Maro mergelės atvaizdas. Asmeninis autorės archyvas

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Apie didžiuoju maru[1] (lot. pestis) vadinamą 1708–1711 m. ligos protrūkį, išnaikinusį kone trečdalį visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų[2], yra išlikę nemažai pasakojimų, atsiminimų, įvairių vertinimų. Nurodomos konkrečios priežastys, sukėlusios epidemiją: nuo 1700 m. Abiejų Tautų Respubliką niokojęs Šiaurės karas, 1706–1708 m. kaimyninėje Prūsijoje užderėjęs itin skurdus derlius, 1708–1709 m. šaltos žiemos sunaikinti pasėliai.

Bene didžiausias dėmesys, aptariant šios epidemijos židinius, jos eigą, skiriamas Vilniui. Žinoma, kad sostinę maras pasiekė 1710 m. vasarą ir išmarino per 33 700 žmonių. Tačiau net ir siaučiančios mirties akivaizdoje viešasis gyvenimas Vilniuje nesustojo. Toliau vyko pamaldos, teismai, žmonės, melsdami Dievo malonės, traukė į procesijas.

Gardino vaistinė-muziejus. Autorės nuotr.

Mažiau informacijos turime apie kitą svarbų LDK miestą – Gardiną. Įvairiuose šaltiniuose pažymima, kad 1709–1710 m. nuo maro išmirė beveik visi Gardino miesto ir apylinkių gyventojai. Taip pat yra žinių, kad prieš užpuolant nuožmiai ligai, kraštą kamavusi itin šalta žiema. Sakytume, simboliška, kad kaip tik 1709–aisiais (matyt, dar prieš pratrūkstant maro epidemijai) Gardine atidaroma vaistinė[3]. Tuo pasirūpina jėzuitai, kuriuos į Gardiną XVI a. antroje pusėje pakvietė Lenkijos karalius ir Ldk Steponas Batoras (1533-1586). Jis fundavo jėzuitų kolegiją Gardine, tačiau jėzuitai į seimų miestą atvyko tik praėjus 36 m. po Stepono Batoro mirties, t.y. 1622 m. 1623 m. jie įsteigė savo rezidenciją, o 1625 m. atidarė ir kolegiją. Pirmoji medinė jėzuitų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Gardine buvo pastatyta paskutiniais XVII a. dešimtmečiais ir veikė iki 1700 m., vėliau buvo perstatyta į mokyklą. Mūrinės bažnyčios statyba pradėta apie 1678 m., ji tęsėsi kelias dešimtis metų. Pirmosios mišios įvyko 1700 m., dar galutinai nebaigus bažnyčios įrengimo darbų. 1705 m. bažnyčia iškilmingai pašventinta Šv. Pranciškaus Ksavero vardu. Po konsekracijos bažnyčios įrengimas dar buvo tęsiamas net iki XVIII a. antrosios pusės. Vadinamasis Gardino jėzuitų ansamblis, kurį sudarė Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, jėzuitų vienuolynas, kolegija, gyvenamieji, ūkiniai pastatai, sodas ir 1709 m. įsteigta vaistinė, užėmė visą miesto kvartalą.

Gardino vaistinė-muziejus. Autorės nuotr.

Taigi Gardino vaistinės įsteigimo metai sutampa su įsiveržusios maro epidemijos pradžia. Nors apokaliptiškai siautėjęs maras pasiekė absoliučiai kiekvieną LDK kampelį, remiantis išlikusiais šaltiniais, galima pamėginti ir tiksliau atsekti maro kelią į Gardiną. Greičiausiai iš Lenkijos ir Vokietijos pirklių laivų epidemija įsiveržė į Klaipėdą (tada dar Memelį), o tuomet į Žemaitiją, iš ten į Vilnių ir Gardiną.

Kas gi išplatino maro užkratą? Nustatyta, kad marą sukelia bakterija yersinia pestis. Prieš kelerius metus pasirodžiusioje išsamioje analitinėje studijoje Didysis maras (orig. The Great Mortality) nurodoma, kad maras yra daugiausia tarp graužikų plintanti liga. Žmones jis puola netiesiogiai, tik tuomet, kai jie pakliūva į titanišką tarp yersinia pestis bakterijos ir graužikų populiacijos vykstančią kovą. Paprastai yersinia pestis bakterijos taikiniai yra otai, švilpikai, žiurkės, voverės, smiltpelės, preriniai šuniukai ir apytikriai dar du šimtai kitų graužikų rūšių. Tam, kad patogenas sukeltų tokio masto, koks buvo, pavyzdžiui, XIV a. Juodosios mirties atveju, žmonių sergamumą, turėjo įvykti daugybė neįprastų dalykų. Ir nepaisant to, kad, matyt, niekada jų visų nesužinosime, viena yra aišku – apytikriai nuo 1250–ųjų vykę socialiniai, ekonominiai ir greičiausiai ekologiniai pokyčiai pavertė didžiules Europos vietoves nesaugias gyventi. O vienas iš didžiausių rizikos veiksnių buvo intensyvėjantis žmonių judėjimas.[4]

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad maras yra viena iš lėčiausiai plintančių ligų. Naujos gripo atmainos gali aplėkti pasaulį per metus ar du, tačiau yersinia pestis bakterija, panašiai, kaip ir AIDS virusas, laikosi sudėtingoje užkrėtimų grandinėje ir įstengia iš jos neištrūkti ištisus dešimtmečius. Pagrindiniai užkrato pernešėjai nėra, kaip dažnai manoma, graužikai, bet jų blusos. Užsikrėtusiam gyvūnui nudvėsus, jo blusos peršoka ant kito ir, įkasdamos jam į odą, tuo pačiu perduoda ir maro bakteriją yersinia pestis. Kartais ir žmones užkrečia atskiros blusų rūšys, puolančios tokius laukinius graužikus, kaip voverės, preriniai šuniukai ar švilpikai; visgi dažniau maro užkratą tarp žmonių platina juodųjų žiurkių blusa, vadinamoji xenopsylla cheopis.

Kalbant apie žmonių marą, infekcija gali plisti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, ištikus ekologinei katastrofai, dėl kurios sunaikinamos maisto atsargos, arba koks nors graužikų populiacijos sukrėtimas gali išginti užsikrėtusių gyvūnų koloniją į žmonių gyvenamas vietas, kur šie perduos infekuotas blusas naminėms žiurkėms.[5]

Kaip pažymi maro protrūkius tyrinėjęs amerikiečių istorikas Johnas Kelly, maro plitimą tarp žmonių paskatina tai, kad žiurkių blusa xenopsylla cheopis negauna to, kas jai būtina. Ši blusa nebūtinai mėgsta žmonių kraują, tačiau, kai maras išnaikina ištisas naminių žiurkių šeimas, jai lieka pasirinkti – badavimas arba Homo sapiens. Įsisukusi tarp žmonių, žiurkių blusa tampa itin veiksminga užkrato pernešėja. Xenopsylla cheopis be siurbiamo šeimininko gali išgyventi iki šešių savaičių, taigi to pakanka, kad ji su grūdų ar audinių kroviniais nukeliautų šimtus kilometrų. Be kita ko, tai – itin agresyvus vabzdys. Yra žinoma, kad ši blusa gali įsikirsti į gyvą vikšrą ir išsiurbti visus jo organizmo skysčius ir vidaus organus. Tačiau veiksmingiausia xenopsylla cheopis, kaip ligos pernešėjos, savybė slypi jos savitoje virškinimo sistemoje.[6]

Žmones puola trys maro rūšys. Buboninis maras – dažniausiai pasitaikanti forma, užsikrečiama įkandus blusai; inkubacinis ligos periodas – nuo dviejų iki šešių dienų. „Stebėkit patinimus, Viešpaties siunčiamus įspėjamuosius ženklus“, – rašė vienas iš amžininkų apie svarbiausią Juodosios mirties simptomą – kiaušinio formos buboną (ištinusį limfmazgį). Viduramžių metraštininkai buboną neretai apibūdindavo kaip į auglį panašų darinį, ir šis palyginimas buvo išties taiklus. Kaip ir piktybinės vėžio ląstelės, maro bacilos organizme dauginasi itin sparčiai. Paprastai blusos įkąstą vietą apima vadinamoji gavocciolo, tai, ką to meto žmonės prilygindavo bubonui. Bakterijos iš sukąstų kojų ar kulkšnių keliauja į pilvo sritį ar šlaunis, ir čia susidaro bubonas. Viršutinės kūno dalies įkandimai sukelia limfmazgių patinimus pažastyse ar ant kaklo. Itin jautrus bet kokiam spaudimui gavocciolo verčia savo aukas siaubingai kentėti. Tarkime, ant kaklo atsiradęs bubonas gali priversti nusukti galvą į priešingą pusę, iškilęs ant šlaunies trukdo vaikščioti, turint jį pažastyje, teks ištiesti ar iškelti ranką. Be to, bubonai yra neįprastai triukšmingi dariniai. Žmonių maras kalbasi su savo aukomis keistai gurguliuojančia bubono kalba.[7]

Antroji maro rūšis – pneumoninis, ir jis, skirtingai nei kiti, plinta tik tarp žmonių. Tiesa, kaip ir kitos maro epidemijos rūšys, pneumoninis maras atsiranda dėl kontakto su graužikais ar vabzdžiais. Kai kuriais buboninio maro atvejais bakterija gali ištrūkti iš limfinės sistemos ir užkrėsti plaučius, sukeldama antrinį pneumoninį marą. Kai užsikrėtusysis pradeda kosėti ir spjaudytis krauju, t.y., kai išryškėja pagrindiniai vadinamo „kosulinio“ maro simptomai, tuomet ligos plitimas jau nebepriklauso nuo blusų perduodamo užkrato, ji, kaip ir peršalimas ar gripas, tarp žmonių ima plisti oru. Pneumoninio maro protrūkių pasitaiko ir vasarą, tačiau dažniausiai jo epidemija kyla žiemą, kai vėsesnė temperatūra išprovokuoja kosulį, paskatina sekreto lašelių, skreplių išsiskyrimą.[8]

Trečioji ligos forma – septiceminis maras, jo negydant, niekas neišgyvena. Patekus daugybei maro bacilų tiesiai į kraują, jis užnuodijamas labiau nei tai įstengtų padaryti yersinia pestis bakteriją platinantys vabzdžiai, tokie kaip, pavyzdžiui, utėlės, galinčios tapti užkrato pernešėjomis. Dvidešimto amžiaus pradžioje kilus septiceminio maro bangai, vidutinė išgyvenimo trukmė, skaičiuojant nuo simptomų pasirodymo iki mirties, tesiekdavo vos keturiolika su puse valandos.[9]

Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolynas Gardine

Mėginant išsiaiškinti, kokia maro forma XVIII a. pradžioje išnaikino mažne visus Gardino gyventojus, taip pat norint atgaivinti tą laiką, kurį išgyveno mirtinai epidemijai visai nepasiruošęs žmogus, dera paieškoti tuo metu rašytų laiškų, metraščių, amžininkų prisiminimų. Deja, tokių liudijimų nėra daug. Apie maro niokotą Gardiną byloja vos keli anoniminiai tekstai. Viename dienoraštinio pobūdžio Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolyno[10] (esančio Gardine) vienuolės 1710 m. sausio mėn. rašytame pasakojime[11] apibūdinami staigiai užpuolančios ligos simptomai. Greičiausiai rašiusioji vienuolė slaugė sergančiuosius, o vėliau tai, ką matė, išklojo ant popieriaus. Ji pasakoja, kad pirmomis dienomis ligoniams dažniausiai pradeda skaudėti galvą, juos ima pykinti. Po to iššoka obuolio dydžio gumbai. Vėliau nelaimėliai padūksta kosėti kraujais, juos pila prakaitas, karštis. Dažnai paskutinėmis dienomis jie ima kliedėti, šaukia, kad krūtinė dega lyg svilinama karšta geležimi. Remiantis vienuolės išvardintais ligos požymiais, galima daryti prielaidą, kad jos slaugyti ligoniai greičiausiai sirgę buboninio maro forma. Beje, ši Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolyno sesė užfiksavo ne tik sirgusiųjų maru kančias, bet ir tuo metu Gardino mieste tvyrojusią atmosferą. Ji skundėsi, kad žmonės lyg sugyvulėjo, vaikai apleido sergančius tėvus, tarnai savo šeimininkus, visi neatpažįstamai susvetimėjo, pradėjo vienas kito šalintis. Gardino centre nesiliovė skambėjęs varpas, pranešantis apie nesibaigiančias mirtis. Užsimenama ir apie kapinėse nebetelpančius lavonus, apie tai, kaip jie mesti į Nemuno upę ar laidoti už miesto kasamose maro duobėse. Vienuolė baisisi Gardino duobkasiais, kurie prieš užkasdami lavonus, nurengia nuo jų visus drabužius, nuplėšia bet kokius papuošalus ir vėliau, taip platindami maro užkratą, parduoda mirusiųjų daiktus gyviesiems.

XVII_XVIII a. statybos ūkinės paskirties pastatas – liamusas Gardine, jo antrame aukšte gyveno Šv. Brigitos Švedės vienuolyno vienuolės

Užsimenama, kad tie žmonės, kurie buvo labiau pasiturintys, turėjo toliau nuo miesto esančius dvarus, stengėsi kuo greičiau į juos išvykti. Kiti gi užsidarė savo troškiose buveinėse ir laukė apsireiškiančios maro mergelės (vaizduota baltais drabužiais). Rašoma ir apie tai, kad daug sergančių maru žmonių, nebegalėdami iškęsti baisingų skausmų, jei tik įstengdavo paeiti, nusiskandindavo upėje.

Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolyno vienuolės pasakojime aiškiai nurodoma užpuolusio maro priežastis – tai Dievo bausmė už žmonių nuodėmes. Gardine buvo paskelbta, kad 15.00 val. visi gyventojai privalo melstis, kad Dievas susimylėtų ir negailestingą maro giltinę išgintų iš miesto.

Pirmosios jėzuitų vaistinės patalpose šiuo metu veikia kalėjimas. Siena iš kalėjimo sienų ribojasi su Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia

Įdomus iš to laiko yra išlikęs Gardino vaistinės antspaudą turintis aprašas[12] apie tai, kas gali apsaugoti nuo maro. Jame minimi dedešvų, dilgėlių, laiškenių, kitų žolynų kompresai, taip pat lazdyno riešutai, rūtos, kalkinis molis ir molžemis. Įrašytos rekomendacijos sočiai maitintis, stengtis atsisakyti greitai gendančių maisto produktų. Taip pat nurodyta vengti nuodingo oro, kurį užkrečia nepalaidoti lavonai, užsistovėjęs vanduo, įvairūs pūvantys organizmai. Greičiausiai Gardine buvo įsteigti ir vadinamieji Maro namai, nes yra įrašytas reikalavimas sergančiuosius nedelsiant perkelti į tam skirtą pastatą. Beje, kai kurių amžininkų liudijimuose pažymėta, kad jei maru susirgdavo koks vienišas gyventojas, neturintis šeimos, tuomet tokį ligonį išveždavo į už miesto ar kaimo esantį lauką, mišką, į kokią nors nuošaliai pastatytą pastogę, o jo namus sugriaudavo arba sudegindavo.

Negausūs amžininkų liudijimai byloja, kad siaučiant marui, visa buvo apraizgęs kaustantis baimės jausmas. Nenuspėjamas epidemijos žingsnis davė žmonėms pakankamai laiko apmąstyti, kokia maro sūkury yra meilės, pareigos ir garbės reikšmė. Ką jie darytų, jei mylimą žmogų surakintų skausmas ir kančia? O kaip elgtųsi mylimas žmogus, jei kentėti prisieitų jiems patiems? Anot Johno Kelly, baimė užsikrėsti yra esminis psichologinis aspektas, skiriantis marą nuo karo. Maro atveju baimė žmogiškuosius santykius veikia lyg tirpiklis; ji kiekvieną paverčia priešu ir kiekvieną izoliuoja. Siaučiant marui, kiekvienas tampa sala – maža, įtarimų, baimės ir nevilties persekiojama sala.[13]

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia Gardine

Kalbant apie bet kokią gyvastį miestuose ir kaimuose išnaikinusias epidemijas, sunkiausia įžvelgti tokių tragedijų privalumus. Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, teigiamų pusių visgi esama. Daugybę mirčių sukėlusi maro epidemija iš pagrindų sukrėtė Europą ir iš dalies padėjo susigražinti tai, kas buvo prarasta. Sumažėjus populiacijai, išgyvenusiesiems teko daugiau maisto atsargų ir įvairių išteklių, be kita ko, juos imta naudoti atsakingiau ir išmintingiau. Pasibaigus marui, nederlingos ūkių žemės buvo paverstos daugiau naudos duodančiomis ganyklomis, o malūnuose, kuriuose anksčiau buvo malami tik grūdai, pradėta velti vilna ir pjauti mediena. Žmonių išmoningumas taip pat augo, jie aktyviai ieškojo būdų, kaip rankinį darbą pakeisti mašininiu. Gardino pavyzdys kuo puikiausiai galėtų iliustruoti tokį pozityvų pasikeitimą. Praėjus vos keliems dešimtmečiams po Gardiną nusiaubusio maro, seniūno Antano Tyzenhauzo (1733–1785) iniciatyva seimų miestas tapo klestinčiu pramonės ir kultūros LDK centru.

[1] Šaltiniuose užfiksuoti ir kiti maro pavadinimai: pestilencija, didžioji mirtis, liaudies vartosenoje dažnas pavietre.

[2] Jono Basanavičiaus duomenimis, per 1708–1711 m. maro epidemiją vien Šiaulių ekonomijoje ištuštėjo 58 kaimai (J. Basanavičiaus gimtuosiuose Ožkabaliuose taip pat išmirė visi gyventojai). Mažojoje Lietuvoje, lietuviškiausiose Įsrūties, Labguvos, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskrityse tuomet nuo maro (taip pat prisidėjo ir badas) mirė apie 160 000 žmonių (maždaug apie 53 % gyventojų, daugiau kaip 90 % mirusiųjų – lietuvininkai), ištuštėjo apie 9000 lietuvių valstiečių ūkių. Senojoje Prūsijoje liko visiškai negyvenami 10834 ūkiai, iš jų net 8411 – Lietuvos provincijoje. Daug mirė ir baigiančių vokietėti prūsų. Didesnio mirtingumo vakarų baltų žemėse svarbiausia priežastis – sunkesnė lietuvininkų ir prūsų socialinė, ekonominė ir teisinė padėtis, blogesnės buitinės gyvenimo sąlygos, visiškas baudžiauninkų nuskurdinimas, fizines ir moralines jėgas alinantis išnaudojimas. Prūsijos valdžios sudarytos kelios komisijos konstatavo vokiečių stambiųjų dvarininkų ir vietinės vokiečių administracijos savivalę. Po maro Mažojoje Lietuvoje pasikeitė gyventojų tautinė sudėtis. 1710–36 Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskrityse, kurios labiausiai nukentėjo nuo maro ir bado, Prūsijos karalystės valdžia apgyvendino iki 23 000 kolonistų (keli tūkstančiai jų išvyko į kitas šalis), daugiausia vokiečių kaimiečių (XVIII a. viduryje, pasibaigus didžiajai vokiškajai kolonizacijai, vokiečiai ir vokietkalbiai sudarė daugiau kaip 13 % Lietuvos provincijos gyventojų). Mažosios Lietuvos kolonizacija buvo viena svarbiausių lietuvininkų (mažlietuvių) vokietėjimo priežasčių. Gyvulių maro epidemija, dar labiau nuskurdinusi Mažąją Lietuvą, truko iki 1715. (žr. „Maras Lietuvoje“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/maras-lietuvoje/, žiūrėta 2021 01 03).

[3] Šaltiniuose nurodoma, kad pirmąją vaistinę Gardine jėzuitai įsteigę dar 1687 m. Ji veikė jėzuitų vienuolyne ir aptarnavo čia mokytojavusius vienuolius bei jėzuitų kolegijos studentus. Dabar šiame pastate yra kalėjimas.

[4] John Kelly, The Great Mortality: An Intimate History of the Black Death, the Most Devastating Plague of All Time, New York: Harper Perennial, 2006, p. 12–13.

[5] Ibid., p. 18.

[6] Ibid., p. 19.

[7] Ibid., p. 20.

[8] Ibid., p. 22.

[9] Ibid., p. 23.

[10] Tai – vienintelis Šv. Brigitos Švedės ordino vienuolynas LDK. Pirmosios vienuolės į Gardiną atvyko 1636 m., pirmoji vienuolyno vadovė – Ona Sobieskaitė. Šalia vienuolyno stovi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia ir XVII–XVIII a. statybos ūkinės paskirties pastatas – liamusas, jo antrame aukšte gyveno vienuolės.

[11] Lenkų k. rašytas laiškas (be pavadinimo), saugomas НИАБ (Национальный исторический архив Беларуси), f. 12-6.

[12] Sąrašas lenkų k., saugomas НИАБ, f. 42.

[13] John Kelly, op. cit., p. 177.