Dr. Halina Kobeckaitė, www.traku-zeme.lt

Lucke nuo seno  gyveno gana didelė karaimų bendruomenė, Trakų ir Lucko karaimų bendruomenių ryšiai tarpukariu buvo labai glaudūs. Be to, Lucko bendruomenės šviesuolių veikla  ženkliai praturtino karaimų kultūros ir ypač spaudos istoriją. Tad, džiaugdamiesi užsimezgusiais Trakų ir Lucko savivaldybių ryšiais, galėtume juos praturtinti ir istorine  atmintimi. Tegul šis mano rašinys bent iš dalies padeda užpildyti  istorinių žinių spragą. 

Kalbėdami apie karaimų kultūros raidą tarpukariu, paprastai daugiau minėdavome Vilniaus, Trakų ir Panevėžio karaimų veiklą. Tuo tarpu šiandieninės Ukrainos, o po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos teritorijoje – Lucke ir Haliče taip pat gyveno karaimų bendruomenės, kurios po III-ojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo 1795 m. buvo atsidūrusios Austrijos-Vengrijos imperijos valdose. Kaip rašo karaimų kilmės lenkų tiurkologė Ana Sulimovič, dar XIX a. viduryje Lucke gyveno 250 karaimų, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 150 karaimų kilmės asmenų. Karas, deja, sumažino bendruomenės narių skaičių. Dalis jų žuvo, o kiti nebegrįžo į gimtąsias vietas iš evakuacijos. 1923 m. Lucko karaimų bendruomenės sąraše buvo 60 asmenų. Nors jie turėjo savo šventovę – kenesą, bet negyveno, kaip Trakuose, vienoje gatvėje, o buvo išsisklaidę po įvairias miesto ir aplink jį esančias apylinkes. Nors tokia padėtis nebuvo palanki gimtosios kalbos vartojimui ir tautinio tapatumo išsaugojimui, patriotiškai nusiteikę bendruomenės šviesuoliai, tarp kurių vienas ryškiausių buvo teisininkas Aleksandras Mardkovičius (Aleksander Mardkowicz), entuziastingai ir energingai ėmėsi kultūrinės švietėjiškos veiklos. Šįmet jam būtų sukakę 140 metų.

Aleksandras Mardkovičius gi­mė 1875 m. Lucke. Čia jis baigė gimnaziją, po to – Kijeve teisės kursus ir, išlaikęs egzaminą, drauge su kolega atidarė notaro kontorą Jekaterinoslavlyje, kur tuo metu karaimų bendruomenės branduolį sudarė iš Krymo persikėlę prekeiviai ir amatininkai. Jekaterinoslavlyje Mardkovičius pradėjo savo literatūrinę veiklą – keli jo kūrinėliai buvo atspausdinti XX a. pradžioje Maskvoje ėjusiame žurnale rusų kalba „Karaimskaja žiznj” (Karaimų gyvenimas).

Kai Lenkija 1918 m. atkūrė valstybingumą, Mardkovičius su šeima grįžo į gimtąjį Lucką ir pradėjo dirbti viename iš notaro biurų. Beveik iš karto jis įsijungė ir į visuomeninę karaimų bendruomenės veiklą: 1922 m. buvo išrinktas į karaimų šventovės – kenesos atstatymo komitetą, o 1922–1928 m. tapo bendruomenės valdybos nariu ir kurį laiką net ėjo jos pirmininko pareigas. Kaip teisininkas, jis aktyviai dalyvavo ruošiant Karaimų religinės sąjungos statutą, kuris kartu su tokiu pat dokumentu musulmonų bendruomenei buvo patvirtintas 1936 m. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Mardkovičius, norėdamas pasišvęsti vien kūrybiniam ir leidybiniam darbui, visą savo laiką skirti visuomeninei veiklai, atsisakė tarnybos. Galimas dalykas, kad tokį jo sprendimą lėmė susitikimas su lenkų tiurkologu profesoriumi Tadeušu Kovalskiu (1889-1948), kuris 1925-1926 m. lankėsi Trakų ir Lucko-Haličo bendruomenėse. Aleksandras Mardkovičius daug su juo bendravo, supažindino su senaisiais rankraščiais, kuriais vėliau Kovalskis pasinaudojo rašydamas savo garsiąją knygą „Karaimische texte im dialekt von Troki“ (Karaimiški tekstai Trakų dialektu, Krokuva, 1929). Straipsnyje „Svarbiausi karaimotyros uždaviniai“ (Najpilniejsze zadania karaimoznawstwa), atspausdintame žurnale „Myśl Karaimska“ (Karaimų mintis) 1935-1936 metų 11 numeryje, Kovalskis rašo, kad karaimų tiek istorijos, tiek nūdienos tyrimai turi remtis faktine medžiaga. Viena svarbiausių faktinės medžiagos dalimi jis įvardija literatūrinį palikimą, kuris, anot jo, „turįs vertę ne tik pats savaime, bet ir kaip žinių apie karaimų intelektinę ir religinę mintį šaltinis bei kaip kalbinė medžiaga“ (psl. 15).
Kovalskis, be abejo, turėjo galvoje praėjusių šimtmečių karaimų raštiją, daugiausia išlikusią rankraščiuose. Bet tai, kas Kovalskiui anuomet buvo „nūdiena“, mums jau yra istorija – autentiškas intelektinės karaimų minties bei kalbos paveldas. Skirtingai nei Kovalskis, mes, laimei, jau galime remtis ne tik rankraščiais, bet ir spausdintomis knygomis, kurių dauguma tarpukariu Aleksandro Mardkovičiaus dėka pasirodė būtent Lucke.

Tadeušo Kovalskio dėmesys 3-ajame XX a. dešimtmetyje karaimų literatūriniam palikimui, jų kalbai, priklausančiai, kaip žinia, tiurkų kalbų grupei, neabejotinai pažadino ir pačių karaimų norą ja labiau domėtis, neprarasti tų lobių, kuriuos praeityje buvo sukūrę ir per šimtmečius iki mūsų dienų išsaugoję protėviai. XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. pradžioje įvairiose geografinėse vietose gyvenančiose karaimų bendruomenėse karaimų kalba buvo vartojama vis mažiau. Tai buvo susiję ir su visuotiniu europiečių sekuliarėjimu, ir su karaimų bendruomenės išsisklaidymu po įvairius Rusijos ir kitų valstybių miestus, ir su mišrių santuokų daugėjimu, vis didesniu karaimų įsitraukimu į valstybinio ir visuomeninio sektoriaus darbą, kur, žinoma, būdavo vartojamos tų valstybių kalbos. Skirtingai nei Trakuose, Lucke iki 1929 m. nebuvo dvasininko, nevyko nei religijos, nei kalbos pamokos. Karaimų kalba pamažu virto periferine, tik šeimoje – ir tai ne kiekvienoje – vartojama, ir todėl vis labiau nyko.

Laimei, atkūrusios valstybingumą tiek Lenkija, tiek Lietuva ėmė rūpintis ir nacionalinės kultūros atgaivinimu. Tokia politika sudarė palankias sąlygas ir kitų jose gyvenančių tautų nacionalinės kultūros raidai bei sklaidai. Norėdamas atgaivinti karaimų kalbos vartojimą, ypač tarp jaunosios kartos, Aleksandras Mardkovičius sumano leisti knygų seriją „Karaj bitikligi“ (Karaimų biblioteka arba Karaimų raštija). Pradžioje jis ketino parengti tik tekstus vaikams. Todėl pirmiausia 1930 m. išleidžia pasaką „ Elijahunun ucuru. Jomach.“ (Elijaho nuotykiai. Pasaka.) ir laiške profesoriui Kovalskiui praneša, kad tai viena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos adaptacija karaimų vaikams. Sekantis tos serijos leidinys buvo Karaimų religinės giesmės, o jau kitais metais Aleksandras Mardkovičius pradeda leisti istorinius pasakojimus, skirtus suaugusiems: 1931m. išeina „Birtihi keklernin. Jomahy askan zamanlarnyn“ (Dangaus grūdas. Senų laikų pasakojimas), 1933 m. – „Aj jaryhynda“ (Mėnulio šviesoje), 1934 m. – „Aziz tas“ (Šventasis akmuo). Siekdamas sudominti skaitytojus savo tautos istorija, šių pasakojimų medžiagą Aleksandras Mardkovičius sėmėsi iš istorinės karaimų praeities, vartojo net autentiškus asmenvardžius.

Žinodamas, kad žinių apie karaimų kilmę ir jų kalbą Lenkijoje trūksta, šalia kūrybos, skirtos karaimų skaitytojui, Mardkovičius sumano leisti ir populiarias knygeles lenkų kalba. Tokių jis išleido keturias. Pirmoji apybraiža „Synowie zakonu (Kilka słów o karaimach)“ (Biblijos sūnūs. Keli žodžiai apie karaimus) buvo išleista 1930 m. Čia populiariai pasakojama apie karaimų tikėjimą ir jo atsiradimą. Recenzuodamas šį leidinėlį žurnale „Myśl karaimska“ (Karaimų mintis) (1930-1931, t.2 z.3-4, str.68-70) profesorius Ananiašas Zajončkovskis (1903-1970), nurodydamas teksto trūkumus, pirmiausia pabrėžia jo pažintinę vertę. Antroji knygelė „O Iljaszu Karaimowiczu, zwierzchniku wojsk zaporoskich“ (Apie Iljašą Karaimovičių, zaporožiečių kariuomenės vadą) pasirodo 1931m., trečioji – „ Ogniska karaimskie“ (Karaimų židiniai)
buvo leista net tris kartus – 1932, 1934 ir 1936 m.

Vienas originaliausių Aleksandro Mardkovičiaus darbų – patarlių rinkinys „Karaim, jego žycie i zwyczaje w przysłowiach ludowych“ (Karaimas, jo gyvenimas ir papročiai liaudies patarlėse) – išleidžiamas 1935 m. Komentuodamas knygoje spausdinamas patarles ir priežodžius, autorius remiasi karaimų gyvenimo realijomis ir aiškina, su kokiais papročiais ar apeigomis atskira patarlė susijusi. Patarlės ir priežodžiai suskirstyti į vienuolika skyrių: apie religiją, apie karaimus, apie kitas tautas, apie moterį ir vaiką, apie gamtą, apie gyvenimą ir mirtį, apie džiaugsmą ir liūdesį, apie darbą, įvairūs, jumoristiniai, pamokantys. Tokiu būdu susidaro gana įdomus karaimų istorijos, gyvenimo būdo, moralinių taisyklių vaizdas. Pavyzdžiui, prie patarlės „Kai ant delno plaukas užaugs, karaimas nedorai pasielgs“ (Kacan uvuc isne cac cyhar, karaj kynhyrlyk kylar) autorius paaiškina, kad ji pabrėžia ypatingą karaimų sąžiningumą; aiškindamas patarles „Paklausysi žmonos – ir palapinėje nušvis, nepaklausysi – saulė ir danguje aptems“ (Tynlasan katynny, jaryk bolur catyrda; tynlamasan – tunar kujas azbarda); „ Ne ta žmona, kuri, išgirdusi smuiką, šokti puola, o ta, kuri namų reikalus išmano“ (Tiwildi ol katyn, kajsy kobuz esitkende sekired, ildu katyn, kajsy iwnin keregin biled), Mardkovičius pabrėžia karaimo žmonos vertinimo kriterijus. Patarlėje „Karaime, būk baltas (tyras), kaip sniegas, ir skaistus kaip mėnulis“ (Karaj, bol ak chaz kar, jaryk chaz aj) Mardkovičius remiasi žodžių žaismu: mat, karaimiškas karaimo pavadinimas – dviejų skiemenų žodis karaj; pirmas skiemuo kar reiškia sniegą, o antras – aj – mėnulį. Nors tokie aiškinimai mokslininkų vadinami mėgėjiška etimologija, bet literatūrine prasme gali būti priimtini.

Knygelės pabaigoje autorius pažymi, kad karaimams nesvetimas humoro jausmas, jie mėgsta pasišaipyti iš savęs, ir jis surašo kelis humoristinius pamokymus: „Pakelk akis nuo žemės – aukštesnis užaugsi“ (Ketir kezinni jerden – bijikrek esersen); „Supyko viščiukas ant vištos, kad negimė žąsimi“ (Epkelendi cipce tawuk isne, ki kazba any kylmady); „Su liūtu būk kaip liūtas, su ėriuku, kaip ėriukas, bet asilu netapk “ (Arslanba arslan bol, kozuba – kozu, ešekbe esek bolmahyn).

Nepaprastas Aleksandro Mardkovičiaus darbštumas stebėtinas. Tais pačiais 1935 m. jis dar išleidžia du „Karaimų-lenkų-vokiečių kalbų žodyno“ Karaj sez bitigi – Słownictwo Karaimskie -Westkaraimische sprache sąsiuvinius, kuriuose yra 4417 žodžiai (Lucko-Haličo tarme). Nors pradžioje Mardkovičius daugiausia rašė proza, bet 1937 m. atskiromis brošiūromis išleido du eilėraščių rinkinėlius – „Halic“ (Haličius) ir „Janhy irlar“ (Nauji eilėraščiai). 1938 m. jis išspausdino poemą „Szelomit. Jiry ullu siwerliknin“ (Sulomita. Didelės meilės daina), o 1939 m. – dar vieną eilėraščių rinktinę „Tozdurhan birtik“ (Pabirę grūdai).

Reikia pažymėti, kad „Karaj bitikligi“ serijoje Aleksandras Mardkovičius buvo pasiryžęs leisti ir mokslinius karaimikos darbus. Šie jo ketinimai atsispindi jo laiškuose profesoriams Ananjašui Zajončkovskiui ir Tadeušui Kovalskiui, su kuriais jis dalinosi savo planais. Realizuodamas šią idėją, 1931 m. Mardkovičius išleido Ananjašo Zajončkovskio Vakarų karaimų (Lucko-Haličo dialektas) kalbos trumpą gramatiką „Krótki wykład gramatyki języka zachodnio-karaimskiego (narzecze Łucko-Halickie)“.
Neapsiribodamas atskirų knygelių leidimu, Mardkovičius, vedinas kilnių patriotinių jausmų, 1931-1939 m. leidžia Lucke žurnalą „Karaj Awazy“ (Karaimų balsas), kurio išeina dvylika numerių.Tai – vienas vertingiausių Vakarų karaimų rašytinės istorijos objektų. Žurnalo tekstai daugiausia spausdinami karaimų kalbos Lucko-Haličo dialektu, bet yra ir Trakų karaimų kūrinių. Jame savo kūrinius spausdino ir Simonas Firkovičius, ir Simonas Kobeckis. Jame buvo atspausdinti ir prof. Ananiašo Zajončkovskio atlikti keli Adomo Mickevičiaus Krymo sonetų vertimai į karaimų kalbą. Be to, žurnale spausdinamos informacijos dėka Lenkijos karaimų bendruomenes pasiekia žinios ir apie Panevėžio karaimų veiklą, nes tiesioginių ryšių iki pat 1939 m. Vilniaus ir Trakų karaimai su Panevėžiu dėl politinių valstybių santykių palaikyti negalėjo. Panevėžyje 1937 m. pradėjusio eiti žurnalo „Onarmach“ (Pažanga) redaktorius Mykolas Tinfovičius (1912-1974) įžanginiame žodyje pažymi, kad mintis leisti žurnalą karaimų kalba kilo būtent Aleksandro Mardkovičiaus dėka.

Sekdami jo pavyzdžiu pradėjo savo jėgas literatūrinėje kūryboje mėginti ir kiti Lucko bei Haličo karaimai, pavyzdžiui, buvo išleisti keli Sergiušo Rudkovskio kūrinėliai: 1931 m. išspausdinta pirmoji, o 1939 m. – antroji jo apsakymo „Dostlar. Satyr kotarmak tirlikten jizip-alhan“ (Draugai. Linksmas pasakojimas, iš gyvenimo paimtas) dalys. 1933 m. jis dar parašo pasakojimą Tutuwlanmahy karajlarnyn Luckada (sahync)(Karaimų apsigyvenimas Lucke (prisiminimai).

II-ojo pasaulinio karo pradžia sustabdo Aleksandro Mardkowicziaus literatūrinę ir leidybinę veiklą ir palaužia sveikatą. Jis mirė pačioje karo pabaigoje 1944 m. balandžio 5 d. ir buvo palaidotas Lucko karaimų kapinėse. Deja, kapinės sovietmečiu sunaikintos, ir jo atminimo lenta buvo vėliau patalpinta ant jo žmonos kapo Sopote (Lenkija). O juk galėtų koks atminimo ženklas apie šį svarbų karaimų kultūrai (manau, ir Lucko miestui) žmogų atsirasti ir Lucke.

Išsamiau susipažinti su mažai Lietuvoje žinomu Lucko karaimų bendruomenės veikėjo, žurnalo „Karaj awazy“ (Karaimų balsas) leidėjo, rašytojo Aleksandro Mardkovičiaus asmenybe galima Lenkijos karaimų sąjungos leidyklos „Bitik“ (Knyga/ Raštija) 2013 m. išleistame „Karaimų almanacho“ (Almanach Karaimski) II-ame tome, kur apie jį rašo Varšuvos universiteto tiurkologė, Lucko-Haličo karaimų kultūros paveldo tyrinėtoja Anna Sulimovič. Šioje knygoje taip pat spausdinama 18 akademiko Ananiašo Zajončkovskio 1933-1939 m. Mardkovičiui rašytų laiškų. Nagrinėdama jų turinį, autorė pabrėžia, kad, nepaisydamas jųdviejų išsilavinimo skirtumo, Zajončkovskis labai dėmesingai, kaip lygus lygiam atsakinėjo į visus klausimus, diskutavo su korespondentu. Autorė taip pat nagrinėja ir Mardkovičiaus laiškus profesoriui Tadeušui Kovalskiui, kurie, kad ir cituojami tik iš dalies, rodo, kaip visi čia minimi asmenys buvo susiję, kaip kartu aptarinėjo ne tik jiems asmeniškai, bet visoms karaimų bendruomenėms rūpimus dalykus.

Skaitydamas laiškus matai, kad visos minimos asmenybės, kad ir labai skirtingos, buvo be galo pasišventusios karaimų tautos, jos kalbos ir kultūros išsaugojimo tikslui, todėl be vargo rado bendrą kalbą, laikė savo šventa pareiga dirbti ne sau ir savo ambicijoms, o bendruomenės ir tautos labui.

Parašyta remiantis Annos Sulimovič straipsniu Listy do Łucka. Aleksander Mardkowicz jako adresat korespondencji Ananjasza Zajączkowskiego (Laiškai į Lucką. Aleksandras Mardkovičius kaip Ananjašo Zajončkovskio korespondencijos adresatas), išspausdintu knygoje Almanach Karaimski, 2013 Nr. 2, psl.37-60.

***

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. 

The post Karaimikos darbštuolis Lucke – Aleksandras Mardkovičius (1875–1944) appeared first on Voruta.

Dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.voruta.lt

Lygiai prieš trisdešimt metų, 1996 m. vasarą, pasirodė pirmas karaimų kalbos vadovėlis, skirtas savimokai, „Mień karajče ürianiam/ Aš mokausi karaimiškai“. Jo radimosi ir kūrimo istorija atsispindi autoriaus, vyresniojo karaimų dvasininko ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) dienoraštyje ir gausioje korespondencijoje.

Čia pateikiama to ilgo kūrybinio kelio apžvalga, o plačiau apie tai galima bus pasiskaityti spaudai ruošiamoje knygoje apie Mykolo Firkovičiaus bendruomenės labui nuveiktus darbus ir gyvenimo kelią.

Gimtoji kalba kaip talismanas

Buvo Trakų karaimų istorijoje toks metas, kai visi mokėjo gimtąją kalbą ir ją vartojo. Ji gyvai funkcionavo ne tik kenesoje, bet ir gatvėje bei šeimose. Negalėjai net įsivaizduoti, kad užėjęs į bet kuriuos karaimų namus prašnektum ne karaimiškai. Trakuose veikusi mokykla ir autentiška gyvenimo aplinka – šeima, kelios kartos drauge, gatvė, bendravimas joje ir su kaimynais, vaikų darželis, visuomeninė, ūkinė ir meninė veikla, spauda, pamaldos gimtąja kalba, – visa tai buvo natūrali terpė, kurioje augo žmogus. Tautinė tapatybė formavosi savaime, be papildomų pastangų. Ir nepaisant profesinėje veikloje vartojamų kitų kalbų, gimtoji kalba buvo tarsi ypatingos vertės talismanas, buriantis žmones į vienį.

Tokia padėtis truko iki sovietų okupacijos 1940 m. Ilgainiui darėsi vis sunkiau tikėtis, kad prašnekęs karaimiškai būsi suprastas. Apie kalbos mokymąsi organizuotu būdu jau nebuvo nė kalbos. Išnyko ir Trakuose gyvavusi natūrali tautinė terpė. Gimtajai kalbai išmokti liko tik „namų universitetai“, bet ir čia jos vartojimo sfera smarkiai susiaurėjo. Tad vieni talismaną gavo ir jį saugojo, juo didžiavosi, o kiti jo vertės ir svarbos nebepatyrė.

Mykolas Firkovičius, išaugęs karaimiškoje aplinkoje, lankęs karaimų kalbos ir tikybos mokyklą, nuo mažens gatvėje su bendraamžiais, namie su seneliais, tėvais, dėdėmis ir tetomis, su seserimis ir broliu kalbėjęs tik karaimiškai, visomis išgalėmis priešinosi jos vartojimo sferos siaurėjimui bei svetimų kalbų įtakai. Šį vyksmą jis išgyveno labai skausmingai, nes anksti suprato gimtosios kalbos svarbą tautos išlikimui. Be abejo, jis žinojo, kad bet kurioje profesinėje veikloje vien su karaimų kalba neišsiversi, bet nepritarė tiems, kurie būtent dėl to nusprendė gimtosios kalbos nebevartoti, tarsi jos mokėjimas būtų koks maišas ant pečių.

Apibūdindamas šią padėtį, Mykolas rašė: „Gimtoji kalba kartu su mūsų tradicijomis čia, Lietuvos valstybėje, 600 metų mus palaikė, vedė ir jungė. Mūsų protėviai ją mums paliko, tačiau pastaraisiais laikais mūsų sumažėjo, sumažėję išsibarstėme ir savo vaikų karaimų kalbos išmokyti nebeįstengėme.“ ¹ Sekdamas savo dėdės, vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus, pavyzdžiu, jis ėmėsi žingsnių kalbai išsaugoti. Čia bus pasakojama apie vieną iš jų.

Nelegalios pamokos

Kadangi žmonių, mokančių kalbėti karaimiškai, skaičius mažėjo, o vaikai išvis buvo palikti likimo valiai, nuo 1979 m. liepos 7 d. iki 1982 m. vasario 21 d. Vilniuje savo pusbrolio Josifo Firkovičiaus (1925-2009) bute Mykolas ėmė nelegaliai vakarais mokyti karaimų kalbos. Iš pradžių pamokas lankė ne tik vaikai, bet ir norintys pramokti savo gimtosios kalbos suaugusieji. Bet vėliau, paklaustas dr. Henriko Jankovskio, ar turi mokinių, Mykolas pasiguodė, kad jų mažėja.²

Pradėdamas tas nelegalias karaimų kalbos pamokas, Mykolas neturėjo nei vadovėlio, nei metodinių mokymo priemonių ar spausdintų tekstų. Viena yra pačiam labai gerai mokėti kalbą, kas kita – jos mokyti kitus. Simonui Firkovičiui tarpukariu buvo lengviau, nes jo mokiniai kalbėjo gimtąja kalba ir tereikėjo žinias įtvirtinti, susisteminti, o Mykolo mokiniai kalbos nemokėjo, dažnas jos nė nebuvo girdėjęs. Kadangi jis iš profesijos nebuvo nei filologas, nei pedagogas, teko pačiam skintis kelią per kalbos sandaros pažinimo ir edukacinius brūzgynus, sugalvoti mokymo metodiką, parinkti pavyzdžius, suprantamus įvairaus amžiaus mokiniams. Savo dienoraštyje Mykolas pažymėjo, ko buvo mokoma: skaičiavimas, eilėraščių ir dainų tekstų skaitymas ir dainavimas, patarlių pavyzdžiai, supažindinimas su paprasčiausiomis gramatinėmis formomis, ypač atkreipiant dėmesį į fonetiką ir taisyklingą tarimą.

Mykolas kruopščiai ruošdavosi kiekvienai pamokai: rašė jų planus, vadindamas juos konspektėliais, kaupė pavyzdžius, lygino panašias kitų tiurkų kalbų formas, konsultavosi su karaimais tiurkologais, gyvenančiais ir dirbančiais Lenkijoje (Lietuvoje karaimų kalbos studijomis niekas neužsiėmė). Nors nuo mažens puikiai mokėjo karaimų kalbą ir savo žinias vis papildydavo studijuodamas senuosius rankraščius bei tiurkologų darbus, bet jam, itin kukliam ir savikritiškam, niekada ir į galvą neatėjo, kad viską moka ir išmano. O bendruomenėje, deja, buvo tokių, kurie nė dešimtadalio tiek kiek jis nežinojo, bet mėgo pasipūtėliškai demonstruoti savo „išmintį“. Labai atsakingai žiūrėdamas į bet kokį savo darbą ir ypač į kalbos pamokas, nebijodamas prisipažinti, kad ne viską išmano, Mykolas stengėsi visais įmanomais būdais tas spragas užpildyti.

Ruošdamasis pamokoms, jis rėmėsi 1929 m. Krokuvoje išleista lenkų tiurkologo prof. Tadeušo Kovalskio (Tadeusz Kowalski, 1889–1948) monografija „Karaimische Texte im Dialekt von Troki“, Kenesbajaus Musajevo (Кенесбай Мусаев, 1931–2020) 1964 m. Maskvoje išleista „Karaimų kalbos gramatika“, 1974 m. Maskvoje išleistu „Karaimų-rusų-lenkų žodynu“ („Караимско-русско-польский словарь“), bet daugiausia teko kliautis savo asmenine patirtimi ir praktinėmis žiniomis. Be abejo, minėtos knygos buvo labai reikšminga paspirtis, tačiau nė viena iš jų nebuvo kalbos mokymo vadovėlis. Tą pabrėžė ir tiurkologai.³

Pamokos vykdavo kartą per savaitę. Mokytojas visada džiaugdavosi, jei ateidavo ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai. Deja, entuziazmo užteko neilgam. Apgailestaudamas, kad vaikų ir jaunimo, norinčio mokytis kalbos, mažėja, jis su apmaudu rašė tiurkologei Annai Sulimovič (Anna Aibike Sulimowicz) į Varšuvą, kad vyresniesiems, deja, „svarbiau išgerti ir užkąsti“. Tokį atsainų kai kurių tautiečių požiūrį į tautinę kultūrą, jos paveldą ir svarbą Mykolas asmeniškai labai skaudžiai išgyveno ir laikė sovietinės ideologijos palikimu.⁴

Kita vertus, jis suprato, kad dejavimu nieko nepakeisi, o jei lauksi, kada kiti įsitrauks į darbą, gali nebelikti nė tų nedidelių kibirkštėlių, kurios dar retkarčiais sužybsi, ir laužas leidžiasi įpučiamas. Todėl Mykolas rankų nenuleido, pamokų „konspektėlius“ rengė ir toliau, kol galiausiai susidarė nuoseklus karaimų kalbos pamokų ciklas ar, kaip jis pats sakydavo, karaimų kalbos savimokos juodraštis. Iki perestroikos ir Sąjūdžio dar buvo likęs geras laiko tarpas, metas tam rankraščiui išvysti šviesą dar nebuvo atėjęs, ir jis nugulė stalčiuje. Be to, kaip Mykolas vėliau prisipažino, anuomet jis nė nesvajojo parengti kokią nors mokymo priemonę.

„Konspektėliai“ virsta vadovėliu

1988 m. susikūrus Karaimų kultūros rėmimo grupei, kalbos ir kultūros paveldo išsaugojimas, karaimų istorijos, kultūros ir religijos tęstinumo užtikrinimas tapo vienu svarbiausių bendruomenės uždavinių, ir Mykolas tapo pagrindiniu šio uždavinio vykdytoju tiek veikdamas pats asmeniškai, tiek telkdamas tam darbui kitus bendruomenės narius. Suprasdamas kalbos svarbą tautos ir kultūros gyvasčiai, jis vėl inicijavo karaimų kalbos pamokas. Kadangi bendruomenė 1988 m. savo patalpų neturėjo, su Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Mechanikos fakulteto vadovybe sutarėme, kad mums bus leista šeštadieniais kelioms valandoms susirinkti 104 auditorijoje.

Į pirmąją pamoką 1988 m. spalio 8 d. Vilniuje susirinko 15 mokinių, ir Mykolas buvo labai patenkintas. Buvo sudarytos trys amžiaus grupės: mokyklinio, studentiško ir suaugusiųjų. Mokytojomis, be Mykolo, tapo kelios entuziastės, turinčios pedagoginį išsilavinimą ir mokančios šnekamąją karaimų kalbą nuo mažens: Anna Špakovska (1935–2019), Tamara Firkavičienė (1928–2017), o Trakuose – Julija Tinfovičienė (1932–2014).

Kiekvienas mokytojas kliovėsi savo asmeninėmis žiniomis. Pribrendo poreikis turėti vadovėlį. Karaimai tiurkologai, nagrinėję gimtąją kalbą, vadovėlio nebuvo parašę, ir Mykolas suprato, kad be jo niekas kitas šito darbo nesiims. Atėjo laikas ištraukti iš stalčiaus „konspektėlius“, kuriais naudojosi nelegaliose pamokose sovietmečiu. Visą laiką, kai nebėgdavo žiūrėti, kaip vyksta kenesos remontas, neatsitraukdamas nuo knygų lentynos, senų rankraščių ir rašomojo stalo, Mykolas dirbo niekam nematomą darbą – tvarkė tuos pamokų konspektus, daugino atskirus lapus, kad galėtų išdalinti mokiniams. Iš tikrųjų tai buvo tik paruoštukai, bet ilgainiui Mykolas sumanė viską susisteminti ir parengti savimokos vadovėlį ne pagal atskiras pamokas, o remiantis bendresniais kalbos vartojimo ir raiškos principais.

Pirmasis vadovėlio variantas pasirodė 1991 m. kovo 18 d. Tai buvo Tautinių bendrijų namuose rotaprintu padaugintas, gražiai įrištas leidinys. Atsivertęs šią savilaidos būdu išleistą knygą, šiuolaikinis skaitytojas labai nustebs. Tai Mykolo ranka kaligrafiškai parašyti 143 A4 formato puslapiai, surišti į knygą – „Mień karajče ürianiam“ („Aš mokausi karaimiškai“). Paaiškinamasis tekstas parašytas rusų kalba, o karaimiški žodžiai – kirilika, kokią buvusioje Sovietų Sąjungoje privalėjo vartoti visos tiurkų tautos.

Kadangi viskas buvo rašoma ranka, Mykolas dirbo ir namie prie rašomojo stalo, ir būdamas sanatorijoje Druskininkuose (pirmieji 40 puslapių), ir poilsio namuose Nidoje. Uždavinys buvo nelengvas: visą turimą medžiagą, laisvai nuo mažens vartojamą kalbą reikėjo susisteminti, surasti dėsningumus, paaiškinti žodžių darybos principus, įvilkti į suprantamas gramatines formas ir pateikti visą medžiagą taip, kad ja galėtų sėkmingai pasinaudoti ne tik karaimų kalbos jau pramokęs, bet ir pradedantis ją mokytis žmogus. Todėl Mykolas ir vadino šį darbą pradžiamoksliu, arba savarankiško mokymosi, savimokos, vadovėliu (rus. самоучитель).

„Karaimų kalbą, – rašo jis „Įvade“, – nuo vaikystės išmokau šeimoje, mokiausi jos prieškarinėje mokykloje Trakuose, girdėjau kenesoje. Kalbėdamas namie ir turėdamas interesą pagilinti savo mokėjimą bei atgaivinti šiandien beveik nevartojamas arba retai vartojamas formas, nagrinėjau ne tik tiurkologų darbus, bet ir išlikusius XVIII–XIX a. rankraščius. Rankraščių lyginimas aiškiai rodo, kad juo jie senesni, tuo grynesnė ir taisyklingesnė kalba, tuo mažiau joje skolinių. <…> Neišvengiamai turėję mokytis pradinėse, vidurinėse, aukštosiose mokyklose svetima kalba (lietuvių, lenkų ar rusų – žiūrint, kokie buvo laikai), vartodami ją profesinėje veikloje, karaimai prisiimdavo į savo kalbą vis daugiau barbarizmų, automatiškai ėmė vartoti svetimų kalbų sintaksines konstrukcijas, morfologines formas, labai dažnai nukentėdavo ir fonetika, bet svarbiausia – vis rečiau būdavo mąstoma gimtąja kalba. <…> Mąstant svetima kalba, tiurkų kalboms nebūdingi žodžių ir linksnių dariniai bei žodžių tvarka ilgainiui užsifiksuodavo žmogaus sąmonėje ir būdavo suvokiami kaip norma. Taip tolydžio silpnėjo ir menko gimtosios kalbos jausmas.“⁵

Šiuo pirmuoju vadovėlio variantu, kuriuo jau galėjo naudotis ir kiti kalbos mokytojai, Mykolas pasidalijo su tiurkologais, atvykusiais į Vilnių dalyvauti 1991 m. lapkričio 15 d. vykusioje aukščiausiojo dvasininko ir pasaulietinio vadovo prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo atminimui skirtoje konferencijoje.

Kai kitą dieną mūsų namuose apsilankė lenkų tiurkologas dr. Henrikas Jankovskis, Mykolas paprašė jo atsiliepimo ir pastabų. 1992 m. balandžio 16 d. laiške Mykolui iš Budapešto, kur tuo metu dirbo, Jankovskis pranešė parašęs to vadovėlio recenziją ir tikisi ją išspausdinti Budapešte arba Poznanėje. Recenzijos tekstą siunčiąs autoriui ir laukiąs jo komentarų. Atskirai buvo prisegti ranka surašyti 2 puslapiai pastebėtų, jo žodžiais tariant, smulkių netikslumų (pati recenzija parašyta angliškai rašomąja mašinėle). Recenzentas labai smulkiai išnagrinėjo vadovėlio tekstą, lygino daugelį gramatinių konstrukcijų su kitomis tiurkų kalbomis ir davė kelis metodinio pobūdžio patarimus: „Įdomu, Pone Mykolai, ar Jūs turite mokinių, ar jauni Jūsų bendratautiečiai nori mokytis kalbos. Jeigu taip, o linkiu, kad taip būtų, raginu Jus rinkti medžiagą pratimams. Jie yra būtini mokymuisi. <…> Dar labai svarbu vadovėlį padaryti patrauklesnį. Pagal galimybes reiktų pripaišyti daug smagių piešinukų, derinant žodžius su jų vaizdais. Na, ir, žinoma, rašyba, apie ką jau daug esame kalbėję… Pasirinkti turite Jūs pats, bet, žinoma, – ir tuo esu ypač tvirtai įsitikinęs – ji turi remtis lietuviška abėcėle papildant ją ženklais, žyminčiais Ö, Ü ir priebalsių minkštinimą.<…> Dar kelios techninės pastabos. Pamokas reikia sunumeruoti, pateikti turinio sąrašą, gal ir dalykinę rodyklę.<…> Gerai būtų, pridėjus kuo daugiau pratimų ir atsižvelgus į mano nurodytus papildymus, išleisti vadovėlį angliškai.“ ⁶

Šis dr. Henriko Jankovskio laiškas Mykolui buvo labai svarbus – iš profesionalų jis visada laukdavo ir tikėdavosi dalykinių patarimų. Recenzija jam buvo staigmena, ir tai atspindi pirmasis jo laiškas dr. Jankovskiui. Vien iš jų susirašinėjimo apie vadovėlį galima sudaryti atskirą aplanką: cituotas dr. Jankovskio laiškas mašinėle – 2 puslapiai, prie jo prisegta recenzija anglų kalba (irgi mašinėle) – 8 puslapiai, ir atskirai, ranka surašytos pastabos – dar 2 puslapiai. Mykolo atsakymas 1992 m. liepos 22 d. – keturi puslapiai, Jankovskio atsakymas 1992 m. spalio 12 d. – 2 puslapiai. Iš viso – 18 A4 formato puslapių, iš kurių 10 parašyti mašinėle su minimaliais tarpais tarp eilučių.

Atsiliepdamas į dr. Jankovskio recenziją, Mykolas rašė: „Dėkoju Jums už tai, kad labai dalykiškai pažiūrėjote į problemą: iš karto jau yra recenzija ir yra apie ką kalbėti, į ką atsižvelgti. Man taip pat malonu, kad Jūs, pone Henrikai, atkreipėte dėmesį į mano paaiškinimus, kuriuos buvau sakęs mums susitikus <…> manau, kad ateityje reikės tą mano vadovėlį, kuris gimė gyvenimo poreikiams spaudžiant, tobulinti. Karaimų kalbos mokinių atsiranda laikas nuo laiko, nes reguliarioms pamokoms nesiseka suburti. Būna, pvz., kokie koncertai, pasirodymai, repeticijos – ir tai gerai. Dažniau ir lengviau prispausti prie mokslo sekasi pačius mažiausius vaikus.

Nepamirštu rinkti medžiagos pratimams. Žinoma, piešiniai vadovėliui irgi labai reikalingi, turinio sąrašas, dalykinė rodyklė, kuo daugiau pratimų – čia aš Jums pritariu ir turiu patobulinti. Dėl rašybos [karaimiškų žodžių] taip pat neturiu abejonės – ji turi remtis lietuviška abėcėle, apie ką rašiau „Pratarmėje“ (8–9 psl.), o dabar jau turiu patikslintą ir patobulintą [tekstą]. Jau šiame laiške Jums rašau visus karaimiškus žodžius pagal priimtą naują rašybą ir dėl to nebereikia nieko aiškinti. Techniškai tai reiškia, kad į lietuvišką mašinėlę turiu pridėti 10 papildomų ženklų (minkštinančių priebalsius). <…>

Mano ir Halinos gyvenimas pilnas įvairių reikalų, ne savo asmeniškų, o visuomeninių. Dėl to atsakymai į laiškus kartais vėluoja. Aš turiu rūpintis ir kalbos, ir dvasiniais reikalais, ir ūkiniais, ir organizaciniais, ir kenesos remontu, ir kito nekilnojamojo turto atgavimu, ir daugeliu kitų dalykų. Gaila, bet pagalbininkų atsiranda ne tiek jau daug. Be to, kad ir pusę dienos, dar dirbu biure. Kenesos remontas juda, bet labai mažais žingsniais. Svarbiausia, kad Dievas duotų man sveikatos, ko ir Jums linkiu.“⁷

Toliau Mykolas komentuoja dr. Henriko Jankovskio pastabas, atkreipdamas dėmesį, kad jos paremtos bendromis tiurkologinėmis žiniomis, o karaimų kalba, ypač jos fonetika, pasižymi tik jai būdingomis savybėmis. Nemokant kalbos, nebendraujant su ją vartojančiais, tuos dalykus sunku pastebėti ir tiksliai atskirti, koks balsis turi būti – priešakinis ar užpakalinis. Būdamas labai teisingas, doras ir atsakingas žmogus, Mykolas nebijojo pripažinti savo klaidų, bet ir nesileido taisomas be pagrindo, ypač kai būdavo įsitikinęs, kad oponentas neteisus. Dr. Jankovskiui jis nuosekliai aiškino, kur ir kodėl šis klysta, pateikė taisyklingas gramatines formas, ir padėkojo už nurodytus netikslumus. Dr. Jankovskio atsakymas atskleidžia bendravimo šia tema turinį ir labai rimtą abiejų korespondentų požiūrį į aptariamą dalyką:

„Didžiai gerbiamas Pone Mykolai,

Labai dėkoju už atsakymą į mano laišką, labai rimtą požiūrį tiek į mano recenziją, tiek į ranka rašytas pastabas.

<…> Grįždamas prie recenzijos, pripažįstu, kad pernelyg savavališkai pasielgiau keliose vietose transliteruodamas ir transkribuodamas tekstą. Taip atsitiko dėl to, kad, nepaisant to, jog sakoma, kad karaimiški balsiai –a <e; -o <ö yra užpakaliniai, aš girdėjau juos kaip truputį paslinktus į priekį, t. y., pvz., -a mano ausiai skamba maždaug kaip -ӓ. <…>Būtent dėl to gana nesėkmingai keliuose žodžiuose parašiau tiesiog -e vietoje -a. <…>

Kalbant apie Jūsų atsakymus į mano ranka rašytas pastabas, norėčiau tik pažymėti, kad atkreipsiu į juos dėmesį. Juk tai Jūsų gimtoji kalba, Jūs žinote geriau, kaip turi būti <…>“⁸

Mykolui svarbu buvo patarimai, kurie pagerintų vadovėlio turinį. Pagal išsilavinimą ir pagal mąstymo būdą jis buvo inžinierius ir labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, tačiau visą gyvenimą domėdamasis gimtąja kalba, karaimų tautinėmis ir religinėmis apeigomis, profesionalių tiurkologų darbais, lygiagrečiai su savo giliomis ir precizinėmis techninėmis įgijo ir daug humanitarinių bei išsamių teorinių lingvistinių žinių ir kompetencijos jam šiose srityse netrūko. Tad džiaugėsi, kad dr. Jankovskis recenzijoje ištaisė visas jo nurodytas klaidas.

Karaimų kalbos raidynas ir kompiuteriai

Tuo pačiu metu Mykolas tobulino ne tik vadovėlio sandarą, bet ir po ilgų konsultacijų su kitais tiurkologais bei lituanistais sudarė karaimų kalbos rašybos lotyniškais rašmenimis pagrindus. Tai padaryti nebuvo paprasta. Tarpukariu karaimiški tekstai buvo rašomi lotyniškais rašmenimis, bet labai nevienodai, nenuosekliai. Atsižvelgiant į rašybos įvairavimą, reikėjo viską daryti iš naujo.

Jau pirmajame rankraštiniame vadovėlio variante Mykolas pateikė preliminarią karaimų kalbos abėcėlę lotyniškais rašmenimis, nors tekste pats jos dar nevartojo. Kaip matyti iš susirašinėjimo su tiurkologais, visi sutarė, kad rašyba turi remtis lietuviška abėcėle, bet nuomonės skyrėsi dėl atskirų balsių ar priebalsių raiškos, nes kiekvienas rėmėsi savo ausimis ir skirtingai girdėjo tuos pačius garsus. Pats Mykolas turėjo absoliučią klausą, be to, nuo mažens kalbėjo karaimiškai ir vargu ar kas būtų galėjęs jam prikišti ar ginčyti jo nuomonę dėl tarimo ir kuo tikslesnės jo raiškos grafiškai. Ruošiant tą naują abėcėlę ypač kūrybingai ir vaisingai Mykolas bendradarbiavo su Vilniaus universiteto lituaniste docente dr. Regina Venckute. Baigęs sudaryti karaimišką abėcėlę lietuviškosios pagrindu su keliais priebalsių minkštinimą rodančiais diakritiniais ženklais ir su balsiais Ö ir Ü žodžių pradžioje, Mykolas ranka perrašė kelis vadovėlio puslapius, parodydamas, kaip turėtų atrodyti naujasis vadovėlio variantas.

Laikai jau buvo pasikeitę, ir ranka rašyto teksto dauginimas būtų anachronizmas. Be to, ir techninių dauginimo galimybių atsirado daugiau. Tam reikėjo ir kokybiškiau parengto teksto.

Nors kompiuterių era jau buvo įžengusi į Lietuvą, mes tų naujausių įrenginių dar neturėjome. Mykolui pasisiūlė padėti Lenkijoje gyvenantys karaimai. 1992 m. liepos 12 d. Trakuose viešinčiam savo vaikystės draugui tiurkologui Varšuvos universiteto docentui dr. Aleksandrui Dubinskiui (1924-2002) Mykolas įteikė du savo „rusiško“ vadovėlio egzempliorius, kelis sutvarkytus puslapius kaip pavyzdžius, paaiškinimus, ką ir kaip reikia padaryti. Iš įrašų dienoraštyje sužinome, kaip turėjo atrodyti visa operacija: dr. Aleksandras Dubinskis padeda savo mokinei tiurkologei Annai Sulimovič perrašyti vadovėlyje esančius karaimiškus žodžius lotyniškais rašmenimis, jiedu parengia spaudai tinkantį variantą, o prof. Šimono Pileckio (1925-2023) vadovaujamo mokslinio instituto darbuotojai perkelia sutvarkytą tekstą į kompiuterį. Po mėnesio Mykolas įteikė vadovėlio rankraštį pačiai Annai Sulimovič, kuri jau turėjo kompiuterį.

Perrašydama tekstą Anna rėmėsi Mykolo jai atsiųsta abėcėle ir nurodytais diakritiniais ženklais. Tačiau, pastebėjusi, kad jos kompiuteris nėra tobulas ir darbas labai užtruktų, ji nusprendė perduoti tekstą prof. Pileckiui, kuris savo institute turėjo geresnę įrangą, be to, darbą galėjo patikėti sekretorei.

1993 m. gegužės 30 d. po pamaldų Trakuose susirinkusiems bendruomenės nariams Mykolas papasakojo, kad jo vadovėlis ruošiamas spaudai Varšuvoje, o Vilniuje netrukus turinti pasirodyti lotyniškais rašmenimis jo parengta kasdienių proginių maldų rinktinė „Karaj koltchalary“ („Karaimų maldos“), kurią išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

1993 m. lapkričio 8 d. Šimonas Pileckis atsiuntė Mykolui kompiuteriu perrašytą vadovėlio tekstą ir laišką:

„Mielas Mykolai!

Pagaliau pasitaikė proga, tai siunčiu visą Tavo nuostabų „samoučitelį“. Perdavęs Tau pirmuosius 50 puslapių, vėliau dar kartą peržiūrėjau ypač pradines dalis ir jas pataisiau ir sutvarkiau.<…> Prašyčiau taip pat pastabų dėl grafiškos išvaizdos – kurioje vietoje ir ką reiktų paryškinti ir pan.<…>

P.S. Dar su mūsų kompiuterių specialistais nesutarėme, ar pavyks t´ ir d´ ir pan. patalpinti vienos raidės plote. Gal?“

Atsakydamas Pileckiui 1994 m. sausio 12 d., Mykolas surašė 19 pastabų, kurios nagrinėtinos su tiurkologais, bet priede, parašytame prie šio laiško po 9 dienų, jis jau pranešė pats gavęs kompiuterį ir specialistų padedamas mėginsiąs instaliuoti karaimiškas raides.

Skaitant šiuos laiškus matyti, kaip pedantiškai ir kruopščiai Mykolas jau kelintą kartą taisė visą tekstą, kokią reikšmę teikė kiekvienam brūkšneliui, kableliui, šrifto pastorinimui, santrumpoms ir pan. Darbas, anot jo, turėjo būti ne vien tikslus, bet tobulas. Suprasdamas, kad specifinių lingvistinių klausimų nei jis, nei prof. Pileckis išspręsti negali, jis kiekvienoje jam abejones keliančioje vietoje pažymėjo, kad būtina kreiptis į žinovus – į Anną Sulimovič ar į Aleksandrą Dubinskį.

Atkreiptinas dėmesys, kad tuo pačiu metu Mykolas parengė ir išleido du kitus leidinius – minėtą kasdienių proginių maldų rinktinę „Karaj koltchalary“ („Karaimų maldos“, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 1993) ir visų 150 psalmių vertimų į karaimų kalbą rinkinį „David bijniń machtav čozmachlary. Psalmės“( Danielius, 1994), kurio tekstą jau pats perrašė kompiuteriu. Juose visas karaimiškas tekstas atspausdintas naująja rašyba su visais diakritiniais ženklais.

Dr. Henrikas Jankovskis, gavęs šiuos leidinius, įvertino juos kaip naują ir svarų žingsnį dvasiniame atgimstančios karaimų bendruomenės gyvenime ir parašė recenziją, kuri labai operatyviai pasirodė Turkijos kalbos ir literatūros almanache „Türk Dünyası“ („Turkų pasaulis“)

Dauginti ar spausdinti?

Sekant Mykolo Firkovičiaus ir Šimono Pileckio susirašinėjimą, įdomu stebėti, kaip greitai anuomet keitėsi technologijos ir kiek pastangų dėjo Mykolas, kad spaudiniai, reikalingi bendruomenei, pasiektų ją kuo greičiau ir būtų kuo kokybiškesni.

Iš laiškų aiškėja, kad pradžioje Mykolo parengtą karaimų kalbos vadovėlį buvo ketinta išleisti Lenkijoje. Diskutuojant apie formatą, buvo sutarta leisti jį pusės A4 dydžio. Mykolas viename laiške net nurodo, kaip 90 laipsnių „pasukti“ lenteles. Į darbą buvo įtrauktas ir jo seserėnas Varšuvoje Marekas Firkovičius. Jis parengė tekstą kompiuterinėje programoje ChiWriter, kuri leido dauginti tekstą spausdintuvu.

Sveikindamas Mykolą septyniasdešimtmečio proga, prof. Pileckis 1994 m. lapkričio 17 d. rašo: „Šiai sukakčiai parengėme bandomuosius vadovėlio egzempliorius – vieną didelio formato ir septynis mažo“ ir prašo parašyti savo pastabas, nors pats jau kai ką yra pataisęs ir pažymėjęs raudonai. Mykolas labai skrupulingai vėl taiso jam atsiųstus lapus ir po dviejų savaičių siunčia atgal antrąją vadovėlio redakciją, pajuokaudamas, kad visas spaudinys tapo labai raudonas, nes pataisymų labai daug. Kritiškai Mykolas pažiūrėjo ir į Mareko siūlomą viršelio eskizą, kuriame šis buvo netaisyklingai, pažeisdamas proporcijas, pavaizdavęs karaimų herbą.

Atsiųstas ChiWriter tekstas buvo įrašytas į tuo metu naudojamą minkštą disketę, nors jau buvo pereinama ir į kietą laikmeną. Supratęs, kad padaugintas spausdintuvu ar kserografu tekstas nebeatitiks laikmečio reikalavimų, Mykolas nusprendė leisti vadovėlį tipografiniu būdu Lietuvoje A4 formatu, nes Lietuvoje taip buvo leidžiamos mokymo priemonės. Be to, atsirado galimybė pereiti iš ChiWriter programos į Wordʾą. Tokiu atveju tapo paprastesnis ir maketavimas.

Spręsdamas su Šimonu Pileckiu techninius galvosūkius, dalykinių konsultacijų ir pastabų Mykolas tikėjosi iš savo draugo tiurkologo dr. Dubinskio: „<…>jeigu Tu galėtum dar tą „učebniką“ peržiūrėti, būčiau labai dėkingas. <…> Aš pats dėl kai kurių vietų abejoju. Akivaizdu, kad tas mano abejones galima būtų aptarti ir išsiaiškinti tik su Tavimi. Bet turėčiau užduoti Tau daug klausimų, o tam reikėtų nemažai laiko. Praktiškai šiame etape tai neįmanoma. Kita vertus, kai čia buvo Eva Čato ir susidomėjo šiuo „učebniku“, aš paklausiau jos nuomonės, ar galima tai spausdinti. Ji tam visiškai tvirtai pritarė. Tad taip ir tebūnie.“⁹

Mykolui rūpėjo kuo greičiau užbaigti užsitęsusį vadovėlio leidimą ir jis ragino pagalbininkus:

„Bendromis jėgomis turime kuo greičiau užbaigti mūsų darbą, nes juk mūsų laukia dar žymiai svarbesni darbai atkuriant ir palaikant autentišką, ilgaamžę, specifinę, pasaulį stebinančią karaimų kultūrą, apie kurią pažymėta net 1994 m. Baltijos Asamblėjos Rezoliucijoje.“ ¹⁰ Šis išraiškingas sakinys atskleidžia Mykolo akiratį ir ypatingą sugebėjimą plačiai mąstyti: savo gimtąją kultūrą jis suvokė ne siaurame mažos provincijos, o plačiame viso pasaulio kontekste. Nė vienas iš vėlesnės kartos karaimų, kad ir labai kartais keliamų į padanges, nesugebėjo taip mąstyti ir taip nuoširdžiai bei tiksliai savo mintį išreikšti.

„Tai, ko iki šiol nėra buvę…“

Taip žingsnis po žingsnio, keliaudamas iš vienų rankų į kitas, iš vienos valstybės į kitą, aptariamas laiškuose ir susitikimuose, nuolat kontroliuojamas be galo reiklaus autoriaus, vadovėlio tekstas, papildytas lietuvišku „Įvadu“, išverstu ir į anglų kalbą, ir išsamiu doc. Reginos Venckutės straipsniu apie karaimų kalbos specifiką (lietuvių, anglų ir rusų kalbomis), gavus Atviros Lietuvos fondo patikinimą dėl finansavimo ir patvirtinus spausdinimo sąmatą, pateko leidėjui. Juo tapo leidykla „Danielius“, kurioje galutinai parengti vadovėlį užtruko dar metus.

O autorius, būdamas be galo kuklus, nors iš tikrųjų labiausiai kompetentingas, vis krimtosi: „Mano vadovėlis po paskutinės ir galutinės korektūros gegužės pabaigoje jau atiduotas spausdinti. Žadėjo, kad birželį išeis – turėkime vilties. Tik visą laiką save graužiu, kad tai gali būti įvertinta kaip nekompetentingas leidinys. Bet ką daryti, jei kitokių neturime? Gal istorija man atleis už mano drąsą. Juk jei manęs nebūtų įkalbinėję mūsų karaimai, taip pat Eva [Čato] ir Jankovskis, kuris paraše recenziją, aš neketinau atiduoti to darbo masiškai spausdinti. Tieńri maja jazychka ałmahej!( kar. Tenepriskiria Dievas man tokios nuodėmės).¹¹

Pirmąjį spausdintą savo gimtosios kalbos vadovėlį karaimų bendruomenė gavo 1996 m. vasarą. Mykolas jį dedikavo savo Mamai, kurios „gili mintis, giedras veidas ir lakštingalos balsas liko šiame pasaulyje, o siela tesiilsi Rojuje“. „Įvade“ autorius rašo: „Šios knygos pavadinimas „Mień karajče ürianiam“ („Aš mokausi karaimiškai“) pats savaime atskleidžia jos turinį ir rodo paskirtį. Tai – praktinis karaimų kalbos (Trakų dialekto) mokymosi ar mokymo vadovėlis, pradžiamokslis, skirtas norintiems savarankiškai jos pramokti. Suprantama, kad jis nėra ir nepretenduoja būti išsami karaimų kalbos gramatika ar profesionali studija. Mano intencijos buvo kuklios – užfiksuoti ir perduoti būsimoms kartoms dar gyvos, nors tolydžio vis labiau nykstančios, savo gimtosios kalbos raiškos būdą“.^.

Pagrįstai džiaugdamasis, kad tiek metų trukęs darbas pagaliau sėkmingai užbaigtas, Mykolas išsiuntė 15 egzempliorių prof. Šimonui Pileckiui, Lenkijos karaimų religinės bendruomenės prezidentui, išsiuntinėjo pažįstamiems tiurkologams, iš anksčiau žinojusiems apie jo triūsą. Netrukus atėjo ir atsiliepimai, kupini pagyrimų ir susižavėjimo. 1996 m. rugsėjo 20 d. prof. Edvardas Tryjarskis (Edward Tryjarski, 1923-2021) rašė:

„Gerbiamas ir brangus Pone!

Skubu širdingai padėkoti už man dedikuotą Jūsų nuostabios knygos „Mień karajče ürianiam“ egzempliorių, kurį Jūs teikėtės atsiųsti, o p. Šimonas P. – atnešti. Nors Jūsų ypatingo paslaugumo dėka jau buvau susipažinęs su knygos mašinraščiu, vis dėlto dabar, kai tapo taip rūpestingai atspausdinta, ji padarė man ypatingą įspūdį. Tai yra tai, ko niekada iki šiol dėl nesuprantamų, beje, priežasčių nebuvo ir ko taip labai stigo. Jūs atlikote nepaprastai naudingą darbą tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Būtent šio Jūsų iš esmės kuklaus darbo dėka karaimų kalba tapo normaliu būdu prieinama, ir tuo pačiu dar įdomesnė. O jeigu dar jos mokosi vaikai, tai – kaip teisingai Jūs pastebėjote – taip pat ir daugeliui suaugusiųjų ji taps nepamainomu vadovu. Taip rašydamas neužmirštu, žinoma, pirmtakų nuopelnų – Kovalskio, Zajončkovskio, Pritsako, Musajevo ar Prik, bet jų darbai veikiau yra sunkiai suprantami ir dėl savo schematiškumo atstumia nuo savarankiško aktyvaus mokymosi, o jūsų knyga šiuo požiūriu yra ypač patraukli. Man ji vertinga dvejopai: kaip praktiškas įvadas į kasdienę karaimų kalbos vartoseną, išdėstytą paties karaimo, ir kaip palyginamoji medžiaga armėnų-kipčiakų kalbai <…>.

Nuoširdžiai Jus sveikinu pasirodžius šiai labai vertingai ir naudingai knygai. Jums, Jūsų žmonai (nuotoliu) ir dukrai (puikiai pristačiusiai jūsų atliekamas dainas) siunčiu giliausios pagarbos sveikinimus. E.Tryjarskis.“

Atsiliepė ir prof. Henrikas Jankovskis:

„Gerbiamas Pone Mykolai,

labai dėkoju už puikiai išleistą Jūsų karaimų kalbos vadovėlį. Linkiu, kad vaikai iš jo mokytųsi ir kad karaimų kalba niekada neišnyktų.“ ¹²

Mykolas jam atsakė: „Man labai malonu, kad mano vadovėlis pasirodė – jarychka čychty( kar. išvydo šviesą), kad prof. Edvardas Tryjarskis jį įvertino netgi labai pozityviai ir rašo, kad jis puikiai išleistas. Galutinėje redakcijoje, be išplėsto „Įvado“, dar padariau daug smulkių, bet, mano galva, gana reikšmingų pataisų. Apskritai, rašydamas jį epizodiškai, niekada nemaniau, kad jis gali būti išleistas kaip mano autorinis darbas. Jei būčiau tai žinojęs, būčiau turėjęs sistemiškiau padirbėti tobulindamas lingvistinę ir pedagoginę vadovėlio pusę.“¹³

Įvertindamas Mykolo darbą ir jo kuklumą, prof. Jankovskis (Profesoriaus laipsnį Henrikas Jankovskis gavo 1996 m. spalio mėn.) parašė:

„Jūs esate kritiškas ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu. Kartoju: svarbiausia, kad Jūsų vadovėlis atliktų savo pagrindinę užduotį – tarnautų jauniems karaimams mokantis kalbos. Jeigu to nebus, tai niekas kitas nebeparašys geresnio.“ ¹⁴

1996 m. Ankaros tiurkologų leidžiamame žurnalo „Türk dilleri araştırmaları“ („Tiurkų kalbos tyrimai“) Nr. 6 pasirodė Hatidžės (Hatice) Kutlar recenzija (psl.197-201), kurioje ji atkreipia dėmesį, kad vadovėlyje pateiktuose pavyzdžiuose yra daug senosios tiurkų kalbos leksikos, išnykusios iš moderniosios turkų kalbos ir siūlo mokslininkams atlikti lyginamąjį karaimų ir turkų kalbų tyrimą. Buvo ir kitų turkų mokslininkų atsiliepimų.

Visi pagyrimai buvo palankūs ir pelnyti, ir Mykolui buvo malonu juos girdėti. Tačiau didžiausias atpildas buvo vadovėlio populiarumas ir jo vartojimas. Jis buvo išdalintas visiems norintiems. Jau po Mykolo mirties Trakuose iki šių dienų rengiamos tarptautinės karaimų kalbos vasaros mokyklos mokytojai ir mokiniai naudojasi šiuo vadovėliu: jį persirašo, persispausdina, daugina, papildo pavyzdžiais, ruošiasi pamokoms ir pan. Mykolas tikrai būtų patenkintas, matydamas, kad vadovėlis iki šiol yra gyvas ir paklausus ir jame išdėstyta medžiaga yra patikima. Jam visada buvo svarbu, kad karaimų kalba būtų vartojama kuo taisyklingiau. Jis organiškai negalėjo pakęsti, kai žmonės, turėdami labai menką žinių bagažą, o dažnai ir neturėdami jokio, net nemokėdami kalbos, pasipūtę drįsdavo teisti ir smerkti kitus arba imdavosi darbų, kurių neišmanydami nuklysdavo į lankas. Jo supratimu, toks darbas buvo ne tik tuščias laiko gaišimas, bet kenkė pačiai kalbai.

Šaltiniai:

^{1. Mykolas Firkovičius. Mień karajče ürianiam. Vilnius: Danielius, 1996, p. 6.}

^{2.1992 07 22 Mykolo Firkovičiaus laiškas Henrikui Jankovskiui.(versta iš lenkų k.).}

^{3. 1992 04 16 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui (versta iš lenkų k.).}

^{4. 1993 01 22 Mykolo Firkovičiaus laiškas Annai Sulimovič (versta iš lenkų k.).}

^{5. Mykolas Firkovičius. Mień karajče ürianiam. Danielius, Vilnius, 1996, p. 29.}

^{6. 1992 04 16 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui. (versta iš lenkų k.).}

^{7. 1992 07 22 Mykolo Firkovičiaus laiškas Henrikui Jankovskiui (versta iš lenkų k.).}

^{8. 1992 10 12 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui iš Budapešto (versta iš lenkų k.).}

^{9. 1995 01 9 Mykolo Firkovičiaus laiškas Aleksandrui Dubinskiui (versta iš lenkų k.).}

^{10. 1994 11 18 Mykolo Firkovičiaus laiškas Šimonui Pileckiui (versta iš lenkų k.).}

^{11. 1996 06 19 Mykolo Firkovičiaus laiškas Aleksandrui Dubinskiui (versta iš lenkų k.).}

^{12. 1996 10 21 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui (versta iš lenkų k.).}

^{13. 1996 11 30 Mykolo Firkovičiaus laiškas Henrikui Jankovskiui (versta iš lenkų k.).}

^{14. 1997 01 31 Henriko Jankovskio laiškas Mykolui Firkovičiui (versta iš lenkų k.).}

The post Pirmajam karaimų kalbos vadovėliui – 30 metų appeared first on Voruta.

Ambasadorė dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.voruta.lt

Artėjant Lietuvos radijo šimtmečiui, noriu pasidalinti prisiminimais apie mūsų šeimos ryšį su radiju. Šie prisiminimai nukelia mane į ankstyvą vaikystę. Tą kelionę į praeitį paskatino karaimų aukščiausiojo dvasininko ir pasaulietinio vadovo prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo archyve rastas laiškas, kurį jam buvo siuntęs vyresnysis karaimų dvasininkas Simonas Firkovičius iš Šiaulių, kur 1948 m. su žmona Sofija viešėjo mūsų namuose. Laiško autorius rašė, kad jį labai nustebino pas mus esantis radijo imtuvas, kuriuo galima klausytis įvairių stočių. Iš tikrųjų, mes turėjome radijo imtuvą VEF – dar senoviškos suapvalintos formos gana didelį aparatą, kurį mano Tėvelis buvo nupirkęs Rygoje. Svečiams šis įrenginys kėlė nuostabą, nes Trakuose tuo metu karaimų namuose buvo tik vadinamasis „taškas“, ir jis transliuodavo tik vieną stotį. Prisimenu, kaip 1948-1956 m. m. vasarodami Simono Firkovičiaus namuose, visą dieną buvome lydimi garso, sklindančio iš virš lango iš kiemo pusės kabančio „taško“.

Gana anksti man teko susipažinti su radiju „iš vidaus“. Pirmą kartą dalyvauti radijo laidos įraše Šiauliuose mane nusivedė lietuvių kalbos mokytoja, kai mokiausi šeštoje klasėje. Neprisimenu temos, o patį faktą prisiminiau dabar, po daugelio metų, kai ryšium su artėjančiu Lietuvos radijo šimtmečiu eteryje pasigirdo raginimai pasidalinti savo žiniomis apie LRT praeitį. Ta šešta klasė išplaukė netikėtai, o realesnis ryšys prasidėjo jau vėliau – studijų metais.

Mokiausi Vilniaus universitete žurnalistikos specialybės. Nors negyvenau bendrabutyje, bet žinojau, kad „Tauro“ bendrabutyje veikė studentiška vietinė radijo stotis. Viena pagrindinių tos stoties laidų vedėja buvo Nijolė Baužytė, kuri mokėsi Filologijos fakulteto vyresniame kurse ir buvo mano kurso draugės Silvos Bačiulytės pusseserė. Tad buvome neformaliai pažįstamos. Ji mane dar pirmame kurse ir pasikvietė į pagalbą. Neprisimenu, kiek laiko rengiau laidas apie studentų gyvenimą. Vargu, ar tai galėjo trukti ilgai, nes jau pirmame kurse buvau priimta į Vilniaus universiteto studentų ansamblį. Repeticijos paprastai vykdavo vakarais ir laiko kitokiai veiklai nelikdavo. Be to, būnant ansamblyje privalu buvo mokytis labai gerai. Vadinasi, reikėjo skirti laiko ir studijoms. Kad ir kaip būtų, bet Nijolę Baužytę, kuri vėliau išgarsėjo savo rengiamomis TV laidomis, laikau savo bendravimo su radijo eteriu krikštamote. Žinoma, tas studentų radijas buvo saviveikla, tačiau patirties įgijau nepamirštamos – dėmesys dikcijai, sakinio ir balso raiškai, balsu skaitomų sakinių struktūrai ir pan.

Gal būt dėl to, kad Vilniuje bent iš dalies buvau susipažinusi su radijo struktūra ir svarba, 1962 m. nuvažiavusi mokytis uzbekų kalbos į Taškentą, nuėjau į literatūros laikraščio redakciją ir į radiją ir pasisiūliau rašyti apie Lietuvos kultūros gyvenimą.

Uzbekijos radijuje literatūros skyriui vadovavo Ulmasas Umarbekovas. Kaip išaiškėjo pirmosios mūsų pažinties metu – pradedantis rašytojas, ką tik išleidęs savo pirmąją apsakymų knygelę. Jam patiko mano pasiūlymas, ir netrukus Uzbekijos radijo bangomis nuaidėjo keli lietuvių rašytojų kūriniai. Ulmaso Umarbekovo apsakymas buvo mano pirmasis vertimas į lietuvių kalbą. Vėliau išverčiau ir jo romaną „Žalioji žvaigždė“ (Vaga, 1975.) Ilgainiui ta radijo pažintis su Ulmasu virto tvirta draugyste ne tik su juo, bet ir su jo šeima.

Patirtis Uzbekijoje pravertė ir vėlesniuose, jau rimtesniuose darbuose Lietuvos radijo eteryje. Negaliu pasakyti, kokiu būdu tapau radijo laidų „Vilniaus svečiai“ rengėja. Tai buvo, regis, 1964-66 metai. Mano kurso draugai Vidmantas Puplauskis, Romas Sadauskas dirbo televizijoje. Gal jie pasiūlė man rengti tas laidas, žinodami, kad turiu muzikinį išsilavinimą ir prisiminę, kad dar pirmaisiais studijų metais Beethoveno simfonijų pirmą kartą klausėsi mano namuose? Iš tikrųjų rengdavau tokius muzikinius vakarėlius.

Apie anuomet per radiją sklindančią muziką ir tuos vakarėlius savo prisiminimų knygoje parašė dar vienas mano mokslo draugas Juozas Baušys: „<…> mokyklos laikų palikta tuštuma – muzika. Per skurdžias pamokas buvome išmokę užrašyti tik smuiko raktą ir atskirti pusines gaidas nuo šešioliktinių… <…> Studijų pradžioje [muzikos] vietoje buvo padėtas baltas popieriaus lapas. Tuo metu bendrabutyje pagelbėjo nedidelė radijo taško, transliavusio Vilniaus programą, dėžutė. <…> Ne vienerius metus per radiją skambėdavo tik klasikinė ir liaudies muzika… <…> Dėmesį traukė „rimtoji“ muzika, klasika <…> Šioje srityje daugiau už visus buvo išprususi Halina. Ji ir pasiūlė atidžiai pasiklausyti to, ką norime suvokti, jos bute. Ten keletą kartų jau lankėmės ir buvome jos tėvų šiltai pamaloninti, todėl Vingrių gatvelėje esantis pusrūsis, tik per kokius puslangius gaudantis šviesą iš gatvės, atrodė kaip savas. O dabar įsivaizduokite jame įsikūrusius ir laukiančius kokią dešimtį klausytojų ir atidžiai dedančios plokštelę ant grotuvo šeimininkės rankas… Tuoj tuoj suskambės pirmieji garsai… Ir štai – ir ausis, ir širdis pradeda liesti Beethoveno Devintoji simfonija… Tokį kūrinį pasirinkome pirmai rimtai pažinčiai, iš kurios skirstėmės labai rimti ir susikaupę. Dabar, iš metų nuotolio žvelgiant, tai atrodo panašu į pasaulio rekordo šturmą toje sporto šakoje, kurioje nesitreniravai… Vis dėlto tokia „treniruotė“ bent man davė gražių vaisių: atsirado ir noras pažinti, ir gilintis. Po tokios pradžios praslinkus keletui metų jau mums dviems – su Ole, beje, daugiausia jos rūpesčiu, vėrėsi ne tik operos ir baleto teatro, bet ir rimtosios muzikos koncertų salių durys…“ (Juozas Baušys. Atsiminimai, kurie niekam nereikalingi. Iš žurnalisto būties. Vilnius: Gairės, 2017, p.127-128)

Vilniaus filharmonijoje tuo metu koncertai vykdavo tik kartą per savaitę, dažniausiai trečiadieniais. Mano fortepijono mokytojas Vytautas Gaidamavičius, dirbdamas Panevėžyje, visada trečiadieniais važiuodavo į Vilnių – į koncertą. Kai mūsų šeima 1956 m. persikėlė gyventi į Vilnių, koncertus pradėjau lankyti ir aš. Filharmonijos salė nebuvo perpildyta, nes klasikinė muzika dar nebuvo tokia populiari kaip dabar, ir beveik visi koncertų klausytojai būdavo pažįstami. Publikai prieš koncertą apie atliekamus kūrinius paprastai pasakodavo muzikologas Julius Špigelglazas – labai paprastai, bet įtaigiai.

Kai man pasiūlė rengti filharmonijoje vykstančių koncertų (kitų koncertinių salių tuo metu Vilniuje ir nebuvo) apžvalgą, lankytis koncertuose tapo malonia būtinybe ir savotiška privilegija. Mano uždavinys buvo papasakoti radijo klausytojams apie Vilniuje gastroliuojančius atlikėjus. Koncertus įrašydavo filharmonijos balkone, atskiroje nedidelėje patalpoje dirbęs p. Davidovičius. Po koncerto aš eidavau pasikalbėti su atlikėju ir turėdavau gauti jo sutikimą transliuoti per radiją įrašytą jo koncerto ištrauką. Kiekvienai laidai ranka rašydavau scenarijus ir nurodydavau, kurioje vietoje kokią ištrauką reikia transliuoti. Viskas būdavo įrašoma į rudą juostelę, susuktą ant babinos. Prieš paleidžiant laidą į eterį, ją turėdavo sumontuoti jau etatiniai, nuolatiniai, patyrę radijo garso technikai arba operatoriai. Šį techninį darbą tuo metu Lietuvos radijuje dirbo keletas žmonių, tarp jų ir mano sesuo Aleksandra. Nors ji nemontavo mano laidų, bet, 1967 m. man išvažiavus tęsti mokslų aspirantūroje, pati pradėjo rengti laidas „Vilniaus svečiai“. Neseniai ji man pasakė, kad aš išmokiau ją klausytis klasikinės muzikos, nors vaikystėje ji irgi mokėsi muzikos mokykloje groti fortepijonu – mūsų mama norėjo, kad būtume visapusiškai išsilavinusios.

Labai apmaudu, kad neišsaugojau anų ranka rašytų „Vilniaus svečiai“ scenarijų ir negaliu pasakyti, kokių pianistų, smuikininkų, vargonininkų, dirigentų koncertus esu girdėjusi, su jais pasikalbėjusi ir apie juos papasakojusi Lietuvos radijo klausytojams. Į atmintį labiausiai yra įsirėžę smuikininko Davydo Oistracho ir armėnų dirigento Ohano Duriano koncertai, kurie vyko dar prieš man rengiant laidas „Vilniaus svečiai“.

Sąjūdžio laikais ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kalbėti įvairiose radijo laidose įvairiomis temomis man pačiai, mano vyrui Mykolui Firkovičiui ir dukrai Karinai Firkavičiūtei teko daugybę kartų, bet tai jau buvo ne muzikinės laidos. Yra buvę atvejų, kai žmonės mane atpažindavo iš balso, o man pačiai visada malonu klausytis šiandien pažįstamų LRT žurnalistų balsų. Tegul jie laisvai ir įtaigiai skamba mūsų eteryje ir ateinantį šimtmetį nepriklausomai nuo to, kokiais imtuvais jų klausytume.

The post Halina Kobeckaitė. Mūsų šeima ir Lietuvos radijas appeared first on Voruta.

Dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.traku-zeme.lt

Versdama Trakų miesto 1918–1927 m. Kroniką, vis stengiausi išsiaiškinti, kaip istorijos eigoje kito Trakų miesto gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis. Pasirodė,  kad tai nėra paprasta padaryti.

Ieškodama šaltinių, pasitelkiau solidžiausią ir lig šiol išsamiausią studiją apie Trakus – A. Baliulio, S. Mikulionio ir A. Miškinio  1991 m. Vilniuje „Mokslo“ leidykloje išleistą knygą Trakų miestas ir pilys. Istorija ir architektūra bei  archyvinius dokumentus, saugomus Lietuvos Centriniame Valstybiniame archyve. „Ką galima pasakyti apie XIII a. jau galėjusį būti Naujųjų Trakų miestą?“ – klausia minėtos knygos autoriai ir atsako: „Nekyla abejonių, kad šioje vietoje, vėliau apgyventoje ir svetimtaučių rusų bei vokiečių, daugumą gyventojų iš pradžių vis dėlto turėjo sudaryti vietiniai lietuviai. Tačiau yra kai kurių duomenų ir apie gana anksti Trakuose ar jų apylinkėse galėjusius įsikurti dar kitų tautybių žmones. Visų pirma, matyt, tai buvo prūsai“ (psl. 17). Dar autoriai mini bartus, o be jų “Naujuose Trakuose dar XIV a. viduryje galėjo apsigyventi ir pavienių karaimų. Tokia prielaida gali būti grindžiama Kęstučio, Naujųjų Trakų valdovo, ir jo brolio Liubarto, nuo 1340 m. pradėjusio valdyti Lucką (tais metais prijungtą prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės), giminystės ir prekybos ryšiais. Kadangi Volynėje  tuo metu gyveno nemažai karaimų, tad kai kurie iš jų prekiaudami galėjo įsikurti ir Trakuose. Dėlto dar XIV a. viduryje Naujieji Trakai galėjo būti daugiatautis miestas“ (psl. 18).

 Kaip rodo tolesnė miesto raida, jis toks nuolat ir buvo. Keitėsi  tik atskirų tautybių proporcija mieste, o tautinė sudėtis beveik visais laikais kito nedaug. Įdomumo dėlei, pasklaidykime minėtą knygą, kurioje, pažymint, kad „Trakų gyventojų daugiatautiškumas  jau iš pradžių buvo savitas šio miesto bruožas, lėmęs išskirtinę jo raidą ir architektūrą“ (psl.43), labai nuosekliai  chronologiškai  analizuojama miesto ūkinė padėtis, sąlygota ne tik politinės miesto priklausomybės, bet ir karų bei stichinių nelaimių. Šiuo atveju mus domina demografinis miesto kaitos aspektas, kuris taip pat priklausė nuo minėtų veiksnių.

Beje, autoriai pažymi, kad „karaimų apgyventoje miesto dalyje į šiaurės vakarus nuo pusiasalio pilies buvo gyvenama ne tik rusų, bet ir pavienių totorių bei lenkų, – tuo metu taip buvo vadinami ir lietuviai katalikai“ (psl. 49). Ši pastaba svarbi, nes atkreipiamas dėmesys į faktą, kad ankstesniais laikais žmonės buvo skirstomi ne pagal tautybes, o pagal tikėjimą, todėl kalbant apie nacionalinę Trakų miesto sudėtį anais laikais gali būti paklaidų.

„Dar aptariant Naujųjų Trakų gynybos komplekso kūrimąsi, – rašo autoriai, – paminėti greta vietinių gyventojų lietuvių mieste apsigyvenę ir kitų tautybių žmonės: rusai, pavieniai vokiečiai, o gal ir karaimai; užsiminta ir apie tai, kad turbūt siekdamas apgyvendinti  XIV a. pabaigoje sunaikintus ir ištuštėjusius Trakus, Vytautas atkėlė į juos totorius ir karaimus“ (psl. 43). Atkėlus karaimus į Trakus ir juos apgyvendinus tarp pusiasalio ir Salos pilies, kitoje dalyje „daugiausia gyveno lietuviai ir šiek tiek Trakuose įsikūrusių kitataučių katalikų, taip pat rusų stačiatikių. Nors, apie šias gyventojų grupes tikslesnių duomenų iki XV a. pabaigos beveik nėra“ (48). Iki  XV a. vidurio, atskiros tautinės grupės Trakuose gyveno ir atskirose teritorijose, kuriose galiojo sava teisėtvarka, ir jos sudarė atskiras jurisdikas, pvz., „karaimų galas“ turėjo savivaldą pagal suteiktą 1441 m. Magdeburgo teisę ir pakluso iš savo tarpo renkamam vaitui, o krikščionių miesto dalis turėjo  savo savivaldą.  Tačiau, jei XV a. pradžioje „mieste įsikūrusios skirtingų tautybių ir religijų gyventojų grupės buvo dar gana izoliuotos, tai XV a. antrojoje pusėje situacija pasikeitė. Centre, kur buvo turgaus aikštė ir  intensyviau vyko ūkinė veikla, (…) gyveno jau įvairių tautybių žmonės. Tikslesnių duomenų apie XV a. Trakų miesto gyventojų skaičių nėra. Tačiau vien tik 383 karaimų šeimos galėjo sudaryti apie 2300 -2700 žmonių grupę. Galimas daiktas, kad nemažai, gal net kita tiek, galėjo būti totorių, lietuvių, rusų ir kitų tautybių gyventojų. Tad mieste, ko gero, buvo per 4000 žmonių“ (psl.49).  Beje, autoriai pažymi, kad „karaimų apgyventoje miesto dalyje į šiaurės vakarus nuo pusiasalio pilies buvo gyvenama ne tik rusų, bet ir pavienių totorių bei lenkų, – tuo metu taip buvo vadinami ir lietuviai katalikai“ (psl. 49). Ši pastaba svarbi, nes atkreipiamas dėmesys į faktą, kad ankstesniais laikais žmonės buvo skirstomi ne pagal tautybes, o pagal tikėjimą, todėl kalbant apie nacionalinę Trakų miesto sudėtį anais laikais gali būti paklaidų.

Kaip rašoma knygoje Trakų miestas ir pilys, XVI–XVII a. dokumentuose  „tiesioginių duomenų apie miesto demografiją, ūkinės  veiklos dinamiką ir pobūdį nėra“ (psl. 70). Religinė Trakų miesto gyventojų sudėtis netiesiogiai paminėta  Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro 1579 m. rašte Kauno vaitui ir burmistrui, kad šie netrukdytų savo mieste prekiauti atvažiuojantiems Trakų miestiečiams (katalikams, stačiatikiams, karaimams ir totoriams), nes jie be kliūčių ten anksčiau prekiavę  (psl. 71). Daugiausia žinių, kaip rašoma aukščiau minėtoje knygoje, yra „likę apie Trakų karaimų jurisdiką ir jos gyventojus, kurie aptariamuoju laikotarpiu tvarkėsi pagal 1507 m. Žygimanto Senojo jiems suteiktą privilegiją“ (psl. 84). Knygoje minimas faktas, kad XVI a. antrojoje pusėje „pagerėjusi karaimų ekonominė būklė (…) paskatino jų kultūrinį pakilimą. Vaivados leidimu karaimai 1576 m. Trakuose pasistatė naują mokyklą“ (psl. 68).

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nemažai Trakų gyventojų, ypač stačiatikių, pasitraukė į Rusiją ir negrįžo. 1915 m. miestą užėmė 10-osios vokiečių armijos dalinys. Atkreiptinas dėmesys, kad gyventojai vienuose sąrašuose skirstomi pagal religiją, kitur – pagal tautybę. Todėl, ypač katalikų atveju, labai sunku  nustatyti, kokios tautybės tai buvę žmonės.

XVII–XVIII a. karai ir stichinės nelaimės (pvz., 1710 m. siautęs maras) smarkiai suniokojo Trakų miestą. „1790 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymo duomenimis, (…) Trakų mieste gyveno tik apie 600 žmonių ( 374 krikščionys, 187 karaimai ir keliasdešimt bajorų). Kitais tų pačių metų duomenimis, Trakuose buvo tik 167 karaimai“ (psl. 108). Be to, buvo sujaukta “ir taip sudėtinga Trakų miesto struktūra, kurios pagrindą sudarė tautiniu, religiniu ir administraciniu požiūriu gana vientisos, bet nevienodo dydžio teritorijos bei jurisdikos. Po karų ir kitų negandų bajorai grobė ir supirkinėjo žuvusių ir nuskurdusių miestiečių sklypus įvairiose Trakų miesto vietose. Dėl to maišėsi skirtingų tautybių ir religijų miesto gyventojai, nyko jų pasiskirstymas tautiniu ir religiniu principu“ (psl.109). Šioks toks miesto gyvenimo pagyvėjimas matyti XIX a. pačioje pradžioje. „1804 m. Trakuose nurodoma gyvenus 1267  (psl. 137), 1811 m. – 1487 žmonės. Tarp jų jau minima ir 17 žydų šeimų ( 55 žmonės). Tais pačiais metais tesurašyta 42 karaimų šeimos (169 žmonės), iš jų 19 šeimų  buvo neseniai atvykusios iš Upytės apskrities“ (psl. 138). 1833 m. mieste tesurašyta 800 žmonių (matyt, jų sumažėjo po 1831 m. sukilimo numalšinimo (psl. 143).

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje statistinių duomenų apie miestą daugėja, nes kasmet siunčiamos ataskaitos Rusijos valdžiai apie situaciją mieste. Daugėja ir gyventojų, nors kartais prie miesto gyventojų  prirašomi ir valstiečiai. „1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Trakuose jau buvo 3240 (…) Vėliau lenkų autorius J. Tochtermanas nurodo, kad žydų tame tarpe buvę jau 22,2%; karaimų – 10,6; baltarusių – 8; totorių – 2,6; lietuvių – 0,9, matyt, tam, kad galima būtų padidinti lenkų – 27,6 %; rusų duoda  – 27,2 %.“ (psl. 149). „Nuo XX a. pradžios  Trakai  gana greit didėjo – 1907 m. nurodyta esant 4588  gyventojus, o 1914 m. – 4915 (2913 katalikai, 1035 stačiatikiai, 1020 žydų, 585 karaimai, 45 mahometonai, 34 sentikiai, 3 evangelikai liuteronai“ (psl.149). „1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nemažai Trakų gyventojų, ypač stačiatikių, pasitraukė į Rusiją ir negrįžo. 1915 m. miestą užėmė 10-osios vokiečių armijos dalinys“ (psl.149). Atkreiptinas dėmesys, kad gyventojai vienuose sąrašuose skirstomi pagal religiją, kitur – pagal tautybę. Todėl, ypač katalikų atveju, labai sunku  nustatyti, kokios tautybės tai buvę žmonės.

Karui baigiantis, kaip matyti iš „Trakų žemėje” spausdintos „Trakų miesto Kronikos  nuo 1918 metų gruodžio“, Trakų miesto tautinė mozaika,  nors truputį varijuoja, bet iš esmės nesikeičia. Į Trakus pamažu sugrįžta dauguma juose prieš karą gyvenusių karaimų.

Kadangi karaimai nuo XIV a. pabaigos buvo pastoviausi Trakų gyventojai, iš jų kalboje esančių lietuviškų skolinių galima spręsti, kad Trakuose ir apylinkėse nuo senų senovės turėjo gyventi daug lietuvių. Kitaip negalėtume paaiškinti, kodėl karaimai iki šiol vartoja tokius lietuviškus žodžius: varškia – varškė; skritulka – specialus prietaisas velykiniams paplotėliams gaminti; šukia – šukė; kupra – kupra; lupa – lūpa; tikri – tikras; rutuliś – rutulys; pypliuk – mažam agurkui apibūdinti; ližia – lyžė pyragui į krosnį pašauti ir kt.

XX a. pirmojoje pusėje Trakų miesto raidai neigiamai atsiliepė ir nuolatinis administracinių ribų kaitaliojimasis. Vokiečių okupacinė valdžia 1915 m. apskrities centrą dėl patogumo susisiekti geležinkeliu buvo iškėlusi į Kaišiadoris. Taip susidarė gana paradoksali situacija: Trakų apskrities pavadinimas liko, bet jo centras buvo  Kaišiadoryse. 1918-1920 m., „okupantams besikaitaliojant“ ( Jeronimas Cicėnas. Vilnius tarp audrų. Vilnius, 1993, psl.22), Trakai pakaitom tai virsdavo apskrities centru, tai vėl netekdavo jo funkcijų.  Kiekviena valdžia vis įvesdavo savo tvarką ir rengdavo rinkimus į vietos savivaldą. Lietuvos centriniame valstybiniame archyve yra nemažai medžiagos apie 1919 m. gegužės mėnesį vokiečiams išsikrausčius Trakuose įsitvirtinusios lenkų valdžios tų pačių metų rugpjūčio 17 d. rengtus rinkimus į Trakų miesto  tarybą. Rinkimams rengiamuose  dokumentuose rašoma, kad iš viso gyventojų mieste yra 2325, tarp jų 1479 – katalikai, 104 – stačiatikiai, 15 – kitų krikščionių, 548 – žydai, 199 – kiti nekrikščionys. Rinkėjų sąraše pateikiama pavardė, vardas, amžius, užsiėmimas ir adresas, todėl atsekti tautybę gana sudėtinga (LCVA, F.55, ap.10, b. 23).  Kitame dokumente ryšium su tais pačiais rinkimais pažymėta, kad 1919 m. rinkėjų sąraše yra 7 lietuviai, 76 karaimai (LCVA, F.55, ap.10, b.25). Iš 952 balsavimo teisę turinčių asmenų, surašytų rinkėjų sąraše, balsavo 798, t.y. 91 %. Balsuota už 6 rinkimų sąrašus, kurie sudaryti pagal tautybes. Tautiniu požiūriu 5 sąrašai mišrūs, išskyrus sąrašą Nr. 2, kuriame buvę 8 kandidatai žydai. Keturi karaimai dalyvavo bendrame sąraše su lenkais ir stačiatikiais (LCVA, F.55, ap.10, b.24).

Dokumentai rodo, kad rinkimams buvo  kruopščiai ir atsakingai ruošiamasi. Pvz.,  Trakų apskrities komisaras Vaclavas Adomovičius 1919 liepos 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos viršininką, klausdamas, ar gali skirti rinkiminės komisijos pirmininku dr. Vaclavą Zajončkovskį, taip pat prašo atsiųsti 500 egz. informacinių dokumentų apie artėjančius rinkimus ir ranka prirašo: “Pageidautini spaudiniai ir lietuvių kalba” (Požądane są druki i w języku litewskim”. (LCVA, F.55, ap.10, b.23). Apie rinkimų rezultatus tas pats Trakų  komisaras Vaclavas Adomovičius atskirais laiškais informuoja  lenkų spaudos agentūrą ir laikraščius: balsavo 91 % visų turinčių balso teisę, išrinkti 7 lenkai, 4 žydai ir vienas karaimas (LCVA, F.55, ap.10, b.24), t.y.  į Trakų miesto tarybą 1919 m. rugpjūčio 17 d. buvo išrinkta 12 asmenų. Juodraštiniame pieštuku ant languoto popieriaus surašytame išrinktųjų į Tarybą sąraše ties Marjos Rajevskos pavarde pažymėta – litvinka (lietuvė), Novicki Šymon – karaim (LCVA, F.55, ap.10, b.24, psl.63). Detalių žinių apie išrinktus tarybos narius nėra. Ši taryba veikė Trakuose nepilnus metus, nes jau 1920 m. liepos mėn. vėl, kad ir trumpam, užėjo bolševikai, atgaivinę savo Revkomą.

Po 1920 m. spalio mėn., kai, Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, buvo sudaryta Vilniaus – Trakų apskritis su administraciniu centru Vilniuje, pateikiamas ir šios apskrities gyventojų skaičius pagal tautybes. Pvz., 1921 m. Vilniaus apskrityje buvę 172 610 gyventojų, tarp kurių: 137 837 lenkai, 12 335 lietuviai,  17 154 baltarusiai, 5 152 žydai, 130 karaimai (LCVA, F.51, ap.15, b.350, psl.52).  „Netekusio apskrities centro reikšmės Trakų miesto gyvenimas pasidarė visai provincialus ir monotoniškas: nebebuvo administracinių įstaigų valdininkų, visai sumenkėjo prekyba, kurią iš dalies užgožė taip pat smunkančio vaivadijos ir apskrities centro Vilniaus ūkinė veikla. Trakus smukdė ir komunikaciniu požiūriu tinkamesnėje vietoje įsikūręs ir augantis Lentvaris. Nors 1923 m. mieste nurodoma buvus 3160 gyventojų, tačiau vėliau jų vėl truputį sumažėjo – 1931 m. surašyti 2805 žmonės.” (A.Baliulis, S.Mikulionis ir A.Miškinis. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991, 208 psl.) Tame skaičiuje buvę 72,3 % lenkų, 14,65 % žydų, 7,65% karaimų, 4,3% rusų, 0,8 totorių, 0,2% lietuvių  (U. Wróblewska. Działalność kulturalno-oświatowa karaimów w Drugiej Rzeczypospolitej. Bialystok, 2015, psl. 33-34; U.Vrublevska. Kultūrinė-švietėjiška karaimų veikla Antrojoje Respublikoje). Daugiausia žinių archyvuose yra medžiagos apie kultūrinę karaimų bendruomenės veiklą tarpukariu Vilniuje ir Trakuose, ir apie tai jau ne kartą buvo rašyta.

1939 m. Trakai su didesne Vilniaus krašto dalimi buvo sugrąžinti Lietuvos Respublikai, ir jie vėl tapo apskrities centru. Iš Kaišiadorių į Trakus buvo perkeltos visos apskrities įstaigos. Kaip rašo monografijos Trakų miestas ir pilys autoriai, remdamiesi kitais istoriniais šaltiniais, prieš 1939 m. Trakuose buvę 2600 gyventojų, bet jų tautinė sudėtis nenurodoma (psl.210).  Trakų miesto ūkinė bei kultūrinė raida po Antrojo pasaulinio karo išsamiai aprašoma  minėtoje monografijoje (psl.221-279).

Kadangi karaimai nuo XIV a. pabaigos buvo pastoviausi Trakų gyventojai, iš jų kalboje esančių lietuviškų skolinių galima spręsti, kad Trakuose ir apylinkėse nuo senų senovės turėjo gyventi daug lietuvių. Kitaip negalėtume paaiškinti, kodėl karaimai iki šiol vartoja tokius lietuviškus žodžius: varškia – varškė; skritulka – specialus prietaisas velykiniams paplotėliams gaminti; šukia – šukė; kupra – kupra; lupa – lūpa; tikri – tikras; rutuliś – rutulys; pypliuk – mažam agurkui apibūdinti; ližia – lyžė pyragui į krosnį pašauti ir kt. Tai rodo, kad norint kuo tiksliau nustatyti Trakų ir apylinkių tautinę gyventojų sudėtį, kitusią įvairiais istorijos laiko tarpais, reikia labai išsamių ir įvairiapusiškų studijų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2016 m. spalio 21 d.

The post Halina Kobeckaitė. Trakų miesto gyventojų tautinės sudėties kaita appeared first on Voruta.

Dr. Halina Kobeckaitė, www.voruta.lt

Š.m. spalio 30 d. Turkijos ambasada Lietuvoje Vilniaus universitete pristatė turkų režisieriaus Giokče Kaan Demirkirano  (Gökçe Kaan Demirkiran) dokumentinį filmą „Sustingusi gintare“. Šį filmą režisierius pradėjo kurti 1922 m. pavasarį. Filmo iniciatorius ir sponsorius  – Artaš bendrovė. Jos atstovas Šerhanas Četinsaja (Şerhan Çetinsaya) atvyko į renginį iš Stambulo. Renginyje dalyvavo Turkijos, Azerbaidžano ir Kazachstano ambasadoriai Lietuvoje, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto dekanas prof. dr. Jonas Dagys ir prodekanas doc. dr. Vytis Silius,  Lietuvos karaimų bendruomenės vadovai doc. dr. Karina Firkavičiūtė ir Jurijus Špakovskis, Turkijos karaimų bendrijos pirmininkė Idil Karayeğen, gausus Lietuvos karaimų ir totorių bendruomenių būrys, universiteto dėstytojai ir studentai.

Filmas vadinasi „Sustingusi gintare“. Šis pavadinimas susijęs su metafora, kurią prieš šimtą metų pavartojo lenkų tiurkologas profesorius Tadeušas Kowalskis (1889-1948), 1925 -1927 metų vasaras praleidęs Trakuose tyrinėdamas karaimų kalbą. Jis yra pasakęs, kad „per amžius išsaugota karaimų kalba – tai tarsi mažas inkliuzas gintare“. 2010 m. man teko dalyvauti Stambule vykusiame Pasaulio tiurkų forume. Mano pranešimas forume buvo pavadintas „Karaimų kalba – gyvas gintaro inkliuzas“. Iš tikrųjų savo pranešime pacitavau profesoriaus žodžius, bet po to pridūriau: „Nors šis palyginimas labai gražus, noriu pasakyti, kad mes nesame sustingę inkliuzai. Mes esame gyvi ir su pasididžiavimu konstatuojame, kad, būdami labai negausūs ir visada gyvendami tarp ne tiurkiškų tautų, sutardami su jomis, būdami lojalūs valstybėms, kurių teritorijoje gyvenome, sugebėjome per ilgus amžius išsaugoti savo kalbą, tautinę tapatybę, tradicijas ir papročius, suvokimą, kad esame drauge ir tiurkų pasaulio nariai.“

Susitikusi pirmą kartą su būsimo filmo režisieriumi p. Giokče Turkijoje  pacitavau prof. Kowalskio metaforą. Taip atsirado filmo pavadinimas, kuris, deja, plačiau ekrane nėra paaiškintas. Mano galva, režisierius sukūrė ne tiek filmą apie karaimus, kiek simpoziumą, kurio tema žymiai platesnė negu tas inkliuzas, kuris, Ačiū Dievui, dar ne visai sustingęs…

                                                                                   ***

Kiekvieną kartą, kai užeina kalba apie karaimus, iškyla du klausimai – tautiškumas ir religija. Ir vienu, ir kitu klausimu yra susikaupę nemažai literatūros. Ir kiekvienas tyrėjas juos interpretuoja savaip.

Šiame filme irgi yra šie du išeities taškai, bet ne tik jie. Filmo autorius kėlė sau platesnę užduotį. Galima sakyti, kad karaimai čia yra tam tikras instrumentas, kuris leidžia atskleisti pasaulio kultūrų persipynimą, vykusį istorijos eigoje, jų sąveiką ir tame kontekste labai svarbius Lietuvos ir Turkijos ryšius. Šiai minčiai plėtoti autorius pasitelkia ir Turkijos istorikus, ir Lietuvoje bei Turkijoje gyvenančius karaimus bei totorius. Kiekvienas jų kalba nežinodamas, ką pasakė kitas, tačiau susidaro pasakojimas apie ilgą istorijos tėkmę ir jos virsmą nuo viduramžių iki mūsų dienų. Istorijos, kuri plėtojasi plačioje geografinėje erdvėje.

Galima išskirti tris šio pasakojimo blokus: pirma – karaizmo kaip atskiros religijos atsiradimas Artimuosiuose Rytuose ir jos sklaida; antra – etninio tiurkiško karaimų tapatumo ir tautos formavimasis; ir trečia – karaimų kalbos, priklausančios tiurkų kalbų šeimai, kaip labai svarbaus tautinio tapatumo dėmens vaidmuo.

Apie karaizmo religijos formavimąsi ir jos plitimą tarp įvairių tautų kalba turkų istorikai. Ir tai natūralu, nes karaizmo išpažinėjai įvairiais istoriniais laikotarpiais ilgą laiką gyveno šiandieninės Turkijos teritorijoje – ir tuo metu, kai ten viešpatavo Bizantija, ir tuo metu, kai joje įsikūrė Osmanai, ir tada, kai buvo paskelbta Turkijos Respublika, ir šiandien.

Karaizmo religijos istorija, prasidėjusi VIII a. Artimuosiuose Rytuose, filme dalyvaujančių istorikų, archyvarų, tyrinėtojų pasakojimų dėka atkeliauja iki mūsų dienų. Karaizmas, kaip savarankiška religija egzistuojantis iki šiol, skirtingose bendruomenėse vaidina skirtingą vaidmenį.  Vienur ji yra tiesiog tikėjimas, t.y. vienas iš kultūros elementų, kitur – pagrindinis bendruomenę jungiantis elementas.

Nagrinėjant karaimų tautinės tapatybės klausimą, įdomu pastebėti, kad filme dalyvaujantys turkų istorikai jo neapeina, neneigia jį esant, kaip kad daro savo rašiniuose ir net viešojoje erdvėje kai kurie Lietuvos istorikai, o priešingai – pabrėžia jo buvimą ir formavimąsi remdamiesi šaltiniais apie karaizmo plitimą senovėje tarp tiurkiškų genčių ir bendromis Europos raidos šiame socialiniame lauke tendencijomis. Reikia padėkoti filmo kūrėjams, kad surado tiek daug ir tokių skirtingų žmonių, nusimanančių minėtais klausimais. Jų pasisakymai aiškiai parodo, kad karaizmo tikėjimas ir etninis tiurkiškumas nėra tapatūs dalykai.

Niekam ne paslaptis, kad ne tik Europoje iki pat XIX a. vidurio tautiškumo ar nacionalumo sąvoka neegzistavo – žmones skyrė išpažįstama religija. Prasidėjus nacionaliniams judėjimams Europoje, formuojantis  tautoms ir nacionalinėms valstybėms, šios idėjos išplinta ir tarp atskirų tautų bei tautelių, gyvenančių įvairiose valstybėse. Turkų istorikai kalba apie turkiškumo savimonės supratimo atsiradimą pačioje Turkijoje XIX a. pabaigoje ir ypač apie Turkijos intelektualų, politikų, mokslininkų veiklą ją aktyviai skatinant XX a. pradžioje, ryškiai atskiriant islamą nuo turkiškumo tapatybės. Šią idėją itin rėmė ir jaunos Turkijos Respublikos vadas Mustafa Kemalis Atatiurkas, paskelbęs, beje, iki šiol plačiai vartojamą lozungą: „Didžiuojuosi, kad esu turkas“.

Filme turkų istorikai pasakoja, kaip karaimų religija plito tarp tiurkų genčių, kokį vaidmenį čia suvaidino Chazarų valstybė, ir kaip formavosi karaimų  tiurkų tauta. Jie pažymi, kad etninis karaimų tiurkiškumas nėra iš piršto laužtas ar atskirų asmenų sugalvotas dalykas, o pagrįstas istoriškai vykusiais žmonių bendruomenių judėjimais skirtingose geografinėse vietovėse ir natūraliu kultūrų persipynimu.

Ypač įdomiai, remdamiesi faktais, kurie mums iki šiol buvo nežinomi, jie nušviečia ilgamečio karaimų religinio ir pasaulietinio vadovo prof.  Hadži Serajos Chano Šapšalo (1873-1961) veiklą. Filme pabrėžiamas  jo ypatingas vaidmuo karaimų kultūroje. Išgirstame, kad dar ankstyvoje vaikystėje Šapšalas, viena svarbiausių XX a. karaimų istorijos figūrų, jautėsi esąs karaimas tiurkas ir priekaištavo mokytojui, kodėl nėra vadovėlių jo gimtąja kalba. Tolimesnę jo veiklą, susijusią su karaimų tautinės savimonės ir tapatumo plėtojimu, jo ypatingą dėmesį tautinėms vertybėms turkų istorikai tvirtai sieja su minėto turkų inteligentijos nacionalinio mentaliteto augimu, paskatinto nacionalinio judėjimo Vakarų Europoje. Tokiu būdu karaimų tautiško tapatumo tapsmas parodomas kaip bendros Europos kultūros ir istorijos raidos dalis, o karaimai, ir ypač Šapšalas, iškyla kaip tvirtas tiltas, jungęs ir tebejungiantis Lietuvos ir Turkijos kultūras bendrame europiniame paveiksle..

Šiame kontekste labai svarbus vaidmuo tenka karaimų kalbai, priklausančiai tiurkų kalbų šeimos Vakarų kipčiakų kalbų grupei. Čia Seraja Šapšalas, kaip profesionalus mokslininkas tiurkologas, atliko labai svarbų vaidmenį – atstovavo Lietuvos mokslų akademijai ruošiant akademinį Karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyną, išleistą 1974 m. Būtent karaimų kalba yra labai svarbus tautinio tapatumo dėmuo. Ją šiandien tebevartoja tik Lietuvos karaimai, apie jos išsaugojimo svarbą ir pastangas tai daryti filme kalba Lietuvos karaimų bendruomenės jaunosios kartos atstovės.

Noriu pabrėžti, kad būtent bendruomenės atstovės, nes yra Lietuvoje karaimų bendruomenė, yra ją vienijančių dalykų, jos nariai glaudžiai bendrauja. Pati esu tos bendruomenės narė ir negaliu sutikti su antropologe save vadinančios mokslininkės nuomone, neigiančia jos egzistavimą. Labai  apgailestauju, kad tokia neteisinga nuomonė paskleidžiama viešumon.

Apibendrinant privalu padėkoti filmo kūrėjams ir iniciatoriams, kad surado tiek daug ir tokių skirtingų socialine, intelektine, profesionalia patirtimi ir vertybėmis bei žiniomis besiskiriančių žmonių, sutikusių pasidalinti savo nuomone šia jautria ir svarbia tema. Reikia tikėtis, kad, matydami ir girdėdami save iš ekrano, jie panorės užmegzti naujas pažintis ir gvildenti už kadro likusius klausimus.

Filmo pristatymo rengėjams – Vilniaus universitetui ir Turkijos Respublikos ambasadai Lietuvoje – noriu pareikšti ypatingą padėką už dėmesį, parodytą ne tik filmo kūrėjams, bet visai karaimų bendruomenei. Į šį renginį buvo atvykusi ir Turkijos karaimų bendrijos pirmininkė p. Idil Karayeğen. Manykime, kad tai yra  ateities preliudija, paskatinta šių ekrane parodytų vaizdų ir garsų. Gal po to gims ir nauji filmai, kuriuose jau bus ne vien kalbos apie praeitį, o veiksmas – karaimų bendruomenės parodys, ką veikia ir kaip gyvena nepaisant mažėjančio skaitlingumo. Būtent – gyvena čia ir dabar…

The post Dr. Halina Kobeckaitė. Filmas „Sustingusi gintare“ appeared first on Voruta.

Dr. Halina Kobeckaitė, www.voruta.lt

Š.m. vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos istorijos ir geografijos mokytojo Sauliaus Kurnicko knyga Karaimai visada  buvo su mumis. Šiaurės Lietuvos karaimų istorija (Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2023). Dabar jos skaitytojų ratas, tikėtina, išsiplės  – į renginį susirinko daug karaimų bendruomenės atstovų ir kitų mugės lankytojų, besidominčių karaimais Lietuvoje. Renginį pradėjo Simonos Kaplanovskytės padainuota  panevėžiečio poeto Šelumielio Lopatto žodžiais Lolitos Piličiauskaitės sukurta daina.

Knygos autorius papasakojo, kad idėja parašyti tokią knygą jam kilo seniai bendraujant su karaimais, nes ir pats gyveno Sodų gatvėje, kur kaimynystėje buvo ir nemažai  Panevėžio karaimų namų. Renginyje kalbėję Elidijus Rajeckas, Anna Maleckaitė (Kobeckienė), Andrius Romanovskis, Julijus Novickas, Rūta Jutkevičiūtė-Pileckienė, Halina Kobeckaitė, atsakę į renginio vedėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos  atstovo Gino Dabašinsko klausimus apie karaimų identitetą, kalbos vartojimą, pažymėjo knygos vertę plačiau supažindinant visuomenę su Šiaurės Lietuvos karaimais, tos bendruomenės ryšius bei vienį su Trakų bendruomene. Visi išreiškė padėką knygos autoriui Sauliui Kurnickui ir knygos leidybos rėmėjams. Panevėžietis fotografas Stanislovas Bagdonavičius papasakojo apie savo darbą fotografuojant įvairiuose Lietuvos miestuose gyvenančius Panevėžio karaimų palikuonis ir įteikė portretinę nuotrauką Elidijui Rajeckui. Prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro stendo autoriaus autografą galėjo gauti  knygą įsigiję būsimieji jos skaitytojai.

 ***

Rašydama preliudiją šiam rašiniui, knygos dar nebuvau skaičiusi. Praėjus mėnesiui, jau galiu apie leidinį pasakyti daugiau. Ir ne tik tai, kad knygos leidimą finansiškai parėmė Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio rajono savivaldybės administracija, Asociacija „Aukštaičių kultūros draugija“, UAB „Meta Advisory Lithuania“, UAB „Vilniaus Narutis“ ir visos knygoje aprašomos bei savo istorijas pasakojančios šeimos.

Dažnai girdžiu įvairiems kūrėjams užduodamą klausimą: „Kokią žinutę savo kūriniu jūs siunčiate skaitytojui?“ Aš užduočiau šiek tiek perfrazuotą klausimą: „Kokią žinutę gavote perskaičiusi šią knygą?“ ir atsakyčiau, kad gavau kelias svarbias žinutes. Viena užkoduota knygos pavadinime Karaimai visada buvo su mumis.  Knygoje daug informacijos, kur karaimai Šiaurės Lietuvoje (būtent Šiaurės Lietuvoje, o ne tik Panevėžyje, Pasvalyje ar Biržuose) gyveno, nuo kada jie ten atsirado, kuo vertėsi patys ir jų palikuonys. Tai žinutė apie karaimų bendruomenės Šiaurės Lietuvoje praeitį, apie jos ryšius su Trakų karaimų bendruomene, kuri po 1710 m. maro epidemijos buvo smarkiai sumenkusi, ir daug iš Panevėžio apylinkių kilusių karaimų kėlėsi į Trakus, daug panevėžiečių ir tada, ir vėliau vedė trakietes (ir atvirkščiai) ir taip pat kėlėsi į Trakus ar Vilnių.  Įvairiais laikais būta skirtingų ekonominių ir politinių priežasčių, dėl kurių Šiaurės Lietuvoje, ypač kaimiškose vietovėse bei Biržuose ar Pasvalyje, karaimų  bendruomenės pamažu mažėjo, traukėsi, kol galiausiai sunyko, palikdamos geriausiu atveju  kokios vietovės ar gatvės (pvz., Biržuose Karaimų gatvė) pavadinimą.

Kita žinutė optimistiškesnė: karaimai yra tarp mūsų ir su mumis. Jei jų nebūtų, jei jie nebūtų išsaugoję savo šeimų dokumentų ir fotografijų archyvų, jei nesidomėtų praeitimi, nebūtume pamatę šioje knygoje tokios plačios Šiaurės Lietuvos karaimų istorijos panoramos. Istorijos, atsekamos per atskirų asmenų gyvenimo vingius. Gal kas ir suabejos, ar vietoje vartoju „panoramos“ sąvoką, bet, teisybę pasakius, man ši sąvoka pasirodė tinkamiausia ir kažkaip savaime „pasisiūlė“, nes kaip kitaip pavadinsi iš atskirų pasakojimų lyg kokia mozaika palaipsniui susidėliojantį platų, emocingą, išgaubtą  kelis šimtmečius išgyvenusios dalies tautos vaizdą.

Jau anksčiau buvau girdėjusi, kad panevėžietis istorijos mokytojas Saulius Kurnickas ketina nagrinėti regiono karaimų istoriją remdamasis jų pasakojimais. Žinodama, kad šiandien Panevėžyje karaimų likę tik žiupsnelis, nejučiom suabejojau, ar jam pavyks iš tų kelių pasakojimų atkurti istoriją. O dabar, perskaičiusi knygą, galiu (su keliomis išlygomis) pasakyti, kad jam tai pavyko ir kad sugretinus įvairių skirtingų žmonių pasakojimus, nusibraižius ryšių tarp jų linijas, iš tikrųjų atsiskleidžia plati tos istorijos ir karaimų buvimo Šiaurės Lietuvoje panorama. Kaip tai pavyko padaryti?

Manau, kad tam pasitarnavo kelios aplinkybės. Pirmiausia –  autoriaus kruopštumas ir entuziazmas, kurio akivaizdžiai reikėjo norint surasti žmones, seniai nebegyvenančius Panevėžyje (o kartais ir nebe Lietuvoje), bet kurių tėvai, seneliai, proseneliai, proroseneliai, tetos ir dėdės, seserys, broliai, pusseserės ir pusbroliai ir jų tėvai, seneliai, proseneliai ir proproseneliai buvo gimę ar gyvenę Panevėžyje ar jo apylinkėse, t.y. visoje Šiaurės Lietuvoje. Antra , kas tikrai stebina skaitant knygą – tų atrastų praėjusių kartų palikuonių gebėjimas ir noras papasakoti apie savo šeimų šaknis, atsekti kelių kartų protėvių vardus, gimimo ir mirties datas, vietas, mėgstamus užsiėmimus, o kartais net charakteringus posakius, matyt, perduodamus šeimose iš kartos į kartą, įvairaus lygio giminaičių sąsajas vienų su kitais, jų gyvenimo kelių vingius, sankirtas ir pan.

Iš atskirų šeimų atstovų pasakojimų matyti, kad jie stengėsi kruopščiai atsakyti į klausimus, kuriuos autorius buvo jiems pateikęs. Visi pirmiausia pasakoja trumpą savo ar giminaičio, kurį turi pristatyti, biografiją, jo užsiėmimą, vaidmenį Panevėžio karaimų bendruomenės veikloje, paskui pamini, ar kalbėjo namie karaimiškai, ar patys moka gimtąją kalbą, kokias prisimena šventes, kaip jos buvo švenčiamos ir, žinoma, kokie būdavo gaminami nacionalinės virtuvės patiekalai. Jei atsakymai į pirmus klausimus individualizuoti, nes natūralu, kad kiekvieno žmogaus charakteris ir gyvenimo kelias skirtingas, tai toliau atsakymai į tuos pačius klausimus ima panešėti: jaunesnioji karta visiškai nebemoka gimtosios kalbos, vidurinioji (sąlyginai) moka kelis žodžius, kartais gali suprasti buitinę kalbą, vyriausioji (šiandien  apytiksliai nuo 70 metų) galėtų pasikalbėti, bet praktiškai nebeturi su kuo. Deja, žmonių, mokančių gimtąją kalbą, skaičius yra drastiškai sumažėjęs dažniausiai dėl to, kad net tose šeimose, kuriose abu tėvai kalbėdavo karaimiškai, jų atžalos prie kalbos retai buvo pratinamos, o jei ir buvo, tai, neturėdami galimybės ja bendrauti su bendraamžiais, natūraliai ją pamiršdavo.  Namų universitetų neatstoja kelios savaitės, praleistos karaimų kalbos vasaros stovyklose, kuriose geriausiu atveju pramokstama karaimiškai pasisveikinti ir palinkėti labos nakties. Realaus poreikio mokėti gimtąją kalbą taip pat nėra, nes visi karaimų bendruomenės nariai kalba mažiausiai trimis ar keturiomis kitomis kalbomis ir yra puikiai integravęsi į visuomenę, kurioje gyvena. Tekstai karaimų kalba, kurie išlikę ir kuriuos dabar stengiamasi publikuoti, domina tik kaip raritetas, kaip ypatingas išskirtinumas, kurį gali pademonstruoti draugams ir pažįstamiems – žiūrėkite, karaimų kalba tikrai yra.

Kalba yra vienas svarbiausių tautinės tapatybės požymių. Kai jos nebėra, dar lieka keli šventiniai ritualai, kurių stengiamasi nepamiršti. Pasakodami apie juos, beveik visi pašnekovai sumini pagrindines religines šventes. Retas žino jų prasmę, ir pasakojimai dažniausiai apsiriboja pagrindinių patiekalų ir jų gaminimo paminėjimu. Be abejo, gerai ir tai, juo labiau, kad šventės leidžia susirinkti šeimai ir prisiminti anapilin išėjusius protėvius. Labai patrauklu tai, kad ieškodami atsakymų į knygos autoriaus pateiktus klausimus apie protėvius, jų palikuonys pasidomėjo archyviniais dokumentais, o kai kurie net atsekė savo giminaičius pagal Naujamiesčio, Trakų ar Vilniaus karaimų kapinėse esančių antkapių užrašus. Svarbu ir tai, kad pasakojimai iliustruojami gausiomis nuotraukomis iš šeimų albumų ir specialiai šiam leidiniui padarytais fotografo Stanislovo Bagdonavičiaus darbais. Tad knygos autorius Saulius Kurnickas ir  pagrindiniai jo pagalbininkai rengiant šią knygą (Devora Grigulevičienė, Julijus Novickas, Joana Samulevičiūtė, Romualdas Čaprockis, Jurijus Charčenka) nusipelno ypatingo pagyrimo, kad ne tik patys aktyviai įsitraukė į pasakojimus apie savo šeimas, bet privertė ir kitus tautiečius savo šios dienos namų duris praverti į praeitį, be kurios nebūtų  nei šios dienos, nei tuo labiau ateities, kad ir kokia miglota ji būtų.

Svarbu dar pažymėti, kad visi pašnekovai pabrėžia, kad ir jiems, ir jų vaikams bei  vaikaičiams (net jei šiandien dauguma jau gimę mišriose šeimose) rūpi jų tautinė kilmė, kad jie žino, jog karaimai visada pelnė aplinkinių pagarbą, buvo darbštūs ir sąžiningi. Tad ir šiandien jie nori ir stengiasi išsaugoti šias savybes ir jas ugdo. Jei žmonės nusiteikę taip dvasingai, tai yra vilties, kad, kalbant apie karaimus, nebus apsiribojama vien kybynais.

Knygos pavadinimas Karaimai visada buvo su mumis suponuoja labai svarbią mintį apie karaimų bendrystę su Lietuva ir jos žmonėmis. Ir tai yra trečia svarbi skaitytojams siunčiama žinutė. Nedaug yra Lietuvoje žmonių, rašančių apie karaimus „iš šalies“. Kai mes patys rašome apie save, kalbame  pirmuoju asmeniu. Šiuo atveju kalbama trečiuoju asmeniu – jie. Bet – ir tai be galo svarbu  – jie yra su mumis. Visi asmenys, apie kuriuos rašoma knygoje, kurie pasakoja savo ir savo šeimų istorijas, gyveno ir gyvena konkrečiu istoriniu laiku, patyrė tuos pačius džiaugsmus ir tuos pačius nepriteklius, kaip ir kiti Lietuvos žmonės. Visi jie dirbo konkrečius ir labai įvairius darbus, ir visur buvo gerai vertinami ir gerbiami. Skaitant atskirų žmonių biografijas, matyti, kad kai kurie panevėžiečiai karaimai buvo užkopę į labai aukštus valstybės tarnybos postus, bet nepriklausomai nuo jų užimamos vietos Lietuvos visuomenės politiniame, kultūriniame ar mokslo gyvenime,  nuo jų suvaidinto svarbaus vaidmens Lietuvos valstybingumo funkcionavime, valstybės suverenumo atkūrime, nebuvo nusigręžę nuo savo tautinės bendruomenės ir etninių šaknų. Būtent tai ir leidžia šiandien kalbėti apie karaimų bendruomenės Lietuvoje gyvastį ir savasties išsaugojimą.

Kaip ir kiekviename leidinyje, šioje knygoje galima rasti tam tikrų netikslumų. Būčiau linkusi jų nevardinti. Nors priekabesniam skaitytojui jie kliūva, bendra knygos vertė nuo to nesumenksta, ir ne jie sudaro jos esmę. Pažymėčiau tik, ko pasigedau. Pirmiausia pasigedau atsakingesnio ir kruopštesnio redaktoriaus darbo. Nors knygos pabaigoje rašoma, kad stengtasi išsaugoti pasisakymų ir pasakojimų autentiškumą, vis dėlto atidesnis ir reiklesnis redagavimas būtų leidęs išvengti pasikartojimų, būtų aiškiau pabrėžęs skirtumą tarp teksto, kurį pasakoja pašnekovas pirmuoju asmeniu, ir kurį perpasakojo autorius jau trečiuoju asmeniu kartais net toje pačioje pastraipoje. Tikrai būtų buvę lengviau suprasti, kodėl pasakojimas šokinėja iš vienų lūpų į kitas. Stilistiškai tai trukdo skaityti ir suvokti, kas ką ir kieno vardu sako.

Redaktorius, gal dalykinis redaktorius, būtų pravertęs ir tvarkant gausius veikėjų asmenvardžius. Žinome, kad skirtingose kalbose tie patys vardai fonetiškai (ir ne tik) skamba  ir rašomi skirtingai. Bet leidžiant knygą šiais laikais, būtina laikytis vieno asmenvardžių rašymo principo.

Kitas pageidavimas susijęs su kruopštesniu atskirų sąvokų vartojimu. Istoriškai jos turėjo skirtingą prasmę arba buvo vartojamos tik tam tikru istoriniu laikotarpiu, pvz., terminas hachanas – tai aukščiausia karaimų religinės hierarchijos pakopa. Ją užimti galėjo tik labai išsilavinę ir nusipelnę, bendruomenės išrinkti asmenys,  ir  Lietuvos karaimų istorijoje, pradedant nuo XIX a. vidurio, kai  Trakuose buvo įkurta dvasinė valdyba, iki šių dienų, tokių buvo tik penki. Nė vienas Šiaurės Lietuvoje dirbęs karaimų dvasininkas nebuvo hachanas.

Dar vienas pageidavimas susijęs su knygos pradžioje pateiktais autoriaus tekstais, kuriuose gana glaustai rašoma apie karaimų kilmę, religiją, apie jų gyvenimą Panevėžyje, kultūrinę panevėžiečių veiklą ir pan. Gerai, kad šie įžanginiai straipsneliai nėra ilgi – galimas dalykas, kad autorius pratęs šios temos tyrimą. Tokiu atveju norėčiau palinkėti remtis profesionalesniais ir autoritetingesnių autorių darbais, kuriuose galima rasti patikimesnės medžiagos ne tiek apie tai, kuo karaimai nėra, o kuo jie yra.

 Visa knygon sudėta medžiaga rodo, kad karaimai Lietuvoje yra savi.  Svarbu, kad tokią jauseną turi jie patys, ir tokiai jų jausenai atliepia Lietuvos valstybė bei visuomenė.

The post Dr. Halina Kobeckaitė. Šiuolaikiška Šiaurės Lietuvos karaimų istorija appeared first on Voruta.

Dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.voruta.lt    

(Papildyta dukros Severinos prisiminimais)

Yra žmonių, kurių darbų sąrašą perskaitęs susimąstai, kada žmogus spėjo visa tai padaryti, kas iš tikrųjų sudaro asmens biografiją, kas turėtų įeiti į jo gyvenimo aprašymą, kokiais atvejais ir kur bei kada atsiskleidžia vidinis asmens gyvenimas, jo išpažįstamos vertybės, poelgiai, sprendimai, pasirinkimai. Juk darbuose matyti tik viena asmens savasties pusė – jo mokslinis interesas, sugebėjimas jį atskleisti, pristatyti visuomenei jam svarbias tiesas, naujus kokių nors reiškinių aspektus. Tai išties labai daug ir ne veltui kalbėdami apie žmogaus nueitą kelią pirmiausia kreipiame dėmesį į tai, ką jis paliko ateinančioms kartoms. Laimei tokių žmonių Lietuvos kultūros ir mokslo padangėje turėjome ir turime nemažai. Šiuolaikinė visuomenė gal nepažįsta jų veidų, bet man atrodo, kad žmogaus vieta istorijoje nepriklauso nuo jo veido pavidalo. Matydama šiandien dažnai žiniasklaidoje pasirodančią informaciją, kad kokiame nors renginyje dalyvavo „žinomi veidai“, vis mėginu įspėti, ką tie „veidai“ daro ir kaip susiję su smegenimis, kokia „smegeninė“ gelmė už jų slypi, ar jie ją atspindi?

Šios  mintys kilo, kai „Vorutos“ redaktorius Juozas Vercinkevičius paprašė parašyti prisiminimus apie prof. Bronislovą Kuzmicką, palikusį šį pasaulį 2023 m. lapkričio 6 d. Apie tą liūdną faktą man pranešė Broniaus (kaip mes jį vadinome) vyriausioji duktė Severina. Mes nebuvome pažįstamos, bet netiesiogiai žinojome viena apie kitą. Pirmą kartą kalbėjau su Severina telefonu praėjusių metų ankstyvą pavasarį, kai rengiausi pristatyti savo knygą Prie Lietuvos tautinės politikos ištakų 1988 – 1994 m. Kadangi knygoje cituoju profesorių Kuzmicką ir rašau apie kai kuriuos renginius, kuriuose kartu dalyvavome, norėjau jį pakviesti į knygos pristatymą ir padovanoti knygą. Žinojau, kad Bronius yra ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas, ir tikėjausi, kad jis perskaitys, ką parašiau. Deja, jo sveikata tuo metu jau šlubavo, jis pasakė, kad ateiti negalės ir perdavė ragelį dukrai. Pasikalbėjusios mudvi nusprendėme susitikti vėliau. Ir tas „vėliau“ įvyko jau rudenį, kai Antakalnio kapinėse atsirado Broniaus kapas…

Rašydama šiuos prisiminimus, paprašiau Severinos, kad ji pasidalintų ir savo mintimis apie Tėtį. Jos prisiminimai įterpti į šį tekstą, kaip ji pati pageidavo.

Iš dukros prisiminimų: Nuo mažens girdėdavau Tėtį minint tokias pavardes: Algis Gudaitis, Alfonsas Andriuškevičius, Kostas Dereškevičius, Kristina Rickevičiūtė, Antanas Rybelis, Bronius Genzelis, Romualdas Ozolas, Romas Gudaitis, Halina Kobeckaitė, , Krescencijus Stoškus, Juozas Mureika, Rimantas Skeivys, Romanas Plečkaitis, Vaclovas Sevrukas… Tėtis tada pasakojo, kad apie Čiurlionį rašo Vytautas Landsbergis. O Vosylius Sezemanas ypač dažnai buvo minimas tarp šių  pavardžių ir kartu su jomis… Minėtų žmonių tada nepažinojau, bet jų pavardžių skambesys man įsirėžė visam gyvenimui.

Kaip minėjau, Severina žinojo, kad man teko gana ilgai dirbti kartu su jos tėveliu, ir jai buvo įdomu išgirsti, ką ir kaip prisimenu. O tie prisiminimai nukėlė mane į pirmuosius studijų Vilniaus universitete metus. Mokiausi Istorijos-filologijos fakultete žurnalistikos specialybės. Šalia specialybės dalykų mums dėstė (ir ačiū Dievui, nes gavome platų išsilavinimą) daug humanitarinių disciplinų. Pvz., be lietuvių kalbos ir literatūros paskaitų buvo platus užsienio literatūros kursas, prasidėjęs nuo antikos: skaitėme Sofoklio ir Euripido pjeses, Vergilijaus poeziją ir daug kitų įdomių autorių, kurių knygos buvo gaunamos tik bibliotekoje. Todėl labai daug laiko teko praleisti Universiteto bendrojoje skaitykloje. Anais laikais ji atrodė panašiai kaip ir šiandien, tik prie įėjimo nebuvo lentynų su knygomis, užstojančių pačią skaityklos salę. Atsivėrus sunkioms ir aukštoms skaityklos durims išsyk buvo matyti, kas įėjo. Žinoma, įsigilinusi į tekstą, ne visada pakeldavau galvą, bet kažkodėl visada sugebėdavau užfiksuoti, kada pro tas masyvias duris į salę įeidavo trys aukšti gražūs jaunikaičiai. Anuomet nežinojau nei jų pavardžių, nei ką jie studijuoja. Galima buvo tik numanyti, kad greičiausiai jie Filologijos fakulteto aukštesnių kursų studentai. Tuos jaunikaičius tekdavo matyti ir Universiteto Aktų salėje šokiuose. Jų pavardžių studijų laikais taip ir nesužinojau.

Iš dukros prisiminimų: Apie studijų Universitete laikus tėtis pasakojo, kad jam labai trukdė mikčiojimas. Todėl būdamas studentu, o ir vėliau, jis ieškojo informacijos apie kvėpavimo bei koncentracijos  pratimus. Tikėjo, kad jie padės įveikti ar bent sušvelnins šį kalbos trūkumą. Taip, beje, ir atsitiko – pastangos pasiteisino, ir ilgainiui to kalbos defekto beveik neliko.

Praėjus penkeriems metams po universiteto baigimo, įstojau į Maskvos universiteto Filosofijos fakulteto Estetikos katedros aspirantūrą (dabar sakytume doktorantūrą). Rašiau darbą apie lenkų estetiką, ir literatūros ieškojau Užsienio literatūros bibliotekoje. Ir štai sykį, atsivėrus šios bibliotekos skaityklos durims, pro jas įžengė Vilniaus universiteto skaitykloje matytas žmogus – vienas iš anų jaunikaičių. Iš matymo jis mane irgi pažinojo ir per pertraukėlę pasišnekėjome. Tuomet irgi nesužinojau nei kuo vardu, nei kur dirba, nei kodėl buvo atėjęs į šią biblioteką. Pokalbis buvo labai trumpas.

Iš dukros prisiminimų: Apie aspirantūrą Maskvoje prisimenu tėtį taip kalbant: „Jei ne sovietinė okupacija  – aš būčiau studijavęs ir rašęs disertaciją Sorbonos universitete…“  

Vėl susitikome jau po kelerių metų, kai 1971 m. pradėjau dėstyti estetiką VISI (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Filosofijos katedroje sutikau mano matytą nepažįstamąjį – Bronislovą Kuzmicką. Ateidama į šią katedrą, nežinojau, kad jis joje dirba. Tuo malonesnis buvo netikėtumas, nes sutikau žmogų, kuris, kaip netrukus įsitikinau, sudarė neginčijamą intelektinę katedros šerdį. Tai galima buvo matyti ir jausti ne tik per katedros posėdžius, bet ir šiaip bendraujant bei lankantis jo paskaitose. Tuomet buvo mada (o gal ir prievolė) lankyti kolegų paskaitas. Katedros vedėjas galėjo ateiti į paskaitą bet kada ir nepranešęs dėstytojui, o kartais sudarydavo grafiką, kada ir kas eis klausytis vieno ar kito dėstytojo paskaitos. Tokioje vienoje planuotoje Broniaus Kuzmicko paskaitos „vizitacijoje“ teko dalyvauti ir man. Neprisimenu temos, bet prisimenu įspūdį: buvau nustebusi, kaip logiškai prelegentas išdėstė medžiagą, kurią dėstant man pačiai nesuėjo galas su galu ir buvo daug prieštaravimų. O čia – viskas pagrįsta, viskas susiję ir aišku. Bronius Kuzmickas sugebėjo istorinio materializmo paskaitą paversti tikra filosofija. Nuostabu! Ši savybė, veikiau sugebėjimas logiškai sujungti atskiras tezes, paaiškinti ir pagrįsti prieštaravimus būdingas visiems vėlesniems profesoriaus Broniaus Kuzmicko darbams. Pats jis taip rašo apie savo dėstytojavimą: „Pagrindine savo, kaip dėstytojo, misija laikiau aiškinti studentams filosofijos problemų prasmę, žadinti filosofinę savivoką. Privalomi marksizmo teorijos teiginiai nelabai tam trukdė, juos pačius buvo įmanoma pateikti problemiškai. Kad tai pavykdavo, vėliau man patvirtino ne vienas buvęs studentas, jau pakilęs į gan aukštas pareigas“ (Bronislovas Kuzmickas. Praėjęs laikas nedingsta. Vilnius: Versmė, 2020, p.78). Šioje autobiografinėje knygoje prof. Kuzmickas prisipažįsta, kad labiau nei studentų auditorija jį traukė darbas prie rašomojo stalo.

Iš dukros prisiminimų: Matydavau tėtį prie rašomojo stalo nuo ryto iki vėlaus vakaro. Tėtis dirbo, kaip dabar būtų sakoma, iš namų. Kartais, žinoma, išeidavo, bet tai nebuvo darbas „nuo 9 – iki 18“. Paskaitoms tėtis ruošdavosi ir bibliotekoje, bet daug leidinių parsinešdavo namo. Matydavau krūvą žurnalų, tarp jų  – „Voprosy filosofii“, daug ką tėtis skaitydavo iš mikrofilmų ir pastoviai darydavo fizinės mankštos bei akių pratimų pertraukėles.

Daug rašė, daug braukė, reguliariai tvarkydavo savo susikaupusius rankraščius, išdėliodamas juos ant grindų, peržiūrėdamas ir atrinkdamas, ką pasilikti.

                                   ***

Ir iš tiesų, pravėrusi savo knygų spintą, kurioje sustatytos filosofijos istorijos bei estetikos ir etikos knygos, išleistos Lietuvoje apytikriai nuo 1970 metų, matau, kad beveik kiekvienoje yra profesoriaus Bronislovo Kuzmicko pavardė. Vienur jis autorius, kitur – sudarytojas, dar kitur – redakcinės kolegijos narys, o kai kuriose ir viena, ir kita. Kiekvienos šios knygos pasirodymas anais laikais buvo tikra šventė ir skaitytojams, ir jos rengėjams bei autoriams. Šiandien sunku patikėti, kad tada, norint parašyti ir išleisti filosofinio turinio knygą, reikėjo ne tik žinių, bet ir tam tikrų minties ekvilibristinių sugebėjimų. Tad ruošiant bet kurią knygą – monografiją ar straipsnių rinkinį – reikėjo pasitikrinti, ar viskas „teisingai“. Kam iš šiandien rašančių ateitų į galvą pasikviesti bendradarbius ir su jais aptarinėti kone kiekvieną būsimo rašinio skirsnį – kad tik cenzoriams nebūtų prie ko prikibti? Taip Bronius, pavyzdžiui, prieš atiduodamas į leidyklą savo knygą Laimė, tarėsi dėl jos teksto su kolegomis. Kadangi pasitarimas vyko mano bute, gerai prisimenu tą faktą, nors negaliu pasakyti, kas ką siūlė. Vėliau Bronius parašė dar daugybę straipsnių ir knygų, jų mes nebeaptarinėjome, nes mūsų kompetencijų jo nagrinėjamoms temoms, ypač susijusioms su moderniąja katalikybe, nebepakako. Turiu ne vieną jo parašytą knygą su autografais ir dedikacijomis.

Pirmoji Broniaus Kuzmicko knyga vadinosi Žmogus ir jo idealai (1975). Šiandien sakytume ne knyga, o knygelė. Bet kokia tai buvo šventė ir autoriui, ir jo draugams, ir skaitytojams. Man tai buvo ypatinga šventė, nes autorius užrašė tokią dedikaciją: „Mielai kolegei Halinai, padėjusiai rastis šiems idealams“ (1976. 04.15). Negaliu pasakyti, kaip ar kuo padėjau, bet užrašas buvo  ir yra malonus.

 Iš dukros prisiminimų: Tėtis labai džiaugėsi ir didžiavosi šia knygute, tokia mėlyna, plonais viršeliais. Visa šeima džiaugėsi! Kaip ir džiaugėsi vėliau pasirodžiusiomis chrestomatijomis.

Imdama nuo lentynos knygą po knygos, skaitau: Modernizmas šiuolaikinėje katalikybėje (1976) su dedikacija „Mielai kolegei Halinai“ (1976.09.07),  Laimė (1983),  Tautos kultūros savimonė (1989). Tai monografijos, o tuo pačiu metu „Minties“ leidykloje susibūrę filosofai pradėjo leisti filosofijos populiarinimo tęstinių rinkinių ciklus, skirtus etikai, estetikai, filosofijos istorijai. Vienas ciklas vadinosi „Filosofijos istorijos baruose“, ir buvo išleistos kelios knygos: Laikas ir idėjos (1980), Būtis ir laikas (1983), Istorija ir būtis (1988) ir kt.. Bronius buvo šio ciklo redakcinės kolegijos narys ir atskirų straipsnių autorius. Jo straipsnyje „Vakarų ir Rytų kultūrų sąveika“ išdėstytomis mintimis ne kartą rėmiausi rašydama panašia tema ar versdama Rytų tautų literatūrą.

Aštuntajame ir devintajame  XX a. dešimtmečiuose „Minties“ leidykloje buvo pradėta leisti ir daugiatomė Filosofijos istorijos chrestomatija. Atskiruose tomuose, skirtuose Antikos, Viduramžių, Renesanso, Naujųjų amžių filosofams, spausdinami jų veikalų vertimai į lietuvių kalbą. Tai buvo labai drąsus sumanymas, nes kai kurių tekstų nebuvo spausdinta rusiškai. O juk tuomet jokioje sferoje negalima buvo aplenkti  Maskvos. Kaip šiandien rašo prof. Kuzmickas, šios knygos faktiškai buvo antologiniai leidiniai, bet negalėjo būti pavadintos antologijomis, nes taip vadinti leidinius galėjo tik „centras“. O „chrestomatijos“ pavadinimas suponavo jos paskirtį edukaciniams, ne mokslo tikslams (ten pat, p.82 –83), tad ir buvo leidžiamos chrestomatijos. Jų vertė nuo to nesumenko. Ypač reikšmingas buvo Viduramžių filosofų veikalų tomas. Bronius Kuzmickas buvo ne tik šio (ir kitų) tomo redakcinės kolegijos narys, bet ir parašė įvadinius straipsnius apie krikščioniškąją (patristinę) bei žydų filosofiją.

Mano santykis su šiuo tomu ypatingas, nes turėjau parašyti į „Literatūrą ir meną“ recenziją, kurios paprašė tame laikraštyje dirbusi Birutė Mackonytė. Man tai buvo didžiulis iššūkis, nes nebuvau viduramžių filosofijos specialistė. Problemiška buvo ir tai, kad sovietinėje istoriografijoje bei filosofijos istorijos traktavime viduramžiai buvo juodinami, smerkiami, vadinami tamsybės epocha, o Lietuvoje išleistoje chrestomatijoje norėta parodyti, kad taip anaiptol nebuvo. Ir parodyta, nes atspausdinta daug sovietijoje nematytų tekstų. Tad ką ir kaip parašyti recenzijoje? Kaip parodyti, kad net jei filosofija viduramžiais buvo teologijos tarnaitė, tai ji buvo išmintinga tarnaitė ir protinga mokytoja. Dėl kai kurių teiginių konsultavausi ir su Broniumi Kuzmicku, ir su Romualdu Ozolu, kuris tuo metu buvo „Minties“ leidyklos direktoriaus pavaduotojas ir šiam tomui buvo parašęs išsamų įvadą „Viduramžių epochos metmenys“. Romualdas  man pasakė: „Rašyk taip, kad glavlitas neprisikabintų nei prie recenzijos, nei prie knygos“.  Štai čia ir visa gudrybė – kitaip tariant, rašyk Ezopo kalba. Nepaisant Birutės Mackonytės tolerantiškumo ir meilės filosofams, recenzija, deja, išėjo gerokai apkarpyta.  Bronius Kuzmickas pasakė: „Reikia džiaugtis, kad išvis išėjo.“

Iš dukros prisiminimų: Tėtis mokėjo džiaugtis viskuo, ką pavykdavo pasiekti švelniai apeinant to meto cenzūrą. Arba taikliai pacituojant kurio nors Sjezdo (Suvažiavimo) tezę, tam, kad toliau būtų leista spausdinti tam laikmečiui drąsūs dalykai.

Mūsų gyvenimo keliai su profesoriumi Bronislovu Kuzmicku susikirsdavo įvairiose plotmėse. Jau minėjau, kad ilgus metus buvome  bendradarbiai toje pačioje katedroje, „susitikdavome“ tų pačių knygų puslapiuose, bendravome dažnai su tais pačiais žmonėmis. O kartais bendravome su tais pačiais žmonėmis net negalėdami su jais susitikti tiesiogiai. Taip atsitiko, kai Bronius važiavo stažuotėn į Varšuvą.

Iš dukros prisiminimų: Tėtis labai ruošėsi šiai stažuotei ir visų pirma mokėsi lenkų kalbos. Beje, tėtis pastoviai mokėsi Europos kalbų. Vėliau jis man papasakojo, kaip jis mokėsi – ogi įdėmiai perskaitė lenkų kalbos gramatikos vadovėlį (!) ir taip, perpratęs lenkų kalbos dėsnius, išmoko kalbėti, skaityti bei suprasti lenkiškai!

Tuomet buvo ką tik pasirodžiusi jo sudaryta XX amžiaus užsienio estetikos antologija Grožio kontūrai (1980). Įvadinį straipsnį „Dabartinės estetikos bruožai“  irgi buvo parašęs sudarytojas. Aš šiai knygai išverčiau vieną lenkų estetiko profesoriaus Stefano Moravskio knygos Apie estetikos objektą ir metodą dalį ir labai norėjau profesoriui šią knygą įteikti, nes, ieškodama temos disertacijai, buvau pasirinkusi jo darbus kaip pagrindinį tyrimo objektą. Deja, mano doktorantūros (aspirantūros) pradžioje profesorius Moravskis buvo pašalintas iš Varšuvos universiteto kaip neįtikęs to meto valdžiai žmogus, ir jo darbų nebegalima buvo tyrinėti. Todėl dabar jaučiausi tarsi iš dalies grąžinanti jam skolą. Bronius Kuzmickas maloniai sutiko perduoti profesoriui Moravskiui knygą, kurią leidžiant pats buvo įdėjęs žymiai daugiau darbo negu aš. Kai 1991 ar 1992 m. profesorius Moravskis kartu su VU docentu Krescencijumi Stoškumi lankėsi Vilniuje mano namuose, jau galėjome tiesiogiai aptarti įvairius senus ir su naujomis realijomis susijusius klausimus. Prisimenu, svečias prisipažino buvęs maloniai nustebintas gavęs tuos Grožio kontūrus, nes niekada net nenutuokęs, kad Lietuvoje irgi domimasi estetika.

Dabar, kai matau tą didžiulę šūsnį knygų, kurių sudarytoju, redakcinės kolegijos nariu, straipsnių autoriumi buvo prof. Kuzmickas, stebiuosi, kada jis dar spėjo rašyti savo autorines monografijas, stažuotis užsienyje, dėstyti pradžioje VISI, vėliau M. Romerio universitete, vadovauti doktorantams ir mokslino žurnalo Revue Baltique  redkolegijai, pasinerti į visuomeninį ir politinį atgimstančios Lietuvos gyvenimą.

                                   ***

Visų Broniaus Kuzmicko parašytų knygų bei straipsnių čia  nevardinsiu. Tam nėra ir reikalo – jo gausių rašytinių darbų bibliografiją lengvai galima rasti internete. Svarbu pažymėti, kad visi jo darbai vienaip ar kitaip nenutolsta nuo pagrindinių temų: individo tautinis tapatumas, kultūros ir visuomenės tautiškumas, istorinės kultūros ir tautos savimonės kilimo sąlygos, dorovinė asmenybės ir visuomenės kultūra, jos savastis, reikšmė visuomenės gyvenimo pertvarkai ir pan. Tos temos jam rūpėjo dar sovietmečiu ir neišslydo iš jo akiračio ir vėliau. Galima daryti prielaidą, kad būtent domėjimasis tautos tapatumo ir valstybės suverenumo, asmenybės laisvės ir etikos problemomis sąlygojo Broniaus Kuzmicko aktyvų įsitraukimą į politinę veiklą dar Sąjūdžio priešaušryje.

Šios temos susišaukė ir su Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų problemomis, nes joms irgi atsivėrė galimybė susigrąžinti savo tautinį tapatumą,  jį atkurti. Svarbus buvo ir politinis aspektas – tautinių mažumų santykis su Lietuvos Nepriklausomybės siekiu, vėliau – su jos atkūrimu. Lankydamasis mūsų namuose, pokalbiuose su mano vyru Mykolu Firkovičiumi Bronius aptardavo karaimų padėtį, domėjosi ir kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautomis. Bronius buvo žmogus, kuris nemėgo kirsti iš peties, bet visada norėjo „prisikasti“ iki esmės. Jo „minkštoji“ diplomatija, santūri elgsena, pagarbi, argumentuota kalbėsena ir tautinėms mažumoms  buvo  priimtinesnė nei kai kurių kitų politikų bei visuomenės veikėjų kategoriškumas. Todėl nenuostabu, kad tautinių mažumų problemoms jis skyrė daug dėmesio, ir 1992 m., reorganizuojant Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms  išnagrinėti į Valstybinę regioninių problemų komisiją, mudviejų pavardės  naujosios komisijos  narių sąraše vėl atsidūrė greta.

Iš dukros prisiminimų: Tėtis tikrai vengė kategoriškumo. Ne tik viešai, bet ir namie negirdėjau jo kategoriškai pasisakant. Mane taip pat mokino neatsikirsti kategoriškai, neskubėti su vienpusiškais vertinimais.

1988 m. Vilniuje prie Lietuvos kultūros fondo, kuriam vadovavo prof. Česlovas Kudaba, jo paragintos pradėjo kurtis tautinių mažumų organizacijos. Mieste vyko daug renginių, kuriuose jos ėmė dalyvauti. Bronius Kuzmickas kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys juose irgi aktyviai reiškėsi. Pvz., 1988 rugsėjo 6–7 d. Profsąjungų rūmuose vyko publicistinio teatro studijos „Ieškojimai“ spektakliai „Kiekviena gėlė brangi“.  Kaip rašo Milda Giedraitytė, po meninės dalies „liepsnojo karštos diskusijos, kuriose dalyvavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai“ (Vakarinės naujienos, 1988  09  07). Tose diskusijose be prof. Kazimiros Prunskienės, rašytojo Romo Gudaičio kalbėjo ir prof. Bronius Kuzmickas. Publika taip pat su entuziazmu pasisakinėjo – visiems rūpėjo, kokius naujus vėjus atneša Sąjūdis. 1988 m. spalio 15 d. Vilniaus Statybos rūmuose vyko pirmoji Lietuvos tautinių bendruomenių konferencija, kurioje preliminariai buvo svarstoma Sąjūdžio programa tautinių mažumų klausimu. Dalyvavau ją sudarant ir šiai  konferencijai pirmininkavau kartu su Bronislovu Kuzmicku ir kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu. Tai buvo pirmas tokiai gausiai auditorijai ir tautinėms mažumoms skirtas forumas. Liepsningų kalbų irgi netrūko, nes tuomet jau buvo pradėjusi reikštis ir mums priešiška „Jedinstvo“ organizacija, mėginanti kalbėti visų tautinių mažumų vardu, nors tautinės mažumos savo balso jai nebuvo delegavusios. Rašau apie tai savo knygoje Prie tautinės politikos ištakų 1988–1994 (Vilnius, 2022, p. 29).

Iš dukros prisiminimų: Nuo vaikystės tėtis man pasakojo apie karaimus. Rodė Vilniuje esančią karaimų bažnyčią – kenesą, pasakojo apie karaimus ir kaip jie atsidūrė Lietuvoje, kai važiuodavome į Trakus… Ir apskritai, dažnai eidavome į įvairius muziejus.

                                           ***

Kartu su Sąjūdžiu ėmė kurtis ir įvairios profesinės organizacijos. 1989 m. laikraštyje Mokslo Lietuva profesorius Kuzmickas paskelbė programinį straipsnį „Lietuvos mokslo atgimimas“, kuriame rašė: „Šiandien visų Lietuvos mokslininkų pareiga yra pakilti virš savo siauros specializacijos ir tiesioginių pareigų, pažvelgti į savo darbą visos tautos interesų požiūriu, vienytis profesiškai ir pilietiškai mokslo pažangos vardan, tėvynės atgimimo vardan.“  Pats jis tuo keliu ir pasuko – pakilo virš savo specializacijos ir pradėjo dirbti tėvynės atgimimo vardan.1989 m. spalio 7– 8 dienomis vykusiame Lietuvos Mokslininkų Sąjungos steigiamajame suvažiavime profesorius Bronislovas Kuzmickas buvo išrinktas Sąjungos pirmininku.

Aš beveik tuo pačiu metu buvau paskirta Tautybių komiteto (vėliau departamento) prie Lietuvos Respublikos vyriausybės pirmininke, o vėliau -generaline direktore. Komitetas buvo įsteigtas, bet patalpų nebuvo. Mokslininkų sąjunga taip pat neturėjo patalpų. Mes kartu pradėjome rūpintis šių abiejų institucijų ūkiniais reikalais. Departamento vardu raštu kreipiausi į LKP CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską prašydama perduoti tautinėms bendrijoms LKP miesto komiteto patalpų dalį, kai jos bus laisvos, nes partinis aparatas akivaizdžiai mažėjo. Nors raštą išsiuntėme 1989 m. gruodžio mėn., nutarimas dėl patalpų nuomos buvo priimtas jau po Nepriklausomybės paskelbimo – 1990 m. kovo 22 d.

Jame buvo pasakyta, kad LKP Vilniaus miesto komiteto plenumas sutinka nuomoti dalį patalpų Tautybių komitetui ir Lietuvos mokslininkų sąjungai. Visos trys institucijos sudarė nuomos iki 1993 m. balandžio 1d. sutartį. Ją pasirašėme kartu su Bronislovu Kuzmicku.  Deja, šiose patalpose nei mes, nei Mokslininkų sąjunga neįsikūrė, nes jau kovo 23 d. man ir Mokslininkų  sąjungos pirmininko pavaduotojui prof. Bikeliui buvo pranešta, kad patalpas užėmė LKP platformininkai.

                                   ***

Po Nepriklausomybės atstatymo su Bronislovu Kuzmicku susitikdavome rečiau. Ir jis, ir aš turėjome naujas pareigas ir kitokius rūpesčius, tad ir susitikimai buvo kitokie. Jei dirbant VISI Bronius gana dažnai užsukdavo pas mane ar grįždami iš darbo užeidavome kur išgerti kavos, tai dabar toks draugiškas bendravimas dėl laiko stokos tapo visiškai neįmanomas. Nors, kaip pats rašo knygoje  Praėjęs laikas nedingsta, „neįžvelgiau savyje politiko, juo labiau – lyderystės bruožų, nesiekiau būti nuolat matomas ir girdimas, nesiveržiau į „pirmas gretas“, vis dėlto atsidūriau kaip tik jose“ (p.174), Bronislovas Kuzmickas buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju, ir politinis gyvenimas pasiglemžė visą jo laiką, energiją ir protą. Neakivaizdžiai man teko su juo susitikti netrukus po sausio įvykių.

1991 m. sausio mėnesį Bronius Kuzmickas, išvykęs kelioms dienoms į konferenciją Helsinkyje, buvo priverstas pasilikti užsienyje ilgesniam laikui, nes, prasidėjus Vilniuje neramumams, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio buvo įgaliotas atstovauti pasaulyje vienintelei teisėtai Lietuvos valdžiai ( Žr.: Bronislovas Kuzmickas. Išsivadavimas. Užsienio politikos epizodai 1988–1991. Vilnius: Versmė, 2006, p.115). Pats Bronius labai vaizdžiai aprašo to meto „klajones“ po pasaulį, kurių metu atliko milžinišką darbą aiškindamas Lietuvos politinę padėtį ir drauge su Latvijos ir Estijos kolegomis siekdamas užtikrinti Vakarų Europos, JAV, Kanados paramą Baltijos valstybėms jų teisėtoje kovoje už savo valstybingumą ir jo pripažinimą.

Tų pačių metų sausio pabaigoje dalyvavau konferencijoje  „Tautinių mažumų apsauga ir žmogaus teisės naujojoje Europoje“, vykusioje Norvegijos sostinėje Osle. Norvegija ruošėsi iškilmingai atsisveikinti su karaliumi Olavu V, mirusiu sausio 17 d. Lietuvos  Informacinio centro vadovas  advokatas Leonas Boddas, pas kurį vieną popietę užsukau susipažinti, pasakė, kad laidotuvėse kviečiamas dalyvauti Lietuvos vyriausybės ar Aukščiausiosios Tarybos atstovas. Tuo metu užsienyje buvo Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Bronius Kuzmickas. Drauge su Leonu Boddu pradėjome jų ieškoti. Susiskambinome iš jo kabineto su Bronislovu, kurį aptikome Stokholme. Pasirodė, kad iš Stokholmo jis jau rytoj skrenda į Vieną, į ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) konferenciją, kur tikisi pristatyti Lietuvos situaciją, ir atvykti į Oslą negalės.

                                   ***

Būdamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju, Bronislovas Kuzmickas daug dirbo derinant Lietuvos ir Lenkijos santykius. Problema buvo sudėtinga ne tik objektyviai, bet dar ir dėl to, kad nuolat tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo apipinama  įvairiausio plauko veikėjų bei žurnalistų pasisakymais, deklaracijomis, peticijomis, pareiškimais ir pan. Nuolat tvyrojo pavojus, kad autonomininkų veiksmai ir dalies Lenkijos visuomenės sluoksnių palankumas jiems, gali sukelti rimtą grėsmę valstybės saugumui ir apskritai jos išlikimui. Šviesiausi abiejų valstybių protai – politikai ir visuomenės veikėjai – ieškojo problemos sprendimų būdų. 1991 m. rugpjūčio 4 d. Punske buvo surengtas Lenkijos Seimo užsienio reikalų komisijos narių susitikimas su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ir vyriausybės atstovais. Lenkijos delegacijai vadovavo prof. Bronislavas Geremekas, o Lietuvos delegacijai – Bronislovas Kuzmickas. Man irgi teko dalyvauti šiame susitikime. Diskusijos buvo karštos, o jas apibendrindamas Geremekas pasakė, kad nei Lenkija, nei Lietuva nenori komunizmo, todėl jos turi suvienyti jėgas norėdamos jo išvengti. Tą susitikimą Bronius Kuzmickas grįžęs aprašė Lietuvos Aide atspausdintame straipsnyje (1991 08 17), vėliau knygoje Praėjęs laikas nedingsta (p.186 – 187).  Rašau apie tą susitikimą ir  aš savo knygoje  Prie Lietuvos tautinės politikos ištakų 1988 – 1994 (p.276 – 277).  Susitikimas vyko prieš pat Maskvos pučą. Lenkija dar nebuvo pripažinusi Lietuvos ir svarstė, kada ir kaip tai padaryti. Niekas anuomet  negalėjo numatyti, kad Punske vykę ginčai po dviejų savaičių neteks prasmės – geopolitinė situacija iš esmės pasikeis, Lenkija pripažins Lietuvos suverenumą rugpjūčio 26 d. kartu su kitomis valstybėmis.

Į Lietuvos ir Lenkijos santykių nagrinėjimą buvo įsitraukę ne tik politikai, bet ir visuomenės veikėjai, intelektualai. 1988 m. gruodžio 10 d. Varšuvoje įsikūrė Visos Lenkijos Lietuvos bičiulių klubas,vadovaujamas buvusio Vilniaus universiteto auklėtinio teisininko prof. Leono Brodovskio. Klubo steigimas buvo palankiai sutiktas ir Lietuvoje. Prof. Brodovskis pabrėždavo, kad klubas nori draugauti su visa Lietuva, o ne tik su jos pietrytine dalimi, kaip kai kas būkštavo. Klubo nariai – daugiausia Lenkijos akademinių sluoksnių atstovai – ne kartą lankėsi Lietuvoje, rengė konferencijas ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, leido žurnalą Lithuania. Prof. Brodovskis kartu su žmona Danuta vadovavo klubui 25 metus. Viena įsimintiniausių prof. Brodovskio inicijuotų apvalaus stalo diskusijų, kurioje kalbėjau ir dalyvavau ją rengiant, vyko Varšuvoje 1994 m. sausio 15 d. ir vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos santykiai vakar, šiandien ir rytoj“. Nors kvietime buvo parašyta, kad dalyvaus po 15  abiejų šalių intelektualų, iš Lietuvos važiavo 33 asmenys. Tarp jų buvo profesoriai Vytautas Landsbergis, Bronislovas Kuzmickas, Bronislovas Genzelis, daug parlamentarų, istorikų, visuomeninių organizacijų atstovų. Lenkijai, be prof. Bronislavo Geremeko atstovavo, ir kalbėjo būsimasis prezidentas Aleksandras Kvasnievskis, Seimo tautinių mažumų komisijos pirmininkas Jacekas Kuronis, profesoriai istorikai Marianas Drozdovskis, Stanislavas Stomma, Henrikas Visneris, Andžejus Stelmachovskis ir daug kitų įtakingų politikų, parlamentarų, mokslininkų, žurnalistų. Žodžiu, tai buvo reikšmingas aukšto rango politikų ir visuomenės veikėjų forumas.

Santykiai tarp valstybių tebebuvo įtempti. Tuo metu jau buvo rengiama dvišalė Lietuvos ir Lenkijos draugingumo sutartis (pasirašyta tų pačių metų balandžio mėn.), ir Lietuvos spauda skyrė dviejų valstybių santykių plėtotei ir pačiai diskusijai daug dėmesio. Susitikimo Varšuvoje išvakarėse pasirodė Lenkijos parlamentarų Prezidentui Lechui Valensai adresuotas laiškas, kuriame buvo reiškiamas nepasitenkinimas ruošiama Lenkijos-Lietuvos draugingumo sutartimi. Laiškui jau buvo spėję pritarti ir kai kurie Lietuvos lenkų sąjungos veikėjai. Tai įpylė žibalo ir į šiaip liepsnojantį laužą, ir atsakingai mąstantys asmenys ieškojo būdų, kaip tą liepsną užgesinti. Nors prof. Vytautas Landsbergis savo kalboje pažymėjo, kad „elegantiškos diplomatijos“ laikai praėję, Bronislovo Kuzmicko kalbai elegantiškumas buvo būdingas visada. Toje diskusijoje jis pasakė: „Svarbiausia, kad tarp mūsų valstybių nėra priešiškumo, nors yra mąstymo neatitikimas, tam tikri susiklostę stereotipai, neadekvatūs realybei Lietuvos ir lietuvio bei Lenkijos ir lenko įvaizdžiai“. Konferencijos stenograma buvo paskelbta žurnale Lithuania  (1993 – 1994, Nr. 9 –10, p.9 –66). Rašau ir aš apie šį renginį minėtoje savo knygoje  (p.432 – 441).

                                   ***

Tokie tad įvairūs, bet labai prasmingi buvo mano susitikimai su profesoriumi Bronislovu Kuzmicku, kuris mano prisiminimuose išlieka ir kaip nuoširdus draugas, ir kaip profesionalus filosofas, ir kaip politikas, svariai prisidėjęs prie laisvos Lietuvos kūrimo. O dukra Severina, perskaičiusi šį mano rašinį, pridūrė: „Ir kaip jautrus tėtis, mylėjęs bei ugdęs savo dukras“.

Prisimenant šviesų profesoriaus Bronislovo Kuzmicko atminimą, man be galo malonu, kad dalį gyvenimo kelio ėjome greta, tiesėme tiltus tarp tautų ir valstybių ir siekėme, kad tais tiltais būtų saugu vaikščioti. Mano minėtas profesorius Leonas Brodovskis, irgi Vilniaus universiteto auklėtinis, kartą vienoje anketoje uždavė tokį klausimą: „Ar galima jaustis laimingu, realizuojant Vilniaus universiteto šūkį „Hinc itur ad astra“ – „Nuo čia einama į žvaigždes“? Atsakiau, kad „esu laiminga ir dėkinga Vilniaus Universitetui, kaip jo absolventė, kad nukreipė mane į savitą ir teisingą kelią, kuriuo ir einu. Ar veda tas kelias į žvaigždes?  Duok, Dieve…“

Manau, kad prof. Bronislovas Kuzmickas, kaip to paties universiteto absolventas, irgi buvo dėkingas savo Alma Mater, kad nutiesė jam kelią į žvaigždes. O aš dar dėkinga ir už tai, kad Vilniaus Universiteto dėka mūsų keliams buvo lemta susikirsti.

The post Dr. Halina Kobeckaitė. Profesorius Bronislovas Kuzmickas – pakeliui į žvaigždes appeared first on Voruta.