės suvaržymas supykdė amerikiečių kolonijas, ir tai tapo pagrindine nenumaldomo karo priežastimi. […] Pritrūkusios tikrų pinigų, Amerikos kolonijos ėmė leisti popierinius. Anglija jais atsiskaityti uždraudė, reikalavo mokėti sidabru. Tai suerzino per prievartą suburtuosius, apmaudą slepiančiuosius – ir šitai buvo antroji karo priežastis.[16]

Gardino kalendoriuje aptariami ir to laiko ekonominiai pasiekimai. 1780-ųjų numeryje spausdinamas didžiulis straipsnis apie Anglijos manufaktūras. Atkreiptinas dėmesys, kad XVIII a. antroje pusėje Europoje (pirmiausia tokiose šalyse kaip Anglija, Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija, Šveicarija) besikuriančios manufaktūros laikytos „veiksminga priemone siekiant ekonominės pažangos, mažinant žmonijos skurdą ir nedarbą, stabdant jos moralinį nuopuolį“[17]. Tokia pažiūra „patvirtinta“ spausdintu žodžiu ir paskleista visuomenei turėjo pateisinti ir sykiu paremti Gardino seniūno, spaustuvės įkūrėjo A. Tyzenhauzo vykdomas reformas, o ypač įvairių manufaktūrų steigimą. Straipsnyje apie Anglijos manufaktūras skrupulingu tikslumu, numaldant bet kokias abejones, keliamas ekonominės pažangos keliu einančios šalies pavyzdys:

Garsi žemdirbyste, tačiau ne mažiau ir manufaktūromis Anglija! Tame krašte šio amžiaus [XVIII a.] pradžioje priskaičiuota apie 12 milijonų avių. Skaičiuojant vien tik vilną, kiekvienos vidutinė kaina – 2 šilingai, taigi 20 [avių] jau sudarytų vieną svarą. […] Nortvičo vilnos manufaktūroje dirba 120 tūkstančių fabrikantų. Per metus gaminių parduodama ne mažiau kaip už 100 tūkstančių svarų sterlingų. […] Lido miestas ir jo apylinkės garsėja angliškos gelumbės manufaktūra. Kiekvieną savaitę vykstančiu prekymečiu ten per valandą gelumbės parduodama už 20, o kartais ir už 30 tūkstančių svarų. […] Škotijoje ir Airijoje, ne Anglijoje, kur nedera linai, yra didžiai garsus drobės fabrikas. 1766 metais gautos drobės buvo priskaičiuota per 12 milijonų angliškų uolekčių. […]

Be vilnos, Anglija daugiausia parduoda gaminių iš plieno, alavo, vario, žalvario, tombako. Iš viso šalies manufaktūrose dirba apie 400 tūkstančių asmenų. Iš ten į užsienį per metus išvežama prekių už 600 tūkstančių svarų sterlingų, [iš jų] už 150 tūkstančių siunčiama į Ameriką. Tačiau Anglija mažai turi geležies, be to, ji gana prasta, atvežta iš Švedijos, Sirijos, Korintijos, Kranjsko [Slovėnijoje].

Prekybos mastai Britanijoje

Metinis Anglijos pelnas svarais sterlingų:

Portugalijoje – 2 000 000,

Ispanijoje – 1 600 0000

Turkijoje (mažiausiai) – 400 000,

Olandijoje – 1 200 000.[18]

Pasaulis pažįstamas jį įvardijus, suskaičiavus, įvertinus. Toks pažinimas suponuoja kosmopolitinę jauseną, drąsą ištrūkti iš „savų“ ir priimti „kitus“. Galbūt dėl to XVIII a. neretai yra vadinamas kosmopolitizmo amžiumi, laikotarpiu, kai svetimi, anksčiau net negirdėti pasaulio kraštai aptariami, vertinami tartum gimti:

Niujorkas užima 10 000 kvadratinių mylių. […] [Amerikos] Sostinėje yra 2500 namų, ten gyvena 16 tūkstančių gyventojų. Provincijoje piliečių skaičius viršija 100 tūkstančių, iš jų yra priskaičiuojama daug olandų. […] Naujasis Džersis užima 75 000 kvadratinių mylių, ir gyventojų skaičius siekia 75 tūkstančius. Nors derlingos žemės toje provincijoje ir apstu, tačiau prekiaujama nedaug.[19]

Pažinti pasaulį skatinama ne tik pasakojimais, bet ir vizualiomis priemonėmis: 1774 m. Vilniaus kalendoriuje spausdinamas žemėlapis, kuriame aiškiai pažymėtos LDK sienos ir arčiau bei toliau esančios užsienio valstybės. Taigi visuomenė, į kurią orientuota kalendoriuose pateikiama informacija, tarsi įkurdinama pasauliniame kontekste, tiksliai fiksuojant vietą, laiką, įvykių priežastis ir padarinius.

Kalendoriuose pateiktos žinios skaitytojams padėdavo susivokti ne tik politikos, ekonomikos, bet ir kitose srityse. Štai į 1778-ųjų Gardino kalendorių įtraukiama išsami tuometinės Europos periodinių leidinių klasifikacija. Vaizdingais palyginimais (pasitelkus įvairiausias spalvines gamas, antikinius įvaizdžius) apibūdinama spaudinių forma ir tematika, išskiriami kiekvienam leidiniui būdingiausi bruožai:

1. Baltasis žurnalas arba laikraštis įvykius aprašo tik teisingai, sąžiningai, be jokios klastos ar apgaulingų vingrybių ir prasimanymų, kaip ir kur kas nutiko. […]

2. Juodojo medžiaga įdomi, tačiau išdėstyta piktai, pridedant savo nuodų svetimoms ydoms išjuokti. […]

3. Rudasis artimas kaimyniniam juodajam, ir būtent naktį juos sunku atskirti. Vis dėlto kitokia nei juoda, toji spalva sklinda šviesesniais spinduliais. Klastingų lupikautojų žodis tamsiausius nusikaltimus išguldo – žinoma, tokie visuomet pasirengę ne dorybes, o bjaurius nusidavimus pamatyti, kad tik įsiteiktų. […]

[…]

4. Žydrasis žurnalas vien apie dangiškas laimes rašo, taip pat ir apie žemiškas, kurios į dangiškąsias esti panašios. […]

5. Galiausiai pilkasis – itin savitas dienraštis, esantis vidury tarp visų spalvų; jis kaskart neva vis puola žemyn, betgi kartu nelyg koks Antėjas, vėlei į aukštumas kyla. Jis siekia apie viską ne tiek pagrįstai, kiek drąsiai pasakot.[20]

Skyrium aptartini kalendoriuose spausdinti straipsniai apie mediciną, astrologiją, įvairias pranašystes.

Apšvietos epochoje skirtingų religinių doktrinų, dogmatizmo ir scholastikos dominavimą kultūros, mokslo srityse ima stelbti pasaulietinės pažiūros, racionalizmas. XVIII a. antroji pusė – lūžio medicinoje metas, sąlygotas tuolaik modernių mokslinės ir praktinės medicinos atradimų.[21] Tuo metu gerokai padidėjo ir pačios visuomenės domėjimasis sveikata, jos saugojimo būdais. Į skaitančiosios auditorijos interesus reaguoja ir Vilniaus bei Gardino kalendoriai. 1771 m. Vilniaus kalendoriuje spausdinamas straipsnis apie maro epidemiją.[22] Adresatui (lenkų kalbą mokančiam LDK piliečiui) gal kiek ir primityvia, tačiau suprantama kalba aiškinami ligos požymiai, jų atsiradimo priežastys:

Maras yra viena iš ūmiausių epidemijų, o ją sukelia užnuodyti, į mūsų kraštus iš rytų sklindantys oro garai. […] Kaip byloja garsusis vokiečių gydytojas Hofmanas, kvėpuojant, o tai, beje, nutinka ir kitoms užkrečiamoms ligoms užpuolus, maro nuodai, įtraukti kartu su oru, susimaišo su seilėmis, užkrečia galvą, išsausina gyslas, išsunkia bet kokią gyvastį, sukelia galvos sunkumą, nejautrą, mieguistumą, ūmų skausmą.[23]

Po įžanginių, europinės patirties pavyzdžiais iliustruotų pastabų pereinama prie konkrečių, savo krašto visuomenei skirtų patarimų, kaip gydyti užsikrėtusiuosius maru:

Kaip ir gydant raupus, veiksmingas [maro – J. Ž.-G.] gydymas priklauso nuo kuo ankstyvesnio ligos sustabdymo medikų vadinamoje primae viae srityje; taip pat reikia spėriai mušti karštį bei padėti prasiveržti išbėrimui. […] Kuomet liga pastebimai sumenksta, ligoniui, idant sustiprėtų jėgos, galima duoti išgerti degtinės.[24]

Ūkio kalendoriuose (jau minėtuose Kalendarz Gospodarski ir Kalendarz Rolniczy i Gospodarski) dažnai būdavo pateikiama „astronominių žinių“. Rašyta apie kurios nors planetos daromą įtaką orams, derliui. Tokių pranešimų pagrindu paprastai tapdavo įvairūs mokslu nepagrįsti spėjimai. Vilniaus kalendoriuje spausdinamos naujienos iš astronomijos skaitytojus pirmiausia pažindina su pačiu šio mokslo objektu:

Dangaus šviesuliai yra trijų rūšių. Pirmajai priklauso nejudančios žvaigždės arba dar vadinamos stelloe fixoe […]. Antrąją sudaro planetos, kurios kitų šviesulių atžvilgiu pačios juda ir dar pritraukia nejudančias žvaigždes. Trečioji rūšis – tai kometos, šitaip pavadintos dėl šviesa plieskiančios savo uodegos.[25]

Svarbu esti ne tik priimti informaciją, bet ir pažinti jos kilmę, šaltinius, suvokti priežastis, gebėti jas sieti su kasdienio gyvenimo fragmentais.

Naujai XVIII a. antrosios pusės LDK laikmačiuose yra traktuojamos ir pranašystės. Štai Gardino kalendorių pradėjęs leisti jėzuitas Malinowskis nuo pat pirmųjų numerių (1776 m.) ima polemizuoti su garsaus tuo metu pranašo Zicheno, Zellerferdo evangelikų bendruomenės superintendento, pranašystėmis. Zichenas numatė didžiulius žemės drebėjimus, 1783–1786 m. turėsiančius padalyti Europą į dvi dalis. Jo pranašystės, bauginusios Europą, pasiekė ir LDK. Ypač dažnai apie jas kalbėta, kai 1785-ųjų vasario 26-osios naktį Krokuvos apylinkėse įvyko žemės drebėjimas. Kaip tik tuo metu Gardino kalendoriuje, siekiant sumažinti kilusią paniką, ir buvo išspausdintas kritiškas straipsnis, aiškinantis žemės drebėjimų priežastis, tikimybę ir galimus padarinius. Dėstytos mintys buvo grindžiamos kituose leidiniuose pasirodžiusiais pritariančiais teiginiais:

Baigsiu teisinga Supraslio kalendoriaus įžvalga, kad ne viskas išsipildo, ko bijomasi. Taip pat ne visi dalykai, kurie baugina, yra įdomūs, o tikėti paprasta tik tuo, kad Alboraka buvo Mahometo kumelė, kuria jis nujojo iki devinto dangaus, jog turkų vadas vadovauja 270 tūkstančių galvų ir kad savaime iššauna ne tik kamštis iš butelio, bet ir pranašystė.[26]

Didžiąją Vilniaus ir Gardino kalendorių dalį užėmusios žinios iš pasaulio pateikdavo gana įvairią, skirtingus dalykus fiksuojančią, to meto LDK skaitytojus dominusią informaciją. Peržvelgtos publikacijos leidžia kalbėti apie XVIII a. antrosios pusės LDK visuomenės poreikius, rūpesčius, netgi tam tikrą jos vaizdą pasauliniame kontekste. Tą, kitas interpretacijas inspiruojantį vaizdą, gerokai papildo ir ne tokios gausios gimtojo krašto naujienos.

Krašto naujienos. Vilniaus ir Gardino kalendoriuose išskirtinę vietą užėmė Lenkijos karalystės ir LDK didikų, vyskupų, vaivadų, kaštelionų, ministrų, seniūnų, maršalkų, etmonų, raštininkų sąrašai. Kalendoriai funkcionavo kaip vieni pagrindinių visuomenės informavimo šaltinių, teikę žinių apie valstybės struktūrą XVIII a. antrojoje pusėje, aiškinę šalies valdymo ypatumus. Kiekvienų metų Vilniaus ir Gardino kalendoriuose spausdinti įvairiausių krašte veikusių departamentų (užsienio reikalų, karo, teisingumo), komisijų (iždo, edukacijos, teismo, pinigų kalimo), draugijų (elementorių leidybos) sąrašai, vardyti Lenkijos karalystės ir LDK pavietai, kapitulos, aptarta LDK Vyriausiojo Tribunolo veikla. Visuomenė pažindinta su oficialiais potvarkiais, Seimo priimtais nutarimais – kai kuriuose Gardino kalendoriaus numeriuose spausdinamos net išsamios Seimo dienotvarkės. Nemažai būta ištraukų iš konstitucinių straipsnių, aiškinusių viešųjų valdžių paskirtį, bajorų, miestiečių, valstiečių teises ir pareigas, bylų teisenos principus.

Iš skelbtų sąrašų Gardino kalendoriuose išskirtinę vietą užėmė Vilniaus universitete, 1781 m. pervadintame į LDK Vyriausiąją mokyklą (Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae), dėsčiusių profesorių vardai ir pavardės (Georgas Forsteris, Stanislovas Bonifacas Jundzilas, Pranciškus Norvaiša, Jonas Sniadeckis, Mišelis Renje, Jeronimas Stroinovskis ir kt.), fakultetų bei katedrų pavadinimai (fizikos, moralės mokslų fakultetai, juose esančios matematikos, chemijos, astronomijos, mechanikos, teologijos, teisės, istorijos, retorikos, literatūros katedros). Informuota, jog Vyriausiojoje mokykloje ypatingas dėmesys skiriamas gamtos mokslų ir medicinos mokymui (atliepusiam Apšvietos epochos reikalavimus), kad joje veikia puikiai įrengtos laboratorijos ir kabinetai. Užsiminta, jog rektoriaus Martyno Počobuto (1728–1810) iniciatyva buvo perstatyta observatorija, aprūpinta moderniais prietaisais, taip pat kad sukaupta didžiulė biblioteka. Pranešama ir apie tai, kad studentai Vyriausiojoje mokykloje mokomi „Niutono fizikos“, pažindinami su Mikolajaus Koperniko atradimais. Tokia informacija pirmiausia turėjo būti naudinga mokslo siekiančiai jaunuomenei. Taigi kalendorių leidėjai buvo suinteresuoti į skaitytojų gretas įtraukti ir šią, paprastai aktyviausią, uoliausiai priimančią įvairias žinias visuomenės dalį.

Vilniaus ir Gardino kai kurių metų kalendoriuose spausdintos įvairios publikacijos apie Edukacinę komisiją, jos įkūrimo priežastis (1773 m. popiežiaus Klemenso XIV bule buvo panaikinta Jėzaus draugija, tad kažkam reikėjo perimti jėzuitų administruotas mokyklas ir valdytą turtą) bei veiklą (valstybės švietimo reikalų tvarkymą). Aiškinta, kad Edukacinė komisija daugiausia dėmesio skiria vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, į savo mokymo programas įtraukusioms gamtos ir tiksliuosius mokslus.

Lenkų kalba skaitančiai visuomenei kalendoriuose pristatyta ir kita LDK spaustuvėse išleista literatūra. 1787-ųjų Gardino kalendoriuje spausdinamas 1786 m. Vilniaus akademijos spaustuvės išleistų veikalų registras. Nors tematiniu aspektu leidiniai gana skirtingi, iš jų pavadinimų įmanu spręsti, kokia literatūra tenkino XVIII a. antrosios pusės LDK skaitytojų poreikius: Politinė Prancūzijos karalystės istorija, Lenkijos karalystės ir Lietuvos įstatymų, statutų ir konstitucijų aprašas, parengtas K. Zeglickio, Varmijos vyskupo ir kunigaikščio įvairūs laiškai bei raštai, Žemės matavimo pagrindai kariuomenėje besilavinantiems jaunuoliams, Knygelė apie vaikų auklėjimą, Įvairių autorių sekmadieniniai pamokslai, Istorija apie narsųjį Prancūzijos kunigaikštį, Geografijos gramatika arba naujai surinktas ir išguldytas geografijos rinkinys. Beje, į Karolio Estreicherio sudarytą keliatomę bibliografiją kai kurie leidiniai nėra įtraukti, tad, rengiant senųjų LDK spaudinių ne lietuvių kalba rodykles, veikiausiai derėtų atkreipti dėmesį ir į to meto kalendoriuose pateiktą informaciją.

Šalia krašto naujienų kalendoriuose viešintos ir skolininkų pavardės. Ankstesniais amžiais pasirodžiusiuose kalendoriuose skolininkų sąrašai užimdavo išskirtinę vietą. Juk ir pats žodis „kalendorius“ kilo iš lotynų kalbos žožio calendarium, reiškusio „skolų knygelę“. Kitu giminingu lotynų kalbos žodžiu calendae buvo nurodoma kiekvieno mėnesio, kai mokėtos skolos, pirmoji diena. Senovės Romoje tokią dieną paskelbdavo žyniai (ilgainiui calendae arba kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną). Beje, graikai kalendų neturėjo, todėl gana dažnai vartotas posakis „laukti iki graikiškų kalendų“ reiškė „laukti iki begalybės“.

XVIII a. paskutinių dešimtmečių LDK kalendorių publikacijose kritikuoti įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Neapeitas net ir dvasininkų luomas:

Mums buvo pranešta, kad kai kurie klebonai, turėdami padaryti aibę įrašų, skubotai pildo krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygas; taigi atkreipiame į tai dėmesį ir dar primename, kad įrašų nevalia daryti ant bet kokių kortelių, kurios gali dingti ar užsimiršti.[27]

XVIII a. pabaigoje kraštą krėtę įvairūs politiniai neramumai skatino bent jau tam tikruose visuomenės sluoksniuose laikytis tvarkos. „Kaltininkų“ paviešinimas nemenka dalimi prisidėjo prie tos tvarkos sergėjimo. Apskritai Apšvietos laikų žmonės į įvairius reiškinius žiūrėjo labiau per asmeninių intencijų, o ne socialinių procesų prizmę. Jiems rūpėjo klausimas „kas tai padarė“, o ne „kaip tai įvyko“.

Pabrėžiant visuomeninę tvarką, mėginta pagrįsti valstybės ir pilietinės visuomenės pozityvios sąveikos, „susikalbėjimo“ galimybę. Aptariamojo laikotarpio kalendoriuose ne tik kreiptasi į visuomenę, bet ir stengtasi išgirsti ją pačią:

Mes, teikdami pirmenybę kitokiam piliečių požiūriui, taip pat sutikus visiems luomams, savo noru dabartiniam Karaliaus sosto paskirtam Seimui pasiūlėme ir teisėtai to norime, kad bet koks turtas – kilnojamasis ar nekilnojamasis, bažnytinis ar pasaulietinis – pagal kaduko teisę[28] būtų skirstomas.[29]

Iš Vilniaus ir Gardino kalendorių nemažai galima sužinoti ir apie LDK paštą. Matyti, kad XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais paštas tarnauja ne tik valstybinėms institucijoms, bet ir privatiems, savo korespondenciją į įvairias šalies ir užsienio vietoves siunčiantiems asmenims. Kalendoriuose skelbti ir įkainiai už siunčiamus laiškus bei siuntas, taip pat pašto trakto kryptys. Sužinome, kad generalinė pašto direkcija XVIII a. antrojoje pusėje buvo įsikūrusi Varšuvoje. Šiame mieste taip pat veikė karaliaus dvaro centrinis paštas, o stambesniuose administraciniuose centruose – svarbesnės pašto įstaigos. 1785 m. Vilniaus kalendoriuje minimi trys dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikę pašto skyriai: Vilniaus, Kauno ir Raseinių. Iš artimesnių LDK miestų tokios įstaigos nurodytos Gardine, Minske, Mintaujoje, Naugarduke, Nesvyžiuje, Slanime. 1794-ųjų Gardino kalendorius tarp svarbesnių pašto skyrių pažymi Vilnių, Kauną, Raseinius, Merkinę. Skelbta informacija ir apie laisvuosius pašto traktus (jais gabenta ne tik įvairi korespondencija, bet ir vežti privatūs asmenys) bei skirtingose vietovėse esančias pašto stotis.

Vilniaus ir Gardino kalendoriai – vieni pirmųjų periodinės spaudos leidinių, XVIII a. antros pusės LDK skaitytojus pažindinę su švietėjiškos minties sklaida gimtajame krašte ir pasaulyje. Šie lenkų kalba leisti laikmačiai buvo skirti ne tik metų mėnesiams ir dienoms žymėti, Mėnulio ar Saulės užtemimams ženklinti – juose skelbta informacija vedė į platų pasaulinių įvykių kontekstą, formavo skaitančiosios visuomenės supratimą apie mediciną, mitologiją, įvairias tiksliųjų mokslų sritis.

Kalendorių tekstų kalba, atitinkanti sakytinės kalbos stilistiką, greičiau nei sudėtingos mokslo traktatų tezės pasiekdavo skaitytoją. Kita vertus, pateikiamų žinių svarba priklausė ne nuo įvykių reikšmingumo ar „didumo“, bet nuo to, kiek informacija buvo aktuali to meto LDK gyventojui, norinčiam žinoti savo teises bei priedermes ir išmintingai jomis naudotis.

Be švietėjiškų paskatų, kalendorių leidėjai stengėsi žadinti ir pačios visuomenės aktyvumą, skatino ją prabilti, jos vardu kėlė viešumon aktualius klausimus, ragino svarstyti įvairių etinių normų būtinybę (tai vėliau daug prisidėjo prie naujų visuomeninio diskurso formų atsiradimo).

Vilniaus ir Gardino kalendoriai funkcionavo ir kaip politikos, ekonomikos bei kultūros pradžiamoksliai. Juose iš įvairių šaltinių surinkta medžiaga taikyta daugiau ar mažiau pažįstamai skaitytojų auditorijai, pageidaujančiai ne pranašystėmis ar stebuklais gražintos informacijos, bet konkrečiais faktais, logiškais aiškinimais grįstų žinių, tiesiogiai galinčių daryti įtaką kasdienei patirčiai.

[1] Jeremy Black, Eighteenth-Century Europe, New York: St. Martin’s Press, 1999; Elizabeth Lewisohn Eisenstein, The printing revolution in early modern Europe, Cambridge: Cambridge University Press, 1999; Joyce Appleby, Lynn Hunt, Margaret Jacob, Tiesos sakymas apie istoriją, iš anglų k. vertė Remigijus Juozaitis, Vilnius: Margi raštai, 1998; Danuta Hombek, Prasa i czasopisma polskie XVIII wieku w perspektywie bibliologicznej, Kraków: Towarzystwo Autorów i Wydawców Prac Naukowych „Universitas“, 2001; Ulrich Im Hof, Švietimo epochos Europa, iš vokiečių k. vertė Nijolė Daujotytė, Vilnius: Baltos lankos, 1996.

[2] Nuo XVI a. antros pusės ypač populiarūs buvo Prancūzijoje leisti Nostradamo almanachai.

[3] Anot kai kurių šaltinių, LDK jau nuo XV a. buvo platinami lotynų kalba parašyti kalendoriai, žr.: Filomena Šileikytė, „Kalendoriai“, Tarybų Lietuvos enciklopedija 2, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų leidykla, 1986, 183.

[4] Bronisław Natoński, „Jan Poszakowski“, in: Polski słownik biograficzny 27, Wrocław: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1983, 704–707.

[5] Petras Juknevičius, „Garsus jėzuitas Jonas Pašakauskis“, in: Jais garsus Daugyvenės kraštas, Panevėžys: Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, 2008, 4–9.

[6] Kalendarz polityczny na rok pański 1737, w Wilnie: w drukarni J. K. M. i Akademickiey Soc. Jesu, 1736, 34.

[7] Lechas – legendinis lenkų protėvis, Lenkijos (poetiškai vadinamos Lechija) įkūrėjas.

[8] Kalendarz historyczny y polityczny na rok pański 1739, w Wilnie: w drukarni J. K. M. i Akademickiey Soc. Jesu, 1738, 21.

[9] Algirdas Šidlauskas, Istorija Vilniaus universitete XVI a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, Vilnius: Mokslas, 1989, 62–64, 124.

[10] Tiek Gardine, tiek Vilniuje paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais (sunku nustatyti tikslius jų leidimo metus, nes ne visų metų egzemplioriai yra išlikę) buvo leidžiami laikraščius primenantys vadinamieji ūkiniai kalendoriai: Kalendarz Gospodarski – Gardine ir Kalendarz Rolniczy i Gospodarski – Vilniuje.

[11] Naujasis Grigaliaus kalendorius buvo pavadintas senojo Julijaus kalendoriaus reformatoriaus popiežiaus Grigaliaus XIII (1572–1585) garbei. Nors naujasis kalendorius buvo paprastas ir tikslus, bendraeuropietiška laiko skaičiavimo reforma nekatalikiškose šalyse vyko sunkiai – naujasis kalendorius išsyk galėjo būti įvestas tik Katalikų bažnyčioje, kitais atvejais jam turėjo pritarti valstybių valdžia. Neretai naujojo kalendoriaus pristatymas būdavo laikomas viena kovos su reformacija priemonių, tad ne vienoje šalyje jis buvo ignoruojamas ar ginčijamas. Dideliu išbandymu reformos vykdymas tapo ir Abiejų Tautų Respublikoje. 1584–1589 m. neramumai dėl naujojo kalendoriaus kilo liuteroniškoje Rygoje, tuomet priklausiusioje ATR, 1583–1585 m. prieš jį protestavo Lvovo, o 1584–1586 m. – Vilniaus stačiatikiai. Protestantai galiausiai su juo susitaikė, tačiau stačiatikiai išsikovojo teisę laikytis senojo kalendoriaus. Dalinis Grigaliaus kalendoriaus priėmimas dar kartą patvirtino ATR konfesinę tautinę specifiką, sukėlė nemaža gyvenimiškų nepatogumų (pavyzdžiui, katalikai dažnai skųsdavosi, kad dirbama per katalikiškas šventes).

Pažymėtina, kad daugiau nei 100 metų skirtingose LDK dalyse galiojo abu kalendoriai – tiek senasis Julijaus, tiek naujasis Grigaliaus. Nors Grigaliaus kalendorius LDK buvo įvestas 1586 m., nuo 1800 m. carinės Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje vėl buvo grįžta prie Julijaus kalendoriaus, o Užnemunėje liko galioti patikslintas Grigaliaus kalendorius.

[12] Genealoginius medžius pradėta sudarinėti tik XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje. Ši veikla buvo inspiruota daugiausia praktinių tikslų, kaip antai turto paveldėjimas.

[13] Nors korespondentų pavardės ir jų informacijos šaltiniai nėra žinomi, galima spėti, iš kokių miestų kalendorių rengėjai ją gaudavo. Greičiausiai dauguma pranešimų atkeliaudavo iš Lenkijos, dažniausiai Varšuvos. Tikėtina, kad antras informacijos centras buvo Dancingas (dab. Gdanskas). Šiame svarbiausiame ATR uoste ir viename iš didžiausių valstybės miestų cirkuliavo didžiausi pinigai, be to, tai buvo pagrindiniai vartai, per kuriuos bendrauta su Vakarų Europa.

[14] Kalendarz Grodzieśki na rok pański 1782, w Grodnie, w Drukarni J. K. Mci., 1781, 10–53.

[15] Kalendarz Grodzieśki na rok pański 1779, 1778, 10

[16] Kalendarz Grodzieśki na rok 1784,1783 (cituojama iš kalendoriaus priedo, kurio puslapiai nėra sužymėti).

[17] Ulrich Im Hof, 1996, 73.

[18] Kalendarz Grodzieśki na rok przestępny 1780, 1779, 12.

[19] Ten pat, 18.

[20] Kalendarz Grodzieśki na rok pański 1778, 1777, 30.

[21] Tadeusz Brzeziński, Historia medycyny, Warszawa: Wydawnictwo Lekarskie PZWL, 1995, 118.

[22] XVIII a. pradžioje nuo maro išmirė ištisi LDK kaimai ir miestai (net tokiame LDK mieste kaip Gardinas neliko daugiau nei pusės gyventojų, Vilniuje maro aukomis tapo apie 80 tūkstančių žmonių). Beje, tais pačiais 1771 m. (kuriems ir buvo skirtas cituojamas Vilniaus kalendorius) Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis 12 bažnyčių tris mėnesius (po keturis kartus per savaitę) nurodė laikyti mišias už sergančiuosius maru.

[23] Kalendarz Wileński na rok 1771, w Wilnie: w drukarni J. K. M. i Rzpltey Akademickiey Soc. Jesu, 1770 (cituojama iš kalendoriaus priedo, kurio puslapiai nėra sužymėti).

[24] Ten pat.

[25] Kalendarz Wileński na rok 1775, 1774 (cituojama iš kalendoriaus priedo, kurio puslapiai nėra sužymėti).

[26] Kalendarz Grodzieśki na rok 1776, 1775 (cituojama iš kalendoriaus priedo, kurio puslapiai nėra sužymėti).

[27] Kalendarz Grodzieśki na rok 1782, 1781, 90.

[28] Kaduko teisė (lot. caducus – išmarinis, bešeimininkis) – teisė į išmarinį turtą, likusį be teisėtų paveldėtojų.

[29] Kalendarz Grodzieśki na rok 1779, 1778, 84.

Šaltinis – istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 3, 2024 m.

The post XVIII a. antros pusės aktualijos LDK periodikoje – Vilniaus ir Gardino kalendoriuose appeared first on Voruta.

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė,Vilnius, www.voruta.lt

Mėgstantiems keliauti ir besidomintiems įvairiais Lietuvos istorijos įrašais vertėtų aplankyti viduramžius menančią buvusią Suomijos didžiosios kunigaikštystės sostinę Turku.

Suomijos pietvakariuose, prie Baltijos jūros, abipus Aurajoki upės žiočių esantis miestas pradėjo kurtis per Švedijos surengtą pirmąjį kryžiaus žygį į Suomiją, apytikriai 1155 ar 1157 m. XIII a. pabaigoje buvo pastatyta pilis ir įkurtas dominikonų vienuolynas, XIV a. pradžioje pašventinta katedra. Tuo metu Turku tapo katalikų, o nuo XVI a. antros pusės liuteronų vyskupijos, vėliau – arkivyskupijos centru. Iki XIX a. Turku buvo Suomijos administracinis ir prekybinis centras. 1640 m. čia įkurtas pirmasis Suomijoje universitetas, kuris 1828 m. perkeltas į Helsinkį. 1809–1812 m. (faktiškai iki 1819 m.) Turku miestas buvo Suomijos didžiosios kunigaikštystės sostinė[1].

Lietuviškos praeities pėdsakus galima atsekti dešiniajame Aurajoki upės krante stovinčioje seniausioje Suomijos pilyje (iškilusi 1280 m. ji ne kartą degė ir nuo pat pamatų buvo perstatyta). 1562 m. į šią pilį atvyko už Suomijos didžiojo kunigaikščio Jono Vazos (1537–1592) ištekėjusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1467–1548) ir Bonos Sforzos (1494–1557) dukra, Žygimanto Augusto (1520–1572) sesuo Kotryna Jogailaitė (1526–1583). Dvidešimt penkerių metų sulaukęs Jonas Vaza dėl politinių sumetimų vedė net vienuolika metų vyresnę, jau beveik trisdešimt šešerių nuotaką iš Lietuvos.

Tiesa, šios jungtuvės įvyko prieš Jono Vazos brolio Švedijos karaliaus Eriko XIV (1533–1572) valią (jis buvo uždraudęs Jonui vesti Jogailaitę, nes Lietuva ir Lenkija jau buvo okupavusios Livonijos žemes). Atšventę vestuves Vilniuje, po du mėnesius trukusios varginančios ir pilnos pavojų kelionės Jonas Vaza su savo žmona Kotryna iškilmingai atvyko į tuometinę Suomijos sostinę Turku. Kotrynos garbei čia iškart prasidėjo ir net keletą mėnesių ūžė naujosios kunigaikštienės pagerbimo iškilmės. Pasak šaltinių, kunigaikštis Jonas pilyje liepė surengti Kotrynos kraičio parodą, kurios apžiūrėti iš visų apylinkių ėmė plūsti suomių bajorai su savo šeimomis. Apie tai ir apie kitus Kotrynos Jogailaitės gyvenimo etapus išsamiai yra papasakota Rimvydo Valatkos straipsnyje „Geidžiamiausios Lietuvos istorijoje senmergės Kotrynos Jogailaitės suomiškoms vestuvėms Vilniuje – 450 metų“ (https://www.voruta.lt/gaire/svedijos-karalius-erikas-xiv/). Be kita ko, apie šią išskirtinio likimo moterį parašyta ne viena knyga: 2018 m. išėjo švedų kultūros istorikės Evos Mattsson biografinis veikalas apie Kotryną Jogailaitę Furstinnan; 2023 m. – Ilonos Skujaitės romanas Karo nuotaka.

Ne vieną įdomią istoriją saugo ir Turku miesto centre stūksanti katedra. Pastatyta dar XIV a. pradžioje, ji visiškai sudegė per 1827 m. kilusį gaisrą. Katedrą restauruojant, iškilo ir 101 metro aukščio laikrodžio bokštas. Prie pat katedros stovi bronzinė suomių literatūros pradininko, humanisto, reformacijos šalininko Mikaelio Agrikolos (1510–1557) statula, kurią 1952 m. sukūrė skulptorius Oskaras Jauhiaisenas. M. Agrikola panašiu metu (apie 1536–1539 m.) kaip ir Abraomas Kulvietis (1510–1545) studijavo Vitenbergo universitete, tad jiedu galėjo būti pažįstami.

Be to, kai kurie senosios lietuvių literatūros tyrinėtojai[2] M. Agrikolą lygina su Martynu Mažvydu (1510–1563). M. Agrikola parengė pirmąją knygą suomių kalba Abėcėlė (ABC–kiria; išliko tik keli puslapiai), išleistą 1538–1543 m. greičiausiai Liubeke (Vokietijoje). Taip pat išleido katekizmą Tikybos mokslo pradmenys (Alcu Opista Uskoon; neišliko), Maldyną (Rucouskiria Bibliasta 1544), kurį sudaro Biblijos ir reformacijos autorių veikalų tekstai. Iš senosios graikų kalbos išvertė (naudojosi M. Liuterio vertimu) ir 1548 m. išleido Naująjį Testamentą. 1549 m. išėjo jo parengtos bažnytinių apeigų knygos Krikštijimo rankvedis (Käsikiria Castesta) ir Mišios (Messu), 1551 m. – Dovydo psalmės (Dauidin Psaltari). Atkreiptinas dėmesys į M. Agrikolos parengtame Psalmyne esantį dvieilį:

Tikriausiai išgirs suomių šneką Tas,

Kuris perpranta kiekvieno sielą.

Tie žodžiai yra artimi M. Mažvydo Katekizmo eiliuotosios pratarmės dvasiai.[3]

1557-ųjų pradžioje M. Agrikola, būdamas jau liuteronų vyskupu Turku mieste, paskiriamas delegatu vykti į Maskvą derėtis dėl Švedijos ir Rusijos sienų nustatymo. Misija pavyko. Tačiau kelionė atgal buvo varginanti. Matyt, dėl to M. Agrikola netikėtai susirgo ir pakeliui į namus mirė (maždaug 47 metų). Per palyginti neilgą gyvenimą M. Agrikola suomių kalba parengė apie dešimt leidinių, kurie sutilptų į maždaug 2400 puslapių. Tačiau, daugelio įsitikinimu, būtent šis „aušros šauklys“ paspartino suomių kultūros raidą. Nuo to laiko suomių kalba sparčiai vystėsi, o pati tauta darė didžiulę pažangą meno ir mokslo srityse.

Kalbant apie Turku mieste stovinčią katedrą, dera paminėti, kad tai – vienintelė viduramžių bazilika Suomijoje ir centrinė Turku liuteronų arkivyskupijos bažnyčia, taip pat dabartinio Suomijos prelato ir liuteronų arkivyskupo Tapio Luomos būstinė. Be kita ko, Turku katedroje yra palaidota nemažai garsių asmenybių. Viena iš jų – Švedijos karalienė, jau minėtos Kotrynos Jogailaitės pirmtakė, buvusi Eriko XIV meilužė, o vėliau ir jo žmona Katarina Mansdotter (1550–1612). Šios moters istorija yra labai įdomi ir spalvinga, įkvėpusi ne vieną rašytoją ir filmų kūrėją. Antai suomių klasiko Mikos Toimio Valtario (1908–1979) 1942 m. išleistame romane Karina, Mauno duktė pasakojama, kad būsimoji Švedijos karalienė gimė kareivio, kalėjimo prižiūrėtojo Mauno ir daržovių augintojos Ingridos šeimoje Uplande. Būdama maždaug dešimties, tapo našlaitė ir pradėjo dirbti padavėja vienoje tavernoje, o vėliau ir karališkame dvare. Tuometinis Švedijos karalius Erikas XIV, pastebėjęs patrauklią merginą, ją pamilo, su ja susilaukė kelių vaikų, o vėliau ir vedė. Visgi iš vargingos šeimos kilusios karalienės gyvenimas nebuvo itin laimingas.

Šaltiniai liudija, kad karalius Erikas XIV buvo nenuspėjamas ir ūmaus būdo, nors ir vienas labiausiai išsilavinusių renesanso laikotarpio valdovų: poliglotas, puikus matematikas, karo strategas, istorijos ekspertas, liutnios virtuozas, astrologijos žinovas. Tačiau neeiliniai talentai ir gabumai karaliaus neapsaugojo nuo pamišimo – antroje gyvenimo pusėje Erikas XIV išprotėjo. Pasakojama, kad Švedijos karalius tikėjo, jog žvaigždės daro įtaką žmogaus likimui, taigi jis braižė schemas ir prognozavo ateitį. Kartą žvaigždės „parodžiusios“, kad karalystei ir karaliui gresia žūtis, ir kad dėl to bus kaltas kažin koks šviesiaplaukis didikas. Įtikėjęs tomis pranašystėmis, Erikas XIV įsakė sukapoti kelis įtakingiausios Švedijoje šeimos – Sture atstovus. Tokiu žiaurumu pasipiktino ir Švedijos diduomenė, ir karaliaus broliai, kuriuos pamišęs valdovas susodino į kalėjimą. Įpykę švedų didikai nuvertė karalių, išlaisvino jo brolius, o į jų vietą įkalino jį patį. Taip Erikas XIV buvo atskirtas nuo žmonos ir vaikų. Ilgėdamasis jų iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos (karalius buvo nunuodytas kalėjime) rašė dienoraštį. Po vyro mirties Katarina išvyko į kaimyninę Suomiją, kur gyveno ir augino keturis vaikus. Ji buvo palaidota Turku katedroje, o jos atminimas iki šiol gerbiamas abiejose šalyse.

Seniausias Suomijos miestas Turku saugo ir daug kitų įdomių istorinių įrašų. Yra išlikęs ne vienas pasakojimas apie „Suomijos vartais į Vakarus“ vadinamą Turku uostą, mieste esantį amatininkų kvartalą, senąjį turgų, Brinkalos dvarą, XV a. akmeninę Švč. Mergelės Marijos bažnyčią ir kitas legendomis bei padavimais apipintas vietas. Visgi lietuvių keliautojas, besidomintis istorija ir ieškantis savo protėvių pėdsakų, pirmiausia turėtų aplankyti viduramžišką Turku pilį ir katedrą.

[1] Suomijos didžioji kunigaikštystė, Rusijos imperijos autonominė dalis 1809–1917 m. Jai priklausė per 18–19 a. Rusijos–Švedijos karus nuo Švedijos atplėštos ir pagal 1809 m. Fredrikshamno taiką Rusijai atitekusios Suomijos teritorija (1811 m. prijungtos ir 1721 m. bei 1741 m. taikos sutartimis Rusijai atitekusios suomių žemės).

[2] Stasys Skrodenis, „Suomių literatūros pradininkas: sukanka 425 metai nuo suomių literatūros pradininko Mikaelio Agrikolos (1510–1557) mirties“, in: Literatūra ir menas, 1982 m. gruodžio 25 d., p. 14.

[3] Ten pat.

The post  Lietuvių ir suomių praeities sampynos ir atspindžiai Turku mieste – senojoje Suomijos sostinėje appeared first on Voruta.

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Indijos istorija, tradicijomis, papročiais domiuosi jau ne vienerius metus, tačiau aplankyti šią šalį išdrįsau tik šiemet. Tiesą sakant, sunkiausia buvo išsirinkti į kokią šio didžiulio ir itin kontrastingo krašto vietovę vykti.

Galvoje kirbėjo įvairių vietų pavadinimai: šalies simboliu laikomas XVII amžiuje Indijos imperatoriaus Džahan šacho (1592–1666) mylimai žmonai pastatydintas įstabaus grožio mauzoliejus Tadž Mahalis, netoli Džaipuro miesto esanti hinduistinė tvirtovė – Ambero fortas, prie Gango upės įsikūręs hinduistų ir budistų piligrimų centras – Varanasio miestas, istorinėje Hampio gyvenvietėje stūksanti VII amžiuje pastatyta Virupakšos šventykla, į kurią plūsta norintys pagerbti hinduizmo dievą Šivą, auksiniu dykumų miestu vadinamas Džaisalmeras ir daugybė kitų. Apsispręsti padėjo studijų laikų draugė, kurios dukra jau kelerius metus gyvena Indijos vakaruose, prie pat Arabijos jūros įsikūrusioje nedidelėje Goa valstijoje. Bičiulės paklausta, ar norėčiau Indijoje surasti Portugaliją, nedvejodama atsakiau teigiamai. Taigi Lietuvoje vis dar krentant sniegui, išsiruošiau į Indiją.

Po ilgiau nei aštuonias valandas trukusio skrydžio pasiekiau Delį, iš čia vykau į Rytų Roma (kartais ir perlu) vadinamą, Konkano pajūrio žemumos dalį ir Vakarų Ghatų šlaitus užimančią mažiausią Indijos valstiją Goa. Šis nedidelis Indijos regionas laikomas vienu svarbiausių šalyje, nes pritraukia daugiausia turistų. Dėl įspūdingų paplūdimių ir neapsakomai gražios gamtos Goa yra tikras Indijos turizmo lopšys. Beje, šį svajonių kampelį pasaulio keliautojams atvėrė hipiai, kurie pavilioti indų kultūros ir švelnaus subekvatorinio musoninio klimato, nuo 1970-ųjų pradėjo lankytis šiame krašte. Vadinamasis „hipių kelias“ paprastai prasidėdavo Vakarų Europoje – Londone, Paryžiuje, Vakarų Berlyne ir kituose didžiuosiuose miestuose. Populiariausias maršrutas vedė tiesiai į Irano sostinę Teheraną, tačiau dalis keliautojų rinkosi ilgesnį pietinį kelią ir Teheraną pasiekdavo darydami lankstą per Siriją, Jordaniją ir Iraką.

Iš Teherano „hipių kelias“ vedė į Afganistaną, per šios šalies miestus Heratą, Kandaharą ir Kabulą. Tada hipiai kirsdavo tarp Afganistano ir Pakistano besitęsiančią Chaibero kalnų perėją ir toliau keliavo per Pakistano miestus – Pešavarą ir Lahorę. Pasiekę Indiją, vieni keliautojai pasukdavo į pietus, link Goa ar Šri Lankos, o kiti – link pietryčių Azijos, Dakos ar Bangkoko. Į Rytus keliauta dėl įvairių priežasčių. Kai kurie norėjo bent trumpam pabėgti nuo Vakarų visuomenės, kurioje augo ir kuri jiems atrodė per griežta ir per materialistiška. Tokie žmonės rinkosi „hipių kelią“ dėl to, kad, neišleidžiant daug pinigų, buvo galima itin toli nukeliauti ir daug ką pamatyti. Kiti norėjo pažinti pasaulį ir jo gyventojus ne kaip turistai, bet kaip vietiniai. Kitaip tariant, jiems patikdavo susitikti su vietos gyventojais, valgyti vietinį maistą ir gyventi paprastuose būstuose. Na, o dar kiti ieškojo išskirtinio dvasinio nušvitimo ir dvasinių patirčių, o rytiniai kraštai, į kuriuos jie keliavo, kaip tik tai ir galėjo pasiūlyti. Daugeliui hipių Indija ir Rytai atrodė kaip magiška, dvasinga žemė.

Nepaisant to, kad Goa yra mažiausia Indijos valstija, savo turtinga istorija nenusileidžia net didžiausioms ir seniausioms šalims ir todėl neretai vadinama Rytų Roma. Iki XVI amžiaus Goa teritorija priklausė įvairioms Indijoms valstybėms. 1510 metais ją užėmė portugalai. Jie Goa teritorijoje pasirodė dar 1497–1499 metais, kai portugalų jūrininkas ir keliautojas Vaskas da Gama (1469–1524) atrado iš Europos į Indiją vedusį jūrų kelią. Išvykęs iš Lisabonos ir apiplaukęs Gerosios Vilties kyšulį, Vaskas da Gama keliavo pro europiečiams nežinomą Afrikos pietrytinę pakrantę – Natalį (dabartinį Mozambiką) į Indijos miestą Kalikatą (dabartinis uostamiestis Kožikodė). Tuo metu jam nepavyko užmegzti diplomatinių ir prekybos ryšių su Kalikato pirkliais. Vaskui da Gamai išvykus, jo įkurta faktorija buvo sunaikinta, todėl 1502–1503 metais jis vėl atvyko į Indiją su dvidešimties laivų armada. Pakeliui (Sofalos įlankoje prie Zambezės žiočių) įrengė fortus, užėmė arabų uostą Kilvą (dabartinės Tanzanijos teritorijoje), sumušė Kalikato flotilę, sugriovė miestą ir, pastatęs tvirtovę, įkūrė pirmąją Portugalijos koloniją Indijoje. 1524 metais Vaskas da Gama trečią kartą išvyko į Indiją ir buvo paskirtas Portugalijos valdų Indijoje vicekaraliumi. Jūrų kelio iš Europos į Indiją atradimas praplėtė portugalų prekybines galimybes, įtakojo jų kolonijinę sėkmę ir buvo vienas svarbiausių geografinių atradimų istorijoje. Vasko da Gamos vardu buvo pavadintas Goa valstijoje įsikūręs miestas.

Portugalų architektūrinis palikimas šioje mažiausioje Indijos valstijoje yra labai ryškus. Bene geriausiai išsilaikė dar XVII amžiaus pradžioje statytas Aguados fortas. Kadaise šis įtvirtinimas patikimai saugojo Goa nuo priešų ir tarnavo kaip vandens rezervuaras gyventojams. Aguados fortas nuo Goa centro Panadži nutolęs maždaug aštuoniolika kilometrų, šalia teka Mandavi upė.

Portugališką palikimą išsaugojo net ir patiekalų, ypač saldumynų, receptai. Vienas iš populiariausių Goa gardėsių – desertų karaliene vadinama bebinka. Tai – indoportugalų virtuvės pyragas, sudarytas iš septynių, o kartais net iš šešiolikos sluoksnių. Šiam gardėsiui reikia tik keturių pagrindinių ingredientų (kokosų pieno, kiaušinių trynių, cukraus, miltų) ir šiek tiek muskuso riešuto. Visgi dėl ypatingo gaminimo proceso net ir patyrusiems kulinarams tenka plušėti ne mažiau kaip keturias valandas. Vietiniai pasakoja, kad bebinkos receptą sukūrė Goa stovinčiame Santa Monikos vienuolyne gyvenusi vienuolė. Iš pradžių šis pyragas turėjo septynis sluoksnius, kurie simbolizavo septynias kalvas, ant kurių pastatyta Goa, o taip pat ir Lisabona. Tačiau kunigas, paragavęs vienuolės iškepto pyrago, burbtelėjo, kad jis per plonas, tad vėliau bebinkos sluoksnių padaugėjo.

Svetingoje Goa galima paragauti ne tik portugališkų saldumynų, bet ir patiekalų, pagamintų iš ryklio, tuno, skumbrės, ryžių, kokosų ir gurkštelėti čia populiaraus alkoholinio gėrimo feni, ruošiamo iš fermentuotų anakardžio ir kokoso riešutų.

Kai portugalai pirmą kartą išsilaipino Goa pakrantėse, jie į šią žemę atsivežė ir savo aromatingiausius prieskonius. Įsigyti portugališkų prieskonių į Goa ėmė plūsti prancūzų, olandų ir britų pirkliai. Pamažu atsirado didžiulės prieskonių plantacijos, išlikusios iki pat šių dienų. Antai Sahakari plantacija (dar žinoma kaip „Penkių prieskonių“) užima apie penkiasdešimties hektarų plotą. Čia auginami gvazdikėliai, kardamono krūmai, muskato riešutai, kalendros, imbierai, papajos, ananasai, gvajavos, saldūs ir rūgštūs laimai, įvairiausių rūšių pipirai. Tai – vienintelė plantacija visoje Goa provincijoje ir viena iš nedaugelio Indijoje, kur auga rinkoje itin brangi vanilė, žydinti tik kartą per septynerius metus, o vaisius nokinanti net devynerius mėnesius. Apskritai apsilankius Goa prieskonių plantacijose, supratimas apie prieskonius, kuriuos indai naudoja visai kitaip nei mes esame įpratę, iš esmės pasikeičia.

Goa regionas išsiskiria ne tik portugališka architektūra ar kulinarija, bet ir kvapą gniaužiančiais kriokliais. Vieni iš įspūdingiausių – Dudhsagaro kriokliai. Jie ribojasi su Karnatakos valstija ir yra aukščiausi ir gražiausi visoje Indijoje. Iš trijų šimtų metrų aukščio krentantis vanduo primena putojančią pieno jūrą, kuri šniokšdama leidžiasi žemyn. Iš čia kilęs ir krioklių pavadinimas – „dudhsagar“ reiškia pieno jūrą. Laukinės gamtos draustinyje Bhagvan Mahavir esantys kriokliai gražiausiai atrodo po lietaus sezono, maždaug nuo spalio iki balandžio mėnesių, mat kaip tik tuo laiku jie atgyja, o šalia esantys Vakarų Ghatų kalnų miškai gausiai sužaliuoja. Norint iš arti pamatyti krioklius, reikia atvykti į Kolemo miestelį, iš kur apytikriai per keturias valandas, besigrožint atogrąžų augalais ir laukinėmis beždžionėmis, galima užkopti į kalną ir stebėti sniego baltumo upeliais krentantį vandenį.

Ne mažiau žavi ir šiauriniame Goa regione šniokščiantis Arvalemo krioklys. Krioklio vanduo krenta iš maždaug penkiasdešimties metrų aukščio, o krioklio apačioje tyvuliuoja nuostabaus kraštovaizdžio apsuptas ežeras. Netoli ežero esantys akmeniniai laiptai veda į šventyklą, kurioje vyksta induistų laidotuvių ritualai. Taip pat galima aplankyti ir Arvalemo urvus, kuriuos dar V–VI amžiuje ieškodami nakvynės išskobė budistų klajokliai. Ant urvų sienų yra išlikę sanskrito užrašai, kuriems daugiau nei aštuoni šimtai metų.

Goa turistus traukia ir savo neprilygstamais paplūdimiais, kurių priskaičiuojama daugiau nei penkiasdešimt. Iš šimto dvidešimt penkis kilometrus besidriekiančio Goa pakrantės ruožo net aštuoniasdešimt tris kilometrus užima baltutėlio smėlio paplūdimiai. Juose sau patinkančią vietą gali rasti kiekvienas – ir tas, kuris mėgsta ramybę, vienatvę, meditaciją, ir tas, kuriam patinka linksma muzika, šokiai, draugijos.

Žinoma, per keletą dienų visų Goa provincijoje esančių įdomybių aplankyti neįmanoma, tad kitam kartui liko ne tik išvyka į legendinį dar XVI amžiuje pradėtą statyti Hampio miestą (jis nuo 1986 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą), bet ir kelionė į Gerojo Jėzaus bažnyčią, visame pasaulyje garsėjančią joje laikomais šventuoju paskelbto misionieriaus Pranciško Ksavero (tikr. Francisco de Jaso y Azpilicueta; 1506–1552) palaikais. Įdomu tai, kad jie yra ypač gerai išsilaikę, nors nuo Pranciškaus Ksavero mirties praėjo beveik penki šimtai metų. Šis stebuklas kasmet pritraukia tūkstančius lankytojų. Gimęs Ispanijoje, Pranciškus Ksaveras išgarsėjo savo krikščioniškomis misijomis Azijoje, o ypač Indijoje ir yra laikomas šios šalies apaštalu. 1542 metais jis atvyko į Goa ir čia slaugė ligonius, apaštalavo tarp portugalų, mokė tikėjimo Indijos gyventojus, ypač vaikus ir vergus. Jėzuitų ordino įkūrėjui Ignacui Lojolai (1491–1556) įsteigus visos Azijos jėzuitų provinciją su centru Goa, Pranciškus Ksaveras buvo paskirtas provincijolu.

Be turtingą istoriją liudijančių Goa pastatų, dar liko nepažinti ištisus metus čia vykstantys vaidinimai, šokiai, įvairios šventės. Atskirą straipsnį derėtų skirti Goa regione gyvenančių žmonių aprangai, jų tradiciniams kostiumams ir papuošalams. Visa tai, neabejotinai, suguls į dar ne vieną, kaip ir pati Goa spalvingą pasakojimą.

Jurgos Žąsinaitės Gedminienės nuotraukos

The post Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Indijoje surasti Portugaliją appeared first on Voruta.

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Garsusis prancūzų rašytojas, lakūnas Antuanas de Sent Egziuperi, dalyvavęs II pasauliniame kare ir žuvęs vykdydamas karo užduotį, yra pasakęs, kad žmogus yra teisus tiek, kiek neapkenčia karo.

Žinoma, tokia „neapykanta“ gali turėti labai daug formų ir raiškos būdų. Neapkęsti karo ir jam priešintis įmanoma įvairiai. Visgi tiems, kurie karą stebi iš šalies, savo neapykantą ir nepritarimą derėtų reikšti nukentiejusiems ir kenčiantiems tiesiama pagalbos ranka. Ir išsyk norėtųsi pasidžiaugti, kad pagalbos bei paramos iniciatyvų nuo karo nukentėjusiems Ukrainos žmonėms mūsų krašte išties netrūksta, tačiau, turint omeny, kad karo pabėgėlių kasdien vis daugėja, geranoriškos pastangos padėti turėtų plėstis ir intensyvėti.

Taigi norėtųsi pasidalinti kuklia patirtimi ir nuveiktais darbais, padedant nuo karo baisumų besigelbstintiems Ukrainos žmonėms.

Kaip rašytoja ir įvairių bendrijų narė šiais metais buvau pakviesta prisidėti prie itin gražią paramos akciją „Galiu daugiau nei tu manai“ vykdančio, Anglijoje gyvenančio lietuvio Tautvydo Piragio komandos. Iš Anykščių kilęs T. Piragis jau ne vienerius metus savo pastangas, laiką ir lėšas skiria lietuvių šeimoms, auginančioms Dauno sindromą turinčius vaikučius. Jis kasmet organizuoja tarptautinius paramos žygius dviračiais. Žygių metu surinkta parama yra skiriama minėtoms šeimoms. Už šias inicityvas 2020 m. T. Piragis pelnė „Tyliojo JK lietuvių herojaus“ nominaciją. Š.m. liepos 16 d. Anykščiuose startuos jau 5–asis paramos žygis. Jame dalyvaus ne tik žygio iniciatorius T. Piragis, bet ir garsi Lietuvos dviratininkė, pasaulio čempionė Edita Pučinskaitė, kiti aktyvūs, kilniam tikslui neabejingi žmonės.

Akcijos „Galiu daugiau nei tu manai” organizatorius Tautvydas Piragis

Reaguodama į Ukrainoje susiklosčiusią situaciją, T. Piragio suburta komanda operatyviai ėmėsi organizuoti paramą nuo karo į Lietuvą bėgantiems žmonėms. Socialiniuose tinkluose buvo transliuojamos tiesioginės pokalbių laidos, kurių metu surinktos lėšos skirtos karo pabėgėliams. Jau nuo kovo 5 d. konkrečioms ukrainiečių šeimoms, apsistojusioms Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, buvo vežamas maistas, drabužiai, avalynė. Kovo 12 d. iš Anglijos į Lietuvą atskridęs T. Piragis susitiko su keliomis šeimomis, kurioms perdavė į jo sukurtą paramos fondą pervestas aukas. Lankant iš Ukrainos su mažamečiais vaikais atvykusias moteris, senelius, buvo įsitikinta, kad šie žmonės stokoja ne tik gyvenamosios vietos, bet ir kasdieniam pragyvenimui būtinų dalykų. Dauguma pabėgėlių, gelbėdamiesi nuo gyvybei grasinančio karo, spėjo pasiimti tik dokumentus (o kai kurie ir jų neturi).

T. Piragio inicijuotos akcijos „Galiu daugiau nei tu manai“ pavadinimas ir sykiu neabejingus žmones suburiantis lozungas šiuo metu yra kaip niekad aktualus. Kartu mes išties sugebame daugiau nei manome. Savo kuklia pagalba kiekvienas galime pasipriešinti karui.

The post Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Apie pagalbą žmonėms, bėgantiems iš karo siaubiamos Ukrainos appeared first on Voruta.

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Su Gardino seniūno, karališkųjų ekonomijų administratoriaus, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) bičiulio Antano Tyzenhauzo (1733–1785) vardu yra susiję daug XVIII a. antros pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvykių ir įvairių istorijų.

Tapęs Gardino seniūnu, A. Tyzenhauzas ėmėsi naujų, neretai skeptiškai vertintų veiklų. Jis rėmėsi novatoriška populiaraus škotų ekonomisto ir filosofo Adamo Smitho (1723-1790) 1776 m. išėjusiame veikale An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations (Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas, sutrump. Tautų turtas)[1] rutuliota mintimi, kad konkurencinis pranašumas ir pelnas yra tiesiogiai susiję su įdiegtomis naujovėmis (pasak A. Smitho, “kai visos kitos aplinkybės vienodos, darbo užmokestis paprastai yra didesnis naujuose versluose nei senuose”[2]). Sužinojęs, kad svetur klesti Stanislovo Augusto valdose dar negirdėti amatai ar išrastas naujas, darbą lengvinantis įtaisas, A. Tyzenhauzas skubėdavo ir savo ekonomijose tas naujoves išbandyti. Novatoriški ir kartu rizikingi seniūno sprendimai tenkino karalių, tačiau piktino jo aplinkos žmones – įtakingus pavaldinius, o labiausiai giminaičius. Dažnai priekaištauta, kad A. Tyzenhauzas siekia vien savanaudiškų tikslų, be jokios atsakomybės švaisto karaliaus dosniai skiriamas lėšas, prisidengdamas reformomis ir karališko ūkio kėlimu, prie savo ekonomijų jungia privačias žemes, prievarta į Gardino mokyklas siunčia nuo tėvų atskirtus vaikus, be jokio atlygio verčia juos dirbti manufaktūrose. Atsakydamas į metamus kaltinimus, seniūnas pasitelkdavo XVIII a. ekonomisto A. Smitho įžvalgas, tvirtindamas, kad jo žingsnius lydi racionalaus pasirinkimo idėja, o visus siekius nulemia visuomenės poreikiai ir interesai. Tiesa, vieši interesai, anot A. Tyzenhauzo, ne visuomet deramai traktuojami ir tenkinami. Tam, kad juos teisingai suprastum, reikalingas ne tik sumanumas, ilgametė patirtis, bet ir nuojauta.[3]

Teisingai supratęs viešus interesus, artimas Stanislovo Augusto bičiulis neįstengė suprasti karaliaus šeimos norų ir ketinimų. Mėgindamas apsaugoti karaliaus turtą nuo išlaidaujančių jo giminaičių, A. Tyzenhauzas ištarė lemtingus žodžius “karaliai giminių neturi” ir taip pelnė ilgai trukusią (iki pat tarnystės Gardino seniūnijoje pabaigos) karališkos šeimos nemalonę.[4] Didžiausią nepasitenkinimą rodė Stanislovo Augusto sesuo, Lenkijos karūnos etmono, vieno iš įtakingiausių Abiejų Tautų Respublikos veikėjų Jano Klemenso Branickio (1689-1771) žmona Elžbieta Poniatovska-Branicka (1730-1808). Ji, kaip ir Gardino seniūnas, buvo itin veikli, energinga, karšto būdo. Kaip A. Tyzenhauzas Gardine, taip “Krokuvos matrona” (taip E. Poniatovska-Branicka vadinta amžininkų) Balstogėje rūpinosi pramonės, kultūros ir švietimo kėlimu. Matydama, kad šalyje trūksta medicinos darbuotojų, E. Poniatovska-Branicka Balstogėje įkūrė akušerijos mokyklą. Ji taip pat finansavo kitų mokymo įstaigų, gamybos įmonių statybas. Į savo rūmus Balstogėje kvietėsi žymius Vakarų Europos menininkus, švietėjus, mokslininkus[5]. E. Poniatovska-Branicka aktyviai dalyvavo to meto aukštuomenės moteriai atsivėrusiame politiniame gyvenime. Įpusėjus XVIII a. vis dažniau reikšta mintis, kad moterys visuomeniniame ir politiniame gyvenime turi turėti tas pačias teises kaip ir vyrai. ATR moterų balsas pirmą kartą buvo išgirstas renkant Stanislovą Augustą, o jam tapus karaliumi, moterų vaidmuo politinėje arenoje tik dar labiau išryškėjo.[6]

Į Balstogę atvykęs keliautojas Williamas Coxe’as apie LDK ir Lenkijos Karalystės pasienyje įsikūrusį miestą ir jį jau nuo XVII a. globojančią Branickių šeimą bei jų puošnius Lenkijos Versaliu vadinamus rūmus rašė:

Vėlai vakare atvykome į Balstogę, labai švarų ir gerai pastatytą miestą. Gatvės ten plačios, o tinkuoti namai stovi lygiais atstumais atskirti vienas nuo kito. Geresnę tvarką Balstogėje palaiko garsioji Branickių šeima, kurios rūmai stovi šalia miesto ir kuri daug prisidėjo puošdama savo gyvenamąją vietą. Jie [rūmai – J. Ž-G.] priklauso grafienei Branickai, dabartinio karaliaus seseriai ir jau mirusio didžio generolo Branickio našlei, beje, Branickis, nepaisant šios santuokos, karštai protestavo prieš Jo Didenybės elekciją.[7]

[…]

Pagerbdama mus grafienė, pati aprodė rūmus – didžiulį itališko stiliaus pastatą, kuris dėl savo didingumo ir puošnumo yra vadinamas Lenkijos Versaliu.[8]

Antanas Tyzenhauzas. Jono Rustemo paveikslas. httpsprabook.comwebantoni.tyzenhauz1121519#gallery

Stanislovo Augusto sesuo ne tik palaikė artimus ryšius su karaliumi, bet ir noriai jam patardavo įvairiais klausimais: prisidėjo priimant sprendimus dėl Ketverių metų Seimo, Targovicos konfederacijos, Kosciuškos sukilimo. Matydama, kad brolis niekaip nesiryžta iš Gardino seniūno ir LDK rūmų iždininko pareigų atleisti savo ištikimo bičiulio A. Tyzenhauzo, E. Poniatovska-Branicka kartu su Kosakovskių giminės atstovais (broliai Kosakovskiai – Mykolas (1733-1798, Vitebsko kaštelionas, vaivada), Antanas (1735-1798, Livonijos kaštelionas), Juozapas (1738-1794, Livonijos vyskupas), Simonas (1741-1794, Lietuvos didysis etmonas) – XVIII a. antroje pusėje buvo įtakingi, dalyvavę visuose svarbiausiuose LDK ir Lenkijos Karalystės įvykiuose veikėjai; šimtmečio pabaigoje Kosakovskiai įėjo į iškiliausių ir turtingiausių LDK didikų šešetuką, greta Radvilų, Sapiegų, Oginskių, Tiškevičių bei Pliaterių)[9] ir kitais Gardino seniūną smerkusiais LDK ir Lenkijos veikėjais sudarė vadinamą antityzenhauzinę koaliciją.

Koalicijos tikslas buvo paviešinti A. Tyzenhauzo padarytas klaidas ir apsaugoti Gardiną nuo Šiaulių ekonomiją sukrėtusių įvykių. Kaip žinia, Šiaulių ekonomijoje 1769 m. prasidėjo maištas prieš A. Tyzenhauzo įvestas prievoles (beje, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė straipsnyje „1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje: maištas ar sukilimas? Istoriografinių tradicijų sankirtos“[10] prieina prie išvados, kad šis judėjimas, nors ir buvo masinis, neturėjo aiškių politinių tikslų ir ideologijos, tad vadintinas ne sukilimu, bet maištu). Nuo 1765 m. kartu su kitomis karališkomis ekonomijomis ėmęsis administruoti Šiaulių ekonomiją, A. Tyzenhauzas pradėjo radikalias valdymo ir ūkio reformas: įvedė mokesčius už teisę gaminti alų, parduoti javus, prekiauti ūkio gaminiais. Be kita ko, ekonomijos valstiečiai ir miestelėnai turėjo tiesti kelius, statyti įvairios paskirties pastatus, manufaktūras (į jas dirbti buvo varomi prievarta). Nepasitenkinimas įvestais mokesčiais, prievolėmis, taikomomis bausmėmis tapo pagrindine priežastimi, sukėlusia valstiečių maištą.

Mėginant susidoroti su A. Tyzenhauzu, skaičiuotos ne tik jo padarytos klaidos – pasitelktas šmeižtas, melagingi įrodymai, intrigos. Krašto diduomenę pasiekė gandai, kad karaliaus favoritas, plėtodamas savo valdose pramonę bei ūkį, ir kitose ekonomijose siekia įtakos ir valdžios. Netilo kalbos, kad Gardino manufaktūrose vergiškomis sąlygomis dirba žmonės, kad mokyklose kenčia nuo tėvų atskirti vaikai, kad susidorojama su tais, kurie nepaklūsta šėtoniškai (amžininkų liudijimais, vietiniai A. Tyzenhauzą vadino šėtonu ir jo vardu gąsdino nepaklusnius vaikus) seniūno valiai. Kalbėta, kad Gardino seniūnas karaliaus pavedimu vykdo nusikalstamą politinę ir finansinę veiklą. Beje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne viename šaltinyje minint įgyvendintų reformų naudą, A. Tyzenhauzo vardas „pamirštamas“, o visi nuopelnai priskiriami svarbiausiam šių reformų iniciatoriui – karaliui Stanislovui Augustui:

Kitą rytą aplankėme 1776 m. karaliaus įkurtas manufaktūras. Jos įrengtos dar Augusto III statytose, arklidėms skirtose medinėse pašiūrėse, kurios dabar yra paverstos laikinomis dirbtuvėmis ir gyvenamaisiais namais darbininkams; planuojama, kad netrukus visas šis kompleksas bus perkeltas į Lososną – kaimą, esantį netoli Gardino, kur jo didenybės sąskaitą jau beveik yra baigti konstruoti tai paskirčiai tinkami pastatai.[11]

W. Coxe‘o kelionių aprašyme A. Tyzenhauzas minimas tik kaip Gardino grafas ir Lietuvos vicekancleris. Informacijos apie jį, kaip manufaktūrų steigėją ar reformų vykdytoją, nėra. Pagrindiniu herojumi anglų keliautojo pasakojime tampa tuometinis ATR valdovas Stanislovas Augustas. Galima tik spėti, ar užrašydamas ir vertindamas LDK gyvensenos faktus W. Coxe‘as pasikliovė savo įžvalgomis, ar rėmėsi karalių garbinusiais lenkiškais šaltiniais. Neatmestina ir asmeninės simpatijos karaliaus personai įtaka (W. Coxe‘as žavėjosi paskutiniuoju Respublikos valdovu, gyrė jo manieras, išsilavinimą, rašė, kad buvo itin maloniai priimtas karaliaus rezidencijoje Varšuvoje).[12]

Savo tikslą antityzenhauzinė koalicija pasiekė 1780 m., kai galiausiai iš Gardino seniūno pareigų buvo atstatydintas A. Tyzenhauzas. Tais pačiais metais Gardino ekonomijos administratoriumi paskyrus karūnos dvaro maršalką Franciszeką Rzewuskį (1730-1800), penkiolika metų A. Tyzenhauzo kurtos, prižiūrėtos ir karališkąjį iždą pildžiusios manufaktūros buvo uždarytos vos per keletą dienų, be darbo liko keli tūkstančiai darbininkų. Išbuvęs Gardino seniūnu nepilnus dvejus metus, F. Rzewuskis išgrobstė didžiąją dalį A. Tyzenhauzo sukaupto turto ir pabėgo į užsienį.

[1] Adam Smith, Tautų turtas, iš anglų k. vertė Jonas Čičinskas, Vilnius: Margi raštai, 2004.

[2] Ten pat, p. 140.

[3] Antoni Tyzenhauz, List Antoniego Tyzenhausa do księdza Ksawerego Michała Bohusza, Grodno, 1780, AGAD, f. 351.

[4] Stanisław Kościałkowski, Antoni Tyzenhauz, podskarbi nadworny litewski, Londyn: Wydawnictwo Społeczności Akademickiej Uniwersytetu Stefana Batorego, 1970‒1971, t. 2, p. 356.

[5] Adam Dobroński, Andrzej Lechowski, Izabela Branicka w 200-lecie śmierci, Białystok: Muzeum Okręgowe w Białymstoku, 2008, p. 25-36.

[6] Maria Bogucka, Women in Early Modern Polish Society, Against the European Background, Aldershot: Ashgate Publishing Group, 2004, p. 45.

[7] William Coxe, Coxe, Travels into Poland, Russia, Sweden, and Denmark, Interspersed with Historical Relations and Political Inquiries, Dublin, 1784, p. 250.

[8] Ten pat, p. 252.

[9] Vydas Dolinskas, Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje 1763-1794, Vilnius: Vaga, 2003.

[10] Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, „1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje: maištas ar sukilimas? Istoriografinių tradicijų sankirtos“, in: Istorija, t. 85, Vilnius, 2012, p. 49-62.

[11] William Coxe, op. cit., p. 264.

[12] Ten pat, p. 205-209.

The post Apie Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo nesutarimus su Elžbieta Poniatovska-Branicka, antityzenhauzinę koaliciją ir žlugusius planus appeared first on Voruta.

Jurgita Žąsinaitė–Gedminienė, www.voruta.lt

Apie Rūsčio Kamuntavičiaus mokslo monografiją Gudijos istorija. Baltarusijos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021

„Kodėl iki šiol neparašėme Gudijos istorijos?“ – tokiu įvadiniu klausimu prasideda neseniai pasirodžiusi Rūsčio Kamuntavičiaus mokslo monografija Gudijos istorija. Šis esminis klausimas pagrindžia mokslinio tyrimo svarbą, jo atsiradimo priežastis, net pasirinktą metodologiją: lyginti ir suprasti. Išties, veikiausiai tik tokį metodą taikant, įmanoma korektiškai parašyti šio svarbaus ir su Lietuva glaudžiai susijusio krašto istoriją. Beje, autorius aiškiai nurodo, kad „ši Gudijos istorija neturi tikslo papasakoti, „kaip iš tikrųjų buvo“, nesiekia būti teisingiausias ir objektyviausias pasakojimas. <…> Šio tyrimo išskirtinumas yra tas, kad nesiekiama įrodyti vieno (lietuvių) ar kito (gudų) pasakojimo teisingumo ar tikslumo. Laikomasi nuomonės, kad Tiesos požiūriu jie abu lygiaverčiai, tik atstovauja skirtingoms kultūrinėms tradicijoms, todėl yra skirtingi ir net prieštarauja vienas kitam“ (p. 21). Suformuluojamas intrigą keliantis tikslas – „papasakoti Gudijos istoriją priešpriešinant lietuvių ir gudų pasakojimus, siekiant suprasti iš tikrųjų konfliktiškus naratyvus“ (p. 21).

Knyga patraukia dėmesį ne tik ryškiu viršeliu, kuriame panaudota Kazimiro Malievičiaus paveikslo „Raudonas kvadratas“ (1915 m.) reprodukcija, bet ir pavadinimu: stambesnio šrifto antraštė Gudijos istorija ir kita, tarsi ją papildanti – Baltarusijos istorija. Išsyk kyla klausimas, kodėl Gudija, juolab, kad anglų kalba pateiktoje santraukoje Gudijai nerandamas angliškas atitikmuo (verčiama Belarus). Išsamiau tokio pavadinimo pasirinkimas paaiškinamas skyriuje „Gudija, Baltarusija, Baltoji Rusia, rusėnai ir kiti pavadinimai“. Remdamasis K. Sirvydo Pirmuoju lietuvių kalbos žodynu (pirmasis leidimas 1620 m.), kuriame žodžio „Baltarusija“ nėra, o vietoj jo vartojami Ruś, Ruthenia, Gudai, R. Kamuntavičius teigia, kad pavadinimas Baltarusija atėjo iš slavų kalbų, o lietuvių kalboje ilgą laiką jo nebuvo. Anot Gudijos istorijos autoriaus: „Su visa dabartinės Gudijos teritorija ir joje gyvenančiais žmonėmis Baltarusijos pavadinimas sąmoningai ir kryptingai pradėtas sieti XIX amžiuje – Rusijos imperijos laikais“ (p. 115). Tad pastanga grįžti prie pavadinimų „Gudija“ ir „gudai“ vartojimo atrodytų gana pagrįsta. Be kita ko, šioje studijoje yra pateikiamas paaiškinimas dėl antraščių Gudijos istorija ir Baltarusijos istorija tam tikro dydžio ir santykio:

Taigi Gudija yra platesnis ir abstraktesnis pavadinimas, o Baltarusija – siauresnis, skirtinas tik rusiškajai ir oficialiai imperinei, sovietinei ir autoritarinei XIX–XXI amžių pusei akcentuoti. Baltarusija – tai ta pati Gudija, tik su rusišku-sovietiniu politiniu, kultūriniu ir ekonominiu prieskoniu (p. 117).

Dar prieš pradedant gilintis į R. Kamuntavičiaus Gudijos istoriją ir užmetus akį į turinį, neįprastas pasirodo šios knygos suskirstymas į tris keistai pavadintas dalis: Balta, Raudona, Balta. Tik šios knygos pabaigoje autorius, nuspėdamas skaitytojo nusistebėjimą ar net tam tikrą suglumimą, pažymi, kad kartais: „Viena metafora ir palyginimas gali būti tikresni už „objektyvių faktų“ pagrindu suformuotą istorijos pasakojimą“ (p. 303). Tad toks, pavadinkime, metaforiškas knygos suskirstymas turi ir tiksliai įvardijamas reikšmes:

Balta spalva šioje knygoje reiškia laisvę, tyrumą, autentiškumą, begalinę įvairovę ir viltį. Šia metafora norima pasakyti, kad Gudijos istorijos pradžia, pirmųjų savarankiškų politinių darinių atsiradimas (Polockas, Turovas ir kitos kunigaikštystės krašto teritorijoje), taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epocha buvo autentiškas Gudijos atsiradimo ir formavimosi laikotarpis (p. 303).

<…>

Raudona – tai kova už laisvę, svetimųjų primestos įtampos ir transformacijos. Neabejotina, kad visokių įtampų ir konfliktų būta ir LDK laikais, tačiau jų intensyvumas matyti per palyginimą ir kontrastą. Šiuo požiūriu, „raudonasis“ laikotarpis buvo daug prieštaringesnis ir tragiškesnis už „baltąjį“. Jis prasidėjo tuomet, kai Rusija 1795 metais prisijungė paskutinę Gudijos dalį (p. 304).

Suformulavęs tyrimo metodą („lyginti ir suprasti“), R. Kamuntavičius pažymi, kad gudų pasakojimą lygins „su lietuvių, o ne rusų ar lenkų, nes suprasti yra paprasčiau, kai menkiau žinomas fenomenas, interpretacijų visuma ar faktai yra gretinami su geriau žinomais“ (p. 19). Ir iš tiesų net paviršutiniškiau Lietuvos istoriją pažįstantis skaitytojas pritars autoriui, kad ištisus šimtmečius besitęsusi bendra lietuvių ir gudų istorija paliko itin reikšmingų žymių ir vieniems, ir kitiems.

Kalbant apie Lietuvą ir Gudiją, ypač apie Lietuvos plėtimąsi į gudų žemes, tikslinga nurodyti, kaip šį reiškinį interpretuoja skirtingi vertintojai. Gudijos istorijoje pažymima, kad lietuvių pasakojimuose Lietuvos plėtimasis į gudų žemes vertinamas kaip didžiųjų kunigaikščių herojinė veikla. Na, o gudų pasakojimuose „svarbiausias veiksnys yra vietos bajorija ir miestiečiai. Būtent šie pasikviečia karingus lietuvių kunigaikščius kartu su kariuomenėmis atlikti vykdomosios valdžios funkcijos“ (p. 78). Pateikiama reikšminga pastaba, jog: „Šiandieninis gudų istorijos pasakojimas neneigia lietuvių indėlio į LDK kūrimą, tačiau pabrėžia, jog lietuviai veikė kartu su gudais“ (p. 79).

Įtraukiantį pasakojimą apie gudų istoriją savotiškai koncentruoja dažnai tekste pasikartojanti Gudijos idėjos sąvoka. Tai yra savotiškas raktas, padedantis atrakinti itin prieštaringą Gudijos pasaulį, tam tikrą kelių kultūrų mišinį, kurio, anot R. Kamuntavičiaus, analogų nėra niekur kitur žemyne. Iš tiesų „šiandieninė Gudija vis dar sklando tarp dviejų pasaulių, vadina save paribiu, kraštu be identiteto arba „tuteišių“ žeme ir desperatiškai ieško savo pasakotojo, kuris galų gale aprašytų tai, ką daugelis intuityviai nujaučia ir supranta – unikalią Gudijos idėją“ (p. 38). Šią autoriaus ištarą skaitytojui reikėtų įsidėmėti, kadangi tikslesnę apibrėžtį vargu ar pavyks rasti. Tačiau tai lyg ir neprieštarautų pasirinktam tyrimo metodui ir tikslui. Kita vertus, Gudijos idėja yra neatsiejama nuo gudų identiteto, kurio esmė knygoje nusakyta gana metaforiškai – tai „laisva neribota fantazija, formų ir reiškinių įvairovė.“ Tą esmę suprasti „reikia laiko, gebančių tai aprašyti tekstų ir juos skaitančių žmonių.“ Be to, svarbu suvokti, kad „čia nėra kriterijų, nustatytų terminų ir aiškumo“ (p. 313). Būtent pastaroji samprata, jaučiama beveik visuose trijose monografijos dalyse, skaitantįjį šiek tiek trikdo, verčia susikaupti ir atidžiai vertinti pateikiamas įžvalgas, svarstymus ir išvadas. Kitaip tariant, saugo skaitytoją nuo pasyvaus skaitymo, kai kuriuos pastebėjimus verčia užsirašyti ar įsiminti:

Taigi Gudija tikrai nebūtų tai, kas yra, jei ne Lietuva, ir atvirkščiai. Abipusė partnerystė nulėmė šių tautų istoriją, padarė įtaką kiekvienos identitetui ir braižo ateities perspektyvas. Dėl bendros praeities interpretacijų kylantys konfliktai turėtų būti vertinami kaip laikinas nesusipratimas, nes būtent skirtingi požiūrio taškai primena abiejų tautų bendrai kurtos civilizacijos didžiausią turtą – begalinį kultūros gylį ir įvairovę, netikėtai išlikusius, įsišaknijusius ir besiplėtojančios iki šiandienos (p. 317).

Dera pastebėti, kad knyga yra puikiai iliustruota, ir vaizdinis pasakojimas yra toks pat intriguojantis, dėmesį prikaustantis, kaip ir verbalinis. Štai skyriuje „Gudijos žemių vienijimas ir telkimas“ įdėtas gudiškasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis rodo 1377 metų Lietuvą be Žemaitijos. Prie iliustracijos pateikiamas paaiškinimas, kuriame nurodoma, jog: „Gudų nacionalinis naratyvas visuomet stengiasi pabrėžti, kad Žemaitija iki pat XVIII amžiaus pabaigos nebuvo integrali LDK dalis“ (p. 77). O štai prie įspūdingų Vilniaus Valdovų ir Nesvyžiaus Radvilų rūmų nuotraukų pažymėta, kad abu „kompleksai simbolizuoja lietuvių ir gudų pastangas į savo istorinius pasakojimus susigrąžinti Abiejų Tautų Respublikos praeitį“ (p. 158).

Istorikams, kultūrologams, literatams, tiriantiems vienas ar kitas senosios lietuvių kultūros, literatūros apraiškas, kuriose persipina lietuvių ir gudų gyvenimo vingiai, ši Gudijos istorija neabejotinai bus itin naudinga ir paranki. Be to, kaip jau minėta, knyga yra itin įtraukianti ir įdomi, nes pasakojant apie Gudijos istoriją, ypatingas dėmesys skiriamas interpretacijoms ir nuomonėms, o ne pačios praeities analizei. Ir, žinoma, neabejotinai turime sutikti su autoriumi ir pripažinti, kad: „Šiandieninei Lietuvai yra naudinga į LDK orientuota Gudijos istorija, nes sudarydama svarbų tautinio ir valstybinio identiteto dėmenį ji kreipia Gudiją į Vakarus ir tolina nuo Rusijos“ (p. 317).

The post Jurgita Žąsinaitė–Gedminienė. Pirmoji lietuviška Gudijos istorija appeared first on Voruta.

Šv. Boriso ir Glebo (Koložos) cerkvė (Gardine, 2016). J. Žąsinaitės-Gedminienės nuotr.

Jurga ŽĄSINAITĖ – GEDMINIENĖ, www.voruta.lt

Tiriant Gardino ‒ svarbaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro kultūrinį gyvenimą XVIII a. antroje pusėje[1], ne kartą teko šiame mieste lankytis ir girdėti, kaip vietos šviesuoliai, patriotiškai nusiteikę garbingos praeities tyrinėtojai dabar jau Baltarusijai priklausantį miestą vadina Šventojo Huberto (kai kurie ir Gardine dažnai mėgusio apsistoti Vytauto Didžiojo) vardu.

Aiškinantis, kas sieja minėtą šventąjį ir prie šiaurės vakarų Baltarusijoje tekančio Nemuno prigludusį miestą, teko pasidomėti senuoju Gardino herbu. 1540 m. karalienės Bonos Sforzos Gardinui dovanotame herbe pavaizduotas Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, elnias, tarpuragyje nešantis auksinį kryžių. Pasak legendos, Akvitanijos hercogo Bertrando sūnus Hubertas (~655-727) buvo aistringas medžiotojas ir puotų bei linksmybių mylėtojas. Pasakojama, kad Didįjį Penktadienį (kituose pasakojimuose, kad per Šv. Kalėdas) išėjęs medžioti, jis ėmė vaikytis didžiulį elnią. Nusitaikęs sviesti į šakotaragį ietį, Hubertas pargriuvo ir pamatė, kaip tarp elnio ragų sutvisko auksinis kryžius. Tas vaizdas ir išgirstas balsas, raginantis užuot šventą dieną medžiojus, rūpintis savo siela, taip paveikė kilmingą jaunuolį, kad grįžęs namo, jis visus turtus išdalijo elgetoms, o kiek vėliau įstojo į vienuolyną ir visą gyvenimą atgailavo už savo nuodėmes. Yra žinomos kelios Huberto, kaip istorinės asmenybės, biografijos, rašytos tarp VII ir XVI amžių. Kai kur minima, kad atsivertusį Hubertą popiežius Sergijus Pirmasis įšventino pusiau pagoniško krašto Ardėnų (dab. Belgija) vyskupu, kitur nurodoma, kad Hubertas garsėjo kaip uolus krikščionybės skelbėjas ir dar gyvas vadintas Ardėnų apaštalu, atvertęs į krikščionybę paskutinius Ardėnų ir Brabanto (dab. šiaurės Belgija ir pietų Nyderlandai) girių pagonis. Šv. Huberto istoriją simbolizuojanti elnio figūra Gardino miesto herbui greičiausiai buvo pasirinkta dėl tuose kraštuose paplitusios legendos versijos apie Gardino apylinkėse medžiojusį ir stebuklingąjį elnią išvydusį Hubertą.

Išvaikščiotas, apžiūrėtas, kažkuo labai savas ir sykiu nepažinus Šv. Huberto miestas vis kviečia sugrįžti, tarytum žadėtų atskleisti tai, kas liko nepamatyta, neįminta. Galbūt todėl ne vienas ratas buvo apsuktas aplink Senąją (Vytauto Didžiojo) ir Naująją Gardino pilis, Boriso ir Glebo (Koložos) cerkvę, senąjį gaisrinės bokštą, Brigitiečių vienuolyną, Šv. Pranciškaus Ksavero ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčias.

Šv. Huberto miestas įdomus tuo, kad jo tekstą įmanu skaityti kaip palimpsestą, t.y. pergamentą arba papirusą, ant kurio, nuskutus ankstesnius įrašus, rašyta iš naujo (pirminis tekstas buvo naikinamas ne tik dėl siekio juo atsikratyti, bet norint dar sykį panaudoti brangią pergamento medžiagą). Šio kadais iškilaus LDK kultūros ir pramonės centro istorinį daugiasluoksniškumą, vadinamą skirtingų laikotarpių palimpsesto tekstūra, aktyviai analizuoja baltarusių tyrėjai (istorikai, archeologai, kultūrologai, literatūrologai), taip skleisdami ir tvirtindami miesto erdvės, kaip daugybinio, palimpsestinio diskurso, skaitymo principus. Nuo 2008 m. kasmet rengiamos Gardino istorijai skirtos konferencijos, kurių metu skaitomi pranešimai, publikuojami baltarusių kalba leidžiamame leidinyje “Гарадзенскі палімпсест“.

Iš esmės kone kiekvienas senesnis miestas gali būti skaitomas kaip palimpsestas. Miesto aplinka yra pagrindinė arena, kur skirtingų tautinių, konfesinių, socialinių, politinių grupių atstovai palieka savo veiklos ir požiūrių giliau ar sekliau įmintą pėdsaką. Keisdami miesto erdvę, kiekvieno šimtmečio ar net dešimtmečio įspaudai ilgainiui prilygsta daugybei persidengiančių tekstų, kuriuos skaitantys perrašo, modifikuoja ar tiesiog ištrina. Atradus vienus įrašus, ima ryškėti užuominos, nuorodos į kitus, dar ankstesniais amžiais paliktus liudijimus. Tad vienas architektūrinis elementas, “kalbėdamas” apie savo epochos materialinę ir dvasinę kultūrą, nurodo prieigas prie kitų kultūrų paliktų pėdsakų. Toks akmeninių istorijos lapų skaitymas iš esmės yra tapatus seno pergamento inskripcijų analizei, skirtai retušuoti tai, kas buvo išskusta, nuplauta, kas paliko bespalvius, tačiau iš po vėlesnių užrašų regimus įbrėžimus. Šiam skaitymui ne tiek svarbios tikslios istorinės datos, kiek gebėjimas išvysti visą miesto veidą su visais jo patraukliais ir nepatraukliais bruožais, raukšlėmis bei randais.

Norint perskaityti Šv. Huberto mieste paliktus įrašus ar tiksliau identifikuoti ir atidengti tiriamą XVIII a. antros pusės palimpsestinį sluoksnį, derėtų įvertinti ankstesnės miesto tekstūros būklę. Apytikriai iki XVIII a. vidurio Gardinas buvo laikomas vidutinio dydžio ir svarbos LDK miestu. Nuo XVII a. antros pusės čia rinkdavosi seimai. Visgi nei pastarasis faktas, nei tai, kad čia stovėjo karališkųjų statinių kompleksas ar greta tekančiu Nemunu ėjo žinomas prekybos kelias, nesuteikė Gardinui tokio statuso, kokį turėjo svarbiausias LDK centras Vilnius. Tačiau nuo 1765 m. Antanui Tyzenhauzui[2] (1733-1785) tapus Gardino seniūnu, situacija iš esmės pasikeičia. Ne vienas A. Tyzenhauzo veiklą analizavęs tyrėjas pripažino, kad veik iš seimų išsilaikiusį miestą ir jo apylinkes naujasis seniūnas pavertė vienu iš svarbiausių ir tankiausiai apgyvendintų vietų ne tik LDK, bet ir visoje Lenkijos Karalystėje. Keitėsi ir senasis miesto veidas, nauji jo bruožai ėmė ryškėti pradėjus statyti Gardino priemiestį Horodnicą, o kiek vėliau ir Lososną. A. Tyzenhauzas senojo miesto palimpseste užsimojo įterpti naujus, jo paties pradėtus rašyti lapus – Horodnica ir Lososna statomos plyname lauke priešais senojo Gardino vartus. Tai nebuvo tipiniai palimpsesto įrašai ar tiksliau perrašymai, antra ar trečia autoryste ženklinti tekstai ‒ ambicingas Gardino seniūnas rašė tam pačiam palimpsestui priklausančiuose, bet tuščiuose lapuose. Visgi nepaisant to, kad didžiausias A. Tyzenhauzo dėmesys buvo skiriamas naujamiesčių statyboms, jis keitė ir ankstesnių laikų miesto įrašus: rekonstravo buvusią Stepono Batoro rezidenciją (vadinamą “Batorievką”), Chreptavičių rūmus, inicijavo Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčių atnaujinimą. Šie miesto tekstūros perrašymai bei korekcijos neliko nepastebėti – kaip padėka karališkųjų ekonomijų administratoriui A. Tyzenhauzui Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje 1900 m. buvo pastatytas obelisko pavidalo paminklas.

Gardino priemiestyje Horodnicoje A. Tyzenhauzas pasistatydino didžiulę rezidenciją ir, svajodamas suteikti miestui tikros Lietuvos sostinės statusą, nemažai prisidėjo, kad į Gardiną iš Vilniaus būtų perkeltas LDK Vyriausiasis Tribunolas bei Iždo komisija. Horodnica garsėjo modernia, Vakarų Europos miestams prilygstančia architektūra. Žinoma, nebuvo apsieita be kvalifikuotų architektų ir tam darbui parengtų darbininkų. Kaip užsimena vienas kitas šaltinis, A. Tyzenhauzo dešinioji ranka buvo garsusis italų architektas, vienas pirmųjų LDK propagavusių klasicizmo stilių Giuseppe de Sacco. Deja, apie šią asmenybę ne tik lietuviškuose, lenkiškuose, bet ir baltarusiškuose šaltiniuose išsamių žinių nėra. Surankiojus faktus iš įvairiausių enciklopedijų bei aptariamą epochą analizuojančių straipsnių, išeitų vos keli biograminiai štrichai. G. de Sacco gimė 1735 m. Veronoje (Italijoje), mirė 1798 m. (vieta nežinoma), nuo 1773 m. dirbo A. Tyzenhauzo dvaro architektu Gardine, buvo vyriausiasis karališkųjų manufaktūrų architektas, statybininkų mokyklos administratorius. Dar prieš G. de Sacco vyriausiojo Gardino architekto vietą užėmė iš Drezdeno atvykęs Johannas Georgas Möseris (gimimo ir mirties datos nežinomos), kurio darbai įnoringojo A. Tyzenhauzo netenkino. Sužinojęs apie Varšuvoje besidarbuojantį jauną, bet jau spėjusį pagarsėti italų architektą, A. Tyzenhauzas nedelsiant pasikvietė jį į Gardiną.

Reikšmingą vietą Horodnicos plane turėjo užimti visuomenės poreikius tenkinantys objektai: prekybos namai, mokyklos, teatras, koncertų salė, observatorija, arklidės, ligoninė, ligoninės sodas, citrusinių vaisių sodas, mokinių, manufaktūrose dirbusių darbininkų gyvenamosios patalpos, alaus darykla (bravoras). Norėta suprojektuoti nuo karališko dvaro nepriklausomą, saikingų meninių formų, kuklios vidaus ir išorės puošybos pastatų kompleksą, išsiskiriantį vidine darna ir aiškumu. Planuojant skirtingos paskirties statinius Gardine, buvo laikomasi griežtos simetrijos, pirmenybė teikta stačiakampėms ir kvadratinėms struktūroms, pasitelkti orderinės sistemos elementai: kolonos, kapiteliai, trikampiai frontonai. Nauji pasatatai turėjo derėti ne tik prie senojo Gardino statinių, bet ir prie gamtos. Apskritai XVIII a. gyvavusiai Apšvietos epochai buvo būdinga nuostata, kad architektūra turi glaudų ryšį su gamta ‒ prisitaiko prie gamtos ir iš jos mokosi. Tikėta, kad kai kurie gamtiniai aspektai įtakoja architektūrinį vystymąsi, kad gamta architektūroje yra kaip kūrybinė metamorfozė, kad architektūra transformuoja gamtą ir tuo pačiu pati transformuojasi. Paisant minėtos nuostatos, Gardino karališkoji medicinos mokykla statyta išlakių medžių paunksmėje, prie pat botanikos sodo, teatras, baleto mokykla, kilmingųjų rezidencijos – šalia kelis hektarus užimančių parkų. Gardine ir jo priemiestyje Horodnicoje suformuoti parkai išsiskyrė geometriškomis medžių alėjomis, įmantriai iškarpytomis gyvatvorėmis, iš Vakarų Europos šalių atvežtomis skulptūromis, fontanais, kaskadomis, vandens slenksčiais. Gamtos prieglobstyje buvo užsimota pastatyti ir poilsio paviljonus, arkinį tiltą.

Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia (Gardine, 2016). J. Žąsinaitės-Gedminienės nuotr.

Ne vienam XVIII a. keliautojui, memuaristui naujasis Šv. Huberto miesto veidas kėlė nuostabą. Amžiaus pabaigoje iš Voluinės atvykęs rašytojas ir istorikas Janas Duklanas Ochockis (1766-1848) savo atsiminimuose[3] taip pat negailėjo pagyrų šiam miestui. Jis žavėjosi ne tik garsius Vakarų Europos centrus primenančia Gardino architektūra, bet ir čia vyravusiais papročiais, gyventojų (ypač moterų) apranga ir manieromis. J. D. Ochockio atsiminimuose reikšmingas kaitos pastebėjimas ‒ nepelnytai užmirštas LDK miestas A. Tyzenhauzo laikais tampa moderniu pramonės ir kultūros centru. Apie ženklų seimų miesto pasikeitimą kalba ir nežinomas Gardino šlovę apdainuojančios eklogės autorius. Teigiama, kad “miestas niekada neturėjo tiek didelių statinių, / Ankstesnė garbė buvo trumpa, probėgšmais minėta, / Nuo Seimo iki Seimo tuščiais tarpais atskirta[4]”.

A. Tyzenhauzas pirmasis LDK inicijavo tokią pramonę, kuri ėmė tarnauti ne tiek vietos aukštuomenės, rūmų, dvasininkijos, pasiturinčios bajorijos prabangos reikmėms, kiek didžiulį pelną siūlantiems pasaulio kraštams. Tiesa, šias perspektyvias iniciatyvas neretai žlugdė paties karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798) ir jo artimųjų nesibaigiantys įgeidžiai. Brangūs baldai, karietos, audiniai, kailiai, papuošalai buvo vežami į Stanislovo Augusto rūmus, negaunant užmokesčio net prekių savikainai padengti.

Ambicingai siekiant Gardiną paversti ne tik klestinčiu kultūros, bet ir pramonės centru, statyti metalurgijos fabrikai, vėjo ir vandens malūnai, odos ir audinių dažyklos. Įkvėptas Prancūzijoje vykdytos kelių tiesimo programos, A. Tyzenhauzas ėmė rūpintis iš Gardino į didesnius miestus vedančių sausumos kelių tvarkymu ir tiesimu. Neapleido ir prekybai svarbių vandens kelių: jo nurodymu pagilinta Pyros upės vaga (ja į Gardiną, esantį apie 5 kilometrus nuo upės, pradėta plukdyti mediena), ištraukti laivybai trukdę akmenys, trumpinant plukdymo kelią, specialiu kanalu sujungtos Narevo (prasidedančio Baltarusijoje, Belovežo girioje ir tekančio šiaurinės Palenkės ir šiaurinės Mazovijos žemumomis) ir Narevkos (kairiojo Narevo intako) upės.

Novatoriški ir kartu rizikingi seniūno sprendimai tenkino karalių, tačiau piktino jo aplinkos žmones – įtakingus pavaldinius, o labiausiai giminaičius. Dažnai priekaištauta, kad A. Tyzenhauzas siekia vien savanaudiškų tikslų, be jokios atsakomybės švaisto karaliaus dosniai skiriamas lėšas, prisidengęs reformomis ir karališko ūkio kėlimu, prie savo ekonomijų jungia privačias žemes, prievarta į Gardino mokyklas siunčia nuo tėvų atskirtus vaikus, be jokio atlygio verčia juos dirbti manufaktūrose.

Kalbant apie A. Tyzenhauzo paliktus įrašus Šv. Huberto miesto tekste, svarbus yra ne tik daug žadėjusios šio veikėjo žygių pradžios, bet ir pabaigos momentas. 1780 m. Gardino ekonomijos administratoriumi paskyrus karūnos dvaro maršalką Franciszeką Rzewuskį (1730-1800), penkiolika metų A. Tyzenhauzo kurtos, prižiūrėtos ir karališkąjį iždą pildžiusios manufaktūros buvo uždarytos vos per keletą dienų, be darbo liko keli tūkstančiai darbininkų. Išbuvęs Gardino seniūnu nepilnus dvejus metus, F. Rzewuskis išgrobstė didžiąją dalį A. Tyzenhauzo sukaupto turto ir pabėgo į užsienį.

Šaltiniuose nurodomos įvairios priežastys, sužlugdžiusios grandiozinius A. Tyzenhauzo planus. Kai kurios iš jų yra minimos ir nešališko vertintojo, vokiečių keliautojo, mokytojo Friedricho Schulzo kelionių įspūdžiuose:

Gardine vienas žmogus, Tyzenhauzo iškviestas iš Šveicarijos prižiūrėti manufaktūros, man sakė, kad didžiausia Tyzenhauzo klaida buvo ta, kad jis neturėjo kantrybės palaukti, kol pradėtasis darbas ims sektis, o iškart imdavosi naujo. Todėl jo įmonėse atsirado netvarka, o galų gale viskas žlugo. Tyzenhauzas buvo Lietuvos iždininkas, turėjo didelę karaliaus malonę ir būtų sutvarkęs finansus, padidinęs valstybės pajamas, pristeigęs Lenkijoje fabrikų bei manufaktūrų, bet jį pražudė kitų pavydas. Užpuolė kreditoriai, ir viskas žuvo.[5]

F. Schulzas nekalba apie Gardino seniūno pasaulėžiūrą, daugeliu aspektų praaugusią to meto ir vietos visuomenės požiūrius bei lūkesčius. Metaforiškas brandaus grūdo kritimas į neišplėštą dirvoną tiksliausiai įvardintų A. Tyzenhauzo pastangų rezultatus.

Įžvalgas apie garbingą praeitį menantį Šv. Huberto miestą norėtųsi baigti viltimi, kad nūdien vis gausiau turistų lankomame (kaip žinia, daugiau keliautojų pritraukia nuo 2016 m. spalio Gardine ir jo apylinkėse įvestas bevizis režimas), kadais LDK garsinusiame mieste šlovingų amžių įrašai tik ryškės, taps geriau įskaitomi, atpažįstami, juos mažiau stelbs postsovietinio miesto akcentai.

The post Jurga Žąsinaitė-Gedminienė. Antano Tyzenhauzo įrašai Gardine ‒ Šventojo Huberto mieste appeared first on Voruta.

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, Ryga, Latvija, www.voruta.lt

Atidžiau paskaitę lietuviškas patarles, priežodžius, posakius, įsitikinsime, kad juose vienas iš dažniausiai minimų svečių šalių miestų yra Ryga. Tūlas lietuvis ir piktuoju, ir gražiuoju minėjo Rygą: rengiasi kaip į Rygą; už kapeiką utėlę Rygon nuvarytų; ant tokio peilio boba į Rygą nujotų. Ir, matyt, ne vien dėl artimos kaimynystės siūlyta pasisvečiuoti Rygoje. Miestas turėjo ir turi išskirtinę trauką – tuo įsitikini kaskart jame apsilankęs.

Kaip istorinių įrašų mylėtoją, mane labiausiai traukia Rygos istorinis centras, kurį sudaro senamiestis (Vecrīga) su vidurinių amžių siaurų kreivų gatvelių tinklu, XVIII – XIX a. taisyklingo plano kvartalai ir XIX a. bulvarai. Šis istorinis centras, esantis dešiniajame Dauguvos krante, užima veik 438 ha teritoriją, 1997 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia yra išlikusių miesto sienos fragmentų, bažnyčių – katalikų Šv. Jurgio (1204 m., dabar Taikomosios dailės ir dizaino muziejus), liuteronų Šv. Petro (1209 m.), Šv. Jono (1589 m.); liuteronų Rygos katedra (1211 m., XIV – XV a. perstatyta į baziliką su bokštu vakarinėje pusėje, rekonstruota 1881–1914 m.), katalikų Šv. Jokūbo katedra (1225–1330 m.).

Juodagalvių brolijos namas Rygoje

Bene labiausiai akį džiugina vienas gražiausių Rygos pastatų – manieristinis Juodagalvių brolijos namas. Šis įspūdingas statinys, kitaip dar vadintas pirklių namais, iškilo XIV a. 1625 m. buvo rekonstruotas. Per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas, o 1999 m. vėl atstatytas. Juodagalvių namo pagrindinė funkcija buvo verslo skatinimas, ne vieną amžių čia rinkdavosi iš svečių šalių atvykę pirkliai ir jūreiviai. Šiuose namuose šeimininkavo itin veiklūs ir pilni gyvenimo džiaugsmo Juodagalvių brolijos nariai. Jie buvo jauni, nevedę, su didžiausiu užsidegimu ir entuziazmu organizuodavo įvairias šventes ir kultūrinius renginius. Jų neblėstantis aktyvumas šį namą pavertė vienu iš pagrindinių kultūros centrų, kuris palaikė ir skatino viso miesto visuomeninį gyvenimą. Ši tradicija tęsiama jau ilgą laiką. Net ir nūdien šiame pastate vyksta reikšmingi renginiai, koncertai, šventinės vakarienės, konferencijos. Apsilankius Juodagalvių namo viduje, galima išvysti įspūdingas sales, istorinius kabinetus, viduramžių rūsius. Yra eksponuojama didžiausia Baltijos šalyse sidabro kolekcija, krištolinės žvakės, ginklai, šarvai.

Rygos katedros aikštėje

Kaip ir kiekvienas senesnis miestas, Ryga saugo daug gražių legendų ir istorijų. Viena iš jų skirta Rygos įkūrimui ir yra susijusi su Dauguvos krante stovinčio milžino Kristupo ir ant jo pečių sėdinčio vaiko skulptūra. Rygos miestą pirmaisiais XIII a. metais įkūrė vokiečių vyskupas Albertas. O štai legenda byloja, kad tai padarė milžinas Kristupas, gyvenęs jūros pakrantėje ir duonai užsidirbdavęs keldamas žmones per Dauguvos upę. Kartą, siaučiant audrai, per upę perkelti pasiprašęs mažas berniukas. Milžinas kiek padvejojo, tačiau galiausiai sutiko įvykdyt vaiko prašymą. Nešamas berniukas taip pasunkėjo, kad Kristupas vos įstengęs įveikti upę. Vėliau paaiškėjo, kad vaikas buvo Dievo sūnus, pakeliui rinkęs žmonių nuodėmes. Už atliktą darbą milžinas buvo apdovanotas auksu, kurį skyrė Rygos miestui įkurti.

Švedų vartai Rygoje

Ne vieną pasakojimą galima išgirsti apie vadinamuosius Švedų vartus, kurie pastatyti 1698 m. švedams užėmus Rygą. Viena legenda pasakoja, kad virš šių vartų gyveno miesto budelis, kuris kiekvieną rytą prieš egzekuciją lange padėdavo raudoną rožę. Kitoje legendoje minima latvių mergelė, kuri buvo įmūryta į sieną statant vartus. Kadangi mergelė buvo įsimylėjusi švedų kareivį, tai tie, kurie irgi yra įsimylėję, eidami pro vartus vidurnaktį, išgirs, kaip mergelė šnibžda: „Aš tave myliu.“

Kačių namas Rygoje

Rygiečiai noriai dalijasi ir istorija apie vadinamą kačių namą. Šis pastatas miestelėnams gerai žinomas dėl jo stogą puošiančių kačių skulptūrėlių. Pasakojama, kad pirmasis skulptorius, mėginęs užkelti kačių skulptūras ant stogo, buvo šių ilgauodegių prakeiktas ir nukrito žemyn. O štai prieš gerą šimtmetį nutiko taip, kad pastato savininko nepriėmė į Didžiąją gildiją[1] dėl jo nevokiškos kilmės. Kadangi namus skiria tik gatvė, jis apsuko katinus pakeltomis uodegomis į Gildijos pastatą. Po ilgo teismo proceso kačių namo šeimininkas buvo priimtas į Gildijos narius ir kates vėl grąžino į ankstesnę poziciją.

Latvijos mokslų akademija

Daug vietinių ir miesto svečių sutraukia Rygos katedros aikštė. Rygos katedra buvo centrinė Livonijos katedra iki pat Livonijos žlugimo 1561 m. Be kita ko, Rygos katedra yra didžiausia viduramžių laikotarpio bažnyčia ir vienas iš seniausių sakralinės architektūros statinių Latvijoje ir Baltijos regione. Tačiau vienas svarbesnių šios katedros turtų yra jos viduje. Tai – senoviniai vargonai, kurie yra didžiausi ir galingiausi pasaulyje (jie sudaryti iš 6 718 vamzdžių ir yra 25 m. aukščio).

Dėmesį patraukia ir 1330 m. statyta Rygos pilis, pirklių namai Trys broliai (XV–XVII a.), barokinis Reiterno namas (1685 m.), Rotušė (1750–1765), Jokūbo barakai (XVIII–XIX a.).

Latvijos nacionalinė biblioteka Rygoje

Itin graži Rygos panorama atsiveria nuo Latvijos mokslų akademijos apžvalgos aikštelės. 107 m. aukščio pastatas (su smaile – 111 m.) yra T formos, jį sudaro pagrindinis dangoraižis ir trys sparnai. Galiniame sparne įrengta konferencijų salė su amfiteatru ir gelžbetonio konstrukcijų scena. Akademijos pastatą sudaro rūsys ir dvidešimt trys aukštai, virš jų – 21 m. aukščio ir 4,5 m. pločio bokštas. Iš senamiesčio į Mokslo akademiją galima ateiti vos per keliolika minučių – žingsniuojant nuo Šv. Petro bažnyčios per centrinį turgų, tereikės įveikti vos porą kilometrų. Taigi žvelgiant nuo Mokslų akademijos apžvalgos aikštelės, aiškiai matosi centrinė Rygos geležinkelio stotis, 1951 m. atstatytas geležinkelio tiltas ir centrinio turgaus paviljonai, Jėzaus evangelikų liuteronų bažnyčia, aukščiausias Europoje televizijos bokštas (368,5 m.), Latvijos nacionalinė biblioteka, Paryžių primenantys daugiaaukščiai gyvenamieji namai.

1951 m atstatytas Rygos geležinkelio tiltas ir centrinio turgaus paviljonai

Grįžtant prie anksčiau išsakytos minties, kad Ryga yra itin savitas Pabaltijo miestas, įdomu jį palyginti su mūsų sostine Vilniumi. Tarkime, prieškariu Ryga už Vilnių buvo didesnė kone 4–5 kartus. Žinoma, jei vertintume ankstesnę šių miestų istoriją, turėtume pripažinti, kad tuo metu pirmavo Vilnius – juk kai iš Vilniaus valdyta visa LDK, Ryga nebuvo net sostinė.

Rygos centrinio turgaus paviljonai

Dera atkreipti dėmesį ir į tai, kad įspūdingų pastatų yra ne vien tik Rygos centre, bet ir atokesniuose prieškarinės Rygos rajonuose. Juose dideli mūriniai namai stūkso pramaišiui su mediniais daugiabučiais. Jeigu vadinamasis Rygos „aukso amžius“ (prieš daugiau kaip šimtą metų miestas neįtikėtinai sparčiai augo; nuo 1899 iki 1914 m. buvo pastatyta per 200 pastatų) būtų trukęs ilgiau, šie priemiesčiai tikriausiai grožiu prilygtų miesto centrui, traukiančiam turistus iš daugybės šalių.

[1] Didžioji gildija, Rygos pirklių korporacija, įkurta 1354 m., kai pirkliai atsiskyrė nuo Šv. Kryžiaus ir Trejybės gildijos (joje liko amatininkai, dar vadinta Mažąja gildija) ir savąją organizaciją pavadino Švč. Mergelės Marijos gildija (dažniausia vadinta Didžiąja gildija). Priklausė daugiausia vokiečiai pirkliai, iš amatininkų – tik auksakaliai. Didžioji gildija sutelkė savo rankose visą Rygos prekybą. Nuo XV a. darė įtaką miesto tarybai, kuri teikė jai privilegijų. Tik XIX a. pradžioje įsikūrus Rygos biržos komitetui, prarado užsienio prekybos monopolį, Didžiosios gildijos politines teises apribojo 8 dešimtmečio Rusijos miestų reforma. Susikūrus Latvijos Respublikai, Didžioji gildija iki 1939 m. veikė kaip Rygos gyventojų vokiečių organizacija. Tokios pat korporacijos nuo XV a. antros pusės veikė Taline, Tartu, kituose Livonijos miestuose.

The post Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė: „Še špygą ir važiuok į Rygą!” appeared first on Voruta.

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, Krokuva, Lenkija, www.voruta.lt

Prieš porą metų lankantis buvusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimų mieste Gardine ir tęsiant jau daugiau kaip prieš gerą dešimtmetį pradėtus su šiuo miestu susijusius kultūrinius, istorinius, literatūrinius tyrimus, nustebino išgirsta mintis, kad Gardine, kaip ir Krokuvoje, planuojama įrengti požeminį muziejų. Tai buvo bene pagrindinis akstinas, paraginęs leistis kelionėn į „Lenkijos širdimi“, „karalių ir šventųjų romove“, mokslo, kultūros ir meno centru vadinamą, pietų Lenkijoje prie Vyslos upės įsikūrusią Krokuvą.

Pirmiausia domino Krokuvos centre po Turgaus aikšte įrengtas požeminis muziejus. Tai yra viena lankomiausių Lenkijos istorinės sostinės vietų. 2005 m. archeologinių kasinėjimų metu rasti požeminiai tuneliai, kuriuose 2010 m. buvo atidarytas 4000 kv. m. užimantis, vienu metu iki 300 lankytojų talpinantis muziejus. Jame eksponuojami viduramžių gyvenviečių pastatų fragmentai, kapaviečių reliktai, originalūs senovės artefaktai pasakoja tūkstantmetę Krokuvos istoriją. Lankytojams suteikiama galimybė pabuvoti senajame miesto turguje, išgirsti šurmuliuojančius prekeivius, išvysti vagis, elgetas, nusikaltėlius ir bausmių vykdytojus. Viena iš muziejaus įdomybių ‒ stiklinis fontanas, jungiantis požeminį muziejų su Turgaus aikšte. Stiklinis dugnas leidžia išvysti muziejaus vidų iš viršaus. Po fontanu stovi viduramžių Krokuvos maketas.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Krokuvoje. Autorės nuotr.

Pakilus iš muziejaus į erdvią Turgaus aikštę, prieš akis atsiveria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Viename iš šios bažnyčios gotikinių bokštų kas valandą pasigirsta trimitavimas, dar vadinamas Marijos himnu. Legenda byloja, kad 1240 m. miestą apsupus totoriams, trimitininkas pirmasis pastebėjo priešus ir, norėdamas miestiečius įspėti apie gresiantį pavojų, puolė trimituoti. Taip atkreipė ne tik gyventojų, bet ir neprašytų svečių dėmesį. Pasakojama, kad jis buvo pirmasis, į kurį iššovė mongolų ietis.

Toje pat Turgaus aikštėje stovi ir paminklas garsiam poetui Adomui Mickevičiui. Įdomu, kad poeto ryšys su Krokuva yra daugiau simbolinis, kiek žinoma, jis šiame mieste nėra nė buvęs.

Akį patraukia ir su niekuo nepalyginama „Surišto Eroso“ skulptūra. Miesto gyventojai ją vadina tiesiog galva. Kai kurie turistai smalsaudami net įlipa į skulptūros vidų. „Surišto Eroso“ skulptūra simbolizuoja beprotišką meilę.

Viduramžiais Krokuvos Turgaus aikštė buvo didžiausia miesto aikštė visoje Europoje. Be jau minėtų statinių, čia išvysime lyg Pizos bokštą pasvirusią rotušę, kiek toliau – paminklą Žalgirio mūšio pergalei atminti. Pačiame aikštės viduryje yra XIV a. menantis, ne kartą perstatytas didžiulis viduramžių prekybos paviljonas „Sukienicai“.

Išėjus iš Turgaus aikštės maga kuo greičiau pamatyti garsiąją Vavelio kalvą ir joje esančius Lietuvos praeities įrašus saugančius renesansinius Valdovų rūmus ir šventųjų Stanislovo ir Vaclovo katedrą.

Vavelis. Architektūros kompleksas Krokuvoje. Autorės nuotr.

Iki Vavelio galima žingsniuoti vadinamu Karališkuoju keliu, prasidedančiu nuo Barbakano – kadaise gynybinės miesto sienos. Prieš keletą šimtmečių tai būta milžiniškos sienos su keturiasdešimt septyneriais bokštais ir aštuoneriais vartais. Šv. Florijono vartai, vienas iš pagrindinių miesto simbolių, kartu su Barbakanu buvo  neįveikiami. Tiksliau tariant, Barbakanas buvo unikalus gynybinis prieš vartus įrengtas įtvirtinimas, pastatytas 1498 m. karaliaus Olbrechto. Čia įsiveržę kariai būdavo uždaromi kaip narve ir padegami. Tai ne sykį išgelbėjo Krokuvą nuo kryžiuočių ir kitų užkariautojų. Be kita ko, Šv. Florijono vartai buvo pagrindinis karalių įėjimas, jiems grįžus iš pergalingų mūšių. Kaip tik dėl to šie beveik 35 m. siekiantys vartai dar buvo vadinami „Šlovės vartais“. Į gynybinę sieną jie buvo įstatyti 1300 m. Dera paminėti, kad Šv. Florijono vartai pasitarnaudavo ir kitomis progomis – lankantis žymiems žmonėms, vykstant laidotuvėms, karališkoms procesijoms. Pro juos į savo tėvynę Lietuvą amžinam poilsiui buvo išlydėta ir 1551 m. mirusi karalienė Barbora Radvilaitė. Barboros karstą, ant kurio buvo pritvirtintas jos portretas, Žygimantas Augustas iki pat Vilniaus lydėjo raitas, o per miestelius ir kaimus eidavo pėsčias.

Žingsniuojant Karališkuoju keliu, netrukus prieinama ir barokinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios tvorą nuo 1730 m. puošia dvylikos apaštalų skulptūros.

Netrukus priešais iškyla ir Vavelio kalva. Lietuviams pažintį su Vavelio katedra derėtų pradėti nuo garbingoje vietoje stovinčio Jogailos sarkofago. Beje, katedros požemių kriptose stovi ne vienas sarkofagas, juose ilsisi Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Čia amžinam poilsiui atgulė ir Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius, taip pat ir aviakatastrofoje žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis bei jo žmona Marija.

Katedros presbiterijoje galima prisėsti ant šalia didžiojo altoriaus pastatytų suolų. Kaip tik čia iškilmių metu sėdėdavo žymiausi Lenkijos ir Lietuvos didikai – Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai. Šalia altoriaus saugomos ir šventosios Jadvygos relikvijos.

Apžiūrėjus katedrą, būtina pakilti ir į Žygimanto bokštą, kuriame kabo garsiausias visoje Lenkijoje varpas. Žygimanto varpas yra papuoštas Lenkijos ir Lietuvos herbais. Jį 1520 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo nurodymu nuliejo vokiečių meistrai. Šį varpą gali išjudinti tik dešimt dvylika vyrų. Paprastai jis skamba per Kalėdas, Velykas ir svarbiausius Lenkijos įvykius. 1939 m. jis pranešė Krokuvai apie karo pradžią, 2005 m. paskelbė apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį. Sakoma, kad sugalvojus norą ir palietus varpą kairiąja ranka (t.y. ta, kuri arčiau širdies), noras neabejotinai išsipildys.

Vavelis. Architektūros kompleksas Krokuvoje. Autorės nuotr.

Prie pietinės katedros sienos esanti Žygimanto koplyčia, laikoma vienu gražiausiu Renesanso architektūros pavyzdžiu. Koplyčią, kurios statymą finansavo Žygimantas Senasis, pastatė Bartolomeo Berrecci. Kvadratinėje koplyčioje, dengtoje auksiniu kupolu, palaidotas pats Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas ir Ona Jogailaitė.

Krokuva – įvairiausiomis istorijomis, padavimais, legendomis apipintas miestas. Viena iš plačiausiai žinomų legendų – istorija apie slibiną, su kuriuo siejamas Krokuvos vardo atsiradimas. Esą Vavelio kalvos požemiuose kadaise gyvenęs nuožmus slibinas. Kunigaikštis Krakas ten nusiuntęs savo sūnų Kraką II, kuris užmušęs slibiną įkūrė miestą. Didvyrio garbei miestą pavadino Krokuva. Būtent todėl Krokuvoje apstu suvenyrų su slibino atvaizdais. Beje, net ir Vavelio pilies papėdėje stovi slibino skulptūra.

Žygimanto bokšte kabantis Žygimanto varpas Krokuvoje. Autorės nuotr.

Dienos ar dviejų tikrai nepakaks, kad būtų aplankytos visos įdomios, istoriškai svarbios Krokuvos vietos. Vien į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą įtrauktoms Veličkos druskų kasykloms apžiūrėti reikėtų gero pusdienio. Tiek pat, o gal ir ilgiau tektų užtrukti žydiškoje Krokuvos dalyje – vadinamajame Kazimiero kvartale, Osvencimo koncentracijos stovykloje. Tačiau net ir trumpa kelionė po šį daugybę lietuviškos praeities įrašų išsaugojusį miestą įstringa ilgam, ji įsimena kaip vaizdinga ir gyva iš knygų perskaitytos istorijos iliustracija.

The post Kelionė į Lietuvos praeitį saugančią „Lenkijos širdį“ – Krokuvą appeared first on Voruta.