Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 18 d. Kaune, Ąžuolyno bibliotekos Žvaigždžių salėje, įvyko dokumentinio filmo „Bialiackis | Nepalaužiamas“ (rež. Eimantas Belickas) premjera. „Nepatogaus kino“ programos filmas (Lietuva, 2026, 70 min.) pasakoja apie vieną ryškiausių Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų – Nobelio taikos premijos laureatą Alesį Bialiackį.

Filmas apie žmogų, kurio ryžtas įkvėpė tautą

Dokumentika žvelgia į 2020-uosius, kai Baltarusijos pilietinė visuomenė pakilo į masines protesto akcijas. Filmo kūrėjai klausia: iš kur atsirado ši drąsa, ši jėga? Atsakymas slypi dešimtmečius trukusiame žmogaus teisių gynėjų darbe, kurio vienas svarbiausių veidų – Alesis Bialiackis. Jo nuoseklus pasipriešinimas autoritarinei valdžiai, ryžtas ir atkaklumas įkvėpė tūkstančius žmonių nenuleisti rankų.

Tai nėra politinių įvykių kronika. Tai asmeninis disidento portretas, kuriamas per žmones, lydėjusius jį gyvenime ir pilietinėje veikloje. Filmas atskleidžia, kaip įsipareigojimas žmogaus teisėms išlieka tvirtas net tada, kai už tai tenka mokėti laisve.

Susitikimas su Alesiu Bialiackiu

Po peržiūros įvyko pokalbis su pačiu Alesiu Bialiackiu. Jam paspaudžiau dešinę ir perdaviau nuoširdžiausius sveikinimus bei linkėjimus nuo Kauno sąjūdiečių. Bialiackis padėkojo ir prisiminė 1988 m. Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus Sporto rūmuose, kuriame jis dalyvavo – simbolišką Baltarusijos ir Lietuvos laisvės kelių susikirtimo momentą.

Alesio Bialiackio kelias: nuo literatūros iki Nobelio premijos

Alesis (Aliaksandras Viktaravičius) Bialiatskis gimė 1962 m. rugsėjo 25 d. Karelijoje, Viartsilio miestelyje. 1964 m. šeima sugrįžo į Baltarusiją.

Studijos ir kultūrinė veikla

• 1979 m. įstojo į Gomelio valstybinį universitetą, kur pradėjo literatūrinę ir visuomeninę veiklą.
• 1984 m. baigė filologijos studijas, dirbo mokytoju, vėliau ruošėsi aspirantūrai.
• 1986 m. tapo vienu iš literatūrinės draugijos „Tutejšyja“ įkūrėjų ir jos pirmininku.
• 1988 m. prisidėjo prie „Baltarusijos martyrologų“ draugijos kūrimo ir aktyviai dalyvavo Baltarusijos liaudies fronto „Atgimimas“ veikloje.

Mokslo ir muziejinė veikla

• 1989 m. apsigynė daktaro disertaciją, išleido monografiją „Literatūra ir tauta“.
• 1989–1998 m. vadovavo Maksimo Bogdanovičiaus literatūros muziejui, atidarė jo ekspoziciją ir tris filialus.

Pilietinė ir politinė veikla

• 1991–1995 m. buvo Minsko miesto tarybos deputatas.
• Nuo 2000 m. aktyviai dirba Baltarusijos demokratinių NVO asamblėjoje.

Žmogaus teisių gynimas

• Nuo 1996 m. vadovauja žmogaus teisių centrui „Viasna“.
• 2007 m. išrinktas FIDH viceprezidentu.

Apdovanojimai

Bialiackio veikla įvertinta tarptautiniu mastu:

• Švedijos Per Anger premija (2006),
• Andrejaus Sacharovo laisvės premija,
• Homo Homini apdovanojimas,
• Genujos ir Paryžiaus garbės piliečio vardai,
• JAV Atlanto tarybos Laisvės apdovanojimas,
• 2014 m. – Metų pilietinių teisių gynėjas.

Nobelio taikos premija ir įkalinimai

2022 m. spalio 7 d. Alesis Bialiackis tapo Nobelio taikos premijos laureatu – antruoju baltarusiu, gavusiu Nobelio apdovanojimą.

Jis du kartus buvo įkalintas:

• 2011–2014 m. – nuteistas dėl fiktyvių kaltinimų, paleistas pagal amnestiją.
• 2021–2025 m. – suimtas po protestų prieš Lukašenkos režimą, 2023 m. nuteistas 10 metų.

2025 m. gruodžio 13 d. jam suteikta malonė. Po 4 metų ir 5 mėnesių kalinimo Bialiackis buvo paleistas ir ištremtas į Lietuvą vykdant masinį politinių kalinių apsikeitimą.

The post Filmo apie Alesį Bialiackį premjera Kaune: susitikimas su žmogaus teisių legenda appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Praėjusią savaitę Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime, vyko Visuomeninės tarybos prie Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis, kuriam pirmininkavo LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas. Posėdžio dalyvius sveikino ir aktualijomis dalinosi LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Darius Jakavičius.

Pagrindinis posėdžio klausimas buvo: Ar pakankamai dėmesio  mokyklose skiriame Lietuvos partizaniniam karui?

LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas posėdyje kalbėjo apie LR švietimo įstatymo svarbą ir šio teisinio akto galiojimą visiems, kas mokosi ir dirba Lietuvos mokyklose.  Dr. R. Kaminskas pristatė mini-analizes apie tam tikrus vadovėlius ir pasiūlė inicijuoti atlikti dabartinių Lietuvos istorijos vadovėlių turinio kiekybinę ir tiek kokybinę analizę. Jis  kalbėjo apie  tai, kaip  partizaninis karas ir kokios istorinės asmenybės yra pristatomos Lietuvos vadovėlių turiniuose.

Posėdyje kalbėjęs istorijos mokytojas  dr. Algis Bitautas atkreipė dėmesį, kad su partizaninio karo istorija mokiniai sistemingiau susiduria vos tris kartus: 5 klasėje nagrinėjamos dvi temos – „Miško broliai” ir „Miško sesės”, 10 klasėje tam iš esmės skiriama viena istorijos pamoka, o 12 klasėje Lietuvos partizaninis karas integruotai nagrinėjamas kartu su Lietuvos nepriklausomybės kovomis. Pasak  dr. A. Bitauto, bendras vaizdas lieka fragmentiškas, o ugdymo turinys – nepakankamai suderintas. Jis pateikė savo siūlymus, dėl to kad Istorija turėtų tapti privalomu dalyku 11–12 klasėse. 7–8 klasėse  dr. A. Bitautas siūlo dėstyti pilietinį pasipriešinimą. Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir paauglių amžiaus ypatumus, jis siūlo peržiūrėti Gyvenimo įgūdžių programą ir jos vietoje įvesti praktinį pilietinio pasipriešinimo kursą. 

Pastebėtina, kad partizaninis karas Lietuvoje nėra tik dar viena istorijos vadovėlio tema. Tai pasakojimas apie laisvės kainą, žmonių pasirinkimus, atsakomybę ir pasipriešinimą sovietų okupacijai. Jeigu mes norime ugdyti pilietišką, kritiškai mąstančią ir Lietuvos valstybę ginti pasirengusią jaunąją kartą, turime pasirūpinti, kad šios temos mokykloje būtų nagrinėjamos ne fragmentiškai, o nuosekliai, prasmingai ir šiuolaikiškai.

The post Ar pakankamai dėmesio mokyklose skiriame Lietuvos partizaniniam karui? appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 13 d.  Kaune, LPKTS salėje vyko šventinis Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto naujų mokslo metų atidarymas ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienos paminėjimas.

Renginio dalyvius sveikino ir savo mintimis dalijosi visuomenininkai: Dalia Poškienė, doc. dr. Martynas Purvinas ir Aurelijus Noruševičius.

LGGRTC darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas perdavė sveikinimus  nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio bei pasidalijo mintimis apie Mažosios Lietuvos gyventojų genocido istorinius faktus ir apie asmeninį kario dienoraštį, kuris buvo parašytas prieš 40 metų Karaliaučiaus krašte.

Renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti su JAV gyvenančio   fotomenininko Leonardo Surgailos paroda „Niekieno žemė” ir senų atvirukų  iš Raimundo Kaminsko rinkinių paroda  „Karaliaučiaus krašto vaizdai mūsų kultūrinėje atmintyje”.

The post Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto naujų mokslo metų atidarymas appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt

Šiais metais sukako 120 metų, kai gimė Lietuvos antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys ir tremtinys, inžinierius Klemensas Brunius (1906–1976). Šio Lietuvos patrioto gyvenimo ir veiklos istorija yra verta ne tik atskiros, plačios knygos, bet ir meninio-dokumentio kino juostos.

Klemensas Brunius gimė 1906 m. rugpjūčio 19 d.  Margių kaime Šeduvos valsčiuje Panevėžio apskrityje Petro (1876–1957) ir  Anėlės Pranytės  (1876–1975) daugiavaikėje šeimoje. Tėvai    be Klemenso  dar augino sūnus Feliksą (1898–1994), Petrą (1908–2007), Povilą (1916–1961)   ir  dukteris Kazimierą Janušauskienę (1900–1959), Salomėją Gabšienę (1903–1971), Veroniką Šereivienę (1910–2001), Emiliją Nagulevičienė (1912–1992),  Eleną Strebeikienę (1914–2009) bei  Anėlę Rumbaitienę (1918–2004). 

Brunių šeimos  nariai buvo muzikalūs žmonės. Todėl visai neatsitiktinai 1924 m. Kaune pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Klemensas kartu dalyvavo su seserimi Salomėja ir ir broliu Petru.

K. Brunius su broliu Feliksu pradinę mokyklą baigė Rozalime. Vėliau jis mokėsi Šeduvos progimnazijoje.

1928 m. baigęs gimnaziją Šiauliuose, K. Brunius įstojo į Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Technikos fakultetą. Nuo 1929 m. dalyvavo universiteto studentų technikos draugijos veikloje. 1929–1931 m. dirbo Martyno Kuktos spaustuvėje korektoriumi. 1932–1934 m. dalyvavo statant Vytauto Didžiojo karo muziejų. 1933–1934 m. buvo tautinės lietuvių studentų „Neo-Lithuania“korporacijos valdybos pirmininkas, vadovavo šios korporacijos technikų ratelio valdybai. Pasak Juozo Enčerio, K. Brunius geriausiai sugebėdavo nuraminti įsisiūbavusią korporantų sueigą, rasdamas bendras veiklos kryptis ir nukreipdamas visus konstruktyviai veiklai.

Tikėtina, kad Klemenso pilietinis dalyvavimas šios korporacijos veikloje jį įtraukė į neformalų „voldemarininkų” judėjimo tinklą, o vėliau jis tapo aktyviu šio tinklo vadovybės nariu. Tai sudarė jam galimybės patekti į smetoninės Lietuvos teisėsaugos dėmesio centrą.

Dar studijuodamas universitete, K. Brunius pasižymėjo kaip ypač gabus statybos inžinierius: vadovavo Parodos gatvės rekonstrukcijai ir „Neo-Lithuania“ rūmų baigiamiesiems darbams. Apgynęs diplominį projektą „Klaipėdos krašto seimelio ir direktorijos rūmai Klaipėdoje“ ir išlaikęs egzaminus, 1935 m. spalio 23 d. gavo statybos inžinieriaus diplomą.

1934 m. rugpjūčio 29 d. K. Brunius susituokė su geležinkeliečio dukra Elena Laguckaite (1911–1990) ir apsigyveno jos tėvų namuose Kaišiadorių gatvėje Kaune. Jie išaugino dukrą Vidą Bruniūtę-Jakubauskienę (1935–1989) ir sūnų Arvydą Brunių (g. 1940).

1936–1937 m. Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje K. Brunius dirbo dėstytoju, dalyvavo Lietuvos inžinierių draugijos (vėliau – Lietuvos inžinierių ir architektų draugija) veikloje, pirmininkavo jos Statybos sekcijai. Žurnale „Technika ir ūkis“ (1937 m. Nr. 4) paskelbė straipsnį „Savivaldybių techniškasis personalas ir jų darbo sąlygos“. 1938 m. lapkričio 24–26 d. Kaune kartu su 280 inžinierių ir architektų dalyvavo Antrajame jubiliejiniame Lietuvos inžinierių ir architektų kongrese.

1938–1940 m. K. Brunius dirbo įvairiose statybos bendrovėse. Kartu su Povilu Dėdele (1894–1967) dirbo statybos inžinieriumi, statant Taupomųjų kasų rūmus (dabar – Kauno m. savivaldybė) ir Kauno sporto halę.

Remiantis sovietinio saugumo (MGB) tardymo dokumentu (1947 m. vasario mėn.) „Savarankiškas parodymas Bruniaus Klemenso…“, 1940 m. birželio 7d. K. Brunius buvo komandiruotas dirbti į Karaliaučių, tuo metu priklausiusį Vokietijai, kur jo bendrovė statė skerdyklą Kauno „Maistui“. Šios komandiruotės metu SSRS kariuomenė okupavo Lietuvą. Komandiruotė turėjo baigtis 1940 m. liepos 18 d. Po pokalbio su vaistininku Kaziu Mažonu (1886–1985) Klemensas apsisprendė negrįžti į okupuotą Lietuvą.

1940 m. lapkričio 17 d. diplomato Kazio Škirpos iniciatyva Berlyne, jo bute (Achenbachstr. 1) buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas – sutelkti visas lietuvių tautos jėgas kovai už tėvynės išlaisvinimą. LAF steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 asmenys, tarp kurių buvo ir K. Brunius. K. Škirpai paprašius, K. Brunius sutiko tapti vienu iš keturių jo padėjėjų – patikėtinių. Nujausdamas Vokietijos ir SSRS karo pradžią ir rengdamasis organizuoti LAF vadovaujamą sukilimą Lietuvoje, K. Škirpa sudarė būsimos Vyriausybės narių sąrašą. Joje K. Bruniui buvo numatytas darbo ir socialinės apsaugos ministro postas.

1941 m. birželio sukilimo įvykiai paskatino K. Brunių grįžti į Lietuvą. 1941 m. birželio 28 d. vakare prie Virbalio jis sėkmingai perėjo sieną ir kitą dieną grįžo į Kauną. Ten aplankė J. Ambrazevičių (Brazaitį) ir perdavė jam K. Škirpos laišką. K. Brunius tapo vienu iš Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovų. LLKS vyriausiąją vadovybę sudarė: politinė vadovybė (vadovas – inž. Klemensas Brunius), technikinė vadovybė (vadovai – inž. Povilas Konkulevičius ir inž. Jurgis Lelejevas), redakcija (chemikas Jonas Deksnys). 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune, Balio Gaidžiūno (1911–1996) bute Parodos gatvėje buvo įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Pirmąją jo vadovybę sudarė prezidiumas: pirmininkas – prof. inž. Steponas Kairys (socialdemokratas), vicepirmininkai – krikščionis demokratas Adolfas Damušis ir tautininkas Balys Gaidžiūnas; sekretorius – advokatas Bronius Bieliukas ir plenumas. Inžinierius K. Brunius tapo VLIK plenumo nariu.

1944 m. balandžio 29 d. Kaune, Vytauto prospekte, netoli geležinkelio stoties K. Brunių suėmė gestapas. Jis buvo apkaltintas, kad priklauso VLIK, palaiko radijo ryšius su Algirdu Vokietaičiu, esančiu Švedijoje, ir parašė straipsnį į „Laisvės kovotoją“ apie tai, kaip gestapas naikina nužudytų žydų lavonus Kaune prie IX forto.

Vėliau K. Brunius rašė: „Mane ir dar 17 vyrų išvežė 1944 m. birželio 8 d., o kitus atvežė liepos pradžioje. Taip susidarė dvidešimt septynių asmenų lietuvių grupė ir ji visa kartu toliau buvo vežiojama. Išvežus į Vokietiją, mūsų nebekvotė. 1944 m. liepos 15 d. iš Instenburgo mus išvežė į Alenšteino kalėjimą, o iš čia rugpjūčio 7 d. – į Landsbergo kalėjimą. Čia išbuvome iki 1945 m. sausio 29 d. ir dirbome perskirti į dvi grupes: viena – lauke, kita – fabrike. Iš čia 1945 m. sausio 29 d. mus pėsčius išvarė į Berlyną. Iš Berlyno išvežė vasario 7 d. pietų vakarų kryptimi. Po 10 dienų kelionės pasodino Bayreuth kalėjiman Bavarijoje“.

Istorijos šaltiniai liudija, kad 1945 m. balandį JAV karių išlaisvintas Klemensas Brunius atvyko į Viurcburge atkurto VLIK štabą, o tų pačių metų spalio pabaigoje kartu su Jonu Deksniu (1914–1982) slapta – į sovietų okupuotą Lietuvą kurti antisovietinio pasipriešinimo. Čia jis susitiko su A apygardos (Dzūkija) vadu plk. J. Vitkumi-Kazimieraičiu (1901–1946). Kitų metų pabaigoje jis sužinojo apie Maskvoje rengiamą Užsienio reikalų ministrų tarybos konferenciją, kurioje turėjo būti svarstomos teritorinės Vokietijos kaimynų pretenzijos į buvusias Vokietijos žemes.

K. Brunius tikėjosi, kad bus keliamas klausimas ir dėl Lietuvos atskyrimo nuo SSRS, todėl nusprendė parengti memorandumą, skirtą keturių ministrų tarybai. Memorandumą Lietuvos visuomenės vardu turėjo pasirašyti visų buvusių Lietuvos partijų atstovai. Memorandume turėjo būti prašoma, kad prie Lietuvos būtų prijungtas sovietų užgrobtas Karaliaučiaus kraštas, okupantų jau pervardintas Kaliningrado sritimi. Šį memorandumą K. Brunius tikėjosi Maskvoje perduoti anglų, amerikiečių ir prancūzų ambasadoms. Tačiau per šv. Kalėdas, 1946 m. gruodžio 25 d., Kaune sovietinio saugumo pareigūnai K. Brunių suėmė namuose Kaišiadorių gatvėje.

Apie 9 mėnesius K. Brunius kalėjo Vilniuje, vienoje kameroje su arkivyskupu Teofiliu Matulioniu (1873–1962, vėliau jis buvo paskelbtas Palaimintuoju). 1947 m. rugpjūčio 16 d. sovietai pripažino K. Brunių kaltu pagal RSFSR BK 58-I a ir 58-II straipsnius ir skyrė bausmę – 25 metus kalėti pataisos darbų stovykloje. K. Bruniui kalint, sovietų valdžia norėjo ištremti ir jo žmoną Eleną su vaikais, tačiau atėję trėmimų vykdytojai jų nerado. K. Bruniaus gyvenamasis namas Kaišiadorių g. buvo nacionalizuotas, jame įrengta biblioteka.

Tremtyje K. Brunius dalyvaudavo Intos lietuvių tremtinių šviesuolių sueigose kartu su Jonu Vokietaičiu, Stasiu Šačkumi, Aleksandru Bendinsku, Gerardu Binkiu, kun. Kazimieru Vasiliausku, Stasiu Gorodeckiu ir kitais. Buvo geras kun. Alfonso Svarinsko bičiulis. Atlikęs bausmę, K. Brunius apsigyveno Intoje, buvusio politkalinio, „Tigro“ rinktinės vado Leono Vilučio (1920–1993) namelyje, kurį pats ir suprojektavo. Sugrįžti į Lietuvą jam tada neleido, tačiau čia jį aplankė žmona ir dukra. K. Brunius dirbo statybose darbų vykdytoju. Tik 1956 m. liepos 23 d. grįžo į Lietuvą ir visą laiką KGB buvo sekamas bei provokuojamas.

Remiantis Klemenso Bruniaus surastais atsiminimais, „Man grįžus iš lagerio, 3 metus turėjau lyg nedrumsčiamą gyvenimą, išskyrus saugumo organų periodiškus šaukimus pasirodyti pas juos. 1959 m. mano reikalai buvo pablogėję. Buvau išregistruotas, atleistas iš darbo ir pasakyta per 10 dienų apleisti Kauną…“

„<…> 1965 m. pavasarį Kauno milicijos valdyba siuntinėjo savo darbuotojus į organizacijas, kurių statybose aš vykdžiau techninę priežiūrą, išsiaiškinti, nuo kada aš ten dirbu ir kiek gaunu atlyginimo. <…> Saugumo darbuotojai priekaištavo asmeniui, kam jis pasikvietė mane į svečius. <…> Nerado galimybės įrašyti mano pavardės į Kauno tarprajoninės bazės projekto autorių ir statytojų sąrašus 1965 m., kada tos bazės projektas gavo aukščiausią įvertinimą visasąjunginėje parodoje Maskvoje, nors aš buvau aktyvus, projektą sudarant ir jį įvykdant…“

1959 m. K. Brunius susitikinėjo su Vytautu Mačiuika (1930–1999) Tomu A. Zauka (1899–1970) ir kitais dėl lakūnų Dariaus ir Girėno palaikų slaptavietės atskleidimo. Jiems žinomą paslaptį buvo planuojama atskleisti, minint lakūnų žūties 30-metį. Nuspręsta, kad oficialiai paieškos iniciatore turėtų būti S. Dariaus duktė N. Dariūtė-Maštarienė.

K. Brunius dirbo Kauno miesto įvairiose statybos organizacijose darbų vykdytoju, vyresniuoju konstruktoriumi, statybos techninės priežiūros inžinieriumi. Laisvalaikiu daug dėmesio skyrė istorinei, kalbinei ir kartografinei analizei, siekiant nustatyti etninių lietuvių gyvenamųjų žemių ribas Lietuvos rytuose ir pietuose, bei studijoms dėl gimtojo Šeduvos krašto modernizacijos galimybių.

Pasak Juozo Enčerio, sovietinis partinis veikėjas Genrikas Zimanas (1910–1985) siūlė K. Bruniui bendradarbiauti sovietinėje spaudoje, parašyti atsiminimus apie Vasario 16-osios Akto signatarą prof. Steponą Kairį. K. Bruniaus atsakymas G. Zimanui buvo maždaug toks: „Apie tą kilnų žmogų, didelį socialdemokratą ir kartu ne mažesnį lietuvį, pažįstamą iš bendros veiklos ir kovų už Lietuvą, aš jums galėčiau daug tiesos pasakyti. Bet tiesa jums nepatiks ir jūs jos nepaskelbsite. Todėl palikite mane ramybėje ir leiskite man laisvai dirbti“.

Apolonija Purelienė knygoje „Juozas Purelis“ pateikia samprotavimus apie galimus plk. ltn. Juozo Purelio (1901–1989) ir Klemenso Bruniaus tarpusavio ryšius, tai, kad Juozas Purelis buvo pasivadinęs Klemensu Bruniumi ir jo vardu galimai dalyvavo Lietuvos pogrindyje. Kiek tame yra tiesos, kol kas nėra aišku. Gal atsiras tyrinėtojų, kurie galėtų, remdamiesi tam tikrais įrodymais, paaiškinti šiuos ir kitus paslaptingus K. Bruniaus gyvenimo istorijos faktus?

1976 m. kovo 10 d. K. Brunius buvo atvežtas į tuometinę Pirmąją tarybinę klinikinę ligoninę po autoįvykio, kurio aplinkybės – nežinomos. Vėliau pervežtas į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę, kurioje gydėsi iki 1976 m. kovo 31 d.

Iš ligos istorijos: „Atvykęs skundėsi galvos skausmais, silpnumu. Anamnezėje 1976. III. 10. Atvežtas į I Taryb. Klinikinę ligoninę po avarijos. Traumos aplinkybės tiksliau nežinomos. I Taryb. Ligoninėje atlikus kraniogramas, bei dešn. čiurnos sąnario rentgenogramą, įtarus frontalinio kaulo impresinį lūžimą pervežtas į RKKL.

Objektyviai: taisyklingo kūno sudėjimo, vidutinės mitybos, kraujo spaudimas 120/90 mmHg, pulsas 86 k/min., sąmoningas, nepilnai kritiškas, bei orientuotas. Apie įvykį nieko neatsimena. Kaktoje dešn. pusėje 4 cm. Ilgio mušta žaizda. Vyzdžiai lygūs, abipusiai horizontalus nyštagmas. Kair. nervus facialis pakenkimo nuo vaikystės. Rankas, kojas valdo gerai, sausgyslių, bei periosto refleksai abipus teigiami. Kerningo simptomai abipus teigiami, patologiniu pado refleksų negauta. Iš nosies teka kraujas su likvoro priemaiša. Apie akis akinių tipo mėlynės“.

1976 m. lapkričio 30 d. K. Brunius žuvo autoavarijoje. Klemenso sūnaus Arvydo Bruniaus liudijimu, tėvas su savo bendradarbiu, buvusiu tremtiniu Stasiu Šačkumi (1907–1985) grįžo iš Vilniaus į Kauną. Tuo metu buvo labai prastas oras. Muravoje jie išlipo ir, pamatę atvažiuojantį taksi, bėgo per kelią, norėdami sustabdyti. S. Šačkus perbėgo pirmas, o iš paskos bėgantis K. Brunius žuvo po keleivinio Gardino autobuso ratais. Yra manančių, kad Klemenso Bruniaus mirtį suorganizavo KGB. Pastebėtina, kad KGB uždraudė namiškiams į inžinieriaus laidotuves kviesti šeimos draugus, buvusius bendražygius, tolimesnius gimines ir liepė vengti viešumo. Laidojo K. Brunių Kauno Petrašiūnų kapinėse pusiau slaptai, dalyvaujant tik keliems artimiausiems giminaičiams. Anot Aldonos Sabaitytės-Vilutienės (1931–2020), K. Brunius buvo didelis Lietuvos patriotas, turėjęs ir mokslininko talentą. Jam Tėvynė reiškė ne tik gražią sąvoką, bet ir didelius įsipareigojimus tėvų ir protėvių žemei.

Literatūra ir šaltiniai:

Dapkutė, Daiva. (2019). Laisvė įpareigoja: asmens ir kartos pasirinkimas // Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos = Lithuanian migration and diaspora studies. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Nr. 2 (28), p. 49–64.

Laisvės besiekiant. (1983). Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos įnašas į antinacinę rezistenciją. Vyr. redaktorius – Algirdas Vokietaitis. Čikaga.

Jankauskas, Juozas. (2010). 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje, Vilnius.

Purelienė, Apolonija. (2001). Juozas Purelis. Vilnius.

Zakienė, Adelė. Bruniai. (Rankraštis) Baisogala.

Rukšėnas, Alfredas. (2020). Dėl Klemenso Bruniaus veiklos sovietų ir vokiečių okupacijų laikotarpiais. Rankraštis, 2020-05-04.

Technika ir ūkis. (1938), Nr. 4–6.

The post Nepaslėptos inžinieriaus Klemenso Bruniaus gyvenimo istorijos detalės appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Spalio 02 d. Kauno Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo vyko Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Osenj” („Ruduo”) 75-ųjų metinių minėjimas, kuri organizavo LPKTS Kauno filialas.

Minėjime kalbėjęs  LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas, akcentavo politinių kalinių ir tremtinių istorinės atminties nuolatinio  liudijimo svarbą viešose erdvėse/kanaluose ir citavo savo mamos   Onos (Pribušauskaitės)  Kaminskienės atsiminimus,  kai  1951 m. spalio 2 d. apie 2 val. naktį į jos namus Pasvalio raj., Tetirvinų kaime atvyko nepažįstamas asmuo civiliniais rūbais kalbantis lietuviškai ir du asmenys apsirengę kariškais drabužiais kalbantys rusiškai.

„Jie tik pasitikslino, kas čia gyvena ir nieko daugiau nesiaiškino. Du asmenys kariškais drabužiais pasiliko namuose per naktį. Saugojo tik tėtį. Ryte apie 8 00-9 00 val iš kaimo subėgo žmonės. Mama (mano močiutė/baba) sušuko: KELKITĖS VAIKAI, ATVAŽIAVO VEŽTI. Mums reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Vietoje mokyklos į Sibirą. Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės padėjo krauti maistą ir kitus daiktus. Maistą paskubomis dėjo į lininius pagalvių užvalkalus. Kaimynai spėjo papjauti 10 žąsų. Medų pylė į uogienes. Sunkvežimyje buvo penki vaikai, du tėvai ir močiutė/baba bei du ginkluoti sovietų kariai, kurie mus saugojo. Buvo sakoma, kad neprisikraukite daug daiktų, nes dar reiks paimti vieną šeimą. Bet žmonės nekreipė į tai dėmesio ir ką galėjo tą krovė į mašiną. Mašina buvo pilna ir vežė tik vieną mūsų šeimą. Vežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Vagone mūsų šeima buvo jau paskutinė. Vagone buvo 31 žmogus iš jų 11 vaikų. Vagone buvo šios šeimos: Barauskų (iš Pasvalio r.), Rimšų (iš Panevėžio r.), Linkevičių (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos), Navakų (iš Pasvalio r.), Pažemeckų (iš Pasvalio r.) bei Pribušauskų šeimos (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos, Tetirvinų kaimo). Sovietai į numatytą vietą Tomsko srityje, Asino rajone, Tunguskij bor mūsų šeimą atvežė/pristatė 1951 spalio 28 d. Tenai jau 1951 m. lapkričio 12 d, mirė brolis Apolinaras 1,5 metų, 1951 m. lapkričio 13 d. mirė sesuo Vandutė 6,5 metų, mane sunkiai sergančią 8,5 metų vieną be tėvų paguldė į ligoninę Baturine (tik atidaryta, ta vadinama ligoninė buvo mediniame barake). Ligoninėje gulėjau apie mėnesį”.

Prisiminimais apie tremties patirtis ir savo emocinius išgyvenimus dalijosi 1951 m. spalio 2 d. tremtinė Dalia Valukonienė  ir 1951 m. spalio 2 d. tremtinys, visuomenininkas, ilgametis sporto bei sveikos gyvensenos puoselėtojas Petras Sventickas.  

 Tarptautinio labdaros fondo „Helping wing” („Pagalbos sparnas”) vadovas Algis Šimoniūtis su Ukrainos karo veteranais padėkojo už paramą kovojančiai Ukrainai ir dalijosi mintimis apie  Ukrainos ir Lietuvos tremtinių bendrystę, nuolatinio bendradarbiavimo patirtis ir apie kitus šiandieninio Rusijos karo prieš Ukrainą dalykus.

Kauno politinių kalinių ir tremtinių choras „Ilgesys” (pirmasis tremtinių ir politinių kalinių choras Lietuvoje, susikūręs dar 1988 m. Vadovas Mindaugas Šikšnius – profesionalus choro dirigentas ir pedagogas) pristatė meninę programą, kurią  sudarė Lietuvos partizanų ir tremtinių dainos,  religinės giesmės ir atspindintys meilę Tėvynei bei istorinės atminties išsaugojimą. Choro programoje sugiedojus Lietuvos himną, skambėjo tokie kūriniai kaip „Palinko liepa šalia kelio”, „Liki sveika, mergyte mano”, „Slėpkitės, naktys”, „Uralo kalno pakraštyje”, „Supas bangos” bei giesmė „Marija, Marija”.” ir kitos dainos.  Tremtinė Bronė Paulavičienė skaitė   tremties bei Tėvynės ilgesio temomis parašytus   eilėraščius.

Renginį vedė LPKTS Kauno filialo atstovė Jolanta Žakevičienė.

Renginyje dalyvavo LPKTS Kauno filialo ir LPKTB Kauno skyriaus nariai, miesto gyventojai ir kiti svečiai.

 Istorijos šaltiniai liudija, kad 1951 m. rugsėjo 20‒21 d., 1951 m. spalio 2‒3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. sovietinės represinės struktūros įvykdė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „OSEN” („Ruduo”), kurios metu į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo ištremta daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos gyventojų.

The post Paminėtos Lietuvos gyventojų trėmimų operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-osios metinės appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. rugsėjo 9 d.  Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje vyko renginys „Jonas Vanagaitis: atminties ir lietuvybės keliu”, skirtas Jono Vanagaičio, Tilžės akto signataro, Mažosios Lietuvos visuomenininko, lietuvybės skleidėjo, 80-osioms mirties metinėms paminėti. 

Renginio dalyviams  Jono Vanagaičio gyvenimo istorijos ir veiklos fragmentus pristatė  Jono Vanagaičio provaikaitis, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Jurgis Šefleris. 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Sekretoriato vyresnysis patarėjas, XXVII knygos mėgėjų draugijos valdybos narys dr. Raimundas Kaminskas dalijosi savo įžvalgomis apie Jono Vanagaičio reikšmę,  Karaliaučiaus krašto kultūrinio paveldo likimą ir jaunosios kartos istorinį raštingumą.  

 XXVII knygos mėgėjų draugijos  narys Sigitas Šamborskis renginio dalyviams pasakojo apie savo visuomeninės veiklos patirtį Karaliaučiaus krašte.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Jonas Vanagaitis gimė 1869 m. rugsėjo 23 d. Pabudupiuose (Kakšių vls., Ragainės aps.) Baigęs mokyklą, 1900 m. J. Vanagaitis pradėjo mokytis raidžių rinkėjo profesijos Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose. Čia jis padėjo sudaryti lietuviškų knygų katalogą skirtą 1900 m. Paryžiaus pasaulinei parodai. Tais pačiais metais J. Vanagaitis buvo pašauktas į  to meto Vokietijos kariuomenę. Atlikęs tarnybą, kurį laiką dirbo lietuvių kalbos vertėju Brėmene.

Grįžęs į tėviškę, nuo 1903 m. gruodžio 19 d. J. Vanagaitis vadovavo Tilžėje veikusiai Mažosios Lietuvos tautinei draugijai „Birutė” (iki draugijos uždarymo 1914 m.), dalyvavo daugelio lietuviškų organizacijų veikloje. Tilžėje įkūręs knygyną, rūpinosi spaudos platinimu ir Didžiojoje Lietuvoje. 

 1905 m. gruodžio 4–5 d. J. Vanagaitis kaip Prūsų Lietuvos atstovas dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Būtent J. Vanagaičio siūlymu šis visų kraštų lietuvių suvažiavimas pavadintas Seimu.

J. Vanagaitis aktyviai bendradarbiavo spaudoje, 1909–1913 m. Tilžėje (ir 1920 m. Klaipėdoje) leido ir redagavo laikraštį „Birutė”, platintą ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje, o taip pat išeivijoje JAV. 1910–1912 m. redagavo mėnesinį žurnalą „Allgemeine Litauische Rundschau”, 1913–1914 m. – satyros ir humoro laikraštį „Sūkurys”, rūpinosi knygų leidyba.

1918 m. lapkričio 16 d. J. Vanagaitis tapo Prūsų Lietuvos tautinės tarybos nariu, to paties mėnesio 30 d. pasirašė Tilžės aktą. Po to, kai 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos kraštas buvo perduotas administruoti Antantei, J. Vanagaitis 1922 m. lapkričio 3–4 d. Ambasadorių konferencijos posėdyje Paryžiuje palaikė Klaipėdos krašto freištatininkus, tačiau netrukus apsisprendė palaikyti krašto prisijungimą prie Lietuvos Respublikos. 1922 m. gruodžio 18 d. tapo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariu. Tais pačiais metais tapo LŠS Klaipėdos XX rinktinės valdybos pirmininku, vėliau daugelį metų buvo jos sekretorius. 1923 m. sausio 19 d. pasirašė Šilutės seimo deklaraciją. 1923 m. sausio 27 d. paskirtas Klaipėdos krašto atstovu Lietuvoje. 1924–1927 m. buvo Klaipėdos miesto tarybos narys. Apdovanotas Klaipėdos krašto išvadavimo medaliu, o 1928 m., minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, – Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

1935 m. J. Vanagaitis įkūrė „Klaipėdos krašto atvadavimo dalyviams šelpti fondą.” 1938 m. parengė straipsnių ir atsiminimų rinkinį apie Klaipėdos kraštą „Kovos keliais” (antras leidimas 2012 m.).

1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, J. Vanagaitis su šeima persikėlė į Kauną, čia Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jam ir žmonai buvo paskirta valstybinė pensija.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. Vanagaičių šeimą pasitraukė į Vokietiją. Kaselio-Matenbergo karo pabėgėlių stovykloje J. Vanagaitis buvo išrinktas lietuvių stovyklos teismo pirmininku, šias pareigas ėjo iki mirties.

 Jonas Vanagaitis mirė 1946 m. rugsėjo 9 d. Matenbergo pabėgėlių stovykloje, Kaselyje, Heseno žemėje. Iškilmingai palaidotas vietos kapinėse.

2009 m. rugsėjo 19 d. Jono Vanagaičio ir jo žmonos Marijos Brožaitytės-Vanagaitienės (1881–1946) palaikai, JAV gyvenusių vaikaičių Romo Šležo ir Marijos Kavaliauskaitės-Murphy rūpesčiu, buvo iškilmingai perlaidoti Bitėnų kapinėse prie Rambyno.

Ačiū Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padaliniui už puikų renginį.

The post Jonas Vanagaitis: atminties ir lietuvybės keliu appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2017 m. dokumento tekstas

LR Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui A. Gumuliauskui                

Kauno m. savivaldybės merui V. Matijošaičiui

Kultūros paveldo departamento direktorei D. Varnaitei

Prašome Jūsų įamžinti kun. Kazimiero Stepono ŠAULIO  (1872–1964) atminimą  lentą  ant pastato Papilės. Nr. 9 Kaune,  arba kitoje tinkamoje vietoje, kur jis studijavo/gyveno ar dirbo Kaune.

Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime (Švėkšnos vlsč., Raseinių aps., dabar Šilutės r.). Nuo 1882 m. mokėsi Švėkšnos pradinėje mokykloje, vėliau (1886–1890) – Palangos progimnazijoje. Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1890–1895) ir St. Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1899). Ten 1897 m. jis įgijo teologijos, o 1899 m. bažnytinės teisės magistro laipsnį.

1899 m. birželio 29 d. K. S. Šaulys Kaune įšventintas į kunigus. 1906–1922 m. – Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos bažnytinės teisės, moralinės teologijos ir visuomenės mokslų bei sociologijos (nuo 1907 m.) dėstytojas.

1911–1920 m. jis  ėjo Žemaičių vyskupo sekretoriaus pareigas, o 1916 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, kiek vėliau – kancleriu.

1922–1940 m. ir 1941–1944 m. K. S. Šaulys buvo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, Bažnytinės teisės katedros vedėjas.

K. S. Šaulys 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės (Vasario 16-osios) Aktą.

1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.  1944-ųjų vasarą, vengdamas galimų represijų, kaip ir daugelis kitų aukštų Katalikų bažnyčios veikėjų K. S. Šaulys pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje.

K. S. Šaulys mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarija). Iš pradžių buvo palaidotas Pambio-Noranco kaimelio kapinėse netoli Lugano. 1968 m. jo palaikai perkelti į lietuvių koplyčią Campo Verano kapinėse Romoje.

Šv. Jurgio Kankinio konvento gvardijonas

Dr. kun. Paulius Saulius BYTAUTAS OFM

Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, Socialinių mokslų (sociologija) dr. Raimundas KAMINSKAS

The post Signataro Kazimiero Stepono Šaulio atminimas vis dar neįamžintas appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. rugpjūčio 22–23 dienomis Kaune vyko T. L. S. Korporporacijos Neo-Lithuania  Filisterių sąjungos 100-mečio jubiliejinė šventė.

Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo)  bažnyčioje.

Korp! Neo-Lithuania rūmuose (Parodos g. 26) vyko akademinė konferencija LIETUVIŠKŲ AKADEMINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO STIPRINANT LIETUVOS VALSTYBĘ 1918–2026 METAIS.  Renginyje dalyvavo LR Seimo nariai: dr. Laurynas Kasčiūnas, dr. Arvydas Anušauskas ir prof. Valdas Rakutis bei kiti svečiai.

 Vėliau Volfas Engelman  galerijoje vyko Šimtmečio pobūvis.

Antrą dieną T. L. S. Korp! Neo-Lithuania Filisterių sąjungos nariai  organizavo ekskursiją su dainomis KORPORATŲ TAKAIS PASLAPTINGAM KAUNE.

Istorijos šaltiniai liudija, kad 1922 m. Kaune buvo įsteigta  Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania” , kuri  nusprendė pastatyti Tautinės lietuvių studentų korporacijos namus. Žemės reformos valdyba jiems skyrė sklypą Parodos gatvėje, o namų statybai  buvo surengta pinigų rinkliava Lietuvoje ir JAV. 1923 m. lapkričio 11 d. korporacijos vienerių metų sukakties šventės metu kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas  pašventino kertinį akmenį. Pirmiausiai buvo patvirtintas inžinieriaus Petro Steikūno parengtas rūmų projektas,  vėliau atmestas ir pasirinktas Edmundo Alfonso Fryko  projektas. Dėl lėšų stygiaus statybos darbai vyko su pertraukomis, o 1926 m. net visiškai sustojo, tad dalį mūrijimo, tinkavimo, dažymo ir kitų specialių žinių nereikalaujančių darbų atliko patys studentai. 1928 m. vasario 16 d.  rūmai buvo  iškilmingai  atidaryti.
Rūmuose telkėsi korporacijos organizacinė veikla, buvo įrengtos administracinės patalpos, laikraščių „Jaunoji Lietuva”, „Jaunoji karta”, „Studentų balsas” ir žurnalo „Akademikas” redakcijos, įrengta biblioteka su skaitykla, gyvenamieji kambariai korporantams, valgykla bei ištaiginga salė, kurią dekoravo skulptorius Antanas Aleksandravičius (1885–1970). Jis pats kurį laiką gyveno rūmų pirmajame aukšte. 1931–1932 m. skulptorius sukūrė salės galinės sienos centre kalbėjusį medinį vėliavomis vainikuotą „Neo-Lithuania” herbą, žemiau jo stovėjo Vytauto Didžiojo biustas, jam iš dešinės ir kairės, salės kampuose, buvo karaliaus Mindaugo ir kunigaikščio Kęstučio biustai. Vėliau iš medžio išdrožė ir ant sienų pakabino Lietuvos miestų ir miestelių herbus, nudažytus pagal tam tikras heraldikos taisykles, įrėmintais mediniais aukso spalva dažytais rėmais. Dar po kurio laiko salė buvo papuošta Šv. Kazimiero, Šv. Jono, Šv. Jurgio, „Senovės karžygio”, „Eilinio kario”, „Širdimi perverta kardo”, „Liūto su kardu” reljefais.

1926 m. rugpjūčio mėn.  buvo įsteigta Neo‑Lithuania filisterių sąjunga, kuriai  priklausė aukštąjį mokslą baigusieji korporantai.

1928 m. nuo korporacijos atsiskyrė studentės ir įkūrė korporaciją „Filiae Lithuaniae”. „Neo-Lithuania” nariai bendradarbiavo su kitomis Lietuvos, o taip pat ir Latvijos, Estijos, Suomijos studentų organizacijomis. Korporacijos Garbės nariais buvo kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas Bronius Kazys Balutis, inžinierius Petras Vileišis, kalbininkas Jonas Jablonskis, pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis.

1940 m. pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis korporacija buvo uždaryta, išgabenta dalis salės dekoro, likusią dalį netrukus sunaikino pastatą užėmę sovietų kariai, – rūmai paversti kareivinėmis. Vėliau pastate buvo įkurti Pionierių rūmai.

Sovietams okupavus Lietuvą, daug korporacijos narių buvo ištremta ar žuvo besipriešindami okupantams, o dalis narių pasitraukė į  Vakarų šalis.

1955 m. korporacijos „Neo-Lithuania”nariai Kanadoje atkūrė organizacijos veiklą.  JAV „Neo-Lithuania” veikia iki šiol. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. balandžio mėnesį  organizacija buvo atkurta Kaune.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, korporacijos namai  buvo pervadinti Moksleivių kūrybos namais, o 1998 m. – Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmais. 2021 m. pastate savo veiklą pradėjo Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla.  Šiandien pastatas priklauso Kauno miesto savivaldybei, kuri suteikė teisę (pagal panaudos sutartį) dalimi  patalpų naudotis 1990 m. atsikūrusiai studentų korporacijai „Neo-Lithuania”. Pastebėtina, kad ant pastato Parodos gatvėje fasado pakabinta memorialinė lenta su korporacijos herbu ir įrašu „ŠIUOS RŪMUS 1928 M. PASTATĖ LIETUVIŲ STUDENTŲ TAUTININKŲ KORPORACIJA NEO-LITHUANIA, PAŠVENTINO J. TUMAS-VAIŽGANTAS, KAD JIE TARNAUTŲ PRO PATRIA / Projekto autorius E. FRYKAS”.

The post T. L. S. Korporporacijos Neo-Lithuania Filisterių sąjungos 100-metis appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. rugpjūčio 19 d.  Kaune vyko Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio, inžinieriaus Klemenso Bruniaus (1906–1976) 120-ojo gimtadienio minėjimas.

Minėjimas prasidėjo Kauno Petrašiūnų kapinėse prie Klemenso Bruniaus ir jo artimųjų kapo Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebono kun. Saulius Juozaitis   malda, gėlių padėjimu, žvakučių uždegimu ir Lietuvos himno giedojimu.

Kapinėse istorinės atminties  žodžius tarė  Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania filisteris,  buv. Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas dr. Linas Maknavičius ir Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko giminaitis, gydytojas chirurgas, istorijos tyrinėtojas Viktoras Jencius-Butautas.

Aukštuosiuose Šančiuose, Kaišiadorių gatvėje prie namo Nr. 41  gidas dr. Raimundas Kaminskas pradėjo pažintinę  ekskursiją  pėsčiomis  INŽINIERIAUS KLEMENSO BRUNIAUS GYVENIMO IR VEIKLOS ĮDOMYBĖS.

Vėliau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje vyko  parodos ANTISOVIETINIO IR ANTINACINIO PASIPRIEŠINIMO DALYVIO KLEMENSO BRUNIAUS GYVENIMO IR VEIKLOS ATSPINDŽIAI LEIDINIUOSE, NUOTRAUKOSE BEI DOKUMENTUOSE atidarymas, kurią pristatė XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė ir LPKTS Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.

Minėjimo pabaigoje LPKTS salėje vyko diskusija: AR GALIME (IŠ) MATUOTI ISTORINĘ ATMINTĮ? KUO SVARBI ANTISOVIETINIO IR ANTINACINIO PASIPRIEŠINIMO DALYVIŲ ISTORINĖ ATMINTIS VALSTYBĖS/VISUOMENĖS GYVENIME? 

Diskusijoje dalyvavo:  LGGRTC e.p. generalinis direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys, Kauno miesto muziejaus  direktorius, istorikas dr. Simonas Jazavita, istorikas,  prof.  dr. Jonas Vaičenonis (VDU) ir Kauno r. Domeikavos gimnazijos istorijos mokytojas Edgaras Gabrielaitis.

Diskusiją vedė LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, kuris renginio dalyviams padalijo ką tik paruoštą ir išleistą Klemenso Bruniaus informacinį atviruką.

Renginį organizavo.Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, XXVII knygos mėgėjų draugija ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. 

Istorijos šaltiniai liudija, kad Klemensas Brunius gimė 1906 m. rugpjūčio 19 d. Margių kaime Šeduvos valsčiuje Panevėžio apskrityje Petro (1876–1957) ir Anėlės Pranytės (1876–1975) daugiavaikėje šeimoje, kurioje be Klemenso dar augino sūnus Feliksą (1898–1994), Petrą (1908–2007), Povilą (1916–1961) ir dukteris Kazimierą Janušauskienę (1900–1959), Salomėją Gabšienę (1903–1971), Veroniką Šereivienę (1910–2001), Emiliją Nagulevičienė (1912–1992), Eleną Strebeikienę (1914–2009), Anėlę Rumbaitienę (1918–2004).

Brunių šeimos nariai buvo muzikalūs žmonės. Todėl visai neatsitiktinai 1924 m. Kaune pirmojoje Lietuvos dainų šventėje dalyvavo Klemensas, Salomėja ir Petras.

K. Brunius 1928 m. baigė gimnaziją Šiauliuose ir įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Nuo 1929 m. dalyvauja LU Studentų technikos draugijos veikloje.

1933–1934 m. buvo Tautinės lietuvių studentų Neo – Lithuania korporacijos valdybos pirmininkas. Dar studentas būdamas vadovavo Parodos gatvės rekonstrukcijai ir Neo-Lituania rūmų baigiamiesiems darbams Kaune. Pasak Juozo Enčerio, jis geriausiai sugebėdavo nuraminti įsisiūbavusią korporantų sueigą, rasdamas bendrus sąlyčio taškus ir nukreipdamas visus konstruktyviai veiklai „Pro Patria” – Tėvynės gerovei, o ne vieno ar kito lyderio garbinimui ar paneigimui.

1934 m. rugpjūčio 29 d. susituokė su Elena Laguckaite-Bruniene (1911–1990) ir apsigyveno jos tėvų namuose Kaišiadorių g. Nr. 25. K. ir E. Bruniai savo šeimoje augino dukrą Vidą Bruniūtę-Jakubauskienę (1935–1989) bei sūnų Arvydą.

1935 m. spalio 23 d. K. Brunius gavo diplomuoto statybos inžinieriaus vardą, gerai išlaikęs visus egzaminus VDU Technikos fakulteto Statybos skyriuje ir apgynė diplominį projektą „Klaipėdos krašto seimelio ir direktorijos rūmai Klaipėdoje”.

Nuo 1929 m. iki 1931 m. dirbo Martyno Kuktos spaustuvėje korektoriumi.

1938-1940 m. K. Brunius dirbo įvairiose statybinese firmose inžinieriumi – darbų vykdytoju, o nuo 1940 m. – inžinieriumi A/B „Statyba”Kaune.

K. Brunius kartu su Povilu Dėdele (1894–1967) dirbo statybos inžinieriumi statant Taupomųjų kasų rūmus (dabar Kauno m. savivaldybė) bei Kauno sporto halę.

Kaip liudija K. Brunius suimtas sovietų okupacijos metais, 1940 m. birželio 7 d. buvo komandiruotas dirbti į Karaliaučių (Vokietija), kur bendrovė statė Kauno „Maistui” skerdyklą. Būnant komandiruotėje SSRS okupavo Lietuvą.

Komandiruotė turėjo baigtis 1940 m. liepos 18 d. 1940 m. liepos 15 d. Klaipėdoje K. Brunius susitiko su vaistininku Kaziu Mažonu (1886–1985) ir po pokalbio su juo nusprendė į okupuotą Lietuvą negrįžti. K. Brunius 1941 m. lapkričio 14 d. gavo laišką iš Juozo Dženkaičio (1906–1944), kuriame jis kvietė Klemensą atvykti į Berlyną.

1940 m. lapkričio 17 d. K. Škirpos iniciatyva Berlyne, jo bute (Achenbachstr. 1) buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF’as), kurio tikslas buvo sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. LAF’o steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 asmenys.

Kartu su kitais 27-iais susirinkimo dalyviais K. Brunius pasirašė LAF’o steigimo aktą. K. Škirpai paprašius, jis kaip voldemarininkų atstovas sutiko tapti vienu iš keturių jo padėjėjų – patikėtiniu. Buvo sudaryta 20 komisijų. K. Brunius buvo paskirtas organizacinio komiteto pirmininku.

K. Škirpa, laukdamas Vokietijos ir SSRS karo pradžios ir rengdamasis organizuoti LAF’o sukilimą Lietuvoje, buvo sudaręs vyriausybės narių sąrašą. Joje K. Bruniui buvo numatytas Darbo ir socialinės apsaugos ministro postas.

1941 m. Birželio sukilimo įvykiai paskatino K. Brunių grįžti į Lietuvą. 1941 m. birželio 28 d. vakare prie Virbalio K. Brunius sėkmingai perėjo sieną ir birželio 29 d. grįžo į Kauną. Ten jis aplankė J.Ambrazevičių (Brazaitį) ir perdavė jam K. Škirpos laišką.

Voldemarininkai, kaip ir kitų politinių pažiūrų krašto gyventojai, aktyviai dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, tačiau jie dėl tam tikrų priežasčių buvo nepatenkinti Laikinąją Lietuvos vyriausybe. Todėl jie sukūrė savo politinę organizaciją.

1941 m. liepos mėn. 31 d. K. Brunius dalyvavo kuriant Lietuvoje Lietuvių Nacionalistų Partiją (LNP). Jis tapo vienas iš LNP vadovybės narių, vėliau vado pavaduotojas, kurį laiką vadas. K. Bruniui kaip LNP nariui 1941 m. rugsėjį buvo pavesti reikalai, susiję su Vilniaus kraštu.

1941 m. rugsėjo 14 d. su kitais pasirašė LNP memorandumą vokiečių okupacinei valdžiai, ginantį Lietuvos interesus.

Po to, kai 1941 m. gruodžio 17 d. naciai uždraudė LNP veiklą, K. Brunius tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariu.

1942 m. balandžio mėnesį Kaune buvo sudaryta LLKS vyriausioji vadovybė. Ji rūpinosi konspiracinio tinklo plėtimu ir ryšių palaikymų visoje Lietuvoje. Sąjungos centralizavimas ir konspiracinio tinklo formavimas buvo užbaigtas 1943 m. viduryje. Organizaciją sudarė Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardos. Kiekvienos apskrities centre buvo laisvės kovotojų vadovybė, o valsčiuose įsteigti LLKS branduoliai. Organizacija jungė apie 3 tūkstančius ir priesaikas davusių narių. Svarbiausias organizacijos laikraštis buvo „Laisvės kovotojas”, jis buvo leidžiamas du kartus per mėnesį Kaune. Iki 1944 m. vasaros buvo išleista 28-eri šio laikraščio numeriai.

LLKS vadovybę sudarė: politinė vadovybė (inžinierius Klemensas Brunius), technikinė vadovybė (inžinierius Povilas Konkulevičius ir inžinierius Jurgis Lelejevas), redakcija (chemikas Jonas Deksnys). LLKS turėjo savo įstatus, kurių pirmasis skelbė: LLKS tikslas yra atstatyti Nepriklausomą Lietuvą ir sujungti visus lietuvius bendram darbui Lietuvos garbei ir gerovei.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo Komiteto (VLIK’o) gimimo data laikoma 1943 m. lapkričio 25 d., kai išrinkti partijų ir kovos organizacijų atstovai susirinko į pirmą posėdį B. Gaidžiūno bute Kaune. VLIK’ą sudarė: prezidiumas (pirmininkas prof. inž. Steponas Kairys (socialdemokratas)) (vicepirmininkai krikščionis demokratas Adolfas Damušis ir tautininkas Balys Gaidžiūnas); sekretorius (advokatas Bronius Bieliukas); plenumas. Inžinierius Klemensas Brunius savo ruožtu buvo vienas iš plenumo narių.

1944 m. balandžio mėn. 29 d. K. Brunių netikėtai nacių gestapas suėmė Kaune Vytauto prospekte netoli geležinkelio stoties. Per kvotą apkaltino priklausius Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, palaikius radijo ryšius su Algirdu Vokietaičiu, esančiu Švedijoje ir parašius straipsnelį į „Laisvės kovotoją” kaip gestapas naikina nužudytų žydų lavonus Kaune prie IX-ojo forto.

„Mane ir dar 17 vyrų išvežė 1944 m. birželio mėn. 8 d., kitus atvežė liepos mėn. pradžioje. Tokiu būdu ten susidarė dvidešimt septynių asmenų lietuvių grupė ir ji visa kartu toliau buvo vežiojama. Išvežus į Vokietiją mūsų nebekvotė. 1944 m. liepos 15 d. iš Instenburgo mus išvežė į Alenšteino kalėjimą iš čia rugpjūčio mėn. 7 d, į Landsbergo kalėjimą (netoli Berlyno). Čia buvome iki 1945 m. sausio 29 d. ir dirbome perskirti į dvi grupes: viena lauke, kita fabrike.

Aš dirbau fabrike. Iš čia 1945 m. sausio mėn. 29 d., artėjant Sovietų armijai, mus pėsčius išvarė į Berlyną. Į Berlyną patekome vasario 2 d., o iš Berlyno išvežė vasario 7 d. pietų vakarų kryptimi ir po 10 dienų kelionės mus pasodino Bayreuth kalėjiman Bavarijoje. Čia dirbau kalėjimo siuvykloje”.

1945 m. balandžio mėn. JAV karių išlaisvintas Klemensas atvyko į Wiurcburge atkurto VLIKo štabą.

1945 m. spalio pabaigoje kartu su Jonu Deksniu (1914–1982) nelegaliai atvyko į sovietų okupuotą Lietuvą antisovietinio pasipriešinimo centro kurti ir susitiko su A apygardos (Dzūkija) vadu plk. J. Vitkumi-Kazimieraičiu (1901–1946).

1946 m. gruodžio 15 d. K. Brunius laikraščiuose perskaitė pranešimą apie užsienio reikalų ministrų tarybos Maskvos konferenciją, kurioje turėjo būti svarstomos teritorinės Vokietijos kaimynų pretenzijos į buvusias Vokietijos žemes.

K. Brunius manė, kad bus keliamas klausimas dėl Lietuvos SSR atskyrimo nuo Sovietų Sąjungos, todėl nusprendė sudaryti memorandumą, skirtą keturių ministrų tarybai. Tą memorandumą turėjo pasirašyti Lietuvos visuomenės vardu keli asmenys nuo visų buvusių Lietuvos partijų. Memorandume turėjo būti prašymas apie tai, kad prie Lietuvos būtų prijungta Kaliningrado sritis. Maskvoje šį memorandumą K. Brunius norėjo perduoti anglų, amerikiečių ir prancūzų ambasadoms. K. Brunius parengė tik pirmąjį memorandumo eskizą.

Sovietinio saugumo pareigūnai K. Brunių suėmė per šv. Kalėdas 1946 m. gruodžio 25 d. Kaune. Nutarta suimti Klemensą įtariant tuo, kad Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priklausė neolituanams, filisteriams, kad nacių okupacijos laikotarpiu priklausė Lietuvių nacionalistų partijai, kad buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariu.

Pastebėtina, kad Vilniuje apie 9 mėnesius K. Brunius kalėjo vienoje kameroje su palaimintuoju arkivyskupu Teofiliu Matulioniu (1873–1962). 1947 m, rugpjūčio 16 d. sovietai pripažino K. Brunių kaltu pagal RSFSR BK 58-I”a” ir 58-II straipsnius ir skyrė bausmę 25 m. kalėti pataisos darbų stovykloje. K. Bruniui jau kalint, sovietų valdžia norėjo jo žmoną Eleną su vaikais ištremti, tačiau atėję trėmimų vykdytojai namuose jų nerado. Jie slapstėsi ir tremties išvengė. K. Bruniaus gyvenamasis namas Kaišiadorių g. buvo nacionalizuotas, jame buvo įrengta biblioteka.

Tremtyje K. Brunius dalyvaudavo Intos lietuvių tremtinių šviesuolių sueigose, politiką aptardavo su Jonu Vokietaičiu, Stasiu Šačkumi, Gerardu Binkiu, kun. Kazimieru Vasiliausku, Stasiu Gorodeckiu ir kitais. Buvo geras bičiulis su kun. Alfonsu Svarinsku. Atlikęs bausmę (į Lietuvą jam neleido iš karto sugrįžti) apsigyveno Intoje buvusio politkalinio Tigro rinktinės vado Leono Vilučio (1920–1993) namelyje, kurį suprojektavo. Čia jį aplankė žmona ir dukra. Dirbo statybose darbų vykdytoju.

1956 m. liepos 23 d. jis grįžo į Lietuvą. Po įkalinimo K. Brunius visą laiką buvo KGB sekamas ir provokuojamas.

K. Brunius Kauno mieste dirbo Statybos valdyboje Nr. 10 darbų vykdytoju, vėliau Kauno m. Vietinio ūkio Valdybos projektavimo – sąmatinio biuro vyresniu konstruktoriumi. Vėliau respublikiniame susivienijime ,,Lietuvos žemės ūkio technika”statybos techninės priežiūros inžinieriumi.

Pasak Juozo Enčerio, sovietinis partinis veikėjas Genrikas Zimanas (1910–985) norėjo pasiūlyti K. Bruniui „draugišką pagalbą”– bendradarbiauti sovietinėje spaudoje. Paprašė parašyti atsiminimus apie Vasario 16-osios Akto signatarą Steponą Kairį (Juozą Kaminską (1879–1964).

Kaip atsakęs G. Zimanui, jis [Brunius] man pasakojo maždaug tokiais žodžiais: „Apie tą kilnų žmogų didelį socialdemokratą ir kartu ne mažesnį lietuvį, pažįstamą iš bendros veiklos ir kovų už Lietuvą, aš jums galėčiau daug tiesos pasakyti. Bet tiesa jums nepatinka ir jūs jos nepaskelbsite. Todėl palikite mane ramybėje. Aš esu statybos inžinierius. Myliu savo darbą. Leiskite man laisvai dirbti”.

Apolonija Purelienė, knygoje „Juozas Purelis” pateikia tam tikrus samprotavimus apie galimus plk. ltn. Juozo Purelio (1901–1989) ir Klemenso Bruniaus tarpusavio ryšius, apie tai, kad Juozas Purelis pasivadino Klemensu Bruniumi ir jo vardu galimai dalyvavo Lietuvos pogrindyje. Kiek tai yra tiesos nėra kol kas aišku. Tikėtina, kad atsiras tyrinėtojai, kurie galės remiantis tam tikrais įrodymais paaiškinti šiuos ir kitus paslaptingus K. Bruniaus gyvenimo istorijos faktus.

1976 m. kovo 4 d. K. Brunius buvo atvežtas į I-ąją Tarybinę. klinikinę ligoninę po avarijos. Traumos aplinkybės buvo nežinomos. Vėliau buvo pervežtas į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę, kurioje gydėsi iki 1976 m. kovo 31 d.

1976 m. lapkričio 30 d. K. Brunius žuvo autoavarijos metu. Klemenso sūnaus Arvydo Bruniaus liudijimu, tėvas su savo bendradarbiu, tremtiniu Stasiu Šačkumi (1907–1985) grįžinėjo iš Vilniaus į Kauną, buvo labai blogas oras, Muravoje jie išlipo ir pamatė atvažiuojančią taksi. Jie bėgo per kelią norėdami sustabdyti taksi, S. Šačkus perbėgo pirmas, o paskui bėgantį K. Brunių partrenkė ir užmušė atvažiuojantis keleivinis Gardino autobusas. Yra manančių, kad Klemenso Bruniaus mirtį galėjo suorganizavo KGB. Pastebėtina, kad KGB uždraudė namiškiams į inžinieriaus laidotuves kviesti šeimos draugus, buvusius bendražygius, tolimesnius gimines, vengti viešumo. Laidojo pusiau slaptai, su keliais artimiausiais giminėmis.

Palaidotas buvo Kaune Petrašiūnų kapinėse.

2021 m. lapkričio 30 d. Kaune, Kaišiadorių gatvėje buvo atidengta Klemenso Bruniaus atminimo lenta.

Anot Aldonos Sabaitytės-Vilutienės (1931–2020), Klemensas Brunius buvo didelis Lietuvos patriotas; jam Tėvynė reiškė ne tik gražią sąvoką, bet ir didelius įsipareigojimus savo tėvų ir protėvių žemei.

The post Klemenso Bruniaus 120-ojo gimtadienio minėjimas appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas,  Ariogala, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Šeštadienį Raseinių r., Ariogaloje, Dubysos slėnyje, politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovų dalyviai ir jų artimieji susirinko į  tradicinį   sąskrydį „Su Lietuva širdy“. Šis sąskrydis – jau 36-asis.

Sąskrydis prasidėjo dalyvių šventine eisena į Dubysos slėnį, kuriame vyko  vėliavų pakėlimo ceremonija.

 Kauno vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas kartu su Kauno arkivyskupu emeritu, kardinolu Sigitu Tamkevičiumi SJ ir kunigais  aukojo  Šv. Mišias tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovotojų aukai pagerbti.

Renginio metu buvo įžiebtas sąskrydžio aukuras ir skambėjo salvės už Lietuvą, tremtinius, politinius kalinius ir partizanus.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kreipdamasis į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio dalyvius Ariogaloje, atkreipė dėmesį į šiuolaikinę Europą, kurioje vėl pastebimas jėgos naudojimas siekiant paneigti tautų teisę pačioms spręsti savo likimą. Tokie agresyvūs veiksmai primena istorines okupacijas ir represijas, todėl šiandienos įvykiai įgauna dar didesnę prasmę, ypač žvelgiant per žmonių, kentėjusių tremtyje ir kalėjimuose, patirties prizmę. Prezidentas pabrėžė, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas – ją reikia nuolat ginti ir vertinti, o tam reikalinga drąsa ir vienybė.

 Renginio dalyvius sveikimo LR Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, Raseinių raj. meras,  politinių kalinių ir  tremtinių visuomeninių organizacijų vadovai iš Lenkijos, Latvijos ir Estijos,  LPKTS ir  LPKTB vadovai  ir kiti svečiai.

Sąskrydyje buvo priimtos dvi rezoliucijos. Vienoje – reikalavimas Rusijos valdžiai nutraukti karą Ukrainoje ir raginimas JAV bei Europos Sąjungai didinti paramą kariaujančiai šaliai. Kitoje – Lietuvos valdžios prašoma tremtinių valstybines pensijas susieti su minimalia alga.

Vėliau vyko jungtinio tremtinių choro, solisto Edmundo Kučinsko ir ansamblio „Šlamutis” koncertai.  

 Renginio metu vyko parodos „Balys Gajauskas – žmogaus epocha: pirmąjį LPKTS vadovą prisimenant” ir  LPKTS leidinių pristatymas. Partizanų stovykloje   Lietuvos partizanų gyvenimo rekonstrukcija, o  filmo palapinėje  dokumentinės apybraižos „Balys Gajauskas – neprarastas laikas” peržiūra.

Reginio metu  veikė LGGRTC ir LPKTS leidinių knygynėliai. 

Pastebėtina, kad šįmet yra minimos 85-osios pirmųjų sovietų  trėmimų į Sibirą metinės.  Prisiminimai apie šaltį, badą, artimųjų netektis dar gyvi iki šiol.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietų represijas patyrė apie 300 tūkstančių, žuvo apie 70 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Sąskrydis „Su Lietuva širdy” ne tik suburia geros valios žmones, kuriems brangi Lietuvos laisvė, bet ir stiprina pilietinę bendruomenę, kurios pagrindas yra pagarba politiniams kaliniams, tremtiniams ir jų vertybėms. Svarbu, kad šis renginys ir toliau skatintų bendrystę bei vienybę, o valstybė visuomet būtų verta tų žmonių pasiaukojimo ir tikėjimo. Tai svarbu ne tik dėl istorinės/kultūrinės atminties išsaugojimo, bet ir dėl ateities saugumo bei laisvės užtikrinimo.

The post Už Raseinių, ant Dubysos, teka saulė, teka… appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. liepos 23 d.  Vilniaus Konstantinopolio patriarchatui priklausančioje  Apreiškimo švč. Dievo Gimdytojai parapijos koplyčioje buvo paminėtos   Lietuvos kariuomenės karininko, istoriko, bibliografo ir bibliofilo (literatūrinis pseudonimas „Alesis Smalenecas“)  plk. ltn. Aleksandro Ružancovo (1893–1966) 60-osios mirties metines. 

Minėjimas prasidėjo pamaldomis. Liturgija buvo laikoma kun. Georgijaus Rojaus lietuvių ir baltarusių kalbomis. Pastebėtina, kad į nedidelę koplyčią susirinkę visi minėjimo dalyviai iš įvairių Lietuvos vietovių netilpo, todėl dalis jų stovėjo prie koplyčios durų Bokšto gatvėje.

Pamaldų metu buvo prisiminti plk. ltn. Aleksandras Ružancovas,  Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono kapelionas Jonas Korčinskis (1864–1935), batalione tarnavę Vyčio Kryžiaus kavalieriai ir pastarosiomis dienomis mirę baltarusių kultūros asmenybės – rašytoja Svetlana Kurs, poetas ir vertėjas Mikola Kandratau bei kino režisierius Jurijus Chaščevackis.

Ypatingą prasmę minėjimui suteikė  kun. Georgijaus Rojaus  ir Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono kapeliono protojerėjaus Jono Korčinskio gyvenimų viešai išsakyta paralelė.

Abu dvasininkai svarbią savo dvasinės tarnystės dalį susiejo su Gardinu. Kun. Jonas Korčinskis tarnavo Gardino Šv. Sofijos katedroje, vykdė švietėjišką bei visuomeninę veiklą, o vėliau persikėlė į Lietuvą ir tapo Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono kapelionu.

Praėjus maždaug šimtmečiui, kun. Georgijus Rojus tarnavo  Gardino Kaložos cerkvėje ir vadovavo Gardino Švč. Dievo Motinos Globos katedrai. Jis taip pat dėstė dvasinėse mokymo įstaigose, rūpinosi baltarusių kalbos ir kultūros derama vieta Bažnyčios gyvenime. Po 2020 m. įvykių Baltarusijoje dvasininkas viešai pasmerkė smurtą ir represijas, o emigracijoje prisijungė prie Konstantinopolio patriarchato bei prisidėjo kuriant baltarusių stačiatikių bendruomenę Vilniuje.

Abu protojerėjus jungia ne tik Gardinas. Abu derino dvasinę tarnystę su švietimu ir visuomenine veikla, gynė baltarusių teisę į savo kalbą, kultūrą ir istorinę atmintį, o dėl politinių lūžių savo tarnystę tęsė Lietuvoje.

Todėl kun.Georgijaus Rojaus malda už  LK karo kapelioną Joną Korčinskį ir kitus Lietuvos kariuomenėje tarnavusius baltarusius tapo tarsi prieš šimtmetį pradėtos dvasinės tarnystės tęsiniu – jau kitoje epochoje, tačiau vėl Lietuvoje.

Minėjimo metu Kauno gudų draugijos vardu kalbėjo Veranika Vyhouskaya, kuri  pristatė Baltgudžių bataliono dalyvavimo Lietuvos nepriklausomybės kovose istoriją ir susirinkusiesiems išdalijo atvirukų rinkinius „Baltgudžių bataliono drąsos istorija”.

Šis leidinys buvo parengtas ir išleistas padedant Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriame pristatomi Lietuvos kariuomenės baltarusių kariai ir karininkai, kurie  gynė atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę (1919–1920).

JAV lietuvių bendruomenės vardu minėjimo dalyvius sveikino šaulys Ernestas Lukoševičius. Jis pakvietė atvykti į Čikagą ir susipažinti su A. Ružancovo turtingu kultūriniu-istoriniu palikimu.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas padėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams už prasmingą renginį ir pažymėjo   bendros  istorinės/kultūrinės atminties išsaugojimo svarbą ateities kartoms.

.Minėjimas vyko mažoje ir žmonių pilnoje  koplyčioje Bokšto gatvėje, netoli gerokai didesnės Maskvos patriarchatui priklausančios cerkvės Didžiojoje gatvėje. Šis kontrastas tapo simboliniu vakaro ženklu: bendruomenės gyvybę lemia ne pastato dydis, o pilietiškus žmones jungianti nuoširdi malda,  tarpusavio pasitikėjimas ir gyva istorinė atmintis.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Aleksandras Ružancovas  (Ružanec (1893–1966)) – gudų kilmės lietuviškų ir gudiškų leidinių bibliografas,  Lietuvos kariuomenės karininkas, atsargos pulkininkas leitenantas gimė1893 m. rugpjūčio 24 d., senuoju stiliumi rugpjūčio 12 d. Viazmoje, Rusija. Mirė 1966 m. liepos 23 d. Denvilyje, JAV.

A. Ružancovas 1919–1920 m. vadovavo Lietuvos kariuomenėje tarnavusiam Atskirajam baltgudžių batalionui. Už tarnybą Lietuvos valstybei jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Vėliau A. Ružancovas beveik du dešimtmečius vadovavo Centrinei kariuomenės bibliotekai, redagavo „Bibliografijos žinias“ ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos nacionalinės bibliografijos kūrimo.

 Jis gimnaziją baigė Rusijoje, studijavo Maskvos universitete, kur gavo ir bibliografijos mokslo pagrindus. 1914 m.  bestudijuodamas buvo mobilizuotas į  carinės Rusijos kariuomenę. Baigė karo mokyklą. Prasidėjus Lietuvos valstybingumo atkūrimo darbams, prisijungė prie Lietuvos kariuomenės ir nuo 1919 m. joje vadovavo gudų daliniui. Lietuvos kariuomenėje buvo ugniagesių inspektoriumi ir kartu (nuo 1923 metų) Centrinės kariuomenės bibliotekos Kaune viršininku. Sutelkė joje daug retų leidinių, o bibliotekos knygų fondą padidino iki 18000 tomų. Didžiausios vertės, atrodo, turėjo 22000 tomų, skirtų moderniam karo mokslui.

1928–1941 m. buvo Lietuvos bibliografijos Instituto reikalų vedėjas. Nuo 1928 m. parengdavo Bibliografijos Žinių medžiagą spaudai. 1931 m. buvo vienas iš Lietuvos bibliotekininkų draugijos steigėjų ir visą laiką buvo jos centro valdybos nariu.

Nepriklausomoje Lietuvoje bendradarbiavo Karo Archyve, Mūsų Žinyne, Karde, Karyje, Policijoje, Savivaldybėje, Skautų Aide, Trimite, Ugniagesyje, Lietuvoje, Lietuvos Žiniose, XXVII knygos mėgėjų metraštyje ir kt. Pasirašydavo pavarde arba slapyvardžiu A. Smalianiec.

Išeivijoje (nuo 1945 – Vokietijoje, nuo 1949 – JAV Danville, IПinois) tęsė bibliografo darbus (tiek lietuviškų, tiek ir gudiškų leidinių).

The post Paminėtos Lietuvos kariuomenės karininko, istoriko, bibliografo ir bibliofilo plk. ltn. Aleksandro Ružancovo 60-osios mirties metinės appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. liepos 4 d. Dzūkijoje buvo paminėtos Pietų Lietuvos  apygardos, partizanų vado plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties 80-osios metinės.

Minėjimas prasidėjo  Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje  šv. Mišių auka už  žuvusį  partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį,  jo gimimo 125-jų ir žūties 80-jų metinių proga bei už visus, nukentėjusius, žuvusius, dirbusius dėl Lietuvos. Šv. Mišias aukojo  Merkinės dekanas bažn. t. dr.  kun. Robertas Rumšas ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, kun. Robertas Grigas, kuris pasakė ir homiliją.

 Šv. Mišių metu skambėjo  sakralinė muzika, kurią atliko vargonininkas Vadimas Navickas, smuikininkė, Kazimieraičio provaikaitė Marija Pranskutė, giedojo Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė.  

Po Šv. Mišių viena iš pagrindinių „ Bažnyčios Kronikos” bendradarbių, ją redagavusi aktyvi  antisovietinio pasipriešinimo  dalyvė sesuo Bernadeta Mališkaitė pasidalino prisiminimais apie savo veiklą, kaip buvo leidžiama ,, Bažnyčios Kronika”, kaip jos leidėjai buvo persekiojami sovietų valdžios.

Leipalingyje prie buvusios NKVD būstinės,  kur 2022 m. spalio 22 d. buvo atrasti plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Laima Žukauskaitė minėjimo dalyviams pristatė  plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškos istorijas.

Renginyje kalbėjo Europos Parlamento narys  prof. Liudas Mažylis, kuris artimiesiems įteikė  Briuselio antikvariatuose surastą 1933 m. laikraštį, kuriame paminėti Briuselio aukštojoje karo mokykloje studijavę Lietuvos kariūnai, tarp jų buvo ir Juozas Vitkus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys  kalbėjo apie LGGRTC atliktus darbus  priminė, kad Leipalingyje lapkričio mėn. planuojama įrengti kolumbariumą, skirtą Lietuvos laisvės kovotojams.

Partizanų vado giminaičiai pasidalino informacija, kad jie įsigijo šį buvusios NKVD pastatą ir ateityje  planuos čia įkurti  plk.Juozo Vitkaus-Kazimieraičio muziejų.  

Druskininkų savivaldybėje, Žaliamiškyje (miško vietovėje tarp Merkinės ir Leipalingio, šalia Janavo kaimo) vyko pagrindinis žūties vietos pagerbimas, kuriame dalyvavo  artimieji, bendražygiai, kariai, šauliai  ir kiti svečiai. Čia buvo iššautos LK Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono karių salvės, padėtos gėlės ir uždegtos  žvakutės.

LR Seimo narė Angelė Jakavonytė pasidalino savo tėčio, Lietuvos partizano Juozo Jakavonio-Tigro (1925–2021) prisiminimais apie  vadą Kazimieraitį.

Kazimieraičio sūnus Rimgaudas dalijosi prisiminimai apie savo tėtį bei dėkojo visiems, kurie dėjo visas pastangas, kad būtų surasti jo palaikai ir kurie jį dabar pagerbia.

Profesionalus karys, istorijos tyrinėtojas vrš. Ernestas Kuckailis pasidalino prisiminimais, kaip ieškojo tikslios  vietos, kur žuvo Kazimieraitis.

LK Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vadas plk. ltn. Ramūnas Sabaitis sveikindamas minėjimo dalyvius pabrėžė, kad batalionui yra didelė garbė būti pavadintam tokio iškilaus kovotojo už Lietuvos laisvę vardu.

Pasibaigus minėjimui visi važiavo į Varėnos r. Kasčiūnų kaimą. Jame aplankė kaimo kapinaites  ir  partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodybą, kur yra atstatyta Juozo Vitkaus-Kazimieraičio bei Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietė ir įrengtas Partizanų muziejus.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų kaime ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. ją baigė ir buvo paskirtas į 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų – Giedraičių barą.

1924–1926 m. J. Vitkus gilino žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938 m. gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją, bendradarbiavo leidiniuose „Kardas”, „Karys”, „Mūsų žinynas” ir kt. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941 m., Lietuvą okupavus naciams, iš kariuomenės pasitraukė. Nuo 1941 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas”Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis”, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.

Antrosios sovietų okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas aukščiausio rango karininku, jis atliko ypatingą vaidmenį: 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkričio 18 d. įsteigė „A” apygardą, o 1946 m. balandžio 23 d. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 

Pagrindiniu dalyku Kazimieraitis laikė pogrindžio centralizaciją ir rūpinosi partizanų vienijimusi, bandė sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 22 d. Kazimieraičio vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją. Joje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, vadinamojoje „partizanų konstitucijoje”.

1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Čekistai Kazimieraičio kūną užkasė Leipalingio MGB būstinės kieme. Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, iš Vilniaus buvo atvežtas suimtas „Laisvės varpo” redaktorius Jonas Ivavičius, Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinti ir vėl užkastas. Sovietų okupacinė valdžią plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.

1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame Lietuvos partizanų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).

1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.

The post Dzūkijoje paminėtos partizanų vado plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties 80-osios metinės appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. liepos 5 d. Kaune vyko  Jungtinių Amerikos Valstijų  Nepriklausomybės 250-ųjų metinių paminėjimas, kurį organizavo Lietuvos sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga,  Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinė sąjunga kartu su kitomis organizacijomis.

Minėjimas prasidėjo Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčioje pamaldomis, kurias laikė parapijos klebonas kun. Saulius Juozaitis prisimindamas   Lietuvą ir JAV jungiančius istorinius įvykius, taip pat ir  tautiečius, kurie sergėjo ir perdavė krikščioniškąją mintį bei vienijančią tautinių vertybių dvasią. 

Kun. Saulius Juozaitis JAV Nepriklausomybės 250-ojo gimtadienio proga visuomet šalia bažnyčioje iškeltos LR vėliavos, išskleidė ir JAV vėliavą, kuri prieš daugelį metų buvo parsivežta iš JAV. Ši vėliava įkvėpė minėjimo prelegentų bei dalyvių mintis. 

Minėjimas prasidėjo baigiamojoje maldoje lietuviškai perskaitytais JAV himno žodžiais ir po to išklausytu JAV ir sugiedotu Lietuvos himnu.

 Po to  bažnyčioje  vyko  konferencija, skirta 250-osioms JAV Nepriklausomybės metinėms paminėti. 

Konferencijos pradžioje kun. Saulius Juozaitis perdavė VU Kauno fakulteto dekano doc. dr. Audriaus Romeikos sveikinimą ir priminimą apie stiprius akademinius bei kultūrinius VU Kauno fakulteto ryšius su JAV universitetais ir JAV  lietuvių bendruomene.

Konferencijos prelegentas  ats. plk. Jonas Marcinkus skaitė pranešimą  „JAV pagalba Lietuvos kariuomenės kūrimui ir vystymui (1992–2026 m. laikotarpis)”, kuriame pabrėžė, kad nuo 1992 m. JAV pagalba Lietuvai transformavosi. Pradėjusi nuo dėvėtų uniformų ir patarimų siuntimo, šiandien JAV yra pagrindinis Lietuvos saugumo garantas ir ginkluotės tiekėjas. JAV parama ne tik pastatė Lietuvos kariuomenę ant kojų, bet ir pavertė ją modernia, efektyvia ir pasiruošusia gintis jėga NATO rytiniame flange.   

Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos  pirmininkas  dr. Audrius Skaistys  konferencijos dalyviams pristatė  paruoštas skaidres „Lietuvos ir JAV bendradarbiavimas stiprinant demokratiją ir saugumą Lietuvoje”, akcentuodamas   Dž. K. Maršalo (G. C. Marshall) Saugumo studijų svarbą  Lietuvai.   

Doc. dr. Martynas Purvinas, skaitydamas pranešimą „Mažosios Lietuvos išeiviai JAV” pastebėjo, kad jau ankstyvaisiais Šiaurės Amerikos apgyvendinimo proceso metais jame dalyvavo išeiviai iš Mažosios Lietuvos. XIX a. masinės emigracijos laikais, kai išeiviai iš Didžiosios Lietuvos, tuomet carinės Rusijos okupuoto agrarinio ir menkai raštingo krašto, JAV būrėsi į didesnes bendruomenes  – sunkių ir nepelningų  darbų vietose, anglies kasyklos Pensilvanijoje ir pan.  Šias bendruomenes vienijo  tautiškumas ir tradicijos. Išeiviai iš Mažosios Lietuvos, pratę laisviau keliauti, mokėję tuomet populiarią vokiečių kalbą,  ieškojo geresnių uždarbių atokiose JAV teritorijose. Taip jie greičiau pasiekdavo geresnės buities sąlygas, tačiau greičiau nutautėdavo gyvendami tik tarp anglakalbių ar kitų bendruomenių. Didesnės lietuvininkų bendruomenės JAV  susikūrė po Antrojo pasaulinio karo.  

Kitas konferencijos prelegentas, JAV lietuvių  kino dokumentalistas ir režisierius Arvydas Reneckis pasakojo, kad  JAV gyvena jau daugiau nei 35-erius metus. Lietuvoje jis dirbo kino studijoje, tačiau dukters liga Arvydo šeimą paskatino persikelti už Atlanto. Už galimybę išvykti ir įsitvirtinti kitame žemyne Arvydas dėkingas JAV jo laukusiems lietuviams.  Savo veiklos pradžioje jis įkūrė  Amerikos lietuvių televiziją. Dabar kuria dokumentinius filmus, įamžindamas nenuilstamą tautiečių darbą vardan Lietuvos. Pasak Arvydo, JAV lietuvių branduolys yra nuostabus – šviesūs, išsilavinę žmonės. Vis dėlto, tarp emigrantų pasitaiko ir tokių, už kuriuos režisieriui kartais ir gėda.  Šiandien Arvydas ir toliau tęsia savo pradėtus darbus ir įgyvendina naujus sumanymus JAV.

 LŠS išeivijoje atstovas  Ernestas Lukoševičius  kalbėjo apie  istorinės atminties  svarbą įamžinant asmenybes ir įvykius. Politinis kalinys, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Gediminas Juškevičius konferencijoje papasakojo savo asmeninę istoriją, kai sovietmečiu mėgino patekti į JAV ambasadą Maskvoje, kad galėtų išgelbėti savo mamą – mokytoją iš psichiatrinės ligoninės.

Doc. dr. Algimantas Kurlavičius skaitė pranešimą  „JAV nepriklausomybės deklaracijos idėjos šių dienų šviesoje”. Jis pastebėjo, kad nors per 250 metų  pasaulis iš esmės pasikeitė, tačiau pagrindinės Deklaracijos idėjos išlieka stebėtinai aktualios. Jose kalbama apie žmogaus orumą, laisvę, lygybę ir piliečių teisę patiems spręsti savo valstybės likimą. Tai vertybės, kurios nepriklauso vien Amerikai – jos tapo daugelio demokratinių valstybių politinės kultūros pagrindu.

Prelegentas pastebi, kad  šiandien demokratija susiduria su naujais iššūkiais. Informacija sklinda akimirksniu, socialiniai tinklai formuoja viešąją nuomonę, dirbtinis intelektas keičia informacijos kūrimo ir sklaidos būdus, o visuomenės tampa vis labiau susiskaldžiusios. Vis dažniau kalbame apie dezinformaciją, nepasitikėjimą institucijomis ir politinę poliarizaciją.

Pasak doc. A. Kurlavičiaus, minėdami JAV Nepriklausomybės 250-ąsias metines, prisimename ne tik svarbų istorinį įvykį. Mes prisimename idėjas, kurios įkvėpė daugelį tautų siekti laisvės ir demokratijos. Šios idėjos ir šiandien primena, kad žmogaus orumas, laisvė, teisingumas ir atsakingas pilietiškumas nėra vien praeities idealai. Tai vertybės, kurias kiekviena karta turi iš naujo puoselėti ir ginti. Tegul ši sukaktis tampa ne tik istorijos pamoka, bet ir proga dar kartą paklausti savęs: kokią demokratiją kuriame šiandien ir kokią ją paliksime ateities kartoms.

Dr. Raimundas Kaminskas vienas iš konferencijos organizatorių, pažymėjo, kad šiandien Lietuvos ir JAV istorinė sąveika  yra paremta  abipusiu pasitikėjimu,   idėjomis ir vertybėmis  saugoti laisvę geopolitinių iššūkių kontekste.  JAV istorijos kūrime reikšmingai dalyvavo įvairūs lietuvių kilmės, skirtingų kartų tautiečiai.  Lietuvių pėdsakai pastebimi – nuo laisvės idealus gynusių revoliucijos dalyvių  pvz. gen. Tado Kosciuškos (1746–1817), sunkiu darbu šalies ekonomiką stiprinusių darbininkų iki šiuolaikiniais pasiekimais garsėjančių mokslininkų, menininkų,  sportininkų,   verslininkų, ir kitų asmenybių.

Šios konferencijos moderatoriai buvo Kauno Švč. Trejybės liuteronų bažnyčios kun. Saulius Juozaitis ir LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas  dr. Raimundas Kaminskas. 

Ačiū kun. Sauliui  Juozaičiui už suteiktą vietą minėjimui, organizacinį ir idėjinį darbą įgyvendinant  JAV Nepriklausomybės  250-mečio    minėjimą Kaune.

The post JAV lietuvių branduolys yra nuostabus appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, www.voruta.lt

2026 m. birželio mėn. 27 d.  dvidešimt devintasis kultūros renginys „Vydūnas-Tautai ir valstybei” prasidėjo Vydūno kapo pagerbimo ceremonija Bitėnų kapinėse Pagėgių savivaldybėje.

Vėliau Martyno Jankaus muziejuje vyko mokslinė-praktinė konferencija „Spindulys esmi begalinės šviesos”, kurioje apie Vydūno filosofinį, kultūrinį ir visuomeninį palikimą bei jo svarbą dabarties Lietuvai kalbėjo Klaipėdos universiteto rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas, LR Seimo narys prof. dr. Valdas Rakutis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė, Vydūno draugijos pirmininkė, prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė ir kiti pranešėjai.

Šilutės r. Jonaičių kaime – Vydūno gimtinėje buvo atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo (autorius, skulptorius Gintautas Jonkus), įamžinantis Vydūno atminimą. Paminklą pašventino Klaipėdos universiteto kapelionas dr. kun. Andrius Vaitkevičius kartu su Šilutės evangelikų liuteronų kun. Remigijumi Šemekliu.  

Renginyje dalyvavo Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Algis Latakas,   Klaipėdos universiteto akademinės bendruomenės, Vydūno draugijos, XXVII knygos mėgėjų draugijos  atstovai, savivaldybių įstaigų darbuotojai,  mecenatai, vietos gyventojai ir kiti svečiai.

Klaipėdos universiteto vokalinis ansamblis „Jūros ainės” ir  Klaipėdos universiteto gitaros studija „Marinis” renginio dalyviams pristatė  meninę programą.

Renginys „Vydūnas – tautai ir valstybei”  yra tęstinis kultūros ir mokslo renginių ciklas, kurį organizuoja Klaipėdos universitetas kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu bei Vydūno draugija.

The post Vydūno gimtinėje atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. birželio 23 d. LPKTS Kauno filialas ir LPKTB Kauno skyrius kartu su XXVII knygos mėgėjų draugija, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos sąjūdžiu ir kitomis organizacijomis organizavo tradicinį renginį, skirtą paminėti 1941 m. Birželio sukilimo 85-ąsias metines. 

Kauno Kristaus Prisikėlimo (mažojoje) bažnyčioje  buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusius 1941 m. Birželio sukilėlius, jų artimuosius ir bendražygius.

Aukštaičių gatvėje prie namo Nr. 10 (buv. LAF štabo pastato) vyko gėlių padėjimas. Sugiedojus Lietuvos himną prie memorialinės lentos istorinės atminties žodžiais pasidalijo LGGRTC sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas ir Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Saulius Juozaitis.

Kauno Kristaus Prisikėlimo  bazilikos šventoriuje prie 1941 m. Laikinosios Vyriausybės vadovo  prof. Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus (1903–1974) kapo padėjus gėles, maldos  žodžiais pasidalijo  parapijos klebonas kun. teol. lic. Kęstutis Rugevičius ir evangelikų liuteronų  kun. Saulius Juozaitis.

Pagerbimo ceremonijos dalyviams savo atminties žodžius pristatė 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio dukra Perpetua Dumšienė, buv. LR Seimo narys ir Lietuvos sąjūdžio pirmininkas  Rytas Kupčinskas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio ir partizanų Žemaičių legiono vado, plk. Jono Semaškos-Liepos sūnus, šaulys Alvydas Semaška.

Šio minėjimo dalyviai Kauno senosiose kapinėse  prie paminklo „Kryžius-medis”  padėjo gėles, klausėsi  kun. Sauliaus Juozaičio maldos žodžių ir Perpetua Dumšienės, Birutės Kurtinaitienės bei Aleksandro, Kęstučio Matulos  prisiminimų apie jų artimųjų dalyvavimą   Birželio sukilime.

Vėliau LPKTS salėje vyko prof. A. Vitkaus dokumentinio filmo „1941 m. birželio 23 d. sukilimas Kaune” peržiūra  ir XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkės D. Poškienės leidinių apie 1941 m. Birželio sukilimą apžvalga.

LPKTS Panevėžio filialo nariams po svarbias Kauno miesto 1941 m. Birželio sukilimo  vietas ekskursiją vedė  gidas, dr. Raimundas Kaminskas.

The post Visuomenininkai Kaune minėjo 1941 m. Birželio sukilimo 85-ąsias metines appeared first on Voruta.